ISTORIJA1 9 9 9 - VPU biblioteka - Vilniaus pedagoginis universitetas

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

LIETUVOS 

AUKÐTØJØ 

MOKYKLØ 

MOKSLO 

DARBAI 

ISTORIJA1 9 

V I L N I U S 

X X X I X 

9 9

2 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

ISTORIJA X X X I X 

ISSN 1392-0456 

Vilniaus pedagoginis universitetas, T. Ðevèenkos 31, LT 2009 Vilnius 

Redakcinë kolegija 

Doc. dr. Romas BATÛRA, Vilniaus pedagoginis universitetas 

Doc. dr. Eugenijus JOVAIÐA (pirmininkas), Vilniaus pedagoginis universitetas 

Habil. dr. Vytautas KAZAKEVIÈIUS, Lietuvos istorijos institutas 

Doc. dr. Libertas KLIMKA (pirmininko pav.), Vilniaus pedagoginis universitetas 

Prof. habil. dr. Mykolas MICHELBERTAS, Vilniaus universitetas 

Doc. dr. Juozas SKIRIUS, Vilniaus pedagoginis universitetas 

Doc. dr. Antanas ÐENAVIÈIUS, Lietuvos teisës akademija 

Prof. habil. dr. Antanas TYLA, Lietuvos istorijos institutas 

E. prof. p. habil. dr. Liudas TRUSKA, Vilniaus pedagoginis universitetas, Kauno Vytauto Didþiojo universitetas 

Doc. dr. Albinas VISOCKIS, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, Vilniaus pedagoginis universitetas 

Atsakomoji sekretorë Audronë JANUÞYTË, Vilniaus pedagoginis universitetas 

Redaktorë Rita KLIMKIENË 

Dailininkë Jurga JANUÐKEVIÈIÛTË 

© Vilniaus pedagoginis universitetas, 1999

Arvydas MALONAITIS 

IÐ TAUTOS PRAEITIES 

Siauraaðmeniø pentiniø kirviø ergonominis 

tyrimas 

Vilniaus pedagoginis universitetas, T. Ðevèenkos g. 31, LT 2009 Vilnius. 

Gauta 1999 m. geguþës 7 d. 

Siauraaðmeniai pentiniai kirviai – ávairiø formø bei 

proporcijø árankiai, tinkami daugeliui funkcijø atlikti. 

Jie sudaro vienà ið gausiausiø I–X a. Lietuvos archeologiniø 

radiniø grupiø. Manoma, kad kirviai galëjo bûti 

vartoti ne tik kaip darbo árankiai, bet ir kaip ginklai. Dalá 

jø gamino tik kovai. 

Ðiuo metu yra sudaryta siauraaðmeniø pentiniø kirviø 

tipologija, jie tyrinëti ir ergonomiðkai (1). Pateikta 

metodika, kaip nustatyti árankio optimalumo laipsná bei 

rekonstruoti neiðlikusá mediná kotà. Ðis koto rekonstravimo 

bûdas paremtas metalinës kirvio dalies masës 

centro aukðèio ir kampo, kurá koto aðies linija sudaro 

su kryptimi á masës centrà, sàryðiu. Svarbiausias ergonominio 

tyrimo rezultatas – nustatyti kriterijai, pagal 

kuriuos galima ávertinti kirvio darbo efektyvumà. Optimalios 

árankio proporcijos yra tokios: pentis palenkta 

tiek, kad koto aðies linija su kryptimi á kirvio metalinës 

dalies masës centrà sudarytø kampus nuo 2,5 0 iki 25 0 . 

Ðià sàlygà atitinkantys kirviai yra parankiausi, labiausiai 

tinka atlikti reikalingiausius veiksmus. Jais dirbant, 

pasiekiamas didþiausias efektyvumas. 

Optimaliai kirvio konstrukcijai rasti bei koto ilgiui nustatyti 

buvo taikomi sukamojo judesio dinamikos dësniai. 

Teko daryti prielaidà, kad kirvio inercijos momentas 

pirmuoju artutinumu gali bûti iðreiðkiamas taðkinio 

kûno formule I = mr 2 (r – kirvio koto dalis iki sukimo 

taðko, m – jo masë). Taèiau kai kirvio konstrukcijà nusakantys 

kampai a ir b (kampas a á nusako sukimo centro 

atstumà nuo smûgio taðko, o kampas b rodo, koká kampà 

koto aðis turi sudaryti su tiese, jungianèia sukimo 

centrà su masës centru) smarkiai skiriasi, tokia prielaida 

Siauraaðmeniø pentiniø kirviø ergonominis tyrimas 

ISTORIJA 1 9 9 9 

tampa nekorektiðka. Ðiame darbe einama kitu keliu – 

kirvio inercijos momentas nustatomas empiriniu bûdu 

(esant sudëtingai kirvio formai to neámanoma padaryti 

analitiðkai). Be to, nustatant optimalø kampø santykio 

diapazonà, á lygtis ávedami realiø kirviø parametrai. Sumaþinus 

laisvai pasirenkamø parametrø skaièiø, tikimasi 

tiksliau apibrëþti optimalø kirvá nusakanèiø kampø 

galimas vertes. Tai ir yra ðio darbo tikslas. 

Tyrimui buvo nukaldinta 11 naujø siauraaðmeniø 

pentiniø kirviø pagal muziejuose esanèius analogus. 

Kiekvienas ið jø atitinka konkreèios klasifikacinës grupës, 

iðskyrus 5B formos, tipiðkà vidutinio dydþio kirvá. 

Kaip jau buvo paþymëta klasifikuojant, 5-os formos 

kirviai yra labai ávairûs (2). Juos sàlygiðkai galima suskirstyti 

bent á dvi bûdingas grupes. 5A klasifikacinës 

formos kirvis yra tipiðkas vidutinio dydþio, o 5B – sàmoningai 

parinktas kiek didesnës masës. Beje, vidutiniu 

kirviu èia vadinamas ne statistiniø parametrø vidurkio 

prasme, o toks klasifikacinës formos kirvis, kuris 

pasiþymi vidutiniais parametrais. Realûs kirviai, pagal 

kurios gaminti nauji, atitinkamai yra ið ðiø vietoviø 

ir muziejø: Paðuðvio (Këdainiø raj., inv. Nr. LNM 5:13); 

Sausiø (Trakø raj., inv. Nr. LNM AR 439:7), Grabijolø 

(Vilniaus raj., inv. Nr. LNM AR 102:1); Paðiliø (Panevëþio 

raj., inv. Nr. LNM AR 547:4); Paviekiø (Ðiauliø raj., 

inv. Nr. VDKM 880:8); Muoriðkiø (Birþø raj. inv. Nr. 

BKMS 571); be tikslios radimo vietos ( inv. Nr. LNM AR 

384:36); Rekuèiø (Ðvenèioniø raj., inv. Nr. NM GEK 

11287); Èiobiðkio (Ðirvintø raj., inv. Nr. LNM AR 

426:41); Taurapilio (Utenos raj., inv. Nr. LNM 450:45); 

be tikslios radimo vietos (inv. Nr. LNM AR 384:147). 

Gaminant kirvius, daugiausia dëmesio buvo skiriama 

kirvio formai, pleiðto kampui, aðmenø iðlenkimui, 

koto kiaurymës formai bei penties palenkimui. Taip 

pat stengtasi, kad naujøjø gaminiø matmenys atitiktø 

„etalonø“ matmenis. Pavyko pasiekti, kad senøjø ir naujai 

pagamintø kirviø geometriniai parametrai skyrësi 

ne daugiau kaip 1–2 mm. Naujøjø ir senøjø 3-ios, 5-os 

A, 8-os ir 10-os formø kirviø masë tokia pat, o kitø 

naujøjø kiek didesnë. Skirtumas sudaro nuo 7,5% 

(1-oji forma) iki 20% (5B forma). Naujai nukaltø kirviø 

masë ir turi bûti kiek didesnë uþ vadinamøjø „etaloniniø“, 

kuriø masë sumaþëjusi dël korozijos. Vertinant 

aðmenø gamybos kokybæ ir sudëtingumà, naujuosius 

galima prilyginti paprasèiausia laisvo kalimo technika 

pagamintø kirviø aðmenims. 

ISSN 1392-0456 

3 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

○

4 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ Arvydas 


Kirviø inercijos momentas buvo nustatomas sukamøjø 

svyravimø metodu (3). Kirvis per pusiausvyros 

centrà (masës centrà) pakabintas ant 40 cm ilgio 

0,4 mm storio plieninës vielos. Papildomai apkrovai 

buvo panaudoti du taisyklingos cilindrinës formos 

100 g masës svareliai. Kad bûtø patogiau pakabinti, á 

kirvio koto kiaurymæ ákaltas sausas eglinis kaiðtis, neuþpildantis 

viso jos tûrio. Kitas svarelis pritvirtintas plona 

minkðta viela, uþnerta ant kirvio liemens. Kiekvieno 

kirvio svyravimø periodai buvo matuoti po du kartus – 

su apkrova ir be jos. 

Svyravimø periodai iðreiðkiami fizinës ðvytuoklës formule: 

1 il. „Vilniaus kalviø” nukaldinti nauji II–IX amþiø siauraaðmeniai pentiniai kirviai. 

a 

l 

2 il. Kirvio svyravimo periodø matavimas: 

a) be apkrovos; b) su apkrova. 

r 

b 

MALONAITIS

I 0 I 0 + I1 

T=2p , T1 =2p , (1) 

D 

D 

èia D – kreipiamasis momentas, I – kirvio inercijos 

0 

momentas, I – cilindrinës formos svareliø inercijos mo- 

1 

mentas. Svareliø inercijos momentas gali bûti teoriðkai 

apskaièiuotas pagal Ðteinerio teoremà: 

⎛ 1 2 2 ⎞ 

I =2 1 ⎜ m srs 

+ m sl 

⎟ , (2) 

⎝ 2 

⎠ 

èia ms - svarelio masë (100 g), l – atstumas nuo svarelio 

masës centro iki sukimosi aðies (5 cm), rs – svarelio 



1 lentelë. Kirviø inercijos momentø matavimo rezultatai 

Kirvio forma I 1 , kg·m 2 ·10 2 Svyravimø sk. t, s t 1 , s T, s T 1 , s I 0 , kg·m 2 ·10 2 

1 0,053 30 108 118 0,277 0,254 0,326 

2 0,053 30 83 97 0,361 0,309 0,198 

3 0,053 30 88 101 0,340 0,297 0,220 

4 0,053 30 100 111 0,300 0,270 0,281 

5A 0,053 30 84 99 0,357 0,303 0,189 

5B 0,053 30 123 132 0,243 0,227 0,402 

6 0,053 30 75 90 0,4 0,333 0,173 

7 0,053 30 80 95 0,375 0,315 0,182 

8 0,053 30 66 86 0,454 0,348 0,129 

9 0,053 30 81 94 0,370 0,319 0,190 

10 0,053 30 99 110 0,303 0,272 0,279 

spindulys (1,75 cm). Kirvio inercijos momentas 

iðreiðkiamas taip: 

2 

I1 

⋅ T 

I0 

= 2 2 . (3) 

T1 

− T 

Visi duomenys, susijæ su kirviø svyravimø periodø 

matavimu, pateikti 1-oje lentelëje. 

Iðmatavus kiekvieno kirvio inercijos momento I0 reikðmæ, galima ieðkoti optimalaus kampø a/b santykiø 

diapazono. Tam bûtina pasinaudoti pirmajame darbe 

pateiktomis sukamojo judesio dinamikos (7) ir (8) lygtimis, 

modifikavus jas pagal Ðteinerio teoremà (4): 

2 lentelë. Kirviø inercijos momento reikðmës (kg m 2 ) priklausomai nuo masës, 

masës centro aukðèio ir kampo b. 

Kirvio b 0 

forma 5 10 15 20 25 30 

H, m m, kg I, kg·m 2 ·10 2 

1 0,462 0,108 0,043 0,021 0,011 0,006 0,125 0,920 0,326 

2 0,243 0,066 0,023 0,011 0,006 0,003 0,104 0,700 0,198 

3 0,287 0,067 0,027 0,013 0,007 0,004 0,113 0,700 0,220 

4 0,395 0,092 0,037 0,018 0,009 0,005 0,124 0,800 0,281 

5A 0,217 0,051 0,020 0,010 0,005 0,003 0,114 0,520 0,189 

5B 0,733 0,171 0,067 0,032 0,017 0,009 0,138 1,200 0,402 

6 0,170 0,073 0,016 0,008 0,004 0,003 0,100 0,530 0,173 

7 0,195 0,046 0,018 0,009 0,005 0,003 0,116 0,450 0,182 

8 0,169 0,040 0,016 0,007 0,004 0,002 0,098 0,550 0,129 

9 0,152 0,036 0,015 0,007 0,004 0,003 0,097 0,500 0,190 

10 0,288 0,068 0,027 0,014 0,007 0,005 0,113 0,700 0,279 

ISSN 1392-0456 

5 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

6 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ Arvydas 


3 lentelë. Kirviø kampinio greièio reikðmës (rad/s) priklausomai nuo masës ir kampo b. 

Kirvio b 0 

forma 5 10 15 20 25 30 

⎧L 

= ωI 

⎨ 

2 

⎩I 

= I 0 + mr , (4) 

⎧ L 

⎪ω 

= 

⎪ I 

⎨ 

2 

⎪ ⎛ H cosβ 

⎞ 

I = m⎜ 

⎟ + I . (5) 

0 

⎪ 

⎩ ⎝ tgα 

⎠ 

èia L – sukamasis momentas, w – kampinis greitis, 

H – atstumas tarp smûgio taðko aðmenyse ir masës centro, 

r – atstumas nuo kirvio masës centro iki sukimosi 

taðko. Kirviø masë, kaip minëta, yra parinkta kiekvienos 

klasifikacinës grupës vidutinë reikðmë. Parinktos 

tokios parametro b reikðmës: 5 0 , 10 0 , 15 0 , 20 0 , 25 0 , 

30 0 . Áraðæ I0 reikðmes á (4) ir (5) lygtis, gauname kirviø 

inercijos momentus. Rezultatai pateikti 2-oje lentelëje. 

Toliau skaièiuojamas kirviø kampinis greitis, pasirinkus 

Lconst = 20 kg·m 2 rad/s, kaip tai buvo daroma anksèiau 

(4). Ðie rezultatai pateikti 3-ioje lentelëje. 

Inercijos momento ir kampinio greièio reikðmes pavaizdavus 

grafiðkai (3 il.), galima konstatuoti, kad optimalûs 

kampai yra intervale nuo 9 0 iki 17,5 0 . Palyginus 

su teoriniais ávertinimais, kampo b diapozonas gerokai 

susiaurëjo. 

5B formos kirvio inercijos momento ir kampinio greièio 

duomenys yra patys didþiausi. Taigi kampo b reikðmë 

17,5 0 yra maksimali ribinë siauraaðmeniø pentiniø 

kirviø reikðmë, patvirtinta eksperimento. Beje, ðis 5B 

formos kirvis tyrimuose buvo pats sunkiausias. Pagal 

masæ jam galëtø prilygti nebent Bimbiðkiuose (Molëtø 

raj., inv. Nr. LNM AR 475:1, 1100 g); Diktaruose (Anykðèiø 

raj., inv. Nr. UKM 338, 1020 g); Kyburiuose (Pasvalio 

raj., inv. Nr. LNM AR 522:1, 1100 g); Pabarëje (Ðalèininkø 

raj., inv. Nr. LNM AR 127:35, 1050 g); Plinkai- 

H, m m, kg 

1 43,3 184,3 459,8 939,2 1727,3 2915,7 0.125 0.920 

2 82,0 299,1 863,2 1742,1, 3145,2 5163,5 0.104 0.700 

3 69,5 295,7 734,9 1491,3 2713,9 4509,4 0.113 0.700 

4 50,5 215,3 537,1 1096,1 2014,7 2396,3 0.124 0.800 

5A 91,8 389,4 961,3 1929,0 3448,1 5583,9 0.114 0.520 

5B 27,2 116,7 294,2 611,9 1160,4 2054,8 0.138 1.200 

6 116,9 273,2 1207,2 2386,2 4167,5 6537,0 0.100 0.530 

7 102,4 433,4 1065,8 2123,6 3755,6 5992,3 0.116 0.450 

8 117,6 497,4 1244,3 2526,8 4602,9 7659,9 0.098 0.550 

9 131,4 550,3 1326,8 2561,3 4320,7 6484,2 0.097 0.500 

10 69,4 293,1 719,3 1428,4 2512,5 3979,5 0.113 0.700 

galyje (Këdainiø raj., LNM, be inv. Nr., 1060 g); Ðukionyse 

(Pakruojo raj., LNM, be inv. Nr., 1120 g) rastieji 

siauraaðmeniai pentiniai kirviai. 

Perþvelgus 688 siauraaðmeniø pentiniø kirviø kampø 

b reikðmes matyti, kad beveik pusë jø – 317 

(46,1%) – atitinka minëtà intervalà, 94 kirviø (13,7%) 

kampas b maþesnis nei 9 0 , o 277 kirviø (40,2%) ðis 

kampas didesnis kaip 17,5 0 . Pastarasis reiðkinys ypaè 

bûdingas 1-os, 4-os, 5-os B klasifikaciniø formø kirviams 

ir visai nebûdingas 7-os, 8-os, 9-os ir 10-os formø 

kirviams. Bandymas neaprëpë paèiø maþiausiø ir 

lengviausiø kirviø, tad minimalioji reikðmë gali bûti ir 

kitokia. Eksperimentuojant ásitinkinta, kad nedidelë masë 

nenulemia b parametro: maþiausi yra kiek sunkesnio 

9-os formos kirvio duomenys, o ne paties lengviausio 

7-os formos. 

Taigi ðis eksperimentinis tyrimas akivaizdþiai rodo 

buvus ávairialypæ siauraaðmeniø pentiniø kirviø paskirtá. 

Didesni kaip 17,5 0 kampai b jokiu bûdu nereiðkia anuometiniø 

kalviø klaidø ar árankiø nepatogumo. Toká dalykà 

galëjo nulemti specifiniai poreikiai. Praktiðkai visuomet 

galëjo bûti ypatingø darbø, taigi ir iðskirtinæ 

kirvio konstrukcijà lemianèiø veiksniø. Antraip bûtø 

nesuprantama, tarkim, paèios gausiausios 1-os formos 

kirviø paskirtis. Tai dideli, sunkûs, trumpu kotu kirviai, 

paplitæ Vidurio ir Ðiaurës Lietuvoje. Atsiþvelgiant vien á 

jø dydá ir masæ, bûtø galima manyti, kad didþioji jø 

dauguma skirta grubiems darbams. Taèiau koto rekonstrukcijos 

duomenys rodo kà kita, – tokiu kirviu 

vargu ar iðgausime platø mostà, taigi ir didelá naðumo 

koeficientà. Siauros specializacijos srièiai jø priskirti 

taip pat negalima – antraip turësime pripaþinti, kad Vidurio 

ir Ðiaurës Lietuvos gyventojai nuolat dirbo tik 

tam tikrus specifinius darbus. Tokiu atveju èia turëtø 

bûti gausu ir kitø formø kirviø. Matyt, sprendþiant pa- 

MALONAITIS

naðius uþdavinius, yra neiðvengiamas tiek teorinis modeliavimas, 

tiek praktinis eksperimentas su kirviais, kuriø 

kotas nëra tiesus. Kita vertus, nereikëtø apsiriboti 

vien tik medþiø kirtimo eksperimentu, nes tokiø bandymø 

yra atlikta nemaþai. Jø metu buvo kertami ne tik 

pavieniai ávairaus skersmens bei skirtingø kietumo rûðiø 

medþiai, bet ir iðtisi plotai. Beje, tai be kita ko padëjo 

geriau suvokti, koká lydimo plotà buvo galima kultivuoti 

vienu metu ir ar daþnai tai buvo daroma. Palygintas 

akmeniniø, þalvariniø ir geleþiniø kirviø santykinis 

efektyvumas. Netgi iðvestos formulës, leidþianèios 

apskaièiuoti laikà, reikalingà medþiui nukirsti, o jose 

ávesti atskiri koeficientai, kuriais ávertinamas kirtëjo 

meistriðkumas, nepatyrimas, nuovargis ir pan. Ðiø ir 

kitø bandymø trumpà apþvalgà galima rasti J. R. Metju 

(Mathieu) ir D. A. Mejerio (Meyer) darbe (6).Tokie eksperimentai 

labai svarbûs. Jø rezultatais ið esmës galime 

remtis ir mes, nes darbø pobûdis yra daugiau ar maþiau 

panaðus. Taèiau patys árankiai atskiros archeologinës 

kultûros ar regiono mastu yra skirtingi – kitokia 

forma, masë, gamybos technologija. Bûtent todël eksperimentas 

leidþia geriau suvokti atskiro regiono árankiø 

raidos specifikà ir kultûrines bei etnines tradicijas. 

Mûsuose, pavyzdþiui, bûtø pravartu palyginti darbà 

siauraaðmeniais pentiniais ir ámoviniais kirviais. Galëtume 

ne tik nustatyti árankio paskirtá konkreèiam darbui, 

bet ir apskritai spræsti apie ámoviniø kirviø iðnykimo 

prieþastis. 

Kirvis buvo svarbiausias tuometinës statybos árankis. 

Juo buvo paruoðiama miðko medþiaga ir ruoðiniai 

statybai. Kirviø gausa kapuose apie I tûkstantmeèio po 

Kr. vidurá tai tik patvirtina (7). Ðis reiðkinys neabejotinai 

yra susijæs su tam tikru kiekybës perëjimo á kokybæ 

momentu, nes ðiuo laikotarpiu yra datuojami pirmieji 

rentininës statybos pavyzdþiai (8). Bûtent dël to galëjo 

atsiskirti universalieji nuo specializuotø darbo kirviø. 

Beje, bûtent tuo metu atsiranda ir pirmieji ne darbui 

skirti kirviai (9). Þinoma, tokius dalykus didþia dalimi 

lëmë ir tuometiniø kalviø meistriðkumas. Kol kas nëra 

atlikta visuotinë kirviø metalografinë analizë, todël ne- 

Iðvados 

1. Ergonominis siauraaðmeniø pentiniø kirviø tyrimas 

iðryðkino daugybæ tokiø árankiø funkcijø. Kai kurie 

jø yra universalios paskirties, kiti – specializuoti tam 

tikros rûðies darbui. Atskirà kategorijà sudaro kovos 

kirviai, pasiþymintys siauru pleiðtu, nedidele mase, maþu 

penties palenkimu, daþnai dar ir ornamentuoti. Daugiausia 

siauraaðmeniø pentiniø kirviø randama V-VI a. 

datuojamuose laidojimo paminkluose. Ðio laikotarpio 

kirviai yra patys ávairiausi. Teritoriniu poþiûriu kirviø 

ávairove pasiþymi rytinë Lietuvos dalis. 

2. Pusiau empiriniu metodu – eksperimentiðkai ið 



3 il. Grafinis (5) lygèiø sistemos sprendimas. 

galima pasakyti, pavyzdþiui, kiek aðmenø gamybos sudëtingumas 

yra susijæs su konkreèia kirviø forma. Kita 

vertus, darbas su minëtais 11 rekonstruotø siauraaðmeniø 

pentiniø kirviø leistø ávertinti bent jau ðiø, pirminio 

lygio, kirviø galimybes. 

Nereikëtø atmesti dar vienos aplinkybës. Jeigu nepavyktø 

rasti apèiuopiamø paskirties skirtumø, galëtume 

manyti, kad skirtingà formà sàlygojo kultûrinës etninës 

tradicijos. Tokià mintá paremia I tûkstantmeèio 

po Kr. papuoðalø, ginklø ir darbo árankiø ávairovë (10). 

sukamøjø svyravimø nustaèius rekonstruotø kirviø metalinës 

dalies inercijos momentus bei panaudojus realius 

jø parametrus – buvo nustatytas naujas tikslesnis 

kirvio koto ilgá nusakanèio kampo intervalas – nuo 9 0 

iki 17,5 0 . Lyginant su teoriniais skaièiavimais, ðis intervalas 

yra 38% siauresnis. Tai pagrindinis parametras, 

apibrëþiantis kirvio optimalumà. 

3. Panaudota ergonominio tyrimo metodika gali bûti 

pritaikyta kitø rûðiø darbo árankiams, pagrástiems sukamuoju 

judesiu, taip pat kertamiesiems ginklams nagrinëti. 

ISSN 1392-0456 

7 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

8 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ Arvydas 

4. Atskirai turëtø bûti tyrinëjami tie siauraaðmeniai 

pentiniai kirviai, kuriø parametrai nepatenka á optimaliøjø 

ribas. Sprendþiant apie jø paskirtá, tinkamumà vie- 

Nuorodos 

1. Malonaitis A. Siauraaðmeniai pentiniai kirviai Lietuvoje 

(tyrinëjimø metmenys) // Istorija, Lietuvos 

aukðtøjø mokyklø mokslo darbai. – V., 1997. – 

T. XXXV. – P. 50–77 (toliau – Siauraaðmeniai…). 

2. Siauraaðmeniai…– P. 56. 

3. Ðàóñ Ý. Ä. Äèíàìèêà ñèñòåìû òâåðäûõ òåë. – 

Ìîñêâà, 1983; Ñèíã Ä. Ë. Êëàññè÷åñêàÿ äèíàìèêà. 

–– Ìîñêâà, 1963. 

4. Malonaitis A. Siauraaðmeniai… – P. 66. 

5. Malonaitis A. Siauraaðmeniai… – P. 66. 

6. Mathieu J. R. Meyer D. A. Comparing Axe Heads 

of Stone, Bronze, and Steel: Studies in Experimen- 

Santrumpos 


LNM – Lietuvos nacionalinis muziejus 

VDKM – Vytauto Didþiojo karo muziejus 

BKMS – Birþø kraðto muziejus „Sëla“ 

nai ar kitai operacijai, darbo pobûdþiui, taikytinas praktinis 

eksperimentas. Tikëtina, kad tarp jø bus nemaþai 

specializuotø, konkreèiam darbui ar kovai skirtø árankiø. 

tal Archaeology // Journal of Field Archaeology. – 

1997. – Vol. 24. – P. 333–357. 

7. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – V., 1978. – 

T. 4. – P. 110; Tautavièius A. Vidurinis geleþies amþius 

Lietuvoje (V–IX a.). – V., 1996. – P. 105–108 

(toliau – Vidurinis…). 

8. Tautavièius A. Vidurinis… – P. 18. 

9. Tautavièius A. Taurapilio „kunigaikðèio“ kapas // Lietuvos 

archeologija. – V., 1981. – T. 2. – P. 18-43. 

10. Michelbertas M. Senasis geleþies amþius Lietuvoje. 

– V., 1986. – P. 84–178; Vidurinis… – P. 102– 

152, 160–262. 

NM – „Nalðios“ muziejus 

UKM – Utenos kraðtotyros muziejus 

MALONAITIS

Bronius DUNDULIS 

Napoleono reformos Lietuvoje 



Vilniaus universitetas, Universiteto 3, LT 2734 Vilnius. 

Gauta 1999 m. vasario 18 d. 

Norëèiau panagrinëti Didþiosios prancûzø revoliucijos 

bangos iðkelto generolo Napoleono Bonaparto, 

tapusio prancûzø imperatoriumi, esminius valdymo 

bruoþus Lietuvoje ir to valdymo padarinius. Tiek Revoliucija, 

tiek ir po jos ágavæs valdþià Napoleonas atli- 


Lapkrièio 26 dienà profesoriui Broniui Dunduliui, 

„Istorijos” þurnalo redkolegijos nariui nuo pirmojo jo 

numerio, sukanka 90 metø. Prieð 30 metø garbiajam 

istorikui, Sorbonos universiteto daktarui, buvo suteiktas 

Vilniaus universiteto profesoriaus vardas. Penkiasdeðimt 

vienerius metus profesoriaus paskaitose þiniø 

sëmësi kelios mûsø istorikø kartos; B. Dundulio monografijos 

– Lietuvos istorijos darbø aukso fondas. 

Dþiaugiamës, kad ir ðiame þurnalo numeryje galime 

pateikti naujà istoriko publikacijà. 

Sveikiname profesoriø Broniø Dundulá garbingo Jubiliejaus 

proga, linkime stiprios sveikatos, kûrybingos 

nuotaikos! 

Redakcinë kolegija 

ko, nors ir kuklesnio masto, kai kuriuos paþangius socialinio 

ir politinio pobûdþio pertvarkymus, ið dalies 

palietusius ir Lietuvà * . 

Imperatoriaus Napoleono sukelti karai, kuriais buvo 

siekiama ávesti porevoliucinës Prancûzijos vieðpatavimà 

Europoje, nors ir buvo uþkariaujamojo pobûdþio, 

objektyviai padëjo iðjudinti irstanèios senosios (feodalinës) 

santvarkos pamatus daugelyje Europos ðaliø, ypaè 

Ðiaurës Italijoje ir Vakarø Vokietijoje: vadovaujantis revoliucijos 

pradþioje paskelbtu politinës ir civilinës lygybës 

principu, buvo padaryta reformø, kurios skynë 

kelià paþangesnei visuomeniniø santykiø raidai (kûrë 

naujas valstybes, naikino bajorijos luomines privilegijas, 

teikë valstieèiams asmens laisvæ, ávedë naujà civilinës 

teisës kodeksà ir kt.). 

Prieð padalijimus (1795 m.) egzistavusios jungtinës 

Lietuvos ir Lenkijos valstybës oficialus pavadinimas bu- 

* Perþiûrëtas praneðimas, skaitytas Septintame Pasaulio lietuviø mokslo ir kûrybos simpoziume, Istorijos skyriuje, Vilniuje, 

1991 m. geguþës 27 d. 

ISSN 1392-0456 

9 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

10 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


vo Lenkijos Karalystë, ir tik tuo vardu ji apskritai buvo 

þinoma Europoje. Faktiðkai jà sudarë du politiniai vienetai: 

Lenkija (karalystë) ir Lietuva (didþioji kunigaikðtystë). 

Po padalijimø Lietuva ir Lenkija nebebuvo pilnateisiai 

tarptautinës teisës poþiûriu subjektai Europos 

politikoje. Taèiau dël savo geopolitinës padëties ir siekimo 

atstatyti valstybingumà ðios ðalys iðliko svarbios 

Europos santykiuose. Tuo metu vyraujanèia Europoje 

tapo naujoji Prancûzija, ypaè Napoleono valdymo metais. 

Lietuvos ir Lenkijos reikalas buvo viena svarbiausiø 

tarptautiniø problemø. 

Lietuva tiesiogiai susidûrë su Napoleonu du kartus: 

1807 ir 1812 metais, tuo laiku jam kariaujant Rytø Europoje. 

XIX a. pradþioje Lietuvoje suaktyvëjo politinio ir socialinio 

pobûdþio siekiai, siejæ jà su Napoleono veikla. 

Lietuvos bajorai (ðlëktos), vaidinæ svarbiausià vaidmená 

vieðajame kraðto gyvenime, ieðkojo Napoleono pagalbos, 

norëdami atkurti prieð padalijimus egzistavusià 

Lietuvos ir Lenkijos valstybæ, kurià suardþiusios Rusija, 

Prûsija ir Austrija buvo prieðiðkai nusiteikusios naujosios 

Prancûzijos atþvilgiu. Kita Lietuvos gyventojø 

dalis – valstieèiai – vylësi, kad Napoleonas, uþkariavæs 

Rytø Europà ir priartëjæs prie Lietuvos kraðto, iðvaduos 

juos ið baudþiavos jungo. 

1806–1807 metø kare Napoleonui Frydlando mûðyje 

(netoli Karaliauèiaus) sutriuðkinus Prûsijà ir sudavus 

stiprø smûgá atëjusiai prieðams padëti Rusijos armijai, 

prancûzø armija uþëmë Ðiaurës Prûsijà iki Nemuno. 

Tada prancûzai uþëmë ir Lietuvos Uþnemunæ 

(Sûduvà, Suvalkijà), kurià po treèiojo Lietuvos-Lenkijos 

valstybës padalijimo (1795 m.) valdë Prûsija. Ið Prûsijai 

priklausiusiø þemiø liko neuþimtas tik kitapus (deðinëje) 

Nemuno esantis Klaipëdos kraðtas, á kurá buvo 

pasitraukæs ir Prûsijos karalius (Frydrichas Vilhelmas III) 

su ðeima. 1807 m. birþelio 19 d. Napoleonas apsistojo 

Tilþëje (dabar Sovetskas). Lietuvos Uþnemunëje ásitvirtinusios 

prancûzø armijos vadu buvo paskirtas marðalas 

M. Ney, kurio ðtabas buvo Marijampolëje, o jis pats 

apsigyvenæs gretimame Kvietiðkio dvare (1). Birþelio 

25 d. prie Tilþës, Nemuno upëje ávyko garsus dviejø 

imperatoriø – Napoleono ir Rusijos caro Aleksandro I – 

susitikimas, o liepos 7 d. Tilþëje tarp Napoleono ir Aleksandro 

I buvo sudaryta taikos ir sàjungos sutartis. Manoma, 

kad Tilþës taika paþymëjo Napoleono valdymo 

apogëjø. 

Laikantis 1807 m. Tilþës sutarties, nebuvo galima 

visai nespræsti Lenkijos (tiksliau Lenkijos ir Lietuvos) 

klausimo. Per karà prûsø valdþioje buvusios lenkø þemës 

(pats Napoleonas 1806 m. lapkrièio–gruodþio 

mën. buvo áþengæs á Poznanæ ir Varðuvà) sukilo 

prieð Prûsijà, susikûrë kariniai daliniai ir vietinë administracija. 

Teko atsiþvelgti á pakitusià situacijà. Tilþës 

taikos sutartimi Prûsija neteko lenkø ir lietuviø þemiø, 

ágytø per antràjá ir treèiàjá jø valstybës padalijimà. Ið ðiø 

þemiø sudaryta nauja valstybë – Varðuvos Kunigaikðtystë 

(Ksiæstwo Warszawskie, Duché de Varsovie). Á jà 

áëjo ir Lietuvos Uþnemunë (Suvalkija). Naujoji nedide- 

lë lenkø (galima sakyti, kad ir lietuviø) valstybë neturëjo 

Lenkijos pavadinimo, vadinosi jos sostinës vardu. 

Taip ávyko dël to, kad Napoleonas turëjo gauti naujo 

sàjungininko – Rusijos caro Aleksandro sutikimà, kuris 

buvo nusiteikæs prieð buvusios Lenkijos-Lietuvos 

valstybës atstatymà, kurio siekë Lenkijos ir Lietuvos bajorai. 

Tilþës taika suþlugdë bajorø viltis greitai iðvysti 

atkurtà savo valstybæ. 

Naujoji valstybë buvo lenkiðka valstybë: visas vieðas 

pareigas galëjo uþimti tik to kraðto pilieèiai, oficialioji 

kalba – lenkø. Taèiau ðalis politikos ir karo 

klausimais buvo glaudþiai susieta su Prancûzija. Varðuvos 

kunigaikðtystës gyvenimas buvo tvarkomas pagal 

Konstituciná statutà, kurá Napoleonas, gráþdamas 

ið Tilþës á Paryþiø, 1807 m. liepos 22 d. iðleido Drezdene. 

Kunigaikðtystëje Napoleonas sumodernino ir 

centralizavo valdþios aparatà ir kariuomenæ. Taèiau 

padarë ir nuolaidø ásigalëjusiai bajorijai (ðlëktai), 

ypaè aristokratijai, kurios rankose buvo valdþia. Kunigaikðtystëje 

jau reiðkësi naujos (burþuazinës) santvarkos 

elementø. Turtingieji miestieèiai galëjo patekti 

á valstybinæ tarnybà, ásigyti þemës, dalyvauti seimuose. 

Svarbiausia reforma buvo skirta valstieèiø klausimui. 

Nukariautuose kraðtuose Napoleonas naikino 

luominæ nelygybæ ir teikë laisvæ valstieèiams. Tà patá 

jis padarë ir ákurtoje Varðuvos kunigaikðtystëje, kuriai 

priklausë Lietuvos Uþnemunë. 1807 m. liepos 

22 d. Napoleono paskelbtos kunigaikðtystës konstitucijos 

4-asis straipsnis skelbë: „Panaikinama vergija. 

Visi pilieèiai yra lygûs teisës poþiûriu“ (2), t. y. 

buvo panaikinta baudþiava, ávardijus jà vergija, suteikta 

asmeninë laisvë valstieèiams ir paskelbta teisinë 

visø gyventojø lygybë. Laisvës ir lygybës principas 

– tuometinës Prancûzijos vykdytø reformø pagrindas. 

Taèiau jis nesiprieðino kraðte ásigalëjusiø bajorø 

valdþiai, kuri vëliau (gruodþio 21 d.) paskelbë, 

kad valstieèiø naudojama þemë yra dvarininkø nuosavybë. 

Reali valstieèiø padëtis ið esmës nepagerëjo. 

Vis dëlto ágyta asmens laisvë skatino sieká greièiau 

visiðkai iðsivaduoti ir gauti savo dirbamø þemës 

sklypø nuosavybës teisæ. 

Apskritai Napoleono armijai 1806–1807 m. pasirodþius 

Vyslos-Nemuno baseine, sustiprëjo ðio regiono 

valstieèiø kova dël iðsivadavimo ið dvarininkø jungo. 

Rusø valdþioje esanèios Lietuvos valstieèiai sujudo, 

ypaè buvusios Ðiauliø ekonomijos valstieèiai èinðininkai, 

po 1795 m. paversti laþininkais. Taèiau Tilþëje sudarius 

taikà iðblëso bet kokia Lietuos valstieèiø viltis 

vël greitai iðsivaduoti ið baudþiavos. Buvo atvejø, kad 

kai kurie Lietuvos dvarininkai, sekdami Varðuvos kunigaikðtystës 

pavyzdþiu, kaip Joniðkëlio dvaro savininkas 

Ignas Karpis, suteikë savo valstieèiams laisvæ iðsikelti 

kitur be þemës nuosavybës (1809 m.). Paþymëtina, 

kad Napoleono nugalëtoje kaimyninëje Prûsijoje 

valstieèiø padëtis pagerëjo. Jau anksèiau Prûsijoje karaliðkøjø 

þemiø valstieèiai buvo iðlaisvinti ir turëjo teisæ 

iðsipirkti þemæ. 1807 m. spalio 9 d. ásaku karalius Fryd- 

Bronius DUNDULIS

ichas Vilhelmas III visai panaikino baudþiavà ir suteikë 

valstieèiams lengvatø ásigyti þemës (3). Ðis ásakas 

lietë ir Klaipëdos kraðto lietuvius valstieèius, esanèius 

Prûsijos valdþioje. 

Po 1809 m. Prancûzijos karo su Austrija, kuriame 

dalyvavo ir lenkø kariuomenë, prie Varðuvos kunigaikðtystës 

buvo prijungtos lenkø þemës, atimtos ið Austrijos 

(Krokuva ir Galicijos dalis). 

1812 metais Lietuva patyrë didþiàjà Napoleono invazijà. 

Birþelio 24 d. Napoleonas su pagrindinëmis 

jëgomis persikëlë per Varðuvos kunigaikðtystës – Rusijos 

sienà – Nemuno upæ ties Kaunu ir áþengë á Lietuvà, 

tuometinës Rusijos pasienio provincijà (4). Lietuva 

pirmoji pajuto karo ir okupacijos sunkumus ir vargus. 

Ið Lenkijos ir Lietuvos gyventojø, pirmiausia bajorø, 

siekusiø atkurti buvusià valstybæ, Napoleonas 

tikëjosi didelës paramos. Lietuvos, kaip ir Lenkijos, 

bajorai nusivylë, kad Napoleonas karo pradþioje nepaskelbë 

atkursiàs prieð padalijimus egzistavusià bendrà 

jø valstybæ, o tik skatino juos (bajorus) aktyviai 

stoti á kovà prieð Rusijà kartu su juo, atkûrimo klausimà 

atidëjæs á karo pabaigà. Birþelio 28 d. áþengæs á 

Vilniø, Napoleonas liepos 1 d. ákûrë Lietuvai atskirà 

valdþià – Lietuvos laikinosios vyriausybës komisijà, 

sudarytà ið vietos dvarininkø. Vyriausybës komisijai 

pavaldi teritorija aprëpë ne tik Lietuvà, bet ir dalá Baltarusijos. 

1812 m. Vilniuje pasireiðkë Lietuvos bajorø valstybinio 

savarankiðkumo siekimas. Tai akivaizdþiai liudija 

ir Prancûzijos uþsienio reikalø ministras 

H. M. Maret savo liepos 13 d. laiðke ið Vilniaus Prancûzijos 

ambasadoriui Varðuvoje M. Pradt’ui. Ministras 

Maret raðë, kad Lietuvos laikinosios vyriausybës 

komisijos ir kitø Vilniaus pareigûnø prisijungimo raðte 

prie Napoleono leistos Varðuvoje susikurti konfederacijos 

„rûpestingai buvo iðvengta viso to, kas bûtø 

palanku Lietuvos nusistatymui sudaryti atskirà vienetà 

valstybëje“ („on a évité soigneusement tout ce qui 

pouvait flatter la disposition de la Lituanie a former 

un corps séparé dans l’État“) (5). Lietuva prisijungë 

prie konfederacijos liepos 14 d. Bûdinga, kad ðiame 

raðte vis dëlto dar viliamasi, kad naujas junginys „gràþins 

mûsø tëvynei jos privilegijas ir jos senàjà nepriklausomybæ“. 

1812 m. Lenkijos bajorai norëjo sudaryti 

centralizuotà valstybæ, kurioje Lietuva bûtø tik paprasta 

provincija. Varðuva buvo nepatenkinta, kad Lietuvoje 

Napoleonas ákûrë atskirà valdþià, ir pasisakë 

prieð Lietuvos bajorø norà sukurti Vilniuje atskirà konfederacijà, 

t. y. patriotinæ manifestacijà, skirtà kovai 

Napoleono pusëje prieð Rusijà uþ senosios valstybës 

atkûrimà. Varðuvos vadovai siekë, kad nesusikurtø 

atskira Lietuvos valstybë, ir kad Lietuva, prijungta prie 

Lenkijos, neturëtø atskiros administracijos. 

Napoleonas ir jo artimieji patarëjai aiðkiai pajuto Lietuvos 

bajorø politinio savarankiðkumo siekimà. Be to, 

jiems buvo þinomas iki padalijimø buvusios Lenkijos- 

Lietuvos valstybës, paprastai vadinamos Lenkijos karalyste, 

politinis silpnumas su anarchijos reiðkiniais. 



Teigiama, kad Napoleonas, pasiekæs karinæ pergalæ, 

ketino ákurti atskirà Lietuvos kunigaikðtystæ. Randama 

archyvuose minint, be Varðuvos, Lietuvos, dar ir Volynës 

kunigaikðtystæ. Tuo jis tikëjosi lengviau gauti caro 

sutikimà taikai sudaryti. Napoleonas suprato, kad Rusija 

niekada nesutiks sudaryti su Prancûzija taikos, jei 

bus bandoma ákurti stiprià ir jai prieðiðkà Lenkijos karalystæ. 

Be to, Lietuvos kunigaikðtystës ákûrimas bûtø 

atitikæs Napoleono diegtà politinæ sistemà, kurioje vyravo 

centralizuotos maþos valstybës. 

Lietuvoje Napoleonas susidûrë su ryþtinga valstieèiø 

kova dël savo laisvës, uþ baudþiavos panaikinimà. 

Valstieèiai liovësi atlikinëti prievolæ dvarininkams. Taèiau 

bajorija tvirtai stojo uþ esamà socialinæ santvarkà, 

uþ valstieèiø baudþiavinæ priklausomybæ. Lietuvos vyriausybës 

komisija paskelbë nutarimà, paliekantá valstieèiø 

padëtá nepakeistà, ir grieþtai ásakë valstieèiams 

atlikti savo prievoles ponams (6). Bajorijos vaidmuo, 

beveik nesant Lietuvoje burþuazijos, buvo lemiamas 

vykstanèiame kare. Ið to, kaip Napoleonas prieð karà ir 

paèioje karo pradþioje domëjosi valstieèiø padëtimi 

Lietuvoje, atrodytø, kad jis norëjo suteikti Lietuvos valstieèiams 

laisvæ, bet to nepadarë. Taèiau Napoleonas 

buvo ásitikinæs, kad Lietuvoje, kaip ir kituose anksèiau 

prijungtuose kraðtuose, po karo reikës socialiniø reformø. 

Ði nuomonë netiesiogiai pareikðta Prancûzijos armijos 

ðeðtame biuletenyje (biuletenius Napoleonas paprastai 

pats redaguodavo), iðleistame Vilniuje liepos 

11 d. Vienoje pastraipoje sakoma, jog „Lietuvos 

valstieèiai pavydi laisviems Varðuvos kunigaikðtystës 

valstieèiams ir labai tikisi, kad karo pabaiga atneð jiems 

laisvæ“ (7). Bajorai èia pat raminami: jie nieko neprarasià. 

Galutinai áveikus Napoleonà ir sàjungininkø kariuomenei 

áþengus á Paryþiø (1814 m. kovo 31 d.), likviduoti 

Napoleono imperijos buvo suðauktas Vienos 

kongresas (1814–1815 m.). Lenkijos, tiksliau Varðuvos 

kunigaikðtystës, likimo klausimas sukëlë labai dideliø 

nesutarimø tarp Napoleono nugalëtojø, kurie 

vadovavosi teritorinës ekspansijos siekiu. Taèiau visiðkai 

nespræsti to klausimo jie negalëjo. Tai, kad Napoleonas 

buvo sukûræs pirmà po padalijimø lenkø 

valstybæ – Varðuvos kunigaikðtystæ – ir kad Lenkijos 

bei Lietuvos bajorai su ginklu rankoje aktyviai kovojo 

dël savo tëvynës laisvës, Napoleono nugalëtojus vertë 

Vienoje ákurti naujà lenkø ir lietuviø valstybinio gyvenimo 

pakaitalà. Savo baigiamuoju aktu 1815 m. 

birþelio 9 d. Vienos kongresas ið Napoleono suformuotos 

Varðuvos kunigaikðtystës didþiosios dalies þemiø, 

atitekusiø Rusijai (tik Poznanës sritis buvo priskirta 

Prûsijai, o Galicijos dalis atiteko Austrijai), ákûrë 

Lenkijos karalystæ, kurios karaliumi buvo caras; ji turëjo 

savo konstitucijà ir plaèià autonomijà (bent ið 

pradþiø). Á Rusijos imperijai priskirtà Lenkijos karalystæ 

áëjo ir Lietuvos Uþnemunë (8). Taigi Vienos kongresas 

ir po Napoleono þlugimo leido egzistuoti naujai 

lenkø valstybei karalystës vardu; jos teritorija buvo 

maþesnë uþ Varðuvos kunigaikðtystæ. 

ISSN 1392-0456 

11 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

12 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

1 

2 

3 

4 

Poznanë 

Vloclavas 

Prûsija 

Bidgoðèius 

Gneznas 

POZNANËS DID. 

KUNIGAIKÐTYSTË 

Nisa 


Gdanskas 

Opolë 

Torunë 

Kaliðas 

Katovicai 

Vysla 

Paþymëtinas ir Napoleono tarnyboje buvusiø lenkø 

ir lietuviø kariø likimo sprendimas. Lenkø ir lietuviø 

daliniuose tarnavo apie 5 tûkst. þmoniø. Juose 

buvo kariø ir ið 1812 m. Lietuvoje formuotø pulkø. 

Napoleonas neuþmirðo jam iðtikimø kariø. Atsisakymo 

nuo sosto dokumente (1814 04 06) skelbiama, 

kad lenkø kariuomenë, esanti Prancûzijos tarnyboje, 

gali gráþti á tëvynæ su ginklais ir savo vëliavomis. Ið 

tikrøjø didþiøjø valstybiø Paryþiaus sutartimi (1814 

Elbliongas 

Malborkas 

Piotrkovas 

Èenstakova 

Krokuva 

Pultuskas 

Plockas 

Olðtinas 

Klaipëda 

Narevas 

Bugas 

Tilþë 

Kalvarija 

Suvalkai Seinai 

Augustavas 

Lomþa 

Tauragë 

Nemunas 

Kaunas 

Marijampolë 

Merkinë 

Gardinas 

Bialistokas 

Varðuva Sedlcai 

Brestas 

LENKIJOS KARALYSTË 

Velièka 

Radomas 

Kelcai 

Sandomeþas 

Vysla 

Tarnovas 

Pulavai 

Liublinas 

Austrija 

Chelmas 

Lietuvos Uþnemunë Varðuvos kunigaikðtystëje (1807–1815) ir Lenkijos karalystëje (1815–1915): 

1 – Varðuvos kunigaikðtystës sienos; 2 – Lenkijos karalystës sienos; 3 – Lenkijos karalystës siena 

su Poznanës kun-e (Prûsijoje); 4 – Krokuvos respublika 

Rusija 

Bugas 

04 11) lenkø kariuomenës likuèiams buvo suteikta 

laisvë gráþti á tëvynæ, pasilikti ginklus ir bagaþà kaip 

garbingos tarnybos liudijimà. Paryþiuje iðleistu caro 

ásaku Napoleono 1812 m. ákurtos Lietuvos laikinosios 

vyriausybës komisijos nariams, kurie buvo pasitraukæ 

á Prancûzijà (Soltanui, Prozovui, Kosakovskiui 

ir kt.) buvo leista gráþti á savo kraðtà. Jiems buvo gràþintos 

sekvestruotos þemës. 

Vienos kongreso nutarimai, kaip ir tuoj po to suda- 

Bronius DUNDULIS

ytos valstybiø sàjungos, trumpam sustiprino Europoje 

feodalø reakcijà, daugelyje ðaliø valdþia atiteko bajorijos 

ir senøjø dinastijø atstovams. Taèiau senoji (feodalinë) 

santvarka iðvaduotose ið Napoleono despotizmo 

ðalyse jau negalëjo bûti visiðkai sugràþinta. Tai galima 

pasakyti ir apie Prancûzijà, nors joje buvo atkurta 

senoji Burbonø dinastija. Bajorø reakcija Europoje negalëjo 

atðaukti visø Prancûzø revoliucijos ir Napoleono 

ávestø pertvarkymø. Didesniø pasekmiø iðliko socialinëje 

srityje. Neiðvengiamos tapo kai kurios socialinës 

reformos, Napoleono pergaliø atneðtos Europos 

kraðtams. Senoji santvarka Napoleono valdytose ðalyse 

jau negalëjo visiðkai atsikurti. 

Taip ávyko ir Napoleono valdytose Lenkijos bei Lietuvos 

teritorijose. Daliniø antifeodaliniø reformø, kurias 

Napoleono karai atneðë á lenkø ir lietuviø þemes, 

jau neámanoma buvo atðaukti, ir jos iðliko palei Nemuno 

krantus. Caras Aleksandras I turëjo prisiderinti prie 

burþuazijos plëtotës tendencijø visoje Europoje ir sutikti 

su Lenkijos karalystëje ávykusiais socialiniais pokyèiais. 

Tad ir Uþnemunëje toliau galiojo nauja civilinë 

teisë – Napoleono kodeksas (su pakeitimais net iki 

1940 m.) ir naujasis kalendorius, buvo palikta valstieèiams 

suteikta asmens laisvë, administracijoje ir teisme 

vartota lenkø kalba, vartojamieji pinigai – zlotai, vyrai 

tarnavo Lenkijos karalystës kariuomenëje. Taigi Uþnemunës 

gyvenimas ðiek tiek skyrësi nuo kitø lietuviø 

þemiø gyvenimo. 

Napoleonas prisidëjo prie lietuviø socialinio iðsivadavimo 

ir kartu prie jø tautinës savimonës brendimo. 

Napoleono iðkeltas socialinis klausimas paþadino 

tautiná atgimimà. Valstieèiø baudþiavos panaikinimas 

buvo bûtina sàlyga susikurti nacionalinei Lietuvos 

valstybei (kas ir ávyko po Pirmojo pasaulinio karo). 

S. Matulaitis savo darbe apie padëtá Lietuvoje prieð 

1863 m. sukilimà (9) ið dalies bandë paaiðkinti Uþnemunës 

tolesnës raidos ypatumus. Konstatavo, kad èia 

anksèiau negu kitose Lietuvos srityse pradëjo klosty- 

Nuorodos 

1. Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos metais 

(1807–1812) (toliau - Lietuva...). – V., 1981. – P. 24; 

ir kt. Dël ðios knygos pavadinimo þr.: Istorija. – 

T. 34. – 1996. – P. 36, 41. 

2. Dzienniki praw (Ksiæstwa Warszawskiego). – Warszawa. 

– 1810. – T. 1. – S. 11. 

3. Prûsijos valdþios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai 

Lietuvos valstieèiams / Sudarë P. Pakarklis. 

– V., 1962. – P. 49–50. 

4. Dundulis B. Lietuva... – P. 54; ir kt. 

5. Dundulis B. Napoléon et la Lituanie en 1812. – 

Paris. – 1940. – P. 147. 



tis kapitalistiniai santykiai, smulkieji bajorai sparèiau 

susiliejo su turtingaisiais valstieèiais, greièiau atsirado 

ið valstieèiø kilusi lietuviðkoji inteligentija. Be abejo, 

Uþnemunæ palietæ Napoleono pertvarkymai prisidëjo 

prie to, kad ðis kraðtas (Uþnemunë) suvaidino 

svarbø vaidmená tolesnëje Lietuvos socialinëje ir tautinëje 

raidoje. 

Reikëtø imtis ðios Lietuvos dalies – Uþnemunës – 

iðsamesnio socialinës ir tautinës raidos tyrimo. Nuðvieèiant 

baudþiavos irimà Lietuvoje ar lietuviø nacionalinio 

judëjimo brendimà, paprastai paþymimi 1794 ir 

1830–1831 metø sukilimai, bet neretai menkai palieèiama 

ar net visiðkai nutylima tai, kad tarp tø sukilimø 

(1794–1831 m.) Uþnemunës valstieèiams 1807 m. buvo 

suteikta laisvë, kad 1812 m. Lietuvos valstieèiai smarkiai 

pasiprieðino baudþiavai. Daþnai raðant apie XIX a. 

pradþios Lietuvos bajorø politines paþiûras nepaþymima, 

jog 1812 m. aiðkiai atsiskleidë siekis sudaryti 

atskirà politiná vienetà atkuriamoje sàjungoje su Lenkija. 

Dar reikia paþymëti, kad þlugus Napoleono vieðpatavimui, 

Lietuvoje, kaip ir visoje Rusijos imperijoje, 

suaktyvëjo visuomeninis gyvenimas, ëmë didëti nepasitenkinimas 

caro reþimu. Nuo 1815 m. baudþiavos 

panaikinimo klausimas buvo keliamas Vilniaus 

gubernijos seimeliuose, tik rezultatø dar nedavë. Lenkijoje, 

ir ið dalies Lietuvoje, pasireiðkë vëliau Prancûzijoje 

paplitusi Napoleono legenda, skelbianti já buvus 

pavergtø tautø vaduotoju, kreipianti visuomenës 

orientacijà á Prancûzijà. Napoleono darbai buvo aukðtinami 

Vilniaus universiteto filomatø ir filaretø draugijoms 

priklausiusiø studentø bajorø kûryboje. Napoleono 

legendà sutvirtino garsiausi emigracijos poetai 

romantikai: A. Mickevièius, J. Slovackis, Z. Krasinskis. 

Palankumas prancûzams akivaizdus Adomo Mickevièiaus 

poemoje „Ponas Tadas“. Su Napoleonu susijusios 

viltys dar kurá laikà iðliko gajos, ne ið karto iðblëso. 

6. Lietuvos TSR istorijos ðaltiniai. – V., 1955. – T. 1. – 

P. 397–398. 

7. Picard E. et Tuetey L. Correspondance inédite de 

Napoléon I er. – Paris. – 1925. – T. 5. – P. 476. 

8. Dundulis B. Napoleono imperijos þlugimas ir Lietuva 

(1813–1815 m.) – V., 1989. – P. 47; ir kt. 

9. Matulaitis S. 1863 metai Lietuvoje. – D. 1. Socialekonominis 

Lietuvos stovis prieð sukilimà. – Minskas. 

– 1933. – P. 184. 

ISSN 1392-0456 

13 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

14 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


Broniaus Dundulio paskelbti darbai 

nepriklausomos Lietuvos metais 

(1990–1999) 

1. Revoliucija, Napoleonas ir Lietuva. // Mûsø praeitis. 

– T. 1. – Vilnius. – 1990. 

2. Lietuva laisvës kovø sûkuriuose (IX–XIXa.). – Vilnius. 

– 1990. 

3. Lietuvos kova dël valstybinio savarankiðkumo 

XV amþiuje. Antras papildytas leidimas. – Vilnius. – 

1993. 

4. Istorikø rengimas Vytauto Didþiojo universitete 

(1922–1940). // Vytauto Didþiojo universiteto ir 

Lietuviø Katalikø Mokslo Akademijos 70-metis. – 

Kaunas. – 1993. 

5. Su Zenonu Ivinskiu istorijos mokslo kelyje // Mûsø 

praeitis. – T. 4. – Vilnius. – 1995. 

6. Istorijos mokslo labui // Istorija. Lietuvos aukðtøjø 

mokyklø mokslo darbai. – T. XXXIV. – Vilnius. – 

1996. 

7. Lietuva Europos politikoje 1795–1815. – Vilnius. 

– 1998. 

8. Napoleono reformos Lietuvoje. // Istorija. Lietuvos 

aukðtøjø mokyklø mokslo darbai. – T. XXXIX. – 

Vilnius. – 1999. 

Bronius DUNDULIS

Arûnas ASTRAMSKAS 



Panevëþio dûma: rinkëjai, rinkimai, iðrinktieji 

Panevëþio kraðtotyros muziejus, Vasario 16-os 23, LT 5319 Panevëþys. 

Gauta 1998 m. lapkrièio 17 d. 

XIX ir XX amþiø sandûra Lietuvoje yra ir skirtingø 

gyvenimo sanklodø kirtimosi laukas. Pramonës perversmo 

pradþia ekonomikoje, kitoks nacionaliniø jëgø 

santykis visuomeniniame judëjime, pilietinës visuomenës 

uþuomazgos, naujos kultûrinës raiðkos formos – 

visa tai tuos kelis deðimtmeèius leidþia pavadinti modernios 

Lietuvos visuomenës formavimosi pradþia. 

Dauguma naujøjø iniciatyvø ir nemaþi energijos srautai 

koncentravosi miestuose bei miesteliuose. Tai savo 

ruoþtu uþdëjo antspaudà istorinio paveikslo pagrindiniam 

siuþetui ir detalëms. Koreliacija tarp ðiø struktûrø 

yra labai ádomus tyrimo objektas. Bet dabar apsistosime 

ties daug siauresniu praeities klodu, bûtent – vadovavimo 

miestui problema. Ðiuo poþiûriu Panevëþys 

gerai atspindi maþesniøjø Lietuvos miestø bûklæ. Taigi 

kas valdë miestà? 

Svarbiausias ðios temos paþinimo ðaltinis yra Lietuvos 

valstybiniame istorijos archyve saugomas Kauno 

gubernijos miestø reikalø komiteto fondas. Jame esanèios 

bylos daugiau ar maþiau iðsamiai apibûdina Panevëþio 

dûmos rinkimus 1879, 1883, 1908, 1912 ir 

1913 metais. Fonde nemaþai þiniø apie rinkëjus, dûmos 

bei valdybos narius ir jø veiklà, miesto gyventojø 

nuotaikas, vietinës caro administracijos veiksmus. Tiksliai 

atkurti to meto paveikslà trukdo dvi svarbios kliûtys. 

Iki XX a. pradþios ðaltiniai apie rinkimus Panevëþyje 

suteikia tik fragmentiðkø þiniø, todël peizaþo tolimasis 

planas bus kiek neryðkus. Antroji kliûtis – carinës 

statistikos patikimumo problema. Turime patikimus 

duomenis apie gyventojø skaièiø Panevëþyje tik 

1897 metais. Ankstesni skaièiai yra labai apytiksliai. 

Ðtai 1896 m. gyventojø skaièius Panevëþyje nurodomas 

30% didesnis nei 1897 m., nors per tuos metus 

jokiø kataklizmø mieste neávyko. Panaðus staigus gyventojø 

sumaþëjimas, nulemtas statistikos netikslumø, 

bûdingas ir kitiems Kauno gubernijos apskrièiø cen- 


trams (1). Ir vëliau, iki Pirmojo pasaulinio karo, þiniomis 

apie gyventojø skaièiø besàlygiðkai pasikliauti negalima. 

Todël istorinio peizaþo kontûrai vietomis gali 

bûti migloti, taèiau pagrindiná paveikslo planà galima 

atkurti pakankamai aiðkiai. 

1870 m. priimti miestø nuostatai, kurie Panevëþyje 

ásigaliojo 1879 metais (2), Rusijos imperijos miestams 

suteikë gana plaèias savivaldos teises ir finansiná savarankiðkumà. 

Numatytos dvi miestø savivaldos ástaigos: 

miesto dûma ir miesto valdyba, vadovaujama miesto 

galvos (burmistro). Rinkimams á dûmà kas ketveri metai 

buvo ðaukiamas rinkiminis susirinkimas, kuris ið 

kandidatø rinkdavo dûmos deputatus. Rinkimø teisæ 

turëjo kiekvienas miesto gyventojas, sulaukæs 25 metø 

ir turintis mieste nekilnojamosios nuosavybës, uþ kurià 

mokëjo mokesèius, arba turëjo iðsipirkæs patentà 

prekybos ar gamybos ámonei. Taèiau moterys paèioje 

balsavimo procedûroje dalyvauti negalëjo, jos turëjo 

savo balsà patikëti ágaliotiniui (3). Visi rinkëjai buvo 

suskirstyti á tris kurijas. Tam jie buvo suraðomi á sàraðà 

pagal miestui mokamo nekilnojamosios nuosavybës 

mokesèio dydá. Turtingiausieji miestieèiai, kuriø mokamos 

sumos sudarë treèdalá ðiø miesto pajamø, áëjo á 

pirmàjà kurijà. Antràjà kurijà sudarë tie rinkëjai, kurie 

mokëjo antràjà mokesèio dalá. O á treèiàjà kurijà pateko 

neturtingiausieji rinkëjai, kuriø mokesèiai sudarë 

paskutiná nekilnojamosios nuosavybës mokesèio treèdalá. 

Kiekviena kurija rinko po treèdalá dûmos deputatø 

(4). Tokia rinkimø tvarka suteikë aiðkø prioritetà miesto 

visuomenës virðûnei. Buvo apribota þydø, sudariusiø 

didelæ miesto gyventojø dalá, rinkimø teisë. Nekrikðèionys 

galëjo sudaryti ne daugiau kaip 1/3 dûmos nariø. 

1892 m. priimti nauji miestø nuostatai labai suvarþë 

miestø savivaldà. Jie pakeitë ir rinkimø tvarkà. Atsisakyta 

rinkëjø dalijimo á kurijas, bet ávestas rinkimø 

cenzas. Panevëþyje juose galëjo dalyvauti tik tie miestieèiai, 

kuriø nekilnojamoji nuosavybë buvo ávertinta 

ne maþiau kaip 300 rubliø, arba pirmos ir antros gildijø 

pirkliai. Dûmos nariø skaièius Panevëþyje nuo 42 sumaþintas 

iki 30. Nekrikðèioniø dalis dûmose sumaþinta 

iki penktadalio, nors faktiðkai Kauno gubernijoje þydai 

rinkimuose nedalyvaudavo, o administracija á dûmas 

paskirdavo po du jø atstovus (5). 

Nagrinëjant ðá klausimà svarbus veiksnys yra socialinë 

bazë, kurioje vyko kova dël valdþios. Carinës Rusijos 

savivaldybiø rinkimø sistema rinkimø teisæ suteikë 

tik labai siauram miestieèiø ratui. 1879 m. rinkimø 

teisæ turëjo 618 panevëþieèiø, 1904 m. – 292, 

ISSN 1392-0456 

15 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

16 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


1908 m. – 274, 1912 m. – 277. Tai atitinkamai sudaro 

4,1%, 1,85%, 1,82% ir 2% miesto gyventojø (6). Net 

jei gyventojø skaièiaus statistikos paklaida bûtø 30%, 

vis tiek rinkëjø yra taip maþai, kad rinkimø teisæ turinèiøjø 

skaièius svyruos tik apie 1–2%. Todël, nors statistikos 

trûkumai ir neleidþia nustatyti visiðkai tikslaus 

rinkimø teisæ turinèiø miestieèiø procento, galima tvirtai 

teigti, kad pagal 1879 m. miestø nuostatus rinkimuose 

galëjo dalyvauti ne daugiau kaip 7–8%, o pagal 

1892 m. nuostatus – ne daugiau kaip 2–3% panevëþieèiø. 

Á akis krinta tai, kad XX a. pradþioje rinkëjø 

skaièius sumaþëjo dvigubai. Tai turto cenzo ávedimo 

pasekmë. Toks pat nedidelis rinkëjø skaièius buvo ir 

kituose miestuose. Raseiniuose 1882 m. rinkimø teisæ 

turëjo 197, o 1908 m. – 206 þmonës, kas sudaro 1,7% 

ir 2,5% visø gyventojø; Ðiauliuose 1879 m. rinkimuose 

galëjo dalyvauti 722, 1906 m. – 273 rinkëjai, arba 

atitinkamai 4,8% ir 1,5% visø ðiaulieèiø (7). Panaði si- 

Remiantis nekilnojamosios nuosavybës ákainojimu, 

galima bendrais bruoþais apibûdinti turtinæ rinkëjø padëtá. 

Jau rinkimø cenzai lëmë, kad rinkimø teisæ gavo 

turtingasis gyventojø sluoksnis. Bet ir jame pastebima 

gana ryðki diferencijacija. 1913 m. 81 rinkëjo nekilnojamoji 

nuosavybë ávertinta iki penkiø ðimtø rubliø, o 

43 – trimis tûkstanèiais ir daugiau (12). Taèiau dalis 

turtingø ir turtingiausiø rinkëjø buvo eliminuoti dël etninës 

priklausomybës. 1908 m. rinkimø teisæ turëjæ 

274 panevëþieèiai, o dar 264 rinkimø cenzà turëjæ þydai 

rinkimuose dalyvauti negalëjo (13). Sugretinus ðiuos 

skaièius su anksèiau pateiktais 1913 m. rinkimø duomenimis 

aiðkëja, kad maþdaug pusei rinkimø cenzà 

turinèiø þmoniø rinkimø teisë buvo atimta. Moterys 

1904–1913 m. sudarë 25,96% rinkëjø, bet savo teisëmis 

naudojosi pasyviai. 1908 m. rinkimuose pagal 

þmonø, motinø, seneliø ágaliojimus balsavo tik 6 rinkëjai, 

1913 m. – 9 rinkëjai (14). Nuo amþiaus pradþios 

tuacija kartojosi ir didþiuosiuose Rusijos miestuose. 

1870 m. rinkimø teisæ Peterburge turëjo 3,4% gyventojø, 

Maskvoje 4,4% , bendrai 46 Rusijos miestuose 

dalyvauti savivaldybiø rinkimuose galëjo tik 5,6% miestieèiø 

(8). Apie rinkëjø nacionalinæ sudëtá þiniø yra tik 

ið XX amþiaus. 1913 m. Panevëþyje buvo 578 gyventojai, 

turintys reikiamus cenzus. Atëmus 293 rinkimuose 

nedalyvaujanèius þydø balsus, lieka 285 rinkëjai. Ið jø 

140, arba 49,12%, buvo lietuviai, 87, arba 30,52%, – 

lenkai, 34, arba 11,92%, – rusai, 19, arba 6,66%, – 

vokieèiai, 5, arba 1,75%, – karaimai (9). Taigi, didþiausià 

rinkëjø dalá sudarë lietuviai. Apskritai lietuviø istoriografijoje 

pernelyg pabrëþiamas Lietuvos miestø kitatautiðkumas 

kaip savaime suprantamas, negatyvus ir 

nekintantis faktas. Kauno gubernijos miestø lietuvëjimo 

procesà dar prieð 40 metø pastebëjo akademikas 

V. Merkys (10). Panevëþyje lietuviai 1897 m. sudarë 

12,1%, o 1913 m. – 27,1% gyventojø (11). 

1 lentelë. Rinkëjø á Panevëþio savivaldybæ skaièius ir aktyvumas 

Rinkëjai Miesto gyventojø Rinkëjø Rinkimø teisæ turinèiø Dalyvavusiø rinki- Rinkëjø 

Metai skaièius skaièius miestieèiø dalis muose skaièius aktyvumas 

1879 15030 618 4,1% nëra þiniø - 

1908 15028 274 1,82% 66 24% 

1912 13750 277 2% 61 22% 

1913 13894 277 1,99% 59 21,3% 

Lentelë sudaryta remiantis ðaltiniais: ÏÊÊÃ íà 1882 ãîä. – Êîâíî. – 1881. – Ñ. 268–269. 1880 m. duomenys.; ÏÊÊÃ íà 1910 ãîä. – 

Êîâíî. – 1909. – III îòäåë. – Ñ. 24–25; ÏÊÊÃ íà 1913 ãîä. – Êîâíî. – 1913. – IIII îòäåë. – Ñ. 56–57; ÏÊÊÃ íà 1914. – Ïðèëîæåíèå.– 

Ñ. 2–3. 

iki Pirmojo pasaulinio karo rinkimø teisæ Panevëþyje 

turëjo 5 ástaigos ar ámonës. Tai Realinë mokykla, Mokytojø 

seminarija, Finansø ministerijos degtinës sandëlis, 

Kauno gubernijos þemës ûkio draugija ir Panevëþio 

tarpusavio kredito draugija (15). 

