Vaiko teisės ir pareigos kasdieniniame gyVenime

Rimantė Šalaševičiūtė 

Vaiko teisės ir pareigos 

kasdieniniame gyVenime 

Vilnius, 2012 

1

turinys 

2 

Rekomendacijos ................................................................................ 3 

1. Vaiko teisės .................................................................................. 7 

2. Vaiko pareigos .............................................................................. 14 

3. Žymių žmonių nuomonė apie teises ir pareigas .................................. 26 

4. Kas gina vaiko teises? .................................................................... 42 

5. Teisės ir pareigos šeimoje ............................................................... 54 

6. Vaiko teisės ir pareigos mokykloje ................................................... 70 

7. Mokytojo teisės ............................................................................. 83 

8. Patarimai psichologiniais klausimais ................................................. 108 

9. Dažniausiai užduodami klausimai ..................................................... 123 

10. Papildoma informacija kontaktams ................................................. 127

ekomendacijos 

Vaikų ir paauglių psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius, 

Buvęs JT Vaiko teisių komiteto narys Dainius Pūras 

Vaiko teisių problemos vis dažniau kelia aistringas diskusijas mūsų visuomenėje. Pa- 

aiškėjo kad įgyvendinti svarbiausius principus, dėl kurių pasaulis susitarė 1989 metais 

patvirtinus Junginių Tautų Vaiko teisių konvenciją, nėra taip paprasta. Vaikų teisių srityje 

dažniau negu kitose srityse, vien geri ketinimai gali sukelti liūdnas pasekmes, jei pritrūksta 

nuoseklumo ir nepaisoma svarbiausių principų. Sunku būtų surasti kitą tokią gyvenimo 

sritį, kur iškyla tiek sudėtingų kasdienio gyvenimo problemų ir dilemų, aiškinantis vaikų, 

tėvų, mokytojų, valstybės institucijų tarpusavio santykius. Svarbiausia, kad visi turime 

pripažinti kad turime kantriai mokytis, jei ne vien žodžiais, o realiais veiksmais norime 

užtikrinti kad vaikai augtų sveiki, saugūs ir bręstų kaip atsakingi piliečiai. 

Kiekvienam, kuris iš tikrųjų nori geriau suprasti vaikų teisių principus ir siekti jų veiks- 

mingo įgyvendinimo, rekomenduoju perskaityti šią knygą. Knygos sudarytoja – buvusi 

vaiko teisių kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, turinti didžiulę patirtį ir kompetenciją šioje 

srityje, išmintingai išdėsto svarbiausius vaiko teisių apsaugos komponentus, atkreipdama 

dėmesį tiek į teisinius pagrindus, tiek į praktines galimybes veiksmingai užkirsti kelią nesėk 

mėms, susijusiomis su vaiko teisių apsauga šeimoje, mokykloje ir apskritai visuomenėje. 

Ginti vaiko teises nereiškia nei jam viską leisti ar jam pataikauti, nei jam viską drausti. 

Ginti vaiko teises reiškia gerbti jį kaip asmenybę ir sudaryti jam sąlygas vystytis taip kad 

jis išmoktų gerbti save ir kitus. Tik įtvirtinę ir suaugusiųjų, ir vaikų tarpę pagalbos, o ne 

prievartos santykiais grįstą kultūrą, galime tikėtis kad mūsų visuomenė bus sveikesnė. 

Visiems – ir tiems kurie pritaria šiuolaikiniams vaikų teisių apsaugos principams, ir tiems 

kurie galbūt dar jais abejoja – siūlau perskaityti šią knygą. Tikiuosi kad ši knyga padės 

mūsų visuomenei žengti svarbų žingsnį įtvirtinant sėkmingos vaikystės, sveikos visuome- 

nės ir demokratijos principus. 

Lietuvos edukologijos universiteto Profesorė 

daktarė Giedrė Kvieskienė 

Rimantės Šalaševičiūtės metodinis leidinys: „Vaiko teisės ir pareigos kasdieniniame 

gyvenime” yra savalaikis ir reikalingas ne tik pedagogams bei praktikams, bet visiems, 

kurie domisi vaikų ugdymu ir pozityviąja socializacija. Autorė puikiai pažindama praktines 

vaikų teisių problemas pateikia struktūruotą ir apibendrintą metodiką, kuri Lietuvai šian- 

dien yra ypatingai aktuali. Autorė, remdamasi Lietuvoje 1995 metais ratifikuota Jungtinių 

Tautų Vaiko teisių konvencija, nuosekliai išdėsto vaiko gerovę įtvirtinančius norminius aktus 

3

ir aptaria konvencijos normas, kurios pastaraisiais metais tapo aktualiausiomis socialinės 

apsaugos sistemos sritimis. Ypatingai vertingos autorės praktinės pastabos ir pavyzdžiai, 

kurie tiesiogiai siejasi su nūdienos Lietuvos aktualijomis. 

4 

Dėl vaikų pozityviosios socializacijos trikdžių, auklėjimo klaidų šeimoje (šiltų santykių 

nebuvimas, kontrolės stoka, neteisingi skatinimai ir bausmės, prieštaringi reikalavimai); 

atstūmimo ir izoliacijos vaiko teisės ir pareigos vis dar yra vienos svarbiausių socialinės 

edukacijos problemų sraute, tai patvirtina ir praktinių teisinių bei rezonansinių bylų gausa. 

Ši problemą ypatingai aktuali todėl, kad vaikas, atsidūręs bet kurioje kritinėje situacijoje, 

reaguoja priklausomai nuo savo amžiaus ir aplinkybių, kuriomis įvyksta trauma, keičiasi 

jo elgesys ir vertybės, pasitikėjimas suaugusiais. Todėl labai svarbu yra įgalinti tiek vaiką, 

tiek jo artimus asmenis, globėjus ar ugdytojus, kad kilus kritinei situacijai būtų pasirenka- 

mos adekvačios teisinės, prevencinės ar reabilitacijos priemonės. Kai kyla pavojus vaiko 

saugumui, vaikas patiria patyčias, smurtą, emocinį ar psichologinį spaudimą, juo tinkamai 

nesirūpinama ar suaugusieji nevykdo kitų tradicijos ir įstatymų jiems priskirtų prievolių, 

vaiką apima nerimas ir baimė, jis išgyvena bejėgiškumo jausmą. Jau nuo penkerių metų 

vaikas pradeda suvokti mirties sąvoką, supranta, kad gali įvykti kažkas negrįžtamo. Fizinio 

sužalojimo atveju mažametis vaikas gali galvoti, kad viskas savaime pasitaisys, panašiai 

kaip kažkas sutaiso žaislą. Paaiškėjus, kad taip nebūna su žmogaus kūnu, ar jo savijauta, 

patiria traumą, kuri gali tęstis visą jo gyvenimą. 

Nors mažėja socialinės rizikos šeimų, tačiau santykiškai daugėja tėvų nesirūpinimo 

vaikais atvejų. Dėl to vis dažniau apribojama tėvų valdžia. Šios problemos akcentuojamos 

vaiko gerovės politikos strategijoje, deja, jos nuostatos nėra pilnumoje įgyvendinamos iki 

šiol. Didėja vaikų nusikalstamumas, socialinės rizikos šeimų ir beglobių vaikų skaičius. Ki- 

tas, ne mažiau svarbus žymuo agresyvumui iliustruoti – savižudybių ir nužudymų dažnis. 

Antra vertus, Lietuvos edukologijos ir Vilniaus universitetų Lietuvos vaikų psichikos svei- 

katos tyrimai pagrindžia, kad su psichikos sveikata susijusių problemų (elgesio ir emocijų, 

psichologinės raidos ir kitų sutrikimų) turi net 41,7 proc. mokyklinio amžiaus vaikų (Miku- 

tienė, 2010). Vaikų agresyvaus elgesio problemos aktualumą rodo vis gausėjantys tyrimai, 

skirti išsiaiškinti patyčių kaip agresyvaus elgesio išraiškos paplitimo mastą bei pasireiškimo 

dažnį mokyklose, kurio rodiklis palyginti su kitomis valstybėmis yra vienas aukščiausių. 

Atkreiptinas dėmesys, jog pastaruoju metu edukologijos, sociologijos ir kitų mokslo sričių 

tyrėjai analizuodami agresyvaus vaikų elgesio raišką ir vaikų patiriamas traumas, apsiribo- 

ja mokyklos aplinka, pamiršdami šeimą, vaiko artimuosius, vaikui artimą draugų ir nefor- 

malią aplinką, vaikų dienos centrus kaip ne mažiau palankią terpę agresijai reikštis kaip ir 

kovoti su tokiu elgesiu. 

Viena iš galimybių įtakoti vaikų pozityviąją socializaciją yra profesionaliai rengiami ir 

vis plačiau į ugdymo ir socialine institucijas diegiami socialinių pedagogų etatai. J. Lau- 

žikas, J. Vabalas–Gudaitis, A. Maceina, S. Šalkauskis Vydūnas, Z. Bajoriūnas, B. Bitinas, 

J. Vaitkevičius, J. Leliūgienė, J. Jovaiša akcentuoja, kad šeima yra pozityviosios socializaci- 

jos sėkmės laidas, nes, ji individą sieja su kitomis socialinėmis grupėmis, vaikui perduoda 

pagrindines normas, vertybes. Nuo to, kaip vaikas jaučiasi šeimoje, priklauso jo socializa- 

cijos eiga, branda, o kai kada ir jos rezultatas. 

Jeigu nėra tėvų ar kitų atsakingų suaugusiųjų, kurie prisiimtų pilną atsakomybę už 

ugdytinį, vaikas lieka neapsaugotas ir vienišas, jis jaučiasi visų paliktas. Pastebima, kad 

vaikams persiduoda tai, ką nelaimės atveju patiria dalyvaujantys suaugusieji: tėvų trau- 

mos dažnai sukelia ir paties vaiko traumas. Todėl siekiant išugdyti atsakingus ir brandžius

vaikus suvokiančius savo teises ir pareigas, turime įgalinti vaikus suprasti savo teises ir 

pareigas bei įgalinti suaugusius prisiimti pilnutinę atsakomybę už mūsų patį svarbiausią 

krašto genofondą: savo vaikus. Kaip tik dėl šios priežasties Socialinės komunikacijos insti- 

tuto lektorės Rimantės Šalaševičiutės metodinis leidinys yra laukiamas studentų ir moky- 

tojų: bus puikus pagalbininkas ir parankinė knyga visiems, kurie neabejingi vaikų gerovei. 

Šiaulių universiteto Edukologijos katedros profesorė, soc. m. (edukologija) habil. dr., 

Edukacinių tyrimų mokslinio centro direktorė Audronė Juodaitytė 

Leidinys parengtas itin aktualia tematika, nes Lietuvos visuomenė ir net profesionalų 

grupės (mokytojai, psichologai, socialiniai pedagogai) nėra tinkamai suvokę vaiko teisių 

prasmingumo ir jų nesieja su demokratinės kultūros vertybėmis, o ypač su kiekvieno vaiko 

galimybe būti savimi, būti kitonišku, ir kurti kokybišką bendrabūvį su suaugusiaisiais. 

Leidinio autorė, analizuodama vaiko teises ir pareigas, visų pirma, orientuojasi į vaiką 

ir į jo galimybes suvokti teisių bei pareigų esmę, jų gynimo svarbą. Pagirtina yra tai, jog 

autorė atskleidžia, kaip vaiko teisės yra susijusios su suaugusiųjų (tėvų, globėjų, moky- 

tojų) teisėmis, pareigomis bei pademonstruoja, kaip jos reiškiasi tokiose vaikui svarbiose 

gyvenimo ir mokymosi aplinkose, kaip – šeima ir mokykla. 

Viena iš svarbiausių autorės teorinių–ideologinių pozicijų yra: vaiko ir žmogaus tei- 

sių lygiavertiškumas, vaiko, kaip socialinio–kultūrinio individo priėmimas vs atstūmimas 

įvairiose visuomenėse ir kultūrose. Autorė remiasi faktine medžiaga, atskleidžiančia vaiko 

teisių situacijos kaitą: nuo teisių neturėjimo (XIX a.), kurią lėmė visiška vaiko priklauso- 

mybė nuo suaugusiojo, iki – vaikai pažeidžiamiausia visuomenės dalis, kuriai reikia daug 

priežiūros ir paramos (XX a.). Be to, R. Šalaševičiūtė parodo XX a. judėjimo už vaikų teises 

tarptautinį pobūdį. Ji išsamiai išanalizuoja tarptautinių organizacijų veiklos turinį, susiju- 

sį su palankių materialinių, dvasinių sąlygų normaliai vaiko raidai įprasminimu. Leidinyje 

atkleidžiamos tokių institucijų kaip Jungtinės Tautos, Žmogaus teisių komisijos, Jungtinių 

Tautų organizacijos Vaikų fondo (UNICEF) veiklos, prisidedančios prie vaikų teisių užtikri- 

nimo ir jų raidos. Be to, autorė nurodo, kokie tarptautiniai teisės aktai galioja Lietuvoje ir, 

kaip jie įtvirtina vaiko teises ir pareigas visuose teisės lygmenyse (tarptautiniuose, nacio- 

naliniuos ir lokaliniuose). 

Leidinys „Vaiko teisės ir pareigos kasdieniniame gyvenime” baigiamas patarimais, 

orientuotais į vaiko teisių ir pareigų psichologinių aspektų gilesnį supratimą bei klausimus, 

kurie dažniausiai kyla tiek vaikams, tiek ir suaugusiems, norintiems suprasti vaiko teises ir 

pareigas, kaip vieną nuo kitos neatsiejamas jų gyvenimo ir elgesio kultūros vertybes. 

R. Šalaševičiūtės leidinys „Vaiko teisės ir pareigos kasdieniniame gyvenime” bus 

reikšmingas tėvams, mokytojams, specialistams, aukštųjų mokyklų studentams, studijuojantiems 

pedagogiką, psichologiją, o ypač vaikams. Jis padės vaikams suprasti, kokias 

teises ir pareigas jie turi paisyti, siekdami būti visaverčiais demokratinę kultūrą kuriančiais 

Lietuvos visuomenės nariais. 

5

Lietuvos Respublikos Seimo narė, 

Profesorė daktarė Marija Aušrinė Pavilionienė. 

6 

Rimantės Šalaševičiūtės sudaryta knyga „Vaiko teisės ir pareigos kasdieniame gy- 

venime” yra labai reikalinga šiuolaikiniam mokytojui ir dėstytojui, mokiniui ir studentui, 

nes joje surinkta medžiaga yra platus informacijos šaltinis apie žmogaus ir vaiko teises. 

Knygoje pateikiami tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai, kurie padeda suprasti vaiko 

teises ir pareigas, elgesio normas ir nukrypimus nuo jų. Aptariamos vaiko teisės šeimoje 

ir mokykloje bei mokytojo teisės. Rinktinėje pristatomos vaiko teisių gynimo institucijos 

Lietuvoje, atskleidžiama vaiko teisių gynimo patirtis užsienio valstybėse. 

Labai vertingos knygos dalys apie neįgalius vaikus, patarimai tėvams bei psichologo 

patarimai kaip bendrauti su vaikais. Pateikiamas išsamus pagalbos telefonų bei institucijų 

sąrašas. 

Rimantės Šalaševičiūtės knyga yra gera metodinė priemonė, padedanti suvokti vaiko 

teises ir šių teisių gynimo svarbą, nes kiekvienas vaikas yra valstybės pilietis. Rekomen- 

duoju knygą spausdinti, nes ją turėtų skaityti moksleiviai, mokytojai, studentai, dėstytojai 

ir visi, kuriems rūpi vaiko teisės ir pareigos.

1. Vaiko teisės 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje skelbiama, kad žmogaus teisės ir 

laisvės yra prigimtinės, o Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo 

teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Kons- 

titucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Prigimtinės universaliosios žmo- 

gaus teisės ir laisvės yra: teisė į gyvybę; teisė į laisvės neliečiamumą; teisė į orumą; teisė 

į privataus gyvenimo neliečiamumą; nuosavybės neliečiamumo garantija; teisė turėti savo 

įsitikinimus; informacijos laisvė. Žmogus, nesvarbu, kurioje valstybėje gimė, įgyja prigim- 

tines teises ir laisves. 

Vaiko teisės ir žmogaus teisės yra tas pats, tačiau vaikas yra mažas žmogus, vaikas 

dėl įvairių priežasčių būna socialiai neapgintas (suaugęs žmogus savo teises žino geriau 

negu vaikas, žino būdus ir galimybes jas ginti, turi pinigų ir gali kreiptis į teismus, advo- 

katus ir t.t.). 

Vilniaus pedagoginio universiteto Vaikystės studijų katedros docentė dr. Vitolda Sofija 

Glebuvienė ir doktorantė Ieva Kerulienė teigia, kad praeityje ne visada į vaiką žiūrėta taip, 

kaip šiandien. Senovės Graikijoje vaikai buvo laikomi neišmanėliais, kuriuos reikia lavin- 

ti. Viduramžiais žmonės nesuvokė, kad vaikas skiriasi nuo suaugusiojo, tad laikė jį mažu 

suaugusiuoju, jau vaikystėje atsakingu už savo poelgius. Požiūris į vaiką nelabai pasikeitė 

ir vėlesniais laikais. Netgi XIX a. vaikai neturėjo jokių teisių, jie daug kur dirbo anglies 

šachtose ir fabrikuose, buvo visiškai priklausomi nuo suaugusiųjų ir jų valios. Tik XX a. 

pradžioje imta viešai kalbėti apie tai, kad vaikai yra pažeidžiamiausia visuomenės dalis, 

todėl jiems reikia daugiausia dėmesio, priežiūros ir paramos. 

Pirmosios apie vaikų teises pradėjo kalbėti moterys. Viena iš jų buvo mokytoja Eglan- 

taina Džeb. Ši moteris XX a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje įkūrė organizaciją „Gelbėkit 

vaikus”, ėmusią rūpintis vaiko teisėmis. E. Džeb pirmą kartą iškėlė vaiko teisių idėją. Ji 

teigė, kad pasaulio vaikams labai reikia apsaugos, nes jie labiausiai kenčia nuo trumpare- 

giškos politikos, politinių klaidų ir karų. 

Kartu su kitais bendraminčiais E. Džeb 1924 m. suformulavo penkis svarbiausius tei- 

ginius, kurie tais pačiais metais buvo priimti tarptautinėje organizacijoje – Tautų Sąjungo- 

je. Šie teiginiai laikomi pirmąja Vaiko teisių deklaracija. Ji skelbia, kad turi būti sudarytos 

palankios materialinės ir dvasinės sąlygos normaliam vaiko vystymuisi; alkaną vaiką reikia 

pamaitinti, sergančiam, išsigandusiam vaikui būtina padėti, teisės pažeidėją reikia perau- 

klėti, našlaitį ir benamį – priglausti ir jam suteikti pagalbą; nelaimės atveju pirmiausia 

reikia padėti vaikui; būtina sudaryti sąlygas, kad vaikas užsidirbtų pragyvenimui, ginti jį 

nuo bet kokio išnaudojimo; auklėjant vaiką reikia turėti omenyje, kad jo gabumai turi būti 

nukreipti į darbą tėvynainių labui. Po Antrojo pasaulinio karo minėti penki vaiko teisių tei- 

giniai buvo papildyti dar dviem – apie vaikus su negalia ir vaikus, nukentėjusius nuo karo. 

Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1959 11 20 paskelbė Vaiko teisių deklaraciją. 

Esminiai Deklaracijos teiginiai: 

• vaikui, turint galvoje jo fizinį ir protinį nesubrendimą, reikia ypatingos apsaugos ir 

priežiūros, įskaitant atitinkamą teisinę apsaugą, tiek iki gimimo, tiek po jo; 

• žmonija privalo duoti vaikui visą, ką ji turi geriausio. 

7

8 

Pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis vaiko teises yra Jungtinių Tautų vaiko tei- 

sių konvencija, priimta Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje 1989 11 20 (Generalinės 

Asamblėjos rezoliucija 44/25). Jungtinių tautų vaiko teisių konvencija priimta vadovaujan- 

tis Žmogaus teisių komisijos 1989 03 08 1989/57 rezoliucija, kuria Komisija nusprendė 

per Ekonominę ir socialinę tarybą nusiųsti Vaiko teisių konvencijos projektą Generalinei 

Asamblėjai, bei Ekonominės ir socialinės tarybos 1989 05 24 1989/79 rezoliucija. Tiks- 

las –vaiko teises reikia ypač ginti, reikia nuolat gerinti vaikų padėtį visame pasaulyje ir jų 

vystymąsi bei auklėjimą taikos ir saugumo sąlygomis, suvokimas, koks svarbus Jungtinių 

Tautų Organizacijos Vaikų fondo (UNICEF) ir Jungtinių Tautų Organizacijos vaidmuo prisi- 

dedant prie vaikų gerovės kėlimo ir jų vystimosi. Įsitikinimas, kad tarptautinė Konvencija 

dėl vaiko teisių bus didelis indėlis į vaikų teisių apsaugą ir jų gerovės užtikrinimą ir sektinas 

Jungtinių Tautų Organizacijos laimėjimų žmogaus teisių srityje pavyzdys. Jungtinių Tautų 

vaiko teisių konvenciją yra ratifikavusios visos pasaulio šalys, išskyrus Jungtines Amerikos 

valstijas ir Somalį. 

Konvencija yra vientisa ir jos visi straipsniai tarpusavyje susiję. Pagrindinis dėmesys tu- 

rėtų būti skiriamas bendriesiems Konvencijos principams: turi būti be jokios diskriminacijos 

gerbiamos visos teisės, nustatytos kiekvienam valstybės jurisdikcijai priklausančiam vaikui 

(2 straipsnis); atliekant visus su vaikais susijusius veiksmus pirmiausia privaloma atsižvelg- 

ti į tai, kas geriausia vaikui (3 straipsnio pirma dalis); teisė į gyvybę ir visomis išgalėmis 

užtikrintą vaiko teisęį gyvenimą ir vystymąsi (6 straipsnis); vaiko teisė laisvai reikšti savo 

pažiūras visais jam svarbiais klausimais; vaiko teisė būti išklausytam visuose teisminiuose ar 

administraciniuose procesuose, kai yra nagrinėjami su juo susiję klausimai (12 straipsnis). 

Vaiko teisių konvencijoje nurodomi pagrindiniai vaikų gerovės kriterijai skirtingais jų 

raidos etapais. Egzistencijos teisės apima vaiko teisę gyventi ir turėti viską, ko reikia jo 

egzistavimui. Tai – tinkamos gyvenimo sąlygos, būstas, visavertė mityba ir teisėį medici- 

nos paslaugas. Vystymosi teisės apima tai, ko reikia vaikui visapusiškai tobulėti. Tai – teisė 

į mokslą, laisvalaikį ir žaidimus, kultūrinius renginius, teisė į minties, sąžinės ir religijos 

laisvę, galimybė naudotis informacija. Apsaugos teisės reikalauja, kad vaikai būtų apsau- 

goti nuo visų prievartos, išnaudojimo ir grubaus elgesio formų. Dalyvavimo teisės leidžia 

vaikams dalyvauti bendruomenės ir valstybės veikloje. Tai – laisvė reikšti savo nuomonę, 

išsakyti tai, kas svarbu jų gyvenime, dalyvauti taikiuose susirinkimuose. Vaikai turi gali- 

mybę dalyvauti visuomenės veikloje, rengtis atsakingam suaugusio žmogaus gyvenimui. 

Lietuvos Respublika prie Vaiko teisių konvencijos prisijungė 1992 m. sausio 8 d., ji Lie- 

tuvoje įsigaliojo 1992 m. kovo 1 d., o ratifikuota buvo 1995 m. liepos 3 d. Daug kas mano, 

kad Konvencija yra tik rekomendacinis dokumentas, kurį vykdyti nėra privalu, tačiau tiek 

Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas 

numato, kad Seimo ratifikuotas tarptautines sutartis (Jungtinių Tautų vaiko teisių konven- 

cija yra tokia tarptautinė sutartis) privalu vykdyti, nes pagal teisės aktų hierarchiją tai 

aukščiausią teisinę galią turintis dokumentas. 

Vaiko teisės ir pareigos yra įtvirtintos visuose teisės lygmenyse ( tarptautiniuose teisės 

aktuose, nacionaliniuose teisės aktuose, lokaliniuose (vietos) teisės aktuose). 

Lietuvoje galiojantys tarptautiniai teisės aktai: Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracija 

(paskelbta 1959 m. lapkričio 20 d.); Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, (Žin., 1995, 

Nr. 60–1501); Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, (Žin., 2006, Nr. 68–2497); Europos 

socialinė chartija, (Žin., 2001, Nr. 49–1704), Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija ir 

jos fakultatyvinis protokolas, (Žin., 2010, Nr. 71–3561).

Nacionaliniai teisės aktai 

• Lietuvos Respublikos Konstitucija, (Žin., 1992, Nr. 33–1014); 

• Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas, (Žin., 1985, Nr. 1–1); 

• Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, (Žin., 2000, Nr. 89–2741); 

• Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, (Žin., 2000, Nr. 74–2262); 

• Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, (Žin., 2002, Nr. 36–1340); 

• Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, (Žin., 2002 Nr. 32–134); 

• Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (Žin., 2002, Nr. 64–2569); 

• Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, 

(Žin., 1996, Nr. 33–808); 

• Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, (Žin., 1991, Nr. 23–593); Lietuvos 

• 

Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas, (Žin., 2011, Nr. 38– 1804); 

Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas, (Žin., 1997, Nr. 98–247); 

• Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas, (Žin., 1997, Nr. 98–2478 

(neteko galios 2011 07 01, įsigaliojus Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 

pakeitimo įstatymui)); 

• Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymas, 

(Žin., 2006, Nr. 73–2755); 

• Lietuvos Respublikos minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas, (Žin., 2007, 

Nr. 80–3214); 

• Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos 

poveikio įstatymas, (Žin., 2002, Nr. 91–3890; 2002–09–25 Nr. 93 (atitaisymas)); 

• Lietuvos Respublikos socialinių paslaugųį statymas, (Žin., 2006, Nr. 17–589); 

• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai ir apžvalgos. 

Norisi atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad neįvertinami lokaliniai (vietos) teisės aktai, 

tokie, kaip Mokyklos nuostatai, Mokyklos vidaus tvarkos taisyklės, Mokymo sutartis. 

Nuostatos, kurios įrašytos šiuose dokumentuose, visoms šalims (mokiniui, mokytojui ar 

tėvams) yra privalomos, jų nevykdymas užtraukia atsakomybę. 

Pateikiamos kai kurių svarbiausių teisės aktų, nustatančių vaiko teises, ištraukos su 

trumpais komentarais. 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnyje nustatyta, kad nepilnamečius 

vaikus gina įstatymas. Lentelėje pateikiami Lietuvos Respublikos statistikos departamento 

duomenys apie demografinę situaciją Lietuvoje. 

2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 

Iš viso 802,3 775,2 746,2 718,8 695,5 673,8 653,7 636,1 

Berniukai 410,5 397,2 382,2 368,2 356,2 345,1 335,0 325,9 

Mergaitės 391,8 378,0 364,0 350,6 339,3 328,7 318,7 310,2 

Mieste 514,6 493,5 473,6 456,1 442,0 429,1 417,0 408,2 

Kaime 287,7 281,7 272,6 262,7 253,5 244,7 236,7 227,9 

Palyginti su bendru gyventojų skaičiumi, % 

Iš viso 23,2 22,5 21,8 21,1 20,5 20,0 19,5 19,1 

Berniukai 25,4 24,7 23,9 23,2 22,6 22,0 21,5 21,1 

Mergaitės 21,2 20,6 19,9 19,3 18,8 18,3 17,8 17,4 

Mieste 22,2 21,5 20,8 20,1 19,6 19,1 18,6 18,3 

Kaime 25,1 24,5 23,8 23,2 22,5 21,9 21,3 20,7 

9

10 

Pateikiama statistika rodo, kad kasmet Lietuvoje mažėja apie 20 000 vaikų. Tai le- 

mia įvairios priežastys, todėl valstybė, prisiėmusi konstitucinę pareigą ginti vaikus, visur 

ir visada turi teikti pirmumą vaiko interesams. Tai nurodyta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių 

konvencijos 3 straipsnyje pabrėžiant, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, ne- 

svarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, 

teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Vals- 

tybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, 

atsižvelgdamos į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir 

pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių. Kaip matyti, 

Lietuva, iki ratifikuojant Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, Konstitucijoje įtvirtino šią 

nuostatą, ji turi būti taikoma ne tik valstybės inicijuojamiems veiksmams (įstatymų priė- 

mime, biudžeto formavime), bet ir visoms privačioms įstaigoms bei visiems veiksmams, 

taikomiems vaikams kaip socialinei grupei. 

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (įsigaliojo 2001 07 01) 3.161 nurody- 

tos vaiko teisės. Šio straipsnio pirmoje dalyje numatyta, kad kiekvienas vaikas turi neat- 

imamą teisę gyventi bei sveikai vystytis ir nuo gimimo turėti savo vardą ir pavardę (kitos 

šio straipsnio dalys bus aptartos kitose knygos dalyse). 

Lietuvai 1995 m. ratifikavus Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, 1996 metais 

buvo priimtas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (to- 

liau – Įstatymas). Šio įstatymo paskirtis – gerinti vaikų teisinę apsaugą šalyje, nustatant 

suderintus su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautinės teisės normomis bei prin- 

cipais vaiko teisių ir laisvių gynimo pagrindus. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas ne tik 

įtvirtina pagrindines vaiko teises, laisves, šių teisių ir laisvių apsaugos bei gynimo svar- 

biausias garantijas, bet numato vaiko pareigas, taip pat reguliuoja vaiko elgesio kontro- 

lės bei jo atsakomybės pagrindines sąlygas, nustato tėvų, kitų fizinių ir juridinių asmenų 

atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas. Be to, pažymėtina, kad 

Įstatyme numatyta, jog sprendžiant kilusius ginčus, kai įstatymai ar kiti teisės aktai kitaip 

negu šis įstatymas reguliuoja santykius, susijusius su vaiko teisėmis bei laisvėmis ir jų 

apsauga, arba šie santykiai nėra įstatymų sureguliuoti, taikomos šio įstatymo atitinkamos 

nuostatos. 

Minėto įstatymo 4 straipsnis iš esmės atkartoja pagrindines Jungtinių tautų vaiko tei- 

sių konvencijos nuostatas. Jame nurodyta, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, 

vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laiky- 

tis šių nuostatų bei principų: 

– visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus; 

– vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose 

įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis; 

– kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas 

dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, 

tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių 

nors kitų aplinkybių; 

– kiekvienam vaikui – tiek iki gimimo, tiek ir po jo – turi būti garantuota galimybė būti 

sveikam ir normaliai vystytis fiziškai bei protiškai, o gimusiam vaikui – taip pat doroviškai 

ir dalyvauti visuomenės gyvenime; 

– nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo 

lėšų ir globos ar rūpybos;

– sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būs- 

to, minimalių pragyvenimo lėšų, globos, rūpybos), kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys 

įstatymų nustatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami nega- 

liojančiais; 

– vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai. 

Minėtame įstatyme įtvirtintos pagrindinės vaiko teisių grupės: 

I grupė – Asmeninės neturtinės vaiko teisės (teisė į gyvybę, teisė į garbę, orumą, ir 

privataus gyvenimo neliečiamumą, teisė į nuomonės pareiškimą ir vaiko dalyvavimo teisė, 

teisė į identiškumo išsaugojimą, teisė būti apsaugotam nuo įvairaus pobūdžio fizinio ar 

psichologinio smurto, seksualinio išnaudojimo, priežiūros nebuvimo); 

II grupė – Vaiko teisės šeimoje ir vaiko teisės, susijusios su šeima (teisė žinoti savo 

tėvus ir būti jų globojamu, auklėjamu, teisė gyventi su tėvais ir nebūti su jais išskirtu, teisė 

bendrauti su abiem tėvais, jiems gyvenant atskirai, taip pat su kitais giminaičiais, teisė 

reikalauti iš abiejų tėvų sudaryti tinkamas sąlygas vystytis, materialiai išlaikyti, aprūpinti 

gyvenamuoju būstu, teisė turėti atskirą turtą nuo šeimos narių); 

III grupė – Socialinės ekonominės vaiko teisės (teisė į sveiką vystymąsi, teisė į apsaugą 

ir paramą vaikui netekus tėvų globos, teisė į visavertį gyvenimą vaikams, turintiems 

negalią, teisė dalyvauti visuomenės gyvenime, taikiuose susirinkimuose ir organizacijose, 

minties, sąžinės, religijos, žodžio laisvė, teisė į socialines programas, socialinį aprūpinimą, 

specialų gydymą vaikui patyrus išnaudojimą); 

IV grupė – politinės vaiko teisės (teisė į pilietybę, teisė į pabėgėlio statusą). 

Įstatymo II skyriuje yra nurodytos pagrindinės vaiko teisės ir laisvės (kiekviena iš jų 

yra detalizuojama ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose). Tai: 

– Vaiko teisė gyventi ir augti 

1. Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi ir augti. 

2. Draudžiami bet kokie moksliniai bandymai ar kitokie eksperimentai su vaiku, galintys 

pakenkti jo gyvybei, sveikatai, normaliam asmenybės vystymuisi. Šis draudimas taikomas 

ir tada, jei yra vaiko, jo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų sutikimas. 

– Vaiko teisė būti sveikam 

Vaiko teisė būti sveikam garantuojama: 

1) priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką; 

2) vaikų ir jų motinų (tėvų) sveikatos priežiūra; 

3) vaikų ligų profilaktika, kvalifikuota medicinos pagalba; 

4) tinkamos kokybės maisto produktų vaikams gaminimu; 

5) vaiko sveiko gyvenimo būdo ugdymu ( informacija, švietimu ir kt.); 

6) kitomis įstatymų nustatytomis vaiko sveikatos apsaugos garantijomis bei 

lengvatomis. 

– Vaiko teisė į individualybę ir jos išsaugojimą 

1. Vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į 

šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą. 

2. Įstatyme nurodytas vaiko teises ir jų garantijas nustato Santuokos ir šeimos kodeksas, 

Pilietybės įstatymas, kiti įstatymai bei teisės aktai. 

11

– Vaiko teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę 

1. Vaikas turi teisęį asmeninį gyvenimą, bendravimą, susirašinėjimo slaptumą, į asmens 

neliečiamybę ir laisvę. Šias teises bei laisves saugo ir gina Lietuvos Respublikos 

Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai. 

2. Draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. 

– Vaiko teisė į gyvenimo sąlygas 

Vaiko teisęį gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam 

vystymuisi, užtikrina tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės ir vietos savivaldos institucijos. 

– Vaiko turtinės teisės 

1. Vaikas turi teisę į nuosavybę, kurią saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, 

šis ir kiti įstatymai. 

2. Vaiko turtines teises, jų įgijimą ir įgyvendinimą reglamentuoja Civilinis, Santuokos 

ir šeimos kodeksai, kiti įstatymai bei teisės aktai. 

3. Vaikas, atsižvelgiant į jo veiksnumą, turi teisę pats arba per savo teisėtus atstovus 

sudarinėti sandorius, turėti indėlių kredito įstaigose ir disponuoti uždarbiu ar stipendija, 

įgyvendinti kitas turtines teises, kurias nustato atitinkami įstatymai bei teisės aktai. 

4. Vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai gali 

disponuoti tik turėdami vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą, kad tokie sandoriai neprieštarauja 

vaiko interesams. 

5. Dalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių (tėvų) nuosavybė, visais atvejais 

turi būti atsižvelgta į vaikų turtinius interesus. 

–Vaiko teisė į gyvenamąjį būstą 

1. Vaiko teisę į gyvenamąjį būstą nustato, saugo ir gina šis ir kiti įstatymai bei teisės 

aktai. 

2. Našlaitis (vaikas, kurio tėvai mirę) ar likęs be tėvų globos bei rūpybos vaikas, atiduotas 

į vaikų globos įstaigą, giminaičių, kitų asmenų priežiūrai, nepaisant to, ar jam buvo 

įsteigta globa (rūpyba), išsaugo teisęį gyvenamąjį būstą, kuriame jis gyveno anksčiau, 

arba jam įstatymų nustatyta tvarka suteikiamas kitas ne blogesnis būstas. 

3. Našlaitis ar likęs be tėvų globos ir rūpybos vaikas, neturintis gyvenamojo būsto, juo 

aprūpinamas įstatymų nustatyta tvarka. 

4. Našlaitis ar likęs be tėvų globos ir rūpybos vaikas negali būti iškeldintas iš savo gyvenamojo 

būsto nesuteikus jam kito ne blogesnio būsto. 

5. Kai tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai netinkamai vykdo arba nevykdo šio įstatymo 

11 straipsnyje nustatytų reikalavimų, tai įkeičiant, parduodant arba dovanojant būstą, kuriame 

gyvena vaikas, būtina vaiko teisių apsaugos institucijos išvada, kad tokie sandoriai 

neprieštarauja vaiko interesams. 

– Vaiko socialinės teisės 

1. Vaikas turi teisę į mokslą, teisę įgyti specialybę, pasirinkti darbą, taip pat minties, 

sąžinės, religijos, žodžio laisvę, teisę naudotis įvairia humanitarine informacija ir ją platinti, 

dalyvauti visuomenės gyvenime, taikiuose susirinkimuose ir organizacijose, teisę laisvai 

reikšti savo pažiūras. 

2. Vaikas turi autoriaus teises į savo kūrinį, išradimą ar atradimą. 

3. Šiame įstatyme nurodytas ir kitas vaiko socialines teises nustato, saugo ir gina šis 

ir kiti įstatymai bei teisės aktai. 

12

– Vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą 

1. Kiekvienam vaikui, negaunančiam pakankamo išlaikymo iš tėvų ar teisėtų jo atstovų, 

teikiama valstybės parama. Jos dydį, teikimo tvarką ir sąlygas nustato įstatymai bei 

kiti teisės aktai. 

2. Našlaitį ar likusį be tėvų globos ir rūpybos vaikąįstatymų nustatyta tvarka išlaiko 

valstybė. Kiekvienam tokiam vaikui, neatsižvelgiant į globos formą (valstybinę, privačią, 

visuomeninę, šeimyninę, asmeninę), valstybės ir vietos savivaldos institucijos turi užtikrinti 

vienodas materialines sąlygas. 

– Vaiko teisė į poilsį ir laisvalaikį 

1. Vaikas turi teisę į poilsį ir laisvalaikį, atitinkantį jo amžių, sveikatą bei poreikius. 

2. Vaikui turi būti užtikrinta galimybė ir sudarytos sąlygos žaisti. 

3. Valstybė ir vietos savivaldos institucijos steigia ir remia vaikų sporto, kūrybos, laisvalaikio 

ir sveikatingumo klubus, stovyklas, šeimos poilsio namus, sanatorijas, sudaro sąlygas 

vaikams naudotis socialinio draudimo teikiamomis lengvatomis. 

4. Vaikų poilsį ir laisvalaikį garantuoja įstatymai. 

Vaikų, priklausančių Lietuvos Respublikos tautinėms bendrijoms 

(mažumoms), teisės 

Vaikai, priklausantys Lietuvos Respublikos tautinėms bendrijoms (mažumoms), turi 

teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius bei tradicijas. Šią teisę užtikrina Lietuvos 

Respublikos Konstitucija, įstatymai bei kiti teisės aktai. 

Vaiko pabėgėlio teisės 

Vaikas, kuris pagal įstatymus pripažįstamas pabėgėliu, turi teisęį pagalbą bei apsaugą. 

Jei būtina, ieškomi tokio vaiko tėvai, giminaičiai ar kiti asmenys bei įstaigos, kuriems jis 

gali būti perduotas. 

Vaiko teisė dalyvauti vaikų apsaugos programose 

Vaikas turi teisę pats ar per savo teisėtus atstovus prisidėti prie vaiko teisių apsaugos 

programų rengimo ir įgyvendinimo. 

Šio įstatymo kituose skyriuose aptartos vaiko teisės gyventi šeimoje, vaiko ir mokyklos 

santykiai, neįgalių vaikų teisės, tačiau apie jas bus kalbama kituose šios knygos skyriuose. 

Pažymėtina tai, kad Įstatymas, nustatantis pagrindines vaiko teises ir laisves, priimtas 

prieš 15 metų, daugelis jo nuostatų neatitinka kitų, vėliau priimtų teisės aktų nuostatų, 

tarp jų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, šiuo metu parengtas Šeimos ir vaiko gerovės 

įstatymo projektas pateiktas Seimui svarstyti, kuris turėtų pakeisti Lietuvos Respublikos 

vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. 

13

2. Vaiko pareigos 

14 

Studentai, kuriems dėsčiau Vaiko smurto ir prievartos prevenciją, rašė referatus 

apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje. Atsiunčia viena iš 

studenčių savo darbą, kartu pateikdama nuomonę apie Jungtinių Tautų konvenciją ir jos 

naudą Lietuvos vaikams. 

Norisi pacituoti porą minčių iš šio laiško: „Peržvelgiau visą JT VTK, tačiau nelabai 

radau, kad kur nors būtų paminėtas toks dalykas kaip „vaiko pareigos”. Natūraliai kyla 

klausimas „Kodėl?”. Minimos tik vaiko teisės, teisės ir teisės. Kodėl? Tačiau prie vaiko 

tėvų ar globėjų šis žodis „pareigos” stebuklingai atsiranda. Rodos, pats pavadinimas „Vai- 

ko teisių konvencija” byloja, jog kalbama bus tik apie vaiko teises. Stop. Tada lygiagrečiai 

turėtų būti dokumentas „Vaiko pareigų konvencija”. Tebūnie tai tik retoriniai pamąstymai. 

Bet kyla klausimai, negi pati Lietuva ir joje veikiantys negeba suregzti jokio dokumento, 

kuriame paprastai, aiškiai ir nedviprasmiškai būtų pateiktos vaiko teisės ir pareigos.” 

Susimąstykime – ar iš tiesų mes, Lietuva, neturime teisės aktų, kurie aiškiai ir nedvi- 

prasmiškai nustatytų vaiko pareigas. Turime. Tai kas įvyko, kad vis dažniau girdime, jog 

vaikai užmiršo savo pareigas? Kalbama apie visus vaikus, tačiau dažnai taip kalbantieji 

pabrėžia, kad jų pačių vaikai – geri. Taip, Lietuvos vaikai puikūs, gabūs, atsakingi, daug 

pasiekiantys įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, sporte ir pan. Bloga nuomonė apie 

vaikus formuojasi nuolat girdint ir skaitant informaciją visuomenės informavimo priemo- 

nėse apie vaikų agresiją, smurtą mokykloje, bendruomenėje, padarytus nusikaltimus, 

alkoholio ir narkotikų vartojimo plitimą. Manau, pirmiausia tikslinga išskirti ir nurodyti 

vaiko pareigų grupes, kurias reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai: 

– vaikas privalo gerbti tėvus, kitus šeimos narius, globoti juos senatvėje, ligos ar 

kitos negalios atvejais, padėti tėvams ir kitiems paramos reikalingiems šeimos nariams; 

(Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 7 dalis , Lietuvos Respublikos civilinio 

kodekso 3.162 straipsnis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 

48 straipsnio 2 dalis); 

– gerbti pedagogus, kitus suaugusius ir vaikus, nepažeisti jų teisių ir teisėtų inte- 

resų; (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 46 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respubli- 

kos profesinio mokymo įstatymas, Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas, 

lokaliniai (vietos) teisės aktai, tokie kaip Mokyklos nuostatai, Vidaus tvarkos taisyklės, 

Mokymo sutartis); 

– laikytis priimtų elgesio normų mokymo, auklėjimo įstaigose, viešose vietose, dar- 

be, buityje; (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 48 straipsnio 

1 dalis); 

– gerbti ir tausoti kultūros ir istorijos vertybes, gamtą, visuomenės ir privačią nuo- 

savybę (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindųįstatymo 48 straipsnio 1 

dalis); 

Visą teikiamą informaciją dalinu į dvi atskiras grupes. Viena jų – tai pagarba tėvams. 

Kita – vaiko elgesys viešose vietose ( mokykloje, gatvėje, muziejuose, gamtoje etc.).

PAGARBA TĖVAMS 

Pagarbą tėvams mūsų įstatymai formuluoja taip: 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 7 dalis – vaikų pareiga – gerbti tėvus, 

globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. 

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.162 straipsnis – vaikas turi gerbti tėvus ir 

tinkamai atlikti savo pareigas. 

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 48 straipsnio 2 dalis – 

vaikas privalo: gerbti savo tėvus, kitus šeimos narius, globoti juos senatvėje, ligos ar kitos 

negalios atvejais, padėti tėvams ir kitiems paramos reikalingiems šeimos nariams. 

Kaip matome, įstatymų pakanka. Įstatymuose išplėstinai neapibrėžiamas sąvokos „pagarba 

tėvams” turinys. Apie tai plačiau kalbėsime 3 skyriuje „Teisės ir pareigos šeimoje”. 

VAIKO ELGESYS VIEŠOSE VIETOSE 

Jis reglamentuojamas įvairaus lygio teisiniuose dokumentuose. 

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 

48 straipsnio 1 dalis: 

1) Vaikas yra visuomenės narys ir naudodamasis savo teisėmis turi laikytis nustatytų 

elgesio normų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nuostatų, 

gerbti kitų žmonių teises. 

2) gerbti pedagogus, kitus suaugusiuosius ir vaikus, nepažeisti jų teisių ir teisėtų interesų; 

3) laikytis priimtų elgesio normų mokymo, auklėjimo įstaigose, viešose vietose, darbe, 

buityje; 

4) gerbti ir tausoti kultūros ir istorijos vertybes, gamtą, visuomenės ir privačią nuosavybę. 

Vaikas turi būti ugdomas atlikti pareigas ir pats atsakyti už savo poelgius šeimoje, 

mokymo bei auklėjimo įstaigose, darbe, socialinėje aplinkoje. 

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo 

46 straipsnio 2 dalis – mokinys privalo: 

1) sudarius mokymo sutartį, laikytis visų jos sąlygų, mokyklos vidaus tvarką reglamentuojančių 

dokumentų reikalavimų; 

2) lankyti mokyklą, stropiai mokytis, laikytis mokinio elgesio normų, gerbti mokytojus 

ir kitus mokyklos bendruomenės narius, nepažeisti jų teisių ir teisėtų interesų; 

3) mokytis pagal pradinio ir pagrindinio ugdymo programas iki 16 metų. 

Lygiai vienodai vaiko (mokinio) pareigos yra įvardintos Lietuvos Respublikos profesinio 

mokymo įstatyme ir pan. 

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo 45 straipsnyje numatyta, 

kad švietimo santykiai tarp mokinio ir švietimo teikėjo įforminami mokymo sutartimi. Mokymo 

sutartį už vaiką iki 14 metų jo vardu sudaro tėvai (globėjai), veikdami išimtinai vaiko 

interesais. Vaikas nuo 14 iki 16 metų mokymo sutartį sudaro turėdamas tėvų (rūpintojų) 

rašytinį sutikimą. Sutartyje nurodomos sutarties šalys, mokymosi programa, jos baigimo 

15

forma, šalių įsipareigojimai, mokymo sutarties terminas, jos keitimo, nutraukimo pagrindai 

ir padariniai. 

16 

Pateiksiu kelias ištraukas iš mokymo sutarties, mokyklos nuostatų ir vidaus tvarkos 

taisyklių, kurių, kaip ir įstatymų, laikytis privalo mokyklos bendruomenė, tarp jos ir vaikai: 

Ištrauka iš X mokyklos mokymo sutarties: 

Mokinys įsipareigoja (mokinio pareigos): 

• Punktualiai ir reguliariai lankyti mokyklą; 

• Pagal savo gebėjimus ir poreikius stropiai mokytis ir įgyti išsilavinimą; 

• Sąžiningai atlikti kontrolines užduotis, laikyti egzaminus; 

• Pagarbiai elgtis su bendraamžiais, vyresniaisiais bei kitais mokyklos bendruomenės 

nariais; 

• Susirgus tą pačią dieną informuoti mokyklą; 

• Laiku pasitikrinti sveikatą ir pateikti mokyklai reikiamą informaciją; 

• Atlyginti mokyklai padarytą žalą; 

• Talkinti mokyklai tvarkant jos aplinką, organizuojant mokyklos, kaip vietos kultūros 

židinio, renginius; 

• Apsirūpinti individualiomis mokymosi priemonėmis (pratybų sąsiuviniais, rašymo 

priemonėmis, skaičiuotuvais ir kt.); 

• Aktyviai dalyvauti mokyklos savivaldoje; 

• Laikytis vidaus darbo tvarkos taisyklių; 

• Nepažeidinėti mokinio elgesio taisyklių. 

Ištrauka iš X mokyklos nuostatų: 

Mokiniai privalo: 

• Mokytis iki 16 metų; įgyti pakankamai žinių ir patirties tam, kad teisingai pasirinktų 

tolesnį mokymosi ar profesinės veiklos kelią, ruoštis savarankiškam gyvenimui; 

• Reguliariai lankyti mokyklą, laikyti mokinių elgesio ir mokyklos vidaus tvarkos 

taisyklių; 

• Gerbti valstybinę, savo gimtąją kalbą ir kultūrą, toleruoti kitas kalbas ir kultūras; 

• Laikytis žmonių bendrabūvio normų; 

• Sudarius mokymo sutartį, laikytis visų jos reikalavimų; 

• Stropiai mokytis, gerbti visus mokyklos bendruomenės narius; 

• Mokiniai privalo dalyvauti mokykloje organizuojamuose testuose, pasiekimų 

• 

patikrinimuose; 

Mokiniai privalo sąžiningai atlikti jiems skirtas užduotis, žinių patikrinimus ir testus, 

ugdymo pasiekimų patikrinimo darbus. 

X gimnazijos vidaus tvarkos taisyklių ištrauka: 

Mokinys privalo: 

• Nuolat lankyti mokyklą, nepraleidinėti pamokų be pateisinamos priežasties, atvykęs 

į gimnaziją po ligos tuoj pateikti klasės auklėtojui pateikti praleistas pamokas 

pateisinantį dokumentą; jei praleista daugiau nei trys dienos, būtina gydytojo 

išduota pažyma apie ligą; 

• Nevėluoti į pamokas be pateisinamos priežasties; 

• Griežtai laikytis kelių eismo taisyklių;

• Išvykti į sporto varžybas ar koncertines keliones galima tik gimnazijos direktoriui ar 

jo įgaliotam asmeniui leidus; 

• Pamokų metu be budinčio vadovo leidimo ir tėvų prašymo negalima išeiti iš 

mokyk los teritorijos; 

• Pertraukas mokiniai leidžia mokyklos koridoriuose, bibliotekoje, valgykloje, 

skaitykloje; 

• Vykdydamas praktinio darbo užduotis, laikytis saugumo technikos taisyklių; 

• Mokslo metų pradžioje pasitikrinti sveikatą ir iki spalio 1 d. pristatyti mokyklos 

bendruomenės slaugytojai reikalingus dokumentus; 

• Saugoti gimnazijos turtą: tausoti gimnazijos inventorių, klases, kabinetus, vado 

vėlius, knygas. Už sąmoningą inventoriaus, vadovėlių ir knygų gadinimą moksleivis 

ir jo tėvai atsako materialiai; 

• Saugoti mokyklos žaliuosius plotus: jų netrypti, nešiukšlinti, prižiūrėti tiek žaliuosius 

plotus, tiek juose augančius medžius; 

• Atsakingai vykdyti mokykloje nustatyta tvarka paskirtas pareigas: budintieji klasėje 

atsako už švarą, tvarką ir pasiruošimą darbui; 

• Laikytis higienos reikalavimų; 

• Kūno kultūros pamokose sportuoti tik su sportine apranga; 

• Mokykloje vaikščioti švariai, tvarkingai ir padoriai apsirengus. Draudžiama pamokų 

metu dėvėti sportinę aprangą. Kailiniai, paltai, puspalčiai, striukės, lietpalčiai 

kabinami rūbinėje. Mokyklos patalpose negalima būti su kepure; 

• Gerbti budinčius, vykdyti jų nurodymus; 

• Drausmingai elgtis, gerbti vieni kitus neprasivardžiuoti ir nesityčioti vieniems iš 

kitų; 

• Pamokose turėti visus darbui reikalingus reikmenis ir knygas, laikytis reikiamos 

pamokos darbo tvarkos. Per pamokas eiti į tualetą gali tik tie mokiniai, kurie turi 

sveikatos sutrikimų (apie tai turi būti pateikta medicininė pažyma ir informuoti mo 

kytojai); 

• Pagarbiai bendrauti su mokytojais ir kitais bendruomenės nariais; 

• Gerbti tėvus, nuolat rūpintis visais šeimos nariais, padėti jiems namie; 

• Mokiniai mokykloje privalo turėti asmenybę liudijantį dokumentą – mokinio 

• 

pažymėjimą, jį pateikti paprašius mokyklos budintiesiems, mokytojams, mokyklos 

vadovams, už mokyklos teritorijos, viešosios tvarkos pareigūnams; 

1–2 klasių mokiniai kiekvienoje pamokoje turi turėti pažymių knygelę, susirašyti 

gautus pažymius, 3–4 klasių mokiniai privalo kasdien turėti atsiskaitymo knygelę; 

• Būti nepakantūs amoraliems ir antivisuomeniniams poelgiams. Už viešosios tvarkos 

pažeidimą (necenzūrinius žodžius, muštynes) moksleiviai baudžiami Lietuvos 

Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 

Draudžiama: 

• Be mokytojų leidimo imti gimnazijos valstybinės svarbos dokumentus: klasių, 

būrelių dienynus, asmens bylas ir kt.; 

• Draudžiama įsinešti į mokyklą ginklų, peilių, dujų balionėlių, toksinių medžiagų, 

narkotikų ar kitų kenksmingų ir sveikatai pavojingų daiktų; 

• Draudžiama mokykloje ir mokyklos teritorijoje naudoti kvaišalus, rūkyti, žaisti 

azartinius žaidimus; 

17

18 

• Draudžiama pamokų metu naudotis mobiliu telefonu; 

• Draudžiama įsinešti į mokyklą garso įrašus, literatūrą, laikraščius, žurnalus ir kitus 

leidinius, kurie tiesiogiai skatina ar propaguoja karą, žiaurų elgesį, smurtą, 

• 

pornografiją; 

Draudžiama pamokos metu vaikščioti koridoriais ir trukdyti mokytojui vesti pamoką; 

• Draudžiama pamokos metu savavališkai išeiti iš kabineto. 

Pareigos nurodytos, manau, vaikai jas žino, tačiau klausimas – ar visi žino apie atsakomybę 

už jiems nurodytų pareigų nevykdymą? Toliau kalbėsime apie nepilnamečių atsakomybę. 

Nepilnamečiui už priešingą teisei elgesį gali būti taikoma drausminė, civilinė, administracinė 

ir baudžiamoji atsakomybė. 

DRAUSMINĖ ATSAKOMYBĖ 

– vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko 

atstovai gali vaiką drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį 

žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos 

pagrindų įstatymo 49 straipsnio 1 dalis); 

– drausminė atsakomybė taikoma vaikui už mokymo, auklėjimo (globos) įstaigos vidaus 

tvarkos taisyklių ir mokinio elgesio normų pažeidimus; gali būti taikomos drausminės 

auklėjamojo poveikio priemonės: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, atitinkamas 

elgesio įvertinimas, kitos įstatymų nustatytos poveikio priemonės (Lietuvos Respublikos 

vaiko teisių apsaugos pagrindųįstatymo 49 straipsnio 2 dalis); 

– auklėjamojo poveikio (drausminimo) priemonės vaikui gali būti taikomos už nuolatinius 

ir piktybinius teisėtvarkos pažeidimus, taip pat už pavojingos (nusikalstamos) veikos 

padarymą, jeigu dėl jo amžiaus, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių negalima taikyti administracinės 

ar baudžiamosios atsakomybės: 

1) įspėjimas; 

2) įpareigojimas viešai ar kitokia forma atsiprašyti nukentėjusįjį; 

3) atidavimas tėvų ar kitų asmenų priežiūrai pagal laidavimą; 

4) namų priežiūra (laisvalaikio apribojimas); 

5) atidavimas į specialiąją auklėjimo ir drausmės įstaigą; 

6) kitos įstatymų numatytos priemonės (atsižvelgiant į vaiko amžių, jo padaryto pažeidimo 

pobūdį, kitas aplinkybes) (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų 

įstatymo 49 straipsnio 3 dalis). 

CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ 

– Civilinė nepilnamečio atsakomybė nurodyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 

6.275 – 6.277 ir 6.280 straipsniuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.275 straipsnis 

numato, kad už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai, 

jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Jeigu nepilnametis iki keturiolikos 

metų padaro žalą tuo metu, kai jis yra mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos 

(rūpybos) institucijos prižiūrimas, už tą žalą atsako ši institucija, jeigu neįrodo, kad žala 

atsirado ne dėl jos kaltės. 

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.276 straipsnis numato, kad nepilnametis nuo 

keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Tais

atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, 

kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar 

rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Tokios pat teisinės pasekmės 

atsiranda, jeigu nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų žalos padarymo metu 

buvo mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos prižiūrimas. 

Šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų pareiga atlyginti žalą pasibaigia, kai padaręs žalą 

asmuo sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, 

kurio pakanka žalai atlyginti. 

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.277 straipsnyje nurodyta, kad tėvai, kurių 

valdžia buvo apribota dėl jų kaltės, už savo nepilnamečių vaikų padarytą žalą atsako ben- 

drais pagrindais, jeigu nepilnamečių vaikų veiksmai yra netinkamo tėvų valdžios įgyven- 

dinimo pasekmė, išskyrus atvejus, kai nepilnamečiui yra paskirtas globėjas ar rūpintojas. 

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.278 straipsnyje numatyta atsakomybė už pri- 

pažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą. Už pripažinto neveiksniu fizinio asmens 

padarytą žalą atsako jo globėjas arba jį prižiūrėti privalanti institucija, jeigu neįrodo, kad 

žala atsirado ne dėl jų kaltės. Globėjo ar atitinkamos institucijos pareiga atlyginti žalą ne- 

pasibaigia ir tuo atveju, kai žalą padaręs asmuo po jos padarymo pripažįstamas veiksniu. 

Jeigu globėjas mirė ar neturi pakankamai lėšų žalai, padarytai asmens sveikatai ar gy- 

vybei, atlyginti, o žalą padaręs asmuo turi pakankamai lėšų, tai teismas, atsižvelgdamas 

į neveiksnaus asmens ir nukentėjusio asmens turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės 

bylai aplinkybes, gali išieškoti žalą iš neveiksnaus asmens turto. 

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.280 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tėvai, 

globėjas ar rūpintojas, taip pat šio kodekso 6.275, 6.276 ir 6.278 straipsniuose nurodytos 

institucijos, atlyginę nepilnamečio ar pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą, 

neturi regreso teisės į šiuos fizinius asmenis. 

ADMINISTRACINĖ ATSAKOMYBĖ 

– Administracinė atsakomybė (išsamiau pateikiama šios knygos 7 skyriuje). Už administracinius 

teisės pažeidimus atsako vaikai, kuriems yra suėję 16 metų. Aplinkybė, kad 

teisės pažeidimą padarė nepilnametis yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nepilnamečiui 

neskiriamas administracinis areštas. Nepilnamečiui skiriama ne daugiau nei ½ baudos, 

numatytos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse. 

BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ 

– Baudžiamoji atsakomybė (išsamiau šios knygos 7 skyriuje). Už nusikaltimus ar baudžiamuosius 

nusižengimus atsako nepilnamečiai, kuriems iki nusikaltimo ar baudžiamojo 

nusižengimo buvo suėję 16 metų. Išimtinais atvejais atsako nepilnamečiai, kuriems buvo 

suėję 14 metų. Nepilnamečiui, kuriam iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo suėję 

14 metųįstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio priemonės 

(Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas (plačiau taip pat 

7 skyriuje). Vaikui taip pat draudžiama taikyti mirties bausmę, įkalinimą iki gyvos galvos. 

Maksimali laisvės atėmimo bausmė – 10 metų. 

Iš pateiktos informacijos kiekvienam turėtų būti aišku, kad vaiko pareigas aprašančių 

teisės aktų yra daugiau negu pakankamai. Kai kuriuose iš jų neišvengta ir elgesio normų 

pakartojimo. Bet tai nelaikytina principiniu tokių aktų trūkumu. Principiniu trūkumu būtų 

nebuvimas kokios nors svarbios vaiko elgesio normos. 

19

20 

Šios studijos priede pateikiu keletą minčių, o po jų ir oficialius statistinius duomenis 

apie šių dienų vaiko rykštę – narkotikų vartojimą, nes nuo narkotikų apsvaigusiam vaikui 

jokios pareigos neberūpi. Po jų pateikti duomenys apie vaikų nusikalstamumą, taikytas 

auklėjimo priemones, bausmes jiems ir smurtą prieš vaikus. Manau, kad tokie duomenys 

gali būti naudingi vaiko teisių specialistams, mokytojams ir visiems tiems, kurie neabejingi 

mūsų visų ateičiai – vaikams. 

