MITO KALBA KAIP PASAULIO ĮVALDYMO BŪDAS - Logos

litlogos.eu

MITO KALBA KAIP PASAULIO ĮVALDYMO BŪDAS - Logos

Gauta 2006 04 18

MITO KALBA

KAIP PASAULIO ÁVALDYMO BÛDAS

MOKSLINË MINTIS

The Language of Myth as a Means of Mastering the World

SUMMARY

The article is based on the assumption that the perception of the significance of language is a characteristic

feature as far back as pre-theoretical human images of the world. The emphasis on the power

of language in myths, as well as its influence on primitive people, suggests that the archaean mind

perceives language as a given reality that in its sureness equals or even surpasses physical reality. The

indistinctiveness of objective and subjective aspects, the wholeness of reality and experience characteristic

of pre-theoretical thinking conditioned the sameness of both the language and the world reality

for a person. Since the possibility of a name to represent beings and things is perceived as the magical

power of a word, the naming which indicates their relationship is treated as an equivalent of the essence

of things. Giving prominence to names used in myths, a belief in the creative power of a word,

and in its substantiality and self-contained value, suggest that the recognition of the active role of language

in a person’s relationship with the world is natural to archaean thinking. By reasoning about the

role of language in myths, we seek to emphasize that the understanding of the significance of language

has deep historical roots. In the article, we justify the assumption that the pre-theoretical perception of

language power becomes the base line for theoretical reflection on the role of language.

Ðiuolaikinës þinojimo formos nëra

vien ðiø dienø þmogaus atradimas. Jau

mitiniame màstyme formuojasi ypatingas

dëmesys kalbai. Maginiø kalbos ga-

NIJOLË AUKÐTUOLYTË

Kauno technologijos universitetas

ÁVADAS

liø, jos „tikroviðkumo“ pajauta, bûdinga

archajiniam þmogaus màstymui, lëmë

tikëjimà kuriamàja kalbos galia, savaiminiu

þodþio vertingumu. Tai leidþia

RAKTAÞODÞIAI: mitologija, kalba, ikiteorinis màstymas, vardas ir daiktas, þinojimas.

KEY WORDS: mythology, language, pre-theoretical thinking, name and thing, knowledge.

LOGOS 48

2006 SPALIS • LAPKRITIS

57


NIJOLË AUKÐTUOLYTË

58

daryti prielaidà, kad paþintinio kalbos

vaidmens filosofinës refleksijos pradmenys

glûdi jau ikiteoriniuose þmogaus

vaizdiniuose. Toks iðeities taðkas leidþia

Mitø tyrinëjimai E. Cassirerio, M. Eliade’s,

J. Frazerio ir kitø autoriø darbuose

liudija, kad kalbos reikðmingumo pasaulio

paþinimui suvokimas turi gilias

istorines ðaknis. Jau senovës þmogus,

pasakojimo forma rekonstruodamas realius

ávykius ir reiðkinius, bandë ieðkoti

tvarkos, ryðio ir prasmës pasaulyje.

Mituose þmogus simboliðkai iðreiðkë savo

santyká su pasauliu, apmàstë jo sandarà,

ieðkojo esmës. Mitas – istoriðkai

ankstyviausia pasaulio refleksija. Jam

bûdingas realybës ir jos iðgyvenimo

vientisumas, objektyvaus ir subjektyvaus

aspektø neskyrimas leido tapatinti

daiktus, bûtybes ir jø simbolius, pirmiausia

vardus. Mituose dëmesys kalbai

pasireiðkë domëjimusi atskiru þodþiu,

t. y. daikto vardu. Labai glaustai ir taikliai

þodþio vietà ikiteoriniuose vaizdiniuose

nurodo E. Cassireris. Jis raðo:

„Ðiame pirmajame refleksijos lygyje...

þodis nëra þenklinimas ar ávardijimas,

ar dvasinis tikrovës simbolis; jis pats yra

tikrø tikriausia tikrovës dalis. Mitinæ

kalbos sampratà ... visuomet apibûdina

ðio skirtumo tarp þodþio ir daikto nebuvimas.

