Nr. 2(276) - Lietuvos Respublikos Seimas

www6.lrs.lt

Nr. 2(276) - Lietuvos Respublikos Seimas

SEIMO POSËDÞIAI • SEIMO POSËDÞIAI • SEIMO POSËDÞIAI • SEIMO POSËDÞIAI

1991 m. sausio mënesá vyko tikras informacinis karas,

ir tautiniø maþumø dalyvavimas Lietuvos nepriklausomybës

gynëjø pusëje tapo dar svarbesnis. Tautiniø vëliavø gausa

– ávairiu metu jø bûdavo po kelias deðimtis – rodë, kad

tai nëra koks nors lietuviø nacionalistø judëjimas. Ðios vëliavos

lyg patvirtino tuo metu vël populiaraus XIX amþiaus

Lietuvos sukilëliø prieð carinæ okupacijà ðûkio „Uþ

mûsø ir jûsø laisvæ“ teisingumà. Kiekviena tautinë vëliava

sakytum bylojo: „Ðtai að, kitos tautybës Lietuvos pilietis,

atëjau ginti valstybës nepriklausomybës“.

Vëliavos liudijo, kad su jomis atëjusieji neiðduos, nepabëgs,

nepasislëps, negudraus. Visi laisvës gynëjai tai

suprato ir vertino, dþiaugësi buvimu kartu, tik pasidomëdavo,

kurios tautybës ði ar kita vëliava. Prie budinèiøjø

su vëliavomis bet kuriuo paros metu ateidavo jø tautieèiai

(ne tik Lietuvos gyventojai), prieidavo, þinoma, ir

lietuviai, buvo diskutuojama, dalijamasi informacija apie

ávykius Lietuvoje ir kitur. Prie kai kuriø retesniø ar tiesiog

vieninteliø nuolatos budinèiø prie Seimo tautiniø

vëliavø vietiniai gyventojai net skirdavo pasimatymus…

Mes, su vëliavomis budintieji prie Seimo, susipaþindavome,

bendraudavome, susidraugaudavome, dalinomës

informacija ir sumuðtiniais, o svarbiausiais átampos

momentais kartu su lietuviais skandavome ðûkius, dainavome

ir meldëmës…

Sausio 13-osios naktá maèiau labai daug ávairiausiø

vëliavø. Be lietuviðkø trispalviø, plevësavo latviø, estø,

baltarusiø, lenkø, ukrainieèiø, rumunø ir kitokios vëliavos.

Buvo ypaè dþiugu pamatyti ir rusø tautinæ trispalvæ.

Ðalia mûsø armëniðkosios grupës su savo tautine vëliava

stovëjo gruzinø bendrijos Lietuvoje steigëja ðviesaus atminimo

Dali Gogiðvili-Juodiðienë. Jos tautieèiø bûrelyje

buvo sveèiø ið Tbilisio – 1989 m. balandþio 9-osios tragedijos

liudininkø.

Tautiniø vëliavø eisena lydëjo ir sausio 13-osios aukas

á Antakalnio kapines. Kai praëjo didþiausia grësmë

ir nebuvo bûtinybës minioms budëti prie Seimo, vëliavos

ir toliau budëjo iðkeltos ant barikadø ir visa jø puokðtë

– ant þiemà neveikianèio fontano.

To atmintino sausio dienomis ir naktimis bendras

mûsø visø budëjimas prie svarbiausiø Lietuvos valstybiniø

objektø ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose daug

prisidëjo prie patriotizmo ir pilietiðkumo ugdymo.

Ne visi Lietuvos tautinëms maþumoms priklausantys

gyventojai dalyvavo ginant jos nepriklausomybæ. Þinome,

kad buvo ir kitaip màstanèiø bei veikianèiø, taèiau ir ne

visi lietuviai palaikë Lietuvos nepriklausomybæ. Manau,

jog kitø tautybiø Lietuvos laisvës gynëjø buvo pakankamai,

kad patikëtume – esama nemaþai ne lietuviø tautybës

Lietuvos patriotø, pasiryþusiø uþ jà kovoti. Tikiuosi,

kada nors bus paraðyta iðsami tautiniø maþumø dalyvavimo

kovoje uþ Lietuvos nepriklausomybæ istorija.

