dorovinė ir soterologinė kančios prasmė antano maceinos ... - Logos

litlogos.eu

dorovinė ir soterologinė kančios prasmė antano maceinos ... - Logos

JONAS BALÈIUS

6

DOROVINË IR SOTEROLOGINË KANÈIOS

PRASMË ANTANO MACEINOS FILOSOFIJOJE

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

JONAS BALÈIUS

Kultûros, filosofijos ir meno institutas

Moral and Soteriological Meaning of Suffering

in the Philosophy by Antanas Maceina

SUMMARY

Gauta 2007 08 17

The article presents a detailed analysis and systematic expansion of one of the basic concepts regarding

the onto-ethic origins and purpose of human suffering, developed by a prominent Lithuanian philosopher

of the interwar period, neothomist Antanas Maceina (1908–1987). This philosopher devoted

significant attention to the origins, meaning and soteriological purpose of the existential suffering experienced

by humans. In this respect, suffering embodies one of the basic notions of the Christian philosophy

for A. Maceina. It brings his views close not only to philosophy, but also to theology.

1. ÞMOGIÐKOSIOS EGZISTENCIJOS PASAULYJE PRIGIMTIS IR PRASMË:

EGZISTENCIJA KAIP IÐTREMTIS

Pats ðios problemos formulavimas rodo

ir, be abejo, pagrindþiamas teiginiu,

jog Antanas Maceina, kaip, beje, ir Jonas

Girnius, lietuviø filosofijos istorijoje laikomi

màstytojais, turëjusiais didesniø ar

maþesniø aspiracijø bei ketinimø vienaip ar

kitaip su egzistencializmu susieti neotomistinæ

filosofijà. Ði màstymo apie pasaulá ir

þmogø tradicija tomistinëje filosofijoje,

pradedant nuo paties Tomo Akvinieèio,

be abejo, buvo itin palanki, kadangi bûtent

ðio filosofo kûryboje gërio ir blogio,

pasaulio ir þmogaus prigimties bei paskirties

problema uþima vienà svarbiausiø

vietø ir visiðkai pagrástai gali bûti laikoma

pagrindine ðios filosofijos sàvoka,

konceptu, motyvuojanèiu ir netgi generuojanèiu

ir patá ðá màstymà. Tikrovë èia

RAKTAÞODÞIAI: Dievas, bûtis, gëris, blogis, gyvenimas, prometëjizmas, sudievinimas, susidievinimas.

KEY WORDS: God, being, good, evil, suffering, existence, Prometheism, deifying, self-deification.


iðkyla kaip ontoetinë dviejø lygiø sistema,

kurios pagrindà ir prasmæ sudaro bûtiðkoji

gërio ir blogio pradø samprata, áasmeninama

Dievo ir velnio sàvokomis.

Þmogaus kaip bûtybës buvimas ar,

tikriau sakant, buvojimas pasaulyje tomistinës

filosofijos taip pat yra motyvuojamas

ir apibrëþiamas kaip ðiø dviejø

sàvokø, t.y. ðiø dviejø metafiziniø koreliatø

koegzistencine prieðprieða. Paþymëtina,

kad prieðingai negu daugelis kitø

pasaulio religijø, pavyzdþiui, zoroastrizmas,

hinduizmas, budizmas, ið dalies

netgi arijonizmas, katarai kitaip predikuoja

ir ávardija gërio ir blogio prigimtá

bei jø paskirtá pasaulyje. Krikðèionybë,

o ypaè katalikybë, minëtàjà problemà

suabsoliutina ir netgi komplikuoja tuo,

jog gërá ir blogá laiko anaiptol ne lygiavertëmis

bûties konstantomis: blogis gërio

atþvilgiu jau ðv. Tomo filosofijoje grieþtai

konceptualizuojamas ir apibrëþiamas tik

kaip maþesnis gëris, t.y. ne kaip pati bûtis,

o tik kaip josios predikatas, akcidencija. Kitaip

tariant, pasakojimas Apie blogá priklauso

pirmajai Teologijos sumos daliai ir

baigiamas teiginiu, jog kiekvienas blogis

ar blogybë turá bûti redukuojami á pirmapradæ

geràjà prieþastá, ið kurios ir atsirandà,

taèiau tik atsitiktinai – ex qua sequitur

malum per accidens (S. Th. I, q.49

a.3 ad 6). „Pripaþástant, kad gëris yra

blogio prieþastis, ir bûnant logiðkai nuosekliam,

tektø pripaþinti, kad jokio gërio

apskritai nëra, nes gëris, kuris yra

blogio prieþastis, ið tiesø yra joks gëris,

o pats tikriausias blogis“ 1 .

Dievo „iðteisinimo“, arba teodicëjos,

pasaulyje siauèianèio blogio akivaizdoje

problema tebëra viso filosofinio rûpesèio

MOKSLINË MINTIS

dël þmogaus prigimties, paskirties ir likimo

objektas. Ne svetima ji ne tik tradiciniam

tomizmui, bet ir neotomizmui

bei krikðèioniðkajam egzistencializmui.

Krikðèioniðkasis egzistencializmas,

atstovaujamas teistiðkai apie pasaulá, taigi

ir apie gërio ir blogio prigimtá, màstanèiø

filosofø, ypaè prancûzø egzistencialistø,

Maceinos atveju tampa pamatiniu

konceptualiu pagrindu, kuriuo be

didesniø iðlygø grindþiama ir visa ðio filosofo

kûryba. Tiktai ávardijama ði problema

ne vien tik kaip blogis, bet ir kaip

kanèia. Filosofinë ir pasaulëþiûrinë kanèios

genezë – prigimtis, raida bei plëtotë,

apimanti visus egzistenciðkai apmàstomos

bûties lygmenis, beveik sutampa

su Maceinos filosofijos turiniu – jo paþiûrø

á tikrovæ – pasaulá ir þmogø – egzistenciniu

specifiðkumu.

Kitaip tariant, þmogaus Þemëje „buvojimo“,

egzistavimo ir egzistavimo

specifiðkumo pagrindà, esmæ bei turiná

Maceinos kûryboje sàlygoja ir sudaro

kaltës sàvoka. Þmogiðkoji kaltë èia yra

kildinama ið ypatingosios jo, kaip bûties

ir bûtybës, prigimties, kurios esmæ iðreiðkia

ir áprasmina prometëjiðkoji nemirtingos

jo sielos kokybë, pasireiðkianti ir kaip

laisva valia, ir kaip jos predikatai, pavyzdþiui,

laisvë, nepriklausomybë, nemirtingumas

ir t.t. Visa tai esà tokie troðkimai,

idealai ir siekiai, kuriø sukurtosios bûtys

ir bûtybës paèios savaime, t.y. be savo

Kûrëjo pagalbos, niekaip negalinèios

nei pasiekti, nei ágyvendinti. Nepaisant

to, minëtieji jø siekiai bei troðkimai kaip

tik ir tampà tuo pretekstu bei pagrindu,

kurá Maceina savo filosofijoje apibrëþia

ir ávardija kaip konfliktiðkumà.

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

7


JONAS BALÈIUS

8

Blogis pasaulyje, anot Maceinos, atsiranda

ne ið paèios dieviðkosios bûties sukurtosios

prigimties, t.y. ne ið tariamo jos

prigimtinio ydingumo ar gërio visumos

joje trûkumo, o ið dvasinæ prigimtá –

nemirtingà sielà turinèiø dieviðkojo pasaulio

bûtybiø laisvës, jø absoliutaus savarankiðkumo

ir vienvaldiðkumo troðkimo.

Ðia prasme blogis visatoje ir pasaulyje

esàs susijæs ne su Dievo gera ar bloga

valia, o su Jo sukurtøjø bûèiø kaip bûtybiø

laisva valia bei jø sàlygojamu

egoizmu, savanaudiðkumu, puikavimusi

bei pasipûtimu. Visa tai ontoetinës pagal

savo prigimtá ir paskirtá dieviðkosios

tikrovës visuma minëtøjø bûtybiø egzistenciðkai

ir iðkreipiama, ir iðkraipoma. Pir

kartà, pasak Maceinos, tai atsitinkà

ne kur nors kitur, o èia pat, gerojo Dievo

paðonëje – kaip Liuciferio (Ðviesneðio)

sukeltas angelø maiðtas prieð savo Kûrëjà.

„Aischilo tragedija Prikaltasis Prometëjas

paprastai yra laikoma tikràja prometëjiðkosios

dvasios iðraiðka. Ðitoji tragedija

yra ne kas kita kaip meniðkas apdirbimas

seno graikø mito, vaizduojanèio

dievø grumtynes uþ valdþià Olimpe

ir ið grumtyniø kylanèià Prometëjo tragikà.

Aischilas prometëjiðkosios idëjos

nesugalvojo. Jis jà paëmë ið graikø dvasios,

suteikdamas jai tik literatûrinæ, meninæ

formà. Pati prometëjiðkoji idëja graikuose

buvo gyva dar toli prieð Aischilà.

Ji yra gyva apskritai þmonijoje. Amþinas

prometëjiðkas þmogaus savæs teigimas

yra radæs literatûroje nemaþa vietos,

ir prometëjiðkoji idëja ne vieno raðytojo

net buvo stipriau iðreikðta negu Aischilo.

Þmogaus palinkimas savæs teigimu

sukilti prieð Kûrëjà buvo gyvas visø

laikø sàmonëje, ir visø laikø literatûros

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

meno genijai þmogaus ir Dievo konfliktu

yra þavëjæsi“ 2 .

Aiðkindamas ið kur ir kaip ði amþinoji

þmonijos aistra, ðis amþinas troðkimas

sukilti – ir ne tik prieð Dievà, bet ir prieð

gamtà bei savo artimà – atsirado, Maceina

tvirtai laikosi nuostatos, jog prometëjiðkoji

idëja þemën yra atëjusi ið antgamtinio

pasaulio. „Apreiðkimas mums pasakoja,

kad pirmas kûrinio pasiprieðinimas

Kûrëjui yra ávykæs dvasiø pasaulyje

ir kad ðitas pasiprieðinimas dvasiø pasaulá

perskëlæs á du amþinai kovojanèiu

ir amþinai nesiderinanèiu kosmu. Pranaðas

Izajas vaizdingais þodþiais mums yra

palikæs anos antpasaulinës tragedijos apraðymà:

Kaipgi puolei ið dangaus tu, Ðviesneðy,

kurs anksti rytà uþtekëdavai; kaip sukniubai

ant þemës tu, kuris þeisdavai tautas?

Tu sakei savo ðirdyje: Á dangø að uþþengsiu,

iðkelsiu savo sostà aukðèiau uþ Dievo þvaigþdes,

sëdësiu ant sandoros kalno ant ðiaurës

ðlaitø. Að pasikelsiu aukðèiau uþ debesø

aukðtybes, bûsiu panaðus á Aukðèiausiàjá.

Neapvaldomas savæs teigimas vietoje panaðumo

á Dievà pirmykðtá Ðviesneðá pavertë

Dievo prieðingybe ir prakeiksmà

sëjanèiu liuciferiu“ 3 .

Remdamasis cituotais pranaðo Izaijo

ið Senojo Testamento þodþiais, Maceina

padaro iðvadà, jog jau þmonijos gyvenimo

pradþioje prometëjiðkoji þmogiðkojo nepaklusnumo,

prigimtinio maiðtingumo idëja

yra iðkilusi „visu ryðkumu“. Taèiau svarbiausia,

jog bûtent ðiame prigimtiniame

þmogaus maiðtingume ir nepaklusnume

filosofas áþvelgia ir þmogaus kaip kûrinio

nemirtingàjà prigimtá – jo sielà, kuri

kaip tik ir esanti visa ko kaltininkë.