Apie narkotikų paplitimo dinamiką vaikų tarpe. 

2009 m. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras išleido naują leidinį, 

supažindindamas su naujausiais alkoholio, tabako ir narkotikų vartojimo paplitimo tyrimo 

duomenimis Europos mokyklose (ESPAD). ESPAD tyrimai atliekami nuo 1995 m. kas ketve- 

ri metai (šiuo metu toks išsamus tyrimas yra paskutinis atliktas). Tyrimo duomenimis 2007 

metais Europoje bent kartą gyvenime narkotikų (kanapių, amfetamino, kokaino, kreko, 

ekstazio, LSD arba heroino) yra bandę 23 proc. berniukų ir 17 proc. mergaičių. Įvairių šalių 

mokinių atsakymai apie narkotikų vartojimą gerokai skiriasi. Daugiausia paauglių narko- 

tikais svaiginasi Čekijoje – net 46 proc. Mažesnis tokių narkotikų vartojimo lygis vyrauja 

Šiaurės šalyse ir Rytų Europoje. Lietuvoje bent kartą narkotikų bandė 20 proc. mokinių. 

Narkotikų kontrolės departamento nuomone, tyrimo duomenys rodo, kad narkotikų papli- 

timas per ketverius metus mūsų šalyje tarp 15–16 m. moksleivių išaugo, tačiau reguliariai 

ar labai dažnai juos vartojančių paauglių skaičius padidėjo mažai ar net kai kuriais atvejais 

sumažėjo. 

Lyginant 2003 ir 2007 metų ESPAD tyrimo duomenis, išryškėja tendencija, kad jaunė- 

ja pirmą kartą pabandžiusių rūkyti, vartoti alkoholį ar narkotikus. ESPAD tyrimas parodė, 

kad Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, tarp 15–16 m. amžiaus moksleivių tabako ir 

alkoholio vartojimas pastaruoju metu mažėja. Kartu mažėja skirtumas tarp šias medžia- 

gas vartojančių berniukų ir mergaičių. Tabako vartojimo skirtumas tarp lyčių 2007 metais 

netgi išnyko – per paskutinias 30 dienų Europoje rūkė 28 proc. berniukų ir 28 proc. mer- 

gaičių. 

Rodikliai, susiję su alkoholio gėrimu, Europoje yra beveik vienodi abiejų lyčių grupėse. 

Tačiau kalbant apie dažnesnį alkoholio vartojimą atitinkamu laikotarpiu ir išgertą alkoholio 

kiekį, berniukų dalis paprastai yra didesnė. Didžiausia šios tendencijos priešingybė yra 

Islandija, kur mergaitės teigia išgeriančios daugiau alkoholio negu berniukai. Europoje 

tarp paauglių vyraujantis alkoholinis gėrimas yra alus (sudaro 40 proc. suvartoto alkoholio 

kiekio). Lietuvoje pirmauja sidras (29 proc.) ir didėja alkoholinių kokteilių vartojimas (12 

proc.). Išsamius tyrimo rezultatus galima rasti http://www.suaugusiujusvietimas. 

lt/modules/document_publisher/documents/3/ESPAD_2007_leidinys.pdf arba 

Lietuvos Respublikos Narkotikų kontrolės departamento internetinėje svetainėje http:// 

www.nkd.lt.

veikas: 

Lyginamieji duomenys apie nepilnamečius asmenis, įtariamus padarius baudžiamąsias 

Lietuvos statistikos departamento duomenys: 

7. NEPILNAMEČIŲ NUSIKALSTAMUMAS 

Nepilnamečiai, įtariami (kaltinami) padarę nusikalstamas veikas pagal lytį, 

amžių ir pilietybę 

Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenys 

2004 2005 2006 2007 2008 2009 

Iš viso 4232 4135 3583 3413 3627 3353 

Vaikinai 3987 3849 3358 3159 3357 3136 

Merginos 245 286 225 254 270 217 

Pagal amžių, metais 

14 440 473 381 409 483 298 

15 743 722 681 640 664 569 

16 1298 1288 1122 1083 1114 1043 

17 1751 1652 1399 1281 1366 1443 

Pagal pilietybę 

Lietuvos Respublikos 4199 4107 3562 3399 3619 3346 

užsienio valstybės 16 14 14 7 6 4 

asmuo be pilietybės 17 14 7 7 2 3 

Nepilnamečiai, įtariami (kaltinami) padarę nusikalstamas veikas pakartotinai, 

būdami neblaivūs, apsvaigę nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų 


2004 2005 2006 2007 2008 2009 

Pakartotinai 440 416 323 254 294 185 

Būdami neblaivūs 696 674 698 672 632 642 

Apsvaigę nuo 

narkotinių ar 

psichotropinių 

medžiagų 

20 6 14 7 18 12 

21

22 

Vaikai iki 16 metų amžiaus, padarę nusikalstamas veikas 1 


2005 2006 2007 2008 2009 

Iš viso 988 893 901 851 664 

Vaikinai 873 799 772 777 552 

Merginos 115 94 129 74 112 


iki 14 669 583 579 530 422 

14–15 319 310 322 321 242 

1 Pagal LR baudžiamuosius įstatymus netaikoma baudžiamoji atsakomybė. 

ĮKALINTI NEPILNAMEČIAI ĮKALINIMO ĮSTAIGOSE 

Nuteisti nepilnamečiai įkalinimo įstaigose pagal bausmės trukmę 

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos duomenys, 

sausio 1 d. 

Bausmės trukmė 2006 2007 2008 2009 2010 

iki 6 mėn. 5 3 17 11 9 

nuo 6 mėn. iki 1 m. 14 6 13 11 16 

nuo 1 m. iki 3 m. 72 65 64 82 55 

nuo 3 m. iki 5 m. 18 25 20 26 27 

nuo 5 m. iki 10 m. 14 15 17 13 18 

7.1.5. Lietuvos Respublikos teismuose nuteisti nepilnamečiai pagal lytį, 

amžių ir atleisti nuo bausmės 

Nacionalinės teismų administracijos duomenys 

2005 2006 2007 2008 2009 

Iš viso 1424 1284 1189 1263 1342 

Vaikinai 1328 1199 1112 1190 1278 

Merginos 


96 85 77 73 64 

14 80 86 63 95 107 

15 242 269 183 230 214 

16 413 336 373 361 406 

17 689 593 570 577 615 

Atleisti nuo bausmės 

nepilnamečiai 

16 9 9 2 7

LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMUOSE NUTEISTI NEPILNAMEČIAI PAGAL 

BAUSMĖS RūŠĮ 

Teismų nuteisti nepilnamečiai pagal nusikalstamų veikų rūšis 

Nacionalinės teismų administracijos duomenys 

2005 2006 2007 2008 2009 

Nužudymai 21 28 18 25 13 

Sunkūs sveikatos sutrikdymai 19 19 22 16 15 

Išžaginimai 23 13 17 17 24 

Vagystės 944 896 667 679 867 

Plėšimai 403 469 294 337 359 

Sukčiavimai 30 19 20 20 21 

Turto sunaikinimas ar 

sugadinimas 

Nusikalstamos veikos, 

60 71 91 116 123 

susijusios su disponavimu 

narkotinėmis ar 

psichotropinėmis medžiagomis 

38 23 27 41 44 

Kelių transporto eismo 

saugumo taisykliųpažeidimai 

7 4 8 6 7 

Viešosios tvarkos pažeidimai 128 146 103 130 143 

Nepilnamečiai, kuriems paskirtos auklėjimo poveikio priemonės1 Nacionalinės teismų administracijos duomenys 

2005 2006 2007 2008 2009 

Iš viso 693 723 624 476 520 

Vaikinai 634 667 567 427 479 

Merginos 59 56 57 49 41 

Auklėjamojo poveikio priemonės 

Įspėjimas 99 155 145 110 129 

Turtinės žalos atlyginimas arba 

jos pašalinimas 

19 21 20 23 16 

Nemokami 

džio darbai 

auklėjamojo pobū- 

51 128 64 42 91 

Atidavimas tėvams ar kitiems 

fiziniams ar juridiniams asmenims, 

kurie rūpinasi vaikais, ugdyti 

ir prižiūrėti 

42 57 35 19 19 

Elgesio apribojimas 470 622 525 407 445 

Atidavimas į specialią auklėjimo 

įstaigą 

12 3 6 – – 

23

24 

Nepilnamečiai, esantys policijos profilaktinėje įskaitoje 

Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenys, metų pradžioje 

2006 2007 2008 2009 2010 

Iš viso 134 160 107 167 122 

Vaikinai 129 148 103 152 118 

Merginos 5 12 4 15 4 

Amžiaus grupė, metais 

14–15 33 45 29 61 36 

16–17 101 115 78 106 86 

Vaikai pristatyti į policijos įstaigas 

Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenys 

2005 2006 2007 2008 2009 

Iš viso 15167 14232 13744 12420 12224 

Vaikinai 12779 12094 11745 10375 10063 

Merginos 2388 2138 1999 2045 2161 


iki 14 2423 2401 2342 2053 1878 

14–15 4964 4597 4235 3822 3506 

16–17 7780 7234 7167 6545 6840 

Elgetaujantys ... 38 24 27 21 

Valkataujantys ... 298 336 202 215 

Už administracinius 

teisės pažeidimus 

... 8047 8555 7757 6985 

Manau, tikslinga pateikti vaikų, nukentėjusių nuo smurto statistiką: 

Pranešimų apie smurtą prieš vaikus, gautų savivaldybių vaiko teisių apsaugos 

tarnybose, skaičius 

2005 2006 2007 2008 2009 

Iš viso 2311 1639 1778 1048 1203 

Berniukai 1493 881 1048 543 639 

Mergaitės 818 758 730 505 564 

Mieste 1426 893 1046 483 537 

Kaime 885 746 732 565 666 


0–3 ... 60 77 62 88 

4–6 ... 119 115 75 103 

7–9 ... 214 231 176 209 

10–14 ... 561 658 441 536 

15–17 ... 685 697 294 367

Pranešimų apie smurtą prieš vaikus 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo 

tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 

2005 2006 2007 2008 2009 

Iš viso 2311 1639 1778 1048 1203 

Berniukai 1493 881 1048 543 639 

Mergaitės 818 758 730 505 564 

Mieste 1426 893 1046 483 537 

Kaime 885 746 732 565 666 


0–3 ... 60 77 62 88 

4–6 ... 119 115 75 103 

7–9 ... 214 231 176 209 

10–14 ... 561 658 441 536 

15–17 ... 685 697 294 367 

Pranešimų apie smurtą prieš vaikus skaičius pagal smurto pobūdį ir lytį 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo 

tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys 

2005 2006 2007 2008 2009 

Fizinis smurtas 1464 894 988 588 690 

Berniukai 1047 551 637 346 430 

Mergaitės 417 343 351 242 260 

Psichologinis smurtas 707 611 676 346 367 

Berniukai 409 312 382 178 181 

Mergaitės 298 299 294 168 186 

Seksualinis smurtas 140 134 114 114 146 

Berniukai 37 18 29 19 30 

Mergaitės 103 116 85 95 116 

Vidaus reikalų ministerijos Informatikos ir ryšių departamento duomenys apie nukentėjusius 

vaikus (Atkreiptinas dėmesys, kad daugiausia vaikų nukentėjo nuo nepažįstamų, 

būtent šią grupę daugiausia sudaro patys nepilnamečiai). 

25

3. Žymių žmonių nuomonė apie vaiko teises ir pareigas 

26 

GERŲ DARBŲ NESUPLANUOSI .... 

Gintaras Steponavičius 

Švietimo ir mokslo ministras, Seimo narys 

Paklaustas, kodėl sėdi nukoręs kojas nuo skardžio, greitai lekia motociklu, brazdina 

gitarą roko ansamblyje, dažnas atsakys: „smagu” (ar vietoj šio trumpo lietuviško tarstels 

tą patį reiškiantį anglišką žodelį). „Smaginkis, kol jaunas, paskui reiks dirbti ir vargti”, – su 

pavydu ir tarsi pagąsdinimu atsilieps koks vyresnysis. Taip ir padalijama viskas į laisvas 

nerūpestingas valandas ir įvairiom naštom slegiančią rimtąją, suaugėlišką veiklą. Toks atskyrimas 

yra visiški niekai. Rinktis gyvenime reikia taip, kad visą laiką būtų smagu. Tiesa, 

smagumas smagumui nelygu. Vienaip smagu išspręsti uždavinį, ką patyriau sustiprintos 

matematikos Antano Vienuolio mokykloje, kitaip – įmesti tritaškį. Buvo baisiai smagu keistis 

vinilais ir klausytis muzikos, bet ne mažiau smagu buvo svajoti apie teisę ir po egzaminų 

maratono sužinoti, kad į ją įstojau. Kai kurie nelengvi dalykai gali būti net labai smagūs. Iš 

pirmo žvilgsnio, su smagumu nieko bendra neturi ilgas stypsojimas šaltyje, grėsmė, naktinis 

darbas. Todėl dažnai apie Lietuvos vadavimosi iš Sovietų imperijos dienas kalbama 

pakiliais ir rūsčiais žodžiais. Tačiau man ne gėda pasakyti, kad buvo be galo smagu rengtis 

Sąjūdžio mitingams ir juose budėti, rinkti parašus ar klijuoti plakatus, važinėti į Rusiją ir 

ten studentams bei dėstytojams pasakoti, įrodinėti, kodėl norime būti nepriklausomais. 

Nelabai gerai jautiesi, kai ką nors liepia, nurodinėja, įperša, tačiau pačiam prisiimti atsakomybę 

ir žinoti, kad tai darai ir padarysi, matyti, kad padarius tavimi kiti pasitiki, yra be 

galo smagu. 

Dinamiškame pasaulyje kasdien daug nauja, o Jaunos Valstybės aušroje tas naujumas, 

suvokimas, kad kažką darai pirmas, pylėsi per kraštus. Todėl buvo ne galvoj ieškoti, 

kur įgytas diplomas galėtų reikšti didžiausią advokato, solidžios įmonės juristo algą.

Pasiūlymai dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, vėliau – būti Frydricho Naumano fondo 

koordinatoriumi Lietuvoje skambėjo kaip iššūkis, kurį smagu priimti ir nepasiduoti. Tai, 

kad kiekvienas renginys – seminaras, konferencija – galėjo nepasisekti (klausytojai nesu- 

sirinkti, lektoriai susirgti...), buvo adrenalino kokteilis. Nuolatinė žmonių ir veiklų įvairovė, 

daugybė pažinčių, stažuotės užsienyje neleido nė pagalvoti apie nuovargį, nuobodulį, ne- 

turėjimą kaip prastumti laiką. 

Žvelgdamas į tuos metus galiu „protingai” apibendrinti, kad tai, kas stiprino, įkvėpė, 

padėjo įveikti sunkumus, – stiprus prasmės išgyvenimas, siekis geriausiai save realizuoti, 

supratimas, kad darai kažką svarbaus. Tai nėra klaidingi ar išsigalvoti žodžiai, bet paprastai 

pasakius – visą laiką buvo labai smagu jaustis nepriklausomu ir žinoti, kad esam nepriklau- 

somi. Buvo smagu padaryti, kaip atrodė geriausia. Ir sutrukdyti tiems, kurie darė ne taip, 

blogai, netinkamai, kvailai, senoviškai, ne vietoje ir ne laiku. Tokios ir buvo politinės veiklos 

užuomazgos, nors griežtos ribos tarp visuomeniškumo ir politinio veikimo yra tik teoriškai. 

Tiesiog keiti tai, kas aplink tave atrodo keistina, ir darai tuo būdu, iš tokios pozicijos, kuri 

tuo metu yra „po ranka”. 

Jei manai, kad įsivaizduoji, kaip pakeisti Lietuvos gyvenimą plačiu mastu, eini į val- 

džią. Gal čia ir yra mažiausiai smagumo ta prasme, kad tampi visų kritikos taikiniu, tavo 

gyvenimą padeda po padidinamuoju stiklu. O ir laimi toli gražu ne visada. Galite manęs 

paklausti ir aš pats savęs klausiu – ar buvo smagu prapilti pirmus rinkimus į Seimą? 

Žinoma ne, bet kiek buvo smagumo, jog daugelis žmonių manimi patikėjo, man padė- 

jo, per naktis triūsė prie lankstukų ir plakatų tikėdamiesi, jog išrinks. Ar, greičiau, tikėdami, 

kad jei išrinks, būsiu tinkamas parlamentaras. Nusivylimas greit išgaravo, o smagumas ir 

draugai liko, todėl kitus rinkimus laimėjau. 

Kai esi su žmonėmis, kažkaip savaime, be kokio nors specialaus pasiryžimo, esi ir dėl 

jų. Gauni iš jų ir duodi jiems. Nėra taip, kad apsisprendi padaryti gerą darbą, suplanuoji ir 

darai – visas suplukęs, dantis sukandęs, tačiau įsitikinęs savo (pa)dorumu. Nesąmonė, kad 

smagiausia būti tinginiu ir egoistu, o pagalba kitiems – prisivertimo reikalaujantis savęs 

kankinimas. Priešingai, tinginiauti greitai tampa nuobodu, o egoistas netrukus lieka vienas, 

ko mes visi kaip įstengdami vengiame. Kai gyvenimas papilkėja, prisiminkite smagią aki- 

mirką ir mintimis ženkite dar žingsnelį atgal – dažniausiai atrasite kokią nors tą smagybę 

nulėmusią, bet šiek tiek pasiryžimo, pastangų, susikaupimo ar jėgų išsunkusią veiklą. Bet 

po jos – mataruoji kojomis ir... svajoji toliau. 

27

28 

VAIKAS ŠEIMOJE, JO TEISĖS IR PAREIGOS 

A.Sakalas, 

Nepriklausomybės akto signataras, buvęs Europos parlamento narys 

Kvalifikuotai kalbėti apie konkrečias vaiko teises ir pareigas geriausiai gali vaikų psichologai 

ir tie, kurie nuolat dirba specializuotose vaikais besirūpinančiose organizacijose. 

Todėl aš galiu pateikti tik pačius bendriausius samprotavimus, kurie atsirado auginant 

mano paties vaikus bei kurį laiką dirbant organizacijoje „Gelbėkite vaikus”. 

Mano pirma tezė: mylėkime vaikus, jie turi teisę būti mylimi, jei juos išleidome į šį 

pasaulį, bet meilės turinys neturi būti pataikavimas vaikams ar mėginimas jiems įsiteikti 

įvairiomis dovanėlėmis. Meilė vaikams turi būti tokia, kad vaikas jaustų, kad jis yra lygiateisis 

šeimos narys, kad jo išklausoma, jo siūlymai vertinami ir motyvuotai priimami ar 

atmetami. Jei atmetami, tai motyvai turi būti išsakomi ne žodžiais „tu dar mažas ir nieko 

neišmanai”, o vaikui suprantamais argumentais. 

Meilės turinyje turėtų būti ir toks tėvų elgesys ir jų priimami sprendimai, kurie vaiko 

akyse atrodytų teisingais. Tai jo teisė. Todėl tėvai turėtų vienodai traktuoti savo vaikus, 

neskirstant jųį daugiau ar mažiau mylimus. Išimtįčia gali sudaryti turintis kurią nors negalią 

vaikas, jam reikalingas papildomas dėmesys, kurį turėtų rodyti tiek tėvai tiek ir kiti 

sveiki vaikai. Tėvai turėtų paaiškinti jiems, kodėl toks papildomas dėmesys neįgaliam vaikui 

būtinas. Kiekvienas vaikas turi matyti, kad tėvai elgiasi teisingai ir niekados nematyti 

tėvų barnių ir santykių aiškinimosi, dar įveliant į tai ir savo vaikus. Jei tokios atmosferos 

šeimoje nėra, tai vaikas jautriai reaguoja į tokią neteisybę, kurios jis nesupranta ir negali 

sau paaiškinti, kodėl nesutaria jo tėvai, kodėl ir kuo jis yra blogesnis nei jo sesutė ar 

broliukas. Jei taip tęsiasi – vaikas užsidaro, būna nelaimingas ir ieško kelio kaip išeiti iš 

tokios aklavietės. Dažniausiai, jau paauglystės metais jis susiranda draugų, kurie iš dalies 

kompensuoja vaiko patiriamą savo šeimoje skriaudą. Bet nebūtinai tie draugai būna tokie, 

kokių mes norėtume. Ir nebūtinai jie patys yra gero elgesio etalonai. Greičiau priešingai. 

Meilės turinyje būtina ir tokia komponentė, kaip nuolatinis tėvų bendravimas su vaiku. 

Tai taip pat vaiko teisė. Jei jaunesniems vaikams pakanka pasakų sekimo, žaidimų ar

knygučių skaitymo, tai vyresniems reikia diskusijų apie jiems suprantamas ir aktualias 

problemas. Apie problemas, kurios brandina vaiką ir ruošia jį savarankiškam gyvenimui. 

Čia neturėtų būti jokio tabu, nes vengiant diskusijų apie jautrias problemas, paauglys 

ras atsakymus gatvėje. Šiose diskusijose vaikas turi jaustis lygiaverčiu partneriu, o ne tik 

tėvų nuomonės klausytoju. Diskusijos pabaigoje turėtų būti rasta bendra nuomonė kartais 

nevengiant ir kompromisų (juk ne viską tėvai išmano šiame greitai besikeičiančiame pa- 

saulyje. Kartais jų pažiūros gali būti ir perdėm archajiškos). Tokios diskusijos suformuoja 

vertybių sistemą jo sąmonėje, kuria jis vadovaujasi ir pradėjęs savarankišką gyvenimą. Jei 

vertybių sistemos nepadeda suformuoti jo tėvai, tai ją suformuoja visados paslaugi gatvė. 

Meilė vaikams nereiškia, kad vaikų negalima bausti už jų prasižengimus, tačiau tos 

bausmės neturi būti fizinės, nes jos žemina vaiką. Bausmių tipas priklauso tiek nuo vaiko 

amžiaus tiek ir nuo padarytos pražangos. Ir bausmės tikslas – ne pažeminti vaiką, o jam 

parodyti, kad jo neteisingas elgesys bus tinkamai vertinamas ir tada, kai vaikas suaugs. 

Parinkdami bausmę tėvai turi būti ypač atsargūs, nes bausmė neturi iššaukti vaiko pasipik- 

tinimo jos neteisingumu. Vaikas bausmę turi įvertinti kaip teisingą atpildą už jo padarytą 

prasižengimą. 

Meilė vaikams reiškia ir tai, kad jie nuo pat mažų dienų privalo turėti tinkamas jo amžiui 

nuolatines pareigas. Tėvai turi nedaryti to, ką gali padaryti jų vaikai, pradedant savo lovos 

sutvarkymu, pagalba motinai virtuvėje, o tėvui – jo darbuose. Ypatingą vietą pareigų tarpe 

užima pareiga gerai mokytis. Gali taip būti, kad vaikas ko nors mokykloje nesuprato, tada 

tėvų šventa pareiga jam padėti suprasti. Kitaip – vaikui nesiseks mokslas, bendraklasiai iš 

jo tyčiosis, vaikas tik ir lauks kaip greičiau baigti šią kankynę – mokyklą. Čia pravartu būtų 

paminėti „Gelbėkite vaikus” iniciatyvą mokyklose įkurti pačių mokinių grupes kovai prieš 

smurtą, nes juk nepastatysi prie kiekvieno vaiko po mokytoją. Grupės nariai, kurie nešiojo 

prisisegę ir specialius ženkliukus, akylai stebėdavo, ar kuris vaikas nėra bendraamžių (ar 

net mokytojų) skriaudžiamas ir patys sudrausmindavo mokinius–skriaudikus, o apie tokius 

mokytojus pranešdavo mokyklos direkcijai. Nežinau, kiek plačiai paplito ši iniciatyva, bet 

didėjant smurto prieš vaikus apimtims, vaikų, kovojančių prieš smurtą, grupės – vienintelė 

reali priemonė apsaugoti vaikams. Galų gale, kova prieš vaikų skriaudėjus tai taip pat kie- 

kvieno vaiko pareiga, apie kurią galėtų kalbėti su vaikais ir jų tėvai. 

Baigiant noriu pabrėžti, kad jokios dovanėlės, net ir brangiausios, nepadarys vaiko 

visaverčiu žmogumi. Greičiau priešingai, brangios dovanos ir puošnūs aprėdai žaloja vaiko 

psichiką. Iš vaiko sąmonės tada dingsta humanistinės vertybės, kurios daro žmogų žmogu- 

mi. Viena iš jų, tai nepraeiti abejingu veidu pro tą žmogų, kuriam reikalinga mūsų parama 

žodžiu ar veiksmu. 

29

30 

Nomeda Marčėnaitė, 

menininkė, Žmogaus teisių geros valios ambasadorė 

Vieną dieną, o gal vakarą, man paskambino Rimantė (buvusi Vaiko teisių kontrolierė 

Rimantė Šalaševičiūtė, kuri daug nuveikė vaikų labui, todėl jai negaliu atsakyti) ir sako, 

parašyk ką nors vaikams apie jų teises ir pareigas. 

Aš ir sutikau, o dabar galvoju, kad painus tai reikalas. Ta prasme painus, nes teisės 

ir pareigos mano galvoje yra tiek persipynusios, jog ne visada susigaudau, kas yra mano 

teisė, o kas jau pareiga. Tuoj paaiškinsiu ką turiu omenyje, bet prieš tai noriu padaryti 

vieną dalyką. 

Tiesą sakant nežinau, kiek tau metų, berniukas tu ar mergaitė, bet gal tai ir nėra taip 

svarbu. Svarbiausia, kad tu esi, esu aš ir mes galime susikalbėti. Man reikia su tavimi rasti 

bendrą kalbą, kitaip šita rašliava bus tinkama tik į šiukšlyną. 

Susikalbėti žmonės gali tuomet, mano pačios daugybės metų stebėjimai tai įrodo, kai 

jie pasitiki vienas kitu, nes kalbėjimas, kai vienas postringauja net nepasidomėjęs ar jo 

kas nors klauso, o kitas (dažniausiai vaikas) tas šnekas leidžia pro ausis vėjais, yra visai 

beprasmiškas. Neverta net pradėti. O pasitikėjimą reikia pelnyti. 

Todėl pirmiausia noriu tavęs atsiprašyti, kad nuolatos girdėdamas apie tai, jog privalai 

visada sakyti tik tiesą, būti garbingas, gerbti vyresniuosius, kasdien, pačiais įvairiausiais 

būdais matai ir girdi, kaip suaugusieji patys laužo šias taisykles. Televizijoje, laikraščiuose 

ir internete kitokios informacijos beveik ir neliko, tik žiūrėk – vienas iššvaistė valdiškus, 

tai yra visų mūsų pinigus, kitas nesilaikė eismo taisyklių ir suvažinėjo žmogų, dar kažkas 

viešai ir nuolat meluoja... ir beveik niekada niekas dėl to neatsiprašo, netgi nepasižada 

daugiau taip nedaryti – ir jokių nuobaudų. O vaikai kasdieną girdi – taip elgtis negražu ir 

nedera! Ar suaugusiesiems tai jau kitos taisyklės ir kitos prievolės? 

Ne, ne, ne! Visiems taisyklės, gal tik su šiokiais tokiais skirtumais, turėtų būti tokios 

pačios.

Suaugėliai teoriškai jau žino savo teises ir pareigas (nors ne visada pastarąsias prisi- 

mena), o jūsiškes (tai yra vaikiškas), net neabejoju, kad pagal visas tarptautines konven- 

cijas kuo puikiausiai išdėstys Rimantė. O aš norėčiau pasikalbėti apie tai, kas man pačiai 

rūpi labiausiai – tavo teisės ( nes tikiu, kad apie pareigas girdi dažniau). Labai neišsiplėsiu. 

Tu, kaip ir aš, turi teisę turėti savo norų ir jų siekti, net jeigu tai nesutampa su tavo 

tėvų norais. 

Tu, kaip ir aš, turi teisę svajoti ir išsakyti savo svajas garsiai. Niekas neturi teisės jomis 

netikėti, o ypač suaugusieji. 

Tu, kaip ir aš, turi teisę būti kitoks nei visi, nes tikiu, kad kiekvienas iš mūsų esame 

toks, kokio lig šiol pasaulyje dar nebuvo ir nebus – ypatingas ir nepakartojamas Žmogus. 

Tu, kaip ir aš, turi teisę nieko nebijoti. Savo tėvų, mokytojų, pasaulio pabaigos ir jokių 

dievų. Tuomet net ir tamsa nebebus tokia baugi. 

Tu, kaip ir aš, turi teisę užduoti klausimus, net keblius ar kvailus, ir sulaukti į juos 

atsakymo. 

Tu, kaip ir aš, turi teisę džiaugtis, net jeigu tavo tėvus ir visą pasaulį užpuolė KRIZĖ ir 

niekas nebenori matyti pasaulio grožio. 

Tu, kaip ir aš, turi teisę mylėti visus ir KAŽKĄ VIENĄ ir nebijoti savo jausmų. 

P. S. 

Žadėjau pasakyti, kodėl man taip susipynusios tos teisės ir pareigos. Štai vienas pavyzdys. 

Kiek suprantu, man kaip ir daugeliui suaugusiųjų, priklauso kažką dirbti ir tai yra mūsų 

pareiga, nes reikia išlaikyti savo vaikus. Bet mano širdyje ši pareiga yra mano teisė, nes 

nėra didesnio džiaugsmo, nei darbas, koks jis bebūtų – paveikslų lipdymas (esu keramikė), 

maisto gaminimas, sodo prižiūrėjimas, namų tvarkymas. Tai man suteikia džiaugsmą ir 

vadinti to pareiga tiesiog negaliu. Kita vertus, taip gera dalintis tuo su savo vaikais. 

Ir atvirkščiai – tavo mokslas yra ne tik tavo teisė ir džiaugsmas, bet ir pareiga, nes tik 

smalsiam žmogui, o tu kaip tik toks ir esi, pasaulis yra gražus ir prasmingas. 

Su meile, 

Nomeda 

31

32 

VAIKAS KAIP ASMENYBĖ 

Marija Aušrinė Pavilionienė 

Lietuvos Respublikos Seimo narė 

Vaiko teisių konvencija (1986) išplėtė žmogaus teisių sampratą, vaikui iki 18 metų 

suteikė ekonomines, socialines, kultūrines garantijas augti, vystytis, tobulėti ir bręsti kaip 

asmenybei taikos ir saugumo sąlygomis. 

Vaiko teisių konvencijos įžangoje pabrėžiama esminė mintis – vaikas turi būti parengtas 

savarankiškam gyvenimui visuomenėje, išauklėtas taikos, kilnumo, pakantumo, 

laisvės, lygybės, solidarumo dvasia. Vaikas turi būti parengtas sąmoningam gyvenimui 

laisvoje visuomenėje, suprasti lyčių lygiateisiškumo, socialinių grupių, visuomenės mažumųįvairovės 

ir lygybės reikšmę (29 str.). Tam, kad vaikas suvoktų minėtus dalykus, jis turi 

tapti asmenybe. 

Tam, kad vaikas suprastų visas žmogaus teises ir laisves, nepaisant rasės, lyties, lytinės 

orientacijos, kalbos, nacionalinės ar socialinės kilmės, socialinės padėties, religijos, 

politinių pažiūrų, reikia, kad vaikas suvoktų savo asmenybės tapatumą – savo asmenybės 

savitumą, unikalumą, save kaip tam tikros lyties žmogų, pasižymintį konkrečiomis fizinėmis, 

dvasinėmis savybėmis ir puoselėjamomis vertybėmis. Kad išmoktų naudotis savo 

teisėmis ir laisvėmis. Išmoktų saugoti save kaip individualybę ir drąsiai gintų save kaip 

asmenybę, savo žmogiškąjį orumą, savo lygias su kitais raiškos galimybes visuomenėje. 

Tačiau vaiko teisių ir pareigų suvokimas ir jų derinimas nėra paprastas procesas. Jis 

gali virsti skausmingu išgyvenimu. Kai vaikas skirtingais fizinės, psichinės, asmenybės 

brandos tarpsniais mėgina suvokti savo teises ir pareigas, jis susiduria su pasirinkimo 

problema: ar jis turi aklai vykdyti savo pareigas, paklusti suaugusiųjų diktatui ir autoritarizmui, 

užgniaužti savąjį „aš” ir demonstruoti veidmainišką pagarbą tėvams, globėjams, 

mokytojams, kurie ne visada atitinka harmoningo žmogaus idealą ir net pažeidžia žmogaus 

ar vaiko teises?

Kaip vaikas gali ginti savo teises, jeigu suaugusieji kartais griauna saugią tikrovę, sėja 

smurtą šeimoje ir visuomenėje, skiepija baimę vaiko sąmonėje, diskriminuoja ir išnaudoja 

vaikus, draudžia reikšti savo pažiūras ir nuomones, ręsdami atgyvenusių dogmų, prietarų 

ir stereotipų kliūtis vaiko brandos kelyje? Kaip vaikas gali tapti visaverte asmenybe, jeigu 

Lietuvos švietimo sistemoje nėra šiuolaikinės informacijos, kuri rengtų vaiką savarankiš- 

kam šeiminiam gyvenimui ir bendravimui su kitos ar tos pačios lyties žmonėmis? Vaiko 

teisių konvencijoje (12, 13 str.) aiškiai dėstomos nuostatos, kurių suaugę žmonės turėtų 

laikytis, siekdami išugdyti išprususią ir pažangiai mąstančią jaunąją kartą. 

Tik tuomet, kai suaugusieji patys išmoks suprasti ir gerbti žmogaus teises ir laisves bei 

vaiko teises, jie galės ir turės teisę iš vaiko reikalauti vaiko pareigų, nes tik tuomet suaugu- 

sieji vaikams bus įtaigūs moralumo ir teisingumo pavyzdžiai. Kai suaugusieji savo elgesiu 

žemina kitą žmogų, žeidžia jo orumą, reiškia menkinančias kitą žmogų mintis, vaikus dras- 

ko prieštaravimai, vaikai patiria susiskaidžiusios asmenybės kančias – praranda pagarbą 

suaugusiųjų pasauliui, arba dar blogiau ima galvoti, kad nepagarbus elgesys, žmogaus tei- 

sių ir laisvių pažeidimas yra normalus žmonių bendravimo būdas. Todėl vaikams dėl suau- 

gusių pasaulio netobulumo sunku derinti vaiko teisių suvokimą, gynimą ir vaiko pareigas. 

Nors Lietuvoje 1995 metais buvo ratifikuota Vaiko teisių konvencija ir 1996 metais 

priimtas Vaiko teisių apsaugos įstatymas, mūsų valstybėje iki šiol nėra sukurtos tinkamos 

vaiko teisių įgyvendinimo sąlygos. Vaikai patiria visų rūšių smurtą šeimoje ir visuomenėje. 

Nėra palankių jaunimui sveikatos apsaugos paslaugų, jaunimo centrų, kur fiziškai, lytiškai 

ir psichologiškai bręstantys vaikai galėtų gauti išsamią, šiuolaikiniu mokslu grįstąįvairiapu- 

sę informaciją apie žmogaus brandos raidą ir galėtų be gėdos ir baimės, draugiškai ben- 

drauti su vaiką gerbiančiais, vaiko asmeninio gyvenimo intymumą saugančiais gydytojais, 

kurie teiktų konsultacijas ir sveikatos apsaugos paslaugas. 

Lietuvoje pažeidžiamas Vaiko teisių konvencijos 28 straipsnis, kuriame sakoma, kad 

ugdant vaiko asmenybę, reikia naudotis „mokslo ir technikos žiniomis ir šiuolaikiniais mo- 

kymo metodais”, kadangi mokyklose nėra lytinio švietimo, be kurio negalima parengti 

visavertės vaiko asmenybės savarankiškam gyvenimui, nes žmogus yra lytinė būtybė, o 

lytiškumas yra asmenybės tapatumo dalis, nes lytiškumas žmogui svarbus nuo gimimo iki 

mirties. 

Vaikas turi žinoti savo teises ir mokėti jomis naudotis. Vaikas turi žinoti ir savo parei- 

gas: gerbti savo valstybę ir įstatymus, savo tautos kultūrą, jos vertybes, saugoti gamtą, 

taisyklingai elgtis šeimoje ir visuomenėje, gerbti suaugusius, rūpintis pagyvenusiais tėvais 

ir žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, tačiau visų pirma vaikas turi atlikti pareigą pačiam 

sau. Tai – būtinybė sukurti patį save: mokytis, vystyti savo fizinius ir protinius gebėjimus, 

savo talentus, saugoti savo sveikatą. Vaikas, tik tapęs brandžia asmenybe, ima ieškoti jam 

artimoje socialinėje aplinkoje į jį panašių žmonių, tai yra tokių asmenybių, kurios suvokia, 

kad žmogaus teisės ir laisvės bei vaiko teisės yra šiuolaikinės visuomenės didžiausi laimė- 

jimai ir vertybės. Kad neišmokus gerbti vaiko teisių, nebus gerbiamos ir žmogaus teisės ir 

laisvės. Tik pagarba vaiko teisėms, žmogaus teisėms ir laisvėms visuomenę daro darnesne 

ir tobulesne žmonių bendruomene. 

2010 m. gruodis 

33

34 

VAIKŲ TEISĖS IR ATSAKOMYBĖ 

Liuda Avižonis 

Amerikos lietuvė, fondo, remiančio Lietuvos vaikus, steigėja 

Sakoma, kad didžiausias tautos turtas yra jos vaikai. Gimęs vaikas atsineša tam tikras 

teises ir atsakomybes. Mažas vaikas visiškai priklauso nuo savo gimdytojų, jie turi užtikrinti 

tinkamą maistą, rūbelius, jaukius ir šiltus namus, pakankamai dėmesio ir apsaugą 

(medicininę priežiūrą, galimybę siekti mokslo), bet už viską svarbiau: TĖVŲ BESĄLYGINĘ 

MEILĘ. Augantį vaiką būtina pratinti prie pareigų, padėti suvokti, kad už savo netinkamus 

veiksmus jis turi atsakyti. Jis, pagal savo išgalias, turi padėti tėveliams, pats pagal amžių 

tvarkytis, prižiūrėti savo aplinką ir panašiai. 

Kadangi dažnai lankausi Lietuvoje, atvykusi nuolat girdžiu, kad vaikai žino tik savo 

teises, visiškai užmiršo pareigas – pasiūliau Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai 

organizuoti Lietuvos mokyklose vaikų rašinių konkursą „Mano ir mano draugų teisės ir 

pareigos”. Toks konkursas įvyko, kurio rezultatai buvo paskelbti 2009 11 20, minint Vaiko 

teisių konvencijos 20–metį. Konkurso partneriais buvo savaitraštis „Dialogas”, Vaiko teisių 

apsaugos kontrolieriaus įstaiga ir mūsų šeimos fondas „Lithuanian Freedom Through 

Education Fund.Inc.”. Konkurse dalyvavo vaikai nuo 9 iki 16 metų amžiaus, premijos buvo 

skirtos trijose amžiaus grupėse ( trys pirmosios, antrosios ir trečiosios premijos). Premijos 

buvo skiriamos ne tik vaikams kurie rašė rašinius, bet ir mokytojams (18 piniginių premijų), 

kurie vaikams padėjo. 

Rašiniai buvo itin įdomūs. Vaikai, kurie augo tvarkingose šeimose, rašė apie savo teises, 

kurias žino iš įvairių šaltinių ir pareigas, kurias turi savo šeimoje ir mokykloje, pagal 

jų amžių ir sugebėjimus. Tai rodo, kad nenuskriausti likimo Lietuvos vaikai savo pareigas 

tikrai žino. Man buvo labai liūdna ir skaudu skaityti rašinius vaikų, kurie dėl tėvų neatsakingo 

pareigų vykdymo gyvena Vaikų globos namuose. 

Praėjus metams nuo konkurso ir šiandien širdį spaudžia vienos 16 metų mergaitės klausimas 

savo motinai: „Kam mane gimdei, jei nežadėjai augint?”. Ji, mačiusi savo motinos 

pareigų nevykdymą vaikui, rašinyje iškelia savo pareigas ir pasižada viską padaryti, kad jos 

jaunesnė sesuo išaugtųį gerą ir pareigingą moterį. Vadinas, ji supranta, kad jos mama (net 

nekalbama apie tėvą) nevykdė savo pareigų, jauna mergina prisiima motinos pareigas sau.

Kitas vaikas, apie 11 metukų, rašė, kad jis nežinojęs apie jokias teises, kol jam to 

neišaiškino vaikų namų socialinė darbuotoja. Jis visą savo trumpą gyvenimą žinojo tik par- 

eigas ir vergo vietą savo girtuoklių tėvų šeimoje. Jis rašė, kad jam geriausia būti „valdišku 

vaiku”, nes jis gali turėti ne tik pareigas, bet ir savo teises. Jis turi savo tikrą lovą, savo 

kambario dalį, yra aprengtas, pamaitintas, vakare jam nereikia ieškoti, kur saugiai miego- 

ti, kad kas nors girtas neužvirstų ant jo ir jis labai laimingas. 

Viena mergaitė, tikrai poetiškos sielos, rašė, kaip jai sunku nežinoti, kaip atrodo jos 

tėvelis. Kai jai buvo 6 metukai, šeimoje viskas buvo gerai. Dabar jai 15 metų, tačiau ji net 

neatmena, kaip jos tėvelis atrodo, nes nuo tos dienos, kai jis išvyko dirbti i užsienį, ji jo 

nematė ir nieko apie jį negirdėjo. Eidama savo miestelio gatve, ji dažnai galvoja, gal praei- 

nantis vyras yra jos tėvelis ir po tiek laiko, jie vienas kito neatpažįsta. Man atrodo, kad tai 

aiškiausias ir labai baisus pavyzdys tėvo, kuris tikrai neatliko savo pareigos, nes apleido ir 

žmoną ir dukrytę? 

Man atrodo, kad šie žiaurūs pavyzdžiai rodo, jog vaikai, kurių atžvilgiu tėvai nevykdė 

savo pareigų ir neaiškino jiems apie tai, pareigas supranta tinkamai, nes jie buvo stebėto- 

jai, jiems padėjo geri žmonės ir šiandien jie žino gyvenimo tiesas. 

Pasigedau rašiniuose tik vieno – nebuvo rašoma apie pareigas savo Tėvynei, pareigas 

kaip savo krašto piliečio. Tie vaikai, kurie gyvena šeimose, turi tam tikrus pagrindus, žino 

kai ką, jiems nebus svetima pagarba ir meilė savo Tėvynei. Mano asmeniška svajonė yra, 

kad po kokių 5–10 metų visi vaikai, dabar lankantys mokyklas, supras ir įgyvendins ne tik 

supratimą, kokios yra jų teisės, kokios pareigos, bet įgys SAVIGARBĄ SAU, KITIEMS IR 

MEILĘ SAVO GIMTINEI. Žmonės, kurie gyvena su pagarba sau ir kaimynui, paprastai būna 

pareigingi ir geri savo krašto piliečiai. 

Dar noriu pasidalinti kai kuriomis mintimis iš savo ilgamečio gyvenimo Amerikoje. 

Kiek žinau, dauguma pasaulio valstybių rūpinasi savo demografinėmis problemomis, pri- 

imta įvairiųįstatymų ir kitų teisės aktų su reikalavimais tėvams ar kitiems vaikų globėjams. 

Jungtinių Tautų vaikų teisių konvencijai pritarė dauguma pasaulio valstybių. Joje aiškiai 

pasakyta, kad vaikas, kol jis nėra pilnai subrendęs fiziškai ar protiškai, turi turėti tam tikrą 

priežiūrą iš vyresniųjų žmonių. Jei tėvai yra neatsakingi, tai vaikų globą prisiima valstybė. 

Jungtinės Amerikos valstijos Konvencijos neratifikavo. Amerikoje į vaikus žiūrima kaip 

į tikrus žmones ir jie kaip ir visi krašto piliečiai turi visas teises, garantuotas Amerikos 

Konstitucijoje. Ne tik Konstitucija, bet ir „Bill of Rights”, kuris taikomas kiekvienam Ame- 

rikos piliečiui garantuoja teises. Įstatyme nurodyta, kad kiekvienas Amerikos gyventojas 

turi tikėjimo teisę, visur ir visada laisvai reikšti savo nuomonę, rinktis ir kreiptis į valdžią. 

Pastaraisiais metais susidaro tokia nuomonė, kad žmonija tolsta nuo paprastų morali- 

nių įsitikinimų, nuo dešimties Dievo įsakymų ir per tą visą sumaištį nebejaučia asmeninės 

atsakomybės. Visi žino savo teises, bet kai paklausi apie pareigas – žiūri plačiai atmerkto- 

mis akimis ir klausia: „Ką, aš turiu atsakomybę? Kodėl?” 

Manau, tai yra savigarbos trūkumas. Jei žmogus negerbia savęs, jis nesugeba gerbti 

ir kito žmogaus. Jei tėvai, (su kuo man Lietuvoje tenka susidurti pakankamai dažnai) al- 

koholis šeimose diriguoja viską, neturi pagarbos sau, jie neturės jos nei savo vaikams nei 

aplinkiniams, nes jie yra tapę alkoholio vergais. Jie nelabai sugebės įskiepyti jokių morali- 

nių nuostatų savo vaikams. 

Kaip atrasti pagarbą sau ir savo šeimai? Kiek pastebėjau, vaikuose ji atsiranda dėl jų 

tėvų. Jei mažas vaikas tėvų ko nors paklausia ir tėvai, kaip galima gražiau vaikui atsako, 

paaiškina, elgiasi su vaiku kaip su rimtu žmogeliuku, vaikas įgyja pasitikėjimo savim. Jis 

35

tada nebijo imtis kokių nors darbelių ar užsiėmimų, kuriuos gerai atlikęs, jaučia didesnį 

pasitikėjimą savim. Iš kitos pusės – jei mažas vaikas ką nors padaro ne taip tobulai, kaip 

būtųįmanoma, ir vietoj pagyrimo yra išjuoktas, jis blogai jaučiasi. Smunka jo savigarba. 

Vaiko atsakomybė yra stengtis kiek tik sugeba, bet tėvų ar jo globėjų pareiga yra tam vai- 

kui padėti, pozityviai įvertinti jo pastangas, o jei reikia dar vaiką pamokyti. Ar visada mes 

suaugusieji taip elgiamės? 

36 

Klausimas mums visiems – ar įmanoma nuoširdžiai draugauti su kitu žmogum, jei jo 

negerbi? Aš manau, kad ne. Manau, kad mes visi, ypač vaikai, žiūrim į save kiek per kri- 

tiškai. Gerai būti kritišku savo darbui, sau, bet vyresniųjų pareiga yra kritikuojant žinoti, 

kad kritika tikrai pozityvi. Dažnai tėvai užmiršta, kad mokant vaikus gyvenimo taisyklių, 

jei vaikas pats stengiasi, jo bandymus tiesiog privalu priimti kuo nuoširdžiau ir jokiu būdu 

nepajuokti vaiko, nes tai gali jįįžeisti labai ilgam. 

Jei tėvai rodo savo vaikams, vienas kitam ir visiems žmonėms pagarbą, tą darys ir 

vaikai. Nėra geresnio ar svarbesnio vaiko auklėjimo būdo nei tėvų ar auklėtojų gero pa- 

vyzdžio. Jeigu tėvai ar kiti vaiko aplinkos žmonės būna pagirti ar apdovanoti kokia nors 

dovanėle iš kito asmens, būtina tam dovanotojui pasakyti ačiū. Jei vaikas mato, kad tėvai 

to žodžio nenori ar negali ištarti, jie irgi jo netars. Kai mano maži vaikai, kartais gaudavo 

visiškai jiems netinkamą dovaną (gal ne to, ko tikėjosi), jie tam žmogui rašė kad ir trumpą 

padėkos laiškutį. Vaikas turi suprasti, kad dovanotojas stengėsi ir reikia įvertinti to žmo- 

gaus pastangas. Tada vaikas, suprasdamas, kaip viskas vyksta, mielai padėkoja ir užau- 

gęs, įgijęs gerą praktiką daro gerąįtaką savo vaikams. 

Galima daug rašyti ir daug norėti, bet viskam reikia pastangų. Manau, kad tų pastangų 

dar trūksta. Mokytojas ar globos namų auklėtojas negali to padaryti vienas. Vaikas mokosi 

iš tėvų, iš aplinkinių suaugusių žmonių, iš kitų vaikų ir jei jo niekas žodžiu ar kumščiu ne- 

auklėja, jis užauga atsakingu geru žmogumi. 

Asmeniškas dėmesys žmogaus žmogui, tėvų ar auklėtųjų vaikui, yra ypatingai reika- 

lingas ir brangus. Mano svajonė yra, kad suaugę žmonės, radę truputį laisvo laiko, paauko- 

tų jį draugystei su vaiku, kuris neturi tėvų, kuris neturi su kuo pasidalinti savo džiaugsmais 

ir liūdesiu. Taip draugaudamas suaugęs asmuo visai netikėtai pamatys, koks jis svarbus 

būsimam žmogui, ir koks svarbus jam tas vaikas, kuris juo pasitiki, jį gerbia, jį myli. Neuž- 

tenka duoti dovanėlę ar kelis litus Kalėdų metu, reikia duoti patį save ir ne tik per šventes, 

bet tai reikia daryti nuolat, negailint savęs. Kraštas, kuriame yra gerbiamas vaikas, ar jis 

turi tėvus ar neturi, ar jis vargšas ar ne, turės laimingus senus žmones, nes jų ankstyvesnė 

pagarba mažam vaikui grįš jiems, kai jie pasens. 

Mylimi ir gerbiami vaikai užaugs gerais krašto piliečiais. 

P. S. knygos autorės nuomone, būtina pateikti ir L.Avižonis išsakytas mintis, nors 

L.Avižonis nemanė, kad tai būtina. L.Avižonis nustebino tai, kad kelios dienos po minėto 

konkurso ji gavo labai gražų padėkos laiškutį, kaip ji pati išsireiškė „...iš mergikės 11 

metukų, kuri gavo trečią vietą savo srityje. Kas labiausiai nuliūdnino mane – tai, kad nei 

vienas iš 18 mokytojų net el. paštu neparašė žodžio ačiū.” Jai buvo paaiškinta, kad Lietuvoje 

tai natūralu, nes mokytojai „užsidirbo” savo premijas. Kiekvienas iš jų prie piniginės 

premijos iš šeimos fondo voke rado padėką už pagalbą vaikams ir L. Avižonis įsteigto fondo 

duomenis, tačiau nematė poreikio padėkoti. Mes vaikus nuo kūdikystės auklėjame, kad jie 

neužmirštų pasakyti „ačiū” ir „prašau”. Mano klausimas – ar ši pamokanti istorija nekelia 

visiems kai kurių klausimų?

VAIKŲ TEISĖS IR PAREIGOS KASDIENINIAME GYVENIME 

Kun. Ričardas Doveika 

„Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave 

aš pažinau, dar prieš tau gimstant, 

tave aš pašventinau”. (Jer. 1, 5). 

Teisės ir pareigos – tai bene dažniausiai naudojamos šiandieninėje visuomenėje sąvo- 

kos, kurios taikosi užimti išskirtinę vietą visų mūsų tarpasmeniniuose santykiuose. Dau- 

gybėįžvalgų, patarimų, komentarų, teisės aktų ir chartijų nagrinėja ir gina bei puoselėja 

įvairiapusį šių sąvokų supratimą. Visi kartu suprantame, kad tai pamatiniai asmens raiškos 

ir kertiniai žmogiškos egzistencijos pamatai. Tačiau pastebime ir savotišką krizę, kuri yra 

ištikusi šias sąvokose telpančias tiesas. Kuomet iš visuomenėje dažnai matomo asmens iš- 

girstama, kad žmogus gyvenime turi teisę daryti viską, ką tik jis nori, tuomet suvokiu, kad 

būtina iš naujo ir iš naujo visiems kartu kalbėtis ir diskutuoti apie šiose sąvokose telpančias 

tikrąsias vertybes, jų teisingą supratimą bei atsakingą elgesį, kurie tampa mus jungiančiais 

arba tolinančiais veiksniais. 

Taip pat visuomenėje pastebima ir jau įvardijama žmogiškų teisių infliacija, perdėm 

aikštinga teisių saviraiška, kuri užgožia šalia esančiojo teises, nuvertėjęs pareigų suvoki- 

mas, kuris dažnai gali būti lengvai nubraukiamas teisių sąskaita, neleidžia likti nuošalėje nė 

vienam, kuris atsakingas už šiose sąvokose slypinčią tiesos vertybinę sklaidą. 

Džiaugiuosi galėdamas savo mintimis keliauti link ypatingos ir išskirtinės erdvės, ku- 

rioje kiekvienas iš mūsų tapome žmogumi – šeimos erdvės. Būtent šioje erdvėje ne tik at- 

siskleidžia, bet ir formuojasi teisingas požiūris ir santykis žmogaus asmens teisių ir pareigų 

santykyje su jį supančia aplinka ir asmenimis. Smagu dar kartą pasinerti į tuos prisimini- 

mus ir išgyvenimus šeimoje, kuri padėjo man tapti ir būti tuo, kas esu. Galbūt kam nors 

keistai atrodys šioje knygoje kunigo pasisakymas apie šeimą, vaikų ir tėvų santykius, apie 

37

pareigas ir teises, kuomet fizinė tėvystė ir tarnystė savam vaikui nėra realizuojama erdvėje 

ir laike. Tačiau mane drąsina tai, kad kiekvienas iš mūsųį visuomenės, tautos, valstybės 

gyvenimą ateiname šeimos keliu; šeimoje subręsta ir skleidžiasi mūsų asmenybė. Šeima 

– erdvė, kurioje atrandame savo pašaukimą ir esame padrąsinami apsisprendimui reali- 

zuoti savo žmogiškumą. Ir stulbinančiai džiugu, kad visuomet kiekvienas iš mūsų išliksime 

kažkam vaiku, ir kiekvienas iš mūsų galime tarti žodžius MAMA ir TĖTIS. Ir šie kreipiniai 

leidžia išgyventi mus supančių asmenų svarbą bei neįkainuojamą jų indėlįį mūsų savasties 

gyvenimą. 

38 

Kiekvienas sutiks, kad šeima yra didi vertybė. Ji vaiko socializacijos pagrindas, šei- 

moje jis mokosi gyventi. Bet pirmiausia šeimoje išmokstama būti žmogumi, tuo, kuo esu, 

toks, koks esu. Juk ne veltui Valstybės požiūris į šeimąįtvirtintas ir Lietuvos Respublikos 

Konstitucijoje. Joje rašoma: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo 

ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę”.(LR Konstitucija, 38 str.). 

Todėl šeima visuomet yra viena intymiausių, pastoviausių, patikimiausių ir veiksmin- 

giausių vaikų ugdymo, tautinio tapatumo kūrimo ir išsaugojimo, dorovės ir dvasingumo 

bei kultūros ugdymo šaltinis ir erdvė. Visuomet šeimos namai bus prieglobstis nuo žmonių 

susvetimėjimo. Tokioje tarnystėje šeima ir turi išlikti. Tik tokioje šeimoje bręsta vertybinė 

teisių ir pareigų samprata. 

Šiandieninėje visuomenėje vykstantys pokyčiai daro įtaką šeimai, jos sampratai, san- 

darai, užimamai vietai valstybės ir visuomenės gyvenime, tarpusavio šeimos narių santy- 

kiams; įtakoja teisių ir pareigų pasiskirstymą, todėl pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje 

ne tik didėja dėmesys šeimai, bet esame reikalingi kiekvienas asmeniškai iš naujo atrasti 

ryšius su šia vertybe bei įnešti asmeninį indėlįį šeimos kultūros, šeimoje gyvenančių asme- 

nų tarpusavio santykių ugdymą ir puoselėjimą. 

Šiandieninėje mus supančioje aplinkoje kalbėti apie teises ir pareigas, iš vienos pusės, 

yra nesunku, nes jose įžvelgiame demokratijos sklaidą, laisvės dovaną, savirealizacijos 

galimybę, o iš kitos pusės tampa dideliu iššūkiu, nes šiandieninėje žmogaus teisių infliaci- 

joje kalbėti apie tai tampa atsakinga užduotimi atskleisti teisingą požiūrį į šias prigimtyje 

įrašytas vertybes. Taip, teisės ir pareigos yra prigimtinės vertybės, kurių dėka formuojasi 

unikalus žmogiškasis asmuo, leidžiantis prasmingai, pilnavertiškai, brandžiai ir atsakingai 

bei oriai nugyventi savo gyvenimą nuo pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties. 

Džiaugiuosi, kad tikėjimo žinia man tampa didžiuliu ramsčiu, kuris atskleidžia tiesą 

apie žmogaus asmenį, jo teises ir pareigas, tarpusavio tėvų ir vaikų santykius, užduotis 

ir pašaukimą tinkamai būti tuo kas esu. Šventasis Raštas byloja, kad Dievas žmogaus 

„norėjo” nuo pat pradžių ir „nori” jo, kiekvienam žmogui prasidedant ir gimstant. Dievas 

„nori” žmogaus kaip į Jį panašios būtybės, kaip asmens. Tas žmogus, kiekvienas žmogus, 

yra Dievo sukurtas „dėl jo paties”. Nauja žmogiška būtybė, kaip ir jos tėvai, yra pašaukta 

egzistuoti kaip asmuo; ji taip pat yra pašaukta gyventi tiesoje ir meilėje; ir ne vien tik lai- 

ke, bet ir amžinybėje su Dievu. Pačią savo prasidėjimo akimirką žmogus jau yra paskirtas 

Dievo amžinybei. 

Kalbant apie kiekvieno žmogaus teises ir pareigas svarbia tampa žinia, kad kiekvienas 

gimstantis žmogus yra asmuo, nepriklausomai nuo jo sveikatos, odos spalvos, gyvenimo 

buities aplinkybių. Žmogus yra asmeniškai Dievo norėtas ir norėtas dėl jo paties. Būtent iš 

žmogaus asmens autentiškumo ir unikalumo kyla ir jo teisės bei pareigos. 

Todėl drįstu teigti, jog atsakinga tėvystė ir motinystė šeimoje teturi vienintelę teisę 

santykyje su vaikais – tai teisė į pareigą pradėti vaiką atsakingoje ir besidovanojančioje

meilėje, jį užauginti ir išauklėti. Tėvų teisė į pareigą. Todėl tėvams ir tenka didžiulė už- 

duotis tinkamai užtikrinti ir realizuoti vaiko teises, kylančias iš jų tėvystės ir motinystės 

pareigos. Ir ši teisėį pareigą kyla iš besidovanojančios tarpusavio meilės. Visuomet 

teisingas ir vienintelis tėvų kelias į vaikus yra meilės kelias. Juk būti mylimiems yra viena 

esminių vaiko teisių. Iš šios kertinės teisės gimsta visos kitos teisės. Čia slypi ir vaikų par- 

eigos tėvams, visuomenei, tautai. Meilė – visa ko šaltinis, pagrindas ir esmė. 

Labai svarbu kokios meilės keliu einama link vaiko. Šiandieną tėvai stengiasi savo vai- 

kams suteikti visa tai, kas tik yra įmanoma: nuo gražių rūbelių, žaislų, iki paskutinį mados 

etaloną atitinkančių materialinių daiktų. Ir galvoja, kad viso to pakanka. Svarbu užtikrinti, 

duoti, suteikti, leisti būti išskirtiniam. Čia tarsi ir baigiasi tėvų meilės vaikams pareiga. 

Dažnai dar pasidžiaugiama sakant, kad suteikiau vaikui to, ko pats niekada neturėjau. To- 

limesnė pareigos našta perkeliama vaikų darželiams, mokyklai, valdžios institucijoms. Bet 

ar to pakanka? Ar teisinga tėvystės ir motinystės tarnystę perduoti tiems, kurie tegali tik 

padėti atlikti šias auklėjimo pareigas, bet niekada negalės jų tinkamai pavaduoti. Kur veda 

kitų institucijų pavaduota pareiga į esminę tėvystės ir motinystės pareigą? Svetimėjantys 

tarpusavio santykiai, vaikų ir paauglių tarpusavio smurtas, nesveika konkurencija ben- 

draamžių tarpe, vaikų ir paauglių depresija, vienišumas, polinkis į svaigalus ir narkotikus, 

ankstyvas lytinis gyvenimas – tai vos ne kasdienybė, su kuria susiduria šeimos, garantavu- 

sios visa, kas yra geriausia savo vaikams, ir atidavusioms vaikų asmens sklaidą kaip parei- 

gą kitoms institucijoms. Ir iš to kylantis nepasitenkinimas – kokiu žmogumi jūs išauklėjote 

mano vaiką? Tad ar tėvų pareiga mylėti vaikus tik duodant, suteikiant ir perleidžiant kaip 

estafetę kitiems? Tėvai yra pirmieji ir pagrindiniai savo vaikų auklėtojai, ir šioje srityje jų 

kompetencija pagrindinė: jie auklėtojai, nes jie – tėvai. Taigi auklėjimas pirmiausia yra 

abiejų tėvų „laisvai dovanojamas” žmogiškumas: tėvai savo subrendusį žmogiškumą per- 

duoda vaikui, o šis savo ruožtu juos apdovanoja nauju ir šviežiu žmogiškumu, kurį atsineša 

į pasaulį. 

