ISTORIJOS FILOSOFIJA IR JOS PROBLEMOS* - Logos

litlogos.eu

ISTORIJOS FILOSOFIJA IR JOS PROBLEMOS* - Logos

PRANAS DOVYDAITIS

AKTUALIOJI TEMA

ISTORIJOS FILOSOFIJA IR JOS PROBLEMOS *

Prof. Pr. Dovydaitis, Kaunas.

Didþiojo karo pradþia èia pasiraðiusiam buvo davusi akstino paraðyt ðiokia pat

antraðte straipsná „Vilties“ priede (1914 m., 9–10 Nr., 273–334 pusl.). Kadangi ðiandien

ir pati „Viltis“ ir tas jos „nemokamas mokslo ir literatûros priedas“ tegalima

rasti tik arkivuose, o kalbamasis straipsnis ir iki ðiol, rodos, yra vienintelis tos rûðies

literaturoj lietuviø kalba (prof. L. Karsavino „Istorijos teorija“, Kaunas, 1929, yra

gretimas, bet ne tos paèios srities darbas), tai jau nuo seniai rengiausi pagamint to

straipsnio „naujà, patobulintà“ leidimà. Ðiandien tokios rûðies literatûra reikalinga

ir istorijos studentams, kad patsai istorijos studijavimas jiems ágytø daugiau prasmës,

o neatrodytø tik koks beprasmiø ávykiø beprasmis apraðinëjimas. Dëlto rimti

istorininkai, imdami raðyt platesnio mato þmonijos istorijà, visuomet daugiau ar

maþiau vietos pradþioje paveda ir istorijos filosofijos problemoms panagrinëti vienu

ar kitu atþvilgiais. 1

1 * Perspausdinta ið 1932 m. filosofijos þurnalo „Logos“.

11 Taip yra padaræ ir paèiø naujausiø, ðiuo metu iðeinanèiø istorijos enciklopedijø leidëjai.

Antai, Herderio (Freiburg i. Br.) leidþiamoj veikalø serijoj „Geschichteder führenden

Völker“ (vyriausi redaktoriai: Freiburgo universiteto profesorius Heinrichas Finke, buv. Vienos,

dabar Kairo un-to prof. Hermannas Junker’is ir Ðveicarijos Friburgo un-to prof Gustavas

Schnürer’is – visi katalikai) istorijos filosofinis ávadas „Istorijos prasmë“, didelio þmonijos dvasios

plëtojimosi þinovo, specialybe teologo prof. D-ro J. B e r n h a r t’o paraðytas, sudaro arti pusantro

ðimto puslapiø didumo studijà, berods, paraðytà perdaug „aukðtu“ stilium, kuri dël to pradedanèiam

vargiai bus „ákandama“.

„Propylëjø“ firmos (Propyläen-Verlag, Berlin) leidþiamoj veikalø serijoj „Propyläen-Weltgeschichte“

(vyriausias redaktorius, kiekvienam tomui paraðæs ávado prakalbà, yra Leipcigo un-to prof.

Walteris Goetz’as), pirmajame tome, be vyriausio redaktoriaus ávedamojo þodþio, ádëti dar trys

istorijos filosofinio pobûdþio straipsniai: H. F reyer’io apie þmonijos istorijà nagrinëjanèias sistemas,

Fr. Hertz’o – apie þmoniø rases ir istorijà ir W. Vogel’io – apie þemæ ir istorijà.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

69


PRANAS DOVYDAITIS

70

Ðiais tat sumetimais besivaduodamas, ir ëmiausi kalbamàja tema vël raðyt, paimdamas

senojo mano straipsnio antraðtæ. Betgi dirstelëjus á patá straipsná paaiðkëjo,

kad tenka já ne perdirbinëti ar tobulinti, bet raðyti visai ið nauja. Ið senojo,

prieð pusantros deðimties metø pagaminto, straipsnio ðiam naujam darbui tik labai

nedaug kas galës tikti. Kai pasiryþtama pastatyti naujas trobesys, erdvesnis ir

tvirtesnis uþ senàjá, tai ið senojo tegali tikti tik vienas kitas ràstas ar ðipulys, kurie

yra iðlikæ sveiki. O didþiausioji dalis senos medþiagos lieka naujai statybai nesunaudota.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

ISTORIJOS, FILOSOFIJOS IR ISTORIJOS FILOSOFIJOS

SÀVOKØ APIBRËÞIMAS

Þodis „istorija“ lietuviø kalbai tikæs ið svetimø kalbø, kaip kad ir lietuviø kaimynams

slavams bei germanams. Jis yra senøjø graikø kalbos þodis. Ten jis buvo

raðomas ÜstorÄa, tariamas historija ir turëjo keleriopos prasmës:

1) tyrinëjimas, iðtyrimas, gamtos reiðkiniø ir ypaèiai þmoniø gyvenimo ávykiø;

2) klausinëjimu, pasiteiravimu ir savomis akimis patirtos þinios, mokslas; taip pat

dalykø eigos áþvelgimas, politinis sprendimas;

3) praneðimas, dëstymas, pasakojimas, ypaèiai apie þmoniø gyvenimo ávykius; taip

pat tø ávykiø suraðymas, veikalas.

Graikø kalba turëjo ir veiksmaþodá storÑw taip pat su ávairiomis prasmëmis:

klausinëti, teirautis; tyrinëti, patirti, paþinti, pastebëti; suþinoti; praneðti, pasakoti apie

iðtirtus, suþinotus dalykus; o Naujojo Testamento kalboj dar ir apkeliauti, atlankyti,

kad kà pamatytø, paþintø. 2

Ið graikø kalbamàjá þodá su jo bent dvejopa prasme paëmë romënai, raðydami

já historia, tardami histórija, o ið romënø jis, ar visai nepakeistas ar kiek pakeistas,

teko romanø, anglosaksø, germanø, slavø ir lietuviø kalboms: ispanø, portug. historia,

angl. history, pranc. histoire, ital. Storia, lenk. istorija, rus. èñòîðiÿ. Germanø

kai kurios tautos, berods, greta svetimo þodþio historie, dar pasidarë ir savàjá: vo-

Kembridþio senovës istorijos veikalø serijoj (Cambridge Ancient History; naujø laikø istorija – Cambridge

Modern History – jau iðëjusi pirmiau, o viduriniø amþiø – Cambridge Medieval History – eina

drauge su senosios istorijos serija) pirmajame tome (Egypt and Babylonia to 1580 b. C., 1924), ádëtas

ilgesnis tik antropologinis ir geologinis ávadas, o istorijos filosofiniai klausimai tik visai trumpai paliesti.

Pagaliau ir prancûzø kalba jau prieð deðimtmetá pradëta istorijos veikalø serija „L’Évoliution de

l’Humanité – Synthése collective“ („La Renaissance du livre“, Paris) keletà pirmøjø knygø iðleido kaip

istorijos ávadus ávairiopais atþvilgiais.

12 W. Gemol, Griechisch-Deutsches Schul- und Handwörterbuch. Wien 1918. – W. Bauer, Griechich-Deutsches

Wörterbuch zu den Schriften des Neuen Testaments, Giessen 1928. – Fr. Zorell S.

J., Lexicon graecum Novi Testamenti. Ed. Altera. Parìsìis 1931.


FILOSOFIJOS ISTORIJA

kieèiai geschichte, olandai geschiedenis. Beje, ir latviai istorijà vadina vesture, t. y. „þiniature.

Á juos nusiþiûrëjæ, gal bût, ir senesnës kartos lietuviø istorininkai buvo ið

istorijos padaræ „vistorijà“ (Maironis). Taèiau ið lietuviø kalbos þodis istorija vargiai

duosis iðstumiamas ir ðiø dienø kai kieno pasiûlomø naujadarø, tokiø kaip

„buitraðtis“ ar panaðiø, kadangi, numetæs lietuviø kalboj nesamà garsà h, jis visai

asimilavosi ir mûsø kalbos dvasiai greta keleto kitø ið svetur atëjusiø þodþiø su

panaðiomis galûnëmis.

*

* *

Bent pavirðutiniai susipaþinæ su þodþio „istorija“ istorija, dabar þiûrësim su ðiuo

þodþiu riðamø sàvokø.

Jau graikø kalboj matome „istorijos“ þodþiu vyriausiai reiðkiant dvejopà sàvokà:

1) tyrinëjimas ir 2) tyrinëjamasis dalykas, vyksmas. Su tàja dvilype prasme þodis

„istorija“ áëjo ir á kitas kalbas, kaip matome, vienose iðlaikydamas ir savo senàjá

pavidalà, o kitose iðstumtas vietinio kalbos þodþio. Taigi, ðiø dienø mokslo kalboj

ir „istorija“ ávairiais pavidalais (history, histoire, storia ir t. t.) ir „geschichte“, ir

„vçsture“ reiðkia drauge ir objektivø vyksmà ir (subjektivø) vyksmo tyrinëjimà

bei jo iðdëstymà, ið ko yra sudaromas istorijos mokslas. 3

Vyksmo sàvokà imdami plaèiausia prasme, galësime kalbët apie Kosmo, þvaigþdþiø,

Þemës ir gyvuliø bei augalø istorijà. Nes visoj visatoj nesustojamai vyko ir

vyksta tam tikri vyksmai. Bet istorijos sàvoka, paprastai, imama daug siauresne

prasme, bûtent, tik kaip þmonijos gyvenimo vyksmø tyrinëjimas ir iðdëstymas.

Bet ir þmoniø gyvenimo vyksmai istorijai rûpi nevisi. Ji, bûtent, netyrinëja

þmoniø gyvenime tø vyksmø, kurie turi naturalinio pobûdþio, kitaip sakant,

kurie yra grynai materialiniai ir vyksta kaipo bûtini gamtos tvarkoj. Tikruoju savo

darbo objektu istorija laiko: tyrinët laisvà elgimàsi þmoniø kaipo

protingø esybiø, arba, kitaip sakant, kulturiná þmoniø veikimà, t. y.

Kûnijantá, gyvendinantá tas ar kitas idëjas.

Bet ir ðiaip apibrëþtà savo darbo plotà istorija dar siaurina. Ji domisi tik tais laisvo

þmoniø elgimosi vyksmais, kurie yra buvæ maþiau ar daugiau reikðmingi socialiniu

atþvilgiu, t. y. turëjæ reikðmës visumai. Tos reikðmës nustatymas galø gale

pareina nuo to, koks istorininkas kokià – bendresnæ ar specialesnæ – istorijà raðo.

Imdamas domën visus istorinio darbo momentus, vadovaujantis ðiø dienø istorijos

metodologas prof. E . Bernheim’as istorijà, kaip mokslà taip apibûdina:

„Istorijos mokslas yra toks mokslas, kuris laiko ir erdvës atþvilgiu nustatytus þmo-

3 J. N. Bowman, On the use of the word „history“. Forschungen und Versuche zur Gesch. des

Mittelalters und der Neuzeit. Festschrift Dietrich Schäfer zum 70. Geburtstag. 1915, 797 ss. (referuoja,

kaip þodá „history“ vartoja Amerikos istorininkai). Þodþio „Geschichte“ ávairiopà prasmæ iðnagrinëjo

P. E. Geiger’is savo disertacijoj: Das Wort „Geschichte“ und seine Zusammensetzungen. Freiburg i.

Br. 1908.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

71


PRANAS DOVYDAITIS

72

niø, jø (ir pavieniais ir typingais bei kolektiviais) veiksmais kaip socialiniø esybiø,

plëtotës faktus iðtiria ir dësto suriðtus psichofiziniu prieþastingumu“. 4 Tai yra trumpiausias

ir stipriausias kodensuotas istorijos mokslo apibûdinimas.

*

* *

Dabar atsiminkime, kas yra ir ko siekia filosofija. „Filosofija“, imant þodþio

etimologijà, kaip þinome, yra „tiesos meilë“. Savo esmëj filosofija jos kûrëjams graikams

buvo visokeriopos rûðies tiesos paþinimas, visø, ir þmogiðkø ir dieviðkø, dalykø

mokslas. Vëlesniais laikais ið filosofijos pradëjo iðsiskirt atskiri, specialieji

mokslai, pasiimdami turinët atskiras gamtos ir þmogaus dvasios pasaulio sritis. Mûsø

laikais mokslø specializacija yra taip toli nuëjusi, jog paèiai visø mokslø gimdytojai,

filosofijai, net nebenorëtas pripaþint buvimo racijos, arba bent laikyta geru

tonu vadinamiems tiksliesiems mokslams su filosofija visai nesusidët. Antai, praeitame

ðimtmety buvo paleistas ðûkis: „Fizika, saugokis metafizikos!...“

14 „Die Geschichtswissenschaft ist die Wissenschaft, welche die zeitlich und räumlich bestimmten

Tatsachen der Entwicklung der Menschen in ihren (singulären, wie typischen und kollektiven) Betätigungen

als soziale Wesen im Zusammenhang psicho-physischer Kausalität erforscht und darstellt“.

Lehrbuch der historischen Methode und der Geschichtsphilosophie. 5 u. 6 Aufl. Leipzig 1908, 9. (Nepakeistas

ðio veikalo iðleidimas iðëjo dar 1914 m.). Istorijà studijuoti pradedanèiam betgi daugiau rekomenduotinas

to paties prof. B e r n h e i m’o nedidukas veikalëlis „Einleitung in die Geschichtswissenschaft“

(Sammlung Göschen), kuris yra paties autoriaus pagamintas lyg koks jo didþiojo veikalo

konspektas su naujausiàja literatura. Jame randame istorijos mokslà ðiaip apibûdinamà: „Die Geschichtswissenschaft

ist die Wissenschaft, welche die Tatsachen der räumlich-zeitlichen Entwicklung der

Menschen in ihren Betätigungen als Gemeinschaftswesen im psicho-physischen, auf jeweilige Gemeinschaftswerte

bezogenen Kausalzusammenhang erforscht und darstellt“ ( 3–4 1926, 46 p.).

Ðiàja proga nurodysime dar vienà kità istorijos metodologijos ir filosofijos veikalà, kuriuose gausiai

nurodoma ir toliau reikalingos literaturos: A. Meister, Grundzüge der historischen Methode;

O. Braun, Geschichtsphilosophie (Grundriss der Geschichtswissenschaft I, 6) Leipzig 1913. – A. F e -

d e r, S. J., Lehrbuch der historischen Methodik. Regensburg 2 1921. – W. Bauer, Einführung in das

Studium der Geschichte. Tübingen 2 1928.

Naujos orientacijos kryptis istorijos mokslui imasi nurodyt Dancigo istorininkas Erichas Keys

e r’is savuoju veikalu „Die Geschichtswissenschaft. Aufbau und Aufgaben“. (München und Berlin,

Oldenburg 1931; dar bus ir 2-ji ðio veikalo dalis). Kritika kalbamàjá veikalà sutiko palankiai, laikydama

já pasirodþius paèiu laiku (þiûr. Historisches Jahrbuch 1932, 219–225 ir Historische Wierteljahrschrift

1932, 177–181). Veikalo pastangos ðiaip bûdinamos: „Dieses Buch versucht einyn Umbau des Hauses

der deutschen Geschichtswissenschaft“. O pateisinamas jis todël, kad „die Forschunsfelder, die seit

den Tagen Rankes eröffnet und bebaut, die Fragen, die damit gestellt und terfweise beantwortet wurden,

und die Arbeitsweisen, die in Gang Kamën, erheischen in der Tat eine Übersicht über die Gesammtwissenschaft.

Man hat das Gefühl, dass vielos alt geworden ist oder wenigstens stehen bleibt

in der mit neuen Ideen und Fragestellungen wieder tortschreiten kann“ (Histor. Vierteljahrschrift 177).

Lietuviø kalba ið istorijos metodologijos tuo tarpu vienintelis veikalas yra pradþioj minëta

prof. L. Karsavino „Istorijos teorija“ (Kaunas, 1929, 86 pusl. Humanitariniø Mokslø Fakulteto leidinys).

Istorijos filosofijos ir metodologijos literaturos apþvalga, klasiðkøjø istorijos darbø sàraðas ir

temos specialiems darbams èia uþpildo 50–83 pusl. Lietuvos istorijos veikalø sàraðà (80–83 pusl.) èia

sustatë prof. Ig. Jonynas.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

Taèiau ðiame ðimtmety vyksta ir tiksliøjø mokslø persiorientavimas filosofijos

kryptimi. Aure, toki ðiø dienø vadovaujantieji astrofizikai kaip anglai Eddingt

o n’as ir Jeans’as labai energingai stoja uþ filosofijos, ats. metafizikos problemas 5 ,

o didþiausias ðiø dienø vokieèiø fizikas Maksas Planck’as neseniai vienà savo

vieðøjø paskaitø baigë tokiais þodþiais: „Bûta laikø, kuomet filosofija ir gamtos mokslas

stovëjo prieð vienas kità kaip svetimi ir nedraugingi. Toki laikai jau seniai praëjo.

Filosofai pamatë, kad jiems nepridera davinët gamtininkams ásakymø, kokiais

metodais ir kuriems tikslams jie turi dirbti, o gamtininkai iðsiaiðkino, kad jø tyrinëjamø

pradedamasis punktas nëra vien tik jûsliø percepcijose ir kad taip pat ir gamtos

mokslas negali apsieiti be metafizikos tam tikros porcijos. Naujoji fizika visu grieþtumu

kaip tik ir vël mums pabrëþia senà tiesà: esti tokiø realybiø, kurios nepriklauso

mûsø jûsliø jutimo, ir esti tokiø problemø bei konfliktø, kuriuose ðios realybës

turi aukðtesnio vertingumo, kaip viso mûsø jûsliø pasaulio didþiausi lobiai“ 6 .

Kuris tat yra filosofijos uþdavinys ðalia kitø mokslø? Labiausiai vykæs atsakymas

ar tik nebus ðioks. Ðiaip mokslai tyrinëja reiðkinius, o filosofija stengiasi

nueit anapus reiðkiniø, pasiekt aukðèiausá paþinimà, gilinantis á dalykø

paèiø esmæ ir ieðkant jø gilesniø ryðiø, susekt jø paskutinius pagrindus

bei tikslus. Ðiuo atþvilgiu filosofijà vadina principø, arba paskutiniø

pagrindø, mokslu. 7

*

* *

Dabar filosofijos sàvokà bei uþdaviná taikinkime istorijai. Pagal dvilypæ istorijos

sàvokà, ir istorijos filosofijai tenka dvejopas uþdavinys. Jei istorija yra vyksmas, tai

istorijos filosofija bus istorinio vyksmo filosofija. Ðiuo atþvilgiu istorijos

filosofijà galima vadinti dar istorijos metafizika. Metafizika, visur ieðkodama

paskutiniø prieþasèiø, dalykø esmës bei jø galinio tikslo, ir istorijos vyksme ieðko

to vyksmo veiksniø (prieþasèiø), dësniø ir prasmës (tikslo). O imant istorijà

kaip vyksmo iðtyrimà bei iðdëstymà, istorijos filosofijai tenka bûti istorinio

paþinimo principø mokslu. Ðiuo pavidalu ji virsta istorijos logika.

Seniau istorijos filosofija daugiausia yra buvusi istorijos metafizika. O naujesniais

laikais, kai Kanto poveikiu visa filosofija buvo nukreipta á paþinimo teorijà,

tai ir istorijos filosofija daugiau buvo virtusi tik istorijos logika. Taèiau pilnà istorijos

filosofijà sudaro istorijos metafizika ir istorijos logika drauge.

15 A. S. Eddington, The nature of the physical world. Cambridge 1927. Vokiðkas vertimas: Das

Weltbild der Physik und ein Versuch seiner philosophischen Deutung. Braunschweig 1931. – J. Jeans,

Tje univers around us. Cambridge 1929; vok.: Sterne, Welten und Atome Stuttgart 1931; The mysterious

universe T. p. 1930; vok.: Der Weltenraum und seine Rätsel. T. p. 1931.

16 M. Planck, Physikalische Gesetzlichkeit im Lichte neurer Forschung. Die naturwissenschaften

1926, 249–261 p.

17 Plaèiau apie metafizikos santykius su gamtos mokslais lietuviø kalba þiûr. R. Stölzle, Gamtos

mokslas ir metafizika. Logos 1921–22, 72–80; A. Gylys, Metafizika ir realûs mokslai. Logos 1925,

43–50.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

73


PRANAS DOVYDAITIS

74

Mums èia rûpës pirmiausia istorijos metafizika, nes tik já deda pastangø numalðint

þmogaus metafiziná troðkulá. Antra vertus, istorijos logikà jau gera dalimi

iðnagrinëja istorijos metodologija. Be to, istorijos logika tûlu atþvilgiu suponuoja

metafizikà, nes ji nori parodyt ne tik kaip vyksta istorinis paþinimas, bet ir siekia

nustatyt jam normas. 8

I. ISTORIJOS FILOSOFIJOS TRUMPA ISTORINË APÞVALGA

„Þmonija, sunkià savo kelionæ keliaudama, nepaliauja klausinëjusi, kur visa tai

turi nuvesti ir kodël jai tenka eiti jos keliu. Ðiame geisme ji taip pat atsiþvelgia á

savo praeitá, tyrinëja ir kiek stengdama atsimena buvusiuosius dalykus“. 9 Tasai atsiþvelgimas

á savo praeitá ir ieðkojimas joje prasmës yra þmonijos neatskiriama savybë

nuo pat jos egzistavimo pradþios. Tat pirm negu þiûrësime, kaip tà istorijos

prasmæ supranta ðiø dienø galvotojai, bent trumpai pasipaþinsime su tuo, kas buvo

mums èia rûpimais klausimais galvota praeity, nuo tø laikø, ið kuriø mes turime

to galvojimo uþfiksuoto dokumentuose, kitaip sakant, padarysime bent trumpà

istorijos filosofijos istorinæ apþvalgà.

Istorijos filosofijos elementai prieðistoriniø laikø galvosenoj

Visiems þinomas reiðkinys, kad þmogus saugiau ar maþiau junta esàs susigyvenæs

su tàja vieta, kurioje ilgiau ar trumpiau jam tenka gyventi. Paprasta kalba kalbant

sakoma, kad þmogus pripranta prie savo gyvenamos vietos, su jàja susigyvena,

18 Pagal Fr. Sawicki’o Geschichtsphilosophie (Band II der Philosophischen Handbibliotek) Kempten–

München 1920 ( 3 1923). Tai puikus istorijos filosofijos vadovëlis, kataliko autoriaus paraðytas. Jo

mintimis daþnai teks pasinaudot ir tolesniuose mûsø darbo skyriuose. – Paþymëtina, kad Savickio

ðá vadovëlá pirmoj vietoj tokia pat antraðte kitø knygø tarpe paþymëjo ir Bernheimas (Einleitung

46 p.). Antroj vietoj su Bernheimu statome taip pat suprantamai paraðytà H. Schneider’io Philosophie

der Geschichte (jedermanns Bücherei) Breslau 1923, I ir II. Taèiau turime pridut, kad èia ne

visai randi tà, ko lauki ið panaðia antraðte pavadinto veikalo, nes 1-ji knygeliø dalis dësto „Geschichte

der Geschichtswissenschaft:, o 2-ji, pavadinta „Logik und Gesetze der Geschichte“ keturiuose skyreliuose

kalba apie istorijos filosofijà ir specialiàjà istoriografijà, apie istorijos ir gamtos mokslà, apie

þmonijos plëtotës istorijos premisas ir apie tautø plëtotës dësnius.

Visø kitø svarbesniøjø istorijos filosofijos veikalø sàraðà su apþvalga – gaila, kad beveik tik vienø

vokiðkø – teikia Fr. Kaufmann’o referatas „Geschichtsphilosophie der Gegenwart“ (Philosophische

Forschungsberichte, Heft 10) Berlin 1931. Èia sudëta apþvalga veikalø didumoj ið paskutiniøjø trejeto

deðimtø metø (1901–1930), nors vienas kitas suminëtas ir ið laikotarpio prieð 1900 m. Á kokius klausimus

nukrypusi ðiø dienø istorijos filosofijos literaturos diduma, parodo Kaufmann’o apþvalgos planas:

1) Istorinio ir istorinio filosofijos paþinimo teorijos: Windelbando-Rickerto ciklius, diskusijos dël

Rickerto, Simmel’is, Troeltsch’as, ekskursas istorijos teologijos. 2) Istorinis typø mokslas (Geschichtliche

Typenlehre): strukturos typika (laiko typas siauresne prasme, idealinis typas) ir judëjimo typika

(visumos gyvenimo dinamika, gyvenimo faktoriø dinamika). – 3) Istorinë gyvenimo filosofija ir istorijos

ontologija: Dilthey, Heidegger.

19 Prof. J. Bernhart’o þodþiai, kuriais jis pradeda savo straipsná „Istorijos prasmë“ 1-me tome

serijos „Geschichte der führenden Völker“ (þiûr. 1-jà pastabà).

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

prie jos prisiriða. Jis juntasi susigyvenæs netgi su negyvaisiais savo aplinkos daiktais,

kuriuos jis paþino savo pojûèiais. Bûdamas priverstas iðsikelti ið tos vietos, kurioj buvo

ilgesná laikà gyvenæs arba kurioj buvo gavæs ðiaip kokiø reikðmingø áspûdþiø bei

iðgyvenimø, þmogus gailisi jà palikdamas, ir tà gailestá iðreiðkia atsisveikinimo poezija.

O priverstas pasilikt naujoj vietoj, ilgisi savo senosios gyvenimo vietos, to ilgesio

jausmus vël iðreikðdamas ávairiopa kûryba. Atsiminkime kad ir mûsø poezijos kûrinius,

prasidedanèius liûdnu „Su Diev“, ir ilgesingu „Leiskit á Tëvynæ“.

Ið kur kyla toki prisiriðimo ir pasiilgimo jausmai gyventai erdvei, vadinami

tëvynës, gimtinës, gimtøjø namø meilës jausmais? Ðio reiðkinio nagrinëjimas mus

per toli nuvestø á ðalá. Já èia palietëme tik tam, kad nuo jo bûtø mums lengviau

atkreipt dëmesá á kità panaðø reiðkiná, bûtent, á þmogaus susigyvenimà, á jo prisiriðimà

taip pat ir prie jo gyvenamojo laiko. Rodosi, kad galima rasti panaðumo

tarp þmogaus prisiriðimo prie jo gyvenamos erdvës ir prie jo gyvenamo laiko. Savo

prisiriðimà prie laiko þmogus juk taip pat reiðkia atatinkamos rûðies kûrybiniais

jausmais, maloniai atsimindamas savo praëjusios vaikystës, jaunatvës laikà

ir liûdëdamas, kad tas laikas jau daugiau nebegráð. Tiktai tarp paliktos erdvës ir

praeitojo laiko tas yra skirtumas, kad su erdve þmogus gali atsiskirt savo noru,

gali neatsiskirt; o skirtis su laiku visai nepareina nuo þmogaus noro: laikas patsai,

kaip sakome eina arba net bëgte bëga, visai neatsiþiûrëdamas á tai, ar þmogus to

nori ar ne. Ið pavienio þmogaus ir ið visø þmoniø drauge prisiriðimo prie iðgyvento

laiko, mes vedame ir visas tas visø amþiø þmogaus bei þmonijos pastangas þvelgt

á savo praeitá, tàja praeitimi domëjimàsi, tos praeities pamilimà, tuos patarimus „ið

praeities semtis stiprybës“ dabarèiai ir ateièiai, pagaliau, visas istorijos filosofijos

pastangas istorijos prasmës ieðkoti.

