Sveikatos langas: Laimė pagal Donatą ir Veroniką - Niat nam

niatnam.lt

Sveikatos langas: Laimė pagal Donatą ir Veroniką - Niat nam

Laimė pagal

ir

Su atlikėju

Donatu Montvydu

ir jo mylimąja choreografe

Veronika Brasaite

pirmą kartą kalbamės iškart

po Joninių. Atlikėjas juokauja,

kad šiais metais paparčio žiedo

ieškojo klausytojų minioje –

dainuodamas Palangoje. Vėliau

jiedu išvyko į Lenkijos Tatrus, į

kovos meno Niat-Nam stovyklą.

Taigi mano pašnekovai pasakoja

apie kovos menus kaip jų

gyvenimo dalį, kalbamės apie

saviugdą ir... laimę.

Kadangi neseniai grįžote iš kovos

meno Niat-Nam stovyklos,

apie tai ir pakalbėkime. Kokią

vietą jūsų gyvenime užima sportas?

Keletu sakinių apibūdinkite

Niat-Nam. Kuo jis skiriasi nuo kitų

kovos menų?

Donatas: Nuo vaikystės mačiau,

kaip sportavo mano tėtis – jis užsiiminėjo

karatė, nuolat bėgiojo į Vingio

parką, kartu su juo ir aš. Turėjo

tam tikrą darbo sistemą, discipliną,

tai padarė įtaką ir man. Dėl to fizinis

krūvis yra neatsiejama mano gyvenimo

dalis nuo mažų dienų. Jei dvi

savaites nepasportuoju, pradeda

mausti visą kūną. Ta tėčio disciplina

man patiko, todėl, kai po paauglystės

atėjo kitas savarankiškumo

etapas ir mano gyvenime atsirado

Veronika, iš tėčio tą ugdymo estafetę

perėmė kovos menas Niat-Nam.

Man reikia žmonių, kurie padėtų tobulėti,

nes mano kūnas kinta.

Veronika, vadinasi, „užkrėtei“

Donatą Niat-Nam. Kiek laiko

sportuoji ir kaip atradai šį kovos

meną?

Veronika: Jau 12-tus metus užsiimu

Niat-Nam, šis kovos menas

mano gyvenime atsirado dar vai-

kystėje, kai tėvai nuvedė į užsiėmimus

dėl kreivo stuburo.

Kas tau labiausiai patiko, kad

taip ilgai esi ištikima būtent šiam

kovos menui?

Veronika: Norą pasilikti lėmė filosofija,

ideologija, žmonės – tikri

pavyzdžiai. Patiko, kad jų darbai

nesiskiria nuo kalbų. Juk būna,

kad sportuoja, sako, kad rūkyti nesveika,

o rūko. Toje aplinkoje kalbos

patvirtinamos darbais. Patiko

ir tai, kad šio kovos meno puoselėtojas

profesorius Ngo Suan Bin

yra medikas, todėl jis nesikerta su

sveikatos supratimu. Esu buvusi

Niat-Nam seminaruose Vietname,

Maskvoje, dažnai į Lietuvą atvyksta

treneriai iš svetur. Mane moko

Lietuvos Niat-Nam vadovas.

Kovos menai ir moteriškumas

tarsi nesiderina. Kaip pavyksta

rasti aukso vidurį?

Veronika: Niat-Nam kovos menas

turi ir vyriškąją, ir moteriškąją

technikas, jos labai skirtingos. Tai

ne boksas, kuomet vyrai ir moterys

vieni kitus smūgiuoja vienodai.

Niat-Nam filosofijoje daug sveikatingumo

žinių, būtent moterys su-

žino apie kūno taškus, joms skirta

technika – plastiškesnė. Niat-Nam

daug dėmesio skiria kvėpavimui.

Donatai, choreografas Jurijus

Smoriginas tave pavadino „gerai

šokančiu dainininku. Vieninteliu

tokiu Lietuvoje. (...) deimantuku“.

Kaip iš tiek gebėjimų, turiu omeny

ir Niat-Nam, žinai, kam labiausiai

atsiduoti? O gal esi maksimalistas

ir nori visur save išbandyti?