Meilė, kuriai apaštalas Paulius paskyrė himną Pirmajame laiške Korintiečiams, meilė, 

kuri yra „kantri”, „maloninga”, „visa ištveria” (1 Kor 13, 4. 7), iš tikrųjų yra reikli meilė. 

Čia ir glūdi jos grožis, nes tokiu būdu ji kuria tikrąjį žmogaus gėrį ir spinduliuoja jį kitiems. 

Meilė yra tikra, kai kuria asmeninį ir bendruomeninį gėrį ir kurdama jį dovanoja kitiems. 

Neišvengiamas tėvų kelias į vaikus yra reiklios meilės kelias. Tėvų pareiga išmokyti vaikus 

būti atsakingiems už asmeninį ir bendruomeninį gėrį. Ir šios tėvų pareigos vaikams, kurių 

teisė yra patirti tėvų meilę, niekas negali pakeisti. 

Kiekvienas žmogus, taigi ir vaikas, stengiasi savo teises, savo buities erdvę apsaugo- 

ti ir apginti. Tai yra prigimtinis savisaugos instinktas. Vaiko teisėį tinkamą mitybą, poilsį, 

teisė žaisti, bendrauti ir kt. turi būti užtikrinta. Už ją atsako šeima, kuriai į pagalbą ateina 

mokykla, aplinka, pagaliau ir pati valstybė. Svarbiausias vaikų teises reglamentuoja ir 

gina atitinkami įstatymai. Kas išdrįsta vaiką išnaudoti, skriausti, trukdyti jo normaliam fizi- 

niam bei protiniam vystymuisi, tas pažeidžia vaiko teises ir užsitraukia atsakomybę. Tačiau 

šiandieną labai svarbu vaikui įskiepyti teisingą savęs realizaciją. Asmuo realizuoja save, 

naudodamasis laisve tiesoje. Laisvės negalima laikyti galimybės daryti bet ką: laisvė yra 

savęs dovanojimas. Todėl išskirtinė užduotis teisingam teisių ir pareigų suvokimui tenka 

auklėjimo ir ugdymo tarnystei. Atskleisti vaikui jo teisių ir pareigų unikalumą kaip jo as- 

mens laisvės išraišką TIESOJE. 

Šeima ir visuomenė, kuri stengiasi vaikus vien tik informuoti ir suteikti žinių, o ne iš- 

mokyti teisingai elgtis su juos supančia tikrove, padaro didžiausią klaidą teisingame vaiko 

39

asmens brandos kelyje. Turime suprasti, kad ne žinių gausa, bet tik rūpestinga tėvų tar- 

nystė auklėti vaikus gali duoti reikiamą rezultatą vaiko asmens brandoje. Niekada nepa- 

miršiu, kaip su manimi ir broliu elgėsi mano tėvai. Tėtis, eidamas kartu su mumis į kiemą 

pažaisti, visuomet eidavo iš paskos ir aiškindavo, kas galima, o kas ne. Jis ne tik nurodyda- 

vo, kas galima, o ko ne, bet labai kantriai aiškindavo apie mūsų norimų padaryti sprendimų 

pasekmes. Jis leisdavo pasirinkti tik tuomet, kai mes žinodavome pasirinkimo atomazgą – 

tai bus mums naudinga, ar tai suteiks skausmo mums ir nuliūdins mylinčius tėvelius. Vaikš- 

čiojanti ir auklėjanti atsakinga tėvystė ir rūpestinga motinystė su reiklia ir kantria meile 

visada duoda teigiamos naudos. Išmoktos tėvų namuose pamokos įtakoja vaiko viso gyve- 

nimo elgesį ir pasirinkimus, kurie visuomet patvirtina bendrojo gėrio siekiamybės būtinumą. 

40 

„Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, 

tau skiria” – skaitome Šventajame Rašte užrašytus Dievo žodžius. „Gerbk savo tėvą ir mo- 

tiną”, nes jie tam tikra prasme yra tau Viešpaties atstovai, kurie tau davė gyvybę, įvedė 

tave į žmonių gyvenimą, giminę, tautą, kultūrą. Po Dievo jie yra tavo pirmieji geradariai. 

Jeigu tik vienas Dievas yra geras, jeigu Jis yra pats Gėris, tėvai unikaliu būdu yra to aukš- 

čiausio gerumo dalininkai. Taigi: gerbk savo tėvus! 

Tačiau netiesiogiai mes galime kalbėti ir apie tėvų „pagarbą” savo vaikams. „Gerbk” 

reiškia pripažink! Vadinasi, vadovaukis nuoširdžia pagarba asmeniui, pirmiausia tėvo ir 

motinos, o paskui ir kitų šeimos narių. Pagarba yra iš esmės nesavanaudiškas nusiteiki- 

mas. Galima sakyti, kad tai „nesavanaudiška asmens dovana asmeniui”, ir ta prasme pa- 

garba siejasi su meile. Ketvirtas įsakymas reikalauja gerbti tėvą ir motiną taip pat ir visos 

šeimos labui. Dėl to jis kelia reikalavimus ir tėvams. Dieviškasis įsakymas tartum jiems 

primena: tėvai, elkitės taip, kad savo elgesiu nusipelnytumėte savo vaikų pagarbą (ir mei- 

lę)! Neleiskite, kad reikalavimas jus gerbti atsidurtų „moralinėje tuštumoje”! Pagaliau čia 

juk kalbama apie abipusę pagarbą. Įsakymas „gerbk savo tėvą ir motiną” netiesiogiai sako 

tėvams: gerbkite savo sūnus ir dukteris. Jie to nusipelno, nes gyvena, nes yra tas, kas yra: 

tai galioja nuo pat pirmojo jų prasidėjimo momento. Šis įsakymas, išreikšdamas glaudžius 

šeimos ryšius, aiškiai rodo jos vidinio rišlumo pagrindą. Visos „žmogaus teisės” yra trapios 

ir neveiksmingos, jeigu jų pagrindas nėra įsakymas: „Gerbk”; jei, kitais žodžiais tariant, 

stinga žmogaus pripažinimo paprasčiausiai dėl to, kad jis yra žmogus, „šitas” žmogus. (plg. 

Jonas Paulius II, laiškas šeimoms). 

Akivaizdžiai matome, kad vien tik teisių nepakanka. 

Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Vieš- 

pačiui. O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs. (Kol.3, 20 – 21) 

Turime vaikams priminti šią esminę jų vaikystės ir paauglystės teisę ir pareigą santy- 

kiuose su kitais žmonėmis – gerbti, klausyti, dialoguoti. Juk tai esmiškai būtina ir reikalin- 

ga sveikam visuomenės piliečių sugyvenimui, kas užtikrina kiekvieno žmogiškojo asmens 

prigimtinių teisių realizavimą bei tinkamų, bendram visuomenės gėriui nukreiptų pareigų. 

Šventajame Rašte, Siracido knygoje skaitome: 

Vaikai, gerbkite tėvo teises; 

taip elkitės, kad gyventumėte. 

Juk VIEŠPATS pagerbia tėvą per jo vaikus 

ir patvirtina motinos teises į jos sūnus. 

Kas gerbia savo tėvą, atsilygina už nuodėmes; 

kas gerbia savo motiną, kraunasi lobį. 

Kas gerbia savo tėvą, džiaugsis savo vaikais,

ir kai melsis, jis bus išklausytas. 

Kas gerbia tėvą, ilgai gyvens; 

paklūsta VIEŠPAČIUI, kas neša paguodą savo motinai. 

Mano vaike, rūpinkis savo tėvu jo senatvėje, 

neužduok jam širdies per visą gyvenimą. 

Net jeigu jam ir protas susilpnėtų, būk jam kantrus; 

nepaniekink jo būdamas pilnas jėgų. 

Juk gerumas tėvui nebus užmirštas, – 

jis tarnaus tau kaip atnaša už nuodėmę – 

įleis išliekančią šaknį. 

Tavo nelaimės dieną jis bus prisimintas tavo naudai, – 

ištirps tarsi šalna šiltame ore tavo nuodėmės. 

Piktžodžiauja, kas savo tėvu nesirūpina, 

VIEŠPATĮ pykdo, kas savo motinai širdį užgauna. (Sir. 3, 1 – 16) 

Manau, kad šie Šv. Rašto žodžiai puikiai atskleidžia ir paliudija vaikų teises ir pareigas 

kasdieniniame gyvenime, tarpusavio santykiuose. Visų mūsų ištikimybė savam pašaukimui 

ir jam tenkančioms pareigoms ir teisėms yra teisingas kelias, kuriuo eiti turime ir privalome 

padėti vienas kitam. 

Žmogaus asmens kaip dovanos supratimas ir priėmimas, tarpusavio įsiklausymas, pagarba, 

atsakomybė, auklėjimas, tikėjimo perdavimas bei gyvenimo lūkesčių pateisinimas 

yra kertiniai žodžiai ir teiginiai, kurie aiškiausiai nusako visų mūsų teisingas pareigas ir 

prigimtines teises. 

Naujam žmogui prasidedant ir jam gimstant, tėvai, o kartu ir visa žmonija atsiduria 

prieš „didelę paslaptį” (plg. Ef 5, 32). Nauja žmogiška būtybė, kaip ir jos tėvai, yra pašaukta 

egzistuoti kaip asmuo; ji taip pat yra pašaukta gyventi tiesoje ir meilėje; ir ne vien tik 

laike, bet ir amžinybėje su Dievu. 

41

4. kas gina vaiko teises? 

42 

Į šį klausimą būtų galima atsakyti labai paprastai, kaip priimta: vaiko teisių apsaugos 

kontrolierius ir savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriai. Tačiau, kad vaiko teisės būtų 

tinkamai ginamos, turi tinkamai funkcionuoti visa sistema: teisės aktų leidyba (Seimas, 

Vyriausybė, ministerijos ir vietos savivaldos institucijos), vykdomosios institucijos, kurios 

įgyvendina teisės aktus ir kurių kompetencijai priskirta vaiko teisių apsauga (ministerijos, 

prie jų veikiančios institucijos, savivaldos institucijos), teisėsaugos institucijos, o taip pat 

kitos, teikiančios paslaugas vaikui ir šeimai, įstaigos. Todėl šioje knygoje pateikiama infor- 

macija ne tik apie institucijas, tradiciškai priskiriamas vaiko teisių apsaugos institucijoms, 

bet ir tas įstaigas, kurios vykdydamos joms pavestas funkcijas, daro didelę įtaką vaiko 

interesų užtikrinimui. 

Lietuvos Respublikos Seimas 

Lietuvos Respublikos Seimas vaiko teisių apsaugos institucijų sistemoje užima išskirtinę 

vietą. Būtent Seimas priima įstatymus, užtikrinančius vaiko teisių ir jo interesų apsaugą, 

formuoja pagrindines vaiko teisių apsaugos ir, ne mažiau svarbu, – šeimos politikos gaires. 

Kalbant apie Seimą, kaip svarbų vaiko teisių apsaugos sistemos elementą, išskirtinas 

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas, kuriam pavesta svarstyti ir teikti pasiūlymus 

dėl valstybės šeimos ir socialinės politikos formavimo, rengti įstatymų ir kitų teisės aktų 

projektus ir pasiūlymus šiais klausimais, koordinuoti suinteresuotų valstybės institucijų 

ir kitų organizacijų darbą rengiant įstatymų projektus komiteto kompetencijai priskirtais 

klausimais (Lietuvos Respublikos Seimo statutas, Žin., 1994, Nr. 15–249). Vaiko teisių apsaugoje 

taip pat dalyvauja Sveikatos reikalų, Švietimo, mokslo ir kultūros, Informacinės 

visuomenės plėtros ir kiti komitetai. 

Kiti, aukščiau nurodyti Seimo komitetai, dalyvauja vaiko teisių apsaugos užtikrinimo 

procese – inicijuojant įstatymų, jų pakeitimų priėmimą, vykstant įstatymų projektų derinimo 

procesui, vykdant parlamentinę kontrolę ir kt. 

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga 

XX amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo pradėtos steigti specializuotos, vaikų teisių 

apsauga ir jųįgyvendinimo priežiūra besirūpinančios žmogaus teisių gynėjų institucijos 

– valstybinės vaiko teisių gynėjų (ombudsmenų) institucijos. Pirmoji vaiko teisių gynėjo 

(ombudsmeno) pareigybė buvo įvesta Norvegijoje. Nemažą postūmį vaiko teisių gynėjų 

(ombudsmenų) institucijų steigimo procesui turėjo Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 

priėmimas. Prie jos prisijungusios valstybės įsipareigojo imtis visų reikiamų priemonių 

Konvencijoje pripažintoms teisėms įgyvendinti, panaudoti kiek įmanoma daugiau išteklių ir 

prireikus pasitelkti tarptautinį bendradarbiavimą. 

Lietuvos Respublikoje 2000 m. buvo įsteigta vaiko teisių apsaugos gynėjo – vaiko 

teisių apsaugos kontrolieriaus pareigybė. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius – Lietuvos 

Respublikos Seimo skiriamas valstybės pareigūnas, vykdantis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų 

užtikrinimo ir apsaugos priežiūrą ir kontrolę, tiriantis vaiko teisių ir teisėtų interesų 

pažeidimo atvejus bei siekiantis gerinti vaiko padėtį Lietuvoje.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierius atlieka tarptautinių ir nacionalinių vaiko teisių ap- 

saugą reglamentuojančių teisės aktų vykdymo kontrolę ir priežiūrą visos valstybės mastu 

bei individualiais atvejais. 

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucija garantuoja kiekvienam prieinamą, ne- 

formalų ir kvalifikuotą pareiškėjų problemų nagrinėjimą. Dėl šios priežasties individualūs 

tyrimai dėl vaiko teisių ir jo teisėtų interesų pažeidimų pagal asmenų skundus ar pastebė- 

tus pažeidimo požymius išlieka viena iš pagrindinių veiklos sričių. 

Kiekvienas asmuo, manantis, kad fizinis ar juridinis asmuo pažeidė vaiko teisių ir jo 

teisėtų interesų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas arba kitais vaiko teisių 

ar jo teisėtų interesų pažeidimo atvejais, turi teisę kreiptis į vaiko teisių apsaugos kon- 

trolierių žodžiu (telefonu, asmeniškai atvykus), raštu ar elektroniniu paštu. Gavęs skundą 

žodžiu arba pastebėjęs vaiko teisių ar jo teisėtų interesų pažeidimo požymius bei manyda- 

mas, kad pateikta informacija ar pastebėti požymiai yra teisingi, vaiko teisių apsaugos kon- 

trolierius gali pradėti tyrimą savo iniciatyva. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus priimami 

sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, jų vykdymo užtikrinimui Lietuvos Respublikos 

vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas nenumato jokių sankcijų. 

Siekdamas išvengti vaiko teisių ir jo teisėtų interesų pažeidimo ateityje, įvertinęs tyri- 

mo metu nustatytų vaiko teisių ar jo teisėtų interesų pažeidimų priežastis bei jų sprendimo 

būdus, vaiko teisių apsaugos kontrolierius apie priimamus sprendimus informuoja ne tik 

asmenis, kurių atžvilgiu priimamas sprendimas, bet ir kompetentingas institucijas, taip pat 

visuomenę. 

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje taip pat gaunami įvairūs kreipimaisi, 

konsultacinio pobūdžio prašymai ir pan. 

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga administruoja svetainę http://vaikams. 

lrs.lt, kurioje ne tik galima rasti išsamią informaciją apie įstaigos veiklą, bet ir užduoti 

aktualų klausimą (patikslinti) skyrelyje „Klausimai – atsakymai” ar atsiųsti skundą, pa- 

klausimą elektroniniu paštu vaikams@lrs.lt. Kiekvienas asmuo gali kreiptis į vaiko teisių 

apsaugos kontrolierių ne tik raštu ar žodžiu, bet ir elektroniniu paštu. Šiame skyrelyje gau- 

nami klausimai ir atsakymai į juos yra skelbiami viešai. 

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai apie vaiko teisių pažeidimus galima in- 

formuoti nemokamos pagalbos telefonu, kurio numeris 8 800 01230. Juo gali skambinti 

kiekvienas vaikas, kuriam reikalinga pagalba, ar kiti asmenys, kuriems žinomi vaiko teisių 

pažeidimo faktai ar reikalinga konsultacija dėl vaiko teisių apsaugos. 

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą sudaro vaiko teisių apsaugos kontrolierius, 

kontrolieriaus patarėjai, vyriausieji ir vyresnieji specialistai, kiti įstaigos darbuotojai. Tie- 

siogiai analizuojant vaiko teisių pažeidimus, dirba 16 turinčių aukštąjį teisinį, socialinį ar 

medicininį išsilavinimą specialistų. 

Vaiko teisių ir jo teisėtų interesų prioritetiškumo principas – vienas pagrindinių vaiko 

teisių apsaugos principų – reikalauja, kad priimant teisės aktus, juos taikant bei sprendžiant 

klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada sprendimas ar bet koks kitas veiks- 

mas turi būti įvertinamas vaiko interesų požiūriu bei užtikrinama, kad jie nebūtų pažeisti. 

VYKDOMOSIOS VALDŽIOS INSTITUCIJOS 

Vyriausybė 

Vyriausybė – kolegiali vykdomosios valdžios institucija, kurią sudaro Ministras Pirmininkas 

ir ministrai. Būtent Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų bei 

43

ilgalaikių valstybinių programų vaiko teisių apsaugos srityje, įgyvendinimo, koordinuoja 

ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą ir kt., t.y. formuoja ir įgyvendina valstybės vaiko 

teisių apsaugos politiką vykdomosios valdžios lygmenyje, tvirtina programas, priima įsta- 

tymus įgyvendinančius teisės aktus, tvirtinamus Vyriausybės nutarimais ir kt. Vyriausybės 

nutarimu vaiko teisių apsaugos valdymo sritis pavesta Socialinės apsaugos ir darbo minis- 

terijai. 

Ministerijos ir joms pavaldžios įstaigos 

Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2003 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą Nr. 194 „Dėl 

Vaiko teisių apsaugos valdymo srities priskyrimo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai 

ir kitų ministerijų kompetencijos nustatymo” Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai vykdomosios 

valdžios lygmenyje buvo priskirta vaiko teisių apsaugos valdymo sritis. Tačiau 

vykdomosios valdžios lygmenyje pareiga dalyvauti vaiko teisių apsaugos srityje minėtu Vyriausybės 

nutarimu priskirta ne tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, bet ir Švietimo 

ir mokslo, Sveikatos apsaugos, Teisingumo bei Vidaus reikalų ministerijoms. 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 

Pagrindinė institucija vykdomosios valdžios srityje, atsakinga už vaiko teisių apsaugos 

valdymo sritį yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šios institucijos tikslas: 

organizuoti ir koordinuoti šeimos ir jaunimo ir socialinės paramos politikos įgyvendinimą 

ministerijos kompetencijai priklausančiose srityse. Už vaiko teisių apsaugą atsakingas Šeimos 

gerovės departamentas, kuris jam pavestus tikslus įgyvendina per savo struktūrinius 

padalinius: Šeimos politikos skyrių, Vaikų ir jaunimo skyrių ir Piniginės paramos skyrių. 

Svarbiausieji departamento, o kartu ir jo skyrių uždaviniai yra: koordinuoti šeimos politikos 

įgyvendinimą, rengti ir dalyvauti rengiant priemones, reikalingas Valstybinės šeimos 

politikos koncepcijai įgyvendinti; koordinuoti smurtui privačioje erdvėje mažinti ir pagalbai 

aukoms skirtų priemonių įgyvendinimą; analizuoti ir vertinti demografinius pokyčius ir tendencijas, 

numatyti priemones demografinei būklei gerinti; kartu su kitomis valstybės ir savivaldybių 

institucijomis analizuoti vaiko teisių apsaugos būklę, rengti ir teikti pasiūlymus 

dėl jos įgyvendinimo; koordinuoti vaiko globos (rūpybos), įvaikinimo, vaiko apsaugos nuo 

smurto ir tarptautinės vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimą; organizuoti valstybės 

ir savivaldybių institucijų bei įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą 

vaiko teisių apsaugos srityje; koordinuoti jaunimo politikos įgyvendinimą, vykdyti nacionalinius 

bei tarptautinius įsipareigojimus jaunimo politikos srityje; teikti išvadas dėl kitų 

valstybės institucijų ir įstaigų parengtų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikiamų teisės 

aktų projektų, susijusių su šeimos ir jaunimo, vaikų teisių apsaugos politikos sritimis ir kt. 

Be to, nustatyta tvarka pagal savo veiklos sritis nagrinėja gyventojų pareiškimus, 

skundus bei pasiūlymus ir imasi reikiamų priemonių, kad būtų išspręsti juose keliami klausimai. 

ĮSTAIGOS PRIE SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJOS 

Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba 

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo 

ministerijos savo veiklą pradėjo 2005 m. spalio 23 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos 

Vyriausybės 2005 m. spalio 20 d. nutarimui Nr. 1114, kuriuo buvo pakeistas Įvaikinimo 

tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavadinimas, patvirtinti nauji 

44

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos nuostatai, išplečiant 2002 metais 

įsteigtai Įvaikinimo tarnybai suteiktus įgaliojimus vaiko teisių apsaugos srityje. 

Šios institucijos nuostatuose nurodyta, kad svarbiausi jos uždaviniai – užtikrinti vaiko 

teisių apsaugos priemonių įgyvendinimą; organizuoti įvaikinimą Lietuvos Respublikos pi- 

liečiams ir užsieniečiams Lietuvos Respublikoje; organizuoti vaiko teisių ir teisėtų interesų 

atstovavimo teismuose sistemos įgyvendinimą; organizuoti savivaldybių vaiko teisių ap- 

saugos tarnybų specialistų kvalifikacijos tobulinimą ir globėjų (rūpintojų) bei įtėvių rengi- 

mą. 

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba koordinuoja savivaldybių vaiko 

teisių apsaugos tarnybų darbą ir teikia joms metodinę paramą vaiko teisių apsaugos prak- 

tinio įgyvendinimo klausimais, taip pat kasmet renka iš savivaldybių vaiko teisių apsaugos 

tarnybų, valstybės institucijų ir įstaigų statistinę informaciją apie vaikus ir ją sistemina, 

analizuoja, apibendrina ir pateikia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kitoms vals- 

tybės ir savivaldybių institucijoms; kaupia, analizuoja ir saugo informaciją apie įvaikinimą, 

Lietuvos Respublikos piliečių ir užsieniečių įvaikintus nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenu- 

sius vaikus, vaikus Lietuvos Respublikos piliečius, nuolat gyvenančius užsienio valstybėje, 

neturinčius Lietuvos Respublikos pilietybės vaikus, nuolat gyvenančius Lietuvos Respu- 

blikoje, kuriems reikalinga asmens ar turto apsauga, vaikus, išvežtus pažeidžiant globos 

teises, neturinčius Lietuvos Respublikos pilietybės vaikus, globojamus Lietuvoje, vaikus 

Lietuvos Respublikos piliečius, likusius be tėvų globos užsienio valstybėse, bei vaikus, dėl 

kurių svarstomas įkurdinimo klausimas Lietuvos Respublikoje; organizuoja specialistų, 

vykdančių vaiko globėjų (rūpintojų) bei įtėvių pasirengimo globoti (rūpintis) ir įvaikinti pa- 

tikrinimą, mokymą ir atestavimą. 

Labai svarbu paminėti ir tai, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba 

yra įgaliota vykdyti centrinei įstaigai priskirtas funkcijas vaiko teisių ir teisėtų interesų ap- 

saugos srityje pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių as- 

pektų. Taigi Tarnybos uždavinys vykdant šią Konvenciją – imtis arba pasirūpinti, kad būtų 

imtasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas būtų savanoriškai grąžintas. Jeigu nepavyksta 

užtikrinti savanoriško vaiko grąžinimo, asmuo, įstaiga ar kita organizacija teigianti, kad 

vaikas yra išvežtas ar laikomas pažeidžiant globos teises, gali kreiptis į teismą dėl vaiko 

grąžinimo. 

Kaip ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, Tarnyba pagal savo kompetenciją 

nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų pateiktus prašymus ir skundus. 

Socialinių paslaugų priežiūros departamentas 

Socialinių paslaugų priežiūros departamentas vertina, prižiūri ir kontroliuoja socialinių 

paslaugų įstaigų (tarp jų – vaikų globos namų) veiklos kokybę, teikia metodinę pagalbą dėl 

socialinės globos normų taikymo bei bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros 

kokybės kontrolės, rengia bei įgyvendina ministerijos jam pavestas valstybės socialinių 

programų priemones ir projektus, atlieka nuolatinę pavestų programų ir projektų įgyvendi- 

nimo stebėseną, pagal savo kompetenciją nagrinėja asmenų skundus ir pasiūlymus. 

Švietimo ir mokslo ministerija 

Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiams 

ir užsieniečiams, turintiems teisę nuolat gyventi ar laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, 

privalomas ir valstybės garantuojamas ugdymas iki 16 metų pagal pradinio ir 

45

pagrindinio ugdymo programas. Visiems Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams, 

turintiems teisę nuolat gyventi ar laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, valstybė lai- 

duoja visuotinį švietimą. Įstatymo 25 straipsnyje įtvirtinta visų Lietuvos gyventojų teisė ir 

pareiga mokytis: kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, užsienietis, turintis teisę nuolat 

gyventi ar laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, turi teisę mokytis, įgyti išsilavinimą 

ir kvalifikaciją. Valstybė imasi priemonių, kad kiekvienas vaikas Lietuvoje mokytųsi pa- 

gal pradinio, pagrindinio, vidurinio ar specialiojo ugdymo programas. Kiekvienam Lietuvos 

Respublikos piliečiui, užsieniečiui, turinčiam teisę nuolat gyventi ar laikinai apsigyventi Lie- 

tuvos Respublikoje, valstybė garantuoja pradinį, pagrindinį ir vidurinį ugdymą bei specia- 

liojo ugdymo, aukštesniųjų, aukštojo mokslo studijų arba profesinio mokymo, suteikiančio 

pirmąją kvalifikaciją, programų prieinamumą. 

46 

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija taip pat yra vykdomosios valdžios 

institucija. Ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas švietimo, mokslo ir 

studijų sričių valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šių sričių valstybės politiką. Švieti- 

mo ir mokslo ministerija formuoja ir įgyvendina valstybinę formaliojo ir neformaliojo švie- 

timo politiką, valstybinę mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros ir studijų (aukštojo 

mokslo, mokslininkų rengimo, aukštąjį išsimokslinimą turinčių specialistų tobulinimo ir per- 

kvalifikavimo) politiką, koordinuoja Lietuvos mokslo ir studijų institucijų veiklą, organizuo- 

ja intelektinės kūrybos mokslo ir studijų srityje valstybinį skatinimą ir reguliavimą. 

Vykdydama jai pavestus uždavinius, Švietimo ir mokslo ministerija koordinuoja savi- 

valdybių administracijų švietimo padalinių veiklą, atlieka valstybinę švietimo teikėjų veiklos 

priežiūrą, tvirtina reikalavimus valstybinių ir savivaldybių mokyklų nuostatams, apibendri- 

na įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų švietimo, mokslo, studijų ir tech- 

nologijų klausimais taikymo praktiką, rengia įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 

nutarimų ir kitų teisės aktų projektus, teikia pasiūlymus dėl atitinkamųįstatymų ir kitų 

teisės aktų rengimo bei tobulinimo. Ministerija tai pat nustato profesinio mokymo profesi- 

nėse mokyklose principus, organizuoja jų įgyvendinimą, tvirtina formaliojo švietimo ben- 

drąjį ugdymo, mokymo turinį, visų lygių (išskyrus aukštąjį išsilavinimą) valstybinius išsi- 

lavinimo standartus, profesinio rengimo standartus, studijų krypčių reglamentus, ugdymo 

programų akreditacijos kriterijus ir jos vykdymo tvarką, dalyvauja formuojant vaiko teisių 

apsaugos politiką ir vykdo jąįgyvendinamos politikos srityje: kaupia, sistemina ir analizuo- 

ja informaciją vaikų ugdymo ir užimtumo klausimais, kartu su savivaldybių institucijomis 

rūpinasi mokyklų lankomumu, ikimokyklinio ugdymo prieinamumu, teikiamų švietimo pas- 

laugų kokybe, vaikų neformaliojo švietimo plėtojimu, pedagoginės psichologinės pagalbos 

vaikams prieinamumu, užtikrina švietimo priemonių, kuriomis siekiama apginti vaiką nuo 

visų formų fizinio ar psichologinio smurto, kitų vaiko teisių pažeidimų, įgyvendinimą bei 

vykdo kitas jai pavestas funkcijas. 

Ministerijos administraciją sudaro departamentai, skyriai ir kiti padaliniai. 

Manytina, tikslinga pateikti trumpą informaciją apie profesinį mokymą. Jis trunka 1–3 

metus, skirtas kvalifikacijai įgyti. Kartu su profesine kvalifikacija gali būti įgyjamas pagrindinis 

ar vidurinis išsilavinimas. Pagal profesinio mokymo programas moko profesinio mokymo 

įstaigos. Pagal profesinio mokymo modulius gali mokyti ir bendrojo lavinimo mokyklos. 

Į profesines mokyklas priimama nuo 14 metų. Atsižvelgiant įįgytą išsilavinimą, mokiniai 

priimami mokytis pagal profesinio mokymo I, II, III, IV pakopų mokymo programas. Į I 

pakopą priimami asmenys, nebaigę pagrindinio ugdymo programos; į II ir III pakopas – 

turintys pagrindinį išsilavinimą; į IV – turintys vidurinį išsilavinimą. Pažangiems mokiniams

yra mokama stipendija, jos dydis priklauso nuo mokymosi rezultatų. Daugelyje mokyklų 

mokiniams suteikiamos vietos bendrabučiuose, ši paslauga teikiama už nedidelį mokestį. 

Mokiniai iš socialiai remtinų šeimų nuo mokesčio atleidžiami. Daugiau informacijos galima 

rasti Švietimo ir mokslo ministerijos tinklapio http://www.smm.lt skyriuje „Profesinis 

rengimas ir tęstinis mokymas”. 

Daugiau informacijos apie visas ugdymo įstaigas, jų programas, profesijas, suteikia- 

mas kvalifikacijas, mokymo licencijas ir kt. galima rasti Atviros informavimo, konsultavimo 

ir orientavimo sistemos (AIKOS) tinklapyje www.aikos.smm.lt. 

Aukštojo mokslo studijos yra 2 tipų: neuniversitetinės ir universitetinės. 

Neuniversitetinės studijos yra vienos pakopos, trunka 3–4 metus. Baigusiems išduodamas 

aukštojo mokslo diplomas, liudijantis apie įgytą aukštąjį išsilavinimą, suteiktą profesinio 

bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir profesinę kvalifikaciją. 

Universitetinės studijos yra 3 pakopų: pirmoji pakopa – pagrindinės studijos, antroji 

pakopa – magistrantūra, specialiosios profesinės studijos, trečioji pakopa – rezidentūra, 

doktorantūra bei meno aspirantūra. Universitetinės studijos gali būti ir vientisos, kai tęstinumu 

susiejama pirmoji ir antroji pakopos. 

Aukštojo mokslo neuniversitetines studijas vykdo kolegijos. Kolegijas baigę absolventai 

po išlyginamųjų kursų (profesinės veiklos praktikos) gali tęsti studijas magistrantūroje. 

Universitetines studijas vykdo universitetai. Universitetines studijas (vieną studijų programą 

„Verslo vadyba”) taip pat vykdo viena kolegija – Vilniaus vadybos aukštoji mokykla. 

Kiekvienos savivaldybės administracijoje yra švietimo skyriai. 

Sveikatos apsaugos ministerija 

Sveikatos apsaugos ministerija dalyvauja formuojant vaiko teisių apsaugos politiką ir 

vykdo ją įgyvendinamos gyventojų sveikatinimo politikos srityje; kaupia, sistemina ir analizuoja 

informaciją vaikų sveikatos klausimais; rengia ir vykdo su vaikų sveikatos būklės 

gerinimu susijusias programas; garantuoja sveikatos paslaugų vaikams prieinamumą. 

Sveikatos apsaugos ministerija daug dėmesio skiria sveikatos priežiūros mokyklose 

reformai, sveikatą stiprinančių mokyklų veiklai. 

Daugumoje Lietuvos mokyklų dirba visuomenės sveikatos priežiūros specialistai 

arba bendruomenės slaugytojai, išklausę specialią visuomenės sveikatos priežiūros mokyklose 

programą. Sveikatos priežiūros specialistai, dirbdami kartu su mokytojais, tėvais, 

psichologinės bei socialinės pedagoginės pagalbos specialistais, siekia padėti vaikams 

suformuoti teigiamą požiūrįį savo sveikatą kaip į brangiausią turtą, skatinti saugoti 

ir gerinti savo sveikatą, įgyti geresnių gyvenimo įgūdžių bei suvokti savo vaidmenį visuomenėje. 

Labai svarbu yra tai, kad į ministeriją galima skambinti nemokamu telefonu 

8 800 66004. Paskambinus šiuo telefonu yra suteikiama pagrindinė informacija apie 

sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas gydymo ir sveikatos stiprinimo paslaugas, jų tei- 

kimo tvarką, vietą ir dydį. Taip pat apie teisę pasirinkti gydytoją, asmens ir visuomenės 

sveikatos specialistų konsultavimo tvarką. Gyventojai nemokamu telefonu gali sužinoti 

apie būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarką, bei apie antirecidyvinį, sveikatą gra- 

žinamąjį ir reabilitacinį gydymą, apie medicininę, psichologinę ir socialinę – reabilitacinę 

pagalbą sergantiesiems priklausomybės ligomis, norintiems atsikratyti žalingų sveikatai 

įpročių. 

47

48 

Įstaigos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 

Valstybinė medicininio audito inspekcija 

Ši Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldi inspekcija tiria pacientų skundus dėl netinkamai 

suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų (dėl medikų klaidų, nesuteiktos arba nekokybiškai 

suteiktos medicinos pagalbos ir kt.). Inspektoriai asmens sveikatos priežiūros 

paslaugų kokybę vertina atsižvelgdami į tai, ar sveikatos priežiūros paslaugos buvo kokybiškos 

ir efektyvios, ar patenkino paciento lūkesčius, ar buvo prieinamos reikiamoje vietoje 

ir reikiamu laiku, ar buvo saugios, veiksmingos ir pan. 

Taip pat Valstybinė medicininio audito inspekcija nuolat kontroliuoja asmens sveikatos 

priežiūros paslaugų kokybę, prižiūri medicinos įstaigų, naudojančių rizikingas ir brangias 

medicinos technologijas, veiklą. 

Atkreiptinas dėmesys, kad tai vienintelė kompetentinga institucija, vertinanti aukščiau 

nurodytų paslaugų kokybę, todėl visos kitos įstaigos ir institucijos, nagrinėdamos skundus 

dėl galimo asmens teisių pažeidimo sveikatos priežiūros srityje, priimant sprendimus vadovaujasi 

šios įstaigos atlikto medicininio audito išvadomis. 

Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba 

Tarnyba koordinuoja 7 specializuotų visuomenės sveikatos centrų – Valstybinio aplinkos 

sveikatos centro, Respublikinio mitybos centro, Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės 

centro, Visuomenės sveikatos ugdymo centro, Lietuvos AIDS centro, Valstybinio 

psichikos sveikatos centro bei Lietuvos sveikatos informacijos centro – veiklą. Tarnybai taip 

pat pavaldūs 10 visuomenės sveikatos centrų apskrityse, kurie turi 38 filialus visoje šalyje. 

Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba kontroliuoja bei analizuoja, kaip 

sveikatos saugos priemonės vykdomos sveikatos priežiūros, švietimo, socialinės globos ir 

rūpybos įstaigose. Pavyzdžiui, įgyvendindama vieną svarbiausių Sveikatos apsaugos ministerijos 

veiklos prioritetų – vaikų sveikatos apsaugą, tarnyba atsakinga už rūpinamąsi vaikų 

sveikata ugdymo įstaigose. Kontroliuojami vaikų ugdymo įstaigų personalo ir vaikų sveikatos 

profilaktiniai tikrinimai, domimasi, kaip šiose įstaigose teikiama medicinos pagalba, 

kaip laikomasi higienos normų, analizuojami vaikų sveikatos rodikliai, sprendžiama, kaip 

juos pagerinti, rengiamos naujos higienos normos ir t.t. 

Teisingumo ministerija 

Ši ministerija dalyvauja formuojant vaiko teisių apsaugos politiką ir vykdo ją ministerijos 

reguliavimo srityje; analizuoja įstatymų atitiktį vaiko teisėms ir laisvėms; įgyvendina 

priemones, užtikrinančias valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą vaikams; 

kaupia, sistemina ir analizuoja informaciją vaiko teisių apsaugos klausimais ministerijos 

reguliavimo srityje; vykdo ministerijos kompetencijai priskirtas funkcijas, susijusias su Lietuvos 

Respublikos teismų susižinojimu su užsienio valstybių teismais, užsienio valstybių 

institucijomis ir teisinės pagalbos teikimu vaiko teisių apsaugos srityje. 

Svarbu paminėti ir tai, kad ši ministerija įgyvendina priemones, užtikrinančias valstybės 

garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, formuoja ir įgyvendina valstybės politiką 

antstolių funkcionavimo, valdymo ir sprendimų vykdymo srityje, teisingumo ministro nustatyta 

tvarka kontroliuoja antstolių darbą, prižiūri notariato veiklą. Ministerija duoda leidimus 

pakeisti vardą, pavardę, tautybę. Ši ministerija dalyvauja rengiant įvairias programas, 

susijusias su vaiko teisių apsauga, ir vykdo jų priemones.

Kaip ir kitos valstybės bei savivaldybių įstaigos, ministerija nagrinėja piliečių pasiūly- 

mus, skundus ir pareiškimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad 

būtų atsakyta į juose keliamus klausimus. 

Įstaigos prie Teisingumo ministerijos 

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 

Teisingumo ministerija yra atsakinga už priemonių, užtikrinančių valstybės garantuojamos 

teisinės pagalbos teikimą, įgyvendinimą. Ministerijai yra pavaldžios Vilniaus, Klaipėdos, 

Šiaulių ir Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, teikiančios 

nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienos 

savivaldybės administracijos sudėtyje veikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 

tarnybos arba yra paskirti tarnautojai, įgalioti teikti pirminę teisinę pagalbą. 

Pirminę teisinę pagalbą nemokamai turi teisę gauti visi Lietuvos piliečiai, kitų Europos 

Sąjungos (ES) valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvoje bei kitose ES valstybėse narėse 

teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys ir kiti Lietuvos tarptautinėse sutartyse nurodyti 

asmenys. Norint gauti pirminę teisinę pagalbą, neprivaloma deklaruoti savo pajamų ir turto. 

Tereikia kreiptis į savivaldybės vykdomąją instituciją pagal savo deklaruotą gyvenamąją 

vietą. 

Antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti ne tik Lietuvos Respublikos ir kitų Europos Sąjungos 

valstybių narių piliečiai, bet ir kiti Lietuvoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse 

narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos 

Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal 

šį įstatymą. 

Svarbu paminėti, kad teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos 

Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti, turi asmenys, 

kurie turi teisę gauti teisinę pagalbą nagrinėjant baudžiamąsias bylas pagal Lietuvos 

Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą ir kitais įstatymų nustatytais atvejais, kai 

gynėjo dalyvavimas yra privalomas, nukentėjusieji dėl nusikaltimų atsiradusios žalos atlyginimo 

bylose, įskaitant atvejus, kai žalos atlyginimo klausimas yra sprendžiamas baudžiamojoje 

byloje, taip pat asmenys, gaunantys socialinę pašalpą pagal Lietuvos Respublikos 

piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims 

įstatymą. Antrinę teisinę pagalbą gali gauti ir asmenys, kuriems nustatytas sunkus 

neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakęs senatvės pensijos amžius, 

kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, taip 

pat šių asmenų globėjai (rūpintojai), kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga 

globotinio (rūpintinio) teisėms ir interesams atstovauti bei ginti, skolininkai vykdymo 

procese, kai išieškoma iš paskutinio gyvenamojo būsto, kuriame jie gyvena, nepilnamečių 

vaikų, kai sprendžiamas jų iškeldinimo klausimas, tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą bei 

kiti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nurodyti asmenys. 

Vidaus reikalų ministerija 

Vidaus reikalų ministerija dalyvauja formuojant vaiko teisių apsaugos politiką ir vykdo 

ją ministerijos reguliavimo srityje, taip pat kaupia, sistemina ir analizuoja informaciją apie 

vaikų ir jų atžvilgiu padarytas nusikalstamas veikas, pagal kompetenciją – apie administracinius 

teisės pažeidimus, taip pat kitais ministerijos kompetencijai priskirtais vaiko teisių 

49

apsaugos klausimais, rengia ir įgyvendina programas vaikų nusikalstamumo, smurto prieš 

vaikus, prekybos vaikais ir kitais vaiko teisių pažeidimų prevencijos klausimais. 

50 

Įstaigos prie ministerijos 

Migracijos departamentas 

Pagrindinis Migracijos departamento uždavinys yra pagal savo kompetenciją dalyvauti 

įgyvendinant valstybės politiką vizų ir imigracijos, prieglobsčio ir Lietuvos Respublikos 

pilietybės procedūrų, asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančių dokumentų, kelionės dokumentų, 

leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje ir kitų dokumentų išdavimo ir apskaitos, 

gyvenamosios vietos deklaravimo ir laisvo asmenų judėjimo srityse. 

Policijos departamentas 

Policijos sistemą sudaro Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų 

ministerijos (toliau – Policijos departamentas), teritorinės policijos įstaigos, policijos 

profesinio ugdymo įstaigos, specializuotos policijos įstaigos. 

Vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos požiūriu yra nagrinėtina Policijos departamento 

ir teritorinių policijos įstaigų (policijos komisariatų) veikla. 

Policijos departamentą steigia, reorganizuoja ir likviduoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 

Policijos departamento uždaviniai – padėti policijos generaliniam komisarui formuoti 

policijos veiklos strategiją, kontroliuoti jos įgyvendinimą ir organizuoti bei įgyvendinti teritorinių 

policijos įstaigų valdymą. 

Policijos departamentas, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, vykdo daug funkcijų, 

tačiau ypatingas dėmesys atkreiptinas į tai, kad Policijos departamentas, vykdydamas 

jam pavestus uždavinius kontroliuoja ir koordinuoja pavaldžių policijos įstaigų veiklą ir 

teikia joms rekomendacijas ir nurodymus; atlieka policijos įstaigų vidaus auditą; padeda 

rengti ir įgyvendinti nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės, teisėsaugos stiprinimo ir 

ilgalaikes kompleksines programas; organizuoja, koordinuoja nusikalstamų veikų ir kitų 

teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą ir tyrimą; organizuoja besislapstančių nuo teisėsaugos 

institucijų ar teismo ir dingusių be žinios ir kitų asmenų paiešką ir ekstradiciją 

(nuteistųjų perdavimą), taip pat surastų neatpažintų lavonų, nežinomų ligonių ir vaikų asmens 

tapatybės nustatymą; pagal profesinio ugdymo programas organizuoja policijos pareigūnų 

profesinį ugdymą policijos įstaigose; teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja fizinių 

ir juridinių asmenų pareiškimus, prašymus ir skundus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 

nustatyta tvarka teikia jiems informaciją. 

Kabant apie teritorines policijos įstaigas (policijos komisariatus), kurios yra arčiausiai 

gyventojų ir su kurių pareigūnais gyventojai susiduria įvairiais klausimais, paminėtina, kad 

šiuo metu Lietuvoje yra 10 aukštesnės (apskričių centruose) ir 59 žemesnės pakopos policijos 

komisariatų (be juridinio asmens statuso). Aukštesnės pakopos policijos komisariatai 

yra atsakingi ir atskaitingi policijos generaliniam komisarui. Žemesnės pakopos policijos 

komisariatai steigiami savivaldybių administraciniuose centruose atitinkamų savivaldybių 

teritorijai aptarnauti. Šie policijos komisariatai užtikrina viešąją tvarką ir visuomenės 

saugumą, kuria ir įgyvendina programas, skirtas nusikalstamumo prevencijai, gyventojų 

gyvybės, sveikatos bei turto, taip pat viešosios tvarkos apsaugai. Taip pat vykdo nusikalstamų 

veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidžia ir tiria nusikalstamas veiklas bei 

kitus teisės pažeidimus.

Kalbant apie policijos vaidmenį vaiko teisių apsaugos sistemoje, ypatingai svarbus yra 

Viešosios policijos prevencijos padalinio tyrėjo (apylinkės inspektoriaus) ir Viešosios polici- 

jos specialisto (nepilnamečių reikalų policijos pareigūno) vaidmuo. 

Apylinkės inspektorius vykdo nusikalstamų veiklų bei kitų teisės pažeidimų preven- 

ciją, užtikrina gyventojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, teikia jiems socialinę pagal- 

bą. Taip pat apylinkės inspektorius pagal kompetenciją išaiškina administracinius teisės 

pažeidimus, atlieka ikiteisminį tyrimą tiriant nusikalstamas veiklas, vykdo teisės aktuose 

numatytų kategorijų asmenų paiešką, nelegalaus darbo bei nelegalios migracijos, aplinkos 

apsaugos pažeidimų prevenciją ir kt. funkcijas. 

Apylinkės inspektorius teisės aktų nustatyta tvarka priima ir nagrinėja gyventojų pra- 

šymus ir pareiškimus. 

Viešosios policijos specialistas (nepilnamečių reikalų policijos pareigūnas) (toliau – 

nepilnamečių reikalų policijos pareigūnas) organizuoja ir vykdo vaikų nusikalstamų veikų 

ir kitų teisės pažeidimų, smurto prieš vaikus, prostitucijos, narkotikų bei kitų psichiką vei- 

kiančių medžiagų vartojimo prevenciją, įrašo nepilnamečius ir išrašo juos iš policijos profi- 

laktinės įskaitos, taip pat dirba su šiais ir policiją dominančiais vaikais, bendradarbiauja su 

kitais policijos padaliniais, vaiko teisių apsaugos tarnybų, savivaldos, švietimo, medicinos, 

kitų suinteresuotų institucijų darbuotojais bei nevyriausybinių organizacijų atstovais, vie- 

tos bendruomene sprendžiant nepilnamečių nusikalstamumo, smurto prieš vaikus, nar- 

kotikų ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo, prostitucijos prevencijos klausimus, 

imasi priemonių apsaugoti vaikų, padariusių teisės pažeidimus bei nukentėjusių nuo teisės 

pažeidimų, teises ir teisėtus interesus. 

Savivaldybių institucijos, susijusios su vaiko teisių apsauga 

Vaiko teisių apsaugą savivaldybėse garantuoja atitinkamos savivaldybių tarybos, vietos 

savivaldos vykdomosios institucijos, vaiko teisių apsaugos skyriai, policijos nepilnamečių 

(jaunimo) reikalų pareigūnai, taip pat mokyklos ir kitos institucijos, kurios rengia ir 

įgyvendina vaiko teisių apsaugos, vaikų teisės pažeidimų prevencijos priemones. 

Vaiko teisių apsaugos skyriai 

Kaip jau buvo minėta, vaiko teisių užtikrinime svarbiausia institucija yra savivaldybių 

vaiko teisių skyriai (Lietuvoje jų yra 60). Tai savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys, 

esantis arčiausia vaiko ir šeimos. Skyrių veikla yra labiausiai matoma ir neretai 

pagal jų veiklos efektyvumą visuomenė sprendžia apie vaiko teisių apsaugos lygį apskritai. 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 12 02 nutarimu Nr. 1593 (Žin.,2009, Nr. 145–6437) 

patvirtino Bendruosius vaiko teisių apsaugos skyrių nuostatus, kuriais išplėtė Vaiko teisių 

apsaugos skyrių funkcijas. 

Svarbiausieji Skyrių uždaviniai yra organizuoti pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta 

tvarka likusių be tėvų globos vaikų teisių ir interesų apsaugą; teikti metodinę paramą, 

konsultacijas, spręsti kitas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos problemas; užtikrinti 

pagal kompetencijąįstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka visų savivaldybės teritorijoje 

gyvenančių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą; teikti atitinkamoms valstybės, savivaldybės 

institucijoms ir įstaigoms pasiūlymus dėl vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos, 

vaiko globos (rūpybos) ir teisės pažeidimų prevencijos gerinimo savivaldybės teritorijoje; 

bendradarbiauti su valstybės, savivaldybės institucijomis ir įstaigomis, nevyriausybinėmis 

organizacijomis ir bendruomenėmis vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos klausimais. 

51

52 

Šių Skyrių darbas ginant vaiko teises yra nurodytas jiems priskirtose funkcijose, iš 

kurių matyti, kad Skyriai atsako už jų teritorijoje gyvenančių vaikų visų klausimų spren- 

dimą. Prie pagrindinių funkcijų priskirtinos: vaiko teisių apsauga savivaldybės teritorijoje; 

pagal kompetenciją vaiko globos (rūpybos), jos priežiūros ir įvaikinimo organizavimas; 

vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos priemonių, tarp jų ir skirtų vaiko teisių pažeidimų 

prevencijai gerinti rengimas ir įgyvendinimas; vaikams, kuriems reikia globos (rūpybos), 

nustatymas ir likusių be tėvų globos vaikų laikinos ir nuolatinės globos (rūpybos) organi- 

zavimas; ginant vaiko interesus kreiptis į teismą ir atstovauti vaiką jame, teikti visais su 

vaiku susijusiais klausimais išvadas teismui, organizuoti pagalbą ir paramą vaikui ir socia- 

linės rizikos šeimoms ir kt. 

Ne mažiau svarbi šių Skyrių veiklos sritis – prevencinis darbas su tėvais ir kitais vaiko 

atstovais pagal įstatymą, tėvų, mokytojų, auklėtojų ir pačių vaikų konsultavimas jų teisių 

apsaugos, globos (rūpybos), įvaikinimo ir teisės pažeidimų prevencijos klausimais, taip 

pat metodinės paramos savivaldybės įstaigų, susijusių su vaiko teisių apsauga, darbuoto- 

jams teikimo, pagalbos smurtą patyrusiems vaikams organizavimas. Šie skyriai turi teisę 

kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas, kad asmenims, keliantiems grėsmę vaiko 

saugumui ir sveikatai, įstatymų nustatyta tvarka būtų taikomos civilinės, administracinės 

ar baudžiamosios poveikio priemonės. 

Skyriai gali paduoti teismui prašymą atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos), prašy- 

mą panaikinti vaiko atskyrimą nuo tėvų (tėvo ar motinos) ar nušalinti vaiko tėvus (ar vieną 

iš jų) nuo savo nepilnamečiam vaikui priklausančio turto netinkamo tvarkymo, kai daroma 

žala vaiko turtiniams interesams. 

Svarbu ir tai, kad Skyriai teikia tėvui ar motinai informaciją apie vaiką, negyvenantį 

kartu su jais (išskyrus atvejus, kai yra grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei iš tėvo ar moti- 

nos pusės). Nemenkas šių Skyrių vaidmuo ir taikant poveikio priemones nepilnamečiams, 

siunčiant juos į socializacijos centrus, paleidžiant iš jų – Skyriai dėl šių priemonių tikslin- 

gumo teikia išvadas (rekomendacijas) mokykloms, teismams, kitoms kompetentingoms 

institucijoms ar pareigūnams. 

Skyriai pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybės institu- 

cijomis bei įstaigomis, nevyriausybinėmis institucijomis ir organizacijomis, kurios rūpinasi 

vaiko teisių apsauga. 

Pažymėtina tai, kad Skyriai, spręsdami vaikų teisių užtikrinimo klausimus, visais atve- 

jais turi išklausyti vaiko nuomonę ir vadovautis ja, jei tai nėra priešinga vaiko interesams. 

Į Vaiko teisių skyrius galima kreiptis skundais, pareiškimais ar prašymais teikti kon- 

sultacijas rūpimais klausimais. Tokią teisę turi ir vaikai, nepriklausomai nuo jų amžiaus. 

Švietimo skyriai 

Savivaldos institucijos vykdo valstybinę švietimo politiką savivaldybėje, tvirtina savivaldybės 

strateginį švietimo planą, metines švietimo veiklos programas; analizuoja 

švietimo būklę, užtikrina valstybinės švietimo politikos vykdymą; steigia, organizuoja ir 

likviduoja savivaldybės administracijos švietimo padalinius; formuoja ikimokyklinio, priešmokyklinio, 

pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas teikiančių mokyklų tinklą, 

sudaro sąlygas vaikų privalomajam švietimui vykdyti; organizuoja ir tvarko savivaldybės 

teritorijoje gyvenančių vaikų apskaitą; steigia mokyklas bei pagalbą mokiniams, mokytojams, 

mokyklai teikiančias įstaigas (pedagogines psichologines tarnybas, mokytojų švietimo 

centrus ir kt.) ir kt.

Švietimo skyrius tvarko visus su ikimokykliniu įstaigų, bendrojo lavinimo mokyklų, 

tarp jų – jaunimo ir suaugusiųjų, muzikos, dailės ir sporto mokyklų, kitų papildomojo ug- 

dymo įstaigų ir vaikų bei jaunimo klubų, esančių savivaldybės žinioje, veiklą bei su darbu 

susijusius klausimus, taip pat jų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo klausimus. Švieti- 

mo skyrius taip pat kuruoja nevalstybines švietimo įstaigas. 

Socialiniai darbuotojai 

Pastaruoju metu vis didesnis dėmesys skiriamas socialiniam darbui, kurį dirba socialinių 

paslaugų įstaigose dirbantys socialiniai darbuotojai ir socialinių darbuotojų padėjėjai, 

su šeimomis ir vaikais. Nemažai daliai šeimų būtina padėti spręsti jų socialines problemas 

pagal jų galimybes. Ši pagalba yra ypatingai svarbi šeimoms, auginančioms vaikus. 

Seniūnijose dirba socialiniai darbuotojai su socialinės rizikos šeimomis ir vaikais. Socialinės 

rizikos šeimomis laikomos šeimos, kuriose auga vaikai iki 18 metų ir kurioje bent 

vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, 

yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar 

negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, 

gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus 

vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui. Socialinės rizikos 

šeimai priskiriama ir šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji 

globa (rūpyba). Socialinės rizikos vaiku laikomas vaikas iki 18 metų, kuris valkatauja, 

elgetauja, nelanko mokyklos ar turi elgesio problemų mokykloje, piktnaudžiauja alkoholiu, 

narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių 

lošimų, yra įsitraukęs ar linkęs įsitraukti į nusikalstamą veiklą, yra patyręs ar kuriam 

kyla pavojus patirti psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, smurtą šeimoje ir dėl šių 

priežasčių jo galimybės ugdytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos. 

Socialiniai darbuotojai teikia šioms šeimoms socialinę priežiūrą, orientuotą į suaugusių 

šeimos narių socialinių įgūdžių bei gebėjimų tinkamai prižiūrėti savo vaikus ugdymą. 

Ši priežiūra skirta ir toms šeimoms, kurių vaikai yra paimti iš šeimų ir apgyvendinti vaikų 

globos namuose. Taip siekiama mažinti šių vaikų ir jų šeimų socialinę atskirtį. 

Paprastai socialiniai darbuotojai renka ir analizuoja informaciją apie aukščiau minėtų 

šeimų problemas ir jų aplinką, informuoja ir konsultuoja apie socialinių paslaugų šeimai 

teikimo galimybes, tiria socialinės rizikos šeimų socialinę situaciją, lankosi bendruomenės 

gyventojų namuose, nustato socialinių paslaugų poreikį, teikia socialinės rizikos šeimoms 

bendrąsias socialines paslaugas (informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo), 

teikia specialiąsias socialinės priežiūros paslaugas (socialiniųįgūdžių ugdymo ir palaikymo) 

ir kt. 

53

5. teisės ir pareigos šeimoje 

54 

Tauta šeimoje atsinaujina, šeima tautoje išsilaiko, 

šeimoje prasideda žmogaus tobulėjimas. 

(A.Maceina, lietuvių filosofas) 

Nuo senų laikų Lietuvos šeimoje per papročius ir tradicijas buvo perduodama patirtis: 

požiūris į pasaulį ir gyvenimą, tikėjimas, dorovė, elgesio būdas, kultūros vertybės, socialinių 

santykių formavimas ir kt. Prūsų teisyne (1340 m.) rašoma apie prūsų ir lietuvių 

šeimas, išskirtinę pagarbą moterims, ypatingai motinoms. Lietuvių liaudies papročiuose 

glūdi samprata, kad laimingas žmogus gali būti tik harmoningas žmogus, sveikas, darbštus, 

mylintis tėvus, artimuosius, gimtuosius namus, sąžiningas, gražiai sugyvenantis su 

žmonėmis. 

Rūpindamiesi, kad gimtų sveikas ir geras vaikas, senovės lietuviai kėlė reikalavimus 

besilaukiančiai kūdikio moteriai, kuri negalėjo: 

• žiūrėti į tai, kas bloga – muštynes, kivirčus, nesutarimus, gaisrus; 

• pakelti akiųį girtus, besikeikiančius, luošius; 

• žiūrėti į vagis, nusikaltėlius, ištvirkėlius, kitus nedorėlius; 

• meluoti, apgaudinėti, pasisavinti svetimo daikto; 

• blogai kalbėti apie kitus žmones. 

Motinos nebuvo galima įžeisti, užgauti, pastumti, mušti. 

Svarbiausia papročių prasmė buvo auklėjamoji, nes visos dvasinės kultūros formos 

turėjo informacijos, sukaupto intelekto ir emocijų perdavimo kitoms kartoms krūvį. Neatsitiktinai 

įvairūs keliautojai išskirdavo lietuvių sąžiningumą, darbštumą, išmintį, svetingumą, 

paslaugumą. 

• Buvo teigiama, kad vaiką reikia pradėti auklėti lopšyje, o baigti vedybomis. Ypač 

svarbus motinos vaidmuo. Ji ne tik tenkino biologinius vaiko poreikius, bet ir turėjo 

išmokyti vaiką padėti atjausti, užtarti, globoti ir pan. Vaikai šeimoje buvo laikomi 

dideliu moraliniu turtu. Svarbiausias lietuvių šeimos auklėjimo principas buvo 

visiškas atsidavimas mylimo žmogaus, t.y. vaiko, laimei. Vaikų ugdymo tradicijos 

reikšdavosi keleriopai: 

• auklėjamosios aplinkos išnaudojimu (meilė gamtai, augmenijai, gyvūnams, gerbti 

ir mylėti tėvus, gražiai sutarti su broliais, seserimis, kaimynais, draudžiama buvo 

tyčiotis iš pavargėlių, luošių, kitos tautybės žmonių. Šeimos darna pagrįsta aukšta 

to meto žmonių morale, tarpusavio supratimu ir pagarba); 

• religiniu auklėjimu; 

• darbiniu auklėjimu; 

• patarimais; 

• draudimais; 

• baudimu. 

(Ši dalis parengta pagal K.Miškinio knygą „Šeima pasaulio šalių kultūrose”). 

Tų, kurie perskaitė šį puslapį, norisi paklausti – ar visų šeimose šiandien vaikai auklėjami 

tokiomis pačiomis tradicijomis. Įsitikinusi, daugelis atsakytų – ne. Įsitikinusi todėl, kad

praėjusiais metais UNICEF (Jungtinių Tautų vaiko teisių fondas) Europos valstybėse atliko 

tyrimą, kiek laiko tėvai praleidžia su vaikais, Lietuvos rezultatas liūdniausias – 7 minutes. 

Toliau – apie teisės aktus, reglamentuojančius tėvų ir vaikų santykius (teises ir parei- 

gas) šeimoje. 

Bendrosios nuostatos 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis (straipsnio 1, 2, 6, 7 dalys) nustato: 

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. 

Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. 

Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki 

pilnametystės juos išlaikyti. 

Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. 

Konstitucijos 39 straipsnis (1 ir 3 dalys) nurodo: 

Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta 

tvarka teikia joms paramą. 

Nepilnamečius vaikus gina įstatymas. 