*

* *

Apie savo praeitá svajoti, jos prasmës ieðkoti þmonija pradëjo daug anksèiau,

nekaip prasideda raðytoji þmonijos istorija. Graþiai apie tai sako vienas galvotojas:

„Mes papratæ matyti, kaip ið darbø darosi idëjos, kad ið likimo smûgiø iðauga mintys.

Bet savo pirminëj bûklëj þmonija anksèiau iðbudo galvojimui negu subrendo

veikimui – kaip kad ir vaikas, kurá rûpestinga gimdytojø meilë saugoja nuo bet

kokiø likimo smûgiø, kuris dar tolimas nuo gyvenimo darbø, o taèiau jau á savo

þaidimus ir sapnus áneða labai gilias ir melancholingas mintis. Taip pat ir þmoniø

giminë jau buvo gyvenusi ir þaidusi neiðmatuojamai ilgus laikus, taip pat buvo

sapnavusi ir svajojusi, netgi galvojusi ir sau dvasià suformavusi – pirmiau negu

susitelkë krûvon istorijos faktai ir pasireiðkë pasaulio tautø likimas. Ir ið tø niekados

neuþgæstanèiø atsiminimø apie tuos seniausios praeities laikus visose Þemës

giminëse gyvos laikosi þinios apie istorijos neturinèius, rojaus, arba gamtinës gadynës,

apie laikus prieð bet kokiam laikui prasidedant – kaip sëkla þemëj iðsprogsta

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

75


PRANAS DOVYDAITIS

76

ir iðleidþia diegà pirmiau negu jis ið þemës iðlenda, taip pat ir þmonijos istorijos

sëkla iðsiskleidþia ne tuojau, bet ji dienos ðvieson iðeina po ilgo laukimo þmonijos

viduje – ir tik tuomet prasideda istorija“. 10

Nuo kada þmonijos gyvenime pradeda krautis medþiaga jos istorijai, nuo kada

pradeda sprogt istorijos mokslo ir jos filosofijos sëkla? Manoma, kad istorijos ir

gamtos mokslø pradþia einanti ið prieðistorinës gadynës þmoniø reikalo suskirstyt

laikà nusiþiûrëjus á dangaus kûnø judëjimus, kitaip sakant, ið prieðistorinës astronomijos.

Prieðistorinius laikus matuojant archeologø pasiûlytu matu, istorijos mokslo

pradþia einanti ið vëlybesnës akmens gadynës (neolitiko), kurioje turinti

pradþià ir apskritai visa aukðtesnioji civilizacija bei kultura, k. a., þemës darbas,

gyvuliø auginimas, namø statymas, indø (puodø) gaminimas, verpimas, audimas

ir kt. 11 O istorinë etnologija parodë, kad þemës darbo, o su juo drauge ir

visos aukðtesnës civilizacijos pagrindai buvo padëti vadinamajame matriarchatiniame

civilizacijos cikliuj. 12 Vadinasi, istorinës medþiagos krovimosi pradþia bûtø

matriarchatiniame cikliuj. Betgi jau ankstybais prieðistoriniais laikais vyko ir dviejø

vyriausiø civilizacijos cikliø – matriarchatinio ir totemistinio – miðinys. Ðiame

miðiny tat tur bût ir tenka ieðkoti istorijos bei jos filosofijos pirmosios uþuomazgos.

Apie tai ðiaip protaujama (H. Schneider):

Dirbant þemæ, randasi reikalo þinot, kuriuo metu yra laikas þemei arti ir sëklai

sëti. Pirmoji gairë laiko eigai susekti – tai, sekant Saulës eigà, dienos ir nakties lygumo

bent kiek tikslesnis nustatymas pavasario metu. Smulkesnio laiko suskirstymo

þemdirbys savo darbui kol kas nesàs reikalingas. Ogi karingam vadui tokiø giminiø,

kurios sësliai begyvendamos jau yra virtusios valstybe, vien anokio saulës metø

þinojimo jau esà nebepakanka. Betgi taip galvodamas Schneider’is apsilenkia

su istorinës etnologijos nusistatymu, kad karø pradþios reikia ieðkot ne ramiø matriarchatininkø

þemdirbiø cikliuj, bet nenuoramø totemistø medþiokliø cikliuj, kuriame

kilo ir tokios, pirmiausiais laikais nepasireiðkusios aistros, kaip iðtaigingumo

pamëginimas, gobðumas, garbës troðkimas ir visokiø kaprizø uþgaidos. 13 Priimtines-

10 Prof. Dr. H. Ehrenberg’o þodþiai ávade jo knygelës „Antike Geschichtsmythen (Fromanns

philosophische Taschenbücher). Stuttgart 1923.

11 H. Schneider, Philosophie der Geschichte. Erster teil. Breslau 1927, 10 (þiûr. Ir 8-jà pastabà).

Ðiàja proga nurodome ir á to paties autoriaus straipsnelá „Eine Einleitung zu einer Entwicklungsgeschichte

der Menschheit“. Kultur-und Universalgeschichte. Walter Goetz zu seinem 60. leipzig 1927,

397–402. Ðiame straipsnely autorius pasirodo dar kaip ne visai atsipalaidavæs nuo 19-jo ðimtmeèio paþiûrø

á evoliucijos sàvokà. Uþtat ant naujoviðko pagrindo stovi F. K e r n’as savo straipsniu „Naturund

Gewissensgott. Typologische Querschnitte Dutch die Entwicklung der Weltanschauung“ (403–431

pusl.).

12 Apie civilizacijos ciklius þiûr. mano straipsná „Naujieji etnologijos keliai ir kai kurie uþdaviniai.

Soter 1924, 3–35 p.

13 Þiûr. Fritz Kern, Kulturenfolge. Archiv für Kulturgeschichte XVII (1927) 2–19; apie totemistinio

cikliaus gyvenimo iðkrypimus þiûr. 4–5 pusl. Ðis Bonnos un-to profesoriaus straipsnis visai tinka

bûti suminëtas istorijos filosofijos literaturos sàraðe ir yra rekomenduotinas kiekvienam pradedanèiam

istorijà studijuoti.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

nis atrodo to paties autoriaus (H. Schneiderio) galvojimas, kad paprasèiausiu saulës

metø ribos þinojimu negalëjo ilgainiui tenkintis ir ðalia vienas kitos gyvavusios

þemdirbiø valstybës dël to, kad patys saulës metai, kad ir eina visi vienodai, betgi

þemdirbiø valstybëms neða nevienodà laimæ; todël vieni jø su pasitenkinimu atsimenami

kaipo laimingi, o kitus tenka ið pareigos atsiminti, pav., dël padarytø sutarèiø.

Èia þmogui ir tenka paieðkoti priemonës, ávairius metus taip susiþymëti, kad

juos bûtø galima aiðkiai atskirt nuo vienus kitø ir suskaityti.

Raðytinës istorijos pirmosios uþuomazgos manoma reikiant ieðkot gal bût tuose

ávairaus didumo akmenø (menhirais vadinamø) sutelkimuose ið vëlybosios akmens

gadynës laikø, kuriuos manoma reikiant laikyt tos gadynës observatorijomis

ir kurie Vakarø Europos prieðistorininkø kalba vadinami kromlechais 14 . Akmenø

iðdëstymo kombinacijos, manoma, turinèios ryðio su saulës ir mënulio pozicijomis

ávairiais metø laikais. Taèiau kai kurie naujieji prieðistorinës Europos tyrinëtojai,

kaip, antai, Schuchhardt’as, 15 neigia kromlechø ryðá su astronomija, o aiðkina

juos esant numirëliø laidojimo vietà bei jø kulto pastatus. Jei tiesà turëtø manantieji

kromlechus esant saulës ðventnamius (Stukeley, Norman, Lockyer, Wilke,

Güntert ir kt.), tai, aiðku, jog reiktø daryt iðvadà, kad kromlechø kûrëjai turëjo tam

tikrà religinæ pasauliþiûrà, gal bût buvo iðdirbæ net tam tikrà saulës teologijà, kaip,

pav., mano Harvey, 16 ir ðventà istorijà apie saulës vaikà, kurià þinome ið vëlesniø

padavimø, ir kurios esmë tokia:

Saulës vaikutis ið nakties ir þemumos iðkyla á ðviesà, iðauga graþus, uþkariauja

ir valdo visà pasaulá; bet pagaliau vis dëlto lieka klastingo prieðo nugalëtas ir liûdnai

numirðta.

Kadangi su ðiokiais padavimais buvo jungiami giminës karþygio bruoþai, tai

èia jau turime visokeriopos istorijos filosofijos uþuomazgà: apgiedant karþygá, giesmëj

iðgarbinamas ir apgailestaujamas giminës karþygis kaip saulës karþygis, neriðant

jo su bet kurio laiku, ir ástatant já á amþinai pasikartojantá vyksmø ratà.

Kad neolitiko þmonës galëjo turët ir turëjo savo pasauliþiûrà, galime spræst ið

analogijos su ðiø dienø primitiviaisiais, kurie savo pasaulivaizdþiuose taip pat turi

idëjø apie pasaulio vyksmø pabaigà, taigi kad pasaulio istorija arba pasaulio periodas

sudaro uþdarà pilnatá. Antai, Australijos primitiviuose sutinkama tokia mintis:

seniausiais laikais dangus buvo iðkeltas aukðtyn ir pastatytas ant stulpø; tie stulpai

betgi pamaþu træðta, ir jei þmonës nepasirûpins jø laiku atnaujinti, tai vienà

graþià dienà stulpai sugrius, dangus nukris ant þemës ir sunaikins visus gyvus

daiktus. 17 Idëjà apie panaðø, tik jau ávykusá þemës periodo galà Graebner’is mini

14 Apie juos þiûr. mano straipsny „Sotero“ 1929 m. 18 pusl. ir kt.

15 Carl Schuchhardt (Berlino un-to prof.), Alteuropa. Eine Vorgeschichte unseres Erdteils.

Berlin 1926. Schuchhardto nuomonës, o taip pat ir kitaip mananèiø, ekscerpuotos mano straipsny apie

Vakarø Europos neolitiko gadynæ „Sotere“ 1929 m.

16 The Ancient Temple of Avebury and its Gods 1923.

17 A. W. Howith, The native Pribes of South East Australia, London 1904, 427.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

77


PRANAS DOVYDAITIS

78

turint Afrikos nomadus. Panaðiø ávaizdþiø randama Polynesijoj; prie jø dar prisideda

mintis apie draugingesná dabartinio pasaulio periodo galà. Rarotongoj Cook’o

pirmà kart pasirodþiusá laivà vietos gyventojai palaikë esant laukiamàjá Tangalojo

laivà, Havajuose toká palaikë esant Rono laivà, kuris (Rono) turëjo pradët

naujà gadynæ. 18 Panaðaus, þinoma, baimingo laukimo bûta ir Naujojoj Zelandijoj;

ten manyta, kad atëjæs laivas pasiims ir nusiveð vietos gyventojus. 19

Kulturos istorinë etnologija sudaro metodà paþint istorijà vadinamø naturiniø

tautø, arba tautø neturëjusiø ir neturinèiø raðytinës istorijos. Naturalizmo ir evolucionizmo

antplûdþio gadynëj ðioms tautoms nebuvo pripaþinta sugebëjimo iðvisa

gyvent tikru istoriniu gyvenimu ir todël visa þmonija buvo skirstoma á tautas

su istorija ir tautas be istorijos. 20 Ðiandien mokslininkø nuomonë apie vadinamus

18 Th. Waitz, Anthropologie der Naturvölker VI (von G. Gerland), Leipzig 1872, 237. – W. Ellis,

Polynesian researches during a residence of nearly eight years in the Society and Sandwich Islands.

London 1853, I, 383, 386.

19 Visos citatos ið Fr. Graebner, Das Weltbild der Primitiven. Eine Untersuchung der Urformen

weltanschaulichen Denkens bei Naturvölkern (Geschichte der Philosophie in Einzeldarstellungen herausg.

von G. Kafka) München 1924, 68–69; plg, taip pat 123. Ðiame veikale kulturos istorinio etnologijos

metodo kûrëjas (Metode der Ethnologie. Heidelberg 1911), Bonnos un-to prof. Graebner’is padarë

bandymà kulturos istorinës etnologijos priemonëmis paðviest á þmogaus dvasinës kulturos gelmes

ir ðá jo bandymà reikia laikyt visai nusisekusá.

20 Ir prof. Karsavino „Istorijos teorijoj“ (Kaunas 1927, 7 pusl. 1 past.) skaitome:

„Prie to iðsivystymo sàvoka praktiðkai ir laikinai aprëþia istorinio tyrinëjimo laukà. Istorikui þmonija

svarbi tik tiek, kiek ji socialiai veikli (t. y. kuria kultûrà) arba kultûringa. Tuo bûdu galima kalbëti

apie nekultûringas tautas, kaip apie ‚neistorines’; jose mes nepastebime iðsivystymo ir ryðio su vienu

istoriniu procesu. Ið kitos pusës, visai naturalu , kad ‚neistoriniø’ tautø sritis sàlyginë ir jos nustatymas

pareina nuo mûsø þiniø ir apie jas ir apie jø santyká su ‚kultûringa’ arba ‚istorine’ þmonija“.

Èia iðreikðta senoji praeito ir uþpraeito ðimtmeèiø apyvarton paleista nuomonë. Ðiø dienø paþiûroms

kalbamuoju klausimu pavaizduoti paimsime prof. K e r n’o ásidëmëtinus þodþius jo referate „Weltgeschichte

der schriftlosen Kulturen“ (Archiv für Kulturgeschichte XXII, 1931-32, 21–48, 161–198, 273–

297 ir dar nebaigta), kuriame atpasakojama turinys Vienos un-to prof. O. Menghin’o monumentinio

veikalo „Weltgeschichte der Steinzeit“ (Wien 1931) pradëjusio naujà periodà prieðistoriniø laikø

tyrinëjime, reiðkianèio naujà, lemiantá etapà þmonijos visuotinai istorijai geriau suvokti (þiûr. Anthropos

1931, 243). K e r n’as, bûtent, raðo:

„Nesti jokiø, naturiniø tautø“ („Naturvölker“). Taip pat ir seniausios mûsø þinomos tautos, net ir

laukinio maisto rankiotojai (Wildbeuter) turi tobulai iðdirbtà kulturà (vollkommen ausgebaute Kultur)...

Visose kulturose dirba þmogaus prigimtis (Natur); nekeisdama savo esmës, ji keièia savo apraiðkø

formas su kulturos formomis ir kulturos formose. Bet tarp ‚naturiniø tautø’ ir kulturiniø tautø

prieðingumo nëra, o yra tik kultûrø skirtumas, nes visos tautos yra kulturinës tautos; o anas atgyvenæs

posakis (t. y. ‚naturinës tautos’) eina ið praeitos gadynës, kuomet ankstybøjø laikø kulturø tyrinëjimas

buvo subordinuotas gamtos mokslams ir, be to, dar kuomet á vadinamus laukinius buvo þiûrima

Rousseau akimis. Tuomet ,kultura’ (t. y. kulturinis þmoniø gyvenimas. Pr. D.) buvo laikoma prasidedanti

tik nuo skaitymo ir raðymo, kaip kad ir istorija – nuo raðytiniø versmiø. Tiktai vienà dalykà

turime pasakyt: pagrindo kultura (Grundkultur) atrodo taip prisitaikiusi prie þmogaus prigimties,

taip sakant, tiek yra su jàja identiðka, kad visos vëlybesnës kulturos pasireiðkia tik kaip koks sutrikdymas

ar panaikinimas to pusiausviros tarp þmogaus prigimties ir pagrindo kulturos, kokios (pusiausviros)

esti pagrindo kultûroj“. (Kulturø skemà – Grundkultur, Tiefkultur, Hochkultur – ávairiais pavidalais

K e r n’as atvaizdavo þurnale „Anthropos“ 1929, 171 pusl.).

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

necivilizuotus, arba primitivius, þmones jø dvasiniø sugebëjimø atþvilgiu yra stipriai

pasikeitusi primitiviøjø naudai. 21a „Kad naturaliniø tautø þmonës, taip pat ir

patys didþiausi prastuolëliai bei vargingiausi tarp jø, esmingai nesiskiria nuo kulturiniø

tautø, ðiandien tai gali bût konstatuota kaip vienas labiausiai þinomø ir pri-

21 a Þiupsnelis pavyzdþiø surinkta mano straipsny „Ðiø dienø mokslo persiorentavimas kai dël þmogaus

dvasios prigimties praeity ir dabarty“. (Soter 1930, 1–18). Ðiuo kartu tø pavyzdþiø skaièius dar

padidëjæs. Kadangi ano mano straipsnio tæsinys vargu ar greit pasirodys, tai keletà naujø pavyzdþiø

suminësiu ðioj vietoj.

8-me Internatiniame Psychologø Kongrese Groningene 1926 m. buvo skaityti net keturi referatai ir

apie vadinamø þemesniøjø rasiø psychologijà, bûtent Bartlett’o (Cambridge) „The psychology of

the lower races“. L é v y B r u h l’io (Paris) „La mentaline primityve“, Mayer Gross’o (Heidelberg)

„Zur Frage der psychologischen Eigenart der sogenannten Naturvölker“ ir Storch’o „Das primitivmythische

Denken und seine Beziejungen zur Psychopathologie“. Ðiø paskaitø iðvadas reziumuodamas

E. Rignano savo þurname raðë: „Taigi nëra esminio skirtumo tarp civilizuoto ir primitivio þmogaus:

ir vienas ir kitas pareiðkia dvejopø skirtingø veiksmø: aloginiø vaizduotës veiksmø (l’activité

imaginative alogique) ir loginiø praktikos veiksmø (l’activité pratique logique). Tiktai ðiø dviejø srièiø

iðplitimo relativus laipsnis (le degré relatif d’extension de ces deux domaines) keièiasi su civilizacija

ir keièiasi logikos naudai (a l’avantage de la logique) („Scientia“. Privista di scienza. 1927, 41 tomas

146 pusl.). (Apie paties E. Rignano filosofinius nusistatymus þiûr. Logos 1930, 138–143).

Helsinkiø profesorius R. Karsten’as daugel metø Pietinëj Amerikoj studijavæs primitiviøjø dvasià,

savo straipsny „Die Seelenvorstellungen der Naturvölker“ (Zeitschrift für Völkerpsychologie und

Soziologie 1931, 168–181) griauja Levy-Bruhl’io teorijas apie primitiviøjø prelogiðkà galvosenà, tarp

kita ko prikiðdamas jam (Levy-Bruhl’iui), kad jis pradedàs nuo gatavø teorijø ir bandàs joms suteikti

empirinio pagrindo tuo bûdu, kad etnologijos faktus jis aiðkinàs pagal savo ið anksto susidarytà nuomonæ

(nach seiner vorgefassten Meinung) (170 p.).

Prancûzø filosofas E. Meyerson’as, imdamas domën Levy-Bruhl’io darbus apie primitiviuosius

þmones, prieina iðvadà, kad ðiø dienø (kvantus nustaèiusiø) fizikø protas ir primitiviøjø protas eina

vienu ir tuo paèiu keliu. (þiûr. jo straipsná „Le physicien et le primitif. Revue philosophique 1930, Mai-

Juin 321–358 p.).

Þinomas religijø istorininkas ðvedas M. P. Nilsson’as prieð Levy-Bruhl’á gina paþiûrà, kad primitivusis

þmogus savo dvasios apraiðkomis esmingai nesiskiria nuo kulturinio þmogaus; pirm visa,

jis nesiskiria saviðku mystiniu ir preloginiu mentalumu (þiûr. jo straipsná „Existe t-il une conception

primitive de l’âme? Revue d’Histoire et de Philosophie religieuses 1930, 113–125 p.).

Prieð Levy-Bruhl’io tvirtinimà, kad primitiviøjø þmoniø galvosenà ir elgesá esanti visiðkai apvaldþiusi

magija, o kulturos þmogus galvojàs logiðkai, J. Hirsch’as parankiojo pavyzdþiø, rodanèiø, jog

ir iðaugæs ðiø dienø kulturos þmogus yra varþomas ávairiø prietarø. Net universitetø profesoriai ðiuo

atþvilgiu nesudaro iðimties (þiûr. jo str. „Magische und Magizistische Bindungen des erwachsenen Kulturmenschen“.

Zeitschrift für angewandte Psychologie 1931, 450–490 p.).

Panaðiai ir ðveicarø psychologas C. G. J u n g’as (þiûr. jo straipsná apie archaiðkà þmogø, ádëtà þurnale

Europäische Revue 1931, 3 Nr.) nurodo, kad ir mes savo psichës gelmëse dar esame archajiðki,

primitivûs, galvojà „prelogiðkai“ (pagal literarischer Handweiser 67, 1930-31, 499 p.).

Nurodysime dvejetà veikalø autoriø. – P. Perrier’as, antai, raðo: „Kad ir koks didelis skirtumas

bûtø tarp civilizacijos ir barbarybës, betgi ir civilizuotasai ir laukinis visuomet naudojosi tuo paèiu

protu“ (P. Perrier, L’Unité humaine, T. I Paris 1931, 158 p.). O ðveicaras F. P. Endres savo knygoj

„Das Erbe unserer Ahnen“, gindamas senovës þmoniø dvasios kûrybiná pajëgumà, teisingai sako,

kad tie milijonai ðiø dienø civilizuotø amerikieèiø ir europieèiø, kurie þavisi þiûrëdami á boksininkø

þiaurias muðtynes ir delektuojasi skonio neturinèiomis filmomis bei ðokiais, pasirodo esàs begalo primitivesni

uþ vadinamus laukinius. (Pagal iðtraukà þurnale „Psychologische Rundschau“ III, 1931-32,

336 p.). Iðtisai pacituoti Endres’o graþias mintis tenka palikt kitai progai.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

79


PRANAS DOVYDAITIS

80

paþintø naujojo etnologinio tyrinëjimo daviniø. ‚Tie þmonës savo esmës giliausiame

pagrinde yra toki kaip mes’ – ðiaip vienodai iðsireiðkia ir misijonoriai ir tyrinëtojai,

jei tik jie turëjo progos ilgiau ir intensiviau stebët vadinamus primitivuosius“...

„Visa etnologiniu atþvilgiu suimta þmonija pridera didþiajai þmonijos ðeimai;

paskutiniame gale ji sudaro su jàja vienà didelá istoriná vienetà. Apie neistorinius,

apie aloginius arba preloginius, apie nepilnai þmogiðkus arba kokius pusiau

gyvuliðkus þmones tikslioji etnologija nieko neþino; todël ji turi atmest ir visus

bandymus, kuriais mëginta naturines tautas laikyt bent istorijos neturinèias,

gamtos supanèiotas þmogiðkas esybes. Etnologinë visuotina istorija ir drauge su

jàja prieðistorinë archeologija þmogø paþásta tik kaip kulturà turinèià ir kulturà kurianèià

esybæ.“ 21b

Ir apie prieðistorinio Europos þmogaus dvasiná aukðtá vis iðkyla naujos medþiagos.

22 Ádomiø nuomoniø ðiuo klausimu prieð keletà metø yra pareiðkæs Freiburgo

universiteto profesorius Hoche. Tas materialistinio nusistatymo psichiatras 1926 m.

pabaigoj skaitë Freiburgo Mokslo Draugijoj paskaità apie „dvasiná bangavimà“. Èia

jis, bendrai apþvelgdamas þmonijos dvasios istorijà, tvirtino, kad þmogaus dvasia

savo pagrindinëj strukturoj nuo paskutinio ledlaikio nepasikeitusi. „Þinoma“ – sakë

jis – jo galvojimo turinys tapo visai kitoniðkas, turtingesnis, be galo komplikuotesnis;

bet jo galvojimo ir jautimo pagrindinës formos, jo gyvenimo reakcijos formos

tikrai kad nepasikeitë“. O paskaitos paskutinë iðvada tokia: „Galëtum... paklausti

klausimà, ar iðvisa toje plëtotëje, kurià mes turime akyse, ámanoma kokia paþanga.

Turinio atþvilgiu taip yra; tas, kas þmogaus dvasiai rûpi ir jà pripildo, patapo be

galo turtingesnis; bet þmogaus esmëj (autoriaus pabr.), kuris juk kartà yra bangø

judëjimo turëtojas, kiek seka atgal mûsø istorinë akis, paþangos ámatyt negalima.

Tatai skamba neguodþiamai; bet mes neprivalome tokiø iðvadø nusigàsti, jei

jos mums neiðvengiamos“. 23 Tat nebus perdëjimas ir graþûs Schroderio þodþiai:

„Þmogaus dvasios stebuklas reiðkiasi jau þmonijos plëtojimosi pradþioj“. 24

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

*

* *

21b W. Koppers, Was ist und was will die völkerkundliche Universalgeschichte? Historisches Jahrbuch

52 (1932) 40–55, cituoti pavyzdþiai randami 42 ir 53 pusl. Ðis straipsnis yra Görres’o Draugijos

istorijos susirinkimo paskaita paminët 25 metø sukaktá nuo dviejø, istorinei etnologijai labai reikðmingø,

ávykiø: nuo 1906 m. kun. W. Schmidt’o pradëto leist internatinio etnologijos ir filologijos þurnalo

„Anthropos“ ir Fr. G raebnerio bei B. Ankermann’o tais paèiais metais Vokieèiø Antropologø

Draugijoj skaitytø paskaitø apie kulturos ciklius bei kulturos sluoksnius Okeanijoj ir Afrikoj.

22 Þiûr. straipsnius: O. Menghin’o „Aukø þymës ið senosios akmens gadynës“. Soter 1926; mano

„Apie prieðistorinio þmogaus religijos pëdsakus Europoj“ ten pat 1928 ir 1929 ir A. S e n n’o „Kalbos

sàvoka ir kai kurie jos pritaikymai“. Ten pat 1929.

