uostas

Roberto Saviano

GOMORA

Iš italų kalbos vertė

Vaiva Daralkevičiūtė

baltos lankos

Suprasti tai, kas yra siaubinga, neneigti egzis

tencijos, priimti tikrovę, kokia ji yra, atsisakant

išankstinių sprendimų.

HANNAH ARENDT

Tie, kurie laimi, laimi bet kuriuo atveju, bet

nepatiria gėdos.

NICCOLO MACHIAVELLI

Žmonės yra kirminai ir privalo likti kirminais.

Pasaulis priklauso tau.

Ii įrašyto telefoninio pokalbio

Randuotasis, 1983

T U R I N Y S

PIRMA DALIS

Uostas 13

Angelina Jolie 28

Sistema 49

Secondigliano karas 72

Moterys 152

ANTRA DALIS

Kalašnikovas 177

Gelžbetonis 205

Don Peppino Diana 239

Holivudas 263

Aberdynas, Mondragonė 279

Laužų žemė 305

PIRMA DALIS

UOSTAS

Konteineris siūbavo kranui jį keliant laivo link. Tartum plūdu

riuodamas ore, mechanizmas, jungiantis konteinerį su kranu,

negalėjo sustoti nei sekundei. Judant atsivėrė blogai uždaryto kon

teinerio durelės ir iš jo pabiro dešimtys kūnų. Atrodė lyg maneke

nai. Tačiau į žemę jų galvos atsitrenkdavo lyg tikrų kaukolių. Išties

buvo kaukolės. Iš konteinerio ritosi vyrai ir moterys. Taip pat ir

jaunuoliai. Negyvi. Sustingę krito vienas ant kito. Paeiliui, suspausti

lyg silkės skardinėje. Tai buvo kinai, kurie niekada nemiršta. Tie

amžinai gyvenantys, kurių dokumentai perduodami tai vienam, tai

kitam. Štai kur jie atkeliavo. Kūnai, kuriuos drąsiausiose fantazijose

galima būtų įsivaizduoti patiektus restoranuose, užkastus daržuose

šalia fabrikų, įmestus į Vezuvijaus ertmę. Jie buvo štai čia. Krito

dešimtimis iš konteinerio. Su aplink kaklą virvele parištomis kor

telėmis, kuriose buvo parašyti vardai. Jie visi buvo atsidėję pinigų

laidotuvėms gimtajame mieste Kinijoje. Atiduodavo dalį uždarbio

mainais už pažadėtą kelionę atgalios, po mirties. Už šiek tiek vietos

konteineryje ir mažą gabalėlį Kinijos žemės. Kuomet krano maši

nistas man tai pasakojo, užsidengė rankomis veidą ir žiūrėjo į mane

pro pirštus. Lyg toji rankų kaukė suteiktų jam drąsos tęsti pasako

jimą. Matė krentančius kūnus ir net nereikėjo skelbti pavojaus ar

kam nors pranešti. Jis tiktai nuleido konteinerį ant žemės, ir dešim

tys žmonių išnyko, o kūnų likučiai buvo susiurbti. Vis dar negalėjo

patikėti, kad tai tikra, tikėjosi, kad gal jį lanko neįtikėtinų įvykių

sukeltos haliucinacijos. Suglaudė pirštus, visiškai užsidengdamas

veidą, ir toliau kalbėjo raudodamas, nebegalėjau jo suprasti.

Viskas, kas tik yra, praeina pro čia. Čia, pro Neapolio uostą.

Nėra rankdarbio, medžiagos, gabalėlio plastmasės, žaislo, plaktuko,

bato, atsuktuvo, varžto, videožaidimo, striukės, kelnių, grąžto, lai

krodžio, kuris nekeliautų per uostą. Neapolio uostas yra žaizda. Di

delė. Paskutinis nesibaigiančių prekybos kelių taškas. Laivai pasiro

do, įplaukia į Golfą, artėja prie prieplaukos, lyg ką tik gimę šuniukai

prie kalės. Tik jie turi ne žįsti, bet kaip tik maitinti. Neapolio uostas

yra pasaulio žemėlapio skylė, iš kurios išlenda viskas, kas pagamina

ma Kinijoje, Tolimuosiuose Rytuose, kaip žurnalistai su pašaipa ją

vadina. Nepaprastai tolima. Beveik neįsivaizduojamai. Užsimerkus

prieš akis išnyra kimono, Marco Polo barzda ir ore sklendžiantis

Bruce Lee spyris. O tikrovėje Rytai arčiau Neapolio uosto kaip jokia

kita vieta. Turėtų vadintis Artimiausieji Rytai. Viskas, kas pagami

nama Kinijoje, pasirodo čia. Tartum pilnas vandens ąsotis, įstatytas

į smėlį, vos pasviręs grimzta į smėlį gilyn, plėsdamas ratą aplink save.

Vien tik Neapolio uostas valdo 20 procentų viso tekstilės importo,

atvykstančio iš Kinijos, tačiau daugiau nei 70 procentų produktų

keliauja per čia. Sunku tai suprasti, tačiau prekės kuria išskirtinius

stebuklus. Sugeba būti, kai jų nėra; atvykti, niekaip nepasiekdamos

adreso; kainuoti brangiai, nors jų galiojimo laikas pasibaigęs; būti

nieko nevertos, nors yra neįkainojamos. Tiesa yra ta, kad tekstilė

skirstoma į daug pardavimo kategorijų, todėl pakanka poros rašiklio

brūkšnių ant lydraščio, kad kainos ir PVM visiškai pasikeistų. Pa

našu, jog daiktų molekulinė struktūra uosto juodosios skylės tyloje

išsiskaido ir susidėlioja tik vėl atsidūrusi krante. Prekės iš uosto turi

iškeliauti žaibiškai. Viskas vyksta taip greitai, jog užtenka pasisukti,

kad prapultų. Tarytum nieko nebuvo įvykę, tarytum viskas tebuvo

vien judesio sukurta iliuzija. Neegzistuojanti kelionė, netikras prisi-

švartavimas, laivas vaiduoklis, dingstantis krovinys. Tarytum nieko

nebuvo. Išgaravo. Prekė privalo atvykti į pirkėjo rankas nepalikdama

kelionės pėdsakų. Privalo atsirasti jo sandėliuose staiga, kuo anks-

čiau, prieš tai, kol ateis laikas, laikas, kuris buvo numatytas. Tonos

prekių juda lyg siuntinys, kurį paštininkas atiduoda tiesiai į rankas.

Visuose Neapolio uosto 1 336 000 kvadratiniuose metruose, visuose

11,5 kilometrų laikas matuojamas savo matu. Tai, kam atlikti reikė

tų valandos, Neapolio uoste įvyksta šiek tiek greičiau nei per minutę.

Lėtumas, tradiciškai priskiriamas kiekvienam neapoliečio judesiui,

čia nereikalingas, neįmanomas, neegzistuoja. Muitinė priderina savo

darbą prie laiko, per kurį iškraunamos kiniškos prekės. Negailes

tingas greitis. Panašu, kad čia kiekviena minutė žudoma. Minučių

skerstuvės; sekundžių, nuvogtų nuo dokumentacijos tvarkymo, žu

dynės; sunkvežimių akseleratorių urzgimas; staigūs krano judesiai,

lydimi žvangančių detalių konteinerio viduje.

Neapolio uoste dirba didžiausia Kinijos valstybės laivininkys

tės kompanija, COSCO, turinti trečią didžiausią pasaulyje laivyną,

kartu su MSC, turinčia antrą didžiausią pasaulyje laivyną ir būstinę

Ženevoje, valdo patį didžiausią konteinerių terminalą. Šveicarai ir

kinai susivienijo Neapolyje ir nusprendė čia investuoti didžiąją dalį

savo pajamų. Jie valdo didesnį nei devynių šimtų penkiasdešimties

metrų prekystalį, šimtas trisdešimt tūkstančių kvadratinių metrų

dydžio terminalo konteinerius ir trisdešimt tūkstančių kvadratinių

metrų dydžio išorinius konteinerius, kontroliuodami vos ne visą

prekybą ir tranzitą Neapolyje. Būtina išjudinti vaizduotę norint su

prasti, kaip gausybė Kinijos produkcijos telpa ant Neapolio uosto

laiptelio. Evangelijos metafora šiuo atveju kaip tik tinka - uostas

yra tartum adatos skylutė, o pro ją lendantį kupranugarį primena

laivai. Susiduriantys laivų pirmagaliai, eilės milžiniškų garlaivių,

laukiančių savo eilės įplaukti į įlanką tarp besimalančių prieš juos

plaukiančių laivų paskuigalių. Triukšmą keliantys geležiniai stry

pai, plieniniai lakštai ir varžtai, lėtai įplaukiantys į mažą Neapolio

įlanką. Ši įlanka - analinė jūros anga, kuri platėja skausmingai su

sitraukiant raumenims.

Ir visgi ne. Taip nėra. Nematyti jokios painiavos. Visi laivai

įplaukia ir išplaukia pagal tam nustatytą tvarką, ar bent jau taip

atrodo stebint nuo kranto. Tačiau šimtas penkiasdešimt tūkstančių

konteinerių keliauja per čia. Ištisi prekių miestai steigiasi uoste tam,

kad vėliau būtų išvežti. Uostą apibūdinanti savybė yra greitis. Biu

rokratinis lėtumas, priekabi kontrolė paverčia transporto gepardą

lėtu ir sunkiu tinginiu.

Aš visada pasimetu. Ant molo. Bausano molas yra toks pat

kaip lego kaladėlės. Milžiniška struktūra, tačiau, atrodo, neturinti

erdvės, bet ją prasimananti. Ant molo yra vienas kampas, primenan

tis susiraizgiusi širšyną. Lizdų mišrūnų kratinys užpildo visą sieną.

Tai tūkstančiai elektros rozečių, reikalingų temperatūrą išlaikančių

konteinerių ir konteinerių su šaldytu maistu maitinimui, kurių uo

degos prijungtos prie šio širšių lizdo. Visi pasaulyje egzistuojantys

žuvies piršteliai sukimšti į šiuos ledinius konteinerius. Kuomet einu

per Bausano molą, mane aplanko jausmas, kad matau, kur paten

ka visos prekės, reikalingos žmogiškajai giminei. Kur jos praleidžia

paskutinę naktį, prieš jas parduodant. Tarytum stebėti pasaulio

pradžią. Vos keletą valandų uoste praleidžia drabužiai, kuriuos mė

nesį nešios paryžiečiai paaugliai, žuvies piršteliai, kuriuos Brescijos

mieste valgys metus, laikrodžiai, uždengsiantys kataloniečių riešus,

visiems angliškiems drabužiams vienam sezonui skirtas šilkas. Būtų

įdomu kur nors perskaityti ne tik kur prekės yra pagamintos, bet ir

kokį kelią nuėjo prieš patekdamos į perpardavinėtojo rankas. Ga

minių pilietybės yra daugialypės, mišrios ir negrynos. Pradedamos

centrinėje Kinijoje, papildomos kokiame nors slavų užkampyje,

patobulinamos šiaurės rytų Italijoje, įpakuojamos Apulijos regione

arba šiauriau nuo Tiranos tam, kad galiausiai atsidurtų nežinia ko

kiame Europos sandėlyje. Prekės turi visas judėjimo teises, kokių

žmogiška būtybė niekada negalės turėti. Visos kelio atkarpos, atsi

tiktiniai ir oficialiai numatyti maršrutai priverčia sustoti Neapolyje.

Artėjantys prie molo milžiniški krovininiai laivai primena nedide

lius gyvūnus, tačiau vos tik lėtai įplaukia į Golfą, virsta didžiuliais

sunkiais mamutais iš plieno lakštų ir grandinių, su surūdijusiomis

siūlėmis šonuose, per kurias sunkiasi vanduo. Įsivaizduoji, kad šiuo

se laivuose telpa nesuskaičiuojami ekipažai, tačiau išlaipinama sau

jelė žmogėnų, kurie, atrodytų, yra neįgalūs suvaldyti šias didžiules

pabaisas vandenyno platybėse.

Kai pirmą kartą pamačiau prisišvartuojantį Kinijos laivą, man

atrodė, kad stoviu prieš visus pasaulio gaminius. Akys nepajėgė su

skaičiuoti, aprėpti čia esančių konteinerių kiekio. Net neįsivaizda

vau, kiek jų yra. Galbūt pasirodys sunku nesugebėti tęsti skaičių

seką, tačiau suma pasimesdavo, skaičiai tapdavo besaikiais daugia

aukščiais, susipainiodavo.

Neapolyje iškraunamos daugiausia Kinijoje pagamintos pre

kės - 1600 000 tonų. Tiek registruojama. Mažiausiai dar vienas mi

lijonas prasprūsta nepalikdamas pėdsakų. Muitų kontrolės tarnybos

duomenimis, vien tik Neapolio uoste 60 procentų prekių išvengia

muitinės patikrinimo, 20 procentų kvitų nėra patikrinami, o pen

kiasdešimt tūkstančių jų randama padirbtų, 99 procentai - atke

liauja iš Kinijos. Taigi, priskaičiuojama nesumokėtų mokesčių už du

šimtus milijonų eurų per pusmetį.

Tie konteineriai, kurie turi pradingti prieš juos patikrinant, at

siranda eilės pradžioje. Kiekvienas konteineris tvarkingai numeruo

jamas, tačiau daug jų yra vienodu numeriu. Taip patikrintas kontei

neris įvardija visus savo nelegalius homonimus. Tai, kas pirmadienį

iškraunama, ketvirtadienį gali būti parduodamas Modenoje arba

Genujoje, arba atsidurti Bonos ar Monako vitrinose. Didelė prekių

dalis, kuri pristatoma Italijos rinkai, turėtų tik keliauti per čia, bet

muitinės burtai sugeba padaryti, kad keliaujantis krovinys taptų at

vykusiu į vietą. Prekių gramatika turi vieną sintaksę dokumentams,

o kitą pardavimui. 2005 balandį muitinės Prieškontrabandinės

apsaugos tarnyba keturių operacijų metu, vykdytų netoli viena nuo

kitos, sulaikė dvidešimt keturis tūkstančius porų džinsų, turėjusių

pasiekti Prancūzijos rinką, penkiasdešimt vieną tūkstantį daiktų,

pagamintų Bangladeše, bet su etikete Made in Italy, apie keturis

šimtus penkiasdešimt šešis tūkstančius žaislinių personažų, barbių,

žmogaus-voro figūrėlių, dar keturiasdešimt šešis tūkstančius kitų

plastmasinių žaislų, kurių bendra vertė siekia apie trisdešimt šešis

milijonus eurų. Per saujelę valandų Neapolio uoste nurėžiama riekelė

ekonominės gerovės. Ne tik uoste, bet ir pasaulyje. Nėra valandos, ar

net minutės, kad tai nesikartotų. Nurėžtos riekelės virsta didesniais

gabalėliais, o vėliau ir ketvirčiais ar net visais ekonomikos jaučiais.

Uostas yra atskirtas nuo miesto. Apnuodytas apendiksas, nie

kada nepasiekiantis uždegimo fazės, visada saugomas pilvo ertmėje,

krante. Čia yra apleistų vietų, uždarytų tarp vandens ir žemės, bet,

atrodo, nepriklausančių nei jūrai, nei žemei. Žemės amfibija, jūri

nė metamorfozė. Metais jūros nešamos puvenų ir šiukšlių liekanos

sukūrė naują sandarą. Laivai išvalo savo išvietes, išplauna triumus,

palikdami vandenyje geltonų nuosėdų putas, motorinių valčių ir

jachtų motorai suplaka atliekas, suverstas į jūrą kaip į šiukšlių dėžę.

Ir viskas išplaukia į krantą, pradžioje kaip sumalta masė, vėliau virs

ta kieta pluta. Saulė nušviečia miražą, jame jūra atrodo sudaryta iš

vandens. Tikrovėje įlankos paviršius primena šiukšlių maišų švytė

jimą. Tų juodųjų. Jūra įlankoje panaši greičiau į milžinišką vonią su

tirštu tirpalu nei į vandenį. Prieplauka su tūkstančiais įvairiaspalvių

konteinerių atrodo neįveikiama siena. Neapolis apsuptas prekių sie

nų. Sienų, kurios neapsaugo miesto, bet atvirkščiai - miestas saugo

sienas. Čia nėra iškrovėjų armijos, nei romantiškos uosto prastuo

menės. Mes įsivaizduojame uostą kaip muštynių, atvykstančių ir

išvykstančių žmonių, neįmanomų randų ir kalbų šurmulio vietą.

Vietoje to karaliauja mechaninė fabrikui būdinga tyla. Uoste tar

tum nieko daugiau nėra. Atrodo, kad konteineriai, laivai ir sunkve-

žirniai stumiasi vedami nesibaigiančio judesio. Greitis, nekeliantis

triukšmo.

Į uostą eidavau valgyti žuvies. Ne jūros artumas įrodo restora

no gerumą. Lėkštėje rasdavau pemzos akmenų, smėlio, netgi kokią

išvirusią jūržolę. Kokius moliuskus sugaudavo, tokius juos ir mes

davo į puodą. Šviežumo garantija - rusiška ruletė, užsikrėsti gali

bet kada. Deja, visi paskutiniu metu susitaikė su veisiamų gyvūnų

skoniu, kai tunas primena vištieną. Norint pajausti nepakartojamą

jūros skonį privalu kažkuo rizikuoti. Ir šią riziką priimdavau mielu

noru. Lankydamasis uosto restorane pasiteiravau gal ką nors žiną

apie nuomojamą pastogę. „Nieko nežinau, čia namai pranyksta. Jei

jau juos nuomoja kinai..

Tuo tarpu vos į kambarį telpantis tipas, storas, bet nepakanka

mai, lyginant su jo balsu, merkdamas man akį sušuko: „Galbūt dar

kažkas liko!"

Nepasakė daugiau nieko. Kada abu baigėme pietauti, pasuko

me gatve, vedančia palei krantą. Nebuvo jokio reikalo man sakyti,

kad jį sekčiau. Priėjome beveik vaiduokliško namo prieangį, daugia

aukštį bendrabutį. Užlipome į trečią aukštą, kur buvo vienintelis iš

likęs studentų butas. Vijo visus lauk, kad liktų tuščia erdvė. Butuose

nieko neturėjo likti. Nei spintų, nei lovų, nei paveikslų, nei lentynų,

netgi sienų. Turėjo likti tiktai erdvė, erdvė dėžėms, erdvė didžiulėms

kartoninėms spintoms, erdvė prekėms.

Name man išskyrė kažką panašaus į kambarį. Tiksliau būtų

jį pavadinti sandėliuku, kuriame vos išsitektų lova ir spinta. Ne

buvo užsiminta apie mėnesio nuomą, mokestį už elektrą ir vande

nį, telefono pajungimą. Mane pristatė keturiems vaikinams, kartu

gyvensiantiems ir tiek. Paaiškino, kad name yra vienintelis realiai

apgyvendintas butas, - Xiano, kino, kontroliavusio „palocius" pas

togėje. Neturėjau mokėti jokios nuomos, bet manęs paprašė kiek

vieną savaitgalį padirbėti sandėliuose. Išėjau ieškoti kambario,

adau darbą. Rytais buvo griaunamos sienos, vakarais renkamos

cemento liekanos, tinkas ir plytos. Krūvos nuolaužų buvo surenka

mos į paprasčiausius šiukšlių maišus. Griūnančios sienos kelia neti

kėtą triukšmą. Ne daužomo akmens, bet saujos krištolo gabaliukų,

metamų ant stalo. Kiekvienas butas virsdavo sandėliu be sienų. Ne

galiu paaiškinti, kaip namas, kuriame dirbau, dar stovi. Ne vieną

kartą nugriovėme atramines sienas, žinodami, ką darome. Tačiau

erdvės reikėjo prekėms, o gaminių saugojimas buvo nepalyginamai

svarbesnis nei cemento išsaugojimas.

Planas laikyti dėžes butuose gimė kelių kinų verslininkų galvo

se po to, kai uosto valdžia pristatė amerikiečių kongreso delegacijai

saugumo projektą. Šis numato uosto padalijimą į keturis plotus:

kruizinių laivų, kabotažo, prekių ir konteinerių ir išskirtinį kie

kvienam plotui, rizikos atvejams. Po šio saugumo projekto pavie

šinimo, apsisaugant nuo galimo policijos įsikišimo, pernelyg dide

lio laikraščių dėmesio ar net kokios televizijos kameros, ieškančios

skandalo, įsipainiojimo, daugelis kinų verslininkų nusprendė, kad

būtų geriau, jei viskas nuskęstų visiškoje nežinioje. Taip pat ir kai

nų augimas buvo priežastis, kad prekės tapo dar nepastebimesnės.

Pradingdavo nesuskaičiuojamose palapinėse, užmirštose provincijos

kaimuose, tarp šiukšlynų ir tabako laukų, bet dėl to nesumažėjo

krovininių mašinų judėjimas. Taigi kasdien iš uosto išvykdavo ne

daugiau kaip dešimt furgonėlių, prikrautų, kad vos ne sprogdavo.

Pavažiavę keletą metrų, atsidurdavo priešais uostą stovinčių namų

garažuose, {važiuoti ir išvažiuoti, pakakdavo tik tiek.

Neegzistuojantys, nepastebimi pasikeitimai, išnykstantys kas

dieninio transporto manevruose. Išnuomoti namai - pradanginti.

Garažai visi sujungti tarpusavyje, sandėliai prikimšti prekių iki

lubų. Joks savininkas nedrįso skųstis. Xianas jiems visiems sumo

kėjo. Nuomą ir nuostolius dėl griaunamų butų. Tūkstančiai dėžių

kilo perdarytu liftu lyg kalnų keltuvu. Narvas iš plieno, įgrūstas į

namą, bėgiais varė be paliovos kylančią ir besileidžiančią kabiną.

Darbą atlikdavo per porą valandų. Dėžes parinkdavo ne atsitikti

nai. Man išpuolė krauti liepos pradžioje. Naudingas darbas, kurio,

tačiau, neįmanoma atlikti nuolat nesitreniruojant. Karštis ir nepa

prastai drėgna. Niekas nedrįso prašyti kondicionieriaus. Niekas. Tai

ne dėl bausmės baimės ar kultūrinių įpročių paklusti ir nusižeminti.

Žmonės, kurie krovė, buvo atvykę iš įvairiausių žemės kampelių.

Ganiečiai, iš Dramblio Kaulo kranto, kinai, albanai, taip pat nea

poliečiai, iš Kalabrijos, Lukos. Niekas neprašė, visi nusprendė, kad

prekėms karštis nekenkia, ir to užteko, kad nebūtų švaistomi pini

gai kondicionieriams. Krovėme paketus, pilnus paltų, neperšlampa

mų „K-Way M

firmos striukių, nertinių, lietsargių. Buvo pats vidur

vasaris, atrodė, beprotiška idėja apsirūpinti rudeniniais drabužiais,

kai reikia galvoti apie maudymosi kostiumus, lengvas sukneles ir

šlepetes. Žinojau, kad name-saugykloje neįprasta laikyti gaminius

kaip sandėlyje, bet tik tas prekes, kurias iškart galima išleisti į rinką.

Tačiau kinų verslininkai numatė, kad rugpjūtis nebus saulėtas. Nie

kada neužmiršau Johno Maynardo Keyneso pamokos - koncepcijos

apie šešėlinę gaminio vertę, pavyzdžiui, kaip keičiasi vandens bute

lio vertė dykumoje ir to paties butelio prie vandens fontano. Taigi,

tą vasarą italų verslas siūlė vandens butelius šalia fontanų, tuo tarpu

kinų verslininkai steigė šaltinius dykumoje.

Po pirmųjų darbo name dienų Xianas persikėlė nakvoti pas

mus. Kalbėjo puikia italų kalba lengvai r keisdamas į R Kaip nusku

rę kilmingieji, kuriuos savo filmuose vaidino Toto. Xian Zhu buvo

pervadintas į Nino. Neapolyje beveik visi kinai, turintys reikalų su

čiabuviais, pasivadina neapolietiškai. Tai taip įprasta, jog nebekelia

nuostabos pažintis su kinu, prisistatančių Tonino, Nino, Pino, Pas-

quale. Tuo tarpu Xian Nino, užuot miegojęs, praleido naktį virtuvėje

skambindamas telefonu ir dėbčiodamas į televizorių. Buvau išsitie

sęs lovoje, bet miegoti buvo neįmanoma. Xiano balsas skambėjo be

pertraukos. Jo liežuvis šaudė tarp dantų tarsi kulkosvaidis. Kalbėjo

net nekvėpuodamas per šnerves, dusdamas žodžiais. Be to, nuo jo

asmens sargybinių raugulių namai prisipildė saldžiarūgščio dvoko,

kuris apnuodijo ir mano kambarį. Ne tik šlykščiai dvokė, bet dar

ir užpuolė vaizdiniai, kad ši smarvė užvaldo smegenis. „Pavasario"

suktinukai, pūvantys jų skrandžiuose, ir kantonietiški ryžiai, išmir

kę skrandžio sultyse. Kiti sugyventiniai buvo įpratę. Uždarius duris,

jiems neegzistavo nieko kito, tik jų sapnai. Tuo tarpu man neegzis

tavo kita, išskyrus tai, kas vyko už mano durų. Todėl aš atsidūriau

virtuvėje. Bendra erdvė. Taigi, priklauso taip pat ir man. Ar bent jau

taip turėjo būti. Xianas nustojo kalbėti ir pradėjo suktis virtuvėje.

Kepė viščiuką. Man galvoje sukosi dešimtys klausimų, kuriuos ve

damas smalsumo norėjau jam užduoti. Pradėjau kalbėti apie Triadą.

Kinų mafiją. Xianas toliau kepė. Norėjau jo paklausti smulkmenų.

Tiktai simboliškų, žinoma, nesiekiau išgauti jo išpažinties apie pa

ties įsipainiojimą. Parodžiau, kad bendrais bruožais nutuokiu kinų

mafijos pasaulio taisykles, naiviai tikėdamas, kad pažintis su viešai

skelbiamais faktais yra pats tikriausias būdas spėti apie tai, kas vyks

ta tikrovėje.

Xianas atsinešė savo keptą viščiuką ant stalo, atsisėdo ir nepa

sakė nieko. Nežinau, ar jam buvo įdomu tai, apie ką kalbėjau. Ne

žinau ir niekada nesužinojau, ar priklausė kokiai nors organizacijai.

Išgėrė alaus, tada pakėlė pusę sėdynės nuo kėdės, iš kelnių kišenės

išsitraukė piniginę, nežiūrėdamas įkišo į ją pirštus ir išėmė tris mo

netas. Padėjo jas ant stalo, sustabdydamas ant staltiesės apverstą stik

linę. „Euras, doleris, ženminbi juanių. Štai mano triada."

Xianas atrodė nuoširdus. Jokios kitos ideologijos, jokios sim

bolikos ir aistros valdžiai. Pelnas, verslas, kapitalas. Nieko daugiau,

įprasta paslaptinga laikyti galią, inspiruojančią tam tikrus dėsnius,

ir tai vaizduojama kaip kažkas tamsaus - kinų mafija. Sintezė, api

manti visus tarpinius terminus, visus finansinius veiksmus, investi-

cijų variantus, visa tai, kas valdo kriminalinę ekonomiką. Mažiau

siai penkerius metus kiekvienas Antimafijos komisijos pranešimas

skelbė „didėjantj kinų mafijos pavojų", bet per dešimt metų policija

tesulaikė šešis šimtus tūkstančių eurų, netoli Florencijos, Kampi

Bizencijaus, keletą motociklų ir dalį fabriko. Nulis, palyginus su

ekonomine jėga, sugebančia disponuoti šimtais milijonų eurų ka

pitalu, kaip kasdien rašydavo amerikiečių analitikai. Verslininkas

man šypsojosi: „Ekonomika turi savo aukštai ir žemai. Mes įėjome

žemai ir išeisime aukštyn"

Nino Xianas prieš eidamas miegoti man pateikė pasiūlymą

rytojui. „Tu kelsiesi anksti?" - „Priklauso..." - „Jei rytoj sugebėsi

atsistoti ant kojų penktą, eik su mumis į uostą. Padėsi." - „Ką dary

ti?" - „Jei turi džemperį su gobtuvu, užsivilk jį, bus geriau."

Nieko daugiau man nepasakė, nei aš bandžiau išklausti perne

lyg sudomintas galimybės dalyvauti reikale. Tolimesnis klausinėji

mas galėjo sukomplikuoti Xiano pasiūlymą. Man liko mažai laiko

miegui. O buvau pernelyg susijaudinęs, kad pailsėčiau.

Lygiai penktą stovėjau pasiruošęs prie namo išėjimo, prisijungė

kiti vaikinai. Be manęs ir mano bendranuomininko, dar buvo du

žilstelėję vyrai iš Magrebo. Sulindome į furgoną ir įvažiavome į uos

tą. Nežinau, kokiu keliu važiavome ir per kokį slaptą uosto įvažia

vimą prasmukome. Aš užmigau atsirėmęs į furgono langą. Išlipome

netoli uolų, mažas molas tiesėsi nuo vingiuoto takelio. Ten buvo

pririšta valtis su milžinišku varikliu, atrodančiu lyg sunkiasvorė uo

dega, palyginus su trapia, prailginta valties struktūra. Su užtrauk

tais gobtuvais visi buvome panašūs į juokingą repo atlikėjų grupę.

Gobtuvas buvo reikalingas ne pasislėpti, kad mūsų niekas neatpa

žintų, kaip buvau manęs, bet tiktai apsisaugoti nuo ledinių vandens

purslų ir nuo migrenos, ankstų rytą atviroje jūroje smingančios į

smilkinius. Jaunas neapolietis įjungė variklį, o kitas pradėjo vairuoti

valtį. Buvo panašūs kaip broliai. Ar bent jau jų veidai buvo identiški.

Xianas nevažiavo su mumis. Maždaug po pusės valandos kelionės

priartėjome prie laivo. Atrodė, kad į jį įsirėšime. Milžiniškas. Tu

rėjau gerokai ištempti kaklą, kad pamatyčiau, kur baigiasi jo sie

na. Jūroje laivai leidžia geležinius klyksmus, primenančius kertamų

medžių staugimą, ir duslius tuštumos garsus, kuriuos mažiausiai du

kartus nuryji kartu su druskos dvelksmu.

Iš laivo ryte buvo nuleidžiamas tinklas, prikrautas dėžių. Kiek

vieną kartą, kai ryšulys atsimušdavo į dugno medį, valtis siūbuo

davo taip, kad aš jau ruošdavausi plūduriuoti. Tačiau neatsidūriau

vandenyje. Dėžės nebuvo labai sunkios. Bet kai jų trisdešimt sudė

jau valties paskuigalyje, skaudėjo riešus, o rankos buvo raudonos

nuo nuolatinio trynimo į kartoną. Po to valtis pasuko kranto link,

mums už nugarų dar dvi motorinės valtys plūduriavo šalia laivo,

likusioms dėžėms surinkti. Išplaukė ne nuo mūsų molo. Bet stai

ga pradėjo sekti mums iš paskos. Jaučiau nesibaigiančius smūgius

skrandyje kiekvieną kartą, kai tik valtis atsimušdavo pirmagaliu į

vandenį. Padėjau galvą ant dėžių. Stengiausi atspėti iš kvapo, kas

jose sudėta, priglaudžiau ausį, bandydamas iš garso suprasti, kas yra

viduje. Pradėjau jausti kaltę. Kas žino, kame dalyvavau, neapsispren

dęs, tvirtai nepasirinkęs. Parduoti sielą? Taip, tačiau bent jau sąmo

ningai. O dabar įkliuvau per smalsumą iškrauti nelegalias prekes.

Kvailai tikima, kad bet koks nusikalstamas veiksmas, skirtingai nei

nežalingas, turi būti gerai apgalvotas ir valingas. Tikrovėje - nėra

skirtumo. Poelgiams priimtinas lankstumas, kurį etiniai sprendi

mai ignoruoja. Atplaukus prie molo, magrebiečiai sugebėjo išlipti iš

valties nešini dvejomis dėžėmis ant pečių. Man, kad linguočiau, už

teko mano paties kojų. Ant uolų mūsų laukė Xianas. Prisiartino prie

didžiulės dėžės paruošęs rankoje peiliuką, atplėšė ilgiausią lipnios

juostos, laikiusios du popieriaus kraštus, gabalą. Ten buvo batai.

Sportiniai bateliai, originalūs batai, garsiausių firmų batai. Nauji

modeliai, patys naujausi, dar nepasirodę Italijos parduotuvėse. Bijo-

darni policijos kontroles, pasirinko iškrauti juos atviroje jūroje. Dalį

prekių nuspręsta apsaugoti nuo mokesčių svorio, didmenininkai

paimtų be muitinės išlaidų. Konkurencija išmušinėjo nuolaidas. Ta

pati prekių kokybė, bet keturių, šešių, dešimties procentų nuolai

da. Procentai, kurių nesugebėtų pasiūlyti joks pardavimo agentas,

o nuolaidų procentai leidžia parduotuvei augti arba žūti, padeda

atidaryti prekybinius centrus, turėti užtikrintas įplaukas, o su užtik

rintomis įplaukomis bankų paskolas. Kainos privalo kristi. Viskas

privalo keistis staigiai, paslapčia. Pardavimo ir įsigijimo mąstai susi

spausti. Nelauktas oro gūsis italų ir Europos verslininkams. Šis oro

gūsis plūdo iš Neapolio uosto.

Sumėtėme visas dėžes į keletą furgonų. Atplaukė ir kiti motor

laiviai. Furgonai važiavo Romos, Viterbo, Latinos, Formijos link.

Xianas nurodė mums palydėti jį namo.

Viskas pasikeitė pastaraisiais metais. Viskas. Staiga. Netikėtai.

Yra kas nujaučia pasikeitimą, bet dar jo nesupranta. Prieš dešimt

metų įlanka buvo išvagota kontrabandininkų valčių, rytais mažme

nininkai plūsdavo pirkti cigarečių. Prigrūstos gatvės, cigarečių blokų

prikrauti automobiliai, kampuose prekiautojų kėdės ir prekystaliai.

Kranto, ekonominė ir kontrabandinė policijos žaidė karą. Tūkstan

čiai cigarečių buvo duodami už atleidimą nuo arešto, arba būdavo

areštuojama siekiant išgelbėti tūkstančius cigarečių, rastų dviguba

me valties dugne. Bemiegės naktys, sargyba, švilpimai, įspėjantys

apie keistus automobilių manevrus, pavojaus signalai, eilės žmonių,

einančių krantu perduoti dėžes. Mašinos junginėdavo ilgąsias švie

sas nuo Apulijos kranto link žemyno ir nuo žemyno link Kampani

jos. Neapolis-Brindezis buvo pagrindinė ašis, cigarečių gera kaina

verslo žydėjimo kelias. Kontrabanda, FIAT pietuose, slaptas nuo

valstybės uždarbis, dvidešimt tūkstančių žmonių dirbo išskirtinai

kontrabanda tarp Apulijos ir Kampanijos regionų. Kontrabanda pa

gimdė didžiuosius kamoros (camorra) karus 80-ųjų pradžioje.

Apulijiečių ir kampanijiečių klanai aprūpindavo Europą ciga

retėmis, kurioms valstybė neturėjo monopolio. Importuodavo tūks

tančius dėžių iš Montenegro, uždirbdami po penkis šimtus milijonų

lirų už vieną įvežimą. Dabar visa tai iširo ir pasikeitė. Nebeapsimo

ka. Tačiau išties yra teisinga Lavuazjė maksima - niekas nesuku

riama, niekas nesugriaunama, viskas transformuojasi. Gamtoje ir

visų pirma kapitalizmo eigoje. Kasdienybės reikmenys, o ne niko-

tininis įgeidis, tapo nauju kontrabandos subjektu. Prasideda kainų

karas, ypač negailestingas. Agentų, didmenininkų ir verslininkų

nuolaidų procentai apsprendžia gyvenimą arba mirtį kiekvienam

iš šių ekonominių subjektų. Prekių ir pinigų pasaulyje mokesčiai,

pridėtinės vertės mokestis, krovininių mašinų talpos limitas tampa

pelno stabdžiais. Muitinės skirstomos į oficialias ir savas, saugomas

ginklu. Didelės įmonės perkelia gamybą į Rytų Europą: Rumuniją,

Moldaviją, į Rytus - Kiniją, ieškodamos pigių darbo rankų. Bet to

neužtenka. Prekė, pagaminta nebrangiai, bus parduodama rinko

je, kurioje įsivyraus tendencija samdyti žmones laikinam darbui,

už minimalų atlyginimą, maniakiškai skaičiuojant kiekvieną cen

tą. Neparduodamų gaminių daugėja, taigi, originalios, padirbtos,

pusiau padirbtos, pusiau originalios prekės pasirodo tylomis. Ne

palikdamos pėdsakų. Dar mažiau matomos nei cigaretės, kadangi

nebelieka lygiagrečių gamintojų. Tarytum niekada nebuvo trans

portuotos, tarsi išdygusios laukuose ir kažkokia anonimiška ranka

jas surinkusi. Jei pinigai nedvokia, prekės turi kvapą. Bet ne jūros,

kurią perplaukė, ne rankų, kurios jas pagamino, net ne jas pakavu

sių konvejerių. Prekės kvepia tuo, ką žino. Šio kvapo kilmė ne nuo

parduotuvės prekystalio, ir pirkėjo namuose jam dar ne pabaiga.

Palikę užnugaryje jūrą grįžome namo. Turėjome sekundę laiko

išlipti iš furgono, kuris skubėjo grįžti į uostą krauti, krauti, krauti

dėžių ir prekių. Vos gyvas įlipau į krovininį keltuvą. Prieš griūdamas

į lovą nusitraukiau permirkusius prakaitu ir vandeniu marškinėlius.

Neįsivaizduoju, kiek dėžių pernešiau. Tačiau jaučiausi, lyg būčiau

iškrovęs tiek batų, kad jais galėtumei apauti pusę Italijos kojų. Bu

vau pavargęs, tarsi būtų sunkios ir ilgos dienos pavakarys. Namie

kiti vaikinai dar tik kėlėsi. Buvo ankstyvas rytas.

ANGELINA JOLIE

Kitomis dienomis lydėjau Xianą į jo verslo susitikimus. Teisybę

pasakius, mane pasirinko, kad palaikyčiau jam draugiją ke

lionių ir pietų metu. Kalbėjau per daug arba pernelyg mažai. Jam

patiko abu kraštutinumai. Sekiau, kaip jis sėjo arba tręšė pinigų

sėklą, kaip buvo apdirbama ekonomikos dirva. Atvykome į „Las

Vegasą". Į šiaurinę Neapolio dalį. Šią zoną vadina „Las Vegasu" dėl

įvairių priežasčių. Kaip Nevados Las Vegasas plyti dykumos vidury

je, taip ir ši gyvenvietė tarytum išdygsta iš niekur. Čia atvykstama

iš gatvių dykumos. Kilometrai asfalto, milžiniškų gatvių, kurios per

kelias minutes išveda tave iš šios teritorijos į autostradą Romos link,

tiesiai šiaurės link. Gatvės skirtos ne lengviesiems, bet krovininiams

automobiliams, ne miestiečių susisiekimui, bet drabužių, batų,

rankinių pervežimui. Atvykstant nuo Neapolio, šios gyvenvietės

išdygsta netikėtai, įsmeigtos į žemę viena šalia kitos. Cemento kre

šuliai. Gatvės susimazgo tinklo pakraščiuose, keičiasi nedarydamos

jokių posūkių: Casavatorės, Caivano, San Antimo, Melito, Arcano,

Piscinolos, San Pietro a Patierno, Frattamaggiorės, Frattaminorės,

Grumo Nevano. Kelių raizgalynė. Gyvenvietės, kurios niekuo nesis

kiria, atrodo kaip vienas miestas. Gatvės, kurių pradžia priklauso

vienai gyvenvietei, pabaiga jau kitai.

Šimtus kartų girdėjau Fodžos apylinkes vadinant Califoggia,

arba Kalabrijos pietus Calafrika, arba Saudo Caiabria, taip pat

Sahara Consilina įvardinant Sala Consilina arba Trečiasis Pasau

lis— Secondigliano apylinkėms pavadinti. Tačiau „Las Vegasas" yra

išties Las Vegasas. Metų metais kiekvienas žmogus, kuris tik norėjo

išbandyti save verslo džiunglėse, šioje teritorijoje galėjo tai padaryti.

Svajonę paversti tikrove. Paėmus paskolą, pataikius į išpardavimą,

kruopščiai taupant įsteigti ir pastatyti ant kojų fabriką. Rizikuo

davo įmone. Jei išlošdavo, gaudavo efektyvumą, produktyvumą,

spartumą, pigią ir klusnią darbo jėgą. Išlošdavo taip, kaip išlošiama,

statant ant raudono arba juodo. Jei pralošdavo, per porą mėnesių už

sidarydavo. Las Vegasas. Dėl to, kad viskas vykdavo nepriklausomai

nuo kruopščiai paruoštų administracinių ar verslo planų. Avalynes

ir drabužių gamyba buvo kontroliuojama tarptautinės juodosios

rinkos. Miestui netekdavo garbės dėl šių prabangių gaminių. Prekių

kokybė būdavo puiki, nepaisant to, jų gamyba vykdavo nelegaliai

ir tyliai. Teritorijose, kur dešimtmečiais buvo gaminami geriausi

itališkos mados pavyzdžiai. Vadinasi, geriausios kokybės madin

giausi pasaulyje drabužiai. Nebuvo verslininkų klubų, ryšių su vi

suomene centrų, nebuvo nieko kito tik darbas, siuvimo mašinos,

mažas fabrikas, supakuotos dėžės, išsiųstos prekės. Nieko daugiau

tik šis procesas. Visų kitų dalykų nereikėjo. Apmokymai vykdavo

čia pat, prie darbo stalo, verslininko gyslelė atsiskleisdavo laimint

arba pralaimint. Jokių finansavimų, jokių projektų, jokių stažuočių.

Iškart į rinkos sceną. Išloši arba praloši. Augant uždarbiui, namai

gražėja, mašinos perkamos pačios brangiausios. Toks praturtėjimas

neatitinka visuomenės moralės normų. Tai vagystėmis pasiektas

praturtėjimas, kažkieno sunkiai uždirbtą gerą nusinešus į nuosavą

urvą. Investitoriai atvykdavo iš įvairiausių vietų, nemokšos gamin

davo marškinius, sijonus, striukes, pirštines, kepures, batus, ranki

nes, pinigines italų, vokiečių, prancūzų įmonėms. Šioje teritorijoje

nuo 50-ųjų nereikėjo leidimų, kontraktų, patalpų. Garažai, laipti

nės, rūsiai tapdavo fabrikais. Paskutiniais metais kinų konkurencija

sutriuškino gaminančius vidutinės kokybės prekes. Nepaliko laiko

darbininkų profesionalumui augti. Arba dirbi tobulai iškart dabar,

arba atsiras kažkas, kas sugebės dirbti vidutiniškai, bet greičiau.

Neįtikėtinas skaičius žmonių liko be darbo. Fabrikų savininkai įsi

painiojo į skolas dėl neišmokėtų palūkanų. Daugelis iš jų pasislėpė

nuo teisingumo.

Yra viena vieta, kuri dėl šios niekingos prievartos galiausiai pra

rado ramybę, viltį tobulėti, gyvybę. Tarsi visos apylinkės simbolis.

Nuolat apšviestuose namuose ir kiemuose visada pilna žmonių. Sto

vėjimo aikštelė prigrūsta automobilių. Niekas iš ten neišeina. Kai

kas įeina. Mažai kas praeina pro šalį. Nėra dienos laiko, kai dau

giabučiai pasilieka tušti, kaip įprasta, kai visi eina į darbą arba mo

kyklą. Čia tuo metu visada pilna žmonių, nesibaigiantis triukšmas.

Žaliasis Parkas Kaivane.

Žaliasis Parkas pasimato tik išėjus už vidurinės ašies, deguto

pelkė, atimanti švarumo įspūdį visoms Neapolio gyvenvietėms.

Greičiau primena cemento šiukšlyną nei namų kvartalą, aliuminės

verandos tarsi sutinę limfmazgiai kyla virš kiekvieno balkono. Pri

mena vieną tų vietų, kurias architektas projektavo įkvėptas paplū

dimyje nusižiūrėtų konstrukcijų, tarsi apgalvojo šiuos statinius lyg

smėlio bokštus, kuriuos gauname apvertę kibirėlį. Paprasčiausi pilki

namai. Čia, viename kampe, yra mažutė koplytėlė. Beveik nepaste

bima. Bet ne visada taip buvo. Anksčiau čia stovėjo koplyčia. Dide

lė, balta. Tikras mauzoliejus, skirtas vienam vaikinui, Emanueliui,

mirusiam darbo vietoje. Darbe, kuris kai kuriose vietovėse yra sun

kesnis nei juodžiausias darbas gamykloje. Bet tai - amatas. Emanu

elis buvo plėšikas. Jis plėšė visada šeštadieniais, kiekvieną šeštadienį,

tam tikrą laiko tarpą. Ir visada toje pačioje gatvėje. Tą pačią valan

dą, toje pačioje gatvėje, tą pačią dieną. Kadangi šeštadienis buvo jo

aukų diena. Porelių diena. Tuo tarpu 87 kelias - vieta, kur poros iš

artimiausių apylinkių apsilanko. Mėšlina gatvė su padangų išvago

tu asfaltu ir užterštu oru. Kiekvieną kartą, kai einu pro čia ir matau

poreles, galvoju, kaip reikia atsiduoti aistrai, kad sugebėtum nepas

tebėti šlykščios aplinkos. Būtent čia Emanuelis dar dviejų draugų

I 31

1

lydimas pasislėpdavo, laukdavo, kol pora sustabdys automobilį, už

gesins šviesą. Šviesai užgesus, duodavo keletą minučių porelei nusi

rengti ir pačiu karščiausiu momentu įsiverždavo. Pistoletu išdauž

davo automobilio langą ir tada ginklą pakišdavo po vaikino nosimi.

Apšvarindavo poreles ir po dešimties panašių operacijų sutikdavo

week-endą su penkiais šimtais eurų kišenėje, - nedidelis laimikis,

tačiau atrodydavo didžiausia brangenybė.

Bet vieną naktį karabinierių patruliai juos susekė. Emanuelis ir

jo draugeliai buvo tokie kvaili, jog nenumatė, kad plėšti visada toje

pačioje vietoje, naudojant tą pačią taktiką, yra patikimiausias kelias,

vedantis už grotų. Du automobiliai lenktyniauja, susitinka, pasi

girsta šūviai. Tada viskas nutyla. Automobilyje guli Emanuelis, mir

tinai sužeistas. Rankoje turėjo pistoletą, nutaikytą į karabinierius.

Jį nužudė vienuolika šūvių, paleistų per keletą sekundžių. Iššauti

vienuolika šūvių iš mažo atstumo, reiškia turėti nukreiptą pistoletą

ir būti pasiruošus šauti dėl mažiausio krustelėjimo. Šauti tam, kad

nužudytum, be to, daryti tai tam, kad nenužudytų tavęs paties. Kiti

du sustabdė mašiną. Prožektorių šviesos įsiveržė į automobilį tarsi

vėjas. Nukreiptos į Emanuelio kūną. Jo draugai dar bandė atidaryti

duris, bet supratę, kad Emanuelis miręs, sustingo. Įsiveržus kara

binieriams, nesipriešino smūgiams į veidą, nuolatiniams kiekvieno

arešto palydovams. Emanuelis tapo savo apgaulės auka, pistoletas

jo rankoje buvo žaislinis. Vienas iš tų, kuriuos seniau vadindavo

„šunų gąsdintojais", jais kaimuose valkataujančius plėšrūnus bai

dydavo nuo vištidžių. Žaislas, kurį naudojo tarsi tikrą; nepaisant

to, Emanuelis elgėsi kaip subrendęs vyras, jo žvilgsnis spinduliavo

apsimestinį žiaurumą, o kišenpinigių poreikį maskavo turto troški

mu. Emanueliui buvo penkiolika metų. Visi jį vadino paprasčiau

siai Manu. Jo veidas buvo išdžiūvęs, tamsus ir kampuotas, vienas

iš tų, kuriuos archetipiškai priskiri vaikinams, su kuriais nedrau

gaujama. Emanuelis priklausė tokiai aplinkai, kur dora ir garbė yra

savaime suprantami dalykai. Emanuelis buvo Žaliojo Parko dalis. Ir

nėra tokios klaidos arba nusikaltimo, kurie galėtų ištrinti tokią pri

klausomybę, ji išdegina ženklą ugnimi. Visos Žaliojo Parko šeimos

surinko sumą pinigų. Pastatė mažą mauzoliejų. Viduje pakabino

dell'Arco Madonos paveikslą ir įrėmintą besišypsančio Manu foto

grafiją. Atsirado ir Emanuelio koplyčia tarp kitų dvidešimties dedi

kuotų visoms įmanomoms madonoms, kiekvienais nedarbo metais,

tačiau meras negalėjo susitaikyti su tuo, kad sukčiui iškiltų altorius,

ir pasiuntė ekskavatorių šiam nugriauti. Per sekundę cementinis

statinys subyrėjo į trupinėlius. Mažai laiko reikėjo žiniai pasklisti

po Žaliąjį Parką, vaikinai su motociklais ir motoroleriais sugužėjo

prie ekskavatoriaus. Niekas nepratarė nei žodžio. Visi žvelgė į ma

šiną valdantį darbininką. Neatlaikęs žvilgsnių, darbininkas sustojo

griauti ir pasuko galvą į viršininką, - tai buvo jo įsakymas. Tary

tum rodydamas, kas yra pykčio kaltininkas, nukreipdamas kerštą

nuo savo galvos. Buvo išsigandęs. Užsidarė viduje. Apsuptas iš visų

pusių. Staiga prasidėjo muštynės. Darbininkas sugebėjo pabėgti į

policijos mašiną. Kumščiais ir spyriais užsipuolė ekskavatorių, iš

tuštino alaus butelius ir užpildė juos benzinu. Palenkė motorolerius,

kad degalai sutekėtų į butelius. Akmenimis apmetė šalia esančios

mokyklos langus. Sugriuvo Emanuelio koplyčia, turi griūti ir visa

kita. Iš namų mėtė indus, vazas, peilius. Tada sprogstamuosius bu

telius- į policiją. Šiukšlių konteinerius sustatė į eilę, paversdami

barikadomis. Paleido ugnį į viską, ką tik galėjo pasiekti. Pasiruo

šė karui. Jų buvo šimtai, galėjo ilgai atsilaikyti. Revoliucija plėtėsi,

skleidėsi po Neapolio kvartalus.

Bet paskui atvyko kai kas iš nelabai toli. Viskas buvo apsupta

policijos ir karabinierių mašinų, bet juodas džipas sugebėjo perva

žiuoti barikadas. Vairuotojas parodė gestą, kažkas pravėrė dureles, ir

grupelė revoliucionierių sulipo. Mažiau nei per dvi valandas viskas

buvo išardyta. Sukilėliai nusirišo nosinaites nuo veidų, išardė bari-

kadas. Įsikišo klanai, cik nežinia kokie. Žaliasis Parkas yra kamo

ros parankinių kasyklos. Visi, kurie nori, čia susirenka žemiausio

rango padėjėjus, savanorius, kuriems mokama mažiau nei juoda

odžių ar albanų prekeiviams. Visi ieško Žaliojo Parko vaikinukų:

iš Casalijos, Mallardo, Džuljano, „tigriukų" iš Crispano. Jie tampa

narkotikų prekeiviais už algas, jiems nemokami procentai nuo par

duotų prekių. Taip pat, net ir toli nuo namų, tampa vairuotojais bei

„stulpais", kurie stebi situaciją ir jei ką, siunčia pavojaus signalą. Net

jei neatgauna pinigų už benziną. Kruopščiai savo darbą atliekantys

vaikinai. Kartais pradeda vartoti heroiną. Skurdžių narkotiką. Kai

kas išsigelbsti, įsidarbina, išeina atlikti karinę tarnybą ir išvažiuoja

toli. Viena kita mergina sugeba pakeisti savo gyvenimą taip, kad

daugiau nebeįkeltų kojos į šias žemes. Beveik niekas iš naujosios

kartos nebūna įtraukiamas. Didžioji dalis dirba klanams, bet nie

kada nebus kamoriečiais. Klanai jų nenori, jiems jų nereikia, verčia

juos dirbti, nes gali išnaudoti. Jie neturi kompetencijos, verslinin

kų talento. Daug iš jų dirba kurjeriais. Veža pilnas kuprines hašišo

į Romą. Pusantros valandos kelio ant motorolerio ir atvyksta prie

sostinės vartų. Nieko neuždirba už šias keliones, bet po dvidešim

ties pervežimų gauna dovanų motorolerį. Tai priima tarsi brangią,

neįkainojamą dovaną, be abejo, nepasiekiamą jokiu kitu darbu šiose

vietose. Nepaisant to, kad pervežė prekę, kainuojančią dešimt kartų

daugiau už motorolerį. To nežino ir negali įsivaizduoti. Jei juos su

gautų, nuteistų dešimčiai metų, o nebūdami klano nariais jie ar jų

šeimos negautų jokių lengvatų nei garantijų. Tačiau jų galvose tiktai

kelio gausmas ir tikslas pasiekti Romą.

Vienas kitas būrelis dar bandė triukšmauti, bet iš lėto, sulai

kydami pykčio likučius skrandyje. Netrukus viskas išsikvėpė. Kla

nai nebijojo nei revoliucijos, nei triukšmo. Nieko nebūtų nutikę,

jei liaudis žudytųsi ir degintųsi dienų dienas. Tačiau sukilimas juos

atitrauktų nuo darbo. Žaliasis Parkas prarastų nenumatytų aplin

kybių rezervuaro statusą, visuomet disponuojantį pačia pigiausia

darbo jėga. Visa tai ir šią pat minutę turėjo vėl pradėti funkcionuoti.

Visi turėjo sugrįžti prie darbo ar, dar svarbiau, būti pasiruošę neti

kėtam darbo užsakymui. Žaidimas revoliucija privalėjo pasibaigti.

Emanuelio laidotuvėse dalyvavau. Tam tikruose pasaulio taš

kuose penkiolika metų yra tiesiog skaičius. Nusibaigti penkiolikos

metų šiose apylinkėse interpretuojama kaip bausmė mirtimi, o ne

kaip gyvybės praradimas. Bažnyčioje buvo daug, daugybė vaiki

galių. Visi tamsiais veidais, retkarčiais kažką surikdavo, o tiksliau,

ritmingai skanduodavo: „Visa-da su mu-mis pa-si-liksi, visa-da su

mu-mis... visa-da su mu-mis..." Šie šūkiai pavėluoti, seniai pelny

ta šlovė galutinai paliko komandą. Jie jautėsi galingi lyg stadione,

tačiau tikrovėje buvo tik nuoskaudos vedami skanduotojai. Šmėkš

čiojo civiliais rūbais apsirengę policininkai, kurie stengėsi laikytis

kuo toliau. Visi juos pažino, bet buvo netinkamas laikas stumdytis.

Bažnyčioje iškart juos demaskavau, tiksliau, jie mane demaskavo,

nerasdami mano veido savo atminties archyvuose. Tarsi užbėgda

mas už akių mano smalsumui, vienas iš jų prisiartino ir pradėjo

pašnekesį: „Visi jie čia recidyvistai. Narkotikų platinimas, vagystės,

ginklų prekyba, grobimai... Yra netgi prostitučių. Nei vienas nėra

švarus. Daugiau jų išmirs, geriau visiems.. "

Žodžiai, į kuriuos vertėtų atsakyti antausiu arba galvos smūgiu

tiesiai į nosį. Bet išties jie atitiko visų mintis. Ko gero, net buvo tei

singi. Šie vaikinai, pasiryžę sėsti už grotų dėl 200 eurų, - padugnės,

žmonijos surogatas, narkotikų prekeiviai - apžiūrinėjau juos vieną

po kito. Nei vienas iš jų ne vyresnis nei dvidešimties. Tėvas Mauras,

klebonas, laikantis mišias, žinojo, kas stovi prieš jį. Žinojo, kad net

jam padedantys vaikinai nepasižymi nekaltybe.

„Šiandien mirė ne didvyris..."

Jo rankos nebuvo ištiestos, kaip įprasta kunigams, skaitantiems

sekmadieninį pamokslą. Buvo sugniaužtos į kumščius. Balse nesi

girdėjo pamokslaujančio tono gaidų. Kai pradėjo kalbėti, jo balsas

buvo užlūžęs ir keistai užkimęs, taip atsitinka, kai per ilgai kalbi

savo viduje. Kalbėjo įniršęs, be jokio minkštaširdiško sielvarto, ne

sistengė nieko įtikinti.

Priminė vieną iš tų Pietų Amerikos kunigų, kurie, neapsikęsda

mi laidoti žmogžudysčių aukas, mesdavo gailėti ir pradėdavo rėkti.

Bet čia niekas nėra girdėjęs apie Romerą. Tėvas Mauras retos ener

gijos. „Kalbėdami apie Emanuelio atsakomybę atsimušame į faktą,

kad jam tebuvo penkiolika metų. Kitose Italijos vietose gimę pen

kiolikos metų sūnūs lanko baseiną arba šokių mokyklą. Čia yra ki

taip. Šventasis Tėvas atsižvelgs į tai, kad nusikaltimas buvo įvykdy

tas penkiolikmečio paauglio. Jei Pietų Italijoje penkiolika metų yra

pakankamas amžius dirbti, pasirinkti būti plėšiku, žudyti ir būti

žudomam, vadinasi, tai yra pakankamas amžius prisiimti atsako

mybę už šiuos darbus. 14

Tada stipriai truktelėjo į šnerves švento bažnyčios oro: „Bet

penkiolika metų yra taip mažai, kad mums parodo, kas liko užnu

garyje, ir mus įpareigoja prisiimti atsakomybę. Penkiolika metų tai

amžius, kuris beldžiasi į sąmonę tų, kas paniekina įstatymą, darbą,

pasižadėjimą. Beldžiasi ne jėga, bet krebždena nagais."

Klebonas baigė pamokslą. Niekas iki galo nesuprato, ką norėjo

pasakyti, jis siekė barti, ar mokyti. Jaunuolių šurmulys tapo sunkiai

pakeliamas. Karstas buvo išnešamas iš bažnyčios, keturi vyrai jį lai

kė, bet staiga jis nusprūdo nuo jų pečių ir pradėjo siūbuoti minioje.

Visi į jį tiesė delnus, tarsi prilaikydami į žiūrovų salę griūnančią

roko žvaigždę. Karstas siūbavo pirštų bangose. Šalia mašinos, ilgos

mirusiųjų mašinos, pasiruošusios vežti Manu į kapines, išsirikiavo

motoroleriais ratuotų vaikinų eskortas. įjungė variklius. Laikydami

kojas ant stabdžių. Variklių triukšmas buvo paskutinis choras Ema

nuelio palydėtuvėse. Kriokiantis duslintuvų staugimas. Atrodė lyg

būtų norėję su tais motoroleriais palydėti jį iki požemio vartų. Per

porą minučių tiršti dūmai ir benzino smarvė užtemdė akis ir įsigėrę

į drabužius. Pabandžiau įeiti į zakristiją. Norėjau persimesti keliais

žodžiais su tuo griežtai kalbėjusiu kunigu. Mane pralenkė kažkokia

moteris. Norėjo pasakyti, kad galų gale to vaikino šeima nieko doro

jam nedavė. Tada ne be pasididžiavimo pasigyrė: „Mano anūkai,

nors ir bedarbiai, niekada nevogtų..." Ir susinervinusi kalbėjo to

liau: „Bet ko tas vaikinas išmoko? Nieko?"

Kunigas žiūrėjo į žemę. Buvo apsirengęs darbiniais drabužiais.

Nebandė nieko atsakyti, netgi nežiūrėjo jai į veidą ir spoksodamas į

savo sportinius batelius sumurmėjo: „Akivaizdu, kad čia išmoksta

ma tiktai mirti." - „Kaip, Tėve?" - „Nieko, ponia, nieko."

Bet ne visi čia ilsisi po žemėmis. Ne visi pateko į pražūties pel

kę. Kol kas. Dar dirba puikiai besilaikantys fabrikai. Jie tokie galin

gi, kad sugeba rungtis su kinų darbo jėga, nes dirba milžiniškiems

tinklams. Greitis ir kokybė. Pati aukščiausia kokybė. Prabangiausių

drabužių monopolis vis dar jų rankose. Made in Italy gimsta čia.

Caivanas, Sant Antimas, Arcanas ir visas kitas Kampanijos „Las Ve

gasas". „Italijos veidas pasaulyje" turi medžiaga uždengtos Neapolio

provincijos kaukolės bruožus. Grandininės kompanijos kol kas nesi

ryžta viską siųsti tik į Rytus. Fabrikai vilų kvartaluose, pirmuosiuose

laiptinių aukštuose. Palapinėse provincijos miestelių užmiesčiuose.

Darbas yra siūti, kirpti odą, sukurpti batus. Visi išrikiuoti paeiliui.

Bendradarbio nugara prieš tavo akis, o tavo paties prieš kito akis.

Tekstilės sektoriaus darbininkas dirba maždaug dešimt valandų

per dieną. Uždirba nuo penkių iki devynių šimtų eurų. Specialistai

dažniausiai uždirba gerai. Gauna net penkiolika eurų už valandą

daugiau nei yra normalus valandos uždarbis. Retai įmonėje dirba

daugiau nei dešimt darbuotojų. Darbo kambariuose telpa lentyna su

televizoriumi arba radijo aparatu. Iš radijo sklinda muzika ir vienas

kitas darbuotojas niūniuoja. Tačiau jei reikia ypač skubėti, vyrauja

tyla, kurioje taukši adatos. Daugiau nei pusė šių įmonių darbuotojų

yra moterys. Nagingos, tiesiog gimusios prie siuvimo mašinų. For

maliai čia fabrikai neegzistuoja, kaip neegzistuoja ir darbininkai.

Jei panašus aukštos kokybės darbas būtų legalizuotas, kainos kiltų,

nebeliktų rinkos ir darbas pasitrauktų iš Italijos. Artimiausių apy

linkių verslininkai mintinai išmokę šią logiką. Tokiuose fabrikuose

paprastai nevyrauja pagieža tarp savininkų ir darbininkų. Klasių

konfliktas čia ištižęs tarsi sumirkęs sausainis. Savininkas, dažnai

buvęs darbininkas, dalijasi su savo samdiniais darbo valandas tame

pačiame kambaryje, prie to paties darbastalio. Jei suklysta, moka

tiesiogiai, skolindamasis. Jo valdžia tėviška. Susipyksta dėl kokio

laisvadienio ar bandymų gauti keletu centų didesnį uždarbį. Nėra

sutarčių, nėra biurokratijos. Viskas vyksta atvirai. Velkasi privilegijų

ir pareigų šleifas, atspindintis teises ir sugebėjimus. Verslininko šei

ma gyvena viršutiniame aukšte tame pačiame name, kuriame dir

bama. Šiuose fabrikuose įprasta, kad darbininkės patiki savo vaikus

savininko dukroms, virstančioms auklėmis, arba motinoms, kurios

tampa daug anūkų turinčiomis močiutėmis. Darbininkių vaikai

auga su savininkų šeima. Visa tai kuria bendrą gyvenimą, realizuoja

horizontalią postfordistinės eros svajonę: dalintis pietumis ir darbu,

įvesti kitus į savo asmeninį gyvenimą, sukurti pojūtį, kad visi pri

klauso tai pačiai bendruomenei.

Šiuose fabrikuose nėra žvilgsnių, tyrinėjančių dirvožemį. Pui

kiai įvaldytas darbas ir mažiausios algos. Bet be vieno nėra kito.

Dirbama, nes gauni pinigus pačiu geriausiu būdu, niekas neras

priežasties tave atleisti. Neveikia socialinės tarnybos tinklas. Teisės,

leidimai, atostogos. Teises susikuri pats. Atostogų išsimaldauji. Nėra

ko skųstis. Viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Čia egzistuoja tiktai

kūnas, sugebėjimai, mašinos ir atlygis. Nėra tikslios statistikos, kiek

darbininkų juodai dirba šiose apylinkėse. Nei kiek iš jų yra legalus,

bet kiekvieną mėnesį yra priversti pasirašyti algalapyje prie akyse

nematytų sumų.

Xianas turėjo dalyvauti aukcione. Įėjome į pradinės mokyklos

klasę, jokio vaiko, jokios mokytojos. Tik sienos nukabintos blizgan

čiais popieriaus lapais, prirašytais didžiulių raidžių. Klasėje laukė

apie dvidešimt žmonių, atstovaujančių savo įmonėms. Xianas buvo

vienintelis užsienietis. Pasisveikino tik su dviem iš ten buvusiųjų ir

tai be ypatingo nuoširdumo. Mokyklos kieme sustojo automobilis.

Įėjo trys žmonės. Du vyrai ir viena moteris. Moteris buvo apsiren

gusi odiniu sijonu, avėjo lakuotus aukštakulnius. Visi atsistojo su

ja pasisveikinti. Įėjusieji atsisėdo, ir prasidėjo varžytinės. Vienas iš

vyrų ant lentos nubrėžė tris vertikalias linijas. Pradėjo rašyti sekda

mas moters balsą. Pirmasis stulpelis: „800."

Tai buvo reikalingų pagaminti drabužių skaičius. Moteris išvar

dijo medžiagos variantus ir drabužių kokybę. Verslininkas iš Sant

Antimo prisiartino prie lango ir atsukdamas kitiems nugarą pasiūlė

savo kainą ir terminus: „Keturiasdešimt eurų už kostiumą per du

mėnesius..." Ant lentos užrašomas jo pasiūlymas: „800 / 40 / 2."

Kitų verslininkų veidai neatrodė susirūpinę. Pasiūlymas neper

žengė realių galimybių ribos. Ir visi dėl to buvo aiškiai patenkinti.

Bet užsakovų tai netenkino. Varžytinės tęsėsi.

Aukcionai, kuriuos dideli grandininiai italų tinklai rengia šiose

apylinkėse, yra savotiški. Niekas nepralošia ir niekas negauna išskir

tinių teisių. Žaidime svarbu dalyvauti, o ne rezultatas. Kažkas meta

pasiūlymą, pasiūlydamas kainą ir terminą. Bet jei jo sąlygos bus

priimtos, jis nebus vienintelis laimėtojas. Jo pasiūlymas tarsi gairė,

į kurią kiti verslininkai turi lygiuotis. Kada sutariama dėl kainos,

dalyvaujantys verslininkai sprendžia dalyvauti, ar ne; kas sutinka,

gauna žaliavą. Medžiagas. Jos atplukdomos tiesiai į Neapolio uostą,

kur kiekvienas verslininkas atvyksta ir jas pasiima. Bet tik vienam iš

jų bus sumokėta. Tam, kuris pirmasis priduos užbaigtą aukščiausios

kokybės gaminį. Kiti aukcione dalyvavę verslininkai galės pasilikti

audinius, bet negaus nei cento. Mados įmonės uždirba tiek daug,

kad paaukoti medžiagas joms nėra didelis praradimas. Jei versli

ninkas porą kartų nepristato gaminių, pasinaudodamas aukcionu,

kad gautų nemokamus audinius, jam neleidžiama dalyvauti kitose

varžytinėse. Pardavimo tinklų tarpininkai naudoja šią taktiką, nes

tokiu būdu užsitikrina pagaminimo greitį, jei vienas gamintojas už

delsia, suspėja kitas. Aukštajai madai yra neatleistinas joks termino

atidėliojimas.

Moters už stalo džiaugsmui pakyla dar viena ranka. Gerai apsi

rengęs, labai elegantiškas verslininkas. „Dvidešimt eurų per dvide

šimt penkias dienas."

Galiausiai priimamas šis paskutinis pasiūlymas. Prie siūlyto

jo prisijungia devyni iš dvidešimties. Net Xianas neišdrįso sutikti.

Negalėjo garantuoti greičio ir aukštos kokybės per tokį trumpą lai

ką ir už tokią žemą kainą. Pasibaigus aukcionui, moteris užsirašo

verslininkų vardus, fabrikų adresus, telefono numerius. Laimėtojas

pakviečia pietų pas save į namus. Jo fabrikas buvo pirmame aukšte,

antrajame gyveno su savo žmona, o trečias priklausė jo sūnui. Su

pasididžiavimu pasakojo: „Dabar tvarkau dokumentus, kad sutvar

kyčiau dar vieną aukštą. Mano antrasis sūnus ruošiasi vesti." Lipant

laiptais, toliau pasakojo apie savo šeimą, aiškino, koks jo vilos išpla

navimas. „Neleiskite vyrams prižiūrėti darbininkių, vienas vargas.

Du sūnus turiu ir abu vedė mūsų darbuotojas. Nusamdykite gėjus.

Nusamdykite gėjus reguliuoti pamainas ir prižiūrėti darbą, kaip

buvo daroma seniau..."

Darbininkės ir darbininkai užlipo į viršų išgerti už laimėjimą.

Jiems nusimatė labai sunkios pamainos: nuo šešių iki dvidešimt

pirmos, su valandos pertrauka pietums, ir kita pamaina nuo dvide

šimt pirmos iki šeštos ryto. Darbininkės buvo visos pasidažiusios,

su auskarais ir prijuostėmis, saugančiomis nuo klijų, dulkių, siuvi

mo mašinų tepalo. Kaip supermenas, kuris nusitraukia marškinius,

o po jais turi savo dangiškai mėlynus drabužius, šios merginos po

prijuostėmis buvo pasipuošusios vakarienei mieste. Tuo tarpu dar

bininkai buvo gana apšepę, su darbinėmis striukėmis ir kelnėmis.

Pasakęs tostą namų šeimininkas pristatė vieną svečią. Jis įėjo su

kitais, sutikusiais su nustatytomis užsakymo sąlygomis, verslinin

kais. Neslėpė, bet gerbė seną tradiciją nekalbėti apie pinigus prie

stalo. Xianas man smulkiai paaiškino, kas tas žmogus yra. Priminė

įsivaizduojamus banko kasininkus. Buvo atsakingas už grynuosius

pinigus ir aptarinėjo palūkanų procentus. Bet neatstovavo jokiam

bankui. Italų parduotuvių tinklai moka tik už padarytą darbą. Netgi

tik už jau patikrintą darbo kokybę. Atlyginimai, gamybos, taip pat

siuntimo išlaidos - viskas atitenka gamintojams. Klanai, priklauso

mai nuo jų teritorinės įtakos, skolina fabrikams grynuosius. Arcanui

Di Lauro šeima, Sant Antimui Žalieji, Crispanui Cennamo, ir taip

kiekvienoje teritorijoje. Šios įmonės gauna grynuosius iš kamoros

už mažas palūkanas. Nuo 2 iki 4 procentų. Nei viena panaši įmonė

negalėtų tikėtis kredito iš banko: gamina aukštajai italų madai, visų

rinkų rinkai, bet yra nelegalūs fabrikai ir negali pristatyti bankams

reikalingų dokumentų. Kamoros pinigai taip pat vienintelė galimy

bė darbininkams paimti paskolas. Todėl savivaldybėse, kur daugiau

nei 40 procentų piliečių gyvena iš juodo darbo, šešios šeimos iš de

šimties sugeba išsipirkti namus. Net ir verslininkai, kurių nepaten

kina mados tinklų reikalavimai, suranda pirkėją. Parduoda viską

klanams, taip juos įvesdami į nelegalią rinką. Visa podiumų mada,

visas pasaulio žvaigždžių švytėjimas kilęs iš čia. Nuo Neapolio ir

nuo Salento. Pagrindinių nelegalių tekstilės centrų. „Las Vegaso"

gyvenvietės ir tos „dintra lu Capu". Kazaranas, Trikazė, Tavianas,

Melissanas arba Capo di Leuca, Žemasis Salentas. Iš čia atvyksta. Iš

šios skylės. Visos prekės turi tamsiąją kilmę. Toks kapitalizmo įsta

tymas. Bet stebėti skylę, būti priešais ją, bet kuriuo atveju sukelia

keistus jausmus. Sunkų jaudulį. Tarsi slėptum tiesą skrandyje.

Tarp aukcioną laimėjusio verslininko darbininkų stitikau vieną

ypač gabų. Pasųuale. Buvo labai išdžiūvęs. Aukštas, labai liesas, šiek

tiek „išgaubtas" - nuo aukštumo sulinkęs per pečius, kaklą. Figūra

kaip klaustukas. Dirbo su modeliais ir brėžiniais, atsiųstais tiesiogiai

iš stilistų. Pavyzdžiai patikėti tik jo rankoms. Jo uždarbis nesikeitė,

kito tik darbo krūvis. Kažkodėl sudarė patenkinto žmogaus įspūdį.

Pasquale man patiko iškart. Vos tik įsistebeilijau į jo fizionomiją.

Jo veidas buvo lyg pagyvenusio žmogaus, nors dar jaunuolis. Veidas

nuolat paniręs tarp žirklių, audinių atraižų, nuzulintų siūlių. Pasqu-

ale buvo vienas iš nedaugelio, kurie galėjo pirkti medžiagas tiesiogiai.

Kai kurie mados namai - pasitikėdami jo gebėjimais - leisdavo jam

užsakyti audinius tiesiai iš Kinijos, ir jis pats tikrindavo jų kokybę.

Dėl šios priežasties Pasquale ir Xianas turėjo susipažinti. Uoste vieną

kartą pietavome kartu. Po pietų Xianas ir Pasquale iškart atsisvei

kino ir mes įlipome į mašiną. Važiavome Vezuvijaus link. {prasta,

kad vulkanai būna tamsių spalvų. Vezuvijus - žalias. Iš toli primena

milžinišką samanų mantiją. Prieš pasukant į kelią, vedantį per ša

lia Vezuvijaus esančias gyvenvietes, automobilis įvažiavo į kažkokio

namo kiemą. Ten mūsų laukė Pasquale. Nesupratau, kas vyksta.

Išlipo iš savo automobilio ir skubiai pradėjo lįsti į Xiano mašinos

bagažinę. Pabandžiau pasiteirauti paaiškinimo: „Kas vyksta? Kodėl

į bagažinę?" - „Nesijaudink. Dabar važiuosim į Terzigną, į fabriką."

Prie vairo atsisėdo tipas, primenantis Minotaurą. Išlipo iš Pasquale

mašinos ir, atrodė, mintinai žinąs ką daro. {jungė atgalinį bėgį, iš

lindo pro vartus, ir prieš įvažiuodamas į kelią, išsitraukė pistoletą.

Pusiau automatinį. Užtaisė ir pasidėjo tarp kojų. Aš sulaikiau kvapą,

et Minotauras, žvelgdamas pro veidrodėlį, matė, kad stebėjau jį

susirūpinęs. „Vieną kartą mus bandė išgąsdinti." — „Bet kas?" - ban

džiau suprasti viską nuo pradžių. „Tie, kurie nenori, kad kinai iš

moktų dirbti aukštajai madai. Tie, kurie iš Kinijos nori tik audinių,

ir taškas."

Nesupratau. Vis dar nesupratau. Įsijungė Xianas su jam įprastu

raminančiu balsu: „Pasųuale mums padeda mokytis. Mokytis dirbti

su aukštos kokybės drabužiais, kurių mums dar nepatiki. Iš jo mo

komės, kaip siūti drabužius..." Minotauras po Xiano paaiškinimo

bandė pateisinti pistoletą: „Taigi... vieną kartą toks išlindo ten, bū

tent ten, matai, vidury aikštės, ir apšaudė mašiną. Pataikė į variklį

ir langus. Jei būtų norėję mus pašalinti, būtų pašalinę. Tai buvo tik

įspėjimas. Bet jei taip elgsis vėl, esu pasiruošęs."