Kiekvieno daikto esmë glûdi jo

varde. Þodþiui ið karto suteikiamos maginës

galios. Tas, kuris uþvaldo vardà ir

þino, kaip juo pasinaudoti, ágyja galià

paèiam daiktui. …Visa þodþio ir vardo

magija yra pagrásta prielaida, kad daiktø

pasaulis ir vardø pasaulis sudaro vie-

LOGOS 48

2006 SPALIS • LAPKRITIS

* * *

ið naujo paþvelgti á paþintiniø kalbos galiø

tyrimø, iðsirutuliojusiø iki mokslo

kalbos kûrimo ir jos tyrimo programø,

iðtakas.

ningà neatskiriamà prieþastinio ryðio

grandinæ ir vienatinæ tikrovæ“ 1 .

Archajinis protas kalbà suvokia kaip

duotà realybæ, tikrumu prilygstanèià fizinei

realybei, o savo svarba netgi jà

pranokstanèià. Kalbos pasaulis jam yra

toks pat objektyvus kaip ir daiktø pasaulis.

Tiesioginë vardo priklausomybë

daiktui átraukia já á daiktø bûties sferà.

Pirmykðèiam þmogui vardai yra ne konvencijos,

jie iðreiðkia esmæ. Sutapatinus

daiktà ir þodá, teigiamas vidinis ryðys

tarp objekto ir jo vardo. Vardas màstomas

kaip kaþkas neatsiejama nuo ávardijamo

objekto, kaip neatskiriama jo dalis,

suteikianti jam visiðkà substancialumà.

Vardas suvokiamas kaip sakralinë

bûtybës ar daikto dalis. Remiamasi intuityvia

prielaida, kad objektas susideda

ne vien ið matomo kûniðko prado,

bet kûniðkas pavidalas slepia savyje

dvasià. Ir vardas yra jos tinkamas simbolis,

nes jis atstovauja asmeniui ar

daiktui ir tada, kai jø nëra. Senovës

Egipto Piramidþiø tekstuose galima rasti:

„nemirë jis, neiðnyko jo vardas“ 2 . Dël

vardo objektas suvokiamas ne tik empiriniu,

bet ir idealiu aspektu. Ávardijimas

suvokiamas kaip daikto ar bûtybës esmës

áspëjimas. Manoma, kad bet kokio

mitinio vaizdinio esmæ galima nustatyti

pagal jo vardà. Vardas ir esmë laikomi

vidujai susijusiais ir jø ryðys suvokiamas

kaip bûtinas. Vardas ne tik þy-


mi esmæ, bet jis pats yra esmë, ir esmë

esti varde. Jis traktuojamas kaip daikto

esmës atitikmuo. Ðià sàsajà vëliau ëmësi

analizuoti reflektyvus màstymas 3 .

Poþiûris á vardà kaip vidinæ objekto

esmæ, jo dvasià, jëgos ir gerovës ðaltiná,

sureikðmina vardø vartojimà. Manoma,

kad, tardami vardà, veikiame daiktà ar

bûtybæ. Tuo remiasi visa þodinë magija:

uþkeikimø, burtø jëga, ávairûs tabu,

slaptø kalbø kûrimas. Vardo pakeitimas

mitinëje sàmonëje suvokiamas kaip juo

ávardijamo objekto sunaikinimas ir naujo

sukûrimas, nes vardas pripaþástamas

savotiðku kûno dvasiniu dvyniu. Manyèiau,

tai akivaizdþiai liudija nekonvencinæ

vardø sampratà, jø ontologinës

prasmës áþvalgà. Pavyzdþiui, ávairiø

tautø mitologijoje berniukui subrendus

ir specialaus maginio ritualo metu

áðventinant já á vyrus, jis gauna ir naujà

vardà, nes pasikeitë jo esmë.

Tikëjimas magiðka þodþio galia, pagarbus

elgesys su vardais duoda pradþià

minèiai, kad þodis vertingas pats

savaime 4 . Mitai liudija tikëjimà, kad

þmogus gali bûti veikiamas gerai ar blogai

priklausomai nuo kontekstø, kuriuose

tariamas jo vardas. Ligos ávardijimas

balsu gali bûti áprasmintas kaip jos kvietimas,

nes liga gali ateiti, iðgirdusi savo

vardà. Mirusiøjø vardø tabu remiasi

baime paveikti jø dvasià ir pan. Mituose

kyla suvokimas, kad vardas yra subjekto

nepakartojamumo poþymis. Ryðys

tarp asmens ir jo vardo iðlieka ir vëlesnëse

kultûrose. Romënø teisëje jos subjektu

galëjo bûti ne kiekvienas fizinis asmuo.

Vergai teisine prasme neturëjo

vardo ir nebuvo savarankiðki asmenys.