23 A. Hoche, Geistige Wellenbewegungen. Zeitschrift für Völkerpsychologie und Soziologie. 1927,

1–17; cituoti posakiai randami 4 ir 17 pusl.

24 L. von Schröder, Arische Religionen. I Leipzig 1904, 104.


FILOSOFIJOS ISTORIJA

Taip tat paskutiniais laikais pasikeitë mokslininkø nuomonës apie primitiviøjø

ir prieðistoriniø þmoniø dvasiná pajëgumà tø þmoniø naudai. 25 Greta su tuo pasikeitimu

vyksta ir kitas persiorientavimas, bûtent, dël ankstybiausiø laikø þmogaus

dvasinës kûrybos, mytais vadinamos. 19-jo ðimtmeèio racionalistinei galvosenai

atslûgus 26 ir jos vietoj pradëjus atsigriebt simbolinei galvosenai, 27 ir prieðmoksliniø

laikø þmogaus dvasios kûriniai, k. a. kalba ir mytai pradëta laikyt ne menkesnëmis

aukðtesnio gyvenimo apraiðkomis, kaip ir mokslinë kûryba. Ðiuo atþvilgiu ypaè

paminëtini C assirer’io symboliniø formø filosofijos tyrinëjimai. 28

Rusø galiotojas Vyðeslavcev’as pradþioj savo straipsnio apie nuodëmën puolimo

mytà, patiekia keletà minèiø ir bendrai apie myto reikðmingumà ðiø dienø

mokslinës minties ðviesoj. „Ðis mytas – sako jis – yra kaþkas daug daugiau reikðminga

ir visuotina, negu vienkartinis istorinis faktas: mytas turi savy begalinæ daugybæ istoriðkai

iðgyventø typingø ir esminiø dvasiniø konfliktø bei situacijø. Ðis mytas, kaip

tatai puikiai iðaiðkino J u n g’as, reiðkia teologiðkà sugulimà poþeminiø, pasàmoniniø

mûsø sielos klodø, ir priegtam kolektivinës, visø tautø arba netgi visos þmonijos sielos.

Kaip geologinë struktura yra kondensuota þemës istorija, taip mytas yra kondensuota

sielos istorija. Todël mytà ir istorijos faktà statyt prieð vienas kità (kaip prieðingumus.

Pr. D.) yra nesàmonë: mytas simbolizuoja (symballo – sujungiu, sugretinu) begalinæ

daugybæ faktø. Turëtø prasmës statyt prieð viena kità tik symbolistinæ ir realistinæ

istorijà; betgi dar neþinia, kuriai istorijai reiktø duot pirmenybë reikðmingumo

ir svarbumo atþvilgiu. Ðiaip ar taip, prieðistoriniai sielos klodai, pasislëpusieji pa-

25 Pridëk dar Fr. K e r n, Die Weltanschauung der eiszeitlichen Europäer. Archiv für Kulturgeschichte

1926, 273–299.

26 K. J o e l, Die Überwindung des 19. Jahrhunderts im Denken der Gegenwart. Kant-Studien 1927,

475–518.

27 M. Radakovic, Zur Wiedergeburt symbolischen Denkens. Hochland 29 (1931-32), I, 495–505.

28 E. Cassirer, Philosophie der symbolischen Formon. I Teil: Die Sprache. II Teil: Das mythische

Denken. III Teil: Phänomenologie der Erkenntnis. Berlin 1923-29. Tai stambieji veikalai. Paminësime

taip pat ir maþesniuosius, kaip tik ypaèai tinkamus pradedanèiam nelengvà Cassirer’io filosofijà studijuoti.

Toki yra: Die Begriffsform im mythischen Denken (Studine der Bibliothek Warburg, Heft

1) Leipzig 1922. Begriff des Symbolischen im Aufbau der Geisteswissenschaften (Vorträge der Bibl.

Warburg I) Leipzig 1922, Sprache und Mythos. Ein Beitrag zum Problem der Götternamen (Stud. d.

Bibl. Warburg Heft 6), Leipzig 1925. Ðiame paskutiniame darbe kaipo medþiaga panaudoti ir lietuviø

dievø vardai, kuriuos Solmsen’as ið Lasickio sàraðo (De diis Samagitarum) sudëjo á Usen

e r’io veikalà „Götternamen“ (Versuch einer Lehre von der religiosen Begriffsbildung. 2-sis nepakeistas

leidimas, Bonn 1929).

Cassirer’io darbas yra rëmimas anuomet Makso Scheler’io iðreikðtos tezës: „Tik nuo visai neseniai

filosofijoj pradeda patekët áþvelgimas, jog paþinimo teorija vadinamoj disciplinoj didumoj buvo

paisoma tik vienos paþinimo rûðies, bûtent tosios, kuri taikoma pozitiviuose moksluose... O kokio

‚þinojimo’ esama religijoj, mene, myte, kalboj,... tai tikj ðiandien vël pradëta teirautis ir nujausti“

(Erkenntnis und Arbeit 243). Apie Cassirer’io darbà plaèiau referuoja J. Ritter’is: Ernst Cassirers Philosophie

der symbolischen Formon. Neue Jahrbücher für Wissenschaft und Jugendbildung. 1930, 593–

605. Apie Comte’o iðreikðtà „dvasios plëtojimosi dësná“ þiûr. D. Hort, Comte oder Scheler? Zeitschriff

für Völkerpsychologie und Soziologie. 1931. 10–21.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

81


PRANAS DOVYDAITIS

82

sàmony, gali bût paþinti tik symboliø ir mytø metodu. – Be to, ir patys tikrieji vienkartiniai

istorijos faktai, k. a., þydø iðëjimas ið Egipto, Babelio puolimas ir kt., kai tik

jie virsta sielai reikðmingi, tuojaus apsirëdo legendø drabuþiais ir pavirsta m y -

t a i s arba tampa simboliais. Aleksandras Makedonietis yra symbolinë asmenybë, taip

pat kaip ir Sokratas. Istorijos legenda kuriasi nepasiliaudama. Nemytiðka tik tai, kas

neturi sielai jokios reikðmës, nes pati siela yra ‚mytiðka’ esybë. J u n g’as sako: ‚Tikra

yra tai, kas veikia’. Jei taip, mytas ir symbolis turi didþiausios tikrovës, nes jie uþ visa

stipriau veikia sieloj – sàmonëj ir pasàmony. – Taèiau myto ir symbolio reikðmë ðiuomi

dar neiðsibaigia: jis turi savy begalinæ daugybæ istoriniø faktø, bet jame yra ir dar

kas daugiau: jø aiðkinimas, jø prasmë, jø esmë. Mytas apie Kronà, kuris suëda savo

vaikus, turi savy begalinæ daugybæ negráþtamai iðnykusiø dienø, bet jame yra ir

dar kas daugiau: jis iðreiðkia esmæ laiko, kaip neapgræþiamos eilës. Èia glûdi symbolinio

myto brangumas ir iðmintis. Jis yra nediferencuota religijos, poezijos, mokslo,

etikos ir filosofijos vienybë, ið kurio plëtojasi ir diferencuojasi visos tos dvasios ðakos

ir þiedai; ir jie paskui vël susijungia ir uþsibaigia diferencuotame sintezy, kurio

ieðko filosofija ir iðsiplëtojusi religija. Paskutinioji vienybë, matyt, neiðreiðkiama kitaip,

kaip symboliu ir mytu. Taip mytà suprasti buvo linkæs Scheling’as ir prie tokio

supratimo kitais keliais gráþta ðiø dienø mintis“. 29

Dar þiupsnis minèiø apie myto santykius su istorija ið vokieèiø istoriosofo H e -

f e l ë’s straipsnio. Hefelë duoda mytui itin didelës reikðmës kaipo visokio istorinio

elemento pirminei formai (Urform alles Geschichtlichen). Mytas – sako jis – suvokia

pasaulá kaip gyvà medþiagà ir kaip betarpiðkà dabartá. Iðkildamas ið pirminiø

þmogaus gyvenimo faktø (Urtatsachen) jis (mytas) pats yra þmogiðka pirminë forma,

paveikslas ir jëga, vaizdas ir darbas draugëj, tikra prasme ir vienintelis þmogaus

gimininio jausmo simbolis“... „Mytas neþino kitokiø istorijos versmiø, kaip tik

savo paties kraujà ir savo gyvà atsiminimà“... „Dvasinis organas, kuriuo valia pasinaudoja

mytui (sukurti), yra tikëjimo organas. Anapus protui prieinamo atsitiktiniø

reiðkiniø pasaulio pastatoma kita, aukðtesnë ir grynesnë tikrovës egzistencija,

toks pasaulis, kuris su organinio pasaulio centriniu punktu stovi artimesniuose ir

gyvesniuose santykiuose, negu protu suvokiamasai pasaulis (rational fassbare). Kaipo

teisinga ir tikra tikràja prasme pripaþástama tik tai, kas gyvenimà kuria ir já skatina.

Tai yra senojo Goethës paþiûra, kuris sako Eckermann’ui: „Iki ðiol pasaulis tikëjo

tokios Lukrecijos, tokio Mucijaus Scevolos karþygiðkumu, tuo ðildësi ir këlë sau

ûpà. O dabar ateina istorinë kritika ir sako, kad tie asmenys niekados negyveno, bet

kad juos reikia laikyti fikcijomis ir pasakomis, kurià sugalvojo romënø kilni valia.

Bet kas mums veikti su tokia mizerna tiesa! O jei romënai buvo toki dideli panaðias

tiesas sugalvot, tai mes bent turëtume bût bent ganëtinai dideli tuo tikëti. Suprantama,

kad tokio dvasinio laikymosi vidinë prasmë reiðkia tà pat, kà ir principinis nu-

29 B. P. Vyðeslavcev, Mif o griechopadenii. Put. Organ russkoj religioznoj mysli. 34 Nr. 1932 m.

Liepos mën. (eina Paryþiuj).

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

sigræþimas nuo visokio racionalizmo ir nuo visokios racionalistinës tiesos sàvokos.

Èia visai neklausiama, kas yra buvæ, ir neturi reikðmës, ar paveikslas savo pagrindu

turi faktà. Èia nulemia tik, kad paèiame paveiksle yra jëga, kuri veikia, kurie ir

tiesiog taiko á aktualaus gyvenimo ðirdá“...

„Kildamas ið meninës plëtojimosi valios, mytas siekia aktivaus tikslo kurt, kelt

ir formint pirminá giminës gyvenimo jausmà. Þmogaus gyvybës pirminës jëgos ir

pirminës formos mytiniame paveiksle ir palyginime suranda savæs sàmonæ ir tuo

bûdu iðkyla intensingesnin gyveniman. Ir, bûtent, gyvenimas myte save ásisàmonina

visuomet dideliame ryðy su visuma: ne individuali, bet kolektivi bûtis, paveiksle

jaustoji þmonytës vienybë, ar ðeimos, ar giminës, ar tautos vienybë. Ið visokeriopos

mytinio atsiminimo formos ðvieèia didelë politinë valia. Jau myto formuojamoji

medþiaga turi politiná pobûdá: mytinë plëtojimo valia uþsidega dideliais þmoniø vadais,

bendros valios potencijomis, nukariautojais, valstybiø sukûrëjais ir ástatymø

davëjais... Mytui rûpi bendruomenës likimas; juo stiprinasi, formuojasi, auklëjasi pati

bendruomenë. Valstybë yra jo pati gilioji prasmë... Mytas yra paveikslu virtusi valstybës

valia“... „Mytas, istorinis vyksmas ir istorija medþiagos ir turinio atþvilgiu yra

labai artimai susijæ... ir nesiduoda nuo vienas kito visai atskiriami net tuomet, kai

jie esti paþinti kaipo dvasinio laikymosi ávairios formos. Geschichte sowohl als Historie

leben vom Mythus, der Urform alles Geschichtlichen“. 30

J. Bernhart’as mytà bûdina kaip istorinës sàmonybës (Bewusstheit) iðraiðkà:

„Ypatingas pasaulio aiðkinimas yra mytas, kuris savo pareiðkimus apie Dievà ir

paslaptá apdaro epiðkais drabuþiais, turëdamas ðventos baimës, kad jei norimoji

iðreikðt tiesa bus reiðkiama pliku kasdienos þodþiu, tai ta tiesa galës bût per menkai

branginama. Tie patys laikai, kurie mytà pagamino, já vaizdavosi ir suprato

kaip þmogaus þodá apie dieviðkà prasmæ tikrovës erdvëj ir laike. Dar graikø galvotojai

gerbë mytà kaip praeitø laikø iðminties liûdininkà, sukurtà ið besistebimo

ásigilinimo á pasaulio másles, kas yra filosofavimo pradþia. Jau visai iðbudusios istorinës

sàmonës dienomis mytiðkà ir visoká poeziðkà dëstymà Aristotelis (Poetika

9) laikë esant filosofiniu atþvilgiu gilesná, vaisingesná sumanymà kaip istorija.

Daug anksèiau negu buvo pradëta raðyt istorija, praeities þinios palaikomos; o

jei jos buvo saugojamos kaip neiðmëginta medþiaga arba kûrybiniø jëgø perdirbimas,

tai ir ðiokiame darbe veikë istorinë prasmë ir valia suteikt prasmæ bei reikðmæ

vyksmui su þmogumi ir vyksmui ið þmogaus. Niekur pasauly nei ðiais nei praeitais

laikais nerandame, kad þmogaus bûtø gyventa be jokios istorinës sàmonybës;

primitivieji þmonës jos pareiðkia paproèiu visa, kas sena ir labai sena, apgaubt

ðventumo nimbum, diemedystës formas ir apeigas iðsaugot nepaþeistas ir gerbt senelius

kaipo þinanèius apie praeities dalykus. Jobas sako: ‚Pas senuosius yra ið-

30 H. Hefele, Mythus, Geschichte und Historie. Hochland 23 (1925–26) II, 299–311; citatos ið 303,

304, 305–306, 308–309 ir 311 pusl. Þiûr. taip pat K. Velte, Wort, Geschichte und Mythus. Zeitschrift

für Theologie und Kirche 1931, 286–297.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

83


PRANAS DOVYDAITIS

84

mintis, ir ilgame amþy atsargumas’. 31 Juo tyrinëjimui aiðkiau atsiskleidþia pasaulivaizdþiai

ir galvosenos tautø prieð arba anapus þinomø iðaugusiø kulturø, juo darosi

átikimiau, jog èia ir ten toki patys pagrindiniai akstinai nulemia þmones nusistatyt

atþvilgiu á pasaulio vyksmà... 32

Ið tikrøjø, istorijos filosofijos pirmieji elementai eina jau ið tolimiausios senovës.

Jø pradmenis randame jau senose religinëse tradicijose apie viso pasaulio kilmæ,

nes tose senøjø tautø kosmogonijose kalbama ir apie þmonijos kilmæ, plëtotæ

ir jos galà. Tatai matome jau ir tuose aukðèiau minëtuose pavyzdþiuose ið ðiø

dienø primitiviøjø gyvenimo. Daugiau pavyzdþiø turi surankiojæ atatinkamai specialûs

tyrinëjimai. 33

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

*

* *

Istorijos filosofijos elementai Rytø kûryboj

Ant ribos tarp prieðistoriniø ir istoriniø (raðytinës istorijos) laikø Ehrenb

e r g’as sako kilus istorinius mytus.

Babylonijoj Ehrenbergas neranda istorijos myto. „Nuo Babelio pirmaþmogio

Gilgameðo jokia linija nenuveda toliau á laikø srovæ; mytas apie pirmaþmogá

dar nëra joks istorijos mytas“. 34

Betgi ir Gilgameðo epe ir babilonieèiø lyrinëj poezijoj apsèiai randame istorijos

filosofiniø elementø. Èia kiekvienas istorinis ávykis grindþiamas ið þmogaus santykio

su dievybe. Dievybë yra visagalë, teisinga, nemirðtama; tuo tarpu þmogus yra

priklausomas, suklysta ir tenka mirèiai. Gilgameðo epas atvaizduoja didingiausio

karþygio desperacijà dël neiðvengiamos mirties. 35 Atgailos himnai moko kiekvienoj

nelaimëj pripaþint nuodëmæ ir maldaut dievybæ nusiþeminusiu paklusnumu. 36

31 In antiquis est sapientia, et in multo tempoke prudentia“ (Job. XII, 12) (pagal Vulgatà).

32 Sinn der Geschichte 6–7 pusl. (þiûr. 1 ir 9 pastabas).

33 Plg. kad ir naujausius ðios srities darbus: H. Schlieper, Die kosmogonischen Mythen der Naturvülker,

Bonn 1931. – K. Schirmeisen, Mythos und Prähistorie, Untersuchungen über die Stufen

der Mythenbildung, Landskron 1931.

34 Antike Geschichtsmythen 7–8 p.

35 Das Gilgameð-Epos. Neu übersetzt von Arthur Ungnad und gemeinverständlich erklärt

von Hugo Gressmann (Forschungen zur Religion und Literatur des Alten und Neuen Testaments,

Nr. 14) Göttingen 1911.

36 H. Zimmern, babylonische Hymnen und Gebete in Auswahl. (Der Alte Orint VIII, 3 ir XII,

1) Leipzig 1905 ir 1911. Tenai nurodyta ir daugiau literaturos. – A. Jeramias, babylonische Dichtungen,

Epen, Legenden. (A. O. XXV, 1) leipzig 1925. Nuo 1918 m. P. Maurus Witzel O. F. M.

leidþia „Keilinschriftliche Studien“, kuriose iðleido ir du sàsiuviniu „ðumerø poezijos perlø“: „Perlen

sumerischer Poesie in Transkription und Übersetzung mit Kommentar“ Jerusalem-Fulda 1929. – Dar

paminësime: A. Schollmeyer, O. F. M., Sumerisch-babylonische Hymnen und Gebete an Ðamað,

Paderborn 1912. – Fr. Stummer, Summerisch-akkadische Parallelen zum Aufbau alttestamentlichen

Psalmen. Ten pat 1922 (Studien zur Geschichte und Kultur des Altertums. XI, 1–2).


FILOSOFIJOS ISTORIJA

Ið atskirø epiniø kûriniø pamaþu susidaro jau sistemingesnë istorijos filosofijos

minèiø eilë. Pasaulio sukûrimas yra padarinys tø apystovø, kad dievybë nugali

chaoso galybes. Þmogus sukurtas bûti dievybës tarnu ir árankiu. Didelis tvanas jau

senovëje buvo iðnaikinæs nusidëjusià þmonijà, palikdamas tik vienà dievobaimingà

þmogø (Utnapiðtim – Xisuthros – Atrachasis). 37 Sargonas I (nuo 2635 m. pr. Kr.,

pirmasis semitiðkas valdovas Babilonijoj) padaromas dievybës iðrinkto valdovo pavyzdþiu.

Kûdikystëj jis yra iðgelbëtas ið pavojaus gyvybei, ið þemybës pakilæs á sostà,

padaryta palaimos neðëju visam pasauliui.

Istorija vyksta tokiu dësniu: nelaimë valstybëje, karo pralaimëjimas, maras, nederlius

– visa tai yra dievybës bausmë uþ valdovo nuodëmes; ogi laimë valstybëje, pergalë,

sveikata, geras derlius yra dievø teikiamas atlyginimas uþ dievobaimingà valdovà.

Taèiau nesistengiama ðá dësná istorinëj medþiagoj sekti toliau ir já grieþèiau pagrásti.

Vieningai ásidirbti istorinën medþiagon trûksta logikos pajëgumo.

Taip pat ir senoji mytinë gadynë neiðplëtota á vieningà mokslà apie amþiø eigà.

Skema apie prakeiksmo ir palaimos laikus lieèia tik atskiras dalis. Pagal tai ir dievybë,

kad ir artinasi prie vienybës, betgi visiðkai prie jos neprieina. Mardukas, Babelio dievas,

tiek atsiskiria nuo savojo miesto, jog jis gali já bausdamas net palikti ir atiduoti

neprieteliui; bet Mardukas visuomet palieka pirmasis tarp keleto dievø.

Schneider’io manymu, ðventoji istorija apie pirminæ saulës religijà Babilonijoj

nusiskaidë ir toliau plëtojosi atskirais vienetais; mëginama vieningu dësniu aiðkint

visus vyksmus, visà þmogaus likimà, atrodo esanti galima visos þmonijos istorija nuo

seniausiø laikø iki bet kurio Babilonijos valdovo, 38 – bet tatai palieka gabalai be vienumo.

„Praneðimai tik apie ávykius pavieniais metais suardo nuovokà apie didesná

ryðá, padaro já vienaðaliðkà ir netikslø; trûksta jëgos vieningai apvaldyt medþiagà

mintimi: beveik monoteizmas, beveik pasaulio istorija, beveik tvirta era (valdovo

Nabunassaro era, kuomet ásisàmoninta, kad saulë savo eigà pavasará pradëjo

Avino þvaigþdëvaizdy; 8 ðimtm. pr. Kr.) – tiek babilonieèiai yra nuveikæ“. 39

Taèiau Jeremias mano, kad semitiðkø babilonieèiø mokytojai nesemitiðki ðumerai

savo pasauliþiûroj, pirmieji turëjo idëjà apie pasaulio laikotarpius. Savo studijø

santraukoj Jeremias tatai ðiaip formuluoja: „Sumeras intuitiviai pramato

erdvës ir laiko iðvidiná vieningumà (aut. pabr.) kaip dvi tikrovës formas.

Kosminio vyksmo rate, kuris kaip besiplëtojanti drama kovojant ir nugalint

eina per prakeiksmo ir palaimos gadynes, ‚apatinis’ (pradmuo) nurimsta þemyn,

o ‚virðutinis’ iðkyla aukðtyn. Tuo bûdu Sumero ðalis yra protëvynë mokslo apie

37 Plaèiau apie tai þiûr. G. Klameth, Sumerø-akadø paralelës su bibline prieðistorija. Soter 1925,

121–144.

38 Senøjø Rytø paproèiu, Babilonijos istorija pradedama nuo pasaulio sukûrimo. Panaðiai kaip Biblijoj

laikas tarp pasaulio sukûrimo ir tvano uþpildytas deðimèia protëviø, gyvenusiø neátikimai daugel

metø, taip ir Babilonijoj istorijos pradþioj ávairiuose miestuose vieðpatavæ 10 provaldoviø, kurie

drauge gyvenæ 432000 metø (pagal Berosà). Ðios paralelës panagrinëjimà þiûr. Soter 1925, 139–140.

39 Schneider I, 14–15.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

85


PRANAS DOVYDAITIS

86

pasaulio laikotarpius (aut. pabr.) tûkstanèiuose jo varijantø ir protëvynë

visø mokslø apie ‚to paties gráþimà’ iki ðiø dienø“. 40

Betgi ðiokiais ir panaðiais tvirtinimais Jeremias kaþin ar tik nesireprezentuoja

kaipo dar ir ðiandien bent kiek perdaug pasidavæs tam „panbabylonizmo“ ûpui,

kuris nepaprastai buvo pakilæs ðio ðimtmeèio pirmàjá deðimtmetá, ir kuris paskui

veikiai atslûgo?“ 41

Baigdami su Tigro ir Eufrato senosiomis tautomis èia dar paminësime vienà,

tik ðiais metais paskelbtà bandymà atsekt babilonieèiø erdvës povaizdá ir laiko jausmà.

Tà bandymà daro Budapeðto profesorius E. Madzsar’as 42 . Jis, mat, pasiryþo

patalkavot þinomam pokariniø metø istorijos filosofui, daug sensacijos sukëlusiam

vakarø þuvimo pranaðui Osvaldui Spengler’iui tuo bûdu, kad kai kuriuos

Spenglerio iðkeltus poþiûrius pritaikë babilonieèiø kulturai aiðkint. Spenglerio manymu,

kiekvienà aukðtà kulturà valdo tam tikra, tik jai vienai bûdinga laiko ir erdvës

sàmonë, kuri visiems tos kulturos kûriniams suteikia savotiðkà áspaudà, taip

jog jie visi drauge pasireiðkia kaipo vienø vieno, jø pagrinde esamo pirminio simbolio

(Ursymbol) iðreiðkimo formos. Pavyzdþiui, plastikinis kûnas yra antikinës kulturos

pirminis symbolis, begalinë erdvë – ðiø dienø faustiðkos kulturos symbolis.

Turi tarp savæs ryðio toki, pirmu poþiûriu atrodà heterogoniðki, dalykai kaip Graikijos

maþo ploto miestai – valstybës ir Euklido geometrija, mûsø eros 17-jo ðimtmeèio

matematinës idëjos ir dinastinë uþsieniø politika, naujøjø laikø ûkio kreditinë

sistema ir kontrapunktø muzika... Babylonieèiø kulturoj Spengleris pirminio

symbolio neástengë surasti. Tat dabar tà spragà ëmësi uþkiðt Madzsaras.

Babylonieèiø erdvës povaizdþiui susekti Madzsaras ima cikuratus, t. y. tuos babilonieèiø

architektûrai budingus „Babelio bokðtus“ (ziqquratu), kurie pleitokinio

raðto tekstuose mëgiami vadint „ryðium tarp dangaus ir þemës“. „Ðie savo masivumu

iðdidûs ir iðkilûs pastatai regimai gyvai veikë Babilonijos tikinèiøjø religinius

jausmus ir vaizduotæ. Ne maþiau, kaip egiptieèiø jausmus veikë piramidës,

vieðpatavusios Nilo þemëvaizdþiui, kaip krikðèionio jausmus gotiko ar baroko katedros

savuojo dangaus ilgesiu, arba muslino jausmus veikë moðëja, kurios kupolas

paslaptingai susiskliautæs virðum tikinèiojo galvos“... „Biblijos pasakojimas apie

dangun iðkylantá bokðtà babely, þodþio reikðmë (ziqqurat reiðkia „bûti smailiam“,

„nusmailëti“ arba „iðkilti“), o pirmoj eilëj daugybë pleitokinio raðto tekstø liudija

uþ tai, kad ðie Mesopotamijos bokðtai buvo nemaþiau iðreiðkæ sursum corda idejà,

kaip krikðèionybës katedros“. Toliau, Madzsaras su Dombartu teigia, kad cikuratai

reiðkæ dirbtinius kalnus, kad jie atvaizdavæ visà pasaulá, kurá babilonieèiai vaizdavæsi

kaip milþiniðkà kalnà, kurio virðûnë yra zenitas, o pamatas atsirëmæs á pa-

40 Alfred Jeremias, Die Weltanschauung der Sumerer (A O XXVIII, 4) Leipzig 1929. Ðios ir

kitø ðiame konspekte iðreikðtø teziø pagrindimà Jeremias sako duodàs savo dideliame veikale „Handbuch

der altorientalischen Geisteskultur“ (Berlin 1929).

