interviu 2010 2011 16-17 lt - Šiuolaikinio meno centras

cac.lt

interviu 2010 2011 16-17 lt - Šiuolaikinio meno centras

Š M C i N t e r v i u p o k a l b i a i a p i e M e N ą N r . 1 6 - 1 7 5 1

j o N a s :

Noriu pasitikslint, kaip daiktas gali pakliūti į dabarties

spąstus? Man atrodo, kad dabartis yra susitarimo ir

sunkaus darbo reikalas. Tarsi keistas sąmoningas

mėginimas vienu ypu atsisakyti beveik visų egzistuojančių

galimybių.

j o N a s :

Atrodo, kad būtent taip apie dabartį mąstė ir Kierkegaardas.

Dėl to ir kartojo jau įvykusią kelionę į Berlyną,

patyliukais žinodamas, kad viskas bus kitaip ir praeitis

nepasikartos. Jei tau reikėtų elgtis panašiai ir pakartoti

savo gyvenimo epizodą, kurį momentą pasirinktum?

j o N a s :

Manau, kad maloniausia mano gyvenimo akimirka

pati kartojasi kiekvieną naktį. Tai momentas prieš pat

užmiegant, kai sąmonė jau išsijunginėja, bet kalba ir

vaizdiniai dar veikia. Tai pati kūrybingiausia akimirka,

nors ir visiškai neįrašoma. Galbūt galėčiau sugalvoti,

kaip ją pratęsti?

pažiūrėti ką padarė šiemet. Tas dabarties idėjos atsisakymas

jo filmuose labai susijęs su daiktais, kurie ne

tiek „išjungia“ dabartį, kiek patys pakliūna į jos spąstus.

Bet kaip tik šitame kanale atsiranda prasmingas

vienalaikiškumas. Prasmingas, turiu galvoje, bent kiek

surauktas tikslumas.

a u r i D a s :

Sutinku. Bet taip pat – tarsi realiame laike vykstanti

atminties organizacija. Tuomet pasikartojimas gali

reikšti praeityje užkoduoto to paties dalyko atsiradimą

ateityje. Pagaliau bet koks pakaitalas yra kažko pakaitalas

(Rousseau).

a u r i D a s :

Prieš keturis metus plaukėme jachta iš Bornholmo,

artėjo audra, netoli Gdansko turėjome rasti prieglobstį

uoste, bet įplaukiant prie vartų sugedo variklis,

susipynė burės... Išmetėm inkarą, bet laivas liko

dreifuoti pirmgaliu, priešais matėsi akmeninė rampa,

visą naktį taip dreifavome; pasirodo, sraigtas įsipynė

į neteisėtai pastatyto tinklo virvę. Toje situacijoje

jutau neįtikėtiną proto skaidrumą. Tada domėjausi

Heideggerio filosofija. Adrenalinas – puikios pagirios

metafizikai. Tu?

a u r i D a s :

Kartais kalbėdamas pasidedu šalia kokį nors daiktą,

pakankamai jautrų aplinkai – statmeną kreidą ar

šaukštą; tas daikto jautrumas persiduoda ir tada galiu

išlaikyti vienokią ar kitokią kalbėjimo ar mąstymo

būseną... Manau įmanomas ir atvirkščias variantas.

j o N a s :

Taip, manau, čia labai svarbi mintis. Jei paprastas

juodas monolitas sugebėjo įkūnyti vaizduotės ribas

Kubrick‘ui ir Clarke’ui, ką galėtų padaryti kiti daiktai!

j o N a s :

Prisimenu, kažkada skaičiau apie žmogų, kuris

absoliučiai neturėjo vaizduotės ir kiekvieną kartą miegodamas

sapnuodavo tą patį tuščią kambarį. Dar esu

skaitęs apie kitą vyriškį, kuriam taip smarkiai nesisekė,

kad kiekvieną kartą, kai jis užeidavo į kambarį, tas

kambarys būdavo tuščias. Bet kokiu atveju, skaitydamas

tavo mintį pagalvojau, kad kambarys yra vienas

iš galingiausių daiktų, kokius galiu sugalvoti.

j o N a s :

Todėl, kad nors kambarys buvo sugalvotas kaip vieta,

į kurią gali užeiti, jis ėmė daryti visai kitus dalykus –

struktūruoti mintis, laiką, dėmesingumą ir t.t. Kambarys

tapo struktūrine daugybės tekstų dalimi. O jei

pagalvoji apie kambarį, kuris visuomet yra tuščias, tai

jau visai nebe juokai.

j o N a s :

Daužomas kūju?

j o N a s :

Ne, anaiptol. Tuščias kambarys nėra jokia struktūra.

George‘as Perecas, kuris labai daug rašė apie kambarius,

sakė, negalįs netgi įsivaizduoti absoliučiai tuščio

kambario, nors ir bandė daug kartų.

j o N a s :

Dabar klausausi Alice Coltrane „Journey in Satchidananda“,

siūlau ir tau įsijungti.

j o N a s :

Nežinau. Bet dabar mėginu ir taip pat negaliu

įsivaizduoti visiškai tuščio kambario. Net ir pats

a u r i D a s :

Šita daikto sąmonės jėga, ji – monolitinė. Lengvai gali į

ją atsitrenkti. Mąstymas kategorijomis apie tokį daiktą,

pasirodo, yra ne klaidingas, bet silpnas.

a u r i D a s :

Kodėl?

a u r i D a s :

Skamba kaip įstiklintas balkonas.

a u r i D a s :

Ne, kaip ciferblato virpėjimas, surenkantis ir skaidantis

šviesos atšvaitus. Tuščias kambarys kaip užuominų į

savo struktūrą objektas?

a u r i D a s :

Puiku, ačiū. Įdomu, ar Perecui nepavyko įsivaizduoti

tuščio kambario ne todėl, kad pats buvo kambaryje?

More magazines by this user
Similar magazines