Prisimenant anø dienø ávykius, nuotaikas ir jausmus,

neretai kyla klausimas, kaip dabar elgtumës, jeigu vël reikëtø

ginti Lietuvos nepriklausomybæ. Tikiu, kad iðkilus pa-

Sausio 13 d. iðkilmingame posëdyje

vojui daugelis ávairiø tautybiø Lietuvos pilieèiø nesvyruodami

eitø jos ginti. Taèiau neturime pamirðti, kad patriotizmo

jausmà labai veikia bendroji valstybës politinë ir moralinë

atmosfera. Kaip Lietuvos pilietis noriu, kad mûsø

valstybë bûtø teisingiausia, tolerantiðkiausia, humaniðkiausia,

kad jaustume puikø kultûriná taktà þiniasklaidoje, politiniame

dialoge, aukðto rango politikø ir valstybës pareigûnø

veiksmuose. Tokià valstybæ gintø ne tik jos pilieèiai,

á pagalbà atskubëtø þmonës ir ið kitø valstybiø, kaip tai

matëme prieð trylika metø gindami Lietuvos laisvæ.

Prisimindamas 1991 m. sausio mënesio bendrà rûpestá

dël Lietuvos laisvës, linkiu visoms mûsø valstybës

institucijoms, jos pilietinei visuomenei garbingai iðlaikyti

dabarties iðbandymus. O Seimui linkiu darbuotis taip,

kad jo reitingai bûtø kaip 1991-aisiais metais, kai ant barikadø

skaitëme uþraðà „Èia Lietuvos ðirdis“. (Plojimai)

Sausio 13-osios draugijos narys, istorikas prof. dr.

Liudas Truska:

Gerbiamieji, prieð pusæ

amþiaus didysis mûsø rezistentas,

poetas ir màstytojas Jonas

Aistis sielojosi, kad lietuviams

nesiseka. Jis taip raðë: „Tiek

daug buvo dëta pastangø, o kuo

viskas baigësi“. Aistis turëjo galvoje

1941 m. Birþelio antisovietiná

sukilimà, pasibaigusá þydø

þudynëmis, ir pokario partizanø

kovas, kuriø metu lietuviø

þuvo 20 kartø daugiau negu

okupantø, ir kurios, deja, në

kiek nepriartino mûsø prie nepriklausomybës.

Taèiau lietuviams labai palanki buvo XX a. pabaiga.

Dainuojanti 1988-1991 m. revoliucija prikëlë ið politinës

uþmarðties Lietuvà ir padarë jos vardà þinomà pasauliui.

1990 m. rudená tûlas JAV kongresmenas kalbëjo: „Kas

galëjo pagalvoti – dar tik prieð kelerius metus Pabaltijo

kraðtai man buvo kaip bevardþiai Mënulio krateriai, o

ðiandien að svarstau, kuo lietuviðkasis kelias á nepriklausomybæ

skiriasi nuo estiðkojo“.

Pasaulis iki valiai buvo prisiþiûrëjæs kovø uþ laisvæ,

kai sproginëja bombos, grobiami ákaitai, liepsnojanèiais

fakelais virsta saviþudþiai. Lietuviai, apskritai baltai, parodë

naujà kelià á nepriklausomybæ – politinës veiklos,

masiniø pilietiniø akcijø, neginkluotos kovos kelià.

Viena svarbiausiø tø metø mûsø stiprybës ir sëkmës

prieþasèiø buvo vienybë. Sàjûdis po trispalvëmis vëliavomis

suvienijo visus: komunistø partijos narius ir buvusius

partizanus, komjaunuolius ir disidentus, tikinèiuosius

ir ateistus, lietuvius ir didelæ dalá kitatauèiø – visus

neabejingus Lietuvai þmones.

1990-aisiais skelbdami nepriklausomybæ, lietuviai pademonstravo

pasauliui savo politiná ryþtà, o 1991-aisiais

SEIMO KRONIKA NR. 2 (276) 97

2004. 01. 25

More magazines by this user
Similar magazines