I. Kanto etikos monologinis formalizmas - Logos
I. Kanto etikos monologinis formalizmas - Logos
I. Kanto etikos monologinis formalizmas - Logos
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
LORETA ANILIONYTË<br />
RAKTAÞODÞIAI: etika, racionalizmas, empirizmas. idealizmas, I. Kantas.<br />
KEY WORDS: Ethics, rationalism, empiricism, idealism, I. Kant.<br />
56<br />
I. KANTO ETIKOS<br />
MONOLOGINIS FORMALIZMAS 1<br />
LOGOS 46<br />
2006 BALANDIS • BIRÞELIS<br />
LORETA ANILIONYTË<br />
Kultûros, filosofijos ir meno institutas<br />
The monological Formalism of Kant‘s Ethics<br />
SUMMARY<br />
Gauta 2006-05-04<br />
In the article the unconditionally rigorist Kant‘s ethics are discussed. It is shown that his autonomous<br />
ethics of the categorical imperative is rooted in the main premises of modern rationalist philosophy<br />
and is unable to liberate itself. The formalism of these ethics allows us to draw the conclusion that<br />
these theoretically pure ethics do not take into account human nature, and therefore appear ineffective<br />
or even harmful in practice.<br />
Kaip minëjau straipsnyje apie I. Kantà<br />
<strong>Logos</strong> 31 numeryje, <strong>Kanto</strong> iðvada,<br />
taip jam liepia Dievas, bet tiki Dievà todël,<br />
kad to reikalauja moralë. Bet ar taip<br />
nagrinëjant teorinio ir praktinio proto jis pats nesukuria aleksitiminës autisti-<br />
taikymo klausimus, yra tokia: „neámanonës <strong>etikos</strong> – dviejø praðalaièiø susidûrima,<br />
bet reikia, reikia, bet neámanoma“ mo <strong>etikos</strong>?<br />
Kantas iki jo buvusios <strong>etikos</strong> klausimà<br />
„Kas yra gëris?“ paverèia klausimu<br />
„Kà að turiu daryti?“ teigdamas, kad<br />
dorovë prasideda ten, kur þmogaus protas<br />
kelia elgesiui besàlygiðkus reikalavimus.<br />
Dorovinio gërio ðaltinis – þmogaus<br />
valia (veikla). Toks <strong>etikos</strong> posûkis ámanomas<br />
tik kitaip interpretuojant gërio ir<br />
2 .<br />
Kà tai reiðkia <strong>Kanto</strong> etikoje? <strong>Kanto</strong> etika<br />
– autonominë principø etika. Tuo ji<br />
skyrësi nuo ankstesnës á dorybes orientuotos<br />
<strong>etikos</strong>. Pats Kantas pirmiausia ðitaip<br />
atskiria savo kuriamà <strong>etikos</strong> koncepcijà<br />
nuo religiniø <strong>etikos</strong> interpretacijø,<br />
bet praktiðkai Dievo vieton iðkelia<br />
moralæ: þmogus moralus ne todël, kad<br />
1 Ið straipsniø ciklo „Naujøjø amþiø <strong>etikos</strong> metafizinës ir empiristinës orientacijos“.
vertybiø sàvokas, pirmiausia aktualizuojant<br />
þmogaus dvasios aktyvumà, t.<br />
y. prieðprieðinant þmogø gamtai. Gamtos,<br />
esamybës pasaulyje, uþ þmogaus ir<br />
jo praktikos atmetamas bet koks privalëjimas.<br />
<strong>Kanto</strong> manymu, bûtø beprasmiðka<br />
klausti, kokiø savybiø turi turëti<br />
koks nors gamtos daiktas, – jis arba jø<br />
turi, arba ne. Gamtoje yra esamybë, bet<br />
ne privalëjimas, gamtoje nëra dorovës,<br />
taigi dorovë – idealybës sfera. Atskirti<br />
dorovæ nuo gamtos, t. y. nuo natûraliø<br />
polinkiø, bandë jau anglø sentimentalistai.<br />
D. Hume‘as teigë, kad dorybë (kaip<br />
ir groþis) nëra daikto savybë, bet ji jam<br />
priskiriama á já nukreipto jausmo atþvilgiu.<br />
Natûraliems polinkiams anglø sentimentalistai<br />
prieðprieðino ypatingus<br />
moralinius jausmus, taèiau ið psichologijos<br />
stichijos ir ðiuo atveju nepavyko iðsiverþti,<br />
be to, <strong>Kanto</strong> manymu, dorovinis<br />
principas ir èia iðliko heteronominis.<br />
I. Kantas ieðko „gryno“ dorovës pagrindimo<br />
