Anapus taves

nemokamosknygos.lt

Anapus taves

Saulius Stoma

anapus tav´s ir man´s

R O M A N A S

( 1 )

Anapus taves 1

25/3/05, 2:12 AM


( 2 )

Anapus taves 2

25/3/05, 2:12 AM


Saulius

Stoma

anapus tav´s ir man´s

R O M A N A S

L I E T U V O S

R A Í Y T O J Ë

S Å J U N G O S

L E I D Y K L A

V I L N I U S

( 3 )

Anapus taves 3

25/3/05, 2:12 AM


Knygos leidimå r∂m∂

AB Tauras

UDK 888.2-3

St235

ISBN 9986-39-219-5

© Saulius Stoma, 2002

© Lietuvos raßytoj¨ såjungos leidykla, 2002

( 4 )

Anapus taves 4

25/3/05, 2:12 AM


MÎNULIO DEIVEI,

NAKTIES MINÇIË VALDOVEI,

SU VIRPULIU IR BAIME

( 5 )

Anapus taves 5

25/3/05, 2:12 AM


( 6 )

Anapus taves 6

25/3/05, 2:12 AM


Kokia saldi meil∂ akivaizdoj mirties

Tamaros dienoraßtis

Laißke kreipiam∂s ^ tå, kuriam turime kå pasakyti,

kaip kad mudu vienas kitam! Bet jei raßyçiau knygå –

kas gi tada stov∂t¨ prießais mane?

Alescanderio von Villeiso laißkas grafui Ruidolfui Hoymi

( 7 )

Anapus taves 7

25/3/05, 2:12 AM


( 8 )

Anapus taves 8

25/3/05, 2:12 AM


Tu esi blogas. Taip, tu jau gimei blogas, ir maΩa to –

buvai blogas dar tebetΔnodamas savo jaunut∂s mirtinai

ißsigandusios motinos pilve, ypaç kai taikydavaisi kuo skaudΩiau

jai ^spirti – ^spirti iß vidaus tarsi bΔtum koks per

daug atkaklus ir nerimstantis såΩin∂s balsas. At∂jus tavo

laikui ißsprΔsti ^ dienos ßvieså, vargß∂ mamyt∂ tås∂si ir trΔkçiojo

kriokdama dar neΩinomå tavo vardå pilkoms ir pasibais∂tinai

abejingoms ligonin∂s sienoms, kaΩkod∂l mintyse

keikdama tavo t∂vå, o ne tave – tikråj^ jos skausmo

kaltininkå. Taçiau jei nemin∂sime dievißko prakeikimo,

kur^, kaip Ωinai, apraßo paçios ^takingiausios ßventosios

knygos, kå gi mums beliks apkaltinti? Nebent Ωydus, ar

ne? Ir juokingiausia, kad tavo atveju mes galbΔt visai nesuklysime.

Ne, aß neturiu galvoje to simbolißko atsitiktinumo,

kad tu ißsiyrei ^ pasaul^ labai bjaurioje vietoje, kuriå

tikrieji kaunieçiai vis dar atkakliai vadina Ûyd¨ ligonine.

Patik∂k, Andriau, turiu gerokai svaresni¨ sumetim¨.

Tu palikai ßiltå mamos pilvå, kaip ir priklauso tikram

herojui, paçiame imperijos pakraßtyje ir per pat^ jos klest∂jimå,

kai iki komunizmo sukΔrimo buvo telik´ 20 met¨.

BΔt¨ telik´, Ωinoma, jei tu tada nebΔtum pergalingai

ißplauk´s iß savojo Rojaus tur∂damas, rodos, vienå vienintel^

tikslå – ^rodyti netik∂liams, kad visuotin´ laim´

pasiekti yra taip pat lengva, kaip perneßti save uΩ plauk¨

iß Vilijampol∂s ^ Linksmadvar^. Tu gimei blogas ir tur∂jai

( 9 )

Anapus taves 9

25/3/05, 2:12 AM


^rodyti ßiå aksiomå, o komunizmas tau visada rΔp∂jo ma-

Ωiau nei Amerika. Dar vaik¨ darΩelyje gird∂davai, kad norint

pasiekti komunizmå reikia daug dirbti, kad ten dar

niekas n∂ra buv´s ar sulauk´s iß ten bent jau atviruko.

Tuo tarpu iß Amerikos kai kurie tavo draugeliai gaudavo

ne tik laißk¨, bet ir visokiausi¨ pavydå keliançi¨ g∂rybi¨.

Kai Amerikå pavys,

eis ^ dang¨ traukinys.

Kam gyventi nusibos,

tas ^s∂s ir nuvaΩiuos.

Atkreipk d∂mes^, kad jΔs deklamavot pavys, o ne pavysim.

Tai tod∂l, kad tau ir tavo draugeliams buvo nusispjaut

^ visas j¨ lenktynes ir penkmeçi¨ statybas. JΔs buvot blogi

Blogio imperijos vaikai. Taçiau tu tur∂jai ir vienå didel^

pranaßumå, jei galima taip pasakyti. Tu buvai ne tik blogas

– tu buvai Blogas iß didΩiosios raid∂s. Ûinoma, tu ir

likai toksai, o kaip kitaip gal∂jo bΔti? Tod∂l tu ir atsidΔrei

pirmose imperijos griovik¨ gretose, o po to s∂kmingai

^sitvirtinai naujosios Lietuvos virßΔn∂je.

Bet koks aß kvailys, kalbu tau tai, kå puikiai Ωinai ir be

man´s! Tad palink∂kime vienas kitam tvirtyb∂s, nes tu

tuoj ißgirsi mano istorijå, kuri tur∂t¨ iß paßakni¨ pakeisti

tavåjå.

Vis¨ pirma aß turiu su didΩiuliu apgailestavimu praneßti,

kad nesu tikras tavo senelis. Tikiuosi, jau esi pakankamai

subrend´s tai ißgirsti – ir ne vien tai. Ûinok, mumyse

neteka n∂ laßelis to paties kraujo, ir tai yra taip neginçijama,

kaip niekas kitas tavo gyvenime. Tad gali pamirßti

graΩiå legendå, kuriå aß buvau sukΔr´s paaißkinti, kod∂l

( 10 )

Anapus taves 10

25/3/05, 2:12 AM


skiriasi mΔs¨ pavard∂s. Ûinoma, aß ir toliau lieku tavo

krikßtat∂vis ir pats artimiausias Ωmogus po t∂vo ir motinos.

Kå gi, prie tavo ißtak¨ aß vis d∂lto buvau daug arçiau,

nei prie tavo t∂vo.

Klausi, kod∂l taip ilgai nesakiau teisyb∂s? GalbΔt nenor∂jau

skaudinti tav´s, nors pats sau turiu prisipaΩinti tyl∂j´s

iß paprasçiausios kvailos baim∂s. Viså tå laikå aß bijojau,

kad bΔsiu apkaltintas dalyvavimu Holokauste, ir ne

tik. Netiki? Purtai galvå? Visa tai tau atrodo nerealu, kaip

kaΩkada Komunizmas – ßviesi Ωmonijos ateitis!

Gali juoktis, juk Ωydai tau – tik mitiniai personaΩai. Kai

augai, j¨ aplink tave ißvis niekur nebuvo. Arba jie buvo

labai jau gerai pasisl∂p´ – idealiai gerai. Taigi tau nieko

nereißk∂ ir ßita skaiçiuot∂:

Lipo Ωydas kop∂çiom

ir nukrito netyçiom.

Imkit vaikai pagaliukå

ir uΩmußkit tå Ωydukå.

Kartodavai skaiçiuot´ kaip mantrå, negalvodamas apie

prasm´, o Ωydas tau buvo tik pasakojim¨ veik∂jas, tarsi kaukas

ar trolis. Tik v∂liau, kai pasaulio finans¨ ißtroßkusi Blogio

imperija ßiek tiek prav∂r∂ emigracijos vartelius, pasirod∂,

kad Kaune Ωyd¨ vis d∂lto esama ir ne taip jau maΩai.

Taçiau buvo galima suabejoti, ar koks Ωydu apsiskelb´s Ωmogus,

ypaç jei jis buvo senas tavo paΩ^stamas, yra tikras Ωydas.

Tu Ωinai, Kaunas – labai ^domus miestas. Gerai sumok∂j´s,

jame gali tapti bet kuo. Tuo metu kai kas tapdavo

ßizofrenikais arba dΩiovininkais, nes kaip pragaro bijojo tarybin∂s

armijos, o kiti ießkodami storesnio sumußtinio ^si-

( 11 )

Anapus taves 11

25/3/05, 2:12 AM


gydavo karo veteran¨ popierius. Kai atvykai pas mane ^

Vilni¨ studijuoti filosofijos, jΔs¨ spalvingå bΔrel^ kiti, ypaç

provincialai, tylomis vadino Ωydais. JΔs m∂gote spekuliuoti

gimini¨ iß Amerikos atsi¨stais dΩinsais ir roko plokßtel∂mis,

o ir ßiaip buvote iki sielos gelmi¨ persi∂m´ smulkiaburΩuazin∂s

dvasios, kurios sovietai taip ir ne^steng∂ ißv∂dinti tik iß

dviej¨ imperijos miest¨ – Kauno ir Odesos. Ar d∂l to kalti

Ωydai? GalbΔt. Vis d∂lto klystum manydamas, jog kiekvienas

tikras kaunietis yra tik gerai pasisl∂p´s Ωydas.

Kai v∂liau, jau palik´s Kaunå ir savo vaikyst∂s Linksmadvar^,

dar prisimindavai Joßk∂s kop∂çi¨ mantrå, ji tau

skamb∂jo kaip uΩkeikimas AmΩinojo Ωydo dvasiai prißaukti

– tai ne^veikiamai, tarsi Dionisas amΩinai atgimstançiai

ir vis iß naujo prisitaikançiai, gudriai ir suktai dvasiai,

kuri neißvengiamai plevena ir plevens virß tavo gimtojo

miesto.

Taçiau pamirßkim kol kas Ωyd¨ v∂les. Dabar aß turiu

papasakoti apie savo jaunyst´ ir tikråsias tavo gimin∂s ißtakas.

Taip, Andriau, pagaliau tu ißgirsi teisyb´! Daugelis

ießko savo ßakn¨, taçiau ne visi turi kantryb∂s klausytis

toki¨ seni¨ kaip aß. Tikiuosi, dabar jau niekur nedingsi,

gerai? Nes n∂ra liΔdnesnio vaizdo uΩ pasakotojå, kurio

niekas nesiklauso.

Dabar tokie laikai, kad ir kå sakytum – ypaç jei sakai kå

nors labai svarbaus, ypaç tada – viskas atrodo tarsi apgaul∂,

tarsi juokas. Suged´ laikai, ir tu per daug gerai Ωinai,

kad nieko ne^manoma pasakyti iß tikr¨j¨. Per daug gerai!

Kas kalba, tas neΩino...

Tokios tokel∂s, drauguΩi. Dabar jΔs statote savo namus

ant slenkançio sm∂lio, rençiate savo bΔstus nesiremdami

^ niekå, patys sau ir patys savyje. BΔdamas tavo

( 12 )

Anapus taves 12

25/3/05, 2:12 AM


met¨ aß tur∂jau daugiau tik∂jimo. Aß buvau geresnis, sakau

tai dråsiai ir be jokio pasipΔtimo.

Taip, aß buvau GERAS. Aß bent jau stengiausi. GalbΔt

nesu ißimtis – visi mes buvome tokie, taip mus aukl∂jo. Gero

Ωmogaus gyvenimas paprastai bΔna nuobodus, kaip lygum¨

up∂s tek∂jimas, taçiau man pasisek∂ ^pulti ^ tokius

likimo tarpeklius, kad tik laikykis, – ir d∂l to aß kaltinu ne

vien laiko dvasiå, tå germanißkå Zeitgeist, ißsiliejusiå ant

vargß∂s Marijos Ωem∂s, o daugiau savo paties filosofin^ talentå,

gerå ißsilavinimå ir nuolatin^ troßkul^ paΩinti, kas mes

tokie, iß kur at∂jome ir kur einame, jeigu leisi man tå pasakyti.

Mano geras aukl∂jimas ir drovus charakteris visada

kirtosi su noru spr´sti prakeiktuosius klausimus – çia turiu

pripaΩinti didΩiul^ tavo pranaßumå. Taip, Andriau, gero Ωmogaus

palaima yra trumpalaik∂ prieplauka, ir niekas negali

ißbΔti joje viså gyvenimå. Niekas! Jau seniai Nyç∂s ^skelta

dvasinio karo liepsna ^ pelenus pavert∂ visas mano iliuzijas,

bet aß vis gr^Ωtu prie j¨, tarsi atminty paklyd´s sudegusi¨ ar

kolΔkio traktoriaus nugriaut¨ nam¨ gyventojas, besidΩiaugiås

bent jau ißlikusiu pamat¨ akmeniu, kur^ paßaipiai atmet∂

Naujojo gyvenimo statytojai.

Bet kå aß çia v∂l malu? Juk reikia paprasçiausiai imti ir

papasakoti. Taigi, drauguΩi, tur∂k kantryb∂s, ypaç iß pradΩi¨,

nes v∂liau ^vyki¨ spiral∂ ims suktis greityn ir greityn,

kad gal¨ gale kaip reikiant tvot¨ tau per galvå, jei

netyçia apsiΩioplinsi.

Ûinai, filosofai yra tokie sukti Ωmogeliai, kurie sako aß

Ωinau, kad nieko neΩinau ir tuo pat metu, net nemirktel∂j´,

moko kitus – ir moko ne tik filosofuoti, bet ir gyventi.

MaΩa to, kad aß geriausiais paΩymiais baigiau Kauno universiteto

Teologijos-filosofijos fakultetå ir pusmet^ Frei-

( 13 )

Anapus taves 13

25/3/05, 2:13 AM


urge gilinausi ^ vokieçi¨ gyvenimo filosofijå, po karo aß

tapau tik laisvalaikio filosofu, o ßie juk yra patys pavojingiausi

– jie atkakliai taiko savo ißmint^ gyvenime.

Negaliu atsakyti, kod∂l mane ypaç trauk∂ tamsioji vokieçi¨

filosofijos srov∂ – Íopenhaueris, Nyç∂, Haidegeris

ir taip toliau, kuri keisçiausiu bΔdu visißkai nesikirto su

kaimißkai katalikißku mano aukl∂jimu. Matyt, ßie dalykai

tiesiog nugul∂ skirtinguose sielos sluoksniuose ir nesusiliet∂

tol, kol ji nepatyr∂ gilesni¨ sukr∂tim¨. Mano t∂vas

buvo stipriai prakut´s Suvalkijos Δkininkas, puikiai mok∂jo

skaityti, vienas jo brolis buvo kunigas, kitas – gydytojas.

T∂vas galbΔt ßiek tiek pavyd∂jo mokslingiems broliams

ir gimin∂s sueigose stengdavosi neatsilikti nuo j¨

kalb∂damas apie politikå bei ßiaip gyvenimå. Aß buvau jo

pasididΩiavimas ir viltis nußluostyti visiems nos^. Jis net

^tarti ne^tar∂, kad nuo per dideli¨ gyvenimo filosofijos

studij¨ imi vis maΩiau suprasti ir pateisinti tok^ Ωmog¨

kaip jis. Kaip dabar atsimenu nuolatin^ dΩiug¨ ir slapta

pagarb¨ jo klausimå: Na, filosofe, kå tu galvoji apie...?

Klausdamas t∂vas didΩiavosi ne tik manimi, bet ir savimi,

– beje, visai teis∂tai, nes jo ^naßas ^ adoracijos objektå,

tai yra mane, buvo pakankamai reikßmingas. Tieså pasakius,

aß visada vertinau jo nuosekl¨ atsid∂jimå aukl∂jant

mane – vaikyst∂je ir fizißkai – bΔti geresniam nei jis. GalbΔt

nejausdavau paΩeminimo, o tod∂l ir neapykantos, kad

jis bausdavo mane tik∂damas padaryti ne tok^ pat kaip jis,

bet geresn^. Bausdamas ir aukl∂damas, kartais net labai

drastißkai, t∂vas nestΔm∂ man´s ^ Ωemesniojo pad∂t^, jis

tarsi tyliai sak∂: Aß esu blogas ir kvailas, bet tu turi bΔti

geresnis. Turi pralenkti mane! Ir aß Ωinojau, kad trΔks plyß

padarysiu tai!

( 14 )

Anapus taves 14

25/3/05, 2:13 AM


Turting¨ ir Ωymi¨ Ωmoni¨ buvo ir tarp mano antros bei

treçios eil∂s d∂dΩi¨ ir tet¨, o anais laikais ßi giminyst∂ nebuvo

labai tolima. Vienas toks d∂d∂ ^ Smetonos valdymo

pabaigå tapo netgi artimu prezidento Ωmogumi ir svarbiu

tautinink¨ partijos ßulu. Jis buvo kil´s iß mΔs¨ kaimynyst∂s,

vasarå atvaΩiuodavo su ßeima praleisti keleto dien¨

savo vaikyst∂s vietose ir m∂go pabendrauti su mano t∂vuku,

netgi nepiktai pasiginçyti d∂l politikos. Rank¨ prie

valdΩios jis, matyt, kaip reikiant nesußilo, nes prad∂j´s statytis

namå beveik paçiame Kauno centre, netoli Ûaliakalnio

funikulieriaus, pritrΔko pinig¨. Prasitar∂ apie tai mano

t∂vui, ir ßis netik∂tai pasiΔl∂ paskolinti trΔkstamå sumå.

Mainais, kol atiduos skolå, d∂d∂ tur∂jo ^ tå naujai

pastatytå namå priimti pagyventi ir mane – mat kaip tik

buvau prad∂j´s savo studijas. Skolinama suma mΔs¨ ßeimai

buvo pakankamai didel∂, ir t∂vai netgi tur∂jo parduoti

daugiau gyvuli¨ negu ketino. Taçiau ir ßi t∂vo investicija

^ mane buvo Δkißkai gudri. Jaunas universiteto studentas,

gyvendamas pas visuomen∂je Ωinomå veik∂jå,

tur∂jo visai kitas sålygas apsitrinti, atsikratyti kaimißko

stuobrißkumo, pagaliau – uΩmegzti naudingas paΩintis ar

kristi ^ ak^ jaunoms, kaip ant mieli¨ kylançioms aukßtuomen∂s

panel∂ms.

Prisimenu, kaip po vakarien∂s pradΩiugintam d∂dei

jau ißvaΩiavus, t∂vas ißsitraukia trumput^ pießtukå, paspjaudo

j^ ir ant vyniojamojo popieriaus gabalo ima

mamai, man, jaunesniems broliams ir dar visai kvailai

sesutei rimtu tonu, lyg mokytojas klas∂je, aißkinti savo

apskaiçiavimus. Jis Ωino, kiek vidutinißkai kainuoja kambario

nuoma Kaune, plius maitinimas, Ωino, kiek uΩ skolinamå

sumå gaut¨ palΔkan¨ banke, viskå veda ^ metin^

( 15 )

Anapus taves 15

25/3/05, 2:13 AM


alanså ir, nors finansinis rezultatas pasirodo toli graΩu

ne mΔs¨ naudai, ißdidΩiai ir pamokomai taria:

– Tie keli nuoßimçiai, kuriuos prarandame, tur∂s atsipirkti

Viktoriukui kaip reikiant prasimußus. Kam reikalingi

protingi Ωmon∂s – filosofai? Valdyti ßal^! O be paΩinçi¨

ir gero ißsiaukl∂jimo Kaune nieko nepadarysi. Taigi,

vaikai, paskyr´ nemaΩus pinigus ßito savo ßvietalo mokslams,

turime nepagail∂ti ir dar ßiek tiek, kad mokslas duot¨

naudos. Nusipirk´s arkl^, pirk ir veΩimå. Kitaip nereik∂jo

n∂ prad∂ti. Teisingai sakau?

Visi buvo patenkinti, o labiausiai, Ωinoma, aß, nes tur∂jau

ir savo slapt¨ minçi¨.

( 16 )

Anapus taves 16

25/3/05, 2:13 AM


pianinas ir kußet∂

Saliut∂, Salom∂ja – toks buvo mΔs¨ turtingo d∂d∂s vienturt∂s

dukters vardas. PaΩinojau jå nuo pat vaikyst∂s, ir

nors mano kaimynyst∂je ji pagyvendavo trumpai, taçiau

to – o gal kaip tik to – uΩteko, kad ji man tapt¨ svajoni¨

princese. Keleriais metais uΩ mane jaunesn∂, kaime ji atrod∂

lyg ne ßio pasaulio paukßtis, angelas, balta suknute

atsargiai stypin∂jantis papieviais. Viså laikå gyventi su ja

viename name, kartu valgyti, vaikßçioti, atsipraßant, ^ tå

paçiå ißviet´ atrod∂ ne^tik∂tina. Ir vis d∂lto tai ^vyko. D∂d∂s

namas Ûaliakalnio paßlait∂je buvo baigtas, jame man

atiteko pakankamai erdvus kambarys nedideliame rizalite,

kuriame, ßiek tiek pakeitus projektå, netgi buvo padarytas

atskiras ^∂jimas.

Salom∂ja buvo mano pirmoji, idealioji, skaisçioji meil∂,

svajoni¨ svajon∂ ir svarbiausias akstinas verΩtis ^ gyvenimo

virßΔnes. Kai aß apsigyvenau greta, ji dar buvo moksleiv∂,

beveik paaugl∂, romantißka, drovi ir juki, tikras trapaus

subtiliojo pasaulio simbolis, toks prießingas ir

patrauklus mano kaimißkam ßiurkßtumui. Tokia ji man atrod∂,

o gal tokia ir buvo, nors neder∂t¨ pamirßti, kad prießkario

Kauno paneli¨ dvasios egzaltacija buvo skirta jaunikiams

medΩioti, kaip dabartini¨ tavo draugi¨ bravΔra ir

ryßkus makiaΩas. Kad ir bΔdama visißkai nepatyrusi meil∂s

reikaluose, Saliut∂ mikliai vyniojo mane apie pirßtå,

tai suteikdama aißki¨ prielankumo Ωenkl¨, tai v∂l blokß-

( 17 )

Anapus taves 17

25/3/05, 2:13 AM


dama savo iß meil∂s apakus^ giminait^ ir kaimynå ^ nevilties

bedugn´. GalbΔt jos elges^ tik iß dalies l∂m∂ mergißkas

gudrumas ir ta palanki, o gal kaip tik nepalanki aplinkyb∂,

kad buvau iß esm∂s vienintelis jos meil∂s pratyb¨ poligono

objektas – ji mok∂si mergaiçi¨ gimnazijoje.

Salom∂ja! Mano jaunyst∂s met¨ kelrod∂ ΩvaigΩd∂, ißnykusi

vienu metu su visa epocha, beveik to meto simbolis,

nesp∂jusi ißsiskleisti prasm∂, mano neißsipildΩiusi viltis

ir nuoskaud¨ kreßulys. Ûinai, kod∂l aß, tur∂damas prastå

klauså ir muzikin´ atmint^, taip m∂gstu klasikin´ muzikå?

Tod∂l, kad fortepijono garsai man visada primena pirmåjå

meil´. Jos kambarys buvo tik uΩ vienos sienos, prie kurios

aß priglusdavau, vos ißgird´s skambinant, ^sivaizduodamas,

kad tai, padedama Íopeno, kalba jos ßirdis, ir beveik

jausdamas liaunus mylimosios pirßtus, b∂giojançius

paklusniais klavißais, tarsi prisilietim¨ alkstançiomis mano

jusl∂mis. Juokiesi? Nesitik∂jai, kad aß galiu bΔti toks

sentimentalus? Aß toks ir nesu, bet tu turi suprasti, koks

aß buvau tada, kad ^stengtum pateisinti.

Daug nevargindamas papasakosiu vienå epizodå, kuris

galbΔt ß^ tå reißkia. Tai ^vyko jau nedaug likus iki karo.

Pasitaik∂ vienas iß t¨ ret¨ vakar¨, kai aß ir Salom∂ja likdavome

namuose vieni du. Ívelnioje prietemoje ißgirdau iß

jos kambario sklindançiå visißkai naujå, anksçiau niekada

negird∂tå melodijå – labai lyrißkå, kartais vos vos nerimastingå,

nostalgißkå. Ne, Salom∂ja nebuvo gera pianist∂,

taçiau man dingojosi, kad ji paprastå melodijå mok∂jo

nuspalvinti savo slopinamomis emocijomis – gana grieΩtai

aukl∂jama ßeimoje ir mokykloje, çia ji nesivarΩydama

liejo jaunatvißkus jausmus, kas subtiliam muzikos vertintojui,

matyt, bΔt¨ nepriimtina, bet man atrod∂ tikra me-

( 18 )

Anapus taves 18

25/3/05, 2:13 AM


no virßΔn∂. UΩliejusiu svaiguliu galima pateisinti dråså,

kurios vedamas palikau savo rizalitå ir iß l∂to prav∂riau

Salom∂jos kambario duris. Ji t´s∂ toliau, lyg nepasteb∂dama

^ΩΔlaus ^sibrov∂lio, taçiau kelis kartus uΩkliud∂ ne tå

klavißå – supratau tai daugiau iß jos prikåstos lΔpos ir aki¨

blykstel∂jimo, negu iß klausos. Pri∂jau visai arti ir beveik

atsir∂miau ^ pianinå. Ji steng∂si t´sti, taçiau garsai dar∂si

vis maΩiau harmoningi, kol po keli¨ keist¨ pasaΩ¨ uΩsibaig∂

Ωemiausio do atodΔsiu ir vos ^sp∂jamu ßnabΩdesiu:

Negåsdink man´s taip daugiau...

Puoliau prieß jå ant keli¨, bandydamas sugriebti vis dar

virpançius pirßtus. Nev∂kßlißkai ißsten∂jau meil∂s prisipa-

Ωinimå ir ∂miau buçiuoti rankas, tarsi jos bΔt¨ geriausios

tarpinink∂s jausmams ißreikßti. Salom∂ja ∂m∂ loßtis ir nualpo

taip, kad vos sp∂jau pagauti. Pak∂liau ir nusineßiau jå

ant Viktorijos stiliaus kußet∂s.

PaguldΩiau ir ∂miau v∂dinti netoliese gul∂jusia knyga.

Atsegiau dvi virßutines ßilkin∂s palaidinuk∂s sagas. GalbΔt

ji iß tikr¨j¨ buvo apalpusi – maçiau, kaip pamaΩu

raudonis gr^Ωta ^ skruostus. Pasilenkiau ir pabuçiavau

lengvai pravertas mano meil∂s lΔpas. Pasirod∂, kad jos

nebuvo visißkai bejausm∂s, kad ßiek tiek, vos juntamai

atsak∂, virptel∂jo ir glustel∂jo prie mano lΔp¨, bet tik

tiek, kad abejon∂ nebΔt¨ iki galo sugriauta. Îmiau buçiuoti

jos veidå, ißsidraikiusius plaukus – j¨ kvapå jauçiu

ir dabar, – kaklå tarp peçi¨ ir ausies, ßvelniå duobut´ jo

apaçioje, krΔtin´. Vienu metu ji neatsilaik∂ ir susijuok∂,

bet vis tiek neatsimerk∂, ir aß supratau, kad uΩmerktos

akys yra tarsi indulgencija, tylus sutikimas, leidimas meil∂s

Ωaidimams, nors ir neprisiimant atsakomyb∂s. Po visko

Salom∂ja, Ωinoma, gal∂s mane apkaltinti pasinaudo-

( 19 )

Anapus taves 19

25/3/05, 2:13 AM


jus bej∂gißka jos pad∂timi, taçiau tas man´s visai negåsdino.

Aß visas liepsnojau ir verΩiausi ^ priek^, s∂kmingai

^veikdamas filosofå ir analizuotojå, s∂dint^ manyje ir trukdant^

laisvai atsiduoti geismams.

Tuo metu aß jau tur∂jau ßiokiå tokiå, nors ir nedidel´,

kaip dabar sako, seksualin´ patirt^, ^gytå Nemuno gatv∂s

bordeliuose. Ne, negalvok, lankydavausi ten labai retai,

kai jau visißkai nebegal∂davau tvertis arba nuspr´sdavau

bΔsiås reikalingas didesnio pasitik∂jimo savimi tuose subtiliuose

reikaluose. Kai kuriose vietel∂se studentai gal∂davo

gauti nuolaid¨, o aß netgi buvau susirad´s vienå beveik

neapmokamå, uΩ saldainius ir vyßni¨ liker^ save dovanojançiå

gana ißmoningå poniå – tiesa, nebe pirmos

jaunyst∂s ir mano skoniui gerokai per stambiå. ÛodΩiu,

daugmaΩ Ωinojau, kaip reikia prieiti prie moters, nors çia

buvo visai ypatingas atvejis. Kvailai skamba, bet kelerius

ilgus metus, kankindamasis iß meil∂s Salom∂jai, aß niekada

ne^sivaizduodavau jos ir sav´s lovoje. Aß svajodavau,

kaip mes vaikßtome susi∂m´ rankomis panemuniais, kaip

dalijam∂s giliausiais savo siel¨ atradimais, deklamuojame

vienas kitam poezijå... Ir n∂ra çia ko juoktis! Mano meil∂s

^sivaizdavimas netur∂jo nei kruopelyt∂s blogio. Ûinok,

Andriau, tai iß tikr¨j¨ buvo IDEALI MEILÎ.

Taçiau tåkart aß jau buvau visißkai apkvaiß´s, bet kokie

ΩodΩiai, svajon∂s ir dvejon∂s ißsisklaid∂ kaip dΔmas, jutau

tik gundançius jos kvapus, aksomin^ odos ßvelnumå ir tyl¨,

slaptå pritarimå. Salom∂ja vos vos gyn∂si, taçiau taip

tik dar labiau man pad∂jo. Buçiuodamas sugeb∂jau nurengti

jå tiek, kiek man reik∂jo ir supratau, kad kelias jau

paruoßtas. Trumpam atsitraukiau, kad ißßokçiau iß kelni¨,

o kai v∂l atsisukau, ji pirmå kartå atsimerk∂.

( 20 )

Anapus taves 20

25/3/05, 2:13 AM


Jeigu bΔçiau dailininkas, skirçiau viså gyvenimå tam

Ωvilgsniui pavaizduoti. ÛodΩiais jo nusakyti ne^manoma.

Kå jis reißk∂: ißgåst^, nustebimå, kalt´, kaltinimå, såmokslinink¨

supratimå, abipus^ prakeiktumå, anksçiau nepatirtas

sielos audras ar ißtvirkus^ smalsumå? Man tiesiog

reik∂jo nepasteb∂ti ßito Ωvilgsnio, eiti tolyn, eiti iki galo,

ir viskas bΔt¨ buv´ gerai. Iki laim∂s, kuri bΔt¨ ißgelb∂jusi

mus abu, trΔko vienos akimirkos. Tiksliau: viena akimirka

buvo per daug! Taip, tikrai, stov∂jau prie pat Rojaus

vart¨, jie buvo atverti, bet aß sekund´ uΩdelsiau.

– Aß myliu tave, – sukuΩd∂jau, manydamas, kad tokie

ΩodΩiai çia geriausiai tinka.

– Bet aß tav´s – ne ir niekada nemyl∂siu, – atsak∂ degançios

lΔpos. – Aß tik ΩaidΩiau su tavimi.

Nusijuok∂, o jos akys susiaur∂jo. Iß visos jausm¨ gamos

Ωvilgsnyje liko tik paßaipa ir vos matomas ßeß∂lis niekinamo

gailesçio.

Netik∂tumas buvo tiesiog stingdantis. Vienu mirksniu

mano gyvybingumas susmego, o aß pats kaip kirviu perkirsta

pußies trinka skilau ^ kΔnå ir j^ iß ßono stebint^ protå.

Pamaçiau save beviltißkai palinkus^ virß mylimosios –

bekeln^, juokingå, negrab¨, tarsi paßautas varnas.

Nusisukau nuo jos. Pro dienines uΩuolaidas ^ kambar^

skverb∂si blausi vakaro ßviesa. Virß medΩiais apaugusio

ßlaito vis dar mat∂si dangus su nebalintos burok∂li¨ sriubos

rausvumo debes¨ brΔkßniu. Gal∂jau dΩiaugtis nebent

tuo, kad tamsai tirßt∂jant tampu maΩiau matomas – tiek

mylimajai, tiek sau paçiam. S∂d∂jau ant grind¨, nugara

atsir∂m´s ^ kußet´, nuleid´s rankas ir beveik pamirß´s, kad

uΩ man´s guli pusiau ißrengta mergina. Pikçiausios mintys

sukosi galvoje, tarsi botagais genami Ωv∂rys cirko are-

( 21 )

Anapus taves 21

25/3/05, 2:13 AM


noje. Svarbiausi mΔs¨ netrumpos paΩinties epizodai, visi

mano meil∂s kelio Ωenklai skleid∂ naujå, karçiå prasm´.

Taip, ji Ωaid∂ su manimi, tiksliau – Ωaid∂ manimi, Ωaid∂

negailestingai, savanaudißkai, abejingai. Ji mane apgavo

ir praΩud∂. Ji buvo negailestinga, kaip ir visa ßita svetima

aplinka, pasaulis skirtas kitiems.

Tamsa galutinai uΩvald∂ ir ißtryn∂ kambario linijas. Nieko

nemaçiau ir nenor∂jau matyti, tapau akmen∂jançiu pykçiu,

buvau paralyΩiuotas.

NeΩinau, kiek laiko pra∂jo taip bes∂dint, turbΔt gana

daug, kol pajutau ßveln¨ ir dr∂gnå prisilietimå ties paçiu

paausiu. Salom∂ja s∂d∂jo vienå kojå parietusi po savimi,

kitå nuleidusi Ωem∂n ir prisilenkusi prie man´s atsargiai

buçiavo.

– Ar labai ^skaudinau? – sukuΩd∂jo tiesiai ^ aus^ keistu

balsu. – Atleisk. Pati neΩinau, kod∂l esu su tavimi tokia

bloga.

Buvau suakmen∂j´s, nenor∂jau kå nors sakyti, o atsipraßymas

tik dar labiau Ωemino. Ji paglost∂ mano galvå,

tarsi guost¨ maΩå vaikå, po to dar kartå pabuçiavo. Jauçiausi

lyg statula, lyg kietas granitinis biustas, kur^ kaΩkas

lieçia, çiupin∂ja, glaudΩia prie sav´s, myluoja – galbΔt, kad

patenkint¨ savo ißkryp∂lißkas aistras, nes meil∂ akmeniui

juk n∂ra natΔralus dalykas.

Tuo tarpu Salom∂ja ∂m∂ blaßkytis lyg aps∂sta. Ji tai pripuldavo

prie man´s ir apiberdavo buçiniais, negrabiomis

glamon∂mis, tai v∂l atßokdavo ir imdavo kalb∂ti, nors jos

ΩodΩi¨ prasm∂ subyr∂davo dar nepasiekusi man´s.

Pagaliau ji nuslydo nuo kußet∂s ir atsidΔr∂ virß mano

kΔno. Pirmå kartå ^Ωvelgiau savo mylimåjå tamsoje. Mano

paminklinis ßaltumas sulauΩ∂ paskutinius Salom∂jos sa-

( 22 )

Anapus taves 22

25/3/05, 2:13 AM


visaugos ir savigarbos barjerus ir ji atrod∂ tiesiog juokinga.

Nevalingai atsakin∂damas ^ jos buçinius ir glamones,

ranka pasiekiau vietå, kuri tur∂jo bΔti paskutin∂ tvirtov∂,

taçiau radau tik begalinio geismo pelk´.

Mano protas, mano såmon∂ Ωinojo, kad taip beatodairißkai

atsiduodançiå moter^, ne – merginå, mat besiblaßkydama

ji min∂jo nekaltyb´, tiesiog bΔtina paimti, taçiau

tai buvo mintis be kΔno. O ßalia sukte sukosi kitos mintys.

Juk Salom∂ja puol∂ ^ beatodairißkos aistros gl∂b^ tik

paΩeminusi mane, tik smogusi ^ skaudΩiausiå vietå, tik pamaçiusi

mano nevilt^ ir skausmå. Ne, ßi geismu deganti

mergina nebuvo idealios meil∂s angelas, apie kur^ svajodavau

ilgais vakarais. Taçiau blogiausia, kad aß negal∂jau

su tuo susitaikyti.

O, jeigu aß tå lemtingå vakarå bΔçiau dr^s´s ißlieti savo

bais¨ pykt^, kol buvau dar neuΩrakin´s, nepasl∂p´s meil∂s

giliausioje sielos kert∂je, jei bΔçiau leid´s abiem jausmams

– meilei ir neapykantai – daryti tai, kå jie nori! Taip, tada

Salom∂ja bΔt¨ buvusi mano. Ir galbΔt amΩinai.

Taçiau tada ji pamaΩu uΩgeso, paliko mane ramyb∂je ir

aß gal∂jau tik dΩiaugtis, kad tamsoje mes nematome vienas

kito aki¨.

Tai buvo tragedija be katarsio. Hamletas nusprend∂,

kad kerßyti yra negraΩu, taçiau vis tiek Ωuvo – kai kas sako,

kad pasikor∂ supykusios t∂vo ßm∂klos prakeiktas.

( 23 )

Anapus taves 23

25/3/05, 2:13 AM


ideali, netgi platonißka kapituliacija

Tragedija be katarsio buvo ir Lietuvos atsidavimas rusams,

nepraliejus n∂ vieno kraujo laßo. Çia aß buvau Salom∂jos t∂vo

pus∂je. Tiesa, mes beveik susipykom vertindami prezidento

vaidmen^ g∂dingame valstyb∂s praradimo spektaklyje.

Aß tau jau pasakojau, kaip birΩel^ atΩleg∂jo rus¨ tankai, o

Laisv∂s al∂joje pasirod∂ bΔriai valkat¨ ir Ωyd¨ su raudonais

skudurais. Kiek paspoksoj´s ^ juokingå ir baisiå ißvaduot¨

gyvenimo nuskriaust¨j¨ demonstracijå ir vos negav´s ^ nos^,

matyt, d∂l deramai neparodytos pagarbos, ^griuvau ^ namus

– tiesiai ^ nedidukå d∂d∂s ßeimos pasitarimå.

– Matei? – sugrieb∂ jis mane uΩ rankos ir pasodino prie

stalo ßalia taip pat ^raudusios Salom∂jos ir jos mamos, – aß

vos sp∂jau ^pulti ^ Kaufmano krautuv´! Sakiau tiems idiotams,

kad greitai çia bus kaip Rusijoj. Ûinai ßΔk^:

KAS BUVO NIEKS, TAS TAPS VISKUO

– Kas buvo nieks, tas taps viskuo, – pakartojau nevalingai

Ωvelgdamas ^ savo mylimåjå.

Po mano fiasko buvo pra∂j´s gal koks m∂nuo, taçiau

mes taip ir nebuvom n∂ karto pasißnek∂j´. Susitik´ beveik

neΩiΔr∂jom vienas ^ kitå, o per tuo metu kaip tik padaΩn∂jusias

bendras vakarienes, kurios man tapo tikra kankyne,

tik mandagiai palaikydavom bendrå pokalb^.

– Ar gali bΔti labiau krikßçionißkas ßΔkis? – prisiverçiau

pajuokauti.

( 24 )

Anapus taves 24

25/3/05, 2:13 AM


D∂d∂ trenk∂ delnu ^ stalå:

– Tai bent krikßçionys! Pagaliau ir Ωydai atsivert∂! Matyt,

tokia ir bus judoßi¨ krikßçionyb∂.

– Bet t∂veli, – ^siterp∂ Salom∂ja, – ten ne vien tik Ωydai –

pats sakei. Gird∂jau, kad vakar senamiesty jie ir Ωyd¨ krautuvi¨

vitrinas ißdauΩ∂.

– Turtingiems, Ωinoma, nieko gero. Bet jie mok∂s ißsisukti.

O kas atsitiks mums? Gal tu, Viktorai, Ωinai?

– Nieko n∂ra amΩina. Kas ateina, kada nors tur∂s praeiti,

– bandΩiau nuduoti filosofå. – Reikia tiesiog laukti.

D∂d∂ atidΩiai paΩvelg∂ ^ mane tarsi rimtai svarstyt¨ original¨

patarimå. Tarp kitko, tuo metu jis dar∂si man vis

draugißkesnis, daΩnai kviesdavosi pasißnek∂ti, netgi pasitarti,

lyg bΔtume lygiaverçiai partneriai.

– Ißlaukti, sakai, – pakartojo. – Kad taip gal∂tum, Ωmogau,

^l^sti ^ Ωem´, pasisl∂pti kaip koks kurmis Ωiemai, o kai

viskas praeis, ißl^sti ^ pavasario saul´. Kad taip gal∂tum ir

Ωinotum, kada viskas praeis!

Tuo metu man ^ galvå ∂m∂ l^sti visokios keistos mintys.

– D∂de, ar jΔs skait∂t Markså arba Nyç´?

– Markså? Íito tikrai ne. O Nyç∂s Zaratustrå pasklaidΩiau

– tå prastå vertimå. Paaugli¨ tvirkinimas, o ne filosofija.

Tik vienas sakinys man gerai ^strigo: Tu eini pas moter^?

Tai nepamirßk bizΔno. Tikra teisyb∂, – jis nusikvatojo.

– Antanai! – priekaißtingai ßΔktel∂jo Salom∂jos mama. –

Prie mergait∂s... Tos bedievißkos knygos apskritai netur∂t¨

bΔti padoriuose namuose.

– Iß kur Ωinai, kad ji bedievißka? – v∂l nusijuok∂ d∂d∂. –

Ar tik ne aß sakiau?

Í^ kartå nusißypsojo ir mergaite jau senokai nebevadinta

Salom∂ja. Pajutau jos atsarg¨, taçiau kitok^ nei anks-

( 25 )

Anapus taves 25

25/3/05, 2:13 AM


çiau Ωvilgsn^. Negi ten ßm∂kßtel∂jo priekaißtas? Koks? Kad

tada netur∂jau bizΔno!? Taip, kad buvau su ja per daug

geras. Taip taip, kad buvau geras kaip tik tå akimirkå,

kai reik∂jo bΔti blogam! Reik∂jo tiesiog perlieti jå bizΔnu,

gerai pliaukßtel∂ti per uΩpakal^ ir bΔtume palaiminti.

Bet su Salom∂ja aß visada elgiausi atvirkßçiai, buvau

geras, kai reik∂jo bΔti blogam, ir blogas – kai reik∂jo

gerumo.

– Tai krikßçionys demokratai kalti, – staiga, lyg bΔt¨

padar´s didΩiul^ atradimå, ßΔktel∂jo d∂d∂ Antanas. – Tai

vis tas j¨ apsimestinis gerumas ir humanistiniai idealai!

Ißvenkime kraujo, tausokim Ωmones. Nesåmon∂s! Prezidentas

tur∂jo j¨ n∂ artyn neprisileisti. Mums reik∂jo pernai

paklausyti Ribentropo ir patiems Ωygiuoti ^ Vilni¨. BΔtume

tap´ Vokietijos såjungininkais ir ißlaik´ nepriklausomyb´.

Rusas tada bΔt¨ nelind´s. Be reikalo prezidentas

nepaklaus∂ Íkirpos.

GalbΔt d∂d∂ buvo teisus, nors dar negal∂jo matyti visos

istorin∂s panoramos, juolab Ωinoti, kad po keli¨ savaiçi¨

jis bus suimtas, v∂liau deportuotas ir ißnyks be p∂dsako

Sibiro platyb∂se kartu su dauguma ^vairiausi¨ partij¨ veik∂j¨

– ne vien krikßçioni¨ demokrat¨, bet ir pasaulin∂s revoliucijos

laukusi¨ trockinink¨. Visi jie buvo susemti nakt^,

likus porai dien¨ iki Liaudies seimo rinkim¨.

Ûinai, tada aß daΩnai tylomis ßaipydavausi iß savo mylimosios

t∂vo, bet dabar mΔs¨ susitikim¨ negaliu prisiminti

be graudulio. Íiaip jau jis nebuvo gilus Ωmogus,

greiçiau netgi l∂kßtas ir pretenzingas, taçiau patik∂k manimi,

ißeit¨ jis dabar çia Vilniuje, kaip buv´s, pasisukioti

tarp Ωmoni¨ ir visi ißsiΩiot¨ – kokia laikysena, mok∂jimas

kalb∂ti, idealai ir kartu nuoßirdus beveik vaikißkas

( 26 )

Anapus taves 26

25/3/05, 2:13 AM


paprastumas. Jis buvo geras Ωmogus – Ωinoma, kiek geras

gali bΔti aukßtas valdininkas. GalbΔt tada jis jau buvo

uΩçiuop´s tå plonyt^ nuojaut¨ siΔlel^ ir kaip kiekviena

esyb∂, prie kurios nenumaldomai art∂ja tragedija, ∂m∂

Ωvelgti ^ viskå ^d∂miau, labiau klausdamas ir ^siklausydamas,

lyg nor∂t¨ viskå suprasti ir ^siminti prieß galutinai

netekdamas.

– Bet tu, Viktorai, prad∂jai nuo Markso ir Nyç∂s? –

paklaus∂. – TurbΔt ne veltui?

– Man kilo ^domi mintis, – atsakiau. – Kai ßitas apaçi¨

gaivalas okupavo mΔs¨ Laisv∂s al∂jå, prisiminiau Nyç∂s

atakå prieß visus pasaulio silpnuosius, prieß juos ginançiå

ir skatinançiå krikßçionyb´. Ûinot, kuo jis apkaltino, atrodo,

jau v∂liau, po Zaratustros, visus krikßçionis, kaip,

beje, ir ankstesn^ ßaltin^ – jud∂jus? Jis apkaltino juos vietoj

tikrojo J∂zaus mokymo – tiksliau gyvenimo bΔdo – susikΔrus

savotißkå ißkryp∂lißkå nevyk∂li¨, kaip jis sako, resentimentå.

Kas tai yra? Tai silpn¨j¨ neapykanta ir kerßtas

realybei, visiems natΔraliems instinktams, gyvenimo

geismui, tikram pasauliui, nes jame jie pasmerkti pralaim∂ti.

Laim∂ti prieß stipriuosius jie gali tik supançioj´ visus

silpn¨j¨ morale, dogmomis ir abstrakçiais idealais.

– NeΩinau, neΩinau... – numyk∂ Salom∂jos t∂vas. – Tas

gruzin¨ banditas man nelabai panaßus ^ silpn¨j¨ gyn∂jå.

– Nyç∂ taip ir sak∂, – nenusileidau. – Daliai stipri¨j¨

pavyksta prisitaikyti, apsimesti avin∂liais ir paimti valdΩiå.

Tam juk reikia valios j∂gos. Bet visus kitus jie stengiasi

kastruoti. Silpnieji visada ißkelia tokius despotus ir leidΩia

jiems slapta daryti viskå mainais uΩ saugumo jausmå ir

laim´ nekovoti uΩ save.

– Bet ΩiΔr∂k, jie juk kovoja, dauΩo vitrinas!

( 27 )

Anapus taves 27

25/3/05, 2:13 AM


– Kovoja? Kur jie buvo prieß ateinant rusams? Ar ne tie

patys nuolankiai traukdavosi iß kelio ir meiliai praßydavo

maloni¨?

– Tu teisus. Tie patys.

– Maloning¨j¨ krikßçionyb∂, nutraukusi natΔraliå atrankå,

leido jiems ißgyventi ir netgi apginklavo j¨ silpnumå

kerßto j∂ga, – çia Ωvilgtel∂jau ^ Salom∂jå su mama ir

suprat´s, kad einu per toli, pridΔriau: – taip sak∂ Nyç∂,

bet aß manau, kad jo ΩodΩiai ßimtå kart¨ labiau tinka komunistams

nei krikßçionims. Komunistai tobulai ^kΔnija

ßiå psichologijå. Taip, Nyç∂ yra vienas iß geriausi¨ komunizmo

utopijos prießnuodΩi¨.

Salom∂ja atsiduso:

– O aß jau maniau, kad vakarojam su bedieviu.

– Ar tai panel´ labai gåsdint¨? – nusijuokiau.

Taçiau atsakymå ißgirdau ne iß jos, o iß t∂vo:

– Tokios jaunos panelyt∂s kartais susiΩavi arba jaunais

kunig∂liais, arba kokiais sicilikais. Romantika! Bet mΔs¨

Saliut∂ dar turi proto. Ar ne, mergyt?

– Jei Viktoras bΔt¨ kunigas, aß j^ tikrai ^simyl∂çiau, –

ißpyßkino Salom∂ja ir ^bed∂ ^ mane keistå Ωvilgsn^.

– Na, ne^pΔsk ugnies, – Ωaismingai atsiliep∂ t∂vas. –

Teologijå jis juk ißmano.

Visos protingos mintys ißdulk∂jo man iß galvos, palikdamos

ten vienå vienintel´: Kå ji nor∂jo pasakyti?

– Teologija – tai tik ΩodΩiai, – jos lΔpose tai skamb∂jo

beveik paniekinamai.

– Ar man tikrai bΔtina tapti kunigu? – sumurm∂jau toli

graΩu ne taip tvirtai, kaip d∂stydamas Nyç∂s teorijas.

– Gal uΩtekt¨ ir keli¨ seminarijos kurs¨, – vylingai numyk∂

Salom∂ja, – kai klierikas d∂l merginos meta paßau-

( 28 )

Anapus taves 28

25/3/05, 2:13 AM


kimå, ßi bent Ωino, kad yra iß tikr¨j¨ mylima, kad jos neapgaudin∂ja.

Veiksmas juk parodo daugiau nei Ωodis.

Jutau, kad mano skruostai ima degti. Ißsigand´s Ωvilgter∂jau

^ d∂d´. Jis ΩiΔr∂jo ^ mane ßypsodamasis ir netgi skatinamai.

Ko gero, jis ∂m∂ laikyti mane visai gera partija savo

dukteriai. Buvo aißku, kad prasideda didΩiul∂s sumaißties

laikai, o per juos buvusi visuomenin∂ pad∂tis ir netgi turtas

netenka lemiamos reikßm∂s. GalbΔt jie jau seniai buvo pasteb∂j´

mano negrabiai slepiamå d∂mes^ Salom∂jai.

– Atrodo, kad Rusijoje ir seminarijos, ir cerkv∂s seniai

uΩdarytos. J¨ dabar kita religija, – d∂d∂ vis dar ßypsojosi,

nors linksmumas neder∂jo su ΩodΩiais. – KaΩkada d∂l ^domumo

perskaiçiau Paleckio knygel´ apie Soviet¨ Såjungå.

Koßmaras, o ne gyvenimas! Sakai, Nyç∂ – prießnuodis.

Gal ir gerai – tegul bedieviai kovoja su bedieviais ir

susinaikina. Nors Lietuvai neutralitetas neißdeg∂. Ir kas

sugalvojo tokiå idiotißkå politikå?!

Pamin∂j´s neutralitetå, d∂d∂ v∂l susijaudino ir ∂m∂ dau-

Ωyti ranka ^ stalå.

– Taip, Íkirpa buvo ßimtå kart¨ teisus! Politika turi bΔti

reali, real politic, kaip sakoma. Reik∂jo d∂tis su vienu iß

blog¨j¨ savo noru, o ne per j∂gå, kaip iß∂jo dabar. Ißprievartavo,

o mes net surikti pabijojom, kå jau ten kalb∂t

apie aki¨ ißdraskymå. Geruçiai, minkßtakΔniai! Net prezidento

nepaklaus∂. Skuçå ir Povilait^ atidav∂. Ißdavikai,

tikri ißdavikai!

D∂d∂ buvo teisus. Jis tiktai klydo d∂l Smetonos, nes

prezidentas gal∂jo parodyti daugiau kietumo ir nenusileisti

ministr¨ daugumos spaudimui priimti rus¨ ultimatumå.

Taçiau aß atleidΩiu ßiå d∂d∂s klaidå. Smetona visada

buvo jo idealas su visai pragmatißku pamußalu – idealas

( 29 )

Anapus taves 29

25/3/05, 2:13 AM


sukurtas primityvi¨ savanaudißk¨ paskat¨ ir d∂l to labai

stiprus. D∂dei, kaip ir didumai tokio rango pareigΔn¨, ißtikimyb∂

tautos vadui buvo s∂km∂s garantas. Tvirtas prezidentas

reißk∂ j¨ gyvenimo ir gerov∂s pastovumå, neblaßkomå

joki¨ partin∂s valdΩios pasikeitim¨ ir demokratijos skersv∂j¨.

Taçiau ißtikimi Smetonos valdiniai bent jau gal∂jo

didΩiuotis, kad j¨ patvaldys per keliolika vießpatavimo met¨

moraliai nesupuvo, liko bent jau ißorißkai kuklus, paprastas

ir prieinamas, nesigvieß∂ turt¨ ir malonum¨. Ar daug

taut¨ tur∂jo tokius vadus? Jis buvo aukßtos moral∂s, tikras

patriotas, nepaprastai ißsilavin´s – pats vert∂ Platonå iß graik¨

kalbos – taçiau nepaisant to atved∂ savo ßal^ ^ visißkå

Ωlugimå ir tur∂jo g∂dingai sprukti paraitotomis keln∂mis

brisdamas per pasienio upel^, kol gal¨ gale, tarsi koks meit∂lis,

buvo ißkeptas Stalino agent¨ padegtame name Amerikoje.

Ißkeptas kartu su laimingai ißsineßta Laisv∂s id∂ja.

Smetona buvo idealus vadas ir tod∂l praΩud∂ ßal^. Tavo

gudrusis Poperis (ar tik ne Ωydas?) gal∂jo pasinaudoti jo

pavyzdΩiu, skelbdamas Platono id∂j¨ praΩΔtingumå visuomen∂s

valdymui.

IDEALUS VADAS – TAUTOS NELAIMÎ

Bet kod∂l jis nesusid∂jo su vokieçiais? Tu neΩinai? Man

atrodo, kad tam jis buvo per ßvelnus, per geras Ωmogus,

per didelis humanistas, o greiçiausiai ir bailys.

Èdomiausia, kad Molotovo-Ribentropo paktu, pasiraßytu

1939 met¨ rugpjΔçio 23 dienå, tai yra likus vos kelioms

dienoms iki naciams uΩpuolant Lenkijå, Lietuva buvo

priskirta ne Rusijai, kaip Estija ir Latvija, o Vokietijai. Tuo

neramiu metu d∂d∂ kaip tik ir prad∂jo dalytis su manimi

informacija ir apmåstymais.

( 30 )

Anapus taves 30

25/3/05, 2:13 AM


Atrodo, rugs∂jo pabaigoje – buvo pra∂j´ bent jau pora

karo savaiçi¨ – jis ßliΔkßtel∂jo ^ save pilnå taurel´ krupniko

ir piktai mostel∂j´s ranka ißr∂Ω∂:

– Ar gali patik∂ti, Viktorai, mes atsisak∂m Vilniaus!?

Ûinoma, sakau tau tai tik konfidencialiai.

Negal∂jau patik∂ti. Nuo pat nepriklausomyb∂s atgavimo

svarbiausias tautå ugd´s ßΔkis buvo MES BE VILNIAUS

NENURIMSIM. Ir ßtai dabar valdΩia nutaria, kad, matote,

negraΩu pasinaudoti kaimyn∂s nusilpimu ir atsiimti savo

sostin´! Lietuvai pareißkus neutralitetå, jau rugs∂jo pabaigoje

Molotovas ir Ribentropas perraß∂ sutart^ ir priskyr∂

apkvaißusiå avel´ Rusijos ^takos sriçiai. Dar po keli¨ dien¨

uΩsienio reikal¨ ministras Urbßys buvo priverstas pasiraßyti

savitarpio pagalbos sutart^, leidusiå rusams ^kurti

savo karines bazes. Be to, ßia sutartimi Rusija perdav∂ Lietuvai

Vilni¨. Taip atsirado naujas ßΔkis:

VILNIUS – MÔSË, O MES – RUSË

( 31 )

Anapus taves 31

25/3/05, 2:13 AM


liΔdnas skyrius, bet jame rasi labai

naudingå uΩkeikimå

Buvo jau tikra vasara, bet aß dar delsiau vykti pas t∂vus ^

kaimå, nors Teologijos-filosofijos fakultetå, kuriame buvau

^darbintas kaip gabiausias absolventas, rusai uΩdar∂

dar iki Liaudies Seimo rinkim¨ – pavyd∂tinas greitumas,

ar ne? Prisimenu save kaip dabar ßiltå ir ßveln¨ vakarå

gr^Ωtant^ iß pasis∂d∂jimo su universiteto draugais ir ^tampå,

tvyrançiå g´stançiame mieste. Buvau apimtas permain¨

nuojautos – nepatik∂si, bet tai beveik religinis jausmas.

UΩ kiekvieno posΔkio – neΩinomyb∂, tavo gyvenimas

tarsi Ωaisliukas, s∂di savo pasaul∂lio veΩime

graibstydamasis, kad neißkristum, nes arkliai pasibaid∂,

o vadel∂s, ißtrΔkusios iß rank¨, velkasi Ωeme. Kas bus

toliau? Stabteliu ties Salom∂jos langu. Nors v∂lu, ji dar

nemiega, pro uΩuolaidas matyti siluetas, judantis tai ßen,

tai ten. UΩ keli¨ dien¨ ißvaΩiuosiu pas t∂vus ir nematysiu

jos viså vasarå.

Sustoju apimtas nevilties – nebΔt¨ d∂d∂s ir tetos, uΩeiçiau

dabar pas jå, juk verkiant reikia aißkumo. Salom∂jos

t∂vai man palankΔs, galbΔt net neatstumt¨ mano pasipirßimo,

o jinai? Kå ji dabar apie mane galvoja? Kå jauçia?

Tvirtai nusprendΩiu rytoj sukaupti viså valiå ir Ωengti lemiamå

Ωingsn^, juk neΩinai kas tuoj pat gali ^vykti. Karas

pleçiasi kaip epidemija. Daug negaißdamas krintu ^ savo

lovå, lyg ir apramintas padaryto sprendimo, taçiau ^sisiΔbavusios

padrikos mintys dar ilgai neleidΩia uΩmigti. At-

( 32 )

Anapus taves 32

25/3/05, 2:13 AM


odo, vos sp∂j´s uΩsnΔsti, ißgirstu triukßmå iß pagrindin∂s

namo dalies.

– Ne, kå jΔs darot! Ne! – Salom∂jos riksmas.

Akimirksniu ßoku ^ kelnes ir verΩiuosi ^ bendrå koridori¨.

– Kas çia toks?

– Rankas aukßtyn!

– Stov∂t, kvaily!

– Çia tas j¨ kvartirantas.

Namai pilni enkav∂dist¨.

– Íitas nepiktybinis, – sako su kreiva ßypsen∂le mane

apΩiΔrin∂damas Moß∂ Zalmanas, geras paΩ^stamas, gyvenantis

vos uΩ keli¨ nam¨. Sukikena ir mirktel∂j´s kreipiasi

jau tiesiai ^ mane: – Nesijaudinkit, yra ißduotas areßto orderis.

Kol kas liksit vienas tarp moter¨. BΔsit ßeimininkas.

Nusteb´s Ωvelgiu ^ Salom∂jå. Moß∂s dukra buvo jos klas∂s

draug∂. Salom∂ja juokdavosi, kad ßeßtadieniais tur∂davo

neßti L∂jos portfel^, jei kartu eidavo ^ mokyklå.

Mano meil∂ atrod∂ net nelabai suvokianti, kas çia iß

tikr¨j¨ vyksta. Ji ties∂ rankas tarsi sakydama: Viktorai,

daryk gi kå nors, ir ΩiΔr∂jo ^ mane apskritomis, taçiau keistai

tußçiomis akimis.

– Aß nepasakiau jiems, kad jΔs – jo sΔn∂nas, – ßnibΩtel∂jo

man ^ aus^ Moß∂ Zalmanas ir nelaukdamas atsakymo

nu∂jo tolyn.

Prieß pat ißvedamas d∂d∂ sp∂jo ßΔktel∂ti:

– PasirΔpink jomis, Viktorai. PasirΔpink. Kitaip jos pra-

Ωus! PriΩadi?

– Taip. Ûinoma. PriΩadu.

Tada buvau nuoßirdus. Ir iß kur gal∂jau Ωinoti, kad pasirΔpinsiu

ne savo mylimåja ir jos mama, o abiem Moß∂s

Zalmano dukromis?

( 33 )

Anapus taves 33

25/3/05, 2:13 AM


Nenor∂damas gåsdinti t∂v¨, netrukus tur∂jau ißvykti ^

kaimå. D∂d∂ kur^ laikå, iki ißtremiant ^ Sibirå, buvo laikomas

Kauno kal∂jime, tod∂l Salom∂ja su mama nenor∂jo

palikti miesto ir atsisakyti galimyb∂s likti arçiau jo. Taçiau

gyventi savo namuose joms teko neilgai. Kaime mane

pasiek∂ Ωinia, kad namas, kaip per didelis, buvo nacionalizuotas,

ir mes su t∂vu skubiai nuvykome aißkintis d∂l

mums priklausançios dalies. Kad ir keista, teises apginti

pasisek∂. Pad∂jo ir svarbiu Ωmogumi tap´s Moß∂ Zalmanas,

kuris su savo dviem dukromis ir iß kaimo atsik∂lusia

sesers ßeima ^sikΔr∂ nacionalizuotoje namo dalyje.

Kur^ laikå gyvenau savo kambaryje, anapus sienos gird∂damas

jau ne mylimosios skambinamus Íopeno garsus,

o Ωydißkå erzel^.

Negal∂damas rasti nuolatinio darbo, nusprendΩiau visißkai

atsid∂ti disertacijos raßymui, nors ir nebuvau tikras

bent jau ateityje tur∂ti iß to naudos. Nor∂tum Ωinoti, koks

buvo sumanyto mokslinio darbo pavadinimas? Nyç∂ ir

Nauj¨j¨ laik¨ dvasios Apokalips∂.

Ûinai, per karå aß buvau tarsi aps∂stas ßito ^ΩΔliausio vis¨

laik¨ genijaus. Aß perskaiçiau j^ viså vokißkai nuo pradΩios

iki galo, o paskutinius beprotißkus veikalus Der Antichrist

ir Ecce Homo tiesiog laikiau po pagalve. Man atrod∂,

kad juose yra visa dabartini¨ laik¨ kvintesencija. Tieså

pasakius, jeigu ne karas su visa jo kasdiene ^prasta beprotybe,

aß pats bΔçiau tap´s beproçiu. Taçiau tada tariausi rad´s

akinius, pro kuriuos gal∂jau neapakdamas ΩiΔr∂ti ^ visuotin^

proto uΩtemimå. Taip, Nyç∂ yra dinamitas, atomin∂ bomba,

kuriå XIX amΩius paliko po XX amΩiaus pamatais. Jis,

o ne tas tavo apsißauk∂lis roko ^kv∂p∂jas Alesteris Kroulis,

buvo ißpranaßautas Apokalips∂je ÛVÎRIS NR. 666.

( 34 )

Anapus taves 34

25/3/05, 2:13 AM


Ûydai – tai bet kokio dekadanso ekvivalentas, ßi¨ Ωmoni¨

gyvybinis interesas yra susargdinti Ωmonijå, jie – apßmeiΩ∂

pasaul^. Èsivaizduok Ωmog¨, kuris skaito ß^ tekstå,

o uΩ sienos krykßtauja tuntas Ωydaiçi¨. Ítai dabar jos ten

visos dΩiΔgauja, o jis turi vienißas s∂d∂ti kambaryje tarsi

kal∂jime ir keikti likimå bei viså istorijå.

Íioje vietoje, matyt, der∂t¨ papasakoti, iß kur aß paΩinojau

Moß´ Zalmanå. Keleri metai iki prasidedant karui

aß susidom∂jau – greiçiau iß ^prasto smalsumo, apie kur^

jau esu tau sak´s, nei tur∂damas rimt¨ ketinim¨ – kabalos

mokymu. Perskaiçiau keletå vokißk¨ knyguçi¨ ir uΩsikabin´s,

taip sakant, ∂miau ießkoti vietini¨ Ωyd¨, kurie gal∂t¨

mane daugiau apßviesti. Gird∂jau, kad Kaune buvo ißlik´

keletas ißminçi¨ cadik¨, t´siançi¨ kaΩkada ßlovingå chasid¨

tradicijå, taçiau prieiti prie j¨ buvo labai sunku, o

apie paçiå kabalå j¨ aplinkos Ωmon∂s net ^ kalbas nenor∂jo

leistis, teigdami, kad chasid¨ mistika ir kabalos magija

neturi nieko bendra – kas man atrod∂ akivaizdi neteisyb∂.

Pagaliau man pad∂jo visißkas atsitiktinumas. Kaip jau min∂jau,

Zalmano dukt∂ L∂ja buvo ßiokia tokia Salom∂jos

draug∂ – galbΔt vien tod∂l, kad jos mok∂si vienoje klas∂je

ir gyveno kaimynyst∂je. Beje, jos buvo netgi ßiek tiek panaßios

– L∂ja netur∂jo ryßki¨ savo tautos bruoΩ¨ ir neΩinantis

gal∂jo supainioti jå su lietuvaite. Zalmanai buvo iß

t¨ netradicini¨ Ωyd¨, kurie steng∂si kuo geriau ^sijungti ^

lietuvi¨ gyvenimå ir netgi atsikratyti labiausiai tam trukdançi¨

judaizmo prievoli¨. Matyt, tod∂l L∂ja ∂jo ^ lietuvi¨

mokyklå, kas ßiaip jau nebuvo labai paplit´.

Vienå popiet´, gr^Ωdamas iß pasivaikßçiojimo Santakoje,

ties PrezidentΔra pasivijau krykßtaujant^ bΔrel^ mergin¨,

tik kå ißplasnojusi¨ pro gimnazijos duris.

( 35 )

Anapus taves 35

25/3/05, 2:13 AM


– Ítai ir mΔs¨ ßirdΩi¨ riteris, – ißgirdau Salom∂jos balså.

Merginos ∂m∂ kikenti, badyti mane akimis. Pasijutau

nejaukiai, taçiau labiausiai nustebino tolesni tada dar slaptos

mano meil∂s ΩodΩiai:

– Ar Ωinai, Viktorai, kad tu esi labai krit´s ^ ak^ mΔs¨

L∂jai?

Visos draug∂s ∂m∂ dar labiau juoktis, o Ωydait∂ plykstel∂jo

raudoniu. Tada aß dar negal∂jau suprasti, ar ji tik g∂dijasi

taip neteisingai uΩpulta, ar iß tikr¨j¨ anksçiau buvo

kå nors prasitarusi apie mane. Priekaißtingai paΩiΔr∂jau ^

Salom∂jå. Tieså sakant, tuo metu mane jaudino tiktai jos

jausmai ir poelgi¨ motyvai. Gal ji tik provokavo nesusipratimå,

nor∂dama paerzinti mane?

Moksladraug∂s greitai ißsiskirst∂ savais keliais, ir mes

likome trise. Palengva ∂jome nam¨ link, ir aß nusprendΩiau

apsimesti, kad simpatißka Ωydait∂ ima mane dominti.

Ießkodamas tem¨ paßnekesiui, kuris tarsi atribot¨ nuo

mΔs¨ Salom∂jå, pasigyriau, kad studijuoju judaizmå ir tod∂l

nor∂çiau daΩniau su ja pabendrauti. L∂ja ∂m∂ juoktis,

kad ji yra prasta Ωyd∂, mokosi kartu su lietuvait∂mis ir man

geriau reik∂t¨ susirasti kokiå rabino dukrå. Jos t∂vas – paprastas

siuv∂jas ir netgi ßiek tiek laisvamanis.

– Bet tu juk sakei, kad moki Ωydißk¨ burt¨, – v∂lgi su

paßaipa ^siterp∂ Salom∂ja. – Viktoras kaip tik jais ir domisi.

– Aß domiuosi kabala, – pataisiau, – tai labai sud∂tingas

mistinis mokymas. – Ir visai be reikalo pridΔriau. – Iß jo

kilo beveik visas Vakar¨ okultizmas.

– Kå aß sakiau! – tuoj pat pasigavo Salom∂ja. – Tai burtai,

juodoji magija.

– Ne. TurbΔt ne, – man ^ pagalba at∂jo L∂ja. – Aß pati

( 36 )

Anapus taves 36

25/3/05, 2:13 AM


apie kabalå beveik nieko neΩinau, taçiau mano t∂vas ja

domisi, o jis – didelis skeptikas ir net su mΔs¨ amΩinå

atils^ mama d∂l to pykdavosi.

