Untitled - Iliuzija

fi.iliuzija.net

Untitled - Iliuzija

Šiame numeryje

SKAITINIAI

5

28

STRAIPSNIAI

35

44

49

56

62

Šmadrija

„Laimės planeta“

Ieva3003

„Ta diena“

Valkas

„Vilko valanda“ (recenzija)

Meškiukas

„Bioshock Infinite“

Omnia

„Virtualus šiuolaikinės

lietuvių tautos modelis ir

krintantys laiptai“

Ieva3003

„Stebuklinis pasaulis“

Aurimaz

„Keistoji animacija“

2


Redaktoriaus mintys prie kavos puodelio

Jau tampa savotiška tradicija išleisti po spalvingą “Fantastika Internete”

numeriuką kas antro mėnesio dešimtą dieną. Galėtume ir dažniau, bet taip

jau yra, kad Lietuvoje su fantastika ne kažin kas. Du milijonai su trupučiu

gyventojų, panašu, pastaraisiais metais nustojo fantazuoti visai, o pavieniai

entuziastai į dienos šviesą išlenda ypač retai. Užtai su trenksmu.

Štai, visai neseniai Tapinas iškišo į knygų (ir reklamos) rinką savo fantastinį

romaną “Vilko valanda”. Tai bene vienintelis kiek daugiau dėmesio vertas

įvykis, nes istorija parodė, jog lietuviai mieliau rašo eiles nei prozą. Ir

mieliau rašo buitinę prozą nei fantastiką, taip kad visos tikros linksmybės

lieka tolimiausiame gale. Liūdna.

Interneto erdvėje lygiai tas pats. Ne paslaptis, kad apsakymai šiam

numeriui atkeliauja iš www.rasyk.lt svetainės, kur stengiamės pastebėti

kiekvieną labiau žibantį pelenuose. Tačiau ten daugiausiai žiba 2-4 metų

senumo darbai, naujų, vertų dėmesio, pasitaiko ypač retai. Vyksta kažkas

panašaus į naftos gavybą, be perstojo baiminantis, kad gręžinys tuoj bus sausas.

Ir aš neabejoju, kad jis tikrai greitai išsausės. Liks proza, kurioje mėgėjai

rašytojai aprašinėja tai, ką mato pro savo miegamojo langą.

Aišku, būtų galima be perstojo kalbėti apie tai, kas vyksta užsienyje, bet

tokiu atveju norom nenorom aplanko baisi mintis, kad mes pamažu

nykstame iš fantastikos žemėlapio. Turėsime japoniškus ir korėjietiškus komiksus,

amerikiečiai su lenkais mums atsiųs fantastikos romanų, o desertui

prikeps filmų, kur visokie Džonai gaudys ir šaudys ufonautų kosminius

laivus, pakibusius virš Long Ailendo.

O mūsų būsimi jaunieji rašytojai viso to prisižiūrės ir paskui eis kepti

romanų apie tuos pačius Džonus.

Beje, tai jau dabar vyksta - labai dažnai surandu lietuvių rašytojų bandomųjų

darbų, kur pagrindiniai personažai, pasivadinę amerikietiškais bei

meksikietiškais vardais, bėgioja po Niujorką savo reikalais. Nors pats

autorius greičiausiai ten net nebuvo.

3


Taip, daugelis pradedančiųjų literatūros pasaulyje Lietuvos jau nebeįstengia

pamatyti. Turbūt mano, jog čia neliko nieko įdomaus - nei originalios tautosakos,

nei lietuviškų mitų bei legendų, kurias galima panaudoti. Todėl visi

literatūriniai personažai stebuklingai emigruoja ir pasikeičia vardus.

O patys jaunieji rašytojai net nesusimąsto, kad mūsų yra PER MAŽAI, kad

galėtume sau leisti šitaip neapdairiai švaistyti savo laiką ir populiarinti vakarų

šalis. Jos jau ir taip populiarios. Metas kažką pasakyti pasauliui ir apie

save.

Jei ketinate kurti ir konkuruoti su kitais, maloniai kviečiu į Rasyk.lt svetainę,

kur ne vienas autorius padės savo patarimais. Po vieną užsiimti kūryba nėra

taip linksma.

Aurimas

4


Skaitiniai

Šmadrija

LAIMĖS PLANETA

fantastinis apsakymas

Įžanga

Laimės planetos gyventojai lamsiai sako, kad jų planeta yra taip toli, kad

jos neįmanoma pasiekti jokia žinoma transporto priemone, per jokį žinomą

laiko tarpą. Galite sugaišti visą savo gyvenimą, ar net dešimtį milijonų

gyvenimų, skrieti kokiu tik norite greičiu, bet jos vis tiek niekada nepasieksite.

Lamsiai sako, kad jų planeta labai išmintinga – ji pati pasislėpė taip,

kad jos niekas niekada nesurastų.

Nors jie patys nežino, kodėl.

Klimatas Laimės planetoje labai įvairus. Nuo neįmanomų išgyventi sąlygų

iki rojaus kampelių, kur nėra nei šalta, nei pernelyg karšta ir nepuola jokie

uodai. Niekada.

Antra vertus, toje planetoje yra pakankamai vietų, kur yra ir šalta, ir labai

karšta, o uodai bet kurį lamsį sugeltų per sekundės dalį. Mirtinai.

Taigi, planetoje yra pačios įvairiausios sąlygos pačioms įvairiausioms laimės

formoms. Nes niekada nežinai, kokiam lamsiui kokios laimės reikia. Galbūt

kai kuriems iš jų labai patinka, kai nepakeliamame karštyje puola uodai.

Planetą lydi trys mėnuliai – melsvas, rausvas ir vaivorykštinis. Jie visi

pasirodo tam tikru tiksliu laiku, kad lamsiai būtų laimingi, galėdami tiksliai

apskaičiuoti jų buvimo vietą danguje. Tačiau lamsiai nesivargina to daryti.

Jų vidinis laikrodis jiems tiksliai pasako, kada kokio mėnulio reikia tikėtis.

Pasirodžius melsvam mėnuliui, jie tampa mažiau protingi. Tačiau dėl to

lamsiai niekada nenusimena, nes žino – kai tampi mažiau protingas, nereikia

pernelyg stengtis išspręsti sudėtingus dalykus. Tada metami visi darbai,

5


Skaitiniai - Laimės planeta

reikalaujantys didelio tikslumo ir mėgaujamasi vienos paros atostogomis.

Kadangi lamsių savaitė trunka tris dienas, atostogauja jie kas trečią dieną.

Dėl to jie laimingi dar labiau. Atostogaudami visi dirba nesudėtingus darbus

– triūsia daržuose, laukuose, miškuose, ką nors paprasto gamina namie ir

žinoma, nepamiršta pakvailioti. Beje, kvailioti po melsvu mėnuliu yra netgi

būtina, nes taip lamsiai išsivaduoja iš įtampos, kurios nemažai susikaupia

pakilus rausvam arba vaivorykštiniam mėnuliui. Kvailiodami lamsiai daro

ką nori ir kaip nori, niekas pernelyg nesistebi vienas kito veiksmais, o nauja

kvailystės forma sutinkama su plojimais. Beje, lamsiai pagal savo kvailiojimo

lygį yra vieni pirmųjų visoje Visatoje ir greičiausiai pralenktų visas

žinomas rases... jeigu tik jos galėtų pasiekti Laimės planetą. Kadangi tai yra

neįmanoma, lamsiai net nesivargina lyginti.

Dėl to jie tik dar laimingesni.

Patekėjus rausvam mėnuliui, lamsių intelektas pasiekia visas įmanomas

aukštumas. Kartu su intelektu lamsiai tampa daug smalsesniais, o tai savo

ruožtu skatina išradinėti, kurti, statyti, skaičiuoti ir, žinoma, mąstyti apie

neįsivaizduojamus dalykus.

Patekėjus rausvam mėnuliui, lamsiai tampa pačia protingiausia rase visoje

Visatoje... žinoma, jeigu tik būtų kaip juos palyginti. Deja, kadangi niekas

negali pasiekti Laimės planetos, visa tai yra tik graži teorija. Patekėjus

rausvam mėnuliui, lamsių intelekto koeficientas pakyla beveik dešimt kartų.

Tada jie ima valgyti durnaropės lapus, nes žino, jog turint tokį intelektą jie

ima nebesuprasti patys savęs ir truputį nekęsti vienas kito. Kad taip nenutiktų,

dauguma lamsių valgo durnaropę, kuri Laimės planetoje auginama kaip

salotos. O labai maža dalis jų užsidaro savo laboratorijose ir ima išradinėti

itin sudėtingus dalykus. Pavyzdžiui, ginklus.

Iš tiesų lamsiai turi labai daug ginklų, nors jų beveik niekada ir nenaudoja.

Jie patys yra vegetarai, o pavojingų gyvūnų planetoje paprasčiausiai nėra.

Šaudyti vienas į kitą lamsiai nenori, nes žino, jog tai sukelia skausmą, pyktį,

pagiežą, keršto troškimą, o visa tai savo ruožtu nė kiek neprisideda prie

laimės.

Todėl jie ginklus naudoja asteroidams trupinti, kad nuolaužos pamažu kristų

į planetos atmosferą ir degdamos sukurtų nuostabų reginį nakties danguje.

Savaime aišku, tai daroma tik tą naktį, kai teka rausvas mėnulis. Nes

6


Skaitiniai - Laimės planeta

asteroidų trupinimui reikia daug tikslumo ir apskaičiavimų.

Be galingo ginklų arsenalo, lamsiai dar turi daugybę silicio fabrikų. Mat

silicis – vienintelė medžiaga Visatoje, kurios yra su kaupu. Ji sudaro net 28

procentus Laimės planetos masės.

Žinoma, Laimės planetoje yra ir kitų medžiagų – geležies, aukso, deimantų,

naftos, dujų... Tačiau, kadangi lamsiai kartą į savaitę būna itin protingi,

jie seniai suprato, kad kitų elementų junginiai dažnai būna toksiški, radioaktyvūs,

arba juos išgaunant labai žalojama planeta. Todėl jie nusprendė

susikoncentruoti būtent į silicį. Jį lengva išgauti, pasistengus lengva apdirbti,

o dar labiau pasistengus – suteikti jam kokį tik nori būvį.

Štai todėl lamsių stiklas yra kiečiausias ir lengviausias visoje Visatoje ir

greičiausiai jis įgytų aukso vertę, jeigu tik Laimės planetą būtų įmanoma

pasiekti. Visi lamsių namai yra statomi iš plonos silicio kristalo plėvelės,

kuri nepraleidžia nei šviesos, nei garso. Statybų metu plėvelė būna lanksti

ir formuojama kaip tik lamsiai užsigeidžia. Pasibaigus statyboms, plėvelė

sukietėja ir tampa kietesnė už deimantą. Norėdami padaryti langą, lamsiai

tiesiog pašviečia į norimą vietą specialiu žibintuvėliu ir plėvelė pasidaro

permatoma. Žinoma, būdami itin protingi, lamsiai niekada nešviečia tuo

žibintuvėliu į svetimus namus. Nebent tik tada, kai pateka melsvas

mėnulis ir visiems nusišvilpt. Tačiau po tokio pokšto namo savininkas

tiesiog pašviečia antižibintuvėliu ir vėl padaro savo namą tokiu, koks jis

buvo.

Iš kitos panašios plėvelės, tik daug storesnės, lamsiai statosi kosminius

laivus. Jie gali siliciui suteikti tiek daug įvairių formų ir būvių, kad visa jų

buitis, ūkis, technologijos ir pramonė yra paremtos vien silicio gaminiais.

Elektros laidai – iš silicio laidininkų. Laidų izoliacija – iš silicio izoliatorių.

Elektrinėse dūzgia nepaprastai patvarūs silicio generatoriai, o tobulesnėse

elektrinėse vyksta silicio atomų šaltoji sintezė, kurią lamsiai dar tik tiria ir

netrukus ruošiasi padaryti energetinį perversmą visoje planetoje. Tai reiškia

pigesnę elektros energiją, nors lamsiai už elektrą ir taip nieko nemoka.

Kas be ko – jų ginklai irgi yra iš silicio. Kaip ir nedūžtančios kulkos.

Patekėjus vaivorykštiniam mėnuliui, lamsiai tampa itin dosnūs, vaišingi ir

7


Skaitiniai - Laimės planeta

labai draugiški. Labiau nei įprastai. Tą dieną jie lanko visas savo gimines,

draugus ir pažįstamus, o jeigu nebeturi nei vieno iš jų – eina susirasti naujų.

Paprastai lamsiai tokią dieną renkasi klubuose, arba pievelėse, kur silicio

termokristalo šašlykinėse degina silicio pirogranules ir kepa baklažanų

kepsnelius. Silicio pirogranulės degdamos išskiria labai malonų kvapą,

kuris, susimaišęs su baklažanų aromatu, visas užimtas pievas pripildo seiles

skatinančiais kvapais. Taip lamsiai atšvenčia naujas pažintis, dėl ko tampa

tik dar labiau laimingi.

Reiktų paminėti, kad lamsių planetoje gyvena nelabai daug. Tik gal kokie

dvidešimt milijonų. Jų miestai nedideli, dangoraižių nėra, o didžiausią miestų

erdvės dalį užima sodai, gėlynai ir durnaropių lysvės. Kadangi miestai

nėra perpildyti, o atstumas tarp jų gana didelis, lamsiai neretai sugaišta

vaivorykštinio mėnulio periodą keliaudami, kad surastų naujų draugų kur

nors tolimesniame mieste. Paprastai savo mieste lamsiai visus pažįsta.

O jeigu kurio nors nepažįsta, tai skuba susipažinti.

Dar viena būtina lamsių miesto dalis – tai peizažas aplink miestą. Jie

niekada nestato miestų ten, kur nėra gražaus vaizdo. Štai kodėl jų miestų

galima rasti tik prie didžiausių krioklių, kur jie netrukdo vietiniams gyviams

prieiti prie vandens, arba prie įspūdingų ežerų, apsuptų kalnais. Kartais

galima pamatyti nediduką kaimelį kur nors miškuose, arba kiek virš miško.

Dar mažesnės gyvenvietės būna įsikūrusios prie lavos ežerų, nes nėra daug

lamsių, kurie jaustų laimę atšiauriomis sąlygomis. Žinoma, prie pelkių, kur

zyzia galybės uodų, kartais irgi pasitaiko mažos gyvenvietės iš penkiolikos –

dvidešimties silicio trobų.

Tačiau, kartu paėmus, lamsiai turi patį įvairiausią pasirinkimą, priklausomai

nuo savo nuotaikos ir norų. O jeigu kuris lamsis neranda vietos, kurios jis

norėtų, jis tiesiog susiranda savęs vertą peizažą ir pasistato ten savo namą.

Tokie lamsiai dažnai būna vieniši ir jiems tenka daug keliauti vaivorykštinio

mėnulio metu, kad normaliai pasilamsėtų. Jie paprastai ir mišta vieniši.

Tačiau tai jų laimė ir niekas dėl to nesuka galvos. Beje, lamsių namai turi dar

vieną ypatybę – kai miršta paskutinis jų gyventojas, namas kaipmat subyra į

silicio dulkes, kartu su visais baldais, indais, buitine technika ir elektronika.

Lieka tik maža smėlio krūvelė, kurią kas nors susemia ir nugabena į

artimiausią silicio fabriką. O jeigu ir nesusemia, tai lamsių vaikai joje

8


Skaitiniai - Laimės planeta

pasidaro žaidimų aikštelę, kol smėlį išpusto vėjas.

Dėl savo silicio technologijų, lamsiai neturi sąvartynų. Kiekvieną sulūžusį

daiktą jie paprasčiausiai nuneša į silicio gamyklą. Tačiau patys lamsiai nelabai

prisimena, kad kas nors kada nors būtų sulūžę ar sugedę. Savo daiktus jie

gamina labai tvirtus ir patikimus.

Žinoma, kai pateka melsvas mėnulis, kartais ir lamsių daiktai lūžta. Nuo

šeimininkų kvailumo. Bet tai reti, pavieniai atvejai. Dėl itin taupios silicio

naudojimo politikos, lamsiai iš viso uždaru ciklu naudoja vos keturis milijonus,

du šimtus dvidešimt vieną tūkstantį tonų silicio. Tai sudaro maždaug

du šimtus ir vienuolika kilogramų kiekvienam gyventojui, nors daugelis

neišnaudoja nė pusės šio svorio. Kiekvienas lamsis gali turėti namą, transporto

priemonę ir sodo namelį su šiltnamiu ir visa tai kartu sudėjus nesvers

net šimto kilogramų. Lamsių daiktai nepaprastai lengvi.

Patys lamsiai ne itin skiriasi vienas nuo kito. Žinoma, yra moterys, yra vyrai

ir vaikai, tačiau jie savo vidumi daugmaž panašūs, visi nori būti laimingi ir

to visados siekia. Mokyklose visi lamsiai pirmiausiai išmoksta pažinti laimę

ir visus žinomus būdus ją pasiekti. Todėl nėra jokio skirtumo, į ką besti

pirštu – ar į Nargh‘kulą, gyvenantį prie giliausio Laimės planetoje tarpeklio,

ar į Smarkilę iš kaimelio, įsikūrusio prie rūgšties šaltinių, ar į mažylį Briplą

– visų jų istorijos atrodytų beveik panašios, kadangi laimė – tai labai mažų

pokyčių reikalaujantis dalykas.

1.

Pokalbis su laiminga pabaiga

Didžiai gerbiamas Silicio Pradmenų universiteto mokslininkas, penkiskart

daktaras, dukart profesorius, šešissyk magistras Pirifas Gi Krokenas iš

Krokenų miestelio tą rytą lėtai traukė permatomais koridoriais, jungiančiais

kelis universiteto bokštelius, į kolegos Tarntalo Gi Damiro laboratorijas.

Nors dangus buvo giedras, vidinis Pirifo laikrodis kuždėjo, kad rausvas

9


Skaitiniai - Laimės planeta

mėnulis jau pakeliui į savo aktyvią poziciją, o tai reiškė viena – daugelis

lamsių jau skuba gamintis pusryčius su kuo daugiau durnaropių. Kad

nesijaustų prislėgti savo intelekto.

Pats Pirifas gi negalėjo sau leisti tokios prabangos, nes buvo mokslininkas iš

visų širdies gelmių. Patikimas laboratorijos užraktas jį saugos nuo

išorinio pasaulio ir neleis išeiti, vos tik užfiksuos didesnį nei įprastai smegenų

aktyvumą. O tai, žinoma, nuostabiai gerai.

Pirifas nusišypsojo pats sau ir pravėrė kolegos Tarntalo laboratorijos duris.

Jis jau dabar juto, kad yra dusyk protingesnis ir galėtų be skaičiuotuvo

padalinti du dvylikos ženklų skaičius šimtatūkstantųjų dalių tikslumu. Ypač

jeigu dalyba užsibaigia begaline trejetų ar šešetų seka po kablelio...

Kolega Tarntalas kilstelėjo galvą ir pažvelgė į Pirifą viena akimi. Jis irgi juto

rausvojo mėnulio poveikį ir skubinosi pabaigti svarbų darbą, prie kurio sėdėjo

jau penkias savaites. Mokslininkas išradinėjo amžinai neatsiklijuojančius

klijus, kuriais galėtum klijuoti nors ir po vandeniu. Didžiausia bėda buvo ta,

kad „amžinai“ – tai labai ilgas laiko tarpas, kurio iki galo neįmanoma ištirti.

Vadinasi, nebuvo įmanoma ir patikrinti, ar tikrai klijai niekada neatsiklijuos.

Tarntalas tegalėjo ištirti, ar jie laikys bent iki jo gyvenimo galo. Antra vertus,

klijus reikėjo sukurti nedelsiant, todėl mokslininkas nuoširdžiai suko galvą,

kaip patikrinti klijų stabilumą iki viso įmanomo laiko pabaigos. Vieną idėją

jis jau buvo sugalvojęs, o netrukus, kai rausvasis mėnulis pakils į

patogiausią poziciją, tikėjosi sugalvosiąs kiekvieną smulkmeną iki galo.

Pirifas smalsiai stebėjo kolegą ir vos susilaikė neištaręs „sveikas, drauguži“.

Jis panašiai jau sakė vakar bei užvakar, bei dar daugybę kartų prieš tai.

Žinojo, kad Tarntalas nemėgsta sveikintis, kad jis truputį ekscentriškas ir

visada laikosi savo.