galimybës, o grynas, jo nuomone,<br />
gali bûti tik protas, tad jis ir esàs dorovës<br />
principø ðaltinis. Proto teikiamo dorovës<br />
dësnio objektyvavimas yra privalëjimas,<br />
vadinasi, santykis su valia, o kadangi<br />
valia yra veikla, tai I. <strong>Kanto</strong> etikoje<br />
susivienija praktikos (veiklos) ir<br />
vertybës (gërio) sàvokos, vertybë netenka<br />
visø ontologiniø charakteristikø, geru<br />
gali bûti laikomas tik poelgis, t. y. tai,<br />
kas santykiauja su valia. Ðitokià vertybës<br />
sampratà lëmë ið esmës gnoseologinis<br />
I. <strong>Kanto</strong> màstymo bûdas. Filosofas<br />
atskyrë þinojimà ir tikëjimà nurodydamas<br />
galimybæ màstyti kitu, neteoriniu<br />
bûdu. Taèiau tai, kad Kantas nurodë tokià<br />
galimybæ, nereiðkia, kad jis ir pasi-<br />
MOKSLINË MINTIS<br />
naudojo ja ar, turint galvoje jo naujøjø<br />
amþiø mechanicistinius iðeities principus,<br />
ir turëjo galimybæ pasinaudoti.<br />
Màstymo bûdo poþiûriu jis vis dëlto buvo<br />
naujøjø amþiø racionalistas. Toks racionalistas,<br />
atradæs, kad esama srièiø,<br />
kur jo instrumentarijus bejëgis, paskelbia<br />
jas tikëjimo sritimi, bet nelinkæs nekreipti<br />
á jà dëmesio (gal vël tas nenumaldomas,<br />
jo paties kritikuotas polinkis<br />
á metafizikà), todël prieina prie jos su tomis<br />
paèiomis teoriniam paþinimui naudojamomis<br />
priemonëmis, bando dorovæ<br />
redukuoti vien á protà, racionalizuoti.<br />
Taèiau protas bûti vieninteliu dorovës<br />
teisëju nusprendþia pats, pats sau priskiria<br />
ir didþiausià vertæ. Vadinasi, iðeiti<br />
pats uþ savæs ir patikrinti savo prielaidas<br />
kitkuo nei jis pats, jis neturi galimybiø.<br />
Tad tokià proto iðvadà galima<br />
laikyti gana savavaliðka ir pagrásta iki<br />
tos ribos, kada svarstoma, kà protas, jei<br />
ðioje situacijoje kalbëtø tik jis, t. y. kà<br />
grynasis praktinis protas, galëtø pasakyti<br />
apie dorovæ. Tokiu atveju galima<br />
nuspëti ir rezultatà, t. y. kad dorovëje<br />
kalbama vien apie proto kuriamus produktus<br />
– valià, pareigà, privalëjimà ir<br />
t. t., juos vienà apibrëþiant per kità, kol<br />
galø gale, kad ir kurá proto komponentà<br />
aptarinëtum, gautum tà patá rezultatà,<br />
jog gërio galima ieðkoti ten, kur pasirodo<br />
protas, ir ne vien pasirodo, bet ir<br />
uþima visà elgesio situacijà. Analizës<br />
tikslu galima iðskirti aptartinus dalykus,<br />
bet aiðku, jog kad ir apie kà bûtø kalbama<br />
– apie konkretø poelgá, þmogaus<br />
dorovinæ elgsenà apskritai, dorovinæ asmenybæ<br />
ir pan., tai bus tik atskiri to paties<br />
principo raiðkos atvejai.<br />
LOGOS 46<br />
2006 BALANDIS • BIRÞELIS<br />
57
LORETA ANILIONYTË<br />
58<br />
Pagrindinis dorovinio gërio bruoþas<br />
I. <strong>Kanto</strong> etikoje yra gërio apibrëþimas<br />
privalëjimu. Taip yra dël to, kad vertingumo<br />
savybë priskiriama tik þmogaus<br />
valiai, o ne daiktams, asmens jausenai ir<br />
pan. Tad gërio prigimtis glûdi privalëjime,<br />
formoje; jo realizavimas, veiksmo rezultatas<br />
èia nëra esminiai dalykai, nes<br />
laikomi priklausomais vien nuo proto.<br />
Taèiau kas yra protas kaip „reikalavimo<br />
subjektas“? Kitaip sakant, kas èia reikalauja?<br />
Turbût galima pritarti J. Moore‘o<br />
nuostatai, kad tai galás bûti tik virðjutiminis<br />
autoritetas“ 3 . Moore‘as ðità iðvadà<br />
ir ið jos kylantá <strong>Kanto</strong> <strong>etikos</strong> kaip metafizinës<br />
ir daranèios natûralistinæ klaidà<br />
vertinimà daro todël, kad jis kiek per<br />
grieþtai atskiria <strong>Kanto</strong> þmogaus potencijas<br />
