Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas
Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas
Po Bernardinų skliautais - Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
6<br />
<strong>Po</strong> <strong>Bernardinų</strong> <strong>skliautais</strong><br />
Raštas yra Dievo man skirtas<br />
laiškas, ne vien senovinė literatūra,<br />
grynai žmogaus kūrinys, bet<br />
Dievo įkvėptas žodis, skirtas<br />
man. Pradedant nuo apšvietos<br />
laikotarpio pirmą kartą Šventąjį<br />
Raštą pradėta skaityti kaip grynai<br />
pasaulietinę literatūrą, iki<br />
to laiko jis buvo skaitomas kaip<br />
religinė knyga. Kai mes einame<br />
į bažnyčią ir girdime ištauką iš<br />
Šventojo Rašto, pirmiausia pasakoma:<br />
toks ir toks tekstas, tokio<br />
žmogaus parašyta, ir tik pabaigoje<br />
pasakoma, kad tai Dievo žodis.<br />
Svarbi yra ir žmogiškoji Šventojo<br />
Rašto pusė, nors tai nėra vien<br />
tik žmogiškas kūrinys, bet Dievo<br />
žodis, kuris yra skirtas ne tik<br />
tiems žmonėms, kurie tais laikais<br />
gyveno ir kuriems iš tikrųjų buvo<br />
parašytas, bet ir mums, kadangi<br />
jis yra Dievo įkvėptas. Taigi, reikia<br />
skaityti Šventąjį Raštą ir protu, ir<br />
tikėjimu (širdimi). Esu parašęs<br />
tokį straipsnį. Kunigų seminarija<br />
turi savo leidinį „Šv. Juozapo biblioteka“,<br />
ir pirmasis tomas kaip<br />
tik skirtas A. Rubšiui ir Č. Kavaliauskui,<br />
mūsų garsiems biblistams,<br />
Šventojo Rašto vertėjams, pagerbti,<br />
ir ten įdėtas mano straipsnis,<br />
kokių taisyklių reikėtų laikytis<br />
skaitant Šventąjį Raštą. Jeigu kas<br />
susidomėtų, raginu perskaityti<br />
šį straipsnį – tikrai daug aiškiau<br />
tada bus skaityti Šventąjį Raštą.<br />
Leidinys prieinamas bibliotekose<br />
(Mažvydo, seminarijos, VU).<br />
Ar teiginys, kad nepažinęs Senojo<br />
Testamento tiesų nesuprasi<br />
ir Naujojo Testamento, ir<br />
atvirkščiai, Jūsų manymu, yra<br />
teisingas?<br />
Taip, tai teisingas ir labai sveikas<br />
teiginys. Reikia pasakyti, kad<br />
Bažnyčioje buvo įvairių tendencijų<br />
būtent šių dviejų Šventojo Rašto<br />
„Geriausias Šventojo Rašto<br />
žinovas yra Dievas“.<br />
2010 m. gruodis Nr. 4<br />
dalių atžvilgiu. Buvo tokių, kurie<br />
paneigdavo Senąjį Testametą, ir<br />
buvo tokių, kurie sakė, kad mums<br />
reikia laikytis tik Senojo Testamento,<br />
o Naujojo nevalia skaityti,<br />
pavyzdžiui, taip elgėsi avionitai<br />
arba Marcijonas, kuris pirmasis<br />
sudarė Naujojo Testamento<br />
kanoną: praktiškai išmetė visą<br />
Senąjį Testamentą, o iš Naujojo<br />
išmetė kiek įmanoma nuorodų<br />
į Senąjį, iš Evangelijų paliko tik<br />
vieną Luko evangeliją. Iš tikrųjų,<br />
vertinant Senąjį ir Naująjį Testamentus<br />
man labiausiai patinka<br />
ta metafora, kad Senasis Testamentas<br />
be Naujojo – tai namas<br />
be stogo (neužbaigtas), o Naujasis<br />
be Senojo – tai namas be<br />
pamatų. Tikrai, kai kurių knygų<br />
mes visiškai neturime šanso suprasti,<br />
jeigu nežinome kai kurių<br />
Senojo Testamento ištraukų.<br />
Paprasčiausias pavyzdys – iš<br />
Evangelijos pagal Joną (ketvirtoji<br />
Evangelija, dar vadinama dvasine<br />
Evagelija), garsusis pokalbis<br />
tarp Jėzaus ir samarietės. <strong>Po</strong>kalbis<br />
prasideda nuo vandens. Jėzus<br />
nori gerti, kreipiasi į samarietę:<br />
„Duok man gerti“. Ji nustemba ir<br />
pasipiktina: „Kaip tu, būdamas<br />
žydas, manęs prašai gerti?“ Ir taip<br />
pamažu pamažu rutuliojasi pokalbis,<br />
po to staiga Jėzus Kristus<br />
sako: „Eik, pakvieski man savo<br />
vyrą.“ O kuo čia dėtas tas vyras?!<br />
Jeigu mes nesusipažinę su Senojo<br />
Testamento Pranašo Ozėjo<br />
knyga, nesuprantame, kodėl toks<br />
peršokimas prie to vyro. Senojo<br />
Testamento pažinimas mums<br />
leidžia tinkamai suprasti Naująjį<br />
Testamentą, ir atvirkščiai – Naujasis<br />
Testamentas nušviečia kai ką<br />
iš Senojo, pavyzdžiui, kai Dievas<br />
pasako daugiskaita: „Sukurkime<br />
žmogų pagal savo paveikslą, pagal<br />
mūsų paveikslą, panašumą“,<br />
kodėl yra daugiskaita? Bažnyčios<br />
Tėvai sako, kad tai yra Trejybė.<br />
<strong>Po</strong> to Dievas sukurė žmogų pagal<br />
savo paveikslą. Pagal savo<br />
panašumą irgi norėjo; kas tas<br />
panašumas, kur tas panašumas,<br />
kad sukūrė tik pagal paveikslą?<br />
Tas panašumas kažkur dingo, ir<br />
tik Naujojo Testamento laikais<br />
mes galime suprasti, kas yra tas<br />
panašumas. Čia tokių pavyzdžių<br />
galima daug daugiau pateikti, tai<br />
yra teisingas principas, vėlgi tokia<br />
dialektika, tokia įtampa – du<br />
Testamentai, bet toje įtampoje<br />
krikščioniui skirta gyventi.<br />
Kartais žmonės mėgsta tam tikrą<br />
vietą iš Biblijos prisitaikyti<br />
sau, pasidaryti tam tikras išvadas<br />
pagal tam tikrą situaciją,
Change language