„Kai Dievas sutvërë þmogø, jis jam paþadëjo

nemirtingumà kaip iðvadà ið jo


nuolatinio ryðio su Kûrëju. Tuo tarpu

þmogus, suviliotas savæs teigimo pagundos,

ir pasiprieðino Dievo nutarimams.

Þaltys tarë moteriðkei: visai judu nenumirsita,

nes Dievas þino, kad tà dienà, kurioje

judu ið jo valgysite (ragausite vaisiaus

nuo rojaus sodo viduryje augusio Paþinimo

medþio – J. B.), atsivers judviejø

akys ir bûsite kaip dievai ir þinosite, kas gera

ir kas pikta“ 4 .

Taigi dar bûdami metafizinio Rojaus

sodo vaikai, pirmieji þmonës – Adomas

ir Ieva – jau sukyla prieð juos sukûrusio

Dievo valià ir galià, ir tai yra – po

Liuciferio nuopuolio – antrasis dieviðkosios,

ontoetinës tikrovës iðkreipimas, paneigimas

ir paniekinimas. „Ir vël mes matome,

kad tai buvo tragiðka iliuzija, nes

þmogus, vietoje tapæs Dievu, pasivergë

gamtai, pasislëpdamas krûmuose ir lapø

drabuþiu prisidengdamas sukilusià

prigimtá“ 5 . Taèiau pirmøjø þmoniø –

Adomo ir Ievos – naivø, patiklø apsisprendimà

ne Dievui, o gamtai (paklûstama

þalèio, o ne Dievo valiai) Maceina

vertina ne tiktai kaip antràjá dieviðkosios,

t.y. nenuodëmingos, harmoningos

ir tobulos tikrovës nuvertinimà bei paniekinimà,

bet ir kaip laisvà kultûriná pasirinkimà.

„Kultûriniai þmonijos laimëjimai

taip pat yra susijæ su prometëjiðka

idëja. Kai þmonës iðmoko apvaldyti

gamtà, kai jie sugebëjo pasigaminti bent

minimaliai techninës kultûros priemoniø,

juose atbudo þmogiðkosios galybës

jausmas, apsireiðkæs gaivalingu savæs

teigimu: Jie kalbëjo: Eikime, pastatykime

sau miestà ir bokðtà, kurio virðûnë siektø

dangø, ir padarykime savo vardà garsø pirma

negu iðsiskirstysime á visus kraðtus“ 6 .

MOKSLINË MINTIS

Kitaip tariant, ir Babelio bokðto tragedija

taip pat buvo „ápinta á iðtisà eilæ prometëjiðkø

þmogaus þygiø“.

Treèiasis ir, sekant Maceinos krikðèioniðkàja

„prometëjizmo“ þmogaus dvasioje

sampratos logika, matyt, jau paskutinis

þmogaus ir Dievo susidûrimas bei

ið to kylantis neiðvengimas kûrinio pralaimëjimas

savo Kûrëjui, – tai Kristaus

nukryþiavimas ir Jo ásteigtosios Baþnyèios

paniekinimas, supasaulietinimas. Apie tai

filosofas prabyla poetiðkai ir filosofiðkai

transformuodamas garsiàjà rusø raðytojo

Fiodoro Dostojevskio Didþiojo inkvizitoriaus

legendà. Pripaþindamas Nikolajaus

Berdiajevo þodþiø, jog Didþiojo inkvizitoriaus

legenda ir siuþetine, ir konceptualine

prasme ið tikrøjø esanti „máslë“

teisingumà bei pagrástumà, Maceina vis

dëlto pateikia savàjà ðios Dostojevskio

romano Broliai Karamazovai filosofinës

alegorijos interpretacijà. Siuþetiná ðios legendos

„atsitiktinumà“ minëtame romane

Maceina paaiðkina paprastai, t.y. tuo,

jog „ne kartà kûrinys – ypaè genijø darbuose

– pralenkia kûrëjo sàmoningus apmatus

ir atskiros konkretybës vaizdu atskleidþia

tokiø perspektyvø, kurios nustebina

ir patá kûrëjà“ 7 . Metafizinë legendos

prasmë, pasak Maceinos, glûdinti ne

kurioje nors atskiroje ðio kûrinio idëjoje,

o kaip jo visuma. „Atidus legendos skaitytojas

lengvai gali pastebëti, kad ðitas

Dostojevskio pasakojimas yra ne kas kita,

kaip platëlesnis aiðkinimas trijø Kristaus

gundymø dykumoje. Prieð pradëdamas

vieðàjá gyvenimà bei veikimà Kristus

buvo [dykumos – J. B.] dvasios nuvestas

á dykumà, kad iðkæstø tris nepaprastos

reikðmës turinèius gundymus.

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

9


JONAS BALÈIUS

10

Gundymø istorija Evangelijose apraðyta

trumpai ir paprastai. Taèiau jos prasmë

yra labai gili. Ji tad visais laikais yra traukusi

savæsp màstytojø dëmesá, ir ne vienas

teologas bei filosofas yra ëmæsis jà

aiðkinti. Ðiuo keliu ëjo ir Dostojevskis“ 8 .

Taigi apie kà ið tikrøjø kalba Kristus

savo gundytojai – dykumø dvasiai, tikriau

sakant, velniui? „Iðpasninkavæs keturiasdeðimt

dienø ir keturiasdeðimt

naktø, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino

gundytojas ir tarë: „Jei tu Dievo

Sûnus, liepk, kad ðie akmenys pavirstø

duona“. Bet Jëzus atsakë: „Paraðyta:

Þmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu

þodþiu, kuris iðeina ið Dievo lûpø.“

Tada velnias já paima á ðventàjá miestà,

pastato ant ðventyklos ðelmens ir sako:

„Jei tu Dievo Sûnus, pulk þemyn,

nes paraðyta:

Jis lieps savo angelams globoti tave, ir

jie neðios tave ant rankø, kad neuþsigautum

kojos á akmená.“

Jëzus jam atsako: „Taip pat paraðyta:

Negundyk Vieðpaties savo Dievo“.

Velnias vël paima já á labai aukðtà

kalnà ir, rodydamas viso pasaulio karalystes

bei jø didybæ, taria:

„Visa tai að tau atiduosiu, jei parpuolæs

pagarbinsi mane. Tada Jëzus atsako:

„Eik ðalin, ðëtone! Juk paraðyta:

Vieðpatá, savo Dievà, tegarbink ir jam

vienam tetarnauk!

Tuomet velnias nuo jo atsitraukë;

ðtai angelai prisiartino ir jam tarnavo“

(Mt 4, 1–11).

Vadinasi, ið to, apie kà ir kaip Jëzus

kaip Dievo sûnus kalbasi su piktàja dykumø

dvasia, arba velniu, galime suprasti,

jog piktosios dvasios ir pirmøjø

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

þmonijos tëvø iðkreipta ir paniekinta

pirmapradë bûtis, transformavusis á

gamtà, neiðvengiamai ir netgi nepermaldaujamai

yra susijusi su blogiu – bûties

trûkumu, nepakankamumu, pasireiðkianèiais

ir kaip badas, ir kaip mirtis, ir

kaip kanèia, kuriø net ir Kristus, bûdamas

tikras ir vienintelis gyvojo Dievo

sûnus, nenori nei atðaukti, nei pakeisti:

dieviðkosios bûties sugràþinimas á turëtàjà

pilnatvæ einàs per pasaulio ir þmogaus kanèià,

mirtá, ávairiausias nelaimes, netektis ir

praradimus. Kristaus atëjimas, paniekinimas,

kanèia ir mirtis ant kryþiaus – akivaizdþiausias

to árodymas. „Taèiau inkvizitorius

á visa tai þiûri jau kitaip. Kaip

visur, taip ir èia, jis mëgina ‘pataisyti’

Kristaus nusistatymà ir Jo elgesá. Dykumø

dvasios padarytas Kristui pasiûlas

jis laiko ne gundymu, ne melu, bet giliausia

tiesa, kokia tik kada nors pasaulyje

buvusi pasakyta. Dykumø dvasios

syká uþbrëþtas kelias pasiliko nuolatos

gyvas ir viliojàs“ 9 . Inkvizitorius ne

tik jauèiasi turás teisæ tokius „pataisymus“

daryti, bet motyvuoti, kodël jis tai

daràs. Tuo tarpu Maceina mano kitaip.

„Kristaus gundymai yra sutelktinis þmonijos

istorijos vaizdas, o þmonijos istorija yra

ðiø trijø gundymø iðsiskleidimas ir konkretus

apsireiðkimas gyvenime. Tai, kas anà

kartà vyko dykumoje, vyksta kiekvienà

dienà visoje þmonijos istorijoje. Trijuose

gundymuose slypi þmogiðkosios prigimties

prieðingybës, kurios istorijoje iðauga

ir iðsivysto. Trys gundymai yra tarsi

sëkla, kuri pamaþu keroja á platø istorijos

medá“ 10 . Visi jie – tai þmogaus dvasios

gundymai per jo kûnà: gundymai

duona, valdþia ir pasauliu. „Tuo bûdu, –


pabrëþia Maceina, – savaime, tiesiog silogistiðkai

iðeina, kad legendos galutinë –

metafizinë – prasmë yra atskleisti þmonijos

istorijos vaizdà ir parodyti joje siauèianèias

þmogiðkosios prigimties prieðingybës“ 11 .

Maþa to, legendoje átikinamai atskleidþiama

ir pademonstruojama kaip ir kokiu

bûdu þmogus iðlieka – buvo, yra ir bus –

ontinio gërio ir blogio kovos bei nuolatiniø

susidûrimø centras, nes viskas èia sukasi apie

skirtingai suprantamà þmogaus laisvæ ir laimæ.

Èia „susitinka ir susikerta paties kosmo

pradai: Dievas ir velnias, Kristus ir

dykumø dvasia. Þmogaus ðirdis, jo prigimties

gelmës yra ðitos kovos laukas“ 12 .

Didysis inkvizitorius, kuris, pagal

Dostojevskio sumanymà, kaip tik ir atstovaujàs

katalikø, o ne staèiatikiø Baþnyèiai,

ásitikinæs, jog visi trys didieji Kristaus

elgesio, vadinasi, ir krikðèioniðkosios

etikos, pataisymai yra neiðvengiami

ir bûtini. Ir pirmiausia tai, kas ir ið tikrøjø

yra susijæ bei sudaro kasdienæ – egzistencinæ,

o ne metafizinæ, þmogaus gyvenimo

prasmæ ir laimæ: sotumà ir ramybæ.

„Kaip þmogus inkvizitorius nëra Kristaus

prieðingybë. Galimas daiktas, kad

þmoniø meilë já nuvedë klaidingu keliu;

kad, uþuot þmones padaræs laimingus,

jis pavertë juos vergais ir juos nuþmogino.

Bet tai yra tik klaida, ne neigimas ir

ne principinë prieðingybë. Todël ir Kristus,

iðklausæs ilgà inkvizitoriaus kalbà, jo

MOKSLINË MINTIS

nepasmerkia, bet jam atleidþia já pabuèiuodamas

“ 13 .

Ir ðtai èia mes ir vël turime atsigræþti

á tai, kà Maceina jau anksèiau cituotame

savo kûrinyje Prometëjizmo problema ávardijo

kaip prigimtiná nemirtingos – ir dël to

dieviðkos – þmogaus sielos maiðtingumà.