interpretuodamas „virðjutiminá objektà“<br />
ontologiðkai (Kantas pasakytø, kad<br />
toks „virðjutiminis objektas“ interpretuojamas<br />
materialiai, o tokia etika virsta<br />
„baþnytiniu tikëjimu“). Taigi Kantas pagrástai<br />
galëtø nurodyti, kad Moore‘o kritika<br />
labiau liestø paties <strong>Kanto</strong> sukritikuotas<br />
Ch. Wolfo ar Ch. Kruzijaus pozicijas.<br />
Taèiau Dorovës metafizikoje skaitome:<br />
„Religija kaip mokymas apie priedermes<br />
Dievo atþvilgiu yra uþ bet kokios grynai<br />
filosofinës <strong>etikos</strong> ribø“ 4 . Ir „Fakultetø<br />
ginèe“ teigiama, kad religija niekuo nesiskiria<br />
nuo moralës savo turiniu, bet skiriasi<br />
tik savo forma pateikdama dorovës<br />
dësnius per Dievo idëjà, o Dievo idëja<br />
laikoma, beje, to paties Dievo kûriniu. Su<br />
kitu J. Moore‘o priekaiðtu, jog valios aktas<br />
turi bûti pirma interpretuojamas kaip<br />
dorovinis, kad galima bûtø laikyti já dorovës<br />
principu, galima bûtø sutikti, nurodþius,<br />
kad toks poþiûris atskiria valià<br />
LOGOS 46<br />
2006 BALANDIS • BIRÞELIS<br />
kaip „tuðèià sugebëjimà“ ir dorovæ kaip<br />
kaþkà visiðkai skirtinga nuo valios. Kantas<br />
ðiø dalykø neskyrë. J. Moore‘o kritika<br />
<strong>Kanto</strong> atþvilgiu bûtø pagrásta, jei Kantas<br />
operuotø objektiðka gërio sàvoka. Pareiga<br />
<strong>Kanto</strong> etikoje nëra sudedamoji (ar<br />
iðskaidoma) gërio dalis – kaip minëta,<br />
pareiga ir gëris Kantui sutampa. Todël<br />
<strong>Kanto</strong> apriorizmas savo funkcijomis tapatus<br />
Moore‘o intuityvizmui. Protas yra<br />
tiek dorovës dësniø kûrëjas, tiek ir jø<br />
vykdytojas, ir ðia prasme vienintelis dalykas,<br />
neiðeinantis uþ dorovës ribø, tad<br />
neheteronominis. Ðiuo poþiûriu Kantas<br />
pagrástai gali bûti laikomas autonomiðkos<br />
dorovës teorijos pagrindëju, savaip<br />
nuspëjusiu Moore‘o natûralistinës klaidos<br />
kritikà 5 .<br />
Kritikuodamas etiná natûralizmà,<br />
Kantas teigia, kad dorovës negalima laikyti<br />
kokiu nors bûdu siekti tikslo, nes<br />
taip dorovë darosi pragmatiðku, techniðku<br />
uþdaviniu. Ið tikslø, kad ir kokie<br />
jie bûtø, negalima redukuoti dorovës,<br />
kaip tik atvirkðèiai: dorovë pripaþásta<br />
esant vertingus vienus tikslus ir smerkia<br />
kitus. Toká poþiûrá sàlygojo tikslo<br />
kaip objekto (gërybës, jausmo) samprata,<br />
o toks tikslas tegali bûti iðoriðkas,<br />
nepastovus ir kintantis, taigi jis darytø<br />
kintanèià ir dorovës sàvokà. Vadinasi,<br />
dorovinë poelgiø vertë priklauso ne nuo<br />
tikslo, o nuo noro, valios principo, o kai<br />
elgiamasi pagal ðá principà, valia praranda<br />
visoká materialø apibrëþtumà tapdama<br />
„gryna valia“. Visø poelgiø, kurie<br />
kaip nors santykiauja su materialiuoju<br />
noro objektu, reguliavimà Kantas<br />
ávardija hipotetinio imperatyvo sàvoka.<br />
Polinkiø objektus Kantas laiko sàlygið-
kais ir reliatyviais, turinèiais tik „rinkos<br />
kainà“ ir „afektais matuojamà vertæ“. O<br />
gërio, kuris nesusietas su malonumo<br />
jausmais nei genezëje, nei funkcionavime,<br />
vertë yra vidinë – ja laikomas orumas.<br />
Nedorovinës vertybës siejamos su<br />
tam tikrais techniðkais ar jutiminiais sugebëjimais,<br />
rinkos kainà turinèios vertybës<br />
– su sumanumu ir stropumu, afekto<br />
kainà turinèios – su gyva vaizduote<br />
ir nuotaika, o vidinæ vertæ turinèios – su<br />
iðtikimybe paþadams, palankumu ið<br />
principo ir pan. Atrankos kriterijus èia<br />
jau áprastas: pirmosios atsiþvelgia á pasekmes,<br />
o paskutiniosios – ne, yra nesuinteresuotos.<br />