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 5 straipsnyje nurodyta, kad valstybės dalyvės 

(Lietuva valstybe dalyve yra nuo 1995 metų) gerbia tėvų arba, tam tikrais atvejais, išplėstinės 

šeimos arba bendruomenės narių, jei to reikalauja vietiniai papročiai, globėjų ar kitų, 

pagal įstatymą už vaiką atsakančių asmenų atsakomybę, teises ir pareigas tinkamai, pagal 

didėjančius sugebėjimus, vaiką pakreipti ir, jam naudojantis šia Konvencija pripažintomis 

teisėmis, vadovauti. 

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo vadove aiškiai nurodyta, kad 

Konvencija nepasisako prieš šeimą ir nenuteikia vaikų prieš tėvus. Kai kuriuose straipsniuose 

akcentuojama pagrindine tėvų atsakomybė ir griežtai apribojama valstybės intervencija 

bei bet koks vaikų atskyrimas nuo tėvų. Valstybėms siūloma civilinėje teisėje apibrėžti 

tėvų atsakomybę ir kompetenciją, įskaitant tokias sąvokas kaip dialogas, derybos ir 

vaiko dalyvavimas šeimos gyvenime, kad būtų išvengta netinkamo elgesio. 

Vaiko teisės šeimoje 

Vaiko teises šeimoje ir vaiko teises, susijusias su šeima, galima suskirstyti į šias grupes: 

– teisė žinoti savo tėvus ir būti jų globojamu, auklėjamu (Vaiko teisių konvencijos 7 

straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.161 straipsnio 2 dalis); 

– teisė gyventi su savo tėvais ir nebūti su jais išskirtu (Vaiko teisių konvencijos 9 

straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.179 ir 3.180 straipsniai, Vaiko 

teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnis ir 56 straipsnis ); 

– teisė bendrauti su abiem tėvais, jiems gyvenant skyrium, taip pat su kitais giminaičiais 

(Vaiko teisių konvencijos 9 straipsnio 3 dalis, 10 straipsnio 2 dalis, 37 straipsnis, 

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.161 straipsnio 3 dalis ir 3.170 straipsnio 3 dalis, 

3.172 ir 3.176 straipsniai, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24 straipsnis ); 

– teisė reikalauti iš abiejų tėvų sudaryti tinkamas sąlygas vystytis, materialiai išlaikyti, 

aprūpinti gyvenamuoju būstu (Vaiko teisių konvencijos 18 straipsnio 1 dalis, 27 straipsnis, 

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnis, 3.161 straipsnio 3 dalis, Vaiko teisių 

apsaugos pagrindų įstatymo 11, 13 ir 21 straipsniai ); 

55

56 

– teisė turėti atskirą turtą nuo šeimos narių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 

3.161 straipsnio 4 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnis). 

Pateikiami teisės aktai pagal atskiras grupes: 

Teisė žinoti savo tėvus ir būti jų globojamu, auklėjamu 

Vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalis 

Vaikas įregistruojamas tuoj po gimimo ir nuo gimimo momento turi teisęį vardą ir pilietybę, 

taip pat, kiek tai įmanoma, teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas. 

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.161 straipsnio 2 dalis 

Vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jei tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenumato 

ko kita. 

Teisė gyventi su savo tėvais ir nebūti su jais išskirtu. 


Valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, 

išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir 

taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra yra būtinas vaiko 

interesams. Tai nustatyti gali prireikti tam tikru konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai tėvai 

žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, 

kur turi gyventi vaikas. 

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.179 straipsnis 

1. Tais atvejais, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių 

objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas, teismas 

gali nuspręsti atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos). Jei nepalankios aplinkybės susiklosto 

vienam iš tėvų, o kitas gali gyventi kartu su vaiku ir auklėti jį, vaikas atskiriamas tik 

nuo to iš tėvų. 

2. Atskirtam nuo tėvų vaikui išsaugomos visos asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, 

pagrįstos giminyste. 

3. Atskyrus vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos), tėvai netenka teisės gyventi kartu su 

vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų. Kitomis teisėmis tėvai gali naudotis tiek, kiek 

tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku. 


1. Kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja 

tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingąįtaką vaikams savo amoraliu elgesiu 

arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų 

(tėvo ar motinos) valdžios apribojimo. 

2. Laikiną ar neterminuotą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą teismas taiko 

atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, dėl kurių prašoma apriboti tėvų valdžią. Neterminuotas 

tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad 

tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir 

nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti. 

3. Apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir 

turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų. Išlieka teisė matytis su vaiku, 

išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Apribojus tėvų valdžią neterminuotai, 

be atskiro tėvų sutikimo vaikas gali būti įvaikintas.

4. Tėvų valdžios apribojimas taikomas tik dėl tų vaikų ir tik tam iš tėvų, dėl kurio pri- 

imtas teismo sprendimas. 

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnis 

1. Vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais. 

2. Išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų 

(teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta 

tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra 

būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, 

auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus). 

3. Iškilus pavojui vaiko gyvybei ar sveikatai, galima jį nedelsiant išskirti su tėvais ar 

kitais teisėtais jo atstovais vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodekso normomis. 

4. Ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos, tėvams gyvenant atskirai, sprendžia teismas, 

vadovaudamasis Santuokos ir šeimos kodekso normomis. Sprendžiant tokius ginčus, 

pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko, galinčio pareikšti savo nuomonę, interesus bei 

pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi. 


1. Tėvams ir kitiems teisėtiems vaiko atstovams, kurie pažeidžia vaiko teises, vengia 

arba nevykdo pareigos auklėti, mokyti, prižiūrėti, išlaikyti vaiką, žiauriai elgiasi su vaiku 

ar kitaip piktnaudžiauja savo teisėmis bei pareigomis, taikoma įstatymų nustatyta civilinė, 

administracinė arba baudžiamoji atsakomybė. 

2. Jeigu tėvas (motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas pažeidžia vaiko teises, žiauriai 

elgiasi su juo arba kitaip piktnaudžiauja savo teisėmis (pareigomis), pats vaikas ir kiti 

asmenys turi teisę kreiptis pagalbos į vaiko teisių apsaugos, teisėsaugos ar kitą instituciją, 

kuri privalo imtis įstatymų nustatytų priemonių. 

3. Kai tėvai (tėvas, motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas smurtaudamas arba 

kitaip sukeldamas pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla reali grėsmė vaiko 

sveikatai ar gyvybei, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba valstybinė vaiko 

teisių apsaugos institucija kartu su policija nedelsdama paima vaiką iš tėvų arba kitų teisėtų 

vaiko atstovų ir perduoda jį globoti (rūpintis) Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šiuo 

atveju policijos pareigūnas turi teises, numatytas Lietuvos Respublikos policijos veiklos 

įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Paėmusi vaiką, valstybinė vaiko teisių apsaugos 

institucija apie tai nedelsdama praneša vaiko tėvams ar kitiems teisėtiems jo atstovams. 

Teisė bendrauti su abiem tėvais, jiems gyvenant atskirai, taip pat su kitais giminaičiais. 


Valstybės dalyvės gerbia vaiko, kuris išskiriamas su vienu ar abiem tėvais, teisę nuolat 

su jais bendrauti, išskyrus atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais. 


1. Vadovaujamosios valstybių dalyvių 9 straipsnio 1 punkte pareikštu įsipareigojimu, 

vaiko ar jų tėvų pareiškimus dėl įvažiavimo į valstybę dalyvę arba išvykimo iš jos, kad 

šeima galėtų susijungti, valstybės dalyvė turi svarstyti humaniškai, operatyviai ir priimti 

teigiamą sprendimą. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad toks prašymas nesukeltų neigiamų 

pasekmių pareiškėjams ir jų šeimos nariams. 

57

58 

2. Vaikas, kurio tėvai gyvena skirtingose valstybėse, turi teisę, išskyrus ypatingas 

aplinkybes, nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais. Todėl, vadovaujamosios savo 

9 straipsnio 1 punktu priimtais įsipareigojimais, valstybės dalyvės gerbia vaiko ir jo tėvų 

teisę palikti bet kurią šalį, įskaitant ir jų pačių, ir grįžti į ją. Teisę palikti bet kurią šalį ga- 

lima apriboti tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymu ir būtina valstybės saugumui, viešėjai 

tvarkai (ordre public), gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms 

apsaugoti ir yra suderinama su šioje Konvencijoje pripažintomis kitomis teisėmis. VTK, 

ragindamas valstybes ratifikuoti migracijos klausimais susijusias tarptautines sutartis, re- 

komenduoja ratifikuoti ir tarptautinę konvenciją dėl visų dirbančių migrantų ir jų šeimos 

narių teisių apsaugos. 

Vaiko teisių konvencijos 37 straipsnis 

Valstybės dalyvės užtikrina, kad: 

a) nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą 

žeminančio elgesio ar bausmių. Nei mirties bausmė, nei įkalinimas iki gyvos galvos, nenumatant 

išlaisvinimo galimybės, neskiriami už nusikaltimus, padarytus jaunesnių kaip 18 

metų asmenų; 

b) nė iš vieno vaiko neteisėtai ar savavališkai nebūtų atimta laisvė. Vaikas areštuojamas, 

sulaikomas ar įkalinamas pagal įstatymą, tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma 

trumpesniam laikui; 

c) su kiekvienu vaiku, kuriam atimta laisvė, būtų elgiamasi žmoniškai, kad būtų gerbiamas 

jo orumas atsižvelgiant į jo amžiaus asmenų poreikius. Kiekvienas vaikas, kuriam 

atimta laisvė turi būti atskirtas nuo suaugusiųjų, jei tik nemanoma, kad šito daryti nedera 

dėl paties vaiko interesų; jis turi turėti teisę palaikyti ryšius su savo šeima susirašinėdamas 

ir pasimatydamas, išskyrus ypatingas aplinkybes; 

d) kiekvienas vaikas, kuriam atimta laisvė, turėtų teisę tuoj pat gauti teisinę ir kitokią 

pagalbą, taip pat teisę ginčyti savo laisvės atėmimo teisėtumą prieš teismą ar kitą kompetentingą, 

nepriklausomą ir nešališką organą ir teisę reikalauti, kad jie neatidėliodami 

priimtų sprendimą dėl bet kurio tokio procesinio veiksmo. 


Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų 

šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar atskirai, bendrauti su 

giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. 


Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti 

su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. 


Tėvai (jei jų nėra – globėjai (rūpintojai) turi sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su 

artimaisiais vaiko giminaičiais, jeigu tai atitinka vaiko interesus. 


1. Jeigu tėvai atsisako sudaryti sąlygas bendrauti vaikams su artimaisiais giminaičiais, 

valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems 

giminaičiams bendrauti su vaikais.

2. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali atsisakyti įpareigoti tėvus sudaryti 

sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais giminaičiais, jei toks bendravimas yra priešingas 


3. Jei tėvai nevykdo valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos įpareigojimo ar ar- 

timieji giminaičiai nesutinka su valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos sprendimu, 

kuriuo atsisakoma įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas bendrauti su jų vaiku, artimieji gimi- 

naičiai gali kreiptis į teismą. 

4. Teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas 

vaikui bendrauti su artimaisiais giminaičiais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams. 

Teisė reikalauti iš abiejų tėvų sudaryti tinkamas sąlygas vystytis, materialiai išlaikyti, 

aprūpinti gyvenamuoju būstu. 


Valstybės dalyvės deda visas pastangas, kad būtų pripažintas bendros ir vienodos 

abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystimąsi principas. Tėvams arba, atitinkamais 

atvejais, teisėtiems globėjams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą ir 

vystimąsi. Pagrindinis jų rūpestis turi būti vaiko interesai. 

Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnis 

1. Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, 

kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystimuisi. 

2. Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė 

už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines 

galimybes. 

3. Valstybės dalyvės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, imasi 

reikiamų priemonių ir padeda tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią 

teisęįgyvendinti, o prireikus teikia materialinę paramą ir remia įvairias programas, ypač 

aprūpinimo maistu, drabužiais ir butais. 

4. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų geresnį išlaikymą 

iš tėvų ar kitų finansiškai už jį atsakančių asmenų tiek valstybės viduje, tiek iš užsienio. 

Jei finansiškai už vaiką atsakantis asmuo ir vaikas gyvena skirtingose valstybėse, valstybės 

dalyvės ragina pripažinti tarptautinius susitarimus arba sudaryti kitus atitinkamus susitarimus. 


1. Vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi. 

2. Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, 

išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai 

ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. 

Vaiko teisių apsaugos pagrindųįstatymo 11 straipsnis 

Vaiko teisęį gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam 

vystymuisi, užtikrina tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės ir vietos savivaldos institucijos. 

59


1. Vaiko teisęį gyvenamąjį būstą nustato, saugo ir gina šis ir kiti įstatymai bei teisės 

aktai. 

2. Našlaitis (vaikas, kurio tėvai mirę) ar likęs be tėvų globos bei rūpybos vaikas, atiduotas 

į vaikų globos įstaigą, giminaičių, kitų asmenų priežiūrai, nepaisant to, ar jam buvo 

įsteigta globa (rūpyba), išsaugo teisęį gyvenamąjį būstą, kuriame jis gyveno anksčiau, 

arba jam įstatymų nustatyta tvarka suteikiamas kitas ne blogesnis būstas. 

3. Našlaitis ar likęs be tėvų globos ir rūpybos vaikas, neturintis gyvenamojo būsto, juo 

aprūpinamas įstatymų nustatyta tvarka. 

4. Našlaitis ar likęs be tėvų globos ir rūpybos vaikas negali būti iškeldintas iš savo gyvenamojo 

būsto nesuteikus jam kito ne blogesnio būsto. 

5. Kai tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai netinkamai vykdo arba nevykdo šio įstatymo 

11 straipsnyje nustatytų reikalavimų, tai įkeičiant, parduodant arba dovanojant būstą, kuriame 

gyvena vaikas, būtina vaiko teisių apsaugos institucijos išvada, kad tokie sandoriai 

neprieštarauja vaiko interesams. 


1. Tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir 

tobulėti, turi auklėti savo vaikus humaniškai, dorais žmonėmis. 

2. Abu tėvai vienodai privalo rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai 

išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. 

3. Kilus ginčui dėl tėvystės (motinystės) nustatymo, turi būti atsižvelgta į visus galimus 

įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas yra vaiko tėvas (motina). 

60 

TEISĖ TURĖTI ATSKIRĄ TURTĄ NUO ŠEIMOS NARIŲ 


Vaikai neturi nuosavybės teisės į tėvų turtą, o tėvai – į vaikų turtą. Vaikų turtinės teisės 

yra nustatytos šioje ir kitose šio kodekso knygose. 


1. Vaikas turi teisęį nuosavybę, kurią saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, 

šis ir kiti įstatymai. 

2. Vaiko turtines teises, jųįgijimą ir įgyvendinimą reglamentuoja Civilinis, Santuokos ir 

šeimos kodeksai, kiti įstatymai bei teisės aktai. 

3. Vaikas, atsižvelgiant į jo veiksnumą, turi teisę pats arba per savo teisėtus atstovus 

sudarinėti sandorius, turėti indėlių kredito įstaigose ir disponuoti uždarbiu ar stipendija, 

įgyvendinti kitas turtines teises, kurias nustato atitinkami įstatymai bei teisės aktai. 

4. Vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai gali 

disponuoti tik turėdami vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą, kad tokie sandoriai neprieštarauja 


5. Dalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių (tėvų) nuosavybė, visais atvejais 

turi būti atsižvelgta į vaikų turtinius interesus. 

Vaiko teisės šeimoje aptartos, svarbiausia – vaikas turi jaustis saugiai, turėti abu tėvus, 

kurie jį myli ir sudaro visas sąlygas augti, vystytis ir ugdytis. Prieš pateikiant sekančią

dalį apie vaikų ir tėvų pareigas, pateiksiu Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros 

„Eurostat” tyrimą (portalas „Delfi”, 2010 10 03) apie vedybas ES šalyse. „Eurostat” paskel- 

bė, kad ES šalyse 1990–aisiais 1 000 gyventojų teko 6,3 santuokos, o 2008 m. – tik 4,9. 

Šiuo požiūriu pirmavo Lietuva – 7,2, Rumunija – 7, Danija ir Lenkija – po 6,8, mažiausias 

rodiklis buvo Slovėnijoje – 3,1. Praėjusių metų statistikoje šis Lietuvos rodiklis atrodė ku- 

kliau – 6,2. 2002–2008 m. sparčiai didėjęs santuokų skaičius pernai sumažėjo: susituokė 

20,5 tūkst. porų, t. y. 3,5 tūkst. mažiau negu 2008–aisiais. Pirmą kartą vedę vyrai sudarė 

78,1 proc. visų vedusiųjų, pirmą kartą ištekėjusios moterys – 79,9 proc. visų ištekėjusiųjų 

(2005 m. – atitinkamai 76,8 ir 79,1 proc.). 

Šeimą linkstama kurti sulaukus kiek vyresnio amžiaus: vidutinis pirmą kartą vedusių 

vyrų amžius – 28, ištekėjusių moterų – 26,2 metų. Mažėjo santuokų, kuriose bent vienas iš 

sutuoktinių buvo nepilnametis (iki 18 metų). Pernai vedė 7 nepilnamečiai vaikinai (2005 m. – 

14), ištekėjusių nepilnamečių merginų buvo gerokai daugiau – 115 (2005 m. – 198). 

2009–aisiais įregistruota 3,3 tūkst. santuokų su užsienio piliečiais, 2005 m. – 2,4 

tūkst. Daugiausia mūsų šalies moterų susituokė su Vokietijos, JAV, Rusijos, Jungtinės Ka- 

ralystės piliečiais. 

Pastaruosius 5 metus didėjo gimstamumas. 

Pernai gimė 36,7 tūkst. kūdikių, arba 1,6 tūkst. daugiau nei 2008–aisiais. Daugumoje 

Lietuvos šeimų auga po vieną vaiką. Vis vyresnės – 25,5 metų (2005 m. – 24,9 metų) – 

moterys gimdo pirmąjį kartą. 

Išankstiniais „Eurostat” duomenimis, 2009 m. ES valstybėse 1 000 gyventojų teko 

vidutiniškai 10,8 gimusiojo, t. y. mažiau negu Lietuvoje (11). Daugiausia gimusiųjų buvo 

Airijoje (16,8), Prancūzijoje (12,9) ir Jungtinėje Karalystėje (12,7), mažiausiai – Vokietijoje 

(7,9). 

Gausėjo kartu gyvenančių nesusituokusių porų. Kone ketvirtadalis vaikų Lietuvoje 

gimsta ne santuokoje. Pernai santuokos neįregistravusiems tėvams gimė 10,3 tūkst. kūdikių 

(2005 m. – 8,7 tūkst.). Ne santuokoje gimsta daugiau nei pusė kūdikių Estijoje, Švedijoje, 

Slovėnijoje ir Prancūzijoje. 

2009–aisiais įregistruota apie 9,3 tūkst. ištuokų, t. y. 1 000 mažiau nei 2008 metais. 

Ištuokų skaičius 1 000 gyventojų sumažėjo nuo 3,3 (2005 m.) iki 2,8 (2009 m.). ES daugiausia 

ištuokų 2008–aisiais užfiksuota Lietuvoje (3,1), Čekijoje (3), Belgijoje (2,8), mažiausiai 

– Italijoje (0,9) ir Slovėnijoje (1,1). 

Pateikiami dar vieno tyrimo rezultatai. 

Sociologė antropologė E. Laumenskaitė pristatė (išsamesnė informacija portale „Delfi”) 

iniciatyvos „Augink atsakingai” užsakymu bendrovės „Europos tyrimai” atliktą tyrimą, 

kurio metu anonimiškai apklausta 500 Lietuvos gyventojų, kurie turi vaikų iki 16 metų. Tyrimo 

objektas buvo gana netradicinis – santykiai šeimoje. Jis parodė, kad net ketvirtadalis 

vaikus auginančių porų nepalaiko artimesnių tarpusavio santykių. „Net ir tos poros, kurios 

sakė skiriančios laiko santykiams, iš tiesų tai daro atsitiktinai. Nėra supratimo, kad santykius 

reikia kurti. Didelė dalis respondentų net nesuprato klausimo, kai buvo klausiami, ar 

skiria laiko pabūti kartu. Kiti tai suprato kaip eilinį pasikalbėjimą vakare aktualiais reikalais, 

kai suguldo vaikus”, – tyrimo rezultatus komentavo E. Laumenskaitė. 

51,6 proc. respondentų teigė rimčiau pasikalbantys su partneriu, išsakantys savo abejones, 

sunkumus tik esant reikalui, 16,6 proc. išimtinai kalba tik apie reikalus ir praktines 

61

problemas, 4,2 proc. neturi laiko bendrauti su vaikais, o 4 proc. neturi net tokio poreikio. 

Tik 36,4 proc. respondentų stengiasi kartu pabūti bent kartą per mėnesį. 

62 

Sociologės teigimu, kai moterims trūksta vyro dėmesio, ji dėmesį nukreipia į vaikus, 

sureikšmina bendravimą su jais, tačiau iš tiesų tai negerina tėvų ir vaikų tarpusavio san- 

tykių. 

Kuo silpnesnis ryšys tarp tėvų, tuo dažniau problemos su vaikais spendžiamos pa- 

sitelkus išorinį atlygį – būsi geras, gausi dovanų. Todėl tėvai tampa vaikų įgeidžių įkai- 

tais. Net penktadalis apklaustųjų problemas su vaikais spendžia patenkindami jų norus. 

Taigi bendriausia tyrimo išvada – tėvų ir vaikų santykiai artimesni tuomet, kai abu tėvai 

patys artimiau bendrauja. Be to, mažiau tarpusavyje bendraujančių tėvų požiūris į vai- 

ko auklėjimą dažniau išsiskiria, todėl silpsta jų autoritetas, mažėja vaiko pasitikėjimas 

tėvais. 

19 proc. šeimų pavyksta susitarti su savo vaikais tik tada, jeigu ką nors jiems paža- 

da. Beveik 13 proc. respondentų teigia nesuprantantys savo vaiko, 12 proc. skundžiasi, 

kad vaikas nuo jų slepia savo problemas, 8 proc. prisipažįsta turintys per mažai laiko, kad 

užmegztų artimesnius santykius su vaiku. Net 25 proc. respondentų tikina tiesiog nesu- 

sišnekantys su savo atžalomis, tiek pat porų nepalaiko ir artimesnių tarpusavio santykių 

ir neskiria lako tarpusavio bendravimui. 

„Pernelyg ilgai mes į šeimą žiūrėjome kaip į ūkinį–seksualinį vienetą ir matėme ją 

kaip struktūrą, kurioje svarbiausia, kaip pasidalinami vyro ir moters vaidmenys. Tačiau 

buvo pamiršta ta, kas iš tiesų svarbu šeimoje – santykiai. Tyrimai patvirtina, kad žema 

poros santykių kultūra silpnina ir santykius su vaikais”, – teigė pristatydama tyrimą 

E. Laumenskaitė. 

Pora, neturinti laiko tarpusavio bendravimui, neturi laiko ir bendravimui su vaiku. 

Anot mokslininkės, emocinių santykių grąžinimas į šeimą padėtųįveikti ir šį patriar- 

chalinį stereotipą, pagal kurį vyras šeimos gyvenime dalyvauja mažiau nei moteris. Iš 

tiesų vyrai nevengtų atsakomybės, jei partneriai apie tai kalbėtųsi ir ieškotų kompromisų. 

„Tai nėra tik psichologinis klausimas. Tai klausimas, kaip mes save suprantame: ar tik 

funkciškai – kažką padaryti, uždirbti pinigus, ar kaip asmenybę. Dabartinėje šeimoje vai- 

kai negauna pasitikėjimo savimi ir kitų įgūdžių, todėl nemoka jo kurti ir kitoje aplinkoje. 

Tai susiję ir su žemu pilietiniu aktyvumu mūsų visuomenėje”, įsitikinusi E. Laumenskaitė. 

Atgaivinti emocinius santykius šeimoje imasi nevyriausybinė organizacija „Gelbėkit 

vaikus” ir „Omnitel”. Jų iniciatyva vykdomas projektas „Augink atsakingai” ir pastaruoju 

metu visuomeninės iniciatyvos nacionalinė šeimų saviugdos programa „Šeimų universi- 

tetas”. Programa skatina tėvus kurti intensyvius tarpusavio santykius ir taip stiprinti savo 

ryšius su vaikais. Programa tiesiogiai ar internetu per ketverius metus pasieks apie 100 

tūkst. šeimų Lietuvoje – tai sudaro apie 40 proc. visų šalies šeimų, auginančių vaikus iki 

16 metų. 

Šis metodas, „Omnitel” prezidento Antano Zabulio teigimu, 40 metų naudojamas 

šeimų iš 60 pasaulio šalių, pagrįstas atvejo analize: tėvai analizuoja aprašytas kasdienes 

situacijas asmeniškai, diskutuoja apie jas šeimoje ir grupėse su kitomis šeimomis, dalija- 

si savo patirtimis, nuomonėmis ir taip ieško tinkamiausių sprendimų. Moderuoti diskusi- 

jas „Šeimų universitete” šeimoms padeda mokymus išėję savanoriai moderatoriai, kurie 

tampa šio projekto lyderiais.

VAIKO PAREIGOS ŠEIMOJE 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalis 

Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. 


Vaikai turi gerbti tėvus ir tinkamai atlikti savo pareigas. 


1. Pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir 

jais rūpintis. 

2. Išlaikymas mokamas vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba pagal tėvų ieškinį 

teismo sprendimu priteisus išlaikymą iš vaikų. 

3. Išlaikymas mokamas (priteisiamas) nustatyta pinigų suma, mokama kas mėnesį. 

4. Išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į vaikų ir tėvų šeiminę bei turtinę 

padėtį, taip pat kitas bylai svarbias aplinkybes. Teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, turi 

atsižvelgti į visų pilnamečių to tėvo (motinos) vaikų pareigą išlaikyti tėvus, neatsižvelgiant 

į tai, ar ieškinys dėl išlaikymo priteisimo pareikštas visiems vaikams ar tik vienam iš jų. 

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 48 straipsnis 

1. Vaikas yra visuomenės narys ir naudodamasis savo teisėmis turi laikytis nustatytų 

elgesio normų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų 

nuostatų, gerbti kitų žmonių teises. 

2. Vaikas privalo: 

• gerbti savo tėvus, kitus šeimos narius, globoti juos senatvėje, ligos ar kitos negalios 

atvejais, padėti tėvams ir kitiems paramos reikalingiems šeimos nariams; 

• gerbti pedagogus, kitus suaugusiuosius ir vaikus, nepažeisti jų teisių ir teisėtų 

interesų; 

• laikytis priimtų elgesio normų mokymo, auklėjimo įstaigose, viešose vietose, darbe, 

buityje; 

• gerbti ir tausoti kultūros ir istorijos vertybes, gamtą, visuomenės ir privačią 

nuosavybę. 

3. Vaikas turi būti ugdomas atlikti pareigas ir pats atsakyti už savo poelgius šeimoje, 


Apie vaiko pareigas jau kalbėta knygos 2 skyriuje, o ypatingai svarbu vaikams paskaityti 

knygos 3 skyrių, kuriame Lietuvos žymūs ir vaikams žinomi žmonės išsako savo 

nuomonę. Geras pavyzdys – užkrečiantis, todėl labai norisi tikėti, kad ne vienas, perskaitęs 

šią knygą supras – aš galiu keistis, aš noriu ir galiu gerbti ir mylėti savo tėvus, artimus 

žmones, draugus, vertinti tai ką turiu ir galvoti apie savo ateitį. 

TĖVŲ PAREIGOS ŠEIMOJE 


1. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą 

ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvai 

atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis. 

63

žiaus. 

64 

2. Tėvai privalo sudaryti sąlygas savo vaikams mokytis iki įstatymuose nustatyto am- 

3. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio su- 

sitarimu. Jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas. 


1. Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir 

forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. 

2. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų 

turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. 

3. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai 

savo turtinei padėčiai. 

Vaikas laukia ir tikisi tėvų dėmesio būdamas dar labai mažas, nori kartu su jais žaisti, 

nori išsakyti savo džiaugsmus ir rūpesčius, tačiau ar visiems vaikams suteikiamos tokios 

galimybės? Ne. Tai liudija atlikti tyrimai, kurių rezultatus pateikiu: 

Šeimos žaidimai tampa užmirštu menu, nes žaisti trukdo pervargimas, nuobodulys ir 

kartų skirtumas, rodo profesorės Tanya Byron tyrimas (portalas „Delfi”, 2010 09 17). 

Vienas iš penkių tėvų teigė pamiršęs kaip žaisti su vaiku, o trečdalis pripažino, kad 

dalyvavimas šeimos žaidimuose ir bendroje šeimyninėje veikloje jiems tiesiog nuobodus. 

Ataskaitai „Žaidimo būsena, grįžimas prie ištakų” buvo apklausta 2000 tėvų ir 2000 vaikų 

nuo 5 iki 15 metų. Buvo aiškinamasi, kokie yra apklausiamųjų žaidimo įpročiai. Ataskaitos 

išvadose skelbiama, kad D. Britanijos šeimose žaidimams kilo grėsmė tapti „užmirštu 

menu”, nes 21 proc. tėvų prisipažino nebeprisimenantys, kaip žaisti, ir jiems sunku su vaikais 

užsiimti kūrybinga bei vaizduotės reikalaujančia veikla, kuri būtų naudinga vaiko raidai. 

Tačiau nors daugiau nei pusė vaikų, apklaustų profesorei Tanya Byron vykdant mokslinį 

darbą, sakė, kad jie norėtų praleisti daugiau kokybiško laiko su tėvais, vienas vaikas iš 

10 sakė suprantąs, jog tėvams šeimyniniai žaidimai atrodo nuobodūs ir jie tai vertina kaip 

sugaištą laiką. 

„Yra keturi esminiai sėkmingo tėvų ir vaikų žaidimo laiko ingredientai: švietimas, įkvėpimas, 

bendravimas ir ryšio stiprinimas, – guardian.co.uk sakė vaikų terapeutė ir psichologė 

T. Byron. – Tėvams reikėtų stabtelėti ir pagalvoti, kaip jų pačių vaikystės žaidimai išnaudojo 

tas keturias kolonas ir kaip jos gali būti pritaikytos dabar. Skirtingų kartų pramogos, 

kuomet visi šeimos nariai jaučiasi nevaržomi, nespaudžiami, nenuobodžiauja ir nepatiria 

streso yra būtinos, kad tos keturios kolonos taptų kasdieninių žaidimų dalimi”. 

Anot psichologės, beveik kas trečias tėvas ar mama renkasi su vaikais žaisti kompiuterinius 

žaidimus ir mano, kad tai jų vaikams patinka labiausiai. Tačiau 9 iš 10 vaikų sako, 

kad kompiuterinius žaidimus jie mieliau žaistų vieni, o trys ketvirčiai vaikų teigė, kad jiems 

labiau patiktų leisti laiką su tėvais užsiimant labiau tradicine veikla – tarkime, žaidžiant 

stalo žaidimus ar lauke. 

Tėvai skundėsi laiko stoka – pusė iš apklaustųjų tvirtino, kad darbas ir namų ruoša 

smarkiai apkarpo laiką, kurį jie galėtų kokybiškai praleisti su vaikais. Beveik trečdalis vaikų 

sakė suprantantys, jog kartu su tėvais pažaisti neleidžia tėvų rūpesčiai. Tai, pasak T. Byron, 

„parodo, kad tėvai dėmesį visų pirma turėtų skirti žaidimams – dėl savo vaikų gerovės”. 

Brolių bei seserų konkurencija – dar vienas įtampos šaltinis: beveik trečdalis tėvų tvirtino, 

kad tai yra didžiausia problema, su kuria jie susiduria norėdami pažaisti su vaikais.

Žaidimai yra labai svarbi vaiko raidos dalis. Jie gerina bendravimo įgūdžius, mąstymą, 

stiprina tarpusavio ryšius, žinoma, jei žaidimas yra lavinantis, įkvepiantis, o svarbiausia – 

linksmas. 

Portale „Delfi” Ingos Saukienės straipsnyje „77proc. jaunuolių negali šeimoje pasikal- 

bėti apie lytinius santykius” (2010 09 23) pateikta tyrimo, kurį atliko Šeimos planavimo ir 

seksualinės sveikatos asociacija, išvados. Iš viso apklausoje, kuri buvo atliekama interne- 

tu, dalyvavo 725 respondentai, 80 proc. iš jų – merginos. 

Teigiama, kad lytinius santykius 15–25 metų jaunuolių grupėje turėjo 61 proc. respon- 

dentų. 72 proc. iš jų šį faktą slėpė nuo tėvų. Kas trečias apklaustasis bijojo moralizavimo, 

o kas ketvirtas teigė, kad jo tėvai yra senamadiški. 

14 proc. tiesiog bijojo nuvilti tėvus. Šeimoje apie lytinių santykių pasekmes bei apsi- 

saugojimo būdus gali pasikalbėti vos 23 proc. respondentų, nors 95 proc. įsitikinę, kad ir 

taip viską žino. 

Kaip parodė tyrimas, 77 proc. apklaustųjų teigia, kad šeimoje nekalba apie apsisaugo- 

jimo priemones, o 53 proc. mano, kad šeimoje būtent jie geriausiai žino apie kontracepciją. 

Kas ketvirtas respondentas (24 proc.) mano, kad geriausiai apie apsisaugojimo priemones 

šeimoje žino mama, kas aštuntas (12 proc.) – brolis arba sesuo. Iš tų, kurių šeimoje ly- 

tinių santykių tema nėra tabu, 61 proc. teigė apie kontracepciją pasikalbantys su tėvais, 

23 proc. – su broliais ar seserimis, 16 proc. – su kitais giminaičiais. 

PRIKLAUSOMYBĖ NUO KOMPIUTERIO 

Tikėdamasi, kad šią knygą skaitys tėvai, noriu pateikti kai kuriuos patarimus: 

Pirmas – tėvai turi žinoti apie vaikų priklausomybę nuo kompiuterių. Kompiuterio (kaip 

ir alkoholio, narkotikų, lošimų) priklausomybės pasekmės labai skaudžios ir sunkiai gydomos: 

gali prireikti ne vienerių metų ir daug tėvų kantrybės, kol pavyks išeiti iš užburto 

rato. Man, dar dirbant Vaiko teisių apsaugos kontroliere, teko organizuoti pagalbą vaikui, 

priklausomam nuo kompiuterio. Išsiskyrus tėvams, vaikas tapo uždaru ir visą laisvalaikį 

pradėjo leisti prie kompiuterio, toliau – pradėjo nebelankyti mokyklos, apie ką Vaiko teisių 

apsaugos kontrolieriaus įstaigą informavo mokyklos direktorė. Dar toliau – nevedžiojo 

savo mylimo šuns ir visiškai neišeidavo iš namų. Mėgino vaikui padėti atskirai po skyrybų 

gyvenantis tėvas, tačiau vaikas jo neįsileisdavo į namus. Mama nepriėmė pagalbos, kol 

pradėjo suprasti, kad sūnus tapo priklausomas nuo kompiuterio, tačiau procesas jau buvo 

pažengęs labai toli. Prireikė policijos ir gydytojų psichiatrų pagalbos. 

10 proc. Lietuvos paauglių yra priklausomi nuo kompiuterių, – rodo naujausi tyrimai, 

kurių metu vaikai patys pildė anketas. Turint galvoje, kad ne visi iš jų sugebėjo būti savikritiški, 

tikrieji skaičiai gali būti dar drastiškesni. 

Kaimyninėse šalyse jau įsteigtos gydyklos, kur vaikai mokomi atskirti virtualų pasaulį 

nuo tikrovės. Panašu, kad tokių įstaigų jau reikia ir Lietuvoje. 

Vaikų psichiatrės S. Lesinskienės nuomone ( jos patarimai pateikiami knygos 8 skyriuje) 

dažniausiai priklausomybė nuo kompiuterio yra pasekmė, o problemos šaknys slypi 

šeimoje. Dažniausiai vaikų priklausomybė nuo kompiuterio pastebima tose šeimose, kuriose 

tėvai nesutaria arba yra išsiskyrę (vaikas jaučiasi vienišas).Taip pat į rizikos grupę 

patenka hiperaktyvūs, nepasitikintys savimi ir turintys daug laisvo laiko vaikai. Gydytojos 

pastebėjimais, kompiuterių priklausomybės sukeltų emocinių sutrikimų tarp berniukų yra 

3–4 kartus daugiau. 

65

66 

Virtualioje erdvėje vaikų tyko ir piktų kėslų turintys suaugusieji: jie pamažu prisipra- 

tina, o vėliau įtraukia į pornografiją. Internete apstu žalingos informacijos, todėl vaikai ir 

tėvai turėtų žinoti apie „Draugiškas internetas” galimybes (išsami informacija interneto 

svetainėje www.draugiskasinternetas.lt/). Svetainė įrengta vykdant programą „Sau- 

gesnis Internetas”. Tai programa, skirta atkreipti visuomenės dėmesį į nelegalią ir žalingą 

informaciją internete, susijusią su tokiais Lietuvos įstatymų numatytais pažeidimais kaip 

pornografija, pedofilija, rasizmas, ksenofobija. Ypač daug dėmesio skiriama vaikams bei 

paaugliams apsaugoti nuo žalingo interneto turinio. 

Ši Europos Komisijos (EK) Informacinės visuomenės direktorato programa nuo 1999 

metų vykdoma visose ES šalyse. 

Programos pagrindiniai uždaviniai yra šie: 

Visuomenės švietimas saugaus interneto klausimais (vykdo ITC ir RRT (Ryšių reguliavimo 

tarnyba). 

„Karštosios linijos” funkcijų vykdymas (vykdo RRT). Interneto svetainėje paspaudę 

nuorodą http://www.draugiskasinternetas.lt/lt/misc/report_form bet kada galite 

pranešti apie Jūsų pastebėtą neteisėtą ar žalingą informaciją internete, kuri bus patikrinama 

ir perduodama atsakingoms institucijoms. Šiuo metu 33 pasaulio šalyse veikia 

38 „karštosios linijos”, kurias jungia INHOPE asociacija http://www.inhope.org/. RRT 

,,karštoji linija” buvo priimta į INHOPE 2008 m. gegužės 28–29 d. Dubline vykusioje šios 

asociacijos Generalinėje Asamblėjoje. 

Papildoma informacija – http://www.esaugumas.lt ” – tinklalapis, kuriame skelbiama 

aktuali informacija tinklų ir informacijos saugumo tema. Tinklalapis siekia tapti interaktyviu 

informacijos ir tinklų saugumo forumu. Svetainė parengta Lietuvos Respublikos 

ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) iniciatyva, bendradarbiaujant su Vidaus reikalų ministerija 

bei verslo bendrovėmis. 

Antras – labai norisi atkreipti dėmesį į priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų. Kur 

kreiptis, jeigu įtariate, kad Jūsų vaikas tampa priklausomu nuo alkoholio ar narkotikų nurodyta 

knygos 10 skyriuje, tačiau norisi pateikti Narkotikų kontrolės departamento parengtą 

informaciją, kaip kalbėti su vaiku, įtarus, kad jis vartoja narkotikus. 

INFORMACIJA TĖVAMS, KAIP SU SAVO VAIKU KALBĖTIS APIE NARKOTIKUS 

Ankstyvo kalbėjimo apie narkotikus nauda: 

Jei informaciją pateiksite jūs patys, būsite tikri, kad vaiko nepasieks netiksli, iškreipta 

informacija. 

Ankstyvame amžiuje vaikai yra imlesni informacijai apie piktnaudžiavimo narkotikais 

pavojų. 

Vaikai pamažu įsisąmonins, koks yra jūsų požiūris į narkotikus ir kodėl jis yra būtent 

toks. 

Įgysite vaiko pasitikėjimą, todėl didesnė tikimybė, kad susidūręs su sunkumais, vaikas 

jums apie tai pasisakys. 

Kuo anksčiau pradėsite kalbėti apie narkotikus, tuo lengviau bus tęsti šią temą vaikui 

perkopus į paauglystės amžių – nereikės visko pradėti nuo pradžių. 

Patarimai, kaip kalbėtis su vaiku: 

Negąsdinkite pasekmėmis, mokykite tinkamai elgtis. Nebūtina akcentuoti, kad negalima 

nuo žemės kelti narkomanų numestų švirkštų ar adatų. Vaikai turi išmokti bendrą

taisyklę – nuo žemės negalima kelti jokių rastų daiktų – tada supras, kad negalima kelti 

ir švirkštų. Taip pat nebūtina smulkiai aiškinti, kad jie neturi imti iš nepažįstamų asmenų 

saldainių ar tablečių, kurios gali apsvaiginti, užtenka pasakyti, kad apskritai nedera leistis 

į jokias kalbas su nepažįstamaisiais, juolab imti iš jų siūlomų daiktų. 

Ne vien drauskite, bet ir aiškinkite, kodėl negalima. Vaikas turi ne tik žinoti, kad taip 

nedera elgtis, bet ir suprasti – kodėl? Klausdami kodėl, vaikai įsisąmonina elgesio taisykles. 

Jei vis dėlto vaikui sakysite, kad negalima imti saldainio iš nepažįstamo žmogaus, tai reikia 

paaiškinti: tai gali būti vaistai, nuo tokio saldainio galima susirgti ir pan. Priešingu atveju 

vaikas gali pasivaišinti tokiu „saldainiu” iš smalsumo, norėdamas sužinoti, kas gi atsitiks. 

Paaiškinkite, kad ne visais suaugusiais asmenimis galima pasitikėti. Vaikas turi žinoti, 

kad yra suaugusiųjų, kurie gali nuskriausti, pakenkti, todėl geriau su nepažįstamais žmo- 

nėmis nebendrauti, jei šalia nėra tėvų. 

Skatinkite ieškoti pagalbos. Vaikas neturi manyti, kad pagalbos prašymas – silpnumo 

ženklas. Yra asmenų, kurių pareiga – padėti žmonėms. Tai policininkai, medikai, ugnia- 

gesiai, pardavėjai ir pan. Juos galima atpažinti iš specialios aprangos, ženkliukų. Į šiuos 

asmenis ir reikia kreiptis pagalbos pasiklydus, susižeidus, jei seka nepažįstamas asmuo ir 

pan. 

Skatinkite pasitikėjimą savimi. Vaikų savarankiškumas ir pasitikėjimas padeda jiems 

nesutrikti susidūrus su įvairiomis problemomis, ieškoti sprendimo. Šias savybes didele da- 

limi lemia tėvai. Jūsųįžeidžiančios pastabos, nuolatinė kritika, per didelė kontrolė skatina 

vaiko nepasitikėjimą savimi ir nepilnavertiškumo jausmą. 

Skatinkite kritiškai mąstyti. Ne visa informacija, kurią gauna vaikas, yra teisinga, tiksli 

ar naudinga, todėl išmokykite ją analizuoti: išsiaiškinti, kam ji skirta, kokio tikslo siekiama 

ją pateikiant ir pan. Vienas iš atvejų, kur toks kritinis mąstymas labai praverčia – reklaminė 

informacija apie cigaretes ir alkoholinius gėrimus. 

Mokykite priimti sprendimus. Kad vaiko priimamas sprendimas būtų konstruktyvus, 

raginkite iš anksto apgalvoti visus galimus variantus, jų teigiamus ir neigiamus padarinius 

ir tik tada pasirinkti tinkamiausią. Tai skatins vaikus gerai pagalvoti prieš priimant spren- 

dimus. 

Kaip elgtis tėvams ir kaip bendrauti su vaiku, įtarus, kad vaikas vartoja narkotikus 

Įtarimas, kad vaikas gali būti susidūręs su narkotikais, sukelia itin audringą tėvų reakciją, 

kuri dar pablogina padėtį. Nors kalbėti apie narkotikus su vaiku gana sudėtinga, bet 

būtina. 

Kalbėkitės tuomet, kai esate ramūs. Sužinoję, kad vaikas vartoja narkotikus, tėvai 

paprastai pradeda panikuoti. Tokiu atveju pokalbį su savo atžala nukelkite vėlesniam laikui. 

Geriau pasivaikščiokite, pamėginkite nurimti. Pamąstykite ir iš anksto nuspręskite, ką 

norite savo vaikui pasakyti. Tai padės kontroliuoti pokalbio eigą. 

Žinių svarba. Daugelis tėvų nuogąstauja, kad jų vaikai apie narkotikus žino kur kas 

daugiau, nei jie patys. Tėvams ypač svarbu žinoti, kaip narkotikai gali paveikti jų vaikų 

sveikatą ir gerovę. Vaikus neretai pasiekia neatitinkanti tikrovės informacija, todėl jų 

žinios apie narkotikus nėra patikimos, ne į visus iškylančius klausimus jie patys randa atsakymus. 

Ieškokite pagalbos. Baimindamiesi audringos reakcijos, tėvai dažnai nenori, kad apie 

vaiko problemą sužinotų jų sutuoktinis. Jei nedrįstate kreiptis į partnerį, paprašykite, kad, 

kai šnekėsitės su vaiku, kambaryje būtų kitas jo mėgstamas ir gerbiamas asmuo – senelis, 

draugas ar mylimiausias dėdė. 

67

68 

Venkite klausimo „kodėl?”. „Kodėl?” yra blogiausias dalykas, kurį galite pasakyti vai- 

kui, nes tai akimirksniu išprovokuoja gynybinę jo reakciją. Be to, paauglys iš tiesų gali 

aiškiai nežinoti, kodėl pradėjo ar galvoja pradėti vartoti narkotikus. Klausimai turėtų būti 

atsargesni, stenkitės išsiaiškinti „kaip?”, „kada?”, „ką?”, „kur?”. Tai padės palaikyti pokalbį, 

o ne tik sulaukti atsakymo „taip” arba „ne”. 

Neieškokite kaltininkų. Tėvai paprastai svarsto, kas galėtų būti kaltas, kad jų vaikas 

pradėjo vartoti narkotikus. Kartais visa kaltė suverčiama pačiam paaugliui, neretai kalti- 

nami narkotikų prekeiviai, dar dažniau manoma, kad ko nors imtis turėtų mokykla. Tačiau 

žarstymasis kaltinimais nepadės pasijausti geriau. Norint apsaugoti savo vaikus nuo nar- 

kotikų, padėti jiems, svarbu patiems suprasti, kodėl jaunimas vartoja narkotikus, kokius 

pojūčius jie sukelia. Suaugę, kurie galvoja, kad jaunimas vartoja, nes „yra pasileidęs, ne- 

bežino, ko norėti”, „neturi užsiėmimo” ir „jei tik panorės, galės mesti vartoti”, tikrai negalės 

padėti. 

Geriau žinoti tiesą. Klaidinga būtų manyti, kad pokalbis apie narkotikus paskatins 

vaiką juos išbandyti. Jei pasiruošite tinkamai šiam pokalbiui ir suteiksite vaikui objektyvią 

informaciją apie narkotikų vartojimo žalą, nebijosite atvirai užduoti paprastų klausimų, 

padėsite savo vaikui pačiam susiformuoti neigiamą požiūrįį narkotikų vartojimą. Nesitikė- 

kite, kad vaikas automatiškai sutiks su tuo, ką sakote, tad būkite pasirengę išklausyti ir jo 

nuomonę. 

Leiskite vaikui išsikalbėti. Turite klausytis, ką sako vaikas, ypatingą dėmesį kreipdami 

į jo jausmus. Nebijokite klausti, aiškintis – kuo daugiau suprasite, tuo lengviau bus spręsti 

problemą. Paprašykite, kad jūsų vaikas savais žodžiais paaiškintų, kodėl vartoja narkoti- 

kus. Gali paaiškėti, kad tai daryti jį verčia toli gražu ne problemos šeimoje ar mokykloje. 

Narkotikų vartojimas gali būti noro viską išmėginti ar paaugliško maišto padarinys. O gal 

narkotikai jūsų vaikui tiesiog yra nesunkiai prieinami? 

Nustatykite aiškias elgesio ribas. Svarbu ne tik tai, kad jūs žinotumėte, ką jaučia ir 

galvoja jūsų vaikas. Jam taip pat turėtų būti aiški jūsų pozicija bei šeimoje galiojančios 

taisyklės: ką leidžiama daryti namuose, kam tėvai pritaria/nepritaria, ar vaikas bus palai- 

komas nepriklausomai nuo to, kaip pasielgs? Tik esant aiškioms leistino elgesio riboms, 

vaikas suvoks, kad jas peržengęs, gali tikėtis atitinkamos tėvų reakcijos. 

Pokalbiui vaikai niekada ne per maži. Jei mažas vaikas savo kalboje pamini narkotikus, 

atsargiai paklauskite, ką jis apie tai žino. Pasakykite, kad norėdamas sužinoti daugiau, vi- 

sada gali kreiptis į jus ir paprašykite, kad pasisakytų, jei kas nors jam pasiūlys pamėginti 

narkotikų. 

Kaip elgtis su vyresniais vaikais. Paauglystės laikotarpiu vaikai tampa itin pažeidžiami 

ir stipriai priklausomi nuo draugųįtakos. Tuo tarpu tėvų kaip suaugusių asmenų autoritetas 

ir pasitikėjimas jais ženkliai smunka. Todėl svarbu, kad kalbėdami apie narkotikus nesi- 

stengtumėte gudrauti ir atrodyti „kieti”. Taip galite prarasti paauglio pasitikėjimą anksčiau, 

nei spėsite apskritai jį pelnyti. 

Būkite pasirengę klausytis. Pokalbiui su vaiku reikia nepagailėti nei laiko, nei kantry- 

bės. Įsitikinkite, kad niekas nepertrauks jūsų pašnekesio. Kalbą pamėginkite pradėti iš 

anksto apgalvota įžanga, kuri turėtų skambėti kuo natūraliau. Pavyzdžiui, lyg tarp kitko 

užsiminkite apie neseniai skaitytą straipsnį ar matytą flmą apie narkotikus. Jei vaikas „už- 

sikabins” už šios temos, būkite pasirengę jį išklausyti. 

Nuraminkite. Jei vaikas turi problemų dėl narkotikų, jam svarbu žinoti, kad susilauks iš 

jūsų visokeriopos pagalbos – visada atsakysite į jam rūpimus klausimus, padėsite ištverti

sunkias akimirkas. Nors turite nuolat priminti, kad pasitikite juo, nebijokite išreikšti nusi- 

vylimo, jei šis pasitikėjimas nepateisinamas. Būkite pasiruošę pasipriešinimui. Jūsų vaikas 

gali supykti. Pasiruoškite išklausyti tokių frazių: „Tu manim nepasitiki... Aš negeriu... Aš 

nesu girtuoklis... Tau į mane nusispjauti”. Tad turėkite omenyje, kad jūsų vaikas gali mė- 

ginti manipuliuoti jumis. 

69

6. Vaiko teisės ir pareigos mokykloje 

70 

Šios knygos 1, 2 ir 7 skyriuose pateikti visi teisės aktai, reglamentuojantys vaiko 

teises ir pareigas, mokytojo teises, knygos 4 skyriuje – vaiko teisių apsaugos sistema Lie- 

tuvoje, kas gali ir turi padėti vaikui, 8 skyriuje pateiktos vaikų psichiatro rekomendacijos, 

kaip elgtis vaikui, jo tėvams sprendžiant vienas ar kitas problemas, todėl kalbant apie vai- 

ko teises ir pareigas mokykloje, nekartosiu Vaiko teisių konvencijos, kodeksų ir įstatymų 

nuostatų, norisi paanalizuoti problemas, kodėl šiandien nesaugiai mokykloje jaučiasi dalis 

vaikų, dalis pedagogų. 

Taigi, vaikas ateina į mokyklą gauti žinių, jam turi būti užtikrinta saugi aplinka, šalia 

vaiko turi būti geranoriški ir draugiškai nusiteikę mokytojai, to nori vaikas ir tikisi vaiko 

tėvai, dalis iš jų net užkraudami visas vaiko problemas mokyklai, mokytojai norėtų būti 

gerbiami (tai natūralu), tačiau šiandien dažnai girdime apie blogus ir nedrausmingus vai- 

kus, smurtą ir agresiją mokyklose, mokytojų nepagarbą mokiniams, mokiniųįžūlų elgesį 

su mokytojais. Atlikta daug įvairių tyrimų, nuolat šias problemas nagrinėja mokslininkai, 

įvairių sričių specialistai, rengiamos įvairios konferencijos, pateikiamos rekomendacijos, 

tačiau nuolat girdime apie įvairius konfliktus. 

Ko gero visiems suprantama, kad gerą rezultatą galima pasiekti komandiniu darbu 

ir nuoširdžiu bendradarbiavimu – šiandien to pasigendama. Mokyklos bendruomenė – tai 

komanda, kurią sudaro mokiniai, mokytojai ir mokinių tėvai. Silpniausia grandis – mokinių 

tėvai, kurių aktyvumo pasigendama (aišku ne visi tėvai vienodi), tačiau kartais sudėtinga 

suburti į bendruomenę vaikus ir mokytojus. Silpnoje bendruomenėje, kaip ir silpnoje šei- 

moje, trūksta pagarbos vieni kitiems, supratimo, užuojautos silpnesniam, turinčiam pro- 

blemų žmogui, neieškoma ar nerandama būdų, kaip padėti tam, kuriam pagalba ypatingai 

reikalinga. Na, o toliau patyčios, smurtas ir su tuo susijusios pasekmės... 

Švietimo ir mokslo ministerijos bei Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro 

užsakymu, viešoji įstaiga „Vaiko namas” 2008 metais atliko tyrimą „Smurto mokyklose 

paplitimas, formos, priežastys, prevencija ir pagalbos priemonės”. 

Tyrimas buvo pradėtas vykdyti 2008 metais, jame dalyvavo 1 pradinė mokykla, 4 

pagrindinės, 10 vidurinių, 1 gimnazija ir 1 jaunimo mokykla. Tyrime dalyvavo 2323 res- 

pondentai, 957 mokiniai, 537 mokytojai ir 829 tėvai. Pateikta daug išvadų, tačiau noriu 

atkreipti dėmesįį šias 

Bendras smurto paplitimas iš mokytojų pusės – vaikų, tėvų ir mokytojų vertinimu: 

– trys ketvirtadaliai vaikų teigia, kad jų mokyklos mokytojai rėkia ant vaikų, kas trečias 

– kad pravardžiuoja ir atstumia, kas ketvirtas, kad tyčiojasi, fiziškai smurtauja, kas 

penktas, kad grasina trenkti. 5 procentai mokinių žino apie seksualinį mokytojų priekabiavimą 

prie mokinių; 

– trečdalis tėvų teigia, kad mokytojai ant vaikų rėkia, kas penktas, kad mokytojai vaikus 

pravardžiuoja ir atstumia, kas aštuntas, kad tyčiojasi iš mokinių, kas dešimtas – kad 

grasina trenkti. 5 procentai tėvų mano, kad mokytojai fiziškai smurtauja prieš mokinius, ir 

tik pavieniai tėvai mano, kad mokytojai seksualiai priekabiauja prie mokinių. 

– 82 procentai mokytojų teigė, kad mokytojai rėkia ant mokinių. Kiek mažiau nei pusė – 

kad mokytojai vaikus pravardžiuoja ir atstumia, kas ketvirtas, kad mokytojai tyčiojasi iš

mokinių ir grasina trenkti. 4 procentai mokytojų žino, kad mokytojas fiziškai smurtauja ir tik 

pavieniai mokytojai mano, kad mokytojai seksualiai priekabiauja prie mokinių. 

– dvigubai mažiau tėvų žino apie emocinio smurto atvejus, nei kad žino vaikai ir mo- 

kytojai. Apie mokytojų naudojamą fizinį smurtą ir seksualinį priekabiavimą žymiai daugiau 

praneša vaikai, nei tėvai ir mokytojai. 

Mokytojų patiriamas smurtas iš moksleivių 

– 46,9% mokytojų teigė, kad tiriamaisiais metais bent kartą patyrė emocinį smurtą 

iš mokinių: kas trečias teigia, kad ant jo rėkė, kas ketvirtas, kad iš jo tyčiojosi ir jį pravardžiavo, 

kas aštuntas, kad grasino trenkti. Fizinį smurtą iš mokinių yra patyrę 2 procentai 

mokytojų. Seksualinį smurtą yra patyrę pavieniai mokytojai. 

– kas penktas pradinių klasių mokinys teigia, kad mokiniai pravardžiuoja mokinius, 

kas septintas, kad mokiniai tyčiojasi iš mokytojų ir ant jų rėkia. 

– du trečdaliai 5–12 kl. mokinių teigė, kad mokytojai yra pravardžiuojami, pusė teigė, 

kad iš mokytojų yra tyčiojamasi ir ant jų rėkiama, kas šeštas, kad – mokytojams grasina 

mokiniai trenkti. 5 procentai mokinių žino atvejų, kai mokiniai fiziškai smurtavo prieš mokytojus, 

o 3 procentai – seksualinio priekabiavimo prieš mokytojus atvejų. 

– beveik pusė tėvų teigia, kad mokiniai pravardžiuoja mokytojus, kas trečias, kad mokiniai 

tyčiojasi iš mokytojų, kas ketvirtas, kad rėkia ant mokytojų, kas devintas, kad mokiniai 

grasina trenkti mokytojui. Apie fizinį smurtą prieš mokytojus buvo girdėję 4 procentai 

tėvų, o apie seksualinio priekabiavimo atvejus žino tik pavieniai tėvai. 

Saugumas mokykloje 

– trečdalis 5–8 klasių moksleivių jaučiasi nesaugiai mokykloje. Tuo tarpu tarp pradinukų 

ir vyresniųjų klasių moksleivių nesaugiai besijaučiančių yra mažiau. 

– pusė tėvų mano, kad jų vaikams mokykloje saugu, penktadalis, kad nesaugu, o 

trečdalis tėvų nežino, abejoja, ar jų vaikui mokykloje saugu. 

– kiek mažiau nei pusė mokytojų mano, kad mokiniams mokykloje yra saugu, kas 

ketvirtas mokytojas yra įsitikinęs, kad moksleiviams mokykloje nėra saugu, o kas trečias 

abejoja, nežino. 

– bendros tendencijos, kur ir kada vaikams saugu, yra tokios pačios visų respondentų 

– vaikų, tėvų ir mokytojų – saugiausia klasėje, nesaugiausia – mokyklos kieme, saugiausia 

– per pamokas, nesaugiausia – per pertraukas ir po pamokų. 

Knygos autorės pastaba – visi ankstesni tyrimai bylojo apie tai, kad mokykloje vaikams 

nesaugiausia mokyklos tualetuose ir koridoriuose. 

Išvadose nurodyta, kad: 

– tiek vaikų, tiek tėvų, tiek mokytojų nuomone, svarbiausia smurtavimo priežastis – 

psichologinės smurtaujančiojo problemos. Kita priežastis – per televiziją rodomas smurtas, 

tačiau vaikai šią priežastį laiko mažiau įtikinama. 

– mokytojai dažniau už tėvus akcentuoja tėvųįtaką vaikų smurtavimui. Tuo tarpu tėvai 

dažniau už mokytojus smurto priežastimi laiko nepakankamą mokymą tinkamai elgtis. 

Vilniaus Gedimino technikos universiteto prof. habil. dr. Valdas Pruskus savo moksliniame 

straipsnyje „Smurtas prieš mokytojus bendrojo lavinimo mokyklose: atsiradimo 

priežastys, raiškos formos ir pasekmės” aiškinasi mokinių smurto prieš mokytojus plitimo 

objektyvias ir subjektyvias priežastis bei pasekmes (ne tik mokytojams, bet ir mokiniams). 

71

Mano tikslas nėra šioje knygoje pateikti straipsnyje analizuojamas visas priežastis, tačiau, 

manau, tikslinga pateikti kai kurias profesoriaus išvadas, kurios turėtų priversti susimąsty- 

ti tiek mokinius, tiek mokytojus, o galbūt ir vaikų tėvus. Straipsnyje profesorius užduoda 

klausimą: kas skatina mokinių smurtą prieš mokytojus, kokios yra priežastys? Pateikia 

tokią nuomonę: 

72 

– mokytojo profesijos menkėjimas ir menkinimas; 

– užsitęsusi švietimo reforma ir mokyklos pertvarka (dėl nuolatinių reformos 

eksperimentų įkaitais tampa mokytojai, į kuriuos neretai nukreipiamas mokinių 

nepasitenkinimas); 

– subjektyvūs veiksniai: 

1. neigiamas mokyklos bendraamžių grupės poveikis (vaikai, kurie atsilieka mokykloje, 

yra pašiepiami, jie būna nuolatiniuose konfliktuose, įtampoje ir nepastovume. Tokie 

paaugliai pradeda elgtis šiukščiai ir įžūliai, naudoja fizinę jėgą ir prievartą. Kitų mokinių 

akyse jie tampa didvyriais, į juos stengiasi lygiuotis ir mažiau atsparūs mokiniai, patiriantys 

nesėkmes moksle ir ieškantys būdų išsiskirti, darydami tai, ką namuose draudžia tėvai. 