Norëdami suprasti patá rinkimø mechanizmà, plaèiau 

panagrinësime pirmuosius rinkimus á Panevëþio 

dûmà ir rinkimus, vykusius jau XX amþiuje. Pirmieji 

rinkimai, organizuoti pagal 1870 m. nuostatus, Panevëþyje 

ávyko 1879 metais. Visi 618 rinkëjø, kaip to 

reikalavo ástatymas, buvo suskirstyti á 3 kurijas. Á pirmàjà 

áëjo 25 rinkëjai, á antràjà – 90, á treèiàjà – 503 rinkëjai. 

Kadangi buvo renkami 42 dûmos nariai, tai kiekviena 

kurija turëjo iðrinkti po 14 þmoniø (16). Pati rinkimø 

procedûra buvo labai griozdiðka ir nepatogi. Rinkimø 

patalpoje stovëjo audeklu uþdengta medinë dëþë, 

padalinta á du skyrius. Rinkëjas gaudavo mediná 

rutulá ir turëjo já ámesti á vienà ið skyriø. Rutuliai deðinia- 

Arûnas ASTRAMSKAS

jame dëþës skyriuje reiðkë balsus „uþ“, kairiajame – 

balsus „prieð“. Kadangi uþ kiekvienà kandidatà reikëjo 

balsuoti atskirai, tai rinkimai uþtrukdavo kelias valandas, 

o treèiojoje, gausiausioje, kurijoje – ir kelias dienas. 

Balsuoti naudojant biuletenius nebuvo galimybës, 

nes dalis rinkëjø buvo beraðèiai. Tokia rinkimø 

procedûra iðliko nepakitusi iki Pirmojo pasaulinio karo. 

Panaikinus rinkëjø kurijas ir sumaþëjus rinkëjø skaièiui, 

rinkimø procedûra tapo kiek paprastesnë. Trumpai 

stabtelëkime prie 1908 m. kovo 29 d. Panevëþio 

dûmos rinkimø: 

• rinkiminis susirinkimas atidarytas 10.30 val. (numatyta 

10.00); 

• miesto galva perskaitë Miestø nuostatø straipsnius, 

reglamentuojanèius rinkimø tvarkà; 

• patikrinta, ar visi atvykusieji turi teisæ balsuoti, ir 

sudarytas jø sàraðas; 

• iðkelti kandidatai á dûmos narius, jø pavardës suraðytos 

á atskirus lapelius; 

• lapeliai sulankstyti ir iðtraukti burtai balsavimo eilei 

sudaryti; 

• 12.15 prasidëjo balsavimas; 

• pakartotinai balsuota uþ 3 kandidatus, nes balsuojant 

uþ juos kai kurie rutuliai rasti ant dëþës; 

• 15.15 padaryta pertrauka iki 17.00; 

• 17.20 rinkimai buvo tæsiami toliau, á juos negráþo 

11 rinkëjø; 

• vëliau rinkëjai tai iðeidavo, tai gráþdavo, todël balsø 

skaièius uþ ir prieð ávairius deputatus nevienodas; 

• rinkimai baigësi 20.35 (17). 

Taèiau ne visi dûmos nariai á jà patekdavo rinkimø 

keliu. Administracija á jà skirdavo vietinës dvasininkijos 

atstovà. Juo Panevëþyje buvo skiriamas pravoslavø 

konfesijos narys. Iki Pirmojo pasaulinio karo dûmoje 

posëdþiavo ðventikas M. Trofimovièius (18). Þydai á 

dûmà buvo skiriami remiantis vietinio ispravniko nuomone. 

O jis pirmiausia atsiþvelgdavo á kandidatø lojalumà 

imperijai ir á dalykines savybes. 1908 m. á ðias 

pareigas paskirti I. Radinas ir B. Rubinðteinas (19). Skirdama 

dûmos narius, administracija galëjo paveikti dûmos 

nuotaikas priimant sprendimus, taèiau lemiamos 

reikðmës dûmos darbui ji neturëjo. 

Administracija turëjo kità galingà átakos priemonæ. 

Miestø nuostatai jai suteikë teisæ atðaukti dûmø rinkimø 

rezultatus, jei rinkimø metu buvo procedûriniø paþeidimø. 

Tikrai þinoma, kad 1912 m. Panevëþio dûmos 

rinkimai buvo paskelbti negaliojanèiais ir kitais 

metais ávyko nauji (20). Ðio sprendimo motyvai nëra 

visai aiðkûs. Bet kaip spaudimo priemonë rinkëjams ji 

buvo visai reali. 1913 m. Zarasø ágaliotiniø susirinkimo 

rinkimai buvo panaikinti tik dël valdþiai nepatikusios 

agitacijos jø metu (21). 

Ðaltiniai atskleidþia, koks buvo rinkëjø aktyvumas XX a. 

pradþioje. 1908 m. rinkimuose dalyvavo 66 rinkëjai ið 

274, 1912 m. rinkimuose – 61 rinkëjas ið 277, 1913 m. – 

59 rinkëjai ið 285. O balotiravosi á dûmos narius 

1908 m. 47 kandidatai, 1912 m. – 48 kandidatai (22). 



Turimos þinios apie rinkimus leidþia daryti dvi iðvadas. 

Pirma, juose galëjo dalyvauti tik labai siauras turtingøjø 

miestieèiø sluoksnis. Antra, panaðus rinkimuose 

dalyvavusiø ir këlusiø savo kandidatûras á dûmà 

þmoniø skaièius rodo, kad didþioji dalis rinkimø dalyviø 

turëjo labai konkreèius tikslus. Kiekvienas atvykæs á 

rinkimus galëjo tikëtis patekti á valdanèiøjø luomà. 

Daug þiniø apie santykius tarp caro administracijos 

ir savivaldybës teikia valdybos rinkimo aplinkybës. Panevëþio 

miesto valdybà sudarë miesto galva ir du nariai. 

Miesto galva tuo pat metu buvo ir dûmos pirmininkas, 

todël jis tapo centrine savivaldybës figûra. Norint 

stipriau átraukti savivaldybes á autoritarinio valdymo 

procesà, 1892 m. nuostatai apribojo miesto vadovo 

teises. Faktiðkai jis tapo valstybës tarnautoju: administracija 

galëjo ne tik skirti jam nuobaudas, bet ir atleisti 

ið pareigø (23). O naujai iðrinktas vadovas negalëjo 

pradëti eiti ðiø pareigø, kol gubernijos valdyba jo 

ðiose pareigose nepatvirtins. Todël vadovauti savivaldybei 

buvo galima tik virtuoziðkai laviruojant tarp gubernijos 

valdybos norø ir dûmos nuotaikø. 

Jau pirmuosiuose, 1879 m. rinkimuose galima 

áþvelgti administracijos veiksmø stereotipus, kurie vëliau 

tik stiprëjo. 1879 m. rugpjûèio 9 d. ávyko pirmasis 

naujai iðrinktos dûmos posëdis, kuriame iðrinkta savivaldybës 

valdyba. Miesto galva tapo J. Moðinskis. Jis 

buvo gerai þinomas valdymo institucijose, nes ilgai ir 

iðtikimai tarnavo ávairiose caro ástaigose, o nuo 1872 m. 

buvo senosios Panevëþio dûmos, besitvarkiusios pagal 

Jekaterinos II malonës raðtà miestams, vadovas (24). 

Biurokratinë tarnyba buvo laikoma privalumu, nes garantavo 

asmens patikimumà. Kiti valdybos nariai turëjo 

pereiti lojalumo filtrà, o J. Moðinskis eiti pareigas 

patvirtintas net nepasidomëjus jo politinëmis paþiûromis 

(25). 

1893 m. gubernijos valdyba rinko þinias apie galimus 

kandidatus á miestø galvas. Panevëþio bajorø 

vadovas á ðá postà primygtinai rekomendavo neseniai 

mieste apsigyvenusá atsargos pulkininkà E. Sipnevská. 

Netrukdë ir tai, kad pulkininkas mieste neturëjo 

didelio autoriteto. Bajorø vadovas savo raðte 

pastebi, kad E. Sipnevskis, nors ir katalikas, ilgai tarnavæs 

armijoje ir yra grynai rusiðkos màstymo sanklodos 

þmogus (26). 

Miesto galvos rinkimai dël administracijos kiðimosi 

ir dûmos nariø tarpusavio kovos daþnai buvo komplikuoti 

ar nesëkmingi. 1904 m. nepatvirtinus miesto galva 

iðrinkto Vladislovo Eidrigevièiaus, dûma naujà vadovà 

gavo tik po penkto rinkimø turo. V. Eidrigevièiui 

ði nesëkmë buvo laikina, prieð tai jis jau buvo miesto 

galva dvi kadencijas ir vël juo tapo 1905 metais. V. Eidrigevièius 

(1842–1909), kilæs ið pasiturinèios dvarininkø 

ðeimos, ëjo pareigas iki pat mirties 1909 metais. 

Didþiausias jo nuopelnas yra ðvietimo ástaigø tinklo 

mieste plëtimas. Nuo 1898 m. iki 1907 m. miesto biudþeto 

lëðos, skiriamos ðvietimo reikalams, padidëjo nuo 

0,5% iki 7,6%. Jis buvo ir vienas ið naujos baþnyèios 

statybos iniciatoriø (27). 

ISSN 1392-0456 

17 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

18 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


Kebli situacija renkant miesto galvà susidarë 

1909 metais. Vël buvo nepatvirtintas V. Eidrigevièius 

(28). Tuomet dûma iðrinko Juozapà Kozakevièiø, vienà 

aktyviausiø tø deðimtmeèiø visuomenës veikëjø. 

J. Kozakevièius (1858–1940) dirbo Panevëþio tarpusavio 

kredito draugijoje, daug metø buvo dûmos narys 

ir darbavosi daugelyje jos komisijø, nors daugiausia 

dëmesio skyrë Realinës mokyklos ir Moterø gimnazijos 

reikalams. Labai vaizdþiai savo gyventà epochà 

J. Kozakevièius apraðë memuaruose, kurie yra svarbus 

miesto istorijos ðaltinis. J. Kozakevièius prieð rinkimus 

agitavo iðkelti ið miesto kariná daliná, kurio iðlaikymas 

këlë daug rûpesèiø ir brangiai kainavo. Caro administracija 

to toleruoti negalëjo. Ispravnikas, nors apskritai 

apibûdino kandidatà labai teigiamai, pabrëþë jo darbðtumà, 

kuklumà, nesavanaudiðkumà, taèiau siûlë miesto 

galva netvirtinti. Pastarasis, puikiai suvokdamas situacijà, 

atsistatydino nebelaukdamas neigiamo atsakymo 

(29). 

Po dar vieno nesëkmingo rinkimø turo buvo ákalbëtas 

balotiruotis ir iðrinktas T. Liudkevièius, bet ir jis po 

kurio laiko ðiø pareigø atsisakë (30). Gubernijos valdyba, 

naudodamasi savo plaèiais ágaliojimais savivaldybiø 

atþvilgiu, ëmë svarstyti galimybæ savo valia paskirti 

Panevëþio miesto galvà. Tam netgi buvo pradëtos vesti 

derybos su numatytu kandidatu – liaudies mokyklø 

inspektoriumi Konstantinu Birulia (31). Bet miesto dûma 

padavë skundà ir Vidaus reikalø ministerijos ûkio 

skyrius gubernatoriui nurodë surengti naujus rinkimus 

(32). Pagaliau 1910 m. sausio 19 d. naujuoju vadovu 

iðrinktas J. Kasperavièius (33). 

Norint objektyviai atsakyti á klausimà, kas vadovavo 

miestui, labai svarbu þinoti, kokios socialinës jëgos buvo 

atstovaujamos dûmoje. 1879 m. dûmoje vyravo 

miestieèiø luomas. Jie sudarë 52,38% visø jos nariø 

(ðaltinyje iðskiriami miestieèiai ir pirkliai, skaièiuojant 

ðios grupës sujungtos á vienà). Bajorø buvo 38%, valstieèiø 

2,38%, kitø – 7,14%. Bet bajorai vyravo tarp 

pirmosios kurijos nariø. Ten jie sudarë 57,15% iðrinktøjø. 

Antroje kurijoje persvarà turëjo miestieèiai – 50%, 

treèiojoje jie buvo vyraujanti grupë – 64,28% nariø 

(34). Ir vëliau miestieèiø ir bajorø santykis miesto dûmoje 

maþai keitësi. 1908 m. á jà iðrinkta 53,3% miestieèiø, 

36,6% bajorø. 1913 m. dûmà sudarë 53,3% 

miestieèiø, 40% bajorø ir 3,3% valstieèiø (35). Reikia 

pastebëti, kad dûmos sudëtis visai neatitiko realios miesto 

gyventojø socialinës sudëties. 1897 m. Panevëþyje 

65,7% sudarë miestieèiai, 23,2% valstieèiai ir 9,3% 

bajorai (36). Bet XX a. pradþioje luomø sistema buvo 

nykstanti, jø ribos smarkiai iðsitrynë, ir didesnës reikðmës 

ðiai stratifikacijai teikti neverta. Luomas daugiau 

reiðkë asmens socialinæ kilmæ ir karjeros privalumus, o 

ne socialinæ padëtá visuomenëje. 

Uþtat amþiø sandûroje svarbià reikðmæ ágavo visuomenës 

skirstymas pagal tautas, iðlikæs svarbus ir mums. 

Dûmos nacionalinë sudëtis pateikiama 2-oje lentelëje. 

Ið jos galima pastebëti, kad rusø ir þydø skaièius dûmoje 

buvo stabilus, o lietuviø ir lenkø kito. Jau ir iki tol 

turëjæ nemaþà átakà, nuo 1908 m. lietuviai nors ir neþymiai, 

vis dëlto pradeda kiekybiðkai pirmauti. Ðiuo 

poþiûriu Panevëþys Lietuvoje nebuvo pirmaujantis. 

Prieð Pirmàjá pasauliná karà lietuviai Ðiauliø dûmoje 

sudarë 82% jos nariø, o Ðeduvos ir Telðiø ágaliotiniø 

susirinkimuose atitinkamai 83% ir 91,6% (37). Visiðkai 

kitokia buvo valdybos nariø situacija. 1904–1913 m. 

tai buvo tik lenkø tautybës panevëþieèiai (38). Todël 

galima daryti prielaidà, kad nors lietuviai ir sudarë dûmos 

daugumà ir tarp jø buvo nacionalinio judëjimo 

dalyviø*, bet iki 1914 m. savarankiðkos, nacionaline 

doktrina pagrástos grupuotës nesudarë. 

2 lentelë. Panevëþio savivaldybës nacionalinë sudëtis 

Tautybë Lietuviai Lenkai Þydai Rusai Vokieèiai 

Metai 

nariø 

skaièius 

% 

nariø 

skaièius 

% 

nariø 

skaièius 

% 

nariø 

skaièius 

% 

nariø 

skaièius 

% 

1904 11 36,6% 13 43,3% 2 6,66% 3 10% 1 3,33% 

1908 17 56,6% 7 23,3% 2 6,66% 3 10% 1 3,33% 

1913 13 43,3% 10 33,3% 2 6,66% 4 13,3% 1 3,33% 

Lentelë sudaryta remiantis ðaltiniu: LVIA. – F. 1567. – Ap. 1. – B. 1975. – L. 67–68 (skiltyje “Rusai” priskaièiuotas ir cerkvës ðventikas, kuris 

ðaltinyje nenurodomas). 

* 1908 m. á Panevëþio dûmà buvo iðrinktas kalbininkas Jonas Jablonskis, kuris 1906–1908 m. dëstë lietuviø kalbà 

Panevëþio mokytojø seminarijoje ir Realinëje mokykloje. 

Arûnas ASTRAMSKAS

Iðsilavinimo poþiûriu dûmos nariai pranoko visuomenës 

iðsilavinimo vidurká. 1908 m. iðrinktoje dûmoje 

20,68% nariø turëjo aukðtàjá iðsilavinimà, 27,58% viduriná, 

3,4% pradiná ir 48,27% buvo mokæsi namie. 

Po 1913 m. rinkimø aukðtàjá iðsilavinimà turëjo 20% 

dûmos nariø, viduriná 23,3%, pradiná 6,66%, mokësi 

namie 43,3%, o dar du dûmos nariai, arba 6,66% buvo 

beraðèiai (39). Tarp dûmos nariø vyravo brandaus 

amþiaus þmonës, 1908 m. jø amþiaus vidurkis buvo 

51 metai (40). Taigi vidurines mokyklas jie turëjo baigti 

iki XIX a. 9-ojo deðimtmeèio pradþios. Þinant, koks 

menkas tuo metu buvo viduriniø mokyklø tinklas ir 

turint omenyje kitas ðvietimà stabdanèias prieþastis, tai 

iðties neblogi rodikliai. 

Dûmos nariø kaita vyko taip: 1904 m. ið 30 nariø 

nauji iðrinkti 13, 1908 m. – 16. 1914 m. 10 dûmos 

nariø buvo nauji, o dar 7 tarnavo antrà keturmetá. Nariø 

su ilgu staþu buvo nedaug: 5 posëdþiavo treèià 

kadencijà, 3 – ketvirtà, 2 – penktà, o du dûmos nariai 

jos sudëtyje buvo nuo pirmøjø rinkimø 1879 metais 

(41). 

Apþvelgëme veikianèiuosius asmenis, veiksmo ritmà, 

detales, atskirus spalvø derinius. Bet kad ðias sudëtines 

dalis suvoktume kaip iðbaigtà istoriná peizaþà, 

reikalinga siejanti terpë. Sprendþiant valdþios problemà, 

tai bûtø savivaldos santykis su caro administracija. 

Þiûrint ið ðio taðko amþiaus pradþioje uþtinkame ilgalaiká 

konfliktà tarp dviejø valdþiø, kuris iðsisprendë 

1915 metø vasarà. 

Organizuoti opozicijos veiksmai pastebimi jau XIX a. 

pabaigoje. Tuomet kilo konfliktas dël buvusio Pijorø 

vienuolyno sklypo priklausomybës. 1897–1900 m. vykusá 

bylinëjimàsi miesto dûma pralaimëjo, bet árodë, 

jog sugeba argumentuotai ir nuosekliai ginti savo pozicijas 

(42). Kokybiðkai daug brandesnë opozicija pasirodë 

1905 metais. Tuomet buvo iðkelti ir politiniai 

reikalavimai: balandþio 11 dienà dûma pareikalavo, 

kad policijos pareigûnai bûtø pavaldûs savivaldybei. 

Dûmos nariai J. Kasperavièius, V. Antonovièius, S. Prekeris, 

J. Kozakevièius, net mokyklø inspektorius kadetas 

E. Zverevas pareikalavo savivaldybës nepriklausomybës 

nuo gubernijos valdybos (43). Panevëþio ispravnikas 

taip apibûdino to meto padëtá: „1905 m. maiðto 

dienomis daugelis ið dûmos nariø aktyviai dalyvavo 

vadinamajame iðsivadavimo judëjime, o kiti, jei ir nedalyvavo, 

tai stipriai pritarë ir su malonumu teikë valdybos 

patalpas mitingams ir susirinkimams...“ (44). Po 

revoliucijos opozicinës nuotaikos dûmoje vyravo ir 

toliau. Aðtrus konfliktas su administracija ávyko dël steigiamos 

Moterø gimnazijos statuso, lietuviø ir lenkø kalbø 

dëstymo Vyrø gimnazijoje ir Mokytojø seminarijoje. 

J. Kozakevièius 1909 m. tiksliai numatë bûsiàs nepatvirtintas 

miesto galva, nes jo veiklos programa ne- 



atitiko vyriausybës poþiûrio á miesto tvarkymo reikalus. 

1910 m. miesto galva tvirtinant J. Kasperavièiø, 

ispravnikas nesiryþo garantuoti jo politinio patikimumo 

(45). Nenusipelnë didelës caro administracijos simpatijos 

ir paskutinë prieðkarinë Panevëþio valdyba. Apie 

miesto galvà A. Vitartà* ir valdybos narius Panevëþio 

ispravnikas raðë: „A. Vitartas þinomas savo teisingumu 

ir energija eidamas savo pareigas, neturi jokiø simpatijø 

valstybinei valdþiai ir todël nesieks bendradarbiauti 

su ja. Valdybos nariai Balèikonis ir Jasinskis á vyriausybës 

nurodymus þiûri su nenoru juos vykdyti, uþ kà jie 

bausti baudomis“ (46). 

Ið ankstesnio dëstymo galima daryti iðvadà, kad Panevëþá 

amþiaus pradþioje galëjo valdyti labai maþas, 

turtingas, pakankamai iðsilavinæs, sudarytas ið lietuviø ir 

lenkø elitas. Bet teigti, jog jis miestà ir valdë, bûtø netikslu. 

Teisingiau padëtá galima apibrëþti kaip átemptà pusiausvyrà 

tarp dûmos su jos nacionaliniø judëjimø koncepcijomis 

ir caro autokratijos, bandanèios suvesti savivaldà 

á miesto ûkio tvarkymà ir valstybiniø institucijø 

iðlaikymà. Toliau gilinantis á miesto valdymo problemas, 

reikia iðplësti tyrimus, nuo ástaigø formavimo pereiti prie 

jø veiklos paþinimo. Juk þinoma, kad kova dël valdþios 

prasidëjo ir nuo tokios svarbios veiklos kaip miesto biudþeto 

formavimas ir vykdymas (47). 

Kalbëdamas apie 1908 m. rinkimus, labai vaizdingai 

situacijà nupieðë Panevëþio ispravnikas: „Rinkimai 

neturëjo grieþtai politinio charakterio, politinës partijos 

rinkëjams átakos nedarë, bet rinkëjai katalikai, bûdami 

ið savo prigimties prieðingi visiems rusø reikalams 

ðiame kraðte, ðá jausmà jie ágijo su motinos pienu, 

– be jokios pagalbos ið ðalies iðrinko tokius pat 

kaip ir jie patys, tik iðtvermingesnius, gudresnius ir praktiðkesnius 

katalikus, lietuvius ir lenkus.“ (48). Lietuviai 

ir lenkai buvo neskiriami ne vien ið inercijos. Tai rodo, 

kad lietuviai dûmoje vis dar buvo lenkø veiklos farvateryje 

ir patvirtina anksèiau iðkeltà prielaidà apie jø vaidmená 

savivaldybëje. Ir 1914 m. vietos administracija 

lietuvius priskyrë „lenkø partijai“ (49). Bet tuomet padëtis 

jau keitësi. 1913 m. á dûmà iðrinkus þinomus Panevëþio 

lietuviø veikëjus J. Vidugirá, M. Dûdà, V. Klièmanà 

ir kitus, savivaldybëje pradëjo formuotis lietuviø 

nacionalinio judëjimo srovë. 1914 m. valdybos rinkimuose 

pirmà kartà jos nariais iðrinkti lietuviai K. Jasinskis 

ir J. Balèikonis. 

Lietuvoje miestø savivaldybës buvo bene vienintelë 

formali struktûra, kurios autoritarinis reþimas negalëjo 

visiðkai kontroliuoti. Jose ávairiais pretekstais pusiau atvirai 

galëjo reikðtis opozicija. Panevëþio dûmoje kaupë 

patirtá lyderiai, kurie po keliø metø tapo besikurianèios 

Lietuvos valstybës tarnautojais ir visuomenës veikëjais. 

Savivaldybës prieð Pirmàjá pasauliná karà buvo 

tas poligonas, kuriame buvo bandomi demokratinio 

* Gydytojas Aleksandras Vitartas buvo paskutinis carinës Panevëþio savivaldybës vadovas. Jo veiklà nutraukë vokieèiø 

okupacinë valdþia, bet 1918 m. pabaigoje vokieèiams traukiantis ið Panevëþio jie gràþino ágaliojimus prieðkarinei 

savivaldybei ir A.Vitartas vël trumpai vadovavo miestui. 1919 m. pradþioje A.Vitartas kartu su grupe kitø miesto visuomenës 

veikëjø bolðevikø buvo kalinamas ir neilgai trukus mirë. 

ISSN 1392-0456 

19 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

20 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


valdymo principai. Nors jame tiesiogiai dalyvavo labai 

plonas visuomenës sluoksnis, vis dëlto po karo, rinkimø 

teisæ gavus platesnëms masëms, ðiø principø taiky- 

Nuorodos 

1. Ïåðâàÿ âñåîáùàÿ ïåðåïèñü íàñåëåíèÿ, Êîâåíñêàÿ 

ãóáåðíiÿ, òåòðàäü XVII. – 1903. – Ñ. 1; 

Ïàìÿòíàÿ êíèæêà Êîâåíñêîé ãóáåðíèè (toliau – 

ÏÊÊÃ) íà 1897 ãîä. – Êîâíî, 1896. – Ñ. 96. 

2. Dûmos posëdþio protokolas // Lietuvos valstybinis 

istorijos archyvas (toliau LVIA). – F. 1244. – 

Ap. 1. – B. 14. – L. 1–3. 

3. ÏÑÇ. Ñîáðàíèå âòîðîå. – 1874. Ì. 45, 

No 48498. Ãîðîäñêîå ïoëîæåíèå. Ñòàòüè 15– 

–22. 

4. Ten pat. – 24 straipsnis. 

5. Ãîðîäñêîå ïoëîæåíèe. – Ñ. Ïåòåðáóðã. – 

1892. Ñòàòüè 24, 44. 

6. Miesto galvos raportas // LVIA. – F. 1567. – Ap. 1. – 

B. 2181. – L. 5; Lentelës Nr. 1–2 apie asmenis ir 

ástaigas, turinèias rinkimo teisæ ir rinkimø dalyviø 

skaièiø // Ten pat. – B. 1976. – Lapai nenumeruoti; 

Asmenø, turinèiø rinkimø teisæ, sàraðas // Ten pat. – 

B. 1453. – L. 19–36; Miesto galvos raðtas gubernatoriui 

// Ten pat. – Â. 1840. – L. 4; ÏÊÊÃ íà 

1879 ã. – Êîâíî, 1878. – Ñ. 366–367; ÏÊÊÃ íà 

1906 ã. – Êîâíî, 1905. – Ñ. 50; ÏÊÊÃ íà 

1910 ã. – Êîâíî, 1909. – Ñ. 24–25; ÏÊÊÃ íà 

1914 ã. – Êîâíî, 1914. Ïðèëîæåíèå. – Ñ. 2–3. 

7. Raseiniø rinkëjø sàraðas // LVIA. – F. 1567. – Ap. 1. – 

B. 2334. – L. 14; Raseiniø rinkëjø sàraðas // Ten 

pat. – B. 1513. – L. 3–4; Kauno gubernijos miestø 

reikalø komiteto þurnalo juodraðtis // Ten pat. – 

B. 153. – L. 32–34; Ðiauliø rinkëjø sàraðas // Ten 

pat. – Â. 1324. – L. 10; ÏÊÊÃ íà 1879 ã. – 

Êîâíî, 1878. – Ñ. 366–367; ÏÊÊÃ íà 1884 ã. – 

Êîâíî, 1883. – Ñ. 300; ÏÊÊÃ íà 1908 ã. – 

Êîâíî, 1907. III îòäåë. – Ñ. 52–53; ÏÊÊÃ íà 

1910 ã. – Êîâíî, 1909. III îòäåë. – Ñ. 24–25. 

8. Íàðäîâà Â. À. Ãîðîäñêîå ñàìîóïðàâëåíèå â 

Ðîññèè â 60õ – íà÷àëå 90õ ãîäîâ XIX â. – Ëåíèíãðàä, 

1984. – Ñ. 61. 

9. Miesto galvos praneðimas // LVIA. – F. 1567. – 

Ap. 1. – B. 1975. – L. 65–66. 

10. Merkys V. Lietuvos miestø gyventojø tautybës 

XIX a. pabaigoje – XX a. pradþioje klausimu // Lietuvos 

TSR Mokslø akademijos darbai. – Serija A. – 

1958. – Nr. 2(5). 


ãóáåðíiÿ, òåòðàäü XVII. – 1903; Kauno 

gubernijos statistikos komiteto duomenys // LVIA. – 

F. 1567. – Ap.1. – B. 1975. – L. 157–158. 

12. 1914 m. sausio 31 d. Panevëþio galvos raðtas // 

mo patirtis tapo labai aktuali. Savivaldybës buvo vienas 

ið ðiltnamiø, kuriame iðpuoselëti pilietinës visuomenës 

daigai. 

LVIA. – F. 1567. – Ap. 1. – B. 1976. – Lapai nenumeruoti. 

13. Rinkëjø sàraðas // Ten pat. – B. 1453. l. 19–36. 

14. Asmenø, balsavusiø su ágaliojimais, sàraðas // Ten 

pat. – B. 1453. – L. 47; Á rinkimus atvykusiø rinkëjø 

sàraðas // Ten pat. – 13. – 1840. – L. 40–41. 

15. Rinkëjø sàraðas // Ten pat. – B. 1453. – L. 12; 

16. Miesto galvos raportas // Ten pat. – B.2181. – L. 5. 

17. Rinkiminio susirinkimo þurnalo nuoraðas // Ten 

pat. – B. 1453. – L. 42. 

18. Vilniaus dvasinës konsistorijos raðtas Kauno gubernatoriui 

// Ten pat. – B. 1453. – L. 63; 1913 m. iðrinktø 

dûmos nariø sàraðas // Ten pat. – B. 1840. – L. 89. 

19. Panevëþio ispravniko raðtas // Ten pat. – B. 1453. – 

L. 38; Miestø komiteto posëdþio protokolo nuoraðas 

// Ten pat. – B. 1453. – L. 39. 

20. Panevëþio galvos raðtas miestø komitetui // Ten 

pat. – B. 1840. – L. 67. 

21. Miestø komiteto þurnalo juodraðtis // Ten pat. – 

B. 1958. – L. 57–58. 

22. Á rinkimus atvykusiø rinkëjø sàraðas // Ten pat. – 

B. 1453. – L. 43; Rinkimø lapas // Ten pat. – L. 45– 

46; Rinkiminio susirinkimo þurnalas // Ten pat. – 

B. 1840. – L. 40–43; Atvykusiø á rinkimus rinkëjø 

sàraðas // Ten pat. – L. 96–97. 

23. Âàñèëåâñêèé Ñ. Ì. Ãîðîäñêîå ñàìîóïðàâëåíèå 

è õîçÿéñòâî // Ñàíêò–Ïåòåðáóðã, 1906. – 

Ñ. 12–17. 

24. J. Moðinskio formuliarinis lapas // LVIA. – F. 1567. – 

Ap. 1. – B. 2181. – L. 66–73. 

25. Panevëþio galvos raðtas gubernatoriui // Ten pat. – 

B. 2181. – L. 64. 

26. Panevëþio ispravniko ir bajorø vadovo raportai // 

Ten pat. – B. 258. – L. 7–8. 

27. Rinkimø lapai // LVIA. – F. 1244. – Ap. 1. – B. 59. – 

L. 74, 115–118, 152–153; plaèiau apie V. Eidrigevièiø 

skaityti: Astramskas A. Vladislovas Eidrigevièius: 

keturiolika „miesto galvos“ veiklos metø // 

Panevëþio rytas. – 1994 m. – Nr. 19. 

28. Dûmos posëdþio protokolo nuoraðas // LVIA. – 

F. 1567. – Ap. 1. – B. 1453. – L. 87. 

29. Dûmos posëdþio protokolas // LVIA. – F. 1244. – 

Ap. 1. – B. 67. – L. 277; – 1909 m. liepos 4 d. 

Panevëþio ispravniko raportas // F. 1567. – 

B. 1453. – Lapas nenumeruotas; plaèiau apie J. Kozakevièiø 

skaityti: Astramskas A. Juozapas Kozakevièius 

ir jo „Amþiaus kronika“ // Panevëþio balsas. 

– 1995 m. – Nr. 55, 56, 57. 

Arûnas ASTRAMSKAS

30. Dûmos 1909 m. rugsëjo 1 d. posëdþio protokolo 

nuoraðas // LVIA. – F. 1567. – Ap. 1. – B. 1453. – 

ðioje byloje lapai sunumeruoti tik iki 88 lapo. 

31. 1909 m. lapkrièio 4 dienos K. Birulios raðtas gubernatoriui 

// Ten pat. – B. 1453. – Lapas nenumeruotas. 

32. Dûmos posëdþio protokolas // LVIA. – F. 1244. – 

Ap. 1. – B. 67. – L. 277; 1909 m. gruodþio 30 dienos 

Vidaus reikalø ministerijos raðtas // LVIA. – 

F. 1567. – Ap. 1. – B. 1453. – Lapas nenumeruotas. 

33. 1910 m. sausio 19 dienos dûmos posëdþio protokolo 

nuoraðas // LVIA. – F. 1567. – Ap. 1. – 

B. 1453. – Lapas nenumeruotas. 

34. Dûmos nariø sàraðas // Ten pat. – B. 2181. – L. 97– 

98. 

35. Dûmos nariø sàraðas // Êîâåíñêèå ãóáåðíñêèå 

âåäîìîñòè. – 1908 ã., 19 àïðåëÿ. – No 29; 

Dûmos nariø sàraðas // LVIA. – F. 1567. – Ap. 1. – 

B. 1840. – L. 42–43. 


ãóáåðíiÿ, òåòðàäü XVII. – 1903 ã. 

37. Valdybos ataskaitos // LVIA. – F. 1567. – Ap. 1. – 

B. 1975. – L. 95–96, 106–107, 152–153. 

38. Panevëþio valdybos ataskaita // Ten pat. – 

B. 1975. – L. 67–68. 


32; Ispravniko raportas // Ten pat. – B. 1674. – 

L. 204. 




32. 

41. 1914 m. sausio 9 dienos Panevëþio galvos raðtas 

// Ten pat. – B. 1976. – Lapai nenumeruoti. – 

1913 m. gruodþio 10 d. Panevëþio valdybos raðtas 

// Ten pat. – B. 1976. – Lapai nenumeruoti. 

42. Dûmos posëdþiø protokolai // LVIA. – F. 1244. – 

Ap. 1. – B. 43 – L. 139. – B. 45. – L. 8–12. – B. 47. – 

L. 159–160. – B. 51. – L. 29–30. 

43. 1910 m. liepos 24 dienos gubernijos kanceliarijos 

raðtas // LVIA. – F. 1567. – Ap. 1. – B. 1453. – 

Lapas nenumeruotas. – 1905 m. balandþio 11dienos 

dûmos posëdþio protokolo nuoraðas // Ten 

pat. – Lapas nenumeruotas. 

44. Panevëþio ispravniko raportas // Ten pat. – 

B. 1674. – L. 36–37. 

45. 1909 m. liepos 4 dienos ispravniko raportas // Ten 

pat. – B. 1453. – Lapas nenumeruotas. – 1910 m. 

vasario 13 dienos ispravniko raportas // Ten pat. – 

b. 1453. – Lapas nenumeruotas. 

46. Ispravniko raportas // Ten pat. – B. 1674. – L. 204. 

47. Astramskas A. Panevëþio miesto biudþetas XIX amþiaus 

pabaigoje–XX amþiaus pradþioje // Panevëþio 

istorijos fragmentai. – Panevëþys. – 1993. 

48. Ispravniko raportas // LVIA. – F. 1567. – Ap. 1. – 

B. 1674. – L. 36–37. 

49. Ispravniko raportas // Ten pat. – B. 1674. – L. 204. 

ISSN 1392-0456 

21 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

22 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

Juozas SKIRIUS 


Lietuvos pasiuntinio B. K. Baluèio diplomatinë 

veikla Vaðingtone 1928–1933 metais 

Vilniaus pedagoginis universitetas, T. Ðevèenkos 31, LT 2009 Vilnius 

Gauta 1998 m. kovo 31 d. 

Straipsnio tikslas – dviejø valstybiø santykiuose parodyti 

konkreèios asmenybës – Lietuvos nepaprastojo 

Santykiai su JAV valstybës 

departamento valdininkais 

Prisimindamas savo darbà Vaðingtone, B. K. Balutis 

paþymëjo, kad „politiniai santykiai su Amerika buvo 

kuo geriausi. Niekas jø nedrumstë, niekas netemdë“ 

(1). Gal ir dël to, kad dideliø problemø tarp abiejø 

valstybiø nekilo, nors diplomatiniø ir politiniø peripetijø 

bûta. Atvykusiam ið Lietuvos naujam pasiuntiniui 

buvo lemta pasiraðyti keletà politiniø sutarèiø, 

kurias parengiant teko paèiam tiesiogiai dalyvauti, kai 

dirbo Uþsienio reikalø ministerijoje Kaune. B. K. Balutis 

á JAV atvyko per paèius prezidento rinkimus, kuomet 

ir valstybës departamento valdininkai buvo uþimti 

vidaus problemomis. Todël susitikimai su JAV diplomatais 

ávyko ne ið karto, o tik po keliø savaièiø. 

Lietuvos pasiuntinys su oficialiu vizitu spalio 24 d. 

aplankë JAV valstybës sekretoriø F. Kelogà (Kellogg), 

po to privaèiai apsilankë pas valstybës departamento 

Rytø Europos reikalø skyriaus virðininkà R. Kelá (Kelley), 

kuris tiesiogiai rûpinosi ir Lietuvos reikalais. B. K. 

Balutis já paþinojo dar nuo 1920 metø. R. Kelis Lietuvos 

pasiuntiná priëmë labai ðirdingai ir þadëjo visokeriopà 

pagalbà bei patarimø. Ið karto susidarë jauki 

atmosfera kaip tarp senø gerø paþástamø (2). R. Kelio 

skyriuje dirbo Parkeris, Hendersonas ir Nelsonas. Visi, 

anot B. K. Baluèio, malonûs ir gerai su Lietuvos 

reikalais susipaþinæ diplomatai, prielankiai nusiteikæ 

ir pasiruoðæ visus kylanèius klausimus draugiðkai 

pasiuntinio ir ágalioto ministro Broniaus Kazio Baluèio 

– ánaðà á Lietuvos diplomatinæ veiklà JAV. Straipsnyje 

pabrëþiama mintis, kad siekiant uþsibrëþtø tikslø, 

nemaþai priklauso nuo þmogaus ásitikinimø, savybiø, 

pasirengimo ir autoriteto tarp aplinkiniø. 

Bronius Kazys Balutis. Lietuvos nepaprastasis 

pasiuntinys ir ágaliotasis ministras Vaðingtone. 

(nuotrauka ið Lietuvos vaizdo ir garso archyvo) 

Juozas SKIRIUS

spræsti (3). Draugiðki santykiai su valstybës departamento 

tarnautojais buvo bûtini, sprendþiant ávairias 

problemas, susijusias su Lietuva. Kaip rodo archyvø 

Kelogo pakto svarstymo ir 

pasiraðymo procedûra 

R. Kelis spalio 24 d. pokalbio metu domëjosi, kaip 

Lietuvos vyriausybë ásivaizduoja galimybës prisidëti 

prie Kelogo pakto* procedûrà. B. K. Balutis, prieð eidamas 

á Valstybës departamentà, buvo su ðiuo dokumentu 

susipaþinæs, todël galëjo nuodugniai paaiðkinti procedûrà. 

Jo nuomone, po to, kai svarbiausios 15 ðaliø 

ratifikuos paktà ir pasikeis ratifikacijomis, tuomet svarbiausia 

ðalis – JAV – notifikuos tà faktà ir praneð visoms 

kitoms vyriausybëms, kad paktas yra atviras visoms 

ðalims; tada Lietuvos vyriausybë savo notifikuotà paktà 

deponuos Vaðingtone, kaip numatyta paèiame dokumento 

tekste (4). R. Kelis tokiu paaiðkinimu liko patenkintas, 

nes tai sutapo su Valstybës departamento 

pozicija, ir nusistebëjo, kad ne visos vyriausybës taip 

suvokia procedûrà. Jo nuomone, paktas galëtø pradëti 

veikti apie 1929 m. sausio mënesá (5). Nuo tos pokalbio 

dienos Lietuvos pasiuntinys atidþiai sekë Kelogo 

pakto svarstymus JAV Senate, nuotaikas Valstybës departamente 

ir smulkiai savo praneðimuose referavo Uþsienio 

reikalø ministerijai Kaune. B. K. Balutis buvo vienas 

ið tø Lietuvos politikø, kurie siekë palaikyti kuo 

geresnius santykius su JAV ir drauge tikëtis amerikieèiø 

moralinio bei ypaè politinio palaikymo. Jis tikëjo, kad 

JAV anksèiau ar vëliau vis tiek ásitrauks á Europos politikà. 

Todël ir Kelogo pakto atþvilgiu jis stengësi nesukelti 

JAV diplomatø abejoniø, kad Lietuva gali neprisidëti 

prie pakto. 

1929 m. sausio 15 d. JAV Senatas ratifikavo Kelogo 

paktà. Sausio 19 d. B. K. Balutis buvo pakviestas 

pietø pas valstybës sekretoriø F. Kelogà. Prieð tai, tà 

paèià dienà, Lietuvos pasiuntinys gavo D. Zauniaus 

telegramà, kurioje buvo teiraujamasi, ar Lietuva negalëtø 

ratifikuoti pakto anksèiau negu pirmieji pakto 

dalyviai (6). Lietuviø diplomatø tikslas buvo savo aktyvumu 

sudominti amerikieèius. Po pietø Lietuvos 

pasiuntinys uþklausë valstybës sekretoriaus nuomonës 

dël tø valstybiø, kurios, be pirmøjø penkiolikos 


dokumentai, Lietuvos pasiuntiniui pavyko iðlaikyti 

draugiðkà atmosferà iki pat savo atstovavimo Vaðingtone 

pabaigos. 

pakto dalyviø, jau buvo ratifikavusios paktà. F. Kelogas 

atsakë, kad galima tuojau prisidëti prie pakto, 

nelaukiant visø penkiolikos pirmøjø dalyviø ratifikavimo, 

nes nebuvo abejoniø, kad visos jos ratifikuos. 

Be to, valstybës sekretorius paþymëjo, kad jau trylika 

valstybiø, be pirmøjø penkiolikos, paktà ratifikavo 

ir deponavo Vaðingtone. Todël jis siûlë ir Lietuvos 

vyriausybei tuojau pat ratifikuoti paktà. Prieð pasitraukdamas 

ið valstybës sekretoriaus posto, F. Kelogas 

norëjo matyti visas pasaulio valstybes ratifikavusias 

paktà. Jis su pasitenkinimu ávertino tai tokia 

fraze: „Tai bus pirmas atsitikimas þmonijos istorijoje, 

kuomet pirma „pasaulio sutartis“, tikroj to þodþio 

prasmëj, bus pasiraðyta“ (7). Apibendrinæs savo pokalbá 

su F. Kelogu, B. K. Balutis pasiûlë Lietuvos vyriausybei 

tuojau pat ratifikuoti paktà ir deponuoti já 

Vaðingtone. Kuo anksèiau tai bûsià padaryta, tuo daugiau 

Lietuva turësianti politinës naudos JAV politiniuose 

sluoksniuose (8). 

Kelogo paktà Lietuva ratifikavo 1929 m. sausio 

21 d., o balandþio 5 d. deponavo Vaðingtone (9). 

Ið tikrøjø ðis paktas Lietuvai neatliko to vaidmens, koká 

ásivaizdavo pakto iniciatoriai. Dar 1928 m. rugsëjo 

5 d. Uþsienio reikalø ministras A. Voldemaras specialiu 

raðtu JAV valstybës sekretoriui, pritardamas paktui, 

atkreipë dëmesá, kad Lietuvos vyriausybë vis dëlto 

tiki teisingu Vilniaus problemos iðsprendimu. 

A. Voldemaras argumentavo, kad Lietuvos vyriausybë, 

pasiraðiusi Kelogo paktà, toliau reikalaus Vilniaus 

sugràþinimo. Pats paktas Lietuvos vyriausybei, kol ji 

neatgavo Vilniaus, nevaidino politinës reikðmës (10). 

Greièiau jis buvo tam tikras stabdys santykiuose su 

Lenkija. Apie pakto naudingumà galima kalbëti tik kai 

turima galvoje Lietuvos ir JAV santykiai. Amerikieèiai 

labai geidë ðio pakto, o Lietuvos politiniai sluoksniai 

ir pats B. K. Balutis, siekdami gerinti santykius su JAV, 

ratifikavo ir deponavo paktà. 

* 1927 m. Prancûzijos uþsienio reikalø ministras A. Brianas (Briand) pasiûlë JAV Valstybës sekretoriui F. Kelogui pasiraðyti 

sutartá, draudþianèia karà kaip nacionalinës politikos priemonæ. Taèiau amerikieèiai laikësi nuomonës, kad tai turëtø 

bûti daugiaðalis susitarimas. 1928 08 27 Paryþiuje ávyko 15 valstybiø pakto pasiraðymo ceremonija. Pakto steigëjø 

ratifikuoti dokumentai turëjo bûti deponuoti Vaðingtone. 1929 07 24 paktas ásigaliojo. Tuo metu prie jo buvo prisijungusios 

44 valstybës. 

Lietuvos pasiuntinio B. K. Baluèio diplomatinë veikla Vaðingtone 1928-1933 metais 

ISSN 1392-0456 

23 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

24 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


Arbitraþo ir konsiliacijos sutarèiø su 

JAV pasiraðymas 

Tuo pat metu B. K. Balutis buvo savo vyriausybës 

ágaliotas pasiraðyti su JAV dvi politines sutartis: arbitraþo 

ir konsiliacijos*. Ðios sutartys Lietuvos vyriausybei 

taip pat nebuvo aktualios. Sutarèiø praktinæ reikðmæ 

buvo mëginama sieti su Lietuvos ir Lenkijos santykiais. 

Atkreiptas dëmesys á tai, kad jeigu kiltø karas tarp ðiø 

ðaliø, tai visiðkai neaiðku, kas, pagal tas sutartis, turëtø 

autoritetingai nustatyti, kuri valstybë yra agresorë. Sutarèiø 

klausimu Valstybës departamente B. K. Balutis 

turëjo keletà pokalbiø, kuriø tikslas buvo iðsiaiðkinti 

minëtus trûkumus. JAV valdininkai, pripaþinæ, kad tai 

trûkumai, vis dëlto labai nenorëjo keisti sutarèiø standartiniø 

tekstø. Kadangi, B. K. Baluèio nuomone, amerikieèiø 

siûlomø sutarèiø teksto trûkumai Lietuvai praktiðkai 

nesvarbûs (tam pritarë ir Lietuvos vyriausybë), tai 

1928 m. lapkrièio 14 d. jis ir F. Kelogas pasiraðë minëtas 

sutartis (11). Lietuvos vyriausybë, raginama B. K. Baluèio, 

tik po metø, t. y. 1929 m. lapkrièio 12 d., ðias 

sutartis ratifikavo. Tuo tarpu amerikieèiai jas ratifikavo 

1928 m. gruodþio 18 ir 20 d. 1930 m. sausio 20 d. 

B. K. Balutis, ágaliotas savo vyriausybës, pasikeitë su 

JAV atstovais ratifikuotais dokumentais. Nuo tos dienos 

sutartys ásigaliojo, o kovo 17 d. buvo áregistruotos 

Tautø Sàjungoje (12). 

Dar 1929 m. birþelio 20 d. Lietuvos pasiuntinys, 

ragindamas vyriausybæ kuo greièiau ratifikuoti sutartis, 

priminë, kad pagal sutarties antràjá straipsná reikia 

ið Lietuvos pusës paskirti du konsiliacijos komisijos 

narius (13). 1930 m. liepos mën. Lietuva jau turëjo 

kandidatus á komisijos narius: Èekoslovakijos uþsie- 

Vilniaus klausimas ir Lenkija 

diplomato veikloje 

1920 m. Lenkijai sulauþius Suvalkø sutartá, B. K. Balutis 

buvo giliai áþeistas ir liovësi pasitikëti lenkais. 

Visà savo gyvenimà jis buvo aktyvus kovotojas dël 

Vilniaus. Tai aiðkiai atsispindëjo ir jo diplomatinëje 

veikloje. Atvykæs á JAV, vietiniø lietuviø spaudos atstovams 

paþymëjo, kad Vilniaus klausimas lietuviams 

bus tol aktualus, kol jie „já gyvu laikys ir nuolat judins“ 

(20). O jo, kaip pasiuntinio, viena ið uþduoèiø ir 

buvo ðá klausimà JAV „judinti“. Tai darë per spaudà, 

radijà, rëmë JAV lietuviø antilenkiðkas akcijas, platino 

Vilniui vaduoti sàjungos leidinius, kaip „Mûsø Vil- 

* Ðias sutartis pasiraðyti Lietuvai pasiûlë JAV. 

nio reikalø ministrà E. Beneðà ir Lietuvos vyriausiojo 

tribunolo pirmininkà prof. A. Kriðèiûkaitá (14). Amerikieèiai 

pasiûlë buvusá JAV atstovà Baltijos valstybëse 

1920–1922 metais ir tuo metu Sant Dominge E. Jangà 

(Young) bei Brazilijos Uþsienio reikalø ministerijos 

teisës konsultantà dr. K. Berileká (Berilacqua) (15). Su 

E. Jangu B. K. Balutis stengësi palaikyti nuoðirdþius 

santykius ir tikëjosi jo palankumo Lietuvai. 1930 m. 

sausio 14 d. E. Jangui lankantis Vaðingtone, Lietuvos 

pasiuntinys pakvietë já pietø, kuriø metu amerikietis 

„su dideliu smagumu prisiminë laikà, praleistà Baltiko 

valstybëse ir su ádomumu teiravosi apie padarytàjá 

progresà ir dabartinæ padëtá“ (16). Pagal sutartá abiems 

valstybëms reikëjo rasti bendrà penktàjá nará. JAV Valstybës 

departamentas domëjosi, kokios valstybës pilietis 

bûtø lietuviams priimtinas. Tuo reikalu kreipësi á 

Lietuvos pasiuntiná. B. K. Balutis gana diplomatiðkai 

pareiðkë, kad jam lengviau atsakyti á klausimà, kokiø 

valstybiø pilieèiø mes nepageidautume. Konkreèiau 

nurodë á Lenkijos pilietá arba pilieèius tø valstybiø, 

kurios turi bendrø interesø su Lenkija, arba nëra beðaliðkos 

Lenkijos ir Lietuvos ginèe (17). Amerikieèiai 

pasiûlë buvusá Danijos uþsienio reikalø ministrà 

E. Skavensinà (Scavencin), kurio kandidatûrai 

B. K. Balutis Lietuvos vyriausybës vardu pritarë (18). 

Taip pavyko galutinai suformuoti tarptautinæ komisijà, 

kurios uþdavinys – apsvarstyti ir taikiu bûdu spræsti 

bet kokius ginèus, kurie ateityje galëtø tarp ðiø ðaliø 

kilti (19). Rugpjûèio 16 d. B. K. Balutis pasikeitë su 

amerikieèiais notomis. 

nius“ (21) ir panaðius. Globojo ið Lietuvos atvykusius 

Vilniaus reikalais agituoti JAV lietuviø bendruomenës 

þmones, tokius kaip E. Vileiðienæ, M. Birþiðkà ir kitus. 

1932 m. B. K. Balutis uþmezgë glaudþius ryðius su 

JAV ukrainieèiø lyderiu dr. Miðuka, kuris buvo ir Ukrainieèiø 

tautinio susivienijimo organo „Svoboda“ vyresnysis 

redaktorius (22). JAV ukrainieèiai, kaip ir lietuviai, 

vykdë aktyvià antilenkiðkà propagandà. Daþnai 

ukrainieèiai kartu su lietuviais protestuodavo dël 

Vilniaus spalio 9 d. protesto mitinguose ir akcijose 

(23). 

Juozas SKIRIUS

B. K. Balutis, kaip ir kiti Lietuvos pasiuntiniai, gaudavo 

ið savo vyriausybës trumpus praneðimus apie 

Lenkijos veiksmus prieð Lietuvà: lenkø kariuomenës 

judëjimà ir pergrupavimà prie demarkacinës linijos; 

apie lietuviø padëtá Vilniaus kraðte ir pan. Lenkø daromas 

spaudimas buvo pretekstas Lietuvos vyriausybei 

per savo pasiuntinius ávairiose ðalyse, tarp jø ir 

JAV, kartas nuo karto priminti Vilniaus problemà ir 

áspëti tas ðalis, kad ir Lietuva gali „griebtis atitinkamø 

priemoniø apsisaugoti nuo siurprizø“ (24). Þinodamas, 

kad JAV diplomatai labai skatina draugiðkus 

Lenkijos ir Lietuvos santykius, B. K. Balutis labai atsargiai, 

neiðsiðokdamas, formuluodavo mintá, jog nestabilumà 

kelia bûtent Lenkijos politika. Kad ið tiesø 

nëra draugiðkos iniciatyvos ið lenkø pusës, atskleidë 

ir 1929 m. ávykusi Lenkijos pasiuntiniø Vaðingtone 

rotacija. Naujasis pasiuntinys T. Filipovièius (Filipowicz), 

pagal diplomatø etiketà, turëjo B. K. Baluèiui, 

kaip anksèiau atvykusiam, padaryti asmeniná vizità. 

Taèiau Lenkijos pasiuntinys pasitenkino atsiøsdamas 

tik savo vizitinæ kortelæ. Tokiu pat bûdu jam atsakë ir 

B. K. Balutis (25). Ðis precedentas Kaune buvo ávardytas 

kaip lenkø diplomatø iððûkis Lietuvai – jos 

áprastinis ignoravimas. Lietuvos pasiuntinys pasistengë 

supaþindinti su ðiuo faktu ir Valstybës departamentà. 

Toks lenko diplomato netaktiðkumas paaiðkëjo 

vëliau, kai Èikagoje konsului A. Kalvaièiui pavyko 

pasikalbëti su buvusiu generolo L. Þeligovskio 

kapelionu kunigu M. Urbonavièiumi. 1930 m. vasarà 

kunigas lankësi Lenkijoje ir Lietuvoje, kur turëjo 

susitikimus su aukðtais valdininkais. Lenkijos veikëjø 

nuomone, sakë kunigas, su Lietuva tol nebûsianèios 

vedamos derybos, kol á valdþià negráðià liaudininkai 

(26). 

Lietuvos vyriausybë ið savo pasiuntinio Vaðingtone 

gaudavo nemaþai informacijos apie Lenkijà. B. K. Balutis, 

puikiai mokëdamas lenkiðkai, nuolat sekë pagrindinæ 

JAV lenkø spaudà. Mat esant gausiai JAV len- 

Pasiuntinio ryðiai su Lietuvai 

naudingais þmonëmis 

B. K. Balutis stengësi nuolat palaikyti ryðius ne tik 

su JAV diplomatais ið Valstybës departamento, bet ir 

su þmonëmis ið kitø sferø, kurie turëjo tiesioginius 

ryðius su Lietuva. Jis nenutraukë draugystës su buvusiu 

JAV pasiuntiniu Baltijos valstybëse, F. Kolemanu 

(Coleman) kuris jau buvo paskirtas á Danijà. Draugiðki 

santykiai su ðiuo amerikieèiu davë ir politinës naudos. 

Mat JAV diplomatai daþnai skaitydavo paskaitas 

universitetuose apie savo darbà ávairiose ðalyse. Pavyzdþiui 

F. Kolemanas 1932 m. sausio 8 d. skaitë 

paskaità Ann Arbor universitete Mièigano valstijoje 


kø kolonijai ir dideliam srautui jos spaudos, kaip niekur 

kitur buvo galima gauti reikiamos informacijos 

tiesiog ið oficialiø ir lengvai prieinamø ðaltiniø. 

Tuo tarpu Lietuvoje 1929–1932 metais opozicinës 

partijos ir visuomenë gyvai svarstë Lietuvos tarptautinës 

politikos poslinkius. Augant nesutarimams su vokieèiais 

dël Klaipëdos kraðto, atsirado abejoniø, ar 

nevertëtø sureguliuoti santykius su Lenkija. Aktyviai 

reiðkësi valstieèiø liaudininkø spauda, ypaè „Lietuvos 

þinios“. Mintys sureguliuoti santykius su Lenkija 

ir reviduoti Vilniaus klausimà 1932 m. prasiskverbë á 

valdanèiàsias virðûnes (27). Lietuvos ávairiø pakraipø 

spaudos diskusijas sekë ir JAV lietuviai. Jø spaudoje 

pradëjo rastis iðgàstingø straipsniø apie tariamai pasiraðytas 

Lietuvos vyriausybës slaptas sutartis su Lenkija. 

Tokia informacija buvo pavojinga Lietuvos vyriausybei, 

nes silpnino jos ryðius su JAV lietuviais, kurie 

reiðkë nepasitenkinimà vyriausybës tariamai prolenkiðka 

pozicija. Tai þlugdë JAV lietuviø antilenkiðkas 

akcijas, kurios buvo realiausias iðeiviø telkimosi bûdas. 

Kilo realus pavojus, kad sumaþës Vilniaus reikalams 

surenkamø aukø. Bet didþiausias pavojus – tai 

iðeivijos nusivylimas ir pasipiktinimas Lietuvos vyriausybës 

nenuoseklumu. Tokia padëtis tarp iðeiviø jau 

yra buvusi prieð atvykstant B. K. Baluèiui, kuriam prireikë 

nemaþa pastangø padëèiai iðtaisyti, ir ðtai vël 

iðkilo pavojus pablogëti santykiams tarp Lietuvos ir 

iðeiviø. Todël B. K. Balutis ëmësi iniciatyvos uþkirsti 

tam kelià. Jis kreipësi á iðeivijà per JAV lietuviø spaudà 

pabrëþdamas, kad jokia Lietuvos vyriausybë, jokia 

partija, joks atsakingas veikëjas tokios politikos Lenkijos 

atþvilgiu nëra turëjæs ir neturës. Todël bet kokiø 

þiniø apie tariamas slaptas sutartis su Lenkija jis negalás 

pavadinti kitaip, kaip tik „gyvu nonsensu“ (28). Sunku 

pasakyti, koká poveiká turëjo pasiuntinio pasisakymai 

spaudoje, bet tam tikrø abejoniø JAV lietuviams, 

ypaè opozicinio sparno Lietuvos tautininkams, kaip 

rodo tolimesni ávykiai, liko. 

apie Baltijos valstybes. Plaèiausiai nuðvietë Lietuvà 

pabrëþdamas, kad 1918–1922 metais Lietuvos padëtis 

buvo sunkiausia ið visø trijø valstybiø, taèiau 

ðiandien jos padëtis visais atþvilgiais yra geriausia (29). 

Taigi ðioje srityje B. K. Baluèio pastangos davë gerus 

rezultatus, nes jis gerai suprato, jog amerikieèiø auditorijai 

graþûs atsiliepimai apie Lietuvà ið paties amerikieèio 

lûpø yra geriausia reklama. 

B. K. Balutis buvo atlaidus uþ diplomatinio etiketo 

klaidas naujiems JAV atstovams, paskirtiems á Lietuvà. 

Pavyzdþiui, 1932 m. vasario 24 d. praneðë Uþ- 

Lietuvos pasiuntinio B. K. Baluèio diplomatinë veikla Vaðingtone 1928-1933 metais 

ISSN 1392-0456 

25 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

26 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


sienio reikalø ministerijai, kad jau susipaþino su naujuoju 

JAV konsulu ir charge d’affaire M. Stefordu (Stafford), 

kuris „ligi ðiol dar nepadarë man formalaus 

vizito“. Lietuvos pasiuntiniui darë áspûdá, kad M. Stefordas, 

prieð iðvykdamas á Kaunà, Valstybës departamente 

nuo ryto iki vakaro perþiûri JAV konsulato 

Kaune bylas. B. K. Baluèio nuomone, su ðiuo ramaus 

bûdo þmogumi lietuviai, atrodo, bëdos neturës 

(30). 

Lietuvos pasiuntinys domëjosi ir JAV atstovybës Kaune 

statuso pakeitimo galimybëmis. 1929 m. lapkrièio 

14 d. jis savo vyriausybei raðë, jog ðiomis dienomis 

Valstybës departamente suþinojo, kad JAV konsulatui 

Kaune þadama suteikti diplomatiná statusà. Konsulatas 

kartu bûsiàs ir charge d’affaires. Toks projektas 

jau esàs pateiktas Kongresui patvirtinti (31). Tokia þinia 

Lietuvos vyriausybei buvo ne tik maloni, bet ir politiðkai 

daug þadanti naujiena. Mat atskiros diplomatinës 

ástaigos ákûrimas reiðkë þingsná á prieká stiprinant Lietuvos 

valstybës pripaþinimo pobûdá. Ir ið tiesø, 1930 m. 

birþelio mënesá JAV vyriausybë ákûrë Lietuvoje savo 

atstovybæ charge d’affaires teisëmis (32). Matyt, tam 

tikros átakos turëjo ir A. Voldemaro vyriausybës atsistatydinimas, 

kuris suteikë tam tikrø vilèiø, kad bus sudaryta 

koalicinë vyriausybë. Kalbant apie A. Voldemaro 

laikotarpá, D. Zauniaus nuomone, Lietuvos valdþios 

„sistema sirgo tuo, kad buvo perdaug koncentruota 

aplink vienà asmená“ (33). Apie tai kalbëjo ir uþsienieèiai. 

Lietuvos vyriausybë, pasinaudojusi JAV atstovybës 

Kaune statuso pakeitimu, pamëgino iðsiaiðkinti galimybæ 

dar labiau iðplësti JAV atstovybës statusà iki JAV 

pasiuntinybës su atskiru JAV ágaliotu ministru Lietuvai. 

1931 m. vasarà bûdamas Kaune, B. K. Balutis tuo 

reikalu kalbëjosi su uþsienio reikalø ministru D. Zau- 

B. K. Baluèio veiklos átaka kai 

kuriems Lietuvos vidaus politikos 

aspektams 

Lietuvos pasiuntiniui teko imtis veiksmø atremiant 

JAV susikûrusio „Tarptautinio politiniams kaliniams 

remti komiteto“ protestus. 1929 m. birþelio 15 d. ðis 

komitetas paraðë Lietuvos pasiuntiniui laiðkà, praðydamas 

þiniø apie suimtus uþ politinæ veiklà Lietuvoje 

opozicinës LSDP narius. B. K. Balutis, atsiþvelgdamas 

á komiteto sudëtá, kurioje buvo þinomø ir átakingø 

asmenø, nereguoti á ðá laiðkà negalëjo, nes taip 

bûtø tik paskatinæs kenksmingà Lietuvai komiteto 

propagandà. Jis ir konsulas P. Þadeikis raðtu paaiðkino 

komiteto pirmininkui tuometinius ir ateityje numatomus 

valdþios ir opoziciniø partijø santykius 

niumi. Lietuvos diplomatas, ávertinæs tuo metu susiklosèiusià 

tarptautinæ ir JAV vidaus politikos padëtá, 

mëgino atkalbëti ministrà nuo jo sumanymo (34). 

D. Zaunius dar praðë ðá klausimà aiðkintis Vaðingtone. 

Sugráþæs á JAV, B. K. Balutis susitiko su valstybës 

sekretoriumi H. Stimsonu (Stimson) ir R. Keliu. Susitikimo 

metu jis palietë JAV pasiuntinybës Lietuvoje klausimà, 

diplomatiðkai ir korektiðkai pradëjæs kalbà nuo 

to, jog jam bûnant Kaune esà kilo gandai, jog amerikieèiai 

„projektuoja turëti atskirà ministro postà Lietuvoje“. 

Tam pretekstas – 1931 metais atðauktas JAV 

ministras Baltijos valstybëms F. Kolemanas ir Valstybës 

departamento valdininko R. Kelio apsilankymas 

Lietuvoje (35). Valstybës sekretorius tokio gando nepatvirtino 

pabrëþdamas, kad dël sunkios JAV ekonominës 

padëties tokio naujo posto ásteigimo nepatvirtintø 

Kongresas. Savo ruoþtu R. Kelis pridûrë, kad jis 

asmeniðkai norëtø, jog Lietuvoje bûtø atskiras diplomatinis 

postas, taèiau esamomis sàlygomis tai neámanoma. 

Be to, jau esanti Kaune JAV atstovybë visiðkai 

patenkinanti reikmes (36). Kaip rodo turimi archyviniai 

dokumentai, pats R. Kelis patarë, kad JAV lietuviø 

organizacijos kreiptøsi á kongresmenus ir senatorius, 

praðydami iðrûpinti Lietuvai JAV pasiuntinybës statusà. 

Juo labiau kad statuso pakeitimas Valstybës departamentui 

kainuotø labai nedaug, nes atkristø dabartiniø 

JAV ágalioto ministro brangios kelionës ið Rygos á 

Kaunà ir atgal (37). Lietuvos vyriausybë, motyvuodama 

tuo, kad JAV lietuviai savo spaudoje kelia ðá klausimà, 

kartas nuo karto domëjosi JAV atstovybës Kaune 

statuso pakeitimu ir tuo paèiu neoficialiai ragino 

paèius amerikieèius greièiau apsispræsti. Nors tuo metu 

nepavyko ágyvendinti ðá norà, bet pastangos nenuëjo 

veltui, nes 1937 m. JAV valdþia paskyrë Lietuvai atskirà 

ágaliotà ministrà. 

(38). Tai kuriam laikui sustabdë komiteto protestus. 

Taèiau daugybës naujø politiniø bylø këlimas Lietuvoje 

komiteto nariams darë nepalankø áspûdá. Dël 

to JAV spaudoje atsirado trumpø praneðimø apie 

bausmes Lietuvoje. Praneðimuose á Kaunà B. K. Balutis 

pabrëþë, kad amerikieèiams tai daro neigiamà 

áspûdá, kuris „ilgainiui gali nustatyti visiðkai nepalankià 

Lietuvai tarptautinæ nuomonæ“. Todël B. K. 

Balutis siûlë Lietuvoje kur kas daugiau nei iki ðiol 

kreipti dëmesá á sprendimà tokiø klausimø, kaip karo 

padëties pakeitimas, iðsamesnis politiniø bylø spaudoje 

nuðvietimas ir panaðiai (39). Uþsienio reikalø 

Juozas SKIRIUS

ministerija operatyviai reagavo á ðià informacijà. 

B. K. Baluèio praneðimo nuoraðus vasario 7 d. áteikë 

premjerui J. Tûbeliui, kraðto apsaugos, vidaus reika- 

Pabaiga 

Archyve susipaþinus su B. K. Baluèio praneðimais 

ið JAV, pirmiausia stebina jø informuotumas – kruopðtus 

ir iðsamus nuðvieèiamos problemos atpasakojimas 

– nesvarbu, ar ágaliotasis ministras raðë apie Lietuvos 

ir JAV sutartis, ar apie JAV lietuviø veiklà, ar apie 

Vilniaus klausimà, ar apie bendrà JAV politikà. Atrodytø, 

kad ávykiai JAV politiniame ir visuomeniniame 

gyvenime, kurie niekaip nelietë Lietuvos interesø, neturëjo 

bûti B. K. Baluèio dëmesio objektas. Taèiau jis 

visa tai rinko, apibendrino ir siuntë á Uþsienio reikalø 

ministerijà. Kodël Lietuvos pasiuntinys apsikrovë tokiais 

darbais? Pirmiausia, ið savo ankstesnio darbo 

ministerijoje patirties þinojo, kaip svarbu turëti iðsamià 

informacijà apie vienos ar kitos ðalies politinæ ir 

ekonominæ padëtá. Todël jis, kartais net pedantiðkai, 

þodis á þodá atpasakodavo savo pokalbius su svarbiais 

þmonëmis. Antra, jo praneðimø tekstai aiðkûs, 

nekeliantys bereikalingø klausimø. Jo praneðimuose 

Nuorodos 

1. Bronius Kazys Balutis. Jo gyvenimas ir darbai. – 

Michigan. – 1951. – P. 102. 

2. 1928 10 24 B. K. Baluèio raðtas Nr. 975 á URM // 

Lietuvos centrinis valstybës archyvas (toliau – 

LCVA). – F. 383. – AP. 7. – B. 762. – L. 25. 

3. Bronius Kazys Balutis. – P. 110. 

4. LCVA. – F. 383. – Ap. 7. – 762. – L. 25. 

5. Ten pat. – L. 26. 

6. 1929 01 21 B. K. Baluèio konfidencialus raðtas 

Nr. 251 A. Voldemarui // LCVA. – F. 383. – Ap. 7. – 

B. 762. – L. 11. 

7. Ten pat. – L. 12. 

8. Ten pat. 

9. Ten pat. – L. 5. 

10. Skirius J. Lietuvos uþatlantës diplomatija 1918– 

1929 metais. – V., 1995. – P. 113. 

11. Ten pat. – P. 99–102. 

12. Konsiliacijos ir arbitraþo sutarèiø dokumentai // 

LCVA. – F. 383. – Ap. 7. – B. 853. – L. 80, 89. 

13. 1929 06 20 B. K. Baluèio raðtas URM // Ten pat. – 

L. 92. 


lø ir teisingumo ministrams. 1930 m. jau pradëta 

opozicinëms partijoms leisti susirinkimus ir jø atstovams 

skaityti paskaitas visuomenei (40). 

papunkèiui iðdëstomos problemos, á kurias jis pats 

duoda galimus atsakymus, sprendimo bûdus ar siûlymus. 

Uþ tai ministerijos darbuotojai vertino B. K. Baluèio 

teikiamà informacijà, kurioje rasdavo vertingø, 

argumentuotø patarimø. Todël daþnai archyvuose galime 

rasti siunèiamø á Vaðingtonà, vëliau á Londonà 

dokumentø kopijø, kur ministerijos vadovai teiraujasi 

B. K. Baluèio nuomonës vienu ar kitu klausimu. 

Treèia, ðie praneðimai dabar jau turi istorinæ vertæ ir 

po daugelio metø naudodamiesi ðiais iðsamiais dokumentais 

galime atkurti, kartais net su ádomiausiomis 

smulkmenomis, to meto JAV istorijos svarbiausius 

momentus. 