Gërybës negali bûti be jos santykio su<br />
jutimiðkumu, o gëris ne tik reikalingas<br />
santykio su protu, bet tik tokiu bûdu ir<br />
pasirodo. Taigi Kantas jokio iðorës objekto,<br />
savarankiðko valios atþvilgiu, nelaiko<br />
vertybës pagrindu ir ðaltiniu, juo laikoma<br />
tik valia ir jos produktai. Todël <strong>Kanto</strong><br />
etikoje gëris neturi jokios objektyvios<br />
bûties (kaip kad, pavyzdþiui, vëlesnëse<br />
objektyvistinëse aksiologijos teorijose),<br />
juo negalima laikyti daikto, nevalingos<br />
dvasios bûsenos, jis – nuolatinis privalëjimas.<br />
Taigi dorovinës vertybës kaip kaþko<br />
apibrëþto nëra, ji yra santykis, proto<br />
ir jutimø nuolatinio susidûrimo iðraiðka.<br />
Ðis poþiûris suponuotø mintá, kad galø<br />
gale protas þino, kas yra dorybë, bet esmë<br />
ta, kad ir þinodamas protas vis dëlto<br />
nëra pajëgus ágyvendinti jà. Taigi proto<br />
þinojimas nëra visiðkas be jo realizavimo,<br />
t. y. be þmogaus veiklos, kuria jis dorybæ<br />
realizuoja.<br />
Kyla klausimas, ar <strong>Kanto</strong> etikoje nëra<br />
jokios vertybinës hierarchijos be for-<br />
MOKSLINË MINTIS<br />
maliøjø ir materialiøjø dorovës principø<br />
iðskyrimo. Ið esmës galima sakyti, kad<br />
jos nëra, vertybës ir nevertybës skirtumas<br />
yra absoliutus. Dorovinë vertybë<br />
ðioje etikoje yra vertybë savaime (þinoma,<br />
galima bûtø kelti klausimà dël kitø,<br />
nedoroviniø, vertybiø specifikos, taèiau<br />
ðis klausimas nebûtø itin vaisingas<br />
tuo poþiûriu, kad visø kitø vertybiø<br />
kantiðkoji samprata ið esmës niekuo nesiskiria<br />
nuo naujiesiems amþiams bendros<br />
„gamtinës“, afektinës jø interpretacijos<br />
linkmës, taigi èia faktiðkai ne kà<br />
gali paaiðkinti); protas, iðdidþiai nustûmæs<br />
viskà, iðskyrus, suprantama, save,<br />
nelabai linkæs kapstytis toje nustumtoje<br />
gyvenimo pusëje, nelabai linkæs kà nors<br />
joje iðskirti. Tarp formaliøjø ir materialiøjø<br />
principø faktiðkai yra praraja: pirmiausia<br />
poelgis vertinamas arba kaip<br />
dorovinis, arba kaip nedorovinis (legalus).<br />
Dorovinio poelgio vertë gali padidëti,<br />
jei tam, kad tas poelgis bûtø atliktas,<br />
reikëtø stipriai kovoti su jutimine<br />
prigimtimi, ir kuo stipriau bûtø kovojama,<br />
tuo poelgio vertë bûtø didesnë, bet<br />
visa tai vyktø vienuose – dorovës – rëmuose.<br />
Taèiau padarius prielaidà, kad<br />
vertybës galima ieðkoti ten, kur kas nors<br />
vertinama, taigi, kur galima rinktis, vienam<br />
teikti pirmenybæ kito atþvilgiu, atrasime,<br />
kad dorovës srityje, kaip jà supranta<br />
Kantas, rinktis negalima. Pasirinkimas<br />
galimas tik tarp dorovës ir nedorovës.<br />
Su tuo turbût galima visiðkai sutikti,<br />
nes besàlygiðkumas (nebûtinai já<br />
suprantant kantiðkàja prasme) yra esminë<br />
dorovës savybë – arba poelgis doras,<br />
arba ne. Atskiram poelgiui doroviniø<br />
„laipteliø“ nëra, jis negali bûti doresnis<br />
LOGOS 46<br />
2006 BALANDIS • BIRÞELIS<br />
59
LORETA ANILIONYTË<br />
60<br />
arba ne toks doras. Taèiau jei taip, jei<br />
bûtina dorovës sàlyga yra privalëjimas,<br />
jei dorovinë vertybë kyla ið pasirinkimo<br />
tarp dorovinës ir gamtinës þmogaus egzistencijos,<br />
tai kà tada reiðkia „absoliuèiai<br />
protingø bûtybiø“ dorovë; kitaip sakant,<br />
kà reiðkia teiginys, kad visi tokiø<br />
bûtybiø poelgiai bûtø doroviniai, nes<br />
bûtø atliekami vadovaujantis vien proto<br />
principais: ar ðventai valiai gali bûti<br />
taikomas dorovës principas? Jei dorovë<br />
visada yra privalëjimas, tai ðioje srityje<br />