Tokios grupės formuoja terpę agresyvumui plisti. Ypač jei į tai nereaguoja ryžtingai mokyklos 

vadovai, nenorintys aštrinti situacijos ar bloginti mokyklos įvaizdžio). 

2. smurto propagavimas žiniasklaidoje – agresyvaus elgesio nuostatų formavimas 

(žiaurus žmonių tarpusavio elgesys, taip pat žiaurus elgesys su gyvūnais, dažnai rodomi 

televizijoje ir kino filmuose, daro didelęįtaką bręstančio vaiko asmenybei ir žadina žiaurumo 

instinktus. Žiniasklaida, neatsargiai pateikdama ir interpretuodama negatyvius gyvenimo 

reiškinius ir realijas, turi stipriąįtaką bręstančiai asmenybei, negatyviai keisdama 

santykį su pačiu savimi ir pasauliu). 

3. smurto šeimoje patirtis (patyręs fizinę prievartą, vaikas susiformuoja tokį santykių 

modelį, pagal kurį išorinis pasaulis interpretuojamas kaip grėsminga vieta. Ne mažiau 

skaudi ir iš tėvų patirta psichologinė prievarta – nuolatinis priekaištavimas dėl nesėkmių 

mokykloje, tyčiojimasis, etikečių klijavimas, asmens orumo žeminimas ir menkinimas. 

Dažnai pasekmės vaikui būna skaudesnės nei nuo fizinio smurto). 

Na, o dabar apie pasekmes mokytojui ir vaikui. 

Pasekmės mokytojui – nuolat psichologinį spaudimą patiriantis mokytojas praranda 

meilę darbui, nenoriai eina į mokyklą. Mokytojui sunku atsisakyti pagundos nubausti 

skriaudiką ir parašyti mažesnį pažymį, paskirti papildomą užduotį. Mokytojas jaučiasi 

vienas su savo problema, nes mokyklos vadovai nenori kištis į tokio pobūdžio santykių 

aiškinimąsi, vengdami galimos neigiamos tėvų reakcijos ir priekaištų, kuria gali pakenkti 

mokyklos reputacijai. Tai žino ir tuo naudojasi mokiniai. 

Pasekmės mokiniui – mokinys, įgytą smurtavimo prieš mokytojus patirtį išsineša į 

gyvenimą, neretai taiko bendraudamas su kitais žmonėmis, kas apsunkina jo socializaciją, 

įsitvirtinimą kolektyve. Smurtiniai santykiai su mokytoju išugdo nesidomėjimą , ignoravimą 

ir abejingumą jo dėstomam dalykui. Nukenčia mokymosi kokybė, galimybės siekti aukštojo 

mokslo. Atsiranda tėvų priekaištai mokytojui, užmirštant, kad mokymosi kokybei įtakos 

turi mokinių bei mokytojų tarpusavio santykiai, paremti geranoriškumu, o ne agresyvumu. 

Profesorius V. Pruskus, be kitų siūlymų, ką reikėtų daryti, nurodo, kad ne visada 

pedagogams pavyksta išlaikyti korektiškumą santykiuose su mokiniais (čia norisi pateikti 

trumpą pavyzdį iš mano praktikos. Į mokytoją kreipėsi pirmokėlė dėl savo bendraklasio 

smurto prieš ją. Mokytoja atsakė: „ Mes susitarėme, kad skundų pateikimo diena –

penktadienis”.Mergaitė paverkė, nes labai pasitikėjo savo mokytoja, ją mylėjo kaip savo 

mamą ir būtent čia prasidėjo jos nepasitikėjimas mokytoja ir mokykla.) Čia turi įtakos 

pedagoginio darbo patirtis, charakteris, temperamentas ir amžiaus veiksnys. Nekorektiš- 

kumas reiškiasi neobjektyviu žinių vertinimu ir protekcionalizmu, nuolaidžiavimu įtakingų 

tėvų vaikams, mokinių orumąįžeidžiančiu elgesiu, jų interesų nepaisymu, teisėtų norų, 

pageidavimų neišklausymu ir kt. 

Rengiant šį knygos skyrių, teko bendrauti su mokytojais, socialiniais pedagogais. Pa- 

tiko jaunos mokytojos, papildomai dirbančios su delinkventinio elgesio (linkusiais daryti 

pažeidimus) vaikais, nuomonė. Ji pasakė „ Tėvai mažai dėmesio skiria vaikams namuose, 

nesidomi kaip jiems sekasi mokykloje ne tik mokytis, bet ir bendrauti su bendraamžiais 

vaikais. Vaikams trūksta tėvų dėmesio ir tas trūkumas neretai pasireiškia mokykloje, kai 

vaikai pradeda jo reikalauti įvairiais būdais (agresija, konfliktai su mokytojais, mokyklos 

nelankymas) iš kitų, net patys nesuprasdami ir negalėdami paaiškinti nei sau, nei kitiems, 

kodėl taip elgiasi”. 

Pateikus tyrimo rezultatus, mokslininko ir jaunos mokytojos nuomonę, reikėtų (gal- 

būt) plačiau kalbėti apie smurto sąvokas, rūšis, jo atsiradimo priežastis, bet pamaniau, kad 

vaikai tikrai daug tokios informacijos gauna iš įvairių šaltinių, mano kaip buvusios vaiko 

teisių kontrolierės patirtis rodo, kad mokyklos įgyvendina įvairias programas, susijusias 

su smurtu prieš vaikus, ypatingai daug dėmesio skiriama patyčioms, nes ši problema jau 

pripažinta ir ieškoma būdų kaip ją spręsti (beje, pokyčiai tikrai džiugina). 

Nutariau tik informuoti, kad Lietuvos Respublikos Seime yra įregistruotas ir laukia 

svarstymo bei priėmimo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindųįstatymo 2, 4, 

10, 43, 49, 53, 57 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas. Projekto paskirtis – uždrausti 

smurtą prieš vaikus. Įstatymo projektą dar praėjusią kadenciją Seime teikė Seimo narė 

Aušrinė Pavilionienė. Priimtas nebuvo. Šioje kadencijoje – patobulintą projektą pakartoti- 

nai teikė Seimo narė Onutė Valiukevičiūtė. Šio įstatymo kelias Seime labai ilgas – nuo 2006 

metų. Diskusijos buvo sudėtingos, kai kurių Seimo narių nuostata – tinkama vaiko auklėji- 

mo priemonė – mušimas, net buvo cituojama Biblija. Paskutinis svarstymas suteikia vilčių, 

kad įstatymo projektui, kuris keičiamas, „šlifuojamas” daug kartų, bus pritarta. 

Apie šio įstatymo projektą, jo svarstymo eigą, priimamus sprendimus informaciją ga- 

lima rasti interneto svetainėje adresu http://www.lrs.lt/. 

Manau, tikslinga priminti, kad kovos su patyčiomis prevencijai yra reikalingos aiškios 

vertybės. Tiktai vadovaujantis nuostata, kad nepriimtinas bet koks agresyvus elgesys, 

galima sukurti pakankamą pagrindą efektyviai smurto ir patyčių prevencijai. Veiksmingos 

programos, mažinančios patyčių mastą mokyklose yra tos, kurios įtraukia visą mokyklos 

bendruomenę. Prevencija turi būti vykdoma visos mokyklos lygiu, klasės lygiu, individualiu 

lygiu. 

Lietuvoje vykdomos šios prevencijos programos: 

– Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigose įgyvendinama ankstyvosios smurto prevencijos 

programa „Zipio draugai”, orientuota į 5–7 metų vaikus, jų socialinių sunkumų 

įveikimo įgūdžiams ugdyti. 

– Programa „Antras žingsnis”. Programos nuostatos – suvokti ir formuoti mokytojų 

nuostatas į vaikų agresyvaus elgesio problemas bei vaikų ugdymo procesą bendrai, parodyti 

teigiamo pavyzdžio veiksmingumą, duoti mokytojams įrankį, kaip mokyti vaikus 

empatijos, pykčio valdymo, impulsų kontrolės ir kaip spręsti problemas socialiai tinkamu 

būdu. 

73

74 

– Programa „Big Brothers Big Sisters” (Didieji broliai, didžiosios seserys). Tai apsis- 

prendimo tikslas norintiems savanoriauti. Programos esmė – vieno suaugusio ilgalaikis 

savanoriškas bendravimas su vienu vaiku, išgyvenančiu psichologinę krizę (pvz., vaikui 

sunku bendrauti, skiriasi jo tėvai, nesiseka mokslas, mirė artimas žmogus, vaikas neturi 

draugų ir pan.). Toks bendravimas padeda vaikui įveikti iškylančius sunkumus ir nugalėti 

izoliaciją, atskleisti savo sugebėjimus, sukurti pasitikėjimą savimi ir kitais. Programoje gali 

dalyvauti vaikai nuo 7 iki 14 metų, kurių motina ar tėvas viena/s augina vaiką/vaikus, tė- 

vai yra išsiskyrę arba pastoviai pykstasi , šeimoje yra 3 ir daugiau vaikų, vaikas gyvena su 

globėjais, motina ar tėvas neteko darbo, šeima gyvena finansiškai sunkiai, vaikas niekur 

nesilanko, neturi draugų, vaikas blogai pritampa mokykloje, yra išnaudojamas ar skriau- 

džiamas, vaikui taikomos fizinės bausmės namuose, vienas iš tėvų yra miręs, yra įkalinimo 

vietoje, yra dingęs be žinios, vaikas turi nedidelių problemų su policija. BBBS programos 

savanoriu gali tapti kiekvienas motyvuotas, atsakingas, norintis draugauti su vaiku žmo- 

gus, sulaukęs 18 ar daugiau metų. Programoje draugauja vienas savanoris su vienu vaiku, 

susitikdami vieną kartą per savaitę porai valandų. Susitikimo metu jie vaikšto po miestą, 

parkus, geria arbatą, žaidžia, sportuoja, skaito knygas, lanko muziejus, teatrus bei veikia 

tai, ką jiems abiems įdomu veikti. Draugystė prasideda nuo susipažinimo ir Draugystės 

sutarties pasirašymo. 

– Lietuva ėmėsi įgyvendinti viena veiksmingiausių pripažintą „Olweus” patyčių preven- 

cijos programą. Programos tikslas – siekiant geresnės emocinės vaikų savijautos, padėti 

jiems įgyti socialinių ir emocinių sunkumųįveikimo gebėjimų. „Olweus” patyčių prevencijos 

programa yra taikoma Norvegijoje, JAV (36 valstijose), Švedijoje, Japonijoje, Vokietijoje, 

Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse. Šios patyčių prevencijos programos pagrindas yra 

keturi esminiai principai, apimantys mokyklos – idealiu atveju ir namų – aplinkos sukūri- 

mą, kuriuos galima apibūdinti taip: šiluma, domėjimasis, tėvų įsitraukimas, tvirtos nepri- 

imtino elgesio ribos, nuolat taikomos nebaudžiamosios, nefizinės sankcijos už nepriimtiną 

elgesį ar taisyklių pažeidimą, suaugusieji elgiasi kaip autoritetai ir yra pavyzdinio vaidmens 

modeliai. Programa išsiskiria tuo, kad dirbti smurto prevencijos srityje yra mokoma visa 

mokyklos bendruomenė, nuo mokyklos vadovo iki pagalbinio darbuotojo. Taip pat stengia- 

masi, kad patys mokiniai būtų įtraukti į smurto ir patyčių problemų sprendimą. Svarbiausia 

šios programos nuostata yra tokia: mes nepriimame patyčių mokykloje ir sieksime, kad 

jos pasibaigtų. Svarbus tikslas – pakeisti „galimybės ir pastiprinimo struktūras” taip, kad 

patyčių elgesiui būtų mažiau galimybių bei pastiprinimo mokykloje ir kitur. 

Pastaruoju metu pasigirsta naujų nuomonių, įvardinama, kad daugiausia problemų 

mokyklose kelia vaikai, kurių tėvai turtingesni (anksčiau buvo teigiama, kad daugiausia 

problemų kelia vaikai iš socialinės rizikos šeimų, globos namų vaikai, hiperaktyvūs vaikai). 

Portale „Delfi” 2010 09 15 išspausdintas žurnalistės I. Saukienės straipsnis „Tyrimas: 

turtingesni moksleiviai mokykloje turi daugiau privilegijų”. 

Straipsnyje pateikiamas Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų instituto mokslo dar- 

buotojo, VDU Sociologijos doktoranto Kęstučio Trakšelio atliktas tyrimas, kurio metu buvo 

apklausti mokiniai, tyrinėtas mokinių saugumas mokykloje, mokinių socialinė padėtis ir 

savijauta, socialinių paslaugų kokybė, bei socialinio statuso įtaka mokymosi rezultatams. 

Apklausoje dalyvavo 3 tūkst. vaikų iš Šiaulių, Klaipėdos, Telšių ir Kauno mokyklų. 

Apklausa parodė, kad mokykloje saugūs jaučiasi tik 31 proc. apklaustųjų. Dėl fizinio, 

psichologinio smurto ir patyčių su mokyklos administracija pasikalbėti gali tik 31 proc. res- 

pondentų, su klasės auklėtoja – 42 proc., su socialine pedagoge – 21 proc.

45 proc. respondentų pastebi, kad turtingesnių vaikų sprendimai ir siūlymai klasės 

susirinkimuose susilaukia didesnio pritarimo, 56 proc. respondentų sutinka su teiginiu, kad 

klasės seniūnu renkamas paprastai mokinys, kurio tėvai turtingesni, 56 proc. pripažįsta, 

kad turtinė padėtis turi įtakos pasirenkant draugus, 49,5 proc. sutinka, kad vaikai nemėgs- 

ta ir tokių mokinių, kurie turi žymius ir matomus sutrikimus, o 28 proc. respondentų gėdi- 

jasi savo ekonominės socialinės padėties, artimųjų. 

Net 48 proc. respondentų mano, kad mokytojo vertinimams turi įtakos socialinė mo- 

kinio padėtis. 36,8 proc. respondentų sutinka su teiginiu, kad mokykloje ir pamokų metu 

turtingesniems vaikams galioja kitos taisyklės nei likusiems. 

Dėl pinigų stygiaus 34 proc. respondentų negali lankyti mokamų neformalaus ugdymo 

užsiėmimų. 

Todėl mokytojai, anot sociologo, užuot jiems rašę dvejetus, turėtų keisti požiūrį į savo 

pareigas ir labiau domėtis vaikų socialiniu gyvenimu bei mokyklos socialine atmosfera. 

Tyrėjas straipsnyje taip pat pateikė nuomonę, kad ateityje situacija dar labiau gilės, 

nes visuomenė vis labiau skaidosi socialiniu pagrindu. Tai atsispindi ir mokykloje – vaikai iš 

skirtingas pajamas gaunančių šeimų skiriasi rūbais, mokymo priemonėmis ir daugeliu kitų 

dalykų. „Nelygybė yra natūralus dalykas, bet mokykloje ji atsispindėti neturėtų, nuo jos ne- 

turėtų priklausyti mokymosi rezultatai”, – įsitikinęs sociologas. K.Trakšelio nuomone, moky- 

kla turėtų labiau domėtis vaiko socialine – ekonomine padėtimi. Pavyzdžiui, jei vaikas ateina 

nepadaręs namų darbų, mokytojas jam rašo dvejetą. Tačiau būna atvejų, kai vaikas ne spe- 

cialiai nedaro namų darbų, o namuose atjungta elektra, nes už ją nesumokėta, arba mokytis 

neleido girtas tėvas. Reikia domėtis vaiku kaip asmenybe, užuot fokusavusis tik į žinias. 

Tyrėjo nuomone, „... mokytojai, užuot tvirtinę, kad jų pareiga – tik mokyti, turėtų pa- 

siskaityti mokytojų teises ir pareigas bei 2003–2012 m. švietimo koncepciją, kurioje viskas 

gražiai aprašyta, o mokyklos administracija turėtų skatinti juos užsiimti mokiniais.” 

Tame pačiame portale 2011 01 06 skyriuje „Būk DELFI PILIETIS” išspausdintas piliečio 

straipsnis „Kitu kampu apie mokyklinių patyčių kilmę”. 

Skaitytojas kelia klausimą – kas yra pati aukščiausia mokyklos valdžia? Ar direktorius 

pats galingiausias? Atsako – formaliai taip, bet jo valdžia labiau veikia pedagogus, ne mo- 

kinius. Pavaduotojos? Atsako – taip pat ne. Mokyklos taryba? Panašiau, bet iki tiesos dar 

labai toli. Pats galingiausias mokyklose yra vadinamasis mokinių elito sluoksnis. Paprastų 

žmonių sūnūs ir dukros neturi galimybių priklausyti elito viršūnėms. Žemesniems, pagalbi- 

niams elito sluoksniams – taip. 

Skaitytojo nuomone „Elito viršukalnė – turtingiausių, įtakingiausių tėvų vaikai. Tačiau 

jų gana mažai. Kaip atskira grupelė viršukalnės gyventojai yra bejėgiai. Štai todėl aplink 

viršukalnę automatiškai susiformuoja pagalbiniai sluoksniai, sudaryti iš varguolių, kaip pa- 

sakytų Saulius Poška, atžalų. Elito raumenis sudaro vietinis kontingentas – vaikinai, kurie 

gali be didelių moralinių dilemų panaudoti fizinę jėgą. „Šie jaunuoliai atlieka purviniausius 

uždavinius, už tai turi galimybę dalyvauti „..įvairiuose baliukuose, vakarėliuose, o kartais – 

tai tiesiog piniginė parama”. Šmeižtas, apkalbos, faktų klastojimas, reketas – tik pradžia 

ilgo metodų sąrašo. 

Patyčias vykdo elitui prijaučiantis vasalų sluoksnis. Pasinaudodami šiais jaunais žmo- 

nėmis, viršukalnės atstovai formuoja mokyklos bendruomenės (gal tiksliau – dauguome- 

nės) nuomonę. 

Skaitytojas, parašęs šį straipsnį, mano, kad patyčių šaknys slypi daug giliau, negu 

įprasta manyti. Ne peštukų hiperaktyvumas ar aukų silpnumas yra pagrindinės priežastys. 

75

Žinoma, yra ir „paprastų patyčių” modelių, kai procesą lemia šie veiksniai, bet, jo nuomo- 

ne, tai tik pavieniai atvejai. Didžioji dalis patyčiųįvyksta dėl daug painesnių priežasčių. 

76 

Bendrojo lavinimo įstaigos yra būtent ta vieta, kur atsiskleidžia ryškiausi socialiniai 

skirtumai tarp žmonių, todėl nubaudžiamos tik pačios apatinės „grandys”, o patyčių prie- 

žastis – elitiniai moksleiviai (turbūt visi supranta, kad minimų moksleivių prestižą ne moks- 

lo rezultatai lemia) – lieka nepaliesti. 

Nekomentuosiu šio straipsnio ir jame pateiktos nuomonės, tačiau siūlau draugų tarpe 

aptarti – ar Jūsų mokykloje galima pastebėti tokių apraiškų? Jei taip – siūlau būti pilietiš- 

kais, kelti klausimą mokyklos bendruomenėje ir ieškoti sprendimo būdų. 

Noriu atkreipti dėmesį ir į dar vieną problemą – vaikų savižudybių problemą. Gali kilti 

klausimas – o ką bendro turi mokykla ir vaikų savižudybės. Toliau pateikiama vaikų savi- 

žudybių statistika, tačiau nenurodomos priežastys, nes jos oficialiai jokioje statistikoje ne- 

skelbiamos. Tačiau visuomenės informavimo priemonėse skelbiama informacija apie vaikų 

savižudybes dėl patirtų patyčių rodo, kad ne vienas vaikas nusižudė dėl iš klasės draugų, 

mokyklos ar šiaip draugų patiriamų patyčių. Man atrodo, daugumai iš jūsų žinoma Prienų 

rajono Revuonos vidurinės mokyklos mokinio, kuris prieš porą metų nusižudė dėl bendra- 

klasių patyčių, istorija, kai kuriems iš jų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl privedi- 

mo iki savižudybės. Vienoje Anykščių rajono mokykloje paauglys dėl mokykloje patiriamo 

smurto ir patyčių mėgino žudytis, tačiau tėvas jį išgelbėjo ir ilgą laiką nuolat stebėjo vaiką, 

kad berniukas nemėgintų dar kartą žudytis. Buvo atliktas mokyklos psichologinio klimato 

vertinimas, kuris parodė, kad mokykloje buvo daug psichologinio, fizinio smurto faktų, ne- 

pagarbaus mokytojo elgesio su vaiku, mokinio nepagarbaus elgesio su mokytoju faktų , su 

tuo nebuvo efektyviai kovojama. Yra ir daugiau tokių pavyzdžių. 

Pateikiu vaikų, mirusių nuo tyčinių susižalojimų (savižudybių), statistiką: 

2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 

Iš viso 20 38 13 23 30 14 27 

Berniukai 17 25 10 20 22 9 20 

Mergaitės 3 13 3 3 8 5 7 

Mieste 10 13 7 8 12 5 15 

Kaime 10 25 6 15 18 9 12 


10–14 4 7 3 6 8 2 5 

15–17 16 31 10 17 22 12 22 

Manau, kad vaikams nebus įdomi mokslinė ar medikų ir kitų specialistų analizė apie 

savižudybių priežastis, pagalbos būdus ir t.t., todėl nutariau pateikti Danijos žurnalistės 

Inger Anneberg kai kurias įžvalgas. Talentinga žurnalistė iš Danijos knygoje „Sielvartas po 

savižudybės” sugebėjo paklausti apie jausmus, kuriuos išgyvena žmonės po artimo žmogaus 

savižudybės. Subtiliai derindama autentiškus pasakojimus su savižudybės mokslinių 

tyrinėjimų duomenimis ir specialistų komentarais, ji atskleidžia, kokie yra tikrieji savižudybės 

paliestųjų išgyvenimai ir poreikiai, ir įspūdingai parodo, kokie pasenę ir žalingi yra 

vyraujantys įsitikinimai, kad apie savižudybę geriau nekalbėti, kad ją ypač reikia slėpti nuo

vaikų, kiek skausmo ir nelaimių atneša specialistų klaidinga nuostata, kad savižudybė yra 

žmogaus pasirinkimo reikalas, o ne skubios pagalbos reikalinga būsena. Bet visų pirma au- 

torė galvoja ne apie specialistus, o apie savižudybės paliestuosius – tuos, „kuriuos paliko”. 

Jos įžvalgos: 

• Šokas – radus mirusįjį, taip pat dėl to, kad savižudybė apskritai įvyko. 

• Palengvėjimas – dėl to, kad baigėsi grasinimai nusižudyti, dėl to, kad gyvenimas vėl 

gali grįžti į savo vagą, dėl to, kad mirusysis išsivadavo iš kančių. 

• Neigimas – netikima mirtimi, atsisakoma patikėti, kad įvyko savižudybė. 

• Siaubas – dėl to, kad ir pats gali būti kaltas dėl savižudybės, dėl to, kad leido 

savižudybei įvykti ir t.t. 

• Priekaištai – kitiems žmonėms, kurie prisidėjo prie savižudybės arba nesutrukdė 

nusižudyti. 

• Atstūmimas – jaučiasi nuviltas ir išduotas. 

• Gėda – dėl patirtų psichinių kančių, dėl savižudybės, dėl kitų žmonių priekaištų, dėl 

kaltės jausmo. 

• Pyktis – ant mirusiojo dėl skausmo, kurį tenka išgyventi, dėl užkrautos papildomos 

naštos ir atsakomybės, dėl to, kad jaučiasi apgautas. 

• Pasitikėjimo praradimas – sunku išlaikyti senus ar užmegzti naujus santykius su 

kitais žmonėmis, vienišumo jausmas ir socialinė izoliacija. 

• ką galėjo patirti mirusysis, arba dėl to, kad iki mirdamas žmogus galėjo ilgai 

kankintis. 

• Kaip ir kodėl? – kokį būdą pasirinko savižudis, kokios aplinkybės privedė prie 

savižudybės, kaip žmogus jautėsi prieš pat nusižudydamas? 

• Prarastos galimybės – sąžinės graužatis dėl talentų, kuriais nebebus pasinaudota, 

dėl prarastų galimybių. 

• Abejojimas vertybėmis – savigarbos praradimas, sumaištis dėl asmeninių ir 

egzistencinių vertybių bei tikėjimo. 

• Mintys apie savižudybę – noras prisidėti prie mirusiojo, noras pabėgti nuo 

beprasmybės arba dėl depresijos kylančios mintys išeiti iš gyvenimo. 

• Naujų savižudybių baimė – padidėjęs noras apsaugoti kitus šeimos narius. 

• Neužbaigtumas – poreikis pasakyti mirusiajam, koks jis mums buvo reikšmingas 

ir kaip vertinamas. Bendros praeities įvykiai ir konfliktai, kurių dabar jau nebegalima 

išspręsti. 

Siūlau perskaityti šią knygą ir susimąstyti, kaip galime ir reikia padėti tam, kuriam 

reikia skubios pagalbos. 

Neįgalūs vaikai 

Kalbant apie vaiko teises ir pareigas mokykloje, manau, būtina atkreipti dėmesįį neįgalius 

vaikus, nes jiems turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, kurio šie vaikai tikrai nesulaukia. 

Šiems vaikams kyla daugiau pavojų patirti smurtą. Tokie vaikai paprastai neturi 

bendraamžių draugų. Kai kurie specialiųjų poreikių turintys vaikai gali agresyviai reikšti 

savo reikmes. Dauguma jų būna linkęį atsiskyrimą. O tokių vaikų mes turime tikrai daug. 

Pateikiama Statistikos departamento statistika: 

77

78 

3.11.4. Vaikai, kuriems pirmą kartą nustatytas neįgalumas pagal gyvenamąją 

vietovę 

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos duomenys 

2006 2007 2008 2009 

Iš viso 1968 2170 2243 2222 

Mieste 1287 1435 1576 1593 

Kaime 681 735 667 629 

Kadangi kitose knygos dalyse nebuvo pateikta teisės aktų, reglamentuojančių vaikų, 

turinčių specialiųjų poreikių, teisės ir pareigos, todėl šiame knygos skyriuje pateikiu: 

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnis 

reglamentuoja, kad valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje Konvencijoje 

numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, 

nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, 

kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, 

sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių. 

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 

27 straipsnis 

1. Negalios vaikas yra vaikas, turintis įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų, nustatytų 

vaiko sveikatos priežiūros įstaigos, kurie kliudo jam normaliai vystytis, adaptuotis 

bei integruotis visuomenėje. 

2. Negalios vaiko teises ir jų garantijas nustato šis įstatymas, Invalidų socialinės integracijos 

įstatymas, kiti įstatymai bei teisės aktai. 

28 straipsnis 

Negalios vaikas turi lygias teises su sveikais vaikais aktyviai gyventi, vystytis, įgyti 

išsimokslinimą, atitinkantį jo fizines, protines galias ir pageidavimus, dirbti jam tinkamą 

darbą, dalyvauti kūrybinėje bei visuomeninėje veikloje. 

29 straipsnis 

1. Negalios vaikas, atsižvelgiant į jo specifinius poreikius, turi teisęį specialią (ypatingą) 

priežiūrą. Asmeniui, kuris juo rūpinasi, teikiama socialinė, medicinos ir kitokia parama. 

2. Negalios vaikas turi teisęįįstatymų bei kitų teisės aktų nustatytas lengvatines gydymo 

įstaigų, sanatorijų, kurortų paslaugas. Jam teikiama kvalifikuota medicinos pagalba, 

pagrįsta ankstyvąja diagnostika ir atitinkamais koreguojančiais bei reabilitaciniais gydymo 

metodais. Šią pagalbą teikia gydytojai specialistai, protezuotojai, reabilitacijos ir kiti medicinos 

specialistai, prireikus skiriamas gydymas specializuotose medicinos įstaigose. 

30 straipsnis 

1. Visuomeniniai pastatai, gatvės ir transporto priemonės, kuriomis naudojasi negalios 

vaikas, turi būti pritaikyti specifiniams negalios vaiko poreikiams. 

2. Įstaigose, skirtose šiems vaikams, įrengiamos specialiai pritaikytos patalpos.

3. Vyriausybė ir vietos savivaldos vykdomosios institucijos pagal kompetenciją bei ga- 

limybes užtikrina, kad būtų įgyvendinti šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodyti 

reikalavimai. 

31 straipsnis 

1. Tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai, auginantys ir slaugantys negalios vaiką namuose, 

turi teisę gauti atitinkamą paramą iš valstybės biudžeto. 

2. Paramos dydį, mokėjimo tvarką ir kitas sąlygas nustato įstatymai bei kiti teisės 

aktai. 

32 straipsnis 

1. Valstybės ir vietos savivaldos institucijos privalo sudaryti būtinas sąlygas negalios 

vaiko mokymuisi, profesiniam pasirengimui ir pagal galimybes darbo veiklai, atsižvelgdamos 

į tokio vaiko sveikatą, specialius poreikius bei sugebėjimus. 

2. Žmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kurie įdarbina negalios vaiką, taikomos įstatymų 

bei kitų teisės aktų nustatytos lengvatos. 

33 straipsnis 

Mokytojai, auklėtojai, socialiniai darbuotojai darbui su vaikais, turinčiais fizinių ar psichinių 

negalių, rengiami specialiai. Už jų parengimo šiam darbui tikslines programas atsako 

Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 

Lietuvos Respublikos Seimas 2011 03 17 priėmė Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 

pakeitimo įstatymą (Nr. XI–1281, Žin., 2011, Nr. 38– 1804), kuriuo buvo pripažintas 

netekusiu galios Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas, jo pagrindinės nuostatos 

perkeltos į Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymą. 

Įstatymo 14 straipsnis 

Straipsnis nustato mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymą. Jo nuostatos 

yra šios: 

1. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo paskirtis – padėtimokiniui 

lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją, pripažįstant ir plėtojant 

jų gebėjimus ir galias. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymas organizuojamas 

švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka. 

2. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės nustatomos ir jų specialieji 

ugdymosi poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius švietimo ir 

mokslo ministro, sveikatos apsaugos ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta 

tvarka. 

3. Mokinio specialiųjų ugdymosi poreikių pirminį įvertinimą atlieka Vaiko gerovės komisija. 

Mokinio specialiuosius ugdymosi poreikius (išskyrus atsirandančius dėl išskirtinių 

gabumų) pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu pedagoginiu aspektais įvertina 

Pedagoginė psichologinė tarnyba ir specialųjį ugdymąsi skiria Pedagoginės psichologinės 

tarnybos vadovas, atskirais atvejais – mokyklos vadovas su tėvų (globėjų, rūpintojų) 

sutikimu švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka. 

4. Pedagoginių psichologinių tarnybų darbo organizavimo tvarką nustato švietimoir 

mokslo ministras, suderinęs su sveikatos apsaugos ministru. 

79

80 

5. Mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, bendrojo ugdymo, profesinio 

mokymo programos prireikus pritaikomos šio straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka, studijų 

programos – aukštosios mokyklos nustatyta tvarka. 

6. Mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, formaliojo švietimo programas gali 

baigti per trumpesnį ar ilgesnį negu nustatytą laiką, gali mokytis su pertraukomis, šias pro- 

gramas gali baigti atskirais moduliais. Mokiniai, turintys labai didelių ir didelių specialiųjų 

ugdymosi poreikių, bendrojo ugdymo mokyklose (klasėse), skirtose mokiniams, turintiems 

specialiųjų ugdymosi poreikių, gali mokytis iki 21 metų. 

7. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymą įgyvendina visos privalo- 

mąjį ir visuotinį švietimą teikiančios mokyklos, kiti švietimo teikėjai, atskirais atvejais – 

mokyklos (klasės), skirtos mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti. 

Įstatymo 21 straipsnis. Specialioji pedagoginė ir specialioji pagalba 

1. Specialiosios pedagoginės ir specialiosios pagalbos paskirtis – didinti asmens, turinčio 

specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymosi veiksmingumą. 

2. Specialiąją pedagoginę pagalbą asmeniui iki 21 metų teikia pedagoginių psichologinių 

tarnybų, mokyklų specialieji pedagogai švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka. 

3. Specialioji pagalba mokiniui, kuriam jos reikia, teikiama mokykloje. Jam teikiamos 

žodinės kalbos vertimo į gestų kalbą, teksto skaitymo ir konspektavimo bei kitos paslaugos, 

didinančios ugdymosi prieinamumą. Specialiosios pagalbos teikimo mokyklose (išskyrus 

aukštąsias mokyklas) tvarką nustato švietimo ir mokslo ministras. Aukštojoje mokykloje 

specialioji pagalba teikiama aukštosios mokyklos nustatyta tvarka. 

4. Pedagoginių psichologinių tarnybų, mokyklų specialieji pedagogai konsultuoja specialiosios 

pedagoginės pagalbos gavėjus, jų tėvus (globėjus, rūpintojus) ir mokytojus. 


Įstatymo 22 straipsnio 4 punkte numatyta, kad mokyklose, skirtose mokiniams, turintiems 

specialiųjų ugdymosi poreikių, asmens sveikatos priežiūra vykdoma teisės aktų 

nustatyta tvarka. 


Įstatymo 29 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad į valstybinę ir savivaldybės ikimokyklinio 

ugdymo mokyklą ir bendrojo ugdymo mokyklą, skirtą mokiniams, turintiems specialiųjų 

ugdymosi poreikių, ugdyti, į ikimokyklinio ugdymo mokyklos grupę ir bendrojo ugdymo 

mokyklos klasę, skirtą mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti, priimami 

asmenys, turintys didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių. 


30 straipsnio 6 punkte numatyta, kad kurčiajam ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo 

mokyklose, skirtose mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, sudaromos sąlygos 

mokytis gimtosios (gestų) kalbos. 

34 straipsnis. Švietimo prieinamumas mokiniams, turintiems specialiųjų 

ugdymosi poreikių 

Mokiniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, jeigu jo tėvai (globėjai, rūpintojai) pageidauja, 

sudaromos sąlygos ugdytis arčiau jo gyvenamosios vietos esančioje ikimokyklinio

ugdymo, bendrojo ugdymo mokykloje, profesinio mokymo įstaigoje arba bet kurioje vals- 

tybinėje, savivaldybės (regiono) mokykloje, skirtoje mokiniams, turintiems specialiųjų ug- 

dymosi poreikių. Mokyklą vaikui rekomenduoja pedagoginė psichologinė tarnyba. 

2. Profesinio mokymo įstaiga, aukštoji mokykla nustato priėmimo į šias mokyklas 

tvarką asmenims, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. 

3. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo prieinamumu rūpinasi 

savivaldybė, kurios teritorijoje jie gyvena. Švietimo prieinamumas užtikrinamas pritaikant 

mokyklos aplinką, teikiant psichologinę, specialiąją pedagoginę, specialiąją ir socialinę pe- 

dagoginę pagalbą, aprūpinant ugdymui skirtomis techninės pagalbos priemonėmis moky- 

kloje ir specialiosiomis mokymo priemonėmis, kitais įstatymų nustatytais būdais. 

Lietuvos Respublikos Seimas 2010 05 27 priėmė įstatymą Nr. XI854 dėl Neįgaliųjų 

teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo, kuriuo ratifikavo 2006 12 13. Niujorke 

priimtus Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos Fakultatyvų protokolą (toliau – 

Konvencija). 

Ratifikuotos Konvencijos tikslas – skatinti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį 

naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti 

pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Konvencijoje taip pat įtvirtinti neįgalių asmenų 

lygybės prieš įstatymą, laisvės bei saugumo, asmens neliečiamumo reikalavimai, laisvo 

judėjimo, pilietybės ir savarankiško gyvenimo teisės, teisėį sveikatą, darbą, užimtumą ir 

išsilavinimą, galimybė dalyvauti politiniame bei kultūriniame gyvenime. 

Lietuva, pasirašydama šį tarptautinį dokumentą, pripažino ir prisiėmė atsakomybę 

saugoti bei ginti asmenų su negalia teises ir įsipareigojo priimti reikalingus teisės aktus 

dėl Konvencijoje numatytų neįgaliųjų teisiųįgyvendinimo ir panaikinti visa, kas susiję su 

neįgaliųjų diskriminacija. 

Nepaisant to, kad neįgaliųjų teisių užtikrinimui priimta daug teisės aktų, tačiau neįgalus 

vaikas ne visada turi pilnas galimybes jomis naudotis, todėl visų mūsų pareiga padėti 

tokiam vaikui, mylėti jį, suprasti ir priimti kaip sau lygų. 

Nors knygos 8 skyriuje pateikiamos vaikų psichiatro rekomendacijos įvairiais klausimais, 

tačiau, manau, kad vaikas turi žinoti, kad visais atvejais, kai jis jaučia, jog jam 

reikalinga pagalba, turėtų kreiptis į psichologus (kontaktai nurodyti knygos 10 skyriuje) ir 

socialinius pedagogus. 

Kiekvienoje mokykloje dirba psichologas, socialinis pedagogas. Mokyklos psichologas 

įvertina mokinio galias ir sunkumus, raidos ypatumus, ugdymosi problemas, bendradarbiauja 

su mokytoju, kitais su mokiniu dirbančiais specialistais, padeda numatyti ugdymo 

tikslų ir uždavinių pasiekimų būdus, konsultuoja problemų turinčius mokinius, jų tėvus 

(globėjus, rūpintojus), rengia individualias rekomendacijas mokinio problemoms spręsti. 

Mokinys gali kreiptis į socialinį pedagogą, jei turi sunkumų bendraudamas su bendraamžiais, 

mokytojais ar tėvais, jei patiria smurtą, yra išnaudojamas, jei abejoja, kurią profesiją 

pasirinkti ir pan. Į socialinį pedagogą gali kreiptis ir tėvai, mokytojai. 

Vaikams, turintiems didesnių elgesio ir mokymosi problemų gali padėti pedagoginės 

psichologinės tarnybos. Dabar veikia trijų lygmenų pedagoginės ir psichologinės pagalbos 

modelis. 

Pirmojo lygmens paskirtis – teikti pirminę specialiąją pedagoginę ir psichologinę pagalbą 

arčiausiai vaiko esančioje aplinkoje, ugdymo įstaigos pedagogams teikti metodinę 

pagalbą, šviesti įstaigos bendruomenę, šeimas ugdymo ir psichologiniais klausimais. 

81

82 

Antrojo lygmens paskirtis – teikti specialiąją, pedagoginę ir psichologinę pagalbą, jei 

jos negali suteikti pirmojo lygmens specialistai dėl jų pačių stygiaus arba specializacijos 

stokos. Antrojo lygmens pedagoginę psichologinę pagalbą teikia savivaldybių pedagoginės 

psichologinės tarnybos. 

Trečiojo lygmens paskirtis – formuoti specialiosios, pedagoginės ir psichologinės pa- 

galbos teikimo šalies mastu strategiją ir jos įgyvendinimą. Šio lygmens paslaugas teikia 

Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras. 

Pedagoginėse psichologinėse tarnybose turi dirbti reikiamą kvalifikaciją turintys spe- 

cialistai: specialusis pedagogas, logopedas, psichologas (turintis psichologijos magistro 

kvalifikacinį laipsnį ar jam prilygstančią profesinę kvalifikaciją), gydytojas neurologas tar- 

nyboje gali dirbti kiti specialistai – surdopedagogas, tiflopedagogas, socialinis pedagogas, 

psichoterapeutas, psichiatras. Tarnyba įvertina tėvams (globėjams, rūpintojams) sutikus 

specialiuosius ugdymosi poreikius, psichologines, asmenybės ir ugdymosi problemas as- 

menų nuo 3 iki 18 metų (turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių – iki 21 metų, jei jie mo- 

kosi bendrojo lavinimo ar specialiojoje mokykloje, ir vyresnius, jei nori įgyti pagrindinį 

išsilavinimą), gyvenančių savivaldybės teritorijoje. Tarnyba teikia psichologinę, specialiąją 

pedagoginę pagalbą vaikams, turintiems psichologinių, asmenybės ir ugdymosi problemų, 

informacinę, konsultacinę pagalbą tėvams, globėjams, mokytojams bei informaciją suinte- 

resuotiems asmenims, gavus tėvų ar globėjų sutikimą. Specialioji pedagoginė ir/ar psicho- 

loginė pagalba (vertinimas, informavimas, konsultavimas) specialiųjų ugdymosi poreikių, 

psichologinių, asmenybės ir ugdymosi problemų turintiems asmenims teikiama tarnyboje, 

mokykloje ar namuose (esant žymiai ribotam mobilumui dėl ligos ar patologinės būklės). 

Ji teikiama nemokamai, rekomendavus mokyklai.

7. mokytojo teisės 

„Lietuvos ryto” portale Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse buvo patalpintas ko- 

respondento A. Barzdžiaus pokalbis su Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirminin- 

ke J.Voloskevičiene, aiškinantis priežastis, kodėl Lietuvos mokyklose nesaugūs jaučiasi ir 

mokytojai, ir mokiniai. Į korespondento klausimą ar įmanoma pagerinti dvasinę aplinką 

mokyklose, gerb. J.Voloskevičienė atsakė, kad „Pirmiausia reikėtų išlaikyti pusiausvyrą 

tarp mokytojų ir mokinių teisių bei pareigų. Dabar mokytojams skirtos tik pareigos ir nėra 

teisių, mokiniams, atvirkščiai, suteiktos tik teisės”. 

Tokia nuomonė sklando jau seniai, joje iš tiesų yra dalis tiesos. Taip, iš tiesų nei 

tarptautiniame lygmenyje, nei nacionaliniame lygmenyje nėra priimto ar ratifikuoto teisės 

akto, kaip pvz. „Pedagogų teisių konvencija” ar Pedagogų teisių įstatymas. Tačiau, peržiū- 

rėjus Lietuvos teisės aktus, abejotina ar reikalinga paminėta konvencija ir Pedagogų tei- 

sių įstatymas, svarbiausia atsakingai vykdyti šiandieną galiojančius LR teisės aktus. Deja, 

reikia pasakyti, kad esami teisės aktai dažnai nevykdomi dėl nežinojimo, kad tokie yra, 

nes mokytojai – ne teisininkai, mokyklos neturi teisininkų etatų, jų neturi ir savivaldybių 

Švietimo skyriai. Dėl šios priežasties formuojama klaidinga nuomonė, kad dar reikia naujų 

teisės dokumentų, nes vaikams suteiktos tik teisės, o pareigų jie neturi (šios knygos antras 

skirsnis). Dabar pakalbėkime apie mokytojų teises ir peržiūrėkime įstatymus, kurie šias 

teises gina. 

Pirmiausia reikia neužmiršti, kad mokytojas yra žmogus, Lietuvos pilietis ir turi visas 

prigimtines teises kaip ir kiekvienas kitas Lietuvos pilietis, kurio teisės nurodytos Konsti- 

tucijoje. 

Štai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje skelbiama, kad žmogaus teisės 

ir laisvės yra prigimtinės, o Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas 

savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos 

Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Prigimtinės universaliosios 

žmogaus teisės ir laisvės yra: teisėį gyvybę; teisėį laisvės neliečiamumą; teisėį orumą; 

teisėį privataus gyvenimo neliečiamumą; nuosavybės neliečiamumo garantija; teisė turėti 

savo įsitikinimus; informacijos laisvė. 

Antra – kiekvienas pedagogas dirba pagal sudarytą darbo sutartį, tarp jo ir darbdavio 

susiklosto darbo teisiniai santykiai, kurie reglamentuoti Lietuvos Respublikos darbo ko- 

dekse. Kodekse įtvirtintos visos individualios darbuotojo teisės ir garantijos. Kodekso III 

skyriuje aptartas darbo teisės subjektų atstovavimas. Kodekso 18 straipsnyje numatyta, 

kad darbuotojai ir darbdaviai darbo teises ir pareigas gali įgyti, pakeisti, jų atsisakyti ar jas 

apginti per jiems atstovaujančius subjektus. Darbuotojai ir darbdaviai gali būti atstovauja- 

mi esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams. 

Atstovavimas esant kolektyviniams darbo santykiams, remiantis galiojančiais dar- 

bo įstatymais, atsiranda be atskiro darbuotojo valios išreiškimo, jeigu toks subjektas ar 

asmuo atstovauja darbuotojų daugumos valiai. Tokio atstovavimo metu prisiimti bendri 

įsipareigojimai yra privalomi visiems darbuotojams, patenkantiems į tokių įsipareigojimų 

veikimo sritį, nors atskirai ir nesuteikusiems specialiųįgaliojimų kolektyvinio atstovavimo 

subjektui. 

83

84 

To paties kodekso 19 straipsnyje numatyta, kad atstovauti darbuotojų teisėms ir in- 

teresams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos. Jeigu įmonėje, 

įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolek- 

tyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos eko- 

nominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba, išrinkta 

slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo susirinkime. 

Darbo tarybų statusą ir sudarymo tvarką nustato atskiras įstatymas. Darbo taryba turi 

visas kolektyvinio atstovavimo subjektų teises, jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje 

nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų 

atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profe- 

sinei sąjungai (Kodekso 19 straipsnio 1 dalis). Darbo taryba negali atlikti funkcijų, kurios 

pagal įstatymus yra pripažintos kaip profesinių sąjungų prerogatyva. 

Darbuotojų atstovams Kodekso 22 straipsniu suteiktos įvairios teisės, tarp jų – teik- 

ti pasiūlymus darbdaviui dėl darbo organizavimo įmonėje; teikti pasiūlymus valstybės ir 

savivaldybių institucijoms; skųsti teismui darbdavio ir jo įgaliotų asmenų sprendimus bei 

veiksmus, prieštaraujančius teisės normoms, sutartims ar pažeidžiančius atstovaujamo 

asmens teises ir kt. Savo ruožtu darbdavys privalo gerbti darbuotojų atstovų teises ir ne- 

trukdyti jiems veikti. Darbuotojų atstovų veikla negali būti nutraukiama darbdavio valia; 

priimdamas sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, konsultuotis 

su darbuotojų atstovais, o įstatymų nustatytais atvejais gauti jų sutikimą; nemokamai 

teikti būtiniausią informaciją darbo klausimais apie įmonės veiklą ir kt. 

bėmis. 

tymas 

Manytina, kad reikia norėti ir nebijoti, esant reikalui, pasinaudoti suteiktomis galimy- 

Trečia – specialieji įstatymai: Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įsta- 

(Žin., 1991, Nr. 23–593); Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas (Žin., 

1997, Nr. 98–247) ir kt. Kiekviename iš jų yra aptartos tam tikros srities darbuotojų teisės 

ir pareigos. Pvz. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo 43 straipsnyje 

nurodyta, kad mokykla veikia pagal nuostatus, įstatus, statutą , mokyklos steigimo san- 

dorį. Mokykla nusistato mokyklos bendruomenės narių elgesio ir etikos normas (3 puktas), 

o 4 punkte nurodyta, kad valstybinės ir savivaldybės mokyklos (išskyrus aukštąsias mo- 

kyklas) įstatai rengiami vadovaujantis švietimo ir mokslo ministro patvirtintais Nuostatų, 

įstatų ar statutų įforminimo reikalavimais. Šio įstatymo 10 punkte numatyta, kad mokykla 

gali savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) (valstybi- 

nės ir savivaldybės mokyklos), savininko (dalyvių susirinkimo) (kitų mokyklų) arba moky- 

klos įstatuose nustatytu mastu prisiimti įsipareigojimus, sudaryti mokymo ir kitas sutartis. 

To paties įstatymo 49 straipsnyje reglamentuotos mokytojo teisės ir pareigos. Moky- 

tojas turi teisę siūlyti savo individualias programas; pasirinkti pedagoginės veiklos būdus ir 

formas; ne mažiau kaip 5 dienas per metus dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo renginiuose; 

būti atestuotas ir įgyti kvalifikacinę kategoriją švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvar- 

ka; dirbti savitarpio pagarba grįstoje, psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje, 

turėti higienos reikalavimus atitinkančią ir tinkamai aprūpintą darbo vietą; dalyvauti moky- 

klos savivaldoje; siūlyti mokyklos vadovui kreiptis į savivaldybės administracijos direktorių 

dėl minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės vaikui skyrimo, taip pat siūlyti mokyklos 

vadovui skirti vaikui už švietimo įstaigos vidaus tvarkos taisyklių ir mokinio elgesio normų 

pažeidimus drausmines auklėjamojo poveikio priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos

vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme; naudotis kitomis Profesinio mokymo, Neforma- 

liojo suaugusiųjų švietimo ir kitų įstatymų nustatytomis teisėmis. Beje, šioje Švietimo įsta- 

tymo redakcijoje numatyta daugiau teisių mokytojams nei buvo iki 2011 m. galiojusioje 

redakcijoje. 

Tame pačiame straipsnyje nurodyta, kad pedagogų profesinių sąjungų atstovai turi 

teisę įstatymų nustatyta tvarka atstovauti pedagogų interesams ir ginti jų teises. 

Taip, mokytojui aktualiausios teisės įtvirtintos tiek šiame, tiek kituose nurodytuose 

įstatymuose, tačiau klausimas kaip sugebama jomis pasinaudoti, kaip kovojama už savo 

teisiųįgyvendinimą. 

Ketvirta – įstatymų įgyvendinimui būtini poįstatyminiai teisės aktai (Lietuvos Respubli- 

kos Vyriausybės nutarimai, Švietimo ir mokslo ministro priimti įvairūs nuostatai, aprašai ir 

kt., kurie detalizuoja atskirųįstatymųįgyvendinimą). Švietimo ir mokslo ministerijos tinkla- 

lapyje http://www.smm.lt/ yra nuoroda „Teisinė informacija”, kur galima rasti visą jus 

dominančią informaciją. 

Penkta – manau, kad tai yra svarbiausia informacija, nes akivaizdu, kad į lokalinius 

(vietinius) teisės aktus nežiūrima pakankamai rimtai, nors jie yra labai svarbūs. Šiuose 

dokumentuose turi būti aiškiai suformuluotos mokinio pareigos ir mokytojo teisės. Moky- 

klos bendruomenei šiuos teisės aktus privalu vykdyti lygiai taip pat kaip visiems Lietuvos 

piliečiams įstatymus. Turi būti aiškiai apibrėžtos atsakomybės ribos. 

Jau buvo minėta, kad Švietimo įstatymo pakeitimo įstatyme reglamentuota, jog mo- 

kyklos turi savo Nuostatus (įstatus). Mokyklos gali turėti savo priimtas ir patvirtintas Vi- 

daus tvarkos taisykles ir kitus dokumentus. Minėto įstatymo 60 straipsnyje įtvirtinti moky- 

klos savivaldos pagrindai. Nurodyta, kad mokyklos savivalda grindžiama švietimo tikslais, 

mokykloje vykdomomis švietimo programomis ir susiklosčiusiomis tradicijomis. Mokyklos 

savivaldos institucijos kolegialiai svarsto mokyklos veiklos ir finansavimo klausimus ir pa- 

gal kompetenciją, apibrėžtą mokyklos įstatuose, priima sprendimus, daro įtaką vadovo 

priimamiems sprendimams, atlieka visuomeninę mokyklos valdymo priežiūrą. Mokyklos 

savivaldos institucijų įvairovę, jų kompetenciją ir sudarymo principus įteisina mokyklos 

įstatai. Nurodyta, kad mokyklos taryba – aukščiausioji mokyklos savivaldos institucija, ats- 

tovaujanti mokiniams, mokytojams, tėvams (globėjams, rūpintojams) ir vietos bendruo- 

menei. Už savo veiklą mokyklos taryba atsiskaito ją rinkusiems mokyklos bendruomenės 

nariams. Mokykloje gali veikti ir kitos mokyklos savivaldos institucijos (mokytojų, mokinių, 

tėvų (globėjų, rūpintojų). 

Būtent, priimant Mokyklos nuostatus, Vidaus tvarkos taisykles ar kitus dokumentus 

būtina aktyviai dalyvauti mokyklos savivaldos organuose, nes tik bendrai aptartas teisės 

aktas, kai jo rengime su savo pasiūlymais dalyvaus mokytojai, mokiniai ir tėvai, bus išbaig- 

tas, jis turi būti žinomas visiems mokyklos bendruomenės nariams ir tada galima tikėtis 

tinkamo jo vykdymo. 

To paties įstatymo 45 straipsnyje numatyta, kad švietimo santykiai tarp mokinio ir 

švietimo teikėjo įforminami rašytine sutartimi. Mokymo sutartį už vaiką iki 14 metų jo var- 

du sudaro tėvai (globėjai), veikdami išimtinai vaiko interesais. Vaikas nuo 14 iki 16 metų 

mokymo sutartį sudaro turėdamas tėvų (rūpintojų) sutikimą. Sutartyje nurodomos sutar- 

ties šalys, mokymosi programa, jos baigimo forma, šaliųįsipareigojimai, sutarties termi- 

nas, jos keitimo, nutraukimo pagrindai ir padariniai. Švietimo santykiai prasideda nuo mo- 

kinio pirmos mokymosi dienos. Mokymo sutartys sudaromos iki pirmos mokymosi dienos. 

Mokymo sutarties nuostata, prieštaraujanti šiam ir kitiems įstatymams, negalioja. Mokymo 

sutartis registruojama mokykloje, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. 

85

86 

Klausimas – ar visada naudojamės šiomis savo teisėmis, ar pareikalaujame nedraus- 

mingo mokinio atsakomybės už netinkamus poelgius? Apie tai ir lokalinių teisės aktų svar- 

bą mokyklų bendruomenėms – tarptautinės praktikos, taikant mokiniams atsakomybę už 

daromus prasižengimus, pristatyme. 

MOKSLEIVIŲ ATSAKOMYBĖ EUROPOS VALSTYBIŲ MOKYMO IR UGDYMO 

ĮSTAIGOSE 

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentinių tyrimų departamento Teisinės 

ir politinės informacijos skyrius 2009 metais atliko tyrimą apie moksleivių atsakomybę Europos 

valstybių mokymo ir ugdymo įstaigose. Pateikiamas sutrumpintas jo variantas. 

Tyrimo įvade nurodyta, kad ES ir Šiaurės šalyse mokyklos bei kitos mokymo įstaigos 

turi nemažai savarankiškumo, joms suteikiama teisė pačioms nusistatyti vidaus 

tvarką bei moksleivių elgesio taisykles, tačiau pagrindiniai disciplinos, drausmės ir skatinimo 

priemonių mokyklose taikymo pagrindai ir procedūros įtvirtinami įstatymuose, 

ministerijų ar savivaldybių teisės aktuose. Jeigu moksleiviai nesilaiko disciplinos taisyklių 

mokykloje ar neatlieka mokinio pareigų, jiems taikoma drausminė atsakomybė, tuo 

tarpu esant pavyzdingam elgesiui moksleiviai yra skatinami įvairiais apdovanojimais ar 

kitokiomis skatinimo priemonėmis. Mokyklose siekiama išlaikyti moksleivių baudimo ir 

skatinimo balansą. 

Airija 

Pagal Airijos Švietimo (Gerovės) įstatymą, kiekvienos pradinės ir vidurinės mokyklos 

valdymo taryba privalo patvirtinti moksleivių elgesio kodeksą, kuriame turi būti įtvirtinti: 

a) elgesio standartai, kurių privalo laikytis moksleiviai, lankantys mokyklą, b) priemonės, 

kurios turi būti taikomos moksleiviams, nesilaikantiems arba atsisakantiems jų laikytis, 

c) procedūros, kurios turi būti atliekamos prieš moksleivį pašalinant iš pamokų ar pašalinant 

jį iš mokyklos, d) pagrindai, kuriais remiantis panaikinamas moksleivio pašalinimas 

iš pamokų, e) procedūros, kurių turi būti laikomasi, pranešant apie moksleivio nebuvimo 

mokykloje priežastis. Be to, moksleivių elgesio kodekse turi būti apibrėžti mokinio elgsenos 

modeliai, dėl kurių moksleiviui gali būti taikomos drausminės priemonės, taikomų drausminių 

priemonių pobūdis. 

2008 m. Nacionalinė švietimo gerovės taryba (toliau – Taryba), kuri padeda koordinuoti 

moksleivių mokyklos lankymo klausimus ir apskritai rūpinasi moksleivių švietimo 

gerove Airijoje, patvirtino Gaires mokykloms dėl moksleivių elgesio mokykloje taisyklių 

(toliau – Gairės). Vadovaujantis minėtomis Gairėmis, moksleiviai privalo laikytis mokyklos 

nustatytų vidaus tvarkos ir elgesio taisyklių. Gairėse nurodoma, koks elgesys mokyklose 

turėtų būti netoleruojamas, pavyzdžiui, užgaulus, įžeidžiantis elgesys (bauginimas, įžeidinėjimas, 

diskriminacija ir persekiojimas), kito asmens bauginimai ar fizinės žalos jam 

padarymas, žala nuosavybei, vagystė bei elgesys, kuris trukdo mokymui ir kitų moksleivių 

mokymuisi. 

Kai moksleivis priimamas į mokyklą, jis ir jo tėvai iš karto turi būti supažindinami su 

mokyklos taisyklėmis, įteikiant jų kopiją. Be to, tiek mokiniai, tiek jų tėvai turi būti įtraukiami 

į mokyklos taisyklių priėmimo ir redagavimo procesą. 

Kiekviena mokykla turi teisę nustatyti, kokios sankcijos taikomos moksleiviams už netinkamą 

elgesį, tačiau Gairėse nustatomas pavyzdinis sankcijų sąrašas: žodinis papeikimas,

pašalinimas iš tam tikros grupės klasėje, privilegijų panaikinimas, pašalinimas iš tam tikros 

pamokos, už nusižengimą paskyrimas atlikti naudingą mokyklai užduotį, palikimas po pa- 

mokų, pasiaiškinimas mokyklos valdybai ir pan. 

Sunkiai nusižengęs moksleivis gali būti pašalintas iš pamokų ar iš mokyklos, apie tai 

turi būti pranešama tėvams. Sprendimas taikyti tokią sankciją gali būti priimamas tik pri- 

taikius visas kitas švelnesnes drausmines priemones. Pašalinimas iš mokyklos yra griež- 

čiausia sankcija, kokia gali būti pritaikyta už netinkamą moksleivio elgesį. Apie siekį paša- 

linti mokinį iš mokyklos turi būti pranešta atitinkamam Tarybos pareigūnui, kuris padėtų 

ieškoti sprendimo susiklosčiusioje situacijoje. Moksleivis negali būti pašalinamas iš moky- 

klos anksčiau negu po 20 dienų, kai apie tokį mokyklos ketinimą buvo pranešta Tarybai. 

Tėvai gali skųsti sprendimą pašalinti mokinį iš mokyklos jos valdymo tarybai, o tarybai 

nepatenkinus skundo, sprendimas gali būti apskųstas Švietimo ir mokslo ministerijai. Pagal 

1998 m. Švietimo įstatymą, jeigu moksleivis yra pašalinamas iš pamokų ar iš mokyklos, 

arba atsisakoma priimti jįį mokyklą, tėvai turi teisę kreiptis į Švietimo ir mokslo ministeriją. 

Čia tokį skundą nagrinėja ministerijos Skundų komitetas. Pati mokyklos valdymo taryba 

taip pat turi teisę apskųsti ministerijai mokyklos sprendimą pašalinti moksleivį iš mokyklos 

arba jo nepriimti į mokyklą. Nagrinėjant skundą turi būti siekiama, kad šalys susitarimu 

išspręstų kilusį konfliktą, skundo nagrinėjimas turi būti vykdomas pačiu neformaliausiu 

būdu ir sprendimas turi būti priimamas per 30 dienų, bet šis terminas gali būti pratęsiamas 

dar 14 dienų. 

Netinkamomis sankcijomis yra laikomos: fizinės bausmės ar grasinimas fizinėmis 

bausmėmis, pajuoka, sarkastiškos ar kitokios pastabos, griaunančios moksleivio pasitikė- 

jimą savimi, žeminimas, pastovus moksleivio ignoravimas bei vengimas jo klasėje. Be to, 

sankcijos neturėtų būti taikomos visai klasei, jei netinkamai pasielgė tik vienas mokinys 

ar maža jų grupė. Be to, už bausmę negalima palikti moksleivio mokykloje niekieno nepri- 

žiūrimam. Nors laikinas moksleivio pašalinimas iš klasės yra naudingas tolesniam likusių 

mokinių darbui, nubaustas mokinys turi būti nuvedamas į atitinkamo darbuotojo mokykloje 

prižiūrimą patalpą. Taip pat moksleiviui už blogą elgesį negali būti uždrausta apskritai lan- 

kytis kokioje nors konkrečioje pamokoje. 

Moksleivių pavyzdingo elgesio skatinimas turi būti vienas iš pagrindinių mokyklos el- 

gesio kodekso principų, taip siekiant užkirsti kelią moksleivių nusižengimams. Skatindama 

moksleivius tinkamai elgtis mokykla privalo turėti gero elgesio skatinimo planą, į kurio 

įgyvendinimą turi būti įtraukti ir patys moksleiviai bei jų tėvai, ir kuris žadintų moksleivių 

lūkesčius dėl jų tinkamo elgesio teigiamo įvertinimo. 

