MOTERYSTĖS FILOSOFIJA - Maceina.lt

kų pražiūrėjo, kad moteris nėra tik į moterišką kūną įspraustas
žmogus, bet yra moteris ligi giliausių savo būties gelmių;
ir vyras nėra tik vyro kūnu apvilktas žmogus, bet vyras ligi
menkiausio dvasios virptelėjimo. Todėl seksualinis jaunimo
švietimas turėtų remtis ne biologija, ne Freudo psichoanalize.
Čia reikia idealo paslapties, kuri dvelkia, amžinybe
ir savo gelmėse slepia kosminę vyro ir moters buvimo prasmę.
Deja, ir teologai čia dažnai virsta biologais. Jie turėtų
kartą suprasti, kad krikščioniškos moterystės giliausia prasmė
nėra kūdikis, kad pirmoje vietoje čia stovi dvasinis vyro
ir moters bendravimas - tą liudija celibatinės moterystės
galimumas - nes tik vyriškumo ir moteriškumo sintezė kuria
pilnutinį žmogų. Lytiniame gyvenime, kaip ir kitose
žmogaus gyvenimo srityse, turi vietos ne tik kūnas, bet ir
dvasia. Lyčių skirtumas iškyla ne iš kūnų skirtumo. Tik biologine
prasme vertindami lyčių skirtumą galime sakyti, kad
siela neturi lytinių žymių. Bet laikydami moteriškumą nusiteikimu
priimti, o vyriškumą nusiteikimu duoti matysime,
kad yra vyriškų ir moteriškų sielų, nes sielos skiriasi ne tik
kiekybiniu atžvilgiu, bet ir kokybiniu. Nusiteikusi priimti
siela suformuoja moterišką kūną, o nusiteikusi duoti - vyrišką,
nes siela yra substanciali kūno lytis. Lyčių problema
yra kosminė problema; tai žmogaus idėjos turinio problema,
todėl ją turi spręsti ne biologija, bet teologija.
2. Metafizinis lyčių pagrindas
Tik filosofija, padedama teologijos, gali išaiškinti tai, ką
intuityviškai nujautusi vaizdavo poezija ir mitologija - gali
išaiškinti lyčių kilmę.
Žmogus yra įsikūnijusi dvasia. Jame ryškiausiai matyti du
pradai - kūnas ir dvasia. Bet ir visi kiti daiktai sudėti iš dviejų
pradų - medžiagos ir lyties. Ir medis, ir gyvulys, ir žmogus
cheminiu atžvilgiu yra sudėti iš tos pačios medžiagos.
Vadinasi, ne medžiaga padaro, kad medis yra medis, gyvulys
- gyvulys, ir žmogus - žmogus, tą padaro tvarkomasis
9