MOKSLINË MINTIS

Bûtent vardas sàlygojo þmogaus tapimà

individu, asmeniu. Be jo iðnyktø individualumo

ribos.

Mitiniame màstyme akivaizdþiai teigiama

þodþio, juo ávardijamo objekto ir

atitinkamo veiksmo funkcinë vienybë.

Þodis suvokiamas kaip jungianti grandis

tarp minties ir veiksmo. Triada mintis–þodis–veiksmas

liudija ðiø elementø

sàryðá, netgi tapatumo galimybæ. Þodþiu

atliekamas dieviðkas kûrimo aktas. Þodyje

ásikûnija Demiurgo galia, kurianti

Visatà ið atskirø elementø, ið daliø, kurias

jis iðreiðkë garsu. Archajinis protas

pasaulá suvokë kaip dievybës minties ir

þodþio rezultatà. „Visa esatis ágyja bûtá

ið pradþiø ðirdyje (tai – minties buveinë.

– N. A.), o „lieþuvis“ (t. y. þodis. –

N. A.) ákûnija tai realiame gyvenime.“ 5

Visose archajinëse kultûrose ávardijimas

tolygus kûrimo aktui, o vardø davëjas

– tai kartu ir pasaulio kûrëjas. Dievo

þodþiui skiriamas direktyvus vaidmuo.

Visa esatis ágyja bûtá ir pradþià ið

Dievo þodþio. Jis nustato tvarkà, kaip

veikia þmogus ir Visata. Pavyzdþiui,

M. Eliade apraðo kosmogoniná polinezieèiø

mità, pasak kurio aukðèiausias

Dievas savo minties ir þodþiø galia perskyrë

Vandenis, sukûrë Dangø ir Þemæ.

Jis tarë: „Tepersiskiria Vandenys, tesusidaro

Dangûs, teatsiranda Þemë!“ Per

ðiuos þodþius pasaulis áþengë egzistencijon,

vadinasi, tai yra ne ðiaip þodþiai.

Jie turi sakralinæ galià 6 . Panaðiai indø

religijoje Brahmanas, arba aukðèiausia

esybë, ið kurios iðsiplëtoja Visata visa

savo ávairove, prilyginamas kalbai (þodþiui).

Vedø knygose þodis reguliuoja ir

valdo gamtos judesius. Egiptieèiø mito-

LOGOS 48

2006 SPALIS • LAPKRITIS

59


NIJOLË AUKÐTUOLYTË

60

logijoje iðminties Dievas rûpinasi þodine

kalba, matu, skaièiuote, t. y. visu þinojimu,

ir tai iliustruoja jø tarpusavio

sàryðio suvokimà senovës þmogaus pasaulëjautoje.

Þodis þmogui, panaðiai kaip dievas

ar demonas, yra ne jo paties kûrinys, bet

pats savaime esmingas ir reikðmingas

kaip kaþkas objektyviai realaus. Beveik

visose religijose þodis siejamas su Kûrëju

kaip jo kûrybos árankis arba kaip

pradmuo, ið kurio atsiranda visa bûtis

ir jos tvarka. Ði idëja ateina ir á krikðèionybæ.

Ðv. Jono evangelijoje mes skaitome:

„Pradþioje buvo Þodis. Tas Þodis

buvo pas Dievà, ir Þodis buvo Dievas.

… Visa per já atsirado, ir be jo neatsirado

nieko, kas tik yra atsiradæ“ 7 . Ðvento

þodþio jëgai paklûsta viskas. Todël valdantis

þodá valdo ir pasaulá. Ðia analogija

remiasi þmogus, kai jam reikia kà

nors padaryti, sukurti. Jis taria sakralinius

þodþius. Þodþiai, kuriais Dievas

sumodeliavo Visatà, tariami ir nevaisingos

gimdytojos apvaisinimo apeigose,

jie tariami ir siekiant iðgydyti negalià,

nuraminti prislëgtà ðirdá ar ákvëpti pergalingiems

þygiams. Mitas teikia modelá

bet kurios rûðies kûrybai. Visa, kà daro

þmogus, tam tikra prasme atkartoja

svarbiausià ávykusá faktà – Dievo kûrëjo

archetipiná gestà – Pasaulio sukûrimà.

Kûrybos aktas susiejamas su mintiniu

procesu ir kalba, o ne su fiziniu aktyvumu.