Čekija 

Čekijos Švietimo įstatymas įtvirtina nuostatą, jog kiekvienos švietimo įstaigos direkto- 

rius turi patvirtinti švietimo įstaigos drausmės taisykles, o už jos infrastruktūrą atsakingas 

vadovaujantis tarnautojas turi patvirtinti vidaus tvarkos taisykles. Šiose taisyklėse turi būti 

detalizuotas ikimokyklinukų, moksleivių teisių ir pareigų įgyvendinimas bei jų santykiai su 

mokytojais, mokyklos vidaus tvarkos nuostatos, taip pat nuostatos, saugančios vaikus bei 

moksleivius nuo diskriminacijos, žiaurumo, priešiškumo mokykloje, taip pat naudojimosi 

mokyklos inventoriumi bei patalpomis sąlygos. Mokiniai privalo lankyti mokyklą, mokytis, 

laikytis mokyklos drausmės bei vidaus taisyklių, mokyklos personalo nurodymų. 

Mokyklos taisyklės turi būti visiems lengvai prieinamos, kad moksleiviai galėtų su jo- 

mis susipažinti. 

87

88 

Auklėjamosios priemonės gali būti dvejopos: skatinimo, įvertinimo priemonės, turin- 

čios pozityvų poveikį ir taikomos teigiamai įvertinant moksleivio elgesį ar atliktus darbus, 

bei drausminės priemonės, taikomos už netinkamą elgesį. Auklėjamąsias priemones gali 

taikyti mokyklos direktorius, vadovaujančias pareigas užimantis tarnautojas, atsakingas už 

mokyklos infrastruktūrą, bei klasės auklėtojas. Čekijos švietimo, jaunimo ir sporto ministe- 

rija įpareigota detalizuoti kitas auklėjamąsias priemones, jų taikymo sąlygas bei procedūrą. 

Visos drausminės priemonės Švietimo įstatyme skirstomos į sankcijas, kurios neturi 

jokių teisinių pasekmių moksleiviui (pvz., žodinis įspėjimas) bei įtin griežtas sankcijas, t.y. 

sąlyginis, laikinas pašalinimas iš mokyklos ar draudimas lankytis jos patalpose ir galutinis 

sprendimas pašalinti moksleivį iš mokyklos. 

Jeigu moksleivis sąmoningai nesilaiko mokyklos taisyklėse įtvirtintų mokinio parei- 

gų, mokyklos direktorius ar vadovaujančias pareigas užimantis tarnautojas, atsakingas 

už mokyklos infrastruktūrą, gali priimti sprendimą laikinai pašalinti mokinį iš mokyklos ar 

uždrausti lankytis jos patalpose arba priimti sprendimą dėl galutinio moksleivio pašalinimo. 

Jei moksleivis laikinai pašalinamas iš mokyklos, t.y. pašalinamas iš pamokų, priimant dėl 

šios sankcijos taikymo sprendimą, jame turi būti nurodyta kuriam laikui mokinys pašalina- 

mas, tačiau tokia sankcija negali būti taikoma ilgiau nei 1 metus. Jeigu paskyrus mokslei- 

viui laikino pašalinimo bausmę, jis vėl nusižengia, mokinys gali būti galutinai pašalintas iš 

mokyklos. Mokinys gali būti laikinai ar galutinai pašalinamas iš mokyklos tik tada, kai jis 

yra įgijęs privalomą išsilavinimą. 

Vienu iš sunkių sąmoningų moksleivio pareigų nesilaikymo pavyzdžių įstatymiškai pri- 

pažįstamas ypatingai grubus mokinio įvykdytas žodinis grasinimas ar tyčinis fizinis smur- 

tas, nukreiptas prieš mokytoją ar kitą mokyklos darbuotoją. 

Mokyklos taisyklėse gali būti įtvirtintos nuostatos, susijusios su moksleivių įvertinimu 

bei skatinimo priemonių taikymu, pavyzdžiui, stipendijos už puikius mokymosi rezultatus 

suteikimas, jų suteikimo sąlygos ir procedūra. 

Didžioji Britanija 

Didžiojoje Britanijoje kiekviena mokykla turi atitinkamas moksleivių elgesio ir drausmės 

taisykles, kuriose numatytos sankcijos už tų taisyklių nesilaikymą. 

Vyriausybė mokykloms pataria skatinti pozityvų mokinių elgesį, kad būtų suformuoti 

moksleivių asmeniniai įgūdžiai laikytis drausmės, tinkamai elgtis bei skatintų pagarbą kitiems. 

Mokyklose gali būti taikomos sankcijos už mokyklos taisyklių pažeidimus. 

Pagal Didžiosios Britanijos Elgesio ugdymo ir priežiūros įstatymą bei Švietimo įstatymą, 

mokyklos, priėmusios drausmės bei elgesio taisykles, turi jas reguliariai peržiūrėti ir 

išplatinti jas mokinių tėvams, mokyklos personalui ir mokiniams. Mokyklos valdymo institucija 

prieš keisdama mokyklos taisykles privalo pasikonsultuoti su mokyklos direktoriumi, 

kitais asmenimis, kurie dirba mokykloje, bei tos mokyklos moksleiviais, jeigu, šios institucijos 

nuomone, tai yra būtina. Mokyklos valdymo organas gali nuspręsti, kad dėl tam tikrų 

moksleivių elgesio ar drausmės klausimų spręstų mokyklos direktorius. Apie tokią suteikiamą 

kompetenciją turi būti informuotas pats direktorius, o mokyklos valdymo institucija 

turi konsultuoti jį su tuo susijusiais klausimais. 

Drausmės taisyklėse turėtų būti nurodoma, kaip moksleiviai turi elgtis mokyklos koridoriuose, 

mokykliniuose autobusuose, per pertraukas ir klasėje. Jei moksleivis nesilaiko 

mokyklos taisyklių, jam atitinkamai gali būti pritaikytos drausminės sankcijos: papeikimas, 

laiškas mokinio tėvams/globėjams, pašalinimas iš klasės ar tam tikros grupės, tam tikrų

privilegijų atėmimas, daiktų, kurie neleidžiami mokykloje konfiskavimas (pvz., mobiliojo 

telefono ar kompaktinių plokštelių grotuvo), palikimas po pamokų, sprendimas laikinai pa- 

šalinti iš pamokų ar galutinis sprendimas pašalinti moksleivį iš mokyklos. 

Drausminė sankcija – tai sankcija, paskirta mokykloje, kurią lanko moksleivis ir ku- 

rios elgesio bei drausmės taisykles jis pažeidžia. Drausminės sankcijos gali būti skiriamos 

ir taikomos ne tik mokyklos teritorijoje, bet ir mokiniui esant už mokyklos teritorijos ribų, 

tačiau prižiūrimam mokyklos personalo, jeigu tokia bausmė yra prasminga, siekiant pa- 

keisti moksleivio elgesį. Be to, drausminė sankcija gali būti taikoma ir už tai, kad mokinys 

atsisakė vykdyti prieš tai jam paskirtą bausmę. 

Be bendrai aukščiau minėtų drausminių sankcijų teisėtumo sąlygų, palikimas po pa- 

mokų kaip nuobauda gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei mokinys yra nepilnametis ir jeigu 

mokyklos direktorius yra bendrai informavęs tiek mokinius, tiek jų tėvus, kad už drausmi- 

nius nusižengimus gali būti taikoma tokia drausminė sankcija. 

Mokyklos personalas prieš moksleivį gali panaudoti jėgą, siekdamas užkirsti kelią nu- 

sižengimui, kuriuo būtų padaroma žala paties moksleivio ar kito asmens turtui ar kuriuo 

trukdoma mokyklos tvarkai ir drausmei. Tokia jėga gali būti panaudota tik mokiniui ar 

mokyklos personalui esant mokyklos teritorijoje arba jiems esant už mokyklos teritorijos 

ribų, jei mokyklos personalo narys yra teisiškai atsakingas už mokinį. Fizinės bausmės mo- 

kyklose yra draudžiamos, tačiau moksleivis gali būti fiziškai suvaržytas, jei būtina jį sulai- 

kyti nuo kitam asmeniui ar turtui moksleivio daromos žalos. Tam tikri mokyklos personalo 

darbuotojai gali apieškoti mokinį, ar jis nesinešioja ginklo. 

Kaip sankcija gali būti konfiskuotas moksleivio turtas ir paimamas tam tikram laiko- 

tarpiui ar sunaikinamas. 

Moksleiviui kaip sankcija už netinkamą elgesį gali būti paskirtas „palikimas po pamo- 

kų”. Tokia bausmė gali būti įgyvendinama per pertraukas ar po pamokų. Jei moksleivis 

neateina atlikti bausmės, jam gali būti paskiriama dar griežtesnė sankcija, išskyrus tuos 

atvejus, kai tėvai nurodo svarbias priežastis klasės mokytojui ar direktoriui, dėl kurių mo- 

kinys negali būti paliktas po pamokų. Paskyrus tokią sankciją, apie ją turi būti pranešta 

moksleivio tėvams, kad jie galėtų pasirūpinti mokinio grįžimu namo. Tėvams turi būti pra- 

nešta, kodėl buvo paskirta tokia sankcija ir kuriam laikui mokinys yra paliktas po pamokų. 

Mokinys, kuris sunkiai pažeidė mokyklos taisykles, gali būti pašalintas iš pamokų tam 

tikram laikotarpiui, jei jo palikimas mokykloje darytų žalą jo paties ir kitų mokinių gerovei 

bei mokymuisi. Mokinį pašalinti iš pamokų gali tik mokyklos direktorius, moksleivis negali 

būti pašalinamas iš pamokų ilgesniam nei 45 dienų laikotarpiui per vienerius mokslo me- 

tus. Jei moksleivis pašalintas iš pamokų ilgesniam nei vienos dienos laikotarpiui, mokykla 

turi sudaryti jam mokymosi namuose programą. Paskyrus tokią bausmę, tėvų pareiga yra 

užtikrinti, kad mokinys pirmąsias penkias dienas neitųį viešumąįprastomis mokymosi va- 

landomis, nesvarbu, ar jis būtų vienas, ar su tėvais, taip pat padėti įgyvendinti visus susi- 

tarimus ir įsipareigojimus, susijusius su mokykla, kurie gali būti pradedami įgyvendinti ne 

vėliau nei po 6 dienų nuo pašalinimo iš pamokų bausmės paskyrimo. 

Sprendimas, siekiant pataisyti mokinio elgesį, dėl galutinio moksleivio pašalinimo 

iš mokyklos gali būti priimamas ir taikomas kaip paskutinė priemonė tik tokiu atveju, 

kai buvo taikytos visos kitos įmanomos švelnesnės priemonės. Tik išimtiniais atvejais 

mokinys gali būti pašalintas iš mokyklos už vienkartinį nusižengimą. Mokyklos valdymo 

institucija turi peržiūrėti tokį direktoriaus sprendimą. Tokiu atveju tėvai gali išsakyti savo 

poziciją. 

89

90 

Tačiau kaip reakcija į netinkamą elgesį vietoj pašalinimo iš mokyklos gali būti taikomos 

kitos alternatyvios auklėjamosios priemonės. Jomis gali būti: 

1) atstatomasis teisingumas, kai nukentėjusiai šaliai atlyginama žala ir šalys daly- 

vauja šiame atlyginimo procese; 2) mediacija, kai šalys sutaikomos pasitelkiant apmokytą 

trečiąjį asmenį, pasiūlant trečią nepriklausomą nuomonę konflikto sprendimo atveju; 3) toks 

pašalinimas iš klasės, kai moksleivis nepašalinamas iš mokyklos pastato, tačiau jam paski- 

riama pedagogo priežiūra tam tikrose mokyklos patalpose; 4) perkėlimas į kitą mokyklą. 

Mokiniai turi būti ne tik baudžiami už netinkamą elgesį, bet ir skatinami už gerą elgesį 

teikiant apdovanojimus. Mokiniai turėtų būti skatinami geru žodžiu, gestu pamokų metu ir 

po jų. Moksleivių skatinimo sistema, gali numatyti tam tikrų pažymėjimų, apdovanojimų, 

prizų, už moksleivio parodytą iniciatyvą, elgesio pažangąįteikimą. Kitos skatinimo priemo- 

nės gali būti: sveikinimo atvirukai siunčiami į namus, asmeniniai laiškai mokinio tėvams, 

padėkos, padėkos susibūrimai, į kuriuos įtraukiami tėvai, specialios privilegijos, prizai. Pri- 

zai ir apdovanojimai gali būti skiriami individualiai, visai klasei ar metų laidai. 

Didžiojoje Britanijoje diegiama nauja apdovanojimų sistema pradinėse ir vidurinėse 

mokyklose. Tai pakankamai nauja ir unikali mokinių skatinimo sistema, kuria siekiama 

gerinti moksleivių elgesį pamokose, skatinti pastovų mokyklos lankymą, pastangas dirbti 

klasėje, siekti aukštesnių balų, ugdyti mokinių iniciatyvumą. Kiekvienas mokinys gauna 

sumanumo kortelę (smart card), kurią jis naudoja rinkdamas taškus už gerą elgesį, mo- 

kymąsi ir pastangas klasėje, už reguliarų mokyklos lankymą, už iniciatyvumą kuriant bei 

vykdant mokyklos projektus, pavyzdžiui, įkuriant įvairius moksleivių klubus ar sugalvojant 

naujas veiklas. Tokius taškus gali suteikti mokytojai ir kiti mokyklos personalo nariai. 

Mokyklose veikianti apdovanojimų sistema skatina mokinius rinkti taškus, kadangi už 

surinktus taškus jie gali nemokamai gauti bilietus į kiną, sporto rungtynes, nuolaidų kupo- 

nus kompaktinėms plokštelėms, knygoms, žaidimams, įvairioms laisvalaikio pramogoms. 

Apdovanojimų sistema mokyklose įdiegiama, bendradarbiaujant su vietos verslinin- 

kais, kurie siūlo finansinę paramą, taip reklamuodami savo parduodamą produktą ar teikia- 

mą paslaugą. Taip verslininkai prisideda prie moksleivių skatinimo tinkamai elgtis ir gerai 

mokytis mokykloje ir kartu teikia moksleivių apdovanojimams skirtų priemonių. 

Tam, kad tokia apdovanojimų sistema veiktų, sukurtas rankinis sumanumo kortelių nu- 

skaitymo terminalas, kurio pagalba mokytojas gali įvesti mokinio įgytus taškus į jo asmeni- 

nę kortelę. Toks terminalas gali būti paskirtas priklausomai nuo mokyklos vienai mokyklos 

mokinių laidai, pavyzdžiui, vienas aparatas visoms aštuntoms klasėms arba kiekvienam 

mokytojui. Nuskaitymo aparatas turi apsaugos sistemą, kurios kodą žino tik mokytojas, ir 

kurį atrakinti gali tik naudodamasis mokytojo valdymo kortele. 

Malta 

Maltoje Švietimo ministerija, vadovaudamasi Švietimo įstatymo nuostatomis, 2000 m. 

įkūrė komitetą, suformulavusį Moksleivių elgesio ir disciplinos mokyklose gaires, kuriomis 

vadovaudamasi kiekviena mokykla patvirtina savo vidaus taisykles. Šiose gairėse įtvirtinami 

moksleivių drausmės standartai, bausmės už netinkamą elgesį, taip pat ir moksleivių 

skatinimo priemonės. 

Moksleiviai turėdami teisęį tvarkingą ir saugią mokymosi aplinką patys taip pat turi draugiškai 

ir tvarkingai elgtis tiek mokyklos teritorijoje, tiek mokyklos autobusuose ir gerbti kitus 

asmenis bei mokyklos nuosavybę. Nepageidautinam elgesiui priskiriamas trukdymas klasės 

darbui, nusirašinėjimas, šūkavimas ir išėjimas iš klasės be leidimo, nepagarbos rodymas 

mokytojams ir kitiems moksleiviams, pavėluotas klasės darbų atlikimas arba jų neatlikimas,

muštynės, necenzūrinės kalbos vartojimas, žiaurūs žaidimai bei elgesys negerbiant kitų 

asmenų, daiktų mėtymas į kitus asmenis. Pastebėjus moksleivių bauginimo, užgauliojimo, 

vandalizmo veiksmus, aptikus pornografinės medžiagos, turi būti taikomos Švietimo minis- 

terijos nustatytos vaiko teisių apsaugos procedūros. Tokiais atvejais turi būti konsultuoja- 

masi su atitinkamomis Švietimo ministerijai priklausančiomis švietimo institucijomis. 

Įstatymas reglamentuoja, kad moksleiviams turi būti nustatomi aprangos reikalavi- 

mai mokyklose: uniformos pilno komplekto bei kitokios atitinkamos aprangos nešiojimas. 

Moksleiviai turi būti informuojami apie mokyklose nustatytas taisykles dėl papuošalų ne- 

šiojimo ir šukuosenų. 

Moksleiviai privalo būti punktualūs, turėti visus būtinus daiktus bei medžiagą, reika- 

lingą darbui mokykloje, laiku atlikti mokytojo paskirtus darbus. Moksleiviai privalo lankyti 

mokyklą, todėl išeiti iš pamokų gali tik tėvų prašymu, jiems pateikus savo tapatybės korte- 

lę bei gavus direktoriaus leidimą. Pietų metu moksleiviai negali išeiti iš mokyklos, išskyrus 

atvejus, kai jie pateikia raštišką tėvų prašymą. 

Apie pastovų mokyklos nelankymą, nors ir pateikus medicininę pažymą, pagrindžian- 

čią tokį nelankymą, pranešama Moksleivių reikalų tarnybai ir siekiama išsiaiškinti mokyklos 

nelankymo aplinkybes bei priežastis. 

Moksleiviai turi gerbti mokyklos nuosavybę (mokyklos pastatą, baldus, knygas bei kitą 

inventorių). Jei mokinys sąmoningai padaro žalą mokyklos ar kitų asmenų nuosavybei, 

mokinio tėvai/globėjai privalo atlyginti nuostolius. Bet kokie daiktai, kurie gali padaryti 

fizinę ar moralinę žalą yra draudžiami: vertingi daiktai, mobilūs telefonai, stikliniai daiktai, 

taip pat draudžiamas rūkymas bei alkoholio vartojimas, ginklai. 

Be to, klasėje mokytojai ir moksleiviai gali nusistatyti vidaus elgesio standartus, kurie 

atitiktų mokyklos taisykles: kartu suformuojamos elgesio klasėje taisyklės, atsakomybė už 

jų nesilaikymą ir pan. 

Kiekviena mokykla Maltoje turi turėti konstruktyvią sankcijų už netinkamą elgesį sis- 

temą. Sankcijos gali būti skiriamos pagrįstai, taikomos visiems vienodai ir atsižvelgiant 

į žmogaus teises bei konkrečias aplinkybes. Įstatymas nenustato bausmių už konkretų 

netinkamą elgesį, o apibrėžia tris sankcijų kategorijas, t.y. sankcijas už nežymų, sunkų ir 

labai sunkų nusižengimą. 

Pirmo lygio sankcijos yra taikomos už nežymų vienkartinį ar retą nusižengimą. Šiuo 

atveju moksleiviui gali būti paskirtas žodinis įspėjimas, palikimas po pamokų. Tokiomis sank- 

cijomis siekiama moksleiviui priminti mokyklos taisykles bei elgesio klasėje reikalavimus. 

Antro lygio sankcijos taikomos už nuolat atliekamus nežymius nusižengimus. Tokiu 

atveju moksleivis gali būti pašalintas iš klasės, paliktas po pamokų, jam gali būti paskiria- 

ma atlikti papildomų darbų ar priešingai – atšaukiama skirta užduotis, liepiama pateikti pa- 

siaiškinimą klasės auklėtojui, įrašoma pastaba tėvams moksleivio asmeniniame mokyklos 

dienoraštyje. Taikant šias sankcijas įtraukiami ir klasės auklėtojas bei mokyklos direktorius. 

Trečio lygio sankcijos taikomos už labai sunkius nusižengimus, kai moksleivis siun- 

čiamas pas mokyklos direktoriaus pavaduotoją ar mokyklos direktorių, pašalinamas nusi- 

žengimo padarymo dieną iš likusių pamokų, laikinai perkeliamas į kitą klasę, pašalinimas 

iš pamokų keletui dienų (tokią sankciją gali pritaikyti tik mokyklos direktorius ir tik infor- 

mavus moksleivio tėvus ar globėjus), pašalinimas iš mokyklos. Pastaroji, pati griežčiausia 

sankcija, gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais ir tik išnaudojus visas įmanomas prie- 

mones. Priimant sprendimą pašalinti moksleivį iš mokyklos turi būti konsultuojamasi su 

Nacionaline elgesio mokykloje priežiūros taryba. 

91

Fizinės bausmės yra griežtai draudžiamos. 

Tėvai nuo pat pradžių turi būti informuojami apie vaiko padarytą sunkų ar labai sunkų 

nusižengimą ir apie jų pagalbos būtinumą sprendžiant kilusią problemą. 

Moksleiviai turi būti raginami ne tik gerai elgtis, bet jie taip pat turi būti skatinami už 

gerą elgesį. Šis principas turi būti kiekvienos mokyklos vidaus taisyklių pagrindas. Mokykloje 

turi būti išlaikytas moksleivių baudimo ir skatinimo balansas. Kiekvienų mokslo metų 

pradžioje mokiniai privalomai supažindinami su mokyklos taisyklėse nustatytomis sankcijomis 

už netinkamą elgesį ir skatinimo priemonėmis už gerą elgesį. Pateikiami tokie skatinimo 

priemonių pavyzdžiai: pagyrimas žodžiu, mokyklos bendruomenės pagyrimas raštu, 

moksleivio pagyrimas raštu, įteikiamas jo tėvams, teigiami mokymosi įvertinimai, geriausių 

pasiekimų pažymėjimai, įteikiami baigiant mokyklą, moksleivio darbų demonstravimas, 

klasės taškų sistemos įvedimas, skiriant taškus už gerą elgesį klasėje, mokyklos baigimo 

pažymėjimai, kuriuose pažymimas geras moksleivio elgesys, padėkos bei pagyrimo raštai 

už pasiekimus ir pan. 

Norvegija 

Norvegijoje Įstatyme dėl pradinio ir vidurinio išsilavinimo įtvirtinta, kad mokyklos 

taisyklėms dėl moksleivių elgesio, drausmės keliamus reikalavimus nustato atitinkamos 

vietos valdžios ar savivaldos institucijos priklausomai nuo mokyklos teikiamo išsilavinimo 

lygio. Savivaldybė priima individualius sprendimus dėl kiekvienos pradinės ir žemesniųjų 

klasių vidurinės mokyklos moksleivio elgesio taisyklių, o dėl aukštesniųjų klasių vidurinių 

mokyklų elgesio taisyklių sprendimą priima atitinkama regioninė institucija. Tokios mokyklos 

taisyklės turėtų nustatyti moksleivio teises ir pareigas, jei jos neįtvirtintos įstatymuose 

ar kitu būdu. Taisyklėse turėtų būti įtvirtinti moksleivio drausmės reikalavimai, 

priemonės, kurios būtų taikomos mokiniams nesilaikant tokių reikalavimų, tų priemonių 

taikymo procedūra. Su mokyklos elgesio taisyklėmis turi būti susipažinę tiek moksleiviai, 

tiek ir jų tėvai. 

Savivaldybė mokyklų taisyklėse gali įtvirtinti nuostatą, kad 8–10 klasių moksleiviai, 

kurie yra kalti dėl sunkaus ar pasikartojančio mokyklos elgesio taisyklių pažeidimo, gali 

būti pašalinti iš pamokų iki trijų dienų, tuo tarpu 1–7 klasių moksleiviai tokiomis aplinkybėmis 

gali būti pašalinti likusiam pamokos ar mokymosi dienos laikui. Prieš priimant 

sprendimą dėl 1–7 klasės moksleivių pašalinimo iš pamokų, apie tai turi būti pranešta 

moksleivio tėvams. 

Atitinkama regioninė institucija, atsakinga už mokyklas su aukštesniosiomis klasėmis, 

tokių mokyklų mokinio elgesio taisyklėse taip pat gali įtvirtinti nuostatą, kad moksleivis 

gali būti pašalintas iš pamokų iki 5 dienų dėl sunkaus ar pasikartojančio mokyklos 

elgesio taisyklių pažeidimo. Sprendimą pašalinti iš pamokų pradinių bei vidurinių mokyklų 

moksleivius priima mokyklos direktorius, pasikonsultavęs su mokytojais, dėstančiais 

mokiniui. 

Jei vidurinės mokyklos aukštesniųjų klasių moksleivis ir toliau nesilaiko mokyklos 

taisyklių ir tuo labai apsunkina mokymosi sąlygas bei drausmę mokykloje arba visiškai 

nepaiso mokinio įsipareigojimų, jis gali būti pašalintas iš tam tikro likusio pagrindinio ar 

aukštesnio lygio mokymosi kurso arba apskritai būti pašalintas iš mokyklos. Teisę priimti 

tokį sprendimą turi arba pati regioninė institucija, arba ji tokią teisę gali deleguoti pačiai 

mokyklai. Prieš taikant tokias griežtas sankcijas, turi būti apsvarstytos kitos, švelnesnės 

drausminės priemonės. 

92

Suomija 

Suomijos Pagrindinio išsilavinimo įstatymas įtvirtina bendrąsias moksleivių elgesio 

mokykloje nuostatas, kurios turi būti detalizuojamos mokyklos elgesio kodeksuose ar taisyklėse. 

Mokyklos taisyklėse turėtų būti įtvirtinamos ir nuostatos, susijusios su žiaurumo, priekabiavimo 

ir užgauliojimo prevencija mokykloje, taip pat nuostatos dėl tinkamo elgesio 

su mokyklos bei kitų asmenų nuosavybe. Moksleivis turi tinkamai elgtis mokykloje ir jos 

teritorijoje bei stropiai atlikti paskirtas užduotis. 

Pagrindinio išsilavinimo įstatyme įtvirtinamos šios sankcijos, taikytinos moksleiviams 

už jų netinkamą elgesį: įspėjimas raštu, palikimas po pamokų, pašalinimas iš pamokų. 

Moksleivis, kuris trukdo mokytojui klasėje ar kitaip nusižengia mokykloje nustatytai 

tvarkai ar negarbingai elgiasi, gali būti paliktas po pamokų ne ilgiau nei 2 valandoms arba 

gali gauti įspėjimą raštu. Moksleivis gali būti paliktas po pamokų dėl to, kad nepadarė 

namų darbų. Jiems atlikti jis gali būti paliktas po pamokų ne ilgiau nei 1 valandą. Jei nusižengimas 

yra sunkus arba jei moksleivis po palikimo po pamokų ar įspėjimo raštu vis tiek 

netinkamai elgiasi, mokinys gali būti pašalintas iš pamokų ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. 

Mokinys, kuris trukdo kitiems pamokos metu, gali būti pašalintas iš pamokos likusiam 

pamokos laikui arba pašalintas iš pamokų visai dienai. Pašalinti iš pamokų visai dienai 

galima tik tokiu atveju, jei to moksleivio agresyvus ir žiaurus elgesys kelia grėsmę kitų 

mokinių ar asmenų, dirbančių mokykloje, saugumui bei mokyklos inventoriui, arba tokie 

mokinio veiksmai pernelyg apsunkina klasės mokymą ir minėtoji sankcija yra vienintelė 

išeitis užtikrinti drausmę klasėje. Jei moksleivis nevykdo tokio direktoriaus ar mokytojo 

sprendimo, jis gali būti išvesdintas iš klasės ar kitos mokymo patalpos. Jei moksleivis 

priešinasi direktoriaus ar mokytojo siekiui jį pašalinti iš klasės, jis gali būti išvesdintas panaudojant 

jėgą, atsižvelgiant į mokinio amžių, moksleivio keliamą grėsmę, pasipriešinimo 

mastą bei įvertinant susiklosčiusią situaciją. Jėga pašalinant mokinį iš klasės negali būti 

naudojami jokie įrankiai. 

Moksleivis gali būti pašalinamas iš pamokų dar neįsigaliojus sprendimui dėl pašalinimo 

iš pamokų, jei elgesys buvo itin žiaurus ir netinkamas ir kilo akivaizdi grėsmė, kad toks 

elgesys vėl pasikartos. Prieš tai, kai mokiniui paskiriama bausmė (paliekant po pamokų, 

įteikiant įspėjimą raštu dėl netinkamo elgesio ar pašalinant iš pamokų), turi būti apibrėžtas 

netinkamas elgesys ar pareigų nevykdymas, priežastys, dėl kurių yra taikoma sankcija. 

Prieš taikant tokią sankciją, taip pat turi būti išklausyti mokinio tėvai ar globėjai. Jei būtina, 

reikia pranešti atitinkamam savivaldybės socialinio aprūpinimo pareigūnui, kad moksleivis 

laikinai pašalinamas iš pamokų. Mokinio tėvai gali apskųsti administraciniam teismui mokyklos 

priimtą sprendimą dėl mokinio įspėjimo ar pašalinimo iš pamokų. 

Mokymo įstaiga turi užtikrinti, kad iš pamokų pašalintas mokinys neatsiliktų nuo klasės 

einamo mokymosi kurso ir nesumažėtų jo įgyti įgūdžiai. Pašalintam mokiniui turi būti 

sudarytas individualus mokymosi planas ir tokio mokinio darbas privalo būti prižiūrimas. 

Jei moksleivio netinkamas elgesys užtraukė jam teisinę atsakomybę, t.y. jei teismas pripažino 

jį kaltu dėl tam tikrų teisės pažeidimų, ir jam yra paskirta teisinė sankcija, moksleiviui 

už tokį elgesį negali būti papildomai taikomos ir drausminės sankcijos, išskyrus tuos atvejus, 

kai netinkamas elgesys nėra laikomas nusikaltimu, tačiau užtraukia drausminę atsakomybę. 

Fizinės bausmės mokykloje yra draudžiamos. 

Mokinių teigiamas įvertinimas turi skatinti juos mokytis ir patiems tinkamai įvertinti 

savo gebėjimus. Mokykloje turi būti įvairiapusiškai įvertintas ne tik moksleivio mokymasis, 

darbas, bet ir elgesys mokykloje. 

93

Švedija 

Švedijoje pagrindinis išsilavinimas yra privalomas, todėl savivaldybės pagal Švietimo 

įstatymą yra įpareigotos užtikrinti, kad mokiniai įgyvendintų šią savo pareigą ir lankytų 

mokyklą. Vaiko tėvai ar globėjai privalo užtikrinti, kad jo vaikas lankytų mokyklą. Jei tėvai 

nevykdo tokios pareigos, jie gali būti baudžiami pinigine bauda. Be to, Švedijoje planuojama 

2010–2011 metais įvesti mokyklos lankymo stebėjimo sistemą, kad kiekvienas pradinės 

ir vidurinės mokyklos mokinys kartu su pažymių knygele turėtų ir mokyklos lankymo 

kortelę, kurioje būtų pažymimos visos mokinio nepateisinamai praleistos pamokos. 

Švedijoje kai kurios mokyklos savo patalpose įrengė stebėjimo kameras stebėti mokinių 

elgesį. Tokioms stebėjimo kameroms įrengti Švedijoje reikalingas leidimas, be to, 

turi būti informaciniai ženklai mokykloje, kad joje aplinka yra stebima kameromis. Tačiau 

Švedijos Duomenų apsaugos Tarybos sprendimas, kad kai kuriose mokyklose tokių kamerųįrengimas 

yra neteisėtas dėl tam tikrų procedūrų nesilaikymo, tapo precedentu visoje 

šalyje, todėl tokių vaizdo kamerųįrengimas nebelaikomas tokiu sveikintinu drausmės užtikrinimo 

mokykloje būdu. 

Švedijos Vaiko teisių apsaugos ombudsmeno (gynėjo) ataskaitoje apie Švedijos mokyklų 

vidaus tvarką ir atmosferą teigiama, jog, mokinių teigimu, mokyklose už netinkamą 

elgesį taikomos palikimo po pamokų, pertraukų tarp pamokų neturėjimas, privilegijų panaikinimas, 

kolektyvinis įspėjimas, kompiuterių klasių, bibliotekų, skaityklų, kavinių uždarymas. 

Moksleiviai neretai skundžiasi, jog jiems paskiriama kolektyvinė bausmė, nors jie 

nėra nusikaltę. Taigi pripažįstama, kad Švedijoje opi yra kolektyvinio baudimo problema, 

nors Švedijoje galioja teisėtas reikalavimas, kad mokinys būtų atsakingas už savo elgesį. 

Ombudsmenas rekomenduoja priimti naują Švietimo įstatymą, kuriame būtų draudžiama 

mokiniams taikyti kolektyvines drausmines priemones. 

Vengrija 

Vengrijos Viešojo lavinimo įstatymas įtvirtina nuostatą, kad mokinių ir darželinukų 

teisės ir pareigos, jų drausmės nuostatos turi būti įtvirtintos atitinkamos edukacinės institucijos 

vidaus taisyklėse, kurias parengia darželio ar mokyklos direktorius ir kurias tvirtina 

švietimo institucijos pedagogų personalas. Norint tokias taisykles priimti ar pakeisti, reikalingas 

darželio, mokyklos tarybos bei mokyklos moksleivių savivaldos struktūrų pritarimas. 

Mokiniai privalo lankyti mokyklos privalomus kursus, taip pat reguliariai mokytis ir 

drausmingai elgtis mokykloje pamokų metu ir po pamokų, laikytis savo kaip mokinio pareigų. 

Mokiniai turi rūpintis savo ir kitų mokinių, vaikų sveikata ir pranešti prižiūrinčiajam 

mokytojui, jei susidarė aplinkybės, dėl kurių gresia pavojus mokiniams arba jei kokiam 

nors mokiniui įvyko nelaimingas atsitikimas, atsakingai elgtis su mokyklos inventoriumi, 

gerbti kitų mokinių, mokytojų bei mokyklos personalo teises bei orumą. 

Jei moksleivis sąmoningai nesilaiko savo kaip moksleivio pareigų ir sunkiai pažeidžia 

mokyklos nustatytas elgesio taisykles, jam gali būti taikomos drausminės priemonės, priimant 

rašytinę rezoliuciją. Moksleiviui tokiu atveju gali būti pritaikytos tokios drausminės 

auklėjimo priemonės: a) papeikimas, b) griežtas papeikimas, c) tam tikrų privilegijų ar 

nuolaidų sumažinimas ar panaikinimas, d) perkėlimas į kitą klasę, mokymosi grupę ar mokyklą, 

e) draudimas pabaigti einamuosius mokslo metus mokykloje, kurią lanko mokinys, 

f) pašalinimas iš mokyklos. Pastarosios dvi sankcijos negali būti taikomos moksleiviams, 

kurie nėra įgiję privalomojo išsilavinimo. Perkėlimas į kitą mokyklą gali būti taikomas, jei 

mokyklos direktorius dėl to susitarė su kitos mokyklos direktoriumi. 

94

Priimant sprendimą dėl drausminės priemonės taikymo turi būti atsižvelgta į mokyklos 

moksleivių tarybos nuomonę. Jei moksleivis savo neteisėtais veiksmais padaro žalą moky- 

mo įstaigai, moksleivis atsako dėl tokios žalos padarymo pagal Vengrijos civilinį kodeksą. 

Jei moksleivis padarė nuostolių mokyklai netyčia, tuomet atlygintina žala neturėtų viršyti 

50 procentų minimalaus mėnesinio atlyginimo. O jei žala buvo padaryta tyčia, tuomet turi 

būti atlyginta visa žala arba 5 mėnesių minimalių atlyginimų suma. Mokymo įstaigose yra 

draudžiamas įtikinėjimas naudojant jėgą, kankinimas, žeminantis ir žiaurus elgesys bei fi- 

zinės bausmės. Taip pat moksleivio mokymosi įvertinimas pažymiais neturi turėti moksleivį 

auklėjančio pobūdžio. 

Mokiniai privalo lankyti mokyklą. Tėvai, kurie neužtikrina, kad jų vaikai lankytų moky- 

klą, gali būti baudžiami pinigine bauda. 

Vėlavimas į pamokas taip pat gali būti pripažintas kaip nepateisinamai praleista pa- 

moka, jei pagal mokyklos taisykles sudėjus visą pavėluotą laiką gaunamas visos pamokos 

laikas. Tačiau pavėlavęs į pamoką moksleivis, negali būti pašalintas iš pamokos. 

NEPILNAMEČIŲ ATSAKOMYBĖS TEISINIS REGLAMENTAVIMAS 

Manytina, kad mokytojai turėtų žinoti pagrindinius vaiko atsakomybės aspektus, todėl 

toliau trumpai pateikiama informacija apie teisinį nepilnamečių atsakomybės reglamentavimą: 

– Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindųįstatymas (Žin., 1996, Nr. 33– 

807). 

48 straipsnis. Pagrindinės vaiko pareigos ir jo atsakomybės ugdymas 

1. Vaikas yra visuomenės narys ir naudodamasis savo teisėmis turi laikytis nustatytų 

elgesio normų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio ir kitųįstatymų bei teisės aktų nuostatų, 

gerbti kitų žmonių teises. 

2. Vaikas privalo: 

1) gerbti savo tėvus, kitus šeimos narius, globoti juos senatvėje, ligos ar kitos negalios 

atvejais, padėti tėvams ir kitiems paramos reikalingiems šeimos nariams; 

2) gerbti pedagogus, kitus suaugusiuosius ir vaikus, nepažeisti jų teisių ir teisėtų interesų; 

3) laikytis priimtų elgesio normų mokymo, auklėjimo įstaigose, viešose vietose, darbe, 

buityje; 

4) gerbti ir tausoti kultūros ir istorijos vertybes, gamtą, visuomenės ir privačią nuosavybę. 

3. Vaikas turi būti ugdomas atlikti pareigas ir pats atsakyti už savo poelgius šeimoje, 


49 straipsnis. Drausmės bei priverčiamųjų auklėjamojo poveikio priemonių 

vaikui taikymas 

1. Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko 

atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, 

kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą. 

2. Vaikui už mokymo, auklėjimo (globos) įstaigos vidaus tvarkos taisyklių ir mokinio 

elgesio normų pažeidimus gali būti taikomos drausminės auklėjamojo poveikio priemonės: 

95

pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, atitinkamas elgesio įvertinimas, kitos įstatymų 

nustatytos poveikio priemonės. 

96 

3. Vaikui už nuolatinius ir piktybinius teisėtvarkos pažeidimus, taip pat už pavojingos 

(nusikalstamos) veikos padarymą, jeigu dėl jo amžiaus, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių 

negalima taikyti administracinės ar baudžiamosios atsakomybės, gali būti taikomos šios 

priverčiamosios auklėjamojo poveikio (drausminimo) priemonės: 


2) įpareigojimas viešai ar kitokia forma atsiprašyti nukentėjusįjį; 

3) atidavimas tėvų ar kitų asmenų priežiūrai pagal laidavimą; 

4) namų priežiūra (laisvalaikio apribojimas); 

5) atidavimas į specialiąją auklėjimo ir drausmės įstaigą; 

6) kitos įstatymų numatytos priemonės (atsižvelgiant į vaiko amžių, jo padaryto pažeidimo 

pobūdį, kitas aplinkybes). 

4. Šio straipsnio trečiojoje dalyje išvardytų priemonių konkrečias rūšis, terminus, jų 

taikymo ir vykdymo tvarką nustato įstatymai bei kiti teisės aktai. 

5. Atiduoti vaikąį specialiąją auklėjimo ir drausmės įstaigą galima tik teismo sprendimu 

įgaliotų institucijų teikimu. 

6. Specialiosiose auklėjimo ir drausmės įstaigose turi būti formuojami vaiko elgesio, 

asmens higienos, kultūrinio bendravimo įgūdžiai, sudaromos sąlygos įgyti privalomą bei 

bendrąjį vidurinį išsilavinimą, profesinį pasirengimą darbui ir gyvenimui visuomenėje. 

50 straipsnis. Vaiko teisinės atsakomybės bendrosios nuostatos 

1. Vaikas, padaręs teisės pažeidimą, pats atsako už savo veiksmus, išskyrus išimtis, 

kai įstatymuose numatyta kitaip. 

2. Įstatymo numatytais atvejais vaikas atsako už materialinės žalos padarymą. 

3. Už administracinius teisės pažeidimus įstatymų nustatyta tvarka atsako vaikai, kuriems 

yra suėję 16 metų. 

4. Vaikas, įtariamas pažeidęs baudžiamuosius įstatymus, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas 

neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. 

5. Pagal baudžiamuosius įstatymus atsako vaikai, kuriems prieš padarant nusikaltimą 

yra suėję 16 metų. Išimtiniais atvejais už nusikaltimus, numatytus Baudžiamajame 

kodekse, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė ir jaunesnio amžiaus vaikams, bet ne 

jaunesniems kaip 14 metų. 

Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas 

(Žin., 2007, Nr. 80–3214). 

Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo aktuali redakcija įsigaliojo nuo 2011 01 01. Pateikiamos 

pagrindinės šio įstatymo nuostatos. 

4 straipsnis. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros principai 

Vaiko minimali ir vidutinė priežiūra grindžiama šiais principais: 1) vaiko interesų ir 

gerovės pirmumo. Imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, svarbiausia – vaiko interesai. 

Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, ir tam tikslui turi būti 

imamasi visų reikiamų teisinių ir administracinių priemonių; 

2) vaiko dalyvavimo priimant su juo susijusius sprendimus. Vaikui turi būti suteikiama 

galimybė būti išklausytam bet kokio su juo susijusio teisminio ar administracinio nagrinėjimo

metu tiesiogiai arba per vaiko atstovąįstatymų nustatyta tvarka. Į vaiko nuomonę, jeigu ji 

neprieštarauja jo interesams, privalu atsižvelgti; 

3) individualizavimo. Priimant su vaiku susijusius sprendimus, turi būti atsižvelgiama į 

vaiko amžių ir brandą, jo psichikos ir fizines savybes, poreikius, socialinės aplinkos ir kitas 

svarbias ypatybes; 

4) vaiko ugdymo atlikti pareigas ir jausti atsakomybę už savo poelgius šeimoje, mo- 

kymo įstaigoje, darbe, socialinėje aplinkoje; 

5) neatskyrimo nuo šeimos, išskyrus išimtinius atvejus, kai atskyrimas yra būtinas 

vaiko interesams užtikrinti; šiais atvejais atskiriama kuo trumpesniam terminui; 

6) vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių vykdymo kuo arčiau vaiko gyve- 

namosios vietos. Vaikui turi būti skiriamos tokios minimalios ar vidutinės priežiūros prie- 

monės, kurias galima veiksmingai taikyti vaiko neatitraukiant arba kiek įmanoma mažiau 

atitraukiant nuo vaiko gyvenamosios vietos, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko 

interesams; 

7) bendradarbiavimo. Vaiko priežiūra ir socialinė integracija (reintegracija) grindžia- 

mos visų šiame procese dalyvaujančių asmenų, vietos bendruomenės, nevyriausybinių 

organizacijų, valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų bendradar- 

biavimu ir tarpusavio pagalba; 

8) visapusiškumo. Vaikui skiriant minimalios ar vidutinės priežiūros priemonę, įverti- 

namas kitų paslaugų, pagalbos vaikui ir (ar) jo atstovams pagal įstatymą poreikis ir užti- 

krinamas jų teikimas; 

9) vaiko privataus gyvenimo apsaugos. Institucijos, įgyvendinančios vaiko minimalios 

ir vidutinės priežiūros priemones, vaiko asmens duomenis, susijusius su vaiko minimalios ir 

vidutinės priežiūros taikymu, naudoja tik tiek, kiek tai būtina vaiko teisėms ir jo teisėtiems 

interesams apsaugoti ir joms pavestoms funkcijoms atlikti. 

5 straipsnis. Vaiko priežiūros formos 

Vaikui gali būti taikoma šių formų priežiūra: 

1) minimali priežiūra; 

2) vidutinė priežiūra. 

6 straipsnis. Vaiko minimalios priežiūros priemonės 

1.Vaikui gali būti taikomos šios minimalios priežiūros priemonės: 

1) įpareigojimas lankytis pas specialistą; 

2) įpareigojimas lankyti vaikų dienos centrą, atvirą jaunimo centrą ar kitą socialinių 

paslaugųįstaigą; 

3) įpareigojimas tęsti mokymąsi kitoje mokykloje; 

4) įpareigojimas mokytis pagal pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo ar profesinio 

mokymo programas; 

5) įpareigojimas dalyvauti socialinio ugdymo, reabilitacijos, integracijos, prevencijos, 

edukacinėse ir kitose programose; 

6) įpareigojimas būti namuose nustatytu laiku, kai yra šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 

1 ir 2 punktuose nustatyti vaiko minimalios priežiūros priemonės skyrimo pagrindai; 

7) įpareigojimas nesilankyti vietose, kuriose daroma neigiama įtaka vaiko elgesiui, arba 

nebendrauti su žmonėmis, darančiais jam neigiamąįtaką, kai yra šio įstatymo 8 straipsnio 1 

dalies 1 ir 2 punktuose nustatyti vaiko minimalios priežiūros priemonės skyrimo pagrindai; 

97

98 

8) įpareigojimas dirbti auklėjamojo pobūdžio darbus, jeigu vaikas sutinka, kai yra šio 

įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyti vaiko minimalios priežiūros prie- 

monės skyrimo pagrindai. 

2. Vaikui minimalios priežiūros priemonės, nurodytos šio straipsnio 1 dalies 1–5 punk- 

tuose, gali būti skiriamos nuo 3 mėnesių iki vienų metų, minimalios priežiūros priemonės, 

nurodytos šio straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktuose, – iki 1 mėnesio, minimalios priežiūros 

priemonė, nurodyta šio straipsnio 1 dalies 8 punkte, – iki 20 valandų. Minimalios priežiūros 

priemonės skiriamos ne ilgiau iki vaikui sukaks 18 metų. 

3. Vaikui gali būti paskirta viena arba kelios tarpusavyje suderintos vaiko minimalios 

priežiūros priemonės. 

7 straipsnis. Vaiko vidutinės priežiūros priemonė 

1. Vaiko vidutinės priežiūros priemonė gali būti skiriama iki vienų metų, bet ne ilgiau 

iki vaikui sukaks 18 metų. Vaiko vidutinės priežiūros priemonė gali būti pratęsta šio 

įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka, neviršijant bendro 3 metų vaiko buvimo vaikų 

socializacijos centre termino, bet ne ilgiau iki vaikui sukaks 18 metų. Į vidutinės priežiūros 

priemonės vykdymo terminąįskaitomas šios priežiūros priemonės vykdymo metu vaikui 

skirto arešto terminas. 

2. Vaiko vidutinės priežiūros priemonė gali būti skiriama 14 metų sukakusiam vaikui. 

Vaikui, nesukakusiam 14 metų, vidutinės priežiūros priemonė gali būti skiriama išimtiniais 

atvejais, kai šio vaiko elgesys kelia realų pavojų jo ar kitų žmonių gyvybei, sveikatai ar 

turtui. 

8 straipsnis. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių skyrimo 

pagrindai 

1. Vaiko minimalios priežiūros priemonės gali būti skiriamos vaikui: 

1) kuris padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, tačiau 

šios veikos padarymo metu nebuvo sukakęs Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse 

nustatyto amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus 

galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką; 

2) kuris padarė administracinių teisės pažeidimų požymių turinčią veiką, tačiau šios 

veikos padarymo metu nebuvo sukakęs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų 

kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio atsiranda administracinė atsakomybė; 

3) kuris padarė administracinį teisės pažeidimą, tačiau jam, vadovaujantis Lietuvos 

Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatomis, nebuvo paskirta administracinė 

nuobauda; 

4) kurio elgesys daro žalą ar kelia pavojų jam pačiam ar aplinkiniams, o vaiko atstovų 

pagal įstatymą, vietos bendruomenės pastangų nepakanka teigiamiems jo elgesio pokyčiams 

pasiekti; 

5) kuris nuolat nesimoko pagal privalomojo švietimo programas (ar nelanko mokyklos). 

2. Vaiko minimalios priežiūros priemonės gali būti skiriamos tik tada, kai mokykla yra 

išnaudojusi visas švietimo pagalbos mokiniui teikimo galimybes, išskyrus šio straipsnio 1 

dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytus atvejus. 

3. Vaiko vidutinės priežiūros priemonė gali būti skiriama vaikui:

1) kuris padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, ta- 

čiau šios veikos padarymo metu nebuvo sukakęs Lietuvos Respublikos baudžiamajame ko- 

dekse nustatyto amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus 

galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką; 

2) kuris per vienų metų laikotarpį 3 ir daugiau kartų padarė administracinių teisės 

pažeidimų požymių turinčią veiką, tačiau šios veikos padarymo metu jis nebuvo sukakęs 

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatyto amžiaus, nuo 

kurio atsiranda administracinė atsakomybė; 

3) kuriam pritaikius minimalios priežiūros priemones nebuvo pasiekta teigiamų jo el- 

gesio pokyčių. 

4. Vaikas į vaikų socializacijos centrą taip pat gali būti siunčiamas Lietuvos Respublikos 

baudžiamajame kodekse nustatytais atvejais, kai skiriama auklėjamojo poveikio priemo- 

nė – atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą. Tokiu atveju šio įstatymo nuostatos taikomos 

tiek, kiek jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui ir Lietuvos Res- 

publikos baudžiamojo proceso kodeksui. 

9 straipsnis. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemones skiriančios 

institucijos 

Vaikui minimalios ir vidutinės priežiūros priemones skiria vaiko nuolatinės gyvenamosios 

vietos savivaldybės administracijos direktorius pagal savivaldybės administracijos vaiko 

gerovės komisijos siūlymą. Vaikui šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 8 punktuose 

nurodytos vaiko minimalios priežiūros priemonės ar vaiko vidutinės priežiūros priemonė 

skiriamos gavus teismo leidimą. 

10 straipsnis. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių skyrimo, 

pratęsimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarka 

1. Vaiko atstovai pagal įstatymą, teritorinė policijos įstaiga, mokykla, vaiko teisių apsaugos 

skyrius, seniūnija, prokuroras, vaiko minimalios priežiūros priemonę vykdantis asmuo 

(kai vaikui buvo skirta minimalios priežiūros priemonė) ir vaiko vidutinės priežiūros 

priemonę vykdantis asmuo (kai vaikui buvo skirta vidutinės priežiūros priemonė) turi teisę 

kreiptis į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos savivaldybės administracijos direktorių su 

prašymu dėl vaiko minimalios priežiūros priemonės ar vidutinės priežiūros priemonės skyrimo, 

pakeitimo, pratęsimo arba panaikinimo (toliau – prašymas). 

2. Savivaldybės administracijos direktorius, gavęs prašymą, ne vėliau kaip kitą darbo 

dieną jį perduoda savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijai. 

3. Savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisija ne vėliau kaip per 7 darbo 

dienas nuo prašymo gavimo dienos, išskyrus šio straipsnio 9 dalyje nurodytus atvejus, 

surenka informaciją, būtiną šio straipsnio 7 dalyje nurodytam siūlymui parengti ir 8 dalyje 

nurodytam vienam iš sprendimų priimti. 

4. Savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisija prašymus nagrinėja uždarame 

posėdyje, kuriame privalo dalyvauti vaikas, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytus 

atvejus, vaiko atstovai pagal įstatymą, mokyklos, kurioje ugdomas vaikas, vaiko gerovės 

komisijos atstovas, vaiko minimalios priežiūros priemonę vykdantis asmuo ar jo atstovas 

(kai vaikui buvo skirta minimalios priežiūros priemonė), vaiko vidutinės priežiūros priemonę 

vykdančio asmens atstovas (kai vaikui buvo skirta vidutinė priežiūros priemonė). Be to, 

savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos posėdyje turi teisę dalyvauti ir kiti 

99

suinteresuoti kviestiniai asmenys. Apie savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisi- 

jos posėdžio vietą ir laiką savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos pirmininkas 

posėdžio dalyviams privalo pranešti ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas. Jeigu posėdyje ne- 

dalyvauja asmenys, kurių dalyvavimas yra privalomas, savivaldybės administracijos vaiko 

gerovės komisijos pirmininkas atideda posėdį ir raštu įspėja nedalyvavusius asmenis, kad 

kitame posėdyje sprendimas gali būti priimtas ir jiems nedalyvaujant. Savivaldybės admi- 

nistracijos vaiko gerovės komisijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau 

kaip 2/3 komisijos narių. 

100 

5. Savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos posėdyje turi būti išklausoma 

vaiko ir kitų posėdyje dalyvaujančių asmenų nuomonė. Siekiant apsaugoti vaiką nuo gali- 

mo neigiamo poveikio, vaikas gali nedalyvauti savivaldybės administracijos vaiko gerovės 

komisijos posėdyje, tačiau tokiu atveju vaiko nuomonė turi būti iš anksto išklausyta vaiko 

teisių apsaugos skyriaus, o vaiko gerovės komisijos posėdyje ji įvertinama. Vaiko teisių ap- 

saugos skyrius taip pat išklauso vaiko nuomonę, kai vaikas vengia dalyvauti savivaldybės 

administracijos vaiko gerovės komisijos rengiamame posėdyje, ir informuoja apie ją posė- 

džio dalyvius. Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas pateikia išvadą dėl vaiko minimalios 

ar vidutinės priežiūros priemonės skyrimo, pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo. 

6. Savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos posėdyje rašomas posėdžio 

protokolas. Šiame protokole turi būti nurodytos esminės prašymo nagrinėjimo aplinkybės, 

taip pat nurodyta posėdžio data, protokolo eilės numeris, posėdžio dalyviai, svarstomų 

klausimų eilės numeriai ir pavadinimai, klausimus pateikę pranešėjai, kalbėtojai, priimtas 

siūlymas, balsavimo rezultatai ir šio straipsnio 4 dalyje nurodytų posėdžio dalyvių atskiro- 

sios nuomonės. Savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos posėdžio protokolą 

pasirašo savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos pirmininkas ir sekretorius. 

Protokolas turi būti pasirašytas ne vėliau kaip kitą darbo dieną po savivaldybės administra- 

cijos vaiko gerovės komisijos posėdžio. 

7. Savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisija balsų dauguma pateikia siūly- 

mą dėl vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės skyrimo, pratęsimo, pakeitimo 

ar panaikinimo. Savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos siūlymas ir kita pra- 

šymo nagrinėjimo medžiaga pateikiama savivaldybės administracijos direktoriui. 

8. Savivaldybės administracijos direktorius, įvertinęs vaiko gerovės komisijos siūlymą 

ir kitą prašymo nagrinėjimo medžiagą, priima vieną iš šių sprendimų: 

1) skirti, pratęsti ar panaikinti paskirtą vaiko minimalios priežiūros priemonę nepasi- 

baigus jos vykdymo terminui, pakeisti paskirtą vaiko minimalios priežiūros priemonę kita 

arba paskirti kitą vaiko minimalios priežiūros priemonę vykdantį asmenį; 

2) kreiptis į teismą dėl leidimo skirti vaikui šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 

8 punktuose nustatytas vaiko minimalios priežiūros priemones, vaiko vidutinės priežiūros 

priemonę, pratęsti vaiko vidutinės priežiūros priemonės vykdymo terminą arba paskirti kitą 

vaiko vidutinės priežiūros priemonę vykdantį asmenį; 

3) panaikinti paskirtą vaiko vidutinės priežiūros priemonę nepasibaigus jos vykdymo 

terminui; 

4) atmesti prašymą. 

9. Jeigu vaiko elgesys kelia realų pavojų jo paties ar kitų žmonių gyvybei, sveikatai 

ar turtui, savivaldybės administracijos direktorius šio straipsnio 8 dalyje nustatytą vieną 

iš sprendimų priima ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos, kitais 

atvejais – ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos.

10. Vaiko minimalios priežiūros priemonės, išskyrus šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 

6, 7 ir 8 punktuose nustatytas vaiko minimalios priežiūros priemones, skiriamos, pratęsia- 

mos, pakeičiamos ar panaikinamos nepasibaigus jų vykdymo terminui savivaldybės admi- 

nistracijos direktoriaus sprendimu. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 8 punktuose 

nustatytos vaiko minimalios priežiūros priemonės skiriamos ar pratęsiamos gavus teismo 

leidimą, o panaikinamos nepasibaigus jų vykdymo terminui savivaldybės administracijos 

direktoriaus sprendimu. Savivaldybės administracijos direktoriaus sprendime dėl vaiko mi- 

nimalios priežiūros priemonės skyrimo, pratęsimo ar pakeitimo nurodomi: vaikas, vaiko 

atstovai pagal įstatymą, vaikui skirta minimalios priežiūros priemonė, vaiko minimalios 

priežiūros priemonę vykdantis asmuo, šios priemonės vykdymo terminas ir kita svarbi in- 

formacija. 

11. Savivaldybės administracijos direktoriaus prašyme teismui dėl leidimo skirti vaikui 

šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 8 punktuose nustatytas vaiko minimalios priežiūros 

priemones turi būti pateikiama informacija apie vaiko nuomonę dėl šių minimalios priežiū- 

ros priemonių skyrimo, vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada. Prie šio prašymo pridedamas 

savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos posėdžio, kuriame buvo svarstytas 

klausimas dėl šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 8 punktuose nustatytų vaiko mini- 

malios priežiūros priemonių skyrimo, protokolas, kiti prašymą pagrindžiantys dokumentai. 

12. Savivaldybės administracijos direktoriaus prašyme teismui dėl leidimo skirti vai- 

ko vidutinės priežiūros priemonę, pratęsti vaiko vidutinės priežiūros priemonės vykdymo 

terminą arba paskirti kitą vaiko vidutinės priežiūros priemonę vykdantį asmenį turi būti 

nurodytas vaikų socializacijos centras, kuriame bus apgyvendintas vaikas, ir vaiko gyve- 

nimo jame terminas. Vaikų socializacijos centrą, kuriame gali būti apgyvendintas vaikas, 

parenka Švietimo ir mokslo ministerijos įgaliota institucija švietimo ir mokslo ministro nu- 

statyta tvarka. Teismui taip pat turi būti pateikiama informacija apie vaiko nuomonę dėl 

vaiko vidutinės priežiūros priemonės skyrimo, pratęsimo ar vidutinės priežiūros priemonę 

vykdančio asmens pakeitimo, vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada. Kai kreipiamasi dėl 

leidimo skirti vaiko vidutinės priežiūros priemonę, pateikiama vaikų ir paauglių psichiatro 

išvada dėl vaiko psichikos sveikatos būklės. Prie šioje dalyje nurodyto prašymo teismui 

pridedamas savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos posėdžio, kuriame buvo 

svarstytas klausimas dėl vaiko vidutinės priežiūros priemonės skyrimo, pratęsimo ar kito 

vidutinės priežiūros priemonę vykdančio asmens paskyrimo, protokolas, kiti prašymą pa- 

grindžiantys dokumentai. 

13. Savivaldybės administracijos direktorius, gavęs šio straipsnio 12 dalyje nurodytą 

teismo leidimą per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties išduoti leidimą įsiteisėjimo dienos 

priima sprendimą skirti ar pratęsti šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 8 punktuose nu- 

statytas vaiko minimalios priežiūros priemones, skirti ar pratęsti vaiko vidutinės priežiūros 

priemonę arba pakeisti vaiko vidutinės priežiūros priemonę vykdantį asmenį. Savivaldybės 

administracijos direktoriaus sprendime dėl vaiko vidutinės priežiūros skyrimo turi būti nu- 

rodoma: vaikas, vaiko atstovai pagal įstatymą, teismas, išdavęs leidimą, vaiko vidutinės 

priežiūros priemonės vykdymo vieta, vidutinės priežiūros priemonės vykdymo terminas ir 

kita svarbi informacija. Savivaldybės administracijos direktoriaus sprendime dėl vaiko mi- 

nimalios priežiūros skyrimo turi būti nurodomi šio straipsnio 10 dalyje nurodyti duomenys. 

14. Jeigu teismas neduoda leidimo vaikui skirti ar pratęsti šio įstatymo 6 straipsnio 

1 dalies 6, 7 ir 8 punktuose nustatytas vaiko minimalios priežiūros priemones ar vaiko 

vidutinės priežiūros priemonę, savivaldybės administracijos direktorius šiame straipsnyje 

101

nustatyta tvarka sprendžia klausimą dėl kitų vaiko minimalios priežiūros priemonių sky- 

rimo. 

11 straipsnis. Vaikui paskirtos minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės 

pratęsimo, pakeitimo, panaikinimo, sustabdymo ir nutraukimo pagrindai 

1. Jeigu vaikui paskirta minimalios ar vidutinės priežiūros priemone nepavyko pasiekti 

teigiamų jo elgesio pokyčių, jam skirta minimalios ar vidutinės priežiūros priemonė gali 

būti pratęsta. Sprendimas dėl vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo 

priimamas ne vėliau kaip iki vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės vykdymo 

termino pabaigos. 

