VaikÅ³ uÅ¾kreÄiamosios ligos. Imunizavimas - Vilniaus Kolegija

VILNIAUS KOLEGIJA 

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FAKULTETAS 

SLAUGOS KATEDRA 

ALBINA PULKAUNINKIENĖ, RŪTA BUTKUVIENĖ, VIRGINIJA LAPINSKIENĖ 

VAIKŲ UŽKREČIAMOSIOS LIGOS. 

IMUNIZAVIMAS 

Mokomoji knyga 

Vilnius, 2003

VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas 

TURINYS 

Pratarmė .................................................................................................................... 3 

VAIKŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ YPATYBĖS. A. Pulkauninkienė ............... 5 

Tymai ...................................................................................................................... 5 

Raudonukė .............................................................................................................. 9 

Skarlatina .............................................................................................................. 11 

Vėjaraupiai ............................................................................................................ 14 

Difterija ................................................................................................................ 17 

Kokliušas .............................................................................................................. 24 

Epideminis parotitas ............................................................................................. 28 

Hemophilus influenzae B (HiB) infekcija ............................................................. 30 

Gripas .................................................................................................................... 32 

Meningokokinė infekcija. V. Lapinskienė ............................................................. 38 

Infekcinės kilmės viduriavimas R. Butkuvienė .................................................... 43 

Rotaviruso sukeltas viduriavimas........................................................................... 45 

Kampilobakterijozė ............................................................................................... 48 

Ešerichiozė ............................................................................................................ 49 

Šigeliozė ................................................................................................................ 51 

Salmoneliozė ......................................................................................................... 53 

Jersinijozė .............................................................................................................. 55 

Infekcinės kilmės viduriavimo diagnostika .......................................................... 56 

Infekcinės kilmės viduriavimo gydymas ir slauga ................................................ 57 

Infekcinės kilmės viduriavimo profilaktika .......................................................... 60 

IMUNIZAVIMAS. A. Pulkauninkienė ................................................................ 61 

Užkrečiamųjų ligų profilaktika ............................................................................. 61 

Skiepijimai Nacionalinės imunoprofilaktikos programos 

numatytomis vakcinomis ....................................................................................... 77 

LITERATŪRA ....................................................................................................... 97 

2


PRATARMĖ 

Mokymo priemonė parengta pagal naująją mokymo programą, skirtą 

slaugytojų specialybės studentams. 

Skyriuje „Vaikų užkrečiamosios ligos” išsamiai aprašomas oro-lašiniu bei 

kitais būdais plintančių ligų paplitimas, etiologija, klinikiniai požymiai, 

diagnostika, komplikacijos, gydymas, slauga ir profilaktika. 

Skyriuje „Imunizavimas” studentai supažindinami su vakcinacijos istorija. 

Aiškinamos skiepijimo taisyklės, vaikų vakcinavimo DTP, DT, tymų, epideminio 

parotito, raudonukės, poliomielito, hepatito B, BCG ir kitomis vakcinomis 

metodika. 

Pateikiamos 1994-2001m. sergamumo užkrečiamosiomis ligomis lentelės. 

Autorės 

3


VAIKŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ YPATYBĖS 

Vaikų užkrečiamųjų ligų grupei priklauso tos ligos, kuriomis dažniausiai 

sergama vaikystėje: tymai, raudonukė, vėjaraupiai, kokliušas, epideminis parotitas, 

skarlatina, difterija. 

Dauguma šių ligų užsikrečiama oro lašiniu būdu. Tymais, vėjaraupiais 

galima užsikrėsti būnant net gana toli nuo ligonio, nes šių ligų virusai greitai plinta 

su oro srove. Vaikas, persirgęs užkrečiama liga, įgyja imunitetą, dažniausiai visam 

gyvenimui. Tam tikromis infekcinėmis ligomis gali nesirgti naujagimiai ir pirmų 

mėnesių kūdikiai, nes jie turi imunitetą, gautą iš šia liga persirgusios motinos. Toks 

imunitetas v a d i n a m a s pasyviuoju. Jis trunka 3-4 mėn., vėliau silpnėja ir 

visai išnyksta. Naujagimiai ir kūdikiai neturi imuniteto, todėl neatsparūs šioms 

infekcinėms ligoms: kokliušui, ŪVI, stafilokokų, streptokokų sukeltoms ligoms. 

Naujagimių ir kūdikių užkrečiamųjų ligų klinika labai sunki, dažnos 

komplikacijos. Procesas dažnai išplinta, apima visą organizmą. Užkrečiamai ligai 

plisti įtakos turi ir metų laikas. Daugiau šiomis ligomis sergama rudenį, žiemą, 

ankstyvą pavasarį. Užkrečiamos ligos kartojasi epidemijomis: tymai – kas 2-4 m., 

skarlatina – kas 4-6 m., raudonukė – kas 3-5 m., kokliušas – kas 2-5 m. 

Tymai (morbilli) 

Ūmi infekcinė liga, kurią sukelia virusas. Jai būdinga temperatūros 

pakilimas, intoksikacija, katariniai reiškiniai, konjunktyvitas, maculo – papulinis 

bėrimas, kuriam išnykstant atsiranda pigmentacija. 

4


Etiologija ir epidemiologija 

Tymus sukelia virusas, kuris aplinkoje greitai žūva. Infekcijos šaltinis yra 

sergantis tymais žmogus. Užsikrečiama oro lašiniu būdu, virusas patenka pro 

nosiaryklės ir akių gleivinę. Ligonis gali apkrėsti sveikuosius 3-5 dienas iki 

išbėrimo ir 5 dienas išbėrus. Virusas išsiskiria iš nosiaryklės su sekreto lašeliais, jie 

plinta kelių metrų nuotoliu. Su oro srove pro langus, duris, plyšius, ventiliatorius 

gali patekti į gretimas patalpas. 

Imlumas tymams yra labai didelis - apie 98%. Sirgusių tymais ar skiepytų 

gyva tymų vakcina motinų kūdikiai įgauna pasyvų imunitetą, kuris trunka 3-4 

mėnesius, kartais ir ilgiau. Šiam imunitetui silpnėjant kūdikis gali susirgti lengva 

tymų forma. 

Persirgusiems tymais asmenims susidaro pastovus imunitetas, nors 

retkarčiais gali būti ir kartotinių susirgimų. 

Sergamumas tymais 1994-2001 (absoliutūs skaičiai) 

2 lentelė 

Metai 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 

Susirgusiųjų 

skaičius 286 191 35 30 36 23 19 7 

Dažniau sirgo neskiepyti vaikai iki 1 metų amžiaus ir 13-14 metų vaikai. 

PSO duomenimis tymai ir šiandien tebėra pagrindinė mirčių priežastis tarp visų 

skiepijimais valdomų ligų. 

Dėl sudėtingos Lietuvos ekonominės situacijos mūsų šalyje dar 

neįgyvendinta PSO rekomendacija visus susirgimus tymais patvirtinti 

laboratoriniais tyrimais. Tai turi įtakos diagnostikos tikslumui. 

Tymams būdingas periodiškumas, liga kartojasi kas 2-4 metai. Dažniau 

sergama kovo – liepos mėnesiais. 

Klinika 

1. Inkubacinis periodas – nuo užsikrėtimo laiko iki išbėrimo pradžios - gali 

trukti 9-11 iki 18-20 dienų. 

2. Pradinis (katarinis) periodas tęsiasi 3-5 dienas. Pakyla temperatūra, 

atsiranda sloga, sausas, atkaklus kosulys, laringitas. Kartu pastebimas 

konjunktyvitas, akys ašaroja, bijo šviesos. Burnos gleivinė ir žiotys ryškiai 

hiperemiškos. 2-3 ligos dieną atsiranda būdingas tymų simptomas – ant 

hiperemiškos skruostų gleivinės, ant dantenų atsiranda smeigtuko galvutės ar 

aguonos grūdo dydžio balti, apjuosti raudonu apvadėliu bėrimo elementai, t.y. 

5


Filatovo – Kopliko dėmės. Beveik tuo pačiu metu ar tuoj po to ant kietojo ir 

minkštojo gomurio gleivinės atsiranda raudonos dėmės (enantema). 

3. Bėrimo periodas prasideda 4-5-ą ligos dieną. Tai maculo – papulinis 

bėrimas, turintis tendenciją susilieti. Pirmą dieną pasirodo už ausų, ant nosies 

nugarėlės. Per parą greitai plinta ant veido, kaklo, pavieniai elementai gali 

pasirodyti ant krūtinės ir nugaros. 2-ą bėrimo dieną išberia krūtinę, nugarą, liemenį, 

3-ią bėrimų dieną bėrimas plinta rankose, kojose. Lieka neišberta tik padų oda ir 

pirštų galai. Būdingas tymų bruožas – bėrimo etapiškumas. Kartais bėrimas būna 

hemoraginis. Šiuo laikotarpiu sustiprėja kosulys, pakyla temperatūra. 4-5-ą bėrimų 

dieną temperatūra po truputį krenta. Kai išberia galūnes, pradeda nykti bėrimo 

elementai veide. 

4. Pigmentacijos periodas. Bėrimo elementai blyškėja, tampa rusvo 

atspalvio. Atsiranda smulkus odos pleiskanojimas. Gerėja bendra būklė, mažėja 

kosulys. Šis periodas gali tęstis vieną – pusantros savaitės. 

Nustatomos lengvos ir sunkios ligos formos. Mitiguoti tymai – tai lengva 

forma, kuria serga pirmo pusmečio kūdikiai, kurių pasyvus imunitetas jau 

nepakankamas. Temperatūros pakilimo gali ir nebūti. Filatovo – Kopliko bėrimo 

elementų irgi gali nebūti. Bėrimas negausus, blankus, nebūdingas bėrimo 

etapiškumas. Katariniai reiškiniai neryškūs. 

Komplikacijos 

Tymai dažniausiai komplikuojasi mažesniems, ypač iki 2 metų vaikams. Tai 

laringitas, tracheobronchitas, meningoencefalitas, plaučių uždegimas. 

Gydymas 

Sergantys tymais vaikai dažniausiai gydomi namuose. Į ligoninę guldomi 

vaikai iš vaikų namų, internatų, bendrabučių, blogų buities sąlygų, esant sunkiai 

komplikuotai ligos formai. 

Gulimas režimas skiriamas visą karščiavimo periodą ir pirmas 2-3 dienas 

kritus temperatūrai. 

Skiriamas simptominis gydymas. Esant komplikacijoms gydytojas skiria 

antibiotikus, vitaminus. 

Slauga 

Slaugytoja, susipažinusi su ligoniu, pasitarusi su gydytoju, ištyrusi slaugos 

problemas, vaiko gyvybines veiklas, sudaro slaugos planą. Pateikiamos dažnesnės 

slaugos problemos. 

I. Slaugos problemos: 

1. Ligos užkrečiamumas. 

6


2. Išskyros iš nosies, kosulys. 

3. Paraudusios, šviesai jautrios akys. 

4. Karščiavimas. 

5. Galvos skausmas. 

6. Sumažėjęs apetitas. 

7. Individualios (amžius, lytis, psichoemocinė būsena). 

II. Slaugos tikslai: 

1. Vengti ligos išplitimo. 

2. Mažinti galvos skausmus. 

3. Apsaugoti nuo hipertermijos. 

4. Didinti apetitą. 

5. Slopinti kosulį. 

6. Išvengti ar laiku pastebėti beprasidedančias komplikacijas. 

III. Slaugytojos veiksmai 

1. Kad išvengtume ligos išplitimo vaiką izoliuoti nuo ligos pradžios ir dar 5 

dienas, atsiradus odos bėrimui. Slaugo slaugytoja arba namuose mama, kurią 

slaugos išmoko slaugytoja arba gydytojas. Patalpą, kurioje būna vaikas, dažnai 

vėdinti, (3-4 kartus per dieną) drėkinti orą, valyti drėgnu skuduru. Lankyti gali tik 

draugai, kurie jau persirgę tymais arba yra skiepyti tymų vakcina. 

2. Karščiuojantį vaiką laikyti lovoje, sudaryti ramią, saugią aplinką. Stengtis, 

kad vaikas pailsėtų dieną ir gerai išmiegotų naktį. Paskaityti jam knygą, žaisti su 

juo ramius žaidimus. Paguldyti taip, kad tiesioginiai saulės ar dirbtinos šviesos 

spinduliai nekristų į akis ir nedirgintų. Akis plauti šiltu vandeniu ar ramunėlių 

nuoviru, sulašinti paskirtus vaistus. 

3. Dažnai (3-4 kartus per dieną) valyti nosį, išsiurbti gleives su guminiu 

balionėliu. Kas 2-4 valandas matuoti temperatūrą, esant 38,5-38,6 0 informuoti 

gydytoją ir sugirdyti paskirtus vaistus. 

4. Aprengti laisvesniais medvilniniais rūbeliais, dažnai juos keisti. 

5. Maitinti įprastu, vaiko amžių atitinkančiu maistu, dažniau, mažesnėmis 

porcijomis. Dažniau girdyti šiltais gėrimais. 

6. Trumpai nukirpti nagus, stengtis, kad vaiko rankos nuolat būtų švarios. 

Pakeisti susitepusius drabužius ir patalynę. 

7. Padėti vaikui pasišlapinti ir pasituštinti. Apiplauti užpakaliuką. 

8. Stebėti vaiko būklę, informuoti gydytoją apie pasikeitusią vaiko savijautą. 

9. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais, aiškinti apie ligos išplitimą, karantino 

reikšmę. Su tėvais aptarti profilaktinių skiepijimų atlikimo svarbą, mokyti mamą ir 

artimuosius vaiko slaugos. 

Slaugytoja turi įvertinti sveikstančio vaiko būklę ir pasiektus rezultatus. 

7


Profilaktika 

Sergantis vaikas izoliuojamas 5 dienas nuo išbėrimo pradžios, o atsiradus 

komplikacijoms – 10 dienų. Patalpą, iš kurios vaikas izoliuojamas, būtina gerai 

išvėdinti ir drėgnai išvalyti. 

Vaikų įstaigoje (darželyje) skiriamas 21 dienos karantinas, skaičiuojant nuo 

ligonio izoliacijos. Jeigu visi kolektyvo vaikai skiepyti, karantinas neskiriamas. 

Specifinė tymų profilaktika yra aktyvi imunizacija gyvų tymų virusų 

vakcina. 

Raudonukė (rubeola) 

Tai ūmi infekcinė liga, kuriai būdingas į tymus panašus bėrimas, nežymūs 

katariniai reiškiniai, periferinių limfmazgių padidėjimas. 


Raudonukę sukelia virusas. Infekcijos šaltinis – ligonis. Užsikrečiama oro 

lašiniu keliu. Ligonis užkrečia aplinkinius nuo ligos požymių atsiradimo ir dar 5 

dienas nuo bėrimo pradžios. Kūdikiai iki 6 mėn. amžiaus, jei jų mamos šia liga 

sirgusios arba buvo skiepytos, neserga, nes turi pasyvų transplacentinį imunitetą. 

Ypač raudonukė pavojinga nėščioms moterims, nes virusas sutrikdo vaisiaus 

brendimą ir kūdikis gali gimti su įvairiais sklaidos trūkumais (katarakta, kurtumu, 

nesuaugusiu gomuriu, įgimta širdies yda, mikrocefalija). 

Sergamumas raudonuke 1994-2001 (absoliutūs skaičiai) 

3 lentelė 

Metai 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 


skaičius 9740 22269 1321 981 960 1322 1304 458 

Lietuvoje 1991-95 m. žymiai didėjo sergamumas raudonuke, 1994-95 metais 

įgavęs epidemijos pobūdį. Daugiau sergama vasario – birželio mėnesiais. Dažniau 

serga 7-9 metų vaikai. Didžioji dalis susirgimų raudonuke diagnozuota remiantis 

tik klinikiniais požymiais, jie nepatvirtinti serologiniais tyrimais, todėl ne visada 

gali būti tikslūs. 

8


Klinika 

Inkubacinis periodas gali trukti nuo 14 iki 21 dienos. Vaikui nežymiai pakyla 

temperatūra, atsiranda neryškūs katariniai reiškiniai padidėja pakaušio ir 

užpakaliniai kaklo limfmazgiai. Vaiką išberia staiga, iš pradžioje veidą, o po to, per 

porą valandų išberia visą kūną. Bėrimas lokalizuojasi tiesiamuosiuose galūnių 

paviršiuose, apie sąnarius, nugaroje, ant sėdmenų. Bėrimas – tai rausvos dėmės, 

kurios vietomis virsta papulėmis. Oda nepakitusi, bėrimas nesusilieja ir laikosi 2-3 

dienas. Išnyksta nepalikdamas odos pigmentacijos ir pleiskanojimo. Kartais vaiką 

išberia, o katariniai požymiai būna visai neryškūs. 

Patognominis požymis – pakaušio ir užpakalinių kaklo limfmazgių 

padidėjimas. Jie padidėja iki 0,1-2,0 cm dydžio, iki išbėrimo ir laikosi 2-3 savaites. 

Gydymas 

Simptominis – karščiuojančiam vaikui duodama antipiretikų, vitaminų. 

Slauga 

Slaugytoja susipažinusi su sergančiu vaiku, įvertina jo sveikatos būklę, 

pasitaria su gydytoju, numato slaugos problemas. Dažnai raudonuke sergančio 

vaiko būklė būna gera ir slaugos nereikia. Pateikiamos dažnesnės slaugos 

problemos. 


1. Sloga, kosulys. 


3. Bėrimas. 

4. Padidėję sprando ir užpakaliniai kaklo limfmazgiai. 



1. Sumažinti katarinius reiškinius. 

2. Sumažinti diskomfortą dėl bėrimo. 


1. Slaugomas namuose. Jį slaugo mama, kurią slaugos išmoko slaugytoja. 

2. Patalpą, kurioje būna vaikas, dažnai (3-4 kartus per dieną) vėdinti, 

drėkinti orą, valyti drėgnu skuduru. Vaiką gali lankyti tik draugai, kurie jau 

persirgę raudonuke arba skiepyti. Nerekomenduojama sergantį vaiką lankyti 

nėščioms moterims. 

3. Karščiuojantį vaiką laikyti lovoje, sudaryti ramią, saugią aplinką. 

Paskaityti jam knygą, žaisti su juo ramius žaidimus. 

9


4. Maitinti įprastu, jo amžių atitinkančiu maistu, dažnai girdyti šiltais 

gėrimais. 

5. Dažnai valyti nosį, išsiurbti gleives guminiu balionėliu. 

6. Esant konjunktyvitui – akis plauti virintu vandeniu arba ramunėlių 

nuoviru. 

7. Matuoti temperatūrą, esant 38,5-38,6 0 C informuoti gydytoją ir sugirdyti 

paskirtus vaistus. 

8. Aprengti laisvesniais medvilniniais rūbeliais, dažnai juos keisti. Galima 

vaiką maudyti. 

9. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais, aiškinti raudonukės pavojingumą 

nėščioms moterims, kalbėti apie skiepijimų atlikimo svarbą. 

Profilaktika 

Vaikams, bendravusiems su sergančiuoju, karantinas neskiriamas. Specifinė 

profilaktika – gyva raudonukės viruso vakcina. 

Skarlatina (scarlatina) 

Ūmi infekcinė liga, kuriai būdinga bendra organizmo intoksikacija, tonzilitas 

ir odos bėrimas. 

Epidemiologija ir etiologija 

Skarlatiną sukelia A grupės beta hemolizinis streptokokas. Infekcijos šaltinis 

– sergantis skarlatina asmuo. Užsikrečiama oro lašiniu būdu, taip pat per apkrėstą 

pieną, žaislus, daiktus. Persirgus įgyjamas imunitetas: antitoksinis – jis išsilaiko 8– 

10 metų, o antimikrobinis – 3–4 metus, todėl galimi pakartotini susirgimai. Jei 

ligonis gydomas penicilinu, po 2-3 dienų kitų jau nebeužkrečia. 

Sergamumas skarlatina Lietuvoje nėra didelis. Dažniau serga 2-8 metų 

vaikai. Vaikai iki 2 metų serga retai, nes gauna iš motinos antitoksinį – 

antimikrobinį imunitetą. 

Sergamumas skarlatina 1994-2001 (absoliutūs skaičiai) 

4 lentelė 

Metai 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 


skaičius 2303 2792 2491 3070 2600 1541 875 763 

10


Klinika 

Inkubacinis periodas trunka 2-7 dienas. Ligos eiga ūmi. Ligonis pradeda 

karščiuoti, temperatūra 39–40 0 C, skauda galvą, ryklę, pilvą, gali pykinti, vemti. 

Pastovus požymis yra žiočių ir tonzilių padidėjimas. Tonzilitas gali būti katarinis, 

lakūninis. Padidėja kaklo limfmazgiai, palpuojant skausmingi. Atsiranda bėrimas 

odoje, praėjus 12-24 val. nuo ligos pradžios. Beria nuo kaklo, pereina ant liemens 

bei galūnių ir per 1-2 dienas išplinta visame kūne, išskyrus nosies, lūpų trikampį. 

Bėrimo elementai smulkūs, taškiniai, išsidėstę paraudusioje odoje. Oda dėl 

pabrinkusių bėrimo elementų tampa šiurkšti. Ryškiausiai išberia pažastis, kirkšnis, 

alkūnių lenkiamuosius paviršius ir pakinklius. Raukšlėse gali atsirasti hemoragijų. 

Būna baltas dermografizmas. Bėrimas gali laikytis nuo poros valandų iki 7 dienų. 

Liežuvis pirmomis dienomis būna padengtas baltu apnašu, po 2-4 dienų nusivalo, 

išryškėja paburkę liežuvio speneliai, todėl 4-8 ligos dieną jis primena „avietę„. 

Antrą ligos savaitę oda šerpetoja, delnų ir padų oda lupasi, nes streptokoko 

pasekoje odos ląstelės ragėja. 

Komplikacijos 

Vyresniems vaikams 2-3 ligos savaitę kartais išsivysto nefritas ir 

endomiokarditas, aritmijos, bradiaritmijos. Mažesniems vaikams atsiranda pūlinės 

komplikacijos – otitas, limfadenitas, sinusitas, kiek rečiau – osteomielitas ar 

pūlingas meningitas. 

Gydymas 

Į ligoninę guldomi vaikai, sergantys sunkiomis ligos formomis. Jiems 

skiriamas penicilinas arba eritromicinas 5–7 dienas, vitaminai, antipiretikai. 

Slauga 

Sergančius lengvomis skarlatinos formomis vaikus galima gydyti namuose. Į 

stacionarą guldomi vaikai iš vaikų namų, internatų arba sergantys sunkiomis 

skarlatinos formomis. 

Slaugytoja, susipažinusi su sergančiu vaiku, įvertinusi jo būklę, gyvybines 

veiklas, pasitarusi su gydytoju, sudaro slaugos planą, kuriame numato slaugos 

problemas, išsikelia slaugos tikslus ir numato konkrečius slaugymo veiksmus. 



2.Karščiavimas. 

3. Galvos skausmai. 

4. Blogas apetitas. 

5. Diskomfortas dėl bėrimo, odos šerpetojimo. 

11





2. Apsaugoti nuo karščiavimo. 

3. Sumažinti galvos, gerklės skausmus. 

4. Sumažinti nemalonų jutimą dėl bėrimo. 

5. Gerinti apetitą. 

6. Išvengti arba laiku pastebėti beprasidedančias komplikacijas. 


1. Sergantis vaikas izoliuojamas 2–3 dienas. Dažnai (3-4 kartus per dieną) 

vėdinti patalpą, valyti drėgnu skuduru. Ligoniui skirti individualius indus, žaislus. 

Slaugo mama arba slaugytoja. Lankyti gali tik vaikai, kurie jau persirgę skarlatina. 

Po 3-jų dienų vaikas tampa neužkratus, jei gydomas penicilinu. 

2. Karščiuojantį, išbertą vaiką laikyti lovoje, sudaryti ramią, saugią aplinką. 

Paskaityti jam knygą, žaisti su juo ramius žaidimus, piešti. Nukritus temperatūrai – 

žaidimai kambaryje, galima eiti į lauką. 

3. Kas 2-4 valandas matuoti temperatūrą, esant 38,5-38,6 0 C informuoti 


4. Maitinti dažniau (5-6 kartus), skystesniu, šiltu maistu, girdyti šiltomis 

arbatomis. 

5. Aprengti laisvesniais medvilniniais rūbeliais, dažnai juos keisti, vaiką 

išmaudyti. 

6. Stebėti vaiko būklę, informuoti gydytoją, apie būklės pakitimus. 

7. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais, aiškinti gulėjimo ir vaistų (penicilino) 

davimo svarbą vaiko tolimesnei sveikatai. 

8. Paimti tepinėlį nuo tonzilių bakterioskogiškai ir bakteriologiškai tirti. Šiuo 

metu naudojamas Latex testas. Jei atlikus šį testą nenustatome streptokokinės 

infekcijos, tada atliekamas pasėlis Beta grupės streptokokui nustatyti. 

Įvertinti sveikstančio vaiko būklę ir pasiektus slaugymo rezultatus. 

Profilaktika 

Vaikas izoliuojamas 2–3 dienas. Asmenims buvusiems su sergančiu vaiku 

skiriamas 7 dienų karantinas. 

12


Vėjaraupiai (varicella) 

Tai infekcinė liga, kuriai būdingas pūslelinis bėrimas. 


Vėjaraupių sukėlėjas – Varicella zoster virusas (VZV). Tai Herpes viridae 

šeimos virusas, patogeniškas tik žmogui. Žinomos dvi klinikinės VZV formos. 

Pirmąkart užsikrėtus VZV susergama vėjaraupiais. Persirgus lieka ilgalaikis 

nesterilus imunitetas. VZV latentine forma išlieka nugaros smegenų dorzaliniuose 

ganglijuose. Ilgainiui VZV gali pakartotinai aktyvuotis ir kliniškai pasireikšti 

juostine pūsleline, herpes zoster. Dažniausiai taip atsitinka vyresnio amžiaus 

žmonėms, kaip manoma – fiziologiškai sumažėjus ląsteliniams imuninės gynybos 

mechanizmams ar išsivysčius kitos kilmės imunodeficitinėms būklėms. Tačiau 

kartais, tiesa, gana retai, juostine pūsleline suserga ir jauni žmonės, net paaugliai, 

kuriems nepavyksta nustatyti jokių imuninės sistemos sutrikimų. Viena iš hipotezių 

teigia, kad didesnė tikimybė susirgti juostine pūsleline būna tiems ligoniams, kurie 

sirgdami vėjaraupiais buvo labai smarkiai išberti. Jis neatsparus, greitai žūva 

aplinkoje. Infekcijos šaltinis – ligonis. Jis užkratus 1-4 dienas iki bėrimo atsiradimo 

ir 5 dienas po paskutinių bėrimo elementų atsiradimo. Susidarius šašams nuo 

ligonio nebeužsikrečiama. Infekcija plinta oro lašeliniu keliu. Su oro srove 

infekcija per langus, duris, ventiliacijos angas gali patekti į kitas patalpas. Persirgus 

susidaro pastovus ilgalaikis imunitetas. 

7 lentelė 

Sergamumas vėjaraupiais 1994-2001metais (absoliutūs skaičiai) 

Metai 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 


skaičius 15829 21341 15626 17442 16910 17743 18470 13029 

Klinika 

Inkubacinis periodas vidutiniškai trunka 11–21 d. Jei buvo naudoti 

hormonai, ar kraujo perpylimai – iki 28 dienų. Pradžia ūmi. Pakyla temperatūra, 

pradeda kosėti. Pirmą, vėliausiai antrą ligos dieną atsiranda bėrimas. Pirmiausia jis 

atsiranda ant veido, plaukuotoje galvos dalyje ir greitai išberia visą kūną. Bėrimas – 

13


tai rausvos dėmelės, kurios greitai virsta papulėmis. Jau pirmą dieną papulių viduje 

atsiranda pūslytės, pripildytos skaidraus skysčio ir apjuostos rausvu lanku. Dar 3-4 

dienas atsiranda vis nauji bėrimo elementai. Kiekviena nauja bėrimų banga lydima 

temperatūros pakilimo. Nuo 3 dienos pūslytės pradeda džiūti ir užsideda šašai. Po 

1-2 savaičių šašai nukrenta. Dažnai išberia ir gleivines (žiočių, skruostų, lūpų, 

konjunktyvą, išorinių lytinių organų). Čia neretai bėrimo elementai išopėja. Visada 

būna mažesnis ar didesnis niežulys, ypač jei pūslelės yra didelės. Jei vaikas 

nusikaso ir patenka antrinė infekcija, susidaro pūlinukai, abscesai. Aplinkiniams 

sergantis vaikas pavojingas 5 d. nuo paskutinių bėrimo elementų atsiradimo, tai yra 

apie 10 dienų. 

Komplikacijos ir gydymas 

Dažniausiai vėjaraupiais vaikai serga nesunkiai, tačiau kartais liga 

komplikuojasi bakterinėmis odos ar sisteminėmis komplikacijomis, gali išsivystyti 

VZV kilmės encefalitas. Tam tikrą grėsmę sudaro įgimta VZV infekcija, kuri, 

laimė, yra nedažna. Itin retais atvejais vėjaraupiais prasidėjusi VZV infekcija 

įgauna sunkų sisteminį pobūdį. Nuo tokios ligos formos ligoniai gali mirti, 

dažniausiai tiesioginė mirties priežastis būna hemoraginė pneumonija. VZV 

infekcija itin pavojinga asmenims su sutrikusia imuninės sistemos funkcija, jiems 

vėjaraupiai gali būti mirtina liga. 

Specifinio vėjaraupių gydymo nėra. Priešvirusiniai preparatai (acikloviras 

arba zoviraksas, viroleksas, vaklacikloviras, famviras ir kai kurie kiti) 

rekomenduojami juostinei pūslelinei gydyti, tačiau vėjaraupiams gydyti jie mažai 

efektyvūs. Dažniausiai taikomos tik simptominės gydymo priemonės bei odos 

higienos priemonės. Nerekomenduojama tepti odos bėrimų dažančiais 

dezinfektantais (pvz., anksčiau labai populiaria briliantine žaluma). Bakterinės 

komplikacijos gydomos vadovaujantis atitinkamos bakterinės ligos gydymo 

standartais. 

Profilaktika 

Ligonis izoliuojamas 10 dienų nuo susirgimo pradžios arba 5 dienas nuo 

paskutinio bėrimo atsiradimo. Kontaktavusiems asmenims – karantinas nuo 11 iki 

21 dienos. 

Slauga 

Vėjaraupiais sergantys vaikai dažniausiai gydomi ir slaugomi namuose. Į 

stacionarą guldomi vaikai, sergantys sunkiomis formomis, iš internatų, vaikų namų. 

Vaiką slaugo slaugytoja arba mama, kurią slaugos išmoko slaugytoja. 

Pateikiamos dažnesnės slaugos problemos: 

14





3. Bėrimas. 





2. Apsaugoti nuo hipertermijos, antrinės pūlinės infekcijos. 

3. Mažinti niežulį. 

4. Didinti apetitą. 

5. Apsaugoti ar laiku pastebėti beprasidedančias komplikacijas. 


1. Sergantį vaiką izoliuoti 10 dienų. Kadangi vėjaraupių virusas labai lakus, 

apsaugoti aplinkinių praktiškai neįmanoma. Reikia dažnai (3-4 kartus per dieną) 

vėdinti patalpą, valyti drėgnu skuduru. Vaiką gali lankyti tik draugai, kurie jau 

persirgę vėjaraupiais. 

2. Karščiuojantį vaiką laikyti lovoje. Sudaryti ramią aplinką – švelni muzika, 

piešimas, knygelių skaitymas. Temperatūrai nukritus gali būti išvėdintame 

kambaryje, žaisti, žiūrėti televizorių. Į lauką gali eiti tik 6-7 dieną. 

3. Dažniau (kas 2-4 val.) matuoti temperatūrą, esant hipertermijai – sugirdyti 

gydytojo paskirtus vaistus. 