Lietuvos pasiuntinio ávairiapusës veiklos analizë leidþia 

daryti iðvadà, kad jo gyvenimas ir darbas Vaðingtone 

nebuvo jau toks monotoniðkas, kaip pats mëgina 

ávertinti atsiminimuose. Jo veikla Jungtinëse Amerikos 

Valstijose buvo gana ádomi ir sudëtinga. 

14. Ten pat. – L. 61, 64. 

15. 1930 08 14 B. K. Baluèio praneðimas // Ten pat. – 

L. 46. 

16. 1930 01 16 B. K. Baluèio raðtas Nr. 63 D. Zauniui 

// Ten pat. – B. 986. – L. 55. 

17. 1930 04 09 B. K. Baluèio raðtas „Dël Konsiliacijos 

Komisijos nario“ // Ten pat. – B. 853. – L. 74–75. 

18. 1930 06 16 B. K. Baluèio telegrama URM // Ten 

pat. – L. 72. 

19. Tarptautinës Konsiliacijos Komisija tarp Lietuvos 

ir Amerikos // Tëvynë. – 1930 rugpjûèio 22. – 

Nr. 34. – P. 1. 

20. Skirius J. Lietuvos uþatlantës politika. – P. 113. 

21. 1930 07 28 B. K. Baluèio konfidencialûs laiðkai // 

LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 74. – L. 88, 91. 

22. 1932 05 05 B. K. Baluèio praneðimas „Ukrainieèiai 

Vaðingtone“ // Ten pat. – B. 1313. – L. 37. 

23. Lietuviø ir ukrainieèiø protestai dël Vilniaus // Vienybë. 

– 1931 spalio 13. – Nr. 122. – P. 5. 

24. 1929 08 03 D. Zauniaus raðto B. K. Baluèiui nuoraðas 

// LCVA. – F. 383. – Ap. 7. – B. 867. – L. 55. 

ISSN 1392-0456 

27 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

28 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


25. 1929 05 03 B. K. Baluèio raðtas „Santykiai su Lenkø 

Legacija“ // Ten pat. – L. 59. 

26. 1930 09 22 A. Kalvaièio slapto raðto B. K. Baluèiui 

nuoraðas // Ten pat. – B. 1028. – L. 2. 

27. Þepkaitë R. Diplomatija imperializmo tarnyboje. – 

V., 1980. – P. 230–231. 

28. Lietuvos Ministeris apie skleidþiamas neteisingas 

þinias, bûk yra slapta sutartis // Vienybë. – 1932 kovo 

20. – Nr. 33. – P. 1–2; Ten pat. – Nr. 34. – P. 2. 

29. 1932.01.13. B. K. Baluèio praneðimas Nr. 3 „Atsisveikinimas 

su Solemanu“ URM // LCVA. – F. 383. – 

Ap. 7. – B. 1313. – L. 39. 

30. Naujasis konsulas Mr. Stafford // Ten pat. – 

B. 1272. – L. 20. 

31. 1929 11 14 B. K. Baluèio konfidencialus praneðimas 

URM // Ten pat. – B. 866. – L. 7. 

32. J. Varkala lankësi redakcijoje // Tëvynë. – 1930 lapkrièio 

21. – Nr. 47. – P. 8. 

33. 1929 09 18 D. Zauniaus grieþtai konfidencialus 

raðtas B. K. Baluèiui // LCVA. – F. 383. – Ap. 7. – 

B. 920. – L. 31–34. 

34. 1931 10 29 B. K. Baluèio konfidencialus praneðimas 

Nr. 40 „Atskiro Ministerio Lietuvai reikalu“ // 

Ten pat. – B. 1135. – L. 14. 

35. Ten pat. 

36. Ten pat. 

37. 1931 12 03 laiðkas ið Romos // Ten pat. – L. 13. 

38. 1930 01 .20 B. K. Baluèio konfidencialus praneðimas 

URM // Ten pat. – B. 986. – L. 42. 

39. Ten pat. – L. 43. 

40. Truska L. Antanas Smetona ir jo laikai. – V., 1996. – 

P. 228.

Aldona VASILIAUSKIENË 


Arkivyskupo Meèislovo Reinio pozicija 

bolðevizmo ir tikëjimo klausimais 

(spauda ir dokumentika) 

Vilniaus universitetas, Universiteto 3, LT 2734 Vilnius. 

Gauta 1999 m. kovo 5 d. 

Arkivyskupas Meèislovas Reinys (1884–1953) – þymus 

mokslininkas, politikas, visuomenës veikëjas, sunkø 

ir garbingà Lietuvos ganytojo kelià uþbaigæs Vladimiro 

kalëjime. 

Ávairialypë profesoriaus, arkivyskupo veikla laukia iðsamiø 

tyrinëjimø. Arkivyskupo Meèislovo Reinio gyvenimo 

kelias apþvelgtas kun. Juozo Ðalèiaus iðeivijoje iðleistoje 

knygoje (1) (deja, ji, nenorint pakenkti Lietuvoje 

gyvenusiam kun. J. Ðalèiui, iðleista be autoriaus pavardës), 

64 puslapiø Ados Urbonaitës ir Evaldo Ðiugþdos 

parengtoje ir sudarytoje knygelëje (2), plaèiame straipsnyje 

(3). Analizuota tada dar vyskupo M. Reinio veikla, 

kuriant Lietuvos katalikø universitetà (4), taip pat M. Reinio 

– uþsienio reikalø ministro – veikla (5). Remiantis 

buvusio SSRS KGB padalinio Lietuvoje archyvø dokumentais, 

atskleistas arkivyskupo M. Reinio tragiðkiausias 

gyvenimo laikotarpis – suëmimas ir tardymas (6). 

Ðiame straipsnyje, remdamiesi nepublikuotais arkivyskupo 

M. Reinio tarybinei vyriausybei bei Religiniø 

kultø reikalø tarybos ágaliotiniui parengtais dokumentais, 

saugomais Mokslø akademijos bibliotekoje (7), 

bei jo paraðytais ir 1941–1943 m. „Naujojoje Lietuvoje“ 

iðspausdintais straipsniais, þvilgtelësime á kelià, vedusá 

ðá Lietuvos ganytojà á mirtá Vladimiro kalëjime. 

1907 m. dar studijuodamas Petrapilio dvasinëje akademijoje, 

M. Reinys pradëjo raðyti á laikraðèius. Jam 

teko bendradarbiauti net 23 laikraðèiuose ir þurnaluose. 

Raðë filosofijos, religijos, pedagogikos, psichologijos 

ir visuomenës klausimais, palaikë ir rëmë savo bièiulio 

prof. Prano Dovydaièio leidþiamus þurnalus. 

Itin svarûs prof. M. Reinio straipsniai paraðyti vokieèiø 

okupacijos metu, iðspausdinti dienraðtyje „Naujoji Lie- 

Arkivyskupo Meèislovo Reinio pozicija bolðevizmo ir tikëjimo klausimais 



tuva“: Kova su bolðevizmu – kultûros pareiga visam pasauliui 

(8), Bolðevizmas ir skurdas (9), Naujo pakilimo 

kelyje (10), Bolðevikinë dresûra (11), Komunistø paþadø 

vertë (12), Praeities pamoka (13), Karo plëtëjø nusikaltimas 

(14), Þmoniðkumo sargyboje (15), Dvasios ir jëgø 

frontas prieð komunizmà (16), Dienraðèio kelyje (17). 

M. Reinys buvo gerai susipaþinæs su bolðevizmo idëjomis, 

jø ideologø veikalais, þinojo kitose ðalyse ávairiomis 

kalbomis iðleistà literatûrà, ir palaikanèià bolðevizmo 

idëjas, ir jas kritikuojanèià. Tad remdamasis ta 

literatûra bei skaudþia gyvenimo patirtimi, M. Reinys, 

cituodamas graþias komunistines idëjas, sugebëjo pateikti 

joms prieðingus, kompromituojanèius faktus. 

1 il. Meèislovas Reinys. Apie 1920 m. (nuotrauka ið klebono 

P. Baltuðkos asmeninio archyvo Daugailiuose (Utenos raj.)). 

ISSN 1392-0456 

29 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

30 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


Minëtieji 10 straipsniø – tai savotiðkas straipsniø ciklas, 

kuriame autorius moksliðkai ir kartu populiariai atskleidë 

bolðevikinës santvarkos, vedanèios á skurdà ir 

nuþmoginimà, esmæ. Èia M. Reinys iðkyla ir kaip gilus 

politikas, ir kaip gerai plunksnà valdàs þurnalistas, liudijantis 

nuo Dievo nutolusiø asmenø prievarta brukamo 

ateizmo bei valstybës sunkià, netgi beviltiðkà, padëtá. 

Vysk. M. Reinys kritikavo ne tik bolðevizmà, bet ir 

rasizmà. Rasizmo teoretikø paþiûros (uþmaskuotas materializmas, 

aiðkus panteizmas, kraðtutinis valstybinis totalizmas) 

negalëjo nekonfliktuoti su filosofija ir krikðèioniðkàja 

doktrina. Atsiþvelgdamas á tokià padëtá, Seminarijø 

ir universitetø kongregacijø pirmininkas Ðventasis 

tëvas Pijus XI 1938 m. balandþio 13 d. paskelbë dekretà, 

kuriuo pasmerkë 8 rasistines tezes ir kvietë mokymo 

ástaigas, pasinaudojus ávairiais mokslais, atremti ir paneigti 

rasizmo teiginius. Á ðá kreipimàsi vienas pirmøjø 

atsiliepë vysk. M. Reinys – Lietuvos katalikø universiteto 

(deja, tautininkø valdþia jo atidarymà 1932 m. atidëjo 

neribotam laikui) rektorius, paraðydamas studijà „Rasizmo 

problema“ (18). Remdamasis þymiø rasistø teiginiø 

citatomis, vyskupas M. Reinys analizavo rasizmo poþiûrá 

á psichologijos mokslà, kosmosà, etikà, religijà, teisæ, 

valstybæ, pedagogikà, ir motyvuotai jas sukritikavo, 

atskleidæs rasistinës ideologijos nutolimà nuo mokslo, 

katalikiðkosios ideologijos. Vyskupo M. Reinio studija 

„Rasizmo problema“ – tai pirmas bandymas, apimantis 

visà rasizmo problemà, – iki tol Europos ir Amerikos 

literatûroje panaðaus pobûdþio veikalo nebuvo. 

Bolðevizmo idëjas arkivyskupas M. Reinys galëjo vertinti 

ir remdamasis savo paties gyvenimo patirtimi. 

1914 m., baigæs studijas Vakaruose, prieð pat karà jis 

sugráþo á Lietuvà ir iki 1922 m. dirbo Vilniuje. 1917 m. 

rugsëjo 18–22 d. ávykusioje Lietuviø konferencijoje pasakyti 

pamokslo susirinkusiems visø luomø ir ávairaus 

iðsilavinimo atstovams buvo pakviestas kun. M. Reinys. 

Kunigas savo pamoksle pabrëþë, kad visø valstybiø 

pagrindas yra teisingumas... 1919 m. vasario 16 d. 

Vilniuje Lietuviø liaudies sàjunga, vadovaujama kun. 

Juozapo Vailokaièio, rengë didelá koncertà Lietuvos nepriklausomybës 

pirmosioms metinëms paminëti. Kaip 

jau þinomas kalbëtojas buvo pakviestas M. Reinys. Minëjime 

kalbëjæ kunigas M. Reinys ir poetas Liudas Gira 

bolðevikø buvo netrukus suimti ir ákalinti (19). Po ánirtingø 

kautyniø Vilniø uþëmë lenkai. Balandþio 22 d. 

traukdamiesi raudonarmieèiai pasiëmë ákaitais kunigus 

J. Vailokaitá, M. Reiná ir P. Dogelá, pasaulieèius Staðinskà, 

F. Bortkevièienæ ir L. Girà (20). Nemaþai kelio 

ákaitai keliavo pësèiomis, o kun. M. Reinys turëjo nesveikas 

kojas (iðsiplëtusias venas). Teko eiti ir pro gimtàjà 

Daugailiø parapijà (Utenos apskritis), deja, pasimatyti 

su namiðkiais M. Reiniui neteko. Nakvojant netoli 

gimtøjø vietø, galëjo ir pabëgti – juk kiekvienas 

krûmas þinomas, taèiau to nepadarë, kad nenukentëtø 

já saugojæs sargybinis – nes tas svetimas kareivëlis bus 

nubaustas uþ blogà pareigos atlikimà... Tik liepos 24 d. 

buvo pasikeista ákaitais. Keletà dienø pailsëjæs tëviðkëje 

(Madagaskaro vienkiemyje) M. Reinys gráþo á Vilniø 

prie savo darbø. Vëliau raðë: „Teko pamatyti ir patirti 

keletà kalëjimø, taèiau galø gale visa tai iðëjo á naudà... 

teko patirti, kaip kiti þmonës gyvena ten, kur yra sunkiausios 

bausmës vieta; ... daugiau branginti savo ir 

kitø þmoniø laisvæ, geriau ávertinti brutualios prievartos 

bjaurumà, geriau atjausti Dievo sutvertojo pasaulio 

graþumà ir malonumà. Ðiø pamokø ir uþ didelius pinigus 

neatiduoèiau“ (21). 

1939 m. spalio 10 d. sutartimi su Sovietø Rusija Lietuvai 

sugràþintas nedidelis rytinës Lietuvos ruoþas su 

Vilniumi. Á prievarta lenkintà, nuskurdintà ir materialiai, 

ir kultûriðkai, ir dvasiðkai ðià Lietuvos dalá pradëjo 

keltis ávairios organizacijos, ástaigos, tarp jø mokslo bei 

mokymo ástaigos. 

1940 m. vasario 16 d., mirus Vilniaus arkivyskupo 

padëjëjui vysk. K. Michalkevièiui, birþelio 3 d. Lietuvos 

uþsienio reikalø ministras J. Urbðys padarë demarðà 

Vatikano valstybës sekretoriui, kad Vilniaus arkivyskupo 

padëjëju bûtø paskirtas vyskupas lietuvis. 1940 m. 

liepos 18 d. vysk. M. Reinys buvo paskirtas Tituliniu 

Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo R. Jalbþykovskio 

padëjëju. Taigi prof. dr. M. Reinys ðias garbingas 

ganytojo pareigas pradëjæs pirmosios sovietinës 

okupacijos metu, atlaikë vokieèiø okupacijà ir iki 

1947 m. birþelio 12 d. (iki suëmimo) – antràjà sovietø 

okupacijà. Nuteistas aðtuoneriems metams ir prieð pat 

Kalëdas iðgabentas á Vladimiro kalëjimà. 

M. Reinio kalbos (22), praneðimai (23), kritikuojantys 

bolðevizmà, ir be abejo, minëti straipsniai buvo viena 

ið daugybës prieþasèiø sovietø susidorojimui su arkivyskupu. 

Straipsnius apþvelgsime laikydamiesi chronologijos. 

Straipsnyje „Kova su bolðevizmu – kultûros pareiga 

visam pasauliui“ M. Reinys, remdamasis Lietuvos, „kuri 

iðtisus vienerius metus gyveno bolðevikø valdoma“ patyrimu, 

o jis „yra svarus, nes paremtas gyvais faktais, o 

ne kabinetinëmis svajonëmis, poezija, todël turi didelæ 

mokslinæ rolæ“, aiðkina, kodël reikia kovoti su bolðevizmu. 

Pirmiausia, jie niekina mokslà, teigdami, kad 

„burþuazinis mokslas niekuomet negali pasiekti tikriausios 

tiesos“. Ðá teiginá M. Reinys komentuoja: „sovietø 

mokslininkai arba nesupranta mokslo metodø reikalavimø, 

arba taip yra baimës uþguiti, kad pritaria net aiðkiai 

nesàmonei“. Tà puikiai patyrë ir Lietuva, klausydama 

„nemokðø politrukø paskaitø... Lietuva visus metus 

buvo stropiai uþdaryta nuo Vakarø: nei laikraðèio, nei 

þurnalo, nei knygos ið uþsienio negalima buvo gauti. 

Nepageidaujamos bolðevikams knygos lietuviø kalba 

buvo imamos ið knygynø ir naikinamos. Bolðevikø leidþiami 

laikraðèiai buvo grynas tuðèiaþodþiavimas, net 

savo bolðevistiniø paþiûrø niekur lemtai neiðdëstë“. 

Kalbëdamas apie ðvietimà M. Reinys akcentavo, kad 

„komunistinë propaganda, tai vienatinis dalykas, kuris 

ryðkiai ðvietime figûravo“, nes Lietuvos biudþete skirta 

suma bedievybei platinti liudijo, kad „Antireliginë propaganda 

yra valstybës vedama“, todël ji toleruoja melà 

ir dvasiná skurdà. 

M. Reinys, pacitavæs Stalino konstitucijos straipsná 

Aldona VASILIAUSKIENË

apie asmens nelieèiamybæ, pateikia jos nesilaikymo 

pavyzdþiø: „taikos metu, Lietuvoje, per iðtisus metus 

suimama kelios deðimtys tûkstanèiø þmoniø, kalinami, 

tremiami á tolimus Rusijos kraðtus!“. 

Ðitokia politika gali nuvesti tik á skurdà – „Kolchozniko 

tas pats vatinukas þiemai ir vasarai, ta pati kepurë. 

Visa prieðinga elementarinës higienos reikalavimams“. 


visam pasauliui“ M. Reinys pateikë þymiø mokslininkø, 

valstybës veikëjø komunizmo vertinimo pavyzdþiø. 

Ðtai kaip kalbëjo valstybës tarëjas ðveicaras Motta, 

1934 m. priimant sovietus á Tautø Sàjungà, akcentuodamas, 

kad komunizmas „kiekvienoje srityje – religijos, 

moralës, visuomenës, politikos, ûkio – yra visiðkas 

paneigimas visø idëjø, kuriomis remiasi mûsø esmë ir 

mûsø gyvenimas“ (deja, jo ir kitø pasisakymai tuo metu 

Tautø Sàjungoje nebuvo „iðgirsti“). Todël kova su 

bolðevizmu „yra kultûros reikalavimas“. Anglija, nauja 

sutartimi pasiþadëjusi remti Sovietø Sàjungà ir JAV, remianti 

Didþiàjà Britanijà, padeda sovietams, reiðkia, palaiko 

sovietø politikà. Taèiau „Lietuvos iðgyvenimai ir 

faktai ið Sovietø Rusijos taip ryðiai kalba prieð bolðevizmà, 

kad jø negalës sunaikinti nei politikø bei diplomatø 

suktybës, nei papirktieji laikraðèiai, nei nekritiðki politiniai 

keliautojai... Bûtø be galo didelë lengvamanybë 

kitais netikëti ir patiems ieðkoti asmeniðko patyrimo“. 


visam pasauliui“ M. Reinys tik uþsimena apie skurdà. 

Sovietiniø kraðtø skurdo ðaknis bei prieþastis M. Reinys 

analizuoja kitame straipsnyje – „Bolðevizmas ir skurdas“... 

Primindamas komunistø paþadëtà kultûringà 

gerbûvá, M. Reinys paþymi, kad jie savo paþado „ne tik 

neávykdë, bet dar sugriovë ir tai, kas buvo pasiekta 

asmeninëmis pastangomis, ar buvusios valstybës parama“. 

Cituodamas Stalino veikalo „Leninizmo klausimai“ 

iðtraukas, jas komentuoja remdamasis ir gyvenimo 

pavyzdþiais. Pramonës darbininkø vidutinio metinio 

uþmokesèio augimas, þvelgiant á skaièius – áspûdingas. 

„Taèiau“, – raðo M. Reinys, – „Turëkime galvoje, 

kad èia kalbama apie tuos sovietø þmones, kurie 

yra, pagal bolðevizmà, svarbiausioji reþimo atrama, todël 

jie daugiau medþiagiðkai aprûpinami, negu kurie 

kiti... Ið ðios algos reikia atmesti pajamø mokestis, kultûros 

mokestis, profesinei sàjungai mokestis, kasmetinës 

valstybinës paskolos lakðtø priverèiamas pirkimas 

pagal vieno mënesio algos dydá. Tad kiek atlieka? O 

kainos... Ar èia begali bûti kokia kalba apie elementarinius 

higienos reikalavimus, kad organizmams bûtø sveikas, 

kad þmogus neskurstø“. 

Straipsnyje autorius pateikia ne vienà matytà ir girdëtà 

skurdo pavyzdá. Juk net ir Stalinas savo veikale 

nekalba apie iðtekliø, nes, kaip jis sako, „sovietai esà 

apsupti kapitalistiniø kraðtø, tad reikia ginkluotis, todël 

gyventojø iðtekliai einà sovietø kraðto gynybai, armijai, 

aviacijai, laivynui“. Taèiau karo pradþia parodë kitokius 

ginklavimosi, nuskurdinusio gyventojus, rezultatus. 

M. Reinys nurodo keturias pagrindines prieþastis, 

vedanèias sovietinius kraðtus á skurdà: 




1. Þmogaus nuasmeninimas (pagal dialektiná ir istoriná 

materializmà) – jis „pasidaro paprastu ratuku 

milþiniðkame gyvenimo mechanizme“, todël nebelieka 

net kalbos „apie kûrybines þmogaus jëgas, 

apie jo dvasios pakilimà, plëtojimà, apie pagarbà 

asmeniui ar jo kûrybà“. 

2. Netinkami ámoniø bei ástaigø vadovai – komunistas 

gali vadovauti visur – neþiûrima jø specialybës, 

gabumø bei patyrimo. Tokio vadovavimo rezultatas 

„visiðkas ámoniø negalavimas, chaosas, 

prekiø nepriteklius“. 

3. Þemas specialistø parengimo lygis – „Visose mokyklose 

kreipiamas ypatingas dëmesys á komunistiná 

ir darvinistiná mokymà, á kitus dalykus pro pirðtus 

þiûrima. Ið èia eina labai menkas ir sovietiðkø 

neva specialistø nusimanymas“. 

4. Sunki darbininkø padëtis. Jis yra „tikràja þodþio 

prasme labai eksploatuojamas. Ið jo stengiamasi 

kuo daugiausia iðspausti, nepaisant elementariniø 

higienos sàlygø, jisai apkraunamas virðnorminëmis 

darbo valandomis, daþnais, ilgai trunkanèiais 

susirinkimais, kurie niènieko naudingo neduoda, 

nes ten bûna beveik vien vadø ir vadokliø ginèai“. 

Lietuvai iðgyvenus „baisius komunistinio siautëjimo 

metus“, vël kilo „noras kurti tautos gyvenimà naujais 

metodais, nauju ryþtingumu, su giliu ásitikinimu, kad 

karðtu uþsidegimu dirbamas darbas duos graþiø vaisiø 

kraðto gerovei ir reikiamà ánaðà naujos Europos statybai“. 

Straipsnyje „Naujo pakilimo kelyje“ M. Reinys, màstydamas 

apie sëkmingesná darbà, kad ryðkesnis ir pilnesnis 

bûtø dvasinis pakilimas, iðskyrë 9 sàlygas: 

1. Kiekvienas privalo daugiau negu paprastai dirbti, 

nes netekta gausios darbo jëgos. „Tikrasis gyvenimo 

patyrimas parodo, kad þmoguje yra daugiau 

jëgø, negu jisai pats mano... Tik reikia glûdinèias 

jëgas iðjudinti“. 

2. Tinkamai naudoti technikà – „patsai darbas, jei 

jisai yra dirbamas su reikiamu sàmoningumu ir 

kritika, jei nuoðirdþiai susisielojama jo pagerinimu 

ir patobulinimu“ randama tinkamiausia pusiausvyra 

tarp „higieniðko þmogaus jëgø naudojimo 

ir iðvadø gausumo“. 

3. Siekiant didesnio naðumo, þmogus turi orientuotis 

esamoje padëtyje, þinoti darbo tikslus, uþdavinius, 

visas sàlygas... 

4. Pasitikëjimas savimi, – taèiau jis turi bûti saikingas, 

tada „protingumo ribose iðlaikoma dràsa labai pakelia 

darbo naðumà, daug kur tiesiog nulemia veikimo 

sëkmingumà“. 

5. Reikalinga ir savikritika, kuri turi bûti suprantama 

„kaip ásitikinimas ir noras savo veikimà gerinti, nebûti 

sustingusiam rutinoje“... Kontrolës, revizijos, 

sàþinës apyskaitos, savikritika ir tolygûs iðsireiðkimai 

kelia apþvalgos, atnaujinimo, valymo mintis“. 

6. Darbo naðumui svarbi aktyvi nuotaika „Aktyvios 

nuotaikos asmuo yra pastabesnis, þvalesnis, judresnis, 

apskritai sakant, geriau pasiruoðæs panaudoti 

pasitaikiusià progà savo tikslui pasiekti“. 

ISSN 1392-0456 

31 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

32 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


7. Labai svarbu asmens tiesumas. Jis itin reikalingas 

platesnëje veikloje, susijusioje su tautos siekiais ir 

reikalais. „Kuo daugiau sudëtingumo, ten ir atskiruose 

veiksmuose turi bûti daugiau tiesumo, sistemingumo, 

planingumo“. 

8. Planingo darbo gerinimui bûtinas jo sintezavimas. 

Tuo bûdu ne tik paaiðkëja, kas atlikta, bet matyti ir 

pasitaikantys trûkumai, kuriuos galima paðalinti. 

„Veikimo sintezavimas gerai sutinka su þmogaus 

sielos veikimo struktûra“. 

9. Itin svarbø vaidmená darbo sëkmingumui M. Reinys 

skiria ákvëpimui. „Dvasios pakilimas yra palaikomas 

tam tikro ákvëpimo, kurá ávairûs asmenys 

sau semia ið ávairiø ðaltiniø: vieni randa ákvëpimà 

Dievuje, kiti tautoje, treti kultûroje, ketvirti bendroje 

þmonijos gerovëje ar kurioje kitoje savo idealø 

ir troðkimø iðraiðkoje ar kombinuotëje. 

Ákvëpimas palaiko þmogaus pakilusià dvasià, kûrybingumà, 

tuo bûdu labai stiprina darbo naðumà“. 

Straipsnyje „Bolðevikinë dresûra“ M. Reinys parodo, 

kaip komunizmo kûrëjai, pripaþindami ir iðpaþindami 

tik materializmà, þiûri á kûrybines þmogaus jëgas. Jie 

vadovaujasi „ne mokslo metodo grieþtais reikalavimais, 

o tik savais norais. Ið materialistinio bolðevikø nusiteikimo 

daromas ir paèio gyvenimo bei asmenø vertinimas. 

Komunistai þmogaus asmenybës neugdo, savarankiðkumo 

nebrangina, o tik reikalauja, kad asmuo aklai paklustø 

„Stalino linijai“, kad asmuo bûtø paprastas ratelis 

milþiniðkoje komunizmo maðinoje. Þmogus komunizme 

tik dresuojamas, ápratinamas; ádiegiami jam vaizdai, 

pagal kuriuos jisai veiktø, kaip gyvulëlis pagal jusles. 

Gyvoji tikrovë patvirtina, kad komunistø vadai tik taip 

þiûri á þmogø“. Ðá teiginá autorius paliudija gyvais pavyzdþiais 

ið pirmosios sovietinës okupacijos Lietuvoje laikø. 

Kadangi bolðevikai griebiasi „dresûros priemoniø, o 

ne psichologiðko þmoniø reikalø ir troðkimø supratimo 

ir tenkinimo“, todël nieko nelaimi, dar daugiau – toks 

elgesys sukelia tik neapykantà. 

M. Reinys kalba apie þmoguje glûdinèias kûrybines 

dvasines jëgas, „kurios ir sudaro garbæ bei vertæ“. Autorius 

nurodo ðaltiná, „ið kurio eina galingos kûrybinës 

þmogaus jëgos, visa bedugne nutolusios nuo gyvulio 

veiksmø“ – Dievà – padariusá þmogø panaðø á savo 

paveikslà. Taèiau „Bolðevikams – komunistams tiek dvasia, 

tiek jos veikimas – màstymas – yra medþiagø gaminiai“, 

nors „gamtos mokslø metodas neleidþia ið matuojamos 

ir erdvëje esanèios medþiagos iðvesdinti dvasios 

ir màstymo, nesiduodanèio jokiam matavimui ir 

neuþimanèio jokios erdvës“. 

Bolðevikø iðdresuoti þmonës net nebepajëgia ásigilinti 

á savo himno – internacionalo, þodþius. „Tautos ar 

partijos himnas“, – raðo M. Reinys, – „yra tos þmoniø 

bendruomenës ásitikinimø, nusistatymø, idealø iðraiðka“. 

Ir M. Reinys detaliai analizuoja pirmàjá Internacionalo 

posmelá: „Vadinasi, pagal paèiø bolðevikø internacionalo 

pirmàjá posmà, Maskvoje paraduojanti ðimtø 

tûkstanèiø minia yra „vergai nuþemintieji“, „iðalkusi 

minia“, „þmonës pavergtieji“. Ji kvieèiama sukilti. Prieð 

kà? Þinoma, prieð savo pavergëjus. Kas jà pavergë, kas 

jai ásakinëja? Tik komunistø vadai jai ásakinëja, kito nëra. 

Iðeina, kad jie minià pavergë, nuþemino, alkina. 

Vadinasi, minia kvieèiama prieð juos sukilti. Kiekvienas 

bolðevizmo prieðas gali nuoðirdþiai pasakyti: taip, 

ðventa tiesa yra iðreikðta jûsø giedamo internacionalo 

pirmame posme. Matome, kokius prieðtaravimus net 

sau paèiam prieina þmogaus nuasmeninimas, pavergimas, 

dvasios nepaisymas, bolðevikinë dresûra“. 

Atskleidæs bolðevikinës dresûros rezultatus, M. Reinys 

parodo, kaip bolðevikai ágyvendina savo paþadus. 

Tam skirtas straipsnis „Komunistø paþadø vertë“, kurio 

pradþioje autorius pateikia komunistinio reþimo rezultatus: 

„Kas turëjo progà pats patirti komunizmo reþimo 

pasëkas arba moksliðkai sugebëjo ávertinti komunizmo 

doktrinà ir jos pritaikymo faktus, tas pamatë baisø 

tautø ir valstybiø gyvenime chaosà, þmogaus asmenybës 

pavergimà, ekonominá skurdà, kultûros þlugimà 

ten, kur ásivieðpataus komunistinë santvarka. Lietuva 

kruvinai patyrë komunizmo siautëjimà ir dar daugiau 

bûtø patyrusi, kai bûtø atëjusi antroji ar treèioji iðveþimø 

bangos. Ir aklas, rodos, turëtø praregëti ir suprasti, 

ko vertas komunizmas“. 

M. Reinys pavyzdþiais árodo, kad komunistinë vyriausybë 

nesilaiko jokiø paþadø, nes „Komunistø paþadai 

nevaryti komunistinës propagandos kituose kraðtuose, 

sulaikyti bedieviø organizacijø veikimà negali 

turëti svarbos, nes jie duodami, kai Vakarø jëgos triuðkina 

bolðevizmà“. Sovietø Sàjungos paþadai kitoms valstybëms 

(netgi karo sàlygomis) „yra tikràja prasme komunistø 

paþadai“, nes „komunistø partija aukðèiau stovi 

negu Sovietø vyriausybë... Nuo komunistø partijos pareina 

ir vyriausybë“. Ðalia kitoms valstybëms duotø paþadø 

autorius mini Lietuvà: „Taip buvo ir Lietuvoje, kai 

Sovietai, sulauþæ savo paþadus, duotus Lietuvai nepuolimo 

paktu, jà okupavo ir paskelbë sovietiðkàja. 

Panaðius paþadus, duotus Latvijai, Estijai, Suomijai, komunistiðkieji 

Sovietai irgi sulauþë „. 

M. Reinys dþiaugiasi, kad „dabartiniu laiku Europos 

nusistatymas prieð komunizmà yra daugiau suprantamas 

ir tinkamiau ávertinamas“. Taèiau komunistai, su 

tuo nenorëdami taikytis, didina agitatoriø gretas (tam 

veikë net specialûs institutai), siøsdami juos á ávairiausias 

pasaulio valstybes, formuoti teigiamà pasaulio valstybiø 

nuomonæ apie Sovietø Sàjungà ir komunizmà, 

skleisti bedieviðkà propagandà. Ir tie „komunizmo ir 

bedievybës agitatoriai, vieni, prisidengæ diplomatinës 

nelieèiamybës skraiste, kiti, uþsidëjæ valstybës vyrø ar 

veikëjø kaukæ, sotinami þvilganèio aukso ir jo milijonais 

disponuodami agitacijos tikslams, randa pasisekimo 

tuose asmenyse, kurie nejunta savyje baisios atsakomybës 

uþ savo tautos tolimesná likimà ir, lyg kokie 

trumparegiai, tenkinasi dabartiniu momentu“. M. Reinys, 

tarsi nujausdamas antràjà sovietinæ okupacijà, perspëja: 

„Komunistai paþadø nesigaili, jø etikos supratimas 

pateisina visa, kas tarnauja komunizmui“. 

Kiekvienos tautos praeityje yra ir sektinø pavyzdþiø ir 

vengtinø klaidø – jas reikia gerai suprasti, nepamirðti, ið 


jø mokytis, – raðo M. Reinys straipsnyje „Praeities pamoka“. 

V. Lenino posaká, kad kiekviena virëja turi iðmokti 

valdyti valstybæ, M. Reinys taip komentuoja: „Tas 

galima laikyti ámanomu dalyku primityviose sàlygose, 

kai dar nebuvo civilizacijos, nei kultûros; bet tas taikyti 

mûsø gyvenimo sàlygoms, kai gamyboje darbo pasiskirstymas 

ir specializacija yra bûtini dalykai, tai tiesiog 

pagrindinë ir esminë klaida, vedanti á gamybos suardymà 

ir þmoniø nuskurdinimà... Niekas negali pagrástai 

priekaiðtauti, kai þmogus, palaipsniui besilavindamas, 

iðkyla ir vis kyla á aukðtesnes vietas, bet nepaisymas profesiniø 

kvalifikacijø ir neiðkrypusio charakterio sudaro 

tikrà skriaudà pilieèiams, ko, aiðku, bûtina vengti“. 

Bolðevikinë ideologija smerkia bet kokià eksploatacijà. 

M. Reinys, remdamasis spaudoje skelbtais duomenimis, 

palygina ðá teoriná smerkimà su bolðevikine 

praktika. „Prie tarybinës santvarkos Lietuvoje ávairiose 

þinybose buvo apie 170 000 tarnautojø. O prieðkarinëje 

Lietuvoje viso tebuvo vos 30 000 tarnautojø“, 

taigi – jø padidëjo daugiau negu penkis kartus, „vadinasi, 

dvideðimèiai gyventojø teko vienas tarnautojas. 

Tai tiesiog pasibaisëtinas biurokratizmas, popierizmas 

ir eksploatacija, kuriø jokiame racionaliai tvarkomame 

kraðte nerasi“. Ypatingà dëmesá èia M. Reinys skiria 

tardytojams – jø ilgoms, su teise prasilenkianèioms, 

apklausoms: „tai tikri eksploatatoriai, nes gaudavo didelá 

atlyginimà uþ nenaudingus visuomenei veiksmus“. 

M. Reiniui labai svarbu pilieèio asmens laisvë. Ðiuo 

klausimu cituodamas Sovietø Sàjungos konstitucijà, jis 

pateikia pavyzdþiø, liudijanèiø, kad Konstitucija prasilenkia 

su praktika. Tai trëmimai á Sibirà ir akivaizdus 

bolðevikø melas, kad „iðtremtieji ið Lietuvos vaþiavæ 

savo noru á Sibirà ar kitas Sovietø sritis“. Melas ir apgaulë 

bûdingi bolðevikø valdþiai. 

Autorius kalba ir apie þmogaus laukiantá rytojø, lygina 

demokratinius kraðtus su Sovietø Sàjunga. „Sàþiningas, 

darbðtus ir savo pareigas einàs þmogus turi 

teisës bûti ramus, kad jisai nebus suimtas, kalinamas. 

Deja, ne taip yra Sovietuose. Ten þmogus nëra tikras 

rytojumi, kad jis nebus atleistas ið pareigø, tardomas, 

kalinamas... Ir Lietuvoje kiekvienas tarnautojas drebëjo, 

kai Sovietai ðeimininkavo. Toksai netikrumas, nerimastavimas 

yra piktesnis dalykas, negu net skurdas“. 

M. Reiniui, kaimo vaikui, rûpi ir valstietis, ûkininkø 

apkrovimas nepakeliamais mokesèiais, nors „sovietø 

konstitucijoje nëra jokio nuostato apie mokesèius“, 

M. Reinys aiðkina, kad ûkininkø apkrovimas nepakeliamais 

mokesèiais, turëjo tikslà „privesti savarankiðkus 

ûkininkus prie visiðko bankroto, sunaikinimo, kad 

tuo bûdu galima greièiau ávesti kolchozus, prieð kuriuos 

lietuviai instinktyviai visa ðirdimi purtësi“. 

Pateikæs pakankamai pavyzdþiø ið 1940–øjø metø 

sovietinës okupacijos Lietuvoje, straipsná M. Reinys baigia 

þymaus ðvedø raðytojo, tyrinëtojo, Sveno Hedino, 

apie 20 kartø pabuvojusio Sovietijoje, mintimis: „Kultûringoms 

tautoms, kurios tiki Dievu, yra gyvybinis reikalas 

iðnaikinti pasaulëþiûrà, kurios vyriausias tikslas yra 

iðplatinti komunistinius pagrindus po visà pasaulá ir bai- 




siai þiauria, kruvina pasauline revoliucija iðnaikinti inteligentijos 

atstovus, ðvietimà, mokslus ir tikëjimà... Bolðevizmas 

yra nelaimë visai þmonijai – jis turi bûti iðnaikintas“. 

M. Reinys tikisi, kad þymûs politikai, valstybiø vadovai, 

ásiskaitæ á ðiuose Sveno Hedino pasakymus, susimàstys..., 

o tada „Þmonijos nelaimës labai sumaþëtø“. 

Pleèiantis Antrajam pasauliniam karui ir á kovø verpetà 

ásitraukiant vis naujoms valstybëms, M. Reinys straipsnyje 

„Karo plëtëjø nusikaltimas“, smerkia tuos kurstytojus. 

Nors ðis straipsnis, paraðytas 1942 m. pradþioje, 

tiesiogiai nekritikuoja bolðevizmo, taèiau M. Reinys, kaip 

áþvalgus politikas, galëjo numatyti ir 1944 metus... 

Karo neðamoms negerovëms iðvengti „kultûringasai 

pasaulis deda pastangø sukliudyti karui kilti ar jam plëstis. 

Tarptautinë teisë numato ávairias priemones ginèams 

tarp valstybiø likviduoti“. M. Reinys pateikia Hitlerio ir 

Ruzvelto pasisakymus, atskleidþianèius jø poþiûrá á karà, 

parodo, kaip á karà buvo átraukta daugelis valstybiø. 

Kalbama apie karo daromà milþiniðkà þalà, nors „tarptautinë 

teisë, per kurià prabyla þmonijos sàþinë, tikrai 

kultûringojo pasaulio nusistatymas, apriboja karo veiksmus 

ir maþina karo skaudþias pasëkas, leisdama bombarduoti 

tik karinius árengimus ir kas tiesiog karui tarnauja, 

gindama civilinius gyventojus, ypaè moteris, vaikus, 

ligonius, karo suþeistuosius, nelaisvën patekusius 

ir t. t. ... Kaip gi skaudus tautai dalykas, kai paèia tik 

kareiviø mase norima pasiekti ðioks toks laimëjimas. Tas 

parodo nesugebëjimà tvarkyti valstybiná gyvenimà“. 

M. Reinys, iðgyvendamas dël besipleèianèio karo, 

siûlo iðeitá: „Bûtø labai sveika ir teisinga, kad karo plëtëjai 

bûtø atitraukti nuo „þidinio, kur nesunku ðnekuèiuotis, 

ir bûtø pasiøsti á realaus karo ugná. Ten galëtø 

greit prablaivëti ir pradëtø, be abejo, kitokià kalbà. Þinotø 

visiems laikams, kad karas yra kietas, kruvinas, 

brangus, ir vengtø be tikros bûtinybës painiotis á karà ir 

kitø netrauktø“. 

1941 m. paraðyto straipsnio „Komunistø paþadø vertë“ 

mintis pratæsia ir papildo kitame, jau 1942 m. paraðytame 

straipsnyje „Þmoniðkumo sargyboje“. „Asmuo, 

ðeima, tauta, valstybë, þmoniðkumas – tai didelës brangenybës, 

kurioms iðsaugoti ir palaikyti dedama daug 

nuoðirdþiø pastangø“ – pradeda straipsná M. Reinys. 

Kalbëdamas apie þmoniðkumà, M. Reinys pabrëþia: 

„Þmoniðkumas, be ko kita, ápareigoja gerbti tiesà ir teisybæ. 

Ðis ápareigojimas taip pat lieèia valstybës vyrus, 

nes jø þodis be galo svarus ir reikðmingas savo pasëkomis“. 

M. Reinys pateikia tuometinio Anglijos uþsienio 

reikalø ministro Edeno, pabuvojusio Maskvoje, poþiûrá 

á tà ðalá, jog „nëra jokiø interesø prieðingumø tarp 

abiejø ðaliø“. Autorius su baime klausia, ar toks pasisakymas 

„nëra pavojingas tiek Europai, tiek paèiai Anglijai 

uþliûliavimas“. M. Reinys Anglijos ministro poþiûriui 

prieðpastatë marksistø poþiûrá á Anglijà, Anglijos 

kapitalizmà: „Sovietø Sàjungos valdovai – komunistai 

su Leninu prieðakyje – iðvadino Anglijà biurokratiðkai – 

kariðka, nuriedëjusia á purvyno kruvinà balà, visa savimi 

pavergianèia, gniuþdanèia ir siûlo revoliucijos pagalba 

sunaikinti valstybiná Anglijos aparatà“. Straips- 

ISSN 1392-0456 

33 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

34 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


nio autorius, pateikæs ðia tematika citatø ið V. Lenino 

kalbø, kitø komunistø pasisakymø, reziumuoja, kad 

„Sovietø Sàjungos valdantieji sluoksniai ar jø autoritetai 

yra grieþtai pasmerkæ Anglijos politikà ir numatæ 

revoliucijos keliu pakeisti valstybinæ struktûrà“. Todël 

galimo fronto natûralumo tarp Anglijos ir Sovietø Sàjungos 

þmoniðkumui iðsaugoti nëra ir negali bûti. 

M. Reinys kritikuoja ir kito valstybës veikëjo – Pietø 

Afrikos ministro pirmininko Smuthso pasisakymus pokalbyje 

su spaudos atstovais, kad sàjunga tarp JAV, Anglijos 

ir Sovietø Sàjungos bûtø natûralus frontas „kryþiaus 

karui þmoniðkumui iðsaugoti“. Autorius iðskiria 

ðiame pasakyme du momentus: fronto natûralumà ir 

minëtø valstybiø karo siekimà þmoniðkumui iðsaugoti. 

Iðdëstæs fronto natûralumo galimybes, M. Reinys reziumuoja: 

„Jau pats faktas, kad Sovietø Sàjungos proletariato 

skurdus pragyvenimas yra didþiausioje prieðingybëje 

su Anglija ar su J. A. Valstybiø milþinø – kapitalistø 

– finansistø prabanga, pasako, kad tokiame fronte 

jokio natûralumo nëra“. Bolðevikinës valstybës neþmoniðkumà 

M. Reinys iliustruoja faktais ið Estijos valstybës, 

pateikdamas skaièius apie Estijai padarytà þalà, 

todël „Estø tauta atsidûrë pavojuje bûti visiðkai sunaikinta... 

Taip buvo Lietuvoje ir Latvijoje“. 

Anksèiau apþvelgtø straipsniø pagrindines mintis 

M. Reinys sukoncentruoja straipsnyje „Dvasios ir jëgø 

frontas prieð komunizmà!“. Èia jis palygina bedieviðkojo 

komunizmo antplûdþius Lietuvoje 1919 ir 1940 m., 

parodydamas, kad per 20 metø bolðevizmas dar daugiau 

pablogëjo. M. Reinys ieðko to blogio ðaknø: „Visas 

blogis eina ið klaidingos komunistø ideologijos: ið jø 

ateizmo, neigianèio Dievà ir religijà, ið þmogaus asmens 

paneigimo, ið kûrybiniø akstinø paneigimo, kaip, pvz. 

privatinës nuosavybës“. Bolðevizme nei vienas asmuo 

nëra saugus dël rytdienos – ar jis bus laisvas. „Mat, jam 

gali prikiðti, kad jisai nesilaiko Stalino linijos. Kur toji 

Stalino linija yra, kartais niekas neþino, tik suktai sugalvota, 

kad kiekvienas nepasisekimas reikia vadinti nukrypimu 

nuo Stalino linijos“. Tad nesant saugiam dël 

rytojaus, „ar begali bûti kalba apie kûrybiná nusiteikimà, 

apie paèià kûrybà, kai asmuo nemato sau reikiamo saugumo, 

kai girdi apie tuðèius nemokðiðkus planavimus, 

kurie verèia uþ galvos stvertis nusimananèius... Komunizmas 

naikina privatinës nuosavybës jausmà, nesugeba 

iðugdyti bent visuomeninës nuosavybës supratimà. 

Taip ir nyksta turtas, o skurdas puikiai bujoja viename 

turtingiausiø pasaulio kraðtø, bolðevikijoje“. 

M. Reinys aptaria ir kitus veiksnius, vedusius bolðevikø 

valstybæ á chaosà, skurdà. Autorius kalba apie pakrikusià 

dorà, kuri yra skurdo palydovë, melà – kaip 

vienà bûdingiausiø bolðevizmo bruoþø. M. Reinys kalba 

apie nepaprastà þmogaus iðnaudojimà ir beprasmiðkà 

laiko eikvojimà nenaudingiems dalykams. Savo 

teiginius autorius papildo gausiais pavyzdþiais, su kuriais 

buvo susidûræ ir Lietuvos gyventojai. „Jei bolðevikuose 

bûtø bent laðelis tikros savikritikos, tai jie patys 

turëtø suprasti, kad visas komunizmas, bolðevizmas, 

kultûros matu matuojamas, yra ardomoji jëga, yra visai 

negyvenimiðkas, tiesiog pabaisa. Ir ið to turëtø padaryti 

iðvadas“. 

Arkivyskupas M. Reinys primena ir Popieþiaus Pijaus 

XI enciklikà „Redemptoris“ (1937 m. kovo 19 d.), 

kuriame Ðventasis Tëvas pasmerkë bedieviðkàjá komunizmà 

ir tuo parodë, kaip katalikiðkajam pasauliui þiûrëti 

á ðià sistemà, á jos ideologijà. 

Visa naikinanèio bolðevizmo grësmë Europos tautoms 

yra didelë, M. Reinys, jausdamas ðià grësmæ, rûpinasi 

kaip jos iðvengti. Tam, jo manymu, bûtinas ir „gyvai reikalingas 

dvasios ir jëgø frontas prieð komunizmà“. 

Visi apþvelgtieji straipsniai, kaip þinome, buvo iðspausdinti 

dienraðtyje „Naujoji Lietuva“. Tad M. Reinys negali 

nesirûpinti ir ðiuo dienraðèiu, jo svarba formuojant skaitytojø 

nuomonæ, dienraðèio populiarumo iðlaikymu, kadangi 

jis „formuoja opinijà ir daug kur nulemia þmoniø 

elgesá... dienraðèio átaka prilygsta mokyklos, auklëjamøjø 

ástaigø, organizacijø, Baþnyèios átakai“. Straipsnyje 

„Dienraðèio kelyje“ akcentavo, kad, neþiûrint susidariusios 

situacijos, „gyvenimas visada sietinas su optimizmu, 

su pozityvumu, su dorovingumu“. M. Reinys mano, 

kad dienraðèio populiarumà bus galima iðlaikyti, jei 

jame bus spausdinamos „Trumpos þinios ið karo lauko, 

vidaus gyvenimo, ið uþsienio, pabiros ið mokslo gyvenimo 

bei iðradimø, kaimo korespondencijos, Lietuvos bei 

vietos kronika, þinios ið meno srities, gera apysaka, jumoras 

negalës nepatikti“. 

Dienraðtyje ne tik atsispindi visi svarbiausieji pasaulio 

ávykiai – èia jie ir ávertinami. 

M. Reinys dþiaugiasi, kad dienraðtis „Naujoji Lietuva“, 

siekiantis bûti kultûros ir Lietuvos sargyboje, kreipë 

reikiamà dëmesá kovai prieð bolðevizmà, nes, „kuris 

protas, kokia ðirdis gali nurimti, abejingai þiûrëti, kada 

bolðevizmas grësë Europai, kurios reikðmë yra pati didþiausia 

pasaulio istorijoje ir dabartyje“, – raðë jis 

1943 m. Autorius tikisi, kad dienraðtyje kovai prieð bolðevizmà 

nepritrûks dëmesio, nes „dabartinës pasaulio 

rungtynës duoda tam pagrindà“. 

M. Reinys aiðkina, kodël reikia kreipti tà dëmesá: „Prieð 

ðimtmeèio ketvirtá iðkilo bedieviðkasis komunizmas bolðevizmo 

pavidalu. Jisai turëjo geros progos puikioje 

milþiniðkoje beformëje dirvoje iðbandyti savo sistemà 

ir susilaukti jo pasekmiø. Viso bandymo iðdavoje valdomas 

bedvasis nuþmogintas skurdþius“. 

M. Reinys jau ne pirmame straipsnyje stebisi keistu 

ir nesuprantamu dalyku – Didþiosios Britanijos ir Rusijos 

bolðevizmo sàjunga ideologinëje kovoje. Savo samprotavimus 

iliustruoja skaièiais, faktais. O Anglijos linkimà 

á Sovietø Sàjungà aiðkina taip: „kad yra tose tautose 

paslëptø jëgø, kurios nukreipia valstybiø vairà ne 

iðtikimø tautos sûnø norima kryptimi, bet á ten, kur nori 

paslëptos jëgos, þaidþianèios tautø likimu savo nenaudai“. 

Ði þala turi bûti kuo greièiau paðalinta, o tautose 

turi bûti teisingai iðspræstas socialinis klausimas. Sprendþiant 

ðias problemas, turi prisidëti ir dienraðtis „Naujoji 

Lietuva“. M. Reinys tokios krypties dienraðèiui linki 

sëkmës ateities darbuose. 

Straipsniuose, kaip jau matëme, M. Reinys, kritikuo- 


damas bolðevizmà, tarsi pratæsia uþsienio reikalø ministro 

(1922 09 25–1926 04 20) veiklà, atskleisdamas 

gilaus ir áþvalgaus valstybininko ir politiko talentà. 

Arkivyskupas M. Reinys kritikavo uþsienio valstybiø 

veikëjø, politikø kalbas, ir jø bendradarbiavimà su sovietais. 

Lengvai skaitomu stiliumi, akivaizdþiais palyginimais, 

citatomis, faktiniais duomenimis kritikuodamas 

bolðevizmà, M. Reinys kreipësi á ðirdis ir protus, vildamasis, 

kad bus iðgirstas. M. Reinys parodë valstybës, 

nutolusios nuo tikëjimo Dievu, padëtá, komunizmo esmæ. 

Formuodamas visuomenës, pasaulio galiûnø – politikø 

– nuomonæ, siekë apsaugoti ir iðsaugoti Lietuvà. 

Taèiau ðis Lietuvos þmonëms diegtas poþiûris á bedievybæ 

ir komunizmà jam kainavo gyvybæ – sovietams 

antrà kartà okupavus Lietuvà, uþ ðià savo veiklà arkivyskupas 

M. Reinys buvo suimtas. 

Sovietinë okupacija neiðgàsdina arkivyskupo, nepriverèia 

pakeisti jo poþiûrio á komunizmà; keièiasi tik 

bolðevikinës kritikos bei kovos uþ tikëjimà bûdai. Tai 

liudija ir ðiame darbe pirmàkart publikuojami arkivyskupo 

parengti raðtai. Apþvelgsime tris dokumentus, kurie 

taipogi nulëmë arkivyskupo M. Reinio átraukimà á 

KGB „juoduosius sàraðus“. 

1944 m. rugsëjo mënesá arkivyskupas M. Reinys Vil- 

2 il. M. Reinys (deðinëje) su Popieþiaus pasiuntiniu Lietuvai 

arkivyskupu R. Bartulioni’u. Antalieptë. Apie 1930 m. 

(nuotrauka ið klebono P. Baltuðkos asmeninio archyvo 

Daugailiuose (Utenos raj.)). 

Nuotrauka publikuojama pirmà kartà. 




niaus arkivyskupijos kurijos vardu parengë du dokumentus, 

kuriuos pasiraðë Arkivyskupas metropolitas 

R. Jalbþykovskis bei arkivyskupas augziliaras ir generalvikaras 

M. Reinys. MAB Rankraðèiø skyriuje 318 fonde 

esanèioje byloje yra ir M. Reinio ranka raðyti ðie 

dokumentai ir iðspausdinti egzemplioriai su paraðais. 

Pirmajame 1944 m. rugsëjo 13 d. raðytame raðte 

Nr. 1279/44, adresuotame Lietuvos T. S. Respublikos 

Liaudies komisarø tarybai per jos pirmininkà Vilniuje 

(24), kalbama apie tikëjimo tiesø skleidimo bûtinumà 

pradþios ir vidurinëse mokyklose, tikëjimo svarbà þmoniø 

gyvenime. Pateiksime visus ðeðis M. Reinio parengto 

dokumento punktus: 

„Turëdami galvoje, 

1. kad Rymo – Katalikø Baþnyèios ástatymai – kanonai 

1327, 1372, 1373 (Codex Juris Canonici) uþdeda 

vyskupams, o per juos ir dvasiðkijai, prievolæ 

skelbti katalikø tikëjimo tiesas ir jø mokyti pradþios 

bei vidurinëse mokyklose, 

2. kad mokiniø tëvai, kaip mums gerai þinoma ið patirties 

ir daugelio praëjusiøjø metø, labai nori, kad 

jø vaikai bûtø mokomi mokyklose ir religijos, 

3. kad visiems pilieèiams labai rûpi kilninti ir stiprinti 

etinis mokiniø charakteris, kurio tikslui pasiekti religija 

gan daug padeda, 

4. kad su dþiaugsmu dabartiniu laiku visi pastebi, 

jog yra ávykæs þymus pasikeitimas, palankus religijos 

reikalø traktavimas ið Tarybø valdanèiø organø 

pusës, 

5. kad Liaudies vyriausybë gyvai ima domën liaudies 

reikalus, o liaudis tikrai nori, kad jos vaikai 

bûtø pamokomi ir religijos, 

6. kad baþnyèios patalpoje religijos mokymas yra sujungtas 

su dideliais sunkumais, kaip antai þiemos 

metu ðalta, nër galima uþsiraðyti. 

Ðiuo raðtu praðome Liaudies komisarø tarybà atkreipti 

dëmesá á sakytuosius motyvus ir malonëti leisti vyskupo 

ágaliotiems asmenims, kunigams ar pasaulieèiams, 

dëstyti katalikø religijos tiesas pradþios ir vidurinëse 

mokyklose“. 

Antrajame 1944 m. rugsëjo 14 d. raðytame raðte 

Nr. 1282/44, adresuotame taip pat Lietuvos T. S. Respublikos 

Liaudies komisarø tarybai per jos pirmininkà Vilniuje 

(25), kalbama apie katalikø religijos tiesø priminimà ir 

aiðkinimà suaugusiems tikintiesiems, ypaè kareiviams, kadangi 

jie daþniau atsiduria pavojingose gyvybei situacijose. 

Todël praðoma lietuviðkuose Raudonosios armijos 

daliniuose leisti atlikinëti ávairius religinius patarnavimus. 

Pateiksime visà M. Reinio parengto dokumento 

(6 punktai) tekstà: 

„Imdami domën, 

1. kad mums, Katalikø Baþnyèios vyskupams ir kitai 

dvasiðkijai, kanoniðkieji Baþnyèios ástatymai 1327, 

1332 (Codex Juris Canonici) ásako priminti ir aiðkinti 

katalikø religijos tiesas ir suaugusiems tikintiesiems, 

tos pat rûðies ástatymai 467, 468, 682 ásako 

atlikinëti pamaldas, teikti jiems ðventus sakramentus, 

ypaè gresiant mirties pavojui, 

ISSN 1392-0456 

35 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

36 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


2. kad reikia stiprinti kario pareigø supratimas ir jø 

sàþiningas atlikimas, 

3. kad visomis priemonëmis, taigi ir religijos pagalba, 

reikia kelti pilieèiø, vadinasi ir kariø, etinis charakteris, 

4. kad karys savo sunkiose pareigose ir pavojuose 

daugiau randa dràsos ir paguodos, kai jisai randa 

savo religiniuose ásitikinimuose daugiau paramos, 

5. kad esame ið tarybiniø kariø girdëjæ, esà Tarybø 

Sàjungos teritorijoje veikianèioje Berlingo armijoje 

esà dvasininkai religiniams kariø reikalams, 

6. kad esame girdëjæ, jog Kaune esàs buvæs atsitikimas, 

kad, sumobilizuotiems kariams praðant, buvæ 

leista laikyti pamaldos, atlikti iðpaþintá, priimti Ðv. Komunijà, 

kas sudaræ kariams didelæ paguodà ir pasitenkinimà, 

todël drástame praðyti Liaudies komisarø tarybà atkreipti 

malonø dëmesá á sakytuosius motyvus ir leisti 

vyskupo skirtiems kunigams, kapelionø ar kuriuo 

kitu vardu, lietuviðkuose Raudonosios armijos daliniuose 

atlikinëti tikintiesiems kariams pamaldas ir 

kitus religinius patarnavimus“. 

Ðiuose raðtuose M. Reinys atsiskleidþia kaip rûpestingas 

Lietuvos ganytojas, kuriam rûpi Lietuvos ateitis – 

tikintis jaunimas (mokiniai), kuris skaudþiai iðgyvena 

dël kariø, galinèiø numirti be paskutinio Baþnyèios patarnavimo. 

Ðiuose raðtuose arkivyskupas pasireiðkia 

kaip diplomatas ir politikas, gebàs motyvuotai ir dalykiðkai 

iðdëstyti reikalo esmæ. Ir, svarbiausia, nesitaikstyti 

su esama padëtimi, kovoti dël tikëjimo tiesø skleidimo 

galimumo mokyklose, kai Baþnyèia jau buvo atskirta 

nuo valstybës, praðyti religiniø patarnavimø lietuviðkuose 

daliniuose, kai sovietinë kariuomenë buvo 

laikoma komunistinës ideologijos, taigi ir ateizmo, neðëja. 

Taigi arkivyskupas M. Reinys komunistinës ideologijos 

skleidëjams buvo itin nepageidautina asmenybë. 

Chronologine tvarka galima stabtelëti ir prie 1946 m. 

vasario 21 d. Kaune vykusios vyskupø konferencijos ir 

jos priimto ganytojiðko laiðko tikintiesiems, parengto pagal 

arkivyskupo M. Reinio projektà. Ðis laiðkas pirmà 

kartà vieðai buvo paskelbtas 1945 m. (beveik po 30 metø) 

Romoje iðleistoje A. Baltinio knygoje „Vyskupo Vincento 

Borisevièiaus gyvenimas ir darbai“ (26), o dar po 

20 metø perspausdintas straipsnyje „Arkivyskupo Meèislovo 

Reinio gyvenimo bruoþai“ (27). Konferencijos 

nutarimai buvo visiðkai prieðingi negu reikalavo ir tikëjosi 

komunistai. Priimtas ganytojiðkas laiðkas dar kartà 

parodë sovietø valdþiai, kad arkivyskupas M. Reinys 

yra ne tik nepatikima, bet ir itin pavojinga asmenybë. 

1946 metai. Arkivyskupas M. Reinys Geguþës mënesio 

pamoksluose Auðros Vartø koplyèioje kritikuoja 

darvinizmà, dar po metø – marksistinæ filosofijà. 

Arkivyskupas ryþtingai pasiprieðino valdþios tikslui 

ákurti baþnyèiø komitetus, kurie vadovautø tikinèiøjø 

bendruomenëms ir bûtø pavaldûs DÞDT vykdomiesiems 

komitetams. 

Arkivyskupas M. Reinys, atsisakydamas kurti Baþnytinius 

komitetus – dvideðimtukus, paklusnius sovie- 

tinei valdþiai, 1947 m. geguþës 6 d. iðsiunèia raðtà 

Nr. 258/47, adresuotà „Jo malonei Religiniø kultø reikalø 

tarybos prie TSRS Ministrø tarybos ágaliotiniui Lietuvos 

TS Respublikai A. Gailevièiui Vilniuje“ (28). Ðiame 

dokumente arkivyskupas M. Reinys motyvuotai aiðkina 

ið Religiniø kultø tarybos prie TSRS Ministrø tarybos 

gauto raðto dël Baþnytiniø komitetø kûrimo, tuo 

paèiu parapijø ir baþnyèiø registravimo, nepagrástumà, 

neaiðkumus ir netgi prieðtaravimus, atsiøsto raðto 

neiðbaigtumà, visiðkà nesuderinamumà su Katalikø 

Baþnyèios kanonø nuostatais. 

Arkivyskupas, visomis iðgalëmis siekdamas apsaugoti 

Lietuvos tikinèiuosius nuo sovietø numatyto Katalikø 

Baþnyèios griovimo ið vidaus – dvideðimtukø pagalba 

– remiasi Popieþiaus Pijaus X 1906 m. bule, uþdraudusia 

katalikams kurti organizacijas, nepriklausomas 

nuo Baþnytinës hierarchijos. Ganytojas savo raðte 

aiðkina, kodël sovietø valdþios siûlomieji dvideðimtukai 

ar parapijos vykdomieji komitetai yra svetimi baþnytinei 

struktûrai, taigi ir nepriimtini. 

Ganytojas, pasinaudodamas þinomø tarybiniø mokslininkø, 

raðytojø bei partijos veikëjø mintimis, primindamas 

Sovietø Sàjungos labai vertinamo JAV prezidento 

D. Ruzvelto (Roosevelt) poþiûrá á Popieþiaus svarbà, 

Potsdamo konferencijos ir Tarptautinio Karo Tribunolo 

Niurnberge nutarimus, dalyvaujant Sovietø Sàjungos 

atstovams, Suvienytøjø Nacijø Organizacijos statuto 

nuostatus (SSRS ástojusi á SNO, statutà ratifikavo 

1945 08 20), Tarptautinius aktus, taikos sutartis su Bulgarija, 

Italija, Rumunija, Suomija, Vengrija, – konstatuoja, 

kad visur buvo pabrëþiamos pilieèiø teisës ir 

laisvës. Visa tai, arkivyskupo manymu, „reikalauja ir ið 

Tarybinës Valdþios teikti Katalikø Baþnyèiai jai reikiamà 

laisvæ pagal tarptautiná teisiø ir laisviø aiðkinimà“. 

Todël arkivyskupas negalás duoti parapijø klebonams 

bei baþnyèiø rektoriams ásakymo ruoðti dokumentus 

parapijø bei baþnyèiø registracijai, nes tai paneigtø kanonus, 

nustatanèius Baþnyèios hierarchinæ struktûrà 

ir ordinaro valdþià... 

Èia pirmàsyk pateikiame visà 15 stambiø punktø 

M. Reinio parengtà ir jau trumpai aptartà dokumentà: 

„Gavæs Tamstos raðtà Nr. 36 ð. m. balandþio 26 d., já 

ádëmiai ir nuodugniai juridiniu atþvilgiu iðnagrinëjau ir 

prieitàjá nusistatymà èia pateikiu. 

1. Þinodamas Lietuvos TSR Konstitucijos nuostatà 

96 str. apie Baþnyèios atskyrimà nuo Valstybës, 

stropiai vengiu kelti bereikalingà nesusipratimà ir á 

visus raðtus, gautus ið Kultø reikalø ágaliotinio ar 

Kariniø pajëgø ministerijos, teigiamai savo laiku 

atsakiau. Dabar gavau raðtà, kurio teigiamam atsakymui 

yra esminiø kliûèiø. 

2. Gautajame raðte apie religiniø bendruomeniø (parapijø), 

jø vykdomøjø organø ir kulto tarnautojø 

registracijà sakoma, kad tai darome „pagal TSRS 

nuostatà“. Kurie, bûtent, nuostatai, kokis jø turinys, 

jø reikalavimai, kur galima juos rasti ir su jais 

susipaþinti, visa tai neþinoma ne tik man, bet ir 

daugeliui pilieèiø. 


3. Reikalavimas „mënesio bëgyje“ pristatyti registravimui 

bûtinus dokumentus yra absoliuèiai neávykdomas, 

turint galvoje komplikuotà dokumentø sudarymo 

procedûrà ir paðto didelius negalavimus. 

4. Raðte sakoma: „po apskrities vykdomojo komiteto 

uþtvirtinimo, kad vardiniame sàraðe esantieji asmenys 

tikrai tos parapijos gyventojai“. Èia kaþkoks 

nesusipratimas, nes apskrities vykdomasis komitetas 

neturi jokiø þiniø apie tai, kas kurios parapijos 

yra, tad kaip jis gali tvirtinti toká dalykà? 

5. Pagal Tamstos raðtà, sudaromas sakytasai vardinis 

dvideðimties pilieèiø sàraðas, ir jie parapijos vardu 

vienu raðtu praðo áregistruoti parapijà ir baþnyèià, o 

kitu raðtu praðo áregistruoti iðrinktàjá parapijos vykdomàjá 

komitetà bei revizijos komisijà. Ðie raðtai áteikiami 

Kultø reikalø ágaliotiniui per parapijos komiteto 

pirmininkà, kuriam ir bûsià áteikti registracijos paþymëjimai. 

Ið ðios procedûros eina, kad „dvideðimtis“, 

vykdomasis komitetas ir revizijos komisija bus 

tikrieji parapijos ir baþnyèios ðeimininkai. Taèiau 

Tamstos raðte nëra pateikta ástatymø ar privalomø 

ásakymø, ið kuriø bûtø matyti, kokios pareigos ir kokia 

atsakomybë sakytiems asmenims uþkraunama. 

Juk kvieèiant asmenis á sakytuosius organus, privalu 

jiems iðaiðkinti jø pareigas ir atsakomybæ. 

6. Pagal Jûsø raðtà atrodo, lyg registravimo procedûra 

jau viskà sumini: „parapijos komiteto pirmininkui bus 

áteikiami registracijos raðtai“. Tuo tarpu teko ð. m. 

balandþio 26 d. iðgirsti Tamstà sakant, kad bûsianti 

sudaroma sutartis. Koks jos turinys èia turëta galvoje, 

tas pasilieka man neþinoma, o juk tai vienas reikðmingiausiø 

dalykø visoje registracijos byloje, parapijos 

vykdomojo komiteto atsakomybëje ar pareigose. 

Vienà sutarties pavyzdá ið kitos respublikos teko man 

matyti. Ið jo eina, kad „dvideðimtis“ yra visiðkas ðeimininkas 

religinës bendruomenës dalykuose. Toje sutartyje 

visai nesiskaitoma su baþnytine hierarchija, su vyskupo 

teisëmis. 

7. Pagal Jûsø raðtà, parapijos kunigas savo registracijos 

reikalu pateikia Jums kaip Kultø reikalø ágaliotiniui 

þinias apie save per parapijos komiteto pirmininkà. 

Èia su vyskupu nesiskaitoma. Vadinasi, 

ir suspenduotas kunigas, o gal ir koks aferistas, 

gali kreiptis ir gauti registravimà. Tuo bûdu èia paneigiami 

pagrindiniai Katalikø Baþnyèios kanonø 

nuostatai, kad kunigas turi teises eiti pareigas, tik 

turëdamas jurisdikcijà ið savo vyskupijos ordinaro 

(vyskupo ar valdytojo). 

Èia perspëjimai man primena ðiø metø Panevëþio 

vyskupijos Obeliø parapijos ávyká, kuriame suspenduotas 

kunigas, vadinasi, neturëdamas jurisdikcijos ið savo 

vyskupo, pasaulinës valdþios organø remiamas, pradëjo 

negaliojanèiai eiti klebono pareigas, neásileisdamas 

vyskupo paskirtojo klebono. Ðis ávykis pirðtu prikiðamai 

rodo, á kokià religinæ anarchijà veda baþnyèios 

kanonø nuostatø paneigimas. 

8. Prancûzijoje – 1905 metais buvo iðleistas ástatymas, 

kuriuo buvo atskirta Baþnyèia nuo Valstybës 




ir baþnyèios bei jø turtai perduodami religinëms 

organizacijoms, sukurtinoms pagal tà ástatymà. Kadangi 

tos organizacijos buvo nepriklausomos nuo 

K. Baþnyèios hierarchijos vyskupo teisës nebuvo 

respektuotos – tai Katalikø Baþnyèios Galva Popieþius 

Pijus X vasario mën. 1906 metais pasmerkë 

tokias organizacijas ir uþdraudë katalikams jas kurti 

(Cfr. „Acta Apostolicae Sedis“,vol. XVI, 1924. Roma). 

Ðis juridinis precedentas parodo K. Baþnyèios 

Vyriausiojo Vairuotojo nusistatymà tokiais atvejais. 

Tas daug kà pasako man rûpimuoju klausimu. 

9. Tarybø Sàjungoje yra daug ávairiø nehierarchiniø religiniø 

bendruomeniø, kurioms pagal jø nehierarchinæ 

santvarkà nesudaro jokios kliûties siûlomoji 

registracija. Rusø Pravoslavø Cerkvë, turëdama paèioje 

Sàjungoje, Maskvoje, vyriausià savo religinæ 

valdþià, pati pakankamai galëjo spræsti registracijos 

klausimà. Kitokia yra padëtis su Katalikø Baþnyèia. 