Vėliau Minotauras man paaiškino, kad laikyti pistoletą tarp

šlaunų yra pati geriausia technika, paguldžius jį į lentynėlę trūktų

staigumo, kai reikėtų pistoletą paimti. Važiuojant į Terzigną, ke

lias kilo į įkalnę, stabdžiai skleidė bjaurią smarvę. Užuot bijojęs, jog

automobilis išeis iš rikiuotės, nerimavau, kad mašinos atatrankos

paveiktas pistoletas iššaus vairuotojui tiesiai į smilkinius. Atvykome

ramiai. Tik sustojus mašinai, Xianas nuėjo atidaryti bagažinės. Pas-

quale išlipo. Panašėjo į besirąžančią susiglamžiusią kleenexservetėlę.

Priėjo prie manęs ir pasakė: „Kiekvieną kartą ta pati istorija, lyg

slėpčiausi nuo policijos. Bet geriau, kad manęs nematytų mašinoje.

Kitaip..." Ir perbraukė ranka sau per kaklą.

Palapinė buvo didelė, netgi milžiniška. Xianas man apie ją pa

sakojo su pasididžiavimu. Priklausė jam, bet viduje buvo devyni pa

tikimi mikrofabrikai ir devyni kinų verslininkai. Įėjus aplinka pri

minė šachmatų lentą. Kiekvienas fabrikas turėjo savo darbininkus

ir savo darbastalius, apsuptus kvadratų. Kiekvienam fabrikui Xia-

nas davė tiek pat erdvės, kiek turėjo fabrikai „Las Vegase". Išimtines

teises suteikdavo aukciono metu. Metodas buvo tas pats. Nusprendė

neleisti vaikams maišytis dirbamojoje zonoje, o pamainas organiza

vo kaip itališkuose fabrikuose. Dar daugiau, kai dirbdavo kitoms

įmonėms, neprašydavo grynųjų į priekį. Taigi, Xianas po truputį

darėsi pats tikriausias itališkos mados verslininkas. Kinų fabrikai

Kinijoje kūrė konkurenciją kinų fabrikams Italijoje. Taip Prato,

Roma ir Vidurio Italijoje esantys kinų miestai stovėjo ant žlugimo

grėsmės slenksčio: jie iškilo staiga, o dabar jų laukė netikėtas krytis.

Vieninteliu būdu buvo galima išgelbėti kinų fabrikus - paversti dar

bininkus aukštosios mados ekspertais, galinčiais puikiai dirbti Ita

lijoje. Išmokti iš italų, smulkiųjų verslininkų, išsibarsčiusių po „Las

Vegasą", tapti ne masinės produkcijos gamintojais, bet mados namų

atstovais pietuose. Užimti vietą, erdves, įvaldyti nelegaliai dirbančių

itališkų fabrikų logiką, kalbą ir atlikti tą patį darbą. Tik už šiek tiek

mažesnį atlygį ir pora valandų ilgiau.

Pasquale iš lagaminėlio ištraukė medžiagą. Buvo suknelė, ku

rią turėjo sukirpti ir pasiūti savo fabrike. Tačiau atliko operaciją

ant rašomojo stalo priešais videokamerą, filmuojančią jo veiksmus

ir perkeliančią juos ant didžiulio audinio, kabančio už jo nugaros.

Mergina su mikrofonu vertė jo aiškinimus į kinų kalbą. Tai buvo

jo penktoji pamoka. „Didžiausią dėmesį turite kreipti į siūles. Siūlė

privalo būti lengva, bet ne nematoma."

Kiniškas trikampis. San Giuseppe Vesuvianas, Terzignas, Ot-

tavianas. Tai kiniškos tekstilės verslo ramstis. Viskas, kas daroma

Italijos kinų bendruomenėse, prasidėjo Terzigne. Pirmi užsakymai,

gaminių kokybė, taip pat pirmos žmogžudystės. Čia buvo nužudytas

Vang Dingmas, keturiasdešimtmetis emigrantas, atvykęs automobi

liu iš Romos dalyvauti tautiečių šventėje. Jį pakvietė, o po to šovė į

galvą. Vang buvo „gyvatės galva", tiksliau gidas. Susijęs su Pekino

kriminalinėmis bylomis dėl nelegalaus kinų įvažiavimo į šalį. Daž

nai „gyvatės galvos" susikerta su žmonių-prekių užsakovais. Pažada

verslininkams tam tikrą kiekį žmonių, kurio paskui nepristato. Kaip

nužudomas narkotikų prekeivis, pasilikęs dalį prekės, taip nužudo

ma „gyvatės galva", nes gudravo dėl prekių - žmonių. Bet miršta

ne tik mafijozai. Fabriko išorėje ant durų kabėjo nuotrauka. Ma

žos mergaitės nuotrauka. Gražus veidelis, rožiniai skruostikauliai,

juodos akys, kurios atrodė lyg padažytos. Tai buvo kaip tik tokia

vieta, kurioje tradiciškai tikiesi išvysti geltoną Mao veido atvaizdą.

Ji buvo Zhang Xiangbi, nėščia mergina, prieš porą metų nužudyta

ir įmesta į šulinį. Ji dirbo čia. Šiose apylinkėse gyvenantis mechani

kas ją buvo nusižiūrėjęs; ji eidavo pro jo dirbtuves, jam patiko ir, jo

įsitikinimu, tai buvo pakankama priežastis ją išniekinti.

Kinai dirba kaip gyvuliai, padlaižiauja kaip šliužai, kalba ma

žiau nei nebyliai, neįsivaizduoja, ką reiškia pasipriešinti kieno nors

valiai. Tokia aksioma vyrauja visų, arba beveik visų, galvose. Tuo

tarpu Zhang priešinosi, bandė bėgti, kai mechanikas pradėjo lįsti,

bet negalėjo jo paduoti į teismą. Ji kine, negali tapti pernelyg ma

toma. Ir vėl bandęs, šį kartą vyriškis nebepakentė atstūmimo. Ją

daužė, spardė, kol ji nualpo, ir tada perpjovė gerklę, o kūną įmetė

į artezinį šulinį, palikdamas ilgam jį pūti drėgmėje ir vandenyje.

Pasquale žinojo šią istoriją. Iš to, kad kiekvieną kartą po paskaitos

aplankydavo Zhang brolį, buvo aišku, kad atsitikimas jį sujaudino

iki širdies gelmių. Kiekvieną kartą klausdavo, kaip laikosi, ar nieko

netrūksta, jam tučtuojau buvo atsakoma: „Nieko, ačiū."

Aš ir Pasquale labai susidraugavome. Kada kalbėjo apie audi

nius, atrodė lyg pranašas. Parduotuvėse būdavo neįmanomas pe

dantas, nebuvo galima net pasivaikščioti, sustodavo prieš kiekvieną

vitriną keikdamas striukės sukirpimą, gėdindamasis, kad yra siuvė

jas, vos pamatęs blogą sijono modelį. Sugebėdavo išpranašauti kel

nių, švarko, kostiumo gyvenimo trukmę. Tikslų plovimų skaičių,

po kurių drabužio audinys susivels. Pasquale mane įvedė į sudėtingą

audinių pasaulį. Pradėjau netgi lankytis jo namuose. Jo šeima, jo

trys vaikai, jo žmona mane linksmindavo. Visada buvo aktyvūs,

bet ne isteriški. Taip pat ir tą vakarą mažieji vaikai bėgiojo po na

mus basomis. Bet nekeldami ypatingo triukšmo. Pasquale įjungė

televizorių, perjunginėjo kanalus, staiga sustingo prieš ekraną, pri

merkęs akis žiūrėjo lyg trumparegis, nors matė labai gerai. Niekas

nekalbėjo ir tyla darėsi vis tirštesnė. Luiza, žmona, suprato kažką,

prisiartino prie televizoriaus ir rankomis užsidengė burną, panašiai

sulaikomas klyksmas pamačius kažką siaubingo. Televizoriuje An

gelina Jolie „Oscarų" naktį ėjo per podiumą vilkėdama geliančiai

baltu, nepaprastai gražiu kostiumu. Vienu iš tų, kurie lyg ant tavęs

pasiūti, kuriuos italų modeliuotojai dovanoja žvaigždėms, norėdami

jas pradžiuginti. Šį kostiumą pasiuvo Pasquale nelegaliame Arcano

fabrike. Jam tiktai pasakė: „Šis keliaus į Ameriką." Pasquale siuvo

šimtus drabužių, kurie buvo išsiųsti į JAV. Puikiausiai prisiminė to

balto drabužio kirpimą. Vis dar prisiminė matmenis, visus matme

nis. Kaklo iškirpimą, riešų milimetrus. Ir kelnes. Rankomis lietė

kojų linijas, ir į atmintį grįžo nuogo kūno vaizdinys, kurį kiekvienas

siuvėjas susikuria. Nuogumas be erotizmo, išbraižytas pagal raume

nų kontūrus, pagal kaulų lipdinius. Nuogumas, kurį reikia apreng

ti, varijuojantis tarp raumenų, kaulų ir audinio. Medžiagos pasiimti

važiavo į uostą, dar gerai pamena tą dieną. Jam ją padavė trise, jie

žinojo, kam tai skirta, bet nieko nepasakė.

Japonijoje sosto paveldėtojo nuotakos siuvėjas buvo pakvies

tas į valstybinį priėmimą; Berlyno dienraštis šešis puslapius skyrė

pirmosios moters kanclerės siuvėjui. Juose buvo rašoma apie rankų

darbo kokybę, fantaziją, eleganciją. Pasquale pyko, bet pyko taip,

kad to pykčio nebuvo įmanoma išvyti. Visgi pasitenkinimo jausmas

yra natūralus, jei užtarnaujami nuopelnai, juos būtina pripažinti.

Kažkur giliai, kepenyse arba skrandyje, nutuokė, kad atliko puikų

darbą, ir norėjo galėti tai pasakyti. Žinojo, kad yra nusipelnęs kažko

kitko. Bet jam nieko nebuvo pasakyta. Išsiaiškino netyčia, per klai

dą. Pyktis, užsisukęs savo paties rate, kyla turėdamas tam argumen

tų, bet jų negali panaudoti. Niekam nebūtų galėjęs pasakyti. Net

sušnibždėti rytdienos dienraščiui. Negalėjo ištarti: „Šį kostiumą

pasiuvau aš." Niekas nepatikėtų panašiu dalyku. „Oscarų" įteikimo

iškilmėse Angelina Jolic vilki Pasųuale Arcane pasiūtą kostiumą.

Daugiausia ir mažiausia. Milijonai dolerių prieš šešis šimtus eurų

per mėnesį. Kada padaroma viskas įmanoma, kada talentas, šau

numas, meistriškumas, įdirbis ištirpsta dėl kažkokio veiksmo, kada

visa tai nebegali nieko pakeisti, aplanko noras išsitiesti ant pilvo

nesiremiant į nieką, tuštumoje. Išnykti lėtai, leisti minutėms praeiti

virš galvos, nugrimzti į kažką, lyg į judantį smėlyną. Mesti daryti

bet ką. Ir traukti, traukti ir kvėpuoti. Nieko daugiau. Niekas negali

išvesti iš tos būsenos: netgi Angelinai Jolie pasiūtas kostiumas, vil

kėtas „Oscarų" naktį.

Pasųuale išėjo iš namų, nepasirūpino netgi uždaryti durų. Lui

za žinojo, kur eina, žinojo, kad važiuoja į Secondiglianą ir ką jam

rūpi susitikti. Tada nugriuvo ant sofos ir įbedė veidą į pagalvę, lyg

maža mergaitė. Nežinau kodėl, bet kai Luiza pradėjo verkti, man į

galvą atėjo Vittorio Bodini eilutės. Eilėraštis, pasakojantis apie pietų

valstiečių strategiją, kuria jie naudodavosi, kad nepaimtų į kariuo

menę, kad nereikėtų pūti apkasuose Pirmojo karo metu ginant sie

nas, kurių jie nepripažino. Skamba taip:

Karo metu valstiečiai ir kontrabandininkai I kišdūvosi tabako la

pus po pažastimis I kad kristų susirgę. I Dirbtinis karštis, įsivaizduoja

ma maliarija, I nuo kurios drebėjo iš šalčio ir kaleno dantimis, I toks jų

buvo istorijos I ir valstybes vertinimas.

Taip pat ir Luizos ašaros, man regis, yra valstybės ir istorijos

vertinimas. Ne iškrova. Ne nepasitenkinimas dėl negauto malo-

numo. Man tai buvo Markso Kapitalo pridėtinis skyrius, Adamo

Smitho Tautų turto paragrafas, stulpelis iš Johno Maynardo Key-

neso Bendrosios užimtumo teorijos, Maxo Weberio Protestantizmo

etikos ir kapitalizmo dvasios pastaba. Pridėtas arba išplėštas puslapis.

Pamirštas parašyti arba rašomas nuolatos, bet nebūtinai puslapio

erdvėje. Tai buvo ne desperatiškas veiksmas, bet tyrimas. Griežtas,

detalus, tikslus, argumentuotas. Įsivaizdavau Pasquale gatvėje try

piantį kojomis žemę, lyg norėtų nusivalyti batus nuo sniego. Kaip

mažas vaikas, nustebęs, kodėl gyvenimas toks skaudus. Iki dabar

sugebėjo. Sugebėjo išsilaikyti, užsiimti savo amatu, norėti juo už

siimti. Ir daryti tai, kaip niekas kitas. Bet tą minutę, kai pamatė tą

kostiumą, tą kūną, judantį jo glostytuose audiniuose, pasijautė vie

nišas. Labai vienišas. Jei kas nors pažįsta kažkokį dalyką tik gyvai,

tiesiogiai per savo paties kūną ir smegenis, tokio vienišumo tarsi ne

pažįsta. O darbas, reikalingas tik plūduriuoti, išgyventi, tik pačiam

sau, yra pati sunkiausia vienatvė.

Pasquale sutikau praėjus dviems mėnesiams. Jį nusamdė dirb

ti sunkvežimio vairuotoju. Licciardi šeimos iš Secondigliano vers

lo įmonėms vežiojo visų rūšių prekes - legalias ir nelegalias. Bent

jau taip jam sakydavo. Geriausias siuvėjas žemėje vairavo kamoros

sunkvežimį tarp Secondigliano ir Gardos ežero. Mane pavaišino pi

etumis, pavežiojo savo didžiuliu sunkvežimiu. Jo rankos buvo rau

donos, o sąnariai ištampyti. Kaip ir visų tolimųjų reisų vairuotojų,

valandomis laikančių vairą, rankos šąla, o kraujo apytaka sutrinka.

Jo veidas nebuvo giedras, pasirinko šitą darbą iš apmaudo, iš ap

maudo dėl savo likimo, spyris į subinę savo paties gyvenimui.

Bet ne visada galėjo tverti, net jei pasiuntus viską velniop gy

venti būtų sunkiau. Tuo metų kai valgėme, pakilo nuo stalo pasi

sveikinti su bendradarbiu. Ant stalo paliko piniginę. Pamačiau iš

odos aplanko kyšantį keturlinkai sulenktą žurnalo lapą. Paėmiau.

Tai buvo fotografija, viršelis su Angelina Jolie, apsirengusia baltai.

Pasquale pasiūtas kostiumėlis. Švarkas užsimestas tiesiai ant nuogo

kūno. Reikėjo turėti talentą aprengti ją nepaslepiant. Audinys gaubė

kūną, piešė jį sekdamas judesius.

Esu tikras, Pasquale pats sau vienas retkarčiais, galbūt namuose,

kai vaikai išsikvėpę nuo žaidimų užmiega ant sofos suguldę pilvus,

kai žmona prieš pradėdama plauti indus plepa telefonu su motina,

būtent šiuo momentu jam šauna į galvą atsidaryti piniginę ir žiūrėti

į tą žurnalo lapą. Ir esu tikras, kad žiūrėdamas į tą meno kūrinį,

kurį sukūrė savomis rankomis, Pasquale yra laimingas. Įnirtinga

laime. Bet šito niekas niekada nesužinos.

SISTEMA

Sistema aprūpindavo didžiąją rinką drabužiais, sukurdavo mil

žinišką itališkos elegancijos salyną. Kiekvienas žemes rutulio

kampas buvo pasiekiamas Sistemos žmonėms, produktams. Siste

ma, čia visiems pažįstamas terminas, bet kitur jo reikšmę privalu

paaiškinti, padėti nepažįstantiems kriminalinės ekonomikos ga

lios dinamikos. Kamora yra neegzistuojantis žodis, skirtas polici

ninkams. Vartojamas valdininkų, žurnalistų, režisierių. Šis žodis

kelia šypseną įtrauktiesiems, tai - bendra nuoroda, mokslininkų

terminas, atėjęs iš istorinės tikrovės. Terminas, kuriuo save įvardi

ja priklausantys kuriam nors klanui, yra Sistema. „Priklausai Se

condigliano sistemai," Iškalbingas terminas, aliuzija į sandarą, ne į

struktūrą. Kriminalinė organizacija tiesiogiai sutampa su ekonomi

ka, prekybinė dialektika yra klano skeletas.

Secondigliano sistema valdė visą audinių gamybą, Neapolio

periferija tapo tikra gamybine teritorija, tikru verslo centru. Visa

tai, kas kitur neįmanoma įsivaizduoti dėl sutarčių griežtumo, įsta

tymų, autorinių teisių, į šiaurę nuo Neapolio buvo vykdoma. Šalia

klano verslo galios centro struktūruotos periferijos leido suktis as

tronomiškiems kapitalams, neįsivaizduojamiems bet kokiam lega

liam industriniam aglomeratui. Klanai sukūrė ištisus industrinius

centrus, užsiimančius tekstilės gamyba ir avalynės siuvimu, ir odos

gaminių pramone, sugebančius pagaminti sukneles, švarkus, batus

ir marškinius, visiškai nesiskiriančius nuo tų, kuriuos siūlo didieji

italų mados namai.

Apylinkės galėjo didžiuotis puikios kokybės rankų dirbi

niais- dešimtmečių darbo su aukštosios mados drabužiais, pačiais

svarbiausiais italų ir Europos stilistų modeliais, rezultatu. Tie patys

talentai, kurie nelegaliai dirbo mados namams, buvo samdomi kla

nų. Ne tik pasiuvimas buvo puikus, bet netgi medžiagos buvo vidu

tinės, perkamos tiesiogiai iš Kinijos, arba būdavo tos pačios, mados

namų atsiųstos įmonėms, dalyvavusioms aukcionuose. Secondiglia

no klano padirbti drabužiai nebuvo įprasta blogos kokybės prekė,

nepavykusi imitacija, panašus, parduodamas už tikrą. Tai buvo sa

votiška padirbta-tikra rūšis. Drabužiui trūko tik paskutinio žings

nelio, motininių namų autorizacijos, jų ženklo, bet šią autorizaciją

klanai pasiimdavo niekieno neklausdami. Klientą kiekviename pa

saulio kampelyje galiausiai domino modelio kokybė. Ženklas buvo,

kokybė taip pat. Taigi jokio skirtumo. Secondigliano klanai sukūrė

visame pasaulyje paplitusį pardavimų tinklą, pajėgų išpirki ištisas

parduotuvių grandines ir dominuoti tarptautinėje aprangos rinkoje.

Jų ekonominė organizacija taip pat pasirūpino ir outUt rinka. Šiek

tiek žemesnės kokybės produkcija turėjo kitą rinką, kurios distri-

butoriais dirbo afrikiečiai, gatvės prekyvietes. Niekas neišmetama

iš produkcijos. Iš fabriko į parduotuvę, iš mažmenininkų - distri-

butoriams, tame dalyvavo šimtai įmonių ir darbininkų, tūkstan

čiai rankų ir verslininkų, siekiančių įeiti į didžiąją secondiglianiečių

tekstilės aferą.

Viskas buvo valdoma ir kontroliuojama Direktorijos. Be pa

liovos girdėjau kartojant šį terminą. Kiekvienoje bare vykstančioje

diskusijoje, jei tik kalba pakrypdavo apie kokį verslo reikalą, ar pa

prasčiausiai ir įprastai skundžiantis, kad trūksta darbo. „Direkto

rija šitaip norėjo." „Direktorija turėtų veikti ir imtis dar svarbesnių

dalykų." Atrodė, klausausi nuotrupų iš Napoleono epochos kalbų.

Direktorija buvo pavadinimas, kurį pradėjo vartoti Neapolio polici

jos duomenų bazės atsakingi valdininkai norėdami įvardyti ekono-

minę, finansinę ir valdančiąją sistemą, sudarytą iš daugelio Šiaurės

Neapolio teritorijos kamoros šeimoms atstovaujančių verslininkų ir

bosų. Išskirtinai ekonominiais klausimais užsiimančią struktūrą.

Direktorija - tarsi prancūzų Termidoro komisija - pačios organi

zacijos galią reprezentavo labiau nei šaunamieji pabūklai ir kariniai

sektoriai.

Direktorijai priklausė klanai, susiję su Secondigliano aljansu,

daugelis šeimų, įtrauktų į kamoros sąrašą: Licciardi, Contini, Mal-

lardo, Lo Russo, Bocchetti, Stabile, Prestieri, Bosti, taip pat daugiau

autonomijos turintys Sarno ir Di Lauro. Teritorija, apimanti Secon-

diglianą, Scampiją, Piscinolą, Chaianą, Mianą, San Pietro a Paterną

iki Giugliano ir Ponticellio. Federalinė struktūra apjungė klanus,

kurie veikdami vientisos aljanso sandaros skaidymąsi darėsi vis la

biau autonomiški. Gamybiniam Direktorijos sektoriui atstovavo

įvairios įmonės: tokios kaip „Valent", „Vip Moda", „Vocos", „Vitec",

kurios pakuodavo Kazorijoje, Arcane, Melite padirbtus „Valentino",

„Ferrė", „Versace", „Armani" gaminius, vėliau perparduodamus kie

kviename žemės kampelyje. 2004 metais pareigūno iš DDA Filippo

Beatriče atliktas tyrimas atskleidė faktus apie visą ekonominę Nea

polio kamoros imperiją. Viskas prasidėjo nuo smulkmenos, kokios

dažniausiai praslysta pro akis nepastebėtos. Vienas bosas iš Secon

digliano buvo įdarbintas aprangos parduotuvėje „Nenentz Fashion",

Vokietijoje Chemnice (Drezdener Strasse 46). Keistas, neįprastas

įvykis. Iš tikrųjų parduotuvė buvo jo nuosavybė, registruota kito

vardu. Sekant šiuo pėdsaku išaiškėjo visas secondiglianiečių klanų

produkcijos ir pardavimų tinklas. Neapolio DDA, seklių ir slaptų

pokalbių klausymosi dėka, sugebėjo susekti visus klanų pardavimo

tinklus, įskaitant sandėlius ir parduotuves.

Nebuvo tokios vietos, kur nebūtų pradėję savo verslo. Vokieti

joje parduotuvės ir sandėliai buvo įkurti Hamburge, Dortmunde,

Frankfurte. Berlyne turėjo „Laudano" parduotuves (Gneisenaustrasse

800 ir Witzlebenstrasse 15). Ispanijoje Madride „Al Paseo de la Er-

mita" (del Santo 30), taip pat ir Barselonoje. Belgijoje - Briuselyje,

Portugalijoje - Oporte ir Boavistoje, Austrijoje - Vienoje, Anglijo

je - švarkų parduotuvę Londone, Airijoje - Dubline. Olandijoje -

Amsterdame, taip pat Suomijoje, Danijoje, Sarajeve ir Belgrade.

Persikėlę per Atlantą Secondigliano klanai investavo ir Kanadoje,

ir Jungtinėse Valstijose, pasiekdami Pietų Ameriką. Monrealyje

(253 Jevlan Drive ir Woodbridge) Ontarijo provincijoje. JAV tin

klas buvo milžiniškas, milijonai džinsų, parduotų Niujorko, Maja

mi Byčo, Naujojo Džersio, Čikagos parduotuvėse, praktiškai mo

nopolizuojant Floridos rinką. Parduotuvių savininkai amerikiečiai,

prekybos centrų savininkai norėjo dirbti tik su secondiglianiečių

tarpininkais. Aukštosios mados, garsių modeliuotojų drabužiai

prieinamomis kainomis garantavo, kad jų prekybos centrai, jų shop-

ping mali prisipildys žmonių. Ženklai ant audinių buvo atspausti

idealiai.

Vienoje Neapolio provincijos laboratorijoje buvo aptiktas Ver-

sace Gorgonos trafaretas. Secondigliane buvo kalbama, kad ameri-

kietiškoje rinkoje dominuoja Direktorijos drabužiai, o tai lengvino

sąlygas jaunuoliams, norintiems vykti į JAV dirbti pardavimo agen

tais, paakstintais „Vip moda" džinsų, parduodamų Teksaso parduo

tuvėse kaip „Valentino", pasisekimo.

Verslas plėtėsi ir kitame žemės pusrutulyje. Australijoje „Moda

Italiana Emporio" parduotuvės (New South Wales, 28 Ramsay

Road, Five Dock) tapo vienos iš populiariausių vietų apsirūpinti

elegantiškais drabužiais, taip pat ir Sidnėjuje buvo įkurti sandėliai

ir parduotuvės. Brazilijoje Rio de Ženeire ir San Paule secondiglia-

niečiai viešpatavo drabužių rinkoje. Kuboje ruošėsi atidaryti par

duotuvę europiečių ir amerikiečių turistams, o Saudo Arabijoje ir

Magrebe jau kurį laiką investavo. Direktorijos paskirstymo takti

ka buvo sandėliavimas. Taip buvo vadinama perklausytuose tele-

foniniuose pokalbiuose, - tai tikra žmonių ir prekių maišalynė. Į

sandėlius buvo atvežami įvairiausių rūšių drabužiai. Sandėliai buvo

prekybos spektro centras, kur atvykdavo agentai išsirinkti prekių,

vėliau išvežiojamų po klano ar kitų mažmenininkų parduotuves.

Pardavimo strategija buvo paveldėta. Iš kontrabandininkų: preky

bininkų neapoliečių, po Antrojo pasaulinio karo užplūdusių puse

pasaulio, jveikdavusių tūkstančius kilometrų su krepšiais, perpildy

tais kojinių, marškinių, švarkų. Pritaikydami kiek įmanoma plačiau

per ilgą laiką sukauptą prekybine patirtį, šie prekybininkai virto

pačiais tikriausiais prekybiniais agentais, sugebančiais parduoti bet

kur: rajoninėse turgavietėse, prekybos centruose, degalų kolonėlėse.

Patys išradingiausieji parduodavo didžiules drabužių partijas tiesiai

mažmenininkams. Pasak tyrimų, kai kurie verslininkai organizuo

davo padirbtų gaminių platinimą, siūlydami logistikos paslaugas

panašiems agentams. Užmokėdavo kelionės ir pragyvenimo išlai

das, prikraudavo furgonus ir kabinas, arešto ar prekių konfiskavi

mo atveju garantuodavo teisinę paramą. Be abejo, užmokėdavo už

pardavimą. Kiekvienai šeimai panašios operacijos duodavo apie tris

šimtus milijonų eurų per metus.

Italų mados namai pradėjo protestuoti prieš secondiglianiečių

kontroliuojamą padirbtų drabužių rinką tik tada, kai Antimafijos

tarnyba išaiškino visą strategiją. Iki tol neparengė jokios propagan

dinės kampanijos prieš klanų veiklą, nepadavė jų į teismą, neinfor

mavo spaudos apie faktus, atskleidžiančius paralelę gamybą. Sunku

suprasti, dėl ko mados namai niekada nesipriešino klanams. Priežas

čių gali būti įvairiausių. Apkaltinti didžiąją rinką, vadinasi, visiems

laikams atsisakyti mažai apmokamo rankų darbo, kuriuo naudojosi

Kampanijoje ir Puglijoje. Klanai būtų uždarę kelius, leidžiančius pri

eiti prie tekstilės fabrikų Neapolyje ir apsunkinę santykius su Rytų

Europos ir Rytų šalių fabrikais. Apkaltinimas būtų sukomplikavęs

tūkstančius prekybinių ryšių su parduotuvėmis, kadangi daugybė

pardavimo taškų buvo tiesiogiai valdomi klanų. Platinimas, agentai,

pervežimas daugelyje zonų priklausė šeimoms. Apkaltinimas iškart

būtų pakėlęs paskirstymo kainas. Pagaliau klanai nevykdė nusikals

tamos veiklos, kuri griautų mados namų įvaizdį, bet išnaudojo jų

sukurtą reklaminį įvaizdį ir charizmą. Gamino drabužius jų nedar

kydami, nebjaurodami kokybės ar modelių. Sugebėjo simboliškai

nekonkuruoti su mados namais, bet platino gaminius, kurių kaina

iki šiol plačiajai publikai buvo neprieinama. Platino prekinį ženklą.

Jei beveik niekas nenešioja firminių drabužių, jei jie matomi tik ant

gyvų podiumo manekenų, rinka palengva miršta, taip pat silpnėja

ir prestižas. Be to, Neapolio fabrikuose buvo gaminamos suknelės

ir kelnės tokių dydžių, kokių mados namai išvis nesiuva. Tuo tarpu

klanai nepriešino įvaizdžio su galimybe uždirbti. Secondiglianiečių

klanai „padirbta-tikra' ir narkotikų pervežimo pinigų dėka sugebė

jo nupirkti parduotuves ir pardavimo centrus, kur dažniausiai au

tentiški ir tie patys „padirbta-tikra u gaminiai buvo sumaišomi, pa

šalinant bet kokią galimybę juos atskirti. Tam tikra prasme Sistema

palaikė legalios mados imperiją, nepaisant kainų neatitikimo, netgi

naudojantis rinkos krize. Sistema, uždirbdama neįsivaizduojamas

sumas, platino visur kur pasaulyje ženklą Made in Italy.

Secondigliane suprato, kad tarptautinės rinkos pardavimo

taškų kapiliarai yra jų elitinis verslas, neliekantis narkotikų verslo

šešėlyje. Daugeliu atveju drabužių pardavimo kanalais tiesėsi ir nar-

komafijos keliai. Sistemos verslo siekiai neapsiribojo apranga, taip

pat investavo ir į technologijas. Kaip aiškėja iš 2004 metų atlikto

tyrimo, iš Kinijos veža ir savo pardavimo tinkluose Europoje platina

įvairiausius high-tech gaminius. Europoje buvo paklausa, firminiai

ženklai, šlovė, reklama; Kinijoje buvo produktas, žemos gamybos

kainos, medžiagos už juokingas sumas. Kamoros sistema sujungė

šiuos du sandus, laimėdama bet kurioje rinkoje. Klanai suprato, kad

ekonominė sistema tampoma mėšlungių, ir sekdami verslo kelius

I DALIS • $ t c m ;i 55

pradžioje investavo Mezzogiorno provincijoje, vėliau pajudėjo į Ki

niją. Sugebėjo atsekti kinų industrines apygardas, kurios gamino di

džiosioms Vakarų įmonėms. Tuomet sugalvojo užsakyti aukštosios

technologijos produktų partijas ir perparduoti juos Europoje, žino

ma, su padirbtu firminiu ženklu, dėl jo jie tapdavo apetitiškesni. Ta

čiau nepuolė stačia galva, lygiai kaip užsakydami kokainą: pradžio

je patikrino kinų fabrikų, į kuriuos kreipėsi, gaminamų produktų

kokybę. Tik patikrinę rinkoje gaminių galiojimą, nutiesė labiausiai

klestintį tarptautinį kelią, kokį kriminalinis pasaulis galėjo kada

įsivaizduoti. Skaitmeniniai fotoaparatai, videokameros, taip pat sta

tybiniai įrankiai: grąžtai, fleksometrai, pneumatiniai plaktukai, su

virinimo, poliravimo įrankiai. Visi produktai buvo parduodami su

„Bosch", „Hammer", „Hilti" firminiu ženklu. Secondigliano bosas

Paolo Di Lauro nusprendė investuoti į fotoaparatus atvykęs į Kini

ją dešimt metų anksčiau nei „Confindustra" užmezgė prekybinius

ryšius su Rytais. Di Lauro klanas Rytų Europos rinkoje pardavė

tūkstančius „Canon" ir „Hitachi" modelių. Produktai, kurie dar

neseniai buvo pasiekiami tik vidurinei ir aukštesnei buržua klasei,

platesnei publikai tapo prieinami Neapolio kamoros importo dėka.

Klanai, siekdami tinkamiau pateikti produktą rinkai, savo ranką

pridėdavo tik galutiniame etape, padirbdami firminį ženklą, nors

produktas buvo vidutinės kokybės.

Di Lauro ir Contini klanų investicijos Kinijoje, 2004 metais

išaiškintos Neapolio DDA, parodo verslininkišką boso toliaregiš

kumą. Didysis verslas pasibaigė ir taip susisluoksniavo kriminali

niai junginiai. 80-aisiais Raffaellio Cutolo įkurta Naujoji kamoros

organizacija buvo savotiškai valdoma didžiulė įmonė, centralizuotas

aglomeratas. Vėliau atėjo Carmine Alfierio ir Amonio Bardelino

Naujoji šeima, struktūruota federaliniu būdu, su ekonomiškai au

tonomiškomis šeimomis, kurias jungė darbiniai interesai, bet taip

pat milžiniška.

Dabar ekonomikos lankstumas atvėrė galimybes, leidžiančias

ekonominėje ir socialinėje sistemoje įsitvirtinti nedidelėms bosų gru

pėms su šimtais samdytų darbuotojų, kurių kiekvienas atlieka spe

cifines, jam skirtas užduotis. Horizontali struktūra, nepalyginamai

lankstesnė nei Cosa Nostra, daug atviresnė naujoms 'Ndrangheta*

pajėgoms, sugebanti burti vis naujus klanus, kurti naujas strategi

jas, pirmiesiems veržtis į naujas rinkas. Dešimtys policijos operacijų,

įvykdytų pastaraisiais metais, parodė, kad tiek Sicilijos mafija, tiek

'Ndrangheta buvo priverstos bendrauti su neapoliečiais, pirkdamos

dideles narkotikų siuntas. Neapolio ir Kampanijos klanai parūpin

davo kokainą ir heroiną geromis kainomis, daugeliu atveju apsimo

kėjo turėti ryšių su jais, nei tiesioginį kontaktą su Pietų Amerikos ir

Albanijos pervežėjais.

Nepaisant klanų reorganizacijos, kamora yra skaitlingiausia

kriminalinė organizacija Europoje. Kiekvienam mafijai dirbančiam

siciliečiui tenka penki Kampanijos mafijos nariai, o lyginant su

'Ndrangheta, netgi aštuoni. Trigubai, keturgubai daugiau nei kitose

organizacijose. Skirtingai nei visuomet įkyraus dėmesio centre esan

ti Cosa Nostra, didėjant dėmesiui, kamora surado puikų būdą išlai

kyti tinkamą atstumą ir praktiškai likti nežinoma. Postfordistinėje

eroje įvykusios klanų reorganizacijos metu Neapolio nusikalstamos

grupuotės nutraukė informacijos apie save švaistymą masėms. Pa

aštrėjusi mikrokriminogeninė situacija mieste paaiškinama struk

tūros performavimu per kelerius paskutiniuosius metus. Klanams

nebereikia militarizuotos kontrolės tinklo, ar bent jau ši kontrolė

jiems reikalinga ne visada. Pagrindiniai kamoros grupių sąskaitų

suvedinėjimo susirinkimai vyksta už Neapolio ribų.

Kaip akivaizdžiai matyti iš Neapolio antimafijos tarnybos ty

rimo, paslanki federalinė kamoros grupių struktūra visiškai pakeitė

šeimų išsidėstymą: šiandien reikėtų kalbėti apie klanus ne kaip apie

* 'Ndrangheta - Kalabrijos regione, Italijoje, veikiančios mafijos pavadinimas (vert.)

diplomatines sąjungas, stabilius paktus, bet kaip apie verslo komi

tetus. Kamoros lankstumas sutinka su verslo poreikiu didinti ka

pitalą, steigti ir uždaryti asociacijas, leisti suktis pinigams ir guviai

investuoti į nekilnojamą turtą, nekreipiant dėmesio į tik apsunki

nantį politikų tarpininkavimą ir teritorines preferencijas. Dabar kla

nams nebereikia kurti makroorganizacijų. Šiandien grupė žmonių

gali nuspręsti susirinkti grobti, daužyti vitrinas, vogti, nebijodami,

kaip seniau, klanų reakcijos ar žmogžudystės, Neapolyje veikiančios

grupuotės nėra sudarytos iš išskirtinai praturtėti, prabangią mašiną

nusipirkti ar patogiai gyventi siekiančių individų. Dažnai jie sąmo

ningai žino, kad sujungdami žmonių skaičių ir prievartos faktorių,

gali pagerinti savo ekonominę būklę tapdami klanų bendradarbiais

ar net įeiti į jų sudėtį. Kamoros audinys sudarytas tiek iš grupių, ku

rios siurbia kaip nepasotinami parazitiniai gyviai, stabdydami bet

kokį ekonominį progresą, tiek iš tokių, kurių nariai lyg priešakiniai

būriai stumia savąjį verslą, siekdami aukščiausio vystymosi ir pre

kiavimo laipsnio. Šių dviejų priešingų, ar viena kitą papildančių, ki

netikų tarpe lupasi ir plyšta miesto epidermis. Neapolyje žiaurumas

yra veikla - sudėtingiausia ir labiausiai apsimokanti siekiant tapti

laiminčiu verslininku. Kariaujančio miesto oras, įeinantis pro visas

poras, yra apkartusio prakaito skonio, tarsi gatvės būtų sporto sa

lės po atviru dangumi, kur treniruojami vogimo, grobimo, plėšimo

įgūdžiai, galios mankšta, ekonominio augimo spiningas.

Sistema vystėsi tarsi mediniuose kaimo kubiluose palikta iškilti

tešla. Regiono ir miesto savivaldybės politika tikėjosi jai pasipriešin

ti neturėdama su ja jokių reikalų. Bet to neužteko. Nepakankamai

buvo įvertinti šio fenomeno ypatumai, šeimų galia traktuota kaip

provincijos nuosmukio ženklas, todėl Kampanija tapo pirmaujan

čiu regionu, kurio savivaldybės stebimos dėl bendradarbiavimo su

kamora. Nuo 1991 metų iki dabar Kampanijoje buvo paleista net

septyniasdešimt viena savivaldybė. Tik Neapolio apygardoje buvo

išardytos šių savivaldybių tarybos: Pocuolio, Kvarto, Merano, Me

lito, Portičio, Ottaviano, San Giuseppe Vesuviano, San Gennaro

Vesuviano, Terzigno, Calandrino, Sant Antimo, Tufino, Crispano,

Casamarciano, Nolos, Liverio, Boskorealės, Poggiomarino, Pompė-

jos, Ercolano, Pimontės, Casola di Napolio, Sant Antonio Abatės,

Santa Maria la Caritos, Torre Annunziatos, Tore del Greco, Volla

Brusciano, Acerros, Kazorijos, Pomigliano d'Arco, Frattamaggio-

rės. Didelis skaičius, gerokai pralenkiantis kituose Italijos regionuo

se paleistų savivaldybių skaičių: keturiasdešimt keturios Sicilijoje,

trisdešimt keturios Kalabrijoje, septynios Apulijoje. Tiktai devynios

iš devyniasdešimt dviejų Neapolio savivaldybių nebuvo patrauktos

teisminėn atsakomybėn, apklaustos, negavo įspėjimų. Klanų įmo

nės tvirtino miestų statybos planus, buvo įfiltruotos į ASL, įsigijo

žemes, kaip tik prieš priimant įstatymą, leidžiantį jas apstatyti, tada

gavę tam išimtines teises pastatė pardavimo centrus, valgykloms ir

valymo įmonėms nustatė išeiginių dienų grafikus ir primetė savo

sudarytas atliekų surinkimo taisykles.

Dar niekada nebuvo tokio stipraus ir gniuždančio kriminalinių

grupučių dalyvavimo ekonominiame gyvenime, kaip per pastaruo

sius dešimtį metų Kampanijoje. Kamoros klanams nereikia politi

kų, kaip Sicilijos mafijos grupuotėms, patiems politikams Sistema

yra ekstremaliai reikalinga. Kampanijoje susiklostė strategija, for

maliai leidžianti politinėms struktūroms būti labiau matomoms ir

rodyti mažiau priklausomybės, mažiau nuolaidžiavimo ir bendra

darbiavimo su klanais, bet apylinkėse, kur klanams reikalinga kari

nė pagalba, nusikaltimų slėpimas, drąsesni ekonominiai manevrai,

santykiai tarp politikų ir kamoros šeimų yra glaudesni. Kamoros

klanai pasiekia galią per savo verslo imperiją. O šios sąlygos pakan

ka, kad galėtų viešpatauti visame kitame.

Verslo kriminalinės transformacijos Secondigliano ir Scampijos

periferijų kūrėjais buvo Licciardi šeima, kurios veiklos centras yra

Masseria Cordonoje, tikras ir neįveikiamas feodas. Gennaro Lic

ciardi buvo pirmasis bosas, turėjęs įtakos Secondigliano metamor

fozei. Fiziškai panašėjo į gorilą arba orangutangą. Licciardi 80-ųjų

pabaigoje buvo Luigio Giuliano, Forcellos - Neapolio širdies, boso

vietininkas Secondigliane. Periferija buvo laikoma atstumiančia vie

ta, kur nėra parduotuvių, nedygsta prekybos centrai, gero gyveni

mo užribio teritorija, kur plėšikaujančių grupuočių kraujasiurbiai

negalėjo maitintis gaunamais procentais. Bet Licciardi suprato, kad

įmanoma tapti narkotikų pardavimo tarpininku, uostu pervežė-

jams, pigiai kainuojančių parankinių ieškotoju. Teritorijoje, kur ne

trukus išdygo nauji urbanistiniai besiplečiančio miesto aglomeratai.

Gennaro Licciardi nesugebėjo iki galo įgyvendinti savo sumanymo.

Mirė būdamas trisdešimt aštuonerių metų amžiaus, kalėjime, dėl

banaliausio išvaržos uždegimo, pasigailėtina baigtis, kaip bosui.

Dar ir todėl, kad būdamas jaunesnis Neapolio teismo laukiamojoje

kameroje prieš apklausą buvo įtrauktas į kivirčą tarp Cutulo NCO

ir Naujosios šeimos narių, dviejų didžiųjų kamoros frontų. Jo kūne

buvo aptikta net šešiolika peilio dūrių, bet liko gyvas.

Licciardi šeima iš vietos, narkotikų mainų srauto mašinai at

likusios pigios darbo jėgos kasyklų vaidmenį, padarė tarptautinį

kriminalinio verslo centrą. Tūkstančiai žmonių buvo pasirinkti,

įtraukti, sunaikinti Sistemoje. Tekstilė ir narkotikai. Investicijos į

prekybą lenkė visa kita. Po Gennaro mirties jo broliai Pietro ir Vin-

cenzo perėmė karinę galią, bet taip vadinama Mažoji Marija valdė

ekonomines klano pajėgas.

Po Berlyno sienos griuvimo Pietro Licciardi perkėlė didžią

ją dalį savo legalių ir nelegalių investicijų į Prahą ir Brno. Čeki

jos respublika tapo absoliučiai valdoma secondiglianiečių, kurie

vadovaudamiesi prekybinės periferijos logika pradėjo investuoti ir

užkariauti Vokietijos rinkas. Pietro Licciardi buvo laikomas vady

bininku, o jam paklusnūs verslininkai vadino jį Romos Imperato

riumi dėl autoritarinio elgesio ir įžūlaus tikėjimo, kad Secondiglia

no verslas apims visą Žemės rutulį. Atidarė drabužių parduotuvę

Kinijoje, prekybinį pied-a-terrc Taivanyje, kas jam leido įsitvirtinti

vidinėje Kinijos rinkoje, ne tik išnaudoti jų darbo jėgą. 1999 metų

birželio mėnesį areštuotas Prahoje. Buvo negailestingas, apkaltintas

tuo, kad 1998 metais, konflikto tarp periferinių rajonų ir senamies

čio klanų metu, užsakė įdėti sprogmenį į Cristalinio gatvėje stovintį

automobilį, priklausantį Sanitai. Sprogmenį, kuris turėjo nubausti

visą kvartalą, ne tik klano vadus. Kada automobilis išsitaškė į ša

lis, tarsi prožektoriai pažirę skardos ir stiklo šukės sužeidė trylika

žmonių. Tačiau jį nuteisti pritrūko įrodymų, ir jis buvo išlaisvin

tas. Italijoje Licciardi klanas perkėlė didžiąją dalį savo tekstilės ir

prekybos verslo į Castelnuovo di Garda, Veneto regione. Netolie

se, Portogruarėje, buvo suimtas Vincenzo Pernice, Pietro Licciardi

svainis, o su juo ir keletas klano rėmėjų, tarp kurių Renato Peluso,

savo gyvenamąja vieta nurodęs patį Castelnuovo di Gardą. Veneto

regiono prekybininkai ir verslininkai slėpė Pietro Licciardi nusikal

timus ne padėdami iš šalies, bet visiškai įtraukti į kriminalinę verslo

organizaciją. Licciardi šalia savęs turėjo ne tik gerai paruoštą verslo

jėgą, bet ir karinę struktūrą. Dabar, po Pietro ir Marijos suėmimo,

klanui vadovauja Vincenzas, teisingumo ieškomas bosas, koordi

nuojantis tiek karinį, tiek ekonominį aparatus.

Klanas visuomet buvo ypač kerštingas. Žiauriai atkeršijo už

Vincenzo Esposito mirtį, Gennaro Licciardi sūnėno, dvidešimt

vienerių metų amžiaus nužudyto 1991 metais Monteroso kvartale,

Prestieri, vienos iš aljansui prijaučiančių šeimų, teritorijoje. Esposito

vadino Karalaičiu, nes buvo Secondigliano valdovų sūnėnas. Va

žiavo motoroleriu aiškintis dėl prievartos, kurią patyrė kai kurie jo

draugai. Mūvėjo šalmą, jį užmušė galvodami, kad žudikas. Licciar-

di apkaltino Di Lauro šeimą, kuri glaudžiai bendravo su Prestieri,

kad jie parūpino žudiką žmogžudystei. Pasak susikrimtusio Luigi

Giuliano, būtent Di Lauro organizavo Karalaičio nužudymą, nes jis

per daug žinojo apie kai kuriuos reikalus. Nesvarbu, kas buvo to ini

ciatorius, bet Licciardi galia buvo tokia nepajudinama, kad įparei

gojo klanus atsikratyti spėjamų Esposito žudikų. Surengtų žudynių

metu per keletą dienų buvo užmušti keturiolika žmonių, įvairiais

laipsniais tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su jaunojo paveldėtojo

žmogžudyste.

Sistema sugebėjo pakeisti klasikines turto prievartavimo taisyk

les ir jų logiką. Suprato, kad prekybininkams reikia grynųjų, kad

bankai tampa vis griežtesni ir įsiterpė tarp gamintojų ir prekiauto

jų. Prekybininkai, norėdami įsigyti pasirinktas prekes, gali mokėti

grynais arba vekseliais. Jei moka grynais, kaina yra pusiau ar dvejais

trečdaliais mažesnė, palyginus su tuo, kiek turėtų sumokėti atsi

skaitydami vekseliais. Esant tokiai situacijai, prekybininkas suinte

resuotas mokėti grynais, o parduodanti įmonė turi tą patį interesą.

Klanai pasiūlė grynuosius už 10 procentų nuo sumos. Taip automa

tiškai sukuriamas ryšys, apjungiantis prekes įsigyjantį prekybinin

ką, pardavėją ir slaptą finansuotoją, tai yra klaną. Veiklos pajamos

padalijamos po 50 procentų, bet gali atsitikti, kad įsiskolinimas at

neša vis didesnius procentus į klano kasas ir galiausiai prekybinin

kas tampa tiesiog įgaliotiniu, gaunančiu kas mėnesį išmokamą algą.

Klanai nėra bankai, kurie įsiskolinus pasiima viską, jie panaudoja

nekilnojamą turtą palikdami dirbti patyrusius žmones, praradusius

nuosavybę. Pagal 2004 metų DDA tyrimą, kaip paaiškėjo iš vie

no agento pareiškimo, vien tik Neapolyje 50 procentų nekilnojamo

turto valdo kamora.

Jau seniai mėnesinio mokesčio prievartavimas, kaip Nanni Loy

filme Mane siunčia Picone, nuo durų iki durų per Kalėdas, Velykas

Roberto Saviano • (I O M O R A

ir ilgąjį rugpjūčio savaitgalį, yra driskių grupuočių veikla, tų, kurie

siekia išgyventi, nepajėgūs sukti verslą. Viskas pasikeitė. Nuvoletta

iš Marano, šiaurinės Neapolio periferijos, išrado efektyvesnį ir turin

tį didesnių galimybių plėstis reketo mechanizmą, pagrįstą abipuse

nauda ir prekių aprūpinimo mokesčiais. Giuseppe Gala, vadinamas

Shovvmenu tapo vienu labiausiai vertinamų ir ieškomų agentų mais

to produktų versle. Dirbo įmonių „Bauli" ir „Von Holten" agentu, o

per „Vip Alimentari" iškovojo išskirtines „Parmalat" teises Marano

teritorijai. 2003 metais Neapolio DDA teisėjų užfiksuotame telefo

niniame pokalbyje Gala gyrėsi savo, agento, sugebėjimais: „Aš juos

visus sutriuškinau, rinkoje esame patys stipriausi."

Išties įmonės, su kuriomis dirbo, buvo tikros, kad jų produk

tai atsiras visoje jam pavaldžioje teritorijoje ir joms bus garantuotas

daugiaženklis užsakymų skaičius. Iš kitos pusės, prekybininkai ir

prekybos centrai buvo patenkinti bendradarbiavimu su Peppe Gala,

nes jis parūpindavo prekėms pačias didžiausias nuolaidas, galėda

mas daryti spaudimą įmonėms ir gamintojams. Būdamas Sistemos

žmogumi, Showmenas taip pat galėjo kontroliuoti transportą, ga

rantuoti palankias kainas ir žaibišką pristatymą.

Klanai, nusprendę „įsivaikinti" produktą, jo gamintojų negąsdi

no grėsme, bet viliojo pelnu. Galos reprezentuojamos įmonės skun

dėsi tapusios kamoros reketo aukomis, kentusios klanų diktatūrą.

Bet tyrinėjant prekybinius duomenis - prieinamus Confcommercio

duomenų bazėje - akivaizdžiai matyti, kad Galos atstovaujamos

įmonės nuo 1998 iki 2003 metų padidino savo metinį pardavimų

kiekį nuo 40 iki 80 procentų. Panaudodamas savo ekonomines stra

tegijas, Gala sugebėjo išspręsti klanams opią grynųjų pinigų proble

mą. Sugebėjo nustatyti didesnę panetton* kainą kalėdiniu laikotar

piu, kad galėtų mokėti tryliktą pašalpą už grotų sėdinčių Nuvolettos

bendrininkų šeimoms. Deja, Showmeno sėkmė buvo fatališka. Kai

* Pancttonc - Italijoje Kalėdų laikotarpiu valgomas pyragas (vert.)

kurių agentų pasakojimu, jis bandė gauti išskirtines teises narkotikų

versle. Nuvolettos šeima apie tai nenorėjo nieko girdėti. 2003 metų

sausio mėnesį jį rado sudegintą gyvą automobilyje.

Nuvoletta yra vienintelė šeima už Sicilijos ribų, sėdinti Cosa

Nostros skliautuose, ne paprasčiausi sąjungininkai ar bendrininkai,

bet struktūriškai susiję su corleoniečiais, viena iš galingiausių prie

mafijos krūties prigludusių grupuočių. Tokia svarbi, kad siciliečiai,

pasak agento Giovanni Bruscos, 1990 metais pradėję Italijoje or

ganizuoti bombų sprogimus, pasiteiravo maraniečių nuomonės ir

paprašė pagalbos. Nuvoletta idėją sprogdinti bombas pavadino nie

kam tikusia strategija, labiau susijusia su politinėmis paslaugomis

nei efektyviais ginkluotais rezultatais. Atsisakė dalyvauti pasikė

sinimuose bei teikti transporto paslaugas pasikėsintojams. Atsisa

kymas nesulaukė jokių prieš šeimą nukreiptų kaltinimų. Tas pats

Toto Piina įgaliojo bosą Angelo Nuvoletta papirkti teisėjus pirma

jame jo didžiajame teismo procese, bet ir šiuo atveju maraniečiai

neatskubėjo į pagalbą ginkluotam corleoniečių flangui. Naujosios

šeimos tarpusavio karų metu, po pergalės prieš Cutolo, Nuvoletta

pasiuntė pakviesti teisėjo Falcone žudiką, San Giovanni Jato bosą

Giovanni Bruscą, kad jis pašalintų Kampanijoje penkis žmones, o

du ištirpdytų rūgštyje. Jį kviesdavo, kaip kviečiamas santechnikas.

Jis pats atskleidė teisėjams Luigi ir Vittorio Vastarellų ištirpdymo

strategiją:

Įsakėme parūpinti reikalingus daiktus. Buvo nupirkta šimtas litrų

chloro vandenilio rūgšties, buvo reikalingi metaliniai konteineriai po

du šimtus litrų, paprastai naudojami aliejaus konservavimui, jų viršu

tinė dalis nupjauta. Kaip jau žinojome iš patirties, į kiekvieną kontei

nerį turėjo būti pripilta po penkiasdešimt litrų rūgšties, kadangi buvo

numatyta panaikinti du žmones, paruošėme du bidonus.

Nuvoletta kartu su Nettuno ir Polverino klanais atnaujino

investicijų į narkotikų verslą mechanizmą, sukurdami tikrą viešą

akcininkų, perkančių kokainą, struktūrą. 2004 metų tyrime Nea

polio DDA parode, kaip klanai per tarpininkus leido visiems daly

vauti įsigyjant kokaino partijas. Pensininkai, tarnautojai, smulkūs

verslininkai duodavo pinigų agentams, kurie paskui jų pinigus in

vestuodavo į kokainą. Investuoti į kokainą šešių šimtų eurų pensiją,

vadinasi, po mėnesio ją atgauti dvigubą. Išskyrus tarpininkų pasiža

dėjimą, jokių kitų garantijų nebuvo, bet investicijos tvarkingai atsi-

pirkdavo. Rizika prarasti pinigus neatsvėrė gauto pelno, ypač paly

ginus su galimomis palūkanomis, jei pinigai, kaip alternatyva, būtų

buvę padėti į banką. Vieninteliai nepatogumai buvo organizaciniai,

kokos gabaliukus dažnai patikėdavo saugoti smulkiems investito

riams, kad atsargos būtų išskirstytos ir praktiškai būtų neįmanoma

jų aptikti. Kamoros klanai tokiu būdu sugebėjo padidinti kapitalo

apsisukimus, įtraukdami ir smulkiąją buržuaziją, neturinčią nie

ko bendra su kriminaliniu pasauliu, bet pavargusią patikėti savo

santaupas bankams. Pakeitė taip pat ir mažmeninio paskirstymo

strategiją. Nuvoletta ir Polverino pavertė grožio salonus ir soliariu

mų centrus kokaino platintojais. Už narkotikų verslą gautas pelnas

vėliau būdavo investuojamas, dažnai pasitelkiant įgaliotinius, įsigy

jant butus, viešbučius, serviso įmonių akcijas, privačias mokyklas ar

net meno galerijas.

Asmuo, kuris koordinavo stambiausius Nuvolettos kapitalus,

pasak kaltintojų, buvo Pietro Nocera. Vienas iš galingiausių teri

torijos vadybininkų nuolatos važinėjo ferariu ir skraidė nuosavu

lėktuvu. 2005 metais Neapolio teismas nusprendė konfiskuoti ne

kilnojamo ir kitokio turto už daugiau nei trisdešimt milijonų eurų.

Iš tiesų - tai tik 5 procentai jo ekonominės imperijos. Teisininkas

Salvatore Speranza atskleidė, kad Nocera yra visų Nuvolettos kla

no pinigų administratorius ir atsakingas už „pinigų investavimą į

žemes ir apskritai statybos pramonę". Nuvoletta investavo Emilija-

Romanijoje, Venete, Markyje, Lazyje, prisidengdamas „Enea" var

du, gamintojų ir darbuotojų kooperatyvo, kurį valdė Nocera, net

slapstydamasis nuo teisingumo. Įspūdingų skaičių pajamos, turint

mintyje tai, kad „Enea" išsikovojo išskirtines teises viešuosiuose

konkursuose milijonams eurų Bolonijoje, Emilijos regione, Mode-

noje, Venecijoje, Askoli Pičene ir Frosinone. Nuvolettos verslas ilgą

laiką veikė ir Ispanijoje. Tenerifė buvo miestas, kur Nocera patei

kė kaltinimus Armando Oralando, pasiūlydamas investitoriams ir

klano viršūnėms apsvarstyti lėšas, panaudotas statant impozantišką

kompleksą „Marina Palace." Nocera pareiškė, kad išleidžiama per

daug pinigų, nes naudojamos pernelyg brangios medžiagos. „Mari

na Palace" mačiau tik internete, jo puslapis iškalbingas, vaizduojan

tis milžinišką turistinį kompleksą su baseinais, jį Nuvoletta pastatė,

kad galėtų konkuruoti Ispanijos turizmo versle.

Paolo Di Lauro buvo maraniečių mokyklos auklėtinis, jis kri

minalinę karjerą pradėjo kaip jų vietininkas. Laikui bėgant Di Lau

ro atitolo nuo Nuvolettos, 1990 metais tapdamas dešiniąja Castel-

lamarės boso Michele DAlessandro ranka ir užsiimdamas tiesiogiai

jo reikalais. Jo projektas buvo kontroliuoti narkotikų platinimo

vietas vadovaujantis ta pačia logika, kuria buvo valdomos parduo

tuvių grandinės ir švarkų fabrikai. Bosas suprato, kad po Genna

ro Licciardi mirties kalėjime, šiaurinė Neapolio teritorija galėjo

tapti didžiausiu Europoje narkotikų turgumi po atviru dangumi.

Visa tai kontroliuojama jo žmonių. Paolo Di Lauro visuomet vei

kė tyliai, veikiau naudodamas finansinę nei ginkluotą jėgą, atvirai

nesiverždamas į kitų bosų teritorijas, nepakliūdamas tyrėjams ir

persekiotojams.

Pirmasis savo organizacijos veiksmų planą į viešumą iškė

lė agentas Gaetano Conte. Agentas, kurio gyvenimo istorija ypač

įdomi. Dirbo karabinieriumi, tarnavo Romoje, Francesco Cossigos

asmens sargybiniu. Dėl savo žmogiškųjų savybių, kuriomis galėtų

didžiuotis net Respublikos prezidentas, tapo boso Di Lauro draugu.

Conte, klanuose dirbęs atsakingu asmeniu už turto prievartavimą

ir narkotikų verslą, nusprendė tapti policijos kolaborantu, gavęs už

duotį teikti informaciją ir tokias detales, kokias tik karabinierius

sugebėtų pateikti.

Paolo Di Lauro žinomas kaip Ciruzzo arba Milijonierius, -

juokinga pravardė, bet pravardės visuomet duodamos ne šiaip sau,

jos visada pataiko į taikinį. Aš visuomet girdėjau Sistemos narius

šaukiant pravardėmis, tradicija buvo tokia gaji, kad daugeliu atveju

vardas ir pavardė išnykdavo, pasimiršdavo. Pravardė nepasirenka

ma, ji pasirodo netikėtai, dėl kokios nors priežasties, arba kas nors

ją parenka. Šitaip, tiesiog staiga sugalvojamos kamoros pravardės.

Paolo Di Lauro pakrikštijo Ciruzzo arba Milijonieriumi* bosas Lui-

gi Giuliano, vieną kartą pamatęs jį einantį prie pokerio stalo, o jam

iš kišenių krito dešimtys banknotų po šimtą lirų. Giuliano sušuko:

„Ir kas gi čia atėjo, Ciruzzo ar milijonierius?" Vardas atsirado tiesiog

linksmo vakarėlio metu, staiga, taiklus metimas.

Pravardžių chrestomatija neturi pabaigos. Carmine Alfieri -

'Ntufato, Piktas. Naujosios šeimos bosas buvo pavadintas taip dėl

jo piktos ir vylingos šypsenos nuolat nepatenkintame veide. Dar

pasitaiko atvejų, kai pravardė, priklausiusi šeimos proseneliams,

prilimpa palikuonims, kaip nutiko bosui Mario Fabbrocino, vadi

namam Graunaru, Anglininku, - jo proseneliai prekiavo anglimi

ir šito užteko taip pavadinti bosą, Vezuvijaus kamoros kapitalais

kolonizavusį Argentiną. Yra pravardžių, atspindinčių kamoros na

rių pomėgius, kaip Nicolos Luongo, vadinamo Wrangleriu dėl jo

ištikimybės „Wrangler" džipams, tapusiems Sistemos vyrų išrink

taisiais automobiliais. Tada pravardės, parinktos dėl fizinių ypa

tybių: Giovanni Birra- Mazza, dėl jo ilgo ir sauso kūno, Cons-

* Ciruzzo - mažybinis Ciro vardas (vert.)

tantino Iacomino - Capaianca, dėl gausiai išdygusių žilų plaukų,

Ciro Mazzarella - Scelone, dėl ypač išsikišusių mentikaulių, Nicola

Pianese vadinamas Mussuto, tai yra Menkė, dėl labai baltos odos,

Rosario Privato - Mignolino, Mažylis, Dario De Simone - Nano,

Nykštukas. Pravardės, kurių tiesiog neįmanoma paaiškinti, pavyz

džiui, Antonio Di Fraia vadinamas Urpacchiello, terminas naudo

jamas pavadinti botagėlį, pagamintą iš džiovinto asilo penio. Arba

Carmine Di Girolamo vadinamas Sbirro, Mentas, dėl sugebėjimų

įtraukti į savo operacijas policininkus ir karabinierius. Ciro Mon-

teriso - Mago, Magas, neaišku kodėl. Pasquale Galio iš Torre An-

nunziatos dėl švelnių veido bruožų vadinamas Bellillo, Gražuoliu.

Lo Russo šeimos nariai vadinami „capitoni", tai yra „kapitonais",

Mallardi „carlantoni" - karlantoniečiais, Belforti Mazzacane -

„šunų dresuotojais", Piccolo šeima - Quaquaroni, senuoju giminės

vardu. Vincenzo Mazzarella - Pazzo, Beprotis, ir Antonio Di Biasi

pravardžiuojamas Pavesino, nes eidamas į ginkluotus susidūrimus,

visuomet nešėsi sausainių „Pavėsini" pakramsnoti. Domenico Rus

so šaukiamas Šunų Mimi, ispanų kvartalo bosas, vadinamas taip,

nes vaikystėje Toledo gatvėje pardavinėjo šuniukus. Ir dar Antonio

Carlo D'Onofrio - Carlucciello Mangiavattas, tai yra Kačių Val

gytojas Karietas, legenda pasakoja, kad išmoko šaudyti vietoje tai

kinio naudodamas kates. Gennaro Di Chiara smarkiai trenkdavo

kiekvienam, kas tik paliesdavo jo veidą, todėl vadinamas File Scu-

pierto - Atviras Laidas. Be to, dar duodamos pravardės neiššifruo

jamos garsinės išraiškos, kaip Agostino Tardi, vadinamo Pik Pok,

arba Domenico di Ronza - Šip Šip, arba De Simone šeimos Kvalja

Kvalja, Aversano šeimos Zig Zag, Raffaele Giuliano Dzui, Antonio

Rifone Dzudzu.

Antonio Di Vicino pakako dažnai užsisakyti tą patį gėrimą,

ir jis buvo pavadintas Lemon, Vincenzo Benitozzi dėl apvalaus vei

do vadinamas Storuliu, Gennaro Lauro, matyt, dėl buto, kuriame

Roberto Saviano • G O M O R A

gyveno, numerio pavadintas Septyniolika, o Giovanni Apreas-

Punt e Curtiello, nes jo senelis 1974 vaidino Pasąuale Squitieri filme

Įžūlieji, atliko seno kamoros nario vaidmenį, mokinančio jaunuo

sius išsitraukti peilį.

Dar yra labai taiklios pravardės, pajėgios atnešti sėkmę arba

staigią nesėkmę, ypač bosui, kaip įžymioji Francesco Schiavone,

vadinamo Sandokanu, žiauri pravardė, duota dėl jo panašumo į

Kabirą Bedį, didvyrį vaidinusį aktorių. Pasąuale Tavoletta vadina

mas Zoro dėl jo panašumo, šį kartą į aktorių iš televizijos filmo.

Arba Luigi Giuliano — Karalius, dar vadinamas Lovigino vardu,

inspiruotu jo meilužių amerikiečių, kurios mylintis šnibždėdavo į

ausį: „I love Luigino." Iš čia Lovigino. Jo brolio Carmine pravardė

Liūtas, Francesco Verde - Negus, Etiopijos imperatoriaus vardu dėl

iškilios povyzos ir ilgalaikio buvimo bosu. Mario Schiavone vadi

namas Meneliku, kaip žymusis Etiopijos imperatorius, pasipriešinęs

Italijos karinėms pajėgoms, arba Vincenzo Carobene pravardžiuo

jamas Gheddafi dėl neįtikėtino panašumo į Libijos generolo sūnų.

Bosas Francesco Bidognetti žinomas kaip Cicciotto di Mezzanotte,

Vidurnakčio Storulis, pravardė atsiradusi dėl to, kad bet kas, kas

atsiduria tarp jo ir kokio nors jam svarbaus reikalo, išvysta virš sa

vęs vidurnaktį, netgi saulei tekant. Yra manančių, kad pravardė jam

prilipo todėl, kad dar paauglystėje pradėjo kilti į klano viršūnes,

sergėdamas prostitutes. Visas jo klanas dabar vadinamas Mezzanot

te klanu.

Beveik visi bosai nešioja pravardes, tai jų išskirtinumą pabrė

žianti žymė. Pravardė bosui, panašiai kaip stigmos šventajam. Pri

klausymo Sistemai ženklas. Bet kas gali vadintis Francesco Schiavo

ne, bet tik vienas iš jų bus Sandokanas, bet kas gali vadintis Carmine

Alfieri, bet tik vienas atsisuks pašauktas Piktu, bet kas gali vadintis

Francesco Verde, bet tik vienas atsilieps į Negus vardą, bet kas gali

ūti įrašytas metrikacijos skyriuje Paolo Di Lauro vardu, tik vienas

bus Ciruzzo arba Milijonierius.

Ciruzzo nusprendė reikalus tvarkyti tyliai, retai pasitelkdamas

ginkluotus vyrus. Ilgą laiką šis bosas buvo nežinomas netgi poli

cijai. Vienintelį kartą, prieš patekdamas į ieškomųjų sąrašą, buvo

kviestas į teismą, tai atsitiko dėl jo sūnaus Nunzio, kuris užgavo jam

priekaištauti išdrįsusį dėstytoją. Paolo Di Lauro sugebėjo susisiekti

tiesiogiai su kriminalinėmis Pietų Amerikos grupuotėmis ir albanų

padedamas sukurti platų paskirstymo tinklą. Paskutiniais metais

norkotikų verslas sukasi tiksliai tais pačiais ratais. Kokainas išsiun

čiamas iš Pietų Amerikos, pasiekia Ispaniją ir čia pasilieka arba iš

skirstomas ir keliauja sausuma į Albaniją. O heroinas išsiunčiamas

iš Afganistano ir keliauja per Bulgariją, Kosovą, Albaniją, hašišas

ir marihuana išsiunčiami iš Maroko ir plukdomi Viduržemio jūra

per Turkiją ir Albaniją. Di Lauro sugebėjo užmegzti kontaktus ir

tiesiogiai prieiti prie narkotikų rinkos, išsamiai apgalvojęs strategi

ją sugebėjo tapti, pačia tikrąja prasme, kailių ir narkotikų rinkos

verslininku. 1989-ais įkūrė įžymiąją įmonę „Confezioni Valent di

Paolo Di Lauro & C", kuri pagal įstatus savo veiklą turėjo nutrauk

ti 2002 metais, bet 2001 metų lapkritį Neapolio teismas ją uždarė.

„Valent" daugelyje Italijos vietų buvo išsikovojusi išskirtines teises

cash and carry įrengimui. Kaip VšĮ turėjo milžinišką veiklos po

tencialą: prekyba baldais ir tekstile, mėsos prekyba ir pakavimas,

mineralinio vandens paskirstymas. „Valent" aprūpindavo maistu

įvairias privačias ir viešąsias struktūras, taip pat parengdavo mėsos

skerdimo darbus. Be to, atstovaudamas VšĮ, Paolo Di Lauro siekda

mas savo tikslų, „laisvu laiku", numatė viešbučių, maitinimo įstaigų

grandinių, restoranų ir pan., steigimą. Tuo pačiu metu deklaravo:

„įmonė galės įsigyti žemės, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai steigti fa

brikus, prekybos centrus ir statyti gyvenamuosius namus." Licenzija

pasirašyta 1993 metais Neapolio savivaldybėje. Asociacija buvo val

doma Di Lauro sūnaus Cosimo. Paolo Di Lauro dėl susijusių su kla

nais dalykų nuo scenos nulipo 1996-ais, savo akcijas atiduodamas

žmonai Luisai. Atsižadėjimai yra Di Lauro dinastijos dalis. Luisą

Di Lauro pagimdė dešimt sūnų ir kaip įprasta didžiosioms Italijos

industrijos matronoms, progresyviai didino palikuonių skaičių at

sižvelgdama į pasisekimą versle. Visi jie priklausė klanui, Cosimo,

Vincenzo, Ciro, Marco, Nunzio, Salvatore ir mažieji, dar nepilna

mečiai. Paolo Di Lauro išskirtinai mėgo investuoti Prancūzijoje, jo

parduotuvės veikė Nicoje, taip pat Paryžiuje, adresu Rue Charento-

nas 129, ir Lione, Quai Perrachės gatvės 22-ame name. Norėjo, kad

itališka mada į Prancūziją ateitų per jo parduotuves, atvežta jo sun

kvežimiais, Eliziejaus laukuose tvyrotų Scampijos galios kvapas.

Bet Secondigliane milžiniška Di Lauro įmonė braškėjo. Ji iš

augo per labai trumpą laiką, ir dabar kiekvienoje jos dalyje, nar

kotikų platinimo taškuose, oras pradėjo sunkėti. O Scampijoje dar

ruseno viltis, kad viskas išsispręs, kaip kad paskutinį kartą. Kuomet

gėrimo dėka krizė pasibaigė. Ypatingo gėrimo, išgerto, kai vienas

iš Di Lauro sūnų po sunkios eismo avarijos kankinosi ligoninėje.

Domenico buvo neramus vaikinas. Dažnai bosų sūnus apima tam

tikra visagalybės beprotybė ir jie įsivaizduoja, kad jiems priklauso

ištisi miestai su ten gyvenančiais žmonėmis. Pasak policijos tyrimo,

2003 metų spalio mėnesį Domenico kartu su grupe draugų naktį

nusiaubė visą miestelį Kazorija. Daužė langus, garažus, automobi

lius, degino šiukšlių konteinerius, duris purškė dažais ir žiebtuvė

liais išlydė taksofonų mygtukus. Nuostolius tėvas padengė tylomis,

su šeimų, kurioms būdinga susitaikyti su palikuonių daromomis

išdaigomis nekenkiant savo autoritetui, diplomatija. Domenico lėkė

motociklu, kai posūkyje prarado kontrolę, krito ant žemės ir sunkiai

sužeistas, praleidęs pora parų komoje, mirė ligoninėje. Šis tragiškas

epizodas sukėlė prieštaringą reakciją, keršto, o kartu ir atleidimo.

Scampijoje visi žino šią istoriją, legendinę istoriją, galbūt išgalvotą,

bet svarbią, kad suprastų, kaip kamoros sistemos viduje sprendžiami

konfliktai.

Paskojama, kad Gennaro Marino, vadinamas McKay, Paolo

Di Lauro dofinas, nuėjo į ligoninę, kur gulėjo mirštantis vaikinas,

paguosti boso. Jo paguoda buvo priimta. Vėliau Di Lauro jj nusive

dė į šoną ir pasiūlė atsigerti. Prišlapino į stiklinę ir ją jam pasiūlė.

Bosą buvo pasiekę kalbos apie jo favorito elgesį, į jas jokiu būdu

negalėjo nekreipti dėmesio. McKey priėmė tam tikrus ekonominius

sprendimus nepasitaręs su juo, tam tikros sumos pinigų buvo din

gusios niekam nepranešus. Bosas įžvelgė savo dofino siekį tapti au

tonomiškam, bet jam norėjo atleisti, priimti jo poelgius kaip stropiai

vykdančio savąsias pareigas jausmingumo perteklių. Pasakojama,

kad McKey išgėrė viską iki dugno. Ilgas šlapimo gurkšnis ištirp

dė pirmąjį trūkimą Di Lauro klano viršūnėse. Netvirtos paliaubos,

kurių nei vienas inkstas ateityje nebūtų išgalėjęs nusausinti.

SECONDIGLIANO KARAS

McKey ir Angioletto apsisprendė. Norėjo viešai pranešti apie

savo grupės susiformavimą, visi vyresni vadovai laikėsi tos

pačios nuomonės, nenorėjo konfliktuoti su organizacija, tikslas buvo

aiškiai įvardytas - tapti konkurentais. Vienas kitą gerbiančiais kon

kurentais plačioje rinkoje. Koja prie kojos, bet autonomiškai. Taigi,

pasak agento Pietro Esposito, pasiuntė raštelį grupuotės vadeivai

Cosimo Di Lauro. Norėjo susitikti su Paolo, Tėvu, svarbiausiuoju

viršininku, aukščiausiąja valdžia, pirmuoju asociacijos referentu.

Pasakyti, kad pritaria jo sūnų padarytiems pakeitimams, pažiūrėti

jam į akis, nutraukti iš lūpų į lūpas perduodamus, daugelio seilėmis

aplipusius gandus, norėjo pasikalbėti su juo asmeniškai, nes mobi

liuoju telefonu nebuvo galima naudotis, kad neišduotų jo buvimo

vietos. Genny McKey norėjo sutikti bosą, palaiminusį jo kilimą

verslo laiptais.

Cosimo formaliai priima prašymą susitikti, be to, tariamasi apie

visų organizacijos viršūnių, direktorių, teritorijų vietininkų susitiki

mą. Atsisakyti negalima. Bet Cosimo jau viską žino, ar bent jau taip

atrodo. Atrodo lyg išties žinotų, kur link krypsta jo reikalai ir kaip

organizuoti pasipriešinimą. Taigi, jei tikėsime tyrimais ir policijos

pagalbininkų parodymais, Cosimo į susitikimą nesiunčia dublerių.

Nesiunčia „kurjerio", oficialaus ruporo Giovanni Cortese, visuomet

tvarkiusio šeimos reikalus su išoriniu pasauliu. Cosimo pasiunčia

savo brolius Marco ir Ciro, kad patikrintų susitikimo vietą. Jie va

žiuoja pasižiūrėti, išsiaiškinti, kokie vėjai pučia, nieko neįspėja apie

savo apsilankymą. Pralekia nesustodami, tikriausiai automobiliu.

Greitai, bet ne pernelyg. Stebi pabėgimui paruoštas gatveles, stovin

čius sargybinius, net neužmesdami akies. Grįžta pas Cosimo, papa

sakoja jam smulkmenas. Cosimo supranta. Paruošė viską pasalai.

Kad nužudytų Paolo ir visus, kas jį lydės. Susitikimas buvo spąstai,

būdas nužudyti ir taip patvirtinti naujos klano eros pradžią. Im

perija nesubyra atsisveikinus rankos paspaudimu, bet nupjovus tą

ranką. Taip pasakojama, tai papasakojo tyrėjai ir agentai.

Cosimo, sūnus, kuriam Paolo patikėjo valdyti narkotikų verslą,

atiduodamas jį visiškai jo atsakomybei, turi apsispręsti. Bus karas,

bet jo neskelbia, palieka viską mintyse, stengiasi perprasti ėjimus,

nenori išgąsdinti varžovų. Žino, kad netrukus juos užpuls, kad pri

valo tikėtis plėšrūnų ant savo kūno, bet turi laukti, apgalvoti tikslią,

nenugalimą strategiją. Suprasti, kuo gali pasitikėti, kiek jėgos yra jo

žinioje. Kas su juo, kas prieš jį. Šachmatų žaidime kitos galimybės

nėra.