4. Maitinti įprastu, jo amžių atitinkančiu maistu, dažniau, mažesnėmis 

porcijomis. Duoti gerti šiltų gėrimų. 

5. Trumpai nukirpti nagus, stengtis, kad rankytės būtų švarios, žaisti su 

vaiku, nukreipti jo dėmesį, kad mažiau kasytųsi. Esant stipriam niežuliui sugirdyti 

gydytojo paskirtus antihistamininius vaistus. 

6. Apvilkti laisvesniais medvilniniais rūbeliais, apiplauti pažastis, 

užpakaliuką vėsesniu vandeniu. Maudyti galima tik susidarius šašams (6-7 dieną). 

7. Jei erozijų yra burnos gleivinėje, skalauti burną ramunėlių nuoviru, jei 

akių gleivinėje – plauti akis 0,02 % furacilino tirpalu, ramunėlių nuoviru. Jei lytinių 

organų gleivinėje – padaryti sėdimąsias vėsias voneles su ramunėlių nuoviru (šiltos 

dar labiau didins niežulį). 

8. Informuoti gydytoją apie vaiko būklę, ypač jei prasideda komlikacijos 

(pūlinukai, abscesai, flegmona, laringitas, otitas). 

9. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais. Aptarti ligos išplitimą, karantino 

reikšmę. 

Įvertinti sveikstančio būklę ir slaugymo rezultatus. 

15


Difterija (diphteria) 

Ūmi užkrečiamoji liga, pasireiškianti fibrininiu žiočių, gerklų, nosies 

gleivinių uždegimu ir bendra organizmo intoksikacija. 


Lietuvoje kelis dešimtmečius buvo registruojami tik pavieniai susirgimai 

difterija. Pastaraisiais metais sergančių difterija pagausėjo. Ypač padaugėjo 

sergančiųjų 1994-95 m., kai sergamumo rodiklis svyravo 1,0-1,2/100000 

gyventojų. Didėjantis sergamumas difterija rodė, kad gyventojai imlūs difterijos 

sukėlėjui. 

Sergamumas difterija 1994-1999 m. (absoliutūs skaičiai) 

1 lentelė 

Metai 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 


skaičius 38 34 13 2 3 5 2 0 

66,1 % susirgimų buvo užregistruota didžiuosiuose Lietuvos miestuose, 

daugiausiai Vilniuje ir Kaune. Išsiskiria Vilniaus rajonas, kur per 1994-95 metus 

buvo net 10 susirgimų difterija. 

Didžiausias sergamumas buvo tarp suaugusiųjų, ypač 40-49 m. amžiaus, 

vyravo žiočių difterijos forma. Per pastaruosius 4 metus sirgo 15 vaikų iki 14 metų 

amžiaus. 1998 m. 1 vaikas mirė nuo difterijos. 

Itin nepalanki epideminė būklė susiklostė Rusijoje ir Ukrainoje. PSO 

paskelbė šias šalis difterijos epidemijos apimtomis zonomis. Daugėja sergančiųjų 

difterija Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Kazachstane. 

Dabartinė difterijos situacija Lietuvoje vertinama kaip nepalanki dėl to, kad 

ne visi vaikai paskiepijami iki vienerių metų, o suaugusiųjų imunitetas 

nepakankamas. Taip pat Lietuvos gyventojai dažnai kontaktuoja su Rusijos, 

Ukrainos, Baltarusijos piliečiais, todėl prognozuojama, kad sergančiųjų difterija 

Lietuvoje gali gausėti. Todėl 1994-95 metais pradėtas suaugusiųjų (nuo 26 iki 60 

m.) imunizavimas Dt (suaugusiųjų) vakcina. Manoma, kad dėl skiepijimų 

sergamumas difterija mažėjo nuo 1996 m. 

Difterijos sukėlėjas (corynebacterium diphteria) – gramteigiama aerobinė 

difterijos lazdelė. Ši lazdelė atspari aplinkos poveikiams. Ant įvairių paviršių ji gali 

išlikti gyva iki 15 d., vandenyje, piene iki 6-20 d. Atspari išdžiūvimui, virinant 

16


žūsta per 1 min., 10 % vandenilio peroksido tirpale per 3 min., 50-60 % spirite – 

per 1 min. 

Skiriami trys difterijos lazdelės tipai. Visų tipų toksigeniniai štamai gamina 

identišką egzotoksiną (tai yra proteinas, kuris sutrikdo daugelį procesų ląstelėse ir 

sukelia jų nekrozę). Ypač nukenčia širdies, inkstų, galvos bei periferinių nervų 

ląstelės. Todėl galimi miokarditai, nefritai, paralyžiai. 

Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus, sveikstantis ligonis arba bakterijų 

nešiotojas. Ypatingai pabrėžtina tai, kad difterijos infekciniu šaltiniu gali būti nuo 

difterijos paskiepyti ir turintys gerą apsauginį antikūnų titrą asmenys. Taip yra 

todėl, kad nuo difterijos skiepijama anatoksinu, todėl skiepijamojo organizme 

pasigaminę antikūnai apsaugo nuo difterijos egzotoksino poveikio, bet neužkerta 

kelio difterijos lazdelėms daugintis. Difterijos sukėlėjo nešiojimo trukmė – nuo 

kelių dienų iki 1-2 mėnesių. Trukmė gali priklausyti nuo užsikrėtusiojo sveikatos 

būklės, antibakterinio gydymo. 

Ligonis aplinkinius gali užkrėsti paskutinėmis inkubacinio periodo dienomis 

ir visą ligos laiką. Didžiausią epidemiologinį pavojų sukelia sergantieji lengvomis, 

atipinėmis formomis, nes jie retai arba pavėluotai kreipiasi į gydytojus ir dėl to 

ilgai nešioja sukėlėją. 

Difterijos lazdelė plinta oro lašiniu būdu. Kontaktiniu būdu, per maisto 

produktus užsikrečiama labai retai. 

Patogenezė 

Pagrindinis difterijos patogenezės veiksnys – difterijos lazdelės gaminamas 

egzotoksinas. Infekcijos patekimo vietoje (žiotyse, gerklose) bakterijos dauginasi ir 

išskiria egzotoksiną. Įvyksta vietinė uždegimo reakcija, vėliau nekrozė. Kliniškai 

tai pasireiškia gleivinių hiperemija, edema, vėliau susidaro difterinės plėvės. 

Padidėja kraujagyslių, limfmazgių pralaidumas, vystosi bendra organizmo 

intoksikacija. 

Persirgus kliniškai išreikšta difterija natūralus antitoksinis imunitetas gali 

nesusidaryti, todėl prieš baigiant gydymą rekomenduojama ligonį paskiepyti. 

Klinika 

Inkubacinis periodas – 2-7 d. Pagal pirminio proceso lokalizaciją skiriama: 

1 – žiočių difterija, 

2 – kvėpavimo takų (nosies, gerklų, trachėjos, bronchų) difterija, 

3 – kitų organų (akių, ausų, odos žaizdų, bambos) difterija. 

Dažniausiai užsikrečiama pro kvėpavimo takus. 

Žiočių difterija. Pagal bendrus ligos požymius ir vietinio proceso išplitimą 

yra skiriamos: lokalizuota, išplitusi ir toksinė formos. 

17


Lokalizuota forma prasideda bendru negalavimu, temperatūros 

pakilimu, skausmu ryjant. Apžiūrint žiotis matomos paburkusios, paraudusios 

tonzilės, ant jų gelsvos ir pilkos plėvės. Padidėja pažandžio limfinės liaukos. 

Negydant pereina į išplitusią ar toksinę formą. Kartais sergant lengva forma galima 

pagyti be gydymo, tačiau po 2-3 savaičių pasireiškia komplikacijos (miokarditas, 

polineuritas). 

Išplitusi forma sukelia ryškesnę intoksikaciją. Difterinių plėvių 

būna ne tik ant tonzilių, jos išplinta ant gomurio lankų, ryklės. 

Toksinė forma prasideda ūmiai, pakyla aukšta temperatūra, pradeda 

labai skaudėti žiotis. Ligoniai išblyškę, padidėja pažandžio limfinės liaukos. 

Tonzilės paburkusios, plėvės išplitusios už tonzilių. Patinsta kaklo poodis: pirmo 

laipsnio - patinimas siekia iki pusės kaklo, 2 laipsnio – patinimas siekia raktikaulį, 

ryški intoksikacija, trečio laipsnio – patinimas – žemiau raktikaulio. Sergant šia 

forma gali būti odos ir gleivinių kraujosruvų. Krinta kraujo spaudimas, padažnėja 

pulsas, paduslėja širdies tonai. 

Žiočių difteriją reikia skirti nuo anginos, nes sergant angina ant žiočių irgi 

būna apnašų ar pūlinukų. Būtina imti nuo tonzilių tepinėlį (matomas gramteigiamos 

difterijos lazdelės) ir pasėlį (nustatomas štamas ir toksiškumas). Paskiepytieji, jeigu 

po paskutinio skiepijimo paėjo daug laiko, gali sirgti lengvomis lokaliomis žiočių, 

nosies difterijos formomis, tačiau jie neserga toksine difterija. 

Nosies difterija – nosies gleivinių pažeidimas gali būti lokalizuotas arba 

kartu su kitomis difterijos formomis (ypač žiočių, gerklų). Sergant katarine nosies 

difterijos forma intoksikacijos požymių beveik nebūna, temperatūra normali ar kiek 

pakilusi. 

Sergantys plėvine nosies difterijos forma vaikai karščiuoja, nosies gleivinė 

paraudusi, užgulusi, išskyros serozinės vėliau pūlingos ir kraujingos. Fibrininės 

plėvės matomos ant nosies pertvaros, apatinių kriauklių. Vyresniems vaikams 

plėvės gali išplisti nosiaryklėje, gerklose. 

Gerklų difterija – dažnai pasitaikanti forma. Vadinama difteriniu ar tikruoju 

krupu. Gali vystytis po žiočių, nosies difterijos arba gali būti pirminė. Paburksta 

gerklų gleivinė, ant jos susidaro plėvės, susiaurėja gerklų spindis. Vaikui tampa 

sunku kvėpuoti. Būdinga: užkimęs balsas, „lojantis” kosulys ir stenozinis 

kvėpavimas. Gerklų difteriją reikia diferencijuoti nuo virusinio krupo. 

Skiriamos 3 stadijos: 

1 – katarinių reiškinių. Pakyla temperatūra, prikimsta balsas, kosti lojančiu 

kosuliu. Ši stadija trunka nuo kelių valandų iki 2-3 parų. 

18


2 – stenozės stadija. Balsas prikimsta iki visiško išnykimo, kvėpavimas labai 

pasunkėjęs, įtraukiami pagalbiniai raumenys, ligonis blaškosi, prakaituoja, 

mėlynuoja. 

3 – asfiksijos stadija. Vaikas apsinuodija anglies dvideginiu, aprimsta, 

nereaguoja į aplinką. Atsiranda raumenų hipotonija, oda išblykšta su melsvu 

atspalviu. Kvėpavimas tampa dažnas, paviršutinis, silpnėja pulsas, netenka 

sąmonės. 

Retos: akių, bambos, lytinių organų difterijos formos. Visais atvejais 

pakenktose vietose susidaro gelsvos ir pilkos plėvės. Būtina imti pasėlį bei tepinėlį 

ir tirti bakteriologiškai. 

Komplikacijos 

Difterijos komplikacijos dažnai būna sergant toksinėmis formomis. 

5-7-10 d. gali ištikti ankstyva komplikacija – širdies pakenkimas. Vaiko 

būklė blogėja, stiprėja dusulys, duslėja širdies tonai, išsiplečia širdies ribos 

išklausomas sistolinis ūžesys, pakinta širdies ritmas, atsiranda cianozė, padidėja 

kepenys. Vaikui skauda pilvą, jis vemia. Sustojus širdžiai vaikas gali mirti. 

10-15 ligos dieną gali išsivystyti difterinis miokarditas, sutrinka širdies 

veikla. 

Gali išsivystyti toksiniai polineuritai: 5-10 d. minkštojo gomurio parezė 

(nosinė kalba, pro nosį išteka skystas maistas). Vėlyvasis polineuritas vystosi 4-6 

ligos savaitę – tai vangūs paralyžius, raumenų atrofija, uoslės sutrikimai, sausgyslių 

refleksų susilpnėjimas ar išnykimas. Gali išsivystyti nefritas. 

Gerklose, trachėjoje, bronchuose esančios fibrininės plėvės trukdo kvėpuoti, 

jos gali užkimšti jų spindį ir vaikas gali uždusti. Sutrikus kvėpavimui gali 

išsivystyti aspiracinė pneumonija. 

Diagnostika 

Svarbu kuo anksčiau įtarti difteriją, nustatyti ligos formą, sunkumą. Reikia 

išsiaiškinti anamnezę, kontaktus, atliktus profilaktinius skiepijimus, epidemiologinę 

situaciją. Būtina gerai apžiūrėti nosiaryklę, esant gerklų difterijai – atlikti 

laringoskopiją. Difterijos diagnozę patvirtina bakteriologinis tyrimas – imti pasėlį ir 

tepinėlį nuo tonzilių, iš nosies 3 kartus per dieną. Bakteriologinius pasėlius ir 

tepinėlius imti nevalgiusiems asmenims arba 2 val. po valgio prieš antibakterinį 

gydymą. Preliminarūs rezultatai gaunami po 24 val., o galutiniai – po 48-72 val. 

Neigiamas bakteriologinis tyrimas, esant tipiškai epidemiologinei anamnezei 

ir klinikai, nepaneigia difterijos diagnozės. 

Difterijos diagnozę galima pagrįsti ir serologiniais metodais, tiriant antikūnų 

koncentraciją kraujo serume. 

19


Diagnozuojant difteriją rekomenduojama skirti asmenis, kuriems difterija 

įtariama, galima ar patvirtinta. 

PSO rekomenduoja šiuos sąvokų apibrėžimus: 

įtariama difterija - tonzilitas, nazofaringitas, laringitas plius apnašos; 

galima difterija - įtariama difterija plius bent vienas iš šių požymių: 

• kontaktas su sergančiuoju difterija 2 savaičių laikotarpyje; 

• padidėja sergančiųjų difterija toje vietovėje; 

• kaklo patinimas; 

• stridoras; 

• ūmus inkstų nepakankamumas; 

• miokarditas. 

patvirtinta difterija – galima difterija plius difterijos lazdelių 

išskyrimas iš pasėlių arba antitoksinių antikūnų titro padidėjimas kraujo serume ne 

mažiau kaip 4 kartus. 

Gydymas 

Visi sergantieji difterija gydomi ligoninėse. Pagrindinis specifinis gydymas – 

antitoksinis antidifterinis serumas. Serumo dozė skiriama pagal ligos sunkumą bei 

laiką nuo susirgimo pradžios, nelaukiama visų diagnozę patvirtinančių 

laboratorinių tyrimų rezultatų. Dažniausiai skiriama – nuo 20000 iki 80000 ar 

daugiau veikimo vienetų. Yra specialios lentelės, kuriuose antidifterinio skyrimo 

metodika nurodoma pagal klinikines formas. 

Antidifterinis serumas gaminamas iš imunizuoto arklio kraujo serumo. 

Skiriant serumą reikia laikytis visų heterogeninių serumų vartojimo taisyklių. 

Heterogeniniai serumai skiriami 3 etapais: 

1. Patikrinamas jautrumas arklio serumui. Atliekamas odos mėginys (į odą 

švirkščiamas 0,1 ml 1:100 atskiesto arklio serumo). Mėginys įvertinamas po 20-30 

min. Jei paraudimo skersmuo neviršija 9 mm, mėginys neigiamas ir pradedamas 2 

etapas. 

2. Nedidelis serumo kiekis švirkščiamas po oda. Vartojant Rusijos įmonių 

pagamintus serumus - 0,1 ml. Jei per 20 min. ligonio būklė nepakinta, pradedamas 

3 etapas. 

3. Terapinė dozė švirkščiama į raumenis. Jei serumo dozė didelė, reikia 

švirkšti į įvairias vietas. Kai kurios Vakarų įmonės gamina serumus, švirkščiamus į 

veną, jie turi greitesnį poveikį. Kadangi šiuo metu Lietuvoje gali būti vartojami 

įvairūs serumai, būtina atsižvelgti į serumo vartojimo ypatumus, nurodytus 

instrukcijoje. 

Kovai su difterijos sukėlėju rekomenduojama ir antimikrobų terapija. 

Gydoma penicilino grupės preparatais arba eritromicinu – 14 d. 

Simptominis gydymas taikomas detoksikacijai bei komplikacijoms gydyti. 

20


Sekti širdies – kraujagyslių, inkstų funkciją, matuoti diurezę. 

Sergant gerklų difterija būtina mažinti gerklų stenozę. Vaikas girdomas 

šiltais skysčiais (arbata, pienu su soda), vartojami aerozoliai su hormonais. 

Skiriami antispazminiai vaistai. Jei stenozė progresuoja vaikui atliekama 

tracheostomija. 

Iš ligoninės vaikas išrašomas pasveikęs (maždaug po 2 sav. – 2 mėn.), kai 

atlikti du bakteriologiniai tyrimai būna neigiami. 

Difterija sergančio vaiko slauga 

Slaugytoja, susipažinusi su sergančiu vaiku, įvertinusi jo būklę, gyvybines 

veiklas, pasitarusi su gydytoju, sudaro slaugos planą. Pirmiausia nustatoma, kokių 

problemų turi ligonis. Pateikiame dažnesnes paciento slaugos problemas. 



2. Skausmas ryjant. 

3. Galvos skausmas, silpnumas. 


5. Rijimo sutrikimas, vėmimas, blogas apetitas. 

6. Pasunkėjęs kvėpavimas. 

7. Užkimęs balsas, „lojantis” kosulys. 

8. Individualios – (atsižvelgiant į vaiko amžių, lytį, psichoemocinę 

būseną, ligos formą). 

Kadangi pakitimai gali būti visose asmens gyvybinėse veiklose, todėl 

slaugytoja turi tiksliai įvertinti vaiko būklę. 

Slaugytoja numato tikslus, kurių ji sieks slaugydama ligonį. 


1. Išvengti ligos išplitimo. 

2. Apsaugoti vaiką nuo hipertermijos. 

3. Sumažinti gerklės, galvos skausmus. 

4. Palengvinti kvėpavimą. 

5. Mažinti silpnumą, didinti apetitą. 


7. Apsaugoti save nuo užsikrėtimo difterija. 


1. Norint išvengti ligos išplitimo vaikas guldomas į infekcinę ligoninę 

boksinę palatą. Lankytojai neįleidžiami, todėl slaugo tik slaugytoja. Ji turi dėvėti 

21


kaukę, rūpestingai plauti ir dezinfekuoti rankas, dažnai keisti chalatą. Skiriamas 

lovos režimas. Vaikui sudaryti ramią, saugią aplinką. 

2. Dažnai (3-4 kartus per dieną) vėdinti palatą, drėkinti orą, valyti drėgnu 

skuduru grindis, dulkes. 

3. Maitinti dažniau kaip 5-6 kartus per dieną skystu, įvairiu, vaiko amžių 

atitinkančiu maistu. Maistą pateikti gražiai serviruotą, kad sužadintume vaiko 

apetitą. Dažnai girdyti šiltais gėrimais. 

4. Norint apsaugoti pacientą nuo hipertermijos išsivystymo (kas 2-4 

valandas) matuoti kūno temperatūrą. Esant hipertermijai (38,5-38,6 0 ) informuoti 


5. Esant reikalui - pakelti lovos galvūgalį, kad vaikui būtų lengviau kvėpuoti 

arba pasitarus su gydytoju duoti deguonies. 

6. Stebėti ir vertinti pulsą, kvėpavimą, skaičiuoti jų dažnius, pažymėti 

paskyrimų lape. 

7. Matuoti diurezę. 

8. Padėti vaikui pasišlapinti, pasituštinti. Apiplauti, pakeisti jo rūbelius, 

patalynę. 

9. Sąžiningai atlikti gydytojo nurodymus. 

10. Informuoti gydytoją apie vaiko būklės pasikeitimus, beprasidedančias 

komplikacijas. 

11. Bendrauti su vaiku, jo artimaisiais, aiškinti skiepijimų atlikimo svarbą, 

mokyti mamą ir artimuosius slaugos, išvykus iš stacionaro. 

Slaugytoja turi įvertinti sveikstančio vaiko būklę ir pasiektus rezultatus. 

Priemonės nuo epidemijos 

Sergantieji difterija ir toksigeninių štamų nešiotojai guldomi į ligoninę. Jiems 

skiriami individualūs indai, rankšluosčiai, žaislai. 

Patalpa, iš kurios ligonis išvežamas į stacionarą, turi būti dezinfekuojama. 

Kontaktavę su sergančiuoju šeimos nariai, bendraklasiai ar darželio grupės vaikai 

ištiriami bakteriologiškai ir stebimi 7 dienas. Nustatoma, kada jie paskutinį kartą 

buvo skiepyti nuo difterijos. Jei kontaktavusių asmenų negalima stebėti 7 dienas, 

jiems profilaktiškai paskiriamas penicilinas. Pagal amžių jie paskiepijami DTP, DT 

arba Td vakcina. 

Difterijos profilaktika 

Skiriama nespecifinė profilaktika – racionali mityba, grūdinimas, būtina 

vengti kontaktų su sergančiaisiais difterija. 

Specifinė profilaktika – skiepijimas DTP, DT arba Td vakcina. 

22


Kokliušas (pertussis) 

Tai ūmi infekcinė liga, kuriai būdingi spazminio kosulio priepuoliai. 


Kokliušą sukelia kokliušo lazdelė (Bardotella pertussis). Ji išskiria toksiną, 

kuris ir pažeidžia organizmą. Patekusios į kvėpavimo takų gleivinę lazdelės 

dauginasi ir sukelia uždegimą. Išskirtas lazdelių toksinas dirgina kvėpavimo takų 

gleivinės receptorius, dėl to susidaro sąlyginis refleksas, pasireiškiantis kosulio 

priepuoliais. Patekęs į kraują toksinas veikia nervų sistemą sukeldamas 

kraujagyslių, smulkiųjų bronchų ir gerklų spazmus. 

Kokliušu užsikrečiama nuo ligonio, kuris išskiria sukėlėją čiaudėdamas, 

kosėdamas su seilių bei skreplių lašeliais. Šie lašeliai yra tiršti, todėl plinta netoli, 

užsikrėsti galima tik esant arti ligonio. Būtina išsiaiškinti, ar nėra kosinčių 

suaugusiųjų, nes jie yra nešiotojai. Bardotella pertussis nešiojimo (išskyrimo) laikas 

– 3 savaitės. Imlumas – apie 75 %. Kokliušu serga naujagimiai, kūdikiai ir net 

suaugusieji. Persirgus įgyjamas imunitetas. Šiuo metu tai daugiausia vyresnių vaikų 

ir suaugusiųjų problema – jie nešiotojai Bardotella pertussis. Maži vaikai dažniau 

serga parakokliušu – jį sukelia Bardotella parapertussis, tačiau kliniškai kokliušas ir 

parakokliušas pasireiškia vienodai. Vyresni vaikai ir suaugusieji kokliušu serga 

lengviau bet jam būdinga tipinė eiga. 

Sergamumas kokliušu 1994-2001 metais (absoliutūs skaičiai) 

5 lentelė 

Metai 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 


skaičius 232 105 57 150 141 80 91 162 

Sergamumas kokliušu Lietuvoje cikliškai svyruoja kas 3-4 metai. 

Daugiau susirgimų užregistruota pavasario ir vasaros mėnesiais. Didesnė dalis 

sirgusiųjų nuo kokliušo buvo neskiepyti (apie 66,9 %), tačiau sirgo ir vakcinuoti 

bei revakcinuoti asmenys. 

Klinika 

Skiriami 4 periodai: 

1. Inkubacinis periodas trunka 2-15 dienų. 

23


2. Katarinis periodas užtrunka 3-14 dienų. Pakyla temperatūra 37-38 0 C, 

vaikas pradeda sausai kosėti. Kosulys vis stiprėja, ypač naktimis. Šios stadijos 

ligonis labiausiai užkratus. 

3. Konvulsinis periodas trunka 1–2 savaites. Atsiranda kosulio priepuoliai, 

kurie sustiprėja naktimis. Priepuolio pradžioje vaikas daug kartų kosti. Po kelių 

kosulio smūgių vaikas giliai, švilpiamai įkvepia. Šis įkvėpimas vadinamas reprizu, 

atsiranda dėl gerklų spazmo. Reprizai būdingi vyresniems vaikams, o 

naujagimiams – kvėpavimo sustojimas. Priepuolio metu vaiko veidas parausta, 

vėliau pamėlsta, paburksta. Kosėdamas vaikas iškiša liežuvį, ant jo pasaitėlio, kuris 

trinasi į apatinius dantis, gali atsirasti balta opelė. Priepuoliui baigiantis ligonis 

iškosti tirštų, tąsių, bet skaidrių skreplių, gali išvemti. Ypač sunki kokliušo eiga 

būna naujagimiams ir kūdikiams. Dėl gerklų spazmo negali šniokšdami įtraukti 

oro, todėl jiems gali sustoti kvėpavimas, prasidėti traukuliai. Pagal kosulio 

priepuolių dažnumą skiriama lengva, vidutinio sunkumo ir sunki kokliušo forma. 

Dėl dažnų priepuolių vaikui sutrinka miegas, pablogėja apetitas, laikosi pakilusi 

temperatūra. Palaipsniui vaiko būklė gerėja. 

4. Sveikimo periodu priepuoliai retėja, lengvėja. Trunka 1-3 savaites. 

Diagnostika 

Kokliušas dažniausiai įtariamas prasidėjus tipiškiems kosulio priepuoliams. 

Šiuo metu kokliušas Lietuvoje gana reta liga, todėl epidemiologiniai duomenys 

(kontaktas su ilgai kosinčiais vaikais ar suaugusiaisiais) mažai informatyvūs. 

Patikimiausiai diagnozę patvirtina bakteriologinis tyrimas, kai B. pertussis 

išauginamas iš medžiagos, paimtos iš nosiaryklės. Teigiamas pasėlio atsakymas 

patvirtina diagnozę, tačiau sukėlėjo neišsėjus kokliušo paneigti negalima, nes 

dažnai jau katarinio periodo pabaigoje ar spastinio kosulio periodo pradžioje, kai 

gydytojai įtaria kokliušą, B. pertussis nosiaryklėje jau neberandama. Labai svarbi 

medžiagos paėmimo technika ir transportavimo sąlygos. Medžiagą geriausia imti iš 

nosiaryklės specialiais per nosį įkišamais tamponais iš sintetinių medžiagų, nes 

medvilnė slopina mikroorganizmų augimą. Per nosį toks tamponas įkišamas iki 

užpakalinės ryklės sienelės ir paliekamas 10 sekundžių arba kol tiriamasis sukosės. 

Naudojant kitokius tamponus, medžiagą reikėtų imti nuo užpakalinės ryklės 

sienelės. Tamponas su paimta medžiaga nedelsiant dedamas į transportinę terpę su 

anglimi. Nosiaryklėje gausu mikroorganizmų, todėl imant mėginius kokliušo 

sukėlėjams išaiškinti, rekomenduojamos selektyvinės terpės. 

B. pertussis antigenų nustatymas Lietuvoje beveik nenaudojamas. Antigenus 

galima nustatyti tiesiogine fluorescuojančių antikūnų reakcija bei polimerazių 

grandinių reakcija. Abu metodai techniškai gana sudėtingi ir Lietuvoje kokliušo 

praktinei diagnostikai nenaudojami. 

24


Serologiniai tyrimai 

Praktiškai naudojama daug įvairių serologinių testų, kuriais identifikuojami 

antikūnai prieš įvairias B. pertussis struktūras. Serologinių tyrimų įvertinimą 

neretai sunkina tai, kad antikūnus identifikuojančios diagnostinės sistemos 

nepakankamai standartizuotos, todėl ne visuomet aišku, kokie konkretūs antikūnai 

nustatomi serologiniu tyrimu „antikūnai prieš kokliušą”. Antikūnai prieš B. 

pertussis antigenus pasigamina tik per tam tikrą laiką, tačiau praktiškai gydytojai 

kokliušą dažniausiai ima įtarti prasidėjus spastinio kosulio periodui, kai antikūnų 

titrai jau būna gana dideli. Dažniausiai atliekami imunofermentiniai tyrimai, kuriais 

nustatomi IgA ir IgM klasės antikūnai. 

Kokliušo gydymas ir priemonės nuo epidemijos 

Ligoninėje gydomi tik kūdikiai ar sergantieji sunkiomis kokliušo formomis. 

Hospitalizavimo tikslas – suteikti pagalbą esant sunkiems priepuoliams, 

pasireiškiantiems traukuliais, apnoe, kitų galimų komplikacijų gydymas ir slauga. 

Katarinių reiškinių periodu skirti antibakteriniai preparatai gali sustabdyti 

tolimesnę patologinio proceso raidą. Spastinio kosulio periodo pradžioje 

antibakteriniai preparatai gali palengvinti ligos eigą, sumažinti sukėlėjo išskyrimo 

trukmę. Pasirinkimo vaistas eritromicinas skiriamas per burną 40-50 mg/kg/parai 

(ne daugiau kaip du gramai per parą), dalijant paros dozę į keturias dalis. 

Rekomenduojama gydymo trukmė – iki dviejų savaičių. Pacientams, 

netoleruojantiems eritromicino, galima skirti sulfemetoksazolį su trimetoprimu (8 

mg/kg/parai, dalijant paros dozę į dvi dalis), tačiau jo efektyvumas mažesnis. 

Sergančiuosius kokliušu rekomenduojama izoliuoti atskiroje palatoje penkias 

dienas nuo eritromicino skyrimo pradžios. Jei dėl kokių nors priežasčių 

antibakterinis gydymas neskiriamas, ligonis izoliuojamas tris savaites nuo spastinio 

kosulio periodo pradžios. 

Su ligoniu kontaktavusius asmenis, ypač pilnai nepaskiepytus, būtina stebėti 

14 dienų (dažniausias maksimalus inkubacinis periodas) dėl respiracinių susirgimų 

ar katarinių reiškinių. Nepriklausomai nuo skiepijimo būklės, buvusiems glaudžiai 

kontaktavusiems su sergančiu bakteriologiškai patvirtintu kokliušu 

rekomenduojamas profilaktinis gydymas eritromicinu. 

Komplikacijos 

Dažniausia išsivysto bronchitas, pneumonija. Padidėjus veniniam 

kraujospūdžiui odoje, akių junginėse gali atsirasti kraujosrūvų. Ypač pavojingos 

kraujosrūvos į smegenis, dėl jų gali būti įvairūs paralyžių ir parezių. Kosulio 

priepuolio metu gali iškristi tiesioji žarna, susidaryti išvaržų. Kūdikiams iki 6 

mėnesių amžiaus dėl deguonis bado gali išsivystyti smegenų pažeidimas, traukuliai. 

25


Slauga 

Slaugytoja, susipažinusi su sergančiu vaiku, pasitarusi su gydytoju, įvertina 

vaiko gyvybines veiklas, numato slaugos problemas, iškelia tikslus ir konkrečius 

slaugymo veiksmus. Pateikiamos dažnesnės slaugos problemos. 




3. Sausas kosulys. 

4. Kosulio priepuoliai. 

5. Sutrikęs miegas. 

6. Sumažėjęs apetitas, vėmimas. 

7. Traukulių pavojus. 

8. Komplikacijos. 




2. Lengvinti kvėpavimą. 

3. Pagelbėti priepuolio metu. 

4. Nuraminti ligonį. 

5. Išvengti komplikacijų. 


1. Jei vaikas gydomas antibiotikais, izoliuoti – ne mažiau kaip 5 dienas nuo 

gydymo pradžios. O jei gydymas neskiriamas – 3 savaites nuo spąstinio kosulio 

pradžios. Namuose galima paguldyti į atskirą kambarį arba bent atitverti vaiko 

lovą. Vaiką gali lankyti tik draugai, kurie jau persirgę kokliušu arba yra paskiepyti 

DTP vakcina. 