Donatas: Esu labiau kritiškas

negu maksimalistas. Noriu būti

savo srities profesionalas, meistras,

tai užima laiko: privalai skirti

ne valandą ir ne dvi, o visą dieną,

kad tobulėtum. Gyvenime buvo

galimybė kartu mokytis inžinerijos

ir muzikos. Supratau, kad

dviejų skirtingų dalykų labai gerai

negalėsiu daryti, todėl pasirinkau

vieną. Iš tikrųjų tiek muzika,

tiek tu pats pasirenki; jei tau patinka

tai, ką darai, esi laimingas.

Gyvenime viskas susiję ir bet kurios

žinios naudingos, todėl tiek

šokis, tiek loginis mąstymas man

praverčia ir dainuojant. Kol kas

pasirinkau muziką. Kita vertus,

žmogus dažnai pats nesuvokia,

kam yra skirtas.

2 2012/08

2012/08

3

Nuotraukos iš asmeninio Donato ir Veronikos archyvo

Spalvotas gyvenimas


Spalvotas gyvenimas

Su kuo jums abiems siejasi žodis

„laimė“?

Donatas: Ta laimė dažnai susuka

galvą tada, kai apsiriboji patogumu,

materialiniais dalykais; tau

sekasi – na ir puiku... Tai būna pakankamai

dažnai. Bet dabar man

atrodo, kad tai nėra tikroji laimė.

Ne kartą pastebėjau: kai padarai

kažkam gera, kai tavo poelgiai susiję

su pagalba kitiems žmonėms

ir tu jiems kažką duodi, o ne imi

(nes mes dažnai jaučiamės laimingi,

kai kažką gauname), tai ta laimė

yra šimteriopai didesnė. Be to,

ji daug vertingesnė.

Be galo džiaugiuosi, kad mano

muzika džiugina tėvus, mylimąją,

sesę, nes tai, ką pats gaunu (plojimai,

uždarbis ir kiti darbo vaisiai)

už sunkų darbą, irgi suteikia laimės,

bet nieko nėra nuostabesnio,

kai sugebi kažką duoti pats.

Veronika: Man laimė siejasi su

vidine ramybe, kai ramu, kai jautiesi

esantis laiku ir vietoje, save realizuoji

ir kai gali suteikti gero kitam,

ne vien sau. Gali ramiai įkvėpti, iškvėpti,

žinai, kad viskas tvarkoje.

Manai, vidinės ramybės galima

išmokti?

Veronika: Reikia mokytis, peržiūrint

savo vertybes, susidėliojant

galvoje tai, ko nori, analizuojant

kas gerai, o kas blogai. Į ką reikia

reaguoti ramiau. Tai ateina su gyvenimo

patirtimi. Būtina mokytis

gyventi sąmoningai, ir ta ramybė

vėliau ar anksčiau ateis.

Donatai, kaip tau pavyksta susikurti

harmoniją?

Donatas: Būtina save teisingai

„programuoti“: miegas, režimas,

maistas yra labai svarbu. Žmogus

taip sutvertas ir negalima eiti prieš

gamtą. Ypač man svarbu miegas,

režimas. Tuomet galiu į viską ramiau

žiūrėti: „vienam skirti laiko

daugiau, kitam – mažiau“. Sportas

disciplinuoja, todėl jo dėka tobulini

ne tik fizinį kūną, bet ir dvasinę

brandą.

Daug kas skundžiasi, kad Lietuvoje

sunku. Net ir Lietuvos paaugliai,

kaip rodo neseniai paskelbtas

tyrimas, pagal raminamųjų

vaistų be recepto vartojimą, užima

vieną pirmųjų vietų Europoje,

JAV. Kaip manot, kodėl tiek nerimo

kamuojamų žmonių?

Donatas: Tai priklauso nuo daugelio

dalykų, bet išskirčiau aplinką

ir auklėjimą, kuris sudaro maždaug

70 proc. tavo pasaulėžiūros.

Bet galiausiai viskas priklauso nuo

paties žmogaus. Kai esi paauglys,

negalvoji apie pasekmes, bet yra

tam tikros ribos, kurias turi logiškai

suvokti. Meilė, studijos – visa

tai žmogiška, bet būtina suprasti,

kad, jei kažkas nepasisekė, negali

dėl to žaloti savo kūno, gerti kažkokių

antidepresantų. Privalai gyventi

toliau.