41 Þiûr. Pr. Dovydaitis, Biblija ir Babelis. Kaunas 1911, 50 pusl. ir kt.

42 Emerich Madzsar, Raumanschauung und Zeitgefühl in der babylonischen Kultur. Ein Beitrag

zu Oswald Sprenglers Geschichtsphilosophie. Archiv für Kulturgeschichte. XXII (1931-32), 49–82.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

saulio okeanà ir siekiàs iki poþemiø pasaulio. Tat ir cikuratai atvaizduojà pasaulio

kalnà, susidedantá ið dangaus, þemës ir poþemiø. Ir kaip ðie „kalnai“, taip ir babilonieèiø

plastikos liekanos simbolizuojanèios tvirtà pastovumo idëjà.

Babylonieèiø laiko jausmà paþinti duodà jø á plaèià mokslinæ sistemà iðdirbti

ateities atspëjimai. Jie paremti tàja pagrindine mintimi, kad kiekvienoj dabarties

buity ir vyksme esanti atvaizduota ateitis. Todël kai þmogus dabartá aiðkina kaip

ateities þenklà, tai jis tarytum ástengia lyg sustabdyt heraklitiðkos srovës amþinàjá

tikëjimà. Taip pat ir babilonieèio laiko jausmà valdo rimties, pastovumo, patvarumo

principas, visiðkai prieðingas ðiø dienø faustiðko þmogaus amþinai judamam

laikui. Tuo bûdu tat babilonieèiø kulturos pirminis simbolis esanti „kalno ideja“.

Kas pasakytina dël ðiokiø konstrukcijø? Joms, gal bût, ir netektø daug ko prikiðti,

jei tik jø autoriø nebus suklaidinæ panbabylonistai, kuriø raðtus jis patikëdamas

cituoja (nuo Winkler’io iki Jeremias’o), o pro panbabylonizmo kritikus praeina

nelabai jø paisydamas. Visos konstrukcijos tvirtumas pareina nuo to, ar Wincklerio

lygtis „Dangaus paveikslas = Þemës paveikslas“ yra taikintina ir seniesiems

Mesopotamijos laikams, ar ji yra tik vëlybø laikø galvosenos padarinys.

* *

Indø epinëj kûryboj istoriná mytà Ehrenberg’as randa esant Mahabharatos43

treèiojoj knygoj, kur kalbama apie keturias pasaulio gadynes, esanèias „tarp

pradþios ir pabaigos“. Tos gadynës bûdinamos pagal jose vieðpatavusios teisës kieká.

Gadynës sustatomos ðalia viena kitos visai pagal sausà skemà. Gadyniø vardai:

Krita, Treta, Dvapara ir kali. Pirmojoj vieðpatavo teisës keturios ketvirtys, antrojoj

– trys, treèiojoj – dvi, ketvirtojoj – viena ketvirtis. Gadyniø vardai kilæ ið indø

labai mëgiamo kauleliais þaidimo. Galima prileisti, kad ir pati mintis apie pasaulio

gadynes indams atëjo galvon ið analogijos þaidimo su kauleliais: pasaulio gadynës

metamos kaip kauleliai. Todël kai kas abejoja, ar èia esama visai rimto istorijos

myto, ar tiktai moralizuojanèio pamokslo apie laikà, kuris (pamokslas) iðplëtotas

istorinio paveikslo pavidalu. Taip manoma dar ir dël to, kad þodis „Kali“,

kuriuo vadinama blogiausia gadynë, þaidime kauleliais kai kuriomis apystovomis

gali paþymët ir pavykusá metimà.

43 Mahabharata (sanskr. „didysis Bharata“) yra milþiniðkas, ið 100000 dvilypiø eiliø sudëtas, epas

apie Bharatos kovà ir kt.; jis pirmuoju savo pavidalu sudarytas apie 5 ðimtm. pr. Kr.; dabartiniu pavidalu

siekia iki 5 ðimtm. po Kr. Ðiame epe sudëtà visa, kà indai turëjo ið legendø, filosofijos, etikos,

religijos ir teisës dalykø, arba tiksliau pasakant, kà epo kompiliatoriai laikë esant jin dëtinà. Epo vyriausià

turiná, kurá beveik visai nustelbia daugybë paðaliniø epizodø, sudaro ilgus metus trukusi Bharatos

ainiø, Kuro sûnø (Kuruidø, kaurava) kova su Pando sûnais (Panduidais, Pandava). – Epas yra

iðverstas (bent jo dalys) angliðkai, prancûziðkai, vokiðkai. Ðiuo tarpu (nuo 1927 m.) rûpinamas kritiðkas

Mahabharatos teksto iðleidimas. Ðá áþymiausià ðiø dienø sanskrito filologijos darbà dirba visa eilë

áþymiausiø Europos ir Indijos sanskritininkø, o darbà organizuoja „Bhandarkar Oriental Researche Institute“

Poonoj. Þiûr. M. Winternitz’o referatà Forschungen und Forschritte 1932 m. 33 Nr. (Lapkrièio

mën. 20 d.).

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

87


PRANAS DOVYDAITIS

88

Vis dëlto ðis Mahabharatos áterpimas apie pasaulio gadynes vertas dëmesio, kad

ir jame visai stinga istorinës spekuliacijos ir mytinio pajëgumo atþvilgiu jis stovi daug

þemiau, kaip persø atatinkami mytai. Mat, nuo visybës apsvaigusiam indui trûksta

reikalingo blaivumo laiko sàmonei turëti, o kur, kaip Kinuose to blaivumo esti, ten

laiko nuovoka pasireiðkia kronikiniais registravimais. O kur indø kûryba vis dëlto

pakyla iki myto, ten trûksta markantiðkø pradþios ir pabaigos stoèiø. „Fantazijos

pasaulis su laisvu kûrybiniu dþiaugsmu skuba laiko plotais, bet nëra pakankamai

ðaltas, kad galvotø apie pradþià, nei pakankamai karðtas, kad galvotø apie pabaigà;

todël kalbamasis indø istorinis mytas ir stovi „tarp pradþios ir pabaigos“ 44 .

*

* *

Persø mitologija, Ehrenberg’o manymu, palyginta su didingomis babilonieèiø,

egyptieèiø ir indø gamtinëmis sistemomis, atrodanti sausa ir neávairi. Taèiau

ji prieð visas anas pasiþyminti tik jos vienos turimàja laiko mitologija. Jos

myto vyriausios mintys – tai pradþia ir galas. Jos pasaulis – ne vietoj stovinti,

bet vykstanti sistema; jos forma – ne kosmografinë erdvë, bet biografinis laikas.

Persø religijos kûrëjas Zarathuðtra, grieþtai istorijos asmenybë, ið primitivø

laipsniø sukûræs tikrai naujà religijà, tuo tarpu kai jam, kaipo religijos kûrëjui tariamai

giminingas Buddha tëra pakeitæs formà, apvalæs ir reformavæs jau nuo seniai

visai iðplëtotà, beveik pernokusià tikëjimo sistemà. Buddha esàs ákûnijæs reformatoriðko,

Zarathuðtra–kûrybiðko þmogaus tipà. 45 Ðiame sulyginime pasirodæs

grieþtai su laiku suriðtas (zeithaft) persø religijos ir mytologijos charakteris.

Pasaulis turi pradþià, turi ir pabaigà. Tarp pradþios ir galo randasi laikas. Pasaulio

gyvenimo laikas – 12000 metø. Tai pasaulio metai! Ðis skaièius uþtinkamas ðen bei

ten ir induose, ir graikuose; Platonas já trigubai padidina. Platonui – tai pasaulio metai,

indams – Brahmos vienos dienos ilgumas. Taigi, persai savo iðmintá spaudþia á

pedantiðkà skemà. Betgi mintis, kad pasaulio eiga turi ribas, yra didelë mintis. Ta

mintis taip pat iðreiðkia, kad ir pasaulis yra biografinis, kadangi Bios yra daugiau kaip

Kosmos, Vita reiðkia daugiau kaip Mundus, gyvas vertingesnis kaip numiræs.

44 Antike Geschichtsmythen 27–28 p. Èia patiekiama ir atatinkamas Mahabharatos teksto vokiðkas

vertimas.

45 Dël ðito turime pastebëti, kad religijø istorininkai ir Zarathuðtrà (graikai raðë Zoroaster)

laiko tik persø senosios religijos reformatorium. Þiûr. C. Clemen, Die Religionen der Erde.

München 1927, 145, 149 p. Zarathuðtros istoriðkumu, kaip kad ir budistø, izraelitø ir krikðèioniø religijos

kûrëjø istoriðkumu tik nesveikas hyperkritizmas gali kelti abejoniø. Taèiau iki ðiol tyrinëtojai dar

nëra susitaræ dël Zarathuðtros pasirodymo laiko: nepavyksta nustatyti ne tik metai, bet ir ðimtmetis.

Antai, Oldenberg’as sakë reikiant pabûti ir graikø tradicijos, kurie Zarathuðtrà nukelia á tolimà senovæ

(5000 m. prieð Trojos karà!); Lehmann’as ir Bartholomae já stato á laikà prieð vedø religijos

persiformavimà apie 1000 m. pr. Kr., Söderblom’as ir Orelli’s, eidami persø tradicija já skiria

á 6 ðimtmetá pr. Kr., Darmesteter’is ir Lagrange’as já atkelia dar vëliau – á helenizmo laikus.

Þiûr. A. A n w ander, Die Religionen der Menschheit. Freiburg i Br. 1927, 279 p.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

Persø istorinis mytas kad ir negyvai suskemintas á keturias gadynes po 3000

metø kiekviena, betgi drauge jis kupinas eschatologinio karðèio. Ar Zarathuðtra patsai

laukia ðviesos dievo Ormazdo (ne Ormuzdo, kaip daþnai klaidingai raðoma nesupratus

angliðkos raðysenos) ásivieðpatavimà tuojaus ávyksiant ar vëlesnë persø

teologija tà ásivieðpatavimà nukëlë á mesianinæ perspektivà laukdama ateisiant antrojo

Zarathuðtros, – abiem atvejais akiratá valdo laikø galo idëja. Parsizmo eschatologija

formos atþvilgiu turi panaðumo su Biblijos eschatologija. Bet kadangi

Biblijoj visa ko centras yra Izraelio Dievas, o parsizme – dvejopas principas, tai

parsizmo eschatologinë forma dengia visai kitoniðkà turiná: ne þmonijos istorijà,

bet dievø istorijà; ir kova gerojo principo su piktuoju vyksta ne sukurtos þmonijos

tikrajame gyvenime, kaip tatai, pav., atvaizduoja Jobo kn., bet dviejø prieðingø dievybiø

sufantazuotame pasauly (Ehrenberg).

Taigi, Zarathuðtros religijoj, o tuo ir religijos filosofijoj stovi prieð vienas kità

su neprietelingu principu: vienoj pusëj Ahura Mazda, Ormazdas, t. y. „iðmintingasis

Vieðpats“, Spenta Mainyû, „ðventoji dvasia“, ir jo gerieji pagelbininkai bei kûriniai;

kitoj pusëj stovi Angra Mainyû, „piktoji dvasia“, kanèios ir priespaudos dvasia,

vëlybesnëj Avestoj vadinama dar ir Ahriman’u su savo demonø (drukhs arba

druj, daevas) pulku. Ðiedvi valstybës, Dievo ir velnio, tat ir kovoja su viena kita

istorijai einant. Þmogui tenka nusilemt, Katron pusën jisai stos. Tikintys á Mazdà

nusilemia aiðkiai ir grieþtai. Avestos – Persø Biblijos – toj daly, kuri vadinama Yasna,

tikintysis taip pareiðkia: „Að esu penkiø dalykø dalyvis: – gerø minèiø, þodþiø,

darbø, klusnumo ir Að’o, t. y. Amþino ástatymo; að nesu penkiø dalykø dalyvis:

piktø minèiø, þodþiø, darbø, neklusnumo ir drukho, t. y. Gëdingo melo; ir taip að

laikysiuos iki pagaliau dvasiø kova pasibaigs“ (10, 16).

Kalbamoji pasaulio istorijos drama, pagal vëliau iðplëtotà mokslà, kaip aukðèiau

sakyta ávyksta per 12000 metø. Pirmøjø 3000 metø laikotarpy piktosios dvasios

galybës dar ið visa nejuntama. Antràjá laikotarpá piktoji dvasia dar bejëgë. Treèiàjá

laikotarpá, vadinasi, 6000 metø praëjus, jau þmonijos istorijos pradþioj, piktoji

dvasia pradeda kovà. Bet ðio laikotarpio pirmajame tûkstantá metø vieðpatauja dar

rojaus gadynë ir pirmajai þmonijos istorijos pusei besibaigiant pasirodo galingas

gerosios dvasios padëjëjas Zarathuðtra. Paskutinájá laikotarpy Dievo karalystë vis

labiau ásigali, kad ir jai kartkartëmis kliudo demonø smarkûs puolimai. Betgi kiekvienam

tûkstanèiui metø praëjus, ið Zarathuðtros sëklos iðkyla gelbëtojai (Saoðyants),

kurie Dievo karalystei padeda iðsilaikyt. Galop, trisdeðimèiai metø belikus

iki pasaulio pabaigos, ateina paskutinysis Mesija, antrasis Zarathuðtra, ir padeda

gerajam principui galutinai laimëti. Po to ávyksta pasaulio teismas, numirusiø atsikëlimas

ir Dievo karalystë.

Ahrimanas nëra toks visaþinis ir visagalás kaip Ormazdas; jis tik paskiau suþino

ir paskiau veikia, kad krikdinëtø Mazdos tikinèiuosius. Ahrimanas yra be savo

paties turinio, jis tik melo, niekingumo, tuðtumo vieðpats. „Angros Mainyû pagrin-

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

89


PRANAS DOVYDAITIS

90

dinis charakteris yra opozicija“. Prieðingumas tarp gero ir pikto yra galvojamas optimistiðkai.

Velnias yra atmuðamas. Betgi vëlesnëj persø mytologijoj velnio karalystë

darosi formaliniu Dievo karalystës konkurentu.

Taèiau persø religijoj nestinga bandymø dualizmà – gërio ir pikto principà –

visai panaikint. Jau senais laikais bûta sektos, kuri piktàjà dvasià laikë esant tik

Ahuros Mazdos mintá. Taip pat vadinamieji zervanitai (zervan = laikas) virðum dualizmo

pastatë „nesibaigiantá laikà“, ið kurio iðëjo ir Ormazdas ir Ahrimanas. „Tiek

yra tikra: persø tautinës religijos dualizmas yra savotiðkos rûðies dualizmas, etinis-kultûrinis,

ne metafizinis; jis nekvestionuoja gerojo principo aukðtumo ir virðenybës“

(Anwander). Ehrenbergo manymu, istorijos filosofijos atþvilgiu persø mytai

yra ádomûs tik savo pradþia ir pabaiga; o tarp ðiø dviejø stoèiø esanti þmonijos

istorija paliekanti negyva. 46

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

Istorijos filosofija graikø kûryboj

Senovës tautø galvojime istorijos filosofijos minèiø daugiausia galime tikëtis rasià

ten, kur gausingiausiai pasireiðkë filosofinës dvasios ið visa. O tai buvus þinome

graikø þemëje. „Ðvelnioj, didingoj tarpuþemio jûriø gamtoj, nuo Jonijos krantø iki

Sicilijos, kame þmogaus dvasiai darë áspûdþiø sustingæ kalnynai, ugnimi kvëpuojà

vulkanai, virðum vandenø sklindanti fantastinga ðviesa, þmoningi miestai ir ramûs,

tuðti horizontai, tenai þmoniø þvilgsniai krypo á iðvidiná ir iðvirðiná pasaulá,

tenai galvota apie Chaosà ir Kosmà“ (J. Bernhart). Istorijos filosofijos paþiûras graikai

dëstë mytuose, lyrinëj poezijoj, filosofijoj ir istoriografijoj.

Berods, kai kurie þmonijos dvasios istorijos tyrinëtojai naujaisiais laikais nenori

pripaþinti graikus turëjus istorijos filosofijos tikràja to þodþio prasme. Graikai esà

neturëjæ tai filosofijai bûtinøjø premisø, kaip, antai, idejos, kad visa þmonija pridera

vienon draugën, ir dël to, taigi, negalëjæ turët universinio istorijos poþvilgio. Toliau,

graikai neturëjæ minties apie imanentinæ teleologinæ istorijos vyksmo strukturà

ir ávaizdþio istorijos eigà ávykstant tik vienà kartà. Dëlto graikø filosofijos pasauliþiûra

esanti neistorinë, jai stinga minties apie paþangà ir plëtotæ. Tiktai krikðèionybë

iðkëlusi istorijos prasmës klausimà. Pirmasis istorijos filosofas esàs ðv. Augusti-

46 Antike Geschichtsmythen 11 p. Duodama ir teksto iðtraukø. – Daugiau þiniø apie Zarathuðtrà

ir persø religijà galima rasti religijø istorijos vadovëliuose, kaip antai A n w ander’io (Die religionen

der Menschheit. 1927; Bertholet’o-Lehmann’o (Lehrbuch der Religionsgeschichte. II Band, 1925),

Clemen’o (Die Religionen der Erde. 1927), H u b y’o (Christus. Manuel d’histoire des religions. 1923),

Lehmann’o (Illustreret Religionshistorie. 1924). Plaèiau raðoma specialiose monografijose, kuriø paminësime:

Jackson, Zoroaster the Prophet of Ancien Iran 1899; Lehmann, Zarathushtra, en bog

om Perse nes gale tro, 2 t. 1890–1902; Jackson, Die iranische Religion, enciklopedijoj „Grundriss

der iranischen Philologie II, 1900–1904, 612 s. S.; Henri, Le parsismek 1905; D h a l l a, Zoroastrian.

Theology from the Earliest Times to the Present date 1913; Moulton, Early Zoroastrianisme 1913;

Pettazzoni, La religine di Zarathustra-nella storia religiosa dell’ Iran 1921; Bartholomae, Zarathustra,

Leben und Lehre 1924 (tik paskaita).


FILOSOFIJOS ISTORIJA

nas savuoju veikalu De civitate Dei, kurio pagrindinë mintis esanti iðreikðta jau ðv.

Pauliaus þodþiais: „Taip ástatymas buvo mûsø vadovas á Kristø“ (Gal. 3, 24). Ir tik

nuo ðio laiko buvæs gautas vieningas poþvilgis istorijà svarstyti filosofiðkai. 47

Paskuèiausiu laiku betgi prieð tai stojo vienas þinomas graikø filosofijos, religijos

ir viso jø dvasios gyvenimo þinovas Dr. W. Nestle ilgu straipsniu apie graikø

istorijos filosofijà. 48 Ðis straipsnis yra ir dar ilgai bus ðiuo klausimu pagrindinis.

Straipsnio pradþioj autorius pirmiausia atremia aukðèiau pareikðtus priekaiðtus,

padarytus graikø istorijos filosofijos adresu. Ir atremia ðiais argumentais.

Mintis, kad visoj Þemëj gyvenanti þmonija pridera draugën, pilna prasme tapusi

galima tik po geografiniø aptikimø naujaisiais laikais. Visuotinos istorijos ðiàja

prasme ið visa niekuomet negalës bûti, kadangi tikrai visi þmonës turi praeitá, bet

anaiptol ne visi vienà istorijà. Ogi kad kulturinës tautos pridera draugën ir ðiàja

prasme yra galima visuotina istorija, tatai jau buvo þinoma ir senovëje. 49 Taip pat

negalima tvirtinti graikus neturëjus idejos apie imanentinæ teleologijà pasaulio vyksme,

kaip tatai jau teisingai pastebëjo C. Riteri’is50 . Mintis apie paþangà istorijoj

yra galima imant ne vien tik vieno karto vyksmà, bet taip pat ir galvojant apie

pasikartojanèius pasaulio periodus, kaip tatai manë graikai, ir kaip tà mintá ið jø

paëmæs reiðkë Nietzsche net 19-me ðimtmety. Kad istorija graikams stovëjo atskirai

ðalia filosofijos, tatai tiesa. Bet neuþmirðkime, jog dar net iki 18-jo ðimtmeèio

pabaigos istorija buvo priskiriama prie „groþinës literaturos“. Pagaliau, kai dël istorijos

prasmës, tai tikrai istorijos filosofija turima laikyti ir tokià filosofijà, kuri taroja

reikiant tà prasmæ paneigti. Kad ið krikðèioniðko supratimo istorijos, kaip atpirkimo

istorijos, iðaugo tolimesne „þmoniø giminës auklëjimo“ ideja, kuri pasireiðkia

dar ir Lessing’o galvojime, tatai tiesa. Bet Herder’is savo idëjà apie tautø

auklëjimà humanybei taip pat yra paëmæs ið graikø. Berods, uþdaros istorijos filosofijos

sistemos graikai nesukûrë, bet mes pas juos randame ne maþa vertingø istorijos

filosofijos minèiø. Tiktai jø reikia ieðkoti ne tik filosofø raðtuose, bet taip

pat istorininkø ir poetø, istorijos filosofijà imant kuo plaèiausia prasme, kaip galvojimà

apie istorinius vyksmus ir savo paties istoriná iðgyvenimà.

Graikø filosofijos lopðys, kaip þinome, buvo toj Graikijos teritorijoj, kurioj pirmiausia

pasireiðkë aukðtesnës kulturos ir civilizacijos pradmenø, bûtent, Maþosios

Azijos kolonijose, pradëjusiose èia kurtis nuo pradþios pirmojo tûkstanèio metø

47 Tokiø nusistatymø graikø atþvilgiu reiðkia, antai, Eucken’as (Die Lebensanschauungen

der grossen Denker 1902, 339, 148 p.) Mehlis (Lehrbuch der Geschichtsphilosophie 1915, 346 ss.,

380 p.), Dilthey (Einleitung in die Geschichtswissenschaft 1922, I, 253 p.), Heussi (Vom Sinn der

Geschichte 1930, 5 ss.).

48 Wilhelm Nestle, griechische Geschichtsphilosophie. Archiv für Geschichte der Philosophie.

Band XLI, Heft 1–2 (1932) 80–114 p. Ðis straipsnis imamas kaip apmatai ir mûsø ðiam skyriui.

49 Plg. M a x B ü d i n g e r, Die Universalhistorie im Altertum. 1895.

50 Constantin Ritter, Platon, II, 1923, 629 ss.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

91


PRANAS DOVYDAITIS

92

prieð Kristø. Judriausi ir gabiausi ið graikø kolonistø èia buvo jonënai. Todël ir

dvasinis graikø augimas prasidëjo Maþosios Azijos Jonijoj, kurios kulturos ir civilizacijos

centras buvo Mileto miestas.

Milete gimæs savarankiðkas filosofinis helenø galvojimas betgi savo pradþioj buvo

visai nukrypæs tik á gamtos pasaulio problemas, á daiktus, kurie kiekvienam krinta

á akis. Tai buvo vadinamas kosmologinis graikø filosofijos periodas. Ogi istorija turi

reikalo su þmonëmis, su þmoniø iðgyvenimais, su iðgyvenimais ne pavieniø

þmoniø, bet su þmoniø grupëmis, sudaranèiomis gimines, miestus, tautas. Atskiras

þmogus istoriniu þmogum tampa tiktai tuo bûdu, kad jo veikimas þymiai atsiliepia

didesnës ar maþesnës bendruomenës gyvenime. Draugingi ir neprietelingi þmoniø

bendruomeniø santykiai ir sudaro istorijà. O istorijos filosofijà plaèiausia prasme turime

tik tada, kai istorinis iðgyvenimas virsta svarstymo objektu ir pradedama sudaryt

tam tikri ávaizdþiai apie vyksmø prieþastis bei ryðius. Todël graikø filosofijos pradþioj

istorijos filosofijos problemos buvo nelieèiamos, nes þmogus, kaip filosofijos objektas,

graikø galvojiman áeina tik vëliau, bûtent, nuo sofistø gadynës.

Taèiau be istoriniø iðgyvenimø ir jiems prieþasèiø ieðkojimo judrios dvasios graikai

neapsiëjo jau ir daug senesniais laikais. Jie tuos þmogaus iðgyvenimus, kaip ir

ðalia þmogaus vykstanèius gamtos reiðkinius, apvilko m y t u drabuþiais, kaip kad

ir kitos tautos kad jau buvo padariusios. Berods, graikø galvosenoj mytiná apvalkalà

jau ankstybais laikais sprogdino logikos galvojimas, pasireikðdamas bent pusiau

filosofinëmis spekuliacijomis apie istorijos vyksmà.

Ehrenberg’as apie graikø istorinius mytus pateikia tokiø protavimø. Tauta,

kuri gyvena myte, dar ne visai gyvena laike, o tauta gyvenanti tik laike, jau nebegali

gyvent myte. Graikai, kurie buvo atbaigæ myto esmæ, nebuvo gimæ istorijai

(waren nicht zur Geschichte geboren) tiek pat, gal bût dar maþiau, kaip rytieèiai.

Todël tik kà pergyventa praeitis graikams tuoj virsdavo mytiniais senovës laikais;

protëvius jie padarydavo herojais ir pusdieviais. O ið kito ðono, mytø gadynæ jie

laikë esant dabarties gadynæ. Bet graikas ákyriau jutæs santyká su laiku, negu rytietis.

Gyvybë eina skubëdama laike, o laikas praeina. Laikinumas – graikui mirtinumo

sinominas, o dieviðkumas – tai virð laiko pakilimas. Graikas nuo pat savo

gimimo dualistas. Tikrovë perskirta á du pasauliu – mirðtamøjø þmoniø ir nemirðtamøjø

dievø. Graikø dvasios istorijos pabaigoj Platonas neþemiðkas idejas pastatë

lygiomis su mytinëmis dievybëmis. Betgi tos idejos, daug anksèiau negu jas

Platonas sukûrë, jau buvo gimusios graikø dievybëse Homero epà kuriant. Herojus

pasiprieðina likimui ir titanas gigantomachijoj (milþinø kovoj) suartina dievø

ir þmoniø pasaulá. Tuo bûdu, gaudamas savo gyvybei ðviesos ið herojø, þmogus

iðkyla aukðèiau to liûdesio, kuris jame kyla matant, kaip viskas praeina, viskas

nyksta. Toks liûdesys ðiaip yra apgaubæs ir Homerà. Todël suprasime, kodël

kaip tik Homeras buvo be istorinio myto, ir kodël laikais po Homero herojø myto

atmosferoj kristalizavosi ir istorijos mytas. 51

51 Antike Geschichtsmytthen 30–31 p.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

Ir Nestle sutinka su mintimi, kad mytinius laikus graikai laikë jei ne dabartimi,

tai bent tikrais istorijos laikais. Kà ðiandien vadiname graikø legendomis apie

herojus, tatai dar iki 5-jo ðimtmeèio graikams buvo tikri istorijos ávykiai. Tos legendos,

ir pirmoj eilëj legendos apie Trojos karà todël yra ta dirva, kurioj dygo

pirmosios graikø istorijos filosofijos mintys. Tuo bûdu tat seniausias graikø istorijos

filosofas yra Homeras arba tas kolektivas, kuris sukûrë Homero vardu vadinamàjá

graikø epà (vadinamasis Homero klausimas èia mums nerûpi; paminësime

nebent, kad Homero epai yra susiformavæ laikotarpy 1000–600 m. pr. Kr. 52 ).