„Jau vakar sakei labas“, - atsakytų Pirifui Tarntalas ir tarp judviejų

įsivyrautų truputį nemaloni tyla. Kad taip nenutiktų, Pirifas mandagiai

nutylėjo.

„Na štai, pagaliau jį įpratinau“, - pagalvojo Tarntalas, neatsitraukdamas nuo

savo darbo. Jis buvo tikrai įsijautęs į užduotį ir labai apsidžiaugė, kad jo

kolega toks supratingas. Be to, Tarntalas, darydamasis vis protingesnis, nejučia

suvokė, kad jam visai nebūtina bandyti klijų neapibrėžtam laiko tarpui.

10


Skaitiniai - Laimės planeta

Juk Visata gyvuos palyginti visai neilgai – vos trisdešimt milijardų metų.

Vadinasi, po to klijai bus tiesiog nebesvarbūs.

Savimi patenkintas Tarntalas pagalvojo, kad jam trūksta vieno svarbaus

įrankio – mažytės laiko mašinos. Ją dar reikėjo išrasti. Ir nors mokslininkas

nujautė, kad pasinaudos ja vos vieną kartą, tai buvo tiesiog privaloma klijų

išradimo dalis. Be to, dažnai juk būna taip, kad išradinėjant vieną daiktą,

nejučia imi ir atrandi ką nors visai pašalinio, kas gali turėti didelę reikšmę

visiems lamsiams...

Tuo tarpu Pirifas patenkintas stebėjo, kaip kolega triūsia ir galvojo, apie ką

jiedu galėtų pasikalbėti.

„Galėčiau paklausti, kaip jam sekasi“, - pagalvojo jis, rausvam mėnuliui

kylant į savo idealią poziciją, kada visi lamsiai tampa ypač protingi. – „Bet

man pakanka matyti jo patenkintą veidą ir tampa aišku, kad Tarntalui nėra

neįveikiamų iššūkių. Mano klausimas jį tik išmuš iš vėžių“.

- „Jis tikriausiai galvoja, kaip man sekasi“, - pagalvojo tuo tarpu Tarntalas,

ant braižymų lentos kreida pažymėdamas laiko mašinos kontūrus ir imdamasis

erdvėlaikio formulių. – „Kadangi kalbos man trukdys skaičiuoti, verčiau

plačiau išsišiepsiu. Pirifas nekvailas – supras, kad mano darbas tiesiog klesti.


Ir jis nusišypsojo dar plačiau, ir Pirifas suprato, kad klausti nieko nereikia.

Jis įsitaisė minkštame krėsle iš silicio audinio, į kurį kolega sodindavo retus

svečius ir ėmė studijuoti ant sienos pakabintą silicio kristalinių būvių lentelę,

viena akimi sekdamas Tarntalo veiksmus. Bet tik tiek, kad įkyriu spoksojimu

neįgrįstų ar neišmuštų iš vėžių.

„Betgi jis atėjo pasikalbėti su manimi, - vos akimirkai primiršo formulę

Tarntalas, mestelėdamas suglumusį žvilgsnį į kolegos atspindį lentoje. –

„Tačiau apie ką mudviem kalbėtis, jeigu mes vakar pasikalbėjome, kai buvo

pakilęs melsvas mėnulis ir nebuvo įmanoma dirbti? “

„Būtent – nieko“, - pagalvojo Pirifas, įdėmiai studijuodamas skystojo silicio

formulę. – „Aš sutrikdyčiau Tarntalą, jis po to pabandytų sugalvoti, ką man

pasakyti vien iš pareigos, bet taip ir nesugalvotų... “

11


Skaitiniai - Laimės planeta

„Arba pasakyčiau, kad šiandien nelyja“, - susimąstė Tarntalas. – „Juokinga...


„O aš pasakyčiau, kad tiek to, nesijaudink, aš jau eisiu į savo laboratoriją. “

– peršoko prie silicio deimantito formulės Pirifas. – „Bet... “

„Bet kad jis savo laboratorijoje dabar neturi jokio darbo“, - įpusėjo skaičiuoti

laiko mašinos parametrus Tarntalas. – „Pirifas čia atėjo viso labo pasėdėti

ir pasidžiaugti buvimu drauge. Tai kas, kad tyliai... “

„Taigi, tyla – gera byla“, - nusprendė Pirifas ir patenkintas atsilošė daug

patogiau.

„Be to, dar vakar mudu palikome šaldytuve kelias silicines alaus“, - prisiminė

Tarntalas.

„Tik dabar čia taip tylu, kad kaži ar savo srėbimu nesutrukdysiu... “ – Pirifas

pažvelgė į kolegą, Tarntalas plačiau šyptelėjo ir linktelėjo šaldytuvo pusėn.

„Aišku, jis negers“, - susiprato Pirifas ir nuėjo atsinešti sau alaus.

Jiedu nematė, bet aiškiai jautė, kad rausvas mėnulis po pusvalandžio jau

bus savo apogėjuje. Tarntalas užbaigė laiko mašinos apskaičiavimus, jos

brėžinius ir ėmė suvedinėti parametrus į nanokalvę. Dar po dešimties

minučių nanokalvė susičiaupė, trumpai dūgztelėjo ir išspjovė tebegaruojančią,

šviežią laiko mašiną. Tarntalas patenkintas sučepsėjo ir, palikęs ją

ant stalo, ėmėsi dviejų silicio deimantito plokštelių, kurias ketino sulipinti

klijais.

Tuo tarpu Pirifas išgėrė alų, tyliai atsirūgo ir mintyse sumurmėjo „kaip

faina! “.

Tarntalui beliko pagalvoti „skanaus“.

Pirifas dabar jautėsi nekalbus, todėl patenkintas glostė pilvą ir mėgavosi

būtimi. Dar mintyse sudėliojo būsimos savaitės darbų grafiką.

„Neužmiršk aplankyti savo trečios eilės pusseserės iš motinos pusės“, - jau

ketino žiotis Tarntalas, pastebėjęs, kaip Pirifo akys laksto į šalis, lyg skaitytų

nematomą sąrašą. Tačiau šis laiku išsitraukė elektroninį foto rėmelį ir įjungė

didžiausią, kokią turėjo, šeimos nuotrauką. Ten buvo visos pusseserės. Net ir

ta, kurią pamiršdavo.

Tarntalui pritariamai kilstelėjus nykštį, Pirifas linktelėjo. Jis matė, kad kolega

jau baigė klijuoti ir įdėjo ruošinį į laiko mašiną. Suprogramavo suktis ją

milijardo metų per sekundę greičiu, paleido, luktelėjo trisdešimt sekundžių ir

12


Skaitiniai - Laimės planeta

nekantraudamas atvėrė dangtelį.

Ruošinys atrodė toks beviltiškai senas, kad tiko tik perdirbimui. Tačiau jis

buvo dar pakankamai tvirtas, nes silicio deimantitas yra praktiškai amžina

medžiaga.

„Kad ir ką jis daro, jam puikiai sekasi“, - pagalvojo Pirifas, kildamas iš

krėslo. Jis jautė, kad po silicinės alaus

šiandien vargu ar ką benuveiks. Verčiau trauks namo ir paragaus durnaropių

pašteto.

Jis kilstelėjo pirštą, atsisveikindamas su Tarntalu.

„Puikiai pabendravome“, - pagalvojo Pirifas, žengdamas pro duris.

„Tas Pirifas – velniškai nuostabus pašnekovas“, - susimąstė Tarntalas, bandydamas

išskirti suklijuotas plokšteles specialiu prietaisu, kurį pats ir sugalvojo

panašiems atvejams.

Klijai laikė kuo puikiausiai.

„Kaip tokią dieną, mano nuotaika išties labai puiki“, - nusprendė Tarntalas,

užsukdamas savo išradimo tūbelę. Paėmęs nebereikalingą laiko mašiną,

išmetė ją į perdirbamų atliekų dėžę ir sėdo rašyti darbo ataskaitos.

2.

Karoliai Divilei

Lamsis vardu Krodas visą savo gyvenimą dirbo atliekų perdirbimo gamykloje.

Jo tėvas buvo perdirbėjas, motina – perdirbėja, todėl ir jis nusprendė

pasekti tėvų pėdomis. Juolab kad jo dvi seserys išvažiavo į kitą miestą

mokytis menų, o penki broliai nusprendė tapti speleologais ir dabar draugiškai

tūnojo maždaug trijų kilometrų gylyje po Laimės planetos paviršiumi.

Krodas turėjo neįprastai daug brolių ir seserų. Paprastai normali lamsių šeima

apsiribodavo dviem vaikais. Kiek rečiau – trimis. Ir jau siaubingai retai

pasitaikydavo, kad būtų keturi.

Krodo lopšys buvo išimtis iš visų įmanomų lygčių.

13


Skaitiniai - Laimės planeta

Darbas gamykloje buvo kiek nuobodus, nes lamsiai išmesdavo siaubingai

mažai šiukšlių. Dažniausiai jam atveždavo krūvą smėlio – tai, kas likdavo po

kurio nors lamsio mirties.

Miršta lamsis, jo širdis sustoja – ir namo kompiuteris kaipmat įvykdo

paprastą programą:

Ar name yra dar gyvų padarų?

Taip/Ne

Ar name yra daiktų, priklausančių kitiems lamsiams?

Taip/Ne

Jeigu Atsakymai į abu Klausimus yra Ne, tada Viso Gero...

Blykst – ir namas su visais daiktais kaipmat pavirsta į smėlio dulkes. Šios

savo ruožtu subyra į tvarkingą krūvelę ir kaimynai iš karto supranta, kas ką

tik nutiko.

Štai tokias krūveles Krodas dažniausiai ir gaudavo. Jis susemdavo jas į perlydimo

krosnies žiotis ir sėsdavo pildyti dokumentų – kas atvežė, kieno ir

koks svoris. Ataskaitos gale prirašydavo „ilsėkis ramybėje, Toksai ir Anoksai“.

Kol viską surašydavo, iš krosnies išslysdavo skaidrus kubelis – ruošinys.

Krodas ruošinius atiduodavo atgal į gamybos liniją, kur kompiuteriai ir robotai

nenuilsdami gamino produktus pagal tuo metu iškylančius poreikius.

Taigi, Krodo darbas būtų siaubingai nuobodus ir netgi varantis į depresiją,

jeigu ne kiti atnešami daiktai, kurių pasitaikydavo gerokai rečiau.

Stebuklas, tačiau lamsių daiktai kartais irgi sulūždavo. Pavyzdžiui,

retsykiais Krodui atveždavo sulaužytą kastuvą. Arba kavos malūnėlį. Ar

kokį nors pabūklą, skirtą asteroidams trupinti.

Tada Krodui prasidėdavo bemiegės naktys – ne todėl, kad kas nors jį būtų

vertęs daug ir nuožmiai dirbti, ne. Jis pats sėsdavo prie sugadintų daiktų ir

ieškodavo gedimų priežasties, nes tai buvo jo pati didžiausia laimė – surasti,

kodėl įvyko gedimas ir atrasti būdą, kaip to išvengti ateityje.

Tai jau buvo rimtas mokslinis darbas. Pavyzdžiui, ištirti kastuvo kotą, nusta-

14


Skaitiniai - Laimės planeta

tyti, kur prasidėjo skilimas, kaip jis vystėsi, ar tai yra gamybos brokas, ar

tik paprastas netvirtumo klausimas. Krodas iššniukštinėdavo kastuvą iki pat

pirmos kristalinės gardelės, nuo kurios viskas ir prasidėjo.

Aha! Elektronas peršoko į kitą orbitą, dėl to destabilizavosi atomo ryšiai

ir sodininkui tereikėjo tuo metu trinktelėti kastuvą į akmenį, kad prasidėtų

Baisioji Griūtis. Skilimas iš vienos gardelės persimetė į kitą, nuvilnijo

grandinine reakcija per visas kitas 3 465 852 448 gardeles iki Pirmojo Stabilizuojančio

Barjero. Tačiau skilimo būta per daug stipraus – Barjeras pats

neišlaikė, jo struktūroje pakito keli atomai.

Tada sodininkui tereikėjo kastuvą trinktelėti dar kartą ir vėl – kanjonas tarp

atomų prasivėrė plačiai, laužydamas visus Stabilizuojančius Barjerus, Rezonanso

Slopintuvą, Atatrankos Amortizatorių – iki pat galo.

Pokšt...

Na ir detektyvas! Krodas iš laimės nusišluostydavo prakaitą. Išstudijavęs

lūžio fiziologiją iki paskutinio kaulelio, sėsdavo rašyti ataskaitos – kodėl

sulūžo ir kur tobulintojams reiktų kreipti dėmesį. Tada išsiųsdavo duomenis

išradėjų institutui, o sulaužytą daiktą perlydydavo į silicio ruošinį.

Žinoma, Krodas nujautė, kad toks darbas neišvengiamai atves prie vieno

– galų gale daiktai iš viso nebelūš, o jis samstys smėlio krūveles. Ir kai tai

nutiks, beliks sugalvoti paskutinį dalyką – mašiną, kuri darbą atliktų už jį.

Tada Krodas galėtų išeiti į pensiją.


Vaivorykštinis mėnulis Krodui reiškė viena – Divilę.

Tai buvo lamsė, kuriai jis labai savanaudiškai skirdavo visą vaivorykštinio

mėnulio periodą.

Įprasta, kad normalūs lamsiai tuo metu lankydavo visus draugus, gimines,

kaimynus, buvusius klasiokus, bendradarbius bei skubėdavo susipažinti su

kiekvienu, kurio dar nepažinojo. Sakoma, lamsių populiacija nesiplečia tik

dėl to, kad kiekvienam reikia susipažinti su likusiais dvidešimčia milijonų

Laimės planetos gyventojų.

Krodas neskubėjo su niekuo pažindintis dėl vienos priežasties – jis būvio

įsimylėjęs.

15


Skaitiniai - Laimės planeta

Vos tik vaivorykštinis mėnulis pasiekia apogėjų, jis jau ir suka ratus apie

Divilės namelį. Žinoma, automobiliu. Nes rankose nešti šašlykinę, baklažanų

kepsnių ryšulį ir kalną pirogranulių plikomis rankomis būtų kiek

per sudėtinga. Krodas kiekvieną kartą sustodavo per pagarbų atstumą nuo

Divilės namelio, šerkšnalapių gluosnių pavėsyje. Paruošdavo įprastą vietelę

judviejų piknikui, sugalvodavo begalę temų pokalbiams, nors kai Divilė

pasirodydavo, du trečdaliai visų temų kažkur stebuklingai išgaruodavo. Taip

ir sėdėdavo abu, klausydamiesi Keistojo krioklio gaudesio, kramsnodami

baklažanų kepsnelius ir plepėdami apie visiškai nemoksliškus bei

nereikšmingus dalykus. Krodas vis galvodavo, kad būtų visai neblogai

susiimti ir pasakyti, kad jis be proto myli šią lamsę. Bet, kad ir kaip ilgai

kaupdavo ryžtą, nieko jam neišeidavo. Tik pasižiūri į jį Divilė dangaus spalvos

akimis, taip ir dingsta visa drąsa.

Reikėjo kažką mąstyti kitaip.

Smarkiai kitaip.


Rausvo mėnulio apogėjus kaip tik ėjo į pabaigą, užleisdamas savo vietą

vaivorykštinio mėnulio ciklui, kuomet į Krodo rankas papuolė dėžė su

atliekomis iš mokslinių tyrimų laboratorijų. Tai nebuvo nei smėlio krūvelė,

nei sulaužyti daiktai – tiesiog nebereikalingas inventorius, skirtas nurašymui.

Krodas tik protarpiais apžiūrėdavo panašius dalykus, prieš suberdamas

juos į perlydimo krosnį. Pincetai, nebesterilūs skalpeliai, panaudoti švirkštai,

žarnelės, netikslūs lazeriniai matuokliai, šlakas, krūva silikono audinio nosinaičių

(panaudotų) bei panašus šlamštas.

Tą dieną jis net nesitikėjo sulauksiąs kažkokio neįprasto dalyko ir, užsisvajojęs

apie savo meilę, jau būtų aplaidžiai supylęs visą dėžės turinį į krosnies

žiotis.

Visai atsitiktinai pastebėjo dar nematytą, neregėtą daiktą, apsuktą plačia

juosta su kreivai pakeverzotu užrašu:

„Laiko mašina.

1 mrld. metų per sek. akceleravimas.

16


Skaitiniai - Laimės planeta

Tarntalas G. D., Silicio Pradmenų Universitetas

P. S. netyrinėti – tik nurašyti. Ji ir taip tobula... “

Krodas spėjo laiku ištraukti daiktą. Visas kitas šlamštas nudardėjo į krosnį ir

ši džiugiai suūžė.

Laiko mašina?

Būdamas lamsiu, kurį dar vis veikė beišsivėdinantis rausvojo mėnulio ciklas,

Krodas nesunkiai suprato, ką reiškia Tarntalo sutrumpinimai. Tai buvo

pirmoji laiko mašina, papuolusi į jo perdirbimo skyrių. Krodas žinojo, kad

laiko tyrimai yra pati nuobodžiausia sritis – niekas negali nukeliauti į ateitį,

nes jos paprasčiausiai DAR nėra. O į praeitį niekam nesinori, nes visi ir taip

žino, kas ten vyko. Todėl laiko mašinos buvo tik trumpas skyrius aukštojoje

mokykloje, kurį visi draugiškai pramiegojo.

Krodui buvo keista tik viena – kam profesoriui Tarntalui prisireikė tokios

siaubingos akceleracijos? Milijardas metų per sekundę visai mažoje, vos

kumštį talpinančioje erdvėje.

„Jeigu vietos būtų daugiau ir ta akceleracija truputį mažesnė, galėčiau visai

neblogai subrandinti butelį vyno“ – pagalvojo Krodas. – „Gal nuo jo man

apsvaigtų galva ir pagaliau atsirastų drąsos pasakyti Divilei tai, ką seniausiai

reikėjo... “

Tačiau geriausiu atveju į laiko mašiną buvo galima patalpinti vos penkiasdešimt

gramų, o ir tie patys būtų išgaravę per menką sekundės dalį,

atitinkančią kelis metus.

Mašina buvo visiškai bevertė.

„O gal ne visai bevertė? “ - pagalvojo Krodas ir kruopščiai sukrapštė

gabalėlį snarglio iš savo nosies, kurį įdėjo į laiko mašiną. Spust mygtuką –

mašina džiugiai suūžė, sukdama laiką.

Deja, atidaręs dangtelį Krodas teišvydo dulkes.

„Ech, net pirmuonys su bakterijomis neišsivystė“ - nusiminė.

Tačiau laiko mašinos jis neišmetė. Visą vakarą praleidęs dirbtuvėse ir

išbandęs įvairius mažus daiktus, vėliau pusę nakties mąstė, ką galėtų su

laiko mašina nuveikti naudingo. Deja, užmigo taip ir nesugalvojęs, o vėliau,

kuomet nuvargintos ieškojimų Krodo smegenys pasinėrė į sapnus, ten visi

17


Skaitiniai - Laimės planeta

atsakymai ir genialios idėjos jau laukė išsirikiavusios į eilutę.

>

Vos prasidėjus vaivorykštinio mėnulio ciklui, Divilė imdavo kruopščiai

planuotis savo visas keliones. Visi draugai, pusbroliai, pusseserės, tetos,

dėdės, šiaip pažįstami, bendradarbiai, buvę klasiokai, buvę aukštosios bendrakursiai

ir, žinoma, jos pačios mama su tėvu išsirikiuodavo į pakankamai

ilgą sąrašą, kurio gale buvo priraityta klaustukų, reiškiančių atsitiktines naujas

pažintis. O sąrašo viduryje, kur turėjo būti pats vaivorykštinio mėnulio

epogėjus, puikavosi vienas didelis šauktukas, kuris reiškė...

Na, Divilė stengdavosi nieko nerašyti po tuo šauktuku, kad jos mažasis

broliukas, netyčia aptikęs sąrašą neimtų badyti pirštais ir rėkti per visą kvartalą

„kavalierius su pana! “.

Šauktukas reiškė išskirtinį laiką Krodui, nors Divilė net pačiam Krodui to

nebūtų prisipažinusi. Ji buvo drovi mergina, kuri nuoširdžiai tikėjo, kad

lemiamu metu nereikės nieko prisipažinti – viskas ir taip taps aišku iš akių.

O tada – ilgai ir laimingai...