Ávardijimo sàsajos su kûryba grindþiamos

maginës þodþio galios. Þodá

pripaþinus árankiu, kuriuo galima ásiskverbti

á daiktø esmæ, antikos filosofø

darbuose ðios maginës galios transformuojasi

á filosofiná „tikrøjø vardø“ ieðkojimà,

kuris implikuoja, kad pabrëþi-

LOGOS 48

2006 SPALIS • LAPKRITIS

mas vëlesnëje filosofinëje tradicijoje aktyvus

kuriantis kalbos vaidmuo.

Didþiulis mitinio màstymo dëmesys

vardui, kalbai suteikama dieviðka kuriamoji

galia rodo kalbos reikðmingumo ir

jos „tikroviðkumo“ suvokimà archajinëse

kultûrose. Mitinis poþiûris á kalbà plëtojasi

pereidamas nuo individualaus suvokimo,

kad ypatinga galia slypi konkreèiame

þodyje, kad egzistuoja konkreèios

magiðkos formulës, prie universalios kalbos,

kaip visumos, savaiminës vertës idëjos.

Mitinis màstymas intuityviai áþvelgë,

kad kalba ne tik perteikia mintis, bet padeda

minèiai kilti. Mintis ágauna realybæ

tik þodyje ir per þodá, jà iðreiðkiantá ir

suteikiantá jai individualybæ. Bûtent per

kalbà jusliniame pasaulyje atsiveria naujas

dvasinis pasaulis, kuriame veikianèios

bûtybës yra tik ávairiø þmogaus ir

gamtos galiø metaforos 8 .

E. Cassireris akcentuoja, kad kalba

mite simboliðkai perkuria pasaulá. Garsø

kompleksas, kuriuo kaþkas ávardijama,

nëra atsitiktinai pasirinkta moneta.

Ji iðreiðkia tam tikrà vertæ 9 . Tai demonstruoja

ðiø dvasiniø veiksniø vienybæ. Kalba

nëra vien mito komponentas. Jos iðtakose

slypi ir kita jëga – logosas. Palaipsniui

þodis vis labiau tampa sàvokos

þenklu. Mite ryðkus simbolio, metaforos,

analogijos, kurie yra labai svarbûs ðiuolaikiniame

moksle, vaidmuo leidþia daryti

prielaidà, kad archajinë sàmonë turi

ypatingà pasaulio ásisàmoninimo strategijà,

ákûnijamà sudëtingomis màstymo

operacijomis. Iki teorinio gamtos reiðkiniø

aiðkinimo mitas atstoja ávykiø analizæ

ir iðvadas. Todël vartojant þodá, reikia

didþiausio tikslumo. Bet koks netikslumas

ritme, skiemenø pokyèiai maldoje


atimtø þodþio tikrumo jëgà. Mitinis màstymas

ne menkiau reiklus negu teorinis

màstymas. Tai labai aiðkiai teigia Cl. Levi-Straussas,

sakydamas, jog „galbût kada

nors mes suprasime, kad mitinio ir

mokslinio màstymo logika yra ta pati ir

kad þmogus visada màstë taip pat gerai“

1 0 . Mite papasakota „istorija“ yra ne

ðiaip fantazija, bet tam tikros rûðies þinojimas.

Tokios nuostatos laikosi ne tik

mitø tyrëjai, bet ir ðiuolaikiniai fizikai,

teigiantys, kad mokslinis màstymas yra

ikimokslinio màstymo tæsinys 1 1 ir nebrëþia

tarp jø grieþtos demarkacinës linijos.

Kai tik mitas pakilo virð maginës

praktikos, siekianèios konkreèiø rezultatø

(priðaukti lietø, uþtikrinti medþioklës

laimiká ir pan.), jis tapo paþinimo

modeliu. Pasaulio paþinimas senovës

þmogui tolygus mitø prasmiø iððifravimui.

Juk visuomenëse, be raðto ir archyvø,

bûtent mitologija átvirtino turi-

1. Mitø tyrinëjimai, liudijantys, kad jau

ikiteoriniuose þmogaus vaizdiniuose

formuojasi reikðmingo kalbos vaidmens

pasaulio paþinime suvokimas,

atskleidë kalbos galiø ásisàmoninimo

istorines ðaknis.

2. Sureikðmintas vardø vartojimas mituose,

pabrëþiama kalbos galia sàlygojo

tai, kad ðis archajinis màstymas

pripaþino aktyvø kalbos vaidmená

Literatûra ir nuorodos

11 E. Cassirer. Philosophy of symbolic forms. Vol. 1:

Language. – New Haven: Yale univ. press,

1957, p. 117–118.