*

* *

Apraðant dievybës sukeltà pirmà didelá ávyká graikø istorijoj – Trojos karà, Homero

kûryboj jau labai aiðkiai iðkeliama istorijos filosofijos pagrindinë problema –

laisvës ir bûtinumo antinomija. Dievybë atatinkamai pakreipia vadø, o drauge ir

jø vadovaujamø giminiø nusistatymus, atlygina iðtikimà tarnybà, baudþia iðpuikusá

atsimetimà ir áþeidimà. Bet ir paèius dievus valdo aukðèiau jø stovás likimas

(Moira, vëliau ir daugiskaitoj: moiros).

Abstrakèioj likimo sàvokoj pirmu kart pasireiðkia mintis apie neiðvengiamà dësningumà,

kuriuo eina taip pat ir istorijos vyksmas. Tas dësningumas taikomas ir

paèiai Trojos tautai bei jos miestui, kurio iðgriovimas jau numatytas ið anksto. Taip

pat ir kai kuriø graikø bei Trojanø karþygiø likimas neatsiskiriamai ápintas á bendràjà

istoriniø vyksmø eigà. Bet ir þmogaus laisvës jausmas reikalauja savo teisiø,

ir tos laisvës bent ðiek tiek þmogui suteikiama. Þinoma, þmogaus spyrimasis negali

sulaikyt likimo geleþinës eigos, bet tatai akimirksniui þmogø gali truputá nukreipt

á ðalá ið likimo vedamos linijos, kurion taèiau jis veikiai vël turi sugráþti. Tai

yra toki atvejai, kuomet bet kas ávyksta „prieðingai likimui“ (hyper moron, alsan).

Ði nuostabi sàvoka, esanti lyg koks ventilis þmogaus laisvës sàmonei milþiniðkame

istorijos vyksmo átempime, vienà kartà pritaikoma taip pat ir visai þmonijai,

kaip vienetui. Zeusas vienà kartà iðsitaria – o jis juk turi þinot kà kalba, – kad blogis

pasauly eina ne ið dievø, bet „prieðingai likimui“ þmonës savo paèiø piktais

darbais uþsitraukia kentëjimà. Èia taigi, teisingai sako Nestle, uþ blogá ir jo padarinius

padaroma atsakinga þmogaus valios laisvë. O valios suklydimas kitur aiðkinamas

jos apakimu (ate), kuriam þmogø iðtikti leidþia dievai arba likimas.

Homeras istorijos ávykius svarsto tik visai bendrø spekuliacijø pavidalu. Tuo

tarpu vadinamø Kyprijø53 poetas iðkelia ir vienà atskirà, jau visai konkretø klausimà,

bûtent, karo prasmës klausimà. Antai, iðlikusiame Kyprijø pradþios fragmente

52 Þiûr. E. Bethe, Die griechische Dichtung 1924 (Handbuch der Literaturwissenschaft herausg.

Von O. Walzel. Wildpark-Potsdam).

53 Neiðaiðkintu Kyprijø (ta Kypria) vardu Aleksandrijos mokslininkai vadino tokius smulkesnius

epus, kurie pradþioj nebuvo átilpæ Iliadës rëmuosna, o tik vëliau (VI ðimtm.) buvo neþinomo poeto

Iliadës pavyzdþiu sujungti vienan epan, ir suriðti su Iliade kaip jos prirengiamoji ir baigiamoji istorija.

Þiûr. Bethe 42 p. Ir t. t.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

93


PRANAS DOVYDAITIS

94

skaitome: „Kitados nesuskaitomos þmoniø masës slëgë þemæ; tuomet pilnas gailestingumo

Zeusas nusprendë jai palengvint; jis sukëlë didelæ kovà dël Iliono, ir

mirë karþygiai Trojoj; Zeuso nutarimas iðsipildë“. Vadinasi, èia kad ir pasinaudota

myto forma, betgi nëra myto drabuþio: karas yra priemonë iðsigelbët nuo per

didelio gyventojø skaièiaus. Be to, èia dar kyðtelëja ir moralinë mintis ðiai þiauriai

priemonei pateisint: þmonës buvo patapæ piktadariais.

*

* *

Homero epas buvo sukurtas Maþojoj Azijoj. Jis atvaizduoja linksmà Jonijos riteriø

gyvenimà Graikijos viduriniais amþiais. Betgi èia atvaizduotame gyvenime

randame gerokai ir pesimistinës nuotaikos. Þmoniø giminës gyvenimas palyginamas

su medþiø lapø gyvenimu miðke. Vieni lapai iðaugæ nubyra, jø vieton iðauga

kiti, tie vël nubyra ir t. t. Taip ir þmonës: iðauga ir iðnyksta. Ðen bei ten netgi

gyvenimo vertës klausimas palieèiamas. Þmonës daþnai vadinami „vargðais

mirðtamaisiais“ (deìloì brotoì). Stipriausias Homero karþygis Achilis iðsitaria, kad

gyvenimas esàs kanèia. Zeusas savavaliðkai dalina þmonëms laimæ ir nelaimes. Kas

gauna dþiaugsmo, sumiðusio su kentëjimu, tas jau turás bût patenkintas. Tûlà nuolatos

sekioja nelaimës. Kai kur galvojama visai ðopenhaueriðkai, kad protas þmogui

kentëjimo jausmà ne silpnina, bet stiprina. Todël toki dievø mylëti þmonës,

kaip Amfiarajas, numirðta jaunystëj. Taip pat paþvelgus ir á þmoniø generacijas;

nematyt jokios paþangos geryn. Atvirkðèiai: vaikai tik iðimtinais atvejais esti geresni

uþ savo tëvus; didumoj jie blogesni. Poeto amþininkai, „þmonës, koki jie dabar

yra“, negali lygintis savo sugebëjimais su herojø gimine, apie kurià jis pasakoja...

Betgi Homero þmonës nëra perdëm pesimistai ðopenhaueriðka prasme. Juos

kartais apima tik nuotaikos pesimizmas. Ðiaip jie labai prisiriðæ prie gyvenimo,

ieðko kovø ir avantiurø. Jø vëlës tik nenoromis skiriasi ið ðios graþios, ðviesios

þemës, jie apgaili savo likimà, kai tenka atsisveikint su jaunatve, vyriðka pajëga

ir þengt á tamsos ir ðeðëliø ðalá54 .

Kitaip yra antrojo didþio graikø senovës piko Hesiodo kûryboj. Hesiodas (bent

100 metø vëliau gyvenæs po Homero) – ne Maþosios Azijos riteriø luomo, bet suvargusiø

Boiotijos ûkininkø atstovas ir jø vargø iðreiðkëjas. Ûkininkà sunkiai slegia

ponø valdþia. Hesiodui atrodo, kad net ir dievus galima papirkti, kaip kad yra

paperkami þemës „valdovai“. Nuskriaustas, vargo spaudþiamas, savo þemës sklypelá

ádirbdamas jis raðo savo didaktiná epà „Darbai ir Dienos“ (Erga kai Hemerai)

ne aukðtiems ponams padeklamuoti susirinkimuose, bet pamokyti ir duoti nurodymø

savo kaimynams ûkininkams, tokiems pat skurdþiams kaip ir jis pats. Ir ðis

Boiotijos kaimietis savo epu tampa istorijos filosofu.

54 W. Nestle, Der Pessimismus und seine Überwindung bei den Griechen. Neue Jahrbücher für

das klassische Altertum 1921, I, 81–97. Tenai surankiota daug pavyzdþiø ið graikø literaturos.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

Homero herojø epe istorijos filosofijos mintims pasireikðti duoda progos tik atskiri

istorijos ávykiai. O Hesiodas didinga mytine koncepcija jau visos þmonijos istorijà

sprendþia vieningu poþvilgiu. Ehrenberg’o manymu, Hesiodas pirmàjá

graikø istoriná mytà pagrindë literatûriðkai. Myto veikëjai – dievai, herojai, þmonës.

Atatinkamai su graikø dualistine pasauliþiûra (apie tai aukðèiau) ir jø mytologija

suskyla á dualizmà: dievø keliai ir þmoniø keliai yra ávairûs. Hesiodas sukuria

du laiko mytu. Savo vyriausiame veikale „Teogonijoj“ (Theogonia) jis iðdësto

dievø giminës istorijà, o „Darbuose ir Dienose“ jis nupasakoja þmonijos istorijà.

Ðiuodu kuriniu ðiaip neturi nieko bendra; tiktai per abu eina vienas paveikslas,

bûtent, tarpininko tarp dievø ir þmoniø pasaulio. Tas tarpininkas èia yra – gimæs

arba iðaukðtintas – pusdievis Prometejus, Heraklis. Juodu yra graikiðkiausi ið visø

figurø helenø mytuose.

Skirstantis tëvo paliktà dalá, Hesiodà apgavo jo brolis Persis, papirkdamas „kyðius

ryjanèius valdovus“, bajorus, kurie ir Boiotijoj, kaip Attikoj iki Drakono laikø,

teismus darë pagal neraðytà teisæ. Nuskriaustas Hesiodas apeliavo á liaudá, aprëkë

savo prieðininkà ir neteisingus teisëjus, reikalaudamas, kad jo byla bûtø iðspræsta

pagal „tiesiàjà teisæ“. Bet ðitai jam buvo tik proga pagalvot apie aukðtesnius dalykus.

Prikiðæs savo broliui tinginiavimà ir paraginæs já bûti uolø ir sàþiningà, o „valdovams“

parodæs jø padarytà neteisybæ, Hesiodas savo asmeninæ bylà perkelia á

aukðtesnës bendros þmoniø dorovës plotmæ. Vis naujomis mintimis ir vaizdais bei

gilios prasmës istorijomis jis giria teisæ, kuri vienintelë veda á taikà, palaimà ir gerovæ.

Jis ilgisi aukðtesnio pasaulio, kuris galëtø paguosti kenèiantá ant þemës þmogø.

Sunkus þmoniø likimas. Vienintelá þmonijos geradará Prometejø Zeusas nubaudë

þiauriausiu bûdu. Jo sumanymo padarinys buvo blogio pasauly atsiradimas, kurá

dievai pasiuntë þmonëms per moters Pandoros nelemtà smalsumà.

Hesiodo pesimizmas aukðèiausià savo laipsná taèiau pasiekia jo myte apie penkias

þmonijos istorijos gadynes (Erga 109 ir t.). Ðis mytas drauge yra ir tikra, kad

ir dar primitivi istorijos filosofija. Jo turinys toks.

Pirmiausia vieðpatauja auksinë gadynë. Joje þmonija gyveno nenusikalsdama,

neturëdama jokiø vargø ir rûpesèiø, nereikalinga darbo. Paskui uþstojo sidabrin

ë gadynë. Tuomet jau pradëjo reikðtis þmoniø iðpuikëjimas ir bedievëjimas. Po ðios

atëjo varinë gadynë, kurioj prasidëjo karai su visomis baisenybëmis, o gyvenimo

gale – mirtis (pirmiau þmonës gyvenimo pabaigoj bûdavo paverèiami á demonus,

gera prasme ðià sàvokà imant). Tolyn labyn einantá þmonijos pablogëjimà pertraukia

pusdieviðkø herojø giminë; tai yra tos generacijos, kurios kovojo Septyneto þygy

á Tëbus ir kovose dël Trojos. Ðiø generacijø kovotojø dalis numirðta, dalis nukeliama

Þemës galan ant Palaimintøjø Salos. Jie èia Krono valdþioj gyvena palaimintà

gyvenimà, tris kartus per metus atneðdami þemei vaisiø. – Pagaliau ateina penktoji,

geleþinë gadynë, kuriai pridera ir dabarties laikai. Tai yra aukðèiausias þmoniø

sulaukëjimo (sugedimo) laipsnis: iðtikimybë ir tikëjimas iðnykæ, vieðpatauja þiaurus

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

95


PRANAS DOVYDAITIS

96

smurtas, gërá nugalëjo blogis, dora ir teisë uþsidengusios sau veidus sugráþo á Olympà

pas dievus, palikdamos þmonijà þûti.

Vadinasi, Hesiodas atsidëjæs iðplëtoja Homero tik pavirðutinai paliestà mintá, kad

þmonijos istorija eina þemyn, smukimo, arba dekadencijos, keliu, tai yra nuo pirminës

tobulybës á degeneracijà. Degeneracijos laipsnius Hesiodas symbolizuoja keturiais

metalais: auksu, sidabru, variu ir geleþimi. Vadinasi, Hesiodas atstovauja

dekadencinei istorijos filosofijos idëjai, kurià matëme taip pat ir indø bei persø galvojime

ir kuri „dar ir ðiandien gali bûti laikoma kaipo viena labiausiai iðsiplatinusiø

istorijos idejø“ (Ehrenberg).

Hesiodas savo istorijos filosofinio myto idejà, bus paëmæs ið Rytø. Ir metalø simbolika

Rytams buvo þinoma. Antai, apie tuos paèius keturis metalus kalba ir pranaðas

Danielis savoj apokalypsëj, aiðkindamas Nabuchodonosoro sapnà (2, 32

ir t.). Betgi gelbëtojo ideja, þinoma Rytams, Hesiodo kûryboj visai iðnykus. Bevilèiai

dabarèiai iðaiðkint palieka tik vis gilyn smunkanèios þmonijos liûdna perspektiva.

Kai kas mano, kad persams dar buvusi artima ideja istorijà einant ratu – kiekvienai

3000 metø gadynei pasibaigus ateinàs Gelbëtojas ir procesas prasideda ið

naujo 55 . Hesiodas ðios idejos jau beveik neturás. Jos þymelë esanti galima ámanyt

nebent poeto nore, kad jis bûtø verèiau arba numiræs prieð penktajai (= dabarties)

gadynei prasidedant arba bûtø gimæs jai pasibaigus.

Toks tat Hesiodo istorijos filosofinis pesimistinis mytas apie þmonijos dorovës

nupuolimà. Kad Hesiodas bûtø drauge sukûræs ir optimistiná mytà apie

þmoniø civilizacijos iðkilimà Prometejaus pagalba, kaip mano Ehrenb

e r g’as, ðiokios minties teisingumu tenka abejoti. Juk Prometejaus þygis þmoniø

naudai – ugnies pavogimas – atneðë þmonëms tik kentëjimus, kai ið Pandoros atidarytos

skrynelës iðbëgiojo po pasaulá visokios blogybës. Kad Hesiodas nepalieka

visai be vilties, kad jis tiki gyvenimà turint kartà pasitaisyt, tai tiesa. Juk gi Zeusas

kreipia pasaulá á gera. Priemonë, kurios pagalba jo manymu galima prasimuðt

per ðá piktà pasulá, yra darbas, kurá jis rekomenduoja ir savo tinginiui broliui. Gyvenimas

yra kietas, Dievai giliai þemëj paslëpë gyvenimo reikmenis; þmogus tik

sunkiai dirbdamas gali jas ið ten iðimti. Todël darbas yra palaima. „Darbas niekuomet

negëda, tik nieko neveikimas daro gëdà“. Taip tat Hesiodas yra pirmasis

darbo dainius. Darbas jam yra lyg ðvieèianti þvaigþdë per gyvenimo tamsumas 56 .

Mytø autoriai nevienodai sprendþia apie þmoniø veiksmus, kai jie juos vertina

doriniais atþvilgiais. Antai, Kronos, Þemës dievas, èia vaizduojamas kaip laiminantis,

skatinantis, visa ko atbaigëjas, visus ávykius kreipiàs á gerà galà, o èia jau kaip

55 R. Reitzenstein, Altgriechische Theologie und ihre Quellen. Vorträge der Bibliothek Warburg

1924–25. Leipzig 1925. Plg. taip pat C. Fries, babylonische und griechiste Mytologie. Neue

Jahrbücher für das klassiche Altertum. 1902, I, 689–707.

56 Plaèiau apie Hesiodà þiûr. Hésiode. Théogonie. Les Travaux et les Jours. Le Bouclier. Text

établi et praduit par P. Mazon. Paris 1928. – U. von Wilamowitz-Moellendorff, Hesiods

Erga erklärt. Berlin 1928.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

ardantis, ryjantis, kaip indø Siva 57 . Vienur tikima, kad ið Chaoso einama á Kosmà,

kitur, kaip Hesiodo myte, skundþiamasi doros dekadencija. Taip vëliau ir poetai

bei istoriografai: vieni tikëjo plëtotæ einant aukðtyn, kiti – þemyn, blogyn. Nuo Pythagoro

laikø iki Filono ir Tacito dienø laikosi mintis apie visø ávykiø amþinà sukimàsi

ratu, apie amþinà pasikartojimà. Ði mintis vargiai suderinama su viltimi prasidësiant

tobulesnæ gadynæ ir tikëjimu, istorijà einant prasmingai á tikslà (Bernhart).

*

* *

Mums rûpimu atþvilgiu susipaþinæ su Homero ir Hesiodo kûryba, pirm eidami

þiûrëti filosofø ir istorininkø, dar dirstelsime á graikø lyrinæ poezijà, sukurtà

vëlesniaisias po Homero ir Hesiodo ðimtmeèiais (VIII–VI).

Ir graikø lyrikoj, drauge su linksmo gyvenimo tonais, aidi ir pesimistiðkø garsø58 .

Antai, Simonidas ið Keoso aukðèiau minëtà Homero palyginimà þmoniø

gyvenimo su medþiø lapais vadina esant graþiausià vietà jo kûryboj.

Mimnermas, taip pat atsiþvelgdamas á anà vietà, skundþiasi gyvenimo ir

ypaè jaunystës trumpumu, kurià jis lygina su ðmëþtelëjusiu ant grindø saulës spinduliu;

tuo tarpu mûsø neiðvengiamai laukia dvi nelaimiø galybi: senatvë ir mirtis.

O Semonidas ið Amorgo gyvenimà pieðia jau ir visai juodai: Zeusas pasaulá

valdo savavaliðkai; þmogaus gyvenimas netur prasmës. Ir ið moters meilës Semonidas

nelaukia gyvenimo pagraþinimo, bet ir jis, kaip Hesiodas, moterá laiko esant

didþiausià blogybæ, kokià Zeusas pasiuntë þmonëms, ir staèiokiðkoj satiroj ávairius

moters typus lygina su ávairiomis gyvuliø rûðimis.

Ir Theognis, iðtremtas ið gimtosios Megaros ir netekæs turto, gyvenimà pieðia

juodomis spalvomis. Pasak jo, þmonës esà tik dievø marionetkos; tikrovëj dievai

yra prieþastis to gero ir pikto, kurá padaro þmonës. Apie teisingumà gyvenime

në nemanyk. Poetas net klausia Zeuso, kaip tatai suderinama su jo visagalybe

ir visaþinybe, jei jis lygiomis traktuoja niekðà ir teisingàjá. Tikrai padoriø þmoniø

visame pasauly vargiai ir vienà laivà bepririnktum. Ið dieviðkø galybiø ant þemës

tëra palikusi tik viena viltis, o visos kitos, iðtikimybë ir tikëjimas, drausmë ir padorumas,

pasaulá paliko ir sugráþo á Olympà.

Maldingasis P i n d a r a s taip pat junta gyvenimo sunkumà, mysterijø tikëjimu

kreipdamas savo þvilgsná á geresná pasaulá po mirties. Dievø ir þmoniø veiksmus

nustato nesulauþomas dësnis, kietas dësnis, nulemiàs, kad stipresnis nugalës silpnesná,

nepaisant kieno bus teisë. Ðá dësná poetas vadina „visø mirðtamøjø ir nemirðtamøjø

valdovu“. Pindaras ne tik rezignuoja pripaþindamas pasaulio eigos kie-

57 Apie Krono ir Titanø problemà þiûr. M. Pohlenz, Kronos und die Titanen. Neue Jahrbücher

f. d. Klass. Alt. 1916, I, 549–594 ir U. v. Wilamowitz-Moellendorff, Kronos und die Titanen.

Sitzungsberichte der Berliner Akademie 1929, 35.

58 Plg. A. Baumstark, Der Pessimismus in der griechischen Lyrik. Heidelberg 1898. Èia daromoji

apþvalga eina pagal Nestle, Der Pessimismus etc.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

97


PRANAS DOVYDAITIS

98

tumà, betgi jis dar ásitikinæs, kad pikto pasauly yra daugiau kaip gero. „Dangaus

gyventojai (= dievai) vienam gerui mums davë po du piktu“. Prie to prisideda gyvenimo

trumpumas. „Þmogus yra ðeðëlio sapnas“. (Skias ónar ånthropos). Todël þmogui

yra geriausia bûti anksti mirties atðauktam ið gyvenimo. „Geriau nebûti gimusiam“

– aidëja ávairiais garsais ávairiø autoriø poezijos ir prozos raðtuose, – „o gimus

ko veikiausiai numirti“.

Svarbiausia èia tai, kad tas pesimizmas laikomas esàs ne þmogaus iðmintis, o

dieviðkas apreiðkimas. Pesimistiðkai turi nuteikt ir mokslas apie „dievø pavydà“.

Matyt, dievai nepakenèia, kas kad greta jø aukðtai iðkiltø. Jie mielai paremia menkus

þmones, bet nepakenèia iðkylanèiø, jiems pavyduliauja ir siunèia nelaimes.

Ðiø pavyzdþiø pakaks graikø lyrikø pesimistiðkai nuotaikai pavaizduoti. Poþvilgis

á atskiro þmogaus gyvenimà bûdina ir poþvilgá á visos þmonijos istorijos eigà.

*

* *

Dabar þiûrësime graikø filosofø mokslo. Pasaulio amþinumas – tai visos antikinës

filosofijos pagrindinë dogma, kad ir apie patá pasaulio pagrindà bei jo santykius

su tolesne pasaulio plëtote buvo ávairiai manyta. Ne iðimtis ir Platonas, kuris „Timëjuje“

dësto, rodytøsi, ir kitoniðkà mokslà apie pasaulio susiformavimà. O kadangi

graikø filosofø manymu pasaulio esmei pridera kilimas ir sunykimas, vyksmas ir pasikeitimas,

tai jie galvojo, kad per tam tikrus laiko tarpus ávyksta nuolatinis pasaulio

atsinaujinimas, pasikartojant vis tiems patiems reiðkiniams. Apie tà pasikartojimà

galvota dvejopai. Vieni tvirtino, kad pasikartojimai eina tik pasaulio reiðkiniuose, o

paties pasaulio pagrindas palieka pastovus, tuo tarpu kiti – kad ir visas pasaulis yra

átrauktas á tø pasikartojimø ratà, ir kad, taigi, jis kartojasi ið paèiø pagrindø.

Pythagoro (apie 500 m. pr. Kr.) pasekëjai, neskelbë pasaulá kylant ir sunykstant

periodais; betgi, rodos, jie pirmieji skelbë, kad pastoviame pasauly vyksta visa

ko pasikartojimas, taip jog vëlesnëse gadynëse pasikartoja tai, kas buvo ávykæ ankstybesnëse.

Apie tai mums praneða Aristotelio mokinio Eudemo viena pastaba, kurià

iðlaikë neoplatonikas Simplicius (Phys. 732, 26): „Jei tikëti pythagorininkams, kad

tie patys daiktai ir ávykiai gráþta skaitmeniðkai, tai ir að ðià lazdelæ rankoj laikydamas,

su jumis kalbësiu, o jûs prieðais mane sëdësite, ir visa kita taip pat pasikartos“.

Gal bût, kad tas panaðumas ávykiø ant Þemës turi ryðio su dangaus kûno kostelacijø

panaðumu, nors to fragmente nepasakoma. O jei taip, tai èia bûtø ryðio su

babilonieèiø galvojimu (þiûr. aukðèiau) Rytietiðkos galvosenos poveikis kitais atþvilgiais

Pythagorui (pav. jo sielø kilnojimosi mokslui) yra neabejotinas.

Mileto fyzikø (= gamtos filosofø) filosofijos istorija dar susijusi su gamtos mokslu.

Pasaulio kilimà ir sunykimà periodais jø pirmasis skelbë Anaksimandras

(611–545 m. pr. Kr.). Tatai jis aiðkiai iðreiðkë vieninteliame iðlikusiame (Theofrasto

iðlaikytame) fragmente apie atlyginimo dësná uþ visø daiktø atsiradimà ir iðnykimà.

Fragmentas sumoka bausmæ uþ jø nedorybæ pagal laiko tvarkà“. Èia iðreikðta

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

ir vedø bei orfikø mysterijose esanti mintis, paþyminti prieðeningà begalybës vertinimà

ir ið begalybës iðeinanèius baigtinius pavidalus. Baigtiniai daiktai yra kaþkas

neturás jokios teisës egzistuot teisinës ir religinës pasaulio tvarkos atþvilgiu.

Kas kartà yra kilæs, tas yra ne tik vertas, bet ir tiesiog nusmerktas, kad iðnyktø.

Todël Anaksimandras skelbë esant nesuskaitomà daugybæ pasauliø, egzistuojanèiø

vienu metu ðalia vienas kito ir po vienas kito. Visa ko pagrindinis principas,

Apeiron’u pavadintas, bûdamas begalinis, teikia medþiagos pirmos rûðies pasauliø

begalybei, o antros rûðies begalybæ palaiko nesiliaujamas vyksmo rytmas.

Kiekvienas pasaulis jau turi savy mirties sëklà ir nulemtas þûti. Tik Apeiron’o tatai

nelieèia. Kai kas dar mano, kad proceso vyksmà Anaksimandras galvojàs taip,

kad sunyksta ir iðkyla ne visas Kosmos, o tik jo dalis 59 .

Anaksimenas (585–525 m. pr. Kr.) visus gamtos kûnus vedë ið susispaudusio

oro, ir tuo bûdu pasireiðkia kaip nuosaikiausias monistas. Ir jis skelbë, kad

nuolatos atsiranda begalinë daugybë pasauliø, kuriuos jis vadino dievais. Anaksimenas

patapo protëvis stoikø mokslo apie visà pasaulá valdanèià „Pneumà“ 60 .