Deja, jiedu jau susitikinėjo beveik du metus, Krodo akys žibėjo lyg du

pulsarai nakties danguje, aplinkiniai taip pat tvirtino, kad ir Divilės akys

nušvinta it kometos jį pamačiusios, o kaip nieko naujo nevyko, taip nevyko.

Mergina jau buvo puolusi į neviltį ir netgi sugalvojo truputį pasigerti kuria

nors jų susitikimo proga, kad galop įgautų drąsos pralaužti ledus.

Ilgai dūsavo apsikabinusi iš senelio nudžiautą butelį, bet kvapas, sklindantis

iš jo buvo toks šlykštus, kad neprisivertė užsiversti. Meilė gal ir reikalavo iš

jos aukų, bet tik ne šitokių...

Vaivorykštinis mėnulis romantiškai kybojo aukštai danguje, kuomet mergina

išgirdo gerai pažįstamą variklio dūzgimą. Krodo automobiliukas sustojo

tamsioje gatvelėje, išlipęs jis pamojavo Divilei, sustingusiai lange.

- Na viskas, šį kartą pasimatymas bus kaip reikiant! - sugniaužė kumštelius

mergina ir išlėkė spurdančia širdimi pro duris, pagriebusi krepšelį su maistu.

Mažasis broliukas jau miegojo, tėvai su kaimynais žiūrėjo vakarinį serialą,

niekam ji nebuvo įdomi.

Kuomet prisiartino prie automobilio, drąsos beliko tik pusė. O kai Krodas

18


Skaitiniai - Laimės planeta

nusišypsojo ir pasilabino, Divilės drąsa paraitė kulnis. Visa, ką ji dabar

galėjo – tik šypsotis ir dar mikčiodama išlementi vieną kitą sakinį Krodui

įkandin.

Jis ir vėl pasiūlė senąją vietą po šerkšnalapiais gluosniais, kur retsykiais

sušmėžuodavo atsitiktiniai praeiviai. Būdama itin drovi, Divilė baidėsi visų

svetimų akių, kurios galėjo pamatyti ją su Krodu. Ji būtų mielai pasiūliusi

kitą vietelę, toliau prie upės, kur prasideda vaikų darželio pievos ir pašaliniai

vakarais nevaikšto. Tačiau tokiam įžūliam pasiūlymui reikėjo geros

motyvacijos, o gera motyvacija savo ruožtu reikalavo neišpasakytos drąsos,

kurios...

Na taip – nebuvo.

Todėl ji tyliai atsisėdo šalia Krodo ir leido jam vairuoti į senąją vietą, karštligiškai

galvodama, kaip čia būtų geriau paraginti jį pasukti kur nors kitur,

tuo pačiu neištariant nė žodžio.

Ir staiga, tikriausiai rausvojo mėnulio liekamojo efekto paveikta, ji ūmai

sugalvojo. Drebančiais pirštais palietė Krodo ranką, besiilsinčią ant vairo,

stipriau suspaudė ir trūktelėjo žemyn.

Mašina, užuot ramiai sustojusi po gluosnio lapija, kaip raketa šovė į priekį,

mat Krodo ranka kaip tik ilsėjosi ant akceleratoriaus mygtuko, įmontuoto

vairo rate. Šis nustebęs pažvelgė į Divilę, nesuprasdamas, kas vyksta, o

mergina, išraudusi iki ausų, stengėsi neįsirėžti į medžius, vairuodama tylų

automobiliuką naktinėmis pievomis. Ir susijuokė, išvydusi, sutrikusį Krodo

veidą.

Krodas irgi nusijuokė, jausdamas, kaip jo ranką laikantis Divilės delnas

prakaituoja. Akimirka buvo tokia romantiška, kad jiedu net pamiršo, kur

važiuoja. Divilė žiūrėjo į Krodą, Krodas į Divilę, o žvejys Goršekas išvertęs

akis spoksojo į dvi artėjančias automobilio lempas, kurios kuo aiškiausiai

ketino nutrenkti jį tiesiai į upę. Kai jis pašokęs užriko iš baimės, abu

įsimylėjėliai pagaliau atsipeikėjo, draugiškai suspiegė ir automobilis, atlikęs

neįmanomą posūkį, nudardėjo tolyn lygiai nušienautomis pievomis.

„Dar taip nebuvo, kad mašina lamsį partrenktų! “ - pagalvojo persigandęs

Goršekas ir drebančiomis rankomis ėmė pakuoti meškeres. Žuvies jis šįvakar

nepagavo, bet nieko tokio – ne dėl to žvejojo. Šviežia patirtis davė jam

19


Skaitiniai - Laimės planeta

visai neblogą mintį fantastiniam apsakymui, kuriame lamsius gatvėse vaikėsi

išprotėjęs automobilis su dar labiau išprotėjusiu vairuotoju.

- Turėtų būti visai neblogas siaubo romanas, - sumurmėjo Goršekas, užsimesdamas

meškeres ant peties. - Pagaliau mano valanda išaušo!

O už pusės kilometro Krodas pagaliau sustabdė automobilį, niekaip

negalėdamas atsigauti po patirto šoko. Lamsidralinas virė jo gyslose, jis šiek

tiek drebėjo, kaip ir Divilė, kuri beje ir pasuko vairą.

Dar nė vienas lamsis nebandė nutrenkti kitą lamsį automobilio pagalba ir

tokia patirtis abu įsimylėjėlius gerokai jaudino. Tarsi suokalbininkus itin

slaptame sąmoksle.

- Kas... kas čia buvo? - didelėmis akimis dairėsi Krodas, vis dar jausdamas

Divilės rankos karštį.

- Per plauką į upę neįvažiavome, - sumikčiojo Divilė, stipriai tebegniauždama

Krodo ranką. - Ir... ir man atrodo, kad aš m-mačiau žveją Goršeką...

- Taip, Goršekas ten buvo, - linktelėjo Krodas, žiūrėdamas į vaivorykštinį

mėnulį, pakibusį tiesiai virš kalvos prieš automobilį. - Man atrodo, mes jį

gerokai išgąsdinome...

- O jis išgąsdino mus. Dar nemačiau lamsio, kuris žiūrėtų taip išvertęs akis!

- Kaip gerai, kad nenumušėme jo į upę! - giliai atsiduso Krodas. - Tai būtų

siaubinga.

- T... tikrai...

Krodas pagaliau paliko mėnulį ramybėje ir pažvelgė į Divilę, kuri savo

ruožtu ne ką mažesnėmis akimis spoksojo į jį. Vaikinui pasivaideno, kad jis

dar nematė gražesnės Divilės nei dabar – išsigandusios, išplėtusios akis ir

tokios seksualios.

„Kažką reiktų gero pasakyti“ - pagalvojo Krodas, bet pavėlavo. Mintyse

sumikčiojusi, Divilė palinko į priekį ir prigludo prie jo, pagaliau palikdama

ramybėje vairą ir Krodo ranką.

Dabar ji laikė savo meilės kaklą ir neketino paleisti dar labai ilgai,

mėgaudamasi saldžiu jausmu, nuo kurio visa tirpte tirpo.

Ką ir besakyti. Tą vakarą maistas taip ir pasiliko bagažinėje su visa šašlykine.

>

20


Skaitiniai - Laimės planeta

Taip jau Laimės planetoje įprasta, kad lamsiai itin protingi būna tik rausvojo

mėnulio periodu. Likusias dvi dienas jie būna arba romantiški, arba itin

kvaili.

Todėl sekančią dieną Krodas kvailai skrajojo po visą perdirbimo fabriką,

niekaip negalėdamas pamiršti nakties su Divile bei negalėdamas susikaupti

ties jokiu rimtesniu uždaviniu.

Tuo tarpu Divilė negalėjo atsidžiaugti dovana, kurią Krodas jai padovanojo

– geltonų, vaiskių akmenėlių karoliais, kuriuos sakė pagaminęs pats. Karoliai

buvo nuostabūs ir Divilė tiesiog negalėjo susilaikyti – parodė visiems, ką

tik pavyko surasti.

- O mūsų Divilė pagaliau suaugo ir išgražėjo, - įvertino karolių ir dukterėčios

kombinaciją dėdė Tarntalas, kuris kaip tik ilsėjosi po darbo Divilės

tėvų verandoje, kramtydamas stiklinę pypkutę. Jis buvo tikras mokslų asas

Silicio Pradmenų Universitete, tačiau pasikeitus mėnuliams jautėsi kiek per

kvailas, todėl nusprendė paatostogauti, kad netyčia neišrastų ko nors

siaubingo, neetiško, ar visa naikinančio.

- Mano Krodas man padovanojo karolius! - negalėjo atsidžiaugti Divilė,

šokinėdama po verandą. Ji irgi jautėsi kiek pakvailėjusi, todėl dabar galėjo

leisti sau pabūti mažvaike.

- Gražu, stilinga, - linktelėjo Tarntalas. - Turbūt silicio, geležies druskos,

anglies ir sieros lydinys?

- Ką? - nesuprato Divilė.

- Karoliai. Bandau suprasti, ko ten į stiklą tavo Krodas pridėjo.

- Betgi dėde, čia visai ne stiklas, - užginčijo mergina, kuri, net ir nebūdama

mokslininkė atskyrė stiklą nuo nestiklo.

- Negali būti, - nusijuokė Tarntalas. - Pas mus viskas iš silicio, tai ir tavo

karoliai turėtų būti...

- Aš gal dabar ir kvaila, - pasipiktino Divilė, - tačiau ne tiek daug, dėde!

Sakau, čia ne stiklas! Jeigu nori, še, pats pažiūrėk!

- Hmm, ooo, nagi nagi... - pačiupinėjo gelsvus akmenėlius Tarntalas. -

Lengvi, geltoni, su vidiniais inkliuzais. Kaip keista. Dar nemačiau, kad kas

nors šitaip būtų stiklą gaminęs.

- Čia ne stiklas! - treptelėjo koja Divilė.

- Netolygus spalvinančių medžiagų pasiskirstymas, šiurkštintas paviršius.

21


Skaitiniai - Laimės planeta

Originalu, šaunu, bet... klausyk, ar galiu paimti vieną karoliuką analizėms?

- Žinoma, kad negali! Man juos Krodas su tokia meile gamino!

- Tik vieną mažytį, va tą, kraštinį...

- O tas mažytis kraštinis pats brangiausias!

Nepaisant Divilės užsispyrimo, Tarntalas visgi patykojo momento, kai jaunimas

ėmėsi žaidimų ir atsargiai skalpeliu pašalino mažyti karoliuką, sutvarkydamas

mazgus kaip buvo. Jis buvo gerokai sukvailėjęs ir užsiciklinęs

ties viena įkyria mintimi, tuo ketino ir pasiteisinti, jeigu būtų pričiuptas.

Tarntalo laimei, Divilė nieko nepastebėjo.

>

- Hmmm, - nutęsė Pirifas Gi Krokenas, Tarntalo kolega iš to paties universiteto.

- Aišku...

Kadangi abiejų mokslininkų melsvojo mėnulio metu neįleido į valdiškas

laboratorijas, idant šie nepridirbtų ko nors tragiško, Pirifas naudojosi savo

asmenine laboratorija namo rūsyje.

- Aišku kas? - paklausė Tarntalas.

- Tas karoliukas – tai suakmenėjusi organika. Jei tiksliau – plačiaspyglės

eglės sakai.

- Hmmm, - dabar jau nutęsė Tarntalas, kuris dažnokai pamesdavo minties

galą melsvojo mėnulio ciklo metu. - Ar tai kas nors neįprasto?

- Ne, viskas įprasta. Tokios medžiagos anksčiau rasdavo pajūryje, kai kvarcinį

smėlį gamykloms kasė. Tačiau ji pasirodė nenaudinga, tai paliko.

- Ak, tada neįdomu, - nuliūdo Tarntalas. - Aš jau maniau, kad tai kokia nors

ypatinga stiklo rūšis. Eisiu tada namo, kolega. Kol svečiai neišsiskirstė,

išgersiu dar taurelę.

- Gero tau vakaro, - linktelėjo Pirifas ir nuėjo atsinešti alaus.

Jis dar ketino atlikti porą nereikšmingų testų, nes imtis kažko reikšmingo

jam neleido profesinė etika.

>

Tarntalas jau buvo grįžęs į savo brolio namus ir netgi įpusėjęs trečią alaus

butelį, kai šizofreniškai suzyzė telefonas.

22


Skaitiniai - Laimės planeta

- Alio?

- Kolega, - drebėjo Pirifo balsas. - Nešk savo subinę į mano rūsį! Mes turime

mokslinę sensaciją!

- Man atrodo, sensacijų vaikytis tokiu metu draudžia protokolas... - suabejojo

Tarntalas.

- Gal ir draudžia, bet čia toks subtilus reikalas, kuris greičiausiai palies mūsų

fizikos pamatus! Tau reikia būtinai pamatyti!

- Tik nesakyk, kad išradai Pi konstantos keitiklį! Pritvosiu!

- Ne, viskas daug subtiliau! Tai dėl to karoliuko, kurį man atnešei!

- Okėj, - Tarntalas išsigandęs pažvelgė į dukterėčią, kuri kaip tik maivėsi

užsidėjusi karolius prieš drauges. - Jau einu.

>

- Vadinasi taip, - prakaitavo Pirifas, lakstydamas ratais aplink laboratorinį

stalą. - Iš pirmo žvilgsnio tas daiktas – paprasčiausi suakmenėję sakai, taip?

- Taip, - linktelėjo Tarntalas.

- Bet tik iš pirmo žvilgsnio! Kai tu išėjai, aš nusprendžiau ištirti to daikto

amžių pagal anglies izotopus. Paaiškėjo, kad tas karoliukas – šešiolikos milijardų

metų senumo!

- Ėė... - sumosavo rankomis Tarntalas.

- Va ir aš taip sakau. Mūsų planeta – vos keturių milijardų metų senumo, o

tas daiktas – keturis kartus už ją senesnis?!

- Gal tie sakai atlėkė čionai su meteoritu? - užsisvajojo Tarntalas. - Gal tu

testą blogai atlikai?

- Aš irgi pirmiausiai taip pagalvojau. Patikrinau kelis kartus. Be to, kosmose

eglės neauga. Ir čia dar ne viskas, toliau dar įdomiau. Paaiškėjo, kad to daikto

radiacinis spinduliavimas neatitinka metų. Sulyginau matavimų duomenis

su iškastinių sakų analizėmis – lyginant su jais, šitas daiktas spinduliuoja

nykiai mažai. Jame beveik nėra nei transuraninių elementų, nei skilimo produktų.

Tai man pakišo mintį, jog šitas daiktas – neįtikėtinai jaunas. Gal vos

kelių metų senumo.

- Kaip čia dabar išeina, - susimąstė Tarntalas. - Karoliukas tuo pat metu ir

jaunas, ir senas?

- Man jau galva plyšta nuo teorijų! - sudejavo Pirifas. - Tai fizikos gal-

23


Skaitiniai - Laimės planeta

vosūkis! Štai aš ir pagalvojau, kad reiktų peržiūrėti fizikos pamatus. O tuo

pačiu ir astronomijos!

- Ką tu dabar ketini daryti?

- Kol kas laukiu atsakymo iš Centrinio Mokslų Instituto, jie ten dirba po

skydu dieną ir naktį, jų neveikia mėnulio fazės...

- Tu išsiuntei karoliuką į Institutą?! - pašoko Tarntalas.

- O ką man vargšui reikėjo daryti?! - suriko Pirifas. - Mes tam ir gimėme,

kad atsakytume į VISUS klausimus, kolega!

- Smėlio krūva aukštielninka! - sudejavo Tarntalas ir jau norėjo įlysti į Pirifo

šaldytuvą paieškoti ko nors vėsaus, kai rūsyje suskambo telefonas.

- Alio! - užgulė mygtuką Pirifas.

- Kalbuosi su Pirifu Gi Krokenu? - sugergždė iš garsintuvo. - Čia Asmodėjus

Kvarla, Centrinis Mokslų Institutas. Skambinu dėl to apvalaus daikto, kurį

atsiuntėte teleportu.

- Ak, - sušilęs sumikčiojo Pirifas. - O kas dėl jo?

- Mes permatavome to daikto amžių su naujausia įranga – pasirodo, jūs

šiek tiek suklydote. Akmenėlio amžius – beveik dvidešimt milijardų metų.

Radiacinis fonas fenomenaliai žemas, šito mes irgi nesuprantame. Bet yra

dar vienas dalykas, kurį pastebėjome, kai supjaustėme tą daiktą į gabalėlius

vidinei analizei...

- Taip?

- Geležies oksidas, kuris suteikia spalvą... Pasirodo, ten visai ne oksidas, o

dirbtinės metalo nanodalelės, tokio paties senumo. Tokių gamtoje net teoriškai

negali būti.

- Ką jūs tuo norite pasakyti? - sucypė Pirifas. - Kad čia svetimos civilizacijos

produktas?

- Tai būtų racionaliausia išvada, kadangi neaptikome dirbtinių nanodalelių

įterpimo pėdsakų. Jeigu tas daiktas yra suklastotas, tuomet aš nežinau technologijų,

kurios tai pajėgtų. Akmenėlis yra tiesiog tobulai senas ir fenomenaliai

mažai spinduliuojantis.

- Vadinasi... - sumikčiojo Pirifas. - Tai ne tik fizikinė, bet ir istorinė sensacija?!

- Prieš darydamas bet kokias išvadas, noriu paklausti vieno – jūs iš kur tą

daiktą apskritai gavote?

- Ėėė, - įsiterpė į pokalbį Tarntalas. - Aš iš savo dukterėčios pasiskolinau.

24


Skaitiniai - Laimės planeta

- O jūs kas toks?

- Ak, atleiskite. Tarntalas Gi Damiras, fizikas, Silicio Pradmenų Universitetas.

- Malonu. O jūsų dukterėčia irgi mokslininkė?

- Ak, ne, visai ne! Ji dabar studentė, ruošiasi tapti astronaute.

- Na gerai, supratau. O ji iš kur šį daiktą gavo? Iš kosmoso?

- Vakar jai draugas padovanojo karolius iš tokių pat akmenėlių, tai aš... aš...

pasiskolinau vieną analizėms.

- Kuo toliau, tuo įdomiau, - sugergždė iš telefono Asmodėjus Kvarla. - Kas

tas vaikinas, kuris dovanojo karolius?

- Kiek man žinoma, tai yra mūsų miestelio gyventojas, Krodas Gi Damiras,

bet bijau, kad nežinau nei jo identifikacinio numerio, nei...

- Krodas, Krodas... - sumurmėjo Asmodėjus kitame ryšio gale. - Nepažįstu

nė vieno mokslininko tokiu vardu. Vadinasi taip, aš pats asmeniškai

atvažiuoju pas jus ir eisime aplankyti to Krodo. Dabar melsvojo mėnulio

ciklas, todėl atvešiu antimėnulino, kad nepamestumėte galvų! Ir kolegos,

kad man jokios saviveiklos, kol atvažiuosiu! Supratote?

- Pasistengsime, - nusivalė prakaitą Pirifas. Asmodėjus išjungė ryšį.

- Aš tave pritvosiu, - sudejavo Tarntalas.

- Neverk ir pasitempk. Mes netrukus sužinosime pačią didžiausią visatos

paslaptį! - sugniaužė kumščius Pirifas ir nuskubėjo atsinešti palto.

>

Jiedu pasitiko Asmodėjų raketinių traukinių stotyje, labai rimtai pasilabino,

o tada visi draugiškai suvartojo po tabletę antimėnulino, kad taptų dar rimtesni.

Fizikos galvosūkiams reikėjo šalto proto ir mirtinos įžvalgos.

Trise Tarntalo automobiliuku nuvažiavo prie Divilės namo, kur svečiai dar

neketino skirstytis. Divilė vis dar sukiojosi pievelėje tarp merginų su savo

karoliais, ten Asmodėjus ir pasilabino su ja.

- Labai malonu, panele, aš fizikas iš Centrinio Mokslų Instituto, Asmodėjus

Kvarla. Jūsų labai gražūs karoliai.

- Kaip malonu! - sukrykštė Divilė. - Ačiū!

- Mes kaip tik ištyrėme šių karolių mėginį ir norėtume sužinoti, iš kur juos

25


Skaitiniai - Laimės planeta

gavote?

- Iš savo mylimojo Krodo! - šokinėjo Divilė. - Jis mane vakar pabučiavo ir

juos padovanojo! Pala... Ką reiškia „ištyrėme mėginį“?