Donatas:

Todėl, jei galvoji, kad su

pasirinktu žmogumi nori

pasenti – tai yra didžiulė

motyvacija, turi ryžtis

pragyvent tuos sunkesnius

etapus, ir viskas. Ir tau neturi

kilti jokių kitų minčių.

Veronika:

„Yra šalių, kuriose gyventi

blogiau ar geriau, tačiau

kiek kam ko reikia –

individualu. Afrikoje

gal ir dar daugiau tų

antidepresantų vartotų

negu Lietuvoje, bet jų ten

paprasčiausiai nėra, ir tiek.

Visai kitaip yra, kai tu sportuoji,

turi mokytoją – trenerį, kuris pamoko

gyvenimo būdo.

Niat-Nam mokykloje yra disciplina,

kultūra, kurios padeda susiformuoti

tam tikram požiūriui į

gyvenimą. Tu sąmoningai suvoki

tai, ko nereikia daryti. Tas sportas,

ritmas subalansuoja gyvenimą,

padeda „atsijungti“ nuo visų sunkumų.

Be abejo, jaunam žmogui,

kuris pats nesirūpina savimi, neieško

pagalbos ir kurio nepalaiko

tėvai, draugai, yra labai sunku.

Treneris Petras Golovač man yra

ne tik kovos meno technikos mokytojas.

Iš jo sužinojau, kaip kūnas

susijęs su intelektu, ir tai padeda

intuityviai mąstyti ne tik raumenimis,

bet ir galva. Galų gale turi

laikytis savęs ir sakyti: „Aš nepasiduosiu.

Aš turiu eiti.“

Veronika: Galima savo silpnybes

suversti aplinkai, bet viskas

priklauso nuo mūsų, nors Lietuva

iš tikrųjų sudėtinga šalis. Anksčiau

maniau, kad esame išskirtiniai,

kad čia giminių kraštas, bet pakeliavusi

supratau, kad ir kitur tokių

problemų netrūksta.

Indijoje, kurioje buvome prieš

keletą metų, žmonės visą gyvenimą

praleidžia moliniuose nameliuose,

bet yra laimingi. Nematę kitokio

gyvenimo, jie žino, kad gimė

ir mirs savo namuke po medžiu.

Jiems nereikia pinigų, automobilių,

jie tiesiog yra laimingi. Tais

pačiais metais lankiausi Amerikoje.

Ten sukurta tokia sistema, kad

visko norėtum... Galima išprotėti

nuo pasiūlos. Norėjau nusipirkti

jogurto, ten jo šimtas rūšių... Teko

apsieiti su užpilama avižų koše.

Ten begalybė daiktų, tačiau kažkaip

nusiramini... Yra šalių, kuriose

galima gyventi blogiau ar geriau,

tačiau kiek kam ko reikia – individualu.

Afrikoje gal ir dar daugiau

tų antidepresantų vartotų negu

Lietuvoje, bet jų ten paprasčiausiai

nėra, ir tiek (juokiasi).

Viešojoje erdvėje daug neatviraujate

apie savo santykius, o jei pasisakote,

vienas kitam spinduliuojate

didele pagarba. Kaip išsaugoti tokį

ryšį, ar reikia daug pastangų? Ko

linkėtumėte kitoms poroms?

Veronika: Tolerancijos. Žinoma,

didelis sėkmės dalykas – susirasti

tinkamą žmogų, nes poroje viskas

jau priklauso nuo dviejų žmonių.

Ir linkėčiau abiems žiūrėti toliau į

ateitį. Būna, kai, poroms pradėjus

gyventi kartu, pasitaiko kivirčų,

ginčų, ieškojimo, kas teisus. Tokių

ginčų momentu man visada padeda

žiūrėjimas į ateitį. Kadangi svajoju

apie darnią šeimą, tai sprendimas,

kas teisus, kas kaltas, yra labai

paprastas – priartėti prie bendros

taikos. Užsispyrimas „noriu būti

teisus, tik ne tu, nors ir susprogsiu“

nieko gero neduoda, todėl reikia

žiūrėti toliau negu čia ir dabar.