Di Lauro sūnūs tėvo neatvykimo priežastį paaiškino kaip

sunkumus dėl policijos. Besislapstantis nuo teisingumo jau dešimt

metų. Praleisti susitikimą vienam iš trisdešimties ieškomiausių Itali

jos žmonių, — suprantama ir paaiškinama. Pati didžiausia nacionali

niu ir tarptautiniu mastu narkotikų verslo imperija po dešimtmečių

šaunaus gyvavimo įžengia į mirtiną krizę.

Di Lauro klanas visuomet buvo puikiai organizuota struktūra.

Bosas ją kūrė multilevel įmonių principu. Organizacija susideda iš

pirmo lygmens, kurį sudaro įkūrėjai ir finansuotojai, klano viršinin

kai, jų darbas yra numatyti ir kontroliuoti verslo eigą, pasitelkiant

bendrininkus. Pirmame lygmenyje veikė, pasak Neapolio antimafi-

jos tarnybos duomenų, Rosario Pariante, Raffaele Abbinante, Enri-

co D'Avanzo ir Arcangelo Valentino. Antrasis lygmuo apima tuos,

kurie tiesiogiai dirba su narkotikais, perka, sveria, pakuoja ir atsako

už ryšius su narkotikų prekeiviais gatvėse, kuriems garantuoja tei

sinę gynybą arešto atveju. Stambiausi asmenys: Gennaro Marino,

Lucio De Lucia, Pasquale Gargiulo. Trečiąjį lygmenį sudaro pre

keivių viršininkai, tai klano nariai, turintys tiesioginį kontaktą su

prekeiviais, koordinuojantys jų apsaugą, pabėgimo kelius, taip pat

rūpinasi parduotuvių, kuriose laikoma prekė, saugumu, laiku pa

stebėdami nesaugias vietas. Ketvirtasis lygmuo, labiausiai matomas,

dileriai- narkotikų prekeiviai gatvėse. Kiekvienas lygmuo suskirs

tytas į dar šešis, kurie bendrauja tik su savo tiesioginiu viršininku,

o ne su visa struktūra. Toks darbų paskirstymas leidžia gauti maž

daug 500 procentų pelno nuo investuotos sumos.

Galvodamas apie Di Lauro verslo modelį visuomet prisimenu

begalinės skaičių sekos koncepciją, kaip ją aiškina vadovėliuose:

turime bananų kekę, kurios kiekvienas bananas savo ruožtu yra

bananų kekė, o jos bananai yra bananų kekės ir taip iki begaly

bės. Di Lauro klanas vien tik iš narkotikų verslo uždirba penkis

šimtus tūkstančių eurų per dieną. Dileriai, parduotuvių savininkai,

kurjeriai dažniausiai nepriklauso organizacijai, jie yra paprasčiausi

samdiniai. Platintojų skaičius didžiulis, tūkstančiai žmonių dirba

patys nežinodami kam. Šiek tiek nutuokia, kuriai kamoros šeimai,

bet nieko daugiau. Jei kuris nors suimtasis nuspręstų netylėti, jo

žinios apsiribotų specifine, minimalia informacija, kurios neužtek

tų norint suprasti ir atsekti veiklos žemėlapį, milžinišką ekonominę

ginkluotą organizacijos struktūrą.

Visa ekonominė finansinė sistema saugoma karinės komandos:

žiaurių pabūklais ginkluotų grupuočių ir teritoriją išraizgiusių šoni

nės apsaugos flangų. Žudikų sąraše figūravo Emanuele D'Ambra,

Ugo De Lucia, vadinamas Ugarėliu, Nando Emolo, pravardžiuo

jamas Nušokusiu Nuo Proto, Antonio Ferrara, Salvatore Tamburi-

no, Salvatore Petriccione, Umberto La Monica, Antonio Mennetta.

Flangus gynė Gennaro Aruta, Ciro Saggese, Fulvio Montanino,

Antonio Galeota, Giuseppe Prezioso - asmeninis Cosimo apsaugi

nis, ir Costantino Sorrentino. Organizacijos žinioje buvo maždaug

trys šimtai asmenų, jiems visiems buvo mokamos algos. Sudėtinga

struktūra, kur viskas veikė nustatyta tvarka. Kritiniu atveju visuo

met buvo galima pasinaudoti milžinišku automobilių ir motorolerių

parku. Jie turėjo ir ginklų arsenalą, sujungtą su kalvių skyriumi,

kurio paskirtis buvo sunaikinti ką tik žmogžudystėms panaudotus

ginklus. Veikė logistikos tinklas, sudarantis sąlygas žudikams pa

sprukti iškart po pasalos, pasiekti į visas puses sukančius išėjimus,

panaikinti šūvio dulkių pėdsakus ir susiveikti alibi dėl išlindusių.

Žudikai labiausiai baiminasi išlindusių galų; parako dulkių panai

kinti neįmanoma, ir tai yra pats sunkiausias įrodymas. Veikė netgi

tinklas žmonių, atsakingų už ginkluotų grupuočių drabužius: ano

nimiškus sportinius kostiumus, visą veidą uždengiančius motocik

lininko šalmus, kurie iškart po operacijos būdavo sunaikinami.

Tobulai, ar beveik tobulai, sudaryta nepažeidžiama struktūra. Jos

tikslas buvo ne paslėpti įvykdytas operacijas, žmogžudystes, inves

ticijas, bet paprasčiausiai padaryti taip, kad teisme jų nebūtų įma

noma įrodyti.

Lankiausi Secondigliane jau kurį laiką. Kai Pasąuale metė siu

vėjo darbą, supažindino mane su šioje zonoje pučiančiais vėjais, vė

jais, kurie kito labai sparčiai, taip sparčiai, kaip keičiasi finansinės

kryptys ir kapitalai.

Po šiaurinę Neapolio dalį važinėjau „Vespa". Sukinėjantis po

Secondiglianą ir Scampiją labiausiai man patiko šviesa. Milžiniškos,

plačios, erdvios, palyginus su senamiesčio ankštimis, gatvės. Tarsi

po gatvių derva, šalia daugiaaukščių dar būtų galima pajausti kaimo

orą. Be to, Scampijos pavadinime glūdi erdvė*. Scampiją, užmiršto

neapolietiško dialekto žodis, reiškęs neaptvertą žemės plotą, piktžo

lėmis apaugusį lauką, kuriame šeštojo dešimtmečio viduryje įkūrė

* Žodžių žaismas: it. ampia - crdbė (vert.)

kvartalą ir pastatė žymiąsias „Bures"*. Supuvęs kliedinčios archi

tektūros simbolis, ar galbūt paprasčiau pasakius, cementinė utopija,

nesugebėjusi pasipriešinti narkotikų verslo mašinai, išraizgiusiai šios

žemės socialinį audinį. Chroniškas nedarbas, absoliutus socialinio

vystymosi projektų nebuvimas pavertė šią vietą erdve, kur tonomis

laikomi narkotikai, laboratorija, kurioje šiuo verslu uždirbami pi

nigai paverčiami legalios ekonomikos dalimi. Secondiglianas - tai

laiptelis žemyn, kuris nelegalios rinkos šviežiu oru atgaivintas jėgas

perkelia į teisėtą verslą. 1989 metais tyrimo apie kamorą dokumen

tuose rašyta, kad šiaurinėje Neapolio dalyje apskaičiuotas didžiau

sias narkotikų prekeivių skaičius, tenkantis vienam gyventojui Ita

lijoje. Penkiolikai metų praėjus, šis santykis tapo pačiu aukščiausiu

Europoje ir tarp penkių aukščiausių pasaulyje.

Po kiek laiko mane pradėjo atpažinti, klano sargybiniams pasi

dariau neutralus asmuo. Teritorijoje, kuri kiekvieną sekundę kontro

liuojama, visi asmenys skirstomi. Negatyvieji asmenys: policininkai,

karabinieriai, varžovų šnipai, pozityvieji - pirkėjai. Visi kiti, kurie

netrukdo ir kurie neatneša naudos, yra neutralūs, nereikalingi. Pri

klausyti šiai kategorijai, reiškia neegzistuoti. Narkotikų platinimo

vietos mane visuomet žavėjo tobula organizacija, kas iš esmės kon

trastuoja su jų, kaip nuosmukį ženklinančių erdvių, apibrėžimu.

Narkotikų platinimo mechanizmas yra tarsi laikrodžio. Lyg indivi

dai judėtų identiškai, kaip rodyklių padėtį veikiantys ratukai. Nėra

judesio, kuris neinspiruotų kito. Kiekvieną kartą, kai tai stebėdavau,

likdavau sužavėtas. Algos dalinamos kiekvieną savaitę, šimtas eurų

sargybiniams, penki šimtai koordinatoriui ir aikštės narkotikų pla

tintojų kasininkui, aštuoni šimtai atskiriems narkotikų prekeiviams

ir tūkstantis tiems, kurie rūpinasi sandėliavimu ir kurie slepia nar

kotikus namuose. Pamainos tęsiasi nuo trečios valandos popiet iki

vidurnakčio ir nuo vidurnakčio iki ketvirtos valandos ryto, rytais

* „Bures 44 - skulptūra šiaurinėje Neapolio dalyje (vert.)

sunkiai sekasi pardavinėti, nes gatvėse per daug policijos. Visi turi

vieną laisvą dieną, o jei į darbą vėluoja, už kiekvieną valandą nuo

savaitinio atlyginimo atimama po penkiasdešimt eurų.

Baku gatvė yra niekad nesibaigiančios prekybos vieta. Klientai

atvyksta, užmoka, pasiima ir išvažiuoja. Kartais už prekeivių nuga

rų nusitiesia automobilių eilės. Ilgiausios šeštadienio vakarais. Tada

iš kitų vietų dileriai perkeliami čia. Baku gatvėje uždirbama pusė

milijono eurų per mėnesį, nustatyta, kad čia parduodama keturi

šimtai dozių marihuanos ir keturi šimtai kokaino, kasdien. Atvykus

policininkams, prekeiviai žino, į kuriuos namus eiti ir kur slėpti pre

kes. Policijos automobilių priešaky, jiems sukant į platinimo vietas,

beveik visada važiuoja mašina arba motoroleris, kad sustabdytų ir

duotų pakankamai laiko sargybiniams išvežti prekeivius iš pavo

jingos zonos. Dažnai sargybiniai yra neginkluoti ir nesukeliantys

įtarimų, todėl net juos sustabdžius mažai galimybių suimti. Kada

vienas po kito pasipila dilerių areštai, kviečiami atsarginiai žmonės,

dažniausiai narkomanai arba tiesiog dažnai vartojantys narkotikus,

kurie prireikus dirba prekeiviais. Suėmus vieną prekeivį, pašaukia

mas kitas ir atvyksta į tą pačią vietą. Prekyba privalo tęstis. Net

kritiniais momentais.

Dantės gatvė yra kita vieta, kur uždirbami didžiuliai kapitalai.

Čia dileriais dirba labai jauni vaikinukai, čia prekyba tiesiog žydi,

tai viena iš naujų vietų, kur Di Lauro nusprendė pardavinėti. Taip

pat ir Rezistencijos gatvė, čia seniai parduodamas heroinas, bet taip

pat ir kobretas, ir kokainas. Tie, kurie atsakingi už šią vietą, turi čia

darbo vietas tiesiogine šio žodžio prasme, kur organizuoja terito

rijos prezidiumus. Sargybiniai mobiliais telefonais pasakoja viską,

kas vyksta. Zonos koordinatorius, pasidėjęs prieš akis žemėlapį ir

klausydamas jų pasakojimų, žino policijos ir klientų judėjimą.

Viena iš naujovių, kurias Di Lauro įdiegė Secondigliane, tai pir

kėjų globa. Prieš jiems valdant šią teritoriją, sargybiniai gynė tiktai

prekeivius, kad jų nesuimtų ir neatpažintų. Seniau pirkėjai galėjo

būti sustabdomi, iš jų prašoma dokumentų, vežami į komisariatą.

Tuo tarpu Di Lauro pasamdė sargybinius, ginančius taip pat ir pir

kėjus, todėl bet kas galėjo jaustis saugus jo žmonių valdomose teri

torijose. Maksimaliai patogu smulkiems pirkėjams, kurie yra vieni

iš pagrindinių Secondigliano rinkos klientų. Berlinghierio kvartalo

zonoje, jei paskambinsi, prekė tau bus paruošta. Tas pats Ghislerio

gatvėje, Ises parke, visame Guanello rajone, Lambriolos gatvės H da

lyje, Sette Palazzi zonoje. Teritorijos paverstos pajamas nešančiomis

prekyvietėmis, valdomos gatvės, vietos, kuriose gyvenantys žmonės

įprato žiūrėti įtariai, lyg akys, pamačiusios kažką siaubingo, būtų

pajėgios užtamsinti objektą ar situaciją. Įprotis pasirinkti ką matyti,

kad išliktum gyvas. Milžiniškas narkotikų prekybos centras. Visko,

visų rūšių. Nėra tokio kvaišalo, kuris atsirastų Europoje, prieš tai

nepasirodęs Secondigliano prekyvietėse. Jei narkotikai būtų skirti

tik neapoliečiams ar Kampanijos gyventojams, statistikos rezultatai

primintų kliedesius. Praktiškai kiekvienoje neapoliečių šeimoje du

nariai privalėtų priklausyti nuo kokaino ir vienas nuo heroino. Net

neskaičiuojant hašišo ir marihuanos. Heroinas, kobretas, lengvie

ji narkotikai, tada tabletės, tos, kurias kai kas vadina extasy, o iš

tikrųjų gaminami šimtas septyniasdešimt devyni eoctasy variantai.

Čia, Secondigliane, jos beprotiškai gerai parduodamos, jas vadina

X linijomis arba žetonais, arba karamelėmis. Iš tablečių gaunamas

milžiniškas uždarbis. Vienos savikaina yra euras, dideliais kiekiais

parduodamos po tris-penkis eurus, tada perparduodamos Milane,

Romoje ar kitose Neapolio zonose po penkiasdešimt—šešiasdešimt

eurų. Scampijoje už penkiolika eurų.

Secondigliano rinka peržengė seniau kankinusius narkotikų

platinimo sunkumus, naujas galimybes atrasdama kokaine. Praei

tyje elito narkotikas, šiandien naujos ekonominės klanų politikos

dėka tapo absoliučiai prieinamas masiniam vartotojui, įvairių ko-

kybės laipsnių, bet sugebantis patenkinti kiekvieno įgeidžius. Pagal

Abele grupės tyrimą, 90 procentų kokaino vartotojų yra darbinin

kai arba studentai. Koka išlaisvėjo nuo negatyvaus vertinimo, vir

to substancija, naudojama kiekvienoje kasdienybės fazėje, po ilgų

darbo valandų vartojama atsipalaidavimui, kad turėtų jėgų nuveikti

dar kažką, kas panašėtų į gyvą žmogišką gestą, ne vien į nuovar

gio iškraipytą surogatą. Koką vartoja sunkvežimių vairuotojai, kad

galėtų ištempti naktį, vartojama norint išsilaikyti valandų valan

das prie kompiuterio, kad dirbtų be jokio poilsio ištisas savaites.

Nuovargio tirpdytojas, skausmo malšintojas, laimės protezas. Kad

patenkintų narkotikų (kaip resursų, o ne kaip atbukimo šaltinio)

rinkos poreikį, turėjo transformuoti platinimo procesą, paversti jį

lanksčiu, atsisakyti kriminalinio pasaulio šiurpumo. Tokį koky

bės šuolį atliko Di Lauro klanas. Narkotikų platinimo ir tiekimo

išlaisvinimas. Italijos kriminalinėms grupuotėms tradiciškai dide

lės partijos pardavimas buvo priimtinesnis nei mažos ar vidutinės.

Di Lauro, atvirkščiai, vidutinių partijų pardavimą pasirinko kaip

einamiausią, kad užtvirtintų mažų partijų verslą, taip priviliodamas

naujų klientų. Mažas verslas yra laisvas, autonomiškas, su prekėmis

gali elgtis kaip nori, užsidėti kokią nori kainą, kaip nori taip platin

ti. Bet kas gali įeiti į rinką, su bet kokiu kiekiu. Tam nereikia ieškoti

tarpininkų iš klano. Cosa Nostros ir 'Ndranghetos narkotikų verslo

keliai pasiekia visur, bet jais vaikšto ne bet kas, nusipirkti narkotikų

ir juos platinti gali tik įvesti klano bendrininkų arba sąjungininkų.

Jiems būtina žinoti, kur bus platinama, su kokiomis organizacijomis

bus susijusi prekyba. Secondigliano sistemoje taip nėra. Galiojantis

įstatymas - laissez faire> laissez passer. Visiškas ir absoliutus libera

lizmas. Pagal šią teoriją rinka pati susireguliuoja. Šitaip per labai

trumpą laiką Secondigliane buvo pritraukti visi, kurie norėjo nusi

pirkti nedidelį kiekį, kad padalintų draugams, kurie norėjo pirkti

po penkiolika, o parduoti po šimtą ir šitaip užsimokėti už atostogas,

80 R o b c r t a v i a n o G O M O R A

magistro studijas, pridėti sumą prie bankui mokamos išmokos. Ab

soliuti narkotikų rinkos liberalizacija atvedė prie kainų begalybės.

Kai kuriose vietose mažmeninė narkotikų prekyba gali pranyk

ti. Dabar populiarūs taip vadinami turnyrai. Medikų turnyrai, pi

lotų turnyrai, žurnalistų, valstybės tarnautojų. Smulkioji buržuazija

kaip tik tinkama pirštinė tokiai neformaliai hiperliberalistinei nar

kotikų prekybai. Tarytum draugiški mainai, visiškai nuo kriminali

nių struktūrų nutolusi komercija primena namų šeimininkių verslą,

tų, kurios siūlo draugėms kremus ir dulkių siurblius. Puikus būdas

atsikratyti per didelės moralinės atsakomybės. Nei vienas dileris ne

buvo sunaikintas ištisas dienas sargybinių saugomose pardavimo

vietose. Nieko, išskyrus produktą ir pinigus. Prekybinei dialektikai

palanki erdvė. Pagal svarbiausių Italijos kvestūrų duomenis, vienas

iš trijų narkotikų versle areštuotų žmonių yra policijai iki tol ne

žinomas ir visiškai neturi nieko bendro su kriminaliniu pasauliu.

Pagal Vyriausiojo sveikatos instituto duomenis, kokaino vartojimas

pasiekė iki tol negirdėtą mastą, padidėjo 80 procentų (1992-2002).

Į priklausomų nuo narkotinių medžiagų pagalbos centrus kasmet

kreipiasi dvigubai daugiau žmonių. Rinkos plėtra milžiniška, per

metus surenkami keturi genetiškai modifikuotų daržovių derliai,

nėra jokių problemų pirminės žaliavos tiekimui, o monopolinės or

ganizacijos trūkumas padeda laisvai iniciatyvai. Robbie Williamsas,

populiarus nuo kokaino priklausomas atlikėjas, jau daug metų kar

toja: „Kokainas - tai būdas, kurį Dievas išrado, kad pasakytų tau,

jog turi per daug pinigų." Šią kažkokiame žurnale perskaitytą frazę

crisiminiau, kai Dangiškuosiuose Namuose sutikau jaunuolius, šlo

vinančius produktą ir vietą: „Jei Dangiškuosiuose Namuose galima

gauti kokaino, vadinasi, Dievas pinigams nesuteikė jokios vertės."

Dangiškieji Namai, taip vadinami dėl šviesiai mėlynos nublu

kusios spalvos, stovi Limitone d'Arcano gatvėje ir tapo viena geriau

sių vietų Europoje nusipirkti kokaino. Vasak tyrėjų, š\ą Vietą tokia

pelninga pavertė Gennaro Marino McKay. Jis atsakingas už šią teri

toriją. Ne tik atsakingas, bosas Paolo Di Lauro, kuris labai vertina jo

sugebėjimus, atidavė jam šitą zoną pagal franšizės sutartj. Todėl gali

elgtis ekonomiškai, pakanka, kad kas mėnesį į klano kasą pervestų

nustatytą sumą pinigų. Gennaro ir jo brolis Caetano yra vadinamieji

McKay. Tai dėl jų tėvo panašumo į šerifą Zebą McKay iš televizijos

filmo Vakarų užkariavimas. Šitaip visa šeima iš Marino tapo McKay.

Gaetano neturi rankų. Turi du protezus iš medžio. Tuos kietuosius.

Nulakuotus juodai. Jas prarado kovodamas 1991 metais. Kare prieš

Pucą, seną kutoliečių šeimą. Rankose laikė bombą, ir ji sprogo iš

taškydama pirštus. Šalia Gaetano McKay visada yra palydovas, tarsi

majordomas, kuris atlieka jo rankų funkciją, bet pasirašyti sugeba

pats, laikydamas rašiklį protezais, atsiremia juo į puslapį, tada sulen

kęs kaklą ir riešus neleistinai kreivai suraito savo parašą.

Pasak Neapolio antimafijos tarnybos, Genaro McKay sugebėjo

sukurti erdvę, kurioje prekės buvo ir sandėliuojamos, ir pakuoja

mos. Be to, gera kaina, kurią gavo iš tiekėjų, buvo duota būtent dėl

galimybės kaupti, o šiuo reikalu Secondigliano cementinės džiung

lės, su čia gyvenančiais šimtu tūkstančių gyventojų, labai padėjo.

Žmonės, jų namai, jų kasdieninis gyvenimas tapo didžiule narko

tikų sandėlius saugančia siena. Būtent Dangiškųjų Namų teritorija

paveikė kokos kainų kritimą. Paprastai kaina svyruoja nuo penkias-

dešimt-šešiasdešimt eurų už gramą, iki šimto-dviejų šimtų eurų.

Čia nukrito iki dvidešimt penkių penkiasdešimties, nors kokybė vis

tiek labai aukšta.

Skaitant DDA tyrimą paaiškėja, kad Genny McKay yra vienas

iš labiausiai pažengusių verslininkų kokos srityje, sugebėjęs įeiti į

rinką su niekam neįmanomais prilygti augimo rodikliais. Platinimo

vietų organizacija galėjo būti vykdoma Posilipe, Pariolyje, Breroje,

bet ji išvystyta buvo Secondigliane. Rankų darbas bet kokioje kitoje

vietoje kainuotų daugiau. Čia absoliutus nedarbas, padėtis, iš kurios

neįmanoma rasti kitos išeities, išskyrus emigraciją, lemia mažus už

darbius, pačius mažiausius. Nėra jokios paslapties, nereikia ieško

ti atsakymo jokioje skurdo sociologijoje, jokioje geto metafizikoje.

Getu neįmanoma pavadinti teritorijos, kur tik su vienos šeimos įna

šu uždirbami trys šimtai milijonų eurų per metus. Teritorija, kurioje

veikia dešimtys klanų, o jų pajamų skaičiai gali būti lyginami vien

tik su finansininkų operacijomis. Darbas skrupulingas, produkto

pervežimai kainuoja neįtikėtinai daug. Kokos kilogramas pas ga

mintoją kainuoja tūkstantį eurų, pas didmenininką jau trisdešimt

tūkstančių eurų. Trisdešimt kilogramų virsta šimtu penkiasde-

šimčia po pirmojo skiedimo; maždaug penkiolika milijonų rinkos

vertės. O skiedžiant didesniu procentu, iš trijų kilogramų galima

ištraukti net du šimtus. Skiedimas yra visa ko pagrindas, kafeino,

gliukozės, paracetamolio, lidokaino, benzokaino, amfetamino. Bū

tinybei prispyrus, netgi šunų miltelių ar kalcio. Skiedimas nustato

kokybę, blogas skiedimas pritraukia mirtį, policiją, areštus. Uždaro

prekybos arterijas.

Net ir čia Secontigliano klanai pirmauja prieš visus, o prana

šumas yra vertingas. Čia dirba „vizitoriai" - turintys priklausomybę

nuo heroino. Juos vadina kaip 1980 televizijos filmo personažus,

kurie virsdavo žiurkėmis ir po žmogiška, iš pirmo žvilgsnio, oda

slėpė lipnius žalsvus žvynus. „Vizitorius" naudoja kaip bandomuo

sius triušius, žmogiškus bandomuosius triušius, kad galėtų įvertinti

skiedimą. Patikrinti ar skiedimas yra nuodingas, kokias reakcijas

sukelia, kiek galima dauginti miltelių. Kai „skiedėjams" labai reikia

žmonių bandymams, numušamos kainos. Nuo dvidešimties eurų

už dozę iki dešimties. Gandai sklinda ir narkomanai atvyksta net

iš Markės, iš Lukanijos, dėl keletos dozių. Heroino rinka yra gilio

je krizėje. Nuo heroino priklausomų narkomanų nuolatos mažėja.

Beviltiški. Svyruodami sėda į autobusus, išlipa ir lipa į traukinius,

keliauja naktį, stabdo mašinas, eina pėsčiomis kilometrus. Bet pi

giausias kontinente heroinas vertas bet kokių pastangų. Klanų „skie-

dėjai" surenka „vizitorius", dovanoja jiems po dozę, ir tada laukia,

įrašytame telefoniniame pokalbyje, 2005 metais perklausytame

Neapolio teisme, du tarpusavyje kalbasi apie bandymo organiza

vimą, testą su žmonėmis, skirtą išbandyti produkto skiedimo pro

centą. Iš pradžių susiskambina dėl parengimo: „Paruošk penkerius

marškinėlius... bandymams dėl alergijos?" Po kiek laiko vėl susi

skambina: „Ar išbandei mašiną?" - „Taip..." Turėdami mintyje, ar

atliko bandymą: „Taip, mamma mia, nuostabu, mes esame number

one, visi turi baigti." Džiūgavo laimingi, kad bandomieji triušiai ne

numirė, priešingai - liko labai patenkinti. Geras skiedimas padvi

gubina pardavimus, jei yra geros kokybės, iškart tampa paklausus

nacionalinėje rinkoje, o konkurentai sutriuškinami.

Tik perskaitęs šį telefoninį pokalbį supratau prieš kurį laiką ma

tytą sceną. Tą kartą nesugebėjau išties suprasti, kas vyko prieš mano

akis. Miano zonoje, netoli nuo Scampijos, būriavosi apie dešimt „vi-

zitorių". Buvo sutelkti vienoje vietoje. Erdvėje prieš palapines. As

čia atsidūriau neatsitiktinai, bet nujausdamas, kad girdint tikrovės

alsavimą, tą, kuris dvelkia karščiu, tą patį gryniausiąjį, įmanoma

suprasti tikrąją daiktų esmę. Nesu tikras, ar svarbu stebėti ir daly

vauti, kad pažintum dalykus, bet tikrai svarbu dalyvauti tam, kad

dalykai imtų pažinti tave. Stovėjo tipas, gerai apsirengęs, sakyčiau,

netgi labai gerai, baltu kostiumu, melsvais marškiniais, visiškai nau

jais sportiniais bateliais. Ant automobilio kapoto išvyniojo zomšos

atraižą. Viduje buvo keletas švirkštų. „Vizitoriai" prisiartino stum-

dydamiesi - priminė vieną iš tų visada identiškų, tokių pačių metų

metais vienodų scenų, kurias rodo per televizijos žinias, kai į Afriką

atvyksta sunkvežimiai, prikrauti miltų maišų. Tačiau vienas „vizi

torius" pradėjo rėkti: „Ne, neimsiu, jei dovanojate, neimsiu... mus

norite nužudyti..."

Pakako vieno įtarimų, kad kiti staigiai atsitrauktų. Tipas at

rodė neturįs noro nieko įtikinėti ir laukė. Retkarčiais išspjaudavo

ant žemės „vizitoriams" bevaikštant sukilusias ir nusėdusias jam ant

dantų dulkes. Vienas vis tiek priėjo, ne, priėjo pora. Drebėjo, buvo

išties ant ribos. Jo rankų venos buvo nebenaudojamos, nusiavė ba

tus, pėdų padai taip pat buvo subadyti. Mergina paėmė švirkštą

nuo skuduro ir įsidėjo į burną, kad laikytųsi, tuo tarpu atsagstė jam

marškinius, lėtai, lyg jie turėtų šimtą sagų, tada įbedė adatą po kak

lu. Švirkšte buvo kokainas. Jam patekus į kraują, labai greitai paaiš

kėja, ar skiedimas tinkamas, ar sumaišytas blogu santykiu, sunkus,

vartoti nebetinkamas. Praėjus kiek laiko, vaikinas pradeda linguoti,

iš burnos kampo teka putos, jis krenta. Ant žemės pradeda kraty

tis visu kūnu. Tada griūna aukštielninkas ir užsimerkia, sustingsta.

Baltai apsirengęs tipas skambina mobiliuoju telefonu: „Man atrodo,

mirė... taip, nu ką, gerai, padarysiu jam masažą..."

Batu pradeda trypti vaikino krūtinę. Lenkia kelią ir su jėga

leidžia kojai kristi žemyn. Širdies masažą darė spyriais. Mergina prie

jo šono kažką vapėjo palikdama žodžius, prilipusius prie lūpų: „Jam

skauda, jam skauda. Tu jį muši..." Su džiūvėsėlio jėga bando atito

linti jį nuo savo vaikino kūno. Bet tipas pasišlykštėjęs, beveik įsi

baiminęs jos ir „vizitorių" apskritai. „Neliesk manęs... tu šlykšti...

nedrįsk būti šalia manęs... neliesk manęs, kitaip šausiu!"

Toliau spardė vaikino krūtinę; tada laikydamas pėdą jam ant

krūtinkaulio vėl skambina: „Šitas jau baigtas. Ai, nosinaitę... pa

lauk, pažiūrėsiu..."

Iš kišenės išsitraukia popierinę nosinaitę, sušlapina vandeniu iš

buteliuko ir ištiesia ant pravirų vaikino lūpų. Jei būtų net visai silpnai

alsavęs, būtų išpūtęs kleenex servetėlę, o tai reikštų, kad yra gyvas.

Priemonė, kurią naudojo, nes nenorėjo net prisiliesti prie to kūno.

Perskambina paskutinį kartą: „Miręs. Reikia daryti lengvesnį..."

Tipas įlipo į automobilį, kurio vairuotojas nei sekundei nebuvo

metęs stuksenti muzikos ritmo į sėdynę, nors aš negalėjau jos gir

dėti, jis judėjo taip, lyg muzika grotų visu garsu. Per keletą minučių

visi pasitraukė nuo kūno vaikštinėdami dulkių juosta. Vaikinas pa

siliko ant žemės. Ir jo mergina - verkšlendama. Jos verksmas taip

pat liko prilipęs prie lūpų, tarsi heroinas duslų murmėjimą būtų

palikęs vienintele balso išraiška.

Negalėjau suprasti, dėl ko mergina taip daro, bet ji nusileido

kelnes ir susirietusi ties vaikino galva apšlapino jo veidą. Nosinaitė

prilipo jam prie lūpų ir nosies. Po kiek laiko vaikinas pradėjo atgau

ti gyvybę, ranka persibraukė per nosį ir burną, panašiai kaip išli

pus iš jūros nuo veido nusišluostomas vanduo. Šis Miano Lozorius,

atgaivintas nežinia kokių šlapime buvusių medžiagų, lėtai pakilo.

Prisiekiu, jei visa ši situacija nebūtų taip pribloškusi, būčiau rėkęs,

kad įvyko stebuklas. Bet tik vaikštinėjau pirmyn atgal. Elgiuosi taip

visada, kai jaučiu, kad nesuprantu, nežinau ką daryti. Užimu erdvę,

nervingai. Mano elgesys atkreipė dėmesį, „vizitoriai" ėmė artintis,

šaukti ant manęs. Rėkė man: „Tu... tu... norėjai nužudyti jį..."

Pradėjo supti mane, pakako pailginti žingsnį, kad juos pralenk

čiau, bet jie sekė iš paskos, rinko nuo žemės visokias šlykštynes ir

mėtė į mane. Nepadariau nieko. Jei nesi narkomanas, vadinasi, esi

prekeivis. Staiga išdygo sunkvežimis. Kasryt iš sandėlių išvažiuo

davo dešimtys. Sustojo prie mano kojų ir išgirdau mane šaukiantį

balsą. Pasųuale. Atidarė dureles, kad įlipčiau. Ne angelas sargas, iš

gelbėjantis savo globotinį, bet greičiau dvi žiurkės, bėgančios per tą

pačią kloaką, besilaikydamos viena kitai už uodegos.

Pasųuale mane nužvelgė su tėvo, kuris buvo viską numatęs,

griežtumu. Su kandžia šypsena, kuri buvo tokia iškalbinga, kad

neliko prasmės gaišti laiko priekaištams ar pasiteisinimams. O aš

stebeilijausi į jo rankas. Dar raudonesnės, sutrūkinėjusia oda, išsu

kinėtos per riešus ir anemiškai baltais delnais. Pirštų galai, įpratę

prie aukštosios mados šilko ir aksomo, sunkiai susitaiko su buvi

mu ant vairo dešimt valandų per parą. Pasąuale kalbėjo, bet mane

vis dar trikdė „vizitorių" prisiminimas. Beždžionės. Ne, blogiau nei

beždžionės. Bandomieji triušiai. Patys išbandantys narkotikų tirpa

lą, kuris vėliau apkeliaus pusę Europos, juk negalima rizikuoti ką

nors nužudyti. Žmogiškieji bandomieji triušiai, gelbėjantys romie

čius, neapoliečius, abruciečius, lukaniečius, boloniečius nuo blogos

baigties, pasipylus kraujui iš nosies ir putoms iš burnos. Secondig-

liane miręs „vizitorius" yra tiktai vienas iš n-tųjų beviltiškų, dėl ku

rio niekas nedarys tyrimo. Ir tai jau bus daug, jei pakels nuo že

mės, nupraus nuo vėmalų ir šlapimo, ir užkas. Kitur vyktų tyrimas,

paieškos, spėliojimai. Čia viena - perdozavimas.

Pasąuale sunkvežimis važiavo šiaurinę Neapolio dalį kertan

čiais šalies keliais. Palapinės, sandėliai, atliekų supirkimas ir išsi

barstę daiktai, surūdiję, išmėtyti bet kur. Nėra industrinių statinių.

Jaučiama kaminų smarvė, bet fabrikų nematyti. Namai išsidėstę

palei gatves, aikštės susidaro aplinkui barus. Supainiota, sudėtinga

dykuma. Pasąuale suprato, kad jo nesiklausau, todėl staiga nuspaudė

mašinos stabdžius. Nesulėtinęs, tiesiog taip, kad trinktelėčiau nuga

ra ir atsikvošėčiau. Tada pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Secondigliane

reikalai juda blogyn... Vicchiarella Ispanijoje su visų pinigais. Turi

mesti lankytis šiose vietose, jaučiu įtampą visur kur. Net asfaltas

atsilupa nuo žemės, kad galėtų iš čia pabėgti..."

Nusprendžiau sekti, kas ruošėsi nutikti Secondigliane. Kuo

labiau Pasąuale įtikinėjo, kad padėtis rimtai pavojinga, tuo labiau

mane valdė įsitikinimas, kad reikia bandyti suprasti katastrofos

priežastis. Suprasti - mažų mažiausiai reiškia tame dalyvauti. Kito

būdo suprasti dalykus nėra, ir netikiu, kad galėtų būti. Niekada

nesugebėjau žvelgti iš neutralios ir objektyvios distancijos. Raffaele

Amato, Vicchiarella, atsakingas už pardavimus Ispanijoje, antrojo

lygmens klano viršininkas, pabėgo į Barseloną su Di Lauro kasos

pinigais. Šitaip buvo kalbama. Iš tiesų, neįnešė savo indėlio klanui,

tuo parodydamas, kad nenori turėti jokių bendrų reikalų su tais,

kurie jam moka algą. Paskelbė atsiskyrimą. Dabar dirbo tiktai Ispa

nijoje, teritorijoje, kurioje visuomet viešpatavo klanai. Andalūzijoje

casalesiečiai iš Kazertos, salose Nuvoletta iš Marano, o Barselonoje

Scissionisti - atsiskyrėliai. Šiuo vardu kažkas pradėjo vadinti atito

lusius Di Lauro žmones. Pirmieji istoriją sekantys metraštininkai.

Tamsos metraštininkai. Visiems kitiems Secondigliane yra „ispa

nai". Taip vadinami, nes Ispanijoje gyvena jų lyderis ir jie pradė

jo kontroliuoti ne tik platinimo vietas, bet ir pervežimą. Kadangi

Madridas yra vienas svarbiausių taškų kokaino pervežimo kelyje iš

Kolumbijos ir Peru. Ilgus metus prie Amato prisirišę vyrai, pagal

tyrimo rezultatus, perveždavo tonas narkotikų vadovaudamiesi ge

nialiu planu. Tam naudojo šiukšlių išvežimo sunkvežimius. Viršuje

atliekos, apačioje narkotikai. Nepakeičiamas būdas išvengti kontro

lės. Niekas nestabdytų šiukšlių sunkvežimio, naktį pakraunančio

ir iškraunančio šiukšles, ir tuo pačiu metu transportuojančio tonas

narkotikų.

Cosimo Di Lauro nujautė, — kaip aiškėja iš tyrėjų medžiagos, —

kad vadovai vis mažiau pinigų įneša į kasą. Statymai buvo daromi

Di Lauro kapitalu, bet didelė uždarbio dalis, kurią reikėjo paleisti į

apyvartą, buvo nuslėpta. Statymai yra investicijos, kurias, perkant

narkotikus, kiekvienas vadovas įneša iš Di Lauro kapitalo. Staty

mas. Pavadinimui įtakos turėjo hiperliberalus kokaino ir tablečių

verslas be taisyklių, kuriame neegzistuoja tikrumo faktorius. Šiuo

atveju statoma taip, kaip žaidžiant rulete. Jei statai šimtą tūkstančių

eurų ir tau sekasi, už keturiolikos dienų gausi tris šimtus tūkstančių.

Kada atsimušu į šiuos ekonomikos augimo duomenis, visada prisi

menu Giovanni Falcone, kai jis lankydamasis kažkokioje mokykloje

pateikė pavyzdį, vėliau įrašytą šimtuose mokyklinių sąsiuvinių:

„Kad suprastumėte, jog narkotikai yra žydintis-verslas, pagalvokite,

kad 1-ąją rugsėjo į narkotikus investuotas tūkstantis lirų kitų metų

rugpjūčio 1-ąją tampa milijonu"

Sumos, kurias vadovai įnešdavo į Di Lauro kasas, vis dar buvo

astronominės, bet progresyviai mažėjo. Per ilgą laiko tarpą panaši

veikla turėjo vienus sustiprinti, kitus susilpninti, ir palengva, kai tik

grupė suderintų organizacines ir ginkluotas galimybes, užpultų Pa

olo Di Lauro iš nugaros. Triuškinantis puolimas, kurio neįmanoma

išvengti. Puolimas, kuriame siautėja švinas, o ne konkurencija. To

dėl Cosimo įsako visus įdarbinti tik už algą. Nori juos visus tvirtai

laikyti sau pavaldžius. Pasirinkimas priešingas tiems sprendimams,

kuriuos iki šiol priimdavo jo tėvas, bet reikalingas, kad apsaugotų

savo verslą, savo autoritetą, savo šeimą. Nebus daugiau verslininkų

sąjungos, kurie patys rinktųsi, kokią pinigų sumą investuoti, ko

kius ir kokios kokybės narkotikus įvesti į rinką. Bus ne savaran

kiški autonomiški lygiai daugiasluoksniame versle, bet tarnautojai,

dirbantys už algą. Penkiasdešimt tūkstančių eurų į mėnesį, kažkas

užsiminė. Milžiniški skaičiai. Bet vis tiek alga. Vis tiek tarnaujančio

vaidmuo. Visam laikui verslininko svajonė pasislėpė už vadovo dar

bo. Bet tuo administracinis perversmas nesibaigė. Agentai pasakojo,

kad Cosimo visiškai transformavo struktūrą. Vadovais nebegalėjo

būti vyresni nei trisdešimties metų amžiaus. Atjaunėti, skubiai, ne

delsiant. Rinka negali teikti privilegijų žmogiškosioms vertybėms.

Nedovanoja nieko. Privalai laimėti, prekiauti. Bet koks silpnumas,

ar tai būtų prisirišimas, įstatymas, teisė, meilė, jausmas, religija, bet

koks silpnumas suteikia pranašumą konkurentams, veda į pralai

mėjimą. Visa tai gali eiti, bet tik iš paskos verslo pergalei, iš paskos

įsitikinimui, kad situaciją jau valdai. Dėl pagarbos likučių senųjų

bosų buvo klausomasi net tada, kai jie siūlydavo atgyvenusias idėjas,

ergždžius veikimo planus, ir į jų sprendimus buvo atsižvelgiama

išskirtinai dėl jų amžiaus. Visų pirma amžius galėjo atnešti grėsmę

Paolo Di Lauro sūnų lyderystei.

Užtat dabar visi buvo to paties lygio: niekas negali apeliuoti į

mitologizuotą praeitį, sukauptą patirtį, užsitarnautą pagarbą. Na

riai privalo lygiuotis pagal pasiūlytų idėjų veiksmingumą, valdymo

sugebėjimus, asmeninį žavesį. Kada ginkluoti secondiglianiečių bū

riai pradėjo demonstruoti savo karinį pajėgumą, atsiskyrimas dar

nebuvo įvykęs. Brendo. Vienas iš pirmųjų taikinių buvo Ferdinando

Bizzarro, Bacchetella - Lazdelė arba Dėdė Festeris, kaip plikas, ma

žas ir gudrus personažas iš Adamsų šeimos. Bizzarro buvo Melito

ras*. Ras - tai žodis, apibrėžiantis žmogų, turintį didelę, bet ne ab

soliučią valdžią, vis tiek privalantį paklusti bosui. Bizzarro atsisakė

būti stropiu Di Lauro pavaldžiu vadovu. Norėjo pinigus tvarkyti

pats vienas. Taip pat kardinalius, ne tik administracinius, spren

dimus norėjo priimti pats. Nesiekė įprasto perversmo, norėjo tik

prasisukti kaip naujas kolega, autonomiškas. Bet autonomiją suteikė

sau pats. Melite klanai yra žiaurūs. Tai nelegalių fabrikų teritorija,

aukščiausios kokybės batų gamyklos, aprūpinančios pusės pasaulio

parduotuves. Šie fabrikai yra grynųjų pinigų skolinimo ir palūka

nų pamatas. Nelegalaus fabriko savininkas beveik visuomet remia

kokį nors politiką, arba teritorijos klano grupę, kuri išrinks politiką,

pasirūpinsiantį, kad jų veikla būtų kuo mažiau kontroliuojama. Se

condigliano kamoros klanai niekada nevergavo politikams, nieka

da neturėjo malonumo sudarinėti programinius paktus, bet šiuose

kraštuose turėti draugų būtina.

Kaip tik tas, kuris instancijose buvo Bizzarro parama, tapo jo

mirties angelu. Kad nužudytų Bizzarro, klanas paprašė pagalbos

politiko - Alfredo Cicalos. Tikslią informaciją, kur rasti Bizzarro,

pagal Neapolio DDA tyrimą, parūpino būtent Cicala, buvęs Melito

* Ras - etiopiškai kunigaikštis (vert.)

meras, taip pat buvęs vietinis Margheritos partijos vadovas. Skaitant

parodymus, panašu ne į žmogžudystės organizavimą, bet į papras

čiausią viršininkų sandėrį. Jokio skirtumo. Reikalai privalo judėti į

priekį, Bizzarro sprendimas tapti autonomiškam gali paskandinti

verslą. Tai reikėjo padaryti bet kokiomis priemonėmis, bet kokiomis

jėgomis. Mirus Bizzarro motinai, sąjungininkai buvo nusprendę eiti

į laidotuves ir šaudyti, šaudyti į viską ir visus. Pašalinti jį, sūnų, pus

brolius. Visus. Buvo pasiruošę. Bet Bizzarro ir jo sūnus laidotuvėse

nepasirodė. Pasalos ruošimas tęsėsi. Taip kruopščiai apgalvotos, kad

klanai su sąjungininkais faksu tarėsi dėl to, kas vyksta ir ką reikia

daryti: „Nebėra nieko iš Secondigliano, jis išvijo visus... išvažiuo

ja tik antradieniais ir šeštadieniais keturiais automobiliais... jums

siūlė nesijudinti dėl jokios priežasties. Dėdė Festeris atsiuntė raštelį,

kad Velykoms nori du šimtus penkiasdešimt eurų nuo parduotuvės

ir kad nesibijo nieko. Šią savaitę ruošiasi nukankinti Siviero."

Šitaip, faksu, numatoma veiksmų strategija. Į planus įrašomas

nukankinimas, lyg tai būtų prekybinė sąskaita, lėktuvo bilieto užsa

kymas. Išties pasmerkiami išdaviko veiksmai. Bizzarro važinėjo ly

dimas keturių automobilių eskorto, nustatė reketo sumą - 250 eurų

per mėnesį. Sivierro, Bizzarro žmogus, jam ištikimas vairuotojas,

turėjo būti kankinamas dėl to, kad tikėtasi išgirsti jo viršininko

ateities planus. Bet hipotezių, kaip sunaikinti Bizzarro, almanachas

nesibaigia vien tuo. Svarstė, ar apsilankyti sūnaus namuose ir „nie

ko nepagailėti". Tada dar vienas telefono skambutis, žudikas labai

nusivylęs dėl praleistos progos, nes sužinojo, kad Bizzarro vėl iškišo

nosį laukan pasigirti savo galia ir nepažeidžiamumu. „Šventoji Die

vo Motina, ką praradome, tasai visą priešpietį praleido aikštėje..."

Nieko nenuslėpsi. Viskas atrodo aišku, akivaizdu, įsiūta į kas

dienybės odą. Bet buvęs Melito meras įspėja, kuriame viešbutyje

Bizzarro susitinka su savo meiluže, kur eina išlieti įtampos ir sper

mos. Visko įmanoma atsisakyti. Įmanoma gyventi su išjungtomis

šviesomis, kad nesimatytų, jog esi namuose, išvažiuoti tik lydimam

keturių automobilių, neskambinti ir neatsiliepti į skambučius, ne

nuvykti į savo motinos laidotuves. Bet atsisakyti susitikimų su mei

luže - atsiduoda patyčiomis, tai bet kokios galios pabaiga.

2004 metų balandžio 26 dieną Bizzarro yra „Villa Giulia" vieš

butyje, trečiame aukšte. Lovoje su savo meiluže. Atvyksta grupė.

Su mirksinčiomis policijos lemputėmis. Viešbučio priimamajame

pareikalauja magnetinės kortelės durims atidaryti, durininkas ap

simetėlių policininkų net neprašo pažymėjimų. Beldžiasi į duris.

Bizzarro dar su apatiniais, bet girdi jį artinantis prie durų. Pradeda

šaudyti. Du pistoletų šūvių pliūpsniai. Šūviai pereina per duris ir

sminga į jo kūną. Tada išlaužia duris ir jį pribaigia šaudami į gal

vą. Kulkos ir medienos nuolaužos, įstrigusios kūne. Žmogžudysčių

seka jau numatyta. Bizzarro buvo pirmasis. Arba vienas iš pirmųjų.

Ar bent jau pirmasis, ant kurio buvo išbandyta Di Lauro klano jėga.

Pajėgi užgriūti kiekvieną, kuris išduoda bendradarbiavimą, sulaužo

verslo paktą. Kol kas nėra patikrinta, kas priklauso atsiskyrusiems,

iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti. Ore sklando įtampa, bet panašu,

kad laukiama, kol vėl kažkas atsitiks. Reikalai paaiškėja tik praėjus

kokiam mėnesiui po Bizzarro nužudymo, konflikto priežastis įvardi

jama. Kažkas panašaus į karo paskelbimą. 2004 metų spalio 20 die

ną Fulvio Montanino ir Claudio Salerno, pagal tyrimo išvadas,

Cosimo patikėtiniai, atsakingi už porą narkotikų platinimo vietų,

užmušami keturiolika šūvių. Išaiškintas susirinkimas - spąstai, kur

Cosimo ir jo tėvas turėjo būti pašalinti, ši pasala yra karo veiksmų

pradžia. Kai prasideda žudynės, nelieka nieko daugiau, tik kautis.

Visi vadovai nusprendė išsivaduoti nuo Di Lauro sūnų: Rosario Pa-

riante, RafFaele Abbinante ir naujųjų vadovų Raffaele Amato, Gen

naro McKay Marino, Arcangelo Abate, Giacomo Migliaccio. Išti

kimi Di Lauro lieka De Lucia, Giovanni Cortese, Enrico D'Avanzo

ir pasamdytų eilinių grupė. Gerai pasamdytų. Vaikinams pažadėtas

kilimas į viršūnes, grobis, ekonominis ir socialinis augimas klano

ribose. Grupei vadovauja Di Lauro sūnūs. Cosimo, Marco ir Ciro.

Cosimo, labai tikėtina, nujautė, kad rizikuoja gyvybe arba gali sėsti

už grotų. Areštai ir ekonominė krizė. Bet būtina rinktis: arba laukti,

kol bus sutriuškinti prie krūties išaugusio klano, arba išsaugoti savo

verslą, ar bent jau savo kailį. Ekonominės galios triuškinimas eina

koja kojon su žmonių triuškinimu.

Karas. Niekas neįsivaizduoja, kaip bus kovojama, bet visi žino,

kad bus žiaurus ir ilgas. Pats negailestingiausias, kokį Pietų Italija

regėjo per paskutinius dešimt metų. Di Lauro turi mažiau žmonių,

jie daug silpnesni, daug mažiau organizuoti. Praeityje visada veikė

naudodamiesi vidinių atsiskyrimų jėga. Atsiskyrimų, kuriuos sutei

kė liberalus valdymas, kai kuriems atrodęs kaip vadžių paleidimas,

autonomijos įteisinimas, leidimas steigti nuosavą verslą. Laisvė, ku

rios Di Lauro atsisakė, ir nebeįmanoma jos pasiekti. 1992 metais

buvusiųjų vadovų grupė „Fulmine" bare išsprendė Antonio Rocco,

Mugnano zonos vadovo, atsiskyrimą, įsiveržė apsiginklavę automa

tais ir su granatomis rankose. Užmušė penkis žmones. Norėdamas

išsaugoti gyvybę, Rocco buvo pradėjęs bendradarbiauti su policija,

ir valstybė, priimdama jį kolaborantu, paskyrė beveik du šimtus

žmonių, slapčia pasiruošusių tapti Di Lauro taikiniais. Bet šis ben

dradarbiavimas nebuvo vaisingas. Klanų asociacijos vadovų nepa

žeidė kolaboranto parodymai.

Šį kartą Cosimo Di Lauro vyrai buvo sunerimę. Tai parodo

2004 metų gruodžio 7 dieną Neapolio teismo paviešinta apsaugos

priežiūros dekreto medžiaga. Du sąjungininkai kalbėdami telefonu

komentuoja Montanino ir Salerno nužudymu paskelbtą karo padė

tį. Petrone: „Žudė pas Fulvio." Tamburino: „Ach..." Petrone: „Su

pratai?" Pradeda diskutuoti dėl kovos strategijos; tos, kurią, pasak

Tamburino, padiktavo Cosimo Di Lauro. Susekti juos vieną po kito

ir užmušti, jei reikės, netgi bombomis. Tamburino: „Tiesiog bom-

omis, tiesiog, ar ne? Šitaip pasakė Cosimo. juos pasiųsiu paimti

visus po vieną... padarysiu juos... piktai pasakė... visus..." Petrone:

„Anie ten... Svarbu, kad būtų pakankamai žmonių, kurie vargina-

si..." Tamburino: „Gino, čia jų yra milijonai. Visi jie berniūkščiai...

visi berniūkščiai... parodysiu tau, kuo tas užsiima..."

Si strategija yra nauja. Į karą paimti berniūkščius, suteikti jiems

kareivio rangą, perdaryti tobulą narkotikų platinimo, investicijų,

teritorijų kontrolės mašiną į karinį mechanizmą. Samdyti pulkai

dešrų gamintojų ir mėsininkų, mechanikų, padavėjų, bedarbių ber

niūkščių. Visi turėjo tapti nauja ir netikėta klano jėga. Montanino

mirtimi prasideda ilgas ir kruvinas smūgis ir atsakas, su mirusiais

prieš mirusius: viena dvi pasalos per dieną, pradžioje abiejų klanų ei

liniai, tada giminės, namų padeginėjimai, sumušimai, įtarinėjimai.

Tamburino: „Cosimino yra tiesiog šaltų nervų, pasakė: valgo

me, geriame, tvirtėjame. Ką dar galime daryti... Tai atsitiko, gyve

name toliau." Petrone: „Bet aš nebegaliu valgyti. Valgau tam, kad

valgyčiau..."

(sakymas kovoti neturi būti beviltiškas. Svarbu atrodyti laimin

tiems. Kovoje kaip versle. Kas išsiduoda, jog yra krizėje, kas bėga,

kas slepiasi, kas užsidaro savyje - jau pralaimėjo. Valgyti, gerti, sti

prėti. Lyg nieko nebūtų atsitikę, lyg niekas nevyktų. Bet du veikėjai

yra įsibaiminę, nežino, kiek sąjungininkų prisijungė prie „ispanų"

ir kiek liko jų pusėje. Tamburino: „O iš kur mes žinome, kiek iš

jų susimetė su anais ten... mes nežinome!" Petrone: „Ak! Kiek jų

išsivedė? Dar daug liko čia! Nesuprantu, aniems ten... jiems ne

patinka Di Lauro?" Tamburino: „Aš jei būčiau Cosimino, žinai ką

daryčiau? Pradėčiau žudyti visus iš eilės. Net jei abejočiau... visus

iš eilės. Pradėčiau pjauti... supratai? Pirmuosius atmatas iš mūsų

tarpo..."

Nužudyti visus. Visus iš eilės. Net ir abejojant. Net jei nežinai,

kieno pusėje, net jei nežinai, ar iš vis yra kokioje nors pusėje. Šauk!

Tai - atmatos. Atmatos, tiktai atmatos. Karo akivaizdoje, esant pa

vojui būti sutriuškintiems, sąjungininkų ir priešų vaidmenys nesun

kiai keičiasi tarpusavyje. Tampama ne individais, bet elementais, su

kuriais išbandoma jėga, siekiant juos paversti objektais. Tik vėliau

tampama aplinkiniais, sąjungininkais, priešais. Bet iki tol reikia

pradėti šaudyti.

2004 metų spalio 30 dieną prisistatė Salvatore de Magistri na

muose, šešiasdešimtmečio senjoro, vedusio Biagio Esposito, atsisky

rusio - „ispano", motiną. Nori sužinoti, kur jis pasislėpęs. Di Lauro

privalo rasti juos visus, prieš tai, kol jie susiorganizuos, prieš tai, kol

supras, kad jų yra dauguma. Lazda jam sulaužo rankas ir kojas, su

gurina nosį. Su kiekvienu smūgiu klausia informacijos apie žmonos

sūnų. Jis neatsako, ir po kiekvieno klausimo gauna dar smūgį. Jį

spardo, privalo išduoti. Bet neišduoda. O galbūt iš tiesų nežino, kur

slėptuvė. Mirė po mėnesio, kančiose.

Lapkričio 2-ą automobilių stovėjimo aikštelėje nužudomas

Massimo Galdiero. Turėjo sunaikinti jo brolį Gennaro, ištikimą

Raffaele Amato draugą. Lapkričio 6 dieną Labriolos gatvėje nužu

domas Antonio Landieri, kad į jį pataikytų, šaudo į šalia jo esančių

žmonių grupę. Dar penki žmonės sunkiai sužeisti. Visi jie vadovavo

kokaino platinimui ir berods buvo Gennaro McKay darbuotojai.

Netrukus „ispanai" atsako ir lapkričio 9-ą palieka baltą „Fiat Pun-

to" automobilį gatvės viduryje. Nepaisydami nieko palieka auto

mobilį Cupa Perillo gatvėje. Buvo pati popietė, kai policija aptiko

tris lavonus. Stefano Maisto, Mario Maisto ir Stefano Mauriello.

Visos policininkų atidarytos automobilio durys atidengė po lavo

ną. Priekyje, gale, bagažinėje. Mugnane lapkričio 20 dieną užmu

ša Biagio Migliaccio. Jį nužudyti ateina į dirbtuves, kuriose dirbo.

Jam pasako: „Tai - apiplėšimas." Ir tada šauna į krūtinę. Jų taikinys

uvo jo dėdė Giacomo. Tą pačią dieną „ispanai" atsako nužudyda

mi Gennaro Emolo, ištikimo Di Lauro draugo, apkaltinto pagalba

ginkluotiems būriams, tėvą. Lapkričio 21-ą Di Lauro šeima pašali

na tabako krautuvėje buvusius Domenico Riccio ir Salvatore Gaga-

liardi, artimus Raffaele Abbinante žmones. Už valandos nužudomas

Francesco Tortora. Žudikai važinėja ne motociklais, bet automobi

liais. Priartėja, šauna, tada suima kūną kaip maišą. Įsimeta j mašiną

ir veža į Casavatorės periferiją, kur sudegina ir automobilį, ir kūną.

Du naudingi dalykai viename. 22-os paros vidurnaktį karabinieriai

randa vieną sudegintą mašiną. Dar vieną.

Kad galėčiau sekti šią keršto istoriją, sugebėjau įsigyti radijo

stotelę, galinčią pagauti policijos radijo ryšio dažnius. Šitaip savo

„Vespa" į vietą atvykdavau daugmaž sykiu su policininkais. Bet tą

vakarą užmigau. Monotoniški ir gergždžiantys radijo bangų garsai

tapo mane užliūliuojančia melodija. Todėl vidury nakties suskam

bėjęs telefonas mane įspėjo dėl to kas atsitiko. Atvykęs į vietą radau

visiškai sudegusį automobilį. Jį buvo užpylę benzinu. Litrais benzi

no. Visur kur. Benzinas ant priekinių sėdynių, benzinas ant galinių

sėdynių, benzinas ant padangų, ant vairo. Kai atvyko gaisrininkai,

liepsnos buvo jau išsikvėpusios, langai susprogę. Gerai nežinau, ko

dėl pripuoliau prie automobilio karkaso. Bjauriai dvokė sudegusiu

plastiku. Aplink nedaug žmonių, kelių policininkas prožektoriumi

apšviečia skardas. Ten yra kūnas, ar kažkas panašaus į jį. Gaisri

ninkai atidaro dureles, išimant lavoną jų veidus iškreipia pasibjau

rėjimo grimasos. Vieną iš karabinierių supykina, atsirėmęs į sieną

išvemia pastą ir bulves, suvalgytas prieš porą valandų. Kūnas tiesiog

sustingęs rąstigalis, visas juodas, veidas tik pajuodusi kaukolė, kojos

išėstos liepsnų. Paima kūną už pažastų ir padeda ant žemės laukti

morgo mašinos.

Mirusiuosius surenkantis furgonas sukasi nuolatos aplink, nuo

Scampijos iki Torre Annunziatos. Surenka, kaupia, iškrauna nušautų

žmonių lavonus. Kampanija yra teritorija, kurioje nužudoma dau

giausia žmonių Italijoje, tarp pirmųjų vietų pasaulyje. Morgo ma

šinos padangos lygutėlės, užtektų nufotografuoti nudilusius diskus

ir padangų plikumą, kad gautume simbolinį šios žemės atvaizdą.

Tipai iš furgono išlipa su guminėmis pirštinėmis, purviniausiomis,

naudotomis ir pernaudotomis tūkstančius kartų, ir puola į darbą.

Lavoną įkiša į maišą, tą juodą, body bag y į tokius paprastai kišami

mirusių kareivių kūnai. Lavonas priminė vieną iš tų, rastų po Ve

zuvijaus pelenais, po to, kai archeologai gipsu užpildė kūno kiaury

mes. Aplink automobilį pradėjo buriuotis dešimtys žmonių, bet visi

tylėjo. Atrodė lyg čia nieko nebūtų. Netgi šnervės nedrįso kvėpuoti

garsiai. Nuo tada, kai prasidėjo kamoros karas, daugelis pamiršo

anksčiau buvusias savo ištvermės ribas. Tiesiog būna ir seka, kas dar

užgrius. Kiekvieną dieną sužino, kas dar yra įmanoma, ką dar pri

valo iškentėti. Sužino, parsineša tai namo, ir toliau bando gyventi.

Karabinieriai pradeda fotografuoti, furgonas su lavonu išvažiuoja.

Einu į kvestūrą. Kažką turi pasakyti apie šią mirtį. Spaudos salėje

būriuojasi tie patys žurnalistai ir vienas kitas policininkas. Po kiek

laiko pasigirsta komentarai: „žudosi tarp savęs, taip dar geriau", „jei

esi kamorietis, štai kokia tavo pabaiga", „tau patiko pinigai, o dabar

džiaukis mirtimi, šiukšle..." [prasti komentarai, bet vis šlykštesni,

praradę viltį. Tarsi lavonas būtų čia ir visi bandytų kažką išrėkti

jam į veidą, ši naktis prarasta, šis niekaip nesibaigiantis karas, tie

kareiviai, apgulę kiekvieną Neapolio skersgatvį. Medikams prireiks

ilgų valandų, kad galėtų identifikuoti lavoną. Kažkas suranda zonos

vado, prapuolusio prieš porą dienų, vardą. Vienas iš daugelio, vienas

iš daugelio išrikiuotų kūnų, ligoninės šaldytuvuose laukiančių kiek

įmanoma blogiausio vardo Cardarelli. Tada hipotezės išsklaidomos.

Kažkas užsidengia rankomis burną, žurnalistai nuryja vi

sas seiles palikdami sausas burnas. Policininkai linguoja galvomis

žiūrėdami į batų nosis. Kaltinantys komentarai nutyla. Tas kūnas

uvo Gelsomina Verde> 22 metų mergina. Pagrobta, nukankinta,

nužudyta šūviu j sprandą, paleistu iš arti, kuris išlėkė į priekį. Po

to ją įmetė į automobilį, jos automobilį, ir sudegino. Susitikinėjo su

vienu vaikinu, Gennaro Notturno, kuris dirbo klanui, o vėliau su

artėjo su „ispanais". Buvo su juo porą mėnesių, prieš kurį laiką. Bet

kažkas juos pamatė apsikabinusius, galbūt sėdinčius ant „Vespos".

Važiuojančius kartu. Gennaro buvo pasmerktas mirti, bet sugebėjo

pasislėpti, neaišku kur, galbūt kokiame garaže, netoli gatvės, kur

užmušė Gelsomina. Nejautė poreikio ją saugoti, nes nebepalaikė su

ja ryšių. Bet klanai žeidžia individus pasinaudodami jų pažintimis,

giminystės ryšiais, net jausmais. Tai primena žemėlapį. Žemėlapį,

kuriame įrašomas pranešimas. Pats baisiausias pranešimas. Privalu

bausti. Pernelyg didelė rizika, jei kas nors lieka nenubaustas, tai legi-

timuoja išdavystės galimybę, inspiruoja naujus atsiskyrimus. Privalu

žeisti, ir pačiu baisiausiu būdu. Tai įstatymas. Visa kita lygu nuliui.

Taigi, Di Lauro ištikimieji važiuoja pas Gelsomina, apgaulės būdu

su ja susitinka. Ją pagrobia, muša iki kraujo, kankina, klausia, kur

yra Gennaro. Ji neatsako. Galbūt nežino, kur jis yra, arba pasirenka

iškęsti pati tai, ką būtų darę su juo. Todėl ją užmuša. Kamoriečiai,

nusiųsti atlikti „reikalo", galbūt buvo prisiuostę kokaino, arba tu

rėjo būti blaivūs, kad galėtų užčiuopti mikroskopinę informacijos

dalelę. Bet yra žinoma, kokiais būdais naudojasi, kad sunaikintų bet

kokį pasipriešinimą, kad užgniaužtų mažiausią žmoniškumo krislą.

Man pasirodė, kad sudeginti kūną buvo būdas sunaikinti kankini

mo žymes. Žvėriškai nukankintos merginos kūnas būtų sukėlęs aklą

visų pyktį. Iš žmonių nesitikima pritarimo, bet, žinoma, nesinori

ir priešiškumo. Todėl deginti, deginti viską. Mirties įrodymas nėra

sunkus. Ne sunkesnis nei bet kokios kitos mirties karo lauke. Bet

nepakeliama įsivaizduoti, kaip užtiko ta mirtis, kaip buvo vykdomi

kankinimai. Todėl nosimi traukdamas gleives ir jas spjaudydamas

prisiverčiau užblokuoti į mano mintis besiveržiančius vaizdinius.

Gelsomina Verde, Mina, mažybinis vardas, kuriuo būdavo šau

kiama kvartale. Taip ją vadino ir laikraščiai, kada kitą dieną kaltės

jausmo vedami pradėjo ją apraudoti. Būtų paprasta neišskirti jos

iš tarpo tų, kurie žudosi tarpusavyje. Arba, jei būtų išlikusi gyva,

toliau laikyti ją kamoriečio mergina, viena iš daugelio, kurios daro

tai dėl pinigų arba norėdamos pasijausti svarbios. Nieko daugiau,

tik dar viena „sinjora", kuri džiaugiasi vyro kamoriečio turtais. Bet

„saracėnas", taip vadino Gennaro Notturno, buvo pradedantysis.

Vėliau, jei taptų apylinkės vadovu ir kontroliuotų platintojus, gautų

tūkstantį ar net du eurų. Bet tai ilga karjera. Du tūkstančiai penki

šimtai tikriausiai yra atlygis už žmogžudystės įvykdymą. Ir jei reikia

slėptis, nes karabinieriai lipa ant kulnų, klanas apmoka mėnesį pra

gyvenimo Šiaurės Italijoje arba užsienyje. Galbūt ir jis svajojo tapti

bosu, viešpatauti Neapolyje ir investuoti visoje Europoje.

Jei aš susikaupiu ir įkvepiu oro, galiu įsivaizduoti jų susipažini

mą, nors niekad nesu matęs jų veidų. Jie susipažino įprastame bare.

Prakeikti Viduržemio pajūrio provincijos barai, aplink kuriuos kaip

verpetas sukasi visų paauglių ir devyniasdešimtmečių senių egzis

tencija. Arba galbūt susitiko kokioje nors diskotekoje. Pasivaikščio

jimas po Plebiscito aikštę, bučinys prieš išsiskiriant. Tuomet kartu

praleisti šeštadieniai, picos valgymas draugų kompanijoje, užrakin

tas kambarys sekmadienį po pietų, kada kiti užmiega nusibaigę nuo

sotaus maisto. Ir taip toliau. Kaip tai daroma visuomet, kaip atsitin

ka su visais, laimei. Tada Gennaro įėjo į Sistemą. Matyt nuėjo pas

kokį draugą kamorietį, kuris jį pristatė, ir pradėjo triūsti Di Lauro

klanui. įsivaizduoju, kad kai mergina apie tai sužinojo, bandė ieško

ti jam kokio nors kito darbo, kaip dažnai atsitinka, šiose apylinkėse

merginos verčiasi per galvą dėl savo sužadėtinių. Bet savaitės pabai

goje, turbūt, pamiršo apie Gennaro amatą. Galų gale, tai juk darbas

kaip ir bet koks kitas. Vairuoti automobilį, pervežti kokį paketą,

pradedama nuo mažų dalykų. Nuo nieko. Bet tai tau padeda gyven-

ti, dirbti, o kartais netgi patirti savirealizacijos jausmą, tave vertina,

tau dėkoja. Vėliau romanas tarp jų pasibaigė.

Tačiau tų poros mėnesių pakako. Jų pakako, kad Gelsomi

na pradėtų asocijuoti su Gennaro asmeniu. Matyti joje jo asmens

„pėdsakus", priklausymą jo jausmams. Net jei jų ryšys jau buvo nu

trūkęs, galbūt, niekada išties negimęs. Nesvarbu. Tai tik spėlionės

ir vaizduotės žaismas. Tikra yra tai, kad mergina buvo nukankin

ta ir nužudyta tik todėl, kad ją matė tuo metu, kai ji bučiavo ar

glostė kažką, prieš porą mėnesių, kažkurioje Neapolio dalyje. Man

tai atrodo nejtikėtina. Gelsomina labai kūprinosi, kaip ir visi šiose

apylinkėse. Dažnai merginos, žmonos priverstos vienos pačios iš

laikyti šeimą, nes daugelis vyrų metų metais neišlipa iš depresijos.

Ir tie, kurie gyvena Secondigliane, ir tie, kurie gyvena Trečiajame

Pasaulyje, sugeba turėti sielą. Nedarbo metai žmogų pakeičia, vir

šininkai, kurie elgiasi kaip su mėšlo gabalu, jokios darbo sutarties,

jokios pagarbos, jokių pinigų - tai žmogų pribaigia. Arba tampi

gyvuliu, arba nuolat balansuoji ant mirties ribos. Taigi Gelsomina

triūsė kaip visi tie, kurie privalo spėti per mažiausiai tris darbus, kad

sugebėtų surinkti pinigų, kurie padengtų pusę šeimos išlaidų. Be

to, savanoriškai dirbo padėdama seniems žmonėms. Būtent tai ypač

pabrėžė žurnalistai, surengę merginos liaupsinimo varžybas. Šalia

straipsnių apie Miną Verde puikavosi interviu su Raffaele Cutolo

žmona. Nepriekaištingosios ponios šventu įsitikinimu, kamora, ta

tikroji, kuriai priklausė jos vyras, niekada nežudė moterų. Vadova

vosi nepažeidžiama etika, sudaryta garbės vyrų. Galbūt vertėjo jai

priminti, kad aštuntajame dešimtmetyje Cutolo šovė į veidą maža

metei mergaitei, teisėjo Lamberti dukrai, tėvo akivaizdoje. Tačiau

dienraščiai ją išklauso, ja tiki, suteikia jai autoritetą, tikėdamiesi,

kad kamoros jėga sugrįš kaip senaisiais laikas. Praeities kamora vi

suomet geresnė nei yra ar kokia bus.

Kare negalima turėti meilės ryšių, santykių, visa tai gali virsti

žeidžiančiuoju faktoriumi. Emocijų vulkanas, išsiveržiantis bendra

darbiaujančių su mafija jaunuolių krūtinėse, įrašytas karabinierių

telefoninių pokalbių klausymosi metu, pavyzdžiui, 2004 metais

Neapolio antimafijos tarnybos ataskaitoje užrašytas pokalbis tarp

Francesco Venosos ir jo merginos Annos. Tai buvo paskutinis skam

butis prieš pakeičiant numerį, Francesco bėga į Lacijaus regioną,

įspėja savo brolį Giovanni SMS žinute, kad neitų į gatvę, jį seka:

„Labas broli, labai prašau niekur neik, jokiais būdais. Ok?"

Francesco turi paaiškinti savo merginai, kad privalo išvažiuoti,

kad Sistemos žmogaus gyvenimas yra sudėtingas: „Man jau aštuo

niolika... juokauti nebegalima... jie tave pašalina... nužudo tave,

Anna!" Tačiau Anna užsispyrusi, norėtų dalyvauti konkurse, kad

galėtų dirbti karabiniere, pakeisti savo gyvenimą ir padaryti, kad

Francesco pakeistų savąjį. Vaikino neglumina, kad Anna nori eiti

į karabinierius, tačiau jis jaučiasi pernelyg senas, kad keistų savo

gyvenimą. Francesco: „Sakiau tau, džiaugiuosi dėl tavęs... Bet

mano gyvenimas kitoks... Ir aš savo gyvenimo nekeisiu." Anna:

„Ak šitaip, mane džiugini... Tęsk visada taip, supratai?" Frances

co: „Anna, Anna... nedaryk taip..." Anna: „Bet tau aštuoniolika,

puikiausiai gali pasikeisti... Kodėl tu jau nusivylęs? Nesuprantu..."

Francesco: „Nekeisiu savo gyvenimo nei už ką pasaulyje." Anna:

„Tai tau gerai taip?" Francesco: „Ne, Anna, man taip nėra gerai, bet

dabar mus užklupo... turime atgauti prarastą pagarbą... Žmonės,

kuriuos sutinkame mūsų kvartale, pirma neturėjo drąsos žiūrėti

mums į veidus... dabar visi vaikšto pakeltomis galvomis."

Francesco, kuris priklauso „ispanams", didžiausias įžeidimas,

kai niekas nebesijaučia vergas prieš jų galią. Per daug jų buvo išžu

dyta ir todėl jo kvartale į jį visi žiūri kaip į priklausantį nevidonų

žudikų grupei, pralaimėjusiems kamoriečiams. Tai netoleruojama,

reikia reaguoti, net jei teks paaukoti gyvybę. Sužadėtinė bando jį

sustabdyti, įtikinti, kad neturi jaustis pasmerktuoju. Anna: „Tau

nereikia kištis į tą maišalynę, tu gali tiesiog puikiausiai gyventi..."

Francesco: „Ne, nenoriu keisti savo gyvenimo..."

Jaunasis atsiskyrėlių grupuotės narys siaubingai bijo, kad

Di Lauro gali atkeršyti jai, bet ją ramina sakydamas, kad turė

jo daug merginų, tad niekas negali Annos asocijuoti su juo. Tada

kaip romantiškas paauglys prisipažįsta, kad ji jam dabar vienintelė:

„Galų gale turėjau trisdešimt moterų kvartale... tačiau dabar vi

duje jaučiuosi tik su tavimi..." Panašu, Anna paleidžia paskutinius

baimės ir nuoskaudos likučius, kaip ir įprasta jaunai mergaitei, pri

simindama tik paskutinę Francesco ištartą frazę. Anna: „Norėčiau

tuo tikėti."

Karas tęsiasi. 2004 lapkričio 24 dieną nužudomas Salvatore

Abbinante. Jam šauna į veidą. Raffaele Abbinante, vieno iš „is

panų" vadovų sūnėnas, žmogus iš Marano. Nuvolettos teritorija.

Maraniečiai, kad galėtų aktyviai dalyvauti Secondigliano rinkoje,

perkėlė į Monteroso rajoną daug vyrų su šeimomis, o Raffaele Ab

binante, pagal kaitinimus, šios mafijos grupuotės, išmaitintos prie

Secondigliano krūties, vadeiva. Tai buvo vienas iš pačių charizma-

tiškiausių personažų Ispanijoje, kur valdė Kosta del Solio teritori

ją. 1997 metais pasalos metu buvo sulaikyta du tūkstančiai penki

šimtai kilogramų hašišo, tūkstantis du šimtai extasy tablečių, tūks

tantis penki šimtai kilogramų kokaino. Teismo metu buvo įrodyta,

kad neapoliečių Abbinante ir Nuvolettos klanai valdė beveik visų

sintetinių narkotikų platinimą Ispanijoje ir Italijoje. Po Salvatore

Abbinante nužudymo buvo manoma, kad Nuvoletta įsiterps, kad

Cosa Nostra taip pat tars savo žodį secondiglianiečių kare. Nieko

neįvyko, bent jau ginkluotų susibūrimų buvo išvengta. Nuvoletta

atvėrė savo teritorijų sienas atsiskyrusiems pabėgėliams, o tai reikėjo

suprasti kaip Kampanijoje veikiančių Cosa Nostros žmonių kritiką

Cosimo karui. Lapkričio 25-ą Di Lauro grupuotė nužudo Antonio

Espozito, jo maisto prekių krautuvėje. Kai atvykau į vietą, jo kūnas

gulėjo tarp vandens butelių ir pieno pakelių. Jį pakėlė, buvo dviese,

laikydami už striukės ir už pėdų įdėjo į metalinį karstą. Morgo ma

šinai išvažiavus, parduotuvėje atsirado kažkokia ponia, kuri pradėjo

tvarkyti ant grindų išmėtytas prekes, valyti ant vitrinos su dešromis

užtiškusį kraują. Karabinieriai neprieštaravo. Susirėmimo pėdsakai,

žymės buvo jau panaikinti. Nenaudingas įkalčių sąrašas buvo jau

užpildytas. Visą naktį toji moteris tvarkė parduotuvę, tarsi tai galė

tų pakeisti, kas buvo atsitikę, tarsi pieno pakelių grąžinimas į vietą

ir sausainių pakuočių sudėstymas į eilę galėtų ištrinti tas porą mi

nučių, per kurias buvo įvykdyta žmogžudystė, nors porai minučių

atitolinti mirties sunkumą.