Kitaip tariant, Maceinos plaèiai ir iðsamiai

komentuojama Dostojevskio romano

Broliai Karamazovai legenda apie

didájá inkvizitoriø ir vël atveda mus prie

tos paèios þmogaus prigimties máslës:

sotumas, romumas, pasitenkinimas gyvenimu

nëra tikroji – tuo labiau vienintelë

– þmogaus gyvenimo, jo „buvojimo“

þemëje prieþastis ar paskirtis. Be

gamtiðkosios, þmogus juk dar turi ir dieviðkàjà,

metafizinæ prigimtá bei paskirtá,

ir kaip tik dël to, sotumas ir romumas

yra gyvulio, o ne þmogaus laimë. Problema

kita: gyvuliðkas sotumas ir romumas

numarina þmogaus dvasià, todël ir didysis

inkvizitorius, kartu su visais savo ðalininkais,

taip pat „netiki nei Dievà, nei á sielos

nemirtingumà“ 14 .

Vadinasi, dël tos paèios prieþasties ir

prigimtinis þmogaus sielos maiðtingumas

kartu yra ir josios dieviðkosios, metafizinës

prigimties bei paskirties pilnatvë.

Kita vertus, ir problema èia yra ne

pats ðis þmogaus sielos maiðtingumas, o

tikslas, t.y. tai, á kà jis nukreiptas: prieð

Dievà, ar uþ Dievà.

2. PROMETËJIZMAS ÞMOGIÐKOJE PRIGIMTYJE: ERIMUS SICUT DII

Tai, jog antikinis Prometëjas buvæs

teisus sukildamas prieð Dzeusà kaip tironà,

Maceinai nekyla në maþiausiø abejoniø.

Prieðingai – sukilti tiek prieð dan-

giðkuosius, tiek ir prieð þemiðkuosius tironus

– ðventa kiekvieno þmogaus kaip

dorovinio individo pareiga. Taèiau su

viena iðlyga: Dzeusas, anot Maceinos,

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

11


JONAS BALÈIUS

12

nebuvo tikrasis Dievas, o tik dieveklis, t.y.

tik paèiø graikø iðgalvota bûtybë. Ið tikrøjø

tokio dievo niekada nebuvo ir negalëjo

bûti; be to, kaip vyriausiasis ir

svarbiausiasis graikø panteono – Olimpo

– dievas, Dzeusas pagal savo prigimtá

ir vieðpatavimo bûdà buvo tironas – jëga

uþgrobæs savo tëvo, dievo Krono, sostà,

nuvertæs já ir kitus graikø panteono

dievus ir pasaulá valdæs prievarta, baime

ir apgaule. Taèiau blogiausia, pasak Maceinos,

esà tai, jog bûtent tokia prometëjiðkumo

samprata esanti bûdinga ir visai

ikikrikðèioniðkajai – ir ne tik – þmonijos

kultûrai. Analogiðkø prometëjiðkumo

apraiðkø filosofas atrandàs J. W. Goethe’s

Fauste ir Vinco Mykolaièio-Putino

kûryboje. Taigi antikinio mito apie Prikaltàjá

Prometëjà idëja apskritai esanti

teisinga, taèiau krikðèioniðkajai kultûrai ir

dorovei – netinkama. „Jau Solovjovas yra

pastebëjæs, kad prometëjizmo nuodëmë

yra ne tiksle, bet klaidingame ðio tikslo

siekime“ 15 .

Kà tai reiðkia? Ogi tik tai, jog þmogus

pats vienas savo pastangomis, nepaisant

netgi neregëtos technikos paþangos,

pamatiniø savo egzistenciniø

problemø iðspræsti negali. Negali áveikti

pasaulyje siauèianèio blogio, kurá savuoju

iðpuikimu tik pagausina, negali

áveikti ir savo paties gamtiðkumo – nelaimingø

atsitikimø, ligø, senatvës ir

mirties. Klasikiniu tokio þmogiðkojo pasipûtimo,

neþaboto pasitikëjimo savo

protu ir gera valia pavyzdþiu filosofas

Maceina laiko Renesanso epochà ir

ypaè marksizmà bei jo pagrindu susiformavusá

rusiðkàjà bolðevikiná totalitarizmà.

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

2.1. Marksizmas kaip bedvasis,

ateistinis, miesèioniðkasis

prometëjizmas

Iðgyvenæ bolðevizmà ir sovietizmà

kaip „realiai egzistuojantá marksistiná,

arba tarybiná, humanizmà“ tikriausiai

dar labai gerai prisimena, kaip ávairiausiomis

progomis vadinamojo „mokslinio“

komunizmo kûrëjas Karlas Marxas

buvo lyginamas su Prometëju, kuriam

galiausiai vis dëlto pavyko iðvaduoti

þmonijà ið ekonominës, socialinës ir

ávairiausiø religiniø prietarø vergovës.

Nesvetimas Marxui buvæs tapatinimasis

su garsiuoju senovës graikø pusdieviu:

Prometëjo statulëlë visada stovëjusi jo

bute Londone ant þidinio atbrailos, o ir

jis pats mëgdavæs savo bièiuliams ir gerbëjams

papozuoti atsistodamas greta

Prometëjo biusto ir lygindamas save su

juo. Be to, ir mëgstamiausias Marxo groþinës

literatûros kûrinys taip pat buvæs

Aischilo Prikaltasis Prometëjas. O ir patsai

marksizmas kaip ekonominë politinë teorija

bei praktika taip pat yra persunktas

maiðtingojo socialinio, politinio, kultûrinio

ir antireliginio prometëjiðkumo.

Perdëtas pasitikëjimas þmogaus protu

ir iðmintimi anaiptol nëra marksizmo

iðradimas. Anot Maceinos, beribio

pasitikëjimo savo jëgomis, lygiai kaip ir

socialinio, politinio, ekonominio þmogaus

prometëjiðkumo ðaknys ir prielaidos

glûdinèios prigimtiniame þmogaus

kûrybiðkume.

Ðia prasme þmogaus kaip kûrëjo supratimas

yra giliausias graikø antropologijoje,

kuri „neklysta, laikydama þmogø

animal rationale“ 16 . Taèiau to anaiptol


dar nepakanka, kad þmogus bûtø pajëgus

susidoroti su visomis jam iðkylanèiomis

problemomis; tuo labiau, kad svarbiausiosios

ið jø turi ne þemiðkàjá, o antgamtiná,

metafiziná, tæsiná ir prieþastingumà.

Taigi problema èia tik ta, kad

graikiðkoji þmogaus samprata ir sàvoka

esanti pagrásta ne „þmogaus idealiniu tipu,

tik þmogaus dvasios periferija“ 17 . Protas,

kad ir koks jis bûtø galingas, viso labo

tëra tik tam tikra intelektualinë galia, tuo

tarpu pasaulio ir savo paties prigimties

perkeitimui þmogui esanti reikalinga dar

ir gera valia. Ir ðiuolaikinëse visuomenëse

plaèiai paplitusi prometëjizmo samprata

pagal formulæ erimus sicut dii – bûsime

kaip dievai – sankcionuoja egoistiná,

o ne altruistiná asmenybës iðsilaisvinimà,

iðkilimà virð minios, susijusá su noru

valdyti ir t.t. Bûdinga tokio prometëjiðkumo

iðraiðka Maceina laiko Mykolaièio-Putino

eilëraðtá Tarp dviejø auðrø, kurio

vienà posmelá ir pacituoja:

...jeigu pasieksi

Padangëj iðkeltà virðûnæ,

Tu bûsi kaip Dievas,

Paniekintos þemës klajûne!

Tu bûsi tik vienas

Tau matomos saulës ugnim suspindëjæs,

Bedugniø ir kalnø, ir viso pasaulio kûrëjas.

Taèiau, pasak filosofo, bûtent ðis

þmogaus likimà þemëje apsprendþiantis

„jeigu“ kaip tik ir neleidþia egoistiðkai

nusiteikusiam individui uþimti Dievo

sostà, apie kurá svajojæs dar Liuciferis, ir

tapti Pasaulio Kûrëju.

Vadinasi, visais laikais, visoms istorinëms

ir socialinëms epochoms prometëjiðkumas

visada yra buvæs esminë dvasinës ir

psichologinës þmogaus kaip bûtybës prigim-

MOKSLINË MINTIS

ties ypatybë, kadangi visais laikais þmogus

yra priverstas kurti savo paties egzistavimo

sàlygas, kuriø nëra ir negali bûti gamtoje –

kultûrà, civilizacijà, mokslà, menà, teisæ, dorovæ

ir t.t. Ðia prasme þmogus visada esàs

laisvas kûrëjas. Taèiau ðios jo kûrybinës

laisvës niekada nepakanka, nes netgi paèioje

þmogaus prigimtyje jos nëra ir negali

bûti tiek daug, kad ði jo kûryba prilygtø

dieviðkumui. „Kûrybos procesas ið

esmës yra iðvirðinës tikrovës palenkimas

iðvidinei þmogaus idëjai ir josios perkeitimas

pagal ðià idëjà Didelio kultûros

klestëjimo metu þmogus pradeda átikëti á kûrybiniø

savo jëgø visagalybæ ir lenkti iðvidiniams

savo norams ne tik pripuolamus prigimties

ástatymus, bet ir amþinuosius Dievo

dësnius ir netgi patá Dievà“ 18 .

Prie tokiø „didelio kultûrinio suklestëjimo“

epochø Maceina priskiria ne tik

antikà, bet ir Renesansà bei Naujuosius

laikus. Kartu su ðiomis kultûrinës, intelektualinës

paþangos epochomis labai

padidëja ir paties kûrëjo pasitikëjimas savo

jëgomis. „Niekas negali paneigti, kad

Renesanso pradþia buvo prometëjiðka.

Renesanso þmogus, atsitraukæs nuo Dievo,

pasinërë savo paties dvasioje ir ið savæs

pradëjo kurti. Ið tikro në vienas þmonijos

istorijos laikotarpis nebuvo toks kûrybinis,

kaip Renesanse. Në viename istorijos

tarpsnyje nebuvo gimæ tiek genijø,

kaip Renesanse. Rodos, kûrybinë

þmonijos dvasia èia sutelkë visas savo jëgas

ir praþydo nuostabaus groþio þiedais“

19 . Nestokojæs Renesansas ir tikro

þmogiðkojo idealizmo: idëjinës ir pasaulëþiûrinës

kovos vedusios jø gynëjus á

kalëjimus, lauþus ir trëmimus. Renesan-

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

13


JONAS BALÈIUS

14

so kultûra, anot Maceinos, në ið tolo dar

nebuvusi „burþujiðka“. Nepaisant to, Renesanso

genijø kûriniuose jau snaudæs

„kaþkoks demoniðkumas“, o neþabotos

þmogiðkosios prigimties aistros pagimdþiusios

„nuodëmës milþinus“, prieð kuriuos

istorija „uþsidengianti savo veidà“.

„Bet ðitie nuodëmës milþinai buvo prometëjai,

ir jø aistros bei nuodëmës nebuvo

alkio tenkinimo nuodëmës. Renesanso

þmogus buvo sugundytas ne galybës

ið akmenø padaryti duonà, bet noro priversti

pasaulá sau tarnauti“ 20 .

Bet ðtai praëjus penkiems ðimtams

metø, t.y. pasibaigus ir vadinamajai Apðvietos

epochai, anot Maceinos, atsiranda

þmogus, kuris tradicinæ „kovos uþ

duonà“ praktikà paverèia filosofija ir

ideologija. Taèiau blogiausia, filosofo

nuomone, yra tai, jog ði filosofija ir ideologija

neturinti në krislelio idealizmo,

t.y. „to idealistinio pobûdþio, kurio turëjo

Renesanso kultûra“ 21 . Dël to marksizmas

ir „nëra prometëjiðkas, bet miesèioniðkas“

22 . Lygiai taip pat, anot Maceinos,

nëra prometëjiðki nei ðios naujosios kapitalistinës

visuomenës burþujai, nei proletarai.