Katalikø Baþnyèia yra religinë, tarptautinë, hierarchinë 

institucija su vyriausiàja valdþia Popieþiumi Vatikane. 

Popieþius turi dvasiná suverenitetà, ir todël kelios 

deðimtys valstybiø turi savo diplomatinius atstovus prie 

Popieþiaus. Gerai ðità dalykà pabrëþia ir tarybinis raðytojas 

O. Arturov, raðydamas: „Tot fakt, èto mnogije gosudarstva 

imiejut diplomatièeskije priestavitelstva v Vatikanie, 

javno sviazan nie s suðèestvovanijem kroðeènogo 

gosudarstva... Predstavitielstva poslany kak duchovnomu 

pravitieliu svyðe 300 milijonov poddanych... politièeskimi 

cieliami sviatogo priestola v osnovnom javliaetsia 

ochrana prav i intieriesov rimsko–katolièeskoj 

cierkvi v viesma otliènych drug ot druga stranach“ (Taip 

TSRS Mokslø Akademijos þurnale „Mirovoje choziajstvo 

i mirovaja politika“ 97 pusl. Fievral 1947. – Moskva, 

Pravda). Net Jungtiniø Amerikos Valstybiø Prezidentas 

D. Roosevelt, Tarybø Sàjungos labai vertinamas, pripaþindamas 

didelæ popieþiaus svarbà, pasiuntë pas já 

savo asmeniná atstovà, nors J. Am. Valstybëse Baþnyèia 

atskirta nuo Valstybës. Ið to eina iðvada, kad K. Baþnyèià 

negalima traktuoti kaip prievartinæ organizacijà. Be to, 

K. Baþnyèios struktûra galima visiems paþinti ið jos vieðai 

paskelbtø ástatymø „Codex iuris canonici“ ir oficialinio 

komentatoriaus „Acta Apostolicae Sedis“. 

10. Pagal R. Katalikø Baþnyèios kanoniðkàjà struktûrà, 

Popieþiaus valdþiai priklauso valdþia visoje K. Baþnyèioje, 

Popieþiaus skiriamiems vyskupams priklauso 

valdþia vyskupijose, vyskupø skiramiems 

klebonams priklauso dar daugiau apribota valdþia 

parapijose. Parapijas steigia, jø ribas nustato, klebonus 

ir kitus kunigus skiria vyskupas. Be vyskupo 

paskyrimo ar leidimo kunigas neturi teisës klebonauti 

ar rektoriauti. Parapijos komitetas, statybos 

taryba ar kuriuo kitu vardu kuris organas yra tik 

pagelbinis klebonui. Tam organui kandidatai yra ið 

parapijieèiø, bet juos skiria vyskupas, jø priesaikà 

priima Dekanas, juos gali nuðalinti vyskupas. To 

organo pirmininkas de jure yra klebonas. Tas organas 

rûpinasi statyba ar remontu, bet þymesnio net 

remonto negali daryti be vyskupo leidimo. 

ISSN 1392-0456 

37 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

38 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


11. Siûlomoji dvideðimtis ar parapijos vykdomasis komitetas 

yra visai svetimas K. Baþnyèiai, jos struktûrai, 

jisai nepriklauso nuo vyskupo, jisai ið esmës 

nesugeba (incapax) tarnauti tam tikslui, kuriam jis 

gautø baþnyèià: negali nei ðv. Miðiø laikyti, nei 

teikti sakramentø, nei turi pasiuntinybës mokyti 

tikëjimo tiesø. Taigi jisai negali reprezentuoti 

K. Baþnyèios kurio nors vieneto. Jisai net nesugebëtø 

be dvasiðkijos paramos surinkti reikiamø lëðø 

baþnyèios iðlaikymui, remontui, mokesèiams 

apmokëti. Vyskupo padëtis santykyje su tokiu komitetu 

galima pavaizduoti su padëtimi valstybës 

vyriausybës, kuri turëtø vadovauti valstybei, taèiau 

tos valstybës lëðos bûtø pavestos valdyti visai kitam 

nuo vyriausybës nepriklausomam organui. 

Argi toks valdymas bûtø ámanomas? Vyskupas, paragindamas 

sukurti toká komitetà pats prisidëtø panaikinti 

savo valdþià parapijai ir baþnyèiai, vadinasi, 

duobæ kastø savo teisëms ir pastoracijai. 

12. Katalikø baþnyèios Tarybø Lietuvoje nëra nacionalizuotos, 

nëra sudarytø nacionalizacijos aktø, 

taèiau jos labai gerai tarnauja savo uþdaviniui, numatytam 

bendru nacionalizacijos tikslu. Jos stropiai 

dvasiðkijos rûpinamos, remontuojamos pagal 

iðgales, mokesèiai sumokami. Jos aprûpinamos 

ne blogiau, negu nacionalizuotieji namai. 

13. Lietuva yra kompaktinis katalikø kraðtas, todël Tarybø 

valdþiai tenka susidurti su visai kitomis apystovomis, 

negu tai buvo kitose Sàjungos respublikose. 

Taigi net marksistinis metodas verèia Tarybø 

valdþià á tai atsiþvelgti. Ðtai kaip metodo klausimu 

kalba Aukðtosios Partijos mokyklos Maskvoje prof. 

Rozental: „Lenin i Stalin, kak i osnovopoloþniki 

marksizma, uèat, èto naðe uèienije nie dogma, a 

rukovodstvo k diejstviju. Prievraðèienije marksizma 

v dogmu, v zastyvðeje, nierazvivajuðèejesie 

uèienije – samyj bolðoj griech protiv teoriji, osobiennost 

kotoroj zakliuèajetsia v jejo sviazi s istorièeski 

progressirujuðèej praktikoj“ (M. Rozental: 

Marksistkij dialektièeskij metod. 29 str. 1946. – 

Moskva). Ðià mintá papildo kitas tarybinis autorius 

J. Bietiajev, raðydamas: „dlia togo, ètoby nie oðibitsia 

v politikie, nieobchodimo ischodit iz konkrietnych 

uslovij matierijalnoj þizni obðèiestva, iz riealnych 

potriebnostiej etoj þizni“ (knygutëje „Ob 

osnovnych èiertach dialektièieskogo i istorièeskogo 

matierijalizma“ 75 str. – 1945, Moskovskij Bolðevik). 

Turint tai galvoje, nëra reikalo Tarybinei Valdþiai 

lauþyti K. Baþnyèios hierarchijos nuostatus, 

kitaip sakant, reformuoti Baþnyèià. 

14. Yra naujø tarptautiniø daviniø, kurie ápareigoja Tarybinæ 

Valdþià respektuoti baþnytines institucijas, 

nelauþant jø struktûros. Taip antai, 1945 m. liepos 

ir rugpjûèio mën. Potsdamo konferencija, kurioje 

dalyvavo ir Generalisimus Stalin, nustato, kad Vokietijoje 

turi bûti „gerbiamos religinës institucijos“, 

þinoma, tuo paèiu pasakydama, kad jos gerbiamos 

ir konferencijos dalyviø kraðtuose (Þiûr. Praneðimà 

apie konferencijà, III, A. 10 p.). Arba vël. Tarptautiniame 

Karo tribunole Niurnberge, dalyvaujant Tarybø 

Sàjungos atstovui, buvo vokieèiai kaltinami, 

jog „pristupali prieþdie vsiego k iskliuèieniju cierkvi, 

iz obðèestvennoj þyzni,... zakryvali cerkovnyje 

ðkoly, cerkvi, monastyri“ („Pravda“ Nr. 7, 1946 – 1– 

8. – Moskva). Toliau, Tarybø Sàjunga, ástojusi á Suvienytøjø 

Nacijø Organizacijà, pasiraðiusi jos statutà 

ir já ratifikavusi 1945 m. rugpjûèio 20 d., prisiëmë 

prievoles, kurios numatytos statute, þinoma, ir 

tàja prasme, kaip jos imamos paèios organizacijos, 

kaip matyti ið ðiø nuostatø: „Vsie èlieny Organizacii 

Objedinionych Nacij dobrosoviestno vypolniajut 

priniatyje na siebia po nastojaðèemu Ustavu obiazatielstva“ 

(statja 2, p. 2)), o ávade raðoma: „utvierdit 

vieru v osnovnyje prava èeloveka, v dostoinstvo i 

cennost èielovieèeskoj liènosti“, o vël kitoje vietoje 

raðoma: „v pooðèrienii i rozvitii uvaþienija k pravam 

èelovieka i osnovnym svobodam dlia vsiech, 

biez razlièija rasy, pola, jazyka i religii“ (statja 1, – 

P. 3.). Pagaliau, naujausi tarptautiniai aktai, taikos 

sutartys su Bulgarija, Italija, Rumunija, Suomija, 

Vengrija, labai ryðkiai pabrëþia pilieèiø teises ir laisves, 

kaip, pav., matyti ið tokio teksto: „Italija obiazujetsia 

priniat vsie miery, nieobchodimyje dlia obiezpieèienija 

togo, ètoby vsie lica, nachodiaðèijesia pod 

italijanskoj jurisdikcijoj, biez razlièija rasy, pola, jazyka, 

ili religii, polzovalis pravami èielovieka i osnovnymi 

svobodami, vkliuèiaja svobodu slova, pieèati 

i izdanij, rieligioznogo kulta, politièieskich 

ubieþdienij i publiènych sobranij“ (Taip „mirnyj dogovor 

s Italijej“, statja 15. – Pravda, – Nr. 41. – ið 

1947. 02. 16. – Moskva.). Dar Tarybø Sàjungos 

prestiþui darosi net nepatogu, kai spauda paduoda 

tokias þinias ið kraðto, kuriame Baþnyèia yra atskirta 

nuo Valstybës, vadinasi, ið jos negauna jokios medþiaginës 

paramos, bet ir nepatiria jokio trukdymo. 

Ðtai, pav., tarybinis raðytojas O. Arturov raðo: „V SÐA 

nasèityvajetsia 25 mil. katolikov. Po dannym Morgana 

v stranie susèesvujet 206 katolièeskich seminarij, 

193 katolièeskich universiteta, 676 þenskich 

katolièeskich koledþej, 10 tys. katolièeskich ðkol. 

Krome togo v SÐA izdajetsia 367 katolièeskich gaziet 

i þurnalov s razovym tiraþom sviðe 10 mil. egziempliarov“ 

(TSRS Mokslø Akademijos þurnale 

„Mirovoje choziajstvo i miravaja politika“ 96 str. 

Fevral 1947, – Moskva). Ið to matyti ir ið kitø dar 

kraðtø pavyzdþiø yra þinoma, kad Baþnyèiai pripaþástamoji 

laisvë siekia dar daug toliau, negu vien 

netrukdomas religinis kultas. 

Istoriniø faktø evoliucija, tarptautinis Tarybø Sàjungos 

bendravimas ir tarptautinis þmogaus ir laisviø supratimas, 

mano manymu, reikalauja ir ið Tarybinës Valdþios 

teikti ir K. Baþnyèiai jai reikiamà laisvæ pagal tarptautiná 

teisiø bei laisviø aiðkinimà. 

15. Rusø Pravoslavø Cerkvë turi savo tikinèiø ir organizaciniø 

vienetø ne tik Tarybø Sàjungoje, bet ir 

kituose kraðtuose ar kontinentuose. Cerkvës vy- 


iausias vadas Patriarchas Maskvoje gali laisvai susiraðinëti 

su visais savo tikinèiaisiais net siuntinëti 

jiems savo delegatus á kitus kraðtus ar ið ten atvykusius 

priimti. Tuo tarpu Tarybø Sàjungoje esantiems 

Katalikø vyskupams neleidþiama ne tik atsilankyti 

á K. Baþnyèios centrà, pas Popieþiø, bet ir 

susiraðinëti Baþnyèios reikalais su Popieþiumi. Kuo 

paremta tokia diskriminacija katalikams ir pravoslavams? 

Kadangi vyskupø valdþia yra kanonø apribota, 

tai susiþinojimas su Aukðèiausia Baþnyèios 

instancija yra daug kur reikalingas. 

Suglaustai iðnagrinëjæs Tamstos minëtàjá raðtà ir susijusius 

su juo klausimus, bûdamas Baþnyèios kanonø 

suvarþytas, negaliu duoti parapijø klebonams ir baþnyèiø 

rektoriams ásakymà paruoðti sakytojo turinio ir 

formos dokumentus parapijø bei baþnyèiø registracijai, 

nes reikalaujamø raðte komitetø, priklausomø nuo 

pasaulinës valdþios ir nepriklausomø nuo vyskupijos 

valdytojo ar ordinaro ásteigimas, iðimdamas baþnyèias 

ir parapijas ið dvasinës valdþios ir atiduodamas jas pasaulinei 

valdþiai, paneigtø kanonus, nustatanèius Baþnyèios 

hierarchinæ struktûrà ir ordinaro valdþià. Taip 

pertvarkius arkivyskupijà, bûtø panaikinta Katalikø Baþnyèia 

ir ásteigtos naujos religinës bendruomenës, kuriø 

nebûtø galima vadinti Katalikø Baþnyèia. 

Todël praðau Tamstà, Religiniø Reikalø Ágaliotiná, paveikti 

kompetentingus Tarybinës Vyriausybës organus, 

kad siûlomoji registracija, jei ji yra bûtina, bûtø pakeista 

ir pritaikyta esminiams baþnytinës teisës reikalavimams“. 

„Paveikë“, – praëjus daugiau mënesiui nuo minëto 

raðto iðsiuntimo, arkivyskupas M. Reinys buvo suimtas. 

Ir tardymø metu arkivyskupas nepakeitë savo antibolðevikinio 

poþiûrio. „Kadangi sovietinë valdþia persekioja 

Baþnyèià, jis negalás tai valdþiai bûti palankus“ (29). Tardytojo 

kaltinamas dël straipsniø „Naujojoje Lietuvoje“, 

arkivyskupas atsakæs, kad straipsniø esmës ðmeiþikiðka 

pripaþinti negalás, nes viskas, kas paraðyta, atitinka jo 

paþiûras ir ásitikinimus, straipsniuose jis raðæs tik tiesà: 

apie þmogaus ir Baþnyèios teisiø varþymus bei apie lietuviø 

tautos naikinimà 1940–1941 metais (30). 

M. Reinio straipsniai „Naujojoje Lietuvoje“, jo pa- 

Nuorodos 

1. Arkivyskupas Meèislovas Reinys. – Chicago. – 

1977. – P. 248. 

2. Meèislovas Reinys. Mokslininkas, valstybininkas, 

arkivyskupas, kankinys. 100–osioms gimimo metinëms 

(1884–1984). Sud. Urbonaitë A., Ðiugþda 

E. – K., 1996. – P. 64. 

3. Vasiliauskienë A. Arkivyskupo Meèislovo Reinio 

gyvenimo bruoþai // LKMA Metraðtis. – V., 1995. – 

T. 9. – P. 449–490. 

4. Vasiliauskienë A. Meèislovas Reinys – Lietuvos katalikø 

universiteto kûrëjas // LKMA Suvaþiavimo 




3. M. Reinys kalëjime (nuotrauka ið KGB bylos). 

mokslai, kalbos bei pirmàkart publikuojami arkivyskupo 

parengti raðtai, liudijantys ganytojo – kovotojo dël 

tikëjimo laisvës – nepalenkiamumà, buvo viena ið prieþasèiø, 

kad 1947 m. lapkrièio 15 d. (taigi, beveik po 

penkeriø mënesiø tardymo!), ypatingasis pasitarimas 

prie SSRS MGB nutarë: 

„Reiná Meèislovà, Jeronimo sûnø, uþ talkinimà tëvynës 

iðdavikams, dalyvavimà antitarybinëje nacionalistinëje organizacijoje 

ir antitarybinæ agitacijà ákalinti kalëjime 8 metams, 

terminà skaièiuojant nuo 1947 m. birþelio 12 d. 

Jam asmeniðkai priklausantá turtà konfiskuoti (31). 

Arkivyskupas Meèislovas Reinys buvo iðveþtas á Vladimiro 

kalëjimà, kur 1953 m. lapkrièio 8 d. mirë. Palaidotas 

bendrame Vladimiro kalëjimo kaliniø kape. 

darbai. – V., 1996. – T. 16. – P. 199–224. 

5. Kasparavièius A. Kunigas Meèislovas Reinys Lietuvos 

diplomatinëje tarnyboje (1925 09 25– 

1926 04 20) // Lietuvos Respublikos uþsienio reikalø 

ministrai 1918–1940 m. – K., 1999. – P. 149– 

170 (spaudoje). 

6. Spengla V. „...Nesiderina su vyskupo sàþine ir 

luomu“. – Pagal Meèislovo Reinio bylà KGB archyve 

// Spengla V. Atlikæ pareigà. Vyskupai KGB 

(NKGB, MGB) kalëjimuose. – V., 1997. – P. 143– 

203. 

ISSN 1392-0456 

39 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

40 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


7. MAB Rankraðèiø skyrius. – F. 318–1623. F. 318– 

11333. 

8. Reinys M. Kova su bolðevizmu – kultûros pareiga 

visam pasauliui // Naujoji Lietuva. – 1941. – 

Nr. 19. – P. 

9. Reinys M. Bolðevizmas ir skurdas // Naujoji Lietuva. 

– 1941 rugpjûèio 16. – Nr. 42. – P. 2. 

10. Reinys M. Naujo pakilimo kelyje // Naujoji Lietuva. 

– 1941 rugsëjo 14. – Nr. 67. – P. 2. 

11. Reinys M. Bolðevikinë dresûra // Naujoji Lietuva. – 

1941 lapkrièio 21. – Nr. 124. – P. 2. 

12. Reinys M. Komunistø paþadø vertë // Naujoji Lietuva. 

– 1941 lapkrièio 30. – Nr. 132. – P. 2. 

13. Reinys M. Praeities pamoka // Naujoji Lietuva. – 

1942 sausio 1. – Nr. 1. – P. 2. 

14. Reinys M. Karo plëtëjø nusikaltimas // Naujoji Lietuva. 

– 1942 sausio 11. – Nr. 9. – P. 1. 

15. Reinys M. Þmogiðkumo sargyboje // Naujoji Lietuva. 

– 1942 sausio 15. – Nr. 15. – P. 1. 

16. Reinys M. Dvasios ir jëgø frontas prieð komunizmà 

// Naujoji Lietuva. – 1943 balandþio 7. – 

Nr. 83. – P. 1, 2. 

17. Reinys M. Dienraðèio kelyje // Naujoji Lietuva. – 

1943 birþelio 29. – Nr. 150. – P. 2. 

18. Reinys M. Rasizmo problema. – K., 1939. – 108 p. 

19. Jurgio Matulaièio uþraðai. – Putnam. – 1991. – 

P. 203. 

20. Ten pat. – P. 256. 

21. Arkivyskupas Meèislovas Reinys. – Chicago. – 

1977. – P. 33. 

22. Klumpa J., Ulickas S. LDS 21–22 Seimo protokolas 

// Darbininkas. – 1937 rugsëjo 28. – Nr. 72. – 

P. 5.; Kunigø vienybës seimas // Draugas. – 

1937 rugpjûèio 12. – Nr. 189. – P. 3.. Katalikø vadø 

obalsiai Federacijos kongresui // Darbininkas. – 

1937 rugpjûèio 24. – Nr. 63. – P. 1.. ir t. t. 

23. Reinys M. Katalikø akcijos kelyje // Darbininkas. – 

1937 rugpjûèio 27. – Nr. 64. – P. 5.. Draugas. – 

1937 rugsëjo 4. – Nr. 209. – P. 2,3.. Uþraðai ið Jo 

Ekscelencijos vyskupo M. Reinio paskaitos per Kunigø 

Vienybës seimà, Ðv. Pranciðkaus akademijoj, 

Pittsburgh, Pa. Liepos 29 d. 1937 m. Komunizmas 

ir kova su bedievybe // Kunigø vienybës forum. 

– 1937 liepa, rugpjûtis, rugsëjis. – Nr. 21, 22, 

23. – P. 40–43. 

24. MAB. Rankraðèiø skyrius – F. 318–11333. – L. 1. 

(rankraðtis), – L. 2. (maðinraðtis). 

25. MAB. Rankraðèiø skyrius – F. 318–11333. – L. 3. 

(rankraðtis), – L. 4. (maðinraðtis su abiem paraðais), – 

L. 5. (antras maðinraðèio egzempliorius be paraðø). 

26. Baltinis A. Vyskupo Vincento Borisevièiaus gyvenimas 

ir darbai. – Roma. – 1975. – P. 144–148. 

27. Vasiliauskienë A. Arkivyskupo Meèislovo Reinio 

gyvenimo bruoþai // LKMA Metraðtis. – V., 1995. – 

T. 9. – P. 464–467. 

28. MAB Rankraðèiø skyrius – F. 318–1623. – L. 1–4. 

(maðinraðtis). 

29. Spengla V. „...Nesiderina su vyskupo sàþine ir luomu“. 

– Pagal Meèislovo Reinio bylà KGB archyve 

// Spengla V. Atlikæ pareigà. Vyskupai KGB (NKGB, 

MGB) kalëjimuose. – V., 1997. – P.152. 

30. Ten pat. – P. 157. 

31. Ten pat. – P. 168. 



ISTORIJOS ÐALTINIAI 


B. K. Baluèio atsiminimai apie “Sacharino bylà” 

Vilniaus pedagoginis universitetas, T. Ðevèenkos 31, LT 2009 Vilnius. 

Gauta 1998 m. spalio 1 d. 

1994 metais bûnant mokslinëje komandiruotëje 

D. Britanijoje, Londone, keletà savaièiø teko dirbti Lietuvos 

ambasados archyve, renkant medþiagà apie diplomato 

Broniaus Kazio Baluèio (1879–1967) gyvenimà 

ir veiklà. Vartydamas senas dokumentø bylas, visiðkai 

atsitiktinai uþtikau ádomø jau istorinës reikðmës 

turintá 6 maðinraðèio puslapiø raðto nuoraðà Lietuvos 

generaliniam konsului Niujorke Jonui Budriui. Tai 

B. K. Baluèio atsiminimø fragmentai apie liûdnai pagarsëjusias 

1920–1921 metø Lietuvos valdininkø spe- 


kuliacijos akcijas, pavadintas „Sacharino byla“, á kurià 

buvo átraukti net tokie aukðto rango atstovai kaip uþsienio 

reikalø ministras J. Purickis, administracijos departamento 

direktorius P. Dailidë ir kiti. 

Tuo metu B. K. Balutis dirbo ministerijos Politikos 

departamento direktoriaus pareigose. Skaitytojas pirmiausia 

turi suprasti, kad ðie atsiminimai – tai tik stebëtojo 

ið ðalies epizodai, tam tikri svarstymai. Juos ateities 

tyrinëtojai tikrins, ir, suprantama, papildys. 

Neatsitiktinai B. K. Balutis ant raðto uþraðë „grieþtai 

konfidencialiai“, nes 1953 m. dar buvo daug gyvø ðios 

akcijos dalyviø, ir paskelbta ðioji medþiaga, aiðku, galëjo 

moraline prasme neigiamai atsiliepti buvusiems 

Lietuvos veikëjams. 

Be to, ði medþiaga pateikia nemaþai vertingos informacijos 

apie Lietuvos Uþsienio reikalø ministerijà, jos 

padalinius ir diplomatiniø kurjeriø darbà. 

Laiðko nuoraðo tekstas pateikiamas autentiðkas, be 

kalbos taisymø. 

Jonui Budriui, Londonas, 1953 m. birþelio 26 d. 

Lietuvos Gen. Konsului, Grieþtai konfidencialiai 

New Yorke. 

RE: Atsiminimai – Sacharino byla 

Esu gavæs Jûsø laiðkutá ið ð. m. 22 d. su priedu: Sacharino 

byla – Jûsø atsiminimai apie tà savo laiku nemaþai 

triukðmo pridariusá incidentà. Gerai darote, kad, 

primo, nors ir labai vëlokai, norite uþfiksuoti viskà, kas 

ateityje gali turëti ne tik ádomumo, bet ir pasimokinimo 

elementø bûsimai istorijai; secundo, kad, iðdëstæ tik 

vienà (savo) bylos pusæ, norite jà papildyti ir galimai 

teisingesnën ðvieson pastatyti, atsiklausdami þiniø ir ið 

kitø asmenø, kurie Jûsø þinias gali papildyti, ir, tercio, – 

kas svarbiausia – nemanote jø skelbti, bet palikti archyvuose 

(pridëèiau, slaptuose) bûsimai istorijai. 

Tad praðote ir mano pastabø. Spëju, todël, kad tais 

laikais buvau atsakingas Uþs. Reikalø Ministerijos val- 

dininkas – Politikos Departamento Direktorius, – valdininkas 

Ministerijos, apie kurià Jûsø atsiminimai kalba. 

Mielai tas pastabas duodu: 

(1) Tamsta gerai darai, kad apsiriboji atpasakojimu 

vien tik kas Tamstai asmeniðkai yra þinoma. Toks metodas 

pagelbsti objektyvumui. Vienok Tamstos apraðomasis 

asmeninis prityrimas yra tik vienas platesnio 

ciklo aspektas – kad ir kulminacinis aspektas. Atskirai 

nuo likusios dalies paimtas, jis, suprantama, negali duoti 

pilno vaizdo, o kartais (kaip sykis todël) gal gali duoti 

bereikalingai pernelyg juodo atspalvio ir taip jau juodam 

vaizdui. Todël mano nusimanymu bûtø reikalingi 

to laikotarpio „rëmai“, kuriuose ir Tamstos nupieðtas 

ISSN 1392-0456 

41 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

42 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


incidentas rastø tinkamos sau perspektyvos. Nors, kad 

ir gabiausias, artistas-dailidë pats vienas vargu bau galëtø 

tokius rëmus, visoj pilnumoje, su visais detaliais, 

iðdroþinëti. Tam reikalinga bûtø talka visø tø, kurie tikrai 

þino (o ne tik yra nugirdæ) ávairius etapus ir tø laikø 

momentus. Ðá-tà toje srityje ir að ið savo asmeniniø prityrimø 

þinau ir atsimenu, bet toli graþu ne viskà. Dabar 

apie Tautos apraðomàjá atsiminimø momentà: 

(2) Papildyti to, kà Tamsta apraðinëji, að negalëèiau, 

nes man trûksta faktiniø daviniø. Nors apie menamàjá 

„ðmugelá“ að, þinoma, ne kartà esu girdëjæs, bet tai nebuvo 

mano sritis. Að buvau tuomet politikos Departamento 

Direktorium ir man rûpëjo uþsieninës politikos 

reikalai, gi „ðmugelis“ lietë Administracijos Departamentà, 

kurio iðimtinoje þinioje buvo ir diplomatiniø 

kurjeriø siuntinëjimas. Diplomatiniai paketai, t. y. raðtai 

visais diplomatiniais ir politiniais klausimais, – instrukcijos 

ir þinios ministeriams uþsieniuose buvo surenkamos 

Slaptoje Raðtinëje (mano þinioje), sudedamos á 

atskirus vokus, uþantspauduojamos ir perduodamos 

Administracijos Departamentui (jo Direktorium buvo 

tais laikais p. Juozas Vaitekûnas), ir politikos Departamentas 

daugiau su tuo jokio reikalo neturëjo. Ið esmës 

að visuomet buvau, ir ðiandien esu, grieþtas prieðininkas, 

kad á diplomatinius paketus bûtø dedama kas nors 

paðalinio. Tuo að buvau þinomas ir net „pagarsëjæs“, 

kaipo per didelis „pedantas“. Vëliaus, esant man jau 

uþsieniuose ministeriu, að pats uþdarinëjau diplomatines 

valizas* antspaudu, arba pavesdavau sekretoriui 

ar patarëjui uþantspauduoti ir priþiûrëti, kad valizon 

nieko „bereikalingo“ nepatektø. Toliausiai, kiek að ëjau 

visà laikà, tai leisti kurjeriui ásidëti savo asmeniniø pirkiniø 

uþsieniuose (ir tai rezoningumo ribose), skirtø jo 

asmeniniam sunaudojimui (sakysim, medþiagos „siutui“**), 

arba kokiø nors maþmoþiø dovanëliø savo vaikams 

ar paþástamiems. Mat, kuo ne visà laikà pas mus 

nebuvo Ministerijos apmokamø kurjeriø. Buvo atsitiktini 

kurjeriai, vykstantieji savo reikalais ir jiems buvo 

leidþiama pasiimti ir diplomatinis „paketas“ (tankiai – 

valiza). Tokiu amatoriø bûdavo daug, nes uþ padarytàjà 

Ministerijai paslaugà ir jie turëjo tam tikrø „atlyginimø“ 

veþanèiam diplomatiná paketà su atatinkamu, þinoma, 

liudijimu, sienos kontrolë laisvai perleisdavo ir 

jo asmeniná bagaþà, kad ir neantspauduotà kurjerio 

antspaudu. Tas, þinoma, nebuvo geras metodas. Bet 

Ministerija niekados negalëjo iðsikovoti sau atskiro biudþeto 

(kreditø) reguliaraus diplomatinio kurjerio kelioniø 

apmokëjimui. Gal ir nedyvai – valstybës biudþetas 

ir finansai nelabai tà leisdavo. Taip mes tuo atþvilgiu ir 

„ðlubavome“ ligi pat paskutiniø laikø. Tokios sistemos 

iðdavos, suprantam, nebuvo geros. Kurjeris, vienà – 

antrà syká suvaþinëjæs, bûdavo tvarkoje. Bet vëliau, jau 

„apsipratæs“, pradëdavo ir ðá-tà „ðmugliuoti“. Todël vëliau, 

esant maþiausiam átarimui, toki „savanoriai“ jau 

negaudavo diplomatiniø paketø ir þinoma, kurjeriniø 

* Antspauduotas diplomatinis kurjerio maiðas arba lagaminas. 

** Kostiumui (angl. k.). 

liudijimø, – bent man esant uþsieniuose ir siunèiant 

paketus ið Pasiuntinybës. Nepaisant to viso grieþtumo 

ið mano pusës, ir mano Pasiuntinybës siunèiamam „kurjeriui“ 

teko vienà syká ákliûti. Tas buvo jau man esant 

Londone, – pradþioje, bene 1934 ar 1935 metais. To 

atsitiktinio kurjerio pavardës jau ir neprisimenu. Bet 

vienà dienà gaunu ið URM raðtà, kuriuo man praneðama 

ðtai kas: Esà Kaune staiga patëmyta stambokas praplitimas 

bene Parkerio, ar Watermano „fauntain Pen“ 

plunksnø. Atatinkami Finansø Ministerijos organai greit 

nustatë, kad jø plitimo ðaltinis – Karvelio krautuvë Laisvës 

Alëjoje. Tolimesnis tardymas parodë, kad esà tokiø 

plunksnø dëþelë pargabenta ið Londono... diplomatiniu 

kurjeriu. Kokio dydþio ji buvo – neturiu supratimo, 

bet aiðku, ir nedidþiausion dëþelën, tokiø plunksnø 

gali sutilpti kelio deðimtys. Tuojau ásakiau Patarëjui dalykà 

iðtirti. Pasirodë, kad tam tikrà laikà atgal yra buvæs 

toks atsitiktinas kurjeris, turás ryðio su paminëta krautuve 

(neatsimenu – bene net „kompanionas“). Tardymo 

pasiuntinybëje protokolas buvo mano persiøstas URM 

Ministerijai. Iðdavos: formaliai turëjau prisiimti kaltæ, – 

tas aiðku; kurjerio ekspedicijos priþiûrëtojas gavo grieþtà 

áspëjimà (aiðkinosi, kad neperþiûrëjo detaliai visos valizos 

– kas gal bût buvo ir teisybë – ir pasitenkino vien 

„kurjerio“ pareiðkimu, kad nieko neleistino joje nëra), 

o Karvelio krautuvës „kurjeriams“ buvo galas. Po to 

kurjeriø valizos turëjo bûti antspauduojamos mano akivaizdoje. 

Tas tik parodo, kokiø sunkumø turëta net ir 

þymiai vëliau su tokia pripuolamø kurjeriø sistema. Bet 

su kurjeriais Maskvon visà laikà buvo visai kitokia istorija. 

Istorija prasidëjo tuojau po Taikos sutarties su Maskva 

pasiraðymo 1920 m., kuomet prasidëjo ir reikalas 

siuntinëti diplomatinius kurjerius Maskvon ir ið Maskvos. 

Taip pat „atsitiktinius kurjerius“, nes kitokiø nebuvo. 

Kad tinkamai ávertinus (nors ir nemëginant teisinti) 

tø laikø (1920–1921–1922 metø) praktikà ðioje srityje, 

nereik iðleisti ið akiø keleto svarbiø dalykø: 

(a) Bendro chaoso, tuo laiku vieðpatavusio ne tik pas 

mus Lietuvoje, kaipo naujai atgimusioje ir nesuspëjusioje 

susitvarkyti valstybëje, bet ir abelnai visoj pokarinëj 

tø laikø Europoje – ypatingai gi santykiuose su chaotiðka 

Sovietø Rusija. Nebus gal perdaug pasakyta, kad 

tais laikais beveik visas Europos kontinentas (iðskyrus 

Anglijà, kur prieðkarinës tradicijos buvo pabojamos) 

þiûrëdavo á tuos dalykus labai palaidþiai. Pavyzdþiai: 

ir pas mus Lietuvon ateidavo panaðiø ðmugeliø – viena 

Vakarø valstybë prisiuntë savo misijai, kaipo „diplomatiná 

paketà“, èielà uþanstpauduotà vagonà, prikrautà 

ðilkinëmis moteriðkomis kojinëmis, likeriais ir, be ko 

kito, dar... Perkûne Dievaiti, guminiais mautinukais (mat, 

„higienos“ reikmenys)... Kitos vakarø valstybës „atstovas“ 

gabendavosi didelius kiekius vynø, likeriø ir gërimø 

ir sukraudavo juos vienam þinomam Kauno restorane, 

kur neva buvæs jo sandëlis, o faktinai jo ðitos 

Juozas SKIRIUS

siuntos buvo naudojamos kalbamojo restorano bizniui. 

Tais chaotiðkais laikais beveik viskas „buvo galima“ 

– kol nesusitvarkyta. 

(b) Ypatingai buvo þiûrima „per pirðtus“ á visa tai, kas 

lietë santykius (ne politinius) su Sovietais – viena, todël, 

kad Sovietai patys nesilaikë visø tø vakarietiðkø ir 

diplomatiniø „ceremonijø“, ir kad Sovietai nuskriaudë 

tûkstanèius ir tûkstanèius mûsø pilieèiø bei kitø valstybiø 

pilieèiø, uþgrobdami ir konfiskuodami jø turtà. Moralinis 

pagrindas tad buvo: atgauti, arba kompensuotis 

bent dalinai, kad ir neprisilaikant labai grieþtai visokiø 

formø, – bet, þinoma, nesileidþiant ligi tokio laipsnio, 

kuris grëstø rimtesniu konfliktu. Þodþiu, atrodë, kad 

tuo laiku þmonës buvo linkæ vaduotis paèiø rusø prieþodþiu: 

„vsio moþno, tolko ostoroþno“... Tokiais pagrindais 

iðsivystë ir tas „ðmugelis“ su Sovietais. Ir ne tik 

pas mus. Buvo juk þinoma, kad, pav., igauniai* galëjo 

iðsiveþti tokiu neva „ðmugelio“ keliu savo pilieèiø turto 

ne vagonais, bet, kaip sakoma, iðtisais traukiniais. Tik 

jie mokëjo tai padaryti, o mûsiðkiai visai nesugebëjo ir 

baigë skandalu. Nota bene: berods Prano Dailidës direktoriavimo 

URM–je laikais, buvo kieno tai mandru 

sumanymu sugalvota ir pas mus ðá „ðmugelio reikalà“ 

sutvarkyti, kad ir atskiriems pilieèiams, ir valstybei bûtø 

ið to naudos. Moralinis pagrindas buvo tas pats: duoti 

galimybës pilieèiams atgauti bent dalá jø þuvusio turto, 

arba gauti kompensatà uþ tai. O uþ paslaugà – ðiokia 

tokia nauda ir Iþdui. Tad ir sudaryta speciali komisija, 

dalyvaujant joje Valst. Konrolës, URM–jos ir, berods, 

Finansø m–jos atstovams. Procedûra buvo tokia: Dipl. 

kurjeriu parveþtus daiktus ði komisija perþiûrëdavo, 

ávertindavo pati (ar net pasikvietusi ekspertus „ið miesto“ 

– ásivaizdink tik sau!) ir 10% vertës turëjo eiti iþdui, 

– reiðkia, savininkas turëjo tiek sumokëti, gaudamas 

atveþtus daiktus (daugiausiai brangenybes). Ávertinimas, 

kaip galima spëti, tankiai bûdavo per aukðtas. Ið 

èia nepasitenkinimas. Tam visam bûdavo raðomas protokolas 

(kaipgi – formalus protokolas su visø komisijos 

nariø paraðais). Kadangi tai buvo tarpþiniminë komisija, 

tai reik spëti, kad ji buvo sudaryta su kieno tai þinia. 

Að apie tai asmeniniai nieko neþinojau: viena, p. Pranas 

Dailydë (mano kolega Administracijos departamente 

ir pats tos komisijos narys, berods) nebûdavo linkæs 

kooperuoti su kitais savo kolegomis, arba su jais ið 

kalno pasitarti – mëgdavo solo loðti; o antra, turbût 

manyta, kad tai grynai administracinis reikalas, visai 

neapeinantis Politikos departamento. Bet pasirodë kitaip: 

jis net labai „apëjo“ Politikos departamentà. Vienà 

graþià dienà pas mane Ministerijon uþëjo Sovietø Atstovas 

(pavardës jau ir neprisimenu dabar) ir sako: taip 

ir taip, jûs esà darote taip ir taip, valstybë ðmugelá ne tik 

proteguoja, bet ir pati já varo. Að buvau labai nustebæs. 

Sakau, tas negalimas dalykas. O jis man – pakiðo minëtos 

komisijos protokolo nuoraðà: þiûrëkit, – sako, – ir 

neklauskit, ið kur að já gavau, nes vis vien nepasakysiu... 

Að akis iðverèiau, pirmusyk apie toká dalykà iðgir- 

* Estai. 



dæs – ir neabejojau, kad jis sako tiesà: lietuviðkai raðytas 

dokumentas, su man þinomomis pavardëmis. Að 

atsipraðiau ir pasakiau, kad tai man yra labai didelë 

naujiena ir ar ji yra visai teisinga – að tai patikrinsiu, o 

kol kas að nieko daugiau pasakyti negaliu. „O kad ji 

teisinga, apie tai praðau neabejoti, – atsakë jis, – að tuo 

tarpu noriu tik jus áspëti, nes, kaip suprasite, tokiø dalykø 

mes, kad ir draugai su Lietuva bûdami, negalime 

toleruoti“. Toks, kiek dabar galiu prisiminti, buvo „tenor 

of his statement“ (po tiek metø paþodþiui neprisimenu, 

bet seansas buvo, kaip aukðèiau paminëta). 

Að pas savo Ministerá, pakëliau gvoltà. Að dabar tiksliai 

neprisimenu, ar jis man patvirtino Komisijos buvimà 

pats, ar paðaukë p. Dailidæ. Bet pasitvirtino, kad 

tokia komisija esanti ir, virðminëtais sumetimais, toká 

bizná varo. Esà jau keletas (o gal ir keliolika) tokiø protokolø. 

Man nereikëjo daug ir prirodinëti dabar to, kaip 

þlibus ir durnas, ir pavojingas toks sumanymas buvo. 

Kaipo politikos departamento direktorius, að turëjau 

teisæ reikalauti, kad toks „biznis“ bûtø tuojau nutrauktas 

ir pasiûliau savo Ministeriui ðá klausimà áneðti kabinetan 

pirma proga. Tas buvo padaryta ir pati komisija 

panaikinta. Að po to praneðiau Sovietø atstovui (þinoma, 

þodþiu), kad „yra ávykæs labai didelis ir apgailëtinas 

nesusipratimas“, kad „að esu labai dëkingas jam 

uþ „draugiðkà“ áspëjimà ir galiu já patikinti, kad ateityje 

nieko panaðaus nepasikartos“. Mûsø santykiai tuomet 

su Sovietais buvo draugiðki, pasisekë ðis incidentas likviduoti 

be didesnio skandalo ir komplikacijø su Sovietais. 

Tas yra vienas pridëtinis bruoþas platesnëje „ðmugelio“ 

istorijoj. Jis ávyko jau daug vëliau po Tamstos 

apraðomo incidento ir parodo tik vienà – kad ne tik 

Purickis, bet ir daugiau þmoniø tais laikais, dël ávairiø 

sumetimø, ar teisingiau gal dël neiðmanymo, buvo linkæ 

duoti þodþiui „ðmugelis“ labai plaèià ir iðgverusià 

interpretacijà. 

(3) Dr. Juozo Purickio vardas pasiliks turbût ant visados 

suriðtas su „ðmugelio operacijomis“. Tas ne be pagrindo, 

deja. Ir tai reikia labai didþiai apgailestauti, kad 

ðita jo silpnybë – ar gal bus geriau pasakius, jo keistai 

savotiðka paþiûra, pateisinanti tos rûðies operacijas, – 

meta ðeðëlá ant kitais atþvilgiais, galëtum pasakyti, pirmos 

klasës asmenybës. Nes Dr. Purickio bûta toli-graþu 

ne vidutiniðko kalibro vyru. Tà turi pripaþinti visi, 

kuriems, kaip ir man, teko arèiau ir nuodugniau jis 

paþinti. Nuodugniai, vakarietiðkos civilizacijos mastu 

iðauklëtas vyras; gerai besiorientuojàs taip naminëje, 

kaip ir tarptautinëje politikoje; sumanus parlamentaras; 

itin malonus asmeniniuose santykiuose; pirmos 

klasës publicistas-politikas; ðvelnutis linkui savo pavaldiniø 

Ministerijoj; niekados (arba beveik niekados) 

neiðeinantis ið lygsvaros (nesikarðèiuojantis) – rodësi, 

jis turëjo visus privalumus bûti pavyzdingu U. R. Ministeriu. 

Ir be abejonës bûtø buvæs – jeigu ne tas vienas 

„kink“ jo bûde, kuris galø gale pakirto jo politinæ karjerà 

ir pastatë kryþiø ant jo gero vardo. Visø jo gerø priva- 

ISSN 1392-0456 

43 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

44 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


lumø vargiai bus istorijoj, ar visuomenëje prisiminta, 

bet vienas jos mazgas (kink) jo karjeroje vargiai ar bus 

pamirðtas. Stebëtina, kad taip yra, bet drauge ir suprantama: 

primo, visuomenë gali atleisti, net pamirðti daugelá 

trûkumø eiliniam pilieèiui, bet ji niekuomet nepamirð 

nusikaltimø Ministeriui, kuris yra apvilktas jos pasitikëjimu, 

ið kurio laukiama, kad jis bûtø pavyzdys 

kitiems, kaipo atstovaujantis tautos ir valstybës ne tik 

interesus, bet ir garbæ; secundo, Dr. Purickis buvo kunigas, 

ið kurio laukiama bûti visuomet moralës (ne tik 

ástatymø) sargu; „ðmugelio“ sàvoka visuomenës akyse 

visuomet laikoma gal ne tiek nusidëjimu prieð ástatymus, 

kiek prieð moralæ: juo labiau laikomas nusikaltëliu 

ir smerkiamas, jeigu tokiu nusikaltëliu yra Ministeris, 

arba – kunigas. Ðios aplinkybës, be abejo, dar labiau 

sutirðtino bendro vaizdo varsas. 

(4) Kiek Dr. Purickis leisdavo tà „ðmugelá“ asmeninio 

pasipelnymo tikslais – to að negaliu pasakyti: viena, 

kaip jau minëta, að buvau nuoðaliai nuo ðiø operacijø, 

ir antra, að tokiam tvirtinimui neturiu neabejotinø priparodymø 

ir, todël, abelnai paëmus, I am willing to 

give him a benefito of doubt. Að bûèiau linkæs manyti, 

kad ðitoj visoj operacijoj jam greièiausiai galëjo tekti tik 

„guriniai nuo stalo“. Kitais þodþiais tariant, liûto dalis 

gal tekdavo kitiems. Pavyzdþiui, ne tik man, bet ir kam 

kitam tekdavo girdëti, kad esà labai dideli „diplomatiniai 

siuntiniai“ ëjo per Virbalá, uþadresuoti Berlynan 

(ypatingai dideli kilimai, puolantieji savo nepaprasta 

forma ir didumu). Ëjo indai (nors að asmeniniai priparodymø 

ir neturiu, kad jie, atvykus Berlynan, eidavo tø 

laikø vokieèiø Uþ. Reik. Ministrui Dr. Ratenau, kaipo 

„asmeninis prezentas“ (Dr. Purickis, dar prieð tai bûdamas 

Lietuvos Ministeriu Berlyne, buvæs artimai susipaþinæs 

su Dr. Ratenau). Tad ar ðitoks „ðmugelis“ buvo 

teisinamas „valstybiniø interesø“ sumetimais, að to neþinau, 

bet faktas, kad siauresniuose rateliuose tokios 

kalbos buvo. 

Bet kad Dr. Purickis ðmugelá, deja, toleruodavo – 

apie tai negali bûti jokiø abejoniø. Nors ir nemanyèiau, 

kad jis bûtø toleravæs kokainà, ar kitus narkotikus, 

jeigu bûtø apie tai þinojæs. Èia greièiausiai jo virðminëta 

tolerancija pasinaudojo kas kitas, juoba kad 

taip dideliø kiekiø (pora vagonø) negalëjo techniðkai 

sudaryti U.R. Ministerijos (tuomet) neskaitlingi valdininkai. 

Ton operacijon turëjo bûti átraukta kokia nors 

„organizacija ið miesto“ ir greièiausiai „mûsø pilieèiai“, 

turintieji tokiems geðeftams prityrimo, o taip pat ir stebëtino 

pasitikëjimo pas Dr. Purická. 

(5) Uþbaigai – keli þodþiai ir specifiniai bei tiesioginiai 

dël Tamstos manuskripto. Apie daugumà Tamstos 

suminëtø detaliø girdþiu pirmà syká, – net ir apie tai, 

kad Tamstos paties bûta „primadonna“ ðioje scenoje. 

Að ir tø laikø vice–ministeris Petras Klimas manëme, ir 

apie tai mums teko girdëti ið kai kuriø ðaltiniø – kad tai 

„Kraðto apsaugos Ministeris (Ðimkus) suveda savo sà- 

skaitas su Dr. Purickiu“ o jiedu, kaip þinoma, labai blogai 

asmeniniai sugyvendavo). Ið Tamstos niveliacijø dabar 

iðeitø, kad tokiam manymui visai nebuvo pagrindo. 

Staigus vagonø sulaikymas ant latviø sienos buvo 

taip man, kaip ir Petrui Klimui, didelë staigmena, nors 

mums paðaliais ir tekdavo iðgirsti, kad esà pasiøstas 

vienas-kitas vagonas. Aiðkinta drauge, kad tai einàs cukrus 

ir ypaè degtinë – spiritas, „uþ kuriø baèkà, kaipo 

reprezentacinæ dovanà, galima buvo esà gauti visai 

naujas garveþys“. (Tais laikais ëjo Taikos Sutarties vykdymas, 

numatantis tiek ir tiek geleþinkelio garveþiø ir 

kitø reikmenø perdavimà Lietuvai ir esà degtinës statinë 

sudarydavo visà skirtumà tarp gavimo sulûþusio 

garveþio, ar beveik naujo ir pirmos klasës stovyje esanèio 

„ekspresinio“ garveþio; imant tø laikø padëtá Sovietuose, 

argumentas, kuriuo ypatingai buvo susirûpinusi 

Susisiekimo Ministerija, iðrodë visai rezoningas, o 

be to sutinkantis su Lenino ðûkiu: „Grab nagrablennoje!“... 

Èia gali kilti ir dar vienas klausimas: Vice–Ministeris 

Klimas ir politikos Departamento Direktorius Balutis turëjo 

bûti dideli þiopliai, jeigu jie neþinojo apie jau nuo 

ilgesnio laiko einantá „ðmugelá“ o jeigu jie þinojo, tai 

kodël neintervenavo? Faktas yra, kad mudu su Klimu 

þinojome, nors ir nenusimanëme tiksliai dël jo didumo. 

Faktas taipgi yra, kad mes ne syká mëginome dël to pas 

Ministerá P–ká intervenuoti net ligi „vidujinio skandalo“, 

kuomet uþ vienà tokià intervencijà jis mums davë tikros 

„pylos“ (vienintelis atsitikimas) ir pastatë mudu prieð klausimà: 

„Kas atsako prieð Seimà uþ Uþsienio Reikalø Ministerijà 

– judu, ar að?“ Turëjome pripaþinti, kad ne mes, 

bet jis. Ir todël, kai mûsø tokios intervencijos nuëjo ant 

ðuns uodegos, mudu su Klimu nutarëva „spjauti“ ir uþsiimti 

toliau grieþtai tik savo darbu, daugiau nesikiðant á 

„administracijà“. Kiek vëliaus ministeris Purickis pasirûpino 

pravesti savo asmens (Ministerio) Sekretoriaus etatà 

ir pasikvietë klaipëdietá Dr. Oþelá (jau mirusá neseniai 

Vokietijoj). Po to per já ëjo ir ministerio ðifruotos asmeninës 

telegramos specialiai susitaisytu ðifru. Paprastai mes 

su Klimu jø nematydavome (nors visos ðifruotos telegramos 

turëjo eiti per Klimà, ar mane). Apie ðio specialaus 

ðifro buvimà suþinojome tiktai kuomet viena tokia telegrama 

netyèiomis pakliuvo pas mus bendra tvarka, ir kuomet 

vël teko intervenuoti pas Ministerá (truputá naiviai, 

With a tong in the cheek): „Ar Ministerija turi jau naujà 

ðifrà?“... 

Taigi turite dabar platø background prie Jûsø apraðyto 

incidento, kuris, kaip matote, yra tik vienas, kad ir 

kulminacinis fragmentas. Tas vien Jûsø asmeninei þiniai 

ir orientacijai – grieþtai. Ðio laiðko nuoraðo að taipgi 

niekam nesiunèiu. Bet galësiu pasiøsti tik tiems asmenims, 

kuriems Jûs pasiøsite savo „Sacharino bylà“ – 

jeigu nutarsite siøsti ir man apie tai praneðite. 

Su geriausiais linkëjimais, 

B. K. Balutis. 

Juozas SKIRIUS

Aleksandras BALTRÛNAS 

Senovës lietuviø svorio matai 

MOKSLO ISTORIJA 


Matematikos ir informatikos institutas, Akademijos 4, LT 2600 Vilnius, el. paðtas: jurgita@ktl.mii.lt. 

Gauta 1998 m. vasario 4 d. 

Ið Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës (LDK) raðtiniø 

aktø matyti, kad LDK buvo vartojami tokie svorio 

(masës) matai: svaras, vaðkas, pundas, pundelis, pû- 

1. Keletas pastabø dël svorio mato 

vaðkas kilmës 

Pagrindinis svorio (masës) matas senovës Lietuvos 

raðtuose turëjo tokius pavadinimus: vaðkas ir svaras. 

Kartais yra sutinkamas pavadinimas funtas, bet daþniausiai 

jis þymëjo svetimus (lenkiðkus ar kt.) matus. 

Arba já vartojo ateiviai raðtininkai, bet ir tada pridëdami 

þodelá „lietuviðkas“ (pavyzdþiui, 1721 m. Subaèiuje 

(Ukmergës pavietas) raðoma: “…wazyã litewskiey wagi 

funtow…“ (1)). Buvo mëginama ðá pavadinimà sulietuvinti, 

tam tikslui vartojant þodá „pundas“ (K. Sirvydo 

þodyne centneris ávardintas kaip ðimtapundis (2)). Taèiau 

„pundas“ jau turëjo savo kità reikðmæ, ir tos pastangos 

rezultatø nedavë. Tiesa, lenkø literatûroje pagrindiniai 

lietuviðkieji svorio matai irgi nebuvo vadinami 

þodþiu „funt“. Antai svaras buvo verèiamas pasenusiu 

gwicht, ko gero, atëjusiu ið vokieèiø kalbos. O 

Lietuvoje raðytuose raðtuose daþniausiai vartojamas 

svor (kanceliarinëje slavø kalboje ið pat pradþiø net 

kalkë „âåñû“), vosk (beje, 1547 m. lotyniðkai raðytame 

raðte atrandamas net þodis woskones (3)). 

Svaras imtas vartoti kur kas vëliau uþ vaðkà ir jau 

XVII a. pabaigoje já beveik iðstûmë. Antai Ðiaulënuose 

(Viduklës valsèius) 1594 m. (ir 1617 m.) raðoma: “Powinnosc 

…z wùoki woskow 5 …“, o jau 1647 m.: „Powinnosc 

… z wùoki … lnu sworow piæc …“(4). Svorio 

matas vaðkas Lietuvoje þinomas gana seniai, tikriau- 


das, akmuo, bezmënas, birkavas, laðtas, centneris, 

lotas. Tiesa, ne visi ir ne visur jie buvo vartojami 

vienu metu. Juolab, kad LDK jungë þemes, kuriose 

gyveno ávairios tautos su savitomis kultûromis. Be 

to, dalis tø matø (pavyzdþiui, birkavas, laðtas, centneris) 

buvo svetimi, adaptuoti prie vietos sàlygø. Tai 

daugiau ar maþiau iðtyrinëti matai. Ðiame darbe apsiribosime 

matais, kurie buvo bûdingi tik etninei Lietuvai, 

– bûtent, svaru, vaðku, pundu ir pundeliu. Pirmame 

skirsnyje aptarsime vienà prielaidà dël svorio 

vieneto vaðkas kilmës. Antrajame skirsnyje apþvelgsime 

svorio matø pundas ir pundelis atsiradimà bei 

jø kaità. 

siai paplitæs kartu su prekyba vaðku. Bitininkystë Lietuvoje 

buvo labai svarbi ûkio ðaka. Yra þinoma, kad jau 

1279 m. jotvingiai nederliaus metais rusø kunigaikðèiams 

mainais uþ javus, davë be kita ko, ir vaðko. Viduramþiais, 

kada vaðko paklausa Europoje buvo gana 

didelë, ketvirtadalá Lietuvos prekiø sudarë vaðkas. Antai 

þinoma, kad 1500–1550 m. ið Lietuvos kasmet buvo 

iðveþama per 1500 t vaðko. Tik nuo XVI a., ëmus 

kirsti miðkus, vaðko ir medaus eksportas pradëjo maþëti. 

Ko gero, dël tos prieþasties ir buvo uþmirðtas toks 

svorio matas kaip vaðkas. 

Vaðkas grynai lietuviðkas svorio matas, – jis neminimas 

kitose kalbose. Kitose ðalyse buvo vartojami kitokie 

vaðko svorio matai, kaip antai, kapa (sen. vok. cap), bezmënas 

(sen. vok. besemen), vaðko ketvirtis, vaðko tûkstantis 

(sen. vok. thusendt wachs ). Ðie vaðko svorio matai 

minimi Kryþiuoèiø ordino, rusø þemiø (Novgorodo, 

Smolensko, Polocko) raðtuose, – akivaizdu, kad jie atsirado 

vykstant prekybai vaðku tarp ðiø kraðtø. Ypaè atkreiptinas 

dëmesys á matà, kurá latviø mokslininkas 

J. Zemzaris pavadino vaðko tûkstanèiu (latviðkai vaska 

tûkstotis), o senuose vokiðkuose raðtuose jis vadinamas 

thusendt wachs, thusend wachs. Ið Kryþiuoèiø ordino 

susiraðinëjimo suþinome, kad jis prilygo 2 Rygos birkavams 

(„Item 1 thusend wachs in Leufland machet 

ISSN 1392-0456 

45 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

46 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


2 Schiffpf.“ (5)). Kita vertus, yra þinoma, kad 4 Rygos 

birkavai buvo lygûs 5 Prûsijos birkavams, t.y. 2000 Prûsijos 

svarams (5 × 400=2000) (6). Kitaip tariant, vaðko 

tûkstantis prilygo 1000 Prûsijos svarø. Bet turime prisiminti, 

kad Lietuvos svaras buvo lygus Karaliauèiaus svarui 

(H. Ùowmianski raðo: „Grzywna ùitewska byùa rownà 

kroùewieckiej …“ (7)). Vadinasi, vaðkas prilygo tûkstantajai 

daliai mato, vadinamo vaðko tûkstanèiu. Dar vertëtø 

atkreipti dëmesá á vokiðkàjá ðio mato pavadinimà thusendt 

wachs. Visai tikëtina, kad per daugelá amþiø galëjo 

pasikeisti þodþiø jungimo taisyklës. Taèiau vis tiek 

pavadinimà „thusend wachs“, norime versti ne „vaðko 

tûkstantis“, o „tûkstantis vaðkø“. Tada galima paaiðkinti 

ir pagrindinio lietuviø svorio mato vaðkas kilmæ. Ko gero, 

net pats pavadinimas „vaðkas“ yra svorio, vokiðkai 

vadinamo thusendt wachs, dalies pavadinimo kalkë. 

Yra þinoma, kad viduramþiais buvo vaðkinës – spe- 

2. Svorio matas pundas ir jo dariniai 

Þodis pundas dabar retas lietuviø kalboje. Net „Kalbos 

praktikos patarimuose“ jis paþymëtas kaip „neteiktina 

svetimybë“ (12). O buvo laikas, kada jis buvo 

paplitæs greta kitø lietuviø kalbos þodþiø. Net dariniai, 

kilæ ið jo, kaip lituanizmai yra perëjæ á baltarusiø kalbà. 

Akad. Z. Zinkevièius þodá ïóíäåëü nurodo kaip baltarusiø 

kalbos lituanizmà, pastebëtà ðiauriniame pasienio 

ruoþe maþdaug iki Naruèio eþero (13). Pundel, 

ïóíäåëü daþni senosios Lietuvos raðtø kalboje. Kà ten 

raðtinës – pundelis minimas net XVIII a. LDK Iþdo komisijos 

universaluose. Pasirodo, þodis pundas turëjo 

net kelias reikðmes. Viena jø – „ryðulys, glëbys, kuokðtas“. 

Antai K. Boruta savo knygoje „Sunkûs paminklai“ 

raðo: „Ið krûmø iðlindo kaþkokia þmogysta su dideliu 

pundu ant nugaros ir ryðuliais rankose“. Bûtent tokia 

reikðmë dabar ir vadinama neteiktina svetimybe. 

Kita pundo reikðmë dabar beveik pamirðta, tik retkarèiais 

senø þmoniø pavartojama. Ðtai Alsëdþiuose 

(Plungës raj.) uþraðytas toks pasakymas: “Rugiø pûras 

sveria tris pundus“ (14). O seniau ðis þodis ta reikðme 

bûdavo sutinkamas ir raðtuose. Antai S. Daukantas raðo: 

“Iðleido par rubeþiø daugiaus ne tûkstantæ pundø 

vaðko“. Kaip matome, pundas èia reiðkia svorio matà. 

Ar sunkus buvo pundas? Atsakymà galima rasti A. Juðkos 

þodyne: “Keturias deðimtis svarø turi pundas“. Tiesa, 

K. Sirvydas savo trikalbiame þodyne pundu ávardija 

30 svarø svorá (“Pondus triginta librarum“ (15)). Bet tai 

tikriausiai dël svarø vertës ávairovës. Taèiau 40 svarø 

turëjo ir rusiðkasis pûdas. Ar kartais pundas negiminingas 

rusiðkajam pûdui? Pasirodo, ne tik giminingas, 

bet, ko gero, ir atëjæs tais paèiais keliais. Mat lotynø k. 

yra þodis pondus, kuris reiðkë „svaras, svoris“ (16). Tai 

buvo senovës Romoje vartotø masës matø libra ir asas 

sinoniminë iðraiðka. Libra ávairiais laikais ir ávairiose 

cialios vaðko dirbtuvës, kurios apdirbdavo, grynindavo 

vaðkà ir, pasiekus reikiamà standartà, já uþantspauduodavo 

(þr. (8)). Tad galima spëti, kad buvo specialios 

formos, kurias uþpildþius buvo gaunami svaro svorio 

vaðko gabalai, savotiðki svorio etalonai. Galimas dalykas, 

kad tokie vaðko gabalai ir buvo pavadinti tiesiog 

vaðku. Juolab, kad, kaip matyti ið J. Bretkûno Biblijos 

1590 m. rankraðèio (9), viena þodþio vaðkas reikðmë 

yra svarstis (10). Ar ne todël K. Sirvydo þodyne (III leidime) 

pateikiamas toks vertimas: „Funtowy / Libralis, librilis 

/ waßko metu tuoris / funta òwerius“ (11), kitaip 

tariant, „svarà sveriàs“ ir „vaðko matà turás“ þymi tà 

paèià savybæ. Tuo galima paaiðkinti, kodël, sumaþëjus 

prekybai medumi ir vaðku, svorio mato pavadinimas 

pakito – ið þmoniø gyvenimo iðnyko ðie natûralûs svorio 

mato etalonai. Jiems iðnykus, ir pats pavadinimas 

vaðkas pasidarë alogiðkas. 

vietose turëjo skirtingà reikðmæ. Tik I a. Vidurþemio jûros 

pakrantëse maþoji libra pasidaro lygi 360 g, o didþioji 

libra – 410 g. Kartu su lotynø kalba pondus atkeliavo 

á senovës skandinavø kalbà, o ið jos ir á rusø. Beje, 

rusø kalboje pûdas reiðkia ne tik svorá, bet taip pat 

apibûdina ir sunkumà. Rusijoje pûdas pasirodë anksti, 

– jis sutinkamas jau XII a. metraðèiuose ir iðlikusiose 

prekybos sutartyse. Tad jau tada jis buvo tvirtai prigijæs. 

Ið rusø kalbos pûdas kaip pundas galëjo ateiti ir á 

lietuviø kalbà. Manoma, kad tai ávyko tarp IX a. antrosios 

pusës ir XII a. pradþios. Tokios nuomonës laikësi 

garsus lietuviø kalbininkas K. Bûga, spëjæs, kad pundas 

atëjo ið rusø kalbos ne vëliau kaip X a. pradþioje 

(17). Tiesa, akad. Z. Zinkevièius raðo, kad pundas „á 

lietuviø kalbà gali bûti patekæs ir be slavø tarpininkavimo 

ið senovës skandinavø arba (vëliau) ið Rytø Prûsijos 

vokieèiø (…) kalbø“ (18). 

Bet kodël lotyniðkasis pondus lygus vienam svarui, 

o lietuviðkasis pundas – 40 svarø? Tikriausiai taip atsitiko 

todël, kad senovës Romoje gyvavæs posakis pondo 

libra arba pondo uncia reiðkë svorá apskritai. Todël 

á Rusijà atëjæs pondus – pûdas ið pradþiø ir þymëjo 

didelá svorá (1405 m. raðoma: „À ñîëü âåñèòè ïóäíûì 

ðåìíåìü ïî ñòàðîìó çàêîíó“ (19)). Tik vëliau jis buvo 

prilygintas 40 grivinø (nuo XVI a. grivina imama 

vadinti vokiðkuoju svaro (pfund) vardu – „funtu“, kilusiu, 

beje, ið pondus). Ðitaip á Rusijà skirtingais keliais 

atkeliavo vienas ir tas pats pavadinimas, tapæs dviejø 

svorio matø vardais. Lietuvoje taip neatsitiko, nes èia 

nuo seno buvo savi svorio vieneto vardai – vaðkas ir 

svaras, kuriø funtas nesugebëjo iðstumti. Tiesa, þinome, 

kad buvo bandyta funtà sulietuvinti – be aukðèiau 

minëto pundo norëta vartoti puntà (1660 m. Chylinskio 

Biblija) (20). Bet galbût ðià painiavà sukëlë tai, jog 

Aleksandras BALTRÛNAS

Lietuvoje pundas buvo ne itin populiarus. Kanceliarinëje 

slavø raðtijoje já iðstûmë pûdas (beje, ne visada – 

antai 1599 m. Laigiuose (Rietavo v.) minimas kaip tik 

pundas (21)). Lenkiðkuose ir lietuviðkuose raðtuose pamaþu 

prigijo Vakarø Europoje buvæs svorio matas akmuo, 

lygus 30–40 svarø. K. Sirvydo þodyne ðalia lenkiðkojo 

akmens pavadinimo „kamien“ (lotyniðkai ávardyto 

30 svarø svoriu) yra nurodomas lietuviðkas atitikmuo 

pundas. Taèiau jau 1766 m. LDK akmuo buvo 

áteisintas kaip oficialus matas, lygus 40 svarø (22). Beje, 

oficialiuoju matu jam teko bûti tol, kol rusø valdþia 

neávedë savo matø. Gal todël A. Juðkos þodyne akmuo 

tapatinamas su pûdu („Trys akmenai (pûdai) miltø“). 

Nepaisant to, liaudies atmintyje akmuo iðliko ilgai. Jo 

pëdsakus galima atrasti net 1883 m. „Auðroje“, kur 

raðoma: “Akmuo rugiø Ðiauliuose 1 rub. 3 kap.“. Sviesto 

akmuo minimas ir F. Kurðaièio þodyne. 

Kitokios dalios susilaukë pundo darinys pundelis. 

Taèiau jo iðtakø irgi reikia ieðkoti ne Lietuvoje. 1269 m. 

Novgorodo sutartyje su vokieèiø miestais ir Gotlandu 

minimas Livonijos svaras, lygus pusei pûdo. Jau pats 

Livonijos svaro, dar vadinto lisfuntu (nuo vokieèiø livisch 

pfund), pavadinimas rodo jo atsiradimo vietà. 

Nenuostabu, kad jis ilgiausiai iðliko bûtent Latvijoje, 

Estijoje, Suomijoje. Suomijoje jis buvo vartotas net iki 

metrinës matø sistemos ávedimo (1887–1892) (23). Beje, 

lisfuntas paplito beveik visuose germanø kraðtuose. 

Þymus metrologijos tyrinëtojas Tadas Èackis (1765– 

1813) lisfuntà net vadina ávairiu jûros matu. Tiesa, ne 

visur jis buvo vienodas – antai Hamburge ir Kelne lisfuntà 

sudarë 14, Olandijoje – 15 svarø (24). Kai kuriuose 

rusiðkuose ðaltiniuose Livonijos svaras net pavadinamas 

pûdeliu (ïóäîê). Lietuviðkasis jo analogas 

gavo malonybiná pundelio vardà (tiesa, ne visur – Skuodo 

raj., Kretingos raj., Maþeikiuose buvo vartojami þodþiai 

lyspundë, lyspundis (25)). Pundelis buvo kur kas 

populiaresnis uþ pundà. Ið senøjø raðtø suþinome, kad 

juo þymëjo druskos (1585 m. Krekenavoje), medaus 

(1606 m. Upytës paviete), sviesto svorá (26). Taèiau daþniausiai 

pundeliais matuodavo linø duoklæ. Mat XVII a., 

sumaþëjus grûdø paklausai rinkoje, dvarininkai pradëjo 

ið valstieèiø duoklæ imti ne pinigais ar grûdais, o 

linais. Linø pluoðto kiekis buvo matuojamas jo svoriu 

arba apimtimi (nes ilgis buvo daugiau ar maþiau pastovus 

natûralus dydis). Pundelis buvo stambus matas, 

tad ið pradþiø linus sverdavo svarais arba vaðkais. 

1594 m. Ðiaulënuose (Viduklës v.) nurodyta nuo valako 

imti penkis vaðkus linø. 1617 m. èia jau matuojama 

svarais – liepiama imti 5 svarus. Kaimo (ar kitos gyvenvietës) 

duoklë jau ávardijama pundeliais. Linø pundeliai 

minimi 1597 m. Kupiðkyje, 1636 m. Tirkðlënuose 

(Upytës pavietas), 1684 m. Subaèiuje, 1740 m. Valmonyse 

(Upytës pavietas) raðytuose aktuose (27). Nesunku 

pastebëti, kad tai Lietuvos ðiaurë, labiausiai tuomet 

veikiama Rygos prekybiniø ryðiø. Gal todël ir ðiandien 

ten uþtiksim posakius, kuriuose minimi pundeliai. Vaðkuose 

(Pasvalio raj.) uþraðytas toks pasakymas: “Uþ 

pundelá miltø visà dienà dirbo“. 



Linus sverti ne visuomet bûdavo patogu, todël ilgainiui 

pereita prie paprastesnio skaièiavimo saujomis. Juolab, 

kad buvo pradëtas vartoti matas buntas (aktuose 

sutinkamas jau 1592 m.). Jis kilæs ið vokiðko tarmiðko 

bunt, reiðkusio „ryðulys, glëbys, kûlys“. 1684 m. Subaèiuje 

buvo liepiama seniûnijai duoti 10 saujø linø duoklæ 

(„Ùnu powinni byùi na podstarosciego dac po n o 10 garsci 

… “ (28)). 10 saujø duoklës dydis taip paplito, kad net 

imtas vadinti deðimtimi. Antai 1703 m. Subaèiuje raðoma: 

„… deðimtyje turi bûti 10 gerø saujø“ („… a w dziesiàtku 

ma byc garsci dobrych n o 10 …“) (29). Todël ten 

buvo liepiama duoti 4 deðimtis gerai iððukuotø (dobrego 

wyszesanego) linø. Deðimtis buvo paplitusi ne tik 

Lietuvoje, bet ir rusø þemëse. Tiesa, ne visur jos vienodos 

– Jaroslavlio ir Kostromos gubernijose prilygo 12 saujø 

(ïîâåñìîâ) (30). Deðimtis Lietuvoje dar kai kur buvo 

vadinama gráþte. Ðtai 1671 m. Dusetose (Ukmergës pavietas) 

nuo valako nurodoma duoti 6 deðimtis linø, o 

jau 1687 m. – ðeðias gráþtes (31). 