IÐVADOS

MOKSLINË MINTIS

mà iðmintá, ágytà patirtá, suvoktas reikðmes,

t. y. dalykus, kuriø svarba buvo

neabejojama. Vëliau tà funkcijà perëmë

raðtytinë tradicija. Todël á mità galime

þvelgti kaip á þmogaus proto projekcijà,

simboliná pasaulio struktûrinimà, leidþiantá

tvarkyti prasminius elementus ir

ið jø kurti visumas. Ðia prasme jis gali

bûti tapatinamas su „pirmykðèiu mokslu“,

o jo tyrimas – su þmogaus màstymo

paþinimu.

Kalba yra neatskiriama mito dalis. Jis

perteikiamas þodþiu ir priklauso diskurso

srièiai. Nuo pat pradþiø kalba ir mitas

esti nepertraukiamai susijæ. Glaudus

ryðys tarp mitinio ir kalbinio màstymo

padeda suprasti ðiø pasauliø vienybæ ir

skirtumus, áþvelgti bendrà jø konceptualià

formà. Mitø tyrimai leidþia apèiuopti

universalius þmogaus minties formavimosi

principus, atveria mûsø þvilgsniui

universalià pradinæ logikà.

þmogaus santykyje su pasauliu, ir tai

tapo iðeities taðku filosofinei kalbos

vaidmens refleksijai antikoje.

3. Mitiniam màstymui bûdingas kalbos

pasaulio tapatumas daiktø pasauliui

iðkelia jø palyginimo galimybiø problemà,

kurià spræs filosofai nuo Platono

iki Wittgensteino ir Feyerabendo

analizuodami kalbos galimybes

atvaizduoti pasaulá.

12 Ã. Ôðàíêôîðò. Ã. À. Ôðàíêôîðò, Äæ. Óèëñîí,

Ò. ßêîáñåí. Â ïðåäâåðèè ôèëîñîôèè. – Mîñêâà:

Íàóêà, 1984, c. 6.

LOGOS 48

2006 SPALIS • LAPKRITIS

61


NIJOLË AUKÐTUOLYTË

62

13 Ypaè aktuali vardo ir esmës sàryðio problema

tapo antikoje. Plaèiau þr.: N. Aukðtuolytë.

Daiktø ir vardø santykio filosofinë refleksija

antikoje. Problemos, 68, 2005. Vilnius: Vilniaus

universiteto leidykla.

14 Maginës vardo galios plaèiai aptartos mitø tyrinëtojø

darbuose: E. Cassirer. Language and

Myth. – N.Y., 1946; Cl. Levi-Strauss. Mitas ir

reikðmë. Vertë V. Gumauskaitë, in Krantai,

1990, kovas, p. 23–30; Äæ. Ôðýçåð. Çîëîòàÿ

âåòâü. – Mîñêâà: Èçä. ïîëèòè÷åñêîé

ëèòåðàòóðû, 1986, ir kt.

15 Á. À. Òóðàåâ. Åãèïåòñêàÿ ëèòåðàòóðà. T. 1. –

Mîñêâà: Ñàáàøíèêîâà, 1920, c. 40–41.

LOGOS 48

2006 SPALIS • LAPKRITIS

16 M. Eliade. Kosmogoninio mito struktûra ir funkcija,

in Krantai, 1990, rugsëjis, p. 53–54.

17 Naujasis Testamentas. Kaunas–Vilnius: Lietuvos

Vyskupø konferencijos leidinys, 1988, Jn, 1, 1–3.

18 E. Durkheim. Elementarios religinio gyvenimo formos.

– Vilnius: Vaga, 1999, p. 83–84.

19 Ý. Êàññèðåð. Ñèëà ìåòàôîðû, in Òåîðèÿ

ìåòàôîðû. – Mîñêâà: Ïðîãðåññ, 1990, c. 36.

10 Cl. Levi-Strauss. Mitø struktûra. in Mitologija

ðiandien. Antologija. Sudarë A. Greimas, T. M.

Keane. Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 75.

11 A. Ýéíøòåéí. Ïðîáëåìà ïðîñòðàíñòâà,

ýôèðà è ïîëÿ â ôèçèêå, in Ñîáðàíèå íàó÷íûõ

òðóäîâ. T. 2. – Mîñêâà, Íàóêà, 1966, c. 275.

More magazines by this user
Similar magazines