2. Vaiką laikyti gerai vėdinamoje patalpoje, orą drėkinti, kambarį valyti 

drėgnu skuduru. Jei nekarščiuoja – kuo ilgiau būti lauke. Rekomenduojamas 

pasivaikščiojimas gryname ore, ramūs žaidimai. 

3. Dažnai girdyti šiltais gėrimais (arbata, sultys). 

4. Maitinti dažniau, šiltesniu, skystesniu maistu. Jei po priepuolio išvėmė, 

nuprausus vaiką, išskalavus jo burną galima pamaitinti. 

5. Priepuolio metu pasodinti vaiką tiesiai, palenkti jo galvą į priekį, prilaikyti 

kaktą. Marlės gabalėliu valyti iš burnos tekančias seiles ir skreplius. 

6. Dieną pamigdyti gerai išvėdintame kambaryje. 

7. Stebėti vaiko būklę, mokėti suteikti pirmąją pagalbą sustojus kvėpavimui 

(atlikti dirbtinį kvėpavimą ir duoti kvėpuoti O 2 ). 

26


8. Informuoti gydytoją apie beprasidedančias komplikacijas. 

9. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais, aiškinti gydymo, ramybės reikšmę 

ligos eigai. Aptarti profilaktinių skiepijimų atlikimo svarbą. 

Įvertinti sveikstančio vaiko būklę ir slaugymo rezultatus. 

Epideminis parotitas (parotitis epidemica) 


Epideminį parotitą sukelia virusas. Jis nepatvarus, greitai žūva nuo šalčio bei 

karščio, saulės šviesos, dezinfekcinių medžiagų. 

Infekcijos šaltinis – sergantieji parotitu. Jis užkratus nuo paskutiniųjų dviejų 

inkubacinio periodo dienų iki 9 ligos dienos. Užsikrečiama oro lašiniu būdu ir tik 

artimai bendraujant su sergančiuoju. Galima užsikrėsti valgant iš to paties indo, tuo 

pačiu šaukštu, žaidžiant tais pačiais žaislais, kuriais naudojosi ligonis. 

Naujagimiai ir kūdikiai iki 6 mėnesių neserga, jei jų motinos sirgo šia liga 

arba buvo skiepytos. Persirgę įgyja pastovų imunitetą. 

6 lentelė 

Sergamumas epideminiu parotitu 1994-2001 metais (absoliutūs skaičiai) 

Metai 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 


skaičius 516 363 374 632 1960 5946 4377 466 

Nuo 1989 metų sergamumas epideminiu parotitu nuolat mažėja, o 1995 

metais užfiksuotas mažiausias susirgusiųjų skaičius nuo 1974 metų. Dažniau serga 

spalio – sausio mėnesiais 2-5 metų vaikai. Daugiau nei pusė sirgusių vaikų buvo 

neskiepyti ir paaugliai. 

Klinika 

Inkubacinis periodas tęsiasi nuo 9 iki 21 d. Prasideda ūmiai – pakyla 

temperatūra, kartais ji išlieka normali ar subfebrili. Dažniausiai pažeidžiamos 

paausio seilių liaukos. Taip pat gali būti įtraukiamos požandikaulinės seilių liaukos, 

rečiau – paliežuvinės seilių liaukos, kasa. Gali būti pažeidžiama ir nervų sistema. 

Kliniškai tai pasireiškia temperatūros pakilimu, galvos skausmu, miego sutrikimu, 

silpnai neryškiais meninginiais simptomais. 

27


Dažniausiai pažeidžiamos paausio seilių liaukos – iš pradžių vienoje pusės, 

vėliau ir iš kitos. Oda neparaudusi, įtempta, čiuopiant skausminga. Ligoniui skauda 

kramtant, skauda ausį. Patinimas yra ausies priekyje ir žemiau jos, pakelia ausies 

spenelį į viršų. Patinimas laikosi 3-4 dienas ir palaipsniui išnyksta. 

Komplikacijos 

Maždaug 10 % ligonių, sergančių kiaulyte, prasideda galvos smegenų 

dangalų uždegimas, kuris pasireiškia galvos skausmais, vėmimu, sprando raumenų 

rigidiškumu, jis tęsiasi 5-10 dienų. 

Paaugliams berniukams ir vyrams gali prasidėti sėklidžių uždegimas orchitas 

(20-25 %). Pakyla temperatūra, krečia šaltis, patinsta ir skausmingos viena arba abi 

sėklidės. Orchitas gali tapti nevaisingumo priežastimi. 

Bręstančioms mergaitėms gali būti mastito požymiai. 

Abiejų lyčių vaikams gali būti ir pankreatitas – skauda pilvą, pykina, vaikas 

vemia, viduriuoja. 

Gydymas 

Simptominis. Kol ūmus periodas – lovos režimas. Patinusias seilių liaukas 

sutepti šiltu augaliniu aliejumi, šiltai aprišti, pašildyti. Jei vystosi orchitas – 

suspensorijus, vietiškai šaltis, sunkiais atvejai skiriami hormonai. 

Profilaktika 

Ligonis izoliuojamas 9 dienas. Kontaktavusiems asmenims 21 dienos 

karantinas. Specifinė profilaktika – skiepai. 

Slauga 

Dažniausiai vaikai gydomi namuose, į ligoninę guldomi vaikai iš vaikų 

namų, internatų arba sergantys sunkiomis formomis. Juos slaugo slaugytoja arba 

mama, kurią slaugos išmoko slaugytoja. 

Pateikiamos dažnesnės slaugos problemos: 



2 Karščiavimas. 

3. Skausmingas seilių liaukų patinimas.. 

4. Skausmas valgant, kramtant. 


6. Komplikacijų atsiradimo pavojus. 


28



1. Išvengti ligos išplitimo. 

2. Apsaugoti nuo hipertermijos. 

3. Mažinti skausmą valgant, kramtant. 

4. Gerinti apetitą. 



1. Vaikas izoliuojamas 9 dienas. Patalpą dažnai vėdinti (3-4 kartus per 

dieną), drėkinti orą, valyti drėgnu skuduru, kvarcuoti. Sergančiajam išskiriami 

individualūs indai, žaislai. 

2. Karščiuojantį vaiką laikyti lovoje. Sudaryti ramią, saugią aplinką. 

Paskaityti jam knygą, žaisti su juo ramius žaidimus. 

3. Patinusią odą sutepti augaliniu aliejumi, aprišti, galima pašildyti soliukso 

lempa arba į rankšluostį susukta šildykle. 

4. Maitinti skystu ar košės konsistencijos neriebiu maistu. 

5. Dažnai girdyti šiltais gėrimais. 

6. Stebėti vaiko būklę, informuoti gydytoją apie beprasidedančias 

komplikacijas. 

7. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais, aiškinti ligos išplitimo, komplikacijų 

pavojų, karantino svarbą, skiepijimo efektyvumą. 

Įvertinti sveikstančio vaiko būklę ir pasiektus slaugymo rezultatus. 

Hemophilus influenzae B (HiB) infekcija 

Hemophilus influenzae yra Gramneigiamos bakterijos, kurias 1889 metais 

kilus gripo epidemijai iš ligonio skreplių pirmasis išskyrė R. Pfeifferis. Buvo 

manoma, kad tai gripo sukėlėjas. Tačiau 1918-1919 metų gripo pandemijos metu 

įrodyta, kad šis mikroorganizmas dažnai randamas viršutiniuose kvėpavimo 

takuose ir su gripu nesusijęs. Norint išauginti šį mikroorganizmą, į terpes būtina 

dėti kraujo komponentų, todėl 1920 metais mikroorganizmui suteiktas dabartinis jo 

pavadinimas – Hemophilus influenzae. 1930 metais M. Pittmanas H. influenzae 

štamus suklasifikavo į 6 tipus. Šiandien žinoma, kad 90-95 % Hemophilus 

influenzae invazinių klinikinių formų susijusios su Hemophilus influenzae B (Hib). 

Hib ląstelės išorinė membrana sudaryta iš polisacharidų, kurių sudėtyje didžiausia 

patogenetinė reikšmė skiriama PRP polisacharidui (polirybitol-fosfatui). Su šiuo 

29


polisacharidu siejamos Hib invazinės ir patogeninės savybės. Kita vertus, antikūnai 

nuo PRP apsaugo nuo Hib infekcijos. 

Hib paplitusi visame pasaulyje. Įvairiose geografinėse pasaulio dalyse, 

atskirtose natūraliais barjerais, paplitę skirtingi Hib klonai, tačiau dėl Hib genetinių 

skirtumų jų sukeliamų ligų klinikinė eiga nesiskiria. 

Žmogus – vienintelis Hib šeimininkas. Išorinėje aplinkoje ar kitų gyvūnų 

organizme Hib neišsilaiko. Užkratas plinta oro lašiniu būdu. Hib mažai 

kontaktiškas mikroorganizmas, todėl užsikrėsti būtinas pakankamai glaudus 

kontaktas, pavyzdžiui, šeimoje arba uždaruose mažų vaikų kolektyvuose. Rizikos 

veiksniais laikomi veiksniai, sąlygojantys užkrato išplitimą, ypač – perpildyti, 

neatitinkantys higieninių reikalavimų vaikų kolektyvai bei šeimininko atsparumą 

mažinančios priežastys (imunodeficitinės būklės, prasta mityba, hipovitaminozė, 

lėtinės ligos ir kt.). Sergamumas padidėja rugsėjo-gruodžio bei kovo-gegužės 

mėnesiais. 

Hib infekcija – mažų vaikų liga. Ja dažniausiai sergama nuo 4-6 mėnesių 

amžiaus (kai išnyksta iš motinos gauti antikūnai) iki 5-7 metų. Hib invazinei 

infekcijai vystytis didelę įtaką turi vaiko imuninės sistemos būklė, gretutiniai 

susirgimai, ypač – virusinėmis kvėpavimo organų ligomis. Vyresni nei 5 metų 

amžiaus asmenys invazinėmis Hib formomis serga ypač retai. Manoma, kad 

augdami vaikai infekuojami Hib, susidaro natūralūs imuniniai mechanizmai, 

apsaugantys nuo ligos vyresnius asmenis. Palyginti nedidelė dalis visų vaikų, 

užsikrėtusių Hib, suserga invazinėmis Hib formomis, tačiau šios invazinės Hib 

formos gali būti labai sunkios ar net mirtinos, todėl visame pasaulyje neabejojama 

Hib vakcinos skiepijimo tikslingumu. 

Hib kolonizuoja nosiaryklę ir net keletą mėnesių infekuotas asmuo gali 

nešioti Hib be jokių klinikinių simptomų. Hib randama nosiaryklėje net iki 0,5-3 % 

sveikų vaikų, rečiau – suaugusiųjų. Sutrikus vaiko atsparumo mechanizmams, Hib 

gali patekti į kraują. Spėjama, kad Hib infekcijos klinikinę formą gali sąlygoti ir 

genetiniai ypatumai. 

Su kraujo tėkme sukėlėjas išnešiojamas po visą organizmą (pirminė 

bakteriemija), todėl antriniai infekcijos židiniai gali susidaryti įvairiausiose vietose. 

Dažniausiai tai būna pneumonija, otitas, sinusitas, bakteriniai veido daubų 

uždegimas, rečiau – artritas, antriniai pūliniai židiniai. Gyvybei pavojingas Hib 

sukeltas antgerklio uždegimas – epiglotitas. Dėl uždegiminių pakitimų antgerklis 

išburksta, padidėja, gali užkimšti kvėpavimo takus, tai kelia pavojų vaiko gyvybei. 

Veikiant PRP (polirybitol-fosfatui) polisacharidui, kraujo tėkmėje 

cirkuliuojantys Hib gali įveikti hematoencefalinį barjerą ir infekuoti smegenų 

dangalus. Tokiems vaikams Hib sukelia itin sunkius pūlingus meningitus. Net 

pagijus po Hib sukelto pūlingo meningito, beveik trečdaliui persirgusių vaikų lieka 

įvairaus sunkumo laipsnio ilgalaikių neurologinių liekamųjų reiškinių. 

30


Hib invazinių formų dažnumas tarp įvairaus amžiaus vaikų nevienodas. 

Pirmaisiais gyvenimo metais dažniausi Hib sukelti meningitai, vyresniems vaikams 

dažnesni epiglotitai ar kitos ligos formos. 

Hib diagnozuoti gana sudėtinga. Klinikiniai Hib sukeliamų ligų simptomai 

dažniausiai mažai skiriasi nuo kitų sukėlėjų sukeltų analogiškų ligų (pvz., 

pneumonijų ar meningitų). Statistiškai patikimai įrodyta, kad Hib sukeltos ligos 

būna sunkesnės, palyginti su kitų bakterijų sukeltomis ligomis, tačiau tai mažai 

informatyvu, kai kalbama apie konkrečios ligos diagnostiką. 

Hib infekcijos diagnozę galima patvirtinti bakteriologiniais tyrimais arba 

nustatant PRP polisacharidą imunologiniais tyrimais. Hib galima išsėti iš kraujo, 

smegenų skysčio, vidurinės ausies aspiratų, pleuros ar sąnarių punktatų, kitų 

biologinių skysčių. Išauginus Hib, galutinai patvirtinama etiologinė diagnozė. Deja, 

Hib pavyksta išauginti gana retai. Išauginus Hemophilus influenzae kultūrą, būtina 

nustatyti tipą, nes tik B tipo Hemophilus influenzae yra invazinių ligų sukėlėjai. Be 

to, labai svarbu nustatyti išskirtos kultūros jautrumą antibakteriniams preparatams. 

Gripas 

Gripas – ūmi virusinė viršutiniųjų kvėpavimo takų liga. Pirmąsias gripo 

epidemijas aprašė Hipokratas. Lotyniškas pavadinimas influenca siejamas su XIX 

amžiaus epidemija Italijoje, kurią, kaip manoma, sąlygojo žvaigždės (lot. 

influenca). Pirmąja pandemija, pagal istorinius šaltinius atitinkančią šiuolaikinį 

gripo pandemijos apibūdinimą, laikoma 1580-ųjų gripo pandemija. Aprašytos 1781 

ir 1830 metų epidemijos, kai gripas iš Azijos per Rusiją plito po Europą. XIX 

amžiuje buvo bent 4 gripo pandemijos, o 1918-1919 metų „ispaniškojo gripo” 

pandemijos metu žuvo apie 21 milijoną žmonių. Didelės epidemijos kilo 1957 

(azijietiškas gripas), 1968 (Hong Kongo gripas) ir 1977-aisiais (rusiškas gripas). 

Susirgimų gripu pakilimai registruojami beveik kasmet žiemos-pavasario 

mėnesiais. Kiekvienais metais Lietuvoje registruojama mirčių nuo gripo ar nuo jo 

komplikacijų. 

Gripo A virusą pirmą kartą 1933 metais išskyrė Smithas, Andrevvsas, 

Laidlavvas, o B – 1936 metais Francis. Didelis žingsnis gripo pažinimo ir vakcinų 

kūrimo srityje buvo gripo viruso kultivavimo vištos kiaušiniuose metodo sukūrimas 

1940 metais. 

31


Gripo virusas turi RNR ir priskiriamas ortomikso virusų šeimai. Šiuo metu, 

vadovaujantis PSO klasifikacija, pagal pagrindinį nukleotidą gripo virusai 

klasifikuojami į pagrindinius A, B ir C tipus. 

A tipo virusai labiausiai patogeniški žmogui, sukelia sunkiausius susirgimus. 

Jie viruso dalelės paviršiuje turi 2 antigenus: hemagliutininą ir neuraminidazę. Dėl 

hemagliutinino gripo virusai fiksuojasi ant žmogaus ląstelių paviršiaus. Žinomi 3 

hemagliutinino tipai (H1, H2, H3). Neuraminidazė būtina gripo virusams 

įsiskverbti į ląstelės vidų ir surenkant naujas viruso daleles, yra 2 jos tipai (N1, N2). 

B tipo gripo virusai sukelia lengvesnes gripo formas, dažniau vaikams. Šis 

virusas mažiau kinta, palyginti su A tipu. 

C tipo gripo virusai retai sukelia susirgimus žmonėms, šie susirgimai 

dažniausiai lengvi ar net subklinikiniai. C tipo gripo virusai nesukelia epidemijų. 

Vadovaujantis PSO nomenklatūra, aprašant gripo virusą nurodoma: 

• tipas; 

• geografinė vieta, kur šis virusas buvo pirmąkart išskirtas; 

• štamo numeris; 

• išskyrimo metai; 

• viruso subtipas. 

Gripo virusai turi savybę labai greitai kisti. Šią savybę sąlygoja 

hemagliutinino ir neuraminidazės kintamumas. 

Skiriamos dvi gripo viruso kitimo formos. Radikalus A tipo gripo viruso 

antigeninis pasikeitimas vadinamas antigeniniu šiftu. Tokiais atvejais pasikeičia 

abu (H ir N) paviršiniai gripo viruso antigenai ir virusas įgauna visiškai naujų 

antigeninių savybių. Šiftas dažniausiai sąlygoja dideles epidemijas ar net 

pandemijas. 

Mažesni gripo viruso paviršinių antigenų pakitimai vadinami driftu. Tokie 

nedaug pakitę gripo virusai gali sukelti didesnes ar mažesnes epidemijas, nes dalis 

visuomenės dar gali turėti apsauginių imuninės apsaugos mechanizmų, o dalis jau 

nebeturi. Driftas būdingas visiems 3 gripo viruso tipams. 

Šiaurės pusrutulyje susirgimai gripu dažnesni vėlyvo rudens-žiemosankstyvo 

pavasario mėnesiais. Pietų pusrutulyje susirgimų pakilimai registruojami 

maždaug pusę metų prieš arba po pakilimo Šiaurės pusrutulyje. 

Klinika 

Infekcijos šaltinis – sergantysis gripu. Ypač didelį epidemiologinį pavojų 

kelia lengvomis gripo formomis sergantys asmenys, kurie sirgdami bendrauja 

visuomenėje ir taip platina virusą. Būtina pabrėžti, kad asmenys, užsikrėtę nuo 

sergančiųjų lengva gripo forma, gali sirgti labai sunkia, net žaibine forma. 

Epidemiologine prasme labai svarbu, kad užsikrėtę asmenys labai greitai, kartais 

32


vos po keliolikos valandų, patys tampa infekcijos šaltiniu ir gali užkrėsti 

aplinkinius. 

Iš infekuoto asmens gripo virusai išsiskiria per kvėpavimo takus, su seilių 

lašeliais. Oro lašinis užkrato plitimo būdas labai lengvai realizuojamas, todėl gripo 

virusai gali greitai išplisti. Svarbiausi gripo viruso plitimo veiksniai yra viruso 

pakitimų laipsnis ir visuomenės imuniteto lygis. Kuo labiau pakinta virusas, tuo 

mažesnė visuomenės dalis turi apsauginį imunitetą, tuo greičiau plinta epidemija. 

Imlumas gripui visuotinis. Neretai žmonės teigia, kad jie niekada neserga gripu. Iš 

tiesų sveiki asmenys gripu gali sirgti labai lengvai ar net visiškai be klinikinės 

simptomatikos. Tačiau ir tokių žmonių organizme, kai jie užsikrečia, vyksta gripo 

viruso infekcinis procesas, kvėpavimo takų gleivinėse randama gripui būdingų 

morfologinių pakitimų. Tokie asmenys pavojingi aplinkiniams, nes išskiria virusą į 

aplinką. Užsikrėtus nepalankiu metu (pvz., pervargus, sergant kokia nors kita liga) 

tokiems asmenims gali vystytis kliniškai išreikštos ir net labai sunkios gripo 

formos. 

Gripo inkubacinis periodas svyruoja nuo 1 iki 5 dienų, dažniausiai trunka 

apie 2 dienas. Ligos sunkumas siejamas su užsikrėtusiojo asmens ankstesnių 

kontaktų su gripo virusu įgytų imuninių mechanizmų būkle. Paprastai tipiška gripo 

klinika būdinga tik maždaug pusei užsikrėtusiųjų. Manoma, kad kasmet skiepijantis 

gripo vakcina, recipiento imuninė sistema būna geriau pasiruošusi efektyviam 

atsakui, todėl šie žmonės neserga net jeigu vakcinos sudėtyje esantys gripo viruso 

antigenai ne visai tiksliai atitinka visuomenėje cirkuliuojančius štamus. 

Ligos pradžia ūmi, kartais pacientai gali nurodyti net susirgimo valandą. 

Pirmieji ligos požymiai – karščiavimas, mialgija, galvos skausmai, neproduktyvus 

kosulys, silpnumas. Rečiau būna sloga, akių skausmai, akių jautrumas šviesai. 

Sisteminiai gripo simptomai trunka 2-3 dienas, bet ne ilgiau kaip 5 dienas. Ligoniui 

karščiuojant ilgiau, tai gali būti gripo komplikacijų požymis. Ūmiu ligos metu 

simptomus palengvina acetaminofeno (paracetamolio) turintys preparatai. 

Acetilsalicilo rūgšties (aspirino) turinčių preparatų skirti 

NEREKOMENDUOJAMA, ypač vaikams ir paaugliams, nes sergantiesiems 

gripu jie gali sukelti Reye sindromą. 

Gripo komplikacijos 

Dažniausios gripo komplikacijos hemoraginės ir bakterinės plaučių ligos. 

Rečiau gripas komplikuojasi miokarditu, tačiau ši komplikacija gali būti mirtina. 

Gripas paūmina daugelį lėtinių ligų, ypač tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus 

asmenų. Mirtingumas nuo gripo – 0,05-0,1 %, tačiau neretai tarp vyresnio amžiaus 

žmonų tiesiogine mirties priežastimi registruojama lėtinė liga, o ne jos paūmėjimą 

sukėlęs gripas. 

33


Gripo diagnostika 

Gripo diagnostika dažniausiai grindžiama klinika. Virusologiniai ir 

serologiniai tyrimai svarbūs epidemiologine prasme, jais remiantis nustatomi 

visuomenėje cirkuliuojančių gripo virusų tipai, renkamos gripo virusų kolekcijos, 

kurių pavyzdžiai gali būti naudojami vakcinų gamybai. Konkretaus asmens ligos 

gripo diagnostikai laboratoriniai tyrimai nėra labai svarbūs, nes po kelių dienų 

gaunami tyrimų atsakymai jau nebeturi praktinės reikšmės, tik mokslinę. 

Gripo gydymas 

Gripui gydyti pirmomis ligos valandomis itin efektyvūs neuraminidazės 

inhibitoriai (pvz., zanamivirum, relenza). Kitų priešvirusinių preparatų 

efektyvumas gerokai mažesnis. Dažniausiai taikomos simptominės gydymo 

priemonės. 

Sergančių vaikų slauga 

Dauguma sergančių gripu vaikų yra gydomi namuose, todėl slaugytoja, 

lankydama vaikus namuose, turi motiną ir artimuosius mokyti slaugos. Būtina 

patarti, kad dažnai (kas 3-4 val.) vėdintų patalpą, kur guli sergantysis, grindis ir 

dulkes valytų drėgnai. Rekomenduoti, kad vaikas gulėtų arba žaistų ramius 

žaidimus lovoje (pieštų, lipdytų) ir t.t. 

Patarti, kad vaiko kūno temperatūrą matuotų kas 1–2 val. ir esant aukštesnei 

kaip 38,5 0 C informuotų šeimos gydytoją arba vartotų gydytojo paskirtus vaistus. 

Nereikėtų palikti sergančio vaiko vieno, nes pakilus temperatūrai vaikui gali 

prasidėti traukuliai, kraujuoti iš nosies. 

Vaiką maitinti amžių atitinkančiu maistu, mažesnėmis porcijomis. Stengtis 

vaiką dažnai girdyti šiltais gėrimais (arbata su citrina, vaisių sultimis). 

Patarti mamai, kad vaiko per šiltai neaprengtų, kad drabužėliai būtų 

laisvesni, medvilniniai. Būtina, kad mama ar slaugantys šeimos nariai stebėtų vaiko 

tuštinimąsi bei šlapinimąsi. Užkietėjus viduriams ar prasidėjus viduriavimui, 

pakitus šlapimo spalvai būtina kreiptis į šeimos gydytoją. 

Jeigu sergantis gripu vaikas paguldytas į stacionarą, tai slaugytoja įvertina 

vaiko gyvybines veiklas, numato slaugos tikslus ir konkrečius slaugymo veiksmus. 

I. Pateikiamos dažnesnės slaugos problemos: 

1. Ligos užkrečiamumas 

2. Karščiavimas 

3. Išskyros iš nosies 

4. Kosulys 

5. Silpnumas, raumenų skausmas 

6. Individualios (amžių, psichoemocinė būsena) 

34



1. Vengti ligos išplitimo 

2. Mažinti pakilusią temperatūrą 

3. Išvengti hipertermijų. 

III. Slaugytojos veiksmai: 

1. Esant galimybei sergantį vaiką reikia izoliuoti. 

2. Patalpą, kurioje būna vaikas dažnai vėdinti, valyti drėgnu būdu. 

3. Būtina įvertinti koks karščiavimo laipsnis. Apžiūrėti vaiko odą – ar ji 

rausva ar blyški, marmuruota. Pridedamas karščiuojančio vaiko 

gydymo algoritmas. 

Karščiuojančio vaiko gydymo algoritmas 

1. Jei įmanoma, pirmiausia reikia nustatyti vaiko karščiavimo priežastį 

(uždegiminė liga, dehidratacija, centrinės ar vegetacinės kilmės karščiavimas, 

perkaitimas). 

2. Būtina įvertinti vaiko būklės sunkumą: 

• koks karščiavimo laipsnis; 

• kokia hipertermija, „rausvoji” ar „blyškioji” (hiperterminis sindromas) 

vyrauja; 

• ar karščiuojant vaikas priklauso „rizikos grupei” (kūdikis iki 2 mėnesių 

amžiaus; buvę hiperterminiai traukuliai; mažas vaikas, turintis įgimtą 

širdies ydą ar vaikas, kuriam būdingi kitokie širdies pažeidimai; 

vaikas, sergantis encefalopatija ar paveldima medžiagų apykaitos 

liga). 

3. Spręsti, ar karščiuojantį vaiką galima gydyti namuose, ar būtina jį siųsti į 

ligoninę. 

4. Karščiuojančiam vaikui galima skirti tik šiuos du nesteroidinius 

priešuždegiminius vaistus: acetaminofeną (paracetamolį) ir ibuprofeną. 

Acetilsalicio rūgštis (aspirinas), analginas ir amidopirinas karščiuojantiems 

vaikams n eskirtini! 

5. Jei kūno temperatūra nėra labai didelė, uždegimas ir skausmas saikingi, 

karščiuojančio vaiko gydymą tikslingiausia pradėti acetaminofenu (paracetamoliu) 

per os ar žvakutėmis, dozuojant po 10-15 mg/kg (vienkartinė dozė). Jei reikia, 

vienkartinę acetaminofeno dozę galima padidinti iki 20 mg/kg. Esant poveikiui, 

kūno temperatūra sumažėja po 15-60 min., veikimas trunka 3-6 valandas. 

Kartotinai acetaminoferą galima vartoti po 4-6 valandų, bet ne dažniau kaip 5 

35


kartus per parą. Karščiuojančiam kūdikiui ar vaikui iki 3 metų labai patogios 

acetaminofeno žvakutės. 

6. Gydymą acetaminofenu tikslinga derinti su fizinėmis kūno temperatūrą 

mažinančiomis priemonėmis, padedančiomis organizmui atiduoti šilumą (esant 

„rausvajai” hipertermijai): 

• vaikas išvystomas ar nurengiamas, krūtinės, pilvo, nugaros, rankų ir 

kojų oda trinama frotiniu rankšluosčiu ar kempine, sudrėkintais 

drungnu vandeniu (šaltas vanduo, spiritas, degtinė trinti nenaudotini – 

jie nėra pranašesni už drungną vandenį); Siūloma trinti 5 min., 

praėjus 30 min., 60 min. ir 90 min. Po nesteroidinio priešuždegiminio 

vaisto vartojimo; 

• galima įjungti ventiliatorių (tuomet per 15-20 min., pavyksta kūno 

temperatūrą sumažinti 1-2 C 0 ); 

• ties skambiosiomis kraujagyslėmis (kirkšnyse, pažastyse, kaklo 

šonuose) galima uždėti susuktus vystyklus, sudrėkintus šaltu vandeniu; 

• ligoninėje ties stambiosiomis kraujagyslėmis galima uždėti buteliukus 

su atšaldytu vandeniu ar ant vaiko kaktos – šalto vandens pūslę. 

7. Reikia pažymėti, kad acetaminofenas (paracetamolis) nėra pats 

veiksmingiausias temperatūrą mažinantis vaistas. Jei ankščiau minėtomis 

priemonėmis nepavyksta sumažinti karščiavimo, skiriamas ibuprofenas. Jo 

temperatūrą mažinantis poveikis yra stipresnis negu acetaminofeno, nes: 

• ibuprofenas veikia ilgiau – maksimalus antipiretinis efektas trunka 2-4 

val., veikimo trukmė – 6-8 val.; 

• didesnis ibuprofeno priešuždegimis poveikis; tai svarbu, gydant 

uždegimo sukeltą karščiavimą (ypač ūminį otitą); 

• stipresnis ibuprofeno analgetinis poveikis (karščiuojantiems vaikams 

jis labiau malšina galvos, raumenų, ausies, ryklės skausmą); 

Vienkartinė ibuprofeno dozė – 5 mg/kg (jei vaiko kūno temperatūra mažesnė 

nei 39 0 C) ar 10 mg (jei vaiko kūno temperatūra didesnė nei 39 0 C). Šią dozę 

galima skirti kas 6-8 valandas (ne dažniau kaip 4 kartus per parą, dozuoti po 5 

mg/kg; ne dažniau nei 2 kartus per parą, dozuojant po 10 mg/kg). 

Kiekvienas pediatras pažįsta vaikų, kuriems karščiuojant acetaminofenas 

(paracetamolis)neveiksmingas; jiems tikslinga iš karto skirti ibuprofeną. Šiems 

vaikams namų vaistinėje turėtų būti laikomas ibuprofenas. Be to, tikslinga iš karto 

skirti ibuprofeną, jei acetaminofenas kontraindikuotinas ar vaiko kūno temperatūra 

labai didelė, ryškus skausmas ar uždegimas. 

8. Vartojant pediatrines acetaminofeno ar ibuprofeno formas (suspensijas, 

sirupus), būtina naudotis pakuotėje esančias specialiais šaukšteliais. Naminių saikų 

tūris nėra standartinis. Sklidiname arbatiniame šaukštelyje telpa ne 5 ml, o ne 

daugiau kaip 3,5 ml skysčio (E.Hyam et.al., 1989; A.Raugalė, 1997). 

36


9. Jei pavartoto nesteroidinio priešuždegiminio vaisto dozė buvo optimali, 

kartotinai skirti tą patį ar kitą preparatą galima ne anksčiau kaip po 4-5 valandų. 

10. Vaiko karščiavimui mažinti nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai 

paprastai skiriami ne ilgiau kaip 3-5 dienas. Ilgalaikis kursinis gydymas šiais 

vaistais gali užmaskuoti ligos (otito, pneumonijos, meningito) simptomus (vienas iš 

objektų antibakterinės terapijos efektyvumo įvertinimo kriterijų – kūno 

temperatūros sumažėjimas). Be to, ilgai vartojant nesteroidinius priešuždegiminius 

vaistus, galimas jų nepageidaujamas poveikis. 

11. Acetaminofenas (paracetamolis) neskirtinas vaikams, sergantiems 

kepenų liga. 

12. Karščiuojantį vaiką reikia gydyti šiltu skysčiu, arbata; ligoninėje, esant 

dehidratacijai, skirtina lašinė skysčių infuzija į veną. 

