Pašvitinio apylinkių malūnai XIX a.–XX a. pirmojoje pusėje

LIETUVOS LOKALINIAI TYRIMAI. ETNOLOGIJA LIETUVOS VALSÈIAI. PAÐVITINYS
lûnø klasifikacija, apraðomi pagrindiniai mazgai, statybinës medþiagos, puoðyba, malûnø
meistrai. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir grafine medþiaga.
Knygos „Sanitariniø árenginiø raida Lietuvoje archeologiniais ir istoriniais duomenimis“
(Vilnius, 2003) autorë Ieva Rëklaitytë pateikia daug faktinës medþiagos,
taèiau lyg ir neatkreipia dëmesio, kad XIX a. pabaigos ir XX a. pradþios projektuose
jau projektuojamos iðvietës prie pirèiø ir odos fabrikø, dargi nuotekø (nusësdinimo)
valymo árenginiai.
E. J. Morkûnas knygoje „Etnografiniai tyrinëjimai Lietuvoje 1981 ir 1982 metais“
(Vilnius, 1983) pateikia straipsniø apie vëjo malûnø statybines medþiagas, girnakmenius
ir kt.
Arealo geografiniai savitumai
Paðvitinio apylinkës – lygumos, maþai apaugusios miðkais. Upeliø vandená pakelti,
neuþliejant dideliø plotø, negalima. Taigi sàlygos nepalankios vandens malûnams.
Kadangi miðkø maþa, tai ir kepuriniø malûnø cokoliai ne itin aukðti ir statomi
ne tiek malûno aukðèiui, kiek klientø saugumui padidinti (kad sparnai neuþkabintø
klientø ar jø arkliø).
Mediniams vëjo malûnams reikëjo daug geros medienos, taèiau ði medþiaga buvo
neilgaamþë. Plytiniai ar akmeniniai malûnai buvo ilgaamþiai, taèiau reikëjo daug medienos
plytoms ir kalkëms iðdegti. Poreikis statyti vëjo malûnus ir kitus ûkinius pastatus
maþino miðkø plotus, tai savo ruoþtu sudarë sàlygas geriau iðnaudoti vëjo energijà.
Miðko stygius, matyt, vertë statyti griautinius malûnus, tiek vëjinius, tiek motorinius.
Malûnai apþvelgiami ðiek tiek didesniame plote nei administracinë Paðvitinio
apylinkë ar seniûnija. Seniûnijos ribos amþiø bëgyje kaitaliojosi, todël mes jø grieþtai
nesilaikome. Tyrinëtame plote aptikome buvus 23 vëjo ir motorinius (ugninius) malûnus.
Ið jø trys buvo mûriniai vëjo malûnai ir vienas mûrinis motorinis. Vandens
malûnø èia maþai.
Ið turimos medþiagos galima spræsti, kad vëjo malûnai gyventojams buvo priimtiniausi.
Jiems èia buvo palankios sàlygos techniniu poþiûriu. Tad ir vëjo malûnø
statybos tradicijos gana senos. Lygumø vëjas geriausiai tinka vëjo malûnams ir vëjo
turbinoms statyti. Vëjo malûnai nekenkia þemës ûkiui, netvindo laukø nei ganyklø,
nenaudoja brangaus kuro. Dabar pasakytume – ekologiðki ir naudojantys iðimtinai
atsinaujinantá energijos ðaltiná. Didþiausia vëjo malûnø blogybë – jie dirba netolygiai,
nes dël bevëjø orø ilgai prastovi, o esant vëjui, maldavo ir naktimis, kas alindavo
malûnininkus.
Dar viena blogybë, kad vëjo malûnø statybai reikëjo nemaþai geros ávairiø rûðiø
medienos, o ir eksploatacijos metu reikëdavo daþnai atnaujinti sparnus (kas 2–4
metus). Paðvitinio apylinkëse dauguma vëjo malûnø buvo apgræþiami gràþulu, o tam
irgi reikëjo daug medienos. Tik dviejuose ið tyrinëtø malûnø (Bubilÿ ir Gegiìdþiø)
kepurë buvo apgræþiama vëjo turbina. Taip pat reikëjo nemaþai drobës, brezento ar
maiðinio audinio burëms. Apie vëjo malûnø statybines medþiagas yra raðyta 1 , todël
plaèiau èia ir neapsistosiu.
Plintant garo (ugniniams) varikliams,
jie sparèiai buvo diegiami ir malûnuose,
ypaè esanèiuose prie lentpjûviø.
1 Morkûnas E. J. Vëjo malûnø statybinës medþiagos
Paðvitinio apylinkëse, Etnografiniai tyrinëjimai
Lietuvoje 1981 ir 1982 metais, Vilnius, 1983, p. 58.
© VðÁ „Versmës“ leidykla. Lietuvos lokaliniai tyrimai ISSN 2029-0799.
Interneto svetainës www.llt.lt pastaba: Šis anksèiau nepublikuotas tekstas, kurio nuorašas
patvirtintas notaro 2011 08 30, internete nuolat skelbiamas nuo 2011 08 30.
2