Heraklitas ið Efezo (540–480 m. pr. Kr.) laikomas klasikiðkai formulavusiu

mintá, kad pasaulis kyla ir sunyksta tam tikrais periodais. Pasaulis yra kilæs ið pirminës

ugnies, ta ugnis já vël sunaikina; jis vël ið jos kyla ir taip be galo. Apie tai

kalba ðiuodu Heraklito fragmentu: „Ðios pasaulio tvarkos nesukûrë nei joks dievas,

nei joks þmogus, bet jis buvo visuomet, yra ir bus amþina gyvoji ugnis, èia

suliepsnojanti, èia uþgæstanti“ (30 fragmentas Diels’o rinkiny). „Pakaitomis ávyksta

apsikeitimas: visatos á ugná, ugnies á visatà, kaip aukso á prekes ir prekiø á auksà“

(90 fr.). Kai kurie tyrinëtojai naujaisiais laikais (Schleiermacher, Lasalle, Burnet,

Reinhardt) savaip aiðkindami Heraklito ðiuos posakius, neigë já skelbus pasaulio

vyksmø periodus. Bet daugiau racijos senovëj èia bus turëjæs Aristotelis su

savo mokiniais, o ið naujøjø tyrinëtojø Zeller’is, Gomperz’as, Diels’as.

Pastovumo vyksmo rytme reikalauja, kad kilimo ir iðnykimo pusës tiksliai atatiktø

viena kità kiekybës ir laiko atþvilgiais. Pasaulio metø ilgis = 30 × 360 = 10800

saulës metams; per ðá tat laikà pasaulis susiformuoja ir þûva sudegdamas (dël ðio

skaièiaus, ar jis tikrai heraklitiðkas, galima ginèytis). Ugná Heraklitas laiko esant

kaip koká pasaulio teismà bei jo nusmerkimà. Vadinasi ir Heraklitas, kaip Anaksimandras,

á pasaulá þiûri religiniu-doroviniu poþvilgiu, kuriame þymu stipraus pesimizmo.

Ðis filosofas per daug ið gyvenimo tikrai nesitikëjo; nes jei bûtø manæs

kitaip, tai nebûtø pasakæs: „Graþiausia pasaulio tvarka yra lyg kaip pakliuvus iðvertà

sàðlavø krûvà“. Arba: „Laikas yra vaikas, kuris þaidþia ðiaip ir taip dëstydamas

pagalëlius: vaiko valdþia“.

59 Plaèiau apie Anaksimandrà, nei kiek þiniø teikia filosofijos istorijos vadovëliai, raðo: H. Diels,

Anaximander von Milet. Neue Jahrb. f. d. klass.Altertum 1923, I, 65–76. – P. N atorp, Über das Prinzip

und die Kosmologie Anaximanders. Archiv für Gesch. der Philosophie B. X, 371 ss.

60 W. Capelle, Geschichte der Philosophie I, 1 (Sammlung Göschen) Berlin, 1922, 29.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

99


PRANAS DOVYDAITIS

Heraklitas keliuose fragmentuose palieèia k a r à. Karas jam tëra bendrojo pasaulio

proceso specialus atvejis. Pasaulio procesas vyksta kaip prieðingybiø kova.

Todël karas, vertingus þmones atskirdavo nuo menkaverèiø, jo manymu, ne tik reguliuoja

þmoniø likimà; kova jam yra ið visa „visø daiktø tëvas ir valdovas“. Be

jos bûtø neámanoma pasaulio eiga. Gamtoj ir istorijoj karas vyksta grieþtai dësningai.

„Visi þmoniø ástatymai minta ið vieno dieviðko“. Didelë minia nedaug tereiðkia;

juo labiau reiðkia áþymios asmenybës, kaip Bias ið Prienë’s. Nes „vienas man

atstoja deðimtá tûkstanèiø, jei jis yra visø geriausias“ 61 .

Ksenofanas ið Kolofono (g. Apie 580–565 m. pr. Kr.), atstovaujàs skersmenai

prieðingai paþiûrai á pasaulá nei kokiai atstovavo Heraklitas, skiriasi nuo ðiojo

ir savo paþiûromis á þmonijos istorijos eigà. Jis, bûtent, ne pesimistas, bet optimistas,

nes tiki þmonijos plëtotëj esant paþangos nuo grubios pradþios á aukðtesnæ kulturà

bei civilizacijà. Berods, jau ir graikø mytai pasakoja apie dievybes, padëjusias

þmonëms civilizuotis. Antai, be Prometëjaus, atneðusio þmonëms ugná, Demetra ir

Dionysas þmones iðmokæ dirbt þemæ ir augint vynuoges, Atëna ir Hefaistas iðmokæ

þmones visokiø amatø.

Bet savo gadynës racionalistas Ksenofatas, kaip þinoma, kovojo su graikø liaudies

religijos suantropomorfintomis dievybëmis, o taip pat ir su mytais. Tat jis atmeta

dievø pagelba ir þmonëms civilizuojantis, sakydamas, kad sau naudingus aptikimus

yra padaræ patys þmonës. „Ne dievai pradþioj viskà parodë mirðtamiesiems,

bet jie patys (þmonës) ieðkodami laikui einant, rado kas geriausia“. Ksenofano

Dievo sàvokoj monoteizmas dar sumiðæs su panteizmu.

Parmenidas ið Elejos (gimæs apie 540 m. pr. Kr.) veda tolyn Ksenofano racionalizmà

bei monizmà ir stengiasi nugalët Heraklità. Jûsliø ir proto parodymai,

jo manymu, nelygios vertës. Kà rodo pûslës, tai yra tik melas ir apgaulë; o tiesa

galima iðtirt tik protu. Todël daiktø daugybë, kitimas, judëjimas tëra regimybë, rodoma

blogø liudininkø – akies, ausies ir pan. Tuo tarpu protas rodo visai kitoká

pasaulivaizdá; jis, bûtent, paþásta, kad buitis yra, o nebuities nëra ir negali

bûti. Vadinasi, ir istorijos vyksmas tëra regimybë, apgaulë.

Taigi, pirmøjø graikø filosofø gamtininkø galvosenoj istorija dar susijusi su gamtos

mokslu. Pripaþástant tik neasmeninæ buitá ir ieðkant dësningumo, galima rasti

tik gamtos dësnius, sukimasi ratu ir visatos vyksmuose ir atskiro þmogaus sieloj,

bet èia nebus þmonijos istorijos. Istorija tikra prasme atsiras tik tuomet, kai bus

priimama pasauly doroviðkai veikianèio vieno Dievo ideja (Schneider). Taèiau mo-

61 Literaturos apie Heraklità yra labai gausiai ávairiomis kalbomis. Jos sàraðà duoda Ueberweg’o-Praechter’io

Grundriss der Geschichte der Philosophie des Altertums (11 Aufl. Berlin 1920,

48*–50* pusl.). Naujausiàjà sumini ir H. Meyer’io Geschichte der alten Philosophie, München 1925,

22. Abiejø sàraðuose nerandu paminëta: E. Howald, Heraklit und seine antiken Beurteiler, Neue

Jahrb. f. d. klass. Alt. 1918, I, 81–92 ir G. B u r c k h a r d t, Heraklit. Seine Gestalt und sein Künden,

Einfü hrung, Übertragung, Deutung Zürich 1925. – Karo problemà Heraklito filosofijos ðviesoj nagrinëjo

B. Donati, II valore della guerra e la filosofia di Eraclito. Genova 1913.

100 LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

nistinis gamtotyros laipsnis iðëjo naudon ir istorijos mokslui. Ir istorijos medþiagai

pradëta taikant gamtotyroj iðdirbti metodai: reikalaujant grieþtesnio moksliðkumo,

skirt buitá nuo regimybës, kreipt dëmesá á esmingà branduolá ir pasikartojimus, á

prieþastingà dësningumà. Gamtos mokslas atsiskiria nuo istorijos ir abu þengia priekin.

Greta Jonijos gamtininkø netrukus atsistoja ir Jonijos istorininkai.

*

* *

Kaipo pirmasis Jonijos istorininkø tenka minëti Hekatejas ið Mileto (apie

500 m. pr. Kr.). Ir jis racionalistas, kaip gamtininkai, ir jis kritikuoja poetus; vietoj

pasakø reikia turët tikrø þiniø; todël jis norás raðyt taip, „kaip jam atrodo yra teisinga;

nes Helenai turi daug ir juokingø pasakojimø“. Taip kritiðkai nusistatæs, jis

sudarë 4 knygas „Genealogijø“ nuo seniausiø gadyniø iki savo laikø. Tai buvo lyg

koks mokslinës istorijos skeletas, kuriam medþiagos davë epai ir istoriniai registrai.

Þmoniø generacijoms jis skiria vidutiniðkai po 40 metø amþiaus, kaip kad ir

þydø – krikðèioniø istorijos filosofijoj. Tuo bûdu jis apdirbo Heraklaièiø giminæ ir

savo paties giminæ nuo emigracijos á Maþàjà Azijà. Jis taip pat pagrindo ir mokslinæ

geografijà su etnografija savo veikalu „Kelionë aplink Þemæ“ (Gés periodos),

kurá paraðë dalimi pasiremdamas savo paties kelionëmis.

Penktojo ðimtmeèio pradþioj graikø istorijoj ávyksta dideliø ávykiø, turëjusiø didþiausios

reikðmës ne tik tautiniam helenø augimui, bet davusiø taip pat stipraus

akstino ir jø filosofiniam galvojimui apie istorijos ávykius, bûtent, pastûmëjusiø juos

ieðkot istorijos vyksmø prasmës. Tas ávykis – tai graikø karai su persais.

Iki 6-jo ðimtmeèio pabaigos mes uþtinkame graikø galvojime tik atskiras istorijos

filosofijos minèiø atðaiþas. O dabar Herodotas ið Halikarnasso (484–426 m. pr.

Kr.), pirmasis didis graikø istorininkas ir „istorijos tëvas“ ið visa, nesitenkina vien

tik istorijos ávykius referuodamas, bet istorijos vyksme stengiasi surast prasmæ.

Herodotas nepatenkintas nei Hekateju, nei kitais logografais. Jis nori ne tik atitaisyt

visus pasakojimus ið helenø gyvenimo, bet jis ið visa nenori tokiø pasakojimø

raðyt; jis nori raðyt „istorijà“, t. y. „tyrinëjimà“. Taigi ið Herodoto eina ir patsai

„istorijos“ terminas, ir istorijos mokslo pagrindimas. Herodoto naujos rûðies veikalas

yra laimingai ir nuo praþûties iðlikæs, tuo tarpu kai vadinamøjø logografø

darbai yra dingæ.

Herodotas nori bût „tyrinëtojas“, grieþtas mokslininkas, ávairiomis kryptimis sustiprindamas

Hekatejo kritiðkà nusistatymà. Jis nori pateikt tiesà, faktus, o ne pasakas

ir pasakojimus. Todël jis imasi apraðyt ne tolimàjà, bet artimàjà praeitá, bûtent

helenø kovas su barbarais nuo Lydþiø gadynës iki 479 m. pr. Kr., vadinasi

istorijà paskutiniø 70 metø prieð savo gimimà. Apie ðá laikà jis gali surinkt tikrø

duomenø, apklausinët savo akimis maèiusiø kovø dalyvius, rinkt gyvus atsiminimus,

susirast paminklus, referuot, kà ið kitø girdëjæs, patsai savo nuomonës netardamas.

Vadinasi, èia turime jau ir istorijos metodo taisykliø uþuomazgà. Jis nori

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

101


PRANAS DOVYDAITIS

iðskirt sveikam protui neátikimus dalykus nuo átikimø. Jis, kad ir kaip Hekatejas,

taip pat áraðo ir visokius girdëtus pasakojimus, bet tai jam yra priedas, lukðtas aplink

moksliná branduolá. Vieton plikø genealogijø, metraðèiø, kronikø ir registrø,

jis patiekia logiðkai ir gyvai suriðtà istoriná pasakojimà, derindamas ir plëtodamas

já pagal vyriausià mintá. Herodotas junta kuriàs veikalà ir já kaip tragiðkà kuriná

perskaitë Olympijoj.

Apraðydamas graikø karus su persais, Herodotas apraðo þmonijos istorijos vienà

laikotarpá betgi visai naujoviðkai, kaip istorijos kryþkelæ, kada senesnës tautos

ir kulturos vieðpatavimà pakeièia nauja tauta. Ðis reginys ávyksta trumpu laiku,

bet yra amþinas savo prasme, kadangi jis pasikartoja. Antai, tolimoj praeity pasaulá

valdë egiptieèiai ir babilonieèiai su jø kulturomis. Kyro vedami iðkilo prieð

medus ir lydþius. Graikai karþygiðkai atsilaiko milþiniðkam prieðui. Sena persø valstybë

pradeda smukt, o nauja, graikø, didþiausiø pavojø spaudþiama, pradeda sparèiai

kilt aukðtyn.

Apraðomosios istorijos kryþkelës ávykius Herodotas aiðkina prieþastim

i s. Jis ðiuo atþvilgiu tampa Homero ir Aischylio mokiniu. Ðiuodu poetu jam nurodo

tuodu pagrindu, kuriuodu jis ima savo aiðkinimui: ávaizdþiai apie dievybës

esmæ ir þmogaus polinkius. Abu pagrindu Herodotas pastato ðalia vienas antro ir

juodu sutaiko bûdamas ásitikinæs, kad þmogui pasisekimà uþtikrina protas, dorovë

ir ðaunumas, paremiami dievybës valia ir paties þmogaus jëgomis.

Dievybë valdo visà pasaulá; ji daugeriopai pasireiðkia istorijos atsitiktinumais;

ji yra vieninga savo esmëj, galinga, iðmintinga, tikra, kad ir daþnai neaiðki savo

posakiuose, ir nepaperkamai teisinga. Ji padeda geram, maldingam ir nusiþeminusiam,

iðmintingam ir narsiam; ogi iðpuikëliui, paikam bailiui ji neprietelinga. Gyvenimo

aukðtumose vaikðèiojantieji þmonës ypaèiai veikiai nugriûva, kai jie savo

pasisekimø apakinti pasiduoda iðpuikimui (hybris). Artabanas ðiaip kalba Kserksui

(VII, 10): „Tu matai, kad dievybë savo þaibais uþgauna aukðtus daiktus ir nepakenèia,

kad jie pûstøsi, tuo tarpu kai maþi daiktai jos neerzina. Tu matai, kaip

ji (dievybë) savo ðoviniais taiko á aukðèiausius namus ir medþius, nes ji mëgsta

sugriaut visa, kas iðsiaukðtina. Taip ir tavo didelë kariuomenë, tokiu lëmimu gali

bûti sunaikinta. Jei dievybë, bûdama jai nepalanki, ávarys jai baimës arba pasiøs

griaustiná, tai ji negarbingai þus. Nes dievybë niekam daugiau neleidþia bûti dideliam,

kaip tik pati sau“. Èia, taigi, turime pavyzdá to „dievybës pavydo“, apie

kurá jau minëjome ir pirmiau. Kserksas buvo iðpuikëjæs; savo valstybës riba jis norëjo

laikyt tik „Zeuso eterá“ (VIII, 8), t. y. pasidaryt viso pasaulio valdovu. Todël

ir nudribo nuo savo aukðtumos; maþa graikø tauta, dievybës padedama, ástengë já

nugalëti (VIII, 109).

Apie dievybæ þinot tiek ir tegalima, kiek aukðèiau pasakyta, bet ne daugiau.

Todël reikia su pagarba laikytis tradicijos, net ir tais atvejais, kame ji atrodytø esanti

tik regimybë, poezijos kûrinys, vardas ir paveikslas. Reikia su pagarba traktuot visø

102 LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

tautø dieviðkas paslaptis, pranaðavimus ir orakulius. Maldingumas yra geriausias

darbas ir nëra prieðingas pasaulietiðkam ðaunumui. Senàjá atlyginimo ástatymà ir

Herodotas pripaþásta, bet jis nemëgina ið jo vesti istorijos vyksmo, jis þino tatai esant

negalima. Þmogui nëra leista áþvelgt á dievybës nuosprendþiø paslaptis, á likimo

nulëmimà, kuriam palenkta ir pati dievybë.

Þmogaus veiksnys istorijos vyksmuose taip pat reikðmingas, jei þmogus sugeba

tinkamai elgtis. Tinkamas elgimasis – elgimasis su saiku, atsiþvelgiant á savo

pajëgas ir jø ribas. Maldingumo ir dorovës ribose leistinas narsus þygis su mintimi

pelnyt garbæ ir vikrus gudrumas su mintimi turët naudos. Þmogus, kad ir priklauso

likimo ir dievø palankumo, betgi yra laisvas ir savo laimæ turi savo rankose.

Jo esmë visur ir kiekvienu laiku yra ta pati. Visur ir visuomet esti tokiø paèiø

charakteriø, tø paèiø skirtumø; visur yra kvailø ir iðmintingø, ðauniø ir menkø.

Charakteristikai duodama tik keletas bruoþø. Typai kaip Kyras, Herodotui geriau

pavyksta nucharakterizuot negu individai, kaip Themistiklis. Betgi Herodoto istorijoj

pateikiamas labai gausingas ávairiø istoriniø figurø paveikslas, lemtø ir nelemtø

darbø pavyzdþiai.

Visø istorijos vyksmø bendras vaizdas: pasistûmëjimas priekin, ir bûtinas atsilenkimas

atgal. Èia nëra nieko patvaraus, „Þmogaus laimë niekuomet nepalieka

stovët toj paèioj vietoj“ (I, 5). Kur perþengiama mirðtamam þmogui skirta riba, ten

bûtinai ávyksta jo atstûmimas atgal. Tatai, pav., rodo Kroiso (I, 32) ir Polykrato istorija

(III, 139 s.s.). Ir vienas ir antras buvo pasiekæ tokios didelës laimës, jog nepalanki

dievybë ið jødviejø tà laimæ atëmë. Þmogus visuomet turi bûti ásisàmoninæs,

jog yra mirðtamas padaras ir neturi norët bûti dievas.

Kad þmogaus iðpuikimas dievams nepakenèiamas, su istorininku Herodotu vienodai

ásitikinæs ir kiek anksèiau gyvenæs karo su persais amþininkas, kovojæs Maratono,

Salamio ir Platëjos kovose, graikø dramos kûrëjas Aischylas (525–456

m. pr. Kr.), kurio tragedija „Persai“ yra paremta kaip tik ðiàja ideja. Jis netgi þengia

þingsná tolyn tardamas, jog jei kartà þmogus ástojo á iðpuikimo kelià, tai dievybë

pati já dar tolyn tuo keliu pastûmëja, idant já paskui juo tikriau praþudytø. Taigi,

Aischylas, o su juo ir Herodotas èia atstovauja religinei-moralinei istorijos koncepcijai,

kadangi tiki istorijoj pasireiðkianèià dorinæ pasaulio tvarkà.

Tautos, ið kuriø sudaryta þmonija, yra visos lygios; betgi kiekviena jø turi ir

savotiðkumà. Tautø darbø ir paproèiø ávairumai pareina nuo jø gyvenamos vietos,

nuo nevienodos padangës ir þemës, nuo nevienodo skaièiaus jose ðauniø þmoniø.

Tautø darbai – ir helenø ir barbarø – nepranyksta be atgarsio; juos iðtyrinëja

istorija. Bet visoj þmonijoj pirmutinæ vietà turi helenai, jie yra pasaulio centre stovinti

tauta, jø ðalis – graþiausio metø laikø ir gërybiø kombinacijos ðalis. Jie paðaukti

visus pralenkti, kaipo jauniausi, visø paveldëjimà surinkti, kaipo saikingi ir

iðmintingi, maldingi ir ðaunûs; juose þmonija turës sau atbaigimà. Narsumu, iðsiprusinimu,

þmoniðkumu jie stovi visø prieky. Á jø atsparumà jau suduþo persø ga-

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

103


PRANAS DOVYDAITIS

lybë. Atënai jau atsistatë ið griuvësiø ir bus dvasinis bei politinis pasaulio centras.

Aplink Periklá, tà „liûtà“, kuris sukurs panhelenistinæ valstybæ, telkiasi toki poetai,

galvotojai ir menininkai, kokiø jokia tauta neturëjo. Tautiðko pasididþiavimo kupinas,

Herodotas raðo su tautiðku t i k s l u. Helenø netolimos praeities garbæ jis skelbia

savo dienø helenams, idant jie, atsimindami savo tëvø darbus, bûtø savo darbais

jø verti, idant jie þinotø, kad bûti helenu – tai bûti tikru þmogum. Helenas

gali bûti teisingas visoms tautoms, kadangi jis þino savo tautà esant aukðtesnæ uþ

visas kitas. Heleno artimiausias politinis tikslas – ágyvendint Atënø vieðpatavimà

Heladëj ir visoj Þemëj, kadangi ið to bus didþiausia laimë ne tik visiems helenams,

bet ir visai þmonijai 62 .

*

* *

Herodotas raðë savo istorijà tokiais graikø gyvenimo laikais, kurie jiems buvo

patys laimingiausi. Bet netrukus atsivertë kitas lapas, atëjo nelaimiø, savitarpio karo

laikai, susikovus Atënams su Sparta dël hegemonijos graikø valstybëms. Visos Herodoto

turëtos viltys suduþo. Tà ateities vilèiø suduþimà pergyvena atënietis Thukydidis

(464/54–404/394 m. pr. Kr.). Jau Peloponeso karo pradþioj jis pramato

tà karà turësiant reikðmës visai þmonijos istorijai ir nusprendþia já apraðyt. Savo

veikalu „apie peloponesieèiø karà su atënieèiais“ jis uþsirekomenduoja kaip kitoniðkos,

negu Herodoto, istoriografijos ir istorijos filosofijos atstovas.

Herodotas raðo netolimos praeities istorijà, kadangi jis mano tokià istorijà esant

galima teisingai paraðyt. Sofistø mokinys63 Thukydidis ðiuo atþvilgiu yra skeptikas.

Jis ásitikinæs, kad tikrai galima þinot tik tai, kà pats matei, iðgyvenai, arba kà

gali kritiðkai nustatyt kaip to meto gyventojas. Tat jis raðo tik savo laiko istorijà. Ið

istorininko Thukydidis reikalauja sugebët stebët ávykius, kritiðkai iðmëgint þinias

ir daryt tvirtai pagrástas, objektivias iðvadas. Manydamas turás visus tuos istorininkui

bûtinus privalumus, jis ir imasi paraðyt tikrà tiesà apie tà karà, kaip apie

koká teisingai stebëtà gamtos ávyká. Jis patsai, tø ávykiø vaizduotojas menininkas,

pro savo kûriná palieka visai nematomas.

Apraðomàjá karà jis ima kaipo pavyzdá, ið kurio galima pasimokyt, koki yra

þmonës, kaip jø aistrø ir proto jëgos gali pasireikðt ir siautët valstybëj ir valstybëse,

kaip ið to valstybës iðkyla, iðauga ir sudûþta. Tuo bûdu istorija virsta didele

visø mokytoja: ir galvotojø, kurie þmoniø gyvenime ieðko veikianèiø jëgø bei

jø dësniø, ir þmoniø þinovø, norinèiø iðmokt kaip apseit su þmonëmis, ir valstybininkø

ir karo vadø. Tuo bûdu Thukydidis yra pirmasis sàmoningas klasikiðkas p a -

mokomosios, arba pragmatinës, istorijos atstovas. (Herodotas buvo toks pa-

62 Ið daugelio darbø apie Herodoto istoriografijà èia suminësime vienà naujausiøjø: Fr. Focke,

Herodot als Historiker. Stuttgart 1927 (Tübinger Beiträge zur Altertumswissenschaft 1). Jo recenzijà

þiûr. Gnomen 1930, 578–588.

63 W. Nestle, Thukydides und Sophistik. Neue Jahrbücher f. d. klass. Saltertum 1914, 1, 649–685.

104 LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

sakojamosios istorijos atstovas). Peloponeso karo istorijos medþiagà jis laiko pamokoma

aukðèiausiam laipsny, kadangi èia trejetà deðimèiø metø kovoja aukðèiausiai

iðkilæ þmonës, pasiekæ aukðèiausio galybës, civilizacijos ir technikos laipsnio,

kovoja dël vieðpatavimo pasauly, o kovos laukas – visas to meto civilizuotas pasaulis

iki tolimøjø vakarø. Jis raðo ne tokiems skaitytojams, kurie norëtø tik praeitá

paþinti, bet tokiems, kurie ið praeities norëtø pasimokyt dabarty ir ateity. Todël

malonaus pasiskaitymo, kaip Herodoto istorijoj, èia nerasi. Èia suraðomos grieþtos,

karèios, bet þinoti naudingos þinios.

Ið dviejø prieþasèiø, kuriomis Herodotas aiðkina istoriná vyksmà, dievybæ Thukydidis

visiðkai iðskiria. Dievais jis, berods tiki; tiki ir kad jie visa þino ir visa gali

praneðti. Bet orakuliai, jo ásitikinimu, daþnai klaidina; taip pat ir maldingas pasitikëjimas

daþnai galás bût þalingas. Religinius dalykus jis palieèia tik tais atvejais,

kur jie eina kaipo psichologiniai motivai. Ðiaip jis viska nori aiðkint gamtinëmis

prieþistimis, istorijos ávykius jis aiðkina ypaè þmogaus prigimtimi.

Þmogus visuomet ir visur tas pats; savo prigimtimi jis aistringas, gobðus turto,

godus garbës; kad ir turi protà, bet elgiasi neapgalvotai ir baimingai; todël kenèia

nerimastá ir turi nepasisekimø. Ið to kyla susiskaldymas á partijas ir kovas, o kovos

dar labiau kaitina aistras ir veda prie smurto darbø. Visame pasauly kovojama

uþ galybæ. Toks yra ir Peleponeso karas. Lakedaimonieèiai bijo ir pavydi Atënams

jø auganèios galybës. O atënieèiai laiko lakedaimonieèius savo prieðais, norinèiais

ir galinèiais uþkirst kelià jø stiprëjimui. Ir prasideda begalinis savæs susinaikinimo

karas. Kovoj uþ galybæ panaudojamos visos priemonës: pinigai, ginklai,

sumanumas, mokslas, menas ir net idealai. Kai Sparta skelbia siekianti „iðlaisvint

Heladæ“, o Atënai – padaryt galà „tyronijai“, tai ðitai yra tik kaukës.

Þmogaus prigimty, berods, esti ir tokiø jëgø, kurios kuria ir palaiko kulturà,

taikà, gerovæ; kai kuomet jos tikrai pasireiðkia. Bet aukðèiausios kulturos laikotarpis

ðtai pasibaigë karu. Taika ir gerovë stiprina vieðpatavimà þiauriems skatuliams,

o karas aistras paleidþia ir stiprina. Visoj þmonijos istorijoj daugiau pasireiðkia aistros,

o protas, kultura, tvarka vis nyksta tartum su kai kuriuo bûtinumu.