– Nuostabu! – nesusilaikiau, – aß kaip tik ir ießkau Ωmogaus

– Ωydo, turiu galvoje, kuris man ißaißkint¨ kabalå,

taip sakant, iß pirm¨ rank¨. Pagaliau pasisek∂!

L∂ja priΩad∂jo pakalb∂ti su t∂vu, ir netrukus mes jå palikome

ties Zalman¨ buto durimis. Iki savo namo ∂jome

tyl∂dami, neaißku ko pikti vienas ant kito, nors viduje aß

buvau visai laimingas.

– Negi aß jai tikrai patinku? – paklausiau prieß ißsiskiriant

^ savo kambarius.

– Ji mirßta d∂l tav´s, – ironißkai burbtel∂jo Salom∂ja ir

pridΔr∂. – Bet bΔk atsargus. Vienå kartå ji man gyr∂si,

kad Ωino Ωydißk¨ burt¨, kaip priversti ^simyl∂ti bet kur^

vyrå, jeigu jis ko nors dar n∂ra ^siΩiΔr∂j´s.

– O jeigu jau yra?

–Tada burtai sud∂tingesni. Pirmiausia reikia atburti nuo

ankstesn∂s meil∂s. O tu jau ^simyl∂j´s?

– Argi nematyti? Kam tu manai man prireik∂ kabalos?

– Nori atsiburti?

– Ne, noriu uΩburti savo meil∂s objektå.

– Ir kas gi jis toks?

– Taip ir ißduosiu, – nusijuokiau.

– O aß gal∂çiau pad∂ti, – ji staiga ßyptel∂jo ir netgi Ωengtel∂jo

artyn.

– Pad∂k, – pasakiau bandydamas svaiginançiame jos

Ωvilgsnyje atsp∂ti, kå tai reikßt¨.

– Aß irgi Ωinau vienå burtå, – ji baukßçiai apsidair∂ ir

pri∂jusi visai arti sußnibΩd∂jo: – Jis pad∂jo mano mamai,

moçiutei – visoms mano gimin∂s moterims.

( 37 )

Anapus taves 37

25/3/05, 2:13 AM


– Nuostabu, – sumurm∂jau jausdamas, kaip iß po koj¨

slysta grindys.

MΔs¨ lΔpos buvo gal per plaßtakå viena nuo kitos. Salom∂ja,

kaip ir aß, sunkiai alsavo ir, atrodo, negal∂jo pasiryΩti

tam, kå netik∂tai paçiai sau buvo sumaniusi.

– Gerai, – pagaliau apsisprend∂, – einam ^ mano kambar^.

Jei mama suΩinot¨, neΩinau kå man, kvailei, padaryt¨.

Ítai kokiå gimin∂s paslapt^ aß suΩinojau Salom∂jos kambary:

MEILÎS UÛKEIKIMAS

Reikia surinkti devyni¨ rΔßi¨ pievos g∂li¨ puokßt´ ir

per paçiå pilnat^ nueiti ^ kryΩkel´. Puokßt´ laikyti deßin∂je

rankoje priglaudus prie ßirdies, ΩiΔr∂ti ^ m∂nul^ ir kalb∂ti:

Sveikas, jaunas jaunikaiti,

dangaus, Ωem∂s karalaiti,

Tau garb∂ ir ßlov∂,

o man laim∂ ir dalia,

kad pamilt¨ mane...

Viktoras.

Bet Salom∂jos gimin∂s moterims ßito buvo dar negana

ir jos uΩtvirtindavo savo laim´ antru burtu.

Reikia rasti ßikßnosparnio kaul¨ ir paimti vienå kabliuko

formos, kitå – L raid∂s. Nakt^ per pilnat^ nuneßti prie

skruzd∂lyno ir palikti, iß ryto – pasiimti. Kai trokßtamas

vyras nemato, reikia uΩkabinti ir patraukti kabliuku j^ ^

save – visam laikui bus tavo. Su L formos kauliuku vyrå

galima atstumti, panaikinti kabliuko burtå. Taçiau taip daryti

rizikinga. Salom∂jos gimin∂je buvo pasakojama, kad

( 38 )

Anapus taves 38

25/3/05, 2:13 AM


vienai gudruolei ^griso jos uΩburto vyro meil∂ ir moterißk∂

atbΔr∂ j^, paslapçiomis stumtel∂dama antruoju kauliuku.

Taçiau vargßas vyras ne tik nustojo myl∂j´s, jis ∂m∂

menkti diena iß dienos ir netrukus pasimir∂.

– Baisu, – nusisteb∂jau visai nuoßirdΩiai. – Íiais nepastovi¨

jausm¨ laikais mirçi¨ tur∂t¨ bΔti daug. Jau geriau

mirti iß meil∂s, negu iß nemeil∂s. Tu, aißku, paveld∂jai tuos

kauliukus?

Ji nusijuok∂:

– Gal ir taip. Taçiau aß grybßtel∂siu stebuklingu kabliuku

tik tada, kai tvirtai ^sitikinsiu, kad tå Ωmog¨ galiu myl∂ti

viså gyvenimå.

V∂liau prisimindamas pokalb^ su dΩiaugsmu pagalvojau:

Ji pasak∂ kai tvirtai ^sitikinsiu, o ne kai surasiu. Tai

teikia vilties!

( 39 )

Anapus taves 39

25/3/05, 2:13 AM


labai protingas skyrius, iß kurio

d∂l redagtoriaus kalt∂s liko tik puslapis

ir tai per klaidå, tod∂l jo skaityti

apskritai nedera

Ar burtai iß tikr¨j¨ veikia? Tu abejoji? Vadinasi, tu abejoji

Ωmogaus valia. Juk magija tai ir yra valios j∂gos panaudojimas

savo konkretiems tikslams. Çia nieko nauja – visa

magija, taip pat kabalistin∂, moko, kad pasaul^ valdo valia.

Ißmankßtinta Ωmogaus valia gali viskå! Visas pasaulis

yra susipynusios valios j∂gos, o jeigu tau reikia Dievo – tai

bus DidΩioji Valia. Ar ßis valios aukßtinimas tau nieko neprimena?

Taip, tu teisus, çia – Nyç∂s mokytojo Íopenhauerio

ißtakos. LeidΩiantis gilyn pats laikas atsiremti ^

G∂t´. Jo Faustas – magas, alchemikas, braiΩantis pentagramas,

atmeta pasenusiå id∂jå, kad iß pradΩi¨ buvo Ûodis

arba Mintis ir sako: IÍ PRADÛIË BUVO JÎGA arba IÍ

PRADÛIË BUVO VEIKSMAS.

Tod∂l Faustas ir yra visos Vakar¨ civilizacijos simbolis.

Taigi dabartiniai Vakarai n∂ra bedvasiai ir materialistißki,

nes jie remiasi tam tikrais kabalistin∂s magijos principais:

Pasaulis yra blogas, pasaulis yra klaida;

Ûmogus pasaul^ gali pataisyti;

Pataisyti pasaul^ Ωmogus gali savo valia.

Bet ar pasaulis be Ωmogaus buvo klaida? GalbΔt tada jis

buvo tiesiog tobulas.

( 40 )

Anapus taves 40

25/3/05, 2:13 AM


Taigi greiçiau jau pat^ Ωmog¨ mes gal∂tume pavadinti

klaida, tiksliau – jis pats save gal∂t¨ taip pavadinti.

ÛMOGUS YRA [DIEVO] KLAIDA

Taçiau ar gali kas nors klystantis galutinai nuspr´sti,

kas yra klaida, o kas – ne? Vadinasi, ankstesnis teiginys

yra lygiai tiek pat teisingas, kaip ir ßitas:

TAI, KÅ SKELBIA ÍITAS ÍÔKIS, YRA KLAIDA

arba

TAI, KAS PARAÍYTA ÍITOJE EILUTÎJE, YRA MELAS

Bet juk tai – tikra teisyb∂.

( 41 )

Anapus taves 41

25/3/05, 2:13 AM


nuΩyd∂j´s Ωydas siΔlo suΩyd∂ti

Taigi apie kabalå jau buvau nemaΩai suΩinoj´s bendraudamas

su Moße Zalmanu ir skaitydamas jo paskolintas

knygas. Zalmanas iß tikr¨j¨ buvo labai ^domus Ωmogus,

nors iß ißor∂s atrod∂ paprastas Ωydelis. Retkarçiais mes

^sileisdavome netgi ^ filosofines diskusijas, bet jis laik∂si

labai korektißkai ir nepiktnaudΩiavo mano d∂mesiu. Aß

juk tenor∂jau gauti iß jo ret¨ knyg¨ ir gal ßiek tiek ißgirsti,

kå Ωydas mano apie Ωyd¨ mistikå ir magijå. Deja, jis

sak∂si besidom^s ßitais paslaptingais dalykais daugiau kaip

mokslininkas – tai siuv∂jo lΔpose gana keistai skamba,

ar ne? – ir netur^s joki¨ praktini¨ ^gΔdΩi¨. Nemok∂jo jis

ir kabalistin∂s meditacijos. Viena, kå Moß∂ Zalmanas sak∂si

ißmok´s iß savo senelio dar paauglyst∂je ir jau beveik

pamirß´s, – tai skaityti Torå kaip Dievo vardus, kaip

uΩkeikimus negalvojant apie prasm´. Taip, Andriau, panaßiai

tu kartodavai savo Joßk∂s laipt¨ mantrå. Jis tai

prisimin∂ kaip kaΩkå juokinga, taçiau neneig∂ geb∂dav´s

patirti ekstaz´. Matyt, ßitie prisiminimai ir skatino j^

kolekcionuoti senåsias knygas.

Vokietijai uΩ∂mus Lenkijå, kur^ laikå aß dar uΩeidavau

pas Zalmanå, taçiau jo meilumas dar∂si vis maΩiau nuoßirdus.

Tai galima suprasti. Apie naci¨ poΩiΔr^ ^ Ωydus buvo

plaçiai kalbama. Zalmanas, matyt, jaut∂, kad mΔs¨ po-

ΩiΔriai ^ Lietuvos ateit^, jos santykius su kaimynais ima

neißvengiamai skirtis.

( 42 )

Anapus taves 42

25/3/05, 2:13 AM


Ir vis d∂lto pamat´s Moß´ Zalmanå enkavedist¨ bΔryje

buvau priblokßtas.

– Nor∂jau tiesiog bΔti arçiau tamstos, – pasak∂ rimtu

veidu, kai jau ∂m∂me gyventi beveik kartu, – Namå vis

tiek bΔt¨ konfiskav´ – viså, su tamstos fligeliu. Aß Ωinau

j¨ nustatytas gyvenamojo ploto normas, tod∂l ir pasikvieçiau

giminaiçi¨ iß Balbierißkio. Jie man´s klauso, pasakysiu

– ißeis. Negali Ωinoti, kas atsitiks ateityje. Aß ißsaugosiu

viskå kaip buvo, atsiras galimyb∂ – gråΩinsiu savo noru

ir su didΩiuliu malonumu. Nesu komunistas, tamsta

Ωinote, privati nuosavyb∂ man ßventa. Tiesiog pagalvojau,

kad yra proga pad∂ti. BΔt¨ çia ^sik∂l´ kokie valkatos – per

kelis m∂nesius viskas bΔt¨ apdergta. Gal ir blogai pasielgiau,

bet iß to mano blogumo tamstoms gali bΔti naudos.

ÛiΔr∂jau ^ j^ nieko nesakydamas, o ir kå çia pasakysi.

Bet mano Ωvilgsnis, matyt, nebuvo labai draugißkas, nes

Zalmanas lyg ir pyktel∂j´s pridΔr∂:

– Tamstos d∂d´ vis tiek bΔt¨ su∂m´ – toks svarbus asmuo!

Ir gerokai menkesnius uΩdar∂. Vis tiek nieko nebΔçiau

gal∂j´s pad∂ti. O jΔs su manimi graΩiai bendravot,

domit∂s mano tauta. JΔs – geras Ωmogus. Supraskit mane!

Mes dar galim bΔti vienas kitam naudingi.

– Èvyko, kas ^vyko, – sumurm∂jau nebeΩinodamas kaip

atsiliepti ^ jo gudrius ißvedΩiojimus.

– Gal viskas susikratys, – apsidΩiaug∂. – UΩeikit ^ sveçius,

kai tik nor∂sit. Labai kvieçiu...

To jau buvo per daug. Aß gΔΩtel∂jau peçiais ir pasisukau

eiti.

– JΔs geras Ωmogus, – pasivijo linksmas jo balsas. – Mano

L∂ja jus tiesiog DIEVINA.

Ne, aß n∂jau pas juos ^ sveçius. Kartå susitikau gatv∂je

( 43 )

Anapus taves 43

25/3/05, 2:13 AM


L∂jå, ir ji greiçiau pagarbiai nei maloniai pasisveikino, tarsi

prasikaltusi mergait∂ nuleisdama galvå. Gerai, kad jos su

Salom∂ja bent sp∂jo baigti mergaiçi¨ gimnazijå – 13 laida

birΩelio 13-åjå gavo atestatus, o kitå dienå Rusija paskelb∂

ultimatumå. Ißleistuvi¨ baliaus nebuvo.

Ar kada esi måst´s apie mΔs¨ nacionalin^ charakter^?

Lietuvis yra savotißka germano ir slavo jungtis. Nyç∂, arba

Nickis, yra germanizuotas slavas ßl∂kta – taigi labai

artimas lietuvio sielai. Belieka sujungti lietuv^ su Ωydu, ir

gausime rasin^ antΩmog^, golemå, o gal mesijå, kuris gali

apreikßti tikråjå Naujojo amΩiaus dvasiå!

Taip, Andriau, 1940-¨j¨ pabaigoje aß iß tikr¨j¨ d∂liojau

tokius pasjansus. Ir gali nesisteb∂ti – rasiniai ginçai bei

taut¨ charakterio analiz∂ tada buvo ypaç madingi.

NAUJASIS MESIJAS GIMS IÍ LIETUVIO IR ÛYDÎS

Kod∂l ne atvirkßçiai? Ûinia, lietuviai kent∂jo, bet Ωydai

patyr∂ daug daugiau kançi¨. J¨ teologai sako, kad Holokaustas

tur∂jo tapti dvasinio gimdymo kançiomis. Po to

jie gavo PaΩad∂tåjå Ωem´. TurbΔt gird∂jai, kad viena iß Izraelio

prasmi¨ yra imtyn∂s su Dievu. O turinçiam valdΩiå

Dievo nebereikia.

Ûydai ilgus amΩius netur∂jo valdΩios j∂gos. Jiems liko

tik Dievas ir pinigai. O kas lieka Ωydui laisvamaniui, kuris

be to dar ir neturtingas? Paklausk Moß∂s Zalmano!

GalbΔt ir tod∂l 1941-¨j¨ pavasar^, s∂d∂damas t∂vißk∂je

su Nyçe, aß vis daΩniau prisimindavau L∂jå Zalmanait´.

( 44 )

Anapus taves 44

25/3/05, 2:13 AM


patriotai ir svajoni¨ kvapas.

aplanko pirmoji vaidilut∂

Ir ßtai pasitaik∂ proga patogiai nuvaΩiuoti ^ Kaunå. Vienå

ßeßtadien^ ^ mΔs¨ sodybå ^burzg∂ maΩytis sitroenas. Iß jo

vikriai ißßoko Mazgeik¨ Anicetas, mano vienmetis kaimynas

– kartu lank∂me pradΩios mokyklå. Kelias nuo mΔs¨

iki j¨ sodybos per pat^ pavasario polaid^ buvo neprava-

Ωiuojamas, tod∂l Anicetas papraß∂ leidimo palikti çia dviem

dienom savo automobil^.

– Kada gr^Ωti ^ Kaunå? – paklausiau.

– Rytoj vakare.

– Tai tur∂si nuveΩti ir mane.

– Gerai.

Anicetas buvo Ωvitrus vyrukas – netur∂damas ypatingo

ißsilavinimo sugeb∂jo palikti kaimå ir visai neblogai ^sitaisyti

Kaune. Iki rus¨ buvo gav´s vairuotojo tarnybå Pienocentre,

veΩiojo direktori¨, paskui kartu su automobiliu per∂jo

Taryb¨ Lietuvos vyriausyb∂s Ωinion.

V∂l¨ sekmadienio vakarå susikrov∂me ^ sitroenå krepßius

su kaimo g∂ryb∂mis ir linksmai ißburzg∂me. Pakeliui

dar reik∂jo paimti Aniceto ir ßiek tiek mano paΩ^stamå iß

Kaçergin∂s, kur^ radome uΩstal∂je ßvençiant^ suΩad∂tin∂s

brolio gimtadien^. Nors buvome tik kå nuo t∂v¨ stalo ir

pus∂tinai pasistiprin´, teko kuriam laikui prisijungti prie

linksmybi¨ ir ißlenkti po keletå çierk¨ baltos. Kai pagaliau

atsisveikinome, buvo jau labai v∂lu. Naujasis bendrakeleivis

ir vaΩiuodamas ketino t´sti dainas, bet nesulau-

( 45 )

Anapus taves 45

25/3/05, 2:14 AM


k´s rimtesnio pritarimo nutilo. Taçiau tyl∂ti jam buvo per

daug sunku, tad netrukus ^sitrauk∂me ^ politin´ diskusijå.

Kartais uΩvirsdamas ant besikeikiançio vairuotojo, Mikasius

– stambus ir prakaulus, karininkå primenantis pusamΩis

vyras – d∂st∂ gana protingå teorijå.

– Reikia galvoti apie ateit^, – ßauk∂ jis. – Visiems blaiviai

måstantiems aißku, kad dabartin∂ pad∂tis yra laikina.

Mes privalome ruoßtis pasikeitimams, aktyviai juose dalyvauti,

kitaip liksime didΩiosios politikos ßiukßlyne. Jei

ißvis liksime! Taigi pirmiausia – numatyti, kas vyks ateityje!

Yra trys keliai. Pirmas: vokieçiai uΩima viså senut´ Europå

kartu su Brit¨ salomis. Kas po to? Ivanas ir Fricas vis

tiek anksçiau ar v∂liau susikabins. Ar teisingai kalbu, filosofe?

– staiga pakeit∂ tonå ir kreip∂si ^ mane.

– Taip, – atsakiau. – Hitleris juk iß pat pradΩi¨ nor∂jo

eiti ^ Rytus, ten jo gyvybin∂ erdv∂. Jis netik∂jo, kad PrancΔzija

ir Anglija ryßis stoti ^ karå d∂l Lenkijos. Çia tiesiog

nesusipratimas.

– Puiku! – audringai apsidΩiaug∂ Mikasius, – matau,

kad tamsta – måstantis Ωmogus, ne koks filosofas apsißauk∂lis.

Juk jΔs ne marksistas, ar ne? Beje, kokie tamstos

konkretΔs filosofiniai interesai?

– Íiuo metu raßau studijå apie Nyç´.

– Nuostabu! Çia tai bent! AçiΔ tau, Anicetai, uΩ tok^

bendrakeleiv^. Jauçiau, kad tamsta savas Ωmogus. Mes turime

galvoti apie lietuvi¨ tautos ateit^. Kas jei ne mes,

inteligentai bei kiti susiprat∂liai? – pridΔr∂ Ωvilgter∂j´s ^

vairuotojå. – Gerai, dabar dråsiau t´siu savo teorijå. Taigi

antras kelias: vokieçiai Vakaruose gauna ^ kaulus, Europå

uΩvaldo vadinamieji demokratai. Kas vyksta toliau? Ûinoma,

vieningi ir sustipr∂j´ Vakarai pareikalaus soviet¨

( 46 )

Anapus taves 46

25/3/05, 2:14 AM


atiduoti uΩgrobtas valstybes. Teisingai kalbu? Treçias kelias,

kur^ aß laikau paçiu realiausiu: anglai ir amerikieçiai

nutaria der∂tis su vokieçiais ir sudaro såjungå prieß rusus.

Tada jau mΔs¨ laisv∂s reikalas ißsispr´st¨ labai greitai. Ißvada?

Bet kokiu atveju turime rengtis perimti valdΩiå savo

ßalyje. Mes nesiΔlome prad∂ti sukilimo ar partizaninio

karo dabar. Mes siΔlome burtis ^ patriot¨ grupeles, palaikyti

tarpusavio ryßius ir laukti ißmußant mΔs¨ valandos!

Kå tamsta apie tai galvotum∂t? Aniceto nereikia bijoti, jis –

mΔs¨ Ωmogus.

DidΩiam mano nustebimui vairuotojas pasisuko ir ßelmißkai

mirktel∂jo, taçiau tai gal∂jo reikßti ir nekreipk d∂mesio,

jis ß^vakar gerokai padaugino, ir pritarimå såmokslininkams.

– Aß nesu veiksmo Ωmogus, – sumurm∂jau, nors kelios

geros taurel∂s kvietinuk∂s ir buvo kiek apmaΩinusios savisaugos

instinktå.

– Teisingai, – nenusimin∂ Mikasius, – suprantu, kad

nesame tokie geri paΩ^stami. Bet aß manau, mes dar prat´sime

paΩint^. Tokiu laiku stov∂ti nuoßalyje – ißdavyst∂!

Turime bΔti pasireng´ bent moraliai. Ei, atsargiai!

Nuo Marvos kalno ^sil∂kusio automobilio ratai pagavo

akmenuk¨, ir jis ∂m∂ ßokin∂ti tarsi pasibaid´s Ωirgas. Anicetas

ties posΔkiu vos ne vos ^steng∂ ißvairuoti gal per

pirßtå nuo stulpo. Savo keiksm¨ srautå jis pa^vairino man

dar negird∂tais rusißkais Ωodeliais.

Netrukus jau laimingai ried∂jome didΩiul∂mis betono

plokßt∂mis sutvirtinta Nemuno krantine ir Aleksoto tiltu,

kur^ jau gras∂ apsemti pavasario potvynis. Nakties tamsoje

Vytauto baΩnyçia kilo beveik tiesiai iß vandens tarsi vienastiebis

vaiduokli¨ laivas. Miestas atrod∂ kaip ißmir´s.

( 47 )

Anapus taves 47

25/3/05, 2:14 AM


Anicetas stabtel∂jo prie nam¨, ir aß ßiek tiek nerimaudamas

ißlipau. Visi langai buvo tamsΔs, kas tok^ v∂l¨ laikå

atrod∂ visai suprantama. Nenor∂jau susidurti su namo gyventojais,

tod∂l elgiausi kaip ^manoma tyliau. Nebuvau buv´s

çia jau keletå m∂nesi¨ ir tamsoje rakindamas duris gird∂jau

neram¨ savo ßirdies dunks∂jimå. Prieangy numeçiau

krepßius, pasikabinau apsiaustå ir iß l∂to prav∂riau kambario

duris. Vietoje ßalçio ir pripl∂kusio, stovinçio oro tvaiko,

kur^ tik∂jausi pajusti, ∂miau uosti maloniai saldΩiå ir

jaukiå ßilumå. UΩdariau paskui save duris ir ^s∂linau vidun.

Virpançiomis ßnerv∂mis traukdamas ^ save paslaptingå

aromatå apsidairiau aplink. Viskas buvo lyg ir savo vietoje,

taçiau neatitikimas to, kå tik∂jausi rasti, buvo akivaizdus

– tarsi bΔçiau pakliuv´s ^ tikrå sapnå, kur viskas kaip

^prasta, o skiriasi tik keistoka atmosfera, tik vos juntama

sl∂piningai perkeista nuotaika. Mano ilgai nebΔtas kambarys

pulsavo tarsi gyvas.

Ûeng´s dar kelis Ωingsnius supratau, kad lova paklota ir

joje kaΩkas guli. Baim∂s nejauçiau, tik smalsumå ir jaudul^.

Pri∂jau visai arti. Antklod´ uΩsitraukusi beveik iki smakro,

ten gul∂jo mergina, mergait∂, dar beveik paaugl∂ – tamsΔs

kaip smala plaukai ißsidraik´ ant pagalv∂s, lΔpos vos vos

pravertos.

Tai jaunesnioji L∂jos sesuo Rakel∂, tikra, pavyzdin∂ Ωyduk∂,

tarsi iß iliustruotos knygut∂s apie Jeruzal∂s tautå.

Atrod∂, kad jos vokai virpa, ir mergait∂ tuoj paΩvelgs ^

mane, taçiau ji tik atsiduso ir ißtraukusi vienå rankå iß po

antklod∂s uΩmet∂ jå virß galvos.

Negali bΔti, kad ji taip kietai miega! Gal ji tiktai apsimeta,

nori paerzinti mane? Ißtiesiau rankå ir pirßt¨ galiukais

perbraukiau mergait∂s skruostu. Jis buvo ßvelnus ir

( 48 )

Anapus taves 48

25/3/05, 2:14 AM


ßiltas, tarsi abrikoso odel∂. PervedΩiau pirßtu jos smakru,

lΔpomis. Staiga prisiminiau, kaip panaßiai aß glamon∂jau

nualpusiå ar tokia apsimetusiå Salom∂jå. O gal ji pasipasakojo

savo draugei L∂jai, o ßi, leipdama iß juoko, – Rakelei!

Dabar gi padykusi mergait∂ suman∂ paΩaisti su manimi.

Taçiau uΩuot privert´s jå atsimerkti aß pasilenkiau, panaßiai

kaip tada prie Salom∂jos, ir pabuçiavau.

Ir kå tu manai? Ji neatsimerk∂, bet ir neapsimet∂, kad

nieko nejauçia. Ji atsiliep∂ ^ mano buçin^ tarsi tik jo ir

bΔt¨ laukusi. Paliov´s buçiuoti atsitraukiau ir paΩvelgiau ^

jå. Gul∂jo uΩsimerkusi, taçiau aß tariausi prietemos ßeß∂liuose

^ΩiΔr∂j´s ßvelniå, vos vos plevenançiå ßypsen∂l´. Rakel∂s

lΔpos nebuvo putlios, greiçiau atvirkßçiai, taçiau labai

dailios formos. Veidukas gana berniokißkas, bet bruo-

Ω¨ aßtrumas ir ßvelnumas sudar∂ nuostab¨ derin^. Jai gal∂jo

bΔti apie ßeßiolika.

Íi mintis sulaik∂ mane nuo antro pabuçiavimo. Aß s∂d∂jau

ant savo lovos kraßto ir groΩ∂jausi gulinçia mergaite.

Taip pra∂jo gal kelios minut∂s, o gal ir daugiau. Pagaliau

Rakel∂s blakstienos suvirp∂jo ir ji prasimerk∂. Gilios,

tamsios, pietietißkos akys Ωvelg∂ ^ mane be baim∂s ar nustebimo.

Aß net negal∂jau atsp∂ti, kå ji galvoja, nors Ωvilgsnis

buvo visißkai atviras, be jokio apsimetin∂jimo. Tos akys

tiesiog susiurb∂ mane ^ save viså. Rakel∂!

Juk labai graΩus vardas, ar ne? Jis man viså laikå skamb∂jo

labai lietuvißkai: Rakel∂, Rugil∂, Rakel∂...

Mergait∂ nusißypsojo ir pasak∂:

– Nepykit, aß labai negerai elgiuosi. JΔs¨ çia taip ilgai

nebuvo, o mes su seserim miegam viename kambaryje.

Gal prieß kok^ m∂nes^ man liep∂ patikrinti stalçiuje rast¨

namo rakt¨ ryßul^ ir ten aß uΩtikau raktå nuo jΔs¨ dur¨.

( 49 )

Anapus taves 49

25/3/05, 2:14 AM


NeΩinau kod∂l, bet aß pasisl∂piau j^ ir kartais prad∂jau çia

uΩeidin∂ti. Tik nebijokit, viskas stovi savo vietose. Aß tik

atsis∂du prie jΔs¨ stalo, pasiimu kokiå knygå, paskaitau.

Tikriausiai labai smagu bΔti filosofu? Vos çia ^Ωengusi pradedu

taip ^domiai apie viskå måstyti. Koks keistas ir paslaptingas

gyvenimas, – ji nusijuok∂, – ß^vakar aß papraßiau

L∂jos, kad niekam neißduot¨ ir pirmå kartå at∂jau çia

pernakvoti. Ir ßtai – ateinate jΔs.

Ji v∂l nusijuok∂.

– Tai tu nemiegojai? – tyliai paklausiau.

– NeΩinau. Aß svajojau, paskui turbΔt ∂miau snausti.

Realyb∂ kaΩkaip susimaiß∂ su mano fantazijomis ir aß sutrikau.

Ar jΔs galite paΩad∂ti, kad nieko nesakysite mano

t∂vui? Jis labai supykt¨. T∂vas jus gerbia, – ji v∂l nusijuok∂.

– O mano sesuo jus ^simyl∂jusi.

– Tikrai?

– Garb∂s Ωodis, – vaikißkai pasak∂. – Jei ji dabar bΔt¨

mano vietoje, sugundyt¨ jus iß karto.

Dabar jau aß nusijuokiau, nes paskutinius ΩodΩius ji ißtar∂

ypaç karßtai ^sitikinusi.

– Kaipgi ji mane sugundyt¨?

– Ji moka geriau uΩ mane. Ji tokia moterißka, tokia...

meili ir gera. JΔs su ja bΔtum∂te labai laimingas. Norit, aß

jus supirßiu?

Ji tikrai mane linksmino. Seniai nebuvau ßnek∂j´s su

tokia guvia mergaite. Bet gal ji tik ßaiposi?

– O tu nenor∂jai man´s sugundyti? – paklausiau.

– Ne. Jei bΔçiau nor∂jusi, bΔçiau ir gundΩiusi.

– Ir kå tu bΔtum dariusi?

– Man jau ßeßiolika. Aß galiu daryti viskå, kå noriu. O

dabar man laikas eiti. Rytoj – anksti ^ mokyklå.

( 50 )

Anapus taves 50

25/3/05, 2:14 AM


Pasiremdama ^ mane ji ißslydo iß lovos ir ∂m∂ rinktis

drabuΩius. Susiruoßusi pri∂jo prie dur¨, bet staiga sustojo

ir ∂m∂ juoktis:

– Aß esu paika mergait∂, o jΔs toks rimtas. Kai esu su

jumis, man viså laikå norisi kå nors ißkr∂sti. Ûinot, kå aß

dar sugalvojau? JΔs gal∂tum∂t apsirengti mano naktiniais

baltiniais, aß parodyçiau keliå, ir jΔs ^slinktum∂t ^ mΔs¨ su

L∂ja lovå vietoje man´s. Tai bΔt¨ ^vykis!

Spoksojau ^ jå negal∂damas suprasti, ar ji tai siΔlo rimtai.

Mergait∂, matydama mano ißraißkå, pratrΔko kvatoti.

Aß taip pat ∂miau juoktis.

– Su tavimi linksma, – pasakiau.

Iß tikr¨j¨, nepaisant pad∂ties keistumo, jauçiausi labai

laisvai.

Rakel∂ dar kartå ^spΔdingai ßyptel∂jo ir dingo uΩ dur¨.

Po kelion∂s buvau gerokai pavarg´s, tad nusprendΩiau ißkart

l^sti ^ lovå. Atsigul´s supratau, kas jaudino mano uosl´

vos ^Ωengus ^ kambar^. Tai buvo svajoni¨ kvapas.

( 51 )

Anapus taves 51

25/3/05, 2:14 AM


kelias dievop

Pramerk´s akis v∂l pasijutau ^prastame savo kambaryje – naktis

buvo pasitraukusi kartu su savo kerais. Atsik∂l´s apsitvarkiau

ir gerai viskå apΩiΔr∂jau – daiktai buvo savo vietose, tik

ant raßomojo stalo gul∂jo iß lentynos ißtraukta knyga:

DIE SEXUELLE REVOLUTION

Tai antrasis, 1936 met¨ Wilhelmo Reicho leidimas, kur^

buvau ^sigij´s per staΩuot´ Vokietijoje. Gr^Ωdamas iß ten

parsiveΩiau kelis lagaminus knyg¨, daugiausia, Ωinoma,

filosofini¨, bet buvo ir kitoki¨. Daugelis j¨ stov∂jo dar

neperskaitytos, kaip ir ßita, tik pavartyta, palesiota po gabaliukå

ir palikta. Seksualin∂ revoliucija skamb∂jo intriguojamai,

taçiau dar vieno Froido mokinio minçi¨ d∂stymo

stilius man pasirod∂ l∂kßtas ir nuobodus, kaip kokio

Trockio, Kropotkino ar Lenino.

MaΩoji Rakel∂ galvojo kitaip. Po knyga radau pakißtå

mokyklin^ såsiuvin^, beveik pilnå ißraߨ iß perskaityt¨ knyg¨.

Jos raßtas buvo mergaitißkai tvarkingas, dailus, nors

gal ir kiek per daug kampuotas.

Perskaiçiau kelias Reicho citatas:

Kaip valstyb∂ ne tik keiçia savo formå, bet ir visißkai

atmirßta (Leninas), taip ir moral∂ turi ne vien keistis. Ji

irgi turi atmirti.

Revoliucin∂ valdΩia turi uΩtikrinti, kad seksualinis malonumas

bΔt¨ prieinamas visiems be joki¨ apribojim¨.

( 52 )

Anapus taves 52

25/3/05, 2:14 AM


Biologinis gyvenimas v∂l ißkovojo savo teises nacionalist¨

neopagonyb∂je. J¨ mintys apie „verdant^ kraujå“ ir

„ryß^ su krauju ir Ωeme“ reißkia progreså palyginti su krikßçionyb∂s

„gimtåja nuod∂me“, taçiau ß^ progreså pasmaugia

naujasis misticizmas ir reakcin∂ ekonomin∂ politika.

Jauçiau tikrå malonumå skaitin∂damas Rakel∂s mokyklin^

såsiuvin^. Ten buvo ir Froidas, ir Adleris, ir Krißnamurtis.

Ûinoma, ji buvo paika ßeßiolikmet∂, kuri, nor∂dama

padaryti ^spΔd^, ΩaidΩia citatomis, taçiau nuo to rytmeçio

ji ∂m∂ mane ypaç dominti. Kå gi, jeigu ji tur∂jo

^ΩΔlumo ^sibrauti ^ mano kambar^, aß irgi galiu kai kur

palikti savo Ωenklå. Pasi∂miau parker^ ir gerokai pamåst´s

∂miau vedΩioti panaßiu ^ Rakel∂s raßtu paskutiniame såsiuvinio

puslapyje:

Nauj¨j¨ laik¨ pranaßai sako, kad viskas leidΩiama, bet

tai gali bΔti tik Rojuje. Laisvas protas (Nyç∂), laisvas juslingumas

(Reichas) ir laisvas darbas (Marksas) yra utopijos,

kuri¨ ^gyvendinimas taps Ωmonijos Apokalipse.

KultΔra, dvasin∂s, religin∂s aukßtumos kyla iß suvarΩym¨

ir apribojim¨. Tai sak∂ net ir Froidas. Apribojimas yra

blogis, bet jis veda aukßtyn.

Taçiau apriboti kitå galima tik su meile.

Paraßiau ir pats likau suΩav∂tas savo mintimis. Be to,

pasitenkinimå teik∂ ir atliktos pareigos jausmas. Tur∂jau

neutralizuoti mano knygose rastas mintis, gal∂jusias blogai

paveikti nebrandΩiå mergait∂s asmenyb´. Mano ißsilavinimas

^pareigojo ir skatino tai daryti. Galva knibΩd∂te

knibΩd∂jo ^vairiausi¨ argument¨, kuriuos rengiausi paΩerti

^tikin∂damas Rakel´. Argi aß jos ne^veiksiu tokiame man

^prastame filosofavim¨ lauke?

Ûinoma, aß tur∂jau jå ^veikti!

( 53 )

Anapus taves 53

25/3/05, 2:14 AM


Bet aß g∂dingai pralaim∂jau. Pralaim∂jau, nes jai uΩteko

gudrumo ^vilioti mane ^ kitå mΔßio laukå, kuriame mano

ginklai virto juokingais Ωaisliukais.

Beje, Andriau, tu kå nors gird∂jai apie Vilhelmå Reichå?

Ar Ωinai, kad pab∂g´s iß Vokietijos jis baig∂ savo dienas

Amerikos kal∂jime? Puiku! Amerika j^ nuΩud∂ kaip

seksualin∂s revoliucijos pranaßå, kad netrukus gal∂t¨ ^gyvendinti

jo skelbtas id∂jas.

Amerika nugal∂jo Treçiåj^ Reichå,

kad bΔt¨ pavergta Vilhelmo Reicho.

Kitå dienå beldimå ^ savo duris ißgirdau tik sulauk´s

v∂lyvo pavakario ir jau prad∂j´s gerokai jaudintis. Ißvydau

ne vien Rakel´, kurios tik∂jausi, bet ir uΩ rankos tempiamå

vargß´ L∂jå.

– Nedr^sau viena pas jus eiti, – ißpyßkino jaun∂l∂ sesut∂.

– Man taip g∂da d∂l vakar dienos!

L∂ja Ωvilgtel∂jo ^ jå paßaipiai, po to – kaltai ^ mane:

– Rakel∂ siaubingai padykus, niekas negali jos suvaldyti,

net ir t∂vas. Mes labai atsipraßome. Bet, kiek Ωinau, ji ir

dulkes visada nußluostydavo.

– Aß net negalvoju pykti, – nuoßirdΩiai uΩtikrinau. –

Radau çia såsiuvin^ ir matau, kad panel∂ domisi knygomis,

filosofija. BΔt¨ ^domu paßnek∂ti. Gal∂tum∂m daΩniau

susitikti.

– Kokia ten filosofija, – nusijuok∂ L∂ja. – Ji tik jΔs¨

laikå gaißint¨.

Rakel∂ blykstel∂jo akimis ^ seser^:

– Manai, kad su tavimi kalb∂tis ^domiau?

– Ne, ir su manimi nelabai ^domu. Bet aß nors nesibraunu

per j∂gå.

( 54 )

Anapus taves 54

25/3/05, 2:14 AM


– Ir kas iß to? – neatlyΩo jaun∂l∂. – Taip ir liksi dΩiΔti iß

meil∂s niekam net nepasisakiusi.

– Çia jau per daug! Rinkis greiçiau, kas tavo, ir einam

atgal.

– Ûinau, kad viena çia niekada nedr^stum ateiti, o ir

ponas Viktoras pas mus nesilanko...

– Turiu pasiΔlymå, – nutraukiau nejaukiå tylå. – Man

ßiuo metu reik∂t¨ jΔs¨ pagalbos. Kaip Ωinot, domiuosi Ωyd¨

mistika, ir su jΔs¨ t∂vu anksçiau apie tai kalb∂davom∂s.

Taigi siΔlau mainus: aß jums gal∂çiau duoti ßiokias

tokias filosofijos pamokas, o jΔs uΩ tai man paskaitytum∂t

hebrajißkai iß Toros. Yra toks metodas skaityti Íventåj^ Raßtå

kaip Dievo vardus, atsiribojus nuo prasm∂s, girdint tik

skambes^. BΔt¨ ^domu pabandyti.

– Gerai, – ißkart apsidΩiaug∂ jaunesnioji sesuo. – Mes

tai darysime pakaitomis. Aß geriau skaitau hebrajißkai, o

L∂ja labiau tiki Dievå. PaΩiΔr∂sim, kuri labiau tiks.

Aß nusijuokiau. Nusißypsojo net ir L∂ja.

Rakel∂ geriau skait∂ ir suprato hebrajißkai, nes lank∂

ne lietuvi¨, o Ωyd¨ mokyklå. Jos man paaißkino, kad t∂vai

daΩnai nesutardav´, kaip reikia aukl∂ti dukteris. Rakel´

leidΩiant ^ mokyklå j¨ velion∂ mama jau gul∂jo ligos patale,

ir t∂vas tur∂jo nusileisti jos norui bent antråjå dukter^

aukl∂ti tradicißkai, kaip ir dauguma j¨ aplinkos Ωyd¨. Ûinia,

po Ωmonos mirties Moß∂ Zalmanas gal∂jo leisti sau

daugiau laisvamanyb∂s, taçiau Rakel∂ liko toje paçioje mokykloje.

GalbΔt d∂l savo uΩsispyrimo?

Taigi ∂m∂me bendrauti beveik kasdien. Sutartå valandå

L∂ja ir Rakel∂ ateidavo ^ mano kambar^, mes ißsivirdavome

arbatos ir ilgai ßnekuçiuodavom∂s. Pasimatymå visada baigdavome

savotißku ritualu: aß uΩdegdavau Ωvakes, ir kuri nors

( 55 )

Anapus taves 55

25/3/05, 2:14 AM


sesut∂ imdavo hebrajißkai deklamuoti Torå. Mane tai labai

jaudino. Dvi jaunos Ωydait∂s, kuri¨ pakyl∂to groΩio veiduose

ΩaidΩia Ωvaki¨ ßviesa, ir lyg uΩkeikimai skambantys slapti

ΩodΩiai. Dangißkos ir Ωemißkos meil∂s bangos skalavo mane

tarsi pajΔrio uolå, ne – tarsi sm∂l^. Ißsiskirdavome nieko daugiau

nepasak´, be ΩodΩi¨, atsisveikin´ tik Ωvilgsniu. Tai buvo

nuostabiausios valandos mano gyvenime.

Ûinai, Andriau, mano galvoje dar ir dabar skamba ßventas

tekstas, kurio prasm∂s aß nesuvokiu.

Tos dienos buvo gana darbingos. Tariausi rad´s Nyç∂s

paslapties raktå, ir disertacija ßauniai jud∂jo ^ priek^. Deja,

buvau paΩad∂j´s t∂vui gr^Ωti pavasario darbams ir po

gero m∂nesio, labai nenoromis, nutemp´s iki galutinio laiko,

susiruoßiau ißvykti. Paskutin^ vakarå – jos Ωinojo, kad

rytoj jau nepasimatysim, – prieß ißleisdamas iß kambario,

apkabinau iß pradΩi¨ L∂jå, po to – Rakel´ ir pabuçiavau.

Joms uΩv∂rus duris, pri∂jau prie stalo ir pamaçiau paliktå

såsiuvin^. Pa∂miau ^ rankas. Ne, tai nebuvo Rakel∂s

uΩraߨ ir citat¨ såsiuvinis. Pirmame puslapyje puikavosi

uΩraßas: VIKTORUI NUO RAKELÎS IR LÎJOS

Toliau paeiliui ∂jo hebrajißki ir lietuvißki puslapiai, priraßyti

graΩia Rakel∂s ir dar graΩesne, tvarkingesne L∂jos

raßysena. Iß lietuvißko teksto supratau, kad tai buvo Giesmi¨

giesm∂, kurios hebrajißkå tekstå Ωydait∂s man daΩniausiai

ir skaitydavo.

Tavimi mes dΩiaugsim∂s ir linksminsim∂s,

skon∂sim∂s tavo meile labiau negu vynu.

Atsis∂dau prie savo raßomojo stalo ir neskub∂damas, pajausdamas

kiekvienå eilut´ tarsi vynuog´ burnoje, perskaiçiau

iki galo.

( 56 )

Anapus taves 56

25/3/05, 2:14 AM


Skub∂k, mano mylimasis,

bΔk panaßus ^ gazel´

ar jaunå bried^

kvapiuose kalnuose.

È kaimå gr^Ωti visai netrauk∂. Atsigul´s ^ lovå galvojau

ne apie rytdienos kelion´, o apie pra∂jusius vakarus, mergin¨

elges^, ßnekas ir Ωaidimå dievißkais ΩodΩiais.

ÍIR HA ÍIRIM

Kai kurios paslaptingos nuotrupos vis dar skamb∂jo ausyse,

o burnoje v∂l jauçiau Rakel∂s ir L∂jos buçini¨ skon^.

PamaΩu galvoje ^sisiaut∂jo beprotißkiausios fantazijos. Nakties

oras virp∂jo nuo ^tampos, pasaulis virto efemerißku

mano beribi¨ troßkim¨ kΔriniu. Kelis kartus vos nepakilau

ir nepasileidau ^ kitå namo pus´ – sulaik∂ tik mintis,

kad Rakel∂ ir L∂ja miega vienoje lovoje.

Kai durys tyliai prasiv∂r∂, aß beveik nenustebau. Baltas

siluetas, tarsi v∂l∂, kur^ laikå pabuv´s prie ^∂jimo, ∂m∂ artintis.

Ûinoma, tai buvo dråsesn∂ iß seser¨ – Rakel∂. Iß ilg¨

naktini¨ baltini¨ kyßojo tiktai p∂dos ir kaip ßakaliukai plonos

rankos. Veidas ir plaukai beveik neißsiskyr∂ tamsoje.

Jai nedråsiai artinantis uΩsimerkiau. Skruostå paliet∂

v∂sΔs, vos vos virpantys pirßtai. Jutau kaip ji pris∂da ßalia

man´s ir pasilenkusi ΩiΔri – visai kaip aß ^ jå tå pirmåjå

sugr^Ωimo nakt^. Kas bus toliau, kå ji darys? Kå sakys?

Imk mane su savimi! Skub∂kime! Vesk mane, karaliau, ^

savo kambarius. Rakel∂s lΔpos paliet∂ manåsias ir kur^

laikå, tarsi tirdamos, nejud∂jo. LyΩtel∂jau tarpå tarp karßçiuojançi¨

lΔp¨, mergait∂ atsiduso ir mΔs¨ burnos prad∂jo

savo ilgå, bebals^, saldΩiai kamuojant^ paßnekes^. Atsi-

( 57 )

Anapus taves 57

25/3/05, 2:14 AM


merkiau ir ji, tarsi gavusi sutartå Ωenklå, ßmurkßtel∂jo po

mano antklode. Net nepajutau kaip troßkimas ^k∂l∂ mane

^ veΩimå ßalia mano didΩiΔno. Ji at∂jo basa, ir aß pajutau,

kaip ^ßal´ jos p∂dos. Jo kair∂ ranka buvo man po galva, o

deßiniåja jis mane apkabino. Spausdamas jå prie sav´s, jutau

nedidukes, stangrias krΔtis, ^sir∂musias ^ mane kaip

du neatremiami ißßΔkiai. Jos spurd∂jo tarsi porel∂ neseniai

iß kiaußini¨ ißsiritusi¨ paukßtuk¨. Rakel∂ jau buvo subrendusi

meilei, taçiau aß pagalvojau – ne, iki galo mes

neisim, ji per jauna, aß turiu bΔti protingesnis, turiu apsaugoti

jå, tai bΔt¨ negarbinga. Taçiau pasidΩiaugti vienas

kitu neperΩengdami ribos mes galim, nuo to niekam nebus

blogiau. Ir Ωinai, tokios mintys n∂ kiek nesumaΩino mano

aistros, netgi atvirkßçiai. Nusibr∂Ω´s draudΩiamå linijå, aß

visißkai atsipalaidavau ir ißsivadavau, mano kΔnas, tarsi ißimtas

iß karsto d∂Ω∂s, ∂m∂ alsuoti gyvenimu, dΩiaugtis nuostabia

laime. Niekas neskyr∂ mano kΔno nuo sielos, ir jie

abu kartu puol∂ gerti iß to paties tyro ßaltinio. Taip, ta mergait∂

buvo nuostabi, dievißka, o mΔs¨ dΩiaugsmo akimirk¨

netemd∂ jokios kvailos mintys. Tai buvo pirmapradis jausmas,

kaln¨ versm∂, ißtrykßtanti kaip didΩiausias pasaulio

stebuklas. Aß buçiavau ir ji visa man atrod∂ ßventa.

Kokia graΩi tavo meil∂, mano sesuo suΩad∂tine! Tavo

meil∂ saldesn∂ uΩ vynå, o tavo tepalai kvapesni uΩ visus

kvepalus! Tavo lΔpos, suΩad∂tine, laßa medumi, medus ir

pienas po tavo lieΩuviu.

– Dabar paimk mane, – sukuΩd∂jo Rakel∂. – Dabar!

Tolimas prisiminimas ßm∂kßtel∂jo mano galvoje, lΔpos

prasiv∂r∂ lyg nor∂damos kaΩkå sakyti, taçiau jas tuoj pat

uΩspaud∂ mergait∂s burna. Skub∂k, mano mylimasis, bΔk

panaßus ^ gazel´ ar jaunå bried^ kvapiuose kalnuose...

( 58 )

Anapus taves 58

25/3/05, 2:14 AM


– Rachel! Rachel! O, vießpatie, kå tu darai?!

Tai buvo L∂jos balsas. Ji stov∂jo tarpdury viena ranka

laikydamasi staktos, tarsi bΔt¨ ten ^strigusi. Pasaulis sustingo

neΩinodamas, kaip reikt¨ pajud∂ti iß mirties taßko.

Veiksmas baig∂si paçiu netinkamiausiu metu, ir nebuvo

nei kas uΩdangå nuleist¨, nei kas plojimais ißvaikyt¨ nejaukiå

tylå.

– L∂ja, L∂ja, – sukuΩd∂jo Rakel∂, – kokia tu...

– Einam iß çia, – neatlyΩo vyresnioji sesuo. – Einam,

arba aß paßauksiu t∂vå.

Rakel∂ paΩvelg∂ ^ mane savo nuostabiomis migdolin∂mis

akimis ir vaikißkai papΔtusi lΔpas sukuΩd∂jo:

– Kokia ji kvail∂. Aß nenoriu eiti. Nenoriu ten eiti ir

miegoti su ja vienoje lovoje.

Atsistojau ir uΩsimeçiau chalatå. L∂ja buvo pri∂jusi arçiau

mΔs¨ ir bent jau uΩdariusi duris.

– Gal ißgeriam arbatos, – pasiΔliau nieko geresnio nesugalvodamas.

L∂ja paband∂ tamsoje ^Ωvelgti mano veidå:

– JΔs netur∂jote taip elgtis, – pasak∂ priekaißtingai.

– Kod∂l? – vietoje man´s atsiliep∂ Rakel∂. – Vien tod∂l,

kad tu vyresn∂ ir tur∂jai bΔti pirma?

– Pati Ωinai. Tu per jauna.

– Fausto mylimoji netur∂jo ir ßeßiolikos.

Nusijuokiau bandydamas ißvaikyti slogut^:

– Ne pats geriausias pavyzdys.

Atrodo, ji ^siΩeid∂ ir staiga paßokusi iß lovos nub∂go

prie dur¨. L∂ja dar kartå jau ßvelniau Ωvilgter∂jo ^ mane ir

nusek∂ iß paskos. Taçiau nesp∂jo. Duryse spragtel∂jo raktas

ir iß anos pus∂s pasigirdo prislopintas Rakel∂s balsas:

– Jeigu taip, aß noriu pabΔti viena. Pasiuskit jΔs abu!

( 59 )

Anapus taves 59

25/3/05, 2:14 AM


L∂ja ∂m∂ blaßkytis prie dur¨, neΩinodama kå daryti. Aß

susiradau savo raktå, taçiau naudos iß jo nebuvo – gudrioji

padyk∂l∂ pasuktå raktå buvo palikusi spynoje. Tieså sakant,

veiksmas ∂m∂ ^gauti komißkå atspalv^. Bijodama t∂vo,

L∂ja nedr^so nei belsti, nei eiti pro laukå. Atrodo, jaun∂l∂

pasmerk∂ jå praleisti nakt^ mano kambaryje – nubaud∂

tuo, ko neteko pati.

L∂ja buvo apsirengusi panaßius ^ Rakel∂s, tik melsvus

naktinius marßkinius, o mano kambary buvo ßaltoka. Taigi

pasiΔliau jai l^sti po antklode, o pats susiradau kitå apklotå

ir ^sitaisiau ßalia. Gul∂jome susting´ ßalia vienas kito,

ir staiga mane ap∂m∂ kvailas juokas. Visai neseniai ßioje

lovoje blaßkiausi uΩvaldytas neΩabot¨ aistr¨ su padykusia

laisvamanißka mergiote, kurios juslingumas, ko gero, reißk∂

dar tik meil∂s ilges^, o ne paçiå meil´, ir su kuria man

apskritai neder∂jo prasid∂ti, o ßtai dabar guliu kaip paslikas

ßalia visißkai subrendusios meilei jos sesers, kuri, be

to, dar yra ir rimtai mane ^simyl∂jusi. Îmiau ir pasakiau

visa tai L∂jai.

– Kas jums sak∂ tokiå kvailyst´, kad esu jus ^simyl∂jusi?

– ßaltai paklaus∂ ji ir pati atsak∂. – Ûinoma, kad Rakel∂.

Kas gi daugiau!

– Ne tiktai. Atsimeni, dar daug anksçiau tai sak∂ Salom∂ja

ir netgi tavo t∂vas.

– T∂vas? – ji nuoßirdΩiai nustebo.

– Taip, t∂vas. Jis, manau, neturi jokio tikslo traukti tave

per dant^, – steb∂jau kaip ji pyksta ir dariausi dar linksmesnis.

– Be to, nereikia n∂ sakyti. Tai matyti plika akimi.

Ji aki¨ kampuçiais Ωvilgter∂jo ^ mane ir sukuΩd∂jo:

– Na ir kas? Laiku supratau, kad jΔs nevertas tikros

meil∂s.

( 60 )

Anapus taves 60

25/3/05, 2:14 AM


Mano linksmumas ∂m∂ sklaidytis. Po velni¨, pagalvojau,

o jeigu tai iß tikr¨j¨ – tiesa?!

Kur^ laikå steb∂jome vienas kitå aki¨ kraßteliais, kol aß

neißlaikiau:

– Bet, L∂ja, – sukuΩd∂jau, – tu net ne^sivaizduoji, kaip

man patinki.

– Patikti gali daug kas. Kiek sesuçi¨ bΔt¨, visos ir patikt¨,

ar ne? Dar gerai, kad esam tik dvi.

– Bet jΔs tokios panaßios, – pasakiau visißkå nesåmon´,

ir L∂ja sausai nusijuok∂.

– Tu nesupratai, – bandΩiau taisytis. – JΔs – nepanaßios

ißvaizdos, nepanaßaus charakterio, bet aß matau jumyse

kaΩkå, kas mane labai traukia. Tai, Ωinoma, groΩis, bet ir

ne vien. Net neΩinau kaip tiksliau apibΔdinti. JΔs nepanaßios

^ visas kitas mano paΩ^stamas. Jumyse daugiau paslapties!

JΔs tiesiog – pats ßventos paslapties ^sikΔnijimas!

– Nesuprantu. Kå tai reißkia?

Tieså sakant, Andriau, tada ir aß nelabai supratau, kå

ßneku. Taçiau ißtar´s tuos ΩodΩius pajutau negailestingå ir

nenumaldomå geismå.

Atsigr´Ωiau ^ jå visu kΔnu.

– Aß galiu paaißkinti. Tai ir yra meil∂. Aß myliu jus abi –

tave kaip vyresn´, jå kaip jaunesn´. JΔs – mano vaidilut∂s.

D∂l jΔs¨ abiej¨ aß einu iß proto.

L∂ja paband∂ ißslysti iß lovos, taçiau aß sp∂jau sugriebti ir

uΩgulti. ÛiΔr∂jau, kaip ji spurda mano gniauΩtuose po truput^

silpdama ir nusileisdama. Per daug nakt¨ ji praleido

svajodama apie mane, kad dabar bΔt¨ ^stengusi atsilaikyti.

( 61 )

Anapus taves 61

25/3/05, 2:14 AM


iß lovos – tiesiai ^ pogrind^

Pabudome nuo atkaklaus beldimo ^ lauko duris. Greitomis

apsireng´s nu∂jau paΩiΔr∂ti, kas çia gal∂t¨ mane lankyti

taip anksti.

UΩ dur¨ stov∂jo ryΩtingai nusiteik´s Moß∂ Zalmanas.

Jis beveik per j∂gå prasibrov∂ pro mane ir ^virto ^ kambar^.

– Taip ir yra, – sußuko. – Mano dukra tapo moterimi!

Tikiuosi jΔs suprantate, kå tai reißkia?

Jis ΩiΔr∂jo ^ mane, taçiau aß neΩinojau, kå galiu atsakyti.

BΔtent jo reikalaujamo supratimo aß ir netur∂jau – ne

vien tinkamo vießam atsakymui, bet ir sau paçiam.

– Ponas Viktorai, – ßiek tiek draugißkiau t´s∂ iß lovos

jau sp∂jusios pakilti ir beveik perßvieçiamais naktiniais

marßkiniais stovinçios merginos t∂vas, – aß visada laikiau

jus garbingu Ωmogumi ir Ωinau, kad man nemeluosite. Kas

^vyko ßiå nakt^, o gal vykdavo ir anksçiau, tarp jΔs¨ ir

mano dukros?

PaΩiΔr∂jau ^ j^, po to ^ vargß´ drebançiå L∂jå ir pakraçiau

galvå:

– Gerbiamas kaimyne, ne^vyko nieko baisaus. UΩtikrinu

jus. Tikrai ne^vyko nieko bloga.

Moß∂ Ωeng∂ prie savo dukters ir sugrieb´s jå uΩ rankos

paklaus∂:

– L∂ja, nemeluok man. Tu tapai moterimi?

Ji stov∂jo nuleidusi galvå ir nieko nesak∂.

( 62 )

Anapus taves 62

25/3/05, 2:14 AM


– Viskas ir taip aißku, – Moß∂ Zalmanas v∂l atsisuko

^ mane ir jau ßvelniau pridΔr∂: – Tikiuosi jΔs mylite vienas

kitå?

Kå aß tur∂jau atsakyti?

– L∂ja – nuostabi mergina, – sumurm∂jau.

– Gerai!

Jis sugrieb∂ mano kair´ rankå, ^bruko ^ jå L∂jos deßiniåjå

ir suspaud´s ßΔktel∂jo:

– Tegu bus taip, kaip ^vyko! Aß laiminu jus. BΔkite vyras

ir Ωmona!

Jis Ωengtel∂jo kelis Ωingsnius atgal, paΩvelg∂ ^ mus iß

atstumo ir nusißypsoj´s pasak∂:

– Aß seniai maçiau, kad jΔs sutverti vienas kitam. Kå gi,

dabar ne viduramΩiai. JΔs bΔsite laimingi.

Kaip paskutinis kvailys spaudΩiau L∂jos rankå savo prakaituojançiame

delne ir nesumojau nieko geresnio, tik nuolankiai

ßypsotis.

Pagalba at∂jo iß netik∂tos pus∂s. Staiga atsidar∂ kitos

namo pus∂s durys, ir pasirod∂ Rakel∂.

– T∂ve, tu elgiesi negerai, – ißpyßkino ji. – Dabar tikrai

ne viduramΩiai. Kaip tu gali priversti tuoktis vien tod∂l,

kad jie kartå permiegojo?!

– Çia ne tavo reikalas, maΩvaike!

– Mano, nes esu kalta! Tai aß ^viliojau çia L∂jå ir uΩrakinau.

Be man´s nieko nebΔt¨ buv´.

– Nesvarbu, kokios buvo aplinkyb∂s. Faktas yra faktas.

Svarbiausia – jie myli vienas kitå ir tai vis tiek anksçiau ar

v∂liau bΔt¨ ^vyk´.

– Myli?! – ji net pritΔp∂ iß pasipiktinimo. – Tai L∂ja

myli, bet ne Viktoras. Ar tu jo klausei?

– L∂ja – mano dukra, ir aß esu uΩ jå atsakingas. Vikto-

( 63 )

Anapus taves 63

25/3/05, 2:14 AM


as yra geras Ωmogus, o tavo sesuo j^ labai myli. Ir jie bus

laimingi. Kod∂l nori blogo savo seseriai?

– Pirmiau tegu Viktoras atsako apie meil´!

Aß tyl∂jau.

– Matai, jis tyli.

– Dabar tai jau nesvarbu. Aß esu ßeimos galva ir turiu

rΔpintis jos garbe.

– NebΔk juokingas, t∂ve!

– Juokingas! Kod∂l juokingas? – uΩsipliesk∂ Moß∂ Zalmanas.

– Ar d∂l to, kad mes Ωydai ir tod∂l negalime tur∂ti

garb∂s? Kå jΔs, ponas Viktorai, bΔtum∂t dar´s, uΩkluptas

d∂d∂s tokioje pad∂tyje su Salom∂ja? Ar nebΔtum∂t

jos ved´s?

Çia Moß∂ Zalmanas padar∂ lemtingå klaidå. Jam nereik∂jo

min∂ti Salom∂jos.

– Ponas Zalmanai, – ßaltai pasakiau, – aß esu laisvas

Ωmogus. Niekas negali priversti man´s prieß mano valiå.

Tuo tarpu pasiΔlysiu jums gerå ißeit^. Aß jau buvau susiruoß´s

ßiandien vykti pas t∂vus, kad pad∂çiau jiems su Ωem∂s

darbais. Taigi kaime, bΔdamas vienas, ramiai viskå

apgalvosiu, susigaudysiu savo jausmuose, kurie ßiuo metu

yra labai sumiß´, ir duosiu jums atsakymå – ir apie meil´,

ir apie vedybas.

– Teisingai! – ßΔktel∂jo Rakel∂.

Taçiau Moß∂ Zalmanas buvo per daug susijaudin´s:

– O tu, kvaißa, atlindai çia ir viskå sugadinai!

Rakel∂ paniekinamai nuΩvelg∂ vyresn´ seser^ ir tar∂:

– Niekada nesutikçiau, kad mane imt¨ per prievartå.

Jei bΔtinai nori Ωento, geriau paklausk, kå Viktoras galvoja

apie mane!

Visi sustingome iß netik∂tumo.

( 64 )

Anapus taves 64

25/3/05, 2:14 AM


– Kå tai reißkia? – Moß∂s Zalmano Ωvilgsnis ßokin∂jo

tarp abiej¨ dukter¨.

– Ar tu mane nors truput^ myli? – Rakel∂ ΩiΔr∂jo tiesiai

man ^ akis.

KaΩkod∂l Ωvilgter∂jau ^ L∂jå ir tik tada supratau, kad

vis dar laikau jos rankå. Paleidau jå.

– Kam tokie kvaili klausimai? – ß^ kartå mane ißgelb∂jo

Zalmano balsas. – Juk ne tave aß uΩtikau pono Viktoro

lovoje.

– Taigi neuΩtikai. Bet aß ten buvau pirmoji.

Moß∂ Zalmanas keistai kv∂ptel∂jo ir tik po ilgos pertraukos

ißsten∂jo:

– Ar tai tiesa?

Aß tyl∂jau.

– Rakel∂ pati ^sisiΔl∂, – pagaliau praßneko ir L∂ja. – Ji

pati at∂jo çia nakt^.

– Ar tai tiesa? – dar kartå paklaus∂ man´s Moß∂ Zalmanas.

Aß linktel∂jau galvå.

– Niekßas! Juk ji dar vaikas!

Jis keistokai sukrypavo, kyßtel∂jo rankå sau prie pilvo,

ir staiga pamaçiau ^ mane atsuktå revolver^.

– Niekßas, – pakartojo Ωydaiçi¨ t∂vas, atlenkdamas saugikl^.

NeΩinau, ar jis bΔt¨ ^ mane ßov´s, taçiau ßΔvis pasigirdo.

Tai Rakel∂ met∂si artyn ir abiem rankom iß apaçios

trenk∂ ^ t∂vo dilb^. Kulka praskriejo virß mano galvos ir

^strigo lubose.

Toliau viskas vyko taip, tarsi mano såmon∂ bΔt¨ atsilikusi

nuo kΔno per porå Ωingsni¨ – tiek j¨ ir teskyr∂ mane

nuo Moß∂s Zalmano. Sugriebiau revolver^, taçiau ^siut´s

( 65 )

Anapus taves 65

25/3/05, 2:14 AM


Ωydas nenor∂jo jo paleisti. Besigrumiant ginklas atsidΔr∂

mano rankose ir v∂l nuaid∂jo ßΔvis. Zalmano gniauΩtai

atsileido.

Jis gul∂jo ant grind¨ susi∂m´s pilvå. Aplink klykdamos

ßokin∂jo dukros, klegesys pasigirdo ir kitoje namo dalyje.

Iß∂jau ^ laukå.

Tik pasiek´s Ûaliakalnio atßlait∂s vidur^ mano dΔstantis

kΔnas sustojo ir leido pasimetusioms mintims pagaliau

j^ pavyti. Pistoleto nusprendΩiau neißmesti – uΩkißtas uΩ

kelni¨ dirΩo jis maloniai spaud∂ pilvå.

Taip aß per∂jau ^ pogrind^. Tapau Lietuvi¨ Aktyvist¨

Fronto nariu, tur∂damas trof∂jin^ Ωydo ginklå.

( 66 )

Anapus taves 66

25/3/05, 2:14 AM


kerßtas visada v∂linasi

Hitleris buvo graΩiai apdΔm´s Stalinui akis, ir ßis 1941

met¨ pavasar^ net negalvojo apie rengiamå Drang nach

Osten. Lietuvi¨ pogrindis, gaudamas slapt¨ Ωini¨ iß Vokietijoje

likusio Kazio Íkirpos, bΔsimu Reicho puolimu

net neabejojo. Padedamas Mikasiaus, aß atsidΔriau mißkuose

ßalia Prien¨, kur laik∂si keli¨ deßimçi¨ Ωmoni¨ dalinys,

tur∂j´s ßautuv¨ ir du kulkosvaidΩius. BirΩelio viduryje,

rusams prad∂jus plataus masto tr∂mimå, mΔs¨ bΔrys

dar padid∂jo. Mes Ωinojome, kad tuoj kils karas, ir reng∂m∂s

pirmosiomis jo dienomis paimti valdΩiå Lietuvoje.

Anksçiau niekada nebΔçiau pagalvoj´s, kad taip gerai

pritapsiu kovotoj¨ bΔryje. Sukt¨ filosofavim¨ ißkvarßintå

galvå paprastas spartieçio gyvenimas ir aißkΔs pasirinkimai

veik∂ kaip kamparas. Iß tikr¨j¨ n∂ra nieko nuostabesnio

uΩ gyvenimå mißke. Pabundi rytå nuo paukßçi¨ çiulb∂jimo,

ropßtiesi iß nediduk∂s Ωemin∂s, gerai ^ßilusios nuo

tavo kΔno, kaip ßernas ar meßka iß savo irßtvos, dairaisi

aplink ir ißkart prisipildai gyvybingos energijos – taip, tos

paçios, kuriå Reichas pavadino orgonu. Ankstaus ryto

dr∂gm∂ ir ßaltis persmelkia kiaurai, bet esi priverstas jud∂ti

ir netrukus tampi ßiltas, Ωvalus, linksmas tarsi Rojaus

kΔdikis. Tu slapstaisi, tu esi medΩiojamas nelyg Ωv∂ris, bet

tu ir tampi protingu Ωv∂rimi – ßio mißko, ßios Ωem∂s ßeimininku.

Taip, karas gråΩina vaikyst´! Argi vaikyst∂je, Ωaisdamas

skautißkus Ωaidimus, ne apie tok^ gyvenimå svajo-

( 67 )

Anapus taves 67

25/3/05, 2:14 AM


jai? Kare gyvenimas virsta Ωaidimu, o tu esi laim∂s kΔdikis,

kuriam viskas leistina.

Vakare pas tave ateina pamißk∂s kaimelio gyventojas.

Jis pasakoja naujienas, skundΩiasi galutinai su^ΩΔl∂jusiu

naujakuriu, kuris ne tik naudojasi svetima Ωeme, bet smukl∂je

pasig∂r´s dar ima kabin∂tis ir gåsdinti rusais. Pasaulyje

vießpatauja baisi neteisyb∂, taçiau visi niekdariai neturi

pamirßti, kad dar yra ir mißkas, kad mißke esi tu su savo

draugais ir kad jΔs esate visada pasireng´ apginti teis¨j^.

Tu ißdidΩiai paΩadi nubausti ruseli¨ pakalikå. Taip, kol

kas esi çia Vießpats Dievas, teisiantis ir baudΩiantis, ^sp∂jantis

ir suteikiantis vilt^.

GARBÎ MIÍKO BROLIAMS, ÍLOVÎ KARÛYGIAMS,

VALIO DIDVYRIAMS

Ûinia, kad vokieçiai perΩeng∂ sienå, pak∂l∂ mus tarsi trimitas.

Tvarkå Prienuose padar∂me labai greitai, taçiau mΔs¨

vadas, tikras smetoninis skautas, tur∂jo rimtesni¨ ketinim¨

– visi buvome pasireng´, vos tik atsiras reikalas, verΩtis

^ Kaunå paçiu greiçiausiu, saugiausiu ir netik∂çiausiu bΔdu.