Paskutiniu metu po Scampiją buvo pasklidę gandai, kad Co

simo Di Lauro ruošiasi duoti šimtą penkiasdešimt tūkstančių eurų

bet kam, kas suteiktų svarią informaciją apie Gennaro Marino

McKey buvimo vietą. Didelė suma, bet ne pati didžiausia tokiai

ekonominei imperijai kaip Secondigliano sistema. Net ir nustatant

šią sumą buvo saugomasi nepervertinti priešo. Bet pažadas duoti at

lygį neatneša vaisių, pirmiau atvyksta policija. Fratelli Cervi gatvėje,

tryliktame vieno pastato aukšte buvo susirinkę visi atsiskyrusiųjų

vadai, kurie dar buvo išlikę. Norėdami apsisaugoti, aklinai uždarė

įėjimą į laiptų aikštelę. Laiptų pabaigoje spyna rakinamos grotos

blokavo laiptų aikštelę. Susitikimo vietą taip pat saugojo ir šarvuo

tos durys. Policija apsupo pastatą. Tai, kas juos saugojo nuo netikėtų

priešų antpuolių, dabar įkalino be galimybės ką nors pakeisti, lauk

ti, kol bus perpjautos grotos ir išimtos šarvuotos durys. Laukdami

kol juos suims, pro langą išmetė kuprinę su automatu, pistoletais ir

rankinėmis minomis. Krisdamas žemyn automatas iššovė. Kulka

palietė pastatą saugojusį policininką, slystelėjo jo sprandu. Susiner-

vinęs pradėjo šokinėti, prakaituoti, galiausiai jam užėjo konvulsi

jų lydimas nervinis priepuolis. Nudvėsti dėl pasiklydusios kulkos,

kurią paleido iš trylikto aukšto krentantis automatas, jam pasirodė

pernelyg apmaudu. Beveik kliedėdamas pradėjo kalbėti pats su sa

vimi, įžeidinėti visus, murmėjo po nosimi vardus, mosikavo ranko

mis, lyg baidydamas uodus, ir toliau burbuliavo: „O kas, jei anie ten

susimokė. Matė, kad patiems nieko nesigaus, tai galbūt susimokė

tarpusavyje ir pasiuntė mus... Su mumis žaidžia ir vieni, ir kiti, gel

bėjame jiems gyvybes. Turėtume palikti juos išsipjauti tarpusavyje,

tegu išsipjauna, o kas mums darbo?"

Jo kolegos ženklu man parodė pasitraukti. Tą naktį Fratelli Cer

vi gatvės name suimami Arcangelo Abete ir jo sesuo Anna, Massi-

miliano Cafasso, Ciro Mauriello, Gennaro Notturno, buvęs Minos

Verde vaikinas, ir Raffaele Notturno. Bet svarbiausias grobis buvo

Gennaro McKey. Atsiskyrusiųjų lyderis. Marinų šeima buvo pa

grindiniai pasalos taikiniai. Prieš kurį laiką sudeginta jų nuosavybė:

restoranas „Orchidėja" Diacono gatvėje Secondigliane, duonos ke

pinių parduotuvė pagrindinėje Secondigliano gatvėje ir picerija Pie

tro Nenni gatvėje Arcane. Taip pat buvo padegtas Gennaro McKey

namas, medinis, pastatytas pagal rusiškųjų „dačių" pavyzdį Arcane,

Limitonės gatvėje. Tarp cemento kubų, atokių gatvių, nuolat dings

tančio apšvietimo, Dangiškųjų Namų bosui pavyko atsitverti dalį

teritorijos ir paversti ją tiesiog kalnų kampeliu. Iš reto medžio pa

sistatė vilą, kurią supo sodas, Libijos palmės, visa, kas brangiausia.

Yra pasakojančių, kad verslo reikalais lankėsi Rusijoje ir ten tiesiog

įsimylėjo vietines „dačias". Po to niekas negalėjo sutrukdyti Genna

ro McKey pačidje Secondigliano širdyje pasistatyti „dačią", jo verslo

galybės simbolį, jo sėkmės įrodymą samdytiems berniukams, kurie

anksčiau ar vėliau galėtų pasiekti šitokią prabangą Neapolio peri

ferijoje, pačiame niūriausiame Viduržemio pakrantės taške. Dabar

iš „dačios" liko tik mūrinis skeletas ir apdegę medgaliai. Gennaro

olį Gaetano karabinieriai aptiko Masa Lubrenzėje, viešbučio „La

Certosa" liukso kambaryje. Nenorėdamas rizikuoti, buvo užsidaręs

kambaryje su vaizdu į jūrą, neįprastas būdas pabėgti nuo konfliktų.

Tarnas, žmogus atstojantis jam rankas, atvykusiems policininkams

metė tiesiai į veidą: „Sugadinote man atostogas." Tačiau „ispanų"

grupuotės suėmimas neįstengė sustabdyti kraujo praliejimo. Giu-

seppe Bencivenga buvo nužudytas lapkričio 27-ą. To paties mėne

sio 28 dieną nušovė Massimo De Felice, o gruodžio 5-ą eilė išpuolė

Enrico Mazzarellai.

(tampa virto tam tikru žmonių tarpusavio santykių atspindžiu.

Karo metu akys nustoja būti išsiblaškiusios. Kiekvienas veidas, bet

kuris veidas privalo kažką tau pasakyti. Turi jį iššifruoti. Turi jį ste

bėti. Viskas kinta. Privalai žinoti, į kurią parduotuvę gali įeiti, būti

atsakingas už kiekvieną pasakytą žodį. Prieš eidamas pasivaikščioti

su kuo nors, privalai žinoti, kas jis yra. Pasitikėjimas kitu privalo

būti absoliutus, išgrynintas nuo įtarinėjimų šešėlio, kad kitas ga

lėtų būti pėstininkas grupuočių šachmatų lentoje. Eiti vienas šalia

kito, persimesti žodžiu, reiškia priklausyti bendram laukui. Kare

visi pojūčiai nepalyginamai aštresni, atskleidžiami daug subtilesni

niuansai, žvelgiama daug giliau, kvapai užuodžiami daug stipriau.

Nors bet koks supratimas ir pagaulumas bejėgiai žudynių akivaiz

doje. Kada puolama, nežiūrima, ką išgelbėti ir ką pasmerkti. Įrašy

tame telefoniniame pokalbyje Rosario Fusco, apkaltintas vadova

vęs vienai iš Di Lauro teritorijų, labai įtemptu balsu kreipdamasis

į savo sūnų stengiasi kalbėti įtikinamai: „Tau negalima susitikinėti

su niekuo, dėl to net negali būti abejonių, apie tai aš tau taip pat

parašiau: gali išeiti, aplankyti tėvelį, pasivaikščioti su mergaite, bet

negali būti jokio vaikino draugijoje, nes nežinome, kieno jis pusėje

ir kam priklauso. Nes jei su juo bandys atsiskaityti, o tu būsi šalia,

neišsigelbėsi. Supratai, kokia šiandien yra tėvelio problema..."

Problema ta, kad nebeįmanoma jaustis neutraliems. Neužtenka

nuspręsti apsaugoti savo gyvenimą atsiribojant nuo pavojų. Nebega

lioja posakis: „Tegul žudosi tarpusavyje." Kamoros konfliktų metu

virš visko, kas laikui bėgant buvo sukurta, pakimba juodi pavojaus

debesys, smėlio statiniai nuplaunami bangų mūšos. Žmonės sten

giasi prasilenkti tylomis, minimaliai sumažinti savo egzistencijos

pasaulyje ženklus. Neryškus makiažas, anonimiškos spalvos, ir ne

vien tai. Sergantys astma ir negalintys bėgti užsirakina namuose,

bet suranda tam pasiteisinimą, nes sėdėjimas namuose be pateisina

mos priežasties gali būti suprastas kaip savo kaltės deklaravimas: ne

žinia kokia kaltė, bet prisipažįsti, kad bijai. Moterys nebeavi aukš

takulnių, jie netinka bėgimui. Šis karas yra oficialiai nepaskelbtas,

nepripažintas tarptautiniu mastu, jame nedalyvauja reporteriai, bet

vyrauja nedeklaruojama baimė, baimė, kuri įsismelkia po oda.

Jautiesi išpampęs, kaip prisivalgęs arba prigėręs prasčiausio

vyno. Baimė, kuri neišsilieja į gatves demonstracijomis, apie ją ne

rašo dienraščiai. Nesimato puolimų, dangaus nedengia lėktuvai, tai

karas, kurį jauti viduje. Tarsi fobija. Nežinai, ar baimę rodyti, ar ge

riau ją nuslėpti. Negali suprasti, ar pavojų perdedi, ar jį sumenkini.

Nesigirdi pavojaus signalų, bet pasiekia daug mažiau reguliuojama

informacija. Kalbama, kad kamoros karas vyksta tarp grupuočių,

kad jie žudosi tarpusavyje. Bet niekas nebežino, kur žymimos ri

bos tarp tų, kurie jai priklauso ir kurie nepriklauso. Karabinierių

automobiliai, policijos reidai, kas valandą ratus pradėję sukti sraig

tasparniai, nenuramina, tarsi suspaudžia erdvę. Neįtikina, kad yra

saugu. Mūšio mirties zona apibrėžiama ir pasidaro dar ankštesnė.

Visi pradeda jaustis kaip spąstuose, petys prie peties, klaikdami nuo

neišvengiamai jaučiamos kito šilumos.

Savo „Vespa" nuolatos kirsdavau šią įtampos dangą. Kiekvieną

kartą, kai važiuodavau į Secondiglianą konflikto metu, būdavau

sustabdomas mažiausiai dešimt kartų per dieną. Jei būčiau turėjęs

kad ir vieną tų mažų turistinių šveicariškų peiliukų, man jį būtų

suvarę į gerklę. Mane stabdydavo policininkai, tada karabinieriai,

kartais Finansinė tarnyba, o tada Di Lauro sargybiniai, vėliau „ispa

nai". Visi kaip vienas rodantys savo valdžią mechaniškais gestais, tais

pačiais nurodymais. Valdžios pareigūnai patikrindavo dokumentus

ir tada apieškodavo, o grupuočių sargybiniai apieškodavo ir užduo

davo daug klausimų, stengdavosi atpažinti akcentą, iššifruoti melą.

Paties didžiausio konflikto metu visi buvo apieškomi. Užmesdavo

akį į kiekvieną automobilį. Stengėsi sukataloguoti veidus, supras

ti, ar vežami ginklai. Pirma pamatydavai atburzgiant motorolerius,

kurie tau suvirpindavo netgi sielą, tada motociklus, galiausiai tave

sekdavo automobiliai.

Greitosios pagalbos darbuotojai kreipėsi į teismą skųsdamiesi,

kad ne tik sužeistieji ginkluotų susirėmimų metu, bet netgi ir senu

tės sulaužytais klubų kaulais arba užkluptos piešinfarktinės būklės,

vežant į ligoninę, buvo verčiami išlipti, apieškomi, o į greitosios pa

galbos automobilį lipdavo sargybinis patikrinti, ar čia tikrai medici

ninis transportas, ar neslepia ginklų, žudikų arba bėglių. Kamoros

klanai nepripažįsta Raudonojo kryžiaus, nei vienas klanas nepasi

rašė Ženevos sutarties. Net ir karabinierių mašinos rizikuoja. Vieną

kartą nutiko, kad šūvių kruša pasipylė ant automobilio, kuriame sė

dėjo civiliais persirengę karabinieriai. Juos supainiojo su varžovais,

visa laimė, karabinieriai buvo tik lengvai sužeisti. Po poros dienų į

komisariatą prisistatė vaikinukas lagaminėliu su švariais baltiniais

nešinas, žinojo puikiausiai, kaip elgtis arešto metu. Prisipažino vis

ką ir iškart, nes atpildas, kurio būtų sulaukęs už šaudymą į parei

gūnus, gerokai sunkiau pakeliamas nei kalėjimas. Labai gali būti,

kad klano vadovai, suinteresuoti nesuteikti pagrindo privatiems

kamoriečių ir pareigūnų konfliktams, paskatino jį prisipažinti, pa

žadėję užmokestį ir išlaidų advokatui apmokėjimą. Vaikinas įėjo į

komisariatą ir nedvejodamas pareiškė: „Maniau, kad tai 'ispanai',

todėl šaudžiau."

Taip pat ir gruodžio 7-ą mane pažadino telefono skambutis vi

dury nakties. Draugas fotografas mane įspėjo dėl „blitzo" - policijos

reido. Šį reidą vietiniai ir šalies politikai interpretavo kaip reakciją į

vykstančias kovas.

Trečiojo Pasaulio rajoną apsupo virš tūkstančio policininkų

ir karabinierių. Tai milžiniškas rajonas, kurio pavadinimas nusa

ko čia vyraujančią situaciją, kaip ir pagrindinėje gatvėje ant sienos

besipuikuojantis užrašas: „Trečiojo Pasaulio rajonas, neikite." Vyko

didžiulė visa apimananti operacija. Po šio reido į Scampiją, Mianą,

Piscinolą, San Pietro a Paterną, Secondiglianą plūdo žurnalistai ir

telekameros. Kamora grįžo į gyvenimą po daugelio tylos metų. Ne

tikėtai. Bet jos veiklą analizuojantys tyrimo metodai buvo seni, pa

senę, neverti dėmesio. Tarsi smegenys dvidešimčiai metų užšaldytos

ir dabar atgaivintos. Tarsi vis dar egzistuotų Raffaele Cutolo kamo

ra su jai būdinga logika, kad mafijos grupuočių veikla yra greitke

lių sprogdinimas ir teisėjų žudymas. Šiandien viskas jau pasikeitę,

išskyrus stebėtojų, ekspertų ir mažiau nusimanančiųjų žvilgsnius.

Tarp suimtųjų buvo ir Ciro Di Lauro, vienas iš boso sūnų. Kai kas

jį vadina klano buhalteriu. Karabinieriai vertė duris, apieškojo žmo

nes, šautuvais grasino paaugliams. Vienintelė scena, kurią sugebėjau

pamatyti, buvo ant vaikėzo, stovinčio su atkištu peiliu, šaukiantis

karabinierius: „Mesk žemėn! Mesk žemėn! Staigiai! Staigiai! Mesk jį

žemėn!" Vaikėzas paleidžia peilį. Karabinierius spiria peilį ir tas pa

sišokinėdamas ašmenimis atsimuša į šluotos kotą. Tai plastmasinis,

vėžliukų nindzių peilis. Kareiviai patruliuoja, fotografuoja, malasi

visur. Dešimtys slėptuvių buvo išardytos. Išgriautos cementinės sie

nos, pastatytos daugiaaukščių laiptinėse, kad paverstų jas narkotikų

slėptuvėmis, išversti vartai, kurie atskirdavo ištisus gatvių gabalus,

sukurdami narkotikų sandėlių sistemą.

Šimtai moterų išeina į gatves, degina šiukšlių konteinerius, į

kareivius mėto daiktus. Suiminėja jų sūnus, anūkus, kaimynus. Jų

darbdavius. Visgi nesugebėjau tuose veiduose, piktuose kaltinimuo

se, kūnuose, taip aptemptais drabužiais, kad rodėsi tuoj sprogs, ma

tyti vien tik solidarumą su kriminaliniu pasauliu. Narkotikų rinka

yra pragyvenimo šaltinis, minimalaus pragyvenimo, didžioji Secon

digliano gyventojų dalis net nesvajoja apie praturtėjimą. Klano vers

lininkai yra vieninteliai, turintys išskirtinį pranašumą. Visi tie, ku

rie dirba prekių platinimo tinkle, sandėliavimo, slėpimo sistemoje,

negauna nieko daugiau tik įprastines algas, o rizikuoja būti suimti,

mėnesius ir metus praleisti kalėjimuose. Šiuose veiduose atsispindėjo

pyktis. Skrandžio sultimis atsiduodantis pyktis. Pyktis, kylantis dėl

nuosavos teritorijos gynimo, kaltinantis tuos, kurie visuomet šią vie

tą laikė neegzistuojančia, prarasta, verta tik užmiršti.

Toks nepaaiškinamas valdžios karinių pajėgų įsikišimas, tiktai

žuvus dešimtims žmonių, tiktai suradus nukankintos ir sudegintos

kvartalo merginos kūną, panašus į vaidybą. Moterys tame nujaučia

apgaulės dvoką. Suėmimai, kratos, nepanašu, kad siektų pakeisti

padėtį iš esmės, bet sklando nuojauta, jog kažkam ši operacija yra

naudinga, naudinga suiminėti žmones ir griauti sienas. Tarsi neti

kėtai kas būtų pakeitęs interpretacijų klasifikaciją ir pasakytų, kad

jų gyvenimas yra klaidingas. Jie ir taip puikiausiai žinojo, kad čia

viskas yra klaidinga, nereikalingi buvo sraigtasparniai ir šarvuočiai,

kad tai primintų, bet iki šiol toji klaida buvo pirmoji jų gyvenimo

forma, jėga, leidžianti jiems išgyventi. Akivaizdu, kad po šio įsiver

žimo, kuris tik viską sujaukė ir tiek, niekas neapsiims kažką daryti,

kad jų gyvenimas taptų geresnis. Taigi šios moterys tiesiog pavydžiai

saugojo tą izoliacijos būvį, iškrypusią gyvenimo formą, kurioje buvo

priverstos gyventi, jos norėjo išvyti tuos, kurie netikėtai suvokė, kad

egzistuoja blogis.

Žurnalistai laukė savo automobiliuose. Tik kai karabinieriai

baigė savo darbus ir nebešmėkščiojo jų auliniai, žurnalistai pradėjo

filmuoti reidą. Operacijos pabaigoje suėmė penkiasdešimt tris as

menis, jauniausiam iš jų buvo 85. Visi jie užaugo atgimstančiame

Neapolyje, naujame kelyje, kur individų gyvenimai pasisuko kita

kryptimi. Apsupti policijos, suėmimo metu, visi žino, kas bus to

liau. Skambinti tam ar kitam advokatui, laukti, kol kiekvieno mė

nesio 28 dieną į jų namus bus atsiųsta klano mokama alga, maisto

paketai likusioms žmonoms ar motinoms. Labiausiai susirūpinę tie

vyrai, kurių namuose auga sūnūs, nes nežino, koks vaidmuo jiems

atiteks po tėvų arešto. Bet apie tai niekas negali net prasitarti.

Po reido karas vyksta toliau be jokio sustojimo. Gruodžio

18 dieną Pasųuale Galasso, vieno iš galingiausių devyniasdešimtųjų

metų boso bendrapavardis, nužudomas tuo metu, kai stovėjo už baro

prekystalio. Tada gruodžio 20-ą picerijoje užmušamas Vincenzo Io-

rio. 24 dieną nužudo Giuseppe Pezzelą, jam buvo trisdešimt ketveri

metai. Bandė pasislėpti bare, bet jam kelią pastojo ekskavatorius.

Per Kalėdas pertrauka. Pabūklai nurimsta. Vyksta pasirengimas.

Siekiama sustyguoti taisykles ir strategiją pačiam chaotiškiausiam

konfliktui. 27 dieną šūviu į galvą užmušamas Emanuele Leone. Jam

buvo dvidešimt vieneri. Gruodžio 30-ą žudo „ispanai": nužudo An

tonio Safuro, dvidešimt šešerių metų, ir sužeidžia jo sūnui koją. Jie

buvo Di Lauro klano Casavotorės apylinkių vadovo giminaičiai.

Pats sudėtingiausias dalykas yra suprasti. Suprasti, kaip

Di Lauro pasisekė pasukti konflikto eigą taip, kad taptų jo laimė

toju. Smogti ir pasislėpti. Prapulti tarp žmonių, pasimesti kvarta

luose. Lotto T, Burės, Pašto Parkas, Dangiškieji Namai, Apgavys

čių Namai, Trečiasis Pasaulis virto tarsi džiunglėmis, cementinėmis

tropikų giriomis, kur galima pasislėpti lengviau nei bet kur kitur,

kur paprasčiausia virsti vaiduokliais. Di Lauro klanas prarado visus

vadovus ir teritorijų valdytojus, bet sugebėjo tęsti negailestingą karą

be didesnių pralaimėjimų. Tarsi valstybėje butų kilęs pučas ir nu

verstas šalies prezidentas, siekdamas išsaugoti savo galią ir apginti

interesus, būtų apginklavęs moksleivius ir suteikęs jiems paštininkų,

funkcionierių, vadovų, kareivių įgaliojimus. Leisdamas jiems jaustis

naujuoju jėgos centru, be pavojaus būti nustumtiems į mažiau svar

bias pareigas.

Ugo De Lucia, be galo ištikimas Di Lauro šeimai, Neapolio

DD apkaltintas dėl Gelsominos Verde nužudymo, buvo sulaikytas,

kaip pažymėta 2004 metų ataskaitose, automobilyje paslėptos „bla

kės" dėka. „Aš negavęs įsakymo net nepajudu iš vietos, esu toks!"

Tobulas kareivis didžiuojasi visišku paklusnumu Cosimo. Vėliau ko

mentuoja vieno sužeidimo metu pasitaikiusį epizodą. „Aš žudžiau,

negi šaudavau į koją, jei ten būčiau buvęs aš, būčiau susmulkinęs jo

membranas, žinai!.. Glaudžiamės mano kvartale, jis ramus, galime

dirbti ten..." Ugariello, kaip jį vadina jo kvartale, žudydavo, neatsi

tikdavo taip, kad tik sužeistų. „Dabar, sakau aš, likome tiktai mes,

susirenkame... visi kartu į vieną vietą... laikomės iš paskutiniųjų,

penki vienuose namuose... penki kituose namuose... ir penki dar

kituose, ir siųskite mus tik tada, kai turėsime išeiti ir ištaškyti jiems

smegenis!"

Surinkti ginkluotas grupes po penkis žmones, laikyti juos sau

giai namuose, kad iš slėptuvės išeitų tiktai žudyti. Nedarytų dau

giau nieko. Ginkluotas grupes klane vadina „valtimis". Bet Petrone,

jo pašnekovas, negali nurimti: „Taip, bet jei koks nors raguotasis iš

anų netyčia ras kokią Valtį', mus pamatys, mus suseks, mums ištaš

kys smegenis... Nors porą jų nužudome prieš mirdami, supranti ką

aš sakau! Leisk man sunaikinti juos nors keturis, penkis!" Petrone

idealas yra žudyti tuos, kurie dar nežino, kad jie yra išaiškinti: „Pa

prasčiausias dalykas, jei jie yra draugai, susigrūdi juos į mašiną ir

išsiveži..."

Laimi todėl, kad puola netikėtai, bet ir todėl, kad jau žino savo

likimą. Prieš galą privalo pasirūpinti, kad priešas patirtų kiek įma

noma daugiau nuostolių. Kamikadzių logika, tik be sprogimų. Vie

nintelis dalykas, kuris mažumos atveju gali suteikti pergalės viltį.

Pradeda pulti prieš susiskirstydami į „valtis".

2005 metų sausio 2 dieną nužudomas Crescenzo Marino,

McKey tėvas. Galva nulinkusi ant septyniasdešimtmečiui vyrui neį

prasto automobilio „Smart" galinės sėdynės. Paties brangiausio mo

delio. Galbūt tikėjosi, kad to užteks sekliams suklaidinti. Vienin

telis šūvis pataikė jam į kaktą. Jokio kraujo, tiktai veidu nubėgusi

srovelė. Turbūt tikėjosi, kad išeiti iš namų trumpam, porai minučių,

nebus labai pavojinga. Bet jų užteko. Tą pačią dieną „ispanai" Ca-

savatorės bare nužudo Salvatore Barrą. Neapolyje tą dieną lankosi

Respublikos prezidentas Carlo Azeglio Ciampi, kreipiasi į miestą

prašydamas reaguoti į įvykius, bandydamas suteikti drąsos, paro

dyti, kad valstybė jų neapleidžia. Trys pasalos buvo įvykdytos vien

tik jo kalbos metu.

Sausio 15-ą tiesiog į veidą nušauna Carmellą Attrice, atsisky

rusio Francesco Barone, arba „knarklio", artimo McKey žmogaus,

motiną. Moteris jau kurį laiką kojos nekėlė iš namų, todėl ją paša

linti panaudojo berniūkštį, kaip masalą. Paskambino telefonspyne.

Ponia jį pažįsta, gerai žino kas jis toks, neįtaria jokio pavojaus. Nu

lipa žemyn dar su pižama, atveria lauko duris, ir kažkas jai įremia

pistoletą į veidą ir šauna. Kraujas ir smegenys išteka iš kaukolės kaip

iš sudužusio kiaušinio.

Kai atvykau į įvykio vietą, į Dangiškuosius Namus, kūno dar

nebuvo apkloję paklode. Žmonės vaikščiojo per jos kraują palikda

mi pėdsakus visur aplinkui. Giliai nurijau seiles, būdas nuraminti

skrandį. Carmellą Atrice nepabėgo. Ją įspėjo, žinojo, kad jos sūnūs

priklausė „ispanų" grupuotei, bet kamoros karo miglotumas pasireiš

kia būtent šitaip. Nieko nėra apibrėžta ir aišku. Viskas pasidaro tikra

tik tada, kai atsitinka. Galios strategija, absoliučios galios, neegzis

tuoja niekas, kas išeina už konkretumo ribų. Todėl pabėgti, pasi

likti, pasislėpti, apkaltinti tampa pernelyg įtartinais, nerimtais pasi

rinkimais, kiekvienas patarimas visuomet atsimuša į jam radikaliai

priešingą, ir tik konkretus nutikimas paskatina priimti sprendimą.

Bet kada tai nutinka, sprendimą tenka ne priimti, bet iškęsti.

Kai mirštama gatvėje, aplinkui vyrauja siaubingas triukšmas.

Netiesa, kad mirštame vieni. Mirštame su nepažįstamais veidais

prieš nosį, žmonėmis, kurie liečia rankas ir kojas norėdami suprasti,

ar šis kūnas jau lavonas, ar verta kviesti greitąją pagalbą. Sunkiai

sužeistų žmonių veidus, mirštančiųjų išraiškas jungia ta pati bai

mė. Ir ta pati gėda. Gali pasirodyti keista, bet porą sekundžių prieš

mirtį veiduose pasirodo išraiška, kurią galima pavadinti gėda. Sar

mata, kaip sako šiuose kraštuose. Panašiai kaip būti nuogiems tarp

žmonių. Tas pats jausmas aplanko tuos, kuriuos nužudo gatvėje.

Niekaip nepripratau matyti nužudytuosius. Sanitarai, policininkai

stovi visiškai ramūs, beaistriai, atlieka mintinai išmoktus judesius,

nesvarbu, kas prieš juos būtų. „Turime nuospaudas ant širdies, o

mūsų skrandžius dengia tvirta oda", - pasakė man visiškai jaunas

morgo mašinos vairuotojas. Atvykusiam pirmiau nei greitosios pa

galbos mašina sunku atitraukti akis nuo sužeistojo, nors ir norėtųsi,

kad niekada to nebūtumei matęs. Niekada nesupratau, kad miršta

ma šitaip. Kai pirmą kartą pamačiau nužudytą žmogų, man galėjo

būti apie trylika metų. Labai gerai prisimenu tą dieną. Atsibudau

siaubingai pasimetęs, nes pižaminėse kelnėse, kurias mūvėjau be

kelnaičių, stirksojo netikėta erekcija. Ta klasikinė, rytinė, kurios

neįmanoma nuslėpti. Šį epizodą prisimenu, nes eidamas į mokyk

lą pamačiau lavoną, kuris buvo tokioje pačioje situacijoje, kokioje

neseniai buvau aš pats. Buvome penkiese, pilnomis knygų kupri

nėmis nešini. Pakeliui į mokyklą mums kelią pastojo sudaužytas

„Alfa" automobilis. Mano bendramoksliai susidomėję metėsi prie

automobilio. Ant sėdynės matėsi į viršų iškeltos kojos. Pats įžūliau

sias iš mūsų karabinieriaus paklausė, kodėl ten, kur dedama galva,

padėtos kojos. Karabinierius nedvejodamas, lyg nepastebėjęs jauno

pašnekovo amžiaus, atsakė: „Liūtis jį pervertė." Buvau vaikėzas, bet

jau žinojau, kad liūtis reiškia automato pliūpsnius. Tam kamoriečiui

jų teko tiek daug, kad kūnas persivertė. Galva žemyn ir kojos į vir

šų. Karabinieriams atvėrus dureles, kūnas išslydo žemėn kaip tirps

tantis ledo gabaliukas. Mes žiūrėjome netrukdomi, niekas mums

nepasakė, kad šis reginys ne vaikams. Jokia moralės paskatinta ran

ka neuždengė mums akių. Mirusiajam buvo išlikusi erekcija. Per

aptemptus džinsus tai matėsi kuo puikiausiai. Sis dalykas mane pri

bloškė. Žiūrėjau į reginį labai ilgai. Dienų dienas galvojau, kaip tai

galėjo atsitikti. Ką galvojo, ką veikė prieš numirdamas. Užpildžiau

savo popietes bandydamas atspėti, kas dėjosi jo mintyse prieš pakra

tam kojas; nenurimau, kol nesuradau drąsos paklausti paaiškinimo,

ir man buvo atsakyta, kad erekcija yra normali reakcija, ištinkanti

mirusius smurtine mirtimi. Tą rytą Linda, viena mergaitė iš mūsų

grupės, pamačiusi iš automobilio išslystantį lavoną pradėjo verkti ir

pasislėpė kitų dviejų vaikinukų užnugaryje. Užslopintas verksmas.

Jaunuolis apsirengęs civiliais drabužiais paėmė lavoną už plaukų,

spjovė jam į veidą. Ir atsisukęs į mus pasakė: „Nejaugi išties verkia

te? Šitas buvo sukčius, nieko nenutiko, viskas gerai. Nieko nenutiko.

Neverkite..."

Nuo tada niekada daugiau negalėjau tikėti scenarijais, kur po

licininkai su pirštinėmis vaikšto atsargiai dėdami kojas, kad nepaju

dintų dulkių ir gilzių. Kai atvykstu prie kūnų pirmiau nei greitosios

pagalbos automobilis ir stebiu paskutines gyvenimo sekundes tų,

kurie jau supranta, kad netrukus mirs, visuomet prisimenu Tamsos

širdies pabaigą, kada viena moteris klausia sugrįžusio į tėvynę Mar-

lojaus apie žmogų, kurį kažkada mylėjo, klausia, ką Kurtcas pasakė

prieš mirdamas. Ir Marlojus pameluoja. Atsako, kad klausė apie ją,

nors iš tikrųjų neištarė jokio švelnaus žodžio ir neišsakė jokių reikš

mingų minčių. Kurtcas tepasakė: „Siaubas." Įprasta galvoti, kad

paskutinis mirusiojo ištartas žodis ir jo paskutinė mintis yra patys

svarbiausi, pagrindžiantys jo gyvenimą. Kad mirštama ištariant tai,

dėl ko buvo verta gyventi. Taip nėra. Kai žmogus miršta, jį lydi

tiktai baimė, niekas daugiau. Visi, arba beveik visi, kartoja tą pačią

banalią, paprastą, nepakeičiamą frazę: „Nenoriu mirti." Fizionomi

jos, galinčios būti identiškos Kurtco, veidai, išreiškiantys kančią,

pasišlykštėjimą, nesutikimą mirti tokiu siaubingu būdu, pačiu blo

giausiu iš visų įmanomų. Lydimiems siaubo.

Kai stebėjau mirštant dešimtis nužudytų smurtine mirtimi,

mirkstančių savo pačių kraujyje, kuris maišosi su purvu, lydimų

vimdančios smarvės, mačiau, kaip į juos žiūrima su smalsumu arba

profesiniu abejingumu, jie patraukiami kaip pavojingos atliekos arba

palydimi konvulsiškų klyksmų, iš viso to supratau, įsitikinau tokia

elementaria, rodos, net idiotiška tiesa: mirtis yra pasišlykštėtina.

Secondigliane jaunuoliai, vaikėzai, vaikai puikiausiai žino,

kaip mirštama ir kaip mirti yra geriausia. Buvau beeinąs iš Car-

melos Attrice nužudymo vietos, kai išgirdau kalbant vaikinuką su

savo draugu. Jų balsai buvo labai rimti: „Aš noriu mirti kaip sin

jora. Pam, pam į galvą... ir viskas baigta." - „Bet į veidą, jai šovė

į veidą, į veidą yra blogiau!" - „Ne blogiau, juk viskas labai greitai.

Iš priekio ar iš nugaros, vis tiek galva!" Prisijungiau prie pokalbio

bandydamas išsakyti savo nuomonę ir užduodamas klausimus. Pa

klausiau berniukų: „Geriau būti pašautam į krūtinę, ar ne? Šūvis į

širdį, ir baigta..." Bet berniūkštis nepalyginamai geriau už mane

žinojo skausmo trajektorijas ir su eksperto profesionalumu pradėjo

smulkiai pasakoti apie sumušimo skausmus arba šaunamu ginklu

padarytas žaizdas. „Ne, į krūtinę skauda, labai skauda, ir miršti už

dešimties minučių. Plaučiai turi prisipildyti kraujo, be to, šūvis yra

kaip ugnies smeigtukas, kuris įsmeigiamas ir sukiojamas tavo vi

duje. Skauda taip pat į rankas ir kojas. Bet ten kaip ypač stiprus

gyvates įkandimas. Įkandimas, kai nebelieka mėsos. Į galvą geriau,

tada neapsišlapini, tau neišeina mėšlas pro visur. Nereikia galuotis

pusvalandį ant žemės..

Buvo matęs. Daug daugiau nei vieną kūną. Būti nušautam į

galvą reiškia išvengti drebėjimo iš baimės, neapsišlapinti ir neišleisti

smarvės, vidurių smarvės per skyles pilve. Toliau klausinėjau smulk

menų apie mirtį, apie nužudymus. Uždavinėjau visus įmanomus

klausimus, išskyrus vieną, kurį privalėjau paklausti, kodėl būdamas

keturiolikos metų galvoja apie tai, kaip mirti. Bet tokia mintis man

neatėjo į galvą nei sekundei. Vaikinukas prisistatė pravarde. Ji kilo

iš Pokemono, japoniškų animacinių filmų. Berniūkštis buvo šviesia

plaukis ir rubuilis, to užteko pavadinti jį Pikachu. Man parodė du

tipus minioje, kuri buvo susirinkusi aplink nužudytos moters kūną,

jie priėjo pažiūrėti į lavoną. Pikachu sušnibždėjo: „Štai tie, matai

juos, tai tie, kurie nužudė Pupettą..."

Carmellą Attrice buvo vadinama Pupetta. Bandžiau geriau įsi

žiūrėti į veidus, kuriuos man nurodė Pikachu. Atrodė susijaudinę,

susinervinę, sukiojo galvas, kad geriau matytų kūną uždengiančius

policininkus. Nužudė moterį neužsidengę veidų, tada atsisėdo ne

toliese, po paminklu Tėvui Pijui, ir kai tik aplink lavoną susirinko

minia, priėjo pasižiūrėti. Po poros dienų juos sugavo. Grupę, suorga

nizavusią nekaltos moters pasalą, nužudžiusią ją vilkinčia pižama ir

avinčia šlepetėmis. Ši žmogžudystė buvo grupuotės krikštas, smulkūs

narkotikų prekeiviai, virtę ginkluotu būriu. Jauniausiam iš jų buvo

šešiolika metų, vyriausiam dvidešimt aštuoneri. Įtariamajam žudikui

dvidešimt dveji. Jų suėmimo metu vienas, pamatęs telekameras ir

fotoobjektyvus, pradėjo juoktis ir merkti akį žurnalistams. Suėmė

ir įtariamąjį masalą, šešiolikmetį, paskambinusį telefonspyne, kad

sinjora nuliptų žemyn. Šešiolika metų, kaip Carmelos Attrice du

krai, kuri išgirdusi šūvius išlėkė į balkoną ir pradėjo verkti, nes iš

karto viską suprato. Taip pat pagal tyrimą, egzekutoriai buvo su

grįžę į nusikaltimo vietą. Vis tas smalsumas. Tarsi dalyvautų savo

pačių filme. Pradžioje aktorių vaidmenyje, vėliau stebėtojų, bet toje

pačioje juostoje. Turbūt tikrai tas, kuris šauna, nesugeba tiksliai pri

siminti paties daromo judesio, nes tie vaikinai grįžo labai susidomė

ję, pasižiūrėti, ką padarė ir kaip atrodo jų auka. Paklausiau Pikachu,

ar tie tipai buvo viena iš Di Lauro „valčių", ar bent jau siekė sudaryti

panašią grupelę. Vaikinukas pradėjo juoktis: „Kokia Valtis'... norė

tų būti valtimi'... bet jie tiesiog juokdariai, aš esu matęs Valtį'"

Nežinau, ar Pikachu man pasakojo pasakas, ar paprasčiausiai

atkartojo Scampijoje sklindančius gandus, bet jo pasakojimas buvo

tikslus. Kalbėdamas buvo pedantiškas, sklandžiai išsklaidydavo tik

spėjusias kilti abejones. Buvo patenkintas matydamas mano nuos

tabos pilną veidą. Pikachu man papasakojo, kad turėjo šunį, pava

dintą Careca, kaip brazilas, Neapolyje žaidžiantis puolėjas, Italijos

čempionas. Tas šuo dažnai išeidavo į namo laiptinę. Vieną dieną

išgirdęs kažką priešais esančiame bute, kuris paprastai būdavo tuš

čias, pradėjo draskyti tas duris kojų nagais. Po kelių sekundžių au

tomato kulka, iššovusi iš už durų, nušovė jį vietoje. Pikachu man

pasakojo mėgdžiodamas garsus: „Tratratra... Careca mirė iškart,

iškart... ir durys pam... atsivėrė... su smūgiu." Pikachu atsisėdo

ant žemės netoli sienos, sėdėjo ant sėdynės, į sieną atrėmęs kojas ir

sulenkęs rankas imitavo tarp jų esantį automatą. Man parodė, kokią

poziciją buvo užėmęs sargybinis, kuris nušovė jo šunį. Sargybinis

visuomet būna už durų. Atsisėdęs, už nugaros pasidėjęs pagalvėlę,

o pėdos atremtos į durų kraštus. Ši pozicija yra pakankamai nepa

togi, todėl padeda išvengti miego, o ypač palanki sargybiniams, nes

šaunant nuo žemės aukštyn nelieka abejonių, kad pataikys į bet ką,

kas stovi už durų, patys išvengdami šūvių. Pikachu man papasa-

kojo, kad po to, kai nušovė šunį, norėdami atsiprašyti, davė šeimai

pinigų, o paskui jį pakvietė įeiti į butą. Į butą, kur buvo pasislėpusi

visa „valtis". Prisiminė viską, tuščius kambarius, kuriuose buvo tik

lovos, stalas ir televizorius.

Pikachu kalbėjo skubėdamas, daug gestikuliuodamas ir at

pasakodamas man pozicijas, „valties" narių judesius. Susinervinę,

įsitempę, buvo ir personažas su „ananasais" ant kaklo. „Ananasai"

yra rankinės bombos, kurias grupuotės vyrai nešioja su savimi. Pi

kachu papasakojo, kad šalia lango stovėjo krepšys, pilnas rankinių

bombų. Kamoros klanai visuomet išskirtinai mėgo rankines bom

bas. Visi klanų arsenalai būdavo apsirūpinę rankinėmis bombomis

ir prieštankiniais pabūklais, visa tai buvo vežama iš Rytų Europos.

Pikachu pasakojo, kad bute praleisdavo valandas žaisdamas žaidi

mų kompiuteriu ir nuolat sutriuškindavo visus grupuotės narius.

Laimėdavo visada, ir jam pažadėjo, kad „vieną dieną, greitu laiku,

mane pasiims kartu šaudyti iš tikrųjų".

Viena iš kvartalo legendų pasakoja, kad Ugo De Lucia kaip

pamišęs žaisdavo Wining Eleven, labiausiai pasisekusį kompiute

rinį žaidimą apie futbolą. Per keturias dienas- pasak kaltinto

jų — ne tik įvykdė tris žmogžudystes, bet ir įveikė žaidimo futbolo

čempionatą.

Tai, ką papasakojo agentas Pietro Esposito, vadinamas Kojaku,

neprimena legendos. Įėjo į butą, kur Ugo De Lucia išsitiesęs ant

lovos priešais televizorių komentavo naujienas: „Padarėme dar du

vienetus! O tie kiti padarė dar vienetą iš Trečiojo Pasaulio."

Televizija buvo geriausias būdas žengti į koją su karo tikrove

atsisakant kompromituojančių telefono skambučių. Žvelgiant iš šio

taško, žiniasklaidos dėmesys Scampijos įvykiams tapo strateginiu

kariniu pranašumu. Tačiau labiausiai mane pribloškė terminas „vie

netas". Tai buvo naujas žodis žmogžudystei įvardyti. Ir Pikachu,

kada pasakojo apie Secondigliano karo mirusiuosius, kalbėjo apie

Di Lauro „padarytus vienetus" ir atsiskyrusiųjų grupuotės „pada

rytus vienetus". „Padaryti vienetą" - tai posakis, atėjęs iš gamybos

žodyno, žmogaus nužudymas prilyginamas daikto pagaminimui,

nesvarbu kokio. Vienetas.

Aš ir Pikachu pradėjome kartu vaikštinėti ir jis man papasako

jo apie klano vaikėzus, tikrąją Di Lauro jėgą. Jo paklausiau, kur jie

renkasi, ir pasiūlė mane ten palydėti, jį ten visi pažinojo ir jis norėjo

man pasirodyti. Vakarais jie susitikdavo vienoje picerijoje. Prieš ten

eidami užsukome pasiimti Pikachu draugo, vieno iš tų, kurie jau

seniai priklausė Sistemai. Pikachu jį dievino, pasakojo apie jį beveik

kaip apie bosą, vaikėzai į jį lygiavosi, nes jis turėjo užduotį - prista

tyti maistą besislapstantiems nuo įstatymo grupuočių nariams ir,

kaip pats sakė, pirkti maistą pačiai Di Lauro šeimai. Jį vadino To-

nino Kit Kat, kadangi tonomis rijo šokoladinius batonėlius. Kit Kat

elgėsi kaip mažas bosas, bet aš į jį žiūrėjau skeptiškai. Uždavinėjau

klausimus, į kuriuos jam pabodo atsakinėti, ir jis pasikėlė džemperį.

Visas jo torsas buvo nusėtas apvalios formos sumušimų. Violetinių

apskritimų viduryje ryškėjo geltoni ir žalsvi kapiliarų raizginiai.

„Kas tau buvo?" - „Liemenė..." - „Liemenė?" - „Taip, neperšauna

ma liemenė..." — „Negi nuo liemenės būna tokios mėlynės?" - „Ši

tos, panašios į baklažanus, nuo smūgių..."

Mėlynės, primenančios baklažanus, buvo nuo pistoleto šūvių,

kuriuos centimetro storio liemenė sulaikė, kad jie nesusmigtų į

kūną. Vaikinukus treniravo nebijoti ginklų, apvilkdavo liemenėmis

ir tada į juos šaudydavo. Vien tik liemenės nepakako, kad asmuo

nebėgtų pamatęs į save nukreiptą ginklą. Liemenė nėra vakcina

nuo baimės. Vienintelis baimę anestezuojantis būdas buvo paaiš

kinimas, kaip galima neutralizuoti ginklą. Man papasakojo, kad

juos veždavo į užmiestį, tuoj už Secondigliano. Jiems liepdavo po

marškinėliais apsivilkti neperšaunamas liemenes ir tada į kiekvieną

paeiliui iššaudydavo pusę pistoleto apkabos. „Kai pamatai atlekian-

čią kulką, griūni ant žemės ir sulaikai kvėpavimą, atveri burną, bet

oro neįtrauki. Neįmanomai sunku. Tarsi smūgiai į krūtinę, atrodo

kad uždusi... bet vėliau atsikeli, ir tai yra svarbu. Po šūvio atsikeli."

Kit Kat buvo treniruojamas su kitais iškentėti šūvių smūgius, treni

ruotės numirti, beveik numirti.

Juos įdarbina iškart, kai tampa ištikimi klanui. Jiems nuo dvy

likos iki septyniolikos metų, daugelis jų yra grupuočių narių sūnūs

arba broliai, kiti kilę iš asocialių šeimų. Jie sudaro naujuosius Nea

polio kamoros klanų būrius. Kilę iš senamiesčio, Sanitos kvartalo,

iš Forcellos, Secondigliano, San Gaetano rajono, iš Quartieri Spag-

nolio, Pallonetto, surenkami įvairiausiuose klanuose bendradar

biaujančių žmonių dėka. Jų skaičius prilygsta tikrai kariuomenei.

Klanams labai naudinga juos samdyti: vaikinukas gauna mažiau nei

pusę algos, mokamos žemo rango suaugusiam darbuotojui, labai

retai jam reikia išlaikyti tėvus, neturi įsipareigojimų šeimai, sutinka

dirbti daug valandų, nereikalauja, kad alga būtų mokama punk

tualiai ir, visų pirma, sutinka ištisai leisti laiką gatvėje. Jų pareigos

įvairios, atsakomybė suteikiama skirtingai. Pradeda nuo lengvųjų

narkotikų, dažniausiai hašišo, platinimo. Beveik visada vaikinukai

pradeda dirbti labiausiai žmonių lankomose gatvėse, bėgant laikui

pradeda platinti tabletes ir beveik visada dovanų gauna motorolerį.

Galiausiai pardavinėja kokainą, kurį pristato tiesiogiai į universite

tus, barus, viešbučius, metro stotis. Tokių platintojų grupės labai

svarbios lanksčiajai ekonomikai, nes mažiau krenta į akis, parduoda

narkotikus tarp kamuolio spardymo ir pasivažinėjimo motoroleriu

ir labai dažnai prekę pristato į kliento gyvenamą vietą. Daugeliu

atveju klanai neverčia vaikėzų dirbti rytais, taigi jie ir toliau lan

ko mokyklą, kaip privaloma, dar ir dėl to, kad jei nuspręstų mesti

darbą, būtų lengviau sugaunami. Labai dažnai samdomi berniukai

jau po pirmųjų darbo mėnesių pradeda nešiotis ginklą, kad galėtų

apsiginti ir pasirodyti. Tokia klano taktika jauniesiems asocijuojasi

su karjeros galimybėmis. Automatiniais ir pusiau automatiniais pis

toletais išmoksta naudotis provincijos šiukšlynuose arba požeminėse

Neapolio slėptuvėse.

Kai pramoksta dirbti ir laimi absoliutų teritorijos vadovų pa

sitikėjimą, jiems patikimas daug svarbesnis nei dilerių vaidmuo, -

įdarbinami „stulpais 41 . Jiems patikėtoje miesto gatvėje kontroliuoja,

kad sunkvežimiai, atvažiuojantys iškrauti prekes prekybos centre,

parduotuvėje ar mėsininko krautuvėje, būtų tie, kuriuos klanas pa

skyrė, arba atvirkščiai, duoda ženklą, jei kokios parduotuvės platin

tojas nėra „pasirinktasis". Taip pat ir pridengiant sandėlius, „stulpų"

dalyvavimas yra svarbiausias. Išskirtines teises turinčios įmonės

dažnai jas pernuomoja kamoros verslo įmonėms, bet kartais pasitai

ko, kad darbas atiduodamas „nerekomenduotinoms" firmoms. Jei

klanai nori išsiaiškinti, ar sandėlininkai neperduoda darbo firmoms

„iš šalies", jiems reikia nuolat ir nepastebimai stebėti situaciją. Šis

darbas patikimas vaikėzams, kurie stebi, kontroliuoja, praneša in

formaciją teritorijos vadovams, o iš šių gauna nurodymus, kaip elg

tis, jei sandėlininkas „prašovė". Šiems samdomiems berniūkščiams

patikimos pareigos ir atsakomybė nenusileidžia toms, kurios tenka

brandiems kamoriečiams. Pradeda kilti karjeros laiptais labai anks

ti, atveria kelius ir toks spartus jų artėjimas kamoros viršūnių link

smarkiai keičia genetinę klano struktūrą. Teritorijų vadovai vaikai,

labai jauni bosai tampa nenuspėjamais ir negailestingais partneriais,

kurie vadovaujasi kitokia logika, apsunkindami su mafija kovojan

čių pajėgų galimybes perprasti jų strategijas. Visų jų veidai naujai

pasirodę ir nepažįstami. Cosimo dėka performavus klanų struktū

rą, ištisiems narkotikų platinimo padaliniams vadovauja penkiolik

mečiai ir šešiolikmečiai, įsakinėjantys keturiasdešimtmečiams ir

penkiasdešimtmečiams, ir dėl to visiškai nesijaučiantys nepatogiai

ar droviai. Vieno vaikino, Antonio Galeotos Lanzos, pokalbis buvo

įrašytas jo mašinoje karabinierių įtaisytais klausymo įrenginiais.

Garsiai klausydamas muzikos pasakoja apie narkotikų prekeivio

gyvenimą: „Kiekvieną sekmadienio vakarą padarau aštuonis šimtus

arba devynis šimtus eurų, net jei dirbdamas dileriu visada turi rei

kalų su kreku, kokainu ir penkiais šimtais metų kalėjimo..."

Vis dažniau Secondigliano vaikėzai stengiasi gauti ko nori pa

naudodami „geležį", kaip jie vadina pistoletą. Todėl mobilaus tele

fono ar diskų grotuvo, automobilio, motorolerio troškimas atveda į

žmogžudystę. Neapolio prekybos centruose ir parduotuvėse neretai

apie vaikus-karius gali išgirsti kalbant: „Priklauso Secondigliano

sistemai" arba „Priklauso Kvartalų sistemai." Stebuklingi žodžiai,

kurių dėka vaikėzai pasiima viską, ko širdis geidžia, ir joks versli

ninkas neišdrįsta paprašyti užsimokėti.

Secondigliane ši nauja jaunuolių struktūra buvo apginkluota.

Juos pavertė kareiviais. Pikachu ir Kit Kat mane nusivedė pas Nel-

lo, netoliese esančios picerijos savininką, kurio užduotis buvo pa

maitinti pamainą baigusius vaikėzus. Tik mums ten atvykus, įėjo

grupuotė. Buvo nerangūs, drambloti, išsipūtę dėl po megztiniais

dėvimų neperšaunamų liemenių. Paliko motorolerius ant šaligatvio

ir įėjo su niekuo nesisveikindami. Jų judesiai ir išsipūtusios krūtinės

priminė amerikietiškojo futbolo žaidėjus. Veidai dar visai berniu

kiški, vienam kitam ant skruostų buvo išsikalę pirmieji barzdaplau-

kiai, jiems buvo nuo trylikos iki šešiolikos metų. Pikachu ir Kit Kat

mane pasodino tarp jų, neatrodė, kad kas nors dėl to prieštarautų.

Valgė ir daug gėrė. Vandenį, kokakolą, fantą. Buvo neįtikėtinai iš

troškę. Net valgydami picą bandė numalšinti troškulį, pareikalavo

atnešti butelį aliejaus, pylė aliejų ir dar aliejaus ant kiekvienos picos

sakydami, kad jos pernelyg sausos. Viskas jų burnose buvo per daug

sausa, nuo seilių iki žodžių. Aš iškart supratau, kad grįžo iš naktinės

sargybos ir buvo prisiriję tablečių. Jiems duodavo MDMA table

čių. Kad neužmigtų, kad jiems nereikėtų valgyti du kartus dienoje.

Tarp kitko, MDMA išrasta Vokietijoje „Merck" laboratorijose, šia

medžiaga Pirmojo pasaulinio karo metu maitindavo kareivius tranšė

jose, tuos vokiečių kareivius, kurie buvo vadinami menschenmateriaU

žmogiškąja materija, ir kurie šitaip ištverdavo alkį, šaltį ir siaubą.

Vėliau buvo naudojama amerikiečių šnipinėjimo operacijose. Dabar

ir šie maži kareiviai buvo aprūpinti dirbtinės drąsos ir suklastotos

rezistencijos dozėmis. Valgė čiulpdami pjaustytos picos gabalėlius.

Nuo stalo girdėjosi garsas, tarsi seni žmonės siurbčiotų iš šaukšto

sultinį. Pasistiprinę vaikinukai toliau užsisakinėjo vandens butelius.

Ir tada padariau judesį, dėl kurio galėjau būti žiauriai nubaustas,

bet jaučiau, kad galiu tai padaryti, jaučiau, kad priešais mane sėdėjo

berniūkščiai. Numečiau ant stalo diktofoną ir stengdamasis pažiū

rėti kiekvienam iš jų į akis garsiai pasakiau: „Drąsos, kalbėkite į čia,

pasakykite viską ką norite.. T

Niekam mano gestas nepasirodė keistas, niekam neatėjo į galvą,

kad prieš juos mentas arba žurnalistas. Kažkas pradėjo rėkti į dik

tofoną keiksmažodžius, tada vienas vaikinukas, paskatintas mano

klausimo, papasakojo savo karjerą. Susidarė įspūdis, kad tik ir lau

kė, kol galės tai padaryti. „Prieš tai dirbau viename bare, uždirbda

vau du šimtus eurų per mėnesį, su arbatpinigiais susidarydavo du

šimtai penkiasdešimt, be to, man nepatiko pats darbas. Aš norėjau

dirbti dirbtuvėse su savo broliu, bet manęs nepriėmė. Sistema man

moka tris šimtus eurų už savaitę, bet jei parduodu gerai, dar gaunu

ir procentus nuo kiekvienos plytos (hašišo luito) ir susidaro trys šim

tai penkiasdešimt-keturi šimtai eurų. Niekada negaliu žinoti, bet

dažniausiai gaunu daugiau."

Visiems pasiklausius riaugėjimų serijos, kurią norėjo įrašyti du

berniūkščiai, vaikinas, pravardžiuojamas Satore, papasakojo: „Pir

miau dirbau visada gatvėje, mane nervino tai, kad neturėjau moto

rolerio ir turėjau visur vaikščioti pėsčiomis arba važiuoti autobusu.

Man patinka šis darbas, visi mane gerbia, be to, galiu daryti ką

noriu. Bet po to man davė „geležį" ir turiu būti visą laiką čia. Tre-

čiajame Pasaulyje, Apgavysčių Namuose. Visą laiką uždarytas čia,

vaikščioti pirmyn atgal. Ir man tai nepatinka, - nusišypsojo Satore

ir juokdamasis į diktofoną sušuko: - Leiskite man išeiti iš čia!.. Pa

sakykite tai šefui!"

Juos apginklavo, jiems davė „geležį" - pistoletą, ir priskyrė labai

apibrėžtą teritoriją. Toliau kalbėjo Kit Kat, priglaudęs prie mikrofo

no lūpas, įrašydamas ne tik balsą, bet ir kvėpavimą. „Aš noriu įsteig

ti įmonę, kuri restauruotų namus, arba turėti sandėlius, arba kokią

parduotuvę. Sistema man turi duoti pinigų, kad galėčiau pradėti

verslą, toliau galvosiu pats, taip pat išsirinksiu, ką man vesti. Turiu

vesti ne kokią vietinę, bet manekenę, vokietę arba juodaodę. 4

*

Pikachu išsitraukė iš kišenės kortų kaladę, keturi iš jų pradėjo

žaisti. Kiti rąžydamiesi atsistojo, bet niekas nenusivilko liemenių.

Toliau klausinėjau Pikachu apie „valtis", bet jam jau pradėjo nusi

bosti mano smalsumas. Man pasakė, kad prieš porą dienų buvo už

ėjęs į butą, kuriame slėpėsi „valtis", bet viskas jau buvo išnešta, liko

tik MP3 grotuvas, kurio jie klausydavo, kai eidavo „daryti vienetų".

MP3, kurio klausydavosi „valties" vyrai, kai eidavo žudyti, muzikos

rinkinys, kabėjo ant Pikachu kaklo. Sugalvojęs priežastį paprašiau,

kad jis man jį paskolintų porai dienų. Jis nusijuokė, tarsi norėdamas

man pasakyti, kad neįsižeidė, jog palaikiau jį kvailiu, idiotu, skoli

nančiu daiktus. Todėl grotuvą nusipirkau, ištraukiau 50 eurų ir jį

gavau. Skubiai įsikišau ausines į ausis, norėjau suprasti, koks būdavo

muzikinis žmogžudysčių fonas. Tikėjausi išgirsti repą, sunkųjį roką,

sunkųjį metalą, o ten buvo įrašyta melodinga popmuzika. Ameri

koje šaudomasi prisipumpavus repo tekstų, Secondigliano žudikai

eina žudyti klausydamiesi meilės dainų.

Pikachu pradėjo maišyti kortas klausdamas manęs, ar norėčiau

dalyvauti žaidime, bet aš niekada nesugebėjau žaisti kortomis. To

dėl atsikėliau nuo stalo. Picerijos padavėjai buvo to paties amžiaus

kaip ir Sistemos vaikėzai ir žiūrėjo į juos susižavėjimo kupinomis

Roberto Saviano - G O M O R A

akimis, nedrįsdami netgi jų aptarnauti. Tai atliko pats savininkas.

Čia dirbti berniuku, padavėju, arba sandėliuose tolygu gėdai. Atme

tus įprastas amžinas priežastis: nelegalus darbas, atostogos ir ligos

atvejai neapmokami, vidutiniškai darbo diena trunka dešimt valan

dų, nėra jokios vilties pagerinti gyvenimo sąlygas. Sistema suteikia

bent jau iliuziją, kad tavo darbas vertinamas, kad yra galimybė kilti

karjeros laiptais. Grupuotės narys niekada nebus niekinamas kaip

padavėjas, mergaitės niekada negalvos, kad vaikšto su nelaimėliu.

Šie nuo liemenių išsipūtę vaikėzai, šie juokingi banditėliai, prime

nantys amerikietiškojo futbolo marionetes, nesiruošė tapti Al Ca-

pone, bet siekė būti Flavio Briatore, ne žudikais, bet verslininkais,

lydimais manekenių, jų svajonė buvo tapti sėkmės lydimais verslo

banginiais.

Sausio 19-ą nužudytas Pasquale Paladini, jam buvo keturias

dešimt penkeri. Aštuoniais šūviais. Į krūtinę ir į galvą. Po kelių va

landų peršovė koją devyniolikmečiui Antonio Aulettai. Bet panašu,

kad 21-ą sausio įvyko perversmas. Gandai pradėjo sklisti staiga, net

nespėjus išspausdinti informacijos apie faktus. Buvo suimtas Cosi

mo Di Lauro. Mafijos regentas, žmogžudysčių organizavimo lyde

ris, tokie buvo Antimafijos tarnybos kaltinimai. Agentai jį įvardijo

komendantu. Cosimo slėpėsi keturiasdešimties kvadratinių metrų

skylėje, miegojo ant beveik sulūžusios lovos. Kriminalinės verslo

imperijos, uždirbančios vien iš narkotikų platinimo penkis šimtus

tūkstančių eurų per dieną, paveldėtojas, vieno iš skurdžiausių Ita

lijos kampelių širdyje sugebėjęs įsigyti penkis milijonus eurų kai

nuojančią vilą, buvo priverstas glaustis dvokiančioje mikroskopinėje

skylėje, netoli nuo jo išsvajotos karalystės.

Cupa dell'Arco gatvėje iš nieko išdygusi vila yra netoli Di Lau

ro šeimos namo. Elegantiškas aštuonioliktą amžių pamėgdžiojantis

profilis, dekoruotas Pompėjos vilų pavyzdžiu. Impluviumas, kolo-

nos, gipso lipdiniai, pakabinamos lubos ir laiptai. Vila, apie kurios

egzistavimą niekas neįtarė. Niekas nepažinojo formalių savininkų,

karabinieriai bandė juos rasti, bet kvartalo gyventojai net neturėjo

abejonių. Vila priklausė Cosimo. Karabinieriai ją surado netyčia,

perlipę tvirtas ją supančias sienas rado keletą darbininkų, kurie juos

pamatę iškart puolė bėgti. Prasidėjęs karas sustabdė vilos įrengimo

darbus, baldų ir paveikslų atvežimą, princo įsikėlimą į savo rūmus -

pūvančio Secondigliano auksinę širdį.

Cosimo, išgirdęs karabinierių, atvykusių jį suimti, žingsnius,

šautuvų triukšmą, nebando bėgti, netgi neieško ginklo. Atsistoja

priešais veidrodį. Sudrėkina šukas, nubraukia plaukus nuo kak

tos ir susiriša juos nugaroje ties sprandu, palikdamas garbanotus

gaurus kristi ant kaklo. Apsirengia tamsų naro kostiumą ir juodą

neperšlampamą lietpaltį. Cosimo Di Lauro apsitaisęs kriminalinio

pasaulio pajacu, tamsos kariu, pasitempęs nulipa žemyn. Jis šlubas,

prieš porą metų važiuodamas motociklu pateko į avariją ir nuo to

laiko velka vieną koją. Bet lipdamas laiptais žemyn pagalvojo ir apie

tai. Remdamasis į jį sutikusių karabinierių alkūnes sugeba neparo

dyti savo luošumo, eiti normaliu žingsniu. Naujieji Neapolio kri

minalinių grupuočių viešpačiai prisistato ne kvartalo banditais, jų

akys nėra išpūstos ir pamišusios kaip Cutolo, jie nemano, kad turi

elgtis kaip Luciano Liggio arba kaip Lucky Luciano ir Al Capone

karikatūros. Greičiau jau Matrica, Bulvarinis skaitalas, Varnas padės

suprasti, kas jie tokie yra ir ko siekia. Tai visiems pažįstamos figū

ros, kurioms pristatyti nereikia išsamaus paaiškinimo. Spektaklis

yra svarbesnis nei nebylus susitarimas merkiant akį arba mitologinis

blogą vardą turinčio kvartalo garbės kodeksas. Cosimo žiūri į teleka

meras ir fotoobjektyvus, nuleidžia smakrą, išpučia krūtinę. Nebuvo

suimtas vilkėdamas nudėvėtus džinsus ir padažu aplaistytus marš

kinius, kaip Brusca, nėra išgąsdintas kaip Riina, kuris buvo skubiai

išskraidintas sraigtasparniu, jo neaptiko apsimiegojusiu veidu, kaip

nutiko Misso, Sanitos teritorijos bosui. Tai žmogus, kurį suformavo

spektaklio visuomenė ir kuris žino, kaip elgtis scenoje. Pristato save

kaip karys, susidūręs su pačiais pirmaisiais sunkumais. Susidaro

įspūdis, kad moka už pernelyg didelę drąsą, už kraštutinį atsidavi

mą pradėtam karui. Šitai pasakoja jo veido išraiška. Nepanašu, kad

suimamas, tik savo noru pasitraukia į atokią vietą. Pradėdamas karą

žinojo, kad rizikuoja būti suimtas. Bet neturėjo pasirinkimo. Arba

karas, arba mirtis. Areštą nori parodyti kaip savo pergalės įrodymą,

savo drąsos simbolį, sugebėjimą atmesti bet kokį rūpestį savimi, kad

tik apsaugotų savo šeimos Sistemą.

Kvartalo žmonėms vien tik jį pamačius pradeda gelti skrandį.

Prasideda revoliucija, varto aukštyn ratais automobilius, mėto ben

zino pripildytus butelius. Isteriška reakcija kyla ne bandant paleisti

suimtąjį, kaip galėtų pasirodyti, bet siekiant išvengti keršto. Panai

kinti bet kokių įtarinėjimų galimybę. Pasiųsti signalą Cosimo, kad

jo niekas neišdavė. Kad niekas neišplepėjo, kad jo slėptuvės vieta

nebuvo iššifruota jo kaimynų dėka. Tai tiesiog didžiulis atsiprašy

mo ritualas, metafizinė atpirkimo koplyčia, kurią kvartalo žmonės

nori pastatyti iš sudegusių karabinierių automobilių, barikadomis

paverstų šiukšlių konteinerių, juodų brezento dūmų. Jei tik Cosimo

įtartų, neliktų laiko netgi lagaminui susikrauti, ginkluotos grupuo

tės juos užpultų kaip dar vienas negailestingas pasmerkimas.

Praėjus porai dienų po klano palikuonio suėmimo, arogantiš

kas į telekameras žvelgiantis veidas atsidūrė dešimčių berniukų ir

mergaičių mobiliųjų telefonų ekranuose Torre Annunziatos, Kvar-

to, Marano mokyklose. Nuosaikios provokacijos gestai, banalus

paaugliškas kvailumas. Žinoma. Tačiau Cosimo tai numatė. Šitaip

reikia elgtis, kad būtum pripažintas vadu, kad pasiektum žmonių

širdis. Reikia žinoti, kaip pasinaudoti ir ekranais, dienraščių rašalu,

reikia žinoti, kaip susirišti plaukus. Be abejo, Cosimo reprezentuo

ja naująjį Sistemos verslininką. Naujosios buržuazijos įvaizdis at-

palaiduotas nuo bet kokių stabdžių, inspiruotas absoliučios valios

judesio dominuoti bet kokioje rinkos teritorijoje, paimti viską į savo

rankas. Neatsisakyti nieko. Pasirinkti - tai nereiškia apriboti savo

veiksmų lauką, atmesti kažkokias galimybes. Ne tam, kuris gyveni

mą supranta kaip erdvę, kurioje galima užkariauti viską, rizikuojant

prarasti bet ką. Tai reiškia žinoti, kad gali būti suimtas, baigti blo

gai, mirti. Bet nereiškia atsisakyti. Norėti visko ir iškart, ir gauti tai

kaip galima greičiau. Tokia yra jėga ir patrauklumas, kurias Cosimo

Di Lauro reprezentuoja.

Visi, net ir tie, kurie labiausiai rūpinasi savo sveikata, baigia

gyvenimą pensijos narve, visi anksčiau ar vėliau supranta, kad yra

raguoti, visi savo paskutines dienas praleidžia prižiūrėtojos lenkės

draugijoje. Kodėl nudvėsti nuo depresijos ieškant užsidirbti duonos

kąsniui, kodėl leisti dienas part-time atsakinėjant telefonu? Tapti

verslininku. Bet tikru. Sugebančiu pardavinėti viską ir daryti verslą

netgi iš nieko. Ernstas Jungeris pasakytų, kad didingumas rizikuoja

būti nušluotas viesulo. Tą patį pakartotų bosai, kamoros verslinin

kai. Būti kiekvieno veiksmo centru, galios centru. Naudoti viską

aplinkui kaip priemones, o save patį kaip tikslą. Kas sako, kad tai

amoralu, kad gyvenimas be etikos neįmanomas, kad ekonomikoje

egzistuoja ribos ir taisyklės, kuriomis privalu vadovautis, tas nesuge

bėjo diktuoti sąlygų, pralaimėjo rinkoje. Etika yra riba tam, kuriam

nepasisekė, apsaugo pralaimėjus, moralinis pasiteisinimas, skirtas

tiems, kurie nesugebėjo rizikuoti viskuo ir laimėti visa ką. įstatymai

turi nustatytą kodeksą, bet tai ne teisingumas. Teisingumas - visa

apimantis abstraktus principas, kuris (priklausomai nuo to, kaip in

terpretuojamas) išteisina arba nuteisia kiekvieną žmogiškąją būtybę:

kalti ministrai, kalti popiežiai, kalti šventieji ir eretikai, kalti revo

liucionieriai ir reakcionieriai. Visi kalti, nes išdavė, nužudė, suklydo.

Kalti, nes paseno ir numirė. Kalti, nes buvo pašalinti ir pralaimė

jo. Visuotinio teismo akivaizdoje kaltinami visi, žiūrint iš istorinių

morales pozicijų, ir išteisinami, žvelgiant iš aktualių. Teisingumo ir

neteisingumo sąvokos (gauna prasmę tik konkrečiais atvejais. Perga

lės arba pralaimėjimo, atlikto arba iškęsto veiksmo akivaizdoje. Jei

kažkas tave įžeidinėja, jei elgiasi su tavimi blogai, tai yra neteisinga,

ir atvirkščiai, jei su tavimi elgiasi gerai, tavo atžvilgiu tai yra teisinga.

Kalbant apie klano galinguosius, reikia apsistoti ties šitokiu žiūros

tašku. Ties tokiais teisingumo drabužiais. To pakanka. Privalo pa

kakti. Tai vienintelė reali teisingumo vertinimo forma. Visa kita yra

tiktai religija ir išpažinties dalykai. Ekonominis imperatyvas remiasi

šita logika. Ne kamoriečiai ieško verslo, bet verslas ieško kamorie-

čių. Kriminalinio verslo logika, bosų nuostatos atitinka patį radika

liausią neoliberalizmą. Diktuojamos taisyklės, nustatytos taisyklės

yra verslo, naudos, pergalės prieš kiekvieną konkurentą taisyklės.

Visa kita tolygu nuliui. Visa kita neegzistuoja. Galimybė nuspręsti

žmonių gyvenimą arba mirtį, galimybė įvesti naują produktą, mo

nopolizuoti dalį rinkos, investuoti į pirmaujantį sektorių, tai val

džia, už kurią mokama arba kalėjimu, arba gyvybe. Turėti valdžią

dešimt metų, metus, valandą. Nesvarbu, kiek laiko - gyventi, iš

tiesų vadovauti, šitai svarbiausia. Laimėti rinkos arenoje ir žiūrėti į

saulę taip, kaip tai darė kalėjime Raffaele Giuliano, Forcellos bosas.

Žiūrėjo tarsi mesdamas jai iššūkį, parodydamas, kad jo žvilgsnio

neakina netgi pirminė šviesa. Raffaele Giuliano buvo pakankamai

žiaurus, kad išteptų aštriaisiais pipirais peilio, kuriuo vėliau papjovė

savo giminaičio priešą, ašmenis. Kad šis jaustų deginantį skausmą

ašmenims smingant į kūną centimetras po centimetro. Kalėjime jis

buvo laikomas ne dėl šitokio kraugeriško skrupulingumo, bet dėl

akiplėšiško žvilgsnio, sugebančio atlaikyti netgi saulės spindulius.

Žinoti, kad pasirinktas kelias galų gale atveda prie mirties arba ne

laisvės, bet atmetus skrupulus siekti viešpatauti galingame ir sunkiai

aprėpiamame versle. Bosai nužudomi arba pasodinami už grotų, bet

jų sukurta ekonominė sistema išlieka, nepaliauja keistis, transfor-

muotis, augti ir nešti naudą. Tokios liberalizmo samurajų nuosta

tos, jie žino, kad už absoliučią valdžią privalu mokėti. Jų santrauką

radau jaunuolio, kuris dar nepilnametis buvo uždarytas į kalėjimą,

laiške. Laišką atidaviau kunigui, ir jis buvo perskaitytas per vieną

susitikimą. Laišką dar prisimenu. Mintinai.

Visi tie, kuriuos pažįstu, yra arba mirę, arba kalėjime. Aš no

riu tapti bosu. Noriu turėti prekybos centrų, parduotuvių, noriu turėti

moterų. Noriu trijų automobilių, noriu, kad man įėjus į parduotu

vę mane gerbtų. Noriu turėti sandėlių visame pasaulyje. Tada noriu

mirti. Bet mirti taip, kaip miršta stiprus, tas, kuris išties valdo. Noriu

mirti nužudytas.

Tai naujųjų laikų nusikalstamo verslo skanduote. Tai naujoji

ekonominė galia. Dominuoti bet kokia kaina. Galia aukščiau visko.

Ekonominė pergalė brangesnė už gyvybę. Už bet kieno gyvybę ir

netgi už savo paties.

Sistemos vaikinukai pradėjo juos vadinti „kalbančiais miru

siaisiais". Antimafijos tarnybos 2006 metų vasario mėnesį įrašyto

telefoninio pokalbio metu vienas vaikinas aiškina, kas yra Secondi

gliano vadai: „Jie yra vaikėzai, kalbantys mirusieji, gyvenantys mi

rusieji, mirusieji, kurie juda... Gyvą ir sveiką tave paima ir nužudo,

bet gyvenimas vis tiek jau prarastas..."

Vadai vaikinukai, kamikadzės, kurie eina į mirtį ne dėl kokios

nors religijos, bet dėl pinigų ir valdžios, ir tai daro visais įmanomais

būdais, lyg tik tai būtų vienintelis vertas gyvenimo kelias.

Sausio 21-ą naktį, tą pačią naktį, kai buvo suimtas Cosimo

Di Lauro, buvo surastas Giulio Ruggiero kūnas. Rado sudegintą

automobilį, vairuotojo vietoje sėdėjo kūnas. Kūnas be galvos. Galva

buvo ant užpakalinės sėdynės. Jam ją nupjovė. Ne kirvio smūgiu, bet

dantytu diskiniu pjūklu, kurį naudoja kalviai apdirbimo darbams.

Pats blogiausias įrankis, kokį tik galima įsivaizduoti, bet būtent jis

nusikaltimą paverčia tiesiog vulgariu. Pirma perpjauti mėsą, o tada

sutraiškyti kaklo kaulus. Šį darbą turėjo atlikti tiesiog vietoje, nes

ant žemės mėtėsi mėsos gabalai, lyg pabirusios pjuvenos. Tyrimas

dar net nebuvo pasistūmėjęs, o aplinkiniai visi buvo įsitikinę, kad tai

pranešimas. Simbolinis. Cosimo Di Lauro negalėjo būti suimtas be

saviškių pagalbos. Tas suniokotas kūnas, visų įsitikinimu, priklausė

išdavikui. Tik tas, kas išdavė savo vadą, gali būti šitaip išdraskytas.

Išvada buvo akivaizdi dar prieš tyrimą. Net nesvarbu, ar ji atitiko

tiesą, ar buvo tik hipotezė. Tą mašiną ir tą galvą, paliktas Hugo

Pratto gatvėje, stebėjau nenulipdamas nuo „Vespos". Mano ausis pa

siekdavo išsamios detalės, kaip sudegino kūną ir nupjovė galvą, kaip

pripylė į burną benzino, tarp dantų įkišo virvutę, o uždegę laukė,

kol visas veidas susprogs. įjungiau variklį ir nuvažiavau.

Kai 2005 sausio 24 dieną atvykau į vietą, jis buvo nukritęs

ant šaligatvio, negyvas. Grupelė karabinierių nervingai vaikščiojo

priešais parduotuvę, kur buvo įvykdyta žmogžudystė. Dar viena.

„Paskutiniu metu mirtis vidury dienos Neapolyje kaip įprasta dai

nelė", - praėjęs pro šalį pasakė išmuštas iš vėžių vaikinas. Sustoja,

nusiima kepurę prieš mirusįjį, kurio nemato ir nueina.