Thukydidis vertina dideles asmenybes istorijoj. Þmogaus idealu jis laiko sàþiningà,

iðtikimà, tautø, maldingà, protingà, atsargø, saikingà, apsigalvojantá, narsø,

besielgiantá pagal principus, teisingai, visumos naudai, valdantá kalbingumu ir

dvasia, o ne jëga (smurtu). Toki þmonës tik iðimtys. Tokiam idealui yra artimi Themistoklis

ir Periklis (Aristokratizmo atstovas Thukydidis, berods, ðiaip nesimpatizuoja

Perikliui, kaip demokratizmo reiðkëjui).

Istorijos vyksmus vieningai aiðkindamas ið þmogaus prigimties, o kovas aiðkindamas

aistromis, kurios sukyla prieð protà ir já pavergia sau tarnaut, Thukydidis

jau pasireiðkia ir kaip istorijos filosofas. O filosofiðkas poþvilgis á istorijà verèia praplëst

akiratá. Todël ir grieþtas dabarties istorininkas Thukydidis jauèiasi priverstas

imtis spekuliacijø apie Heladës prieðistorinius laikus bei visà istorijà; ir visà praeitá

jis stengiasi iðvest taip pat ið þmogaus prigimties.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

105


PRANAS DOVYDAITIS

Jau minëjome, kad Thukydidis þmogaus prigimtá laiko nepasikeitusià nuo istorijos

pradþios. Tà þmogaus prigimties pastovumà jis pakartodamas pabrëþia Goethës

iðtartàja prasme: „Þmonija þengia tolyn, bet þmogus visuomet palieka tas

pats“. Þmonës, Thukydidþio manymu, nuo vienas kito per daug nesiskiria. Juk tai

yra gamtos dësnis, kad pavargëliai ir menkieji pavydi turtingiems ir áþymiems arba

kad stiprus valdo silpnesná. Ir palinkimas á piktadarybes glûdi þmogaus prigimty.

Todël bausmës nieko nepadeda. Taip buvo visuomet, taip ir paliks.

Ið þmogaus prigimties pastovumo eina ir jo darbø panaðumas visais istorijos

laikais, arba vyksmo analogija. Kad ir istorijos dësniø negalima nustatyti, tai betgi

esti kai kuriø tipingø istorijos reiðkiniø, kurie panaðiai pasikartoja panaðiomis apystovomis.

Karas, pav., visuomet turi savo dvejopà prieþastá – vieðà ir paslëptà. Negali

bûti kokiø visiðkai savotiðkø, nepaprastø, niekuomet nebuvusiø reiðkiniø. Todël

Thukydidis ir prieðistorinius laikus Heladej nelaiko buvus auksinës taikos dievø

gadynës laikais. Kadangi þmogus visuomet buvo neramus, kadangi maisto reikalas

ir gobðumas já stûmë kovot, tai ir prieðistoriniais laikais tautos kovojo uþ geresnius

þemës plotus ir plëðikavo sausumoj bei jûrëse. Paskui dideli vyrai, karþygiai

sumanumu ir prievarta sukûrë civilizacijà bei valstybes. Savo ðiokius iðprotavimus

Thukydidis vis paremia ir konkreèiais daviniais ið graikø istorijos. Tuo bûdu

vieningai ið þmogaus prigimties ir ið Graikijos geografijos, ið kovø dël þemës ir

prekybos, pagaliau ið kovø uþ galybæ Thukydidis iðaiðkina visas graikø istorijos

gadynes: seniausius laikus, karþygiø gadynæ, migracijø ir tyronø gadynæ, ir pagaliau

kovas su persais bei tarpusavio kovas.

Thukydidþiui paaiðkëjo, kad politikos esmë yra galybë. Jis grieþtai prieðingas

Herodotui tuo atþvilgiu, kad istorijoj nepripaþásta jokios dorovinës tvarkos. Jei neturi

realios pajëgos, tai yra nesàmonë atsiðaukt á savo „teisingà reikalà“ ir atsidët

dievais, kad jie padës nugalët. Teisingumas nëra kas absolutu, bet já nustato jëgø

pusiausvira. O jei to nëra, tai galingieji daro, kas jiems patinka, o silpnieji nusileidþia.

Toks yra anthropeios logos (V, 89). Panaðiai pasireiðkia ir theios logos, kai

þiûri á tikrovæ: juk tai nesugriaujamas gamtos dësnis, o taip pat ir istorijos dësnis,

kad stiprusis savo jëgà panaudoja tam, kad savo valdþion paimtø tà, kurá pajëgia

áveikti. (Tai ne tik brutalaus Atënø imperializmo charakteristika ir kritika, bet ir

paties Thukydidþio paþiûra). Todël maþas ir silpnas, jei jis turi proto, neturi mëgint

galva pramuðt sienà, o turi ðità dësná þinot ir stipresniojo atþvilgiu bût kuklus.

Tokiais principais vadovavosi ir Periklis; ir jis kiekvienà moralizuojantá pacifizmà

laikë utopija.

Taip tat Thukydidis istorijos filosofas istorijos vyksmus aiðkina vieningu principu

– þmogaus prigimties pastovumu, gaudamas ið èia typingø reiðkiniø ir vyksmu

analogijà. Thukydidþio veikalas paraðytas prisilaikant idejos, kad visi istorijos

vyksmai eina nesugriaujamu dësningumu, kuris istorijos gyvenime galioja ne maþiau,

kaip ðalia þmogaus esamoj gamtoj.

106 LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

Betgi, rodos, ir Thukydidis pripaþásta, kad istorijos vyksmuose pasireiðkia dar ir

tokiø principø, kurie netelpa á racionalaus aiðkinimo rëmus: ir tiksliausia, realiais

jëgos santykiais paremtà suskaièiavimà gali niekais paversti koks (nelaimingas ar

laimingas) atsitikimas. Vadinasi, kiekviename istorijos vyksme esti dar kai ko irracionalaus;

tatai Thukydidis vadina tyché (atsitiktinumas, likimas, laimë nelaimë) 64 .

*

* *

Thukydidá minëjome buvus sofistø mokiná. Sofistai, tie graikø racionalistai,

subjektivistai bei relativistai, pradëjo graikø minties istorijoj naujà laikotarpá. Jie ir

istorijos filosofijoj pareiðkë tokiø minèiø, kurios buvo radikaliai prieðingos senøjø

Graikijos galvotojø mintims, kaip, antai, tokio Hesiodo. Bet pirm negu þiûrësime

sofistø, dar turime suminëti vienà filosofà ið vëlesniøjø gamtininkø, kuris, uþkliudydamas

istorijà, laikësi senobiniø paþiûrø.

Empedoklis ið Akrago (g. 495 m. pr. Kr?), viena áþymiausiø figurø 5-me

ðimtmety, pilna nesuderinamø prieðingumø asmenybë – fyzikas ir mystika, naturalistas

ir supranaturalistas – neabejotinai skelbë pasaulio proceso periodiná pasikartojimà.

Pasaulá formuojamos ir ardomos jëgos esanèios Meilë (Filotés) ir nesantaika

(Neikos). Pagal tai, katra jø dviejø ásigali arba kai abi su viena kita kovoja

dël valdþios, cikliðkame pasaulio proceso vyksme turime keturis periodus. Pirmasis

yra Sferos vienybë, kuriame visi elementai sujungti meilës ásigalëjimu. Antrasis

periodas bûdingas nesantaikos pasirodymu ir prasidëjusiu elementø iðsijungimu

(iðsiskyrimu). Treèiàjá periodà elementai galutinai iðsiskirstæ tik nesantaikai (neapykantai)

ásigalëjus. Ketvirtàjá periodà meilë vël pradeda jungt elementus ir vël

gráþtama prie Sferos.

Ir þmonijos gyvenime dabarties periodo pradþioj Empedoklis, kaip ir Hesiodas,

manë buvus palaimintà gadynæ. Antai, jo vienas fragmentas (128) sako: „Jie (auksinës

gadynës þmonës) dar neturëjo jokio karo ir skerdyniø dievo, jokio valdovo

Dzeuso, ar Krono, ar Poseidono, bet tik vienà valdovæ – meilæ“ 65 . O jei pasaulio

procesas kartojasi, tai iðeina, kad ir ði laiminga gadynë pasikartoja.

Sofistø istorijos bei kulturos filosofija skersmenai prieðinga. Þmonijos pradþioj,

pasak juos, vieðpatavo ne laimingi laikai, kurie paskiau pablogëjo, bet, atvirkðèiai,

þmonija pradþioj buvo visai laukinë ir gyvuliðka, o paskui pakilo á doresná

gyvenimà. Tonà ðiokiam manymui pirmasis, rodos, buvo davæs sofistas Protagoras

savo raðtu „Apie pirminæ bûklæ“ (Perí tés en arché katastaseos), kurio svar-

64 Ið naujausios literaturos apie Thukydidá: Fritz Teger, Thukydides. Stuttgart 1925 (betgi didelis

senas klasicistas prof. E. Schwartz’as, patsai paraðæs veikalà apie Thukydidá, Teger’io knygà

sukritikavæs vadina jà „das inhaltlose Buch“; þiûr. Gnomon 1926. 65–82 p.) Kritikos palankiau priimtas

W. Schaedewaldt’o veikalas: Die Geschichtsschreibung des Thukydides. Ein Versuch Berlin

1929 (rec. Gnomon 1930, 76–100 p.). Daugiau naujesniø darbø apie Thukydidá þiûr. Jahresberichte über

die Fortschritte der klass. Altertumswisseschaft. Bd. 225, 1930.

65 H. Diels, Die Fragmente der Vorsokratiker. Griechisch und deutsch. 3 Aufl. I, Berlin 1912, 271.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

107


PRANAS DOVYDAITIS

biausios mintys yra iðlikusios Platono tuo vardu dialoge. Paskui ðiokià mintá palaikë

ir kiti sofistai, kaip, antai, Kritijas, Euripidis, Moschionas ir Demokritas. Ðiokia

paþiûra reiðkiama ir orfikø poezijoj.

Sofistai, taigi, tikëjo kulturos gyvenime esant paþangos. Tà paþangà jie vaizdavosi

einant ne dievø pagalba, bet þmonëse esamomis jëgomis. Þmogaus dvasios kûriniai

yra religija, kalba ir valstybë. Valstybë gali laikytis tik pripaþástant dorovæ ir

teisæ. Teisës ir dorovës formos, nomai, gali bût labai ávairios: në viena jø nëra absoliuti;

taip pat nëra ir tokios instancijos, galinèios nuspræst, kuri jø bûtø geriausia ar

teisinga, bet kiekviena tauta turi savo dorovës paproèius bei dësnius ir visuomet juos

laiko geriausiais. Paþangos vyriausias variklis – vargas arba reikalas (chria). Jis vis

ragina daryti naujus aptikimus (heuremata), kuriais pagerinami iðvirðiniai gyvenimo

santykiai. Téchnai ágalina daryt racionalinæ paþangà. Aptikimø autoriais laikomi arba

pavieniai þmonës, kurie statomi dievø vietoj (kaip Palamedas vietoj Prometejaus)

arba kai kurie miestai ir tautos. Á Demetrà ir Dionysà net mëginama þiûrëti kaip á

sudievintus þemës darbo, vynuogiø auginimo ir kitø technø aptikëjus.

Sofistø ypaèiai uoliai galvota apie valstybæ. Geresne valstybe laikyta tokia, kurios

átaisymai daugiau atatinka gamtà (fysis). Galvota apie idealià valstybæ, kuri

labiau atatiktø gimtosios teisës reikalavimus negu istorijos valstybës. Apie gimtàjà

teisæ vienodos nuomonës neturëta 66 . Taip pat ir apie valstybës kilimà. Pasak vienø,

valstybes sukûrë despotai kaip Darijus ir Kserksas, pasinaudodami jëgos priemonëmis

ir nesivarþydami nei dora nei teise. Paskui tos stiprios asmenybës turëdavo

pasitraukt, nes jas nugalëdavo menkos vertës þmogystos, atimdavo ið jø valdþià

ir leisdavo ástatymus savo naudai. Taip bûdavo iki vël iðkildavo stiprus vyras

ir ásigalëdavo. Kiti nuomones apie virðþmogius laikydavo tik fikcijomis. Jie sakydavo,

kad tarp fysis ir nómos nesà jokio prieðingumo, ir kad antrasis yra bûtinas

ir tikslus pirmojo padarinys.

Valstybës kilimà vieni vaizdavosi kaip nesavavaldá, kiti – manë jà kilus sàmoningu

ir planingu bûdu. Skirtumus tarp luomø tautoj, ir netgi tarp helenø ir barbarø,

vieni nenaturalø ir neteisëtà reiðkiná, kiti buvo vadinamos „organinës valstybës

idejos“ ðalininkai, pagal kurià, kiekvienà liaudies dalis ir kiekvienas atskiras

asmuo turi atatinkamà vietà ir teisæ pagal savo sugebëjimus. Buvo palieèiami ir

didþiøjø asmenybiø santykiai su minia. Ðiokius klausimus këlë aikðtën jau tie geri

ir blogi patyrimai, kokiø graikø miestai buvo turëjæ su tyronais. Buvo sprendþiama

problema: ar Themistoklis iðkëlë Atënus, ar atvirkðèiai? Klausimas buvo iðspræstas

Themistoklio naudai. Dideliø asmenybiø reikðmë istorijoj dar pagrindingiau buvo

nagrinëjama 4-me ðimtmety.

66 Plaèiau apie tai þiûr. V. Ehrenberg. Anfänge des griechischen Naturrechts. Archiv für die

Geschichte der Philosophie 35 (N. F. 28) B. 1923, 119–143. – W. Nestle, Griechische Naturrechtstheorien.

Das humanistische Gymnasium 1926, 146–162. – Tas pats, Politik und Moral im Saltertum. Neue

Jahrb. f. d. kl. Alt. 1918, I, 225–244. – Tas pats, Die Vorsokratiker. Jena 31929. Taip pat to paties autoriaus

Platono „Protagoro“ ir „Gorgijo“ komentuoti iðleidimai Teubnerio firmos Leipzige.

108 LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

*

* *

Ksenofontas ið Atënø (430–355 m. pr. Kr.), kaip istoriografas yra Thukydidþio

mokinys, o filosofijoj – Sokrato mokinys. Savo veikalu „Hellenica“ jis toliau

tæsë Thukydidþio darbà, apraðydamas savo laikø istorijà. Betgi istoriografijoj jo

reikðmë menkesnë kaip jo mokytojo. Jis veikiai pradeda filosofuot specialiais istorijos

klausimais. Jis yra paraðæs vertingø atsiminimø (Anabasis, Memorabilijos) ir

naudojæs istorijos medþiagà kitiems moksliniams tikslams. Ið Kyro biografijos jo

rankose pasidarë auklëjimo vadovëlis. Ir karo mokslo bei valstybës gerinimo vadovëliams

jis naudojo istorijos medþiagà. Asmenybiø reikðmæ istorijoj jis, kaip sokratininkas,

vertina beveik tik þiûrëdamas etiniø asmens savybiø. Tatai matyt ið jaunesniojo

Kyro charakteristikos ir kitø atvejø. Iki tikrai politinio ir istorinio galvojimo

bei asmenybës vertinimo ið ðios pusës Ksenofontas nepakilo. Ðiuo atþvilgiu kitoks

yra Atënø retorikas, sofisto Gorgijo mokinys.

Isokratas (436–338 m. pr. Kr.). Dideliø istoriniø asmenybiø reikðmë jam visai

aiðki. Jo „Eugoras“ pradeda biografijos istorijà. Makedonijos Pilypà jis laiko tokiu

vyru, kuriam skirta didelë politinë ir istorinë misija. Pilypui pasiøstame raðte

jis taip kalba (5, 150): „Manau, kad Tau nëra neþinoma, kuriuo bûdu dievai valdo

þmoniø santykius. Jie nëra tiesioginë prieþastis laimës ar nelaimës, kuri þmones

iðtinka; bet jie atskiriems þmonëms ákvepia tokias mintis, kad abu dalyku mums

tenka per mus paèius. Taip dabar jie man davë þodá (pavedë dirbt þodþiais), o Tau

jie paveda darbà“. Èia nedvejojamai aiðkiai iðreiðkia, kad atskiros áþymios asmenybës

kiekviena savo ypatingais sugebëjimais turi atlikti sau skirtà uþdaviná, tarnaudama

pasaulá valdanèiai dievybei, kurios yra kaip ir inspiruojama ir pastatyta

ton vieton, kurioj ji stovi. Ðiàja mintimi, taigi, Isokratas nueina toliau, nei kiek siekë

sofistø kulturos filosofija, kurià ðiaip ir jis palaiko, tiktai ypaè stipriai pabrëþdamas

didelæ reikðmæ, kurià turëjo aptikimas kalbos, kaipo specifiðkos priemonës

þmonëms vienam su kitu susiprasti. 67

Isokratas savo mokiniø tarpe turëjo ir dvejetà áþymiø istorininkø: Eforà ir Theopompà.

Eforas paraðë veikalà apie kalbos suradimo teorijà, o Theopompas

perdëtai garbavojo Makedonijos Pilypà, kaip didþiausià tos gadynës politikà. Jo

vardu pavadintame istorijos veikale jis Pilypà këlë kaip bûsimàjá visos Europos valdovà

ir visus ávykius grupavo aplink jo asmená. To veikalo 8-oj knygoj Theopompas

áterpë fantastiðkà idylæ, atvaizduodamas laimingà, idealià þmoniø bûklæ („Meropis“).

Eforas, berods, skytus atvaizdavo kaip nuo visokio neteisingumo laisvà,

turtø bendrumu gyvenanèià laimingà gamtos tautà. Taigi, gamtos gyvenimu gyvenanèiø

tautø idealizavimas, kurio þymiø randame jau Hemero ir Herodoto raðtuose,

buvo ir kai kuriø sofistø, kaip, antai, Antifono, ið naujo palaikytas, o paskiau

stipriai paremtas Platono.

67 Plaèiau apie Isokratà mums rûpimu atþvilgiu þiûr. J. Kessler, Isokrates und die panhellenische

Idee. Paderbon 1910 (Studine zur Gesch. u. Kultur des Altertums IV, 2).

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

109


PRANAS DOVYDAITIS

Platonas (427–347 m. pr. Kr.) istorijos vyksmø neëmë savo filosofijos objektu,

kad ir pavyzdþiø savo etikai ieðkojo istorijoj. Platonas kreipë savo þvilgsná á amþinuosius

ir patvariuosius principus, todël istorija su savo nykstamais reiðkiniais ðiuo

atþvilgiu jam nieko nedavë. Jo visa valstybës filosofija yra kilusi ið nepasitenkinimo

istorijoj susidariusiais santykiais, kuriuos jis laikë iðsigimimo poþymiais.

Statydamas savo idealià valstybæ, jis tik nedaug kà gali pasiimt ið graikø istorijos.

Jis savo teorijà grindþia psichologiniais motivais, kadangi jo tikslas dorovinis:

auklët pilieèiø dorà sub specie aeternitatis. Jo sukonstruota valstybë turi tikti

ne tik vienai kuriai tautai, bet ir visai þmonijai. Valstybæ Platonas veda ið þmogaus

prigimties kilusià naturaliu keliu, be prievartos, nes þmogus tik draugëj su

kitais sau lygiais gali pasigaminti, kas jam bûtina. Technikiniai iðradimai këlë þmogaus

civilizacijà. Betgi civilizacija turi bût tik pagrindas kulturai, iðauklëjant pilieèiø

bendruomenæ dvasiniam-doroviniam gyvenimui.

Savo ankstybesniame amþy istorijos filosofiniø minèiø Platonas pareiðkia bûdindamas

ir kritikuodamas istorijoj susidariusias konstitucijas bei jø pagamintus

joms atatinkamus þmoniø typus („Valstybës“ 8-ji knyga). Filosofiðka yra jo mintis

suponuojant dësningumà, pagal kurá kiekviena tø konstitucijø iðsigema ir su bûtinumu

iðgamina kitokià artimiausià formà: ið timokratijos gema oligarchija, ið ðios

demokratija, o ið ðios tyronija. Kiekviena jø þûva nuo savo specifiðkø ydø, pervirðindamos

tuos principus, kuriais jos remiasi: timokratija gauna galà nuo garbëtroðkos,

oligarchija – nuo pinigø godumo, demokratija – nuo nedrausmingumo, kai

laisvë ir lygybë iðsigema.

Platono senatvës raðtuose, ypaè „Timëjuj“ ir „Ástatymuose“, randame gausiai

istorijos filosofijos minèiø, ir jau gerokai pakitëjusiø. Èia jis eina mytografø keliais.

Ir Platonas, kaip Hesiodas, dësto þmonijos dekadencijos teorijà. „Ástatymø“ 3-oj knygoj

jis pasakoja apie laimingà þmonijos pirminæ gadynæ, kuomet dar nebûta jokios

nuosavybës ir neteisingumo. Þmonija gyvenusi patriarchaliðkai, kaip Homero kiklopai.

Tai buvo Krono gadynë. Po jos einanèioj Zeuso (herojø) gadynëj prasidëjo

bedievëjimas, o dar vëliau – þmoniø valdymo gadynëj – visiðkas sugedimas. Nelaimës

prasidëjo ákûrus miestus ir ávedus privatinæ nuosavybæ. Blogybes galima

paðalint, vieton istorijoj susiformavusiø valstybiø tik pastaèius protu sukurtà valstybæ,

kurios uþdavinys kiek galima vël prisiartint prie auksinës gadynës savo átaisymø

atþvilgiu. Kad pateisintø savo siûlomas naujovybes, kaip, antai, kad sulygintø

vyrus su moterimis, Platonas netgi kartkartëmis nurodo á barbariðkas gamtos

tautas, kaip Sauromatai. Ir mytas apie Atlantidæ nebaigtame dialoge „Kritijas“

turi tikslo parodyt, kaip nukrypimas nuo turtø bendrumo ir siekimas asmens turtø

praþudo tautas ir valstybes 68 . Atskirø tautø ir valstybiø, kaip, antai, persø, atënieèiø,

ir spartieèiø istorijos pasvarstymas sustiprina Platonui ásitikinimà, kad geriausiø

68 Apie Atlantidæ lietuviø kalba tuo tarpu vienintelis vis dar tëra M. Raèkausko straipsnis „Kosmo“

1926 m. 163–180 pusl.; þiûr. taip pat „Kosmos“ 1927 m. 128 pusl.

110 LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

darbø jie nudirbo savo plëtotës pradþioje, kuomet ir jø santvarka buvo geriausia;

o paskui pamaþu ëjo iðsigimimas. Kiekvienos valstybës konstitucija esanti atatinkamo

þmoniø charakterio pasireiðkimas. Geriausia esanti tokia konstitucija, kurioj

sukombinuotos trys pagrindinës formos.

Savotiðkas dalykas Platono istorijos filosofijoj yra jo katastrofø teorija, iðdëstyta

„Timëjuj“. Pasak jo, tam tikrais laiko tarpais èia vienoj, èia kitoj Þemës vietoj ávyksta

vandens ar ugnies katastrofos, sunaikinanèios visus ar dalá gyventojø. Kad lygumose,

kur iðauga aukðtesnë civilizacija, kartas nuo karto ávyksta gamtos katastrofos

ir visa sunaikina, tatai, berods, skelbë ir Thukydidis. Betgi Platono katastrofø

teorija veikiau bus gimininga su senomis þmonijos tradicijomis apie tvanà, arba

su graikø padavimais apie Foronëjø, Niobæ, Daukalionà ir Pyrrhà arba Fajetonà.

Po katastrofos gyvenimas prasideda ið nauja; pradþioj þmonës gyvena taikoj;

paèiø þmoniø nedaug, jie gyvena be metalø, todël nekariauja ir nepirkliauja; valdo

juos valdovai patriarchaliniu bûdu. Paskui maþos grupës susideda draugën, susijungia

bendru darbu ir sutartimis, atsiranda ástatymø davëjai, iðauga aristokratø

ar tyronø valdomos valstybës. Civilizuotas gyvenimas vël nusikelia á lygumas, ákuriami

miestai, iðnaikinimas uþmirðtamas. Graikijoj tokios katastrofos buvo jau ávykusios

keletà kartø. Istorijos ciklius nuo idealios valstybës pradþioj – per timokratijà,

oligarchijà ir demokratijà – iki tyronijos, Platono psychologiðku pagrindimu,

ávyksta per kiekvienus 9 ar 10 tûkstanèiø metø.

Kieno paþiûrø paveiktas Platonas sukonstruavo ðià teorijà, nevisai aiðku. Gal

bût ðià mintá jam pakiðo bendrieji plaèiai paplitæ mytologemai apie pasaulio þuvimà

ir jo atsinaujinimà, kuriø atgarsá jutome jau ir Heraklito filosofijoj. Skirtumas

èia tik tas, kad anuose ávaizdþiuose sunaikinamas ir atnaujinamas visas pasaulis

arba visa Þemë, o Platono katastrofos iðtinka tik kai kuriuos aprëþtus Þemës pavirðiaus

plotus. (Katastrofø mokslas Platono Akademijon, rodos, bus áëjæs paskutiniame

Platono gyvenimo deðimtmetá, ávestas, gal bût, Eudokso).

Taigi, ir Platono koncepcijoj viso pasaulio ir þmonijos istorija eina ratu ir pagal

analogijà su þmogaus siela. Kaip siela, kilusi tyrø idejø pasauly, nupuola, esti iðtremiama

á ðá þemës pasaulá, èia sunyksta, kenèia ir esti atperkama, taip yra ir pasauliui,

ir þmonijai ir atskirai valstybei. Ir patys dievai yra ðin ratan ásukti. Berods,

kai kas pav., Ritter’is, linkæ manyt, kad þmonijos istorijos tikslà Platonas laikæs gyvenimà

patvarios taikos valstybëj. 69 Platono filosofijoj tiek yra dvasinio lobio, jog

jis tik 2000 metø praëjus galëjo bût suprastas, ávertintas ir iðplëtotas, vis naujai pasirodanèiose

monografijose apie ðá antikinio pasaulio dvasios milþinà idealistà 70

* * *

69 C. Ritter, Platon II, 625 pasiremiant „Valstybës“ 424 A ir 473 D vietomis.

70 Literatûros sàraðus þiûr. Ueberweg’o Grundriss der Gesch. d. Phil. des Altertums 11 Aufl.

1920, 76*–118* pusl. Naujesnius pridëjo H. Meyer Geschichte der alten Philosophie 1925. Ið naujausiø:

Fr. Geyer Griechische Staatstheorien. Platon und Aristotelis. Zusammengestellt, München 1926;

K. Reinhardt, Platons Mythen, Bonn 1927.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

111


PRANAS DOVYDAITIS

Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.), áþymiausias Platono mokinys, yra „istoriðkos

dvasios filosofas“ (Meier). Jis istorijos judëjimà ima kaip nuolatos einanèià plëtotæ

(evoliucijà). Jos pradþia turinti ypatingos vertës. Aristoteliui kaip istorininkui

yra bûdinga, kad jis vertina genetiná poþvilgá. „Kas þiûri á daiktus, kaip jie nuo

pradþiø iðauga, tas juos pamatys graþiausiai“, – sako jis. Aristotelis turi kritiðkai

tvarkantá, paþangà pastebintá þvilgsná praeities ir dabarties laikø galvojimui. Jis ásitikinæs,

kad svarbiausios tiesos jau rastos, bet pigiu bûdu esti uþmirðtamos ir lieka

nesunaudotos, taip, jog jas vis tenka surast ið naujo. Todël jis visuomet, prieð pradëdamas

bet koká mokslà dëstyt sistemiðkai, tyrinëdavo jo istorijà.