Çia mums tur∂jo pad∂ti Lietuvos upi¨ t∂vas ir tautos gyvybini¨

gali¨ simbolis – Nemunas. Ûinojome panemuny esant

kelias rietuves ilg¨ pußini¨ råst¨ ir ketinome plaukti Ωemyn

plaustu. Èsivaizduoji? N∂ valandos neuΩtruko surißti råstus

^ daiktå, ir mes leidom∂s ^ ^spΔdingiausiå gyvenimo kelion´.

Hidroelektrin∂s tuo metu dar nebuvo, tad brolius ißvaduotojus

up∂ neß∂ smagiai ir be joki¨ kliΔçi¨. Dar saulei

nenusileidus mes jau buvome ties Íançiais ir susißΔkav´ su

krante pasteb∂tais vaikigaliais ißk∂l∂me trispalv´. Nor∂dami

pakelti kaunieçi¨ dvasiå, nusprend∂me ißsilaipinti

prieplaukoje, ties Vytauto baΩnyçia.

( 68 )

Anapus taves 68

25/3/05, 2:14 AM


Sveikinami dΩiΔgaujançi¨ Ωmoni¨ ißgirdome, kad ir virß

Karo muziejaus bokßto jau plev∂suoja mΔs¨ v∂liava. Patyr∂me

ßiok^ tok^ nusivylimå – atrod∂, kad mΔs¨ jau nelabai

ir reikia. Mieste rus¨ jau nebuvo n∂ kvapo, net koki¨ nors

atsilik∂li¨. Rusai iß∂jo kaip at∂j´ – staiga ir be dideli¨ pasiruoßim¨.

Jie buvo svetimi, su niekuo nesusij´ ir dar nesp∂j´

apsunkti, tod∂l ir tokie greiti. Taçiau vietiniai draugai

ir parankiniai ne^steng∂ jud∂ti taip greitai. Mieste buvo

prasid∂jusi j¨ medΩiokl∂.

Keletå Ωmoni¨ pasiunt´ ießkoti vyriausios vadaviet∂s,

sutar∂me susitikti ties miesto kal∂jimu.

Prieß pat man ateinant ^ bΔr^ jis buvo patyr´s sunk¨

susidΔrimå su specialiuoju NKVD daliniu – treçdalis kari¨

Ωuvo, o du pateko ^ nelaisv´ gyvi. Vienas j¨ buvo artimiausias

vado draugas. Netrukus suimtieji iß Prien¨ buvo

perveΩti ^ Kaunå, ir dabar mes tik∂jom∂s ißvaduoti juos.

Taçiau mes pav∂lavome ir ^ kal∂jimå. Jis jau buvo uΩimtas,

kaliniai ißlaisvinti, nors toli graΩu ne visi. Daugel^ jau

anksçiau buvo ißlaisvinusi gailestingoji mirtis. Aplinkui ßurmuliuojanti

minia su pasibais∂jimu aptarin∂jo matytus ar

tik gird∂tus vaizdus. Kai kurie kaliniai buvo nukankinti,

j¨ kΔnai ißdarkyti, ^ burnas sugrΔsti nupjauti lyties organai.

Ar tai nebuvo ritualin∂s ΩmogΩudyst∂s? Tik Ωydai gal∂jo

taip padaryti.

Ûmon∂s vis labiau aistrino vienas kitå, ßauk∂si dangaus

kerßto.

MΔs¨ pergalingo ^plaukimo ^ Kaunå dΩiaugsmas ißsisklaid∂

kaip ryto migla virß Nemuno. V∂liavå, su kuria kå tik

Ωygiavome per miestå, pamaçiau atremtå ^ kal∂jimo sienå.

– Kur jie? – ißgirdau vos atpaΩ^stamå vado balså. – Negi

çia neliko n∂ vieno enkav∂disto?

( 69 )

Anapus taves 69

25/3/05, 2:14 AM


ÛYDAI APIPJAUSTÎ MANO GERIAUSIÅ DRAUGÅ

Í^ kartå ne mano kΔnas paliko mane per kelis Ωingsnius,

o aß pats palikau j^ apatißkai slinkti iß paskos ir nu-

∂jau paskui vadå. Keliå rod∂ vietinis vaikinukas. Aß ∂jau

kartu su kitais taip pat bandydamas kaΩkå ßΔkalioti, aißkinti,

bet gal∂jau tik siurbti ^ save kit¨ ΩodΩius, Ωvilgsnius,

neapykantos riksmus, dalyvauti visuotiniame ß∂lsme tik

savo mintimis ir jausmais, nes mano kΔnas pamirßo pareigå

bΔti kartu, o gal piktybißkai steng∂si to ißvengti. Taigi

dabar, prisimindamas visa tai, negaliu bΔti tikras, kå aß

maçiau savo akimis, o kå tik ißgirdau ar ^sivaizdavau. Atrodo,

kad ∂jome K´stuçio gatve, paskui pasukome ^ vienå

iß kiem¨.

– Jie çia, – pasak∂ vaikigalis.

Mes ir v∂l ßiek tiek pav∂lavome. Minia buvo apsupusi

bΔrel^ Ωyd¨ ir atrod∂, kad visi tiesiog linksminasi. Sklido

armonikos garsai, trΔko tik Dolskio dain¨. Ûyd¨ bΔrelis,

tarsi scenos darbininkai, buvo uΩsi∂m´ ßvarinimusi. Vienas

j¨ iß vandentiekio Ωarnos pyl∂ vanden^, keli kiti, vis

paskatinami ΩiΔrov¨, ^nirtingai mojavo ßepeçiais. Prasçiausiai

dirbantis gaudavo lauΩtuvu per galvå ir taip ne tik

perleisdavo kitam savo ßluotå, bet ir padarydavo naujo

darbo. Taçiau delikaçiai miestietißkas, menißkas, kone dekadentißkas

poΩiΔris ^ kerßtå nepatenkino ^ minios priek^

^siverΩusi¨ mano bendraΩygi¨.

Ißgirdau vado balså:

– Jie nor∂jo, kad mes springtume savais bybiais, tai tegu

dabar patys pasprings çiulpdami Ωarnå su vandeniu.

Çiulpk lietuvißkå byb^, judoßiau! ÇIULPK, KOL

NUSPROGSI.

( 70 )

Anapus taves 70

25/3/05, 2:14 AM


Keli vyrai grieb∂ vanden^ laisçius^ Ωydå, o pats vadas

∂m∂ kißti besiraitançiå Ωarnå ^ jo burnå.

Dabar jau visi, pamirß´ higienå ßlovinus^ spektakl^, met∂si

^ priek^ nekantraudami tapti tikr¨ tikriausios orgijos

dalyviais, kai tykßta kraujas ir ißmatos, o mirties ir pasitenkinimo

klyksmai susilieja ^ vienå glit¨ gumulå, kuriuo

paspringt¨ pats Í∂tonas.

IÍPRIEVARTAUTA LIETUVA ÍAUKIASI KERÍTO

Perskaiçiau ant sienos, slinkdamas pats sau neΩinoma

kryptimi. KaΩkod∂l prisiminiau Salom∂jå – kur ji dabar?

Kaunas buvo laisvas – vieni iß∂jo, kiti dar kaip reikiant

neat∂jo. Kaunas buvo mΔs¨. Aß sugr^Ωau ^ j^ kaip nugal∂tojas,

taçiau dabar bandΩiau ^tikinti kojas neßti mane prie

Nemuno ir atiduoti viskå nuplaunançiam vandeniui.

Kaunas buvo man svetimas. KΔnas man´s neklaus∂. Blogiausia,

kad aß netur∂jau ant ko pykti. Man buvo tiktai ßleikßtu.

Buvo ßleikßtu nuo sav´s, buvo ßleikßtu nuo savo bendra-

Ωygi¨, savo bΔrio vado, kuriuo Ωav∂jausi mißke ir su kuriuo

buvome bepradedå nuoßirdΩiai susidraugauti, buvo ßleikßtu

nuo minios lietuvi¨ ir... buvo ßleikßtu nuo Ωyd¨.

Ir vis d∂lto kΔnas, tarsi geras arklys pasig∂rus^ ßeimininkå,

parved∂ mane namo.

( 71 )

Anapus taves 71

25/3/05, 2:14 AM


karo dovana

Buvo jau v∂lu, taçiau visame name, ißskyrus mano rizalitå,

pliesk∂ ßviesos. Man prisiartinus, pro didΩiåsias duris

iß namo ißvirto bΔrys ginkluot¨ vyr¨, tarp kuri¨ atpaΩinau

Anicetå ir vienå Salom∂jos giminait^ iß kaimo.

– Ítai ir Viktoras! – pamat´ mane jie vienas per kitå

∂m∂ dΩiaugtis. – Gaila, kad truput^ pav∂lavai. Nors nieko

tokio, mes baig∂me tavo ßlovingai prad∂tå darbå. UΩ tavo

d∂d´ atkerßyta!

Pra∂jau pro juos vidun. Gird∂jau kaip jie ßΔkçioja ir

kalba tarpusavy:

– Nori pats ^sitikinti. Tegu paΩiΔri. Gird∂jau, jis buvo

tenai per pat^ graΩumå. Taip, visas partizan¨ bΔrys iß Prien¨!

Pasidarbavo kaip reikiant – n∂r kå ir ßnek∂ti. Tegu!

Moß∂ Zalmanas gul∂jo lovoje paplΔd´s kraujais. Tåkart

aß nebuvau jo mirtinai nußov´s, tik suΩeid´s. Dabar

jau buvo pad∂tas taßkas.

Aimanuojançi¨ gimini¨ maißalyn∂je nesimat∂ abiej¨

dukr¨. Pro praviras duris nu∂jau ^ kitå kambar^. Atrodo,

buvo tik kå çia atb∂gusios ir stov∂jo viena prießais kitå

tarsi nor∂damos apsisaugoti nuo viso likusio pasaulio.

Ißsitraukiau Moß∂s Zalmano pistoletå ir numeçiau ant

lovos, tarsi d∂l jo ir bΔt¨ kilusi visa ßi sumaißtis.

– Man karas baig∂si, – pasakiau. – Viså laikå kankinausi

neΩinodamas, ar nußoviau jΔs¨ t∂vå. Dabar tur∂t¨ palengv∂ti,

ar ne? Bet jis vis tiek negyvas. Tai prakeikimas.

( 72 )

Anapus taves 72

25/3/05, 2:14 AM


Prad∂jau isterißkai juoktis:

– Juk bΔt¨ geriau, kad aß bΔçiau j^ nußov´s. Tai bΔt¨

tik nesusipratimas, tik nelaimingas atsitikimas! Ir tada

jΔs bΔtum∂t gal∂jusios man atleisti. Juk jΔs bΔtum∂t man

atleidusios? Ar bΔtum∂t? O dabar jΔs pasmerktos amΩinai

neapk´sti.

Ir tada Rakel∂ Ωengtel∂jo artyn ir sugrieb∂ mano rankå.

Atrodo, kaΩkå nor∂jo sakyti, bet tik be garso sukrutino

lΔpas ir pravirko.

Aß tarsi pabudau. Viskas ∂m∂ stotis ^ savo vietas, pasaulis

atgavo senåjå tvarkå ir prasm´.

– Aß pasirΔpinsiu jumis, – pasakiau tvirtu balsu. – Aß

neleisiu jΔs¨ skriausti. Nuo ßiol tai bus mano pareiga.

Taigi to paties Moß∂s Zalmano d∂ka netrukus ir v∂l tapau

konspiratoriumi – tik ß^ kartå sl∂piausi ne aß pats.

Pasinaudoj´s kovotojo prieß bolßevikus ßlove ir vokieçi¨

kalbos Ωiniomis, gavau neblogai apmokamå darbå komisariate.

Daugiausia vert∂javau ir rengiau ^vairiausius popierius.

Liepos viduryje suΩinoj´s apie Ωyd¨ ißkeldinimå ^

getå, d∂d∂s namo rΔsyje ^rengiau sl∂ptuv´ abiem Moß∂s

Zalmano dukroms. Sunkiausia pasirod∂ ^kalb∂ti L∂jå, ir

ji, kaip sak∂, pasiliko tik d∂l Rakel∂s.

Mano gyvenimas suskilo ^ dienas, skirtas vokieçiams,

ir vakarus, skirtus Ωydait∂ms. Ûinodamas, kad namuose

man´s laukia L∂ja ir Rakel∂, gal∂jau be såΩin∂s grauΩimo

darbuotis amΩinojo Reicho labui.

Ko taip ΩiΔri ^ mane? Nor∂tum ißgirsti, kå mes veikdavome

naktimis?

Nieko! Labai ilgai – nieko. Ar gali ^sivaizduoti dvi tik

kå subrendusias merginas ir jaunå vyrißk^ paçiame j∂g¨

Ωyd∂jime slapta gyvenançius kartu, atsiskyrusius nuo viso

( 73 )

Anapus taves 73

25/3/05, 2:14 AM


pasaulio, tarsi pab∂gusius nuo jo bjaurasties ^ savo paçi¨

stropiai saugomå Roj¨. Tikrai, lik´ vieni du su bet kuria

seserimi, mes netrukus bΔtume ∂m´ ragauti uΩdrausto vaisiaus

ir buv´ laimingi – bent jau bΔdami kartu. Taçiau jos

buvo dvi, ir ßitas perteklius mΔs¨ gyvenimå dar∂ nelaimingå

ir ißkryp∂lißkå, nepaisant to, ar mes laik∂m∂s moral∂s

norm¨, ar ne ir kokiomis paskatomis vadovavom∂s.

Ar gal∂tum ^tarti, kad mano paskatos ißgelb∂ti dvi graΩias

Ωydaites buvo jau tokios blogos?

Tieså pasakius, pamaΩu aß ∂miau eiti d∂l j¨ iß proto.

Kai vakare gr^Ω´s namo valgydavau j¨ paruoßtå maistå,

pasakodavau, kas vyksta mieste ir pasaulyje ir klausydavausi

j¨ skund¨, kaip yra baisu viså laikå slapstytis, norom

nenorom imdavau galvoti, kå jos veikia likusios vienos

be man´s, kå ßnekasi, kå galvoja, ar neguodΩia viena

kitos ßvelniais prisilietimais, paglostymais, tikromis glamon∂mis,

apie kurias buvo uΩsiminusi Rakel∂ galbΔt tiktai

erzindama mane. Kiekvienå kartå ^eidamas ^ namå aß

v∂l, tarsi atmintinå nakt^, kai radau Rakel´ savo lovoje,

panirdavau ^ tå saldΩiå, paslaptingå, virpançiå atmosferå,

kuri pamaΩu per visas jusles smelkdavosi ^ mane, paversdama

kiekvienå mint^, judes^, Ωod^ sapno arba literatΔros

kΔrinio dalimi. Juk to tiesiog negali bΔti!

Kartais aß tarsi pabusdavau, ißkrisdavau staiga iß ^vyki¨

eigos ir nusteb´s Ωvelgdavau ^ stebuklingai perkeistå d∂d∂s

namo interjerå, stropiai uΩdangstytus langus ir dvi ißblyßkusias,

saul∂s ßviesos nematançias merginas, badançias mane

priekaißtingais ir viltingais Ωvilgsniais. Ar tai gal∂jo bΔti

tas pats namas, ar tai gal∂jo bΔti tas pats gyvenimas? Tu

ne^stengsi ßito gerai suprasti, Andriau, nes tai tarsi pasakojimas

apie meil∂s Ωaidimus nekaltam vaikui. Kol gyveni ^p-

( 74 )

Anapus taves 74

25/3/05, 2:14 AM


astå gyvenimå, manai, kad viskas taip ir turi bΔti, ir tik

netyçia perΩeng´s nematomå ribå, staiga supranti, kad yra

ir kiti pasauliai, keisti, bauginantys, su kitomis taisykl∂mis,

kita ^vyki¨ logika. Pradedi dairytis, kurioje vietoje tu padarei

klaidå, paΩeidei ankstesn´ tvarkå, ir nepasteb∂j´s Ωengei

anapus veidrodΩio. Bet kelio atgal n∂ra, reikia ißmokti bΔti

çia, reikia suprasti, kaip elgtis.

Tik ißmok´s bΔti çia, rasi keliå namo. Ißmok´s bΔti, rasi

ißeit^. Blogiausia yra nuspr´sti, kad ßitas gyvenimas yra

netikras, kad tai sapnas, literatΔra, vaidinimas, kuriame

negalioja jokios taisykl∂s. Sapnas taip pat realyb∂, argi ne?

Bet ar mes gal∂jome elgtis pagal ankstesnio gyvenimo

taisykles?! Pagal kokias taisykles mes tur∂jome elgtis: Ωydißkas,

krikßçionißkas, antΩmogißkas? Aß nor∂jau Rakel∂s,

aß nor∂jau L∂jos, aß skaiçiau Senåj^ Testamentå. Jos abi ir

kiekviena atskirai nor∂jo man´s. Taçiau aß stengiausi bΔti

geras ir moralus. Vießpatie, Ωinoma, aß ir buvau geras! Argi

po viso to, kå maçiau atplauk´s vaduoti Kauno, aß gal∂jau

bΔti blogas?

Nenor∂jau naudotis bej∂gißka j¨ pad∂timi. Juk gal∂jau

priversti jas daryti viskå, ko bΔçiau uΩsigeid´s, ar beveik

viskå. Matai, kai visi kartu s∂d∂davome svetain∂je ir viena

j¨, daΩniausiai L∂ja, garsiai skaitydavo knygå, imdavau

galvoti, kad slapçia jos ßito ir tetrokßta. Tokios dråsios iki

karo, dabar jos Ωaid∂ tiktai Ωvilgsniais, balso moduliacijomis,

tarsi netyçiniais rank¨ prisilietimais. Gal j¨ svajon∂se

aß tapdavau blogas ir siekdavau meil∂s naudodamasis bej∂gißka

j¨ pad∂timi? GalbΔt mano Ωiaurumas bΔt¨ sußvelnin´s

svetimo aplinkinio pasaulio siaubå. Juk tiktai aß gal∂jau

kankinti jas myl∂damas.

Bet aß buvau geras. Aß pats nor∂jau klauptis prieß jas

( 75 )

Anapus taves 75

25/3/05, 2:14 AM


ant keli¨. Juk geras, normalus Ωmogus nepuls myl∂tis su

viena iß mylinçi¨ seser¨, kai kita negali niekur ißeiti.

Mes kartu skait∂me, Nyç´ ir tai buvo pats didΩiausias

brutalumas, kurio ißdr^so papraßyti Rakel∂. Prieß tai ji buvo

paklaususi man´s, kod∂l vokieçiai nekençia Ωyd¨. Aß

papasakojau apie savo virßininkå, tipißkå baltaplauk^ Hanså,

kuris vienå kartå, bΔdamas girtas, ißpyßkino ΩiΔr∂damas

tiesiai ^ mane:

– Ûinai, kod∂l mes taip elgiam∂s su Ωydais? Laikydami

juos atskirtus kaip gyvulius iß tikr¨j¨ mes apsaugome save.

Apsaugome nuo pagundos, nuo begalinio noro krußti

j¨ moteris uΩuot myl∂tume ir krußtume savas! Tai vienintelis

prießnuodis. Ûinai, kod∂l Ωydai daugyb´ amΩi¨ klajodami

ir gyvendami iß svetim¨j¨ malon∂s vis dar neißnyko?

Ogi tod∂l, kad jie turi puikiå taisykl´: Ωyd∂s vaikas

visada yra Ωydas! Taip pati silpniausia tauta tampa paçia

stipriausia. Graikai, rom∂nai, persai, egiptieçiai – visos

galingiausios tautos ißnyko nuo Ωem∂s pavirßiaus, o jie liko.

Kuo labiau juos skriaudi ir prievartauji, tuo jiems geriau.

Juk svetim¨ moter¨ visada ießko stiprieji, o bailiai

silpnieji tenkinasi savomis. Laim∂tojai gerina pralaim∂jusi¨j¨

ras´. Taçiau dabar mes esame protingesni ir nesusimaißysime

su uΩkariautomis tautomis. Priversti stipriausius

ir agresyviausius vyrus, tikrus uΩkariautojus ir nuotyki¨

ießkotojus krußti savas moteris – ßtai didΩioji uΩduotis.

Ûinai, Andriau, kå aß supratau pakartoj´s Hanso ΩodΩius?

Aß supratau, kod∂l gal¨ gale iß tikr¨j¨ ^simyl∂jau

Rakel´, o ne L∂jå. Juk meil∂ – avantiΔra, ißßΔkis ^prastumui.

Iß tikr¨j¨ myl∂ti gali tik stiprΔs ir dråsΔs, tu galbΔt

dar pridurtum – ir blogi! L∂ja buvo labai miela, gera, paprasta

ir beveik nesiskyr∂ nuo lietuvait∂s. Atrodo, jau sa-

( 76 )

Anapus taves 76

25/3/05, 2:14 AM


kiau, kad ji buvo panaßi ^ Salom∂jå ir dargi ßvelnesnio charakterio.

Su ja buvo labai malonu bendrauti, taçiau bΔdamas

ßalia jos aß nejauçiau tokio provokuojançio nerimo,

kaip ΩiΔr∂damas ^ Rakel´. L∂ja buvo beveik sava, Rakel∂ –

svetima. Rakel∂s aß visißkai negal∂jau suprasti. Ji buvo svetimos

man lyties, svetimos tautos ir netgi svetimos pasaul∂-

ΩiΔros. Viskas joje k∂l∂ man nuostabå ir baim´.

Kad dr^sçiau jå myl∂ti, tur∂jau bΔti stiprus. Esant ^prastoms

aplinkyb∂ms aß tikriausiai bΔçiau nuo jos pab∂g´s,

Èprastomis aplinkyb∂mis dauguma Ωmoni¨ nedr^sta griauti

savo saugumo ir iß tikr¨j¨ myl∂ti. Gal¨ gale meile jie pavadina

tai, kas jiems ir sutrukd∂ jå patirti – saugumo jausmå,

atsirandant^ turint ßalia tå vadinamåjå giminingå sielå,

savå Ωmog¨, savo antråjå pus´, kuri ir måsto, ir elgiasi

visißkai nusp∂jamai.

BAILIAI MYLI TIKTAI SAVUS

Kod∂l Rakel∂ taip susidom∂jo Nyçe? Nor∂jo geriau pa-

Ωinti savo prießus? Nyç´ ji pati su uΩsidegimu skait∂ garsiai,

retkarçiais perverdama mane negailestingu tamsi¨

aki¨ Ωvilgsniu. Ji tarsi sak∂: Tai ßtai kokie jΔs – vyrai, arijai,

filosofai!

Klausyk, Andriau, ar tik Zaratustros lΔpomis nekalba

ne^gyvendinta, o gal ir atstumta meil∂? Ar tik jis nebuvo

per didelis idealistas, kad gal∂t¨ iß tikr¨j¨ myl∂ti, o tada

liko tik viskå sukritikuoti? Nyç∂ buvo bailys, tod∂l ir sukΔr∂

dråsos filosofijå.

L∂ja nor∂jo skaityti kå nors maΩiau erzinti, bet mes jos

neklausydavome. Taigi bent ßiuo klausimu aß labiau sutardavau

su Rakele.

– Aß ißkeisçiau viså Vakar¨ dΩiaugsmå ^ rusißkå bΔdå

( 77 )

Anapus taves 77

25/3/05, 2:14 AM


Δti liΔdnam, – skait∂ ji. – Argi toks dvasios poetas gal∂jo

^kv∂pti faßistus ir netgi nukreipti juos Ωygiuoti ^ Rusijå?

– Bet juk mes ir kalbame apie meil´ ir neapykantå, –

prisimenu ßyptel∂j´s.

– Jeigu visi karai kyla iß meil∂s, – nusprend∂ sukritikuoti

mane Rakel∂, – tai meil∂ yra blogis.

– Karus ir prievartå kelia neißsipildΩiusi meil∂, – pasakiau.

– Labai ^domu ir keista, – staiga kaΩko apsidΩiaug∂ Rakel∂.

– Man atrodo, kad tai – blogio ißteisinimas. Blogis

yra neißsipild´s, atstumtas g∂ris! Vadinasi, ne pats blogis

yra kaltas d∂l savo blogumo. Jis – tik nuskriaustas g∂ris.

– Kaltos bΔna aplinkyb∂s, – Ωvelgdama ^ mane ir tarsi laukdama

pritarimo pasak∂ L∂ja. – Pasaulis neatitinka meil∂s d∂sni¨.

Jis amΩinai trukdo ir prießinasi. Ûmon∂s nekalti.

– JΔs tapote tikromis filosofijos student∂mis, – nusijuokiau.

– Bet nepamirßkite, kad ißprotauti teiginiai yra labai

slidΔs ir pavojingi. Taip måstant padaroma ißvada, kad

didΩiausias vis¨ nelaimi¨ kaltininkas – pats ponas Dievas

arba kad jo ißvis n∂ra. Tada Ωmogui belieka gerinti ir keisti

pasaul^, bet ne save. Pasaulis yra Dievo klaida, jo atsiradimas

– kosmin∂ katastrofa, ir tik Ωmogus gali tå klaidå

ißtaisyti.

– Tai vadinasi Íevira – ind¨ skilimas. D∂l jo atsirado

blogis, – keistai pakiliai ißtar∂ Rakel∂. – Kad j^ ^veiktume,

mums reikia pakyl∂ti, sudvasinti Ωemißkåj^ materijos pasaul^.

Ar ne kilni Ωmogaus pareiga? Sukurti Roj¨ Ωem∂je –

tai sakydavo ir mΔs¨ t∂tis. Argi blogai?

Ir Ωinai, Andriau, kå aß supratau, Rakelei pamin∂jus Íevirå,

at∂jusiå iß kabalos? Juk mΔs¨ civilizacijos esmi¨ esm∂

– Ωmogus, taisantis Dievo klaidas. Toks ir yra naujasis

herojus.

( 78 )

Anapus taves 78

25/3/05, 2:14 AM


ÛMOGUS – DIEVO ATPIRKÎJAS

Ne Dievas gelbsti Ωmog¨, o Ωmogus turi ißgelb∂ti pasaul^

ir galbΔt pat^ Dievå.

Talmude pasakyta, ißgelb∂j´s vienå sielå, ißgelb∂si viså

pasaul^, o aß buvau nusiteik´s gelb∂ti netgi dvi Ωydaites,

taçiau tuo metu ∂miau kalb∂ti visißkai neapgalvoj´s, netik∂tai

paçiam sau. Tiesiog uΩsinor∂jau parodyti intelekto

pranaßumå, j∂gå, imtis prievartos.

– Ûemißko Rojaus utopija ir yra didΩiausia blogyb∂, kelias

^ Ωmonijos praΩΔt^, – pasakiau. – Arba tu kovoji su

blogiu savyje, arba – su blogiu ißor∂je. Visißkai prießingos

kryptys, ar ne? Kuo Ωmogus maΩiau tobulas, tuo labiau jis

verΩiasi tobulinti pasaul^. Ißminçiai sako: pakeisk pats save,

ir nereik∂s keisti pasaulio.

– Tai tik prisitaikymas, – atßov∂ Rakel∂. – Gal tai ir

ißmintinga, bet l∂kßta ir nedvasinga!

– Tai esminis Ωmonijos klausimas, – pasakiau, – ar reikia

keisti pasaul^, ar priimti j^ tok^, koks yra?

– ÛiΔrint kaip keisti! – piktai ßΔktel∂jo Rakel∂. – Íitas

karas irgi keiçia pasaul^. Bet jei vokieçiai ims valdyti visus,

ar ir tada tu sakysi, kad reikia prisitaikyti ir kovoti su

blogiu savyje, o ne ißor∂je? Jei dabar ^siverß koks banditas

ir ims mane prievartauti, ar tu v∂l kovosi su blogomis mintimis

savyje?

KaΩkod∂l nusijuokiau:

– Atsimenat, aß prisiekiau jus globoti ir saugoti. Tå ir

darau, ar ne?

– Tai prießtarauji pats sau!

– Çia ne apie tai. Aß nor∂jau pasakyti, kad gamtoje blogio

n∂ra. J^ ^neßa Ωmogaus atsiradimas. Pasaulis yra geras,

arba – nei geras, nei blogas.

( 79 )

Anapus taves 79

25/3/05, 2:14 AM


– LiΔtas, draskantis ∂riukå – tai gerai?

– Nei gerai, nei blogai, kol veikia tik gamta ir natΔralΔs

instinktai. Blogis atsiranda såmon∂je. Blogis – såmon∂s

vaisius.

– Ûmogus, Ωudantis ∂riukå – tai jau blogai?

– Taip.

– Nesåmon∂, – pasipiktino Rakel∂, – kaip ta pati ∂riuko

ΩΔtis gali bΔti ir gera, ir bloga?!

– Tå ir reik∂jo ^rodyti, – apsidΩiaugiau. – Pasaulyje n∂ra

blogio, jis – tik Ωmoguje. Kad jis gal∂t¨ atsirasti, bΔtina

pasirinkimo laisv∂. N∂ra laisv∂s, n∂ra ir blogio. Gamtoje

laisv∂s n∂ra. LiΔtå instinktai valdo neißvengiamai. O aß

galiu gyventi su dviem patraukliomis merginomis, bet j¨

neliesti. Ûinoma, tai mane kankina. Ir man tai blogai. Bet

aß svarstau, kad kitu atveju galbΔt bΔt¨ dar blogiau. Aß

manau, kad renkuosi maΩesn´ blogyb´. Tik menkystos ir

demagogai sako, kad renkasi tarp g∂rio ir blogio. Gyvenime

visada renkamasi tarp didesnio ar maΩesnio blogio.

Jeigu aß nußauçiau banditå, bandant^ ißprievartauti Rakel´,

tai tikrai nebΔt¨ g∂ris. Bet aß tai padaryçiau.

– Tikrai?

– Tikrai. Taçiau nevalia pamirßti, kad didvyriai ßlovinami

ne uΩ gerus, o uΩ blogus darbus – uΩ j∂gå ir valiå, kai

reikia bΔti blogam!

– Pagavau! – ßΔktel∂jo Rakel∂. – Anot tav´s, pasaulis

yra blogas. Çia visi veiksmai daugiau ar maΩiau blogi.

– Blogas ne pasaulis. Bloga tik såmon∂. Tai ji turi tobul∂ti.

PaΩindama tieså, ji renkasi vis geresnius, vis maΩiau

blogus kelius. Visa, kå Ωmonijos såmon∂ daro su pasauliu,

vertinga tik tiek, kiek ji tobul∂ja pati.

– GalbΔt ji pasieks tobulumå tik sunaikinusi pasaul^?

( 80 )

Anapus taves 80

25/3/05, 2:15 AM


– GalbΔt. Bet aß nepervertinçiau veiksm¨. Íventaisiais

daΩniausiai tampama d∂l to, kas nepadaroma, tiksliau –

kas absoliuçiai atsisakoma daryti.

– PavyzdΩiui?

– PavyzdΩiui, Kristus, nors jis ir ne ßventasis. Tur∂damas

galios, jis atsisak∂ ja pasinaudoti, apsiginti ir tapti

valdovu ßiame pasaulyje.

– Kaip ir tu ßiame name? – vylingai ßyptel∂jo Rakel∂.

Netik∂tas sugretinimas ir ßvelni paßaipa visißkai ißmuß∂

mane iß v∂Ωi¨ – tarsi visi mano perskaityti Nyç∂s tomai

∂m∂ juodais varnais plasnoti apie mano galvå ir krankti:

Íitas nuo maΩens tau ^kaltas idealas paralyΩiuoja gyvenimo

geismå, o noras myl∂ti tampa kançia. Jos nori tav´s,

tu nori j¨, taçiau jΔs s∂dit ir nuobodΩiais veidais diskutuojat

apie g∂r^ ir blog^. Tu kovoji prieß gamtå! Netapk vienu

iß t¨ nieking¨ moral∂s ßliuΩ¨, kurie taip ir nusibaigia nepaΩin´

nei sav´s, nei gyvenimo.

Aß pasipurçiau.

– Iß tikr¨j¨, – pasakiau, – aß neseku Kristumi. Taçiau aß

nenoriu ^skaudinti vienos iß jΔs¨.

– Èskaudinti n∂ra pats blogiausias dalykas.

Taip, Rakel∂ buvo teisi! Aß tur∂jau pasirinkti. Baim∂

rinktis – blogiausia. Íita baim∂ mane viså laikå ir stabd∂,

o ne moral∂s normos. Kristus visada rinkosi, o ne lauk∂,

kol viskas savaime ißsispr´s. Tod∂l jis yra ne silpnumo, bet

tikrosios j∂gos simbolis. Nors Antikristo autorius ir teisus

griaudamas silpn¨j¨ ^sitikinimus. Bet jis nesuprato paties

Kristaus. Nes iß tikr¨j¨ JÎZUS NEBUVO IDIOTAS.

Bet juk Nyç∂ – tai Antikristas, kur^ reikia paΩinti, kad

suprastum Krist¨. Jis – Kristaus ßeß∂lis, kaip ir visa Vakar¨

civilizacija yra krikßçionyb∂s ßeß∂lis.

( 81 )

Anapus taves 81

25/3/05, 2:15 AM


Kod∂l Nyç∂ sugeb∂jo pasiekti tokias gelmes? Tod∂l, kad

jis band∂ ißlaisvinti sielå iß moral∂s kal∂jimo!

Tå aß supratau Ωvelgdamas ^ Ωvaki¨ ßviesoje virpant^

Rakel∂s veidå. Ne, aß nebegal∂jau daugiau laukti, kad kuriå

nakt^ prasivers mano kambario durys ir pro jas tyliai

^slys graΩioji Ωydait∂.

GalbΔt mano apsisprendimas atsispind∂jo mano akyse,

nes Ωvilgter∂jusi ^ jas Rakel∂ staiga nustojo skaityti. Kur^

laikå ji ΩiΔr∂jo tarsi maΩa mergait∂ pakreipusi galvå, paskui

met∂ knygå ant stalo ir paklaus∂:

– Negi tau nepatinka n∂ viena iß mΔs¨?

Vießpatie, Andriau, kå aß gal∂jau jai pasakyti!

– Argi nematyti, kad aß esu beprotißkai ^simyl∂j´s jus abi?

– Tai ir blogai, – atkirto Rakel∂, – kuriå nors vienå tur∂tum

myl∂ti labiau.

Ji gana rΔsçiai surauk∂ antakius ir paΩvelgusi ^ L∂jå v∂l

atsisuko ^ mane.

– GalbΔt taip ir yra, – atsakiau. – Taçiau aß nedr^stu

pasakyti, nes antroji taip pat man labai svarbi.

Seserys susiΩvalg∂ ir nusißypsojo viena kitai.

– Mes esame sugalvojusios vienå dalykå, – ßiek tiek nedråsiai

prabilo Rakel∂. – Tu vis tiek turi pasirinkti, kuriå

myli labiau. Taçiau bΔtent tos tu negal∂si liesti, kol mes

esame uΩdarytos ßitame kal∂jime!

– Kas çia per keistenyb∂s!? – nustebau.

– Ne, visai ne keistenyb∂s. Mes labai ilgai svarst∂me.

Juk antroji, atstumtoji siaubingai kankint¨si ir bΔt¨ priversta

iß çia b∂gti. Tai per daug pavojinga.

– Man reikia pagalvoti, – pasakiau.

– Puiku! – kaΩkod∂l apsidΩiaug∂ Rakel∂. – Bus gerai,

jeigu apsispr´si iki rytdienos vakaro.

( 82 )

Anapus taves 82

25/3/05, 2:15 AM


Tåkart ißsiskirst∂me ^ savo kambarius anksçiau nei paprastai.

Atsigul´s ir prad∂j´s galvoti apie netik∂tå pasiΔlymå,

neΩinojau dΩiaugtis ar nerimauti. KΔno kankyn∂ tur∂jo

pagaliau baigtis, bet ar neprasid∂s nuo tada dar didesn∂

sielos kançia? Viskas bΔt¨ aißku, jeigu aß vienå seser^

bΔçiau myl∂j´s, o kitai nieko nejaut´s. Tada, Ωinoma, bΔçiau

pasirink´s ßventå melagyst´ ir pasak´s, kad myliu antråjå.

Taçiau mane trauk∂ jos abi. Trauk∂ abi, nors kaip jau

sakiau, Rakel∂ buvo paslaptingesn∂.

NEBÔK GERESNIS NEI GALI

Iß ryto ant savo stalo radau popieriaus lapå su uΩraßu

didΩiosiomis raid∂mis. Apmåstymams tur∂jau dar viså darbo

dienå. Raßtelis nelabai kå pakeit∂ – ir taip buvo aißku,

kad teisingas prisipaΩinimas bΔt¨ amoralus. Neabejojau,

kad raßtel^ paraß∂ Rakel∂. Bet gr^Ω´s namo suvokiau ne-

^vertin´s L∂jos.

– Viså nakt^ nemiegojau ir supratau, kad mes elgiam∂s

labai blogai, – pasak∂ ji vos susirinkome ^ svetain´. – Taip

vis tiek neißlaikysime draugyst∂s. Be reikalo leidausi ^tikinama

Rakel∂s. Nenoriu dalyvauti ßiame Ωaidime.

– Tai kå tu siΔlai? – vos sutvardΩiau nevalingå pykt^.

– NeΩinau. Tikrai neΩinau. – L∂ja papurt∂ galvå ir ßvelniai

mostel∂jo ranka. – Tada geriau jau dalintum∂m∂s tave

abi, kaip tos seserys JokΔbå Íventajame Raßte. Gal neveltui

mes gavome tokius vardus?

– Çia tai bent geroji L∂ja, – sußuko Rakel∂. – Tuojau

imsime kelti orgijas. Paklausk Viktoro, ar gyventi iß karto

su dviem moterim leidΩia jo religija ir principai.

– Bet mes jau ir taip gyvename, – ßvelniai atkirto vyresnioji.

– Jis mumis rΔpinasi, ißlaiko, o mes abi jam neabejingos.

( 83 )

Anapus taves 83

25/3/05, 2:15 AM


L∂ja staiga pri∂jo prie man´s, prisiglaud∂ ir pabuçiavo.

Apkabinau jå ir nusijuok´s paΩvelgiau ^ Rakel´. Tieså pasakius,

jinai juk nor∂jo paprasçiausiai apgauti savo vyresniåjå

seser^.

– Prasideda! – Rakel∂ perv∂r∂ mus abu ugningu Ωvilgsniu

ir ißb∂go ^ kitå kambar^.

Dur¨ trinktel∂jimas buvo tarsi Ωenklas, ißlaisvin´s ilgus

m∂nesius mumyse kalintå aistrå. Paß∂lusiu meil∂s vakaru

ir naktimi mes tarsi baud∂me blogåjå Rakel´, sugalvojusiå

tok^ egoistin^ planå vienai tur∂ti mano meil´, vargßei L∂jai

palikus tik sapnus ir svajones.

Kå ir sakyti, Andriau, mΔs¨ kΔnams nereik∂jo daug pastang¨

paΩinti vienas kitå, jie dar neßiojosi pirmosios nakties

prisiminimå. Juk jie ilgai ir kantriai lauk∂, tykojo tinkamos

akimirkos, buvo nuolat pasireng´ atsiduoti vienas

kitam.

Taip mes ißtais∂me Rakel∂s sumanymo klastå tiesiogiai

j^ ^gyvendindami. Ji pati liko nepasiekiama sielos mylimåja,

o L∂jai atiteko visa kita.

Ûinai, kai aß retkarçiais susimåstau apie tikråj^ moterißkumå,

visada prisimenu t¨ dien¨ L∂jos kΔnå – dievißkå,

ideal¨, be joki¨ trΔkum¨. Ji bΔt¨ buvusi tikra deiv∂ – taip,

jei tik bΔt¨ tur∂jusi daugiau ißdidumo. Taçiau bΔti pakankamai

ißdidΩiai jai neleido ßalia esanti jaunesnioji sesuo –

berniokißka, ne visai taisykling¨ bruoΩ¨, taçiau kaΩkokiu

nesuprantamu bΔdu sugebanti nuolatos pabr∂Ωti savo nenusakomå

pranaßumå.

L∂ja iß tikr¨j¨ atitiko Zaratustros moters idealå. Visos

jos paslaptys, visi klausimai tur∂jo vienå atsakymå – kΔdikis.

È Rakel∂s klausimus atsakym¨ nebuvo – bent jau aß j¨

neΩinojau.

( 84 )

Anapus taves 84

25/3/05, 2:15 AM


GalbΔt tod∂l jau kitå dienå puoliau prieß Rakel´ ant

keli¨ ir prisiekiau amΩinå meil´.

Patik∂k, Andriau, mΔs¨ gyvenimo reΩisierius yra didelis

ßelmis. Jis niekada nepraleis n∂ menkiausios progos

sukurti situacijå, kuri atskleist¨ viså mΔs¨ dviprasmißkumå,

o koks nors mintyse atrod´s tinkamas veiksmas, vos

∂mus j^ ^gyvendinti, tapt¨ pasigail∂tinas.

– Patik∂çiau tavimi, jei tu bΔtum blogas, – pasak∂ Ωengtel∂jusi

^ ßonå nuo man´s Rakel∂. – Taçiau aß Ωinau, kad

esi geras. Tod∂l tu kalbi apie meil´ iß pasigail∂jimo.

GERIEJI MYLI IÍ GAILESÇIO

– Betgi dabar ir ^vyko tai, kas tur∂jo ^vykti pagal susitarimå,

– bandΩiau ginçytis vis dar klΔp∂damas. – Aß prisipaΩ^stu

tau meil´! Argi tai ne daugiau uΩ pasimyl∂jimå?

– Ûodis daugiau uΩ veiksmå?! – piktai nusißaip∂.

– Dabar ißeina netgi geriau, nei bΔt¨ pagal susitarimå,

– pasakiau stodamasis ir bandydamas jå apkabinti. – Mums

nieko n∂ra uΩdrausta.

Tai jå prajuokino, ir aß vos neprad∂jau dΩiaugtis pergale.

Taçiau tai nebuvo susitaikymo juokas.

– Aß nesidaliju meile, – pasak∂ Rakel∂, – juo labiau su

seserimi. Ji visada buvo pirmesn∂.

– Palauk! – dar sp∂jau sugriebti jå nueinançiå. – Tai bΔk

vienintel∂.

Ji Ωvelg∂ labai ^d∂miai:

– Tada prisiek, kad pasibaigus karui vesi mane.

Tai buvo netik∂ta. Atmintyje ißkilo Salom∂jos vaizdas –

buvome kaip tik jos kambaryje. Apsidairiau tarsi ießkodamas

pagalbos ir tarpdury pamaçiau L∂jos galvå.

Rakel∂ apsisuko ir iß∂jo.

( 85 )

Anapus taves 85

25/3/05, 2:15 AM


– Bijau, kad ji nesugalvot¨ b∂gti, – po kiek laiko pasak∂

vyresnioji sesuo. – Ar ten ^manoma ne^kliΔti?

– Beveik ne^manoma, – atsakiau. – Ji pasmerkt¨ save.

Gal man priΩad∂ti jå vesti?

L∂jos veide viena po kitos keit∂si nuotaikos. Ji net nesisteng∂

nuo man´s j¨ sl∂pti. Atrod∂, ji ßypsosi ir verkia

vienu metu.

– Ji teisi. Tu per daug geras.

– Ar tik aß? – paklausiau. – Ar tu labai kankintumeisi,

jei aß myl∂çiausi ir su ja?

– Aß ne tokia kaip Rakel∂, – pasak∂ ji. – Bet aß nor∂çiau,

kad tu vestum mane. Taçiau dabar turime jå ißgelb∂ti.

PaΩad∂k vesti mane, paΩad∂k vesti jå, o kai karas baigsis,

darysi kå tinkamas. Juk tai mes esame tavo kalin∂s, o

ne tu – mΔs¨.

Tokios tokel∂s, Andriau, dar ir dabar prisimin´s ßiuos

ΩodΩius negaliu atsiΩav∂ti. Iß tikr¨j¨ moteris, trokßtanti

tik meil∂s ir kΔdikio, yra gera moteris. Bloga ji darosi tik

tapdama daugiau nei moterimi. Ar supranti mane?

Taigi aß prisiekiau joms abiem. Ûinoma, tai buvo daug

lengviau nei prisiekti kuriai nors vienai. Taçiau Rakel∂ vis

tiek vaikßçiojo pasipΔtusi ir neprieinama. Mes su L∂ja

dΩiaug∂m∂s ilgu medaus m∂nesiu ir tod∂l netur∂jau laiko

per daug d∂l to jaudintis. Svarbiausia, kad Rakel∂, atrodo,

nesiruoß∂ ißkr∂sti kå nors netik∂ta, o mes, be to, steng∂m∂s

kuo maΩiau jå erzinti ir abipusiam ßvelnumui atsiduodavome

tik lik´ dviese. Toks Ωaidimas sl∂pyn∂mis dar

labiau mus ^audrindavo. Aß kaip ^manydamas ßokin∂jau

apie Rakel´, L∂ja taip pat jai visaip pataikavo.

MΔs¨ vakariniai skaitymai trise tapo retesni. Rakel∂ visai

( 86 )

Anapus taves 86

25/3/05, 2:15 AM


atsisak∂ pati skaityti, tiktai klausydavosi ir viså laikå atrod∂

labai susimåsçiusi. Nor∂damas palengvinti L∂jai, prad∂jau

skaityti ir aß, nors anksçiau to nedarydavau. Bet man

labiau patikdavo kå nors aißkinti, komentuoti, ^Ωiebti ginçå.

Taçiau Rakel∂ laikydavosi nuoßalyje arba rengdavo nedidelius

ißpuolius, nor∂dama mane nuginçyti.

Netik∂tai ji ∂m∂ darytis vis didesn∂ Nyç∂s gerb∂ja. Gali

^sivaizduoti?

Ir, Ωinoma, Rakel∂ ypaç Ωav∂josi tomis vietomis, kur

prakeiktasis genijus visaip dergliojo vokieçi¨ tautå. Kartå

ji pri∂jo prie man´s laikydama savo moksleivißkå citat¨

såsiuvin^ ir pasak∂:

– Ítai, perskaityk!

Aß nepakençiu ßitos ras∂s, tarp j¨ visada esi blogoje kompanijoje.

Bendravimas su vokieçiais Ωemina. Jie neturi distancijos

jausmo.

Vokißka dvasia – tai mano pagadintas oras: aß sunkiai

kv∂puoju ßitoje psichologin∂s neßvaros atmosferoje. Kai

tautos psichologija tokia neßvari, kai (svarbiausia!) n∂ra

noro susivokti savyje, kokia gali bΔti dvasios gelm∂?

Visi didieji pastar¨j¨ keturi¨ amΩi¨ nusikaltimai kultΔrai

guli ant vokieçi¨ såΩin∂s! Ir visada d∂l vienos prieΩasties:

iß realyb∂s baim∂s, kuri kartu reißkia ir teisyb∂s baim´,

ir j¨ vadinamåj^ idealizmå.

Tai vokieçiai su savo nacionalizmu praΩud∂ Europos renesanså

ir galimå jos vienyb´.

Vokieçiai, kaip ir moterys, neturi jokio pagrindo.

Ûinai, Andriau, Rakel∂ buvo teisi. Tauta privalo tur∂ti

moters charakter^, kad gal∂t¨ aukßtinti ir sekti taip jå niekinant^

pranaßå. Vokieçiams iß tikr¨j¨ reik∂jo bizΔno, ir

( 87 )

Anapus taves 87

25/3/05, 2:15 AM


juo tapo Ωydißko, o gal slavißko, kraujo turintis austrijokas

Adolfas. Toje pat terp∂je gim∂ ir psichoanaliz∂, pad∂jusi

vokieçiams ißreikßti save. Faßizmo demonas pagaliau

ißl∂k∂ ^ laukå. Karas visada yra psichoterapija, o ypaç dvasinis

karas, kuris ir buvo atidav´s ^ mano rankas dvi nuostabias

Ωydaites.

( 88 )

Anapus taves 88

25/3/05, 2:15 AM


ßokantis dievas gelbsti,

taçiau ne visus

Atsisveikindamas ryte aß beveik bΔdavau tikras, kad gr^-

Ω´s po darbo komisariate rasiu jas laukiançias toje paçioje

vietoje, neißvengiamai laukiançias, nes aß buvau j¨ ßeimininkas,

jos visißkai priklaus∂ nuo man´s, priklaus∂ man.

Ûinai, ankstyvojoje vaikyst∂je, prisiklaus´s mamos pasak¨

ir dar nenor∂damas uΩmigti, aß imdavau kurti savas

istorijas. DaΩnai tai buvo tos paçios pasakos, tik gerokai

tikrovißkesn∂s ir pritaikytos mano asmeniui. Aß tapdavau

herojumi, karΩygiu, valdançiu pilis ir darançiu visa, kas

patinka. Aß m∂gdavau per karo Ωygius pasigrobti kokiå

princes´ ir ^kalinti jå savo pilies poΩemiuose.

Dabar aß realyb∂je tur∂jau dvi princeses karo belaisves.

KAI DIEVAS NORI NUBAUSTI ÛMOGË,

JIS IÍPILDO JO SVAJONES

Tåkart pabudau vidury nakties visas ßlapias nuo prakaito.

L∂ja miegojo ^sikniaubusi ^ mane ir dar uΩmetusi

vienå rankå ant kaklo. Taçiau aß pabudau ne d∂l jos. BΔna

sapn¨, kurie tiesiog priverçia pabusti, bet ne d∂l kokios

nors baim∂s ar bjaurumo, o tarsi leisdami j^ suvokti, ^sisåmoninti,

apgalvoti. Ar tau teko staiga pabusti iß miego

vidury nakties absoliuçiai blaivia galva ir protu, veikiançiu

taip ^temptai, lyg bΔtum tik kå ne miegoj´s, o Ωaid´s

ßachmatais? Taip prabud´s ißkart imi prisiminti sapnå, kurio

vaizdus ir ^vykius viså laikå tarsi lyd∂jo tavo komenta-

( 89 )

Anapus taves 89

25/3/05, 2:15 AM


as. Vaizdai nutrΔko, taçiau komentaras t´siasi ir pabudus.

Tu sapnavai ir aißkinai tå sapnå dar sapnuodamas,

vienu metu. Pabundi, kad suvoktum tå suvokimå.

Paskutin∂je ilgo sapno stadijoje, kurioje aß keisçiausiomis

aplinkyb∂mis blaßkiausi po komendantΔrå su savo virßininku

Hansu, stengdamasis padaryti tvarkå Ωmoni¨ prisigrΔdusiose

patalpose, staiga ∂miau justi, kad mano pastangos

kaΩkå daryti keiçia ir mane pat^, tarsi mane pamaΩu

uΩvaldyt¨ kita, svetima agresyvi j∂ga tarsi koks demonas.

Laiku suvok´s pavoj¨, ^stengiau ißsivaduoti ir tuoj pat pasijutau

beskriejås virß kariaujançio pasaulio, tokio groteskißko

Europos Ωem∂lapio, neßamas neΩemißkos j∂gos, kuri

iß pradΩi¨ lyg ir buvo sukelta ano demono, nors tur∂jo

bΔti jo prießingyb∂. Iß pradΩi¨ aß tarsi nor∂jau pab∂gti, taçiau

po ilg¨ ir ne^manom¨ nors kiek tiksliau apsakyti vingi¨

pagaliau suvokiau, kad ßi kelion∂ – tai ne b∂gimas nuo

kaΩko sunkiai ^vardijamo, o vijimasis, ießkojimas, noras

suprasti tå, kas iß pradΩi¨ taip labai gåsdino. Atsirado bravΔrißkas

dråsos pojΔtis, jΔra tikråja ΩodΩio prasme tapo iki

keli¨, o aß bridau per jå. SprendΩiant iß kontΔr¨, tai buvo

VidurΩemio jΔra, uΩ jos prasid∂jo dykuma. Hansas v∂l atsirad´s

ßalia pasak∂: TOKIA TURÎJO BÔTI TIKROJI MÔSË

ÛYGIO KRYPTIS. Ûinojau, kad galvoje jis turi Treçiåj^ Reichå.

Tada mes abu ∂m∂me leistis ^ poΩem^, ^ sm∂lyje lentin∂mis

sienomis sutvirtintas kasyklas. Îjome erdviomis tarsi

nenaudojamos gamyklos cechai ßachtomis, taçiau pro uΩkaltus

langus ar tiesiog pro nelabai tvirtas lentines sienas ^

vid¨ be perstojo skverb∂si sm∂lis. Atrod∂ lyg bΔtume patek´

^ sm∂lio laikrod^, ^ tå jo dal^, kuriå viså tuojau pripildys

nenumaldomai byrançios smiltys. Íitå supratus, uΩliejo

klaikuma – buvome spåstuose, taçiau ^ priek^ sp∂jamo iß-

( 90 )

Anapus taves 90

25/3/05, 2:15 AM


sigelb∂jimo link var∂ jau kuris laikas ausyse skambantis

m^sl∂s ^minimas:

ANAPIS, ANAPIS

Mes j^ radome kaip paminklå iß suakmen∂jusio, sustingusio

sm∂lio – padaras, ßiek tiek panaßus ^ ant uΩpakalini¨

koj¨ tupint^ ßun^ ar katinå ilgu liemeniu ir kaklu. Tai buvo

demonas, kuris pagaliau ^gijo formå, buvo atpaΩintas ir

^vardytas:

ANAPIS

Ir pabudus mano smegenys kartojo ßitå vardå. Kå jis reißkia?

Ar tai – mirties simbolis? Ar aß gerai j^ ^sid∂m∂jau?

Ir vis d∂lto tai nebuvo koßmaras. Ûinojau, kad ßis sapnas

buvo vertinga, svarbi Ωinia, atsakymas, kuris neuΩdengia

aki¨ ^ amΩinåjå paslapt^.

Jauçiausi sustipr∂j´s. Tur∂jau ißlipti iß lovos ir uΩsiraßyti

tå Ωod^: Anapis.

Kambaryje buvo per karßta, tod∂l ßiek tiek prav∂riau

langå ir pasukau ^ virtuv´ atsigerti. Nustebino keisti garsai,

sklindantys iß gretimo kambario, kuriame buvo ^sikΔrusi

Rakel∂. Prikißau aus^ prie dur¨. Prislopintas balsas

melodingai deklamavo man nesuprantamus ΩodΩius, lyg

maldå, lyg uΩkeikimus ar prakeiksmus. Prav∂r´s plyßel^,

plevenançioje Ωvaki¨ ßviesoje pamaçiau klΔpançiå Rakel´,

kurios vienintelis apdangalas buvo ilgi, kaip smala tamsΔs

plaukai. È∂jau vidun. Langai, Ωinoma, buvo uΩdaryti,

uΩuolaidos uΩtrauktos ir tod∂l tvankuma buvo beveik nepakeliama.

Atrodo, Rakel∂ buvo ißtikta ekstaz∂s. Jos kΔnu

sruvo prakaitas, kartais ji suvirp∂davo ir giliai atsidusdavo.

Prisiminiau, kaip prieß karå mes trise Ωaisdavome

( 91 )

Anapus taves 91

25/3/05, 2:15 AM


ßituos Ωaidimus, ir tyliai atsis∂dau. Ji deklamavo dar kelias

minutes, paskui atsitΔp∂ ant kuln¨. Buvo pasakißkai

graΩi. Jos kΔnas, jau visißkai subrend´s, dvelk∂ meil∂s ilgesiu

ir nekaltyb∂s paslaptimi. Rijau j^ akimis, pasiduodamas

beprotißkam geismui. Pri∂jau ir palieçiau ranka jos

plaukus. Rakel∂ nulenk∂ galvå, ir delnais uΩsidengusi veidå

pasipurt∂:

– Nekençiu tav´s.

Atitraukiau rankå.

– Nekençiu tav´s, – pakartojo, bet nenoriu mirti nepa-

Ωinusi kΔnißkos meil∂s. Nenoriu mirti ißprievartauta. Jauçiu,

kad vokieçiai mus tuoj suras. Jauçiu, kad laiko liko

nebedaug, kad laiko jau visai n∂ra.

Ji staiga ißsities∂ ir visu kΔnu pasisukusi ^ mane sukuΩd∂jo:

– Man nereikia tavo priesaik¨. Man reikia tiktai tav´s.

Imk mano neapykantå ir baim´, imk mane, paimk viså,

paimk su viskuo. Gal man bus lengviau.

Ji tar∂ ΩodΩius iß l∂to, teatralißkai, netgi nelabai ^tikinamai,

kaip negabi provincijos teatro artist∂. GalbΔt buvo

parengusi kalbå iß anksto. Taçiau ne ΩodΩiai, o jos kΔnas

buvo labai ^tikinantis. Taip, Andriau. Taip! KÔNAS

IÍLAISVINA.

Mes tarsi apstulb´ sek∂me beprotißkå mΔs¨ kΔn¨ ßok^.

Jie beg∂dΩiai Ωinojo viskå, ko reikia. Jie nepraß∂ pagalbos,

jie meld∂ tik vieno – netrukdyti! Atrodo, jie paΩinojo vienas

kitå nuo pat gimimo. Jie buvo draugai. Jie bΔt¨ gal∂j´

tapti vienu kΔnu, jei mes nebΔtume jiems gal¨ gale sutrukd´,

paßaukdami vienas kitå vardais:

– Rakele.

– Viktorai.

( 92 )

Anapus taves 92

25/3/05, 2:15 AM


Aß dar nor∂jau kaΩkå sakyti, taçiau nesp∂jau. Íokantis

Dievas, kuris turi ißgelb∂ti pasaul^, laiku uΩçiaup∂ mano

burnå.

Buçiuotis lengviau, negu kalb∂ti.

MΔs¨ kΔnai v∂l tapo vienu vieninteliu, visa kur esançiu,

visa kå jungiançiu Dievu.

KÔNAS YRA DIEVAS

Tå rytå L∂ja, Ωinoma, pabudo viena, ir ne tik tå rytå.

Dabar vakarais jau tur∂davau vengti ne Rakel∂s, bet L∂jos

priekaißtingo Ωvilgsnio.

UΩtat mΔs¨ skaitymai v∂l tapo gyvesni. Rakel∂ ne tik

raißkiai skait∂, ji tiesiog spinduliavo gyvenimo dΩiaugsmu

ir laime. Ji toli graΩu nebuvo tokia skrupulinga, kaip jos

ßvelnioji sesuo, ir visai nesisteng∂ sl∂pti savo meil∂s ir savo

pranaßumo. Ar ji kerßijo L∂jai uΩ anksçiau patirtas kançias?

Såmoningai turbΔt ne – nes kartais, visai kaip anksçiau

L∂ja, paklausdavo man´s, kaip gal∂tume palengvinti

sesers daliå.

Pati L∂ja irgi neatrod∂ tokia ^siΩeidusi ir pikta, kaip anksçiau

Rakel∂. Taip, ji buvo liΔdna, bet aß galvojau, kad tas

liΔdnumas buvo vienas iß meil∂s ginkl¨. Kitus ginklus ji

dr^sdavo naudoti tik nematant Rakelei, kai retkarçiais likdavome

vienu du. Vienå kartå ji tiesiog prisispaud∂ prie

man´s, apsikabino ir visa virp∂dama ∂m∂ verkti.

– Aß netekau bet kokios savigarbos, – kuΩd∂jo. – Aß

sutinku rankioti, kad ir menkiausius meil∂s trupinius. Praßau,

nebΔk toks Ωiaurus. Nors retkarçiais, nors neΩinant

Rakelei, ateik pas mane! Kitaip aß çia neißgyvensiu.

PaΩad∂jau jai. O kå tu bΔtum dar´s mano vietoje? Taçiau

kvailumas pastΔm∂jo atsiklausti Rakel∂s.

( 93 )

Anapus taves 93

25/3/05, 2:15 AM


Pasakiau, kad man neramu d∂l L∂jos ir kad jai ypaç

skaudu jau vien d∂l ankstesni¨ mΔs¨ santyki¨, kurie taip

staiga nutrΔko.

– Kå pasakytum, jei retkarçiais nueiçiau jos paguosti? –

tarsi juokais paklausiau.

Rakel∂ nusisuko.

– Tai eik dabar, – pasak∂, – taçiau pas mane daugiau

negr^Ωk. Ûinau, L∂ja gali tavimi dalytis, aß – ne.

– Ji geresn∂?

– Spr´sk pats, – atkirto. – Taip, aß bloga, bet aß labiau

myliu. D∂l tav´s aß galiu paaukoti viskå, net seser^. Galiu

paaukoti ir save. Jei aß Ωinoçiau, kad jå myli labiau nei

mane, paprasçiausiai ißeiçiau ^ gatv´, palikçiau ßitå tavo

namå, ßitå kal∂jimå! Ítai kå aß padaryçiau!

– Tu Ωiauri, – pasakiau. – Tu nori, kad L∂ja ißeit¨.

– Tai meil∂ Ωiauri, o ne aß, – atsisukdama ir nelauktai

ßypsodama pasak∂ Rakel∂. – Tai pasaulis Ωiaurus. Ar mes

turime laiko apsimetin∂ti? Meil∂ yra aukßçiau.

MEILÎ ANAPUS GÎRIO IR BLOGIO

Ji buvo teisi. Ji buvo velnionißkai teisi. Ar pasteb∂jai,

kartais ßalia esanti artima moteris pasako tavo ΩodΩius,

kuri¨ iki tol tikrai n∂ra gird∂jusi ir kuri¨ tikrai negal∂jo

pati sugalvoti? Vaikas kartais kai kå suvokia, bet nemoka

to pasakyti. Moteris kartais kai kå pasako net nesp∂jusi to

suvokti.

Ir vis d∂lto aß svarsçiau, kaip ^vykdyti savo paΩadå L∂jai.

Ûinia, pad∂tis buvo pati sunkiausia – pasisl∂pti beveik

ne^manoma. Taçiau kai Rakel∂ nematydavo, aß bent jau

paglostydavau, pripuol´s skubiai pabuçiuodavau vargß´

L∂jå, neΩinodamas, ar taip tik dar labiau jos ne^skaudinu.

( 94 )

Anapus taves 94

25/3/05, 2:15 AM


Vienu metu netgi buvau sugalvoj´s ^berti Rakelei migdom¨j¨,

jau pasiruoßiau j¨, taçiau taip ir neißdr^sau. O

L∂ja vis labiau nyko ir netgi prad∂jo sirgti kaΩkokiomis

neaißkiomis ligomis. Taçiau nei aß, nei Rakel∂ nesitik∂jome

to, kas gal¨ gale ^vyko.

( 95 )

Anapus taves 95

25/3/05, 2:15 AM


trumpas skyrius, kuriame aß tyliai

Ωvanginu rojaus raktais

Gr^Ωau ^ namus ßeßtadienio pavakary svarstydamas, kaip

praleisime bΔsimå laisvå dienå. Vos ^∂j´s pajutau, kad kaΩkas

ne taip. Rakel∂ blaßk∂si po kambar^ pro aßaras, bet

gana piktai priekaißtaudama:

– Kvail∂, kvail∂! Bent jau bΔt¨ pasißnek∂jusi. Visißka

kvail∂! Juk gal∂jome rasti kitå ißeit^. Gal∂jome, ar ne?

– Kokiå ißeit^? – nesupratau.

– Gal buvo galima jå kur nors ißveΩti?

– L∂jå? – paklausiau jausdamas nelaim´.

– L∂jå! Kå gi daugiau? Ji pab∂go. Kvail∂. Nors bΔt¨

pasikalb∂jusi!

Ne, aß negal∂jau patik∂ti, kad L∂ja – tokia atsargi, netgi

baili, neryΩtinga, visada prisitaikanti ir nuolaidi – staiga pab∂go

iß nam¨ ^ visißkå neΩiniå, o greiçiausiai ^ mirt^. Pab∂go

prieß tai net ne^sp∂jusi, net nepabandΩiusi kå nors pakeisti,

pasakyti, kad pri∂jo ribå ir daugiau taip nebegali. Ívarko kißen∂je

uΩçiuopiau migdomuosius, kuriuos neßiojausi jau kelias

savaites, taçiau taip ir ne^pyliau Rakelei. Kas man sutrukd∂

– moral∂? Ar meil∂ Rakelei? O gal baim∂ jå prarasti?

Likome dviese, taçiau L∂jos ßeß∂lis klaidΩiojo mΔs¨ keisto

gyvenimo pakamp∂mis, kartais priversdamas pulti vienas

kitam ^ gl∂b^, kartais – ißskirdamas. Kuris buvome kaltesnis?

Ne, apie tai mes nekalb∂jome. Tikinome vienas

kitå, kad d∂l to kalta mΔs¨ meil∂, kad dabar ji bus tvirta

kaip ta pilis, pastatyta ant paaukotos merginos kΔno.

( 96 )

Anapus taves 96

25/3/05, 2:15 AM


MΔs¨ naktys tapo karßtesn∂s, o vakarai tylesni. Rakel∂

irgi bΔdavo daΩniau susimåsçiusi, ∂m∂ netgi ßiek tiek panaß∂ti

^ L∂jå.

Taçiau mano gyvenimas nebuvo liΔdnas. Nepaisant vis¨

aplinkybi¨, o gal kaip tik d∂l j¨, mano aistra Rakelei

pasiek∂ pilnatv´. Kilnodamas popierius komisariate ir viena

ausimi klausydamas vokißk¨ savo virßininko kalb¨ aß

galvojau tiktai apie jå. Tos mintys ir vaizdiniai buvo vienintelis

skydas, saugoj´s mane nuo pasißlykßt∂jimo ir leid´s

ißtverti ilgus m∂nesius. Taip laikui b∂gant viså vokißkå

marazmå ißmokau paversti savo meil∂s preliudija. Supranti,

Andriau, – tiktai meil∂s preliudija!

Linksmai atsisveikindavau su bendradarbiais ir skubiai

Ωingsniuodavau namo, kupinas meil∂s lΔkesçi¨ ir svajoni¨

apie savo nuostabiå Ωydait´, savo brangiausiå turtå,

slepiamå nuo viso pasaulio. Vos sp∂davau uΩrakinti duris,

ir mes puldavome vienas kitam ^ gl∂b^ tarsi po ilgiausio

ißsiskyrimo. Rakelei baigdavosi neΩinios baim∂ ir vienatv∂,

man – karo pragaras ir paΩeminimai.

Karas padovanojo man nuostabiå meil´. Tik tada, kai

moteris Ωino, kad yra visißkai priklausoma nuo vyro, ji

tampa tikra moterimi, o jis – vyru.

Rakel∂ buvo mano, visißkai mano, ir tod∂l aß buvau

pasireng´s tenkinti bet kokiå jos uΩgaidå. Supranti mane?

Mylinti moteris mylinçio vyro kal∂jime – tai idealiausias

Ωemißkas Rojus. Viså dienå sukdavau galvå, kaip jå

pralinksminti, kaip pa^vairinti jos gyvenimå. Atsargiai ießkodavau

krautuv∂se ^domesn∂s aprangos, papuoßal¨. Daug

kur buvo galima nebrangiai ^sigyti Ωyd¨ aukso, sidabro ir

brangakmeni¨, taçiau ßito aß vengiau. Maistå, Ωinoma,

stengiausi pirkti pat^ geriausiå, o Rakel∂, anksçiau, prie

( 97 )

Anapus taves 97

25/3/05, 2:15 AM


L∂jos, nelabai m∂gusi ßeimininkauti, tapo puikia kulinare.

Îm∂me kelti tikras graΩiai serviruotas puotas su vynu

ir kitais g∂rimais. Daug dΩiaugsmo teik∂ gramofonas. Taip,

mes ßokdavome, stat∂me nedidelius spektaklius, reng∂me

poezijos vakarus.

PaΩ^stami mane laik∂ uΩkiet∂jusiu senberniu ir vienißiumi.

Niekas negal∂jo ^sipirßti pas mane ^ sveçius, ir draug¨

pamaΩu visai neliko.

Mano konspiracija buvo beveik ideali, laikas b∂go ne-

^tik∂tinai greitai, ir po Stalingrado aß net prad∂jau tik∂tis

laimingai sulaukti karo pabaigos. Ko gero, tuo metu aß iß

tikr¨j¨ buvau dievißkai laimingas! Kad ir gyvendamas jauçiausi

esås anapus gyvenimo. Vienu metu buvau ir çia, ir

anapus – tarsi Dievas.