O kiek gráþèiø sudarydavo pundelá? Deja, aiðkaus 

atsakymo á ðá klausimà nëra. Antai 1703 m. Subaèiuje 

paþymima, kad „pundelyje turi bûti 10 gero svorio (wagi 

dobrey) deðimèiø“. O ðtai 1740 m. Valmonyse (Upytës 

pavietas) raðoma: „Nuo valako … linø po dvi gráþtes, ið 

viso visi (12 valakø) du pundelius…“. Vadinasi, pundelá 

èia sudarë 12 gráþèiø. Kita vertus, 1750 m. Þagarëje 

nurodoma, kad pundelyje turi bûti po septynias 

gráþtes. 

Tokia ávairovë neturëtø labai stebinti – tuomet ávairiose 

vietose buvo skirtingi pradiniai matai (pavyzdþiui, 

svaras). Be to, tais laikais tarsi postulatas galiojo taisyklë: 

„kaina yra matas“ – tuo paèiu vardu vadinti kiekiai 

kainuodavo vienodai. Todël nori nenori ávairiø ðaliø 

vienvardþiai matai turëdavo turëti skirtingus frakcijø 

kiekius – prieðingu atveju jø svoris bus nelygus. Bet visi 

nori pigiai pirkti, o brangiai parduoti. Todël feodalizmo 

laikotarpiu pastebëtas ádomus reiðkinys: renkant 

duokles vartotas „virðmatis“, kartais net ketvirèiu didesnis 

uþ áprastàjá matà. Kitaip sakant, feodalizmo laikotarpiu 

matø ávairovë buvo neiðvengiama. 1684 m. 

Subaèiuje paþymima, kad pundelyje yra 20 svarø (tik 

neþinia kokiø). Jono Hermano ið Niborko 1673 m. instrukcijoje 

pundelis yra prilyginamas 18 svarø („…od 

kaýdego pundeùia albo 18 funtow…“). 1758 m. Davainiðkyje 

(Upytës pavietas) pundelis apibrëþiamas kaip 

25 Berlyno svarai (t. y. beveik 30 lietuviðkøjø svarø). 

30 svarø pundelis 1768 m. nurodomas Vasaknose (Ukmergës 

pavietas) (32). Kaip matome, kai kur pundeliai 

virsdavo iðtisais pundais. Gal todël 1781 m. LDK Iþdo 

komisija savo universale nurodo, kad pundelis turi 

20 svarø, o tiems, kurie Ukmergëje prekiauja linø pundeliais, 

siûloma pundeliø skirtumà prilyginti trims svarams: 

„W ùnach zas w Wiùkomierskim na Pundùach 

kupowanych, poniewaý handùuiàcy pospoùicie wyýey 

3-ma funtami Pundùa na torgach rachuià“ (33). Taèiau 

ir ðis ásakas neuþkirto kelio apgaudinëjimams. Antai ið 

1783 m. Subaèiuje darytø skaièiavimø matyti, kad ten 

pundelis prilyginamas 24 svarams (34). O ðtai 1795 m. 

ISSN 1392-0456 

47 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

48 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


Dagiliuose (Ukmergës pavietas) pundelis buvo sutapatintas 

net su 25 svarais (35). 

V. Martinkënas (o juo sekdami ir kai kurie kiti autoriai) 

pundelá prilygina 14 lietuviðkøjø svarø, lygiø 20 Rygos 

svarø (36). Reikia manyti, kad tokia prielaidai atsirasti 

padëjo 1721 m. Subaèiuje padarytas áraðas: „pundel 

zas ma wazyc ùitewskich funtow n 0 14, co uczyni 

ryzkich 20 …“ (37). Þinant, kad Lietuvos svarai buvo 

lengvesni uþ Rygos svarus, galimos dvi prielaidos: arba 

èia padaryta korektûros klaida (turi bûti ne 14, o 

24), arba imami sudvejinti lietuviðkieji svarai (apie tokià 

galimà praktikà reikia spræsti ið vieno 1758 m. Ðau- 

Nuorodos 

1. Jablonskis K. Lietuviðki þodþiai senosios Lietuvos 

raðtiniø kalboje. 1. – Kaunas. – 1941. – P. 287. 

2. Pirmasis lietuviø kalbos þodynas. Konstantinas Ðirvydas. 

Dictionarium trium linguarum. – V., 1979. – 

P. 126. 

3. Chmiel A. Þrodla do historyi sztuki i cywilizacyi w 

Polsce. I. – 1911. – P. 230. 

4. Jablonskis K. … – P. 230. 

5. Sattler C. Die Handelsrechnungen des Deutschen 

Ordens. – Leipzig, 1887. – S. 173. 

6. Zemzaris J. Mçrs un svars Latvijâ 13 –19 gs. – Riga, 

1981. – P. 154. 

7. Ùowmianski H. Akty cechow Wilenskich. – T.1. – 

V., 1928. – P. 2. 

8. Dundulienë P. Lietuviø etnologija.– 2-asis papild. 

leid. – V., 1991. – P. 62–63. 

9. Bretkûnas J. Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas 

Lietuwischkai pergulditas per Jana Bretkuna 

Lietuvos Plebona Karaliaucziuie. – 1590. 

10. Lietuviø kalbos þodynas. – T. XVIII. – V., 1997. – 

P. 384. 

11. Pirmasis lietuviø kalbos þodynas. … – P. 162. 

12. Kalbos praktikos patarimai.– 2-as patais. ir papild. 

leid. – V., 1985. – P. 239. 

13. Zinkevièius Z. Lietuviø kalbos istorija. T. 2. Iki pirmøjø 

raðtø. – V., 1987. – P. 61 – 62. 

14. Lietuviø kalbos þodynas. – T. X. – V., 1976. – 

P. 913–914. 

15. Pirmasis lietuviø kalbos þodynas. … – P. 93 

16. Dumèius J., Kuzavinis K., Mironas R. Elementa latina. 

– V., 1978. – P. 237. 

17. Bûga K. Kalëdø vardo kilmë // Viltis, Mokslo ir Literatûros 

Kalëdø priedas. – 1913. – P.9 – 11. 

kote daryto áraðo (38)). Mano manymu, pirmoji prielaida 

yra labiau tikëtina. 

Ilgainiui, nustojus mokëti linø duoklæ, ir pundelis 

nustojo buvæs svorio matu. Be to, sumaþëjo iki 20 saujø. 

Ðiaulënuose (Radviliðkio raj.) yra uþraðytas toks pasakymas: 

„Ádaviau verpëjai verpti du pundelius linø“ 

(39). Tikriausiai tai atsitiko ne be átakos latviø, kurie 

linus matuodavo buntais, pëdais, saujomis (2 saujos 

sudarë pëdà, o 10 pëdø – buntà) (40). Ir, þinoma, dël 

þodþiø pundas bei buntas fonetinio panaðumo. 

Pastaba. Darbas atliktas, parëmus Lietuvos valstybiniam 

mokslo ir studijø fondui (projektas Nr. 96-204/3F). 

18. Zinkevièius Z. … – P. 72. 

19. Ñêóðàò Ê. Å. Äàóíià áåëàðóñêià ìåðû. – Ìiíñê, 

1974. – Ñ. 113. 

20. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. 

– B.1 – Heidelberg, Göttingen, 1962 – 

P. 667. 


22. Volumina legum, T.7, Kraków, 1860. – P. 230. 

23. Øîñòüèí ÍÍ.À. Î÷åðêè èñòîðèè ðóññêîé 

ìåòðîëîãèè. XI – íà÷àëî XX âåêà. – M., 

1990. – Ñ. 215. 

24. Ìàòèíñêèé M.A. Îïèñàíèå ðàçëè÷íûõ ìåð è 

âåñîâ ðàçíûõ ãîñóäàðñòâ. – ÑÏá., 1779. – 

Ñ. 71–72. 

25. Lietuviø kalbos þodynas. – T.VII.– V., 1966. – P. 577. 

26. Jablonskis K. … – P. 285–287. 

27. Ten pat. 

28. Ten pat. – P. 286. 

29. Ten pat. – P. 287. 

30. Ìîë÷àíîâà Ë.À. Íàðîäíàÿ ìåòðîëîãèÿ. - 

Ìèíñê, 1973. - Ñ. 64. 


32. Ten pat. – P. 286 – 287. 

33. Kommissya Rzeczypospolitey Skarbu W.X.L. – 

Grodno, 1781. 


35. Ten pat. – P. 287. 

36. Martinkënas V. Matai senovës Lietuvoje // Kraðtotyra. 

– V., 1966. – P. 127. 


38. Ten pat. – P. 231. 

39. Lietuviø kalbos þodynas. – T. X. … P. 913–914. 

40. Zemzaris J. … – P. 138. 

Aleksandras BALTRÛNAS

Jûratë BARANOVA 

ISTORIJOS FILOSOFIJA 

Istorija ir istoriosofija: ar istorikui reikalinga 

klasikinë istorijos filosofija? 

Vilniaus pedagoginis universitetas, T. Ðevèenkos 31, LT 2009 Vilnius. 

Gauta 1998 m. gruodþio 22 d. 

Istorikas þvelgia á istorijà visai kitaip negu istoriosofas. 

Istorikas kalba apie atskiro ávykio ar ávykiø serijos 

prasmæ, o tai visai kas kita, negu istorijos kaip visumos 

prasmë, kurios ieðko istoriosofas. Ieðkant galutinës istorijos 

prasmës, aprëpiama ne tik tai, kas atsitiko praeityje, 

bet ir kas atsitiks (ar turëtø atsitikti) ateityje. Tuo 

tarpu istoriko tikslas yra ne kurti abstrakcijas apie praeitá 

ir ateitá, o tik papasakoti, kas atsitiko praeityje. Todël 

kyla klausimas, kam istorikui reikalinga istorijos filosofija. 

Gal apskritai istorikas gali be filosofijos apsieiti? 

1. Á paskutiná klausimà teigiamai atsakytø istoristas 

(1). Istorizmas – tai istorinë metodologinë nuostata, teigianti, 

kad norint suprasti bet kurio istorinio reiðkinio 

(tautos, instituto ir t. t.) prigimtá, reikia nagrinëti jo istorijà 

(2). Istorija – tai pats gyvenimas. Istoristas pasakoja ir 

apraðo reiðkinio istorijà. Jis atsisako aprioriniø principø 

bei schemø. Tik pati istorija esanti istorinio veiksmo 

pradþia ir pabaiga. Filosofija istoriniam màstymui esanti 

svetimkûniðka. 

„Yra du keliai susipaþinti su þmoniø darbais: per atskirybæ, 

arba – per abstrakcijà“ (3), raðo istorizmo pradininkas 

vokieèiø istorikas von Ranke knygoje „Pasaulio 

istorija“ (Weltgeschichte). Ðie du þiniø ðaltiniai, jo manymu, 

turi bûti atskirti. Filosofas pradeda nuo bendrybës. 

Istoriko tikslas – atskirybë. Jis pradeda nuo ávykiø individualumo, 

svarsto individualius faktus ir taip, Ranke’s 

manymu, gali pereiti prie bendro poþiûrio á ávykius. Istorija 

irgi galinti pakilti iki objektyviai esamø ryðiø tarp faktø 

paþinimo. Klysta tie istorikai, kurie mato istorijà tik 

kaip faktø sankaupà arba sujungia juos bendràja morale. 

Istorikas, teigia Ranke, neturi pamirðti visuotinybës. 

Taèiau ne aprioriðkai, ne taip, kaip filosofas. Màstydamas 

apie atskirybes – individus, tautas ir t. t. – istorikas 

pajëgus áþvelgti juos siejanèius ryðius, kuriø dëka jos 

Istorija ir istoriosofija: ar istorikui reikalinga klasikinë istorijos filosofija? 


áeina á visuotinæ istorijà. „Mûsø dëmesys, – raðo Ranke, 

– turi bûti nukreiptas ne á idëjas, bet á paèias tautas, 

kurios pasirodo kaip istorijos veikëjai, á jø tarpusavio 

kovas, á jø vystymàsi ðiø taikingø ir karingø santykiø 

viduje“ (4). Galia, kuri visais laikais reiðkiasi santykiuose 

tarp tautø, Ranke’s supratimu, neturi bûti suprasta vien 

kaip grubi kova. Pati galia turinti dvasinæ esmæ ir prigimtiná 

genijø, kuris ir sukuria istoriná gyvenimà. „Istoriko 

uþduotis yra suvokti ðio gyvenimo egzistencijà, kurio 

negalime apraðyti mintimi ar þodþiu. Dvasia, pasirodanti 

pasaulyje, nëra suprantama. Ji uþpildo visas savo bûties 

ribas savo buvimu; niekas joje nëra atsitiktina; jos apraiðkos 

randamos visur“ (5), raðo Ranke, priartëdamas 

prie savo laikmeèio vokieèiø romantikø (6). 

Ranke áþvelgë radikalø savo metodo skirtingumà nuo 

istorijos filosofø. Filosofai visø pirma, jo manymu, ið 

begalinës daugybës faktø pasirenka tuos, kuriais jie 

nori tikëti. Ranke, prieðingai, mokë þavëtis kiekvieno 

realybës fakto nepakartojamumu. Jis taip pat nepritaria 

istorinës paþangos paaiðkinimo apriorinëmis idëjomis 

galimybe.Visos epochos, jo manymu, vienodai nutolusios 

nuo amþinybës. Be to, filosofai, jo pastebëjimu, 

patys nesutaria dël ðiø vyraujanèiø idëjø tipo bei atrankos. 

Jie pasirenkà tik kelias tautas kaip priklausanèias 

pasaulio istorijai. „Negali jie nepaisyti ir to fakto, kad 

nuo pasaulio pradþios iki ðiø dienø pasaulio tautos 

patyrë ávairiausiø aplinkybiø“ (7), raðo Ranke, oponuodamas 

istorijos filosofijà. Tikras istorikas, teigia Ranke, 

turi gebëti dþiaugtis atskirybe paèia savaime. Jis turás 

mylëti ávairovës apraiðkas, þmonijos, kuri yra „visada 

sena, ir visada kaþkaip nauja, ir gera, ir bloga, ir kilni, ir 

gyvuliðka, ir tobula, ir þiauri, ir nukreipta á amþinybæ, ir 

gyvenanti tuo momentu, pasitenkinanti maþu, bet trokðtanti 

visko.“ (8). Ðis istoriko dþiaugsmas individualiu 

gyvenimu esàs, anot Ranke’s, nesuinteresuotas. Jis primenàs 

gebëjimà dþiaugtis gëlëmis, nesvarstant, kokiai 

botaninei rûðiai jos priklauso. 

Taèiau vien dþiaugsmo nepakanka. Istorikas turás bûti 

kritiðkas, „atmesti poezijà ir tuðèius ðeðëlius ir pripaþinti 

tik tai, kas visiðkai tikra ir átikinama“ (9). Istorijos mokslas 

tiria faktus. Apriorinë filosofinë schema juos tik iðkreipianti. 

Tai teorinës minties prievarta istorinës realybës 

atþvilgiu. Faktai jau ávyko, – telieka nustatyti, kaip viskas 

ið tikrøjø vyko (wie es eigentlich gewesen). Jie prakalbës 

patys. Istoriko vertinimais, moralizavimas, filosofiniai 

svarstymai juos tiktai uþgoþia (10). 

ISSN 1392-0456 

49 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

50 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


2. Istoriografijos metodologinë autonomija programiðkai 

buvo suformuluota Badeno neokantininkø mokyklos 

ákûrëjo Windelbando 1894 metais pasakytoje 

inauguracinëje Strasburgo universiteto rektoriaus kalboje 

„Istorija ir gamtotyra“. Ðioje kalboje Windelbandas 

daugiau akcentavo istorijos, kaip mokslo, skirtingumà 

nuo gamtotyros. Gamtos mokslai, anot jo, yra 

nomotetiniai. Jie ieðkà bendrø dësniø. Istorijos mokslai 

– ideografiniai. Jie siekià nustatyti pavienius istorinius 

faktus. Kita vertus, Windelbandas gynë istorijos 

fakto unikalumà ir nuo istoriosofiniø apibendrinimø. 

Windelbandas neneigë, kad ir dësniai, ir unikalûs ávykiai 

– vienodai reikðmingi, kaip galutinai nesulyginami 

mûsø pasaulio ásivaizdavimo dydþiai. Taèiau visa, kas 

reikðminga þmogaus gyvenimui, susijæ su atskirybe ir 

vienkartinumu. Istorijos tikslas – atskirybë. Ið jokios pasaulio 

formulës, anot jo, negalima kildinti konkretaus 

laiko momento savybiø. Neegzistuojanti tiesiogiai ið 

bendrøjø dësniø iðplaukianti istorijos pabaiga. Vildelbandas 

neigia istoriosofijos pretenzijà istorijà iki galo 

suprasti. „Viskas, kas istoriðka ir individualu, – sako 

jis, – mums taip ir lieka ið dalies nepaaiðkinama, neiðreiðkiama 

ir neapibrëþiama“ (11). Galutinë bei giliausia 

þmogaus esmë, Windelbando manymu, tarsi prieðinasi 

tyrinëjama bendromis kategorijomis. Filosofija negalinti 

atsakyti þmogui á klausimus apie þmogaus, istorijos, 

pasaulio paslaptá. „Filosofija, – sekdamas Kantu, 

sako Windelbandas, – tegali parodyti, iki kokiø ribø 

driekiasi atskirø disciplinø paþintinës galios, taèiau ji 

pati uþ ðiø ribø yra bejëgë“ (12). 

3. Á klausimà „Gal istorikas gali apsieiti be filosofijos?“ 

teigiamai atsakytø taip pat ir hermeneutas (13). 

Hermeneutika – viena ið istorizmo paradigmø. Istorinës 

hermeneutikos pradininkas Dilthey’s, kaip ir Ranke, 

teigia, kad „moraliniø jëgø visatoje“ svarbu tik tai, 

kas unikalu ir vienkartiðka. Kaip Hegelis ar Ranke, jis 

raðo apie dvasià, kuri ir yra istoriko tyrimo laukas. „ 

Realybë, tokia, kokia ji yra, faktiðkai nepaþeista jokiø 

tarpininkø, egzistuoja mums tik ðiame þmoniø dvasios 

pasaulyje“ (14), – raðo Dilthey’us. Susiliesti su ðia dvasia 

galima pilnutinai jai atsivërus – istorikui bûtina, ásijautus 

á já, su empatija ir entuziazmu, „paðvæsti save 

ðiam objektui ir vidujai paversti save visata, atspindinèia 

visà dvasiná pasaulá“. Istorinis supratimas, apie kurá 

raðo Dilthey’us, nëra priemonë kaþkam kitam, o savaiminis 

tikslas. 

Pats to neþinodamas, teigia Dilthey’us, istorikas neiðvengiamai 

abstrahuoja. Þmoniø prigimtá ir jø gyvenimà 

siejanti tam tikra substruktûra, kuri taip pat remiasi 

abstrakcija, bet nëra intencionali. Ji nepasirodanti visuose 

istoriniuose pasakojimuose, kadangi ji kyla ið 

stipriausiø þmogaus prigimties motyvø ir paprastai yra 

nepastebima. Suprasti ðias gilumines struktûras istorikas, 

anot Dilthey’aus, gali istorinës vaizduotës keliu, á 

jas ásijautæs. 

Sociologija ar istorijos filosofija, anot Dilthey’aus, 

klysta, jei mato tame, kas unikalu, tik neapdorotà medþiagà 

teorinëms abstrakcijoms. Istorijos filosofijos prie- 

tarà, teigiantá, kad ámanoma kaþkokio paslaptingo proceso 

dëka iðgauti rafinuotà istorijos abstrakcijà ir „priversti 

istorijà atskleisti savo galutines paslaptis“ Dilthey’us 

pavadina tokiu pat fantastiðku, kaip alcheminës 

gamtos filosofijos svajonæ, siekianèià iðgauti gamtos 

paslaptá. „Istorija jau neturi tokio paprasto ir galutinio 

praneðimo, kuris iðreikðtø jos tikrà prasmæ, kaip neturi 

jo ir gamta. Ir visai klaidingas yra prietaras, manantis, 

kad yra procedûra, leidþianti apjungti jau istorikø suformuluotas 

áþvalgas“ (15). 

Istorijos filosofas, raðo Dilthey’us, turi ávaldyti tuos 

paèius metodus, kaip ir istorikas – siekti tiesiogiai susiliesti 

su neapdorota istorijos medþiaga. Dilthey’us pastebi, 

kad teorinë analizë naikina ryðá tarp atskirybës ir 

bendrybës, egzistuojantá istoriko „ákvëptoje intuicijoje“. 

Pastangos pridëti prie medþiagos, kuri istoriko áþvalgø 

ir darbo jau paversta menine visuma, kokius nors 

psichologinius ar metafizinius principus visada liks nevaisingos. 

„Istorijos filosofija“ Dilthey’us vadina teorijà, kuri istorinës 

realybës vieningumà bando paþinti pagal analogijà 

su tarpusavyje susijusiø sàvokø vienybe (ar istorijos 

plane, ar pagrindinëje sàvokoje – idëjoje, ar principø 

derinyje). Istorijos filosofijos bandymas pajungti 

realybæ filsofinëms abstrakcijoms disonuoja su Dilthey’aus 

„gyvenimo filosofija“. „Gyvenimo filosofijai“ 

pats gyvenimas save paaiðkina. Pats gyvenimas nuolatos 

kuria istorijos tekstà ir istoriniame supratime jis gráþta 

prie savæs. Istorikàs esàs artimesnis galbût poetui, bet 

ne filosofui. Istorija, kaip ir menas, atskleidþia tokias 

gyvenimo gelmes, kurios neprieinamos stebëjimui, refleksijai 

ir teorijai. 

Ranke’s formuluojamà istorinio beðaliðkumo principà 

Dilthey’us pavadina „nuostabiai ir galingai iðreikðtu 

tikro istoriko objektyvios realybës troðkimu“. Taèiau 

Ranke giliau nesvarstë istorinio paþinimo metodologijos 

principø. Dilthey’us mano, jog Ranke’s pasiûlytos 

kontempliacijos ir intuicijos nepakanka istoriniam paþinimui. 

Jis pats svarsto humanitariniø mokslø metodo 

problemà. Dilthey’aus manymu, pagrindinis humanitariniams 

mokslams kylantis klausimas, yra toks: kaip 

paþinti sociokultûrinæ realybæ kaip visumà, iðvengiant 

istorijos filosofijos ar sociologijos schematizmo? 

Klasikinë istoriosofija buvo monistinë. Uþ istoriniø 

ávykiø ávairovës ji ieðkojo vieno juos jungianèio principo, 

viena formule bandë aprëpti visà istorijos chaosà. 

Dilthey’us pradeda pliuralizmà arba perspektyvizmà – 

naujà kritinës istorijos filosofijos tradicijà. 

Klasikinë istorijos filosofija, teigia Dilthey’us, viena 

lakoniðka formule bando atsakyti á istorijos prasmës 

klausimà. Bet ði formulë, mano Dilthey’us, iðreiðkia ne 

istorijos ávairovæ, o paèiam istoriosofui svarbià vertybæ. 

„Kiekviena formulë, kuria mes iðreiðkiame istorijos 

jausmà, yra tik mûsø vidinio pasaulio atspindys“ (16). 

Netgi paþangos sàvoka nieko nesakanti mums apie 

istorijos pabaigà, o tik apie mûsø paèiø valios siekiamybæ, 

gyvenimo projektus ir dþiaugsmingà energijà, kurià 

garantuoja ðis gyvenimo projekto ásisàmoninimas. 

Jûratë BARANOVA

Dilthey’us vienà istorijos tiesà atskleidþianèià istorijos 

filsofijos tradicijà pakeièia istoriniø interpretacijø 

ávairove. Atsakymas á klausimà, kaip galima paþinti socioistorinæ 

realybæ kaip visumà, galimas tik bendrame 

humanitariniø mokslø kontekste. Istorijos filosofija kaip 

epistemologija, kaip istorinio paþinimo metodologija, 

galëtø, Dilthey’aus manymu, suteikti pagrindà ðiø mokslø 

savirefleksijai (17). „Istorijos filosofija,– raðo Dilthey’us,– 

turi atsisakyti savo pretenzijø ir leisti ávairiems 

humanitariniams mokslams ávairiausiais paaiðkinimo 

principais atskleisti istorinæ realybæ“ (18). 

4. Neohegelininkas Croce knygoje „Istorija, jos teorija 

ir praktika“ raðo, kad tokio dalyko kaip istorijos 

filosofija ið vis nëra. Yra tiktai istorija, kuri yra filosofija, 

ir filosofija, kuri yra istorija. Istorijos filosofijos nëra, 

nes jis, anot mëgstamo Croce’s iðsireiðkimo, „yra mirusi“ 

(19). 

Croce nemano, kad istorijà galima atskirti nuo paèios 

realybës. Visus klausimus, kuriuos këlë klasikinë 

istorijos filosofija (Ar istorija turi tikslà? Ar þmogaus darbai 

yra prasmingi? Ar ðis tikslas bus pasiektas laike, ar 

amþinybëje?) Croce suskirsto á tris dalis: 1) apie vystymàsi; 

2) apie tikslà; ir 3) apie vertybes. Ðie klausimai 

susijæ su visa realybe, ne tik su istorija, todël jie, anot 

Croce’s, negali priklausyti atskiriems mokslams – istorijos 

filosofijai, ar sociologijai, bet tik – filosofijai, kiek ji 

yra istorija, ir istorijai, kiek ji yra filosofija. 

Kaip suprasti tokià keistà Croce’s minties ekvilibristikà? 

Kà jis turi galvoje, sakydamas „istorija, kaip filosofija“ 

ir „filosofija, kaip istorija“? 

Istorija, suprasta kaip filosofija, nëra, anot Croce’s, 

visuotinë istorija. O filosofija, suprasta kaip istorija, nesanti 

uþdaros sistemos samprata. 

Visuotinë istorija, anot Croce’s, tesanti pretenzija. Jos 

rezultatai visada skirsis nuo to, kas sumanyta. Tai bus 

poetinës istorijos, iðreiðkianèios tam tikrà þmogaus ðirdies 

sieká, ir daliniø istorijø miðinys. Ðiuos „gamtomokslinius 

ir kosmologinius romanus, – teigia Croce, – visada 

raðys tie, kurie jauèiasi ir jausis ákvëpti juos raðyti ir 

bus visada entuziastingai ir noriai vertinami, ypaè tingiø 

skaitytojø, kuriems malonu turëti „pasaulio paslaptá“ 

keliuose puslapiuose“ (20). 

Istorijos tikslas, anot Croce’s, teisingai suvokiamas 

tik tada, kai jis nëra iðorinis (ribotas laike ar begalinis 

paþangos tikslas), bet imanentiðkas – vidinis paèiam 

istorijos procesui. Tada jis bus neatsiejamas nuo paèios 

realybës vystymosi. Jis pasiekiamas kievienu momentu 

ir tuo paèiu – nepasiekiamas, nes kiekvienas 

pasiekimas – naujos perspektyvos atvërimas. Istorijos 

pakopø, anot Croce’s, negalima suprasti kaip perëjimo 

nuo blogio á gërá (paþangos). Istorija nesanti blogio ir 

gërio, paþangos ir regreso periodiðka kaita. Filosofija 

leidþianti pamatyti istorijà ne kaip perëjimà nuo blogio 

á gërá, bet kaip perëjimà nuo „to, kas gera, prie geresnës 

pakopos, kurioje buvæs gëris, pamatytas to, kas yra 

geresnio, ðviesoje, tampa blogiu“. Praeitis niekaip kitaip 

negalinti gyvuoti, kaip tik dabartyje. Istorijoje iðnyksta 

viskas – individai, veiksmai, jø darbai ir institu- 



cijos. Taèiau, teigia Croce, praeitis iðlieka tiek, kiek ji 

prikeliama palikuoniø dvasioje. „Istorija niekada nëra 

mirties istorija, bet gyvenimo istorija“ (21), – raðo Croce. 

Croce nesuprieðina atskirybës ir bendrybës. Atskirybë 

negalinti egzistuoti niekaip kitaip, kaip tik abstrakcijoje. 

Joks, net maþiausias, faktas negalás bûti suprastas 

niekaip kitaip, kaip tik per bendrybæ. Paèia paprasèiausia 

forma istoriniai faktai formuluojami sprendiniuose, 

kurie yra neatskiriama individualybës ir visuotinumo 

sintezë. Filosofija esanti tapati istorijai, kuri esanti 

gyva ðiuolaikinë istorija. Bet istorija nesanti tapati kronikai. 

„Bet kai kronika redukuojama á jos tikràjà praktinæ 

ir atminties iðsaugojimo funkcijà, o istorija pakeliama 

iki amþinosios dabarties paþinimo, ji atsiskleidþia 

kaip filosofija, kuri savo ruoþtu yra ne kas kita kaip 

mintis apie amþinàjà dabartá“ (22). 

5. Istorija,– raðo kitas neohegelininkas Collingwoodas 

knygoje „Istorijos idëja“,– yra mintis apie praeitá, o 

istorijos filosofija – mintis apie mintá apie praeitá. Klasikinëje 

tradicijoje Collingwoodas iðskiria tris istorijos 

filosofijos prasmes, su kuriomis jis polemizuoja. Voltaire 

pirmasis pavartojo terminà „istorijos filosofija“, turëdamas 

galvoje tik filosofiðkai kritiðkà poþiûrá ið ðalies 

á istorijà. Kita vertus, istorijos filosofija vadinamos istorijos 

modelio ieðkanèios istorijos teorijos (23). Treèia 

prasme istorijos filosofija vadinamas istorijos dësniø 

ieðkantis pozityvizmas. 

Collingwoodas mano, jog istorijos filosofas turi ieðkoti 

ne atsakymo á klausimà „Koks yra istorijos modelis?“ 

ar „Kokie yra istorijos dësniai?“, bet „Kas yra istorija?“ 

Collingwoodas daþnai priekaiðtauja filosofams, kad 

jie remiasi pasenusia istorijos praktika. Coolingwoodas 

skiria gerà istoninæ praktikà nuo blogos. Norëdamas 

atsakyti á klausimà „Kas yra istorija?“, istorijos filosofas, 

Collingwoodo manymu, turi pradëti nuo faktinio 

istorijos tyrimo, kaip profesinio uþsiëmimo. Tik pats 

bûdamas istoriku, filosofas galës pamatyti ðià praktikà 

ið vidaus. 

Filosofas, anot Collingwoodo, turi savæs klausti, kà 

tiria istorikas, kaip vyksta tyrimas ir kodël? 

Èia Collingwoodas anticipuoja ðiuolaikinës analitinës 

filosofijos svarstomas problemas (24). Taèiau, pastebi 

Dray’us, Collingwoodas ryðkiai skiriasi nuo analitinës 

istorijos filosofijos tuo, kad jis polemizavo tik su 

tradicine istorijos filosofija, bet ne su istorijos metafizika 

apskritai (25). 

Collingwoodas manë, kad istorijos tyrimas turi ir metafizinæ, 

ir episteminæ puses. Istorijos filosofas turás nuðviesti 

istoriko minties ypatybes. Jis turás analizuoti istoriniø 

argumentø loginæ struktûrà, nustatyti istoriniø 

iðvadø patikimumo laipsná, nuðviesti pagrindines istorines 

sàvokas ir t. t. Bet, antra vertus, pastebi Collingwoodas, 

jis taip pat turi kelti klausimus apie istorijos 

subjekto ir objekto prigimtá, ar tiriama istorinë problema 

esanti reali. Ðie klausimai gali bûti pavadinti metafiziniais. 

Pats Collingwoodas nenurodo, bet jo kritikai (Louis 

ISSN 1392-0456 

51 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

52 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


Mink, Dray) pastebi, kad þodá istorija jis vartoja dviem 

prasmëmis: siauresne ir platesne (26). Pirmàja prasme 

istorija suprantama kaip universitetuose dëstoma tam 

tikrø tyrimo taisykliø ir strategijø disciplina, taip pat galima 

atsekti, pavyzdþiui, Herodoto ar Gibbono darbuose. 

Antràja prasme Collingwoodas vartoja þodá „istorija“, 

turëdamas galvoje iðvadas apie praeitá ið „èia ir 

dabar“ turimø duomenø. Ði samprata artima kasdienei 

veiklai, kurià kai kurie filosofai vadina fundamentaliu 

patyrimu, o kai kurie – proto nuostata. Kai Collingwoodas 

suprieðina savàjà istoriko, kaip detektyvo, sampratà 

„þirkliø ir klijø„ metodà naudojanties istorikams, 

jis turi galvoje pirmàjà prasmæ. Taèiau „Istorijos idëjoje“ 

Collingwoodas norëjo ne tik iðanalizuoti istorijà kaip 

disciplinà, bet ir parodyti, kad bet koks þmoniø prigimties 

paþinimas, bet koks þmogaus proto paþinimas, 

grieþtai kalbant, yra istorinis, nes jis pasiekiamas labiau 

tais metodais, kuriuos vartoja profesionalûs istorikai, 

o ne mokslininkai. Ðia antràja platesne prasme 

istorija Collingwoodo koncepcijoje susilieèia su filosofija. 

6.Anot ðiuolaikinio filosofo Maurice Mandelbaumo 

(g. 1908), istorija – empirinis tyrimas, o istorinio monizmo 

neámanoma empiriðkai árodyti. Istorinis monizmas 

atsiranda susiejus teleologinæ istorijos sampratà su vystymosi 

ávaizdþiu. Jeigu ávykiø serijoje paskutinë elemento 

(tikslo) prigimtis lemia ankstesniøjø elementø 

prigimtá, tada visos serijos prigimtis tarsi yra fiksuota 

kartà ir visiems laikams. Ávykiai serijoje suvienodëja, 

pliuralizmas iðnyksta. Kadangi kiekviena ávykiø serija 

galinti bûti platesnës apimties ávykiø serijos dalimi, teleologinis 

vystymasis, bûdingas ðioms serijoms, tampa 

platesnio teleologinio vystymosi dalimi. Galø gale visas 

istorijos procesas laikomas teleologine plëtra, ðitaip 

átvirtinamas istorinis monizmas. Taèiau, sako Mandelbaumas, 

nëra esminio pagrindo, kuris leistø tvirtinti, 

jog kiekviena istoriniø ávykiø serija turi vieningà kryptá. 

Taip pat neámanoma árodyti, kad kiekvienas istorinis 

ávykis yra teleologiðkai nulemtas. Teleologiniam istorijos 

supratimui labai svarbios esanèios istorijos periodizacijos. 

Kiekvienà periodà nusakius jo poveikiu bûsimam 

periodui, istorijos procesui kaip visumai suteikiamas 

monistinis pavidalas. Taèiau istoriniai periodai 

negalá apimti visø esamo laiko istoriniø ávykiø. Istoriniai 

periodai tëra abstrakcijos, paremtos ne empiriniu 

istorijos tyrimu, o istorijos proceso kaip visumos schema. 

Jokia teleologinë istorijos interpretacija nerodo, jog 

pats istorijos procesas esàs teleologinis. Jeigu filosofas 

atskiria istorijos kaip visumos tiesà nuo maþos ávykiø 

sekos tiesos, jis praranda teisæ reikalauti, kad istorijos 

procesas bûtø suvokiamas monistiðkai. Filosofinis pliuralizmas 

neigia paèià metaistorijos galimybæ. Problema, 

anot Mandelbaumo, neiðsprendþiama. Jeigu negalime 

istoriosofijos pagrásti empiriðkai, vadinasi, ji yra 

tik apologetika, ginanti apvaizdos ar paþangos visagalybæ. 

Apologetika nëra profesinis istoriko uþsiëmimas. 

7. Analitinës istorijos filosofijos atstovas Arthuras 

C.Danto (g. 1924) klasikinæ istorijos filosofijà vadina 

substancine. Jai jis suprieðina analitinæ istorijos filosofijà, 

svarstanèià tam tikras konceptualines problemas, 

kylanèias paèioje istorijoje ir substancinëje istorijos filsofijoje. 

Substancinë istorijos filosofija, jo manymu, tiria 

paèià istorijà taip, kaip tai daro istorikai. Taèiau istorikai 

raðo pasakojimus apie kokius nors praeities fragmentus, 

substancinës istorijos filosofas – apie visà istorijà. 

Substancinë istorijos filsofija, anot Danto, maþiau 

panaði á mokslinæ teorijà, labiau – á paèià istorijà. Ir 

viena, ir kita kuria pasakojimus. Ir istorinis, ir filosofinis 

pasakojimas turás naratyvinæ struktûrà. Ir istorija, ir istorijos 

filosofija pateikia tam tikrà istorinæ interpretacijà. 

Antra vertus, istorijà su substancine istorijos filosofija, 

anot Danto, suartina tai, kad ir vienas, ir kitas pasakojimas 

ieðko istorijos prasmës. Skiriasi tik prasmës ribos. 

Istoriko darbe ðios paieðkos yra pagrástos, istorijos 

filosofo – neteisëtos. 

Danto pastebi, kad istorikai, kalbëdami apie istorinio 

ávykio prasmæ, sieja já su platesniu kontekstu, á kurio 

visumà jis áeina. Istorikas èia panaðus romano skaitytojà 

ar pjesës þiûrovà. Áþvelgiant kokio nors romano 

ar pjesës epizodo prasmæ ar beprasmybæ, vertinamas 

jo estetinis tinkamumas, turint prieð akis visà romanà. 

Romano ar pjesës epizodo prasmë iðryðkëja tik retrospektyviai. 

Taip pat istoriniams ávykiams prasmæ suteikia 

istorikas – susiedamas juos su vienais ar kitais paskesniais 

ávykiais, turëdamas galvoje praeitá kaip vientisà 

romano ar pjesës tekstà. 

Substancinë istorijos filosofija, ieðkodama prasmës, 

taip pat turi ieðkoti platesnio konteksto. Bet jo kontekstas 

– ne tik praeitis (kaip istorikui), bet praeitis, dabartis 

ir ateitis. „Istorijos filosofas, – raðo Danto,– skirtingai 

nuo romano skaitytojo, neturi prieð akis visos istorijos. 

Geriausiu atveju jis turi jos fragmentà – visà praeitá. Bet 

jis ieðko istorijos visumos terminais, ir ieðko, kokia turëtø 

bûti ðios visumos struktûra, tik pasiremdamas tais 

fragmentais, kokius jis turi ir bando pasakyti, kokia yra 

ðio fragmento daliø prasmë visos jo suprojektuotos 

struktûros ðviesoje“ (27). 

Danto pritaria Lowith’ui, kad toks poþiûris á istorijà ið 

esmës yra teologinis. „Að manau, – raðo Danto,– kad 

Marxas ir Engelsas, nors jie ir buvo materialistai ir ateistai, 

buvo linkæ matyti istorijà per ið esmës teologijos 

akinius, lyg áþvelgti joje dieviðkàjá planà, bet ne paèià já 

sukûrusià dieviðkàjà bûtá“ (28). Substancinis istorijos 

filosofas ið esmës kuria pranaðystæ. Pranaðas, sako Danto, 

traktuoja praeitá ið perspektyvos, kurià turës tik ateities 

istorikai, kai dabartiniai ávykiai taps praeitimi ir jø 

prasmë taps matoma. Tuo metu, kai þmonës veikia, 

teigia Danto, ávykiø prasmë nëra matoma. Ji atsiskleidþia 

tik juos susiejus su vëlyvesniais ávykiais. Priklausomai 

nuo to, su kokiais vëlyvesniais ávykiais jis bus 

susietas, bus sukurtas skirtingas istorinis pasakojimas. 

Tas pats ávykis ágaus, teigia Danto, skirtingas prasmes 

skirtinguose pasakojimø kontekstuose. 

Istorijos filosofas taip pat remiasi prielaida, kad pras- 

Jûratë BARANOVA

mæ istoriniai ávykiai ágauna tik ávykiø sekoje, ir kad vëlesnieji 

istoriniai ávykiai suteikia prasmæ anksteniesiems. 

Jis taip pat kuria naratyvà, taèiau já projektuoja á ateitá. 

Galima bûtø paprasèiausiai palaukti, kol ateitis ávyks, 

ir po to jà apraðyti. Bet istorijos filosofas esàs nekantrus. 

„Trumpai tariant,– reziumuoja savo pagrindiná priekaiðtà 

substancinei istorijos filosofijai Danto,– jie bando 

papasakoti istorijà prieð tai, kol istorija gali bûti tinkamai 

papasakota“ (29). Istorijos filosofija ne tik supainiojanti 

du istorijos prasmës aspektus, bet jos esminë 

klaida, anot Danto, yra ta, kad ji teigia, jog mes galime 

papasakoti ávykiø istorijà prieð jiems ávykstant. 

8. Remdamasis ta paèia prielaida, teigianèia, kad istorijos 

filosofas panaðus á istorikà tuo, kad, kaip ir ðis, 

raðo pasakojimus, Haydenas White, skirtingai nei Danto, 

pabrëþia tuo istorikø ir istorijos filosofø panaðumus, 

o ne skirtumus. 

White’o knygoje „Metaistorija. Istorinë vaizduotë 

XIX ðimtmeèio Europoje“ (Metahistory. The Historical 

Imagination in Nineteenth-Century Europe) raðo apie 

XIX ðimtmeèio istorinës sàmonës istorijà. Jis ieðkojo skirtingø 

istorinës vaizduotës struktûrø ir tam pasitelkë keturis 

þymiausius ðio ðimtemèio istorikus – Michelet, Ranke, 

Tocquille, Burchardtà ir lygiagreèiai – keturis þymiausius 

istorijos filosofus – Hegelá, Marxà, Nietzsche’æ, Croce’æ. 

White’as siekë nusakyti ikikonceptualines jø istoriniø 

laukø poetines perspektyvas. Iðkyræs keturis galimus 

istoriografinius stilius – tropus: metaforà, metonimijà, sinechdochà 

ir ironijà – savitai sujungianèius siuþetà, argumentus 

ir ideologiná paaiðkinimà (30), – jis suklasifikavo 

istorinës vaizduotës tipus pagal pasirinktà principà, 

neskirdamas istorinio ir istorijos filosofijos teksto pagal 

ontologijos ir gnoseologijos paraleles. 

White’as kritiðkiau vertina ne istorijos filosofus, o bûtent 

XIX amþiaus istorikus, siekusius nuo istorijos filosofijos 

atsiriboti. „Istorinis metodas“, – raðo White’as, – 

taip kaip já suprato XIX amþiaus istoriografai, buvo noras 

be iðankstinio nusistatymo eiti á archyvus, studijuoti 

èia randamus dokumentus ir raðyti pasakojimà apie 

dokumentais patikrintus ávykius taip, kad pats pasakojimas 

paaiðkintø tai, „kas nutiko“ praeityje. Istorijos filosofai, 

skirtingai nuo istorikø, buvo suprantami kaip 

einantys visai kitu keliu – parenkantys faktus pagal apriorinæ 

schemà. „Uþuomina, kad istorikas pats kuria 

savo pasakojimø siuþetà, bûtø áþeidusi daugelá XIX amþiaus 

istorikø“, teigia White’as (31). Tik kai kurie màstytojai, 

jautresni bet kokio teksto poetiniams elementams 

– Droysenas, Hegelis, Nietzsche, nors ir neaiðkiai, 

bet supratæ, kad istorikas pats sukuria savo pasakojimø 

siuþetà. Taèiau profesionalûs istoriografai siekë 

atsiriboti nuo net kokio ðaliðkumo, nes manë, kad 

jeigu bus teisingai papasakota, „paaiðkinimas to, kas 

ávyko, pats iðryðkës naratyve, lygiai taip pat, kaip iðryðkëja 

kraðtovaizdþio struktûra teisingai nubrëþtame þemëlapyje“ 

(32). 

White’as mano, jog istorikai klydo. Jie neáþvelgë, kaip 

artimi jø darbai istorijos filosofijai. Detalus tikslumas, 

pastebi White’as, daþnai buvo painiojamas su pasa- 



kojimo prasmës tiesa. „Nebuvo matoma, kad istorijos 

prasmë, kurià suteikia pasirinkto siuþeto pobûdis, padaro 

pasakojimà ypatingu pasakojimu. Nebuvo suprantama, 

kad pats siuþeto pasirinkimas atspindi tam 

tikrà prisiriðimà prie istorijos filosofijos, kà nurodë Hegelis 

diskusijoje apie istorijà kaip literatûros formà savo 

darbe „Estetika“ (33). 

Kiekvienas istorikas, teigia White’as, suteikë savo pasakojimui 

skirtingà siuþetà ir papasakojo skirtingà istorijà. 

Visi Ranke’s naratyvai turi komedijos ásiuþetinimà, 

organiná argumentø pobûdá ir koservatyviàjà ideologijà. 

Burkhartui priimtiniausias siuþetas buvo satyra, paaiðkinimo 

argumentas – kontekstualizmas. Jis neigæs 

tipologines analizes ir istorijos dësnius. Burkhardo naratyvizmas, 

pripaþásta White’as, turi antiideologinæ formà. 

Taèiau, kita vertus, jo satyrinis naratyvø ásiuþetinimas 

turi ideologines pasekmes. Jei papasakotas optimistiðkai, 

jis yra „Liberalus“, jei rezignuojant – „Konservatyvus“. 

Artimiausias Burkhardui istorijos filosofas 

pagal tropologines strategijas buvæs Nietzsche. 

Nietzsche perëmæs kaip savojo realizmo pagrindà 

Burkhardto estetizmà, skepticizmà, cinizmà ir pesimizmà. 

Savo ankstyvuosiuose darbuose Nietzcsche perëmæs 

savo laikmeèio ironiðkà sàmonæ. Kaip ir Hegelis, 

jis bandæs iðvengti ironijos nenukrypdamas á naivø romantizmà. 

Bet, bandydamas susieti istorinæ mintá su 

estetine koncepcija, jis sukûrë metaforiðkai ironiðkà istoriná 

laukà. White’as mano, kad istorijos filosofijos raida 

nuo Hegelio per Marxà ir Nietzsche’æ iki Croce’s – 

atspindi tà patá vystymàsi, kurá galima áþvelgti istoriografijos 

nuo Michelet, per Ranke ir Tocquille iki Burckhardto 

raidoje. „Tie patys konceptualizacijos modalumai 

pasirodo ir istorijos filosofijoje, ir istoriografijoje, 

nors pilnai artikuliuota forma – skirtinga seka“ (34). 

9. Gana svetimkûniðkai istoriosofija atrodo ðiuolaikiniø 

kultûros ir sàmonës paradigmø, vadinamø „pomodernistinëmis“ 

fone. Pomodernizmas – tai kultûros 

tipas, atsisakantis pagrindinio herojaus ir vientiso siuþeto, 

pagrindinës idëjos ir vieno poþiûrio. Pasaulis tarsi 

dekonstruojamas: jame persipina ávairiausi kontekstai 

ir ávairiausi siuþetai. Modernioji kultûra buvusi racionali, 

organizuota, logiðka, paremta áprastomis prieðybëmis: 

dangus – þemë, vyras – moteris, gyvenimas – 

mirtis, gëris – blogis, tiesa – melas, realybë – nerealybë, 

prasmë – beprasmybë. Ðia prasme klasikinë istoriosofija 

yra modernistinë. Istorija èia susiklosto á aiðkø siuþetà. 

Kas beáprasmintø istorijà – ar Dievas, ar beasmenës 

istorijos jëgos – ji yra vieninga ir riðli struktûra. 

XX amþiaus filosofinë mintis aptinka paradoksalià situacijà, 

kada sàmonëje pradeda nykti ðiø simboliniø prieðybiø 

sistema, kai pats „negalimo treèiojo“ dësnis praranda 

savo prasmæ. 

Lyotardas tai vadina „legitimumo krize“. Istorijos filosofija 

kuria metanaratyvus. Savo kilme, teigia Lyotardas, 

mokslas yra prieðingas pasakojimui. Remiantis moksliniais 

kriterijais, daugelá pasakojimø galima pavadinti mitais. 

Taèiau kadangi, sako Lyotardas, mokslas ne tik formuluoja 

naudingus dësningumus, bet ir siekia tiesos, jis 

ISSN 1392-0456 

53 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

54 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


turi legitimuoti (áteisinti) savo paties þaidimo taisykles. 

Todël jis savo bûklæ aptaria legitimacijos diskursu, vadinamu 

filosofija. Taèiau postmodernybëje „toliau nebegalima 

remtis pamatiniais pasakojimais áteisinant postmodernaus 

mokslinio þinojimo diskursà, nebeámanoma 

naudotis nei Dvasios dialektika, nei (net) þinojimo 

iðlaisvinimu“ (35). Vietoj Didþiojo pasakojimo, anot Lyotardo, 

atsiranda „maþasis pasakojimas“, kaip bûdingiausia 

vaizduotës skatinamø iðradimø forma. Bendruomenei 

pagrindine kompetencijos forma pasirinkus naratyvà, 

teigia Lyotardas, nebereikia prisiminti savo praeities. 

Socialiná saità ji konstruojanti ne tik ið pasakojimø 

reikðmës, bet ir paties perpasakojimo akto. „Gali atrodyti, 

raðo Lyotardas, kad pasakojimai nurodo á praeitá, taèiau 

ið tikrøjø jø referatas yra ið to paties laiko, kuriame 

vyksta perapsakojimo aktas. Kiekvieno akto metu aktualizuojamas 

efemeriðkas laikiðkumas, besidriekiantis tarp 

„Að girdëjau“ ir „Jûs tuoj iðgirsite“ (36). Naratyvinë forma, 

prieðingai negu ankstesnë þinojimo diskurso forma, 

esanti atvira daugybei kalbiniø þaidimø. Kiekvienas 

ðiø þaidimø perteikiàs tik sui generis pragmatines vertes. 

Postmodernus þinojimas, teigia Lyotardas, tobulina mûsø 

skirtybiø pojûtá, mûsø gebëjimà toleruoti nebendramatiðkumà. 

Jis remiasi ne ekspertø homologiðkumu, bet 

tyrinëtojø paralogiðkumu“ (37). 

Ar begalima istoriosofinë màstysena pomodernioje 

kultûroje? 

10. „Að nesuprantu visuotinio nerimo,– sako vokieèiø 

filosofas Jürgenas Habermasas – istorijos filosofijos 

pretenzijos begalinës, o jos konceptualinë áranga 

pasirodë netinkama visuotinei evoliucijos teorijai. Vadinasi, 

ir viena, ir kita turi bûti perþiûrëta, bet nereikëtø 

Nuorodos 

1. F. R. Ankersmitas pasiremia tokiu M. Mandelbaumo 

istorizmo apibrëþimu: “Istorizmas yra tikëjimas, 

kad bet kurio reiðkinio prigimties gali bûti 

suprasta ir jo vertë adekvaèiai teigiama vietos kurià 

jis uþima ir vaidmens, kurá vaidina raidos procese 

terminais“(Mandelbaum M. History, Man and 

Reason. – Baltimore. – 1971. – P. 42; Ankersmit 

F. R. Historicism: an Attempt at Synthesys // History 

and Theory. – Vol. 34. – Nr. 3. – 1995. – P. 144.). 

2. Zenonas Norkus istorizmo sàvokà apibûdina iðsamiau. 

Jis pastebi, kad juo galima pavadinti „(1) pirmàjà, 

klasikinæ mokslinës istoriografijos paradigmà; 

(2) Juo ávardijamos istorizmui istoriografijoje 

giminingos kitos humanitariniø mokslø paradigmos 

ar mokyklos; (3) juo vadinamas metodologinis 

reikalavimas kiekvienà praeities reiðkiná individualizuoti, 

aiðkinti ir suprasti jo epochos kontekste, 

o ne teisti, remiantis mûsø dabartiniu blogio 

ir gërio supratimu. Ðitaip suprantamas istoriz- 

pulti á klaidingas alternatyvas: arba prieðingos teorijos 

klysta, arba jos iðnykimo teorijos paremtos trivialiomis 

tiesomis“ (38). Habermasas jauèiasi iðlaikàs distancijà 

ir su istoriosofija, ir su jos kritikais. Kaip socialinis kritikas 

bei analitikas, jis pastebi, kad XVIII ir XIX amþiaus 

istorijos filosofija apibendrino patyrimà, kuris XX amþiuje 

ne tik kad nepaseno, bet darosi vis labiau aktualus. 

Ðias teorijas, teigia Habermasas, galima apibrëþti 

kaip bandymà iðspræsti identiðkumo problemà pasitelkiant 

moksliná visuotinës istorijos traktavimà. Tokia funkcija 

paaiðkinanti dvigubà istorijos filosofijos reflektyvumà. 

Ji ákûnijanti bûtent naujà teorijø tipà, atskleidþiantá 

sàlygas, kurios tik ir ágalina þmonijos istorijos savirefleksijà, 

vadinasi, ir jà paèià. Kita vertus, istorijos filosofija 

ávardijanti ir savo adresatà. Kantas, pavyzdþiui, suvokæs 

savo istorijos filosofijos ryðá su pilietine visuomene, 

kurioje filosofas kaip laisvas mokytojas galëjo 

ðviesti savo publikà ir tuo paveikti istorijos procesà. 

Habermasas mano, kad ðios áþvalgos tebëra svarbios 

ir ðiandien, nes istorija kaip kolektyvinis vienetas 

ðiandien yra tapusi realybe. Istorijos vienybë – tai rezultatas, 

o ne ið anksto numatytas istorijos tikslas þmonijos 

kaip paties save sukurianèio istorijos subjekto 

veiklos pasëkoje. „Ne sistemos apskritai, o sociokultûrinës 

sistemos, valdomos kalbinës komunikacijos (t. y. 

galinèiø bûti teisingais socializuotø individø pasisakymais) 

sudaro pasaulinës istorijos substraktà“. Pats save 

sukuriantis istorijos subjektas, Habermaso manymu, 

buvo ir yra fikcija. „Taèiau jokiu bûdu nëra beprasmë 

iðkelta ir nenusisekusi idëja sujungti sociokultûrines 

sistemas su valdymo modusu, pagrástu savirefleksija, 

turinèiu politinio svarstymo formà„ (39). 

mas yra istorizmo pirmàja prasme metodologinë 

nuostata, principas. (4) Istorizmu dar vadinamas 

istorinis reliatyvizmas: visokiø normø ir tiesø absoliutumo 

neigimas tuo pagrindu, kad visos normos 

ir tiesos kyla ið tam tikro istorinio konteksto“. 

(Norkus Z. Istorika. – V., 1996. – P. 42.) 

3. Ranke L. The Secret of World History. Selected Writings 

on the Art and Science of History. – New 

York. – 1981. – P. 102. 

4. Ten pat. – P. 103–104. 

5. Ten pat. – P. 104. 

6. Ranke’s nuorodos á Dvasià suartina já su Hegeliu, 

ko pats jis nenorëjæs pripaþinti. 1877 metais Ranke 

apsilankë paskaitoje Berlyno universitete, kurioje 

Wilhelmas Schereris teigë, kad Ranke’s darbai iðaugo 

ið romantizmo filosofijos ir kad pats Ranke labai 

artimas Hegeliui. Tuo metu jau senas istorikas papriekaiðtavo 

kalbëjusiajam: “Að ið tiesø esu originalesnis, 

negu Jûs galvojate“, ir iðëjo. (Ten pat. – P. 101). 

Jûratë BARANOVA

7. Ten pat. – P. 102. 

8. Ten pat – P. 103. 

9. Ranke L. On the Relation of and Distinction between 

History and Politics // The Secret of World 

History. selected Writings on the Art and Science 

of History. – New York. – 1981. – P. 110. 

10. Ranke’s siûloma istorinio tyrimo metodologija – 

kritikuoti ðaltinius, atsiribojant nuo ðaliðkumo ir 

siekiant pamatyti „faktà toká, koks jis yra“, daþnai 

vadinama pozityvistine. Ji remiasi ta paèia gamtos 

mokslø pagrindu susiformavusia pozityvistine faktø 

izoliacijos metodologija. Tai paradoksaliai disonuoja 

su romantinëmis Ranke’s vertybinëmis 

orientacijomis. 

11. Windelband W. Istorija ir gamtamokslis // Kultûros 

fenomenas. Kultûra ir istorija. – V., 1996. – P. 35. 

12. Ten pat. – P. 36. 

13. Hermeneutika – supratimo menas. 

14. Dilthey W. Introduction to the Human Sciences // 

Selected Works. – Princeton, N. J., 1989. – Vol. 1. – 

P. 140. 

15. Ten pat – P. 141. 

16. Ten pat – P. 97. 

17. Plaèiau: Norkus Z. Wilhelmo Dilthey’aus gyvenimo 

hermeneutika // Istorika. – V., 1996. – P. 143–148. 

18. Ten pat. – P. 144. 

19. Croce B. History. Its Theory and Practice. – New 

York. – 1960. – P. 81. 

20. Ten pat. – P. 58. 

21. Ten pat. – P. 92. 

22. Ten pat. – P. 61. 



23. Aptariamos ðioje knygoje Istorijos filosofija (J. B.). 

24. R. F. Atkinsonas, R. Martin vadina Collingwood’à 

analitinës filosofijos „intelektualiniu pradininku“ 

(Dray W. H. History as Re-Enactment. R. G. Collingwood’s 

Idea of History. – Oxford. – 1995. – P. 17). 

25. Dray W. H. History as Re-Enactment. R. G. Collingwood’s 

Idea of History. – Oxford. – 1995. – 

P. 17. 

26. Ten pat. – P. 19. 

27. Danto A. C. Analytical Philosophy of History. – 

Cambridge. – 1965. – P. 8–9. 

28. Ten pat. – P. 9. 

29. Ten pat. – P. 11. 

30. Norkus Z. Haydeno White’o istoriografinio stiliaus 

teorija // Istorika. – V., 1996. – P. 197–203. 

31. White H. Metahistory. The Historical Imagination 

in Nineteenth–Century Europe. – Baltimore, London. 

– 1993. – P. 142. 

32. Ten pat. – P. 142. 

33. Ten pat. – P. 142. 

34. Ten pat. – P. 42. 

35. Lyotard J. F. Postmodernus bûvis. Ðiuolaikiná þinojimà 

aptariant. – V., 1993. – P. 148. 

36. Ten pat. – P. 58. 

37. Ten pat. – P. 8. 

38. Habermas J. Uber das Subjekt der Geschichte kurze 

Bemerkung zu falschgestellen Alternativen // 

Geschiechte – Ereignis, Erzahlung / Hrsg. R. Kosellesk, 

W. D. Stempel. – München. – 1979. – S. 470. 

39. Ten pat. – P. 476. 

ISSN 1392-0456 

55 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

56 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

Michael H. KOHRS 

ISTORIJOS DIDAKTIKA 

Das Deutschland-Bild in litauischen 

Geschichtsschulbüchern 

Vilniaus pedagoginis universitetas, Studentø g. 39, LT 2034 Vilnius. 

Gauta 1998 m. lapkrièio 30 d. 

Vokietijos paveikslas lietuviðkuose 

mokykliniuose istorijos vadovëliuose 

Vienas ið þymesniø vadovëliø ekspertø, specialiai 

nagrinëjanèiø lietuviðkus istorijos vadovëlius, yra Michaelis 

Kohrsas ið Vokietijos. 1996 m. Georgo-Eckerto 

tarptautinio vadovëliø tyrimo institute ávykusiame 

vokieèiø ir lietuviø vadovëliø specialistø darbiniame 

seminare M. Kohrsas skaitë iðsamø praneðimà apie 

Vokietijos istorijos vaizdavimà naujuose lietuviðkuose 

istorijos vadovëliuose iki 1995 m. Praneðimo pagrindu 

buvo parengtas straipsnis, kuris yra skelbiamas 

ðiame „Istorijos“ numeryje. Ðiuo metu autorius 

yra Bonos DAAD’o tarnybos darbuotojas, dësto vokieèiø 

kalbà Vilniaus pedagoginiame universitete, rengia 

istorijos daktarinæ disertacijà ir toliau tiria lietuviðkus 

vadovëlius. 

Straipsnio ávade M. Kohrsas apraðo 1935 m. atvejá, 

kai Vokietijos ambasada Kaune protestavo prieð P. Ðleþo 

ir Ig. Malinausko istorijos vadovëlyje apraðytà kaizerinës 

Vokietijos okupacijos laikotarpá Lietuvoje. Ypatingà 

vokieèiø pasipiktinimà sukëlë vadovëlyje patalpinta 

karikatûra (þr.: Ðleþas P., ir Malinauskas Ig. Lietuvos 

istorija. – Kaunas: Sakalas. – 1934. – P. 107). 

Ðio konfliktinio atvejo analize ir pradedamas vokieèiø 

ir Vokietijos vaizdavimo lietuviðkuose istorijos vadovëliuose 

nagrinëjimas. 

Be ávadinës dalies, straipsnis susideda ið 3 pagrindiniø 

skyreliø. 1 skyrelyje autorius aptaria bendrà lietuviðkø 

vadovëliø leidybos situacijà 1989–1995 m. laikotarpiu. 

2 skyrelyje aptariamas Vokietijos istorijos pateikimas 

lietuviðkuose visuotinës istorijos vadovëliuose. 

3 skyrelyje aptariamas vokieèiø vaizdavimas Lietuvos 

istorijos vadovëliuose. Toká straipsnio struktûravimà 

lëmë pats tyrimo objektas. Pagal aptariamuoju laikotarpiu 

galiojusá mokymo planà, buvo numatytas ganëtinai 

grieþtas Lietuvos ir visuotinës istorijos atskyri- 

mas. Dël to ir vadovëliai buvo raðomi taip: atskirai Lietuvos 

istorija, atskirai visuotinë istorija. 

Aptardamas lietuviðkus istorijos vadovëlius iki 1995 m. 

imtinai, M. Kohrsas juos iðskiria á 3 pagrindinius tipus: 

1) Klasikinë darbo knyga (be apraðomosios dalies su 

iliustracijomis, yra ðaltiniø iðtraukos, apibendrinimai, 

darbo uþduotys). 

2) Apraðomieji istorijos pasakojimai (chronologiðkai 

ir tematiðkai struktûruotas pasakojimas) 

3) Ðaltiniø ir tekstø skaitiniai (pateikia á vienà rinkiná 

sudëtus skelbtus ðaltinius arba iðtraukas ið straipsniø, 

moksliniø monografijø ir kt. pagal temas). 

Apþvelgdamas vokieèiø praeities pateikimà lietuviðkuose 

visuotinës istorijos vadovëliuose, M. Kohrsas 

iðsako kai kuriø kritiniø pastabø ir pastebi bendrà lietuviø 

autoriø tendencijà iðkelti istorines asmenybes kaip 

istorinio proceso lëmëjus. Pavyzdþiui, jis atkreipia dëmesá 

á tai, kad Vokietijos suvienijimo vaizdas lietuviðkuose 

istorijos vadovëliuose ið esmës sutampa su senàja 

vokieèiø konservatyviosios istoriografijos tradicija 

eksponuoti Prûsijos ir jos valdovø vaidmená, apologizuoti 

Bismarko asmenybæ. 

O Lietuvos istorijos vadovëliuose M. Kohrsas áþiûri 

tendencijà lietuviø nacionalinæ valstybæ ir XIX a. nacionaliniø 

idëjø pasaulá projektuoti á vëlyvøjø viduramþiø 

Lietuvos Didþiàjà Kunigaikðtystæ. Taèiau nei Gediminas, 

nei Vytautas nebuvo jokie viduramþiø Bismarkai 

ar Garibaldþiai su stipriu nacionalinio pasididþiavimo 

jausmu. Lietuviai, kaip ir kiti Europos kunigaikðèiai, 

paprasèiausiai siekë savo átakos sferos iðplëtimo. 

Ði M. Kohrso mintis, mano nuomone, tikrai galëtø 

bûti plëtojama lietuviðkø vadovëliø autoriø. Kas kà 

valdys, kas kieno tarnas ar vasalas bus, kas kam mokës 

duokles – ðtai dël ko kariavo valdovai senovëje. 

Michael H. KOHRS

M. Kohrsui sunkiai suprantamas lietuviø autoriø pomëgis 

vaizduoti kalavijuoèius ir Vokieèiø ordinà vos 

ne kaip plëðikø kriminalines organizacijas. Jis pripaþásta 

Ordino vykdytà agresijà, taèiau raðo, kad riteriai (ir 

ne vien vokieèiø) ëjo á Pabaltijá su geriausiais norais ir 

juridiniais dokumentais, iðduotais kaizerio ir popieþiaus. 

Mokiniai ið vadovëliø turëtø suprasti, kad senovëje 

buvo legitimi uþgrobimø teisë, o karo pasmerkimas 

ir uþimtø teritorijø gyventojø teisinis traktavimas 

pagal dabar galiojanèià tarptautinæ teisæ yra palyginti 

istoriðkai nesenas dalykas. 

Vokietijos istorijos kontekste gali ðiek tiek kitaip atrodyti 

ir kaizerinës okupacijos laikotarpis Lietuvoje. 

1914 m. rusai trumpai buvo uþëmæ Rytø Prûsijos teritorijø 

ir ten nepasiþymëjo subtilumu. O vokieèiø karinë 

vadovybë traktavo Lietuvà kaip prieðo (Rusijos) teritorijà. 

A. Gumuliauskas savo vadovëlyje yra pateikæs 

duomenis apie 1916 m. vokieèiø okupacinës valdþios 

nustatytà dienos kalorijø normà Lietuvos miestø gyventojams. 

M. Kohrsas nurodo, kad ði norma – 

1000 kalorijø per dienà, 1917 m. buvo ávesta ir paèiame 

Vokietijos Reiche. Be to, „faterlande“ karo metais ið 

bado mirë irgi ðimtai tûkstanèiø þmoniø. Tai nebuvo 

iðskirtinis okupuotø srièiø ypatumas. 

Aptardamas Vokietijos politikà I pasaulinio karo pabaigoje 

gimstanèios Lietuvos valstybës atþvilgiu, 

M. Kohrsas akcentuoja vokieèiø karinës vadovybës aneksines 

uþmaèias ir teigia, kad tik 1918 m. pabaigoje Vokietija 

buvo priversta pakeisti savo pozicijà ir tapo nepriklausomos 

Lietuvos „akuðere prieð savo norà“. Pralaimëjusi 

karà Vokietija siekusi iðnaudoti lietuviø ir lenkø 

tarpusavio prieðiðkumà ir taip netiesiogiai pakenkti 

Prancûzijos interesams. Tokiu bûdu M. Kohrsas pagrindþia 

savo kritinæ poþiûrá á kai kuriø vokieèiø (pridursiu,– 

ir lenkø) teiginius, akcentuojanèius Vokietijos pagalbos 

reikðmæ nepriklausomos Lietuvos susikûrimui. 

Toliau savo straipsnyje M. Kohrsas pereina prie Klaipëdos 

kraðto problematikos nagrinëjimo. Jis ið esmës 

kritiðkai vertina „memellenderiø“ pretenzingas publikacijas, 

taip pat lietuviø istorikës P. Þostautaitës tyrimus, 

taèiau pabrëþia, kad atsirado nauja lietuviø istorikø 

karta, kuri bando áveikti tradicinius ideologinius ir 

emocionalius rëmus. Naujosios kartos istorikø pasiekimai, 

M. Kohrso nuomone, dar nepakankamai atsispindi 

naujuose lietuviðkuose vadovëliuose. Taip, pavyzdþiui, 

A. Gumuliauskas savo vadovëlyje pripaþásta 

1923 m. „sukilimà“ kaip organizuotà ið Kauno apgaulingà 

manevrà, taèiau M. Kohrso nuomone, nekritiðkai 

kartoja Steigiamojo Seimo 1921 m. iðreikðtà pozicijà, 

esà Klaipëdos kraðtas yra istorinë lietuviø þemë (þr.: 

Gumuliauskas A. Lietuvos istorija nuo 1915 m. iki 

1953 metø. – K.: Ðviesa. – 1993. – P. 63). 

Vokieèiø specialisto nuomone, iki 1923 m. ði teritorija 

niekada nebuvo istorine lietuviø þeme, nors Vytautas 

Didysis tokias pretenzijas ir këlë. Klaipëdos sritis 

Lietuvai priklausë tik nuo 1923 m., o lietuviðkos partijos 

rinkimuose á Klaipëdos kraðto autonominá seimelá 

nëra niekada gavusios daugiau kaip 19% rinkëjø bal- 

Das Deutschland-Bild in litauischen Geschichtsschulbüchern 


sø, – akcentuoja vokieèiø ekspertas. Jis sako, kad ðiuo 

metu buvæs Klaipëdos kraðtas yra neabejotinai integrali 

Lietuvos valstybës dalis, taèiau kieno tai istorinë 

þemë, straipsnyje neaiðkina. 

Straipsnio pabaigoje M. Kohrsas daro keletà apibendrinamojo 

pobûdþio pastabø. Vokieèiø analitiko nuomone, 

lietuviðkuose vadovëliuose vyrauja ávykiø istorija, 

diplomatijos ir politinë istorija, ypatingas dëmesys 

skiriamas atskirø asmenybiø veiklai. Socialinei ir kasdieninio 

gyvenimo istorijai skirta kur kas maþiau dëmesio. 

Moterys istorijos vadovëliuose beveik neegzistuoja, 

ypatingai tuo pasiþymi A. Kasperavièiaus vadovëliai. 

Kaip teigiamà dalykà M. Kohrsas iðkelia tai, kad 

nepriklausomoje Lietuvoje marksizmas ir socializmas 

vadovëliuose vaizduojami kritiðkai ir istoriðkai, jø nei 

nutylint, nei apologizuojant. 