„Marxso filosofija ir visa marksizmo

teorija, kuri buvo charakteringiausias

devynioliktojo amþiaus padaras, kaip tik

dël to ir yra burþujiðka kultûros tipo teorija.

Istorinis materializmas, kuriam visas

þmonijos gyvenimas esàs ekonominiø

veiksniø pasëka, savo esmëje yra ne

kas kita kaip gyvybës iðlaikymo filosofija.

Marksizmo centras yra ,homo oeconomicus,

vis tiek ar jis bus darbininkas, ar bur-

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

þujus. Bet ðitas ekonominis þmogus, ðitas

ûkio þmogus visados tarnauja savo

gyvenimu ir savo kûryba ne dvasiai, ne

Dievui, bet vitaliniam savo pradui. Gyvulio

reikalavimai atbunda jame ir pergali

visus kitus aukðtesnës jo prigimties

reikalavimus. Marksizmas þmogø

nudvasina ir paverèia já gyvûnu. Gyvybë

marksizmo metafizikoje yra aukðèiausias

þmogaus bûtybës pradas, kurá iðlaikyti

yra aukðèiausias þmogaus gyvenimo

uþdavinys.“ 23

2.2. Prometëjiðkasis

bolðevizmo charakteris

Kalbëdamas ðia tema, Maceina kone

nuolat remiasi rusø màstytoju Berdiajevu,

kurá jis neabejotinai laiko didþiausiu

rusiðkojo bolðevizmo specialistu. Tiesa,

tai, kad Berdiajevas, spræsdamas komunizmo

problemà, neskiria marksizmo

nuo bolðevizmo, Maceinos nuomone,

esanti klaida. Tiesa esanti ta, jog bolðevizmas

iðaugæs ið marksizmo. „Bet jis

sukûrë visai kitoká kultûros tipà negu

marksizmas. Jis atgaivino visas renesansiðkojo

prometëjizmo þymes. Idealinis

pobûdis vël ásigalëjo jo praktikoje.

N. Berdiajevas liudija, kad burþuazinis

krikðèioniðkosios istorijos tarpsnis maþiau

þadino energijos ir pasiaukojimo

dvasios kaip ðiandieninis komunizmas...

Nuoðirdus entuziazmas ir besàlyginis

atsidavimas, kurá parodo sovietø jaunimas,

yra nepaneigiamas faktas, kurio

negalima paslëpti*. Tai patvirtina ir toji

* Ðio Berdiajevo teiginio komentaras parodo, kokia galinga ir visa aprëpianti buvo bolðevizmo ideologinë

propaganda, kuri sovietinës visuomenës gulagizacijà sugebëjo pateikti ir netgi Berdiajevà bei

daugelá kitø Vakarø demokratiniø visuomeniø ideologø átikinti tariamu „begaliniu tarybiniø þmoniø,

ypaè jaunimo, entuziazmu kuriant socialistinæ ir komunistinæ visuomenæ“. (Str. aut. past. – J. B.)


energija, kuri patraukë komsomolcus á

piatiletkos realizavimà.“ 24

Tuo remdamasis Maceina taip pat

tvirtina, kad bolðevizmas perþengæs materialistiná

marksizmo slenkstá. Maþa to,

marksizmas ekonominius þmogaus siekius

ir interesus dar vadinæs tikraisiais

vardais, tuo tarpu bolðevizmas visa tai

pakëlæs á aukðèiausiàjá laipsná ir nuëjæs

netgi dar toliau: bolðevikinës filosofijos

ir pasaulëþiûros centru tapæs jau nebe

þmogus, „bet medþiaga kaip tokia“. „Èia

ne materija tarnauja þmogui, bet þmogus

tarnauja materijai, tikriau sakant,

materijos idëjai.“ 25 Kitaip tariant, bolðevizmo

proletaras, Maceinos nuomone,

jau nesàs tik paprastas marksizmo filosofijos

ir pasaulëþiûros „darbininkas“,

kuris kovoja uþ ekonominæ savo egzistencijà.

„Bolðevizmo darbininkas yra visø

pirma medþiagos idëjos pranaðas ir

skelbëjas. Ar ekonominis jo gyvenimas

pagerës, ar ne, bolðevizmui – ir net paèiam

darbininkui – maþai rûpi. Èia svarbiausia

iðplësti paèios idëjos vieðpatavimà

ir ja persunkti visà pasaulá**

Bolðevizmas sunaikina dvasiná ir religiná

idealizmà, kad padarytø vietos materialiniam

idealizmui. Materijos idëja taip

pat lygiai yra galinga ir taip pat lygiai

gali valdyti gyvenimà, kaip Dievo idëja

teocentrizme ir dvasios idëja antropocentrizme“

26 . Analogiðkos nuomonës

ðiuo klausimu laikosi ir Berdiajevas, ku-

MOKSLINË MINTIS

ris, kaip ir Maceina, mano, jog „Komunistus

galima pulti kaip idëjø þmones,

bet ne kaip þmones be idëjø“ 27 . Maþa to:

Maceina taip pat yra giliai ásitikinæs, kad

bolðevizmas esàs nepalyginamai daugiau

negu tik ekonominis arba materialinis

idealizmas. Tai, anot filosofo, pirmoje

eilëje esà ne kas kita, kaip „materijos

religija“ 28 . Savo ruoþtu materija tiek

Platono, tiek Aristotelio, tiek ir Tomo

Akvinieèio filosofijoje visada yra suvokiama

ir traktuojama kaip kaþkas, kas ið

prigimties yra nejudru ir inertiðka, t.y.

kaip tai, kas negyva. Panaðios aspiracijos

Maceinai leidþia teigti, jog bolðevizmas

pagal savo prigimtá taip pat esàs „satanistinis,

vadinasi, toks, kuriam rûpi Dievas

daug labiau negu daugeliui krikðèioniø“

29 . Taigi komunizmas ið tikrøjø esàs

ne kas kita, kaip satanistinë pasaulio religija.

„Komunizmas persekioja visas religijas,

jis negali pakæsti ðalia savæs jokios

klaidingos religijos. Jis yra religija, kuri

nori ásikûnyti jëga ir prievarta, nesiskaitydama

su þmogaus dvasios laisve. Jis

yra ðio pasaulio karalystës religija, galutinis

antgamtinës tikrovës neigëjas, neigëjas

kiekvieno dvasingumo. Komunizmas

kuria naujà moralæ, kuri nëra

nei krikðèioniðka, nei humanistiðka.

Jis turi savo teologijà, jis kuria savà kultà,

pav., Lenino kultà, savà simbolikà,

savas ðventes – raudonasis krikðtas ir

raudonosios laidotuvës. Komunizmas

** Èia vël susiduriame su atveju, kai koncepcijos labui aukojama fakto tiesa. Vadinamasis bolðevikinis

„idealizmas“ atsirado ne dël „prometëjiðkø“ aspiracijø, o dël ekonominio marksistinës doktrinos

nepagrástumo ir bejëgiðkumo, kurá kaip tik ir buvo bandoma „uþtuðuoti“ nepaprastai rëksminga

ideologija ir pasaulëþiûra, kadangi jau vadinamojo NEP’o laikais Leninui tapo aiðku, kad tai

tëra viso labo socialinë utopija, visiðkai nepajëgi ágyvendinti në vieno marksistinës „teorijos“ reikalavimo.

(Str. aut. past. – J. B.)

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

15


JONAS BALÈIUS

16

turi savà visiems privalomà dogmatikà,

savà katekizmà; jis smerkia erezijas ir

ekskomunikuoja eretikus.“ 30

Maceinos nuomone, komunizmas

taip pat esàs ir organizuotasis prometëjiz-

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

mas. Visa tai galiausiai susiejama ir apibendrinama

iðvada, jog visi ðiuolaikiniai

prometëjiniai sàjûdþiai esà ne kas kita,

kaip socialiai organizuoto naktinio þmonijos

istorijos periodo pradþia.

3. KRIKÐÈIONIÐKOJI MÛSØ LAIKØ PROMETËJIÐKØ SÀJÛDÞIØ

ALTERNATYVA: ERIMUS SICUT DEUS!

Bûsime kaip Dievas – tokia Maceinos

mûsø laikams siûloma prometëjiðkumo

formulë reiðkia, jog krikðèioniðkoji filosofija,

pasaulëþiûra, krikðèioniðkoji dorovinë

ir socialinë praktika turi bûti grindþiamos

Dievo kaip Aukðèiausiojo Gërio,

Tiesos ir Teisingumo samprata bei ideologija.

Tai – laiko patikrinta þmogiðkosios

prigimties saugaus ir tauraus skleidimosi

perspektyva, motyvuojama artimo

meilës religija, kuri pripaþásta ir subtiliai

áprasmina ne tik prigimtiná þmogaus

kaip Dievo kûrybos vainiko kûrybingumà,

bet ir pajungia já savo Kûrëjui,

sutikdama su nuostata, jog bet koks prometëjizmas,

jeigu jis yra nenukreiptas á

Dievo ir artimo meilæ, nëra ir negali bûti

nei pozityvus, nei konstruktyvus. Juo

vadovaujantis ne tik kad nepasiekiama

ir nelaimima nieko, kas uþsimota, bet

kaip tik prieðingai – komunizmo ir faðizmo

istorinis palikimas, jø socialinë, politinë

ir dorovinë praktika rodo, jog þmogus

kaip dorovinis individas ðiose totalitarinëse

visuomenëse tampa paprasèiausiu

tironø valios ir galios vykdytoju,

sraigteliu, aklai paklûstanèiu jø valiai bei

galutinai praranda ir savo laisvæ, ir gerovæ,

ir þmogiðkàjá orumà.

Cituodamas Vladimiro Solovjovo

mintá Maceina pabrëþia, kad krikðèio-

niðkojo prometëjizmo „tikslas – dieviðkojo

tobulumo pilnatis, arba bûti kaip

Dievas – ne tiktai pats savaime aukðèiausias

gëris, bet ir sudaro priskyrimà

þmogui, leistam Dievo paveikslu bei panaðumu.

Nuodëmë gi glûdi þmogaus

pastangose pasiekti ðità geràjá tikslà savo

keliu, o ne Dievo keliu, ágyti tobulybæ

savavaliðku veikimu, o ne Dievo ásakymø

klausymu. Prometëjizmo tragika

yra ne pilnutinës buities noras, bet

ðito noro realizavimas savo paties pastangomis.“

31 Kodël taip yra?

Atsakymas á taip suprantamà krikðèioniðkojo

prometëjiðkumo reiðkimàsi ðiuolaikinio

þmogaus dvasioje slypi krikðèioniðkoje

Dievo sampratoje, kuri, pasak Maceinos,

esanti ir artimo meilë, ir tiesa, ir teisingumas.

Vadinasi, ir sukilti bûtent prieð tokias

dvasios savybes turintá Dievà gali norëti

tik paskutinis nenaudëlis, kadangi prieð

Aukðèiausiàjá Gërá nesukylama – jam atnaðaujama

ir tarnaujama. Sukilimas prieð

Dievà kaip savo paties Kûrëjà bet kuriam

þmogui kaip kûriniui galiausiai reiðkiàs

ir sukilimà prieð save patá, t.y. prieð savo

paties bûtiðkumà bei jo pilnatvæ, nes be dorovës

nesà bûties: blogis naikinàs pats save.