2. Jeigu pritaikius vaiko minimalios priežiūros priemonę nepavyksta pasiekti teigiamų 

vaiko elgesio pokyčių, taip pat dėl kitų svarbių priežasčių vaikui gali būti skiriama kita minimalios 

priežiūros priemonė, kitas vaiko minimalios priežiūros priemonę vykdantis asmuo, 

kreipiamasi į teismą dėl leidimo skirti vaikui vidutinės priežiūros priemonę. 

3. Jeigu vaiko vidutinės priežiūros priemonės vykdymo metu atsiranda svarbios priežastys, 

dėl kurių tikslinga keisti vaiko vidutinės priežiūros priemonės vykdymo vietą, gali 

būti kreipiamasi dėl vaiko vidutinės priežiūros priemonę vykdančio asmens pakeitimo. 

4. Jeigu vaikui toliau taikyti minimalios ar vidutinės priežiūros priemonę netikslinga 

arba vaikas negali šios priemonės vykdyti dėl kitų svarbių priežasčių, jam skirta minimalios 

ar vidutinės priežiūros priemonė gali būti panaikinta nepasibaigus jos vykdymo terminui. 

5. Jeigu vaiko vidutinės priežiūros priemonės vykdymo metu vaikui skiriamas areštas, 

vaiko vidutinės priežiūros priemonės vykdymas sustabdomas. Jeigu vaiko vidutinės 

priežiūros priemonės vykdymo metu vaikui skiriamas terminuotas laisvės atėmimas, vaiko 

vidutinės priežiūros priemonės vykdymas nutraukiamas. 

16 straipsnis. Vaiko, kuriam taikoma minimalios priežiūros priemonė, teisės 

ir pareigos 

1. Vaikas, kuriam taikoma minimalios priežiūros priemonė, turi visas Lietuvos Respublikos 

įstatymų jam garantuojamas teises, įskaitant: 

1) teisęįgyti valstybinius išsilavinimo ir kvalifikacijų standartus atitinkantį išsilavinimą 

ir (ar) kvalifikaciją; 

2) ugdytis sveikoje ir psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje, savitarpio pagarba 

grįstoje aplinkoje; 

3) gauti kvalifikuotą švietimo pagalbą ir kitas paslaugas; 

4) teisę kreiptis su prašymais ar skundais; 

5) įstatymų nustatyta tvarka ginti savo teises ir teisėtus interesus. 

2. Vaikas, kuriam taikoma minimalios priežiūros priemonė, privalo: 

1) vykdyti jam paskirtą vaiko minimalios priežiūros priemonę; 

2) gerbti savo atstovus pagal įstatymą, kitus šeimos narius; 

3) gerbti mokytojus, kitus suaugusiuosius ir vaikus, nepažeisti jų teisių ir teisėtų interesų; 

4) laikytis visuomenėje priimtų elgesio normų; 

5) gerbti ir tausoti kultūros ir istorijos vertybes, gamtą, valstybės, savivaldybių ir privačią 

nuosavybę; 

6) įstatymų nustatytais atvejais atsakyti už savo veiksmus arba atlyginti savo nusikalstamais 

veiksmais padarytą žalą. 

102

27 straipsnis. Mokyklos vadovo įgaliojimai 

Mokyklos vadovas: 

1) sudaro mokyklos vaiko gerovės komisiją ir tvirtina jos darbo reglamentą; 

2) užtikrina, prižiūri ir atsako už gerą ir veiksmingą vaiko minimalios priežiūros priemonių 

vykdymą mokykloje; 

3) užtikrina sveiką ir saugią aplinką, užkertančią kelią bet kokioms smurto, prievartos 

apraiškoms ir žalingiems įpročiams; 

4) organizuoja pašalinių asmenų patekimo į mokyklos teritoriją apskaitą ir tai kontroliuoja, 

organizuoja mokyklos teritorijos ir jos prieigų stebėjimą, informuoja teritorinę 

policijos įstaigą apie žinomus ar įtariamus smurto, prievartos, narkotinių ar psichotropinių 

medžiagų platinimo, viešosios tvarkos ir kitų pažeidimų atvejus; 

5) supažindina mokyklos bendruomenę su teisės aktais, reglamentuojančiais vaiko 

teises, pareigas ir atsakomybę už teisės pažeidimus, mokyklos lankymą, narkotinių ir psichotropinių 

medžiagų vartojimo, smurto, nusikalstamumo prevenciją ir mokinių užimtumą; 

6) bendradarbiauja su pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančiomis įstaigomis, 

savivaldybės administracijos struktūriniais padaliniais, teritorine policijos įstaiga, socialinių 

paslaugų ir sveikatos įstaigomis, savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisija 

ir kitomis institucijomis, dirbančiomis vaiko teisių apsaugos srityje; 

7) prireikus sudaro su institucijomis, dirbančiomis prevencinį darbą savivaldybės teritorijoje, 

kitose vietovėse, sutartis dėl pagalbos teikimo mokykloje ar už jos ribų; 

8) organizuoja mokinių užimtumą po pamokų ir mokinių atostogų metu; 

9) teikia prašymus savivaldybės administracijos direktoriui dėl vaiko minimalios ar 

vidutinės priežiūros priemonės skyrimo. 

NEPILNAMEČIŲ BAUŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS YPATUMAI 

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 

Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamoji atsakomybė taikoma tik teismo nuosprendžiu 

už nepilnamečio padarytus nusikaltimus ar baudžiamąsias veiklas. 

80 straipsnis. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis 

Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, numatytų šiame skyriuje ir šio 

kodekso 13 straipsnio 2, 3 dalyse, 27 straipsnio 4 dalyje ir 97 straipsnio 4 dalyje, paskirtis: 

1) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; 

2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo 

šiems asmenims galimybes; 

3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą 

nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių 

šalinimu; 

4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. 

81 straipsnis. Skyriaus nuostatų taikymas 

1. Šio skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo 

metu nebuvo suėję aštuoniolika metų. 

2. Šio kodekso 90–94 straipsnių nuostatos, taip pat 82 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 

punktuose numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam 

103

nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję 

dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veiklos po- 

būdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, 

nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžia- 

mosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą 

paskirtį. 

82 straipsnis. Auklėjamojo poveikio priemonės nepilnamečiams 

1. Nepilnamečiui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, skiriamos, o nusikaltimą padariusiam 

ir nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės atleistam nepilnamečiui gali būti 

skiriamos šios auklėjamojo poveikio priemonės: 


2) turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas; 

3) nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai; 

4) atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi 

vaikais, ugdyti ir prižiūrėti; 

5) elgesio apribojimas; 

6) atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą. 

2. Teismas nepilnamečiui gali paskirti ne daugiau kaip tris tarpusavyje suderintas auklėjamojo 

poveikio priemones. 

83 straipsnis. Įspėjimas 

1. Įspėjimas gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška auklėjamojo poveikio 

priemonė arba kartu su kitomis tokiomis priemonėmis. 

2. Teismas, skirdamas nepilnamečiui šią auklėjamojo poveikio priemonę, raštu išaiškina 

galimas teisines pasekmes, jeigu jis padarytų naujų nusikalstamų veikų. 

84 straipsnis. Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas 

1. Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas skiriamas tik tuo atveju, kai nepilnametis 

turi lėšų, kuriomis savarankiškai disponuoja, arba padarytą žalą gali pašalinti savo 

darbu. 

2. Turtinė žala turi būti atlyginta arba pašalinta savo darbu per teismo nustatytą terminą. 

85 straipsnis. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai 

1. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai skiriami nuo 20 iki 100 valandų sveikatos 

priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, 

kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį. 

2. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai vykdomi, jeigu nepilnametis sutinka. 

3. Nemokamų darbų nepilnamečiui negalima skirti, jeigu jis atiduodamas į specialią 

auklėjimo įstaigą. 

86 straipsnis. Atidavimas tėvams arba kitiems fiziniams ar juridiniams 

asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti 

1. Atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, 

ugdyti ir prižiūrėti nustatomas nuo šešių mėnesių iki trejų metų, bet ne ilgiau kaip iki 

nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų. 

104

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta priemonė gali būti skiriama tais atvejais, kai: 

1) tėvai ar kiti asmenys sutinka ugdyti bei prižiūrėti nepilnametį, patys nedaro neigiamos 

įtakos nepilnamečiui, turi galimybių sudaryti jo asmenybei ugdyti tinkamas sąlygas, 

sutinka teikti būtiną informaciją šios priemonės vykdymą kontroliuojančioms institucijoms; 

2) nepilnametis sutinka, kad jį ugdytų bei prižiūrėtų nurodyti asmenys, ir pasižada jų 

klausyti bei tinkamai elgtis. 

3. Atidavimas tėvams ar kitiems asmenims ugdyti ir prižiūrėti gali būti skiriamas nepilnamečiui 

kaip savarankiška poveikio priemonė ar su kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis. 

Ši priemonė negali būti skiriama, jeigu nepilnametis atiduodamas į specialią 


87 straipsnis. Elgesio apribojimas 

1. Elgesys gali būti apribojamas nuo trisdešimties dienų iki dvylikos mėnesių. Šios 

poveikio priemonės terminas skaičiuojamas dienomis ir mėnesiais. 

2. Teismas nepilnametį gali įpareigoti: 

1) būti namuose nustatytu laiku; 

2) mokytis, tęsti mokslą arba dirbti; 

3) įgyti tam tikrų žinių ar išmokti draudimus (saugaus eismo, mokinio taisykles ir pan.); 

4) atlikti visą gydymosi nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės 

ligos kursą. Šis įpareigojimas skiriamas tėvų ar globėjų prašymu, jeigu nepilnametis sutinka; 

5) dalyvauti valstybinių ar nevalstybiniųįstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio 

ugdymo ar reabilitacijos priemonėse. 

3. Teismas nepilnamečiui gali uždrausti: 

1) žaisti azartinius žaidimus; 

2) užsiimti tam tikra veikla; 

3) vairuoti motorinę transporto priemonę (motociklą, savaeigę mašiną ir pan.); 

4) lankytis vietose, kuriose daroma neigiama įtaka nepilnamečio elgesiui, arba bendrauti 

su žmonėmis, darančiais jam neigiamos įtakos; 

5) be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją 

vietą. 

4. Nepilnametis privalo nustatyta tvarka atsiskaityti apie įpareigojimų ir draudimų 

vykdymą. 

5. Nepilnamečio elgesio apribojimas gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška 

poveikio priemonė ar su kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis. Ši priemonė negali 

būti skiriama, jeigu nepilnametis atiduodamas į specialią auklėjimo įstaigą. 

88 straipsnis. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą 

1. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą nustatomas nuo šešių mėnesių iki trejų 

metų, bet ne ilgiau kaip iki nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų. 

2. Konkretų buvimo specialioje auklėjimo įstaigoje laiką nustato teismas, atsižvelgdamas 

į nepilnamečio asmenybę, tai, ar jo nusikalstamas elgesys kartojasi, kokios poveikio 

priemonės jau taikytos, ir kitas bylos aplinkybes. 

3. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška 

poveikio priemonė arba kartu su įspėjimu ar turtinės žalos atlyginimu arba 

pašalinimu. 

105

89 straipsnis. Auklėjamojo poveikio priemonių nevykdymo pasekmės 

1. Jeigu nepilnametis, kuriam paskirta viena auklėjamojo poveikio priemonė, jos nevykdo 

ar netinkamai ją vykdo ir dėl to buvo ne mažiau kaip du kartus įspėtas, teismas, 

remdamasis šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų teikimu, gali pakeisti tą 

poveikio priemonę bet kokia kita auklėjamojo poveikio priemone, išskyrus atidavimąį specialią 


2. Jeigu nepilnametis, kuriam yra paskirtos dvi ar trys auklėjamojo poveikio priemonės, 

jų nevykdo ar netinkamai jas vykdo ir dėl to buvo ne mažiau kaip du kartus įspėtas, 

teismas, remdamasis šių priemonių vykdymą kontroliuojančių institucijų teikimu, gali pakeisti 

jas kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis, įskaitant atidavimąį specialią auklėjimo 

įstaigą. 

90 straipsnis. Bausmių ypatumai nepilnamečiams 

1. Nepilnamečiui, padariusiam nusikaltimą, gali būti skiriamos tik šios bausmės: 

1) viešieji darbai; 

2) bauda; 

3) areštas; 

4) terminuotas laisvės atėmimas. 

2. Nepilnamečiams negali būti paskirta daugiau nei 240 valandų viešųjų darbų. 

3. Bauda gali būti skiriama tik dirbančiam ar savo turto turinčiam nepilnamečiui. Nepilnamečiui 

gali būti skiriama nuo 3 iki 50 mgl dydžio bauda. 

4. Nepilnamečiui gali būti skiriama nuo penkių iki keturiasdešimt penkių parų arešto. 

5. Laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų. 

155 straipsnis. Įžeidimas 

1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas 

bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 

2. Tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas 

viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu. 

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio 

asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 

106 

ADMINISTRACINĖ ATSAKOMYBĖ 

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas 

Atkreiptinas dėmesys, kad šio kodekso 221–247 straipsniuose nurodyta, kas nagrinėja 

administracinių teisės pažeidimų bylas (administracinės komisijos, savivaldybių seniūnijų 

kaimo vietovėse seniūnai, policija, rajonų (miestų) apylinkių teismai, valstybės sienos apsaugos 

tarnyba, valstybinė darbo inspekcija, Krašto apsaugos ministerijos organai ir kt.), o 

259 (1) straipsnyje įvardinti asmenys, turintys teisę surašyti administracinių teisės pažeidimų 

protokolus. Tarp jų – Švietimo ir mokslo ministerijos įgalioti pareigūnai pvz. už pažeidimus, 

nurodytus šio kodekso 185 (1) straipsnio antroje dalyje (rūkymas vietose, kuriose 

pagal įstatymus draudžiama tai daryti, – užtraukia įspėjimą arba baudą nuo dvidešimties 

iki penkiasdešimties litų).

13 straipsnis. Nepilnamečių atsakomybė 

Nepilnamečiams nuo šešiolikos iki aštuoniolikos metų, padariusiems administracinius 

teisės pažeidimus, taikomos bendros administracinės atsakomybės nuostatos su ypatumais, 

numatytais šio kodekso 21(1), 24, 37(1), 281, 313 ir 314 straipsniuose. 

Už nepilnamečių nuo keturiolikos iki šešiolikos metų padarytus pažeidimus, numatytus 

šio kodekso 44 straipsnio trečiojoje dalyje, 175 straipsnyje, 176(1) straipsnio trečiojoje 

dalyje, 178 straipsnio ketvirtojoje dalyje ir 183 straipsnio trečiojoje dalyje, administracinėn 

atsakomybėn traukiami tėvai arba globėjai (rūpintojai). 

21 straipsnis. Administracinių nuobaudų rūšys 

Už administracinių teisės pažeidimų padarymą gali būti skiriamos šios administracinės 

nuobaudos: 


2) bauda; 

3) daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis 

objektas, ir pajamų, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu, 

konfiskavimas; 

4) specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones, teisės skraidyti orlaivio 

įgulos nariu, atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu, teisės medžioti arba 

užsiimti žvejyba, teisės vairuoti vidaus vandenų transporto priemones, teisės valdyti geležinkelių 

riedmenis, teisės naudoti arba įvežti aparatūrą, įrenginius, radijo siuntimo arba 

radijo stebėsenos įrenginius, naudoti elektroninių ryšių išteklius, užsiimti radijo mėgėjų ir 

kitų radijo stočių naudotojų veikla, teisės eiti tam tikras pareigas jūrų laive, teisės projektuoti 

statinius ar atlikti statinių projektų ekspertizę) atėmimas; 

5) administracinis areštas; 

6) nušalinimas nuo darbo (pareigų). 

Šio straipsnio pirmosios dalies 3–6 punktuose išvardytas administracines nuobaudas 

gali nustatyti tik Lietuvos Respublikos įstatymai. 

Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti ir kitokias negu nurodytos šiame straipsnyje 

administracinių nuobaudų rūšis. 

Šio kodekso numatytais atvejais kaip alternatyvi nuobauda rajono (miesto) apylinkės 

teismo nutarimu ir pažeidėjo sutikimu bauda gali būti pakeista nemokamais viešaisiais 

darbais. 

21(1) straipsnis. Administracinių nuobaudų, taikomų nepilnamečiams, rūšys 

Už administracinių teisės pažeidimų padarymą nepilnamečiams gali būti skiriamos 

visos administracinės nuobaudos, numatytos šio kodekso 21 straipsnyje, išskyrus administracinį 

areštą. 

215 straipsnis. Kliudymas jaunimui mokytis 

Tėvų arba juos atstovaujančių asmenų vengimas arba kliudymas leisti į mokyklą pagrindinio 

išsilavinimo neįgijusį jaunimą iki 16 metų, taip pat pareigūnų ar kitų asmenų 

kliudymas lankyti mokyklą tokiam jaunimui užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų 

tūkstančių litų. 

Tokia pat veikla, padaryta asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio 

pirmojoje dalyje numatytą pažeidimą, – užtraukia baudą nuo dviejų tūkstančių iki keturių 

tūkstančių litų. 

107

8. patarimai psichologiniais klausimais 

108 

Sigita Lesinskienė 

Gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė 

VU Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos docentė 

Teisės ir pareigos šeimoje (apie tėvų ir vaikų santykius) 

Kas yra šeima? Šeimą galima apibūdinti kaip kraujo arba giminystės ryšiais susijusią 

sistemą, vedančią bendrą namųūkį. Šeima – svarbiausioji vaikų auginimo ir auklėjimo 

grandis, šeimoje perteikiamos ir puoselėjamos tėvams ir vaikams brangiausios žmogiškosios 

vertybės. Šeimos sistemą sudaro subsistemos, pavyzdžiui, tėvų ir vaikų subsistema, 

mamos–dukros, mamos–sūnaus, tėvo–dukros, tėvo–sūnaus ir kt. subsitemos. Tarp jų 

nuolat vyksta abipusė kintanti sąveika. Todėl šeima yra savireguliuojanti ir nuolat kintanti, 

dinamiška sistema. O kartu šeimos sistema yra ir labai jautri bei atvira įvairiems visuomenėje 

vykstantiems reiškiniams – socialiniams, moraliniams, ekonominiams, dvasiniams, 

politiniams ir pan., jie turi poveikį šeimos nariams, jų dienos įspūdžiams, nuovargiui, sveikatai, 

savijautai ir pan. 

Gali būti taip vadinama branduolinė šeima, ją sudaro tėvai ir vaikai, ir išplėstinė šeima, 

apimant senelius, tetas, dėdes, pusbrolius ir pan. Jeigu šeimą užklumpa emociniai, 

finansiniai sunkumai ar kt. problemos, kurių jau patys branduolinės šeimos nariai išspręsti 

nepajėgia, terapinių resursų reikia ieškoti išplėstinėje šeimoje. O ieškant visuomet jų galima 

rasti. 

Vaidmenys ir atsakomybė šeimoje. Iki tol, kol susilaukė vaikų, šeima pradžioje buvo 

žmona ir vyras, du įsimylėję (galvokim taip) ir nusprendę kartu gyventi ir bendrą ateitį kurti 

žmonės. Nuo tada, kai susilaukė vaikų, jie abu šeimoje jau būna dviejuose vaidmenyse – 

žmonos/vyro ir mamos/tėvo. Yra dalykų, kurie lieka ir turėtų likti tik tarp tėčio ir mamos, 

tai jų, kaip vyro ir žmonos reikalai. Būtų labai gerai, jei tėvai į savo santuokinius konfliktus

neįtrauktų ir neįpainiotų vaikų. O kartais nutinka taip, kad tėvai vaiką į savo konfliktus 

įtraukia kaip teisėją, liudininką, tarpininką, masalą, kaip sąjungininką arba vieno iš tėvų pa- 

kaitalą. Taip neturėtų būti, nes tuomet visiems šeimos sistemos nariams yra blogai, ir ypač 

vaikui, kuriam tenka nepelnytai didelis emocinis krūvis. 

Kaip mama ir tėtis, dėl visokių iškylančių vaikų auginimo ir namų gyvenimo klausimų 

abu tėvai turėtų tartis ir priimti sprendimus kartu. Reikėtų, kad jie išklausytų ir pamėgintų 

suprasti kiekvieno vaiko nuomonę ir siūlymus bei pageidavimus, bet sprendimas nustatant 

namų taisykles – jų rankose. Kartais tėvai nusprendžia ne taip, kaip vaikai norėtų, bet 

vaikai turi gerbti tėvų sprendimus ir jų laikytis. Tuomet kyla mažiau bereikalingų ginčų ir 

įtampos. 

Vaikui augant, didėja jo savarankiškumas, o kartu ir atsakomybė už savo poelgius ir 

veiksmus. Tačiau vaiką auginant įvairių reikalavimų ir leistino elgesio ribas nustato jo tėvai. 

Svarbu, kad tėvai mylėtų, gerbtų ir pasitikėtų savo vaikais. Daug svarbių dalykų gyvenime 

vaikai perima iš savo tėvų, augant kasdieną juos stebėdami ir mėgdžiodami. Paauglystė- 

je būdinga, kad jaunuoliai menkina tėvų nuomonę ir požiūrį, „pertikrina” vertybes, linkę 

neigti, maištauti, ginčytis, eksperimentuoti ir pan., kol randa savo tapatumą, subręsta 

kaip savarankiškos asmenybės, ir tolesnis bendravimas su tėvais tuomet jau linkęs būti 

ramesnis, džiaugsmingesnis, kartu diskutuojant, dalinantis nuomonėmis ir pan. Kol vaikas 

gyvena tėvų namuose ir yra jų išlaikomas, turi laikytis tėvų nustatytų namų taisyklių, o 

kartu ir pats pagal savo galimybes prisidėti prie bendrų namų ūkio darbų, šeimos emocinio 

ir materialinio gerbūvio kūrimo. 

Vaikams teisė būti išgirstam, išklausytam priimant šeimoje sprendimus yra būtina, 

tačiau kol vaikas yra nepilnametis ir nesavarankiškas, galutinį sprendimą daugeliu svarbių 

klausimų turi priimti tėvai. 

Jeigu šeimoje auga keletas vaikų, jie turėtų tarpusavyje tartis, pasiskirstyti pareigo- 

mis, atsakomybe už buitinius darbus, bendradarbiauti tarpusavyje. Natūralu, kad broliai ir 

seserys susipyksta, konkuruoja, pavydi, kovoja tarpusavyje. Svarbu, kad susipykę jie mo- 

kėtų (tai išmokstama) susitaikyti, konstruktyviai išsiaiškinti ir suprasti kylančių konfliktų 

priežastis ir rasti visiems tinkamus sprendimus. Visuomet yra ir bus dalykų, kuriuos vaikai 

tarpusavyje augdami turėtų išspręsti patys, neįtraukdami į tai tėvų. Augant ši proporcija 

vis didėja. Tarp tėvų ir vaikų subsistemų turėtų būti pagarbus ir vis kintantis (nes vaikui 

augant keičiasi bendravimo pobūdis, kontrolės, leidimų kiekis ir pan.) bendravimo būdas, 

kai iškylantys konfliktai sprendžiami bendradarbiaujant, demokratiškai ir kiek įmanoma 

konstruktyviau. 

Apie skyrybas. Gaila, kad beveik kas antra susituokusi pora Lietuvoje išsiskiria. Daug 

vaikų gyvena matydami ir girdėdami tėvų pykčius, ir jiems labai negera. Kai tėvai skiriasi, 

vaikams visuomet skauda – dvasiškai, emociškai. O išsiskyrusių tėvų vaikams reikia prisi- 

taikyti prie daugybės gyvenimo pokyčių, vieniems lengviau, kitiems sunkiau tai pavyksta. 

Vaikams reikėtų žinoti keletą svarbių dalykų apie tėvų skyrybas: 

1. Kurti šeimą ir gyventi kartu nusprendžia tėvai. Kai mato, kad nebegali, ar nebemo- 

ka – jie nusprendžia skirtis ir nebegyventi kartu. Tai tėvų sprendimai, ne vaiko. 

2. Išsiskirdami tėvai praranda vienas kitą kaip mylimuosius, kaip žmoną ir vyrą. Bet 

vaikas su savo tėvais nesiskiria, vaikas visą savo gyvenimą turi tėtį ir mamą, tik išsiskyrę 

jie jau gyvena atskirai. 

3. Būtų gerai, jei tėvai po skyrybų sugebėtų kalbėtis ir tartis dėl savo vaikų reikalų. 

Jeigu mamai ir tėčiui pavyksta atleisti vienas kitam dėl nesutarimų ir sukelto skausmo, 

109

jie, nors ir nebėra daugiau vyras ir žmona, tačiau gali ir turėtų bendrauti tarpusavyje kaip 

tėtis ir mama, nes jie visą gyvenimą yra ir bus savo vaikų tėvais. Kaip moteris ir vyras jie 

laisvi, bet kaip vaikų tėvai – jie išlieka visuomet susiję. Tačiau kartais jie taip pyksta vienas 

ant kito ir nepaleidžia susikaupusių nuoskaudų, kad visai nebegali bendrauti. Tai emociškai 

labai apsunkina visų buvusios šeimos narių gyvenimą. Vaikams reikėtų pasistengti neįsi- 

traukti ir neleisti būti įtrauktiems į tėvų tarpusavio besitęsiančius konfliktus. 

110 

4. Išsiskyrusių tėvų vaikams būna sunku prisitaikyti prie pokyčių, tenka gyventi su 

vienu iš tėvų, o kitą – matyti rečiau. Kažkąįprasto ir malonaus namų aplinkoje jie visuomet 

praranda, ir pradžioje labai to trūksta, tačiau visuomet ateina ir kažkas naujo, gero, sma- 

gaus. Jei dar neatėjo – ateis. 

5. Vaikui reikėtų pasistengti susitaikyti su pasikeitimais išsiskyrus tėvams. Vaikui svar- 

bu ir pabūt vienam, pamėgint suprast, kas vyksta, ir kalbėtis apie tai su artimais žmonė- 

mis, ir leisti sau išpykt, išverkt, išliūdėt, kad nereikėtų susikaupusių jausmų nešiotis savo 

mintyse ir kūne, o galėtų juos paleisti ir gyventi toliau. 

6. Vaikai dažnai nori pakeisti tėvų elgesį ar sprendimus, bet yra dalykų, kurių vaikas 

negali pakeisti, tai tėvų sprendimai. Ir tėvų atsakomybė. Bet padėti vienas kitam – kai liū- 

dna, kai skauda, kai sunku – galime visada. Būkim jautresni, supratingesni ir atidesni sau 

ir savo draugams, jų nuotaikoms, išgyvenimams. 

Prievarta prieš vaikus ir jos įtaka raidai 

Yra daug prievartos prieš vaikus rūšių. Jos visos skaudžios ir žeidžia tiek vaikus, tiek ir 

jų tėvus, sutrikdo psichologinę, kartais ir somatinę vaiko raidą. 

Požiūrio į vaiką istorinė raida. Ilgai vyravo nuomonė, kad vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų 

tik kiekybiškai, jie silpnesni, mažesni, mažiau turi žinių ir įgūdžių. Žmonija šimtmečiais 

vertino vaiką kaip mažą suaugusįjį. Tai geriausiai atsispindi dailėje, pavyzdžiui, maži kunigaikščiai 

ir hercogai buvo vaizduojami suaugusiųjų drabužiais. Istorikai P. Aries (1973) ir 

de Maus (1974) įrodė, kad anksčiau vaikai dažnai buvo ignoruojami, išnaudojami, griežtai 

prižiūrimi ir traktuojami kaip suaugusieji. Istorijos, meno, literatūros, drabužių, seksualinių 

papročių tyrimai parodė, kad Europoje iki 1600 metų nebuvo vaikystės sampratos. Vaikas 

buvo prižiūrimas tik tol, kol negalėdavo pats pasirūpinti savimi, paprastai iki 6 metų, po 

to jis patekdavo į suaugusiųjų pasaulį kaip lygus su jais. Pavyzdžiui, viduramžiais vaikai 

buvo rengiami kaip suaugusieji, kartu su jais gerdavo ir dirbdavo. Vaikai galėjo būti vyrais 

ir žmonomis, karaliais ir karalienėmis, taip pat galėjo būti pakarti už vagystę. Vyravo 

baudžiantis, griežtas, autoritarinis požiūris į vaikus. Tokia vaikų padėtis truko šimtmečiais, 

nors turtingų šeimų vaikai būdavo labiau globojami ir mokomi. Nebuvo atsižvelgiama į tai, 

kad vaikų fizinė išvaizda ir psichinės ypatybės yra visiškai kitokios – kokybiškai, o ne tik 

kiekybiškai skiriasi nuo suaugusiųjų. 

Maždaug nuo 1600 metų vaikystė buvo laikoma nekaltumo laikotarpiu, mėginta imtis 

priemonių apginti vaikus nuo suaugusiųjų pasaulio ydų, bėdų ir sunkumų. Į vaikus vis 

labiau buvo pradedama žiūrėti ne kaip į bevardes, beasmenes būtybes, o kaip į individus, 

šeimos, giminės narius. Palengva vaikai įgavo ypatingų asmenų statusą, ir užėmė savo 

deramą vietą socialinėje ir demografinėje visuomenės struktūroje. 

Vaikai ne tik mąsto, suvokia pasaulį kitaip nei suaugusieji, kartu ir jų kūno sąranga bei 

funkcijos yra skirtingos. Kada prasideda ir baigiasi vaikystė? Į šį klausimą nėra neginčijamų 

atsakymų, egzistuoja įvairūs požiūriai. Kiekviena kultūra ir visuomenė kuria savą vaikystės 

įsivaizdavimą ir konstruktą, priskirdama vaikams įvairius poreikius, gebėjimus, juos prižiūrinčių 

vaidmenis ir modelius.

Tik XX amžiuje paaiškėjo, kad vaikai nuo suaugusiųjų skiriasi kokybiškai ir kad šie 

skirtumai yra būdingi įvairiems vaiko raidos tarpsniams. Maždaug apie 1800 metus padėtis 

ėmė keistis, atsirado įstatymai dėl vaikų mokymo, pradėta drausti vaikams dirbti sunkius 

darbus, imta labiau vertinti vaikus, jų ypatumus, o ir pačią vaikystę. 

Šiuo metu vaikystė laikoma atskiru individo raidos tarpsniu. Įrodyta, kad vaikystėje 

patirti įvykiai daro įtaką suaugusio žmogaus gyvenimui. Manoma, kad nėštumo laikotarpis 

ir pirmosios minutės po gimimo yra kritinis tarpsnis mezgantis tėvų ir vaikų tarpusavio ry- 

šiui, kad labai daug įtakos asmenybės raidai turi pirmieji gyvenimo metai. Tačiau individai 

labai pasikeičia viduriniojoje vaikystėje, paauglystėje ir jau būdami suaugę, todėl kiekvie- 

nas žmogaus raidos tarpsnis yra svarbus. 

Vaikystė plačiąja to žodžio prasme apima ir paauglystės laikotarpį (vaikas nuo 0 iki 18 

metų, paauglys – nuo 12 iki 18 metų). Iki XX amžiaus nekvalifikuotos darbo jėgos porei- 

kis buvo gerokai didesnis, tuomet dirbti sugebantys jaunuoliai įsitraukdavo į suaugusiųjų 

darbo bendruomenę ir būdavo laikomi suaugusiais asmenimis. Šiuo metu išsivysčiusio- 

se industrinėse valstybėse ypač populiari ilgametės užsitęsusios paauglystės koncepcija: 

dėl techninės pažangos aukštasis išsilavinimas ir socialinis įsitvirtinimas, suaugusiojo vai- 

dmens prisiėmimas vėluoja; užuot apsirūpinę patys, jauni žmonės ilgus metus yra priklau- 

somi nuo tėvų. 

Smurto bei prievartos rūšys, jų įtaka tolesnei psichosocialinei vaiko raidai 

Prievarta, kaip reiškinys, būdingas visai žmonijos istorijai, ją aprašo įvairių šalių metraštininkai 

nuo pat ankstyviausių rašytinių šaltinių. Daug prievartos egzistuoja ir šiuolaikiniame 

politiniame pasaulio gyvenime. Deja, dėl įvairių išorinių (politinių, visuomenės, 

kultūrinių ir kt.) ir vidinių šeimos priežasčių iki šiol prievartą patiria daugybė vaikų. 

Vienokią ar kitokią įvairaus stiprumo prievartą patiria visi vaikai. Svarbu, kaip ji apibrėžiama, 

kiek jos, kokio pavidalo, trukmės ir intensyvumo toleruoja visuomenė, kas laikoma 

leistina, priimtina, kas ne. Daugiausia ”mažo” smurto patiria neišnešioti naujagimiai 

ir judrūs, neramūs kūdikiai ir vaikai, nes nuolat reikalauja suaugusiųjų dėmesio, dirglesni, 

daugiau verkia. Labai dažnai prievartą vaikai patiria ne tik dėl savo ypatumų, bet ir dėl 

tėvų ar juos supančių aplinkinių suaugusiųjų problemų. Prievarta vaikų atžvilgiu gali būti 

emocinė, fizinė, cheminė (medikamentinė) ir seksualinė. 

Emocinė prievarta vaikų atžvilgiu apima žodinę agresiją – įvairius vaiko gąsdinimus, 

grasinimus, pasišaipymus, patyčias (pvz., paliksiu, atiduosiu, tave pasiims, išveš, ir t.t.), 

žeminimą, nuolatinį kaltės ir blogos savijautos sukėlimą, rūpesčio, dėmesio, meilės, tėvų 

globojančios šilumos stoką, nuolatinį rodymą, kad esi nemylimas ir nepageidaujamas. 

Fizinė prievarta vaiko atžvilgiu – tai mušimas ranka ar įvairiais daiktais, stumdymas, 

tampymas, žalojimas, skausmo sukėlimas įvairiais kitais fiziniais būdais. Yra daug priežasčių, 

kodėl suaugusieji muša vaikus: kad patys vaikystėje buvo mušami, nemoka kitokiu 

būdu sudrausminti vaiko, kai jis elgiasi netinkamai, nemoka susivaldyti ir tramdyti savo 

pykčio, vartoja alkoholį ar narkotikus, serga, jaučiasi silpni ir t.t. 

Dar išskiriamas nesirūpinimas, vaiko nepriežiūra ir apleidimas (angl. neglect), apimantis 

pagrindinių biologinių ar psichologinių vaiko poreikių netenkinimą – nesirūpinimą 

vaiko maitinimu, rengimu, saugumu, sveikata, išvijimą iš namų ir pan. 

Cheminė, medikamentinė prievarta prieš vaiką – tai tyčinis piktnaudžiavimas medikamentais 

ar cheminėmis medžiagomis, žalojantis ar keliantis pavojų vaiko sveikatai. 

111

112 

Seksualinė prievarta vaiko atžvilgiu – tai prievartos rūšis, kai vaikas verčiamas ten- 

kinti suaugusio žmogaus seksualinius poreikius. Vaikas ar paauglys įtraukimas į seksualinę 

veiklą, kai iki galo nesuvokia tos veiklos pobūdžio, negali duoti informuoto sutikimo ir šis 

įtraukimas pažeidžia socialinius ir šeimos tabu. Seksualinė prievarta gali būti kontaktinė 

(erogeninių zonų glostymas, lietimas, išprievartavimas ar mėginimas išprievartauti, lytinis 

santykiavimas oraliniu, vaginaliniu, analiniu būdais) ir nekontaktinė (vaikui rodomi porno- 

grafiniai filmai, žurnalai, jis įtraukiamas į pornografinės produkcijos kūrimą ir gamybą). 

Dažnai vaiko skriaudėjas yra artimas ar pažįstamas žmogus, ir vaikas nesako apie 

patirtą prievartą, nes bijo prievartautojo ar jo grasinimų, myli, nenori tam žmogui sukelti 

nemalonumų, mano, kad juo nepatikės, šaipysis arba kad pats dėl to kaltas (kad taip su 

juo atsitiko todėl, kad jis yra labai blogas), jaučia gėdą, mano, kad jam niekas negali padė- 

ti, ar nežino, kam gali papasakoti, bijo, kad jo nemylės, ar nesupranta, kad tai – prievarta 

ir kad taip elgtis su juo negalima. 

Fizinę, emocinę, cheminę, seksualinę skriaudą gali patirti kiekvienas vaikas, bet kur, 

įvairiomis aplinkybėmis, bet kuriuo metu, iš pažįstamo ar nepažįstamo, vyro ar moters, 

jauno ar seno. Dažnai tai gali būti žmogus, pats savo gyvenime patyręs prievartą skaudžių 

išgyvenimų ir nesulaukęs pagalbos ar supratimo. Taip neturi būti, kiekvieną vaiką privalu 

apsaugoti, kad su juo nebūtų blogai elgiamasi, o ir vaikas pagal amžių ir galimybes turi 

mokėti apsisaugoti pats. Suaugusieji imasi prievartos prieš vaikus dėl įvairių priežasčių – 

norėdami išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur, nemokėdami kitaip ben- 

drauti ir išreikšti agresyvius jausmus, apsvaigę ar sunkiai suvaldydami savo impulsyvumą, 

neretai siekdami ”paauklėti”, suvaldyti nepageidaujamą vaiko elgesį ar paradoksaliai reikš- 

dami vaikui savo meilę ir rūpestį, ar apskritai dėl įvairių priežasčių nesugebėdami rasti kitų 

priemonių artumui pasiekti. Dažnai prievarta vaiko atžvilgiu suaugusiajam sukelia kaltės 

jausmą, kuris kaupdamasis gali dar labiau didinti įtampą ir skatinti naujus prievartos pro- 

trūkius. 

Prievartą patiriančių vaikų žalojama fizinė, emocinė, elgesio, protinių sugebėjimų bei 

dvasinė raida, o ji sutrikdo psichosocialinę vaiko adaptaciją. Prievarta visuomet skaudžiai 

žeidžia vaikus. Mažėja pasitikėjimas savimi, menkėja savivertės jausmas, kyla baimė, liū- 

desys, kaltė, nerimas, nepasitikėjimas aplinkiniais ir supančiu pasauliu, bejėgiškumas, ap- 

maudas, gali pasireikšti depresija, net psichozė, potrauminio streso sutrikimas, elgesio, 

emocijų, mokymosi sutrikimai. 

Seksualinė prievarta dažniausiai turi ankstyvą seksualizuojamąjį poveikį – vaikai pra- 

deda ne pagal amžių domėtis seksu, mergaitėms yra pavojus tapti prostitutėmis. Prievartą 

patyrusiems asmenims, ypač prievartautiems pačių artimiausių žmonių, yra sunku ben- 

drauti, pasitikėti kitais žmonėmis. Lieka neatlieptas, sutrikęs, iškreiptas ir nepasotintas jų 

globos ir artumo lūkestis. 

Egzistuoja dėsnis, jog prievarta gimdo prievartą. Patiriantis prievartą vaikas augda- 

mas iš aplinkinių išmoksta su kylančiais sunkumais tvarkytis jėga arba kitais smurtiniais, 

nepriimtinais būdais ir juos dažniausiai taiko suaugęs. Kadangi prievartą patyręs asmuo 

turi menką savivertės jausmą, skausmingą patirtį ir iškreiptą pasaulio vaizdą, pats dažnai 

prievartą naudoja kaip priimtiną ir pažįstamą komunikacijos būdą, dažnai savaime ir spon- 

taniškai kylantį aplinkybėmis, primenančiomis jo paties patirtą smurtą. Tokiems žmonėms 

dažnai sunku kontroliuoti impulsus, jų gyvenimas visuomenėje ir priimtinų normų laiky- 

masis yra pakrikęs. Siekdami artumo, meilės ar globos, jie linkę elgtis autodestrukciškai – 

svaiginasi, girtauja, nesugeba išlaikyti ir išsaugoti asmeninių ryšių. Prievartą patyrę asme-

nys neretai jau paauglystėje dėl įstatymų pažeidimų susiduria su teisėsauga, o represinės 

priemonės jų atžvilgiu duoda atvirkščią rezultatą – prievarta suvokiama kaip vienintelis 

žmonių santykių reguliavimo būdas. 

Kiekvienas būkime atidūs, budrūs ir neleiskime skriausti vieniems kitų, padėkime su- 

sivaldyti ir rasti tinkamesnių būdų bendrauti tiems, kas dar nemoka. 

Aktyvumo ir dėmesio (hiperkineziniai) sutrikimai 

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimų (dar vadinamų hiperkineziniais sutrikimais, arba hiperaktyvumu), 

pagrindiniai simptomai yra nuo mažens pasireiškiantis padidintas judrumas, 

aktyvumas, nedėmesingumas, impulsyvumas, savireguliacijos, savikontrolės stoka 

(angl. attention deficit hyperactivity disorder, ADHD). Vaikams ir jaunuoliams, turintiems 

šių sutrikimų, yra didelė mokymosi, elgesio ir socialinės adaptacijos sunkumų rizika. Tai, 

kad moksleivis nesusikaupia, sunkiai išlaiko dėmesį, mokyklos aplinka dar gali toleruoti ir 

suprasti, tačiau impulsyvumo, padidinto judrumo pasireiškimai retai kada yra suprantami 

kaip esamo to paties sutrikimo (ADHD) simptomai, ir vietoj to, kad gautų reikiamą pagalbą, 

toks moksleivis dažnai girdi kritiką ir yra baramas, baudžiamas už blogą, neklusnų 

elgesį, už tai, kad nedirba, kad trukdo kitiems, atsikalba, keikiasi, mušasi ir pan. 

ADHD būdingos visos trys simptomų grupės: padidėjęs aktyvumas, dėmesio trūkumas 

ir impulsyvumas. Sutrikimo požymiai gali būti skirtingo intensyvumo. Kartais gali vyrauti 

vien dėmesio stoka, o kartais – didelis aktyvumas ir impulsyvumas, esant palyginti geram 

dėmesingumui. 

Padidėjęs aktyvumas, kurio pirmieji požymiai ryškėja jau pačiu ankstyvuoju vaiko 

raidos periodu, pasireiškia visais psichologinės raidos etapais. Naujagimystėje būdingas 

nerimastingumas, sunkiai numaldomi ir dažni kūdikio verksmo epizodai. Jau ankstyvoje 

vaikystėje išryškėja perdėtas ir sunkiai suvaldomas vaiko judrumas. Toks vaikas gali be 

atvangos judėti ir dieną, ir vakare, ir net naktį, nuolat vartydamasis lovoje. Gali pasireikšti 

ir žodinis (verbalinis) hiperaktyvumas, kai vaikas nuolat be perstojo šneka ir atrodo, kad 

kito negirdi. Neretai panašaus aktyvumo lygio vaikai skirtingose šeimose, mokyklose ir 

kultūrinėse aplinkose vertinami labi nevienodai. Įtariant ADHD svarbu kuo objektyviau ištirti 

vaiko aktyvumąįvairiose situacijose ir palyginti jį su to paties amžiaus vaikų judrumo 

norma toje kultūrinėje aplinkoje, kurioje vaikas auga. 

Dėmesio trūkumas pasireiškia užmaršumu, išsiblaškymu, nesugebėjimu organizuoti ir 

planuoti savo veiklą, baigti pradėtą darbą, sunkumais sukaupti ir išlaikyti dėmesį. Atrodo, 

kad dėmesio trūkumą turintys asmenys nesiklauso ar nepaiso to, kas jiems sakoma, nerūpestingi, 

jiems reikia dažnai pakartoti nurodymus, jie sunkiai, dažnai paskutiniai, pradeda 

atlikti mokyklines užduotis klasėje. Skiriami trys svarbūs dėmesingumo etapai: 1) gebėjimas 

iš aplinkos dirgiklių išskirti tai, kas svarbiausia, ir sutelkti į tai dėmesį; 2) gebėjimas 

išlaikyti sukauptą dėmesį; 3) gebėjimas nustoti telkti dėmesįį veiklą, kai ji baigta, ir pereiti 

prie kitos veiklos. 

Dėmesio sukaupimo ir išlaikymo sutrikimai dažniausiai pasireiškia dviem formomis: 

1. Išoriškai pasireiškiantis išsiblaškymas (angl. external distractibility). Būna sunku 

atskirti esminius aplinkos dirgiklius nuo neesminių, tiek vaizdinius, tiek garsinius. Tuomet 

tokie moksleiviai girdi ir (arba) mato, pastebi viską, kas vyksta aplinkui. Tai jiems kliudo 

išlaikyti dėmesį ir dirbti, ypač klasėje. Yra vaikų ir jaunuolių, kurie nepakelia triukšmingos, 

daug įvairių dirgiklių turinčios aplinkos (didelė parduotuvė, diskoteka, masinis renginys, 

koncertas, cirkas ir pan.). Tokioje aplinkoje jie tampa irzlūs, dirglūs, rėkia, verkia, dengiasi 

113

ausis, nori išeiti ir pan. Yra moksleivių, kurie gali susikaupti ir ruošti pamokas tik įsijungę 

muziką. Manoma, jog muzikos fonas, prie kurio jie pripranta ir nebekreipia dėmesio, pade- 

da ”negirdėti” begalės smulkių namų aplinkos garsų, kurie labai trukdo susikaupti. 

114 

2. Vidinis išsiblaškymas (angl. internal distractibility). Labiau būdingas paaugliams ir 

suaugusiems asmenims nei vaikams. Tai pasireiškia kaip užsisvajojimas arba ”sapnavimas” 

dienos metu. Tokių dalykų pasitaiko kiekvienam, tačiau jeigu tai būna labai dažnai ar nuo- 

latos ir kliudo kasdienei veiklai, tuomet tai jau laikoma sutrikimu. Vidinis išsiblaškymas gali 

pasireikšti ir kaip minčių šokinėjimas. Tai kliudo aplinkiniams ir sukelia daug nepatogumų. 

Kiekvieno asmens galvoje vienu metu kyla daug minčių, tačiau jos permąstomos ir kreipia- 

mas dėmesys į svarbiausias tuo metu. Tie, kurių mintys šokinėja, nesugeba nuosekliai iš- 

skirti svarbiausių iš visų tuo metu į galvą atėjusių minčių, todėl dažnai pasako vieną su kitu 

nesusijusius komentarus apie skirtingus, tarpusavyje ryšio neturinčius dalykus. Pašneko- 

vams juos sunku suprasti, tai labai vargina. Tokie moksleiviai paprastai pradeda naują vei- 

klą nebaigę pradėtos, vėl pereina prie kitos, jų gyvenimas pilnas pradėtų ir nebaigtų darbų. 

Impulsyvumas apibūdinamas kaip nesugebėjimas sustoti arba sunkumai sustoti ir pa- 

galvoti prieš ką nors sakant ar veikiant. Impulsyvus moksleivis dažnai atsako į klausimą 

dar nebaigus jo užduoti, nenustygsta laukdamas savo eilės, dažnai įsiterpia, trukdo, įkyri 

kitiems. Tokie vaikai ir jaunuoliai paprastai pirma veikia, paskui pagalvoja, todėl dažnai 

pakliūna į nelaimingus atsitikimus, patiria traumų ir pan. 

Impulsyvumas, perdėtas ir sunkiai suvaldomas judrumas, dėmesio sukaupimo ir iš- 

laikymo sutrikimai apsunkina šių simptomų turinčio moksleivio santykius su tėvais, ben- 

draamžiais, mokytojais ir kitais aplinkiniais. Ilgainiui padidėjusio judrumo simptomai su- 

mažėja, tačiau dėmesio koncentravimo bei impulsyvumo sutrikimai išlieka. Literatūroje 

nurodoma, jog daugiau nei pusei ADHD turinčių vaikų simptomai išlieka ir paauglystėje, ir 

daugiau nei pusei tokių paauglių sutrikimo simptomai išlieka ir suaugus. Dažniausiai pri- 

sideda emociniai, elgesio sutrikimai ir socialiniai sunkumai. Šiems vaikams paauglystėje 

ir suaugus yra penkis kartus didesnė rizika tapti priklausomiems nuo svaigalų (alkoholio, 

narkotikų), patirti socialinės adaptacijos sunkumų (agresijos protrūkiai, teisėtvarkos pa- 

žeidimai, bausmės už nusikalstamą veiką, lavinimosi sunkumai) ir kitų psichikos sutrikimų, 

tokių kaip nerimo sutrikimai ir depresija. 

ADHD turinčių moksleivių emociniai sutrikimai neretai lieka nepastebėti ar nebema- 

tomi dėl susidariusio ydingo rato, kai šie nuolat kritikuojami ir neigiamai vertinami dėl 

per didelio judrumo, neklusnumo, išsiblaškymo, nesimokymo, blogo elgesio, impulsyvumo. 

Emocijų ir nuotaikos sutrikimai dažnai esti antriniai, kylantys iš ilgalaikės psichologiškai 

traumuojančios situacijos (nuolatinis barimas, gąsdinimai, kritika, bausmės namuose ir 

mokykloje). 

ADHD priskiriamas prie lėtinių sutrikimų, kurie labiausiai išryškėja mokyklinio amžiaus 

vaikams. Šių sutrikimų gydymas susideda iš psichosocialinių intervencijų ir medikamentinio 

gydymo. Dėmesio trūkumas, impulsyvumas ir hiperaktyvumas gali būti gydomi vaistais, o 

sutrikus elgesiui, mokymuisi, socialiniam bendravimui, turi būti taikomos psichosocialinės, 

struktūruotos aplinkos bei psichoedukacinės intervencijos, nukreiptos į šeimą, mokyklą ir 

moksleivį. Reikalingas ir moksleivio, ir tėvų bei mokytojų konsultavimas apie ADHD būdin- 

gų sutrikimų pobūdį, reikiamos pagalbos taktiką. ADHD turintiems moksleiviams geriau 

atsiminti, kai jie mato, o ne tik girdi, ką ir kiek turėtų padaryti, todėl jiems labai tinka 

vizualiai struktūruota dienotvarkė ir vaizdinis užduočių pateikimas. Jaunuoliams taikoma 

kognityvinė elgesio terapija, siekiant išmokyti kontroliuoti impulsyvumą, reguliuoti, valdyti

savo elgesį, ugdyti savikontrolę, savireguliaciją, keisti netinkamą elgesį, baigti užduotis. 

Rekomenduojama maitintis pagal priešalerginę dietą, riboti televizoriaus žiūrėjimą, naudo- 

jimąsi kompiuteriu, vengti agresyvių, bauginančių, susierzinimą didinančių aplinkos dirgi- 

klių ir t.t. Šiems moksleiviams labai reikia pakankamo fizinio krūvio, tinkamos nepamoki- 

nės veiklos. Medikamentinis gydymas skiriamas tik tais atvejais, kai dėmesio ir aktyvumo 

sutrikimo požymiai peržengia vienos situacijos ribas ir daro akivaizdžią žalą mokyklinei 

veiklai, tarpusavio santykiams šeimoje. 

Dažniausiai į vaikų ir paauglių psichiatrą ar psichologą tėvai kreipiasi tuomet, kai su- 

trikimai trunka jau ilgą laiką, kai taikyti pagalbos ar problemų sprendimo būdai nepakan- 

kamai veiksmingi, kai susikaupia daug bendravimo ir elgesio problemų tiek šeimoje, tiek 

mokykloje. Tėvai paprastai jau būna išbandęįvairias vaiko auklėjimo priemones. Situacija 

dažniausiai atrodo maždaug taip: pavargę, greit netenkantys kantrybės, dažnai besiba- 

rantys, šaukiantys ant savo vaikų ar net juos mušantys tėvai (dėl to besijaučiantys kalti 

ir kartu bejėgiai, negalintys pakeisti situacijos ir pykstantys); vaikai dažniausiai irgi būna 

pavargę, praradę gyvenimo džiaugsmą, liūdni, užsisklendę arba dirglūs, greit supykstan- 

tys, gynybiški, skaudinami nuolatinio barimo namuose ir mokykloje. Šioje situacijoje vaikų 

ir paauglių psichiatras ar psichologas turėtų suburti reikiamą specialistų komandą ir padėti 

moksleiviui ir šeimai atkurti emocinę gyvenimo pusiausvyrą. 

Patarimai moksleiviams. 

Jeigu tau būdingi ADHD simptomai, svarbu sistemingai ugdyti savireguliacijos įgūdžius, 

rasti patinkančią nepamokinę veiklą, ieškoti motyvacijos mokytis, formuoti pozityvias 

nuostatas apie save ir aplinką, daug sportuoti, išmokti gyventi, mokytis sukaupiant 

dėmesį trumpiau, nei kiti bendraamžiai (tai įmanoma). Moksleiviams, kurie yra per daug 

aktyvūs ir negali susikaupti, reikalinga iš anksto numatyta dienos struktūra ir vaizdinis 

užduočių pateikimas. Jų tėvai dažnai sako, jog neturės laiko sudaryti savo vaikui dienotvarkės, 

mano, jog vaizdinis numatomos veiklos struktūravimas bus per daug sudėtingas. 

Tačiau nuolatiniai ginčai, barniai namuose dėl neatliktų mokyklinių užduočių ir kitų darbų, 

nuolatinių pamiršimų ir pan. visiems atima tikrai daugiau jėgų, laiko ir energijos, nuolat 

gadina nuotaiką. 

Kad būtų galima sustabdyti besisukantį ydingą ratą, rekomenduočiau šiuos principus: 

Kiekvieną vakarą susidaryti ir užrašyti rytojaus dienotvarkę. Dienotvarkė turėtų būti 

sudaryta iš 5–10 punktų, numatant ir planuojant įvairių veiklų eiliškumą. Kiekvieną veiklą 

užrašyti 1–3 žodžiais ant lapo ir tą lapą pasidėti matomoje ir patogioje vietoje. Tai užtrunka 

tik 5–7 minutes, tačiau sumažėja nervingumas, barniai ir bereikalingi ginčai namuose, labai 

pagerėja savo veiklos organizavimo įgūdžiai ir suplanuotų dalykų įgyvendinimas. Būtų 

gerai, jei trumpai parodytum susidarytą dienotvarkę tėvams, su jais pasitartum. 

Kodėl tai būtina? 

Beveik visi žmonės iš vakaro pagalvoja, ką veiks rytoj. Padidintą judrumą ir dėmesio 

koncentravimo sunkumų turintiems moksleiviams nepakanka vien pagalvoti ar tik pakalbėti 

apie rytojų, jiems būtina reikiamą informaciją ir dienos planą matyti prieš akis. Kodėl? 

Todėl, kad planuojant apie daugelį dalykų reikia pagalvoti vienu metu, o ADHD turintys 

asmenys greitai išsiblaško, pamiršta, jiems sunku susikaupti ir planuoti veiklą, o užrašas 

padeda žvilgterėjus greitai prisiminti. 

Iš anksto žinant planuojamus darbus ir malonumus, lengviau susitarti, išvengiama 

bereikalingų tėvųįkalbinėjimų: „eik ruošti pamokų”, „išvesk šunį”, „išnešk šiukšles” ir t.t. 

115

116 

Kiekvienam vaikui/jaunuoliui labai reikalingas individualus tėvų dėmesys: gera jausti, 

kad tavo reikalai rūpi tėvams, kad jie domisi ir gali tave suprasti, o prireikus padėti. Būtina 

išklausyti vieniems kitus, atsižvelgti į skirtingas nuomones, kartu ieškoti tinkamų sprendi- 

mų, kartais – kompromisų. Jei vaikas/jaunuolis jaučia, kad į jo nuomonę atsižvelgiama, su 

juo kartu tariamasi, o ne primetama nuomonė ar reikalavimai, tuomet jis noriai bendradar- 

biauja su tėvais, mažiau ginčijasi ir prieštarauja. 

Namų darbų ruošimas – tai tik viena iš bendros dienotvarkės sudedamųjų dalių. Tais 

atvejais, kai moksleivis vis atidėlioja pamokų ruošimą, vengia ir išsisukinėja, kartu su juo 

iš vakaro sudaryta dienotvarkė padeda pamatyti ir suprasti, kad, be pamokų ruošimo, yra 

dar daug numatytų veiklų, ir kad paruošus pamokas laukia įdomūs, paties pasirinki ir su- 

siplanuoti užsiėmimai. 

Prieš ruošiant pamokas tinkamai sutvarkyti darbo aplinką: 

Ant rašomojo stalo neturi būti pašalinių daiktų, kad neblaškytų dėmesio. Jeigu mėgsti 

ant stalo laikyti gražių, malonių daiktelių, suvenyrų ir pan., ruošdamas pamokas turėtum 

juos nuimti nuo stalo ir baigęs ruošti vėl susidėti. Mokymosi vieta turėtų būti rami, kuo 

labiau apsaugota nuo pašalinių dirgiklių. 

Prieš pradedant dirbti, iš anksto pažiūrėti, kiek ir ką reikės atlikti, susiplanuoti darbų 

eiliškumą, pertraukėles ir griežtai to laikytis. Būtina atsižvelgti į tai, kiek laiko gali dirbti 

susikaupęs vienu metu, ir numatyti trumpas pertraukėles, nes dėmesys po tam tikro laiko 

vis tiek nukryps į šalį. Pertraukėlės turi būti trumpos, apie 5 min., kad truputį pasimankštintum, 

pajudėtum, atsipalaiduotum. Jeigu papertraukavus labai sunku grįžti prie pradėto 

darbo, norisi jį atidėti, užsiimti kita veikla, tuomet būtina iš anksto numatyti ne tik pertraukėlės 

trukmę, bet ir kas ją sudarys (būtų tinkamiausia skaičiuoti ne pagal minutes, o 

pagal veiklos apimtį, pvz., paklausysi vieną ar dvi dainas, ir tol, kol skambės tos dainos, 

pasimankštinsi, pavaikščiosi, pagulėsi ir pan.). 

Dirbant tiek namuose, tiek klasėje, būtina laikytis mokymosi struktūros. Tai padeda 

išmokti mokytis turint dėmesio ir aktyvumo sutrikimų. 

Siūlyčiau penkis mokymosi principus: 

• Aš galvoju tik apie tai, ką darau. 

• Kai dėmesys nukryps, grįšiu prie pradėto darbo ir toliau galvosiu tik apie tai, ką 

darau. 

• Padaręs(–iusi) užduotį, patikrinu. 

• Pagiriu save už atliktą darbą” (”šaunuolis(–ė), gerai padirbėjau”). 

• Parodau darbą mokytojui, kartais – ir tėvams . 

• Paaiškinimai: 

• Aš galvoju tik apie tai, ką darau. 

Dirbdamas turi išmokti galvoti tik apie vieną dalyką, visą dėmesį sutelkti tik į tai, ką 

tuo metu darai (skaitai, rašai, skaičiuoji ir pan.). Turbūt daugeliui teko patirti situaciją, kai 

sakant eilėraštį ar dainuojant dainą pradedi galvoti apie ką nors kita ir dažniausiai pamiršti, 

ką sakei ar dainavai. Todėl būtina išmokti sukaupti visą dėmesį į tai, ką tuo metu veiki 

(vienu metu – vieną dalyką). 

Kai dėmesys nukryps, grįšiu atgal ir toliau galvosiu tik apie tai, ką darau. 

Būtina iš anksto numatyti, kad bus tokių situacijų, kai dėmesys nukryps nuo pradėtos 

veiklos, o turint dėmesio sukaupimo ir išlaikymo sutrikimų, tai pasireikš dažniau, nei kitiems 

bendraamžiams. Tai reikia žinoti kaip savo ypatumą, su kuriuo reikia išmokti gyventi.

Nuo aplinkinių moralizavimo, barimo, griežtų reikalavimų padėtis nepasikeis. Vaikui reikia 

išmokti mokytis, dažniau grąžinant dėmesįį pradėtą ir nepabaigtą veiklą, tai savikontrolės 

ir savireguliacijos įgūdis, lavinamas jis pamažu vis stiprėja. 

Padaręs(–iusi) užduotį, patikrinu. 

Moksleiviams tai vienas iš sunkiausių punktų. Dažnai, vos baigę atlikti užduotį, jie jau 

verčia sąsiuvinį ir bėga nuo stalo. Reikia susikaupti ir patikrinti atliktą užduotį nuo pradžios 

iki pabaigos. Jeigu atlikta užduotis parašyta raštu, reikia įdėmiai perskaityti kiekvieną žodį, 

pažiūrėti į vadovėlį, palyginti ir pan. Jei skaičiuota, perskaičiuoti mintyse ar raštu juodraštyje 

dar kartą, sutikrinti skaičius ir pan. Būtina pasidžiaugti surastomis ir ištaisytomis 

klaidomis. 

Pagiriu save už atliktą darbą. 