- Mes... na... - suprakaitavo Tarntalas.

- Dėde!!! - piktai suspiegė Divilė, ūmai viską supratusi.

- Aš tik mažą gabaliuką pasiskolinau! Rytoj grąžinsiu!

- Patį mažiausią! Patį brangiausią! - spiegė per visą kiemą mergina. - Aš tave

tuoj rimtai sužalosiu ir eisiu pataisos darbų dirbti!

- Štai dėl to aš ir nemėgstu šito mėnulio, - atsiduso Asmodėjus Kvarla. -

Vienos dramos...

Tačiau netrukus atbėgo spiegimą išgirdusi Divilės mama, suvokusi situaciją

nestipriai sužalojo Tarntalą už savo dukrą ir pagaliau pasakė, kur surasti jos

būsimą žentą. Mokslininkai paskubomis išvažiavo.

>

Aušo rausvojo mėnulio ciklo rytas, kai trys fizikai pagaliau išėjo iš silicio

atliekų perdirbimo gamyklos, kur dirbo Krodas. Asmodėjus Kvarla atrodė

suirzęs, Pirifas – susigėdęs, o Tarntalas valėsi abi rankas į palto šonus, lyg

būtų jas labai smarkiai ištepęs.

- Vadinasi taip, - užsirūkė Asmodėjus. - Kitą kartą laiko mašinas

sunaikinkite asmeniškai, kad visokie Krodai negamintų akmenų iš ko papuola!

Aš uždokumentuosiu visą reikalą į nesusipratimų skyrių.

- Tai mano kaltė, - atsiduso Tarntalas. - Aš tą kvailą daiktą išradau...

- Ne, tai mano kaltė, - cyptelėjo Pirifas. - Tai aš norėjau fizikos pamatus

keisti tokiu kvailu metu...

- O aš kaltas, kad kaip koks durnaropės kotas, važiavau per pusę kontinento

jūsų teorijų tikrinti, - urgztelėjo Asmodėjus. - Kolegos, taisyklės ne veltui

sukurtos! Daugiau kad man jokių mokslinių sensacijų melsvojo mėnulio

metu, supratote?

>

Nė vienas iš trijų mokslininkų nė nenutuokė, kad jie patys su visa planeta,

visa galaktika, visa Visata ir dar daugybe kitų Visatų tyliai sukasi mažoje

26


Skaitiniai - Laimės planeta

dėžutėje, kurią kaip tik uždarė mažas, smalsus mokslininkas iš MegaVisatos,

vardu Jonas.

Jonas spustelėjo mygtuką, paleisdamas laiką dėžutėje suktis milijardo metų

per sekundę greičiu. Jis nežinojo, kad vos per šimtątūkstantąją dalį sekundės

Laimės planeta dėžutėje buvo sunaikinta pasenusios saulės, pati saulė

susitraukė į juodąją skylę ir pražuvo su visa Visata, kad sprogtų iš naujo ir

sukurtų kitą Visatą. Laikas dėžutėje sukosi tokiu greičiu, kad joje suspėjo

gimti ir pražūti begalė civilizacijų.

Tačiau Laimės planetos gyventojai to net nepastebėjo. Nes kol Jonas susiruošė

paspausti mygtuką, jų laiku praėjo ne vienas milijardas metų, kurių

metu Laimės planetoje nutiko daugybė keistų dalykų.

27


Skaitiniai

Ieva3003

TA DIENA

fantastinis apsakymas

Tuo metu, kai Vladivostoko gyventojai ieškojo, ką valgyt vakarienei, ir kalbėjosi

apie praeinančią kupiną sukrėtimų dieną, o Belizos gyventojai ramiai

miegojo, nežinodami, kas jų laukia, Lietuvoje atėjo penktadienio rytas. Buvo

tamsu, nors pirštu į akį durk. Tiesa, iki to ryto lietuvaičiai labai retai sau

durdavo pirštais į akis. Likus keturioms dienoms iki Kalėdų, Vilniuje ryte

skraidė lengvos snaigės, o mašinas buvo aptraukęs ledukas. Vienoje Vilniaus

Naujamiesčio chruščiovkės virtuvėje prabudo Vladikas.

Kadangi Vladikas kartu su mama gyveno vieno kambario bute, Vladikas

miegodavo virtuvėje, o mama – kambaryje. Penkių kvadratų virtuvėje tilpo

viskas, ko geidė trisdešimtmečio širdis – lova, dienomis virsdavusi vieta

sėdėti šalia virtuvinio stalo, ir kompiuteris, stovintis ant virtuvinio stalo prie

lovos.

Vladikas pasirąžė ir užmetė akį į priešais jį kabantį sieninį kalendorių. Gruodžio

dvidešimta. Vakarykštė diena, reikėjo pakeist lapelį. Gerai, kad nereikia

akinių, toptelėjo Vladikui. Daugybė dienų, praleistų prie kompiuterio, nesugadino

vyriškio regėjimo. Vladislavo pragyvenimo šaltinis buvo socialinės

pašalpos, jam nereikėjo į darbą. Apmąstymus nutraukė mamos klyksmas.

- Su manimi šneka žiuuuuuurkėėėėėėėėėėėė...

Vladukas atsiduso ir pagalvojo „vis tik matyt genai“. Paauglystėje jis girdėjo

kaimynės šunį, kalbantį žmogaus balsu, dėl to buvo patekęs į Švėkšnos

psichiatrinę ligoninę. Antrą kartą į ligoninę buvo patekęs būdamas dvidešimt

ketverių, nes keletą mėnesių neišėjo iš virtuvės. Vladikui diagnozavo

„šizotipinį asmenybės sutrikimą“. Jis sunkiai suprato, kas tai per sutrikimas.

Tiesa, jam visuomet atrodė, jog aplinkiniai keistai elgiasi. Po ilgų terapijos

28


Skaitiniai - Ta diena

metų žmonės tapo kiek aiškesni.

Vladas buvo daug skaitęs apie savo ligą ir nutarė, kad jį ištikusį asmenybės

sutrikimą mamos klyksmas pagaliau paaiškino paveldimumu. Jei mama

kalbasi su žiurkėmis, palikuonis gali girdėti šuns balsą. Vladikas nubėgo į

vonios kambarį, sujungtą su tualetu, mat iš ten ir sklido mamos balsas.

- Sakau, nepilk kavos tirščių į tuliką, - žiurkė iš tikro kalbėjo. Ji tupėjo prie

klozeto ant dviejų kojyčių ir garsiai priekaištavo: - Juk po to visas vanduo

tampa kažkoks aktyvinantis, aš tris paras negaliu užmigt.

- Vatafak, juk ne Narnija, - krūptelėjo Vladikas ir apkabino apsiverkusią

mamą. Ant kilimėlio prie vonios gulėjo iš mamos Olgos rankų iškritęs puodelis.

- Juk Kūčios dar ne dabar, - persižegnojo moteriškė.

- Pagaliau bent kartą gal... - žiurkė jau ėmėsi toliau auklėti Vladiko mamą,

tačiau sustingo ir sukrutino ūsais. - Biurokratijos traukinys, - šaižiai sucypė

ūsuotoji ir šmurkštelėjo tarp vamzdžių už klozeto. Viskas ėmė raibuliuoti

raidėmis ir skaičiais.

Vladikas ir jo mama ėmė grimzti į minkštą simbolių patalą. Skaičiais ir

raidėmis virto net oras aplink juos. Su kiekvienu įkvėpimu plaučiai prisipildydavo

mažų duriančių raidelių. Kiekvienas iškvėpimas pro nosį išstumdavo

didelį skaičių arba raidę burbulo pavidale. Du žmonės lėtai grimzdo į sutankėjusius

simbolius jiems po kojomis. Galvoti darėsi sunku. Nebuvo nei

praeities, nei ateities. Vietoj minčių į galvą ateidavo beprasmės frazės „vadovaujantis

numeris dvidešimt gerb devyni trisdešimt šeši V, atsižvelgiant į,

remiantis penkiolika trisdešimt“. Po kelių minučių Vladikui prieš akis iškilo

neoniniai skaičiai du nulis vienas du brūkšnelis vienas du brūkšnelis du

vienas ir viskas baigėsi. Vladikas su mama žiūrėjo pastėrę vienas į kitą, kol į

gyvatuką žvangtelėjo nukritęs nedidelis metalinis dirbinys. Vis dar paklaikęs

Vladikas jį pakėlė. Tai buvo metalinis skaičius septyniasdešimt prie kurio

buvo prisilydžiusios raidelės „l“ ir „t“.

- Septyniasdešimt litų... - mąsliai pratarė Vladikas. - Juk sakiau, kad sąskaitas

mums siunčia ne Vilniaus energija... Du tūkstančiai dvylikti metai, dvyliktas

mėnuo, dvidešimt pirma diena... Kažkas labai svarbaus šioje datoje...

Majų išpranašauta pasaulio pabaiga!

29


Skaitiniai - Ta diena

Vladikas visuomet ypatingai domėjosi sąmokslo teorijomis. Jo dėmesį patraukdavo

ir pasirodžiusi žinutė apie Vladivostoke gimusį berniuką su žuvies

galva, ir žydų-gėjų sąmokslai užvaldyti pasaulį.

- Pasaulio pabaiga, - baimingai atkartojo keistuolio mama. Laiptinėje jau

girdėjosi kaimynų balsai. Jie visuomet išlįsdavo iš savo mažyčių butukų

aptarti visų katastrofų – elektros dingimo, „Naujamiesčio būsto“ pastangų

išvalyti rūsį, kokio senuko mirties. Ne išimtis buvo ir pasaulio pokyčiai.

Žmonės visuomet linkę burtis draugėn, jei įvyksta kažkas nesaugaus. Laukdami

eksperimento, jie puls kalbėtis tarpusavyje, jei bus pranešta, kad eksperimento

metu laukia nemalonūs potyriai.

Olga dėl visa ko dar kartą persižegnojo ir su žodžiais „reikia viską papasakoti

Gražinutei“ šmurkštelėjo pro buto duris. Šį kartą laiptinėje girdėjosi

ne tik žmonių, bet ir šunų, kačių, jūrų kiaulytės balsai. Tuo tarpu Vladikas

nužingsniavo į vonią.

- Žiurke, - garsiai pradėjo derybas. - Daugiau niekada nepilsim kavos į tuliką.

Gausi duonos. Pasakyk, ką tu darai, kai atvyksta biurokratijos traukinys.

Iš po klozeto išlindo susidomėjęs žiurkės snukutis. Ji mielai išaiškino apie

kvėpavimo ir nardymo ypatumus digitalinėje jūroje, įsikando Vladiko atkištą

duonos riekutę ir dingo begaliniuose chruščiovkės vamzdynuose. Vladikas

pasikasė kiaušinius ir nuėjo į savo mėgstamą vietą virtuvėje. Iki pietų

nenutiko nieko, kas bent truputį primintų, jog pasaulis, kokį žinojo Vladikas,

jo mama ir kiti Žemės gyventojai, pasikeitė. Išskyrus kalbančius gyvūnus.

Nors ir tie, išsakę šeimininkams viską, ką galvoja, nustojo kalbėti. Paukščiai

per šį sąmyšį kalbėti nepradėjo, nustojo kalbėti net kalbančios papūgos, bet

to niekas nepastebėjo. Nekalbėjo ir Vladiko mama, kai sugrįžo po kaimynų

pasitarimo. Kartais suniurnėdama „dieve, dieve, kas dabar bus“ ji paruošė

pietus, ir Vladikas tylomis juos sukirto.

Kuomet Belizos gyventojai jau buvo atsibudę ir pataikavo visiems, kas

sakėsi turįs majų kraujo, o Vladivostoke pokšėjo šūviai, nes kriminaliniai

elementai, kurių Vladivostoke netrūko, nežinojo kaip kitaip praleisti kupiną

siaubo naktį, Lietuvoje atėjo penktadienio vakaras. Buvo tamsu, nors pirštu

į akį durk. Tą vakarą dėl nežinomų priežasčių kai kurie lietuvaičiai pajuto

30


Skaitiniai - Ta diena

nevaldomą trauką taip ir padaryti.

Didmiesčiuose menkas skaičius jaunuolių, suviliotų prieš pusmetį feisbuke

išplatintais kvietimais į „Pasaulio Pabaigos Party“, būriavosi prie naktinių

klubų įėjimų. Dauguma naktinių klubų darbuotojų neatėjo į darbą ir leido

vakarą kartu su artimaisiais, dėl to jaunuolių į klubus niekas neįleido.

Adventas čia buvo niekuo dėtas.

Vilniuje, Naujamiestyje kartu su vakaru į Vladiko namus pasibeldė kaimynė.

Vladikas, nesulaukęs, kada mama išlįs iš kambario, atidarė kaimynei duris.

- Sūneli, - kreipėsi labai garbaus amžiaus ir labai susiraukšlėjusi kaimynė. -

Olga sakė, kad tu iškart supratai, kad atėjo pasaulio pabaiga. Man reikia tavo

pagalbos.

Apstulbęs Vladikas išleido tik vieną garsą:

- Hmmmm...

Dar niekada niekas jo neprašė pagalbos. Išskyrus Naujamiestyje klaidžiojančius

turistus. Jie paklausdavo, kur yra vienas ar kitas viešbutis. Atsakydamas

Vladikas nutęsdavo „hmmmm“. Turistai nueidavo tolyn. Tačiau bobutės

Vladas taip lengvai neatsikratė.

- Mano šuniukas išėjo. Pasakė, kad sugrįš vakare ir išėjo. Va, jau šešios, o jo

nėra. Policijai neprisiskambinsi, užimta. O Olga sakė, kad tu iškart supratai,

kas vyksta. Tai gal sakau... Surastum šuniuką... Mano taksiuką...

Vladikas nieko nesakęs nuėjo į virtuvę prie kompiuterio. Kaimynė paklusniai

nutipeno iš paskos.

Dvyliktoje klasėje Vladikas buvo susidomėjęs programavimu. Mokytojas jį

gyrė tol, kol jis nesukūrė „priežasčių generavimo mašinos“. Tuomet mokytojas

jį pavadino „idiotu, kuris ne veltui gulėjo psichuškėj“ ir daugiau nebegyrė.

Vladikas tikėjo, jog žmonės niekados neįvardina tikrųjų priežasčių,

nes joks protas nesugeba jų suprasti. Visi psichologijos, kvantinės fizikos,

chemijos dėsniai Vladui tebuvo „spekuliacijos“. Tiesa slypi kažkur anapus,

reikšmingai sakydavo jis. Tikrosioms priežastims išsiaiškinti jis ir sukūrė

savo programą. Pavyzdžiui, įvedus į programą „juda apskritimas“, programa

išmetė atsakymą „priežastis: „šaltupys“. Vladikas negalėjo paaiškinti, kaip

apskritimo judėjimas susijęs su pigiu lietuvišku vyno gėrimu, tačiau šventai

31


Skaitiniai - Ta diena

tuo tikėjo.

Vladikas patogiai įsitaisė ant lovos prie kompiuterio. Bobutė pagarbiai prisėdo

ant lovos kraštelio. Vladiko mama į virtuvę atėjo plauti indų. Jai atsukus

kraną vanduo pradėjo tekėti į viršų.

- Jėzusmarija, fizikos dėsniai, - Olga eilinį kartą persižegnojo. Reikia pastebėti,

jog moteriškė nebuvo pamaldi, bet du tūkstančiai dvyliktų metų gruodžio

dvidešimt pirmą dieną ji persižegnojo tiek kartų, kiek per visus praėjusius

du tūkstančiai dvyliktuosius metus. Vanduo pasiekė lubas.

- Užsuk vandenį, užpilsi viršutinius kaimynus, - bereikšmiu balsu pastebėjo

įnikęs į savo programą Vladikas. Mama užsuko kraną ir liko stovėti prie

kriauklės, į kurią, užsukus kraną, tėškėsi vanduo.

Įvedus į priežasčių generavimo mašiną „dingo Reksas“, mašina pateikė savo

atsakymą „priežastis: dalekas“. Vladikas pakilo nuo lovos.

- Mama, mes einam medžioti dalekų. Kur mano konservai, kur kažkada

pirkau?

- Einam bile ko medžiot? – pasitikslino raukšlėta bobutė.

- Sūnau, juk naktis. O konservus, - moters akys išsiplėtė iš siaubo, - aš išmečiau.

Atleisk man, aš niekada netikėjau...

Vladikas numojo ranka. Prieškambaryje jis pasiėmė striukę ir išėjo. Kaimynė

nutipeno kartu. Išėję į kiemą jie paspartino žingsnį.

Greitasis ėjimas nejučia tapo lėtu bėgimu. Tiek lėtu, kad močiutė galėjo

tursenti tik per pusmetrį atsilikdama nuo Vladiko. Jie bėgo... bėgo... bėgo...

bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo...

bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... kol prašvito.

- Laiko duobė. - sustojo atsikvėpti Vladikas. Keista, bobutė neatrodė pavargusi.

- Kas, vaikeli?

- Laiko duobė, močiut, - Vladiko kvėpavimas tapo kiek lygesnis. - Tai tokios

duobės, kuomet laikas išnyksta. Tu, močiut, turbūt nežinosi, bet jas žino visi,

kurie bent kiek naudojasi internetu. Žiūrėk, močiut, kas tas yra. Mes atrodo

bėgom labai neilgai, nubėgom labai nedaug, o jau kita diena. Atrodo, dabar

duobės ne tik internete, dabar jos – visur...

32


Skaitiniai - Ta diena

Vladiko dėmesį patraukė ant šaligatvio stovintis objektas. Tai buvo žmogaus

ūgio mašina, kuri savo išvaizda priminė apverstą kibirą, apjuostą kalėdinėmis

lemputėmis.

Vladikas apsuko ratą aplink šį griozdą.

- Kur šuo? - mašina ir vaikinas prabilo vienu metu. Vladikas buvo kiek uždusęs.

Mašina kalbėjo aukštesniais džeržgiančiais tonais.

- Tu – dalekas? - jie vėl pasakė vienu metu.

- Aš socialinis robotas, – atsakė mašina. - Aš nuskaitau žmogaus parametrus.

Tuomet galiu nuspėti jo elgesį su nulis kablelis vienas klaidos tikimybe. Ir

žinau, ką jis pasakys.

- Ar tu paėmei Reksiuką? - bobutė atsargiai prisiartino prie roboto, stūksančio

ant šaligatvio.

- Ne, man neįdomus Reksiukas. Šunys turi tik penkis šimtus septyniolika

kriterijų pagal kuriuos nuspėjamas jų elgesys.

- O Vladikas sakė, kad tu jį paėmei, – vienu balsu ištarė bobutė ir mašina.

- Ojetus, kaip gi čia taip, - vėl kartu prakalbo močiutė ir robotas. Senučiukė

atrodė išsigandus.

- Žmogus taip jau sutvertas. Jis bijo, jei kas nors gali tiksliai nusakyti jo

elgesį. Bet nebijok, - sudžeržgė mašina, - pasikeitusioje realybėje Vladikas

pagal savo ankstesnį sutrikimo tipą vienas geriausiai adaptuotų savo rūšies

atstovų. O tu su juo.

Kuomet praretėję po susišaudymų vladivostokiečiai skaičiavo pinigus už

parduotą žuvį, o Belizos gyventojai jau abejojo, ar tarp jų dar likę majų palikuonių,

galinčių paaiškint, kas nutiko, Lietuvoje, Vilniuje, Naujamiestyje

Vladikas pirmą kartą gyvenime pasijuto pilnaverčiu visuomenės nariu. Na

ir kas, kad atsidaryti sąskaitą banke jam buvo didžiulis išbandymas, kartais

sukeldavęs panikos priepuolius... Pasaulyje, kuris iš pirmo žvilgsnio nepasikeitė,

kuriame kalbėjo gyvūnai, važinėjo biurokratijos traukinys, šlaistėsi

socialiniai robotai ir dėjosi žymiai keistesni už išvardintus dalykai, Vladikas

žinojo kaip gyventi.

Reksiukas pas šeimininkę sugrįžo ne penktadienio, o šeštadienio vakarą.

Nors šunys kalbėjo, tačiau ne itin aiškiai reikšdavo savo mintis.

33


Skaitiniai - Ta diena

- Mačiau daleką... Jis labai panašus į socialinį robotą. Bet kiek kitoks. Ant jo

galima šlapintis, - svajingai suauksėjo Reksas raukšlėtai senučiukei.