4 2012/08 2012/08

5

Spalvotas gyvenimas


Spalvotas gyvenimas

Veronika:

Man laimė siejasi su

vidine ramybe, kai ramu,

kai jautiesi esantis laiku

ir vietoje, save realizuoji

ir kai gali suteikti gero

kitam, ne vien sau.

Donatas: Svarbu ir pastangos, ir

jau minėtas auklėjimas. Aš augau

šeimoje, kur apie tokius dalykus,

kaip tėvai, šeima, močiutės, tradicijos,

nebuvo nei kuklu, nei gėda

kalbėti. Taigi jau nuo paauglystės

žinojau, ko noriu ir ko nenoriu.

Prigimtis kiekvienam žmogui

duota dar prieš gimstant, todėl, manau,

šioje visuomenėje, kur daug

pagundų, reikia pasilikti prie savo

šaknų, žiūrėti savo šeimos, nesvarbu,

ar ten būta barnių. Mes atsiradom

iš savo tėvų, vadinasi, toks

modelis yra teisingas. Nesuvokiama,

kad mokyklos vadovėliuose yra

iliustruojama, kaip vyras su vyru gali

turėti vaikų ir panašūs dalykai.

Taigi turi pasilikti prie savo prigimties,

žiūrėti į tėvų modelį (nekalbu

apie kraštutinumus, pvz.,

narkomanų šeimas). Ir už savo

santykius bet kuriuo atveju privalai

kovoti. Iš esmės visi esame vienodi,

6 2012/08

išskyrus individualią prigimtį. Santykiuose,

kuriuos pragyvename su

antrosiomis pusėmis, yra tam tikri

etapai, kuriuos lygiai taip pat turėtume

pragyventi su kitu žmogumi.

Tai kam susipykus ieškoti kito žmogaus

ir taip gaišti savo laiką...

Todėl, jei galvoji, kad su pasirinktu

žmogumi nori pasenti – tai

yra didžiulė motyvacija, turi ryžtis

pragyvent tuos sunkesnius etapus

ir viskas. Ir tau neturi kilti jokių kitų

minčių. Gyvenant poroje būtina

nuolat galvoti, kaip padaryti, kad

būtų geriau.

Moteriškai pasmalsausiu, ar

lengva gyventi su Donatu?

Veronika: Lengva, tikrai nesiskundžiu.

Tai supratingas, dėmesingas

žmogus, sutampa mūsų požiūriai į

gyvenimą, todėl, jei skųsčiausi, varyčiau

Dievą į medį (juokiasi).

Studijos Lab (įsikūrusios

Vilniuje, Šermukšnių gatvėje)

įkūrėjai Donatas ir Veronika

jau rugsėjo 1 dieną pakvies

visus neabejingus šokiams į

ketvirtojo sezono atidarymą.

Kokie artimiausi jūsų profesiniai

planai?

Donatas: Šiais pristatysiu metais

tris singlus ir noriu nusifilmuoti

vaizdo klipe ir tą padaryti labai

kokybiškai.

Veronika: Rugsėjį prasidės naujas

šokių studijos sezonas. Bus keliami

nauji uždaviniai, tikslai bei rūpinamasi

mūsų šokių studijos Lab nariais.

Sveikatingumo grupės jau nekantriai

laukia artėjančio sezono.

Ir pabaigai, ko palinkėtumėt

žurnalo skaitytojams?

Donatas: Prižiūrėkite savo

kūną, tuomet tobulės ir protas.

Jei ne, prarasite daugiau metų,

per kuriuos galite labiau pažinti

save, savo vaikus, vaikaičius, patį

gyvenimą; galimybę tobulėti ir

dalytis išmintimi su kitais. Kūnas

ir protas – du neatsiejami dalykai.

Būtina pačiam susiimti ir neklausti:

„Kam man to reikia?“ Tai privalomi

gyvenimo dalykai. Siekime

gyventi sąmoningai.

Ko Jums palinkėti?

Veronika: Kadangi jūsų žurnalas

skirtas sveikatos temoms, palinkėkit

mudviem su Donatu sveikatos

ir gražios šeimos.

To nuoširdžiai ir linkime.

Agnė Kiškytė

Daugiau informacijos apie

Donato ir Veronikos šokių studiją rasite

svetainėje www.labstudio.lt

Similar magazines