( 98 )

Anapus taves 98

25/3/05, 2:15 AM


prasideda didΩioji griΔtis

Kaip dabar prisimenu vaisk¨ Ωiemos pavakar^, kai tå lemtingå

dienå gr^Ωau namo. Buvo kå tik ßvelniai pasnig´, ir

miestas atrod∂ v∂l ßvarus ir tyras. Ap∂m∂ pakili romantißka

nuotaika, nors ßirdy kirb∂jo keistas jaudulys ir neaißki

sukr∂tim¨ nuojauta. UΩdar´s vartelius sustingau iß netik∂tumo.

Neilgame takelyje dur¨ link buvo galima ^ΩiΔr∂ti

nelabai dideles p∂das. Jos ved∂ tiktai ^ namo pus´.

Pri∂jau prie dur¨ tik∂damasis, kad ateivis, nieko nerad´s

namuose, galbΔt pasuko pakraßçiu ßalia palangi¨, bandydamas

kå nors ^ΩiΔr∂ti viduje, taçiau pro storas uΩuolaidas

nieko nepamat´s gr^Ωo ^ gatv´ tiesiai per tvorå. Taçiau

p∂dos baig∂si ties durimis. Sveçias buvo ^leistas ^

namus! Drebançiomis rankomis atrakinau duris, tur∂damas

tik vienå, bet nelabai tik∂tinå paaißkinimå – gr^Ωo L∂ja.

Nors nuo jos pab∂gimo buvo pra∂j´ daug laiko, gal jau

koks pusmetis, kå be jos dar gal∂jo ^sileisti Rakel∂?

Ir tikrai, vos ^Ωeng´s ^ did^j^ kambar^ pamaçiau ißsigandus^

Rakel∂s veidå ir kitå moter^, s∂dinçiå nugara ^ mane.

– L∂ja! – sußukau ir puoliau artyn.

Ne, Andriau, ten buvo kita mergina, ßiek tiek panaßi ^

dingusiå Rakel∂s seser^. Tai buvo Salom∂ja.

GalbΔt tau pasirod∂ keista, kad aß anksçiau taip egzaltuotai

pasakoj´s apie savo didel´ meil´ d∂d∂s dukrai, gyvendamas

j¨ namuose su dviem Ωydait∂mis, tarsi buvau jå

( 99 )

Anapus taves 99

25/3/05, 2:15 AM


visai pamirß´s. Iß tikr¨j¨ taip ir buvo. Íitie du mano gyvenimai

– prießkarinis ir karo metu – buvo tokie skirtingi,

kad ta pati meil∂ juose buvo negalima. Ûinoma, galvodamas

apie ankstesn^ gyvenimå aß prisimindavau ir Salom∂jå,

taçiau ji jokiu bΔdu negal∂jo kaip nors dalyvauti ar

varΩytis su v∂lesnio gyvenimo moterimis. Ne, ta pirmoji

meil∂ nebuvo ißnykusi, ji tiesiog buvo graΩiai supakuota,

perrißta kaspin∂liu ir tvarkingai pad∂ta ^ saugiå atminties

sand∂liuko lentynå.

Ir ßtai ankstesnis gyvenimas drastißkai ^siverΩ∂ ^ dabartin^,

pats virsdamas ne^manoma jo dalimi. Du skirtingi

pasauliai Rakel∂s ir Salom∂jos akimis rΔsçiai Ωvelg∂ ^ mane.

Atrod∂, jie net buvo sudar´ laikinå akimirksnio såjungå

– tik tam, kad gal∂t¨ mane pasmerkti.

– Aß tur∂jau raktus, – pasak∂ Salom∂ja. – Mirtinai ißsigandau

ir ißgåsdinau Rakel´. Abidvi gal∂jome gauti ßirdies

smΔg^.

Jos paΩvelg∂ viena ^ kitå ir nusißypsojo.

– L∂ja, keistuol∂, nieko man nesak∂.

– L∂ja? – nustebau.

– Taip. Aß jau papasakojau Rakelei. Prieß porå savaiçi¨

ji pasirod∂ mΔs¨ sodyboje – visißkai ißsekusi, ißniekinta,

nepanaßi ^ Ωmog¨. Ne^tik∂tina, kaip ji gal∂jo rasti mane,

nors kaΩkada ir buvau pasakojusi apie savo t∂vo gimtin´.

Kaip suprantu, ji ilgai klaidΩiojo, buvo patekusi pas labai

blogus Ωmones, iß jos tyçiojosi, vert∂ daryti ßlykßçiausius

dalykus. Mes vis dar jå gydome, taçiau kol kas sveiksta tik

L∂jos kΔnas, ne siela. Ji tarsi ne iß ßio pasaulio. Aß tik dabar

iß Rakel∂s suΩinojau, kad L∂ja gyveno çia, su tavimi.

Bet negi tu ir esi tas baisusis niekßas, prievartautojas, apie

kur^ ji nuolat klejoja?

( 100 )

Anapus taves 100

25/3/05, 2:15 AM


Atsipl∂ßiau nuo kiaurai veriançio Salom∂jos Ωvilgsnio

ir gr^Ωtel∂jau ^ Rakel´. Jos skruostais ried∂jo aßaros.

– Aß jau sakiau, kad L∂ja iß∂jo iß ßit¨ nam¨ prieß gerå

pusmet^, – sukuΩd∂jo Rakel∂. – Visi baisumai nutiko jai

per tå laikå.

– Dar gerai, kad ji ißliko gyva, – pasakiau. – TurbΔt

pasisek∂, kad nepanaßi ^ Ωyd´ ir puikiai kalba lietuvißkai.

– Bet kod∂l ji iß∂jo? – neatlyΩo Salom∂ja. – Kod∂l paliko

vienå seser^? Kod∂l nelauk∂ karo pabaigos saugioje vietoje?

L∂ja iß∂jo ^ neΩiniå tod∂l, kad myl∂jo mane, – ar aß gal∂jau

taip atsakyti?!

– Jai neuΩteko kantryb∂s, – pasak∂ Rakel∂. – Juk çia

kal∂jimas! Kas, kad saugus. Kas, kad savanorißkas.

– L∂jai – kantryb∂s!? Sunku patik∂ti, kad tu kantresn∂

uΩ jå, – pasak∂ ^Ωvalgioji Salom∂ja. – Argi kal∂jime vienai

ne sunkiau? Aß Ωinau, ji nebΔt¨ palikusi jaunesn∂s sesers

kent∂ti vienos! PaΩ^stu L∂jå nuo vaikyst∂s. Ji negal∂jo taip

sau imti ir ißeiti. Turit man paaißkinti.

Man atrod∂, kad Salom∂jos Ωvilgsnis darosi ne tik piktas,

bet ir paßaipus.

– Negi manai, kad mes jå ißvar∂me? – paklausiau bandydamas

^siΩeisti.

– Ne. Man ^domu, kas çia tur∂jo ^vykti, kad kantri,

nuolaidi, geraßird∂ L∂ja pasirinko keliå ^ pragarå. DaΩniausiai

ji bΔna ßvelni ir gera, kaip anksçiau, taçiau retkarçiais

ima siaut∂ti tarsi aps∂stoji – klykia, r∂kia, viskå

dauΩo ir pl∂ßo. Reik∂t¨ parodyti jå geram gydytojui, bet

kaip tai padaryti? Tieså sakant, d∂l to aß ir atvaΩiavau çia.

Jeigu L∂ja nepasveiks, mes ne^stengsime jos toliau sl∂pti.

– Jos liga prasid∂jo jau çia, – netik∂tai ißtar∂ Rakel∂. –

Tod∂l ji ir pab∂go.

( 101 )

Anapus taves 101

25/3/05, 2:15 AM


PaΩiΔr∂jau ^ jå suprasdamas, kad ji gelbsti mane, taçiau

vis tiek nusteb´s.

– Taip, – pasakiau, – uΩdara erdv∂ ir priklausomyb∂

veda iß proto. Rakel´ gelbsti jos blogas charakteris. Ji spardo

sienas, keikiasi ir plΔsta mane, o L∂ja ßito sau neleisdavo,

tod∂l ir neißlaik∂. Klausykit! – ßΔktel∂jau, – aß prisiminiau,

kad turiu paΩ^stamå psichiatrå, netgi labai gerå

psichiatrå – vienintel^ Kaune psichoanalitikå. Kartu sta-

Ωavom∂s Vokietijoje – tik aß universitete, o jis – klinikoje,

pas vienå Froido mokin^. Mes kartais pasißnekame, ir galbΔt

jis sutikt¨ pad∂ti.

– Ar juo galima pasitik∂ti? – paklaus∂ Salom∂ja. – Mano

mama siaubingai bijo. Aß per didΩiul^ vargå ißmeldΩiau,

kad priimtume vargß´ L∂jå.

– Tur∂si pasikliauti manimi, – pasakiau pamaΩu atgaudamas

pasitik∂jimå savimi, – Matai, koks esu geras konspiratorius!

Slepiu Ωydaites paçiame Kauno centre.

MΔs¨ akys v∂l susidΔr∂. Tada aß negal∂jau atsp∂ti, kå

apie mane iß tikr¨j¨ galvoja, kuo laiko mano pirmoji meil∂,

mano Salom∂ja.

Rakel∂ v∂liau dievagojosi sugeb∂jusi ^tikinti netik∂tå

vießniå, kad tarp mΔs¨ nieko n∂ra, kad aß esu labai kilnus

Ωmogus ir tod∂l uΩdraudΩiau pats sau ir abiem ißgelb∂toms

seserims net galvoti apie kokiå nors kΔnißkå meil´.

Mane ved∂ tiktai uΩuojauta.

– Aß Ωinau, kad ji buvo tau neabejinga, – sak∂ Rakel∂. –

Labai bijojau, kad neißduot¨ man´s iß pavydo. Tod∂l padariau

viskå, kad jå nuraminçiau. Netgi pasakiau, kad tu

labai daΩnai jå prisimindavai ir su ilgesiu min∂davai.

Ar gal∂jo Salom∂ja bent kiek tuo patik∂ti? Nebent bΔt¨

pati to labai nor∂jusi.

( 102 )

Anapus taves 102

25/3/05, 2:15 AM


skyrius, kuriame iß anksto

d∂stomos labai ^domios teorijos –

ypaç moterims

Salom∂ja pabuvo pas mus, keletå dien¨ – sakau pas mus,

nors tai buvo jos t∂v¨ namas – ir per tå laikå aß sp∂jau

susitikti su Jonu Idaga. Prieß karå mes bendraudavome

gana daΩnai: universitete, aukßtuomen∂s baliukuose, prie

kavos puodelio. Buvome beveik draugai, visada palankΔs

vienas kitam, turintys apie kå pasißnek∂ti, taçiau ir jauçiantys

savotißkå neperΩengiamå atstumå, nenorå prisileisti

artyn, tå atostΔm^, kuris atsiranda tarp dviej¨ panaßi¨

kΔn¨, panaßi¨ siel¨ ir panaßios lemties. Didesn∂se kompanijose

mes ißkart pajusdavome, uΩuosdavome vienas

kitå, tarsi du pl∂ßrΔnai bandoje. Mes nejaukiai kyßojome

aukßçiau vidutinybi¨ ir visaip sl∂p∂me tai nuo j¨, taçiau

ne nuo vienas kito. SusidΔr´ tarsi du stepi¨ vilkai apsukdavome

kelis ratus aplinkui ir nueidavome savais keliais.

Taip, Andriau, tik sutik´s sau lyg¨ imi jausti ribas, realiai

susiduri su svetima erdve. Tok^ Ωv∂rißkai intuityv¨ teritorijos

dalijimåsi gali matyti tik tarp prigimtini¨ nusikalt∂li¨.

Niekada nepamirßk, kad intelekto, o tiksliau – dvasios

pranaßumas yra sunkus nusikaltimas. Tiek dvasios aristokratai,

tiek tikrieji nusikalt∂liai yra uΩ padorios visuomen∂s

rib¨, j¨ pasauliai nepripaΩ^sta joki¨ dirbtinum¨ ir

apgaul∂s – j∂ga çia visada nugali, o silpnumas pralaimi.

Íiuose pasauliuose veikia nepridengtas ir neißkreiptas instinktas.

Íie pasauliai natΔralΔs kaip pati gamta, jie – anapus

g∂rio ir blogio. Tikras menas, l’art pour l’art, kaip ir

( 103 )

Anapus taves 103

25/3/05, 2:15 AM


filosofija, taip pat yra anapus g∂rio ir blogio, ar ne? Taigi

ir tikras menininkas yra nusikalt∂lis.

Idaga buvo blogiau nei menininkas ar filosofas, jis buvo

psichoanalitikas! Tokios profesijos Ωmogus yra iß anksto

pasmerktas, Ωinoma, jei jis – tikras profesionalas. Galima

kitam atleisti pranaßumå srityje, kuri tav´s tarsi nelieçia,

ir netgi aukßtinti j^ uΩ tai. Argi pyksi ant gero chirurgo,

nors jis net imt¨si tave pjaustyti? Ne – kuo jis geresnis,

tuo tu dråsiau atsiduodi jo valiai. Puikiu dainininku irgi

tiktai g∂riesi. Taçiau psichologas jau paçia savo profesija

teigia, kad jis geriau uΩ tave pat^ suvokia, kas vyksta tavo

sieloje! Jis manosi esås nepalyginamai geriau ißsilavin´s

srityje, kuri iß esm∂s lemia Ωmogaus vert´. Jokia kita profesija

taip ^ΩΔliai nesako: Aß esu aukßçiau uΩ tave. Kunigui

galima atleisti, juk jis tik tarpininkas. Jis pats neprisiima

visos atsakomyb∂s. Taçiau psichologas, kuris nesiremia kuo

nors aukßtesniu uΩ Ωmog¨, yra nepakençiamas. Tod∂l psichoanaliz∂

tur∂jo virsti religija.

Gr^Ω´s iß studij¨, Idaga greitai ^gijo gerå praktikå, tapo

madingas ir netgi garbinamas. Kauno aukßtuomen∂s poniut∂s

ne tik kad nesig∂dijo, bet netgi laik∂ prestiΩo dalyku

atsigulti pas j^ ant kußet∂s ir duotis analizuojamoms. Kad

çia ne kokia apgaul∂, pasismaginimas ar dar ßiaip kas, o

labai rimtas ir atsakingas reikalas, j¨ vyrams ^rodydavo gerokai

suplon∂jusios pinigin∂s. Taigi jaunasis daktaras per

keletå met¨ uΩdirbo graΩ¨ namel^ ßalia ÅΩuolyno. Taçiau

kai aß, vejamas minçi¨ apie L∂jå, po ilgos pertraukos aplankiau

jo maΩyt´ klinikå, vaizdas buvo gerokai pasikeit´s.

– Taip, mielas Viktorai, kußet∂s neb∂ra, – jis liΔdnai ßyptel∂jo.

– Teko ißneßti. Kaip supranti, negal∂jau ilgiau likti

Ωydo sek∂ju. Mokslas nestovi vietoje, ir aß ißplaukiau ^

( 104 )

Anapus taves 104

25/3/05, 2:15 AM


platesnius, gilesnius vandenis. Dabar taikau grynakraujo

vokieçio – Karlo Gustavo Jungo metodå.

– Esu ßiek tiek dom∂j´sis jo id∂jomis, – pasakiau gerokai

sunerim´s, – taçiau nelabai ^sivaizduoju, kaip vyksta

pati analiz∂ ir gydymas.

Idaga ∂m∂ juoktis.

– Svarbiausia, klientas turi s∂d∂ti prießais ir aktyviai dalyvauti.

Tod∂l ligoni¨ gerokai sumaΩ∂jo. Ant kußet∂s bΔdavo

nepalyginamai maloniau. Daug maloniau!

– Suprantu, – pasakiau, – moteriai n∂ra nieko mieliau,

kaip suΩinoti apie jos slaptå seksualumå. Pasaulio pagrindas

– meil∂. Ko daugiau reikia! O Jungas, kiek Ωinau, tai

kaΩkokie dievai ir demonai, lendantys iß pasåmon∂s? Baisu,

kai visi tampame aps∂staisiais.

– Tu beveik teisus, – sutiko Idaga. – Ir man labiau patiko

gydyti Froido metodu. Patik∂k, aß j^ buvau gerai ^vald´s.

O Jungå paΩ^stu tik iß literatΔros. Kå gi, jei atvirauti,

tai atvirauti. Atskleisiu tau paslapt^. Jau kuris laikas aß dirbu

pagal savo paties atrastå metodå!

Idaga nejaukiai sujud∂jo k∂d∂je ir persibrauk∂ ranka per

barzdå. Stambiu, kaul∂tu jo veidu nuslinko tarsi koks apgailestavimo,

kad prasitar∂, ßeß∂lis.

– Puiku! – ßΔktel∂jau beveik susiΩav∂j´s.

– Dar tik pradΩia, bet rezultatai akivaizdΔs. Tai greiçiau

BLOGIO TERAPIJA.

– Blogio terapija?

– Ne, ne ta prasme, kad aß ißgydau blog^ ar ißvarau velniå,

kaip kai kas pasakyt¨, – nusijuok∂ Idaga. – Aß gydau

blogiu.

– Kå tai reißkia?

– Aß leidΩiu pacientui ißskleisti jame esant^ uΩslopintå

( 105 )

Anapus taves 105

25/3/05, 2:15 AM


log^ ir suprasti, ^sisåmoninti, kad tas jo blogis yra visißkai

natΔralus, netgi bΔtinas psichikos elementas. Supranti

mane?

– Taip, – pasakiau, – pradedu suprasti.

– MΔs¨ visuomen∂, ypaç prießkary, labiausiai ir sirgo

d∂l slopinamo blogio.

Aß net pliaukßtel∂jau sau per kel^:

– Taip! Ir aß apie tai esu galvoj´s.

– Kå aß visißkai perimu iß Jungo, – t´s∂ Idaga, – tai kolektyvin∂

pasåmon∂. Epochinis atradimas! Atrodo, kad net

jis pats bijo eiti iki galo ir ^vardyti visas ßios måstymo revoliucijos

pasekmes. Tu nesunkiai ^sivaizduoji, kad kartå

pagalvota mintis nusileidΩia ^ pasåmon´, ir po kiek laiko

gali jå prisiminti. Taçiau tu gali prisiminti ir mano mint^!

Ûinoma, jei nustatysi savo såmon´ tuo paçiu virpesi¨ daΩniu,

o ta mintis tur∂s pakankamai j∂gos, energijos pasiekti

bendrå mΔs¨ pasåmon´, o gal pati bus joje gimusi. Skaitydamas

Jungå, aß visada jauçiu bandymus pasisl∂pti, ne-

^vardyti paçios esm∂s. Suprantu, ßiame mokslo kulto am-

Ωiuje jis nenori bΔti apkaltintas per∂j´s ^ okultizmå, taçiau

kai mokslas ^rodo mistikos tiesas, tenka jas pripaΩinti, ar

ne? Mokslo davatkos yra paçios baisiausios – kaip, beje,

ir mokslo prietarai.

Jo paprastai ramus veidas vis labiau kaito, akys deg∂

karßçiu. Pasijutau nejaukiai. Ar tik Idagai, kaip ir daugeliui

psichiatr¨, nepradeda atsiliepti ilgas bendravimas su

psichikos ligoniais? Ar jam galima patik∂ti vargß´ L∂jå?

Ar jis neißduos? Bet aß netur∂jau kito pasirinkimo, netur∂jau

kito paΩ^stamo psichiatro. Ir tada padariau dar vienå

lemtingå kvailyst´. D∂l saugumo nusprendΩiau L∂jå paversti

Salom∂ja.

( 106 )

Anapus taves 106

25/3/05, 2:15 AM


– At∂jau d∂l vienos merginos, – pasakiau, – bet neΩinau

ar jai pad∂s tavo blogio terapija. Ji pati nukent∂jo nuo

blogio. Atrodo, kad ji buvo ißprievartauta ir niekaip negali

atsigauti.

Idaga tarsi apsidΩiaug∂ ir ßΔktel∂jo:

– Nieko panaßaus! Galiu uΩtikrinti – çia mano metodas

bus ypaç veiksmingas. Pagalvok, kod∂l prievartos auka

patiria psichin´ traumå? Tod∂l, kad ΩiΔri ^ prievartå kaip ^

blog^. Ir kuo labiau jos poΩiΔris yra ^prastas, tai yra atmetantis

blog^, tuo labiau ji kençia. Nyç∂ buvo teisus, – Idaga

tarsi perskait∂ mano mintis, – moral∂ silpnina, ji – dekadansas.

Taçiau toliau aß måstau kitaip nei didΩiausias ir

tod∂l labiausiai pasmerktas devyniolikto amΩiaus protas,

kuris ißsigand´s atßoko atgal ir uΩsisklend∂ pagonißkame

amΩinojo sugr^Ωimo mite. Aß einu tolyn, aß bandau realyb∂je

^gyvendinti jo antΩmogio teorijå, taçiau neatmesdamas

pasaulio ir Ωmogaus prießtaringumo. Teisingai sakoma,

kad likusi be Dievo, kuris visa kam suteikdavo prasm´,

Ωmonija pri∂jo siaubingå kriz´. Nebeliko kas perΩengt¨

fatalißkå Ωmogaus prießtaringumå, ir jo siela ∂m∂ skilin∂ti.

Devynioliktas amΩius ir jo tåsa yra psichikos ligoni¨

amΩius par excellence, juk ißprot∂jo paçios subtiliausios,

laiko dvasiå geriausiai ißreißkusios sielos. Ne^veikti, nesuderinami

prießtaravimai Ωudo! Tada reikia juos bent jau

pasl∂pti. N∂ra labiau melagingo, apsimet∂lißko, fariziejißko

ßimtmeçio kaip devynioliktas. Tas jo dΩiovå keliantis

ißkryp´s idealizmas, beßirdis sentimentalumas ar kiaulißkas

materializmas. Jokios vidin∂s pusiausvyros, ir tod∂l

ant koj¨ ißsilaikoma tik tada, kai pavyksta rasti ramentå.

Taip, tai tikra dvasios invalid¨ epocha! Ir ryßkiausi jos atstovai

– didΩiausi invalidai.

( 107 )

Anapus taves 107

25/3/05, 2:15 AM


Kod∂l ßiå epochå ißreißkiantis menas toks dekadentißkas?

Tod∂l, kad pati epocha yra tokia ir kitokia bΔti negali.

Kuo menininkas genialesnis, tuo jis labiau prakeiktas.

Íita tendencija aukßçiausiå taßkå pasiek∂ mΔs¨ amΩiaus

pradΩioje kartu su karu ir Rusijos revoliucija. Kad id∂jos

demaskuot¨ save, jas reikia ^gyvendinti.

Idaga atsiduso:

– Ûmogus yra ir geras, ir blogas; ir stiprus, ir silpnas; ir

mylintis, ir nekençiantis. Kad ißgyventum be Dievo pagalbos,

vienå kuriå nors pus´ reikia pasl∂pti. Komunistai

nusprend∂ kurti visuomen´, kurioje n∂ra blogio. N∂ra, ir

tiek! Faßistai nusprend∂ atsisakyti silpnumo. Supermenai!

Übermenschai!

Idaga nutilo ir tarsi staiga kå prisimin´s susimåst∂.

– Labai ^domu, – pasakiau, – bet kokia ißvada?

– Tikrasis blogis – tai vienpusißkumas. Visa laim∂, kad

vienpusißkumai negali bΔti stabilΔs patys savaime ir anksçiau

ar v∂liau ima naikinti vienas kitå ir patys save.

Jis Ωvilgter∂jo ^ mane su ßiokia tokia baime. Juk aß dirbau

vokieçi¨ komisariate.

– Mus ißgelb∂s tik psichoterapija, – nusijuokiau. – Ar

pas tave kreipiasi daug vokieçi¨? Gali kalb∂ti atvirai, nes

aß irgi rizikuoju atiduodamas tau ^ nagus savo sergançiå

merginå.

Taçiau jis ir taip buvo per daug ^sikarßçiav´s, kad gal∂t¨

nustoti kalb∂j´s.

– Dabar j¨ kreipiasi daugiau. Pralaim∂jimai fronte sukißa

j¨ ißlaisvintå agresijå, ißlaisvintå blog^ atgal ^ vietå. O

dar visai neseniai reik∂jo juos gydyti ißvaduojant pasl∂ptå

silpnumå, norå atsiduoti, uΩjausti. Skatindavau juos pasakoti

apie savo vaikyst´, prisiminti palaimingas bΔsenas ma-

( 108 )

Anapus taves 108

25/3/05, 2:15 AM


mos gl∂byje, taigi suprasti, kad silpnumas n∂ra blogis. Beje,

daugumos j¨ seksualin∂s fantazijos yra mazochistin∂s.

Ne jie, o moteris juos turi pliekti bizΔnu.

– Gerai, taçiau kå tu tur∂jai galvoje kalb∂damas apie

kitok^, geresn^ nei Nyç∂s, antΩmog^?

Idaga nusijuok∂:

– Atrodo, rimtai susidom∂jai mano teorijomis? Tai klausyk!

Nyç∂s antΩmogis, kaip jau sakiau, yra ne aukßtesnysis,

o tik vienpusis Ωmogus – Ωmogus, pasl∂p´s savo silpnumå,

Ωmogus, neturintis dråsos ir valios Ωinoti, kad yra

silpnas. Tikrasis antΩmogis – kuris tai Ωino ir neslepia.

– Tai kuo jis skiriasi nuo paprasto Ωmogaus?

– Ítai çia ir yra visa esm∂! Paprastas Ωmogus turi daugyb´

nuslopint¨ ir pasl∂pt¨ dalyk¨, antΩmogis – neturi paslapçi¨,

kaip sako – nieko nesineßioja uΩantyje. Jis pats –

iki galo ißreikßtas Ωmogißkumas, Ωmogus, nebijantis sav´s.

– Palauk! – sußukau, – bet juk anksçiau tu kalb∂jai, kad

Ωmogus iß esm∂s prießtaringas ir kad neturint aukßtesnio

nei pats Ωmogus tikslo t¨ prießtar¨ ne^manoma suderinti.

– Ítai dabar ir sugr^ßime prie pokalbio pradΩios, – apsidΩiaug∂

Idaga. – Taigi merginå kaΩkas ißprievartavo, ir ji

kençia, nes laiko tai blogiu. Bet ar negali bΔti kito poΩiΔrio?

Ar Ωmonijos istorijoje mes negal∂tume jo rasti? Nagi?

Apie kå aß kalbu? Ne, tai ne pirmykßçio Ωmogaus poΩiΔris!

Taip, kitå, aukßtesn^ poΩiΔr^ tur∂jo pirmieji krikßçionys.

Pasibais∂jusi¨ ir suglumusi¨ Romos istorik¨ liudijimu,

jie pasitikdavo pasaulio prievartå su dΩiaugsmu, kaip

Dievo skirtå likimå. Jie buvo antΩmogiai.

Nusivyl´s mostel∂jau ranka:

– Tu v∂l gr^Ωti prie Dievo, kuris viskå ^prasmina. Tai

lengviausia!

( 109 )

Anapus taves 109

25/3/05, 2:15 AM


– Ne, – atr∂m∂ Idaga. – Tiksliau, ir taip, ir ne. Paçios

kalbos apie viskå tvarkant^ Dievå netenka prasm∂s, kai

Ωmogus pasiekia tobulumå, kai pats tampa Dievu.

Nusijuokiau jausdamas, kad paßnekovas praranda iniciatyvå

ir jo aistring¨ ^tikin∂jim¨ kerai sklaidosi:

– Ir kur tada dingsta silpnoji pus∂? Tobulumas – tai juk

tobulumas! Dievas – tai juk Dievas!

– Palauk, neskub∂k! Eikime nuosekliai. Ar atkreipei

d∂mes^, kad mano antΩmogis gali bΔti tiek vyras, tiek

moteris? Jis – ne Übermensch ar koks supermenas. Tai

didel∂ lietuvi¨ kalbos doryb∂, kuri teikia mums pranaßumo.

Taigi ^sivaizduok merginå, kuri priima blog^ kaip

Dievo malon´, kaip neißvengiamyb´. Be pykçio! Ne, ne

tod∂l, kad ji priblokßta ir net nedr^sta pykti – tod∂l, kad

jos poΩiΔris kitas. Tod∂l, kad ji aukßçiau g∂rio ir blogio.

Ji – antΩmogis. Nyç∂ neteisus sakydamas, kad pirmieji

krikßçionys buvo moralistai. Jie buvo aukßçiau. Jie buvo

anapus! Moral∂ atsiranda tik tada, kai pasitraukia Dievas.

– Idaga nutilo, atidΩiai pasiΩiΔr∂jo ^ mane ir keistai

mirktel∂jo. – O Dievas pasitrauk∂ tod∂l, kad mes gal∂tume

tapti dievais.

– Ûinoma, ne visi iß karto, – nusijuokiau aß. – Kitiems

jis paliko dekalogå.

Psichoanalitikas kur^ laikå prisimerk´s ΩiΔr∂jo ^ mane,

paskui ißtar∂:

– Dekalogas netrukdo. Taçiau svarbiausia – nemeluoti

sau paçiam.

– Tu nori gydyti padarydamas mus ßventaisiais. Tada

gal geriau eiti pas kunigå?

– Yra esminis skirtumas, – labai grieΩtai pertar∂ Idaga.

– Kunigas kalb∂s, kad tu nedarytum nieko bloga, o aß –

( 110 )

Anapus taves 110

25/3/05, 2:15 AM


kad tu darytum viskå, kå tik nori! Jis slopins tavo norus,

o aß atvirkßçiai – ißgryninsiu juos, padarysiu sveikus. Nuo

blogio negali ißsigydyti pasl∂pdamas j^ savyje. Tu darai, kå

nori, bet pamaΩu tavo norai tampa natΔralΔs ir tikri. Sakau

çia bΔtent tikri, o ne – geri. Tikra ir graΩu visada tai,

kas natΔralu, neißkreipta, neuΩslopinta. AntΩmogis ir visas

jo elgesys tampa graΩΔs. GroΩis ißgelb∂s pasaul^!

– Tu vis tiek prießtarauji pats sau, – nenusileidau. – Ítai

tavo antΩmogis irgi vienpusis, tiktai graΩus, ar ne? O kur

Ωmogißkas bjaurumas ar ßlykßtumas? Argi jis gal∂s tußtintis

ant pakylos, scenoje?

– Visko gali bΔti, – nusijuok∂ Idaga. – Scena, Ωinoma, nereikalinga,

taçiau pats ßikimo aktas n∂ra niekuo bjaurus. Tai

natΔralu, kaip ir kv∂puoti. Viskas priklauso nuo poΩiΔrio.

NIEKO NÎRA, KAS BÔTË ÍLYKÍTU

– Taip. Ir tada viskas yra galima, ar ne? – pasakiau. –

Manau, kad toki¨ antΩmogi¨ visuomen∂ ne^manoma. Taip

gali gyventi tik Adomas su Ieva, dviese. Atsirad´s treçias

ißkart sugriauna Roj¨ Ωem∂je. Tobulumas çia nepad∂s.

– Kod∂l? – vaikißkai nuoßirdΩiai nustebo Idaga.

– Reikia tik ^sivaizduoti tokios antΩmogi¨ bendruomen∂s

gyvenimå, ir tavo teorija subyr∂s. Ítai aß ir tu uΩsigeisime

vienos moters, o ji tuo metu ißvis nieko nenor∂s.

Kaip çia atrodys tie mΔs¨ tobuli natΔralΔs instinktai?

– Nesijaudink. Aß esu viskå apgalvoj´s. Turi bΔti savotißkos

teisingos dΩiungl∂s. Patinai kovoja d∂l patel∂s, ir

laim∂tojas jå gauna. Tik, Ωinoma, mes negriebsime vienas

kito uΩ gerkl∂s. Kovoti reikia kitaip. Manau, kad visuomenei

tobul∂jant svarbiausiu patino paj∂gumo ekvivalentu

tampa pinigai. Jeigu sålygos visiems vienodos, stipriau-

( 111 )

Anapus taves 111

25/3/05, 2:15 AM


sias uΩsidirba daugiausia. Pinigai yra teisingi, jie juda pagal

natΔralius d∂snius. Tobula visuomen∂s tvarka bus tada,

kai jokios ißkreipiançios taisykl∂s netrukdys pinig¨ laisvei.

Tod∂l ateitis priklauso Amerikai. O vokieçiai mano,

kad pinigams galima komanduoti. Jie eina ^ dΩiungles su

bizΔnu ir nori suburti ten pergalingå armijå! Taip pat ir

komunistai. Tyçia nesakau rusai, nes komunistin∂s id∂jos

gim∂ Ωyd¨ ir vokieçi¨ terp∂je, o Rusijå uΩvald∂ tik per

klaidå, tik kaip iß netyçi¨ uΩkluptå, blogiausiai saugomå

prieߨ stovyklos tvirtov´.

– ÈspΔdingos mintys, – pasakiau. – Tobula visuomen∂ –

tai pinig¨ valdΩia plius psichoanaliz∂.

– Taigi, – apsidΩiaug∂ Idaga.

– Bet kaip moterys? Kas bus, kai jos paçios uΩsidirbs

pinig¨? Juk jos irgi antΩmog∂s – ir nor∂s bΔti laisvos!

– Aß vis dar måstau apie ßiå problemå, – pasak∂ Idaga ir

keistokai Ωvilgter∂jo ^ lubas. – Kaip Ωinai, moters psichika

net ir psichoanaliz∂s didΩiavyriams lieka tamsi m^sl∂. Mes

visi nesunkiai galime ^sivaizduoti tobulå, be kompleks¨

vyrå, ar ne? Taçiau tobula moteris... Ar tik çia vyro ir

moters poΩiΔris netampa prießingas?

– Taçiau tu min∂jai, kad antΩmogis – tai iki galo ißreikßta

Ωmogißkumo tendencija su visomis jos prießtaromis. Kad

jis nieko neatmeta, bet atvirkßçiai – priima ir ißaukßtina.

Taigi tur∂t¨ likti ir skirtingas nuo vyrißkumo moterißkumas.

Kitaip antΩmogis taps hermafroditu, ir gyvenimas

sustos. O gal taip ir yra? TOBULAS ÛMOGUS – TAI

HERMAFRODITAS.

– Su tavimi ^domu kalb∂ti. Bijau, kad toks ir yra Jungo

idealas – Ωmogus, patenkinantis pats save; Ωmogus, kuriam

nieko netrΔksta. Apskritimas! UΩdara sistema. Tod∂l

( 112 )

Anapus taves 112

25/3/05, 2:15 AM


mano akys vis labiau krypsta ^ pirmojo, nesåmoningo psichoanalitiko,

Nyç∂s moter^. Ûinoma, ir jos kompleksus

teks paßalinti. Sugr^Ωtu prie blogio terapijos.

– Dabar supratau, – apsidΩiaugiau, – tavo ideali visuomen∂,

kaip ir visos kitos utopijos, pasmerkta Ωlugti!

– Nagi kod∂l?

– Jå sugriaus moterys.

– Taip, tu uΩçiuopei silpniausiå mano teorijos vietå. Iß

tikr¨j¨ moteris – esmin∂ gimstançios civilizacijos problema.

Pasakyk, kas tai yra moteris, ir aß tau pasakysiu, koks

bus ateities pasaulis. Mes turime leisti jai pasireikßti. O

kol kas istorija – tik vyr¨ pasipuikavimas. Tod∂l mes ir

nepaΩ^stame moters. Bijome jos! Moterißkumo dΩinå taip

pat turime ißleisti iß butelio. Kaip pasakyta.

VISA, KAS PASLÎPTA, TAPS MATOMA

Bet reikia tuos dΩinus ißleisti pamaΩu, kad jie bΔt¨ naudingi

ir nesugriaut¨ viso pasaulio.

– Tai ne^manoma! – sußukau nustebindamas ne vien

Idagå, bet ir save. – Tragedija slypi paçioje esm∂je. Kai

viskas atsiskleis, ^tampa taps per daug didel∂, kad pasaulis

nesusprogt¨. Taigi Apokalips∂! UΩtekt¨ net ir vieno prießtaravimo

– prießtaravimo tarp dviej¨ esmi¨: moters ir Ωmogaus,

o tiksliau – antΩmogio.

– Nagi, labai ^domu?

– Jeigu tu nepriimi Nyç∂s moters, tavo teorija baigiasi

hermafroditu. Jeigu tu jå priimi, kad ir ^vairiai patobulintå,

moters esm∂ tampa nesuderinama su antΩmogio idealu.

Tobul∂jant vidinis konfliktas auga ir gal¨ gale virsta

tragedija. Taigi svarbiausiomis ateities tragedij¨ heroj∂mis

taps moterys!

( 113 )

Anapus taves 113

25/3/05, 2:15 AM


– Aß gydytojas. Darbo man uΩteks. Visi konfliktai ißgydomi.

– Ne.

– Taip.

– NE. Bet tai jau vaikißkas ginças. Taçiau aß melsiuosi,

kad tau sekt¨si. Ypaç rytoj, jei tik neatsisakysi vaΩiuoti su

manimi.

Pagaliau kalba v∂l pakrypo prie tikrojo mano at∂jimo tikslo

– L∂jos, kuriå aß buvau nusprend´s vadinti Salom∂ja. Íiek

tiek papasakojau apie savo gyvenimå, apie ißtremtå d∂d´, jo

dukrå ir paklausiau, ar Idaga kartais nepaΩinojo jos anksçiau.

Ne, jis jos nepaΩinojo. Taigi aß gal∂jau bent kur^ laikå

nusl∂pti, kad bΔsimoji jo pacient∂ yra Ωydait∂, ir labai dΩiaugiausi

savo gudrumu. Ar ta apgaul∂ gal∂s ilgai t´stis, aß neΩinojau

ir tod∂l nusprendΩiau veikti pagal aplinkybes. L∂jos

liga pasireißk∂ ir tuo, kad ji man∂ esanti Salom∂ja, taigi s∂kmingas

gydymas bΔt¨ ir mano melo demaskavimas. Idaga

aißkino, kad jo gydymo metodas yra ilgalaikis, seansai vyksta

du tris kartus per savait´ ir turi t´stis maΩiausiai kelis m∂nesius.

GalbΔt per tå laikå daug kas pasikeis ir Ωydait∂s sl∂pimas

iß nusikaltimo virs netgi didvyrißkumo aktu. Tada,

Ωinoma, nebereik∂s nieko sl∂pti. Pasakiau Idagai, kad ßeima

labai praßo ißlaikyti visißkå konfidencialumå ir tod∂l

Salom∂jå reik∂s gydyti incognito. Sutar∂me vaΩiuoti ^ kaimå

Idagos automobiliu. Jis apΩiΔr∂s ligon´, o paaißk∂jus,

kad gydymas ^manomas, atsiveßime jå ^ Kaunå.

Ißsiskyr∂me kaip geriausi draugai, tik∂damiesi dar ne

kartå ^domiai pabendrauti.

Namuose lauk∂ sud∂tingas uΩdavinys – ^tikinti Salom∂jå

paskolinti savo vardå ir kitus asmens atributus vargßei

ißprot∂jusiai draugei.

( 114 )

Anapus taves 114

25/3/05, 2:15 AM


– Ar tu ^sivaizduoji, ko praßai, kå man siΔlai? – iß pradΩi¨

daugiau nustebusi ir priblokßta nei ißsigandusi, paklaus∂

mano pirmoji skaisçioji meil∂. Ji atrod∂ dar labiau

sutrikusi nei visada, nors ßi bΔsena jau kuris laikas buvo

jai ^prasta.

– Ar mes negal∂tume pad∂ti L∂jai kokiu nors kitu bΔdu?

– paklaus∂ Rakel∂, nutaisiusi kuo liΔdnesn^ balså.

– Aß nesugalvoju nieko geresnio, – sumurm∂jau. – Sakyti

teisyb´ bΔt¨ labai rizikinga. Ne tik L∂jai, bet ir mums.

Ir tau – Salom∂ja. Be to, ßitå melå gird∂s vienintelis Idaga –

daugiau niekas! D∂l ko tau neramu? Kad kaΩkoks psichiatras

gydys kitå merginå manydamas, kad tai tu?

– NeΩinau, – jos veidas pasidar∂ toks liΔdnas, kad man

net suspaud∂ ßird^. – Aß pradedu nieko nebesuprasti, nebesuvokti.

Man jau ima atrodyti, kad tai aß esu ißprot∂jusi,

ir visas ßitas namas, o gal ir pasaulis – tai beprotnamis.

– Ir man kaΩko neramu, – staiga ^siterp∂ Rakel∂. – Aß

bijau, kad neΩinodamas visos teisyb∂s tas tavo psichoanalitikas

ne gydys, o tiktai kenks.

– Ne, aß viskå gerai apgalvojau, – pasakiau tvirtai, nustebindamas

net pat^ save. – Jis turi gydyti ne simptomus,

o paçiå ligos esm´. Çia ißeina netgi geriau. Jis juk moka ir

hipnotizuoti. Viskå Ωinodamas jis gal∂t¨ tiesiog ^teigti L∂jai,

kad ji yra L∂ja. Nemanau, kad prievarta galima ißgydyti

Ωmog¨, susirgus^ nuo prievartos. Ji turi ißgyti pati

savo viduje – gydytojas tik sudaro sålygas. Çia ir yra visa

paΩangiausi¨ metod¨ esm∂.

Gal¨ gale man pavyko jas ^tikinti. Taçiau Salom∂ja grieΩtai

pareißk∂ nenorinti per visus bΔsimus ^vykius s∂d∂ti pasisl∂pusi

kaime ir kankintis neΩinomyb∂je – taigi apgaul∂s

siuΩetas pasidar∂ dar sud∂tingesnis. Nusprend∂me, kad ji

( 115 )

Anapus taves 115

25/3/05, 2:15 AM


taps ligon∂s pussesere, priskirta jå visur lyd∂ti ir globoti.

Ûinoma, Kaune jos abidvi tur∂s gyventi slaptai.

Tå paçiå dienå susiradau Anicetå, kuriam buvau pagelb∂j´s

^sidarbinti vairuotoju komendantΔroje, ir papraßiau

skubiai nuveΩti Salom∂jå ^ kaimå. Jis vis dar laik∂ mane

sukilimo didvyriu, tod∂l neatsikalbin∂damas sutiko.

Kitå dienå ißsiruoß∂me ir mes su Idaga. Nekantravau

pamatyti L∂jå. Nekantravau, bet ir bijojau.

( 116 )

Anapus taves 116

25/3/05, 2:15 AM


kelion∂ atgal

Jonas Idaga dar prieß karå buvo nusipirk´s nedidukå

Volkswagenå. Atrodo, vairuodamas jis nelabai m∂go kalb∂ti,

taçiau aß stengiausi naudotis galimybe ißgirsti ß^ tå

daugiau apie jo metodus ir keistokå pasaul∂ΩiΔrå.

– Aß jau keleri metai kankinuosi raßydamas disertacijå

apie Nyç∂s filosofijå, – pasakiau, kai palikome miestå. – Ir

niekaip negaliu jos pabaigti. Niekaip negaliu padaryti galutini¨

ißvad¨. Svarstym¨, prareg∂jim¨, ^Ωvalg¨ daug, visos

jos tarsi ir teisingos, paremtos gausia medΩiaga, citatomis,

taçiau bendro vaizdo n∂ra arba jis per daug prießtaringas,

paneigiantis pats save. Tai tiesiog varo ^ pasiutimå.

Idaga pasisuko ir ^sistebeilijo ^ mane. Art∂jome posΔkio

link, ir aß net sumosavau rankomis tarsi nor∂çiau griebti

vairå. Idaga nusijuok∂ ir ßΔktel∂jo:

– Tu viskå pasakei! Jis toks ir yra.

– Jo tekstai svaigina mane, – pridΔriau ßiek tiek apsiramin´s,

– tarsi narkotikai. Skaitydamas filosofijå aß paprastai

blaiv∂ju, o çia – atvirkßçiai! Norisi b∂gti, bet ir traukia

atgal. Tikras aps∂dimas.

– Normalu, nes jis – Antikristas, – sukikeno Idaga. –

Antikristas, kartais sugebantis pakilti beveik iki Kristaus

aukßtum¨. Kristaus beΩdΩion∂! VirßΔn∂s ir gelm∂s! Nors

gelmi¨ çia, Ωinoma, daugiau.

– Taip. Jis, atrodo, såmoningai band∂ måstyti prießprießomis.

( 117 )

Anapus taves 117

25/3/05, 2:15 AM


– Kiek jis såmoningas, tai ir yra didΩiausia problema.

Manau, tu ^strigai, nes nagrin∂ji j^ kaip filosofå.

Atsisukau nusteb´s:

– O kaip tur∂çiau?

– Jis ne filosofas, jis – menininkas. Tai literatΔrin∂ kΔryba

ir galbΔt daugiau poezija nei proza. Prakeiktojo poeto

Helderlyno mokinys.

– Bet filosofijos toje literatΔroje irgi yra.

– GalbΔt. Nors mane jis labiausiai domina kaip psichoanaliz∂s

objektas, – Idaga nei iß ßio, nei iß to kelis kartus

paspaud∂ Volkswageno klaksonå ir energingai pridΔr∂: –

Ir objektas, ir subjektas kartu. Jis knisosi savyje kaip niekas

kitas, vert∂ iß sav´s laukan tamsiausias vietas, tarsi nuo

∂riuko diriamå kail^. Jis rod∂ tuos ißverstus kailius kitiems

ir pats jais steb∂josi, kol gal¨ gale persisteng∂. Taip ir liko

su ißversta pasåmone ant galvos.

– GraΩi metafora, – ißtariau po ilgokos pertraukos. –

Bet ar tai ir n∂ra blogio terapija?

– Taigi! – beveik suklyk∂ Idaga ir dar kartå paspaud∂

signalå, nors kelias buvo visißkai tußçias. – Taip ir yra. Aß

imu tik∂ti, kad mus suved∂ pats likimas. Mes abu studijuojame

apsißauk∂l^ Nauj¨j¨ laik¨ Antikristå.

– Apsißauk∂l^?

– Kaip matai. Jis buvo per daug Ωmogus. Tikras Antikristas

nebΔt¨ ißprot∂j´s.

– Kaip ir tikras antΩmogis?

Idaga v∂l pavojingai ilgai atitrauk∂ Ωvilgsn^ nuo kelio ir

^sispoksojo ^ mane.

– Ar esi skait´s ißsamiå jo biografijå? – paklaus∂. – Ne-

^manoma suprasti Nyç∂s be jo biografijos. Pats jo gyvenimas

yra pamokantis pavyzdys.

( 118 )

Anapus taves 118

25/3/05, 2:16 AM


– Ir ^sp∂jimas.

– Taip. Èsp∂jimas, kad nereikia persistengti. Reikia jausti,

kiek giliai gali panirti ^ pasåmon´, kad ^stengtum gr^Ωti,

pakilti atgal ^ samon∂s ßvieså. Tai ir yra blogio terapija,

antΩmogio ugdymas. Nepersistengti! Tod∂l ir gerai, kai

ßalia yra Ωmogus, galintis pad∂ti. Rimtai dirbant jis netgi

bΔtinas. Senov∂je tai Ωinojo. Mokytojas, guru, o dabar –

psichoanalitikas.

Kå? Jis siΔlosi man ^ mokytojus? Jis Ωvelgia iß kito kampo

ir mato kitaip negu aß, taçiau tai dar nereißkia, kad yra

gudresnis.

Pyktel∂jau ir pasakiau:

– Manau, kad jis buvo ne savo pasåmon∂s demon¨, o

laiko dvasios, aukßçiausios ir tobuliausios to meto id∂j¨

ißraißkos auka. Jeigu jis ar kas nors kitas nebΔt¨ persisteng´s,

mes ir dabar nesuvoktume ßios id∂j¨ samplaikos pra-

ΩΔtingumo. Ítai kod∂l jis nusipelno pagarbos. Jo apdairus

atsargumas bΔt¨ tik dar viena klastot∂. Jis dvasios didvyris,

nes ∂jo iki galo!

Idaga pasitryn∂ nos^ ir piktokai sumurm∂jo:

– Keista, atrodo esame tokie artimi, o mΔs¨ poΩiΔriai

esminiuose taßkuose tampa absoliuçiai prießingi. Bet gal

tai tik regimyb∂?

– Sunku pasakyti. Aß ne visai aißkiai suvokiu tavo teorijå.

Gal praktika pad∂s? Ar aß gal∂siu steb∂ti, kai tu analizuosi

L∂jå?

– L∂jå? – nustebo Idaga.

– Taigi, Salom∂jå, – greitai pasitaisiau. – L∂ja, L∂ja, Salom∂ja

– taip aß jå erzindavau vaikyst∂je.

– Ji tavo mergina? – staiga paklaus∂ ir paΩvelg∂ akies

kraßteliu.

( 119 )

Anapus taves 119

25/3/05, 2:16 AM


– Kod∂l – mergina? – dirbtinokai nusijuokiau. – Per

karå mes labai maΩai mat∂m∂s.

– Ji jauçia tau kå nors?

– NeΩinau. Ar tai gali tur∂ti ^takos?

– Ûinoma. Ir netgi labai didel∂s.

– Gaila, bet aß neΩinau.

– Ar tu jai visai abejingas?

– Na, Ωinai... Ji graΩi. Mes bendraujame nuo vaikyst∂s.

Aß tiesiog neΩinau... KaΩkå turbΔt jauçiu. Nor∂çiau pats

geriau suprasti.

– Nagi, matai, – patenkintas nusijuok∂ Idaga. – Reik∂t¨

ir tave paanalizuoti, pad∂ti susigaudyti savyje.

– Eik jau tu, pad∂j∂jau, – irgi nusijuokiau, – sutikçiau

tik tada, jei bΔtum ßventasis. Ar nelaikai sav´s tokiu?

– Jokiu bΔdu. ÛiΔr∂k ^ mane kaip ^ Ωemißkå provincijos

klebon∂l^. Argi tau turi rΔp∂ti jo ßventumas? Laiko

dvasia nenumaldoma, mes tapsime naujaisiais kunigais.

Kunigas tarnauja visuotinumui, o mes – individualybei.

BaΩnyçia mirßta, nes Ωmonija Ωengia ^ naujå – individualumo

epochå.

Aß susimåsçiau. Bet ne apie naujå epochå, kuriå Hes∂

vadino feljetonine, o apie L∂jå. Juk tai ji, o ne Nyç∂ suved∂

mane su ßituo pakvaißusiu psichiatru. Tarp jos ligos ir

Nyç∂s buvo neißvengiamas ryßys.

– Bet jei esi tikintis, gali manyti, kad visa tai ^eina ^

slaptå Dievo planå, – staiga pratar∂ mano keistasis vairuotojas.

– Kas ^eina ^ planå? – nustebau. – Beprotyb∂?

– NebΔk rytietis, – nusijuok∂ Idaga. – Tai jie individualumå

laiko blogiu. Pasaulyje nebuvo nieko revoliucingesnio

uΩ krikßçionyb∂s atneßtå individualios sielos id∂jå! Íit

( 120 )

Anapus taves 120

25/3/05, 2:16 AM


kas mane iß tikr¨j¨ veda iß proto. Individuali siela – ne

kaip laikinas blogos karmos reißkinys, o kaip substancialus

dalykas, netgi siekiamyb∂! Kiekvienas Ωmogus – atskira,

nepakartojama ΩvaigΩd∂.

SEK SAVO ÛVAIGÛD‰

Ar kada susimåstei, kad bΔtent ßi id∂ja yra visos Vakar¨

civilizacijos pagrindas?

– Taip, bet kartu ir daugyb∂s problem¨ ßaltinis. Rytuose

viskas paprasçiau.

– Ir aißkiau! – jis kaΩkod∂l ∂m∂ juoktis ir stuktel∂jo mane

alkΔne. – Ûinai, kuo aß labiausiai didΩiuojuosi ir dΩiaugiuosi?

Ogi tuo, kad mano teorijoje, kaip ir pirminiame

budizme, visißkai nesvarbu, ar tu pripaΩ^sti Dievo buvimå.

Pati teorija d∂l to visißkai nesikeiçia! Tai nuostabu.‘Dievå

galima tiesiog laikyti skliaustuose.

– Paaißkink plaçiau, – sumurm∂jau vis labiau Ωav∂damasis

netik∂tais jo minties ßuoliais.

– Esm∂ ta, kad tu gali eiti dvasios tobul∂jimo keliu ir

nesikankinti d∂l Dievo egzistencijos ir vis¨ kit¨ prakeikt¨j¨

klausim¨. Tai labai padeda.

– Tur∂çiau suabejoti, – pasakiau imdamas pykti, kad

psichiatras kalba taip, tarsi net filosofijå ir religijas ißmanyt¨

geriau nei aß, – Dievå aß suprantu kaip aukßçiausiå

prasm´. Yra jis ar ne – esminis klausimas, verçiantis viskå

aukßtyn kojomis. Arba – arba. Arba yra prasm∂, arba absurdas.

Arba yra kaΩkoks vienijantis pradas, arba viskas

subyra ^ dalis. Arba yra tikslas, arba viskas atsitiktina. Tod∂l

Dostojevskis ir stojasi ßalia Nyç∂s sakydamas: Jei Dievo

n∂ra, viskas leistina.

Klauså perv∂r∂ ßaiΩus Idagos klaksono garsas.

( 121 )

Anapus taves 121

25/3/05, 2:16 AM


– Tai ir yra didΩiausias Nauj¨j¨ laik¨ paklydimas! – sußuko

jisai. – Ar Ωinai, kad imoralistas Nyç∂ gyvenime elg∂si

labai moraliai, o dievaΩmogis Dostojevskis – anaiptol?

– Gerai, – mostel∂jau ranka, – tada, sakykime, kaip Augustinas:

Myl∂k ir daryk, kå nori.

– Çia jau geriau, – apsidΩiaug∂ Idaga. – Viskas leistina,

jei klausai Dievo. Juk Abraomas Dievo palieptas, buvo

pasiryΩ´s nuΩudyti netgi savo sΔn¨! Taigi dabar klausyk.

Atsir∂m´s ^ du mΔs¨ civilizacijos stulpus: Augustinå ir Nyç´

– beje, kartu ir didΩiausius psichologus, – aß ißkeliu naujos,

dar tik außtançios epochos ßΔk^:

SUPRASK IR DARYK, KÅ NORI

arba

DARYK, KÅ NORI, KAD SUPRASTUM

Tiesa, pirmasis lozungas reißkia jau pasiektå tikslå, o

antrasis – keliå ^ j^ per klaidas ir katastrofas. O tikslas yra

tas mano naujasis, iß kompleks¨ ißsivadav´s antΩmogis,

kuris suvokia savo veiksmå dar prieß j^ atlikdamas, taigi

visißkai valdo pad∂t^.

– Iß tikr¨j¨ jis – pusdievis.

– Galima sakyti ir taip. Bet gal ir – ßventasis! Aß negaliu

atmesti ir ßitokios pabaigos. Supranti?! Aß neΩinau! Aß ne-

Ωinau, kuo viskas pasibaigs. Tai ir yra mano religijos esm∂.

Svarbiausia – Ωinai, kad eini teisingu keliu, o kas jo

gale – pamatysi, kai prieisi. Jokios apgaul∂s, joki¨ fantazij¨

ir netikr¨ paΩad¨! Íimtaprocentin∂ garantija, kad nesuklysi.

Ir dar – su kiekvienu Ωingsniu ^ priek^ tu jautiesi

geriau, tu tobul∂ji!

– O jeigu suklysti?

( 122 )

Anapus taves 122

25/3/05, 2:16 AM


– Gauni per galvå ir tampi protingesnis. Svarbiausia

nebijoti! Bailys, ^sikib´s moral∂s sijono, negali tobul∂ti.

– Ûinai, tu mane suintrigavai. Ar jau turi sek∂j¨?

– Ne. BΔsi pirmas.

Abu ∂m∂me juoktis. Bet jis iß tikr¨j¨ domino mane ir,

ko gero, mat∂ tai iß aki¨.

– Gerai, sutariam taip, – neatsargiai leptel∂jau. – Ißgydai

mano meil´, ir aß – seku paskui tave!

– Na, matai, – apsidΩiaug∂ Idaga, – pagaliau prisipaΩinai,

kad nesi abejingas tai merginai.

– Aß tik bijau, ar tavo idealas n∂ra Nirvana.

– Kaip tik atvirkßçiai. Juk budizmas – tai dvasin∂ savi-

Ωudyb∂, neskausminga mirtis ßiltoje vonioje persipjovus

venas. Bet aß netgi nesakau, kad Buda suklydo. Mano eksperimentas

kaip tik ir parodys, kuris kelias veda ^ tieså.

Svarbiausia – jokio falßo. Pirmyn, ir tik pirmyn! Kaip ten

sak∂ garsusis mΔs¨ Ωvalgas:

Kur mes einame? Ar verΩiam∂s anapus jΔr¨? Kur neßa

mus ßi galingiausioji aistra, sujungusi visus geismus? Kam

ßis pasmerkt¨j¨ skrydis ^ amΩinai g´stançias saules? Apie

mus galbΔt vienå graΩiå dienå irgi pasakys, kad verΩdamiesi

^ Vakarus tik∂jome rasti neΩinomå keliå ^ Indijå. Taçiau

mums buvo lemta ΩΔti begalyb∂je. Tad kur, mano draugai,

kur?!

Idaga deklamavo su uΩsidegimu, ties pauz∂mis paspausdamas

signalå, ir atrod∂ beveik ißprot∂j´s. Paskui staiga

visißkai ramiu ir blaiviu balsu tar∂:

– Bet Nyç∂ nujaut∂ judås ^ praΩΔt^, o mes keliausime neapribodami

sav´s kokiu nors tik∂jimu ar netik∂jimu, nes mes

ießkome ne Indijos, mes ießkome kito neΩinomo mΔs¨ audringos

jΔros kranto, kad jis tapt¨ mums PaΩad∂tåja Ωeme.

( 123 )

Anapus taves 123

25/3/05, 2:16 AM


– Amerika?

– Amerika?!

Atrodo, Idaga ^siΩeid∂, kad aß taip suvulgarinau jo aukßtå

pol∂k^, ir ilgam uΩsidar∂ savo mintyse, ^ mano pastangas

atnaujinti pokalb^ atsakydamas bereikßmiais sakiniais ar

numykimais.

Kelion∂, prasid∂jusi kiek ^manoma tokiomis aplinkyb∂mis

linksmai ir ^domiai, ^ antrå pus´ virto visißkai nuobodΩia.

Greitis irgi sul∂t∂jo – Idagos vairavimas atspind∂jo

jo nuotaikå. Prieß pabaigå aß netgi sp∂jau snustelti ir

staiga prieß save pamat´s Salom∂jos veidå vos neißtariau

jos vardo.

– O ji graΩi, – sukuΩd∂jo ^ aus^ v∂l pralinksm∂j´s psichiatras.

– Kas?

– Tavo Salom∂ja.

– Çia ne Salom∂ja, – ßiurkßtokai atkirtau. – Çia jos pusseser∂.

– Koks jos vardas?

Aß jo neΩinojau. Mes tiesiog pamirßome susitarti. Ißsiritau

iß maßinos ir tyçia, tarsi juokais, apkabinau savo meil´.

– NeΩinau tavo vardo, – sukuΩd∂jau jai ^ aus^.

Ji ∂m∂ juoktis ir graΩiai nuraudo.

Pristaçiau juos vienas kitam pavard∂mis, taçiau Idaga

nenurimo:

– Koks graΩiosios panel∂s vardas?

– Elena, – atsak∂ ßi. – O Viktoras kaΩkada vadindavo

Eliute.

Saliut∂, Eliut∂, – gana kvailai pagalvojau, – gal tai ir

gerai.

È∂jome vidun, ir aß ∂miau neramiai dairytis.

( 124 )

Anapus taves 124

25/3/05, 2:16 AM


– Salom∂ja kaip tik prigulusi, – paskub∂jo praneßti mano

meil∂ (kaip kitaip dar gal∂çiau jå vadinti). – Praßome

uΩkåsti po kelion∂s.

Taçiau Idaga papraß∂ atsigerti, o valgyti ir atsipΔsti –

tik kai apΩiΔr∂s ligon´ ir gal∂s ramiai atsipalaiduoti. Netrukus

jis buvo palyd∂tas ^ Ωydait∂s kambar^ ir jo reikalavimu

paliktas ten akis ^ ak^ su L∂ja, manançia, kad ji –

Salom∂ja.

– Esu pasiruoß´s viskam, – pasakiau gerokai nerimaudamas.

Mano meil∂ irgi atrod∂ sutrikusi.

– Jie visai normaliai ßnekasi, – tar∂. – Juk jeigu L∂ja

nesielgt¨ tarsi bΔçiau aß, o ne ji, ilgokai gal∂tum ne^tarti

psichikos sutrikimo.

– Klausyk, – sumurm∂jau gaudydamas jos neram¨ Ωvilgsn^,

– kaip manai, kas bΔt¨, jei visi elgt¨si su ja kaip su

teis∂ta Salom∂ja?

– Mes taip ir elgiam∂s. Jau senokai jos neerziname ir

tod∂l – joki¨ kit¨ pamißimo poΩymi¨. Netgi daugiau! Ta

naujoji Salom∂ja – tokia miela ir maloni mergina, kad net

pavydu. Mano mama gal∂t¨ tik dΩiaugtis. Gal∂t¨...

– Manau, jai sunku – tavo mamai.

– Mamai? NeΩinau. Ji tik siaubingai bijo, kad kas nors

nesusidom∂t¨, kas çia pas mus vyksta.

– Greiçiau jau baigt¨si karas.

– Tai tavo kalt∂, – staiga pratar∂ mano meil∂. – Tai d∂l

tav´s ji tapo manimi.

– Tu iß tikr¨j¨ taip manai? Taçiau kok^ ji tur∂jo pasirinkimå?

Tu – jos draug∂, artimiausia jos draug∂ lietuv∂. Klajodama

po prießißkå pasaul^ ji negal∂jo bΔti Ωyd∂, negal∂jo

bΔti savimi, tod∂l tapo tavimi. Labai logißka.

( 125 )

Anapus taves 125

25/3/05, 2:16 AM


– Logißka?

– Taip. Ji tiesiog pasisl∂p∂ uΩ tav´s.

– Nepasakyçiau, kad man tas patikt¨.

– Tu – jos draug∂. Turime pad∂ti. Gal¨ gale tai krikßçionißka

pareiga.

Mano meil∂ liΔdnai ßyptel∂jo. Po ilgos pertraukos pridΔr∂:

– Ji ne tik pasisl∂p∂ uΩ man´s. Ji k∂sinasi uΩimti mano

vietå. Gal tikra krikßçion∂ tur∂t¨ visai pasitraukti, o dar

geriau – tapti Ωydaite?

– GalbΔt, – staiga leptel∂jau ir pats ißsigandau.

Ji ^bed∂ ^ mane deginant^ Ωvilgsn^, kuriame pamaçiau

neapykantå. Keisçiausia, kad tå pat^ pajutau ir aß.

– Taçiau tu net visuotin∂je beprotyb∂je sugebi ißlikti apdairi,

– ißr∂Ωiau griΔvançi¨ tilt¨ akivaizdoje jausdamas sadomazochistin^

malonumå.

Mano meil∂ paßoko iß vietos ir dar kartå brΔkßtel∂jusi

Ωvilgsniu – tiesa, nebe tokiu piktu – iß∂jo laukan.

Radau jå sodo gale atsir∂musiå ^ obel^ ir verkiançiå.

PabandΩiau negrabiai apkabinti net neabejodamas, kad

gausiu atkirt^. Taçiau mano meil∂ kur^ laikå stov∂jo tyliai

kΔkçiodama ir nesiprießindama. Kai ji pak∂l∂ galvå, pamaçiau

ne tik nuo aßar¨ blizgançias akis, bet ir nedråsiå,virpançiå

ßypsenå.

( 126 )

Anapus taves 126

25/3/05, 2:16 AM


nuostabi ir gåsdinanti

L∂jos atmintis

È namus gr^Ωome paßaukti Salom∂jos mamos. Idaga buvo

gerå valandå pabendrav´s su vargße Ωydaite ir atrod∂ tuo

visai patenkintas. Jis apsi∂m∂ jå gydyti ir beveik neabejojo

gerais rezultatais. Taigi tur∂jome veΩti jå Kaunan ir sudaryti

geras sålygas.

Pamaçiusi mane, L∂ja tik linksmai ßyptel∂jo ir maloniai

pasisveikino, taçiau po to steng∂si atvirai neΩiΔr∂ti ^ mano

pus´. Iß tikr¨j¨ ji elg∂si kaip Salom∂ja, aplinkiniams

rodydama reikiamå orumå ir savigarbå, taçiau tomis akimirkomis,

kai matyti gal∂davau tik aß vienas, jos veidas

staiga pasikeisdavo, o Ωvilgsnis, trumpam pagav´s mano

akis, tapdavo visißkai nenusakomas ir naujas – nuo jo mano

nugara imdavo b∂gioti skruzd∂lyt∂s.

Ißorißkai L∂ja nebuvo ypaç pasikeitusi: tik gerokai sulysusi

ir tarsi pajaun∂jusi. Iß brandΩios merginos ji buvo v∂l

sugr^Ωusi ^ kampuotå paaugl´. Kampuoti buvo ir jos judesiai,

ir ji ∂m∂ priminti daugiau Rakel´ nei Salom∂jå, kuria

man∂si esanti. Atrod∂, lyg ji pati tai suprast¨ ir viså laikå

bandyt¨ priversti save elgtis pagal ankstesn^ L∂jos arba Salom∂jos

charakter^, taçiau vis nes∂kmingai. Tas dvilypumas

kΔr∂ keistå, liguistå, aplinkinius trikdant^ vaizdå.

Idaga, atrodo, buvo tai pasteb∂j´s, ir kol mes s∂d∂jome

prie mano tetos padengto stalo, retkarçiais paΩvelgdamas

^ ligon´ supratingai linktel∂davo tarsi pritart¨ ar padråsint¨

jå. L∂ja atsakydavo jam ßypsniu, taçiau po to kaltai

( 127 )

Anapus taves 127

25/3/05, 2:16 AM


apsidairydavo ^ kitus lyg atsipraßin∂dama, kad per tok^

trumpå laikå jau sp∂jo ^gyti su naujuoju paΩ^stamu tik jiems

abiem suprantam¨ paslapçi¨.

Taigi ^ Kaunå gr^Ωome keturiese: mes su Idaga priekyje,

Salom∂ja ir L∂ja gale. Dabar jau aß buvau susimåst´s, o

Idaga v∂l, kaip kelion∂s pradΩioje, nenustygo s∂dyn∂je ir

atakavo mane, o kartais ir Salom∂jå, savo keistomis kalbomis,

tik ß^kart jau neakcentuodamas j¨ signalo garsais.

– Kokie vis d∂lto Ωmon∂s kvailiai, – profesoriaus tonu

d∂st∂ jis. – Kaip jie nemoka bΔti laimingi – ir kuo toliau,

tuo labiau. Kiek istorinio balasto yra mΔs¨ sielose, neleidΩiançio

joms ißsiskleisti ir suskamb∂ti tikraisiais savo garsais,

patirti tikråj^ groΩ^ ir meil´. Paprasto natΔralumo –

ßtai ko mums labiausiai stinga, net ir gyvenantiems kaime.

Ûmon∂s tapo kurti patys sau.

Atsigr´Ωiau ^ merginas, kurioms tarsi tur∂jo uΩkliΔti kaimo

gyventoj¨ pamin∂jimas, taçiau jos abi tik ßvelniai ßyptel∂jo

– neaißku, vien tik man ar man ir Idagos minçiai

kartu. Abiej¨ ßypsenos buvo ^tartinai panaßios.

– Íiuolaikinis Ωmogus linksta nuo neßulio, kuris nereikalingas

ne tik jam paçiam – tå jis daΩnai nujauçia, – bet ir

niekam kitam. Çia ir slypi didΩioji apgaul∂. Imi manyti,

kad tempdamas tuos bergΩdΩius akmenis darai gera kaΩkam

kitam, atlieki pareigå, taip sakant. O iß tikr¨j¨, tai

tik neleidi savo, po to ir kit¨ sieloms kilti aukßtyn. Turi

prasid∂ti – turbΔt jau prasid∂jo – visuotinis apsivalymas,

pasilengvinimas ar dar kaip kitaip galima pasakyti.

– Apie kå çia ßneki? – paklausiau vaduodamasis iß mergin¨,

tapusi¨ dvyn∂mis, ßypsen¨ magijos.