Vadinasi, ir pats Liuciferis, kaip raðoma

Biblijoje, sukilæs prieð Dievà ir tam

paèiam tikslui sukurstæs netgi dalá dan-


gaus angelø, neástengæs Jo nugalëti kaip

tik todël, kad neturëjo to, kas yra svarbiausia

– meilës. Dël to jam, prieðingai

negu graikø Dzeusui, ðis sukilimas ir

nepavykæs.

Þmonijos protëviai – Adomas ir Ieva

– sukilæ prieð Dievà, tikriau, Dievui

duotà þodá ir já sulauþæ, pasielgë analogiðkai:

jie ne tik kad netapo Dievui lygiais

(eritis sicut dii! – J. B.), bet ir daug

kartø sumaþino ir sumenkino jau turëtàjá

savo bûtiðkumà Rojuje, susitapatindami

su gamta – atsigræþdami á gamtà,

vadinasi, ir á savo paèiø kaip gamtos bûtybiø

laikinumà bei mirtingumà.

Sukildamas prieð Kristø ir jo mokymà

Jeruzalëje Didysis inkvizitorius taip

pat neiðvengiamai pralaimi. Pralaimi ir

visi tie, kurie juo patiki ir pasirenka nykià,

tiesa, santykinai soèià ir saugià gyvûno

egzistencijà vietoje Kristaus þadëtojo

kalavijo – dvasios laisvës ir bûties pilnatvës,

t.y. krikðèioniðkojo doroviná ir metafiziná

altruizmà skatinanèio prometëjizmo.

„Vadinasi, tie, kurie pasiekia amþinosios

laimës padëtá ir dþiaugiasi Dievu, nors ir

palaiko savà substancijà, taèiau apsivelka

nuostabia dieviðka forma, kad atrodo

labiau esà dievai, negu þmonës“ 32 . Todël

ir sudievëjimas per pasiaukojimà Dievui

kaip doroviniam idealui, per meilæ þmogui

kaip savo artimui, o ne susidievinimas,

t.y. savæs paties sureikðminimas –

kelias, kurá pasirenka visi pasaulio tironai

ir uþkariautojai, Maceinos nuomone,

esanti tikroji ir vienintelë pasaulio ir

þmonijos iðlikimo alternatyva bei perspektyva.

Þmonija jau esanti pakankamai

prisikentëjusi nuo savo paèios istorijos

– karø, marø ir socialiniø nelaimiø.

MOKSLINË MINTIS

Suvokdamas, jog absoliutumo ilgesys

esanti natûrali ir neiðvengiama dieviðkosios

þmogaus prigimties per jam dovanotà

nemirtingà sielà iðraiðka, filosofas

vis dëlto bûtent èia pabrëþia esminæ

iðlygà. „Bet visai kitas klausimas,

kokiu bûdu þmogus ðito absoliutumo

siekia. Ir pirmøjø þmoniø puolime, ir

Babilono bokðto tragedijoje ir Prometëjo

bei Fausto tragedijoje þmogaus siekimai

sudûþta ne dël paties absoliutumo

noro, bet dël to, kad tà norà stengiamasi

realizuoti tik savo galiomis, nepaisant

Dievo tvarkos, o daþnai net jai

prieðinantis.“ 33 Kai tik þmogus, anot

Maceinos, pradedàs tarsi voras „verpti

savo buitá“, jis neiðvengiamai prisimenàs

ir savo galià. Taèiau bûtent ði –

gamtiðkoji ir socialinë – þmogaus buitis

ir esanti grieþtai apibrëþta. Todël

jeigu jai imami kelti absoliutûs reikalavimai,

ji nebegali jø pakelti ir þûva, subyra,

sunyksta jø slegiama. „Vis dëlto

prometëjizmas yra visai þmogiðkas dalykas,

daug labiau susijæs su þmogaus

dvasios struktûra negu miesèioniðkas

nusistatymas.“ 34

Dabar paþvelgsime, kas atsitinka

tiems, kurie besàlygiðkai laikosi Dievo

þodþio, t.y. gyvena pagal Senojo Testamento

raidæ ir dvasià savo sieloje, mintyse

bei darbuose, ir yra nekalti „kaip

kûdikiai“, kuriø, remiantis paties Kristaus

þodþiais, kaip tik ir laukianti dangaus

karalystë. Vienas ið tokiø personaþø

kaip tik ir esàs teisuolis Jobas, kurio

likimas teistiðkai apie tikrovæ màstanèiam

ir jauèianèiam màstytojui, koks

ðiuo atveju kaip tik ir yra Maceina, negali

bûti neádomus ir nereikðmingas.

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

17


JONAS BALÈIUS

18

4. ÞMOGIÐKOJI EGZISTENCIJA: VILTIS, TIKËJIMAS IR ABEJONË –

KAIP KLAUSIMAS IR ATSAKYMAS

Nekyla abejoniø, jog þinomas Maceinos

kûrinys Jobo drama, sekant Senojo

Testamento pasakojimu apie senais laikais

gyvenusá „teisuolá Jobà“, yra ir viena

ádomiausiø, be to, manyèiau, ir vienas

ið labiausiai nepavykusiø ðio filosofo

bandymø konceptualizuoti paèià tikrovæ.

Pati tikrovë kaip realiai egzistuojanti

objektø, procesø bei reiðkiniø begalybë

giliausiaja savo prigimtimi nëra nei

racionali, nei iracionali, nei „protinga“,

nei „neprotinga“; ji tiesiog yra. Todël

Maceinos bandymas apibrëþti ir ávardyti

jà kaip gërá, groþá, tiesà ir teisingumà,

bandymas, filosofijos istorijoje þinomas

jau nuo Platono laikø, juo labiau – kaip

ðiuolaikinë pastanga ávardyti ir susieti jà

su egzistencinëmis dorovinëmis krikðèioniðkojo

tikëjimo aspiracijomis, negali

bûti neádomus. „Ði studija yra autoriaus

bandymas duoti teistinio egzistencializmo

apmatus. Pabrëþiame abu þodþius, nes

abu jie èia turi lemiamos reikðmës. Abu

jie nurodo knygos turiná ir metodà.“ 35

Toká savo kaip kûrëjo ir kaip màstytojo

„poreiká“ Maceina apibrëþia ir pagrindþia

tuo, jog „egzistencializmu ðiandien

yra vadinama toji filosofinë srovë, kurios

problemø centre stovi ne tiek amþinoji

þmogaus esmë, kiek laikinis ir þemiðkasis

jo buvimas“ 36 .

Kitaip tariant, filosofà dvideðimtojo

amþiaus egzistencializme, jo kûrëjø iniciatyvoje

domina tai, jog þmogus èia,

panaðiai kaip antikos laikø – ir ypaè

Aristotelio – filosofijoje suvokiamas viso

labo kaip animal rationale, t.y. tik kaip

protingas gyvûnas. „Taèiau èia pasitai-

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

ko neatsakytas klausimas, o kaipgi bûna

ðis protingas gyvûnas, kokia jo bûtis

ðioje tikrovëje, kuriai yra skirta anà amþinàjà

esmæ neðti, apreikðti ir skleisti.“ 37

Suvokdamas, jog visa tai padaryti

kaip tik ir privalanti ði „visai dar jaunutë

dabarties filosofija, gavusi egzistencializmo

vardà“, màstytojas ir imasi tai daryti.

Jobo drama kaip tik tuo já ir patraukusi,

kad jau ðiame Biblijos pasakojime,

legendoje apie kaþkada gyvenusá teisuolá

Jobà, mëginama „susimàstyti ties þmogiðkàja

ðios tikrovës bûtimi“. Filosofà

nepaprastai jaudina ir intriguoja bûtent

tai, jog plati egzistencializmo srovë,

„prasidëjusi su Martinu Heideggeriu, atsakë,

kad egzistencija yra tiktai ðiapus: ðiapus

ji prasideda ir ðiapus iðsibaigia. Jokio

kelio á anapus, jokiø proðvaisèiø ið

anapus ji neturi. Dievas ðiai srovei pasiliko

visiðka neþinomybë, amþinai neprieinama

lygtis, kuriai iðspræsti mes

priemoniø esà neturime. Tiesa, ði egzistencializmo

srovë Dievo neneigë, kaip

tai buvo dariusi materialistinë devynioliktojo

ðimtmeèio filosofija ir kaip tai

ðiandien daro marksistinis materializmas.

Egzistencializmas Dievo tiktai nerado.

Taèiau ir to pakako, kad ði srovë pasidarytø

katalikiðkajai minèiai nepriimtina

arba maþiausiai bent átartina.“ 38

Vadinasi, tiek pasaulëþiûrinis, tiek ir

ideologinis Maceinos angaþuotumas bei

suinteresuotumas ðiuo klausimu akivaizdus;

jo ne tik kad nebandoma nuslëpti ar

uþmaskuoti, bet kaip tik prieðingai – visaip

tai pabrëþti ir skelbti. „Pamokyta

Apreiðkimo, kad þmogus yra Dievo pa-


veikslas, krikðèioniðkoji sàmonë negalëjo

sutikti, jog paveikslas savo bûtimi neatskleistø

to, kà jis reiðkia. Jobo drama

todël ir ëmësi nelengvo uþdavinio egzistencijoje

atskleisti transcendencijà.“ 39 Taigi

mums belieka tik pasekti, kaip ir kokiu

bûdu visa ði uþduoti yra ámanoma, o

svarbiausia – kaip su sau paèiam, kaip

màstytojui, filosofui, iðsikeltais uþdaviniais

susidoroja Maceina.

Ankstesnëse ðio straipsnio dalyse að

kaip tik ir bandþiau kuo plaèiau ir sistemiðkiau

atskleisti, konceptualiai iðryðkinti

bei apibendrinti tuos Maceinos samprotavimus,

kuriais jis siekia árodyti prigimtinæ

– egzistencinæ ir dorovinæ –

þmogaus kaltæ bei kanèià, atsirandanèià

dël filosofo visur taip pabrëþiamo neteisingai

per visà þmonijos istorijà suvokto josios

prometëjiðkumo. Ðio kûrinio pagrindu

pasitaiko proga kartu su Maceina pamàstyti

ir atvirkðèiai: kas su þmogaus gyvenimu

ir likimu atsitinka tada, kai jisai visà

savo gyvenimà laikosi Dievo þodþio, apreikðto

Ðventajame Raðte, raidës ir dvasios.

Tai, kad teisuolis Jobas yra bûtent krikðèioniðkojo

pavyzdþio Prometëjas, skaitytojui

nekyla në maþiausiø abejoniø, kadangi,

kaip tà pabrëþia ir pats Maceina,

„Jobo drama mëgina iðvystyti ðià nuostabià

buvimo savybæ ligi galutiniø iðvadø

ir kaip tik joje paregëti esminá þmogaus

apsisprendimà Dievui; apsisprendimà,

kuris glûdi paèioje ontologinëje þmogaus

sàrangoje ir yra pirmesnis bei nepriklausomas

nuo sàmoningo jo nusistatymo

Vieðpaties atþvilgiu.“ 40

Absoliuti þmogaus kaip individo, t.y.

kaip sukurtosios, Dievo akivaizdoje

nuolat esanèios, egzistuojanèios bûtybës,

MOKSLINË MINTIS

priklausomybë nuo savo Kûrëjo, anot

Maceinos, pasireiðkianti tuo, kad „þmogus

gali Dievo nerasti arba já atmesti savo

valia. Taèiau to jis negali padaryti savo

bûtimi, nes ji visa ligi pat savo gelmiø

yra taip suræsta, kad savimi Dievà

iðreiðkia, Jo ieðko ir Jo klausia nepaisydama

to, net jeigu sàmoningos lûpos në

þodþio apie Dievà neuþsimena. Egzistencija

yra klausimas, atvertas transcendencijos

akivaizdoje. Tai yra pagrindinë Jobo

dramos mintis. Tai jos atsakymas, gautas

ið buvimo sklaidos pasinaudojant ðiam

reikalui egzistencializmo laimëjimais, taèiau

juos pratæsiant ir papildant.“ 41

Taigi, kaip matome, idëjinë ir ideologinë

ðio kûrinio prigimtis bei paskirtis

nusakyta pakankamai aiðkiai: þmogaus

bûtis yra pamatinis þmogiðkosios

egzistencijos koreliatas, kadangi visas

þmogaus gyvenimas – nuo gimimo iki

mirties – absoliuèiai priklausàs nuo Dievo

valios ir galios, malonës ir nemalonës.

