Sveikatos nenuoramą! Gyvenimo mokslinis darbas ... - Sveikatos ABC

BALANDIS – SUGRĮŽUSIO
GANDRO MĖNUO
Kovui skubant į pabaigą ir balandžio pradžioje iš tolimosios
Afrikos sugrįžta gimtinėn mūsų raudonkojai ir raudonsnapiai
gandrai – už sniegą baltesni, juodais sparnais pasipuošę...
Pasižiūrėkime, kaip iškilniai jie žirglioja po laukus, pievas ir
vis į senus lizdus atplasnoja. Neaplenkia didingieji paukščiai
ir naujų sodybų, jei šeimininkai jiems naują lizdą suriesti padeda
arba nors pažada. Neša, krauna, žiūrinėja, taiso arba visai
naują statosi. Juk reikės vaikelius perėti ir auginti, o jei naujieji
namų šeimininkai dar jauni – ir jiems bent porelę vaikučių atnešti,
kad nesakytų, jog po kopūstlapiu rado...
Anot didžiojo mūsų poeto Kristijono Donelaičio, nepaprastai
subtiliai ir giliai jautusio gamtos grožį, tas „ūkiškas“ paukštis
džiugino kaimietį kaip ilgai lauktas bičiulis, vėl nutūpęs ant
stogo: „Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas/ Ir gaspadoriškai
ant kraiko tarškino snapą./
Baltieji gandrai – mūsų nacionaliniai paukščiai. Gal ir per
žiauriai pasakysiu, bet žmogus, nužudęs gandrą, vertas kalėjimo
iki gyvos galvos.
Mudviem su sesute Ema gandrai, jų kleketavimas siejasi su
giedrais ir šalnotais balandžio rytais, su šviesiais ir tolimais
prisiminimais, kai dar vaikščiojome į Lenkimų vidurinę mokyklą.
Saulė dar tik teka, o jau pracipsėjo, prakarksėjo rytinės
slankos. Vieversiai žydrėjančiame danguje verpia sidabrinių
giesmių siūlelius. Pakrūmėse burbuliuoja, čiuksi nematomi
tetervinai. Ir štai užkleketuoja pakelės sodybų gandrai. Iš pradžių
po vieną o paskui poromis. Mudvi sustojame, klausomės
šitos nuo gimimo priprastos kleketavimo muzikos. Virš mudviejų,
sušlamėję plačiais sparnais, visai virš galvų, praskrenda
pora gandrų. Nutūpę ant dar nesuartų ražienų palinkčioja,
prisirenka pilnus snapus kažkokių šiaudgalių, šokteli į orą ir
oriai nusirita atgal – reikia seną lizdą taisyti.
Lietuviai nuo seno tam ilgasnapiui raudono tymo batais
paukščiui – gandrui reiškė visuotinę pagarbą, laikė jį kaimynu
ir broliu. Regis, gandrui sugrįžus tikrai įvyksta stebuklas: ežeruose
ištirpsta ledas, upės išneša ižą, o lydekos kelia vestuvių
karnavalus.
Kielė, kurią gandras parneša ant sparnų, ant gandralizdžio
krašto visu garsu triumfuoja: „Paspyriau eldiją ant ledo, ledas
nuėjo po puta“. Tikras paradoksas: gandralizdžio pakraščiuose
susisuka lizdelius karklažvirbliai, startos, varnėnai, kielės ir
kiti maži paukšteliai. O gandralizdžio medyje – žalvarniai ir
naminės pelėdos.
Nuo pagonybės laikų lietuviai tikėjo ir šiandien tiki, kad gandras
– laimės paukštis. Šio švento paukščio niekas neturi teisės
persekioti ir skrausti. Gandrų nuo seno niekas nemedžioja.
Žmogui, kuris Lietuvoje nušovė penkiolika gandrų, turėtų visą
gyvenimą sapnuotis žūstančio paukščio kraujas.
Kiekviename Lietuvos krašte gandras vadinamas vis kitaip. Žemaičiuose
jis „pakrikštytas“ gudzu, gužučiu. Nuo Raseinių kilęs
žemaičių rašytojas Aleksandras Fromas (g. 1822) pasirinko
Gužučio pseudonimą. Beje, savo sodyboje jis buvo iškėlęs net
tris gandralizdžius. Dzūkijoje apie Zervynas, Merkinę gandrą
lig šiol vadina busilu, o Ramygalos, Tauragnų, Panevėžio apylinkėse
– garniu, nors garnys yra visai kitas – ne sodybų, o
pamario ir miškų paukštis.
Gandras – laimės simbolis. Mūsų tėvai sakydavo: „Jei gandrą
pamatysi parskrendantį, seksis ūkio darbai ir būsi turtingas.
Jei gandras vos parskridęs nutūps savo lizdan – būsi laimingas,
augs sveiki ir darbštūs vaikai“.
WWW.SVEIKATOSABC.LT
IŠ REDAKCIJOS PAŠTO
Gandro gyvenimą iki šiol gaubia daugybė paslapčių. Daug jų
žūsta tolimose kelionėse. Būna, kad vienas iš poros žūsta, o
likęs paukštis poros nebeieško. Būna, kad poros neperi. 1994
metų duomenimis, tais metais neperėjo 2000 porų. Dažnai
gandrų poros tarpusavyje „kariauja“.
Mūsų tėvai sakydavo: jei šeimininkų sodyboje vieši santaika,
tai ir gandrų poros sugyvena. Mūsų sodyboje buvo du gandralizdžiai,
bet gandrai gyveno taikiai.
Lietuvos gandrai žiemoja Pietų Afrikoje. Ten ir atgal gandrams
tenka įveikti 20–25 tūkstančius kilometrų. Įdomu, kad
gandrienė padeda 4–6 kiaušinius ir peri juos naktį, o gandras
– dieną. Apie gandrienės meilę savo vaikams yra rašę K. Donelaitis,
Pranas Mašiotas, Tadas Ivanauskas, Žemaitė. O Ksaveras
Sakalauskas-Vanagėlis yra aprašęs labai skaudžių istorijų,
kaip gandrienė gelbėjo savo gandriukus. Matydama, kad
negalės išgelbėti nuo gaisro savo vaikelių, apglėbė sparnais ir
žuvo kartu su jais.
Kodėl šiame rašinyje tiek daug vietos paskyriau Lietuvos nacionaliam
paukščiui gandrui? Kartoju: gandrai yra labai ištikimi
vienas kitam ir labai myli savo vaikus, ypač gandrienės,
kurios net gyvybę dėl jų paaukoja. Gal ir mūsų šeimos galėtų
būti panašios į šiuos puikiuosius paukščius, jei... mylėtų vaikus?!
O dabar – iš šimto porų 80 skiriasi... Gal, sakau, apsieikim
be tų prakeiktų skyrybų? Be klaikios dokumentacijos ir
amžinų teismų maratonų, dėl kurių vaikai kenčia ir morališkai,
ir ekonomiškai, nes išdraskomas gyvenimas. Jeigu jau nebesutariame,
gyvenkime atskirus gyvenimus, bet pagal naująjį
įstatymą (tokį reikės dar sukurti!) savo vaikus teks užauginti
abiem. Tada, tikėkime, mažiau liks NIEKIENO vaikų. Kitokios
išeities nėra. Skaudu, kai laikraščiams ir žurnalams pasiūlius
palikti kertelę vaikams, išgirsti, jog nėra vietos. Dėkui
medicinos spaudai, skiriančiai dėmesio šeimoms ir vaikams.
Rasa Norkutė, Klaipėda
SVEIKATOS ABC 2009 m. balandis 5