– Apie tå kultΔrin´ kuprå, kuriå turi kiekvienas, net ir

pats nekultΔringiausias.

( 128 )

Anapus taves 128

25/3/05, 2:16 AM


– Taçiau Zaratustra jam taip atsak∂: Jei kupriui kuprå jo

atimsi, atimsi jam ir dvasiå, – progiesmiu padeklamavo L∂ja.

Atsisukome visi trys ^ jå tarsi mums bΔt¨ apsireißkusi

ßvençiausioji Mergel∂ Marija.

Po akimirkos Idaga ßiaip taip suvald∂ automobil^ ir drebançiu

balsu paklaus∂:

– JΔs skaitote Nyç´?

Taçiau L∂ja nieko neatsak∂ ir kur^ laikå pati atrod∂ ne

maΩiau nustebusi nei mes. Prisiminiau nuostabius skaitym¨

vakarus, tikrå dvasios puotå maro metu, kai L∂ja bΔdavo

svarbiausia veik∂ja. Bet ji ne tik skait∂, ji dar ir ^simin∂!

– Gal gal∂tum∂t dar kå padeklamuoti? – atsargiai papraß∂

psichiatras.

– O jei aklam akis tu sugråΩinsi, tai jis ißvys per daug

blogybi¨ Ωem∂j, ir jis tada tave prakeikti gali!

Idaga ißsigand´s paΩvelg∂ ^ mane tarsi praßydamas pad∂ti

ar bent paaißkinti.

– KaΩkada ilgais nuobodΩiais vakarais mes skaitydavome

vienas kitam, – pasakiau gerokai paabejoj´s, ir, ko gero,

tie ΩodΩiai buvo skirti ne vien Idagai.

L∂ja netik∂tai nusijuok∂, ir jau kur^ laikå jos veide tvyrojusiå

^tampå pakeit∂ ankstesn∂ ßypsena.

– Tada mes buvome laimingi, – pasak∂ visai kitu balsu.

Salom∂ja ∂m∂ nervingai kos∂ti, o Idaga v∂l atgavo pasitik∂jimå

savimi.

– Buvote? – paklaus∂. – Kod∂l buvote? Laim∂ slypi Ωmoguje,

o ne aplinkyb∂se. Aß apie tai kaip tik ir nor∂jau pakalb∂ti.

Ûmogus turi pagaliau gr^Ωti prie pirminio laim∂s

ßaltinio ir nustoti taip labai jaudintis d∂l to, kas vyksta

aplink j^. Laim∂ priklauso nuo poΩiΔrio kampo. Kas vienam

kelia dΩiaugsmå, kitå gali liΔdinti. Juk ^ viskå, kad ir

( 129 )

Anapus taves 129

25/3/05, 2:16 AM


kas ^vykt¨, gali ΩiΔr∂ti teigiamai. Tam trukdo tik måstymo

ir elgesio trafaretai. Numesk ßitå kuprå – o tiksliau,

nereikalingå neßul^ – ir tavo laim∂ bus tavo rankose. Ítai

kå aß nor∂jau pasakyti.

– Kalb∂ti labai lengva, – pirmå kartå ir gana piktai ^siterp∂

Salom∂ja. – Taçiau aplinkyb∂s daΩnai bΔna stipresn∂s

uΩ Ωmog¨.

– BΔtent! – apsidΩiaug∂ Idaga. – JΔs labai tiksliai pasak∂te:

aplinkyb∂s stipresn∂s uΩ Ωmog¨. Taigi nelaim´ kuria

Ωmogaus silpnumas, o ne ißoriniai ^vykiai. BΔk stipresnis

ir bΔsi laimingas.

– Labai jau vyrißka filosofija, – ßvelnesniu balsu pasak∂

mano meil∂. – Ar joje yra vietos atjautai?

– Ûinoma, tai labai Ωmogißkas jausmas ir jo negalima

slopinti. Taçiau reikia paßalinti visus istorijos eigoje atsiradusius

ißkrypimus. Tikra atjauta teikia pasitenkinimå.

Ar jΔs, panele, Ωinote, kad visi tikri jausmai, visi instinktai,

viskas, kas Ωmoguje neuΩterßta, teikia malonumå? Taip,

teisingai gyventi yra didΩiulis malonumas!

– Bet kai aß liΔdΩiu d∂l artimo Ωmogaus nelaim∂s ar d∂l

ißsiskyrimo – koks çia malonumas?

– Svarbu atskirti, kur tikras jausmas, o kur – trafaretai

ir vaidyba.

– Net kai esi vienas?

– Ûinoma! Talentingiausiai kiekvienas vaidina prieß pat^

save.

– NeΩinau, – keistoku balsu pasak∂ mano meil∂. – Kartais

man atrodo atvirkßçiai nei jΔs kalbat. Atrodo, jei aß

nebandyçiau supançioti savo jausm¨ tais jΔs¨ vadinamais

trafaretais, nebandyçiau slopinti j¨ ir kreipti protinga linkme,

jie mane sudegint¨ arba paverst¨ beprote.

( 130 )

Anapus taves 130

25/3/05, 2:16 AM


Atsisukome ^ jå abu su Idaga kupini susiΩav∂jimo.

– Taip taip, – net sucaks∂jo lieΩuviu mΔs¨ vairuotojas. –

GraΩiai pasakyta. Bet jΔs, panele, pabandykit. Nors kartå

gyvenime imkit ir pabandykit nebijoti sav´s! Aß jums garantuoju

– tai bus jΔs¨ gyvenimo virßΔn∂. Darykit tai viså

laikå ir, Ωinoma, darykit tai kuo greiçiau. Taip, greiçiau,

kol dar esate jauna ir graΩi. Patik∂kit profesionalu, man

jΔs iß pirmo Ωvilgsnio pasirod∂t per daug varΩanti save.

Bet dabar jau geriau, dabar – bent jau kalbate. Ir dar taip

aistringai! Paçios aistringiausios moterys kartais ißsigåsta

savo aistr¨ ir tada visu aistringumu puola ^ kovå su jomis.

Ítai kada rezultatai bΔna tikrai apgail∂tini.

– Çia jau per daug! – ßΔktel∂jo mano meil∂, ir jos skruostai

nusidaΩ∂ raudoniu. – Aß juk nesamdΩiau jΔs¨ psichoanalizei.

Ir aß neaptarin∂ju, pavyzdΩiui, senamadißkos jΔs¨

barzdos ar nuklypusi¨ bat¨. O juk tai bΔt¨ maΩiau ^Ωeidu,

nei l^sti ^ kito, jums beveik nepaΩ^stamo Ωmogaus jausmus!

– Mieloji, jei jΔs bΔtum∂te kirp∂ja, aß labai ^d∂miai ißklausyçiau

jΔs¨ pastabas apie mano barzdå. Dr^stu sakyti,

netgi bΔçiau d∂kingas. O jeigu jΔs dar ir pasisiΔlytum∂t

mane apkirpti, be to – veltui, tikrai neprießtarauçiau. Nepykit,

aß tiesiog esu profesionalas ir netgi savo profesijos

fanatikas. – Jis nusijuok∂. – Tod∂l dirbu net nedarbo metu.

O juk sutikite, kad mano profesija n∂ra pati nuobodΩiausia

ir mano Ωinios tur∂t¨ jus bent ßiek tiek dominti.

– Nesu tikra, ar jΔs¨ teorija teisinga, – ßaltai atkirto

Salom∂ja. – Tai, kå ißgirdau, verçia abejoti. Gal jΔs tiesiog

apsißauk∂lis?

– Ítai taip, r∂Ωiat iß peties! Tod∂l jΔs man ir patinkat.

Kå gi, aißkinsiu toliau, nes jΔs esate ta, kuri gali suprasti.

JΔs turite tam pakankamai aistros. Imkite dabartines ap-

( 131 )

Anapus taves 131

25/3/05, 2:16 AM


linkybes kaip pavyzd^. Atrodyt¨, jos verçia mus supykti

vienas ant kito. Aß ^ΩeidΩiau jus, jΔs ^Ωeid∂te mane, ir

uΩdaras ratas ima suktis. Taçiau aß nepasiduodu! Juk jΔs

man patinkate, ir aß atmetu ^prastus trafaretus. Aß toliau

su jumis kalbuosi, ir tas pokalbis teikia man didΩiul^ malonumå!

– O man? JΔs negalvojate apie kitus! Tai egoizmas.

– Mano egoizmas kaip tik sudaro sålygas jums augti.

Jums aß ir esu ta aplinkyb∂, kuriå reikia ^veikti. Ûenkite

per mane aukßtyn ir jΔs patirsite malonumå.

– Ûmogus yra bΔtyb∂, kuriå ^veikti reikia, – gana tyliai

padeklamavo kur^ laikå visai uΩmirßta Ωydait∂.

– Kå? Kå? – Idaga net persisuko.

– Tu savo artimo nesigail∂ki. Ûmogus yra bΔtyb∂, kuriå

^veikti reikia.

– Çia tai bent! – net sukrykßt∂ vairuotojas. – Salom∂ja

tikras turtas. Dievo dovana! Bet aß jau sakiau – gail∂tis

reikia, taçiau tik tiek, kiek iß tikr¨j¨ gali. Gailestingumas

juk doryb∂, o visos doryb∂s yra malonios. Tad kvaila bΔt¨

j¨ vengti.

– O ar jΔs vengiate yd¨? – sausai paklaus∂ mano meil∂,

ir aß supratau, kad ji kaΩkå rezga.

– Ydos yra tik ißkrypusios doryb∂s. Tod∂l, kaip jau min∂jau,

svarbiausia yra neleisti mΔs¨ doryb∂ms ißkrypti. Ir

dar labai svarbu – nekovoti su ydomis. Jokiu bΔdu nekovoti!

Kovojant jos tik stipr∂ja.

– Tai kå daryti? Turiu galvoje – kå daryti, jei nori atsikratyti

kokios ydos?

– Reikia rasti jos ißtakas. Reikia nueiti iki pirminio ßaltinio

ir ißvalyti j^. Tai ir bus doryb∂s ßaltinis. Ûinoma, ßis

darbas labai ilgas ir kruopßtus, taçiau niekada nepamirß-

( 132 )

Anapus taves 132

25/3/05, 2:16 AM


kite, kad jis – malonus. Jei tik malonumo vietoje pajusite

pykt^ – Ωinokite, kad jΔs ne valote, o terßiate.

– JΔs beveik pranaßas, – pasak∂ mano meil∂. – Pagaliau

ir aß imu kaΩkå suprasti. Be reikalo iß pradΩi¨ ißgåsdinote.

– Visai ne be reikalo, – atsak∂ patenkintas Idaga. – Moralistai

yra tiek visiems ^si∂d´, kad ßiais laikais pamokslauti

^manoma tik su velnio arba Nyç∂s kauke.

Jis gr^Ωtel∂jo L∂jos link tarsi praßydamas naujos citatos.

Ir ji, kiek padelsusi, tar∂:

– Dabar at∂jo laikas velniui bΔti Dievo advokatu.

– Ar jΔs turite Ωmonå? – staiga paklaus∂ mano meil∂.

– Ne, – po ilgos pauz∂s atsak∂ Idaga. – Íiuo metu aß

neskubu. O su pirmåja ißsiskyriau dar prieß vokieçiams

ateinant.

– Manau, sunkiai rasite sau lygiå. – Jos tonas buvo gana

rimtas. – O Ωemesn∂ jΔs¨ nepatenkins.

Idaga nusteb´s atsigr´Ω∂. Kur^ laikå ΩiΔr∂jo ^ mano meil´,

kad aß jau net ißtiesiau rankå sugriebti vairå, po to kreivai

ßyptel∂jo man:

– Na ir mergin¨ mes çia prisikrov∂me.

Tarsi patvirtindama jo ΩodΩius, L∂ja v∂l padeklamavo:

– Tad duokit mums truput^ laiko ir santuokå maΩyt´, kad

pamatytum∂t, ar santuokai didΩiai mes tinkam! Juk mums

ne vien tik daugintis, gaus∂ti, bet ir ^ aukßt^ lipti reikia.

Salom∂ja staiga palinko ^ priek^ ir uΩd∂jusi rankå man

ant peties paklaus∂ Idagos vos ne ^ aus^:

– O dabar pasakykit, ar jΔs pritariat Ωyd¨ naikinimui?

Automobilis truktel∂jo ^ priek^ ir ∂m∂ l∂kti kvapå gniau-

Ωiançiu greiçiu, kol ißsigandusi Salom∂ja ßΔktel∂jo:

– Atsiimu savo klausimå! Atsiimu atgal!

Idaga sul∂tino ir po kiek laiko ramiu tonu pasak∂:

( 133 )

Anapus taves 133

25/3/05, 2:16 AM


– È senatv´ Froidas ßalia jaunyst∂je atrasto meil∂s potraukio,

kuris, atseit, yra viso mΔs¨ gyvenimo variklis, ißk∂l∂

ne maΩiau svarb¨ mirties potrauk^. Jis nutar∂, kad kovodami

ir keisdami vienas kitå Ωmonijos paradui vadovauja

ßie du dievai – Erotas ir Tanatas. Taçiau aß manau, kad

noras naikinti yra tik ißkryp´s noras myl∂ti, o Tanatas –

tai suluoßintas arba beviltißkai pasen´s Erotas. Neapykanta

– tai atstumta meil∂. TurbΔt suprantate, kad aß pasisakau

uΩ meil´, o ne uΩ mirt^?

– Suprantu, – atsak∂ Salom∂ja, vis dar laikydamasi mano

peties. – Bet tai irgi dar tik teorija. O kå jΔs darytum∂t,

jei ßiandien gr^Ω´s namo prie dur¨ rastum∂te verkiançiå

Ωyduk´, pab∂gusiå iß geto?

Idaga nusijuok∂:

– Ûinoma, pasl∂pçiau jå pas save. Karas eina ^ pabaigå.

– O anksçiau? Ir jeigu dar Ωinotum∂t, kad artinasi visus

namus iß eil∂s ßukuojanti policija?

– Tada bΔt¨ sunkiau, – måsliai atsak∂ Idaga. – Net neΩinau,

kas manyje nugal∂t¨: noras patirti malonumå elgiantis

dorai ar savisaugos instinktas.

– Na ßtai... – nor∂jo kaΩkå sakyti mano meil∂, taçiau

Idaga ryΩtingai jå pertrauk∂:

– Panele, aß dar toli graΩu nesu toks tobulas, kaip mano

teorija. Ûinoma, man bΔt¨ labai malonu uΩtikrinti jus, kad

bet kokiu atveju aß gelb∂çiau mergait´. Taçiau nenoriu

meluoti. Aß neΩinau. Bet aß Ωinau, kad mano teorijos ant-

Ωmogis, – atsimeni, Viktorai, kå mes kalb∂jome? – kad tas

mano teorijos idealusis Ωmogus, mano siekiamyb∂, n∂ kiek

nesuabejoj´s gelb∂t¨ mergait´. Jis juk nebijo joki¨ aplinkybi¨,

taigi ir mirties! O didvyrio mirtis gali tik papuoßti

antΩmogio gyvenimå.

( 134 )

Anapus taves 134

25/3/05, 2:16 AM


Gr^Ωtel∂jau ^ savo meil´. Atrodo, ji tarsi praß∂ mano

pagalbos.

– Ítai ir supratau tavo silpnåjå vietå, – pasakiau bandydamas

likti ramus. – D∂stai panaßiå utopin´ teorijå, kaip

ir komunistai. GraΩu, bet gyvenime visa tai gali ißvirsti

siaubingu dalyku. Dabar man tapo visißkai akivaizdu, kod∂l

paprasto Ωmogaus paprastame gyvenime reikalingi tie

tavo vadinami elgesio trafaretai, kad ir tokie kaip dekalogas

ar priesakas myl∂ti savo artimå. Vargu ar kas be to

gelb∂t¨ mergait´, esant realiam pavojui.

– O taip! Íito buvo galima laukti, – n∂ kiek nepasimet∂

nuo netik∂to mano smΔgio Idaga. – Çia ir yra esminis

susikirtimo taßkas. Gerai, kad pri∂jome. Esm∂ juk ta – ar

tu elgiesi dorai iß sav´s paties, kaip laisvas Ωmogus, ar kaip

vergas, bijantis ßeimininko, tai yra Dievo bausm∂s.

– JΔs atlygio dar norit, dorov∂s jΔs geid∂jai! JΔs uΩ dorov´

atlygio geidaujat, uΩ Ωem´ jΔs dangaus, o uΩ ßiandienå

amΩinyb∂s praßot?

– Ítai taip! – ß^ kartå jau ne nustebo, o apsidΩiaug∂ L∂jos

^sikißimu mΔs¨ miklusis vairuotojas. – Gerai, kad prakalbote

apie Ωydus. J¨ likimas ir kit¨ poΩiΔris ^ juos daug

kå paaißkina. Gali bais∂tis, kankintis d∂l to, kas vyksta,

bet gali ir suprasti. Ûinai, – ß^ kartå jis pasisuko tiktai ^

mane vienå, – kai måstydamas apie Ωmog¨ pritrΔkstu argument¨,

eidamas pasivaikßçioti suku ne ^ ÅΩuolynå ar

Santakå, bet droΩiu per tiltå tiesiai ^ Vilijampol´ ir apsuku

gerå kilpå aplink geto tvorå.

– Tai tu gal esi iß t¨, – piktokai burbtel∂jau, – kurie

karo pradΩioje aplipdavo Vilijampol∂s ßlaitus, kad gal∂t¨

m∂gautis egzekucijomis?

Idaga surimt∂jo, bet ne^siΩeid∂.

( 135 )

Anapus taves 135

25/3/05, 2:16 AM


– Tai rodo, kad mirties ir kraujo potraukis vis d∂lto

labai svarbus. Bet jΔs net ne^sivaizduojate, koks gyvenimas

verda gete! Ûyd¨ prisitaikymo galia yra nuostabi. Jie

sugeba papirkti ir palenkti sau bet kokiå valdΩiå, net ir

paçiå Ωiauriausiå.

– GalbΔt ßi ras∂ bloga, – staiga ^siterp∂ viså tå laikå ^d∂miai

besiklausiusi mano meil∂, – nes Ωadina blog^ mumyse?

Idaga ßvilptel∂jo ir v∂l pavojingai nusisuko nuo kelio,

kertançio graΩ¨ pußynå netoli Kaçergin∂s, kurioje vil¨ buvo

prisistat´ turtingiausi smetoninio Kauno Ωydai.

– Nuostabiai pasakyta! JΔs labai gili mergina. Iß tikr¨j¨

Ωmogus labiau nekençia to, kuriam pats padaro kå nors

bloga, nei to, kuris padar∂ bloga jam. Ir dar – nekençiamas

tas, kurio nek´sti ir kuriam kerßyti lengviau.

– Bet aß suprantu tå neapykantå, nors ir stengiuosi jai

nepasiduoti, – pasak∂ Salom∂ja, spausdama mano pet^,

taçiau skersakiuodama ^ draug´. – At∂jus rusams, jie ißdav∂

Lietuvå!

– Net ir sionistai, patek´ ^ NKVD kal∂jimå? – nusißaip∂

Idaga. – Net ir komunist¨ nacionalizuoto turto bei Kaçergin∂s

vil¨ savininkai?

– Jie – tautos maΩuma. O dauguma m∂t∂ rusams g∂les

ir dΩiΔgavo, kad kas buvo nieks, tas taps viskuo.

– Koks krikßçionißkas ßΔkis, ar ne? – v∂l nusißaip∂ Idaga.

– Taçiau bΔdamas Jungo sek∂jas esu priverstas sutikti

su jΔs¨ kolektyvin∂s atsakomyb∂s id∂ja.

– Kå?

– Kod∂l?

– Jeigu yra bendra pasåmon∂, yra ir bendra atsakomyb∂,

– teatralißkai ißkilmingai praneß∂ mΔs¨ vairuotojas.

– Pasauly viskas vyksta taip, kaip turi vykti, – progiesmiu

( 136 )

Anapus taves 136

25/3/05, 2:16 AM


pasak∂ L∂ja. – Ûydai nusisuko nuo Dievo ir buvo nubausti.

Taip visada bΔna. Tai reißkia, kad Dievas vis dar myli Ωydus

ir laiko juos ißrinktaisiais. Taçiau bausm∂s p∂domis visada

eina malon∂. DENN NOCH LEBT CHRISTUS.

– O vießpatie! – ßΔktel∂jau aß. – Kå tu çia ßneki?!

– Nes Kristus tebegyvas, – taip pat susijaudin´s vos girdimai

sukuΩd∂jo Idaga. – Stebuklas, tikras stebuklas. Kokie

sutapimai. Giluminis bendrumas. Íiånakt kaip tik sapnavau,

kad einu palei vielin´ geto tvorå, stebiu uΩ jos ΩaidΩiançias

graΩutes, linksmas mergaites, lakstançias, dΔkstançias

ir ßvytruojançias nuogomis blauzdomis. Joms ten

gerai, o mane uΩgul´s siaubingas liΔdesys ir nerimas. Atrodo,

tarsi eiçiau ßalia Rojaus ir Pragaro ribos, Pragaro, o ne

Rojaus pus∂je, ir kad ne tos mergait∂s bΔt¨ uΩdarytos, atskirtos

nuo viso pasaulio, o man bΔt¨ uΩdrausta patekti

pas jas, ten kur linksma ir gera, kur ßaukia mano ßirdis –

ten ir tik ten aß bΔçiau ißgelb∂tas. Aß çiupin∂ju tvorå, bandau

jos tvirtumå, stengiuosi pral^sti ir tada pamatau aukßtå

kr∂slå, tarsi faraono sostå, kuriame s∂di, – galbΔt tau,

Viktorai, Ωinomas, – Íiucas iß Gestapo. Jis nusißypso man,

moja mergait∂ms pirßtu, vienå j¨ sodinasi ant keli¨ ir Ωnaibo

jos skruostus. Tada matau tamsios skarmaluotos minios

procesijå, kylançiå Vilijampol∂s ßlaitu aukßtyn – vingiuojançiå

serpantinais gyvat´ iß Çiurlionio paveikslo. VIA

DOLOROSA! Procesija priart∂ja prie Íiuco sosto, ir aß jau

stoviu ßalia atsir∂m´s alkΔne ^ jo atkalt´. TEGU ÛYDAI

PATYS KARIA SAVO NUSIKALTÎLIUS, – linksmai sako Íiucas

ir paglosto mergait´. Matau kyla kartuv∂s, prasideda

baisi sumaißtis, klyksmai ir raudos. Procesija eina tiesiai ^

mus. Íiucas pakyla staçiomis ir atidΩiai Ωvelgdamas ^ kiekvienå

besiartinant^ vienu rankos, o tiksliau, vienu ißtiesto

( 137 )

Anapus taves 137

25/3/05, 2:16 AM


pirßto mostu nukreipia Ωmog¨ ^ deßin´ arba ^ kair´. Deßin∂je

– pasmerktieji, kair∂je – ißteisintieji. Aukos ir budeliai,

gyvieji ir mirusieji. Ûinau, kad tai n∂ra Paskutinis teismas,

nes ten teisuoliai eis ^ deßin´. Ûinau, kad çia pasaulis,

kuriame ißgyvena blogieji. Imu mergait´ uΩ rankos, ir mes

skubiai Ωengiame ßalin. Jau esame netoli vart¨, taçiau dar

pripuola dΩiΔsna vyras ir negraΩi, apsikΔtojusi, sukritusiais

paakiais moteris. Jie graibsto mane uΩ skvern¨, siekia buçiuoti

rankas. MANO TÎVAI, – sako mergait∂, ir mes einame

toliau. Prie vart¨ stovi du policininkai su ßunimis,

taçiau aß einu be jokios baim∂s, o jie atiduoda pagarbå.

Tik dabar apsiΩiΔriu, kad aß apsireng´s kaip lietuvi¨ policininkas.

Mes prasispraudΩiame pro siaurus vartelius ir einame

ßalia Ωyd¨ krautuv∂s. Mergait∂ timpteli mano rankå,

ir aß matau ißkabå:

DENN NOCH LEBT CHRISTUS

po to:

DENN NICHTS IST GEMEIN

ir dar toliau:

DENN ALLES IST GUT

Idaga staiga ima stabdyti, suka ^ ßalikel´ ir ißjungia varikl^.

– Ir çia pabudai? – klausiu.

– Ne, bet toliau nepasakosiu.

– Nes n∂ra nieko Ωema, nes visa yra gera, – kartoju kelis

kartus, apimtas sentiment du dèjà-vu, bandydamas prisiminti,

kur esu tai patyr´s.

– Aß visada aißkinuosi savo sapnus, – nuleid´s galvå sako

Idaga. – Turiu net sukΔr´s savo paties Ωenkl¨ ir simboli¨

sistemå. Tai tam tikra sutartin∂ kalba. Taip aß kalbuosi

su savo slaptuoju aß.

( 138 )

Anapus taves 138

25/3/05, 2:16 AM


– Ir kå gi reißkia tos vokißkos ißkabos?

– Tai iß Helderlyno Patmos.

– JΔs toks ißsilavin´s! JΔs tikite sapnais? – visai ne vietoje

ir nemaloniai naiviai suvap∂jo mano meil∂, kad aß

net nuraudau.

– Juk tai ir yra mano profesija, – ß^ kartå be jokios

ironijos, ßvelniai atsak∂ Idaga. – sapn¨ aißkintojas, Ωiniuonis.

Kaip galiu netik∂ti? Tik nereikia perd∂ti mano

ißsilavinimo. Helderlynu aß irgi domiuosi kaip psichiatras.

Jis – ankstesnis Nyç∂s ^sikΔnijimas, reinkarnacija ir

pirmoji beprotyb∂s stadija. Taçiau jo genialumas ir beprotyb∂

dar labiau suaug´ ^ krΔvå. Yra jo eil∂raßçi¨, datuot¨

mΔs¨ metais. Pasimaiß´s jis nepasiraßin∂jo, kaip ir

Nyç∂, savo vardu, be to, ießkojo tinkamesnio amΩiaus –

nenor∂jo bΔti taip apgaulingame devynioliktajame. Dabar

Ωvelgdami ^ savo realius koßmarus nors galime pasisemti

ißminties iß ßi¨ genij¨ beprotyb∂s. Íiandien – j¨

laikas!

Idagai nutilus supratau, kad ßalutinis garsas, kuris automobiliui

sustojus pakeit∂ variklio keliamå triukßmå, sklido

nuo uΩpakalin∂s s∂dyn∂s ir buvo pratisa, retai nutrΔkstanti

ir vis stipr∂janti L∂jos rauda.

Idaga pak∂l∂ galvå nuo vairo ir sumurm∂jo:

– Tik to ir betrΔko, – ir staiga nusijuok∂. – JΔs juk uΩklaus∂t

man´s, ar gelb∂çiau mergait´. Ítai ir papasakojau,

o dabar gailiuosi. Ûinot, tas dard∂jimas keliu, s∂dint ankßtoje

erdv∂je, taip greitai suartina ir atpalaiduoja.

Mano meil∂ staiga pak∂l∂ rankå nuo mano peties ir atsargiai

prisiliet∂ prie Idagos:

– Gerai, kad jΔs nesat toks ßaltas, koks atrodot iß pirmo

Ωvilgsnio.

( 139 )

Anapus taves 139

25/3/05, 2:16 AM


– Bet kaip mes paguosime vargß´ Salom∂jå? – paklaus∂

jis, atsigr´Ωdamas ^ abi merginas.

L∂ja giliai atsiduso ir nusißypsojo lyg burtininkui mostel∂jus.

(Tikiuosi nepamirßai, kad L∂jå mes buvome pristat´

psichiatrui kaip Salom∂jå?)

Aß neramiai sujud∂jau. Atrodo, Idaga dar∂ vis didesn´

ir didesn´ ^takå mano merginoms.

– Gerai, vaΩiuojam! – ßΔktel∂jo jisai, v∂l tapdamas ankstesniu

linksmu ir narsiu mΔs¨ vairuotoju. – Analizuodamiesi

mes nesp∂sime ir iki komendanto valandos.

Kur^ laikå vaΩiavome tyl∂dami. Salom∂ja glost∂ ir ramino

ßniurkßçiojançiå L∂jå, o mano nuotaika vis labiau bjuro.

– O kas tas Íiucas iß tikr¨j¨? – pagaliau paklaus∂ mano

meil∂, galbΔt nor∂dama ißsklaidyti nejaukiå tylå.

– SS hauptßarfiureris, Gestape kuruojantis Ωyd¨ reikalus,

– nenoriai atsak∂ Idaga ir tiriamai nuΩvelg´s mane

pridΔr∂: – Turiu su juo tam tikrå ryß^. Geriau papasakosiu

aß pats, nes gandai visada bΔna baisesni nei tikrov∂.

PamaΩu temo, matomumas prast∂jo, ir aß labai apsidΩiaugiau,

kai prad∂damas savo istorijå Idaga sumaΩino

greit^.

( 140 )

Anapus taves 140

25/3/05, 2:16 AM


Kai kas tau labai svarbaus,

taçiau tu to kol kas nesuprasi

Taigi dar prieß uΩeinant rusams Idaga kur^ laikå buvo ved´s.

Tai buvusi jo pacient∂ iß geros ßeimos, iß tikr¨j¨ netgi

ne visai tikra pacient∂, nes j¨ abiej¨ t∂vai buvo paΩ^stami,

ir naujoms id∂joms imli mergina ∂m∂ labai dom∂tis Idagos

iß Europos atsiveΩtu revoliucingu poΩiΔriu ^ Ωmogaus

sielå. Kas ji buvo – mokin∂ ar pacient∂, sunku pasakyti,

nes psichoanaliz∂je tos såvokos beveik sutampa. Jaunasis

mokytojas taip gerai ir nuoßirdΩiai padirb∂jo, kad mergina

atsikrat∂ vis¨ suvarΩym¨, kompleks¨ ir provinciali¨

baimi¨. Galima tarti, kad ji buvo pati sveikiausia nuotakos

amΩiaus Kauno panel∂, o jos seksualinis poreikis tapo

tiesiog nesulaikomas. Vis labiau gars∂jantis ir puikiå karjerå

darantis gydytojas buvo per daug uΩsi∂m´s, kad måstyt¨

apie rimtesnius santykius su moterimis ar netgi vedybas,

taçiau energinga mergina nusprend∂ kitaip. Ji padar∂

viskå, kad ^traukt¨ ißsvajotå jaunik^ ^ savo nevarΩomos meil∂s

spåstus. Ji nebuvo bjauri, netgi atvirkßçiai, ir savimi

pasitikintis jaunas vyras susitaik∂ su rizikingu gydytojo,

mokytojo bei ßeimos draugo rib¨ perΩengimu. Taçiau merginos

aistra bei apetitas tolydΩio augo, ir ji ∂m∂ atvirai

nepaisyti konspiracijos taisykli¨. Gerokai pasikankin´s Idaga

nusprend∂ ryΩtingai nutraukti santykius. Taçiau merginos

bΔta nep∂sçios. Po ßird^ draskançios scenos ji sutiko

viskå baigti, tik papraß∂ paskutinio tikro ir nepamirßtamo

atsisveikinimo. Çia Idaga ir pateko ^ ßilkinius spåstus, at-

( 141 )

Anapus taves 141

25/3/05, 2:16 AM


jauta j^ praΩud∂. Lemiamå akimirkå ^ kambar^ ^siverΩ∂ merginos

t∂vai, atnaujindami meiluΩiams seniai ißsigydytus

kompleksus. Bet ne kompleksai buvo svarbiausia – Idagai

teko rinktis: vedybos arba baisus skandalas prieß viså, taip

sakant, Europå. Juk ne kasdien gydytojas psichoanalitikas,

Ωydo Froido mokinys ißprievartauja savo pacient´.

Kokie ^rodymai? Kruvini aukos nag¨ r∂Ωiai jam ant nugaros.

Idaga pasirinko vestuves, juolab su geru kraiçiu, ir jie

ilgai verk∂ apsikabin´ vienas kitå, priimdami atsipraßymus

ir priesaikas.

Vedybinio gyvenimo pradΩia buvo visai nebloga, netgi

komfortißka, palyginti su ikivedybiniu blaßkymusi ir nerimu.

Viena, ko kol kas nenor∂jo Idaga, buvo vaikai. Tieså

sakant, linksma, graΩi ir gyvenimu besidΩiaugianti Ωmona

jo per daug ir nespyr∂. Bet çia at∂jo rusai, sumaΩ∂jo kliençi¨,

ir Idagai tekdavo daugiau bΔti namie. PamaΩu jie ∂m∂

nebeißsitekti gana erdviame name, ir vis daΩniau ne tik jis,

kas buvo visai suprantama, bet ir ji likdavo ilgai vakaroti

sveçiuose. Tiesa, lovos reikalai bΔt¨ j^ visai tenkin´, jei ne

vis daΩniau atsirandantys kruvini r∂Ωiai ant nugaros ir Ωemiau

jos. Jis grieΩtai pasak∂, nors ir bΔdamas labai plaçi¨

paΩiΔr¨, daugiau toki¨ dalyk¨ netoleruosiås. Ji v∂l ∂m∂ j^

gundyti savo erotini¨ sapn¨ analize, taçiau Idaga ∂m´s

^tarti, kad jos ißpaΩintys, netgi atliekamos hipnoz∂s bΔdu,

yra visißka apgaul∂, turint tikslå supainioti ir pakenkti jo

moksliniams tyrimams. Vienå dvasios praßvies∂jimo rytmet^

jis pavart∂ savo keleri¨ met¨ uΩraßus ir pajuto, kaip

iß baim∂s, apmaudo ir pykçio stojasi plaukai. È jokios pacient∂s

sielå jis nebuvo ^lind´s taip giliai, kaip ^ savo Ωmonos,

taçiau dabar tar∂si suprat´s, kad viså tå laikå ji tik

ruoß∂ jam dar vienus spåstus. Visos jo novatorißkos psi-

( 142 )

Anapus taves 142

25/3/05, 2:16 AM


chologijos mokslå sukr∂sti tur∂jusios teorijos r∂m∂si juokingais

ißsigalvojimais, kuriuos vienå po kito kurp∂ ta kΔno

ir sielos ißtvirk∂l∂, geriausiu atveju taip nor∂jusi sudominti

j^ ir tvirçiau pritraukti prie sav´s, o blogiausiu – sukompromituoti

mokslo pasaulyje.

– O gal ji tiesiog taip linksminosi? – paklausiau.

– GalbΔt, – sutiko Idaga ir t´s∂ toliau.

Pasirod∂, kad tokio linksmumo Idagos Ωmonai buvo per

maΩa. Po miestå pasklid´ gandai, kad ji susimetusi su vienu

prie valdΩios atsidΔrusiu jaunu Ωydu. Í^ kartå Idaga

veik∂ apgalvotai ir ryΩtingai. Neißsiduodamas jis surink´s

ßioki¨ toki¨, kad ir netiesiogini¨, ^rodym¨ ir pareikalav´s

skyryb¨. Ûmona, kurios vardå mes pagaliau ißgirdome, –

Eleonora, El∂ arba Helen – ißkart sutiko, nors po kiek

laiko ir ißk∂l∂ dar kelias klaikias scenas. Idaga ne∂m∂ ^

galvå, nes vienå kartå ji ßauk∂, kad jis praΩud´s jos sielå,

suluoßin´s psichikå, ißnaudoj´s savo bjauriems tikslams,

privert´s apsinuoginti iki slapçiausi¨ vieteli¨, kuri¨ tiesiog

nedera atskleisti, o kitåkart, iß aukos jau virtusi budeliu,

negailestingai tyçiojosi, drask∂ jo jautriausias vietas,

vadino pusvyriu, negalinçiu patenkinti normalios moters

ir tod∂l ießkançio nelaim∂li¨ ligoni¨, kurias gal∂t¨

gydyti lieΩuviu, o ne gamtos tam skirtu daiktu.

Jie ißsiskyr∂, ir Helen netrukus ved∂ savo jaunåj^ gra-

Ωuol^ Ωydå, tokiu bΔdu dar ir ißgelb∂dama nuo nacionalizacijos

j¨ prabang¨ namå.

Ûydas, nepaisant visai suprantamo ißankstinio Idagos

nusistatymo, pasirod∂ esås gana malonus Ωmogus, nesmird∂jo

çesnaku, elg∂si pakankamai kukliai ir netgi band∂,

tiesa nes∂kmingai, ^kalb∂ti Helen persikraustyti kur nors

kitur – nulipti, taip sakant, Idagai nuo galvos, mat teis-

( 143 )

Anapus taves 143

25/3/05, 2:16 AM


mas priteis∂ Ωmonai antråj^ namo aukßtå. Savaime suprantama,

kad ne tik nelabai plati Idag¨ gentis, bet ir buvusios

Ωmonos t∂vai bei gimin∂s, tarp kuri¨ yra ir visuomenei

Ωinom¨ Ωmoni¨, pasipiktino ir pasmerk∂ g∂då jiems uΩtraukus^

jaunosios moters elges^, nors tai vis d∂lto buvo

per menka satisfakcija. Helen netrukus pagimd∂ vaikå, ir

liΔdniausia, kad jo prad∂jimas krito dar ^ j¨dviej¨ bendro

gyvenimo laikotarp^. Idaga man∂, kad jis prie to n∂ra prisid∂j´s,

taçiau ßis apgail∂tinas nesusipratimas dav∂ galimyb´

Helen t∂vams tik∂tis ir netgi bandyti ^tikinti pat^

Idagå bei visus kitus, kad j¨ atΩala nepaisant nieko yra

ßimtaprocentinis lietuvis. Tod∂l jie man∂si tur^ teis´ ir netgi

pareigå lankytis Idagos namuose su savo dejon∂mis ir Ωaisliukais.

Tai k∂l∂ sumaißt^ Idagos sieloje, be to, dar ir suvarpytoje

naktini¨ gars¨, mat ißmoningoji Helen savo ir

anksçiau neprastå lovos veiksm¨ arsenalå papild∂ nauju

galingu ginklu – alsiu ritmißku spiegimu, galinçiu paΩadinti

ir numir∂l^. Tieså pasakius, kΔdikio, kuriam seneliai

ißreikalavo Vytauto vardå, verksmas buvo daug tylesnis,

nors irgi nek∂l∂ dvasios aukßtyn.

– Bet aß juk Ωad∂jau papasakoti apie Íiucå! – ßΔktel∂jo

Idaga, bandydamas perßokti nemalonius prisiminimus. –

Taigi at∂jo vokieçiai, ir s∂km∂s ßvytuokl∂ prad∂jo jud∂ti ^

mano pus´.

Pirmiausia reikalai ∂m∂ tvarkytis profesin∂je srityje. Liepå

ir rugpjΔt^ suvarius visus Ωydus ^ getå, atsilaisvino daugyb∂

gydytoj¨ etat¨, ir Idaga gavo gerai apmokamå vyriausiojo

psichiatro darbå. Karo metu, kai psichoanalitikui

sunku tik∂tis klient¨ antplΔdΩio, nuolatin∂s pajamos

buvo geras pagrindas po kojomis. Bet, Ωinoma, labiausiai

palengv∂jo, kai jo namo antrasis aukßtas tapo tußçias. He-

( 144 )

Anapus taves 144

25/3/05, 2:16 AM


len vyras ißnyko dar pirmosiomis karo dienomis, o ir ji

netrukus ißsikraust∂ pas t∂vus.

Nor∂damas pamirßti buvusius ißgyvenimus, Idaga pasin∂r∂

^ profesin´ veiklå ir kur^ laikå jaut∂si visai laimingas.

Taçiau vienå puikiå bob¨ vasaros dienå vaikßçiojant^ Laisv∂s

al∂ja j^ paßauk∂ pro Metropolio duris pasirod´s buv´s

uoßvis. Vyrai sus∂do prie staliuko, ir visada pasitemp´s,

ßl∂ktißka kilme besididΩiuojantis Helen t∂vas ißdroΩ∂:

– Blogi reikalai, gerbiamas Ωente, jei tik nesupyksi d∂l

tokio kreipinio. Eleonora pab∂go ^ getå! – ir staiga tas

orus penkiasdeßimtmetis uΩsideng∂ veidå ranka, sl∂pdamas

aßaras. – Èsivaizduoji, kå ji padar∂? Kokia g∂da! Kå ji

mums daro, kå daro!

– O vaikas? – po ilgokos pertraukos atsargiai paklaus∂

Idaga.

– Ji pasi∂m∂ ir vaikå, pasi∂m∂ maΩåj^ Vytukå, – sußnibΩd∂jo

Matutis (taip, tokia buvo jo pavard∂) ir ∂m∂

kΔkçioti. – Ji jau seniai neturi n∂ krislelio g∂dos. N∂ krislelio!

Tegu ji nekençia mΔs¨, tegu nekençia tav´s, bet

kuo kaltas vargßas kΔdikis? Kuo? Atsakyk, gerbiamas siel¨

Ωinove!

Idagai buvo nusispjauti, kå veikia ta rujojanti kal∂, taçiau

Ωinia apie vaikå, kuriam buvo dar tik metukai, sukr∂t∂.

Jis tik∂jo, kad vaikas ne jo, taçiau ne visu ßimtu procent¨.

Jeigu vaikas vis d∂lto jo, Helen poelgis buvo nedovanotinas.

Gyvenimo sålygos gete buvo antisanitarin∂s,

kaip gydytojas Idaga tai gerai Ωinojo. Kalb∂ta apie tuoj

kilsiançiå viduri¨ ßiltin∂s arba dezinterijos epidemijå.

– Mes privalome ißgelb∂ti Vytukå, – sugrieb∂ uΩ rankos

Helen t∂vas ir ^smeig∂ ^ j^ savo gail¨, taçiau atkakl¨ Ωvilgsn^.

( 145 )

Anapus taves 145

25/3/05, 2:16 AM


Par∂j´s namo Idaga ∂m∂ svarstyti, kå galima nuveikti.

Prad∂j´s dom∂tis suΩinojo, kad yra toks rugpjΔçio 8 dienos

Kauno komisaro ^sakymas d∂l vaik¨ iß mißri¨ santuok¨.

Jie irgi turi bΔti perkelti ^ getå. Vadinasi, liko vienintel∂

ißeitis – pripaΩinti, kad Vytukas yra Idagos vaikas, ir

per valdΩiå pareikalauti jo gråΩinimo. Idaga dvejojo, taçiau

Helen t∂vai nerimo. Jie ißsiaißkino, kad atgauti vaikå

juridißkai ^manoma, ir nuolat atakavo buvus^ Ωentå atlikti,

kaip jie sak∂, pareigå ne tik ßeimai, bet ir t∂vynei. Idaga

prad∂jo slapçia vaikßçioti prie vielin∂s geto tvoros, kuriå

paskubomis uΩtv∂r∂ patys Ωydai. Jis nor∂jo savo akimis

^sitikinti, ar ten tikrai taip baisu.

Íitaip dvejojant ir laukiant savaimini¨ pokyçi¨, at∂jo

spalio pabaiga. Paskutin^ m∂nesio pirmadien^, v∂lai vakare,

suskambo telefonas, ir Idaga ißgirdo susijaudinus^ Helen

t∂vo balså. Iß paΩ^stamo policininko jis buvo suΩinoj´s,

kad rytoj anksti ryte vokieçiai gete rengia didel´ akcijå.

Gyventoj¨ gali bΔti sumaΩinta per pus´. Tai daroma

higienos sumetimais, norint pagerinti gyvenimo sålygas

ir apvalyti getå nuo parazituojançio elemento. Gete bus

palikti sveiki, tvarkingi ir dirbantys gyventojai. Pono Matuçio

ir Idagos nuomon∂s sutapo – Helen ir jos dar nevaikßtantis

kΔdikis greiçiausiai bus priskirti prie parazituojançi¨,

tai yra jokios naudos neatneßançi¨ Ωyd¨ bendruomen∂s

nari¨. J¨ likimas kab∂jo ant plauko.

Idaga tur∂jo susirink´s daugumå per kelis m∂nesius paskelbt¨

^sakym¨ d∂l tvarkos gete. Jis skubiai dar kartå juos

perΩiΔr∂jo, bandydamas suprasti vokieçi¨ politikå ir atsp∂ti

tolesnius j¨ veiksmus. Taçiau måstyti buvo sunku,

nes vokißkas pedantißkumas ir racionalumas kartais ißtrΔkdavo

iß savo r∂m¨. Idaga perskait∂:

( 146 )

Anapus taves 146

25/3/05, 2:16 AM


1941 met¨ rugpjΔçio 24 dienos SA hauptßturmfiurerio

Jordano ^sakymas:

ÛYDAMS GETE DRAUDÛIAMA IÍLEISTI È GATV‰ KATES.

Jis suprato ^sakymus, draudΩiançius Ωydams vaikßçioti

ßaligatviais, eiti ^ al∂jas, parkus, s∂d∂ti ant suol¨, naudotis

vießojo susisiekimo priemon∂mis ir netgi vaikßçioti Neries

pakrant∂mis ar susikißus rankas ^ kißenes, taçiau kat∂s!?

Higienos sumetimais tai buvo sunku paaißkinti, netgi

atvirkßçiai – kas dabar ißgaudys geto peles ir Ωiurkes?

Kaip psichoanalitikas Idaga suprato, kad tokiais atvejais

gero nelauk ir kad kaΩkas giliai uΩsl∂pta tuoj ißsiverß ^

pavirßi¨ paçiais iracionaliausiais pavidalais. Tai buvo diagnoz∂,

kuri j^ labai neramino.

Idaga prieß karå buvo dirb´s su daktaru Elchananu Elkesu,

naujai ißrinktuoju Ûyd¨ tarybos pirmininku, arba

oberjudu, kaip j^ vadino vokieçiai. Ûyd¨ ligonin∂je Elkesas

vadovavo vidaus lig¨ skyriui ir tur∂jo gerå privaçiå

praktikå tarp turtingiausi¨ kaunieçi¨. Kartais jie si¨sdavo

vienas kitam savo pacientus.

Pasirod∂, kad uoßvis paΩ^sta gete ne maΩiau ^takingå

Ωmog¨ – smetoninio Seimo nar^, advokatå Leonå Garfunkel^,

gynus^ Matuçio interesus vienoje sud∂tingoje turto

paveld∂jimo byloje. Buvo aißku, kad geto savivaldos vadai

tur∂s kokiå nors ^takå skirstant Ωydus ^ visuomenei

naudingus asmenis ir parazitus, tod∂l reik∂jo kaip nors

juos pasiekti ir pasißnek∂ti. Matutis papasakojo, kad dar

vasarå Garfunkelis buvo j^ aplank´s kartu su kitu rus¨ laikais

kal∂jusiu advokatu JokΔbu Goldbergu, Ωyd¨ savanori¨

såjungos pirmininku. Jie ironißkai juokav´, kad tik paleisti

iß rus¨ kal∂jimo tuoj bus uΩdaryti vokieçi¨, ir skund´si,

kad ^takingiausi lietuviai uΩsimerkia ir nieko nedaro

( 147 )

Anapus taves 147

25/3/05, 2:16 AM


matydami Ωyd¨ kançias. Aklas tapo ir pats vyskupas, o

Kauno karo komendantas Bobelis juos apgavo nepaisydamas,

kad su Goldbergu jaunyst∂je buvo ginklo draugai.

Matutis sukando dantis ir buvo labai mandagus, nes nor∂jo

kuo daugiau ißsiklausin∂ti apie dukros vyrå. Dabar

tas mandagumas gal∂t¨ duoti vaisi¨, svarst∂ jis. Niekada

neΩinai, kas gali praversti.

Idaga sutiko, kad bet kas kada nors gali praversti. Taigi

jie sutar∂ iß pat ankstyvo ryto bandyti rasti: vienas – Elkeså,

antras – Garfunkel^ arba Goldbergå.

Antradienio rytas ißaußo niΔrus ir lietingas, Δkanotas.

Idaga getå pasiek∂ dar tamsoje, taçiau uΩ tvoros ißkart pasteb∂jo

keistå, tyl¨ jud∂jimå. Atrod∂, kad ten ilgomis voromis

slenka ne Ωmon∂s, o v∂l∂s. Daugelis buvo ßiltai apsikΔtoj´

Ωieminiais paltais, skaromis ir antklod∂mis, rankose

neß∂si Ωvakes ar Ωibintus keliui pasißviesti. Tai buvo

tikra laidotuvi¨ procesija, traukianti ^ Demokrat¨ aikßt´.

Geto tvorå juos∂ kulkosvaidΩiai ir ginkluoti vokieçi¨

bei lietuvi¨ policininkai. Idaga suprato, kad vidun patekti

bus sunku, nors ten ir mat∂ kelis bΔrelius buvusi¨ partizan¨.

Jie kr∂t∂ namus ir ießkojo pasisl∂pusi¨ Ωyd¨, o kai

kurie ir vertingesni¨ daikt¨.

Netrukus pasirod∂ ir Matutis – buvo apgail∂tinas, nors

ir steng∂si tvardytis. Jie pasilyp∂jo ant kalvos, kad gal∂t¨

geriau matyti, kas vyksta.

PamaΩu triukßmas ∂m∂ did∂ti – verk∂ vaikai, dejavo moterys

ir ligoniai, kiti meld∂si, chasid¨ bΔrelis trauk∂ savo

giesmes ir treps∂jo kojomis.

Devintå valandå aikßt∂je pasirod∂ gestapinink¨ bΔrys,

lydimas vokieçi¨ policinink¨, kareivi¨ su kulkosvaidΩiais

( 148 )

Anapus taves 148

25/3/05, 2:16 AM


ir lietuvi¨ policinink¨ kuopos. Vienas gestapininkas, turintis

hauptßarfiurerio Ωenklus, – ten dar buvo trys hauptßturmfiureriai

– ^sitais∂ aukßçiausioje vietoje ir kur^ laikå

atidΩiai tyrin∂jo miniå. Ißlaik´s dramatißkå pauz´, jis teatralißkai

ißk∂l∂ rankoje laikytå lazdel´ ir tarsi milΩinißko

orkestro dirigentas ∂m∂ ja mojuoti. Ûmon∂s pajud∂jo. Ûeng∂

link jo, o po to – ^ vienå arba ^ kitå pus´.

– Tai saugumo policijos vadas Rauka, – sußnibΩd∂jo El∂s

t∂vas. – Ítai pas kå reik∂jo eiti kalb∂tis.

Ûyd¨ policininkai ir Tarybos nariai buvo pasi¨sti ^ kair´

pus´. Juokingiausia, kad ilgokai buvo neaißku, kuri pus∂

yra geroji, o kuri – blogoji. Atrodo, Rauka m∂gavosi

ßia dviprasmybe. Kai kurie Ωmon∂s, atsidΔr´ deßin∂je, apsidΩiaugdavo,

imdavo lankstytis: AçiΔ uΩ jΔs¨ gailestingumå

arba Nuolankiai d∂kojame. Kiti, pasi¨sti ^ kair´, puldavo

ant keli¨ ir praßydavo pasigail∂ti, leisti pereiti kiton

pus∂n. Rauka nusißypsodavo ir maloniai sutikdavo. Netrukus

∂m∂ aißk∂ti, kad geroji, gyvyb´ ißsauganti pus∂ greiçiausiai

ir bus kair∂ – ten patekdavo sveikiausi, darbingi

vyrai ir moterys. Be to, iß deßin∂s ^ kair´ niekas nebuvo

leidΩiamas perb∂gti.

– ÛiΔr∂k, ten jinai! – sußuko El∂s t∂vas, kai pro Raukå

pra∂jo moteris, neßina vaiku. Ji ∂jo viena, gana ißdidΩiai

laikydama galvå ir nebandydama, kaip daugelis, maldauti

geresnio likimo. Iß taip toli sunku buvo atpaΩinti, tod∂l

Idaga ∂m∂ raminti ^siaudrinus^ t∂vå. Moteris pasuko ^ deßin´,

ir tuoj pat keli policininkai nuvar∂ jå prie geto tvoroje

padarytos angos, uΩ kurios du vokieçiai atidΩiai skaiçiavo

visus atrinktuosius.

– O gal juos tiktai ißveß ^ kitå vietå, – guod∂si Idaga. –

Çia jie tikrai buvo per daug susikimß´.

( 149 )

Anapus taves 149

25/3/05, 2:16 AM


– Gal dar sp∂siu ßiandien po piet¨ su kuo nors paßnek∂ti,

– bej∂gißkai sumurm∂jo El∂s t∂vas. – Vis d∂lto tai yra

neΩmonißka!

Idagai pasidar∂ pikta. Taip, tai iß tikr¨j¨ neteisinga. Juk

Matutis apsidΩiaugt¨, jei Hitleriui ar dar kam nors mostel∂jus

burt¨ lazdele Kaune nelikt¨ n∂ vieno Ωydo, taçiau

dabar jo ßirdis dreb∂jo iß uΩuojautos, nes tarp pasmerkt¨j¨

gal∂jo bΔti jo dukra ir vaikaitis.

– Man reik∂t¨ bent po piet¨ nueiti ^ ligonin´. Vis tiek

jokios naudos, kad çia esame, – suburb∂jo Idaga ir vos

susilaik∂ nepasak´s garsiai:

Vis tiek tas vaikas greiçiausiai ne mano.

Taçiau Matutis ^sikibo ^ parank´ ir privert∂ dar pabΔti.

Abu jie vos laik∂si ant koj¨. Tuo tarpu Rauka, atrodo, ne

pavargo nuo tokio ^tempto darbo, bet su kiekvienu mostu

^gaudavo vis nauj¨ j∂g¨.

NenutrΔkstama virtin∂ Ωyd¨ slinko link jo, o paskui skyr∂si

^ dvi dalis: vieni gav´ nuod∂mi¨ atleidimå, kiti – pasmerkti

pragaro kançioms. Iki tol buv´ vienodi, po vieno

rankos mostel∂jimo jie tapdavo geri arba blogi.

– Jis tarsi Dievas Paskutinio teismo dienå, – sußnibΩd∂jo

Idaga, ir pats nustebo pajut´s balse pavydo gaidå.

IR JÔS BÔSITE KAIP DIEVAS, KURIS ÛINO,

KAS GERA IR KAS BLOGA

KaΩkas atneß∂ Raukai sumußtin^, ir jis ∂m∂ kramsnoti,

tvarkingai laikydamas j^ sviestiniame popieriuje, taçiau

n∂ akimirkå neatsitraukdamas nuo savo darbo, nuo savo

dievißko Ωaidimo. PamaΩu ^sidråsino ir viså laikå ßalia

buv´s oberjudas Elkesas. Kartais jam netgi pavykdavo

^kalb∂ti Raukå pakeisti sprendimå, ir koks nors nuo ^tam-

( 150 )

Anapus taves 150

25/3/05, 2:17 AM


pos linguojantis Ωydas, visiems d∂kodamas perb∂gdavo

iß blogosios pus∂s ^ geråjå. Rauka d∂l to per daug nesijaudino

– atrodo, jam buvo svarbi tik tam tikra proporcija,

tam tikras iß anksto nustatytas atrinkt¨j¨ skaiçius.

Tod∂l kartkart∂mis skaiçiuotojai praneßdavo rezultatus,

ir hauptßarfiureris, Ωvilgsniu ^vertin´s dar likusiå neißskirstytå

miniå, nuspr´sdavo, ^ kuriå pus´ reikt¨ skirti

daugiau. Tas vargßas Elkesas, tas oberjudas, vienå ißgelb∂damas,

kitå pasmerkia, pagalvojo Idaga. KaΩin, ar jis

apie tai susimåsto? Bet aißku, kad Ωydai j^ gerbia ir niekas

nelaiko kolaborantu. Ar galima daryti gera bΔnant

velnio parankiniu?

– Jiems buvo vienas kelias – sukilti, – piktai ißr∂Ω∂. –

Ûyd¨ taryba gavo nurodymus iß vokieçi¨ prieß kelias dienas.

Laiko pasiruoßti bΔt¨ uΩtek´! Tokia minia gal∂jo nußluoti

viskå, paimti kulkosvaidΩius, ßautuvus, automobilius.

Apie 30 tΔkstançi¨ Ωmoni¨, kokie 10 tΔkstançi¨ karui

tinkam¨ vyr¨! Jie gal∂jo ißsiverΩti ir pripildyti visus

pakaun∂s mißkus.

– Neduok Dieve, – sudejavo El∂s t∂vas.

Idaga nusispjov∂ ir susiruoß∂ eiti.

– Taçiau visada atsiranda oberjud¨, – dar pridΔr∂, –

kurie dantimis ^sikabina bent jau to, kad yra nors ßiek tiek

geresni, virßesni uΩ kitus, kad turi daugiau ßans¨ ißsigelb∂ti,

pad∂ti saviesiems. Tai jie yra parazitai. Jie sukausto,

paralyΩiuoja bendruomen´, o vietoj pasiprießinimo organizuoja

l∂tå agonijå.

– Tamsta tampi revoliucionieriumi socialistu, – sumurm∂jo

Matutis. – O juk tokie kaip Goldbergas, Garfunkelis

ir tavo Elkesas kençia dabar d∂l sav¨j¨ socialist¨.

Idaga tik mostel∂jo ranka ir atsisveikino.

( 151 )

Anapus taves 151

25/3/05, 2:17 AM


Aß ne Dievas, kad gal∂çiau ißgelb∂ti visus Ωydus, pagalvojo.

O gelb∂ti tiktai El´ su vaiku yra egoizmas. Kuo ji uΩ

juos geresn∂? Kad lietuv∂ ir mano buvusi Ωmona?

Gali ^sid∂m∂ti, Idaga nebuvo rasistas.

Taçiau ponas Matutis nesitrauk∂ nuo Demokrat¨ aikßt∂s

prieig¨. Jis svarst∂ ^vairiausius gelb∂jimo planus ir

atidΩiai sek∂ ^vykius. Prad∂jo temti, o darbas toli graΩu

nebuvo baigtas. È pagalbå Raukai at∂jo dar du gestapininkai,

ir Ωydai jau jud∂jo trimis srautais. Matulis steb∂jo,

kaip Ωyd¨ policininkai uΩ gestapinink¨ nugaros kartais

sukeldavo sumaißt^, atseit darydavo tvarkå ir kai kurie,

tuo pasinaudoj´, perb∂gdavo iß blogosios pus∂s ^

geråjå. Bet vargu ar jo dukra gal∂jo tur∂ti draug¨ tarp

Ωyd¨ policinink¨. Jam reik∂jo nedelsiant eiti ne pas Ωydus,

o pas paçiå aukßçiausiå valdΩiå. Taçiau jaut∂si tarsi

uΩburtas to ne^tik∂tino vaizdo, sklindançi¨ gars¨, beveik

magißko pojΔçio, kad ßtai vienu metu sprendΩiasi tokios

daugyb∂s Ωmoni¨ likimas. Ißsek´s jis pris∂do ant numest¨

lentgali¨ ir suprato, kad neturi j∂g¨ ne tik kur nors

eiti, bet netgi måstyti.

Taip susting´s, o gal net miegodamas, jis praleido keletå

valand¨, kol pro ßal^ ∂j´ vyrai paΩadino ir pastat∂ ant

koj¨. Demokrat¨ aikßt∂ jau buvo nurimusi, ßurmuliavo

tik vadinamasis maΩasis getas, kur buvo suvaryti atrinktieji

mirçiai. Atrodo, kad ten netgi kilo mußtyn∂s ir niekas

nesiruoß∂ miegoti, valg∂ kas dar kå tur∂jo geresnio ir galvojo,

kaip pasilinksminti galbΔt paskutin^ kartå gyvenime.

Matut^ kr∂t∂ ßaltis, taçiau jau buvo prasid∂jusi komendanto

valanda, o iki Linksmadvario bΔt¨ reik∂j´ pereiti

netgi du tiltus. Tod∂l TilΩ∂s gatve jis pa∂jo gerokai ^

ßal^ nuo geto ir ^veik´s g∂då pasibeld∂ ^ namus, kuriuose

( 152 )

Anapus taves 152

25/3/05, 2:17 AM


dar deg∂ ßviesa. Íeimininkams pasak∂, kad eidamas iß kaimo

^ Kaunå pasijuto blogai ir nesp∂jo gr^Ωti laiku. Íie ^sileido

pernakvoti ir netgi pasiΔl∂ degtin∂s.

Keista, bet iß ryto Matutis pabudo beveik sveikas ir tuoj

pat susiruoß∂ eiti. Netrukus suprato pataik´s ^ pat^ graΩumå.

Prie geto buvo dvigubai daugiau policinink¨ nei vakar.

Dalis j¨ blaßk∂si po maΩåj^ getå, rikiuodami apkvaitusius

Ωydus – daugiausia moteris, senius ir vaikus. Atrod∂,

tarsi bΔt¨ atsiv∂r´ pragaro vartai, tvyrojo neΩmonißkas

triukßmas. Pirmiesiems bΔriams pajud∂jus Devintojo forto

link, visiems tapo aißku – çia eina mirtininkai. Neskubançius

jud∂ti vokieçi¨ ir lietuvi¨ policininkai dauΩ∂ ßautuv¨

buoΩ∂mis, spard∂ ir keik∂ paskutiniais ΩodΩiais. Matutis

nejuçiomis atsidΔr∂ prie spygliuotos vielos tvoros ir

prietemoje Ωvelg∂ ^ einançi¨ veidus.

– Gaudyk vaikå! – staiga ißgirdo.

Moteris, kurios net ^ΩiΔr∂ti kaip reikiant nesuskubo,

atsiv∂d∂jusi met∂ savo kΔdik^ aukßtyn per tvorå.

Matutis ißk∂l∂ rankas ir liko susting´s stov∂ti. Moters

j∂g¨ neuΩteko – vaikas pakibo virßuje ant vielos spygli¨ ir

∂m∂ klykti. Tik kulkos ^steng∂ j^ nutildyti.

– Dink, Ωioply, iß çia, – sußuko jaunas sargybinis. – Matai,

kas paraßyta?

Ant tvoros kab∂jo uΩraßai vokieçi¨ ir jidiß kalbomis:

MIRTIES ZONA! KIEKVIENAS, PRIÎJ‰S PRIE TVOROS

PER 2 METRUS, BUS NUÍAUTAS BE ÈSPÎJIMO

Matutis apsisuko ir beveik tekinas nuskub∂jo miesto

link. Dar sp∂jo pamatyti, kad pasmerkt¨j¨ aptvare pasirod∂

Elkesas su kaΩkokiu såraßu, matyt, bandydamas iß-

( 153 )

Anapus taves 153

25/3/05, 2:17 AM


gelb∂ti keletå sav¨j¨. Kilo didΩiulis såmyßis, beveik sukilimas,

ir tur∂jo ^sikißti lietuvi¨ sargybiniai. Elkesas band∂

kaΩkå aißkinti, taçiau vienas partizanas kaip reikiant trinktel∂jo

jam ßautuvo buoΩe ^ galvå ir oberjudas, apsipyl´s

kraujais, susmuko ant Ωem∂s.

Gerai, kad nors ßitas gavo, pagalvojo Matutis ir daugiau

nebeatsisuko.

Pagaliau gr^Ω´s namo El∂s t∂vas rado jau vakar ryte,

vos jam iß∂jus, parsiradusiå dukrå su vaiku. Jie abu nepa-

Ωino jo.

Jis buvo vienintelis lietuvis, praΩil´s tå Ωyd¨ nevilties

nakt^.

Spalio 29 dienå, treçiadien^, vokieçiai ir lietuviai, pad∂dami

vieni kitiems nuΩud∂ 10 tΔkstançi¨ tikr¨, nors ir ne

aukßçiausios kokyb∂s Ωyd¨ ir keliasdeßimt maißyto kraujo

vaik¨ – gryno lietuvio tarp j¨ nebuvo n∂ vieno. Tod∂l kai

po trij¨ dien¨, lapkriçio pirmåjå, per pat^ ßabå katalikai

rinkosi ^ kapines prisiminti savißki¨ ir vis¨ ßvent¨j¨, besiblaßkançios

Ωyd¨ v∂l∂s k∂l∂ v∂jå ir gesino pamaldΩi¨ lietuvi¨

Ωvakutes. Ir net pats Velnias, arba V∂linas, didysis

mΔs¨ v∂li¨ glob∂jas, neΩinojo, kå daryti.

( 154 )

Anapus taves 154

25/3/05, 2:17 AM


ißkankintas t∂vas spendΩia spåstus,

ir tada pasirodo naujasis Ωydas,

arba Ωydas su pistoletu

Tuo tarpu Idagos ramyb∂ ir pasitenkinimas, kad buvusi

Ωmona su vaiku saugiai gyvena pas t∂vus, truko vos porå

m∂nesi¨. Kal∂das atßventusi su ßeima, Naujuosius metus

El∂ nusprend∂ pasitikti gete kartu su vyru – matyt, vargß∂

buvo pamirßusi, kad Ωydai ne tik Velykas, bet ir met¨ pradΩiå

ßvençia visai kitu laiku nei visas padorus pasaulis, jau

nekalbant apie tai, kad ir skaiçiuoja juos toli graΩu ne nuo

Kristaus gimimo. Kad ir kaip ten bΔt¨, ji v∂l ilgam ißnyko,

visa laim∂ – ß^kart palikusi namie Vytukå.

Idaga tur∂jo ßirdyje prisipaΩinti, kad kartais pasvajodavo

vienå graΩiå dienå ißgirsiås apie sutuoktini¨ Eleonoros

ir JokΔbo Bloch¨ ΩΔt^ per eilin´ valymo akcijå. Taçiau akcij¨

vis ret∂jo ir gal¨ gale gyvenimas gete – kiek galima

spr´sti praßalaiçiui – ^sprΔdo ^ beveik normalias v∂Ωes.

Tegu linksminasi, galvojo Idaga, iß El∂s t∂v¨, pabandΩiusi¨

kelis kartus laukti prie geto vart¨, suΩinoj´s, kad

ji nevaikßto ^ darbå kaip dauguma Ωyd¨.

JokΔbas Blochas kasdien kulniuodavo ^ aerouosto statybas

Aleksote, ir Matutis, ^veik´s savigarbå, kartais prisigretindavo

paklausti, ar Eleonora nesiruoßia gr^Ωti pas

savo sΔn¨ ir kå ji apskritai veikia, jei dar gyva ir sveika.

Blochas, kaip visada, erzinamai mandagiai atsakydavo, kad

jai viskas gerai, kad ji siunçia link∂jimus, taçiau ßiuo metu

palikdama getå bijo rizikuoti. Ûydas paklausdavo, kaip

auga Vytukas, o vienå kartå netgi tur∂jo ^ΩΔlumo papraßy-

( 155 )

Anapus taves 155

25/3/05, 2:17 AM


ti, kad Matutis kitå kartå atsivest¨ vaikå ir jis gal∂t¨ bent

iß tolo mestel∂ti ak^. Pra∂jo jau geras pusmetis, kai Matutis

nemat∂ dukros, ir jis pasiryΩo rimtesniems veiksmams.

SusipaΩino su lydinçios sargybos vyresniuoju, beveik teisingai

papasakojo viså graudΩiå istorijå ir kartkart∂mis ∂m∂

^davin∂ti Blochui maisto.

– Jaukinu baland∂l^, – pasak∂ at∂j´s pas Idagå. – Netrukus

reik∂s tavo pagalbos. Tikiuosi, iß pagarbos mano Ωilai

galvai neatsakysi.

Matutis papraß∂ Idagos kokiu nors bΔdu praneßti policininkams,

saugantiems geto vartus, kad JokΔbas Blochas

kasdien tempia ^ savo irßtvå draudΩiamus produktus. Anot

jo, ßiuo metu tai buvo vienintelis bΔdas ißlaisvinti jo dukrå

ir Vytuko mamå nuo vergavimo Ωydißkam pimpalui.

Kad reikalas bΔt¨ tikresnis, Matutis galbΔt netgi nepagail∂t¨

savo nelegalaus revolverio ir pasl∂pt¨ j^ Blochui perduodamame

maißelyje cukraus ar namin∂s duonos kepaliuke,

nors d∂l ßito jis abejojo ir klaus∂ buvusio Ωento nuomon∂s.

Idaga visu tuo, tiksliau – savo galimu vaidmeniu,

nebuvo suΩav∂tas ir vis¨ pirma ^sp∂jo viskam pasiruoßus^,

aklai mylint^ t∂vå nedaryti kvailysçi¨ su revolveriu, nes

tokiu atveju vokieçiai, be abejo, prad∂t¨ rimtå tyrimå ir

galbΔt pasiekt¨ pirmin^ ßaltin^, tai yra pat^ Matut^. Antra

vertus, vien tik maistas buvo per maΩas ^kaltis, norint Blocho

visai atsikratyti.