Sutinkant su kai kuriais vokieèiø specialisto pastebëjimais, 

vis dëlto bent ið dalies norëtøsi pateisinti ir 

lietuviðkø vadovëliø autorius. Juk, tarkime, visuotinës 

istorijos vadovëliø sovietmeèiu lietuviai apskritai neraðë. 

Reikia atsiminti, kad nauji vadovëliai buvo raðomi 

skubotai, ieðkant alternatyvø sovietinio laikotarpio koncepcijoms. 

Autoriai stengësi raðyti ádomiai, ieðkodami 

istorijoje ne vien sausø faktø, o spalvingø asmenybiø, 

„gyvø“ praeities paveikslø. Prisiminkime: sovietinio laikotarpio 

vadovëliai buvo kritikuojami – esà juose nëra 

asmenybiø. Tai dabar tarsi ir bandoma uþpildyti ðià 

spragà: þiûrëkit, koks gudrus ir toliaregis buvo tas prûsø 

Frydrichas II ar „geleþinis kancleris“! Lietuvos istorijos 

naujuose vadovëliuose savo ruoþtu iðkeliamos asmenybës, 

kurios sovietmeèiu nebuvo itin eksponuojamos. 

Dël to ið ðalies þiûrinèiam vokieèiø specialistui 

ir susidarë áspûdis, kad lietuviai supranta istorijà visø 

pirma kaip didþiøjø asmenybiø veiklos rezultatà. 

Dël Klaipëdos istorinës problematikos traktavimo, 

manau, kad aiðkintis, kas yra lietuviðkos istorinës þemës, 

o kur yra vokiðkos istorinës þemës, reikëtø kompleksiðkai. 

Juk galima bûtø paklausti, ar Elzasas nëra 

istoriðkai vokiðka þemë, ar vokiðkomis tarmëmis kalbantys 

Ðveicarijos kantonai nëra istorinës vokieèiø þemës? 

O kaip suprasti austrus, kurie po I pasaulinio 

karo norëjo prisijungti prie Vokietijos, 1938 m. masiðkai 

sveikino „anðliusà“, o po II pasaulinio karo jau stengësi 

tai pamirðti. 

Kaip rodo XX a. patyrimas, valstybiø sienas, o ir gyventojø 

nacionalinio apsisprendimo situacijas gali lemti 

ávairios konjunktûros, geopolitiniai interesai, kryptinga 

propaganda, ekonominiai sumetimai ir kita. Kita vertus, 

besikeièiant valstybinëms sienoms, teritorijø istorinës 

priklausomybës klausimai beveik visada vël ið naujo 

aktualizuojasi. Nesunku prognozuoti, kad dël buvusiø 

Rytprûsiø þemiø istorinio traktavimo galima tikëtis 

lietuviø, vokieèiø, lenkø, rusø bei kitø tautø istorikø 

atsinaujinusiø diskusijø bei ávairialypio traktavimo istorijos 

vadovëliuose. 

(M. Kohrso straipsnio santraukà ir 

komentarus parengë 

Arûnas Vyðniauskas (Vilniaus universitetas) 

ISSN 1392-0456 

57 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

58 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


Anfang Februar des Jahres 1935 wandte sich das 

damalige litauische Außenministerium an das 

Bildungsministerium mit der Bitte, das Kapitel “Litauen 

in deutscher Gefangenschaft” des 1934 erschienenen 

Geschichtsbuchs “Lietuvos Istorija” von Ðleþas und 

Malinauskas für die Grundschule und Unterstufe des 

Gymnasiums zu ändern. Grund dieser Anfrage war 

eine Beschwerde der deutschen Botschaft in Kaunas 

wegen dieses Kapitels. Die deutschen Diplomaten 

sahen in dem Kapitel und besonders durch die 

zugehörige Illustration das deutsche Volk und seine 

Armee beleidigt. Erschwerend komme, so die die 

Botschaft, hinzu, daß das Lehrbuch für die Schule 

bestimmt sei und so der Jugend ein falsches Bild vom 

deutschen Volk vermittelt werde. Das Außenmi- 

Schauen wir uns die Abbildung kurz an. Sie soll die 

deutsche Okkupation Litauens während des ersten 

Weltkriegs darstellen. Der Hausherr liegt – tot oder 

verwundet – jedenfalls in seinem Blute am Boden, seine 

Frau sieht sich von einem Soldaten mit der Pistole am 

Kopf bedroht, während im Hintergrund einige Soldaten 

damit beschäftigt sind, den Besitz der Bauern raubend 

wegzuschaffen und ihr Haus in Brand zu setzen. Die 

Szene erinnert fatal an klassiche Plünderungsdarstellungen 

aus dem 30 jährigen Krieg, wie sie häufig in 

Geschichtsbüchern zu finden sind. Über Sinn oder 

Unsinn solcher Darstellungen läßt sich trefflich streiten. 

An dieser Stelle sei nur soviel gesagt: Es mag zu solchen 

Szenen gekommen sein, und sicherlich war die 

deutsche Verwaltung unter den Bedingungen der 

Kriegswirtschaft in erster Linie darauf angelegt, das 

Gebiet optimal für die Versorgung der Kriegsmaschinerie 

auszubeuten und dabei auch die ansässige 

Bevölkerung bis auf’s Äußerste auszunutzen. Gerade 

deshalb aber erscheint eine systematische Zerstörung 

nisterium habe nach Rücksprache mit den Autoren 

zumindest bezüglich des Textes den Protest 

zurückgewiesen, sei aber dennoch der Ansicht, daß 

man den Deutschen keinen Vorwand geben solle, die 

Litauer der Hetzpropaganda zu beschuldigen und bat 

daher das Bildungsministerium, in einer neuen Auflage 

die Illustration wegzulassen und den Text zu 

überarbeiten. In einer Antwortnote des Bildungsministeriums 

heißt es lakonisch: 

„Wir teilen mit, daß in der neuen Auflage der Text 

des Kapitels „Litauen in deutscher Gefangenschaft“ 

überarbeitet wird und die Illustration ganz wegfällt“ 

(1) 

Was war es nun konkret, das die Diplomaten zu 

dieser Beschwerde veranlaßte? 

der Versorgungsbasis, wie die Zeichnung sie nahelegt, 

unwahrscheinlich – sie hat auch so nicht stattgefunden. 

Jedenfalls fallen Erscheinungsdatum des Lehrwerks und 

der deutsche Protest in eine Zeit, als wegen des Sass- 

Neumann Prozesses, d. h. des Prozesses gegen Führer 

und Anhänger der nationalsozialistischen Parteien des 

Klaipëdagebietes, die deutsch-litauischen Beziehungen 

auf einem Tiefpunkt angelangt waren und die deutsche 

Seite eine Handelsblockade verhängt hatte, die das 

agrarisch orientierte Litauen empfindlich traf. Vor 

diesem Hintergrund ist wohl auch das rasche Einlenken 

der litauischen Seite zu verstehen. 

Diese Episode ist in mancherlei Hinsicht vielsagend. 

Offensichtlich gibt es in der gemeinsamen deutschlitauischen 

Geschichte viele Berührungspunkte, und 

leider waren diese nur in wenigen Fällen vom Geiste 

gut nachbarschaftlicher Zusammenarbeit geprägt – 

meistens waren es Kriege, Eroberung und Annektionen 

oder territoriale Ansprüche, die das deutsch-litauische 

Verhältnis bestimmten, und das gilt auch sowohl für 

Michael H. KOHRS

den in dem Schulbuch dargestellten Zeitraum als auch 

für den Zeitpunkt, als die deutsche Beschwerde 

erfolgte. 

Darüber hinaus ist aber die Befürchtung der 

deutschen Diplomaten, das Schulbuch könne der 

Jugend ein falsches Bild vom deutschen Volk vermitteln, 

vielsagend. Das Schulbuch ist ein besonders 

exponiertes Medium, das in einem gewissen Zeitraum 

prägend wirken kann und schließlich das Bild vom 

1 Zu den neuen Schulbüchern 

Allen ökonomischen Schwierigkeiten zum Trotz sind 

in den letzten Jahren eine Reihe von Lehrwerken für 

das Fach Geschichte erschienen, wobei bereits die 

Werke von 1989-91 deutlich die Abwendung von der 

früheren, durch Moskau zentralisierten Darstellung 

widerspiegeln und einem neuen Geschichtsbild mit 

neuen Wertungen verpflichtet sind. Man sollte sich 

auch heute noch dessen bewußt sein, daß es sich dabei 

zum Teil um fundamentale und weitreichende 

Revisionen handelte, die in der Atmosphäre eines fast 

revolutionären Aufbruchs, vor dem Hintergrund einer 

nationalen Begeisterung vorgenommen wurden. Die 

Unterschiede zwischen den Werken vom Ende der 

80er, Anfang der 90er und den jüngsten Neuerscheinungen 

sollen aber hier nicht behandelt werden, 

sie sind auch bisher nicht so erheblich. 

Grob lassen sich drei Typen von Lehrbüchern 

unterscheiden (s. Literaturliste): 

1) Da wäre zunächst das klassische Arbeitsbuch mit 

einem Darstellungsteil, der durch Illustrationen, 

eventuell durch Quellenauszüge, Zusammenfassungen 

und Arbeitsaufgaben verschiedenster 

Art ergänzt wird. Diese Werke sind zum Teil 

graphisch aufwendiger gestaltet, mit farbigen 

Abbildungen und Textunterlegungen. Ein 

Sonderfall dieses Lehrbuchtyps sind die 

„Lesestücke der litauischen Geschichte“ für die 

fünfte Klasse gemäß dem Lehrplan für das Fach 

Geschichte. Der darstellende Text ist hier durch 

mehr oder minder kindgerechte, häufig aus der 

Perspektive von Kindern geschilderten Episoden 

ersetzt, die jeweils ein bestimmtes historisches 

Problem thematisieren. 

2) Daneben treten ausschließlich oder fast 

ausschließlich darstellende Werke, die dem 

Schüler eine zusammenhängende, chronologisch 

und thematisch strukturierte „Geschichtserzählung“ 

bieten. Zitate sind dann häufig in den 

Text eingearbeitet. 

3) Als dritter Lehrwerktyp schließlich liegen 

inzwischen einige Quellen- und Textsammlungen 

vor. Sie bieten editierte Quellen oder Auszüge aus 



jeweils anderen Volk zu einem Gutteil mitbestimmt. 

Welches Bild ist ein falsches, welches ein richtiges, wie 

vermitteln Schulbücher ein Bild und welche Zielsetzung 

verfolgen sie dabei? Ganz offensichtlich war dies den 

damaligen Akteuren nicht ganz gleichgültig, und das 

kann es auch heute nicht sein. Im Folgenden soll daher 

dargelegt werden, welches Bild in den neuen 

Geschichtsbüchern der letzten Jahre von Deutschland 

und den Deutschen gezeichnet wird. 

Artikeln, wissenschaftlichen Monographien usw. 

jeweils zu bestimmten Zeitabschnitten oder 

Problemfeldern. 

Gemäß dem bis mindestens 1994 gültigen Lehrplan 

für das Fach Geschichte war eine relativ strikte 

Trennung zwischen litauischer und allgemeiner 

Geschichte vorgesehen. Weil Werke für die litauische 

Geschichte fehlten, wurden in diesem Bereich zunächst 

die meisten Werke verfaßt. Hier herrscht der Typ des 

Arbeitsbuches vor, während die vorliegenden Werke 

für die allgemeine Geschichte eher von den Darstellungen 

repräsentiert werden. 

Litauische Geschichte 

1. Jakimavièius, Viktoras: Gimtoji ðalis Lietuva, 

Lietuvos istorijos skaitiniai V klasei, Vilnius 1994, 

239 S. (Arbeitsbuch) 

2. Brazauskas, Juozas: Lietuvos istorija nuo seniausiø 

laiku iki Liublino unijos, VI-VII klasei, Kaunas 

1995 2 , 213 S. (Arbeitsbuch) 

3. Butrimas, Adomas: Lietuvos istorija nuo seniausiø 

laiku iki XVIII amþiaus pabaigos, Vilnius 1993, 

256 S. (Arbeitsbuch) 

4. Brazauskas, Juozas: Lietuvos istorija IX klasei II dalis, 

Kaunas 1992, 99 S. (Arbeitsbuch) 

5. Gumuliauskas, Arûnas: Lietuvos istorija nuo 1915 

iki 1953 metø, Kaunas 1993, 190 S. (Darstellung 

mit Arbeitsvorschlägen) 

6. Kondratas, Mikolajus: Lietuviø tautos ir valstybës 

istorija I dalis, Vilnius 1994, 350 S. (Reine Darstellung) 

7. Gumuliauskas, Arûnas: Lietuva: nuo valstybës 

susikûrimo iki valstybës atkûrimo, Vilnius 1993, 

253 S. (Reine Darstellung) 

8. Lietuvos istorijos skaitiniai, sudarë Stanislovas 

Staðaitis, Kaunas 1994, 328 S. (Sammlung von 

Buchauszügen und gekürzten Artikeln) 

Allgemeine Geschichte 

9. Kasperavièius, Algis: Naujausiøjø laikø istorija, 

Tarptautiniai santykiai, pataisytas ir papildytas leid., 

Kaunas 1992 2 , 102 S. (Reine Darstellung) 

ISSN 1392-0456 

59 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

60 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


10. ders.: Naujøjø amþiø istorija, I Dalis, pirma knyga, 

pataisytas leid., Kaunas 1994 2 86 S. (Reine Darstellung) 

11. ders.; Jegelevièius, Sigitas: Naujøjø amþiø istorija, 

I Dalis, antra knyga, Kaunas 1994, 111 S. (Reine 

Darstellung) 

12. Ãåíÿ Þðêeíèåíå, Þîçàñ Þðêåíàñ, Àëüáèíàñ 

Âèñîöêèñ: Íîâàÿ èñòîðèÿ, Îò ôðàíêî-ïðóññêîé 

âîéíû äî êîíöà ïåðâîé ìèðîâîé âîéíû, 

IX êëàññ, Êàóíàñ 1994, 136 S. (Arbeitsbuch) 

13. Naujausiøjø laikø istorijos chrestomatija 1918- 

1945, sudarë Juozas Skirius, Kaunas 1994, 304 S. 

(Quellensammlung) 

14. Naujausiøjø laikø istorijos skaitiniai, Vakarø ðalys 

2 Das Deutschlandbild in den 

Werken zur allgemeinen Geschichte 

Sollte sich ein litauischer Referent mit der Darstellung 

Litauens in deutschen Schulbüchern befassen, so hätte 

er, zumindest was die Werke bis zum Anfang der 80er 

Jahre betrifft, ein recht überschaubares Feld zu 

bearbeiten, er könnte die namentlichen Nennungen 

Litauens einschließlich der Karten an einer Hand 

abzählen. Er würde sich vermutlich über einige falsch 

oder ungenau gezeichnete Karten ärgern und feststellen 

müssen, daß Litauen fast immer – wenn denn überhaupt 

– kurz als Anhängsel Polens genannt wird und 

der nahezu 200jährige Krieg des Ordens gegen Litauen 

häufig nicht einmal genannt wird. 

Über solch mangelnde Beachtung kann sich der 

deutsche Rezensent von litauischen Lehrbüchern nicht 

beschweren.In den Titeln 10 und 11 von Kasperavièius 

und Jegelevièius, als Halbbände gemeinsam für die 

8. Klasse gedacht, nimmt Deutschland einen guten 

Platz ein. Im ersten Teilband wird auf mehr als 9 Seiten, 

das sind mehr als 10 % des Gesamtinhalts dieses 

Bandes, der Aufstieg Preußens behandelt, darüber 

hinaus gibt es in zahlreichen Kapiteln weitere 

Nennungen, so etwa zur Aufklärung und zum 

aufgeklärten Absolutismus. Im zweiten Halbband 

werden die Revolution von 1848/49 und die deutsche 

Staatsgründung – gemeinsam mit der italienischen – 

behandelt. Im Rahmen der europäischen Geschichte 

wird so Deutschland neben Frankreich und England 

der prominenteste Platz zugewiesen. Lediglich Rußland 

wird – nimmt man beide Halbbände zusammen – noch 

breiter behandelt. Allerdings weisen die Autoren schon 

im Vorwort darauf hin, daß sie Europa und die 

Vereinigten Staaten in den Mittelpunkt ihrer Darstellung 

rücken wollen. Sie begründen dies mit einer 

gemeinsamen europäisch-christlichen Tradition, wobei 

die Vereinigten Staaten als „Ableger“ Europas behandelt 

werden. Die Bedeutung Europas liege darüber hinaus 

auch in der Entwicklung des kapitalistischen 

po Antrojo pasaulinio karo, sudarë Dainius 

Kaunas, Kaunas 1995, 126 S. (Sammlung von 

Buchauszügen und gekürzten Artikeln) 

Für das Bild von Deutschland, das den Schülern 

vermittelt wird, sind sicher sowohl die Werke zur 

litauischen als auch zur allgemeinen Geschichte 

bedeutsam. Es spricht aber vieles dafür, daß die 

emotionale Beteiligung und Parteinahme des Schülers 

dort am größten sein wird, wo das eigene Land betroffen 

ist. Diese Berührungspunkte finden sich besonders in 

den Werken zur litauischen Geschichte. Sie werden 

im dritten Abschnitt näher behandelt. Zunächst aber 

folgen die Werke zur allgemeinen Geschichte. 

Gesellschaftssystems. Allerdings sei dazu gleich eine 

Anmerkung gemacht. In der Einleitung zum ersten 

Halbband heißt es auf Seite 5: 

Um Fabrikfertigung zu begründen wurden Technik, 

Arbeitskräfte und Mittel (Kapital) benötigt. Eine der 

wichtigsten Kapitalquellen war die Ausnutzung der 

Kolonialverwaltung in Amerika und Asien, die Einkünfte 

aus Plantagen, auf denen Negersklaven arbeiteten, und 

der Sklavenhandel. Anders ausgedrückt, die Europäer 

häuften das Kapital zur Industriebegründung, indem 

sie die farbigen Bewohner Amerikas, Asiens und Afrikas 

ausnutzten. 

Eine solche Darstellung läßt außer Acht, daß bspw. 

Deutschland zur Zeit des Beginns der Industrialisierung 

nicht über nennenswerte Kolonien verfügte und überall 

den wirtschaftlichen Gewinnen aus der Ausbeutung 

von Kolonien erhebliche Ausgaben für ihre Verwaltung 

und militärische Sicherung gegenüberstanden. Der 

klassische Imperialismus der zweiten Hälfte des 

19. Jahrhunderts wird ja zum Teil auch durch die 

erwirtschafteten Überschüsse erklärt, für die sich in den 

Kolonien neue Anlagemöglichkeiten eröffneten. 

Jedenfalls scheint die Vorstellung absurd, daß die Mittel 

zur Industrialisierung hauptsächlich in den Kolonien 

erwirtschaftet worden seien. Damit soll natürlich die 

Praxis des Imperialismus nicht entschuldigt werden. 

Aber kehren wir zur Behandlung Deutschlands 

zurück. Ganz im Sinne vieler älterer deutscher 

Lehrwerke – und wohl auch deshalb, weil dieser 

Prozeß Litauen besonders betraf – wird dem Aufstieg 

Preußens besondere Aufmerksamkeit geschenkt. Die 

Geschichte der Hohenzollern von Fiedrich Wilhelm 

bis zu Friedrich dem Großen ist breit dargestellt, die 

einzelnen Fürsten bzw. Könige werden charakterisiert 

und ihre Rolle für Preußen dargestellt, die handelnden 

Personen für die Geschichte stehen im Mittelpunkt. 

Die Darstellung folgt im wesentlichen den gleichen 

Michael H. KOHRS

Mustern, wie sie auch in deutschen knappen 

Darstellungen zu finden sind, die militärische Potenz 

des „Aufsteigers“ Preußens wird stark in den Mittelpunkt 

gestellt, ohne daß allerdings deswegen die Reformen 

auf administrativem Gebiet und in der Bildungspolitik 

unerwähnt bleiben. Allerdings wird Preußen als 

„Hauptschuldiger an der Teilung Polen-Litauens“ 

bezeichnet, Friedrich selbst habe sich aller 

Aufgeklärtheit zum Trotz auch als harter Machtpolitiker 

entpuppt und vor Vertragsbruch nicht zurückgescheut. 

Ein wörtliches Zitat Friedrichs, mit dem er die erste 

polnische Teilung vor Freunden aus den Kreisen der 

Aufklärer zu rechtfertigen suchte, ist dem Autor eine 

Wiedergabe wert (S. 67): Friedrich habe geschrieben, 

er „wolle diese armen Irokesen an die europäische 

Zivilisation gewöhnen“. Gemeint ist damit natürlich die 

Bevölkerung der angeschlossenen Gebiete. Dennoch 

bleibt das Fazit des Autors unter dem Strich erstaunlich 

positiv. Diese Tendenz setzt sich auch im zweiten 

Halbband bei der Darstellung der 48er Revolution in 

den deutschen Staaten und des Einigungsprozesses 

fort. Die Verfassung von 1848 habe aus der 

absolutistischen eine konstitutionelle Monarchie 

gemacht, die Pressefreiheit sei gewährt worden. Dies 

erscheint mir eine recht positive Darstellung der 

Ereignisse, sowohl hinsichtlich der Pressefreiheit als 

auch in Bezug auf die oktroyierte Verfassung, die ja 

1849 noch einmal einer konservativen Revision 

unterzogen wurde. Es ist insbesonders die einseitige 

Orientierung auf Preußen, die den Autor die weitaus 

liberalere Entwicklung in Baden übergehen läßt. Zwar 

wird grundlegend auch auf die Zersplitterung 

Deutschlands und des Deutschen Bundes eingegangen, 

aber auch bei der Darstellung des Krieges 

gegen Österreich und des folgenden „Anschlusses“ 

einiger anderer Königs- bzw. Fürstentümer wird im 

wesentlichen von einer weitgehenden Zustimmung 

ausgegangen. Das ist falsch. Auf Antrag Österreichs 

hatten Hannover, Bayern, Sachsen und mit ihnen die 

Mehrzahl der Bundesstaaten der Mobilisierung von 

Bundestruppen gegen Preußen zugestimmt, allerdings 

kam Preußen dieser Entwicklung durch rasche 

Besetzung Sachsens und Hannovers zuvor. So war 

diese Vereinigung zum Norddeutschen Bund zu einem 

guten Teil die Folge der Zerschlagung und faktischen 

Annektion vormals selbständiger Fürsten- bzw. 

Königtümer. So ist auch der nicht erfolgte Beitritt der 

süddeutschen Staaten keineswegs allein vor dem 

Hintergrund einer drohenden Intervention seitens 

Frankreichs zu sehen, sondern auch auf eine sehr 

reservierte Haltung der südlichen Staaten gegenüber 

den preußischen Hegemoniebestrebungen zurückzuführen. 

Im Mittelpunkt der Entwicklung steht Bismarck. 

Preußen habe hinreichend Macht und die Zustimmung 

einer Bevölkerungsmehrheit für die Einigung 

Deutschlands gehabt, gefehlt habe nur eine feste, 

umsichtige Führung, ein starker Mann. Dieser sei der 



Diplomat Otto von Bismarck gewesen, ein dem 

Königshaus ergebener und entschiedener Mann. Auch 

in dieser Darstellung folgen die Autoren also einer recht 

apologetischen Darstellungstradition, wie sie in eher 

konservativen Lehrbüchern Deutschlands zu finden 

ist. Diese Darstellung wird im Band für die neunte Klasse 

(Nr. 12 der Liste) von Jurkiniene, Jurkinas und Visockis 

wieder relativiert. Dieses Arbeitsbuch schließt vom Stoff 

in der chronologischen Reihenfolge an die Werke von 

Kasperavièius und Jegelevièius an und fordert in der 

Einleitung Schüler und Lehrer dazu auf, „sich nicht 

gegen die Wahrheit der Geschichte zu versündigen, 

Wertungen der Geschichte vom Standpunkt einer Partei 

aus zu vermeiden“. Es sei nötig, die geschichtlichen 

Ereignisse so darzustellen, wie sie auch in der Tat 

gewesen seien. Schauen wir uns an, inwieweit das 

gelingt. 

Der französisch-preußische Krieg mit Ursachen, 

Anlaß, Verlauf und Ergebnis wird in einem eigenen 

Kapitel dargestellt. Dabei wird Bismarck als listiger und 

tückischer bzw. hinterlistiger (õèòðûé è êîâàðíûé) 

Politiker bezeichnet (S. 26), der 1864 nach 

Vereinbarung mit Österreich Dänemark angegriffen 

bzw überfallen habe (íàïàñòü). Diese Darstellung ist 

sicherlich verkürzt und läßt außer Acht, daß auch 

Dänemark durch sein Verhalten in der Frage Schleswig 

Holsteins nicht unschuldig am Ausbruch des Krieges 

war (Dänische Annektion Schleswigs und Holsteins 

1848, 2. Londoner Protokoll 1852, Dänemark macht 

aus der Personalunion durch eine neue Verfassung 

eine Realunion). Die Konkurrenz Frankreichs und 

Preußens wird dagegen relativ ausgeglichen dargestellt, 

ebenso wie Verlauf und Ergebnis des Krieges. Die Fragen 

und Arbeitsaufgaben zu diesem Abschnitt beziehen 

sich fast ausschließlich auf die Einigung des deutschen 

Reiches. Die insgesamt in der litauischen Geschichtsdiskussion 

zu beobachtende Tendenz, herausragende 

Personen als Träger des geschichtlichen Ablaufs 

zu betonen, findet sich ansatzweise auch in diesem 

Werk. So werden die Schüler in einer Arbeitsaufgabe 

aufgefordert, ein Referat über „Die Rolle Bismarcks in 

der Geschichte Deutschlands“ zu verfassen. Im 

nächsten Kapitel unter der Überschrift „Die europäischen 

Großmächte“ ist Deutschland unter der 

Überschrift „Deutschland – die Hegemonialmacht 

Kontinentaleuropas“ aufgeführt. In diesem Abschnitt 

werden innere Entwicklung und wirtschaftliche 

Bedeutung des Reiches dargestellt. Hier finden sich 

allerdings einige Ungenauigkeiten. So wird die 

konservative Partei als aktivste Partei dargestellt, die 

Liberalen dagegen seien in Fraktionen zerfallen 

gewesen und hätten wenig Einfluß auf das politische 

Leben Deutschlands gehabt. Tatsächlich aber waren 

die Konservativen zwar vor der Reichsgründung eine 

wichtige Kraft, doch nach dem Zerwürfnis mit Bismarck 

und der Spaltung in Frei- und Altkonservative verloren 

sie an Bedeutung, auch nach der Vereinigung blieben 

sie die Partei der ostelbischen Junker und konnten im 

ISSN 1392-0456 

61 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

62 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


Reichstag nie eine entscheidende Mehrheit erringen. 

Die Liberalen dagegen zerfielen zwar in vier 

verschiedene Gruppen, doch stellten sie im ersten 

Reichstag immerhin 202 von 385 Abgeordneten mit 

den Nationalliberalen als stärkste Partei; sie waren 

anfangs die bestimmende Kraft im Reichstag. Allerdings 

verloren sie im Verlauf des heftigen Kulturkampfs viel 

an Enfluß, während das katholische Zentrum seine 

Sitzzahl kontinuierlich bis auf rund 100 Abgeordnete 

steigern und diese Zahl auch über Jahrzehnte hinweg 

halten konnte. 

Von den Nachfolgern Bismarcks im Amt des 

Reichskanzlers von Caprivi und von Hohenlohe heißt 

es, daß sie die gleiche Politik fortgesetzt hätten, nämlich 

die Stärkung des preußischen Geistes in Deutschland 

und die Germanisierung der unterdrückten Völker 

(ïîðàáîùåííûå íàðîäû) (S. 35). Ohne Zweifel wurde 

nach der Reichsgründung eine verstärkte Politik der 

Germanisierung und Verpreußung durchgesetzt, die 

auf den erbitterten und berechtigten Widerstand der 

betroffenen Völker stieß. Gleichwohl scheint der Begriff 

„unterdrückte“ bzw „versklavteVölker“ hier nicht 

angebracht. Immerhin konnten bspw. die Polen sowohl 

in den Preußischen Landtag als auch in den Reichstag 

über eine eigene Partei Abgeordnete entsenden und 

machten von diesem Recht auch Gebrauch. Bei aller 

berechtigter Kritik an der alles andere als vorbildlichen 

Nationaltitätenpolitik des Reiches – von direkter 

Unterdrückung kann man wohl nicht sprechen. Im 

folgenden wird von dem inneren Regime im Reich 

gesprochen, das nach wie vor nach dem Leitspruch 

Bismarcks von der „eisernen Disziplin“ regiert worden 

sei. Widerspenstige seien mit Geldstrafen, Arrest und 

physischen Strafen belegt worden – letzteres ist 

außerhalb der Armee und mit Ausnahme der 

Todesstrafe anzuzweifeln. Offizielle Züchtigungen im 

zivilen Bereich gehörten wohl nicht mehr zum 

Rechtsinstrumentarium des Staates. Eine für das 

Deutsche Reich wenig schmeichelhafte Darstellung 

erfährt auch die Lage in Kleinlitauen, also dem teilweise 

litauisch besiedelten Teilen Ostpreußens. Hier werden 

besonders die kulturellen Aktivitäten der Litauer gegen 

die repressive Sprachgesetzgebung der Preußischen 

und der Reichsregierung erwähnt. Es ist schade, daß 

hier der große Sprachwissenschaftler und Humanist, 

der Freund Basanavièius’ und unermüdliche Verfechter 

der Rechte aller sprachlichen Minderheiten im Reich 

und besonders der Litauer Georg Sauerwein nicht 

genannt wird, obwohl er Mitinitiator der im Lehrbuch 

genannten Eingaben zugunsten der litauischen 

Unterrichtssprache war und sich dafür von Bismarck 

als Welfe bezeichnen lassen mußte. In Hannover 

gebürtig, teilte er mit seinem Landsmann, dem 

Zentrumsführer Ludwig Windthorst die Abneigung 

gegenüber dem preußischen Zentralismus und jeder 

Art Nationalismus. 

Insgesamt aber läßt sich festhalten, daß im Gegensatz 

zum Lehrbuch für die achte Klasse dem Schüler in 

diesem Werk ein eher negatives Bild vom deutschen 

Reich und Bismarck vermittelt wird. Die fehlende 

Übereinstimmung ist aber an sich nicht tragisch, 

insbesondere dann, wenn sie in der Klasse diskutiert 

wird. 

Zur Reihe der von Kasperavièius verfassten Werke 

gehört schließlich auch die Nr. 9 der Liste. Wie bei den 

anderen Werken des gleichen Autors, handelt es sich 

auch hier um eine reine, nach Themen geordnete 

Darstellung der Entwicklungen nach dem 1. Weltkrieg 

mit besonderer Betonung der internationalen 

Beziehungen. Der Text ist recht sachlich gehalten, der 

Autor konzentriert im wesentlichen darauf, dem Leser 

eine Fülle von Fakten zu vermitteln. Der Ost-West 

Konflikt wird weniger unter dem Gesichtspunkt „hier 

gutes Lager, dort böses Lager“ geschildert, sondern als 

Konkurrenz rivalisierender Machtblöcke. Unter dieser 

Prämisse werden auch die „Stellvertreterkriege“ 

besonders der Vereinigten Staaten recht kritisch 

behandelt – vielleicht noch kritischer als der Einmarsch 

in Afghanistan, wenn dieser mit dem Vietnamkrieg 

verglichen und als weniger blutig bezeichnet wird. 

Leichte Verwunderung löst für den westdeutschen 

Rezipienten die Darstellung des 17. Juni in der DDR 

aus: „Im Juni 1953 kam es in Berlin und anderen Städten 

der DDR zu Demonstrationen und Unruhen. Die 

Regierung der DDR mußte einige ökonomische 

Zugeständnisse machen (Erhöhung der Löhne, 

Preisverringerungen), aber den politischen Kurs änderte 

sie nicht.“(S. 80) 

Von der Niederschlagung der Aufstände durch die 

sowjetische Armee ist nicht die Rede. Sicher hatte der 

17. Juni, schon allein als jahrzehntelanger, liebgewonnener 

Feiertag im Bewußtsein der Deutschen einen 

anderen Stellenwert als in dem anderer Völker, aber 

einen Halbsatz hätte man dem Ereignis schon noch 

gönnen können. Und dies umsomehr, als es dem Autor 

nicht um Verharmlosung geht: Die Aufstände in Ungarn 

und Polen wie auch der „Prager Frühling“ werden vglw. 

breit behandelt. Insgesamt ist das Buch als Überblicksdarstellung 

der politischen Ereignisgeschichte gut 

brauchbar und stellenweise sogar recht vielseitig . 

Bleiben noch die Quellen- bzw. Lektürebände zur 

allgemeinen Geschichte. Die Nr. 14, ein dünnes 

Bändchen nicht ausschließlich für den Schulgebrauch, 

bietet eine Vielzahl von Texten zur Geschichte 

der westlichen Länder nach 1945 – Buch- und Artikelauszüge. 

Wenn auch das Hauptaugenmerk auf den 

politischen Geschehnissen liegt, so werden doch auch 

gesellschaftliche, soziale und kulturelle Themen 

aufgegriffen. Die größte Schwäche dieses Bändchens 

ist die begrenzte zugrundeliegende Materialbasis – 

sie ist allerdings sicher nicht allein vom Autor zu 

verantworten. Einzelne Werke, wie etwa eine 

Sammlung politisch-historischer Anekdoten von 

Niemetz, hat der Autor recht exzessiv genutzt. 

Besonders in der Behandlung der jüngeren 

Geschichte greift er auf publizistische Texte zurück – 

Michael H. KOHRS

vielleicht nicht immer ganz unproblematisch. 

Deutschland ist – was auch mit den offensichtlichen 

Deutschkenntnissen des Herausgebers zusammenhängen 

mag – sowohl in der Materialbasis als auch 

inhaltlich stark vertreten, weitaus ausführlicher etwa 

als Frankreich oder England. Vorgestellt werden 

Persönlichkeiten von Adenauer über Brandt bis 

Helmut Kohl und Boris Becker, auch die Friedensbewegung 

und „Die Grünen“ fehlen nicht. 

Ganz anders angelegt ist die Nr. 13 mit Quellen zur 

Geschichte von 1918-45. Es wird eine sehr breite 

Auswahl von Quellen auch zu Themen wie Japan, den 

3 Die Bücher zur litauischen 

Geschichte 

Es kann nicht besonders verwundern, daß die 

Vergabe von Symphatien und Antiphatien, aber auch 

die Tendenz zur einseitigen Darstellung besonders in 

den Werken zur litauischen Geschichte deutlich wird. 

Von der persönlichen Betroffenheit können sich die 

meisten Autoren selbst in Bezug auf solche Ereignisse 

nicht völlig freimachen, die schon Jahrhunderte 

zurückliegen. Betrachten wir also, wie Deutschland in 

den Büchern zur litauischen Geschichte dargestellt 

wird. 

1 Das Mittelalter 

Die gut 200 Jahre des eigenständigen litauischen 

Großfürstentums von Mindaugas, dem Einiger der 

Stämme, bis zu Vytautas Magnus spielt im litauischen 

Nationalbewußtsein eine kaum zu überschätzende 

Rolle. Dies wurde an anderer Stelle schon behandelt 

und daher wird hier nur die Rolle des Deutschen 

Ordens als Gegner des Großfürstentums dargestellt. Es 

sei nur soviel gesagt: Die in nahezu allen litauischen 

Schulbüchern zu beobachtende Tendenz, den 

litauischen Nationalstaat mit seiner dem 19. 

Jahrhundert entstammenden Ideenwelt ins 

Hochmittelalter zu projezieren, führt zu einer 

streckenweise ahistorischen Geschichtsdarstellung. 

Durchweg wird das mittelalterliche Großfürstentum mit 

Litauen bzw. dem litauischen Staat gleichgesetzt. Dies 

beeinflußt auch die Betrachtung des Deutschen 

Ordens. 

Nach dem Ende der großen Kreuzzüge fanden die 

schon bestehenden Ritterorden und die hohe 

Geistlichkeit im Ostseeraum ein völlig neues 

Betätigungsfeld: Heerscharen von Heiden, estnische 

und baltische Stämme schienen nur auf ihre Bekehrung 

zu warten. Mit den besten Wünschen und juristischen 

Dokumenten wie Bullen und Lehensverleihungen von 

Kaiser und Papst machten sich hauptsächlich 

deutschsprachige Ritter daran, das „segensvolle“ Werk 

zu vollbringen. Was hier ironisch klingt, hätte ein Ritter 



Vereinigten Staaten geboten.. Dabei hat der Autor sehr 

stark auf Archivdokumente aus dem Außenministerium 

des unabhängigen Litauens der Zwischenkriegszeit 

zurückgegriffen. So werden Ereignisse der Weltgeschichte 

aus litauischer Perspektive beleuchtet. Wenn 

auch der Auswahl in vielen Fällen wohl nicht so sehr 

didaktische Überlegungen zugrunde lagen und etliche 

der Quellen sich weniger zur Diskussion eignen, 

sondern eher bestimmte Entwicklungen illustrieren 

können, hat der Autor dennoch den Lehrern und 

interessierten Personen eine erste vielseitige 

Quellensammlung an die Hand gegeben. 

von den Schwertbrüdern oder dem Deutschen Orden 

durchaus sehr ernst genommen: Es ist davon 

auszugehen, daß nicht nur die Ordensangehörigen, 

sondern auch die jährlich zu den Winter- und 

Sommerzügen anreisenden Kreuzritter aus ganz Europa 

sich nicht nur auf dem Boden des bestehenden Rechtes 

sahen, sondern darüber hinaus ein in den Augen der 

christlichen Öffentlichkeit segenvolles, hoch 

anzuerkennendes Werk vollbrachten, sich also 

regelrecht auszeichneten. Legte man heutige Maßstäbe 

an, würde wohl der Orden als kriminelle Organisation 

verboten, Ordensmeister, Komture und gemeine Ritter 

müßten sich im Haag vor dem Internationalen 

Gerichtshof verantworten. Die damaligen 

Rechtsinstanzen hingegen, Papst und Kaiser, klagten 

die Heidenkämpfer nicht nur nicht an, sie gaben ihnen 

auch noch ihren Segen mit auf den Weg. Selbst Könige 

begaben sich mit großem Gefolge in die Ostseeländer, 

um ihren eigenen und der Kirche Ruhm und Glanz zu 

mehren. Von irgendeinem Unrechtsbewußtsein konnte 

daher nicht die Rede sein, nahezu vergeblich suchen 

wir in den Chroniken nach einem Ausdruck des 

Mitleids, obwohl das Vorgehen der Eindringlinge in 

der Regel von exzessiver und gewollter Brutalität war. 

Schauen wir uns die Fakten an. Nach der 

Unterwerfung der finno-ugrischen (=estnischen) und 

baltischen Stämme an oder nahe der Küste stießen 

Schwerbrüder und Deutscher Orden im Landesinneren 

auf neue Stämme, die sich, wohl nicht zuletzt 

unter dem Eindruck des Schicksals ihrer Nachbarn, 

irgendwann im 12. oder Anfang des 13. Jahrhunderts 

zu einer mächtigen Gruppe zusammenschlossen, die 

wir hier der Einfachheit halber als Litauer bezeichnen 

wollen – obwohl verschiedene Stämme in dem 

entstehenden Großfürstentum aufgingen. Der 

hartnäckige und häufig erfolgreiche Widerstand machte 

eine Unterwerfung der Litauer unmöglich. So verlegte 

der Orden sich auf eine andere Taktik. Jährlich wurden 

ISSN 1392-0456 

63 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

64 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


Züge, sogenannte „Litauerreisen“, in das Gebiet 

unternommen. In der Mehrheit waren es ausdrückliche 

Verheerungsfeldzüge, die die Schwächung und 

Vernichtung des Gegners zum Ziel hatten. Siedlungen 

und Dörfer wurden niedergebrannt, und wenn die Ritter 

und ihre – häufig den unterworfenen baltischen 

Stämmen entstammenden Hilfstruppen – auf dem 

Rückzug in Bedrängnis gerieten, wurde die gesamte 

Beute vernichtet, Mensch und Vieh gleichermaßen 

abgeschlachtet. Nur zu verständlich scheinen vor 

diesem Hintergrund die bitteren Klagen der Litauer – 

die sich allerdings auch zur Wehr setzten und ihrerseits 

die Besitztümer des Gegners verheerten, wenngleich 

sie dabei häufig Angehörige der unterworfenen 

Stämme trafen. Die Agression ging aber eindeutig vom 

Orden aus. Allerdings waren die Litauer keineswegs 

nur Opfer der Entwicklung. Während sie im Westen 

einen erbitterten Abwehrkampf führten, brachten sie 

durch geschickte Heiratspolitik, aber auch durch 

Eroberung im Osten und Südosten eine riesiges 

Territorium unter ihre Herrschaft. 

In den litauischen Schulbüchern – das sind hier die 

Nummern 1, 2, 3, 6, und 7 – findet sich eine sehr 

stereotypische Darstellung. Fast durchgehend werden 

die Ritter als „Deutsche“ bezeichnet, ihre 

Handlungsweise als Raub (grobikai, uþgrobimas), sie 

selbst dementsprechend als Räuber bezeichnet. Fast 

überflüssig zu sagen, daß die litauischen Eroberungen 

im Osten, der Kampf mit den Fürsten von Moskau nicht 

Gegenstand von Kritik sind, sondern als positiv zu 

bewertende Heldentaten erscheinen. Aus dieser 

kritischen Bewertung ergibt sich, daß folgende Aspekte 

bei der Darstellung stärker berücksichtigt werden 

sollten: 

Grundsätzlich ist der Versuch nötig, die historischen 

Akteure und ihre Handlungen vor dem Hintergrund 

ihrer damaligen Motivationen zu bewerten, soweit sich 

diese rekonstruieren lassen. Gediminas und Vytautas 

waren keine mittelalterlichen Bismarcks oder Garibaldis 

mit stolzem Nationalgefühl – wie ihren westeuropäischen 

Kollegen ging es auch ihnen um die 

Ausdehnung ihres Einflußbereichs. Dabei war es ihnen 

völlig egal, welcher Sprache die neuen Untertanen sich 

bedienten. 

Dementsprechend ist auch eine völlige Gleichsetzung 

von Orden und Deutschen nicht ganz richtig. 

Der Orden hatte Besitzungen in vielen Ländern 

Westeuropas, war also eine Art transnationales 

Unternehmen. Es ist allerdings richtig, daß die 

Ordensleitung gemäß ihrer Regeln versuchte, die 

Mitgliedschaft auf deutschsprachige Ritter zu 

begrenzen – eine „deutsche Nation“ im heutigen Sinne 

gab es aber noch nicht. 

Die Bedeutung der „Litauerreisen“ wird allgemein 

unterschätzt. Sie waren ein allgemein europäisches 

Phänomen, es beteiligten sich hoher und niedriger 

Adel aus vielen Ländern Westeuropas von Frankreich 

bis England an diesen Zügen. Diese Reisen waren eine 

regelrechte Institution, es erscheint sogar zweifelhaft, 

ob der Orden sich ohne diese militärische 

Unterstützung so lange gegen das erstarkende 

litauische Fürstentum hätte halten können. Als mit der 

Christianisierung der Litauer unter Jogaila und Vytautas 

der Orden sein Vorgehen zunehmend nicht mehr 

rechtlich legitimieren konnte und entsprechende 

Weisungen des Papstes folgten, verringerte sich auch 

der Zustrom der Kreuzritter. Dies war wohl sicher mit 

ein Grund für den Niedergang des Ordens. Die 

westeuropäischen Kreuzritter kamen übrigens weniger 

des materiellen Gewinnes wegen, weil die Kosten für 

Ausrüstung, Reise und Dienerschaft selten durch die 

gemachte Beute kompensiert wurden – den Gewinn 

machte eher der Orden. Es erscheint daher gar nicht 

so weit hergeholt, wenn ein Historiker des 19. 

Jahrhunderts die „Litauerreisen“ mit den Tigerjagden 

indischer Fürsten und englischer Aristokraten vergleicht 

und vielen der Anreisenden auch Abenteuerlust als 

Motiv unterstellt. 

Die moralische Bewertung dieser Vorgänge muß, um 

dem Gegenstand historisch gerecht zu werden, anders 

akzentuiert werden. Wenn auch die Verurteilung von 

Grausamkeit nur zu verständlich ist, sollten die Schüler 

eher lernen, sich mit dem Rechts- und Normensystem 

des hohen Mittelalters, das diese Taten nicht nur zuließ, 

sondern etwa kirchlicherseits durch Ablaß der Sünden 

noch positiv verstärkte, auseinanderzusetzen. Die 

Schüler sollten den historischen Wandel verstehen 

lernen, sie müssen erkennen, daß es einmal ein 

legitimes Eroberungsrecht gab, daß die Verdammung 

des Krieges und völkerrechtlicher Schutz der 

Bevölkerung in besetzten Gebieten eine vergleichsweise 

junge Errungenschaft sind. 

Für deutsche Darstellungen heißt dies allerdings 

auch, daß weder verharmlosende Begriffe wie 

„Aufsegelung der Ostseeländer“ den dramatischen 

Folgen für die ansässigen Völker gerecht werden noch 

die einseitige Betonung einer „Kulturmission“ die 

wachsend eigennützige Politik des Ordens richtig 

beschreibt. Nach der Christianisierung der Litauer 

begann der Orden, sich auch nach damals gültigen 

Rechtsnormen zunehmend ins Unrecht zu setzen. 

Insgesamt scheint es auch, daß die kriegerische 

Auseinandersetzung in den litauischen Schulbüchern 

so breiten Raum einnimmt, daß kulturelle und 

wirtschaftliche Beziehungen friedlichen Charakters, die 

es zwischen deutschsprachigem Raum und Litauen 

durchaus gab, kaum noch Berücksichtigung finden. 

Hier gibt es – vielleicht auch in der wissenschaftlichen 

Forschung – Nachholbedarf. 

Obwohl der im dritten litauischen Statut fixierte 

Sonderstatus des litauischen Großfürstentums formal 

bis ins 19. Jahrhundert gültig blieb, verlor das Litauische 

Großfürstentum in den folgenden Jahrhunderten und 

insbesondere nach der Vereinigung mit Polen von 

Lublin 1569 weitgehend seinen selbständigen 

Charakter, der litauische Hochadel nahm zu großen 

Michael H. KOHRS

Teilen Sprache und Kultur der Polen an. Es gab im 

Bestand des polnischen Reiches zwar manche 

Berührungspunkte etwa mit Sachsen im Nordischen 

Krieg, aber hier waren nicht mehr ausdrücklich die 

Litauer betroffen. So werden auch die polnischen 

Teilungen in den Schulbüchern zwar als allgemeines 

Unrecht, weniger jedoch als gegen Litauen gerichteter 

Akt geschildert. 

Eine wenig spektakuläre, dafür aber von fruchtbarer 

Zusammenarbeit geprägte Periode schildert Butrimas 

in Titel Nr. 3. Obwohl er sonst eher zur schärferen 

Bewertungen, besonders bezüglich Rußlands, neigt, 

schildert er doch ein sehr positives Bild der litauischen 

Kultur in Königsberg, wo bereits seit 1718 ein litauisches 

Seminar an der Universität eingerichtet wurde. Nicht 

nur das erste litauische Buch wurde hier gedruckt. 

Gottfried Ostermeyer und später der Kantschüler 

Ludwig Rhesa verfaßten Lehrbücher der litauischen 

Sprache, in der zweiten Hälfte des 19. Jahrhunderts 

wurden die wichtigsten litauischen Zeitungen im 

ostpreußischen Tilsit gedruckt. Obwohl diese Litauer 

ihre Loyalität zum preußischen Staat nie in Frage 

stellten – später wandten sich Männer wie Friedrich 

Kurschat sogar ausdrücklich gegen das Engagement 

des oben genannten Sauerweins – so leisteten sie eben 

doch einen wichtigen Beitrag zur litauischen Kultur. Im 

Vergleich zu Großlitauen im Russischen Reich 

ermöglichte Preußen selbst nach 1876 noch ein breites 

Feld für kulturelle litauische Aktivitäten. 

Mit Großlitauen kam Deutschland erst durch den 1. 

Weltkrieg wieder in Berührung, als nach anfänglichen 

russischen Erfolgen und kurzzeitiger Besetzung von 

Teilen Ostpreußens die deutschen Truppen 1915 Litauen 

besetzten und praktisch bis zum Kriegsende dort 

blieben. Eine Beschreibung der Besatzungsverwaltung 

lieferte ja schon das Eingangsbeispiel. Von den neuen 

Büchern behandeln Nr. 1, Nr. 5, Nr. 7 und Nr. 8 den 

Zeitraum des 1. Weltkriegs, wobei die letzteren beiden 

das politische Tauziehen mit den deutschen Stellen 

um die Erringung der staatlichen Unabhängigkeit 

Litauens in den Mittelpunkt rücken und das 

Besatzungsregime praktisch nicht erwähnen. 

Was die Bewertung des Besatzungsregimes angeht, 

so hat sich an der Bewertung seit 1934 nicht sehr viel 

geändert, es fehlt nur die emotionelle Färbung, die sich 

aus den Zeilen des eingangs erwähnten Schulbuchs 

erkennen läßt. Das ist allerdings auch ziemlich normal 

und die Maßnahmen der Verwaltung Oberost, die das 

deutsche Besatzungsregime repräsentierte, waren 

sicher nicht dazu angetan, auf Seite der Litauer 

freundschaftliche Gefühle zu erwecken. Allerdings 

hatten 1914 russische Truppen kurzzeitig Teile 

Ostpreußens besetzt und sich dort auch nicht durch 

Feingefühl ausgezeichnet. Im Verständnis der 

deutschen Wehrmacht war Litauen nicht eine 

besonders zu bewertende politische Größe, sondern 

besetztes Feindesland, das entsprechend behandelt 

wurde. An dieser Stelle sei auch angemerkt, daß in den 



Truppen beider Seiten auch nicht wenige, bis in die 

Zehntausende zählende Litauer als Soldaten vertreten 

waren. Mit dem für die Mittelmächte zunehmend 

ungünstigeren Kriegsverlauf verschärfte sich zudem 

auch die Lage im Reichsgebiet. Nach Angaben eines 

deutschen Wissenschaftlers starben von 1914-18 rund 

750.000 Menschen an Hunger, die Getreideernte 

1917 brachte nur die Hälfte der Erträge der Vorkriegszeit, 

1917 wurde auch im Deutschen Reich die tägliche 

Nahrungsration auf 1.000 Kalorien festgelegt – was in 

etwa der von Gumuliauskas in Nr. 5 für 1916 angegebenen 

Kalorienmenge für Stadtbewohner in Litauen 

entspricht, wie sie von der Besatzungsmacht festgelegt 

worden war (3). Gleichwohl ist dies hier richtig zu 

verstehen. Das Besatzungsregime kann und soll nicht 

entschuldigt werden. Die angeführten Fakten können 

das Vorgehen der Deutschen aber vielleicht 

verständlicher machen. Litauen hatte unter den Folgen 

von Krieg und Besetzung schwer zu leiden, und die 

Ausbeutung des Gebietes wird von den Autoren richtig 

dargestellt. 

Unmittelbar mit dem 1. Weltkrieg ist die 

Wiederherstellung des litauischen Staates verbunden. 

Noch in einem 1989 zu Deutschlandfragen 

veröffentlichten Sammelband der Kulturstiftung der 

Vertriebenen heißt es in einem Textauszug zur Frage 

des Memelproblems, daß Polen und Litauen „nach 

dem ersten Weltkrieg erst unter Mithilfe Deutschlands 

wieder zur Selbständigkeit gelangt“ seien – eine recht 

eigenwillige Interpretation, mit der die tatsächliche 

damalige Politik der Reichs- wie Militärführung wenig 

gemein hat (4). In den Schulbüchern wird dieses für 

das nationale Selbstbewußtsein der Litauer so wichtige 

Ereignis verständlicherweise sehr ausführlich 

behandelt, und, was die deutsche Rolle angeht, auch 

sehr ausgewogen dargestellt. Sicherlich hat die deutschöstereichische 

Erklärung über die Abtrennung Polens 

und der Ostgebiete von Rußland den Prozeß der 

Staatswerdung mit in Gang gesetzt, aber die deutsche 

Führung verfolgte damit rein egoistische Ziele. Ohnehin 

hatte die zivile Reichsführung ihren Einfluß auf das 

Geschehen weitgehend verloren, die Politik bezüglich 

der besetzten Gebiete wurde fast völlig von der 

obersten Heeresleitung bestimmt. Die Unabhängigkeitserklärung 

vom 16. Februar 1918 erkannte 

Deutschland nicht an und verhinderte sogar ihre 

Publikation. Erst nachdem Litauen sich zu einer 

weitgehenden Bindung an Deutschland bereit erklärt 

hatte, folgte am 23. März die Anerkennung durch das 

Kaiserreich, aber eine Regierungsbildung gestattete man 

den Litauern nicht, auch am Besatzungsregime änderte 

sich nichts. Im Gegenteil favorisierte die militärische 

Führung „Bündnisvertragsprojekte“, die von einer 

litauischen Selbständigkeit praktisch nichts mehr übrig 

ließen. Erst angesichts der völligen Niederlage Ende 

1918 zeichnete sich eine Änderung der deutschen 

Haltung ab, und auch dabei verfolgte Deutschland 

eigennützige Ziele – man wollte den sich schon länger 

ISSN 1392-0456 

65 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

66 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


abzeichnenden polnisch-litauischen Gegensatz nutzen 

und damit indirekt auch Frankreich treffen. Die 

deutsche Politik wird aus den Akten des Auswärtigen 

Amtes dermaßen deutlich, daß man allenfalls mit sehr 

viel Wohlwollen von einem „Geburtshelfer wider 

Willen“ sprechen kann (5). Wenn in der Anthologie Nr 

8. von der wichtigen internationalen Bedeutung der 

deutschen Anerkennung im weiteren Verlauf der 

Ereignisse die Rede ist, zeigt das schon recht viel von 

diesem Wohlwollen – denn welchen Wert hatte schon 

später eine vom deutschen Kaiser unterzeichnete 

Anerkennungsurkunde – nachdem selbiger abgedankt 

hatte und sich im niederländischen Exil befand? 

Das wohl wichtigste Problem der deutsch-litauischen 

Beziehungen der jüngeren Geschichte ist die Klaipëda/ 

Memel Frage, und erst in den letzten Jahren haben 

deutsche und litauische Historiker mit einigem Erfolg 

versucht, sich der Frage im gegenseitigen Dialog zu 

nähern. Einen wichtigen Beitrag dazu haben die 

Veröffentlichungen des Nordostdeutschen Kulturinstituts 

geleistet, und in Klaipëda selbst ist das Interesse 

an einer Aufarbeitung der Geschichte gewachsen, 

die ideologischen oder emotionellen Schranken sind 

einer fruchtbaren Zusammenarbeit gewichen. Leider 

sind diese neusten Erkenntnisse noch nicht in vollem 

Maße in die Schulbücher eingezogen. Dabei ist der 

Gegenstand für den Geschichtsunterricht wegen seiner 

Vielfältigkeit besonders interessant. Es läßt sich 

aufzeigen, wie für die Durchsetzung von nationalterritorialen 

Forderungen bis zurück in die Ordenszeit 

hinein Argumente herangezogen werden; wie ein Problem 

fast genau 500 Jahre lang keins sein kann, um 

dann wieder eins zu werden. Bedingt läßt sich das 

Memelstatut von 1924 auch zur Illustrierung des 

politischen Manövrierens der Zeit nach dem 1. Weltkrieg 

verwenden und ist – leider – auch ein Beispiel für 

das gescheiterte Zusammenleben von Minderheit und 

Mehrheit. 

Verglichen mit anderen Problemen war für die 

bundesdeutsche offizielle Politik das Problem praktisch 

unbedeutend, da das formaljuristische Festhalten an 

den Grenzen von 1937 bis zur deutschen Wiedervereinigung 

das Klaipëda/Memelgebiet nicht mit 

einschloß. So waren es besonders konservative 

Vertreter der „memelländischen Landsmannschaften“, 

die das Problem als solches hochhielten und dabei 

selbst an der auf direktes deutsches Ultimatum 

zustandegekommenen Abtretung des Gebiets an 

Deutschland im Jahre 1939 festhielten und dies sogar 

völkerrechtlich begründeten – ein unhaltbarer, und 

trotzdem noch 1989 publizierter Standpunkt. Davon 

nicht weit entfernt ist E. A. Plieg mit seiner 

unglückseligen Dissertation aus dem Jahre 1962 (6). 

Auf der anderen Seite veröffentlichte Petronëlë 

Þostautaitë noch 1992 eine Monographie zu dem 

Thema, die im wesentlichen eine Quintessenz früherer 

Arbeiten ist und entsprechend fatal an die herrschende 

Auffassung in Sowjetlitauen anschließt – auch kein 

Beitrag zu einer nüchternen, vorurteilsfreien 

Betrachtung des Problems (7). 

Aber gerade Auszüge aus diesem Werk bzw. von 

dieser Autorin zieht Stanislovas Staðaitis in seiner 

Anthologie (Nr. 8) zur litauischen Geschichte heran. 

Auch Gumuliauskas (Nr. 5) bietet in seiner Darstellung 

wenig neues. Immerhin bezeichnet er den „Aufstand“ 

der Litauer im Gebiet deutlich als das, was es war, 

nämlich ein von der litauischen Regierung in Kaunas 

organisiertes Täuschungsmanöver. Auf der anderen 

Seite nimmt er unkritisch (S.63) die Positionen des 

litauischen Vorparlaments von 1921 auf, wenn er das 

Gebiet als historische litauische Erde bezeichnet – was 

sie bis 1923 niemals war – auch wenn bereits Vytautas 

der Große derartige Ansprüche formulierte – und den 

Anschluß an Litauen als Wunsch der Bevölkerungsmehrheit 

bezeichnet. Die Ergebnisse der Wahlen zum 

autonomen Landtag des Gebietes sprechen eine 

deutlich andere Sprache: Die litauischen Parteien 

konnten nie mehr als knapp 19 % der Stimmen auf 

sich vereinen. Das Gebiet ist heute eindeutiger und 

unbestrittener Bestandteil der Republik Litauen. Vor 

diesem Hintergrund könnte man, ohne irgendwelche 

Legitimationszwänge, die Geschichte des Gebietes 

„sine ira et studio“ betrachten und überlegen, welche 

Gründe im Einzelnen zum Scheitern deutschlitauischen 

Zusammenlebens in einem Staat geführt 

hatten. 

Zum Abschluß noch einige allgemeine Bemerkungen 

zu den litauischen Geschichtslehrwerken insgesamt: 

Fast durchweg herrschen Ereignisgeschichte, 

Diplomatie- und politische Geschichte vor, besondere 

Aufmerksamkeit wird dem Wirken einzelner 

Persönlichkeiten geschenkt. Dagegen sind Sozial- und 

besonders Alltagsgeschichte deutlich weniger 

vertreten, Frauen kommen praktisch nicht vor – dies 

trifft besonders auf die Werke von Kasperavièius zu. 

Hier gibt es vielleicht noch Nachholbedarf. Auf der 

anderen Seite enthalten einige Werke – so etwa die Nr. 

12 – ein trotz der Kürze recht breit gefächertes 

Überblicksangebot, zu dem auch Kultur- und 

Geistesgeschichte zählen. Erfreulich ist auch, daß trotz 

der Erfahrungen der vergangenen Jahrzehnte 

historisch-philosophische Gedankengebäude wie etwa 

der Sozialismus und der Marxismus nicht im Zorn 

eingerissen, sondern kritisch und sachlich vor dem 

Hintergrund ihrer historischen Bedingtheit erörtert 

werden. 

In diesem Aufsatz wurde nicht nur versucht, das Bild 

von Deutschland in litauischen Geschichtsschulbüchern 

darzustellen. Geichzeitig ist wohl auch 

das Auf und Ab der gegenseitigen Beziehungen der 

beiden Länder deutlich geworden. Wir leben heute in 

einer Zeit, wo sich nicht mehr die deutsche Botschaft 

in Litauen mit Schulbuchkritik befaßt, sondern es 

andere Möglichkeiten zum fachlichen Austausch gibt. 

Erwähnt seien hier nur das Georg-Eckert-Institut in 

Braunschweig mit seinen zahlreichen Aktivitäten und 

Michael H. KOHRS

das neu begründete Schulbuch-Forschungs- und 

Informationszentrum in Vilnius. Ðleþas und 

Malinauskas, die Autoren des Lehrbuchs von 1934, 

hatten niemals die Gelegenheit, zur Kritik an ihrem Werk 

Stellung nehmen, sie mußten sich dem politischen 

Druck beugen. Dies ist noch eine Lehre aus der 

eingangs geschilderten Schulbuchschelte der 

deutschen Botschaft: Ohne Dialog ist keine 

konstruktive Schulbuchkritik möglich. Diesem 

Anmerkungen 

1. aus: Lietuvos TSR istorijos ðaltiniai, Vilnius, 1961, 

T. IV. 

2. S. dazu: Michael Kohrs, Die „nationale 

Wiedergeburt Litauens: Zur Behandlung von 

Nationalbewußtsein, Staatlichkeit und nationalen 

Minderheiten in litauischen Geschichtsschulbüchern, 

in: Robert Maier (Hrsg.), Nationalbewegung 

und Staatsbildung, Die baltische Region 

im Schulbuch, Frankfurt/M. 1995 (= Studien 

zur internationalen Schulbuchforschung, Bd. 85) 

S. 43 ff. 

3. Karl Dietrich Erdmann, Der erste Weltkrieg, Frank- 



kritischen Dialog will auch dieser Beitrag sich nicht 

entziehen. 

Anmerkung des Verfassers: Dieser Aufsatz ist eine 

überarbeitete Version eines Vortrages, der im Jahre 

1996 auf einem Workshop des Georg-Eckert-Institutes 

für internationale Schulbuchforschung gehalten wurde. 

Die jüngsten Neuerscheinungen sind daher nicht 

berücksichtigt. 

furt 1985 5 , S. 188. 

4. Herbert Preuss, Die Memelländer sind und bleiben 

Deutsche, in: Materialien zur Deutschlandfrage, 

hrsgg. von der Kulturstiftung der deutschen 

Vertriebenen, Bonn 1989, S. 482. 

5. s. dazu: Marianne Bienhold, Die Entstehung des 

litauischen Staates in den Jahren 1918–1919 im 

Spiegel deutscher Akten, Bochum 1978 2 . 

6. Ernst-Albrecht Plieg, Das Memelland 1920–1939, 

Würzburg 1962. 

7. Þostautaitë P. Klaipëdos kraðtas 1923–1939, 

Vilnius, 1992. 

ISSN 1392-0456 

67 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

68 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

Juozas LAKIS 

POÞIÛRIS 

Konfliktø taikaus sprendimo idëjø raida 

XX amþiuje 

Vilniaus pedagoginis universitetas, T. Ðevèenkos 31, LT 2009 Vilnius, el. paðtas: lkpca@vpu.lt. 

Gauta 1998 m. spalio 12 d. 

I. Problemos pobûdis ir visuomeninis 

pripaþinimas 

Daugeliui mûsø nëra kasdieniðkai áprastas þodþiø 

derinys „racionalus (taikus, konstruktyvus) konfliktø 

sprendimas“. 

Manoma, kad konfliktinës situacijos pernelyg painios, 

kad á jas galëtø konstruktyviai ásiterpti treèioji pusë. 

Susiklosèiusi nuostata „neiðneðti ðiukðliø ið namø“ 

daugelá verèia taikstytis su nuostoliais, neigiamomis 

emocijomis, kentëti iki infarktø, kad tik bûtø „tylu“. Kiti 

konflikto akivaizdoje, prieðingai – griebiasi neadekvaèiai 

agresyviø veiksmø, pamindami ne tik etikos normas 

ir visuomet privalomà pagarbà kitam, bet ir ástatymus. 

Ypatingai ( ir ne be pagrindo) baiminamasi, kad patekæs 

á konfliktà þmogus, organizacija arba firma gali 

tapti gandø ar reketo objektu. Ir artimiausioji konfliktuojanèioms 

pusëms aplinka, neretai galëdama nesunkiai 

jas sutaikyti, laikosi nesikiðimo principo. Praktiniuose 

seminaruose, kuriuos rengia Konfliktø prevencijos 

centras, dalyviø klausiama, su kokiais þodþiais 

jiems asocijuojasi sàvoka „konfliktas“? Dauguma atsakymø 

rodo aiðkiai neigiamas asociacijas. Konfliktas, 

anot seminaro dalyviø – tai átampa, stresai, pyktis, susidûrimai, 

paþeminimas (1). Tà patá patvirtina ir mûsø 

atlikta 17–18 metø moksleiviø apklausa (2). Á klausimà, 

kaip jie supranta konfliktus, treèdalis ið 394 apklaustøjø 

susiejo juos su neigiamomis emocijomis, smurtu, 

muðtynëmis. Ne taip dramatiðkai, taèiau neigiamai konfliktà 

suvokia dar 37 proc. atsakiusiøjø. Tik 25 ( t. y. 1 ið 

15 atsakiusiøjø) paraðë, kad, patekæ á konfliktà, stengiasi 

iðsiaiðkinti problemà ir pakeisti susidariusià padëtá. 

Þodþiu, daugelis be didesniø abejoniø konfliktà suvokia 

kaip, tarkime, nelaimæ, o ne kaip gyvenimiðkà 

situacijà, kurioje svarbiausia – neprarasti galvos ir neprasilenkti 

su morale bei ástatymais. 

Tiesa, pastaraisiais metais imta manyti, kad ávairûs 

konfliktai, kad ir sukeldami daug átampos, baimës, pykèio, 

gali bûti racionaliai kontroliuojami ir ne „kaip nors“, 

o naudingai abiem pusëms sprendþiami. Bet tam rei- 

kia iðmokti gilintis á konfliktà sukëlusias prieþastis, neprarasti 

pozityvaus ryðio su kita puse ir bendromis pastangomis 

spræsti problemas (netgi tokias sunkias, kaip, 

tarkime, skyrybos arba neávykdyti ásipareigojimai, arba 

darbdavio ir darbuotojo susidûrimas). Padidëjæs dëmesys 

konfliktø sprendimui, praktiniø ágûdþiø ugdymui 

ðioje srityje reiðkiasi epizodinëmis iniciatyvomis, 

pavyzdþiui, rengiamais seminarais. Tokiø vis daugiau 

organizuoja ávairios kvalifikacijos këlimo institucijos, 

ðvietimo ástaigos, nevyriausybinës organizacijos. 

Didesná interesà konfliktø problemoms mûsø kraðte 

pradëjo rodyti vadybininkai, pedagogai, psichologai. 

Vadybos leidiniø autoriai pristato svarbesnius tarnybinio 

bendravimo, derybø aspektus. Pedagogai ir psichologai 

inicijuoja bendravimo seminarus, videomokymus. 

Ðiek tiek sujudo ir sociologai, analizuodami 

politinius, tautinius ir socialinius santykius. Kol kas vangiai 

konfliktø sprendimo mechanizmais domisi þiniasklaida 

ir þurnalistai, be kuriø didesnio intereso ði patirtis 

lëèiau ateina á mûsø gyvenimà. 

Nuo ðiø viltá teikianèiø, bet kol kas pavieniø iniciatyvø, 

iki sistemingos profesionalios veiklos, sprendþiant 

konfliktus, kaip tai daroma JAV, Japonijoje, Vakarø Europos 

ðalyse, dar labai nemaþas nuotolis. 

Mëginimai moksliðkai interpretuoti konfliktus tokie 

pat seni, kaip ir pats mokslas. Turint galvoje didelæ konfliktø 

reikðmæ þmoniø privaèiame ir bendruomenës gyvenime, 

nestebina platus jø interpretavimo diapazonas. 

Socialinë psichologija, sociologija, teisë, diplomatija, 

etika nuolat gvildena þmogaus vidines krizes, 

tarpusavio susidûrimus, smurtà, karus, tolerancijà ir 

kitas vienaip ar kitaip su konfliktais besisiejanèias problemas. 

„Tarptautinë socialiniø mokslø enciklopedija“ 

iðskiria keturis konflikto tyrimo aspektus: psichologiná, 

politiná, socialiná ir antropologiná. 

Psichologiniu poþiûriu konfliktas siejamas su situacija, 

kurioje asmuo turi paskatø pradëti dvi ar daugiau 

viena su kita nesutampanèias arba viena kitai prieðta- 

Juozas LAKIS

aujanèias veikas(3). Tai gali bûti blaðkymasis tarp norimo 

ir nepageidaujamo, kuriø siekti verèia skirtingos 

aplinkybës (klasikinë situacija, kurioje neretai atsiduria 

galvojanti apie vedybas panelë (gali bûti ir ponaitis), 

rinkdamasi tarp mylimo, bet negalinèio sukurti gerovës, 

ir nelabai patrauklaus, bet turinèio viskà, kas reikalinga 

aprûpintam gyvenimui). Tai gali bûti ir konfliktas, 

kilæs ið bûtinybës pasirinkti vienà ið dviejø viena 

kità neigianèiø vertybiø arba ið dviejø neigiamø alternatyvø 

(didesnio ar maþesnio blogio problema). 

Politiniu aspektu konfliktus gvildeno marksizmas ir 

socialinis darvinizmas, o vëliau – branduolinës katastrofos 

akivaizdoje – vis platesnis ratas sociologø, priklausanèiø 

skirtingoms mokykloms. Èia konfliktas interpretuojamas 

kaip dviejø ar daugiau asmenø (grupiø) 

varþymasis (konkurencija), siekiant valdyti tà patá 

dalykà, uþimti tà paèià erdvæ (vietà), kaip kova tarp jø 

nesuderinamø vaidmenø, tikslø arba vienas kità eliminuojanèiø 

sumanymø einant kiekvienam á savàjá tikslà 

(4) (Arabø ðaliø ir Izraelio kova dël þemiø arba, pavyzdþiui, 

dviejø politiniø grupuoèiø susirëmimai siekiant 

valstybës vadovo posto Afrikos ðalyse). 