13. Esant bakterinei ligai, karščiuojantis vaikas gydomas antibakteriniais 

preparatais. 

14. Nesunorminus skysčio pusiausvyros, skirti karščiuojančiam vaikui 

kraujagysles plečiančius vaistus pavojinga. 

Meningokokinė infekcija 

Ūmi infekcinė liga, perduodama oro-lašeliniu keliu. Klinikai būdinga 

nosiaryklės pažeidimas (nazofaringitas); sunkesniais atvejais pažeidžiami smegenų 

dangalai (meningitas) ir specifinis sepsis (meningokokcemija). 


Ligą sukelia gramneigiamas diplokokas (Neisseria meningitidis). Aplinkoje 

greitai žūva. Lietuvoje dažniausiai pasitaiko B (iki pusės visų atvejų) ir C, rečiau A 

(sero) tipai. Užsikrečiama nuo sergančio asmens ar bakterijų nešiotojo. Suaugę 

žmonės dažniausiai ir būna meningokoko nešiotojai. Manoma, kad net 2-2,5 proc. 

suaugusiųjų yra meningokokų nešiotojai. Užsikrečiama oro-lašeliniu keliu. 

Infekcijos vartai – nosiaryklės gleivinė: čia vystosi nazofaringitas ir katarinis 

tonzilitas. Jeigu infekcija prasiveržia per šį apsauginį barjerą, vystosi bakteremija 

(laikina ar pastovi meningokokcemija). Žūnant meningokokams, iš jų 

atsipalaiduoja stiprus endotoksinas, kodėl sutrinka kraujotaka, sutrinka kraujo 

krešėjimas (iš pradžių padidėja – gali imti krešėti kraujas kraujagyslėse 

/intravaskulinė diseminuota koaguliacija), vėliau sumažėja – atsiranda 

kraujosruvos odoje, vidaus organuose, smegenų dangaluose. 

37


Dažniau serga naujagimiai ir kūdikiai, neturintys imuniteto. Vaikai iki 5 

metų sudaro daugiau kaip pusę visų sergančiųjų. Vėliau susirgimų meningokokine 

infekcija pagausėja paauglystės periodu. 

Dažniau susergama žiemą ir anksti pavasarį, tačiau liga galima užsikrėsti bet 

kuriuo metų laiku. 

Lietuvoje epideminiu meningitu kasmet suserga apie 50-100 žmonių, iš jų 

kas dešimtas miršta. 

Klinika ir ligos eiga 

Inkubacinis periodas trunka nuo 2 iki 10 dienų (dažniausiai 4-6 dienas). 

Skiriamos lokalizuotos formos (ūmus nazofaringitas ir meningokokų nešiojimas) ir 

generalizuotos formos (meningokokcemija, meningitas, meningoencefalitas ir 

mišrios). Kitos klinikinės formos kaip endokarditas, poliartritas, pneumonija, 

iridociklitas – labai retos. Vaikams dažniau būna sunkios formos, būtent, 

meningitas ir meningitas kartu su meningokokcemija (sepsiu, žaibinė forma). 

Ūmus nazofaringitas 

Gali būti kaip meningito prodromas arba kaip savarankiška forma. Būdinga: 

nedidelis temperatūros pakilimas (iki 38,5° C), kuris laikosi 1-3 dienas, neryškūs 

bendros intoksikacijos požymiai (vangumas, galvos skausmas, svaigimas), 

nazofaringito simptomai (užgulta nosis, žiočių gleivinės hiperemija, sausumas, 

paburkimas). 

Meningitas 

Prasideda ūmiai. Staiga ima krėsti šaltis, labai pakyla temperatūra (iki 40° 

C). Maždaug pusei ligonių 1-5 dieną kaip prodromas būdingas nazofaringitas. 

Meningokokiniam meningitui būdinga: didelis bendras silpnumas, stiprūs akių 

obuolių skausmai, ypač judinant akis; stiprūs galvos skausmai (ypač kaktos ir 

smilkinių, rečiau pakaušio srityje). Galvos skausmas stiprėja, išplinta, turi 

spaudžiantį pobūdį, darosi nepakeliamas. Greitai išryškėja neurologinė 

simptomatika: I ligos paros pabaigoje – II paros pradžioje sutrinka sąmonė, būna 

psichomotorinis sujaudinimas, traukuliai, regėjimo ir klausos haliucinacijos. 

Lygiagrečiai išryškėja meninginiai (smegenų dangalų sudirginimo) požymiai: 

sprando raumenų rigidiškumas ir kt. Po paros nuo ligos pradžios daugumai ligonių 

atsiranda charakteringa meninginė poza. Kai sumažėja intoksikacija ir smegenų 

pabrinkimas, išryškėja encefalito požymiai: atsiranda židininių neurologinių 

simptomų (anizorefleksija, patologiniai refleksai, spazminės parezės ir 

hemiparezės, paralyžiai ir kt.). 

38


Meningokokcemija 

Be meningito pasitaiko retai. Dažniausiai ji būna tiems vaikams, kurie 

patenka į ligoninę pirmosiomis susirgimo valandomis. Esant lengvai formai, 

bendros intoksikacijos požymiai neryškūs, temperatūra – 38-39 o C. Pirmosiomis 

valandomis odoje, dažniausiai ant kojų, liemens atsiranda negausus petechinis 

(kraujosruvinis) bėrimas; kai kurie bėrimo elementai primena žvaigždutes. Jų 

diametras – 2-3 mm, yra netaisyklingos formos, paspaudus – nepranyksta. Esant 

vidutinio sunkumo formai, temperatūra – 40 o C, gausus hemoraginis bėrimas, 

petechijos ir žvaigždutės atsiranda taip pat ir ant kelių, šlaunų, kirkšnių, pažastų, 

pilvo ir krūtinės odos. Bėrimo elementai daug didesni (3-7 mm skersmens). 

Esant sunkiai formai, hemoraginio bėrimo elementai būna dar didesni (5-15 

cm ir daugiau) su odos nekrozės požymiais; būna kraujosrūvų skleroje, 

konjunktyvoje, nosiaryklėje. Kartais gali būti hemoragijos į vidaus organus, pvz., 

inkstus, kurios pasireiškia mikro- ir makrohematurija, ar net smegenų dangalus. 

Sunki ir labai sunki meningokokcemija eina kartu su meningitu. Tokiais atvejais 

gali būti papildomai pažeidžiama širdis (endokarditas, perikarditas, miokarditas), 

stambiųjų kraujagyslių trombozės su pirštų gangrena, vystytis infekcinis toksinis 

šokas, kuris savo ruožtu būna kartu su ūmiu antinksčių nepakankamumu 

(Vaterhauzo-Friderichseno sindromas). Sunki meningokokinės infekcijos eiga 

būna dėl komplikacijų, sutrikdančių gyvybiškai svarbias organizmo funkcijas. 

Komplikacijos 

Dažniausia ir sunkiausia – smegenų pabrinkimas (edema) ir infekcinistoksinis 

šokas. 

Smegenų edema dažniausiai atsiranda pirmosios paros pabaigoje – antrosios 

pradžioje. Intoksikacijos ir psichomotorinio sujaudinimo metu ligonis netenka 

sąmonės, nebereaguoja net į stiprius dirgiklius, atsiranda toniniai-kloniniai 

traukuliai. Išnyksta refleksai, vyzdžiai susiaurėja ir nebereaguoja į šviesą. 

Bradikardiją pakeičia tachikardija, kraujospūdis pakyla, kvėpavimas labai 

padažnėja, tampa trūkčiojantis ir neritmiškas. Pacientas ima nevalingai šlapintis ir 

tuštintis, vystosi hemiparezės. Mirtis įvyksta dėl kvėpavimo sustojimo. 

Infekciniam-toksiniam šokui būdinga tai, kad stipriai karščiuojančiam, 

sujaudintam ir labai išbertam ligoniui esančiam visiškai sąmoningam staiga labai 

krenta temperatūra (iki normos ar net žemiau). Arterinis kraujospūdis staiga ir 

smarkiai krenta, pulsas labai padažnėja, vystosi cianozė, didėja dusulys. Sustojus 

šlapimo gamybai vystosi ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas. Sujaudinimą 

pakeičia pilna adinamija, vystosi traukuliai. Negydant mirtis ištinka per keletąkeliolika 

valandų. 

Mirštamumas nuo meningikokinės infekcijos yra didelis, ypač nuo 

meningosepsio; čia jis siekia 40% ir daugiau. Maždaug 20 proc. persirgę meningitu 

39


turi liekamųjų reiškinių (kurtumas, neurologiniai pokyčiai, galūnių paralyžius ir 

pan.). 

Diagnostika 

Diagnozę patvirtina: 

• likvoro pakitimai (drumstas, padidėjęs spaudimas, padidėjęs baltymo kiekis ir 

citozė, vyraujant neutrofilams); 

• meningokokai likvoro bei kraujo leukocituose; 

• meningokokai randami kraujo laše (ekspres metodas) esant meningokokcemijai; 

• išaugę meningokokai likvoro, kraujo, nosiaryklės pasėliuose (bakteriologinis 

tyrimas); 

• išaugę meningokokai iš nešiotojų nosiaryklės (teigiamas pasėlis); 

• kraujo tyrime neutrofilinė leukocitozė, padidėjusi ENR. 

Gydymas ir slauga 

Kai ligos eiga sunki, ligonis guldomas į intensyvios slaugos skyrių, 

pildomas ligonio intensyvaus stebėjimo lapas, matuojama diurezė, skaičiuojamas ir 

sekamas skysčių balansas. Skiriamas lengvai pasisavinamas maistas arba 

parenterinis maitinimas, priklausomai nuo vaiko būklės. 

Slaugytoja nuolat stebi ligonio būklę, seka pulsą, kraujo spaudimą, 

kvėpavimą, kas 1-2 val. matuoja kūno temperatūrą. 

Meningokokinės infekcijos simptomai sparčiai kinta, todėl slaugytoja: 

• seka ir registruoja gaunamų ir išskiriamų skysčių kiekį; 

• kol vaiko aktyvumas ribotas – užtikrina jam komfortą; 

• riboja jam ramybės trikdymą įvairiomis procedūromis; 

• užtikrina jam burnos gleivinės priežiūrą; 

• prižiūrėti odą; 

• rūpinasi pragulų profilaktika; 

• laiku atlieka gydytojo paskirtas procedūras. 

Gydymas 

1. Etiotropinis gydymas – antibiotikoterapija. Pagrindinis antibiotikas – 

benzilpenicilinas, kurio skiriama vaikams 300.000 vv/kg kūno masės per parą 

(suaugusiems iki 24 mln.vv) švirkščiama į raumenis ar į veną kas 4 val., kūdikiams 

kas 3 val. 

2. Skysčių ir elektrolitų pusiausvyros palaikymas. Į veną lašinama sol. NaCl 

0,9 %, sol.Glucosae 5 %, hemodezo. Jie taip pat mažina intoksikaciją. 

3. Stabilios kraujotakos palaikymas: (dopamino ir kt, simptomimetikų 

infuzija į veną). 

4. Nuolatinė oksigenacija O 2 . 

5. Jei gresia smegenų edema – osmoziniai (manitolis) arba kilpiniai 

diuretikai (fenozemidas) į veną. 

40


6. Hormonų terapija – leidžiamas didelės dozės deksametazono 0,4-0,5 

mg/kg per parą. 

7. imunoterapija (imunoglobulinai). 

8. Simptominė terapija: jei yra traukuliai, prieštraukuliniai vaistai į veną ar į 

raumenis. Jei aukšta t 0 – antipiretikai (paracetamolis ir kt.). 

Profilaktika 

Antimikrobinė meningokokinės infekcijos chemioprofilaktika 

rekomenduojama meningokokinės infekcijos židiniuose glaudžiai su ligoniu 

kontaktavusiems asmenims. JAV tokia chemioprofilaktika rekomenduojama: 

• kartu gyvenantiems šeimos nariams; 

• vaikų kolektyvų (pvz., darželių) nariams, kur būta susirgimų invazine 

meningokokinės infekcijos forma; 

• asmenims, tiesiogiai kontaktavusiems su sergančiojo seilėmis (pvz., 

bučiuojantis, atliekant dirbtinį kvėpavimą „burna į burną” ir pan.). 

Šiems asmenims susirgimo rizika, palyginti su bendrąja populiacija, 

padidėja iki 500 kartų. 

Chemioprofilaktiką rekomenduojama pradėti kuo greičiau diagnozavus ligą, 

idealiu atveju – per parą nuo pirmojo ligonio susirgimo. Praėjus dviem savaitėms 

po pirmojo susirgimo, chemioprofilaktika yra visiškai neefektyvi. JAV dažniausiai 

chemioprofilaktikai rekomenduojamas rifampinas, skiriamas po 600 mg 2 kartus 

per dieną suaugusiesiems arba po 10 mg/kg kūno masės kas 12 valandų vaikams, 

vyresniems nei 1 mėnesio amžiaus, ir po 5 mg/kg kūno masės kas 12 valandų 

kūdikiams iki 1 mėnesio amžiaus. Rifampinas skiriamas 2 dienas. Tokia 

chemioprofilaktika ne tik apsaugo nuo susirgimų buvusius meningokokinės 

infekcijos židinyje, bet ir labai sumažina meningokokų nešiojimo nosiaryklėje 

dažnį. 

Meningokokinės infekcijos chemoprofilaktika 

Kontaktiniai+nazofaringinė forma. 

Rifampinas: vaikai


Infekcinės kilmės viduriavimas 

Daug vaikų ligų pasireiškia viduriavimu. 

Viduriavimas – tai dažnas tuštinimasis skystomis išmatomis. Viduriavimas 

gali būti infekcinės ir neinfekcinės kilmės. Neinfekcinės kilmės viduriavimo 

priežastys gali būti: 

• kūdikio permaitinimas; 

• maisto alergija; 

• maisto stoka; 

• angliavandenių malabsorbcija; 

• celiakija; 

• antibiotikų sukeltas viduriavimas; 

• kūdikio perkaitinimas ir kt. 

Viduriavimu pasireiškiančias ligas gali sukelti virusai, bakterijos, pirmuonys. 

Infekcinės kilmės viduriavimu sergantys vaikai sudaro apie trečdalį visų 

infekcinėmis ligomis sergančiųjų. 

Suaugusio žmogaus žarnyne per parą prateka apie 9 l skysčio (pasigaminusio 

virškinimo organuose ir patekusio su maistu), kurio 8,8 l rezorbuojasi ir tik 200 ml 

pasišalina su išmatomis. Sveiko žmogaus plonajame žarnyne vienu metu vyksta 

elektrolitų ir vandens rezorbcija – gaureliuose ir jų sekrecija – kriptose. 

Viduriavimas neišsivysto, nes absorbcija gaureliuose būna gausesnė nei sekrecija 

kriptų ląstelėse. Tuštinimasis padažnėja ir pagausėja, jei sutrinka absorbcija ar 

padidėja sekrecija. 

Vaikai dažniau nei suaugusieji viduriuoja, nes jų organizmo apsauginės 

galimybės yra menkesnės. Skrandžio sulčių sekrecija pasiekia bakteriocidinį lygį 

(ph


Pagrindinį kūdikių organizmo vandens rezervą sudaro ekstraląstelinis 

skystis. Jį sudaro: 

• plazma; 

• intersticinis vanduo (esantis tarp ląstelių); 

• transląstelinis vanduo (skystis, esantis skrandyje ir žarnose, smegenų 

skystis, pleuros, pilvaplėvės skysčiai). 

Ekstraląstelinis skystis sudaro 20-25 % kūno svorio. Tai labiliausia skysčio 

dalis, kurios organizmas lengvai netenka vaikui vemiant ir viduriuojant. 

Intraląstelinis vanduo (esantis ląstelių viduje) sudaro apie 30-40 % kūno 

svorio. Naujagimių ir kūdikių odoje gausu kraujagyslių. Jie dažniau kvėpuoja nei 

suaugę, todėl daugiau netenka vadinamųjų nematomų skysčių (išgaruoja). Norint 

išlaikyti normalų vandens balansą, vaikams reikia didesnio skysčių kiekio 

kilogramui svorio, nei suaugusiems. 

Ekstraląstelinio skysčio ir elektrolitų netekimą gali sukelti: 

• vėmimas; 

• viduriavimas; 

• nudegimai; 

• maisto stoka; 

• nepakankamas skysčių vartojimas; 

• prakaitavimas. 

Organizmo skysčių netekimas vadinamas dehidratacija. 

Dehidratacijos požymiai: 

• sausos gleivinės; 

• sumažėjęs audinių turgoras ir odos elastingumas; 

• svorio netekimas; 

• sumažėjęs išskiriamo šlapimo kiekis, padidėjęs šlapimo lyginamasis 

svoris; 

• įdubęs momenėlis; 

• įdubusios, neretai minkštais obuoliais, akys; 

• šalta, dažnai blyški, marmuruota oda; 

• tachikardija; 

• padidėjęs kraujo hematokritas. 

Sergant infekcinės kilmės viduriavimu galima pastebėti šiuos sindromus: 

• gastritą; 

• enteritą; 

• kolitą. 

43


Gastritas – t.y. skrandžio gleivinės uždegimas. Jis gali pasireikšti skausmu 

epigastriumo srityje, pykinimu, vėmimu. 

Enteritas – tai plonosios žarnos gleivinės uždegimas. Jis pasireiškia 

suintensyvėjusia peristaltika, todėl prasideda viduriavimas. Viduriuojama dažnai, 

gausiai, vandeningomis geltonos ar žalios spalvos rūgštaus ar dvokiančio kvapo 

išmatomis. Prieš tuštinimąsi maudžia arba raižo apie bambą. 

Kolitas – tai storosios žarnos gleivinės uždegimas. Kai procesas pažeidžia 

kylančiąją storosios žarnos dalį, ligonis gali tuštintis 3-4 kartus per dieną. Kai 

uždegimas apima nusileidžiančiąją žarnos dalį, ligonis gali tuštintis iki 20 kartų per 

parą ir daugiau. Viduriuojant išmatų kiekis nedidelis, jose galima matyti gleivių, 

kraujo, kartais pūlių. Kai uždegimo procesas pažeidžia tiesiosios žarnos gleivinę, 

išsivysto tenezmai. Tai dažnas, skausmingas noras tuštintis. Išmatų būna nedaug, 

kartais vien gleivės, pasituštinęs ligonis nejaučia palengvėjimo. 

Dažniausiai infekcinės kilmės viduriavimo metu vyrauja gastroenterito 

simptomai. 

PSO duomenimis kasmet žarnyno infekcijomis serga apie vienas milijardas 

žmonių ir keturi milijonai miršta. Apie 60-70 % visų sergančiųjų ūmiomis žarnyno 

infekcijomis yra vaikai iki 14 metų. 

Rotaviruso sukeltas viduriavimas 

PSO duomenimis kasmet nuo virusinių (dažniausiai – rotavirusinės kilmės) 

viduriavimų miršta 600-870 tūkstančių vaikų. Besivystančiose šalyse tai sudaro 20- 

25 % nuo viduriavimo ligų mirusių arba apie 6 % visų mirusių vaikų iki 5 metų. 

Europoje 90 % vaikų ūmių žarnyno infekcijų sukėlėjų sudaro virusai, 

suaugusiųjų – tik 5 %. Iš jų rotavirusai, kaip sukėlėjai sudaro 45 %, adenovirusai 

10 % (Vilniuje 2001 metų duomenimis – virusai iki 38 %, iš jų rotavirusai – 30 %, 

adenovirusai – 8 %). 

Rotavirusai turi RNR. Jie patogeniški ne tik žmogui, bet ir kitiems 

gyvūnams. Šie virusai mažai atsparūs išorinėje aplinkoje, tačiau jų infekuojamoji 

dozė labai maža. Šie virusai ypač plinta vaikų kolektyvuose. 

Infekcijos šaltinis – žmogus, sergąs manifestine ar asimptome ligos forma. 

Daugiausiai sukėlėjų su išmatomis išsiskiria per pirmąsias 5 ligos dienas. 

Apsikrečiama fekaliniu-oraliniu būdu, per užkrėstą vandenį, maistą. Galima 

užsikrėsti ir per kvėpavimo takus. 

44


Rotavirusinės infekcijos klinikiniai aspektai 

Inkubacinis periodas 

Sezoniškumas 

Dažniausiai serganti amžiaus grupė 

Infekcijos šaltinis 

Perdavimo ir plitimo keliai 

Vidutiniška ligos trukmė 

48-72 val. 

Ruduo-žiema 

6-24 mėnesiai 

Sergantis žmogus 

Fekalinis – oralinis, per užkrėstą 

vandenį, maistą. 

Yra galimybė ir per kvėpavimo takus 

7-10 dienų 

Beveik visi patogeniški žarnynui virusai pažeidžia plonąjį žarnyną. Galima 

išskirti kelis ligos patogenezės mechanizmus: 

• pažeidžiamas žarnyno epitelio vientisumas, todėl sutrinka gaurelio 

funkcija; 

• sutrinka gaurelio kraujotaka; 

• pažeistas žarnyno epitelis regeneruoja funkciškai neaktyviais enterocitais, 

todėl sutrinka vandens – elektrolitų apykaita bei fermentų pajėgumas. 

Dėl šių pakitimų viduriavimą sąlygoja šios priežastys: 

• sutrikus elektrolitų apykaitai, labai sumažėja vandens reabsorbcija; 

• žarnoje besikaupiantys nesuvirškinti angliavandeniai. 

Rotavirusas pirmiausia pažeidžia plonosios žarnos gleivinę ir kartais dalį 

storojo žarnyno. Inkubacinis periodas 48-72 val. Ligos pradžia ūmi, vyrauja 

gastroenterito arba enterito sindromas. Ligonis viduriuoja gausiai, vandeningomis 

geltonos spalvos putotomis, rūgštaus kvapo išmatomis. Kartais prisideda ir kolito 

požymiai. Gali atsirasti dehidratacijos požymių. Intoksikacija gali pasireikšti 

vangumu, silpnumu, karščiavimu. 

Gali būti minkštojo gomurio, žiočių gleivinės paraudimas, neretai ir sloga bei 

vidurinės ausies uždegimas. 

45


Rotavirusinės infekcijos klinikiniai simptomai 

Simptomai 

Komplikacijos 

Vėmimas 

Viduriavimas – gausus, vandeningomis išmatomis, 

be patologinių priemaišų 

Karščiavimas 

Dehidratacija 

Žiočių paraudimas 

Sloga 

Vidurinės ausies uždegimas 

Dirglumas 

Žarnų invaginacija. 

Nekrotizuojantis enterokolitas. 

Kūdikių staigios mirties sindromas 

Dažniausiai vaikas vemia ne ilgiau kaip vieną parą, t 0 pradeda kristi po 2-3 

parų, o viduriuoti nustoja po 2-7 parų. Ligonį nuo aplinkinių izoliuoti 7-10 dienų 

nuo ligos pradžios. 

Virusinių viduriavimų diagnostika pagrįsta klinikine simptomatika. Gydymo 

įstaigose rotavirusinei infekcijai patvirtinti naudojami imunologiniai tyrimo 

metodai (t.y. sukėlėjo antigeno nustatymas tiriamojoje medžiagoje imunologinėmis 

reakcijomis), tai: 

ELISA – imunofermentinė analizė, 

LAR – lateks agliutinacijos reakcija. 

46


Vilniuje 2001 metų duomenimis bakterinės kilmės sukėlėjai sudarė 31,5 % 

vaikų ūmių žarnyno infekcijų. Sukėlėjų struktūra keičiasi – mažėja šigeliozių (nuo 

18 % 2000 m. iki 5 % 2001 m.), didėja jersinijozių (nuo 13 % iki 33 %), 

kampilobakterijozių (nuo 15 % iki 17 %), ešerichiozių (nuo 8 % iki 10 %). 

Kampilobakterijozė 

Bakterinių enteropatogenų paplitimas įvairiose šalyse skiriasi. Šiuo metu 

išsivysčiusiose šalyse vienu iš dažniausių infekcinių viduriavimų sukėlėjų tampa 

Campylobacter jejuni. 

Campylobacterium – anaerobinė gram(–) bakterija, nesudaranti sporų. 

Infekcijos šaltinis – sergantys gyvuliai (šunys, katės, kiaulės, galvijai) ir 

paukščiai (viščiukai). Plinta su maisto produktais (pienu, mėsa, kiaušiniais), 

užterštais sukėlėjais, vandeniu. Gali perduoti ir žmogus žmogui. 

Klinikinė charakteristika 


Dažniausiai serganti 

amžiaus grupė 

Perdavimo ir plitimo 

keliai 

Simptomai gali tęstis 

1-10 dienų (vidutiniškai 3-5 d.) 

< 1 m. amžiaus 

Jauni, suaugę 

Užkrėstas maistas ir vanduo. 

Žmogus-žmogui (šeima, vaikų kolektyvai). 

Gyvūnai (viščiukai, šunys, katės, kiaulės). 

7 dienas (vidutiniškai). 

Gali būti recidyvai ar lėtinė eiga. 

Campylobacter sukeltos infekcijos simptomai 

Simptomai 


Viduriavimas 

Kraujas išmatose 

Pilvo skausmai 

Vėmimas 

Galvos skausmai 

Negalavimas 

Intoksikacija 

47


Klinikoje vyrauja enterokolito požymiai. 

Karščiavimas, viduriavimas (vandeningomis ir gleivingomis išmatomis) ir 

pilvo skausmai yra pirmieji šios infekcijos simptomai. Temperatūra gali pakilti iki 

39 0 C ir daugiau. Kraujingas viduriavimas randamas pusei sergančiųjų, o tipiškais 

atvejais pasireiškia praėjus porai dienų nuo ligos pradžios. 

Pilvo skausmai gali būti labai stiprūs ir priminti ūmų pilvą. 

Daug ligonių skundžiasi nuovargiu, silpnumu. Kartais tai gali būti 

vieninteliai pasikartojančio viduriavimo simptomai. Vėmimas pasitaiko apie 1/3 

sergančiųjų. Campylobacter pažeidžia ne tik virškinimo sistemą, bet ir kitas 

organizmo sistemas. Iš kitų sistemų dažniausiai pažeidžiami sąnariai. 

Kitų organizmo sistemų pažeidimo sindromai 

Sindromai 

Reaktyvinis artritas 

Septinis artritas 

Bakteriemija 

Glomerulonefritas 

Karditas 

Meningitas 

Šlapimo sistemos infekcija 

Hemoraginis-ureminis sindromas 

Būdingi ligos atkryčiai. Ligos eiga dažniausiai nėra sunki. 

Sukėlėjas nustatomas atlikus išmatų pasėlį. Išmatos tirti imamos šviežios, 

tiesiai į terpę ir iš karto pristatomos į laboratoriją. 

Ešerichiozė 

Šią žarnyno infekciją sukelia Escherichia coli. Tai aerobinės, gram(–) 

bakterijos. 

Kai kurios sukėlėjo padermės sugeba sukelti žarnyno ligas. Ešerichijų yra 

200 serologinių variantų, sukėlėjas turi O, K ir H antigenų. Visos ešerichijos pagal 

antigenų struktūrą sąlygiškai skirstomos į šias padermes: EIEC – enteroinvazinės, 

ETEC – enterotoksinės, EHEC – enterohemoraginės ir EPEC – enteropatogeninės. 

Šios padermės pasižymi skirtingomis savybėmis, ir tai lemia jų sukeltų viduriavimų 

kliniką. 

48


Infekcijos šaltinis gali būti sergantis ešerichioze žmogus bei bakterijų 

nešiotojas. Užsikrečiama per burną su užkrėstu maistu, vandeniu, per nešvarias 

rankas, slaugos reikmenis. Užkratą platina musės. 

Ešerichiozės klinikinė charakteristika 


Sezoniškumas 

Dažniausiai serga 


1-6 dienos 

Dažniau šiltu metų laiku 

Maži vaikai, kūdikiai 

Užkrėstas maistas, vanduo. 

Slaugos reikmenys, musės. 

Žmogus – žmogui. 

Inkubacinis periodas trunka 1-6 dienas. Sergant lengva ešerichiozės forma 

būdinga neryški intoksikacija, temperatūra normali arba iki 38 0 C, vėmimas 

nestiprus, negausus, viduriuojama iki 5 kartų per parą, eksikozės nėra. 

Esant vidutinio sunkumo formai pakyla temperatūra, pablogėja bendra būklė, 

miegas, atsiranda adinamija, blyškumas. Kūdikis pradeda atpylinėti, vemti 

(nedažnai, bet gausiai, keletą dienų), viduriuoti iki 10 kartų per parą. Išmatos būna 

skystos, vandeningos, geltonos, kartais oranžinės ar šviesiai žalsvos spalvos, 

gausios (gastroenterito sindromas). Išmatose gali pasirodyti gleivių, kraujo 

gyslelių, atsirasti tenezmai, neramumas prieš tuštinimąsi, išangės žiojėjimas 

(enterokolito sindromas). Vystosi dehidratacija. 

Sunkiai formai būdinga intoksikacija, adinamija, galimi traukuliai, odos ir 

gleivinės blyškumas, šaltos galūnės, temperatūra aukštesnė nei 39 0 C, stiprus, 

dažnas vėmimas, tuštinasi daugiau kaip 10 kartų per parą, ryškus meteorizmas, 

dehidratacija. 

Ešerichiozės simptomai 

Simptomai 


Pykinimas, vėmimas 

Viduriavimas – dažnas vandeningas, gali 

būti gleivių, kraujo 

Pilvo pūtimas 

Pilvo skausmai 

Išangės žiojėjimas (dėl rauko parezės) 

Tenezmai (skausmingas, nuolatinis 

noras tuštintis) 

Intoksikacija 

49


Enterotoksinė E.coli (ETEC) dauginasi plonosios žarnos gleivinės paviršiuje 

ir išskiria enterotoksiną. Sukelia gausų viduriavimą vandeningomis išmatomis, 

pykinimą, pilvo skausmus, nedidelį karščiavimą. 

Enteropatogeninė E.coli (EPEC) prisitvirtina prie plonosios žarnos gleivinės, 

suardo mikrogaurelius ir sukelia gleivinės uždegimą. Toksino negamina. Klinika: 

gausus vandeningas viduriavimas, pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, 

karščiavimas, silpnumas. Naujagimiams ir neišnešiotiems kūdikiams šios padermės 

E.coli iš žarnyno gali patekti į kraują, o iš ten į įvairius organus (plaučius, 

smegenis, ausis ir kt.), kuriuose susidaro pūlingi židiniai. Tai septinė ešerichiozės 

forma. 

Enteroinvazinė E.coli (EIEC) įsiskverbia į storojo žarnyno gleivinės ląsteles, 

ten dauginasi, ląstelės žūsta. Ligonis viduriuoja, išmatose būna kraujo, gleivių, 

vargina pilvo skausmai, būna aukšta temperatūra, intoksikacija. 

Enterohemoraginė E.coli (EHEC) prisitvirtina prie storosios žarnos gleivinės 

ir gamina citotoksiną, suardo gleivinės mikrogaurelius. Klinika: pykinimas, pilvo 

skausmai, viduriavimas, pereinantis į viduriavimą su krauju, nedidelis 

karščiavimas. 

EHEC išskiriamas toksinas sukelia eritrocitų hemolizę ir trombocitų griūtį. 

Sergant gali vystytis hemolizinė mažakraujystė, trombocitopenija ir hemolizinisureminis 

sindromas (ūmus inkstų nepakankamumas). Jaunesni nei 5 metų vaikai 

serga dažniau ir jiems dažniau išsivysto ūmus inkstų nepakankamumas. 

Sukėlėjas nustatomas atlikus bakteriologinį išmatų tyrimą. 

Šigeliozė 

Shigella yra nejudrios, gram(–) lazdelės. Yra 32 serotipai. Dažniausiai 

susirgimą sukelia Shigella dysenteriae, S.flexneri. S.boydii, S.sonnei. 