Aristotelis plaèiai, uoliai ir rûpestingai rankiojo savo pirmtakø paþiûras bei þinias

ið filosofijos, valstybiø, poetikos ir retorikos istorijos. Beveik kiekvienà klausimà

spræsdamas, jis þiûri to problemos istorijos. Negali istoriniu atþvilgiu bût objektyvesnis

ir turiná trumpiau iðreikðti, kaip Aristotelis tai daro (Meier). Ðis medþiagos

rankiojimas ir istoriðkas jo grieþtumas bei tikslumas turëjo didþiausios reikðmës graikø

filosofijos istorijai. Aristotelio filosofijos sistemoj tuo bûdu turime pirmàjà filosofijos

istorijà. Ið jo konstitucijø rinkinio turime Atënø konstitucijos istorijà. Mokytojo

pëdomis eidami Aristotelio mokiniai paliko mums ir kitø mokslø bei kultûrinio gyvenimo

istorijà (Theofrastas – fizikos, Eudemas – matematikos ir astronomijos, Menonas

– medicinos, Kallistenis – pythiniø þaidimø, Dikaiarchas paproèiø).

O betgi Aristotelio genetinis poþvilgis ir jo praktikinis domëjimasis praeities nuomonëmis

dar nieko neprisidëjo istorijos filosofijai plëtot. Jis nepriëjo istorijos vertint

kaip istorijos, bûtent, jos reiðkinius suprast kaip vadovaujamus iðvidinio proto

ir turinèius prasmës. Grásdamas politikà filosofija, skelbdamas þmogø esant socialiná

gyvá, valstybës idejà buvus pirmesnæ negu kilæ konkreèios valstybës, su bûtinumu

iðaugusios ið naminiø ir ðeimyniniø bendruomeniø, Aristotelis ne kiek toliau

nueina uþ sofistikà, prie kurios, matyt, jis sàmoningai derinosi. Ypaè nuostabu,

kad në Aristotelio auklëtinio Aleksandro Makedonieèio þygis sukurt pasaulio

valstybæ sujungiant Vakarus su Rytais jam nepakiðo jokiø istorijos filosofijos minèiø.

Jis tik pasinaudojo Platono katastrofø teorija, pritaikë jà religijos ir filosofijos

istorijai, parëmë jàja savo mokslà apie tam tikrais protarpiais ávykstantá tø paèiø

tiesø pasikartojimà, savo mokslo apie sferø judintojus pirmàsias uþuomazgas tardamas

radæs dievø mytuose.

Taèiau pagrindas, ant kurio Aristotelis statë savo neoriginalias paþiûras á pasaulio

þmonijos ir kulturos istorijos filosofijà – tas pagrindas yra saviðkas, originalus.

Su tuo pagrindu tat pirmiausia ir susipaþinkime.

Ir pasak Aristotelio, gamtoj bei kulturos istorijoj eina amþinas pasikartojimas.

Gamtoj tatai vyksta nuolat atsinaujinant gyvuliø bei augalø rûðims ir gentims. Visos

gyvosios esybës sudëtos ið medþiagos ir formos. Forma, esanti tas pat, kas ir

veikiamoji bei tikslo prieþastis, ne tik pradeda tapsmo (pasidarymo) procesà, bet

ji tartum pridaboja ir atskiras vyksmo stadijas, o plëtotës gale pasireiðkia aikðtën

112 LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

kaip tikslas, kuriam realizuoti vyko visas procesas. Synonymijos dësnis, t. y., kad

plëtotës proceso pradþia ir pabaiga atvaizduoja panaðià esminæ formà, yra vienas

paèiø pagrindiniø Aristotelio gamtos filosofijoj. Atskiras þmogus ðiandien yra, o

po trumpo laiko jo jau nebër; bet þmogus apskritai vis nuolat sugráþta; generacijø

eilëj vis atsinaujina þmogaus esmës forma. Juk gi visos gyvosios esybës siekia, kad

po savo mirties paliktø á save panaðià esybæ, idant joms bûtø leista dalyvaut amþinybëj

jei ne savo skaièium, tai bent savo rûðimi.

Analogiðkai su vyksmu gamtoj Aristotelis vaizdavosi ir kulturos eigà. Pasaulis

yra amþinas. Kaip tat atsitinka, kad istorinæ plëtotæ mes galime atgal atsekt tik trumpà

laikà? Ðiam klausimui atsakyti Aristotelis ir pasinaudoja jau mums paþástama Platono

katastrofø teorija. Þemæ kartas nuo karto iðtinkanèios didelës katastrofos (potvyniai,

gaisrai ir pan.), nuo kuriø þûvanti didesnioji þmonijos ir jø turëtos kulturos

bei civilizacijos dalis. Likusiems þmonëms tenka vël pradët gyvent nuo pradþiø ir

ið primitivumo pamaþi kilt aukðtyn. Tuo bûdu jau yra ávykæ daug katastrofø, kilæ ir

þuvæ daug valstybiø ir visokios gyvijos rûðiø. Bet kaip mes þinome tik apie vienø

vienà potvyná – kad ir jø buvo nesuskaitoma daugybë – taip mes þinome tik ir apie

mûsø kulturos periodo plëtotæ, kad ir jø Þemëj jau bûta daugybës. Ðitaip galvoja ne

tik Aristotelis, bet ir paskesniø laikø antikinio pasaulio galvotojai.

Prie ðio galvojimo Aristotelis jungia kità, bûtent, kad ávairios mokslo nuomonës,

politiniai, moksliniai, meniniai ir kitoki laimëjimai jau yra ir pirmiau buvæ,

kad taigi kiekviename naujame kulturos periode vyksta lygûs arba bent panaðûs

procesai, kaip ir senesniuose perioduose. Kuo Aristotelis remia ðiokià savo nuomonæ?

Ji nëra savaime suprantama. Nes, imant ið savæs, kulturos plëtotë juk kiekvienà

kartà galëtø ágaut vis kitoká pavidalà. O Aristotelio manymu tatai negalima.

Mat, Aristotelio manymu, kiekvienas plëtotës procesas, taigi ir istorijos, yra entelechijos

pasireiðkimas. Kiekvienas plëtotës procesas yra áspielèiuotas tarp dviejø

galiniø punktø, bûtent, tarp sëklos ir tarp gaminio (produkto), kuriame pasireiðkia

sëkloj uþdaryta atatinkamo daikto pilnoji buitis. Kai daiktas yra pasiekæs savo

esminæ formà, tai procesas naturaliu bûdu yra pasibaigæs. Antai, Aristotelis sako

apie tragedijà, kad ji po daugelio pasikeitimø sustojo, kai buvo iðplëtota jos prigimtis

= esmë.

Kaip èia, taip ir visose kitose srityse. Ir kiekvienas kulturos pabûklas turi saviðkà

formà, savo ypatingà esmæ. Kai kultura (ir civilizacija, þinoma) yra perëjusi visas

stadijas ir priëjusi iki savo esmës ir tà esmæ yra pilnai iðplëtojusi (iðskleidusi),

tuomet jau yra pasiekta, ko buvo siekiama, ir kulturos augimo procesas yra baigtas.

Aristotelis bauginasi begalybës. Jis nepripaþásta (pasak Meyer’io, „nekenèia“) ne tik

regressus in infinitum (atgaleigos be galo) bet ir progresus in infinitum (pirmyneigos

be galo). Ne paþanga be galo jam yra pats vertingiausias dalykas, bet plëtojantis,

augant pasiekt savo ousiá, fysis, eidos, t. y. savo esmæ, prigimtá, esminæ formà. Ðioks

supratimas turi savo ðaknis aristoteliðko tapsmo (plëtotës, evolucijos) sàvokoj. Ðiaip

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

113


PRANAS DOVYDAITIS

suprasti kulturos plëtotæ já stûmë jo jausmas vertint saikà ir apribojimà. Jei kulturos

plëtojimosi nesunaikintø gamtos katastrofos ir jei ji nebûtø gràþinama atgal á primitivumo

bûklæ, tai kulturos procesas bûtø senai pasibaigæs ir stovëtø stagnacijoj. Ir jo

paties gyvenamàjá kulturos periodà jis laikë stovint arti pabaigos, reikðdamas vilties,

kad jo darbai bus uþkaiðiojæ kai kuriuos trûkumus.

Visà istorijà laikydamas periodiðkà pasikartojimà panaðiø kulturos proceso reiðkiniø,

jis bûtø galëjæs turët pagrindà þmonijos istorijos morfologijai konstatuot. Bet

já domino tik ta kulturos fazë, kuriai jis pats priderëjo, kurià jis gerai paþinojo, kurios

atskirø apraiðkø ávairumà buvo galima atsekt nuo paèiø jos pradþiø iki paèiø

aukðtumø. O kadangi, jo supratimu, ðioj plëtotës linijoj dominuoja ne tai, kas visuotina,

o tai, kas atskira, tai moksle istorija nedalyvauja. Nes, mat, Aristotelis, kaip

ir Platonas, palaikë tà paþiûrà, kad mokslo, þinojimo objektas turi bût visuotinas

ir amþinas, nekintamas ir patvarus. O toks objektas jam buvo esminë forma. Aristotelis

tà esminæ formà kad ir nenukëlë á transcendentiná pasaulá, kaip Platonas savo

idëjas, tai jødviejø lygumas turinio atþvilgiu nebuvo paliestas, ir tuo bûdu galëjo

atatikt tikrojo paþinimo reikalavimus.

Taigi, Aristotelis savo ásivaizdintà, baigtiná pasaulá laikë esant maþiau komplikuotà,

negu koks jis ið tikrøjø yra. Aristoteliui taip pat buvo svetima mintis, kad

kultûringa þmonija pridera draugën, kad todël, graikams iðmirus, ateis kitos tautos,

kurios kulturos darbà dirbs tolyn. Ir vis dëlto nei tai nujausdamas, nei to geisdamas

jis patapo bûsimø amþiø mokytoju. Kadangi nei Platonas, nei Aristotelis þmonijos

ir jos istorijos nesuvokë kaip vieneto, tai jø raðtuose nerandame istorijos prasmës

suvokimo, ir todël juose neturime istorijos filosofijos siauresne prasme. Betgi ið platonizmo

ir aristotelizmo eina per tûkstanèius metø patvëræs klasikiðkai iðreikðtas teleologiðkas

pasaulio aiðkinimas, kuris daiktø esmës santvarkà ir pasaulio vyksmà

stengiasi suprast besivaduodamas tikslo mintimi; ið ten eina paþiûra, kad buities pasauly

pasireiðkia dieviðkos idejos, ið ten atskyrimas dvasios nuo gamtos, ið ten paþinimas,

kad gyvenimo prasmë yra dvasios atbaigimas ir ásivieðpatavimas. 71

* * *

Helenizmo gadynëj graikø akiratis prasiplëtë. Prieð Aleksandro þygá á Rytus,

graikai skyrë þmonijà á dvi dali: á vieðpatauti paðauktà maþumà – helenus, ir

71 Apie Aristotelá kaip istorininkà vienas naujausiø darbø yra M. Meieri’io straipsnis „Aristotelis

als Historiker“ rinkiny „Philosophia perennis“ (Abhandlungen zu ihrer Vergangenheit und Gegenwart.

Festgabe Josef Geyser zum 60. Geburtstag. Regensburg 1930, I, 39–54). Betgi èia kalbama apie

Aristotelá tik kaip apie istorinës medþiagos rankiotojà ir sudirbëjà, o ne kaip apie istorijos filosofà. Ir

Nestle, ir Schneider’is, ir Bernhart’as ne kà daug turi ðiuo atþvilgiu apie Aristotelá pasakyt.

Tik H. Meyer’is savoj „Senovës filosofijos istorijoj“ ir dar daugiau savo straipsny „Zur Lehre von

der ewigen Wiederkunft aller Dinge“ (Beiträge zur Geschichte der christlichen Altertums und der Byzantischen

Literatur Festgabe Albert Ehrhard zum 60. Geburtstag. Bonn 1922, 359–380) ilgiau stabtelëjæ

prie Aristotelio ir mums rûpimuoju atþvilgiu. Jo mintimis tat èia daugiausia pasinaudojome. Paskutinë

iðvada imta ið Sawicki’o straipsnio „Die Geschichtsphilosophie als Philosophia perennis“ sakytame

rinkiny „Philosophia perennis“ I, 519.

114 LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

tarnauti skirtà „barbarø“ masæ. Ðià paþiûrà dar klasikiðkai formulavo E u r i p i -

d i s, á jà atsiðaukë Aristotelis, jà remdamas klimato poveikiais (þiemiø tautos

turi narsà be meno, rytieèiai – menà be narsos, helenai – ir narsà ir menà). Berods,

jau sofistai buvo ðià paþiûrà ðiek tiek pralauþæ. Antai, viename neseniai aptiktame

fragmente sofistas Antifonas sako: „Prigimtimi mes visi, helenai ir barbarai, esame

lygûs visais atþvilgiais“; ðitai jis paremia visø þmoniø kûno organizacijos lygybe.

Ir Gorgijo mokinys Alkidamas pareiðkia: „Dievas visus þmones leido laisvus;

gamta niekà nepadarë vergà“. Ir Platonà gauni justi savo viduj nesutikus

su mintimi apie barbarø inferiorumà. Sokrato mokykloj ypaè kynikai su savo

individualistiniu gyvenimo idealu skynë kelià kosmopolitizmui. Diogenas ir

Kratis vieðai save tokiais laikë.

Bet tik po to, kai Makedonijos Pilypas sunaikino helenø polá, o Aleksandras nukariavo

Rytus, kalbamos idëjos galëjo gauti atramos paèioj tikrovëj. Dabar visas

graikams þinomas geografinis þemës plotas buvo pradëtas laikyt vienetu (oikoumenë);

ir taip pat jos gyvenanti þmonija, neþiûrint tautø ávairumo, buvo imta laikyt

prideranti draugën 72 .

Ypaè stoikø filosofija stipriai ðiokià mintá parëmë. Mat, stoikø idealas buvo

vieninga ið visos þmonijos sudaryta valstybë. Ðiokia mintis tat rëmë ir vieningos

þmonijos istorijos mintá. Taip pat stoikø mokslas apie apvaizdà (prónioa) siûlë mintá

istorijos eigà traktuot vieningai. Diodoro ið Sicilijos (apie 80–20 m. pr. Kr.) „Istorinës

Bibliotekos“ ávade randame sàvokà organizmo, kuris pirmiau buvo pritaikytas

atskirai valstybei, paskui stoikø pritaikytas þmonijos valstybei, o dabar – þmonijos

istorijai, kuri apvaizdos planu visoj pasaulio tvarkoj eina bûtinais, tautø ir jø

vadø prigimty esanèiais dësniais ir, rodos, eina amþinuoju ratu. Ðioj þmonijos istorijos

eigoj ir didþiosios asmenybës turi sau skirtà vietà bei uþdavinius. Antai,

Aleksandras Didysis vëlesnëms kartoms atrodo buvæs toks þmogus, kuris turëjo

istorinæ misijà ágyvendint stoikø pasaulinæ valstybæ. Toká já atvaizduoja Plutarc

h a s (40–120 m. po Kr.). Aleksandro asmens vertinimas jam sukelia mintá, kad

istorijà daro didieji þmonës. Toki yra buvæ ir Solonas, ir Miltiadis, ir Aristidis, ir

Periklis, ir Brasidas, kurie savuoju ðaunumu (aretç) nugalëjo ir jiems besiprieðinantá

likimà (tychç). Visai suprantama, kad nuo ðio istorijos herojø kulto buvo netrukus

prieita apoteozuot helenizmo valdovus, o vëliau Romos imperatorius, kurie buvo

garbinami kaip „dievai“ (theoi) ir gelbëtojai (soteres) 73 .

Plutarcho atstovaujamos paþiûros prieð tai buvo reiðkiamos helenizmo filosofijoj.

Jau Aristotelio mokinys Dikaiarchas ið Messanos reiðkia nuomonæ, kad filosofijos

uþdavinys yra ne tik teorija, bet ir praktiðkas veikimas. Savo nuomonei paremti

jis nurodo á praeities filosofus. Savo raðte „Tripolitikos“ jis vël paima Platono

(Ástatymuose) iðreikðtà mintá apie trijø pagrindiniø valstybës formø sujungimà á or-

72 J. K â r s t , Die antike Idee der Oikumene, 1903.

73 Plg. O. Weinreich, Antikes Gottmenschentum. Neue Jahrb. f. Wissenschaft und Jugendbildung

1926. 645 ss.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

115


PRANAS DOVYDAITIS

ganiná vienetà. Pagaliau savo veikale „Bios Hellådos“ jis iðdëstë kulturos plëtojimosi

teorijà. Kulturos plëtojimasis eina trimis laipsniais. Pirmasis yra tas seniausis laipsnis,

kuriame dar nëra kulturos; todël jame nëra ir blogio, kurá gamina kultûra; èia

yra tikrasis branduolys padavimø apie auksinæ gadynæ. Antrajame laipsny jau gyvenama

bastûnø ir medþiokliø gyvenimu: èia prasideda nuosavybë, o su jàja ir karas.

Treèiajame laipsny – dirbama þemë ir gyvenama sësliu gyvenimu; kultura dar

pakyla aukðtyn, bet su jàja eina didyn ir neiðvengiamai susijusios blogybës.

Dikaiarchas dar ëmë þmoniø kulturos plëtojimàsi einant tam tikru dësningumu.

Betgi kitiems istorija, ypaèiai politinë, atrodë esanti kaþkoks netvarkingas atsitikimo,

tychës, þaidimas. Ðiuo metu atsiradæs ávaizdis, kad laimë stovinti ant besiritanèio

rutulio. Toks vyras, kaip Demetrijas Poliorkietis, dëliai ávairiø savo gyvenimo

pasikeitimø, jautësi esàs tychës padaras, kurá ji èia aukðtyn pakeldavo, èia

vël þemyn numesdavo. Kitas Aristotelio mokinys Demetrijas ið Falerono savo

knygoj apie likimà (Perì tychçs), svarstydamas pakitëjusià pasauly padëtá sugriuvus

persø valstybei ir iðkilus Makedonijai, pareiðkia, kad „laimë pasaulá atnaujina

visai prieð mûsø suskaièiavimus ir savo galybæ parodo netikëtai“. Taigi, iðvada èia

ta, kad istoriná vyksmà valdo savavaliai kokia demoniðka jëga, o patsai tas vyksmas

nesilaiko jokiø dësniø ir nëra ið anksto numatomas.

Kitaip istorijos eiga atrodë stoikø akyse. Stoikams viskas, kas vyksta Kosme,

yra dieviðko Logo veikimas, viskas yra apvaizdos darbas; visa pasaulio eiga yra lyg

kokia ið anksto nustatyta harmonija. Taip pirmoj eilëj manyta apie gamtà. Bet ir þmogus,

ir þmonija yra gamtos dalis, kuri taip pat ájungta á Kosmà, jame gyvena, pasidaro

ir iðnyksta. Taigi ir istorija yra gamtos dalis ir eina pagal likimà (heimarmenç).

Stoikai priima Heraklito iðreikðtà posaká, kad visi þmoniø ástatymai minta vienu dieviðku.

Bet greta supratimo, kad ástatymas (nómos) eina ið dieviðko gamtos dësnio,

stoikai dar nomà ëmë ir kaipo prieðingumà gamtai (fysis) (kaip sofistai ir kynikai) ir

gamtos teisæ statë prieðais pozitivià, istorijoj susiformavusià teisæ. Ðiokio dvejopo supratimo

jie nepajëgë visiðkai suderint. Todël neaiðku, ar jie galëjo turët mintá apie

þmonijos plëtojimàsi istorijoj, toliau augant þmoniø jëgoms ir pradmenims. Vis dëlto

stoicizmo filosofijoj bûta þymiø, rodanèiø stoikus tikëjus kulturos paþangà, t. y.

istorijos plëtojimàsi. Ypaèiai tikëta tà paþangà ëjus per áþymiø þmoniø padarytus

aptikimus. Tokiais þmonëmis laikyta pirmøjø laikø valdovai arba net dievai.

Ðioká ávaizdá lengva sujungti su stoikø ásivaizduoto iðminèiaus idealu. Nes toks

iðminèius tai jau yra gimæs valdovas, basilikòs aner, kurá Platonas postuluoja savo

„Politike“. Èion prisideda ir filantropijos (þmoniø meilës) etinë savybë. Antigonas

Gonatas cituoja graþø posaká, kad „karaliauti esanti garbinga tarnyba“ (éndoksos

douleia). Ypaèiai viduriniø laikø stoikai, kai buvo pasauly ásivieðpatavusi Romos

valstybë, tos valstybës áspûdþio pagauti, ágavo supratimo apie istorijos plëtotæ ir

istoriná didingumà. Tuo bûdu Polybiaus ir Poseidoniaus darbuose turime

stoicizmo filosofijà susijungus su istoriografija ir virtus istorijos filosofija. Bet pirm

eidami tolyn, dar ádëmiau þvilgtelsime á stoikø vaizduotàsi pasaulio ávykiø ëjimà

116 LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS


FILOSOFIJOS ISTORIJA

ratu, kadangi stoicizmas buvo paskutinis tos paþiûros etapas graikø galvojime, tarytum

reziumuojantis visas pirmesnes paþiûras.

Stoicizmas sujungia Heraklito pagrindinæ mintá su pythagoriðka paþiûra tuo bûdu,

kad periodiná pasaulio kilimà ir þuvimà vaizduojasi tuo bûdu, kad vienas kità

pakeièià pasauliai yra panaðûs iki smulkmenø. Kaip ið dieviðkos pirminës ugnies,

ið tos dieviðkos pirminës substancijos, kuri pati yra nekilus ir nenykstama, pasidaro

visas pasaulis, taip pasaulis ugny ir pranyks, idant periodiniais laiko tarpais vël

ið jos iðkiltø. Ðiais periodais ávyksta visa ko be iðimties pasikartojimas, pav. gyvijoj

ne tik rûðiø ir genèiø, bet taip pat ir individø.

Antai, jau stoicizmo grindëjas Zenonas ið Kitiono (334–262 m. pr. Kr.) skelbë,

kad gráþta tuo paèiu pavidalu ne tik pasaulis, bet kad sugráð tas pats Sokratas, kaipo

to paties Sofronisko ir tos paèios Fainareyës sûnus, kad jis tuose paèiuose Atënuose

gaus tà patá iðsimokslinimà, skelbs tà paèià filosofijà, bus áskøstas tø dviejø

paèiø skundëjø Anyto ir Meleto, bus taip pat nusmerktas, net dëvës tais paèiais drabuþiais

ir t. t. Ðiaip manë ankstybesnieji stoikai, o vëliau Poseidonus ir M. Aurelius.

Individualiø dalykø sugráþimas, rodos, këlë abejojimø jau ir patiems stoikams;

todël jie ðá mokslà interpretavo tàja prasme, kad gráð ne tas pats Sokratas, bet kaþkas

panaðus á Sokratà visais atþvilgiais ir tas kaþkas ves moterá visais atþvilgiais

panaðià á Ksantipæ, ir bus áskøstas þmoniø, visais atþvilgiais panaðiø á Anytà ir Meletà.

Visiðko panaðumo negalá bûti todël, kad asmens ir ávykiai ávyksta skirtingu

laiku. Identiðkumui pridera ir vieningas laiko trukimas; o tuo tarpu kai du, kad ir

ðiaip visai panaðiu, daiktu pasirodo ne vienu laiku, tai juodu jau yra du daiktu, ir

yra jau, taigi, nebeidentiðku.

Tik tokio skirtumo laiko atþvilgiu rodos ir teturi, stoikø manymu, begaliniu ratu

pasikartojantieji pasauliai. Nes jei tame procese dieviðkoji ugnis tik pareiðkia savy

uþdarytà turiná pagal jai imanentiðkà bûtinàjá dësningumà ir protingumà veikiant

draugëj tiems patiems prieþastingumo veiksniams, tuomet nematyt, kaip ið to gali

rastis padarinio skirtumas. Kai kurie stoikai, kuriems atrodë nepriimtinas visiðkas

daiktø panaðumas, berods pirminæ paþiûrà yra pakeitæ tàja prasme, jog vienam periodui

pereinant á kità, manë ávykstant pakitëjimø, kad ir menkø, nereikðmingø.

Bet nenurodoma tø specialiø prieþasèiø, kurios tuos pakitëjimus sukeltø. Pasaulio

susikûrenimas (ekpyrosis) ávyksta tuomet, kai planetø konstelacija pasidaro visai ta

pati, kaip pasaulio periodo pradþioj, t. y. kai planetos yra pasiekusios tuos punktus,

kuriuose jos stovëjo pasaulio pradþioj.

Ne visi stoikai pripaþino ðioká mokslà apie daiktø cikliðkà (= ratu) kilimà ir sunykimà.

Panaitius ir Boethius gráþo á Aristotelio mokslà apie pasaulio amþinumà

ir apie laikas nuo laiko ávykstantá Þemës atsinaujinimà 74

74 Sekant H. Meyer’á: Zur Lehre von der ewigen Wiederkunft aller Dinge 365–367 p. Meyer’is

(360 p. I past.) nurodo á jo neþinotà W. Stohmann’o disertacijà: Überblick über die Geschichte des

Gedankens der Ewigen Wiederkunft mit Besonderer Berücksichtigung der „Palingenesus akker Dinge“.

München 1917. Ir mes ðio darbo nesame rankose turëjæ.

LOGOS 50

2007 SAUSIS • KOVAS

117

More magazines by this user
Similar magazines