interviu 2010 2011 16-17 lt - Šiuolaikinio meno centras

Š M C i N t e r v i u p o k a l b i a i a p i e M e N ą N r . 1 6 - 1 7 5
turinys
5
Reprezentacija ir Lietuvos dailė XXI amžiuje
Austėja Čepauskaitė kalbasi su Tautvydu Bajarkevičiumi
14
Parodos „Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“ menininkai
atsako į „ŠMC Interviu“ klausimą
22
Apie meno istorijų rašymą
Skaidra Trilupaitytė kalbasi su Agne Narušyte
31
Menininkų tėvų susirinkimas
38
Apie kontekstus, kuratorius ir tarpininkavimą
Eglės Obcarskaitės interviu su Maria Lind
48
Aurido Gajausko ir Jono Žakaičio pokalbis
53
Geocentriniai galvosūkiai: šiuolaikinio meno estetika ir etika
Gemmos Lloyd interviu su Anthony Downey
61
Biblioteka / Intelektualinės lenktynės su savimi
Viktoras Bachmetjevas
reprezentacija ir
lietuvos dailė XXi amžiuje
Apie reprezentacinių parodų
funkcijas ir problematiškumą
kalbasi Austėja Čepauskaitė
ir Tautvydas Bajarkevičius
a u s t ė j a č e p a u s k a i t ė : Kadangi šio pokalbio pradžia tapo tavo atsakymas
į mano „nelegalų klausimą“, užduotą dar prieš pradedant oficialų pokalbį,
dabar privalau paaiškinti, kad klausiau apie katalogo „Lietuvos dailė 2000–2010:
dešimt metų“ įžangą. Rašiau taip: „Ar tau nepasirodė, kad katalogo įžanga labai
atsargi? Nemažai atsiribojimų, pasiteisinimų – lyg kuratoriai, darydami tokią
(reprezentacinę) parodą, jaustųsi truputį nepatogiai?“
t a u t v y D a s b a j a r k e v i č i u s : Turiu, žinoma, atsiprašyti, kad supainiodamas
neoficialaus ir „reprezentatyvaus“ pokalbio žanrus, verčiu tave pasiaiškinti.
Bet manau, kad šis klausimas iš tiesų svarbus, kadangi atsakyme į jį gali slėptis
raktas į mūsų toliau plėtojamą temą – įvairiausius reprezentacinių parodų aspektus
ir jų santykį su paroda „Lietuvos dailė 2000–2010“. Dar daugiau, galbūt būtent į jį iš
dalies ir „atsako šis tekstas“.
Kuratoriai, ko gero, nuo pat pradžių kompleksiškai žiūrėjo į reprezentacinės
parodos formatą, turėjo omenyje jo specifiką, jo konvencines ir alternatyvias
galimybes ar problematiškas puses. Be abejo, parodos anotacijoje aptinkamos
formuluotės „Šiuolaikinio meno centras ir vėl neatsispyrė pagundai“ (surengti
dar vieną apžvalginę parodą) arba „meno istorijos rašymo pratimai“ (taip čia
apibūdinamos tokio pobūdžio parodos) nėra kategoriškos, šiek tiek iš anksto
atsiprašančios už galimą pretenzingumą ar, kitaip tariant, reprezentacinį svorį,
byloja apie dviprasmišką situaciją. Turint mintyje ideologines (kad ir kaip norėtųsi
sakyti „postideologines“) heterotopiško, įvairiakrypčio ir įvairių „išcentrinių“ jėgų
bei impulsų veikiamo šiuolaikinio meno pasaulio prielaidas, reprezentavimo, o
juo labiau – reprezentavimo „iš galios pozicijų“ – sampratoje yra kažkas nelegalaus,
neteisingo, mažų mažiausiai – neromantiško, biurokratiško, galbūt netgi