Infekcijos šaltinis yra šigelioze sergantys žmonės arba sveiki bakterijų 

nešiotojai. Šigelos perduodamos fekaliniu-oraliniu keliu per maistą, ypač pieną ir jo 

produktus, vandenį, kontaktuojant tiesiogiai (per nešvarias rankas). Pernešti gali ir 

musės. Vaikų kolektyvuose gali būti ir protrūkių. Reikia labai nedidelio kiekio 

sukėlėjo, kad prasidėtų liga. 

Sukėlėjas patenka į storojo žarnyno ląsteles ir jose dauginasi. Taip pat 

sukėlėjas gamina toksinus. Pažeistose žarnų gaurelių ląstelėse slopinama Na + bei 

vandens absorbcija ir skysčiai kaupiasi žarnų spindyje. 

50


Klinikinė charakteristika 


Sezoniškumas 

Dažniausiai serganti 

amžiaus grupė 


Procesas labiausiai pažeidžia 

Ligos trukmė 

1-3 dienos 

Šiltas metų laikas 

Iki 10 metų (ypač pirmieji 2 gyvenimo 

metai) 

Žmogus-žmogui, maistas, vanduo, musės 

Storąją žarną (galinį segmentą) 

3-7 dienos 

Prasideda ūmiai bendru negalavimu, sumažėjusiu apetitu, temperatūra pakyla 

iki 38-39 0 C, krečia šaltis, skauda galvą, galimas vėmimas, raižančio pobūdžio 

pilvo, dažniau kairės pusės, skausmai. Gali būti skausmingas, nuolatinis noras 

tuštintis (tenezmas). Išmatos iš pradžių vandeningos, gausios, vėliau dažnos ir 

negausios, turinčios gleivių ir kraujo priemaišų. Kraujas dažniausiai pasirodo 

praėjus 24-48 val. nuo ligos pradžios. Tuštinasi iki 15 kartų per parą. Pilvo 

skausmai ir tenezmai periodiškai kartojasi. Dėl sfinkterių parezės išangė žiojėja, 

vaikas gali pradėti nevalingai tuštintis. Kartais gali iškristi tiesioji žarna. Pilvas 

būna įtrauktas, apčiuopiama skausminga, standi riestinė žarna. Vystosi tachikardija, 

gali paduslėti širdies tonai. Paprastai tokiems ligoniams paaštrėja veido bruožai, 

įdumba akys, liežuvis būna apsinešęs, sausas, vystosi eksikozė. Sveiksta 1-3 

savaites. 

Šigeliozės simptomai 

Simptomai 

Vandeningos išmatos (10-25 kartų per dieną) 

Kraujas ir gleivės išmatose 

Pilvo skausmai ir tenezmai (skausmingas 

nuolatinis noras tuštintis) 

Žiojėjanti išangė (dėl rauko parezės) 

Karščiavimas (dažnai febrilus) 

Anoreksija 

Intoksikacija 

Šigeliozė gali sukelti daug komplikacijų. Dauguma jų siejamos su 

S.dysenteriae. Dehidrataciją sukelia visos šigelų rūšys. Hemolizinis-ureminis 

sindromas su progresuojančiu inkstų nepakankamumu dažniausiai išsivysto praėjus 

vienai savaitei nuo ligos pradžios, kai ligonis pradeda sveikti. 

51


Šigeliozės komplikacijos 

Dehidratacija 

Bakteriemija ir sepsis 

Žarnų perforacija 

Tiesiosios žarnos iškritimas 

Hemolizinis-ureminis sindromas 

Šlapimo takų infekcija 

Plaučių uždegimas 

Traukuliai 

Sukėlėjas nustatomas atlikus išmatų pasėlį. 

Salmoneliozė 

Salmonelės – tai aerobinės, gram(–) enterobakterijos. Infekcijos šaltinis gali 

būti naminiai gyvuliai, paukščiai, laukiniai žvėrys, graužikai, žuvys, taip pat 

sergantis salmonelioze žmogus arba sveikas bakterijų nešiotojas. 

Užsikrečiama per maistą (užkrėsta mėsa, pienas, kiaušiniai, vanduo) ir 

buitiniu-kontaktiniu (dažniau kūdikiai) būdais. 

Salmoneliozės charakteristika 


Sezoniškumas 

Plitimo ir perdavimo keliai 

Procesas pažeidžia 

Ligos trukmė 

8-72 val. 

Šiltas metų laikas 

Per vandenį, per maistą, 

naminius gyvulius, graužikus, 

muses, žmogus- žmogui 

Plonąjį, kartais ir storąjį žarnyną 

2-7 dienos 

Inkubacinis periodas trunka 8-72 val. Ligos simptomai dažniausiai prasideda 

ūmiai. Intensyviausiai pažeidžiamas plonosios žarnos distalinės dalies ir storosios 

žarnos gleivinė, tačiau ji nesuardoma. 

Salmoneliozė gali būti gatrointestinė ir generalizuota (bakteriemija). 

Gastrointestinė forma gali pasireikšti įvairiai: 

1) gastritu – būna retai, pasireiškia karščiavimu, vėmimu, skausmu 

epigastriume; 

2) gastroenteritu – pakyla temperatūra, vemia, priepuoliniai pilvo skausmai, 

gausus viduriavimas žaliomis dvokiančiomis išmatomis; 

52


3) gatroenterokolitu, kolitu – pasireiškia pilvo skausmu, daugiau kairės 

pusės, išmatų būna nedaug, jose gausu gleivių, kartais su kraujo priemaiša, galimi 

tenezmai. 

Be virškinimo trakto pažeidimo simptomų būna ir įvairių intoksikacijos 

požymių. Nuo jų priklauso ligos forma. 

Sergant lengva gastrointestinine forma, bendra būklė mažai pakitusi, 

nedidelis nuovargis, sumažėjęs apetitas, temperatūra normali ar iki 38 0 C, vemia 1- 

2 kartus per parą, viduriuoja iki 5 kartų per parą, išmatose nebūna kraujo priemaišų, 

nėra dehidratacijos požymių. 

Sergant vidutinio sunkumo forma, intoksikacija pasireiškia temperatūros 

pakilimu iki 38-39 0 C, vangumu, blogu apetitu, galvos skausmais, oda ir gleivinės 

blyškios, atsiranda tachikardija, paduslėja širdies tonai, vemia kelis kartus per parą, 

viduriuoja 6-10 kartų per parą išmatos gausios, kartais su gleivėmis ir kraujo 

priemaišomis. Vystosi I-II laipsnio dehidratacija. Gali padidėti kepenys. 

Sergant sunkia forma būdinga ryški intoksikacija, vangumas, kartais 

neramumas, temperatūra aukštesnė kaip 39 0 C, vėmimas nesulaikomas, viduriuoja 

daugiau kaip 10 kartų per parą, išmatos neretai su gleivių ir kraujo priemaišomis, 

kartais būna tenezmai, padidėja kepenys, būna II-III laipsnio dehidratacija. 

Ligonio, kuriam nustatoma II laipsnio toksikozė su dehidratacija, būklė 

sunki, odos elastingumas ir audinių turgoras blogi, gleivinė sausa, akys įkritusios, 

didysis momenėlis įdubęs, oda blyški, marmuruota, šalta, akriocianozė, oligurija 

arba anurija, gali būti hipotermija. 

Salmoneliozinio gastroenterito simptomai 

Simptomai 

Viduriavimas – dažnas vandeningomis, 

žaliomis, su gleivėmis išmatomis 

Viduriavimas su krauju – ne visada 

Vėmimas 

Pilvo pūtimas 

Priepuoliniai pilvo skausmai 

Tenezmai 

Intoksikacija 


Gastroenterito forma nustatoma dažniausiai. Bakteriemija dažniau pasitaiko 

kūdikiams ir vaikams iki 5 metų. Naujagimiams ir kūdikiams iki 3 mėn. 

salmonelės dažniau nei kitiems vaikams sukelia meningitą ir sepsį. Taip pat jos gali 

53


sukelti plaučių uždegimą, pielonefritą, ausų uždegimą, osteomielitą. Naujagimius 

nuo salmoneliozės geriausiai apsaugo maitinimas krūtimi. 

Faktoriai, sunkinantys salmoneliozę: 

• amžius – mažiau kaip 12 mėn.; 

• sumažėjęs skrandžio rūgštingumas; 

• stresas (šaltis, bloga mityba); 

• susilpnėjęs imunitetas. 

Susirgimas diagnozuojamas remiantis teigiamu išmatų pasėliu, 

epidemiologiniais duomenimis. 

Jersinijozė 

Yersinia enterocolitica yra gram(–), anaerobinė lazdelė, gerai besidauginanti 

žemesnėse t 0 (4-28 0 C), šaldytuve dauginasi ant daržovių, kitų produktų. 

Infekcijos šaltinis – galvijai, kiaulės, katės, šunys, graužikai, žmogus. 

Užsikrečiama valgant žalias daržoves (ypač laikytas šaldytuvuose, sandėliuose), 

užkrėstus vaisius, maistą (nevirintą pieną, mėsą), geriant nevirintą upių, kūdrų 

vandenį. Galimas ir kontaktinis užsikrėtimas. 

Jersinijozės charakteristika 


Sezoniškumas 

Sergamumas 

Perdavimas 

Procesas pažeidžia 

Ligos trukmė 

1-11 dienų 

Šaltas metų laikas 

Bet kokio amžiaus 

Žalios daržovės. Maistas, pienas, vanduo, 

naminiai ir laukiniai gyvuliai, žmogusžmogui 

Klubinę žarną 

5-14 dienų (ilgiau, kai liga sisteminė) 

54


Jersinijozės klinikiniai simptomai 

Simptomai 

Viduriavimas 

Kraujas išmatose 

Vėmimas 


Pilvo skausmai (kartais primenantys 

apendicitą) 

Inkubacinis periodas trunka 1-11 dienų. Liga prasideda ūmiai, pakyla 

temperatūra iki 38-39 0 C, išryškėja intoksikacija (blogas apetitas, silpnumas, 

vangumas, galvos skausmas, pykinimas, vėmimas). Būdingi priepuoliniai pilvo 

skausmai (epigastriume, dešinėje klubinėje srityje) ir viduriavimas, kuris gali būti 

enterinis arba enterokolitinis, įvairaus laipsnio dehidratacija. Pilvas papūstas, 

skausmingas, neretai padidėja kepenys. 

Jaunesni vaikai dažniausiai serga lengvesne ligos forma, kuriai būdingas 

viduriavimas. Pseudoapendicitas dažniau pastebimas vyresniems vaikams dėl 

mezadenito. 

Sunkios formos gastroenteritui būdinga panaši į šigeliozę ligos eiga: febrilus 

karščiavimas, vėmimas, intensyvūs pilvo skausmai, viduriavimas vandeningomis, 

gleivingomis išmatomis. 

Ligos diagnozę patvirtina teigiamas išmatų pasėlis (užtrunka iki 21 d.). 

Norint greitesnio diagnozės patvirtinimo, antrą ligos savaitę gali būti atliekami 

serologiniai tyrimai. 

Infekcinės kilmės viduriavimo diagnostika 

Infekcinės kilmės viduriavimui būdingi uždegiminiai kraujo pakitimai 

(leukocitozė, leukogramos nukrypimas į kairę, padidėjęs CRB kiekis) bei išmatų 

mikroskopinių tyrimų pakitimai (leukocitai, eritrocitai, gleivės). Kaprologiniam 

tyrimui atlikti imamos šviežios išmatos į švarų indą. Sukėlėjas nustatomas atlikus 

išmatų pasėlį. Išmatos imamos natyvinės arba rektaliniais vamzdeliais ir 

pristatomos transportinėje terpėje (iš poliklinikų). Jei ji gerai uždaryta (šaldytuve 

laikyti nebūtina), gali būti atvežta į laboratoriją per 24 val. Natyvinės išmatos turi 

būti pristatytos po 2 val. nuo paėmimo arba per 6 val., jei laikomas šaldytuve 3-8 0 

C temperatūroje. 

55


Infekcinės kilmės viduriavimo gydymas ir slauga 

Gydymas 

Ūmaus gastroenterito patogenezinio gydymo pagrindas yra greitas netektų 

skysčių ir elektrolitų sugrąžinimas bei palaikymas. Rehidratacijos tikslas – 

sugrąžinti ir palaikyti normalų organizmo skysčių tūrį ir sudėtį. 

Esant I 0 (svorio deficitas 5 %) ir II 0 (svorio deficitas 6-9 %) dehidratacijai 

taikoma oralinė rehidratacija. Jei vaikas nepakankamai geria ir nepavyksta laiku 

koreguoti dehidratacijos, pradedama intraveninė rehidratacija. Esant III 0 (svorio 

deficitas 10 % ir daugiau) dehidratacijai iš karto pradedama intraveninė 

rehidratacija. 

Oralinei rehidratacijai atlikti vartojami gliukozės ir elektrolitų tirpalai. 

Lietuvoje dažniausiai vartojami Gastrolit, PSO/UNICEF ORT, HiPP ORS 200 

morkų-ryžių nuoviras. Oralinei rehidratacijai atlikti netinka arbatos, sultys, 

vaisvandeniai, namuose paruošti skysčiai dėl per didelio jų osmolingumo, per mažo 

ar per didelio natrio kiekio, netinkamo gliukozės ir natrio santykio juose. 

Oralinė rehidratacija atliekama dviem etapais: 

• rehidratacijos fazė; 

• palaikymo fazė. 

Pirmosios fazės tikslas – greitai koreguoti skysčių ir elektrolitų deficitą. Jos 

trukmė – 4, rečiau – 6 val. Esant I 0 dehidratacijai ORT skiriama 50-60 ml/kg, o II 0 

dehidratacijai – 80-100 ml/kg per 4 valandas. Girdyti vaiką dažnai, nedideliais 

kiekiais: po 15-30 ml, kas 5-10 min. Jei ligonis vemia, po 5 ml kas 2-3 min. 

Girdyti, ypač žindomus kūdikius, reikia šaukšteliu, iš puodelio, pipete. Šios fazės 

metu maitinimas motinos pienu nenutraukiamas ir tęsiamas pagal kūdikio poreikį. 

Rehidratacijos fazės pabaigoje įvertinama ligonio būklė. Jei dehidratacijos 

požymiai išliko, pradedama intraveninė rehidratacija. Jei dehidratacijos požymiai 

išnyko – pradedama palaikomoji fazė. Šios fazės tikslas – užtikrinti fiziologinį 

skysčių poreikį ir kompensuoti patologinius skysčius bei elektrolitų nuostolius. 

Šios fazės metu ligonis per parą turi gauti 100-150 ml/kg motinos pieno, mišinio, 

kito maisto ar skysčių (arbatų, vandens ir kt.). 

Jei viduriuojančiam vaikui ryškesnių dehidratacijos požymių nėra, tai jis 

maitinamas amžių atitinkančiu įprastu maistu. 

Peroralinė rehidratacija iš esmės nesumažina vidurių kiekio, viduriavimo 

dažnio ir trukmės. Efektyviai sumažinti vidurių kiekį, viduriavimo trukmę, dažnį 

padeda paviršiniai, t.y. nesirezorbuojantys adsorbentai. Dažniausiai Lietuvoje 

56


vartojamos tos grupės preparatas yra Smecta. Šis preparatas saugo žarnų gleivinę ir 

sugrąžina jos funkciją, (pvz., suriša-absorbuoja rotavirusus, E.coli, campylobacter 

jejuni, nesuvirškintus angliavandenius). Smecta skatina gleivių gamybą ir gerina jų 

rišamąsias savybes. Iš žarnyno Smecta nesirezorbuoja, pasišalina su išmatomis. 

Išleidžiama miltelių pavidalu pakeliuose. Pakelio turinys tirpinamas 50 ml vandens 

ar maišomas su pusiau skiestu maistu: 

• iki 1 m. skiriamas vienas pakelis per dieną tarp maitinimų; 

• 1-2 m. – 1-2 pakeliai per dieną, dalijant į 2-3-4 dalis; 

• vyresniems – 2-3 pakeliai per dieną, dalijant į 2-3-4 dalis. 

Jei vaikui paskirti antibiotikai ar kiti vaistai, tai jie geriami 1 val. prieš ar po 

Smectos vartojimo. 

Kita grupė saugių vaistų, plačiai taikytinų viduriavimui gydyti ir 

profilaktikai, yra probiotikai – t.y. bakterijos arba jų dalys, grybeliai, naudingi 

žmogaus organizmui. Jie stabdo patogeninių mikroorganizmų augimą, stimuliuoja 

nespecifinį ir specifinį imuninį atsaką į patogenus, sugrąžina gleivinės barjerinę 

funkciją. 

Vienas iš labiausiai ištirtų probiotikų yra Gefilus. Tai pieno rūgšties 

bakterijos Lactobacillus GG preparatas. Šio preparato 1 kapsulė du kartus per parą 

nuryjama visa arba prieš pat vartojimą atidaroma ir jos turinys sumaišomas su 

nedideliu kiekiu vandens, sulčių ar pieno. Rekomenduotinas gydymo kursas – 10 

dienų. 

Kitas probiotinių bakterijų preparatas yra lineksas (Linex). Jis normina, 

saugo ir palaiko žarnyno floros fiziologinę pusiausvyrą. Kapsulė užgeriama 

nedideliu skysčio kiekiu. Jei vaikas negali praryti visos kapsulės, jos turinys prieš 

pat vartojimą išpilamas į nedidelį kiekį pasaldinto vandens ar sulčių ir sugirdoma: 

• kūdikiams, vaikams iki 2 m. – 1 kapsulė 3 kartus; 

• 2-12 m. vaikams – 1-2 kapsulės 3 kartus; 

• > 12 m. vaikams – 2 kapsulės 3 kartus. 

Virusinės kilmės viduriavimai antibiotikais negydomi. Lengvos ir vidutinio 

sunkumo eigos bakteriniai viduriavimai nerekomenduojami gydyti antimikrobiniais 

preparatais. Tačiau jei ligos eiga sunki ir yra ryškūs uždegiminiai pakitimai 

kraujyje, antibiotikai skirtini. Jų vartojimą nulemia ir epidemiologinė situacija 

(kolektyvo lankymas, blogos gyvenimo sąlygos), paciento amžius (pirmųjų mėnesių 

kūdikiai). Antibiotikai skiriami atsižvelgiant į išmatų pasėlio rezultatus, kai 

žinomas sukėlėjas ir jo jautrumas antibiotikams. 

Dažniausiai skiriami geriamieji preparatai – ampicilinas, gentamicinas, 

eritromicinas, III kartos cefalosporinai. 

57


Slauga 

Slaugant viduriuojantį, vemiantį vaiką reikia įvertinti subjektyvius ir 

objektyvius pakitimus, kad slaugytoja galėtų numatyti slaugos tikslius veiksmus. 

Subjektyvūs pakitimai: 

• pilvo skausmai; 

• galvos skausmai; 

• pykinimas. 

Objektyvūs pakitimai: 

• dažnos, vandeningos išmatos (dažnai žalios, su gleivėmis, krauju); 

• hiperaktyvi žarnų peristaltika; 

• vėmimas; 

• dehidratacijos požymiai: 

sumažėjęs išskiriamo šlapimo kiekis; 

elektrolitų disbalansas (kraujo tyrimas); 

įdubę momenėliai; 

įdubusios, neretai minkštais obuoliais, akys; 

sumažėjęs audinių turgoras, sumažėjęs odos elastingumas ; 

sausos gleivinės; 

šaltos galūnės, oda dažnai blyški, marmuruota; 

svorio netekimas; 

dirglumas ar mieguistumas; 

• karščiavimas. 

Slaugos veiksmai: 

• kontroliuoti maisto apribojimą (jei paskirta gydytojo); 

• žymėti kiek netenkama skysčių viduriavimo metu; pasverti šlapias ir 

suterštas sauskelnes (atmesti sausų sauskelnių svorį). (Pastaba: 1 gr. 

gauto svorio = 1 ml skysčio); 

• stebėti žarnų peristaltiką; 

• po pasituštinimo tuoj pat apiplauti tarpvietę, sutepti apsauginiais 

kremais ar aliejais, kad apsaugotų nuo iššutimų; 

• burnos gleivinės priežiūra; 

• vemiančiojo priežiūra – guldyti ant šono; 

• burnos priežiūra po vėmimo; 

• žymėti gaunamų ir išskiriamų skysčių kiekį; 

• stebėti vaiko reakciją pradėjus girdyti paskirtais skysčiais (ar 

nepadažnėjo viduriavimas ir pan.); 

58


• stebėti vaiko reakciją pradėjus maitinti pieno produktais (dėl laktozės 

tolerancijos sutrikimo); 

• kas dieną sverti ir registruoti vaiko svorį; 

• karščiuojančiojo slauga (atsižvelgiant į vaiko kūno ir aplinkos t 0 

tinkamai jį aprengti, užkloti; jei reikia nurengti ir palaikyti nuogą, 

aptrinti drungnu vandeniu kelis kartus iš eilės; didžiųjų kraujagyslių 

projekcijoje galima uždėti buteliukus su užšaldytu vandeniu; gydytojui 

paskyrus sugirdoma acetaminofeno ar ibuprofeno; gerai vėdinti 

patalpą, kurioje yra ligonis); 

• skatinti ilsėtis ir miegoti, netrikdyti ramybės įvairiomis procedūromis. 

Infekcinės kilmės viduriavimo profilaktika 

Žarnyno infekcijų profilaktikai svarbios higienos priemonės. Ypač tai svarbu 

virusinės kilmės viduriavimo plitimui sustabdyti. Higienos priemonių tikslas – 

užkirsti virusų plitimą fekaliniu-oraliniu keliu. Rotavirusinė infekcija yra viena iš 

aktualiausių hospitalinių infekcijų, todėl vaikų kolektyvuose, gydymo įstaigose 

būtina diegti griežtus rankų higienos standartus. 

Labai daug vilčių dedama į rotavirusų vakcinas. Šiuo metu jos intensyviai 

tiriamos įvairiose šalyse, atliekamos klinikinės studijos. Lietuvoje vakcinos nuo 

rodavirusisnės infekcijos dar nenaudojamos. 

Bakterinės žarnyno infekcijos žymiai retesnės tarp krūtimi maitinamų 

kūdikių, tačiau rotavirusinei infekcijai toks dėsningumas nebūdingas. Kūdikių 

sergamumui infekciniais viduriavimais turi įtakos namiškių, ypač motinos, higienos 

įgūdžiai. Vaikų higienos įgūdžių formavimas svarbus jau ankstyvoje vaikystėje. 

Kai vaikas pasveiksta, turi būti gauti du neigiami išmatų pasėliai. Tik tada jis 

gali lankyti kolektyvą. 

Asmenys, dirbantys maisto pramonėje, vaikų kolektyvuose, reguliariai 

tikrinami, kad tarp jų nebūtų bakterijų nešiotojų. 

59


VAIKŲ IMUNIZAVIMAS 

Užkrečiamųjų ligų profilaktika 

Nespecifinė vaikų užkrečiamųjų ligų profilaktika 

Nespecifinei užkrečiamųjų ligų profilaktikai didelę reikšmę turi organizmo 

atsparumo didinimas, grūdinimasis, racionali mityba, lėtinių infekcinių židinių 

gydymas, kontaktų su sergančiaisiais infekcinėmis ligomis vengimas. Labai svarbi 

tiksli infekcinių ligų apskaita. Medicinos darbuotojai, nustatę infekcinę ligą, per 24 

val. turi pasiųsti į Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrą pranešimą. 

Šis centras praneša darželiui, mokyklai. Užkrečiamos ligos registruojamos 

užkrečiamųjų ligų žurnale. 

Susirgęs vaikas izoliuojamas ir gydomas namuose arba ligoninėje. 

Bendravusiems su ligoniu asmenims skiriamas karantinas. Jei vaikas lankė 

darželį, tai karantinas skiriamas visai grupei. Karantino metu negalima priimti į 

grupę nesirgusių šia liga vaikų, perkelti vaiką iš šios grupės į kitas. Medicinos 

darbuotojai stebi visų karantine buvusių vaikų sveikatą. Kartais karantine 

buvusiems vaikams taikoma pasyvioji imunizacija specialiu gama globulinu. Jis 

apsaugo vaiką nuo infekcijos 3-4 savaites po injekcijos. 

Infekcijos židinyje (darželyje) atliekama dezinfekcija. Jei užkratas 

nepatvarus, patalpos gerai išvėdinamos, drėgnai išvalomos. 

Specifinė užkrečiamųjų ligų profilaktika – imunizacija 

Specifinis imunitetas – tai neimlumas tam tikrai infekcijai. Jis atsiranda, kai 

vaikas perserga arba yra paskiepijamas. Toks specifinis imunitetas yra aktyvus, nes 

pats organizmas jį įgyja pasigamindamas antikūnų. Aktyvus imunitetas išlieka 1-5 

ir daugiau metų, todėl vėliau reikia atnaujinti – revakcinuoti. 

Imuniteto susidarymas priklauso nuo pačios vakcinos kokybės, nuo 

skiepijimo atlikimo terminų ir technikos, nuo vaiko sveikatos būklės. 

Nepakankamas imunitetas susidaro, jei vaikas skiepijamas tuoj po persirgtos kokios 

nors ligos arba suserga tuoj po skiepijimo. 

60


Teigiama, kad per pastaruosius 200 metų medicinoje padaryti trys didžiausi 

atradimai: antiseptika, antibiotikai ir vakcinos. Vakcinacijos istorija yra labai sena. 

1996 metais visame pasaulyje buvo minimas 200 metų skiepijimų jubiliejus. 

Skiepijimų dėka pasaulyje išnaikinti raupai, sėkmingai plėtojama poliomielito 

likvidavimo programa, rengiama tymų likvidavimo programa. Labai sumažėjo 

vaikų sergamumas stablige, raudonuke, difterija, kokliušu, bei kitomis ligomis, 

kurias galima valdyti skiepais. 

Skiepijimas turi 2 tikslus: 

1 – apsaugoti asmenį; 

2 – kontroliuoti infekcinių ligų paplitimą visuomenėje. 

1796 metais E.Dženeris pasiūlė pirmąjį efektyvų imunizacijos nuo raupų 

būdą skarifikacijos metodu, įskiepydamas į odą karvių raupų sukėlėją. Iš čia ir 

žodis „vakcina” (lot. vacca - karvė). L. Pasteras pirmasis pagamino gyvą vakciną. 

Imunoprofilaktikos pradžia Lietuvoje siejama su profesoriumi J. Franku, 

kuris pirmasis skaitė paskaitas apie infekcinių ligų kliniką, profilaktiką ir pradėjo 

skiepyti nuo raupų. 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėta kurti moderni nacionalinė 

imunoprofilaktikos sistema, atitinkanti šiuolaikinius tarptautinius standartus. 

Lietuvos Respublikos SAM iniciatyva 1991 metais buvo įsteigtas Respublikinis 

imunoprofilaktikos centras (RIC), kuriam patikėta organizuoti ir kontroliuoti visą 

imunoprofilaktikos darbą Lietuvoje. Šis darbas dabar organizuotas pagal PSO 

išplėstinės imunoprofilaktikos programos kriterijus. Siekiama išplėsti imunizacijos 

apimtis, derinami skiepijimų kalendoriai, pradėta skiepyti nuo raudonukės, A ir B 

hepatito, įsitraukiama į tarptautinių programų darbą. Vėliau šis centras tapo 

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro padaliniu. 

Šiuo metu užkrečiamųjų ligų profilaktikai naudojama daugiau kaip 30 

vakcinų, serumų ir imunoglobulinų. 

Profilaktiškai skiepijama akušeriniuose skyriuose, poliklinikose, 

ambulatorijose. Visuose miestuose ir rajonuose veikia skiepų dokumentacijos 

kabinetai, juose sudaromi skiepijimų planai, registruoja atliekamus skiepijimus, 

šalutines reakcijas, pateikia informaciją į Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir 

kontrolės centrą. 

Vilniaus universiteto Pediatrijos centre organizuojami gydytojų tobulinimosi 

kursai imunoprofilaktikos tematika, konsultuojama skiepijimų klausimais. 

Stacionaro sąlygomis skiepijami vaikai su sąlyginėmis kontraindikacijomis 

vakcinacijai, gydomos sunkesnės povakcininės reakcijos ir komplikacijos. 

Yra nustatyti profilaktinių skiepijimų vertinimo kriterijai. Pagrindinis iš jų – 

tai skiepijimų apimtys. Vertinamas procentas vaikų, paskiepytų vienerių ir dvejų 

metų amžiaus grupėse. 

61


8 lentelė 

Skiepijimų Nacionalinės programos vakcinomis apimtys Lietuvoje1991-2001 

metais (ULPKC, 2002) 

Skiepijamos 

vakcinos 

1991 m. 

1992 m. 

1993 m. 

Skiepijimų apimtys procentais 

1994 m. 

1995 m. 

1996 m. 

1997 m. 

1998 m. 

1999 m. 

2000 m. 

2001 m. 

BCG (naujagimiai 87,4 93,9 97,6 95,9 96,6 98,4 98,4 99,1 99,3 99,0 99,3 

Difterija ir 

stabligė (3 dozės 74,9 86,3 86,8 87,2 90,4 92,1 92,2 93,5 93,1 93,6 94,7 

1 m. amžiaus 

vaikams) 

Kokliušas (1 m. 73,2 77,6 83,1 83,4 89,0 91,2 90,0 93,1 93,0 93,5 94,6 

amžiaus vaikai) 

Poliomielitas (1 

m. amžiaus 79,7 88,3 86,3 87,9 89,3 92,3 94,8 96,6 96,9 96,9 97,5 

vaikai) 

Tymai (2 m. 85,7 89,0 91,8 92,7 93,7 96,3 95,9 96,5 96,9 97,0 97,4 


Epideminis 

parotitas (2 m. 74,9 75,9 54,3 79,4 76,8 93,4 94,9 96,7 96,9 97,0 97,4 


Raudonukė (2 m. – 79,0 43,7 74,8 88,8 94,7 94,4 95,6 96,8 97,0 97,4 


Hepatitas B 

(naujagimiai) 

– – – – – – – 95,7 95,6 99,0 99,2 

Iš lentelės matyti, kad paskiepytų vaikų padaugėjo. 

Nuo 1992 metų Lietuvoje naudojamos Danijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje 

Britanijoje, Šveicarijoje, JAV pagamintos vakcinos. Pagrindinė kliūtis sėkmingam 

imunoprofilaktikos programos įgyvendinimui buvo lėšų, gaunamų iš biudžeto 

vakcinoms įsigyti, nepakankamumas. 

Šiuo metu vaikai skiepijami pagal LR Sveikatos apsaugos ministerijos 2002 

m. rugsėjo mėn. 23 įsakymu Nr. 464 patvirtintą planą. 

Skiepijimo technika 

Prieš skiepijant bet kurią vakciną, būtina patikrinti: 

62


• ar kiekvienas vakcinos flakonas (gamykloje pripildytas švirkštas) turi 

standartinę etiketę? Jeigu etiketės nėra, vakcinos naudoti negalima; 

• ar sausoms vakcinoms praskiesti yra gamintojo pateiktas skiediklis? Kitų, 

ne gamintojo pateiktų skiediklių, naudoti negalima; 

• ar nepasibaigęs vakcinos galiojimo laikas? Ar nėra papildomų vakcinos 

galiojimo laiko apribojimų, susijusių su „šalčio grandinės” pažeidimais, vakciną 

transportuojant ar laikant? Apie tokius apribojimus praneša vakcinos tiekėjas 

arba juos gali nustatyti Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras. 

Vakcinų su pasibaigusiu galiojimo laiku skiepyti negalima. Vakcinų galiojimo 

laikas nepratęsinėjamas. Jeigu įvyktų toks išskirtinis ir mažai tikėtinas atvejis, 

skiepijimų kabinete turi būti oficialus dokumentas, patvirtinantis galiojimo 

laiko pratęsimą; 

• jeigu ant vakcinos pakuotės yra „šalčio grandinės” kontrolės indikatorius, ar 

jis nerodo vakcinos laikymo temperatūros režimo pažeidimų? Jeigu šių indikatorių 

spalva pakitusi ar išryškėja jų naudojimą draudžiantys užrašai, tokių vakcinų 

naudoti negalima; 

• ar nepažeistas vakcinos flakonas? Jeigu yra bet kokių vakcinos flakono ar 

kamštuko pažeidimų, tokios vakcinos naudoti negalima; 

• ar skystose bei praskiestose vakcinose nėra matomų drumzlių, neiš 

tirpstančių dribsnių? Skiepyti galima tik visiškai homogeniškos konsistencijos 

vakcinomis. 

Vakcinos įskiepijamos per burną arba injekcijomis. Paprasčiausia ir 

patogiausia skiepyti per burną. Iš Lietuvos skiepijimo kalendoriuje numatytų 

vakcinų taip skiepijama tik OPV vakcina. 

OPV vakcinos lašai pipete ar specialiu lašintuvu įlašinami į burną. Vakcinos 

negalima lašinti ant cukraus ar į bet kokius kitus skysčius (pvz., arbatą, sultis), nes taip 

neįmanoma užtikrinti, kad bus įskiepyta reikiama vakcinos dozė. 

Į odą skiepijama BCG vakcina. Šiai vakcinai skiepyti naudojamas specialus 

mažas 0,1 ml tūrio švirkštas ir speciali adata. Rekomenduojama tokia skiepijimo 

technika: 

• BCG vakcina įtraukiama į švirkštą. Nepatariama stipriai purtyti flakono 

su BCG vakcina, nes tai gali pakenkti vakcinai; 

• BCG vakcina skiepijama į kairįjį žastą; 

• švirkštas laikomas lygiagrečiai su vaiko ranka, beveik priglaustas prie 

odos, adatos smailuoju paviršiumi prie odos; 

• adata įduriama į odą. Svarbu, kad adata būtų įdurta ne per giliai, nes 

antraip vakcina bus įskiepyta po oda. Įskiepijus BCG vakciną po oda, didesnė 

BCG abscesų ar limfadenitų tikimybė; 

• vakcina įskiepijama lėtai spaudžiant švirkšto stūmoklį. Jeigu adata 

63


taisyklingai įdurta į odą, jaučiamas švirkšto stūmoklio pasipriešinimas. 

oda 

poodis 

raumenys 

1 pav. Vakcinos skiepijimas į odą (V.Usonis. Skiepų knyga, 2002 m.) 

Taisyklingai įskiepijus vakcinos dozę, skiepijimo vietoje matomas odos 

pakilimas („citrinos žievelė”). 

Skiepijimo į odą technikos klaidos: 

• įdūrus per giliai, adatai esant po oda, stūmoklio pasipriešinimo nėra. 

Tokiu atveju vakcinos injekciją būtina sustabdyti, pakoreguoti adatos poziciją taip, 

kad ji būtų įdurta į odą, ir baigti vakcinos dozės injekciją. Vakcinos dozė 

nedidinama; 

• jeigu visa vakcinos dozė įskiepyta po oda, vaikas laikomas paskiepytu. 

Kitos dozės į odą skiepyti nereikia. Įskiepijus BCG vakciną per giliai, būtina apie tai 

perspėti tėvus ir jiems patarti kreiptis į pediatrą, jeigu atsirastų tokių povakcininių 

reiškinių kaip vietinis BCG abscesas ar limfadenitas. 

Po oda skiepijama gyvomis virusinėmis vakcinomis, tokiomis kaip MMR 

vakcina. Po oda vakcinos dažniausiai sušvirkščiamos į žastą, 25 mm ilgio adatomis. 

Rekomenduojama tokia skiepijimo technika: 

• vaiko žastas suimamas ranka, pirštais kiek pakeliama oda numatomo 

skiepo vietoje; 

64


• adata įduriama į pakeltą odą maždaug 45° kampu, apie pusę adatos ilgio; 

• švirkšto pozicija fiksuojama ir vakcina lėtai sušvirkščiama, injekcijos 

vieta prispaudžiama vatos tamponėliu. 

oda 

poodis 

raumenys 

2 pav. Vakcinos sušvirkštimas po oda (V.Usonis. Skiepų knyga, 2002 m.) 

Į raumenis švirkščiama dauguma negyvų vakcinų, tokių kaip DTP, IPV, 

hepatito B. Kūdikiams į raumenis vakcinos švirkščiamos į šlaunis, į viršutinio 

šlaunies trečdalio priekinę šoninę sritį. Vyresniems vaikams ir suaugusiesiems į 

raumenis vakcinos švirkščiamos žasto srityje 25 mm ilgio adata. Vakcinų švirkšti į 

sėdmenis nerekomenduojama dėl kelių priežasčių: kūdikių raumenų masė sėdmenų 

srityje labai nedidelė, todėl rezorbcija gali būti nepakankama; anatomiškai netoli 

yra stambieji nervų kamienai. 

65


oda 

poodis 

raumenys 

3 pav. Vakcinos sušvirkštimas į raumenis (V.Usonis. Skiepų knyga, 2002 m.) 

Kelių vakcinų švirkštimas 

Vienu metu (to paties vizito metu) galima švirkšti kelias bet 

kurias vakcinas. 

Kelių vakcinų švirkštimas vienu metu labai paplitęs. Taip švirkščiamos tiek 

gyvos tiek kitos vakcinos. Švirkščiant kelias vakcinas tuo pačiu metu, povakcininių 

reiškinių rizika nepadidėja, o po skiepo susidarančių imuninės gynybos 

mechanizmų efektyvumas nesumažėja. Jeigu vieno vizito metu įšvirkščiamos 

kelios vakcinos, jas būtina įšvirkšti į skirtingas vietas. 

Kategoriškai draudžiama sumaišyti viename švirkšte kelias tuo pačiu metu 

skiepijamas vakcinas, jeigu to nenumato gamintojo instrukcija. Skirtingos vakcinos 

švirkščiamos skirtingais švirkštais į skirtingas kūno vietas. Išimtis taikoma toms 

vakcinoms, kurių gamintojai numato vakcinų sumaišymą ex tempore. Iš tokių 

vakcinų paminėtinos DTP ir Hib vakcinos. Hib vakcina išleidžiama flakonėlyje, o 

DTP (arba DTP-IPV, DTPa-IPV) – skysta vakcina švirkšte. Skiepijant tokiamis 

vakcinomis skysta vakcina praskiedžiama Hib vakcina ir visos vakcinos 

įskiepijamos viena injekcija. Jeigu gamintojas nenumato vakcinų sumaišymo prieš 

įskiepijimą; tai daryti DRAUDŽIAMA. 

Kelių vakcinų švirkštimas skirtingu laiku 

Jei švirkščiama kelias gyvas vakcinas (pvz., MMR, vėjaraupių, geltonojo 

drugio); jas reikia švirkšti arba tą pačią dieną arba ne anksčiau negu po 4 savaičių. 

66


Toks reikalavimas susijęs su tuo, kad vakcina, įšvirkšta pirma, gali slopinti 

vėliau įšvirkštų vakcinų imunogeniškumą. 

Intervalai tarp dviejų tos pačios vakcinos dozių 

Kai vakcinai įšvirkšti būtinos kelios dozės, intervalų tarp atskirų dozių 

pailgėjimas nesumažina vakcinos efektyvumo. Trumpesni nei rekomenduojama 

intervalai gali neigiamai paveikti vakcinos imunogeniškumą ir apsaugines savybes. 

Vakcinų negalima švirkšti jaunesniems nei numatyta vaikams arba trumpinti 

intervalus tarp dviejų vakcinos dozių. 

Jeigu intervalai tarp dviejų vakcinos dozių yra per ilgi, pirmo apsilankymo į 

skiepų kabinetą metu įšvirkščiama eilinė vakcinos dozė ir stengiamasi kuo greičiau 

grįžti prie skiepijimų kalendoriaus numatyto vakcinos dozių skaičiaus atitinkamo 

amžiaus vaikui. Niekuomet dėl ilgesnio intervalo tarp vakcinos dozių nereikia 

skiepijimo „pradėti iš naujo”. 

Skiepijimo kontraindikacijų tikrinimas 

Skiepijimo kontraindikacijų įvertinimas yra viena svarbiausių 

nepageidaujamų povakcininių reiškinių profilaktikos priemonių. Prieš švirkščiant 

bet kurios vakcinos bet kurią dozę, būtina įvertinti skiepijimo kontraindikacijas. 

Labai vertingos informacijos gali suteikti šie paprasčiausi klausimai, užduoti prieš 

skiepijimą: 

• ar Jūsų vaikas šiandien sveikas? 

• ar Jūsų vaikas yra alergiškas maistui ar vaistams? 

• ar po paskutinio skiepijimo buvo kokių nors problemų? 

• ar jūsų vaikas ar kas nors iš namiškių serga imuninės sistemos ligomis? 

• ar per pastaruosius metus vaikas gavo imunoglobulinų ar kraujo preparatų? 

Kiekvieną skiepijamąjį turi apžiūrėti medicinos darbuotojas. Jeigu skiepija 

slaugytojos – nustatyti, ar skiepijamasis yra visiškai sveikas. Jeigu kyla menkiausių 

abejonių dėl ruošiamo skiepyti asmens sveikatos, tokį asmenį turi apžiūrėti 

gydytojas ir įvertinti, ar keliančios abejonių sveikatos problemos yra 

kontraindikacija skiepijimui. 

Tėvai dažniausiai gerai žino apie savo vaiko jautrumą (alergiją) maistui ar 

vaistams. Sunki alerginė reakcija, pasireiškusi po bet kokio vakcinos komponento 

panaudojimo, yra kontraindikacija skiepijimui, todėl labai svarbu surinkti alerginę 

anamnezę. Dauguma tėvų nežino vakcinos sudėtinių dalių, todėl renkant alerginę 

anamnezę jiems būtina pateikti bendresnio pobūdžio klausimų apie vaiko alergiją, 

ypač apie buvusias sunkias alergines reakcijas, kurios gali būti kontraindikacija 

skiepijimui. 

67


Reikia paklausti tėvų apie tai, kaip vaikas reagavo į anksčiau įšvirkštas 

vakcinas, bei patikrinti medicinos dokumentus, kuriuose gali būti įrašų apie 

nepageidaujamas reakcijas po anksčiau skiepytų vakcinų. 

Imuninės sistemos ligos, dėl kurių gali kilti apribojimų skiepams, labai retos 

ir gydytojai dažniausiai apie jas žino. Jeigu tarp namiškių yra imunodeficitinių 

asmenų, negalima skiepyti OPV vakcinos. 

Skiepijantis gydytojas gali nežinoti apie Ig turinčių preparatų vartojimą, 

todėl toks klausimas būtinas, planuojant skiepijimą gyva vakcina, ypač MMR ir 

vėjaraupių. Jeigu tokie preparatai buvo vartoti, skiepijimą reikia kelius mėnesiams 

atidėti. 

Skiepijant gestacinio amžiaus moteris, būtina paklausti apie nėštumą, ypač 

planuojant skiepijimą MMR ar vėjaraupių vakcina. Nėštumas yra kontraindikacija 

šioms vakcinoms skiepyti, tačiau nėščiąsias dažniausiai galima skiepyti negyvomis 

vakcinomis. 

Bendrosios skiepijimo kontraindikacijos 

Stengiamasi skiepyti visiškai sveiką vaiką. Deja, realiai tai ne visuomet 

pavyksta. Nežymūs vaiko sveikatos sutrikimai nėra pakankama priežastis atidėti 

skiepijimą. Toks skiepo atidėjimas gali kelti pavojų vaikui susirgti. Būtina 

atsižvelgti ir į tai, kad tėvai gali pakartotinai neatvykti į skiepų kabinetą ir vaikas 

gali likti nepaskiepytas. 

Skiepijimo kontraindikacijos aprašomos kiekvienos vakcinos instrukcijoje. 

Be to, būtina pabrėžti, kad kiekvieną kartą, pradedant dirbti su nauja vakcina ar 

nauja žinomos vakcinos serija, būtina peržiūrėti kontraindikacijas, nurodomas 

vartotojo instrukcijoje. Jeigu šioje instrukcijoje nurodomos kontraindikacijos 

skiriasi nuo žinomų iš kitų šaltinių, visuomet reikia vadovautis konkretaus 

preparato instrukcijos rekomendacijomis. 

Lengva liga ar karščiavimas iki 38 °C, matuojant pažasties temperatūrą, nėra 

kontraindikacija skiepijimui. Nėra duomenų, patvirtinančių šalutinių reiškinių 

rizikos padidėjimą ar skiepijimo efektyvumo sumažėjimą, paskiepijus ne visiškai 

sveikus vaikus. Tačiau gydytojas turėtų įsitikinti, kad esamas nežymus sveikatos 

sutrikimas nėra sunkios ligos pradžia. Toliau aptariamos kelios dažniausios 

situacijos. 

• Skiepijimas gyvų virusų vakcinomis. Nežymios kvėpavimo takų, virškinimo 

sistemos ar kitos ligos nėra kontraindikacija gyvoms vakcinoms skiepyti 

(MMR, OPV, vėjaraupių). Įrodyta, kad vaikų, sergančių nesunkiomis 

kvėpavimo takų infekcijomis, serologinės reakcijos nesiskiria nuo sveikų. Po 

imunoglobulinų injekcijų rekomenduojama skiepijimą gyvomis virusinėmis 

vakcinomis atidėti 6 savaites. 

68


• Imunodeficitinių asmenų skiepijimas. Gyvų vakcinų negalima švirkšti vaikams 

su diagnozuotais įgimtais bei įgytais ląstelinio ar humoralinio tipo 

imunodeficitinėmis ligomis, asmenims, gaunantiems ilgalaikį imunosupresinį 

gydymą, spindulinę terapiją. 

• DTPw arba DTPa. Nežymios kvėpavimo takų, virškinimo sistemos ar kitos 

ligos nėra kontraindikacija šioms vakcinoms skiepyti, tačiau sergančiųjų 

vidutinio sunkumo ar sunkiomis ligomis skiepyti negalima. 

• Dažnai karščiuojantys vaikai. Jeigu numatomo skiepo dieną vaikas karščiuoja, 

rekomenduojama skiepijimą atidėti ir paskiepyti, kai tik šis karščiavimo 

epizodas pasibaigs. 

Neretai gydytojai atideda skiepijimus dėl priežasčių, kurios nėra 

kontraindikacijos skiepijimams. Būklės, kurios nėra kontraindikacijos 

skiepijimui: 

• lengva ūmi liga, pasireiškianti nežymiu karščiavimu ar viduriavimu šiaip 

sveikam vaikui; 

• gydymas antibakteriniais preparatais, jeigu tai gydymo pabaiga ligos 

rekonvalescencijos stadijoje; 

• buvusi reakcija į DTPw vakcinos skiepijimą, jeigu tai buvo tik vietinė reakcija 

ar karščiavimas neviršijo 40,5 °C; 

• neišnešiotumas. Neišnešioti naujagimiai pradedami skiepyti pagal skiepijimo 

kalendorių bei jų chronologinį amžių. Tokiems kūdikiams vakcinos dozė 

nemažinama; 

• motinos ar kitų kartu gyvenančių moterų nėštumas. MMR vakcinos sudėtyje 

esantys virusai į aplinką neišskiriami. Paskiepytieji gali išskirti vakcininj 

vėjaraupių viruso štamą, tačiau tai būna labai retai, todėl ir šios vakcinos 

skiepijimui nėra kontraindikacija kartu gyvenančių moterų nėštumas; 

• kontaktas su sergančiais infekcinėmis ligomis; 

• maitinimas krūtimi. Tik raudonukės vakcinos virusas gali išsiskirti su krūties 

pienu, tačiau tai nesudaro pavojaus kūdikiui. Maitinimas krūtimi nėra kliūtis 

skiepyti OPV vakcina; 

• anamnezėje nurodytos nespecifinės alerginės reakcijos ar alergija tarp giminių; 

• alergija penicilinui ar kitiems antibiotikams, išskyrus buvusias anafilaksines 

reakcijas neomicinui ar streptomicinui; 

• alergija ančių plunksnoms ar mėsai. Vakcinų gamybai antys nenaudojamos; 

• šeimoje yra giminių, kuriems po kokliušo ar tymų vakcinos skiepijimo buvo 

traukuliai; 

• šeimoje buvo giminių, kuriems staigios mirties sindromas buvo sietas su DTP 

vakcinos skiepijimu; 

• šeimoje buvo nepageidaujamų reiškinių po skiepijimo, nepriklausomai nuo 

vakcinos; 

69


• hipotrofija; 

• diabetas. Vaikai, sergantys diabetu skiepijami pagal amžių; 

• inkstų ligos nėra kontraindikacija skiepijimui. 

Nepageidaujamos reakcijos į skiepą 

Visos Lietuvoje registruotos vakcinos yra saugios ir efektyvios, tačiau 

absoliučiai saugių vakcinų nėra. Nors vakcinų gamintojai stengiasi sukurti kuo 

saugesnius preparatus, įšvirkštos vakcinos kartais gali sukelti nepageidaujamų 

reakcijų, tačiau vakcinų sukeltos nepageidaujamos reakcijos visuomet būna kur kas 

lengvesnės, palyginti su ligomis, nuo kurių vakcinos apsaugo. 

Lietuvoje priimtas toks apibrėžimas: „Nepageidaujama reakcija į skiepą – 

bet kokie laikinus ar pastovius sveikatos būklės sutrikimus sukeliantys subjekto 

fizinių požymių, simptomų ir/ar laboratorinių rodiklių pokyčiai, kurie prasideda po 

imunizacijos ir, manoma, yra jos sąlygoti”. Kartais vartojama platesnė sąvoka – 

„nepageidaujami įvykiai”. Tokia sąvoka apibrėžiami visi nepageidaujami įvykiai, 

atsitikę netrukus po skiepijimo. Tokie nepageidaujami įvykiai gali būti susiję su 

skiepijimu arba tiesiog sutapę su skiepu tuo pačiu metu. Operuojant 

„nepageidaujamų įvykių” sąvoką visuomet būtina ištirti detaliau ir patvirtinti arba 

paneigti įvykio ryšį su skiepijimu. 

Skiriamos trys pagrindinės nepageidaujamų reakcijų kategorijos: 

• vietinės; 

• sisteminės (bendrosios); 

• alerginės reakcijos. 

Dažniausiai pasitaiko vietinės reakcijos. Apie visas žymias nepageidaujamas 

reakcijas į skiepą būtina pranešti Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės 

centrui, užpildžius specialią formą. 

Vietinės nepageidaujamos reakcijos 

Vietinėms nepageidaujamoms reakcijoms priskiriami tik pačioje vakcinos 

įšvirkštimo vietoje atsiradę pakitimai; 

• skausmingumas; 

• paraudimas; 

• patinimas. 

Šios reakcijos yra gana dažnos, jos pasitaiko beveik pusei paskiepytųjų, 

dažniau – švirkščiant negyvas vakcinas, kurių sudėtyje yra adjuvantų. Vietinės 

reakcijos atsiranda po kelių valandų nuo vakcinos įšvirkštimo, būna nesunkios ir 

praeina negydomos. Labai retai vietinės reakcijos būna sunkios, su destrukcijos 

elementais, žinomos kaip Arthus fenomenas. Tokios sunkios reakcijos gali 

70


pasitaikyti įskiepijus per dideles difterijos ar stabligės toksoidų dozes. Manoma, 

kad vietinius destrukcinius procesus sukelia labai dideli antikūnų kiekiai. 

Vietinės reakcijos kartais nepagrįstai laikomos hiperjautrumo ar alergijos 

išraiška. Toks požiūris nėra tikslus. Vietinių povakcininių reakcijų kilmė pagal 

daugelį požymių neatitinka alergijos sąvokų. 

Vakcinos įšvirkštimo vietoje dažniausiai atsiranda vietinė reakcija: oda 

parausta, kiek patinsta, injekcijos vieta būna skausminga. Paprastai paraudimas ir 

patinimas, kurio skersmuo neviršija 2 centimetrų, vertinamas kaip įprasta, 

neregistruojama reakcija. Dažniausiai vietinė reakcija negydoma išnyksta per 1-3 

dienas. Audinių sustandėjimas injekcijos vietoje gali laikytis ilgiau. Dažniausia 

tokio sustandėjimo priežastis būna vakcinos sudėtyje esantis adjuvantas. Jis 

reikalingas tam, kad vakcinos antigenai nesirezorbuotų per greitai, į kraujotaką 

patektų palaipsniškai, ilgesnį laiką. Natūralu, kad tokios medžiagos gali sukelti 

ilgiau trunkančias vietines reakcijas. Tokių sustandėjimų nereikia gydyti, jų 

nereikia šildyti ar dėti kompresų. 

BCG vakcinos įšvirkštimo vietoje gali susidaryti vietinis abscesas, 

pasireiškiantis kartu su bendraisiais sisteminiais reiškiniais, dažniausiai – sritinių 

limfmazgių reakcija. 

Vietine skiepijimo komplikacija neretai vadinamas injekcijos vietoje 

susidaręs abscesas. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šiandien vienintelė gyva 

vakcina, kurios sudėtyje yra bakterijų, yra BCG vakcina. Todėl tik BCG vakcinos 

sukeltas vietinis abscesas galėtų būti vertinamas kaip vietinė povakcininė 

komplikacija. 

Visais kitais atvejais, jeigu abscesai susidaro įšvirkščiant vakciną, kurios 

sudėtyje nėra gyvų mikroorganizmų, galinčių sukelti pūlinius, tai vertintina ne kaip 

skiepijimo komplikacija, bet kaip šiurkštus skiepijimo technikos pažeidimas. 

Lietuvoje skiepijama skiepų kabinetuose, skiepijimams naudojami tik vienkartiniai 

švirkštai, todėl vietinės pūlingos komplikacijos, (išskyrus susijusias su BCG 

vakcina) yra nepaprastai retos. 

Sisteminės (bendrosios) nepageidaujamos reakcijos 

Sisteminės (bendrosios) reakcijos pasireiškia: 

• karščiavimu; 

• silpnumu; 

• apetito sutrikimu; 

• galvos, raumenų skausmais. 

Tai bendro pobūdžio vakcinoms nespecifiški simptomai. Juos gali sukelti 

vakcinos, kartais šios reakcijos susijusios su kitomis atsitiktinai sutapusiomis 

priežastimis, pavyzdžiui, virusine infekcija. Sisteminės reakcijos gana dažnos po 

korpuskulinį kokliušo komponentą turinčių vakcinų bei po gyvų atenuotų vakcinų 

71


įšvirkštimo. Įskiepijus negyvas vakcinas, sisteminės reakcijos dažniausios 

skiepijimo dieną ir kelias dienas po skiepo. 

Dažniausia tokių reakcijų – karščiavimas. Trumpalaikis kūno temperatūros 

pakilimas, matuojant pažastyje, neviršijantis 38,5 °C, yra vienas dažniausių 

bendrųjų povakcininių reiškinių. Toks temperatūros pakilimas laikomas normalia 

paskiepytojo reakcija į vakciną ir vadovaujantis PSO rekomendacijomis 

neregistruojamas kaip nepageidaujamas reiškinys. Karščiavimas, viršijantis 38,5 

°C, matuojant pažastyje, vertintinas kaip stipri povakcininė reakcija. 

Įskiepijus įvairias vakcinas gali pasireikšti trumpalaikis bendras 

negalavimas, apetito sutrikimas, silpnumas, galvos skausmas. Dažniausiai šie 

požymiai nebūna sunkūs ir per 1-3 dienas praeina be gydymo. Įskiepijus gyvas 

vakcinas, sukeliamas infekcinis procesas, panašus į lengvą natūralią ligą. Tokiais 

atvejais sisteminės reakcijos išryškėja po 7-14 dienų nuo paskiepijimo, t. y. po 

būdingo inkubacinio periodo. 

Sunkių bendrųjų povakcininių reakcijų kategorijai priskiriami traukuliai. 

Traukulių trukmė labai įvairi: nuo kelių iki keliolikos minučių, židininių 

neurologinių simptomų nebūna. Laimė, ši komplikacija gana reta. Dažniausiai 

traukuliai paskiepytiems vaikams būna kartu su aukšta temperatūra, todėl manoma, 

kad tokiais atvejais tiesioginė traukulių priežastis yra hipertermijos sindromas, o ne 

nepageidaujamas vakcinos poveikis. Tokią nuomonę patvirtina gerai žinomas 

faktas, kad paskiepytiems, bet nekarščiuojantiems vaikams traukuliai būna labai 

retai. 

Kitos sisteminės reakcijos yra specifiškos konkrečioms vakcinoms. 

Įskiepijus BCG vakciną, be absceso vakcinos injekcijos vietoje, kuris gali būti 

bakterinis arba sterilus, sisteminė reakcija gali pasireikšti limfadenitu (taip pat ir 

pūlingu). Tokia sisteminė reakcija registruojama, jeigu praėjus 2-6 mėnesiams nuo 

skiepijimo BCC vakcina bent vienas limfmazgis padidėja iki 1,5 cm dydžio. 

Pažeidžiami tos pusės, kur buvo įšvirkšta vakcina, sritiniai limfmazgiai. Labai retai, 

paskiepijus BCG vakciną, išsivysto generalizuotas procesas, kartais trunkantis 

ilgiau nei metus. 

Įskiepijus vakcinas, kurių sudėtyje yra gyvų susilpnintų virusų, gali 

išsivystyti povakcinine reakcija, panaši į lengvą ligą. 

Paskiepijus tymų vakcina, po 7-30 dienų nuo skiepijimo gali pasireikšti 

lengva tymų forma su būdingu, tačiau labai negausiu odos bėrimu, be katarinių 

reiškinių. Vakcininis virusas iš paskiepytojo organizmo neišsiskiria, todėl tokie 

asmenys aplinkinių neužkrečia. 

Įskiepijus raudonukės vakciną, po 7-30 dienų nuo skiepijimo gali išsivystyti 

lengva raudonukės forma. Kaip ir povakcininiai tymai, ši raudonukės forma 

neužkrečiama. Paaugliams ir jaunoms moterims po 4-8 dienų po raudonukės skiepo 

gali būti trumpalaikiai sąnarių skausmai (artralgija), rečiau – artritai. 

72


Paskiepijus vėjaraupių vakcina irgi gali išberti. Šios vakcininių virusų 

sukeltos ligos niekuomet nebūna sunkios, neturi neurologinių komplikacijų. 

Įskiepijus parotito vakciną, anksčiau buvo registruojamos povakcininio 

virusinio meningito komplikacijos. Nors šie meningitai buvo nedažni ir palyginti 

nesunkūs, kur kas retesni nei meningitai, sergant natūralia parotitine infekcija, jie 

buvo laikomos žymia povakcinine komplikacija. 

Pastaruoju metu daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje, naudojamos 

naujos kartos vakcininį parotito štamą turinčios vakcinos. Teigiama, kad skiepijant 

tokiomis vakcinomis, povakcininis meningitas galėtų pasitaikyti rečiau negu 1 iš 1- 

2 milijonų paskiepytųjų. 

Įskiepijus gyvą susilpnintą OPV vakciną, praėjus 4-30 dienų po skiepo arba 

4-75 dienoms po kontakto su asmeniu, paskiepytu OPV vakcina, gali ištikti ūmus 

povakcininis paralyžius. Lietuvoje pirminis kūdikių skiepijimas OPV vakcina 

nebeatliekamas nuo 1993 metų, todėl vakcininių poliomielito virusų sukelto 

povakcininio paralyžiaus tikimybė labai maža. 

Itin retais atvejais, maždaug 1 iš milijono paskiepytųjų, įskiepijus gyvas 

susilpnintas vakcinas gali pasireikšti neurologinių komplikacijų: 

• ūmus encefalitas; 

• ūmi encefalopatija; 

• neuritas. 

Tokių komplikacijų rizika yra labai nedidelė, ji daug kartų mažesnė už 

neurologinių komplikacijų riziką, sergant natūraliomis ligomis. 

Įskiepijus negyvas vakcinas, dažniausiai komplikacijos būna susijusios su 

korpuskuline kokliušo vakcina (Pw). Įskiepijus šią vakciną, po 4-8 dienų gali 

išsivystyti: 

• povakcininė encefalopatija; 

• encefalitas. 

Ši komplikacija labai reta, pasitaiko 1 iš 100 000-200 000 paskiepytųjų. 

Manoma, kad encefalopatija gali būti susijusi ne su pačia kokliušo Pw vakcina, bet 

su hipertermijos sindromu, kuris įskiepijus Pw komponentą turinčių vakcinų būna 

beveik pusei paskiepytųjų. Įskiepijus Pw profilaktiškai, labai svarbu tėvams 

paaiškinti, kad paskiepytas vaikas gali karščiuoti, todėl būtina kelis kartus 

pamatuoti temperatūrą, o jai kylant – duoti paracetamolio. 

Alerginės reakcijos 

Alerginės reakcijos po vakcinų įskiepijimo yra labai retos. Alerginę reakciją 

gali sukelti vakcinos antigenas arba bet kuri sudėtinė vakcininio preparato dalis, 

pavyzdžiui, maitinamosios terpės likučiai, konservantai, stabilizatoriai ir t. t. 

Sunkios alerginės reakcijos gali kelti grėsmę gyvybei. Laimė, jos yra labai retos, 

pasitaiko vienam iš kelių šimtų tūkstančių paskiepytųjų. Žinotina, kad vaikus, 

73


alergiškus medžiagoms, kurių nėra vakcinų sudėtyje, galima (ir būtina) skiepyti. 

Vakcinų skiepijimas nepadidina alerginės ligos intensyvumo. Priešingai, 

netiesiogiai apsaugodami vaikus nuo sunkių užkrečiamųjų ligų ir su tuo susijusių 

sensibilizuojamųjų vaistų vartojimo, skiepai mažina alergiškų vaikų 

sensibilizavimo riziką. 

Anafilaksija 

Anafilaksija ir anafilaksinis šokas – itin reta povakcininė reakcija. Kur kas 

dažniau nei vakcinų įskiepijimas anafilaksiją gali sukelti kai kurie maisto 

produktai, antibiotikai. Anafilaksinį šoką reikia skirti nuo apalpimo, kurio metu 

pulsas centrinėse arterijose išlieka nepakitęs. Kartais anafilaksinis šokas arba 

anafilaksinė reakcija vystosi palaipsniškai. Anafilaksijos požymiai: 

a) Bendrieji požymiai: 

• ligoniai suglemba; 

• gali sutrikti sąmonė. 

b) Odos požymiai: 

• išblyškusi, prakaituota; 

• greitas dilgėlinės tipo bėrimas (netaisyklingos formos apvalūs, labai 

niežtintys pakilę virš odos paviršiaus bėrimo elementai su blyškesniu 

centru); 

• angioedema; 

• cianozė. 

c) Viršutinių kvėpavimo takų obstrukcijos požymiai: 

• užkimimas bei stridoras dėl gerklų ir antgerkio edemos. 

d) Apatinių kvėpavimo takų obstrukcijos požymiai: 

• kvėpavimo sutrikimai; 

• girdimas ekspiracinis švogždimas, kurį sukelia bronchų spazmas; 

• subjektyviai – spaudimo už krūtinkaulio pojūtis. 

e) Širdies-kraujagyslių sistemos sutrikimai: 

• dažnas, silpno pripildymo pulsas; 

• aritmija; 

• sumažėjęs kraujospūdis. 

Kiekviename skiepijimų kabinete privalo būti anafilaksinio šoko gydymo 

priemonių rinkinys. Šiame rinkinyje turi būti: 

• adrenalino tirpalo (Sol. Adrenalini hydrochloridi 0,1 % – in amp.); 

74


• injekcijoms naudoti tinkamų kortikosteroidų (pvz., deksametazono, 

prednizolono); 

• švirkštų. 

Anafikalsinių reakcijų po skiepų pasitaiko itin retai. Didžioji dauguma 

skiepijimo kabinetų šių gydymo priemonių niekada nepanaudoja, todėl būtina 

reguliariai tikrinti, kad šiame rinkinyje esančių vaistų galiojimo laikas būtų 

nepasibaigęs. 

Anafilaksijos pirmoji pagalba ir gydymas 

• Jeigu pacientas be sąmonės, jį reikia paguldyti, patikrinti kvėpavimo takų 

praeinamumą, esant reikalui, jį koreguoti. 

• Į raumenis sušvirkščiama adrenalino tirpalo dozė. Jeigu per 5 minutes ant 

centrinių kraujagyslių (a. femoralis ir a. carotis) projekcijų pulsas 

neišpalpuojamas, adrenalino injekcija kartojama. 

• Jeigu turima, kauke arba „ūsais” skiriamas deguonis. 

• Skubiai kviestis profesionalios papildomos pagalbos, kviečiama reanimacinė 

brigada. 

• Ištikus anafilaksiniam šokui, pirmoji pagalba suteikiama skiepijimo vietoje. 

Toliau gydyti ligoniai siunčiami į ligoninę. Ši rekomendacija taikytina net tiems 

pacientams, kuriems anafilaksinio šoko požymiai visiškai išnyksta, suteikus 

pagalbą. Tokia rekomendacija pagrįsta tuo, kad kartais anafilaksija gali būti 

dvibangė ir antra banga gali pasireikšti praėjus 5-24 valandoms nuo pirmosios. 

• Suteikiant pirmąją pagalbą, nerekomenduojami jokie kiti vaistai, išskyrus 

adrenalino tirpalo injekcijas. 

Išsamesnį anafilaksijos klinikos, diagnostikos ir gydymo aprašymą kiūrėkite 

toliau pateikiamame Lietuvos ekspertų sutarime anafilaksijos diagnostikos ir 

gydymo klausimais. Apie kiekvieną vakcinų įskiepijimo sukeltą anafilaksijos 

reakciją būtina skubiai pranešti Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės 

centrui. 

Vakcinų laikymas 

Visos vakcinos laikomos pagal instrukcijas, kurios būna kartu su 

išleidžiamomis vakcinomis. 

Dažniausiai jos laikomos šaldytuve +4 +8 0 C temperatūroje. 

Šaldytuvas markiruotas, jame turi būti termometras. 

Skiepų dokumentacija 

Visi atlikti skiepai registruojami skiepų kortelėje (f. 063), skiepų pase, vaiko 

vystymosi istorijoje. Užrašoma skiepijimo data, vakcinos pavadinimas, dozė, 

serijos numeris, vakcinacijos būdas, organizmo reakcijos į skiepus. 

75


Skiepijimai Nacionalinės imunoprofilaktikos programos 

numatytomis vakcinomis 

Lietuvos nacionalinė imunoprofilaktikos programa sudaryta remiantis 

Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis. Vienas sudėtinių šios 

programos komponentų – skiepijimo kalendorius. Šis kalendorius sudaromas 

atsižvelgiant į daugelį veiksnių, tokių kaip: 

• užkrečiamųjų ligų paplitimas regione ar konkrečioje šalyje; 

• šalies demografinė struktūra; 

• šalies pirminės sveikatos priežiūros teikimo sistema; 

• imunoprofilaktinio darbo organizavimo sistema; 

• vakcinų tiekimo ypatumai; 

• ekonominiai ištekliai. 

Pakeisti patvirtintą ir įdiegtą praktikiškai skiepijimų kalendorių yra gana 

sudėtinga. Tai susiję su didelėmis materialinėmis ir organizacinėmis sąnaudomis, 

todėl tokie kalendoriai sudaromi maksimaliai atsižvelgiant į visas aplinkybes, o 

keičiami tik tuomet, kai tai yra absoliučiai būtina ir pagrįsta. 

Skiepijimo kalendorius yra pagrindinis praktinį skiepijimo darbą 

koordinuojantis dokumentas, jį įsakymu tvirtina LR sveikatos apsaugos ministras. 

Lietuvoje nėra įstatymais „privalomų” skiepų, t. y. skiepytis ar ne – asmens (ar jo 

tėvų) laisvo apsisprendimo klausimas. Tačiau medikai turi suteikti asmenims bei 

skiepijamų vaikų šeimoms visokeriopą išsamią ir objektyvią informaciją apie 

skiepijimo naudą, galimus povakcininius reiškinius, skiepijimo nepageidaujamų 

reiškinių riziką palyginti su natūralių ligų keliama rizika bei nepatogumais. Kaip ir 

daugelyje kitų pasaulio šalių, Lietuvos valstybė negali užtikrinti visų moderniausių 

vakcinų skiepijimo kaštų kompensavimo. Todėl Lietuvos skiepijimų kalendoriuje 

numatytos valstybės garantuotos, t. y. šeimoms nemokamos vakcinos, ir 

rekomenduojamos vakcinos, kurias galima pasirinkti, tačiau jų kaštus sumoka 

pasiskiepyti norintys asmenys. Tokia tvarka sudaro galimybes pasirinkti šeimoms 

parankiausius skiepus, o gydytojas privalo supažindinti su visomis skiepijimo 

galimybėmis, paaiškinti, kokie yra vienos ar kitos vakcinos privalumai. 

76


Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius 

Patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. 

rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 464. 

Vakcinos 

pavadinimas 

2-3 

dienos 

1 

mėn. 

3 

mėn. 

4,5 

mėn. 

6 

mėn. 

Vaikų amžius 

11 

mėn. 

15-16,5 

mėn. 

18 

mėn. 

6-7 

metai 

12 

metų 

15-16 

metų 

Tuberkuliozės BCGI 

vakcina 

Hepatito B 

vakcina HB1 HB2 HB3 

Kokliušo, 

difterijos, 

stabligės 

vakcina 

Poliomielito 

vakcina 

Tymų, 

epideminio 

parotito, 

raudonukės 

vakcina 

BCGI* 

HB1 

HB2 

HB3 

DTP 1 DTP2 DTP3 DTP4 DT5 Td6 

IPVI IPV2 IPV3 OPV4 OPV5 

MMRI 

MMR2 MMR2** 

1. Santrumpų reikšmė: BCG - tuberkuliozės vakcina; HB – hepatito B 

vakcina; DTP – kokliušo (ląstelinio), difterijos, stabligės vakcina; DtaP – kokliušo 

(neląstelinio), difterijos, stabligės vakcina; DT – difterijos, stabligės (vaikų) 

vakcina; Td – difterijos, stabligės (suaugusiųjų) vakcina; IPV – inaktyvuota 

poliomielito vakcina; OPV – oralinė poliomielito vakcina; MMR – tymų, 

epideminio parotito, raudonukės vakcina; Hib – Haemophilus influenzae tipo B 

infekcijos vakcina. 

2. BCGI* 11 mėn. amžiaus vaikai skiepijami pakartotinai, jei nesusiformavęs 

povakcininis randas. 

3. Kai kontraindikuotina DTP vakcina, skiepijama DT vakcina. 

4. MMR2 vakcina skiepijami 6-7 metų amžiaus vaikai. 12 metų vaikams 

MMR2** skiriama kartu su HB1 ir OPV5, jei jie neskiepyti 6-7 metų. 

77


5. 12 metų amžiaus vaikai HB vakcina skiepijami 3 dozėmis pagal schemą: 

HB1; po l mėnesio – HB2; po 6 mėnesių – HB3. OPV5 skiriama su pirmąja HB 

vakcinos doze. 

6. Jei skiepijimo išlaidas padengia tėvai – rekomenduojama: 

6.1. Vietoj DTP skiepyti DTaPI (3 mėn. amžiaus kūdikius), DTaP2 (4,5 mėn. 

amžiaus kūdikius), DTaP3 (6 mėn. amžiaus kūdikius), DTaP4 (18 mėn. amžiaus 

vaikus); 

6.2. Hib1 (3 mėn. amžiaus kūdikius), Hib2 (4,5 mėn. amžiaus kūdikius), Hib3 (6 

mėn. amžiaus kūdikius), Hib4 (18 mėn. amžiaus vaikus) skiepyti kartu su DTP ar 

DTaP; 

6.3. Vėjaraupių vakcina 15-16,5 mėn. amžiaus vaikus skiepyti su MMR1 (jei 

MMR1 ir vėjaraupių vakcina neįskiepijamos tuo pačiu laiku, tarp jų skyrimo 

būtinas ne trumpesnis kaip 4 savaičių laikotarpis), vyresniems nei 12 m. ir 

nesirgusiems vėjaraupiais vaikams skiriamos 2 dozės. 

7. Skiepijama pagal vaisto charakteristiką, santrauką. 

8. Prieš kiekvieną vaiko skiepijimą tėvus arba teisėtus globėjus būtina 

informuoti apie vakcinų skyrimo tvarką. Dėl informacijos gavimo bei sutikimo 

skiepyti jie turi pasirašyti vaiko raidos kortelėje (forma Nr. 025-112/a). 

Tuberkuliozės (BCG) vakcina 

Sergamumas tuberkulioze Lietuvoje yra gana didelis, nors 1997-1998 metais 

sergamumo lygis stabilizavosi, o 1999-aisiais jau pasireiškė tendencija mažėti. 

Didesni sergamumo tuberkulioze rodikliai registruoti tarp kaimo gyventojų. 

Didžiausią dalį sergančiųjų sudaro suaugę gyventojai, tačiau didėjant bendram 

sergamumui pakilo ir vaikų sergamumo tuberkulioze rodikliai. 

Tuberkuliozę tik sąlygiškai galima priskirti prie vakcinomis valdomų ligų 

grupės. Šiandien akivaizdu, kad skiepijimas BCG vakcina pirmųjų gyvenimo metų 

vaikus apsaugo nuo itin sunkių tuberkuliozės formų, tačiau neapsaugo nuo 

infekuotumo tuberkuliozės sukėlėjais. Lietuvoje sukurta tuberkuliozės kontrolės 

programa, numatanti kompleksines tuberkuliozės profilaktikos, ankstyvos 

diagnostikos ir gydymo priemones. 

PSO ekspertai BCG vakcina rekomenduoja skiepyti tik naujagimius. Šiuo 

skiepijimu siekiama išvengti sunkiausių tuberkuliozės formų. Nerekomenduojama 

BCG revakcinacijų (kur jos dar atliekamos) sieti su tuberkulino mėginiais. Tuo 

pabrėžiama, kad ankstyvas tuberkuliozės išaiškinimas neturi būti siejamas su 

vienos ar kitos amžiaus grupės skiepijimų kampanijomis. Tai turi būti nuolatinė, 

kryptinga, kompleksinė veikla. 

78


BCG vakcinos švirkštimas 

Pagal Lietuvos skiepijimų kalendorių pirmoji BCG vakcinos dozė 

įšvirkščiama naujagimiams. BCG vakciną naujagimiams rekomenduojama įšvirkšti 

tik į kairiojo žasto viršutinę išorinę sritį. Taip paskiepijus lengviau įvertinti, ar po 

skiepo susidarė randelis. Vakcina skiepijama į odą specialiais švirkštais ir 

adatomis. BCG vakciną įskiepijus po oda ar į raumenis, labai padidėja povakcininių 

komplikacijų (BCG absceso, limfadenito) rizika. 

Absoliuti BCG vakcinos įšvirkštimo kontraindikacija yra įgimtos ar įgytos 

imunodeficitinės būklės. ŽIV infekuotų moterų pagimdyti naujagimiai BCG 

vakcina neskiepijami tol, kol nepatvirtinama, kad kūdikis neužsikrėtęs. Dažniausiai 

to neįmanoma nustatyti pirmaisiais gyvenimo metais. Jeigu patvirtinama, kad 

kūdikis infekuotas ŽIV, BCG vakcinos negalima įskiepyti, nesvarbu kokia yra 

kūdikio sveikatos būklė ir ŽIV infekcijos stadija. 

Sąlygiška ir laikina kontraindikacija yra išplitęs progresuojantis dermatitas. 

Jeigu kūdikio aplinkoje esama asmenų, kuriems nustatyta T ląstelių 

imunodeficitinė būklė, įskaitant ir ŽIV infekuotus asmenis, kūdikį galima skiepyti, 

tačiau namiškius būtina perspėti, kad imunodeficitiniai asmenys vengtų bet kokio 

kontakto su paskiepytojo skiepo vieta. 

BCG vakciną galima įskiepyti kartu su kitomis vaikams skirtomis 

vakcinomis 

Hepatito B vakcinos švirkštimas 

Pirmoji hepatito B vakcinos dozė įšvirkščiama naujagimiams gimdymo 

namuose. Antroji dozė skiepijama 1 mėnesio amžiaus kūdikiams, trečioji – 6 

mėnesių amžiaus kūdikiams kartu su DTP vakcina. 

Skiepijama giliai į raumenis. Kai vienu metu švirkščiama hepatito B vakcina 

ir DTP vakcina, reikia švirkšti į skirtingas šlaunis. 

Jeigu dėl kokių nors priežasčių hepatito B vakcinos skiepijimo grafikas 

sutrinka, siūloma laikytis tokių rekomendacijų: 

• būtina įskiepyti 3 vakcinos dozes. Jeigu pirmoji dozė naujagimiui neįskiepijama, 

bet buvo įšvirkšta BCG vakcina, hepatito B skiepijimas pradedamas nuo 1 

mėnesio amžiaus, siekiant išlaikyti reikiamą intervalą po BCG vakcinos 

skiepijimo. Tokiems vaikams antrąją hepatito B vakcinos dozę rekomenduojama 

įšvirkšti po mėnesio nuo pirmosios dozės (t.y. 2 mėnesių amžiaus), o trečiąją – 6 

mėnesių amžiaus, kaip tai numatyta skiepijimų kalendoriuje; 

• idealus intervalas tarp pirmosios ir antrosios dozių yra vienas mėnuo, jeigu dėl 

kokių nors priežasčių antroji dozė neįskiepyta 1 mėnesio amžiaus kūdikiui, ją 

reikia įskiepyti kuo greičiau. Trečioji dozė skiepijama kaip numatyta skiepijimų 

kalendoriuje; 

79


• mažiausias intervalas tarp antrosios ir trečiosios hepatito B vakcinos dozių – 

vienas mėnuo. Šio intervalo trukmė gali būti labai įvairi, nuo vieno iki kelių ar 

net keliolikos mėnesių, tačiau svarbu, kad trečioji dozė būtų įskiepyta. Lietuvos 

skiepijimų kalendoriuje numatyta trečiąją hepatito B vakcinos dozę įšvirkšti 6 

mėnesių amžiaus kūdikiams kartu su trečiąja DTP vakcinos doze; 

• jeigu hepatito B vakcina skiepijami kitų amžiaus grupių asmenys, galima 

rekomenduoti 0-1-2, 0-1-3, 0-1-6 ar kitas schemas. Svarbu, kad būtų įšvirkštos 

visos trys dozės, o intervalas tarp pirmosios ir antrosios būtų ne trumpesnis negu 

vienas mėnuo ir, pagal galimybes, ne ilgesnis; 

• jeigu dėl kokių nors priežasčių susidaro ilgesnė pertrauka tarp pirmosios ir 

antrosios dozės, stengiamasi antrąją dozę įšvirkšti kuo greičiau, tačiau 

papildoma vakcinos dozė tokiems asmenims neskiepijama; 

• jeigu intervalai tarp bet kurių vakcinos dozių yra ilgesni už rekomenduojamus, 

nepriklausomai nuo tokio intervalo trukmės, pirminiu skiepijimu įšvirkščiamos 

visos trys vakcinos dozės. Niekuomet nerekomenduojamos „papildomos” 

vakcinos dozės. 

Povakcininės reakcijos retos, nesunkios ir greitai praeinančios. Vakcinos 

injekcijos vieta gali šiek tiek paskaudėti, parausti ir sukietėti, tačiau šie požymiai 

praeina savaime be gydymo. Labai retai pasitaiko bendro pobūdžio reakcijų: 

nuovargis, bendras negalavimas, galvos skausmai, svaigimas, į gripą panašūs simptomai. 

Kitos komplikacijos itin retos. 

DTP ir DT vakcinų švirkštimas 

Pagal Lietuvos skiepijimų kalendorių DTP vakcina pradedama skiepyti nuo 

3 mėnesių amžiaus. Pirmosios trys vakcinos dozės įskiepijamos 4-8 savaičių 

intervalu. Ketvirtoji vakcinos dozė įskiepijama praėjus 6-24 (geriausiai – 12) 

mėnesių nuo paskutiniosios pirminio imunizavimo vakcinos dozės. Jeigu dėl kokių 

nors priežasčių intervalai tarp skiepijimų pailgėja, vakcinos dozių skaičius 

nedidinamas. 

Vakcina skiepijama giliai į raumenis, kūdikiams į šlaunies priekinį paviršių, 

vyresniems vaikams ir suaugusiesiems – į vidurinįjį žasto trečdalį. 

Nerekomenduojama vakcinos skiepyti į sėdmenis. Nepageidaujama, kad vakcina 

patektų į kraujagyslę. DTP (DT) vakciną galima įšvirkšti kartu su kitomis 

vakcinomis (OPV, IPV, vakcinomis nuo tymų, raudonukės, parotito ir kitomis). 

Difterijos ir stabligės toksoidų reaktogeniškumas labai nedidelis, beveik nėra 

kontraindikacijų juos skiepyti. Iš visų DTP vakcinos sudėtyje esančių komponentų 

daugiausiai nepageidaujamų reiškinių sukelia kokliušo komponentas. Dažniausia 

povakcininė reakcija būna karščiavimas, pasireiškiantis beveik pusei paskiepytų 

vaikų. Gali šiek tiek pakilti kūno temperatūra, paskiepytieji kartais skundžiasi 

80


galvos skausmu, bendru negalavimu. Tai yra normalios povakcininės reakcijos, 

kurios nesudaro didelio nepatogumo paskiepytiesiems ir per 2-3 dienas praeina be 

gydymo. Jeigu paskiepytasis blogai toleruoja temperatūros pakilimą arba pažasties 

temperatūra yra aukštesnė negu 38,5 °C, skirtini antipiretikai (dažniausiai 

paracetamolis). Būtina tėvams paaiškinti, kad vaikas gali karščiuoti. Paprastai 

tėvams rekomenduojama pasirūpinti, kad namuose būtų vaiko amžiui tinkamo 

paracetamolio preparato, skiepo dieną ir 2-3 dienas po jo siūloma matuoti vaiko 

temperatūrą, ypač vakarais, temperatūrai pakilus aukščiau kaip 38,5° C, skirti 

antipiretikus. Laiku paskyrus antipiretikus, išvengiama sunkesnės hipertermijos ir 

jos komplikacijų (traukulių ir kt.). Sunkesnių reakcijų ir komplikacijų: 

• alerginis bėrimas, panašus į gripą sindromas; 

• periferinė neuropatija – pasitaiko retai, dažniau po pakartotinių vakcinos 

injekcijų. 

Jeigu įskiepijus vakciną su korpuskuliniu kokliušo komponentu paskiepytojo 

temperatūra, matuojant pažastyje, buvo aukštesnė kaip 39,0° C, pakartotinės tokios 

vakcinos dozės neskiriamos. Tokie vaikai toliau skiepijami arba DT vakcina, 

numatyta Nacionalinėje imunoprofilaktikos programoje, arba DTPa vakcina, jeigu 

šeima sumoka vakcinos kainą. 

Kartais paskiepyti vaikus tiksliai pagal skiepų kalendoriaus reikalavimus 

nepavyksta. Tada sudaromas individualus skiepijimo planas. Vyresni nei septynerių 

metų vaikai vakcinuojami Td (suaugusiųjų tipo vakcina). Td vakcinos sudėtyje yra 

mažiau difterijos toksoido, vyresniems vaikams ir suaugusiesiems ji sukelia mažiau 

šalutinių reakcijų. 

Jeigu susižeidusiam vaikui arba suaugusiajam skirtinas T (stabligės) 

anatoksinas, galima naudoti difterijos toksoido komponentą turinčias vakcinas (DT 

arba Td). 

Difterijos anatoksinu skiepijami ir ligoniai, persirgę kliniškai aiškia difterija, 

nes ligos metu išskiriamas difterijos egzotoksinas neužtikrina patikimo natūralaus 

imuniteto, dalis pasveikusiųjų nuo difterijos neįgyja patikimo antikūnų prieš 

difterijos toksiną lygio. 

Povakcininės difterijos bei stabo toksoidų sukeltos reakcijos ir komplikacijos 

Įskiepijus difterijos toksoidą, povakcininės reakcijos ir komplikacijos labai 

retos. Injekcijos vieta gali parausti, patinti, šiek tiek pakilti kūno temperatūra. 

Paskiepytieji kartais skundžiasi galvos skausmu, bendru negalavimu. Tai yra 

normalios povakcininės reakcijos, kurios nesudaro didelio nepatogumo 

paskiepytiesiems ir per 2-3 dienas praeina be gydymo. Jeigu paskiepytasis blogai 

toleruoja temperatūros pakilimą arba pažasties temperatūra yra aukštesnė negu 

38,5°C, skirtini antipiretikai (dažniausiai paracetamolis). Vakcinos injekcijos 

vietoje gali susidaryti sukietėjimas, kuris laikosi apie savaitę ir praeina savaime. 

81


Sunkesnės reakcijos ir komplikacijos – alerginis bėrimas, panašus į gripą 

sindromas, periferinė neuropatija – pasitaiko ypač retai, po pakartotinių vakcinos 

injekcijų. 

Kontraindikacijos difterijos ir stabo vakcinai 

Difterijos ir stabligės toksoidams įšvirkšti kontraindikacijų yra labai nedaug: 

a) ūmi liga, karščiavimas, bloga savijauta. Nežymus karščiavimas (iki 38,5 

°C) ir prasta savijauta nėra kontraindikacija skiepijimui, tačiau tai gali būti 

neatpažintos prasidedančios ligos simptomai, todėl vakcinacija dažniausiai 

atidedama iki pasveikimo; 

b) lėtinių ligų aktyvi arba paūmėjimo fazė. Skiepijimas atidedamas iki ligos 

remisijos. Toksoidai nėra pavojingi sergantiesiems lėtinėmis ligomis, tačiau 

skiepijant lėtinės ligos paūmėjimo metu visavertis imunitetas gali nesusidaryti. 

Gydymas kortikosteroidais gali sumažinti vakcinacijos efektyvumą, tačiau nėra 

kontraindikacija difterijos anatoksinui. Nėštumas nėra kontraindikacija skiepijimui 

Td vakcinai. 

Ląstelinė ir neląstelinė kokliušo vakcinos 

Nuo kokliušo skiepijama dviejų tipų vakcinomis: korpuskuline (ląsteline) ir 

neląsteline. Korpuskulinė kokliušo vakcina – tai negyvų B. pertussis kultūros 

suspensija. Šioje vakcinoje yra visų B. pertussis komponentų, todėl ji gana 

reaktogeniška. 

Dažniausiai, įskiepijus DTPw vakciną, pirmieji povakcininiai reiškiniai: 

• karščiavimas; 

• kiti nepageidaujami reiškiniai (vangumas, neramumas, traukuliai, 

centrinės nervų sistemos pažeidimai) vystosi esant ryškiai hipertermijai. 

Daugelio povakcininių reiškinių galima išvengti, jeigu kylant temperatūrai 

paskiepytam vaikui duodama paracetamolio dozė. 

Nors kokliušo komponentas reaktogeniškas, povakcininių reakcijų rizika, 

paskiepijus DTPw vakcina, žymiai mažesnė už natūralaus kokliušo grėsmę. 

Remiantis išsamiais klinikiniais bei epidemiologiniais duomenimis, prieita 

vieninga nuomonė, kad kokliušo vakcina nesukelia ilgalaikių centrinės nervų 

sistemos pažeidimų. 

82


Skiepijimo DTPw vakcina komplikacijų lyginimas su kokliušo komplikacijomis 

9 lentelė 

Šalutiniai reiškiniai 

Kokliušas: dažnis 

100 000 susirgimų 

DTPw vakcina: dažnis 

100 000 skiepijimų 

Nuolatinis smegenų 

600-2000 0,2-0,6 

pažeidimas 

Mirtis 100-4000 0,2* 

Encefalopatijos, encefalitai 90-4000 0,1 - 3,0* 

Traukuliai 600-8000 0,3-90 

Šokas – 0,5-30 

Šaltinis: Calazka A. Bu//. WHO, 1984, 62, 357-366. 

* Pastaraisiais metais įrodyta, kad šių povakcininių reiškinių dažnis yra daug mažesnis už 

pateiktą. 

Poliomielito (IPV ir OPV) vakcina 

Poliomielitas – ūmi virusinė infekcija, tipiškais atvejais pasireiškianti 

dvibange ligos eiga ir ūmiu vangiu raumenų paralyžiumi. Tik mažiau nei 1 % visų 

užsikrėtusiųjų poliomielito virusu liga pasireiškia vangiais paralyžiais. Kitiems 

infekcija būna besimptomė arba atipiška. 

Poliomielitas – nuo seno žmoniją lydinti liga. Pirmą kartą poliomielitas 

aprašytas maždaug prieš 200 metų. Įvairiuose pasaulio regionuose kildavo 

poliomielito epidemijos, per kurias išmirdavo arba likdavo suluošinti daug žmonių. 

Paskutinė didelė poliomielito epidemija siautė praėjusio amžiaus viduryje, kuri 

inspiravo daug mokslo, technologinių, organizacinių pasiekimų. Poliomielito 

kontrolei didelės įtakos turėjo šie atradimai: 

• ištirta, kad poliomielito sukėlėjai – trijų tipų virusai; 

• nustatyta, kad prieš išsivystant paralyžiui, būna virusemijos stadija; 

• nustatyta, kad virusus neutralizuojantys antikūnai apsaugo nuo ligos; 

• sukurti virusų auginimo ląstelių kultūrose metodai. 

Pirmąją poliomielito vakciną sukūrė J.Saikas. Tai buvo inaktyvuota 

poliomielito vakcina. Šios vakcinos plačios apimties klinikiniai tyrimai baigti 1954 

metais. Tuo pat metu įvairiose pasaulio laboratorijose buvo intensyviai kuriama 

gyva susilpninta, per burną skiepijama vakcina. Septintojo dešimtmečio pradžioje 

83


(1961) geriausia buvo pripažinta A.B. Sabino vakcina. Šią vakciną dabartiniu metu 

gamina mažiausiai 18 gamintojų. 

Pasaulio sveikatos organizacija 1988 metais suformulavo poliomielito 

likvidavimo strategiją. Tačiau, peržengus trečiojo tūkstantmečio slenkstį, 

akivaizdu, kad užsibrėžtas tikslas dar nepasiektas, bet tikimasi, kad jis bus 

pasiektas. 

Poliomielito profilaktika 

Pagrindinė poliomielito profilaktikos priemonė – skiepijimas poliomielito 

vakcina. Pasiekus didelių skiepijimo apimčių, sergamumas poliomielitu labai 

sumažėjo. Skiepijamos dviejų tipų poliomielito vakcinos: gyva, per burną 

skiepijama OPV vakcina (Sabino vakcina) ir užmušta, injekcijomis skiepijama IPV 

vakcina (Saiko vakcina). Abiejų vakcinų sudėtyje yra pirmo, antro ir trečio tipo 

poliomielito virusų. 

OPV (gyva) vakcina yra labai nebrangi, ją labai nesunku įskiepyti, nes ji 

lašinama į burną ir yra labai efektyvi. OPV vakcina paskiepytojo organizme 

imituoja natūralų poliomielito infekcijos procesą. Paskiepijus tokia vakcina, 

susidaro visos natūralios imuninės gynybos grandys, imunologinė atmintis, 

įskiepyta OPV vakcina asmenims su imuninės sistemos defektais (neretai iki tol 

nežinotais) gali sukelti vakcininių poliomielito virusų paralyžių. OPV vakcina iš 

paskiepytojo organizmo su išmatomis išsiskiria į aplinką, todėl povakcininis 

paralyžius gali ištikti ne tik paskiepytąjį, bet ir jo aplinkoje esančius 

imunodeficitinius asmenis. 

IPV vakcinos sudėtyje yra inaktyvuoti, t.y. užmušti, pirmo, antro ir trečio 

tipo poliomielito virusai. Įskiepijus šią vakciną, paskiepytojo organizme infekcinis 

procesas nevyksta, paskiepytojo imuninę sistemą stimuliuoja tik su vakcina 

įšvirkšti antigenai. Tokios vakcinos yra labai efektyvios ir itin saugios. Kadangi 

IPV vakcinos sudėtyje nėra gyvų virusų, ji niekada, net teoriškai, negali sukelti 

povakcininio paralyžiaus. Palyginti su OPV vakcina, IPV vakcina yra gerokai 

brangesnė, todėl skiepijama injekcijomis, o tai sudaro papildomų nepatogumų. 

Pastaraisiais metais yra sukurta kombinuotų vakcinų, dažniausiai DTP vakcinų 

pagrindu, kurių sudėtyje yra IPV. Visame pasaulyje skiepijant nuo poliomielito 

stengiamasi naudoti IPV vakciną. Manoma, kad visiškai likvidavus sergamumą 

poliomielitu, reikėtų nutraukti ir skiepijimą OPV vakcina. 

Skiepijimą dar kurį laiką pakeisti IPV vakcina, kad būtų galima užtikrinti 

visišką poliomielito virusų, tiek „laukinių”, tiek „vakcininių”, cirkuliavimo gamtoje 

sustabdymą. 

Lietuvoje nuo 1993 metų taikoma mišri skiepijimo poliomielito vakcina 

strategija: pirminis kūdikių ir antrųjų gyvenimo metų vaikų skiepijamas atliekamas 

IPV vakcina, o vyresniųjų skiepijimas tęsiamas OPV vakcina. Tokia strategija 

84


taikoma ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Turimais duomenimis, pirminiu skiepijimu 

įšvirkščiama IPV vakcina, vėliau OPV vakcina virusai iš paskiepytojo organizmo 

beveik neišsiskiria, net įskiepijus OPV vakciną, nesivysto povakcininis paralyžius. 

Lietuvoje paskutinis povakcininio paralyžiaus atvejis užregistruotas 1992 metais, 

kai iš paralyžiumi pasireiškusią liga sirgusio vaiko išmatų buvo išskirtas vakcininis 

pirmo tipo poliomielito virusas. 

Poliomielito likvidavimo programa 

PSO Generalinė asamblėja 1988 metais priėmė rezoliuciją dėl globalinio 

poliomielito likvidavimo iki 2000 metų. Kol kas šis tikslas nepasiektas. Tačiau vis 

daugiau pagrindo manyti, kad toks tikslas gali būti pasiektas. Amerikos žemyne 

nėra poliomielito. Pasaulyje vis daugiau regionų, kur poliomielito taip pat nėra. 

PSO iniciatyva yra sudarytos poliomielito likvidavimo sertifikavimo 

komisijos. Tokios komisijos yra kiekvienoje valstybėje, atskiruose pasaulio 

regionuose (pvz., Europos regiono) bei globalinė. Yra kelios pagrindinės 

poliomielito likvidavimo užtikrinimo grandys: 

• kiekvienoje šalyje turi būti patikima poliomielito registravimo sistema. 

Lietuvoje poliomielito nėra nuo 1972 metų; 

• pagrindinė poliomielito kontrolės priemonė – skiepijimas. Reikalaujama, kad 

bet kurioje vietovėje skiepijimo poliomielito vakcina apimtys būtų ne mažesnės 

nei 80 %. Lietuvoje, kaip ir daugelyje išsivysčiusių šalių, šis rodiklis yra gerokai 

aukštesnis – jis siekia 97,5 % (2001 m.); 

• būtinas didelis budrumas diagnozuojant galimus susirgimus poliomielitu. Labai 

sumažėjus, o daugelyje vietovių visiškai išnykus susirgimams poliomielitu, 

gydytojai praranda budrumą šios ligos atžvilgiu, užmiršta diagnostinius 

požymius. Siekiant padidinti tokį budrumą, PSO rekomenduoja ūmių vangių 

paralyžiaus registravimo ir tyrimo sistemą. „Ūmaus vangaus paralyžiaus” 

sąvoką rekomenduojama taikyti visiems vaikams iki 15 metų amžiaus, 

susirgusiems ūmia liga, pasireiškiančia ūmiu raumenų silpnumo epizodu, 

nesvarbu kokia būtų nustatyta galutinė klinikinė diagnozė. Tokiems ligoniams 

pirmomis ligos dienomis būtina paimti 2 išmatų bandinius ir juos ištirti 

virusologinėje laboratorijoje; 

• kiekvienoje šalyje turi būti PSO sertifikuota virusologinė laboratorija. Lietuvoje 

poliomielito nacionalinės virusologinės laboratorijos funkcijos pavestos AIDS 

centro laboratorijai. Keliami specialūs reikalavimai tokių laboratorijų 

darbuotojams, kiekvienais metais laboratorijos turi atlikti profesionalumo testus; 

• pradedami laboratorijų, kuriose galėtų būti saugomi poliomielito virusai arba 

tokiais virusais užkrėsta medžiaga, registravimo darbai. Galutinis tokios 

registracijos tikslas – užtikrinti, kad nutraukus virusų cirkuliavimą gamtoje, jie 

būtų patikimai saugomi laboratorijose ir iš jų neišplistų. 

85


Lietuvos poliomielito likvidavimo sertifikavimo komisija 2001 12 21 

protokolu patvirtino, kad Lietuvoje nutraukta poliomielito viruso cirkuliacija 

gamtoje. Tikimasi, kad 2002 metais Europos regionas galėtų būti sertifikuotas kaip 

laisvas nuo poliomielito. Jeigu poliomielito kontrolės darbai būtų tęsiami 

dabartiniais tempais, prognozuojama, kad paskutiniai susirgimai poliomielitu turėtų 

išnykti 2002-2003 metais. Jeigu tai bus pasiekta, dar po trejų metų būtų galima 

tikėtis patvirtinimo, jog poliomielito viruso cirkuliavimas gamtoje yra sustabdytas. 

MMR vakcinos švirkštimas 

Daugelyje pasaulio šalių ir beveik visose išsivysčiusiose valstybėse 

atsisakyta monokomponentinių ar dviejų komponentų vakcinų, bet švirkščiama 

trijų komponentų tymų-parotitinės infekcijos-raudonukės (MMR) vakcina. 

Sukaupta didelė šios vakcinos skiepijimo patirtis rodo, kad tokios vakcinos yra 

labai efektyvios ir saugios. MMR vakcina dažniausiai skiepijama antraisiais 

gyvenimo metais, kai per placentą iš motinos gauti antikūnai visiškai išnyksta iš 

cirkuliacijos. Antroji MMR vakcinos dozė skiepijama 5-6 metų amžiaus vaikams 

arba paaugliams. 

Šalyse, kur daug metų skiepijamos tymų, parotito ir raudonukės vakcinos, 

pastebėta, kad ilgalaikiam imunitetui sudaryti vienos vakcinos dozės neužtenka, 

reikia įskiepyti bent dvi vakcinos dozes. 

MMR vakcina skiepijama antraisiais gyvenimo metais ir paaugliams kaip 

sustiprinanti dozė. Jeigu vaikas yra paskiepytas kuria nors MMR vakcinos 

sudėtinės dalies monovakcina (pvz., tymų vakcina) arba jeigu žinoma, kad asmuo 

sirgo kuria nors iš MMR vakcina valdomų ligų, nepaisant to, skiepijama MMR 

vakcina, bet ne „trūkstamos” vakcinos. Toks skiepijimas yra visiškai saugus ir 

efektyvus. Jokio neigiamo poveikio jau esamam imunitetui toks skiepijimas 

nesudaro. MMR vakcina yra gerai toleruojama, povakcininiai reiškiniai gana reti, 

nesunkūs, praeina be gydymo. Dažniausios povakcininės reakcijos: 

• vietinis paraudimas; 

• patinimas; 

• skausmingumas; 

• saikingas karščiavimas; 

• neramumas; 

• negausus bėrimas. 

MMR vakcina įšvirkščiama po oda arba į raumenis. Asmenims, kuriems 

galėtų būti trombocitopenija ar kitų kraujo krešėjimo sutrikimų, vakciną reikėtų 

įšvirkšti tik po oda. Kaip ir skiepijant bet kurią kitą vakciną, pageidautina, kad 

skiepijamasis būtų sveikas, tačiau nežymūs negalavimai nėra kliūtis skiepyti 

MMR vakcina. 

86


MMR vakcina yra jautri temperatūros bei šviesos poveikiui, todėl būtina itin 

griežtai laikytis „šalčio grandinės” bei vakcinos laikymo reikalavimų. 

MMR vakcinos labai neatsparios dezinfekuojamosioms medžiagoms, todėl 

jų arba visai nereikėtų naudoti odos dezinfekcijai būsimo skiepo vietoje, arba 

būtina palaukti, kol naudojami odos dezinfektantai visiškai išgaruos. 

Kontraindikacijos 

MMR vakcinos sudėtyje gali būti antibiotikų (dažniausiai – neomicino) 

pėdsakų, anamnezėje buvusios sisteminės hiperjautrumo reakcijos į neomiciną 

y r a kontraindikacija MMR vakcinai skiepyti, tačiau anamnezėje buvęs 

kontaktinis dermatitas, sukeltas neomicino, n ė r a kontraindikacija MMR 

vakcinos skiepijimui. 

MMR vakcinos sudėtinės dalys gaminamos vištos embrionų audiniuose, 

tačiau vaiko jautrumas vištos kiaušinių baltymui (pvz., diatezė, susijusi su vištos 

kiaušiniu) n ė r a kontraindikacija MMR vakcinai. 

Vakcinos negalima skiepyti tik asmenims, kuriems jautrumas vištos 

kiaušinio baltymui buvo pasireiškęs sistemine reakcija (pvz., anafilaksiniu šoku). 

Asmenims, gavusiems kraujo preparatų (kraujo, plazmos ar 

imunoglobulinų), MMR vakcinos skiepijimą rekomenduojama atidėti mažiausiai 

tris mėnesius po kraujo preparatų skyrimo. Taip siekiama išvengti kraujo 

preparatuose esančių antikūnų slopinamojo poveikio MMR vakcinos 

komponentams. 

Kaip ir kitų gyvų mikroorganizmų turinčių vakcinų, MMR vakcinos 

negalima įšvirkšti asmenims, kuriems žinomos imuninės sistemos deficitinės 

būklės, tačiau MMR vakciną galima įšvirkšti ŽIV infekuotiems asmenims, kuriems 

ŽIV infekcija yra besimptomė. 

MMR vakciną galima švirkšti kartu su kitomis vaikams skirtomis 

vakcinomis, tiek gyvomis (pvz., OPV ar vėjaraupių), tiek negyvomis (pvz., DTP, 

HiB, IPV). Šios vakcinos įskiepijamos tą pačią dieną, bet į skirtingas vietas. Jeigu 

dėl kokių nors priežasčių tą pačią dieną vakcinos nebuvo įšvirkštos, po MMR 

vakcinos skiepijimo kitas vakcinas rekomenduojama įšvirkšti praėjus ne mažiau 

kaip mėnesiui. 

Po MMR vakcinos įšvirkštimo tuberkulino mėginio nerekomenduojama 

atlikti 4-6 savaites, nes gauti mėginio duomenys gali būti netikslūs, nes tymų 

vakcina slopina jautrumą tuberkulinui. 

MMR vakcinos negalima švirkšti nėščioms moterims. Pasiskiepijus MMR 

vakcina bent 3 mėnesius rekomenduojama vengti nėštumo. Nėra duomenų, kad 

MMR vakcinos įskiepijimas vaikams, gyvenantiems šeimose, kuriose yra nėščių 

moterų, būtų pavojingas nėščiosioms. 

87


MMR vakcinoms būdingi labai geri imunogeniškumo rodikliai. Įskiepijus šią 

vakciną, daugiau nei 90 % paskiepytųjų įgyja antikūnų nuo visų vakcinos sudėtyje 

esančių virusų, šie antikūnai išsilaiko pakankamai ilgą laiką. 

Hib vakcinos švirkštimas 

Skiepijimas yra efektyviausia Hib infekcijos kontrolės priemonė. Pirmosios 

Hib vakcinos buvo užregistruotos apie 1985 metus. Tai buvo polisacharidinės 

vakcinos. Hib vakcina naudojama daugelyje industrinių valstybių. Pradėjus 

visuotinį Hib vakcinos skiepijimą, šalyse labai greitai sumažėja ne tik sergamumas 

invazinėmis Hib sukeltomis ligomis, bet ir sukėlėjo cirkuliacija aplinkoje. PSO 

duomenimis, šiuo metu Hib vakcina paskiepijama tik apie 5 % pasaulio vaikų. Dėl 

ekonominių priežasčių Lietuvoje visuotinis kūdikių skiepijimas Hib vakcina vis 

atidėliojamas. Šiuo metu Hib vakcina paskiepijama tik apie 5 % Lietuvos vaikų. 

Apie 1987 metus buvo registruotos konjuguotos Hib vakcinos. 

Konjugavimas – cheminė polisacharidų jungtis su baltymu. Dėl tokios jungties 

pasikeičia polisacharidų poveikis T imuninei sistemai, kartu pagerėja 

polisacharidinės vakcinos imunogeniškumas kūdikiams. Konjuguotas 

polisacharidines vakcinas galima įšvirkšti nuo 2 mėnesių amžiaus. Be to, įskiepijus 

konjuguotas vakcinas, susidaręs visavertiškesnis imuninis atsakas yra didesnis nei 

įskiepijus tik polisacharidus. Šiuo metu pasaulinėje rinkoje yra kelios konjuguotos 

Hib vakcinos. Visų jų imunogeniškumo ir saugumo rodikliai yra gana panašūs. 

Konjuguotas Hib vakcinas rekomenduojama švirkšti kartu su DTP vakcina 

atitinkamai nuo 2 ar 3 mėnesių amžiaus. Pradėjus skiepijimą kartu su DTP vakcina, 

pirmaisiais gyvenimo metais rekomenduojama įšvirkšti 3 konjuguotos Hib 

vakcinos dozes. Antraisiais gyvenimo metais įšvirkščiama sustiprinanti Hib 

vakcinos dozė. 

Jeigu pradedama skiepyti vėliau, pirmąją Hib vakcinos dozę įšvirkščiant 

vyresniems nei 6 mėnesių amžiaus kūdikiams, pirmaisiais gyvenimo metais 

rekomenduojamos 2 vakcinos dozės, o antraisiais metais įskiepijama viena 

sustiprinanti dozė. Vaikams nuo 1 iki 5 metų amžiaus rekomenduojama įskiepyti 

vieną konjuguotos Hib vakcinos dozę, nors kai kurių autorių nuomone, ir šiems 

vaikams būtų tikslinga įšviršti 2 Hib vakcinos dozes. 

Vyresniems nei 5 metų amžiaus vaikams Hib neberekomenduojama. 

Manoma, kad tokie vaikai jau būna užsikrėtę Hib ir įgyja imunitetą. Išimtys 

daromos vyresniems nei 5 metų amžiaus rizikos grupių vaikams. Tokioms grupėms 

priskiriami:asmenys su funkcine ar anatomine asplenija, imunosupresiniais vaistais 

gydomi imunodeficitiniai asmenys, infekuotieji ŽIV. Tokiems asmenims 

rekomenduojama įšvirkšti 1 Hib vakcinos dozę. 

88


Povakcininės reakcijos 

Konjuguota Hib vakcina labai gerai toleruojama, mažai tesukelia 

nepageidaujamų povakcininių reiškinių. Dažniausi povakcininiai reiškiniai: 

• paraudimas ir nežymus patinimas vakcinos įšvirkštimo vietoje pasitaiko 

5-30 % paskiepytųjų. Vietinės reakcijos dažnesnės po pakartotinių 

vakcinos dozių įšvirkštimo; 

• bendrosios reakcijos (dažniausiai – karščiavimas) gana retos, nesunkios 

ir greitai praeina; 

• sunkios povakcininės reakcijos itin retos. 

Vėjaraupių vakcina 

Vėjaraupių profilaktika vakcinomis pradėta palyginti neseniai. Visame 

pasaulyje, nepriklausomai nuo konkretaus vakcinos gamintojo, naudojamas vienas 

vakcininis vėjaraupių viruso štamas. Vėjaraupių vakcina vis plačiau skiepijama 

įvairiose pasaulio šalyse. Skiepijimo tikslingumas grindžiamas tokiais argumentais: 

• skiepijimas apsaugo nuo vėjaraupių, taip pat ir nuo galimų sunkių vėjaraupių 

formų, įgimtų vėjaraupių; 

• paskiepijus sveikus vaikus, išvengiama sunkios vėjaraupių formos, jeigu asmuo 

susirgtų imuninę sistemą slopinančia liga; 

• skiepijimas apsaugo nuo juostinės pūslelinės rizikos ateityje; 

• skiepijimas tikslingas vaiko ir visos šeimos socialinio aktyvumo prasme. 

Sergančio vaiko socialinis aktyvumas ribojamas bent 10 dienų, kol vaikas 

ligonis yra užkrečiamas, o tai sudaro nepatogumų ir materialinių nuostolių 

šeimai. 

Vėjaraupių profilaktikai naudojama gyva atenuota vakcina, kurios sudėtyje 

yra vakcininis vėjaraupių viruso štamas. Vakcina švirkščiama po oda. Vakcina 

gerai dera su kitomis vaikams skiriamomis vakcinomis. Dažniausiai vėjaraupių 

vakciną rekomenduojama įšvirkšti kartu (to paties vizito į skiepų kabinetą metu) su 

MMR vakcina. Jeigu šios vakcinos švirkščiamos atskirai, tarp skiepijimų turi būti 

ne trumpesnis kaip mėnesio intervalas. Jeigu planuojama vėjaraupių vakciną 

įšvirkšti po imunoglobulino injekcijos, būtinas mažiausiai 3 mėnesių intervalas. 

Vaikams skiriama viena vėjaraupių vakcinos dozė. Suaugusiesiems 

rekomenduojamos dvi vakcinos dozės, antroji įskiepijama ne anksčiau, kaip praėjus 

mėnesiui po pirmosios. 


Vėjaraupių vakcinos labai gerai toleruojamos, mažai reaktogeniškos. 

Dažniausios povakcininės reakcijos: 

• pakilti temperatūra, kuri būna nežymi ir praeina be gydymo; 

89


• retai (2-3 % paskiepytųjų) maždaug po 2 savaičių nuo vakcinos 

įšvirkštimo odoje gali atsirasti pavienių vėjaraupiams būdingų bėrimo 

elementų. Tokiais atvejais vakcininis virusas į išorinę aplinką 

neišsiskiria, todėl aplinkiniams paskiepytasis nepavojingas ir jokių 

priemonių nuo epidemijos nerekomenduojama. 

Gripo vakcina 

Efektyviausia gripo profilaktikos priemonė – skiepijimas gripo vakcina. 

Pasaulinėje rinkoje yra 3 tipų gripo vakcinų: 

• inaktyvuotos visos viruso dalelės vakcinos. Šių vakcinų sudėtyje yra visa viruso 

dalelė, todėl vakcina turi visą gripo viruso antigenų kompleksą ir yra labai 

imunogeniška. Deja, šios vakcinos reaktogeniškumas yra didesnis, palyginti su 

kitų vakcinų, todėl visos dalelės vakcinų neleidžiama švirkšti mažiems vaikams; 

• skaldyto viruso vakcinos. Jų sudėtyje yra suskaldytų gripo virusų, todėl viruso 

fragmente yra hemagliutinino ir neuraminidazės, tačiau kiti antigenai yra 

suardyti, todėl šių vakcinų reaktogeniškumas mažesnis nei visos dalelės 

vakcinų, o imunogeniškumo rodikliai yra labai aukšti; 

• komponentinės gripo vakcinos sudėtyje yra išgryninti neuraminidazė ir 

hemagliutininas, jose beveik nėra kitų antigenų ar kitų gripo viruso ląstelės 

struktūrų. 

Lietuvoje pastaraisiais metais buvo naudojamos skaldyto viruso ir 

komponentinės vakcinos. Visos šios vakcinos turi tarptautinės registracijos 

sertifikatus. Praktinio darbo sąlygomis tarp šių vakcinų nėra didesnių efektyvumo 

ar reaktogeniškumo skirtumų. 

Gripo vakcinos gaminamos kiekvienam sezonui. Gripo epidemiologinę 

situaciją kontroliuoja daugelio šalių nacionalinės tarnybos. Jų darbą koordinuoja 

PSO. Ištisus metus renkami išskirtų gripo virusų pavyzdžiai, kaupiama kita 

klinikinė bei epidemiologinė informacija. Kiekvienų metų vasario pabaigoje 

ekspertų komisija įvertina gripo virusų globalinio cirkuliavimo būklę ir nustato 

gripo virusų štamus, prognozuojamus kitam sezonui šiaurės pusrutulyje. Šie štamai 

perduodami vakcinų gamintojams, kurie kiekvienam sezonui pagamina naują, tam 

sezonui skirtą vakciną. Gripo vakcinos į didmeninį tinklą pateikiamos rugpjūčio 

pabaigoje rugsėjo pradžioje. 

Lietuvoje susirgimų gripu sezonu laikomas gruodžio-vasario mėnesių 

laikotarpis. Galimi tam tikri svyravimai įvairiais metais, tačiau būtent šis 

laikotarpis pavojingiausias gripo atžvilgiu. Planuojant gripo profilaktikos 

priemones, būtina atsižvelgti į tai, kad vakcinos sukeltiems apsauginiams 

imuniniams mechanizmams susidaryti būtinas tam tikras laikas. Gripo vakciną 

rekomenduojama įšvirkšti bent vieną mėnesį anksčiau, nei prasideda gripo 

90


pakilimo sezonas. Lietuvoje geriausias laikas gripo vakcinai skiepyti – rugsėjisspalis. 

Jau prasidėjus gripo sezonui, skiepų efektyvumas mažėja, nes paskiepytieji 

gali užsikrėsti ir susirgti gripu dar nespėjus susidaryti vakcinos sukeltam 

imunitetui. 

Skiepyti gripo vakcina būtina kiekvienais metais. Antikūnai, pasigaminę 

prieš vakcinos sudėtyje esančius gripo antigenus, išsilaiko cirkuliacijoje keletą 

metų, tačiau jie gali neapsaugoti paskiepytojo nuo pakitusio gripo viruso. 

Gripas ypač pavojingas pagyvenusiems asmenims ir kai kurių kategorijų 

pacientams. Be to, skiriama didelės rizikos grupės pagal žmonių profesiją, darbo 

ypatumus. Visiems šiems asmenims vakcina itin rekomenduojama. Gripo rizikos 

grupėms priskiriami: 

• asmenys, vyresni nei 50 metų amžiaus; 

• pagyvenusių asmenų slaugos įstaigų darbuotojai; 

• sergantieji lėtinėmis širdies, plaučių (emfizema, bronchitai, astma), inkstų, 

metabolinėmis (įskaitant diabetą) bei kitomis ligomis; 

• asmenys, kurių imuninės sistemos funkcija nuslopinta ligos ar ilgalaikio 

gydymo; 

• asmenys, dėl lėtinių patologinių būklių ilgą laiką gydomi acetilsalicilo 

rūgšties (aspirino) turinčiais preparatais, – dėl Reye sindromo pavojaus 

susirgus gripu; 

• nėščiosios, jeigu gripo sezono metu jų nėštumas bus daugiau kaip 14 

savaičių arba jeigu moteris priskirtina gripo rizikos grupei, nepriklausomai 

nuo nėštumo. Tiek skaldyto viruso, tiek komponentinės vakcinos, 

naudojamos Lietuvoje, yra saugios nėščioms moterims; 

• sveikatos apsaugos darbuotojai ir jų šeimų nariai; 

• asmenys, kurių darbas susijęs su dideliais žmonių srautais, pavyzdžiui, 

pardavėjai, visuomeninių įstaigų darbuotojai ir pan.; 

• asmenys, kurie turi būti darbingi ekstremalių situacijų metu, pavyzdžiui, 

policininkai, kariai ir pan. 

Suaugusiems asmenims švirkščiama viena 0,5 ml į/r gripo vakcinos dozė. 

Kūdikiams gripo vakcina skiepijama labai retai. Nors kai kurių gamintojų vakciną 

galima skiepyti ir kūdikiams, ją įskiepyti gana sudėtinga, nes būtina atsižvelgti į 

kitų kūdikiams švirkščiamų vakcinų ypatumus bei skiepijimo kalendorių. 

Dažniausiai šeimoms, kuriose yra kūdikių, rekomenduojama paskiepyti visus 

suaugusius šeimos narius bei vyresnius vaikus, kad jie „neparneštų” gripo viruso 

kūdikiui. Mažiems vaikams (nuo 1-2 metų amžiaus), juos skiepijant pirmą kartą, 

rekomenduojama įšvirkšti 2 gripo vakcinos dozes po 0,25 ml į/r, ir išlaikyti vieno 

mėnesio intervalą tarp dozių. Tai reikėtų padaryti tik vaiką skiepijant pirmą kartą. 

Jeigu tas pats vaikas skiepijamas kitą sezoną, jam pakanka vienos dozės. Nėra 

91


vieningos nuomonės, iki kelerių metų amžiaus, skiepijant pirmą kartą, reikia 2 

dozių. 


Gripo vakcina gerai toleruojama, sukelia nedaug povakcininių reakcijų: 

• vietinės reakcijos pasitaiko 15-20 % paskiepytųjų, tačiau jos būna lengvos 

ir praeina be gydymo. Dažniausiai tai nežymus sukietėjimas ir skausmas 

vakcinos įskiepijimo vietoje; 

• sisteminės reakcijos retos, jos pasitaiko mažiau nei 1 % paskiepytųjų ir 

dažniausiai pasireiškia subfebriliu 1-2 dienas trunkančiu karščiavimu; 

• alerginių reakcijų dažnis neviršija alergijos rizikos bendroje populiacijoje. 

Būtina pabrėžti, kad dabar skiepijamose vakcinose NĖRA gyvų virusų, 

todėl vakcina negali sukelti ūmios respiracinės infekcijos tipo 

povakcininių reakcijų. Kartais tokios ligos prasideda po skiepijimo, bet 

tyrimais įrodyta, kad jos tik atsitiktinai sutampa su skiepijimu, kai 

virusine respiracine infekcija užsikrėtęs asmuo paskiepijamas paskutinę 

inkubacinio periodo dieną. 

Gripo vakciną galima įšvirkšti kartu su kitomis vakcinomis. Pagyvenusiems 

asmenims kartu su gripo vakcina rekomenduojama įšvirkšti pneumokokinę 

vakciną, jeigu ji nebuvo įšvirkšta anksčiau. Vaikams gripo vakciną galima įšvirkšti 

kartu su kitomis vaikams rekomenduojamomis vakcinomis. Vakcinos skiepijamos 

tuo pačiu metu, tačiau į skirtingas kūno vietas. 

Kontraindikacijos 

• Vienintelė absoliuti kontraindikacija gripo vakcinai skiepyti yra sunki 

sisteminė alerginė reakcija po ankstesnio skiepijimo. 

• Kitos kontraindikacijos yra tos pačios, kaip ir visoms inaktyvuotoms 

vakcinoms. 

Meningokokinės infekcijos profilaktika 

Meningokokinės infekcijos profilaktikai naudojamos dviejų tipų vakcinos: 

a) keturvalentė polisacharidinė vakcina nuo A, C, Y ir W-135 tipus arba 

polisacharidinė vakcina nuo A ir C tipus. Šių vakcinų veiklioji antigeninė medžiaga 

yra po 50 miligramų kiekvieno tipo meningokokų kapsulės polisacharidų; 

b) konjuguota vakcina nuo meningokoko C, kurios sudėtyje C tipo 

meningokoko polisacharidas surištas (konjuguotas) su nešančiuoju baltymu. Iki šiol 

nesukurta vakcina nuo B tipo meningokokų ir tai yra didelė neišspręsta šios 

infekcijos imunoprofilaktikos problema. 

Visuotinis skiepijimas meningokokine vakcina nerekomenduojamas. 

Vienintelė šalis, pradėjusi visuotinį skiepijimą konjuguota meningokoko C tipo 

92


vakcina, yra Jungtinė Karalystė, šios akcijos ėmusis nuo 1999 metų, kai buvo 

paskiepyti 15-17 metų amžiaus paaugliai, o vėliau pradėta skiepyti 2-4 mėnesių 

amžiaus kūdikius. Turimais preliminariais duomenimis, pradėjus skiepyti 

meningokokine vakcina, registruojamų susirgimų skaičius gerokai sumažėjo. 

Kitose šalyse (pvz., Ispanijoje) polisacharidinėmis vakcinomis nuo meningokokų 

buvo skiepijama, pagausėjus susirgimų meningokokine infekcija. Tokia skiepijimo 

taktika buvo efektyvi epidemijų kontrolei. Polisacharidinės vakcinos kartais 

švirkščiamos armijos šauktiniams. 

Gerai žinomas keturvalentės bei dvivalentės polisacharidinės 

meningokokinės vakcinos imunogeniškumas. Kaip ir kitos polisacharidinės 

vakcinos, ši vakcina nesukelia pakankamos imuninės reakcijos jaunesniems nei 2 

metų amžiaus vaikams. Vyresniems vaikams ir suaugusiesiems polisacharidinės 

meningokokinės vakcinos imunogeniškumas siekia 85-100 %. Povakcininio 

imuniteto trukmė yra apie 3 metus, todėl, siekiant ilgesnės apsaugos, reikia 

įskiepyti sustiprinančias dozes. 

Konjuguota vakciną nuo C tipo meningokoko galima įšvirkšti kūdikiams nuo 

mėnesio amžiaus. Skiepijama trimis dozėmis, ją galima skiepyti kartu su kitomis 

kūdikiams skiriamomis vakcinomis. Šiuo metu konjuguota C tipo meningokoko 

vakcina registruojama Lietuvoje ir greitu laiku turėtų pasirodyti mūsų rinkoje. 

Rekomenduojant skiepyti meningokokine vakciną, visuomet būtina 

paaiškinti potencialiems recipientams kelis šių vakcinų ypatumus: 

• dažniausiai meningokokine infekcija tapatinama su meningitu, tačiau 

meningokokai yra tik viena iš meningito sukėlėjų bakterijų; 

• iki šiol nėra komercinių vakcinų nuo B tipo meningokoko, o būtent ši 

meningokokų rūšis sukelia nemažai susirgimų Lietuvoje; 

• skiepijimai šiuo metu turimomis meningokokinėmis vakcinomis labai sumažina 

riziką susirgti meningokokine infekcija, tačiau šios rizikos visiškai nepašalina; 

• siekiant maksimaliai sumažinti riziką susirgti bakteriniu meningitu, reikėtų 

rekomenduoti skiepyti kūdikius konjuguotomis Hib, pneumokokine bei 

meningokokine vakcinomis. 

Nepageidaujamų reakcijų į skiepus registravimo tvarka 

Nepageidaujama reakcija į skiepą – bet kokie laikinus ar nuolatinius 

sveikatos būklės sutrikimus sukeliantys subjekto fizinių požymių, simptomų ir/ar 

laboratorinių rodiklių pokyčiai, kurie prasideda po imunizacijos ir, manoma, yra jos 

sąlygoti. 

1. Nepageidaujamos reakcijos į skiepus registruojamos po vaikų ir 

suaugusiųjų imunizacijos Lietuvos skiepų kalendoriuje numatytomis arba kitomis 

vakcinomis, imunoglobulinais ir serumais. 

93


2. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojas, diagnozavęs 

nepageidaujamą reakciją ir suteikęs pacientui medicinos pagalbą, privalo: 

2.1. nedelsdamas pranešti savo vadovybei ir telefonu informuoti 

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrą (tel. 8-22 779810, 8-22 779051) 

bei administracinės teritorijos visuomenės sveikatos priežiūros įstaigą; 

2.2. užpildyti Sveikatos apsaugos ministro 1999 11 29 įsakymu Nr. 515 

patvirtintą Nepageidaujamos reakcijos į skiepą tyrimo protokolą ir jį nusiųsti 

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrui (Kalvarijų 153, LT-2042, 

Vilnius), o kopiją pateikti administracinės teritorijos visuomenės sveikatos 

priežiūros įstaigai. 

3. Nepageidaujamos reakcijos į skiepą tyrimo protokole nurodoma paciento 

vardas, pavardė, gimimo data, adresas, lytis, gydymo įstaiga ir gydytojo pavardė, 

paciento anamnezė, vakcinos, imunoglobulino arba serumo tarptautinis ir firminis 

pavadinimas, dozė, gamintojas, serija, galiojimo laikas, kur, kada ir kokiu būdu 

pacientas skiepytas, skiepijusio asmens pareigos ir pavardė, nepageidaujamos 

reakcijos pobūdis, gydymas ir baigtis. 

4. Visuomenės sveikatos centrai atlieka epidemiologinį tyrimą, įvertina 

nepageidaujamas reakcijas bei informuoja Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir 

kontrolės centrą. 

5. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centre pagal gautą 

informaciją registruojamos nepageidaujamos reakcijos ir atliekama šių duomenų 

analizė. 

94


Užkrečiamųjų ligų inkubacinio periodo, ligos, karantino ir imuniteto trukmė 

10 lentelė 

Inkubacinis 

periodas (d) 

Ligos 

trukmė 

Karantinas 

Imunitetas 

Izoliacija 

Difterija 2-7 d 14-60 d. 7 d. trumpas visą gydymo 

laiką 

Epideminis 14-21 d 10 d. 21 d. visam 9 d. 

parotitas 

gyvenimui 

Kokliušas 14 d 6-8 sav. 14 d. 10-20 m. 

40 dienų 

nuo ligos 

pradžios 

Poliomielitas 7-28 d. individuali 28 d. visam individua- 

gyvenimui liai 

Raudonukė 14-21 d. iki 10 d. – visam neizoliuojami 

gyvenimui 

Skarlatina 2-4-7 d. 10-12 d. 7 d. neaišku 10-14 d. 

3-7 d. po 

Tymai 9-12-21 d. išbėrimo 21 d. visam 

atsiradimo 

gyvenimui 

nuo ligos 

pradžios ir 

dar 5 d. po 

išbėro 

Vėjaraupiai 14-21 d. 1-2 sav. 21 d. 10 m. 10 d. 

95


LITERATŪRA 

1. American Academy of pediatrics. – 1997 red book. Report of the Committee of 

Infections Diseases. – 24 th Edition. 

2. H.J. fon Bozė. Ligų mokslas. – Vilnius: Avicena, 1997. 

3. Henderson V. Pagrindiniai slaugymo principai. – Vilnius, 1993. 

4. Kendel H.Vaikų ligos. – Vilnius: Vaga, 1996. 

5. Newman J.T. Pediatric Nursing. – 2 nd ed. – 1995. 

6. Rollant P.D., Hamling J.J. Pediatric Nursing, mosby’s review series. – 1996. 

7. Sergamumas infekcinėmis ligomis ir parazitiozėmis Lietuvoje. 

Informacinis biuletenis. – Vilnius, 1995-2001. 

8. Stell R.W. Pediatric infectious disease. – Clinical handbook. – 1994. 

9. Usonis V. Skiepai. – Vilnius: Mikronika, 1996. 

10. Usonis V. Skiepų knyga. – Vilnius: Homo Liber, 2002. 

11. „Vaikų viduriavimas”, konferencija. – Vilnius, 2002. 

12. Вакцины и иммунизация: совершенное положение в мире. – Женева, 1998. 

13. www.childrensvaccine.org 

14. www.immunize.org 

15. www.worldwidevaccines.com 

96

VaikÅ³ uÅ¾kreÄiamosios ligos. Imunizavimas - Vilniaus Kolegija

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?

VaikÅ³ uÅ¾kreÄiamosios ligos. Imunizavimas - Vilniaus Kolegija