jos negali bûti, nes èia nëra polinkiø, taigi<br />
dingsta ir privalëjimas. Vadinasi, absoliuèiai<br />
protingø bûtybiø srityje dorovës<br />
nëra, ðios bûtybës tik þmoniø atþvilgiu,<br />
þmoniø poþiûriu gali bûti laikomos<br />
doromis. Matyt, tokia ir yra ðio teorinio<br />
konstrukto prasmë ir funkcija <strong>Kanto</strong> etikoje.<br />
Doras tikràja prasme gali bûti tik<br />
sizifiðkai bekovojantis su polinkiais<br />
þmogus, kuriam dorovë visada susijusi<br />
su valios pastangomis.<br />
Valios aktà metaforiðkai galëtume<br />
pavadinti gërio buveine: dorovës poþiûriu<br />
absoliuèià vertæ Kantas pripaþásta tik<br />
gerai valiai: „Niekur pasaulyje, netgi uþ<br />
jo ribø, nëra tokio dalyko, kurá neapribojus<br />
galima bûtø pavadinti geru, iðskyrus<br />
vien tik gerà valià“ 6 . Poelgis doroviniu<br />
laikomas tik tuo atveju, jei jis sàlygojamas<br />
tos valios. Geros valios tikràja<br />
verte laikoma tai, kad ji nepriklauso nuo<br />
ryðiø bei santykiø su kitais dalykais.<br />
Kantas gera vadina tà valià, kuriai tik<br />
paties dorovinio dësnio vaizdinys (objektyviai)<br />
ir gryna pagarba ðiam dësniui<br />
(subjektyviai) yra veikimo principai: valia<br />
ágyvendina gërá tada, kai ji apsisprendþia<br />
vykdyti pareigos diktuojamà<br />
LOGOS 46<br />
2006 BALANDIS • BIRÞELIS<br />
ásakymà, o nëra atsitiktinio poreikio iðdava.<br />
Kitaip sakant, gera valia – protinga<br />
valia, ir atvirkðèiai.<br />
Gera valia pasirodo kaip dorovinis<br />
poelgio motyvas. Kantas nesigilina á kitus<br />
struktûrinius poelgio komponentus,<br />
nes poelgio dorovinæ vertæ jis mato glûdint<br />
ne rezultate, o dësnio supratime ir<br />
nusiteikime já vykdyti – vertinant turi<br />
rûpëti ne rezultatai, kuriuos matome, o<br />
vidiniai jø principai, kuriø nematome.<br />
Prie tokios nuomonës Kantas prieina<br />
áþvelgdamas, kad vienodus iðorinius poelgius<br />
gali sukelti labai nevienodi ir net<br />
patys blogiausi motyvai, vadinasi, remdamiesi<br />
iðoriniu poelgio pasirodymu,<br />
mes negalime þinoti, ar tai buvo atliekanèios<br />
poelgá bûtybës valios aktyvumo<br />
reikalas, ar jos gamtinës prigimties pasireiðkimas,<br />
taigi pasekmëms gali bûti<br />
priskirtas tik reliatyvus gëris, o tai reiðkia,<br />
kad ne dorovinis. Taèiau jei poelgis<br />
ir jo rezultatas tampa nesvarbûs, Kantas<br />
gerai valiai kaip poelgio motyvui turi<br />
priskirti vertæ net ir tuo atveju, kai jai<br />
nepasiseka ágyvendinti sumanytø tikslø<br />
ir pasekmës pasirodo visai nelauktos. O<br />
nelauktos jos turëtø bûti daþnai, jei manoma,<br />
kad praktiðkai visuomet susiduria<br />
tik polinkis su pareiga ir nesvarstomas<br />
tas variantas, kai pareiga susiduria<br />
su pareiga. Tad Kantas visà pasirinkimà<br />
redukuoja tik á polinkio ir pareigos susidûrimo<br />
schemà. Kadangi tokià redukcijà<br />
atlieka (gnoseologinis) protas, faktiðkai<br />
ji tereiðkia atmetimà viso to, kas nepriklauso<br />
ðiam protui, jo principams. Ta<br />
atmestoji sritis paskelbiama empirine<br />
(heteronomine), todël aiðku, kad dorovës<br />
poþiûriu ji nieko nereiðkia. Ið to, kad
ði sritis yra kintanti, daroma iðvada, kad<br />
ji ir nereikðminga. Taèiau savo iðtakø<br />
ðioje srityje, t. y. savo gimimo ið prieðstatos<br />
bûtent ðiai srièiai, taigi ir organiðko<br />
ryðio su ja, gnoseologinis protas nelinkæs<br />
pripaþinti, bet kaip tik todël jis ir<br />
gali laikyti nesvarbiais poelgio rezultatus,<br />
t. y. faktiðkai jaustis neatsakingas<br />
uþ blogas poelgio pasekmes. Þinoma,<br />
galima teigti, kad þmogus, atlikdamas<br />