Įėję į parduotuvę žudikai jau laikė rankose pistoletus. Buvo

aišku, kad atėjo ne plėšikauti, bet žudyti, nubausti. Attilio bandė

pasislėpti po prekystaliu. Žinojo, kad tai nieko nepakeis, bet gal

būt tikėjosi parodyti, kad yra beginklis, pasakyti, kad nėra kaltas,

nepadarė nieko. Ko gero, suprato, kad tie du yra kamoros kareiviai,

kovojantys Di Lauro kare. Jį nušovė, ištuštino savo pistoletų apka

bas ir atlikę „reikalą" išėjo, kaip buvo pasakojama, ramiais veidais,

tarsi būtų įsigiję naują mobilųjį telefoną, o ne nužudę žmogų. At

tilio Romano guli ten. Kraujas visur. Atrodo, kad siela jau ištekėjo

pro visą kūną išvarpiusių šūvių skyles. Kada ant žemės matai daug

kraujo, apsičiupinėji, patikrini, ar nesi sužeistas, ar tame kraujyje

nėra taip pat ir tavojo, pradedi nervintis, bandai įsitikinti, kad tavo

kūne nėra žaizdų, kažkokiu būdu atsiradusių tau nepastebėjus. Bet

kuriuo atveju negali patikėti, kad viename žmoguje gali būti tiek

daug kraujo, esi įsitikinęs, kad tavyje tikrai mažiau. Įsitikini, kad

kraujas prieš akis tikrai nėra tavo, bet to negana, vis tiek jautie

si išsekęs. Pats tampi lyg tekantis kraujas, pradedi jausti, kad tau

trūksta kojų, kraujo skonį ant liežuvio, toje tirštoje baloje ištirpu

sias rankas, norėtum, kad kas nors tau iš akių pasakytų, ar nesergi

anemija. Norėtum sustabdyti medicinos sesutę ir paprašyti, kad tau

padarytų kraujo perpylimą, norėtum, kad tavo skrandis nebūtų taip

užblokuotas ir galėtum suvalgyti bifšteksą, jei tik tavęs nesupykin

tų. Turi užmerkti akis, bet nekvėpuoti. Sukrešėjusio kraujo kvapas

įsiskverbęs jau ir į sienų apmušalus atsiduoda surūdijusia geležimi.

Turi išeiti laukan, į gryną orą, dar prieš uždengiant kraujo balą,

skleidžiančią siaubingą kvapą, kurio nebeatlaiko bet kokios pastan

gas nevemti.

Išties nesupratau, kodėl nusprendžiau dar kartą važiuoti į žudy

nių vietą. Dėl vieno dalyko buvau tikras - nėra svarbu kataloguoti

tai, kas jau pasibaigė, atgaminti siaubingų įvykių dramatiškumą.

Nėra prasmės apžiūrinėti išdegintus apskritimus aplink šovinių li

kučius, kurie beveik primena vaikišką žaidimą su stikliniais rutu

liukais. Verčiau pasistengti suprasti, ar dar kas nors liko. Galbūt dėl

šito važiavau pasižiūrėti. Bandau suprasti, kas žmogiško dar plūdu

riuoja; ar yra takelis, egzistencinio kirmino išgraužta anga, galinti

išvesti į sprendimą, į atsakymą, galintį paaiškinti, kas čia vyksta.

Attilio kūnas dar guli ant žemės, kai atvyksta jo šeimos nariai.

Dvi moterys, turbūt motina ir žmona, nežinau. Eidamos glaudžia

si viena prie kitos, vienos petys prilipęs prie kitos peties, dabar jos

yra vienintelės, kurios dar tikisi, kad neįvyko tai, ką jau suprato

ir žino kuo puikiausiai. Bet likus porai sekundžių, kol pamatys

kraupų vaizdą, viena kitą palaiko, maitina viena kitos viltį. Būtent

šiose trumpose sekundėse, žmonų ir motinų žingsniuose suniokoto

kūno link, galima pajausti iracionalų, beprotišką, kvailą tikėjimą

žmogiškuoju troškimu. Tikisi, tikisi, tikisi ir dar tikisi, kad įvyko

klaida, melas, nesusipratimas - karabinierių karininko pranešimas

apie žmogžudystę. Tarsi atkaklus tikėjimas kažkuo galėtų išties pa

keisti tikrąją įvykių seką. Tą sekundę viltis kartu su tvinksėjimu

arterijose pasiekia absoliutų, labiausiai įmanomą, maksimumą. Bet

nieko nebeįmanoma padaryti. Riksmai ir raudos įrodo realybės jė

gos dėsnį. Attilio yra ten, ant žemės. Dirbo telefonais prekiaujančio

je parduotuvėje ir, kad išgyventų, skambučių aptarnavimo centre.

Jis ir jo žmona Natalija dar neturėjo vaikų. Dar nebuvo laiko, galbūt

nebuvo finansinių galimybių išlaikyti didesnę šeimą ir, tikėtina, jie

laukė tinkamos situacijos, kad vaiką būtų galima išauginti kitur.

Darbo valandos surydavo dienas, o atsiradus galimybei ir šiokiom

tokiom santaupom, Attilio tapo tos pačios parduotuvės, kur ir buvo

nužudytas, akcininku. Visa bėda, kad kitas akcininkas buvo toli

mas Pariante giminaitis, Bakolio teritorijos boso, Di Lauro vietinin

ko, vieno iš tų, kurie vėliau stojo prieš jį. Attilio šito nežinojo, arba

nemanė, kad tai gali būti svarbu, pasitikėjo savo kolega, jam pakako

žinoti, kad tai žmogus, gyvenantis iš savo amato, liejantis devynis

prakaitus. Šiuose kraštuose likimas nesirenkamas, į darbą žiūrima

kaip į privilegiją, vieną kartą įsitvirtinus, stipriai laikomasi pasiektos

vietos, tarsi būtų aplankiusi sėkmė, laimingai susiklosčiusios aplin

kybės netyčiomis išsidėstė tavo naudai, net jei tas darbas laiko tave

toli nuo namų trylika valandų per dieną, o už tai gauni pusę laisvo

sekmadienio ir tūkstantį eurų per mėnesį, kurių vos užtenka pasko

lai apmokėti. Bet kuriuo atveju už darbą privalu būti dėkingam ir

nedera uždavinėti per daug klausimų nei sau, nei likimui.

Bet kažkam kilo įtarimas. Ir dabar Attilio Romano kūnas gali

būti priskaičiuotas prie kamoros karių, nužudytų šį mėnesį. Kūnai

yra vienodi, tačiau mirties priežastys skirtingos, net jei ta mirtis vi

sus ištiko to paties karo fronte. Klanai sprendžia, kas tu esi, kokiai

konflikto pusei atstovauji. Dalyviai padalijami nepaisant jų pasirin

kimo. Prasidėjus mūšiams gatvėse, iš išorės nebeįmanoma suvaldy

ti jų strategijos, kryptį pasirenka jie patys, taip pat ir motyvus, ir

priežastis. Kažkuriuo metu parduotuvė, kurioje dirbo Attilio, buvo

priskirta su „ispanų" grupuotėmis susijusiam verslui ir tas verslas

privalėjo būti sunaikintas.

Natalija, Nata, kaip ją vadino Attilio, liko sukrėsta įvykusios

tragedijos. Ištekėjo tiktai prieš keturis mėnesius, bet laidotuvėse jos

neguodžia Respublikos prezidentas, miesto meras nelaiko už ran

kos. Galbūt taip geriau, išvengiama valdžios institucijų atliekamo

spektaklio. Bet Attilio mirtis apgaubta nepagrįsto nepasitikėjimo.

Nepasitikėjimas yra nebylus sutikimas, kuris lydi kamoros sprendi

mą. Eilinis susitaikymas su klano veiksmais. Bet Attilio kolegos iš

Skambučių aptarnavimo centro Atilos (kaip jį vadino dėl trykštan

čio noro gyventi) atminimui uždega fakelus ir išdrįsta su jais eiti ga

tvėmis, nors jų kelyje dar vyksta žudynės, dar švieži pralieto kraujo

pėdsakai. Jie eina, neša fakelus, verčia suprasti, išvaduoja nuo gėdos,

nuo bet kokių įtarinėjimų. Atila mirė darbo vietoje, o su kamora

neturėjo jokių ryšių.

Iš tiesų po bet kokios žmogžudystės ant visų krenta įtarimo

šešėlis. Klano strategija pernelyg tobula. Nėra klaidų. Yra kerštas.

Todėl tikima klanu, ne šeimos nariais, kurie lieka pasimetę, ne

aukos kolegomis, kurie jį pažinojo, ne žmogaus gyvenimo faktais.

Šiame kare asmenys yra sunaikinami be jokios kaltės, tada jų žūtys

priskiriamos visada pasitaikantiems nesusipratimams arba nuspren

džiama, kad gal jie išties kažkuo nusikalto.

Vienas vaikinas, dvidešimt šešerių metų Dario Scherillo, nu

žudytas 2004 gruodžio 26 dieną. Jam važiuojant motoriniu dvira

čiu buvo šauta į veidą, krūtinę, buvo paliktas mirti ant žemės savo

paties kraujyje, nuo kurio marškiniai visiškai permirko. Nekaltas

vaikinas. Pakako to, kad jis gyveno Casavatorėje, gyvenvietėje, kuri

dalyvavo konflikte. Ir vėl tyla, neaiškumas. Jokio epigrafo, informa

cijos, priminimo. „Jei tave nužudo kamora, lieki neaiškus", - sako

man senukas žegnodamasis šalia vietos, kur krito Dario. Kraujas ant

žemės gyvai raudonas. Ne visada kraujas yra vienodos spalvos. Da

rio purpurinis, tarsi dar tekėtų. Iš lėto sunkiasi į pjuvenas. Po kiek

laiko kažkoks vairuotojas, pamatęs laisvą vietą, pasistato automobilį

tiesiai ant kraujo dėmės. Ir viskas pasibaigia. Viskas uždengiama.

Jis buvo nužudytas siekiant nusiųti pranešimą gyvenvietei, mėsos

gabalą kruviname voke. Kaip Bosnijoje, kaip Alžyre, kaip Somalyje,

kaip bet kokiame painiame pilietiniame kare, kai sunku suprasti,

kas kam priklauso, pakanka nužudyti kaimyną, šunį, draugą, šei

mos narį. Kad taptum taikiniu, užtenka būti kažkam tolimu gimi

ne arba būti į kažką panašiam. Užtenka, kad eitum tam tikra gat

ve, ir tau iškart švinu užliejama priklausomybė priešui. Svarbiausia

sukaupti kiek įmanoma daugiau skausmo, tragiškumo ir skausmo.

Kaip vienintelį tikslą, demonstruoti absoliučią galią, besąlygišką

paklusnumą viešpatavimui, negalėjimą pasipriešinti tikrai, realiai,

dabartinei valdžiai. Kol pradėsi galvoti kaip tie, kurie viską supranta

iš vieno žodžio arba gesto. Tapti atsargiems, apdairiems, tyliems,

kad išsaugotumėte gyvybes, kad tik nepaliestumėte aukštos įtam

pos vendetos laido. Nueidamas, kai nešė lauk Attilio Romano kūną,

pradėjau suprasti. Suprasti, kodėl mano motina nuolat žiūri į mane

rūpesčio pilnomis akimis nesuprasdama, kodėl aš neišvykstu, kodėl

iš čia nebėgu, kodėl vis dar gyvenu šiose, pragarui prilygstančiose,

vietose. Pabandžiau prisiminti, kiek žmonių krito, buvo nužudyti,

sužeisti nuo tada, kai aš gimiau.

Nereikia skaičiuoti mirusiųjų norint suprasti kamoros ekono

miką, atvirkščiai, šis faktorius mažiausiai atspindi tikruosius galios

mastus, bet tai patys aiškiausi pėdsakai, be to, jie tie, kurie verčia

mąstyti skrandžiu. Pradėsiu skaičiuoti: 1979 - šimtas mirusiųjų,

1980- šimtas keturiasdešimt, 1981 - šimtas dešimt, 1982- du

šimtai šešiasdešimt keturi, 1983 - du šimtai keturi, 1985 — šimtas

penkiasdešimt penki, 1986- šimtas septyni, 1987- šimtas dvide

šimt septyni, 1988 - šimtas šešiasdešimt aštuoni, 1989 - du šim

tai dvidešimt aštuoni, 1990- du šimtai dvidešimt du, 1991 - du

šimtai dvidešimt trys, 1992- šimtas šešiasdešimt, 1993— šimtas

dvidešimt, 1994 - šimtas penkiolika, 1995 - šimtas keturiasdešimt

aštuoni, 1996 - šimtas keturiasdešimt septyni, 1997 - šimtas tris

dešimt, 1998 - šimtas trisdešimt du, 1999 - devyniasdešimt vienas,

2000 - šimtas aštuoniolika, 2001 - aštuoniasdešimt, 2002 — šešias

dešimt trys, 2003 - aštuoniasdešimt trys, 2004 - šimtas keturiasde

šimt du, 2005 - devyniasdešimt.

Trys tūkstančiai šeši šimtai mirusųjų nuo tada, kai aš gimiau.

Kamora išžudė daugiau nei siciliečių mafija, nei 'Ndragheta, dau

giau nei rusų mafija, nei albanų grupuotės, daugiau nei nužudė Is

panijos ETA ir Airijos IRA kartu sudėjus, daugiau už Raudonąsias

brigadas, už NAR ir daugiau nei visose Italijoje vykusiose riaušėse.

Kamora nužudė visų daugiausiai. Prisimenu vieną vaizdą. Dienraš

čiuose dažnai matomą pasaulio žemėlapio vaizdą. Visuomet pasi

taiko kokiame nors Le Monde Diplomatique numeryje žemėlapis su

ugnies liepsnele pažymėtomis žemės vietomis, kuriose šiuo metu

vyksta konfliktas. Kurdistanas, Sudanas, Kosovas, Rytų Timoras.

Norisi užmesti akį į Pietų Italiją. Suskaičiuoti masę kūnų, štabeliuo-

jamų kiekviename kare, kurį inicijuoja kamora, mafija, 'Ndranghe-

ta, Apulijos ir Lukanijos klanai. Bet nėra netgi užuominos, neuž

dėta jokia liepsnelė. Čia yra Europos širdis. Čia formuojasi didžioji

dalis nacionalinės ekonomikos. Kokiais būdais tai vykdoma, mažai

kam rūpi. Svarbiausia, kad mėsmalės turinys liktų pūti periferijose,

cemento kalnuose ir šiukšlynuose, nelegaliuose fabrikuose ir koka

ino sandėliuose. Ir kad niekas net nepajudintų piršto, kad tai būtų

panašu į grupuočių nesutarimus, valkatų mūšius. Tuomet darosi su

prantamos emigravusių draugų sarkastiškos šypsenos, kai jie grįžta

iš Milano ar Paduvos ir nebežino, kuo tu virtai. Apžiūrinėja tave

nuo galvos iki kojų pirštų siekdami įvertinti ir atspėti, ar esi chia-

chiello ar bbuono. Nelaimėlis ar kamorietis. Žvelgdamas į šiuos du

variantus žinai, kuriuo keliu eini, ir nematai nieko pozityvaus jo

pabaigoje.

Grįžau namo, bet nesugebėjau nustovėti vienoje vietoje. Nuli

pau žemyn ir pradėjau bėgti, smarkiai, vis smarkiau, keliai lankstėsi,

pėdos mušė ritmą, rankos judėjo tarsi atsiskyrusios ir šokinėjo kaip

buratino. Bėgti, bėgti, bėgti dar. Širdis tuksėjo, burnoje susirinku

sios seilės skandino liežuvį ir tvindė dantis. Jaučiau kraują, plūstantį

į miego arteriją, užliejo krūtinę, nebeturėjau kvapo, iš nosies iškvė

piau visą orą, kurį tuoj pat išpūčiau kaip bulius. Vėl pradėjau bėgti

jausdamas ledines rankas, degantį veidą, užmerktas akis. Jaučiau

kaip visą tą kraują, kurį mačiau ant žemės išbėgusį, tarsi atsukus

krano rankeną, vėl atgavau, pradėjau jausti savo kūne.

Pagaliau atbėgau prie jūros. Užšokau ant uolos, tamsa buvo ap

vilkta miglos, nesimatė net įlankoje besikryžiuojančių laivų šviesų.

Jūra raukšlėjosi, pradėjo kilti viena kita banga, atrodė, bangos tyčia

neatsimuša į kranto smėlį, bet ir negrįžta atgal, kur pagriebusi jas

srovė nuneštų gilyn į jūrą. Nesibaigiančiame vandens judėjime pir

myn atgal išlikdavo ramios, atkakliai priešinosi srovei neįtikėtinai

tvirtos, įsikabinusios į savo putų viršūnes. Sustingusios, nebežino

damos, kur jau jūra ir kur vis dar jūra.

Po kelių savaičių pradėjo važiuoti žurnalistai. Iš visų kampelių,

staiga kamora pradėjo vėl egzistuoti regione, kur, kaip buvo tikima,

buvo likę tik bandiūgos ir vagišiai. Secondiglianas per porą valandų

tapo dėmesio centru. Ypatingi svečiai, pačių svarbiausių agentūrų

fotoreporteriai, netgi nepakeičiamosios BBC komanda, kažkoks

vaikėzas, besifotografuojantis šalia videooperatoriaus, ant pečių lai

kančio videokamerą su aiškiai matomu CNN logotipu. „Tie patys,

kurie lankėsi pas Sadamą", juokiasi Scampijoje. Filmuojami tomis

videokameromis žmonės jaučiasi atsidūrę pasaulio centre. Atrodo,

lyg dėmesys pirmą kartą būtų suteikęs šiai vietai realios egzistencijos

pojūtį. Žudynės Secondigliane gauna tiek dėmesio, kiek kamoros

veiksmams nebuvo skirta daugiau nei per dvidešimt metų. Siauri

nėje Neapolio dalyje karas per trumpą laiką tiesiog pjauna gyvy

bes, dienraščių kronikos duomenimis, mažiau nei per mėnesį aukos

skaičiuojamos dešimtimis. Tarsi tyčiomis, kad kiekvienas atvykėlis

galėtų aprašyti vis kitą nužudytąjį. Visi lieka patenkinti. Kviečiamos

vertėjauti stažuotojos, kad įgautų patirties. Mikrofonai išdygsta bet

kur, stengiamasi paimti interviu iš vaikėzų, pardavinėjančių narko

tikus, filmuojamas niūrus spygliuotas Burių profilis. Vienas kitas

išties pakalba su dileriais (taip save pristatančiais), kuriuos filmuoja

iš nugaros. Be to, beveik visi duoda smulkių pinigų nuo heroino pri

klausantiems narkomanams, kad šie papasakotų savo istorijas. Dvi

merginos, žurnalistės, pasiprašo nufotografuojamos dar neišvežto

sudegusio automobilio fone. Jos pirmą kartą dirba kare, nori turėti

suvenyrą prisiminimui. Vienas prancūzų žurnalistas man skambina

paklausti, ar einant pasižiūrėti Cosimo Di Lauro vilos jam reikia

vilktis neperšaunamą liemenę. Grupės žurnalistų žvalgėsi iš auto

mobilių, fotografavo, filmavo, tarsi tyrinėtojai miške, kur viskas

nepaliaujamai keičiasi lyg scenoje. Kažkokį kitą žurnalistą lydėjo

eskortas. Pats blogiausias būdas papasakoti apie Secondiglianą yra

vaikštinėti po jį lydimam policijos. Scampijos negalima pavadinti

nepasiekiama vieta, ši vieta kaip tik ypač palanki narkotikų platini

mo verslui, kadangi absoliučiai visiems lengvai surandama ir saugi.

Žurnalistai, vaikštinėjantys su palyda, nepamatys nieko daugiau,

ką ir šiaip galėtų perskaityti bet kokios naujienų agentūros žiniose.

Tai tas pat kaip sėdėti priešais redakcijos kompiuterį, išskyrus tai,

kad judi.

Virš šimto žurnalistų mažiau nei per dvi savaites. Staiga di

džiausia Europos narkotikų platinimo erdvė pradeda egzistuoti. Tie

patys policininkai užpilami prašymais, visi nori dalyvauti opera

cijose, pamatyti nors vieną areštuojamą narkotikų prekeivį, namų

kratą. Visi nori į penkiolikos minučių reportažą įkišti kadrą, kaip

kažkam uždedami antrankiai arba konfiskuojamas šautuvas. Daug

pareigūnų pradeda kratytis žurnalistų, surežisuodami jiems civiliais

drabužiais aprengtų policininkų, apsimetinėjančių narkotikų pre

keiviais, fotosesijas. Tiesiog būdas duoti tai, ko jie ieško, nepraradus

per daug laiko. Tai, kas blogiausia, per mažiausiai įmanomą laiką.

Blogiausia iš blogiausių, siaubingiausia iš siaubingiausių, atpasakoti

tragediją, kraują, siautėjimą, šūvius, paskandintas kaukoles, sude

gintus kūnus. Tie siaubingi dalykai atpasakoti virsta tik siaubingų

dalykų atliekomis. Daugelis metraštininkų įsivaizduoja, kad Secon-

digliane rado Europos getą, absoliutų skurdą. Jei jie sugebėtų čia

pasilikti ilgiau, įsitikintų, kad šalia jų stovi verslą laikančios kolo

nos, slaptosios kasyklos, požemiai, iš kurių semiasi jėgos pulsuojanti

rinkos širdis.

Iš televizijos žurnalistų gaudavau labiausiai neįtikėtinus pasiū

lymus. Buvo tokių, kurie manęs paprašė ant ausies prisitaisyti mi

kroskopinę videokamerą ir vaikštinėjant „man žinomomis" gatvėmis

sekti „man pažįstamus" žmones. Jie svajojo Scampiją paversti realy

bės šou serija, kurioje pavyktų užfiksuoti žmogžudystę ir narkotikų

pardavimą. Vienas scenografas man davė paskaityti scenarijų, kuris

pasakojo istoriją apie kraują ir mirtį, o Naujojo Amžiaus antikristas

buvo pradėtas Trečiojo Pasaulio kvartale. Ištisą mėnesį kiekvieną va

karą valgiau už dyką, buvau kviečiamas televizijos stočių komandų

ir ieškodamas informacijos įsipainiodavau į absurdiškiausius projek

tus. Secondigliane ir Scampijoje grupuočių karų periodu susikūrė

! DALIS • S c c o n d i g I i a n o karas 139

tiesiog naujos pareigybės: akompaniatorių, teikiančių informaciją

oficialių pareigūnų, patikėtinių, kamoros pasiuntinukų. Daugybė

jaunuolių buvo aprūpinti technika. Sukinėdavosi aplink žurnalistų

štabus, apsimetinėdami narkotikų pardavinėtojais arba sargybiniais,

vos tik kas nors išdrįsdavo prie jų prisiartinti, iškart pasiskelbdavo

esantys jų paslaugoms, pasiruošę papasakoti, paaiškinti, leistis fil

muojami. Iškart pasakydavo savo įkainius. Penkiasdešimt eurų už

savo istorijos papasakojimą, šimtas eurų už ekskursiją po narkotikų

pardavimo vietas, du šimtai už vizitą pas kokį nors šalia Burių gyve

nantį narkotikų prekeivį.

Kad suprastum, kaip sukasi aukso kelias, nepakanka stebėti

grynuolius ir kasyklas. Privalu pradėti kelionę nuo Secondigliano,

kad būtų galima sekti klanų imperijos pėdsakais. Kamoros karai

geografiniame žemėlapyje išryškina gyvenvietes, kuriose dominuoja

klanų šeimos. Jose vos įmanoma išgyventi, tai kaulų žemė, teritorija

vadinama Italijos Far West, čia sklando žiaurios legendos, pasak ku

rių, žmonės turtingesni šautuvų nei šakučių. Bet be tam tikrais pe

riodais viešpataujančio skurdo ir žiaurumo, čia yra žemė ir sunkiai

įsivaizduojamų turtų, apie kuriuos paprasti žmonės net nenutuokia.

Bet nieko apie tai papasakota nebuvo, televizijos žurnalistai, jų re

portažai, apsiribojo Neapolio priemiesčių estetika.

Sausio 29-ą buvo nužudytas Vincenzo De Gcnnaro. Sausio

31-ą mėsos krautuvėje nužudo Vittorio Bevilaqują. Vasario 1 dieną

užmušti Giovanni Orbona, Giuseppe Pizzone ir Antonio Patrizio.

Jiems nužudyti pasitelkiama sena, bet vis dar efektyvi gudrybė: žu

dikai apsimeta policininkais, Giovanni Orabona buvo dvidešimt

trejų metų „Real Casavatore" puolėjas. Tiesiog vaikštinėjo, kuomet

automobilis juos sustabdė. Ant stogo turėjo policijos sireną. Išlipo du

vyrai ir parodė policininkų pažymėjimus. Vaikinai nebandė nei bėg

ti, nei priešintis. Žinojo, kaip privalo elgtis, leidosi nuginkluojami

ir įsodinami į automobilį. Netrukus automobilis buvo sustabdytas,

o jiems paliepta išlipti. Vaikinai galbūt suprato ne iškart, bet kai

pamatė pistoletus, viskas tapo aišku. Tai buvo spąstai. Policininkai

iš tiesų buvo „ispanai". Žiaurūs. Du buvo parklupdyti ir nušauti

iškart, trečiasis, pagal įvykio vietoje rastus pėdsakus, bandė bėgti už

nugaros surištomis rankomis, tik galva buvo pusiausvyrą išlaikantis

taškas. Nukrito. Pakilo. Vėl nukrito. Jį pavijo, pistoletą nukreipė į

burną. Lavono dantys buvo išdaužti, vaikinas bandė kąsti pistoleto

vamzdį, instinktyviai, norėdamas sulaužyti.

Vasario 27 dieną iš Barselonos pasiekė žinia apie Raffaele Ama

to suėmimą. Kazino žaidė black jack, laukė, kol išgaruos išgertas

alkoholis. Di Lauro šeimai pasisekė įskaudinti tik jo pusbrolį Ro-

sario, sudegino jo namus. Amato, pagal Neapolio teismo kaltini

mus, buvo charizmatiškasis „ispanų" lyderis. Užaugo tiesiog Cupa

dell'Arco gatvėje, toje pačioje, kur gyveno Paolo Di Lauro su savo

šeima. Amato tapo svarbiu vadu nuo tada, kai jam buvo suteikta

atsakomybė už narkotikų platinimo kelius ir investuojamas sumas.

Pasak agentų parodymų ir Antimafijos tarnybos tyrimo, jis turėjo

nelimituotą kreditą ir sugebėjo importuoti kokainą tonomis. Prieš

tai, kai kaukėti policininkai jį parvertė veidų į žemę, Raffaele Ama

to jau buvo patyręs susistumdymą dedant antrankius: buvo areš

tuotas „Casandrino" viešbutyje kartu su kitu grupuotės vietininku

ir stambiu Albanijos prekiautoju, kuris buvo puikus vertėjas Tiranos

ministro sūnėno verslo reikaluose.

Vasario 5 dieną atėjo Angelo Romano eilė. Kovo 3-ą Melite

nužudomas Davide Chiarolanza. Pažinojo žudikus, gali būti, buvo

susitarę susitikti. Buvo nušautas tuo metu, kai bandė pabėgti į savo

mašiną. Bet ne teismas, ne policija, ne karabinieriai sugeba sustab

dyti grupuočių karą. Teisėsaugos organai daro ką gali, bet nesuge

ba sustabdyti besitęsiančio kraujo praliejimo. Spaudai besivaikant

juodosios kronikos naujienų ir siūlant bergždžius vertinimus ir in

terpretacijas, vieną Neapolio dienraštį pasiekia žinia apie „ispanų"

ir Di Lauro grupuočių paktą, laikinosios taikos paktą, pasirašytą

tarpininkaujant Licciardi klanui. Šito siekė kiti Secondigliano kla

nai, taip pat ir kai kurios kamoros grupuotės, kurios baiminosi,

kad dešimtmečius trukusi tyla apie jų galybę gali būti pertraukta

dėl vykstančio konflikto. Reikėjo vėl suteikti teisėsaugos organams

galimybę ignoruoti nusikalstamo pasaulio židinius. Paktas nebuvo

surašytas naktį, tamsioje celėje, kokio charizmatiško boso. Nebuvo

išplatintas slapčia, bet paviešintas spaudoje, dienraštyje. 2005 metų

birželio 27-ą dienraščio Cronache di Napoli straipsnyje, pasirašyta

me Simone Di Meo vardu, jį buvo galima perskaityti, susipažinti.

Štai išspausdintos sutarties punktai:

1) Atsiskyrusieji pageidavo atgauti butus Scampijoje ir Secondig-

liane, kurie buvo konfiskuoti lapkričio-sausio mėnesiais. Maždaug

aštuoni šimtai žmonių iš Di Lauro priešakinių burių buvo priversti

palikti butus.

2) Di Lauro monopolis narkotikų platinimo versle panaiki

namas. Šis sprendimas nekeičiamas. Teritorija turi būti padalinta

lygiomis dalimis. Provincija tenka atsiskyrusiųjų grupuotėms, Nea

polis Di Lauro grupuotėms.

3) Atsiskyrusieji galės pirkti narkotikus savais kanalais, Di Lau

ro tarpininkavimas jiems nebus privalomas.

4) Privatūs keršto aktai yra atskiriami nuo verslo reikalų, tai

yra, verslas yra svarbiau nei privačios asmenų problemos. Jei bėgant

laikui bus įvykdytas keršto aktas, susijęs su pasirašiusiųjų pusių ne

sutarimais, jis nesukels visuotinio priešiškumo ir karo, bet išliks pri

vačiu įvykiu.

Secondiglianiečių bosų bosas turėjo būti grįžęs. Apie tai buvo

pranešinėjama visur, nuo Apulijos iki Kanados. Slaptosios tarnybos

mėnesių mėnesiais darė viską, kad tik jį pagautų. Paolo Di Lauro

paliko pėdsakus, minimalius, nepastebimus, kaip ir jo valdymas

prieš karą. Rasi jam buvo padaryta operacija vienoje iš Marselio

klinikų, toje pačioje, kur lankėsi Cosa Nostros bosas Bernardo Pro-

venzano. Di Lauro grįžo paskelbti taikos arba panaikinti nuostolių.

Ir čia, dabar, jaučiasi jo buvimas, atmosfera pasikeitusi. Bosas, kuris

buvo prapuolęs dešimtį metų, grįžo, kaip policijos įrašytame pokal

byje vienas sąjungininkas pasakė: „Privalėjo grįžti, net jei rizikuotų

patekti į kalėjimą." Bosas vaiduoklis, kurio veido nepažinojo netgi

jo žmonės. „Prašau tavęs, leisk man jį pamatyti, tik visai trumpam,

tik sekundei, pažiūrėsiu į jį ir išeisiu", - boso Maurizio Prestieri pra

šė vienas jo kolegų.

Paolo Di Lauro sugavo Canonico Stornaiuolo gatvėje 2005 rug

sėjo 16 dieną. Buvo pasislėpęs kukliuose namuose, priklausiusiuose

Fortūnatai Liguori, žemo rango sąjungininko moteriai. Panašiame

anonimiškame name nuo pareigūnų slapstėsi jo sūnus Cosimo. Ce

mento miške lengviau sumažėti, butuose gyvena bet kas, niekas ne

kreipia dėmesio į kaimynų veidus ar keliamą triukšmą. Pats tikriau

sias išnykimas yra įmanomas mieste, anonimiškesnis nei slaptas

liukas arba dvigubos grindys. Paolo Di Lauro vos nesugavo per jo

gimtadienį. Pats didžiausias iššūkis - grįžti namo ir vakarieniauti su

šeima tuo metu, kai beveik visoje Europoje policija jo ieško. Kažkas

jį laiku įspėjo. Kai policija įžengė į šeimos vilą, rado padengtą stalą,

bet jo vietą tuščią. Tačiau šį kartą specialieji karabinierių padaliniai,

ROS, pataikė į taikinį. Karabinieriai buvo labai susijaudinę, kai įėjo

į namus. Buvo keturios ryto, po ištisos nakties pasaloje. O bosas ne

sureagavo, atvirkščiai, juos ramino: „Jeikite... aš esu ramus... jokių

problemų"

Dvidešimt automobilių lydėjo mašiną, į kurią jį įsodino, be

to, keturi priekyje važiuojantys motociklai, tikrinantys, ar viskas

tvarkoje. Bosas vežamas šarvuotame automobilyje. Buvo trys galimi

1 DALIS • S e c o n d i g I i a n o karas 143

keliai nuvežti jį į kalėjimą. Kirsti Capodimontės gatvę ir tada pa

sukti per Pessinos gatvę ir Dantės aikštę, arba blokuoti įvažiavimą į

pagrindinę Secondigliano gatvę ir išlįsti į autostradą Vomero kryp

timi. Didžiausio pavojaus atveju buvo paruošę sraigtasparnį, kad

transportuotų jį oro keliu. Motociklai signalizavo, kad kelyje ma

tosi įtartinas automobilis. Visi pradėjo ruoštis pasalai. Bet tai buvo

melagingas pavojaus signalas. Bosą nuveža į karabinierių kareivines

Pastrengo gatvėje, pačioje Neapolio širdyje. Sraigtasparnis nusilei

džia ir aikštės dulkės bei gėlių vazonuose esantis smėlis pakyla, ore

pradeda suktis plastikiniai buteliai, popierinės nosinaitės, laikraščių

lapai. Šiukšlių malūnas.

Nėra jokio pavojaus. Bet dabar svarbu apskelbti areštą, paro

dyti tuos, kurie sugebėjo sugauti nepagaunamąjį, suimti bosą. Kai

atvyksta šarvuočių eskortas, karabinieriai mato, kad žurnalistai jau

susirinkę prie kareivinių įėjimo, atsisėda apžergdami automobilio

dureles. Tarsi balnuose, demonstratyviai atkiša pistoletus, ant veidų

užsimaukšlina kaukes, karabinierių uniforma. Po Giovanni Bruscos

suėmimo nebėra karabinieriaus arba policininko, kuris nenorėtų

nusifotografuoti tokioje pozoje. Atlygis už pasalose praleistas naktis,

pasitenkinimas dėl sugauto grobio, spaudos agentūrų gudravimas

siekiant užsitikrinti pirmųjų puslapių sensacijas. Paolo Di Lauro

eidamas į kareivines nedemonstruoja įžūlumo, kaip jo sūnus Co-

simo, - jis susilenkia dvilinkas, veidu į žemę, fotografams ir video

kameroms atsukdamas plikę. Galbūt tai tiesiog būdas apsisaugoti.

Leistis fotografuojamam šimtais fotoaparatų iš kiekvieno kampo,

leistis filmuojamam dešimčia telekamerų, parodytų veidą visai Ita

lijai, jo nepažinoję kaimynai prisipažintų jį matydavę, gyvenę šalia.

Geriau nesuteikti tyrėjams papildomų kabliukų, neatskleisti kelių,

kuriais vaikščiota. Bet buvo hipotezių, kurios jo nuleistą galvą pa

aiškino kaip paprasčiausią pasišlykštėjimą blykstėmis ir telekamero

mis, pasipiktinimą, kad jis paverstas demonstruojamu žvėrimi.

Po kelių dienų Paolo Di Lauro buvo atvežtas į teismą, 215 salę.

Atsisėdo tarp publikos ir giminių. Vienintelis žodis, kurį bosas iš

tarė, buvo „esu". Bendravo be žodžių. Gestais. Akių mirktelėjimai,

šyptelėjimai tampa nebylia sintakse, kurios dėka komunikuoja iš

savo narvo. Pasisveikina, atsako, ramina. Už manęs atsisėdo pražilęs

žmogysta. Atrodė, kad Paolo Di Lauro stebi mane, o išties žiūrėjo

į sėdintį už manęs vyrą. Vienas į kitą žiūrėjo porą sekundžių, tada

bosas pamerkė jam akį.

Susidarė įspūdis, kad sužinoję apie boso suėmimą, daugelis su

sirinko pasisveikinti su juo, nes daugelį metų neturėjo galimybės su

juo susitikti, kadangi bosas slapstėsi. Paolo Di Lauro buvo apsiren

gęs džinsais ir polo marškinėliais. Apsiavęs „Paciotti", batais, kokius

avi visi šių apylinkių klanų vadai. Prižiūrėtojai atlaisvino jo riešus,

nuėmė antrankius. Narve jis sėdėjo vienas. \ salę suėjo visa šiauri

nės Neapolio dalies grupuotės narių šutvė: Raffaele Abbinante, En-

rico D Avanzo, Giuseppe Criscuolo, Arcangelo Valentino, Marija

Prestieri, Maurizio Prestieri, Salvatore Britti ir Vincenzo Di Lauro.

Boso sąjungininkai ir buvę sąjungininkai, dabar susodinti į atskirus

narvus - ištikimieji ir „ispanai". Elegantiškiausiai apsirengęs Pres

tieri: mėlynas švarkas ir dangaus spalvos marškiniai. Jis pirmasis

prisiartina prie narvą ir bosą skiriančio stiklo. Pasisveikina. Taip

pat prieina ir Enrico DAvanzo, sugeba persimesti pora žodžių per

neperšaunamo stiklo sudūrimus. Daugelis vadų nematė boso metų

metus. Jo sūnus Vincenzo nebuvo susitikęs su tėvu nuo 2002 metų,

kai pradėjo slapstytis nuo įstatymo Pjemonto regione Chivasse, kur

2004-ais buvo suimtas.

Nenuleidau akių nuo boso. Man atrodė, kad kiekvienas ges

tas, kiekviena grimasa be galo svarbi, jų pakaktų prirašyti pilnus

puslapius įvairių interpretacijų, pagrįsti naują gestų gramatikos ko

davimą. Su sūnumi įvyksta tylus keistas dialogas. Vincenzo rodo

muoju pirštu baksteli į tėvo kairės rankos bevardį pirštą, tarsi nore-

www.Nerealu3.lt

i DALIS • Seco nd i g I i a n o karas 145

tų pasakyti: „Kur vestuvinis žiedas?" Bosas pakelia rankas į galvos

aukštį, tada nuleidžia jas ir pavaizduoja, kad vairuoja automobilį.

Nesugebėjau iššifruoti šių gestų. Pagal dienraščių pateiktą šio dia

logo interpretaciją, Vincenzo paklausė tėvo, kodėl jis be vestuvinio

žiedo, ir tėvas jam atsakė, kad karabinieriai iš jo paėmė visą auksą.

Pasikeitęs gestais, grimasomis, trumpais šnabždesiais, akių mirk

telėjimais ir rankų prisilietimais per neperšaunamą stiklą, Paolo

Di Lauro sustingo su šypsena žiūrėdamas į sūnų. Pasibučiuoja per

stiklą. Pasibaigus apklausai, boso advokatas paprašo leidimo tėvui

ir sūnui apsikabinti. Leista. Septyni policininkai juos saugo. „Esi

išbalęs", - sako Vincenzo, ir tėvas jam atsako žiūrėdamas tiesiai į

akis: „Jau daugelį metų šitas veidas nemato saulės"

Besislapstantieji nuo teisingumo dažnai prieš juos suimant gy

vena neįtikėtinai ekstremaliomis sąlygomis. Nuolatinis bėgimas už

kerta galimybes džiaugtis užgyventu turtu ir tai dar labiau suveda

bosus ir jų valdomuosius į simbiozę, nes tai tampa vieninteliu jų

ekonominio ir socialinio pasisekimo matu. Apsisaugojimo strate

gijos, liguista ir primygtinė būtinybė planuoti kiekvieną žingsnį,

didžiąją dalį laiko praleidžiant tarp keturių sienų, galvojant apie

verslą. Visa tai besislapstančius bosus paverčia jų pačių verslo ka

torgininkais. Viena ponia teismo salėje man papasakoja epizodą ii

Di Lauro slapstymosi laikotarpio. Iš išvaizdos priminė profesorę,

blondinė, plaukų spalva beveik geltona, tik prie šaknų akivaizdžiai

matėsi tamsūs plaukai. Kai pradėjo kalbėti, išgirdau jos gergždžian

tį ir sunkų balsą. Papasakojo apie laikus, kai Paolo Di Lauro dar

važinėjo po Secondiglianą, bet jau buvo priverstas laikytis ypatingų

apsisaugojimo priemonių. Susidarė įspūdis, kad ji beveik gailėjosi,

jog bosas buvo netekęs savo laisvių. Man atskleidė, kad Di Lauro

turėjo penkis automobilius, visus to paties modelio, spalvos ir su tais

pačiais numeriais. Kai jam reikėdavo kažkur važiuoti, iš kiemo išva

žiuodavo visi penki automobiliai iš karto, bet, aišku, bosas sėdėdavo

viename. Visus penkis automobilius lydėdavo eskortas, ir niekas iš

boso žmonių nežinodavo, kuriame jis sėdi. Mašina išvažiuodavo iš

vilos, ir jie ją sekdavo. Išbandytas būdas išvengti išdavysčių, taip pat

ir pats greičiausias duoti signalą, bosui išvažiuojant iš namų. Sinjora

pasakojo apie tai su didžiausia užuojauta žmogui, kuris turėjo nuolat

jausti vienatvę ir kančią žinodamas, kad anksčiau ar vėliau bus nu

žudytas. Po visų gestų ir apsikabinimų, po žmonių, kurie priklauso

pačiai žiauriausiai Neapolio valdžiai, atsisveikinimo neperšaunamas

stiklas, skyręs bosą nuo kitų, buvo nusėtas įvairiausiais pėdsakai:

rankų antspaudais, dėmėmis, lūpų dažų likučiais.

Praėjus mažiau nei dvidešimt keturioms valandoms po boso

arešto, Arcano žiede buvo rastas vaikinas, lenkas, kuris drebėjo kaip

epušės lapas bandydamas išmesti į konteinerį didžiulį ryšulį. Len

kas buvo permirkęs krauju, o baimė buvo praktiškai paraližavusi jo

sugebėjimą judėti. Ryšulyje buvo kūnas. Išniekintas, nukankintas,

išnarstytas taip, kad buvo sunku suprasti, jog tai kūnas. Jei kažką

priverstų praryti bombą, kuri vėliau sprogtų skrandyje, ir tai liktų

daugiau panašumo į žmogaus kūną. Kūnas priklausė Edoardo La

Monicai, bet bruožų nebuvo įmanoma įžiūrėti. Veide matėsi tik

tai lūpos, visa kita buvo sumalta. Kūnas pilnas skylių, sukrešėjusio

kraujo. Jį buvo pririšę ir tada ilgas valandas kankino su vinių pri

smaigstyta lenta. Nuo kiekvieno smūgio kūne liko skylės, smūgiai

ne tik sulaužė kaulus, bet ir išplėšė mėsą, vinys įsmigdavo ir išlįs

davo. Jam nupjovė ausis, ištraukė liežuvį, sulaužė riešus, atsuktuvu

išplėšė akis, visa tai dar gyvam esant. Tada, kad užmuštų, plaktuvu

sudaužė veidą ir peiliu ant lūpų išrėžė kryžiaus ženklą. Kūnas turėjo

patekti į šiukšlių konteinerį, kad supuvęs būtų surastas tarp atliekų

šiukšlyne. Krauju išrašytas pranešimas visų buvo iššifruotas nedve

jojant, net jei nebuvo jokių kitų įrodymų, tik kankinimas. Nupjau

tos ausys, kuriomis buvo girdėta, kur yra boso slėptuvė, sutraiškyti

DALIS • Secondigliano karas 147

riešai, kurie judėjo paimant pinigus, iškabintos akys, kuriomis pa

matė, ištrauktas liežuvis, kuriuo kalbėjo. Sumaltas veidas, nes savo

veiksmais pralaimėjo prieš Sistemą. Kryžiumi paženklintos lupos,

visam laikui užrakintos ištikimybe, kuri buvo išduota. Edoardo La

Monica niekad nebuvo teistas. Jo pavardė nebuvo lengva, pavardė

šeimos, kuri pavertė Secondiglianą kamoros žeme ir verslo kasyklo

mis. Šeima, su kuria Paolo Di Lauro žengė pirmuosius žingsnius.

Edoardo La Monicos mirtis priminė Giulio Ruggiero mirtį. Abu

nukankinti, preciziškai suniokoti praėjus porai valandų po bosų

suėmimo. Išmėsinėti, sudaužyti, nukryžiuoti, suniokoti. Jau ilgą

laiką nepasitaikė žmogžudysčių, atliktų su tokiu kraugerišku preci

ziškumu ir žiaurumu, nebeviešpatavo Cutolo, taip pat ir jo žudikas

Pasquale Barra, pravardžiuojamas „gyvuliu", išgarsėjęs tuo, kad ka

lėjime nužudė Francisą Turatello ir sukandžiojo jo širdį, kurią prieš

tai išplėšė rankomis iš krūtinės. Tokie ritualai seniai nesikartojo, bet

Secondigliano grupuočių karas juos grąžino, paversdamas kiekvieną

gestą, kiekvieną kūno centimetrą, kiekvieną žodį simbolinę prasmę

turinčiu pranešimu priešininkui.

Spaudos konferencijoje ROS pareigūnai pareiškė, kad areštas

pavyko, nes buvo sekama žuvų prekiautoja, pardavinėjusi mėgsta

miausią Di Lauro žuvį - raudonąjį pagelą. Šis pasakojimas nebuvo

tinkamas boso paveikslui nupiešti, žmogaus, kuris turėjo neišma

tuojamą galią, jo žinioje buvo šimtai žmonių, bet įkliuvo dėl sma-

ližiavimo nuodėmės. Secondigliane niekas nei sekundei nepatikėjo

tokia arešto versija. Daugelis minėjo SISDE (tarnybą, atsakingą už

informacijos paviešinimą ir demokratijos gynimą), kaip vienintelę

prie arešto prisidėjusią struktūrą. SISDE išties prisidėjo, tai patvirti

no ir teisėsaugos organai, bet Secondigliane buvo nepaprastai sunku

pastebėti šios struktūros buvimą. Pėdsakus, atitinkančius hipote

zę, kurią pristatė daugelis žurnalistų, tai yra, kad SISDE daugeliui

žmonių mokėjo algas mainais už informaciją ir nebendradarbiavi

mą su kamora, aptikau baro pašnekesių nuotrupose. Vyrai, gerdami

kavą ar kapuciną su kornetu, keitėsi tokiomis frazėmis: „Kadangi tu

uždirbi pinigų kaip Jamesas Bondas..."

Du kartus per tas dienas išgirdau vienu ar kitu kontekstu mi

nint agentą 007, pernelyg nereikšmingas ir juokingas faktas, kad iš

jo darytum išvadas, tačiau kartu pakankamai neįprastas, kad liktų

nepastebėtas.

Slaptųjų tarnybų strategija areštuojant Di Lauro galėjo būti

pagrįsta tiesioginių keršto vykdytojų atpažinimu, jų verbavimu, o

tada buvo veikiama perkeliant sargybinius ir „stulpus" į kitas vietas,

šitaip užkertant kelią boso įspėjimui ir jo pabėgimui. Edoardo La

Monicos šeima paneigė bet kokį įmanomą dalyvavimą pareikšda

ma, kad vaikinas niekada nepriklausė Sistemai, bijojo klanų ir vis

ko, kas su jais susiję. Įmanoma, kad jis užmokėjo vietoje kurio kito

savo šeimos nario, bet chirurginis nukankinimas leidžia suprasti,

kad tai buvo atlikta tam, kad jis iškentėtų, o ne savo kūnu duotų

ženklą kažkam kitam.

Vieną dieną netoli tos vietos, kur buvo rastas Edoardo La Mo

nicos kūnas, pastebėjau grupelę žmonių. Vienas vaikinas pradėjo

rodyti savo bevardį pirštą, tada liesdamas juo galvą judino lūpas

neišleisdamas jokio garso. Iškart, kaip uždegus šviesą, prieš akis

stojo prisiminimas - Vincenzo Di Lauro teismo salėje, jo keistas,

neįprastas gestas, klausimas, kurį jis uždavė tėvui po daugelio nesi

matymo metų, apie žiedą. Žiedas neapolietiškai yra „anello"*. Žen

klas, reiškiantis avinėlį, ir parodyti bevardį pirštą, simbolizuojantį

ištikimybę. Taigi sulaužyta ištikimybė, aliuzija į šeimos reakciją dėl

išdavystės. Kažkas turi būti atsakingas už suėmimą. Kažkas išdavė.

Anielio La Monica buvo šeimos patriarchas, ilgą laiką La Mo

nicos šeimą kvartale vadindavo Anielli, kaip Giontos di Torre An-

* Žodžių žaismas: it. anello - žiedas, anielio - avinėlis (vert.)

I DALIS • Secondigliano karas

nunziatos šeima buvo vadinama Valentini, nuo boso Valentino Gi-

ontos. Aniello La Monica, pasak agentų Ruocco ir Luigi Giulano,

buvo pašalintas būtent savo krikštasūnio Paolo Di Lauro. Žinoma,

La Monicos šeimos vyrai visi yra Di Lauro gretose. Bet ši siaubinga

mirtis gali būti bausmė už kerštą dėl tos mirties - prieš dvidešimt

metų įvykdytą kerštą, šaltakraujišką, bejausmį kerštą, įvykdytą daug

žiauriau nei tiesiog šūvių kruša. Ilga, labai ilga atmintis. Atmintis,

kuri, atrodo, yra padalinta Secondigliano kvartaluose įvairiais pe

riodais viešpataujančių arba nugrimzdusių į užmarštį klanų. Bet

ši atmintis lieka pagrįsta paskalomis, hipotezėmis ir įtarinėjimais,

kurie gali sukelti tokį efektą, kaip plačiai nuskambėjęs areštas arba

išniekintas kūnas, bet niekados neturi tiesos pagrindo. Tai teisybė,

kuri nuolatos yra interpretuojama tarsi hieroglifas, kurio reikšmę

suprasti tave išmokina, bet pataria verčiau jos nešifruoti.

Secondiglianas grįžo prie savo nuolatinių ekonominio gyveni

mo mechanizmų. Visi „ispanų" ir Di Lauro vadai sėdėjo kalėjime.

Iškilo nauji teritorijų vadai, nauji įsakinėjantys vaikinukai žengė

savo pirmuosius žingsnius vadovavimo sferoje.

Su laiku grupuočių karą pradėta vadinti „Vietnamu". „Tas...

dalyvavo 'Vietname'... taigi dabar turi būti ramus." „Po 'Vietnamo'

čia visi bijo." „'Vietnamas' pasibaigė, ar ne?" Tai naujų klano narių

telefoninių pokalbių fragmentai. Karabinierių perklausyti pokal

biai, padėję 2006 vasario 18-ą areštuoti Salvatore Di Lauro, kuris

buvo pradėjęs koordinuoti nedidelę narkotikus platinančią vaikėzų

grupę. „Ispanai" pralaimėjo mūšius, bet pasiekė, mano manymu,

pagrindinį savo tikslą - tapo autonomiški, su atskiru vadovavimo

štabu, kurį sudarė visiškai jauni vaikėzai. Karabinieriai susekė SMS,

kurią viena mergaitė nusiuntė jaunam vadui, areštuotam grupuočių

tarpusavio kovos metu, vėliau paleistam ir vėl sugrįžusiam prie nar

kotikų pardavinėjimo. „Sveikinu su grįžimu į darbą ir į kvartalą, aš

džiaugiuosi tavo pergale, sveikinimai!" Kalbama apie karinę perga

lę, sveikinimai, kad kovojo nugalėtojų pusėje. Di Lauro šeima pa

teko į kalėjimą, bet sugebėjo išsaugoti nuosavą kailį ir verslą, bent

jau šeimyninį.

Po grupuočių derybų ir areštų bangos situacija staiga aprimo.

Vaikščiojau po Secondiglianą, nualintą, nuvaikščiotą daugybės

žmonių, fotografuotą, filmuotą, išniekintą. Pavargusį nuo visos šitos

patirties. Stoviniuodavau prie Felice Pignataro grafitų, prie saulės

veidų, pajacais paverstų kaukolių. Grafitai dovanojo sunkiam ce

mentui lengvą ir nelauktą grožio pojūtį. Staiga danguje pasirodė

saliutai, ir įkyrus trik trak neturėjo pabaigos. Žurnalistų grupės,

kurios po boso suėmimo ardė savo stebėjimo postus ir ruošėsi išva

žiuoti, išbėgo pasižiūrėti kas vyksta. Paskutiniai įspūdingi kadrai,

šventė vyko dviejose namuose. įsijungė mikrofonai, šviesos apšvietė

veidus, skambino redaktoriams pranešdami „ispanų" šventimą dėl

Paolo Di Lauro arešto. Prisiartinau paklausti kas vyksta, vienas

vaikinukas patenkintas man atsakė: „Tai dėl Peppino, jis atsigavo

po komos." Peppino važiavo dirbti, kuomet jo „Ape", triratis, ku

riuo vykdavo į turgų, apsivertė. Neapolio gatvės tirpsta vandenyje,

po dviejų valandų lietaus kelio danga pradeda plūduriuoti ir derva

tirpsta, lyg išmirkyta sūriame vandenyje. Triratis apsivertė ir Peppi

no patyrė labai pavojingą kaukolės traumą. Reikėjo atvežti traktorių

iš užmiesčio, kad nukeltų jį nuo skardžio, kur nusirito „Ape". Po

komoje praleistų metų jis atsibudo ir praleidęs dar mėnesį ligoninėje

gavo leidimą grįžti namo. Kvartalas šventė jo sugrįžimą. Vos tik

išlipo iš automobilio, kol jį sodino į vežimėlį, paleido pirmuosius

saliuto šūvius. Vaikai prašėsi nufotografuojami tuo metu, kai glos

tė jo visiškai plikai nuskustą galvą. Peppino motina saugojo jį nuo

per daug stiprių jo išsekusioms jėgoms bučinių ir glamonių. Salia

stovėję žurnalistai perskambino į redakcijas, sustabdė prasidėjusius

pasiruošimus, 38-o kalibro serenada, kurią jie ruošėsi filmuoti, virto

švente iš komos prabudusiam vaikinui. Jie grįžo atgal į viešbučius,

o aš pasilikau su švenčiančiaisiais. Įsimaišiau tarp kitų ir patekau

į Peppino namus, negalėjau praleisti tokios ypatingos progos pa

švęsti. Visą naktį gėriau į Peppino sveikatą su visais name buvusiais

žmonėmis, išsibarsčiusiais laiptinėje, kieme, namuose. Visų butų

durys atviros, stalai nukrauti. Visiškai išmirkęs vyne pradėjau važi

nėti savo „Vespa" tarp Peppino namų ir dar atidaryto baro, kad visus

aprūpinčiau raudonojo vyno buteliais ir kokakola. Tą naktį Secon-

diglianas buvo tylus ir išsekęs. Be žurnalistų ir sraigtasparnių. Be

sargybinių ir „stulpų". Tokia tyla kėlė norą miegoti, išsitiesti smėlyje

ramią popietę po sprandu sunertomis rankomis, negalvojant dau

giau apie nieką.

MOTERYS

Tai buvo įsigėrę į mane kaip kvapas kažko, ko neįmanoma api

brėžti. Kaip smarvė, kuri įsismelkia į paltą patekus į vietą,

kur kepama aliejuje, iš lėto nykdama ir maišydamasi su ventiliaci

jos vamzdžių nuodais. Gali dešimt kartų maudytis duše, valandą

mirkti vonioje, pilnoje kvepiančių druskų ir aliejų, bet to kvapo

nepanaikinsi. Ne dėl to, kad įsigėrę į kūną kaip prievartautojų pra

kaitas. Supranti, jog kvapą, kurį jauti ant savęs, visada turėjai savyje,

tarsi išskiriamą niekada prieš tai nestimuliuotos liaukos, apmirusios

liaukos, kuri, aktyvuota greičiau priartėjimo prie tiesos nei baimės,

staiga pradeda gaminti sekretą. Tarsi kūne egzistuotų organas, kuris

ima signalizuoti, kai priartėji prie tiesos. Visais pojūčiais. Be jokių

dvejonių. Nepapasakota, neatskleista, nenufotografuota tiesa, bet

tokia, kokia tiesiog tau atsiveria. Ištinka supratimas, kaip viskas

vyksta, kaip sukasi dabarties ratas. Nėra tokio mąstymo, kuris suge

bėtų patikrinti, ar tai, ką matei, yra tiesa. Po to kai stebėjai kamoros

karą savo vyzdžiais, nuo milžiniško vaizdų skaičiaus išpampsta at

mintis, jie tave aplanko ne po vieną, bet užgriūna visi kartu persilie-

dami ir maišydamiesi. Nebegali pasitikėti akimis. Po kamoros karo

nesimato namų griuvėsių, o sausos pjuvenos uždengia kraują. Tarsi

tik tu būtum tai matęs ir patyręs, bet kažkas pasiruošęs pagrūmoti

pirštu ir pasakyti: „Tai ne tiesa."

Klanų karo konfliktai, vienas prieš kitą stovintys kapitalai,

besipjaunančios investicijos, skirtingos finansinės hipotezės, visa

da kažkaip randa guodžiančią motyvaciją, prasmę, prieš kurią nu

blanksta pavojai, visa tai leidžia manyti, kad konfliktas lieka kažkur

9

toli, labai toli, nors išties stovi ant namų slenksčio. Gali būti, kad

viskas iš lėto susidėlios į prasmės stalčiukus, bet kvapai nepasiduoda

jokiam sisteminimui, jie tiesiog yra. Ten. Kaip vienintelis, bet eks

tremaliai tikras prarastos patirties klodas. Mano kvėpavimo takuo

se buvo pasilikę kvapai; ne tik pjuvenų ir kraujo, ne tik odekolono,

kuriais buvo apšlakstyti bebarzdžiai kariaujančių vaikėzų skruostai,

bet visų pirma moteriškų kvepalų kvapai. Nosies ertmėse dar jau

čiau sunkų dezodorantų, plaukų lako kvapą, saldžių kvepalų šleifą.

Moterys visuomet dalyvauja klanų valdžios struktūrose. Ne

atsitiktinai Secondigliano grupuočių kare buvo nužudytos dvi

moterys, tokius šaltakraujiškus sprendimus priima tik bosai. Tarp

kitko, šimtai moterų buvo išėjusios į gatves, protestuodamos prieš

narkotikų pardavinėtojų ir jų padėjėjų suėmimus, deginti šiukšlių

konteinerių ir tampyti už švarkų karabinierių. Kiekvieną kartą,

kai tik gatvėje išdygdavo telekamera, matydavau prie jos bėgančias

mergaites, jos iššokdavo prieš objektyvus, šypsodavosi, švilpaudavo,

prašydavo, kad iš jų imtų interviu, trindavosi aplink operatorius,

kad pamatytų, koks logotipas yra ant kameros, žinotų, kuri tele

vizija filmuoja. Niekada negali žinoti, galbūt kažkas jas pakvies į

kokią televizijos laidą. Progos šiuose kraštuose ne pasitaiko, bet yra

plėšiamos dantimis, perkamos, kasamos iš po žemių. Progas reikia

išsikovoti jėga. Tas pats ir vaikinams, neužtenka tikėtis atsitiktinių

susitikimų ar įsimylėjimų. Kiekvienas užkariavimas turi savo stra

tegiją. O merginos, kurios atsisako strategijų, pavojingai rizikuoja

tapti lengvai prieinamos, atsidurti situacijoje, kai kieno nors rankos

neklausia leidimo liesti, o liežuviai tokie atkaklūs, kad pragręžia su

kąstus dantis. Aptempti džinsai, prigludę marškinėliai padeda grožį

paversti masalu. Kai kuriose vietose grožis prilygsta spąstams, net

jei sukelia daugiau malonumo negu spąstai. Todėl jei nusileisi, jei

atsiduosi akimirkos malonumui, nežinia kas tavęs laukia. Mergina

laikoma šaunia, jeigu jai asistuoja pats geriausias, o kai jis pagaliau

patenka į spąstus, sugeba jį laikyti, saugoti, pakęsti, praryti užmerk

tomis akimis. Bet laikyti jį sau. Visą,

Vieną kartą ėjau pro mokyklą. Nuo motorolerio lipo mergiotė.

Lipo lėtai, palikdama visiems laiko gerai apžiūrėti motorolerį, šal

mą, motociklininko pirštines ir jos aukštakulnius batus, kuriais vos

sugebėjo pasiekti žemę. Sargas, vienas iš tų amžinųjų, prieš kurių

akis užauga ištisos vaikų kartos, prisiartino prie jos ir pasakė: „Fran

ce, tu jau myliesi? Be to, su Angelo, juk žinai, kad jis savo dienas

baigs Poggiorealėje?"

„Mylėtis" nereiškia mylėtis, bet susižadėti. Tas Angelo neseniai

buvo įtrauktas į Sistemą ir nepanašu, kad atlikdavo svarbias užduo

tis. Sargo manymu, netrukus turėjo pakliūti į Poggiorealės kalėji

mą. Užuot apgynusi savo vaikiną mergina turėjo paruoštą atsaky

mą. Vieną iš tų atsakymų, kurie, atrodo, randami kišenėje: „Ir kokia

problema, kodėl man neduotų pašalpos? Jis man išties nori gero..."

Pašalpa. Tai pirmoji mergaitės sėkmė. Jei jos vaikinas pakliūtų

į kalėjimą, ji laimėtų algą. Pašalpa yra mėnesinė alga, kurią klanas

moka darbuotojų šeimoms. Susižadėjus pašalpa mokama sužadėti

nei, bent jau tada, kai ji yra nėščia. Nereikia būti susituokusiems, už

tenka, kad ji laukiasi kūdikio, nors jis dar pilve. Jei esi tik susižadėjusi,

rizikuoji, kad atsiras kokia nors kita mergina, su kuria turėtas slaptas

ryšys, — merginos nežinodavo viena apie kitą. Tokiu atveju, arba te

ritorijos vadas nusprendžia, kurią merginą šelpti, rizikingas dalykas,

galintis sukelti nesutarimus tarp šeimų, arba leidžiama pačiam vai

kinui išsirinkti, kuriai merginai duoti pašalpą. Daugeliu atveju nu

sprendžiama neduoti pašalpos nei vienai iš dviejų, suteikiant ją tie

siogiai kalinčiojo šeimai ir šitaip atsikratant problemų. Vedybos arba

nėštumas garantuoja algas. Beveik visada pinigai įteikiami į rankas

vengiant palikti pėdsakus banko sąskaitose. Pinigus atneša „subma-

rinai". „Submarinas" yra žmogus, kurio užduotis dalinti mėnesines

pašalpas. Taip juos vadina, nes jie privalo elgtis taip, tarsi judėtų po

gatvėmis. Jie niekada nesirodo, negali būti lengvai surandami, nes

visuomet yra rizika, kad juos šantažuos, bandys paveikti, apiplėšti.

Išdygsta gatvėje netikėtai, į tuos pačius namus kiekvieną kartą eina

kitu keliu. „Submarinai" rūpinasi paties žemiausio klano lygmens

darbuotojų algomis. O vadai kartkarčiais pasiima reikalingą pini

gų sumą tiesiai iš kasininkų. „Submarinai" nepriklauso Sistemai,

jie nėra sąjungininkai: yra pavojus, kad dirbdami su algomis pradės

išnaudoti šį atsakingą vaidmenį ir sieks kilti į klano viršūnes. Beveik

visada pensininkai, buvę parduotuvių buhalteriai, kurie dirbdami

klanams užsidirba dar vieną pensiją, bet visų pirma turi galimybę

kartkartėmis išeiti iš namų, kad nepūtų priešais televizorių. Kiekvie

no mėnesio 28 dieną beldžiasi į duris, padeda ant stalo plastikinius

maišus ir iš išsipūtusios švarko kišenės išsitraukia popierinį voką su

užrašyta žuvusiojo arba kalinčio nario pavarde, ir jį duoda žmonai,

o jei jos nėra, vyriausiam sūnui. Beveik visuomet kartu su pašalpa

atneša ir maisto produktų: kumpio, vaisių, pastos, kiaušinių, truputį

duonos. Jiems lipant laiptais maišeliai daužosi į sienas. Iš to ir atskir

si „submariną": maišais nešinas, vos pavelkantis kojas. Jie visada ap

sikrovę kaip asilai, perka produktus tose pačiose parduotuvėse ir pas

tuos pačius vaisių prekeivius, viską iškart, o vėliau išnešioja šeimoms.

Iš to, kiek maišų neša „submarinas", galima suprasti, kiek kalinčiųjų

žmonų arba kamoriečių našlių gyvena vienoje gatvėje.

Don Ciro buvo vienintelis „submarinas", su kuriuo man teko

susipažinti. Jis gyveno senamiestyje, buvo atsakingas už klano na

rių algas. Klanai labai nukentėjo per karus, bet dabar jie vėl buvo

sustiprėjęs ir stengėsi ne tik išgyventi, bet ir persiorganizuoti. Jis dir

bo „ispaniškųjų" kvartalų klanuose ir kelerius metus Forcellos kla

nuose. Dabar nereguliariai uždarbiavo Sanitos kvartalo klanuose.

Don Ciro taip šauniai susitvarkydavo su užduotimi surasti Neapo

lio gatvelių labirinte butus mažuose namuose, pusrūsiuose, nume

riais nepažymėtuose namuose, įrengtus laiptinėse, kad kartais netgi

pasimetę paštininkai galiausiai jam patikėdavo savo klientams pri

statyti paštą. Don Ciro batai buvo suplyšę, nykštys tiesiog lindo į

išorę tarsi koks gumbas, batų padai taip pat buvo sunešioti iki ly

gumo. Tuos batus galima įvardyti simboliniu „submarino" ženklu,

primenančiu nuzulintus gatvių ir įkalnių kilometrus, neįtikėtinai

ilgus Neapolyje nueitus maršrutus, kuriuos nuolat lydėjo paranoja ir

baimė būti apiplėštam. Don Ciro nešiojo blogai prižiūrėtas kelnes.

Žmonos nebeturėjo, o jo nauja draugė moldavė buvo per jauna, kad

jį išties prižiūrėtų. Įsibaiminęs iki kaulų smegenų, žiūrėjo visada į

žemę, netgi kai kalbėjo su manimi, jo ūsai buvo geltoni nuo nikoti

no, kaip ir dešinės rankos vidurinysis ir rodomasis pirštai. „Subma-

rinai" duoda pašalpas ir vyrams, kurių moterys įsipainiojo į kamo

rą. Jiems gėda priimti pašalpą dėl to, kad žmona sėdi kalėjime, todėl

dažniausiai „submarinai", norėdami išvengti priekaištų ir koliojimų

laiptinėje, nepamiršę prieš tai atsiimti voko, neša pašalpą į kalinių

motinų namus, kur vyras ateina pasiimti šeimai skirtų pinigų. „Sub

marinai" išklauso visų kalinių žmonų skundų. Jos skundžiasi, kad

išaugo sąskaitos už buto išlaikymą, kad sūnus išmetė iš universite

tų arba, atvirkščiai, jie nori būtinai stoti į universitetus. Išklauso

visų klausimų ir kaltinimų, skirtų kitų kalinčių narių žmonoms,

kurios gauna daugiau pinigų, nes jų vyrai klano struktūroje užėmė

svarbesnę poziciją. Kol jos kalba, „submarinas" be paliovos karto

ja: „žinau", „žinau", „žinau". Tarsi siekdamas dar labiau supykinti

sinjoras, galiausiai ištaria: „tai nepriklauso nuo manęs" arba „aš tik

tai atnešu pinigus, aš nieko nesprendžiu". Žmonos kuo puikiausiai

žino, kad „submarinai" nieko nesprendžia, bet tikisi, kad apipylus

jį skundais, anksčiau ar vėliau kažkas išsprūs iš jo burnos kokio

nors vadovo akivaizdoje ir galbūt bus nuspręsta padidinti pašalpas

ir suteikti daugiau lengvatų. Don Ciro buvo taip pripratęs kartoti

„žinau, žinau", kad kiekvieną kartą, kai su juo kalbėjau, nesvarbu

kokiu klausimu, jis nuolatos burbėjo: „Žinau, žinau, žinau." Jis buvo

pristatęs pašalpas šimtams kamoros moterų, būtų galėjęs prisiminti

įvairias smulkmenas apie ištisas moterų kartas, apie žmonas ir suža

dėtines, taip pat apie likusius vienišus vyrus. Būtų galėjęs pateikti

daug kritikos bosams ir politikams, bet Don Ciro buvo tikras „sub

marinas" - tylus ir melancholiškas, savo galvą pavertęs tuščiavidure,

kur bet koks išgirstas žodis išnykdavo nepalikęs pėdsakų. Kol jam

kalbėjau, nusitempė mane iš centro į Neapolio pakraščius, tada at

sisveikino ir įlipo į autobusą, kuris vežė į tą pačią vietą, nuo kurios

mes pradėjome eiti. Tai buvo jo slapstymosi strategijos dalis, kad

niekas net blankiai neįtartų, kur jis gyvena.

Daugeliui moterų ištekėti už kamoriečio yra tarsi gauti pasko

lą, užkariautą kapitalą. Jei likimas ir sugebėjimai leis, tas kapitalas

atneš vaisių, moterys turi galimybių tapti verslininkėmis, valdyto

jomis, generalinėmis direktorėmis, įgauti neribotą galią. Viskas gali

pasisukti nesėkmingai ir joms teliks ilgos valandos kalėjimo lauki

mo salėje ir žeminantys darbai, pavyzdžiui, slaugės, konkuruojant

su slavėmis, kad galėtų sumokėti advokatams ir nupirkti maisto vai

kams, jei klanas sužlugs ir nebesugebės mokėti pašalpos. Kamoros

moterys savimi pagrindžia sąjungą su klanais, jų veidas ir elgesys

demonstruoja šeimos galingumą, viešumoje atpažįstami jų juodi lyg

laidotuvėse drabužiai, jas išduoda klyksmai suėmimų metu, per per

tvaras siunčiami bučiniai teismo procesuose.

Kamoros moterų įvaizdis vis dar grindžiamas pasenusiais trafa

retais - moterys, tesugebančios būti vyrų: brolių, sutuoktinių, sūnų,

kančios ir veiklos šešėliais. Taip nėra. Paskutiniais metais kamoros

pasauliui transformuojantis stebima ir moters vaidmens metamorfo

zė. Iš motinystės simbolio, nesėkmių guodėjos ji virto pačia tikriau

sia verslo pasaulio figūra, beveik visą savo laiką atiduodanti verslo

ir finansinei veiklai, kitiems patikėdama atsakomybę už ginkluotus

susirėmimus ir nelegalius pervežimus.

Istorine kamoros vadovės figūra, be abejo, galima įvardyti

Anną Mazzą, Afragolos krikštatėvio našlę, vieną iš pirmųjų Italijos

moterų, nuteistų už bendradarbiavimą su mafija, ji kriminalinės ir

ekonominės struktūros vadovė, viena iš pačių galingiausių. Pradžio

je Anna Mazza išnaudojo sutuoktinio Gennaro Moccijos, nužudy

to septintajame dešimtmetyje, šlovę. „Juodoji kamoros našlė", kaip

ji buvo vadinama, daugiau nei dvidešimt metų buvo pagrindinės

klano smegenys. Jos valdžia išsišakojo iki tokio lygmens, kad de

vintajame dešimtmetyje slapstydamasi nuo teisėsaugos netoli Tre-

viso sugebėjo, ką liudija daugelis faktų, užmegzti ryšius su Brentos

mafija, bandydama sustiprinti savo klaną netgi būdama izoliuota.

Ji buvo kaltinama, kad iškart po sutuoktinio mirties apginklavo

savo dar trylikos metų nesulaukusį sūnų ir pasiuntė jį nužudyti tėvo

mirties užsakovą. Bet, pritrūkus įrodymų, šis kaltinimas buvo at

mestas. Mazzos valdymas rėmėsi ekonomine struktūra ir buvo ypač

nepalankus ginkluotiems pasipriešinimams. Ši strategija padėjo jai

surasti sau palankių žmonių kiekvienoje teritorijoje infiltruojant ka

moros žmones į Afragolos seniūnijos valdžios struktūras. Politikams

ji buvo reikalinga, jie ieškojo jos paramos. Anna Mazza buvo pio

nierė. Prieš ją buvo tik Pupetta Maresca, gražioji žudikė keršytoja,

kuri tapo žinoma visoje Italijoje penktajame dešimtmetyje, kai šeštą

mėnesį laukdamasi kūdikio nusprendė atkeršyti už savo vyro Pas-

calone Nolos mirtį.

Anna Mazza nebuvo vien tik keršytoja. Ji suprato, kad paprasta

išnaudoti bosų kultūrinį atsilikimą, džiaugdamasi tam tikru savo,

kaip moters, nebaudžiamumu. Kultūrinis atsilikimas ją saugojo nuo

pasalų, pavydo ir konfliktų. Aštuntame ir devintame dešimtme

čiuose vadovavo klanui akivaizdžiai siekdama tobulinti verslą, suge

bėdama valios pastangomis užimti išskirtinę vietą ekonominėje plot

mėje. Moccijos klanas tampa vienu iš svarbiausių partnerių paskolų

už būstą ir nekilnojamojo turto versle. Visa Neapolio teritorija nuo

Frattamaggiorės, Crispano, Sant Antimo iki Frattaminorės, Caiva-

no valdoma su Moccijos klanu susijusių verslininkų. Devintajame

dešimtmetyje jie tampa pagrindiniu Naujosios šeimos ramsčiu. Tai

grupė klanų, sudariusių opoziciją Naujajai kamorai, organizuotai

Raffaele Cutolo, ir pagal verslo apsukas ir įtaką politikoje pralen

kiančių Cosa Nostros klanus. įsiliepsnojus politinių partijų, kurios

išlošė iš bendradarbiavimo su mafijos struktūromis, nesutarimams,

Naujosios šeimos bosai vieninteliai buvo areštuoti ir įkalinti. Jie at

sisakė mokėti už politikus, kuriuos ir šiaip rėmė. Nenorėjo būti aug

liu sistemos, kurią patys laikė ant savo pečių, atstovaudami nors ir

kriminalinę, bet pajėgią ir produktyvią ekonominę jėgą. Nusprendė

prisipažinti. Devintajame dešimtmetyje Poggiomarino bosas Pasųu-

ale Galasso buvo pirmasis tokio aukšto ekonominio ir karinio pajė

gumo personažas, kuris pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga. Var

dai, strategijos, kapitalai, jis sutiko atskleisti viską, todėl išsaugojo

savo šeimos, iš dalies ir savo, turtus. Galasso pasakė viską, ką žinojo.

Moccijos šeima, atstovaujanti plačiai konfederacijai, prisiėmė už

duotį nutildyti jį visiems laikams. Galasso žodžiai galėjo sunaikinti

našlės klaną per porą valandų, per kurias būtų atskleista keletas fak

tų. Bando papirkti apsaugą, kad jį nunuodytų, planuoja sunaikin

ti jį su bazuka. Po nesėkmingai pasibaigusių ginkluotų bandymų,

kuriuos organizavo klano vyrai, įsikišo Anna Mazza, pajutusi, kad

atėjo laikas imtis naujos strategijos. Pasiūlo atsiskirti. Atskiria nuo

kamoros terorizmo koncepciją. Ginkluotų struktūrų kovotojai atsis

kyrė netapdami agentais, neišduodami vardų ir nekaltindami tų,

kuriems dirbo. Atsiskyrimas buvo tolygus ideologiniam nutolimui,

tai buvo sąmoningas sprendimas, bandymas demaskuoti politikų

veiklą, vien tik atskleidus jų moralinį nuosmukį buvo galima tikėtis

ne tokių griežtų bausmių. Našlei Mazzai tai buvo pats geriausias bū

das išvengti situacijos, kai savi žmonės pradeda bendradarbiauti su

teisėsauga, kartu sudaryti įspūdį, kad klanai neturi nieko bendra su

oficialiąja valdžia. Ideologiškai atitolti nuo kamoros, gaunant iš to

naudos, sumažinant galimas bausmes, pagerinant kalėjimo sąlygas,

bet neatskleisti veiklos strategijų, narių vardų, banko sąskaitų, sąjun

gininkų. Kas pašaliniams stebėtojams galėjo atrodyti kaip kamoros

ideologija, patiems klanams buvo tiesiog ekonominė ir karinė verslo

struktūrų veikla. Klanai keitėsi: atsisakoma kriminalinės retorikos,

Cutolo skatinta kamorietiška veiksmo ideologizacija išsisėmė. Atsis

kyrimas buvo tinkamas sprendimas, nukenksminantis grėsmingą

agentų galią. Nors ji ir pilna vidinių prieštaravimų, bet būtent joje

slypėjo puolimo prieš kamoros stiprybę esmė. O našlė suprato šio

triuko potencialumą. Jos sūnūs parašė vienam kunigui, kad nori

atgailauti, ginklų pilnas automobilis pagal planą turėjo būti palik

tas Acerroje priešais bažnyčią, kaip atsiskyrimo nuo klano simbolis,

panašiai elgėsi IRA su anglais. Ginklų grąžinimas. Bet kamora nėra

nepriklausomybės siekianti organizacija, nėra tiesiog ginkluotas bū

rys, kamoros tikroji jėga slypi ne jos ginkluose. Moters bosės gal

voje kilusi atsiskyrimo idėja ilgainiui prarado žavesį, parlamentas ir

teismai jos neparėmė, o galiausiai atsisakė ir patys klanai. Agentų

vis daugėjo ir, teisybę pasakius, jie darėsi vis mažiau naudingi. Ga-

lasso atvirumas apsunkino karinių klanų grupuočių gyvenimą, bet

praktiškai nepalietė verslo ir politinių planų. Anna Mazza toliau

kamoroje vystė matriarchatą. Moterys tikrasis valdžios centras, o

vyrai ginkluoti kareiviai, tarpininkai, vadovai, bet tik gavę moterų

įgaliojimus. Juodosios našlės laukė svarbūs žingsniai ekonominėje ir

karinėje plotmėje.