Dar viena prieþastis, dël kurios

Maceina egzistencinei problemos analizei

pasirinko bûtent biblinio personaþo

gyvenimà ir likimà, buvusi ta, jog „egzistencinë

dabarties filosofija teisingai

yra atkreipusi dëmesá á vadinamàsias

kraðtines situacijas (Grenzsituationen –

K. Jaspersas). Tai yra situacijos, á kurias

patekæs þmogus ypatingu bûdu pajauèia

slenkàs prie savo bûties ribos ir pergyvena

nebûties grësmæ. Prie tokiø situacijø,

pasak Jasperso, priklauso kanèia,

kova, kaltë ir mirtis.“ 42 Patekæs á tokias

situacijas þmogus ið tikrøjø stengiasi padaryti

viskà ir deda visas pastangas iðsigelbëti

ir savo „þemiðkàjà tikrovæ atstatyti“

43 .

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

19


JONAS BALÈIUS

20

Gyvenimas, anot Maceinos, yra pilnas

tokiø atsitikimø – tà liudijanti ir visa

þmonijos istorija. Taèiau Jobo gyvenimas

ir likimas – iðskirtinis jau vien todël,

kad tai Ðventraðèio personaþo gyvenimas

ir likimas, egzistencija patyrusi tiesioginá

egzistenciná sàlytá su transcendencija,

su Dievu. Vadinasi, mums belieka tik

pasiþiûrëti, kodël, kaip ir kokiu bûdu ði

kûrinio ir Kûrëjo sàveika, netgi konfliktas,

ávyko ir kuo visa tai baigësi. Tiesa,

Maceina laikosi ásitikinimo, kad á Dievà

vedanèios visos þmogaus gyvenimo situacijos,

kadangi visos jos esanèios

„kraðtinës“, kadangi visos jos „apsuptos

nebûties“. Taigi Dievas esàs tokia bûtis

ir bûtybë, kurios valia ir galia nebûtis

priverèiama atsitraukti. Taip laiduojamas

ir kiekvieno ið mûsø gyvenimas.

Nesileisdami ir toliau nesigilindami á

Maceinos taip mëgstamus abstrakèius filosofinius

samprotavimus, pasiþiûrëkime

nuo ko ir kaip viskas prasideda: „Jobo

istorija yra labai paprasta. Arabijoje,

Huso ðalyje gyveno dievobaimingas

þmogus vardu Jobas. Jis turëjo gausià ðeimà

ir dar gausesniø turtø: septynis sûnus

ir tris dukteris, septynis tûkstanèius

aviø, penkis ðimtus jungø jauèiø, tris

tûkstanèius kupranugariø, penkis ðimtus

asilø, taip pat daugybæ tarnø ir piemenø.

Jis gyveno laimingai, melsdamasis ir

aukodamas uþ savo sûnus, duodamas

þmonëms patarimø, eidamas teisëjo pareigas,

globodamas naðles ir vargðus. Savo

turtais ir savo tiesia ðirdimi jis pasidarë

garsus tarp Rytø ðalies gyventojø.

Bet ðtai vienà dienà velnias pasirodë

Vieðpaties akivaizdoje ir suabejojo religiniu

Jobo nuoðirdumu. Velnias átarë Jobà,

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

jog ðis esàs dievobaimingas tik todël, kad

Vieðpats já laiminàs ir padedàs jam susikurti

gerà gyvenimà. Bet tegul tik Dievas

atitrauktø savo rankà, ir Jobas imtø piktþodþiauti

jam á akis. Dievas, þinoma, nepatikëjo

velnio þodþiais, taèiau sutiko Jobà

iðmëginti. Jis atidavë Jobo turtà á velnio

rankas, ir ðis já sunaikino per keletà

valandø. Sabëjai pagrobë jauèius ir asiles;

dangaus ugnis sudegino avis ir piemenis;

chaldëjai nuvarë kupranugarius;

pakilusi audra sugriovë namus, kuriuose

puotavo Jobo sûnûs ir dukterys, ir visus

juos uþmuðë. Jobas pasiliko plikas,

kaip iðeidamas ið motinos ásèios. Taèiau

jis nepiktþodþiavo. Jis tiek tepasakë:

„Vieðpats davë, Vieðpats atëmë; tebûnie

palaimintas Vieðpaties vardas.“ 44

Pastarasis sakinys – sakralinë frazë,

kurià teisuolis Jobas kartoja po kiekvieno

vis ánirtingesnio velnio iðpuolio; tarsi

tai bûtø mantra, kurià kartodamas jis

bando egzistenciðkai gintis ir árodyti begalinæ

savo iðtikimybæ ir meilæ Dievui.

Nepaisant to, Dievas iðgirsta ne ðiuos Jobo

iðtikimybës pareiðkimus, o tik sutinka

su vis naujais, dar þiauresniais ir negailestingesniais,

velnio reikalavimais

kankinti Jobà, visiðkai nekaltà þmogø,

apleidþiant jo kûnà pûliuojanèiomis votimis,

kol visas teisuolio kûnas pavirsta

„viena pûliuojanèia þaizda“. „Pûliai taip

gausiai tekëjo, kad Jobas, pasiëmæs ðukæ,

juos gramdë nuo savæs. Negalëdamas

dël ligos pasilikti tarp þmoniø, jis persikëlë

á atmatø krûvà uþ miesto ir ten apsigyveno.“

45 Ðiuo savo persikëlimu uþ

miesto „ant mëðlo krûvos“, Jobas tarsi

pademonstruoja ir savo ryþtà pasitraukti

ir ið visuomenës. Taip prasideda dorovi-


ir socialinë teisuolio Jobo atskirtis. „Jobo

trys draugai, suþinojæ apie já iðtikusias

nelaimes, atvyko jo paguosti ir, apsibarstæ

galvas pelenais, visà savaitæ sëdëjo ðalia

nelaimingojo netardami në þodþio.“ 46

Kai galiausiai Jobas po tokios ilgos tylos

„atvërë savo burnà“, tai „prakeikë savo

gimimo dienà ir pradëjo ilgà pokalbá su

savo draugais, kuris iðsivystë á aðtrø ginèà“

47 . Taèiau bene svarbiausia ðioje situacijoje

yra tai, jog në vienas ið jø, taip pat

ir Jobas, nesuvokia visø ðiø uþgriuvusiø

nelaimiø kitaip, kaip tik Dievo bausmæ

uþ padarytas nuodëmes: gamtiðkas ir socialinis

atsitiktinumas jiems neegzistuoja.

Suvokdami visa tai tik kaip absoliuèià

savo paèiø nuo Dievo priklausomybæ, jie

taip ir neástengia kaip nors kitaip ðio reiðkinio

paaiðkinti tik kaip uþ kaþkokius,

draugams neþinomus, Jobo padarytus

nusikaltimus já iðtikusià Dievo bausmæ.

„Jobo draugai norëjo atsakyti á klausimà,

kodël jis kenèia. Jie norëjo jam árodyti,

kad jo nelaimës ir kanèios yra jo nuodëmiø

pasëka.“ 48 Teisuolis Jobas – kitaip jis

negalëtø tuo vardu vadintis – jokios nuodëmës

ar juo labiau kokio nors nusikaltimo

nesijauèia padaræs. Situacija tampa

absoliuèiai absurdiðka, kadangi nei teisuolis

Jobas, nei jo draugai jau yra nepajëgûs

kà nors vieni kitiems árodyti ar paaiðkinti.

Dievas taip pat negali bûti laikomas

dël ko nors kaltu, kadangi tai padarytø

já atsakingà uþ pasaulyje siauèiantá

blogá. Prasideda kaltinimai, ginèai ir

pykèiai. „Ásibëgëjusá ir natûralios atomazgos

nerandantá ginèà, á kurá vëliau

ásijungë knygos pradþioje neminimas

ketvirtasis Jobo draugas, nutraukë pats

Dievas. Iðgirdæs Dievo balsà ir iðklausæs

MOKSLINË MINTIS

visà ilgà Jo kalbà, Jobas apgailestavo savo

norà ðaukti Vieðpatá á teismà, atðaukë

savo þodþius ir paþadëjo juos apgailëti.

Dievas atleido Jobui jo prisispyrusá norà

su Juo bylinëtis, papeikë Jobo draugus,

nes jie kalbëjæ netiesà, iðgydë Jobà ir gràþino

jam turto dvigubai tiek, kiek anksèiau

buvo turëjæs. Jam vël gimë septyni

sûnûs ir trys dukterys, pasidariusios garsios

savo groþiu. Po ðiø visø nelaimiø Jobas

gyveno dar ðimtà keturiasdeðimt metø

ir mirë pasisotinæs savo amþiumi“ 49 .

Taigi, kaip matome, bene vienas ið

rimèiausiø þmonijos istorijoje vykusiø

egzistenciniø þmogaus ir Dievo konfliktø

savo pabaiga pasirodo esàs labiau panaðus

á banalià stebuklinæ pasakà, negu

á tiesà: Dievas galiausiai viskà uþglaisto,

iðsprendþia ir atlygina dvigubai tiek,

kiek iki ðios Jobà iðtikusios nelaimës jis

buvo turëjæs. Taèiau ið tikrøjø, remiantis

Senuoju Testamentu, viskas vyko anaiptol

ne taip sklandþiai: Jahvë, pasirodæs

Jobui ir jo draugams kaip þaibais grûmojantis

audros debesis, pradëjæs jiems grasinti

ir gàsdinti. Vadinasi, Jahvei, kaip ir

Jupiteriui, arba Dzeusui, galioja ta pati

visø jø dieviðkojo teisingumo, grindþiamo

jëga ir prievarta, nuostata: Jupiteri, tu

pyksti, vadinasi, esi neteisus!

„Tada VIEÐPATS kreipësi á Jobà ið

audros tardamas:

„Susijuosk dirþu strënas kaip vyras;

að tave klausiu, o tu man atsakyk! Argi

paneigsi net mano teisingumà? Nejau

mane pasmerksi, kad pats bûtum pateisintas?

Argi tavo ranka kaip Dievo irgi

gali griausti tokiu balsu kaip jis? Jei taip,

pasipuoðk didybe ir orumu, apsirenk

garbe ir spindesiu. Duok valià savo

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

21


JONAS BALÈIUS

22

pykèio ánirðiui, paþvelk á kiekvienà iðdidø

þmogø ir já paþemink. Taip, paþvelk

á kiekvienà iðdidø þmogø, paþemink já;

sutrypk nedorëlius, kur jø yra. Palaidok

juos visus drauge þemëje, uþrakink juos

tamsëjanèiame mirusiøjø pasaulyje. Tada

ir að pripaþinsiu, kad tavo deðinë gali

tave iðgelbëti.“(Jobo 40, 90–10). Taigi,

kaip matome, ði Jahvës kalba ið tikrøjø

nëra joks þmogiðkai, o ne dieviðkai suvokiamo

teisumo ir teisingumo dekonstravimas

– tai tiesiog grasinimas ir prievarta.