poelgá ið gerø motyvø ir susidûræs su<br />
blogomis tø gerø motyvø pasekmëmis,<br />
atsiduria naujo poelgio, naujo pasirinkimo<br />
akivaizdoje, t. y. jam kyla dilema:<br />
bûti atsakingam uþ tas blogas pasekmes<br />
ar ne? Bet jau pati ðios dilemos galimybë<br />
rodo dorovinës sàmonës, dorovinio<br />
gyvenimo diskretiðkà sampratà – þmogaus<br />
dorovinis gyvenimas faktiðkai interpretuojamas<br />
kaip atskirø, nesusijusiø<br />
poelgiø rinkinys. Kaip tik todël pagrindine<br />
<strong>Kanto</strong> <strong>etikos</strong> sàvoka tampa pareiga.<br />
Pareiga yra racionaliausias dorovinës<br />
sàmonës reiðkinys, toks, kuriame labiausiai<br />
atsiskleidþia imperatyvinë dorovës<br />
prigimtis: pareiga þmogaus ásisàmoninama<br />
kaip privalëjimas, todël Kantas<br />
èia áþvelgë savo racionalistiniø ieðkojimø<br />
visiðkà iðsipildymà. Kantas mano,<br />
kad jei þmogus bûtø absoliuèiai protinga<br />
bûtybë, tai privalëjimas bûtø nereikalingas,<br />
bet kadangi þmogus neturi<br />
ðventosios valios, o yra protinga gamtos<br />
bûtybë, tai þmogui dorovës dësnis yra<br />
privalëjimas. Kantas mato èia dvejopo<br />
þmogaus elgesio galimybæ: elgesys gali<br />
bûti neprieðtaraujantis pareigai ir bûti ið<br />
pareigos. Dorovinæ vertæ turës tik atliktas<br />
ið pareigos poelgis, nes èia bus atsiribota<br />
nuo visø tikslø, iðeities taðkas bus<br />
MOKSLINË MINTIS<br />
tik pareiga. Kantas pareigà apibrëþia<br />
kaip poelgio bûtinybæ ið pagarbos dësniui<br />
7 . Taèiau tai ið esmës ne kà paaiðkina,<br />
nes vis dëlto lieka neaiðku, kodël<br />
þmogus turi nuolat save versti atlikti<br />
pareigà ir dargi turi jà ne tik vergiðkai<br />
vykdyti, bet ir jausti dþiaugsmà jà ávykdæs.<br />
Filosofas bando apibûdinti pareigà<br />
kaip pagarbà ne gyvenimui, o kaþkam,<br />
palyginti su kuo, gyvenimas su visais jo<br />
malonumais neturi jokios reikðmës. Taèiau<br />
kas yra tas „kaþkas“, nëra aiðku.<br />
Kantui imponuoja pareigos kilmë ið proto,<br />
jos indiferentiðkumas þmogui kaip<br />
realiai gyvenanèiai ir jauèianèiai bûtybei:<br />
pareiga savo ápareigojanèia galia<br />
taip sugniauþia þmoniø branginamà jø<br />
„að“, taip juos nuasmenina tapdama neabejojamai<br />
„visuotine ir bûtina“, kad<br />
Kantas jai skiria nebûdingà jo santûrumui<br />
odæ 8 . Ði pagarbos ir susiþavëjimo<br />
duoklë pareigai neatrodo nepagrásta, turint<br />
galvoje <strong>Kanto</strong> minties logikà; keista<br />
ji tik tuo poþiûriu, kad tiek pareigos,<br />
tiek kategorinio imperatyvo, tiek pagaliau<br />
paèios dorovës sàvokos lieka nepaaiðkinamos,<br />
o tai ir sudaro vadinamàjá<br />
kategorinio imperatyvo nesuvokiamumà,<br />
kai á visus dorovinio elgesio klausimus<br />
„Kodël?“ nëra patenkinamo atsakymo.<br />
Tai, be abejo, vienas ið <strong>Kanto</strong> formalizmø,<br />
o jo ðaknys – dorovës principo<br />
formuluotëje. Dorovës dësnis gali<br />
reikðti tik grynà dësniðkumo formà. Taèiau<br />
kodël þmogus turi paklusti tam<br />
dësniui, kur glûdi privalomybës iðtakos,<br />
nëra aiðku – protas mums duoda tik formà.<br />
Kantas pats matë ðià problemà ir<br />
bandë jà aiðkinti þmogaus paþinimo prigimtimi,<br />
apibrëþta tam tikromis ribomis.<br />
LOGOS 46<br />
2006 BALANDIS • BIRÞELIS<br />
61
LORETA ANILIONYTË<br />
62<br />
Tai, ko gamtinis paþinimas negali paaiðkinti,<br />
Kantas priskyrë besàlygiðkumo<br />
srièiai. Taèiau tada realus bûtø klausimas,<br />
kaip þmogus suþino tos srities turiná.<br />
Filosofas ðito nepaaiðkina (mes galime<br />
tikëti). Protas, kuris galëtø èia kuo<br />
nors pagelbëti, iðplëðiamas ið visø galimø<br />