34


Straipsniai

Valkas

A. Tapino „VILKO VALANDA“

(O ko jūs tikėjotės?)

recenzija

Dabar norėčiau kreiptis į tuos, kas knygos neskaitė, bet yra apie ją girdėję.

Kažkoks stebuklingas dalykas tas marketingas – produktui dar nepasirodžius

visi jau turi susidarę apie jį nuomonę, tad, tikiuosi, tamstos neprieštarausit.

Taigi: ko jūs tikitės iš „Vilko valandos“? Į ką, jūsų nuomone, knyga panaši?

Skaitę irgi gali įsitraukti – ko jūs tikėjotės iš knygos prieš ją perskaitydami?

Paimkit lapelį ir užrašykit mintis. Dabar tą patį padarysiu aš, o po to galėsim

palyginti.

Užsirašėt? Aš irgi, štai: kaip ir kiekvieną kartą, kai leidžiama didžiulė

reklaminė kampanija, kažkuriems velniams po savęs velkanti dar ir knygą,

tikėjausi masėms skirto lengvo ir smegenų nereikalaujančio skaitalo su pradedančiam

rašytojui būdingom kliurkom.

O kadangi gerb. Andrius Tapinas nustebinti nieko nesiekė, ko tikėjausi, tą

gavau. Va jums ne tik mano mintys, bet ir trumpas visos knygos apibūdinimas.

Pasakojant plačiau, „Vilko valanda“ – ant visos Lietuvos išpiarintas nuotykinis-fantastinis

romanas paaugusiai Hario Poterio kartai – yra knyga apie tai,

kaip šunys, katės, maži robotukai ir kitokie comic relief veikėjai stebi savo

šeimininkų kuitimąsi su žalvarinėmis rankenėlėmis ir stiklinėmis kolbomis.

Pankas stimpa, tad prieš skaitant knygą man taip ir magėjo pranašauti –

„Turbūt jei veiksmą perkeltume į, tarkim, mokslinės fantastikos ar oldskūlinio

fantasy visatą – niekas nepasikeistų.“

35


Straipsniai - A. Tapino „VILKO VALANDA“ (O ko jūs tikėjotės?)

Garas

Nė velnio. Pasikeistų. Atvejis ne iš tų, kai spalvingas anturažas prikabinamas

vien reklaminiais tikslais. Šiais tikslais prikabinama daugybė kitų

dalykų, apie kuriuos vėliau, bet va trečiosos vandens agregatinės būsenos

įpinimas į atmosferą, siužetą ir kiekvieną kitą romano plyšelį atliktas taip

nuoširdžiai, kad ilgiau paskaičius pradeda atsibosti. Tai, manau, galima buvo

nuspėt vos pažiūrėjus į viršelį. Juk žanras netaptų vienu pagrindinių reklaminių

triukų ir Andrius nesiimtų šviesti Lietuvą apie tai, kas yra garinis retrofuturizmas,

jei neužsimanytų paskandinti skaitytojus jame iki ausų.

Kad būtų kiek aiškiau – įsivaizduokit, jei kiekvienoje mūsų amžių aprašančioje

knygoje veiksmas klostytųsi maždaug taip: „Petras įlipo į elektrinį

troleibusą, o pro šalį zvimbė automobiliai su vidaus degimo varikliais. Virš

galvos praūžė reaktyvine turbina varomas lėktuvas, ir Petras žvilgtelėjo į

savo elektroninio telefono ekranėlį, kad sužinotų, kiek valandų.“ Na, supratote.

Operuojant kūrinį giliau, įspūdis išlieka. Detektyvinis siužetukas susuktas

aplink – vajė, kaip netikėta – siaubingus naujausius (garinius) atradimus,

vingiuoja apie žanriškai ištikimas priemones spręsti veikėjams iškilusias

problemas, bet visu greičiu lėkdamas šia kryptimi žiebia kakta į skersinį,

apie kurio egzistavimą taip pat galima buvo suprasti vos pažvelgus knygos

viršelin.

Koloritas

Nesu didelis garopanko žinovas, bet jei su kažkuo man tas žanras asocijuojasi,

tai visų pirma – su devyniolikto amžiaus mentalitetu. Daugiau, greičiau

ir toliau, bet be vartotojiškumui būdingos psichozės, vietoj jos apsiginklavus

patentuotais moraliniais normatyvais ir gebėjimu lanksčiai juos taikyti.

Tame žanro gražumas, tame jo branduolys. Ar „Vilko valandoje“ šio princi-

36


Straipsniai - A. Tapino „VILKO VALANDA“ (O ko jūs tikėjotės?)

po laikomasi? Eee... Kaip čia

pasakius. Tam tikra prasme

- taip. Bet visomis likusiomis

prasmėmis – ne.

Dauguma kūrinio veikėjų

– savimi pasitikinčios imperialistinės

kiaulės be jokių

kompleksų, pasiryžusios

saujomis aukoti pėstininkus ir

ciniškai stebėti buhalterinėse

knygose besikaupiančias kaukolių

krūvas. Mažuma kūrinio

veikėjų – stiprūs geraširdžiai

antžmogiai. Problemėlė tame,

kad visi pirmieji stovi vienoje

barikadų pusėje, visi antrieji

– kitoje. Aha, gėrio ir blogio

kova. Stympankinėje aplinkoje.

Šventvagyste nekvepėtų tik

tada, jei geriečiai būtų, tarkim,

amžinai pralaiminčios žemesnės

klasės atstovai arba šiaip

niekam neįdomūs pacifistai,

tačiau knygoje jie su priešais

kovoja visiškai lygiomis sąlygomis, naudojasi gudrumu, skaitytojų užuojauta

ir gariniais džeimsbondiškais divaisais.

Gal kažkas pasakys, kad negalima knygos vertinti pagal tai, kiek ji atitinka

žanro šabloną. Sutinku. Jeigu autorius „Vilko valandoje“ spjautų į visas

klišes, kūrinio šerdį atplėštų nuo postmodernistinės Makiavelio kritikos ir

patalpintų į kokią kitą filosofinę terpę, jam galima būtų ploti atsistojus. Bet

netalpina, vietoj to turim seilėtą motinų teresių kovą su klastingomis tamsiosiomis

jėgomis, o šių pusių skirstymas – tadadam, pasiruoškit, tuoj mes

37


Straipsniai - A. Tapino „VILKO VALANDA“ (O ko jūs tikėjotės?)

kažką demaskuosim – vyksta tautiniu pagrindu.

Taip, gerieji čia yra lietuviai, blogieji (įvairaus blogumo, nuo tiesiog chamų

iki Belzebubo įsikūnijimo Žemėje) – visių kitų rasinių stereotipų atstovai.

Ūsus piktai raito pasitempę militaristai vokiečiai, iš pabo išvirtę anglai

saliutuoja jos didenybei ir į visus aplinkinius žiūri kaip į mėšlą, pikti rusai

gerdami vodką planuoja eilinę naivią aferą, kaip paklojus tūkstantį saviškių

gauti pusę litro naudos. Jau minėjau, užpraeito amžiaus mąstysena čia nė

nekvepia, gėrio, tolerancijos, tautos ir valstybės suvokimas, kartu su geopolitine

situacija, knygoje nukabintas tiesiai iš mūsų dienų.

Dekoracijos

Nors siužeto detaliau aptarinėti nesinori, strumpam stabtelkim prie pačio

žinomiausio knygos atributo – Vilniaus. Jis romane laisvas (t.y. geležine

ranka valdomas komerciniais pagrindais sukurtos tarptautinės superorganizacijos),

nes buvo dėl prastai paaiškintų priežasčių nupirktas iš Rusijos

imperijos, idant jame pagrindiniai veikėjai galėtų kuistis su žalvarinėmis

rankenėlėmis ir stiklinėmis kolbomis. O kartu iš jo, matyt, buvo išvaryta

daugiau nei pusė gyventojų. Liūdnas A.Tapino ignoruotas istorinis faktas –

dėl smagios lenkų ir rusų politikos tuo periodu Gedimino mieste lietuviai

sudarė labai, labai menką mažumą.

Gal dėl to, o gal dėl kitų priežasčių Vilnius užstrigo kažkur pakeliui į tamsų

varvantį nuarą, ir tai knygoje pasistengta atspindėti kuo labiau. Nepykit už

reklaminės frazės citavimą, bet miestas išties tampa lygiaverčiu veikėju.

Legendos ir urbanistinė buitis liejasi laisvai, garinio panko ir modernistinio

miesto romano jungtuvės atšvenčiamos mėtant į orą lenteles su spalvingais,

beveik pažįstamais gatvių bei rajonų pavadinimais. Tačiau kažkur knygos

planavimo fazėje autoriui į galvą šovė negirdėta neregėta mintis: šiuolaikinis

skaitytojas yra kaip šuo, jis nesugebės savęs identifikuoti su charizmatiškais

veikėjais, jei tų veikėjų nepažins. Todėl į įdomų ir egzotišką praėjusio amžiaus

pirmą dešimtmetį garine laiko mašina nukeliavo visos labiausiai nuvalkiotos

aktualijos iš atsibodusio mūsų amžiaus – jeigu skaitytojas per pasku-

38


Straipsniai - A. Tapino „VILKO VALANDA“ (O ko jūs tikėjotės?)

tinius dvidešimt metų bent kartą turėjo garbę paklaidžioti sostinės gatvėmis,

„Vilko valandos“ puslapiuoe garntuotai ras ką nors matyto ir nepatinkančio.

Tiesa, kiek kitaip romane veikia istorinės amenybės, tačiau rezultatas toks

pat. Girdėjot reklaminį lozungą, kad knygoje sutiksime keletą žinomų barzdotų

dėdžių? Nuliūdinsiu, bet tai tik reklaminis lozungas. Knygos veikėjas

Jonas Basanavičius lygiai taip pat galėjo būti Petru Plikanavičiumi, Antanu

Nuoganavičiumi arba bet kokia kita išgalvota asmenybe, ir niekas nebūtų

pasikeitę. Iš istorijos pasiskolintas tik garsus vardas, o apie tai, kuo jis galėtų

būti naudingas knygai, nesusimąstyta. Išskyrus reklamą, žinoma.

Reklama

Prakalbus apie ją, grįžtam pačio pagrindinio, didžiausio ir pikčiausio knygos

aspekto. Taip, visas romanas nuo pat pavadinimo yra gamintas galvojant

apie komerciją. O ko jūs tikėjotės? Geri dailininkai iliustracijų šiais laikais

nekuria tam, kad padailintų knygą – iliustracijos kuriamos kad gražiai

atrodytų atsiverstos knygyne, užkabintų skaitytoją išvaizdumu, kraupumu ir

žalvarinėmis rankenėlėmis. Visoje knygoje – keturi puslapiai komiksų, idant

būtų užganėdinti šio žanro mėgėjai, taip pat tuzinas gan kokybiškų grafikos

darbų a la nepilnamečio goto piešimo sąsiuvinis, kad būtų ką atsiversti knygyne,

ir keli tušti puslapiai – taip taip, visiškai tušti puslapiai – prieš kiekvieno

(!) skyrelio (skyreliai čia brauniški, kąsnio ilgumo) pradžią, matyt, kad

būtų kur pasižymėti pastabas. Oi, atleiskit – pastabų žymėtis neišeis, kažkas

tuos tuščius puslapius uždengė surūdijusios skardos tekstūromis. Juk kuo

knyga storesnė, tuo solidžiau atrodo, o kilometrinių paraščių ir milžiniškų

tarpų tarp eilučių šiais laikais jau nebepakanka.

Dar labiau, nei popieriaus švaistymas, erzina knygą netyčia atsivertusiems

penkiamečiams skirtos autoriaus pastabos. Romano pabaigoje yra trumpas

sąvokų žodynėlis, kur paaiškinami visi neįprastesni žodžiai – antrą kartą, nes

pačiame romane tie žodžiai irgi aiškinami, dažniausiai dialoguose tarp staiga

sukvailėjusių veikėjų. Knygos pradžioje yra scenarijaus stiliaus sąrašas, kur

pristatomi svarbiausi veikiantieji asmenys – irgi antrą kartą, nes tie patys

39


Straipsniai - A. Tapino „VILKO VALANDA“ (O ko jūs tikėjotės?)

veikėjai pristatomi ir pačiame romane. Viską vainikuoja autoriaus žodis, kur

gerbiamas A.Tapinas – nejuokauju – įspėja skaitytoją, jog knyga – fantastinė.

O tai tau, žinok, pamatęs dantračius ir drobines skraidykles ant viršelio

pamaniau, kad čia – mechanikos vadovėlis.

Viena vertus, visas šitas balastas irgi kuria atmosferą, padeda įsitraukti į

knygos pasaulį. Bet kita vertus – jis begėdiškai išpučia apimtį ir kainą, kartais

tiesiog trukdo skaityti, svarbiausia – atitraukia dėmesį nuo pačio romano,

daro jį ne tiek knyga, kiek vizualiu potyriu. Ne, šis paskutinis punktas

nėra priekaištas, šiandieninėje visuomenėje tai padeda pritraukti auditoriją,

kažkam tokios detalės, matyt, patinka. Skonio reikalas.

Detalės

Liūdna tai, kad dėl šio elemento dauguma gilesnių, „knyginių“ aspektų lieka

už borto. Tikėjomės pradedančio autoriaus vertų kliurkų – jas ir gavom,

jokie piešinėliai to neužmaskuos. Nėra taip, kad visi veikėjai knygoje būtų

plokšti ar vienodi, tačiau tik vieną kitą iš jų galima pavadinti gerai sukurtais.

Dauguma krenta į standartinius veiksmo romanų herojų tipažus: stiprus ir

negailestingas, bet širdy geras policininkas; dora beigi graži mergaitė, suluošinta

praeityje išgyvento siaubo; ekscentriškas genialus atradėjas (paskutiniųjų

romane gyva galybė, visi vienodi, nors imk ir sukeisk vietomis).

Dažniausiai tokių veikėjų motyvacijos suprantamos ir holivudiškai akivaizdžios,

bet kartais viskas sulūžta ir žmonės pameta sveiką protą tam, kad

toliau galėtų vystytis siužetas. Įsivaizduokit situaciją: šaltojo karo laikais

garsus SSRS mokslininkas padaro neįtikėtiną ir pavojingą atradimą, tuoj

pakeisiantį pasaulį. Kokie galėtų būti tolesni jo veiksmai? Tikriausiai imtų

studijuoti tą reiškinį ir žiūrėtų, kaip jį galima panaudoti karinėje pramonėje.

Ką toks mokslininkas daro pasaulyje, kur galioja „Vilko valandos“ logika?

Be jokių bandymų gudrauti duoda atradimą savo mažametei dukrai ir paleidžia

ją į turistinę kelionę po JAV. O po to piktinasi, kad priešiškos šalies

slaptosios tarnybos bando tą išradimą pasisavinti. Maždaug taip.

40


Straipsniai - A. Tapino „VILKO VALANDA“ (O ko jūs tikėjotės?)

Siužetą į priekį protarpiais varo vien tokie va nesusipratimai, tiesą pasakius

– pagrindinės linijos (kurių čia keletas) yra grįstos būtent jais, ir baigiasi

keliomis absurdiškai pompastiškomis kulminacijomis, kurių metu dingsta

bet kokie loginiai ryšiai. Kadangi visi yra girdėję apie Čechovo šautuvą,

gėda parodyti kovinius dirižablius ir nepasiųsti jų kiurdyti viens kitą kulkosvaidžiais.

Tačiau visos knygos metu tokios progos nepasitaikė, todėl autorius

nusprendė atsigriebti pačioje pabaigoje, pamiršdamas, kad reiškiniai paprastai

turi priežastis ir pasekmes. Šituo, matyt, tikėtasi nušauti du mechaninius

zuikius: pirmiausiai – padaryti chaotišką ir tuo pačiu epinio masto pabaigą,

būdingą vieno tokio japonų režisieriaus Katsuhiro Otomo animaciniams

filmams (tegul mane nutrenkia garvežys, jei Tapinui jie nebuvo vienu pagrindinių

įkvėpimo šaltinių), o antriausiai – pernelyg nesivarginti ir rašliavą

baigti įdėjus kuo mažiau pastangų.

Filmukai

Dar trumpam nuslyskim prie vizualių dalykų. Kadangi esu sugadintas

vaikas, skaitydamas populiariąją literatūrą dažnai svarstau, kaip ir už kiek

šitai galima būtų įekraninti. „Vilko valanda“ reikalautų neapsakomo kiekio

kompiuterinės grafikos, ir filmo kaina prilygtų šalies biudžetui, todėl

A.Tapinas (kuris irgi tikriausiai yra sugadintas vaikas) problemą išsprendė

vienu mostu: knyga, kokia bebūtų vizuali, net netempia filmo link. Ji tiesiog

skirta tam, kad iš jos kada nors būtų pagamintas antrarūšis anime. Viskas čia

kvepia šiuo žanru – prastai aprašytos, bet gražiai turinčios atrodyti batalinės

scenos, tarpais vien iš klišių sudaryti dialogai, net struktūra. Jau galiu užuosti,

kaip kai kurie skaičiusieji, vos man pasakius, kad knyga yra be filosofinio

pagrindo, puola badytis: „Tu nieko nesupranti, mintis slypi giliauuu, viskas

čia filosofija“ – lygiai taip pat, kaip forumuose fanai gina prastus anime

filmukus.

Tiesa, tai nereiškia, kad ekranizuoti romaną – prasta idėja. Jei to imtųsi tas

pats Otomo, tikrai išeitų šis tas neblogo (nors pagrindine to priežastimi tikriausiai

būtų režisieriaus indėlis, o iš romano liktų tik formalumai). Ir nereikia

iškart taip skeptiškai – pasvajoti juk niekas nedraudžia.

41


Straipsniai - A. Tapino „VILKO VALANDA“ (O ko jūs tikėjotės?)

Dar vienas dalykas: jei manote, kad iš tiesų ši knyga yra skirta suaugusiems

– klystate. Teoriškai ji net tiktų ikimokyklinio amžiaus vaikams, tik prieš

skaitydami ją tokiems iš pradžių uždenkit pirštu eilutes, kuriose yra taškomos

smegenys arba bendrine kalba perpasakojamos nešvankybės. Uždengti

tokioms eilutems visoje knygoje pakaks dviejų rankų pirštų. Visa, kas liks,

labiau pritrauks vaikų, nei jų tėvelių dėmesį.

Beje, apie kalbą: ji – vienas labiausiai nuviliančių dalykų. Bent jau aš, skaitydamas

knygą, kurioje veiksmas vyksta devyniolikto-dvidešimto amžiaus

sandūroje, tikiuosi bent šiokio tokio tų laikų kalbinio kolorito. Jo „Vilko valandoje“

rasti sunku, veikėjai bendrauja švaria posovietine lietuvių kalba, ir

tik vienas kitas žodis (dažniausiai tikrinis) ar vienas kitas veikėjas („bratkos“

stiliaus) bando tempti archajiškumo link, kas atrodo apgailėtinai. O keista,

nes bendra parašymo kokybė, vertinant pagal Lietuvos standartus, pakankamai

gera – tekstas protarpiais naiviai, tačiau vis dėl to stilingas.

Va parašiau praėjusią frazę, ir panižo pirštai – juk meluoju. Tekstas yra kaip

iš skudurų sudurstyta paklodė: nuo blizgančio atlaso iki sutrinto brezento.

Skaitant ne kartą teko užtikti po kelis sprangius puslapius su pačiom banaliausiom

stiliaus klaidom – tai žodžiai po penkiskart iš eilės kartojasi, tai

mintis šokinėja, lyg kažkas atsitiktine tvarka išrinktus gabalus būtų davęs

rašyti trečiokui. Tačiau bendras įspūdis neblogas, gal tik erzina dėstymo

maniera, kai aprašinėjant du skirtingus įvykius nuo vieno prie kito šokinėjama

kiekvienoje naujoje pastraipoje. Dar vienas kinematografinis žingsnis,

literatūroje tampantis pasityčiojimu iš skaitytojo.