Juo labiau negalima laikyti teisingumu

to fakto, jog prarastø turtø, tarnø

ir tarnaièiø, sûnø ir dukterø nuþudymas

vien tiktai tam, jog átikintum velnià

savo dieviðkuoju teisingumu, grindþiamu

iðankstiniu þinojimu, kad Jobas

niekada nepradës burnoti prieð Dievà,

gali bûti kompensuojamas naujais turtais,

tarnais ir tarnaitëmis, sûnumis ir dukterimis

ið tikrøjø jeigu ir ne su dieviðkàja, tai

bent jau su þmogiðkàja tiesos, teisingumo ir

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

gailestingumo samprata tikrai yra nesuderinamas.

Ðia prasme Maceinos Jobo drama neárodo

pamatiniø krikðèioniðkojo tikëjimo

antgamtiniu pasauliu dogmø: absoliutaus

Dievo teisingumo, gailestingumo ir

t.t. Veikiau jau prieðingai: Senojo Testamento

Dievas èia kaip tik pasirodo esàs

toks pat ambicingas ir savavalis, abejingai

þaidþiantis þmoniø jausmais ir likimais,

kaip ir senieji pagoniø dievai. Todël

ðá Maceinos kûriná pagrástai galima

laikyti didele filosofo konceptualia nesëkme,

neárodanèia ir nepagrindþianèia krikðèioniðkojo

egzistencializmo pranaðumo prieð tradiciná

egzistencializmà (Heideggeris, Sartre

ir kiti).

Nepaisant to, Maceina taip nemano,

todël ir aiðkindamas kaltës paskirtá bei

prasmæ þemiðkajame þmogaus gyvenime

nuosekliai laikosi teistiniø ðios sàvokos

interpretacijø, kurias èia kiek plaèiau

ir apþvelgsime.

5. TRANSCENDENTINË DOROVINIO INDIVIDO

KALTËS PRIGIMTIS BEI PRASMË

Egzistencinës þmogaus kaltës sàlyèio

taðku su transcendencija Maceina laiko

tylà. „Septynias dienas ir septynias naktis

sëdëjo Jobo draugai su juo ant þemës

ir në vienas netarë në þodþio, nes matë,

kad skausmas buvo per didelis. Ið tiesø

didelio skausmo akivaizdoje þodþiai netenka

prasmës.“ 50 Ðia prasme kalba esanti

ne kas kita, kaip kanèios atvertis, josios

iðpaþinimas. Kalba yra þmogiðkojo bendravimo

pagrindas. „Bûdamas bendruomeninë

bûtybë, þmogus tuo paèiu yra ir

kalbanti bûtybë“ – pabrëþia Maceina.

Vadinasi, kalba yra „esmingai suausta su

þmogaus bûtimi, nes ði bûtis trokðta bûti

pasidalijama su kitu“ 51 . Atverdamas

burnà kalbai, Jobas tuo paèiu prisipaþásta,

kad tylëjimas jam jau yra tapæs pernelyg

didele ir nepakeliama dvasios kanèia

ir kad kalbëjimas, kaip kanèios bylojimas,

yra vienintelë ámanoma priemonë jai palengvinti.

„Todël þmogus prabyla á kità

þmogø kiekviena proga: dþiaugdamasis

ir kentëdamas, mylëdamas ir neapkæsdamas,

garbindamas ir piktþodþiaudamas.“

52 Taèiau dar baisesnë kanèia þmo-


gø kaip kalbanèià ir iðsisakanèià bûtybæ

iðtinka tada, kai jo sakomi þodþiai neranda

atgarsio, atsitrenkia á abejingumà arba

nesupratimo sienà. Taip Jobui ir atsitiko,

kai jo geriausieji draugai, uþuot já

supratæ ar uþjautæ, pradëjo kaltinti nuodëmëmis

– blogais darbais ir mintimis,

kadangi apriorinë bet kurio karðtai tikinèiojo

nuostata visada yra viena ir ta pati:

Dievas negalás bûti kaltas jau vien dël to,

kad jis Dievas. „Tuo bûdu iðsivystë ilgas

ir aðtrus ginèas, kurá galop nutraukë pats

Dievas savo kalba.“ 53

Vadinasi, þmogiðkoji kalba kaip kanèios

liudijimas, jos „bylojimas“ ir ið tikrøjø

tarsi susilieèia su transcendentu,

paþadina ir paskatina já á ðià þmogaus

kanèià atsiliepti. Þinoma, kanèios bylojimas

ne visada yra Dievo ðaukimasis –

nepalyginamai daþniau tai tik bandymas

susivokti bei save ðioje naujoje situacijoje

áprasminti, apibrëþti. „Tylëdami

mes bûname, – sako Maceina, – giliai

ir staèiai bûname, bet èia mes nesame

dar jokia problema. Tuo tarpu prabilæ

kaip tik iðsakome savo problematiðkumà.“

54 Þodis áprasmina mus paèius,

atskleisdamas tiek mûsø nerimà, tiek

netikrumà ar abejonæ, lygiai kaip ir mûsø

pasitikëjimà savimi, teisumo ir teisingumo

jausmà bei supratimà.

Taèiau tik kentëdamas, tik „buvodamas

kanèioje“ þmogus pradeda suvokti

pats save ir savo gyvenimà kaip klausimà,

kupinà begalinio tragizmo, netikrumo

ir abejonës. „Gyvenimas þemëje

yra tarsi „samdinio dienos“, kurios „bëga

greièiau negu audëjo ðaudyklë ir

dingsta be jokios vilties“ 55 . Ðia prasme,

anot Maceinos, visa Jobo knyga yra tik

MOKSLINË MINTIS

þmogaus buvimo apmàstymas, kurio

prasmingumui ávardyti reikalingas bûtiðkasis

ir buitiðkasis teisingumas. Jobas, nepaisant

viso jo teisuoliðkumo – pamaldaus

ir dievobaimingo gyvenimo, sudaranèio

visà jo egzistencijà, kaip tik ðito,

iðtikus tragedijai, ir pasigenda. Ði já ir jo

ðeimà iðtikusi nepataisoma nelaimë, kurià

jis suvokia kaip nepelnytà skriaudà,

reikalauja satisfakcijos, paaiðkinimo. Todël

anaiptol ne ið puikybës ar paikybës,

o ið gilaus ásitikinimo savo moraliniu

teisumu Jobas yra pasiryþæs kviesti Dievà

net á teismà, kadangi pamatinis bet

kurio tikinèiojo, juo labiau teisuolio,

klausimas atsiliepiant á nemalonius, nelaimingus

atsitikimus bei gyvenimo ávykius

visada yra moralinio pobûdþio: uþ

kà? To paties Jobas klausë savæs septynias

dienas ir naktis kartu su draugais

tylëdamas, to paties jis klausia ir á juos

prabilæs. Vadinasi, pasak Maceinos, kad

iðsinertume ið savo buitiðkosios kasdienybës

kaip tik ir esàs reikalingas toks sukrëtimas,

kuris priverstø mus susimàstyti,

nes bûtent kanèia kaip tik ir turinti tos

nuostabios „þadinamosios galios“. Kasdienis

buities jaukumas, sotumas, saugumas

tampa ásitikinimu, kad taip visada

buvo ir visada bus, kad taip privalo

bûti, nes mes juk esame þmonës. „Kitaip

tariant, jeigu þmogus nuolatos gyventø

laimingai, jo bûties galimybës neiðsiskleistø,

nes niekados neatbustø tikrajam

buvimui. Jaspersas pastebi, kad laimë

daro þmogø tuðèià, ir ðita savo tuðèia

átaka ji kësinasi suardyti tikràjà bûtá.“

56 Ðia prasme kanèia esanti tikrosios, egzistencinës

bûties þadintoja. „Jobo knygos

autorius suprato ðià þadinamàjà kanèios

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

23


JONAS BALÈIUS

24

prasmæ ir todël leido Jobui prabilti pirmajam.

Atëjæ guosti ir iðtisà savaitæ tylëjæ

jo draugai nustemba, kad ligi ðiol

buvæs ramus þmogelis pradeda kalbëti

stipriais þodþiais, pradeda maiðtauti, darydamas

priekaiðtø visai bûties sàrangai

ir net paèiam Dievui.“ 57 Taigi ði Jobo

kalba – iðtisas kanèios – tiek fizinës, tiek

ir dvasinës – monologas. Jobas kalba –

draugai klauso. Jobas aiðkina, draugai

vertina, sverdami argumentus ir uþ, ir

prieð. Prasideda dialogas, vëliau – ginèas.

Taip yra todël, kad „kanèià dabartinë

egzistencinë filosofija vadina viena ið

kraðtiniø þmogaus buvimo situacijø. Kai

kurios situacijos, kaip mirtis, kanèia, kova,

kaltë yra vadinamos kraðtinëmis todël,

kad jos iðreiðkia þmogaus buvimo

pakraðtá arba ribà uþ kurios, – pasak

Jasperso, – mes buvime nieko neregime:

jos yra tarsi kaþkokia siena, á kurià atsidauþiame

ir pralaimime.“ 58 Taèiau baisiausia,

anot Maceinos, yra tai, jog minëtosios

situacijos tiesiog „suaugusios

su þmogaus bûtimi“ ir jø niekaip neámanoma

iðvengti. „Pajautimas, kad mes galime

nebûti, kad visa gali nebûti, sudaro

baimës esmæ ir sykiu yra dvelktelëjimas

nebûties ðalèio ið anapus.“ 59 Bet ðá

„ðaltá“ – savæs paties, artimøjø, pasaulio

– netekties baimæ mes pajuntame tik

kartais: kaip nuolatinis jausmas ar situacija

tai yra neámanoma; þmogaus dvasia,

protas, sàmonë to neiðlaikytø.

Vadinasi, kad tai nëra ir kodël taip nëra

kanèia kaip tik ir priverèianti mus susimàstyti.

Ir ðtai bûtent ðiose situacijose

mûsø þvilgsnis ir vël nukrypsta á transcendencijà,

á Dievà: kanèia, grësmë, netektis

mus ir vël paþadina ið buitiðkojo kasdienybës

snaudulio ir trumpam sugràþina á fi-

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

losofinæ egzistencijos netikrybæ. „Èia kaip

tik ir glûdi ontologinë màstymo reikðmë.

Bûti ir màstyti kraðtinëje situacijoje

yra vienas ir tas pats dalykas. Ðie aktai

yra persiskyræ tiktai kasdienybëje, nes

prapuldami pasaulyje mes pradedame

bûti netikrai, nesavai ir todël nemàstome.

Kasdienybëje nëra nei tikrojo buvimo,

nei tikrojo màstymo, nes ðie du dalykai

yra susijæ savo esmëje.“ 60

Iðblokðtas ið jaukios, soèios ir saugios

savo kasdienybës þmogus ir pajunta visà

savo tikrojo buvimo kainà ir skoná,

kadangi bûtent ðiuo „iðbloðkimo“ momentu

jis ir suvokia, pamato, ásitikina,

kad ðio iðbloðkimo kaina galinti bûti jo

mirtis, netektis visko, kas turëta ir mylëta.

Kitaip tariant, vadinamosiose kraðtinëse,

arba ribinëse, situacijose mus pasitinka

dar ne pati nebûtis, o tik jos galimybë.