ryðiø (su gamta, su Dievu, net su<br />
þmogumi, jei pastaràjá suprasime ne<br />
vien kaip proto turëtojà) ir imamas kaip<br />
grynas sugebëjimas, kuris turi pats save<br />
apibrëþti ir paaiðkinti. Aiðku, kad<br />
toks protas, kuris turi virti tik pats savyje,<br />
tegali atrasti, jog jis ir yra aukðèiausia<br />
vertybë ir galutinë visa ko instancija,<br />
tik jo sàvokos gali bûti laikomos<br />
privalomybës pagrindu. Tai antlaikiðkas<br />
protas, jo kriterijai – visuotinumas ir bûtinumas<br />
– taikomi ir pritaikomi, nesvarbu,<br />
kokia kaina (galima ir laimës, meilës,<br />
net gailestingumo), visur ir visada.<br />
Ðis <strong>Kanto</strong> <strong>formalizmas</strong> kyla ið rigoristiðko<br />
racionalizmo ir remiasi proto kaip<br />
vienintelës dorovæ apibrëþti galinèios<br />
instancijos iðkëlimu ir ðio principo besàlygiðka<br />
plëtote. Vienintelë vertybë Kantui<br />
galiausiai yra protas. Þmogus kaip<br />
tikslas pats savaime taip pat yra toks tik<br />
kaip protinga bûtybë: protu apimama tokia<br />
sritis, kad visos kitos vertybës priskiriamos<br />
juslinei þmogaus prigimèiai, sutapatinamos<br />
su polinkiais, ir todël ið pirmo<br />
þvilgsnio atrodo, kad ta laisvë, kuri<br />
suteikiama þmogui kaip juslinei bûtybei,<br />
faktiðkai ima nieko nebereikðti, nes nebelieka<br />
ko realizuoti – pasilieka tik proto<br />
padiktuota gryna privalëjimo forma.<br />
Bet taip yra dël to, kad Kantas buvo uþsimojæs<br />
pateikti tik patá dorovës principà,<br />
o principas „ið principo“ linksta á for-<br />
LOGOS 46<br />
2006 BALANDIS • BIRÞELIS<br />
malumà. Kitas dalykas yra <strong>Kanto</strong> proto<br />
samprata: jis ið naujøjø amþiø perëmë ne<br />
vien dviejø þmogaus galiø – jutimo ir<br />
proto – schemà, bet faktiðkai ir jø turiná,<br />
todël jam jutimiðkumas atrodë tik induktyvus<br />
ir aposteriorinis: aprioriniai<br />
principai buvo palikti tik amþino ir nekintanèio<br />
proto prerogatyvai. Kaip tik<br />
todël ðioje etikoje ir nëra vertybës tiesiogine<br />
prasme, ji pasirodo tik veikloje, su<br />
ja ir pasibaigia. Proto prioritetas sàlygojo<br />
tai, kad jausmai buvo iðmesti ið dorovës<br />
srities. Negalima bûtø teigti, kad Kantas<br />
bûtø visai neigæs dorovës ryðá su jausmais,<br />
taèiau kadangi buvo siekiama dorovinio<br />
dësnio grynumo, jausmai, galintys<br />
pasirodyti ar ir pasirodantys dorovës<br />
srityje, pasak taiklios H. Koheno pastabos,<br />
buvo tik „emocinis priedëlis“ (Gefühssuffix).<br />
<strong>Kanto</strong> atveju dorovë iðkyla kaip prieðinga<br />
gamtinei þmogaus prigimèiai sritis.<br />
Taèiau atskyræs dorovinæ sritá nuo<br />
nedorovinës, jis þmogaus kaip gamtinës<br />
bûtybës nesmerkia: jutiminë þmogaus<br />
prigimtis nëra blogis, þmogus neturi bûti<br />
atsakingas uþ tai, kas jam ágimta. Taèiau<br />
gyvendamas kaip gamtinë bûtybë,<br />
þmogus, anot <strong>Kanto</strong>, praranda savo asmens<br />
vertæ. Ðis tariamas prieðtaravimas<br />
atsiranda todël, kad pirmuoju atveju<br />
kalbama apie atskirà poelgá, antruoju –<br />
analizës rezultatai bandomi pritaikyti<br />
visam þmogaus gyvenimui. Tai yra ið<br />
Naujøjø amþiø filosofijos paveldëti analitinio<br />
poþiûrio principai, taèiau kartu ir<br />
bandymas juos pranokti. Beje, savo formalizmo<br />
ribas yra apibrëþæs ir pats<br />
Kantas. Anot jo, etika palieka formaløjá<br />
poþiûrio taðkà ir tada, kai kalbama apie
galutiná praktinio proto tikslà, ir tada,<br />
kai aptariamas tø tikslø, kurie kartu yra<br />
ir pareiga, klausimas. Toks <strong>Kanto</strong> poþiûris<br />
jau áveda á etikà „materialøjá“ principà,<br />