Socialinis konfliktas apibûdinamas kaip kova dël vertybiø 

ar siekimas uþimti padëtá, daryti átakà, pasinaudoti 

iðtekliais. Besivarþanèios pusës turi tikslà ne tik laimëti 

trokðtamà vertybæ, bet ir neutralizuoti viena kità, susilpninti 

arba eliminuoti savo konkurentæ (pavyzdþiui, 

situacija, kuri susiklostë JAV NBA lygoje 1998 m. vasarà). 

Paþymima, jog „konfliktas yra svarbus socialinës sàveikos 

elementas, … socialinis konfliktas gali daugeliu 

bûdø prisidëti prie grupiø, kolektyvø tvirtinimo, taip pat 

interpersonaliniø santykiø cementavimo“(5). 

Antropologai domisi skirtingø rûðiø bûtybiø elgesiu 

konfliktinëse situacijose, tam elgesiui turinèiais reikðmës 

biologiniais, demografiniais ir socialiniais faktoriais 

(pavyzdþiui, þmoniø minios elgesys, kai kas nors 

jà atakuoja, ir vilkø uþpultos karviø bandos elgesys). 

Jie bene nuosekliausiai aptarë konfliktø sprendimo mechanizmus. 

„Konfliktø sprendimas ir kontrolë nebûtinai 

susieti su specializuotomis politinëmis institucijomis. 

Esama gyvybingø, stabiliø visuomeniø, kurios ne- 

II. Metodologinës iðtakos ir 

pagrindimas 

Konfliktø sprendimo pagrindas – nuostata á bendradarbiavimà. 

Kaip mokslinæ problemà jà pradëta gvildenti 

treèiajame deðimtmetyje, o po Antrojo pasaulinio 

karo jà nagrinëjo jau gausus bûrys psichologø, 

sociologø, tarptautiniø santykiø specialistø. 

Skaudus globaliniø karø ir etniniø susidûrimø patyrimas 

skatino mokslininkus vis giliau nagrinëti konfliktus 

ir jø sprendimo problematika. Pradëjo ryðkëti dviejø 

tarpusavyje besivarþanèiø ideologijø – konkurenci- 

Konfliktø taikaus sprendimo idëjø raida XX amþiuje 


turi centrinës vyriausybës ir specializuotø politiniø vaidmenø, 

bet kurios turi kitus prieinamus bûdus reguliuoti 

ir spræsti konfliktus“(6). 

Akademiðkai susistemintas konfliktø apraðymas, kurá 

èia pateikëme, buvo paskelbtas daugiau kaip prieð 

ketvirtá amþiaus. Tai byloja apie socialiniø mokslø interesà 

ðia problematika, kuris naujausiais laikais tolydþio 

didëjo. 

Þvelgiant á konfliktø ávairovæ, atrodytø, kad nëra prasmës 

kalbëti apie juos visus urmu. Taèiau ðiuolaikiniame 

moksle susiformavo kryptis, kuri visiðkai neigia ðià 

prielaidà. Konfliktai nagrinëjami jø galimo sprendimo 

aspektu ir bûtent konfliktø sprendimas („conflict resolution“) 

yra integruojanèio priëjimo bendras vardiklis. 

„Nors ði sritis vis dar nauja, ji pasiþymi aukðtu kompleksiðkumu. 

Tasai kompleksiðkumas kyla ne tiktai ið 

tyrimø ir praktikos vienovës, fundamentaliø ir taikomøjø 

tyrimø perimamumo, bet ir ið ávairumo intelektualiniø 

disciplinø, kurios skiria dëmesá konfliktams ir 

deryboms“ (7). 

Konfliktø sprendimas siejamas su þmogaus (grupës 

ar organizacijos) pozityviu nusiteikimu, jo konstruktyvia 

veikla, racionaliais sprendimais. Tam, kad konfliktas 

bûtø iðspræstas, konfliktuojanèios pusës turi suvokti 

jo iðtakas, suprasti ir pripaþinti skirtingus, o neretai ir 

prieðingus poreikius bei interesus ir ieðkoti galimø sprendimø. 

Tapæs vadovëliniu pavyzdys, kurá pateikë viena 

bendradarbiavimo (kooperacijos) pradininkø Mary 

Parker Follet: sëdëdami Harvardo universiteto auditorijoje, 

vienas lankytojas nori atidaryti langà, o kitas – 

ne. Siekiama ið esmës prieðingø tikslø, galimas aðtrus 

susidûrimas ir netgi moralinio ar fizinio smurto panaudojimas. 

Bet galima paþvelgti á abiejø pusiø poreikius giliau: 

ko reikia kiekvienam ið jø ir kodël jiems to reikia? Pasirodo, 

kad vienam reikia gaivaus oro, kitas bijo galimo 

skersvëjo. Galimas daiktas, kad pasitaræ, abu nuspræs 

atidaryti langà kitoje salës pusëje, arba kitame susisiekianèiame 

su jø patalpa kambaryje. Tuo bûdu, pirmo 

asmens poreikis bus patenkintas nepaþeidþiant antrojo 

komforto. 

jos (kapitalizmo) ir klasiø kovos (komunizmo) ribotumas, 

pagimdæs þmogiðkumui nusikalstamas nacizmo 

ir totalitarizmo sistemas. Ne maþiau reikðmës turëjo ir 

pozityvios paskatos – intensyvëjantys tarptautiniai ryðiai 

bei kultûrinio bendradarbiavimo plëtra. Kooperacijos 

idëjø raidà taip pat skatino ir atsirandanèios tarptautinës 

organizacijos, visø pirma Jungtiniø Tautø Organizacija. 

Buvo kuriami taikos palaikymo (peace keeping) ir 

ISSN 1392-0456 

69 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

70 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

POÞIÛRIS 

taikos vykdymo (peace making) tarptautiniai mechanizmai. 

(Pirmuoju atveju tai, pavyzdþiui, tarptautiniø 

stebëtojø institucija rinkimø metu ðalyje, pasiþyminèioje 

politiniu nestabilumu arba tarptautinës ginkluotosios 

pajëgos kariaujanèiø ðaliø rajone; antruoju – tai, 

pavyzdþiui, JTO Saugumo taryba, priimanti svarbius 

politinius sprendimus krizinëse situacijose). 

Tokios buvo svarbiausios aplinkybës, brandinusios 

kooperacijos (bendradarbiavimo) idëjas. Grësmingø 

karø, ginklavimosi varþybø ir socialinio susiskaldymo 

akivaizdoje jos gaivino viltá kurti vientisà pasaulá nuo 

vietiniø bendruomeniø iki tarptautinës bendrijos. 

Prie ankstyvøjø darbø apie kooperacijà ir konfliktø 

sprendimà galima priskirti amerikietës Mary Parker Follet 

knygas „Nauja valstybë“ („The New State“, 1918), 

“Kûrybinis patyrimas“ („The Creative Experience“, 

1924) ir rinktinæ „Dinamiðkas administravimas“ („Dynamic 

Administration“, 1942). Konfliktiniø situacijø panaudojimo 

galimybes ji palygino su fizikinio reiðkinio – 

trinties – panaudojimu. Follet charakterizavo elgesio 

konfliktinëse situacijose bûdus – dominavimo, kompromiso 

ir integravimosi. Ji apraðë skirtumø aptarimo ir 

derybø procedûras siekiant iðspræsti konfliktà. Ginèytina 

problema, anot autorës, yra ne teoriniø diskusijø, o 

bendros veiklos sritis. „Integravimasis, konfliktø sprendimas 

ir skirtumø harmonizavimas turi vykti motoriniame, 

ne intelektualiniame lygyje“, – aiðkino Follet 

(8). Ji pagrindë tokias sàvokas kaip „integratyvinë nuostata“, 

„kooperatyvus màstymas“, „atvirumas“, kurios 

turëjo reikðmës plëtojant pozityvios veiklos filosofijà. 

Tyrimø istorijai skirtas Mortono Deutscho straipsnis 

„Ðeðiasdeðimt metø konfliktui“ (9). Deutschas þinomas 

mokslo pasaulyje kaip keliø fundamentaliø darbø apie 

konkurencijà, kooperacijà ir konfliktus autorius. Pastaràjá 

deðimtmetá M. Deutschas vadovavo Tarptautiniam 

kooperacijos ir konfliktø sprendimo centrui Kolumbijos 

universitete, JAV. Apþvelgdamas ðeðiasdeðimties metø 

laikotarpá, M.Deutschas atseka ilgà ir vingiuotà kelià 

iki to laiko, kada konfliktø sprendimo teorija ir praktika 

atëjo á diplomatijà, pedagogikà, vadybà, kitas veiklos 

sritis. 

Ðiuolaikiniam mokslui apie konfliktus svarbios reikðmës 

turëjo ketvirtajame deðimtmetyje pasirodþiusios 

publikacijos „Eksperimentinë socialinë psichologija“ 

(Murphy. G., Murphy L. B. & Newcomb, T. M. Experimental 

Social Psychology .– New York: Harper and 

Brothers, 1937) bei „Konkurencija ir kooperacija“ 

(May, M. A. & Doob, L. W. (1937) In: Social Science 

Research Council Bulletin # 25.– New York). Tos studijos 

pralauþë tradicinæ, ilgai vyravusià Amerikoje ideologinæ 

tezæ apie konkurencijos átakà visuomenës paþangai. 

Taèiau tame ankstyvajame konfliktø tyrinëjimo 

laikotarpyje konkurencija ir kooperacija buvo tik prieðpastatomos 

ignoruojant esanèias tarp jø sàsajas. Anot 

M. Deutscho, nebuvo tiriamos socialinës sàveikos, komunikacijos 

procesai, problemø sprendimo metodai, 

nuostatos savæs, savo darbo, grupës atþvilgiu ir panaðiai 

(10). 

Lygiagreèiai vyko panaðios paieðkos Europoje tarpukario 

metais. Tarp þymiausiø pasiekimø minimi eksperimentiniai 

Kurto Levino ir jo mokiniø darbai. Jo sukurtos 

Lauko teorijos rëmuose buvo apraðytos átampø 

sistemos, jëgos laukai, ðaliø tarpusavio priklausomybë. 

K. Levinas apraðë tris pagrindinius psichologiniø 

konfliktø tipus: „artëjimas–artëjimas“, „vengimas–vengimas“ 

ir „artëjimas–vengimas“. Ðia, kiek papildyta 

schema socialinë psichologija operavo kelis deðimtmeèius. 

Tolimesnei mokslo apie konfliktus raidai pasitarnavo 

M. Deutscho pastangos sintezuoti studijas apie 

konkurencijà ir kooperacijà visuomenës raidoje su 

mokslu apie grupinæ dinamikà ir veiklos motyvacijà. 

Jis sukûrë tiesiogines prielaidas konfliktø sprendimo 

procesui tirti. Vëliau jis susitelkë ties tokiais sàveikos 

procesais, kaip komunikacija, pasikeitimas informacija, 

konfliktuojanèiø pusiø nuostatos bei jø dinamika. 

„Kooperatyvus procesas veda á suvokimà konfliktuojanèiø 

interesø kaip abipuses problemos, kuri [konflikto 

dalyviø – J. L.] sprendþiama per bendradarbiavimà“ 

(11). 

Konfliktø tyrimus praturtino ir susistemino pokario 

metais kurta loðimø teorija. Ji padëjo iðryðkinti konflikto 

dalyviø ir jø interesø tarpusavio priklausomybæ. Remiantis 

matematinëmis loðimø teorijos formulëmis buvo 

susisteminta konkurencinio ir kooperacinio elgesio 

esant konfliktui sàveika.Vëliau loðimo teorijos matricos 

buvo konfliktø specialistø savarankiðkai plëtojamos 

ir sëkmingai panaudojamos ðiø dienø moksle (12). 

Per pastaruosius tris deðimtmeèius konfliktø mokslas 

iðkëlë ir atsakë á keletà esminiø klausimø: 

• kokios sàlygos lemia konstruktyvià arba destruktyvià 

konfliktø eigà? 

• kokios aplinkybës bei pasirinktos taktikos lemia 

vienos ðalies labiau sëkmingà veiklà nei kitos konfliktinëje 

situacijoje? 

• kas lemia sutarimo tarp konfliktuojanèiø ðaliø prigimtá? 

• kaip gali ásiterpti á konfliktà treèioji ðalis ir pastûmëti 

já sprendimo link? 

• kaip mokyti þmones kontroliuoti konfliktus ir tvarkytis 

su iðkilusiomis problemomis? 

Tam kad atsakytø á ðiuos klausimus, mokslas apie 

konfliktus turëjo priartëti prie praktinës veiklos ir buvo 

pradëtas taikyti diplomatijoje, socialinëje politikoje, vadyboje, 

pedagogikoje. Atsirado taikomoji konfliktologija, 

kuri suteikë ðiam mokslui vidinio iðbaigtumo, susiejusi 

já su kasdienine þmoniø ir socialiniø grupiø veikla. 

Tai vyksta du pastaruosius deðimtmeèius. Tarsi ir 

pildosi Mary Follet nuostata, kad konfliktuose reikalingi 

praktiniai sprendimo veiksmai, o ne intelektualinës 

diskusijos. 

Amerikieèiø R. Fiðerio ir U. Jurio knyga „Einant á sutarimà“, 

iðleista pirmà kartà 1981 metais ir iðversta á 

keliolika kalbø, tapo labiausia þinomu ir paplitusiu leidiniu 

ne tik dël jos labai átaigaus stiliaus, bet ir dël vykusios 

teoriniø nuostatø ir praktiniø patarimø jungties 

(13). 

Juozas LAKIS

III. Atliepiant kasdienio gyvenimo 

poreikius 

Jungtinëse Valstijose, Skandinavijos ðalyse, Didþiojoje 

Britanijoje ir kitur buvo kuriami praktinio mokymo 

centrai konfliktams spræsti. Juose parengtos intensyvaus 

mokymo metodikos, mokoma konfliktø sprendimo, 

bendradarbiavimo, derybø, tarpininkavimo. Ypaè 

sëkmingai didaktinë kryptis skynësi kelià á universitetus, 

mokyklas bei ikimokyklines ástaigas (14). 

Radosi vis daugiau teisininkø, psichologø, ðeimos ir 

vadybos specialistø, kurie konsultuoja, tarpininkauja, 

kitais bûdais skatina bendradarbiavimà konfliktinëse 

situacijose. Ðiandien bûtø sunku ásivaizduoti vieðà gyvenimà, 

pavyzdþiui, Jungtinëse Valstijose, be plataus 

tinklo organizacijø, kurios telkia þmones ir orientuoja 

juos bendrai veiklai sprendþiant sudëtingas gamtosaugos, 

ðvietimo, socialines, etnines, kaimynystës problemas. 

Konfliktø sprendimo veikla demokratiniø tradicijø 

ðalyse pakankamai profiliuota, ir tai rodo jos brandos 

lygá. Paþymësime keletà bûdingiausiø jos struktûriniø 

konstruktø. 

1. Profesiniai konfliktø sprendëjø susivienijimai. Tai, 

pavyzdþiui, Ginèø sprendimo profesionalø bendrija, 

JAV (Society of Professionals in Dispute Resolution), 

kuri nustato kvalifikacinius reikalavimus þmonëms, norintiems 

praktiðkai mokyti konfliktø sprendimo, leidþia 

periodinius leidinius, rengia konferencijas. Ðeimos tarpininkø 

akademija (Academy of Family Mediation) vykdo 

ðeimos santykiø reguliavimo projektus, leidþia mokymo 

metodines priemones bei tarpininkavimo leidinius. 

2. Jau minëti mokymo centrai trumpalaikiø pratybø 

(trainings) metu moko ávairiø profesijø ir socialinio statuso 

þmones tarnybinio bendravimo, derybø, bendros 

veiklos sprendþiant sudëtingas problemas, darbo derinimo 

organizacijoje. 

Kita dalis mokymo centrø veikia universitetuose ir 

turi mokslo laipsniø teikimo ágaliojimus. Ðio straipsnio 

autoriui teko kelias savaites padirbëti þinomo Kolumbijos 

universiteto Tarptautinio bendradarbiavimo ir 

konfliktø sprendimo centre Niujorke. Centras yra polifunkcinis 

ir derina akademines programas, tyrimus, tikslinius 

projektus ir visuomenës ðvietimà. Jis teikia magistro 

ir daktaro laipsnius konfliktø sprendimo srityje. 

3. Bene didþiausià paþangà daro tarpininkavimo institucijos. 

Tai palyginti neseniai atsiradusios ir labai sëkmingai 

veikianèios tarnybos. Yra komerciniu pagrindu 

veikianèiø tarpininkavimo tarnybø, kurios daþniausiai 

specializuojasi ðeimos, skyrybø, organizacijø plëtros 

klausimais.Yra valstybës arba vietinës administracijos 

bei ávairiø fondø finansuojamø centrø, kuriø paskirtis 

– padëti þmonëms, ávairioms grupëms (pavyzdþiui, 

imigrantams, tautinëms maþumoms) integruotis visuomenëje, 

kurti geresnius tarpusavio santykius. 

Jungtinëse Valstijose ypaè paplitæ ir sëkmingai veikia 



tarpininkavimo centrai, pradëti steigti prieð du deðimtmeèius. 

Ðiandien tokiø centrø yra per 550, su kuriais 

bendradarbiauja arti 20 tûkst. tarpininkø (15). Bendruomenës 

tarpininkavimo centrai sprendþia ðeimyninius, 

kaimynø, autoávykiø ginèus. Þmonës naudojasi tarpininkø 

paslaugomis, nes jie padeda spræsti ginèà lengvindami 

konflikto dalyviø derybas, bet neprimesdami 

sprendimo. Èia daug geriau tvarkomi suinteresuotø ðaliø 

reikalai negu, pavyzdþiui, teismuose. Sëkmingas tarpininkavimas 

skatina tolimesná bendradarbiavimà ir sumaþina 

smurto, intrigø pavojø. 

Teko lankytis viename ið 63 Niujorko tarpininkavimo 

centrø ir dalyvauti dviejuose konfliktuojanèiø ðaliø 

taikinimo procesuose. Bronkso tarpininkavimo ástaigos 

klientai yra ðio didþiulio rajono gyventojai. Aðtuoni 

centro darbuotojai registruoja reikalingus pagalbos 

atvejus, palaiko ryðius su interesantais, rengia tarpininkavimà, 

netgi uþtikrina apsaugà paûmëjus ginèams . 

Per dvejus metus Niujorko tarpininkavimo centrai nagrinëjo 

daugiau kaip 40 tûkstanèiø atvejø, tiesiogiai susijusiø 

su maþdaug 90 tûkstanèiø suinteresuotø þmoniø. 

Trys ketvirtadaliai tarpininkavimo atvejø baigësi 

raðytiniais arba þodiniais susitarimais (16). 

Stabilioje Japonijoje, Vakarø Europoje ir Ðiaurës Amerikoje 

konfliktø mokslas ir kultûra vertinami kaip strateginës 

reikðmës dalykai. Ar ne todël jos iðvengë sukrëtimø 

ir palyginti sëkmingai susidorojo su socialinëmis, 

rasinëmis dramomis, racionaliai sprendþia sveikos gyvensenos 

klausimus? 

Didþiulá konfliktø reguliavimo patyrimà yra ágijusi 

Jungtiniø Tautø Organizacija. Veikia JTO Saugumo Taryba, 

kuri greitai reaguoja á krizines situacijas pasaulyje. 

JTO sukûrë taikos palaikymo potencialà. Iðkilus grësmei 

ji siunèia politinius arba karinius stebëtojus, o kraðtutiniu 

atveju – karines pajëgas á karðèiausius rajonus. 

JTO kvieèia þymiausius pasaulio politikus ir diplomatus 

tarpininkauti, sprendþiant sudëtingas tarptautines 

problemas, kai susiduria skirtingus interesus turinèios 

ðalys. Amþiaus pabaigoje tarptautinë bendrija yra kur 

kas geriau organizuota ir pasirengusi uþkirsti kelià tarptautiniams 

konfliktams nei amþiaus pradþioje. 

Daug pavyzdþiø, kaip tarptautinë bendrija padeda 

spræsti konfliktus, teikia ðiaip jau liûdnas buvusios Jugoslavijos 

prieðtaravimø ir susidûrimø mazgas. Daugiatautës 

federacinës Jugoslavijos suirimas atneðë sunkiø 

nuostoliø, mirèiø ir kanèiø. Vis dëlto tarptautinës 

bendrijos pastangomis karai tarp ðio regiono tautø ir 

religiniø grupiø buvo lokalizuoti ir pamaþu gesinami. 

Ðia prasme þmonija laimingai iðvengë ávykiø eigos analogiðkos 

Pirmojo pasaulinio karo uþuomazgai. Þvelgiant 

á priemones, kuriø buvo imamasi reguliuojant 

konfliktus buvusioje Jugoslavijos federacijoje, galima 

iðskirti tris strategijas: taikos palaikymo (peace keeping), 

taikos kûrimo (peace building) ir taikos vykdymo (pea- 

ISSN 1392-0456 

71 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

72 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

POÞIÛRIS 

ce making). Taikos palaikymo strategija taikoma didþiausios 

átampos metu ir ten, kur konfliktuojanèias 

ðalis tenka iðskirti ir uþkirsti kelià jø ginkluotai kovai 

arba smurtui. Paèia ryþtingiausia ir dramatiðkiausia akcija 

laikytina NATO ðaliø karinë operacija uþkertant 

kelià Serbijos vadovybës vykdytam Kosovo albanø iðkeldinimui 

ið jø apgyvendintø þemiø. Priminsime, kad 

ir Lietuva delegavo savo pajëgas taikos palaikymui ðiame 

regione. Taikos kûrimo strategija buvo taikoma panaudojant 

ekonomines priemones ir finansinius paramos 

Jugoslavijos tautoms resursus, kuriø dëka skatinamas 

vakarykðèiø prieðø ilgalaikis bendradarbiavimas. 

Taikos vykdymo strategija skatina konflikto dalyvius 

pradëti derybas (tiesiogines arba per tarpininkà), kuriø 

dëka paprastai maþëja átampa, analizuojami ir palaipsniui 

derinami skirtingi interesai. 

Galbût tai ir yra viena esmingiausiø XX a. raidos krypèiø 

– per aðtrius socialinius, etninius, tarptautinius konfliktus, 

per þûtbûtinæ politiniø sistemø dvikovà, per pasaulinius, 

regioninius ir vietinius karus, per ginklavimosi 

varþybas artëti prie kitokio bendro gyvenimo modelio. 

Jis pagrástas bendradarbiavimu sprendþiant skirtingus 

ir prieðingus interesus, derinant nesutampanèias 

vertybes, toleruojant kitø kitoniðkumà. 

Daugelá deðimtmeèiø mes buvome atskirti nuo èia 

apraðytø paieðkø ir eksperimentø. Galbût todël taip stulbina 

konfliktø sprendimo paþanga teorijoje ir praktikoje. 

Ið platesnës visuomeninës raidos perspektyvos 

tai vertintina kaip racionalaus proto atsakas á susiskaldymo, 

atskirtumo, susiprieðinimo pavojus, iðkylanèius 

kiekvienai visuomenei, ir kaip dësninga tamprëjanèiø 

ryðiø, sàveikos iðdava. 

Taèiau, kaip ir bet kuri kita tendencija visuomenës 

gyvenime, ji susiduria su agresyvaus elgesio, nacionalizmo 

ir kitais reiðkiniais, kurie gerokai pristabdo jos 

plëtojimàsi. 

Þmonës, visuomeninës grupës ir netgi valstybës, patekæ 

á konfliktines situacijas, tampa tam tikrø nuostatø, 

stereotipø, emociniø iðgyvenimø ákaitais. Reguliuoti 

konfliktà labai sudëtinga tiek jo tiesioginiams dalyviams, 

tiek treèiajai ðaliai. Jei bûtø kitaip, tuomet Izraelis ir arabø 

ðalys, protestantai ir katalikai Ðiaurës Airijoje, nekalbant 

jau apie tûkstanèius ðeimyniniø susidûrimø dalyviø, 

bûtø áveikæ susiprieðinimo traukà. 

Todël konflikto dalyviams bei tarpininkams reikia pa- 

Nuorodos 

1. Kasmet Konfliktø prevencijos centras rengia keliasdeðimt 

vienos, dviejø ir trijø dienø seminarø pedagogams, 

moksleiviams, studentams, valstybës tarnautojams, 

nevyriausybiniø organizacijø vadovams 

mokydamas jø pozityvaus poþiûrio á konfliktus, 

konstruktyvios veiklos, bendradarbiavimo, derybø. 

2. Ðis tyrimas apraðytas knygutëje: Lakis J., Ignatavi- 

kankamai iðvystyto pozityvaus nusiteikimo sprendþiamai 

problemai, ryþto prisiimti atsakomybæ, racionalaus 

màstymo ir, be abejo, daugybës ávairiø ágûdþiø – 

komunikavimo, emocinës bûsenos reguliavimo, konfliktà 

sukëlusiø interesø ir vertybiø analizës, mokëjimo 

dirbti kartu su tuo, kuris yra suvokiamas kaip esantis 

kitapus barjero. 

Kiek mums Lietuvoje reikia derybø ir taikinimo specialistø 

ir institucijø? Ko mums trûksta, kad galëtume 

plëtoti ðiuolaikinæ taikinimo filosofijà ir praktikà? Atspirties 

taðkø esama nemaþai. Tai pirmiausia tradicinës, 

istoriðkai susiformavusios taikinimo institucijos – 

baþnyèia, vyresniojo arba labiau patyrusiojo þodis 

sprendþiant sudëtingas problemas. Tai ir pakankamai 

stiprus ið amþiø glûdumos kylàs solidarumo mentalitetas, 

kuris padëjo ðá deðimtmetá iðvengti susidûrimø tiek 

tautiniu, tiek politiniu pagrindu ir iðsaugoti skirtingø 

politiniø poþiûriø ir tautybiø visus jungiantá vieningo 

likimo jausmà. 

Randasi naujø psichologinës pagalbos ir konsultavimo 

tarnybø. Lietuvoje funkcionuoja ir vadinamosios 

triðalës komisijos, derinanèios valstybës, profsàjungø 

ir darbdaviø interesus. Ðios institucijos galimybës maþinti 

socialinæ átampà yra ið tiesø dideles. Pavyzdþiø 

galima rasti kaimyninëje Lenkijoje, kur Seimas dar 

1991 metais priëmë ástatymà dël grupiniø ginèø reguliavimo. 

Ten sukurta palanki dirva triðaliø komisijø ir 

valstybës remiamø tarpininkavimo tarnybø veiklai (17). 

Dirbanèios visuomenës daugumà Lietuvoje sudaro 

kartos, kurios brendo ir kilo profesinës karjeros pakopomis 

kietos subordinacijos, individualià saviraiðkà ribojanèiomis 

ir infantiliðkumà skatinanèiomis aplinkybëmis. 

Pasikeitus gyvenimo sàlygoms daþnas buvo suparalyþiuotas, 

nes prireikë savarankiðkai veikti, rizikuoti. 

O tarp aktyviai skinanèiøjø kelià versle ar valstybinëje 

tarnyboje stipri nuostata uþtikrinti sau vietà po saule kitø 

sàskaita – arba nustumiant juos, arba pasiglemþiant jø 

darbo rezultatus. Konstruktyvios veiklos nuostata – siekti 

savo tikslø per bendradarbiavimà su kitokiø orientacijø 

ir interesø grupëmis – dar nëra ágavusios visuomenëje 

reikiamo moralinio ir netgi teisinio pamato. 

Ið èia kyla poreikis mokytis civilizuoto bendruomeninio 

gyvenimo bei bendradarbiavimo ágûdþiø ir nepuolant 

á kraðtutinumus, taikyti demokratiniø ðaliø patirtá. 

èius S., Poklad T., Stancelis V., Tamoðiûnas T. – 

Mokyklos bendruomenë. – V.: VPU leidykla. – 

1996. 

3. International Encyclopedia of the Social Sciences. 

– New York: The Macmillan Company & The 

Free Press; London: Collier–Macmillan Publishers. 

– 1972. – Vol. 3.– P. 220. 

Juozas LAKIS

4. Ten pat. – P.225. 

5. Ten pat. – P.232. 

6. Ten pat. – P.240. 

7. The Nature of Conflict and Negotiation. In: Negotiation 

Theory and Practice. (Edited by J. William 

Breslin and Jeffry Z.Rubin). – Cambridge: Mass. – 

1991. – P. 1. 

8. Parker-Follet M. Creative Experience. – New York: 

Longman Green. – 1924. – P.150.; Cit. pagal: Davis 

A. M. An Interview with Mary Parker Follet. In: 

Negotiation Theory and Practice. – P. 16. 

9. Deutsch M. Sixty Years of Conflict. In: International 

Journal of Conflict Management. – 1990. – No 3. 

10. Ten pat. – P. 240. 

11. Ten pat. – P. 242. 

12. Solidus þurnalas „Journal of Conflict Resolution“ 

skyrë specialià laidà loðimø teorijos formulëms 

konfliktø tyrimuose (þr. Journal of Conflict Resolution. 

– Nr. 1. – 1997). 



13. Fisher R., Ury W. & Patton B. Getting to Yes. – 

Boston – New York – London: Houghton Mifflin 

Company. – 1981, 1991. (Iðversta á rusø ir lenkø 

kalbas.) 

14. Lietuviø kalba pasirodë pirmieji praktinio mokymo 

ir metodiniai leidiniai: Konflikto valdymas. – 

V., – 1996.; Konfliktai ir bendravimas: vadovas po 

konfliktø valdymo labirintà. – V.: Atviros Lietuvos 

fondas. – 1996; Edelman J., Crain M. B. Derybø 

kelias. – V.: Margi raðtai. – 1997. 

15. Mediation Quarterly. – 1997. – Vol. 15. – No. 1. – 

P. 73. 

16. Community Dispute Resolution Centers Programm. 

– Annual Report, April 1995 to March 

1996. – State of New York. 

17. Tai iðsamiai apraðyta knygoje: Negocjowanie metodà 

interesow / Red. Goergica J. P. – Warszawa: 

Centrum partnerstwa spolecznego Dialog. – 

1997. – S. 8, 14, 22. 

ISSN 1392-0456 

73 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

74 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

Kazimieras BLAÞYS 

RECENZIJOS 

Uþduotys istoriniam loginiam màstymui ugdyti 

Staðaitis S. Lietuvos istorijos uþduotys: Nuo seniausiø laikø iki 1795 m. – Vilnius: Ðviesa. – 1997. – 165 p. 

Respublikos istorijos mokytojai sulaukë naujo Lietuvos 

istorijos uþduoèiø rinkinio, kurá sudarë Vilniaus 

pedagoginio universiteto docentas Stanislovas Staðaitis. 

Iki ðiol leistø pratybø sàsiuviniø, kaip antai, V. Jakimavièiaus 

V kl., J.Brazausko ir R.Glinskio VI–VII ir 

VIII klasëms ir kitø autoriø buvo skiriamos vienai arba 

kitai klasei. Ðis S. Staðaièio uþduoèiø rinkinys, kaip nurodoma 

knygos pratarmëje, skiriamas VI ir XI–XII klasiø 

moksleiviams ir apima Lietuvos istorijos laikotarpá 

nuo seniausiø laikø iki 1795 m. Uþduoèiø gausumas 

nurodyto laikotarpio temoms sudarys galimybes mokytojams 

parinkti jas atsiþvelgiant á klasiø ir atskirø mokiniø 

iðprusimo lygá ir interesus. 

Kaip rodo uþduoèiø rinkinio turinys, paþintinës uþduotys 

pateiktos chronologiniu-teminiu principu. Tai 

labai palengvina greit susirasti reikiamà darbui uþduotá 

tiek mokytojui, tiek ir mokiniui. Darbà su ðiuo leidiniu 

palengvina dar ir tai, kad uþduotys sunumeruotos 

nuo pirmos iki paskutinës – 753. 

Perþiûrëjus rinkinio uþduotis matyti, kad autorius 

stengësi jas sudaryti vadovaudamasis gana skirtingomis 

mokiniø þiniø ir gebëjimø galimybëmis. Leidinyje 

yra uþduoèiø, kurias galës spræsti kiekvienas þemesnës 

ir aukðtesnës klasës mokinys, o kitos sudarytos 

taip, kad jas iðnarplioti galës tik pajëgiausieji, istorija 

besidomintys mokiniai. 

Manytume, kad labai gerai autorius padarë nenurodæs 

mokytojui, kuriose klasëse, kurias uþduotis spræsti, 

nes tie dalykai mokytojams yra þinomi. Uþduoèiø 

parinkimà tai ar kitai klasei, mokiniø grupei ar individualiam 

darbui jis palieka mokytojo nuoþiûrai ir nevarþo 

mokytojo iniciatyvos bei kûrybos. 

Palyginæ recenzuojamas uþduotis su ankðèiau minëtuose 

sàsiuviniuose pateiktomis bei þymiai anksèiau 

J.Parnarausko iðleistomis paþintinëmis uþduotimis, galime 

padaryti iðvadà, kad ðio leidinio uþduotys nekartoja 

anksèiau iðleistø uþduoèiø. Ðis uþduoèiø gausumas, 

originalumas yra didelis ðio rinkinio privalumas ir 

tai labai teigiamai vertina istorijos mokytojai. 

Iðanalizavæ rinkinio uþduotis matome, kad absoliuti 

dauguma uþduoèiø nukreipta ne á mokiniø atminties 

treniravimà, bet á svarbiausià dalykà – á istoriná loginá 

moksleiviø màstymà, gebëjimà analizuoti, apibendrinti, 

palyginti, klasifikuoti istorinius faktus, ávykius, reiðkinius 

bei procesus; mokytis árodinëti ir paneigti, reikðti 

ir ginti savo nuomonæ, spræsti testus, ið detaliø atkurti 

reiðkinio visumà, nagrinëti dokumentus, groþinæ ir 

mokslo populiarinimo literatûrà, vaizduojamojo meno 

kûrinius, mokyti dëstyti nuomones ið ávairiø asmenø, 

socialiniø grupiø skirtingø pozicijø. 

Kita paþintiniø uþduoèiø dalis skirta istorinæ medþiagà 

pateikti pasakojimo forma savo klasës draugams, besidomintiems 

tuo klausimu, ta problema. Yra leidinyje 

uþduoèiø, kurios paskatins moksleivius mokytis diskutuoti 

ir t. t. 

Labai gerai, kad yra pateikta uþduoèiø, kurios padës 

sieti tam tikrø laikotarpiø Lietuvos istorijos ávykius ir 

reiðkinius su kaimyniniø ðaliø, Europos ir viso pasaulio 

analogiðkø ávykiø, procesø raida. Ðiomis uþduotimis 

autorius siekia, kad kiekvienas moksleivis jas apgalvotø, 

suprastø, ásisavintø, o svarbiausia, kad mokytøsi 

taikyti jau þinomas iðvadas ir apibendrinimus naujø 

reiðkiniø, ávykiø bei procesø analizei. Ðiø uþduoèiø 

atlikimas parodys kiek moksleiviø turimos þinios yra 

veiksmingos, prasmingos ir reikalingos gyvenime. 

Kaip rodo po uþduotimis pateiktos ðaltiniø nuorodos, 

autorius, sudarydamas rinkinio uþduotis naudojasi 

gana ávairiais jam prieinamais ðaltiniais: dokumentais, 

mokslo populiarinimo, groþine, informacine literatûra, 

periodika, naujausiais istoriniais tyrinëjimais bei 

kitais leidiniais. Ðaltiniø pateikimas paèiose uþduotyse 

palengvins mokiniams pasitikslinti savo atsakymus. Tokia 

forma literatûros pateikimas bûtinas dar ir todël, 

kad uþduoèiø atsakymø gatavu pavidalu autorius rinkinyje 

sàmoningai nepateikë. 

Nurodæs uþduoèiø rinkinio privalumus, norëèiau aptarti 

ir kai kuriuos pastebëtus trûkumus. Pirma, mano 

nuomone, darbe maþoka uþduoèiø iliustracijø analizei. 

Jø leidinyje pateikta apie 30. Antra, kartojimo apibendrinimo 

uþduotys pateiktos darbe tik tekstine forma, 

o buvo galima pateikti ir kitomis ádomesnëmis, ávairesnëmis 

formomis. Treèia, kyla klausimas, ar bus prieinama 

kaimo ir rajono mokyklø istorijos mokytojams ir 

mokiniams uþduoèiø tekstuose nurodyta gausi, bet kartais 

gana reta literatûra, kurioje bûtø galima pasitikslinti 

atsakymus. Ketvirta, rinkinys iðleistas nedideliu – tik 

5000 egzemplioriø tiraþu. Jo uþteks tik istorijos mokytojams, 

o tai labai apsunkins darbà su moksleiviais. 

Vis dëlto manau, kad ðis darbas palengvins ágyvendinti 

vidurinës mokyklos istorijos mokymui keliamus 

gana aukðtus reikalavimus. 

Kazimieras BLAÞYS

Valentinas BRANDIÐAUSKAS 

REZENZIJOS 


Policijos struktûrø ir teoriniø pinkliø nelaisvëje 

Stankeras P. Lietuviø policija 1941-1944 metais. - Vilnius. - 1998. - 304 p. 

Dþiugu, kad pastaruoju metu susilaukiame knygø 

apie Lietuvà Antrojo pasaulinio karo metais. Ne taip 

seniai pasirodë Arûno Bubnio monografija (1). Dabar 

skaitytojai gali susipaþinti su dar viena – Petro Stankero 

studija (2). Bûtent jos pasirodymas ir paskatino ðios 

recenzijos atsiradimà. 

Autorius sutelkë dëmesá á Lietuvos policijos struktûrà 

karo metais, policijos batalionus ir jø veiklà. P. Stankeras, 

anot jo paties, norëjo sukurti tikroviðkà lietuviø 

policijos ir jos veiklos vaizdà. Negalime nesutikti su 

autoriaus ávade iðsakyta mintimi, jog „pirmà kartà Lietuvos 

istorinëje literatûroje yra pateikiama Lietuvos vidaus 

reikalø sistemos 1941–1944 metø organizacinë 

struktûra“ (p. 11); èia ir toliau pateikiamas recenzuojamos 

knygos puslapio(-iø) numeris). Taèiau vien tik ðios 

struktûros iðdëstymas ar supaþindinimas su ja vargiai 

galëtø nulemti platesnes diskusijas, nes nëra vertybinio 

momento (nebent kas nors suabejotø, kiek toks 

tyrimo objektas apskritai vertas gilesniø studijø). Todël 

dauguma pastabø bei diskusija lies ne policijos struktûrà, 

o su pagrindine tema susijusius klausimus – 

1941 m birþelio sukilimà, Laikinosios vyriausybës (LV) 

veiklà, policijos batalionø atsakomybæ uþ holokaustà 

ir kt., t. y. tuos klausimus, kurie lietuviðkoje istoriografijoje 

jau susilaukë nemaþai ginèø ir, neabejojame, susilauks 

jø ir ateityje. 

Kalbant apie ávadà, vertëtø pastebëti, kad autorius 

galëjo plaèiau aptarti minëtà A. Bubnio knygà (tuo labiau, 

kad tekste ja remiamasi). Tuo tarpu Knuto Stango 

studija (3) jau ne pirmà kartà pernelyg sureikðminama. 

Tuo labiau nederëtø nepriimtinà pozicijà iðsakyti vien 

ironija, abejojant kolegos ið Vokietijos mokslinias sugebëjimais 

(turiu omeny tai, kad „mokslinis“ bendradarbis, 

„moksliniai“ darbai raðomi kabutëse (p. 10– 

11)). Netikslumus, diskusines vietas vertëtø pateikti korektiðkai 

ir argumentuotai, kaip, pavyzdþiui, ne taip seniai 

padarë Saulius Suþiedëlis (4). Ávade P. Stankeras 


pradëjo ir polemikà su kai kuriais istoriografijoje ásigalëjusiais 

teiginiais, visø pirma, kad lietuviø policijos batalionai 

karo metais iðþudë 50 tûkst. þmoniø (p. 9–10). 

Akivaizdu, kad autorius su ðiais skaièiais nesutinka, 

taèiau nei argumentø, nei savø skaièiavimø nepateikë. 

O ironija mokslinëje studijoje nëra argumentas. Daugiau 

akademiðkumo ávadui bûtø suteikusi ir knygoje 

panaudotø ðaltiniø analizë, jø patikimumo aptarimas. 

Pirmà skyriø autorius pradeda nuo 1941 m. birþelio 

sukilimo. Jo mastai lietuviðkoje istoriografijoje ilgà laikà 

buvo mistifikuojami. Todël bûtø ádomu suþinoti, 

kuo P. Stankeras galëtø pagrásti teiginius, esà pagrindine 

jo jëga buvæs Lietuviø aktyvistø frontas (LAF), vienijæs 

apie 25 tûkst. nariø. Kas ir kada suskaièiavo, jog 

sukilëliø armijà sudarë apie 13 tûkst vyrø (p. 14)? Jei ðie 

skaièiai mûsø istoriografijoje jau buvo paminëti, reikëtø 

pateikti nuorodas, o jei tai autoriaus skaièiavimai, jie 

neabejotinai reikalauja papildomø komentarø, skaièia- 

ISSN 1392-0456 

75 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

76 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

REZENZIJOS 

vimo metodikos paaiðkinimo. Antra vertus, sunku sutikti 

ir su nuomone, kad LAF-as buvo pagrindinë sukilimo 

jëga. Mûsø duomenimis, sukilimas, ypaè provincijoje, 

ið esmës buvo stichinis. Todël ávykiams provincijoje 

gal net labiau tiktø pasiprieðinimo, o ne sukilimo 

sàvoka. Apie vieningà vadovavimà, sukilimo eigos planavimà 

su tam tikromis iðlygomis nebent Kaune galima 

teigti. 

Ávertindamas sukilimo reikðmæ, P. Stankeras iðvardijo 

net 7 punktus (p. 14–15). Mûsø manymu, punktai 

Nr. 1–3 ið esmës pakartoja lietuviø iðeiviø teiginius ir 

yra gana stereotipiniai, 4 ir 5 punktai labai deklaratyvûs, 

o 6 ir 7 – net ir abejotini: vargu ar galima taip 

vienareikðmiai teigti, kad „sukilëliai apsaugojo nuo sunaikinimo 

ir apiplëðimo Lietuvoje esanèias ámones, 

sandëlius, ástaigas…“, kad „ sudarytos lietuviðkos valdymo 

struktûros neleido vokieèiams taip nuoþmiai engti 

Lietuvos þmoniø“ (p. 15). Sukilimo taip pat nevertëtø 

tiesiogiai sieti ir su vëlesniu savivaldos teisiø suteikimu 

Lietuvai, apie kà autorius raðo vieno skyriaus pabaigoje 

(p. 47). 

P. Stankeras palietë ir kai kuriuos Laikinosios vyriausybës 

veiklos aspektus. Deja, kai kuriais teiginiais ar 

iðvadomis drástume suabejoti. Pasak autoriaus, „LLV 

suformavimas ir vieðas paskelbimas visam pasauliui 

apie jà buvo stiprus politinis smûgis tiek Vokietijai, tiek 

Sovietø Sàjungai“, esà TSRS uþsienio reikalø liaudies 

komisaras Viaèeslavas Molotovas „per Maskvos radijà 

iðkoneveikë lietuviø sukilimà ir visaip grasino Lietuvos 

„faðistams“ (p. 18). Gaila, taèiau pirmoji mintis taip ir 

liko deklaratyvi, o antrasis teiginys pakibo ore nepateikus 

jokiø nuorodø. Visgi tokie svarûs teiginiai ar faktai 

turëtø bûti rimtai argumentuojami ir pagrindþiami. Ádomu 

bûtø plaèiau suþinoti ir apie vyriausybës „diplomatinius 

ëjimus“ siekiant „iðgauti reicho vyriausybës 

pripaþinimà“ (p. 25), apie LV kreipimàsi á Vokietijos 

karinæ vadovybæ „su demarðu dël prasidëjusiø Lietuvos 

valstybës taikiø pilieèiø þydø masiniø þudyniø…“ 

(p. 139). Atrodo, kad ðie teiginiai bei gandai apie V. Molotovo 

reakcijà buvo gana plaèiai paplitæ ir eskaluojami 

iðeivijoje. Taèiau bûtø puiku, jei jie turëtø ir bent 

kiek rimtesná pagrindimà. Antraip tokie „faktai“ ir teorinës 

prielaidos virsta gryna sofistika. 

Platesnio komentaro reikalautø ir dar pora iðvadø, 

susijusiø su Laikinàja vyriausybe. Autorius, konstatavæs, 

kad pirmajame vyriausybës posëdyje birþelio 24 d. 

buvo paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybës atkûrimà, 

reziumuoja: „… kartu buvo iðblaðkytos bet kokios 

abejonës dël Lietuvos priklausymo Sovietø Sàjungai“, 

o „Sovietø Sàjunga ðiam LLV aktui neprieðtaravo“ 

(p. 18–19). Jei pirmà teiginá priimsime kaip aksiomà, tai 

dësningai turëtø kilti klausimas, kodël minëtu aktu po 

karo niekada taip ir nepasirëmë iðeivija politinëje kovoje 

uþ Lietuvos iðlaisvinimà. Antras gi teiginys parodo 

kaip talentingai mes mokame save sureikðminti. Reikia 

turëti gerà fantazijà, norint ásivaizduoti kad ir tokià situacijà 

(tiesa, jø galëtø bûti ir ne viena – tai priklausytø 

nuo kiekvieno mûsø vaizduotës): Vokietijos armija, per- 

þengusi TSRS sienà, sëkmingai puola á Rytus, o V. Molotovas 

su Josifu Stalinu svarsto ne situacijà fronte, o 

rengia Laikinosios vyriausybës aktà smerkianèià politinæ 

deklaracijà. 

P. Stankeras nëra pirmas, kuris abejoja kai kuriø norminiø 

aktø, patekusiø á Laikinosios vyriausybës ástatymø, 

nutarimø ir potvarkiø rinkiná, priklausymu bûtent 

ðios vyriausybës jurisdikcijai. Taèiau jei iki ðiol daþniausiai 

buvo abejojama „Þydø padëties nuostatø“ autentiðkumu 

ir autoryste, tai P. Stankeras kalba apie potvarká 

dël þydø geto steigimo (p. 139). Taèiau minëtame 

rinkinyje tokio potvarkio nëra, o ir nutarimà dël 

geto steigimo (jei kalbama apie Kaunà) priëmë ne minëtoji 

vyriausybë, o Kauno miesto komendantas ir miesto 

burmistras. 

Raðant apie lietuviø policijos batalionø veiklà karo 

metais negalima apeiti ir Lietuvos þydø likimo bei atsakomybës 

uþ holokaustà klausimo. Negalima nesutikti 

su autoriaus mintimi, jog „þydø genocido klausimu 

visiems reikëtø bûti santûresniems, atidesniems, pripaþinti 

ir savo, ir kitø klaidas“, kad argumentuotai kalbëti 

galima tik iðtyrus „visus faktus“ (p. 146). Vis dëlto 

skaitant P. Stankero knygà retsykiais susidarydavo áspûdis, 

kad autorius tokius reikalavimus kelia kitiems tyrinëtojams; 

pats gi tuo tarpu atsakymus á daugelá klausimus 

jau þinàs. 

Pradëkime nuo daug ginèø sukëlusiø þydø pogromø 

pirmomis karo dienomis: kas, kur ir kada (tiksliau – 

ar iki vokieèiø atëjimo) juos organizavo, kiek þydø tapo 

jø aukomis. Autorius, fragmentiðkai uþsiminæs, kad 

„pirmieji þydø pogromai buvo organizuoti ir ávykdyti 

pirmomis karo dienomis“ (p. 139), plaèiau ðio klausimo 

netyrinëjo. Sekant iðeivijos suformuota tradicija, 

buvo apsiribota Algirdo Jono Klimaièio bûrio ir jo veiklos 

paminëjimu (p. 140), tarsi tai iðspræstø problemà. 

Kitas skaudus klausimas – þydø turto likimas. Sunku 

bûtø sutikti, kad suvarius þydus á getus, likæs jø turtas 

buvo tvarkomas taip idiliðkai, kaip apie tai raðo autorius: 

esà jis „buvo paliekamas jø butuose, butai uþrakinami 

ir uþantspauduojami“ (p. 135). 

Dþiugu, kad atsirado lietuviø, smerkusiø þydø þudynes 

ir gelbëjusiø juos. Taèiau pateikti pavyzdþius 

reikëtø preciziðkiau. Pateiksime tik vienà pavyzdá. Autorius 

raðo, jog „po vienos þydø þudyniø akcijos Kauno 

IX forte savisaugos bataliono pilicininkø grupë atvirai 

reiðkë nepasitenkinimà“ (p. 145). Perþiûrëjus iðnaðoje 

nurodytà dokumentà, esantá Visuomenës organizacijø 

archyve, paaiðkëjo, jog P. Stankeras rëmësi Prano 

Steponavièiaus parodymais. Kas jis, kada ir kur vyko 

apklausa – neaiðku. Ir svarbiausia, kad jis pats nebuvo 

ávykiø liudininku: P. Steponavièius tik girdëjæs 

kareiviø, kalbanèiø gatvëje, ðnekas. Bûsiu banalus, taèiau 

neiðvengsiu moralo (t. y. to paties metodo, kurá ne 

kartà savo knygoje vartojo ir P. Stankeras): istorikui profesionalui 

neleistina taip nekritiðkai naudotis archyviniais 

dokumentais. Þinoma, jei faktø ieðkoma tik tam, 

kad bûtø pagrásta ið anksto susikurta ir nekintama koncepcija, 

tada toks ðaltiniø interpretavimo bûdas visið- 

Valentinas BRANDIÐAUSKAS

kai suprantamas ir, deja, net ir tarp istorikø vis dar neiðgyvendintas. 

Autorius raðo ir apie Vilniaus ypatingàjá bûrá – jo ásteigimà, 

funkcijas („buvo ásteigtas specialiai þydams naikinti…“). 

Bûrys, pasak P. Stankero, karo pradþioje turëjo 

apie 100–120 lietuviø tarnautojø, „daugiausia buvusiø 

sovietiniø pareigûnø ir komjaunuoliø“ (p. 141). Ta proga 

norëtusi paklausti, kas ir kada iðtyrë jø buvusias politines 

orientacijas bei partinæ priklausomybæ? 

Taip, Lietuva tapo Europos ðalimi, praradusia santykinai 

didþiausià pilieèiø – þydø dalá. Ir kalbëti apie tai 

nëra neetiðka. Greièiau neetiðka abejoti tuo ar dëti lygybës 

þenklà tarp pirmøjø tarybiniø metø þydø kagëbistø 

ir karo meto þydðaudþiø (p. 142). Ðia prasme neámanomas 

nei kokybinis, nei kiekybinis paritetas. 

Raðydamas apie Lietuviø aktyvistø frontà (LAF), autorius 

pripaþásta, kad „pirmuose LAF’o atsiðaukimuose 

bei straipsniuose bolðevikai ir þydai tapatinami, kartojamos 

naciø antisemitinës frazës“ (p. 139). Taèiau toliau 

teigiama: „LAF’o prieðkarinëje programoje ið esmës 

nieko smerktino nebuvo“ (p. 143). Kyla klausimas, 

ar autorius neþino LAF’o programos, kurios viename 

straipsnyje sakoma, jog „LAF þydø tautinei maþumai 

Lietuvoje atðaukia svetingumà“? O gal autorius 

remiasi tik Kazio Ðkirpos knyga „Sukilimas Lietuvos suverenumui 

atstatyti“, kur buvæs aktyvistø fronto vadas 

neiðvengë kupiûrø (5)? 

Kalbant antisemitizmo bei holokausto tema ádomi dar 

viena detalë. Istorikë Dina Porat vienoje konferencijoje 

yra paminëjusi, kad vokieèiø ir lietuviø, dalyvavusiø antiþydiðkose 

akcijose, santykis yra 1:10. P. Stankeras raðo: 

„Oficialios vokieèiø statistikos duomenimis, 

1942 metø spalio mënesá Ostlando reicho komisariato 

tvarkos policijoje tarnavo 4428 vokieèiai ir 55 562 vietos 

gyventojai, t. y. santykis 1:13“ (p. 39). Kyla klausimas, 

ar ne ðiuose skaièiavimuose, ávertinus tam tikrà 

Lietuvos generalinës srities specifikà Ostlando reichskomisariate, 

slypi pirmojo santykio iðtakos? Jei taip, tai tokia 

skaièiavimo metodika nëra labai vykusi. 

Fragmentiðkai autorius palietë kai kurias teisës normas 

ir, pasiremdamas jomis, bandë juridiðkai áteisinti 

1941 m. birþelio sukilimà bei Laikinosios vyriausybës 

veiklà: „1941 metø birþelio 23 dienos sukilimas buvo 

teisëtas…; sukilimas Lietuvos valstybiná suverenumà 

atkûrë …teisiniu … poþiûriu“, nes pagal 1938 m. Konstitucijà 

„suverenumas priklauso Tautai“ (p. 15); „Birþelio 

sukilimas panaikino visus pirmosios sovietø okupacijos 

padarinius, ir vokieèiai nebegalëjo laikyti Lietuvos 

okupavimo Sovietø Sàjungos dalies uþëmimu, o 

privalëjo paisyti tarptautinës teisës nustatytø normø“ 

(p. 17). Vis dëlto manytume, jog politinë valia, tautos 

bei atskirø jos pilieèiø teisë prieðintis prievartai, okupacijai 

skiriasi nuo teisës atstovauti tautà. Pareiðkimai, kad 

Birþelio sukilimas atkûrë Lietuvos suverenumà, kad Lietuvos 

Vyriausybës 1941 m. rugpjûèio 5 d. memorandumo 

atmetimas traktuotinas kaip Vokietijos agresija 

prieð nepriklausomà Lietuvos valstybæ (p. 36) yra deklaratyvûs 

ir neátikinantys. Gana keistai nuskambëjo 



teiginys, jog LV atnaujino 1938 m. Konstitucijos veikimà 

(p. 17). Taip, Vyriausybë dar birþelio 25 d. paskelbë 

kreipimàsi á „Lietuvius tautieèius“, vëliau – deklaracijà 

„ûkio reikalais“, priëmë ðimtà ávairiø ástatymø, nutarimø 

ir potvarkiø, taèiau apie minëtos Konstitucijos 

veikimo atstatymà kalbama nebuvo. Taip pat akivaizdu 

ir tai, jog generaliniai tarëjai neturëjo teisës leisti 

ástatymø (p. 41). 

Akcentavo autorius ir tarptautinës teisës normas, reglamentuojanèias 

okupantø elgesá su uþimtos ðalies gyventojais 

bei, pasiremdamas ta paèia teise, bandë nubrëþti 

ribà, iki kurios okupuotos valstybës pilieèiø bendradarbiavimas 

su okupantais yra toleruotinas. P. Stankeras 

pabrëþë, jog vokieèiai, ávesdami Lietuvoje grieþtà 

reþimà, versdami uþimtos ðalies gyventojus duoti 

iðtikimybës priesaikà jà uþëmusiai valstybei, mobilizuodami 

Lietuvos gyventojus ir versdami juos „dalyvauti 

karo veiksmuose prieð savo ðalá“ paþeidë tarptautinæ 

teisæ, visø pirma 1907 m. Hagos tarptautinæ 

konvencijà (p. 28, 152, 186), kad „tarptautinë teisë 

ápareigojo vokieèius naudotis vietinës policijos, iðskyrus 

politinës, paslaugomis“ (p. 116); lietuviai gi, pasirodo, 

bendraudami su okupantu, tarptautinës teisës normoms 

nenusiþengdavo: „Tarptautinë teisë leidþia toká 

bendradarbiavimà su okupantu, kuris minimaliai identifikuojamas 

su atëjûno tikslais. Ðis bendradarbiavimas 

apima komunikacijos, komunaliniø, bankø, vietinës 

administracijos tarnybø veiklà ir vieðosios tvarkos bei 

saugumo laidavimà“ (p. 8). Su autorium bûtø daug lengviau 

diskutuoti, jei jis bûtø nurodæs, apie kokias tarptautines 

konvencijas (iðskyrus minëtà Hagos konvencijà) 

ar kitus tarptautinius susitarimus eina kalba. Antra 

vertus, ar verta visa tai akcentuoti, þinant, kad Vokietija 

padarë þymiai didesniø ðia prasme nusikaltimø: sulauþë 

Versalio susitarimus, bene reikðmingiausià tarpukario 

tarptautinæ sutartá – Lokarno paktà, vëliau okupavo 

daugelá suvereniø valstybiø ir t. t. 

Kadangi knyga pretenduoja á moksliná veikalà, skaitytojas 

turëtø pasigesti daugelio iðnaðø. Ir ne tik todël, 

kad to reikalautø mokslinio darbo metodika. Jø nepriekaiðtingas 

pateikimas padëtø patikrinti daugelio teiginiø 

bei faktø pagrástumà. Ðtai, kalbëdamas apie Vietinës 

apsaugos ðtabà (p. 21), autorius „pamirðta“ nuorodà 

á Zubraus-Zemribo straipsná „Akiraèiuose“. Pasigendame 

nuorodø, kai kalbama apie vokieèiø pozicijà 

LV atþvilgiu (p. 26), apie voldemarininkø puèà prieð 

Laikinàjà vyriausybæ (p. 27) ir t. t. Kai kurios iðnaðos 

nepilnos ir todël maþai informatyvios (pvz., nuoroda 

Nr. 129, p. 89; nuorodos nr. 70 ir 73, p. 140). Neretas 

atvejis, kai remiamasi ne itin patikima memuarine literatûra, 

pamirðtant daug autentiðkesnius ðaltinius. 

Priekaiðtauti P. Stankerui galima bûtø ne tik dël mokslinio 

darbo metodikos, bet ir dël etikos: autorius daug 

kur remiasi istorinëje literatûroje jau naudotais ir aptartais 

dokumentais (ir netgi ne vien dokumentais, bet ir 

skaièiais, kitais faktais), deja, iðnaðose rasime nuorodas 

ne á publikuotus straipsnius ar knygas, o á archyvus; 

taèiau bene svarbiausias priekaiðtas ðioje srityje – 

ISSN 1392-0456 

77 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

78 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

REZENZIJOS 

paþodinës arba beveik paþodinës citatos ið jau skelbtø 

tekstø nenurodant jø autorystës. Keletà pavyzdþiø pateiksime: 

ásigilinkime á autoriaus mintis apie Vietinës 

apsaugos ðtabo veiklà (p. 19), savivalæ pasinaudojant 

Tautinës darbo apsaugos þenklu (p. 126), savivalæ pirmomis 

karo dienomis ir jos prieþastis (p. 137), kontroversiðkiausià 

ir jautriausià temà – pozicijà þydø atþvilgiu 

(p. 143) ir kt. O dabar atidþiau perskaitykime ðios 

recenzijos autoriaus knygos „Siekiai atkurti Lietuvos 

valstybingumà (1940 06–1941 09)“ kai kuriuos puslapius 

(atitinkamai p. 67, 90, 91, 20) ir palyginkime. Lygindami 

prisiminkime vaikystëje þaistà þaidimà „Suraskite 

10 skirtumø“. Nuorodas bûtent á savo knygà 

pateikiau tik todël, kad savo tekstà ir savo stiliø lengviausia 

atpaþinti. Geriau ásigilinæ taip pat galëtume rasti 

ne vienà ne itin korektiðkà paralelæ tarp P. Stankero 

knygos kai kuriø faktø ar minèiø ir jau minëtos neseniai 

iðëjusios A. Bubnio knygos. 

Norëtusi keletà pastabø pasakyti ir dël knygos stiliaus. 

Nemaþai medþiagos, pateikiamos teksto forma, 

galima buvo perkelti á schemas. Taip bûtø iliustratyviau 

ir skaitytojas nepasiklystø ávairiose struktûrose. Stiliaus 

nepuoðia ir pasitaikanèios pernelyg ilgos citatos 

(p. 54, 176–177), retsykiais pasitaikantis moralizavimas: 

„tad nereikia kurti netikroviðko lietuviø saugumo 

policijos ávaizdþio“ (p. 72), „nederëtø smerkti generolo 

P. Kubiliûno bei kitø tarëjø ir kaltinti jø kolaboravimu 

su vokieèiais“ (p. 38). 

Moksliniam tekstui tikrai nëra priimtini tokie angaþuoti 

ir „vaizdingi“ posakiai kaip „sadistiðkai nusiteikæ 

lenkø partizanai“, „þiaurûs lenkø partizanai“ (p. 100). 

Vargu ar þmonës, karo metais vokieèiø okupuotose 

teritorijose priklausæ tarybiniam pogrindþiui ar tarybiniams 

partizanams, sutiktø su tokiu jø ávardijimu kaip 

„banditai“ (p. 180; ið teksto logikos seka, kad taip vadinami 

bûtent jie). Nesinorëtø pirðti savo vertybiø skalës, 

taèiau vis dëlto gana originaliai (o gal ðalia aukðèiau 

minëtø epitetø visai natûraliai?) atrodo apgailestavimas, 

kad Lietuvai nepavyko „organizuoti nacionalinio karinio 

SS legiono…“(p. 189). Pasirodo, jei tokius dalinius 

bûtø pavykæ sukurti, tai „mûsø kariø nuostoliai bûtø 

buvæ maþesni, pokarinë ginkluotoji rezistencija – daug 

efektyvesnë, o kolonistø ið Rytø antplûdis – maþesnis“ 

(p. 189). Projekcija á ateitá tampa vis populiaresnë, taèiau 

ji neturëtø apsiriboti vien teiginiais. Skaitytojui taip 

pat bûtø ádomu pasekti tokio originalaus màstymo sekà 

bei árodinëjimo logikà prieinant bûtent tokiø iðvadø. 

Pasitaiko vietø, kai sunku vienareikðmiai suprasti 

mintá, pavyzdþiui: „Jais (vokieèiais repatrijantais – V. B.) 

vokieèiø aparatas labiausiai rëmësi ir nuo jø lietuviams 

teko labiausiai nukentëti, nors kai vokieèiø valdþia apeidavo 

savivaldos ástaigas, vokieèiø represijos pasiekdavo 

tik dalá gyventojø“ (p. 46). Juokais galima bûtø papriekaiðtauti, 

kad taip ir neaiðku ið kurios pusës – kairës 

ar deðinës – „apeidavo“ tas ástaigas. O jei rimèiau – ar 

tai reiðkia, kad bûtent vokieèiai repatrijantai buvo ádarbinti 

savivaldos ástaigose (o juk galima suprasti ir taip)? 

Arba dar vienas pavyzdys. P. Stankeras, raðydamas apie 

policijos kovà su spekuliacija, pateikia pavyzdá apie 

vienà gan sëkmingà operacijà Kauno senamiesèio þuvø 

turguje. Taèiau labiausiai ásidëmëtina iðvada. Pasirodo, 

jog tokia veikla „buvo siekiama apginti iðimtinai 

lietuviø gyventojø interesus“ (p. 72). Ir suprask þmogus, 

kas tuo norëta pasakyti: ar tai, kad þuvá valgydavo 

tik lietuviai, ar kad tik pastarieji pirkdavo prekes turguje, 

ar kad lietuviai Kaune sudarë visus 100% gyventojø? 

Neabejoju, kad áþvalgesnis skaitytojas sugalvotø ir 

daugiau variantø. Tæsiant kalbà apie spekuliacijà negalima 

nepaminëti ir naminës degtinës gamintojø. Pasirodo, 

prieð jø „verslà“ energingai kovodavo lietuviø 

ir vokieèiø policija, todël gyvenimas jiems tikrai nebuvo 

lengvas: laikai namuose vidutiniðkai apie 2,5 litro 

naminës degtinës ir ið karto tau uþ tai iðkelia baudþiamàjà 

bylà (skaièiavimai atlikti remiantis tekstu p. 73). 

„Pabaigos þodyje“ P. Stankeras raðo: „Ðioje knygoje 

pateikti faktai daugiau ar maþiau keièia to laikotarpio 

(karo metø – V. B.) Lietuvos istorijos problemø sampratà“, 

praturtina skaitytojà nauju poþiûriu bei interpretacijom 

(p. 200). Todël bûtø buvæ labai dþiugu, jei „pabaigos 

þodyje“ visa tai ir bûtø buvæ atspindëta. Deja, 

lauktø ir iðsamiø iðvadø neiðvydome. Visas naujumas 

ið esmës taip ir liko jau cituotame sakinyje. Kita vertus, 

tokiø iðvadø reikalavo ir elementari mokslinio teksto 

struktûra. Taèiau vietoj to, pateikus keletà faktø, buvo 

nukrypta á publicistinius pasvarstymus apie Lietuvos 

policininkø psichologinæ savijautà ir garbæ. 

Ko jau ko, o garbës, anot P. Stankero, policininkai 

tikrai nestokojo. Ir pradëti èia reikëtø nuo Pirmojo generalinio 

tarëjo generolo Petro Kubiliûno bei kitø tarëjø 

sektino pavyzdþio. Ðiø pareigûnø, pasak autoriaus, 

tikrai „nederëtø smerkti“ ar tuo labiau kaltinti kolaboravimu 

su vokieèiais; prieðingai, reikëtø „ávertinti sàmoningà 

jø pasiaukojimà dël Lietuvos þmoniø gerovës“ 

(p. 38). Atrodo, nedaug tereikia, kad P. Kubiliûnas 

bûtø ávardytas ir kaip vienas ið pasiprieðinimo naciams 

dalyviø (p. 98). Todël nieko stebëtino, kad turëdami 

toká dvasios vadà, iðtikimybe okupacinei valdþiai nepasiþymëjo 

ir eiliniai policininkai: jie „bûdavo suimami, 

tardomi, teisiami ir kalinami“ (p. 98). Taèiau pagyrimo 

nusipelno ne tik jie: antinacinio pogrindþio veikloje, 

pasirodo, dalyvavo Vilniaus lietuviø saugumo policijos 

vadas Aleksandras Lileikis, ryðius su pogrindþiu 

palaikë jo pavaduotojas Kazys Gimþauskas, pasiprieðinimo 

funkcijas vykdë daugelis savivaldos ástaigø pareigûnø, 

kitø ástaigø darbuotojø. Visi jie „stengësi suðvelninti 

primestà svetimà reþimà, gelbëti þmones nuo 

persekiojimo, veþimo á Vokietijà, þudyniø“ (p. 95–96). 

Iðties, ar ne tikro pasiaukojimo pavyzdþiai, ar ne sekimo 

vertas idealas. Ádomu tik viena – ar tapus valdininku, 

nesutaikomu kovotoju tampama ið karto, ar palaipsniui. 

Taèiau kalbant rimtai ir be ironijos, vertëtø 

pamàstyti, ar nereikëtø konceptualiau padiskutuoti apie 

ribà, skirianèià prisitaikymà ir pasiprieðinimà (6), nes, 

atrodo, sàvokose atsiranda tam tikra sumaiðtis. 

Recenzijos stiliø bei gana kritiðkà tonà nulëmë noras 

vertinti pasirodþiusià knygà ne kaip publicistiná tekstà 

Valentinas BRANDIÐAUSKAS

(nors ðio þanro elementø ir netrûksta), bet kaip mokslinæ 

studijà. Kita vertus, diskusijà, kurios labai reikia istorijos 

mokslui, gali paskatinti tik jà provokuojantis stilius 

bei tonas. Pagal iðgales atlikus ðià, kritiko – diskusijos 

provokatoriaus, funkcijà, bent fragmentiðkai reikëtø 

atlikti ir dar vienà – knygos naujumo bei esamø privalumø 

pristatytojo – pareigà. Ðia prasme vertëtø pastebëti, 

kad autorius pateikë kai kuriø naujø faktiniø 

duomenø, pavyzdþiui: á LV kvietimà buvusiems darbuotojams 

gráþti á anksèiau eitas pareigas atsiliepë daugiau 

kaip 40% buvusiø policininkø, t. y. apie 3 tûkst. 

þmoniø (p. 49); P. Stankeras apskaièiavo, kiek ið viso 

lietuviø tarnavo policijos daliniuose (p. 171) ir kt. Dþiugu, 

kad autorius nevengë palyginimø: sovietinës sistemos 

ir nacistinio reþimo, Lietuvos ir Latvijos bei Estijos 

padëties karo metais (p. 45 ir kt.). Taèiau daugiausia 

dëmesio visgi buvo skirta supaþindinimui su policiniø 

batalionø iðtakomis, ávairiomis policijos rûðimis, jø veiklos 

specifika, funkcijomis, skaitlingumu, vidine struktûra, 

ávairias pokyèiais metams bëgant. Visa ði faktinë 

Nuorodos 

1. Bubnys A. Vokieèiø okupuota Lietuva (1941– 

1944). – Vilnius. – 1998. – 606 p. 

2. Stankeras P. Lietuviø policija 1941–1944 metais. – 

Vilnius. – 1998. – 304 p. 

3. Stang K. Kollaboration und Massenmord. Die litauische 

Hilfspolizei, das Rollkommando Hamann 

und die Ermordung der litauischen Juden. Frankfurt 

am Main: Peter Lang. – 1996. – 286 p. 

4. Suþiedëlis S. Kas iðþudë Lietuvos þydus // Akiraèiai. 

– 1998. – Nr. 4. 



medþiaga bus parankine knyga kitiems karo metø istorijos 

tyrinëtojams. Lygiai tà patá galima pasakyti ir apie 

priedus – á lenteles perkeltas ávairias struktûras (p. 201– 

209) bei Ostlando ir Lietuvos generalinës srities civilinës 

ir karinës administracijos, kariuomenës, SS bei policijos 

vokieèiø ir lietuviø svarbesniø pareigûnø trumpus 

biografijos duomenis (p. 210–272). Tai ið tiesø daug 

laiko atëmæs, kruopðèiai ir su meile atliktas darbas. 