Klano moterys pasižymėjo pačiais didžiausiais gabumais versle,

buvo mažiau apsėstos valdžios troškimo ir mažiau konfliktavo. Mo

terys vadovės, moterys asmens sargybinės, moterys klano verslinin

kės. Vieną iš jos „kompanionių", Immacolatą Capone, bėgant klano

struktūroje praleistiems metams aplankė sėkmė. Immacolatą buvo

Teresos, našlės dukters, krikštamotė. Nebuvo panaši į matroną fenu

I D A L I S • Moterys

išpūstais plaukais ir pilnais skruostais, kaip Anna Mazza, Imma-

colata buvo smulkutė, šviesūs plaukai visada tvarkingai sušukuoti,

griežta elegancija. Neturėjo jokių bruožų, leidžiančių įtarti, kad ji

kamorietė. Ieškodama vyrų, kurie suteiktų jai didesnį autoritetą, su

tikdavo tuos, kurie prisirišdavo prie jos ieškodami apsaugos. Ištekėjo

už Giorgio Salierno, kamoriečio, įsipainiojusio į pasikėsinimą prieš

agentą Galasso, o vėliau sutiko vyrą iš Sant Antimo, iš Puca klano,

praeityje galingos šeimos, artimos Cutolo, narį, klaną iškėlė Imma-

colatos draugo brolis Antonio Puca. Tai jo kišenėje buvo surasta

užrašų knygelė su Enzo Tortoros vardu, - televizijos prodiuserio,

neteisingai apkaltinto bendradarbiavimu su kamora. Tuo metu kai

Immacolata pasiekė ekonominę ir savo, kaip vadovės, brandą, klanas

buvo krizėje. Areštai ir agentai supainiojo milžinišką Annos Mazzos

nuveiktą darbą. Bet Immacolata viską investavo į cementą, taip pat

valdė keramikinių plytelių fabriką Afragolos centre. Verslininkė pa

darė ką tik galėjo, kad prisišlietų prie galingo Casalesi klano, kuris

daugiau nei bet kuris kitas valdė nekilnojamo turto ir statybų verslo

šalyje ir užsienyje. Pagal Neapolio Regioninės antimafijos tarnybos

tyrimą, Immacolata Capone buvo verslininkė, kurios pastangomis

Moccijos klano įmonės vėl galėjo pretenduoti į lyderio pozicijas ne

kilnojamo turto versle. Jos žinioje buvo MOTRER, viena iš pačių

svarbiausių įmonių, užsiimančių nekilnojamu turtu pietinėje Itali

jos dalyje. Pasak tyrimų, naudojo tobulą mechanizmą - susitarimą

su vietiniu politiku. Politikas skelbdavo konkursą išimtinėms tei

sėms gauti, verslininkas jį laimėdavo, o ponia Immacolata išimti

nes teises perpirkdavo. Kiek pamenu, esu ją matęs tik vieną kartą.

Būtent Afragoloje, ji ėjo į prekybos centrą. Jos asmens sargybinės

buvo dvi merginos. Lydėjo ją „Smart", mažu dviviečiu automobiliu,

kurį turi kiekviena kamoros moteris. Tas „Smart", sprendžiant iš jo

durelių, atrodė šarvuotas. Moteriškos lyties asmens sargybines įsi

vaizduojame atrodančias kaip kultūristės, išpūstais raumenimis, dėl

161

kurių jos panašios į vyrus. Šlaunys kaip vynuogių kekės, raumenys

paslėpę krūtis, hipertrofiniai bicepsai, kaklas kaip rąstas. Asmens

sargybinės, kurias mačiau, visiškai nebuvo panašios į vyrus. Viena

žema su didele minkšta sėdyne ir per juodai nudažytais plaukais,

kita - liesa, trapi, kaulėta. Mane pribloškė jų labai prižiūrėti ir gerai

parinkti drabužiai, abi dėvėjo kai ką, kas atitiko šviečiančiai geltono

„Smart" spalvą. Viena vilkėjo automobilio spalvos marškinėliais, o

moteris už vairo buvo užsidėjusi akinius nuo saulės geltonais rė

mais. Tokia geltona spalva negalėjo būti pasirinkta atsitiktinai, o

geltonos detalės sutapti netyčia. Tai buvo profesionalumą liudijan

tis bruožas. Tokio paties atspalvio geltonumo buvo motociklininko

kostiumas, kurį Urna Thurman dėvėjo Quentino Tarantino filme

Nužudyti Bilą, jame moterys pirmą kartą vaizduojamos kaip aukš

čiausio lygio nusikaltėlės. Tą geltoną kostiumą Urna Thurman dėvi

filmo plakate, rankoje laikydama krauju išteptą samurajaus kardą,

tas vaizdas įsiskverbia, lieka akyse ir netgi skonio receptoriuose.

Geltona tokia dirbtinė, kad tampa simboline. Lyderiaujantis verslas

turi kurti lyderiaujantį įvaizdį. Niekas negali likti neapgalvota, net

gi automobilio spalva ir asmens sargybinių uniforma. Capone davė

pradžią tradicijai, pagal kurią klane dirbančios moterys yra lydimos

moteriškos lyties asmens sargybinių ir rūpinasi savo įvaizdžio har

monija ir stiliumi.

Tačiau kažkas pradėjo klostytis nesėkmingai. Galbūt įsiveržė

į kažkieno kito teritoriją, galbūt jai buvo patikėtos pernelyg kom

promituojančios paslaptys, - Immacolatą Capone buvo nužudyta

2004 metų kovo mėnesį Sant Antime, miestelyje, kur gyveno jos

draugas. Buvo be palydos. Ko gero, nesitikėjo sutikti pavojaus.

Egzekucija įvyko miestelio centre, žudikai lipo jai ant kulnų. Im

macolatą Capone, vos tik pajutusi, kad yra sekama, pradėjo bėgti,

žmonės galvojo, kad ji apvogta, ir stengėsi pačiupti vagišius, bet ran

kinę ji buvo persimetusi per petį. Bėgo prispaudusi rankinę tvirtai

prie krūtinės, vedama instinkto, neleidžiančio jos palikti, numesti

ant žemės, kas tik apsunkino bėgimą, kuo toliau, kad neprarastų

gyvybės. Immacolatą įpuolė į paukštienos parduotuvę, bet nespė

jo pasislėpti po prekystaliu. Ją pasivijo ir įrėmė pistoleto vamzdį į

sprandą. Du sausi šūviai: šitaip išsisėmė kultūrinis atsilikimas, dėl

kurio buvo vengiama liesti moteris, kuriuo džiaugėsi Anna Mazza.

Šūvių suknežinta kaukolė ir tirštame kraujyje paskendęs veidas by

lojo apie naują ginkluotos klanų politikos posūkį. Jokio skirtumo

tarp vyro ir moters. Jokio įpareigojančio garbės kodekso. Mocci

jos klano matriarchatas veikė iš lėto, laikydamasis strategijos: vi

sada koncentruotis į didįjį verslą, kontroliuoti teritorijas atliekant

gerai apsvarstytas investicijas ir būtiniausius finansinius veiksmus,

visiškai reguliuoti žemės įsigijimą, bet vengti priešiškumo, karų ir

sąjungų, kurios būtų įsimaišiusios į šeimos verslą.

Dabar jų įmonių valdomoje teritorijoje iškilo pats didžiausias

Italijoje „Ikea" kompleksas, labiausiai pietinėje Italijos dalyje išsiplė

tusi greitosios produkcijos gamyba pajudės iš šitos vietos. 2005 metų

spalio mėnesį Afragolos savivaldybė eilinį kartą buvo išardyta dėl

bendradarbiavimo su kamora. Pateikti sunkūs kaltinimai: buvo

įdarbinti daugiau nei du šimtai penkiasdešimt žmonių, pradedant

patarėjais savivaldybėje, baigiant komercinės struktūros direktoriu

mi, glaudžiai susijusių su Moccia klanu.

Priimant sprendimą paleisti savivaldybės tarybą buvo atsižvelg

ta ir į normų pažeidimus išduodant leidimus statyboms. Žemėje,

kuri yra bosų nuosavybė, buvo pastatytos megastruktūros, o tuo

metu, kai vyko debatai savivaldybėje, buvo kalbama apie ligoninės

statybas Moccijos klano įsigytame sklype. Žemės sklypai nupirkti

neįtikėtinai žemomis kainomis, o išaiškėjus, kad juose bus statoma

ligoninė, parduoti už astronomines sumas. Uždarbis - 600 pro

centų pradinės kainos. Tiek uždirbti sugebėjo tik Moccijos klano

moterys.

Kad apgintų klano turtus, moterys pasiruošusios kovoti tran

šėjose, kaip kad Anna Vollaro, Portičio klano boso Luigi Vollaro

dukterėčia. Jai buvo dvidešimt devyneri metai, kai policininkai pri

sistatė konfiskuoti dar vieną šeimos įstaigą, piceriją. Pasiėmė benzi

no kanistrą, užsivertė ant savęs ir su žiebtuvėliu padegė. Nenorėda

ma kad kas nors bandytų gesinti įsiliepsnojusią ugnį pradėjo bėgioti

kaip išprotėjusi. Netyčiomis atsitrenkė į sieną ir iškart pajuodavo,

kaip pajuoduoja laidai įvykus trumpam sujungimui. Vollaro suside

gino gyva, protestuodama dėl konfiskuojamo kapitalo, kuris buvo

uždirbtas nelegaliais būdais, nes jos įsitikinimu, tai buvo tiesiog nor

malus, niekam skausmo nesukėlęs ekonominės veiklos rezultatas.

Tikima, kad kriminalinėje veikloje pasiekus sėkmę karinio el

gesio vektorius tampa ekonominiu. Taip nėra, ar bent jau ne vi

suomet. Pavyzdys Quindicyje vykstantis karas, Avellino provincijos

miestelyje, kuris ilgus metus kenčia nuolatinę gniuždančią Cavos ir

Graziano klanų kovą. Dvi šeimos visada kariauja, moterys atstoja

ekonominį ramstį. Aštuntajame dešimtmetyje įvykęs žemės drebėji

mas suniokojo Valle di Lauro vietoves, pasipylęs milijonų lirų, skirtų

atstatymui, lietus davė pradžią kamoros verslininkų įsitvirtinimui,

bet Quindicio miestelyje nutiko kažkas daugiau ir kitaip nei kito

se Kampanijos regiono vietovėse: ne tik frakcijų susidūrimas, bet

tikras šeimų karas, kuriame bėgant laikui užregistruota keturias

dešimt ginkluotų susidūrimų, pasėjusių gedulą abiejose priešininkų

pusėse. Užsimezga nepagydomas neapykantos virusas, kuris kaip

sielos liga užkrečia abiejų šeimų atstovus ir jų ateities kartas. Mieste

lis bejėgiškai stebėjo spektaklį, kuriame pjovėsi ir žudėsi abi grupuo

tės. Septintajame dešimtmetyje Cavos ir Graziano šeimos sugyveno

puikiausiai. Nesutarimai prasidėjo, kai aštuntajame dešimtmetyje

po žemės drebėjimo pasipylė šimtai milijardų lirų atstatymo dar

bams, ši suma inspiravo konfliktą, kilusį dalijantis išimtines teises.

Seimų moterų, mažų verslo imperijų savininkių, dėka gautos sumos

suteikė galimybę atstatymo darbuose dirbti abiems šeimoms. Vieną

dieną, kai Graziano parama išrinktas meras buvo savo darbovietėje,

ginkluota vyrų grupė pasibeldė į duris. Nešaudė iškart, todėl merui

užteko laiko atidaryti langą, išlipti pro jį, užsiropšti ant savivaldybės

stogo ir stogais pabėgti nuo žudikų. Graziano klano gretose buvo

penki merai, iš kurių du mirė nužudyti, o tris dėl ryšių su kamora

pašalino Respublikos prezidentas. Tačiau buvo laikas, kai atrodė,

jog reikalai galėtų pasikeisti. Jauna farmacininkė, Olga Santaniello,

buvo išrinkta mere. Tiktai atkakli moteris galėjo pasipriešinti Cavos

ir Graziano šeimų moterų galiai. Visais būdais bandė sutriuškinti

klanų valdžią, bet jai nepavyko. 1998 metų gegužės 5 dieną didžiu

lė lavina užgriuvo Lauro slėnį, namai prisipildė vandens ir purvo,

žemė virto drumzlinais tvenkiniais, o gatves nepravažiuojamais

kanalais. Olga Santaniello nuskendo. Ją uždusinęs purvas klanams

atnešė dvejopą naudą. Lavina atnešė dar pinigų, o su jais sustiprėjo

abiejų šeimų galia. Buvo išrinktas Antonio Siniscalchi, kuris prieš

ketverius metus daugumos buvo išrinktas antrai kadencijai. Po pir

mosios Siniscalchi rinkiminės pergalės, komisijos posėdžiui pasi

baigus, susirinko būrys žmonių, tarp jų meras, patarėjai ir patys

artimiausi rėmėjai. Jie nuvyko iki Brosagro gyvenvietės ir susibūrė

priešais Artūro Graziano, pravardžiuojamo „vaikėzu", namą, bet ne

jo pasveikinti. Jų žygio tikslas visų pirma buvo Graziano šeimos

moterys, kurios balkone sustojusios pagal amžių priėmė naujojo

mero sveikinimus, džiūgaudamos, kad mirtis galutinai pašalino

Olgą Santaniello. 2002 metų birželio mėnesį Antonio Siniscalchi

buvo sulaikytas Neapolio DDA dėka. Pagal Neapolio Antimafijos

tarnybos kaltinimus, jis už pirmus rekonstrukcijai skirtus pinigus

sutvarkė Garziano vilos-bunkerio kelią ir apsauginę sieną.

Quindicio miestelio vilos* niekam nežinomos slėptuvės, asfal

tuoti keliai ir apšvietimas buvo finansuojami savivaldybės. Savival

dybė piliečių pinigais padėjo Graziano šeimai ir saugojo juos nuo

pasikėsinimų. Dviejų šeimų nariai gyveno užsibarikadavę neperli

pamomis tvoromis ir dvidešimt keturias valandas per parą, be per

traukos, stebimi vaizdo kamerų.

Bosas Biagio Cava buvo areštuotas Nicos oro uoste, jam lipant

į lėktuvą, skrendantį į Niujorką. Jam patekus už grotų, visa valdžia

pateko į dukters, žmonos, klano moterų rankas. Miestelyje buvo

galima pamatyti tik moteris, jos buvo ne tik slaptos administrato

rės, protai, bet tapo ir oficialiu šeimos simboliu, valdžios veidais ir

akimis. Susitikusios gatvėje priešiškos šeimos apsikeisdavo nuož

miais žvilgsniais, atkakliai žiūrėdamos viena kitai į skruostikaulių

zoną, žaisdamos absurdišką žaidimą: pralaimi tas, kas nuleidžia

akis. Miestelyje tvyrojo nepakeliama aukšta įtampa, kuomet Cavos

šeimos moterys nusprendė, jog atėjo laikas išsitraukti ginklus. Nu

sprendė iš verslininkių virsti žudikėmis. Treniruodavosi namų prie

angiuose, užsileisdavo muziką labai garsiai, kad nustelbtų riešutų

maišus varpančių pistoletų šūvius. Kai 2002 metais šalyje vyko rin

kimai, jos ginkluotos pradėjo važinėti po miestelį savo „Audi 80".

Erano Maria Scibelli, Michelina Cava ir mergiotės Clarissa ir Feli-

cetta Cava, kurioms buvo po šešiolika ir devyniolika metų. Casse-

sės gatvėje Cavos moterų automobilis sutiko Graziano šeimos au

tomobilį, kuriame sėdėjo Stefania ir Chiara Graziano, dvidešimties

ir dvidešimt vienerių metų. Iš Cavos automobilio pradėjo šaudyti,

bet Graziano moterys tikėjosi pasalos, sustabdė mašiną ir sugebėjo

apsisukti. Paspaudė akseleratorių, apsisuko, pabėgo. Šūviai sudaužė

langus ir aplamdė mašiną, bet nepalietė kūnų. Abi merginos grįžo į

vilą įniršusios. Grįžti ir atkeršyti nusprendė merginų motina Anna

Scibelli ir bosas Luigi Salvatore Graziano, septyniasdešimtmetis

šeimos patriarchas. Išvažiavo visi jo „Alfa" automobiliu, o jiems iš

paskos šarvuotas automobilis su keturiais žmonėmis, ginkluotais

šautuvais ir automatais. Pasivijo Cavos šeimos „Audi" ir užblokavo

jai kelią. Lydintis automobilis užstojo bet kokį posūkį į šoną, vėliau

pralenkė gaudomą mašiną ir sustojo tiesiog priešais, užkirsdamas

kelią pabėgimui. Cavos šeimos moterys, sutrikusios dėl nepasise

kusios atakos, pamanė, kad jas sustabdė karabinieriai, todėl paslėpė

ginklus. Pasuko automobilį, atidarė dureles ir iššoko lauk bandyda

mos pabėgti. Graziano šeimos nariai taip pat išlipo iš automobilių

ir pradėjo šaudyti į moteris. Švino lietus pasipylė ant kojų, galvų,

pečių, krūtų, skruostų, akių. Po poros sekundžių abi nukrito ant

žemės pametusios batus ir liko gulėti iškeltomis į viršų kojomis. At

rodė, kad Graziano šeimos nariai tiesiog siautėjo šaudydami į kū

nus, bet nepastebėjo, kad viena dar buvo gyva. Išties Felicetta Cava

išsigelbėjo. Vienoje iš Cavos merginų rankinių surado buteliuką su

rūgštimi, matyt, jos norėjo ne tik šaudyti į konkurentes, bet dar ir

subjauroti jas apliedamos veidus rūgštimi.

Moterys ypač gabios žiūrėti į nusikaltimą tarsi į trumpalaikį

paklydimą, kažkieno nuomonę, paliestą ir iškart peržengtą laipte

lį. Tai klano moterys akivaizdžiai įrodo. Pavadintos kamorietėmis

jaučiasi įžeistos, paniekintos. Tarsi nusikalstamu galima pavadinti

tiktai veiksmą, bet ne objektyviai vertinti gestą, elgesį. Tarp kitko,

iki šiol, skirtingai nuo vyrų, nei viena moteris, kamoros bose, nepra

dėjo bendradarbiauti su policija. Nei viena.

Gindama šeimos turtą brutaliu elgesiu pagarsėjo Erminia Giu-

liano, dėl akių spalvos vadinama Dangiškąja, graži ir ryški Forcellos

(kaip teigia tyrimai, klanams tai svarbiausia vietovė nekilnojamo

turto ir investuojamų kapitalų sektoriuose) bosų Carmine ir Luigi

sesuo. Dangiškoji atitinka klasikinės neapolietės įvaizdį, primena

senamiesčio bandite: platinos spalva nudažyti plaukai, šviesios le

dinės akys, visuomet paskandintos juodoje šešėlių spalvoje. Ji buvo

atsakinga už legalią klano veiklą. 2004 metais iš Giuliano šeimos

buvo konfiskuoti dvidešimt aštuoni milijonai eurų, tiesiog verslą

varantys plaučiai. Jiems priklausė parduotuvių grandinės Neapolyje

ir provincijoje, be to, vadovaujanti įmonė, kurios prekinis ženklas

tapo plačiai žinomas išmanios vadybos ir ginkluotos bei finansinės

klano pagalbos dėka. Prekiniam ženklui atstovavo franšizės preky

bos tinklas, kurį sudarė penkiasdešimt šeši pardavimo taškai Italijo

je, Tokijuje, Bukarešte, Lisabonoje ir Tunise.

Giulano klanas, viešpatavęs aštuntajame ir devintajame dešimt

mečiuose, užsimezgė drėgnose Neapolio įsčiose, Forcelloje, kvar

tale, kuriame gimsta blogą reputaciją turinčios vietos istorijos, le

gendos apie supuvusio senamiesčio bambą. Giuliano klanas pasiekė

paskutinę vystymosi stadiją lėtai iškilęs iš skurdo, iš kontrabandos

ir prostitucijos verslo, iš reketo ir plėšikavimų. Milžiniška dinasti

ja sudaryta iš pusbrolių, anūkų, dėdžių, sūnėnų. Aukščiausią savo

galios tašką pasiekė aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, klano chariz

ma išsilaikė iki šiol. Dar dabar, jei kas nors nori komanduoti sena

miestyje, privalo pasimatyti su Giuliano šeima. Šiam klanui į kaklą

visuomet alsuoja skurdas ir siaubas vėl tapti neturtingiems. Vieną

iš Luigi Giuliano, Forcellos karaliaus, pasisakymų, iliustruojančių

jo pasibjaurėjimą skurdu, išplatino metraštininkas Enzo Perezas.

„Nesutinku su Tommasino, man Betliejus patinka, aš šlykščiuosi

piemenimis!"

Vis dažniau pastebima tendencija, kad kamoros sistemoje abso

liučios galios išraiška įgauna moteriškų bruožų, tačiau galios girnos

moteris taip pat traiško ir naikina. Annalisa Durante nužudyta pa

siklydusios kulkos 2004 metų kovo 27 dieną, būdama keturiolikos

metų. Keturiolikos metų. Keturiolikos metų. Tai kartoti, tarsi išil

gai nugaros persibraukti lediniame vandenyje išmirkusia kempine.

Dalyvavau Annalisos Durante laidotuvėse. Atvykau anksti prie For

cellos bažnyčios. Gėlės dar nebuvo atvežtos, visur aplink iškabinti

laidotuvių skelbimai, užuojautos raštai, girdėti verksmai, širdį dras

kantys mokyklos draugių prisiminimai. Annalisa buvo nužudyta.

Buvo karštas vakaras, turbūt pirmas tikrai karštas vakaras šiuo siau

bingai lietingu sezonu, Annalisa nusprendė jį praleisti vienos mer-

gaitės kieme. Dėvėjo puošnią ir jai tinkančią suknelę, gražiai pri

gludusią prie jos liekno ir gaivaus jau įdegusio kūno. Tokie vakarai,

rodos, tyčia sukurti susitikimams su vaikinais, o keturiolika metų

mergaitei kaip tik tinkamas amžius pradėti dairytis vaikino, su ku

riuo būtų galima pradėti svajoti apie vestuves. Neapolio kvartalų

mergaitės, būdamos keturiolikos, atrodo kaip gyvenimo mačiusios

moterys. Veidai gausiai išdažyti, krūtys subrendusios iki išsipūtu

sių melionų dydžio, avi smailianosiais aukštakulniais, keliančiais

pavojų kulkšnių saugumui. Turi būti patyrusios ekvilibristės, kad

eidamos Neapolio gatves dengiančiu grindiniu, moteriškų batelių

priešu, sugebėtų išlaikyti pusiausvyrą. Annalisa buvo graži. Pakan

kamai. Tą vakarą su drauge ir pussesere klausėsi muzikos, visos trys

laidė žvilgsnius į vaikėzus, kurie pralėkdavo ant motorolerių, tiesiog

skrido, atitrūkę nuo žemės, įsijautę į rizikingas lenktynes tarp žmo

nių ir automobilių. Tai toks merginimo žaidimas. Atavistinis, visada

vienodas. Forcellos mergaičių mėgstamiausia muzika yra naujosios

melodijos, atliekamos populiariausių atlikėjų, gaustai parduodančių

savo produkciją Neapolio, taip pat ir Palermo ir Bario miestų kvar

taluose. Gigi D'Alessio yra absoliutus mitas. Jis sugebėjo išsiveržti iš

siauro rato ir įsiviešpatauti visoje Italijoje, bet šimtai kitų liko ma

žais kvartalų dievukais, skirtingi kiekvienoje zonoje, daugiabutėje

gatvelėje. Kiekvienas išpažįsta savo atlikėją. Staiga, stereogrotuvui

siunčiant į orą kvaksinčią melodiją, du motoroleriai visu greičiu

pralekia kažką besivydami. Jis bėga, ryja žemę kojomis. Annalisa,

jos pusseserė ir draugė nesupranta kas vyksta, galvoja, kad vaikėzai

juokauja, kovoja žaisdami. Tada pasigirsta šūviai. Kulkos šokinėja

visur aplink. Annalisa krenta ant žemės, dvi kulkos pataikė į ją. Visi

išsibėgioja, pro visada atvirus, kad galėtų girdėti kas vyksta gatvėje,

balkonus išlenda pirmosios galvos. Riksmai, greitosios pagalbos au

tomobilių sirenos, lėkimas į ligoninę, viso kvartalo gatvės prisipildė

smalsumo ir nerimo.

Salvatore Giuliano yra svarbus vardas. Vadintis šitaip jau sa

vaime pakankama priežastis komanduoti. Bet čia, Forcelloje, ne

siciliečių bandito prisiminimas suteikia šiam vaikinui autoritetą.

Tai tik jo pavardė. Giuliano. Situacija smarkiai pablogėjo, kai Lo-

vigino Giuliano nusprendė kalbėti. Jis tapo policijos agentu, išdavė

savo klaną norėdamas išvengti kalėjimo iki gyvos galvos. Bet kaip

dažnai atsitinka, nors vadas pašalintas, niekas kitas negali užimti

jo vietos, tik jo žmogus. Giuliano šeimos nariai, kad ir pažymėti

nešlovės ženklu, vis dar buvo vieninteliai, išlaikantys ryšius su di

džiaisiais narkotikų mainų srauto kurjeriais ir kartu garantuojantys

saugumą. Tačiau laikui bėgant Forcella pavargo. Nebenori, kad ją

valdytų vienintelė garbę susitepusi šeima, nebenori daugiau pakęsti

areštų ir policijos. Kas nori užimti jų vietą, privalo pašalinti įpėdi

nį, turi oficialiai pasiskelbti valdovu ir išrauti Giuliano šeimos šak

nis- naująjį įpėdinį, tiksliau, Salvatore Giuliano, Lovigino anūką.

Tą vakarą buvo suplanuota paskelbti viešpatavimą, sunaikinti galvą

bekeliantį atžalą ir parodyti Forcellai, kad prasideda nauja pradžia.

Jo laukia, jį atpažįsta. Salvatore ramiai eina, staiga suvokia, kad į jį

taikomasi šauti. Sprunka, žudikai jį seka, bėga, nori įsukti į kokią

gatvelę. Pasigirsta šūviai. Giuliano, labai tikėtina, pralekia pro tris

mergaites, pasinaudoja jomis kaip skydu ir išsitraukęs pistoletą pra

deda šaudyti. Porą sekundžių ir pasprunka, žudikams nepavyksta jo

pagauti. Keturios kojos bėga prie laiptinės durų pasislėpti. Mergai

tės atsisuka, trūksta Annalisos. Išbėga lauk. Guli ant žemės, kraujas

visur aplink, kulka pervėrė galvą.

Bažnyčioje sugebu prisiartinti prie altoriaus. Ten Annalisos

karstas. Prie keturių kampų stovi uniformuoti pareigūnai, Kampa

nijos regiono dovana mergaitės šeimai. Karstas apipiltas baltomis

gėlėmis. Mobilusis telefonas, jos mobilusis telefonas padėtas šalia

karsto. Annalisos tėvas skundžiasi. Nervinasi, burba kažką, šokčio

ja, kišenėse gniaužia kumščius. Prieina prie manęs, bet sako ne man:

„O dabar? O dabar?" Vos tik tėvas pratrūksta raudoti, visos šeimos

moterys pradeda rėkti, daužytis, siūbuoti išreikšdamos pasipiktini

mą, vos tik šeimos galva nustoja verkti, visos moterys nutyla. Už jų

išsiskiria suolas, kuriame sėdi mergaitės, draugės, pusseserės, Anna-

lisos kaimynės. Imituoja savo motinas gestais, purtydamos galvas,

kartodamos tuos pačius žodžius: „Taip nebūna! Tai neįmanoma!"

Jaučiasi svarbaus vaidmens atlikėjos - guodėjos. Mokosi, ir tai jose

sukelia pasididžiavimą. Kamoros aukos laidotuvės yra jų iniciacija,

tolygi pirmosioms mėnesinėms arba pirmajai nakčiai su vyru. Kaip

ir jų motinos, šiuo įvykiu atlieka kvartalo gyvenime aktyvųjį vai

dmenį. Į jas atsuktos telekameros, visi fotografai, panašu, atvyko čia

dėl jų. Daugelis iš šių mergaičių ištekės už kamoriečių, žemesnio

ar aukštesnio rango. Narkotikų platintojų arba verslininkų. Žudikų

arba prekiautojų. Daugelio jų sūnūs bus nužudyti ir jos stovės eilėje

Poggiorealės kalėjime laukdamos sutuoktinių, kuriems neš naujienas

ir pinigus. Tačiau dabar jos dar tik mažos mergaitės, nepamiršusios

apsivilkti kelnių žemu juosmeniu ir kelnaičių su juostele. Laidotu

vės, bet jos apsirėdžiusios labai rūpestingai. Puikiai. Verkia draugės

žinodamos, kad ši mirtis jas pavers moterimis. Ir nepaisant skausmo,

su nekantrumu to laukė. Mąstau apie amžinąjį šios žemės įstatymų

sugrįžimą. Galvoju apie tai, kad Giuliano šeima pasiekė savo valdžios

maksimumą, kada Annalisa dar nebuvo gimusi, o jos motina buvo

mergaitė, kuri susitikinėjo su kitomis mergaitėmis, kurios vėliau

tapo Giuliano šeimos vyrų ir jų sąjungininkų žmonomis, suaugusios

klausėsi DAlessio, šlovino Maradoną, kuris per šventes su Giuliano

šeima dalindavosi kokainu, žymiojoje fotografijoje Diego Armando

Maradona guli kriauklės formos vonioje Lovigino namuose. Praėjus

dvidešimčiai metų Annalisa miršta dėl to, kad persekiojo ir norėjo

nušauti Giuliano, o Giuliano bėgdamas pasinaudojo ja kaip skydu,

o gal paprasčiausiai prabėgo pro šalį. Identiškas istorijos kelias, visa

da toks pat. Nesikeičiantis, tragiškas, amžinas.

172 Robcrco Saviano • GOMORA

Bažnyčioje dabar visiškai ramu. Tačiau policininkai ir kara

binieriai vis tiek įsitempę. Nesuprantu. Jaudinasi, dėl niekniekių

praranda kantrybę, vaikštinėja susinervinę. Suprantu po kiek laiko.

Paeinu šiek tiek toliau nuo bažnyčios ir matau, kaip karabinierių au

tomobilis bando atskirti žmones, atvykusius į laidotuves, nuo gru

pės prabangiai atrodančių tipų naujausiais motociklais, atviromis

mašinomis, galingiausiais motoroleriais. Tai Giuliano klano nariai,

paskutiniai likę ištikimi Salvatore. Karabinieriai prognozuoja, kad

gali tarp šių kamoriečių ir minios pasipilti įžeidinėjimai, kurie per

augs į riaušes. Visa laimė, nieko nenutinka, bet jų atvykimas turi

simbolinę prasmę. Jie patvirtina, kad niekas Neapolio senamiestyje

negali vykti ne tik be jų žinios, bet ir jiems nedalyvaujant. Visiems

parodo, kad jie yra ir vis dar yra valdovai, nepaisant nieko.

Baltas karstas išnešamas iš bažnyčios, minia spaudžiasi norė

dama jį paliesti, daug kas nualpsta, nuo tiesiog žvėriškų klyksmų

pradeda spengti ausyse. Procesijai einant pro Annalisos namus, jos

motina, nepajėgusi dalyvauti ceremonijoje bažnyčioje, bando iššokti

per balkoną. Klykia, daužosi, jos veidas sutinęs ir raudonas. Grupelė

moterų ją sulaiko. Vyksta įprasta tragiška scena. Akivaizdu, kad ri

tualinės raudos, skausmingos scenos nėra sumeluotos ir suvaidintos.

Tai visai kita. Tai atspindi kultūrinę erdvę, kurioje iki šiol gyvena

didžioji dalis Neapolio moterų, jos priverstos paisyti simbolinių el

gesio taisyklių, kad parodytų savo skausmą ir išstatytų jį prieš visą

bendruomenę. Nors ir klaikiai tikras, toks frenetiškas skausmas iš

pirmo žvilgsnio primena vaidinimą.

Žurnalistai prisiartina tik šiek tiek. Antonio Bassolino ir Rosa

Russo Iervolino išsigandę, bijo, kad kvartalas gali atsisukti prieš

juos. Nieko nenutinka, Forcellos žmonės išmoko gauti naudos iš

politikos ir nenori pyktis su niekuo. Kažkas pradeda ploti teisėsau

gos pareigūnams. Vieną kitą žurnalistą šis gestas sujaudina. Kara

binieriai šlovinami kamoros kvartale. Koks naivumas. Tos ovacijos

tebuvo provokacija. Geriau karabinieriai nei Giuliano klanas. Štai

ką norėjo pasakyti. Pora telekamerų bando nufilmuoti dalyvaujan

čių žmonių interviu, prisiartina prie iš pažiūros gležnos senutės. Ji

iškart griebia mikrofoną ir rėkia: „Dėl šitų kaltės... mano sūnus

penkiasdešimt metų sėdės už grotų! Žudikai!" Išsiveržė neapykanta

atsivertėliams agentams. Minia grūdasi, kyla įtampa. Nuo minties,

kad mergaitė mirė, nes pavasario vakarą kartu su draugėmis klau

sėsi muzikos kieme, pradeda verstis žarnos. Mane pykina. Privalau

išlikti ramus. Privalau suprasti, jei tai įmanoma. Annalisa gimė ir

gyveno šiame pasaulyje. Jos draugės pasakodavo jai apie pasivaži

nėjimus motociklais su klano vaikinais, ji būtų įsimylėjusi gražų

turtingą vaikiną, sugebantį kopti į Sistemos viršūnes arba galbūt

šaunų vaikėzą, kuris už porą skatikų lenktų nugarą ištisą dieną.

Gal jai buvo lemta dirbti nelegaliame fabrike, gaminti rankines de

šimt valandų per dieną už penkis šimtus eurų per mėnesį. Annalisa

stebėjosi žymėmis, kurias darbininkėms palieka darbas su oda, jos

dienoraštyje buvo žodžiai: „Merginų, kurios daro rankines, rankos

visada juodos, visą dieną jos praleidžia fabrike. Ten dirba ir mano

sesuo Manu, bet jos darbdavys bent jau neverčia dirbti, kai ji blogai

jaučiasi." Annalisa tapo tragišku simboliu, nes tragedija šiuo atveju

atsiskleidė pačiu baisiausiu ir vienaprasmiu aspektu - žmogžudys

te. Čia neegzistuoja galimybė, kad gyvenimas nevirstų bausme iki

gyvos galvos, - primityvi, vienoda, greita, žiauri egzistencija. An

nalisa yra kalta, nes gimė Neapolyje. Nieko daugiau, nieko mažiau.

Kai Annalisos kūnas baltame karste išnešamas ant pečių, jos suolo

draugė paskambina į jos mobilųjį telefoną. Suskamba šalia karsto,

naujasis requiem. Ištisinis skambutis, švelniai melodingas. Niekas

neatsako.

ANTRA DALIS

KALAŠNIKOVAS

Perbraukiau pirštais. Netgi užmerkiau akis. Braukiau rodomuo

ju pirštu išilgai viso paviršiaus. Aukštyn žemyn. Kada patai

kydavau į ertmę, nagas strigdavo. Taip glosčiau visas vitrinas. Pasi

taikydavo ertmių, į kurias tilpdavo visa piršto pagalvėlė, į kitas tik

pusė. Tada pagreitinau judesius, braukiau per lygų paviršių bet kaip,

lyg mano pirštas būtų išprotėjęs kirminas, kuris įlenda į ertmes ir

vėl išlenda, įveikdamas kliūtis juda stiklu. Kol giliai įsipjoviau pirš

tą. Toliau braukiau pirštu per vitriną palikdamas vandeningą rau

dono purpuro spalvos siūlę. Atmerkiau akis. Aštrus, staigus skaus

mas. Ertmė buvo prisipildžiusi kraujo. Nustojau elgtis kaip idiotas

ir pradėjau čiulpti žaizdą.

Skylės, kurios lieka po kalašnikovo šūvių, yra tobulos. Su jėga

atsispaudžia neperšaunamame stikle, išsikasa, išdrasko, tarsi kini

varpos, paliekančios po savęs tunelius medyje. Žiūrint iš toli, auto

mato šūviai atrodo keistai, kaip dešimtys burbuliukų, susidariusių

stiklo struktūroje tarp neperšaunamo stiklo glazūros. Paprastai pre

kybininkai po kalašnikovo šovinių pliūpsnio nekeičia vitrinos sti

klo. Vieni likusias ertmes užpildo silikono pasta, kiti jas užklijuoja

juoda lipnia juosta, bet dauguma palieka taip, kaip yra. Neperšau

namas parduotuvės vitrinos stiklas gali kainuoti netgi penkis tūks

tančius eurų, taigi geriau pasilaikyti šias grubias dekoracijas. Galų

gale jos tampa netgi patrauklios klientams, kurie ateina smalsumo

vedini, norėdami sužinoti, kas atsitiko, užmezga kalbą su parduo

tuvės savininku, ko gero, nusiperka dar ir daugiau nei jiems reikėjo.

Užuot keitę neperšaunamo stiklo vitrinas, savininkai laukia, kol kito

susišaudymo metu jos bus visiškai suniokotos. Tokiais atvejais ap

moka draudimas, jei po nakties parduotuvėje ko nors trūksta, auto

mato šūviai prilyginami apiplėšimui.

Šaudymas į vitrinas ne visuomet reiškia grasinimą, kulkomis

perduodamas ne pranešimas, greičiau tai ginkluotoms grupuotėms

įprastas elgesys. Privalu patikrinti naujai gautų kalašnikovų parti

jas. Išbandyti, ar veikia, pažiūrėti, ar tinkamai nukreiptas vamzdis,

apsiprasti, patikrinti, ar nestringa apkabos. Automatus galima būtų

išbandyti užmiestyje į senų šarvuotų automobilių stiklus, nusipirkti

geležies laužo ir ramiai jį suniokoti. Jie taip nesielgia. Mieliau šaudo

į vitrinas, šarvuotas duris, langus - tai dar vienas būdas priminti,

kad nėra nieko, kas jiems nepriklauso, iš tiesų viskas yra tik laikinai

kitiems patikėta nuosavybė, kiti yra tik jų valdomo verslo įgalioti

niai. Tik įgaliojimas, nieko daugiau nei įgaliojimas, o įgaliojimas

bet kuriuo momentu gali būti atšauktas. Be to, yra ir dar vienas

privalumas: aplink esančios langų montavimo įmonės, geriausiomis

kainomis prekiaujančios neperšaunamais langais, visos yra klanų

sąjungininkės, todėl kuo daugiau sudaužytų vitrinų, tuo daugiau iš

stiklo uždirbtų pinigų.

Praėjusią naktį buvo atvežti trisdešimt kalašnikovų iš Rytų.

Iš Makedonijos. Skopje-Gricignano d'Aversa greita, rami kelionė,

aprūpinanti kamoros sandėlius automatais ir kitais ginklais. Kamo

ra, vos sugriuvus socialistiniam šalių blokui, susitiko su komunistų

partijų vadovais. Prie derybų stalo sėdo reprezentuodami galingus

Vakarus, stiprią, bet nelegalią struktūrą. Žinodami apie šių šalių

krizę, klanai iš Rytų - Rumunijos, Lenkijos, buvusios Jugoslavi

jos — neformaliu keliu įsigijo ištisus ginklų sandėlius, vėliau ilgus

metus mokėjo algas sargams, šnipams, karininkams, atsakingiems

už ginklų išteklių saugojimą. Vienu žodžiu, dalis tų šalių karinės

sistemos tapo išlaikoma klanų. Be abejo, pats geriausias būdas pa

slėpti ginklus yra laikyti juos kareivinėse. Todėl ilgą laiką, nepaisant

esikeičiančios valdžios, vidinių nesutarimų tarp klano grupuočių

ir krizių, bosai, kaip atsparą, savo žinioje turėjo ne ginklų rinką, bet

Rytų ginklų sandėlius. Sj kartą automatus atvežė karinėmis kro

vininėmis mašinomis, ant kurių šonų puikavosi NATO simboliai.

Iš amerikiečių garažų pavogti sunkvežimiai šių užrašų dėka galėjo

ramiai keliauti po visą Italiją. NATO bazės Gricignano dAversoje

yra maža neprieinama tvirtovė, tarsi cementinė kolona viduryje ly

gumos. Coppolos dėka iškilęs statinys, kaip ir visa kita šiuose kraš

tuose. Amerikiečių beveik nesimato. Patikrinimai pasitaiko retai.

NATO sunkvežimiai absoliučiai patikimi ir ginklus įvežus į mies

telį, vairuotojai netgi gali sau leisti sustoti aikštėje, papusryčiauti ir

bare mirkydami bandelę į kapuciną klausinėti, ar neatsirastų „pora

juodukų, kurie galėtų iškrauti mašiną, kuo greičiau". Visi žino, ką

reiškia pasakymas „kuo greičiau". Dėžės su ginklais tik šiek tiek

sunkesnės už dėžes su pomidorais, afrikiečiai vaikinai, norintys po

darbo laukuose užsidirbti papildomai, gauna po du eurus už dėžę -

keturiskart daugiau nei už pomidorų ar obuolių dėžę.

Vieną kartą NATO įvykiams skirtame žurnale, dedikuotame į

užsienį išvykusių karių šeimoms, perskaičiau straipsnelį, skirtą tiems,

kurie turėjo atvykti į Gricignano d Aversą. Išsiverčiau pastraipą ir

užsirašiau į užrašų knygutę prisiminimui. Ji skambėjo taip: „Kad

suprastumėte kur vykstate, turite įsivaizduoti Sergio Leone filmus.

Tai primena Tolimuosius Vakarus, visuomet yra kažkas, kas koman

duoja, vyksta susišaudymai, galioja nerašytos ir nepažeidžiamos tai

syklės. Bet nesijaudinkite, miestelėnams ir amerikiečių kareiviams

rodoma didžiausia pagarba ir didžiausias svetingumas. Bet kuriuo

atveju iš karinės zonos išeikite tik su būtiniausiu reikalu." Jankių

žurnalistas man padėjo geriau suprasti vietą, kurioje gyvenu.

Tą rytą bare sutikau Mariano, apimtą kažkokios keistos eufori

jos. Stovėjo prie baro džiūgaudamas. Iš ankstaus ryto gėrė martinį.

„Kas yra?" Visi jo šito klausė. Netgi barmenas atsisakė pripildyti

ketvirtą taurę. Bet Mariano neatsakinėjo, tarsi kiti turėtų puikiau

siai suprasti patys. „Noriu važiuoti su juo susipažinti. Man sakė,

kad jis dar gyvas. Ar tikrai?" - „Bet kas? Apie ką kalbi?" - „Gali

įsivaizduoti, jis lengvas, tikslus, be to, iššauni dvidešimt, trisdešimt

šūvių, o dar nebūna praėjusios nei penkios minutės... tai genialus

išradimas." Tai buvo ekstazė. Barmenas žiūrėjo j jį kaip į vaikiną,

kuris pirmą kartą pažino moterį ir jo veide įsispaudė su niekuo ne

sumaišoma žymė, lygiai tokia pati, kokia atsirado Adomo veide.

Tada supratau, iš kur kilo euforija. Mariano pirmą kartą pabandė

šaudyti kalašnikovų ir buvo taip maloniai nustebintas, kad norėjo

susitikti su jo išradėju Michailu Kalašnikovu. Niekada nešaudęs,

klane buvo atsakingas už tam tikrų kavos rūšių platinimą aplin

kiniuose baruose. Labai jaunas, baigęs ekonomiką, jo žinioje buvo

dešimtys milijonų eurų, nes buvo dešimtys barų ir kavą gaminančių

įmonių, kurios norėjo įeiti į prekybinį klano tinklą. Tačiau klano

vadas nenorėjo, kad jo vyrai, diplomuoti ar ne, kariai ar komercijos

direktoriai, nesugebėtų šaudyti, todėl jam į rankas įdavė automatą.

Naktį Mariano iššaudė keletą apkabų į vitrinas, pasirinkdamas ba

rus atsitiktinai. Tai nebuvo įspėjimas, tačiau netgi jei jis nežinojo

tikrojo motyvo, dėl ko šaudė būtent į tas vitrinas, savininkai nujau

tė šūvius pateisinančią priežastį. Visada jaustis kaltam dėl kažko.

Mariano automatą vadino profesionaliai - AK-47. Oficialus žino

miausio pasaulyje automato pavadinimas. Paprastai pavadinimas

AK iššifruojama kaip „avtomat Kalashnikova", tai yra Kalašniko

vo automatas, o „47" - nuoroda į metus, kuriais jis buvo pradėtas

naudoti sovietinėje kariuomenėje. Ginklai dažnai yra vadinami šif

ruotais pavadinimais, raidėmis ir skaičiais, kurie turėtų panaikinti

jų mirtį nešančią galią, - negailestingumo simbolika. Iš tiesų tai

banalūs pavadinimai, dažniausiai duoti žemo rango karininko, ku

riam buvo pavesta sandėlyje surūšiuoti naujus ginklus, lyg tai būtų

varžtai. Kalašnikovai yra lengvi, juos paprasta naudoti ir prižiūrėti.

Jų efektyvumą sąlygojo vidutinis galingumas: nei per silpni, kaip

revolveriai, išvengta šūvio stiprumo sumažėjimo, nei per stiprūs,

išvengta atatrankos ir mažo manevringumo bei užtikrintas šūvio

tikslumas. Jų priežiūra ir montavimas toks paprastas, kad buvusios

Sovietų Sąjungos paaugliai, prižiūrimi atsakingo karininko, mo

kyklos suoluose jį surinkdavo vidutiniškai per dvi minutes.

Paskutinį kartą automato šūvius girdėjau prieš porą metų. Ne

toli universiteto, Santa Maria Capua Veterės gatvėse, nelabai pame

nu, kur tiksliai, bet tikrai žinau, kad viskas vyko sankryžoje. Keturi

automobiliai užblokavo mašiną vairavusį Sebastiano Caterino, ka-

morietį, artimą aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Kazertos kamo

ros vadų vadui Antonio Bardellino, ir jį sudraskė kalašnikovų orkes

tru. Pašalinus Bardellino ir pasikeitus vadams, Caterino sugebėjo

pasislėpti ir išvengti mirties. Trylika metų nebuvo išėjęs iš namų,

gyveno pasislėpęs, iškišdavo nosį laukan naktimis, persirengęs, iš-

avo iš savo tvirtovės šarvuotu automobiliu, leido metus už savo

miestelio ribų. Po tiek metų tylos tikėjosi iš naujo įgavęs autoritetą.

Manė, kad priešininkų klanas seniai užmiršo praeitį, nebepuls tokio

seno lyderio kaip jis. Todėl įkūrė naują klaną Santa Maria Capua

Veterės miestelyje, senasis romėnų miestas virto jo feodu. Caterino

apylinkės San Čipriano d Aversą maršalas, atvykęs į nusikaltimo vie

tą, ištarė vienintelę frazę: „Jį tiesiog suniokojo!" Išties čia nuo kulkų

kiekio apskaičiuojamas santykis su žmogumi. Jei nužudo švelniai,

šūviu į galvą arba į pilvą, interpretuoja kaip būtiną nepiktybišką ope

raciją. Paleisti daugiau nei du šimtus kulkų į automobilį ir daugiau

nei keturiasdešimt į kūną, reiškia tiesiog nutrinti tave nuo žemės

paviršiaus. Kamoros atmintis be galo ilga, o kantrybė neišsemiama.

Trylika metų, šimtas penkiasdešimt šeši mėnesiai, keturi kalašniko-

vai, du šimtai šūvių, viena kulka kiekvienam laukimo mėnesiui. Yra

tokių teritorijų, kur ginklai dvelkia atminties pėdsakais, piktdžiugiš

kai saugo savyje nuosprendį ir iššauna, kai tam ateina laikas.

Tą rytą nešdamasis kuprinę pirštu braukiau per automatu iš

rašytas dekoracijas. Ruošiausi išvykti, turėjau važiuoti pas pusbrolį

į Milaną. Keista, nesvarbu, su kuo kalbi, kokie argumentai, vos tik

pasakai, kad išvyksti, tave sveikina, giria, pritaria: „Šitaip reikia elg

tis. Gerai darai, aš ir taip daryčiau." Net neturi atskleisti detalių, pa

tikslinti, ką veiksi. Kokios priežastys bebūtų, tau klostytųsi geriau,

jei neliktum gyventi šiuose kraštuose. Kai manęs klausia, iš kur esu,

niekada neatsakau. Norėčiau atsakyti: iš Pietų, bet, mano galva,

skamba pernelyg retoriškai. Jei manęs to klausia traukinyje, stebiu

savo pėdas ir apsimetu, kad neišgirdau, nes į galvą ateina Vittorini

Pokalbis Sicilijoje, ir atrodo, jei tik praversiu burną, pragysiu Silves

tro Ferrato balsu. Ir ne be reikalo. Laikai keičiasi, balsai lieka tie

patys. Kelionėje sutikau apkūnią ponią, vos įsigrūdusią į „Eurostar"

sėdynę. Ji įlipo Bolonijoje trykšdama neįtikėtinu noru kalbėti, norė

dama sutraukti ne tik nuosavą kūną, bet ir laiką. Primygtinai norėjo

sužinoti, iš kur važiuoju, ką veikiu, kur vykstu. Norėjau atsakyti

jai parodydamas sužeistą pirštą, ir tiek. Bet pasidaviau. Atsakiau:

„Esu iš Neapolio." Miesto, kurio pavadinimas pasako tiek daug, kad

norint atsikratyti visų kitų klausimų pakanka jį ištarti. Vieta, kur

blogis tampa absoliučiu blogiu, gėris absoliučiu gėriu. Užmigau.

Kitą dieną iš ankstaus ryto man paskambino susijaudinęs Ma

riano. Prireikė buhalterių ir organizatorių vienai labai delikačiai

operacijai, kurią mūsų apylinkių verslininkai planavo Romoje. Jo

nas Paulius II labai sirgo, galbūt jau netgi buvo miręs, bet žinia dar

nebuvo paskelbta viešai. Mariano paprašė, kad jį lydėčiau. Išlipau

pirmoje stotyje ir grįžau atgal. Parduotuves, viešbučius, restoranus,

prekybos centrus skubiai reikėjo papildyti bet kokiais produktais.

Buvo galima užsidirbti marias pinigų: artimiausiomis dienomis

milijonai žmonių turėjo sugužėti į sostinę, gyventi gatvėje, ilgas

valandas praleisti ant šaligatvių, gerti, valgyti, žodžiu, pirkti. Ga

lima buvo patrigubinti kainas, pardavinėti bet kuriuo paros metu,

net naktį, spausti uždarbį iš kiekvienos minutės. Dėl tos priežasties

buvo pakviestas Mariano, o man pasiūlė palaikyti jam kompani

ją ir, būdamas malonus, jis perleistų man šiek tiek pinigų. Niekas

nedaroma dykai. Jam buvo pažadėtas mėnuo atostogų, kad jis įgy

vendintų svajonę nuvažiuoti į Rusiją ir susitikti su Michailu Kalaš

nikovu; vienas rusų šeimos žmogus jam netgi buvo garantavęs, kad

pažįsta išradėją. Mariano būtų galėjęs su juo susitikti, pažiūrėti jam

į akis, paliesti rankas, kurios išrado galingąjį automatą.

Popiežiaus laidotuvių dieną Roma buvo perpildyta lyg bendras

kapas. Buvo neįmanoma atpažinti gatvių, rasti šaligatvius. Po gat

vės dangą pasklido kūnų masė, užpildė įėjimus į pastatus, langus,

kaip išpiltas skystis užlieja visas įmanomas erdves. Atrodė, kad tas

skystis plečiasi tokiu greičiu, kad tuoj išsprogdins kanalus, kuriais

teka. Visur žmonės. Visur. Išgąsdintas šuo drebėdamas pasislėpė po

autobusu, jo gyvybinę erdvę tapnojo pėdos ir kojos. Aš ir Mariano

atsistojome ant laiptelio prie įėjimo į pastatą. Vienintelio, kurį pali

ko grupė žmonių, nusprendusi pagarbos vardan šešias valandas be

perstojo giedoti šv. Pranciškui skirtą giesmę. Prisėdome suvalgyti po

sumuštinį. Buvau išsekęs. O Mariano buvo pilnas jėgų, už energiją

jam mokama, ir tai jį vertė jaustis nuolat gyvybingam.

Staiga išgirdau, kad mane šaukia. Dar prieš atsisukdamas žino

jau kas. Mano tėvas. Du metus nebuvome matęsi, gyvenome tame

pačiame mieste niekada nesusitikdami. Neįtikėtina susirasti kūnų

labirinte Romoje. Mano tėvas buvo labai pasimetęs. Turbūt neži

nojo, kaip su manimi pasisveikinti ir ar galėtų tai padaryti taip,

kaip jam norėtųsi. Bet buvo apimtas euforijos, kaip tose kelionė

se kai žinai, kad už poros valandų pamatysi nuostabių dalykų, to

kių, kokių po to nepasitaikys mažiausiai dar tris mėnesius, todėl

nori sugerti viską, išjausti iki pat dugno, tačiau staigiai, bijodamas

praleisti kitus malonumus, kurie per šį trumpą laiką tavęs dar lau

kia. Pasinaudojo tuo, kad viena rumunų avialinijų kompanija dėl

popiežiaus mirties sumažino skrydžių į Italiją kainas, ir nupirko bi

lietus visai savo gyvenimo draugės šeimai. Visos grupelės moterys

plaukus buvo užsidengusios skarelėmis, o riešus apsivyniojusios ro

žančiais. Buvo neįmanoma suprasti, kurioje gatvėje esame, pamenu

tik milžinišką paklodę, ištemptą tarp dviejų pastatų. „Vienuoliktas

Dievo įsakymas: Nesistumdyk ir tavęs nestumdys." Parašytas dvyli

ka kalbų. Naujieji mano tėvo giminės buvo patenkinti. Labai paten

kinti, kad turi galimybę dalyvauti tokiame svarbiame įvykyje kaip

popiežiaus mirtis. Visi jie svajojo emigruoti. Gedėti dėl tos pačios

priežasties, dalyvauti tokioje milžiniškoje ir visa apimančioje mani

festacijoje šiems rumunams buvo geriausias būdas jaustis tikraisiais

Italijos piliečiais emociškai, prieš tampant jais legaliai. Mano tėvas

dievino Joną Paulių II, to žmogaus, kuriam visi bučiavo ranką, ža

vesys jį įkvėpdavo. Jį intrigavo, kad popiežius pasiekė neišmatuoja

mą valdžią nesinaudodamas jokiais šantažais bei strategijomis. Visi

galingieji prieš jį puldavo ant kelių. Mano tėvui to pakako, kad jis

pradėtų dievinti žmogų. Stebėjau jį klūpantį gatvėje ir kalbantį ro

žančių drauge su savo moters motina. Iš krūvos giminaičių rumunų

išsiskyrė vienas berniukas. Iškart supratau, kad tai buvo mano tėvo

ir Micaelos sūnus. Žinojau, gimė Italijoje, kad gautų pilietybę, bet

dėl motinos įgeidžių visą laiką gyveno Rumunijoje. Vis dar laikėsi

motinos sijono. Niekada nebuvau jo matęs, bet vardą žinojau. Stefa-

no Nicolae. Stefano, kaip mano tėvo tėvas, Nicolae, kaip Micaelos

tėvas. Mano tėvas jį vadino Stefano, jo motina ir dėdės rumunai -

Nico. Greitu laiku jis bus vadinamas tik Nico, bet mano tėvas dar

neturėjo laiko būti nugalėtas. Be abejo, pirmas dalykas, kurį vaikas

gavo tik išlipęs iš lėktuvo, buvo kamuolys. Mano tėvas sūnelį matė

antrą kartą, bet elgėsi su juo taip, lyg tas būtų užaugęs prieš jo akis.

Paėmė jį ant rankų ir priėjo prie manęs. „Nico dabar atvažiuos gy

venti čia. \ šią žemę. ] tėvo žemę."

Nežinau kodėl, bet vaiko veido išraiška tapo liūdna, jis paleido

kamuolį iš rankų, sugebėjau sustabdyti jį koja prieš tai, kol dar ne

atrandamai nepasimetė minioje.

Staiga prisiminiau maišytą jūros druskos ir dulkių, cemento ir

šiukšlių kvapą. Drėgną kvapą. Prisiminiau Pinetamarės paplūdimį,

kuriame lankiausi būdamas dvylikos metų. Vos man prabudus, į

kambarį įėjo tėvas. Turbūt buvo sekmadienis. „Tu įsivaizduoji, tavo

pusbrolis jau moka šaudyti, o tu? Tu ką, blogesnis?"

Mane nusivežė į Coppolos miestelį, apleistą paplūdimį. Jūros

krantas buvo išmestų daiktų kasyklos, įsipainiojusių į jūržoles ir pa

dengtų balta kalkių pluta. Būčiau kasinėjęs ištisas dienas džiaugda

masis rastais įrankiais, pirštinėmis, suplyšusiais batais, sulaužytais

kauptukais ir kirstukais. Bet mane čia atvežė ne tam, kad žaisčiau

šiukšlėse. Mano tėvas vaikščiojo ieškodamas taikinių, labiausiai jam

patiko buteliai. Ypač nuo Peroni alaus. Butelius sustatė ant sudegin

to automobilio, čia buvo daug jų skeletų. \ Pinetamarės paplūdi

mius buvo išvežami visi vagysčių ar žmogžudysčių metu sudeginti

automobiliai. Savo tėvo „Beretta 92 Fs" prisimenu iki šiol. Visas

subraižytas, atrodė dėmėtas - tiesiog senas ponas pistoletas. Visi jį

žino, kaip ir M9, neįsivaizduoju kodėl. Dažnai išgirstu minint šį pa

vadinimą: „įstatysiu tau M9 tarp akių", „turiu išsitraukti M9? Vel

nias, tuoj išsitrauksiu M9". Mano tėvas įdavė man į rankas „beretą".

Jis buvo labai sunkus. Pistoleto paviršius šiurkštus, kaip iš švitrinio

popieriaus, stringa delne ir paleidus jį iš rankos susidaro įspūdis, kad

delnas lieka sudraskytas. Mano tėvas aiškino, kaip nuimti saugiklį,

nustatyti pistoletą, laikyti ranką, užmerkti dešinę akį, jei taikinys

yra kairėje, ir nusitaikyti. „Robbe, laikyk ranką atpalaidavęs, bet

tvirtai. Tiesiog būk ramus, bet ne vangus... naudokis abiejomis

rankomis"

Prieš nuspausdamas gaiduką visa abiejų rodomųjų pirštų, ku

riais naudojausi pakaitomis, jėga, užmerkdavau akis ir pakeldavau

pečius, tarsi norėdamas jais užsikišti ausis. Iki šiol negaliu pakęsti

šūvio garso. Matyt, turiu kokią problemą dėl ausų būgnelių. Po kie

kvieno šūvio pusei valandos lieku apykurtis.

Pinetamarės paplūdimyje Coppola, labai galingų verslininkų

šeima, įsteigė didžiausią Vakaruose nelegalų urbanistinį kompleksą.

Aštuoni šimtai šešiasdešimt trys tūkstančiai cementu padengtų kva

dratinių metrų, tiesiog Coppolos miestelis. Jam pastatyti nebuvo

prašyta leidimo, jo nereikėjo, šiose vietose išskirtinių teisių konkur

sai ir leidimai yra reikalingi tik tam, kad būtų beprotiškai užkeltos

gamybos kainos, nes reikia „patepti" pernelyg daug biurokratinių

laiptelių. Todėl Coppolos šeima pradėjo nuo betono klojimo. Tonos

supilto cemento pakeitė vieną iš pačių gražiausių Viduržemio jūros

pakrančių pušynų. Buvo pastatyti daugiaaukščiai namai, per kurių

vidinio ryšio atsakiklius girdėjosi jūros ošimas.

Kada pagaliau numušiau pirmąjį taikinį savo gyvenime, mane

apėmė mišrus pasididžiavimo ir kaltės jausmas. Sugebėjau šaudyti,

pagaliau sugebėjau. Niekas nebegalėjo manęs nuskriausti. Bet sykiu

išmokau naudotis siaubingu prietaisu. Vienu iš tų, kuriais išmokęs

naudotis, nebegali numesti. Tarsi važiuoti dviračiu. Butelis visiškai

nesusprogo. Netgi liko stovėti. Pusiau nuskeltas. Dešinioji pusė.

Mano tėvas pasitraukė link mašinos. Pasilikau stovėti su pistoletu

rankose, bet, keista, nesijaučiau vienas, nors mane supo šiukšlės ir

metalas. Ištiesiau ranką į jūros pusę ir iššoviau dar du šūvius į van

denį. Pataikyti į jūrą man atrodė drąsu. Mano tėvas grįžo su odiniu

kamuoliu, ant kurio buvo pavaizduotas Maradona. Prizas už šūvį.

Prisiartino, kaip visuomet, prie mano veido. Jaučiau kavos kvapą iš

jo burnos. Buvo patenkintas, dabar jo sūnus nebuvo blogesnis už

jo brolio sūnų. Sužaidėme įprastą žaidimą, jo katekizmą: „Robbe,

kas yra vyras be diplomo ir su pistoletu?" - „Kvailys su pistoletu." -

„Šaunuolis. Kas yra vyras su diplomu be pistoleto?" - „Kvailys su

diplomu..." - „Šaunuolis. Kas yra vyras su diplomu ir su pistole

tu?" — „Vyras, tėti!" — „Šaunuolis, Robertino!"

Nico vaikščiojo dar netvirtais žingsniais. Mano tėvas jam kal

bėjo be sustojimo. Mažasis nesuprato. Pirmą kartą girdėjo kalbant

itališkai, nors jo mama ir buvo pakankamai gudri, kad jį pagimdytų

čia. „Panašus į tave, Roberto?" Pažiūrėjau į jį įdėmiau. Ir pasijaučiau

laimingas, dėl jo. Nei kiek nebuvo panašus į mane. „Visa laimė, į

mane nepanašus!" Mano tėvas į mane pažiūrėjo su įprasta bevil

tiškumo išraiška, tarsi sakytų, kad net juokaudamas neišgirsta iš

manęs to, ką norėtų išgirsti. Man visada atrodė, kad tėvas su kažkuo

kariauja. Tarsi turėtų laimėti mūšį ir nuolat laikytis atsargumo prie

monių. Nakvoti dviejų žvaigždučių viešbutyje mano tėvui reiškė

prarasti prestižą kažkieno akivaizdoje. Lyg būtų turėjęs atsiskaityti

kažkokiai būtybei, kuri jį žiauriai nubaustų, jei jis negyventų turtin

gai ir nesielgtų autoritariškai bei juokdariškai.

„Pačiam geriausiam, Robbe, nieko nereikia, jis turi pasitikėti

savimi, bet taip pat turi kelti baimę. Jei niekas tavęs nebijo, jei nie

kas žiūrėdamas į tave nepradeda žagsėti, vadinasi, iš tiesų nesugebi

būti tikrai geriausias."

Kai eidavome valgyti į restoranus, jis susinervindavo, kad pa

davėjai pirmiau aptarnauja valanda vėliau už mus atėjusius kvartalo

tipus. Bosai atsisėsdavo ir po dviejų minučių jiems būdavo atnešami

pietūs. Mano tėvas su jais sveikindavosi. Bet jam tarp dantų girgž

dėjo troškimas, kad jie nors kiek jį gerbtų. Ta pagarba turėjo būti su

daryta iš pavydo dėl valdžios ir turto, ir iš baimės. „Matai anuos. Tai

jie komanduoja iš tikrųjų. Tai jie viską sprendžia. Būna tokie, kurie

komanduoja žodžiais, ir tokie, kurie komanduoja veiksmais. Bet visu

savo kūnu privalai visada žinoti tiesą. Tikrai komanduoja tie, kurie

komanduoja veiksmais." Komanduojantieji veiksmais, kaip juos va

dino tėvas, sėdėjo už stalo. Visada sprendė šios žemės likimą. Valgė

kartu, šypsojosi. Po kurio laiko susipjovė tarp savęs palikdami tūks

tančių žuvusiųjų pėdsakus, lyg finansinių investicijų ideogramas.

Bosai žinojo, kaip neužsitraukti pykčio dėl to, kad juos aptarnau

davo pirmus. Užmokėdavo už visų esančiųjų restorane pietus. Bet

tik po to, kai išeidavo, nenorėjo, kad jiems dėkotų ir juos liaupsintų.

Užmokėjo už visų pietus, išskyrus mokytoją Iannotto ir jo žmo

ną. Jie nepasisveikino su bosais, ir tie neišdrįso vaišinti jų pietumis.

Bet per padavėją įteikė jiems dovaną, butelį limoncello. Kamorietis

žino, kad privalo rūpintis garbingais priešais, nes iš jų galima išpešti

daugiau naudos nei iš pasalinių. Norėdamas pateikti nesektiną pa

vyzdį, mano tėvas visuomet man primindavo mokytoją Iannotto.

Jie kartu mokėsi mokykloje. Iannotto gyveno nuomojamame bute,

buvo išmestas iš partijos, kuriai priklausė, neturėjo vaikų, visuo

met pasimetęs ir blogai apsirengęs. Mokytojavo licėjuje, prisimenu

jį visuomet besipykstantį su mokinių tėvais, kurie klausdavo pata

rimo, pas kurį jo draugą galėtų nusiųsti sūnus privačių pamokų,

kad šie nesusikirstų per egzaminus. Mano tėvas jį laikė pasmerktu

žmogumi. Vaikščiojančiu numirėliu. „Tavo nuomone, kas iš dviejų

sprendžia žmogaus likimą: kuris nusprendžia tapti filosofu, ar kuris

nusprendžia tapti mediku?" - „Medikas!" - „Šaunuolis. Medikas.

Nes gali nuspręsti žmonių gyvenimus. Gelbėti ar negelbėti. Šitaip

daromas gėris, tik tada, kai turi galimybę elgtis blogai. Tačiau jei

esi nevykėlis, juokdarys, tas, kuris nieko negali, štai tada gali elgtis

tiktai gerai, bet tai tik savanoriška tarnyba, gėrio atliekos. Tikrasis

gėris yra tada, kai tarp gėrio ir blogio pasirenki jį."

Neatsakydavau jam. Niekada nesuprasdavau, ką nori man įro

dyti. Giliai širdyje dar ir dabar nesuprantu. Galbūt būtent todėl

baigiau filosofiją, kad nespręsčiau vietoje kažko kito. Mano tėvas

dirbo greitojoje pagalboje, aštuntajame dešimtmetyje buvo prade-

dantysis medikas. Keturi šimtai mirusiųjų per metus. Kai kuriose

apylinkėse buvo nužudomi netgi penki žmonės per dieną. Atvykda

vo greitosios pagalbos automobiliu, sužeistasis gulėdavo ant žemės,

tačiau jei policija nebūdavo atvykusi, negalėdavo jo išsivežti. Nes

pasklidus gandams, žudikai grįždavo atgal, pasivydavo greitosios

pagalbos mašiną, užblokuodavo jai kelią, įlipdavo į vidų ir pabaig

davo pradėtą darbą. Taip buvo atsitikę dešimtis kartų, tiek medikai,

tiek sanitarai turėdavo stovėti ramiai šalia sužeistojo ir laukti, kol

žudikai sugrįš užbaigti operacijos. Tačiau vieną kartą mano tėvas

atvyko į Giugliano miestelioką, jis tarp Neapolio ir Kazertos, Mal-

lardo feodą. Vaikinas buvo devyniolikos metų, o gal dar jaunesnis.

Jam peršovė krūtinę, bet vienas šonkaulis sulaikė kulką. Greitosios

pagalbos automobilis atvyko iškart. Buvo netoliese. Vaikinas duso,

rėkė, buvo netekęs daug kraujo. Mano tėvas jį įkėlė į automobilį.

Sanitarai siaubingai išsigando. Bandė jį perkalbėti, buvo akivaizdu,

kad žudikai šovė nesitaikydami ir pabėgo išgąsdinti pravažiuojančio

patrulio, ir, be abejo, dar sugrįš. Sanitarai bandė įtikinti mano tėvą:

„Palaukime. Grįš, baigs ką pradėjo, ir tada jį išsivešime."

Mano tėvas negalėjo taip pasielgti. Mirtis turi savo laiką. Jam

atrodė, kad aštuoniolika metų nėra tinkamas laikas mirti net ir ka

moros kareiviui, [kėlė jį į automobilį, nuvežė į ligoninę, ir jis buvo

išgelbėtas. Žudikai, kuriems nepasisekė pataikyti į taikinį, naktį

atėjo į jo namus. Į mano tėvo namus. Manęs nebuvo, gyvenau su

motina. Bet man tiek daug kartų pasakota ši istorija, nutraukia

ma visuomet tame pačiame taške, kad aš ją taip gerai žinau, lyg

pats būčiau buvęs namie ir dalyvavęs tame, kas nutiko. Mano tėvas,

be abejo, buvo sumuštas iki kraujo, mažiausiai du mėnesius nekėlė

kojos iš namų. Dar keturis mėnesius nedrįso pažiūrėti kam nors į

akis. Nuspręsti išgelbėti tą, kuris pasmerktas mirti, reiškia pasida

linti su juo likimu, nes čia savo valia negalima pakeisti nieko. Ne

sprendimas padeda tau išspręsti problemą, ne sąmoningumas, idėja,

pasirinkimas tau išties leidžia pajausti, kad elgiesi teisingiausiai. Ką

tik nuspręstum daryti, visuomet tavo sprendimas bus klaidingas dėl

kokios nors priežasties. Tai ir yra tikroji vienatvė.

Mažasis Nico vėl pradėjo juoktis. Micaela yra daugmaž mano

metų. Ją, taip pat kaip ir mane, kai nusprendė važiuoti į Italiją,

palikti tėvynę, sveikino neklausdami nieko, nežinodami, ar važiuo

ja dirbti prostitute, senelių prižiūrėtoja, tarnautoja, ar ruošiasi ten

ištekėti. Sveikino tik dėl to, kad išvyksta. Šios priežasties pakako

įsivaizduoti, jog tave lydi sėkmė. Nico, be abejo, negalvojo apie nie

ką. Užčiaupė burną nebenorėdamas nežinia kelinto vaisių kokteilio,

kurį jam kišo motina. Mano tėvas, norėdamas priversti jį valgyti,

prie kojų padėjo kamuolį, Nico spyrė į jį iš visų jėgų. Kamuolys

pašoko atsimušdamas gal į dešimties žmonių kelius, blauzdas, ba

tus. Mano tėvas puolė jį gaudyti. Žinodamas, kad Nico į jį žiūri,

vaidino - nerangiai bėgdamas užkliuvo už praeinančios vienuolės,

o kamuolys vėl nuo jo pabėgo. Mažasis juokėsi, šimtai kulkšnių,

kurias matė prieš savo akis, vertė jį jaustis kojų ir batų miške. Jam

patiko žiūrėti, kaip tėvas, mūsų tėvas, vos galėdamas pasilenkti per

atsikišusį pilvą, laksto paskui kamuolį. Bandžiau pakelti ranką, no

rėdamas su juo atsisveikinti, bet ji įstrigo žmonių sienoje. Būčiau

likęs spūstyje gerą pusvalandį. Nebuvo prasmės laukti. Buvo išties

vėlu. Nebebuvo galima jų atpažinti tarp žmonių, juos prarijo besi

dauginanti minia.

Mariano pasisekė sutikti Michailą Kalašnikovą. Jis mėnesį ke

liavo po Rytų Europą: Rusiją, Rumuniją, Moldaviją. Atostogos-

klano dovanota premija. Ir vėl jį pamačiau Casal di Principės bare.

Tame pačiame kaip visada. Mariano turėjo didelę šūsnį fotografijų,

surištų gumele, tarsi tai būtų „Panini" kortelės, kuriomis jis norėtų

pasikeisti. Tai buvo Michailo Kalašnikovo nuotraukos su autogra-

fais ir dedikacijomis. Prieš išvykdamas Mariano pasidarė daugybę

Kalašnikovo nuotraukų, apsirengusio Raudonosios armijos gene

rolo uniforma, nusagstyta apdovanojimų ženklais: Lenino ordinu,

Didžiojo Tėvynės karo garbės ordinu, Raudonosios Žvaigždės me

daliu, Raudonosios Vėliavos darbo ordinu. Mariano sugebėjo su juo

susitikti rusų, turėjusių reikalų su Kazertos gaujomis, dėka, jie ir

pristatė jį generolui.

Michailas Timofejevičius Kalašnikovas gyveno nuomojamame

bute, mažame miestelyje Uralo kalnų papėdėje, Iževsk Ustinove,

kuris nuo 1991 metų netgi nebuvo pažymėtas geografiniame že

mėlapyje. Tai buvo viena iš daugelio paslaptyje laikytų TSSR te

ritorijų. Kalašnikovas buvo tikras miestelio traukos centras. Dėl jo

buvo įsteigtas tiesioginis susisiekimas su Maskva, jis kaip magnetas

traukė elitinius turistus. Šalia jo namų esantis viešbutis, kuriame

nakvojo Mariano, buvo tikros aukso kasyklos, jame apsistodavo visi

generolo gerbėjai, laukdami kol tas grįš iš kelionės po Rusiją arba

tiesiog priėmimo. Mariano į generolo ir jo žmonos namus įžengė su

delne telpančia vaizdo kamera. Generolas leido filmuoti su sąlyga,

kad medžiaga nebus rodoma viešai, o Mariano, žinoma, sutiko, nes

juos suvedęs žmogus žinojo jį, jo telefono numerį ir adresą. Maria

no pas generolą prisistatė nešinas plastikine lipnia juosta apvyniota

dėže, prikrauta buivolės pieno mocarelos.

Mariano man parodė vizitą Kalašnikovo namuose per mažą

vaizdo kameros ekraną. Vaizdas trūkčiojo, veidai šokinėjo, per daug

priartinus vaizdą, deformavosi žmonių akys ir daiktai, ekraną vis

užstodavo pirštai ir rankos. Priminė nufilmuotą mokyklinę ekskur

siją, kurioje be paliovos šokinėjama ir bėgiojamą. Kalašnikovo na

mai buvo panašūs į Gennaro Marino „dačią", nors galbūt tai buvo

tiesiog įprasta vila, bet ta vienintele, kurią buvau matęs, priklausė at-

siskyrusiųjų grupuotės bosui iš Arzano, todėl man jos atrodė identiš

kos. Kalašnikovo šeimos namų sienos buvo apkabinėtos Vermejerio

eprodukcijomis, baldai apkrauti mediniais ir krištoliniais nieknie

kiais. Visos grindys išklotos kilimais. Vienu momentu generolas

vaizdo kameros objektyvą uždengė ranka. Mariano papasakojo,

kad apsimetęs blogai išauklėtu vaikštinėjo su kamera po namus ir

tarsi netyčia įėjo į kambarį, kurio Kalašnikovas jokiu būdu neleido

filmuoti. Ant sienos pakabintoje metalinėje spintelėje, puikiai ma

tomas per neperšaunamą stiklą, buvo saugomas pirmasis kalašni

kovo modelis, pagamintas pagal brėžinius. Pasak legendos, senasis

generolas (tada dar tik nežinomas karininkas) nubraižė brėžinius

gulėdamas ligoninėje. Buvo sužeistas kulkos ir degė noru sukurti

ginklą, kuris sušalusius ir išbadėjusius Raudonosios armijos karius

paverstų nenugalimais. Pirmasis istorijoje AK-47 laikomas paslėp

tas, kaip pirmasis dėdulės Antino uždirbtas centas, žymusis number

one šarvuotame futliare. Tas modelis buvo neįkainojamas. Daugelis

būtų atidavę bet ką, kad įsigytų šią karinę relikviją. Vos tik Ka

lašnikovas numirs, šautuvas atsidurs „Cristie" aukcione, lygiai kaip

Ticiano drobės ir Mikelandželo piešiniai.