ÛYDAI – VISADA GERAS BIZNIS

Ûydai tempia ^ getå produktus pilnais skvernais, visi

gauna savo dal^ – tiek lietuviai, tiek vokieçi¨ priΩiΔr∂tojai –

tad blogiausiu atveju, kai tvarkos imasi aukßtesnieji pareigΔnai,

ißsisukama karceriu ar keliais lΔΩusiais kaulais. To-

( 156 )

Anapus taves 156

25/3/05, 2:17 AM


kia bausm∂ Blochui neißvaduot¨ Eleonoros ir nesumaΩint¨

jos liguistos aistros – greiçiau atvirkßçiai. Ir trumpai

pasvarst´s Idaga pridΔr∂:

– Aß jΔs¨ vietoje nueiçiau tiesiai pas naujåj^ geto valdytojå

Íiucå. Kiek Ωinau, jis kietas, taçiau protingas Ωmogus,

be to ßeimos t∂vas. Manau, ißgird´s viså istorijå, jis pritars,

kad reikia pad∂ti dukrai paklyd∂lei gr^Ωti ^ ßeimos

ßventov´. Tik pagalvokit, visas kliuvinys – vienas nusmurg´s

Ωydpalaikis. Argi Hitleris jau nebaigia ißspr´sti daug

rimtesni¨ problem¨? Vokieçiai ißgelb∂jo Lietuvå, ißgelb∂s

ir Matuçi¨ ßeimå!

Èkv∂ptas Idagos Ωodis sujaudino vargßå sutrikus^ t∂vå,

nors jis ir buvo ^prat´s skeptißkai vertinti genialaus Ωento

pom∂g^ ißpΔsti iki absurdo bet kokiå temå. S∂kla buvo

mesta ^ gerå dirvå, tereik∂jo palaukti.

Idaga jokiu bΔdu nenor∂jo prasitarti, kad jis Ωino kai

kå apie Íiucå ne vien iß nuogird¨. Vos atsikraust´s ^ Kaunå,

aukßtas gestapo pareigΔnas, kil´s iß piet¨ Vokietijos,

liep∂ suΩinoti, ar ßioje Europos atkamp∂je kartais n∂ra bent

vieno psichoterapeuto, dirbançio paΩangiu ir tikrai vokißku

Jungo metodu. Mat jaunyst∂je, dar iki vestuvi¨, Íiucas

priklaus∂ – deja, labai trumpai – tokiam moderniam

savißvietos bΔreliui, kur rytais buvo meldΩiamasi saulei, o

vakarais gyvai aptarin∂jami Çemberleno ^rodymai, kad

Kristus buvo geriausias arij¨ ras∂s ^sikΔnijimas.

Kiekvienas, laikantis Krist¨ Ωydu, yra tamsuolis arba

apgavikas.

Íiucas labai didΩiavosi gal∂damas cituoti savo mokytojå.

Jis visada nor∂jo nupl∂ßti Ωydo kauk´ nuo Dievo veido.

Tame jaun¨ vyr¨ ir mergin¨, labai greitai tapusi¨ moterimis,

bΔrelyje Íiucas pasigyd∂ savo seksualinius nega-

( 157 )

Anapus taves 157

25/3/05, 2:17 AM


lavimus ir suprato, kad tik germanai, pasåmon∂je dar ißlaik´

prot∂vi¨ Urreligion, gali ißgyventi tikråsias misterijas.

Tada jis dar neΩinojo, kad lietuviai savo ßventuosius

mißkus ißkirto bei dievus pamirßo gerus kelis ßimtus met¨

v∂liau nei vokieçiai ir kad tai jie yra tikrieji, ras∂s ßaknims

artimiausi arijai.

– Tik arij¨ ras∂ gali suvokti atpirkimo paslapt^, – pasak∂

Idaga, baigiantis pirmajam pokalbiui gestapo bΔstin∂je, ir

pataik∂ kaip pirßtu ^ ak^. Íiucas papraß∂, kad ponas gydytojas

konsultuot¨ jo Ωmonå bent du kartus per savait´ – savaime

suprantama, ne terapiniais, o daugiau kultΔriniais,

dvasios palaikymo tikslais. Ir, Ωinoma, jam paçiam bus malonu

savo pragarißkai prikimßtoje dienotvark∂je rasti laisvå

valand∂l´ draugißkam pokalbiui apie sielos reikalus.

Sunkmeçiu Idaga dΩiaug∂si kiekvienu nauju klientu, o

ßi pora buvo finansißkai dosni, nors ir k∂l∂ ßiok^ tok^ jaudul^

paçiam gydytojui. Frau GertrΔda Íiuc – trisdeßimtmet∂

dviej¨ vaik¨, berniuko ir mergait∂s, motina – iß pirmo

Ωvilgsnio atrod∂ visißkai sveika, taçiau Idaga neman∂,

kad saugumo policijos vadas si¨st¨ Ωmonå kalb∂ti apie

sielå pas gydytojå visai be reikalo. Nors kå gali Ωinoti –

ponia GertrΔda ißkart papasakojo, kad vyras labai rΔpinasi

turiningu jos laisvalaikiu ir akiraçio pl∂timu. Jis netaikås

Ωmonai trij¨ K politikos – Kinder, Kirche, Kuche –

jau vien tod∂l, kad vaikams reikalinga ißsilavinusi aukl∂toja.

Be to, nuo jaunyst∂s Ωav∂damasis nacijos j∂gå stiprinançiomis

Jungo id∂jomis, jos hauptßarfiureris, kad ir kur

jie gyvent¨, ießko Ωmoni¨, nusimanançi¨ ßioje subtilioje srityje.

Ûinoma, ji nesiruoßia pasakoti apie lovos reikalus –

vyro pareig¨ svarba daro ßiå temå netinkama, taçiau kiek

jai jau teko ^sigilinti, tikras arijas Jungas tuo ir skiriasi nuo

( 158 )

Anapus taves 158

25/3/05, 2:17 AM


Ωydo Froido, kad Ωmoguje mato ne vien antråj^ galå. Idaga

su tuo visißkai sutiko, ir j¨ bendravimas ^sivaΩiavo malonia

ir nieko ne^pareigojançia v∂Ωe.

Matutis buvo senas nevengiantis bendrauti kaunietis,

tod∂l tur∂jo daugyb´ paΩ^stam¨, ypaç tarp t¨, kurie sukosi

apie valdΩiå. Netrukus ir be Idagos pagalbos jis rado

pri∂jimå prie hauptßarfiurerio – bent jau buvo galima taip

sp∂ti. Ir visa tai pakrypo netik∂ta linkme.

1942 met¨ rugs∂j^ Idagai buvo praneßta, kad j^ nori aplankyti

pats geto valdytojas Íiucas – ir ne kur kitur, bet jo

namuose. Tai intrigavo, nes nuolatiniai paßnekesiai su frau

GertrΔda ir jos sapn¨ aptarimai buvo suteik´ daug peno

apmåstymams. Íiucas pageidavo ßnek∂tis ne kabinete, o

svetain∂je, ir, atrodo, j^ domino ne vien sielos problemos.

Jis ^d∂miai apΩiΔrin∂jo ne tik Ωmonos psichologå, bet ir jo

bΔstå, sienas puoßiançius paveikslus, netgi vienå kitå dar

nuo El∂s laik¨ uΩsilikusiå g∂l´. Jo Ωvilgsnis buvo grieΩtas,

sunkiai nusp∂jamas, manieros karininkißkos, nors ir ne be

savitos elegancijos.

Mandagiai pasikalb∂jus bendromis temomis, ißg∂rus po

taurel´ benediktino, Íiucas staiga palinko ^ priek^, pagrieb∂

Idagos plaßtakå ir tyliai, bet pakankamai rΔsçiai paklaus∂:

– Kaip mano Ωmona? Kaip GertrΔda?

– Ji gerai, – paskub∂jo atsiliepti Idaga. – Nuostabi moteris!

AtsiΩvelgiant ^ tai, kad ßiuo metu vyksta karas ir ji

priversta gyventi toli nuo gimtin∂s, jΔs¨ Ωmonos psichin∂

stipryb∂ yra tiesiog pavyd∂tina.

Íiucas gr´Ω∂ j^ savo veizolais vis dar spausdamas rankå:

– Mano darbas sunkus, – pasak∂ tarsi ißduodamas pa-

( 159 )

Anapus taves 159

25/3/05, 2:17 AM


slapt^. – Bijau, kad negaliu bΔti idealus vyras. Ir aß nenoriu,

kad mano Ωmona, mano vaik¨ motina bΔt¨ priversta

sugerti ^ save viså tå bjaurast^, kurios aß prisirenku per

dienå. Suprantate? Tai gana subtilΔs dalykai. Aß jai nieko

nepasakoju, tod∂l ir nebijau, kad ji vaikßto pas jus. O jΔs

kå nors pasakojate?

Klausimas buvo netik∂tas, ir Idaga ßiek tiek sutriko.

– Mes kalbam∂s apie menå, literatΔrå. JΔs¨ Ωmonos pasaulis

daug graΩesnis nei ßitas uΩ lango. PrisipaΩ^stu, iß pradΩi¨

mane tas net stebino.

– Kas stebino?

– Frau GertrΔdos sugeb∂jimas bΔti aukßçiau realyb∂s.

– Manote, kad tai gerai?

Idaga laiku pagavo vos Ωybtel∂jusiå gr∂sm∂s kibirkßt∂l´

ir suskubo patikinti:

– Tai ir yra jos stipryb∂. Ne, ji neuΩsidaro savo maΩame

pasaul∂lyje, kas anksçiau ar v∂liau gal∂t¨ tapti neigiamu

bruoΩu. Jos vidaus pasaulis yra platus, spalvingas ir netgi

laimingas. Galima tik pavyd∂ti.

Íiuco ranka ir Ωvilgsnis pagaliau atsileido tarsi gavus

tikrå satisfakcijå, ir jis sukuΩd∂jo:

– Ar galite man paΩad∂ti, kad ir toliau nieko jai nepasakosite?

– Savaime suprantama. Man net tokia mintis nekyla.

– Puiku, – Íiucas atsiloß∂ ir patogiai ^sitais∂ kr∂sle. –

Noriu, kad ji bΔt¨ laiminga.

Jie nusißypsojo vienas kitam, abu patenkinti pokalbiu,

ir kaip tik tå budrumo praradimo akimirkå tarsi juokaudamas

ir v∂l gr^Ωdamas ^ lengvå salonin^ tonå, Íiucas paklaus∂:

– JΔs turite vaik¨?

( 160 )

Anapus taves 160

25/3/05, 2:17 AM


Idaga krΔptel∂jo, ir, atrodo, tai neliko nepasteb∂ta.

– Hmm..., sunku pasakyti, – numyk∂ po ilgos pertraukos,

taçiau laiku susigrieb∂, – tai juk amΩina vyr¨ silpnyb∂.

Aß, matote, ißsiskyr´s.

– Klausiu apie vaikus.

– Taip. Taçiau mano sΔnus gim∂ jau po skyryb¨. D∂l to

ir liko tam tikras neaißkumas. – Idaga apsidΩiaug∂ pasak´s

mano sΔnus. Nors ir tik∂josi, kad kada nors bus apie

tai klausin∂jamas ir netgi buvo apsisprend´s bei mintyse

pasiruoß´s, kå sakyti, gyvenime atsitinka visaip – gal∂jo ir

susimauti.

– Nesuprantu, – draugißkai nusijuok∂ Íiucas.

– Mano Ωmona ißkart po skyryb¨, bΔdama n∂ßçia, ißtek∂jo

uΩ kito. Tod∂l mano sΔnus neturi mano pavard∂s.

– Galiu paklausti, kod∂l skyr∂t∂s?

– Tai sunkus klausimas, – atsiduso Idaga, – matyt, yra

ir mano kalt∂s. Kaip psichologas gerai Ωinau, kad kai kurios

moterys, neßiodamos kΔdik^, tampa labai nervingos.

Didel∂s meil∂s tarp mΔs¨ nebuvo, o tas nervingumas galutinai

viskå sugriov∂.

Íiucas v∂l palinko ^ priek^ ir jau be ßypsenos, bet dar

pakankamai mandagiai pasak∂:

– Gal nesupyksite, jei paklausiu tikslios jΔs¨ skyryb¨ ir

sΔnaus gimimo datos.

– Mano sΔnus Vytautas – tai labiausiai patriotißkas lietuvi¨

vardas – gim∂ keturiasdeßimt¨j¨ lapkriçio septintå

dienå, o skyr∂m∂s mes liepos pabaigoje. Tikslios dienos

neprisimenu, bet tikrai buvo liepos m∂nuo. V∂l ißtek∂ti ji

sp∂jo prieß pat vaiko gimimå. GalbΔt ji tik tod∂l ir tek∂jo,

kad vaikas tur∂t¨ oficial¨ t∂vå ir dar nor∂dama atkerßyti

man. Kvailai viskas iß∂jo. Labai kvailai.

( 161 )

Anapus taves 161

25/3/05, 2:17 AM


– Gailit∂s?

– Jau sakiau, kad mΔs¨ ryßys nebuvo stiprus, bet vaiko

gaila. Tik paguoda, kad jis turi gerus senelius – jos t∂vus,

su kuriais ir aß mielai bendrauju.

Vokietis pritariamai linktel∂jo galva ir lyg niekur nieko

pasuko kalbå kita kryptimi.

Kadangi Íiucas neklaus∂, kas antrasis El∂s vyras, Idaga

suprato, kad jis viskå Ωino. O iß kur jis daugiau gal∂jo Ωinoti,

jei ne iß paties Matuçio?

Po keli¨ dien¨, pagautas smalsumo, Idaga susiruoß∂ aplankyti

Vytuko ir jo senelio. Pakilo funikulieriumi ^ Aleksotå

ir, pasuk´s pro universiteto pastatus, netrukus atsidΔr∂

Linksmadvaryje. Vytukas buvo jau visai vyras ir sekdamas

seneli¨ sumanymu netgi m∂gino graudinti Idagå,

vadindamas t∂te – toks, atseit, buv´s pirmasis jo Ωodis.

Taçiau Idagå labiau domino senasis Matutis ir jo pasiekimai

Ωyd¨ fronte.

Netrukus ∂m∂ aißk∂ti, kad ßventa t∂vißka meil∂ ir toliau

neßa vien karçius vaisius. Matutis pasißauk∂ buvus^ Ωentå ^

savo kambar^ ir nutais´s, nors labai stengtis nereik∂jo, tragißkå

veidå ∂m∂ pasakoti. Pasirodo, jis dar nuo Ûyd¨ banko

laik¨ paΩinojo pastaruoju metu ißgars∂jus^ Ωydå su pistoletu

Kaspå ir tur∂jo tiek kvailumo, kad nu∂jo pasißnek∂ti

bΔtent su juo, o ne su Íiucu. Kaspas buvo gestapo

parankinis ir, nors niekada nesigyn∂ esås tikras Ωydas, tur∂jo

teis´ gyventi mieste, neneßioti Dovydo ΩvaigΩd∂s ir,

kaip jau min∂jau, netgi tur∂ti pistoletå. Kaune apie j^ sklido

legendos.

– Vos tik suΩinoj´s, kad garsusis Kaspas yra senas mano

paΩ^stamas Josifas Serebrinas, – ∂m∂ d∂styti iß liΔdesio pa-

( 162 )

Anapus taves 162

25/3/05, 2:17 AM


kvaiß´s t∂vas, – nusprendΩiau eiti pas j^. Tik∂jausi bent jau

susidaryti aißkesn^ ^vyki¨ gete vaizdå. Ûinojau, kad jis gali

^eiti ten ir ißeiti kada panor∂j´s, daro ten kå tinkamas, o

Ωydai siaubingai jo bijo, bet ir aukßtina. Mat ßneka – tå

man pasakojo Eleonora, kai buvo gr^Ωusi, – kad tiktai Kaspo

d∂ka Kauno getas yra daug geriau sutvarkytas ir pakençiamesnis

gyventi nei Vilniaus ar Íiauli¨. Ir prieß karå

Josifas man patiko, bet ßitas naujasis Ωmogus tiesiog suΩav∂jo.

Jis vienintelis Ωydas, kuriam jauçiu pagarbå, – energingas,

pasitikintis savimi, atviras, persi∂m´s ta sveika vokißka

dvasia ir sulyd´s jå su savo ras∂s ^Ωvalgumu. Jis nusisteb∂jo

mano Ωilais plaukais ir aß, tarsi nematomos j∂gos

timptel∂tas uΩ lieΩuvio, ißklojau jam viså istorijå.

– Ko nor∂tum, kad ^vykt¨? – paklaus∂ naujasis Ωydas

tarsi dΩinas iß butelio, ir Matutis atsak´s, kad laukia nesulaukia

dukros namuose ir kad jo vaikaitis nori tur∂ti

mamå.

– O t∂vo jam nereikia? – paklaus∂ Kaspas ir ^bed∂ savo

veriant^ Ωvilgsn^.

Matulis, tarsi uΩhipnotizuotas, netgi nepasak´s jam, kad

Blochas n∂ra Vytuko t∂vas, ir tik kaΩkå neaißkiai numyk´s

apie t∂v¨ svarbå vis¨ vaik¨ gyvenime.

– Pad∂siu jums, – kaip kirviu nukirto Kaspas ir lyd∂damas

sveçiå iki dur¨ dar pridΔr∂, kad komunistai vis tiek

gaus galå, ir Ωydai, Ωinoma, gail∂sis susid∂j´ su jais, o ne

su vokieçiais. – Kartu su vokieçiais mes bΔtume ne^veikiami!

– sußuko ir trinktel∂jo Matuçiui per pet^ tarsi ir ßis

bΔt¨ Ωydas, pasirink´s ne tå krypt^.

Matutis net nusipurt∂ ir visißkai nejuokaudamas paklaus∂:

– Argi aß tapau panaßus ^ Ωydå?

( 163 )

Anapus taves 163

25/3/05, 2:17 AM


Idaga apie tai buvo prad∂j´s galvoti, taçiau dar labiau j^

neramino nuolat blog∂janti buvusio uoßvio psichin∂ bΔsena.

Atrodo, juo jau negal∂jai pasitik∂ti.

– Kod∂l tyli? – sunerimo Matutis.

Kur^ laikå jie nepatikliai ΩiΔr∂jo vienas ^ kitå, kol Idaga

neißtv∂r∂:

– Maniau, juokaujat. NeΩinau, kas gal∂t¨ palaikyti jus ne

paçiu gryniausiu lietuviu. Nebent tas Ûydas Su Pistoletu.

Matuçio veidas ∂m∂ dreb∂ti, keistis ßuorais tarp ^tarumo

ir pasitik∂jimo. Pagaliau jis prabilo per j∂gå stumdamas

tarsi sukiet∂jusius ΩodΩius:

– Ne. Negaliu. Vienas. Spr´sti. Turiu. Pasakyti. Tau. Kas

bus tas! Neseniai çia buvo uΩ∂j´s Kaspas. Perdav∂ Ωiniå

nuo Eleonoros, kad ji gal∂t¨ gr^Ωti, jei mes kur^ laikå sutiktume

palaikyti rΔsyje JokΔbå Blochå. Beje, Kaspas gyr∂si,

kad tai jis prieß pat DidΩiåjå akcijå ißvar´s Eleonorå

su Vytuku iß geto ir taip ißgelb∂j´s juos nuo mirties. Atrodo,

Ûydas Su Pistoletu – Blocho draugas.

Idagai ∂m∂ suktis galva:

– Geriau bΔtum∂t man nesak´s, – sumurm∂jo po ilgos

pertraukos.

– Negaliu vienas apsispr´sti. O Ωmona jau beveik sutinka.

Ji verkia kiekvienå vakarå ir sako, kad kitaip savo dukryt∂s

mes galime suvis nepamatyti. – Matulio veidu perb∂go

keista vaikißko suktumo grimasa ir jis pridΔr∂ paßnibΩdomis:

– juk svarbiausia ißtraukti jå iß tos irßtvos!

Paskiau ΩiΔr∂sim.

Idaga apstulbo. Kå jis çia rezga? Ar jis dar turi bent kiek

sveiko proto?

– Ar neklystat pasitik∂dami tuo Ûydu Su Pistoletu?

Matulis atsiloß∂ lyg ißsigand´s:

( 164 )

Anapus taves 164

25/3/05, 2:17 AM


– NeΩinau. D∂l to ir tariuosi su tavimi. Reik∂t¨ kaΩkaip

apsidrausti.

– Kaip apsidrausti?

– KaΩkå ^sp∂ti, kå mes rengiam∂s daryti.

– Ar Kaspas tikrai nori pad∂ti Blochui, ar tik rezga

pinkles?

– Nor∂çiau Ωinoti.

– Kas jam iß tikr¨j¨ tas mΔs¨ Blochas?

– Palauk! Iß kur tu Ωinai? Iß ko sprendi apie Blochå?

Taip, jis ßiek tiek pakilo tarnyboje at∂jus rusams, bet tikrai

nebuvo raudonas.

Çia Idagos kantryb∂ trΔko galutinai, ir jis ∂m∂ ßaukti:

– Na, Ωinote, uoßvi, jΔs vis labiau stebinat mane. Daug

visko gird∂jau, bet tik iß jΔs¨ suΩinojau, kad pasaulyje esama

rud¨ Ωyd¨. Íi nauja rΔßis – jΔs¨ atradimas!

– Nebuvai gird∂j´s apie Kaspå? – paklaus∂ nekaltu

veidu.

– Kod∂l? Ûinau apie Ûydå Su Pistoletu, besidΩiaugiant^

laikina valdΩia. NebΔt¨ prie ruso patek´s ^ cyp´, bΔt¨ enkavedistas.

– O aß pastaråsias dienas apie tai daug galvojau, – keistai

svajingai nut´s∂ Matutis. – Tai Hitlerio klaida. Iß pat

pradΩi¨ jam nereik∂jo pyktis su Ωydais. Kaspas teisus. Tada

jie bΔt¨ nenugalimi. Íiuo poΩiΔriu Musolinis buvo daug

^Ωvalgesnis. Juk faßizmo ideologijå (kaip, beje, ir visas kitas!)

sukΔr∂ Ωydai.

Jis pagavo apstulbus^ Idagos Ωvilgsn^ ir mostel∂j´s ranka

pridΔr∂:

– Ûinai, nekreipk d∂mesio. Man kaΩkas darosi. UΩeina

toki¨ keist¨ minçi¨, kad anksçiau n∂ ^tar´s nebΔçiau. Jei

dar kok^ m∂nes^ nepamatysiu dukros, ißprot∂siu. Svarbiau-

( 165 )

Anapus taves 165

25/3/05, 2:17 AM


sia, kad ji lyg ir netoliese, o blogiau nei bΔt¨ kur nors

Amerikoje. Tu nesuprasi ßito.

Abu suΩiuro viens ^ kitå galvodami apie Vytukå.

– Gerai, – tarstel∂jo Idaga, – aß pritariu.

Matulis paßoko iß vietos vos ne puldamas buçiuotis,

taçiau netrukus gana ramiai pasak∂:

– Íito nepakanka. Jau sakiau. Mums bΔtina apsidrausti.

Staiga Idaga prisimin∂ Íiuco vizitå. Iß kur vokietis Ωinojo

apie jo ßeimos reikalus ir kod∂l jais taip susidom∂jo?

Paaißkinimas buvo tik toks – Ûydas Su Pistoletu ir Gestapas

veikia ißvien! Bet kam jiems reikia ißtraukti iß geto

Blochå? Jei nor∂t¨ j^ sunaikinti, tiesiog nueit¨ ir nußaut¨,

rad´ menkiausiå priekab^. Vadinasi, jie nori ißprovokuoti

ne Blochå, o Matut^, ir tod∂l Íiucas, jausdamas simpatijå

Ωmonos aukl∂tojui, at∂jo pas j^ paklausti apie sΔn¨. Jei

Matuçiai, kaip ir Blochai, bus nubausti, Vytukå tur∂s pasiimti

jisai, nes jau prisipaΩino Íiucui, kad sΔnus – jo. Idaga

visai netroßko tapti vieninteliu Vytuko glob∂ju.

– JΔs turite nueiti ^ Gestapå ir papasakoti, kas vyksta, –

pasak∂ ^d∂miai Ωvelgdamas ^ Matut^. – Tik neΩinau, ar dabar,

ar tada, kai pasl∂psite Blochå. Gal geriau dabar. Juk,

atvirai ßnekant, jΔs trokßtate ne Blocho mirties, o tik kad

jis palikt¨ ramyb∂je jΔs¨ dukrå, ar ne?

– Taip taip! – nudΩiugo Matutis. – Ir aß taip sakau. Tu –

protingas vyras, visada tai Ωinojau. Reikia nueiti! Ir reikia

nueiti dabar.

Namo Idaga gr^Ωo kitu keliu – nusileido nuo kalno

Marvel∂s pradΩioje ir panemuniu patrauk∂ Aleksoto tilto

link. Buvo ßiek tiek neramu. Jis niekada nelaik∂ Blocho

blogu Ωmogumi, kur^ reik∂t¨ sunaikinti, ir mieliau

bΔt¨ nesikiß´s ^ ßitå bjauriå istorijå. Taçiau yra taip, kaip

( 166 )

Anapus taves 166

25/3/05, 2:17 AM


yra. Ne^sp∂ti apkvaitusio t∂vo apie gresiant^ pavoj¨ bΔt¨

buv´ nedovanotina.

Jis pasirinko maΩesn´ blogyb´? Ne, Andriau, kaip sakiau,

jo galvoje jau brendo mintis, kad realyb∂je blogio

ißvis n∂ra. Blogis atsiranda tik Ωmogui prad∂jus vertinti.

Blogis – tai ribota mintis. BLOGIS – TAI ILIUZIJA.

( 167 )

Anapus taves 167

25/3/05, 2:17 AM


atia, t∂ti, sako Tiuka

Po dviej¨ savaiçi¨, kaip jau buvo ^prat´s, Idaga v∂l at∂jo ^

Linksmadvar^ aplankyti Vytuko. Nors ir tik∂josi ißgirsti naujien¨,

buvo priblokßtas, kai duris atv∂r∂ pati Eleonora. Ji

atrod∂ gerokai pasikeitusi, ne tik suvargusi, bet ir subrendusi,

ir k∂l∂ tikrå fatalißkos moters ^spΔd^. Ankstesnis jos

aistringumas ^gijo dvasin∂s gelm∂s, o dar labiau atsikißusi

nosis, tamsios, didel∂s akys, siauros, bet juslingos lΔpos ißryßk∂jo

ir sudar∂ dekadentißkai trapiå, virpançiå harmonijå.

Èsitais´s kr∂sle ir nervingai steb∂damas, kaip ji t∂vo paliepta

neßa ^ stalå virdul^ åΩuolo gili¨ kavos, porceliano puodelius

ir namini¨ sausaini¨, Idaga suprato, kad kaΩkada

^gris´s El∂s kΔnas tapo visai kitas ir baugiai nepaΩ^stamas, o

gal ir pati jo ßeiminink∂ taip pasikeit∂, kad vargßui kΔnui

nebeliko nieko kita, kaip prie to taikytis. Taçiau dabar, pajut´s

d∂mes^ Ωmogaus, kaΩkada paΩinusio j^ iki slapçiausi¨

smulkmen∂li¨, tas graΩus kΔnas ∂m∂ ßiek tiek maißtauti,

^strigdamas pusiaukely tarp savo seno ir naujo judesio. El∂

apipyl∂ kava stalties´ ir padedama mamos tur∂jo jå pakeisti.

Senis Matutis mirktel∂jo Idagai tarsi sakydamas: Matai,

ji tau neabejinga. Viskas dar gali baigtis geruoju!

Idaga pajuto kelis aßtrius tarsi rapyros ßvystel∂jimai

Ωvilgsnius, kuri¨ prasm∂s jis negal∂jo pagauti. Jie buvo

dalis naujosios El∂s – moters, turinçios kΔnå, primenant^

jam buvusiå Ωmonå. Taçiau naujoji El∂s siela buvo visai

nepaΩ^stama.

( 168 )

Anapus taves 168

25/3/05, 2:17 AM


Ne ilgiau kaip penkiolika minuçi¨ jie visi pabuvo kartu,

sl∂pdami varΩymåsi uΩ triukßmingo g∂r∂jimosi nedidel∂mis

Vytuko ißdaigomis, kol Eleonora ißneß∂ tußçius

puodelius ir daugiau nepasirod∂ taip nieko ir nepasakiusi.

Kur ji gal∂jo dingti? Susiruoß´s eiti, Idaga pasilenk∂

prie Matuçio ir tyliai paklaus∂:

– Jis irgi çia?

Matutis atsiduso ir linktel∂jo. Idagå perv∂r∂ mintis, kad

galbΔt kaip tik dabar, nusileidusi ^ rΔs^, jo buvusi Ωmona

raitosi po Ωydu, apkvaitusiu nuo amΩinos nakties. KaΩkada

ßi pasileid∂l∂ be galo m∂gavosi meile virß jo galvos, o

dabar nusprend∂ daryti tå pat^ apaçioje. Tarsi patvirtindamas

jo mint^, Matutis sumurm∂jo:

– Eleonora apie tave dabar labai geros nuomon∂s. Iß pradΩi¨

ißsigandau netyçia prasitar´s jai, kad ir tu Ωinai apie

Blochå, bet, matyt, tik ^ gerå. Gal viskas ir susitvarkys?

Èdaga paßoko:

– Prasitar∂t jai?! To tik betrΔko, – jis ΩiΔr∂jo ^ apsimestinai

naiv¨ buvusio uoßvio veidå ir kuo toliau, tuo aißkiau

suprato, jog senis tik apsimeta kvailiu, o iß tikr¨j¨ rezga

suktas pinkles. – Ar suprantat, kå padar∂t?! Juk jeigu dabar

çia pasirodys gestapininkai, El∂ bus tikra, kad ^skundΩiau

aß!

Matutis ∂m∂ mojuoti rankomis tarsi Idaga bΔt¨ paleid´s

^ j^ bΔr^ ßirßi¨.

– Saugok Dieve! Apie tai negali bΔti n∂ kalbos. Tu ßiandien

per daug susijaudin´s. Nors tai ir suprantama.

Taçiau Èdaga nenor∂jo daugiau nieko klausyti. Kyßtel∂j´s

galvå ^ virtuv´, atsisveikino su ponia Matutiene ir spruko

pro duris.

– Atia, t∂ti, – suvap∂jo Vytukas, prieß pusvaland^ pirmå

( 169 )

Anapus taves 169

25/3/05, 2:17 AM


kartå pavadin´s save Tiuka ir taip ^silipd´s pravard´ visam

gyvenimui.

Vytautas Blochas, J∂zau, Marija, sumurm∂jo Idaga, uΩdarydamas

kiemo vartelius, ir nusispjov∂. Bet nereikia imti

^ ßird^.

YRA KAIP YRA

Eiti d∂l to pas Íiucå bΔt¨ didΩiausia nesåmon∂. Juolab

kad Íiucas viskå Ωino. Ûinoma, jei tas suktas senis dar ko

nors neprimelavo.

Gr^Ω´s namo, Idaga pats nepajuto, kaip atsidΔr∂ antrame

aukßte ir kiek pasiblaßk´s pri∂jo ir spyr∂ ^ El∂s lovos

kraßtå. Ir tada viskå suprato:

– Tau reikia moters, – garsiai pasak∂. – Tau reikia ne

ßiaip moters, o naujos didel∂s meil∂s. Taip, senas ßundaktari.

Turi jå susirasti!

( 170 )

Anapus taves 170

25/3/05, 2:17 AM


kaip Matutis Blochå ißgelb∂jo

ir buvo dukros prakeiktas

Nei po dviej¨ savaiçi¨, nei po m∂nesio Idaga jau neb∂jo ^

Linksmadvar^. El∂s t∂vui paaißkino, kad atsirado labai daug

darbo ir jis tiesiog nerandås laiko. O Ωiemos pabaigoje

^siskaud∂jo dantis. Jis prasitar∂ apie tai per ^prastå j¨dviej¨

susitikimå su frau Íiuc, ir ßi maloniai pasiΔl∂ nedelsiant

nueiti pas Gestapo dantistå, kuris, anot jos, buvo geriausias

mieste. PaΩindamas beveik visus Ωymiausius Kauno

gydytojus, Idaga paklaus∂ jo pavard∂s.

– Tai daktaras Kvitneris, – atsak∂ frau Íiuc. – Ir Miunchene

nesu tur∂jusi geresnio dantisto.

– Kvitneris? – nustebo Idaga, – juk jis Ωydas!

Taçiau Íiuco Ωmonos tai visai nestebino, nes beveik visus

pagalbinius darbus Gestape dirbo Ωydai.

– Aß neΩinau, kod∂l taip yra, – juok∂si ji. – GalbΔt, kad

samdyti lietuvius brangiau atsieit¨?

Idaga jau prieß karå Ωinojo daktarå Kvitner^ kaip gerå

specialistå, tod∂l dråsiai pasinaudojo GertrΔdos Íiuc

malone. Taçiau atsis∂d´s nuoΩulnioje k∂d∂je ir plaçiai

ißsiΩioj´s pasijuto toks bej∂gis ir priklausomas nuo kolegos,

jog negal∂jo net ^sivaizduoti, kaip tokiå bΔsenå

pakelia uΩkiet∂j´ gestapininkai. Taip atsiduoti ^ Ωydo

rankas! Atsiduoti Ωydui, kurio pus´ gentaini¨ tu suvarei

^ Devintåj^ fortå ir pribaigei tarsi ut∂les prieß ßvent´!

IßsiΩioj´s Idaga ΩiΔr∂jo ^ ßvelniai besißypsançias Kvitnerio

akutes ir kaip niekad aißkiai suprato, kad visa jo

( 171 )

Anapus taves 171

25/3/05, 2:17 AM


gilumin∂ psichologija yra tik vaikißkas taßkymasis Ωmogaus

sielos pavirßiuje.

– Ûydas su gråΩtu yra nepalyginamai baisiau, nei Ωydas

su revolveriu, – nusijuok∂, kai pagaliau gal∂jo pajudinti

lΔpas.

– Turit galvoje Kaspå? – n∂ kiek ne^siΩeid∂ Kvitneris. –

Tik prieß savait´ ^staçiau jam dar vienå auksin^ dant^, o

uΩvakar j^ jau su∂m∂.

– Su∂m∂?! Kas su∂m∂?

– Kas gi daugiau, jei ne tas pats Gestapas, – ramiai atsak∂

Kvitneris. – Ítai ir nebeliko Ûydo Su Pistoletu, o Ûydas

Su GråΩtu vis dar çia.

– Nuostabu, – pratar∂ Idaga ir visai tyliai sumurm∂jo: –

tie vokieçiai iß tikr¨j¨ sadomazochistai.

– JΔs Gestapo psichiatras? – paklaus∂ dantistas.

Jie kur^ laikå ΩiΔr∂jo vienas ^ kitå, po to vienu metu

nusijuok∂ ir sutar´ d∂l kito pasimatymo atsisveikino.

Po dviej¨ dien¨, ßiek tiek nerimaudamas d∂l Kaspo su∂mimo,

Idaga nusprend∂ vis d∂lto aplankyti Matuçius. Ir

padar∂ tai paçiu laiku.

– Dievas tave çia atsiunt∂! – ißgirdo vos prav∂r´s duris

ir tur∂jo tvirtai apkabinti ant kaklo puolusiå El∂s mamå. –

Gelb∂k mus! T∂vas gåsdina, kad pasikars. Nebegaliu jo

suvaldyti.

Nam¨ vidus iß tikr¨j¨ buvo bjauriai suverstas, o senis Matutis

blaßk∂si galutinai pamet´s savo ankstesn^ solidumå. Íiaip

ne taip Idaga ißklausin∂jo, kad vakar vakare pas juos ^siverΩ∂

gestapininkai, su∂m∂ ir ißsived∂ Eleonorå, surado Blocho

sl∂ptuv´ rΔsyje, taçiau viså koß´ uΩvirusio Ωydo jau neberado,

nors namas buvo apsuptas – Dieve, kå pagalvojo kaimynai!

– ir tuo metu jis tikrai negal∂jo pab∂gti.

( 172 )

Anapus taves 172

25/3/05, 2:17 AM


Idaga papraß∂ buvusios uoßv∂s atneßti naminio obuoli¨

vyno ir palikti vyrus vienus, o jau tada ∂m∂ nuosekliai

klausin∂ti rimstançio Matuçio, kas vyko viså tå laikå, kai

jie nesimat∂.

Pasirod∂, kad prakeiktasis Blochas nepasitenkino vien

tΔnodamas rΔsyje ir iki såmon∂s netekimo voliodamas savo

graΩiåjå Ωmonel´. Netrukus Matuçiai pasteb∂jo, kad

naktimis pas j^ kaΩkas lankosi, o jis ir pats kelis kartus

buvo ding´s. Nors visai ßalia yra gerai saugomas fortas, o

kiek toliau – oro uostas, Linksmadvar^ juosiantys apaug´

ßlaitai teik∂ daug geresnes sålygas nei paçiame mieste pa-

Ωeidin∂ti komendanto valandå. Taigi Matutis ∂m∂ ^tarti

Blochå aktyviai dalyvaujant Ωyd¨ pogrindyje.

– T∂ti, jis juk yra mΔs¨, o ne Ωyd¨ pogrindyje, – El∂

nuleido jo priekaißtus juokais ir visai nesiruoß∂ ko nors

griebtis, kad iß Matuçi¨ malon∂s gyvenançio Ωydo pavojinga

veikla bΔt¨ sustabdyta.

O çia dar – kaip priekaißtingai pasak∂ Matutis – j^ labai

nuliΔdin´s Idagos nenoras lankyti savo sΔnaus ir nelaimingos

buvusios Ωmonos, kol ßalia lindi tas velnio ißpera

Blochas. Kantryb∂ plyßusi, ir jis, dviem dienomis aplenkdamas

natΔraliå ^vyki¨ eigå, pats savo rankomis viskå sugadin´s.

UΩvakar Eleonorai iß∂jus pas draug´ ^ miestå, jis

pasi∂m´s gerå åsot^ ßito paties obuoli¨ vyno ir pirmå kartå

kop∂çiomis nusileid´s ^ rΔs^ pas Blochå. Jie draugißkai

pasißnek∂j´, ir Matutis pagaliau tiesiai ßviesiai pasak´s, kad

Ωydas jo dukrai ne pora ir tod∂l privalås pasirinkti vienå iß

dviej¨ galim¨ keli¨:

Pirmasis – geras kelias. Dingti visam laikui jiems iß aki¨.

Tada Matutis netgi apsiimt¨ – jei bΔt¨ toks pageidavimas –

nugabenti Blochå iki Kazl¨ RΔdos mißk¨, aprΔpinti, kiek

( 173 )

Anapus taves 173

25/3/05, 2:17 AM


^stengia, maistu bei apranga ir netgi kaip asmenin´ dovanå

bei pasitik∂jimo Ωenklå prid∂t¨ savo pistoletå.

Antrasis – blogas kelias. Nesutik´s palikti Matuçi¨ ßeimos

ramyb∂j, Blochas pats padaryt¨ save prießu. O prießui

paprastai niekas nepraneßa, kada ir kokiomis priemon∂mis

jis bΔsiås sunaikintas.

Sutvirtindamas savo grieΩtå nusistatymå, Matutis prav∂r´s

rΔsio dangt^ ir ßΔktel∂j´s virßuje esançiam tyçia iß

Noreikißki¨ atsikviestam jaunesniajam savo broliui.

Tai gird∂damas, Idaga pagalvojo, ar tik ne jam buvo

skirtas ßis virßutinio sargybinio vaidmuo, – mat su pusiau

kaimißkai gyvenançiu broliu agronomu Kazimieras Matutis

bendraudavo labai retai.

– Gerai, – pasak∂ Blochas. – Aß tik nor∂çiau atsisveikinti

su Helen. O jΔs¨ pagalbos man neprireiks.

– D∂l pagalbos, kaip Ωinai, – apsidΩiaug∂ Matutis. – Taçiau

Eleonoros bus geriau daugiau nebejaudinti. Ji vargßel∂

d∂l tavo kalt∂s ir taip per daug prisikent∂jo. Jeigu iß

tikr¨j¨ jå myli, turi palikti.

Blochas netur∂jo kur d∂tis. Taçiau argi vargßas uoßvis

gal∂jo bent ^tarti, kad, vos sutemus paskubomis ißlyd∂damas

iki paties geluonies ^grisus^ Ωentå, jis gelbsti jo

gyvyb´, o savo dukrå ir save pasmerkia ne^manomoms

kançioms?

– Kod∂l to Ωydo çia n∂ra, çia – kur jis tur∂jo bΔti?! –

ßauk∂ ^siut´ gestapininkai. Ir vis¨ kalçiausias atrod∂ Kazimieras

Matutis, o ne pab∂g´s Ωydas. – Arba tuoj pat pasakai,

kur jis yra, arba tavo ßliundra dukt∂ keliaus tiesiai ^

pragarå!

Taigi paties Matuçio d∂ka vietoj Blocho jie ißsived∂ Eleonorå.

Kas dabar gal∂jo paguosti mylint^ t∂vå? Nebent iß-

( 174 )

Anapus taves 174

25/3/05, 2:17 AM


vakar∂se j^ prakeikusios dukros atsisveikinimo buçinys ir

ΩodΩiai:

– AçiΔ, kad nors kartå padarei gerå darbå. Be reikalo

vakar taip ant tav´s pykau. Tu ißgelb∂jai JokΔbå. Tavo ßirdis

nujaut∂ nelaim´.

Juditos pabuçiavimas! Tada Matulis ir nusprend∂ pasikarti.

Juk viså jo gyvenimo vert´ sudar∂ tik meil∂ dukrai.

– Turi pad∂ti jam kaip psichiatras, – Idaga prisimin∂ Matutien∂s

ΩodΩius. – Kitaip bus blogai. Aß jauçiu nelaim´.

Pirmå kartå Idaga nuΩvelg∂ buvus^ uoßv^ kaip mirtinå

ligon^ ir rado vienintel^ bΔdå prie jo prieiti.

– Juk jΔs tikite Dievå? – paklaus∂ kiek ^stengdamas

grieΩçiau.

– Tik∂jau. Iki vakar vakaro.

Neliko joki¨ abejoni¨, kad Matuçio gyvyb∂ atsidΔr∂

Idagos rankose.

– Íiuo lemiamu metu negalima ißtiΩti, – pasak∂ jis ramiu

balsu. – Mes turime ißgelb∂ti Eleonorå. Kas, jei ne

mes, o dar labiau – jΔs?

– Kaip? – beviltißkai atsiliep∂ vargßas t∂vas.

– Yra daug bΔd¨. GalbΔt galime surasti Blochå ir atiduoti

j^ mainais uΩ El´? Nors pirmiausia reikt¨ nueiti tiesiai

pas Íiucå. Juk esate su juo vienå kartå kalb∂j´s.

– Íiandien ryte jau bandΩiau. Jis nepri∂m∂ man´s. Ir

Ûydas Su Pistoletu kaΩkur ding´s, – Matutis atrod∂ paleid´s

paskutin^ ißsigelb∂jimo ßiaudel^.

Pagalvoj´s Idaga nusprend∂ bΔti geras ir paaukoti savo

paslapt^. O gal tai buvo tik teisingai parinktas gydymo

bΔdas?

– Aß paΩ^stu Íiucå, – pasak∂, – ir pakalb∂siu su juo. Kol

kas jis man palankus, be to, n∂ra labai blogas Ωmogus.

( 175 )

Anapus taves 175

25/3/05, 2:17 AM


Taçiau jΔs irgi turite susiimti. Po keli¨ dien¨ praneßiu, kå

prival∂site daryti. Man jΔs¨ reik∂s Eleonorai ißgelb∂ti. Sutarta?

Eidamas Linksmadvario atßlaite namo Idaga nusijuok∂:

– Jis nepasikars. Ir kod∂l jis tur∂t¨ pasikarti? Tieså sakant,

kaip tik dabar jis turi ßanså tapti Ωmogumi.

( 176 )

Anapus taves 176

25/3/05, 2:17 AM


Marvos dvaro gundymai

Ôkanojantis Kaunas kitoje up∂s pus∂je saliutavo einançiam

Idagai galingu driokstel∂jimu, kur^ nusivijo balzganas

dΔmelis. Paskui – dar kartå. Atrodo, rusai ne tik atsilaik∂,

bet ir pamaΩu jud∂jo artyn. Kå gi, per antskrydΩius

getas buvo pati saugiausia vieta – bent jau daug saugesn∂

nei Matuçi¨ namai, esantys per arti oro uosto, ar netgi

gestapo kal∂jimas, – pagalvojo ir liΔdnai ßyptel∂jo. – O

Rusija per daug plati, – galvojo toliau, – kad bΔt¨ nugal∂ta

svetimos kariuomen∂s. Íiå tieså suprato tik slapta vokieçi¨

ir Ωyd¨ såjunga, septynioliktaisiais sugriovusi galingå

imperijå. Gaila, kad gruzin¨ banditas ^steng∂ jå greitai

atstatyti. Tokia taisykl∂:

ÍALIS STIPRÎJA, KAI JÅ VALDO SVETIMTAUTIS

Tai tod∂l, kad jis neturi dievißkos valdov¨ nuod∂m∂s –

uΩuojautos liaudΩiai. Paskutinis rus¨ caras buvo per daug

geras Ωmogus ir krikßçionis. O çia dar ta jo Ωmona vokiet∂,

uΩkr∂tusi kaΩkada stipr¨ lietuvißkå gediminaiçi¨

kraujå – tiesa, per ßimtmeçius per daug atmießtå – hemofilija,

paveld∂ta iß karalien∂s Viktorijos. Ne, germanai

slavams netinka. Çia net ir rus¨ Froidas – Rasputinas

nieko negal∂jo padaryti. Aristokratai ^simyl∂jo liaud^,

ir ßiai neliko nieko kita kaip gerai juos ißdulkinti.

M∂lynasis kraujas ißsigim∂. Naujåja pasaulio aristokratija

tampa Ωydai.

( 177 )

Anapus taves 177

25/3/05, 2:17 AM


Tod∂l, kad juos jungia ir kelia aukßtyn ne kraujas, o

tik∂jimas. Net ir tada, kai jie tiki skirtingais dalykais.

Bet juk prasçioko svajon∂ visada bus parsiversti ir ißdulkinti

aristokrat´. Kai ne^stengi ißdulkinti, turi nußauti.

Arba nußauti, kad negeistum. Arba dulkinti bizΔnu, dulkinti

paΩeminimu, dulkinti visißku valdymu! Rasputinas

buvo teisus – tai yra dievißka, nes jie slapta patys to nori.

– Ponas daktare! – apmåstymus nutrauk∂ iß matymo

paΩ^stamas vyrukas, staiga paßok´s nuo medinio suoliuko

iß keli¨ lent¨ virß slidaus, betono plokßt∂mis ißkloto up∂s

ßlaito. – GroΩit∂s pavasariniu Nemunu?

– Galima sakyti, – ßaltokai suburb∂jo iß netyçi¨ uΩkluptas

Idaga. – Atrodo, didelio potvynio ßiais metais jau nebebus.

– Ech, pavasaris, pavasaris! – svajingai suburkavo apßep´s

vyriokas. – Neprisimenat man´s? Aß jums kartais pad∂davau,

kai dar nebuvot ved´s. Tada dirbau toj skyl∂j,

Pas Elz´, Ωinot? Atrodo, kaip seniai tas buvo...

– Taip, karas viskå pagreitina ir nutolina, – vis taip pat

nenoromis atsak∂ Idaga, jau atpaΩin´s paßnekovå.

– Teisyb´ sakot. Bet pavasaris tai juk vis tiek – pavasaris!

Kraujas pabunda. Ne tik Nemunas plaçiau b∂ga, – jis

Ωengtel∂jo artyn ir prislopino balså, nors aplinkui nebuvo

n∂ gyvos dvasios. – Turiu çia keletå rinktini¨ Ωyduki¨.

Vaikßto kasdien tarp geto ir Marvos darΩ¨ – daugiausia

paaugliai, bet, sakau, yra keletas jau brandΩi¨ ir visko mokançi¨.

Tie vaikai joms gera priedanga. Taigi ruoßia Ωem´

agurkams. Ûinot, çia tie Ωyd¨ agurkynai, bet sodinti dar

anksti.

– Tai kå tu çia man siΔlai? – paklaus∂ Idaga, tramdydamas

kaΩkod∂l kylant^ pykt^.

( 178 )

Anapus taves 178

25/3/05, 2:17 AM


– Taigi patys suprantat, – v∂l greitakalbe ∂m∂ berti vyriokas.

– Ten saugu, tikrai niekas nepamatys, neuΩeis. Íalia

yra ßvarus namelis, jei kas to pageidauja, bet tada reikia

ir marki¨ – ßeimininkei primok∂ti. Bet galima ir paßiΔr∂je

ant ßieno arba krΔmuose. Jos sutinka uΩ maistå –

ypaç eina cukrus, ßokoladas. RΔbai – iß b∂dos. Íiaip tai

pagalvojus – baisus pigumas. Baisus. O pamatytum∂t kokios

mergiot∂s! Geresni¨ Ωyduki¨ Kaune nerasit, aß Ωinau.

Tikrai nerasit!

– Eik tu velniop! – riktel∂jo Idaga ir net pastΔm∂ per

daug arti prilindus^ vyriokå. – Eik velniop.

Íis v∂l klestel∂jo ant suolo vos nenuvirt´s aukßtielninkas

^ up´.

– Íalçiau, ßalçiau! – ißgirdo nueidamas Idaga. – Maniau

pad∂siås. Aß juk nekaltas, kad jΔs¨ Ωmona – Ωydo nuopisa.

Kaune visi apie visus viskå Ωino, paman∂ Idaga, greitai

toldamas nuo vis ^nirtingiau ßΔkaliojançio sutenerio. Pyktis

atl∂go tik ∂mus galvoti apie klusnias vos prad∂jusias

skleistis Ωydukes paßiΔr∂je ßalia Marvos dvaro. Taip, Íiucas

buvo teisus sakydamas, kad kiaul∂s lietuviai nesaugo

savo ras∂s sanguliaudami su Ωyd∂mis uΩ maistå. Kiaul∂s

lietuviai tiesiog naudojasi gera proga. Geresn∂s progos niekada

nebuvo ir, ko gero, greitai nebebus. Bet kuo çia d∂tas

ras∂s grynumas? Gimdymai gete uΩdrausti, ir vienintelis

ten buv´s profesionalas ginekologas ir abort¨ meistras

daktaras Ílomas Nabriskis neseniai net buvo paleistas iß

kal∂jimo, kad gal∂t¨ ir toliau sp∂riai darbuotis, maΩiau

nei savamoksliai m∂g∂jai kenkdamas vis labiau nykstançiai

Ωyd¨ darbo j∂gai. Jo paleidimui tarpininkavo ir pats

Idaga, dalyvaudamas lietuvi¨ gydytoj¨ komisijoje, tyrusioje

geto medicinos pad∂t^.

( 179 )

Anapus taves 179

25/3/05, 2:17 AM


Kå ten lietuviai! GraΩi¨ Ωydaiçi¨ nevengia ir kai kurie

aukßti vokieçi¨ pareigΔnai. Sako, net pati Ûyd¨ taryba turi

parinkusi aukßçiausio lygio kekßi¨ reikalingiems Ωmon∂ms

pamaloninti. Ech, tie Ωydai! Jie ir pragare ßiltai ^sitaisys.

Vyrioko panemuny ißmußtas iß pusiausvyros ir blaßkomas

toki¨ keist¨ minçi¨, Idaga tik gr^Ω´s namo susimåst∂,

kaip gal∂t¨ tes∂ti Ωod^ buvusiam uoßviui ir ißgelb∂ti Eleonorå.

Be abejo, reik∂jo kreiptis ^ Íiucå, taçiau kokiais argumentais?

Kad El∂ nekalta? Juokinga! Nekaltas gal∂jo

bΔti tik Kazimieras Matutis, gelb∂j´s dukrå iß Blocho

gniauΩt¨ ir spend´s ßiam spåstus. Taçiau dukrel∂... Kas

dar Íiuco akyse gali bΔti blogiau nei beprotißka meil∂ Ωydui?

Ir vis d∂lto reik∂jo eiti ir kalb∂tis.

Ir çia Idagai kilo mintis pasinaudoti frau GertrΔda. Jau

kuris laikas j¨ paßnekesiai klimpo ^ vis gilesn´, netgi gåsdinançia

mistikå. Iß pradΩi¨ Íiuco Ωmona atrod∂ esanti

labai normali ir stabili asmenyb∂, ^ gyvenimå Ωvelgianti

gal net per daug blaiviai ir paprastai. Èsileidusi ^ laisvas

asociacijas, ji daΩniausiai pasakodavo apie savo gimines,

paΩ^stamus, labiau ^strigusius literatΔrinius herojus ir keletå

garsenybi¨: G∂t´, Íiler^, Vagner^, kartais – Helderlynå.

Taçiau pamaΩu personaΩ¨ maΩ∂jo, o j¨ poveikis – stipr∂jo.

Gal¨ gale tai virto jau tikru aps∂dimu, o kelios labai

konkreçios dvasios tapo nuolatin∂mis lankytojomis su savais

ir labai rimtais reikalavimais. Kaip ir dera Jungo mokiniui,

Idaga aißkino frau GertrΔdai, kad dvasios yra labai

svarbΔs pasåmon∂s praneßimai, kuriuos reikia ißklausyti

ir ißnagrin∂ti. Kaip tik tai jie ir dar∂ kelis pastaruosius

m∂nesius. DaΩnu frau GertrΔdos lankytoju vienu metu tapo

Helderlynas. DaΩniausiai jis atkeliaudavo per laukus,

pasiremdamas lazda – visada tvirtas, nors ir akivaizdΩiai

( 180 )

Anapus taves 180

25/3/05, 2:17 AM


pavarg´s. PamaΩu jis virto tikra dvasia be vietos, maΩai

kalbançia, taçiau labai reikßminga. Kai pagaliau frau

GertrΔda ∂m∂ pasakoti, kad ßis personaΩas at∂jo neßinas

pustußçiu maißu ant peçi¨ ir tik liΔdnai paΩvelg´s ^ akis nudΔlino

tolyn, Idaga suprato – tai AmΩinasis Ωydas, Ahasveras!

Ißsigandusiå vokiet´ teko raminti – ne, ßis veik∂jas neturi

nieko bendra su niekinga rase, jis – mΔs¨ varganame

gyvenime besiblaßkançios sielos ^vaizdis. Taip, siela pasmerkta

(jei nepasakysime ßiurkßçiau – prakeikta) çia ateiti, taçiau

tikr¨j¨ nam¨ materialiame pasaulyje ji niekada neras.

GertrΔda buvo suΩav∂ta tokio aißkinimo, ir jos pasitik∂jimo

^kv∂ptas Idaga patetißkai sußuko:

– Pagaliau jΔs prisikas∂te iki savo esmi¨ esm∂s, savo

sielos! Turite prisijaukinti jå ir suΩinoti, ko ji nori iß jΔs¨.

Pratinkite jå ir pratinkit∂s prie jos atsargiai, neißbaidykite.

Tegu ji bus jΔs¨ kelrod∂ ΩvaigΩd∂! Jums sekasi, dievaΩi,

jums sekasi.

Kaip tik prieß El∂s su∂mimå frau GertrΔdos AmΩinasis

Ωydas pasielg∂ labai keistai. UΩuot nebyliai Ωvilgçioj´s ar

kaΩkå posmav´s – kaip m∂go dar bΔdamas Helderlynu –

jis staiga ißk∂l∂ lazdå ir trenk∂ ja siaubo ißtiktai moterißkei.

Tåkart ßis epizodas liko nepaaißkintas. Dabar Idaga

jau Ωinojo, kå turi sakyti.

Kitå dienå po darbo ligonin∂je Idaga, kaip paprastai,

pri∂m∂ frau Íiuc. Dar prieß prad∂damas seanså jis papasakojo

iß anksto sugalvotå istorijå.

– Ûinot, prieß karå, – prad∂jo liΔdnu balsu, – aß buvau

ved´s. Per nelaim´ vedΩiau savo klient´, o per kvailumå

ir po santuokos nemeçiau jos analizav´s. Bet kas ^domiausia

– d∂l to ir pasakoju ßiå man skaudΩiå istorijå jums –

( 181 )

Anapus taves 181

25/3/05, 2:17 AM


kad mano Ωmonå ∂m∂ lankyti lygiai toks pat AmΩinasis

Ωydas. Taip! Iß pradΩi¨ jis elg∂si padoriai, taçiau b∂gant

laikui ir archetipui stipr∂jant, ∂m∂ jå terorizuoti.

Jos vargß∂ siela buvo nepatenkinta ir mΔs¨ santuoka, ir

gyvenimu apskritai. Aß tå supratau, taçiau nieko negal∂jau

padaryti.

– Ir kas buvo toliau? – nerimastingai paklaus∂ frau Íiuc.

ÛiΔr∂damas ^ virpançias moters lΔpas, Idaga suprato,

kok^ mirtinai pavojingå Ωaidimå jisai pradeda – ir svarbiausia,

kad pradeda j^ daugiau d∂l paties Ωaidimo, o ne

d∂l El∂s, kaip band∂ pats sau ^teigti.

– Ji pab∂go nuo man´s, – iß l∂to pratar∂ ir pats nustebo,

kad ∂m∂ visas dreb∂ti. – Bet baisiausia, kad pab∂go ji pas

Ωydå!

Frau GertrΔda aiktel∂jo ir uΩsideng∂ veidå rankomis.

Idaga, nelaukdamas, kol jie abu dar labiau ^sibaugins,

skubiai papasakojo viså Eleonoros istorijå, ypaç pabr∂Ωdamas,

kad didΩiausia jo buvusios Ωmonos, o iß dalies ir jo

paties, klaida buvo nesupratimas, kad AmΩinasis Ωydas yra

tiktai pasåmon∂s archetipas, neturintis ir jokiu bΔdu negalintis

tur∂ti nieko bendra su Ωyd¨ rase. Ta klaida ir suk∂l∂

beprotißkå, neΩabotå jo buvusios Ωmonos meil´ pirmam

pasitaikiusiam normalesniam Ωydui. Taip dvasinis

sielos ßauksmas, tikrosios meil∂s ilgesys buvo nublokßtas

iki fizin∂s aistros.

– Manau, mes lengvai ißvengsime ßios klaidos, – tar∂

Idaga akylai steb∂damas frau Íiuc. – Gerai, kad turiu tokios

patirties. Tiktai keista, kad jΔs¨ AmΩinasis Ωydas supyko

tå paçiå dienå, kai mano buvusi Ωmona ir, deja, mano

vaiko motina buvo suimta d∂l didΩiausios gyvenimo

klaidos, d∂l meil∂s Ωydui ir atsidΔr∂ pas jΔs¨ vyrå, kur

( 182 )

Anapus taves 182

25/3/05, 2:18 AM


greiçiausiai ir bus teis∂tai nubausta mirtimi. Istorija verta

psichologijos chrestomatij¨! Ítai kas gali atsitikti neteisingai

ißsiaißkinus sielos ßauksmå.

Frau GertrΔda ΩiΔr∂jo ^ j^ ißpl∂stomis blizgançiomis akimis

ir pirmå karå – nors jau senokai Ωinojo ^Ωieb´s vyro

apleistos moters ßirdyje meil∂s liepsnå – Idaga paman∂

gal^s neatsispirti jos ßauksmui ir perΩengti leistinå ribå, o

tai, be abejo, bΔt¨ pats pavojingiausias nuotykis jo gyvenime.

Kå ir sakyti, tokie dalykai velnißkai jaudina – meil∂,

kvepianti mirtimi, ir ne bet kur, o Gestapo rΔsyje.

– Iß tikr¨j¨ tai aß esu d∂l jos kaltas, – pasak∂ dramatißku

balsu. – Tai aß paΩadinau jos sielå, bet neparodΩiau, kå

daryti toliau. Mano buvusios Ωmonos kraujas kris ant mano

galvos.

Ißlyd∂damas frau GertrΔdå ir pirmå kartå buçiuodamas

jos blyßkiå, sauså ir bekvap´ rankå, Idaga jaut∂, kad tå

vakarå buvo uΩbΔr´s jå ir kad ji tikrai paklaus savo vyro,

ar nebΔt¨ galima pasigail∂ti vargß∂s Ωiauriai suklydusios

Eleonoros Bloch.

Rezultatai, deja, buvo ne tokie, koki¨ tik∂josi gudrusis

psichologas. Tiesa, iß pradΩi¨ atrod∂, kad reikalas pama-

Ωu juda ^ geråjå pus´. Frau GertrΔda netruko pasigirti,

kad ji kalb∂jusi su vyru apie poniå Bloch, ir ßis Ωad∂j´s

nedaryti jai nieko bloga, kaip jis leido sau tarstel∂ti: iß

pagarbos pirmajam ßios ned∂kingos, pragarißk¨ geiduli¨

aps∂stos moters vyrui.

Idaga buvo devintame danguje. Jis tuoj pat nuskub∂jo ^

Linksmadvar^ nuraminti Matuçio ir paΩad∂ti, atrodo, visai

d∂l to nesijaudinançiam Tiukai, kad mamyt∂ tuoj tuoj

gr^ß namo.

Taçiau Íiucas neskub∂jo jos paleisti.

( 183 )

Anapus taves 183

25/3/05, 2:18 AM


ypatingas skyrius, kuriame kartu

su mΔs¨ kelione baigiasi ir mano

ßiek tiek papildytas Idagos pasakojimas

apie jo keliå ^ nußvitimå.

kilpa uΩsiverΩia

Kai po gero m∂nesio Idaga paskutin^ kartå nu∂jo pas Gestapo

dantistå Kvitner^, ßis, rΔpestingai apteplioj´s ^ virßutin^

krΔmin^ dant^ ^spraustå naujå aukßçiausios vokißkos

kokyb∂s plombå ir liep´s neuΩsiçiaupti, pasak∂:

– Pasaulis pilnas keist¨ sutapim¨. Íiandien ßitoje paçioje

k∂d∂je s∂d∂jo Eleonora Bloch – jΔs¨ buvusi Ωmona,

jei neklystu?

Idaga jau negal∂jo daugiau ißsiΩioti, tod∂l uΩsiçiaup∂.

Taçiau Ωydui atsakymas, matyt, ir taip buvo aißkus.

– Iß tikr¨j¨ steb∂tina, – t´s∂ jis tuo paçiu pataikΔnißku

balsu, bet su vos nusp∂jama dalelyte ironijos. – Ponia

Bloch – pirmoji kalin∂, atsidΔrusi mano kabinete. Ir nepasakyçiau,

kad ji kent∂ kok^ ypatingå skausmå. Tiesiog

tur∂jo per karå ßiek tiek apleistus dantis. Man nebus labai

sunku pasistengti, kad ißeidama iß çia ji tur∂t¨ visißkai tvarkingå

burnå.

Ißeidama? – nor∂jo paklausti Idaga, bet tik sudrebino

apatin^ Ωandikaul^ ir dar labiau ißpl∂t∂ akis. Taçiau prakeiktas

Ωydas toliau skait∂ jo mintis.

– Nors ji ir taip gyvena çia deßimt kart¨ geriau nei gete,

galiu sakyti, netgi turi atskirå butå su visu aptarnavimu

kaip aukßçiausios klas∂s vießbutyje. Nors ir yra saugoma.

Neeilin∂ moteris! Tokiai – visur namai.

( 184 )

Anapus taves 184

25/3/05, 2:18 AM


Tai iß kur Ωinai, kad ji ißeis ^ laisv´? – nor∂jo paklausti

Idaga.

– Íiandien ji man´s papraß∂ greiçiau baigti gydymå, mat

nykus Gestapo pastatas jai jau ^gris´s! Galite ^sivaizduoti?

Ji jau nori namo.

Daktaras Kvitneris pasilenk∂ ir apΩiΔrin∂damas Idagos

burnå ∂m∂ berti tiesiai ^ aus^:

– GalbΔt Íiucas padarys iß jos masalå Blochui. Pasirodo,

ßis yra rimta figΔra. Aißk∂ja, kad dar prieß karå jis ir

Kaspas priklaus∂ slaptai ir labai karingai sionist¨ organizacijai.

Blochas ir Ûydas Su Pistoletu – bendraΩygiai! Kai

Íiucas tai suΩinojo gal∂jo supl∂ßyti Kaspå ^ gabalus.

Negi d∂l to reikia laikyti El´ tarsi geriausiame vießbutyje?

È Gestapå Blochas vis tiek neateis! Nebent nuspr´st¨

tapti antruoju Ûydu Su Pistoletu, – nor∂jo pasakyti

Idaga.

– Ponia Bloch – neeilin∂ moteris, – nei iß ßio, nei iß to

pakartojo savo ankstesn´ mint^ daktaras Kvitneris. – Jos

Ωvilgsnis toks uΩburiantis. Sakyçiau netgi – fatalißka moteris.

Beje, aß jai prasitariau, kad ir jΔs çia lankot∂s. Ir

Ωinote, ko ponia Bloch papraß∂? Ji nor∂jo, kad perduoçiau

jums ger¨ dien¨ ir dar... – Ωydas uΩsikirto, – ir dar

papraß∂ perduoti jums jos atsipraßymå! Èdomi moteris.

Atsipraßymå? UΩ kå ir d∂l ko? – nustebo Idaga.

– O dabar sukåskite, – paliep∂ Kvitneris ir smalsiai j^

nuΩvelg∂. – Jei negerai, dar galime palyginti.

GERI DANTYS, LAIMINGAS ÛMOGUS

Gal po koki¨ dviej¨ savaiçi¨ Idagos lauk∂ netik∂tumas.

Po ^prasto seanso su frau GertrΔda – Ωinoma, jei taip galima

pasakyti, nes j¨ paßnekesiai dar∂si vis labiau ne^prasti –

( 185 )

Anapus taves 185

25/3/05, 2:18 AM


Idaga suΩinojo, kad kitå dienå draugißko pokalbio Gestape

su juo laukt¨ pats hauptßarfiureris Íiucas.

Îjo ten ßiek tiek nerimaudamas, nors GertrΔda ir buvo

uΩtikrinusi, kad viskas juda ^ gera.

Íiucas atrod∂ susimåst´s, l∂tesnis nei visada ir netgi ßiek

tiek nepasitikintis savimi.

– Pone daktare, sakykite man atvirai, ar jΔs tikrai nieko

nejauçiate savo buvusiai Ωmonai? – po mandagios ^Ωangos

atsargiai paklaus∂ vokietis ir tuoj pat pridΔr∂: – Turiu galvoje

ne ßiaip Ωmogißkå uΩuojautå, gailest^ ir panaßiai, bet

ypatingus vyro jausmus moteriai – geismå, meil´, pavydå?

O gal neapykantå?

– Ne. Ne! – paskub∂jo uΩtikrinti Idaga. – Dabar mus

sieja vienintelis dalykas – bendras vaikas.

– JΔs mylite savo vaikå?

– Taip.

– Puiku, – nußvito Íiucas. – Vadinasi, pri∂m∂me ideal¨

sprendimå. Aß labai vertinu jΔs¨ darbå su mano Ωmona ir

bandau bent ßiek tiek atsilyginti. Nuo ßiol jΔs¨ vaikas bus

ßalia jΔs¨. Gal∂site priΩiΔr∂ti, kad bΔt¨ tinkamai aukl∂jamas

– Ωinau, kaip vyrams tai svarbu. Mes ißleidΩiame frau

Eleonorå ^ laisv´, bet ji tur∂s gyvenimo vietos apribojim¨.

Kiek Ωinau, pus∂ jΔs¨ namo juridißkai vis dar priklauso jai?

– Taip, – Ωioptel∂jo Idaga.

– Taigi. Tikiuosi, kad ji pasiims ten savo vaikå. Nemanau,

kad seneliai Matuliai, ar kaip jie ten, gali tinkamai

ißaukl∂ti naujåj^ Ωmog¨.

Negi El∂ – geriau?! – nor∂jo r∂kti Idaga, taçiau jo

skruostikauliai buvo surakinti tarsi s∂dint daktaro Kvitnerio

k∂d∂je.