Pabaigai pastebësime, kad recenzijoje minëti trûkumai 

greièiausiai atsirado dël to, kad autorius kartais 

nukrypdavo nuo savo pasirinktos ir kruopðèiai iðstudijuotos 

temos – lietuviø policijos struktûros analizës. 

Daþnai pernelyg nekritiðkai buvo vertinama memuarinë, 

ir visø pirma iðeivijos, literatûra, stokojama kritiðko 

poþiûrio. Stiliaus problemà áþvelgtume publicistinio ir 

mokslinio stiliaus sujungime. Taèiau didþiausias dëmesys 

recenzijoje (o jà recenzentas supranta iðimtinai 

kaip diskusijà) kritinëms pastaboms nenuvertina aukðèiau 

minëto knygos naujumo ar tuo labiau ilgo ir 

kruopðtaus darbo. 

5. Plaèiau apie tai þr.: Brandiðauskas V. Siekiai atkurti 

Lietuvos valstybingumà (1940 06–1941 09). – Vilnius. 

– 1996. – P. 21, 138–139. 

6. Gerà pradþià tokiai diskusijai yra davæs Kæstutis 

Girnius. Ir nors jis raðë apie pokarinæ Lietuvà, analogijos 

su karo metais galëtø bûti visiðkai korektiðkos. 

Þr.: Girnius K. Pasiprieðinimas, prisitaikymas, 

kolaboravimas // Naujasis þidinys. – 1996. – 

Nr. 5. – P. 268–279. 

ISSN 1392-0456 

79 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

80 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

Stanislovas STAÐAITIS 

Magistrantø darbai 

RECENZIJOS 

Istorijos mokymo klausimai. Treèiasis sàsiuvinis. 1997m. VPU Istorijos fakulteto SMD konferencijos metodikos sekcijos praneðimai ir 

kita medþiaga. – V., 1997. – 28 p. 

1997m. geguþës mënesá vykusioje VPU Istorijos fakulteto 

studentø mokslinës konferencijos metodikos 

sekcijoje buvo perskaityta eilë ádomiø ir vertingø praneðimø. 

Tø studentø darbai, kurie rëmësi jø paèiø sukaupta 

darbo patirtimi, buvo iðleisti tæstinio Istorijos 

didaktikos katedros leidinio 3-iajame sàsiuvinyje. Jame 

sudëti trijø magistrantø darbai. Eduardo Remeco 

praneðime „Ðeimos genealogija schemose“ pateiktos 

ðeðios genealoginës schemos. Tarpe jø autorius ádëjo 

ir savo giminës atsektà ðeðiø kartø genealogijà (p. 9). 

Artûro Èiurlionio praneðime aptariamas politiniø karikatûrø 

naudojimas istorijos pamokose. Jame analizuojama 

keleto karikatûrø panaudojimo bûdai ir pateiktos 

uþsienio ðaliø vadovëliuose naudojamos trys karikatûrø 

kopijos (p. 16–19). 

Vitalijos Ilgevièiûtës praneðime lyginamos 1990 ir 

1997 m. Lenkijos mokyklinës istorijos programos ir 

aptariamas Lenkijos ir visuotinës istorijos kursø ir temø 

santykis jose (p. 14–23). 

Minëtais klausimais metodinës literatûros, ypaè lietuviø 

kalba, labai negausu, todël spausdinami magistrantø 

praneðimai pravers bûsimiesiems studentams ir 

istorijos mokytojams. 

Minimame leidinyje studentës Daiva Razmytë ir Virginija 

Dusevièiûtë dalijasi áspûdþiais ið mënesá trukusios 

vieðnagës Lenkijos Vroclavo universitete. Jos raðo 

apie ðio universiteto tradicijas ir istorijos studijø organizacijà 

jame (p. 24–25). 

Konferencijos sveèiai ið Daugpilio pedagoginio universiteto 

studentai Dmitrijus Olechnovièius, Francas 

Lukða ir Marija Dambovskaja supaþindino mûsø fakulteto 

studentus su istorijos studijø organizacija savajame 

universitete. Recenzuojamame leidinyje pateikiamas 

interviu su minëtais studentais (p. 26–28). 

Ið kaimyniniø valstybiø universitetø darbo rengiant 

istorijos mokytojus mums irgi verta kai ko pasimokyti 

tobulinant studijø organizacijà ir turiná savajame fakultete. 

Be jau minëtø praneðimø, kurie publikuojami leidinyje, 

magistrantë Vaida Porutienë supaþindino metodikos 

sekcijos dalyvius, kaip ji dirba su jos ir vyro Andriaus 

Poruèio parengtu ir iðleistu naujøjø amþiø antros 

dalies pratybø sàsiuviniu, kuriuo naudojasi Respublikos 

mokytojai ir mokiniai. 

Iðleisti praneðimai ir kitos publikacijos bei mokymo 

priemonës moksleiviams rodo, kad ir studentai, tikslingai 

nukreipti ir pakankamai padirbëjæ, gali atlikti tikrai 

naudingà darbà, vertà ne tik studentø, bet ir istorijos 

mokytojø dëmesio. Jø pavyzdþiu reikëtø pasekti ir kitiems 

studentams bei magistrantams. 

Stanislovas STAÐAITIS

KRONIKA 

Tarptautinë mokslinë konferencija 

„VIII moksliniai skaitymai“ Daugpilyje 

Daugpilio pedagoginis universitetas 1998 m. 01 28– 

02 03 d. surengë mokslinæ konferencijà. Humanitariniø 

mokslø fakultetas, norëdamas paskatinti Baltijos 

valstybiø mokslininkø tolesná bendradarbiavimà ir keistis 

informacija apie naujausius tyrinëjimus pakvietë istorikus 

ið Vilniaus pedagoginio universiteto. Konferencijos 

darbas vyko 7 sekcijose (Latviø kalba, latviø literatûra 

ir kultûra, anglø kalba, vokieèiø kalba, istorija, 

rusø literatûra ir kultûros istorija, visuotinë ir rusø kalbotyra). 

Istorijos sekcijos darbas vyko sausio 30 dienà, 

buvo perskaityta 11 praneðimø. Konferencija nebuvo 

ribojama nei konkreèios tematikos, nei chronologiniø 

rëmø, todël praneðimai buvo ávairûs ir lietë visuotinës 

ir Latvijos istorijos klausimus nuo seniausiø laikø iki 

ðiø dienø. Istorijos sekcijoje dalyvavo konferencijos 

ðeimininkai ir sveèiai ið Vilniaus pedagoginio universiteto. 

Praneðimus skaitë: Aleksandras Ivanovas (Aleksandrs 

Ivanovs) „Kompleksinis regioninës istorijos tyrimas: 

Latgalos ðaltiniai“ (Daugpilio pedagoginis universitetas), 

Andris Kupðanas (Andris Kupðans) „Kelios 

valstybiniø institucijø kilmës ir raidos problemos“ 

(Daugpilio pedagoginis universitetas), Tatjana Kuznecova 

(Kuznecova) „Jëzaus Kristaus paveikslas Inokentijaus 

Anenskio poemoje „Magdalena“ (Daugpilio pedagoginis 

universitetas), Irena Saleniece „G. Merkelis 

apie ðvietimà: Latviai, ypaè Vidzemëje latviai filosofijo- 


je amþiaus pabaigoje“ (Daugpilio pedagoginis universitetas), 

Vida Kniûraitë „1922 m. þemës reforma Lietuvoje“ 

(Vilniaus pedagoginis universitetas), Josifas Ðteimanas 

(Josifs Ðteimans) „Latvijos pirmosios respublikos 

periodo charakteristika Jekabo Dûko (JAV) atsiminimuose“ 

(Daugpilio pedagoginis universitetas), Audronë 

Januþytë „Þiemos karas ir Baltijos valstybës“ (Vilniaus 

pedagoginis universitetas), Sergejus Kuznecovas 

(Sergejs Kuznecovs) „Jezupo Trasunos (1898–1979) 

politiniai idealai ir praktinë veikla“ (Daugpilio pedagoginis 

universitetas), Ilze Ðenberga „Istorijos mokymo 

problemos Latvijoje XX a. 2-ajame ir 3-iajame deðimtmetyje“ 

(Daugpilio pedagoginis universitetas), Edvardas 

Kriðèiûnas „Baltijos valstybiø laisvës klausimas tarptautinëje 

politikoje po II pasaulinio karo (Vilniaus pedagoginis 

universitetas), Henrikas Somsas (Henrihs 

Soms) „Istorijos informatika: turinys, struktûra, duomenø 

bazë veikale „Latgalës duomenys“ (Daugpilio pedagoginis 

universitetas). 

Ypaè didelá susidomëjimà sukëlë Vilniaus pedagoginio 

universiteto istorikø Vidos Kniûraitës, Audronës 

Januþytës, Edvardo Kriðèiûno praneðimai. Latviø istorikai 

pateikë daug klausimø savo kolegoms ið Lietuvos 

net tik lieèianèius praneðimo tematikà bet ir apie 

naujausius istorinius tyrinëjimus. Taip pat ádomus ir 

aktualus buvo Daugpilio pedagoginio universiteto istorikø 

Aleksandro Ivanovo ir Henriko Somso praneðimai. 

Kuriuose buvo gvildenama, kaip galima efektyviau 

panaudoti kompiuterius istorijos informacijai perteikti, 

istorinio proceso vaizdiniams sudaryti ir istoriniam 

màstymui skatinti. Konferencijos aplinka buvo 

dalykiðka ir jauki. Kiekvieno dalyvio kalba buvo iðsamiai 

aptariama, vyko gyvos diskusijos, keliamos aktualios 

istorijos problemos, ieðkoma praeities ir dabarties 

sàsajø. 

Praneðimus numatoma iðleisti atskiru leidiniu. 

Audronë JANUÞYTË 

ISSN 1392-0456 

81 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

82 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

KRONIKA 

Mokslinë konferencija „Lietuvos atgimimas 

Vasario 16-osios ðviesoje“ 

1998 m. Lietuva, kaip ir daugelis kitø Vidurio Europos 

valstybiø, ðventë valstybingumo atkûrimo 80-meti. 

Ta proga 1998 m. vasario 11 d. Vilniaus pedagoginiame 

universitete ávyko mokslinë konferencija Lietuvos 

valstybës atkûrimo 80-osioms metinëms paminëti. 

Konferencijà surengë VPU Istorijos fakulteto Lietuvos 

istorijos katedra. Konferencijoje dalyvavo istorikai ið 

Vilniaus universiteto, Vilniaus pedagoginio universiteto, 

Ðiauliø universiteto, mokytojai ið ávairiø Respublikos 

mokyklø ir studentai. Áþanginá þodá tarë ir jos dalyvius 

pasveikino Lietuvos istorijos katedros vedëjas doc. 

dr. Romas Batûra. Buvo perskaityta 10 praneðimø (Romas 

Batûra „Vasario 16-oji tautos tradicijoje“, Libertas 

Klimka „Lietuviø mokslo draugijos veiklos reikðmë valstybingumui“, 

Vida Pukienë „Lietuviðkø vadovëliø mokykloms 

rengimas ir leidyba XX amþiaus pradþioje“, 

Rasa Sperskienë „Lietuvos Valstybingumo atkûrimas ir 

tautinës mokyklos formavimasis“, Sandra Grigaravièiûtë 

„1918 m: sausio 3 d. ir vasario 16 d. Lietuvos istorijoje“, 

Aldona Gaigalaitë „Vasario 16 d. aktas: atsitiktinumas 

ar dësningumas“, Gediminas Bagdanavièius „Vasario 

16-osios akto signataras Mykolas Birþiðka“, Jonas 

Sireika „Valdþios institucijø kûrimasis paskelbus 

Lietuvos nepriklausomybæ“, Algimantas Kasparavièius 

„Nacionalizmo diplomatija arba Lietuva ir Lenkija tarpukaryje“, 

Edvardas Kriðèiûnas „Vasario 16-oji ir Lietuvos 

laisvës byla“). Praneðimai buvo ávairûs, kalbëta 

apie Vasario 16-osios reikðmæ Lietuvos valstybingumo 

atkûrimui ir átvirtinimui bei jos atgarsá tarptautinëje politikoje. 

Doc. dr. R. Batûra apþvelgë lietuviø tradicijas, minint 

Vasario 16-àjà nuo nepriklausomybës paskelbimo iki 

ðiø dienø. VPU doc. dr. L. Klimka analizavo Lietuviø 

mokslo draugijos veiklà atstatant valstybingumà. VPU 

doc. dr. V. Pukienë kalbëjo apie susidariusias sàlygas ir 

galimybes leisti lietuviðkus vadovëlius XX amþiaus pradþioje 

ir jø reikðmæ formuojant tautinæ savimonæ. VPU 

asistentë R. Sperskienë pateikë ðiuolaikinës mokyklos 

formavimàsi koncepcijà atkuriant Lietuvos valstybingumà. 

VU doktorantë S. Grigaravièiûtë kalbëjo apie 

lietuviø istoriografijoje maþiau þinoma lietuviø veiklà 

Skandinavijoje ir ypaè apie 1918 m sausio 3 d. vykusià 

III „Lietuviø pasiuntiniø“ konferencijà Stokholme. 

Praneðëja intriguojanèiai sugretino Stokholmo konferencijos 

priimtus nutarimus su vasario 16 d. nepriklausomybës 

deklaracija. Prof. Aldona Gaigalaitë, apþvelgdama 

lietuviø istoriografijà bei XX a. pradþios archyvinæ 

medþiagà, polemizavo, ar Vasario 16-osios dienos 

akto paskelbimas buvo atsitiktinumas, ar dësningumas. 

VPU III kurso studentas G. Bagdanavièius kalbëjo apie 

signataro Mykolo Birþiðkos visuomeninæ ir politinæ veiklà. 

Ypaè visus sudomino ÐU doc. dr. Jono Sireikos praneðimas, 

kuriame jis nuosekliai ir vaizdþiai atskleidë 

savivaldybës kûrimosi procesà Ðiauliuose. Jis atskleidë 

stichiðkà savivaldybiø formavimosi pobûdá Ðiauliuose 

ir pabrëþë, kad nepaisant ávairiø trukdymø ir kliûèiø, 

tik Ðiauliuose 1918 m. lapkrièio 24 d. ávyko demokratiniai 

rinkimai á savivaldybæ. VPU dr. A. Kasparavièius 

analizavo Lietuvos ir Lenkijos santykius tarpukariu. 

VPU doc. dr. E. Kriðèiûnas kalbëjo apie lietuviø iðsilaisvinimo 

kovà pokariu. Po praneðimø vyko diskusijos. 

Diskusijose kalbëjo VPU doc, dr. Juozas Skirius, prof. 

Aldona Gaigalaitë, doc. dr. Jonas Sireika, A.Januþytë ir 

kiti. 

Konferencijos metu buvo nutarta praneðimus paskelbti 

„Istorijos“ þurnale. 

Audronë JANUÞYTË

KRONIKA 


Tarptautinë konferencija „Istorijos mokytojø 

vaidmuo ir jø rengimas aukðtojoje mokykloje“ 

1998 m. spalio 22–23 d. Vilniaus pedagoginio universiteto 

Istorijos didaktikos katedra organizavo tarptautinæ 

konferencijà apie istorijos mokytojø vaidmená 

ir jø rengimà aukðtojoje mokykloje. Konferencijoje praneðimus 

skaitë Daugpilio pedagoginio universiteto dëstytojai: 

Humanitarinio fakulteto dekanë Vilma Ðaudinia, 

Istorijos katedros vedëja Irena Saleniece, tos paèios 

katedros dëstytojai Tatjana Kuznecova, Ilze Ðenberga 

ir Andris Kupðans. Jie nagrinëjo mokytojø savimonës 

ir jø rengimo Daugpilio pedagoginiame universitete 

problemas. Liepojos aukðtosios pedagoginës mokyklos 

dëstytoja Arija Kolosova aptarë istorijos mokytojø 

rengimo sistemà Liepojos aukðtojoje pedagoginëje 

mokykloje. 

Michaelis Kohrsas (Michael Kohrs) ið Tarptautinio Georgo 

Eckerto vadovëliø tyrimo instituto Braunðveige skaitë 

praneðimà apie didaktikos teorijà ir praktikà ruoðiant 

mokytojus Vokietijoje. Jis taip pat perskaitë ir savo mokytojo 

Valterio Heerso (Walter Heers) ið Ennepetalio praneðimà 

„Istorijos mokymas Vokietijos mokyklose“. 

Kaliningrado universiteto docentë Natalija Nikulina 

analizavo istorijos mokymo metodikos kurso dëstymo 

problemas. 

Mûsø universiteto Istorijos didaktikos katedros dëstytojø 

Stanislovo Staðaièio, Juozo Parnarausko ir Benedikto 

Ðetkaus praneðimai buvo skirti istorijos mokytojø 

ir ðio dalyko mokymo klausimams Lietuvoje 1918– 

1940 m. To paties laikotarpio tautinio auklëjimo klau- 

simus nagrinëjo Klaipëdos universiteto Pedagogikos 

katedros dëstytojas Vidimantas Raudys. 

Marijampolës VI vidurinës mokyklos mokytojos Vaidos 

Pituðkienës praneðimas buvo skirtas 1940– 

1953 m. istorijos mokytojams tremtiniams ir kaliniams. 

Kanados Maironio lituanistinës mokyklos kûrëjas ir mokytojas 

Vitalis Matulaitis supaþindino su ðeðtadieniniø 

lituanistiniø mokyklø veikla Kanadoje. 

Mûsø fakulteto pedagoginiø praktikø vadovai mokytojai 

Danutë Agurkienë ir Gediminas Poðius bendrajame 

praneðime nagrinëjo magistrantø pedagoginës 

praktikos klausimus. 

Mokytojos Vaidos Porutienës ir Metodikos kabineto 

vedëjo Kazimiero Blaþio praneðimas buvo skirtas neseniai 

mirusio nenuilstamo turizmo organizatoriaus 

mokytojo Balio Petrulionio atminimui. 

Fakulteto dekanë Vida Kniûraitë pateikë duomenis 

apie Respublikos istorijos mokytojus ekspertus ir jø 

poþiûrá á savuosius mokytojus. 

Istorijos didaktikos katedros doktorantas Andrius Porutis 

nagrinëjo 1998 m. VPU istorijos specialybës I kurso 

studentø kontingentà. 

Vykusiø diskusijø ir asmeniniø pokalbiø metu daugiausia 

buvo ginèijamasi ir tariamasi nûdienos istorijos 

mokytojø rengimo klausimais. 

Konferencijos sveèiai buvo supaþindinti su Istorijos 

fakulteto muziejumi. 

Baigiamasis konferencijos posëdis vyko Vadovëliø 

tyrimo ir informacijos centre Baltijos ðalims (Vilniuje), 

kuriame ðio centro koordinatoriai – tyrëjai Arûnas Vyðniauskas 

ir Evaldas Bakonis – supaþindino su ðio Centro 

ákûrimu ir veikla. Sveèiai turëjo galimybës susipaþinti 

su ðiame centre jau esanèiais ávairiø ðaliø istorijos 

vadovëliais ir metodine literatûra. 

Tokio pobûdþio konferencijà Istorijos didaktikos katedra 

organizavo pirmà kartà ir, manome, ji pateisino 

lûkesèius. Konferencijoje skaityti praneðimai iðleisti atskiru 

leidiniu. 


ISSN 1392-0456 

83 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

84 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

KRONIKA 

XIX Baltijos ðaliø istorikø ir filosofø 

konferencija 

Ð. m. sausio 15–17 d. Vilniuje ir Kaune vyko XIX Baltijos 

ðaliø mokslo istorikø ir filosofø konferencija, pavadinta 

„Historiae Scientiarum Baltica ’99“. Estijos, Latvijos 

ir Lietuvos ðios srities mokslininkai artimai bendradarbiauja 

jau 40 metø, nuo 1958 m. Rygoje ávykusios pirmosios 

bendros konferencijos. Jose buvo apibrëþti trijø respublikø 

istorinës raidos ir lemties bendrumai, postuluota ypatinga 

rytinës Baltijos pakrantës geopolitinë padëtis ir jos 

reikðmë kultûros bei ðvietimo sklaidai – tai tiltas tarp Rytø 

ir Vakarø. Prieita vienareikðmës iðvados, kad daugelá problemø 

bûtina spræsti bendrai, visokeriopai stiprinti ir plësti 

bendradarbiavimà. Apskritai toks regioninis vienijimasis, 

nukreiptas á istorinës atminties gaivinimà, be to, kilæs vietine 

iniciatyva, apeinant Maskvà, buvo ganëtinai „áþûlus“ 

þingsnis sovietinio mokslo organizacijoje. Á ðiemetinæ konferencijà 

atvyko trys mokslo istorikai, dalyvavæ ir pirmojoje: 

tai Latvijos Mokslø akademijos prezidentas prof. Janis 

Stradinis, medicinos istorikas, Odesos universiteto prof. 

Konstantinas Vasiljevas, gamtos mokslø istorikas prof. Stasys 

Biziulevièius. 1990 m. XV konferencijoje, vykusioje 

vëlgi Rygoje, jau galëjome oficialiai ákurti bendrà Baltijos 

ðaliø asociacijà. Po to sekë demarðas TSRS nacionaliniam 

mokslo istorikø ir filosofø susivienijimui, pareiðkiant 

apie trijø Baltijos respublikø atsiskyrimà ir tik lygiateisës 

partnerystës galimybæ. Netrukus Baltijos ðaliø asociacija 

tapo Tarptautinës mokslo istorikø bei filosofø sàjungos 

nare (Internation Union of the History and Philosophy of 

Science – IUHPS). Dabar turime galimybæ tiesiogiai dalyvauti 

visuose IUHPS renginiuose, o bendra Baltijos ðaliø 

narystë padidina átakà ir reikðmæ ðioje organizacijoje. Konferencijos 

organizacinio komiteto pirmininkas buvo Lietuvos 

Mokslø akademijos prezidentas B. Juodka. 

XIX konferencijos darbui buvo suformuotos tokios pagrindinës 

temos: 1) mokslas pasitinkant 3-iàjá tûkstantmetá: 

istorinis patyrimas ir perspektyvos þvelgiant á vieðpataujanèios 

informacinës technologijos erà, 2) þmogaus 

Baltijos ðaliø mokslo istorikø ir filosofø asociacijø vadovai ir kiti konferencijos dalyviai. 

Stovi K. Makariûnas, M. Ðalkauskas, S. Timðans, L. Klimka, E. Geèiauskas, M. Èiurlienë, J. Dulskis, A. Matulionis, R. Ðviedrys. 

Sëdi V. Siudikas, A. Gaiþutis, J. Stradinð, K. Siilivask, J. A. Krikðtopaitis, A. Leikola, S. Földvari.

ugdymas ir jo intelektuali raiðka: mokslo ir technologijos 

istorijos vaidmuo. Gautosios praneðimø tezës iðties parodë, 

kad mokslo istorikai neapsiriboja vien kuria nors siaura 

sritimi ir jos faktologija; tyrimai siejami su socialinio bei 

politinio gyvenimo ávykiais ir aplinkybëmis, net ekologine 

situacija, o iðvados projektuojamos á ateitá. Norà dalyvauti 

Baltijos ðaliø konferencijoje pareiðkë taip pat mokslo 

istorikai ið Vidurio Europos, Suomijos, Lenkijos, Ukrainos, 

Baltarusijos ir Rusijos. 

Konceptualios idëjos apie mokslo istorijos reikðmæ 

þengiant á informacinës visuomenës sukûrimà buvo 

iðsakytos plenariniuose posëdþiuose. Baltijos ðaliø bei 

Lietuvos asociacijos prezidentas prof. J. A. Krikðtopaitis 

pabrëþë, kad visuomenës, kurios puoselëja istorinæ 

atmintá ir nuolat ið naujo ávertina patyrimà, lengviau 

suranda sprendimus krizinëse situacijose, lûþio momentais. 

Prof. J. Stradinis kalbëjo apie mokslo istorijos 

reikðmæ formuojant ir iðlaikant tautiná identitetà, valstybingumo 

idëjà. Prof. K. Silivaskas savo praneðime apþvelgë 

Estijos mokslo raidà nuo seniausiø laikø iki dabarties, 

akcentuodamas momentus, susijusius su socialiniais 

bei politiniais pokyèiais. 

Sveikindamas XIX konferencijos dalyvius, tradiciðkai 

lotynø kalba prabilo R. Halleux, Tarptautinës mokslo 

istorikø ir filosofø sàjungos Istorijos departamento vadovas. 

Savo praneðimà jis skyrë Europos mokslo bendrijos 

istorijai. Iðties aktualus buvo profesoriø K. Kriðèiûno 

ir A. Lukoðevièiaus praneðimas apie humanistiniø 

vertybiø technologijoje matmená. Jø mintys yra svarbios 

áveikiant sovietmeèio suformuotà primityvø poþiûrá 

á technikà ir technologijà kaip vien á gamybines 

jëgas. Prof. K. Makariûnas savo þodá orientavo á dabarties 

aktualijas, daranèias didþiulæ átakà mokslo ateièiai. 

Reikalinga mokslininkø ir visuomenës sutartis, apibrëþianti 

valstybës politikà mokslo srityje. Labai svarbu 

visuomenei iðaiðkinti, kad mokslas atliepia bûtent jos 

reikmes. Prof. A. Targamadzë nagrinëjo studijø raidos 

tendencijas formuojantis informacinei visuomenei. Plenariniø 

praneðimø dienà uþbaigë kompozitoriaus Giedriaus 

Kuprevièiaus muzikos vakaras. Ávairiø stilistikø 

taikus sambûris su ákvëpimu atliktoje improvizacijoje 

praturtino konferencijos temas ir dvasià. 

Mokslo prieðistorei, etnologijai ir muziejams skirtoji sesija 

ávyko Molëtø rajone ásikûrusiame Lietuvos etnokosmologijos 

muziejuje. Dalyviai ilgokai uþtruko apþiûrinëdami 

muziejaus ekspozicijà, árengtà kylant á virðø tarsi 

mitologiniu Pasaulio Medþiu: nuo ðaknø – poþeminës 

galerijos, iki virðûnës – astronominiu kupolu vainikuotø 

bokðtø. Kosmologinis poþiûris á baltø kultûros iðtakas bei 

vëlesnæ kultûros raidà daugeliui pasirodë netikëtas, intriguojantis 

ir netgi unikalus. Gyvà sveèiø susidomëjimà 

sukëlë taip pat liaudiðkosios metrologijos – matø ir saikø 

– skyrius. Kaimynuose tokio pobûdþio muziejø ir ekspozicijø 

nëra. Be to, ir kaimo þmoniø pasigamintø matavimo 

ánagiø buityje jau nebepasitaiko. Apskritai tai menkai 

tetyrinëta, bet labai informatyvi sritis. Sveèiams „atradimais“ 

tapo ir lietuviðkieji paleoastronomijos paminklai 

(pvz., XV a. pradþios Birutës kalno Palangoje árenginys), ir 


daugelis mûsø astronomijos istorijos puslapiø, ir 

M. K. Èiurlionio darbø reprodukcijos. 

Ðioje sesijoje buvo perskaityta 12 praneðimø. Pirmøjø 

Baltijos ðaliø gyventojø mitologinius ávaizdþius atskleidþia 

iðkalti ant uolø pieðiniai – petroglifai, randami 

Onegos eþero pakrantëje. Juos 1982–1996 m. tyrinëjo 

Estijos prieðistorinio meno draugijos nariai; apie áspûdingus 

rezultatus papasakojo sveèias ið Tartu V. Poikalainenas. 

Labai vertingus istoriniø mokslo prietaisø rinkinius, 

sukauptus Tartu universiteto istorijos muziejuje, 

pristatë ðio muziejaus bendradarbis T. Pungas. Detaliau 

buvo kalbëta apie meteorologinius matavimo instrumentus. 

Mokslo muziejaus sampratos kaità savo praneðime 

apþvelgë dr. N. Kerðytë. Sveèiai ið Vengrijos – dr. S. Földvari 

ir Rumunijos – prof. L. A. Safonea kalbëjo apie viduramþiø 

universitetuose dëstytame gamtos filosofijos kurse 

susiformavusias koncepcijas. 

Labai gyvai buvo apsvarstyti praneðimai ,skirti Plateliø 

eþero apylinkiø tyrinëjimams. Keletà pastarøjø sezonø 

ten dirbo Klaipëdos universiteto archeologø bei Lenkijos 

povandeniniø archeologiniø tyrinëjimø ekspedicijos. 

Taèiau ðákart kalbëta ne apie konkreèius ðiø darbø 

rezultatus, bet apie iðryðkëjusius senosios dvasinës kultûros 

reliktus. Jûrø muziejaus bendradarbis D. Elertas 

susiejo Plateliø legendas su eþero mitologine erdve. Architektas 

S. Manomaitis pateikë duomenø apie eþero 

pakranèiø dariniø ir salø bei ten stûksanèiø akmenø 

sistemas, jø galimà paleoastronominá sàryðá. Archeologas 

dr. V. Þulkus referavo apie Plateliø apylinkëse aptiktà 

prieðistoriná paminklà, pirminiu vertinimu turintá analogø 

Halðtato keltiðkoje kultûroje, taigi siejantá mûsø kraðtà 

su Europos proistore. Lietuvos etnokosmologijos muziejaus 

bendradarbiai pristatë tyrinëjimø rezultatus apie 

mûsø kraðto mediniø baþnyèiø geografinæ orientacijà 

(R. Lauþikas), M. K. Èiurlionio kûriniø kosmologiná aspektà 

(dr. G. Kakaras), senàjá baltø Mënulio kalendoriø 

bei jo reliktus lietuviø etnokultûroje (dr. L. Klimka). Pertraukose 

tarp posëdþiø sesijos dalyviai groþëjosi vaizdingomis 

Labanoro regioninio parko apylinkëmis, kalvø, 

miðkeliø ir eþerø eþerëliø panorama, nuostabiai efektyviai 

atsiverianèia ið bokðtø aukðtybiø. 

Antràjà konferencijos dienà Lietuvos Mokslø akademijos 

rûmuose buvo kalbama ir diskutuojama ávairiais 

specifiðkais mokslo istorijos klausimais. Buvo dirbama 

8 sekcijose, tai: mokslo visuomenë ir universitetinis 

lavinimas, mokslo sociologiniai ir filosofiniai aspektai, 

matematikos, fizikos ir chemijos istorija, ávairûs 

gamtos mokslø istorijos klausimai, technologijos ir 

mokslo apie Þemæ istorija. Ðie pavadinimai atitinka pagrindinius 

konferencijos akcentus. 

Kitas Baltijos ðaliø mokslo istorikø ir filosofø susitikimas 

ávyks jau XXI amþiuje, þengiant á treèiàjá tûkstantmetá. 

Já 2001 m. surengs Estijos mokslininkai, vadovaujami 

naujai iðrinkto bendros asociacijos prezidento 

prof. K. Silivasko. Iðsiskiriant kalbëta ir apie galimybæ 

netolimoje ateityje Baltijos ðalyse organizuoti tarptautiná 

mokslo istorikø kongresà. 

Libertas KLIMKA 

ISSN 1392-0456 

85 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

86 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

KRONIKA 

Konstantino Aviþonio skaitymai 

1999 m. balandþio 20 d. Vilniaus pedagoginiame 

universitete ávyko Istorijos fakulteto auklëtiniø mokslinë 

konferencija, skirta istoriko Aviþonio (1909–1969) 

90-osioms gimimo metinëms paminëti. Konferencijà 

organizavo jaunieji Istorijos fakulteto dëstytojai: Robertas 

Jurgaitis, Deimantas Karvelis ir Aivaras Ragauskas. 

Prieð pradëdami konferencijos darbà, jos dalyviai 

tylos minute pagerbë habil. dr. prof. Rimanto Vëbros 

atminimà. 

Áþanginá þodá tarë ir jos dalyvius pasveikino Lietuvos 

istorijos katedros vedëjas doc. Romas Batûra. Buvo perskaityta 

13 praneðimø. Praneðimai buvo ávairûs, tik du 

ið jø tiesiogiai buvo skirti Konstantino Aviþonio mokslinei 

ir pedagoginei veiklai: prof. Antano Tylos „Konstantino 

Aviþonio mokslinës veiklos etapai“ (Lietuvos 

istorijos institutas), Vytauto Raudeliûno „Konstantino 

Aviþonio indëlis á Lietuvos teisës istorijà“ (Lietuvos filosofijos 

ir sociologijos institutas, Vilniaus pedagoginis 

universitetas). Deja, tenka pripaþinti, kad teisës istoriko 

V. Raudeliûno kalba neatskleidë praneðimo pavadinime 

suformuluotos temos. Istorijos fakulteto auklëtiniø 

praneðimai buvo parengti ið jø raðomø ar neseniai apgintø 

daktaro disertacijø. Jaunieji istorikai neanalizavo 

konkreèiø Konstantino Aviþonio moksliniø darbø ar 

pagrindiniø idëjø, taèiau jø praneðimai buvo parengti 

ið Konstantino Aviþonio tyrinëto laikotarpio, kuris apëmë 

XVI–XVIII amþius. 

Dr. Rûta Èapaitë (Lietuvos istorijos institutas) analizavo 

dokumento raðto ávardijimo metodikà ir chronologijà 

(„Lotyniðkosios paleografijos problematika Lietuvos 

istorijos moksle“). Ji paþymëjo, kad ðiuo metu 

vienas ið svarbesniø Lietuvos paleografijos uþdaviniø 

yra XIV–XVI a. raðto tipo ávardijimas Lietuvoje. 

Raimonda Ragauskienë (Lietuvos istorijos institutas) 

perskaitë praneðimà „Spaudas XVI a. LDK bajoro gyvenime“ 

pagal Lietuvos Metrikos medþiagà. Autorë pabrëþë, 

kad XVI a. dokumentuose bajorø paraðà pavadavo 

jø asmeninis atspaudas, kurá patvirtindavo liudininkai. 

To laikotarpio dokumentai be atspaudø negaliojo. 

Ji akcentavo, kad XVI a. moterys – bajorës – taip 

pat turëjo savo spaudus, ir tai rodo jø lygiateisiðkumà 

su vyrais. Istorikë teigë, kad po bajoro mirties spaudas 

bûdavo sunaikinamas, taèiau manoma, kad buvo sunaikinamas 

ne pats spaudas, o gipsinë atlieja, todël 

spaudà galëjo paveldëti giminaièiai, kaip relikvijà, tik 

juridinës galios jis jau nebeturëjo. Spaudas buvo liejamas 

ið aukso, sidabro ir bronzos, todël viliojo vagis, 

kaip vertingas grobis. Ji pateikë pavyzdá, kai 1581 m., 

valdant Steponui Batorui, buvo pavogtas LDK spaudas. 

Autorës manymu, XVI a. bajorø spaudø tyrinëjimas 

yra vertingas ðaltinis bajorø turtinei padëèiai atskleisti. 

R. Ragauskienës praneðimas buvo ádomus ir 

átaigus, pasiþymëjo vaizdingais pavyzdþiais ið Lietuvos 

Metrikos. 

Vigintas Stancelis (Lietuvos istorijos institutas) analizavo 

Livonijos karø vertinimà vokieèiø, lenkø, rusø 

istoriografijoje („Livonijos prijungimo prie LDK istoriografiniai 

vertinimai“). Jo praneðimas apëmë 1552– 

1562 metus – nuo minties uþvaldyti Livonijà iki jos 

juridinio áteisinimo. Jis paþymëjo, kad LDK turëjo strateginius–karinius 

tikslus Livonijos atþvilgiu. Livonija turëjo 

tapti gynybiniu barjeru nuo Rusijos verþimosi. Taèiau 

ið tikrøjø Livonija tapo ne LDK saugumo garantu 

ar jos sàjungininku, o kovos arena ir nepakeliama naðta, 

paspartinusi Liublino unijos pasiraðymà. Livonieèiø 

tikslai, skirtingai nei LDK, buvo iðlaikyti status quo, 

nes tikëjosi susitarti taikiai su Rusija. Livonija kaltino 

lietuvius ir lenkus plëðikavimais, o vokieèiø ir rusø istoriografijoje 

po Pasvalio sutarties LDK prigijo nevykëlës 

epitetas, nes valstybë nesugebëjo apginti Livonijos 

nuo Rusijos plëðikavimo. Todël, anot V. Stancelio, 1562 

m. LDK laimëjimai Livonijoje tebuvo tik laimëjimo iliuzija, 

atvedusi valstybæ prie Jogailaièiø dualizmo. 

Asistentë Nelë Asadauskienë (Vilniaus pedagoginis 

universitetas) kalbëjo apie XVII a. LDK didiko Kristupo 

Kiðkos ðeimos turtiná nuosmuká („Prestiþas ir smukimas 

(Kristupo Kiðkos ðeimos realijos finansiniu aspektu)“). 

Asistentas Þydrûnas Maèiukas (Lietuvos istorijos institutas, 

Vilniaus pedagoginis universitetas) kalbëjo apie 

XVII a. studentø laisvalaiká („Vilniaus universiteto studentø 

kasdieninis gyvenimas XVII a.“). Istorikas teigë, 

kad studentai mëgdavo þaisti ðachmatais, kauliukais, 

plaukioti valtele ir linksmintis smuklëse. XVII a. Vilniuje 

buvo apie 600 smukliø. Viena ið mëgstamiausiø ir gausiausiai 

dalyvaujanèiø studentø ðvenèiø buvo Ðv. Kotrynos 

– mokslo globëjos diena (lapkrièio 25 d.). Þ. Maèiukas 

paþymëjo, kad Lietuvos istoriografijoje atsiranda 

nauja kasdieninio gyvenimo tyrinëjimø kryptis ir 

kaip pavyzdá nurodë savo praneðimo temà. 

Studentas Jerzy Miskis (Vilniaus pedagoginis universitetas) 

praneðime „Druskininkai senajame Vilniuje

XVII–XVIII a.: amatininkai ar pirkliai“ analizavo terminø 

klausimus, kuo skiriasi amatininkø cechas nuo pirkliø 

gildijos. Autorius Druskininkø susivienijimà priskyrë 

prie pirkliø susivienijimo – gildijos. Nors pagal 

struktûrà, anot jo, susivienijimas panaðus á cechà, taèiau 

vertësi þuvies, sviesto, druskos ir kita prekyba. 

Druskà patys veþësi ið Karaliauèiaus. Viena statinës druskos 

kainavo 10 auksinø, tai sudarë vienà penktadalá 

arklio kainos. 

Asistentas Deimantas Karvelis (Vilniaus pedagoginis 

universitetas) taikydamas vietinës bendriomenës santykiø 

tyrimo metodà, padarë praneðimà „XVI–XVII a. 

dvaro visuomenës komunikacija: ðtrichai Birþø kunigaikðtystës 

„tylinèios daugumos kultûrai“. Autoriaus 

nuomone, vietinæ bendruomenæ XVI–XVIII a. reprezentavo 

LDK dvarø, dvareliø, palivarkø ir miesto bei 

miesteliø didikai, bajorai, valstieèiai, miestelënai, miestieèiai 

ir kariai. Istorikas paþymëjo, kad vietinëje bendruomenëje 

socialumas nebuvo pagrindinis þmones 

jungiantis saitas. Tyrinëdamas Birþø kunigaikðtystës visuomeninius 

santykius, padarë iðvadà, kad tiek didikai 

Radvilos, tiek jø valstieèiai priklausë tam paèiam þemdirbiø 

pasauliui. Todël minimà laikotarpá þenklina geranoriðki 

ir pozityvûs Radvilø santykiai su valstieèiais. 

Bajorai rûpinosi valstieèiø gerove, rëmë juos, padëjo 

jiems krizës metais, gynë nuo plëðikautojø. Istoriko 

nuomone, taikant naujus tyrimø metodus, galima ne 

tik iðvengti tarybinio laikotarpio istoriografijoje susiformavusiø 

stereotipø apie valstieèius, bet ir suteikti naujø 

þiniø apie valstieèius ir to meto visuomenæ. 

Asistentas Aivaras Ragauskas (Vilniaus pedagoginis 

universitetas, Lietuvos istorijos institutas) praneðime „Joannes 

Melchiorini – „Auksinio pentino riteris“ XVIII a. 


pradþios Vilniaus miestieèiø valdanèiajame elite“ nurodë, 

kad Vilniaus mieste vienintelis „auksinio pentino 

riterio“ titulà turëjo italas, medicinos daktaras, karaliðkasis 

sekretorius, vaitas Joannes Melchiorini. Autorius 

palyginimui pateikë ðio titulo turëjusiø skaièiø Krokuvoje. 

XVII a. ðá titulà turëjo 14 ið 146 miesto tarybos 

nariø. 1697–1763 m. taip pat 14 ið 86 miesto tarybos 

nariø. Istoriko manymu, tai yra puikus pavyzdys, parodantis 

Vilniaus ar Krokuvos miesto valdanèiojo elito 

átakà miestui ir valstybei. 

Asistentas Robertas Jurgaitis (Vilniaus pedagoginis 

universitetas) praneðime „Katalikø baþnyèios reikalai ir 

dvasininkijos dalyvavimas Vilniaus seimelyje XVIII a.“ 

atkreipë dëmesá, kad LDK pavietø seimeliuose dalyvaudavo 

ir dvasininkijos atstovai. Jis paþymëjo, kad ðis 

klausimas lenkø ir lietuviø istoriografijoje yra maþai 

tyrinëtas. 

Ramunë Ðmigelskytë (Lietuvos istorijos institutas) kalbëjo 

apie 21 LDK pavietø konfederacijø veiklà („Vietiniø 

konfederacijø susidarymas ir veikla LDK 1792– 

1793 m.“). Istorikë teigë, kad LDK vietiniø konfederacijø 

veikla buvo nukreipta prieð 1791 m. geguþës 3 d. 

konstitucijà ir ketveriø metø seimo nutarimus. Praneðimas 

buvo konkretus ir argumentuotas. 

Studentas Dominikas Burba (Vilniaus pedagoginis 

universitetas) perskaitë praneðimà „1733–1736 m. LDK 

bajorø politiniø ieðkojimø pëdsakais“. Lyginant su kitais, 

praneðimas stokojo originalumo. 

Po praneðimø vyko diskusijos. Konferencijos organizatoriai 

yra numatæ praneðimø tekstus iðleisti atskiru leidiniu. 

Konferencija vyko dalykiðkoje ir geranoriðkoje aplinkoje. 

Jaunøjø istorikø praneðimai pasiþymëjo profesionalumu 

ir nauju poþiûriu á tyrinëjamus klausimus. 


ISSN 1392-0456 

87 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

88 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 

IN MEMORIAM 

Nijolë BARYSIENË 

(1932 01 12–1999 10 01) 

Po ilgos ir sunkios ligos mus paliko ilgametë Istorijos 

fakulteto docentë, daktarë Nijolë Kuncytë-Barysienë. 

Studentø ir dëstytojø mylima, gerbiama, draugiðka ir 

jautri kolegë. Man jos mirtis skaudi dar ir dël to, kad ji 

buvo tarp mano pirmøjø studentø ir doktorantø, kad 

dirbome kartu daugiau kaip 30 metø, pasidalydamos 

darbus ir pavaduodamos vienà kità, kai dëstëme Vilniaus 

pedagoginio universiteto Istorijos fakultete bendrà 

Lietuvos istorijos kursà. 

Kolegës Nijolës gyvenimo kelias buvo sunkus ir sudëtingas, 

kaip ir daugelio kitø, kuriems teko kartu su 

visa tauta nugyventi sunkià XX amþiaus likimo atkarpà. 

Gimë ji 1932 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos 

pasienio policijos karininko Mykolo Kuncos ir Liudvigos 

Ðiauèiûnaitës ðeimoje, Vieðintø miestelyje Aukðtaitijoje. 

Buvo pirmagimë ið trijø dukterø. Laiminga vaikystë 

truko labai trumpai. Viskà sujaukë karas ir sovietinë 

Lietuvos okupacija. 1944 m. vasarà tëvui teko palikti 

Lietuvà. Jis pasitraukë á Vakarø Europà, o vëliau á 

JAV. Motina liko prie sugriauto namø þidinio su trimis 

maþametëmis dukrelëmis, kuriø jauniausiai Sigitai dar 

nebuvo ir 2 metukø. Dirbo Panevëþio mësos kombinate. 

Panevëþio gimnazijà baigusi, apsukri ir sumani 

motina, padedama garsios Karkø ðeimos bei kitø giminaièiø, 

sugebëjo uþauginti savo dukreles, graþiai iðauklëti, 

iðlavinti bei iðmokyti, atstoti joms ne tik motinà, 

bet ir tëvà. 

Pirmuosius mokslus Nijolë Kuncytë pradëjo krimsti 

Troðkûnø pradþios mokykloje, o baigë Panevëþyje mergaièiø 

gimnazijoje 1950 m. Tais pat metais ástojo á Ðiauliø 

mokytojø dvimetá institutà, tikëdamasi greièiau palengvinti 

ðeimos padëtá. Mokësi labai gerai, stropiai, 

buvo kukli ir nedràsi, mëgstama bei gerbiama bendrakursiø 

ir dëstytojø. Su tuo kursu susijusi mano darbo 

pradþia Ðiauliuose 1950 m. rudená. Instituto vadovybës 

buvau paskirta to kurso kuratorës pareigoms. Taigi 

turëjau studentus globoti, auklëti, uþimti. Su kursu ið- 

kylavome po Þemaitijà, visi buvome pirmà kartà Neringoje, 

Klaipëdoje ir Palangoje. Braidëme po dar ankstyvo 

pavasario ðaltà Baltijos jûrà, lankëmës D. Poðkos 

Baubliuose, lipome á Ðatrijos kalnà, ir studentai su jauna 

dëstytoja kartu ridenomës pakalnën. Sekmadieniais 

iðkylaudavome po Ðiauliø apylinkes, maudydavomës 

Pagëlavos eþere… Þinoma, ir uoliai studijavome pusiau 

apgriautuose Ðiauliuose, be elektros ðviesos ryto 

ir vakaro valandomis, daþnai ir be duonos. Be to, apimti 

neþinios dël rytdienos. Ið tuometinio mûsø gyvenimo 

negaliu nepapasakoti bent vieno epizodo, atkurianèio 

pirmøjø antrosios sovietø okupacijos akademinio 

jaunimo gyvenimo vaizdà. Paprastai dëstytojas, 

skaitydamas paskaità, negali aprëpti visos auditorijos, – 

susitelkia á keletà studentø. Tokios taktikos ir að visada 

laikiausi. 1950/51 m. m. dirbdama Ðiauliuose, senovës 

istorijà skaièiau paèiame auditorijos gale kairëje

pusëje sëdintiems pirmakursiams Nijolei Kuncytei ir 

Ninai Kastanauskaitei, Henrikui Paulauskui bei Èeslovui 

Ladukui. Dauguma jø vëliau tapo þinomi visuomenës 

veikëjai. Taigi ankstyvas 1951 m. pavasaris. Skaitau 

apie Cezará, stengiuosi sudominti savo ketveriukæ, 

o jie vis baukðèiai dirsèioja á langus, manæs negirdi. 

Atsigræþiu ir að á langà, o Tilþës gatve á geleþinkelio stotá 

rieda viena po kitos rusiðkos „polutorkos“, prikrautos 

skurdþiø kaimiðkø rakandø ir ant jø sutupdytø vaikø… 

Baigusi Ðiauliø mokytojø institutà Nijolë pradëjo dirbti 

Uþpaliø vidurinës mokyklos istorijos mokytoja, vëliau 

dirbo Dusetø ir Këdainiø ðvietimo skyriaus inspektore. 

Tuo pat metu toliau neakivaizdþiai studijavo Vilniaus 

pedagoginiame institute, kurá baigë1957 m. Inspektorës 

darbas jos netenkino. Traukë Vilnius, kur gyveno, 

mokësi seserys, ruoðësi ásikurti motina. 

Antrà kartà su N. Kuncyte susidûriau Istorijos institute 

1965 m. Ji ástojo á aspirantûrà ir man teko vadovauti 

jos disertacijai. Tuo metu pagal partijos ir vyriausybës 

nurodymus, o moksliniams institutams dar ir suderinus 

su TSRS Mokslø Akademijos institutø planais, liepta 

tyrinëti sovietmetá. Tam tikslui buvo priimami nauji bendradarbiai 

ir aspirantai. Ta dalia teko ir Vilniuje norëjusiai 

ásitvirtinti N. Kuncytei. Vadinamojo socializmo mûsuose 

buvo nedaug, todël sugalvojome konkreèias temas. 

Nijolei teko analizuoti pramonës ámoniø darbininkø 

kvalifikacijà. Tokiomis temomis raðyti jokiø ágûdþiø 

neturëjo nei instituto, nei disertantø vadovai. Ëmëmës 

statistikos, vieðai skelbiamos ir ðiek tiek savo papildytos. 

Disertantë N. Kuncytë suanketavo 4 respublikos 

didþiøjø gamyklø Vilniuje, Kaune, Panevëþyje ir 

Telðiuose darbininkus ir apibendrinusi duomenis paraðë 

disertacijà, kurià 1967 m. apgynë. Po to tais klausimais 

raðë á Lietuvos istorijos IV tomà, paskelbë porà 

straipsniø. Vëliau domëjosi mokyklø istorija Lietuvos 

Respublikos metais. 

Metus padirbëjusi Istorijos institute jaunesniàja moksline 

bendradarbe, N. Kuncytë buvo pakviesta dëstyti á 

pleèiamà Vilniaus pedagoginá institutà (buvo atkurtas 

Istorijos fakultetas). Ir èia atsiskleidë jos pedagoginiai 

sugebëjimai, nuoðirdus bendravimas su studentais. Ágavo 

autoritetà tarpe kolegø moteriðka ðiluma, ðvelniu 

groþiu, inteligencija, linksmu humoru, kitø supratimu 

bei atjautimu. „Pastebëjo“, matyt, ir labai skrupulingas 

instituto komunistø partijos sekretorius Budrys. Kibte 

prikibo reikalaudamas stoti á partijà, ragindamas fakulteto 

vadovybæ ir sekretoriø jà priimti. Mûsø katedros 

keli kolegos, tarp jø dekanas doc. M. Michelbertas, 


þinojome savo kolegës „socialinæ kilmæ“ ir supratome, 

kad tai bûtø dëstytojos karjeros baigtis. Mëginome vilkinti 

visomis galimomis dingstimis. Nuo instituto sekretoriaus 

ákyrumo padëjo apsiginti Tadas Barysas, mûsø 

fakulteto neakivaizdinio skyriaus studentas ir Vidaus 

reikalø ministerijos darbuotojas. Jis 1975 m. vedë Nijolæ. 

Gimë dukrelë Nijolytë. Pasikeitë partiniai sekretoriai. 

Atrodo, gyvenimas áëjo á normalias vëþes. Taèiau 

neilgam. Kaþkas vis dël to paraðë skundà, kad docentë 

nutylëjo apie tai, kas buvo jos tëvas ir kad jis pasitraukæs 

á kapitalistinæ Amerikà. N. Barysienë svarstyta Instituto 

partinëje organizacijoje ir rektorate. Mûsø fakultetas 

imtas tikrinti. Nijolës Barysienës paskaitose ir seminaruose 

tikrintojai lankësi iðtisus metus. Kokia átampa! 

Kasdien neþinai ko sulauksi. Gyvenimo draugui Tadui 

ji kartà prisipaþino, kad visà savo gyvenimà, kiekvienà 

dienà gyveno nuolatinëje baimëje. Ar nesuþinos kam 

nereikia kur jos tëvas? Ar neprikibs kas nors prie neatsargiai 

iðtartos minties paskaitoje? Ar neprasitarë kur 

nors ir kam nors to, ko nereikëtø pasakyti ir pan. Tikrino 

kitø fakultetø dëstytojai. Dauguma jø buvo ne tik 

kolegos, bet ir draugai. Suraðytas gana geras nutarimas. 

Jis netiko tikrinimo sumanytojams. M. Burokevièiaus 

ir rektoriaus J. Anièo buvo redaguojamas vos ne 

pusmetá, ieðkant, uþ kà mûsø fakulteto dëstytojø darbà 

bûtø galima kritikuoti, ko mokyti ir kà dar ateityje ápareigoti 

vykdyti. Sumàstyta, taèiau per vëlai. Prasidëjo 

Sàjûdis. Nutarimo ágyvendinti nebereikëjo, bet sveikatos 

negràþino net ir kilusi atgimimo euforija. Doc. N. Barysienë 

susirgo dar studijø metais avarijoje suþaloto 

klubo sànario tuberkulioze. Ilgai iðgulëjo sugipsuota 

sanatorijoje. Didelës dozës vaistø ir nejudrumas – tai 

dar ne paskutinis iðbandymas; prisidëjo dar viena liga 

– vëþys. Per paskutinius 6 gyvenimo metus iðkentë 

net keturias sudëtingas operacijas. 

Jos gyvenimo pavyzdys, èia nuotrupomis apraðytas, 

tegu lieka studijuojanèiam istorijà jaunimui, kaip konkretaus 

þmogaus likimas mûsø tëvynëje XX amþiuje. 

Tai ne koks nors iðskirtinis likimas – tik vienas ið daugelio 

panaðiø. Tie, kurie mano, kad jiems yra sunku, tepamato, 

jog jø tëvams ir seneliams buvo kur kas sunkiau, 

ir supranta tas vertybes, kurios teko jiems. 

Ilsëkis ramiai Rokantiðkiø kalnelyje, mylima kolege. 

Vilniaus pedagoginiame universitete Lietuvos istorijos 

katedros kolektyvas, buvæ kolegos, tavo studentai, plaèiai 

ir remdamiesi naujausiomis þiniomis bei metodais 

dësto savo studentams Lietuvos istorijà. 

Aldona GAIGALAITË 

ISSN 1392-0456 

89 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

90 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


SANTRAUKOS 

Zur Frage der ergonomischen Versuche 

des Schmalaxtes mit Nacken 

Die ersten Angaben über ergonomische Versuche 

der Schmalaxte mit Nacken sind im Band 35 der 

“Geschichte” angefült. Gleichzeitig ist die Methodik 

vorgeschlagen, wie man den Optimalgrad des 

Werkzeuges bestimmt und den übrig gebliebenen 

Axtstiel rekonstruiert. Die theorische Einschätzung der 

dynamischen Regelmäßigkeiten wurde bei der 

optimalen Konstruktion des Axtes und Feststellung 

Axtstiellänge benutzt. Man ist der Anname, daß 

Innerzmoment des Axtes durch die Formel I=mr 2 

ausgedruckt sein kann. Aber das ist nicht korrekt, 

besonders wenn das Verhältnis der Ecken a/â gro? ist. 

So muß die Methode unbedingt genauer gemacht 

werden. Das Diaposon des Eckenverhältnisses wurde 

nach theoretischen Paramethern festgestellt, die nicht 

nur für Schmaläxte mit Nacken gelten. 

In dieser Arbeit wurde der Innerzmoment nach der 

halbempörischen Methode berechnet. Der optimale 

Diaposon der Eckenverhältnissen ist nach realen 

Axtenparamethern bestimmt. 


Napoleon’s Reforms in Lithuania 

On July 7, 1807 Napoleon and Czar Alexander I 

concluded a peace and alliance treaty in Tilsit. By this 

treaty the Warsaw Duchy was created including the 

Polish and Lithuanian lands in conquered Prussia. The 

principality was represented by a small part of Lithuania 

on the left side of Nemunas – Uþnemunë (southwestern 

part of Lithuania). The new small state was politically 

and military closely linked with France. After 

Napoleon’s war with Austria in 1809 Cracow and part 

of Galicia were annexed to it. In the Warsaw Duchy 

Napoleon abolished the inequality of estates, i.e., emancipated 

the peasants-serfs. Some time later the local 

administration announced that the land used by peasants 

was the property of landowners. After the fall of 

the Napoleon empire great arguments arose in the 

Vienna Congress (1814-1815) as to the fate of the 

Im Experiment werden 11 neuproduzierte 

Schmaläxte mit Nacken benutzt. Jeder von ihnen 

entschpricht der Klassifikationform des typischen 

realen Duchschnittsaxtes. Der Innerzmomment der 

Äxte ist nach den Schwingenbewegungen bestimmt. 

Schwingenperioden jedes Axtes sind zweimal 

gemessen, mit angehängten kleinen Zylindern und 

ohne sie. Der Innerzmoment der Zylinder ist theoretisch 

festgestellt. Nach der graphischen Schilderung der 

Angaben des Innerzmomentes und Eckengeschwindigkeit 

kann man feststellen, daß die Ecken b zwischen 

9 0 und 17,5 0 liegen. Beim Vergleich mit den 

Ergebnissen der ersten Arbeit könnte man behaupten, 

daß die Schlußfolgerungen richtig sind, nur der 

Diaposon der Ecke b verengt ist. 17,5 0 der Ecke b ist 

die maximale Angabe für Schmaläxte mit Nacken, was 

mit dem Experiment bestätigt ist. Was die Minimalangaben 

angeht, könnte man sagen, daß 9 0 nicht 

endgültig ist, weil der Test die kleinsten und leichtesten 

Äxte nicht berüchsichtigte. 

Warsaw Duchy. After its “trimming” in favour of Prussia 

and Austria the remaining lands (including Warsaw) 

comprised a new small state – an autonomous Kingdom 

of Poland within the Russian empire. It also included 

Uþnemunë. 

Napoleon’s social reforms appeared to be more steadfast 

and some of them even irreversible. Alexander I 

had to conform with the new trends of social development 

and accept the changes made by Napoleon. In 

the new autonomous Kingdom of Poland (concomitantly 

in Uþnemunë) the code of Napoleon and the 

emancipation of serfs remained in force. In this part of 

Lithuania the progress of life was more obvious. The 

gentry merged with the rich peasants thus creating the 

basis for a national intelligentsia. This region played an 

important role in the further development of Lithuania.



Panevëþys Duma (the Legislative Assembly of 

Czarist Russia) Electors, Elections, the Selected 

From 1879 to 1914 a small quantity of townspeople 

were given the right to vote in Panevëþys Municipality. 

In the year 1879 the electors made 5,14 %, in the year 

1904 - 1,85 %, in the year 1908 - 1,82 % and in the 

year 1912 - 2% of all the townspeople in Panevëþys. 

At the beginning of the 20 th century the majority of 

electors were Lithuanians. Starting with the year 1908 

they also dominated in the Municipality of the town. 

The electors’ activity at the election was not high. In 


1908 it was 24 5 and in 1913 it was only 21,2 %. The 

administration of the Russian Empire was trying to control 

the Municipalities of the towns and to subordinate 

them to its own interest. Panevëþys Municipality would 

oppose to that, therefore conflicts would arise at the 

beginning of the century. The resistance movement 

was organised by the representatives of the Polish national 

movement. In 1914 Lithuanian national movement 

group was formed in the Municipality. 

Diplomatic Activities of Lithuania’s 

Representative B. K. Balutis in Washington 

(1928–1933) 

Lithuanian government strove to restore good relations 

with Lithuanian emigrants in the USA because 

the latter negatively viewed military coup of December 

12, 1926. Therefore the government appointed 

Bronius Kazys Balutis as its representative and minister 

plenipotentiary in Washington. Bronius Kazys 

Balutis who had lived in the USA and worked in 

Lithuania’s Ministry of Foreign Affairs for a long time 

knew the people in emigration and was aware how to 

cooperate with them. He strongly believed that it was 

important to maintain good relations with the US government. 

Consequently Bronius Kazys Balutis did his 

best to speed up signing of the treaties that initiated 

by the US government even though these treaties were 

of secondary importance for Lithuania, e.g. the pact 

of Kelog, arbitration and conciliation treaties which 

were signed in 1928–1929. These efforts were fa- 

vored by the American side. At the same time Bronius 

Kazys Balutis focussed his attention on Vilnius issue, 

collected information about Poland’s policy in the 

USA and Europe, fostered anti-Polish attitudes of 

Lithuanians in emigration. He maintained already existing 

relations and initiated new ones with the US 

politicians and public figures who were disposed towards 

Lithuania. The materials on all these issues were 

sent to Kaunas. He also tried to persuade the US State 

Department to appoint its minister plenipotentiary in 

Kaunas thus strengthening the role of the USA representative. 

Bronius Kazys Balutis recommended 

Lithuanian government to soften military regime, because 

Americans’ attitudes towards situation in 

Lithuania were rather critical. He hoped to get moral 

and especially political support for his country in solving 

national and territorial problems. 

ISSN 1392-0456 

91 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

92 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ 


SANTRAUKOS 

Archbishop Meèislovas Reinys’ Position on 

Bolschevism and Religion 

(the Press and Documents) 

Archbishop Meèislovas Reinys (1884 02 05 - 1953 

11 08), a distinguished scholar, politician and social 

activist, completed his difficult and glorious road as 

Lithuania’s pastor in the prison camp of Vladimir. 

The current paper outlines the Lithuanian pastor’s 

life road which led him to his death in the prison camp 

of Vladimir. It is based on Archbishop M. Reinys’ unpublished 

documents addressed to the Soviet government 

and the Commissioner for Religions Affairs which 

are deposited in the Manuscript Department of the 

Academy of Sciences Library (F. 318-1623; F. 318- 

11333) and his articles published in the daily “Naujoji 

Lietuva” (The New Lithuania) in 1941-1943. 

M. Reinys was well acquainted with Bolschevik ideas 

and works of their ideologists. He was familiar with the 

literature supporting and criticizing Bolschevik ideas 

which was published in different languages in other 

countries. Thus, on the ground of that literature and 

his own bitter life experience (e.g. in 1919 M. Reinys, a 

priest at that time, was arrested and taken hostage by 

the Bolsheviks when they were retreating from Vilnius; 

before the exchange of hostages he was kept imprisoned 

in numerous Soviet prison camps), M. Reinys 

used the attractive communist ideas to produce quite 

the opposite compromising facts dominant in the Soviet 

life. 

In a cycle of ten articles the author scientifically and 

popularly disclosed the essence of the Bolshevik state 

system as a system leading to poverty and dehumanization. 

M. Reinys’ articles distinguish him as a keen 

politician and a flexible journalist, revealing and testifying 

the hopeless and miserable position of the people 


The work analyzes the ancient Lithuanian measures 

of weight: “svaras”, “vaðkas”, “pundas” and “pundelis”, 

and presents supposition about the derivation of the 

measure of weight “vaðkas”. The work also contains a 

survey of the origin and evolution of the measures 

estranged from God due to the enforced atheism and 

the impoverished country’s state. 

The Archbishop was not scared by the second Soviet 

occupation; nor it made him change his standpoint 

on communism. However, his criticism of Bolshevism 

and his struggle for religion changed. This 

change is evident in the documents first published in 

the current paper. These documents were prepared by 

the Archbishop and directly led him into the hands of 

the KGB. They revealed M. Reinys a solicitous 

Lithuanian pastor who was deeply concerned about 

the future of the country and the church. The presented 

documents show that Archbishop M. Reinys did his 

utmost to protect the believers against the scheme of 

the Soviets aiming to undermine the church from inside 

and outside. The propagators of communist ideology 

regarded Archbishop M. Reinys as an undesirable 

person: he was unreliable and, moreover, dangerous. 

Having failed to subdue Archbishop M. Reinys’ 

uncompromising faithfulness to the Catholic Church 

and make him their collaborator, they decided to remove 

him and, in this way, to stop his pastoral activities 

in Lithuania. On June 12, 1947, he was arrested. 

The interrogation went on for more than half a year, 

but Archbishop M. Reinys remained firm in his anti- 

Bolshevik standpoint: “As the Soviet power persecutes 

the Church, no person can be well disposed toward 

it”. Archbishop M. Reinys was sentenced to eight years’ 

imprisonment. He had served six years of his sentence 

in the prison camp of Vladimir, when he died there 

emaciated by long sufferings. He was buried in the 

common burial ground of Vladimiras prison camp. 

Ancient Lithuanian Measures of Weight 

“pundas” and “pundelis”. The measure of weight 

“pundelis” is subjected to a more comprehensive analysis; 

it is emphasized that it had spread mostly as a flax 

measure of weight, and its links with other flax measures 

are ascertained.


History and Classical Philosophy of History: 

Is the Philosophy of history Necessary for 

a Historian? 

The article investigates the meaning of speculative 

philosophy of history for a historian. It aims to show 

the interrelation between these two branches of historical 

study. The author of the article discusses the 

main approaches opposing the speculative history: 

Leopoldo von Ranke’s historicism, Wilhelm 

Windelband’s neokantianism, Wilhelm Dilthey’s 

hermeneutics, Arthur Danto’s analytical argument, 

Juozas LAKIS 


Benedetto Croce’s and Robin Collingwood’s 

neohegelianism. Further on the article touches upon 

the question of possibility of speculative history as 

postmodern narrative and distinguishes two different – 

Hyden White’s and Jean-Francois Lyotard’s – points of 

view. At the end of the discussion Juergen Habermasian 

argument as a challenge to speculative history is presented. 

Development of Peaceful Resolution Ideas 

in the 20th Century 

The article deals with the problem of conflict resolution, 

of which is relatively new in Lithuania. The author 

presents conflict resolution as a social problem, and 

reviews the development of the science of conflict resolution 

in the 20th century. 

The idea of conflict adjustment and peaceful resolution 

gradually works its way through practice. Diplomacy, 

psychology, management and applied social 

sciences adopted this concept and introduced it into 

practice. Today, the network of conflict resolution institutions 

has been sufficiently developed and embraces 

the most important spheres of social life. In the article 

the state of applied conflictology is characterized. In 

Lithuania interest in the theoretical, didactic, and applied 

aspects of conflict resolution is growing. Many 

workshops are organized where people of different 

social status, age, and professions learn communication, 

cooperation and problem solving skills. 

However, the actual level of knowledge and experience 

in Lithuania can not to be compared with that in 

the developed democratic countries. The author comes 

to the conclusion that in our country searches for conflict 

resolution should be developed on a national level, 

the rising generation should be taught the skills of constructive 

conflict resolution and communication, and 

conflict resolution culture should be improved. 

ISSN 1392-0456 

93 

X X X I X 

○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○ ○

Turinys 






POÞIÛRIS 

RECENZIJOS 


Siauraaðmeniø pentiniø kirviø ergonominis tyrimas ....................... 3 


Napoleono reformos Lietuvoje ....................................................... 9 


Panevëþio dûma: rinkëjai, rinkimai, iðrinktieji............................. 15 


Lietuvos pasiuntinio B. K. Baluèio diplomatinë veikla 

Vaðingtone 1928–1933 metais ....................................................... 22 


Arkivyskupo Meèislovo Reinio pozicija bolðevizmo ir tikëjimo 

klausimais (spauda ir dokumentika) .............................................. 29 


B. K. Baluèio atsiminimai apie “Sacharino bylà” ......................... 41 


Senovës lietuviø svorio matai ....................................................... 45 


Istorija ir istoriosofija: ar istorikui reikalinga klasikinë 

istorijos filosofija? ......................................................................... 49 

Michael H. KOHRS 

Das Deutschland-Bild in litauischen Geschichtsschulbüchern....... 56 

Juozas LAKIS 

Konfliktø taikaus sprendimo idëjø raida XX amþiuje ..................... 68 

Kazimieras BLAÞYS 

Uþduotys istoriniam loginiam màstymui ugdyti ............................ 74 

Valentinas BRANDIÐAUSKAS 

Policijos struktûrø ir teoriniø pinkliø nelaisvëje ........................... 75 


Magistrantø darbai ....................................................................... 80

KRONIKA 

IN MEMORIAM 

SANTRAUKOS 


Tarptautinë mokslinë konferencija „VIII moksliniai skaitymai“ 

Daugpilyje ................................................................................... 81 


Mokslinë konferencija „Lietuvos atgimimas Vasario 16-osios 

ðviesoje“ ...................................................................................... 82 


Tarptautinë konferencija „Istorijos mokytojø vaidmuo ir jø 

rengimas aukðtojoje mokykloje“ .................................................. 83 

Libertas KLIMKA 

XIX Baltijos ðaliø istorikø ir filosofø konferencija ......................... 84 


Konstantino Aviþonio skaitymai.................................................... 87 

Aldona GAIGALAITË 

Nijolë BARYSIENË (1932 01 12–1999 10 01) ................................ 88 

Arvydas Malonaitis 

Zur Frage der ergonomischen Versuche des Schmalaxtes mit 

Nacken......................................................................................... 90 


Napoleon’s Reforms in Lithuania .................................................. 90 


Panevëþys Duma (the Legislative Assembly of Czarist Russia) 

Electors, Elections, the Selected ................................................... 91 


Diplomatic Activities of Lithuania’s Representative B. K. Balutis 

in Washington (1928–1933) ........................................................... 91 


Archbishop Meèislovas Reinys’ Position on Bolschevism and 

Religion (the Press and Documents) .............................................. 92 


Ancient Lithuanian Measures of Weight ....................................... 92 

Jûratë Baranova 

History and Classical Philosophy of History: Is the Philosophy 

of history Necessary for a Historian? ............................................ 93 

Juozas LAKIS 

Development of Peaceful Resolution Ideas in the 20th Century .... 93

12 sp. l. Tiraþas 300 egz. Uþsak. Nr. 81 

Iðleido Vilniaus pedagoginis universitetas, Studentø g. 39, LT 2034 

Maketavo ir spausdino VPU leidykla, T. Ðevèenkos g. 31, LT 2009 

Kaina sutartinë

ISTORIJA1 9 9 9 - VPU biblioteka - Vilniaus pedagoginis universitetas

Transform your PDFs into Flipbooks and boost your revenue!

Delete template?

Save as template ?