Reziume

Norėtųsi užbaigt kokiu nors pozityviu brūkštelėjimu, taigi: nors pagrindiniai

romano veikėjai plokštoki, o jų priešai atrodo lyg pabėgę iš disnėjiško

filmuko, protarpiais siužete pagaunamas ir rimtas, džiuginantis štrichas. Yra

keli vingiai, kuriuose užkabinama didesnė, globalesnė istorija, lyg ir esanti

42


Straipsniai - A. Tapino „VILKO VALANDA“ (O ko jūs tikėjotės?)

už knygos ribų – ir skaityti darosi išties malonu. Bakstelėjimu šion pusėn

knyga yra užbaigiama (neskaičiusiems: jei pirmiausiai atsiversite paskutinį

puslapį – linkiu paspringti), keli tokie epizodai išmėtyti po visą romaną. Jie

toli gražu nėra nepriekaištingi, tačiau visvien pretenduoja į rimtesnę literatūrą.

Mielai skaityčiau knygą, sudurstytą vien iš tokių epizodų.

Taip pat neskaičiusius tikriausiai domina dar vienas klausimas: ar verta? Manau

– taip. Pirkti knygą gal ir ankstoka, kaina dirbtinai užkelta ir atspindi tik

reklaminės kampanijos išlaidas – su mažiau pompastikos ir be tuščių puslapių

veikalą galima buvo išleisti „Lietuvos fantastikos bibliotekos“ serijoje ir

pardavinėti po pusę Basanavičiaus, nieko nebūtų prarasta (išskyrus galimybę

autoriui paskelbti save vienu populiariausių TV vedėjų). Tačiau daugumai

knyga pasirodys tinkama praleisti vakarą su puodeliu skysčio ir neįjungiant

smegenų, taip pat manau, kad ilgainiui ji taps būtinu punktu lietuvio fantastikos

mėgėjo biografijoje – juk kažko panašaus mes turim nedaug. Įdomu

būtų, jei ji susilauktų fanfikų ir inspiruotų bent šiokį tokį kūrybinį šurmulį

(ne, tik be tęsinių – tikiuosi A.Tapinas dar turi savigarbos). Galėtų įvykt

koks nors piešinių konkursas, jei jau apie tai kalbam. Manau, net ir komerciniais

tikslais prastumtas lietuviškos pop-literatūros padangės pagyvinimas

yra geras dalykas.

43


Straipsniai

Meškiukas

BIOSHOCK INFINITE

Žaidimo apžvalga

„Bioshock“... tas stebuklingas žodis, nukeliantis mus į povandeninį miestą,

kuriame šliaužioja Big Daddy, laksto mažos mergaitės, o visi sutiktieji

pakvaišę dėl Eve – keisto birzgalo, kuris sparnų nesuteikia, bet garantuoja

linksmą popietę su ne tokiais linksmais svečiai. Kiekvienas tavo veiksmas

ar žingsnis turi prasmę, kurią suprasi tik pačioje pabaigoje ir tik nuo tavo

„Laba diena, pone, gal Jums atlikti stomotologinę apžiūrą?“

veiksmų priklausys Rapture miesto ateitis....

„Bioshock Infinte“ to nėra ir niekada nesurasi.

Rapture nėra, Big Daddy nėra, mergaičių nėra, pakvaišėlių nėra, netgi

44


Straipsniai - Bioshock Infinite

vandens labai mažai, nes viskas rutuliojasi aukštai danguje skriejančiame

mieste. Taigi, ar tai vis dar tas pats „Bioshock“?

Ir taip, ir ne.

Žaidimas iš grafinės pusės padarytas tikrai puikiai. Vis gi – norint pilnai

mėgautis visa spalvų gama ir dinaminiais šešėliais, prireiks kur kas galingesnio

aparato, nei to, kurio iki šiol užtekdavo „Serious Sam“. Geroji dalis

– net žaidžiant „Medium“ ar net „Low“ nustatymais, daug neprarasim.

Žmonių veidai neišskys, medžiai netaps butaforiniais popieriaus lakštais,

o ant ginklų vis dar regėsi visas detales. Galime tik padėkoti „Take Two“

kompanijai.

Tiek apie grafiką.

Istorija, vis gi, iš pradžių labai nuvils. Nieko ypatingo, paslaptingo ar

smagaus – eilinė šaudyklė, kurioje pasamdytas agentas ieško kažkokios

merginos. Veiksmas, turiu paminėti, vyksta Amerikos pilietinio karo metu.

Ir visa tai rutuliojasi skraidančiame mieste „Columbia“, kurį valdoZachary

Comstok – vietinės reikšmės religinė figūra. Na, o kad būtų linksmiau, kitoje

fronto pusėje pastatomi „Vox Populis“ – grupė pogrindininkų, kuriems

nepatinka mieste vyraujanti tvarka – „ Columbia tik amerikiečiams“. Visa tai

labai sumaniai patalpinta dailiame ir ramiame skrajojančiame mieste, kuris

taip ir spindi santarve bei ramybe – vaikai laksto, kaulija smulkiųjų ledams,

suaugusieji dalinasi nuogirdomis, ilsisi parkuose, o šunys trinasi kampais ir

bando nukniaukti ką nors nuo prekystalio. Ir net daržovėmis scenoje apmėtyti

juodaodžiai labai gražiai derinasi prie visko. Juk čia Columbia. Kam dar

neaiški sąvoka „ksenofobija“?

Tad istorija, kaip minėjau, tikrai banali ir nuobodi. Kovos nėra kažkuo

ypatingos, o tos galios tarsi pritemptos, kad visi suprastų, jog tai tikrai „Bioshock“.

Comstock, išvaizda labai panašus į mūsiškį Basanavičių nuolat ir

visur veblena apie angelo jam ištartus žodžius , Vox Populis lyderiai įrodinėja,

kad jie vieni teisūs, o Elizabeth (mergina, kurios atvykot), aklai sekioja

paskui. Ir ji tėra vienintelis tikrai gerai atrodantis personažas. Turiu pripažinti

– nuostabus personažas, dėl kurio vieno ir težaidžiau „Bioshock Infinite“.

Vien kaip įtikinamai atrodo jos veido mimikos. To net nepapasakosi, reikia

pamatyti.

45


Straipsniai - Bioshock Infinite

„Big Daddy, čia tu?“

Tuo geroji dalis ir pasibaigė.

Susirėmimai su priešais – juokingai paprasti. Stebuklingas galias naudoja

tik mini bosai, į kuriuos paprastai nekreipi dėmesio, kol nesudoroji visos

policijos. O tos kovos iki koktumo vienodos. Jei sugalvojai vieną taktiką, jos

sekti gali visą žaidimą. Kam bandyti kažką kitą, jei ir taip gerai. O dar tas

ginklų apribojimas. Nesakiau apie jį? Vienu metu - tik du ginklai inventoriuje.

Labai pykau ir nuobodžiai keikiau kūrėjus, kol, kažkur žaidimo viduryje,

supratau, kad tai visai nesvarbu. Tėra tik vienas OP (overpowered) ginklas ir

vienas, šiek tiek galingesnis už kitus. Viso kito nemačiau prasmės naudoti.

Tas pats liečia ir stebuklingas galias - gražus dizainas, bet tokio „O!“, kaip

pirmose dalyse nebesukelia. Kam mėtyti į priešą „varnas“, jei užtenka poros

ugninių kamuolių ir jis liepsnoja kartu su visai savo gauja. Toks pats įspūdis,

kaip ir su ginklais – žaidimą pereisi tik su dviem, na daugiausiai – trimis

galiomis, o į kitką net nežiūrėsi. Nes, o, bet, tačiau kam?

Be to istorija bus visiškai nesuprantama tiems, kurie nežaidę pirmųjų dalių.

Net ir „senbuviams“ prireiks laiko suprasti kas yra kas ir kodėl taip, o ne

kitaip. Galiu garantuoti, kad visus dialogus, vaizdo ir garso įrašus pilnai su-

46


Straipsniai - Bioshock Infinite

prasit tik perėję žaidimą antrą kartą, nes pradžioje tiesiog nesupranti, kam tai

gali būti naudinga. Šiaip, fonas, kaip ir panašiuose tokio tipo žaidimuose.

„Basanavičius vaidino Dievą ir šiaip linksmai leido laiką“

Grįžtant prie klausimo – kur tas panašumas su „Bioshock“, prieiname

svarbiausią vietą. Šioje dalyje pagaliau paiškins patį „Bioshock“ pasaulį. O

tada ir suprasit, kodėl metalinis paukštis, aklai ginantis Elizabeth, panašus

į į Big Daddy ir kodėl ši dalis prasidėjo kaip ir pirmoji – prie Švyturio. Net

neabejoju, kad kai kuriems dar reiks papildomos informacijos. Internete

pilna apžvalgų, aiškinančių viską iki pat galo. Bet tada nebelieka poreikio

žaisti žaidimą dar kartą. Bet jei Jūsų tai nedomina, kodėl gi ne. Pabaiga, nors

ir paaiškinanti absoliučiai viską, tikrai liūdnoka. Svarbiausia – nepasiduoti

norui, pamačius baigiamuosius titrus, spausti „Esc“. Na bet to išmokė dar

„Dead Space“.

Bet visi sutinka, kad „Bioshock Infinite“ tikrai geras žaidimas. To stiliaus

negali neatpažinti. Yra klaidų, kurios nepatiks, yra grafinių nesuderinimų,

tačiau istorijos spragų surasti niekas nesugebės. Jų tiesiog nėra. Bet kuris

kitas žaidimas, turintis tokį patį siužetą bus laikomas paprasčiausia pykštpokšt

šaudykle, kurią pamatei ir pamiršai, vos mirė paskutinis priešas. O

47


Straipsniai - Bioshock Infinite

šio nepamirši. Net paprasčiausia namo sienos plyta, rodos, nupiešta atskiros

dailininkų komandos. Galbūt vienas iš milijono ten sustos ir įsistebeilys į

tuos įtrūkius. Ką gali žinoti. Žaidimų industrija vis labiau skyla į dvi dalis –

„Tiesiog žaidimas“ ir „Žaidimas-Menas“. Bioshock Infinite priklauso pastarajai

grupei.

48


Straipsniai

Omnia

VIRTUALUS ŠIUOLAIKINĖS

LIETUVIŲ TAUTOS MODELIS

IR KRINTANTYS LAIPTAI

Taip sutapo, kad 2011-ųjų vasaros pabaigoje, susidomėjęs socialiniais interneto

žaidimais, užsirašiau į du iš jų ir nuo to laiko kasdien skiriu šiek tiek

laiko savųjų personažų tuose žaidimuose gyvybės palaikymui.

Masinius interneto žaidimus jau buvau atsargiai pabandęs: nuo grynųjų

„tekstinių“ RPG, valdomų vien klaviatūra ir atvaizduojančių pasaulį AS-

CII-grafikos priemonėmis iki Traviano ir panašių feisbūkinių statyk-ir-kariauk

idėjos variacijų, turinčių vieną bendrą bruožą: realiojo laiko mechaniką.

Dvidešimtąjame amžiuje mėgiami mano beryšiai (off line) žaidimai buvo

„Might and Magic IX“ ir „Caesar III“, todėl ieškojau kažko, kas ne tik turėtų

socialinę dimensiją, bet ir nors minimaliai stilingą grafiką. Realio laiko sistema

(RTS) man niekada nepatiko, kaip ir dalis kitų oldfagų (žmonių, kažkada

namie ryškinusių nuotraukas), esu įsitikinęs, kad kompiuteris turi tarnauti

žmogui, o ne priešingai.

Todėl, atradęs e-pasaulį, kuriame yra ir eLietuva (http://www.erepublik.

com), ir įsitikinęs, kad bent jau ekonominė žaidimo dalis paklūsta paros

ciklui, įsijungiau. Žaidimas išdidžiai skelbėsi turįs net keturis modulius:

ekonomikos, karo, spaudos ir politikos. Neketindamas mokėti pinigų gerai

suvokiau, kad be tvirto ekonominio pagrindo neturėsiu žaidime jokio svorio,

todėl pradėjau labai atsargiai.

Gerą pusmetį visiškai nekariavau. Gaminau, taupiau, investavau ir plėčiau

savo ekonominę bazę.

49


Straipsniai - Virtualus šiuolaikinės lietuvių tautos modelis ir krintantys laiptai

Šie veiksmai, kuriuos iš inercijos kasdien kartoju ir iki šiol, užtrunka maždaug

7 minutes. Milijonų neuždirbau, tačiau vėliau, kai išėjau į mūšio laukus,

man nebereikėjo jokių dotacijų, ligi šiolei visiškai aprūpinu save pats.

Apsipratęs su rutina ėmiau dairytis į politikos modulį: kiekvienoje erep

valstybėje yra steigiamos partijos, jų atstovai renkami į kongresą, o vienas

asmuo kas mėnesį išrenkamas šalies prezidentu. Visų trijų tipų rinkimai

(partiniai, seimo, prezidento) vyksta kas mėnesį, todėl tikėjausi gana dinamiško

ir įdomaus realiosios politikos modelio. Tam tikra prasme nuogąstavimai

pasiteisino: spaudoje partijų sąveika labai primena realiojo pasaulio

kopiją: nuolatinis trolingas, šmeižtas, rietenos, balsų pirkimas.

Tačiau nuo politikos mane atbaidė kitkas: skaipas ir čatai. Aš suprantu norą

(nes jokios būtinybės tam nematau) tvirčiau koordinuoti, kontroliuoti politinį

gyvenimą, bet visiškai nepritariu nei tam tikram išsislaptinimui (ir skaipe, ir

interneto pokalbių kambariuose tektų kurti kitą esybę, išeinančią už žaidimo

ribų), nei realiojo laiko režimui.

Daugiausiai džiaugsmo ir socialinio pasitenkinimo, kaip ir galima buvo tikėtis,

man atnešė spaudos modulis. Mano personažas, Fabrikantas,

neperiodiškai leidžia laikraštį „Keista“, kuriame rašo apie įvairius mums

abiems įdomius žaidimo aspektus.

50


Straipsniai - Virtualus šiuolaikinės lietuvių tautos modelis ir krintantys laiptai

Žaidėjo vystymąsis erep pasaulyje yra apibūdinamas keliais rodikliais:

patirtis (experiance, level) išreiškia bedrąjį jo augimą, sąlygojamą bet kurių

veiklos rūšių, o karinis lapsnis (rank, military level) priklauso tik nuo aktyvumo

mūšio lauke.

Tad štai, programinėmis priemonėmis susirinkęs šiek tiek duomenų apie

eLietuvos piliečius viename iš straipsnių, publikuotame daugmaž prieš penkis

šimtus dienų, palyginau šiuos du dydžius:

Kairiojoje diagramoje matyti, kaip vystosi (kasdien slenka į dešinę ir kyla)

dauguma eLietuvos piliečių, o štai dešinioji dar įdomesnė, ji aiškiai rodo,

kad kelis metus ir ilgiau išgyvenę žaidėjai pagal savo pasirinktą strategiją

skyla į dvi populiacijas: vieni („generolai“) sparčiai kyla kairiuoju augimo

51


Straipsniai - Virtualus šiuolaikinės lietuvių tautos modelis ir krintantys laiptai

tunelio kraštu, kiti („ekonomistai“) neskubėdami lipa dešiniąja jo puse.

Na, prarasdami lygių pranašumą, ekonomistai įgauna kitą dimensiją, kurios

šioje diagramoje nesimato: ekonominę bazę, stakles, galimybę užsidirbti

pinigus.

Dar viena įdomi tema, surezonavusi spaudoje 2012-ųjų vasarą, buvo mėginimai

sukurti eLietuvos konstituciją. Nemažai šia tema rašė ir Fabrikantas,

pirmiausiai pastebėdamas, kad eLietuvoje iš esmės nėra jokios įstatymų

leidybos, dekretai, kuriuos žaidimo kūrėjai išdidžiai vadina įstatymais,

savo dvasia yra labiau panašūs į vyriausybės nutarimus, todėl partiniu būdu

renkamas eSeimas iš esmės yra beveik eVyriausybė (o Prezidentas atlieka

Ministro Pirmininko vaidmenį).

Galiausiai eKonstitucija buvo priimta, ir, kiek suprantu, sėkmingai užmiršta,

nes ją sudarantys keliasdešimt straipsnių arba kalba abstrakcijas („Visi

eLietuvos Respublikos piliečiai yra lygūs“) arba atkartoja žaidimo fizikos

dėsnius („Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama registruojantis eRepublike

arba ją suteikia Seimo nariai, pilietybės klausimus koordinuojančios valstybės

įstaigos teikimu“).

Šiek tiek pasvarstęs, Fabrikantas pasiūlė alternatyvų ir daug trumpesnį (5

punktų) „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės eStatutą“, tuo sukeldamas

straipsnį komentavusiems skaitytojams ir sau šiek tiek papildomų teigiamų

emocijų.

Pagrindinis dalykas, ko mane išmokė spaudos modulis, labai neprastai

atspindintis tikrosios spaudos vidinę minčių struktūrą: į kiekvieną straipsnį

įdėti beveik apsinuoginusios erotiškos merginos nuotrauką, ypač, jei kokia

nors detalė (rankose laikomas ginklas, tatuiruotė, apatinių spalva) gerai susišaukia

su straipsnyje plėtojamomis idėjomis.

Paskutinį Fabrikanto išspausdintą straipsnį pacituosiu čia visą (praleisdamas

tik jo iliustraciją):

52


Straipsniai - Virtualus šiuolaikinės lietuvių tautos modelis ir krintantys laiptai

Kodėl aš vis žaidžiu šį įdomų žaidimą?

Iš esmės tai žalingas įprotis, panašus į dantų išsivalymą ar skutimąsi. Esu

kažkada skaitęs, kad ryte skutasi tie, kas myli savo darbą, o vakare tie, kurie

myli moteris. Dukart per dieną skutasi tik mazochistai.

Nesu mazochistas, bent jau kiek kaskart atsimenu kitą rytą, tačiau jungiuosi

dukart. Nupjauti grūdus ir varžtus, išsikepti batonų, pistoletų ir aukštesnio

kudlotumo kepinių ir vamzdžių. Padaryti tris nemokamus atsispaudimus.

Nuvežti beveik viską turgun.

Ne, tą aš suprantu, kad batonas, kuris kainuoja tiek pat, kiek jo žaliava,

turguje labiau kelia mintis apie vibratorių, negu apie maistą. Tiesiog aš labai

užsispyręs. Platonui patinka manyti, kad jo žaidimas turi ekonomikos modulį,

kad erep pinigai yra kaip nors susiję su prekių mainais, o jis pats – turi

humoro jausmą.

Neketinu žlugdyti jo iliuzijų. Pasijuokime kartu. Sumaišau tešlą. Cha. Prisuku

varžtą. Cha cha. Pašaunu į krosnį. Cha cha cha. Mirk iš juoko.

Paskui padainuoju do. Vis tą pačią natą, lygiai dvidešimt penkis takto kirčius.

Kartais reikia palaukti, kol atidainuos visi registrai (na, divizijos).

Po mankštos ir ekonominių nuostolių generavimo oro plaučiuose būna nebedaug,

tai reiškia pusdienio pertrauką.

Užėjęs turgun pavartau apipelijusius grūdus ir varžtus (nuleidžiu kainą nuo

trijų centų iki dviejų). Pačiupinėju kiekvieną progreso rąstą: patirties, jėgos,

rankos ir patriotikos (I meant, progress bar).

Beje, šiemet aš nuolat 186-asis šalyje. Čia tikriausiai kokia nors konstanta.

Lietuvos nemokamo atkaklumo riba. Nes beveik per du metus kasdien, neperkant

aukso ir nestabdant staklių. Ką tik stuktelėjo keturiasdešimt (ekspy-

53


Straipsniai - Virtualus šiuolaikinės lietuvių tautos modelis ir krintantys laiptai

renco levlis). Bus daugiau.

Ne, aš žinoma, paskaitau spaudą. Į skaipą neinu, jau rašiau, kad esu užsispyręs.

Jei skaipe yra daugmaž tas pat, kas spaudoje, tik dar labiau, tuomet gal

ir gerai, kad ten neinu. Savo intelekto išvystymo alternatyvumu ((c) pipedija)

erepo spaudos modulis labai gerai modeliuoja realią žiniasklaidą.

Praktiškai, pasiskaičius erep spaudos, nebereikia ne tik į skaipą, bet ir į

realią žiniasklaidą. Erėlaiščiai, moranai, net cerenzijos. Jei manyčiau, kad

dėl to yra kaltas gerai organizuotas augalinės kilmės džiovintų lapų tiekimas,

sakyčiau, kad žmonės turi gerus tiekėjus.