– Manau, kad tas Ωydas buvo jos klaida, kuriå ji dabar

( 186 )

Anapus taves 186

25/3/05, 2:18 AM


gerai suprato, – pamokomai pratar∂ hauptßarfiureris ir

nervingai ßyptel∂j´s pridΔr∂: – Kartais mes visi uΩsigeidΩiame

kai ko, kas neßvaru ir pavojinga. Ar ne, daktare?

Taigi Gestapas v∂l uΩk∂l∂ El´ Idagai ant galvos.

Paleista ji, Ωinoma, pirmiausia gr^Ωo ^ t∂v¨ namus ir dargi

porå nakt¨ ten pernakvojo, ßiurkßçiai paΩeisdama lygtinio

ißlaisvinimo sålygas. Taçiau niekas ^ tai nekreip∂ d∂mesio,

ir Idaga pamaΩu ∂m∂ suprasti, kad nuo ßiol El∂

apskritai gali nieko nepaisyti. Seneliai Matuliai, aißku, niekaip

negal∂jo apsiprasti su mintimi, kad maΩasis Tiuka

keliasi atgal ^ kitå up∂s krantå, taçiau guod∂si, kad j¨ dukros

gyvenimas ima tvarkytis ir galbΔt net tampa panaßus ^

normal¨. Bet El∂, tai juk – El∂! Neverta n∂ sakyti, kad ir ß^

kartå jie labai klydo.

– Apie kok^ AmΩinojo Ωydo provaizd^, tavo ^pΔstå mano

galvon, pasakojai tam ißkryp∂liui Íiucui? – paklaus∂ ji,

kai Idaga baig∂ neßti atsiveΩtus jos ir Vytuko daiktus. –

Kiek atsimenu, tu man ^teigei, kad viskå valdo meil∂, o ne

kaΩkoks senas Ωydas.

Ítai kaip Froidas virsta Jungu, – pagalvojo Idaga ir nusijuok∂.

– Ítai kaip Ωydas virsta vokieçiu ir pamato, kad jo

viduje tupi Ωydas. Ítai kaip vokietis atlieka ritualin´ t∂va-

Ωudyst´ ir pribaigia senå Ωydå, kad gal∂t¨ pats ^tvirtinti jo

priesakus. Ne veltui vargßas senukas Zigmundas Froidas

nualpo pirmå kartå pabendrav´s su gyvu Jungu ir taip

ißpranaßavo abiej¨ taut¨ ateit^. Kokia nuostabi vard¨ ir

pavardΩi¨ simbolika!

– NeΩinau, ar seksualinis potraukis ir yra meil∂, – garsiai

pasak∂ po ilgos pertraukos. – Bet pamirßkim tai! Aß tiesiog

nor∂jau ißvaduoti tave iß Gestapo. Ne d∂l tav´s, Ωinoma, o

d∂l tavo t∂v¨ ir Vytuko. Nesitik∂jau, kad gr^ßi çia.

( 187 )

Anapus taves 187

25/3/05, 2:18 AM


– BΔçiau iß∂jusi ir be tav´s, – atsikirto El∂. – Bet nemanyk,

kad pati verΩiausi ^ ßituos namus. Tik pasakiau Íiucui,

kad nelabai noriu gyventi pas t∂vus. Po to, kå ketino

padaryti Blochui, t∂vas man tapo labiau nepakençiamas

nei tu. Be to, Íiucui çia bus patogiau mane lankyti. Ûinoma,

geriau bΔt¨ ißnuomoj´s butå, taçiau vokißka kiaul∂

taupo pinigus. – Ji atsainiai b∂r∂ ΩodΩius vaikßçiodama po

kambar^ ir viskå apΩiΔrin∂dama. – Tikiuosi, dar turi ßiek

tiek savigarbos ir netrimituosi visam Kaunui, kad tavo sΔnaus

mama – esesininko meiluΩ∂. Nors gal tai laikoma

garbe? Juk ne Ωydas!

– Abejoju, – suvap∂jo Idaga, negal∂damas patik∂ti, kad

tai, kå vos vos nujaut∂, iß tikr¨j¨ yra tiesa. – Karo pradΩioje –

gal. Tada lietuviai dar tik∂jo vokieçiais. Bet dabar? Tu visada

v∂liniesi, Ele. Tiek su Blochu, tiek su Íiucu.

– Likai toks pat kandus ir kvailas. Manai galiu myl∂ti

Íiucå? Aß tiesiog nusprendΩiau likti gyva ir dar kai padaryti.

Supranti? Dar kai kå padaryti! Ir tu man nesutrukdysi.

Nes dabar aß esu stipresn∂. Aß netgi gal∂çiau sutrinti

tave ^ dulkes. Taçiau kam? Nebejauçiu tau nieko. Ir galiu

leisti sau prabangå bΔti atvira. NeΩinau, galbΔt aß jau nebemyliu

net ir Blocho, nes tada ne^stengçiau bΔti tokia

gera su Íiucu. O gal kaip tik atvirkßçiai. NeΩinau. Bet Ωinau,

kad myl∂dama Blochå dar kai kå jauçiau ir tau. Dabar

jau – ne.

Ji nutilo ir tarsi atsipraßydama, o gal net ßiek tiek pykdama

ant sav´s nusißypsojo:

– Bet tu juk suteiksi Vytukui savo pavard´? Ir tavo draugas

Íiucas labai to pageidaut¨.

Netik∂tas posΔkis! Idaga mat∂, kaip ßi moteris buvo

pasikeitusi, kai gr^Ωo iß geto. Dabar ji pasikeit∂ dar kartå.

( 188 )

Anapus taves 188

25/3/05, 2:18 AM


Tarsi jis viså laikå stov∂t¨ vietoje, o ji lipt¨ ßalia stovinçiomis

kop∂çiomis aukßtyn – laiptelis po laiptelio. È savo Ωmonå

jis buvo ^prat´s Ωvelgti iß aukßto, po to ji atsidΔr∂ ßalia,

o dabar jau ji ΩiΔr∂jo apaçion, kur nusteb´s stov∂jo savo

kΔriniui seniai nebedarantis jokios ^takos Pigmalionas. Íis

vaizdas nek∂l∂ Idagai jokio susiΩav∂jimo.

– NeΩinau. Tu juk buvai sakiusi, kad jis – Blocho vaikas.

– Bet Íiucå ^tikinai, kad jis – tavo.

– Vießpatie! Aß tik nor∂jau pad∂ti.

– Gerai, nemanyk, aß tai vertinu. Tik paklausyk, kaip

graΩiai skamba – Vytautas Idaga! T∂vai siΔl∂ – Vytautas

Matutis, taçiau ßito niekada nebus! Aliment¨ iß tav´s aß

irgi nepraßysiu.

– Kå gi... – numyk∂ Idaga. – Bet aß vis d∂lto nor∂çiau

Ωinoti teisyb´.

El∂ nusijuok∂ ir pri∂jusi spriktel∂jo jam ^ nos^:

– Jis – tavo.

Pasak∂ taip ^tikinamai, kad Idagai ∂m∂ suktis galva. El∂

stov∂jo ßalia, ir jis nesåmoningai ißties∂ rankå tarsi nor∂t¨

^sitikinti, ar çia tikrai ji.

Moteris Ωengtel∂jo atatupsta ir tar∂:

– Vytukas – tavo, ne aß.

– Taip, tu – Íiuco! – pratrΔko Idaga. – Tu – Ωydo, tu –

vokieçio, tu – vis¨! Bet vaikas – mano, ar ne? Íliundra!

Dabar jau ießkokis kokio Ivano, nes tuoj gali gr^Ωti rusai.

Kod∂l turiu tavimi tik∂ti?

El∂ atsitrauk∂ dar toliau ir ißpl∂tusi akis ΩiΔr∂jo, kaip jis

skeryçiojasi.

– Tikrai, – pagaliau pasak∂, – Aß tau pamelavau. Nepyk.

Mano sΔnus negali bΔti Idaga. Negali. Bet Íiucas liep∂,

ir aß turiu sulietuvinti jo pavard´. Jis bus tiktai mano

( 189 )

Anapus taves 189

25/3/05, 2:18 AM


vienos sΔnus. Jis bus prakeiktas, nes gim∂ per klaidå. Jis

bus kaip ir aß:

BLOGAS

Vytautas Blogas! Beveik tas pats, kas Vytautas Didysis.

Jis bus stiprus. Jis bus nepakartojamas.

Idaga prad∂jo juoktis:

– Tu tikrai pasikeitei. Pasidarei daug ^domesn∂. Koks

ΩodΩi¨ Ωaismas! Taçiau nebΔk kvaila – niekas neleis registruoti

tokios pavard∂s. KaΩkam kerßydama tu nori sugadinti

gyvenimå nekaltam vaikui.

El∂ Ωeng∂ kelis Ωingsnius artyn, ir Idaga pirmå kartå

pamat∂ iß tikr¨j¨ liepsnojançias jos akis.

– Sugadinsiu jo gyvenimå!? – sußnibΩd∂jo. – Sakai, sugadinsiu?

Taip, tikrai bΔçiau sugadinusi, bet tik vienu atveju

– jei jis bΔt¨ tap´s...– Ir çia jos balsas ∂m∂ trΔkçioti iß

pasißlykßt∂jimo, – È DA GA, YDA GA, ID AGA.

Idaga visus gyvenimo ißbandymus steng∂si priimti kaip

naujå medΩiagå Ωmogaus sielos studijoms. Profesija jam

visada pad∂jo gyventi ir ißgyventi. Ir dabar, kaip ir Blocho

laikais, klausydamas iß virßaus sklindançio triukßmo, jis

kruopßçiai analizavo savo jausmus kartais ß^ bei tå pasiΩym∂damas

bloknote. Tarnybinis Íiuco automobilis stov∂jo

prie Idagos namo beveik kiekvienå vakarå, ir kaimyn¨ vaikai

jau gerai paΩinojo jaunå Gestapo vairuotojå, daΩniausiai

rymant^ uΩ vairo, o kartais ißlendant^ pasivaikßçioti –

10 metr¨ ^ vienå pus´, 10 metr¨ ^ kitå. Tiesa, antradieniais

ir ketvirtadieniais jis atveΩdavo frau GertrΔdå, o

pirmadieniais ir penktadieniais, kartais ir kitomis dienomis

– pat^ hauptßarfiurer^.

( 190 )

Anapus taves 190

25/3/05, 2:18 AM


Íiucas iß tikr¨j¨ buvo sugalvoj´s gerå priedangå – visi, o

ypaç jo Ωmona, tur∂jo manyti, kad jie abu lanko ßeimos

draugu tapus^ gydytojå. Taçiau ylos maiße nepasl∂psi. Netrukus

Ωydams, o v∂liau ir visiems kitiems ∂m∂ darytis aißku,

kad nuoΩmus kraugerys Íiucas yra beprotißkai ^simyl∂j´s.

Nagingiausi geto amatininkai gavo uΩsakymå gaminti

vaikißkus Ωaisliukus, ir Íiucas vos ne per kiekvienå apsilankymå

pradΩiugindavo Tiukå ißmoningiausiais mediniais dirbiniais:

surenkamais nameliais, droΩtin∂mis maßinyt∂mis,

traukinukais, arkliukais ir karietomis. Tik taip skardΩiabalsis

Tiuka bΔdavo nuraminamas gerai valandai ir nesiverΩdavo

^ mamos kambar^ – tol, kol naujas Ωaislas nebΔdavo

iki pagrind¨ ißnagrin∂jamas ir paverçiamas tuo, kuo iß pradΩi¨

ir buvo – medienos Ωaliava. Geriausias geto meistras

Ímuelis Íapira, perduodamas net ir suaugusiems nuostabå

keliançius daikçiukus Íiucui, ^sivaizduote ne^sivaizdavo, kad

jie nestov∂s kur graΩiai pad∂ti lentynoje vis¨ dΩiaugsmui ir

nebus çiupin∂jami bei glostomi paaugusi¨ suprating¨ vaik¨,

ne – jie atiteks kelemeçiam barbarui, gerai net nesuprantançiam,

kå gauna, ir bus kaipmat suniokoti.

Bet Íiucui to neuΩteko. Jis staiga pasidar∂ nepaprastas

g∂li¨ m∂g∂jas, ir Ωydai ßalia savo darΩ¨, d∂l kuri¨ apriboto

ploto ir taip jau skund∂si valdΩiai, tur∂jo skirti kelias

nemaΩas lysves g∂lynui, taip sudarytam, kad bΔt¨ galima

skinti ir si¨sti ^ Gestapå puikiausius Ωiedus nuo ankstyvo

pavasario iki rudens. Taçiau Íiucas padar∂ klaidå nusprend´s,

kad g∂les be galo m∂gstanti El∂ tur∂t¨ jomis groΩ∂tis

ne vien kambaryje, bet ir prie nam¨, ir tod∂l atsiunt´s

ΩydΩi¨ brigadå Idagos namo aplinkai sutvarkyti. Tada jau

ßnekos apie hauptßarfiurerio meil´ pasklido ne tik po getå,

bet ir po viså miestå.

( 191 )

Anapus taves 191

25/3/05, 2:18 AM


GalbΔt net ir tai nebΔt¨ sugriov´ Idagos sielos ramyb∂s,

taçiau, kaip tokiais atvejais daΩniausiai bΔna, prisid∂jo

dar vienas maΩmoΩis. Frau GertrΔda vienå vakarå pareißk∂,

kad ji jau nebesusitvarko su jå aps∂dusiomis dvasiomis.

MΔs¨ psichoanalitikas ir anksçiau buvo pasteb∂j´s, kad

laisv¨j¨ asociacij¨ metodas iß pirmo Ωvilgsnio visai sveikus

Ωmones netrukus padaro ligoniais. Taçiau tai ir buvo

gydymo esm∂: sielos gilumoje uΩspausti kompleksai pamaΩu

ißsivaduoja ir tam tikru metu neißvengiamai sukelia

psichin´ kriz´, kuriå privalu ^veikti, kad taptum sveikas.

O svarbiausia – pasveikti, ißsivalyti, atgauti sielos ramyb´

reikia ne suvarant demonus atgal, kur jie tΔnojo anksçiau,

bet paleidΩiant juos lauk. Tå jis viså laikå ir aißkino

frau GertrΔdai, kartu bandydamas atriboti j¨ santykius

nuo kartkart∂mis prasiverΩiançios aistros, kuri ßiaip jau

beveik neißvengiama taip intymiai bendraujant ir narßant

po kito Ωmogaus sielå. Visai suprantama, kad j^ ^simyl∂davo

visos bent kiek ilgesnei analizei atsiduodançios moterys,

taçiau Idaga galbΔt skyr∂si nuo daugumos savo profesijos

broli¨, kad ir pats daΩnai ^simyl∂davo pacientes –

tiksliau, tå jose matomå ißgrynintå ir nepakartojamå moter^,

tur∂siançiå gimti po vis¨ kançi¨.

Íiucui ∂mus smagintis virß jo galvos, Idaga vis sunkiau ir

sunkiau nugal∂davo beprotißkå norå pasiguldyti po savimi

GertrΔdå. Taçiau kiekvienå kartå, mintyse palygin´s El´ su

deßimçia met¨ vyresne ir sausesne frau Íiuc, jis suprasdavo,

kad kerßtas nebΔt¨ lygiavertis. Ramindamas save jis band∂

viskå paaißkinti Froido ir Jungo metod¨ skirtingumu:

analizuojama El∂ myl∂jo j^ kaip vyrå, o GertrΔda – kaip

Ωyn^. Patenkin´s jå seksualiai, vargu ar ißspr´st¨ problemå.

( 192 )

Anapus taves 192

25/3/05, 2:18 AM


Taçiau kaΩkå daryti reik∂jo, nes iß frau Íiuc gelmi¨ bandantis

ißsivaduoti AmΩinasis Ωydas gal¨ gale tapo pavojingas

ne tik jai, bet ir aplinkiniams. Bandymai juo atsikratyti

kol kas buvo nes∂kmingi, ir Idaga rimtai susirΔpino, ar

iß pat pradΩi¨ nepadar∂ klaidos, ^vardydamas ß^ paslaptingå

veik∂jå. Jeigu frau GertrΔda ∂m∂ laikyti j^ savo siela,

aißku, kad atsikratyti juo tapo ne^manomai sunku. Taçiau

elg∂si jis kaip tikras blogas demonas, naktimis paversdamas

koßmarais vargß∂s moters sapnus, o dienomis klaikiai

sujaukdamas protå.

Net ir Íiucas, apak´s iß meil∂s Elei, pagaliau pamat∂,

kad jo Ωmona stovi ties ißprot∂jimo riba, ir vienå dienå,

prieß lipdamas ^ antråj^ aukßtå, nusprend∂ rimtai pasikalb∂ti

su Idaga. Savo geb∂jimais abejoti jau prad∂j´s ir uΩkluptas

iß netyçi¨, gydytojas nesugalvojo nieko geresnio,

kaip suversti dal^ kalt∂s savo pareigas apleidusiam vyrui.

Matyt, nuolatinis matymasis ir tam tikras bendrininkavimo

jausmas atbukino Idagos baim´, ir jis ∂m∂ d∂styti

– tiesa, kiek sugeb∂damas ßvelniau – vis labiau kaistançiam

hauptßarfiureriui bendrosios pasåmon∂s teorijå.

Taigi yra bendri pasåmon∂s laukai: Ωmonijos, ras∂s,

tautos, bendruomen∂s ir, Ωinoma, ßeimos. Sutuoktiniai,

ypaç ilgiau pagyven´ kartu ir turintys vaik¨, sukuria juos

jungiant^ laukå, taigi gali veikti vienas kitå nesåmoningai.

J¨ psichikos tampa priklausomos viena nuo kitos.

Tod∂l vienå j¨ kankinantys demonai kartais gali bΔti gim´

antrojo sieloje.

Ûinoma, visa tai jis ißd∂st∂ labai aptakiai ir kuo labiau

nuasmenintai, pateikdamas pavyzdΩius iß savo ir kit¨ analitik¨

praktikos, taçiau ir susijaudin´s Íiucas buvo pakankamai

buklus, kad pagaut¨ esm´.

( 193 )

Anapus taves 193

25/3/05, 2:18 AM


– Vadinasi, d∂l Ωmonos ligos jΔs kaltinate mane? – paklaus∂

tyliu, taçiau nieko gera neΩadançiu balsu.

– Ne. Jokiu bΔdu ne! – ∂m∂ purtyti galvå Idaga. – Aß

tik darau silpnå prielaidå, kad suprasti frau GertrΔdos problemå

galbΔt gal∂tum∂te pad∂ti jΔs.

– Aß?! Ir kaipgi?

Idaga persibrauk∂ ranka barzdå ir jau visai liΔdnai sußnibΩd∂jo:

– Jei kartais gal∂tum∂te skirti man ßiek tiek laiko. Ne

tiek daug, Ωinoma, kiek jΔs¨ Ωmona, bet – nors ßiek tiek.

Íiucas paßoko nuo k∂d∂s ir jau sukdamasis eiti pratar∂:

– Norit ir mane paversti beproçiu? Gerai, aß pagalvosiu.

Ir kå gi, Íiucas sutiko! Ûinoma, prieß tai jis stipriai prigrasino

sielos gydytojå, kad apie tai niekas niekada nesuΩinot¨.

Idaga netgi tur∂jo prisiekti savo vaiko gyvybe.

Taigi pirmadieniais ir penktadieniais hauptßarfiureris

iß pradΩi¨ apßildavo pirmame Idag¨ namo aukßte, o po to

jau lipdavo ^ antråj^. Gydytojas nedr^so klausti, ar d∂l to

pasikeit∂ jo ir El∂s santykiai, taçiau netrukus ir pats kai kå

pasteb∂jo.

Po vieno seanso, kai vokietis ypaç daug pasakojo apie

liΔdnå savo vaikyst´ dinastinio pastoriaus ßeimoje, Idaga,

lik´s vienas apaçioje, v∂l ißgirdo tai, ko jau nebuvo gird∂j´s

nuo Blocho laik¨. Tai buvo lygiai toks pat gailus pratisas

inkßtimas, kokiu anuomet m∂gavosi Ωydo tvarkoma

Eleonora, taçiau ßiek tiek Ωemesnio tono. Tik tiek, kad

uΩteko suprasti – ß^kart garsai sklido ne iß moters, o iß

paçi¨ hauptßarfiurerio gelmi¨.

Ir ßtai tå ßventå akimirkå Idagos galva nußvito, ir tarsi

atsiv∂rus treçiajai akiai jis pamat∂ pasaul^ tok^, koks ßis iß

tikr¨j¨ yra.

( 194 )

Anapus taves 194

25/3/05, 2:18 AM


Idaga suprato:

BLOGIO NÎRA arba VISKAS YRA GERAI

Bent jau – viskas neißvengiamai eina ^ gera ßiame geriausiame

iß vis¨ ^manom¨ pasauli¨. Taigi bet kuris tariamas

blogis yra tik reikiamai neißsiskleid´s g∂ris. Kod∂l Ωmon∂s

nelaimingi? Tod∂l, kad jie nesupranta ßito. Ûvelk ^

pasaul^ teisingai, Ωvelk tarsi Dievas ir bΔsi laimingas. Ítai

tokio gero poΩiΔrio ^ gyvenimå turi mokyti tikras siel¨

gydytojas.

Netilpdamas namuose su savo didingomis mintimis, Idaga

iß∂jo laukan, paspaud∂ rankå nustebusiam Gestapo vairuotojui

ir patrauk∂ klaidΩioti po ÅΩuolynå. Per kelias valandas

iki komendanto valandos jo galvoje susiklost∂ nauja

psichoterapijos teorija, Ωyminti treçiåj^ mokslo apie Ωmog¨

etapå: Froidas – Jungas – Idaga. Ne visai tiksliai, taçiau

skambiai, ßiå teorijå jis pats pavadino blogio terapija.

Dabar jis jau buvo pasireng´s ißgydyti bet kå.

Taip gim∂ naujasis Idaga, ^ kurio rankas aß ketinau atiduoti

vargß´ L∂jå ir kuris vienå vaisk¨ 1944 met¨ pavasario

vakarå parveΩ∂ mus iß Suvalkijos ^ Kaunå. Jis jau senokai

buvo ißjung´s varikl^, ir automobilis tyliai stov∂jo ßalia

mano ir Salom∂jos nam¨.

( 195 )

Anapus taves 195

25/3/05, 2:18 AM


apie dievå Ωmogaus kal∂jime

ir dar kai kå nuostabaus

Kå? Velniop tå L∂jå, tau svarbiau Vytukas? Suprantu tave,

Andriau, bet bΔk geras ir leisk man pasakoti toliau. Vytautas

Blogas, Ωinoma, yra tavo t∂vas, ir aß nuoßirdΩiai

dΩiaugiuosi, kad pagaliau ißgirdai tikråjå savo kilm∂s istorijå.

Bet çia dar ne viskas, tad v∂l turime gr^Ωti ^ karo pabaigos

Kaunå. Nepyk, aß pasakoju savo istorijå, o kad joje,

kaip gerame m∂ßle, be viso kito, tarpsta ir ßakojasi tvirtos

Blog¨ gimin∂s ßaknys, yra tik sutapimas. Ir taip jau

atsiΩvelgdamas ^ tave paΩeidΩiau teisingas proporcijas ir

kai kam skyriau daugiau laiko, nei jis yra vertas. Gerai,

nepyk – net ir senis kartais gali susijaudinti.

Beje, çia gal bus tinkamas laikas pasakyti, kad JokΔbas

Blochas buvo L∂jos ir Rakel∂s motinos antros eil∂s pusbrolis.

Taçiau ßis sutapimas, kitaip nei ankstesnis, visißkai nieko

nekeiçia.

Tada, kiek atsimenu, mes pad∂kojome Idagai, sutar∂me

bΔsimojo vizito laikå ir tyliai su∂jome ^ namus. Labiausiai

mane domino, kaip L∂ja elgsis pamaçiusi Rakel´,

taçiau nieko ypatinga ne^vyko. Jos pasigl∂besçiavo, po to

vyresnioji atsisuko ^ Salom∂jå, nusißypsojo ir pasak∂:

– Çia tavo sesuo? Prisimenu jå.

Rakel∂ puol∂ raudoti tik dabar iß tikr¨j¨ suvokusi sesers

ligå. Taip prasid∂jo pats keisçiausias mano gyvenimo

laikotarpis su trimis mylinçiomis merginomis, iß kuri¨ bent

jau viena myl∂jo iß tikr¨j¨ beprotißkai.

( 196 )

Anapus taves 196

25/3/05, 2:18 AM


Tikiuosi nemanai, kad tai buvo laim∂?

Mes visi keturi tur∂jome atskirus kambarius ir gyvenome

dorybingai. GalbΔt ir tas pad∂jo ißlaikyti ßiokiå tokiå

jausm¨ pusiausvyrå, ir Ωinoma – ßventas mano melas L∂jai,

kad esame suΩad∂tiniai ir tik laukiame karo pabaigos

bei jos t∂vo sugr^Ωtuvi¨, kai gal∂sime paskelbti ilgai laukt¨

vestuvi¨ datå.

Rakel∂ uΩsidar∂ savyje ir tarsi Ωv∂riukas iß narvelio steb∂jo,

kas vyksta aplinkui. Salom∂ja band∂ su ja bendrauti,

galbΔt ir klausin∂ti apie ankstesnius mΔs¨ santykius, taçiau

kiek supratau – veltui. Atvirai pasakius, aß sunkiai

gal∂jau ^sivaizduoti, kas ^vykt¨ L∂jai staiga ißgijus. Jos liga

ir buvo tas plonytis ledo sluoksnis, kuris vis d∂lto ißlaik∂

mus visus ßalia ir netgi leido kartkart∂mis, tarsi çiuoΩ∂jams,

Ωav∂ti vienas kitå ^mantriais jausm¨ piruetais.

Taçiau Idaga atkakliai dirbo savo darbå, o pabaig´s seanså

su L∂ja nevengdavo pabendrauti ir su manimi bei Salom∂ja.

Rakel∂ viså tå laikå tur∂davo sl∂ptis.

Tå vakarå Idaga at∂jo ßiek tiek anksçiau nei priklauso,

nes nor∂jo prieß seanså, o ne po jo, kaip buvome ^prat´,

pasißnek∂ti su mumis. Jis buvo labai prastos nuotaikos,

atrod∂ viskuo nusivyl´s ir netgi gerokai sutrik´s – turbΔt

pirmå kartå, kiek j^ buvau mat´s. Pasiunt´s L∂jå ^ miegamåj^,

kuriame jie visada uΩsiimin∂davo, ir kaΩkod∂l liep´s

iki seanso pasimelsti, jis papraß∂ arbatos ir be jokios ^Ωangos

∂m∂ kalb∂ti:

– Ûinot, aß ißgydΩiau Íiucå...

Tai buvo pasakyta tokiu liΔdnu balsu, kad mes su Salom∂ja

∂m∂me juoktis.

– Jis kå – virto angeliuku ir patrauk∂ ^ Devintåj^ fortå

( 197 )

Anapus taves 197

25/3/05, 2:18 AM


atgailauti? – paklausiau. – TurbΔt dabar ßliauΩia keliais iß

Slabados ^ kalnå forto link. Ûinai, kad vokieçiai tå keliå

vadina Der Weg zum Himmelfahrt – keliu ^ dang¨.

– Ne, – atsak∂ be ßypsenos. – Jis tapo dievu ir ne bet

kokiu, o paçiu Dzeusu. Tik nesuprantu, kod∂l ne kokiu

germanißku Votanu.

– Vargß∂ ponia Bloch, – sußnibΩd∂jau. – O gal tu ißgydei

j^ ir nuo jos?

– Ne. Atrodo, ßi jo beprotyb∂ nepagydoma. – Idaga

keistai sukrenkßt∂ ir staiga ∂m∂ kvatotis. – Ûinai, kå jis

vakar ißeidamas man pasak∂?

Ir pasisuk´s nuo man´s ^ Salom∂jå baig∂:

– Jis pasak∂: ßi moteris pagimdys pasauliui naujåj^ Dioniså!

– Nuostabu, – pasakiau juokdamasis. – Jei gerai atsimenu,

Dionisas – savotißkas graik¨ Kristus, kurio motina

taip pat buvo paimta ^ dang¨ ir iß mirtingosios virto nemirtingåja.

– Man atrodo, – jau rimtai pasak∂ Idaga, – kad Dionisas

yra ne tik sen¨j¨ graik¨, bet ir dabartini¨ vokieçi¨

Kristus. Tai pasåmon∂s dievas. Prieß du tΔkstançius met¨

nesåmoningumo tamsa ir såmon∂s ßviesa buvo sujungta,

taigi Dionisas sutapo su Apolonu ir gim∂ kaip Kristus, o

paskui, Nyç∂s padedamas, buvo palaidotas, ißvarytas atgal

^ pasåmon´.

– UΩ tai j¨ architektΔra v∂l ßlovina Apolonå, – pasakiau.

– Kaip ir Stalino monumentai, ar ne? Juk jie – tokie

patys. Jie visi bando uΩdaryti Dievå Ωmogaus kal∂jime,

palaidoti j^ tenai. Taçiau jie visi daro tai nesåmoningai, o

tavasis Jungas – såmoningai!

– Ne. Jie visi nori paversti Ωmones dievais. Tik Jungas

( 198 )

Anapus taves 198

25/3/05, 2:18 AM


ir Nyç∂ daro tai iß tikr¨j¨, o visos valdΩios – dirbtinai.

Nyç∂ jau tapo dievu, Jungas, tikiuosi, dar taps, o vis¨ valdΩi¨

laukia Ωlugimas.

– Ir v∂l jΔs tå pat^ per tå pat^, – nebeapsikent∂ Salom∂ja.

– Kaip man ^griso tos jΔs¨ kvailos ßnekos! Íiandien

ponas daktaras at∂jo toks liΔdnas, kad aß tik∂jausi ißgirsti

visai kå kita.

– Ir teisingai, – atsak∂ ßis. – At∂jau anksçiau, kad papasakoçiau

savo sapnå ir gauçiau patarimå. GalbΔt po to jau

Ωinosiu, ar galiu ißgydyti jΔs¨ pusseser´.

Ir jis ∂m∂ pasakoti sapnav´s, kad leidΩiasi ^ tamsiå bedugn´,

panaßiå ^ vulkano vid¨. Tai buv´ ^prasta, mat jis

daΩnai naudodav´sis aktyviosios vaizduot∂s metodu ir nemiegodamas

leisdav´sis ^ vizualines keliones po pasåmon´.

Taçiau ß^kart sapnas j^ sukr∂t´s. Kai jo kojos pagaliau

paliet∂ tvirtå pagrindå, jaut∂si nukeliav´s ^ pragarißkas gelmes

– mirusi¨j¨ pasaul^, kuris taçiau gal∂j´s bΔti ir M∂nulyje.

Ir ßtai nuo uolos metamo ßeß∂lio jo link slystel∂jo du

siluetai: senis ilga balta barzda, lyg Egipto Ωynys ar senas

Ωydas, ir labai blyßki jauna mergina. Senis ved∂ merginå

uΩ rankos – kitoje jis laik∂ pranaßo lazdå – ir vadino jå

Salom∂ja. Ji buvo akla.

– Ta mergina, – drebançiu balsu pasakojo Idaga, – buvo

ßiek tiek panaßi ^ bendravard´ mano pacient´, bet ne

iki galo.

– TAI TAVO SIELA, TAVO VARGÍÎ SIELA, – pratar´s Ωilabarzdis

senis.

Mergina atsiklaupusi prießais Idagå, apkabinusi jo kojas

ir ∂musi kaΩko maldauti.

– JI MANO, JOG TU GALI JAI PADÎTI, – nusijuok´s senis.

– JI MANO, JOG TU ESI DIEVAS.

( 199 )

Anapus taves 199

25/3/05, 2:18 AM


Idagai pasirod´, kad jo kojomis aukßtyn vyniojasi gyvat∂,

ir jis pasilenk´s nor∂damas sugriebti merginå uΩ rank¨.

Taçiau ßi ∂musi trauktis ir tapusi panaßi ^ nedidel´ l∂l´.

– ÛINOK, AÍ ESU PRANAÍAS ELIJAS! – sußuk´s senis. –

NEPAINIOK MAN‰S SU KITAIS.

Ir jis staigiu judesiu uΩsimoj´s ir tvoj´s Idagai lazda.

Aplinka prad∂jusi virp∂ti ir tarsi jos spaudΩiamas Idaga,

kaip iß vandens, ∂m´s kilti aukßtyn, rankoje tarsi medΩio

pliauskå laikydamas l∂l´ Salom∂jå.

– JΔs ißtrauk∂te aukßtyn negyvå l∂l´ ar vis d∂lto ten buvo

mergina, nors ir nedidel∂?

– NeΩinau, – po ilgokos pertraukos atsak∂ Idaga. – Kildamas

aß pabudau.

– Ar jau bandei ß^ sapnå kaip nors aißkintis? – paklausiau.

– Taip. Ir man pasidar∂ baisu. Dar nebΔt¨ taip blogai,

jei ta mergina, ta mano vargß∂ siela, anot pranaßo, nebΔt¨

pavadinta Salom∂ja. Kod∂l jis taip pasak∂? GalbΔt esm∂

ta, kad sapno ißvakar∂se uΩsiimin∂jau su Íiucu ir pabandΩiau

aktyviåja vaizduote sukelti jam misterin^ seanså.

IMAGO DEI

Ir Íiucas tapo Dzeusu.

– Ar jis kada skait∂ DΩentil´? – paklausiau.

– Abejoju. Bet graik¨ mitologijå – taip. Taçiau aß noriu

pasakyti kå kita. Kaip tik ßis Íiuco pavyk´s, o mano

nepavyk´s siekis tapti dievu atv∂r∂ akis – suvokiau einås

neteisinga linkme. Ûinai, kuo Íventajame Raßte labiausiai

pasiΩym∂jo pranaßas Elijas? Jis kovojo su pagonißkais

dievais! O juk bΔtent jais stengiasi paversti Ωmones

mano psichologija. Tai ir yra Helderlyno, Nyç∂s, Groso

ir Jungo kryptis ^ NAUJÅJÈ AMÛIË, ^ stebuklingus ßios

( 200 )

Anapus taves 200

25/3/05, 2:18 AM


Ωem∂s nor¨ ißsipildymo laikus, ^ AUKSO AMÛIË, kai Ωmon∂s

virs dievais – nepaprastai galingais, nemirtingais, taçiau

turinçiais visas geråsias ir blogåsias Ωmoni¨ savybes

bei aistras. Iß tikr¨j¨ senov∂s dievai gyveno ir dar tebegyvena

Ωmon∂se tik kaip potencijos, kaip kompleksai,

taçiau jie trokßta realizuotis, trokßta ißsiverΩti anapus pasåmon∂s.

– Bet yra pasaulyje viena vienintel∂ tauta, – pasakiau, –

kurios pasåmon∂ beveik neuΩterßta pagonißkais dievais.

Idaga pak∂l∂ antakius ir nusteb´s suburb∂jo:

– Iß tikr¨j¨. Tai...

– Ûydai! – sußukome vienu metu.

Virstel∂jo durys ir jose pasirod∂ susirΔpin´s L∂jos veidas.

Idaga mostel∂jo jai, ßΔktel∂jo, kad tuoj ateis, ir tyliai

pridΔr∂:

– Bet kod∂l pranaßas pasak∂ jos vardå? Kod∂l mano

sielå pavadino jos vardu? Aß niekaip ne^stengiu ißgydyti

Salom∂jos, aß ne^stengiu ißgydyti ir savo sielos – gal çia ir

yra bendrumas? Taçiau to nepakanka. KaΩkas man dar

nepasakoma.

Jis atsiduso ir ∂m∂ liΔdnai Ωvalgytis, tarsi melsdamas

atsakymo iß mΔs¨.

– Tikroji Salom∂ja – tai aß, – pasak∂ imdama blykßti

mano meil∂.

Idagos akys ∂m∂ b∂gioti kaip pamißusios, ir aß ißsigand´s

sugriebiau jo rankå.

– Tur∂jome tau meluoti, – tariau vis aißkiau suprasdamas,

kaip neteisingai elg∂m∂s su mums nuoßirdΩiai atsiveriançiu

Ωmogumi. – Dabar paklausyk, kas buvo iß tikr¨j¨.

Keista, bet Idaga nesupyko ant mΔs¨ – netgi atvirkßçiai.

Kai baigiau pasakoti, jis buvo jau visai atsigav´s ir

( 201 )

Anapus taves 201

25/3/05, 2:18 AM


eveik laimingas. Vis neramesn∂ atrod∂ tik Salom∂ja,

baugßçiai dairydamasi tai ^ mane, tai ^ j^.

– Tur∂jau suprasti, kad gydau Ωydait´, – gana linksmai

pasak∂ Idaga, – bet tiek to. Dabar bent jau Ωinau, kas gal∂t¨

ißgydyti mane.

– Ir kas gi? – paklausiau.

Taçiau Idaga tik nusijuok∂ ir paßoko nuo k∂d∂s:

– Einu ßiek tiek pakalb∂ti su vargße L∂ja. Seanså, matyt,

teks atid∂ti. Reikt¨ naujai pasiruoßti.

Likome vienas prieß kitå su Salom∂ja.

– Koks keistas ir ^domus Ωmogus, – pasak∂ ji, Ωinoma,

tur∂dama galvoje Jonå Idagå.

– Dabar mums nelieka nieko kita, kaip pasitik∂ti juo, –

sumurm∂jau.

Ji ΩiΔr∂jo ^ mane padΔmavusiu Ωvilgsniu, taçiau atrod∂,

kad vis dar mato Idagå ir girdi jo ΩodΩius.

Taip mes ir s∂d∂jome tyloje kiekvienas su savo mintimis,

kol gydytojas sugr^Ωo.

– Ji jau sveika, – pasak∂ Idaga ßypsodamasis. – L∂ja, L∂ja –

koks graΩus vardas! Tieså sakant, ji niekada ir nesirgo.

Spoksojome ^ j^ nesuprasdami:

– Kaip tai nesirgo?

– Taigi taip, – dΩiΔgavo Idaga. – Ji tik simuliavo ligå ir

vedΩiojo jus visus uΩ nosies. Bet geriau tegu pasakoja pati

L∂ja.

Jis atsigr´Ω∂ ir ßΔktel∂jo neryΩtingai tarpdury stirksançiå

Ωydait´:

– Nagi, nebijok, eikß çia! Tegu ßiandien bus didΩi¨j¨

atsiv∂rim¨ diena.

L∂ja iß l∂to apsidair∂ ir ßiek tiek kitu balsu nei buvome

^prat´ pratar∂:

( 202 )

Anapus taves 202

25/3/05, 2:18 AM


– Reikt¨ paßaukti ir Rakel´. Bus vienas pasakojimas.

Jonas jau Ωino apie jå.

Netrukus pasirod∂ jaunesnioji sesuo, ir mes visi, sus∂d´

apie stalå, ∂m∂me nekantriai laukti L∂jos pasakojimo.

Tiesa, prieß tai Idaga, pirmå kartå pamat´s Rakel´, iß nuostabos,

o gal susiΩav∂jimo, sucaks∂jo lieΩuviu, pasilenk∂ prie

man´s ir tyliai pasak∂ ^bed´s savo ironißkå Ωvilgsn^:

– Neblogå haremå tu çia susikΔrei. Poligamija – sveikas

dalykas. Ne veltui dar jaunasis Jungas siΔl∂ jå kaip sielå

gydançiå priemon´ ir tautos dvasinio atgimimo varikl^.

Tik b∂da, kad tau pakliuvo Ωydait∂s. Kaip pats sakei, jos

laisvos nuo politeizmo, taigi ir poligamijos geismo, kur^

pasåmon∂je turi visi normalΔs Ωmon∂s. Monogamija – Ωyd¨

ißsigalvojimas! Jie apskritai visada ßlovina mono. Taçiau

koks prakeikimas: bΔdami iß pagrind¨ mono tauta,

bet nuolat gyvendami tarp svetim¨j¨, jie priversti visada

skaldyti ir griauti tå pat^ mono.

Sugavau prie Idagos palinkusios ir ^d∂miai besiklausançios

Salom∂jos Ωvilgsn^.

– Eik tu... – sußnypßçiau jam, jausdamas did∂jançiå neapykantå.

– Geriau galvok apie save ir savo ^simylinçias

pacientes. Kå tu veiki nuval´s nuo j¨ ißkankint¨ siel¨ plonyt^

krikßçionyb∂s antsluoksn^? Ar Íiuco Ωmona jau tapo

naujåja pagone?

Laim∂, kad L∂ja prad∂jo pasakojimå, ir mΔs¨ ginças

nesp∂jo ^siplieksti.

( 203 )

Anapus taves 203

25/3/05, 2:18 AM


L∂ja leidΩiasi pragaran

ir tampa laisva

– Nenoriu daugiau nieko sl∂pti ir vaidinti, – pasak∂ L∂ja

v∂l tapdama savimi. – Tur∂çiau jΔs¨ atsipraßyti, taçiau ne

vis¨ vienodai. Labiausiai, Ωinoma, esu kalta ponui gydytojui,

kuris çia buvo visai be reikalo ^veltas. Nors ne – ne

be reikalo! Jis man labiausiai ir pad∂jo. Juk svarbiausia –

nebijoti tiesos. Ar ne, daktare?

– Bet kod∂l tu apgaudin∂jai mane, savo seser^?! – sußuko

Rakel∂.

– Iß kerßto, – atsiduso L∂ja. – Be to, aß buvau per daug

gerai ^sijautusi ^ vaidmen^ ir nenor∂jau susiskaidyti. Ko

gero, tada tikrai bΔçiau pasimaißiusi. O vaidmuo buvo labai

patogus.

– Gal beprotyb∂ irgi tik patogus vaidmuo ir gera sl∂ptuv∂?

– paklausiau daugiau Idagos nei mergin¨, taçiau jis

nieko neatsak∂.

– Taip, tai buvo såmoninga beprotyb∂, – pasak∂ L∂ja. –

Ißgird´, kå esu patyrusi, suprasit. Tuo metu, kai at∂jau pas

Salom∂jå ^ kaimå, dar nebuvau pasirengusi nieko pasakoti.

Mane vald∂ vienintel∂ mintis – kerßtas! Nor∂jau tik

pasisl∂pti, ißsilaiΩyti Ωaizdas, sulaukti savo valandos ir –

smogti. Kerßto troßkulys mane palaik∂, bet ir degino. Aß

nekençiau vis¨ – lietuvi¨, vokieçi¨, bet aß nekençiau ir

Ωyd¨. Taip, Rakele, aß nekençiau ir artimiausio Ωmogaus –

tav´s. B∂gdama nuo ßios neapykantos aß ir palikau Viktoro

namus. Taçiau ne^manoma ilgå laikå nek´sti vis¨. Bet

( 204 )

Anapus taves 204

25/3/05, 2:18 AM


svarbiausia – aß patyriau stebuklå. Jau esu uΩsiminusi apie

j^ gydytojui, nors jis greiçiausiai palaik∂ tai liguistomis fantazijomis.

Ar gal∂sit patik∂ti, kad per pra∂jusias Kal∂das

aß pab∂gau iß paties tikriausio Devintojo pragaro rato! Aß

pab∂gau iß Devintojo forto.

Atrod∂, kad L∂ja ima dusti, ir aß, sugrieb´s jå uΩ rankos,

atsisukau ^ gydytojå. Gal tai tik jo terapinis Ωaidimas,

o vargß∂ Ωydait∂ ir toliau – sunkus ligonis?

– Einu, atneßiu tau atsigerti, – paßoko nuo k∂d∂s Rakel∂

ir ißb∂go ^ virtuv´.

– Papasakosiu viskå iß eil∂s, – tar∂ L∂ja po pertraukos.

– Pab∂gau iß ßi¨ nam¨ nutaikiusi progå, kai pro ßal^ ∂jo

darbininki¨ kolona, gr^Ωtanti ^ getå. S∂kmingai patekau

vidun ir mane ißkart nuved∂ pas geto vyresniuosius, kurie

vadinasi Ûyd¨ taryba. Tvarkingai apsireng´ solidΔs vyrißkiai

labai ^d∂miai man´s ißklaus∂ ir pasak∂, kad be reikalo

palikau saugiå sl∂ptuv´ – karas jau eina ^ pabaigå, o gete

esançi¨ Ωmoni¨ likimas n∂ra aißkus.

– Mes nor∂tume, kad kuo daugiau Ωyd¨ ißlikt¨ gyv¨, –

pasak∂ jauniausias Tarybos narys, – ir bΔt¨ kas papasakoja

apie Izraelio tautå ißtikusius baisumus.

– Taçiau sl∂pdamasi aß beveik nieko nemaçiau ir netur∂çiau

kå pasakoti, – pasakiau.

– Dabar jau tur∂si, – paslaptingai ßypsodamasis tar∂ jaunasis

vyras.

Mes ilgai ßnek∂jom∂s, ir jie paklaus∂, kå aß mokanti

daryti, kokius talentus turinti. Atsakiau, kad iß esm∂s nieko

nemoku, o vienintelis privalumas – gera atmintis, kuria

aß stebinu visus nuo pat maΩens. Çia jauniausias pokalbio

dalyvis, maΩdaug trisdeßimtmetis vyras, vardu Abraomas,

plojo sau delnu ^ keliå ir sußuko:

( 205 )

Anapus taves 205

25/3/05, 2:18 AM


– Jau Ωinau, kå mes galime padaryti!

Taçiau po to jis staiga nutilo, ^tartinai apsidair∂ ir paklaus∂

man´s, ar turiu gete gimini¨ ir paΩ^stam¨. Iß kur aß

gal∂jau Ωinoti? Taçiau kai vardydama gimines pamin∂jau

treçios eil∂s d∂d´ rabinå Abraomå Grodzensk^, vadovavus^

Vilijampol∂s jeßivai, jo bendravardis ^d∂miai perΩvelg∂

visus kitus ir pasak∂:

– Manau, jis sutiks laikinai tave apgyvendinti. PabΔk

kur^ laikå nelegaliai, paskui kå nors sugalvosime.

Iß ^d∂maus ir m^slingo Ωvilgsnio jutau, kad jis jau dabar

yra kaΩkå sugalvoj´s. Po keli¨ savaiçi¨ pasirod∂, kad

neklydau.

Abraomas Grodzenskis buvo ypaç gerbiamas Ωyd¨, o

mirus rabinams Íapirai ir Ímukleriui tapo geto dvasiniu

lyderiu, taçiau nuo Ûyd¨ tarybos jis laik∂si nuoßaly. Iß vis¨

gete rast¨ mano anksçiau paΩinot¨ Ωmoni¨ jis vienintelis

buvo visai nepasikeit´s. Siaura gatvyte at∂jusi iki ßalia

jeßivos stovinçio pastato, radau j^ besiilsint^ po Toros d∂stymo

– su ta paçia ßlike ant galvos, ilga balta barzda, tik

gal daugiau pablyßkus^ nei anksçiau. Jis apkabino mane ir

apsiverk∂.

Laisv¨ kambari¨ nebuvo, tad aß nakvodavau maΩyt∂je

kamarait∂je ßalia mokyklin∂s patalpos, kurioje stov∂jo didelis

apvalus stalas, uΩdengtas raudonu velvetu ir apkrautas

ßventomis knygomis. Kai bΔdavau viena, iß tenai ^ mane

imdavo skverbtis nenusakomas nerimas, taçiau jis praeidavo

vos ißgirdus rabino balså.

L∂ja ∂m∂ juoktis:

– Kaip dabar prisimenu pirmåj^ d∂d∂s pamokslå, ißklausytå

pro dur¨ plyß^.

Ir ji staiga praßneko kitu balsu, panaßiu ^ tå, kuriuo

( 206 )

Anapus taves 206

25/3/05, 2:18 AM


deklamavo Nyç´ mums gr^Ωtant ^ Kaunå iß Salom∂jos t∂vißk∂s:

Pasaulyje t∂ra tik vienas didis stebuklas – tai didyb∂ Toros,

kuriå Izraelio tautai dav∂ Ívençiausiasis, tebΔnie jis palaimintas,

ir Moz∂, mΔs¨ mokytojas. Ûydai tik∂jo pasaulio

Vießpaçiu, tod∂l jie buvo tikri, kad jo Tora jiems tinka. Nes

juk Dievo visoje jo galyb∂je nieks negali pamatyti.

Didyb´ ir groΩ^ pasaulio tautos priskiria literatΔrai ir

menui, nes nesuvokia Toros reikßm∂s. Ir daugelis Ωyd¨

daro tå paçiå klaidå, nes neΩino tikrosios Toros didyb∂s.

Ne, Tora nereikalauja iß Ωydo ne^vykdom¨ dalyk¨. Ji reikalauja,

kad Ωydas bΔt¨ tuo, kas jis yra iß tikr¨j¨. Jis turi

elgtis pagal savo ^gimtus sugeb∂jimus, neb∂gti nuo sav´s,

neneigti savo prigimties. Jis turi bΔti toks, kok^ j^ sutv∂r∂

Dievas.

L∂ja nutilo, ir mes visi pamat∂me, kad ji ßypsodamasi

ΩiΔri ^ Idagå.

Kai ßis nusteb´s sumirks∂jo, L∂ja pridΔr∂:

– Taip, tai rabino ΩodΩiai: bΔti savimi. JΔs abu kalbate

tå pat^, tik ßiek tiek kitaip. Taçiau aß ne apie tai. Mane

sukr∂t∂ pamokslo pabaiga:

Pasaulio kΔr∂jas pasirinko Ωydus, kad jie bΔt¨ jo tauta.

Ítai kod∂l Vießpats reikalauja iß Izraelio tautos daugiau

nei iß kit¨ Ωmoni¨. Ívençiausiasis, tebΔnie jis palaimintas,

dav∂ Torå, kad mes Ωinotume, kaip elgtis ir ißtvertume visus

sunkumus. Atminkite, Ωydai, kad mΔs¨ tautå ir anksçiau

buvo ißtik´ tokie baisΔs vargai kaip dabar. Tora paaißkina,

kod∂l skirta viena ar kita bausm∂, kod∂l buvo sugriauta

Pirmoji Íventov∂ ir kod∂l Ωlugo Antroji. Du

tΔkstançius met¨ krikßçionys kaltino mus, kad, nepri∂m´

Kristaus, mes ißkritome iß istorijos srauto. Tai netiesa. Íi¨

( 207 )

Anapus taves 207

25/3/05, 2:18 AM


dien¨ tragedija rodo, kad Izraelio tauta v∂l atsidΔr∂ Dievo

d∂mesio centre.

Ar mes nusipeln∂me to? Ar esame kalti? Tada atsakykite

man – ar kaltas buvo Jobas, prakeik´s savo gimtåjå dienå?

Ûinokite, Ωydai, kad mes turime likti ißrinktåja tauta ir

pakelti savo likimå. Tie, kas tiki, gali bΔti tikri ^veiksiå

visas nelaimes. Dievas atlygins Izraelio tautai. Jis atves

mus ^ PaΩad∂tåjå Ûem´.

L∂ja nutilo, ir aß pamaçiau, kokie negyvai balti Rakel∂s

pirßtai, iß vis¨ j∂g¨ spaudΩiantys stalo kraßtå.

– Rabinas Abraomas – nuostabus Ωmogus, – tariau. –

JΔs¨ amΩinå atils^ t∂vas buvo kartå mane pas j^ nusived´s.

Taçiau ^ mane nieks net neatsisuko, o L∂ja t´s∂ savo

pasakojimå:

– Iß pirmo Ωvilgsnio gyvenimas gete gal∂jo pasirodyti labai

slegiantis, taçiau man pad∂jo visada ßalia esantis ir, atrodyt¨,

d∂l sunkios buities n∂ kiek nesijaudinantis d∂d∂. Jis

nuolat kartojo, kad siaubingi laikai yra patys tinkamiausi

studijuoti Torå. Apsipratusi su nauja aplinka, matyt, patikrinta,

ar esu patikima, suΩinojau, kokiå uΩduot^ man yra

numaçiusi Ûyd¨ taryba. Jaunasis Abraomas, pasirodo, nuo

pat karo pradΩios slapta raß∂ dienoraßt^ su visomis kraupiomis

Ωyd¨ gyvenimo smulkmenomis ir pamat´s mane nutar∂

pasinaudoti. Pagal jo planå aß gal∂jau tapti papildomu

garantu, kad Ωyd¨ kançios istorija ißliks ateities kartoms.

Juk aß tur∂jau puikiå atmint^ ir galimyb´ palikusi getå v∂l

saugiai pasisl∂pti. Tai toks ir buvo mano darbas gete –

dien¨ dienas s∂d∂ti slaptame kambar∂lyje ir skaityti Abraomo

dienoraßt^. Perraßin∂jimas bΔt¨ uΩtruk´s gerokai

ilgiau, o jie ^tar∂, kad art∂jant rusams getas gali bΔti bet

kada sunaikintas, kaip jau buvo atsitik´ Íiauliuose.

( 208 )

Anapus taves 208

25/3/05, 2:18 AM


Ir ßtai, kai jau buvau beveik prie pabaigos ir tik svarsçiau,

kå gr^Ωusi tur∂siu pasakyti Rakelei ir Viktorui, atsitiko

nelaim∂.

JΔs Ωinote raßytojå ir diplomatå Jurg^ Savick^? Taip, tå

pat^, kuris, kaip ir Vincas Kr∂v∂, buvo ved´s Ωyd´. Taigi

jo krikßçionis sΔnus Stasys baig∂ Meno mokyklå ir taip

pat ^simyl∂jo Ωydait´. Prasid∂jus karui, jis gyveno mieste,

o ji – gete. Neretai jis prisitvirtindavo ant ßirdies Dovydo

ΩvaigΩd´, ^siterpdavo ^ Ωyd¨ brigadå, gr^Ωtançiå iß

darbo, ir lankydavo savo merginå. Iß ryto gr^Ωdavo ^ miestå

tokiu paçiu bΔdu. Gal¨ gale meil∂ ^trauk∂ ^ save j^ viså,

ir jis nusprend∂ persikelti ^ getå. Patyr∂ visas Ωyd¨ kançias

ir smΔgius, taçiau buvo toks uΩsispyr´s, kad ^ miestå nenor∂jo

eiti net dirbti. Èsipraß∂ ^ geto darΩ¨ sargus. Rugs∂jo

pabaigoje vokieçiai ^sak∂ sumaΩinti darbuotoj¨ skaiçi¨ visose

Ωyd¨ ^staigose, ir Savickis buvo atleistas. Taçiau jis

buvo uΩsispyr∂lis kaip reta ir atsisak´s vis¨ kit¨ darb¨ kiaurå

savait´ kiekvienå dienå eidavo ^ Tarybå praßytis atgal ^

tå paçiå vietå. Pagaliau prieß pat Naujuosius metus Ωydai

jam nusileido.

Tå nakt^ jis v∂l sugr^Ωo ^ savo postå ßalia geto tvoros.

Ißor∂je bud∂j´s lietuvi¨ policininkas paklaus´s, ar jam nenuobodu.

Savickis atsak´s, kad nuobodu, ir jie ∂m´ patruliuoti

kartu – vienas vienoje tvoros pus∂je, antras kitoje.

Niekas daugiau nemat∂, kas ten ^vyk´, bet netrukus

pasigirdo ßΔvis ir atb∂g´ Ωyd¨ policininkai rado mirtinai

suΩeistå savo sargybin^. Atrodo, grynakraujis lietuvis nutar´s

apßvarinti neapipjaustytå Ωyd¨ meil∂s ^kaitå ir ^sak´s

ßiam klauptis bei ißpurtyti kißenes. Bet Savickis buvo per

daug uΩsispyr´s Ωmogus.

Po ßio incidento vokieçiai nusprend∂ dar kartå sutik-

( 209 )

Anapus taves 209

25/3/05, 2:18 AM


inti visus geto gyventojus. Jie ^siverΩ∂ netik∂tai, ir aß vos

sp∂jau pasl∂pti Abraomo popierius. Taip d∂l j¨ ir geto atminties

ißsaugojimo aß patekau mirties akivaizdon – juk kitu

atveju jau bΔçiau buvusi seniai legalizuota. Man´s lauk∂

paskutin∂ stotel∂ pakeliui ^ dang¨ – Devintasis fortas.

– Argi iß ten galima gr^Ωti? – ßiek tiek nepatikliai sumurm∂jo

Salom∂ja.

L∂ja mestel∂jo ^ jå priekaißtingå Ωvilgsn^ ir tar∂:

– Ar prisimeni mano kvapå, kai gal¨ gale atsivilkau ^

jΔs¨ sodybå?

– Taip, – pasak∂ Salom∂ja ir sunerimusi apsiΩvalg∂ ^ visus

kitus. – Tai buvo numir∂lio smarv∂. Tu dvokei iß kapo

duob∂s ißkastu jau supuvusiu lavonu.

L∂ja ßaiΩiai nusikvatojo, ir mano nugara ∂m∂ b∂gioti

ßaltos skruzd∂lyt∂s.

– Tåkart gete sugavo vos kelis Ωmones be asmens dokument¨.

Per kvailumå ir pasitik∂jimå Ωyd¨ vyresniaisiais

aß nebuvau paruoßusi jokios legendos ir tik vap∂jau kaΩkå

neaißkaus, bandydama laim∂ti laiko ir galbΔt sulaukti kokios

pagalbos. Nugirdau, kad mane veß apklausti ^ Gestapå.

Ûinojau apie ten taikomus tardymo metodus ir beveik

neabejojau, kad gerai padirb∂j´ mane privers ißduoti ir

Viktorå su Rakele, ir jaunåj^ Abraomå su jo dienoraßçiu.

Netgi ∂miau visai rimtai svarstyti, kå aß papasakosiu pirmiau.

Staiga ^ galvå ßov∂ mintis, kad galbΔt gal∂çiau pasirinkti

vienå iß ßit¨ dalyk¨ ir juo uΩdengti, pasl∂pti kitå.

PrisipaΩinsiu esanti L∂ja Zalmanait∂, bet sakysiu, kad nuo

pat pradΩi¨ gyvenu gete nelegaliai, dirbu Tarybai slaptå

darbå, o kartais gr^Ωtu ^ mißkå pas partizanus. Jie apsidΩiaugs

rad´ Abraomo dienoraßt^ ir daugiau man´s neklausin∂s.

Arba papasakosiu teisyb´ apie Viktoro sl∂ptu-

( 210 )

Anapus taves 210

25/3/05, 2:18 AM


v´ ir kad at∂jusi ^ getå tiesiog dar nesp∂jau gauti asmens

dokument¨ – taip ißsaugoçiau geto atmint^ ateinançioms

kartoms. Tai ßtai kas sΔpavosi mano svarstym¨ svarstykl∂se:

vienoje l∂kßtel∂je – Ωyd¨ kançios dienoraßtis, kitoje –

Rakel∂ su Viktoru! Kå tu bΔtum pasirinkusi, sesute?

Rakel∂ liΔdnai papurt∂ galvå ir sukuΩd∂jo:

– Tada tu nusprendei paaukoti atmint^. Bet ar paaukojai?

– Dievas padeda, kai renkiesi teisingai. Bet aß nesp∂jau

pasirinkti. Íis sunkus darbas suk∂l∂ tokiå ^tampå mano

sieloje, kad, prad∂ta klausin∂ti Gestapo rΔsyje, supratau

atsidΔrusi ties pamißimo riba. Ir tai buvo Dievo si¨stas

ißsigelb∂jimas. Aß Ωengiau per ribå ^ anapus.

L∂jå pertrauk∂ Idagos juokas:

– GraΩiai pasakyta. Gal∂jai pridurti: såmoningai Ωengiau

^ beprotyb´.

– Beveik såmoningai, – patais∂ L∂ja. – Bet be jΔs¨ pagalbos

aß vis tiek nebΔçiau ißsigelb∂jusi. Tiksliau, aß ir neißsigelb∂jau,

bet jΔs pad∂jote ißgelb∂ti Rakel´ su Viktoru ir

Abraomo dienoraßt^.

Aß, Rakel∂ ir Salom∂ja jau visißkai nieko nebesuprasdami

dair∂m∂s çia ^ L∂jå, çia ^ Idagå.

– Matyt, laikas prisipaΩinti, – tarstel∂jo gydytojas, kaΩkod∂l

ßypsodamasis Salom∂jai. – Tai buvo vienintelis kartas,

kai aß pad∂jau Gestapui. Nemanau, kad jie daΩnai taip

cackint¨si su suimtaisiais, kaip kad su L∂ja. Bet Íiucas turi

silpnyb´ graΩioms moterims, be to, ji sak∂si esanti lietuvait∂,

netyçia patekusi ^ getå, ir atrod∂ tikrai pasimaißiusi.

Buvo nesunku j^ apgauti ir nustatyti klaidingå diagnoz´.

– Argi jΔs supratot, kad L∂ja sveika? – paklaus∂ Salom∂ja.

– Ne iß karto. Taçiau daug ir nesikankinau. Bet kokiu

( 211 )

Anapus taves 211

25/3/05, 2:18 AM


atveju negal∂jau pripaΩinti jos sveika. Tai bΔt¨ pasmerkimas

kançioms, o galbΔt ir mirçiai. Atsimenat, jΔs klaus∂t

man´s, ar gelb∂çiau Ωyd¨ mergait´? Taigi aß gelb∂jau. Tiesa,

nebuvau tikras, ar ji Ωyd∂, ar lietuv∂.

– Bet kod∂l nepasak∂t mums ßito ißkart, vos pamat∂te

L∂jå kaime?!

– L∂ja papraß∂. Be to, jai iß tikr¨j¨ reik∂jo gydymo. Juk

buvo tik kå ißtrΔkusi iß Devintojo pragaro rato.

– Tai gal iß tikr¨j¨ palaik∂te jå ißprot∂jusia ir ißgelb∂jote

nesåmoningai?

– Jeigu aß toks blogas ir suktas, – nusijuok∂ Idaga, –

tada tur∂çiau ißduoti ir jus, kad slepiate çia dvi Ωydes.

– Baikit tuos kvailus ginçus! – staiga sußuko Rakel∂. –

Aß noriu ißgirsti, kas vyko toliau. Pasakok tu, L∂ja!

– Gerai. Kai gydytojas iß∂jo, pasirod∂ du priΩiΔr∂tojai

ir liep∂ man nusirengti. Paklusau pagalvojusi, kad bus t´siama

medicinin∂ apΩiΔra. Tada ^∂jo aukßtas pareigΔnas,

manau, tai buvo Íiucas.

Nori ißeiti ^ laisv´? – paklaus∂ vienas priΩiΔr∂tojas lietuvißkai.

Linktel∂jau galvå.

Tada klaupkis keturp∂sçia ir atsuk uΩpakal^.

Karininko rankoje pamaçiau bizΔnå ir paklusau. Jis ∂m∂

mane mußti – tvarkingai, neskub∂damas.

Neßaukiau, o tik pasukau galvå atgal ir paΩiΔr∂jau ^ j^.

Vos keliems akimirksniams mΔs¨ Ωvilgsniai susiliejo. Parankiniai

jau buvo iß∂j´, tod∂l pagalvojau, kad dabar jis

mane uΩvaldys. Taçiau karininkas kirto dar kelis kartus ir

garsiai, iß visos ßirdies, atsiduso. Jis pasiek∂ virßΔn´ net

nepaliet´s man´s.

Ûinot, kå jauçiau, kai likau viena ir ∂miau rengtis? Ne,

( 212 )

Anapus taves 212

25/3/05, 2:18 AM


neatsp∂sit! Jauçiau didΩiul^ palengv∂jimå ir d∂kingumå tam

karininkui.

Aß iß tikr¨j¨ tapau laisva.

Kaip ten pasakyta?

IR TIESA JUS IÍLAISVINS

L∂ja Ωvelg∂ iß eil∂s kiekvienam ^ akis, tarsi bandydama

atsp∂ti, ar teisingai supratome jå.

– Jie man´s neapgavo, nors laik∂ pamißusia ir gal∂jo

daryti kå nori, – t´s∂ toliau, neißgirdusi iß mΔs¨ n∂ ΩodΩio.

– Ißleido iß Gestapo netard´, taçiau patekau ne kur

kitur, o ^ Devintåj^ fortå. Atrodo, jie net nepasirΔpino ^raßyti

kå nors ^ mano dokumentus, nes perΩengusi pragaro

slenkst^ tarsi iß naujo uΩgimiau, o mano praeitis niçnieko

nebedomino. Forte viskas vyko labai dalykißkai, paprastai,

nors likimas ir l∂m∂ pakliΔti ten ypatingomis dienomis.

Ißgirdau ßnekant, kad renkamas specialus bΔrys, kuris

gaus geresn^ maitinimå, bet ir tur∂s sunkiau dirbti. Tik

stiprΔs ir sveiki gal∂jo ^ j^ patekti. D∂kui Viktorui, tarp

daugyb∂s karo ißkankint¨ klipat¨ mano kΔnas vis dar atrod∂

tvirtas ir gyvybingas. Iß visos stovyklos buvo atrinkta

tik koks ßeßiasdeßimt vyr¨ ir penkios moterys. Visi kiti

netrukus buvo likviduoti, o mes gavome pat^ aukßçiausiå

Ωydams ^manomå rangå – tapome pragaro peçkuriais.

L∂ja ∂m∂ ßaiΩiai juoktis ir nenustojo, kol Idaga nepa∂m∂

jos rankos ir nepaglost∂.

– Jie, matyt, nusprend∂ sunaikinti p∂dsakus, ^kalçius ir

ißtrinti bet kok^ prisiminimå. Art∂ja j¨ galas, ar ne? Kiekvienå

dienå savait∂ po savait∂s mes atkasin∂jome iß po

Ωemi¨ krΔvomis suverstus lavonus ir deginome juos didΩiuliuose

råst¨ lauΩuose, kad nelikt¨ n∂ Ωenklo. Ar iß Kau-

( 213 )

Anapus taves 213

25/3/05, 2:18 AM


no buvo matyti uΩ Vilijampol∂s nuolat rΔkstantys dΔmai?

Gaila, kad ta smarv∂ nepasiek∂ jΔs¨. Bet smarv∂ dar niekis,

palyginti su vaizdais, kuri¨ aß niekada nesugeb∂siu

ißdeginti iß savo beprotißkos atminties.

Kai kurie lavonai buvo jau visai supuv´ ir kaipmat subyr∂davo

^ gabalus, o kiti dar neblogai laik∂si. Kartå uΩkabinome

kastuvais vienå, atrod∂, sudΩiΔvusiå moter^, kilstel∂jome

dviese jå aukßtyn, kad ißmestume iß duob∂s, ir staiga

jos pilvas plyßo, o iß jo, tiesiai man ^ skreitå ißßov∂ tarsi

gyvas kΔdikis. Jis net nebuvo prarad´s Ωmogaus spalvos.

Ûinoma, çia vir∂ ir ßioks toks biznis. Ûudikai nebuvo

labai tvarkingi, ir daΩnai pasitaikydavo lavon¨ su neißluptais

auksiniais dantimis ir netgi Ωiedais ant pirßt¨. Surink´

visa tai, tur∂davome atiduoti priΩiΔr∂tojams, bet kai kå

pavykdavo nusukti. Taçiau tie, kas dar nebuvo galutinai

prarad´ måstymo dovanos, ne^steng∂ dΩiaugtis sukauptu

auksu. Buvo aißku – esame gyvi, kol turime darbo. Gyvi,

kol yra lavon¨.

DARBAS IÍLAISVINA

Vokieçiai mumis rΔpinosi, gerai maitino, o vyr¨ dvasiai

pakelti netgi atveΩ∂ iß geto kekßi¨. Mes – tos penkios

moterys – buvome per daug prasmirdusios, kad dar gal∂tume

kå nors sugundyti.

Ir vis d∂lto aß, matyt, patikau tokiam Koliai, Ωydui iß

Rusijos. Maçiau, kad jis daΩnokai Ωvilgçioja ^ mane, kartais

pasißnek∂davome, o prieß pat Kal∂das, nutaik´s progå,

kai buvau viena, jis pri∂jo ir ßnibΩtel∂jo:

– Aß organizuoju pab∂gimå. Nori prisid∂ti?

Netik∂jau, kad ^manoma pab∂gti, bet tas Ωmogus man

patiko.

( 214 )

Anapus taves 214

25/3/05, 2:18 AM


– Man tas pats, – atsakiau iß tikr¨j¨ pamaloninta jo

pasitik∂jimo. – Bent mirtis bus ^domesn∂.

Jis nusijuok∂ ir netik∂tai paglost∂ mano skruostå.

– Tavo visada toks keistas Ωvilgsnis, – pasak∂. – Atrodo,

kad viskas, kas çia vyksta, tav´s visai nelieçia ir negåsdina.

– Aß ^pratusi Ωvelgt Í∂tonui ^ akis, – ißtariau ir pati nustebau.

– Esu perskaiçiusi viså Nyç´.

Jis, matyt, nesuprato, nes liΔdnokai sumurm∂jo:

– O aß aukl∂tas ateistißkai. Torå esu tik pavart´s.

Ir vis d∂lto stebuklas ^vyko – mes pab∂gome. Per paçias

Kal∂das!

Ívent∂s proga forto virßininkas pasak∂ kalbå kaliniams.

Kadangi Ωydai dirba labai uoliai, jis pagerinsiås j¨ gyvenimo

sålygas. Kiekvienas gaus degtin∂s, cigareçi¨ ir net dvi

ßvençi¨ dienas gal∂s nedirbti. Virßininkas dar kartå paΩad∂jo,

kad nuo mΔs¨ galvos n∂ plaukelis nenukris, o baig´

ßiå uΩduot^ gausime darbo kitur. Vienas Ωydas, atsakydamas

vis¨ vardu, pad∂kojo uΩ malon´ ir palink∂jo vokieçiams

ramios ßvent∂s. Degtin´ atidav∂me sargybiniams.

Pab∂gimo planå Ωinojo jau beveik visi. Septintå valandå

buvome savo rΔsiuose ir lauk∂me, kada sargybiniai ateis

uΩrakinti dur¨. Po to paprastai pra∂jus pusvalandΩiui uΩgesdavo

ßviesa ir iki penktos ryto bΔdavo tamsu. Per tå laikå

tur∂jome daug kå padaryti. Taçiau tådien sargyba neskub∂jo

– ji mat buvo gerai nusiteikusi. Tik gerokai pav∂lav´

priΩiΔr∂tojai pagaliau pasirod∂ ir kaip ^prasta uΩrakino

mus. J¨ ßventinis gerumas vos nesuΩlugd∂ pab∂gimo.

Kolios vadovaujama grup∂ kalini¨ jau senokai atliekamu

laiku ruoß∂ keliå ^ laisv´. Jie buvo pasidar´ raktus ^

nenaudojamå sand∂l^, esant^ virß mΔs¨ kamer¨ ir dar kelias

toliau einançias patalpas bei koridorius. Vienos me-

( 215 )

Anapus taves 215

25/3/05, 2:19 AM


talin∂s durys pamaΩu buvo nupjautos – iki paskutin∂s dienos

palikta tik tiek, kad laikyt¨si. Po viena forto siena buvo

prakastas tunelis, o ißorinei ßeßi¨ metr¨ aukßçio sienai ^veikti

buvo paruoßtos kop∂çios: medin∂s ^ virߨ ir medΩiagin∂s –

Ωemyn. Visi mes buvome padalyti ^ maΩas grupeles po kelis

Ωmones su paskirtais vyresniaisiais. Íie tur∂jo peilius ir buvo

pasiryΩ´ nusmeigti kiekvienå, kas nepaklus grieΩtai drausmei.

Kolia buvo viskå apgalvoj´s iki maΩiausi¨ smulkmen¨.

Metaliniai laiptai ^ kitå aukßtå buvo uΩdengti paklod∂mis,

kad nekilt¨ jokio triukßmo. Pavojingiausia vieta buvo

ißorin∂ siena, kuriå reik∂jo perlipti sargybos akiratyje. Kad

nuo degtin∂s apsvaig´ sargybiniai nepasteb∂t¨ ßeß∂li¨ ßm∂-

Ωavimo, ant karçi¨ buvo ißkeltos paklod∂s, uΩdengusios atokiausiå

vietå, per kuriå mes lipome. Iß Devintojo forto dar

niekas nebuvo pab∂g´s, tod∂l sargyba ßventin´ nakt^ ramiai

snaud∂ arba tingiai vaikßçiojo susigΔΩ´ savo ßiltuose kailiniuose,

rankas ^trauk´ ^ ilgas plaçias rankoves. Mes juos

mat∂me, jie mΔs¨ – ne!

Kai visi atsidΔr∂me uΩ sienos, ∂m∂me gl∂besçiuotis kaip

ißprot∂j´, ir aß jau pagalvojau, kad tuoj tuoj mus ißgirs.

Kolia liep∂ kuo greiçiau visiems skirstytis maΩomis grupel∂mis

^vairiomis kryptimis. Prißokau prie jo, pabuçiavau

ir pasisiΔliau eiti kartu. Taçiau jis su dar dvylika dråsiausi¨

vyr¨ ir kokiais penkiais kilogramais aukso buvo

nusprend´s eiti ir kuriam laikui pasisl∂pti gete. Kiti ∂jo

pas partizanus, o moterims ir silpnesniems vyrams jis patar∂

praßytis pas kaimieçius, tik, Ωinoma, nu∂jus kuo toliau

nuo forto. Tieså sakant, mes visi buvome gana turtingi

ir gal∂jome gerai atlyginti uΩ pasl∂pimå.

Aß patraukiau ^ Raudondvar^, paskui – Kulautuva ir Vilkija,

bet çia mane apipl∂ß∂. Dar gerai, kad pavyko ißtrΔkti

( 216 )

Anapus taves 216

25/3/05, 2:19 AM


ir perb∂gti Nemunå traßkançiu ledu. Taigi pas Salom∂jå

aukso iß pragaro nebeatsineßiau, tiktai smarv´ ir beprot∂s

atmint^. Joje kaΩkod∂l ypaç tvirtai ^sir∂Ω∂ ta sodyba panemuny,

kurioje iß man´s buvo atimtas kruvinas Ωyd¨ auksas.

Paklaikusi b∂gau per up´, o jie dar m∂t∂ akmenis

dΩiaugdamiesi, kad toje vietoje ledas turi ^lΔΩti ir jiems

patiems nereik∂s vargintis pribaigti. Ir jau krante anapus

Nemuno klampodama giliu sniegu kaip uΩburta kartojau

oberjudo Elkeso priesakå savo palikuonims ir visiems ateities

Ωydams iß Abraomo dienoraßçio:

Mano brangieji vaikai, praßau jΔs¨ visada atminti, kå

mums padar∂ Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat

savo dien¨ pabaigos. Í^ atminimå perduokite ateities kartoms

kaip ßventå testamentå. Jie muß∂, Ωud∂, skerd∂ mus

visißkai ramiai. Stov∂jau ten ßalia j¨. Maçiau, kaip jie tΔkstançius

Ωmoni¨ – vyr¨, moter¨, vaik¨, kΔdiki¨ – siunt∂

mirti, o patys pasigardΩiuodami valg∂ pusryçius ir tyçiojosi

iß mΔs¨ kançi¨. Maçiau juos gr^Ωtançius po savo Ωmog-

Ωudißk¨ darb¨ – purvinus, nuo galvos iki koj¨ ißsitepusius

mums brangi¨ Ωmoni¨ krauju. Ítai jie sus∂do prie stalo –

valgo, geria, klausosi linksmos muzikos. Jie yra profesionalΔs

budeliai.

Lietuvos Ωem∂ permirkusi mΔs¨ krauju, pralietu paçi¨

lietuvi¨ rankomis; lietuvi¨, su kuriais ßimtus met¨ gyvenome

kartu ir kuriems visomis j∂gomis pad∂jome siekti j¨

nepriklausomyb∂s. Lietuviai paskutin∂mis 1941 met¨ bir-

Ωelio dienomis ßiurpiais ir barbarißkais bΔdais nuΩud∂ septynis

tΔkstançius mΔs¨ broli¨ ir seser¨. Ne kas kitas, o jie

patys vykdydami vokieçi¨ ^sakymus sunaikino ißtisas bendruomenes.

Jie su ypatingu pasitenkinimu kr∂t∂ rΔsius ir

ßulinius, laukus ir mißkus ießkodami pasisl∂pusi¨j¨ ir per-

( 217 )

Anapus taves 217

25/3/05, 2:19 AM


duodavo juos vyresnybei. Niekada netur∂kite joki¨ reikal¨

su jais; jie ir j¨ vaikai prakeikti amΩiams.

SEPTYNIOS JË KARTOS TEBUS PRAKEIKTOS

Taip, ponas daktare, jΔs¨ prießkario kolega Elkesas prakeik∂

jus, ir aß ßildΩiausi jo ΩodΩiais, slinkdama lediniais,

snieguotais panemuniais Salom∂jos t∂vißk∂s link. O kur aß

daugiau gal∂jau eiti? Krypt^ pasirinkau netyçia, taçiau vis

labiau art∂dama Ωinojau, kad taip ir reikia. Ir aß neklydau.

NeΩinau, ar ißvis bΔçiau b∂gusi, jei ved´s bΔt¨ kas nors

kitas, o ne Kolia. Greiçiausiai ne. Iki Raudondvario ∂jome

kartu su tokiu paliegusiu Ωydeliu Joachimu Kacu, ir

prieß ißsiskiriant jis pasak∂:

– Jeigu ne aßtri dild∂, ^remta ^ ßonå, aß bΔçiau pasilik´s

forte. Nenor∂jau b∂gti, netur∂jau j∂g¨! Jie ißvar∂ mane

per j∂gå, ißvar∂ pagrasin´ nuΩudyti. Ir kop∂çiomis lipti aß

netur∂jau sveikatos. UΩsiropßçiau ant antros pakopos, ir

n∂ iß vietos. Ir tada kaΩkas, iß tikr¨j¨ net neΩinau kas, kaip

dΔr∂ dilde man ^ uΩpakal^ – marß aukßtyn, Joßke! Kaipmat

atsidΔriau anapus tvoros.

– Nesigaili? – tada paklausiau.

Jis Ωvilgter∂jo ^ mane seno krautuvininko Ωvilgsniu ir

nusijuok∂:

– Gail∂tis ißtrΔkus iß pragaro? Kançia yra saldi, bet laisv∂

– dar saldesn∂.

L∂ja baig∂ pasakojimå ir staiga uΩgeso tarsi lempa pasibaigus

Ωibalui. Ankstesn∂s bravΔros neliko n∂ Ωenklo, ir

atrod∂, kad ji tuoj tuoj ims raudoti – bet net ir tam jau

nebuvo lik´ j∂g¨.

– Lavono kvapas, – sußnibΩd∂jo Salom∂ja. – Ítai iß kur

tas lavono kvapas, kai tu at∂jai pas mus.

( 218 )

Anapus taves 218

25/3/05, 2:19 AM


– Iß tikr¨j¨ tai – stebuklas, – pasakiau. – Ir dar per paçias

Kal∂das. Ne^tik∂tina.

Idaga pasilenk∂ prie pat man´s ir sußnibΩd∂jo ^ aus^:

– Esu Íiuco atsargiai pasiteirav´s. Pab∂gimas iß tikr¨j¨

buvo.

Nusteb´s paΩvelgiau – negi jis netik∂jo?!

– Nepamirßk, kad pirmå kartå ßiå istorijå aß ißgirdau

per gydymo seanså, – paaißkino man ^ aus^. – Argi ji nepanaßi

^ fantazijå? L∂ja gal∂jo tiesiog ^sijausti ^ kit¨ pasakojimus.

Bet greiçiausiai tai tiesa. Tai, kas ne^tik∂tina, daΩniausiai

ir bΔna tikroji tiesa.

Iß po Rakel∂s nuvirto k∂d∂ ir ji ∂m∂ ßvytruoti po kambar^

tarsi lunatik∂.

– Aß netikiu tuo, – staiga pasak∂ sustojusi prießais L∂jå.

Sesuo s∂d∂dama apkabino jå ir priglaud∂ galvå prie jos

krΔtin∂s. Rakel∂ atsiklaup∂ ßalia. Ir L∂ja pagaliau pravirko.

( 219 )

Anapus taves 219

25/3/05, 2:19 AM


Prießpaskutinis skyrius apie keliå ^ anapus.

tragedija. Idaga tampa didvyriu,

o aß – ligoniu

Atrodyt¨, po ßio vakaro Idagai nebebuvo reikalo lankytis

mΔs¨ namuose, taçiau jis ateidavo kaip ir anksçiau ir netgi

tuo paçiu laiku, tarsi ^ seanså su L∂ja. Maçiau, kad jo

Ωvilgsniai vis labiau krypsta ne ^ L∂jå, o ^ Salom∂jå. Bet

argi aß, gyvendamas iß karto su trimis, gal∂jau leisti sau

tokiå prabangå kaip pavyduliavimas?

Pirmåj^ L∂jos ißpaΩinties vakarå viskas atrod∂ taip keista

ir ne^tik∂tina, kad aß net negal∂jau tinkamai ^sisåmoninti

Idagos vaidmens mano ir abiej¨ Ωydaiçi¨ gyvenime –

juk jis ißgelb∂jo mus nuo Gestapo.

Taçiau atsid∂koja visada kiti.

Kai mes su Rakele netgi ßiek tiek ironißkai klausin∂jome

jo, kaip gal∂tume atsilyginti, Salom∂ja pakilo iß vietos

ir rimtu veidu pasak∂:

– Atleiskite man, ponas Jonai. Iß pradΩi¨ aß taip neteisingai

apie jus galvojau. Dabar Ωinau – jΔs tikras Ωmogus

ir tik apsimetate ciniku. JΔs gydote savimi!

Îmiau kikenti, taçiau teko greitai nuryti gerkl´ kutenançias

seiles. Idaga prad∂jo iß l∂to slysti nuo k∂d∂s ir laikydamas

keistai atloßtå galvå suklupo prießais ißsigandusiå

Salom∂jå:

– Ne, nuostabioji mano sielos moterie, – sukuΩd∂jo, –

tai jΔs esate gydytoja. Tai jΔs ißvadavote mane iß man´s

paties. Iki jΔs¨ aß nesu myl∂j´s n∂ vienos moters, nes buvau

ligonis. Taip, aß tur∂jau moter¨, bet aß jas imdavau

( 220 )

Anapus taves 220

25/3/05, 2:19 AM


savo paties Devintajame forte, savo kal∂jime, kaip tas vargßas

Íiucas Gestapo rΔsyje. Jos patenkindavo aistrå, bet neißlaisvindavo

sielos. KΔnå? Taip, kΔnå jos gal∂jo ißlaisvinti,

gal∂jo sudeginti j^ pragarißkos aistros liepsnose, taçiau tiktai

j^! Tokia meil∂ dvokia lavonu. Taçiau jΔs – jΔs atneß∂te

man kop∂çias, ir pirmå kartå gyvenime aß palikau savo

tvirtov´, savo Nelaimingåj^ fortå.

Aß ^veikiau save. Dabar aß – anapus sien¨. Aß laisvas. Ir

tai padar∂te jΔs, mano netik∂ta meile, mano gelb∂toja. Aß

viså laikå bandΩiau laisvinti moteris pats likdamas savo

tvirtov∂je. Aß ßturmavau j¨ ^tvirtinimus, lauΩiau sienas,

skverbiausi vidun pats iß tikr¨j¨ netik∂damas laisve. Juk

ißlaisvinti gali tik meil∂.

Jis palenk∂ galvå siekdamas buçiuoti Salom∂jos rankas,

taçiau ji paßoko nuo k∂d∂s ir keistai pasisukiojusi, tarsi

laukt¨ uΩtarimo, spruko iß kambario. Idaga sunkiai pakilo

ir susmuko ant Salom∂jos k∂d∂s. Ûydait∂s spoksojo ^ j^

kaip dvi skaisçios vienuol∂s ^ kunig∂l^.

Panorau ^kv∂pti tyro oro ir pasisiΔliau lyd∂ti Idagå

iki nam¨, nors tåvakar nejauçiau jam jokios simpatijos.

Patrauk∂me Kauko laipt¨ link negalvodami, kad tai nebuvo

trumpiausias kelias. UΩ dviej¨ nam¨, vos matomas

kaßtono ßeß∂lyje, stov∂jo juodas automobilis. Praeidamas

pro ßal^ Idaga ^tartinai apsidair∂ ir sukuΩd∂jo man

^ aus^:

– Ko gero, turiu tave ^sp∂ti. Ètariu, kad jau kuris laikas

esu sekamas, – jis grieb∂ mane uΩ rankos ir sustojo. – Pa-

ΩiΔr∂kim, ar ten kas nors tupi.

Jis prißoko prie maßinos ir staigiai trΔktel∂j´s atidar∂

dureles. Ant priekin∂s s∂dyn∂s, tarsi ant sofos, susiriet´s

Ωmogus iß l∂to pakilo.

( 221 )

Anapus taves 221

25/3/05, 2:19 AM


– Kas yra, vyrai? – paklaus∂ nelabai vykusiai vaidindamas

girtå. – Gerai, kad paΩadinot, o tai bΔçiau sußal´s.

– Ko tu mane sekioji?! – riktel∂jo Idaga, griebdamas j^

uΩ krΔt¨ ir bandydamas traukti iß maßinos.

– Ramiau, drauguΩi, – atsiliep∂ Ωmogus, jau pamirß´s

vaidybå, ir aß nusteb´s paΩinau ponå Mikasi¨, su kuriuo

prieß karå tur∂jau garb∂s kartu gr^Ωti ^ Kaunå iß Kaçergin∂s,

jei dar atsimeni. Jis ißlipo lauk ir ΩiΔr∂damas daugiau

^ mane nei ^ Idagå tyliai tar∂:

– Nemanau, kad jums verta kelti triukßmå.

– Tai jΔs?! – ßΔktel∂jau. – Kå çia veikiat?

– Ûinau ßitå maßinå, – pasak∂ Idaga. – Jis jau seniai

mane seka.

– Nenoriu jums nieko bloga, – sumurm∂jo Mikasius. –

Tod∂l dar kartå sakau: nekelkit triukßmo. Nemanau, kad

nor∂tum∂t pakliΔti ^ Gestapå d∂l Ωyd¨ sl∂pimo.

– Sakai, ^ Gestapå?! – sußnypßt∂ Idaga ir trenk∂ jam

kumßçiu, iß pradΩi¨ ^ pusiaujå, o paskui – ^ smakrå. Mikasius

band∂ gintis, grieb∂si pistoleto, taçiau mes greitai j^

suriet∂me ir nuginklavome. Tikiuosi, gali ^sivaizduoti, kad

tuo metu ir aß buvau paçiame j∂g¨ Ωyd∂jime?

– Reikia pavaΩiuoti ^ nuoßalesn´ vietå ir viskå ißsiaißkinti, –

pasak∂ Idaga, tarsi tokie nuotykiai jam bΔt¨ ne pirmiena. –

Aß vairuosiu, o tu laikyk ^r∂m´s ^ j^ patrankå. Kiek Ωinau,

buvai partizanas, tad jei kas, susitvarkysi geriau nei aß.

Nebuvau apie save tokios geros nuomon∂s ir viså keliå

per miestå svarsçiau, ar ißdr^sçiau ßauti, jei Mikasius ßokt¨

pro duris. Laim∂, jis buvo gerokai ißsigand´s ir tik gailiai

burb∂jo, kad iß tikr¨j¨ dirba ne vokieçiams, o lietuviams,

ir net nesiruoßia ^duoti Gestapui savo seno paΩ^stamo,

tai yra man´s, nes Ωino, koks esu didelis patriotas. Jis

( 222 )

Anapus taves 222

25/3/05, 2:19 AM


netgi ruoß´sis pats uΩkalbinti mane ir siΔlyti d∂tis prie bΔsimo

antirusißko pogrindΩio – juk Ωinojo apie mano praeit^

ir darbå vokieçiams. O Idagå sek´s papraßytas paties Íiuco,

mat kaip lietuvis, gerai paΩ^stantis Kaunå, gal∂j´s atlikti

tai ypaç konfidencialiai. Tieså sakant, tai buv´ netgi

ne sekimas, o greiçiau apsauga nuo netik∂tum¨. NatΔralu,

kad Íiucas nori apginti Idagå nuo ^vairiausi¨ blogybi¨

ir netinkam¨ kontakt¨. Bet jis, Mikasius, iß tikr¨j¨ dirba

lietuvi¨ pogrindΩiui ir tik d∂l to kartais padeda Gestapui

abipusiai naudingais pagrindais. Juk visiems geriau, kai

kokius diskretißkus dalyk∂lius suΩino patikimas Ωmogus,

toks kaip jis, o ne visa slaptoji policija.

– Iki ko jΔs nusiritot – smulkus ßnipelis! – pasakiau nesl∂pdamas

ßleikßtulio.

– Karas yra karas, – suburbeno Mikasius. – Tenka aukotis.

Aß taip suprantu pareigå tautai.

Mes pakilome ^ Parodos kalnå, pral∂k∂me ÅΩuolynå ir

pavinguriav´ beprotißkais serpantinais ^strigome ßlapiame

keliuke kaΩkur netoli Mickeviçiaus sl∂nio.

Vieta buvo pakankamai nuoßali. Kai visi trys ißlipome lauk,

Idaga pa∂m∂ iß man´s pistoletå ir sukomandavo Mikasiui:

– Dabar klaupkis ir pasakok viså teisyb´. Kå blogo esi

apie mus suΩinoj´s?

– Kå çia blogo? Kå jΔs kalbat? – suvap∂jo Mikasius. –

Aß nieko neΩinau, nieko blogo!

– O kå ten sakei apie Ωydus?

– Apie Ωydus? NeΩinau. Aß tik pagalvojau.

Idaga prikißo pistoletå prie jo smilkinio ir tar∂:

– Sakyk viså teisyb´ arba tuoj pat nußausiu. Tuoj pat!

Nejauçiu tau jokio gailesçio.

– Kå aß Ωinau. Aß tik susidariau tok^ vaizdå. Man pasi-

( 223 )

Anapus taves 223

25/3/05, 2:19 AM


od∂, kad pas ponå Mikel^ gyvena daugiau Ωmoni¨, daugiau

mergin¨ nei ta viena, kuri laisvai ißeina ^ laukå. Bet

kå aß Ωinau...

– Su kuo esi apie tai kalb∂j´s? Pameluosi – tau galas!

Mikasius kur^ laikå ^temptai svarst∂, kå atsakyti.

– Kalb∂jausi su jΔs¨ kraßtieçiu Anicetu, – kreip∂si ^ mane.

– Aß juo pasitikiu. Jau seniai dirbam kartu. Jis jus labai

gerbia. Apßnek∂jom ^vairius atvejus, prisimin∂m tas laikinas

jΔs¨ kvartirantes ir j¨ t∂vå, kur^ man∂t∂s nußov´s. JΔs

geras Ωmogus ir gal∂jot pagail∂ti jaun¨ mergaiçi¨...

Idaga ^d∂miai paΩvelg∂ man ^ akis ir paklaus∂ Mikasiaus:

– Ar tas jΔs¨ Anicetas gal∂jo dar kam nors prasitarti?

– Ne, jokiu bΔdu! Be man´s jis nieko nedaro. Galiu

garantuoti!

Idaga atsities∂ atgal nuo apgail∂tinai atrodançio ßnipelio

ir atsir∂m´s ^ automobil^ kaΩkaip netgi teatralißkai susimåst∂.

– Tai ßtai ^ kokius spåstus tu çia mus ^tempei, – pratar∂

po ilgos pertraukos. – Kok^ pasirinkimå mums siΔlai? Palikti

tave gyvå – per daug rizikinga! Karas yra karas, ar

ne? Reikia elgtis pagal jo taisykles. Pagalvok pats, Ωmogau.

Tai tu mus ^traukei, ne mes – tave. Tu nor∂tum kariauti

prieß tuos, kurie nekariauja, ar ne? Taip, tada tu

laim∂tum. Tod∂l tokie ßliuΩai kaip tu ir stengiasi visada

kariauti prieß tuos, kurie nekariauja. Bet aß esu kitoks.

Supranti? Man nusißikt ant tavo karo, taçiau aß moku skaiçiuoti.

Ir ßtai kas ißeina – vienas prieß penkis. Palikdamas

tave gyvå, rizikuoçiau kitomis penkiomis gyvyb∂mis. Esu

såmoningas Ωmogus, tod∂l tur∂siu tave nußauti. Nereik∂jo

sakyti: Karas yra karas! Tada gal bΔçiau rizikav´s. Taigi

netur∂tum nieko kaltinti.

( 224 )

Anapus taves 224

25/3/05, 2:19 AM


KARAS YRA KARAS

Mikasius sudejavo tarsi negal∂damas patik∂ti tuo, kå

girdi, ir ∂m∂ klΔpodamas blaßkytis nuo vieno prie kito

maldaudamas pasigail∂ti ir taßkydamasis seil∂mis. ÛiΔr∂jome

^ j^ su gailesçiu ir pasißlykßt∂jimu.

Pokßtel∂jo ßΔvis. Ißsigand´s atsisukau ^ Idagå. Negal∂jau

patik∂ti, kad jis iß tikr¨j¨ ßov∂. Idaga irgi atrod∂ nusteb´s

ir tik liΔdnai krat∂ galvå:

– NeΩinau, neΩinau... – murm∂jo. – Greiçiausiai bΔçiau

neßov´s, jei jis nebΔt¨ toks apgail∂tinas.

ApsiΩiΔr∂jome, ar nepaliekame automobilyje koki¨ ^kalçi¨,

ir pusiau b∂gte pasileidome miesto link. Per pusvaland^

iki komendanto valandos tur∂jome atsidurti namuose.

– Tikiuosi, nesiruoßi nußauti ir Aniceto? – paklausiau sunkiai

gaudydamas kvapå. – Juolab neΩinome, kur j^ rasti.

– Apgalvojau tai, – sußvokßt∂ Idaga su ßiokiu tokiu pasididΩiavimu.

– Turime kitur gerai pasl∂pti mΔs¨, tiksliau

tavo, Ωydukes, ir joks Anicetas mums nebus pavojingas.

Tada net ir blogiausiu atveju – jei mane ^tart¨ ΩmogΩudyste

– gal∂çiau ißsisukti pasinaudoj´s Íiuco draugyste. Juk

jam aß nieko blogo nepadariau, ar ne, kolega? Çia tik kaΩkoks

nupez´s lietuvis, Gestapo parankinis, bus rastas negyvas.

MaΩa b∂da!

– Na tu ir ßiknius, – pasakiau, bet tai neskamb∂jo pakankamai

piktai. – Kaip jautiesi tå pat^ vakarå prisipaΩin´s

meil´ ir tap´s ΩmogΩudΩiu?

Kur^ laikå Idaga tyliai ßnopavo ßalia man´s, po to gana

keistai pasak∂:

– Jei nereik∂t¨ taip skub∂ti, tur∂çiau pajusti gyvenimo

pilnatv´. ÛmogΩudyst∂ – tai aukßçiausias pasirinkimo, taigi

ir såmoningumo, taßkas. Jei nesi nieko nuΩud´s, negali

( 225 )

Anapus taves 225

25/3/05, 2:19 AM


imtai svarstyti apie gyvenimå. Meil∂ ir mirtis – du siΔlai,

ant kuri¨ suverta visa kita. Tiksliau, du to paties Ariadn∂s

siΔlo galai. Viename gale – meil∂, kitame – mirtis, o tarp

j¨ – gyvenimo labirintas.

Ar gali patik∂ti, Andriau, kad tas Ωmogus, kur^ galbΔt

turi teis´ vadinti savo seneliu, kalb∂jo tieså? Logißkai måstant,

taip ir yra. Kuo daugiau såmoningo pasirinkimo, tuo

tikresnis gyvenimas. ÛmogΩudyst∂, saviΩudyb∂, baugus prisilietimas

prie trapios bΔties ir nebΔties ribos, prie to am-

Ωinojo bΔti ar nebΔti – argi tai ne didinga? Ir aß esu tai

patyr´s, jei dar atsimeni. Kelis m∂nesius iki karo pradΩios

slapsçiausi Prien¨ ßile, laikydamas save ΩmogΩudΩiu, tiesa,

greiçiau nesåmoningu. Bet argi mes galime dalyti save

^ dvi dalis ir pripaΩinti tik såmoningus veiksmus? Kad ir

kå sakytum, tie du mano gyvenimo m∂nesiai tur∂jo ypatingå

atspalv^. Ir dabar dar jis n∂ra visai ißbluk´s – galbΔt

tod∂l, kad suΩinojau nesås graΩi¨j¨ Ωydaiçi¨ t∂vo Ωudikas

tå pat^ vakarå, kai pamaçiau jo lavonå, kai pamaçiau daug

lavon¨, ßiek tiek per daug, kad gal∂çiau niekada neatsiminti

Ωyd¨ Ωydo prakeikimo.

Bet Idagos atvejis vis d∂lto buvo kitoks – Ωinoma, ne

daugiau nei gali skirtis dvi ΩmogΩudyst∂s. Ir man neißpasakytai

gaila, kad daugiau niekada netur∂jau progos ißgirsti

jo ^spΔding¨ svarstym¨. Tå vakarå tamsiame ÅΩuolyne risnodami

per plaßtakå viens nuo kito ir badydamiesi ^tariais

Ωvilgsniais mes tur∂jome laiko pasißnek∂ti paskutin^ kartå.

– Taip, paspaud´s gaidukå tu perßokai ^ daug aukßtesn^

lyg^ nei aß, – bandΩiau ironißkai ^gelti per daug nesvarstydamas,

kuris jo poelgis mane daugiau erzino: ßΔvis ^ Mikasi¨

ar meil∂s prisipaΩinimas Salom∂jai. – Tad nekantrauju

ißgirsti nauj¨ verting¨ pasteb∂jim¨.

( 226 )

Anapus taves 226

25/3/05, 2:19 AM


Mes paΩvelg∂me vienas ^ kitå ir tuoj pat nusigr´Ω∂me –

tarsi visas pasaulio absurdißkumas bΔt¨ suplΔd´s ^ siaurut´

erdv´ tarp mΔs¨. Dar niekada gyvenime nebuvau taip

aißkiai suvok´s baisaus Ωmogißk¨ svarstym¨ ir realyb∂s neatitikimo.

Virpançiu balsu sukuΩd∂jau:

– O juk mane ir Salom∂jå bΔt¨ nuteis´ tik trims m∂nesiams

kal∂jimo. Labai gerai Ωinau ßituos ^statymus. Mirties

bausm´ gali gauti, kai slepi Ωydus iß gailesçio. Tada esi

politinis nusikalt∂lis, kovoji prieß valdΩiå, prieß amΩinåj^

Reichå. Bet kai laikai Ωydus d∂l pinig¨, tai – ekonominis

nusikaltimas, trys m∂nesiai kal∂jimo. Savo merginoms esu

ßitå gerai ißaißkin´s, per tardymus jos Ωinot¨, kå sakyti.

Jie, be abejo, dar tur∂t¨ atsiΩvelgti ir ^ mano gerå tarnybå.

O tu sakai: penkios gyvyb∂s prieß vienå!

– Kvailys, – sußvokßt∂ Idaga po ilgokos pertraukos. –

Geras piktybinis kvailys! Ûyduki¨ tai jau neskaiçiuoji? Ar

jos irgi gaut¨ po tris m∂nesius kal∂jimo, ypaç ta, pab∂gusi

iß Mirusi¨j¨ nam¨ su pilna galva Naujojo Ωyd¨ testamento

– Abraomo dienoraßçio, kaip ji sako? Kas daugiau sveria:

ji ar tas ßnipelis patriotas? Ar jau sugalvojai, kur jas

pasl∂psi gr^Ω´s? Ne! Ûinoma, ne! Nes tokie geruçiai skystaklyniai

kaip tu labiausiai trokßta, kad viskå sutvarkyt¨

kiti – tada jie, atseit, lieka ßvarΔs! Bet gerai, kad pasakei

apie tris m∂nesius. Nors tiek iß tav´s naudos. Paimsiu jas.

– Paimsi – kå?

– Paimsiu L∂jå ir Rakel´. Pasl∂psiu jas, – ir po kiek laiko

nusijuok∂: – Ech, gyvenimas! Nor∂çiau Salom∂jos, o

ßtai kå gausiu vietoj jos.

Tai pralinksmino abu, ir ^tampa ßiek tiek atl∂go. Idaga

paaißkino, kad dabar saugiausia vieta Ωydait∂ms – pas j^, o

( 227 )

Anapus taves 227

25/3/05, 2:19 AM


dar geriau – pas Eleonorå Bloch, visiems Ωinomå Íiuco

meiluΩ´. Ten ießkoti tikrai niekam neateis ^ galvå. Jis pakalb∂siås

su buvusia Ωmona ir beveik neabejojås, kad ji

neprießtarausianti. Taigi sutar∂me, kad dar ßiå nakt^, per

paçiå vilko valandå, kai maΩiausiai galima kå nors sutikti,

aß atvesiu pas Idagå L∂jå ir Rakel´. Atstumas tarp mΔs¨

nam¨ nebuvo labai didelis, o ir keliå buvo galima rinktis

pakankamai nuoßal¨.

Netoli Idagos nam¨ mes ißsiskyr∂me, ir aß jau daug ramiau

svarstydamas naujå pad∂t^ ∂jau namo, kartu ießkodamas

saugiausio kelio, kur^ dar teks sukarti gr^Ωtant. Taçiau

^Ωengdamas ^ pritemdytå, vos viena Ωvake apßviestå

svetain´, kurioje man´s lauk∂ trys merginos, matyt neatrodΩiau

labai pasitikintis savimi.

Pasakodamas, kas nutiko, kuriam laikui susimåsçiau,

ar ne geriau bΔt¨ nusl∂pti pat^ reikßmingiausiå Idagos poelg^

– Mikasiaus nuΩudymå. Turiu tau atvirai prisipaΩinti,

Andriau, kad saugumo motyvå – ko verta paslaptis, patik∂ta

trims moterims, – mano galvoje buvo persv∂r´s noras

paΩeminti Idagos autoritetå ne tiek Ωydaiçi¨, kiek Salom∂jos

akyse. B∂da ta, kad susipainiojau moters psichologijoje

ir niekaip negal∂jau atsakyti sau, ar kartais mano

meilei nepadarys didesnio ^spΔdΩio bΔtent vyrißkai Ωiaurus,

bet kartu ir savotißkai pasiaukojamas Idagos poelgis.

Gal¨ gale nusprendΩiau pasakoti viskå taip, kaip yra, vien

subtilia potekste pirßdamas mint^, kad Ωudyti gal ir nebuvo

bΔtina.

Ir ißgirdau mergin¨ ßnibΩdes^:

– Jis mus ißgelb∂jo. Taip, jis mus ißgelb∂jo antrå kartå.

Koks Ωmogus! Jis tikras didvyris.

Ir Ωinoma, dar didesn^ j¨ susiΩav∂jimå k∂l∂ Ωinia, kad

( 228 )

Anapus taves 228

25/3/05, 2:19 AM


Idaga pasiΔl∂ L∂jai ir Rakelei savo nam¨ prieglobst^. Kå

aß gal∂jau daryti, Andriau? Jis pamaΩu at∂m∂ iß man´s jas

visas tris. Tuoj ißgirsi, kå paliko vietoj j¨.

Po erzelio, blaßkymosi ir Ωvalgymosi vienas ^ kitå pamaΩu

∂m∂me suvokti ßio vakaro svarbå. Ûydait∂s nu∂jo ^

savo kambarius susid∂ti bΔtiniausi¨ daikt¨, o mes likome

dviese su Salom∂ja. Kur^ laikå s∂d∂jome tylΔs, jausdami

vienas kito nerimå. Jeigu kelion∂ pavyks s∂kmingai, aß

greitai gr^ßiu, ir mes su Salom∂ja, atsikrat´ bet kokio pavojaus,

gal∂sime pagaliau ramiai gyventi mΔs¨ namuose.

Tik aß ir mano meil∂!

Blyßkioje Ωvak∂s ßviesoje jos veidas atrod∂ sunkiai nusp∂jamas.

Ar ji dar buvo mano meil∂, ar aß kartojau tai

mintyse tik iß ^pratimo? Nesukau sau d∂l to per daug galvos

tik∂damas, kad gyvenimas netrukus pats atsakys ^ visus

klausimus. Nulyd∂j´s Ωydaites pas Idagå aß gr^ßiu, Salom∂ja,

Ωinoma lauks, nor∂dama viskå suΩinoti, mes stov∂sime

vienas prießais kitå dviese, tiktai dviese, ir abu

perskaitysime kito akyse tai, kå ir turime perskaityti. Tieså

sakant, ßirdyje beveik dΩiΔgavau, kad galbΔt ir ß^ kartå –

panaßiai kaip su Mikasiumi – aß gal∂siu laimingai praslysti

pats nepasirink´s tarp trij¨ mergin¨, kaip neseniai ißvengiau

pasirinkimo ßauti ar neßauti. Juk viså ß^ laikå, kai

prie mΔs¨ su Rakele netik∂tai prisid∂jo Salom∂ja, o po to

ir L∂ja, aß tik tå ir dariau, kad visaip stengiausi nustumti

tolyn reikalå rinktis – rinktis galutinai. Turiu pripaΩinti,

kad labai ilgai man sek∂si, ir ßtai mano atkakli kantryb∂

arba kantrus atkaklumas tur∂jo bΔti apvainikuotas savaiminga

ißeitimi. Tada aß, matyt, buvau pamirß´s, kad likimas

niekada nepraleidΩia progos pastatyti tave ^ kebliå

( 229 )

Anapus taves 229

25/3/05, 2:19 AM


pad∂t^. Aß melancholißkai Ωvelgiau ^ Salom∂jå pamaΩu pratindamasis

prie minties, kad netrukus mums neliks nieko

kita kaip aistringai pulti vienas antram ^ gl∂b^.

Ûinai, Andriau, tå vakarå aß maçiau jå paskutin^ kartå.

È svetain´ ryΩtingai ^Ωeng∂ L∂ja, traukdama uΩ rankos

ißblyßkusiå ir kaltai besißypsançiå seser^. Taip, aß neklystu –

gr^Ωusi, kaip sak∂ Idaga, iß Mirusi¨j¨ nam¨, L∂ja tarsi apsikeit∂

su Rakele charakteriais. Dabar jos Ωodis daΩniausiai

buvo lemiamas, ji tapo svarbesn∂, labiau pripaΩinta.

Iß pradΩi¨ tai atrod∂ kaip ligos pasekm∂, bet paaißk∂jus,

kad jokios ligos, galima sakyti, n∂ra, niekas nepasikeit∂.

Viså tå laikå Rakel∂ buvo lyg ir savotißkai pasitraukusi

^ antrå planå, ir netgi mΔs¨ santykiai buvo paΩenklinti

tarsi kokio kalt∂s jausmo. Dabar L∂ja atitemp∂ jå iki man´s

ir tar∂ Salom∂jai:

– Mes jau susiruoßusios kelionei. Kas Ωino, kuo visa tai

baigsis. Leiskim jiems prieß ißsiskiriant truput^ pabΔti dviese.

Ji pa∂m∂ uΩ rankos Salom∂jå ir, panaßiai kaip prieß tai

Rakel´, nusived∂ nustebusiå paskui save.

Dabar aß jau buvau akis ^ ak^ su Rakele. Tik akimirka,

tik keli ryΩtingi reΩisieriaus mostai, pakeit´ personaΩus,

tik viena mintis, kad po trij¨ sapnå primenançio bendro

gyvenimo met¨ Rakel∂ palieka mane – ir aß jau buvau

tikras, kad ji yra ir buvo man pati svarbiausia. Mes puol∂me

vienas kitam ^ gl∂b^ tarsi po ilgo nesimatymo ir prieß

dar ilgesn^ ißsiskyrimå. Lyg pabudome iß kokio somnambulißko

apkiautimo, kai viskas skend∂jo miglose, o mΔs¨

jausmai buvo ißsigand´ patys sav´s – kritome ant keli¨

vienas prießais kitå.

RAKELÎ

( 230 )

Anapus taves 230

25/3/05, 2:19 AM


Taip, Andriau, Rakel∂! Tå nakt^ aß jå irgi maçiau paskutin^

kartå, bet ji bent jau padovanojo man kelias akimirkas,

vertas amΩinyb∂s.

D∂k mane kaip ^dagå ant savo ßirdies,

kaip ^dagå ant savo rankos.

Juk meil∂ stipri kaip mirtis,

aistra nuoΩmi kaip Íeolas.

Taçiau amΩinyb∂ iß tikr¨j¨ buvo visai ßalia, gal∂tume sakyti

– anapus palang∂s. Pirmiausia pamaçiau pro duris ^siver-

Ωusiå Salom∂jå ir tik po to suvokiau, kå reißkia visas kil´s

triukßmas. Didysis svetain∂s langas ißduΩo, pro j^ kartu su

nakties gaiva vidun ^virto vienas esesininkas, o po jo ir kitas.

– Tegu jis atrakina duris, – iß lauko pasigirdo vokißka

komanda, ir kareivis, pavargusiu veidu, prikiß´s prie man´s

pistoletå, sußvokßt∂:

– Supratai?

Netrukus kambaryje pasirod∂ nepaΩ^stamas SS karininkas,

kuris likus vos keliems m∂nesiams iki vokieçiams ißneßant

kudaßi¨ iß Kauno nutrauk∂ mΔs¨ trejus metus trukus^

neprievartin^ pasiprießinimå.

Niekada netur∂jau tokios geros atminties kaip L∂ja, tod∂l

ir ne^sid∂m∂jau tikslios tos atmintinos dienos datos.

Buvo geguΩ∂s pabaiga arba birΩelio pradΩia, penktadienis

ir galbΔt netgi birΩelio ßeßtoji, såjunginink¨ ißsilaipinimo

Normandijoje diena, nes Dievas m∂gsta pusiausvyrå.

– Ûydait∂, tipißka Ωydait∂ paçiame Kauno centre, galima

sakyti, visai ßalia mΔs¨ bΔstin∂s, – su ßvelniu sarkazmu

tußçiai man ^ veidå spaud∂ ΩodΩius SS hauptßarfiureris,

tikrindamas mΔs¨ su Salom∂ja dokumentus.

( 231 )

Anapus taves 231

25/3/05, 2:19 AM


L∂ja buvo sp∂jusi pasisl∂pti, o jie ir neießkojo, matyt, tur∂dami

^skundimå tik apie vienå nelegaliai laikomå Ωyd´.

– Ar seniai jΔs taip linksminat∂s? – Ir nesulauk´s atsakymo

v∂l paklaus∂: – Ar daktaras Idaga çia buvo daΩnas sveçias?

Nor∂jau uΩginçyti, bet Salom∂ja aplenk∂ mane:

– Jis buvo mano gydytojas. Ateidavo du kartus per savait´,

o apie slepiamå Ωyd´ visai nieko neΩinojo.

– Çia aß vienas kaltas, – tariau. – Mano pusseser∂ neseniai

atvaΩiavo iß kaimo ir labai supyko d∂l to. O gal tu ir

ißdavei mane?! – surikau ant jos, Ωinoma, vaidindamas.

– Gerai, – tar∂ esesininkas, – kaltininkå jau turime. Ar

nori likti gyvas?

– Sl∂piau jå d∂l pinig¨, – ißspaudΩiau pro dantis. – Esu

lojalus Reichui, dirbu komisariate.

Jis ∂m∂ kvatotis:

– Kvailys! Tu mano rankose, kå nor∂siu, tå darysiu. Dabar

aß – Dievas. Be reikalo erzini mane suktais ißvedΩiojimais.

Galvok, kaip gali ißpirkti savo kalt´.

Jis neskub∂damas ißsitrauk∂ pistoletå ir nusitaik∂ ^ mane.

– Ißpirkti savo kalt´? – sukuΩd∂jau.

– Taip! Tur∂si pats pribaigti tå neßvankiå Ωyd´. Karas

eina ^ pabaigå, gana terliotis.

Jis sukomandavo vienam kareiviui ^remti pistoletå Rakelei

^ smilkin^ ir tar∂:

– Jå vis tiek dabar nußausim. GalbΔt jai netgi maloniau

ΩΔti nuo tavo rankos. Gali rinktis: padedi Hansui paspausti

gaidukå ir pats lieki gyvas ir laisvas arba nepadedi ir mirßti

kartu su savo Ωyde.

– Viktorai, – sukuΩd∂jo Rakel∂. – padaryk, kå jis sako.

Praßau tav´s. Padaryk! Jei liks bent vienas iß mΔs¨, liks ir

kitas. Ar supranti?

( 232 )

Anapus taves 232

25/3/05, 2:19 AM


Îmiau karßtligißkai dairytis ^ visas puses. To jau man

buvo per daug. Ûinojau, n∂ akimirkå neabejojau, kad negal∂siu

jos nußauti. Ießkojau kitos ißeities.

Staiga prasiv∂r∂ durys ir jose pasirod∂ L∂ja su t∂vo revolveriu,

viså laikå sl∂ptu namuose. Prasid∂jo tikras pragaras

– ßaud∂ visi kas gal∂jo. Aß ißpl∂ßiau pistoletå iß L∂jos

paßauto esesininko rankos, bet suklupau pajut´s keistå

diegl^ pilvo apaçioje. Kai atsisukau ^ ßaudΩius^ karininkå,

jis jau band∂ verstis per palang´ laukan, taçiau prib∂gusi

L∂ja suvar∂ dar du ßΔvius tiesiai jam ^ galvå.

Kambaryje ant grind¨ negyvi gul∂jo abu kareiviai ir Rakel∂.

Pasigirdo ßauksmas Ramoje,

garsios dejon∂s ir aimanos –

tai Rachel∂ rauda savo vaik¨;

ir niekas jau jos nepaguos,

nes j¨ neb∂ra.

Netur∂jome laiko nei ilgoms ßnekoms, nei jausmams.

Salom∂ja nenor∂jo b∂gti, tod∂l L∂ja pasiΔl∂ jai likti, ißkviesti

policijå ir suversti viså kalt´ man. Iß tikr¨j¨ tai buvo

geriausia ißeitis. Íiaip taip greitosiomis Salom∂jos apmuturiuotas

aß gal∂jau eiti beveik nejausdamas skausmo.

Kartu su L∂ja ^veik´ apaugus^ Ûaliakalnio ßlaitå, nutar∂me

ißsiskirti – tur∂dama j∂g¨ ji gal∂jo pasiekti uΩmiest^, o

man beliko bΔti ^ΩΔliam ir ießkoti prieglobsçio arçiau, Idagos

namuose, juolab kad jis buvo pasiruoß´s priimti sveçius,

tik dviej¨ graΩi¨ Ωydaiçi¨ vietoje sulauk∂ man´s kraujuojançia

papilve.

( 233 )

Anapus taves 233

25/3/05, 2:19 AM


artyn tav´s ir pabaigos

Kå gi, Andriau, po tos fatalißkos nakties mums prad∂jo

ßiek tiek sektis. Idagai netgi pavyko kaΩkaip stebuklingai

^tikinti Íiucå, kad Salom∂ja iß tikr¨j¨ neturi su ta istorija

nieko bendra, be to, Idaga esås beprotißkai jå ^simyl∂j´s ir

nori vesti, tod∂l draugyst∂s vardan ir kaip atlygis uΩ visas

konsultacijas ji buvo palikta ramyb∂je. Íis paskutinis mΔs¨

bendros istorijos vingis kartais leidΩia man guostis, kad

mano meil∂ pasirinko tavo galimå senel^ vien d∂l susiklosçiusi¨

aplinkybi¨ ir nenor∂dama griauti jo legendos. Kad

ir kaip ten bΔt¨, jie pasitrauk∂ iß Lietuvos kartu su vokieçiais,

ir po to aß apie juos nieko negird∂jau.

Mane mielaßirdingai priglaud∂ Eleonora Bloch.

Ítai taip, Andriau, mano gyvenime atsirado tavo senel∂,

tiksliau – taip aß atsiradau jos namuose. Pasitarusi su

Idaga, ji nusprend∂ sl∂pti mane senais rakandais uΩgriozdintoje

pal∂p∂je visai ßalia savo gyvenam¨ mansardini¨

kambari¨. DidΩiausiå pavoj¨ man çia k∂l∂ ne tiek po senovei

daΩnai besilankantis Íiucas, – tikr¨ tikriausia Dievo

beΩdΩion∂, – kiek vienoje vietoje ilgai nenustygstantis ir

dar per maΩas, kad suprast¨ paslapçi¨ svarbå, Tiuka – tavo

bΔsimasis t∂vas. Eleonora Bloch netgi tur∂jo ißsi¨sti j^

pas savo t∂vus ^ Linksmadvar^, o tai, patik∂k manimi, nebuvo

jai labai lengva. Manau, kad mums greitai apsiprasti

ir suart∂ti labiausiai pad∂jo dar ilgokai kraujavusi mano

Ωaizda. Eleonora pasirod∂ esanti tikrai ßirdinga moteris ir

( 234 )

Anapus taves 234

25/3/05, 2:19 AM


ßokin∂jo apie mane ne maΩiau nei apie savo vaikå. Íiucui

iß∂jus ji visada pirmiausia ^slinkdavo pas mane ir tarsi prasikaltusi

rodydavo dar didesn^ nei paprastai rΔpest^.

Nenuostabu, kad iß pat pradΩi¨ ji man dar∂ ^spΔd^. Jos

Ωvilgsnis buvo panaßus ^ L∂jos, kai ßi gr^Ωo po pab∂gimo.

Viså gyvenimå negal∂jau atsispirti moterims, kuri¨ akyse

^Ωvelgdavau kançiå.

Bet aß jau buvau nebe tas. Karui prasid∂jus maniau, kad

jis ißvaduos mane iß vienatv∂s, bet gal¨ gale jis tik ißvadavo

iß iliuzijos, kad vienatv´ galima ^veikti.

Tokios tokel∂s, jaunasis drauge... KARAS PANAÍUS È

MEIL‰.

Jei nenori nusivilti, turi kariauti be atvangos.

Mes susituok∂me, kai karas baig∂si ne tik Lietuvoje,

bet ir Japonijoje. Ûinoma, gal∂çiau teigti, kad ji ∂jo uΩ

man´s vien nor∂dama pasikeisti pavard´. Juk net ir tu tur∂tum

sutikti, kad Eleonoros Mikelien∂s n∂ lyginti nesulygintum

su Eleonora Bloch. Taçiau kod∂l tada vedΩiau jå

aß? Juolab kad tur∂jau d∂mesio vertå pasirinkimå – vos

vokieçiams pasitraukus, pas Eleonorå apsireißk∂ L∂ja. Ji

papraß∂ man´s kartu aplankyti jos skriaudikus Vilkijoje.

Nepaprastai dΩiaugiausi jå matydamas, taçiau niekaip negal∂jau

suprasti, kod∂l teis∂to kerßto Ωygiui buvau reikalingas

bΔtent aß – be to, dar nelabai pasveik´s. Ji galutinai

mane supykd∂ pasakiusi:

– T¨ niekߨ iß man´s atimtas auksas priklauso tau, Viktorai.

Juk tu baisiai rizikavai visus karo metus sl∂pdamas

mus su Rakele, – ir ji apsiverk∂. – Aß tik noriu bΔti teisinga:

atkerßyti niekßams ir apdovanoti teisuolius.

Jå buvo aps∂dusi Kauno oberjudo daktaro Elkeso, nu-

Ωudyto likviduojant getå, kerßto dvasia. Ji labai myl∂jo

( 235 )

Anapus taves 235

25/3/05, 2:19 AM


Rakel´, galbΔt net labiau negu mane. Galiu taip manyti,

nes po ßio pokalbio L∂ja beveik metams dingo iß mano

akiraçio ir tik v∂liau suΩinojau, kad tuo metu buvo susid∂jusi

su NKVD.

Nedr^stu d∂l to ant jos pykti. Vis¨ pirma aß neΩinau,

kiek daug ji nuveik∂ vedama kerßto aistros, be to, kad

ißsiunt∂ ^ Sibirå savo skriaudikus. Bet svarbiausia – ji ißgelb∂jo

mane.

Vos atsigav´s po suΩeidimo ir pasirod´s savo ankstesniuose

namuose buvau kaΩkieno ^sk¨stas tarnav´s vokieçiams

ir kaipmat atsidΔriau Kauno kal∂jime. Ûinoma, jau

per pirmå apklauså ißklojau viskå apie sl∂ptas Ωydes ir esesinink¨

ißßaudymå mano namuose, taçiau, matyt, padariau

tai nelabai ^tikinamai, nes vienos netiesiogin∂s ir manomai

suinteresuotos liudinink∂s, Eleonoros Bloch, neuΩteko,

kad bΔçiau paleistas. Kur^ laikå jie sarkastißkai

ßypsodamiesi praneßin∂jo man, kad neranda L∂jos Zalmanait∂s,

kuri vienintel∂ gal∂t¨ patvirtinti tikrå mano prießißkumå

vokieçi¨ okupantams, ir vis atkakliau tard∂ apie

darbå komisariate. Jau buvau galutinai beprarandås vilt^,

kai sudΩiΔv´s vyrukas, mano tardytojas, staiga pats at∂jo ^

kamerå vien d∂l to, kad atsisveikint¨ ir palyd∂t¨ ^ laisv´:

– Manau, nepykstate ant man´s? – pasak∂ nustoj´s tujinti

ir plaçiai, geraßirdißkai ßypsodamasis. – Aß jauçiau,

kad jΔs mΔs¨ Ωmogus. Tod∂l ir elgiausi ßvelniai. Bet Ωinot,

darbas yra darbas. Pats bΔtum∂t man´s nepateisin´s, jei

bΔçiau paleid´s.

– Atsirado L∂ja? – naiviai paklausiau.

Jis linktel∂jo, ißties∂ man rankå, o jo akyse blizg∂jo tikras

dΩiaugsmas:

– AçiΔ, kad ißsaugojote tokiå merginå. JΔs – didvyris!

( 236 )

Anapus taves 236

25/3/05, 2:19 AM


Prieß nueidamas dar kartå ^d∂miai j^ nuΩvelgiau – ar

nesityçioja? Ne, jis buvo visißkai nuoßirdus. Íi¨ Ωmoni¨

vaikißkas patiklumas puikiausiai der∂jo su ißkryp∂lißku

Ωiaurumu. Tokie, Andriau, buvo tikrieji saugumieçiai. Dabar

panaßi¨ jau niekur nerasi.

L∂ja neatneß∂ man Ωyd¨ aukso, taçiau viså savo gyvenimå

aß jauçiau tyliå globå iß aukßtybi¨. Ji buvo mano angelas

sargas. Beveik tuo paçiu metu, kaip aß su Eleonora, ji

susituok∂ su tada dar jaunu stribu Algimantu B., kuris v∂liau

tapo garsiu partiniu veik∂ju. PagimdΩiusi mergait´, ji

iß∂jo iß darbo organuose ir Taryb¨ valdΩiå stiprino tik legenda

tapusiais pasakojimais apie Devintåj^ fortå ir pab∂gimå

iß jo. Per kiekvienus Naujuosius metus ir mano gimtadien^

gaunu jos pasveikinimå, o aß taip pat atkakliai sveikinu

jå su Kal∂domis – stebuklu, kur^ ji padovanojo soviet¨

propagandai.

Tavo senelei ßia prasme pasisek∂ maΩiau nei man. Jos

mylimasis JokΔbas Blochas, tiesa, neΩuvo mißkuose, kaip

kur^ laikå buvo manoma, taçiau po karo, ßiek tiek pasiblaßk´s

Lietuvoje, pasitrauk∂ ^ Izrael^ – susp∂jo, kol Ryt¨

Europos sien¨ dar nebuvo sukaust´s ßaltasis karas. El∂s

nelaimei, prieß palikdamas Kaunå, per paΩ^stamå jis atsiunt∂

jai laißkel^. Man nepavyko suΩinoti, kas ten buvo

paraßyta, taçiau tavo senel∂ po to band∂ Ωudytis, ir tik aß

jå ißgelb∂jau, ißtraukiau iß kilpos, o paskui tur∂jau ir vesti.

Labai sk¨stis negaliu, kelerius metus mes gyvenome visai

neblogai. Aß gavau darbo leidykloje, verçiau iß vokieçi¨

kalbos, netgi tokius autorius kaip Íileris ir Brechtas –

prie Markso raßt¨ prisid∂jau tiktai kaip redaktorius. El∂

gr^Ωo dirbti sesele ^ tå paçiå ligonin´, kurioje po keliolikos

( 237 )

Anapus taves 237

25/3/05, 2:19 AM


met¨ atsiradai ir tu. Taçiau tiksliai negal∂çiau pasakyti,

kuriuo metu blogi dalykai prasid∂jo tose El∂s vietose, kurias

turi tik moterys, – ten ∂m∂ daugintis jos kΔnui nereikalingos

låstel∂s. O tai, kas nereikalinga, netrukus tampa

ir kenksminga. Tuo metu v∂Ωys dar nebuvo taip labai ißpopuliar∂j´s,

ir nors tavo bΔsima senel∂ didel´ dienos dal^

sukosi ßalia gydytoj¨, liga buvo atpaΩinta per v∂lai.

El∂ buvo gera gailestingoji sesut∂ ir darbe steng∂si nerodyti

vis labiau jå grauΩiançio nepasitenkinimo gyvenimu,

tad ilgokai aß buvau pagrindinis jos irzlumo steb∂tojas

ir taikinys. Dabar jau niekas neatsakys, kas buvo pirmiau:

nepasitenkinimas ar liga, dvasia ar kΔnas?

Ar kada pagalvoji, kod∂l beveik visi tikri devyniolikto

amΩiaus idealistai sirgo dΩiova? Dabar dΩiovå pakeit∂ v∂-

Ωys, ir aß Ωinau, kokia tai Dievo rykßt∂. Paskutiniai m∂nesiai

su tavo senele buvo ypaç sunkΔs. Tur∂jau su kaupu

atiduoti viså rΔpest^, kur^ buvau gav´s, slaugomas jos po

suΩeidimo. Dar visa laim∂, kad jau buvome sp∂j´ persikelti

pas jos t∂vus ^ Linksmadvar^.

Ûinai, kokie buvo paskutiniai tavo senel∂s ΩodΩiai? Tik

nebandyk keisti mano Vytuko pavard∂s, tariausi ^skait´s

vos krutançiose jos lΔpose.

Kå gi, Vytautas Blogas skamba n∂ kiek ne blogiau nei

Vytautas Didysis.

NeΩinau, ar gerai pasielgiau palik´s auginti tavo t∂vå seneliams

Matuçiams. Jie, Ωinoma, nepagerino jo charakterio,

bet ir aß nebΔçiau ^steng´s to padaryti. Taigi jis gavo viskå,

ko reikia: blogå charakter^, norå suvokti pasaul^ (gal tai bus

mano nuopelnas?) ir gyvenimo sukr∂tim¨. GalbΔt jis gavo

netgi daugiau nei tu, Andriau. Tik laikas ißsiskleisti nebuvo

jam labai palankus. Bet tai juk ne mano kalt∂, ar ne?

( 238 )

Anapus taves 238

25/3/05, 2:19 AM


Ir Blochas, ir Idaga – bent vienas j¨ tur∂t¨ bΔti tavo

senelis – dΩiaug∂si vakarietißkais malonumais, o aß ißtiså

gyvenimå pratup∂jau ßitoje pasaulio subin∂je, kaip sako

poetai, ir, maΩa to, – esu uΩ viskå atsakingas!

Po El∂s mirties nebenor∂jau daugiau gyventi Kaune.

NusprendΩiau nuvaΩiuoti pas L∂jå ^ Vilni¨ ir galbΔt papraßyti

jos pagalbos. Tai buvo ir akipl∂ßißkas, ir Ωeminantis

poelgis, taçiau gali bΔti, kad giliai viduje aß tiesiog nor∂jau

pasirodyti L∂jai v∂l tap´s laisvas ir paΩiΔr∂ti, kiek

laisva yra jinai.

Paskambinau telefonu, ir ji pakviet∂ mane ^ savo namus

prie Tauro kalno. Maloniai pasißnek∂jome, pasidΩiaug∂me

vienas kitu, ji net paßauk∂ ir parod∂ man savo dukryt´

Viktorijå, kuri jau buvo spaliuk∂, taçiau man vis tiek

atrod∂, kad L∂ja pasikeit∂ per daug. Tu, Andriau, dar esi

per jaunas Ωinoti, koks keistas jausmas apima kalbantis su

daug met¨ nematyta, kaΩkada artima moterimi. NeΩinai,

ar bendrauti tarsi bΔtum∂te ißsiskyr´ vos vakar, ar bandyti

susipaΩinti iß naujo? Jau vien ßitoks neaißkus pasirinkimas,

Ωaismingas blaßkymasis tarp kraßtutinum¨ kelia intrigå

ir Ωadina jausmus. Taçiau L∂ja buvo uΩdara tarsi tvirtov∂,

o man prabilus apie senus gerus laikus ißvis nutildavo

ir ^smeigdavo Ωvilgsn^ ^ Íißkinå primenant^ paveikslå ant

sienos.

Neseniai buvo iß∂jusi knygel∂ apie Devintåj^ fortå, ir aß

pasakiau L∂jai, kad ji gal∂t¨ ißleisti platesnius savo atsiminimus,

netgi pasisiΔliau pad∂ti – juk buvau tap´s ßioks

toks literatas. Ji tik sumosavo rankomis ir ßΔktel∂jo:

– Ne, teisyb∂s vis tiek nepapasakosi!

– Kod∂l? – apsimeçiau nusteb´s.

– Teisyb∂ per daug asmenißka, – pasak∂ negarsiai, gal-

( 239 )

Anapus taves 239

25/3/05, 2:19 AM


Δt vienintel^ kartå ankstesn∂s L∂jos balsu, ir tuoj pat, tarsi

ißsigandusi sav´s, v∂l ^smeig∂ akis ^ Íißkinå, kuris, matyt,

veik∂ jå raminamai.

Iß∂jau labai nusivyl´s, netgi ^pyk´s, nors ir neparodΩiau

to. Nepatik∂si, taçiau atsidΔr´s kaΩkokiame uΩΩ∂lusiame

parke – Vilniaus tada beveik nepaΩinojau – atsir∂miau ^

med^ ir pravirkau. Taip, bent pora aßar¨ tikrai ißried∂jo.

Verkiau ne L∂jos, verkiau Rakel∂s.

Rakel∂ niekada nebΔt¨ pavirtusi nomenklatΔrine boba.

Bet L∂ja pad∂jo man ^sikurti Vilniuje. Gavau ram¨ darbå

bibliotekoje, kur gal∂jau prieiti netgi prie speciali¨j¨

fond¨ ir m∂gautis daugumai uΩgintomis vertyb∂mis. Kadangi

nebuvau partijos narys ir nelabai jaudinausi d∂l netyçia

ißsprΔdusio ΩodΩio, bendradarbiai greiçiausiai laik∂

mane saugumieçiu. Beje, ir ßitame bute su nuostabiu vaizdu

prieß man atsikraustant gyveno prasig∂r´s rusas enkav∂distas.

Name sklido legenda, kad ißkart po karo jis buvo

çia ^kurdintas steb∂ti aplinkinius kvartalus ir ant palang∂s

nuolat laik´s karo ΩiΔronus. Pirmaisiais metais,

saulei tekant, jis netgi pasitikrindav´s, ar n∂ra kur ißkeltos

nereikalingos v∂liavos.

Ûmogus, parod´s man ßitå butå, siΔl∂ neskub∂ti ir palaukti,

kol bus baigti statyti didΩiuliai namai Neries pakrant∂je,

– çia mat ir lubos Ωemos, ir malkas reikia aukßtai

tampyti – taçiau vos paΩvelg´s pro langå nieko daugiau

nebenor∂jau.

Taigi, Andriau, uΩ ß^ nuostab¨ vaizdå ^ Gedimino bokßtå

mes turime d∂koti Ωydaitei, kuri ^rod∂, kad gyvenimas

n∂ra amΩini spåstai, Ωydaitei, kurios meil∂ ir neapykanta

buvo stipren∂ nei ^vairiausi¨ kal∂jim¨ sienos, Ωydaitei, kuri

dar buvo ir labai gera, tod∂l mok∂jo prisitaikyti. Ji tapda-

( 240 )

Anapus taves 240

25/3/05, 2:19 AM


vo panaßi tai ^ lietuvait´, tai ^ tarybin´ piliet´, ir ißliko per

visas sumaißtis, ißliko iki dabar, nors mes ir neΩinome, ar

ji vis dar saugo savo galvoje, tame itin patikimame forte,

Abraomo testamentå su Ωyd¨ Ωydo priesaku: Tegu bus prakeiktos

septynios j¨ kartos.

Bet L∂ja greiçiausiai yra per daug gera, kad prisimint¨

oberjudo prakeikimå. Kå tu manai apie tai, jaunasis mano

drauge? Tik jau dabar, kai ißgirdai viså istorijå, nebesakyk,

kad ßie dalykai tau visai nerΔpi.

( 241 )

Anapus taves 241

25/3/05, 2:19 AM


autoriaus post scirptum

Viktoras Mikelis mir∂ 2002 met¨ vasario 20 dienå,

nesulauk´s ßios knygos pasirodymo. D∂l garbaus amΩiaus

ir sparçiai progresuojançios ligos jis liko taip ir neatsak´s ^

paskutinius raßtu pateiktus klausimus. Greiçiausiai tai jau

nieko nebΔt¨ pakeit´. Autorius d∂koja A. B. uΩ suteiktå

galimyb´ bent ßiek tiek prisiliesti prie ßios savitos asmenyb∂s

gyvenimo ir uΩ pagalbå ruoßiant rankraßt^ spaudai. Taip

pat d∂koja L. Z., sutikusiai perskaityti rankraßt^ ir atsiuntusiai

keletå pastab¨, nors susitikti mums ir nepavyko.

Prieß gerå pusmet^ po ilg¨ pastang¨ autorius pagaliau

uΩtiko Viktoro Mikelio pirmosios meil∂s p∂dsakus JAV ir

suΩinojo, kad ji dar gyva, taçiau kol kas neketina aplankyti

Lietuvos. Mums Ωinomas jos vyras J. I. mir∂ kur kas anksçiau

nei Viktoras Mikelis. Jis beveik nedalyvavo ißeivijos

gyvenime, bet buvo (ir yra) vertinamas tam tikruose

psicholog¨ sluoksniuose, minimas j¨ publikacijose. GalbΔt

ateis laikas ir kas nors iß lietuvi¨ atidΩiau pasidom∂s ßio

mΔs¨ kraßte beveik neΩinomo Ωmogaus gyvenimu ir kΔryba.

Manau, tur∂tume naudos.

Dar kartå nuoßirdΩiai d∂koju visiems pad∂jusiems ßiai

knygai ißvysti dienos ßvieså. Ir ypaç d∂koju Tau, Vieninteli

Mano Skaitytojau. Mus jau nebeatskiriamai sujung∂ tai,

kas yra anapus tav´s ir man´s.

( 242 )

Anapus taves 242

25/3/05, 2:19 AM


( 243 )

Anapus taves 243

25/3/05, 2:19 AM


Stoma, Saulius

St235

Anapus tav´s ir man´s: romanas / Saulius Stoma. – Vilnius:

Lietuvos raßytoj¨ s-gos leidykla, 2002. – 242 p.

ISBN 9986-39-219-5

Romano veiksmas vyksta Kaune 1939-1945 metais. Tragißk¨ ^vyki¨ fone

persipina ^vairi¨ tautybi¨ (lietuvi¨, Ωyd¨, vokieçi¨) Ωmoni¨ likimai.

Ißradingai lipdomi daugiabriauniai pasakotojo – filosofo Viktoro Mikelio ir

jo pusseser∂s Salom∂jos, psichoanalitiko Jono Jolagos ir jo Ωmonos Elenos,

siuv∂jo Zalcmano ir jo dukter¨ L∂jos ir Rokel∂s charakteriai. Sumaniai

pinama neilga, dinamißkos situacijos nuo pirmo iki paskutinio puslapio

sukausto skaitytojo d∂mes^. KΔrinio kalba sklandi, puikΔs dialogai.

UDK 888.2-3

SAULIUS STOMA

Anapus man´s ir tav´s

Romanas

Autoriaus redakcija

Leidyklos redaktorius Vytautas Girdzijauskas

Dailininkas Romas Orantas

Korektor∂s Danut∂ M∂lynien∂, Rymut∂ Kvaraciejien∂

Maketavo Dalia KavaliΔnait∂

2001 09 17. ... leid. apsk. l. UΩsakymas ... .

... leidyklos knyga. Ißleido Lietuvos raßytoj¨ s-gos leidykla,

K. Sirvydo 6, 2000 Vilnius.

Spausdino ...

Anapus taves 244

25/3/05, 2:19 AM

More magazines by this user
Similar magazines