Todël „egzistencinio màstymo

akte mes lieèiame savàjá Að ne kurio

nors teorinio, mokslinio metodinio intereso

atþvilgiu, kaip apie Að yra màstæs

Descartes, bet mes já lieèiame ieðkomos

naujos bûties atþvilgiu, dël kurios

grauþdamasis màstë ðv. Augustinas.“ 61

Taip elgiasi ir Senojo Testamento teisuolis

Jobas, kuris irgi kalba ne apie teorijas,

o apie save, savo likimà ir numanomà

nebûtá. Taèiau jam, kaip giliai tikinèiam

þmogui, labiausiai rûpi iðsiaiðkinti

ne faktines: jis në akimirkos nesuabejoja

teiginiu, jog be Dievo valios

þmogui në plaukas nuo galvos nenukris,

o dorovines, moralines savo nusikaltimo,

kaltës prieþastis. Ðtai dël ko jam,

kaip pabrëþia Maceina, bûties ribø klausimas

visada sutampa su màstymu kaip

ðio klausimo riba – jos forma ir turiniu.

„Susimàstæs kanèios akivaizdoje, Jobas


klausia, kokià prasmæ turi jo nelaimës, jo

skausmas, apskritai visas þmogiðkasis jo

gyvenimas, atsidûræs ties nebûties bedugne

ir grasomas mirties.“ 62 Atsakymo

á ðá esminá savo klausimà nei ið savo

MOKSLINË MINTIS

draugø, nei ið Dievo jis taip ir neiðgirsta.

„Atsakymo neduoda në knygos

veiksmo atomazga.“ 63 Taèiau Maceina

toká atsakymà vis dëlto pateikia: já plaèiau

èia ir panagrinësime.

6. TRANSCENDENCIJOS ATSAKYMAS EGZISTENCIJAI

Pamatinë tokio poþiûrio nuostata,

anot Maceinos, esanti ta, kad kol þmogus

kalba – Dievas tyli. „Dievas atsako

tik tada, kai þmogus uþgniauþia savo

burnà, kai atðaukia savo kalbas ir dël jø

gailisi. Dievo atsakymas visados atsiremia

á þmogaus klausimà, nes ðis atsakymas

yra ne teorija, bet bûtis. Reikia

tad, kad þmogus Dievà paklaustø, vadinasi,

pateiktø savo bûtá tokià, kokià

jis jà yra gavæs ið Jo rankø. Savo gailesèiu

Jobas Dievà galutinai paklausë, ir

todël Dievas jam atsakë. Jobo gailestis

parodë, kad egzistencijoje atsakymo nëra.

Egzistencija yra klausimas, atvertas

Vieðpaties akyse.“ 64

Kitaip tariant, Dievo atsakymas Jobui,

pagal Maceinos siûlomà koncepcijà yra

labai paprastas ir aiðkus: þmogus yra didysis

dieviðkosios pirmapradës bûties

niekintojas ir jos keitëjas. Kaip ir kaþkada

Liuciferis, iðdrásæs sukilti prieð savo

Vieðpatá, taip ir þmogus, vedamas to paties

troðkimo – didybës ir absoliutaus savarankiðkumo,

nepriklausomybës troðkimo,

elgiasi analogiðkai. Patekæs ne á Dievo

globojamà, o á gamtos ir socialiniø stichijø

valdomà pasaulá, þmogus, be abejo,

ne tik kad negali nieko geresnio tikëtis,

bet ir reikalauti. Vadinasi, ir pats ðis

pamatinis egzistencinis klausimas – uþ

kà – Dievo akyse yra beprasmis, kadangi

tai klausimas ne Kûrëjui, o kûriniui,

savo laisva valia pasirinkusiam ne amþinàjá

buvimà metafiziniame Rojuje, o tik

laikinàjá buvojimà þemëje – mirties, senatvës,

ligø, kanèiø, gamtiniø ir socialiniø

katastrofø pasaulyje. Kitaip tariant, tiesa

yra tai, jog þemiðkoji þmogaus „egzistencija

á jokià abstrakèià formulæ nesuimama,

kadangi ji, kaip sakoma, padalinta

ið proto niekados nëra be liekanos, todël

skeptikas nepajëgdamas ðitos liekanos

loginiu bûdu iðreikðti, numoja ranka

á visas ankstesniàsias pastangas ir paskelbia,

kad nieko negalima paþinti.“ 65

Vadinasi, filosofinis skepticizmas

taip pat nëra tas bûdas, kuriuo remdamiesi

ar vadovaudamiesi mes galëtume

siekti savo paèiø egzistencijos prieþasèiø

iðsiaiðkinimo ir galutinio paþinimo.

Svarbiausia, pasak Maceinos, èia ir yra

tai, jog egzistencija visada – ir neiðvengiamai

– atsiskleidþia transcendencijai. Ðis atsiskleidimas

þmogiðkosios egzistencijos

ribinëje situacijoje susitelkia á vienà didþiulá

mazgà, vienà pamatiná klausimà,

kurá þmogus tampa priverstas suformuluoti

ir pateikti Dievui, laukiant ið jo atsakymo.

„Be ðito atsakymo egzistencija

pasiliktø neuþbaigta, ir jos klausimas

bûtø be prasmës, nes egzistencijoje, kaip

matëme, atsakymo nëra. Atsakymas, kuris

turi egzistencijà nuðviesti ir jà ið naujo

ábûtinti, glûdi anapus josios: jis glûdi

transcendencijoje.“ 66 Bet juk ðitas trans-

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

25


JONAS BALÈIUS

26

cendencijos atsakymas ar atsakas, pasak

filosofo, „yra tasai kûrybinis þodis, tasai

fiat, kurio egzistencija turi ágyti naujos

bûties ir naujos prasmës“ 67 .

Vadinasi, transcendencija egzistencijai

visada gali apsireikðti ir ásiprasminti tik kaip

kuriamoji ir palaikanèioji bûtá jëga. Toká atsakymà

duodama, transcendencija taip

pat neiðvengiamai vis ið naujo ir ið naujo

jà pagrindþia. „Dievas pergali þmogui

gresianèià nebûtá, iðsklaido já uþklupusià

tamsà ir pasvirusià bûtá vël atitiesia.“ 68

Todël, anot Maceinos, „kai tik þmogus

pradeda egzistenciðkai màstyti, jis jau

pradeda eiti keliu, kuris veda já á anapus“

69 . Ðia prasme visas egzistencijos kelias

esàs kelias á transcendencijà. O egzistencijos

atvirumas savo ruoþtu esàs josios atvirumas

transcendencijai – kaip klausimas

atsakymui. „Þmogus yra vienas didelis

klausimas visoje savo bûtyje. Bet ðio

klausimo atsakymas yra Dievas, ir tik tada

þmogus tikrai egzistuoja, kai jis yra atsakytas.

Kitaip tariant, kai jis savo atvirumu

yra áëmæs Dievà á save“ 70 .

Jobas ðá esminá – savo kaltumo ir

kanèios klausimà – gali patikëti ir patiki

tiktai Dievui, klausdamas, kà, kur ir

Literatûra ir nuorodos

11 Tomas Akvinietis. Svarstyti klausimai apie blogá.

Pirmas klausimas. Ávadas. Kaip gëris yra ir

kaip nëra blogio prieþastis. Vertë Gintautas

Vyðniauskas // Logos, 2006, Nr. 49, p. 101.

12 Antanas Maceina. Prometëjizmo problema //

Raðtai, t. 2. – Vilnius: Mintis, 1992, p. 397.

13 Ten pat, p. 398.

14 Ten pat.

15 Ten pat.

16 Ten pat.

17 Antanas Maceina. Didysis inkvizitorius // Raðtai,

t. 3. – Vilnius: Mintis, 1990, p. 44.

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

kaip jis padarë ne taip. Kita vertus, jam

buvo aiðku, jog atsakymus á ðiuos savo

klausimus jis galás rasti „tik anapus, kad

nei gamtoje, nei kultûroje jo nëra“ 71 . Egzistencinës

iðminties, josios prasmingumo

paaiðkinimo „jokiuose þemës padaruose,

vis tiek, ar jie bûtø gamtiniai,

ar kultûriniai, jos nëra“ 72 . Todël tik Dievas

esàs ðio paþinimo autorius ir ðaltinis.

„Ir vis dëlto ne kiekvienas egzistencijos

paklausimas yra transcendencijos

atsakomas. Jobas savo klausimà

tinkamai pagrindë tik tada, kai atðaukë

savo norà bylinëtis su Dievu ir paþadëjo

já apgailëti dulkëse ir pelenuose.“ 73

Tuo tarpu kol þmogus bûna su Dievu

atviras tik ið dalies, t.y. kol jo sàþinæ ir

ðirdá drasko ávairiausios nuoskaudos,

pykèiai ar abejonës, tol transcendencija

tyli ir á þmogaus keliamus klausimus

neatsako. Kitaip tariant, kol þmogus

Dievo atþvilgiu vis dar turi didesniø ar

maþesniø prometëjizmo apraiðkø, ambicijø

ar siekiø, tol Dievas su juo nebendrauja.

Todël vienintelë þmogui ámanoma

transcendencijos prakalbinimo ir jos

atsivërimo galimybë esanti absoliutus pasitikëjimas

Dievu.

18 Ten pat, p. 64.

19 Ten pat, p. 65.

10 Ten pat, p. 67.

11 Ten pat, p. 67–68.

12 Ten pat, p. 69.

13 Ten pat, p. 91–92.

14 Ten pat, p. 95.

15 Antanas Maceina. Prometëjizmo persvara dabarties

kultûroje // Raðtai, t. 2. – Vilnius: Mintis,

1992, p. 451.

16 Ten pat, p. 453.

17 Ten pat.


18 Ten pat, p. 454.

19 Ten pat, p. 455.

20 Ten pat.

21 Ten pat, p. 456.

22 Ten pat.

23 Ten pat, p. 458–459.

24 Ten pat, p. 459.

25 Ten pat, p. 460.

26 Ten pat.

27 Nicolas Berdiaeff. Probléme du communisme. –

Paris: Desclée de Brouwer, 1933, p. 40.

28 Antanas Maceina. Prometëjizmo persvara dabarties

kultûroje // Raðtai, t. 2. – Vilnius: Mintis,

1992, p. 461.

29 Ten pat.

30 Nicolas Berdiaeff. Probléme du communisme. –

Paris: Desclée de Brouwer, 1933, p. 15–16,

p. 42, p. 93.

31 Antanas Maceina. Prometëjizmo persvara dabarties

kultûroje // Raðtai, t. 2. – Vilnius: Mintis,

1992, p. 451.

32 Ten pat, p. 452.

33 Ten pat.

34 Ten pat, p. 453.

35 Antanas Maceina. Jobo drama // Raðtai, t. 3. –

Vilnius: Mintis, 1990, p. 423.

36 Ten pat.

37 Ten pat.

38 Ten pat, p. 424.

39 Ten pat.

40 Ten pat.

41 Ten pat.

42 Ten pat, p. 425.

43 Ten pat.

44 Ten pat, p. 432.

45 Ten pat.

46 Ten pat, p. 433.

47 Ten pat.

48 Ten pat.

49 Ten pat, p. 434.

50 Ten pat, p. 444.

51 Ten pat.

52 Ten pat.

53 Ten pat, p. 446.

54 Ten pat, p. 447.

55 Ten pat.

56 Ten pat, p. 458.

57 Ten pat, p. 459.

58 Ten pat, p. 460.

59 Ten pat, p. 461.

60 Ten pat, p. 467.

61 Ten pat.

62 Ten pat, p. 475.

63 Ten pat.

64 Ten pat, p. 483.

65 Ten pat.

66 Ten pat, p. 485.

67 Ten pat.

68 Ten pat.

69 Ten pat.

70 Ten pat.

71 Ten pat.

72 Ten pat, p. 486.

73 Ten pat, p. 491.

MOKSLINË MINTIS

LOGOS 52

2007 LIEPA • RUGSËJIS

B. d.

27

More magazines by this user
Similar magazines