Straipsnyje gal kiek per įmantriai bet iš esmės išreikšta pagrindinė šį žaidimą

ištyrusio oldfago (žmogaus, kažkada namie...) nuomonė apie erep

ištikusį likimą. Žaidimo kūrėjai, matyt, pajutę, kad „ekonomistai“ yra linkę

taupyti ir daug rečiau moka už žaidimą, negu „generolai“, laipsniškai sunaikino

ekonomikos modulį.

Kažkada kiekviena šalis turėjo atskirą valiutą, tavo įmonėse ir kasyklose

galėjo dirbti vien kiti žaidėjai, o prekių kainos pačios nusistovėdavo rinkoje.

Šiuo metu yra likusi tik vien pasaulinė valiuta, visose savo įmonėse gali

dirbti pats, o dalis produkcijos kainuoja tiek pat, kiek jai pagaminti sunaudota

žaliava.

Užtat kita žaidimo dalis – karinis modulis, kuriame atliekami veiksmai beveik

nepaklūsta paros ciklui, t.y., žaidėjas gali jungtis ir kovoti nuolat, kai tik

atsistato (savaime arba panaudojus už realiuosius pinigus nusipirktas priemones)

jo energija, – štai šis modulis klesti. Smulkiai apie jį nerašau, bet kuris

galite užsiregistruoti ir stačia galva trenkęsi į kairiąją augimo vamzdžio

sieną nesunkiai susipažinti su visomis įdomiomis šio modulio ypatybėmis.

Pagrindinė žaidimo kūrėjų biznio plano mintis geniali – perkelti į virtualų

pasaulį nacionalines realiojo pasaulio įtampas ir iš to užsidirbti. Dviejų metų

stažas atskleidė man ir tam tikrą, galbūt neišvengiamą, interneto žaidimų

54


Straipsniai - Virtualus šiuolaikinės lietuvių tautos modelis ir krintantys laiptai

pramonės cinizmą: kai kurios žaidimo ypatybės, atviliojusios į jį nemažai

žaidėjų, laipsniškai arba staiga sugadinamos, pataikaujant tiems, kas moka

pinigus už žaidimą.

Pinigų nemokantys žaidėjai laikomi patrankų mėsa (na, kažką tie, kas moka

pinigus, juk turi aplenkti?), jų sukuriamu žaidimo fonu, socialiniais konstruktais

yra naudojamasi, pernelyg nesirūpinant „dykaduonių“ poreikiais.

Todėl ilgainiui žaidėjų bazė ima sekti, ir pamažu žaidime lieka beveik tik tie,

kas pinigų negaili, tik jie turi vis mažiau socialinio konteksto ir veiklos.

Gali būti, kad socialiniai interneto žaidimai yra pasmerkti turėti tokį vystymosį

kelią: platų ir daug žadantį starto piltuvėlį, siaurėjančias ir brangstančias

funkcijas ir užsidarymą, atsipirkus investicijoms.

Senų oldfagų (žmonių...) akimis, jų patirtis, žaidžiant socialinius interneto

žaidimus, primena tam tikrą nuolatinį bėgimą vis krintančiais laiptais.

55


Straipsniai

Ieva3003

STEBUKLINIS PASAULIS

TV SERIALŲ APŽVALGA

Pasaulis gali būti paprasta vieta gyventi. Kaip silkė, papjaustyta ant laikraščio.

Agurkėlis, degtinytė. Pokalbiai apie drabužius ir variklio gedimą.

Pasaulis gali būti keista vieta gyventi. Kupina nuojautų ir pojūčių. Gražių

žodžių ir įmantrių nutylėjimų. Palikime tai poetams.

Pasaulis gali būti stebuklinė vieta gyventi. Kas bent truputį galvojo apie

kasdienio gyvenimo įvykius, tikrai turėjo pajusti.

Mano gimtadienio dieną nušvito saulė po ilgų žiemos mėnesių. Kaip tyčia.

O vakar prie Vilnelės mačiau dvi mergaites, kurios susiglaudusios dainavo

folklorą. Visiškai vienos. Tik aš tapau atsitiktine stebėtoja. Paklausiau savęs,

gal čia kažkokie stebukliniai dalykai vyksta?

Stebuklai asocijuojasi su maloniais dalykais. Tačiau, jei įdėmiai klausėtės

pasakų vaikystėje, turėjote pajusti, jog stebuklai sudėtingas ir ne visuomet

malonus reiškinys.

Jie įdėmiai klausėtės pasakų vaikystėje – trys stebukliniai serialai laukia

Jūsų.

Grimm (Grimas)

Antrasis sezonas įpusėjo (2011-2013)

Imdb vertinimas: 7,5

Atsimenate pasakas, kurias jums skaitė prieš miegą? Tai nebuvo pasakos,

tai buvo perspėjimai. Taip aprašomas serialas „Grimm“.

Dauguma „Grimm“ serijų sukurta pagal brolių Grimų istorijas. Kai kurios

56


Straipsniai - Stebuklinis pasaulis

serijos paremtos kitais šaltiniais - pasakėčiomis ir legendomis.

Portlando detektyvą trikdo keistos vizijos. Jų metu iš pažiūros paprasti žmonės

trumpam transformuojasi į monstrus iš pasakų pasaulio.

Vieną kartą paaiškėja, jog detektyvas Nikas yra „grimas“, būtybė galinti matyti

tiek šį pasaulį, tiek stebuklinį - Vesiną. Jo užduotis – išlaikyti šio pasaulio

ir Vesino harmoniją.

Nikas susiduria su kriminalinio pasaulio veikėjais, kurie gyvena tik pasakose

– blutbadais, foksbaundais, balamais ir kitais. Be jokios abejonės, Nikas turi

pagalbininkus – detektyvą-partnerį šiame pasaulyje ir keistą padarą-partnerį

Vesene.

Serialas iš pradžių atrodo gan paviršutiniškas. Nusikaltimas – nagrinėjimas

– keisti padarai – nusikaltimas atskleistas. Su „asmeniniu“ prieskoniu: reikia

pasakyti sužadėtinei, kad esi „grimas“, Veseno gyventojai domisi sužadėtine

ir taip toliau. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo...

Reikia pridurti, Veseno gyventojai be galo žaviai atrodantys. Verta pamatyti.

57


Straipsniai - Stebuklinis pasaulis

Kaimynas, kieme amžinai užstatantis jūsų mašiną, atrodo keistas? Vaikinukas,

išplėšęs mobilųjį telefoną jums iš rankų, vinguriavo kaip gyvatė? Kaimynas,

ravintis daržą, atrodo panašus į žiurkėną? Sužinokite visą stebuklinę

tiesą apie juos. Pasaulis nėra paprastas.

Once Upon a Time (Vieną kartą...)

Antrasis sezonas įpusėjo (2011-2013)

Imdb vertinimas: 8,2

Emos Svon gyvenimas kupinas įvairiausių dalykų. Tik be laimingų pabaigų.

Kai ji sutinka savo sūnų Henrį, kurį atidavė įsivaikinti prieš dešimt metų,

viskas pasikeičia. Dešimtmečiui reikia Emos pagalbos. Tik ji gali išgelbėti

pasakų pasaulį, kurio gyventojai užkeikimo dėka buvo atkelti į mūsų paprastą

pasaulį. Henris mano, kad jo mama Ema – Snieguolės ir Žavingojo princo

dukra. Iš pradžių Ema atsisako tikėti nežinia iš kur atsiradusiu sūnumi.

58


Straipsniai - Stebuklinis pasaulis

Tačiau kartu su juo nuvykusi į Storibruką, supranta, kad gyvenimas gali būti

stebuklinis.

Storibruko gyventojai – gyventojai iš klasikinių pasakų pasaulio. Piktoji

pamotė, Raudonkepuraitė, Žavusis princas, Miegančioji gražuolė ir kiti

herojai. Jie praradę atmintį. Jie nežino savo stebuklinės kilmės. Jie gyvena

paprastą gyvenimą be magijos. Bet viską atsimins pirmojo sezono pabaigoje.

„Once Upon a Time“ kūrėjai kūrė ir „Lost“. Keletą detalių nugvelbė iš to

serialo. Pavyzdžiui, oro bendroves Oceanic ir Ajira. Laikrodis Storibruke

sustojęs 8:15, o Lost skrydis 815.

Serialas prifarširuotas Disnėjaus detalių. Nebežinome, kaip kurti pasakas be

to? Snieguolės nykštukų vardais – tokie patys, kaip Disnėjaus produkcijoje,

nors originalioje istorijoje nykštukai bevardžiai. Pelenė dėvi mėlyną suknelę,

kaip Disnėjaus filme. Net dalmantinas iš „Šimto vieno dalmantino“ yra.

Once Upon a Time neapsiriboja tradiciniais pasakų herojais. Seriale galime

sutikti ir daktarą Frankenšteiną, ir herojus iš „Alisos stebuklų šalyje“. Gal

kiek perdaug eklektikos.

Tačiau atperka feministiniai motyvai (šių eilučių autorė – moteris). Serialas

sulaukė daug palankių feminisčių atsiliepimų.

Nežinia, ar to siekė serialo autoriai, tačiau kai kurios pasakų paslėptosios žinutės

apie žmones, perduodamos iš kartos į kartą, puikiai atskleistos seriale.

Vien Raudonkepuraitės istorija ko verta.

Nelengva stebukliniame pasaulyje. Beje, visi to pasaulio vaikai, patekę į

mūsiškį, turi kriminalinį įrašiuką. Sunki vaikystė, kai tavo mama ir tėtis turi

pasakiškų galių...

O kas jūs gyvenime? Pinokis, kurio nosis ilgėja? Bailys Rumplstiltskinas,

padaręs stulbinančią karjerą? Žavusis Princas, negalintis pasirinkti tarp žmonos

ir Snieguolės? Sužinokite.

59


Straipsniai - Stebuklinis pasaulis

Pushing Daisies (Stumdant ramunes)

Du sezonai, kol kas daugiau nebekuriama (2007-2009)

Imdb vertinimas: 8,0

Serialai apie stebuklinį pasaulį. Serialai apie žinomus pasakų veikėjus.

Nejau niekas nebekuria naujų pasakų?

Pushing Daisies dar vadinamas kriminalistine pasaka. Serialas gali puikuotis

vizualiniu stiliumi, egzotiškais charakteriais, puikiais dialogais, pagyvintais

metaforomis ir kalambūrais.

Pyragų kepėjas Nedas, galintis mirusius žmones grąžinti gyventi, tiria nužudymus

kartu su savo vėl gyva vaikystės meile, cinišku detektyvu ir meilės

60


Straipsniai - Stebuklinis pasaulis

kankinama padavėja.

Puiku grąžinti mirusiuos gyventi? Neskubėkite. Taip, Nedas turi unikalų

talentą. Jam prilietus mirusįjį, jis atgimsta. Tačiau žmogus gali likti gyvas tik

vieną minutę. Jeigu kažkas kitas už grįžusįjį nenumirs.

Taigi, Nedas gali prakalbinti nužudytuosius. Jis gali tirti žmogžudystes. Žudikų

istorijos dažnai būna stebinančios.

Nujaučiantiems, kad pasaulis – stebuklinė vieta, tai yra privalomas serialas.

Lyginamas su Tim Burton kūryba. Serialo dizaineris taip pat labai stengėsi

sukurti stebuklinę vietą. „Mano tikslas – kad knyga atgytų, norėjau, kad

viskas atrodytų tarsi iliustracijos“, sakė jis.

Trumpam užmirškite variklio gedimus. Atsargiai sulankstykite laikraštį su

silkute ir agurkiuku. Atidėkite į šalį. Apsidairykite.

61


Straipsniai

Aurimaz

KEISTOJI ANIMACIJA

Anime skyrius

Vakarais, kuomet visi darbai paprastai užbaigiami, tipiškas anime fanas pagaliau

randa laiko iškeliauti į interneto platybes su slaptais kėslais rasti kokį

nors dar nematytą serialą ar filmą ir taip užpildyti tuštumą, neišvengiamai

besiplečiančią po paskutinio matyto anime.

Kiekvienas toks fanas turi savo mėgstamą „tašką“, kur jis gali laisvai bei

nevaržomai kapstytis ilguose sąrašuose, ieškodamas tarp šiukšlių kažko vertingo.

Ir kiekvienas toks fanas neišvengiamai susiduria su ta pačia problema

– norėdamas rasti kažką gero, jis turi neišvengiamai pamatyti visas šiukšles.

Taip, anime šiukšlės atima iš tiesų daugybę laiko. Iš pradžių jas sunku atskirti,

nes, jeigu esate naujokas, greičiausiai pernelyg nesirinksite – imsite viską

iš eilės. Tačiau anksčiau ar vėliau, kuomet smegenys pripranta prie kelių

šimtų serijų, neišvengiamai atsiranda nemalonus pojūtis, kad „aš tai kažkur

mačiau“.

Iš tiesų anime (ypač serialai) labai dažnai kartoja tą pačią seką, kuri vėliau

netgi pradeda erzinti. Pastebėsite, kad 80 proc. visų serialų veiksmo vieta

yra mokykla (japonai dievina savo švietimo sistemą, todėl tai neišvengiama

kaip rudens gripas). Visiškai nesvarbu, kokia yra pagrindinė kūrinio mintis

– jeigu veiksmas vyksta mokykloje, tuomet pagrindiniai veikėjai būtinai

padarys kelis arba visus iš šių dalykų:

a) sudalyvaus mokyklos šventėje

b) nukeliaus į paplūdimį

c) nukeliaus prie karštųjų šaltinių

d) įstos į kurį nors mokyklinį klubą

c) padainuos ką nors karaoke klube

d) praleis daugybę laiko valgydami namų gamybos maistą

62


Straipsniai - Keistoji animacija

e) vienoje arba poroje serijų būtinai atitrūks nuo pagrindinės įvykių sekos ir

susuks kokią nors kvailą komediją..

Taip, tai yra labai buitiniai dalykai. Jie nebūtinai yra blogi, jeigu tinkamai

įsipina į scenarijų, tačiau anime šiukšlėse šie punktai labai erzina. Kodėl?

Ogi todėl, kad šiukšliniai serialai dažniausiai neturi jokio realaus scenarijaus.

Tiesiog kūrėjai nupiešia kokį nors šaunų veikėją ir pavaizduoja, kas

būtų, jei tas veikėjas sudalyvautų šventėje, nuvažiuotų į paplūdimį, išmirktų

karštuosiuose šaltiniuose bei įstotų į kokį nors klubą. Ir taip toliau.

Bėda ta, kad šiukšlę sunku atskirti iš pirmųjų serijų, nes jose dažniausiai kūrėjai

sudeda viską, kas jiems atrodė įdomiausia, o vėlesnėse serijose tiesiog

atsipalaiduoja. Ir žiūrovas nejučia susivokia be reikalo „sudeginęs“ porą

savo gyvenimo valandų. Šiukšlės savo tikrąjį veidą paprastai parodo po 2-4

serijų. O standartinė serija trunka apie 22 – 24 minutes. Taigi, paskaičiuokite

savo brangų laiką...

Kartais man atrodo, kad Japonijoje egzistuoja kažkokia piktybinė animacijos

studija, kuri tik tuo ir užsiima – kiekvienais metais „prikepa“ po kelis rinkinius

šiukšlių. Tačiau toks biznis iš tiesų labai apsimoka – net ir mažos meninės

vertės serialai turi savo ištikimą auditoriją (tikriausiai visą armiją tų,

kurie pabėgo iš mokyklos po septintos klasės). Kiekvienas prastas filmas turi

savo gerbėjų ratą ir nuoširdžiam anime fanui belieka piktintis tik tuo, kad jis

matė PER DAUG anime ir šiuo metu nori nebe kiekybės, o kokybės.

Taigi, mes patys kalti, kad pamatėme per daug, įgavome proto ir tapome

išrankūs. Kiekvienas tikras anime fanas mintinai žino visas serialų klišes ir

patyliukais maldauja, kad naujame išsirinktame seriale jų nebūtų, kad patys

kūrėjai pagaliau susigriebtų ir imtųsi kažko naujo.

Tokiomis akimirkomis dažnokai iškyla klausimas – o ar tas vienišas anime

fanas galėtų PATS sukurti savo „tobulą“ anime?

Jei ne pilno metražo filmą, tai bent pusvalandžio trukmės epizodą?..

63


Straipsniai - Keistoji animacija

Kai fanai ima svajoti

Šis klausimas kilo ne man vienam – kai susidomėjęs pagūglinau, nustebau,

kiek daug žmonių domisi anime kūrimu.

Tarkime, jeigu aš moku piešti, išmanau kompiuterinę grafiką, video montažą,

turiu gebėjimų kurti muziką ir turiu draugų personažų įgarsinimui, tai

teoriškai aš turiu viską, ko man reikia – belieka imtis darbo.

Realybė tokia, kad šiuolaikinius kokybės standartus atitinkantis anime

vienam žmogui yra įkandamas siaubingai sunkiai. Pavyzdžiui, jeigu jūs,

turėdami visus išvardintus įgūdžius bei sąlygas imtumėtės darbo (po 12

valandų per dieną), tai mėnesio pabaigoje teturėtumėte maždaug 10 minučių

prasmingą epizodą be jokio garso. Net jeigu jūs būtumėte patyres animacijos

gamyboje, mažai kas pasikeistų. Galbūt išgautumėte šiek tiek aukštesnę

vaizdo kokybę, tačiau darbo greitis būtų panašus.

Šiuolaikiniame biznio ir pramogų pasaulyje viena 24 minučių trukmės

anime serija yra sukuriama per maždaug vieną - dvi savaites ir kainuoja

apie 100 000 – 300 000 JAV dolerių. Kūrimo procese paprastai dalyvauja

iki 2000 žmonių ir dažniausiai netgi ne viena animacijos studija. Kiekvienas

darbuotojas dirba labai siauroje srityje (pavyzdžiui, piešia tik fonus, arba

tik redaguoja, arba užsiima tik personažų kūrimu). Vienas dvylikos serijų

serialas kainuoja apie 2 - 4 mln. JAV dolerių ir tai yra labai mažai palyginus

su vakarietiškų serialų kainomis.

Norint išlaikyti panašų tempą ir kainas, visa anime kūrimo industrija yra

maksimaliai optimizuota ir būtent šio optimizavimo dėka mes turime tiek

daug anime šiukšlių. Kaipgi jos atsiranda?

Pirmiausiai reiktų pažvelgti į pačią pradžią – nuo ko yra pradedamas kurti

anime filmas arba serialas.

Tik labai turtingos studijos leidžia sau sugeneruoti originalią idėją ir įgyvendinti

ją nuo nulio. Tokių Japonijoje nėra daug ir jos labai atidžiai renkasi, ką

64


Straipsniai - Keistoji animacija

gamins. Visos kitos studijos imasi kooperacijos, tiria rinką ir ieško produkto,

kuris maksimaliai atsipirktų – tai reiškia, jog bus kuriamas ne tik anime, bet

ir pagrindinių veikėjų lėlės, simboliai, rūbai – viskas, ką gali nupirkti pamišę

kolekcionieriai. Pati istorija filmui surandama žemesnėje grandyje – mangoje

(japoniškuose komiksuose).

Šiuo metu yra nusistovėjusi savotiška tvarka – pirmiausiai rašytojai parašo

noveles (trumpus, glaustus pasakojimus), kurios tenykščių yra itin mėgiamos.

Komiksų kūrėjai, radę jiems patikusią novelę, bendradarbiauja su jos

autoriumi ir sukuria komiksą. Jei komiksą skaitytojai įvertina labai teigiamai,

animacijos studijos tai pastebi ir ima bendradarbiauti su tomis dvejomis

žemesnėmis grandimis, kad sukurtų galutinį produktą – anime.

Šis kelias animacijos studijoms yra pats saugiausias, nes jos iš anksto žino,

kad galutinis produktas bus populiarus.

Tačiau, jei grįžtume laipteliu žemiau ir pavartytume tuos pačius komiksus,

pastebėtume, kad juose karaliauja tos pačios šiukšlės. Komiksai irgi rungtyniauja

dėl pirmų vietų ir kuo aukštesnė vieta, tuo labiau kūrėjai suinteresuoti

tęsti istoriją (nes kiekvienas pratęsimas – tai pinigai). Tačiau, jei tik reitingai

nukrenta, kūrėjai dažnai tiesiog skubos tvarka užbaigia darbą ir ieško idėjos

kitam. Tokių pusiau iškeptų darbų yra dauguma. Ir pats būdas tęsti pirmaujančią

istoriją be galo nėra pats geriausias – ji anksčiau ar vėliau vis tiek

išsikvepia, pabosta ir galop ateina laikas užbaigti viską. Labai mažai tokių

istorijų užsibaigia „tinkamai“. Dažniausiai pabaigos lieka nukąstos bet kaip,

o tai jokio estetinio pasigėrėjimo nekelia.