Reikėtų sau taip ir pasakyti: „Šaunuojis(–ė),gerai padirbėjau”. Reikia save pagirti už 

pastangas, už darbą: tai labai reikalinga tinkamai savivertei ir emocinei pusiausvyrai, pozityvioms 

nuostatoms apie save formuotis. Kai dažnai girdi pastabas, kritiką, kai retai kas 

pagiria, yra pavojus imti nebepasitikėti savo jėgomis. Jeigu tai trunka ilgą laiką, tuomet 

būna labai sunku ištarti gerus žodžius pačiam sau apie save, nors klasėje, mokytojų ir 

draugų akivaizdoje neretai klaidinamai atrodai labai savimi pasitikintis, drąsus, „neklaužada”, 

klasės „juokdarys” ir pan. Svarbiausia – įdėtos pastangos ir darbas, ne rezultatas. 

Parodau darbą tėvams, mokytojui. 

Labai reikėtų, kad tėvai ir mokytojai būtų supratingi ir geranoriški, konstruktyviai padėtų 

moksleiviams išmokti dirbti ir mokytis, pasidžiaugti savo darbu. Būtina atsisveikinti ar 

pabaigti atlikto darbo tikrinimą pozityviai. Jeigu pokalbį užbaigtumėme priekaištais, kritika, 

ginčais ir pan., visiems liktų bloga nuotaika. O moksleivis jaustųsi nesuprastas, neįvertintas, 

nors dirbo ir stengėsi (jei kartais ir nelabai pavyko) . Tai, ką išgirsti klausydamas ilgus 

priekaištus ir pamokymus iš aplinkinių, ką ir kaip turi daryti, tai dažniausiai tekstą pamiršti, 

tačiau emocinis kartėlis lieka, ir ilgainiui sukelia lūdnesnę nuotaiką, nenorą dirbti, stengtis, 

mokytis. Todėl bendravimo su savim ir aplinkiniais paskutinės mintys ir sakiniai visuomet 

turėtų būti optimistiniai (ne pesimistiniai!) 

Labai rekomenduojama lankyti sporto būrelį ir (arba) imtis kitos vaikui patinkančios 

užklasinės veiklos. Turi būti sričių, kur kiekvienas moksleivis jaustų, kad jam patinka, sekasi 

gerai, tai reikalinga iniciatyvumui, saviraiškai, pasitikėjimui savimi ugdyti. Kiekvienas 

žmogus turėtų reguliariai sportuoti, o judresniems ir ypač ADHD turintiems moksleiviams 

reikia daugiau fizinio krūvio negu kitiems. Judrumas, vikrumas, staigi reakcija sportuojant 

yra stipriosios tokių jaunuolių savybės ir tuo būtina pasinaudoti. Jei moksleivis gali prisiderinti 

ir žaisti grupinius žaidimus, labai tinka krepšinis, futbolas, rankinis, šokiai ir pan. 

Kartais ADHS turintiems yra sunku žaisti komandinius žaidimus, tuomet tiktų bėgimas, 

lengvoji atletika, plaukimas. 

Adaptacija naujoje situacijoje: būkime atidesni ir jautresni 

Gyvename labai intensyvų gyvenimą, dienos bėgyje įvyksta daug įvykių, bendravimo. 

Kartais tempas toks greitas, kad pritrūksta laiko stabtelti ir susigaudyti savo išgyvenimuose. 

Reikėtų duoti sau laiko apsiprasti prie įvairių pokyčių, kurių mūsų visų gyvenime tikrai 

netrūksta. Šiuo metu mokyklose dažnai performuojamos klasės, mokyklinė kasdienybė 

117

pilna nuolatiniųįvairiausių pasikeitimų, ir ne visiems vienodai lengva prie jų priprasti. Jei 

prieš tai buvęs geras jaunuolio elgesys ir mokymasis staiga pasikeitė, priežasčių pirmiausia 

reikėtų ieškoti aplinkos pokyčiuose ar įvykiuose (gal pasikeitė klasė, mokytoja, gal nebėra 

geriausio draugo, įvyko koks skaudus konfliktas, nesusipratimas ir pan.), ir tik po to pačia- 

me moksleivyje. 

118 

Turėtumėme žinoti, kad esminiai ir svarbūs pokyčiai artimoje aplinkoje visuomet pa- 

reikalauja vidinės energijos apsipratimui, ir keletą mėnesių vyksta taip vadinamas adapta- 

cinis periodas, kai žmonės ir emociškai, ir fiziškai turi priprasti ir prisiderinti prie naujųįvy- 

kių ar aplinkos. Net prie labai pozityvių ir teigiamų pasikeitimų reikia laiko priprasti, ne vien 

tik prie nemalonių ar skausmingų. Vieniems tas periodas trumpesnis, kitiems – ilgesnis. 

Vieni labiau jautriai išgyvena pasikeitimus, kiti – mažiau. Bet pasikeitus įprastoms gyveni- 

mo aplinkybėms, persikėlus gyventi į naują vietą, pradėjus lankyti naują mokyklą, pakeitus 

klasę, užklasinę veiklą, draugų ratą, jau nebekalbant apie šeimos struktūros ir sudėties 

pasikeitimus, adaptacinis periodas pasireiškia visuomet, tik kartais jo aplinkiniai nepastebi 

ir pakankamai neįvertina. 

Žmonės šio periodo metu tampa jautresni, dirglesni, būdingos nuotaikų kaitos, di- 

desnis veiksmingumas, padidėjusi emocinėįtampa, nerimas. Adaptacijos periodu dėl psi- 

chologinių sunkumų gali atsirasti ir somatinių (arba kūno) nusiskundimų, pavyzdžiui, ima 

skaudėti pilvą, galvą, kraštutiniais atvejais gali net pykinti, norėti vemti rytais, einant į 

mokyklą ar kokį renginį, arba pakilti temperatūra. Tėvai neretai kreipiasi į įvairius speci- 

alistus, ieškodami paauglio negalavimo priežasčių, net neįtardami, kad po išsamaus svei- 

katos ištyrimo gali prireikti ir psichologinės, psichoterapinės pagalbos, nes kūnas reaguoja 

į išgyvenamus jausmus bei emocijas. Kartais tie jausmai būna labai nuslopinti, neigiami, 

nepripažįstami, tuomet dominuoja įvairūs sunkiai paaiškinami ir pagydomi kūno negala- 

vimai ir sutrikimai. 

Šiuo laikotarpiu kiekvienam labai svarbus artimų jam svarbių žmonių dėmesys ir su- 

pratimas, padrąsinimas, palaikymas. Turėtumėme būti atidesni ir malonesni su naujokais, 

tiek mokykloje, tiek kitose vietose. Kai jaunuolis jaučia, kad draugams, aplinkiniams, jo 

artimiesiems rūpi, kaip jam sekasi, kai jis gali jį supantiems žmonėms papasakoti ir pasi- 

dalinti savo įspūdžiais, išgyvenimais, jis jaučiasi saugesnis, drąsesnis, jam lengviau įveikti 

adaptacijos periodo sunkumus. 

Taip pat šiuo periodu galima puikiai sau padėti ir patiems, panaudojant turimus vidi- 

nius kūrybinius resursus. O jų turime visuomet, tik kartais būname apie tai pamiršę, arba 

nepasitikėjimas savim, savęs nuvertinimas taip stipriai iškeroja, jog nustelbia pojūtį, kad 

kiekvienas viduje turim vidinių resursų visiems kylantiems sunkumams spręsti, ir kad gali- 

me džiaugtis ir kurti pačiais įvairiausiais būdais, jei tik ieškome ir leidžiame sau tai daryti. 

Muzika, sportas, dailė, konstravimas ir kitokio pobūdžio kūrybinė veikla suteikia galimybę 

saviraiškai, suteikia džiaugsmo ir prasmės, skatina pasitikėjimą savimi ir yra labai tinka- 

mas būdas dvasiniams konfliktams ir žaizdoms gydyti. 

Apie žalingą naudojimąsi kompiuteriais ir priklausomybę nuo kompiuterio 

Nesu kompiuterio priešininkė, manau, kad kompiuterių dėka mūsų komunikavimo, 

informacijos radimo galimybės neatpažįstamai pasikeitė, ir tuo labai džiaugiuosi. Tinkamai 

pasinaudojant šiuolaikinių kompiuterinių technologijų galimybėmis moksle, bendravime, 

informacijos paieškose, reikiamų paslaugų radime galima ženkliai palengvinti kasdieninį 

gyvenimą, ir būtų keista šiomis plačiomis galimybėmis nepasinaudoti.

Suaugusieji labiau moka saikingai naudotis kompiuteriu, o paaugliams ir jaunuoliams, 

kaip bręstančioms ir besiformuojančioms asmenybėms, per intensyvus naudojimasis kom- 

piuteriu gali sukelti daug pavojų ir padaryti žalos. Vienišumą, draugų atmetimą, emocinio 

artumo ir šilumos trūkumą artimojoje aplinkoje patiriantys ir išgyvenantys jaunuoliai yra 

ypač pažeidžiami. Taip pat yra kompiuterinių technologijų poveikiui itin jautrių jaunuolių, 

kuriems, pavyzdžiui, dėl ilgo ir aktyvaus įtampą sukeliančio ir agresyvaus pobūdžio kom- 

piuterinių žaidimų žaidimo sutrinka emocinė sveikata, ženkliai padidėja impulsyvumas, 

atsiranda elgesio, bendravimo, miego sutrikimų, priklausomybės požymių, ir jiems jau 

reikalinga specializuota pagalba. 

Per didelis naudojimasis kompiuteriu ir priklausomybė nuo kompiuterio – palyginti 

naujas, greitai plintantis reiškinys, o mūsų visuomenė nelabai spėja įvertinti visus šio reiš- 

kinio pavojus. Mane nuolat stebina, kad tėvai leidžia savo vaikams žaisti kompiuteriu smur- 

tinius žaidimus, kur daug šaudo, sprogdina, naikina, yra didelė įtampa, arba tie žaidimai 

„pririšančio” pobūdžio. Reikia ugdyti ir stiprinti vidinį kiekvieno iš mūsų vidinį atsparumą ir 

budrumą kartu su plačiomis kompiuterių galimybėmis esantiems klastingiems pavojams. 

Kartais ir tėvai, ir jaunuoliai nežino ar neįvertina visų interneto pavojų, todėl būtina infor- 

muoti ir šviesti visuomenę šiais klausimais, nes daug mažų ir didelių nusikaltimų padaro- 

ma taikant ir naudojant kompiuterines technologijas, jų pobūdis vis kinta, o apimtys tikrai 

nemažėja. 

Labai jautrus periodas priklausomybei nuo kompiuterio formuotis yra paauglystė. 

Ypač tais atvejais, kai jaunuolis jaučiasi vienišas ir išgyvena daug emocinių sunkumų. 

Priklausomybės formavimąsi įtakoja daug veiksnių: vidiniai (emocinis paauglio labilumas, 

polinkis būti prieraišiu ir priklausomu, problemos šeimoje, mokykloje, vienišumas, iš- 

kreipta savirealizacija internete, kai rezultatą gauni neįdedant jėgų, visagalybės, intymu- 

mo, saugumo iliuzija ir pan.) ir išoriniai (draugai, mados – tendencijos mokykloje, inter- 

neto kavinės ir pan.), o dažniausiai – abiejų veiksnių derinys. Žinau keletą labai liūdnų 

situacijų, kai paauglys ištisus metus neišeina iš namų, sėdi prie kompiuterio, nebelanko 

mokyklos, mažai miega, nebebendrauja su draugais, o namiškiams bandant riboti laiką 

prie kompiuterio, darosi labai agresyvus. Liūdniausia, kad nei mokykla, nei gydymo įs- 

taigos, nei socialinės tarnybos visais tais atvejais nesugebėjo tinkamai padėti paaugliui 

ir jo namiškiams. Tokių atvejų vis daugėja. Vieną vaikiną mėginom paguldyti į ligoninę, 

pats jis gydytis nesutikdavo, atėjus jį lankyti, užsibarikaduodavo savo kambaryje. Greitoji 

pagalba jo gydytis nevežė, nes „nėra pavojaus gyvybei”. O tai, kad jis jau metai nelanko 

mokyklos, nebuvęs gryname ore, nebendravęs su draugais, tai ne pavojus jo raidai? Dau- 

gėjant tokių atvejų, gal atsiras lankstesnės pagalbos galimybių tokiems nuo kompiuterio 

priklausomiems jaunuoliams. 

Tyrimai rodo, kad maždaug kas dešimtas paauglys, atsakydamas į klausimus apie 

naudojimąsi kompiuteriu, atitinka tarptautinius priklausomybės nuo kompiuterio kriterijus. 

Tai dideli skaičiai, todėl ir mokyklose, ir bendruomenėse turėtų būti diegiamos prevencinės 

programos, konsultuojami ir jaunuoliai, ir jų tėvai. Kompiuterines technologijas galima ir 

reikia tinkamai panaudoti vyresniųjų klasių moksleivių mokymuisi, informacijai, komuni- 

kacijai. Tačiau svarbu suformuoti ir jaunuolių atsparumą neigiamai kompiuteriųįtakai, būti 

budriems, nuolat pasverti kompiuterio naudą ir pavojus. Įvairių šalių duomenimis pastebė- 

ta, kad šiuolaikiniai paaugliai linkę nesilaikyti tinkamo dienos režimo, eina miegoti vėlai po 

dvyliktos valandos, daug laiko iki miego praleidžia prie kompiuterio, ir tai yra didelė rizika 

nuotaikos sutrikimams atsirasti, pablogėti dėmesingumui ir darbingumui pamokų metu. 

119

Daug jaunuolių skundžiasi, kad neturi energijos, „nėra jėgų”, dažnai perka energetinių 

gėrimų „tonusui pagerinti”, ir yra pavojus uždaram ydingam ratui atsirasti, kai sutrinka 

natūrali organizmo savireguliacija ir aktyvumo–poilsio pusiausvyra. 

120 

Gaila stebėti liūdną tendenciją, kad jaunuoliai vis mažiau skaito knygų. Skaitant tekstą, 

aktyviai dirba vaizduotė, mes kiekvienas įsivaizduojame veikėjus, aplinką, lyg matytumėm 

filmą prieš akis, it kiekvienas tą „filmą” kuriame. O žaidžiant kompiuteriu, mes gauname 

intensyviai brukamą „gatavą” produktą, esame pasyvūs vartotojai. Kiti pavojai – ilgalaikis 

sėdėjimas, judėjimo stoka, laikysenos sutrikimai, stuburo iškrypimai, regos, klausos paken- 

kimai, nutukimas, nuovargis, galvos skausmai, miego sutrikimai, padidėjęs dirglumas ir kt. 

Dažnai tėvai klausia, ar jaunuolis jau yra priklausomas, ar dar tik patologiškai naudo- 

jasi kompiuteriu. Abiem atvejais tokie jaunuoliai būna nekritiški, patys neieško pagalbos, 

linkę atsiriboti nuo aplinkos ir įsitraukti į virtualų pasaulį. Internetas dažnai naudojamas 

kaip būdas pabėgti nuo problemų arba tokių jausmų kaip bejėgiškumas, kaltė, nerimas, 

depresija. Priklausomybę diagnozuojame tuomet, kai stebime liguistą poreikį kasdien (kiek 

įmanoma dažniau, valandų valandas) leisti laiką prie kompiuterio. Nuolat imama jaus- 

ti didelį norą naudotis internetu ar žaisti žaidimus ir toks jaunuolis jau nebegali jaustis 

ramiai, jei ilgiau juo nesinaudoja. Niekas, kad domindavo anksčiau, jau nebedomina, jis 

tampa lyg apvaldytas noro ir potraukio kuo greičiau eiti ir būti prie kompiuterio. Kasdieninė 

veikla (pvz., valgymas) perkeliama prie kompiuterio, anksčiau mėgti laisvalaikio leidimo 

būdai daugiau nebedomina, atidedami susitikimai su draugais ar giminėmis, kompiuteris 

nebeišjungiamas, paaiškinant tai norint išvengti laiko sąnaudų pasikraunant, nes kompiu- 

teris kiekvieną akimirką turi būti paruoštas „darbui”, imamos kaupti atsarginės dalys, kad 

užtikrinti pagrindinių komponentų funkcijas „dėl viso pikto” ir pan. Jaunuolis nebesugeba 

jausti ir kontroliuoti laiko, praleidžiamo prie kompiuterio, būna dirglus, dažni pykčio protrū- 

kiai, pasikeičia dienos/nakties ciklas, praranda socialinius ryšius. Priklausomybė gali būti 

nuo kompiuterio, internetinių pokalbių bendravimo, žaidimų, elektroninio pašto, azartinių 

žaidimų, pirkimų internete ir kt. Pastebėję tokius požymius draugų ar artimųjų tarpe, kal- 

bėkitės su jais, motyvuokit, nukreipkite pagalbai, nepalikite sudėtingos situacijos savieigai. 

Pasitelkus jungtines pajėgas namuose, draugų tarpe, mokykloje – visuomet galima rasti 

būdų padėti. 

Nemokamos psichologinės pagalbos telefonu 

vadovo Roberto Povilaičio informacija 

APIE VAIKŲ LINIJĄ 

Vaikų linija – tai pagalbos tarnyba vaikams ir paaugliams iki 18 metų amžiaus. Vaikai 

ir paaugliai gali kreiptis į Vaikų liniją dėl įvairių jiems iškylančių sunkumų – nesutarimų su 

draugais, tėvais ar mokytojais, konfliktų, patiriamos prievartos, patyčių, sunkumų moksluose, 

vienišumo jausmo, ar kitų jiems aktualių klausimų. 

Pagalbą vaikams ir paaugliam teikia specialiai apmokyti konsultantai. Didžioji dauguma 

Vaikų linijos konsultantų yra savanoriai, t.y. žmonės, kurie už savo darbą negauna jokio 

finansinio atlygio. 

Vaikų linijos konsultantai vaikus išklauso, stengiasi padėti jiems pasijusti geriau, o jei 

reikia – drauge su vaiku ieško, kaip išspręsti jam iškilusį sunkumą. Kiekvienas Vaikų liniją 

pasiekęs skambutis ar laiškas yra svarbus!

Vaikų linijos teikiama pagalba yra: 

• Anonimiška – paskambinus ar parašius į Vaikų liniją, vaikui ar paaugliui nebūtina 

prisistatyti. 

• Konfidenciali – vaikas ar paauglys gali būti tikras, kad tai, ką papasakos Vaikų linijai, 

neišeis už tarnybos ribų. 

Į Vaikų liniją vaikai ir paaugliai gali kreiptis pagalbos telefonu ir internetu. 

Vaikų linijos pagalba telefonu 

Į Vaikų liniją galima paskambinti nemokamu telefono numeriu 116111. Skambinti galima 

kiekvieną dieną nuo 11 iki 21 val. 

Kiekvieną dieną Vaikų linijos konsultantai atsiliepia į daugiau kaip 200 skambučių. 

Nuo 1997 m., kai pradėjo veikti Vaikų linija, kasmet atsiliepiama į vis daugiau skambučių. 

2009 m. Vaikų linijos konsultantai atsiliepėį 91216 skambučių. Apskritai, nuo 1997 m. iki 

2009 m. Vaikų linija atsakė į 528666 vaikų ir paauglių skambučių! 

Vaikų linijos pagalba internetu – „Klausučio šalis” 

„Klausučio šalis” – tai vieta, kurioje vaikai ir paaugliai gali kreiptis pagalbos internetu 

– parašydami elektroninį laišką Klausučiui. Klausutis – tai Vaikų linijos personažas, kurio 

vardu į laiškus atsakinėja Vaikų linijos konsultantai. Vaikai ir paaugliai, kurie nori rašyti 

Klausučiui laiškus ir skaityti jo atsakymus, turi užsiregistruoti interneto svetainėje www. 

vaikulinija.lt . 

Vaikų linijos pagalba internetu teikiama nuo 2004 m. Taigi per 6 metus Vaikų linijos 

konsultantai atsakė į 7805 vaikų ir paauglių laiškus. 

Vaikų atsiliepimai apie Vaikų liniją 

(kalba netaisyta) 

Šioje linijoje dirba be galo šilti žmonės. Ačiū, kad dalinate tą šilumą, kurią sugebame 

pajausti net per kompiuterio ekraną.Labai dėkoju jums ir linkiu sėkmės. ;]] Linkiu, kad 

tokios pagalbos vis daugėtų, ir kad vaikai po didelių sunkumų nusišypsotų būtent dėl jūsų. 

[Daivute] 

Ačiū jums labai:) jus man padejot labai...Nežinau, ką daryčiau, jei nebūtų vaikų linijos.. 

Siūlau visiems, kam tik pasidaro liūdna ,sunku ar jaučiatės vieniši,pamiršti PARAŠYKIT – čia 

pagalba garantuota...jausitės išklausyti, gausite patarimų ir jausitės laimingesni:))) Beje, 

visiems linkiu, kad tų sunkumų kiltų kuo mažiau:) [Sigita] 

Dekui, kad mane išklausote, kai sunku [Goda] 

Vaikų linijos kampanija „Be patyčių” 

Greta pagalbos vaikams telefonu ir internetu teikimo, Vaikų linija siekia inicijuoti visuomenės 

švietimo kampanijas, kuriomis siekiama atkreipti dėmesįį aktualias vaikų problemas. 

Nuo 2004 m. tarnyba vykdo kampaniją „BE PATYČIŲ”, kuria siekia skatinti draugiškus 

vaikų, suaugusiųjų tarpusavio santykius ir kurti saugią mokyklą, kurioje būtų mažiau 

patyčių ir smurto. 

Kampanijos tikslai: 

• Formuoti nuostatą, kad patyčios yra nepriimtinas elgesys, kurio mastą galima 

ženkliai sumažinti; 

121

122 

• Informuoti visuomenę apie efektyvias patyčių prevencijos programas; 

• Siekti, kad valstybės institucijos aktyviai dalyvautų diegiant moderniausias patyčių 

ir smurto prevencijos programas 

• Mokyti mokyklų bendruomenes bei specialistus, dirbančius su vaikais, modernių 

patyčių prevencijos metodų; 

Kampanijos „BE PATYČIŲ” veiklos yra nukreiptos įįvairias visuomenės grupes: vaikus, 

tėvus, mokytojus bei kitus specialistus, dirbančius su vaikais ugdymo įstaigose. 

Per septynerius kampanijos „BE PATYČIŲ” įgyvendinimo metus buvo iniciuota bei at- 

likta daugybėįvairiausių veiklų. Kampanijos veiklos: 

Mokymai. Buvo surengta šimtai įvairių mokymų (paskaitų, užsiėmimų, seminarų) vi- 

soje Lietuvoje apie patyčias bei jų prevenciją vaikams, jų tėveliams bei mokyklos ar kitų 

ugdymo įstaigų bendruomenės nariams. 

Metodinė medžiaga. Parengti bei išleisti metodiniai leidiniai „Patyčių prevencija mo- 

kykloje”, „Kuriame mokyklą be patyčių”, „Kuriame klasę be patyčių”, daugybė lankstinu- 

kų vaikams, tėvams ir mokytojams, plakatai, apyrankės „Be patyčių”. Išversti ir įgarsinti 

lietuviškai du prevenciniai filmai: „Nekentėk tyloje” ir „Rask laiko pasirūpinti”. Paruoštas 

DVD diskas PAGALIAU (Patyčios gali liautis), kuriame galima rasti video paskaitų ištraukas, 

filmus, užsiėmimų su vaikasi aprašymus bei klausimyną patyčių mastui mokykloje įvertinti. 

Renginiai, skirti kelti visuomenėje patyčių problemos aktualumą. „Apyrankių „Be pa- 

tyčių” akcija” (2007 m. gegužė), „Draugystės karnavalas” (2007 m. rugsėjis), tarptau- 

tinė konferencija „Modernūs požiūriai į smurto ir patyčių prevenciją” (2007 m. gruodis, 

Vaikų linija buvo viena iš konferencijos iniciatorių ir organizatorių), „Savaitė BE PATYČIŲ” 

(2010 m. kovo 22–28 d.), konferencija „Mokykla gali būti saugi” (2010 m., gruodis, Vaikų 

linija buvo viena iš konferencijos iniciatorių ir organizatorių).

9. dažniausiai užduodami klausimai 

Mano, daugiau nei penkis metus dirbusios vaiko teisių apsaugos kontroliere, nuomone, 

geriausias atsakymas – vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos metinės ataskaitos, 

kurios talpinamos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos internetinėje svetainėje 

http://vaikams.lrs.lt. 

Į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą gali kreiptis tiek fizinis, tiek juridinis 

asmuo raštu, žodžiu ar elektroniniu paštu (adresu vaikams@lrs.lt). Vaiko teisių apsaugos 

kontrolieriui įstatymu suteikta teisė turint informacijos apie vaiko teisių ar jo teisėtų in- 

teresų galimus pažeidimus, nenurodytus skunduose, arba gavus informacijos apie vaiko 

teisių ar jo teisėtų interesų pažeidimus žodžiu ar elektroniniu paštu, pradėti tyrimą savo 

iniciatyva. Be to, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje veikia nemokama telefono 

linija 8 800 01230, kuria pareiškėjai gali informuoti apie pastebėtus vaiko teisių pažeidi- 

mus, galimai netinkamą vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistų, socialinių darbuotojų, 

pedagogų, globos bei kitųįstaigų darbuotojų pareigų atlikimą ir kt. 

Paskutiniaisiais mano pilnais ataskaitiniais 2009 metais buvo gauti 407 skundai raštu, 

pradėti 297 tyrimai kontrolieriaus iniciatyva, gauta 570 paklausimų Vaiko teisių apsaugos 

kontrolieriaus įstaigos internetinėje svetainėje http://vaikams.lrs.lt ir elektroniniu paštu 

vaikams@lrs.lt, 257 skambučiai telefonu, kuriais pranešta apie galimus vaiko teisių pa- 

žeidimus. 

Dažniausiai į vaiko teisių apsaugos kontrolierę kreipėsi šeimos nariai – tėvai, seneliai 

ar kiti giminaičiai. 2009 m. buvo gauta 50 skundų dėl pažeidžiamų vaikų teisių iš asme- 

nų, nesusijusių su vaikais, kurių teisės pažeidžiamos (kaimynų, bendruomenės ir pan.). 

Siekdami išspręsti problemas, asmenys į kontrolierių kreipėsi ir kolektyviai (mokinių tėvai, 

mokytojai, bendruomenės ir pan.) – tokių skundų įstaigoje buvo gauta 29. 

Pažymėtina, kad per visus penkerius metus nuolat didėjo vaikų aktyvumas, ypač ak- 

tyvūs 12–14 metų vaikai, jie dažniausiai skundus bei klausimus teikė naudodamiesi elek- 

troniniu paštu ir interneto svetaine, kartais – nemokama telefono linija. 

Ženkliai kito skundų problematika (skundo dalykas). 

Analizuojant įstaigoje 2009 metais pradėtų 704 tyrimų (gavus skundus ir pradėjus tyrimus 

vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus iniciatyva) duomenis, pastebėta, kad daugiausia 

buvo skundžiamasi dėl savivaldybės administracijos (vaiko teisių apsaugos skyrių (239), 

seniūnijų (26), švietimo skyrių (17), socialinės paramos skyrių (18) ir kt.) veiklos, galimai 

pažeidžiančios vaiko teises ir teisėtus interesus, taip pat dėl šeimos narių, globėjų (vaikų 

globos namų (57) ir šeimų, globojančių vaikus (20) bei kitų juridinių asmenų (vaikų socializacijos 

centrų (6), laisvės atėmimo institucijų (4), antstolių kontorų (8) ir kt.) pažeidžiamų 

vaiko teisių ir teisėtų interesų. 

Analizuojant įstaigoje 2009 metais pradėtų tyrimų duomenis pagal vaiko teisių pažeidimų 

pobūdį, dažniausiai buvo skundžiamas netinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas. 

Iš 385 tokių atvejų. dėl šeimoje neužtikrintų tinkamų vaiko gyvenimo sąlygųį kontrolierę 

buvo kreiptasi 211 kartų, dėl tinkamo vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu vienu iš 

tėvų bei artimaisiais giminaičiais neužtikrinimo – 98, dėl išlaikymo vaikui neteikimo – 16, 

dėl vaiko teisės į mokslą neužtikrinimo – 14 ir kt.). 

123

124 

Didelis skundų (pranešimų) skaičius buvo gautas ir dėl netinkamo globėjo (rūpintojo) 

pareigųįgyvendinimo (netinkamo vaiko gyvenimo sąlygų užtikrinimo (35), trukdymo ben- 

drauti su biologiniais tėvais ar giminaičiais (10), netinkamo globos išmokos panaudojimo 

(5) ir kt.) bei dėl vaiko teisės į mokslą pažeidimų (švietimo pagalbos (socialinės pedagogi- 

nės, psichologinės, specialiosios pedagoginės ir kt. nesuteikimo (21), netinkamo mokymo 

proceso (20), mokyklos nelankymo (12), mokyklų tinklo pertvarkos bei klasių komplekta- 

vimo (10) ir kt.). 

Dažniausiai nurodomi pažeidimai – smurtas prieš vaikus, be to, šių pažeidimų gau- 

namuose skunduose daugėja (2007 m. įstaigoje tokių skundų buvo gauta 91, 2008 m. . 

142). Dažniausiai pasitaikanti smurto prieš vaikus forma – psichologinis smurtas, dažnai 

naudojamas kartu su fiziniu smurtu, tačiau pakankamai daug skundų buvo gauta ir dėl 

vaikų patirtos seksualinės prievartos (35). 

Tarp Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai žinomų smurto (fizinio, seksualinio, 

psichologinio) prieš vaikus atvejų dominuoja smurtas prieš vaikus šeimoje. 

(1 lentelė) 

SMURTO PRIEŠ VAIKUS ATVEJAI 

2009 m. PRADĖTUOSE TYRIMUOSE 

Smurtavo pilnamečiai 

asmenys 

Smurtavo nepilnamečiai 

asmenys 

1. Smurtas prieš vaikus šeimoje 

Fizinis smurtas 35 4 

Psichologinis smurtas 42 2 

Seksualinis smurtas 12 1 

2. Smurtas prieš vaikus globėjų šeimoje ir globos įstaigoje 



Seksualinis smurtas 

3. Smurtas prieš vaikus švietimo įstaigose 

2 2 



Seksualinis smurtas 

4. Smurtas kitose vietose 

2 



Seksualinis smurtas 6 

VISO: 168 27 

Apibendrinant Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje gautus skundus ir prašymus, 

gautus iš vaikų, galima juos suskirstyti į dvi grupes: skundai dėl problemų, kurios 

kyla vaikams šeimoje ir kitoje jam artimoje aplinkoje, ir skundai dėl problemų, kylančių 

vaikui ar vaikų grupėms ugdymo įstaigose. 

Pateikiu keletą pavyzdžių, kai skunduose buvo keliamos vaiko problemos mokykloje: 

– Mokykloje bendraamžiai sumušė berniuką X. Berniuko tėtis nurodė, kad mokykloje 

nesaugi aplinka, auklėtoja elgiasi nepedagogiškai ir neetiškai su vaiku. Vaikas gydėsi ligoninėje, 

buvo skirtas namų mokymas, tačiau po žiemos atostogų grįžus į mokyklą, psichologinis 

klimatas klasėje dar pablogėjo. Klasėje pradėjo lankytis specialistai (psichologai,

socialiniai darbuotojai ir kt.), X tėvai pradėjo dar labiau konfliktuoti su mokytoja ir paprašė 

mokyklos vadovybės nušalinti ją nuo darbo, o berniukus A ir B, kurie buvo sumušę sūnų, 

perkelti į kitą klasę. Įvyko klasės vaikų ir tėvų bendras susirinkimas, kuriame tiek vaikai, 

tiek tėvai išsakė nuomonę, jog mokytojos darbas ir auklėjimas juos tenkina, berniukai A ir 

B yra geri ir draugiški, buvo išsakyti nusiskundimai berniuku X, kuris visų vaikų atžvilgiu 

yra agresyvus. Situacija nesikeitė ir po susirinkimo, berniukas X tapo dar agresyvesnis, 

vaikas atsisakė eiti į mokyklą. Siekiant užtikrinti ramias sąlygas klasės vaikams, buvo 

kreiptasi į mokyklos direktorę su prašymu perkelti X berniukąį kitą klasę. Tėvai nesutiko. 

Mokykloje įvyko susirinkimas, kuriame dalyvavo Švietimo skyriaus, Pedagoginės psicho- 

logonės tarnybos atstovai. Buvo konstatuota, kad klasėje nepakankamai buvo dirbama su 

berniuku X ir visais klasės vaikais, tėvai taip pat nieko nepadarė, atsižvelgiant į tai, kad 

berniuko X šeimoje yra daug problemų, kad padėtų vaikui įsitvirtinti klasėje. 

– Mergaitė X fizinio lavinimo pamokos metu nukentėjo, kai kamuolys pataikė jai į 

galvą, sutriko klausa. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad mokyklos administracija nebuvo 

linkusi įžvelgti jokios kaltės, dėl mergaitės sužalojimo M rajono savivaldybės Švietimo sky- 

riaus darbuotoja apkaltino tėvą. 

– Pateiktame skunde buvo nurodyta, kad pamokos metu fizikos mokytojas, iškvietęs 

berniuką X į koridorių, paėmė jį už drabužių ir kaklo, pakėlė vaiką, prispaudė prie sienos ir 

kelis kartus sudavėį veidą. Berniuko mamos teigimu, nuo mokytojo sklido alkoholio kva- 

pas. Mama kreipėsi į policiją su pareiškimu dėl smurto prieš vaiką, pateikė teismo medi- 

cinos specialistų išvadą dėl sužalojimo, tačiau mokyklos pedagogai, vietoj pagalbos vaikui 

organizavimo, pradėjo berniuką šmeižti, tampyti už drabužių, nepagarbiai su juo elgtis. 

Nors ne kartą buvo kreiptasi į mokyklos direktorę, vaikas pagalbos nesulaukė. 

– Grupė tėvų skunde nurodė, kad privačioje mokykloje vaikų atžvilgiu naudojamas 

psichologinis smurtas – mokytoja vaikų elgesį ir klaidas išsako prie pašalinių asmenų, 

pamokų metu vaikai patiria stresą. Esant reikalui, vaikams neteikiama psichologinė ar so- 

cialinio pedagogo pagalba. Berniuko X mama pasiūlė ir apmokėjo psichologo konsultacijas 

mokytojai, tikėdamasi, kad tai padės spręsti jos sūnaus ir klasės problemas, tačiau klasės 

mokytoja net konsultacijų metu skeptiškai vertino berniuko X galimybes. Po psichologės 

duotų patarimų neatsiriboti mokytojai nuo vaikų, nenusimesti atsakomybės už situaciją 

klasėje, kai kuriam laikui situacija buvo pagerėjusi, tačiau berniukas po kai kurio laiko, 

mokytojos teigimu, trukdė vesti 4 pamokas, buvo nedrausmingas rūbinėje, todėl berniuko 

mamai buvo pasiūlyta per savaitę surasti kitą mokyklą vaikui, nes nutraukiama mokymo 

sutartis. Pareiškėjos teigimu, toks terminas neatitinka protingumo kriterijų. 

– Berniuką pamoku metu sumušė klasės draugai, buvo sulaužytas dešinės plaštakos 

kaulas, sumušta galva, šonai. Išpuoliai prieš vaiką buvo prasidėję seniai, jie kartojosi, ne 

kartą buvo kreiptasi į auklėtoją, tačiau situacija gerėdavo tik trumpam laikui po kreipimosi. 

Po berniuko sumušimo buvo kreiptasi į policiją, teismo medicinos ekspertus, gydytojus. 

Buvo pateiktas prašymas mokyklos direktorei, kuri pažadėjo spręsti konfliktą, tačiau nieko 

nepadarė, nes berniukui po savaitės grįžus į mokyklą, klasės draugai ir toliau nepagarbiai 

elgėsi su juo, berniukas sulaukėįžeidžiančių replikų, buvo sulaužytas jo spintelės užraktas, 

suspardyta drabužių spintelė. 

– Vaiko teisių apsaugos kontrolierei buvo pateiktas kolektyvinis mokinių skundas, ku- 

riame buvo nurodyta, kad mokyklos direktorė ir kai kurie mokytojai nesutinka su mokinių 

iniciatyva – t.y. neleidžia patalpinti mokyklos sienlaikraštyje ir rengiamoje knygoje straips- 

nių, kurie, mokinių nuomone, yra tinkami ir reikalingi, mokiniams nesudaromos sąlygos 

125

tinkamai atstovauti mokinius Mokyklos taryboje, jie nedalyvauja mokyklos vidaus doku- 

mentų rengime, mokyklos vidaus dokumentai neiškabinti viešai. Visus mokyklos klausi- 

mus sprendžia administracija, todėl mokiniai jaučiasi atstumti ir nereikalingi. Tyrimo metu 

nurodyti faktai pasitvirtino. 

126 

– Mergaitės X tėvai nurodė, kad jų dukra mokosi gerai, yra labai aktyvi, turi ne tik 

klasės draugų, bet ir mokyklos bendruomenės palaikymą. Mergaitė visas negeroves mo- 

kykloje kelia viešai, išsako nuomonę dėl negerovių mokytojams ir mokyklos direktorei. Dėl 

nuomonės išsakymo ir konflikto su klasės auklėtoja mergaitei buvo pasiūlyta pereiti į kitą 

klasę ar net mokyklą. Mergaitė su tokiu siūlymu nesutiko. Vaiko teisių apsaugos kontrolie- 

riaus įstaigoje organizuoto pasitarimo metu dalyvavo mokyklos direktorė, pedagogai, mer- 

gaitė ir jos klasės draugai. Nurodytos aplinkybės pasitvirtino, tačiau kai kurie pedagogai 

ieškoti kompromiso sprendžiant mergaitės klausimą, nenorėjo. Problema buvo išspręsta, 

mergaitė liko savo klasėje. 

Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, vaikų skundus dėl problemų, kylančių vaikui ar vai- 

kų grupėms ugdymo įstaigose, galima suskirstyti į šias grupes: 

• netinkamas mokytojų elgesys, priekabiavimas, psichologinis smurtas, mokinio orumo 

žeminimas; 

• nepagrįstas ir neteisingas reikalavimas pakeisti klasę ar mokyklą; 

• patyčios; 

• bendraklasių smurtas; 

• nesudarymas sąlygų išklausyti moksleivio nuomonės; 

• neužtikrinimas mokinio teisės dalyvauti priimant mokyklos dokumentus. 

Beje, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad buvo gaunama skundų (pagrįstų) dėl neteisingo 

žinių vertinimo. 

Vaikų nurodytos problemos šeimoje ar kitoje artimoje jam aplinkoje (dažniausiai kreipdavosi 

vyresnio amžiaus vaikai ar jau suaugę broliai bei seserys, siekiantys padėti savo 

mažamečiams šeimos nariams): 

• tėvų girtavimas, nesirūpinimas mažamečiais vaikais; 

• netinkamas tėvų elgesys, ypatingai psichologinis smurtas, žeminimas, asmenybės 

nuvertinimas; 

• nuolatinis fizinis smurtas prieš mamą (buvo kreipimasis ir dėl mamos smurtavimo 

prieš tėvą); 

• įtarimai dėl galimo seksualinio vaiko išnaudojimo artimoje aplinkoje; 

• draudimas bendrauti su atskirai gyvenančia mama ar tėvu (dažniau su mama).

10. papildoma informacija kontaktams 

PSICHOLOGINĖ PAGALBA TELEFONU 

Telefonai, prasidedantys skaičiais 8 800, nemokami. 

Jaunimo linija Vilniuje – (8 800) 2 88 

Darbo valandos: darbo dienomis 16.00–7.00 val., 

šeštadieniais ir sekmadieniais – visą parą. 

Psichologinės pagalbos telefonas Vilniuje – (8 800) 2 00 02 

Darbo valandos: darbo dienomis 13.00–20.00 val. 

Teikiamos psichologo, psichoterapeuto konsultacijos, prireikus klientas siunčiamas konsultuotis 

su gydytoju. Budi profesionalūs psichikos sveikatos specialistai. 

Psichologinės pagalbos telefonas Kaune – (8 800) 7 62 60 

Budi profesionalūs psichikos sveikatos specialistai. 

Jaunimo linija Kaune – (8 800) 7 72 77 


šeštadieniais ir sekmadieniais 13.00–19.00 val. 

Jaunimo linija Klaipėdoje – (8 800) 6 63 66 

Darbo valandos: kasdien 17.00–6.00 val. 

Teikiama anoniminė psichologinė pagalba jaunimui, budi savanoriai konsultantai. 

Paguodos telefonas Klaipėdoje – (8 800) 6 07 00 


Teikiama psichologinė pagalba telefonu. Budi profesionalūs psichikos sveikatos specialistai. 

Anoniminė psichologinė pagalba telefonu Šiauliuose – (8 800) 1 11 11 

Darbo valandos: darbo dienomis 16.00–21.00 val. 

Teikiama anoniminė psichologinė pagalba telefonu. Budi savanoriai konsultantai. 

Jaunimo linija Marijampolėje – (8 800) 7 10 10 


šeštadieniais ir sekmadieniais 13.00–19.00 val. 

Teikiama psichologinė pagalba telefonu. Budi savanoriai konsultantai. 

,,Vilties linija” Telšiuose – (8 800) 1 70 00 

Darbo valandos: pirmadieniais 14.00–23.00 val. 

Penktadieniais nuo 14.00 val. iki šeštadienio 23.00 val. 

Teikiama anoniminė psichologinė pagalba telefonu. 

,,Bendraamžių linija” Druskininkuose – (8 800) 2 33 00 


Psichologinės pagalbos telefonas Alytuje – (8 315) 7 22 24 

Darbo valandos: 18.00–1.00 val. 

Budi profesionalūs psichikos sveikatos specialistai ir savanoriai konsultantai. 

„Paguodos telefonas” Panevėžyje – (8 45) 50 06 95 

Darbo valandos: penktadieniais nuo 20.00 val. iki pirmadienio 8.00 val. 

Budi savanoriai konsultantai. 

,,Paguodos telefonas” Mažeikiuose – (8 443) 6 55 55 

Darbo valandos: antradieniais 19.00–22.30 val., ketvirtadieniais 19.00–22.30 val., 

šeštadieniais 19.00–22.30 val. 

127

128 

Organizacijų pristatymas ir kontaktai 

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga 

Adresas: Plačioji g. 10, 01308 Vilnius, Lietuva, 

Tel./faks. (8~5) 210 7176, el. paštas: vaikams@lrs.lt 

SAVIVALDYBIŲ VAIKO TEISIŲ APSAUGOS TARNYBOS 

El. paštas Telefonas Faksas 

Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Konstitucijos pr. 3, LT–09601 Vilnius; tinklalapis. 

lina.juskeviciene@vilnius.lt (8 5) 211 2568 

greta.zvolinskiene@vilnius.lt (8 5) 211 2567 (8 5) 211 2568 

Seniūnijų inspektorių ir mobiliosios pagalbos poskyris 

Poskyrio vedėja 

(8 5) 211 2671, 

rima.butkiene@vilnius.lt 

8 612 74423 

Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: K. Donelaičio g. 6, LT–44213 Kaunas vaikai@kaunas.lt, tinklalapis 

birute.daugeliene@kaunas.lt (8 37) 42 48 35 (8 37) 42 48 35 

nijole.vizbariene@kaunas.lt (8 37) 42 36 22 

Klaipėdos miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: I.Kanto g.11, LT–92241 Klaipėda, tinklalapis 

grazina.auryliene@klaipeda.lt (8 46) 42 19 85 (8 46) 41 24 07 

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Pakalnės g. 6A, LT–76293, Šiauliai 

j.zukauskiene@siauliai.lt (8 41) 52 60 59 (8 41) 52 60 58 

Panevėžio miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Respublikos g. 34, Panevėžys 

d.grainiene@panevezys.lt (8 45) 50 13 56 (8 45)50 13 56 

Alytaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Rotušės aikštė 4, Alytus 

v.vaitkeviciene@ams.lt (8 315) 88 171 (8 315) 55 191 

Marijampolės savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius 

Adresas: J.Basanavičiaus a.1, Marijampolė 

vaiku.teises@marijampole.lt (8 343) 90 043 (8 343) 90 014 

Palangos miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Žvejų g.47, LT–00137 Palanga 

vaiku.tarnyba@palanga.lt (8 460) 48 732 (8 460) 48 732 

Druskininkų Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Vasario 16–osios g.7, Druskininkai 

vtat@druskininkai.lt (8 313) 51 645 (8 313) 52 913

Birštono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Jaunimo g. 2, LT–59206 Birštonas 

antanasg@birstonas.lt (8 319) 65 558 (8 319) 65 555 

Neringos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Taikos g. 11, LT–93121 Neringa 

d.atkocaitiene@neringa.lt (8 469) 52 344 (8 469) 52 572 

Visagino savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Parko g.14 LT–31139, Visaginas 

vaiku–teise@visaginas.lt (8 386) 61 212 (8 386) 31 286 

Akmenės rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius 

Adresas: L.Petravičiaus a.2, LT–85132 Naujoji Akmenė 

ruta@akmene.lt (8 425) 56 907 

Alytaus rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Jotvingių g. 10, LT–62116 Alytus 

d.zemaitaityte@arsa.lt (8 315) 74 874 

(8 425) 52 097, 

(8 425) 56 594 

Anykščių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: K. Ladygos g. 1, LT–29111 Anykščiai 

laima.zukiene@anyksciai.lt (8 381) 52 461 (8 381) 58 088 

Biržų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Vytauto g. 59, LT–41144 Biržai 

giedra.gedviliene@birzai.lt (8 450) 32 153 (8 450) 43 134 

Ignalinos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Laisvės a. 70, Ignalina 

d.ropiene@ignalina.lt (8 386) 52 045 (8 386) 53 148 

Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Žeimių g. 13, LT–55158 Jonava 

elegijus.laimikis@jonava.lt (8 349) 50 192 (8 349) 50 012 

Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Livonijos g. 4, LT–84124 Joniškis 

olga.vaiciuniene@joniskis.lt (8 426) 69 151 (8 426) 69 143 

Jurbarko rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Dariaus ir Girėno g.96, Jurbarkas 

l.gardauskiene@jurbarkas.lt (8 447) 70 178 (8 447) 70 166 

Kaišiadorių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Bažnyčios g.4, LT–56121 Kaišiadorys 

vtat.irena@kaisiadorys.lt (8 346) 20 471 (8 346) 20 471 

Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Savanorių pr.371, LT–49386 Kaunas 

vtat@krs.lt (8 37) 30 55 58 (8 37) 31 37 97 

129

Kelmės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Vytauto Didžiojo g.58, Lt–86143 Kelmė 

vaikoteises@kelme.lt (8 427) 69 069 

Kėdainių rajono Vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: J.Basanavičiaus g. 36, LT–57288 Kėdainiai 

vilima.juceviciute@kedainiai.lt (8 347) 69 586 (8 347) 69 591 

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Klaipėdos g. 2, LT–96130 Gargždai 

mailto:vaikai@klaipedos–r.lt (8 46) 47 20 04 (8 46) 47 20 05 

Kretingos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: J.K.Chodkevičiaus g.10, LT–97130 Kretinga 

v.lukoseviciene@kretinga.lt (8 445) 51 015 (8 445) 51 015 

Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Vytauto g. 2, LT–40115 Kupiškis 

vaikai@kupiskis.lt (8 459) 52 957 (8 459) 51 731 

Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Vilniaus g. 1, Lazdijai 

vtat@lazdijai.lt, 

(8 318) 52 619 (8 318) 51 351 

daiva.gorochovenkiene@lazdijai.lt 

Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Ventos g. 8a, LT–89103 Mažeikiai 

lapienel@mazeikiai.lt (8 443) 95 355 (8 443) 95 344 

Kazlų Rūdos savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Atgimimo g. 12, Kazlų Rūda 

vaikai@kazluruda.lt (8 343) 68 630 (8 343) 95 276 

Kalvarijos savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius 

Laisvės g. 2, LT–69214, Kalvarija 

vaikuteises@kalvarija.lt (8 343) 23 904 (8 343) 23 894 

Molėtų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Vilniaus g. 44, LT–33140 Molėtai 

i.kondelevskiene@moletai.lt (8 383) 54 734 (8 383) 51 442 

Pakruojo rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Kęstučio g. 4, LT–83152 Pakruojis 

giedre@siauliai.aps.lt (8 421) 69 076 (8 421) 69 074 

Panevėžio rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Vasario 16–osios g. 27, LT–35185 Panevėžys 

vaikai@panrs.lt (8 45) 58 29 53 (8 45) 58 29 75 

Pasvalio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Vytauto Didžiojo a. 6, LT–39143 Pasvalys 

a.kanisauskiene@pasvalys.lt, vtat@pasvalys.lt (8 451) 34 3428 (8 451) 54 130 

130

Plungės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Vytauto g. 12, LT–9012 Plungė 

alda@plunge.lt (8 448) 73 158 (8 448) 71 608 

Rietavo savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Laisvės a. 3, LT–90316 Rietavas 

z.miliene@rietavas.lt (8 444) 73 227 (8 444) 73 222 

Prienų rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Laisvės a. 12, LT–59126 Prienai 

diana@prienai.lt (8 319) 61 148 (8 319) 61 199 

Radviliškio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Aušros a. 10, LT–5120 Radviliškis 

skirma.j@radviliskis.lt (8 422) 69 028 (8 422) 69 000 

Raseinių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Maironio g. 7, Raseiniai 

regina.klevinskiene@raseiniai.lt (8 428) 79 599 (8 428) 79 598 

Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Respublikos g. 94, LT–42136 Rokiškis 

a.silivanova@post.rokiskis.lt (8 458) 71 347 (8 458) 71 420 

Skuodo rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Vilniaus g. 13, Skuodas 

vaiko.teise@skuodas.lt (8 440) 79 300 (8 440) 73 984 

Šakių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Bažnyčios g. 4, LT–71120 Šakiai 

Bronev.@is.lt (8 345) 60 765 (8 345) 60 200 

Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Vilniaus g. 49, LT 17116 Šalčininkai 

(8 380) 30 161 (8 380) 51 244 

Šiaulių rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Sukilėlių g. 2, LT–76337 Šiauliai 

vtatvedeja@siauliai–r–sav.lt (8 41) 59 66 88 (8 41) 59 66 91 

Šilalės rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: J.Basanavičiaus g.2/1, LT–75136 Šilalė 

vaiku.apsauga@silale.lt (8 449) 76 132 (8 449) 76 118 

Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Dariaus ir Girėno g. 1, Šilutė 

ip@pamarys.lt (8 441) 79 244 (8 441) 51 517 

Pagėgių savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Vilniaus g. 9, LT–99288 Pagėgiai 

l.augustinaviciute@pagegiai.lt (8 441) 70 419 (8 441) 57 874 

131

Širvintų rajono savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Vilniaus g. 61–216, LT–19120 Sirvintos 

r.vidmantiene@sirvintos.lt (8 382) 53372 (8 382) 30 270 

Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Vilniaus g. 19, LT–18116 Švenčionys 

vaiku.teise@svencionys.lt (8 387) 66 358 (8 387) 66 365 

Tauragės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Respublikos g. 2, LT–72255 Tauragė 

ijolita.vaisvilaite@taurage.lt (8 446) 62 829 (8 446) 70 801 

Telšių rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba 

S. Daukanto g. 35, LT– 87104 Telšiai 

(8 444) 60 537, 

vaiko.teises@telsiai.lt 

(8 444) 60 215 

8 682 24569 

Trakų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Vytauto g. 33, LT–21106 Trakai 

vaiko.teises@trakai.lt (8 528) 28 58 318 (8 528) 28 55 524 

Elektrėnų savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Elektrinės g.8, LT–26108 Elektrėnai 

(8 528) 58 067, 

aldute@elektrenai.lt 

(8 528) 58 005 

58 032 

Ukmergės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Kęstučio a. 3, LT–20114 Ukmergė 

vtas@ukmerge.lt (8 340) 60 340 (8 340) 63 370 

Utenos rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Utenio a.4, LT–28503 Utena 

g.blaziene@utena.sav.lt (8 389) 61 625 (8 389) 61 625 

Varėnos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: J.Basanavičiaus g. 40, LT–65218 Varėna 

vtat@varena.lt (8 310) 31 985 (8 310) 51 081 

Vilkaviškio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: S. Nėries 1, LT–4270 Vilkaviškis 

d.viltrakiene@vilkaviskis.lt (8 342) 60 193 (8 342) 60 193 

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba 

Adresas: Rinktinės g. 50, LT–09318 Vilnius 

Vaiku.apsauga@vilnius_r.lt (8 52) 75 05 56 (8 52) 75 05 56 

Zarasų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius 

Adresas: Sėlių a. 22, LT–32110 Zarasai 

vaikuapsauga@zarasai.lt (8 385) 37 157 (8 385) 37 157 

132

Išsamesnius savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų kontaktus galima rasti inter- 

neto svetainėje www.ivaikinimas.lt 

Pedagoginių psichologinių tarnybų, veikiančių kiekvienoje savivaldybėje, kontaktus 

galima rasti interneto svetainėje www.sppc.lt 

Psichikos sveikatos centrų kontaktus galima rasti interneto svetainėje www.nkd.lt 

PRIKLAUSOMYBĖS LIGŲ CENTRAI 

El. paštas Telefonas Faksas 

VILNIAUS PRIKLAUSOMYBĖS LIGŲ CENTRAS 

Ankstyvosios diagnostikos ir reabilitacijos skyrius paaugliams 

Adresas: Gerosios Vilties g. 3, Vilnius Savanorių pr. 74, Vilnius 

info@vplc.lt (8 5) 216 0014 

(8 5) 233 3709, 

233 6202 

(8 5) 216 0019 

KAUNO PRIKLAUSOMYBĖS LIGŲ CENTRAS 

Vaikų poskyris (trumpalaikė ir ilgalaikė reabilitacija) 

Giedraičių g. 8, Kaunas 

plc_kaunas@takas.lt 8 37 33 74 37 8 37 33 22 53 

jaunimas@kaplc.lt 8 37 33 19 96 

PANEVĖŽIO APSKRITIES PRIKLAUSOMYBĖS LIGŲ CENTRAS 

Elektronikos g. 1c, Panevėžys 

paplc@offce.lt (8 45) 58 26 72 (8 45) 58 26 73 

KLAIPĖDOS PRIKLAUSOMYBĖS LIGŲ CENTRAS 

Paauglių skyrius (trumpalaikė reabilitacija) 

Taikos pr. 46, Klaipėda 

kplc@klaipeda.omnitel.net 

(8 46) 41 50 26, 

410331 

(8 46) 41 06 48 

ŠIAULIŲ PRIKLAUSOMYBĖS LIGŲ CENTRAS 

Daubos g. 3, Šiauliai 

splc.lc@splc.w3.lt 8 41 457511 8 41 455574 

DIENOS IR REABILITACIJOS CENTRŲ SĄRAŠAS IR KONTAKTAI 

DIENOS CENTRAI 

LPF „Tavo galimybė” 

M. Daukšos 10A, Kaunas www.tavogalimybe.org 

tgalimybe@centras.lt 8 600 25 188 

LPF „Gyvenimo vartai” 

Kapsų 11, Kaunas gyvenimovartai.tinkle.lt 

gyvenimovartai@yahoo.com 8 600 41 787 

133

VšĮ „Gerumo namai” 

Medekšinės g. 17, Kaunas 

gerumo.namai@takas.lt 8 675 57940 

VšĮ „Tiesos spindulys” 

Vilties g. 12, Panevėžys 

zulys@kateka.lt 8 656 74407 

134 

PSICHOLOGINĖS IR SOCIALINĖS REABILITACIJOS BENDRUOMENĖS 

Vilniaus priklausomybės ligų centro Ankstyvosios diagnostikos reabilitacijos 

centras 

Vilkpėdės g.3, Vilnius (mišri bendruomenė) www.vplc.lt 

info@vplc.lt (8 5) 213 7274 (8 5) 216 0019 

Lietuvos AIDS centro Priklausomybės ligų skyrius 

Nugalėtojų g. 3, Vilnius (mišri bendruomenė) www.aids.lt 

nugaletojai@aids.lt (8 5) 276 3581 (8 5) 230 0124 

VšĮ ”SUGRĮŽIMAS” 

Liepų 29, Linksmakalnio km., Kauno raj. (vyrų bendruomenė) www.sugrizimas.lt 

8 600 23 079, 

centras@sugrizimas.lt 

(8 37) 40 88 99 

8 698 10 497 

VšĮ ”GYVYBĖS VERSMĖ” 

Šlienavos k., Samylų sen., Kauno raj. (moterų bendruomenė, priimamos su vaikais) Pikelių k., 

Kėdainių raj. (vyrų bendruomenė) www.gyvybesversme.org 

gyvybes.versme@gmail.com 

(8 37) 44 03 62, 

(8 347) 42 305 

VšĮ „MEIKŠTŲ DVARAS” 

Meikštų k., Rimšės sen., Ignalinos raj. (mišri bendruomenė) http://www.meikstudvaras.lt 

survilas@omni.lt, mindaugas.survilas@gmail.com (8 5) 276 3581 (8 5) 230 0124 

LPF ”AGAPAO” 

Romučių k., Kuršėnų sen., Šiaulių raj. (vyrų bendruomenė) www.agapao.lt 

agapao@splius.lt 8 652 75 779 

SOCIALINĖS ADAPTACIJOS ASOCIACIJA ”12 žingsnių namai” 

Jadagonių k., Zapyškio seniūnija, Kauno raj. (vyrų bendruomenė) http://www.saa.lt 

vidmantas@gmail.com, eimarasim@gmail.com 8 686 00769 

PILNŲ NAMŲ BENDRUOMENĖ 

Panaros k., Merkinės sen., Varėnos raj. (vyrų bendruomenė) http://www.pnb.ten.lt 

info@pusiaukelis.lt, pusiaukelis@one.lt 8 671 08422 

VšĮ „PUSIAUKELIS” 

Rinktinės 53–6, Vilnius (vyrų bendruomenė) 

info@pusiaukelis.lt, pusiaukelis@one.lt 8 671 08422

VšĮ „NAUJA GYVYBĖ” 

Vytauto g. 264, Senoji Varėna (mišri bendruomenė) http://www.svnarkocentras.tinkle.lt 

tam@aktv.lt 8 686 51215 

KRETINGOS PRANCIŠKONŲ JAUNIMO TARNYBA 

Dabikinėlės k. Akmenės paštas, Akmenės raj. (vyrų bendruomenė) 

pjt@pjt.kretinga.lm.lt, bruolis@hotmail.com 8 44 55 5114 

LPF „Teen Challenge” 


tclithuania@gmail.com 8 5 2452096 

LPF „Preglobstis” 


palionis@inbox.ru 8 682 16109 

VšĮ „Apsisprendimas” 

Lėno k., Ukmergės raj. (mišri vaikų ir paauglių bendruomenė) http://www.apsisprendimas.lt 

apsisprendimas@info.lt 8 605 16 218 

VšĮ Paramos vaikams centras 

Latvių g. 19A LT–08113 Vilnius www.pvc.lt, www.vaikystebesmurto.lt 

(8) 5 2715980, 

pvc@pvc.lt 

611 43567 

Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugija 

APIE DRAUGIJĄ 

(8 5) 2715979 

Lietuvos Vaikų ir Paauglių Psichiatrų Draugija pradėjo savo veiklą nuo 1985 metų, 

kada gydytojo vaikų psichoneurologo specialybė išskaidyta 

į vaikų neurologo ir vaikų ir paauglių psichiatro specialybes. 

Draugija periodiškai organizuoja įvairius profesinius renginius, aktyviai 

bendradarbiauja su kitomis vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, 

ieško galimybių tinkamai vaikų psichikos sveikatos tarnybų plėtrai, teikia siūlymus 

Sveikatos apsaugos ministerijai bei kitoms institucijoms. 

Draugijos prezidentė – docentė Sigita Lesinskienė 

sigita.lesinskiene@vrc.vu.lt (8) 5 2731456, 8617550 

135

UDK 341.23053.2(474.5) 

Ša45 

136 

Rimantė Šalaševičiūtė 

„Vaiko teisės ir pareigos kasdieniniame gyvenime” 

Knyga apsvarstyta Lietuvos edukologijos universiteto 

Socialinės komunikacijos instituto Socialines pedagogikos katedros 

2012 01 23 posėdyje (protokolas Nr. 5), 

Socialinės komunikacijos instituto tarybos 2012 01 24 posėdyje (protokolas Nr. 4), 

pritarta knygos, kaip metodinės priemonės, spausdinimui. 

Išleido ir spausdino UAB „Spaudmeta” 

Saltoniškių g. 29/3, 08105 Vilnius 

www.spaudmeta.lt 

ISBN 9786099525754 © UAB „Spaudmeta”

Vaiko teisės ir pareigos kasdieniniame gyVenime - Rimantė ...

Transform your PDFs into Flipbooks and boost your revenue!

Vaiko teisės ir pareigos kasdieniniame gyVenime - Rimantė ...

Transform your PDFs into Flipbooks and boost your revenue!

Delete template?

Save as template ?