Untitled - Iliuzija

fi.iliuzija.net

Untitled - Iliuzija

Skaitiniai - Laimės planeta

mėnulis jau pakeliui į savo aktyvią poziciją, o tai reiškė viena – daugelis

lamsių jau skuba gamintis pusryčius su kuo daugiau durnaropių. Kad

nesijaustų prislėgti savo intelekto.

Pats Pirifas gi negalėjo sau leisti tokios prabangos, nes buvo mokslininkas iš

visų širdies gelmių. Patikimas laboratorijos užraktas jį saugos nuo

išorinio pasaulio ir neleis išeiti, vos tik užfiksuos didesnį nei įprastai smegenų

aktyvumą. O tai, žinoma, nuostabiai gerai.

Pirifas nusišypsojo pats sau ir pravėrė kolegos Tarntalo laboratorijos duris.

Jis jau dabar juto, kad yra dusyk protingesnis ir galėtų be skaičiuotuvo

padalinti du dvylikos ženklų skaičius šimtatūkstantųjų dalių tikslumu. Ypač

jeigu dalyba užsibaigia begaline trejetų ar šešetų seka po kablelio...

Kolega Tarntalas kilstelėjo galvą ir pažvelgė į Pirifą viena akimi. Jis irgi juto

rausvojo mėnulio poveikį ir skubinosi pabaigti svarbų darbą, prie kurio sėdėjo

jau penkias savaites. Mokslininkas išradinėjo amžinai neatsiklijuojančius

klijus, kuriais galėtum klijuoti nors ir po vandeniu. Didžiausia bėda buvo ta,

kad „amžinai“ – tai labai ilgas laiko tarpas, kurio iki galo neįmanoma ištirti.

Vadinasi, nebuvo įmanoma ir patikrinti, ar tikrai klijai niekada neatsiklijuos.

Tarntalas tegalėjo ištirti, ar jie laikys bent iki jo gyvenimo galo. Antra vertus,

klijus reikėjo sukurti nedelsiant, todėl mokslininkas nuoširdžiai suko galvą,

kaip patikrinti klijų stabilumą iki viso įmanomo laiko pabaigos. Vieną idėją

jis jau buvo sugalvojęs, o netrukus, kai rausvasis mėnulis pakils į

patogiausią poziciją, tikėjosi sugalvosiąs kiekvieną smulkmeną iki galo.

Pirifas smalsiai stebėjo kolegą ir vos susilaikė neištaręs „sveikas, drauguži“.

Jis panašiai jau sakė vakar bei užvakar, bei dar daugybę kartų prieš tai.

Žinojo, kad Tarntalas nemėgsta sveikintis, kad jis truputį ekscentriškas ir

visada laikosi savo.

„Jau vakar sakei labas“, - atsakytų Pirifui Tarntalas ir tarp judviejų

įsivyrautų truputį nemaloni tyla. Kad taip nenutiktų, Pirifas mandagiai

nutylėjo.

„Na štai, pagaliau jį įpratinau“, - pagalvojo Tarntalas, neatsitraukdamas nuo

savo darbo. Jis buvo tikrai įsijautęs į užduotį ir labai apsidžiaugė, kad jo

kolega toks supratingas. Be to, Tarntalas, darydamasis vis protingesnis, nejučia

suvokė, kad jam visai nebūtina bandyti klijų neapibrėžtam laiko tarpui.

10

Similar magazines