Taigi, šis kelias, nors ir yra kažkam pelningas, negarantuoja kokybės. Mat

autorystės teisės animacijos studijoms neleidžia daryti didesnių pakeitimų.

Jei novelėje rašytojas pripaistė nesąmonių, tą patį pamatysime tiek mangoje,

tiek anime.

65


Straipsniai - Keistoji animacija

Ištrauka iš komikso „Naruto“, kuris jau turi virš 600 dalių.

Beje, jeigu norite daugiau sužinoti, kas vyksta novelių, mangų ir komiksų

pasaulyje, patarčiau pasižiūrėti anime serialą „Bakuman“. Jame labai tikroviškai

vaizduojamas komiksų kūrėjų gyvenimas. Šio serialo idėjos autorius

yra Tsugumi Ohba – tas pats autorius, sukūręs žymųjį „Death Note“. Pažadu,

nenusivilsite.

Lietuvoje mes praktiškai neturime nei novelių, nei komiksų. Ką jau bekalbėti

apie animaciją. Pabandęs paieškoti lietuviškų komiksų, radau kelis

apgailėtino lygio pavyzdžius – jie nė iš tolo neprilygsta tam, ką šiandien

piešia mangakos - profesionalūs japonų mangų kūrėjai. Anime studijos ne

veltui noriai adaptuoja mangas - juk anime iš principo yra tie patys judantys

komiksai.

66


Straipsniai - Keistoji animacija

Trumpai apie superkompiuterius

Šiuolaikinės vakarietiškos animacijos filmai yra ne kas kita, kaip milžiniški

skaitmeniniai 3D projektai. Pažvelkime į Disney studijoje pagamintą „Tangled“

(„Ilgo plauko istorija“).

Šioje animacijoje nėra ranka pieštų

scenų – absoliučiai viskas sukurta

skaitmeniniame 3D pasaulyje. Tame

pasaulyje netgi skrajoja virtuali filmavimo

kamera, kuri ir „filmuoja“ viską,

kas ten vyksta. Kai viskas sustatoma

į savo vietas, kiekvienas judesys patikrintas

ir nudailintas iki tobulumo,

galingi superkompiuteriai pagaliau

„nupiešia“ po vieną kadrą visą filmą.

Praktiškai tai nesiskiria nuo tikro filmo

kūrimo, išskyrus faktą, kad skaitmeniniame

pasaulyje nėra fantazijos apribojimų.

Toks kūrimo būdas suryja galybę

elektros (ir ne tik) energijos bei laiko

– juk 3D animacijoje net ir šnarantys

medžio lapai reikalauja animatorių

dėmesio.

Anime filmų kūrimas skiriasi iš esmės.

Jeigu jums bežiūrint kada nors kilo

mintis, jog matote 3D grafiką – neapsirikite. Anime yra kombinuota grafika,

joje viskas yra kuriama sluoksniais – fonas gali būti iš 3D pasaulio, personažai

– piešti ranka, o apšvietimas ir efektai – viso labo baigiamieji potėpiai,

tokius galima sukurti paprasčiausiu Photoshop. Toks primityvus paprastumas

nereikalauja galingų superkompiuterių, ryjančių brangią elektrą.

67


Straipsniai - Keistoji animacija

Tokio grafinio lygio anime pastaruoju metu jau tampa „standartu“. Sugebėtumėte?

Anime egzistuoja labai daug statiškų scenų (lėtai rodomas gamtos kraštovaizdis,

dangus, miesto panorama). Kuomet veikėjai tarpusavyje kalbasi,

tingiai praskrenda žuvėdra aukštai danguje. Toks vaizdavimo būdas sutaupo

galybę laiko. Kalbantį personažą gali sudaryti nuo 8 iki 20 skirtingų piešinių

(su sąlyga, kad personažas TIK kalba). Tuo tarpu pro šalį slenkantis

kraštovaizdis sudarytas vos iš vieno arba dviejų piešinių. Priklausomai nuo

piešinių kiekio, tos pačios penkios minutės filmo gali būti sukuriamos per

dieną, arba vos per valandą. 3D pasaulyje tokie tempai yra neįmanomi ir

būtent todėl japoniškos animacijos apimtys kiekvienais metais viršija likusio

pasaulio studijų pagaminamą animacijos kiekį kartu sudėjus.

Mėgėjams egzistuoja ir kiek paprastesnis „animacijos“ būdas – kuomet

po kadrą rodomi vaizdai iš komikso ir jie yra įgarsinami. Šis žaidimas itin

populiarus, kai mažai įgūdžių turintis kūrėjas nori parodyti pasauliui savo

paties sukurtą istoriją. Tokiu būdu komiksą paversti į „filmą“ galima per

kelias savaites ar net dienas, net ir neturint rimtesnių resursų.

Kaip jau minėjau, anime studijos kasmet išleidžia galybę naujų filmų bei serialų.

Ir beveik 80 procentų visos šios produkcijos yra skirta tam, kad pamišę

68


Straipsniai - Keistoji animacija

kolekcionieriai galėtų pasipildyti savo lėlių kolekcijas naujais gaminiais.

Rimtam žiūrovui tokie dalykai daug pasigėrėjimo nekelia.

Nedidelė dalis naujų darbų yra tikrai originalūs ir geri. Ir tik labai maža dalis

patenka į kategoriją, apie kurią šį kartą pakalbėsiu – tai KEISTOJI kategorija.

Į šią kategoriją patenkantys anime darbai paprastai savo sudėtyje turi vieną

ar porą idėjų, kurios žiūrovą visiškai išmuša iš vėžių. Kūrėjai savo keistas

idėjas neretai išvysto iki itin rimtai atrodančių filosofijų. Jos stebina, žavi,

priverčia rimtai susimąstyti ar net pasijusti siaubingai nejaukiai. Tokie filmai

ar serialai yra itin reti ir jie nusipelno išskirtinio gerbėjų dėmesio.

Ben-To

2011 metai, 12 serijų.

Žanrai: komedija, ecchi, kovų menai

Vieną vakarą studentas, vardu Sato, užklysta į prekybos centrą, ketindamas

nusipirkti ką nors pigaus savo gurgiančiam pilvui. Jis nėra itin turtingas, jo

mėnesio biudžetas labai ribotas, todėl studentui tenka suktis kaip įmanoma

pigiau. Besidairydamas tarp lentynų jis netikėtai pastebi prekystalį, nukrautą

dėžutėmis su patiekalų rinkiniais, vadinamais bento (iš čia ir serialo pavadinimas).

Negana to – prekybos centro darbuotojas prieš jo akis ant kiekvienos

dėžutės klijuoja lipdukus su 50 procentų nuolaida!

Vau, rojus! Be galo apsidžiaugęs Sato pasileidžia bėgti prie prekystalio,

ketindamas čiupti geriausiai atrodantį rinkinį. Pagaliau jo alkanos dienos

baigėsi, pagaliau bus galima sočiai pavakarieniauti! Jis ištiesia ranką į savo

grobį ir... atsipeikėja ant žemės netoli įėjimo su daugybe žaizdų ir sumušimų.

Matyt, kažkas rimtai pasistengė, nes Sato nepamena, kaip tai nutiko.

Kitą vakarą, lydimas smalsios klasiokės Hanos, jis vėl apsilanko tame pačiame

prekybos centre, niekaip negalėdamas pamiršti tų pigių, vakar matytų

69


Straipsniai - Keistoji animacija

bento. Sato rimtai ketina šį kartą nutverti bent vieną dėžutę.

Kaip ir praėjusį kartą, jis vėl pastebi prekybos centro darbuotoją, klijuojantį

nuolaidas ant bento. Džiaugsmo apakintas studentas bėgte pasileidžia prie

savo grobio, jau siekia vienos iš dėžučių, kai staiga jį persmelkia itin bloga

nuojauta. Deja vu?

Grįžtelėjęs atgal Sato suspėja viena akimi pastebėti, kaip baltaplaukės merginos

kumštis įvažiuoja jam į kaktą. Panašu, jog šis lemiamas smūgis jam

netgi sugrąžina prarastus prisiminimus.

Atsipeikėjęs tarnybinėse patalpose, Sato susivokia įsivėlęs į gana rimtą reikalą.

Pasirodo, nuolaidų metas nėra skirtas skystablauzdžiams – tarp lentynų

tų pačių nuolaidų tyko patyrę kovotojai, kurie dėl nupigintos maisto dėžutės

gali netgi nusukti sprandą. O pats pačiausias iš jų – baltaplaukė mergina,

pravardžiuojama Ledo Ragana. Prekybos centras – jos kovos laukas ir ji

netgi turi nediduką draugų ratelį. Tačiau iš tiesų „draugo“ statusas mažai ką

reiškia, kai reikalas pasisuka apie atpigintą maistą.

Iš pirmo žvilgsnio, šio serialo mintis atrodo absurdiška – kautynės dėl maisto

su nuolaida. Kūrėjai į visą šį reikalą pasižiūrėjo itin rimtai – minėtieji kovotojai

ne šiaip sau mušasi dėl kažkokių bento – tam jie turi savas nerašytas

taisykles, priežastis ir netgi visą filosofinę sistemą, kurią perpratęs nejučia

supranti, kodėl maistas kaimyno lėkštėje yra skanesnis.

Kiekvienas kovotojas siekia ne tik maisto, tačiau ir statuso – tapti garbingu

„vilku“. Be šio yra ir kiti, ne tokie garbingi titulai – šunys bei kiaulės.

Ir netgi vienas šernas. Kiekvieno iš jų kovos stilius yra unikalus ir savaip

juokingas, ir jie kovoja ne tik dėl to, kad neturi daug pinigų – kai kuriems

veikėjams tokia pramoga yra tiesiog gyvenimo būdas.

Laukinės gamtos filosofija prekybos centre pasiteisina - „žvėrys“ sustingsta

laukimo pozicijose išvydę savo „nuolaidų dievą“, o vos tik tarnybinio įėjimo

durys susiveria šiam už nugaros, patyrę vilkai gurgiančiais pilvais it žaibas

puola ginti savo teritoriją nuo išalkusių įsibrovėlių, o žavios, kovingos merginos

net apsiašaroja iš džiaugsmo, kad netrukus gaus į dūdą.

70


Straipsniai - Keistoji animacija

Jau minėtas studentas Sato turi atrasti savo kelią jų tarpe. Ir atsakyti sau į

kelis svarbius klausimus – kuris kovos būdas pats garbingiausias? Kada

maistas pats skaniausias? Ar tikrai verta būti tuo vilku?

Akį džiugina itin dinamiškos kautynių scenos. Tai vienas iš nedaugelio serialų,

kur kautynės sukurtos taip smagiai ir detaliai. Visą reikalą kiek sugadina

ecchi žanro elementai. Šis žodis verčiamas kaip „ištvirkęs“. Seriale yra epizodų,

kur lesbietiškų polinkių turinti klasės seniūnė nuolat prilupa Sato už

tai, kad šis vaikšto kartu su Hana – seniūnės slapta meile. Kartais ta ištvirkusi

mergina pademonstruoja tokią jėgą, jog regis, turėtų vienu smūgiu patiesti

visus prekybos centro „vilkus“. Šis disbalansas kai kur labai ryškiai bado

akis ir „rimta“ kūrinio atmosfera ima balansuoti ties parodijos riba. Visa

laimė, tokių akimirkų nėra daug. Nors kas žino – gal ir jos kam nors patiks?

71


Straipsniai - Keistoji animacija

Girls Und Panzer

2011 metai, 12 serijų

Žanrai: veiksmo, karinis, mokykla

Visi yra girdėję apie rytietiškus kovų menus. Jų yra gana daug ir mokyklų,

kuriose jie praktikuojami, yra dar daugiau.

Tačiau šio serialo merginos iš Oarai aukštosios mokyklos užsiima ypatingais

kovų menais – senša-do. Ir šių kovų menų kalibras yra neįtikėtinai didelis –

net 75 mm.

Taip taip, kalba čia sukasi apie kovų menus, kuomet naudojami patys

tikriausi tankai. Ir kiekvienas save gerbiantis tankų maniakas turėtų pamatyti

šį serialą jau vien dėl to, kad visos mašinos jame vaizduojamos itin detaliai

ir tikroviškai. Žinoma, ne vien dėl to...

Taigi, apie patį reikalą...

Miho Nišizumi siaubingai nekenčia tankų. Deja, ji gimusi pasaulyje, kur visi

planetos gyventojai tiesiogine prasme pamišę dėl vokiškų tankų ir senša-do

turnyrų, kuriuose tankus valdančios komandos kaunasi dėl pirmos vietos.

72


Straipsniai - Keistoji animacija

Tankų valdymo menas normaliai merginai čia svarbesnis net už gėlių puokščių

kūrimo meną. Negana to – visa Miho šeima yra karininkai, kurie neįsivaizduoja

savo gyvenimo be šių karo mašinų.

Taigi, vieną dieną, Miho Nišizumi nusprendžia persikelti į Oarai aukštąją

mokyklą, kuri vienintelė nepraktikuoja senša-do ir neturi nė vieno tanko. Jai

atrodo, kad pagaliau į jos gyvenimą atėjo palaiminga taika ir ramybė.

Tačiau visa ramybė baigiasi jau kitą dieną, kai studentų tarybos prezidentė

išsikviečia Miho ir duoda jai užduotį – suformuoti Oarai aukštosios mokyklos

vokiškų tankų divizioną, kuris galėtų dalyvauti tarptautiniame senša-do

turnyre. Mat Miho šeima yra tokia garsi, kad kiekviena Oarai studentė įsivaizduoja

naujokę kaip idealią diviziono vadeivą.

Gavusi tokią klaikią užduotį, Miho apsipila ašaromis ir nusprendžia vėl persikelti

į kokią nors kitą mokyklą. Deja, persikelti nėra kur, o netrukus paaiškėja

ir tikroji priežastis, kodėl Oarai mokyklai prisireikė tų tankų. Pasirodo,

pasaulyje VISOS mokyklos praktikuoja senša-do. Išskyrus Oarai. Ir kadangi

Oarai aukštoji mokykla to nedaro, ji netgi nesiskaito kaip rimta aukštoji

mokykla. Todėl švietimo ministerija ruošiasi ją uždaryti. Ir jeigu merginos

ketina to išvengti, verčiau tegu rimtai pasistengia.

Tankų nekenčianti Miho staiga susivokia, kad reikalas nebekvepia vien tik

mašinų tepalais – jeigu Oarai bus uždaryta, naujosios jos draugės tikrai turės

dėl ko liūdėti. Todėl mergina nusprendžia rimtai imtis reikalo.

Nėra tankų? Ne bėda. Anot archyvų, kažkur netoliese glūdi seni, sulūžę

tankai, išbarstyti po visą teritoriją. Vienas ilsisi pelkės dugne, dar suranda

porą pamirštų angaruose. Belieka nuvažiuoti į tankų detalių parduotuvę, surinkti

trūkstamas dalis bei padaryti kapitalinį remontą. Išdažiusios savo karo

mašinas rožinėmis spalvomis, išpaišiusios kiškučiais bei prikrovusios į vidų

minkštų, pūkinių pagalvėlių, merginos išrieda į artimiausią kovos lauką,

kurių aplink miestelį pilna (nepamirškite visuotinės tankų manijos – kovų

laukai ten gyvybiškai reikalingi).

O netrukus smarkiosios mergiotės sulaukia pirmo rimto iššūkio iš konkuruojančios

mokyklos.

Jeigu kada nors matėte serialą „Keturi tankistai ir šuo“ ir jums patiko ten

rodomi tankai bei tvyranti atmosfera, tai „Girls und Panzer“ šio gėrio šimtą

73


Straipsniai - Keistoji animacija

kartų daugiau. Turnyrų metu pasivažinėjimas įvairių rūšių tankais atrodo

neįtikėtinai smagus, o kur dar priešininkai iš kitų šalių...

Kūrėjai neapsiėjo be ryškių klišių – anglų komanda nuolat gurkšnoja arbatą

ir laido snobiškus sąmojus, rusų tankistės sugeba prajuokinti jau vien tuo,

kad kovos lauke netikėtai užtraukia choru „sužydėjo obelys ir kriaušės“.

Prancūzės, net ir gavusios į kaulus, demonstruoja tikrą prancūzišką meilę

priešams. O vietiniams gyventojams visai nerūpi, kad eilinio turnyro metu

netyčia išverčiama kurio nors iš jų namo siena – tikram tankų fanui tai didelė

garbė (ir proga atsinaujinti namą).

Taigi, smagių jums akimirkų alternatyvioje realybėje.

Paslaptinga draugė (Mysterious Girlfriend X)

Orig. pavadinimas: Nazo no Kanojo X

2012 metai, 12 serijų + 1 OVA

Žanrai: romantika, mistika, ecchi

Pailsėję nuo kovų menų ir didelio kalibro vamzdžių, pabandykime šį bei tą

ramesnio... jeigu, žinoma, ištversite pirmas dvi šio serialo serijas.

Istorija šiame seriale sukasi apie šiek tiek neįprastą studentų porelę. Bernelis,

vardu Tsubaki Akira – niekuo pernelyg neišsiskiriantis nei asmeniniame

gyvenime, nei mokykloje. Vieną dieną į jo klasę persikelia nauja studentė,

vardu Urabė Mikoto. Tyli mergaitė, žodžius tikriausiai taupanti juodai

dienai. Jos mėgstamiausias užsiėmimas – miegoti užsigulus stalą pertraukų

metu. Bendraklasiai netrunka ją pakrikštyti keistuole, su kuria mažai kas

nori turėti reikalų.

Tikriausiai ir pats Akira būtų ją palikęs ramybėje, bet taip jau nutinka, kad

vieną vakarą, po pamokų jam prireikia grįžti į klasę, kur jis pastebi Urabę

tebemiegančią savo vietoje. Pažadinta mergina išskuba namo, palikusi ant

stalo balą seilių.

Nežinia, kokios mintys sukosi klasėje likusio Akiros galvoje, tačiau jam

labai parūpo sužinoti, koks tų seilių skonis.

74


Straipsniai - Keistoji animacija

Kitą dieną, besibaigiant pamokoms, Akirą staiga patiesia paslaptinga liga.

Kai jis neateina į mokyklą, Urabė netikėtai pati pasirodo jo namuose ir rimtu

veidu ištiesia Akirai apseilėtą pirštą, sakydama, jog žino, kas nutiko. Nori

pasveikti? Laižyk...

75


Straipsniai - Keistoji animacija

Taip, nehigieniškai atrodantis seilių fetišas šiame seriale yra gana dažnas

reikalas, kuris mistiškais saitais sujungia abu personažus tiek realiame

gyvenime, tiek sapnuose. Panašias „seilėtas“ scenas matysite po kelis kartus

kiekvienoje serijoje. Ir ne, tai nėra pornografija. Viso labo labai neįprastas

ecchi.

Pati Urabė Mikoto – unikalus paukštis anime pasaulyje. Jos personažas

sukurtas iš tiesų šauniai ir be jos visas serialas greičiausiai virstų paprasta,

niekuo neišsiskiriančia romantine komedija. Vien ko vertas jos pasirodymas

su žirklėmis, kuriomis, regis, pajėgtų žaibo greičiu sukarpyti bet ką.

Urabės ir Akiros duetui nemaišo ir retsykiais sušmėžuojanti kita studentų

porelė, kuri istorijai suteikia tiek papildomo pikantiškumo, tiek humoro ir

priverčia pamatyti situaciją kiek kitu kampu.

Žiūrovai, palikę savo komentarus internete, beveik po lygiai pasidalino į dvi

stovyklas. Vieni neištvėrė net iki pusės, o kiti liko labai patenkinti serialu.

Matyt, visgi seilėtas Urabės pirštas ne kiekvienam pasirodė įkandamas.

76


Redakcija

Fantastika Internete ©

e-žurnalas

http://fi.iliuzija.net

Redakcija

Aurimaz

Omnia

Ieva3003

Valkas

Flax

St Sebastianas

Meškiukas

Visus šiuos žmones pagal jų slapyvardžius

galima atrasti svetainėje www.rasyk.lt

Similar magazines