Mariano tą dieną Kalašnikovų namuose praleido visą priešpie

tį. Jį pristatęs rusas išties turėjo būti svarbus asmuo, jei generolas

taip juo pasitikėjo. Vaizdo kamera nufilmavo, kai buvo sėdamasi

prie stalo ir miniatiūrinė senutė atidarė plastmasinę dėžę su moca-

rela. Gėrė ir valgė gardžiuodamiesi. Degtinę ir mocarelą. Mariano

nenorėjo praleisti šio reginio ir pastatė vaizdo kamerą stalo gale.

Norėjo turėti įrodymą, kad generolas Kalašnikovas valgė mocarelą,

pagamintą jo boso sūrinėje. Ant stalo pastatyta kamera nufilmavo

tolumoje besimatantį baldą su įrėmintomis vaikų fotografijomis.

Nors ir norėjau kuo greičiau baigti filmuotos medžiagos peržiū

rą, jaučiausi lyg kankinamas nepakenčiamos jūros ligos, pagautas

smalsumo paklausiau: „Marianai, bet Kalašnikovas turi tiek daug

vaikų ir anūkų?" - „Kokie vaikai! Tai žmonių, kurie jam siunčia

nuotraukas, vaikai, berniukai, pavadinti jo vardu, galbūt tie žmonės

išsigelbėjo jo sukurto ginklo dėka arba paprasčiausiai juo žavisi..."

Panašiai chirurgams dovanojamos jų išgelbėtų, išgydytų, ope

ruotų vaikų nuotraukos, jie jas pasikabina savo kabinetuose profesi

nėms sėkmėms atminti, taip ir generolas Kalašnikovas papuošė savo

svetainę vaikų, pavadintų jo kūrinio vardu, nuotraukomis. Tarp

kitko, vienas italų žurnalistas Angoloje ėmė interviu iš žinomo ko

votojo už laisvę, kuris pasakė: „Pavadinau savo sūnų Kalsh, nes tai

yra laisvės sinonimas."

Kalašnikovas yra gerai išsilaikęs ir guvus aštuoniasdešimt ket

verių metų senis. Jį kviečia visur, tai gyva ikona, simbolizuojanti

garsiausią pasaulyje automatinį šautuvą. Prieš išeidamas į pensiją,

armijos generolas uždirbdavo penkis šimtus rublių per mėnesį, tais

laikais tai buvo apie šimtą dolerių. Jei Kalašnikovas būtų turėjęs

galimybę savo išradimą užpatentuoti Vakaruose, dabar būtų vienas

turtingiausių žmonių pasaulyje. Galima paskaičiuoti, apytiksliai,

pagal originalų generolo projektą buvo pagaminta daugiau kaip

šimtas penkiasdešimt milijonų kalašnikovo grupės automatų. Jeigu

už kiekvieną automatą būtų gavęs po dolerį, dabar maudytųsi pini

guose. Bet toks tragiškas pinigų trūkumas generolo visai neliūdino,

jis pristatė savo kūrinį, realizavo savo idėjas ir, atrodė, jam tai buvo

pakankamas atlygis. O gali būti, kad buvo ekonomiškai apsirūpinęs.

Mariano man papasakojo, kad gerbėjai generolui retkarčiais siųsda

vo pinigų, tūkstančius dolerių, ištisus kapitalus, vertingas dovanas

iš Afrikos, buvo kalbama apie auksinę tribalinę kaukę iš Matubu ir

apie dramblio kaulu inkrustuotą baldakimą iš Bakasos; pasakoja

ma, kad iš Kinijos jam buvo atsiųstas netgi visas traukinys - loko

motyvas ir daug vagonų, kurį jam dovanojo Deng Xiaopingas žino

damas, kad generolui darosi sunku įlipti į lėktuvą. Bet tai buvo tik

legendos, žurnalistų paskleisti gandai. Nepavykus paimti interviu iš

generolo, kuris priimdavo rik svarbių asmenų jam rekomenduotus

žmones, jie kalbindavo Iževsko ginklų fabriko darbininkus.

Michailas Kalašnikovas atsakinėjo automatiškai, į bet kokius

klausimus duodamas vienodus atsakymus, kalbėdamas paprasta,

jau suaugus išmokta anglų kalba, ja naudojosi tarsi atsuktuvu varž

tui atsukti. Mariano užduodami klausimai buvo bendro pobūdžio

ir nereikšmingi, jais jis siekė patenkinti savo paties smalsumą: „Tą

automatą išradau ne tam, kad pasipelnyčiau, bet išskirtinai dėl to,

kad padėčiau apginti Motiną Tėvynę sunkiu laikotarpiu. Jei galė

čiau grįžti atgal, daryčiau tuos pačius dalykus ir gyvenčiau taip pat.

Dirbau visą savo gyvenimą, o mano gyvenimas yra mano darbas."

Taip atsakydavo į bet kokį klausimą apie jo automatą.

Pasaulyje neegzistuoja joks kitas dalykas, organinis ar neor

ganinis, metalinis daiktas, cheminis elementas, kuris būtų atnešęs

daugiau mirčių nei AK-47. Kalašnikovo automatas nužudė daugiau

žmonių nei atominis ginklas Hirosimoje ir Nagasakyje, daugiau

nei ŽIV virusas, buboninis maras, daugiau nei maliarija, nei visi

islamiškojo pasaulio fundamentalistai, daugiau nei visi kada nors

įvykę žemės drebėjimai. Milžiniškas žmonių skaičius, kurio įsivaiz

duoti neįmanoma. Viename suvažiavime buvo pristatyta reklaminė

kampanija, pateikusi įtikinamą pavyzdį: norint įsivaizduoti, kiek

žmonių buvo nužudyta šiuo automatu, buvo siūlomą pripildyti bu

telį cukraus taip, kad cukrus tiesiog byrėtų per kraštus. Kiekviena

cukraus kruopelė - kalašnikovu nužudytas žmogus.

AK-47 - tai automatas, kuriuo galima šaudyti esant pačioms

blogiausioms sąlygoms. Jis negali užstrigti, šaudo net būdamas že

mėtas, sušlapęs vandenyje, jį patogu laikyti, gaidukas nusispaudžia

lengvai - net vaikas gali tai padaryti. Sėkmė, klaida, netikslumas,

visus šiuos susidūrimų metu galinčius išgelbėti gyvybę veiksnius

pašalina AK-47 tobulumas. Juo lengva naudotis, jį lengva transpor

tuoti, jis toks efektyvus, kad norint ką nors nužudyti nereikia ilgų

treniruočių. „Jis sugeba paversti kovotoju netgi beždžionę", - pasakė

Kabila, baisusis Kongo politinis lyderis. Per paskutinius trisdešimt

metų kilusiuose konfliktuose daugiau nei penkiasdešimt valstybių

naudojo kalašnikovą, kaip pagrindinį kariuomenės ginklą. Pagal

JTO informaciją, kraujo praliejimai, kuriuose buvo žudoma kalaš-

nikovais, vyko Alžyre, Angoloje, Bosnijoje, Burundyje, Kambodžo

je, Čečėnijoje, Kolumbijoje, Konge, Haityje, Kašmyre, Mozambike,

Ruandoje, Sierra Leonėje, Somalyje, Šri Lankoje, Sudane, Ugandoje.

Daugiau nei penkiasdešimt nuolatinių karinių padalinių naudojasi

kalašnikovais ir neįmanoma sužinoti tikslios statistikos, kiek dar

įvairiausių grupuočių, gaujų, kovotojų sėja mirtį šiais automatais.

Nuo kalašnikovo šovinių mirė Anvaras Sadatas 1981 metais,

generolas Dalia Chiesa 1982 metais, Nikolajus Čaušesku 1989-ais.

Monedos rūmuose buvo rastas Salvadoro Aljendės kūnas, suvarpy

tas kalašnikovo kulkų. Šios mirtys liudija nenutrinamus pėdsakus

istorijoje, kuriuos paliko kalašnikovo automatas. AK-47 netgi pa

vaizduotas ant Mozambiko vėliavos ir yra šimtų kitų politinių gru

pių simbolis, nuo Al Fatah Palestinoje iki MRTA Peru. Nufilmuotas

kalnuose Osama bin Ladenas laiko jį - objektą, turintį patvirtinti

teroristų grėsmingumą. Šis automatas yra pačių įvairiausių žmonių

palydovas: kovotojų už laisvę, išnaudotojų, paprastų karių, teroristų,

plėšikų, prezidentų asmens sargybinių. Kalašnikovas sukūrė labai

efektyvų ginklą, kurio efektyvumas su metais auga, buvo pristatyta

devyniolika šio ginklo variantų ir dvidešimt du nauji modeliai, visi

pagal pirminį projektą. Tai tikras kovos už laisvę simbolis. Absoliuti

ikona. Galima būtų padaryti emblemą: nesvarbu, kas esi, nesvarbu,

ką mąstai, nesvarbu, iš kur esi, nesvarbu, kokią religiją išpažįsti, ne

svarbu, prieš ką ir kieno naudai dirbi, svarbu, kad darydamas tai,

ką darai, naudojiesi mūsų gaminiu. Su penkiasdešimčia milijonų

dolerių galima įsigyti apie du šimtus tūkstančių automatų. Vadi

nasi, turint penkiasdešimt milijonų dolerių galima suburti nedidelę

kariuomenę. Visa tai, kas turi galią sužlugdyti politikų ir jų tarpi

ninkų strategijas, visa tai, kas žada neaprėpiamą valdžią, pirmauja

rinkoje. Michailas Kalašnikovas savo išradimu suteikė galimybę vi

soms galios ir mikrogalios grupėms įgyti karinį instrumentą. Išradus

kalašnikovą, niekas nebegali pasakyti, kad pralaimėjo, nes neturė

jo galimybės gauti ginklų. Generolas atliko išlyginamąją operaciją:

ginklai visiems, kiekvienam galimybė žudyti arba būti nužudytam.

Mušis tapo ne tik oficialiosios kariuomenės dalis. Tarptautiniu mas

tu kalašnikovo automatas atliko tai, ką secondiglianiečių klanai vie

tiniu, totaliai liberalizuodami kokainą, suteikdami galimybę kiek

vienam tapti narkotikų pervežėju, vartotoju, mažmenininku, šioje

rinkoje panaikindami hierarchinį ir kriminalinį statusą. Lygiai taip

pat kalašnikovas suteikė galimybę visiems tapti kareiviais, net vai

kams ir gležnoms mergaitėms, bei pavertė generolais žmones, kurie

nesugebėtų vadovauti net dešimties žmonių grupelei. Pirkti auto

matus, šaudyti, naikinti žmones ir aplinką ir vėl pirkti. Visa kita

tik smulkmenos. Kalašnikovo veidas yra giedras kiekvienoje nuo

traukoje. Kaulėta slaviška kakta ir mongoliškos akys, kurios bėgant

metams tampa vis siauresnės. Miega teisiųjų miegu. Eina miegoti

galbūt ne laimingas, bet nusiteikęs giedrai, šlepetės po lova tvarkin

gai sudėtos; net tada, kai būna rimtas, jo lūpos sudėtos lanku, kaip

Lašinių Kamuolio iš Metalinis apvalkalas veide. Šypsosi lūpos, bet

ne veidas.

Kada žiūriu į Michailo Kalašnikovo atvaizdą fotografijose, vi

suomet prisimenu Alfredą Nobelį, žinomą dėl jo vardu pavadintos

premijos, bet išties sukūrusio dinamitą. Po sėkmingo dinamito su

kūrimo, po to kai Nobelis pats suprato, kokią galią turi nitroglice

rino ir sorbento mišinys, nuotraukose jį matome iškankintą neri

mo, pirštais krapštantį barzdą. Galbūt tai tik mano spėjimas, bet

žiūrėdamas į Nobelio atvaizdą fotografijose, į pakeltus antakius ir

pasimetusias akis, rodos, girdžiu sakant: „Nenorėjau. Tikėjausi su-

sprogdinti kalnus, sutrupinti uolienas, išrausti tunelius. Nenorėjau

to, kas atsitiko." Kalašnikovas, atvirkščiai, visuomet giedros nuo

taikos, tipiškas rusų pensininkas, kurio galva pilna prisiminimų,

įsivaizduoji jį su degtinės kvapeliu pasakojantį tau apie karo laikų

draugus arba prie stalo besiginantį, kad jaunystėje be vargo nemie

godavo naktimis. Pratęsiant vaikišką potraukį spėlioti, pateiksiu dar

vieną interpretaciją, kylančią žiūrint į Kalašnikovo veidą: „Viskas

gerai, ne mano problemos, aš tik išradau automatą. Kam jį naudoja

kiti, manęs neliečia." Atsakomybė turėtų būti apibrėžiama atsižvel

giant į atliktus veiksmus. Tai ką daro rankos, sutinka su žmogaus

sąžine. Tikiu, kad senasis generolas neišvengiamai yra viso pasaulio

nusikalstamų gaujų dievukas. Michailas Kalašnikovas neperveža

ginklų, netarpininkauja įsigyjant automatus, neturi įtakos politiko

je, nėra charizmatiška asmenybė, bet tarsi deklaruoja rinkos valdo

mo pasaulio kasdieninį imperatyvą: elkis taip, kad laimėtum, visa

kita ne tavo problemos.

Mariano per petį buvo persimetęs rankinę ir vilkėjo striukę su

gobtuvu; ant šių daiktų puikavosi Kalašnikovo vardas. Generolas

gavo įvairių pasiūlymų ir atsiskleidė kaip talentingas verslininkas. Jis

galėjo didžiuotis ypatinga šlove. Vienas vokiečių verslininkas įsteigė

firminių Kalašnikovo vardo drabužių parduotuvę ir generolas mė

gavosi savo vardo platinimu, netgi investavo į gamintojų įmonę. Tai

pasakodamas Mariano staiga sustabdė rodomą filmą ir išpuolė lauk

iš baro. Atidarė savo automobilio bagažinę ir iš ten ištraukęs karei

višką lagaminėlį padėjo jį ant baro bufeto. Jau pagalvojau, kad visai

išprotėjo susipainiojęs savo mistinėse automato istorijose. Pama

niau, kad apkeliavo pusę Europos automobilio bagažinėje vežioda-

masis automatą, kurį dabar norėjo visiems pademonstruoti. Tačiau

iš to kareiviško lagaminėlio ištraukė nedidelį krištolinį kalašnikovo

formos degtinės butelį. Kičas su kamščiu ant vamzdžio ertmės. Visi

arai, su kuriais dirbo Mariano, po jo kelionės sulaukė komerci

nio pasiūlymo - „Kalašnikovo" degtinės. Jau įsivaizdavau visuose

baruose nuo Teverolos iki Mondragonės už barmenų nugaros švie

čiantį krištolą. Nufilmuoti įspūdžiai buvo beišsenką, man skaudėjo

trumpareges akis, visą laiką buvau prisimerkęs, kad geriau matyčiau

mažame ekrane rodomus vaizdus. Bet paskutiniai kadrai buvo išties

verti pažiūrėti. Du senukai namo prieangyje, apsiavę šlepetėmis, su

mocarelos kąsniais burnose, atsisveikindami mojavo jaunajam sve

čiui. Aplink mane ir Mariano susibūrė vaikėzai, kurie žiūrėjo į jį

kaip į išrinktąjį, į didvyrį. J žmogų, susipažinusį su Michailu Ka

lašnikovu. Mariano pasižiūrėjo į mane su apsimestine išraiška kaip

į bendrininką, nors niekada tokie nebuvome. Nuėmė gumytę nuo

nuotraukų ir pradėjo jas žiūrinėti. Peržiūrėjęs kokią dešimtį ištraukė

iš krūvos vieną: „Šita tau. Ir nesakyk, kad apie tave negalvoju." Ant

senojo generolo atvaizdo juodu flomasteriu buvo užrašyta: „To Ro

berto Saviano vvith Best Regards M. Kalashnikov."

Tarptautiniams verslo tyrimų institutams nuolatos reikalingi

duomenys. Jais, kaip kasdienine duona, reikia aprūpinti laikraščius,

apžvalgas, politines partijas. Puikus indikatorius, pavyzdžiui, yra

„big Mac", kuo turtingesnė valstybė, tuo brangiau kainuoja sumuš

tinis „McDonald's" užkandinėse. O norėdami įvertinti žmogiškųjų

teisių faktorių, analitikai lygina parduodamų kalašnikovo automatų

kainas. Kuo mažiau kainuoja automatas, tuo labiau pažeidžiamos

žmogaus teisės, teisingumas šalyje gangrenuoja, socialinė pusiaus

vyra išbalansuota. Vakarų Afrikoje automatas gali kainuoti pen

kiasdešimt dolerių. Jemene galima rasti naudotų AK-47, tekainuo

jančių po šešis dolerius. Klanų viešpatavimas Rytuose, priėjimas prie

griūvančių socialistinių valstybių ginklų saugyklų pavertė Kazertos

ir Neapolio klanus, kartu ir Kalabrijos gaujas, jų sąjungininkes, pa

čiais geriausiais ginklų pervežėjais.

Kamora valdo didelę tarptautines ginklų rinkos dalį, nustato

kalašnikovų kainas, todėl tampa netiesiogiai atsakinga už valstybės

vidinę sveikatą ir žmogaus teises Vakarų pasaulyje. Tai tarsi nuolat

nuleisti kartelę teisingumui, lėtai, kaip kateteriu kapsintys lašai. Tuo

laiku, kai nusikalstamos gaujos Prancūzijoje ir Amerikoje naudojosi

Eugene Stonerio sukurto M16 modelio šautuvais, kuriuos reikia su

tepti, valyti, antraip užstrigs, Sicilijoje, Kampanijoje nuo Cinisio iki

CasaI di Principės jau aštuntajame dešimtmetyje kalašnikovai ėjo iš

rankų į rankas. Pagal agento Raffaele Spinello, Genujos gaujos na

rio, valdžiusio Avelliną ir jo apylinkes, parodymus, buvo išaiškintas

ETA baskų ir kamoros ryšys. Genujos klanas yra Cavos iš Quindicio

grupuotės ir Kazertos šeimų sąjungininkas. Tai nebuvo labai galin

gas klanas, tačiau sugebėjo aprūpinti ginklais vieną iš pagrindinių

Europos karinių grupuočių trisdešimt metų trukusioje kovoje. ETA

išbandė daug būdų atsigabenti ginklus, bet Kampanijos klanai liko

patikimiausiais jų partneriais. Pagal Neapolio prokuratūros tyrimą,

du baskų kariai, Jose Miguelis Arreta ir Gracia Morillo Torresas,

dešimt dienų derėjosi vieno iš Milano viešbučių liukso kambaryje.

Kainas, atvežimo būdus, mainų galimybes. Susitarė. ETA per savo

organizacijos karius siuntė kokainą, o mainais gaudavo ginklus. Pa

gal suderėtas sąlygas, ETA privalėjo smarkiai nuleisti kokaino, kurį

jie gaudavo Kolumbijos kovotojų dėka, kainas ir būti atsakingais už

produkto pristatymą į Italiją, visa tai dėl to, kad išlaikytų ryšius su

Kampanijos grupuotėmis, nes tik jų padedami galėjo apsirūpinti

jiems reikalingų ginklų kiekiu. Bet ETA norėjo ne tik kalašniko

vų. Užsakinėjo rimtesnius ginklus: galingus sprogmenis ir netgi

raketas.

Kamoros ir kovotojų už laisvę ryšys ne kartą davė vaisių. Taip

buvo ir Peru, pažadėtojoje narkotikais prekiaujančių neapoliečių

žemėje. 1994 metais Neapolio teismas kreipėsi į Peru teisingumo

organus prašydamas atlikti apklausas dėl dešimties italų nužudymo

Limos apylinkėse. Šio ryrimo dėka, broliams Rodriguezams pade

dant, buvo atskleisti ryšiai tarp neapoliečių grupuočių ir MRTA.

Raudonos ir baltos spalvos trikampio formos skepetaitėmis veidus

apsirišusių kovotojų. Ir jie derėjosi su klanais, netgi jie. Tiekė

kokainą mainais į ginklus. 2002 metais buvo suimtas advokatas

Francesco Magliulo. Jam iškelti kaltinimai dėl bendradarbiavimo

su Mazzarellos klanu, galinga šeima iš San Giovanni a Teduccijo,

dirbančia Neapolyje, Santa Lucijos ir Forcellos kvartaluose. Advoka

tą sekė dvejus metus, stebėjo jo aferas Egipte, Graikijoje, Anglijoje.

Pasisekė įrašyti pokalbį iš Mogadišo, vilos, kurioje gyveno generolas

Aididas, vienas iš karo Somalyje įkvėpėjų, - kovos su Ali Mahdi

banditų gaujomis Somalį taip nualino, kad išdraskytą ir supuvu

sį šalies kūną galima užkasti kartu su Europos žemyno toksinėmis

atliekomis. Tyrimo metu išaiškėjo, kad Mazzarelos klano ir Somalio

valstybės ryšiai plėtojosi daugeliu krypčių, be abejo, ginklų perveži

mas buvo svarbiausia šių ryšių grandis. Net ir kovotojai Kampanijos

grupuočių akivaizdoje pradeda elgtis kaip jaunos panelės, kai prispi-

ria būtinybė įsigyti ginklų.

2005 metų kovo mėnesį Sant Anastazijos miestelyje, Vezu

vijaus papėdėje, buvo surastas įspūdingos apimties ginklų kiekis.

Atrasta netikėtai, iš dalies atsitiktinumo dėka ir šiek tiek dėl gink

lų pervežėjų neatsakingumo: nesutarę su užsakovais dėl kainos jie

pradėjo šaudytis gatvėse. Atvykę karabinieriai išmontavo furgono

kabinos pertvaras ir prieš jų akis atsivėrė didžiausias kada nors ma

tytas mobilus ginklų sandėlis. Automatiniai ginklai UZI, į kurių

komplektą įėjo keturi apkabų dėklai ir septynios dėžutės su šovi

niais, iš viso šimtas dvylika 380-o kalibro šovinių. Tai rusų ir čekų

sukurti kulkosvaidžiai, pajėgūs paleisti devynių šimtų penkiasde

šimties šūvių salvę per minutę. Beveik nauji, gerai sutepti, ką tik

atsivežti iš Krokuvos. Devynis šimtus penkiasdešimt šūvių per

minutę šaudydavo amerikiečių sraigtasparniai Vietname. Ginklai

skirti nušluoti nuo žemės paviršiaus ištisas divizijas, o ne Vezuvijaus

krašto kamoros grupuočių tarpusavio karams. Ginkluota jėga prie

vartos ištroškusiam Leviatanui tampa dar viena galimybe įtvirtinti

taip siekiamą valdžią. Sandėlyje buvo bazuka, rankinės granatos,

prieštankinės minos, kulkosvaidžiai, bet iš tiesų klanai naudoja tik

kalašnikovus, automatinius ginklus UZI ir automatinius pistoletus.

Visi kiti ginklai reikalingi tik tam, kad juos turėtų, įtvirtintų savo

karinį pajėgumą, parodytų jį aplinkiniams. Tokios ginklų atsargos

klanams reikalingos ne tam, kad pasipriešintų valstybės teisėsau

gos organams, bet tam, kad monopolizuotų valdžią. Kampanijos

regione nėra tokio būtino poreikio sugyventi tarpusavyje, kaip

buvo senaisiais Cosa Nostros laikais. Ginklai tapo tiesioginiu būdu

įtvirtinti savo valdžią teritorijose, kuriose kirtosi kylančių naujų

grupuočių ir konkuruojančių su jomis senbuvių interesai. Geriau

ginklais apsirūpinusios gaujos įvaldė ir pačią prievartos koncepciją,

prievartos struktūrą ir jos instrumentus. Prievarta buvo jų teritorijos

žymė, paklusti jiems, reiškia paklusti Sistemai. Klanai netgi kūrė

naujus ginklus, kuriuos projektavo ir gamino jų žmonės. 2004 me

tais Sant Antime, šiaurinėje Neapolio dalyje, policijos pareigūnai

aptiko iškastą duobę, apdengtą žemėmis ir žolėmis, kurioje rado

keistą šautuvą, suvyniotą į alyvuotą medvilnės audeklą. Tai buvo

tikras „pasidaryk pats" ginklas, kurį turguje galima nusipirkti už du

šimtus eurų, niekis, palyginus su dviem tūkstančiais penkiais šim

tais, mokamais už pusiau automatinį šautuvą. Klano vyrų išrastą

šautuvą sudaro du vamzdžiai, kuriuos galima naudoti ir po vieną,

bet sudėti draugėn jie virsta mirtį nešančiu dvivamzdžiu, užtaisomu

šoviniais. Jis buvo suprojektuotas pagal seną aštuntajame dešimt

metyje populiarų žaislinį šautuvą, užtaisomą stalo teniso kamuoliu

kais ir šaudantį viduje įtaisytos spyruoklės dėka. Tai vienas iš italų

vaikams gerai žinomų žaislų, vadinamų „pimpamperais", kuriais jie

treniruodavosi per svetainėse vykusius mūšius. Bet būtent šis žaislas

davė mintį šautuvo modeliui, populiariai vadinamam „vamzdžiu".

Šautuvas sudarytas iš dviejų vamzdžių, pirmasis, skaičiuojant kartu

su rankena, ilgesnis nei keturiasdešimt centimetrų. Viduje įtaisytas

didelis metalinis varžtas, atliekantis obtiuratoriaus funkciją. Antrąją

dalį sudaro trumpesnis vamzdis, į kurį talpinami dvidešimto kalib

ro šoviniai. Neįtikėtinai paprastas, bet labai galingas šautuvas. Šio

šautuvo pranašumas yra tas, kad juo ką nors nužudžius, nereikia

vargintis naikinti ginklo. Pakanka jį išmontuoti ir šautuvas virsta

tiesiog į dvi dalis perlaužtu vamzdžiu, - net ir netikėtai užklupus

kratai nesukels įtarimų.

Dar prieš randant šį šautuvą, apie jį girdėjau iš vargšo žmogaus

lūpų. Apie jį man pasakojo piemuo, vienas iš tų suvargusių italų

valstiečių, kurių vis dar pasitaiko. Jie keliauja po laukus su bando

mis iš tolo aplenkdami autostradas ir periferijos daugiabučių kvar

talus. Šis piemuo dažnai rasdavo savo avis, padalintas į dvi dalis.

Nesunkiai galima suskaičiuoti Neapolio apylinkių avių šonkaulius,

o nuo dioksinu persigėrusios žolės puvo jų dantys ir pilkėjo vilna.

Sulysę gyvūnų kūnai buvo greičiau perplėšti nei perpjauti. Pradžioje

piemuo manė, kad tai jo skurstančių dėl sergančių avių konkurentų

provokacijos. Vėliau suprato. Šautuvo gamintojai bandė šūvio stip

rumą su nedideliais gyvūnais. Avys buvo pats geriausias taikinys

norint patikrinti šautuvo galingumą ir kokybę. Geras šautuvas, kaip

videožaidime, išmesdavo avį į orą ir iškart perplėšdavo pusiau.

Ginklų klausimas yra paslėptas ekonomikos skersgatviuose,

aklinai uždarytas tylos celėje. Italija apsiginklavimui išleidžia dvi

dešimt septynis milijardus dolerių. Daugiau nei Rusija, dvigubai nei

Izraelis. Šiuos duomenis pateikia Tarptautinis Stokholmo institutas,

SIPRI, kurio tikslas yra užtikrinti taiką pasaulyje. Jei prie šių lega

liai figūruojančių duomenų pridėsime ginklus, kuriuos turi kamora,

'Ndragheta, Cosa Nostra ir Sacra Corona Unitą grupuotės, bendras

ginklų skaičius Italijoje pasieks vos ne tris ketvirtadalius pasauly-

jc esančių ginklų. Casalesi šeimos klanas, be jokių abejonių, yra

kriminalinio verslo grupuotė, pajėgi aprūpinti tarptautiniu mastu

ginklais ne tik paskiras grupuotes, bet visas kariuomenes. 1982-ais,

Falklando karo tarp Anglijos ir Argentinos metu, Argentina kentė

patį tamsiausią ekonominės izoliacijos laikotarpį. Kamora užmezgė

verslo santykius su argentiniečiais be skrupulų pasiūlydama jiems

ginklų, kurių šie nebūtų galėję nusipirkti legaliais keliais. Klanai

buvo pasirengę ilgam karui, bet konfliktas įsiplieskė kovo mėnesį ir

išsisprendė birželį. Nedaug susirėmimų, nedaug žuvusiųjų, nedaug

išlaidų. Tas karas buvo labiau reikalingas politikams nei verslinin

kams, diplomatijai nei ekonomikai. Kazertos klanams neapsimokė

jo išparduoti ginklus, kad skubiai pasipelnytų. Tą pačią dieną, kai

buvo paskelbta konflikto pabaiga, slaptosios anglų tarnybos įrašė

tarpkontinentinį pokalbį tarp Argentinos ir San Čipriano d'Aversos.

Tik pora frazių, tačiau jų pakanka, kad suprastum kazertiečių galią

ir diplomatinius sugebėjimus. „Klausau." - „Taip." - „Čia karas pa

sibaigė, ką darysime?" - „Nesijaudink, bus kitas karas..."

Galia išmoko tokios kantrybės, kokios dažnai neturi net ir pa

tys gabiausi verslininkai. 1977 metais Casalesi šeima įsigijo tanką,

slaptosios Italijos tarnybos pranešė, kad išmontuotas „Leopard"

yra paruoštas išsiuntimui iš Villa Literno stoties. Ilgą laiką preky

ba „Leopard" tankais buvo kamoros valdomas verslas. 1986 metais

įrašytas telefoninis pokalbis, kurio metu Nuvolettos klano nariai

derėjosi dėl poros „Leopard" su tuometine Rytų Vokietija. Net pa

sikeitus valdžiai šalyje, casalesiečiai išliko pagrindiniais tiekėjais

tarptautinėje rinkoje. Karinio saugumo ir informacijos tarnybos bei

Veronos kovojimo su šnipinėjimu centras 1994 metais pranešė, kad

Zeljco Raznatovicius, geriau žinomas Arkano Tigro pravarde, už

mezgė ryšius su Sandokanu Schiavone, casalesiečių vadu. Arkanas

buvo nužudytas 2000 metais viename Belgrado viešbutyje. Jis buvo

vienas iš negailestingiausių serbų karinių nusikaltėlių, nacionalisti

nės grupės „Serbijos karo savanoriai" įkūrėjas, įsiveržimų į Bosniją

metu ši grupė tiesiog nušluodavo nuo žemės paviršiaus musulmonų

gyvenvietes. Du tigrai tapo sąjungininkais. Arkanas prašė ginklų

savo kovotojams, bet visų pirma, apeiti Serbijai uždėtą embargą,

siunčiant pinigus ir ginklus kaip būtinąją pagalbą: instrumentus

lauko ligoninėms, medikamentus. Tačiau, Karinio saugumo ir in

formacijos tarnybos duomenimis, prekes, kurių suma siekė dešimtis

milijonų dolerių, Serbija apmokėjo per vieną Austrijos banką iš vals

tybės iždo, iš viso aštuoniasdešimt penkis milijonus dolerių. Tie pi

nigai vėliau sukosi bendroje serbų ir kampanijiečių įmonėje, kurios

užduotis buvo apskaičiuoti, užsakyti ir prižiūrėti įvairiausių organi

zacijų siunčiamą humanitarinę pagalbą, apmokant nelegalia veikla

uždirbtais pinigais ir šitaip leidžiant į apyvartą kapitalus. Būtent

tada į žaidimą įėjo casalesiečiai. Jie pasirūpino įmonėmis, transpor

tu, grynaisiais, reikalingais kapitalų cirkuliacijai. Savo tarpininkų

padedamas Arkanas paprašė casalesiečių įsikišti ir nutildyti albanų

mafijos narius, kurie puldami iš pietų arba užblokuodami prekybą

ginklais galėjo pakišti koją jo finansinėms operacijoms. Casalesie

čiai nuramino savo sąjungininkus albanus duodami jiems ginklų, o

Arkaną įtikino, kad rems jo veiksmus. Mainais už tai klano versli

ninkai visoje Serbijoje įsigijo įmonių, koncernų, parduotuvių, ūkių.

Prieš pradėdamas mūšius, Arkanas paklausė kamoros patarimo.

Karai pasaulyje, nuo Pietų Amerikos iki Balkanų, iki šiol vyksta su

Neapolio klanų parūpinta artilerija.

GELŽBETONIS

Seniai bebuvau Casal di Principėje. Jei kovos menų tėvyne lai

koma Japonija, banglenčių sporto - Australija, deimantų dau

giausia randama Siera Leonės Respublikoje, kamoros verslo sostinė

yra Casal di Principe. Neapolio ir Kazertos provincijose pakako būti

kilusiam iš Casalės, kad tau būtų garantuota neliečiamybė, tai reiškė

ne tik būti savimi, bet ir priklausyti pagarsėjusioms žiaurumu Ka-

zertiečių kriminalinėms gaujoms. Todėl casaliečiai džiaugėsi pagar

ba ir savotiška jų akivaizdoje rodoma baime. Netgi Benito Mussolini

buvo pasiruošęs išnaikinti šį kriminalinės auros apsuptą kilmės žen

klą ir dviejų miestelių San Čipriano d'Aversa ir Casal di Principės

savivaldybes sujungė į vieną bei pakrikštijo Albanova (naujoji aušra).

Tikėdamasis prikelti teisingumo aušrą pasiuntė dešimtis karabinie

rių, kuriuos įgaliojo išspręsti problemą „metalu ir ugnimi". Šiandien

Albanovos pavadinimą nešioja tiktai aptriušusi stotis.

Gali ilgas valandas treniruotis daužydamas kriaušę, ištisomis

popietėmis kilnoti svarsčius, kilogramais ryti raumenis pučiančius

papildus, bet tam tikro dialekto ir pasitikėjimu trykštančio elgesio

akivaizdoje pasijunti taip, lyg visi paklodėmis uždengti nužudytųjų

kūnai materializuotųsi prieš tavo akis. Egzistuoja seni posakiai, nu

sakantys šiose vietose sklandančią prievartos dvasią: „Kamoriečiais

tampama, bet casaliečiais gimstama." Čia susipykę vyrai, apsikeičia

nuožmiais žvilgsniais, sekundę prieš puldami priešininką kumščiais

arba peiliais išsako savo poziciją: „Gyvenimas ar mirtis, man tas

pats!" Kartais kilmė, gimtasis miestas gali būti naudingi, jais galima

pasinaudoti norint ką nors sužavėti, džiaugsmingai susitapatinti su

prievartos aura, taip paslepiant savo drovumą. Galima netgi gauti

nuolaidas bilietams į kiną arba išsireikalauti iš persigandusios pada

vėjos kreditą. Bet atsitinka ir taip, kad tavo gimtasis miestas sufor

muoja išankstinę nuomonę, kuri tau nepalanki, tu netgi nebenori

jame pasilikti protestuodamas prieš nuomonę, kad visi čia gyvenan

tys yra nusikaltėliai. Nori įrodyti sau, kad kamoriečiųyra mažuma,

ir skubi lyg akis išdegęs į šalimais esančią, neturinčią tokios šlovės

vietovę. Šitaip kilusieji iš Secondigliano prisistato neapoliečiais, o iš

Casal di Principės aversiečiais arba kazertiečiais. Priklauso nuo si

tuacijos. Gėdijamasi arba didžiuojamasi, tarsi pasirenkama drabužį

vakarui.

Corleonė, palyginus su Casal di Principe, yra Volto Disnėjaus

išgalvotas miestas. Casal di Principe, San Cipriano d Aversą, Casa-

pesenna. Teritorijoje gyvena mažiau nei šimtas tūkstančių gyven

tojų, bet iš jų tūkstantis du šimtai yra nuteisti pagal 416 straipsnį,

ilgalaikiam terminui už grotų, be to, šio miestelio gyventojai gali

pasigirti įspūdingu bendradarbiaujančių su nusikalstamomis struk

tūromis žmonių skaičiumi. Ši žemė nuo neatmenamų laikų ken

čia kamoros šeimų jungą — klano viršūnėse viešpataujantį žiaurios

buržuazijos sluoksnį. Casalesi klanas, kurio pavadinimas kilęs nuo

Casal di Principės, apima tokias autonomines federacijas: Castel-

volrurno, Vilią Literno, Gricignano, San Tammaro, Cesos, Villa di

Briano, Mondragonės, Carinolos, Marcianisės, San Nicola La Stra-

dos, Calvi Risortos, Lusciano ir dar dešimtis kitų vietovių. Kiekvie

na federacija turi savo vadą, jos sudaro Casalesi tinklą. Casalesiečių

patriarchas Antonio Bardellino pirmasis Italijoje suprato, kad su

laiku pajamos iš kokaino gerokai pralenks pajamas, gaunamas iš

heroino. Tuo tarpu kai Cosa Nostrai ir daugeliui kamoros šeimų

heroinas ir toliau buvo pagrindinė prekė. ] narkomanus, priklau

somus nuo heroino, buvo žiūrima kaip į seifus, pilnus pinigų, o

kokainas aštuntajame dešimtmetyje buvo laikomas elitiniu narkoti-

ku. Tačiau Antonio Bardellino suprato, kad didžiosios rinkos ateitis

yra narkotikas, kuris ne žudys, kaip nuodai per trumpą laikotarpį,

bet patenkins buržuazijos apetitą. Todėl įsteigė žuvies miltų eks

porto-importo įmonę, eksportuojančią iš Pietų Amerikos. Žuvies

miltų taroje buvo slepiamos tonos kokaino. Veždavo ir heroiną, kurį

parduodavo Amerikoje, siųsdamas jį Johnui Gotti, slėpė narkotikus

espreso kavos automatų filtruose. Kartą amerikiečių policininkai

sulaikė šešiasdešimt septynis kilogramus heroino, bet San Čipriano

d'Aversos boso tai nesutrikdė. Po poros dienų paskambino į Ame

riką Gotti: „Dabar siusime dvigubai didesnį kiekį kitais budais."

Gimė klanas, sugebėjęs pasipriešinti Cutolo šeimai, o šios įsiminti

nos kovos pėdsakus dar galima atsekti Kazertos klanų genetiniame

kode. Aštuntajame dešimtmetyje Cutolo klanas buvo sunaikintas

tik per keletą, bet ypač žiaurių, karinių operacijų. Di Matteo šei

ma, keturi vyrai ir keturios moterys, buvo nužudyti per porą dienų.

Casalesiečiai paliko gyvą tik aštuonerių metų vaiką. Visi septyni

Simeone šeimos nariai buvo nužudyti beveik tuo pačiu metu. Dar

ryte šeima buvo gyva ir galinga, o tą pačią naktį jos neliko. Visi nu

žudyti. 1982 metų kovo mėnesį casalesiečiai pastatė kulkosvaidį ant

Annichino tilto ir sušaudė keturis iš Cutolo šeimos.

Antonio Bardellino buvo Cosa Nostros sąjungininkas, susijęs

su Tano Badalamenti, ištikimas Tommaso Buscettos draugas, su

kuriuo dalijosi vilą Pietų Amerikoje. Kada Corleonės šeima sunaiki

no Badalamenti-Buscettos valdžią, siekė pašalinti ir Bardellino, bet

jiems nepavyko. Siciliečiai pirmosios Naujosios kamoros organiza

cijos fazės metu bandė nužudyti ir Raffaele Cutolo. Laivu iš Paler

mo pasiuntė žudiką, Mimmo Bruno, bet tas tik įkėlęs koją į uostą

buvo nužudytas. Cosa Nostros nariai Casalesi klanui visuomet jautė

tam tikrą pagarbą ir netgi jų pranašumą, bet kai 2002 metais ca

salesiečiai, pačiam Toto Riina sutinkant, nužudė Raffaele Lubrano,

Pignataro Maggiorės bosą, Cosa Nostros sąjungininką, daugelis

išsigando, kad gali kilti karas. Pamenu, kitą dieną po žmogžudystės

laikraščių pardavėjas neiškentė neišsakęs savo nuogąstavimų pirkė

jui: „Jei į kovą įsijungs dar ir siciliečiai, nebus ramybės mažiausiai

trejus metus." - „Kokie siciliečiai? Mafijozai?" - „Taip, mafijozai. 44 —

„Jie turi klauptis prieš casalesiečius ir čiulpti. Tai vienintelis dalykas,

ką jie gali padaryti"

Vieną iš labiausiai mane pribloškusių replikų apie siciliečių ma

fiją 2005 metais viename interviu ištarė Carmine Schiavone, poli

cijos užverbuotas agentas, Casalesi klano narys. Apie Cosa Nostrą

jis kalbėjo kaip apie politikams pavaldžią organizaciją, kurios na

riai, skirtingai nuo Kazertos kamoriečių, nesugeba suprasti verslo

logikos. Schiavone manymu, siciliečių mafija nori įsitvirtinti kaip

antivalstybinė struktūra, o tai prieštarauja verslo principams. Neeg

zistuoja tokia paradigma, kurios viename gale yra valstybė, kitame

antivalstybė. Yra tik teritorija, kurioje sukasi verslas, su, per arba

apeinant valstybę.

Mes gyvename vabtybėje. Valstybę priimame tokią, kokia ji yra,

tuo mes skiriamės nuo siciliečių. Tuo metu kai Riina slapstėsi kalnuo

se, gyveno lyg piemuo, mes pasirinkome gyventi valstybėje. Jei kažkas

iš valdžios mums kišo pagalius į ratus, rasdavome kitą, kuris mums

padėdavo. Jei tai buvo politikas, uz jį nebalsuodavome, jei institucijų

atstovas, rasdavome būdą jį apmauti.

Carmine Schiavone, boso Sandokano pusbrolis, pirmasis ati

dengė Casalesi klano aferas. Jam nusprendus bendradarbiauti su

teisėsaugos organais, jo dukra Giuseppina jį pasmerkė baisia fraze,

galbūt labiau žudančia nei mirtis. Kai kurie žurnalai išspausdino

šiuos žodžius: „Jis pats didžiausias melagis, piktadarys ir veidmainis,

praradęs bet kokį pasitikėjimą. Gyvulys. Niekada nebebus mano

tėvu. Aš netgi nežinau, kas yra kamora."

Verslininkai. Šitaip prisistato Kazertos kamoriečiai, tiktai vers

lininkai. Nusikalstama grupuotė sudaryta iš žiauriausių verslinin

kų, vadybininkų žudikų, pastatų ir žemės savininkų. Kiekvienas jų

turi atskiras ginkluotas gaujas, o juos jungia interesai bet kokioje

ekonominėje plotmėje. Casalesi klano stiprioji pusė visuomet buvo

prekyba didelėmis narkotikų partijomis, nelendant į vidinę rinką.

Didžioji Romos rinka ilgą laiką buvo jų atsparos taškas, bet vis

svarbesnis darėsi tarpininkavimas perkant ir parduodant stambias

narkotikų partijas. 2006 metų Antimafijos komisijos duomenimis,

casalesiečiai aprūpindavo narkotikais Palermo klanus. Bendradar

biavimas su Nigerijos ir Albanijos nusikalstamomis grupuotėmis

jiems atvėrė priėjimą prie tiesioginių narkotikų mainų srauto ke

lių. Susitarimas su nigeriečių gaujomis iš Lagoso ir Benino, sąjunga

su Pristinos ir Tiranos mafijų šeimomis bei bendradarbiavimas su

Ukrainos kriminalinio pasaulio atstovais iš Leopolio ir Kijevo sutei

kė casalesiečiams galimybę nedalyvauti pirmojo lygmens nusikals

tamoje veikloje. Tuo pačiu metu casalesiečiai džiaugėsi privilegijo

mis, jiems taikomomis dėl investicijų Rytų šalyse ir perkant kokainą

iš tarptautinio masto tiekėjų, turinčių bazes Nigerijoje. Nauji lyde

riai iškilo po kovų, sužlugdžiusių Bardellino, kuris kamorai buvo

įskiepijęs verslo skiepą. Antonio Bardellino, pasiekęs absoliučią

valdžią legaliame ir nelegaliame versle, narkotikų pervežimo ir ne

kilnojamojo turto rinkose, įsikūrė Santo Dominge su nauja šeima.

Pietų Amerikoje gimusiems vaikams davė tuos pačius vardus kaip

ir pasilikusiems San Cipriane - paprastas ir patogus kelias išvengti

painiavos. Ištikimiausi jo vyrai į savo rankas buvo sutelkę visos te

ritorijos valdžią. Sugebėjo išlikti gyvi per kovas su Cutolo, įsteigė

įmones, išplėtojo verslą po visą Centrinę Italiją ir užsienyje. Casale-

siečių konfederacijos vadai buvo Mario lovine, Vincenzo De Falco,

Francesco Schiavone, vadinamas Sandokanu, ir Francesco Bidog-

netti, vadinamas Cicciotto di Mezzanotte. Aštuntojo dešimtmečio

pradžioje Cicciotto di Mezzanotte ir Sandokanas buvo atsakingi

už ginklų išteklius, bet kartu dar užsiėmė įvairialype ekonomine

veikla, o galiausiai pradėjo vadovauti didžiulei verslininkų sąjungai.

Nebuvo patenkinti Mario lovine vadovavimu, jų manymu, jis buvo

per daug prisirišęs prie Bardellino, be to, bet kuria kaina siekė au

tonomijos. Problemai išspręsti vadovautasi neįprasta, bet politiškai

efektyvia strategija. Vienintelis būdas jiems realizuoti savo tikslus

buvo diplomatiškai sukelti karą sąjungos viduje.

Kaip papasakojo agentas Carmine Schiavone, du bosai privertė

Antonio Bardellino grįžti į Italiją ir įkalbinėjo jį pašalinti Miml lo

vine, Mario brolį, kuris valdė baldų gamyklą ir formaliai nepriklau

sė klano struktūroms, bet abiejų bosų manymu, pernelyg glaudžiai

buvo susijęs su karabinieriais. Norėdami įtikinti vadą jie papasa

kojo, kad netgi Mario buvo pasiryžęs paaukoti brolį, kad išlaikytų

valdžią klano viduje. Bardellino leidosi įtikinamas ir davė įsakymą

nužudyti M imi, jam einant į darbą. Iškart po žmogžudystės Cic

ciotto di Mezzanotte ir Sandokanas pradėjo spausti Mario lovine,

kad tas nužudytų Bardellino, kuris, jų žodžiais tariant, užmušė jo

brolį pasikliovęs vien paskalomis. Dvigubas žaidimas, kurio tikslas

buvo supriešinti abu bosus. Pradėta ruoštis. Visi Bardellino įpėdi

niai sutiko, kad bosų bosas, žmogus labiausiai iš visų prisidėjęs prie

to, kad Kampanijoje susijungtų verslas ir kriminalinės struktūros,

būtų pašalintas. Bosas buvo įtikintas iš Santo Domingo persikelti į

Braziliją. Jam papasakojo, kad Interpolas lipa ant kulnų. 1988 me

tais Brazilijoje jį aplankė Mario lovine, aptarti žuvies miltų-kokaino

importo ir eksporto reikalų. Vieną popietę lovine, neberadęs tarp

kojinių gulėjusio pistoleto, Bardellino kaukolę sudaužė plaktuku.

Kūną užkasė Brazilijos paplūdimyje, beje, jis nebuvo surastas ir taip

gimė legenda, kad Antonio Bardellino vis dar gyvas ir džiaugiasi

savo turtais kokioje nors Pietų Amerikos saloje. Atlikęs operaciją,

bosas iškart paskambino Vincenzo De Falco pranešdamas žinią ir

kartu duodamas ženklą pradėti visų Bardellino artimų žmonių žu

dynes. Paride Salzillo, Bardellino anūkas ir tikrasis jo įpėdinis teri

torijoje, buvo pakviestas į visų casalesiečių klano vadų susirinkimą.

Agentas Carmine Schiavone papasakojo, kad Paride pasodino stalo

gale, į dėdės vietą. Staiga Sandokanas jį puolė ir pradėjo smaugti,

tuo metu jo pusbrolis ir bendravardis, pravardžiuojamas Rubuiliu,

ir kiti du sąjungininkai Raffaele Diana bei Giuseppe Caterino laikė

auką už rankų ir kojų. Būtų galėję nužudyti jį pistoleto šūviu arba

peilio dūriu į skrandį, kaip darydavo senieji bosai. Tačiau privalėjo

nužudyti rankomis, kaip naujieji valdovai kažkada žudydavo savo

pirmtakus. Nuo tada, kai 1345 metais Andrea iš Vengrijos buvo pa

smaugtas Aversoje per savo žmonos Giovannos I ir Neapolio didikų,

kuriems vadovavo Carlo iš Durazzo, siekęs užimti sostą, suorgani

zuotą pasikėsinimą, toks žudymo metodas tapo sėkmės, vedančios į

sostą, simboliu. Sandokanas privalėjo parodyti visiems vadams, kad

jis yra įpėdinis, prievarta įrodyti, kad yra naujasis Casalesi bosas.

Antonio Bardellino buvo sukūręs sudėtingą valdymo sistemą ir

visos jo įsteigtos verslo grandys nebegalėjo ilgiau gyvuoti surištos į

vieną krūvą. Atėjo laikas, kai įmonės pasiekė brandą, joms reikėjo

realizuoti sukauptą galią, iškelti galvą prieš hierarchijos nurodymus.

Sandokanas Schiavone čia tapo lyderiu. Sukūrė labai efektyvią sis

temą, vadovaujamą jo šeimos narių. Brolis Walteris buvo atsakingas

už ginkluotus susidūrimus, pusbrolis Carmine tvarkė ekonominius

ir finansinius reikalus, pusbrolis Francesco buvo išrinktas Casal

di Principės meru, o dar kitas pusbrolis Nicola tapo Finansų mi

nisterijos nariu. Šie žingsniai naujai klano vadovybei įsitvirtinant

miestelyje buvo labai svarbūs. Sandokano valdžia pirmaisiais jo vieš

patavimo metais įsitvirtino ir dėl glaudžių ryšių su politikais. Dėl

konflikto su senąja Krikščionių demokratų partija klanai 1992 me

tais Casal di Principėje palaikė Italijos liberalų partiją, kuri tais me

tais atliko patį aukščiausią šuolį savo istorijoje - klanui pradėjus ją

palaikyti, jos populiarumas išaugo nuo 1 iki 30 procentų. Tačiau

visi kiti klano viršūnes vadai buvo nusiteikę priešiškai prieš absoliu

čią Sandokano lyderystę. Ypač De Falco stipri grupuotė, savo žinioje

turėjusi karabinierius ir policininkus bei politikų ir verslininkų są

jungas. 1990 metais vyko daug Casalesi vadų susirinkimų. \ vieną

jų buvo pakviestas Vincenzo De Falco, pravardžiuojamas Bėgliu.

Bosai buvo nusprendę jį pašalinti. Jis neatvyko. Tačiau atvyko ka

rabinieriai ir suėmė dalyvius. 1991 metais Vincenzo De Falco buvo

nužudytas, jį subadė kaip rėtį jo paties automobilyje. Policija rado

jį sukniubusį, automobilyje dar grojo Modugno melodija. Po šios

mirties Casalesi klano šeimų konfederacijoje įvyko skilimas. Vieno

je pusėje Sandokanui ir lovine artimos šeimos: Zagarijos, Reccijos,

Bidognetti ir Caterino; kitoje pusėje De Falco prijaučiančios šeimos:

Quadrano, La Torre, Luise, Salzillo. De Falco šeima atsilygino už

Bėglio mirtį - 1991 metais Portugalijoje nužudomas Mario lovine

Cascaisas. Jį sušaudė tuo metu, kai jis buvo telefono būdelėje. Ma

rio lovine mirtimi buvo atverti keliai Sandokanui. Ketverius metus

truko tarpusavio karas. Ištisus ketverius metus tęsėsi žmogžudystės

tarp Schiavone ir De Falco šeimų. Ilgus metus truko narių perėji

mai į vieną ar kitą sąjungą, ilgai buvo delsiama priimti sprendimus,

dalinamasi teritorijomis ir valdžia. Sandokanas tapo klano pergalės

prieš kitas šeimas emblema. Vėliau visi jo priešai persivertė ir tapo

sąjungininkais. Cementas, narkotikų pervežimas, reketas, transpor

tas, atliekų perdirbimas, be to, monopolija rinkoje. Visa tai apibrėžė

Sandokano casalesiečių verslą. Cemento koncernai tapo pagrindi

niu jo klano ginklu.

Visos statybinės įmonės pirkdavo cementą iš cemento koncer

nų, šitaip klanai užmegzdavo įvairiausius verslo ryšius su aplinkinė

mis statybinėmis įmonėmis. Kaip papasakojo Carmine Schiavone,

klano valdomuose koncernuose cemento kainos buvo įspūdingai

žemos, kadangi laivai, vežantys cementą, taip pat gabeno ir ginklus

Vidurio Rytų šalims, kurioms buvo uždėtas embargas. Tokia an

trojo lygmens prekyba sudarė palankias sąlygas parduoti cementą

žemesne kaina nei bet kur kitur. Casalesiečių šeimos uždirbdavo

kiekviename statybų verslo žingsnyje. Parduodami cementą, pa

rūpindami įmonėms išskirtines teises statyti pastatus ir gaudami

procentus už „išmuštus" stambius projektus. Darbai pajudėdavo tik

užmokėjus procentus, jų nepervedus, pigios ir profesionalios kla

no įmonės nedarydavo nieko, o alternatyvos už tokią gerą kainą

nebuvo įmanoma surasti. Schiavone šeimos sukamo verslo vertė

lygi maždaug penkiems milijardams eurų. Visame Casalesi klane,

įskaitant nekilnojamo turto ir statybų įmones, gyvulių ūkius, ak

cijas, palūkanas, cukraus ir cemento fabrikus, narkotikų ir ginklų

prekybą, sukasi apie trisdešimt milijardų eurų. Casalesiečių kamora

virto polivalentine verslo struktūra; Kampanijos regione tvarkant

reikalus ja pasitikima labiausiai. Nelegaliai sukaupti kapitalai su

teikė galimybę paimti kreditus lengvatinėmis sąlygomis, šitaip

pralenkiant konkurentus žemomis kainomis, o prireikus imamasi

ir grasinimų. Naujoji kamoros buržuazija prievartą transformavo

į papildomas paslaugas, reketą pavertė dalyvavimu kamoros verslo

reikaluose. Mokėti klanui mėnesinį mokestį, vadinasi, apsirūpinti

bankų paslaugomis, laiku atvykstančiomis krovininėmis mašino

mis, profesionaliais pardavimo agentais. Reketas virto aptarnavimo

paslaugomis, kurias įsigyti būtina. Tokia naujoji reketo koncepcija

paaiškėjo 2004 metais Kazertos kvestūrai suėmus aštuoniolika žmo

nių. Francesco Schiavone Sandokanas, Michele Zagaria ir Moccia

buvo svarbiausieji „Cirio" ir„Parmalat" įmonių sąjungininkai Kam

panijoje. Kazertos apylinkėse, didesnėje teritorijos aplink Neapolį

dalyje, taip pat Markio ir Abruco regionuose „Cirio" produktai ir

„Parmalat" pienas užkariavo 90 procentų visos rinkos. Šis rezultatas

buvo pasiektas bendradarbiaujant su casalesiečių mafija, kuriai įmo

nės mokėjo procentus, norėdamos išlaikyti pirmaujančias pozicijas.

Į tai buvo įtraukti įvairūs prekybiniai ženklai, visi priklausantys

EUROLAT imperijai, kurią 1999 metais Cragnotti valdoma „Ci

rio" perleido Tanzi valdomai „Parmalat".

Teisėjų nuosprendžiu buvo konfiskuotas daugelio pieno pla

tinimu užsiimančių įmonių turtas, buvo duomenų, kad jas visas

kontroliavo casalesiečių kamora. Pieno pramonės įmonės buvo

registruotos Casalesi statytinio vardu. Pradžioje „Cirio", o vėliau

„Parmalat", siekdami išskirtinio kliento statuso, derėjosi su Miche-

le Zagarijos svainiu. Jo giminaitis, buvęs casalesietis, slapstėsi nuo

teisėsaugos jau dešimt metų. Išskirtinio kliento statusą laimėti pa

dėjo teisinga verslo politika. „Cirio" ir „Parmalat" įmonės distribu-

toriams suteikdavo ypatingas nuolaidas - nuo 4 iki 6,5 procentų,

vietoje įprastinių 3 procentų, be to, dar būdavo išmokamos įvairios

premijos. Todėl ir prekybos centrai bei mažmenininkai galėdavo

uždirbti daugiau pinigų: casalesiečių konsensuso dėl jų proteguo

jamų gamintojų prekių dėka. Tačiau tais atvejais, kai nebuvo gali

ma susitarti gražiuoju ir surasti visiem palankaus sprendimo, buvo

griebiamasi prievartos: grasinimų, šantažo, krovininių mašinų ga

dinimo. Sumušdavo sunkvežimių vairuotojus, apiplėšdavo konku

rencinių įmonių mašinas, degindavo sandėlius. Sukuriama tokia

bauginanti atmosfera, kad klanų kontroliuojamose teritorijose buvo

ne tik neįmanoma prekiauti ne casalesiečių nustatyta produkcija,

bet net surasti ką nors, kas sutiktų tuos produktus parduoti. Už tai

mokėti buvo priversti vartotojai, nes rinka buvo monopolizuota ir

neprieinama kitoms įmonėms, trūko tikros konkurencijos, ir kainos

tapo nekontroliuojamos.

Didžiosios aferos tarp šalies pieno pramonės įmonių ir kamoros

išaiškėjo 2000 metų rudenį, kada casalesiečių sąjungininkas Cuo-

no Lettiero, pradėjo kolaboruoti su teisėsauga ir papasakojo apie

klano verslo ryšius. Kiekvienos didelės įmonės atstovai svajoja būti

užtikrinti, kad jų produkcijos pardavimas bus pastovus, tai pats tie-

šiaušias kelias gauti garantijas iš bankų. Šioje situacijoje „Cirio" ir

„Parmalat" įmonės oficialiai buvo laikomos nukentėjusiomis, tai yra

šantažo aukomis, bet bylos tyrėjai įsitikino, kad tokie verslo san

tykiai buvo palankus abiem pusėm, ir verslininkai, ir kamoriečiai

veikė abipusės naudos vedini.

„Cirio" ir „Parmalat" įmonės niekada nepateikė kaltinimų

klanams, nors 1998 metais vienas „Cirio" valdininkas, nepaklusęs

klano nurodymams, buvo žiauriai sudaužytas lazda žmonos ir devy

nerių metų dukters akyse. Šis įvykis nesukėlė jokio pasipriešinimo,

nepareikšta kaltinimų: labiau apsimokėjo monopolio tikrumas nei

nežinomybė rinkoje. Pinigai, skiriami monopolio Kampanijos regi

ono rinkoje išlaikymui, turėjo atsispindėti įmonės buhalterijoje, bet

fantastinės buhalterijos šalyje, kurioje nebaudžiama už melagingus

duomenis, tai nebuvo problema. Melagingos faktūros, melagingi

rėmimo raštai, įrašai apie melagingas premijas, išmokamas metų

pabaigoje už parduotus pieno kiekius. Visa tai išspręsdavo visas bu

halterines problemas. Nuo 1997 metų buvo finansuojami niekada

nevykę renginiai: mocarelos sūrio šventė, aikštės muzikos šventė,

netgi šventojo Tomazo, villa Literno miestelio globėjo, šventė. „Ci

rio" įmonė finansavo, kaip buvo pažymėta buhalterinėse knygose,

sporto asociaciją „Polisportiva" Afragolese, įsteigtą Moccijos klano,

neskaitant daugybės sportinių, muzikinių, žaidimų klubų, rūpinosi

Casalesi teritorijos „socialine gerove".

Paskutiniais metais klano galia gerokai išaugo pradėjus verslą

Rytų Europoje: Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje. Būtent Lenki

joje 2004 metų kovo mėnesį buvo suimtas Francesco Schiavone,

Cicciariello (Rubuilis), Sandokano pusbrolis, kresnas ir ūsuotas bo

sas, vienas iš pagrindinių kamoros sąjungos narių. Jis buvo ieško

mas dėl dešimties žmogžudysčių, trijų asmenų pagrobimo, devynių

pasikėsinimų į gyvybę ir daugybės turto prievartavimų ginklu bei

šantažu. Jį sugavo beeinantį apsipirkti su dvidešimt penkerių metų

mergina rumune Luiza Boetz. Rubuilis save vadino Antonio ir dėjo

si esąs paprasčiausias dvidešimt vienerių metų italų verslininkas. Bet

jo draugė turėjo nujausti, kad jo gyvenime vyksta keisti dalykai, nes

važiuodama susitikti su juo į Krosno, netoli Krokuvos, Lenkijoje,

Luiza privalėjo išvengti policijos pasalos ir važiuodama traukiniu

mėtyti pėdas. Ji tris kartus keitė traukinius, kirto trijų šalių sienas,

o į miesto apylinkes važiavo automobiliu. Cicciariello sustabdė prie

prekybos centro kasos, buvo nusiskutęs ūsus, sulyginęs garbanotus

plaukus, numetęs svorio. Buvo išsikėlęs gyventi į Vengriją, bet su

savo mergina susitikinėjo Lenkijoje. Turėjo didžiulį verslą, buvo

prisipirkęs nekilnojamo turto, užmezgęs ryšius su vietiniais vers

lininkais. Pietų Europos centro prieš tarptautinį nusikalstamumą

(SECI) atstovas Italijai deklaravo, kad Schiavone ir jo žmonės daž

nai vykdavo į Rumuniją ir turėjo savo verslo centrus Barlade (šalies

rytinėje dalyje), Sinajoje (centre), Kiuže (vakaruose), taip pat Juo

dosios jūros pakrantėje. Schiavone turėjo dvi meilužes, be Luizos

Boetz, dar Cristiną Coremanciau, taip pat rumune. Casalės miestelį

naujiena apie jo suėmimą „dėl moters" pasiekė iškart. Vietinis laik

raštis išspausdino ją su pašiepiančia antrašte „Cicciariello suimtas

su meiluže". Iš tiesų, kaip vėliau pasirodė, abi meilužės buvo gy

vybiškai svarbios jo verslui, kadangi atliko vadybininkių darbą be

sirūpindamos jo reikalais Lenkijoje ir Rumunijoje. Rubuilis buvo

vienas iš paskutinių suimtų Casalesi klano bosų. Daugelis klano

vadų ir narių žuvo per dvidešimt metų trukusias kovas, kiti paso

dinti už grotų. Didysis šios gaujos teismo procesas buvo pavadintas

„Spartaku", drąsiojo gladiatoriaus vardu, kuris kaip tik šiose žemėse

suorganizavo labiausiai Romą sukrėtusį pasipriešinimą. Teisėsaugos

pareigūnai casalesiečiams pateikė įspūdingą skaičių kaltinimų.

Teismo posėdžio dieną nuėjau į Santa Maria Capua Veterės

teismą. įgrūdau savo motorolerį tarp dviejų automobilių ir įėjau į

salę. Čia laukė televizijos kameros, fotoaparatai. Visgi žurnalistų

uvo visai nedaug ir tie patys tik iš vietinių dienraščių ir televizijos

stočių. O karabinierių ir policininkų buvo visur. Kokie du šimtai.

Du sraigtasparniai sukinėjosi virš pastato visai žemai, apkurtinda

mi visus dalyvaujančius. Šmirinėjo sprogmenis užuodžiantys šunys.

Atmosfera buvo įkaitusi nuo įtampos. Vis dėlto didžiųjų šalies dien

raščių bei televizijos stočių atstovų nebuvo. Žiniasklaida visiškai

ignoravo didžiausią teisiamųjų skaičiumi ir pareikštais kaltinimais

procesą prieš nusikalstamą grupuotę. Prisidėję prie tyrimo, šį „Spar

tako" procesą žino 3615 numeriu, skaičiumi, kuriuo jis buvo įregis

truotas į visuotinį registrą, sudarytas iš maždaug tūkstančio trijų

šimtų tyrimo punktų, pradedant 1993-iais regioninės Antimafijos

tarnybos atlikta Carmine Schiavone apklausa.

Procesas truko septynerius metus ir dvidešimt vieną dieną, iš

viso vyko šeši šimtai dvidešimt septyni teismo posėdžiai. Pats su

dėtingiausias mafijos nusikaltimus tyręs procesas Italijoje per pa

skutinius penkiolika metų. Be dvidešimt keturių kolaboravusių su

teisėsaugos organais, buvo apklausti penki šimtai liudininkų, šeši

iš jų buvo kaltinamieji. Susidarė devyniasdešimt segtuvų su aktais,

dokumentais, perklausytų pokalbių tekstais. Po 1995 metais vy

kusio policijos reido pasipylė „Spartako" tęsiniai: „Spartakas 2" ir

„Regi Lagni". Tai buvo projektas atgaivinti aštuonioliktojo amžiaus

Burbonų laikus menančius kanalus, kurie nuo tada nebuvo res

tauruoti. Regi Lagnių kanalų atgaivinimas buvo patikėtas mafijos

klanams, kurie, pagal kaltinimus, gautus milijardus panaudojo ne

istorinių burboniškų struktūrų restauravimui, bet investavo į nuo

savą verslą, tad jų įmonės artimiausiu laiku turėjo pirmauti visoje

Italijoje. Dar vyko procesas „Alma" - triukai, kuriuos casalesiečiai

išdarinėjo Europos Sąjungos projekte, kai buvo surenkamas vaisių

perteklius ir valstiečiams atlyginama už nuostolius. Vaisiai buvo pi

lami į didžiules duobes, o klano nariai ten versdavo šiukšles, metalą,

sulaužytus darbo įrankius. Visa ši masė buvo sveriama kaip vaisiai.

218 Rob erto a v i a n o GOMORA

Žinoma, jie gaudavo pinigus už priduotus vaisius, o iš tiesų tie vaisiai

būdavo parduodami visur apylinkėse. Buvo užregistruotas šimtas

trisdešimt vienas konfiskavimo aktas įvairiai nuosavybei: įmonėms,

žemės sklypams, žemdirbystės firmoms, bendra jų vertė siekė šim

tus milijonų eurų. Taip pat konfiskuotas dviejų futbolo asociacijų

turtas Albanovoje, viena žaidė C2 lygoje, kita buvo vietinė Casal di

Principės komanda.

Tyrimo metu buvo aiškintasi ir dėl klano kontroliuojamų kon

kursų laimėti išskirtines teises viešosioms įstaigoms steigti, laimė

tojui pereidavo ne tik statybos darbai, bet ir atsakomybė už žemės

sklypą. Kita svarbi tyrimo dalis buvo EEB padaryti nuostoliai, ypač

nelegaliais būdais gautos lėšos žemės ūkio ir maisto produktų pra

monėje. Be to, šimtai žmogžudysčių ir nelegalių verslininkų sąjun

gų. Tuo metu, kai kartu su kitais salėje laukiau nuosprendžio, ju

tau, kad šis procesas ne toks kaip visi, ne paprasčiausias Viduržemio

regiono provincijos kamoros šeimų procesas. Greičiau tai priminė

istorinį teismo posėdį, tarsi kamoros Niurnbergo procesas, tačiau

skirtingai nuo Reicho generolų, dalyvaujantys kamoriečiai vis dar

komandavo ir valdė savo imperijas. Niurnbergas be laimėtojų. Kal

tinamieji tylūs sėdėjo narvuose. Sandokanas dalyvavo videokon-

ferencijoje, sustingęs sėdėjo Viterbo kalėjimo kameroje. Buvo per

daug rizikinga jį čia atvežti. Salėje girdėjosi vien tik advokatų balsai:

tyrime dalyvavo daugiau kaip dvidešimt advokatų biurų ir dar pen

kiasdešimt trys advokatai ir jų asistentai, kurie nagrinėjo, stebėjo,

gynė. Kaltinamųjų artimieji buvo susigrūdę mažoje salėje šalia salės

su grotomis ir buvo įsmeigę akis į monitorių. Kada teismo pirmi

ninkas Catello Marano pradėjo skaityti trisdešimtą proceso punktą,

salė nuščiuvo. Girdėjosi vien sunkūs atodūsiai, šimtai žmonių rijo

seiles, tiksėjo šimtai laikrodžių, vibravo telefonai, kurių garsas buvo

išjungtas. Tyla buvo nervinga, ją lydėjo nerimo pripildytų garsų or

kestras. Pirmininkas pradėjo skaityti kaltinamųjų pavardes, tada

tų, kurie buvo išteisinti. Dvidešimt vienam kaltinamajam paskirta

kalėti iki gyvos galvos, sudėjus - daugiau kaip septyni šimtai pen

kiasdešimt metų kalėjimo. Dvidešimt vieną kartą pirmininkas pa

kartoja įkalinimo iki gyvos galvos nuosprendį, nuteistųjų pavardės

dažnai pasikartodavo. Dar septyniasdešimt kartų perskaitė nuos

prendžius, skelbiančius metus, kuriuos kamoros žmonės, eiliniai

kareiviai ir vadybininkai, turėjo praleisti už grotų, kad susidėjo su

žiauria Casalesi jėga. Apie pusę dviejų procesas ėjo į pabaigą. San

dokanas paprašė žodžio. Jis nervinosi, norėjo išsakyti savo reakciją į

nuosprendį, paaiškinti savo požiūrį, apginti save: jis yra pirmaujan

tis verslininkas, pavydžių teisėjų auka, kurie susimokę su marksis

tais mano, kad buržuazija įgijo savo galią ne verslo sugebėjimų dėka,

bet nusikalstamais keliais. Bandė šaukti, kad nuosprendis yra netei

singas. Visų žuvusiųjų Kazertos apylinkėse priežastis, jo nuomone,

yra ne kamoros konfliktai, bet vietinei valstietiškai kultūrai būdingi

tarpusavio nesutarimai. Bet Sandokanui nebuvo leista ilgiau kal

bėti. Jis buvo nutildytas kaip triukšmingas mokinys. Jam pradėjus

rėkti, teisėjai liepė išjungti garsą. Ekrane liko barzdotas žmogėnas,

mosikuojantis rankomis, kol buvo išjungtas ir vaizdas. Salė iškart iš

tuštėjo, policininkai ir karabinieriai skirstėsi iš lėto, o sraigtasparnis

ir toliau suko ratus virš pastato. Keista, bet nejaučiau, kad Casalesi

klanas būtų nugalėtas. Daugelis jo narių buvo kuriam laikui paso

dinti už grotų, bosai įkalinti visam gyvenimui, gal keli iš jų vėliau

nuspręs kolaboruoti su teisėsauga, šitaip atgaudami kažkiek egzis

tencijos kitoje grotų pusėje. Sandokano pyktis buvo nepakeliamai

sunkus, lyg galingo žmogaus, savo galvoje turinčio imperijos planą,

bet negalinčio valdyti savo turtų.

Bosai, kurie pasirenka nebendradarbiauti su teisėsauga, gyven

dami turi dėti tiesiog metafizines, sunkiai įsivaizduojamas jėgas,

kad tik užmirštų verslininkus, kuriuos patys rėmė ir iškėlė ir ku

rie nebūdami klano nariais gyvena toliau be problemų. Jei tik bosai

norėtų, galėtų ir juos įkišti į kalėjimą, bet tada turi prabilti, o tai

iškart sužlugdytų jų autoritetą ir sukeltų pavojų visiems namiškiams.

Dar viena siaubinga bosui neduodanti ramybės mintis yra ta, kad

dažnai jis nežino kelių, kuriais vaikšto jo pinigai, legalios investicijos,

neįsivaizduoja, kur jie yra. Net ir prabilę, atskleidę savo veiklą, bosai

niekada iki galo nežino, kur yra jų pinigai. Bosai moka visada, ne

gali nemokėti. Užsako žmogžudystes, valdo ginkluotus padalinius,

jie pirmi stovi nelegaliai pinigus uždirbančių struktūrų užnugaryje.

Todėl jų nusikaltimai visuomet yra identifikuojami, o ne perregimi

lyg rėtis, kaip jų kolegų verslininkų. Todėl bosai negali būti amžini.

Cutolo viską palieka Bardellino, Bardellino Sandokanui, Sandoka

nas Zagarijai, La Monicai, Di Lauro „ispanams", o tie dar kažkam.

Ekonominė kamoros sistemos galia laikosi būtent dėl nuolat besikei

čiančių lyderių ir kriminalinių strategijų. Vieno žmogaus diktatūra

klane visuomet trunka trumpai, jei bosas valdytų ilgai, pradėtų kilti

kainos, rinka taptų uždara ją monopolizuojant, būtų investuojama

visuomet į tas pačias rinkos erdves, neieškant naujų. Kriminalinė

ekonomika dėl to ne išloštų, bet atvirkščiai - ši politika taptų kliū

timi. Todėl vos tik bosas įsitaiso valdžios viršūnėje, išnyra naujos

figūros, pasiruošusios užimti jo vietą, gigantų pečius užgula jų pačių

sukurti valdžios ištroškę vadai nykštukai. Tai visuomet primindavo

vienas iš pačių atidžiausių galios jėgų stebėtojų žurnalistas Riccardo

Orioles: „Nusikalstamumas nėra galia, tai tik viena iš galių." Nie

kada nebus tokio boso, kuris norėtų sėdėti vyriausybėje. Jei kamora

būtų visa įmanoma galia, nebūtų jos verslo, kuris yra esminis laip

telis tarp legalios ir nelegalios erdvės. Žiūrint iš šio taško, kiekvienas

areštas, kiekvienas gigantiškas procesas yra greičiau būdas pakeisti

vadus, pradėti naują fazę, nei sugriauti šią sistemą.

Kitą dieną dienraščiuose publikuotos nuotraukos, kuriose vie

nas šalia kito buvo išsirikiavę bosų, eilinių kareivių, samdytų ber

niūkščių ir senų kalėjimo senbuvių veidai, jie reprezentavo ne praga-

II DALIS • G c I i b c t o n i s

221

riškąjį nusikaltėlių grįžimo ratą, bet sudedamąsias galios mozaikos,

į kurią visus dvidešimt metų buvo neįmanoma nekreipti dėmesio,

dalis. Paaiškėjus „Spartako" proceso nuosprendžiui, sėdintys už gro

tų bosai pradėjo laidyti numanomus ir tiesioginius grasinimus teisė

jams, teisėsaugos atstovams, žurnalistams ir visiems kitiems, kurie,

jų įsitikinimu, buvo atsakingi už tai, kad cemento ir gyvulininkys

tės pramonės verslininkai įstatymo buvo nuteisti kaip žudikai.