bet jo neiðskleidþia.<br />
Kai etikoje postuluojamos tik dvi<br />
plokðtumos, polinkiai ir protas, ir gëris<br />
apibrëþiamas tik pagal formà, <strong>Kanto</strong> etika<br />
veiksminga iki to momento, kol pasirinkimo<br />
situacija aiðki, kur susiduria<br />
polinkis ir pareiga. Taèiau ji darosi beveik<br />
bejëgë, kai susiduria pareiga ir pareiga,<br />
tarkime, Kantas nenagrinëja dviejø<br />
racionaliø veikëjø susidûrimo galimybës<br />
(racionalistinio fundamentalizmo<br />
pagrindu tai ið principo ir neámanoma).<br />
Jeigu þiûrëtume á <strong>Kanto</strong> iðskirtus keturis<br />
asmenybës aspektus, galëtume sakyti,<br />
kad jis visai nesidomëjo empirinës arba<br />
fenomenalios asmenybës problemomis<br />
– tuo, kas buvo aktualiausia, tarkime,<br />
kad ir M. Montaigne‘iui.<br />
Tad Kantui dviejø racionaliø veikëjø<br />
susidûrimo klausimas negalëjo iðkilti<br />
kaip neiðsprendþiama dilema, nes ir<br />
svarstydamas <strong>etikos</strong> klausimus, jis pasiliko<br />
prie gnoseologinio màstymo, savo<br />
etikà konstravo ið atskiro poelgio analizës.<br />
Aiðku, kad tokia analizë nesuteikia<br />
galimybës kalbëti nei apie gërá, nei apie<br />
vertybes bei jø hierarchijà. Èia dorovës<br />
Literatûra ir nuorodos<br />
12 Loreta Anilionytë. Naujøjø amþiø <strong>etikos</strong> empiristinës<br />
ir metafizinës orientacijos // <strong>Logos</strong>, 2002,<br />
Nr. 31, p. 34.<br />
13 D. Mur. Principi etiki. – Moskva, 1984, p. 209.<br />
14 I. Kant. Soèinenija v ðesti tomach. – Moskva,<br />
t., 4, è. 2, p. 433.<br />
15 Þr. Drobnicki. Mir oþivðich predmetov, – Moskva,<br />
1967, p. 222; taip pat, Miniotaitë. Intuity-<br />
MOKSLINË MINTIS<br />
turinys atmetamas kaip atsitiktinis. Atskiro<br />
poelgio struktûros analizë átikina, o<br />
kai ði etika bando kalbëti apie konkretø<br />
þmogø, apie jo dvasiná gyvenimà, ji tampa<br />
lengvai paþeidþiama: nuoseklumas<br />
teorijoje neiðlaiko patikrinimo praktika.<br />
<strong>Kanto</strong> þmogus tegali susitikti su kitais tokiais<br />
pat „idealiais“ þmonëmis: susidûrimas<br />
su jais niekad nebus „þmogiðkas“ –<br />
tai iðoriniø subjektø, subjektø „ið pareigos“<br />
susidûrimas ir sugyvenimas. Ði<br />
<strong>Kanto</strong> koncepcija, be abejo, iðlaiko savo<br />
teoriná grynumà, bet praktiðkai tai pasiekiama<br />
nepaisant realios þmogaus prigimties,<br />
ir ðiuo poþiûriu ði teorija yra atitrûkusi<br />
nuo gyvenimo: teoriðkai pripaþástamos<br />
þmogaus silpnybës, taip pat daroma<br />
grynai teorinë niekuo nepragrásta<br />
prielaida, kad nuo jø galima atsiriboti<br />
(teorijoje tikrai galima). Bet praktiðkai?<br />
Beje, ðità situacijà, matyt, suprato ir pats<br />
Kantas teigdamas, kad galbût jo kategorinis<br />
imperatyvas grynu pavidalu þmonijos<br />
istorijoje ir nebuvo realizuotas... Bet<br />
tada ir patá ðá imperatyvà telieka laikyti<br />
utopija. Ankstesnis <strong>Kanto</strong> kolega F. Baconas<br />
kartà paþymëjo, kad ið mokslo<br />
gauti tik teorijà yra tas pat, kas vesti mylimàjà<br />
ir neturëti su ja vaikø. Kantas vaikø<br />
neturëjo... Bet ar turëjo jis mylimàjà,<br />
su kuria galëjo susilaukti vaikø?<br />
vizmo etika // Dorovinës vertybës. Etikos etiudai,<br />
6. – Vilnius: Mintis, 1981, p. 151.<br />
16 I. Kantas. Praktinio proto kritika. – Vilnius: Mintis,<br />
1987, p. 15.<br />
17 I. Kantas. Dorovës metafizikos pagrindai. – Vilnius:<br />
Mintis, 1980, p. 24.<br />
18 I. Kantas. Praktinio proto kritika. – Vilnius: Mintis,<br />
1987, p. 106.<br />
LOGOS 46<br />
2006 BALANDIS • BIRÞELIS<br />
63
Change language