Joel BESSIS ("Kelias" No. 5 (78), 2010 - BALTIC MANAGEMENT ...

bmi.lt

Joel BESSIS ("Kelias" No. 5 (78), 2010 - BALTIC MANAGEMENT ...

pre sCriptUm

004543

apskritas

stalas

004545

transBaltiCa

Video

004544

UpCode instrUkCija 31 psl.

VilniaUs oro

Uosto skrydžių

tVarkaraštis

004065

nasdaq omX

004202

2010 m. Nr. 5 (78)

Tolerancijos

kryžkelė


su dpd galite tikėtis daugiau. daugiau patikimumo. daugiau

patirties. daugiau atidumo. individualūs, jūsų verslui sukurti

sprendimai užtikrina, kad jūsų siuntos klientus pasieks tinkamu

laiku. Garantuojame. tai reiškia, kad galėsite miegoti daug

patogiau. norėtumėte sužinoti daugiau – žiūrėkite www.dpd.lt arba

skambinkite mums tel.: 8 5 210 6766.


Pauliaus lileikio nuotr.

Garsas

004543

pre sCriptUm

Seimas – ne diskusijų vieta?

Šios skilties pavadinimas – jokia asociacija su garsiąja ir net sparnuota tapusia

Rusijos Dūmos pirmininko Boriso Gryzlovo sentencija. B. Gryzlovui – antram

žmogui, esančiam didžiosios kaimynės politikos hierarchijoje, frazė „parlamentas

– ne diskusijų vieta“ išsprūdo prieš keletą metų. Tačiau jos dvasia tebeskraido.

Ir skraidydama iš esmės politiškai laidotų jos autorių, jei tik Rusijoje politinė

sistema atitiktų civilizuoto parlamentarizmo principus. Specifinėje Rusijos sistemoje,

kur Valstybės Dūma paversta įstatymų štampavimo manufaktūra, B. Gryzlovas vis dar

politiškai gyvas. Maža to – tebėra įtakingas bei nemažai lemiantis politikas.

Klausdamas, ar Lietuvos Seimas tebėra diskusijų vieta, turiu omeny ką kita. Prisimindamas,

kad parlamentiniai ginčai Seime dažnai būna aštrūs, rečiau – turiningi,

pasigendu paties diskusijų instituto. Dar šiame ir praėjusiame dešimtmetyje Seime

buvo labai įspūdingų renginių. Prisimenu, būdavo labai įdomių ginčų apie šalies

užsienio politiką, kuriuose dalyvaudavo ne tik politikai, bet ir žymiausi Lietuvos

ekspertai, mokslininkai, verslininkai. Neišdilo iš atminties, regis, 2005-aisiais net kelios

diskusijos Europos Sąjungos paramos naudojimo ir įsisavinimo klausimais. Ten,

beje, Lietuvos politikų, verslo bei mokslo elitui, regis, pavyko susitarti dėl tam tikrų

proporcijų, kurių turėtų būti laikomasi skirstant ES paramos lėšas.

Šių debatų iniciatoriai buvo politikai, neformalūs įvairių gyvenimo sričių,

socialinių grupių lyderiai. Svarbu ne iniciatyvos autorystė. Pabrėžčiau: pratinantis

prie lietuviškos politikos tradicijų, ilgainiui konkrečiomis problemomis besidomintys

piliečiai galėjo tikėtis, jog per Seimo vienerių metų sezoną bus surengtos bent dvi

diskusijos aktualiais visuomenei klausimais. Tai, kad šiandien Seimo diskusijų institutas

merdi arba yra suvis pranykęs,– didžiulė netektis aktyvių piliečių bendruomenei.

Aktualių problemų, kurių vienoks ar kitoks sprendimas pareikalaus milžiniškų

intelekto pastangų ir piniginių išteklių, per akis. Galima pradėti nuo Lietuvos

tarptautinės energetinės politikos. Bene dešimtmetį „stumtą“ įvairiuose tarptautiniuose

forumuose užsienyje ir Lietuvoje, šiandien ją galima laikyti visiškai žlugusia.

Ir jau visiškai miglotas klausimas – kokia energetikos politika turėtų būti, kad ją

galėtume vadinti nauja.

Dar vienas svarbus atspirties taškas: euro, kaip pinigo, euro zonos, kaip kvazidarinio

Europos Sąjungos viduje, beigi visos Europos Sąjungos ateities klausimai.

Žinoma, svarbiausia čia Lietuvos siekiai, sprendimai ir dalyvavimo formos tose

struktūrose. Manyčiau, tokia diskusija po Seimo stogu būtų naudinga visiems, netgi

daugeliui parlamentarų, kurių supratimas apie ES pinigų ir finansų sistemą, kaip teko

patirti, siekia Nicos sutarties laikus.

Neeilinės diskusijos, galbūt net dviejų kėlinių, laukia dar keli Lietuvos energetikos

politikos reikalai. Tik šįkart labiau orientuoti į šalies vidaus reikalus. Šilumos

ūkis, jo efektyvumas, įvairovė – atrodo, Lietuvoje nėra aiškios politikos, kur link

einama. Ir svarbiausia – kodėl, kad ir kokius sprendimus priimtų politikai, procesas

neišvengiamai baigiasi monopoliu. Šia proga taip pat būtų miela, kad energetikos

ministerija platiems svarstymams pateiktų nuosavą elektros energijos sektoriaus

plėtros viziją, kurią šiandien suvokia nebent tik aukščiausi ministerijos pareigūnai.

Naujoji branduolinė jėgainė, alternatyvioji energetika, prekiaujančių, gaminančių,

transportuojančių ir šiaip tarpininkaujančių subjektų ūkio sujungimas ir atjungimas

– esu įsitikinęs, į naująją parlamento salę netilptų visi norintys.

O jeigu nušvistų dangus ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija platesnei

diskusijai dar pateiktų ilgai žadamą socialinės rūpybos sistemos reformą ar bent jos

metmenis, Seimas taptų aiškiu visuomenės traukos centru. Tai įkvėptų!

RyTAS STASELIS

Redakcija: Kalvarijų g. 2, Vilnius, tel. (5) 212 26 78, faksas (5) 215 15 87, el. paštas: info@kelias.net. Direktorė: Dalia Bankauskaitė. Komercijos direktorė: Gintarė Kuncaitytė, tel. +370 698 10865,

el. paštas: komercija@elementai.lt. Vyr. redaktorius: Rytas Staselis, el. paštas: rytas.staselis@kelias.net. Redaktorius: Kazimieras Šliužas, el. paštas: kazimieras@kelias.net. www.kelias.net redaktorius:

Domas Dėdinas, el. paštas: kelias@kelias.net. Autoriai: Dainius A. Butautas, Darius Šilas, Evaldas Gelumbauskas, Anželika Giedra, Eglė Markevičienė, Rita Miliūtė, Audronė Ranonytė, Eglė Rašimaitė. Fotoiliustracija:

Paulius Lileikis. Leidėjas UAB „Spaudos elementai“. Konsultantai: Gintaras Bingelis, Viktoras Butkus, Vladas Gaidys, Raimundas Jurevičius, Kęstutis Kristinaitis, Ramūnas Palšaitis, Saulius Racevičius. Prenumerata:

tel. +370 698 10865, el. paštas: prenumerata@kelias.net. Reklama: tel.(5) 212 26 78, tel. (mob.)+370 698 10865, el. paštas: komercija@elementai.lt. Dizainas: Silva Jankauskaitė, UAB „Idea artis“. Viršelyje:

Pauliaus Lileikio nuotraukos, Silvos jankaukaitės dizainas. Įmonės kodas 126216013, ISSN 1648-7818. Spausdino „ARX-Baltica“ spaustuvė. Visos teisės saugomos. Redakcija už reklamų turinį ir kalbą neatsako.

Kelias | 1


Turinys

2 | Kelias

kelio ženklai

Kibernetinės

kautynės

Andre Glucksmannas 4 p.

modernios

Rusijos „šaraškės”

Lilija Ševcova 5 p.

Kiauliškos

metamorfozės

Rita Miliūtė 6 p.

kelio finansai

Komerciniams bankams

nustojus finansuoti rizikingas

investicijas, Lietuvoje bunda

naujas rinkos institutas

– „verslo angelai“. Algirdas

Strumskis, KŪB Verslo angelų

fondo I partneris - apie

nelengvai, tačiau sėkmingai

pramintus administracinius,

teisinius ir praktinius takelius.

8 p.

Kaip pažaboti stambiausias finansų institucijas,

kurios sunkmečiu dar labiau išaugo – galvosūkis

Amerikos politikams

12 p.

Ceo sakymai


tema

„Gelbėjimo ratas imigrantų

rankose”. Lietuva pirmauja tarp

Europos Sąjungos šalių pagal

iš šalies emigravusių žmonių

skaičių. Naujausių tyrimų

duomenimis, Lietuvos gyventojai

netrukus gali perimti kitą

– nesvetingumo imigrantams iš

trečiųjų šalių – pirmenybę.

20 p.

prie stalo pakelėje

Pirmojo Vilniuje oficialiai

surengtų gėjų maršo

atgarsiai: kaip požiūris į

netradicinės orientacijos

žmones gali įtakoti užsienio

investicijas Lietuvoje?

36 p.

kelio istorijos

kelio kryptis

staiGUs posūkis

„Šiandien kažkas turi leisti

pinigus”, – sako profesorius

Hugh-Joelis BESSIS, finansų

rinkų, bendrovių finansų, rizikos

valdymo specialistas, BMI

vizituojantis lektorius.

16 p.

XIX amžius: grafas Benediktas

Henrikas Tiškevičius – pirmasis

Lietuvos buriuotojas. Kas sieja jachtą

Žemajteij ir prancūzų karo laivus

Mistral

56 p.

Kas laukia kompanijos, kurioje per jos

gyvavimo dešimtmečius 16 kartų pasikeičia

vadovai?.. „Neįmanoma LRT misija”

42 p.

Dainius Butautas

„Į Pažadėtąją Žemę – ar dar toli?”

50 p.

Frankas Lemkė: vokiečių simpatijos

Rusijai, santūrumas Amerikai, atšiaurumas

kaimynams: tiesa ar klaidingas įspūdis?

53 p.

Kelias | 3


kelio ženklai

Gyvename nuostabiu laiku.

Istorijos vadovėliuose aprašoma

praeitis – dažnai akmenuotas,

spygliuotas, kruvinas,

kartais tragiškas kelias – tolsta.

Regis, saldus gyvenimas jau ranka pasiekiamas,

o grubi ginklo jėga užleidžia

vietą švelnia laikomai minties galiai.

Soft power prieš hard power. Pamirškime

laikus, kai reikėjo būti apsiginklavusiam

iki dantų! Šiandien besišypsančioje

pasaulinėje arenoje svarbiau ne

nugalėti, o įtikinti – galia grįstus santykius

keičia įtikinėjimo menas. Ne be

interneto pagalbos vienu kaimu tapęs

pasaulis nuo kovų perėjo prie diskusijų.

Tai panašu į mitą.

Akivaizdu, kad mūsų žemė jau nėra

padalyta į du blokus. Akivaizdu, kad

sienos kiūra. Kinijos turistai plūsta į

Paryžių ir Romą, naujieji Putino Rusios

princai okupuoja Žydrąjį krantą

ir Ispanijos rivjerą. Ar žmonija perlipo

kultūrų ir režimų skirtumus,

kad pasiektų aukščiausią išsivystymo

laipsnį, kai kiekvienas žemės gyventojas

turi vienodas galimybes gauti informaciją

ir turėti, reikšti nuomonę? Ar

kompiuteriais, palydovinėmis antenomis

ir plokščiaekraniais televizoriais

užtikrinama laisva naujienų ir idėjų

sklaida?

Ši dieviška hipotezė apgaulinga.

Google staiga, triukšmingai ir su nuostoliais

pasitraukus iš žemyninės Kinijos

dalies, viskas grįžo į senas vėžes:

kibernetinė cenzūra žengia į priekį,

tinklaraštininkai neapsaugoti nei nuo

e. pašto stebėjimo, nei nuo politiškai

kryptingo persekiojimo (pasiteiraukite

08 chartiją pasirašiusių pekiniečių arba

„žaliųjų“ teheraniečių). Šiandienos aktualijos

yra šnipinėjimas ir kibernetinės

atakos (paklauskite baltų arba gruzinų).

Lengva galimybė nedelsiant transliuoti

urbi et orbi nuneša mus ne į kibernetinę

stebuklų salą, o į kovos lauką. Įvairios

nedemokratiškos šalys (ir ne tik tos,

apie kurias dažniausiai kalbama) grasina

pasisavinti kuo didesnę mūsų minčių

dalį. Iranas, Kinija ir Rusija – jos tai

daro geriausiai, bet jos nėra vienišos

– uzurpuoja stebuklingą nuomonės formavimo

galią, net jei tam reikia atitverti

4 | Kelias

Kibernetinės

kautynės

Šiandieninės autokratijos

muitinės savo postus

įrenginėja mūsų galvose.

piliečius hermetiška hercų ir informatikos

priemonių siena.

Vienas Dievas težino, kaip Obama

ir jo komanda stengiasi neužgauti

strateginių partnerių. Užatlantės diplomatijos

vadovė Hillary Clinton dažniausiai

ignoruoja žmogaus teisių klausimą,

ypač kai jis susijęs su Kinija. Jos

2010 m. sausio pabaigos pranešimas tik

kiek iškalbingesnis: „Pasaulyje leidžiasi

nauja geležinė informacijos uždanga“.

Google trenkus durimis, Clinton pirmą

kartą išdrįso taip pasisakyti ir leido sau

keletą čerčiliškų pastebėjimų. Lažinuosi,

kad Kinijos komunistų lyderiai žino

Fultono kalbą (1946 m.) ir nutuokia, ką

tai reiškia. Laukime tęsinio...

Prieš universalųjį internetą pastatyta

didžioji siena verčia kelti esminį šiam

amžiui klausimą: jei profaniškoms ar

religinėms autokratijoms atiduosime

aukščiausią teisę į piliečio mąstymą, jei

išankstine cenzūra valdžią atiduosime

minčių policijai, galime tikėtis blogiausio.

Netikros naujienos, ksenofobiški

paistalai, mirtį nešantys gandai, be jokios

atsvaros pateikti naudojant galingą

visuotinio tinklo jėgą, gali tapti postmoderniomis

Didžiojo brolio atmainomis.

Per krizę nėra nieko paprasčiau

kaip sukelti lengvai įtikinamo individo

paniką. 2008 m. rugpjūtį Maskva nesustodama

trimitavo apie „paranojiško“,

„išprotėjusio“ Gruzijos prezidento vykdomą

„genocidą“, nepašykštėdama jam

ir tokių epitetų kaip „naujasis Hitleris“,

kelio nuotr.

Andre GlucksmAnnAs

Andre Glucksmannas (g. 1937) prancūzų

eseistas, Naujųjų filosofų judėjimo

lyderis. Jaunystėje žavėjosi marksizmu,

anarchomaoizmu. Parašė keletą knygų,

paskutinė – Vaiko įniršis (pranc. une

rage d’enfant, 2006). Vienas žymiausių

šiuolaikinių realpolitik kritikų.

„Amerikos ir NATO statytinis“ ir t.t.

140 milijonų rusų nesiginčydami prarijo

šią informaciją – jiems ir neįmanoma

jos ginčyti, daug jų iki šiol ją laiko

tiesa, nes Kremlius įvairiais būdais

– turto nusavinimais, įkalinimas ir

žmogžudystėmis – monopolizavo žiniasklaidą

savo rankose. Valstybė, užgrobusi

.com, įgyja beveik popiežišką

„neklystamumą“.

Kadaise diktatūros siekė valdžios

apibrėžtose teritorijose: fabriko savininkas

jautėsi savo teritorijos šeimininkas

ir reikalavo nesikišti į tai, kaip

(blogai) jis elgiasi su darbininkais už

uždarų durų. Šiandieninės autokratijos

muitinės savo postus įrenginėja

galvose, o eterio iešmininkai į įstatymo

užribį nukreipia viso pasaulio tinklaraštininkus.

Deja, senosios demokratijos,

žvangant sidabriniams,

per prievartą šypsodamosi, užleidžia

nuomonės formavimo teritoriją šiandienos

despotams. Vienam Tbilisyje

įsikūrusiam transkaukazo TV kanalui

neseniai panaikinta galimybė transliuoti

prancūzišku palydovu (Eutelsat)

– šis tiesiog pakluso Gazprom reikalavimams.

Maskvai pareiškus, kad

erdvė priklauso jai, Eutelsat (beje, 25%

finansuojamas iš mokesčių mokėtojų

kišenės), maloniai sutiko – „mano palydovas

priklauso jums“. Rusiški pinigai

plūsta, žodžio laisvė skęsta. Paryžiui

– prabangios užkandėlės ir šampanas,

rytams – uždanga, už kurios karaliauja

viena nuomonė.

Hėgelis, iš esmės didis filosofas, tvirtino,

kad vienintelė istorijos pamoka

yra tai, kad iš istorijos nepasimokoma.

Ar mes pasmerkti amžinai kartoti tas

pačias klaidas? Nemanau! Google neatsitiktinai

trenkė durimis, nesutikusi su

laisvę žudančiais Kinijos valdžios institucijų

reikalavimais. Vienas iš Google

steigėjų Sergejus Brinas (36 metai) gimė

Sovietų Sąjungoje – jam teko su tėvais

bėgti nuo gulago. Ir jis puikiai tai atsimena.

Nesvarbu, kad teks prarasti pinigų

– jis neketina mūryti naujo melo rūmo.

Jam nepatinka ir Vakarų abejingumas

kylančiai didžiajai informacijos sienai.

Įdomu, ką apie tai mano Voltair’eo ir

Montesquieu Paryžius?


kelio ženklai

modernios

Rusijos „šaraškės”

Ar iš tikrųjų galime kalbėti

apie besikeičiančią Rusijos

politiką Vakaruose? Mano

kolegos vakariečiai energingai

įrodinėja, kad Rusijos užsienio politikos

paradigma keičiasi. Esą prezidentas

Dmitrijus Medvedevas kiekviena

palankia proga rodo tam tikrą Rusijos

valdžios atšilimą vidaus politikoje bei

naujoviškus tarptautinius santykius.

Vakarų politologai tai vadina „Medvedevo

liberalizacija“. Tačiau klausinėjant

vakariečių smulkiau, nesunku įsitikinti,

kad jų požiūris grindžiamas daugiausia

viltimis ir simboliais.

Mano nuomonė gerokai skeptiškesnė.

Bolševikų vadas Vladimiras Leninas, ko

gero, buvo teisus, teigdamas, jog užsienio

politika tėra vidaus politikos tąsa.

Jeigu valdžia Rusijoje tebepriklauso

tam pačiam elitui, jeigu nėra giluminio

demokratizavimo proceso, jeigu „Medvedevo

liberalizacija“ tėra tušti žodžiai,

kodėl turėtų keistis užsienio politikos

principas – to be together, to be again?

Akivaizdu: jau kurį laiką Rusija tarptautiniuose

santykiuose nebeeskaluoja

dirbtinės įtampos: nedemonstruoja

raumenų ir nedaužo langų. Tai sveikintina:

visiems lengviau bendrauti, kai

tarp oficialios Maskvos ir, tarkime, Vilniaus

nėra diplomatinės įtampos. Be to,

Kremliui kur kas lengviau normalizuoti

santykius su tomis šalimis, kuriose pasikeičia

lyderiai. Taip Lenkijoje prieš porą

metų buvo atrastas pokalbių partneris

premjeras Donaldas Tuskas, Lietuvoje

– prezidentė Dalia Grybauskaitė, Ukrainoje

– prezidentas Viktoras Janukovičius.

Tarkime, su Estija – jau sunkiau,

nes bendravimas su prezidentu Henriku

Ilvesu esą labai problematiškas. Tačiau

kita vertus, turėtume mąstyti sveikai ir

blaiviai įvertinti tokių pokyčių motyvus

ir priežastis. Aš nematau neginčijamų

įrodymų, kad Rusija negrįžtamai pasirinko

integracijos į Vakarų civilizaciją

kelią. Rusijos ir Vakarų vertybės tebėra

skirtingos. Tai rodo ne tik nesenas Rusijos

UR ministro Sergejaus Lavrovo pareiškimas

Vašingtone: mes nesame priešai,

tačiau nesame ir draugai. Antai prieš

pusantro mėnesio pasirašyta Rusijos

ir Ukrainos sutartis „dujos už laivyną“

Pats D. Medvedevas tam

tikra prasme yra iliuzija,

kalbanti galva, ūpą

stimuliuojanti tabletė

parodė, kad Maskva siūlo ne modernią

politinę ir ūkinę partnerystę, o energetinę

adatą. Rusija trečdaliu sumažino

gamtinių dujų kainą, pratęsė savo buvimą

Kryme, o V. Janukovičius už tai gavo

galimybę ilgam atidėti būtinas savo šaliai

ekonomikos reformas.

Taktikos kaita gyvybiškai svarbi dabartinei

Rusijos valdžiai išgyventi ir išlikti.

Pokyčių formulė: sukurti inovatyvią

ekonomiką, kartu išsaugojant politinį

status quo. Nėra galimybių pasiekti

technologinės pažangos be vakarietiškų

išteklių. O prieš pradedant kalbėti apie

išteklius, reikia keisti įvaizdį: vietoje

mušamų būgnų pradėti groti fleita.

Ko gero du kartus Rusijos istorijoje

– caro Petro I ir diktatoriaus Stalino laikais

– tokia taktika pasiteisino. Ir xvii–

xvii a., ir praėjusio šimtmečio pirmojoje

pusėje pavyko pritraukti investicijas iš

Vakarų ir modernizuoti šalį bei jos ūkį.

Abukart Rusijai kurį laiką pavyko išlaikyti

tam tikrą technologinį lygį, tačiau

kiekvienąsyk ji skaudžiai risdavosi atgal.

Dabartinis iššūkis – dar sudėtingesnis.

Vakarų pasaulis pergyvena tokią epochą,

kurioje technologinė pažanga

neįmanoma be ypatingos pagarbos asmens

laisvei. Kadangi šiuolaikinė Rusijos

tikrovė ir asmens laisvė – ne itin derantys

dalykai, aš sunkiai įsivaizduoju, kad

dabar pavyktų pakartoti netgi Stalino

laikų modernizavimą. Maža vien pirkti

technologijas iš amerikiečių (taip buvo

xx a. ketvirtąjį dešimtmetį) arba urmu

kelio nuotr.

lilija ŠevcovA

Lilija Ševcova – Maskvos Carnegie centro

vyr. mokslinė bendradarbė. Baigė ir dėstė

Maskvos Tarptautinių santykių institute

(Rusija), Džordžtauno ir Berklio universitetuose

(JAV). 2008 m. žurnalo Foreign Policy

įtraukta į įtakingiausių pasaulio intelektualių

TOP 100. Kelių knygų autorė (paskutinė

– Vieniša supervalstybė, 2010 m.)

atsivežti gamyklas iš Vokietijos pagal pokario

reparacijų ir kontribucijos sąlygas.

Modernūs įrenginiai ne ką tereiškia be

pagarbos asmens laisvei.

Rusijos lyderiai mėgina apgauti save ir

kitus, kad pamaskvės Skolkovo miestelį

aptvėrus spygliuota tvora, investavus ten

pasakiškus pinigus, pavyks sukurti Silicio

slėnio dvynį. Supertalentai išskirtinėje

vietoje, į kurią paprasti mirtingieji nebus

įleidžiami, ypatingos sąlygos investicijoms,

išskirtinė muitų aplinka, kurioje

bus kuriama „kažkas tokio“. Gal modernios

„šaraškės“, apie kurias Aleksandras

Solženicynas rašė prieš keturiasdešimt

metų.

Man netgi atrodo, kad idėjos sėkme

nelabai tiki ir patys autoriai. Tokiu būdu

kurdami iliuzijas ir tempdami laiką,

jie tiesiog neturi šalies modernizavimo

projekto. Pats D. Medvedevas tam tikra

prasme yra iliuzija, kalbanti galva, ūpą

stimuliuojanti tabletė: jis kovoja su korupcija,

reformuoja kalėjimų sistemą,

primygtinai kartoja „laisvė geriau už

nelaisvę“, tačiau nieko nekeičia iš esmės.

Neįmanoma ką nors pakeisti be politinių

laisvių, laisvos žiniasklaidos ir nuo valdžios

nepriklausomų teismų.

Klausimas – kaip į politinius Rusijos

valdžios siunčiamus signalus galėtų

reaguoti kaimyninių šalių verslas – ko

gero, yra pats sunkiausias. Būdama

Rusijos pilietė, aš sveikinu kiekvieną

Vakarų investiciją, kuri sukuria darbo

vietas mano šalies žmonėms. Tačiau patirtis

rodo, jog Rusijoje investavę vakariečiai

labai retai stengiasi čia įskiepyti

tuos pačius skaidraus verslo principus,

kuriais grindžia veiklą savo šalyse. Dažniausiai

jie priima tas žaidimo taisykles,

kurias siūlo visų lygių Rusijos valdžia.

Įsivaizduoju, kokių gali būti pagundų,

jeigu galų gale joms neatsispyrė net

švedų ikea – atstovė šalies, kuri iki šiol

buvo laikoma skaidrumo, verslo etikos

ir antikorupcinio imuniteto etalonu.

Jau neminint Siemens, Hewlett-Packard,

Daimler Benz kompanijų, kurios pripažino

mokėjusios milijonines pakišas

netgi Rusijos generalinės prokuratūros

pareigūnams. Šia prasme, Vakarų verslas

liberaliajai Rusijos svajonei veikiau

kenkia negu padeda.

Kelias | 5


kelio ženklai

Tarptautinis valiutos fondas

„komplikuotų“ šalių abreviatūrą

apvertė į kitą pusę: dabar Graikiją,

Italiją, Portugaliją ir Ispaniją

vadina vienu GIPS pavadinimu.

„Ankstenė santrumpa – PIGS (angl.

Kiaulės) kėlė nemalonias asociacijas, nors,

gerai pagalvojus apie klastotus Graikijos

duomenis, gal ir tiko“,– TVF koridoriuose

Vašingtone juokauja Fondo atstovai.

Jie ir dalijasi informacija su sąlyga,

kad cituojant nebus nurodytos pavardės

ar pareigos. Todėl anaiptol neneigia,

jog didžiausia nuo antrojo pasaulinio

karo krizė turi daugiau laimėtojų, negu

sėkmingomis priemonėmis su ja kovojančios

Suomija ar Estija bei pats Fondas.

Jo įtaka Europoje šiandien didesnė,

negu Europos Centrinio Banko, kaip ir

sprendimų priėmimo sparta.

2008-aisiais 186 valstybes nares turinčiam

TVF užtruko tris savaites suteikti

24 mlrd. eur paskolą Vengrijai – rekordiškas

greitis pirmajai TVF skolininkei iš

Europos Sąjungos, ypač turint omeny, kad

iš pradžių vengrams išgelbėti nuo bankroto

buvo planuojama skirti tik 1 mlrd.

eur. Budapešto bandymai pasiskolinti iš

kitų ES valstybių sudužo daug greičiau

– Austrija ir Prancūzija buvo linkusios

skolinti, tačiau kreditorių kompanijoje

norėjo matyti didesnę valstybę. Tačiau

Vokietija atsisakė.

TVF paskelbus apie susitarimą su

Vengrija, didžiausi Vokietijos laikraščiai

tylėjo. Kokią paramą euro zonai nepriklausančiai

Vengrijai būtų galėjusi skirti

iš savo programų Europos Sąjunga? Vos

13 mlrd. eur.

Ir dar vienas faktas ES nenaudai,

įvertinus greitosios pagalbos efektyvumą:

kitos dvi didžiausios TVF skolininkės Europoje

– Rumunija ir Ukraina.

TVF pareigūnai pabrėžia Vengrijos

vyriausybės ryžtingumą siekiant paskolos

ir mažinant viešojo sektoriaus išlaidas, bet

purto galvą klausiami, ar kas nors tikrino

jos pateikiamus duomenis apie šalies

būklę. Iki pernykščio Graikijos precedento,

spalį paaiškėjus, kad valdžia Atėnuose

ne vienerius metus dailino viešųjų finansų

statistiką, tokios problemos Vašingtone

niekas nė nesvarstė. O juk būtent TVF

skelbė rimčiausius įtarimus dėl rizikingos

Graikijos finansų padėties.

6 | Kelias

Kiauliškos

metamorfozės

TVF įtaka Europoje vis

dar didesnė nei Europos

centrinio banko

„Be Graikijos, tokių atvejų nėra buvę per

visą TVF istoriją nuo 1944 metų”,– sako du

dešimtmečius TVF būstinėje Vašingtone

dirbanti senbuvė. Fondas skiria Grakijai

30 mlrd. eur trejiems metams, papildomos

80 mlrd. eur injekcijos pasieks bankrutuojančios

valstybės finansų arterijas iš

ES. Kaip Atėnai susitvarkys su protestais

gatvėse – jau jų pačių galvos skausmas.

Perfrazuojant euroskeptiką Čekijos prezidentą

Vaclavą Klausą, graikai susitvarkytų

lengviau, jei būtų ištvėrę 50 metų sovietų

okupacijos, kaip kad ištvėrė dar vieni TVF

skolininkai – latviai.

Latvija iš TVF skolinasi penkeriopai

pigiau, negu ne iš TVF skolinasi Lietuva.

Į vadovėlius nieko prieš patekti nusiteikęs

LR Vyriausybės galva Andrius Kubilius

sako, jog tiek verta mokėti už galimybę išvengti

TVF nasrų, esą pirmiausia ryjančių

skaniausias jam pensijas ir kitas lengvai

socialiai pažeidžiamų grupių išmokas.

Tačiau TVF galvos vienu balsu tikina, kad

Fondas nėra blogasis policininkas, kuris,

vietoje Amerikos cop’ų mėgstamų spurgų

mėgaujasi priešmirtinėmis pensininkų

aimanomis. Jis tik nurodo, kiek ir kokios

viešojo sektoriaus išlaidos turėtų

būti sumažintos. O ką rinktis – pensininkus,

investicijų programas ar kieno

nors atlyginimų fondą – pačių galimų ir

esamų šalių-skolininkių reikalas. Kritika

išpūstoms ar nepagrįstoms išmokoms

– rekomendacijos, kurių primygtinai patariama

paisyti, jei siekiama skolintis pigiau.

Anksčiau raminę, jog 2% Europos Sąjungos

BVP tesukurianti Graikija lemiamos

reikšmės ES neturi, didieji pasaulio

Pauliaus lileikio nuotr.

Rita mIlIŪTĖ

Rita Miliūtė – LTV „Teisė

žinoti“ ir radijo laidų

vedėja. Buvusi radijo

stoties Amerikos balsas

bendradarbė Lietuvoje.

finansų analitikai dabar lygiai taip pat

tikina, kad graikiškojo viruso purtoma

euro zona nežlugs – „per daug į ją investuota

laiko ir kitų išteklių, kad nebūtų mesta

dar šiek tiek priemonių.“

Kodėl? Pasak Roberto Johnsono, buvusio

G. Soroso Fondo vykdančiojo direktoriaus

(dar anksčiau – JAV Senato

bankininkystės komiteto vyriausiojo

ekonomisto), „todėl, kad gelbėjamas ne

kažkieno užpakalis, o visa sistema“. Dabar

R. Johnsonas vadovauja vėl kartu su

G. Sorosu įkurtam Naujojo Ekonominio

Mąstymo Institutui (INET) ir sako ėmęsis

šios veiklos dėl pernelyg vangios JAV reakcijos

į visą pasaulį ištiktą krizę. Jam patinka,

kad Barackas Obama nori padėti

visiems lig šiol socialinio draudimo

neturėjusiems amerikiečiams. Tačiau jis

stebisi, jog tam reikalaujama naujų lėšų

(per dešimt metų ne mažiau kaip 900

mlrd. usd), užuot reformavus brangiausią

pasaulyje JAV sveikatos apsaugos sistemą,

kuri kaina lenkia japoniškąją, tačiau pagal

efektyvumą tėra 38 vietoje. „Campaigner“

(liet. kampanijų veikėjas) – taip Obamą

pavadina spekuliacijų valiutomis verslo

atsisakęs ekonomikos mokslų daktaras ir

pastebi: vien lozungų naujajai Vašingtono

administracijai ilgam neužteks.

Tą pastebi ir B. Obamos, ir jo personalo

(kaip ir opocizijos) lozungais bei deklaracijomis

besimėgaujantis Vašingtono politinės

satyros teatras The Capitol Steps. Jis

savo užuomazgoms dėkingas grupelei Senato

tarnautojų, gerai pažinojusių samdytojus

ir stebėjusių ne tik jų privalumus, bet

ir ydas, o dabar aktorių trupės pastangomis

pliekiantis ir vienus, ir kitus bei abejojantis

kai kuriais „antikriziniais“ Baltųjų

rūmų administracijos sprendimais. Vienas

naujausių jų „topų“ – „Return to

Spenders“ (liet. grąžinkite išlaidūnams).

Atsimenantiems Elvis’o Presley „Grąžinkite

siuntėjui“(„Return to Sender“) – jei

jau kalbame apie nuolatinį klausimą, ar

krizės akivaizdoje sumažėjusį vartojimą

reikia skatinti, ar kaip tik per didelis vartojimas

buvo viena iš priežasčių, lėmusių

didžiulius krizės mastus. Galų gale pirmoji

nuošliauža 2008 m. prasidėjusioje

krizių lavinoje juk buvo JAV banko „Lehmans

Brothers“ griūtis, dramatiškai pakeitusi

kreditavimo visame pasaulyje sąlygas

ir įpročius.


kelio ceo sakymai ženklai

Verslo angelai

bunda

Pirmasis Lietuvoje šalies verslininkų

valdomas rizikos kapitalo

fondas KŪB Verslo angelų

fondas I, įsteigtas šiemet sausio

22 d., pradeda aktyvią komercinę veiklą.

8 mln. eur valdantis fondas, pirmuoju

taikiniu pasirinkdamas jauną ir

perspektyvią UAB ART 21, diegiančią

informacines technologijas žemės ūkio

įmonėse, nubrėžė savo kryptį: rinksis

jaunas perspektyvias smulkias ir vidutines

įmones, nusiteikusias savo veikloje

diegti aukštąsias technologijas (daugiausia

IT).

Su kokia patirtimi, kokiomis viltimis

ateina lietuviško fondo valdytojai, kaip jie

vertina savo galimybes būti naudingiems

Lietuvos verslui, kokių kliūčių sulaukia?

Apie tai kalbamės su Arvydu STRUMS­

KIU, KŪB Verslo angelų fondo I (LLP

Business Angels Fund I) partneriu.

Kokie pagrindiniai rizikos kapitalo

fondo (RKF) investavimo į įmones

principai? Kuo jie skiriasi, pavyzdžiui,

nuo bankų paskolų naudojimo investicijoms?

Bankui reikia garantijų, o mes, įmonei

išleidus papildomą akcijų emisiją, ją

išperkame ir tampame dalininkais.

Pavyzdžiui, bendrovė, kurios kapitalas

yra 100 tūkst. lt, išleidžia dar vieną 100

tūkst. lt emisiją, kurią mes įsigyjame ir

taip tampame 50% kapitalo savininkais.

Galime valdyti daugiau, galime mažiau.

Ateiname su savo patirtimi, kaip

stiprinti įmonę, o mūsų tikslas – per

artimiausius 10 metų įmonę pakelti iki

tokio lygio, kad galėtume savo akcijas

8 | Kelias

Kazimieras ŠLIUŽAS

Lietuvoje pamažu randasi naujas - „verslo

angelų“ institutas. Patyrę verslininkai ryžtasi

rizikingoms investicijoms į nedideles, jaunas,

tačiau ambicingas įmones.

parduoti kitam savininkui. Dividendų

išmokėjimas mums nėra svarbiausias

sėkmės ar nesėkmės veiksnys.

O kas yra jūsų sėkmė?

Sėkmė yra tai, kad per 5 ar 10 metų

įmonės kapitalas padidėja, pavyzdžiui, iki

500 tūkst. lt. Mes uždirbame iš to, kad

pelningai parduodame savo valdytas akcijas.

Kiti akcininkai gali būti savininkai

kad ir visą gyvenimą; savo akcijas jie gali

dovanoti, užrašyti kaip palikimą šeimos

nariams, giminaičiams. O mes privalome

išeiti, nes tai RKF moralinė esmė.

yra įdomi statistika. RKF per metus

uždirba vidutiniškai 12% grąžos.

Sėkmingiausi investuotojai – apie 30%.

Siekiame rezultato nuo 12% iki 30%.

Tai labai daug (palyginkime su bankų

indėlių palūkanomis).

Kokiais būdais tokios grąžos siekiama?

Galima naudoti visokius finansinius instrumentus,

išgręžti, išspausti balansus

iki maksimalaus lygio, bet išspaustos

įmonės už trigubą kainą neparduosi.

Reikia, kad ir pirkėjas, kuris ateis po

jūsų, matytų analogiškos grąžos galimybę.

Warrenas Buffettas sako, kad investuoja

amžinai. RKF bet kada turi žinoti,

kokia įmonė bus po 5, 10, 15 metų.

Kas sudaro fondą? Ir kas verčia fondo

valdytoją darbą atlikti sąžiningai?

Mūsų fondą sudaro dvi dalys. 8 mln.

eur – Europos investicijų fondo (EIF)

lėšos. Šis fondas buvo sukurtas siekiant

investuoti į panašius kaip mūsų mažus

RKF Europos Sąjungoje. Tai ilgalaikė

EK misija. Fondų valdytojų – privačių

asmenų – interesas siekti pelno yra tai,

kad 2–10% investuojamos dalies privalo

rizikuoti ir jie patys. Mūsų fondui

skirta EIF reikalaujama investuoti suma

atrodytų juokinga, bet man ji didelė.

Aš tikrai daug ir sunkiai dirbau, kad

sukaupčiau tokias lėšas.

Šis fondas yra įvilktas į komanditinės

ūkinės bendrijos (KŪB, angliškai

– LLP), arba ribotos atsakomybės

partnerystės, rūbą. Tai vienintelis teisinis

instrumentas, leidžiantis RKF veiklą

Lietuvoje. Niekada anksčiau tokių fondų

neturėjome. Mūsų KŪB’ai taip pat iki

galo nėra tam pritaikyti. Pastaruoju

metu daromi pakeitimai įstatymuose

– ir Lietuvoje, ir Europos Sąjungoje.

Derybos dėl fondo steigimo vyko

apie 10 mėnesių. Techninė registracija

truko maždaug 30 dienų - mes buvome

pionieriai, mūsų pramintu taku žengiantiems

fondams bus nepalyginamai

lengviau.

Mūsų fondas ypatingas tuo, kad investuojame

kartu su verslo angelais, taigi

susidarė trišakė struktūra (du finansuotojai

ir valdytojas) – tai naujovė visame

pasaulyje, todėl mūsų veikla akylai

stebima.

Daugelis jaunų perspektyvių įmonių

pasaulyje turi savo angelus. Verslo

angelas – tai privatus asmuo, paprastai

sėkmingo verslo ar investicijų dėka

sukaupęs nemažą turtą – ir pinigų,

ir patirties, ir visu tuo jis pasirengęs

dalytis. Jis tarsi sėdi tau ant peties, stebi,

kai reikia – pataria, kai reikia – pa-


deda atidaryti duris, kurios daugeliui

žmonių paprastai būna uždarytos, t.y.

padeda patekti į jaunam verslininkui

dar nežinomas sferas. Turime pusšimtį

užsiregistravusių angelų. Tai privatūs

Lietuvos asmenys, kuriems žadame

konfidencialumą. Fondo valdytojas su

verslo angelu dalijasi kuruojamas sritis.

Pavyzdžiui, šiuo atveju mano kompetencija

yra informacinės technologijos,

o angelo – žemės ūkio struktūros, ryšiai.

Vien angelas į mūsų minėtą įmonę

neitų, vien fondas irgi neitų – trūktų

kompetencijų.

Minėjote, kad į Jus kreipėsi apie 50

vadinamųjų angelų, arba mecenatų.

Tai daug ar mažai tarptautiniame

kontekste? Juk tai visiškai kitas verslo

lygmuo.

Lietuviškieji verslo angelai – visiškas

embrionas, turintis idėjų, bet neturintis

angelo technikos, įdirbio. Dauguma

angelų neturi aiškaus tikslo, į ką ir kaip

investuot, investavimo kultūros. ypač

pakilimo metais buvo tikras investavimo

chaosas: žmonės investavo į

akcijas, pensinius fondus, nekilnojamąjį

turtą, bet logikos buvo maža. Galų

gale dauguma nudegė, ėmus sproginėti

burbulams. Kita vertus, reikia suvokti,

kad teks dirbti su kategorija žmonių,

kurie ne iš tavo kiemo. Aš dabar dirbu

su įmonės vadovu, kuriam 22 metai.

Mūsų amžiaus skirtumas yra 20 metų, o

angelui – 60 metų. Taigi mus skiria 2–3

kartos. Todėl turime nusistatyti tvarką,

bendravimo su savo naujaisiais partneriais

taisykles.

O kas prie ko turėtų prisitaikyti?

Šiuo atveju aš taikausi, nes žiūriu į

faktus. Mes tikime Dievą, o visa kita

yra faktai. Faktai rodo, kad iš esmės

visas šis jaunimas, dar neseniai buvę

studentai, šiandien yra prisijungę prie

kokių nors socialinių tinklų. Nematau

prasmės įrodinėti, kad stacionarus

telefonas yra geresnis už iPhone. Jau

visiškai aišku, kad technologijos daug

kur iš esmės pakeitė mąstymą. Geriau

jau mes prisitaikysim prie technologijų,

o ne bandysim technologijas pritaikyti

prie savęs.

yra griežtų dalykų, kurių niekada

neatsisakom, bet jie visi remiasi

vertybėmis. Pavyzdžiui, akcininkų

sutartyje yra daug punktų, dėl kurių nė

nediskutuojame. Negalime bendrovės

palikti be sprendimo ilgiau nei 30

dienų. Pažeisti šią taisyklę nesuteikia

galimybių netgi akcininko ar fondo

valdytojo mirtis. Reikalaujame, kad

kartą per mėnesį bendrovės vadovas

ir finansininkas parašytų ir mums

pateiktų savo darbo ataskaitas. Norim,

kad vadovas apmąstytų, ką gero

nuveikė per mėnesį, interpretuotų

skaičius. To reikalaujame iš visų kartų

vadovų, nes ataskaitos yra vienintelis

būdas žinoti, kas vyksta bendrovėje, ir

laiku priimti sprendimus. yra ir kitų

vertybinių dalykų, dėl kurių nesusitarę,

turim išsiskirti.

Pageidaujantieji tapti verslo angelais

ateina su didelėm sumom. Kiek Jums

svarbi to kapitalo prigimtis, ar ją kaip

nors tikrinat?

Pauliaus lileikio nuotr.

Fondas turi konkrečias procedūras,

konkrečią tvarką, per kurią turi praeiti

ir pats balčiausias angelas. Tačiau yra ir

neformalioji pusė. Pretenduojantieji tapti

verslo angelais iš karto perspėjami, kad jų

dokumentai gali būti prieinami „draugui

Olafui“ (Europos kovos su sukčiavimu

tarnyba). Plauti pinigus su mumis yra

labai rizikinga.

Ar Jūsų numatomas 10 metų dalyvavimo

įmonės veikloje yra koks nors

sutartinis įsipareigojimas, ar jį galima

sutrumpinti – pavyzdžiui, jei pamato,

kad padarė tik žalos?

Pastebėję, kad nesiseka, turim išeiti,

bet prieš tai privalom rasti mūsų akcijų

pirkėją.

Dabar esame sutrikę dėl to, kad nežinome,

kiek užsitęs dabartinis ekonomikos

nuosmukis. Paskutiniai ciklai buvo klasikiniai

– septynmečiai. Ši krizė prasidėjo

septintais-aštuntais metais. Fondas yra

struktūrizuotas, kad galėtų atlaikyti du

ciklus. Įsivaizdavome du ciklus po 5-erius

metus. Aš jau regiu antrą cunamio bangą,

nes rinkos blaškosi: vieną dieną Graikija

krenta, kitą DOW JONES kyla 10%, paskui

ne ką mažiau krenta, ir niekas nesupranta,

kas atsitiko. Kitaip tariant, nėra stabilumo,

rinkos šokinėja. Čia kaip bėgiojimas alaus

po gero baliaus, ir tai kelia nerimą.

Kelia abejonių pasakymas, kad fondo

valdytojas gali numatyti, kokia įmonė

bus po 5–10 metų, kai ne nuo įmonei

priklausančių aplinkybių ji negali žinoti,

kas bus po mėnesio ar dviejų. Technologijos,

paklausa veikia žaibiškai ir

dažniausiai negrįžtamai.

Niekas negali garantuoti, bet planuoti

galima. Jeigu šiandien man kas pasiūlytų

investuoti į knygų verslą, ką aš daryčiau?

Dabar žmonės skaito daugiau. Bet aš turiu

matyti ir Amazon Campbell, ir iPod, turiu

analizuoti katalogus, Google sandorius

Vokietijoje, Prancūzijoje dėl knygų skenavimo

– turiu domėtis, studijuoti viską, kas

gali daryti įtaką mano pasirinktam verslui,

ir iš viso to daryti išvadas. Aš negaliu

numatyti, kada plačiai įsigalės UpCode

ar kas nors panašaus, bet turiu numatyti,

kad kas nors panašaus tikrai bus. Jausmai,

nuojauta irgi padeda planuoti, prognozuoti.

Esame nuolatinės rizikos būklėje, todėl

ir vadinamės rizikos kapitalo fondu. RKF

žaidimas yra labai tikimybinis: dalis gali

pralošti, dalis išlošti. Mes nesirengiame

pralošti.

Kokių įsipareigojimų iš pačios įmonės

laukia RKF?

Mes norim, kad su mumis būtų elgiamasi

kaip su partneriais: jeigu yra problemų,

Kelias | 9


ceo sakymai

norėtume, kad mums apie jas būtų

pasakyta, jeigu sėkmė, esame pasirengę ja

dalytis. Svarbiausia – kad būtų dialogas,

kad mus priimtų tokius, kokie esame, kad

nebandytų nieko nuslėpti, „pagerinti“, nes

labai greitai apie tai sužinom. Vos įžengęs

į bet kurią įmonę, iškart pajunti, koks

kvapas, kokie santykiai viduje. Tai rodo

smulkiausios detalės, o šifruoja patirtis.

Prieš keletą metų darėme vieną patikrinimą.

Pirmą kartą tolokai važiavome į

įmonę kalbėtis dėl bendradarbiavimo.

Kolega, iš tolo ją apžiūrėjęs, klausia: ar

mes iš tikrųjų einame į tą įmonę? Pamaniau,

kodėl gi ne, įmonė nedidelė, daug

ką galima nuveikti. Tačiau kitą dieną

atvykęs pastebėjau prie jos stovinčius

prabangius „Mercedes“ ir greit supratau:

matyt, kolega buvo teisus...

yra daug indikatorių, iš kurių galima

nuspręsti: kaip šypsosi sekretorė, kokia

kondicionavimo sistema, kokia kava,

koks tualetas. Viso to nepaslėpsi ir staiga

nepakeisi.

Teko girdėti Es ekonomikos ir finansų

komisaro Ollio Rehno pateiktą apibendrinimą,

esą visas Europos rizikos

kapitalas prilygsta viename Izraelyje

veikiančiam rizikos kapitalui. Ar tai

nėra Europos finansų sistemos bėda,

kad daug dalykų yra koncentruojama

į struktūrinius fondus, kuriuos valdo

biurokratija, ir nelieka vietos rizikos

kapitalui?

Izraelyje yra labai daug rizikos kapitalo

ir jam lengva veikti, todėl akivaizdūs ir

šios šalies rezultatai, ypač technologijų

lygyje – karinėje, tekstilės, medicinos

pramonėje.

Pusė ES rizikos kapitalo yra Anglijoje.

Labai stiprūs Vokietijos RKF. Šuolis

prasidėjo Šiaurės šalyse. Suomiai 2007 m.

pakeitė savo įstatymus, tiksliau, rizikos

kapitalui nubraukė visus mokesčius, paliko

tik pelno mokestį. Ten susiklostė labai

švari, skaidri, tvarkinga struktūra.

10 | Kelias

Palyginti su struktūriniais fondais,

RKF misija yra įtvirtinti žingsnius, kad

struktūrinė parama būtų investuojama,

o ne pravalgoma. Pinigai turi grįžti, nes

negalima visą laiką vaikščioti su ištiesta

ranka. Lietuva struktūrinių fondų lėšų

naudoja daug, bet abejoju, ar visada

tikslingai. Lengvai gaunami pinigai

lėtina ekonomiką.

Tikimasi, kad struktūriniai fondai ir

RKF vienas kitą papildys, nors vargu ar

tai pavyks. RKF ateina su atsakomybe,

su nusiteikimu daryti kietus sprendimus,

su drąsia rizika, o struktūrinė

parama orientuota į tuos dalykus, kur

fondas neturėtų eiti: nedidelės inovacijos,

žuvų mailiaus auginimas ir pan.

Turbūt yra ir ribotas įmonės, į kurią

investuojate, kapitalo dydis?

Mes galime investuoti į Smulkias ir

vidutines įmones, kuriose dirba iki 25

žmonių ir kurių apyvarta yra 0,5–3 mln.

Lt. Tai segmentas, kuriam galime daryti

didžiausią įtaką.

Mūsų visuomenė unikali tuo, kad

90% esame per 20 metų išlindę

iš daugiabučių, kadaise buvome

kaimynai. Yra daug žmonių, kurie

prisimena, kad buvai kaimynas, dar

mažas berniukas, ir štai dabar esi

kapitalistas, todėl „pas tave aš dirbti

neisiu“...

Mes dar nelabai suprantame, kas yra

akcininkas, kokia jo misija. Juk tai

pirmiausia žmogus, kuris pirmasis

patikėjo, rizikavo neretai netgi savo

šeimos turtu. Samdomi darbuotojai

gauna algą, turi socialines garantijas,

o savininkas viso to neturi. Jeigu jam

nepasiseks, jis neturi jokių garantijų,

kad neliks basas. Be nieko! Iš tikrųjų

daug darbuotojų tebemano, kad jie, o ne

akcininkas įmonėje yra svarbiausi, kad

akcininką galima apgaudinėti.

KŪB Verslo angelų fondo-1

lėšų sTRuKTūRA, mln. EUR

Europos investicijų fondas

8 mln. EUR

Verslo angelai

8 mln. EUR

Fondo valdytojai

0,42 mln. EUR

Šaltinis: KŪB Verslo Angelų FondAs-1

Yra nuomonė, jog į aukštąsias technologijas

geraisiais laikais yra pridėta tiek

pinigų, kad tos investicijos dar greitai

neatsipirks. Gal geriau investuoti į kokias

remonto dirbtuves, kad renovuotų

senus daiktus, kuriuos vėl būtų galima

sėkmingai naudoti?

Investuoti į remonto dirbtuves? Galima,

bet ar verta? Remonto dirbtuvės savaime

rasis. Esant aukštųjų technologijų

centrams, vis tiek kas nors turi susukinėti

varžtus. Tai vadinamasis Berlusconio

efektas Šiaurės Italijoje, kai buvo panaikinti

mokesčiai investicijoms į naująsias

technologijas. Kas dėl to atsitiko? Italai

pradėjo masiškai pirkti technologijas,

tačiau įranga nuolat genda, todėl kiti italai

ėmė siūlytis paremontuoti, treti pradėjo

vežti detales, o ketvirti ir patys pradėjo

gaminti ir kurti naujas technologijas.

Taip Italijoje atsirado ištisi technologijų

gamybos centrai. Iš vadinamųjų remonto

dirbtuvių jie išaugo. Štai jums vieno

mokesčio panaikinimo rezultatas.

Ar pastebima, kad, palyginti su tuo,

kas buvo prieš 2–3 metus, didėtų

visuomenės poreikis imtis verslo?

Lyg ir didėja, tačiau užuomazgų daugiausia

tarp jaunų žmonių. Bet kiek iš tikrųjų

užsiims rimtu verslu? Juk tai pragariškai

sunkus darbas. Grįžti vėlai, kai visi jau

miega, išvedi šunį, o kitą rytą vėl į darbą

iki vėlumos. Ar uždirbsi? Taip, tikėtina, bet

gal tik po 10–15 metų. Greitų uždarbių gali

pasitaikyti, bet tai nėra masinis reiškinys.

Daug žmonių pabandė ir nusprendė,

kad tai jiems per sunku. Turi būti labai

geras techninis, fizinis pasirengimas,

sugebėti išsimiegoti per 2–4 valandas.

Reikia ne tik išmanyti finansus, bet ir

mokėti skaičiuoti. Nežinai, kada gali prireikti

viską pradėti iš naujo, juolab jei tau

jau šešiasdešimt. Esu sutikęs žmogų, kuris

iš naujo pradėjo būdamas 65-erių. Matyt,

verslininku reikia gimti.

Pauliaus lileikio nuotr.


kelio finansai

Prieš keletą metų

JAV įsisukusi finansų

krizė nuvilnijo per visą

pasaulį. Ar Amerikoje

atsirandančios finansų

sektoriaus reguliavimo

iniciatyvos turės tokią

pat globalią, tačiau

teigiamą reikšmę?

12 | Kelias

B. Obamos

apinasris

Darius ŠILAS

Revoliucinė...“, „Istorinė Volstryto

pertvarka...“, „Esminė

dešimtmečių reforma“ – tai tik

kelios žiniasklaidos antraštės,

skirtos apibūdinti gegužės pabaigoje JAV

Senato priimtą finansų sistemos reformų

paketą. Pagrindinį reformos tikslą JAV

prezidentas Barackas Obama apibrėžė

taip: „(Siekiame) ne tik padėti mūsų ekonomikai

atsigauti po šios recesijos, bet

ir užtikrinti, kad ekonomikos krizė, nuo

kurios prasidėjo nuosmukis, niekada

nepasikartotų.“

„Kai šis projektas taps įstatymu, laimingasis

Volstryto pasivažinėjimas baigsis

spiegiančiais stabdžiais,“– priėmus

paketą, sakė Senato daugumos lyderis

demokratas Harris Reidas.

Įdomu, kaip garsiai spiegs H. Reido stabdžiai,

įsigaliojus vieno naujo įstatymo reikalavimui,

jog įsigyjant brangakmenius Konge,

būtina įrodyti, kad už pirkinį sumokėti

pinigai nebuvo panaudoti paramilitarinėms

grupuotėms finansuoti. Ar tokia norma apsaugos

JAV nuo naujos ūkio krizės? Galbūt

tokia „deimantinė“ įstatymo pataisa tėra Senato

procedūrų kuriozas, o ne kažkurio senatoriaus

sužibėjimas finansų kompetencija?

Niekas nėra tikras, kad ir toliau iš didelio

rašto nebus išeinama už krašto. Nagrinėdami

reformos turinį, apžvalgininkai ir ekspertai

nepamiršta – 2010-ieji rinkimų metai: demagogijos

ir populizmo apstu.

Senato priimtą įstatymų paketą dar

būtina suderinti su panašiu dokumentų

kalnu – tuo, kurį jau priėmė Kongreso že-


mesnieji – Atstovų rūmai. Tik tada prezidentas

B. Obama jį galės pasirašyti.

pavarčius pusantro

tūkstančio puslapių...

Kai kurie reformos paketo

aspektai.

FInAnsInė pRIEžIūRA. Steigiama nauja

Priežiūros taryba, kurios funkcija – vertinti

ir apsaugoti nuo rizikos visą finansų sistemą.

Tarybai vadovautų JAV iždo sekretorius

(finansų ministras), ją sudarytų Federalinio

rezervo sistemos (FED – centrinio

banko), Vertybinių popierių ir biržų komisijos

(SEC), Federalinio būsto finansavimo

agentūros, Ateities sandorių prekybos

komisijos ir kitų priežiūros institucijų

atstovai. Taryba turės įgaliojimus didinti

kapitalo reikalavimus stambiems bankams

ir netgi reikalauti, kad kai kuris turtas butų

atskirtas, jeigu jo padėtis keltų grėsmę

finansų sistemai.

Į pAvOJų pATEKusIų sTAMbIų FInAnsInIų

ĮMOnIų uždARYMAs. Federalinei

depozitų draudimo korporacijai ketinama

suteikti teisę perimti arba uždaryti

stambias finansines įmones (iki šiol Korporacija

galėjo perimti arba uždaryti tik

bankus). Senato priimtuose įstatymuose

numatoma, jog perėmimo arba uždarymo

išlaidos būtų padengiamos iš specialaus

fondo, kurį sudarytų patys rinkos

dalyviai (Atstovų rūmų priimtame

įstatymų pakete numatoma, kad finansų

rinkos dalyvių bus reikalaujama sudary-

ti 150 mlrd. usd garantinį fondą). Šiuo

žingsniu siekiama, kad krizės atveju

gelbėjant žlungančias finansines įmones,

nebūtų naudojami mokesčių mokėtojų

pinigai. FED tik ypatingais atvejais leidžiama

skolinti mokioms įmonėms,

tačiau JAV Kongresui suteikiama teisė

pritarti arba nepritarti FED suteikiamoms

skolų garantijoms.

pREKYbOs IšvEsTInIAIs FInAnsų InsTRuMEnTAIs

REGulIAvIMAs. Pirmą

kartą istorijoje JAV federalinė valdžia

imtųsi šių instrumentų priežiūros (išvestiniai

finansų instrumentai yra ateities

sandoriai įvairių rūšių vertybiniais

popieriais, akcijomis, paskolomis, valiutomis

ar prekėmis, kurių vertę neretai lemia

specifiniai įvykiai, pvz., maržų arba

klimato sąlygų kaita). Didesnę sandorių

dalį tikimasi sudaryti viešosiose arba

elektroninės prekybos biržose.

„vOlcKERIO TAIsYKlė“ (Paulas Volckeris

– JAV prezidento Ekonomikos atkūrimo

konsultacinės tarybos pirmininkas – D.

Š.). Nors buvusio FED prezidento vardu

pavadintos taisyklės įgyvendinimo

mechanizmas dar ne visiškai aiškus,

bankams ketinama siūlyti atskirti „tradicinę“

bankininkystę nuo rizikingesnės

veiklos. Kitaip tariant, ketinama drausti

bankams valdyti ar investuoti nuosavas

lėšas į rizikos draudimo, privataus kapitalo

ir privataus kapitalo prekybos draudimo

fondus. Atstovų rūmų patvirtintas

įstatymų paketas buvo priimtas iki Baracko

Obamos sausį paskelbto pasiūlymo,

o Senato reformos versija suteikia teisę

taisykles kurti patiems reguliuotojams.

vARTOTOJų ApsAuGA. Planuojama įkurti

naują vartotojų apsaugos tarnybą, kuri

prižiūrėtų būsto paskolų, debitinių

kortelių bei kitų smulkių finanansinių

produktų rinkas. Senato reformos variantas

įpareigojo tarnybą steigti po FED

skėčiu, Atstovų rūmų – kurti nepriklausomą

instituciją.

RIzIKOs pAsIdAlIJIMAs. Įgyvendinus reformą,

skolomis (kai kuriomis paskolomis

būstui, automobiliui įsigyti, kredito

kortelių įsipareigojimais ir pan.) prekiaujančios

įmonės bent dalį parduodamų

skolų privalėtų išlaikyti savo nuosavybėje.

Nauji įstatymų reikalavimai palengvintų

investuotojų galimybes bylinėtis su kredito

reitingus sudarančiomis kompanijomis.

dėl ko lūžta ietys

Reformos įspūdingos, įteisinančios

JAV istorijoje neregėtą finansų sistemos

priežiūrą. Tačiau klausimas: ar

šios priemonės padės ateityje išvengti

sisteminių krizių?

Kelias | 13


kelio finansai

„Išmintinga ir taupi yra

valdžia, kuri sulaiko

žmones nuo kenkimo vienas

kitam, tačiau palieka jiems

laisvę reguliuoti savo pačių

stropumą ir tobulėjimą,

neatima iš jų triūsu

uždirbtos duonos. Tai yra

geros valdžios pamatas.“

Thomas Jeffersonas,

JAV Prezidentas (1801–1809)

JAV demokratai pozuoja kaip vieninteliai,

kovojantys prieš Volstryto pabaisą,

kurią nuo priežiūros grandinės paleido

ankstesnė George‘o W. Busho administracija.

Respublikonai, demokratų požiūriu,

apskritai yra Vostryto pabaisos tarnai.

Dėl jos godumo visas pasaulis nudardėjo

į krizės prarają. Toji demokratų teorija

teigia, jog šiuo metu Volstryto pabaisa

mobilizuoja milžiniškus pinigus ir armijas

lobistų, kad tik sustabdytų „istorinę B.

Obamos reformą“.

Tikra tiesa: lobistai dirba savo darbą

– bando veikti politikos procesus JAV

įstatymų rėmuose. yra dėl ko. Analitikų

požiūriu, kai kurios reformų gairės

stambių JAV bankų pelnus gali apkarpyti

15–20%, neįvertinus papildomų

mažųjų rinkos dalyvių veiklos reguliavimo

sąnaudų.

Tačiau Kimberly Strassel, Wall Street

Journal (WSJ) dienraščio apžvalgininkė,

pastebi, jog 2010 m. rinkimų cikle, kuris

tęsis iki lapkričio, aukotojai Senato

demokratų rinkimams finansuoti skyrė

tris kartus daugiau pinigų, nei respublikonams

– iš viso 5,3 mln. usd. Tarp

aukų gavėjų – ir jau minėtas Senato daugumos

lyderis Harris Reidas. Kol WSJ

apžvalgininkė dėl to kandžiai pataria respublikonams

peržiūrėti iki šiol įprastus

santykius ir paramos principus su Volstryto

bankininkais, kiti rašo apie gausius

rinkimų kampanijų aukų vajus, kurių dalyviai

– bankai, investiciniai fondai, kiti

lobistai – dosniai atveria savo pinigines.

New York Times dienraščio organizuotoje

diskusijoje, kurioje aptariamas

Senato nepriimtas kairiųjų demokratų

siūlymas griežtai apriboti bankų dydį,

Masačiūsetso technologijos instituto

Sloano vadybos mokyklos profesorius,

knygos „13 bankininkų“ bendraautoris

Simonas Johnsonas pateikia lentelę, kuri

įrodo: nuo krizės pradžios šeši stambiausi

JAV bankai – Bank of America, JP

14 | Kelias

Morgan Chase, Citigroup, Wells Fargo,

Goldman Sachs ir Morgan Stanley – dėl

G. W. Busho ir B. Obamos vyriausybių

veiksmų ne sumažėjo, o padidėjo. Ar

tebėra prasmė kalbėti, kad grėsmes

finansų sistemai ir visam ūkiui sukėlė

stambių finansų įmonių veikla?

Toje pačioje diskusijoje Peteris J.

Wallisonas, buvęs prezidento Ronaldo

Reagano administracijos pareigūnas ir

dešiniosios pakraipos American Enterprise

Institute bendradarbis, pažymi, kad

griežta stambiausių finansinių įmonių

priežiūra tik patvirtina rinkai jų svarbą

ir keliamą grėsmę visai sistemai. Kitaip

tariant, palengvina joms konkurencijos

sąlygas, palyginti su mažesniais rinkos

dalyviais, taip pat sukuria nesveiką

stambiųjų finansų ryklių ir valdžios

institucijų partnerystę.

Wallisonas anksčiau yra rašęs: „Bankai

yra griežčiausiai prižiūrima mūsų

ekonomikos dalis, todėl tai, kad finansų

krizės metu būtent jie patyrė daugiausiai

problemų, įrodo: reguliavimas nėra

panacėja, kurios daugelis tikisi.“ Institucijos,

kurių gelbėjimas krizės metu labiausiai

erzina rinkėjus, lig šiol valdžios

reguliuotojų ir taip jau buvo laikomos

už trumpiausio pavadėlio arba netgi

tiesiogiai su valdžia susijusios. Kaip, pavyzdžiui,

būsto paskolų gigantės Fannie

Mae ir Freddie Mac.

Kaip ir kiti reformų kritikai, Wallisonas

kelia klausimą, kodėl reikia griežtinti

rizikos draudimo fondų kontrolę,

nors šis sektorius nereikalavo mokesčių

mokėtojų pinigų ir savo investuotojams

padarė mažiau nuostuolių nei bankai? O

štai reformų pakete nėra griežtinami reikalavimai

valdžios kontroliuojamų būsto

paskolų gigantų veiklai.

Buvęs JAV Vertybinių popierių ir biržų

komisijos pirmininkas Harvey‘us Pittas

pažymi: „Bandant įveikti krizę, prasmingiausia

pradėti nuo krizės priežasčių

ir tik po to kurti naujus įstatymus bei

priežiūros mechanizmus.“ Jis priduria,

kad Kongresas ėmėsi reformų, nesulaukęs

oficialių krizės priežastis tiriančios

komisijos išvadų: „Gal mums pavyks nustatyti

tikrąsias priežastis, tačiau dėl to

nesilažinčiau.“

Buvęs vyriausiasis JAV vertybinių

popierių ir biržų prižiūrėtojas sako

aiškiai, kad šiandien reikia ne naujų

apinasrių rinkos dalyviams, o analizės,

kodėl iki šiol veikusios priežiūros institucijos

patyrė globalią nesėkmę.

H. Pittas sako, kad geriausia prevencinė

priemonė – kapitalo ir finansų rinkos

dalyvių skaidrumas. Jų ir valdžios

institutų keitimasis informacija „realiu

laiku“, rimta analizė ir galimybės reguliuotojams

stabdyti įtartinus įvykius, kol

bus išsiaiškinta, ar iš tikrųjų tie įvykiai

kelia didžiules rizikas.

Kad įstatymo projektas JAV taptų

galiojančiu teisės aktu, abeji Kongreso

rūmai (Atstovų ir Senatas), turintys teisę

savo nuožiūra inicijuoti įstatymus,

privalo priimti galutinę vieningą

įstatymo versiją. Kai Atstovų rūmų ir

Senato priimtos įstatymo redakcijos

skiriasi, galutinė derinama vadinamajame

Konferencijos komitete, kurį

sudaro abiejų Kongreso rūmų atstovai.

Suderinta priimto įstatymo versija

siunčiama Prezidentui pasirašyti. Šis

gali įstatymą patvirtinti arba vetuoti.

Anot žinomo JAV politologo Roberto

A. Dahlo, „Palyginti su kitais nacionaliniais

įstatymų leidybos institutais,

Kongresas yra gerokai labiau decentralizuotas,

o teisė priimti sprendimus

yra atskirta ir specializuota. Tiek

Prezidentas, tiek abeji Kongreso

rūmai daro didelę įtaką daugumai

sprendimų, tačiau paprastai nė viena

iš šių institucijų neišgali nugalėti

ryžtingos kitų opozicijos. Todėl reikia

bendradarbiauti.“

Pittas siūlo steigti vieningą visos

finansinių paslaugų rinkos priežiūros

instituciją, Tačiau monetarinės politikos

bei globalios rizikos kompetenciją

paliekant tik FED. B. Obamos pasiūlyta

reforma – priešingai – kuria naujas

priežiūros įstaigas ir stiprina FED įtaką

už monetarinės politikos ribų.

Intelektas prieš nuovoką

Vienas lietuvių verslininkas, vėliau likimo

ironijos nublokštas į viceministro

postą, taikliai pastebėjo: „Lietuvos

įstatymus iš tikrųjų kuria gal pusšimtis

parlamentarų, tačiau vėliau bent 3 milijonai

žmonių galvoja, kaip juos apeiti.“

Kitaip tariant, kuriančiųjų įstatymus intelekto

potencialas (netgi jei būtų lavintas

geriausiuose pasaulio universitetuose),

palyginti su norinčiųjų juos apeiti

nuovoka, neturi jokių šansų.

Bet kuri politinė reforma natūraliai kelia

jai pritariančių ar atmetančių armijų

decibelus. Tačiau daugelis ekspertų primygtinai

siūlo nepamiršti, kad kiekvienos

naujos krizės priežasčių galima

atrasti išanalizavus tai, kaip buvo sureguliuota

jos pirmtakė.

Viena, rinkų reguliuotojai ir prižiūrėtojai

ilgainiui susigyvena su savo

funkcijomis, o jų darbo efektyvumą sugniuždo

rutina. Kita vertus, rinkos dalyviai

pamiršta krizių pamokas ir pradeda

ieškoti teisėtų būdų, kaip apeiti naujus

suvaržymus arba sumažinti jų įtaką.

Istorinis valdžios kontrolės didinimas

JAV finansų sektoriuje bei sektoriaus

dalyvių koncentracija rinkoje kol kas

kelia ne nusiraminimą dėl problemų

prevencijos, o veikiau susirūpinimą dėl

ateities krizių mastų.


kelio ženklai

16 | Kelias

staiGUs posūkis

Audronė RANONyTĖ

KAS NORS TuRI

LEISTI PINIGuS

Smūgių krečiamos finansų rinkos: ar jos tebėra globalios

ekonomikos pabrometras? Kokią ateitį jos rodo?

Profesorius Hugh-Joelio BESSIS, finansų rinkų, bendrovių finansų,

rizikos valdymo specialistas apie Europos Sąjungos, euro zonos,

Lietuvos problemų sprendimo kelius. Pašnekovas - Baltic Management

Institute (BMI) vizituojantis lektorius is HEC verslo mokyklos (Paryžius,

Prancūzija), dėstantis tarptautinėje EMBA programoje BMI.

Pauliaus lileikio nuotr.


Nematau jokios naudos šaliai, kuri

norėtų išstoti iš Europos Sąjungos.

Politinis ir ekonominis Europos Sąjungos

valdymas nėra kokybiškas.

3% ES šalies biudžeto deficito norma

– jau tik teorija.

Kai turi didelių problemų, joms išspręsti

reikia didelių žaidėjų.

didelė rinka reikalinga visoms

šalims. Ji reiškia didesnį konkurencingumą.

Europos Sąjunga

ir euro zona buvo sukurta kaip

didelė vieninga rinka su bendra valiuta. Ir,

nors daug kas pranašavo, kad su vieninga

valiuta bus problemų, ilgą laiką viskas

buvo gerai. O buvo gerai todėl, kad nebuvo

tokių problemų ekonomikoje.

Es problemos užprogramuotos

Europoje turim ir stiprias ekonomikas,

ir silpnas (dažniausiai Europos pietuose).

Taigi neatitikimas buvo visada. Kai

šias ekonomikas pabandėm sudėti kartu,

iškilo klausimas, kokios ES norim: ar

didelės ir įvairios, ar mažos, kurioj visos

šalys būtų panašaus išsivystymo lygio.

Pasirinkom pastarąją. Dauguma tikėjosi,

kad sukūrus vieningą rinką, įvairių šalių

ekonomikos pradės artėti, kol susilygins.

Taip neatsitiko.

Kai atsiranda problemų, pirmiausia

trūksta silpniausia grandis. Kilus pasaulinei

finansų ir ekonomikos krizei,

silpniausia ES grandis pasirodė esanti

Graikija. Ir ne ji yra problema, ji – tik

simptomas. Juk jei Graikijos gelbėjimo

priemonės nepadės, tai kodėl tai turėtų

veikti kilus problemų Ispanijoje, Portugalijoje,

Italijoje ar kitose šalyse.

Ši krizė – didžiausias testas Europos

Sąjungai. Jei šią krizę nugalėsim, tai išgyvens

ir ES, ir euras. Jeigu neišgyvensim,

didysis eksperimentas bus baigtas, visi

galės skirstytis.

Finansų rinkos siunčia žinią

Mes nežinom, ko reikės Graikijos problemoms

išspręsti, nežinom, kas atsitiks

pietinės Europos silpnosioms grandims.

Žinom, kad turim problemą, kurios

nesprendžiam, tik mėnesių mėnesius

diskutuojam.

Finansų rinka šito nemėgsta, jai pats

blogiausias dalykas – kai nėra aiškumo.

Rinka tokią padėtį supranta taip: „ES

valdymas yra nepatikimas“. Netgi jei bus

nuspręsta, kokių priemonių krizei suvaldyti

reikia imtis, tas priemones dar reikės

įgyvendinti, o ar jos bus įgyvendintos,

mes nežinom. Todėl natūralu, kad investuotojai

nepasitiki euru. Kol vadovai

diskutuos, tol euras kris. Ir prie viso

šito dar prisideda smarkiai padidėjusi

valstybių rizika.

Visa tai dabar mane verčia būti pesimistu.

Toks ir būsiu, kol ES valdžia tiksliai

nepasakys, ką darys.

Turim labai gerą pavyzdį: per naktį

buvo nuspręsta suformuoti 750 mln. eur

finansinės pagalbos paketą. Rinkos iškart

nusiramino, kritimas liovėsi. Tačiau trumpam.

Kadangi visi laukė tolesnių veiksmų,

o sulaukė ir vėl tik diskusijų.

Finansų rinkose viskas vyksta greitai.

Ir, jeigu kur nors atsiranda bent mažiausia

abejonė, rinkos važiuoja žemyn.

Laukiu įgyvendintų sprendimų, nes

euro silpnėjimo ir rinkų kritimo tendencijos

tikrai nesikeis, kol nebus sutarimo,

ką daryti, ir kol tai, kas sutarta, nebus

įgyvendinta.

Angelos Merkel akibrokštas

Labai neigiama ir stebinanti žinia buvo

Angelos Merkel sprendimas sustabdyti

short sell (valiutų, akcijų – pardavimas jas

pasiskolinus; skolinamasi ir parduodama

tada, kai tiki, jog kainos rinkoje toliau kris

ir po tam tikro laiko galėsi nusipirkti tų

pačių finansų instrumentų pigiau, grąžinti

skolą ir dargi uždirbti) prekybą, nes tai

techniškai visiškai nenaudingas sprendimas.

Akivaizdu, kad uždrausdamas short

sell visame pasaulyje, uždraustum prekiautojui

statyti už tai, kad euras kris, nes

tokia yra short sell technika (t.y. tada gal

sulaikytum euro kritimą), tačau uždraudus

tai daryti vienoje vietoje, prekiautojas

tą patį galės daryti bet kur kitur. Vadinasi

A. Merkel sprendimas buvo ir nenaudingas,

ir neprotingas.

Ar žmonės spekuliuoja Graikijos skola,

aš nežinau, bet kad spekuliuoja, jog

euras kris, tai tikrai taip, nes šiomis sąlygomis

spekuliuoti, kad euras kris, yra labai

akivaizdus ir protingas sprendimas.

Klausimas dėl euro: arba susitaria,

arba ne. Jis ir paprastas, ir sudėtingas,

nes akivaizdu, kad nenorima susitarti.

Abejonė, rizika ir mygtukas

„parduoti“

Rinkos visuomet elgiasi taip pat: jei

ko nesupranta, tai lažinasi, kad tai ne-

veiks. Finansų rinka – tai ne gatvė, joje

žmonės nediskutuoja. Gatvėje gali išgirsti

daugybę nuomonių vienu klausimu.

Kalbėdami apie Graikiją ar eurą,

žmonės gali ginčytis. Vienam gali atrodyti,

kad padėtis geresnė, kitam – kad

blogesnė, trečiam – kad taisosi ir pan. O

finansų rinkose nepadiskutuosi. Čia vienintelis

tikras dalykas, dėl kurio niekas

nesiginčija, yra abejonė. Abejonė reiškia

riziką, todėl prekiaujantys finansų

rinkose spaudžia mygtuką „parduoti“.

Paspausti mygtuką labai lengva. Ponia

Merkel taip ir padarė.

Finansų rinkose viskas paremta

pasitikėjimu. Pinigai eina ten, kur pasitikima.

Graikija – tai signalas, kad kažkas

neveikia.

Kalbama, kad Graikija negali bankrutuoti.

Tačiau investuotojų veiksmai

šiandien rodo priešingai: Graikijai

nėra kito kelio kaip bankrutuoti po 2–3

metų. Politikai gali sakyti ką tik nori.

Svarbiausia – ar finansų rinkos tiki, ką

jie sako.

Dabartines ES problemas gali išspręsti

tik suderintas visų šalių sprendimas ir jo

įgyvendinimas.

Kas pasakys Vokietijai, kad ji neteisi?

Vokietija turi suprasti, kad nors ji

didelė ir jai gerai sekasi ir jos galimybės

didesnės, bet jei niekas jos produkcijos

nepirks, ji jos neparduos. Gal Vokietijai

reikia laiko suprasti, kad viena ji praloš.

Netgi dideli žaidėjai vienas kitam reikalingi.

Atrodo, laukiama, kol JAV augs ir

patemps kitas šalis, bet laukti negalim,

nes ir JAV priklauso nuo klientų. Geriau

susitvarkyti patiems.

Apie per didelius bankus

Šiuo metu visur svarstomas didelių

bankų klausimas. Siūloma bankus skaidyti.

Tačiau ar juos suskaidžius, problemos

išnyks? Dabar jau turim JAV

Federalinės rezervų sistemos (FED)

atsakymą, kad jei atsiranda pavojus

sistemai, tai tą finansų instituciją, kuri

kelia grėsmę, galima išardyti. Bet niekas

nežino, kaip tai veiks. Atskirti bankai

gigantai taps silpnesni, negalės jungtis.

Atskirdami tradicinę bankininkystę

nuo investicinės irgi susilpninam sistemą,

ir šiuo atveju netgi sukursim ikikrizinę

padėtį, nes investiciniai bankai

tampa priklausomi nuo lėšų šaltinių,

kurie nėra stabilūs. Tik neaišku, kaip

tas, kas sukėlė krizę dar prieš krizę, yra

blogai, o po krizės jau yra gerai. Kita

vertus, sakom, kad šis bankas yra per

Kelias | 17


staiGUs posūkis

didelis griūti, o mes jį priverčiam griūti,

ir išardymas nėra tas pats kas griuvimas.

Apie bankų reguliavimą

Bankų reguliavimas – milžiniška problema

ir diskusijų objektas. Kartais, kai

atrodo, kad politikai turėtų nuraminti

visuomenę, parodyti, kad kažkas daroma,

jie paskelbia: reikia, kad bankai

įdėtų daugiau kapitalo, reguliuosime

alternatyvius fondus, didinsime skaidrumą.

Klausimas, kaip tai bus padaryta

techniškai. Ar didesnis kapitalas reiškia,

kad sumažiname banko riziką? Juk jei

jis bankrutuos, tai ir praras daugiau.

Iš tikrųjų svarbiausia yra tai, kaip apskaičiuojami

nuostoliai. Kapitalą sunku

surasti netgi bankams, o, jei bus sutvarkytos

apskaitos taisyklės, tai gal ir neprireiks

daugiau kapitalo. Norima reguliuoti

sisteminę riziką, tačiau neturima

tam priemonių. Dabar siūloma skaičiuoti

kredito ir banko kapitalo santykį. Matome,

kad kai kas jau nuspręsta, tačiau

neturim visos dėlionės paveikslo, matome

tik atskiras detales, ir akivaizdu,

kad nustatyti geras reguliavimo taisykles

yra labai sunku. Tiesa, lengviau nei

išspręsti euro zonos problemas.

Taip, bankams buvo leidžiama daryti

daug ką, ir jie padarė blogiausia, ką

galėjo padaryti, ir galų gale už tai netgi

nesumokėjo. Jų reguliavimas buvo

išties prastas, tačiau dabar man įdomios

techninės siūlomo reguliavimo detalės,

kurios nebuvo aptartos – kaip bus

sutvarkytos apskaitos taisyklės, kaip

bus centralizuota informacijos (dalijimosi)

sistema, kaip bus valdoma rizika,

kaip bus sutvarkyta rizikingų produktų

didesnės apsaugos sistema, kompensavimo

bankams sistema, kaip reguliuos

išvestinių finansinių instrumentų naudojimą

(pvz., Credit defaut swap) ir kiti

paprasti dalykai.

Išėjimo iš recesijos keliai

yra dalykų, kurių negali pakeisti. Ekonomikos

pagrindai sako, norint recesijos

sąlygomis paskatinti ūkio augimą, reikia

leisti pinigus. Tačiau valstybė daug

leisdama didina biudžeto deficitą ir turi

skolintis, kad jį padengtų. Vienas dalykas,

kai tai daro JAV, galinti sau tai leisti,

nes yra didelė šalis, o jos skolą sutinka

finansuoti Kinija. Europoje – kitaip.

Čia visos šalys skirtingos, kiekvienai

didinat skolą, didėja valstybės rizika, ir

tai pagilina krizę.

Dabar ES turime padidėjusias

valstybių rizikas, nesutariančias, nepriimančias

sprendimų vyriausybes. Ir

18 | Kelias

Jei Lietuva įsives naujus

mokesčius, mažiau leis

pinigų, tai rizika, kad jos

ekonomika neatsigaus.

tuo pačiu metu mums daug kas sako,

jog reikia sumažinti valstybių deficitus.

Vadinasi, neskatinsim ūkio augimo ir

gilinsime Europoje recesiją.

Galimybė lietuvai

Kokių dabartinėmis aplinkybėmis

priemonių imtis Lietuvai ir tokioms šalims

kaip Lietuva? Palaukti ir pažiūrėti,

kas bus. Jei Lietuva įsives naujus

mokesčius, mažiau leis pinigų, tai rizika,

kad jos ekonomika neatsigaus. Dabar

3% biudžeto deficito neturi niekas.

3% tapo teorija.

Eonomika yra paprastas dalykas. Jei

verslas dirba gerai, to užtenka ir nereikia,

kad valstybė skatintų augimą.

Tačiau jei ūkis recesijoje, kažkas turi

leisti pinigus – ar privatus sektorius,

ar vyriausybė. Jei vyriausybė nusprendžia

taupyti, ji neskatina ūkio augimo ir

išėjimo iš recesijos.

Taip, bankai labai apribojo finansavimą,

bet tai ne tik jūsų problema,

taip yra visur. Ar su banko paskolom,

ar be jų, Lietuva ir Baltijos šalys turi

konkurencinių pranašumų. Rytų ir Vidurio

Europos šalių padėtis yra geresnė

nei Vakarų, išskyrus Vokietiją. Jų

galimybės augti yra daug didesnės nei

vakariečių, nes šiose šalyse darbo kaina

maža, lengviau konkuruoti su Azija, ir

augti nuo žemiau yra lengviau nei nuo

aukštesnio išsivystymo lygio.

Pauliaus lileikio nuotr.

Kalbant apskritai, jei Rytų ir Vidurio

Europos šalyje sutramdyta korupcija,

jos potencija augti yra labai didelė.

Tačiau nors Lietuva turi galimybių,

kad jas materializuotų, jai reikia, kad

atsigautų kitos šalys. Šiuo atveju ir

Prancūzija yra maža šalis. Visa ES – jau

turi svorį, jau gali ką nors padaryti.

Tačiau ir vėl grįžtu prie to paties: reikia

koordinuotų sprendimų.

Kita vertus, klausimas, ar padėtis

Lietuvoje iš tiesų yra tokia kritiška, t.y.

ar bankai tikrai taip vengia skolinti?

Tuo, kad verslas sako negaunąs paskolų,

nereikėtų aklai tikėti, nes verslas visada

sako tą patį: reikia daugiau pinigų.

valstybės vaidmuo

Nesu tikras, kad Lietuvoje valstybė viską

per daug reguliuoja. Prancūzijoje, pavyzdžiui,

vyriausybė perskirsto 50%. Ir

nereikia kartoti to, kuo skundžiasi verslas,

nes jis visur ir visada sako tą patį

– mažiau mokesčių, mažiau socialinio

saugumo, daugiau pinigų, daugiau privatizuoti

ir t.t. Tačiau toje pačioje šalyje

tomis pačiomis sąlygomis veikia daug

bendrovių, verslų. Vieniems sekasi, kitiems

ne. Taigi svarbu, kaip verslas dirba,

kaip ir kas jam vadovauja. O klausimas

valdžiai – ar diegiamos naujovės, ar ji remia

reikalingus ir teisingus projektas.

Aš vartoju terminą iniciatyvinti; man

įdomu, kaip valstybė iniciatyviną verslą.

Vyriausybė privalo teisingas iniciatyvas

teikti teisingam verslui, t.y. iniciatyvas

suderinti su tikslu. Prancūzijoje

yra tokių sėkmingo valdžios verslo

iniciatyvinimo pavyzdžių, kai buvo

sėkmingai panaudoti vyriausybės skirti

pinigai privačiam verslui yra „Airbus“,

atominių elektrinių pramonė.

Vyriausybė turi būti atsakinga už

tai, kad būtų ne leidžiama mažiau, o leidžiama

geriau, ypač mažose šalyse. Tas

pat, kas dirbti ne daugiau, o geriau. Tai

pasakytina ir apie bankus – jie turi skolinti

ne bet kokiam verslui, o tam, kuris

sugebės dirbti pelningai ir grąžinti

skolą. Ekonomika – ne politinis žaidimas;

čia svarbu, kad skolos būtų grąžinamos.

vidinė devalvacija lietuvoje

Vidinė devalvacija – man nauja sąvoka.

Nacionalinės valiutos devalvavimas,

nuvertėjimas ir atlyginimų mažinimas

– tai ne tas pat. Iš šių dviejų dalykų gaunamas

efektas yra ne tas pats. Devalvacija

padidina konkurencingumą, o

sumažinę algas, sumažinam pajamas,

kainas, kartu ir paklausą.


Experience more at www.tissot.ch

chosen by Deepika Padukone - Actress

Touch the screen to experience the ultimate underwater

love with 7 functions including

dive mode, logbook, compass, alarm and thermo.

in TOUCH wiTH yOUr Time

004198

Tarptautinės laikrodžių

ir juvelyrikos parodos

BASELWORLD 2010

naujienos


tema

eglė mARkevIčIenĖ

Gelbėjimo ratas

imigrantų

rankose

„Atvirai jums pasakysiu – nekenčiu visų tų musulmonų“, -

besišnekučiuojant gatvėje prie namų netikėtai pareiškia

kaimynas Algirdas, vidutinio amžiaus inteligentiškas ponas.

Pro mus gatve ką tik pražingsniavo du juodbruviai vaikinai

besiplaikstančiais marškiniais. „Kodėl jų nekenčiate?“

– pabandau išsiaiškinti. „Todėl, kad jie teroristai, negi pati

nežinote?“ - atkerta kaimynas.

20 | Kelias

O

ar esat buvęs na kad ir Turkijoj

ar Egipte, bendravęs

su musulmonais? – teiraujuosi.

„Ne, nesu, bet per televizorių matau,

ką jie išdarinėja. O kas Londone darosi,

man draugai pasakojo – ten vieni juočkiai,

anglų ten nebeliko“, – paaiškina jis.

Ir reziumuoja: „Jokiu būdu negalime į

Lietuvą jų prisileisti, būtų tikras siaubas

– gyventi normaliai nebegalėsime, lietuviškai

nebesusikalbėsime.“

Kaimynas Algirdas – jokia išimtis,

o tikslus didžiosios dalies Lietuvos

visuomenės atspindys. Naujausi

viešosios nuomonės apklausos, kurią

Tarptautinės Migracijos organijacijos

(TMO) Vilniaus biuro užsakymu atliko

Vilmorus, duomenimis, beveik 60 %

šalies piliečių mano, kad imigracija į

Lietuvą yra neigiamas reiškinys, maždaug

64 % įsitikinę, kad darbo migraciją

būtina griežtai riboti. Teiginiui, kad darbo

migraciją į Lietuvą reikėtų skatinti,

pritaria vos 3 % apklaustųjų.

Tai reiškia, kad kitataučių Lietuvoje

nenori matyti ne tik ponas Algirdas,

bet gerokai daugiau nei pusė šalies

gyventojų.

Baimę įsileisti svetimtaučius galima

pavadinti tautos gynybine reakcija.

Tačiau lieka neatsakytas esminis klausimas:

o kas kaimynui Algirdui po dešimties

metų uždirbs pensiją ir išlaikys sveikatos

apsaugos sistemą valstybėje, iš

kurios, remiantis vien oficialiais – gerokai

mažesniais nei realūs – duomenimis

per 1990 – 2009 m. emigravo 414 tūkst.


gyventojų? Net ir patikėjus oficialia statistika,

tai maždaug aštuntadalis visos

Lietuvos. Ir ne bet koks aštuntadalis, o

jauniausi, darbingiausi, aktyviausi, sveikiausi,

paklausiausių profesijų žmonės.

Tikrasis emigracijos mastas nežinomas,

o kai kurių ekspertų pamąstymais,

jos apimtys gali būti dvigubai didesnės

nei oficialios. Netekome penktadalio?

Ketvirtadalio? Trečdalio Lietuvos? (!)

Lietuva evakuojasi

Emigracija iš Lietuvos muša ES rekordus

jau šešti metai iš eilės, nuo pat

įstojimo į Europos Bendriją. Skaičiuojant

vadinamąjį migracijos saldo (skirtumą

tarp atvykusiųjų ir išvykusiųjų),

Lietuva net ekonominio pakilimo metais

buvo daugiausiai gyventojų netenkan-

ti valstybė iš visų 27 ES narių, gerokai

lenkianti Latviją, Lenkiją ar Bulgariją.

O sunkmetis šią liūdną poziciją tik sustiprino.

Šių metų statistiniai duomenys bei

sociologinių apklausų rezultatai verčia

kalbėti apie dar galingesnį emigracijos

srautą, kurį aštrialiežuviai jau vadina devintąją

banga – ta, kurį po savęs nebepalieka

nieko.

Ši banga vien per pirmus keturis

2010 m. mėnesius į tolimas šalis nunešė

apie 17 tūkst. žmonių (tai ir vėl tik

oficialūs duomenys). Tik balandį išvykimą

deklaravo per 11 tūkst. Lietuvos

piliečių. Tiesa, dalis jų, gelbėdamiesi nuo

valdžios atrasto privalomojo sveikatos

draudimo mokesčio, tiesiog įteisino

emigranto statusą.

Galima prognozuoti, kad emigrantų

srautas ilgai neišseks: apklausos duomenimis,

beveik 30% žmonių (kone trečdalis

visų likusiųjų!) norėtų išvykti, o apie

13 % – planuoja tai padaryti. Tarp jaunimo

iki 29 metų skaičiai dar iškalbingesni

– daugiau nei 58 % norėtų išvažiuoti, o

per 31 % tai ir planuoja. Tai reiškia, kad

beveik trečdalis jaunų žmonių jau kraunasi

lagaminus.

„Emigracija iš Lietuvos yra baisi, nerandu

kito žodžio. Didesnė emigracija

fiksuojama nebent karo, neramumų atvejais,

o taikos sąlygomis tokios emigracijos

niekur nėra. Dar baisiau pasidaro, kai

pasigilini į struktūrą ir matai, kad išvyksta

jaunimas, kvalifikuoti, paklausias specialybes

turintys žmonės. Lieka didžiulės

skylės, kurių nebėra kuo užpildyti. Ir jos

Kelias | 21

Pauliaus lileikio nuotr.


Pauliaus lileikio nuotr.

tema

linkusios plėstis – apklausos aiškiai rodo,

kad emigracijos potencialas nemažėja,

ypač tarp jaunimo ir kvalifikuotų

žmonių“, - dramatišką padėtį Keliui konstatuoja

Audra Sipavičienė, Tarptautinės

migracijos organizacijos Vilniaus biuro

vadovė, sociologijos mokslų daktarė.

„Neramina pastaruoju metu besikeičianti

kokybinė emigrantų sudėtis:

anksčiau daug žmonių išvažiuodavo,

norėdami trumpam padirbėti ir grįžti

namo pas šeimą, o šiandien dauguma

išvyksta su šeimomis ir vaikais. Tai rodo

ir sumenkęs į Lietuvą siunčiamų pinigų

srautas. O išvykus su šeima, paskatų

grįžti veik ir nebelieka“, – nieko gero

nežadančią tendenciją Keliui nurodo

Dainius Paukštė, Migracijos departamento

direktoriaus pavaduotojas.

Specialistai jau nebesitiki, kad praslinkus

sunkmečiui emigrantai masiškai parkeliaus

namo. Užklupusi krizė ir tarp užsienio

lietuvių plačiai pasklidusi nuomonė,

kad šiandien Lietuvoje yra „labai blogai“,

sustabdė tuos, kurie jau rengėsi grįžti. O toliau

įsijungia psichologinis mechanizmas:

kai žmogus svečioje šalyje praleidžia penkerius

metus, įleidžia čia šaknis, tikimybė,

kad jis grįš akivaizdžiai sumažėja. Dar vienu

sugrįžimo stabdžiu tampa vaikai, kurie

integruojasi kitoje aplinkoje.

Poeto metafora, kad Lietuva išsivaikšto,

šiandien jau menkai betinka. Panašu,

kad tikslesnį apibūdinimą surado interneto

komentatoriai, kurie tiesiai šviesiai

sako – Lietuva ne emigruoja, Lietuva

evakuojasi.

Išgena skurdas bei paskolos

A. Sipavičienė neabejoja: emigraciją labiausiai

peni ekonominio nuosmukio

22 | Kelias

metu išaugusi bedarbystė bei menkos

socialinės garantijos, nė iš tolo nepalyginamos

su tomis, kurias gauna ES

senbuvėse dirbantis žmogus.

Anot D. Paukštės, prie emigracijos

augimo prisidėjo ir valdžios sprendimai,

tokie kaip mokesčių didinimas ar

išmokų karpymas. „Kai žmogus nebegali

susitvarkyti reikalų namuose, jis, sunkiai

pasiryžęs, priima sprendimą išvažiuoti

ten, kur geresnė socialinė apsauga, kur

lengviau užsidirbti ir nereikia skolintis

nuo atlyginimo iki atlyginimo. Žmonės,

dirbdami ES valstybėse, jaučiasi žymiai

saugesni, nes integruojasi į tų valstybių

socialinę sistemą. Galų gale, skirtingai

nei Lietuvoje, jei ten užsidirba teisę į nedarbo

pašalpą, iš kurios įmanoma išgyventi“,

- sako jis.

Matyt, lėmė ir tai, kad valstybė

neištiesė rankos savo piliečiams, kurie

ekonominio pakilimo metais įsipareigojo

bankams, o sunkmečiu nebeišgali

mokėti paskolų, svarsto D. Paukštė.

„Valdžia galėjo bent pasistengti, prašyti

bankų sušvelninti kreditų grąžinimo sąlygas.

Nieko panašaus nebuvo. Manau,

kad įsipareigojimai bankams yra vienas

iš pagrindinių dabartinės emigracijos

veiksnių“, - sako jis.

Ir socialinė baudžiava

Tačiau emigracija iš Lietuvos augo ir ekonomikos

pakilimo metais, kai bedarbystė

buvo maža, įmonės graibstė specialistus ir

mokėjo jiems daugmaž padorius atlygimus,

o grąžinti paskolą atrodė vieni niekai.

„Kodėl lietuviai emigruoja gausiau nei

kitos tautos?” – klausiame pašnekovų.

„Latvių, rumunų ar bulgarų ekonominės

sąlygos išties panašios, tačiau pas

Audra Sipavičienė, Tarptautinės

migracijos organizacijos Vilniaus

biuro vadovė konstatuoja:

emigracija iš lietuvos yra baisi.

mus emigracija žymiai didesnė. Atvirai

pasakius, moksliškai paaiškinti to

negalėčiau“, – pripažįsta A. Sipavičienė.

Tačiau pasidalija, kaip pati sako, nemoksliniais

pasvarstymais, kodėl lietuviai

lyderiauja pagal emigracijos mastą.

„Manyčiau, kad vienas dalykų, kurie

gali sulaikyti žmogų tėvynėje, yra turtas

ir savas verslas. Tačiau Lietuvoje verslo

galimybių gerokai mažiau nei daugelyje

kitų šalių, smulkaus ar šeimos verslo pas

mus beveik nėra, todėl šis faktorius ir

nesuveikia. Gali turėti įtakos ir platesnės

lietuvių galimybės užsienyje rasti pagalbą,

pasinaudojant ne tik lietuvių, bet ir

rusų bei lenkų emigrantų tinklais. Čia

mūsų pasirinkimas bene plačiausias,

nes, tarkim, latviai galimybės glaustis

prie lenkų neturi“, – svarsto ji.

Žmones iš tėvynės stumia ne tik

ekonominės priežastys, bet ir beteisiškumo

jausmas, dar vieną galimą lietuviškos

emigracijos priežastį mini A. Sipavičienė.

Jis išryškėjo anksčiau TMO atliktame tyrime,

o mokslininkų buvo pavadintas

socialine baudžiava. „Lietuvoje daug

žmonių jaučiasi beteisiai – kad juos galima

stumdyti dėl kiekvieno dokumento

ar mokesčio, kad galima su jais nesiskaityti,

kad reikalus įmanoma susitvarkyti

tik per pažįstamus. Didmiesčiuose tai

žmonės jaučia mažiau, bet provincijoje

– labai ryškiai“, – sako A. Sipavičienė

ir priduria – jai neteko girdėti, kad kurioje

kitoje šalyje būtų įvardinta tokia

neįprasta emigracijos priežastis.

Prieš porą metų Vytauto Didžiojo

universiteto mokslininkų atlikta Airijoje,

Anglijoje, Ispanijoje bei Norvegijoje

įsikūrusių lietuvių apklausa irgi atskleidė

neekonomines emigracijos priežastis

– dauguma išeivių į tėvynę negrįžta dėl

to, kad svetur geriau užtikrinamas saugumas,

laisvė, o žmones sieja pagarbūs

santykiai.

darbo jėgos dykra

Grįžkime prie kaimyno Algirdo pensijos.

Ekspertai, demografai ir verslas vienu

balsu sako – esant tokiam emigracijos

mastui, o visuomenei sparčiai senstant,

tiesiog nebebus kas ją jam uždirba. Net

ir pasibaigus sunkmečiui, o šalies ekonomikai

stojantis ant kojų.

„Užsakėme tyrimą, kurio rezultatai

pribloškė. Po dešimties metų Lietuvoje

beveik nebeliks dirbančių žmonių – nei

kvalifikuotų specialistų, nei paprastų


LieTuVoS gyVenTojAi pASiSAko už

griežTą DArbo imigrAcijoS ribojimą

kokią politiką reikėtų vykdyti dėl darbo

imigrantų ekonominio nuosmukio metu?

Griežtai riboti

atvykimus

67,7%

Jų neliesti/nekreipti

dėmesio

21%

išsiųsti atgal

jau esančius

7%

skatinti

atvykimus

3%

Atleisti iš darbo,

bet neišsiųsti iš šalies

1%

kita

0,3%

LieTuViAi neSuTikTų ekonominių

probLemų SprĘSTi ĮSiLeiDžiAnT

DAugiAu DArbuoTojų iŠ užSienio

Airija, įsileidusi daug imigrantų, suklestėjo.

Ar nevertėtų ir Lietuvai pabandyti taip išeiti

iš krizės?

Taip, vertėtų

16,6%

Ne, nevertėtų

83,4%

DAugiAu nei puSė LieTuVoS gyVenTojų

mAno, kAD DArbo imigrAnTAi yrA žemoS

kVALifikAcijoS, jiemS rūpi Tik pinigAi, jie

perneLyg SkunDžiASi ir nori priViLegijų

Ar sutinkate su šiais teiginiais apie atvykstančius

iš kitų šalių darbo imigrantus?

TAip ne Sunku pASAkyTi

Jie išstumia lietuvius iš darbo rinkos, užima darbo vietas

71,8 10,0 18,2

Dauguma imigrantų yra žemo išsilavinimo

54,6 12,7 32,7

Jiems rūpi tik pinigai

66,2 9,2 24,6

Jie pernelyg skundžiasi, nori privilegijų

45,0 16,0 38,9

Jie ieško lengvo gyvenimo, nori pasinaudoti Lietuvos socialine sistema

55,8 16,5 27,7

Tarp imigrantų daug nusikaltėlių, didėja nusikalstamumas

48,1 16,2 35,7

Per juos didėja terorizmo grėsmė

49,7 20,2 30,1

Per juos nebesusišnekėsi lietuviškai

Lietuva nutautėja

33,5 41,4 25,1

51,8 26,9 21,3

Jie dažnai dirba nelegaliai

62,4 6,4 31,3

Migrantai dirba tuos darbus, kurių lietuviai nenori dirbti

27,8 42,9 29,3

Jie įneša kultūrų įvairovę

45,0 29,1 25,9

Migrantai labai gerai dirba, atneša daug naudos Lietuvai

9,9 47,9 42,2

negATyVų imigrAnTų ĮVAiZDĮ LAbiAuSiAi

formuojA žiniASkLAiDA

kaip susidarėte nuomonę apie migrantus?

Asmeninė patirtis 14,1%

iš draugų, giminių 57%

iš žiniasklaidos 79,2%

ŠALTiNiS: TMO ViLNiAuS BiuRO užSAKyMu ATLiKTA

VieŠOSiOS NuOMONėS APKLAuSA (Vilmorus, 2010 M)

Kelias | 23


tema

Valetinas snitka,

kTu profeSoriuS:

Dvejus metus dirbau Malaizijos

mokslinių tyrimų korporacijoje mimos

- laimėjau konkursą, ir man pasiūlė

darbą. Kontraktas su darbdaviais

menkai panašėjo į lietuviškas darbo

sutartis: viskas ten buvo aišku kaip du

kart du, numatyta iki smulkmenų, o

socialinės apsaugos kortelė pirmą dieną

buvo įteikta į rankas. Dėl vizos, kurios

prireikė prabėgus trims mėnesiams po

įvažiavimo į šalį, nereikėjo sukti galvos

– darbdaviai ją atnešė ir padavė.

Malaizija vykdo programą Brain gain

malaysia, skiria pinigų pritraukti

reikalingiems specialistams. Politikai deklaruoja,

kad užsieniečiai į šalį kviečiami

tam, kad užtikrintų vietinių gyventojų

gerovę. užsieniečių ten tikrai daug.

ATEITIEs MIEsTAs?

Kalabrijoje, skurdžiausiame italijos

regione, esantis miestelis Riace prieš

dešimtmetį ištuštėjo, jaunimui masiškai

išvykus lamės ir darbo ieškoti į turtingesnes

vietas. Seni čerpėmis dengti

namai ant Jonijos jūros krantų duksojo

tušti, verslas nebeįstengė išsilaikyti, nes

nebeliko pirkėjų.

Supratęs, kad nebėra kitos išeities,

2004 m. miestelio meru išrinktas Domenico

Lucano sutiko priimti imigrantus,

pasinaudodamas italijos vyriausybine

integracijos programa pabėgėliams,

kurie italiją užplūdo daugiausia iš

Šiaurės Afrikos.

„Namai be šeimininkų rado žmones,

kurie neturi namų“,– džiaugėsi

meras. Vietinis mėsininkas ir tabako

krautuvėlės savininkas padidino apyvartą,

o miesto gatvės aidi nuo vaikų

balsų. Turi darbo ir mokyklos mokytojai.

Tikimasi, jokad imigrantai išmoks

itališkai ir dirbs. Moterys dažniausiai

imasi amatų, pavyzdžiui, stiklo pūtimo,

o vyrai renovuoja namus, kuriuos vėliau

nuomojasi turistai. Regionas garsėja

kokybiškais vilnos gaminiais, todėl

atvykėliams čia siūloma dirbti audimo

manufaktūrose. Šiuo metu Riace gyvena

220 imigrantų ir 1,6 tūkst. vietinių

gyventojų, numatoma jų priimti dar

daugiau.

Deja, italijoje tai tik vienas iš nedaugelio

sėkmingos imigrantų integracijos

pavyzdžių.

PAGAL TiMe.COM, SPieGeL

24 | Kelias

darbininkų. Dėl emigracijos ir mažo

gimstamumo 25-40 metų amžiaus

dirbančiųjų turėsime 100 tūkst. mažiau

nei šiandien, mokesčių mokėtojų ratas

toliau trauksis, tačiau didėjant amžiaus

trukmei, išlaikytinių bus gerokai daugiau.

Valstybė bus nepajėgi juos išlaikyti.

Tai panašu į krachą“, – Keliui sako

Robertas Dargis, Lietuvos nekilnojamojo

turto plėtros asociacijos prezidentas.

Profesoriaus Rimanto Rudzkio, DnB

NORD banko vyriausiojo analitiko,

prognozės irgi kaip reta niūrios: Lietuvos

ateitis liūdna arba labai liūdna.

„Kai šiandien analizuoju Lietuvos

ateities perspektyvas, pradedu gailėtis,

kad kažkada pradėjau gilintis į ekomiką.

Sėdėčiau sau prie matematinių formulių

ir galbūt nesuprasčiau, kad visas yra taip

blogai“, - Keliui prisipažįsta matematiko

išsilavinimą turintis analitikas.

Jis vardija ilgą sąrašą ligų, kuriomis

serga šalis, ir jos išties primena mirtino

ligonio diagnozę: visuomenė sparčiai

sensta, išlaikytinių daugėja, jaunimas ir

protingiausioji tautos dalis emigruoja,

rimtų investicijų Lietuva nesulauks dėl

didžiulio pasipriešinimo naujovėms ir

skaidrumo stokos, suvaldyti biudžeto

deficitą bus labai sudėtinga, o mažėjant

gyventojų ir mokesčių mokėtojų skaičiui,

vis sunkiau rasis lėšų paskolų

palūkanoms mokėti, šalis bus įklimpusi

į nereikalingus milijardinius projektus,

tokius kaip naujos atominės elektrinės

statyba, o sparčiai auganti Azijos ekonomika

greičiausiai išstums Lietuvos gamintojus

iš daugumos rinkų.

proveržis – be specialistų

O ar darbo jėgos trūkumas, dėl kurio

sunerimę ekspertai, nepakiš kojos premjero

Andriaus Kubiliaus puoselėjamai

Lietuvos – inovatyvios ekonomikos šalies

– vizijai? Vizija įkvepianti: per ateinantį

dešimtmetį inovacijų autsaiderė Lietuva

turėtų pasiekti inovacijų proveržį, o suminis

inovacijų indeksas bus jokiu būdu

ne mažesnis nei ES vidurkis.

Lietuva siekia tapti Šiaurės-Baltijos regiono

informacinių paslaugų mazgu, Lietuva

gali ir turi tapti galinčia sėkmingai

konkuruoti globaliame pasaulyje valstybe,

įvairiomis progomis žada A. Kubilius

ir ministrai. Iš kur „regiono mazgas“

gaus darbuotojų, premjeras nekalba, o

apie emigracijos problemą viešai užsimena

gerokai rečiau nei apie inovacines

vizijas.

Jie dažnai mini pavyzdžius, kurie tarsi

pirmosios proveržio kregždės suplasnojo

apmirusiame Lietuvos investicijų danguje

– Vilniuje neseniai įsikūrė banko

Barclay’s IT centras, pasirašyti ketinimo

protokolai su IT korporacija IBM dėl

bendro mokslinių tyrimų centro steigimo,

o su grynųjų pinigų perlaidų lydere

Western Union – dėl pasaulinio paslaugų


centro steigimoo Lietuvoje. Gal tai išties

proveržis?

yra abejojančių. „Barclay’s iki šiol

ieško aukštos kvalifikacijos darbuotojų,

o tuos, kuriuos susirado, jie atsiviliojo iš

vietinių IT kompanijų. Dabar mums reikia

rengti naujus žmones. Išeitų, kad už

Barclay’s atėjimą sumokėjo mūsiškės IT

įmonės“, – Keliui sako Arūnas Bartusevičius,

IT komanijos Atea Baltic generalinis

direktorius.

Jis skaičiuoja toliau: jei Barclay’s

sunkiai renka 200-300 žmonių komandą,

kas bus, jei į Lietuvą ateis dar

pora panašių investuotojų? „Tokių

investuotojų atėjimas tik nudrenuos geriausius

žmones, kurie ir taip turi darbą“,

– aiškina Atea Baltic vadovas.

Gal jo lūpomis kalba nepasitenkinimas,

kad užsieninės IT įmonės Lietuvoje

paremiamos, o vietinės – ne? Tačiau taip

galvoja ne tik jis. „Kalbėti apie inovacijas,

žinoma, reikia, bet pirmiausia reikia suvokti

realijas – žmonių tai nebus“, – inovatyviojo

plano sėkme abejoja R. Dargis.

„Atėjęs vienintelis Barclay’s susišlavė

kone visus IT žmones. Labai vertinu

Vyriausybės pastangas, tik nerimauju,

kad viskas nesibaigtų pažadais ir patalpų

įrengimu“, - su Keliu abejonėmis dalijasi

ir Anatolijus Faktorovičius, kompanijai

Moog Medical Devices Group priklausančiai

UAB Viltechmeda vykdantysis

direktorius.

Išeitis ­ imigrantai?

„Vaistas, kuris dar galėtų išgelbėti Lietuvą

– dozuota, gerai apgalvota kvalifikuotos

darbo jėgos iš trečiųjų šalių imigracijos

politika“, – siūlo R. Rudzkis. Ir primena,

kad JAV ekonominis ir politinis augimas

rėmėsi iš viso pasaulio suvažiavusiais

specialistais bei mokslininkais, o šiandien

panašiu keliu žingsniuoja kai kurios

Azijos ir netgi tingios Europos šalys.

„Ateityje be imigrantų sunkiai išsiversime.

Lieka daugybė tuščių nišų, kurių

nėra kuo užpildyti“, - tvirtina R. Dargis.

Iškart įsivaizduoju, kad toks sprendimas

labai nepatiktų kaimynui Algirdui,

o ir pusei Lietuvos.

Tačiau R. Rudzkis dėlioja paprastą

schemą: jeigu senstanti visuomenė nėra

pasiruošusi iš esmės susiveržti diržus,

atsisakydama nemokamos sveikatos apsaugos

bei švietimo, o pensininkai nori

gauti savo kuklias pensijas, ji turi įsileisti

kitataučius, kurie visa tai uždirbtų. „Piliečio,

kuris mušasi į krūtinę, kad jokių

imigrantų Lietuvai nereikia, reikėtų

tiesiai šviesiai klausti: ar jis renkasi lietuvišką

Lietuvą be sveikatos priežiūros

paslaugų ir pensijų, ar renkasi išsaugotą

visuomenės gerbūvį su svetimtaučiais?

Kitokių variantų tiesiog nėra“, - įsitikinęs

profesorius.

Kitas Kelio kalbintas profesorius –

KTU Mikrosistemų ir nanotechnologijų

mokslinio centro vadovas Valentinas

Pauliaus lileikio nuotr.

LieTuVoS reSpubLikoS

piLiečių, gyVenAnčių

užSienio VALSTybėSe,

SkAičiuS 2010 m.

prADžioje

užSieNiO VALSTyBė LR PiLiečių SKAičiuS

europos

valstybės, tarp jų: 252 022

Es nARės, TARp Jų 230 894

Airija 77 208

Austrija 651

Belgija 1371

Bulgarija 43

čekija 432

Danija 5 227

Didžioji Britanija 87 330

estija 2 072

Graikija 144

ispanija 22 232

italija 3 640

Kipras 305

Latvija 3 722

Lenkija 1 003

Nyderlandai 1 743

Portugalija 505

Prancūzija 894

Rumunija 88

Slovakija 58

Slovėnija 27

Suomija 615

Švedija 1 214

Vendrija 85

Vokietija

EuROpOs lAIsvOsIOs

pREKYbOs AsOcIAcIJOs

20 285

vAlsTYbės, TARp Jų 12 466

islandija 1 332

Norvegija 10 377

Šveicarija

KITOs EuROpOs

757

vAlsTYbės, TARp Jų 8 662

Armėnija 4

Azerbaidžanas 29

Baltarusija 3 709

Moldova 40

Rusijos Federacija 4 583

Turkija 297

Šiaurės amerikos

valstybės, tarp jų 87 290

JAV 40 600

Kanada 46 690

Centrinės ir pietų

amerikos valstybės,

tarp jų 96

Argentina 96

azijos valstybės,

tarp jų 428

izraelis 160

Japonija 166

Kazachstanas 38

Kinija 64

iš Viso 339 836

ŠALTiNiS: MiGRACiJOS MeTRAŠTiS (PAGAL LR užSieNiO ReiKALų

MiNiSTeRiJOS KONSuLiNiO DePARTAMeNTO iR MiGRACiJOS

DePARTAMeNTO PRie VRM DuOMeNiS)

Kelias | 25


tema

DAbArTinėS imigrAcijoS

poLiTikoS principAi

kerTASi Su VyriAuSybėS

DekLAruojAmAiS

SiekiAiS SukurTi STiprią

inoVAcijomiS pAgrĮSTą

ekonomiką

Kai kurie imigracijos politikos

principai:

1Darbuotojai iš trečiųjų šalių turi būti

pasitelkiami kompensuoti trūkstamą

darbo jėgą tada, kai šio trūkumo

negali kompensuoti vietinė darbo jėga,

grįžtantys iš emigracijos piliečiai arba,

įgyvendinant laisvo asmenų judėjimo

principą, eS valstybių narių piliečiai.

Komentaras. Į ministerijos sąrašą

savo poreikius įterpti pajėgia tik

stambusis verslas, o į smulkaus verslo ar

aukštųjų technologijų įmonių poreikius

neatsižvelgiama.

2Pritraukiant darbo jėgą iš trečiųjų

šalių, tikslinga nustatyti geografinį

prioritetą darbuotojams iš Baltarusijos,

ukrainos, Moldovos ir Pietų Kaukazo

valstybių.

Komentaras. Numatyti geografiniai

prioritetai neskatina verslumo ir

negerina inovatyvios ekonominės

perspektyvos, nes šios šalys verslumo

tradicijų neturi.

ŠALTiNiS: LieTuVOS iMiGRACiJOS POLiTiKOS GAiRėS; TMO

ViLNiAuS BiuRAS.

Snitka, pats prieš porą metų išbandęs

„importuoto“ mokslininko duoną Malaizijoje,

kalba apie globalaus, sisteminio

valstybinio mąstymo svarbą, kuris

neįmanomas be talentų „iš šono“.

„Į Lietuvą turime įsileisti kuo daugiau

talentingų žmonių, iš kur jie bebūtų. Pasaulis

be galo sparčiai keičiasi, valstybės

privalo prisitaikyti prie pokyčių, o užsidariusios,

savo sultyse verdančios

šalys nebepajėgios priimti teisingų

sprendimų, prognozuoti ateities, atlikti

valstybės funkcijų, ir yra pasmerktos

žūčiai“, – tvirtina jis. Kalbą užbaigia

liūdna gaida: „Tačiau Lietuva nenori

talentingų žmonių iš kitų šalių. Ji nenori

net savų, sugebančių mąstyti plačiau.

Lietuva tenori vieno – kad išliktų klanai,

užėmę tam tikras nepajudinamas

pozicijas“.

nei strategijos, nei plano

Gal neigiamas visuomenės požiūris į kitataučius,

o gal valdžios vyrų ir moterų

susirūpinimas mokesčių gausinimu,

bet ne verslo skatinimu lėmė, kad šimtus

tūkstančių darbo rankų ir protų

26 | Kelias

LieTuVoS reSpubLikoje gyVenAnčių užSieniečių

SkAičiuS neSiekiA nė 1 %

užSieNiečių, GyVeNANčių LieTuVOS ReSPuBLiKOJe,

SKAičiuS MeTų PRADžiOJe (TūKST.)

praradusi Lietuva neturi strategijos nei

svetimtaučių darbo jėgai pritraukti, nei

savai grąžinti. Ir, panašu, valdžia net

nekalba apie netolimos ateities poreikį

įsivežti žmonių iš svetur.

„Jokios darbo jėgos pritraukimo politikos

nebuvo ir nėra. Atvirkščiai – imigracija

Lietuvoje ribojama, ir gana griežtai,

lyginant su daugeliu kitų ES šalių“, - tvirtina

A. Sipavičienė.

Ji įsitikinusi – Europoje vykstančią

konkurencinę kovą dėl kvalifikuotos

darbo jėgos Lietuva, vadovaudamasi

dabartinėmis imigracijos taisyklėmis,

praloštų kiaurai: viena vertus, dėl to, kad

nė nebando įsijungti į kovą „už protus“,

kita vertus, kad ne kažin kokį atlyginimą

ir socialines garantijas galėtų kvalifikuotiems

atvykėliams pasiūlyti.

„Europos šalys ieško protų svetur ir

įvairiais metodais bando juos prisivilioti.

Štai kai kuriose ES šalyse išduodamos

darbo paieškos vizos, leidžiančios specialistui

iš trečiosios šalies atvykti ir ieškoti

darbo, o jį suradus – pasilikti, dirbti, atsivežti

šeimą. Lietuvoje nieko panašaus

neturime“, - sako specialistė.

2006 2007 2008 2009 2010

Gyventojų skaičius 3 403,3 3 384,9 3 366,2 3 350,1 3 329,0

Tarp jų užsieniečiai 35,3 33,1 33,4 32,9 32,5

Užsieniečių sudaroma bendro

gyventojų skaičiaus dalis (%)

1,04 0,98 0,99 0,98 0,98

ŠALTiNiS: MiGRACiJOS MeTRAŠTiS

neT ir kyLAnT ekonomikAi, SumAžėjuS neDArbui,

emigrAcijA iŠ LieTuVoS neSiLioVė AugTi

20

18

16

14

12

10

8

6

4

2

0

2000 2001 2002 2003 2004 20005 2006 2007 2008 2009

ŠALTiNiS: LieTuVOS STATiSTiKOS DePARTAMeNTAS

BEDRABySTė

IMIGRAcIJA

EMIGRAcIJA

Pagrindiniame imigraciją reglamentuojančiame

dokumente – Lietuvos

imigracijos strateginėse gairėse – yra

numatytas tik vadinamasis kompensacinis

mechanizmas, kurį A. Sipavičienė

vadina „skylių užkaišiojimu“ – darbdavys

trumpam laikui gali atsivežti tam

tikrų kvalifikacijų specialistų iš trečiųjų

šalių, bet tik iš Socialinės ministerijos

sudaryto neilgo specialybio sąrašo. O

jei prireiktų kitokios profesijos atstovo,

tektų įveikti iki pusmečio mėnesio

trunkančias procedūras, kol tarnybos

įsitikins, kad tokio žmogaus nėra pirmiausia

Lietuvoje, paskui ES.

„Visame pasaulyje vyksta kova dėl

talentų. Mes pasisakome už tai, kad

Lietuva turėų apgalvotą ir atrankią imigracijos

politiką“, – Keliui kalba Rūta

Skyrienė, Investuotojų forumo vykdančioji

direktorė. Ji įsitikinusi, kad

imigracijos negalima „paleisti laisvai“,

bet viską reikia daryti „su protu“. „Dabar,

kai šalyje didžiulė bedarbystė, nekalbame

apie galimybes paprasčiau

atsivežti pigių valytojų ar krovikų supermarketui,

nes jie išstumtų vietinius


tema

25

20

15

10

5

0

LieTuVą DAugiAuSiA pALiekA jAuni DArbingo AmžiAuS žmonėS

ŠALTiNiS: TMO ViLNiAuS BiuRO užSAKyMu ATLiKTA VieŠOSiOS NuOMONėS APKLAuSA (ViLMORuS, 2010 M)

Daiva balčiūnienė,

pSichoLogė:

„žmogaus elgesys susideda iš trijų

komponentų: jausmo, minties ir

veiksmo.

Bene paprasčiausias kelias ugdyti

teleranciją „kitokiems“ – paveikiant

mintį, suteikiant kuo daugiau

informacijos. Taisyklė paprasta: kai

žmogui nepakanka informacijos,

susidariusią tuštumą užpildo gandai ir

baimės. Todėl reikia daug ir nuosekliai

aiškinti apie atvykėlius: kokie tai

žmonės, kaip jie gyvena, kokia jų

pasaulėžiūra, ko galima iš jų tikėtis,

kodėl jie čia atvažiuoja ir t.t.

Koreguoti emocijas gerokai

sudėtingiau, jos nelinkusios greitai

keistis. Galime tikėtis, kad jauniems

žmonėms kils mažiau priešiškų jausmų

„kitokiems“, jei tolerancija bus

ugdoma nuo mažų dienų, jei gerai

„suveiks“ švietimo sistema. Bet ar

„suveiks“, garantijų nėra, nes nemažai

Lietuvos mokytojų ir patys nėra

tolerantiški – kaip ir didelė dalis tėvų.

Jausti priešiškus jausmus nėra jokia

nuodėmė: juk negali uždrausti

sau bijoti ar bjaurėtis, emocijos

kyla spontaniškai. Svarbiausia, kad

negatyvūs jausmai neperaugtų į

veiksmus: norą sumušti ar tyčiotis iš

juodaodžio, padegti kino restoraną

ar prikrėsti kitų netikusių dalykų.

Pagrindinis dalykas, kaip žmogus

susitvarko su negatyviomis emocijomis:

ar sugeba jas išvėdinti, išdiskutuoti,

sau pripažinti, kad jos egzistuoja. Todėl

diskusijos, kalbėjimas viešoje erdvėje

taip pat gali padėti ugdyti toleranciją.

28 | Kelias

0-14 15-19 20-24 25-29 30-34 35-39 40-44 45-49 50-54 55-59 60+

žmones. Kalbama apie sąlygų patiems

kvalifikuočiausiems supaprastinimą“,

– sako R. Skyrienė.

Valdžios nenoras matyti emigracijos

padarinių iš esmės kertasi su jos pastangomis

atgaivinti šalies ekonomiką,

pritraukiant kokybiškas investicijas,

įsitikinusi A. Sipavičienė. „Pritraukti pinigus

į Lietuvą ir taip yra gerokai sunkiau

nei, tarkime, į Angliją ar Švediją. Greta

to, Anglija ir Švedija aktyviai rekrūtuoja

darbo jėgą iš trečiųjų šalių, o mes – ne.

Nieko nedarydami, galime pamiršti visas

svajones apie virsmą inovacijų traukos

centru“, - niūrias perpektyvas brėžia

A. Sipavičienė.

valdžios galva ­ smėlyje

2005

2008

Itin neigiamas Lietuvos visuomenės

požiūris į kitataučius greičiausia lemia

tai, kad politikai, tautai pažadėję

ekonominį proveržį, tarsi stručiai kiša

galvą į smėlį, bijodami užsiminti apie

imigracijos perspektyvą.

„Politikas, kuris pasiūlytų spręsti ekonomines

problemas, pritraukiant darbo

jėgą iš kitų šalių, Lietuvoje būtų nesuprastas

ir rinkimuose sutriuškintas. Silpnoji

migracijos politikos vieta ta, kad ją formuoja

rinkėjų nuomonė, o ne objektyvūs

ekonomikos poreikiai. Tai pastebima ir

kitose šalyse, tik jos kažkaip sugeba surasti

daugmaž priimtinus kompromisus“, – į

politikų negalią spręsti migracijos problemas

baksnoja A. Sipavičienė.

D. Paukštė konstatuoja: iki šiol niekas

nesiryžo garsiai ir viešai pasakyti, kad

išvažiavo kritinė masė šalies gyventojų,

kad peržengti visi protingumo kriterijai

ir artėjama prie pražūties.

„Visa tai oficialiai deklaravus, būtų

galima žengti toliau: ruoštis naujiems

poTenciALūS emigrAnTAi

iŠ LieTuVoS – ViS jAuneSni

Nuo 2008 m. iki 2010 m. norinčių

emigruoti Lietuvos gyventojų skaičius

išaugo 124,7 % (nuo 23,5 iki 29,3 %)

Iš to pagal amžių:

Jaunimo iki 29 m. grupėje 131 %

30 – 39 m. 125 %

40 – 49 m. 109 %

ŠALTiNiS: TMO ViLNiAuS BiuRO užSAKyMu ATLiKTOS VieŠOSiOS

NuOMONėS APKLAuSOS (2008, 2010 M).

iššūkiams, diskutuoti, aiškiai sudėlioti

prioritetus, kokios migracijos politikos

laikysimės, jei nutarsime laisviau atsivežti

trečiųjų šalių piliečius, numatyti

iškilsiančius klausimus, aptarti jų integracijos

programas ir išlaidas. Tačiau visi

tyli“, – atmerkti akis ragina MD atstovas.

MD dažnai šukuojamas prieš plauką

už būtas ir nebūtas nuodėmes ir kaltinamas

nelankstumu, nors jo funkcija

– ne kurti migracijos politiką, o vykdyti

galiojančius teisės aktus ir prižiūrėti kitų

institucijų sudėliotą tvarką.

Akivazdu, kad su imigracija susijusių

klausimų tik daugės, tačiau jau sklinda

kalbos, kad MD, kuris vienintelis centralizuotai

užsiima šiais reikalais – kaupia

statistiką, atlieka tendencijų analizę

– taupymo vajaus apimta Vyriausybė ketina

reorganizuoti ir skaidyti. „Nežinau,

ar tai būtų tikslinga. Greičiausiai ne, nes

dėmesio imigracijos klausimams liktų

dar mažiau“, – svarsto A. Sipavičienė.

Atvažiuos bet kas

Valdžiai bijant imtis imigracijos politikos

kūrimo, gali atsitikti, kad emigracijos

visuomenėje pramuštos skylės gali

sukurti imigracinį košmarą, kurio taip

baminasi kaimynas Algirdas ir kiti lietuviai.

Emigracija ir imigracija yra susisiekiantys

indai, primena specialistai.

„Kai atsiranda didžiulės tuščios nišos,

atsiranda poreikis jas užpildyti. Nėra

šalių, kur nišos nebūtų užpildytos. Pagrindinis

klausimas – kuo ir kaip“, – tvirtina

A. Sipavičienė.

Kai yra strategija, šalis gali bandyti

atsivežti tokius žmones, kokių jai reikia.

O jei strategijos ir plano nėra, atvažiuoja

bet kas. Paprastai ne patys geriausieji ir

darbščiausieji.


Dainius paukštė, migracijos

departamento direktoriaus

pavaduotojas: privalome būti

parengę imigrantų integracijos

programą.

„Kai imigracija ribojama labai griežtai,

o valstybė neturi migracijos politikos,

vienaip ar kitaip atvyksta nelegalai. Paskui

juos atsivelka problemų virtinė: jiems

dažnai nemoka algų, todėl jie gali kriminalizuotis,

arba dirbami šešėlinei ekonomikai

be jokių mokesčių, jie numuša

darbo užmokestį visiems to sektoriaus

darbuotojams“, – paprastą logiką dėsto

TMO atstovė.

Turi būti ir strategija, ir kontrolė, tik

tada imigracija bus naudinga šaliai ir

atneš mažiau problemų, sako specialistai.

„Gerai yra tada, kai iš imigracijos

naudos turi ir darbdavys, ir atvykęs darbuotojas,

ir jį priėmusi valstybė. Žmogus

turi gauti normalų atlyginimą, darbdavys

– pridėtinę vertę, o valstybė – naudą

mokesčių pavidalu; jei kas nors šiame

trikampyje sutrinka, vadinasi, tvarka negera“,

- aiškina D. Paukštė.

pavojų kalnai

Idealaus imigracijos klausimų sprendimų,

matyt, nėra ir negali būti. Tiesa,

pripažįstama, kad imigrantai ES senbuvėms

padėjo išspręsti aibę problemų

– tarkime, tik jų dėka nesugriuvo

Didžiosios Britanijos sveikatos apsaugos

sistema, tačiau „atvirų durų“ politikos

minusai nelieka visuomenės

nepastabėti.

Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad

iš atvykėlių šalys gauna ne tokią ir didelę

ekonominę naudą, užtat su jais susijusių

problemų įsigyja per akis: tai imigrantų

išprovokuoti neramumai, didėjantis nusikalstamumas,

didžiulės integravimo išlaidos,

iššūkiai įprastam vietinių žmonių

gyvenimo būdui ir vertybėms.

Britanijos visuomenę prieš porą metų

sujaudino skaičiavimai, esą šalį užplūdę

imigrantai kiekvienai namų valdai

per metus kainuoja 350 gbp, o iš viso

mokesčių mokėtojams jie atsieina kone

9 mlrd. gbp. Jei tikėsime Oksfordo universiteto

profesoriumi Davidu Colemanu,

iš tos sumos apie 1,5 mlrd. gbp tenka

pabėgėlių prieglobsčio sistemai išlaikyti,

apie 280 mln. kainuoja anglų kalbos

mokymas ir mažiausiai 330 mln. atsieina

ligų, tokių kaip AIDS, gydymas.

Britų valdžios entuziazmas dėl 2,5 mln.

naujų darbo vietų, kurios buvo sukurtos

per pastaruosius 12 metų, visuomenės

taip pat neįtikino: pasirodė, kad per

tą laikotarpį lygiai tiek buvo įdarbinta

atvykėlių – kokių tik nori, bet ne britų.

Galimą imigracijos pridėtinę vertę,

gresiančias išlaidas, nuostolius bei pavojus

šiandien įvertinti vargu ar įmonama.

Kol kas aišku tik tiek: emigracijos nustekenta

Lietuva neturės daugiau iš ko

rinktis – tik atvykėlius.

„Turime būti parengę imigrantų integracijos

programą. Antraip problemos

sunkiai prognozuojamos. Kol kas tokios

nėra“, – konstatuoja D. Paukštė.

Ar patys neišvysime?

yra dar viena silpna vieta: lietuvių netolerancija

„kitokiems“ gali atbaidyti kvalifikuotus

ir nekvalifikuotus atvykėlius,

ypač „nemūsiškos“ odos spalvos ar

tikėjimo, išginti į valstybes, kur jie jausis

komfortiškiau.

„Imigrantų skaičius Lietuvoje nesiekia

nė 1%, tačiau baimės, įsivaizdavimai,

neigiami stereotipai apie kitataučius

visuomenėje labai gajūs. Viešoji Lietuvos

erdvė „kitokiems“ yra labai nepalanki“,

- Keliui tvirtina Margarita Jankauskaitė,

Lygių galimybių plėtros centro vadovė.

Lietuviškų stereotipų „svorį“ atvykėliams

Pauliaus lileikio nuotr.

LieTuVAi TrūkSTAnčių

SpeciALybių SąrAŠAS

neATiTinkA XXi A.

inoVAcijomiS pAremToS

ekonomikoS Siekių

darbuotojų, kurių trūksta

lietuvos Respublikoje, sąrašas

pagal ekonominės veiklos rūšis

2010 m. I pusmečiui

Laivo vamzdynininkas

Laivo korpusų dažytojas

Suvirintojas

Metalinių laivų korpusų surinkėjas

Suvirtintojas eleltra ir dujomis

Restorano virėjas

Tarptautinio krovinių vežimo

transporto priemonės vairuotojas

ŠALTiNiS: SOCiALiNėS APSAuGOS iR DARBO MiNiSTeRO 2009 M.

GRuODžiO 30 D. ĮSAKyMAS

neiŠnAuDoToS

gALimybėS

Darbo paieškos vizos aukštos

kvalifikacijos specialistams (Danija,

Norvegija, Švedija). išduodamos

valstybėse, kurios įgyvendina ilgalaikius

tikslus, o ne vien reaguoja į šiuo metu

iškilusį specialistų trūkumą (Lietuva).

Sudaromos galimybės studentams

užsieniečiams po aukštosios mokyklos

baigimo ieškoti darbo šalyje (Vokietija,

Olandija, Novegija, Didžioji Britanija,

Danija, Suomija, Prancūzija, Airija).

Lietuvoje studijas baigęs užsientis yra

priverstas išvykti.

Darbo paieškos kampanijos tarp

aukštos kvalifikacijos darbuotojų

užsienyje (pvz. aktyviai veikiantis

valstybinės programos Work in

denmark centras naujajame Delyje,

skirtas pritraukti į Daniją kvalifikuotus

specialistus ir suteikti danų darbdaviams

apie indijos darbo jėgos potencialą)

Patrauklesnės šeimų susijungimo

sąlygos: šiuo metu šeimą į Lietuvą turi

galimybę atsivežti tik gerai apmokami

darbuotojai, mokslininkai, tyrėjai,

daugelyje kitų šalių šeimas gali atsivežti

platesnis darbuotojų ratas.

ŠALTiNiS: TMO ViLNiAuS BiuRAS, DANiJOS KARALySTėS

AMBASADA NAuJAJAMe DeLyJe

Kelias | 29


tema

1997–2009 m. DiDžiojoje briTAnijoje

ATSirADuSių nAujų DArbo VieTų

pASiSkirSTymAS, TūkST.

VieToS gyVenTojAi imigrAnTAi

1997 23,826 1.924.000

2009 4 ketv. 23,851 3.569.000

Skirtumas 0,025 1.645.000

% 1 99

nebus lengva atlaikyti, tuo labiau, kad

daugelis kvalifikuotų darbuotojų greičiausia

atvažiuotų su šeimomis ir vaikais.

„Vaikams teks eiti į mokyklą, o tai

jau slepia problemas. Neseniai atliktas

mūsų tyrimas atskleidė, kad Lietuvos

moksleivių ir mokytojų stereotipai apie

„kitokius“ labai ryškūs“, – savo abejones

argumentuoja pašnekovė.

Sugyvenimas su „kitokiais“ nėra lengvas

menas ir kitiems europiečiams, bet,

panašu, kad lietuviai netolerancijos

rungtyje užima prizines vietas. Gal dėl

to, kad nedaug tėra bendravę su kitų














ŠALTiNiS: SPeCTATOR.CO.uK

šalių žmonėmis, išskyrus buvusios SSSR

erdvę, gal nėra mokyti suprasti ir toleruoti

kitokius nei patys. O gal tiesiog yra

nemandagūs ir bjauraus būdo – nemylintys

nei savų, nei svetimų ir nesugebantys

palabinti laiptinėje sutikto kaimyno?

A. Sipavičienė svarsto – gal lietuvių

netolerancijos šaknys slypi šalies homogeniškume

ir visuomenės kaimiškoje

kilmėje: „Tokių homogeniškų valstybių

kaip Lietuva reta, net sovietiniais laikais

lietuvių čia buvo apie 80%, o įvairovės

nežinantys žmonės jos bijo, veikia stereotipai.

Be to, ilgą laiką buvome labai

kaimiška šalis, net palyginant su latviais

ar estais, todėl vis dar gali „suveikti“ uždaros

kaimo bendruomenės nuostatos

– bijoti visko, kas iš kito kaimo“.

Psichologė Daiva Balčiūnienė kelia

kitą versiją: Lietuvą šimtmečius iš

visų pusių puldavo svetimieji, ir tautos

pasąmonės gelmėse gali glūdėti archetipas,

kad užpulti gali bet kas ir bet kada,

todėl reikia gintis – o gintis, kaip žinia,

galima ir puolant. „Lietuvio pasąmonėje

tarsi užkoduota, kad negalima nieko arti

prisileisti, nes tada nebeliks ir manęs paties,

ir tautos. Todėl jis vengia visko, kas

svetima“, – svarsto ji.

„Didžiulės švietimo spragos“, – dar vieną

galimą netolerancijos priežastį nurodo

M. Jankauskaitė

Kad ir kokios priežastys bebūtų, jas įmanoma

pakeisti, vilties suteikia specialistai.

D. Balčiūnienė sako, kad toleranciją

išugdyti galima tik aiškinant, aiškinant ir

dar kartą aiškinant. Gal ne itin sparčiai kaip

norėtųsi, bet naujai kartai tai padės. O tai

jau mokytojų ir tėvų auklėjimo reikalas.

Gal netyčia pavyks?


šiUos kodUs išsaUGoję saVo telefone, Bet kUrią dieną, minUtę žinosite:

VilniaUs oro

Uosto skrydžių

tVarkaraštis

kaUno oro

Uosto skrydžių

tVarkaraštis

palanGos

oro Uosto

skrydžių

tVarkaraštis

Instrukcija kaip naudotis UpCode

1

telefono naršyklės

langelyje įveskite adresą

www.upcode.fi

(programinė UpCode įranga

jums nieko nekainuoja).

2

Įvykdykite paprastas

programos įdiegimo

funkcijas.

3

aktyvuokite įdiegtą

programą

4

nukreipkite telefono

fotoaparato „akį“ į UpCode

ženklu pažymėtą straipsnį

ir gaukite garsinę arba

vaizdinę informaciją tiesiai į

savo telefoną.

G i d a s

VilniaUs

VisUomeninio

transporto

tVarkaraštis

keleiViniai

tVarkaraščiai

dėl UpCode technologijos taikymo

ir naudojimo spaudoje kreipkitės į

žurnalo „kelias“ komercijos skyrių:

mob. tel. +370 698 10865

el. p. komercija@elementai.lt

teikiame UpCode technologijos

paslaugas spaudoje.


orai lietUVoje

dienos pietūs

(restoranų

ValGiaraštis)

renGiniai

nori būti žemėlapyje?

skambink +370 698 24546

Upcoded Clubbing Vilnius

004528 in japan

V. mykolaičio-putino gatvė

alaus namai

004525 004526 Bermudai

a. Goštauto gatvė

004527

Havana social club

Gedimino prospektas

tauro gatvė

šermukšnių gatvė

004529 nesė relax

a. jakšto gatvė

k. kalinausko gatvė

j. Basanavčiaus gatvė

Upės gatvė

004530 musė

a. smetonos gatvė

pamėnkalnio gatvė

004538 taverna

naugarduko gatvė

004532 roller

Vingrių gatvė

aguonų gatvė

jogailos gatvė

trakų gatvė

Vilniaus gatvė

004539 Boom terasa

004531 pabo latino

004535 shooters

004533 Woo

totorių gatvė

004536 Balti dramblia

004540 BoBo

Vo


i

kiečių gatvė

004522 Brodvėjus

mėsinių gatvė

arklių gatvė

t. Vrublevskio gatvė

004534

aula Blues Club

004523 Bix

004541 Helios

aušros vartų gatvė

didžioji gatvė

pilies gatvė

004524 artistai

Bokšto gatvė

subačiaus gatvė

004537 tamsta

004542 stars and legends

raitininkų gatvė

G i d a s

mėgsti lankytis klubuose

- išsiimk vidinį puslapį ir

pakabink darbo vietoje

ar įmonės virtuvėlėje.

nusiskanuok savo klubo kodą

ir renginius galėsi matyti

ištisus metus. neieškok kur

praleisti vakarą - rask!

do you like night life? take

this page and have it at

your workplace. the

code tells you what‘s up in

your favorite club. don‘t

look where to spend

your evening - it‘s all you

need to get there!


Kaunas ir Lietuva –

Download Index Top 10

Duomenų perkėlimo indeksas (Download Index)

Milijonų testų patirtimi grįstas Duomenų perkėlimo indeksas palygina ir įvertina

duomenų perkėlimo greitį įvairiose šalyse. indekso vertė: 30 dienų iš eilės MB/s

(megabaitais per sekundę) matuojama vidutinė duomenų perkėlimo sparta,

esant ne didesniam kaip 300 mylių atstumui tarp kliento ir tarnybinės stoties

(serverio). Būtina sąlyga: tyrinėjamoje šalyje turi būti įregistruota ne mažiau kaip

100 tūkst. unikalių iP adresų.

1. Pietų Korėja 34,19

2. Latvija 24,30

3. Moldova 21,55

4. Japonija 20,35

5. Švedija 19,81

6. Rumunija 18,56

7. Bulgarija 17,55

8. Andora 17,06

9. Nyderlandai 17,05

10. Lietuva 16,70

11. Alandų salos 16,48

12. Portugalija 14,65

13. Islandija 14,45

14. Suomija 13,87

15. Šveicarija 13,30

16. Vokietija 13,11

17. Danija 12,41

18. Belgija 11,82

19. Prancūzija 11,57

20. Estija 11,53

21. Čekija 11,01

22. Vengrija 10,98

23. Slovakija 10,61

24. Ukraina 10,46

25. Austrija 10,46

26. JAV 10,15

27. Norvegija 9,90

28. Rusija 9,82

29. Lichtenšteinas 9,09

30. Liuksemburgas 8,61

speedtest.net

Geriausieji ore

Tyrimų kompanija skytrax oro transporto bendrove skelbia

Pietų Korėjos Asiana Airlines. Oro vežimo kompanijų reitingas

sudarytas per 10 mėnesių, apklausus 18 mln. keleivių

visame pasaulyje.

Antrąją ir trečiąją vietas užėmė pernykštė laureatė singapore

Airlines ir Qatar Airways. Toliau geriausiųjų dešimtuke

– Cathay Pasific (Honkongas, Kinija), Air new Zealand,

etihad Airlines (Jungtiniai Arabų emyratai), Qantas (australija),

emirates (Jae), Thai Airways (tailandas) ir malaysia

Airlines. Top 10 oro bendrovių sąrašas, tyrėjų nuomone,

nesikeičia jau trejus metus iš eilės.

Skirtinguose regionuose geriausiomis kompanijomis

pripažintos: Vakarų europoje – lufthansa (Vokietija), Rytų

europoje – malev (Vengrija), Pietų europoje – Turkish

31. Singapūras 8,50

32. Kanada 7,90

Pasaulio vidurkis 7,67

33. Jungtinė Karalystė 7,69

34. Slovėnija 7,51

35. Graikija 7,38

36. Taivanas 6,94

37. Lenkija 6,51

38. Mongolija 6,36

39. Australija 6,28

40. Meno sala 6,17

41 Naujoji Zelandija 5,97

42. Airija 5,97

43. Gruzija 5, 94

44. Gana 5,88

45. Ispanija 5,82

46. Farerų salos 5,70

47. San Marinas 5,55

48. Makedonija 5,46

49. Maldyvai 5,28

50. Malta 5,06

52. Kroatija 4,91

57. Italija 4,41

60. Izraelis 4,13

67. Baltarusija 3,40

68. Brazilija 3,40

70. Kipras 3,25

76. Kinija 2,94

122. Indija 1,33

154. Zambija 0,26

spaUdos apžValGa

Pasaulio miestų reitingas

(Top 20)

Būtina sąlyga – ne mažiau kaip 75 tūkst.

užregistruotų unikalių iP adresų, MB/s.

1. Seulas (Korėja) 34,78

2. Ryga (Latvija) 27,90

3. Hamburgas (Vokietija) 26,87

4. Kišiniovas (Moldova) 24,72

5. Helsinkis (Suomija) 20,63

6. Stokholmas (Švedija) 20,31

7. Bukareštas (Rumunija) 19,70

8. Sofija (Bulgarija) 19,11

9. charkovas (Ukraina) 18,08

10. Kaunas (Lietuva) 17,65

11. Lisabona (Portugalija) 17,32

12. Paryžius (Prancūzija) 17,25

13. Vilnius (Lietuva) 16,95

14. Honkongas (Kinija) 16,08

15. ciurichas (Šveicarija) 15,79

16. Porto (Portugalija) 15,64

17. Kludžas-Napoka (Rumunija) 15,21

18. San chosė (JAV) 15,04

19. Maskva (Rusija) 14,76

20. Sent Polas (JAV) 14,53

Airlines, Šiaurės europoje – Finnair (Suomija), Azijoje – Asiana

(Pietų Korėja), Pietryčių Azijoje – singapore Airlines, Centrinėje

Azijoje ir indijoje – Kingfisher Airlines (indija), Australijoje

ir Okeanijoje – Air new Zealand, Afrijoje – south African

Airways, Artimuosiuose Rytuose – Qatar airways, Šiaurės

Amerikoje – Air Canada, Centrinėje Amerikoje – TACA (Salvadoras),

Pietų Amerikoje – lAn (čilė), Kinijoje – Hainan Airlines.

Geriausių pigių skrydžių oro bendrovių trejetas: AirAsia (Malaizija),

Air Berlin (Vokietija) ir Virgin Blue (australija).

KeLiO iNFO.

Kelias | 35


prie stalo pakelėje

Netolerancijos

atoveiksmis

pokalBio Įrašo

004545 fraGmentas

Gegužės pradžioje Vilniuje pražygiavusi

netradicinės lytinės orientacijos asmenų eisena

dar ir šiandien aptarinėjama įvairiais požiūriais.

Šis renginys verčia susimąstyti apskritai apie

menką mūsų tautos tolerancijos lygį viskam, kas

išsiskiria iš daugumos. Kyla natūralus klausimas:

ar tokie prieštaravimai gali būti reikšmingi...

užsienio investicijoms Lietuvoje?

Kelio diskusijoje apie homofobiją

ir jos įtaką verslui ir verslo

aplinkai Lietuvoje dalyvauja

Danas ARLAUSKAS, Verslo

darbdavių konfederacijos generalinis direktorius,

Rūta SKyRIENĖ, asociacijos

Investors‘ Forum vykdančioji direktorė,

ir aktorius Darius SUŽIEDĖLIS, aktorius,

atvykęs į Vilnių dalyvauti Baltic

Pride renginiuose. Jis taip pat yra buvęs

nepriklausomybę 1990 m. atkūrusios

AT pirmininko Vytauto Landsbergio ir

pirmojo nuo tada Lietuvos atstovo JTO

Aniceto Simučio patarėjas. Diskusiją

moderuoja žurnalistė Rita MILIŪTĖ.

pirmoji lietuvoje seksualinių mažumų

eisena sukėlė daug aistrų politikos

arenoje ir visuomenėje, bet ėjo ir

praėjo. pasak policijos vadovų, jeigu

ne du seimo nariai, viskas būtų

apsiėję be rimtesnių incidentų. Kaip

tai paveiks lietuvos įvaizdį?

d. ARlAusKAs. Manau, kad vertinimai

iš esmės bus pozityvūs, nes du

Seimo nariai – dar ne visas Seimas, o

šiaip viskas praėjo ganėtinai ramiai,

išsišokimų, kurie galėtų formuoti labai

neigiamą Lietuvos įvaizdį, bent jau

aš nepastebėjau – tiek, kiek žinau iš

žiniasklaidos, nes pats eitynėse neda-

36 | Kelias

lyvavau, dirbau žemės ūkio darbus.

Tiesą sakant, galvojau, kad bus blogiau,

todėl manau, kad pasiektas neblogas

rezultatas.

R. sKYRIEnė. Manau, tas pirmas egzaminas

išlaikytas, eisena pavyko, nors

žiūrovų buvo daugiau negu eisenos

dalyvių. Aš pati ketinau dalyvauti, bet

paaiškėjo, kad reikia užsiregistruoti;

ir mane tai įsiutino – kodėl aš turiu

registruotis, jei noriu išeiti ir pasakyti

savo požiūrį? Iš esmės tai buvo pirmas

blynas, kuris kartais būna ir prisvilęs,

tačiau viskas įvyko oriai, gražiai. Tai,

kad kai kurie politikai išsišoko, o V.

Šustauskas atrodė kaip iš „Golubaja

ustrica“ ( homoseksualų klubas „Policijos

akademijoje“ – RM), buvo tikrai juokinga.

Įvyko, kas įvyko, ir lai tai tampa

kasmetiniu renginiu.

dariau, spėjai užsiregistruoti ir galėjai

dalyvauti eisenoje. Koks Tavo vertinimas?

d. sužIEdėlIs. Aš išvažiuoju labai

patenkintas. Man atrodo, žmonės

pastebės, kad viskas buvo teigiama, ir

ypač gerai dirbo policija. Tačiau taip pat

žinau iš savo pažįstamų, kurie vėliau

rašė žinutes ir skaitė spaudą –

Pauliaus lileikio nuotr.

darius sužIEdėlIs

į ją pateko ir vaizdų iš kitapus barikadų,

ir tie vaizdai yra kraupūs. Tai irgi darys

įtaką, ir nors žmonės žino, kad viskas

praėjo gerai, tų vaizdų, tų snukių,

kalbėkim atvirai, vis dėlto nepamirš.

vienam socialiniam tinkle Tavo draugai

klausė – ar jauteisi saugus?

d. sužIEdėlIs. Pačiam renginyje – taip,

bet važiavimas į eitynes, lipimas į autobusus

su policijos palyda man priminė

rinkimų stebėtojo darbą Bosnijoje – ten

mus irgi saugodavo ir taip veždavo

per serbų rajonus, kur ir akmenimis

apmėtydavo, ir visko būdavo. Vilniuje

pirmą kartą taip pasijutau, po renginio

bijojau – eidamas namo, turėjau paslėpti

savo vėliavą, tačiau pačiose eitynėse

jautėmės labai saugūs.

pone Arlauskai, dar prieš eitynes,

konferencijoje apie Lietuvos skurdo

lygį ir jo priežastis, kalbėjote,

jog šalia nedarbo ir nepakankamos

socialinės paramos, tarp skurdą

didinančių veiksnių yra ir homofobija.

Kuo tai grindžiate?

d. ARlAusKAs. Kalbėdamas apie homofobiją,

turiu galvoje ne tik homoseksualumo

aspektą. Prisiminkime, prieš


Rūta sKYRIEnė Rita MIlIūTė danas ARlAusKAs

kokius penkerius metus vienas Vilniaus

meras bandė iš miesto išvyti elgetas,

sakydamas, jog jie daro gėdą Vilniui;

po to buvo bandymų čigonus pašalinti

iš visuomenės gyvenimo. Apskritai

netolerancija gaji – mes rusų nemylim,

žydų, nemylim lesbiečių, nemylim gėjų,

visų elgetaujančių ir kažkaip norim

sukurti sterilią visuomenę. Istorijoje

tokių pavyzdžių istorijoje būta, ne

viena valstybė bandė, ir imperijos

subyrėjo. Pirmiausia, jei norim būti

turtingi globaliam pasauly, reikia lakios

vaizduotės; ji turi atitikti tam tikrą lygį

pasiekusias kitas visuomenes. Kitaip

mes negalim konkuruoti. Galbūt jei

būtume nuo visko atsitvėrę, galėtume

gyventi ir būdami dideli homofobai,

bet jei pasirinkome globalaus pasaulio

kelią, tai turime mąstyti ir matyti

reiškinius kaip ir kitas pasaulis. Tą ir

turėjau omeny, o pasaulio dvasinis

lygis yra žymiai aukštesnis už mūsų.

Prisimenu, su pažįstamais Nyderlanduose

šnekėjausi apie tai, kaip

pas juos reaguojama į kitokius negu

dauguma, kiek galima apie tai šnekėti.

Man paaiškino, kad jei džentelmenas

ateis į priėmimą avėdamas sportiniais

bateliais, visi pastebės, bet neklausinės;

viskas yra Dievo valioje, ir jei Dievas

kažką padarė, mes nebūtinai suprasim.

Kitaip tariant, savo dvasinį turtingumą

galime paversti materialiu. O dvasinis

skurdas nepadeda kurti aukštos

pridėtinės vertės produkto, kurį brangiai

parduotume. Galim žagres gaminti,

grėblius, plytas, bet nefantazuokim tuomet

apie nanotechnologijas ir lazerius.

beveik prieš metus vilniuje vykusioje

EsbO parlamentinės Asamblėjos

sesijoje švedų parlamentaras Fredrickas

Federley kalbėjo: „Jei nematote

problemų dėl žmogaus teisių,

žiūrėkite iš ekonominių pozicijų.

Švedijos bankai ir kompanijos

investuoja lietuvoje. Ilgainiui jiems

ir jų klientams tokia atmosfera gali

nebepatikti ir kas nors Švedijoje gali

pagalvoti: kodėl turiu skolinti pinigus

bankui, užimančiam didelę rinkos dalį

tokioje agresyvioje šalyje? Gal verčiau

atsiimsiu indėlį“. švediško kapitalo

investicijos yra vienos didžiausių

lietuvoje. ponia skyriene, ar turite

pavyzdžių, kurie patvirtintų pono

Federley teiginius?

R. sKYRIEnė. Aš irgi negaliu taip siaurai

kalbėti – tik apie vieną fobiją. Jų Lietuvoje

daug, tolerancijos – mažai. Bijom kitos

spalvos žmonių, ir tai tikrai nesudaro

gero fono investicijoms. Apie Lietuvą

pasaulio spauda rašo ganėtinai daug,

tačiau daugiau nei pusė informacijos yra

neigiama. Tai formuoja atitinkamą nuomonę

apie šalį, kaip uždarą kitai minčiai,

kitokiems žmonėms. Pažiūrėkit, kiek

laiko mūsų forumui užtruko „lobinti“

dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo

pakeitimo, pagal kurį žmonės iš trečiųjų

šalių (vadovai įmonių), atvykę dirbti,

negalėjo atsivežti savo žmonų. Mes

klausiam: kodėl tie žmonės prilyginti

ekonominiams migrantams?

žmonės, atvykstantys dirbti čia pagal

savo kontraktą?

R. sKYRIEnė. Taip, žmonės, siunčiami

savo įmonių. Ir Indijos piliečiai savo

šeimos narių negalėjo atsivežti dvejus

metus. „Tegu atvažiuoja kaip turistai“.

Bet palaukit, mes deklaruojam šeimą

kaip labai svarbią ląstelę; tai kodėl šitos

šeimos negali kartu gyventi? Šiaip taip

klausimas buvo išspręstas, nors ir ne visai

taip kaip norėtųsi. Klausiam seimūnų

– kodėl? Atsako, kad čia privažiuos kinų.

Na tai kas? Tegu važiuoja, juk važiuoja

dirbti, investuoja, atidaro restoranus,

mes į juos einam, ekonomika iš to gauna

naudos, bet štai tokios baimės sudaro

labai prastą įspūdį, kitąkart jokios lengvatos

negali užgožti tokių dalykų, kai,

Kelias | 37


prie stalo pakelėje

atrodytų, Lietuva, skambėjusi istorijoje

kaip tolerancijos valstybė, kunigaikščio

Gedimino laiškais kvietusi visus atvykti

ir kurtis, dabar viso to bijo. Investuotojas

visada pasitikrina, ką jis daro, ką

jis perka, ką investuoja, nes globalioms

kompanijos reputacija yra labai svarbus

dalykas. Apie 50% įmonės kainos sudaro

jos ženklas, o ženklas, arba vardas, yra

tai, kas apie tą įmonę galvojama. Jei

susidėsi su kažkuo, kas gadina tavo reputaciją,

prarasi ir pinigų.

d. ARlAusKAs. yra dar brangesnių

vardų, negu 50%...

R. sKYRIEnė. Taip, čia miniu vidurkį.

Coca-cola – tikrai daugiau...

d. ARlAusKAs. Ir McDonald‘s.

bet ar čia kalbame apie keletą rėksnių

politikų, ar ir apie didesnę jų rinkėjų

dalį, kuri gali būti kur kas didesnė,

negu norėtųsi galvoti. pone Arlauskai,

po minėtos konferencijos Jums priekaištavo

juk ne politikai, o kolegos?

d. ARlAusKAs. Kad ir keista, iš politikų

jokių pretenzijų nesulaukiau. Bet vėl

prisiminkim istoriją – Lietuva jau buvo

žydus išvariusi, bet gal ne tiek dėl fobijų,

kiek dėl elementaraus pavydo. Žydai

buvo geri prekybininkai ir finansininkai,

ir daugelis lietuvių ėmė to pavydėti.

Kartais pavydas ir mužikiškas neišprusimas

veikia labiau negu fobijos. Labai

nustebau, kad kai kurie tikrai ne patys

prasčiausi verslininkai paskambino

man paabejoti, ar aš nedarau gėdos

konfederacijai, ar nebloginu konfederacijos

reputacijos. Klausiu, o ką aš blogo

pasakiau?

Įdomu tai, kad niekas priekaištų

tiksliai ir nesuformulavo – kažkas

kažką paskaitė, kažkam pasirodė... Juk

pasakiau paprastą dalyką, kad užsienio

investuotojas, jei gėjus, čia neinvestuos.

Paprasta – ir lietuvis, išgirdęs ką bloga

apie save šnekant, lygiai taip reaguotų.

Kad tą suprastum, nereikia daug proto

turėti – jei kaimynas spjovė į tave, į savo

namus jo nekviesi. Bet užuot pabandžius

suvokti, ką aš iš tiesų pasakiau,

pasiduota minios psichologijai. Prisiminkim

ikikarinę Vokietiją, kai Hitleris

užvaldė kultūringą, išsilavinusią tautą.

Jie pasirinko poziciją – ne analizuoti, ne

protauti, o prisitaikyti – gal tai asmeniškai

bus naudingiau.

R. sKYRIEnė. Prisiminiau, kaip Tolerancijos

autobusas (Europos Komisijos vilkikas

„Už įvairovę. Prieš diskriminavimą“

38 | Kelias

– R.M.) negavo mero J. Imbraso leidimo

stovėti miesto aikštėse. Skambina mūsų

narys, RIMI generalinis direktorius

Paulo Peereboom, portugalas, ir sako:

„Rūta, kaip manai – ar jiems galiu skirti

vietą prie prekybos centro, ar man tai

nepakenks?“ Jie juk nuo miesto valdžios

priklausomi, gauna licencijas. Sakau,

leiskit, ką gi padarys? Vadinasi, investuotojai

bijo ryšio su politikais, tegu ir

rėkauja ir tik dviese.

d. ARlAusKAs. Pensilvanijoje yra

religinė bendruomenė, kuri laikosi savo

taisyklių, turi natūrinį ūkį, bet niekam

nieko neprikaišioja, neprimeta ir

nemoralizuoja. Pas mus dažnai ginant

vertybes prisidengiama Konstitucija ir

šeima. O aš norėčiau paklausti – kas

pas mus yra šeima? Kai pusė gyvena

be civilinės metrikacijos, be šliūbo; kai

kurie pinigus atskirai skaičiuoja, bet

gyvena kartu. Tai šeima? Kiti ir susituokę,

ir biudžetas bendras, bet abu turi

meilužius. Irgi šeima?

d. sužIEdėlIs. Aš nuo Lietuvos padėties

dabar kiek atitrūkęs, bet žinau, kaip

Amerikoje tai vyko. Viena iš varomųjų

jėgų socialiniuose pokyčiuose buvo

būtent firmos ir korporacijos, suvokusios,

kad jei nori pritraukti kūrybingus

žmones, turi sudaryti jiems tinkamas

sąlygas. Ar tu gėjus, ar ne gėjus, ar

partneris, ar žmona –sąlygos turi būti

vienodos. Viena labiausiai į šeimą

orientuotų Floridos kompanijų – Disney

– priėmė labai liberalias taisykles,

suteikdama visiems vienodas sąlygas

nepriklausomai nuo orientacijos. Niekas

netardė, su kuo ir kaip gyveni. Gyvenat

– tvarkoj, mokesčius mokat – irgi tvarkoj.

Valstijos gubernatorius gal ir prieš,

bet pačios kompanijos suvokė tokių

sąlygų reikšmę.

Rūta, jau užsiminėte apie užsieniečių

teisinės padėties įstatymą. sutuoktinius

ir vaikus jau galima legaliai atsivežti.

O jei užsienietis darbuotojas norėtų

atvykti su tos pačios lyties asmeniu, su

kuriuo yra įteisinęs partnerytę pagal

savo šalyje galiojančiu įstatymus?

R. sKYRIEnė. Matyt, kiltų problemų. Gal

reikėtų ieškotis darbo ir taip gauti leidimą

gyventi. Kaip anksčiau juokaudavom

– kuriam UAB „Žmonos“ – vyrai

duos pinigų, o mes jas įdarbinsime, kad

galėtų čia gyventi ne kaip turistės.

d. ARlAusKAs. Nenorėčiau iškelti ar

menkinti kurias nors religijas, bet stebint

Belgiją, galima pasakyti: šiaurinės

dalies žmonės yra laisvi, labiau atsipalaidavę,

o pietuose labiau susikaustę.

Jungtinėse Valstijose, tyrimų duomeni-

mis, daugiau investicijų Los Andžele, o

ne Filadelfijoje – dėl to paties pastarosios

uždarumo.

d. sužIEdėlIs. Užtat dabar Filadelfijoje

vyksta didžiulė kampanija pritraukti

gėjų turizmą, nes valstija suvokė, kokie

čia milijonai.

d. ARlAusKAs. Galima remtis tyrimais,

galima tiesiog stebėjimais – kuo

uždaresnė religija, tuo sunkiau smulkiam

ir vidutiniam verslui, nes jam kaip tik

reikia ne stambių, o smulkiųjų klientų.

dariau, gyvenai JAv, dabar gyveni

brazilijoje – didžiausią katalikišką

bendruomenę turinčioje šalyje. Ar

įsivaizduoji, kad į ją nebūtų galima

atsivežti partnerio, nes brazilija katalikiška?

d. sužIEdėlIs. Mano pavyzdys labai

konkretus. Mes sudarėme civilinę

partnerystę Niujorko mieste, kuri,

kitaip negu pati valstija, tokias įteisino.

Brazilijos federalinėje policijoje, kuri

tvarko imigraciją, su šypsena pasveikino

atvykus į šalį, gavau vizą, su kuria

gyvenu ir galiu dirbti. Jokių problemų.

Žinoma, tai katalikiška valstybė, bet

ir pati bažnyčia ten nesikiša į privatų

gyvenimą. Savo nuomonę ji pareiškia,

gink Dieve, nesakau, kad ji jos negali

turėti, bet į socialinius dalykus žvelgia

žymiai konstruktyviau ir remia atvirą

visuomenę. Nesu teologas, nežinau, kaip

vertinti tokius dalykus, bet ir Amerikoje

tolerancijos mažiau ten, kur didesnė

baptistų įtaka, o ten, kur daugiau

evangelikų, visuomenė žymiai atviresnė.

negalėtum pasakyti, kad žmonės

tolerantiškesni senajame žemyne ar

naujajame pasaulyje?

d. sužIEdėlIs. Ne, nesutikčiau. Lotynų

Amerikoje mačizmas labai stiprus, ir visi

labai nustebo, kad Meksiko mieste ar

Argentinoje vyksta labai dideli pokyčiai,

ir dėl to nekyla jokios isterijos. Iš pradžių

visiems būna labai įdomu, o paskui – einam

toliau, nes yra rimtesnių problemų.

Kovos prieš homofobiją aktyvistai

yra parengę rekomendacijas – tiek

darbdaviams, tiek darbuotojams;

pirmiesiems pataria skelbimuose apie

siūlomą darbą nurodyti, kad laikosi

lygių galimybių politikos. Esant

galimybei, atskirai paminėti, kad nediskriminuoja

dėl seksualinės orientacijos.

Taip pat pataria reklamuoti

siūlomus darbus ir gėjų leidiniuose,

paaiškinti savo lygių galimybių politiką

priėmimo į darbą anketose, skirti į

pareigas pagal gebėjimus ir patirtį bei


Darius Sužiedėlis:

„Viena labiausiai į šeimą

orientuotų JAV kompanijų –

Disney – vadovaujasi labai

liberalia politika dėl savo

homoseksualių darbuotojų.“

vengti klausimų apie šeiminę padėtį.

darbuotojams ir ieškantiems darbo

savo ruoštu pataria ieškoti kolegų

paramos ir būti atviriems su jais. Ar

tokius (ar panašius) etikos kodeksus

turi kas nors Lietuvoje?

R. sKYRIEnė. Mūsų forumas daugiausiai

jungia tarptautines kompanijas. Jose ir

lyčių lygybė, ir kitokių žmonių teisės

yra apibrėžtos etikos kodeksuose. Be

to, dauguma yra socialiai atsakingos

įmonės, kurioms tai tiesiog privalu.

Nemanau, kad lietuviškame versle taip

yra, bet pirmuosius daigus pastebiu:

stambesnėse kompanijose bent jau

užuominų apie žmogaus teises ir lygias

galimybes tikrai atsiranda.

d. ARlAusKAs. Galiu pasidalyti praktikos

suformuota nuomone. Buvau

priėmęs porą gėjų, galiu patvirtinti,

kad jie buvo labai kūrybingi, niekada

neturėjau dėl jų darbo problemų

ar konfliktų. yra kitas dalykas – kaip

reaguoja aplinka. Pas mane atėjo kiti

darbuotojai, sako: „Nu, direktoriau, va

čia taip, supranti...“ Dideliuose kolektyvuose

tai susiniveliuoja ir nekrenta į

akis, tačiau mažuose, ypač turinčiuose

bent porą homofobų, sudėtingiau.

Homoseksualiems žmonėms mažuose

kolektyvuose Lietuvoje dirbti sudėtinga.

Nesakau, kad visuose,– priklauso nuo

konkretaus atvejo, bet tendencija tokia:

jei kolektyvas žino, kad kažkas yra

kitoks nei dauguma, gero nelauk. Jokiais

lozungais, jokiom taisyklėm to nepakeisi.

Manau, tam reikia laiko.

Rūta Skyrienė:

„Lietuvoje bijoma kitos

spalvos žmonių, ir tai

tikrai nesudaro gero fono

investicijoms.“

R. sKYRIEnė. O jei nežinotų apie kitokią

žmonių orientaciją, tai tikriausiai neitų

skųstis direktoriui?

d. ARlAusKAs. Štai atvejis, apie kurį

girdėjau pasakojant po eitynių. Žygiuoja

gražūs jaunuoliai su gražiom vėliavom,

mojuoja dviem sėdinčiom močiutėms.

Močiutės irgi pamojavo, bet čia pribėgo

korespondentai ir klausia – jūs pritariat

gėjų eitynėms? Močiutės sako, kas gi

tie gėjai yra. Joms paaiškina, kad gėjai

yra tie, kurie miega vienas su kitu. Tada

močiutės jau pilnomis siaubo akimis

besispjaudydamos pabėgo. Čia atsakymas

Rūtai. Kol nežinai, viskas tvarkoj.

Sužinojus įsijungia vaizduotė, ir tai, ką

matai prieš akis, priklauso nuo išprusimo,

kultūros lygio.

Kiek ir kokiai verslo daliai žmogaus

teisės (mūsų aptariamu atveju

– seksualinių mažumų teisės) rūpi kaip

vertybė, o ne priemonė verslo sąlygoms

gerinti – juk verslas investuoja ir į tas šalis,

kur ir už homoseksualumą baudžiama,

ir kur moterys neturi teisių?

R. sKYRIEnė. Socialiai atsakingas

verslas, garantuoju, kreipia dėmesį

į žmogaus teises, įskaitant ir lygias

galimybes. Tą jie ir deklaruoja. Socialinė

atsakomybė apima pagrindines keturias

kryptis: aplinkosaugą, žmogaus teises,

darbuotojų saugą ir kovą su korupcija.

d. ARlAusKAs. Girdėjau priekaištų – ką

tas Arlauskas šneka, verslas žiūri tik pelno,

o kažkokia tolerancija niekam nerūpi.

Danas Arlauskas:

„Homoseksualus

verslininkas Lietuvoje

neinvestuos, tam suvokti

didelio proto nereikia.“

Iš dalies būtų galima sutikti, jei kalbėtume

apie verslą Saudo Arabijoje ar Irane – kai

tikisi greito ir didelio pelno, greit įrangą

suveža, gamyklą pastato, susirenka pelną

ir išvažiuoja. Tačiau kai kalbame apie

intelektualų verslą, atsiranda tokių subtilių

dalykų – kur investuoti (ypač kalbant apie

ilgalaikę veiklą, kai reikalingi darbuotojai,

o ne robotai, kažką surenkantys, o mąstantys

ir aukšto intelekto. Tokiais atvejais ir

tolerancija yra labai svarbi, nes ji daug kalba

apie žmogaus mąstymo lygį, reikalingą

kuriant pridėtinę vertę.

R. sKYRIEnė. Niekas neneigia M. Friedmanno,

kad verslo tikslas – didinti pelną.

Svarbu, kaip tą pelną gauni; tai ir sukuria

tavo įmonės vertę.

d. sužIEdėlIs. Dirbau didelėse JAV

kompanijose ir žinau, kad netgi kai realiai

netolerancijos nėra, jau vien tokios politikos

deklaravimas inicijuoja tam tikrus

pokyčius, ir pamažu ji tampa realybe. Gal

Lietuvoje priėmus tokias taisykles, jos iš

pradžių atrodytų kaip primestos iš užsienio,

tačiau vidinė kultūra keistųsi.

dabar, apsilankęs lietuvoje po ilgos

pertraukos, ar norėtum čia imtis verslo

su savo partneriu?

d. sužIEdėlIs. Atvirai pasakius, dar nežinau.

Po eitynių su daug kuo kalbėjausi, ir

tie pokalbiai pakėlė ūpą; išvažiuoju labai

geros nuomonės apie daug ką, bet, žinoma,

bijočiau dėl savo partnerio saugumo. Bijau,

kad dar ne laikas tokiam dalykui, bet esu

įsitikinęs, kad bėgant laikui tai keisis.

Kelias | 39

Pauliaus lileikio nuotr.


iš kelio dienoraščių

Diskurso erdvė:

www.kelias.net

dainius KREIvYs,

ūKiO MiNiSTRAS

Remigijus

šIMAšIus,

TeiSiNGuMO MiNiSTRAS

Artūras RAčAs,

žiNių AGeNTūROS Bns

VADOVAS

40 | Kelias

Pauliaus lileikio nuotr.

FOTODieNA NuOTR.

Pauliaus lileikio nuotr.

Per metus – daugiausiai 9 patikrinimai

Labai tikiuosi, kad šiandieninis LRV nutarimas atneš

realių teigiamų pokyčių verslui ir pačių institucijų

darbui.

Inspektuojančias institucijas – o tokių suskaičiavome

76 – sugrupavome į 9 grupes, ir jau nuo birželio

1 d. jos turėtų pradėti veikti koordinuotai. Tai

reiškia, kad vietoj 76 galimų patikrinimų kas pusę

metų galės būti tik 9. Prireikė patikrinti, kaip įmonė

X laikosi darbų saugos – susiderink su kolegomis iš

grupės, nes kitą kartą inspektuoti šios grupės atstovas

galės geriausiu atveju tik po pusmečio.

Kitas svarbus dalykas – iki rugpjūčio 1 dienos

kiekviena grupė parengs teisės aktų sąvadus. Tai

reiškia, kad kirpyklą atidaryti sumanęs verslininkas

neklaidžios dokumentų labirintais, o visą aktualią

Mokesčiai nėra gėrybė

Šiandien TVF sako, kad mums, be kita ko, reikia

dar naujų mokesčių. Premjeras sako, kad su naujais

mokesčiais nereikia laukti tiek, kiek su Lietuvos

krikštu prieš šešis šimtus metų ir kad mokesčiai

nėra savaiminė blogybė.

Manau, kad TVF siūlymai dėl naujų mokesčių

yra netinkami. Šiandien reikia ne naujų mokesčių, o

daugiau galimybių vykdyti ekonominę veiklą (apie

jas jau minėjau). Tada ir valstybės finansai bus subalansuoti

(žinoma, jei bus ir taupymo priemonių), ir

gyvenimas bus geresnis.

O pabaigai kiek sofistinės analizės apie pasakymą,

kad mokesčiai nėra savaiminė blogybė. Visiems,

kam taip atrodo, siūlau patiems į biudžetą savanoriškai

pervesti daugiau. Nenorim? Tai kodėl šnekam

Kada ir mirtis nesulygina

Kauno miesto taryba ketvirtadienį priėmė įdomų

sprendimą. Tarybos nariai nusprendė, kad mirus

buvusiam savivaldybės nariui ar buvusiam merui, jų

šeimos nariai galės gauti 30 bazinių socialinių išmokų

(130 litų) dydžio pašalpą – beveik 4000 litų.

Kadangi pašalpos pagal nutarimą bus mokamos

iš Kauno miesto biudžeto, man, kaip vilniečiui, tai iš

esmės neturėtų rūpėti. Be to, daug kas tikriausiai pasakys,

kad ir pinigai nedideli: iki šiol buvo išrinktos

penkios 41 nario tarybos ir viena – 108. Net jei visi staiga

imtų ir numirtų, pašalpoms išmokėti pakaktų maždaug

1 milijono litų. Turint galvoje, kad šių metų Kauno

biudžetas viršija 700 milijonų litų, suma iš esmės

nereikšminga.

Tačiau reikšmingas, mano nuomone, yra pats

požiūris. Man asmeniškai sunku suprasti, kodėl Kau-

Politikai, valstybės pareigūnai,

ekspertai, žurnalistai –

kiekvienas iš savo varpinės.

informaciją apie keliamus reikalavimus ras vienoje,

na gerai, devyniose vietose. Mano galva, tai rimtas

palengvinimas, įvesiantis daug aiškumo.

Spalio 15 d. grupės turi būti paruošusios praktinius

vadovus inspektoriams ir verslininkams su informacija

ir instrukcijomis, kaip laikytis reikalavimų ir patikrinti,

ar jų laikomasi. Tai apskritai nauja praktika, kuri, labai

viliuosi, prigis. Kam teko patirti, kai inspektorius

per patikrinimą vadovaujasi jam vienam žinoma instrukcija,

supras, kaip trūksta vieningo dokumento,

kuriuo vadovautųsi tiek verslininkas, tiek inspektorius.

Žodžiu, praktinis vadovas turėtų tapti vedliu ir įrankiu

verslininkui, norinčiam užsitikrinti, jog įgyvendina visus

jo verslui keliamus reikalavimus, tuo tarpu inspektoriui

tai – instrukcija, ką iš tiesų reikia tikrinti.

apie mokesčių gerumą? Tiesa, jei ir pervesime, tai

bus jau labdara, o ne mokestis… Tad tegul moka kiti

– priverskim, ar ne?

Tačiau tokiu atveju sakydami, kad mokesčiai nėra

blogybė mes tuo pačiu teigiame, kad prievarta, taikoma

kitų asmenų atžvilgiu, irgi nėra savaiminė

blogybė. Negerai gaunasi su ta ne savaimine blogybe…

Tad gal geriau bent jau pripažinkime faktą, kad

mokesčiai nėra gėrybė, bet našta, kuri būtų geriau,

jei būtų mažesnė. Geriausiu atveju mokesčiai – kaina

už tam tikras gėrybes. Tai konstatavę, bent jau

galėsime racionaliai diskutuoti, kiek ta našta išvengiama,

kiek ne, kokia ir kiek jos turi būti, kad pasiektume

kažkokių kitų tikslų.

no tarybos nariai staiga ima ir nusprendžia, kad jie ir

jų buvę kolegos yra kažkuo geresni už kitus kauniečius

(ir apskritai visus kitus Lietuvos gyventojus). Kodėl visiems

kitiems kauniečiams palaidoti savo artimuosius

turi užtekti 1040 litų pašalpos, o štai buvusių miesto

politikų laidotuvėms reikia penkis kartus daugiau.

O dar sako, jog mirtis visus sulygina…

Be to, Kauno tarybos nariai, tikriausiai taupydami

miesto biudžeto lėšas, nusprendė, jog eiliniai kauniečiai,

gaunantys iš Kauno biudžeto socialines pašalpas,

už jas turės atidirbti. Didžiausia – 1500 litų pašalpa

per mėnesį įvertinta 52–84 valandomis viešųjų darbų.

Gal, vadovaujantis ta pačia logika, ir Kauno miesto

tarybos nariai už būsimas laidotuvių pašalpas galėtų

iš anksto atidirbti. Proporcingai, tai yra maždaug po

120–150 valandų viešųjų darbų.


Romualdas OzOlAs,

KOVO 11-OSiOS AKTO

signataras

Justas vincas

pAlEcKIs,

euROPOS PARLAMeNTO

NARyS

Ketvirtinis žurnalas

su su Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

FOTODieNA NuOTR.

FOTODieNA NuOTR.

Milijonų maža. Reikia milijardų.

Pažvelkim atidžiau, kiek per 20 metų į politikos

olimpą įkopė jaunųjų – tos naujosios kartos atstovų,

apie kurią mes kaip apie išganymą kliedėjom dar

Atgimimo laikais! Kiek? Vienas kitas. O virš jų ir

visų kitų ir toliau dūlo tie patys biustai ir profiliai,

kurie iškilo Dainuojančios revoliucijos metais,

kaip tada, taip ir dabar tebebylojantys apie laisvę ir

nepriklausomybę, kurios neturėjom tada, neturim

ir dabar.

Kas atsitiko? Kodėl niekas taip nesikeičia? Kodėl

komjaunuolių karta nepajėgia nuo viešosios erdvės

horizonto nustumti sukriošusios komunistų kartos?

Neturi naujų idėjų? Iš dalies taip: gali pasiūlyti

tik ciniškesnius senųjų idėjų variantus. yra labiau

orientuota į asmeninį, o ne visuomeninį veiksnumą?

Tai, ko gero, reikėtų akcentuoti stipriausiai:

jie supranta, kad su milijonais neišsilaikys, reikia

sukaupti milijardus. Todėl visuomeninei veiklai gali

skirti mažiau laiko arba eiti į viešumą tik tuo atveju,

Kažkas negero, nešvaraus, smerktino?..

Žmonės, deja, lengvai pakimba ant sąmokslo teorijų

platintojų jauko. Kam gali būti naudinga, kad į Lietuvą

užplėstų imigrantai? Arba kad Lietuvoje mūsų

piliečių skaičius mažėtų? Tikrai ne Vilniui. Tikrai

ne Briuseliui ar, tarkim, Niujorkui ar Vašingtonui.

Tokių kėslų nėra. Atvirkščiai – daroma viskas, kad

Europos Sąjungoje kiekviena valstybė stiprėtų, kad

būtų kuo daugiau paskatų dirbti ir sukurti gerą gyvenimą

savo šalyje. Dar svarbi aplinkybė: kol mūsų

gyvenimo lygis gerokai atsilieka nuo Europos Sąjungos

vidurkio, nelabai kas į Lietuvą veršis. Nei iš

tolimų, nei iš artimų kraštų.

Ne kartą ir diskusijose, ir pokalbiuose prie arbatos

Plungės rajone atsklido gėjų parado Vilniuje at-

w w w . b e r n a r d i n a i . l t / z u r n a l a s

kai viešuma galės garantuoti pelningesnį veiksmą,

negu vis rizikingesniu tampantis verslas.

yra dar viena aplinkybė, į kurią aiškiai artikuliuoto

dėmesio dar neatkreipta: visi „komunistų

kartos“ mohikanai (ir komunistai, ir patriotai)

yra perėję kaltinimų bendradarbiavimu su okupaciniu

saugumu golgotas. Arba tebeeina. Tai

kam „komjaunuolių kartai“ lįsti pavojun, kai

turi galimybę kaupti finansines galias tyliai ir ramiai,

nesiverždami į lyderiavimą, kuris turi būti

sistemą kontroliuojančiųjų aprobuotas? Tebegalioja

tvarka, kuri atsilaikyti leidžia tik tam, kuris

vienam kompromatui gali priešpriešinti kitą, ir

ne mažesnį. Tai jau geriau ateiti su tokiomis sumomis,

prieš kurias pasirodytų bejėgis net pats

baisiausias kompromatas, tuo labiau, kad jo vertė

pastoviai krinta, o grynųjų, kaip ir aukso, vertė

nepaliaujamai auga.

Viskas pakankamai neblogai subalansuota.

garsiai. Daug besipiktinančių tuo renginiu, girdėjau

ir palaikančių.

Klausė mano nuomonės. Sakiau, kad prieš 20–

25-erius metus aš tą dalyką vertinau panašiai kaip

tipiškas lietuvis šiandien: tai kažkas negero, nešvaraus,

itin smerktino. Tačiau kai kurios knygos,

matyti kino filmai, o ypač penkeri metai, praleisti

Didžiojoje Britanijoje, šešeri – Europos Parlamente,

pakeitė mano požiūrį.

Aš pats nesu didelis tokių paradų palaikytojas ar

gerbėjas. Mano galva, gėjai tuo nori pademonstruoti,

kad jie yra tokie pat žmonės, kaip ir kiti. Taip, turintys

savo ypatybių, savo problemų (o kokia žmonių grupė

jų neturi?), tačiau pilnateisiai piliečiai, kaip ir mes visi.

Tai pasakojimas apie pamatinius dalykus,

krikščioniškas žvilgsnis į gyvenimo prasmės, šeimos, sielogydos,

istorinės atminties bei socialinius klausimus.

Tai iškilių asmenybių pristatymas.

Tai provokuojantys pokalbiai apie kultūrą.

Ieškokite spaudos kioskuose ir katalikiškuose knygynuose.

Prenumerata metams tik 36 litai.


kelio kryptis

42 | Kelias

Neįmanoma

LRT

MISIJA

Diagnozė aiški: LRT – komoje,

vos kvėpuoja per vamzdelį.

Ar per dvidešimt Nepriklausomybės

metų stipraus, nepriklausomo

Visuomeninio transliuotojo iš tiesų

nepavyko sukurti? Vertinant politikų

darbus, labiau atrodo: pavyko

nesukurti!

Eglė RAŠIMAITĖ

Jie puikiai supranta, ką daro...“

– linkęs manyti profesorius

Žygintas Pečiulis, vertindamas

politikų pastangas daryti įtaką

LRT veiklai. „Politika yra nauda“, – sako

buvęs Lietuvos televizijos naujienų tarnybos

(LTN) direktorius Audrius Lelkaitis,

– „į LRT yra žiūrima kaip į resursą:

jei tu jį valdai, tau atsiveria daug

galimybių reikštis.“ Teiginys, kad LRT

trūksta valdžios dėmesio yra absoliučiai

neteisingas. Akivaizdu, kad ligonis intensyvios

priežiūros palatoje, o oro srautą,

patenkantį vamzdeliu į organizmą,

sumaniai reguliuoja daktaras Džekilas.

Rizikuoti būti pilietiškam

2003 m. rudenį, kilus apkaltai ir nušalinimu

iš prezidento posto pasibaigusiam

Rolando Pakso skandalui, pats R. Paksas

delsė paaiškinti visuomenei kas vyksta.

Įtampa buvo didžiulė ir valdžios, ir žiniasklaidos

flange. Galiausiai jis sutiko

ateiti į pagrindinę LTV informacinę laidą

Panorama. Bet jo patarėjai reikalavo

užtikrinti, kad R. Paksui bus leista perskaityti

pareiškimą, jog prieš jį vykdomas

valstybinis sąmokslas ir daugiau – jokių

klausimų! Tačiau R. Paksui perskaičius

keletą sakinių ir palinkėjus „ramios nakties“,

tuometinė Panoramos vedėja Rita


Miliūtė atkreipė jo dėmesį, kad po tokio

pareiškimo ramiai užmigti būtų sunkoka.

Ji pateikė klausimus vėliau apkaltos

būdu nuo posto nušalintam prezidentui.

„Neklausti būtų buvę tiesiog kvaila.“

– prisimena žurnalistė R. Miliūtė.

Kitas atvejis: skandalui netylant R.

Paksas sutiko atvykti į Lietuvos radiją,

tačiau su televizijos žurnalistais bendrauti

atsisakė. Jo atstovė žurnalistams

„priminė“, kad jį supa apsaugos vyrai.

Tuomet LTN direktoriumi dirbęs A.

Lelkaitis R. Paksui išrėžė: „Tai yra Visuomeninis

radijas ir televizija, ir mes čia

dirbsime savo darbą!“. „Keisčiausia, kad

jie nusileido, ir R. Paksas kalbėjo,“ – dabar

prisimena A. Lelkaitis.

­ Apie ką jūs tuomet galvojote?

- Aš buvau nuoširdžiai įsiutęs. Kažkas

ateina į LTV...

­ ne kažkas, prezidentas.

- Na, ką reiškia prezidentas...

­ Reiškia įtakingas valstybės veikėjas,

nuo kurio gali priklausyti tolesnė jūsų

karjera lRT...

- Aš nemanau, kad jis galėtų mane

išmesti iš darbo. Taip nedaroma, jis ne

caras, kuris gali ateiti ir nurodinėti. Nuo

Pauliaus lileikio nuotr.

kada prezidentas gali reguliuoti LRT

darbą? Todėl aš jam sakiau: ne, mes

filmuosim, nes turime tokią teisę. Jeigu

mes gyvename pilietinėje visuomenėje,

tai ir privalome atitinkamai elgtis. Tai

principo reikalas.

­ bet ar taip elgtis būtų galima ir

komercinėje televizijoje?

- Manau, tikrai ne, nes kai darai komerciją,

visada turi apskaičiuoti savo riziką.

Negali rizikuoti darydamas pinigus

– štai kur esmė. O LRT galima rizikuoti,

nes jautiesi pilietis ten dirbdamas.

Teisė būti nepriklausomiems

Komercinių kanalų žurnalistai pirmiausia

privalo ginti ne piliečių, o savininko

interesus. Tą juodu ant balto

užrašė trijų Aukščiausiojo Teismo (AT)

teisėjų kolegija sprendime dėl Jolantos

Butkevičienės atleidimo iš TV3 žinių

skyriaus direktorės posto. J. Butkevičienė

iš darbo atleista už šiurkštų pažeidimą –

už, UAB „Tele-3“ generalinės direktorės

manymu, savavališką parašą. Jos parašas

buvo vienas tarp daugybės nacionalinių

dienraščių, TV kanalų, naujienų portalų,

radijo stočių atstovų parašų laiške prezidentui

V. Adamkui dėl žurnalistų darbo

Seime ribojimo, kai įsiutęs ant žurnalistų

tuometis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas

ėmėsi aiškinti žurnalistų teises ir

akreditavimo Seime sąlygas.

„Žurnalistų darbo ribojimai trukdo

žurnalistams atlikti savo konstitucinę

pareigą laisvai ir netrukdomai rinkti

visuomenei svarbią informaciją“, teigta

lemtingu J. Butkevičienei tapusiame

rašte prezidentui. Kaip toks ir panašūs

teiginiai galėjo pažeisti darbo TV3

drausmę? Anot UAB „Tele-3“ direktorės

Lauros Blaževičiūtės, priežastis buvusi

ta, kad J. Butkevičienė su ja „nesuderino“

žurnalistus ginančio rašto pasirašymo.

Suprask, reikia „suderinti“, ar savininkas

nusiteikęs ginti konstitucinę pareigą.

Imta svarstyti, kokios tikrosios tokio

kanalo vadovės elgesio priežastys. Neviešinami

A. Valinsko ir TV 3 tarpusavio

įsipareigojimai? Noras turėti artimesnį

žmogų valdžioje? Tačiau tos priežastys,

jeigu buvo, tapo visiškai neesminės po

galutinio AT sprendimo. Teismas išaiškino,

kad saviraiškos teisę iš tiesų turi ne

redakcija, o savininkas.

Lietuvos aukščiausiojo teismo Civilinių bylų

teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos

Davidonienės, Zigmo Levicko ir Antano

Simniškio, Jolantos Butkevičienės ir uAB

„Tele-3“ byloje išaiškino, kad: “(…) [TV3]

generalinė direktorė buvo išsakiusi ieškovei

[J.Butkevičienei] poziciją, be kita ko, kad “į

Laimonas Tapinas:

„Prisimenu, galiojo tvarka,

kad kiekvienas Seimo ir

Vyriausybės narys turėjo

teisę pasinaudoti LRT eteriu.

Buvo atvejis, kai į laidą atėjo

vienas deputatas, matyt,

vežęs šieną, nes šiaudai

tebestyrojo jo plaukuose,

ir pasiprašė nuvedamas į

studiją...“

Audrius Lelkaitis:

„Demokratinėje visuomenėje

ir negalime savininko versti

elgtis su pinigais kitaip, negu

jis nori.“

Kelias | 43

Pauliaus lileikio nuotr.

Pauliaus lileikio nuotr.


Pauliaus lileikio nuotr.

kelio kryptis

Dr. Žygintas Pečiulis:

„Ne konkretus Prezidentas

skyrė tuos narius į LRT

tarybą, bet prezidento

institucija, ne konkretūs

Seimo nariai, o Seimo

institucija...“

Pauliaus lileikio nuotr.

Alvydas Jokubaitis:

„Daukantas, Basanavičius,

Kudirka ir Maironis stovėtų

LRT, o ne komercinių

transliuotojų pusėje.”

44 | Kelias

žurnalistų sąjungos konfliktą nesileisime“.

Tokia kasatoriaus pozicija nevertintina kaip

neteisėta, taigi, kasatorius, pagal įstatymus

disponuodamas savo teisėmis, tarp jų

– ir teise į saviraišką, turėjo teisę pasirinkti

tokią poziciją (…), tuo tarpu ieškovė

[J.Butkevičienė], kaip struktūrinio padalinio

vadovė, turėjo veikti taip, kad ši kasatoriaus

[TV3] pozicija būtų įgyvendinama, o

kilus neaiškumui dėl jos įgyvendinimo arba

atsiradus naujoms aplinkybėms, ieškovė

[J.Butkevičienė], atsižvelgdama į egzistuojančius

pavaldumo santykius bei laikydamasi

protingumo ir sąžinigumo principų, privalėjo

savo veiksmus suderinti su kasatoriaus [TV3]

generaline direktore, tačiau to nepadarė,

nors pagal ieškovės, kaip žinių skyriaus

direktorės, statusą, darbo įgūdžius jai

taikytini padidinti asmeninio bei profesinio

kompetentingumo ir etikos reikalavimai.“

civilinės bylos numeris 3k-3-139/2010

„Taip buvo de facto situacija Lietuvoje,

tiktai ji buvo išviešinta. Nieko naujo

nesužinojome, taip visada būdavo elgiamasi.

Problema yra kita: teismas

nusprendė, jog TV3 vadovybė turėjo

tokią teisę. TV3 vadovybė turėjo teisę į

vadinamąją saviraišką, kai elgesio taisykles

nustato įmonė, o ne padalinio

vadovė, kuri bandė ginti žurnalistų teises,

vadovautis ne tik bendrovės vidaus

darbo taisyklėmis, bet ir Žurnalistų ir

leidėjų etikos kodeksu. Tas sprendimas

yra redakcinės nepriklausomybės palaidojimas“,

– piktinasi A. Lelkaitis.

„Dėl to reikalingas Visuomeninis

transliuotojas, kad apsaugotume žurnalistus,

kurie ten dirba spaudžiami savininko

komercinių interesų. Iškyla kita

problema – politinis spaudimas, tačiau

tu bent jau gali labai aiškiai priešintis.

Jeigu imi šakotis komerciniame kanale

– didelė tikimybė, kad gausi „vilko

bilietą“, ir tavęs į darbą nepriims kiti

„komercininkai“, nes esi nepatikimas.

Visuomeninis transliuotojas žmogui

galėtų užtikrinti orumą ir galimybę

išreikšti savo nuomonę – ne, tai draudžia

įstatymas. Būtų paneigta Visuomeninio

transliuotojo idėja, jeigu jis ignoruotų

įstatymą.“

Alternatyvaus

transliuotojo misija

LRT funkcija nėra nei neapibrėžta, nei

moraliai pasenusi, nors taip teigia kai kurie

politikai ir komercinių kanalų lobistai.

Arne Wesserbergas, buvęs Europos

transliuotojų sąjungos (angl. EBU) prezidentas,

Bukarešto konferencijoje „Kaip

užtikrinti Visuomeninių transliuotojų nepriklausomybę“

teigė, kad Visuomeninių

transliuotojų teorijos kūrėjai šį terminą

pirmiausia naudoto tam, kad įteisintų al-

ternatyvias (komercinėms – E.R.) vertybes.

Misija reiškia, jog toks transliuotojas

turi ne tik informuoti, šviesti,

linksminti, bet ir privalo remti demokratiją,

skatinti nuomonių įvairovę, tarnauti

visiems lygiai, nepaisant amžiaus,

lyties, socialinių ar kitų skirtumų. Europos

Taryba yra įsipareigojusi plėtoti

stiprų visuomeninių transliuotojų tinklą

– tai pagrindinis įrankis, kad būtų

įgyvendinama Europos žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių konvencija. Dešimtas

jos straipsnis teigia: „Kiekvienas turi

teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima

nuomonės laisvę...“.

Visuomeniniam transliuotojui visuomenės

pasitikėjimas svarbiau už viską

(apklausos rodo, kad estai savo transliuotoju

pasitiki labiausiai iš visų šalies

institucijų). Pasitikėti visuomenė gali tik

iš tikrųjų nepriklausomu – ne komerciniu

ir ne valstybiniu – transliuotoju.

„Pats modelis išreiškia dvejopą nepriklausomybę:

transliuotojo valdymo ir

finansinę. Tuo visuomeninis transliuotojas

skiriasi nuo valstybinio. Valstybinis

modelis reiškia, kad valdantieji skiria

transliuotojo vadovus, nusprendžia, kiek

skirti pinigų, kad išgyventų, reikalauja

vykdyti valdžios norus ir užmojus. O štai

visuomeninis modelis yra tarsi buferis,

saugantis radiją ir televiziją nuo politinės

daugumos valdymo“,– Keliui aiškina Ž.

Pečiulis.

Kodėl komerciniai transliuotojai

nepatenkina visuomenės poreikių?

„Komercinės struktūros siekia pelno.

Tai reiškia, kad vadovas privalo siekti

pelno, o pinigus versti įtaka arba įtaką

versti pinigais. Jis atskaitingas ne visuomenei,

o tik savo akcininkams ir veikia

paisydamas jų interesų. Demokratinėje

visuomenėje ir negalime savininko versti

elgtis su pinigais kitaip, negu jis nori.

Tą J. Butkevičienės byloje labai aiškiai

pasakė AT. Todėl nederėtų turėti iliuzijų,

kad galime tikėtis objektyvios žurnalistikos

iš komercinių transliuotojų, netgi

jei ten dirba patys sąžiningiausi žmonės.

Tiesiog ne toks jų tikslas. Tikslas – generuoti

pelnus. Viskas. Taškas“– aiškina

A. Lelkaitis.

Man dabar priklauso lRT...

„Keisti LRT įstatymą ir generalinį

direktorių bando kiekviena valdžia,“

– sako įvairiuose postuose LRT dirbęs

Nerijus Maliukevičius. Atkūrus Nepriklausomybę,

LRT Valdybos, o paskui

ir Tarybos formavimo principai keitėsi

keturis kartus. „Tai baigėsi 2000-aisiais,

kai, padedant Europos transliuotojų są


imvydas Valatka

Audronė pitrėnienė

edmundas ganusauskas

jungos ekspertams, buvo priimtas dabar

galiojantis Tarybos formavimo principas:

4 narius skiria Prezidentas, 4 – Seimas

(2 – dauguma, 2 – opozicija) ir 4

– visuomeninės organizacijos. Taryba

skiriama ne Seimo ar Prezidento kadencijai,

o šešeriems metams, tačiau 4 Tarybos

nariai keičiasi kas dveji metai.

„Kitaip tariant, 8 lieka, o 4 pasikeičia

– taip Taryba gali tęsti darbus ir išlaikyti

stabilumą, nepriklausomai nuo valdžios.

Dėl šio principo mūsų įstatymas

yra laikomas vienu demokratiškiausių

Europoje“,– sako N. Maliukevičius.

Tačiau Lietuvoje visuomeninio valdymo

kaukė taip erzina odą, kad nuspręsta

ją pagaliau nusimesti ir tiesioginę politinę

valdžią transliuotojui didinti atvirai.

Dabar Seime įregistruoti LRT įstatymo

pakeitimai, kuriais siekiama suderinti

LRT tarybos ir politinės valdžios darbo

kalendorių – keisti LRT Tarybą ir

administraciją po kiekvienų rinkimų.

Kad nepasirodytų maža, dar numatoma

Seimo daugumos galimybė prireikus atstatydinti

visą vadovybę.

„Tai akivaizdus mąstymas, kad visuomeninis

transliuotojas iš tiesų turi būti

valstybinis. Ir aš ne vienoje diskusijoje

esu sakęs ir klausęs: arba jie nesupranta,

ką daro, arba priešingai – puikiai supranta.

Manyčiau, supranta“, – sako Ž.

Pečiulis.

LRT valdymo modelio keitimo iniciatyvas

ministras pirmininkas Andrius

Kubilius grindžia pasakomis: „Prisimenu

tą gerą gražią pasaką apie Mažylį ir

Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, kur,

berods, Mažylis klausia Karlsono, ar

Audrius Siaurusevičius

“karštosios“ LrT Tarybos kėdės. Pauliaus lileikio nuotr.

Saulius Vosylius

rimvydas paleckis

tada, kai jo brolis mirs, jis turės paveldėti

brolio žmoną. Mes Lietuvoje daug kur

turime tokių karlsoniškų variantų, ir

juos reikia spręsti. Ganėtinai sunku suvokti,

kodėl ar valdančiai koalicijai, ar

opozicijai dabar atstovauja toje pačioje

taryboje tie atstovai, kurių seniai nebėra

nei Seime, nei valdančioje koalicijoje,

nei opozicijoje. Arba kodėl turi Prezidentei

atstovauti kažkas, ko ji nėra nei

skyrusi, nei mačiusi?“ – klausia ministras

pirmininkas.

Kažkada į politinio paveldimumo

problemą A. Kubilius žiūrėjo, regis,

daug lanksčiau. Prieš gerą dešimtmetį

dabartinis premjeras šio žurnalo redaktoriui

pasakojo dalijimosi demokratijos

patirtimi su vienos Balkanų valstybės

lRT vAdOvAI nuO 1989­ųJų

LrT generALiniS DirekToriuS

eglė pranckūnienė Darius chmieliauskas

kADencijoS

prADžiA

politikais įspūdžius. Tąsyk, pasak A. Kubiliaus,

jis tos šalies valdžioje esantiems

dešiniesiems pataręs politinės opozicijos

teisėmis rūpintis dar tebebūnant politine

dauguma, užuot vėliau už mažumos

įtaką kautis atsidūrus opozicijoje.

„Ne tas Prezidentas skyrė tuos narius,

bet skyrė prezidento institucija, ne tas

Seimas skyrė, bet juk skyrė Seimo institucija“,

– griebiasi už galvos Ž. Pečiulis.

Iki kadencijos pabaigos

dirbo tik vienas

Politikai visuomeninį transliuotoją visais

laikas vertino kaip dar vieną ministeriją.

„Nežinau, su kokiu tanku mane turėtų

tempti į televiziją, jeigu kam kiltų min-

ATLeiSTAS

1. DoMIJoNAS ŠNIUKAS 1989 02 13 1990 06 19

2. SKIRMANTAS VALIULIS 1990 06 19 1992 12 28

3. LAIMoNAS TAPINAS 1992 12 28 1995 01 17

4. JUoZAS NEVERAUSKAS (l.e.p.) 1995 01 17 1996 12 13

5. VyTAUTAS KVIETKAUSKAS 1996 12 13 1997 01 21

6. DALIA KUTRAITė (l.e.p.) 1997 01 21 1997 02 18

7. ARVyDAS ILGINIS 1997 02 18 1997 10 17

8. VyTAUTAS KVIETKAUSKAS 1997 10 20 1997 10 21

9. ARVyDAS ILGINIS 1997 12 02 1999 08 24

10. ALGIRDAS TRAKIMAVIČIUS (l.e.p.) 1999 08 24 2000 01 17

11. VAIDoTAS ŽUKAS 2000 01 17 2001 04 13

12. JūRATė LAUČIūTė (l.e.p) 2001 04 13 2001 05 10

13. VALENTINAS MILAKNIS 2001 05 10 2003 03 04

14. KęSTUTIS PETRAUSKIS (l.e.p) 2003 03 04 2003 04 02

15. KęSTUTIS PETRAUSKIS 2003 04 02 2008 04 01

16. AUDRIUS SIAURUSEVIČIUS 2008 04 01

Dainius radzevičius Artūras račas

Šaltinis: lrtk

Alvydas jokubaitis

Kelias | 45


kelio kryptis

EuROpOs vIsuOMEnInIAI TRAnslIuOTOJAI (finAnSAVimo moDeLiS)

AbonenTAS AbonenTAS+

REKlama

mAži LrT STebukLAi

lAIMOnAs TApInAs:

Kartais gelbsti tik stebuklas.

Man toks stebuklas įvyko 1992

metais. Prieš Barselonos olimpiadą

vyko atrankinės vyrų krepšinio

varžybos, iš 13 komandų 4 galėjo

patekti į olimpiadą. užsisakėme tų

varžybų transliacijas, kadangi eBu

nacionalinėms televizijoms tokią

teisę suteikia nemokamai. Mes

tik turėjome sumokėti už signalo

perdavimą. Tai buvo fantastiškos

varžybos, ypač kai sumušėme Tarybų

Sąjungą, tuomet jau buvusią be

Baltijos šalių, kur kaip žvėris arė

A.Sabonis, įmetęs 33 taškus rusams.

Tai buvo didžiulis džiaugsmas! Bet

sunkiausias galvosūkis man – kai

gavau eBu sąskaitą, kad už signalo

perdavimą mes esame skolingi

20 tūkst. JAV dolerių. Maniau,

nugriūsiu. eBu – tai ne kokia nors

valymo paslaugų įmonė, su kuria

galima derėtis, atidėti, išdalinti į ateitį

ir pan. Skridau iš Prancūzijos lėktuvu,

prie manęs prisėdo matytas žmogus

ir klausia: „Ko, pone Tapinai, toks

juodas kaip audros debesis?“ Tai

buvo Martinas Gusiatinas, Klaipėdos

naftos terminalo direktorius.

Papasakojau jam savo bėdą, o tas

sako: „Paskambink rytoj, aš pervesiu

tuos 20 tūkst. dolerių“. Pamenu,

pagalvojau, kad išbučiuočiau, jei

būtų moteris... Jis tik paprašė,

kad ši parama liktų anoniminė,

kad neužpultų išgirdę revizoriai ir

kontrolieriai. Taigi, kartais ir stebuklų

pasitaikydavo. Tačiau ant stebuklų

juk negali pastatyti lrt ateities

strategijos, suplanuoti darbo.

AbonenTAS+

rekLAmA+

biuDžeTAS

biuDžeTAS+

REKlama

rekLAmA+

ATSkAiTymAi

(nuo eLekTroS

SuVArTojimo)

BBC D.Britanija ORF Austrija RTSH Albanija RTP Portugalija ERT Graikija

DR Danija ARD, ZDF Vokietija FR TV Prancūzija TVE Ispanija BNR Bulgarija

YRT Belgija NOS olandija RAI Italija LTV Lietuva

YLE Suomija TV2 Danija RTBF Belgija LTV Latvija

SVT Švedija TVP Lenkija

ŠALTiNiS: ž.PečiuLiS „iKi iR PO TeLeViZiJOS“

nAcIOnAlInIO RAdIJO IR TElEvIzIJOs FInAnsAvIMAs 2010 m., LT

ESTIJoS NAcIoNALINIAM RADIJUI IR TV

LATVIJoS NAcIoNALINIAM RADIJUI IR TV

LIETUVoS NAcIoNALINIAM RADIJUI IR TV

Šaltinis: lrtk, www.lrs.lt

46 | Kelias

84 076 632

52 386 152

36 629 000

tis pasikviesti mane atgal į generalinio

direktoriaus postą”, – purtosi buvęs

pirmosios LRT Valdybos pirmininkas,

vėliau generaliniu direktoriumi tapęs

Laimonas Tapinas.– Kai man paskambindavo

koks nors ministras, Seimo ar

kokio departamento narys ir išplūsdavo

už laidą, kurioje buvo truputėlis kritikos,

tai aš sakydavau: taip, pone ministre,

kalti, aš tam pienburniui galvą nusuksiu,

kailį nudirsiu, tokių kiaulysčių

daugiau niekada nebus. Skambintojas

nusiramindavo, aš padėdavau ragelį

ir nieko laidos autoriui nesakydavau.

Toks spaudimas – neleistinas, tačiau jis

ir nieko neduodavo.“

Vėliau L. Tapinas tapo pirmuoju LRT

generaliniu, pasitraukusiu dėl valdžios

spaudimo.

Per visą istoriją nuo Nepriklausomybės

„ištverti“ visą penkerių metų

kadenciją pavyko vieninteliam LRT vadovui

– Kęstučiui Petrauskiui.

„Man tuometinis ministras pirmininkas

(A. Brazauskas – aut.) skambino

gal porą kartų. Vieną sykį dėl to, kad

radijas nuo ryto kalba apie ūkininkų

streikus, negi nėra svarbesnių dalykų?

Aš mandagiai paaiškinau, jog tai pagrindinis

dienos įvykis“,– teigia K.

Petrauskis. Jis pabrėžia patyręs ne tik

politikų, bet ir kitų visuomenės grupių

spaudimą.

Vaidotas Žukas prisimena, kad premjeras

Rolandas Paksas į Vyriausybę

jį buvo išsikvietęs net kelis kartus.

Perspėjo, kad LRT per daug kritikuoja

jo ministrų kabinetą ir jį patį. „Atsakiau,

kad jokiems žurnalistams jokių

nurodymų nesu davęs; jei jie dirba,

vadinasi, pasitikiu jais. Pamatęs, kad su

manimi neras kalbos, jis pasikvietė visą

LRT Tarybą. Pasakė jiems, kad reikia

kažką daryti su Žuku. Iš pradžių visa

Taryba buvo mano pusėje, mes dirbome

viešai, o jie nepasidavė. Tačiau tada

R. Paksas jiems pagrasino, kad „paleis“

visą Tarybą, jei jie „nesutvarkys generalinio“.

Taryba pasidavė. Ramybės vardan

nusprendė paaukoti vieną“, – apmaudžiai

teigia V. Žukas.

Ryškiausias momentas buvo, kai LRT

keletą dienų valdė du generaliniai direktoriai:

Vytautas Kvietkauskas ir Arvydas

Ilginis. „Viena valdžia skubėjo pasodinti

savo generalinį, o kita – jį kuo greičiau

nuversti. Buvo prieita iki Konstitucinio

Teismo, kone iki Vyriausybės krizės ir

panašių dalykų. Valdžia visada trokšta

pasinaudoti tuo transliuotoju“,– neabejoja

Ž. Pečiulis.

lRT (ne)finansavimas

Jei nežinotum, kad L.Tapinas pasakoja

apie 1992 -uosius, pamanytum: kalba

apie nūdieną. „Ėmė smaugti mus finansiškai,

kas mėnesį gaudavome vis

mažiau pinigų, nors Seimas jau nubalsavęs

dėl LRT finansavimo atskira biudžeto

eilute, kaip neliečiamas, įstatymui

lygus sprendimas. Nė velnio. Iš finansų

ministerijos kiekvieną mėnesį gaudavome

po keliolika tūkstančių mažiau. Aš

pradėjau aiškintis, o man liepė atleisti

žmones ir taip taupyti. Sakė, LRT pilna

dykaduonių! Man tai buvo žvėriškai

sunku. Skaudžiausia – jog tai nieko

nedavė, reikalavimas atleisti žmones tebuvo

akių dūmimas. Tai buvo pats efektingiausias

būdas prismaugti ir mane, ir

visą LRT“,– pasakoja L. Tapinas.

Jis prisimena, jog tuomet, užtarus

pažįstamam Prancūzijos ambasadoriui,

jam buvo pavykę veltui gauti

prancūziškų filmų ir pramoginių

programų, kuriais badmečiu buvo papildytas

eteris. „Tai buvo gelbėjimasis

skęstant, iš to neišgyvensi. Išgyvenimui

reikėjo turėti, kaip Europos Taryba

sako, „pastovias, garantuotas, pakankamas

pajamas“,– aiškina L. Tapinas.

Ž. Pečiulis antrina: „Nepriklausomo

finansavimo nė viena valdžia – nei

kairiųjų, nei dešiniųjų – per 20 metų

nesugebėjo užtikrinti. Buvo priimtas

įstatymas įvesti abonentinį mokestį,

trūko tik vieno – sukurti mokesčio

įvedimo tvarką. Tačiau Seimas priimdavo

nutarimą mokesčio įvedimą atidėti

metams, kol punktą apie abonentinį

mokestį apskritai išbraukė. Jau beveik

buvome tapę demokratine valstybe,

tačiau pristigo politinės valios. Visi argumentai,

kad žmonės nemokės naujo

kelių litų mokesčio, kad norint įvesti

šį, reikia atsisakyti kažkurio kito, tapo


galutinai juokingi po tos naktinės

mokesčių reformos ir smarkiai padidintos

mokesčių naštos. Pasirodo, viską galima

padaryti, tik reikia norėti. Kadaise

juk nemokėjome už vietinius pokalbius

telefonu ir šaltą vandenį... Aš šiuo atveju

įžvelgiu sąmokslo teoriją: nė vieni

politikai, kad ir ką jie šnekėtų, nenori

paleisti Visuomeninio transliuotojo nuo

trumpo pavadėlio...“ – teigia Ž. Pečiulis.

Kada subręsime

visuomeniniam transliuotojui?

„Gaila, kad LRT tapo politikų neatsakingumo

įkaite. Principą „skaldyk ir valdyk“

romėnai taikydavo priešams. Lietuviai

nutarė jį pritaikyti sau“, – sako Alvydas

Jokubaitis, LRT tarybos narys. O alternatyvos

Visuomeniniam transliuotojui

bet kol kas nėra. „Diskusija apie Lietuvos

radiją ir televiziją neįsivaizduojama

be klausimo „kokia nepriklausomybės

prasmė“? Stasys Šalkauskis 1939 m.

rašė, kad valstybinių teritorijų ir pačios

nepriklausomybės praradimas yra reali

galimybė, todėl tautos kultūrinis atsparumas

gali atlikti „sprendžiamųjų veiksnių

vaidmenį“, – sako A. Jokūbaitis. Anot jo,

tuščia diskutuoti apie LRT misiją, jeigu

užmirštame, kad kultūrinis tautos atsparumas,

Lietuvos Respublikos piliečių

išsiugdymas yra pagrindiniai veiksniai,

padedantys atsakyti į šį klausimą.

„Mes per dvidešimt metų nesukūrėme

stipraus nacionalinio transliuotojo. Nacionalinis

transliuotojas žeminamas nacionaliniu

mastu nacionalinės valdžios

institucijų. Tai daro Seimas, Vyriausybė

ir Prezidentūra. Daug tuščios retorikos,

neapgalvotų projektų, smulkių intrigų,

partinių ir ekonominių interesų, asmeninių

antipatijų ir paprasčiausio abejingumo.

Visame šiame reikale užmirštama

svarbiausia – Lietuva. Jeigu ne Lietuvos

radijas ir televizija, šiandien daugelis Lietuvos

žmonių užmirštų, kaip atrodo simfoninis

orkestras, opera, baletas, poezija ar

religinės mišių apeigos. Nuo Platono laikų

žinoma, kad silpnoji demokratijos pusė

– prasto skonio įsigalėjimas. Dabartinės

komercinės radijo ir televizijos stotys yra

neabejotinas prieš du dešimtmečius iškovotos

laisvės ženklas. Tačiau nenorėčiau

tikėti, kad komunistinė priespauda buvo

nugalėta tik tam, kad triumfuotų jų propaguojamas

skonis. Daukantas, Basanavičius,

Kudirka ir Maironis stovėtų LRT,

o ne komercinių transliuotojų pusėje“,

– tvirtina A. Jokubaitis.

O L. Tapinas prisimena būtent Sausio

13-ąją supratęs darbo LRT prasmę: „Jau

šaudė, mėtė granatas... Triukšmui nurimus,

išgirdau dainuojant, nusileidau

Sovietmečio patirtis – didi

šiuolaikinės LrT kontroversija:

1. Viena pirmųjų Vilniaus televizijos

diktorė gražina bigelytė.

2. TV bokštas S. konarkio gatvėje,

kurio jau nebėra.

3. Diktoriaus juozo baranausko

„kondicionierius“.

į apačią, o ten – dešimttūkstantinė minia!

Priėjo prie manęs dvi senos dzūkės,

apkabino ir pasakė: „Broleliai laikykitės.

Kol kalba radijas ir rodo televizija, suprantame,

kad Lietuva dar gyva ir nepriklausoma“.

Pilietiškumas tuomet

kainavo nemažai kraujo. O ką kainuos

jo praradimas?“

Besiruošdama 2002-2003 metų sezonui,

Valentino Milaknio vadovauja-

1

3

2

ma LRT buvo pasirinkusi šūkį „Misija

– įmanoma“. LRT lyderiai, ekrano

žvaigždės, svarbiausių tarnybų vadovai

ta proga rėdėsi Lietuvos avialinijų pilotų

mundieriais, Vilniaus oro uoste TV

kamerų ir foto blyksnių šviesoje pozavo

žiniasklaidai. Tačiau tai tebuvo foto

sesija, pilotų uniformos – tik rekvizitas.

Vilniaus oro uoste stovintis boingas,

pro kurio pravertas duris šypsojosi LRT

žmonės niekur nepakilo ir liko ten, kur

stovėjęs.

Kelias | 47


kelio akciJos

Telekomunikacijos AB TEO LT

akcijos šalies vertybinių popierių

biržoje ilgus metus buvo tarsi

saugus indėlis banke ar valstybės

obligacijos – kartą nusipirkęs, jas ramiai

sau laikai ir kiekvienais metais gauni nemažus

dividendus. Tikėtina, kad dividendus

TEO mokės ir toliau, nes netgi krizė

bendrovės rezultatų drastiškai nepakeitė.

Iki šiol TEO dividendai užtikrindavo,

kad į šias akcijas investuoti pinigai uždirbdavo

maždaug 10% metinio pelno.

Investuotojus tai ypač viliojo, kai indėlių

palūkanos bankuose nesiekė nė 1-2%.

„TEO dividendus mokės, nes, manau,

kapitalo yra daug, jo investicijoms užtenka,

ir akcininkai norės jį išsidalyti“,– sako

Giedrius Vegys, TEO Finansų tarnybos

vadovas.

Akcijos teoriškai yra daug rizikingesnis

finansų instrumentas nei indėlis

48 | Kelias

Audronė RANONyTĖ

Geroji TEO žinia

TEO akcijos vertybinių popierių biržoje saugumu

gali lygintis su indėliu banke, o per metus atnešamu

metiniu pelnu indėlį dabar jau gerokai pralenkia.

ar Vyriausybės vertybiniai popieriai.

Tačiau TEO akcijų riziką smarkiai sumažina

stabiliai ir pelningai veikianti

bendrovė, rezervuose sukaupusi nemažai

pinigų. Ir netgi jei bendrovės

akcijos kaina biržoje judėjo žemyn, tai

ne dėl pačios bendrovės veiklos, o dėl

neapibrėžtumo akcijų rinkose apskritai

arba investuotojų psichologijos.

2009 m. pabaigoje TEO LT savininkė

TeliaSonera šiek tiek suneramino smulkiuosius

TEO akcijų savininkus, paskelbusi

pasiūlymą supirkti šias akcijas

ir tarsi pagrasinusi, kad TeliaSonera

nebūtinai ir toliau laikysis iki šiol buvusios

dividendų politikos. Tačiau dauguma

smulkiųjų nepuolė pardavinėti TEO

akcijų ir vėl buvo apdovanoti gerais

dividendais – po 21 ct akcijai, kuriuos

bendrovė pervedė visiems akcininkams

gegužės 25 d.

pinigų bus

2009 m. TEO LT uždirbo 168 mln. lt

grynojo pelno, arba 5,7% daugiau nei

2008 metais. TEO pajamos per 2009uosius,

palyginti su 2008 m., mažėjo

1,3% – nuo 826 mln. lt iki 816 mln. lt.

Per I ketvirtį TEO pajamos sumažėjo

6,9% – nuo 205 mln. lt iki 192 mln. lt,

ir, pasak G. Vegio, dar mažės, nors II

ketvirčio poros mėnesių veiklos rezultatai

yra geresni.

„Tikimės, jog Tarptautinis Valiutos

Fondas yra teisus, prognozuodamas, kad

Lietuvos ekonomika ateinančiais metais

augs 2%; tokiu atveju pradės augti ir

TEO pajamos“, – sako G. Vegys.

Kol kas TEO pajamas smukdo

mažėjančios telefonijos pajamos. Vis

dėlto, nors fiksuotos telefonijos ateitis

miglota, TEO mano, kad jos poreikis

išliks, nes tai yra pigus ir „žalias“, t.y.


sveikas, ryšys, turintis savo vartotoją.

Telefonijos paslaugos 2009 m. TEO

atnešė 57% pajamų. Antrosios pagal

pajamų dydį yra interneto paslaugos,

davusios 21% pajamų. Pasak G. Vegio,

svarbi paslauga yra ir duomenų perdavimas,

pernai pajamų struktūroje sudaręs

13% pajamų. Pastarosios kasmet

auga, tačiau dar nepadengia telefonijos

pajamų sumažėjimo.

Pernai TEO interneto pajamos didėjo

6,5%, iki 169 mln. lt. Nors interneto

paslaugų rinkoje konkurencija didžiulė,

G. Vegio nuomone, didžiausias viltis

bendrovė sieja su strateginiu sprendimu

investuoti į šviesolaidinį tinklą, kuriam

prognozuojama itin šviesi ateitis. Be to,

ši sritis dar mažai reguliuojama. Todėl

TEO planuoja per ateinančius 4–6 metus

investuoti po 50-60 mln. lt į naujos

kartos šviesolaidinį tinklą – stuburinį

tinklą, klientų galinę įrangą bei įmonių

įsigijimą.

biržos flagmanas

Gegužės pabaigoje, kai pasaulio rinkos

buvo itin neramios dėl padidėjusių

rizikų, kurias sukėlė Graikijos ir euro

zonos problemos, TEO akcijas Vilniaus

vertybinių popierių biržoje NASDAQ

OMX Vilnius pardavinėjo užsienio investuotojai

– investiciniai fondai ir kt. Šių

akcijų prekybos apyvarta svyravo nuo

300 tūkst. lt iki 1,6 mln. lt. TEO akcijų

kaina gegužės pabaigoje smarkiai nekrito,

svyravo ties 1,91–1,95 lt.

„Šiuo metu pirkti TEO akcijas yra

rizikinga, nes tai pirmoji akcija, kurią,

kam nors atsitikus, parduoda dideli instituciniai

investuotojai“,– sako Arvydas

Jacikevičius, SEB vyresnysis finansų

makleris.

Tačiau, anot jo, TEO akcijų kaina

nebūtinai kris, gali ir išsilaikyti tokiame

pat lygyje.

Rimantas Januševičius, Šiaulių banko

Vertybinių popierių skyriaus viršininkas,

sako, jog TeliaSonera, pasiūliusi už

vieną TEO akciją 1,83 lt, tarsi nubrėžė

psichologinę šios akcijos kainos ribą.

Maždaug prieš metus iki pasiūlymo

TEO akcija kainavo šiek tiek daugiau nei

TEO bIRžOs ROdIKlIAI, kAinA, LT

2006 2007 2008 2009 2010 05 27

Didžiausia kaina 2,80 3,08 2,39 2,03 2,47

Mažiausia kaina 2,10 2,16 1,13 1,07 1,84

Paskutinė kaina 2,76 2,37 1,16 1,83 1,93

kapitalizaciJa mln. 2249,16 1931,34 945,30 1491,29 1572,78

Šaltinis: nAsdAQ omX Vilnius

Arvydas jacikevičius, Seb

vyresnysis finansų makleris, sako,

jog Teo LT akcijos yra vienos

tų, kurių kainą greitai įtakoja

tendencijos pasaulio vertybinių

popierių rinkose

1 lt. Šių metų pradžioje, prieš mokant dividendus,

buvo pašokusi iki 2,27 lt. Kita

vertus, prekiautojai, kurie tikėjosi, kad

akciją be dividendų biržoje bus galima

parduoti brangiau, t.y. kad, išmokėjus

dividendus, jos kaina dividendų dydžiu

nekris, apsiriko.

„TEO išlieka gynybine akcija, patrauklia

investuojantiems ilgesniam laikui.

Šį patrauklumą užtikrina ir akcijos dividendinis

pelningumas, – sako R. Januševičius.

– Netgi jei ši akcija kartu su visa

rinka kris, tai tikrai ne keleriopai, kaip

kitos akcijos“.

Pasak R. Januševičiaus, netikėtumų

neturėtų būti ir pačios bendrovės veikloje,

nors I ketvirčio rezultatai buvo prastesni

Baltijos akcijų prekyba nasdaq omX biržose Vilniuje, taline bei rygoje

uGNėS ŠiDiŠKyTėS NuOTR.

TEO pAJAMų sTRuKTūRA 2009 M.

816 mLn. LT, %

Balsas, 57

Internetas, 21

Duomenų

perdavimas, 13

TV, 3

IT, 3

Kontaktų centras, 1

Kitos, 2

pAGRIndInIAI TEO AKcInInKAI, %

Amber Teleholding

A/S, c/o TeliaSonera

Danmark A/S

62,94

East capital Asset

Management AB

(Švedija)

6,09

TeliaSonera AB

(Švedija)

5,14

Kiti

25,83

nei daugelis prognozavo. Tikėtina, kad

praėjus krizei, TEO rezultatai gerės.

Optimizmui dar ne laikas

Finansų tarpininkai artimiausiu metu

nemato galimybės vertybinių popierių

rinkai nusiraminti. Graikijos ir kitų

šalių problemos Europoje yra rimtos,

ilgalaikės, ir tai slegia rinkas, smukdo.

Vasarą prisidės sezoniškumo efektas

– investuotojai paprastai nėra aktyvūs,

rinka krenta.

„Rinkos nervingos ir besiblaškančios,

jas slegia neigiama ekonomikos ir

emocinė būsena; artimiausiu metu nematau

vietos perdėtam optimizmui“,–

sako R. Januševičius.

004202

Kelias | 49


kelio ženklai

Ar galima pasakyti, kad jau

kažką pasiekėme ir jau galime

pailsėti? Tikrai ne! Mat

kelionė trunka visą gyvenimą,

o Mozė, Dievo Apvaizdai padedant,

išvedė savo tautą iš vergijos paskutinio

savo gyvenimo trečiąją dalį, t. y. gyvenimo

zenite.

Kelionės pradžia ar tik tąsa?

1991- ųjų dramą atspindi dviejų žmonių

mintys. Rusijos ekonomikos reformatorius

Grigorijus Javlinskis teigia: „reikia

pradėti, ir tai svarbiausia – eidamas vis tiek

kur nors nueisi“. Į tai Romualdas Ozolas

atsako: „Gal ir taip. Nors dar geriau būtų

žinoti – kur!“ (Atgimimas, 1991m. kovo

14-21d.). Tarpsnis tarp šių dvejų tezių ir

atspindi pirmųjų 20 metų kelionės prasmę

bei vyksmo, mąstymo amplitudę.

Prof. Vytautas Landsbergis, kalbėdamas

apie esmines, jo nuomone,

problemas teigė: „Gali mums grėsti nedarbas,

net ir tyčia sukeliamas. Daug

gali mums sudaryti problemų kainų

padidėjimas“...

Ministras pirmininkas Albertas Šimėnas:

„Pirmieji ir neatidėliotini darbai:

kainų klausimo ir socialinių problemų

sprendimas. Korupcijos šaknis gali pakirsti

tik reforma. Vieno asmens pakei-

50 | Kelias

Dainius A. BUTAUTAS

EKONOMIKOS ANALITIKAS

Pauliaus lileikio nuotr.

Į Pažadėtąją Žemę

– ar dar toli..?

Lietuvos Nepriklausomybės siekėme dėl kelių tikslų:

krikščioniškų vertybių atstatymo, galimybės dalyvauti

kuriant teisingesnę Europą ir pasaulį, dvasinio bei

fizinio šalies žmonių potencialo sustiprinimo.

timas kitu nieko neduoda, naujas vis tiek

labai greitai korumpuojasi...“

LB valdybos pirmininkas Vilius Baldišius:

„Lito įvedimui rengiamės. Pakanka

pažadų!“ (Lietuvos aidas, 1991m.,

sausio 3, 4, 12 d.).

Nepaisant sunkumų, Lietuvos žmonės

išsiunčia 427 t maisto Donbaso, Kuzbaso

ir Vorkutos šachtininkams, o Jonas

Paulius II atsiunčia padrąsinančią žinią:

„Šiomis pirmosiomis kovo dienomis

mes mintimis lankome Šv. Kazimierą

Vilniuje ir vienijamės su lietuvių tauta

jos teisėtuose siekimuose!“

Suprantama, kad parama, tikslai, strategijos,

misija yra būtinos tam, kad žmonės

gyventų geriau. Bet kiekvienas gerovę

apibūdina skirtingai. Specialistai teigia,

kad skurstančiam Lietuvoje trūksta maisto,

o Skandinavijoje – skurstantis parke

ant suoliuko miega „leptopą“ (nešiojamąjį

kompiuterį) pasidėjęs po galva.

Visa įvertinus, valstybę galima laikyti

sėkminga pagal tai, kuo daugiau jos

žmonių yra laimingi bei turtingi dvasiškai

ir kūniškai bei gali kuo geriau

užtikrinti palikuonių skaičių ir gerovę.

žmogaus gerovė – kas ji tokia?

Išvardinti, kokie rodikliai apibūdina

žmogaus gerovę, nepaprasta. Žmogui

ir visuomenei, valstybei svarbu, kad

gimimų daugėtų, nes tik augančiose

valstybėse įmanoma nuosekliai užtikrinti

ekonominę ir socialinę gerovę bei

išvengti socialinių trikdžių (Benediktas

XVI), tačiau šalia egzistuoja bevaikių

mamų bendruomenės. Ką reiškia

bevaikių? Tokia bendruomenė neturi

jokių šansų išlikti. Juk žmogui, net ir

gyvūnui, svarbu ką nors ir po savęs palikti.

Prof. Juozas Bivainis (VGTU) mini,

kad žmogaus gerovę turėtų atspindėti

gyvenimo trukmė, socialinės apsaugos

lygis, žmogaus pajamų perkamoji

galia. Švietimo profesinės sąjungos

konsultantas Romas Turonis pripažįsta

būsto, maisto, sveikatos, išsilavinimo ir

nuolatinių pajamų šaltinio: užimtumo,

socialinių garantijų reikšmę žmogui. O

štai prof. Zenonas Norkus (VU) tarsi

apibendrindamas teigia, kad Lietuvoje

žmogaus gerovę bus galima laikyti

pakankama, kada Baltarusijos piliečiai

veršis gyventi į Lietuvą. O gal gerovę

atspindės asmenybių dalyvavimas

Lietuvos Eurovizijoje? Kita vertus, juk

latviai ir estai laimėjo? O gal tuomet

prašviesės mūsų žemiška padangė, kai

nė vienas vaikinas ar mergina nenorės

išvykti studijuoti į užsienį?


Suprantama, kad žmogaus gerovės

pokyčius iš dalies atspindi ekonominiai

socialiniai pokyčiai, kurių labai menką

dalį siūlyčiau kartu perbėgti akimis ir

mintimis. Gal kas pasirodys aktualu, palies

žmogaus širdį ar sąmonę.

1990­2000­2010: kas nors kitaip?

ĮMOnės. Pirmaisiais nepriklausomybės

metais „pasipylė kaip iš gausybės rago“

parduotuvės, restoranai, kooperatyvai.

Skaitytojas Lietuvos aidui rašo: „tarybinis

žmogus tėra tik savo atlyginimo savininkas.

Visa kita valstybės. Dabar mes turime

šansą tapti savininkais“ (1991 01 03).

REsTORAnų IR pARduOTuvIų

pOKYTIs 1980–2008 m.

1980

1990

1992

1995

1999

2004

2008

Vis dėl to smulkaus verslo įmonių skaičiaus

pokytį būtina vertinti kritiškai. Po

pirminio įmonių bumo sekė nuosmukiai

1992–1994, 1996–1999 bei 2000 metais.

Maisto ir gėrimų gamintojų įmonių

2000–2007 m. sumažėjo nuo 1833 iki

1231 (–602). Įvertinus šiuos tris sektorius,

nuo maksimalios reikšmės iki 2008 m.

įmonių skaičius sumažėjo 8509. Vienoje

įmonėje dirba vidutiniškai 21 žmogus, o

tai – 180 tūkst. darbo vietų, arba perpus

mažesnis nedarbas dabar.

vARTOJIMAs. Sociologai pripažįsta, kad

socialinis visuomenės saugumas užtik-

rinamas, kai turtingiausių ir neturtingiausių

išlaidos nesiskiria daugiau nei 5

kartus.

TuRTInGIAusIOs IR

sKuRdžIAusIOs lIETuvOs

vIEšuOMEnės dAlIEs vARTOJIMO

sKIRTuMAI (kArTAiS)

Visos vartojimo

išlaidos

Išlaidos

maistui

Išlaidos

švietimui

Išlaidos poilsiui

ir kultūrai

3800

6100

5100

7000

2200 5200

4500

3000

3200

5000

ŠALTiNiS: STATiSTiKOS DePARTAMeNTAS

ŠALTiNiS: STATiSTiKOS DePARTAMeNTAS

reSTorAnAi

pArDuoTuVėS

13000

16000

20000

23000

1996 1999 2004 2007 2008

10 8 7,9 9 8

25 20 17 17 17

10 25 35 22 19

30 38 38 50 36

Lietuvoje santykis tarp 10% turtingiausių

ir 10% neturtingiausių gyventojų

išlaidų, tirtu laikotarpiu svyravęs apie 8–

9 kartus, 2007 m. šiek tiek padidėjo (9,26

karto). Maisto vartojimo santykis atitinka

nustatytus standartus. Nagrinėjant

švietimo ir poilsio bei kultūros sritis,

išlaidų santykis katastrofiškas, ir nuo pat

1996 m. vis didėja. O kartu –

didėja emigracija;

auga nedarbas;

kyla infliacija;

mažėja ūkio konkurencingumas;

slopsta valstybės pilietinė branda.

GRėsMės. Dėl emigracijos neišvengiamai

turės didėti mokesčiai, didės biudžeto

įtampa, mažės gyventojų perkamoji galia

bei vartojimas, smuks gamybos apimtys

bei dirbančiųjų skaičius ir įmonių konkurencingumas.

Tai pastebima jau dabar,

nes „sumažėjus darbuotojų skaičiui, susidaro

kapitalo vienam asmeniui perteklius.

Todėl sumažėja dividendų norma.

Tokio sumažėjimo pasekmė – mažesnės

paskatos investuoti, todėl investicijos vienam

asmeniui didėja lėčiau nei kapitalas

vienam asmeniui“ (Sigitas Karpavičius,

Emigracijos poveikis Lietuvos ekonomikai.

Pinigų studijos Nr. 2, 2006m.).

Be to, kaip pabrėžia tyrimo autorius,

kvalifikuotų žmonių dalis emigrantų armijoje

didėja. Vadinasi, ateityje natūraliai

sumažėjus kvalifikuotų žmonių poreikiui,

jiems teks persikvalifikuoti į mažiau

sudėtingą ir todėl mažiau apmokamą

darbą. Mokslininkas pripažįsta, jog dėl

1991–2004 m. emigracijos per pirmuosius

dvejus metus kasmet patiriame

0,5%, per pirmuosius penkerius metus

– 0,7%, o vėlesniais metais po 0,9% bvp

nuostolių.

Kai skurstantis žmogus vartoja nuolat

brangstančius produktus ir skurstančių

skaičius šalyje akivaizdžiai didėja,

tuomet auga ir bendra infliacija bei

palūkanų norma. Tai mažina investiciją

(Johnas Maynardas Keynesas) bei lėtina

technologinę pažangą. Dėl to, pasak

racionaliųjų lūkesčių, susidaro verslo ciklai,

o dėl infliacijos kylantys verslo ciklai,

kaip pripažįsta ekonomistai, yra dar žalingesni

už infliaciją.

Tiesa, 2008-aisiais, priešrinkiminiais

metais, padėtis, išskyrus išlaidas

maistui, šiek tiek pakito, bet ne todėl,

kad labai padidėjo neturtingiausiųjų

išlaidos (29,9 lt per dieną), o todėl, kad

sumažėjo turtingiausiųjų. Tai rodo, kad

ši žmonių grupė sumažino savo išlaidas,

priešingai visos šalies tendencijoms.

Maža to, išlaidos švietimui sumažėjo ir

neturtingiausiųjų grupėje (nuo 0,9 iki

0,7 lt), o turtingiausiųjų grupėje – nuo

19,5 iki 12,8 lt. Tokį pokytį galėjo lemti

jaunuolių studijos užsienyje.

užIMTuMAs didesnei daliai žmonių

garantuoja nuolatines pajamas. Be to,

dirbančiam žmogui nėra mokamos

socialinės išmokos. Kita vertus, pasak

tyrimų, net keliolika procentų netgi

dirbančių žmonių gyvena žemiau skurdo

ribos.

užimtumo pokyčiai

Įvertinus užimtumo pokyčius 1998-

2008 m., galima pažymėti keletą akcentų:

pirma, užimtumas ekonomikos

nuosmukio ir pakilimo metu skirtinguose

sektoriuose ir šalies teritorijos

dalyse kinta nevienodai. Antra, ekonomikos

piko metu užimtumas didėjo, o

dabar mažėja, ypač sektoriuose, kuriuose

sparčiausiai augo atlyginimai. Trečia:

statybos, prekybos, NT valdymo sektoriuose

darbo našumas nėra pats didžiausias.

Ketvirta, statyba ir NT valdymas

naudojasi lengvatomis. Penkta, vadinasi

darbo vietų kūrimas ekonominio pakilimo

metu naudojantis mokesčių lengvatomis

gali išbalansuoti darbo rinką netgi

ilgu ciklu (4–5 m.). Išvada: kur kas racionaliau

mokestinėmis lengvatomis tokius

sektorius pamaloninti nuosmukio

metu, nes jos padėtų: a) išsaugoti darbo

vietas; b) neprisidėti prie perkaitimo; c)

mažiau išmokų skirti nuosmukio metu.

Užimtumą galima skatinti trejopai:

a) skatinant paklausą (mokestinė-pinigų

politika); b) skatinant pasiūlą (didinant

konkurencingumą, apribojant

monopolijas); c) suteikiant daugiau

pasitikėjimo dėl ateities.

Išstudijavęs mokslinius šaltinius,

galėčiau apibendrinti, kad paklausos

politika vyrauja ten, kur stabdomas

smulkusis verslas ir skatinamos bei palaikomos

monopolijos. Todėl didėjant

pinigų, bet nedidėjant prekių kiekiui

(tai įmanoma tik monopolizuojant ekonomiką),

didėja kainos. Dėl to vėliau

sumažėja užimtumas, rečiau atnaujinamos

technologijos, o ilgesniu laikotarpiu

mažėja ir konkurencingumas. Kažkam

rūpi bent kiek pabūti „nuogais karaliais“

ir visaip skatinti pernelyg optimistinius

žmonių lūkesčius, kurie vėliau virsta

pernelyg pesimistiniais.

Kalbinti specialistai tokias ekonominės

socialinės politikos nesėkmes

aiškina, stebėsenos (monitoringo) ne-

buvimu. Pasak prof. J. Bivainio „nė viena

vyriausybė šios problemos nesprendė.

Matyt, nebuvo poreikio, pareigos

siekti numatytų tikslų, kurie nebuvo

koreguoti“.

Racionalieji lūkesčiai pripažįsta ir

tokią galimybę, tačiau kartu siūlo, kad

ekonominės politikos kūrėjai atšauktų

iškeltus tikslus, ir tokiu būdu būtų sukurtas

aiškumas bei išsaugotas didesnis

pasitikėjimas.

Kelias | 51


kelio istorijos

2010 metų gegužės 9 dieną Vokietijos

kanclerė Angela Merkel

sėdėjo labai garbingoje

tribūnoje – aukštai virš Raudonosios

aikštės, kartu su Rusijos prezidentu

Dmitrijumi Medvedevu bei ministru

pirmininku Vladimiru Putinu.

Ji žvelgė žemyn į žygiuojančius Rusijos,

JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos

ir Lenkijos kareivių dalinius. Jų maršas

65 kartą priminė sąjungininkų pergalę

prieš hitlerinę Vokietiją.

Vėliau kanclerė dar pareiškė, esą pakviesta

į šį paminėjimą Maskvoje, ji

pasijuto labai pagerbta. Šio trumpučio

vizito ji galėjo atsakyti dėl labai skubių

ir svarbių reikalų. Taip, beje, pasielgė

prezidentai Barakas Obama ir Nicolas

Sarkozy. Tą savaitgalį Briuselyje

buvo įnirtingai kovojama dėl Graikijos

išgelbėjimo. Dar daugiau – iš tikrųjų ten

vyko kova dėl euro ir galbūt visos Europos

Sąjungos likimo. Tad A. Merkel

vizitą į Maskvą galime laikyti ženklu,

kad Vokietijos vyriausybė teikia didelę

reikšmę santykiams su Rusija – stipriausia

žemyno jėga.

Mano požiūriu, Vokietijoje buvo šiek

tiek paskubėta sukti politiką ta kryptimi,

kurioje vyrauja santūrus požiūris į JAV ir

kitus NATO sąjungininkus. Tačiau niekas

šiandien negali pasakyti, kaip toliau vystysis

Šiaurės Atlanto sąjunga, kaip ji pergyvens

pralaimėjimą Afganistane. Arba kokią

įtaką Vokietijos politikai darys besitęsiantis

Europos Sąjungos silpnėjimas.

Taigi, visiškai nepakenktų, jei Rusija

būtų pritraukta arčiau Europos Sąjungos,

pavyzdžiui, asocijuotais ryšiais. Ilgai

lauktas šios šalies modernizavimas stiprinant

Rusijos demokratines jėgas, ko gero,

sustiprintų ir pačią Europos Sąjungą.

Milijonai aukų ir jokios

neapykantos

Gegužės 9 dieną istorikai ir oficialūs

kalbėtojai priminė tragiškuosius antrojo

pasaulinio karo faktus. Karo, kurį anksčiau

Sovietų Sąjunga, o dabar Rusija

Vokiečių

„antiamerikonizmo”

versija

Vokiečių simpatijos Rusijai, santūrumas

Amerikai, atšiaurumas kaimynams: tiesa

ar klaidingas įspūdis?

tebevadina „Didžiuoju Tėvynės karu“,

metais (1939–1945 m.) žuvo 55 milijonai

žmonių. Iš jų 27 milijonai Sovietų Sąjungos

piliečių.

Vokietija neteko 7 milijonų žmonių.

Įvertinus nevaldomą smurtą, kurį patyrė

vermachto užkariautos Rytų Europos

tautos, o vėliau kerštą, kurį pergyveno

sovietų kariuomenės okupuotų Vokietijos

žemių gyventojai, nebūtų keista, jeigu

rusai ir vokiečiai iki šių dienų jaustų

nebent didžią neapykantą.

Kodėl taip neatsitiko – racionaliai, remiantis

faktais, paaiškinti neįmanoma.

Dabar demonstruojamos abipusės rusų

ir vokiečių simpatijos priežasčių reikia

ieškoti greičiausiai emocinėse gelmėse,

kurios ir politikoje atliko labai svarbų

vaidmenį.

Vokietijoje nuolat jaučiama didelė

simpatija Rusijos žmonėms. Tik nereikia

painioti Sovietų Sąjungos žmonių,

gyvenusių Stalino diktatūros laikotarpiu.

Susivienijus VFR ir VDR, šie

sentimentai įgijo naują postūmį. Nepaisant

prievartinės meilės Sovietų Sąjungai,

kurią komunistai skiepijo Rytų

Vokietijos gyventojams, vis dėlto netgi

„didysis brolis“ kartais būdavo pavyzdys

ir nostalgijos priežastis. Tai, kad

komunistinės sistemos įkalintas Vokietijos

Demokratinės Respublikos pilietis

galėjo nuvykti į Sovietų Sąjungą, tai buvo

ypatingas įvykis, kurio jis ilgai troško, o

vėliau, grįžęs namo, itin ilgėjosi.

Žinoma, nenuostabu, kad Vokietijos

vakarinių žemių gyventojams ir jų vyriausybei

Bonoje prireikė daugiau laiko, kad

požiūris į Rusija taptų pozityvus, o politika

siektų kooperacijos. Tačiau maždaug nuo

1970 metų tokia kryptis jau buvo aiškiai

matoma. Ko gero, ir abiejų Vokietijų suvienijimas

didžia dalimi tapo įmanomas

kaip tik dėl pozityvaus vokiečių požiūrio į

Sovietų Sąjungą ir Rusiją.

vakarų vokietija – Europos dalis

Vokiečiams, karo pralaimėtojams, besąlygiškai

pripažinusiems kapituliaciją,

Frankas LEMKĖ

(g. 1941) - iš Klaipėdos

krašto kilęs vokiečių

žurnalistas, radijo stoties

deutsche Welle korespondentas,

padalinių

vadovas. Dirbo Vokietijoje,

įvairiuose pasaulio regionuose

Rytų Afrikoje,

Rytų europoje.

Europa pasiūlė vienintelę ir tikriausiai geriausią

galimybę sugrįžti į pokario tautų

šeimą. Iki 1990-ųjų tai reiškė sugrįžimą

į Vakarų Europos dalį, į taiką, laisvę,

gerovę ir pagarbą. Vėliau VFR Europos

plėtros procese teko pavyzdingo berniuko

vaidmuo. Politiškai santūri, ekonomiškai

stipri Vokietija dažnai apsiribodavo tuo,

kad apmokėdavo besivystančios kontinento

vienybės sąskaitas. Dar ir šiandien

Vokietijos mokesčių mokėtojai suformuoja

trečdalį ES biudžeto. Tai aplinkybė,

kurią šiais itin sunkiais laikais dauguma

Vokietijos gyventojų laiko neteisinga. Ir

nebepateisinama.

dėkingumas už išlaisvinimą

1945?

Tarptautinių santykiuose yra vartojama

įsimintina frazė: „politikoje nėra vietos

dėkingumui“. Kad šis sakinys labiau

atitiktų mūsų aptariamą temą, reikėtų

pridurti: „Tik jau ne ilgam laikui!“. Be

abejonės, Vakarų vokiečiai buvo dėkingi

JAV, šiek tiek mažiau – Didžiajai Britanijai

už pokario metu greitai suteiktą pagalbą,

kuri leido išgyventi ir pradėti šalyje

kurti ekonomiką ir demokratiją.

Be šitos pradinės pagalbos Vokietija

būtų degradavusi iki agrarinės, nieko

nevertos valstybės ir nebūtų pasiekusi to,

kuo netrukus tapo ir yra iki šiol: patikima

ir klestinti demokratija.

Visuose trijuose okupaciniuose Vakarų

sektoriuose tarp Prancūzijos, Didžiosios

Britanijos, JAV kareivių dalinių užsimezgė

tikra draugystė, kuri buvo savanoriška ir

sąžininga, skirtingai nuo VDR ir Sovietų

Sąjungos ginklo brolių draugystės. Europos

vienijimosi procesas be amerikiečių

pagalbos nebūtų turėjęs jokių galimybių.

Todėl ir Vokietija galėjo augti šioje dvasioje

ir reabilituotis kaip tauta.

pasikeitęs Amerikos vertinimas

Kodėl, bėgant metams, vis dėl to pirmiausiai

JAV tapo svetimos Vokietijai?

Kodėl kairiojo spektro vokiečių intelektualai

pradėjo nekęsti Amerikos, o

Kelias | 53


kelio ženklai

Vokietijos ir rusijos

strateginę partnerystę

rišantis mazgelis: dujotakis

Nord Stream, kurį

tiesiančioje bendrovėje

įsidarbino buvęs Vokietijos

kancleris gerhardas Schroederis

(trečias iš kairės).

vėliau ėmė prieš ją netgi kovoti? Kodėl

jie ignoravo žmogaus teisių pažeidimus

Sovietų Sąjungoje, bet kaltino Vakarų

hegemoninę jėgą?

Tikrai tam yra daug priežasčių, bet

man atrodo, kad akivaizdžiausias yra

nusivylimas didžiosios jėgos politika.

Vietnamas, Nikaragva, ne taip seniai

ir Irakas bei Afganistanas – tai tik keli

pavyzdžiai. Kur tik vyko karai, ten buvo

galima įvardyti JAV kaip kiršintoją,

užkulisiuose aktyviai veikiančią valstybę.

Tuo metu Sovietų Sąjunga, išskyrus

visiškai žlugusią intervenciją į Afganistaną,

apsiribojo savo rūpesčiais – išsaugoti

Maskvos valdžią visose Sąjungos

platybėse ir Rytų Europoje. George᾽o W.

Busho valdymo metais vokiečių tauta

ypač susvetimėjo amerikiečių atžvilgiu.

Kai nebeliko pavojaus iš Rytų, kai

Sovietų Sąjunga tapo Jelcino Rusija,

NATO, kaip šaltojo karo produktas,

akivaizdžiai prarado savo reikšmę. Žinoma,

JAV – NATO varomoji jėga – taip

pat dėl to stipriai nukentėjo. Šiaurės

Atlanto pakto dalinių įsiveržimas į Afganistaną

sudavė didžiulį smūgį NATO

įvaizdžiui. Du trečdaliai vokiečių smerkia

Vokietijos dalinių įvedimą į Afganistano

Hindu Kušo provinciją. Tai faktas,

į kurį užsispyrusi Berlyno vyriausybė

visiškai nekreipia dėmesio.

2008 m. JAV vykusi rinkiminė kova

lyg ir žadėjo požiūrio į Ameriką renesansą,

nes kandidatas Barakas Obama

kalbėjo apie permainas, kurių jis turėtų

imtis, kad įrodytų savo šalies sąžiningumą

ir politinį patikimumą. Šie lozungai

sulaukė didelio atgarsio daugelio vokiečių

širdyse. Tačiau jau ir vėl girdėti kritiškų

kalbų, nes akivaizdu, kad „President of

change“ daug darbų , kuriuos ketino padaryti,

nė nepradėjo arba jų labai lėtai

imasi. Todėl jo „yes, we can“ šiandien

Vokietijoje skamba ganėtinai ironiškai.

Suprantama, ir Vokietijai, ir Europai JAV

tebėra svarbiausias politinis partneris. Šią

šalį pamėgo turistai, jaunoji karta laiko ją

pavyzdžiu kultūros srityje. Tačiau šis as-

54 | Kelias

meninis vertinimas dar nereiškia, kad jie

taip pat pozityviai vertina valstybę ir jos

vaidmenį pasaulyje.

naujoji taisyklė: nauda sau

Dėkingumas, kuriuo apibūdintume Vokietijos

ir JAV santykius po 1945 m., jau

išnyko. Mastelis, kuriuo šiandien matuotume

šiuos santykius, skambėtų taip:

„Kokios naudos gausiu bendraudamas su

kitu?“. Šiuo požiūriu JAV reikšmė tampa

vis mažesnė už Vokietijos ir Europos

santykius su Rusija. Amerikos politinė

ir ekonominė hegemonija akivaizdžiai

silpnėja, Europai teks iš naujo persitvarkyti,

persiorientuoti, o tai reiškia, jog

didės praraja tarp JAV ir Vokietijos, JAV

ir visos Europos.

Didžioji Britanija, baigiantis karui,

irgi buvo laikyta stipria, nors ir nuo arenos

nueinančia jėga. Pastaruoju metu ji

siekia ekonominio poilsio, o kaip Europos

valstybė – pernelyg dažnai stodavo

Amerikos pusėn, todėl šiandien nėra

laikoma patikimu Europos nariu. Toks

elgesys ypač sustiprino kitų valstybių

sentimentus Europai. Britanijos vengimas

stoti į euro zoną dar labiau paveikė

šias nuotaikas. Panašu, kad ir Davido

Camerono vyriausybei valdant mažai

kas pasikeis. Tačiau šiandien, gyvenant

trečiai pokario kartai, sunkiai berasime

dėkingumo už tai, kad daug aukų patyrė

ir britai karo su Hitlerio diktatūra metais.

Anglijos gyvenimo būdas, kultūra

yra labai vertinami, žmonės mielai persikelia

per kanalą, bet vokiečiai tai daro

retai, ką, beje, ir kita pusė. Tik Berlynas

yra išimtis.

Su Prancūzija elgiamasi panašiai,

tačiau šiek tiek kitaip. Prancūzija Vokietijoje

nelaikoma didžiąja jėga, tačiau ji yra

politiškai šiuolaikiška. Labai vertinama

šalies kultūra, atostogautojų mėgstama

šalis, nors ne taip kaip Ispanija, Italija ar

netgi Austrija.

Vokietijos pastangas būti gerais

europiečiais Prancūzija paremdavo tik

tada, kai paaiškėdavo, „ kas bus virėjas,

o kas padavėjas“. Nuo prezidento de

Gaulle laikų Prancūzija nuolat stengėsi

nurodyti, kokiomis kryptimis turėtų

plėtotis Europa. Todėl teisinga, kad abi

šalys laikomos ES varikliais. Ar ši Etente

cordial išsilaikys euro krizės akivaizdoje,

palauksim ir pamatysim. Turėdama

didžiausios naudos iš Europos ir valiutų

sąjungos, Vokietija pasistengs, kad

svarbiausi jos partneriai, jei tik įmanoma,

neprarastų geros nuotaikos.

Kam vokietija rodo palankumą?

Sunku nuspręsti, ką vokiečiai labiau

vertina – rusus, amerikiečius ar savo

artimiausius kaimynus. Jeigu kelsime

klausimą dėl didžiausios naudos,

panašu, kad šiuo metu daugiausiai

balų surinktų Rusija. Dar svaresnis

įrodymas būtų vamzdis per Baltijos

jūrą, ateityje Vokietiją aprūpinsiąs didele

reikalingų dujų dalimi. Šio proceso

nekontroliuos jokia kita valstybė. Dar

vienas, anksčiau minėtas argumentas –

išskirtinis Kremliaus dėmesys Vokietijos

politikams.

Pabaigai dar vienas pastebėjimas

(matyt, kad nesugadintų šventinės

nuotaikos Maskvoje): pergalės iškilmėse

niekas nepaminėjo fakto, kad iš tikrųjų

metas kalbėti apie požiūrį, jog ne

diktatoriaus Adolfo Hitlerio įžygiavimas

į Sovietų Sąjungą 1941 m. liepą tapo

„Didžiojo Tėvynės karo“ pradžia, o abiejų

šių valstybių kartu pradėtas grobikiškas

žygis į Rytų Europą. Iš to, ką Hitleris ir

Stalinas tarpusavyje pasidalijo, dar ilgus

dešimtmečius liko Sovietų grobiu. Vien

šis paktas Lietuvos Respublikai kainavo

jos egzistavimą, taip pat, kaip ir daugeliui

tokio likimo valstybių.

Jei nacistinė Vokietija šio abiejų

diktatorių velniško akto nebūtų sugriovusi,

pradėdama puolimą, tai šiandien

politiniai santykiai atrodytų visiškai

kitaip. Bent jau Europoje. Tikrai baisu

tai net įsivaizduoti!

Tačiau reali politika paklūsta kitoms

vertinimo ir elgesio taisyklėms.

GAZPROM.COM NuOTR.


kelias retro

buriavimo šaknys – XVII a.

Olandijoje. Žodis „jachta“

– olandiškos kilmės, „jakt“

reiškia medžioklę. Jachtos iš

pradžių buvo nedideli ir greiti burlaiviai,

kuriais Nyderlandų karo laivynas

persekiojo kontrabandininkus sekliuose

pakrantės vandenyse. Analogiškos

konstrukcijos laivus pradėjo naudoti

locmanai, vėliau nusižiūrėjo ir pirkliai,

kurie, sėdę į jachtas, pasitikdavo iš reiso

grįžtančius savo prekybinius laivus.

Olandijoje jachtas pradėta vertinti pagal

grožį ir greitį; čia reikėtų ieškoti ir

regatų ištakų. 1660 metais Amsterdamo

miestas Anglijos karaliui Čarlzui II padovanojo

jachtą Mary. Taip buriavimas

išplaukė į tarptautinius vandenis tiesiogine

prasme ir palypėjo vienu laipteliu į

56 | Kelias

Grafas ir jūra

Kęstutis OGINSKAS

prestižą – tapo ne tik pirklių darbo priemone,

bet ir karalių pramoga.

Grafo Tiškevičiaus sumanymas įsigyti

laivą atitiko to meto papročius bei laivo

savininko statusą. Galima ieškoti ir

romantiškesnių akstinų. 1874-aisiais grafas

lankėsi Amerikoje. Bostone susipažino

su Clara Elizabeth Bancroft, kurią

netrukus vedė. Clara buvo kilusi iš turtingos

laivų savininkų Peabody šeimos,

šeimyninė tradicija galėjo paskatinti grafą

pirkti jachtą. Tiesa, liudininkų teigimu,

grafienė jachtoje jautėsi prastai. Kita

vertus, kaip rašo A. Snitkuvienė knygoje

„Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir

jų palikimas“, Raudondvario rūmų bibliotekos

kataloge įrašyta „165 knygos,

rankraščiai, kelionių planai, žemėlapių

katalogai, Viduržemio, Juodosios jūros,

Lietuvos buriavimo istorija

skaičiuojama nuo 1875

metų. Tais metais grafas

Benediktas Henrikas

Tiškevičius įsakė pakelti savo

jachtos „Zemajteij” bures

ir tapo pirmuoju Lietuvos

buriuotoju.

Antilų salų, Prancūzijos, Japonijos,

Portugalijos, Amerikos pakrančių švyturius

aprašančios knygos, pastabos

apie navigaciją Markizų archipelage, Indijos

vandenyno ir Kinijos jūrų ciklonų

aprašymai.“ Iš solidaus literatūros sąrašo

galima spręsti, kad grafas rengėsi rimtiems

žygiams. A. Snitkuvienė mini, jog

1876 m. grafas su Zemajteij išplaukė iš

Havro ir lankėsi Alžyre bei Kryme – taigi

plaukiojo Viduržiemio ir Juodojoje

jūrose. Į tolimesnius vandenis Zemajteij

taip ir neišplaukė, 1879 m. Tiškevičius

jachtą pardavė.

Gyvenimas laive

Vilniaus universiteto rankraščių saugykloje

saugomas jachtos Zemajteij įgulos

reglamentas, nusakantis tvarką laive.


muziejininko

Laisvūno kavaliausko

rekonstruota jachtos

Zemajteij korpuso

schema.

Trisdešimties žmonių įgula buvo suskirstyta

į dvi pamainas, įgulos dienotvarkė

sudėliota minučių tikslumu.

Pirmuoju paragrafu reglamentas nurodo,

kad laive maisto porcijos yra tokios

pat, kaip Prancūzijos karo laivuose.

Antrasis paragrafas įvardija asmeninės

higienos ir sveikatos principus. Laive

susirgęs ar tarnybos metu susižeidęs

jūreivis būdavo gydomas laivo sąskaita.

Ši nuostata toliau tekste palydima

išsamiais nurodymais. Taisyklės nerekomenduoja

būti karštoje saulėje, suprakaitavus

kilti ant denio, tropinėse

platumuose draudžiama miegoti denyje.

Jūreivių rūbai turi būti švarūs, negalima

dėvėti šlapių rūbų. Kategoriškai rekomenduojama

susilaikyti nuo alkoholinių

gėrimų atskiru punktu įvardijant, kad

„ypač reikėtų negerti absento, kuris yra

tikras nuodas.“

Nuo budėjimo laisvi jūreiviai keldavosi

5:30. Jei įsakoma vilktis uniformą,

tam būdavo skiriamos keturios minutės.

Jūreiviai kubrike miegodavo hamakuose

ir atverčiamuose gultuose – panašiai kaip

geležinkelio vagonuose. Atsikėlus hamakai

buvo suvyniojami, gultai pakeliami. Į

viršų išnešamas kubilas su nešvarumais;

kubilas naktį atlikdavo galjūno (tualeto

laive) funkciją. Jūreiviams buvo skiriama

10 minučių nusiprausti, o 6:00 visi rinkdavosi

maldai.

Pirmoji įgulos pamaina pusryčiauti

pradėdavo 8:30, po valandos, nurinkus

indus, pusryčiaudavo antra. Iki pusryčių

kiekvieną pirmadienį ir penktadienį

jūreiviai skalbdavo savo rūbus. Hamakai

ir gultų užtiesalai buvo skalbiami

kartą per mėnesį, patalynė – dukart per

mėnesį. Kasdien 9:45 basi jūreiviai rikiuodavosi

patikrinimui; patikrinimų

nebūdavo savaitgaliais. Avalynę dėvėjo

tik budinti pamaina.

Po patikrinimo trečiadieniais ir šeštadieniais

buvo šveičiamas denis, ketvirtadieniais

ir sekmadieniais šveičiami

turėklai ir kitos žalvarinės laivo dalys.

Sekmadienį laivo kapitonas turėjo teisę

laisvus nuo budėjimo jūreivius nuo 11:30

iki 23:30 išleisti į krantą.

Grafas Tiškevičius jachtoje gyveno

atskirai. Jo kajutes prižiūrėjo du liokajai,

kurie įvardijami reglamente – J. Stankiewicz

ir S. Dundal. Liokajai rūpinosi grafo

ir jo svečių asmeniniais daiktais ir ginklais.

Liokajų žinioje buvo vynų, likerių,

cukraus ir kavos atsargos – šių produktų

nebuvo įgulos racione. Virėjas gaudavo

vieną litrą vyno dienai ir litrą degtinės

savaitei – šie gėrimai tikriausiai būdavo

skirti maistui ruošti. Kas savaitę virėjas

turėdavo pateikti grafui ataskaitą apie

suvartotus maisto produktus ir anglis.

Jachtoje būdavo karinė tvarka –

jūreiviai karininkus ir grafą privalėjo svei-

Trigubai mažesnės už

Zemajteij XiX amžiuje

statytos kreiserinės

jachtos Karin vidaus

struktūros schema.

kinti kariškai tiek laive, tiek sausumoje,

sargybiniai būdavo ginkluoti. Zemajteij

reglamente buvo numatyta ir valčių

įgulų sudėtis banginių medžioklės metu.

Laive buvo keturios nedidelės burinės

valtys – jalai, kuriais įgula susisiekdavo

su krantu, kai jachta sustodavo reide;

jalai buvo naudojami kaip gelbėjimo

priemonės, be to, iš jų įmanyta medžioti

banginius.

Šlovinga praeitis

Šioje istorijoje yra kelios svarbios detalės.

Pirmiausia – jachtos pavadinimas. Grafas

daugiau laiko praleido Paryžiuje nei

Raudondvaryje, todėl vargu ar būtų galima

jį pavadinti nepriklausomos Lietuvos

ultrapatriotu. Ir vis dėlto – grafas

jachtą pavadino Zemajteij, o ne savo

žmonos ar kuriuo kitu vardu. Matyt, tai

lėmė to meto realijos ir mados. 1851 metais

jachta America laimėjo „Hundred

Guinea Cup“ lenktynes, Anglija pastatė

Britannia, todėl Zemajteij pateko į garbingą

kompaniją.

Be kita ko, jachtos konstruktorius

Jacques’as Augustinas Normandas

(1839–1906), su kuriuo grafas bičiuliavosi

– pagarsėjęs Prancūzijoje ir už jos

ribų. Jachta buvo pastatyta Normando

laivų statykloje Havre.

Zemajteij denio ilgis buvo 42,27 m,

ilgis palei vaterliniją – 37,97 m. Jachtos

Kelias | 57


kelias retro

XiX-XX amžiaus sandūroje

buriavimas tapo ne vien tik

aristokratų privilegija. 1884

m. memelyje (klaipėdoje)

įkurta buriuotojų sąjunga,

1921m. kaune – Lietuvos

jachtklubas.

plotis – 7,2 m, grimzlė – 3,88 m, vandens

talpa – beveik 250 t, grotstiebio aukštis

– 45 m, burių plotas – 958,65 m². Zemajteij

pasiekdavo 16,5 mazgo greitį. Jachtos

vidus buvo prabangiai įrengtas. Grafas

Tiškevičius tapo Paryžiaus jachtklubo

nariu; toks laivas darė garbę Prancūzijos

buriniam laivynui.

Jachtos modelis kartu su kitais Normando

projektais 1878 m. dalyvavo

Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, kurioje

konstruktorius buvo apdovanotas aukso

medaliu.

„Mistral“ senelis

J. Normandas pastatė ne tik Zemajteij,

bet ir karo laivą Mistral. Tai plačiai

nuskambėjusio Mistral, kurį Rusija perka

iš Prancūzijos, „senelis“. J. Normandas

suprojektavo ir 1898 m. toje pačioje

laivų statykloje kaip ir Zemajteij pastatė

torpedinį laivą Mistral. Tai 46,5 m ilgio,

185 t vandens talpos laivas, ginkluotas

dviem 47 mm pabūklais, trim

torpediniais aparatais; jo greitis – 28

mazgai. Laivo įguloje buvo 30 jūreivių.

Prancūzija pastatė 50 tokių J. Normando

sukonstruotų laivų. Tai buvo pavykęs

projektas. Laivas tarnyboje išbuvo

iki 1927 m., o jau 1928 m. rikiuotėn stojo

eskadrinis mininkas Mistral. Minininko

ilgis buvo beveik 100 m, vandens talpa

– 1455 t, greitis – 33 mazgai, įgula – 148

jūreiviai ir 7 karininkai.

Barometras ilgisi vežėjų

europos transporto birža TimoCom soft-

und Hardware, gaunančios užsakymus

iš 75 tūkst. krovinių vežėjų bei savininkų

44 europos šalyse, sudaranti krovinių ir

krovininio transporto paklausos – pasiūlos

barometrą, konstatuoja: palyginus

barometro rodmenis 2010 m. sausio 27

d. ir balandžio 4 d., galima daryti išvada,

jog krovinių ir transporto priemonių jiems

vežti pasiūla pakito kone 150° kampu:

metų pradžioje krovinių ir transporto

priemonių pasiūlos santykis 16:84 beveik

10

0

Transporto rinkos barometras

20

58 | Kelias

30

40

50

60

70

64 36

Kroviniai %

Transportas %

80

90

100

po pusmečio pakito į 64:36. Optimalus

rodiklis yra 50:50, t.y. padėtis, kai

užsakoma lygiai tiek vežėjų paslaugų, kiek

yra krovinių. Taigi kroviniai, nesulaukdami

vežėjų, vis dažniau paguli sandėliuose.

Tai rodo, jog Vakarų europos šalyse jau

pradeda didėti vartojimas, taigi ir Lietuvai

vėl plačiau atsiveria eksporto rinkos.

Kaip rodo barometras, eksportuotojams

iš Lietuvos lengviau išvežti tik krovinius

į Nyderlandus. O sunkiausia iš Lietuvos

išvežti krovinius į Suomiją. Kroviniai,

LT > > LT

74 26 B 49

82 18 D 60

78 22 E 53

92 8 F 50

42 58 NL 46

70 30 PL 87

64 36 RUS 96

51

40

47

50

54

13

4

Prancūzijos vėliava virš laivo plevėsavo

iki 1950 metų. Rusijai parduodamas Mistral

– Prancūzijos karo laivų statybos

tradicija, turinti ryšių ir su Lietuva, ir su

Rusija. Virš Zemajteij plevėsavo Rusijos

imperatoriško karo laivyno vėliava, o

įgula buvo Rusijos karo laivyno jūreiviai.

Zemajteij žuvo pirmojo pasaulinio karo

audrose 1914 metais. Karas grafui reiškė

senosios epochos pabaigą ir vartus į

nežinią. Benediktas Henrikas Tiškevičius

turtą paliko vyriausiajam sūnui. Mirė

1935 metais.

Memelyje 1876 m. buvo pastatytas

paskutinis burlaivis. Tai buvo didžiųjų

burlaivių epochos pabaiga, tačiau senus

dalykus keičia nauji. Netrukus, 1884 m.,

įkurta Memelio buriuotojų sąjunga. Pasibaigus

aristokratijos monopolijai, buriavimas

pasuko „į mases“. Prasidėjo nauja

epocha. 1921 m., praėjus beveik penkiems

dešimtmečiams po grafo Tiškevičiaus

Zemajteij, Kaune J. Šimoliūno ir

A. Sruogos iniciatyva įkurtas Lietuvos

jachtklubas.

skirti Lietuvai, ilgiausiai užsibūna Rusijoje

ir Lenkijoje. Tačiau dar santykinai mažą

importinių prekių vartojimą Lietuvoje bei

Rusijoje rodo maža krovinių į šias šalis

pasiūla beveik iš visų eS šalių, palyginti su

siūlomu transportu.

Priminsime, kad europos transporto biržai

tarpininkaujant sudaromi sandoriai tarp

krovinių siuntėjų (gavėjų) ir vežėjų tik

tais atvejais, kai krovinių gabenimas nėra

suplanuotas išankstinėmis sutartimis.

Timocom, kelias

RUS > > RUS

83 17 B 41

84 16 D 55

67 33 E 29

93 7 F 47

96 4 LT 64

94 6 NL 41

90 10 PL 79

59

45

71

53

36

59

21


kelias kelio ženklai retro: čia ne aš!

Jaunalietuviai

inicijavo paminklo

atstatyma Eglė RAŠIMAITĖ

Valdas Sutkus (nuotr. dešinėje – deja,

matyti tik pusė veido), prisimena, kad

užfiksuotas įvykis buvo 1989 metais.

„Tikrai dar prieš Nepriklausomybės

atstatymą. Tuomet kartu su kolegomis jau buvome

atkūrę „Jaunąją Lietuvą”, kuri prieškaryje

buvo veikli tautiškai nusiteikusio jaunimo

organizacija (Jaunoji Lietuva –tautiško jaunimo

organizacija, įkurta 1927 m. kaip Lietuvių

tautininkų sąjungos jaunimo organizacija, atkurta

1988 m., 1994 m. tapo savarankiška Lietuvos

politine partija – E. R.).

Tuomet artimai bendradarbiavome su Sąjūdžio

Kauno skyriumi, kuris organizuodavo diskusijų

klubą, vykdavusį Kauno „Architektų”

kavinėje. Diskutuodavome ten apie viską: ir

apie ateitį, ir apie praeitį, pasikviesdavome

įvairių žmonių, pavyzdžiui, asmenų, kovojusių

prieš režimą. Taip susitikome ir su buvusiais

prieškario jaunalietuviais.

61 | Kelias

Pauliaus lileikio nuotr.

Prieš tuos 20 metų buvome glaudžiai su jais

susibendravę. Vienoje tokioje diskusijoje kilo

mintis atkurti „Jaunąją Lietuvą“. Taip ir padarėme.

Archyvuose susiradome nuotraukų, kaip

atrodė prieškario jaunalietuvių uniformos, ir

užsisakėme tokias uniformas pasiūti.

O šioje nuotraukoje užfiksuotas momentas,

kai parvežėme akmenį iš tų vietų, kur

vyko kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės

1918 metais. Suradę tą akmenį, parsivežėme į

Kauną ir neįmantriai papuoštuose neštuvuose

iškilmingai atnešėme į Karo muziejaus sodelį.

Tai buvo pirmasis akmuo tos piramidės, kuri

dabar stovi ant Nežinomo Kareivio kapo. Pats

paminklas irgi buvo atstatytas pagal išlikusius

vaizdus ir stovi jau daugelį metų“,– pasakoja

V. Sutkus.

Po to jis dar keletą metų buvo jaunalietuvių

organizacijos narys, tačiau ėmęs dirbti žurnalistu,

atsisakė aktyvios politinės veiklos.

Šią rubriką Kelias

pristato Lietuvos

nepriklausomybės

atstatymo

dvidešimtmečio proga.

Fotožurnalistas Paulius

Lileikis, tvarkydamas

savo asmeninį

fotoarchyvą, aptinka ir

kadrų, padarytų prieš

porą dešimtmečių,

kuriuose – ir šiandien

gerai žinomų

visuomenės veikėjų,

politikų, įmonių vadovų

veidai. Kaip tuos

įvykius prisimena patys

nuotraukų herojai?

Galbūt ir mūsų žurnalo

skaitytojai norėtų su

žurnalu pasidalyti

išsaugotomis anų

audringų politinių metų

akimirkomis.

Šiandien pateikiamuose

kadruose – Valdas Sutkus,

dabartinis Lietuvos verslo

konfederacijos/ICC Lietuva

prezidentas, uAB Fima

generalinio direktoriaus

pavaduotojas.


©SAD 2010 FSBK02-5

Scandlines

The bridge to Germany,

Sweden or Denmark

You like driving, but want to arrive quickly and relaxed?

One of the most pleasant ways of getting to Germany,

Sweden or Denmark is on one of our ferries. Enjoy the

fresh sea air and arrive at your destination completely

relaxed. Scandlines offers two routes via the Latvian

port of Ventspils to Germany and Sweden and

one route from Liepaja to Germany.

You choose your itinerary.

Welcome on board!

Ventspils-Nynäshamn

Ventspils-Travemünde

Liepaja-Travemünde

T R A V E M Ü N D E

Scandlines Booking Center, N. Sodo 1 · LT-92118 Klaipeda · Telephone/fax: +370 46 310561

D

75 km to Hamburg

S

N Y N Ä S H A M N

60 km to Stockholm

004550

LV

V E N T S P I L S

180 km to Riga

LV

L I E P A J A

170 km to Riga

100 km to Klaipeda

More magazines by this user
Similar magazines