Senatorius Lorenzo Diana buvo pats populiariausias jų nea

pykantos taikinys. Į vietinius laikraščius siunčiami laiškai, proceso

metu jam laidomi grasinimai. Iškart po „Spartako" nuosprendžio

paskelbimo kažkas įsiveržė į senatoriaus brolio tvenkinių teritoriją,

kur buvo auginami upėtakiai, išgriebė žuvis iš vandens, išbarstė jas

aplink pasmerkdami lėtai mirčiai, palikdami blaškytis ant žemės,

uždusti be vandens. Kai kurie su policija kolaboruojantys kamorie-

čiai netgi pranešinėjo, kad suorganizuotas būrys „Sakalai", kurio

tikslas buvo pašalinti senatorių. Šios operacijos buvo sustabdytos

diplomatiškesnių klano padalinių dėka. Persigalvota ir todėl, kad

senatorių lydėdavo palyda. Ginkluota palyda nėra kliūtis klanui. Jie

nebijo šarvuotų automobilių, nei policininkų, bet tai yra ženklas,

ženklas, kad žmogus, kurį ruošiamasi nužudyti, yra ne vienas, ne

pavyks atsikratyti juo taip greitai, kaip individu, kurio mirtis būtų

svarbi vien šeimai ir artimiausių žmonių ratui. Lorenzo Diana yra

vienas iš tų politikų, kurie nusprendė parodyti casalesiečių galios

kompleksiškumą, o ne laikyti juos paprasčiausiais nusikaltėliais.

Jis gimė San Cipriane d'Aversoje, iš arti galėjo stebėti Bardellino ir

Sandokano iškilimą, gaujų tarpusavio karus, žmogžudystes, verslo

plėtrą. Apie šią struktūrą žino daugiau nei kas nors kitas, ir klanai

baiminasi jo žinojimo ir atminties. Bijo, kad anksčiau ar vėliau ša

lies žiniasklaida gali susidomėti casalesiečių galia, bijo, kad senato

rius gali Antimafijos komisijai į akis rėžti tai, ką spauda vis dar nu

tyli, faktus priskirdama regiono kriminogeninei situacijai. Lorenzo

Diana yra vienas iš nedaugelio žmonių, žinančių, kad kova su ka

mora reikalauja velniškos kantrybės, nes kiekvieną kartą reikia pra

dėti iš pradžių, sekti po vieną ekonomikos kamuolio siūlą, kad pa

galiau prieitum nusikaltėlių vadą. Dirbti tenka lėtai, bet atkakliai,

su pykčiu, net ir tada, kai dėmesys išsisklaido, kai ši veikla pradeda

atrodyti niekam nereikalinga ir ją užgožia metamorfozė, kurioje

vieną kriminalinę jėgą keičia kita kriminalinė jėga.

Paskelbus proceso nuosprendį, iškilo pavojus, kad įsiliepsnos

konfliktas tarp Bidognetti ir Schiavone. Ilgus metus jie kovojo vie

nas su kitu atstovaudami skirtingiems klanams ir konfederacijoms,

nors jų reikalai turėjo daugiau bendrų taškų nei skirtumų. Bidognet

ti šeima nuo galvos iki kojų apsirūpinusi ginkluotais pabūklais, jie

viešpatauja šiaurinėse Kazertos apylinkėse iki pat jūros kranto. Gar

sėja žiaurumu, Castelvolturne sudegino gyvą barmeną Franceskb

Salvo. Jis vadovavo barui „Tropicana", kuriame dirbo. Nubaustas už

tai, kad atsisakė pakeisti priešingo jiems klano videopokerio lošimo

automatus Bidognetti šeimos automatais. Mezzanotte šeimos nariai

paleido fosforo bombą į Gabriele Spenuso automobilį, šiam važiuo

jant Nolla-Villa Literno gatve. Domenico Bidognetti 2001 metais

užsakė pašalinti Antonio Magliulo, kadangi šis atsisakė mergin

ti boso pusseserę - buvo vedęs. Paplūdimyje priešais jūrą jį pririšo

prie kėdės ir per burną ir nosį pradėjo kimšti smėlį. Negalėdamas

kvėpuoti Magliulo rijo ir spjaudė smėlį, bandė išpūsti jį pro nosį.

Vėmė, muistėsi, seilės drėkino prarytą smėlį paversdamos jį panašia

į cementą lipnia medžiaga, kuri lėtai jį uždusimo. Mazzanote šei

mos žiaurumas buvo tiesiogiai proporcingas jos ekonominiam ga

lingumui. Užsiimdama atliekų perdirbimu Bidognetti šeima, pagal

1993 ir 2006 metų Antimafijos tarnybos tyrimus, užmezgė ryšius

su Italijos masonų lože P2. Labai palankiomis kainomis nelegaliai

perdirbdavo ložei priklausančių verslininkų parūpinamas toksines

medžiagas. Cicciottto di Mezzanotte sūnėnas Gaetano Cerci buvo

suimtas per ekologiniams nusikaltimams išaiškinti skirtą operaciją

„Adelphi", jis buvo tarpininkas tarp casalesiečių kamoros ir kai kurių

masonų, labai dažnai verslo reikalais susitikdavo su pačiu Ličio Gelli.

Tyrėjai atrado, kad tik vienos įmonės, įveltos į sąjungos veiklą, paja

mos užfiksuotos buhalterinėse knygose siekė daugiau nei trisdešimt

penkis milijonus eurų. Abu bosai, Bidognetti ir Schiavone, įkalinti

už grotų, abiem paskirta bausmė iki gyvos galvos. Buvo manoma,

kad jie gali bandyti pabloginti vienas kito padėtį, supjudyti prieši

ninko vyrus ir bandyti nušluoti nuo žemės paviršiaus jo klaną. Buvo

momentas, kai atrodė, jog užsiplieks didžiulis konfliktas, vienas iš tų,

kuriuose mirtys dygsta lyg vynuogės ant kekės. 2005 metų pavasarį

jauniausias Sandokano sunūs nuvažiavo į Paretės kvartale vykusią

šventę, Bidognetti teritoriją. Pasak liudytojų, čia jis pradėjo asistuoti

vienai merginai nepaisydamas, kad ši jau turėjo palydovą. Schiavone

palikuonis buvo be palydos, buvo įsitikinęs, kad vien tai, jog yra San

dokano sūnus, jį saugo nuo bet kokios įmanomos agresijos. Tačiau

viskas vyko kitaip. Grupelė vaikinų jį ištempė iš namų ir apdovanojo

antausiais, kumščių smūgiais bei spyriais į sėdynę. Jaunuoliui teko

vykti į ligoninę, kad jam susiūtų žaizdas galvoje. Kitą dieną penkio

lika žmonių, ratuotų motociklais ir automobiliais, prisistatė prie baro

„Penelopė", kur paprastai sėdėdavo boso palikuonį sumušę vaikinai,

įėjo nešini beisbolo lazdomis ir sudaužė viską, kas jiems pasitaikė

po ranka, iki kraujo sumušė visus buvusius viduje, bet neatskyrė tų,

kurie nuskriaudė Schiavone sūnų, didžiausia tikimybė, kad kalti

ninkai spėjo pasprukti pro atsarginį baro išėjimą. Užpuolikų vadas,

nusprendęs, kad taip ir atsitiko, puolė pro duris ir iššovė maždaug

dešimtį šūvių į žmones, einančius per aikštę, vienam praeiviui kulka

pataikė į pilvą. Atsakydami į tai, kitą dieną trys motociklininkai pri

važiavo prie „Matteotti" kavinės Casal di Principės miestelyje, kur

dažniausiai burdavosi patys jauniausi Schiavone klano nariai. Moto

ciklininkai nulipo lėtai, duodami laiko praeiviams išsibėgioti, ir įėję į

vidų taip pat pradėjo viską taškyti į šalis. Vėliau suskaičiuota, kad ten

buvusiems žmonėms padaryta šešiolika pjautinių žaizdų. Ore tvyro

jo sunki atmosfera, buvo beprasidedąs naujas karas.

Įtampa dar labiau padidėjo, kai buvęs kamoros narys Luigi

Diana nelauktai nusprendė bendradarbiauti su teisėsauga. Vietinis

dienraštis išspausdino jo pasisakymus, kuriuose teigiama, kad Bido

gnetti buvo atsakingas už pirmąjį Schiavone areštą, jis policininkams

perdavęs informaciją apie Prancūzijoje besislapstantį bosą. Gaujos

ruošėsi pradėti mūšius, karabinieriai rengėsi lavonų, turėjusių nu

sėti karo lauką, išvežimui. Viską sustabdė pats Sandokanas, viešai.

Nepaisydamas griežto kalėjimo rėžimo, 2005 metų 21 rugsėjo die

ną jis sugebėjo vietinio dienraščio tituliniame puslapyje publikuo

ti viešą laišką. Bosas lyg patyręs vadybininkas užglaistė konfliktą

paneigdamas Luigi Dianos žodžius, beje, praėjus porai valandų po

pasisakymo buvo nužudytas jo giminaitis. „Nėra abejonių, kad dėl

gandų, kurių dėka buvau suimtas Prancūzijoje, yra kaltas, kaip jau

ir buvo patvirtinta, Carmine Schiavone, o ne Cicciotto Bidognetti.

Žmogus, vadinantis save agentu Luigi Diana, begėdiškai meluoja

siekdamas savanaudiškų tikslų." Negana to, pataria dienraščio re

daktoriui naujienas pasakoti garbingai: „Prašau Jūsų nepasiduoti šio

niekingo šnipo provokacijoms ir neleisti, kad Jūsų dienraštis virstų

skandalus besivaikančiu leidiniu, dėl ko, be abejonių, prarastų repu

taciją, kaip atsitiko Jūsų konkurentų dienraščiui. Aš nebeatnaujinau

jo prenumeratos ir tikiu, kad daugelis paseks mano pavyzdžiu atsi

sakydami pirkti leidinį, kuriuo aiškiai manipuliuojama." Savo laiš

ku Sandokanas pasmerkia laikraštį, kuriame spausdinasi konkuren

tus: „Net nekomentuosiu fakto, kad Jūsų konkurentų dienraštyje

melas yra įprastas. Šio laiško autorius yra visiškai tyras, tarsi šaltinio

vanduo!" Sandokanui pakvietus savo vyrus pirkti ne senąjį dien

raštį, bet naująjį, iš dešimčių Italijos kalėjimų buvo užsakytos boso

rekomenduojamo dienraščio prenumeratos ir atsisakyta pasmerkto

laikraščio prenumeratų. Bosas savo susitaikymo su Bidognetti laiš

ką baigia žodžiais: „Iš gyvenimo visada gauni tai, ką esi pasirengęs

atlaikyti. Tiems vadinamiesiems agentams gyvenimas pasiūlė pur

vą. Kaip kiaulėms!"

Casalesi klanas nebuvo nugalėtas. Atrodė, jis netgi sustiprėjo.

Neapolio antimafijos tarnybos duomenimis, šiuo metu klanas val

domas dviejų monarchų: Antonio lovine, vadinamo Nykštuku arba

Žindukliu, kadangi klano viršūnes pasiekė būdamas dar visai vaikė

zas, ir Michele Zagarijos, už vadybą atsakingo Casapesennos boso,

vadinamo Kreiva Galva dėl netaisyklingų veido bruožų, bet atrodo,

dabar jis save vadina Manera. Abu bosai jau daug metų slapstosi

nuo teisingumo ir yra įrašyti į Vidaus reikalų ministerijos sąrašą

tarp pačių pavojingiausių Italijos ieškomų asmenų. Nesugaunami,

tačiau, be abejo, visuomet esantys savo tėvynėje. Joks bosas negali

ilgesniam laikui palikti savo šaknų, nes jos laiko visą jo galią, kuri

be jų gali tiesiog suirti.

Jie slapstosi nedaugelio kilometrų atstumu, miniatiūrinėse gy

venvietėse, keliauja susipynusiais takeliais po kaimuose išslapstytus

ūkius. Jie yra šalyje. Važinėja tarptautiniais maršrutais, tačiau didžią

ją metų dalį praleidžia šalyje. Visi tai žino. Ir vis tiek jų nesugauna.

Juos dengiančios struktūros pakankamai stiprios, kad užkirstų kelią

areštui. Jų vilose ir toliau gyvena šeima bei giminaičiai. Antonio lo

vine namas San Cipriane primena liberty stiliaus rūmus, o Michele

Zagarijos vilą sudaro visas kompleksas, išsidriekęs tarp San Cipria-

no ir Casapesennos, vietoj stogo uždėtas stiklinis kupolas, kad įeitų

pakankamai šviesos augti svetainės centre išsikerojusiam medžiui.

Zagarijos šeima valdo dešimtis satelitinių antenų agentūrų Italijoje,

be to, Neapolio teismo duomenimis, jie pirmieji šalyje įsteigė sta

tybinę įmonę. Pačią stipriausią. Ekonominis pranašumas atsiranda

ne tiesiog užsiimant nusikalstama veikla, bet derinant legalius ir

nelegalius kapitalus.

Šios įmonės niekuo nenusileidžia konkurentams. Jos valdo kri

minalines kolonijas Emilijos, Toskanos, Umbrijos ir Veneto regio

nuose, kur nėra tokios griežtos mafijos kontrolės ir yra paprasčiau

įsteigti dukterines įmones. Seniau casalesiečiai sudarydavo minima

lų Kampanijos verslininkų, dirbančių šalies šiaurėje, procentą, da

bar jie valdo rinką. Modenos ir Areco apylinkėse dauguma statybos

darbų atlieka išskirtinai casalesiečiai.

Šiuo metu atliekamų tyrimų duomenimis, su Casalesi klanu su

sijusios statybų įmonės labai greitai įsiliejo į statybų verslą šiaurinėje

Italijos dalyje, kai sustiprėjo pietuose. Teisėjas Franco Imposimato

1995 metų liepos mėnesį pateikė faktų, kad didžiosios įmonės, lai

mėjusios išskirtinių teisių konkursą statyti Neapolio-Romos auto

magistralę, perleido darbus įmonei „Edilsud", tiesiogiai susijusiai su

Michele Zagaria ir su dešimčia kitų Casalesi klano verslo įmonių.

Šis skubus projektas jiems turėjo duoti maždaug dešimt tūkstančių

milijardų lirų.

Tyrimų duomenimis, Zagarijos šeimos klanai buvo pažadėję

Kalabrijos mafijos šeimoms, kad padės jų statybos įmonėms gauti

perleistas išskirtines teises skubioms objektų statyboms. Casalesie

čiai buvo pasiruošę taip, kaip ir dabar. Casapesennos grupuotė są

jungos su Casalesi dėka, Neapolio antimafijos tarnybos surinktais

duomenimis, laimėjo visą seriją užsakymų Umbrijos regiono re

konstravimo darbams po 1997 metų žemės drebėjimo. Agro Aver-

sano apylinkių kamorai priklausančioms įmonėms perleidžiamos

išskirtinės teisės visose statybos proceso fazėse. Vamzdynų tiesimas,

ekskavatorių parūpinimas, transportas, sutvirtinimo darbai, staty

bininkų paieška.

Agro Aversano apylinkių įmonės visuomet dirba nepriekaištin

gai, organizuotai, pigiai, greitai, profesionaliai. Casal Di Principėje

oficialiai įregistruotos yra penki šimtai septyniolika statybos įmo

nių. Daugelį jų tiesiogiai valdo klanų nariai, šimtas kitų išsibars-

čiusios po visas Agro Aversano apylinkes, - bet kurią minutę staty

ti pasirengusi kariuomenė. Klanai nesustabdė regiono vystymosi,

greičiau, iš to pasipelnė. Per paskutinius penkerius metus mažame

lyg nosinė plote buvo pastatyti patys tikriausi cementiniai galiūnai:

Marcianisėje vienas iš pačių didžiausių kino teatrų Italijoje, Teve-

roloje pats didžiausias prekybos centras Pietų Italijoje, vėlgi Mar

cianisėje pats didžiausias prekybos centras Europoje. Visa tai regi

one, kur pribloškiantys bedarbių kiekiai ir nuolat didėja emigrantų

procentas. Milžiniški komerciniai aglomeratai, labiau nei neerdvės,

kaip juos apibrėžtų Mare Augė, priminė pradineserdves. Prekybos

centrai, kuriuose viskas, kas reikalinga vartotojui, gali būti perka

ma, leidžia pinigams pakrikštyti kapitalus, kaip vienintelė legali jų

kilmės vieta. Tai vietos, kuriose prasideda legalus gaminių kelias,

oficialus krikštas. Kuo daugiau pastatoma prekybos centų, tuo dau

giau uždirba fabrikai, daugiau prekių išvysta dienos šviesą, dirba

daugiau tiekėjų, transportuotojų, tuo greičiau pinigai peržengs dan

tytą ribą tarp nelegalios ir legalios rinkos.

Klanai palaimino provincijos infrastruktūros vystymąsi ir yra

pasiruošę išpešti iš to naudos. Nekantriai laukia, kol teritorijoje iš

dygs svarbūs objektai: metro linija Aversoje ir vienas iš didžiausių

Europoje oro uostų Grazzanisėje, netoli nuo buvusių Cicciariello ir

Sandokano valdų.

Casalesiečiai provincijoje pasėjo daug savo turtų. Vien tik ne

kilnojamo turto, kurį pastaraisiais metais konfiskavo Neapolio teis

mas, vertė siekia septynis šimtus milijonų eurų. Sąrašas verčiantis

iš koto. Vien proceso „Spartakas" metu buvo konfiskuoti šimtas

devyniasdešimt devyni fabrikai, penkiasdešimt du žemės sklypai,

keturiolikos asociacijų turtas, dvylika automobilių ir trys motori

nės valtys. 1996-ais vykusio teismo proceso metu paskelbta, kad per

ilgą periodą iš Schiavone šeimos ir jos patikėtinių buvo konfiskuo

ta turto už keturis šimtus penkiasdešimt milijardų: įmonių, vilų,

žemės sklypų, pastatų ir galingų automobilių (tarp jų „Jaguar 4 , ku

riame buvo pirmą kartą suimtas Sandokanas). Toks turto praradi

mas sugniuždytų bet kokią įmonę, nuskurdintų bet kurį verslinin

ką, bet kokią ekonominę grupę atvestų prie bankroto. Bet kokią, tik

ne Casalesi grupuotes. Kiekvieną kartą skaitant apie nekilnojamo

turto konfiskavimą, žiūrinėjant objektų, kuriuos teismas konfiskavo

iš bosų, sąrašus, mane apimdavo beviltiškumo jausmas ir nuovargis,

atrodo, kur tik bepasisuksi, viskas priklauso jiems. Viskas. Žemė,

jaučiai, žemdirbystės ūkiai, karjerai, autoservisai ir pieno pramonė,

viešbučiai ir restoranai. Visur viešpatauja kamora, viskas aplinkui

priklauso jai.

Buvo vienas verslininkas, kuris daugiau už kitus disponavo ab

soliučia galia jaustis visa ko viešpačiu, - Dante Passarelli iš Casal

di Principes. Prieš porą metų jis buvo suimtas dėl bendradarbiavi

mo su kamora, apkaltintas tuo, kad kamoros klane dirbo buhal

teriu, nuteistas pagal 416 straipsnį aštuoneriems metams kalėjimo.

Jis nebuvo paprasčiausiai vienas iš daugelio verslininkų, dirbusių

padedant mafijai arba per mafiją. Passarelli buvo absoliutus versli

ninkas, visada pirmas, pats artimiausias, pats patikimiausias. Prieš

tai prekiavo dešromis, buvo ypač gabus verslui ir to užteko, kad jam

būtų pasiūlyta investuoti į klano kapitalus, kuo ir buvo apkaltin

tas teismo procese. Tapo didmenininku, o vėliau ir pramonininku.

Pradėjęs nuo pastos pramonės, perėjo prie statybų verslo, tada užsi

ėmė cukraus gamyba, po to „Maisto į namus 14

paslauga, o galiausiai

futbolu. Antimafijos valdybos duomenimis, Dante Passarelli dispo

nuota suma nuo trijų iki keturių šimtų milijonų eurų. Didelė šių

turtų dalis buvo uždirbta iš agrarinės ir maisto pramonės akcijų.

Jam priklausė „Ipam 44

- vienas iš didžiausių cukraus fabrikų Italijo

je. Kartu su sūnumis buvo maisto pristatymo verslo lyderis, pristati

nėjo maistą Santa Maria Capua Veterės, Capujos ir Sessa Auruncos

ligoninių valgykloms. Jam priklausė šimtai butų, komercinių ir in-

I! DALIS • Gclibct o n i s 229

dustrinių patalpų. Jo suėmimo metu, 1995 metų gruodžio 5 dieną,

buvo konfiskuotas šis jo turtas: devyni pastatai Villa Literne, butas

Santa Maria Capua Veterėje, kitas butas Pinetamarėje, pastatas Ca

sal di Principėje, Be to, žemės sklypai Castelvolturne, Casal di Prin-

cipėje, Villa Literne, Cancello Arnonėje ir žemės ūkio kompleksas

La Balzanoje, Santa Maria La Fossos apylinkėse, kurį sudarė du

šimtai hektarų dirbamos žemės ir keturiasdešimt ūkinių pastatų. Ir

dar jo brangakmenis - „Anfra III", prabangi jachta, kurioje buvo

dešimtys kambarių, parketinės grindys, masažinė vonia denyje. Ji

buvo prišvartuota Gallipolyje. Šia jachta Sandokanas ir jo žmona

keliavo po Graikijos salas. Konfiskuotino turto kiekis progresyviai

augo, kai 2004 metų lapkričio mėnesį Dante Passarelli buvo ras

tas negyvas, iškritęs pro vieno iš jam priklausiusių namų balkoną.

Kūną rado žmona. Galvos kaukolė buvo skilusi, stuburas sulūžęs.

Šis atvejis dar nebaigtas tirti. Iki šiol neaišku, ar tai buvo likimas,

ar verslininką per statomo namo balkoną pastūmė anonimo ranka.

Po jo mirties visas turtas, turėjęs pereiti valstybės nuosavybėn, grį

žo šeimai. Passarelli savo prekybiniais sugebėjimais susikrovė tokius

kapitalus, kokius buvo nelengva valdyti, bet jo mokėjimas su jais

elgtis buvo vertas pagarbos. Vėliau iškilo kliūčių, pradėjo vaikščioti

teismo įgaliotiniai ir jis nebesugebėjo apginti savo turto. Verslinin

ko sugebėjimais įsteigė imperiją, - turto konfiskavimas jam atnešė

mirtį. Kai teismo proceso metu Sandokanui pranešė apie Dante

Passarelli mirtį, bosas giedrai atsakė: „Tesiilsi ramybėje jo siela."

Klanai ir toliau buvo stiprūs kaip cementas. Būtent laivų sta

tykloje jaučiau jų galią, tiesiog fiziškai, viduriuose. Keletą vasarų

dirbau laivų statykloje, pakako pasakyti vyriausiam meistrui, iš kur

esu kilęs, ir niekas man neatsakydavo darbo. Iš Kampanijos regiono

kilę darbininkai patys geriausi Italijoje, patys šauniausi, greičiau

si, pigiausi, su jais mažiausiai problemų. Darbas buvo siaubingas,

niekada taip ir neišmokau atlikti jį ypač gerai, šiuo amatu gali už

sidirbti krūvą pinigų tik tuomet, jei esi pasiruošęs paaukoti visas

savo jėgas, visus raumenis ir energiją. Dirbti reikia bet kokiomis

klimatinėmis sąlygomis, veidą uždengus apsaugine kauke lyg apati

nėmis kelnaitėmis. Tačiau tik palietęs cementą rankomis ir nosimi

suvokiau, kokie yra tikrosios galios pamatai.

Kaip veikia statybų verslo mechanizmas, supratau tą dieną, kai

mirė Francesco Iacomino. Jis buvo trisdešimt trejų metų amžiaus,

jį rado ant grindinio Quattro Orologio ir Gabriele D'Annunzijaus

gatvių sankirtoje, vilkintį darbo drabužiais. Nukrito nuo pastolių.

Kai tai atsitiko, visi išsilakstė, inžinierius taip pat. Niekas nepakvie

tė greitosios pagalbos, bijojo, kad atvyks prieš jiems išsislapstant.

Paliko nukentėjusįjį viduryje gatvės, dar gyvą, jam iš plaučių ver

žėsi kraujas. Žinia apie dar vieną mirtį tarsi įsmigo į mano kūną,

Italijoje per metus darbo vietose žūva trys šimtai statybininkų. Kai

sužinojau apie Iacomino mirtį, mane apėmė toks pyktis, kuris būna

labiau panašus į astmos priepuolį nei į susinervinimą. Norėjau pa

sielgti kaip režisieriaus Luciano Bianciardi filmo Rūgštus gyvenimas

pagrindinis veikėjas, kuris atvyksta į Milaną pasiryžęs susprogdinti

Pirellonės pastatą, kad atkeršytų už keturiasdešimties darbininkų

žūtį „Ribollos" kasyklose, kamoros duobėje. Šitaip kasyklos buvo

pavadintos dėl pragariškų darbo sąlygų. Galbūt ir man reikėjo iš

sirinkti pastatą, pastatą, kurį susprogdinčiau, bet prieš patekdamas

į šizofrenišką teroristo būseną, vos apėmus astminiam pykčio prie

puoliui, ausyse pradėjo skambėti Pasolini „Aš žinau..." Kaip mania

kiškai besikartojanti melodija. Todėl užuot ieškojęs susprogdinti

tinkamo pastato, nuvykau į Casarsą prie Pasolini kapo. Nuvykau

ten vienas, nors, kad panašios kelionės nebūtų lydimos tokios gilios

patetikos, reikėtų vykti su kompanija. Su grupele ištikimų skaityto

jų ar mergina. Bet aš užsispyręs išvykau vienas.

Casarsa yra graži vieta, viena iš tų vietų, kuriose lengvai gali

įsivaizduoti žmogų, nusprendusį gyventi iš kūrybos, ir atvirkščiai,

sunku įsivaizduoti, kad kažkas norėtų iš čia išvykti į pietus, nuženg

ti į pragarą. Atvykau prie Pasolini kapo ne iš pagarbos ir ne susiža

vėjimo vedinas. Pier Paolo Pasolini. Vienas, bet trinaris vardas, kaip

sakydavo Caproni. Pasolini nėra man autoritetas, nei literatūros

Kristus. Tiesiog norėjau aplankyti tą vietą. Vietą, kurioje dar galima

apmąstyti kalbos galimybes nejaučiant gėdos. Galimybę rašyti apie

galios struktūras peržengiant pasakojamų istorijų ribas ir smulkme

nas. Apgalvoti, ar dar yra įmanoma atskleisti vardus, vieną po kito,

parodyti dalyvius, išstatyti į dienos šviesą nusikaltimus ir parodyti,

kad jie yra sudėtinė valdžios architektūros dalis. Apgalvoti, ar dar

įmanoma tiktai rašant, be metaforų, be nutylėjimų, atsekti, pana

šiai kaip dresiruotos kiaulės atseka triufelius, kas vyksta tikrovėje ir

kaip įsitvirtina valdžia.

Sėdau į traukinį, vykstantį Iš Neapolio į Pordenonę, labai lėtą

traukinį, kurio pavadinimas iškalbingai bylojo apie laukiantį ilgą

kelią, - „Markas Polas". Atrodo, Friulio ir Kampanijos regionus ski

ria milžiniškas nuotolis. Išvykau be dešimties minučių aštuntą, o į

Friulį atvykau dvidešimt minučių po septintos, kitą dieną. Pralei

dau labai šaltą naktį, šaltis neleido užmigti net minutei. Iš Porde-

nonės autobusu atvykau į Casarsą, išlipau ir žingsniavau nuleidęs

galvą, lyg kelią galima būtų atpažinti žiūrint į batų nosis. Be abejo,

pasiklydau. Tačiau paklaidžiojęs sugebėjau surasti Valvasonės gatvę,

kapines, kur buvo palaidotas Pasolini ir visa jo šeima. Po kairę, tik

įėjus, matėsi plikos žemės plotas. Prisiartinau prie kvadrato, kurio

centre stovėjo dvi baltos, nedidelės marmuro plokštės, ir pamačiau

kapą. „Pier Paolo Pasolini (1922-1975)." Šalia, šiek tiek tolėliau, jo

motinos kapas. Pasijaučiau ne toks vienišas ir atsidaviau savo pyk

čiui spausdamas kumščius taip, kad nagai susmigo į delnus. Iš ma

nęs pradėjo veržtis AŠ ŽINAU, aš žinau apie savo laikus. Aš žinau

ir turiu įrodymų. Aš žinau, kokia yra verslo kilmė ir kuo jis kvepia,

įsitikinimu ir pergale. Aš žinau, kuo persisunkęs yra progresas. Aš

žinau. Žodžio tiesa negali įkalinti, nes viską apgaubia ir viską paver

čia įrodymais. Negali kartu vilkti ir kontraįrodymų, kurie užlygintų

paliktus pėdsakus. Stebėk, apmąstyk, žiūrėk, klausyk. Žinok. Nie

kas nebūna nubaustas, o liudytojai nešneka. Niekas neatskleidžia ką

žino. Aš žinau ir turiu įrodymų. Žinau, kaip ekonomikos vadovėlių

puslapiai išnyksta mutuodami į materiją, daiktus, metalą, laiką ir

sutartis. Aš žinau. Įrodymai nėra paslėpti kokiame nors pendraivo

atmintuke arba po žemėmis. Neturiu vaizdinės medžiagos, užkištos

nepasiekiamuose kalnuose. Nedisponuoju iš slaptųjų tarnybų gau

tais hektografiniais dokumentais. Įrodymai yra neabejotini būtent

todėl, kad jie subjektyvūs, atsispindėję akies ragenoje, atpasakoti

žodžiais ir užgrūdinti ugnį ir vandenį pažinusiomis emocijomis. Aš

matau, jaučiu, stebiu, kalbu, liudiju, vis dar galioja bjaurūs žodžiai:

„tai netiesa", sušnabždami į ausį kažkam, ką užliūliavo monotoniš

kas galios struktūrų ritmas. Tiesa yra subjektyvi, jei ją būtų galima

išreikšti formule, tai būtų cheminė formulė. Aš žinau ir turiu įrody

mų, galinčių patvirtinti šias tiesas.

Visada bandau užgniaužti jaudulį, apimantį mane kiekvieną

kartą, kai einu, lipu laiptais, važiuoju liftu, kai į kilimėlį valausi

batus ir peržengiu slenkstį. Negaliu sustoti galvojęs, kaip pastatyti

šie namai ir pastatai. O jei papuola kažkas, su kuo galiu persimesti

žodžiu, sunkiai susivaldau nepradėjęs pasakoti, kaip dygsta aukštai

ir balkonai iki pat stogo. Mane gniuždo ne visuotinės kaltės jaus

mas ir ne moralinis revanšas už tuos, kas buvo ištrintas iš istorijos

atminties. Greičiau jau bandau panaikinti šį lyg iš Brechto tekstų

atkeliavusį mechanizmą, įpratimą galvoti, kas kūrė istoriją ir kas

vaikščiojo jos vingiais. Mąstau daugiau apie tuščius dubenėlius po

Bastilijos paėmimo, nei apie jakobinų proklamacijas. Negaliu į tai

nekreipti dėmesio. Visada turėjau šį įprotį. Tarsi kažkas žiūrėdamas

į Vermejerio paveikslus galvotų apie tuos, kurie maišė dažus, tem

pė drobę ant rėmų, montavo perlus į auskarus, užuot kontempliavę

kūrinį. Tiesiog perversija. Būdamas laiptinėje negaliu pamiršti ce

mento ciklo, manęs neišblaško taip, kaip bokšte sukaltas karkasas ar

vertikali langų linija. Negaliu apsimesti, kad viskas gerai. Negaliu

matyti tik fasadą, negalvodamas apie tai, kaip meistras maišė mi

šinius. Galbūt gimusieji tam tikruose meridianuose turi ypatingą,

unikalų santykį su kai kuriomis substancijomis. Ta pati medžia

ga skirtingose vietose suprantama kitaip. Manau, Qatare benzino

kvapas asocijuojasi su milžiniškomis rezidencijomis, akiniais nuo

saulės ir limuzinais. Minske rūgštus anglies kvapas primena pa

juodusius veidus, dujų nuotekas ir aprūkusius miestus, Belgijoje

česnako kvapas nuveda pas italus, svogūnų pas magrebiečius. Taip

cementas ir pietinė Italijos dalis. Cementas - pietų benzinas. Viskas

gimsta iš cemento. Pietų Italijoje neegzistuoja ekonominė imperi

ja, kuri nebūtų praėjusi pro cemento pramonę: konkursai išskirti

nėms teisėms gauti, jų gavimas, ekskavatoriai, cementas, maišyklės,

plytos, pastoliai, darbininkai. Tai yra italų verslininko arsenalas.

Italų verslininkas, kurio verslo imperijos pamatai neįaugę į cemen

tą, neturi jokios vilties. Tai pats paprasčiausias amatas, leidžiantis

uždirbti daugiausiai pinigų per trumpiausią laiką, užkariauti pa

sitikėjimą, įdarbinti žmones, išdalinti algas, įsitvirtinti finansiškai,

pagaliau iškabinti savo nuotrauką ant statomo pastato. Statytojas

privalo būti talentingas makleris arba vagis. Apdovanotas velniška

kantrybe pildyti krūvas biurokratinių dokumentų, laukti nesibai

giančiose eilėse, kurios sustingusios kaip stalaktitai. Taip pat priva

lo mokėti grobti, išmatuoti neaprėpiamas žemes, nusipirkti jas už

keletą grašių, o tada saugoti tol, kol už kiekvieną centimetrą, kiek

vieną duobę bus galima uždirbti milžiniškus pinigus. Verslinin-

kas-grobuonis žino, kaip naudotis snapu ir nagais. Italijos bankai

statytojams suteikia maksimalų kreditą, galima sakyti, kad Italijos

ankai yra tiesiog skirti statytojams. O jei verslininkas nėra žino

mas ir garantijai nepakanka jo statomų pastatų, visuomet atsiras

koks nors geras draugas, kuris garantuos už jį. Cemento ir plytų

konkretumas yra vienintelė materija, kurią pripažįsta Italijos ban

kai. Tyrimus, laboratorijas, agrikultūrą, amatus bankų direktoriai

laiko reiškiniais, priklausančiais išgaruoti linkusioms plotmėms,

nesvariais, nepaklūstančiais gravitacijos jėgai. Jų manymu, konkre

tu yra vien patalpos, aukštai, plytelės, telefono bei elektros laidai.

Aš žinau ir turiu įrodymų. Žinau, kaip buvo apstatyta pusė Italijos.

Daugiau nei pusė. Man žinomos tos rankos, įmonės, projektai. Ir

smėlis. Smėlis, kurio dėka iškilo pastatai ir dangoraižiai. Kvartalai,

parkai, vilos. Castelvolturne niekas nepamiršo nesibaigiančių eilių

sunkvežimių, grobsčiusių Volturno upės smėlį. Vienas po kito sun

kvežimiai keliavo per valstiečių gyvenvietes, niekada prieš tai nema

čiusias šių metalo ir gumos mamutų. Valstiečiai liko gyventi savo

vietose, neišvažiavo, nors buvo grobstoma tiesiog jų akyse. Dabar šis

smėlis pranyko Abruco daugiaaukščiuose, Varesės, Asiago, Genujos

miestų pastatuose. Dabar ne upė teka į jūrą, bet jūra teka į upę.

Dabar Volturno upėje žvejojamos žuvys ir ten nebeliko valstiečių.

Netekę žemės pradėjo auginti jaučius, vėliau įsteigė nedideles staty

bos įmones laikinai įdarbindami jaunuolius, atvykusius iš Nigerijos

ir Pietų Amerikos, tų, kam nepasisekdavo susitarti su klanų įmonė

mis, laukdavo ankstyva mirtis. Aš žinau ir turiu įrodymų. Įmonės,

gavusios įgaliojimus atsiriekti po mažą riekelę, be skrupulų atkanda

ištisus kalnus. Visur kur pažvelgsi - savo kelionę baigia sutrupinti ir

cemente ištirpdyti kalnai ir kalvos. Nuo Tenerifės iki Sassuolo. Iš

vykus iš čia žmonėms, jiems iš paskos nusekė ir daiktai. Vienoje San

Felice a Cancello tratorijoje sutikau don Salvatore, sena meistrą. Jis

priminė vaikščiojantį lavoną, buvo ne vyresnis nei penkiasdešimties

metų, bet atrodė kaip aštuoniasdešimtmetis. Man papasakojo, kad

dešimtį metų jo darbas buvo maišyti upių nuosėdų dulkes. Kla-

nams atstovaujančių įmonių dėka slaptas primaišymas į cementą ir

kiniškų darbo rankų kainos padėjo statytojams dalyvauti išskirtinių

teisių konkursuose. Dabar garažai, sienos, laiptinės pastatyti iš me

džiagos, kurios sudėtyje yra nuodų. Nieko neatsitiks, jei koks nors

darbininkas, greičiausiai marokietis, įkvėps dulkių ir po poros metų

pakratys kojas, dėl vėžio kaltindamas piktą likimą.

Aš žinau ir turiu įrodymų. Pirmaujantys italų verslininkai pra

dėjo nuo cemento. Jie patys yra cemento ciklo dalis. Aš žinau, kad už

tapusių fotomodelių vyrais, jachtų impresarijais, finansinių grupių

puolėjais, dienraščių pirkėjais nugarų visuomet stūkso cementas, iš

kažkieno pirktos teisės statyti, smėlis, žvyras, furgonai, į kuriuos vos

telpa statybininkai, dirbantys visą naktį ir prapuolantys ryte, sutrū

niję pastoliai, suklastoti draudimo dokumentai. Italijos ekonomikos

variklis yra sienų storis. Reikėtų pakeisti Konstituciją, [rašyti, kad

jos pamatas yra cementas ir statybos verslo įmonės. Jie yra tautos

patriarchai. Ne Ferruccio Parri, ne Luigi Einaudi, ne Pietro Nenni

ir ne komendantas Valerio. Pastatų statytojai ištempė Italiją iš Sin-

donos kracho ir išgelbėjo nuo neatšaukiamo Tarptautinio valiutos

fondo nuosprendžio. Cementas, statybos, daugiabučiai pastatai.

Statybose dienas baigia klanų samdytiniai. Pabaigę žudiko,

reketininko ar narkotikų prekeivio karjerą, jie eina į statybas arba

gyvena šiukšlynuose. Būtų efektyvu naujiems klano nariams apro

dyti vykdomas statybas, kad jie pamatytų, koks likimas jų laukia.

Jei jiems pavyks išvengti kalėjimo arba mirties, nueis į statybas, kur

sens mojuodami kumščiais ir besispjaudydami kraujais. O bosai ir

aferistai iš užsakymų uždirbs milijonus. Darbo metu mirštama.

Nuolatos. Didelis darbo tempas, saugumo priemonių taupymas,

darbo valandų nepaisymas. Pamainos, viršijančios žmogaus galias,

devynios dvylika valandų per dieną, įskaitant šeštadienius ir sekma

dienius. Už savaitę gaunama šimtas eurų, dar papildomai penkias

dešimt už dešimt darbo valandų naktimis ir sekmadieniais. Patys

jauniausi ištempia netgi penkiolika valandų. Tikriausiai traukdami

kokainą. Statybininkui mirus darbo vietoje, griebiamasi patikrintos

strategijos. Kūnas išnešamas ir suvaidinamas eismo įvykis. Jį įdeda

į automobilį, kurį vėliau nuleidžia nuo skardžio, nepamiršę padegti.

Suma, kurią sumoka draudimas, šeimai perduodama kaip pašalpa.

Neretai atsitinka, kad imituodami eismo įvykį sunkiai susižeidžia ir

patys imitatoriai, ypač siekdami automobilį sugurinti į sieną, prieš

jį padegdami su jau viduje esančiu mirusiojo kūnu. Jei operacijoje

dalyvauja meistras, ji pasiseka puikiai. Tačiau jei jo nėra, dažnai

darbininkus apima panika. Jei kas nors sunkiai, vos ne mirtinai su

sižeidžia, jį palieka prie kelio, vedančio į ligoninę. Privažiuoja auto

mobiliu, išmeta kūną, o patys pabėga. Jei pasitaiko skrupulingesnis

kolega, prieš išvažiuodamas nepatingi pakviesti greitosios pagalbos

automobilio. Vyrai, slepiantys mirusiųjų kūnus arba paliekantys

sunkiai sužeistus kolegas, žino, kad taip pat elgiasi ir jų bendradar

biai, žino, kaip bus atsikratoma ir jais pačiais. Net neabejoja, kad

ištikus pavojui, į pagalbą ateis tam, kad kuo greičiau jais atsikratytų,

o atsisveikindami kumštelės dėkodami. Statybose egzistuoja tokia

gynybinė sistema: dirbantis šalia gali virsti tavo budeliu, o tu jo. Ne

kankins tavęs, bet jis bus tas, kuris paliks tave nusibaigti vieną ant

šaligatvio arba padegs tavo kūną automobilyje. Pietų Italijos įmonės

suteikia pačias tvirčiausias garantijas. Žmonės dirba ir dingsta, o bet

kokie nesklandumai išsprendžiami nekeliant triukšmo. Aš žinau ir

turiu įrodymų. įrodymai turi pavadinimą. Per septynis mėnesius

statybose šiaurinėje Neapolio dalyje mirė penkiolika statybininkų.

Nukrito, papuolė po įrenginiais arba juos sutraiškė kranus vairuo

jantys darbininkai, pervargę nuo nepakeliamų darbo valandų. Šia

me darbe nuolat reikia skubėti. Nors statybos tęsiasi ilgus metus,

įmonės, kurioms buvo pernuomota teisė statyti, turi užleisti vietą

kitoms. Užsidirbti, uždaryti kasą ir eiti kitur. Daugiau nei 40 pro

centų įmonių, statančių Italijoje, yra iš pietinės jos dalies. Iš Agro

Aversano, Neapolio, Salerno apylinkių. Pietuose dar gali gimti im

perijos, ekonomika turi dar daug erdvės stiprėti ir plėstis. Pietuo

se, nuo Apulijos iki Kalabrijos reikėtų iškabinti plakatus su užrašu

„SVEIKI ATVYKĘ" verslininkams, kurie norėtų mestis stačia gal

va į cemento rinką, o po kelių metų įeiti į Romos ir Milano salonus.

Sveikinimas turėtų linkėti dar ir sėkmės, nes konkurencija didžiulė

ir joje lyg judančiuose smėlynuose mažai kas sugeba išsilaikyti. Aš

žinau. Ir turiu įrodymų. O naujieji statytojai, bankų ir jachtų sa

vininkai, paskalų karaliai ir didieji apgavikai toliau slėps nuo kitų

akių savo sėkmę. Galbūt dar turi sielą. Gėdijasi paskelbti, kokiais

būdais uždirbo turtus. JAV - šalyje, kuri yra jų siekiamybė, versli

ninkas, tapęs finansiškai stiprus ir žinomas, kai jam pradeda sektis,

sušaukia analistus ir jaunus ekonomistus, norėdamas pasigirti savo

verslininko sugebėjimais ir papasakoti, kokius sunkumus įveikė,

kol pasiekė pergalę rinkoje. Čia tyla. O pinigai lieka vien tik pini

gais. Pirmaujantys verslininkai, atvykstantys iš Aversano apylinkių,

sugedusios kamoros žemės, be gėdos atsako klausiantiems apie jų

sėkmę: „Nupirkau už dešimt, o pardaviau už tris šimtus." Kažkas

yra pasakęs, kad pietuose galima gyventi kaip rojuje. Reikia spok

soti į dangų ir niekada, niekada, neišdrįsti pažvelgti žemyn. Bet

tai neįmanoma. Perspektyvų susitraukimas sumažino patį matymo

lauką. Bet koks žvilgsnis atsimuša į stogus, lubas, mansardas, dau

giaaukščius namus, sujungtus vienas su kitu pastatus, sumegztus

kvartalus. Čia nežiūri aukštyn galvodamas, kad kažkas gali nukristi

iš dangaus. Čia nuleidi žvilgsnį žemyn. Krenti žemyn. Kadangi vi

sada vieną žlugimą seka kitas. Todėl mindamas laiptus, eidamas per

kambarius, lipdamas į liftus negaliu to nejausti. Nes aš žinau. Ir tai

yra iškrypimas. Todėl būdamas geriausių pirmaujančių verslininkų

draugėje nesijaučiu gerai. Net jei šie ponai apsirengę elegantiškai,

kalba ramiais balsais ir balsuoja už kairiuosius. Užuodžiu kalkių ir

cemento kvapą iš jų kojinių, poros „Bulgari", iš jų knygų lentynų.

Aš žinau. Žinau, kas pastatė mano gyvenvietę ir kas ją stato dabar.

Žinau, kad šią naktį iš Kalabrijos regiono išvyksta traukinys, kuris

sustos Neapolyje vidurnakty ir tada važiuos tiesiai į Milaną. Bus

perpildytas. O stotyje furgonai ir apdulkėję „Punto" automobiliai

sutiks naujus vaikinus darbams statybose. Emigracija, kuriai nerei

kia registruoti gyvenamosios vietos, tokių duomenų niekas nepaste

bi ir nefiksuoja, jie lieka tik kalkių pėdsakuose, vien ten. Aš žinau,

kokia tikroji mano laikmečio Konstitucija, kokius turtus valdo vers

lininkai. Žinau, kad kiekvienos atraminės sienos kaina yra kraujas.

Aš žinau ir turiu įrodymų. Negaliu to slėpti.

DON PEPPINO DIANA

Galvodamas apie klanų karus Casal di Principėje, San Cipria-

ne, Casapesennoje ir visose kitose teritorijose, nuo Paretės iki

Formijos, kur jie viešpatauja, visuomet prisimenu baltas paklodes.

Baltas paklodes, plevėsuojančias kiekviename balkone, kabančias

ant turėklų, dengiančias visus langus. Balta, visiškai balta, tiesiog

iškrakmolytos medžiagos lietus. Taip ryžtingai buvo paskelbtas ge

dulas laidojant don Peppino Dianą. Ėjau šešioliktus metus, buvo

1994 metų kovo mėnuo. Mane pažadino teta, kaip ir visada, bet

su kažkokiu keistu įniršiu. Pažadino nutraukdama antklodę, kurią

buvau apsivyniojęs, panašiu judesiu išvyniojama dešra iš popieriaus.

Vos neiškritau iš lovos. Mano teta nieko nekalbėjo, bet vaikščiojo

keldama baisų triukšmą, lyg norėdama išleisti visą įniršį pro batų

kulnus. Rišo paklodes prie namo turėklų, stipriai, net tornadas ne

būtų įstengęs jų nuplėšti. Atidarė langus įleisdama į namus balsus

iš gatvės, išleisdama lauk garsus iš namų, netgi baldų durelės buvo

atlapotos. Prisimenu upę skautų, kurie nusimetę įprastas gerų šei

mos sūnų kaukes atrodė, tarsi jie surištuose geltonų ir žalių kakla

raiščių mazguose neštųsi stiprų pyktį - don Peppino buvo vienas

iš jų. Daugiau niekada nemačiau skautų taip susinervinusių ir taip

mažai dėmesio kreipiančių į ilguose žygiuose juos lydinčius muštrą

ir santūrumą. Tos dienos vaizdas mano atmintyje dėmėtas kaip dal-

mantinas. Don Peppino Dianos istorija buvo neįprasta, viena iš tų,

kurias išgirdus, reikėtų laikyti užkonservuotas savame kūne. Giliai

gerklėje, suspaustas kumštyje, netoli krūtinės raumens, krūminiuo

se dantyse. Reta istorija, daug kam nežinoma.

Don Peppino studijavo Romoje ir turėjo ten pasilikti, daryti

karjerą toli nuo tėvynės, provincijos, toli nuo nešvarių aferų. Dvasi

ninko karjerą, kaip geras buržuazinės šeimos sūnus. Tačiau netikėtai

nusprendė grįžti į Casal di Principę, lyg negalėjęs atsikratyti prisi

minimų, įpročių, kvapo. Turbūt kaip žmogus, nuolatos jaučiantis,

kad privalo atlikti kažkokią užduotį, nesurandantis ramybės, kol jos

neatliks ar bent jau nepradės. Don Peppino būdamas labai jauno am

žiaus pradėjo kunigauti San Nikola di Bario bažnyčioje, ši bažnyčia

buvo modernios struktūros, net ir jos išorė atitiko jo idėjas apie kuni

gystę. Po apylinkes vaikščiojo dėvėdamas džinsus, o ne sutaną, skir

tingai nei čia buvo įprasta. Kunigai pasižymėjo oria povyza ir kulnus

siekiančiu drabužiu. Don Peppino nesivėlė į šeimyninius ginčus, ne-

muštravo vyrų dėl jų žygių ir neguodė apgaudinėjamų moterų, jis

palengva pakeitė provincijos kunigo vaidmenį. Nusprendė pasido

mėti galios struktūromis, ne tik padėti patiems vargingiausiems, ne

tik išvalyti žaizdą, bet suprasti, kaip atsiranda metastazės, sustabdyti

gangrenavimą, užkirsti kelią jo žemės pavertimui kapitalų kasyklo

mis ir lavonais nusėta trasa. Retkarčiais tarp žmonių surūkydavo ir

cigarą, kitur tai būtų tik nekaltas gestas. Bet šiose vietose kunigai

buvo linkę apsimesti neturį žalingų įpročių ir tik savo kambariuose

atsiduodavo mažosioms silpnybėms. Don Peppino nusprendė, kad

jo įvaizdis privalo labiau sutapti su jo vidumi, atspindėti skaidrumą

žemėje, kur veidų mimikos įprato prisitaikyti prie kuriamo įvaizdžio,

kur kuriamos pravardės siekiant galios įvaizdį tarsi prisiūti prie nuo

savo epidermio. Don Peppino buvo tiesiog apsėstas veikimo mani

jos, pradėjo steigti pagalbos centrą, aprūpinantį pastoge ir maistu

pirmuosius į šalį pradėjusius plūsti afrikiečius. Buvo tiesiog būtina

juos priglausti, norėta išvengti, kaip vėliau ir atsitiko, kad klanai ne

susizgribtų ir nepaverstų jų tobulais kariais. Siekdamas realizuoti šį

projektą, jis netgi atidavė savo paties santaupas, gautas už darbą dės

tytojaujant. Pagalba iš institucijų gali užtrukti taip ilgai ir būti tokia

sudėtinga, kad viskas pasibaigtų idėjos numarinimu. Tapęs kunigu

matė, kaip keitėsi bosai, Bardellino nušalinimą, Sandokano ir Cicci-

otto di Mazzanotte iškilimą, žudynes tarp Bardellino ir casalesiečių,

o vėliau ir tarp laimėjusių vadų.

Tų laikų kronikos pasakoja pagarsėjusį epizodą. Eilė automo

bilių lėtai važiavo miestelio gatvėmis. Buvo maždaug šešta valanda

popiet, kai dešimt automobilių surengė kažką panašaus į procesiją

po priešo langais. Nugalėjusios Schiavone klano gaujos nariai važia

vo pagąsdinti savo priešininkų. Aš buvau dar visai mažas, bet mano

pusbroliai prisiekia visa tai matę savo akimis. Automobiliai lėtai kir

to San Čipriano, Casapesennos ir Casal di Principės gatves, o vyrai

sėdėjo apžergę automobilių langus, laikydami vieną koją viduje, kita

kabėjo išorėje. Visi su automatais rankose ir neuždengtais veidais.

Automobiliams lėtai važiuojant, prie jų prisijungdavo kiti nariai, iš

eidavo iš namų šautuvais ir pistoletais nešini, ir sekė automobilius

pėsčiomis. Pati tikriausia vieno klano manifestacija prieš kitą, vieša

ir ginkluota. Sustojo po priešų namų langais. Tų, kurie išdrįso pa

sipriešinti jų viešpatavimui. „Išlįskite, niekšai! Išeikite iš namų...

jei esate vyrai!" Visas šis paradas tęsėsi maždaug valandą. Eismas

buvo sutrikdytas, parduotuvių ir barų žaliuzes iškart nuleistos. Ko

mendanto valanda miestelyje tęsėsi dvi dienas. Niekas nelindo iš

namų, nėjo net duonos nusipirkti. Don Peppino suprato, kad atėjo

laikas sudaryti kovos planą. Pribrendo reikalas atvirai paskelbti pa

sipriešinimą, ne pavieniui, bet surinkti parašus, paakinti apylinkių

bažnyčias pradėti naują veiklą. Surašė ir su kitais Casal di Principės

kunigais pasirašė netikėtą dokumentą, religinį, krikščionišką teks

tą, kuriame jautėsi desperatiškas žmogiškas orumas, pavertęs šiuos

žodžius universaliais, sugebančiais viršyti religinę plotmę ir netgi

sudrebinti bosų pasitikėjimą. Bosus šie žodžiai išgąsdino labiau nei

policijos reidai, labiau nei pastatų ir karjerų konfiskavimas, labiau

nei įrašyti telefoniniai pokalbiai, kuriuose buvo liepimas žudyti.

Dokumentas buvo pavadintas romantiškai: „Netylėsiu iš meilės

savo žmonėms." Jis buvo išdalintas Kalėdų dieną, don Peppino ne

kabino šių puslapių ant bažnyčios durų, jo tikslas nebuvo kaip Liu

terio - reformuoti Romos tikėjimą, jis turėjo kitokių problemų. Jis

siekė suprasti, kaip prievartai nutiesti skersą kelią, vienintelį, galintį

įvesti į krizę ekonominį ir kriminalinį kamoros autoritetą.

Don Peppino išrausė įėjimą per kietą žodžių dangą, sintaksės

kasyklose atrado jėgą, kurios dar turi paskelbtas viešai, ištartas aiš

kiai žodis. Jis nepasižymėjo intelektualo vangumu, kuris mano, jog

žodis jau išnaudojo visus savo resursus ir tegali užpildyti atstumą

nuo vieno ausies būgnelio iki kito. Šitaip suprantamas žodis virto

konkretybe, sujungtų atomų materija, keičiančia dalykų padėtį, sta

tybine medžiaga, kirvio ašmenimis. Tačiau don Peppino ieškojo žo

džių, reikalingų kaip kibiras vandens, atmerkiantis abejingas akis.

Šiose vietose įprasta tyla nėra vien banalus solidarumas su mafija,

lydimas nuleistų žvilgsnių. Šis elgesys turi daugiau bendro su „ma

nęs tai neliečia" pozicija. Čia taip įprasta, ir ne tik, toks elgesys - tai

užsidarymas, lyg balsuotum už tokią padėtį, kokia ji yra. Todėl bet

koks žodis virsta klyksmu. Kontroliuojamu, aštriu ir aukštu, nu

kreiptu į šarvuotą stiklą, siekiant jį ištaškyti.

Esame bejėgiai prieš daugelio šeimų skausmą, kurios stebi, kaip

jų sūnūs tampa kamoros aukomis arba nariais. Kamora šiandien

yra terorizmo forma, kurios tikslas įbauginti, nustatyti savo taisykles

ir tapti neatsiejamu Kampanijos regiono komponentu. Kamoriečiai

prievarta, ginklais ir kumščiu bando įtvirtinti nepriimtinas normas,

mūsų žemė tampa vis palankesnė turto išnaudotojams, mes praktiškai

prarandame visas galimybes vystytis; statybos įmonės privalo mokėti

dvidešimt ir daugiau procentų, o tai išgąsdina net ir pačius drąsiausius

verslininkus, norma tampa nelegalus įvežimas ir pardavimas kvaiši

nančių medžiagų, dėl kurių vartojimo visuomenė praranda ištisas gre-

tas jaunuolių, gausinančių kriminalinių grupių juodadarbių gretas;

nusikaltėlių gaujos ne tik kovoja tarpusavyje, bet ir puola kaip skėriai

mūsų apylinkių šeimas, visa tai daro blogą įtaką mūsų jauninimui, gy

vename pačiose tikriausiose žiaurumo ir organizuoto nusikalstamumo

laboratorijose *. ..>

Don Peppino jautė pareigą priminti, kad į klano prievartos

bangą nebegalima atsakyti vien tiktai tyla. Ieškodamas žodžių,

kviečiančių išeiti į gatves, iškelti kaltinimus, veikti tam, kad suteik

tų savo gyvenimui prasmės, don Peppino parinko citatas su pranašų

žodžiais:

Mes privalome skelbti ir negalime to nedaryti, Dievas pašaukė mus

būti pranašais.

Pranašas sargybinis: jei mato neteisybę, teisia ją ir primena Dievo

planus (EZEKIELIO 3,16-18);

Pranašas prisimena praeitį ir jos pavyzdžiu kuria ateitį (IZAJO

43);-, — - \ .

Pranašas kviečia gyventi irjis pats gyvena draugėje su kenčiančiai

siais (PRADŽIOS 8,18-23);

Pranašas nurodo teisingumo kelią kaip tą, kurį verta rinktis (JE

REMIJO 22,3 - IZAJO 58).

Kunigų vardu, mūsų piemenų ir brolių paprašysime kalbėti atvi

rai ne tik išpažinties metu, bet ir visais tais atvejais, kai reikalingas

bebaimis liudijimas. Bažnyčios prašysime, kad šioji neatsisakytų pra

našo vaidmens, kadangi tai, ką ji skelbia, įgyvendinama tik tada, kai

galima pranašauti naujus teisingumo, solidarumo, etinių ir pilietinių

dorybių ženklus.

Šis dokumentas nesiekė išsakyti politiškai korektišką pozici

ją. Tai nebuvo valdžios ar visuomenės kritika - nemanoma, kad

politikai rėmė klanus, nei kad visuomenė abejinga esamai situacijai.

Don Peppino nenorėjo tikėti, kad klanai susikūrė kažkam sąmonin

gai pasirinkus blogj, jo manymu, tai buvo susiklosčiusių aplinkybių,

determinuotų mechanizmų, neįvardytų priežasčių rezultatas. Dar

niekada ir niekas, net ir Bažnyčia, šiose vietose nebuvo apsiėmęs tiek

šviesos galinčios atnešti užduoties.

Pietų Italijoje žmogus nepasitiki institucijomis, nes šimtmečius po-

litika nedarė veiksmų, pajėgių išspręsti sunkias šią teritoriją kankinan

čias problemas, ypač susijusias su nedarbu, būstu, sveikatos apsaugos

sistema ir švietimu;

Nepasitikėjimas yra susijęs, kai kuriais atvejais pagrįstai, su ben

dradarbiavimu tarp kamoros ir politikų, kurie pažada dengti nusikals

tamas struktūras mainais už paramą rinkimuose ar net visuomeniniais

tikslais;

Tarp žmonių paplitęs nepasitikėjimas savimi ir nuolatinis nesau

gumo jausmas, visa tai kyla iš nepakankamos juridinės asmens bei jo

turto apsaugos, dėl teisinės sistemos lėtumo, dėl įstatymų dviprasmišku

mo. tai leidžia klanams jaustis saugiems ir nebaudžiamiems;

Nepakankamas dėmesys skiriamas darbuotojų rinkai, nedarbo

problemos sprendimas atiduodamas į kamoros ir jos klientų rankas,

užuot įgyvendinus įstatymines įdarbinimo normas;

Trūksta arba visai nėra ganytojų rūpesčio, socialinio švietimo.

Bažnyčioje vyrauja nuostatos, kad galima suformuoti brandų krikščio

nį neformuojant jo kaip brandaus piliečio.

Don Peppino aštuntojo dešimtmečio pabaigoje suorganizavo

eiseną prieš kamorą, po to kai buvo užpulta San Čipriano d'Aversos

karabinierių būstinė. Dešimtys žmonių buvo pasiryžę suniokoti įs

taigos patalpas ir sudaužyti pareigūnus, kadangi pora karabinierių

išdrįso įsikišti į dviejų vaikinų ginčą, įvykusį per šventinį vakarą,

skirtą šventam miestelio globėjui paminėti. Būstinė buvo labai ne

palankioje vietoje, suspausta nuošalioje gatvelėje, maršalai ir kapra

lai negalėdami išsigelbėti liko įkalinti. Kad nuramintų sukilėlius,

turėjo įsikišti kamoros zonos vadas, išgelbėti būrį karabinierių jį

pasiuntė pats bosas. Tais laikais viešpatavo Antonio Bardellino, o jo

brolis Ernesto buvo miestelio meras.

Mes, Kampanijos regiono bažnyčios piemenys, nesiruošiame už

merkti akių šioje situacijoje, bet kiek tik leidžia mūsų jėgos ir kompe

tencija, darysime viską, kad problemos būtų išspręstos, apsvarstydami

kas vyksta, bandysime pritaikyti ganytojiško elgesio metodus.

Don Peppino suabejojo bosų krikščioniškuoju tikėjimu, neliko

abejonių, jo nuomone, kad krikščionių tikėjimas ir klanų ekono

minė, karinė bei politinė galia yra nesuderinami dalykai. Kamo

ros žemėje į kamoros veiklą nebuvo žiūrima kaip į prieštaraujančią

krikščioniškoms nuostatoms: buvo manoma, kad klano tikslas yra

visų jo narių gėris, taigi organizacija vadovaujasi krikščioniškais

idealais ir jiems nenusižengia. Būtinybė žudyti priešininkus ir iš

davikus suprantama kaip leidžiamas normų nepaisymas, priesakas

nežudyti, užrašytas Mozės, bosų atveju gali būti suspenduotas, jei

žmogžudystė vykdoma dėl aukštesnio tikslo, tiksliau, klano savi

saugos, vadų interesų, grupės, taigi visų, bendro gėrio. Žudymas yra

nuodėmė, kurią Kristus atleis atsižvelgęs į šio veiksmo būtinybę.

San Čipriano dAversoje Antonio Bardellino naujus narius

įšventindavo badymo ritualu, kurį naudojo ir Cosa Nostra, laikui

bėgant šių ritualų buvo atsisakyta. { kandidato dešiniąją ranką buvo

įbedamas aštrus smeigtukas, o kraujas užvarvinamas ant Pompėjos

Madonos atvaizdo. Vėliau atvaizdas degančia žvake buvo padega

mas ir paleidžiamas per išsirikiavusių aplink stalą klano vadų ran

kas. Jei visi pabučiuodavo Madoną, kandidatą oficialiai priimdavo į

klano narių tarpą. Religija buvo svarbi kamoros organizacijos dalis,

ne tik kaip ritualų forma arba kultūrinis palikimas, bet kaip pačius

intymiausius pasirinkimus determinuojanti dvasinė jėga. Kamoros

šeimos, o ypač patys charizmatiškiausi bosai, dažnai į savo veiklą

žiūri kaip į Kalvariją, mano, kad prisiima nuodėmės svorį ir skaus

mą dėl grupuotės ir valdomų žmonių gerovės.

Pignataro Maggiorės miestelyje Lubrano klanas savo lėšomis

užsakė restauruoti freską, kurioje buvo pavaizduota Madona. Da

bar ji vadinama „Kamoros Madona", apsaugos melsti prie jos buvo

atvykę patys žinomiausi iš Sicilijos pabėgę Cosa Nostros nariai, be

sislapstantys nuo teisėsaugos. Išties nėra sudėtinga įsivaizduoti Toto

Riiną, Michele Greco, Luciano Liggio arba Bernardo Provenzano

suklupusius prie Madonos freskos, meldžiančius apšviesti jų veiks

mus ir apsaugoti juos bėglio kelyje.

Kada Vincenzo Lubrano tapo klano nariu, suorganizavo pi

ligriminę kelionę keliais autobusais į San Giovanni Rotondą pa

dėkoti Tėvui Pio. Bronzines ir terakotos Kristaus statulos iš Rio,

Pao de Acucaro, kopijas galima rasti daugelio kamoros bosų vilose.

Skampijojc sandėliuose, kur laikomi narkotikai, dažnai hašišo gaba

lai dalijami į trisdešimt tris dalis, Kristaus metų skaičių. Be to, su

stojama trisdešimt trims minutėms, persižegnojamą ir vėl dirbama.

Savitas Kristaus pagerbimas siekiant užsitikrinti pelną ir ramybę.

Panašūs dalykai daromi dėl kokaino maišelių, prieš išdalindamas

juos prekeiviams, teritorijos vadas apšlaksto ir palaimina Lurdo van

deniu tikėdamasis, kad ši partija nieko nenužudys - dėl netikusio

produkto būtų kaltas jis.

Kamoros sistema yra galia, kuri ne tik valdo žmonių kūnus, jau

čiasi visų gyvybių savininkė, bet siekia programuoti ir žmonių sie

las. Don Peppino nusprendė paaiškinti žodžius, reikšmes, vertybes.

Kamora vadina „šeima" klaną, suburtą nusikalstamais tikslais,

kurio pagrindinė taisyklė yra absoliuti ištikimybė, neįmanoma jo

kia autonomijos išraiška, ji būtų traktuojama kaip išdavystė, už ją

baudžiama mirtimi, tai laikoma garbės praradimu; kamorai tinka

bet kokios priemonės, padedančios skleisti jų „šeimos" koncepciją,

ji naudojasi netgi sakramentais. Krikščioniui, kurį suformavo Dievo

Žodis, „šeima" reiškia vien tik žmones, kuriuos tarpusavyje jungia

bendra meilė, kuri šiame ryšyje yra nesavanaudė ir rūpestinga, „pa

laiminti tie, kurie myli ir yra mylimi". Kamora demonstruoja savo

religingumą, kas retsykiais suklaidina ne tik tikinčiuosius, bet ir

nepatyrusius sielų ganytojus.

Dokumentu buvo siekiama parodyti, kad sakramentas neturi

nieko bendro su kriminaline erdve. Reikėjo atitolinti bet kokį įma

nomą bendruomenės, krikštatėvio vaidmens, sutuoktuvių ir kamo

ros strategijų sutapatinimą. Atskirti klano paktus ir sąjungas nuo

religinių simbolių. Vien tik išgirdę panašius dalykus, vietiniai kuni

gai būtų išbėgę slėptis, laikydamiesi rankomis už pilvų. Kas galėtų

nuvaryti nuo altoriaus bosą, pasiruošusį krikštyti klano nario sūnų?

Kas būtų atsisakęs palaiminti santuoką vien dėl to, kad ji yra klano

šeimų sąjungos vaisius? Don Peppino viską išdėstė aiškiai.

Neleiskite, kad krikštatėvio pareigas prisiimtų asmuo, kuris ne

pasižymi garbingu asmeniniu ir socialiniu gyvenimu bei krikščioniš

ku brandumu. Neleiskite suteikti sakramento bet kam, kas stengiasi

jus paveikti ir daryti spaudimą, tai niekaip nesiderina su sakramento

iniciacijomis.

Don Peppino pasikėsino į kamoros galią tuo metu, kai Fran

cesco Schiavone Sandokanas slėpėsi nuo teisėsaugos, gyveno mies

telyje, bunkeryje netoli savo vilos, o Casalesi šeimos, tarpusavyje

kariaudamos dėl cemento ir atliekų perdirbimo rinkos, nustatinėjo

vis naujas jų imperijų sienas. Don Peppino nenorėjo būti kunigu

guodėju, lydinčiu kovose užmuštų vaikinų karstus ir šnabždančiu jų

juodai vilkinčioms motinoms „stiprybės". Viename interviu jis pa

reiškė: „Mes privalome sukrėsti žmones, kad jie patirtų krizę." Pasi

rinko ir politinę poziciją pabrėždamas, kad pirmenybę teiks tokiai

politinei partijai, kuri pasiruošusi kovoti su aplinkoje vyraujančiais

nusikalstamo verslo reiškiniais, jis nedvejodamas remtų konkrečius

projektus ir atsinaujinimą skatinančias strategijas. „Partiją žmonės

painioja su ją reprezentuojančiu asmeniu, dažnai tai būna kamorai

palankūs kandidatai, kurie neturi nei politikos, nei partijos, o tiktai

atlieka vaidmenį ir nori užimti vietą." Jo tikslas nebuvo nugalėti

kamorą. Kaip jis pats sakydavo: „Nugalėtojai ir nugalėtieji plaukia

ta pačia valtimi." Jo tikslas buvo suprasti, keisti, liudyti, kaltinti,

žodžiu, padaryti ekonominės galios širdies elektrokardiogramą, kad

suprastų, kaip galima susprogdinti viešpataujančių klanų stiprybę.

Gyvenime niekada nesijaučiau dievobaimingas, tačiau don Pep

pino žodžiai turėjo prasmės, kuri peržengė religiškumą. Jis formavo

naują stilių, kuriuo sakomos religinės bei politinės kalbos skambėjo

kitaip. Suteikė vilties, kad galima pažinti tikrovę iš arti, nedraskant

jos į skutus.

Kalba iš kvapo sugeba atsekti monetų nueitą kelią. Tikima,

kad pinigai neturi kvapo, bet tai gali būti tiesa tik imperatoriaus

rankose. Prieš pasiekdami jo delną, pecunia olet (lot. pinigai turi

kvapą). Tai išvietės smarvė. Don Peppino gyveno žemėje, kur pas

kui pinigus driekiasi kvapo šleifas, bet tik labai trumpam. Tik tą

sekundę, kai jie ištraukiami, prieš tai, kai virsta kitkuo, prieš tai,

kol jie įteisinami. Panašus kvapo poveikis atpažįstamas tiktai tada,

kai šnervės patrinamos daiktais, kurie juos skleidžia. Don Peppino

suprato, kad privalėjo veidu priglusti prie tos žemės, prie kūnų, prie

žvilgsnių, neatsitraukti, stebėti ir kalbėti, suprasti, kur ir kaip kau-

piami turtai ir kaip prasideda žudynės ir areštai, tarpusavio kovos

ir kodėl tylima. Ant liežuvio galo jis buvo paruošęs instrumentą,

vienintelį, galintį pakeisti esamą situaciją, - žodį. Šis žodis, kurio jis

nesugebėjo įkalinti tyloje, tapo jo mirties priežastis. Jo žudikai datą

pasirinko neatsitiktinai. Buvo jo vardo diena, 1994 metų kovo 19-a.

Labai ankstus rytas. Don Peppino dar nevilkėjo sutanos. Jį pasiti

ko susirinkimo salėje, netoli jo darbo kabineto. Atpažino ne iškart.

„Kuris yra don Peppino?" - „Aš..." Paskutinis atsakymas. Penkios

kulkos įstrigo sienose, dvi pataikė į veidą, kitos subadė galvą, kaklą

ir vieną ranką. Taikėsi į veidą, buvo šauta iš arti. Vienas kulkos

antgalis pasiliko įstrigęs tarp jo švarko ir nertinio. Kita kulka nune

šė prie kelnių prikabintą raktų ryšulį. Don Peppino ruošėsi aukoti

pirmąsias mišias. Jam buvo trisdešimt šešeri metai.

Vienas pirmųjų jo kūną bažnyčioje surado Renato Natale, Casal

di Principės meras, komunistas. Jis buvo išrinktas vos prieš keturis

mėnesius. Visa tai nebuvo atsitiktinumas, šiuo kūnu buvo norima

mesti šešėlį ir ant naujos, visiškai šviežios, politinės valdžios. Natale

buvo pirmasis Casal di Principės meras, kuris absoliučią pirmenybę

teikė kovai su klanais. Protestuodamas buvo netgi palikęs savival

dybės tarybą, kadangi, jo manymu, ten buvo nusileista iki tokio ly

gio, kad tebuvo ratifikuojami kitur priimti sprendimai. Vieną dieną

karabinieriai įsiveržė į tarybos nario Gaetano Corvino namus, kur

buvo susirinkę visi svarbiausi Casalesi klano vadovai. Susitikimas

vyko tuo metu, kai tarybos narys posėdžiavo savivaldybėje. Apylin

kės reikalai buvo sprendžiami lygiagrečiai su aferomis už apylinkės

pinigus. Aferos - vienintelis motyvas, pakeliantis žmogų ryte iš lo

vos, padedantis išsinerti iš pižamos ir išeiti į gatvę.

Visuomet stebėjau Renato Natale iš tolo, kaip stebimi žmonės,

nejučia tapę kažkokios idėjos, rezistencinės kovos, drąsos simbo

liais. Beveik metafiziniais, netikroviškais, archetipiniais simboliais.

Su paauglišku sumišimu visuomet žavėjausi jo įdirbiu steigiant

ambulatorijas imigrantams, stebėjausi, kaip tamsiaisiais metais jis

nesustojo kalbėti apie kamoros šeimų tarpusavio kovas ir jų aferas

cemento ir atliekų perdirbimo versle. Jam darė spaudimą, grasino

mirtimi, gąsdino, kad jei nesustabdys puolimo, pakenks savo šeimy

nykščiams, bet jis nenustojo kalbėti apie tai visais įmanomais bū

dais, netgi miestelyje platino manifestus, atskleidžiančius kamoros

veiklą. Kuo atkakliau ir drąsiau jis veikė, tuo smarkiau tarsi didėjo

metafizinė jo apsauga. Kad suprastum, kokį specifinį svori čia turi

pasiryžimo ir valios terminai, reikia būti susipažinusiam su šių vietų

politikos istorija.

Nuo to laiko, kai buvo priimtas įstatymas, leidžiantis išvaikyti

savivaldybes, bendradarbiaujančias su mafija, Kazertos provincijoje

buvo paleistos šešiolikos savivaldybių administracijos. Penkios iš jų

buvo tikrinamos po du kartus. Carinola, Casal di Principe, Casa-

pesenna, Castelvolturnas, Cesa, Frignanas, Grazzanisė, Luscianas,

Mondragonė, Pignataro Maggiorė, Recalė, San Ciprianas, San

ta Maria la Fossa, Teverola, Villa di Brianas, San Tammaras. Šių

savivaldybių merai, pasipriešinantys klanams, jei ir sugeba laimėti

rinkimus sutriuškindami ekonomines kamoros strategijas, apraiz-

gančias visus politinius flangus, atsiduria situacijoje, kai randama

trūkumų buhalterijos knygose, vos keletą grašių, ir marginalią savo

įstaigos reikšmę. Jiems tenka triūsti klojant plytą po plytos. Dispo

nuodami nedidelio miestelio biudžetu privalo pasipriešinti multina-

cionalinėms įmonėms, kukliai provincijos apsaugai tenka atremti

didžiulius karinius padalinius. 1988 metais Antonio Cangiano,

Casapesennos savivaldybės tarybos narys, pasipriešino klanų spau

dimui nesuteikdamas jiems išskirtinių statytojų teisių. Jam pradėjo

grasinti, jį sekė, viduryje aikštės visų akivaizdoje šovė į nugarą. Jis

apribojo casalesiečių galimybę eiti pirmyn, casalesiečiai apribojo jo

galimybę vaikščioti. Cangiano teko judėti invalido kėdėje. Numa

nomi pasikėsinimo organizatoriai buvo išteisinti 2006 metais.

Casal di Principe nėra mafijos apgultas Sicilijos miestelis, kur

pasipriešinti nusikalstamam verslui yra nelengvas dalykas, bet netoli

nuo veiksmo vietos visuomet yra pasiruošusios televizijos kamerų ir

žymių žurnalistų komandos ir svarbiausi šalyje su mafija kovojantys

asmenys, kurie daro viską, kad pasiektų savo tikslą. Čia viskas, ką

darai, lieka mažos uždaros erdvės perimetre, o pastangas deda ne

daugelis. Tikiu, kad būtent tokioje vienatvėje išsiskleidžia tai, kas

galėtų vadintis drąsa, tam tikras pasirengimas, apie kurį negalvoji,

atrandi jį netikėtai pats sau. Eini į priekį, darai tai, ką privalai da

ryti, negalvodamas apie nieką kitą. O grasinimai ne visuomet pa

sireiškia pistoleto vamzdžiu tarpuakyje arba tonomis bizonų mėšlo,

sukrauto prie tavo namų durų.

Tave nurengia iš lėto. Po vieną sluoksnį kasdien, kol lieki nuo

gas ir vienas, galiausiai pradedi galvoti, kad kovoji su kažkuo ne

egzistuojančiu, tavo smegenyse gimusiais kliedesiais. Pradedi tikėti

pasakojimais, kuriuos tau kartoja, kad visa tavo veikla tėra nepasi

tenkinimo išraiška, kerštas tiems, kuriems labiau sekasi, todėl juos ir

vadini kamoriečiais. Suvynioja tave lyg žaisdami Shanghai žaidimą.

Pasiima visus medinius pagaliukus, neleisdami tau net pakrutėti,

pabaigoje lieki pats vienas, o vienatvė tave pradeda tiesiog smaugti.

Tai tokia sielos būsena, kuri šiuose kraštuose yra per didelė pra

uostas

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles