Nr. 29—30

LACIS, LAČAS 

L 

Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI 

metai. — P. 5. — Tekste: 

Malūnai. Viekšnių valsčiuje yra šie vandens malūnai: 1. Joselio Lesemo, prie Ventos, 

Viekšnių m-ly, 2. Reingoldo Lačo, prie Ventos, Krakių kaime, 3. Krišjanio Berzinio, prie 

Pievupio, Stočkų kaime, 4. Bernardo Kondrotavičiaus, prie Virvytės, Skleipių km. ir 5. Teklės 

Gružauskaitės, prie Ventos, Sonteklių kaime, 6. Alvinos Jungienės, prie Virvytės, Gudų kaime ir 

T. Antano Silkinio, prie Pievupio, Lielaičių kaime. 

Sruogienė Vanda. Pamirštoji pionierė // Vienybė. — 1996. — Liep. 5, 10, 13, 17, 20, 24. — 

Tekste: 

„ Prie dvaro sodybos į Viekšnių pusę buvo vandens malūnas — iš dvaro jį nuomojo bene trijų 

kartų suvokietėjusi latvių Jungų šeima. Ventos pakrantėse, miškely, kas pavasarį praeivį 

svaigindavo savo kvapu daugybė žydinčių pakalnučių ir ievų. Vasarą akį traukė didelės baltos 

vandens lelijos Ventoje, prie malūno užtvankos. [...]. Santeklių malūno nuomininkai atsidūrė 

Vokietijoje, po karo audros išlikusios trys dukterys globojo 95 metų senelę Lacienę Šlezvig- 

Holšteine. „Tyliomis valandomis ji dažnai svajoja apie savo seną tėvynę prie gražios Ventos upės 

Lietuvoje”, rašo „Heimatstimme” Nr. l, 1969 sausio mėn.” 

Kryžiutė-Poškuvienė Angelina. Smilgos vėjyje. Atsiminimai. — Žerkščiai, 2009-07-01. — 

Rankraštis. — Pastaba: Tekste minimos vietovės: Krakiai, Paulianka, Avižliai, Viekšnių 

geležinkelio stotis, senieji Padvareliai, Rekečiai, senoji Pakalupė, Užlieknė, Viekšniai. Visas 

tekstas yra šios knygos II tomo skyriuje: KRYŽIUTĖ-POŠKUVIENĖ ANGELINA. — Tekste: 

Mano mama Pauliankoje pas Lacius 

Aukso dienos mamai prasidėjo po vieno atsitiktinumo. Nešdavo parduoti uogas ir grybus į 

Paulianką. Jų ponia Lacienė nupirkdavo daug. Jie, ponai Laciai (taip juos vadindavo mano 

mama), turėjo malūną ir vilnų karšyklą. Samdydavo daug darbininkų dirbti malūne, karšykloje, o 

taip pat ir laukuose. Pas ponus atvažiuodavo daug svečių. Jis pats buvo vokietis, o ji latvė, tai 

svečiai būdavo ir vokiečiai, ir latviai. Atvažiuodavo ir ponų iš Mažeikių. Privalgiusiems ko 

širdelė geidžia, tik ir trūkdavo žemuogės ar grybo. 

Eilinį kartą nunešusi grybų, babytė rado ponią rūšiuojančią apatinius mergų ir bernų 

drabužius. Kiek praplyšusius ruošėsi išmesti. Babytė pasisiūlė juos sulopyti. Patiko poniai dailus 

darbas ir pradėjo diena iš dienos babytė darbuotis Pauliankoje. 

Per pietus mėsos ir duonos suvalgydavo pusę, o kitą suvyniodavo į skudurėlį ir vakare 

nešdavo dukrai. Kai ponia sužinojo, kam neša, liepė dukterį atsivesti. Tada ir prasidėjo mamos 

pats laimingiausias gyvenimas. 

Laciai turėjo du sūnus ir tris dukras. Sūnūs ir viena dukra buvo suaugę, o dvi dukros paauglės. 

Mažesniosios mamą priėmė kaip seserį. Ji buvo dar visai vaikas. Jos neskriaudė, valgė ir miegojo 

kartu. Ponai rengė visas tris vienodai. Ir neneigė, kai ūkininkai, atvažiavę į malūną, sakydavo: 

„Ponia, čia visos trys jūsų dukterys”. Pritardavo: „Taip, visos trys”. 

Tokio nuoširdaus ir nesavanaudžio žmogaus, kaip ponia Lacienė, mama daugiau savo 

gyvenime nebesutiko. Ji visus sugebėjo suprasti ir užjausti. Visiems padėti, duoti. Užmokėdavo 

daugiau nei padarydavo darbo. Darbininkams maisto nenormavo. Vienodą maistą valgė tiek 

ponai, tiek darbininkai. Geras buvo ir pats šeimininkas. Jis į žmonos reikalus nesikišdavo. 

Rūpindavosi malūnu ir vilnų karšykla. Visu namų ūkiu rūpinosi ponia. 

Mamai buvo keli nemalonūs susitikimai su ponu. Per vasarą visos trys „panelės” gyveno, 

miegojo ir valgė namo mansardoje. Vakarais ir iki pusiaunakčio taip įsisiautėdavo, kad ponai nuo 

bildesio ir triukšmo negalėdavo miegoti. Pats ponas, susisukęs rankšluostį į vadinamą žiužį, 

1

palipdavo panelių raminti. Apvanodavo be gailesčio. Bardavo vokiškai. Tik paklausdavo: „Ance, 

kur tu?” Mama, dar negavus, verkdama pasisakydavo kur esanti. Mat, išgirdusios, kad ateina 

tėvas, Lacytės šviesą užgesindavo. Tai ponas nematydavo, kur kuri yra. Mamai niekada 

nekliūdavo. Jos net nebardavo. O išdaigos būdavo viena po kitos. Tik ir sukdavo galvas, ką čia 

sugalvojus, kokią išdaigą. 

Dieną maudydavosi Ventos upėje, lakstydavo po pušyną. Nulėkdavo iki karčiamos. Karčiama 

priklausė žydams. Patikdavo žiūrėti, kaip pavakaryje saulei leidžiantis žydai melsdavosi. Prie 

kaktos prisirišdavo kažkokį ragą. Melsdavosi nusisukę į pečių. Nesuprantamas dalykas 

mergaitėms buvo kodėl žydai prašydavo, kad šalia gyvenę neleistų prie jų karčiamos kiaulių. 

Tos, išlaužusios aptvarą, pradėdavo kriuksėti palei karčiamą. Kadangi žydai nevalgė kiaulienos, 

tai nemalonus padaras buvo ir kiaulė. Panelės taip ir nesužinojo, kodėl kiaulės kelia žydams 

antipatiją. Paklausė mamos, o ta vietoj paaiškinimo dar išbarė. Ir papasakojo, kad prie žydų 

negalima lysti, jų erzinti, nes gali nutikti kaip Juočerienės vaikams. 

Juočeriai gyveno prie kelio Viekšniai-Mažeikiai Krakių kaime. Tuo keliu dažnai važiuodavo 

žydai. Iš kaimo žmonių supirkdavo kaulus, skudurus. Dažnai juos mainydavo į adatas, siūlus, 

sagas. Kai važiuodavo pro Juočerienės namus, vaikai — dukra ir sūnus, lėkdavo paskui vežimą ir 

amčiodavo kaip šunys. Ir taip būdavo visada kai tik žydai važiuodavo pro jų namus. Prašė, kad 

nelotų, vaikai nekreipė dėmesio. Kartą žydai, kad vaikai nelotų, davė barankų. Mergaitė buvo 

didesnė ir įkyresnė. Jai davė daugiau, o berniukui mažiau. Žydai nuvažiavo, vaikai barankas 

suvalgė. Mergaitė pradėjo be perstojo dieną ir naktį ne tai loti, ne tai žagsėti. O berniukas 

nebekalbėjo. Motina suprato, kad žydai dukrą ir sūnų apkerėjo. Apvažiavo visas kiek žinojo 

burtininkes, niekas nepadėjo. Vienam kaime sena moterėlė patarė kreiptis į žydų rabiną. Rabinas, 

išklausęs, nepažadėjo, kad galės užkeikimą panaikinti. Sakė, kad melsis, jei padės, tai padės. 

Pargrįžusi Juočerienė rado dukrą ramiai miegančią. Apsidžiaugė, kad užkeikimo nebėra. Sūnus 

prakalbo, bet dukra daugiau nebeamčiojo, bet ir nebekalbėjo. O po kelių metų mergaitė mirė. 

Po to pasakojimo panelės daugiau neidavo prie karčiamos. Bet niekas nedraudė eiti pažiūrėti į 

čigonus. Jie su savo vežimais apsistodavo Pauliankos pušyne. Kūrendavo laužus, šokdavo, 

dainuodavo. Laciai leisdavo jiems pabūti kol arkliai pasiilsės. Po kelių dienų išvažiuodavo. Bet 

jei ponia būtų žinojusi, kad mergaitės mato, kaip čigonai nusišlapina, kaip mylisi, tai vargu ar 

būtų galėjusios užlindusios už pušies žiopsoti į tuos įdomius dalykus. 

Turėjo užsiėmimų vakarais ir naktimis. Į malūną ir karšyklą važiuodavo iš aplinkinių kaimų, 

ir gana iš toli. Eilėje dėl malimo tekdavo laukti beveik parą. Suguldavo vyrai ant maišų ir 

snausdavo. Ot tada panelėms ir būdavo pats tinkamiausias laikas išdaigoms. Miegantiems 

vyrams į kelnes įstatydavo morkas arba įpildavo šalto vandens. Surišdavo kojas ir pririšdavo prie 

maišų. Staigiai pažadintas virsdavo ant nosies. Juoko būdavo ir išdaigininkėms, ir šalia esantiems 

vyrams. 

Bet buvo ir tokių išdaigų, kurios galėjo turėti gana skaudžių pasekmių. Kartą kablį, kuriuo 

keliami maišai į malūną, užkabino už ratų. Prie ratų buvo pakinkytas arklys. Kai pastebėjo, ratai 

nuo žemės buvo pakelti ir pradėtas kelti arklys. Lynas būtų neišlaikęs, ir žmogus galėjo netekti 

arklio. Panelytės pačios suprato, ką padarė, ir gerokai kliuvo nuo tėvo. Dėl smulkių išdaigų tėvui 

niekas neskųsdavo. Bet skaudžių pasekmių galėjusi turėti išdaiga buvo paskųsta. 

Išdaigos neaplenkė ir gretimo kaimo ponaičio. Toks išsičiustęs, visada su skrybėle. Su 

reikalais atvažiuodavo pas poną. Kiek tik susitikdavo, visada paerzindavo pono dukteris. Šios 

nutarė atkeršyti. Panelių laimei, jo nelaimei, pataikė atvažiuoti per pietų metą. Tą diena buvo 

išvirta raugintų kopūstų sriuba, mėsa ir neskustos bulvės. Kelias ėjo palei namą. Ir kopūstų 

sriuba su lupenomis ir kaulais pro mansardos langą atsidūrė ant ponaičio skrybėlės ir dailaus 

švarko. „Juokėmės susirietusios”, — pasakodavo mama, kai ponaitis rankiojo kopūstus nuo 

skrybėlės kraštų. Už šitą šunybę liko nenubaustos, nes ir pono jis nebuvo labai mėgstamas. 

Pauliankoje prabėgo pačios laimingiausios ir linksmiausios mamos vaikystės dienos. Daug 

juoko, gražios suknelės, skanus maistas. Atvažiavus pas ponus svečiams, gaudavo daug 

saldainių. Savus atiduodavo ir panelės, sakydamos: „Ji mažesnė, ji negauna”. 

Ten išmoko ir šokti. Pono vienas sūnus griežė smuiku, kitas armonika. Šeštadienio vakarais 

po darbų jų pačių bernai, dar iš kaimyninių ūkių, susirinkdavo pavakaroti. O dar bernai, 

atvažiavę į malūną ar karšyklą. Panų trūko, o ir tos, kurios buvo, prastos šokėjos. Šokdindavo 

2

šeimininko dukras. Kadangi mama taip pat buvo šeimininkų dukra, šokdindavo ir ją. Mama 

pasakojo: „Skrajojau kaip plunksna stipriose rankose. Ne visada kojomis žemę pasiekdavau”. 

LANIAUSKAI 

Plastinina Bernarda. Viekšniai, tarsi giria: kuo giliau brendi, tuo medžiai įvairesni: Senieji 

Viekšniai // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Geg. 8 ir 29. — Nr. 10 ir 11. — 

[Santarvė. — 2003. — Geg. 8 ir 29. — Nr. 51 (8547) ir Nr. 60 (8556)]. — Visas tekstas: 

Šią moterį bent jau iš matymo pažįsta turbūt visos mažeikiškės. 

1952-aisiais Vanda Mažeikytė-Kvedarienė atvažiavo į Mažeikius ir 46 metus dirbo 

poliklinikos moterų konsultacijoje akušere. Tačiau šiandien su ja kalbamės ne apie Mažeikius ir 

ne apie jos darbą, kuriam ji atidavė visą savo širdį ir meilę. Ji mums papasakojo apie Viekšnius 

— miestą, kuriame gimė ir užaugo, apie vaikystę — rodos, patį ilgiausią gyvenimo tarpsnį. 

„APIE MANE NEREIKIA” 

Nors tokiu gana kategorišku pareiškimu ji tarsi uždarė duris į savąjį pasaulį, vis dėlto mūsų 

pokalbis buvo labai nuoširdus. Tam, kad taptų aišku, apie ką kalbėsime vėliau, negaliu 

nepaminėti nors svarbiausių Vandos gyvenimo momentų. 

Septynmetė mergaitė 1935-aisiais pradėjo lankyti Viekšnių pradinę mokyklą. Jau po karo 

baigė šešias Viekšnių gimnazijos klases, ir kartu su šešiomis klasės draugėmis išrūko į Kauną. 

Ten per trejus metus baigė akušerių mokyklą, o vakarais kartu ir vidurinę Kauno mokytojų 

seminarijoje. 

Studijų metai prabėgo kaip viena diena, ir su paskyrimu rankose Vanda atvažiavo į Židikų 

gimdymo namus. Dar po trejų metų ji — jau Mažeikiuose. 

JĄ VADINO PONIŠKĄJA UBAGE 

— Gyveno Viekšniuose, Bažnyčios gatvėje, veterinaras Butkus su žmona. Turėjo du sūnus ir 

dukrą, — prisimena Vanda. — Su šia šeima buvo susijęs ne tik mano senelių, tėvų, bet ir mano 

pačios gyvenimas. 

Tai atsitiko dar prieš I pasaulinį karą. Apie tų metų įvykius Vandai pasakojo jos močiutė. 

Atsirado Viekšniuose tokia Norkienė. Ji buvo iš čia kilusi ir ilgą laiką gyvenusi Amerikoje. 

Tapusi našle bevaikė moteris iš savo vyro paveldėjo nemažą turtą. Nenorėdama likti svetimam 

krašte, savo turtą pavertė auksiniais ir grįžo į gimtinę. Viekšniuose nusipirko dviejų aukštų namą 

ir įsidukrino mažą mergaitę, vardu Ona, nors ją visi vadino Ania. 

Kartą grįžusi namo Norkienė rado savo augintinę besėdinčią ant grindų ir bežaidžiančią 

auksiniais pinigėliais. Išsigandusi moteris nusprendė pinigus padėti į banką. Tačiau net ir čia 

jiems nebuvo lemta išlikti. 

Per I pasaulinį karą į Viekšnių miestelį buvo numestos trys padegamosios bombos. Sudegė ne 

tik bankas su visais pinigais, bet ir Norkienės namas. Ji spėjo išgelbėti tiktai Anią ir dalį 

drabužių. Liko, anot žmonių, kaip stovi. Sudegė ir Vandos senelių namas, kurio viename gale jie 

gyveno, o kitame turėjo parduotuvę. Parduotuvės kampe kabėjo Šv. Marijos paveikslas, ir to 

trobos kampo neprarijo liepsnos. Šventąjį paveikslą Vanda išsaugojo per abu karus. 

Po šių gaisrų ir susikryžiavo Vandos senelių, Norkienės ir Butkų likimai. Netekę savų namų, 

Vandos seneliai išsinuomojo kambarį pas Butkus. Pastarieji šalia turėjo dar vieną namą, kuriame 

apsigyveno Norkienė su Ania. 

Norkienė buvusi aukšta, liekna, inteligentiška moteris. Likimo skaudžiai pamokyta, ji pasijuto 

tarsi gležnutis gėlės žiedas, numestas į purvą. Apsirengusi iš gaisro nasrų išplėštais puošniais 

amerikoniškais drabužiais, ji vaikščiojo po miestelį elgetaudama, kartais — prižiūrėdama vaikus. 

Dėl prabangių aprėdų žmonės ją vadinę poniškąja ubage. 

— Dar ir aš prisimenu Norkienę. Mama dirbo Viekšnių kooperatyve ir, išeidama į darbą, 

kartais prašydavo Norkienės prižiūrėti mano brolį Joną, — sako Vanda. — Tada ji jau vaikščiojo 

pasiramstydama lazda ir, atėjusi iki kooperatyvo, imdavo belsti lazda į langą. O tai reiškė, kad 

atėjo laikas mamai eiti namo maitinti sūnaus. Ji buvo labai korektiška, išsilavinusi moteris, mėgo 

tvarką ir tikslumą. 

3

PASLAPTINGASIS GYVENTOJAS 

Per karą vokiečių laikais Vanda gyveno pas Butkus. Broliai sirgo infekcinėmis ligomis, ir 

tėvai, bijodami, kad neužsikrėstų dukra, apgyvendino ją čia. Senieji Butkai jau buvo mirę, name 

gyveno sūnus Jonas su Ania, kuri iš pradžių čia buvo priimta kaip šeimininkė, o vėliau tapo 

neoficialia Jono žmona. 

Jonas turėjo brolį Kazimierą. Jis buvo Nepriklausomos Lietuvos kariškis ir, anot Vandos, visi 

jį vadinę kapitonu Butkumi. Kai užėjo rusai, Kazimieras dingo. Kurį laiką slapstėsi kaime, o 

paskui kaimiečiai jį, apkrautą šienu, vežimu atvežė į Viekšnius pas brolį ir su visu šienu išvertė 

kieme. 

— Prisimenu tą krūvą šieno, riogsojusią kieme, — sako Vanda. — Kiemą juosė aukšta aklinai 

užtverta tvora. Iš gatvės nebuvo net plyšelio, per kurį būtų galima ką nors pamatyti. Tada, 

žinoma, aš nieko net neįtariau. Tik mane nervindavo tai, kad Butkai visada viską užrakinėdavo. 

Taip pragyvenau dvi žiemas ir vasarą, visiškai nieko nežinodama apie slaptąjį įnamį. 

Paslaptis paaiškėjo daug vėliau. Pasirodo, namo viduryje buvo padarytas tarpsienis, į kurį 

buvo galima patekti tik iš virtuvės per atsidarančią indų lentyną. Tame tarpsienyje ir gyveno 

Kazimieras. Į celę buvo privesta elektra, kad jis galėtų skaityti, stovėjo kušetė ir taburetė. 

Naktimis „kalinys” išeidavo į virtuvę. 

— Kazimieras taip gyveno tol, kol pasibaigė karas ir buvo paskelbta paskutinė amnestija. 

Tada išlindo iš savo slėptuvės ir, padedamas brolio Jono, nuėjo užsiregistruoti, — apie sudėtingą 

pokario laikotarpį pasakoja Vanda. — Į Butkų namus tuoj prisistatė saugumiečiai. Jie viską 

išnaršė, išžiūrėjo, fotografavo, ir įsitikinę, kad Kazimieras čia tikrai visa tą laiką gyveno, kad 

niekam nekenkė, nieko nežudė, paliko jį ramybėje. Jam buvo išduoti dokumentai ir vyras 

įsidarbino Kapėnų durpyne sąskaitininku. 

LAISVAMANIS MOKYTOJAS 

Jonas Butkus buvo laisvamanis, nepripažino katalikų tikėjimo ir santuokos. Taigi daug metų 

juodu su Ania gyveno nesusituokę. 

— Tik apie 1960-uosius metus Jonas pagaliau ryžosi šiam žingsniui, — prisimena Vanda. — 

Tačiau tai padarė ne dėl to, kad pakeitė pažiūras — bijojo, kad po jo mirties giminės nepareikštų 

pretenzijų į namą ir neiškraustytų iš jo Anios. Mano vyras iš Akmenės parvežė metrikacijos 

skyriaus vedėją, kuri juos namuose ir surašė. O šliūbą bažnyčioje jie paėmė dar vėliau, kai Jonas 

jau nebedirbo mokykloje. 

Jonas ir jo sesuo Morta buvo baigę mokytojų seminariją, Kazimieras — Kauno karo 

akademiją. Jonas dėstė geografiją, Morta buvo pradinių klasių mokytoja. Prieš II pasaulinį karą 

nepriklausomoje Lietuvoje jie abu mokytojavo kaimuose. Po karo iki pat pensijos daug metų 

dirbo Viekšniuose. 

— Šiandien jų nė vieno nebėra. Šie žmonės mano šeimai buvo tarsi giminės. Ania, prisimenu, 

sakydavo: „Tu man kaip dukra”. O Morta, amžiną jai atilsį, išgelbėjo mano brolį. Jam buvo gal 

10 metų, kai kartą vasarą jis maudėsi Ventoj. Gelbėdamas kitą vaiką, vos nenuskendo pats. Iš 

vandens jį žvejai ištraukė be sąmonės. Morta jį labai profesionaliai masažavo, plakė karklo 

šakelėm. Vaikas dar ir antrą dieną nekalbėjo, kol pagaliau atsigavo, — į savo vaikystės 

prisiminimus grįžta Vanda. 

PLĖŠIKO KAUKĖ NE ŠIAIP SAU 

Viekšniai, nors ir mažas provincijos miestelis, bet kultūra čia visada buvo gyva. Pasak 

pašnekovės, jos tėtis Albinas Mažeikis buvęs puikus aktorius. Prieš II pasaulinį karą bažnyčiai 

priklausiusioje parapijos salėje rinkdavosi saviveiklos kolektyvai, buvo statomi spektakliai. 

Aktyviausi būdavo mokytojai, tarnautojai. Aprangą siūdindavosi ir dekoracijas gamindavosi 

patys aktoriai iš savo lėšų. 

Kasmet vykdavo naujamečiai kaukių vakarai. Kai buvo pastatyta pradinė mokykla (dabar 

vidurinės mokyklos pastatas — B. P.), visi kultūriniai renginiai persikėlė ten. 

— Kas tik sugebėdavo pasidaryti kaukę, visi dalyvaudavo kaukių vakaruose. Geriausios 

kaukės būdavo premijuojamos. Mano tėtis paprastai laimėdavo pirmąją vietą. Tai jis tapdavo 

pelėda, tupinčia ant kelmo, tai Vytautu Didžiuoju arba girių plėšiku. Pastaroji kaukė gimė ne 

atsitiktinai, — sako Vanda ir pasakoja tokią istoriją. 

4

Smetonos laikais po Viekšnių apylinkes, Mažeikius, Židikus, Ylakius siautėjęs plėšikas, 

pavarde Gricius. Jis turėjęs bendrininkų, jam ištikimų vyrų būrį. Jeigu koks žmogus pasiimdavęs 

iš banko pinigų, nebūdavęs garantuotas, kad su jais pasieks namus. Jei turguj parduodavo karvę, 

rizikuodavo namo sugrįžti be cento kišenėje. 

Tada susiorganizavę ūkininkai, šauliai, policininkai, ir didelis būrys išsiruošęs plėšiko 

medžioklėn. Policija turėjusi seklių, kurie pranešę, kur tą naktį slapstosi Gricius. Užklupę jį pas 

savo merginą. Jis atsišaudęs, todėl sulaikant buvęs sužeistas. Įmetę jį į ratus, vežė į Viekšnius. 

Kadangi nelaimėlis kraujavo, Vandos mama buvo pakviesta jį sutvarstyti. Moteris jį ėmusi 

gėdinti ir priekaištauti, kad jis, toks jaunas ir gražus, tapo plėšiku. Tada šis verkdamas ėmęs 

pasakoti, kodėl nuėjęs tokiais keliais. 

Mokykloje iš turtingesnio vaiko pavogęs obuolį. Nuo tada ne tik vaikai, bet ir mokytojai jo 

kitaip nevadinę, kaip vagimi. Nuo visų atstumtas, iš pykčio ir apmaudo pradėjęs nuolat vogti. 

Vėliau, nepritapęs prie žmonių, pasidaręs tikras plėšikas. 

DAR VIENA BAŽNYČIOS GAISRO VERSIJA 

Butkų, pas kuriuos kurį laiką gyveno Vandos močiutė, namas buvo prie pat bažnyčios. 

Mergaitė dažnai lankydavo savo močiutę. Šventorius būdavo nuolatinė jų pasivaikščiojimo vieta. 

Medžiai, šventorius, iš visų pusių apsodintas gėlynais, grynas oras — puiki vieta poilsiui. 

— Tai buvo prieš II pasaulinį karą, kai aš buvau dar vaikas, — sako Vanda. — Nuolat 

vaikščiodama aplink bažnyčią, mačiau, kad į bokštą vedė atskiras įėjimas. Ne kartą buvau 

pastebėjusi, kad pro tas duris dažnai įeidavo ir išeidavo senos davatkėlės. Girdėjau kalbas, kad 

jos bažnyčios bokšte laikė skrynias. O kai lankiau pradžios mokyklos antrą skyrių, mokytoja mus 

vedėsi į bokštą pasižiūrėti Viekšnių panoramos iš viršaus. Tada aš savo akimis mačiau ten 

kažkokias dėžes, primenančias kraičio skrynias. 

Kai 1939-aisiais bažnyčios bokšte kilo gaisras, sklidę kalbos, kad senutės, lipdamos į bokštą, 

kelią pasišviesdavo degančiom žvakėm arba degtukais. Esą jos, besirausdamos savo skryniose, ir 

padegusios bažnyčią. 

Žmonės tada buvę ne tokie, kaip dabar. Jeigu kam atsitikdavo kokia bėda, visi stengdavosi 

padėti. Kilus gaisrui visi viekšniškiai bėgę gelbėti savo bažnyčios. Su jais ir Vandos tėtis, dirbęs 

Viekšnių valsčiuje. Didžiausias turtas, kurį reikėję gelbėti, buvo bažnyčios vargonai. Jie buvo 

apjuosti storomis virvėmis ir iš viršaus leidžiami žemyn. Apačioje stovėję žmonės turėjo juos 

priimti. Prieš pat pabaigą virvės neatlaikė svorio ir nutrūko. Krisdami vargonai užkliudė Vandos 

tėtį ir sužeidė galvą. 

— Tėtis gydėsi ligoninėje, o visam gyvenimui likusių randų vietoje jam nebeaugo plaukai, — 

apie gaisro pasekmes pasakoja Vanda. — Nuo to laiko jis skusdavosi plikai. 

KILUSI IŠ INTELIGENTŲ 

Vandos senelis buvo išsilavinęs žmogus. Jis mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų kalbas. Per I 

pasaulinį karą jis vertėjavo vokiečiams ir pasinaudojęs proga padėjo daugeliui lietuvių išvengti 

mirties, išgelbėti jų arklius, galvijus nuo vokiečių. 

Močiutė buvo Varnių dvarininko dukra. Tačiau mirus mamai, o tėvui vedus antrą kartą, ji 

nesutarė su pamote ir pabėgo iš namų. Atsidūrusi Liepojoje, ji tarnavo pas grafus. 

— Mano močiutė buvo inteligentiška, mėgstanti bendrauti moteris, todėl buvo laukiama 

Biržiškų namuose. Ji buvo Elzbietos Biržiškienės bendraamžė, todėl jos draugavo, tarp savęs 

kalbėdavosi lenkiškai. Iš tų namų močiutė buvo parsinešusi daug įvairiausių žinių apie vaikų 

auginimą ir ligas. Mus augindama mama dažnai prisimindavo močiutės pamokymus. Ir šiandien 

prisimenu, kaip mama sakydavo, kad jeigu močiutė dedasi skrybėlaitę, tai žinok — eis pas 

Biržiškienę, — į senus laikus mintimis sugrįžta Vanda. 

GIMDYMO NAMAI — LANIAUSKŲ NAME 

1936 metais Viekšniuose buvo atidaryti gimdymo namai. Juos savo namuose įkūrė Apolonija 

Laniauskienė, kuri pirmoji rajone buvo baigusi Kauno Prano Mažylio dvejų metų akušerijos 

kursus. Jos vyras Adomas Laniauskas buvo kepėjas, po II pasaulinio karo baigęs felčerių kursus 

ir dirbęs Viekšniuose. Viename namo gale gyveno Laniauskų šeima, kitame buvo gimdymo 

namai. 

1947 metais Vanda šiuose gimdymo namuose atliko 6 savaičių praktiką. 

5

Iš pradžių čia darbavosi viena A. Laniauskienė, o po karo atvažiavo dar viena akušerė — 

Danutė Raginienė. Šiuose namuose į pasaulį atėjo daug viekšniškių. 

Čia gimė ir abi Laniauskų dukros — Aldona ir Julija. Jaunesnioji, Julija, baigusi Vilniaus 

universitetą, kaip ir mama tapo akušere-ginekologe. Jau daug metų Julija Daktaraitienė dirba 

Mažeikiuose. 

Po mažosios gimimo A. Laniauskienė pasiligojo. Vanda prisimena, kaip mama lankė sunkiai 

sergančią moterį jos namuose. Praėjus pusantrų metų nuo gimdymo, dėl venų trombozės ji mirė. 

Gimdymo namuose ją pakeitė Elena Aleksandravičiūtė, vėliau tapusi ir Adomo Laniausko 

žmona. 1949 metais į Viekšnius atvažiavo akušeris-ginekologas Vytautas Raginis. 

1950-aisiais gimdymo namų nebeliko. Jų funkciją perėmė Viekšnių ligoninė. Vanda buvo 

dešimties metų, kai Viekšniuose buvo statoma ligoninė. Prie jos buvo pastatytas didelis medinis 

kryžius. 

— Kaip dabar akyse stovi prie ligoninės durų pakabinta lentelė su užrašu. Pradžios nepamenu, 

— sako Vanda, — o paskutiniai žodžiai įstrigo galvon visam gyvenimui: „... Biržiškų fundacija”. 

Tarybiniais laikais, kai rusai užėmė Viekšnius, pjūklu buvo nupjautas kryžius, nuimta lentelė. 

Nuotraukos iš V. Kvedarienės, B. Kerio ir A. Sidabro asmeninių archyvų. [Tekstai po 

nuotraukomis: „Vanda Mažeikytė-Kvedarienė”. „1930 metais viekšniškiai pastatė spektaklį apie 

Vytautą Didįjį. Pagrindinio vaidmens atlikėjas — Albinas Mažeikis (pirmas iš dešinės)”. 

„Viekšnių gimdymo namų įkūrėja Apolonija Laniauskienė (kairėje) ir jos vyras Adomas”. 

„Viekšnių ligoninės (dabar A. Biržiškos sveikatos namai) statyba 1938 metais”. „Viekšnių 

ligoninė jau priima pacientus. Šalia matyti minėtas kryžius”]. 

Kryžiutė-Poškuvienė Angelina. Smilgos vėjyje. Atsiminimai. — Žerkščiai, 2009-07-01. — 

Rankraštis. — Pastaba: Tekste minimos vietovės: Krakiai, Paulianka, Avižliai, Viekšnių 

geležinkelio stotis, senieji Padvareliai, Rekečiai, senoji Pakalupė, Užlieknė, Viekšniai. Visas 

tekstas yra šios knygos II tomo skyriuje: KRYŽIUTĖ-POŠKUVIENĖ ANGELINA. — Tekste: 

O dar tas sunkus gimdymas. Kankinosi visą parą. Gimdė namuose, prižiūrima akušerės iš 

Viekšnių — Laniauskienės. Kai ilgiau nebegalėjo laukti, akušerė kumščiais įsirėmė į mamos 

vidurius ir padėjo man išvysti pasaulį. Tą 1942 metų šaltą žiemą. Buvo vasario 8-oji. Sveika ir 

stipri pradėjau gyvenimą. „Nekrikštyti galėsi visus metus, nesirgs”, — užtikrino Laniauskienė. 

Teisingai, nesirgau ir turėjau begales jėgų verkti. 

LAZAUSKAS J. 

Virkutis Leonas. Dienos, kurių neužmiršiu // Vienybė. — 1988. — Rugpj. 4, 6, 9. — Tekste: 

Viekšnių mokykla: pradinė, progimnazija, vidurinė. Progimnazijos direktorius J. Lazauskas dėstė 

matematiką. Viekšniuose buvo didelis autoritetas, vadovaudavo šventėms, rengė mokiniams 

ekskursijas. Vadovavo tautininkams. 

LAZDAUSKAS PRANAS 

Lazdauskas Pranas. Išmokysiu pamėgti darbą // Pergalės vėliava. — 1956. — Geg. 1. — 

Tekste: Viekšnių mokyklos mokytojas, „Darbščiųjų rankų” būrelio vadovas apie būrelį. Gerai 

dirba mokiniai Valdajevas, Sidabras. 

Lazdauskas Pranas. Tėtė neturi laiko // Pergalės vėliava. — 1957. — Kovo 2. 

Naujametiniai linkėjimai / Tekstas V. Blinkevičiaus, draugiški šaržai A. Juodpusio // 

Pergalės vėliava. — 1958. — Saus. 1. — Tekste: „Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojui, už 

pavyzdingą mokymą ir gerus rezultatus, pasiektus politechninio lavinimo srityje, apdovanotam 

ženkliuku „Liaudies švietimo pirmūnas”. 

LAZDAUSKAITĖ NIJOLĖ, PRANO ↑KONTUTIENĖ NIJOLĖ, PRANO 

6

LAZDAUSKAITĖ ŽIVILĖ, PRANO 

Lazdauskaitė Živilė. Pavasarį žydintys augalai. — Vilnius, 1985. — 184 p. 

Jankevičienė R. Lazdauskaitė Ž. Rudenį žydintys augalai. — Vilnius, 1991. — 176 p. 

Pamilusi augalų pasaulį: Mūsų kraštiečiai: [Živilė Lazdauskaitė] / Kalbėjosi Apolinaras 

Juodpusis // Vienybė. — 1994. — Lapkr. 12: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Kaip buvome užsiminę, Viekšniuose lankėsi kraštietė botanikė, gamtos mokslų daktarė Živilė 

Lazdauskaitė, 1956 metais baigusi Viekšnių vidurinę mokyklą, tolesnio savo gyvenimo tikslu 

pasirinkusi botaniką, margaspalviame ir įvairiame floros pasaulyje suradusi mokslinės veiklos 

prasmę. Pakalbinome ją, tokią pat žvalią nenuoramą, kaip ir anų laikų viekšniškę mokinukę, 

tokią pat žemaitukę, nors jau seniai seniai nebegyvenančią mieluosiuose Viekšniuose. 

Papasakok, Vile (tebūna man leista į Tave kreiptis būtent taip, kaip vadinome 

mokykloje), kaip iš Viekšnių vidurinės atsidūrei „žolelių pasaulyje” — botanikos moksle? 

1961 metais baigusi Vilniaus universiteto gamtos fakultetą, dirbau pagal paskyrimą Vilniuje, o 

toliau aspirantūra garsiajame Tartu universitete, Estijoje, po to vėl gal ne tiek juodas, kiek 

kruopštus darbas. Klausi, kas pastūmėjo į botaniką. Nežinau. Turbūt tie mūsų Viekšniai. Pameni, 

kokia buvo ta mūsų vaikystė ir ankstyvoji jaunystė? Tai nuostabieji pavenčiai, Kalupis, 

vinguriuojantis pro pat mokyklą, Užbravarės, aplinkiniai miškai, lankos ir miškeliai. Savaime 

susiliejau su gamta, todėl ir nekilo abejonės dėl būsimos savo specialybės. Na, o botanika man 

buvo apskritai arčiau, negu, sakykim, zoologija. 

O kodėl aspirantūra Estijoje? 

Nesigailiu ten gilinusi savo žinias, nes Tartu universitete, apskritai Estijoje, jau tada buvo šiek 

tiek kitoks mąstymas ir požiūris į mokslą. Lietuvoje tada visi ieškojo praktinių dalykų moksle, jo 

ekonominio efekto, o ten nesidrovėjo gilintis į teorines problemas, ten apskritai gajesnė teorinės 

minties mokykla. Disertacijoje parengiau graižiažiedžių augalų sisteminę charakteristiką, o ją 

apgyniau tik 1985 metais, taigi nesu mokslininkė pensininkė su dešimtmečiu stažu (žaismingai 

juokiasi, kaip pašnekovei įprasta). 

O toliau? 

Toliau darbas, darbas, darbas. Su kolegomis iš Botanikos instituto, kur iki šiol tebedirbu vyr. 

moksline bendradarbe, daug laiko praleidome kruopščiai rinkdami medžiagą saugomose 

teritorijose ir visąlaik rūpinamės, ką Lietuvoje galima išsaugoti. Mes buvome bjaurūs, mūsų 

nemylėjo valdžia, nes visais balsais rėkdavome, kad štai čia reikia priežiūros, negalima gyvulių 

ganyti, negalima kirsti, pastatų statyti. O dabar, kai buvo kuriamas saugomų teritorijų įstatymas, 

jame daug kas surašyta mūsų surinktos medžiagos pagrindu, tad tame savo darbe ir konkrečią 

savo darbo bei gyvenimo prasmę matau. 

Dabar visas pasaulis yra susirūpinęs biologinės įvairovės išsaugojimu, nes gamta yra taip 

nugyventa, kad toliau ir smukti nebėra kur. Prieita prie išvados — saugoti ne tik retuosius, bet 

būtent visus augalus. 

Kaip vertinate mūsų rajono botaninę įvairovę? 

Iš vienos pusės — tai nuostabus kraštas. Pirmiausia — Kamanos, vienas žymiausių iš keturių 

Lietuvos rezervatų. Deja, rajonas nugyventas, nes prakticizmas padarė savo: nukirto šimtametį 

ąžuolą, pasėjo gorčių miežių — ir viskas gerai. Akmenės rajonas agrarizuotas, melioruotas. 

Užpelkėjusias, uždurpėjusias vietoves numelioravo, o naudos ne kažin kiek buvo gauta. Užtat 

sunyko retoji augmenija. 

Dabar vėl planuojama pelkes eksploatuoti, iš jų imti vietinį kurą. Bet mūsų, botanikų, 

požiūriu, pelkė per brangi, kad ji būtų naudojama kuro resursams gausinti. Juk jose dalis mūsų 

istorijos, archeologijos, paleontologijos. O štai dabar planuojama sodinti kažkokius krūmus ir 

viską išvaryti per kaminą. Pagaliau ar nepadarys nepataisomos žalos ir tas beatodairiškas miškų 

7

kirtimas, kai, prisidengus vėjovartų tvarkymu, guldomas sveikut sveikutėlis miškas, o mediena 

parduodama užsieniui? 

Grįžkime prie Tavo mokslinės veiklos. 

Kaip sakiau, tebedirbu Botanikos institute. Dėstau. Pernai turėjau labai įdomų kursą Vilniaus 

universitete. Užsieniečiams, lituanistinių studijų dalyviams, skaičiau kursą apie Lietuvos gamtą. 

O dabar esu pakviesta skaityti paskaitų Klaipėdos universitete. Ten dėstysiu kursą apie Lietuvos 

florą ir jos apsaugos problemas. 

Parašiau knygą „Pavasarį žydintys augalai”, o su kitais autoriais esu parengusi ar tik ne 

dešimtį knygų, tarp kurių svarbiausia yra „Lietuvos raudonoji knyga”, šešiatomė „Lietuvos 

flora”, „Aukštadvario flora ir augalija” bei kitos. 

Turiu minčių, svajonių. Norėčiau apibendrinti medžiagą apie Nemuno slėnio augaliją, 

norėčiau ką nors parašyti apie Žemaitijos florą, nes tokio kūrinio nėra. Klausi apie Viekšnių 

florą? Yra toks Tupčiauskaitės darbas — viskas aprašyta dešimties kilometrų spinduliu aplink 

Viekšnius. Gaila, dar tik rankraštyje. 

Atsisveikinau su miela mūsų kraštiete, linkėdamas jai ir tolesnio sėkmingo mokslinio 

darbo, kad ilgai netrukus galėtume pasveikinti kaip habilituotą daktarę. Juk ne šventieji 

puodus lipdo! 

LAZDYNŲ PELĖDA IR VIEKŠNIŲ KRAŠTAS 

Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, 

pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 64. — Tekste: Nikodemas Ivanauskis — 

tapytojas, jo paveikslai buvo Viekšnių ir kitose bažnyčiose. Vaikai — Sofija, Marija, Gustavas. 

Virmauskas K. Tai ne motulė paviliojo į tėviškėlę jūsų žalią... // Vienybė. — 1966. — Birž. 

25. — Tekste: Žmonių atsiminimai. Vaikai, giminės. 

Lazdynų Pelėda // Vienybė. — 1967. — Rugs. 16. 

Kazragis A. Žemaičių kalneliais. — Vilnius, 1968. — P. 105, 108. — Tekste: Paminklą 

Tryškių kapinėse suprojektavo Staurilų pradinės mokyklos mokytojas A. Šimkus. Paminklas už 

vietinių inteligentų lėšas pastatytas 1934—1935 metais. 

Lazdynų Pelėda-Lastauskienė Marija // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — 

Vilnius, 1968. — T. 2. — P. 307. — Tekste: Gimė 1872. V. 15 Šiauliuose, mirė 1957. VII. 19 

Kaune. 

Lazdynų Pelėda-Pšibiliauskienė Sofija // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — 

Vilnius, 1968. — T. 2. — P. 307. — Tekste: Gimė 1867. IX. 16 Paragiuose, mirė 1926. III. 15 

Paragiuose. 1891 m. ištekėjo už R. Pšibiliausko ir išvyko į Meškių-Gadoniškių dvarą. Nuo 

1903 m. Vilniuje. 1905—1907 m. Paragiuose. Vėliau Vievyje, Kaune. Susirgusi džiova, 

apsigyveno Paragiuose. 

Paragiai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1968. — T. 2. — P. 764. — 

Tekste: Nuo Tryškių 6 km. į šiaurės rytus. 

Kudaba Č. Kalvotoji Žemaitija. — 1972. — P. 47—49. — Tekste: XIX amžiaus viduryje 

Paragius įsigijo Ivanauskai. Nuo Paragių į rytus — Biliūniškių ir Mickių miškai. Jų viduryje 

Juodoji pelkė. 

Respublikinės reikšmės istorijos paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros paminklų 

sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 20. — Tekste: Rašytojos Lazdynų Pelėdos tėviškė — sodyba 

Paragių kaime. 

8

Strakšys A. Paragiuose // Vienybė. — 1974. — Spal. 26. — Tekste: Vilniaus dailės darbų 

kombinato architekto Donato Daukšos Lazdynų Pelėdos sodybos restauravimo projektas. Dirbo 

Klaipėdos dailės kombinatas. Ekspozicijos autoriai — Telšių muziejaus darbuotojai Antanas 

Ramonas ir Vytas Valatka. 

Rozga Leopoldas. Lapkritis Paragiuose // Vienybė. — 1975. — Lapkr. 29. 

Lazdynų Pelėda-Lastauskienė Marija // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 

1980. — T. 6. — P. 396. — Tekste: Gimė 1872 05 15 Šiauliuose, mirė 1957 07 19 Kaune. 

Marija, penkiolikmetė išvykusi iš namų, gyveno Šiauliuose, Varšuvoje, Peterburge, Rygoje; 

dirbo papuošalų dirbtuvėse. Nuo 1908 m. gyveno Vilniuje. Ištekėjo už baltarusio V. Lastauskio. 

Per I pasaulinį karą grįžo į Paragius. Nuo 1938 m. gyveno Kaune. 

Lazdynų Pelėda-Pšibiliauskienė Sofija // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 

1980. — T. 6. — P. 396. — Tekste: 1891—1903 m. gyveno vyro Meškių-Gadoniškių dvare, 

vėliau — Vilniuje, Vievyje, Kaune, Paragiuose. 

300 kultūros paminklų. — Vilnius, 1980. — P. 116—117. — Tekste: Lazdynų Pelėdos 

gimtinė Paragių kaime. Namo nuotrauka. 

Rozga Leopoldas. Skambus širdžių rezonansas: Apybraiža // Vienybė. — 1980. — Kovo 29; 

Bal. 3, 5. — Visas tekstas: 

1. Ilgos kelionės etapas 

1896 metų vasara buvo sausa ir karšta. Rugpjūčio pradžioje laukuose jau rikiavosi gubų eilės, 

ir pavargusiam žmogui reikėdavo laukti iki visai sutems, kad įkvėptų gaivaus ir tyro oro. Gal 

todėl ir Pakalupės stotelėje buvo tuščia. Kai bėgiais nuo Liepojos atpūškavo suodinas pridusęs 

garvežys, tempdamas keletą apytuščių vagonų, perone slampinėjo pulkelis mieguistų vištų ir 

apsunkęs nuo kaitros žandaras. Kadangi tokiu metu paprastai niekas čia neišlipdavo, žandarą 

kiek nustebino vienišas keleivis, išsiritęs su nemaža kuprine iš priekinio vagono. Vidutinio ūgio, 

liesas, su barzdele ir aukštyn sušukuotais tamsiais vešliais plaukais, jis galėjo būti studentas, 

jeigu ne tasai aptrintas ir gerokai apdulkėjęs drabužis. 

Ir vis dėlto tai buvo Peterburgo universiteto antro kurso studentas Povilas Višinskis, tą vasarą 

rinkęs medžiagą antropologinei žemaičių, kaip tautinės grupės, charakteristikai — konkursiniam 

darbui, kuris turėjo pelnyti premiją ir pataisyti šlubuojančius neturtingo studento finansinius 

reikalus. 

Pusantro mėnesio kelionė išvargino ir taip silpnos sveikatos Povilą. Dar žiemą, pusalkanis 

skubėdamas iš paskaitos į paskaitą, kapeiką kitą pragyvenimui užsidirbdamas pamokomis, iki 

išnaktų sėdėdamas prie Žemaitės ar Marijos Pečkauskaitės kūrinėlių, vaikinas pervargo ir pajuto 

pirmuosius ano meto neturtingųjų inteligentų giltinės — džiovos simptomus. Tikėjosi vasarą, 

kvėpuodamas tyru gimtinės oru, keliaudamas po Žemaičių kraštą, pailsėsiąs, jėgas atgausiąs. 

Tačiau išėjo kitaip. Kelionė užsitęsė. Teisybė, pro Užventį, Varnius, Plungę pasiekęs Palangą, čia 

keletą dienų pakvėpavo pušynų aromatu, grožėjosi jūra nuo garsiojo Birutės kalno. Bet štai dabar 

trečia savaitė jis vėl kelyje. Per Salantus, Skuodą, Židikus nusibeldė į patį šiauriausią Žemaitijos 

kraštą, Pikelius. Ir ne šiaip sau keliavo. Kiekviename sustojime ieškojo charakteringų žmonių, 

kiekvienam reikėjo atlikti dešimtis matavimų — ne tik ūgio, pečių, bet ir kaktos aukštį, nosies, 

smakro konfigūraciją užfiksuoti, surašyti dešimtis kitų duomenų. Kuprinėje, rūpestingai 

suvyniotas, pečius vis spaudė pats brangiausias ir retas anais laikais daiktas — fotoaparatas. Tai 

buvo keturkampė medinė dėžė su pritvirtintu juodu audeklu, pastatoma ant trikojo štatyvo. Tasai 

audeklas ir blizganti objektyvo akis gąsdino žmones, todėl ne iš karto pavykdavo prikalbinti, kad 

leistųsi fotografuojami. Ypač moterys. Tačiau prifotografuotų plokštelių susikaupė nemažai. 

Viename miestelyje net septynetą dešimtininkų, prie tvoros išrikiavęs, nufotografavo. Spyrėsi 

seniai, bet Kauno gubernatoriaus pasirašytas leidimas tarė lemiamą žodį. 

Duomenų susikaupė jau pakankamai, todėl Povilas sumanė kelionę paspartinti. Pikeliuose 

sėdęs į traukinį, pro lygumoje pabirusius Mažeikius atbildėjo čionai, į Viekšnius. Apie juos 

nemažai buvo girdėjęs iš Šiaulių gimnazijos ir universiteto studijų draugo Vlado Sirutavičiaus 

9

Todėl pėsčias ir patraukė per laukus nutįsusiu keliuku į vakarus, kur matėsi bažnyčių bokštai ir 

vasaros saulėje parimę medžiai. Miestelio gatvės su šiaudastogiais ilgais namais ir smulkiomis 

žydų krautuvėlėmis vedė prie Ventos. Paklaustas praeivis paaiškino, kad daktaras Biržiška 

išvažiavęs pas ligonį, bene į Sedą, tad greit negrįšiąs. Pas rabinus ar popus svečiuotis nenorėjo. 

Tad ir pasuko tiesiai prie upės. Pro Užventį vingiuojanti jo matytoji Venta — siauras, meldais 

užžėlęs upeliukas, o čia — plati, srauni. Malūno tvenkinyje turškėsi pulkas vaikiūkščių. Širdį vėl 

suspaudė skausmas, tarsi upė jį būtų atplukdžiusi iš senojo Užvenčio. Marija... Penkerius metus 

trukusi jų draugystė baigiasi. Protu suvokė, kad ir negalėjo būti kitaip. Jis, skurdžius, ne pora 

dvarininkaitei. Tačiau širdis nenorėjo sutikti su šia negailestinga logika. Atminty skausmingai 

ryškiai atgijo vakarai Pečkauskų šeimoje, pasivaikščiojimai pagiriu vingiuojančiais takeliais, 

įdėmus ir švelnus blizgančių akių žvilgsnis, kai ji laukdavo jo atsiliepimų apie pirmus 

nebrandžius dar savo kūrinėlius. Jauna rašytoja Šatrijos Ragana rinkosi savo lemtį, ir jam belieka 

paguoda, kad tai jis šios dvarininkaitės širdyje įžiebė meilę ir pareigos jausmą Lietuvai, jos 

literatūrai. 

Pailsėjęs ir pasiklausęs kelio, Višinskis pasuko į Pavirvytės dvarą, kuriame žinojo gyvenant 

apsišvietusią Paulavičių šeimą. Kalba ypač mezgėsi su Paulavičių dukterimis Anele ir Sofija, 

kurios ne tik neniekino lietuvių kultūros, bet ir gyvai ja domėjosi, mokėjo net lietuviškų dainų, 

smalsavo Petrapilio naujienų. Nuoširdžiai, kaip tik mokėdamas, uždegančiai pasakojo apie 

paprastą valstietę Žymantienę, rašančią gyvus kaimo vaizdus, apie Užvenčio dvarininkaitę 

Mariją, kuri nesibaimina rašyti lietuviškai. Gal tasai nuoširdumas, iš kiekvieno žodžio sklindanti 

meilė savo kraštui merginų akyse įžiebė tokią pat džiugią nuotaiką, ir tų susitikimo valandų 

įspūdis jau nebeišdils iš jų atminties. Ir atsidūrusi tolimajame Armavire, ir vėliau, jau gyvendama 

Lenkijoje, Anelė ilgėsis tų dar nerūpestingos jaunatvės valandų, klaus Povilą patarimų, kiek 

galėdama materialiai šelps bundantį lietuvių kultūrinį sąjūdį. 

Nors Pavirvytės dvare ir nepavyko atrasti naujos Žemaitės ar Šatrijos Raganos, iškeliavo 

Povilas pralinksmėjęs. Taip, ne veltui jo čionai užsukta. 

Arkliais pavėžėtas iki Papilės, P. Višinskis ir čia užtruko. Bene „Varpo” žurnale buvo skaitęs 

gydytojo R. Šliūpo niūroką kelionės į Papilę aprašymą, tad įdėmiai žvelgė į tas žemas mažais 

langeliais trobas. Nuskubėjo prie Pašalpos piliakalnio. Čia sutiko senuką Maslovskį, kurio daržas 

rėmėsi į Pašalpos kalną. Senukas porino, kad kadaise Pašalpa buvusi didumo sulig Pilies kalnu, 

kur anapus upės, tik žmonės jį sunaikinę — vežę iš čia žvyrą, kasdavę rūsius bulvėms per žiemą 

laikyti. Paskui nužingsniavo ant didžiojo piliakalnio, išmatavo jį žingsniais. Po penketo metų 

lenkų enciklopedijos redaktoriui ir mokslininkui L. Kšivickiui tvirtins, kad tai — aukščiausias 

dirbtinis kalnas žemaičiuose. Nufotografavęs piliakalnius ir gerokai papildęs užrašus, 

pasigrožėjęs srauniąja Venta, susimąstė. 

„Juk visai netoli nuo čia Paragiai”, — dingtelėjo mintis. Prisiminė Šiaulių gimnazijoje 

girdėtus Gustavo Ivanauskio pasakojimus apie savo keistuolį tėvą, kuris, užuot ūkį tvarkęs, 

paveikslus paišo ir į laikraščius rašinėja, apie seseris Mariją ir Sofiją. Bene iš netolimo 

Ivanauskių kaimyno Sirutavičiaus bus girdėjęs, kad Sofija įkritusi į vargą, nors linkstanti prie 

„litvomanų”. 

2. Po trejeto metų 

Tarp daugybės darbų ir vargų praėjo treji metai. Vėl rugpjūtis. Dulkėtu vieškeliu nuo Tryškių 

smagiai darda pora arklių kinkytas vežimas. Jame, netrūkdami kalbos ir gyvai dairydamiesi į 

žalius Virvytės klonius, važiuoja keturiese. Vyriausia — jau 38-erių sulaukusi Gabrielė 

Petkevičaitė-Bitė, energinga, visada racionaliai mąstanti moteris. Jos priešingybė Jadvyga 

Juškytė — smagi, savo juoku užkrečianti visą draugiją mergina. Ir du vyrai — būsimasis garsus 

Žagarės ir kitų miestelių akių gydytojas, vėliau — Kauno universiteto rektorius, o dabar — Tartu 

universiteto studentas Petras Avižonis ir taip pat 24 metų Peterburgo universiteto studentas 

Povilas Višinskis. Grįžta iš Palangos, tų metų rugpjūčio 8 d, netoli jūros kranto suvaidinę pirmą 

lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje”, pakeliui aplankę bažnytinės valdžios į nuošaliuosius 

Kulius atitremtą neramųjį J. Tumą. Povilo įkalbėti, visi nutarė aplankyti Lazdynų Pelėdą, 

tebevargstančią atkampiame Meškių-Gadoniškių dvarelyje. 

— Tik pagalvokite, kiek džiaugsmo suteiksime Sofijai, — įtikinėjo bendrakeleivius Povilas. 

— Tik, šiukštu, nekritikuokit, nepriekaištaukit, kad ir nepatiktų kas... 

10

O pats mintimis jau buvo po senosiomis liepomis, jau gyveno būsimo susitikimo džiaugsmu. 

Net Jaltoje besigydydamas, per V. Sirutavičių gaudavo ir taisė jos apsakymėlius „Našlaitė”, 

„Tinginys”, siuntė juos į Dorpatą Avižoniui. Laiškuose džiaugėsi jos bręstančiu talentu, jos 

sugebėjimu megzti intrigą, jausmingai, ne taip, kaip Žemaitė, pasakoti apie žmones, dvaro ir 

kaimo prieštaravimus. Tegul dabar visi susipažins su būsima rašytoja! 

Ar bereikia sakyti, kiek džiaugsmo Sofijai suteikė kieman įdardėjęs vežimas! Išpuolė pro 

duris kaip stovėjusi — ilgu valstietišku sijonu ir siuvinėta lino palaidine, ant galvos susuktomis 

kasomis. O kaipgi, žinanti ir Bitę, ir apie Avižonį girdėjusi, spaudė rankas, aikčiojo, o išvargę 

akys vis ieškojo „mielo brolelio” — Povilo. Ach, dar labiau įkritę skruostai, tik akys karštligiškai 

žiba. Prakeikta liga nepaleidžia savo aukos. 

Vis prašė atleisti, kad nemokanti poniškai, siūlė vaišintis, kuo buvo turtinga. Gal kad iš 

džiaugsmo kalbėjo greit ir dar žemaitiškai, svečiai nevienodai reagavo. Bitei visuomet buvo 

svetima egzaltacija, nebuvo pratusi prie atvirų prisipažinimų ir Juškytė — visi jie tebebuvo jauni, 

bet vargo pakankamai patyrę. Gal dėl to, kad neaimanuodavo, nesiskųsdavo, kad ne apie save, o 

apie kitus pirmiausia galvodavo, spėjo kiekvienas tiek daug, dar jauni būdami, nuveikti? O čia 

šeimininkė lyg tyčia vertė vis juodąsias savo niūraus gyvenimo puses. 

Bet netrukus visi apsiprato su permainingu Sofijos būdu, pastebėjo, kad pro aimana 

pratrūkstančios kančios ją netrunka užlieti džiugesys, pasitikėjimas savo jėgomis. Lengva buvo 

pastebėti, kad po sentimentalumo, neslepiamos depresijos lukštu slypi didžiulis darbštumas ir 

kantrybė, begalinis šios moters pasiaukojimas. O kai iki vėlumos gonkelėse klausėsi jos naujų 

kūrinėlių, visi vienu balsu džiaugėsi — ir santūrioji Bitė, ir Avižonis, ir Juškytė. O jau Povilas — 

labiausiai. Na, ar nebuvęs jis teisus? Juk sakė, kad rašys Sofija! Ir rašo! 

Ir rašys! Mintyse dvarelio šeimininkė jau pynė naujus siužetus, nauji, dešimtis kartų 

gyvenime matyti būsimų apysakų herojai rikiavosi vaizduotėje. Rodos, užmiršo Sofija savo 

negandas, tapo vėl judri, šneki, lyg dvidešimtmetė lakstė šen ir ten, godžiai klausinėjo kultūrinio 

gyvenimo naujienų. 

Ir tik svečiams nuėjus poilsio, likus vienu du su Povilu, skubėjo moteriškė pasiguosti. Baigiąs 

pragerti dvarelį vyras taikąs į Ameriką, viskas, kaip ir anksčiau, ant jos pečių — ir gyvuliai, ir 

vaikai, ir taip ilgu laukti geresnės, šviesesnės dienos. Marija, jos sesuo, tebevargstanti Varšuvoje, 

ir ten kova už būvį, kova dėl duonos kąsnio. Juk tėviškėje — vien vargas. 

Povilas džiaugėsi besiskleidžiančiu rašytojos talentu. Nesvarbu, kad kartais prasiveržia 

rašiniuose jos būdas ar sunkaus gyvenimo išspausta ašara, užtat kokie tikroviški, ne išgalvoti 

vaizdai, kaip atvirai parodomos dvaro daromos skriaudos, kaip jaučiamas troškimas laimės ir 

šviesos paprastam, engiamam žmogui! 

Paryčiu vėl nenutrūko kalbos. Vienas per kitą svečiai pasakojo apie pernykštę kelionę pas 

Kudirką, apie Juškytės partrauktą iš Kazanės kalbininką Jaunių, apie nepaprastai pasisekusį 

spektaklį Palangoje. Priekyje net Tiškevičiai ir plungiškis grafas Oginskis sėdėję. Bet dauguma 

— paprasti žmonės. Surinkę apie 100 rublių, kuriuos paskyrę mirtimi besivaduojančiam 

Kudirkai. Sutarę su Palangos daktaru Vaineikiu kitąmet tokį spektaklį surengti Liepojoje. Gaila, 

kad Žemaitės nebuvę. Būtų galėjusi daug pasimokyti. 

— Beje, o kodėl Žemaitei neatvažiavus į Meškius? — vėl Povilas užsisvajoja. — Sofijai 

sunkiau, ją ūkė prirakinusi laiko, o Žemaitė nežiūri darbų, vaikams paliko, tegu žinosi. Kaip būtų 

gerai, kiek abi viena iš kitos pasimokytų. Juk abi taip realistiškai rašo, bet kiekviena savaip, ir 

pati Sofija iš Sirutavičiaus daug apie Žemaitę girdėjusi. 

Ir vėl grįžo prie konkrečių reikalų — kaip nuošaliai gyvenančią Sofiją įtraukti į vis 

aktyvėjančios literatūrinės veiklos verpetą, kokiais keliais jai siųsti spaudą, ir tegul tik rašanti, o 

Povilas jos jau nebeišleis iš akiračio, padės! 

Paliko iš Tilžės parsivežtų knygelių ir, atsisveikinę prie vieškelio, pasuko visi keturi Papilėn. 

Čia parymojo prie Daukanto kapo ir traukiniu išskubėjo į Šiaulius. Visų laukė nauji darbai. 

3. „Tik nelinkėsiu ramybės...” 

Povilas Višinskis savo žodį ištesėjo. Nors ir persikrovęs darbais, nors ir rūpindamasis 

kasdieninės duonos kąsniu, jis visuomet rasdavo laiko perskaityti ir pataisyti Lazdynų Pelėdos 

„naujienėles”, rūpindavosi, kad tie jo pataisyti apsakymai ir apysakaitės išvystų šviesą „Varpe” 

ar kituose to meto lietuviškuose laikraščiuose. Jų susirašinėjimas nenutrūko iki pat ankstyvos 

11

Povilo mirties. Laiške Sofijai jis pasakojo apie 1900-aisiais gerai pavykusį lietuvišką spektaklį 

Liepojoje, į kurį net iš Skuodo, Palangos, Viekšnių buvę atvažiavusių. Lazdynų Pelėda tuomet 

rinko medžiagą didesniam kūriniui apie Tadą Blindą, tarėsi su savo jaunesniu, bet neginčijamą 

autoritetą pelniusiu „broleliu Povilu”, nors šio darbo neužbaigė (Lazdynų Pelėdos medžiagą 

panaudojo Žemkalnis savo žinomoje pjesėje). Rašytoja laiškuose Povilui ieškojo paguodos ir 

atramos savo niūrioje vienatvėje. 

„Žemiška laimė nežadėta man buvo, nutekėjau dėl idėjos: — norėjau pataisyti nupuolusį 

žmogų — ir mačiau, kad iš trobelės savo lengviau man bus prisiartinti prie prasčiokų, kurie 

dvaro iš tolo bijo, (...) išsižadėjau visų ženklų bajorystės ir esmi tarp mužikų tuomi, kuomi 

norėjau būti. Skalbė liežuviais mane gerai ir tebeskalbia dar”, — skundėsi rašytoja, kad jos 

nesupranta ir tie, kuriems ji taip artima jaučiasi. „Vienintelis jausmas, kuris suriša mane su jumis, 

tai meilė vienos motinos mūsų Tėvynės, — tas tik degs širdyj mano ir neužges, kol neužmigsiu 

ant amžių”, — atsidūsta kitame laiške Sofija. 

Paskui rašytoja vėl guosis: 

„...kaip pakyrėjo man vesti tą prakeiktą ūkę, kad nuo manęs prigulėtų, verčiau juodos duonos 

šmotelį suėdusiai kentėti, ne ko visus tuos reikalus ūkės rūpinti — ateina vakaras, žmogus nė 

galvos beturi prie rašymo, nė spėkos. Viskas paliko kame? ir kam nauda iš to? ar, mums mirus, 

paliks kad ir atmintis to darbo? Stumiu dieną po dienos, vakarais su atspręstu revolveriu 

apvaikščioju pastovius.” 

Povilas Višinskis įtaigiai, kaip tik mokėdamas, guodžia pavargusią moterį, linkėdamas visko 

— ir jėgų, ir sveikatos, tik nelinkėdamas ramybės, kurią ir vienas, ir antras suprato kaip dvasios 

sustingimą. „Jausmas tai ženklas gyvasties, numiręs tik jausti negali ir ramus yra”, — sutinka su 

jo nuomone Lazdynų Pelėda. Nėra išlikusių Povilo Višinskio laiškų Sofijai Pšibiliauskienei, 

išlikę tik jos rašytieji. Tačiau ir iš jų labai įspūdingai jaučiamas tasai subtilus dviejų širdžių 

rezonansas, įkvėpdavęs jėgų, šaukęs naujiems darbams. Sofija kai kuriuose laiškuose (vėliau ir 

savo autobiografijoje) prisipažins, kokį šviesų, lemiamą pėdsaką Povilas Višinskis paliko jos 

gyvenime. Viename savo laiškų, sentimentalios nuotaikos apimta, ji klausia: „Ar atmeni šitą 

pirmą vakarą, kada atėjote pas mumis, kada skaitėte vieną iš mano veikalų lenkiškai rašytų, 

vienok ne lenkiškoj dvasioj? Aš minėjau šitą vakarą ir tą pirmąją naktį pabudimo savo ir 

nustojimo ramybės...” 

Tačiau iš kur moteriai nykiame užkampyje, kaimynų šlėktelių šmeižiamai, tiek jėgų? Dar 

ligos! 1902 metais, persirgusi smegenų uždegimu ir apimta slogios depresijos, bando 

nusinuodyti, tačiau nesėkmingai. Vėl reikia vargti, kaip purvas klampi kasdienybė vėl sunkia 

jėgas ir nervus. 

Ir dar vienas išsivadavimo pavasaris. Povilo įtakoje 1903 metais Sofija ryžtasi skirtis su 

nemylimu vyru, išvažiuoti iš Meškių-Gadoniškių į Vilnių ar toliau — Šveicarijon. Vėl iš po 

rašytojos plunksnos liejasi jaudinančios eilutės — apsakymai, apysakos, vaizdeliai „Klajūnas”, 

„Davatka”, „Burtininkė” ir daugelis kitų. Dar bręsta rašytojos talentas, formuojasi stilius, rašto 

kultūra. Viskas praeina pro Povilo akis, nors jam darbų — iki kaklo. Pirmasis legalus lietuvių 

laikraštis „Vilniaus žinios”, bręstanti 1905 metų revoliucija, pasiruošimas lietuvių suvažiavimui 

Vilniuje. Ir dėmesys rašytojams. Jovaras... Žemaitė... Bitė... Naujos Šatrijos Raganos apysakos... 

Lazdynų Pelėdos kūriniai. Iš kur tiek jėgų ir energijos tam trisdešimtmečiui Višinskiui? Iš kokių 

užburtų šaltinių jis geria stebuklingo vandens? 

„Pavydžiu Tau, Broleli, kad gali dar svajoti ir idealizuoti, kas matosi Tavo darbuose, 

pavydžiu...” Tai žodžiai iš Sofijos laiško Višinskiui, rašyto 1906 metų sausio mėnesį. Paskutinio 

laiško. 

Tų pat metų balandžio 8 d. rytą Berlyne nustojo plakusi Povilo Višinskio širdis. Nė 31-erių 

neturėjo, kai daug metų trukusi kova su džiova buvo pralaimėta. 

Meniškai stipriausius savo kūrinius Sofija Pšibiliauskienė dar parašys, nors ir jai dar teks 

pergyventi daug vargo, paniekos, įžeidimų. Bet Višinskio šaukiantį, neleidžiantį nurimti balsą ji 

girdės iki pat savo mirties. 

Daug šviesių asmenybių yra mūsų kultūros istorijoje. Bet Povilas Višinskis — vienas. Tarsi 

meteoras anksti perdegęs, mūsų kultūrai jis įžiebė daug šviesių žvaigždžių, nes turėjo žodžiu 

nenusakomą galią pajusti talentą, kuris lyg riešuto gemalas dar bręsta, ir įsakmiai pašaukti jį į tą 

12

nuostabų, paslaptingą pasaulį, kuris vadinasi kūryba. Matyt, Višinskio žinota, kad to pasaulio 

negali užgožti buities rūpesčiai ir skurdas, nelaimės ir kančia, nes kančia yra ir pati kūryba. Jį 

gali nustelbti tik dvasios ramybė, sotus snaudulys, iš kurio jis kiekvieną sutiktą žadino. 

Mums reikia žinoti, kad šio nepaprasto pasiaukojimo žmogaus gyvenimo orbita neaplenkė ir 

Akmenės žemės. 

Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. — Vilnius, 1981. — P. 109—113. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius: Mintis, 1983. — 48 p.: iliustruota: 

Fotografijos Vlado Uznevičiaus. — Tekste: 

LAZDYNŲ PELĖDOS TAKAIS 

Tarp mūsų kultūros istorijai brangių žmonių, kurių gyvenimas susijęs su Akmenės rajonu, 

buvo ir Lazdynų Pelėda. Rašytojos memorialinis muziejus nuo 1966 metų veikia Paragiuose. Iš 

Viekšnių į Paragius įdomiau keliauti kairiuoju Ventos krantu, vieškeliais, nuvingiuojančiais pagal 

jos intaką Virvyčią. Netrukus už Svirkančių vieškelis išsišakoja, dešinioji jo atšaka veda į 

Tryškius per Degimus, kairioji — per Kairiškius. 

Pakeliui į Degimus iš tolo matyti Kapėnų gyvenvietė — Tučių tarybinio ūkio centras. Ant 

Virvyčios kranto stovėjusiame Kapėnų dvare iš Papilės lankydavęsis S. Daukantas. 

Stabtelkime Degimų miškelyje, kairėje šio vieškelio pusėje. 1942 m. rugpjūčio mėnesį šiose 

apylinkėse susibūrė „Raudonųjų žemaičių” partizanų būrys, kurio branduolį sudarė grupė iš 

nelaisvės pabėgusių Tarybinės Armijos karininkų ir vietiniai tarybiniai aktyvistai. Keršydami už 

pagalbą partizanams, okupantai ir uolūs jų talkininkai buržuaziniai nacionalistai 1943 m. gegužės 

19 d. apsupo Degimų kaimą, tardė ir kankino jo gyventojus, o čia, miškelyje, kur dabar 

paminklinis obeliskas, budeliai sušaudė nekaltus Degimų ir Savarinos kaimų gyventojus Joną ir 

Kostą Pozdniakovus, Teklę Pozdniakovienę, Nikolajų Chriščenovičių, Juozą Belaną, Nikolajų 

Svistūną ir Aleksą Vaitiškevičių. 

Pasukę keliu per Kairiškius, nuo Virvyčios taip pat nenutolsime. Kairiškių gyvenvietė — to 

paties pavadinimo ūkio ir apylinkės centras, menantis atkaklias pogrindininkų kovas buržuazinės 

santvarkos metais. Apsukrus dvarininkas V. Sirutavičius čia buvo įsirengęs kartono fabrikėlį, 

kuriame dirbo apie 40 žmonių. 1930 metais jame įsikūrė pogrindinė komunistinė kuopelė, 

vadovaujama M. Bogdelio. Į kuopelę susibūrė ir komjaunuoliai. 1932—1934 m. Kairiškiuose, 

LKP parajonio centre, veikė pogrindinė spaustuvė, kurioje išleisti atsišaukimai buvo platinami 

Viekšniuose, Akmenėje ir kitose vietovėse. 1932 m., pažymint Spalio šventes, čia buvo iškeltos 

trys raudonosios vėliavos. 

1940 m. Kairiškiuose buvo įsteigtas tarybinis ūkis. Dabar jis ekonomiškai stiprus, jam 

suteiktas aukštos žemdirbystės kultūros ūkio vardas. 

Gražiai iš abiejų pusių medžiais apsodintas vieškelis veda į Tryškius, esančius jau Telšių 

rajone. Nuo šio vieškelio Balsių kaime kairėn atsišakoja kelias į Papilę. Apie kilometrą juo 

pavažiavus, dešinėje pasimato sena sodyba po aukštais medžiais. Tai Paragiai, rašytojų Sofijos 

Pšibiliauskienės (1867—1926) ir Marijos Lastauskienės (1872—1957), į lietuvių literatūrą 

įėjusių bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, gimtinė. Šiame nuošaliame dvarelyje, dailininko 

Nikodemo Ivanausko šeimoje, 1867 m. gimė Sofija. Kartu augo ir paskui ilgai čia gyveno 

1872 m. Šiauliuose gimusi Marija. Daug sunkių valandų čia pergyveno Sofija. 1896 m. rugpjūty 

ją aplankė jaunas Peterburgo universiteto studentas Povilas Višinskis, jau iki tol lietuvių 

literatūrai suradęs Žemaitę ir Šatrijos Raganą. Jo karštai paraginta, Sofija taip pat vis dažniau 

imasi plunksnos. Marija pirmus savo kūrinėlius paskelbia lenkų spaudoje. Dėl karčios teisybės ir 

antiklerikalinių motyvų jos kūriniuose kaimynų šlėktų nekenčiama ir šmeižiama Sofija skundėsi 

laiškuose P. Višinskiui: „... Ateina vakaras, žmogus nė galvos nebeturi prie rašymo, nė spėkos, 

viskas paliko kame? Ir kam nauda iš to? Ar mums mirus paliks kad ir atmintis to darbo?” Slogi 

mūsų literatūros aušra... Vis dėlto ir šį kartą nugalėjo tikėjimas savo jėgomis ir menu: 

„Išsižadėjau visko: pažinčių senų ir visos praeities (...). Tikėdama, kad (...) būsiu naudinga 

tėvynei”. Čia gimė reikšmingiausi Lazdynų Pelėdos kūriniai „Ir pražuvo kaip sapnas”, „Prie pat 

dvaro”, „Motulė paviliojo”, ryškiai atkuriantys pobaudžiavinio Lietuvos kaimo panoramą. Jų 

herojai — šių apylinkių žmonės. 

13

Gimtajame rašytojų name atidarytas memorialinis muziejus, Telšių kraštotyros muziejaus 

filialas. Jame eksponuojami rašytojų daiktai, knygos, retos nuotraukos, tėvo tapyti paveikslai. 

Paragių šiandien neaplenkia turistų maršrutai. 

Atjaunėjo Paragiai // Vienybė. — 1988. — Rugs. 17. 

Lazdynų Pelėda-Marija Lastauskienė. Praeities šmėklos // Vienybė. — 1989. — Kovo 18, 

21, 28 ir tęsiniai. — Tekste: Ištrauka iš M. Lastauskienės-Lazdynų Pelėdos autobiografinio 

romano. „Pristatyti šio kūrinio ištrauką paprašėme rašytojos anūką Rimantą Matulį. 

„Šio romano situacija yra kiek komplikuota, nes didelę jo dalį dar rašytojai M. Lastauskienei 

gyvai esant, parašė jos duktė Stasė Matulienė. Įteikiant leidyklai mašinraštį, [...] ji pažymėjo 

savo įterptas vietas. [...]. Skelbiant [...] ištrauką iš „Praeities šmėklų”, manau, tikslinga atkurti 

tikruosius romano herojų vardus. [...]. Romane minimas aktyvus 1863 metų sukilimo dalyvis 

Prušinskas yra Lazdynų Pelėdos tėvo Nikodemo Ivanausko uošvis Pečkevičius, o pats 

Nikodemas, garsus Žemaitijos bažnytinių paveikslų tapytojas, pavadintas Erazmu. Karolina yra 

tikras Lazdynų Pelėdų motinos vardas, o Pagyžių dvaras — rašytojų tėviškė Paragiai. Dvaro 

šeimininkai Ivanauskai pavadinti Janauskais. Visi kiti romano herojai taip pat tikri asmenys, taip 

savo dukteriai Stasei pasakojusi Lazdynų Pelėda-Marija Lastauskienė. Tačiau kitų herojų 

tikrąsias pavardes ir vardus dar nepavyko išaiškinti. O gal ir nebepavyks? [...]. Lietuvos 

respublikinėje M. Mažvydo bibliotekoje yra išlikusi Nikodemo Ivanausko kalba, pasakyta XX 

amžiaus pradžioje Valstybės Dūmoje. [...]. Taip pat tikra yra istorija apie žuvusį sodietį iš Paragių 

kaimo. Stasė Matulienė pasakojo, kad jų šeimoje dažnai buvo apie tai kalbama, ir šio sodiečio 

mirtis prisidėjusi, kad Nikodemas Ivanauskas gerokai nusivylė 1863 metų sukilimu. [...]. Ši 

romano ištrauka — pirma jo publikacija spaudoje.” 

Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” laikraščio redakcija, 

1992. — 48 p. — Tekste: 

Netoliese, kairėje vieškelio pusėje, matyti Paragiai — dvarelis arba, kaip čia mėgta vadinti, 

palivarkas, gobiamas seno parko. Tai rašytojų Ivanauskaičių — Sofijos Pšibiliauskienės ir 

Marijos Lastauskienės — tėviškė. Abi seserys savo kūrinius pasirašinėjo tuo pačiu Lazdynų 

Pelėdos slapyvardžiu. Rašytojų tėvas Nikodemas Ivanauskas nebuvo sumanus ūkininkas, tačiau 

išsilavinęs ir neabejotinai talentingas žmogus, baigęs tapybos studiją Lenkijoje, mėgo tapyti, 

lenkiškiems laikraščiams siuntinėjo savo eilėraščius, sueiliuotas balades, susirašinėjo su 

žinomais to meto lenkų literatais. Sofija 1867 m. gimė Paragiuose. Čia augo ir dažnai viešėdavo 

Šiauliuose gimusi jos sesuo Marija. Sofijai Pšibiliauskienei sunkus čia buvo gyvenimas, jautri ir 

subtili rašytoja nepritapo lenkais besidedančių kaimynų dvarininkų bendrijoje, nesėkmingai 

susiklostė jos šeimyninis gyvenimas. 1896 m. vasarą Paragiuose ją aplankė Peterburgo 

universiteto studentas Povilas Višinskis, iki tol jau atradęs lietuvių literatūrai Žemaitę bei Šatrijos 

Raganą. Jo paraginta, Sofija taip pat ėmėsi plunksnos. Paragiuose parašyti jos geriausi kūriniai 

— apysakos ir apsakymai „Ir pražuvo kaip sapnas”, „Motulė paviliojo”, „Prie pat dvaro”, čia 

buvusių 1905 m įvykių paveikta, ji parašė savo apysaką „Klaida”. Marija Lastauskienė kūrybinės 

veiklos pradžioje rašė lenkiškai ir savo kūrinėlius skelbė lenkiškoje spaudoje, tačiau ir jos 

kūryboje, ypač paskutiniame romane „Praeities šmėklos”, galima atsekti šių apylinkių vaizdus. 

S. Pšibiliauskienė mirė 1926 m. ir palaidota netolimo Tryškių miestelio kapinėse, o 

M. Lastauskienė mirė 1957 m. Kaune. Paragių sodyba pastaraisiais dešimtmečiais restauruota, 

joje įkurta Lazdynu Pelėdos memorialinė ekspozicija. Parke išlikę rašytojų praminti takeliai, 

akmuo, ant kurio mėgdavusi ilsėtis Sofija. 

Žemaitija. — Klaipėda, 1992. — P. 60, 83. 

Rozga Leopoldas. „Klaida” — ne klaida: [Lazdynų Pelėda-Pšibiliauskienė Sofija] // Vienybė. 

— 1992. — Rugs. 5. 

14

Petkus A. Paminėjo Lazdynų Pelėdą // Vienybė. — 1992. — Rugs. 30. — Tekste: Renginys 

Paragiuose. Kalbėjo L. Rozga, R. Matulis, V. Martinkus, P. Tupikas, B. Kerys, J. Lasauskas. 

Skaitovės, Ventos etnografinis ansamblis. 

Savaitės kaleidoskopas: Šimtmetis! // Vienybė. — 1995. — Vas. 1. — Tekste: 1899 08 20 

suvaidinę Palangoje pirmą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje”, grįždami į Šiaulius 

(P. Višinskis, G. Petkevičaitė-Bitė, P. Avižonis ir kiti), užsuko į Meškių-Gadoniškių dvarą pas 

S. Pšibiliauskienę. 

Lazdynų Pelėda [M. Lastauskienė]. Šviesuliai ir šešėliai. Praeities šmėklos: Romanai. — 

Vilnius, 1996. — 396 p. — Tekste: Po romanų — kraštotyrai vertingi Stasės Lastauskaitės- 

Matulienės atsiminimai, V. Daujotytės analizė ir S. Papečkienės pastabos. 

Jonikienė Roma. Nuosavybės teisė apgaubia Lazdynų Pelėdos muziejų // Vienybė. — 1996. 

— Vas. 10. 

Sruogienė Vanda. Pamirštoji pionierė // Vienybė. — 1996. — Liep. 5, 10, 13, 17, 20, 24. — 

Tekste: „Teko man pakartotinai girdėti, kad Bagnickaitė buvusi Lazdynų Pelėdos apysakos 

„Karalaitė Lėlė” prototipu. Sofija ir Marija Ivanauskaitės buvo jau netolimos Santeklių 

kaimynės, o Paulavičių dvare Marija ilgomis valandomis dirbo kaip namų siuvėja. Man rodosi, 

kad tai jos rankomis buvo gražiai išsiuvinėtos mano motinos kraičio paklodės.” 

Jonikienė Roma. „Kaip Dievo kibirkštis”: Fotoreportažas // Vienybė. — 1997. — Liep. 2. — 

Nr. 52: „Jono Brenciaus nuotraukose: Lazdynų Pelėdos kapas; pasakoja D. Veisienė; prie 

rašytojų pamėgto akmeninio stalo”. — Visas tekstas: 

Ištaikiusios progą, Viešosios bibliotekos darbuotojos pagerbė rašytojų, seserų Marijos ir 

Sofijos Ivanauskaičių, pasirašinėjusių Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, gimtadienius. Važiuojantys 

susirinkome prie vaikų bibliotekos — buvome marga publika. Į Paragius „lėkėme” senutėliu, 

moterų meiliai vadinamu „bibliobusu”... Nupjautos žolės ir sudygusių daržų vaizdas lydėjo mus 

visą kelią. Gyvenimas tėviškėje verda. 

Rašytojų gimtinėje žaluma ir erdvė. Apžiūrėjome muziejų. Nuotraukoje (1942 ar 1943 m.) iš 

kūrybinės vakaronės jauna literatė S. Niūniavaitė su rašytojais Butkų Juze ir M. Lastauskiene. 

Pokalbiui ir rašytojų paminėjimui susėdome kas kur — vieni gonkeliuose, kur, anot 

S. Niūniavaitės, mėgo ilsėtis Ivanauskų šeima, kiti žolyne priešais namą. Bibliotekininkė 

metodininkė A. Liubinavičiūtė paskaitė keletą prisiminimų epizodų iš rašytojų šeimyninio 

gyvenimo. Ir pasiūlė jausmais suvokti čia tvyrančią elegišką nuotaiką, nes seserų kūrybinis 

kelias buvęs duobėtas. Bėgęs tarytum atskirai nuo šeimyninės laimės ir meilės. 

Mokytoja D. Veisienė iš Papilės, pasakodama apie garsią giminę iš Paragių, priminė šaknis — 

rašytojų tėvą N. Ivanauską. Išsilavinęs, gabus, Vokietijoje mokslus baigęs dailininkas, didelis 

romantikas. Žmogus, puoselėjęs idėją atstatyti tėviškę, dešimt metų gyveno Šiauliuose ir 

remontavo, perstatė Paragių dvarą. Svajojo apie tvenkinį kuriame būtų galima irstytis valtimi, 

vidury sala, o pakrantės apželdintos rožių krūmais... Paragių dvaras fatališkas talentingai 

giminei, čia buvo svajojama, kuriama ir nusiviliama. Šiems išskirtiniams menininkams nebuvo 

lengva kaime — apkalbos, pikti kaimynų žvilgsniai, kaimas nepriima kitokių į savo terpę. 

D. Veisienė pati domisi Lazdynų Pelėdos gimine ir pateikė labai įdomių pamąstymų, faktų. 

Kraštotyrininkams visa tai — neišarti dirvonai. 

Režisierė S. Niūniavaitė rašytojų gimtas vietas prisiminė iš vaikystės. Netoliese nuo Paragių 

dvaro gyveno jos teta, tad lakstydavo aplinkui ir iš toli matydavo šią šeimą. „Svajojau 

susipažinti. Ir svajonė išsipildė viename kūrybiniame vakarėlyje, galėjau pabučiuoti 

M. Lastauskienei ranką”, — pasakojo S. Niūniavaitė. Prisiminė režisierė ir seniai girdėtas kalbas, 

kaip rašytojos pasirinko slapyvardį. Jos mėgdavo vakarais paupiu klaidžioti, tad kaimiečiai 

praminė pelėdomis. Sužinojusios pravardę, ne tik nesupyko, bet pritaikė literatūros pseudonimu. 

Šeimos tragediją akcentavo ir S. Niūniavaitė, sakydama, kad šalia genialumo buvo alkoholizmas, 

pamišimo ligos. Vyriškoji giminės pusė gerdavo. Režisierė mano, kad prabilus apie žmogų, 

nereikia iškelti vien gerąsias puses, reikia apie viską pasakyti teisybę. Šių dvarininkų 

15

nepraktiškumas glumino kaimynus: rašytojų šeimos nei sėjo, nei pjovė, nei kreipė į tuos darbus 

dėmesio. Jos rašė, svajojo, vėl rašė, vis siekė kažko nepasiekiamo. Būdavo taip, kad maisto 

atveždavo kaimynuose gyvenę dvarininkai. Dosnumas Ivanauskų dvare taip pat buvo didelis. 

Ateis koks varganas žmogelis, pasiskųs, kad sunku — atiduoda rašytojų tėvas keletą hektarų 

žemės... Deja, geradarystes žmonės greitai pamiršta. 

Pasišnekėjimas, prisiminimai rašytojų tėviškėje paliko įspūdį naujumu, negirdėtais ir 

neskaitytais įvykių traktavimais. Tiek bibliotekininkų, tiek Kultūros skyriaus vedėjo R. Rimkaus 

nuomone, čia, Paragiuose, su minimaliomis finansinėmis sąnaudomis, būtų galima rengti 

įspūdingus literatūrinius skaitymus. Žmonės atsigautų gamtoje, išgirstų įdomių detalių iš rašytojų 

gyvenimo. Būtų galima pavaišinti namine duona, medumi, pienu. Sueitų visi kaip viena šeima. 

Iš Paragių muziejaus nuvažiavome į Tryškių kapines ir prie Lazdynų Pelėdos — Sofijos 

Pšibiliauskienės kapo padėjome gėlių, moterys uždegė žvakučių. Bibliotekininkas B. Kerys buvo 

susitikęs su rašytojų giminaičiu, kuris nupasakojo, kur palaidota Ivanauskų šeima. Kitose 

kapinaitėse B. Kerys surado kapavietę. Kraštotyra besidomintis Bronius užpildys dar vieną 

praeities puslapį. 

Idėjų radosi puikių. Gal kada ir malonūs skaitytojai, susėdę Paragių dvaro gonkeliuose, 

suklusę klausysis pasakojimų apie talentingą ir fatališkos lemties giminę. Gražiai pasakė 

D. Veisienė, kad žmogus į žemę ateina laisvei ir meilei, kaip Dievo kibirkštis. O sutinka 

pasipriešinimą, kovoja už būvį — tai ir yra gyvenimas. 

Valantis Ignas. Paskutiniais šviesuolių takais // Vienybė. — 2000. — Spal. 10: Juozo 

Šalvaičio nuotraukose: kairėje — Šiaudinės bažnytėlė ypač graži rudens nuauksintų medžių 

fone; (nuotraukoje greta) — S. Daukanto globėjo, kunigo Igno Vaišvilos kapas Ubiškės 

bažnyčios šventoriuje; (apačioje) — šis kapas, priglaudęs Lazdynų Pelėdos senelius. — Tekste: 

Iš Paragių pasukome į vienos iš seserų rašytojų — Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės 

amžinojo poilsio vietą, Tryškius. Sutikome malonių žmonių, tad nereikėjo klaidžioti, palydėjo 

tiesiai prie rašytojos kapo. Netikėtai sutikta Tryškių vidurinės mokyklos mokytoja Elena 

Ustrauskienė mus nusivedė į dar senesnes greta esančias kapines ir parodė jos prižiūrimą 

kauburėlį. Užrašas ant kryžiaus skelbia, jog čia 1850 metais palaidotas Ksaveras Iwanowski su 

žmona, seserų rašytojų seneliai. Mokytoja daug ir su meile papasakojo apie šios garbingos 

giminės gyvenimą. Rašytojų tėvas prieš mirdamas prašęs jį palaidoti nedažytame karste. 

Rozga Leopoldas. Darganų sonetai Paragiams: Mūsų kaimų biografijos // Vienybė. — 2001. 

— Spal. 16: ir nuotraukos. — Visas tekstas: 

Visais metų laikais gražu ir jauku Paragių sodyboje, tačiau rudenį, jei darganas praskaidrina 

senatviška blausi saulė, čia ypač aiškiai juntama dviejų seserų — rašytojų Sofijos 

Pšibiliauskienės ir Marijos Lastauskienės — kūrybos ir pasaulėjautos aura. Įsiklausyk, kaip ošia 

seni klevai, jausdami artėjantį tamsų vakarą, ir nejučia persiimsi ta rudeniška liūdesio nuotaika, 

kuri dvelkia iš kiekvieno Lazdynų Pelėdos kūrinio. Vargu ar galėjo būti kitaip, nes sakoma, kad 

literatūra, apskritai — menas yra gyvenimo, objektyvios tikrovės subjektyvus atspindys. Iš kur 

galėjo spinduliuoti džiaugsmas, kuomet Paragių gyventojus dienų dienas lydėjo vien netektys, 

nesėkmės, vilčių laidotuvės... 

Čia, Paragiuose, 1867 m. rugsėjo gale gimė Sofija Ivanauskaitė, čia augo Šiauliuose 1872 m. 

vasarą gimusi jos sesuo Marija — svajotojos, romantikės, ne purvabridžiai paukščiai, pačios 

nesusivokiančios savo troškimuose. Tėvo, talentingo dailininko ir literato, pramokytos rašto, jos 

visam gyvenimui įsimins tą gyvenimą tarp miškų pasimetusiame dvarelyje, ilgus juodus vakarus, 

klampius, po lietaus neišbrendamus kelius; miškelį, kurio pakraštyje stūksojo du nuo senatvės 

palinkę kryžiai — neva ten 1863 metų sukilėliai buvę palaidoti. 

Sofija ištekėjo už gerokai už save vyresnio, Rusijos kariuomenėje atitarnavusio Rapolo 

Pšibiliausko į gretimą Meškių dvarelį su 50 hektarų žemės. Susilaukė sūnaus Stasio ir dukters 

Emilijos, savo didžiojo džiaugsmo, kuriai buvo lemta išgyventi tik 16 metų. Nenusisekus 

gyvenimui, išsiskyrė, buvo kaimo liežuviais plakama, vyras išvažiavo į Ameriką laimės ieškoti ir 

ten mirė ar žuvo. Ūkelį perėmęs sūnus po motinos mirties pasiduos dar toliau — į Argentiną. 

16

Marija pateko į Varšuvą, pas motinos seserį Jadvygą. Bevaikė šeima dukterėčios nepamilo, 

laikė laukinuke iš gūdžios Žemaitijos, įdarbino paprasta darbininke papuošalų dirbtuvėje. Paskui 

bus didelis ir svetimas Petrogradas. Ten susipažino su dešimčia metų jaunesniu baltarusiu 

Vaclovu Lastovskiu, negaudavusiu paramos iš turtingų tėvų. Ištekėjo, susilaukė dviejų dukterų, 

bet šeima irgi iširo. 

Artėjant I Pasauliniam karui, Marija sugrįžo į Paragius — slaugyti tuberkulioze pasiligojusios 

motinos. Karo nepritekliai parvijo ir Sofiją. Vokiečių kariškių siautėjimai, jiems pasitraukus — 

bermontininkų plėšikavimai. Abi seserys tuomet daug rašė, dažniausiai vakarais, nes dieną 

reikėjo slaugyti motiną, Sofija triūsdavo darže, sodindavo gėles, vakarais visus namiškius 

apmegzdavo kojinėmis ir pirštinėmis. 1918 metais mirė motina ir rašytojų brolis Gustavas, 

gyvenęs Viekšniuose. Pasiligojusi 1926 metų pavasarį mirė Sofija, gruodžio mėnesį, po karinio 

perversmo, Lastauskienės žentą Pijų Glovacką nuteisė mirties bausme. Uošvė parašė malonės 

prašymą, tai sušaudymą pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos. Nors ir išsiskyrę, Lastauskai 

bendravo, persikėlęs į Kauną, Lastauskas buvo emigracinės baltarusių vyriausybės vadovas, prie 

jo namuko plevėsuodavo baltarusių nacionalinė vėliava. Areštavus žentą, nuėjo pas prezidentu 

paskelbtą A. Smetoną prašyti, kad P. Glovacką paleistų. Smetona atsakęs, kad ne jo valioje keisti 

teismo nuosprendžius. Ir P. Glovacko likimas tragiškas — Lietuvoje daug metų kalėjimo, 

išleistas neilgai džiaugėsi laisve ir sovietine okupacija, besitraukdamas į Tarybų Sąjungą, buvo 

rusų kareivių nušautas. 

O Lastauskas, supykęs ant Smetonos, išvažiavo į Minską, prieš išvykdamas paskutinį kartą 

atvažiavo traukiniu iki Papilės ir pasiekė Paragius. Netrukus, kaip ir kiti pabėgėliai iš Lietuvos, 

jis buvo stalininio KGB ištremtas, iš pradžių į Saratovą, paskui — į Šiaurę, ten praradęs sveikatą 

mirė 1942-aisiais. 

O čia, Paragiuose, Marija sargdino tėvą. Senukas patirdavo džiaugsmo, gavęs laišką iš 

Varšuvos — nuo Elizos Ožeškovos arba nuo Marijos Konopnickos, anuomet populiarių Lenkijos 

rašytojų, vasaroti iš Varšuvos atvykdavo senas bičiulis dailininkas Vitoldas Pruškovskis, tuomet 

abu tapydavo Nikodemo Ivanauskio dirbtuvėje — maliarnėje, į kurią iš namo vedė paveikslų 

prikabinėtas dengtas koridorius. Tėvas senatve pasiligojo ir mirė 1938-aisiais ir palaidotas šalia 

tėvo bei žmonos Tryškiuose. Pasak dukters Stasės Matulienės, motinai, Marijai Lastauskienei, 

nereikėjo gedulo drabužių: nuo 1918 metų, kai palaidojo motiną, iki pat savo mirties ji vilkėdavo 

juodus rūbus, tokiais ir žemaičių literatų vakaruose pasirodydavo. 

Ak, kaip toli tie metai ir tas gyvų širdžių plakimas, skausmas, viltys, kūrybos ekstazė... 

Nugyventas dvarelis ilgainiui virto kaimu, kuriame jau 1923 metais užfiksuoti 5 ūkiai su 41 

gyventoju. „Stalino saulę” iš Maskvos atvežę sovietiniai okupantai Paragiuose jau neberado 

dvaro požymių, nebebuvo ko ir dalinti kumečiams. Ir 1959 metais Paragiuose dar buvo 45 

gyventojai, 1970-aisiais jų beliko 14, o paskui — tik sodybą prižiūrintys žmonės saugo buvusio 

dvaro ir kaimo vardą. 1966 metų vasarą čia triukšmingai atidarytas Lazdynų Pelėdos muziejus, 

vėliau pastatai ne kartą remontuoti, nes drėgmė persunkusi, sienojus grybas graužė. Ir dabar 

sodybos pastatai atrodo nelinksmai — klėties stogas apsamanojęs, po vijoklių našta gūžiasi 

gyvenamasis namas su kuklia ekspozicija. Be abejo, čia nepriveši originalų, tačiau bent 

dokumentų kopijomis, nuotraukomis ekspoziciją įmanoma praturtinti. 

Tačiau graudoka nuotaika ne dėl pastatų būklės. Graudoka dėl paties lietuvių literatūros 

klasikių, seserų Ivanauskaičių kūrybos likimo. Kompiuteriais ir greitais automobiliais ginkluoti 

jaunuoliai apskritai nedaug beskaito. Juolab nedaug tikimybės, kad skaitytų graudžias sakmes 

apie tolimus ir tokius nepažįstamus laikus, kai šiuose miškų užgožtuose kraštuose virė sukilimai, 

o žmonės laimės ieškoti skubėjo į didmiesčius, kai gyvenimas kaip mauringas upokšnis tekėjo 

lėtai ir snaudulingai. Klausais aukštų klevų ošimo rudenio vėtroje ir nesuvoki, kam tie jų graudūs 

sonetai — Lazdynų Pelėdos gyvenimui, kūrybai, ar visai mūsų kultūrai, mindžikuojančiai prie 

globalinės civilizacijos vartų? 

Ščiglienė Vaida (Vilniaus dailės akademija). Paragių dvaro savininkas dailininkas 

Nikodemas Erazmas Ivanauskas // Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / [Sudarytojai Vida 

Girininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, Juozas Pabrėža; 

vyriausioji redaktorė Vida Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2006. — D. 2, 3. — 752 p. — 

17

P. 595—622: iliustruota. — [B. Kerio pastaba 2007-09-01: Kad Ivanauskas buvo Erazmas, 

skaitau pirmą kartą. Erazmas buvo toks personažas Lazdynų Pelėdos-Marijos Lastauskienės 

romane „Praeities šmėklos”. P. Višinskis yra rašęs (Višinskis P. Raštai. — Vilnius: Vaga, 1964. 

— 624 p.— P. 93—96), kad Ivanauskas buvo Nikodemas Ernestas]. 

LEBECKIJ VLADISLAV, ANTON 

Tyla A. Iš Lietuvos kilę Tartu universiteto studentai 1802—1918 metais // Lietuvos istorijos 

metraštis: 1981 metai. — Vilnius, 1982. — P. 62—99. — Tekste: P. 72: Gimė Viekšniuose 1888 

09 30, miestietis. Tartu universitete studijavo teisę 1909—1913 metais. 

LENGVENIS ANTANAS, LENGVENIENĖ ANTANINA Uogiškiai. Gudai 

Vilkys A. Savų namų šiluma // Vienybė. — 1988. — Saus. 1. — Tekste: Antanas Lengvenis ir 

šeima. — Visas tekstas: 

Seniau visi kaimai buvo vienas į kitą panašūs. Šiaudais arba malksnomis dengtais stogais, 

dviem galais sienojų arba iš molio drėbtos trobos, žemomis aprūkusiomis lubomis, nes nuo 

atvirų krosnių ir palubėse pakabinamų lempų dūmų viskas įjuosdavo. Kalbame ne apie balanos 

gadynės laikus, kurių jau beveik niekas nebeprisimena, o apie daug vėlesnius, kai po karo 

žmonės pradėjo galvoti, kaip toliau gyventi. Mažai kuo nuo tokių lietuviško kaimo trobų 

tesiskyrė ir Uogiškių kaimo valstiečių gyvenamosios patalpos, kai vienoje iš jų rūsčiųjų karo 

metų pradžioje — 1941-aisiais — Lengvenių šeimoje gimė sūnus, kurį tėvai Antanuku pavadino. 

Paprasti žmonės artojai visame Akmenės valsčiuje savo akimis regėjo griūvantį senąjį 

gyvenimą, kuris jiems, su varžytinėmis ir skolomis turtuoliams, buvo įsiėdęs iki gyvo kaulo. O to 

griūvančiojo vietoje pačios valstiečių rankos tiesėsi kurti naują. Kaip kolūkį prie Akmenės. 

Antanukas tėvų svajonėse turbūt ir turėjo tapti to naujojo gyvenimo kūrėju: šviesios viltys 

užvaldė Lietuvos valstiečių širdis. 

Bet, pasirodė, ne toks jau gerais ženklais paženklintas galėjo būti ir Antano Lengvenio 

gyvenimo kelias, jeigu žmonės būtų tik laukę. Karas, baisus, viską šluojantis, lydėjo berniuko 

vaikystę. Išgelbėjo vaikystę kariai su raudonomis žvaigždutėmis. 

...Sėdi Antanas Lengvenis savo jaukiame name, švara blizgančioje virtuvėje, prie stalo (ką tik 

parėjo iš Gudų melžiamų karvių fermos, kur dirba pašarų vežėju) patogiai įsitaisęs mėgiamoje 

vietoje, pasienyje, kad būtų matomas visas kiemas — tvartas, šulinys, vasaros virtuvė, viskas jo 

paties, žmonos ir augančių vaikų rankomis padaryta, padedant kolūkiui ir valstybei — ir 

apmąstydamas savo šeimos dešimtmečius pasakoja, kuo jie gyveno ir ko išmoko. 

O išmoko paprastos tiesos: laimę galima sukurti tik savomis rankomis. Tai pajuto prieš 

aštuonetą metų su visu Žemaitės kolūkiu, kuriame gyveno ir dirbo, prisijungę prie ekonomiškai 

stipresnio „Raudonosios vėliavos” kolūkio. Bet to gyvenimo pamatus daug anksčiau padėjo. 

— Gudų gyvenvietėje savo namą pradėjome statytis pirmieji — Stasys Borusas, Emilija 

Baniulienė ir mes, — prisimena Antanas Lengvenis. — Kilo visi žmonės iš vienkiemių, nes 

skubino melioratoriai, ir aš iš Uogiškių kaimo parėjau į Gudus. Kartu su to paties kaimo mūsų 

kaimyno Zalepūgos dukra Antanina. Ji man turbūt nuo vaikystės buvo skirta... Kartu pievos 

braidytos, kartu paskui karves lakstyta. Tad nesunku buvo ir laukininkystės brigadoje, ir vienoje 

fermoje darbuojantis, ir namuose vaikus auginant sutarti. 

Visi Antano ir Antaninos keliai takeliai buvo bendri. Katras sau nevaikščiojo. Kartu, paskolą 

pasiėmę, gyvenvietėje namui pamatus liejo, kartu uždirbtą rublį prie rublio dėjo, todėl greitai 

skolą grąžino. Tad meilėje bei santarvėje gyvenant, ir vienas po kito pabirę vaikai nebuvo našta, 

priešingai — šeimą stiprino, kaip jaunos atžalos senesnį medį. 

„Nejaugi jau beveik dvidešimt metų čia prabėgo?” — vis dažniau vakarais po darbo, 

tvarkydamasi namuose susimąsto Antanina. — Šią vasarą dešimtmetis suėjo, kai aš karves 

melžiu. Taip, bus tiek, nes vyriausiam sūnui Vidmantui — dvidešimt, ir jis iš armijos jau grįžo. Ir 

duktė Roma pilnametė, ištekėjusi, mergytę pagimdė”. 

18

Motina laiminga: geru keliu nuėjo vienintelė iš penkių vaikų dukrelė — ir technikumą baigė, 

ir netoli tėvų gyvena, ir į darbščią Milevičių šeimą pateko, ir pati labai reikalingą darbą ūkyje 

dirba — Gudų vaikų darželio auklėtoja. 

Bet juk panašiais — gerais — keliais žygiuoja ir visi kiti Lengvenių vaikai. Štai vyriausiasis 

— Vidmantas iki tarnybos Tarybinėje Armijoje baigė Mažeikių profesinę technikos mokyklą, o 

dabar Naftos perdirbimo įmonėje dirbs elektriku. Saulius irgi seka brolio ir sesers pėdomis: su 

ūkio siuntimu mokosi Viekšnių 67-osios profesinės technikos mokyklos 2-ajame kurse — bus 

mechanizatorius. Dešimtus metus einantis Andrius lanko Gudų pradinę mokyklą. Jau dabar, 

juokiasi tėvas, tik arklius paduok — pats pakinkys ir nukinkys, kur reikia nuvažiuos, mane 

pavaduos. Gerą smalsumą sužadina berniukui gimtoji žemė, ir tai tik džiugina suaugusiųjų širdis. 

O pats mažiausias — Egidijus dar dažnai susirango ant motinos kelių ir prašo ką nors papasakoti. 

Ne būtinai pasaką. Juk čia pat — salone — televizorius, tereikia tik ranką ištiesti. „Pagrandukas” 

nori kažką, tik jam vienam suprantamo, išgirsti iš mamytės lūpų. Iš lūpų, kurios moka gražiai 

šypsotis, bet gali ištarti ir reiklų žodį. O jo neklausyti neįmanoma, tai jaučia šeimoje visi: 

Lengvenių vyrai iki šiol net rūkyti neišmoko. Beje, šeimos galva irgi nemėgsta tuščių kompanijų. 

Koks brangus turtas — laikas!.. Tai ypač pajuto šiemet amžiaus 40-metį atšventusi Antanina 

Lengvenienė. Vaikai, galima sakyti, pastatyti ant kojų, o jos pačios vardą vis garsiau taria 

kolūkio vadovai ir specialistai, visi Gudų fermos darbuotojai. Užpernai ji iš savo grupės karvių 

primelžė vidutiniškai po 3743 kg, o pernai — po 3455 kg pieno. Šiemet per 11 mėnesių iš 

kiekvienos trečios laktacijos žalosios jau gavo po 3330 kilogramų. „Buvau įsipareigojusi šiemet 

primelžti po 3500 kilogramų — primelšiu po 3600”, — neabejodama sakė Antanina. Specialistai 

jos žodžiais tiki, juk tarp visų ūkio melžėjų Lengvenienė iškovojusi 5-ąją vietą. 

— Darbšti ir sumani moteris, — neiškentė Antaninos nepagyręs ir vyriausiosios zootechnikės 

pavaduotojas Juozas Valeiša, kuris rūpinasi pieno supirkimu iš gyventojų. — Ir ūkio fermoje 

apsisuka, ir namuose tvarka, o valstybei iš savo laikomų dviejų karvių pristato daug pieno, užtat 

ir maždaug po 2800 rublių į šeimos biudžetą kasmet už jį plaukia. 

... Naujųjų metų išvakarėse skaisčiai sužibs žiburiai Lengvenių troboje. Prie šventinio stalo ir 

eglutės susirinks visa šeimyna. Kambariuose bus šilta ir jauku, bet nebus ankšta, nes žmones čia 

jungia meilė, ir jie galvos apie turiningai pragyventas dienas. Apie gerus, naudingus darbus, 

kuriuos jie nuveikė visuomenei, savo pačių gerovei. 

LENGVENIS ALOYZAS 

Babenskienė Elena. Rudens spalvos // Vienybė. — 1981. — Spal. 1. — Tekste: „Lankytojai 

parodoje gėrėjosi ir savamokslio dailininko Viekšnių apylinkės gyventojo Aloyzo Lengvenio 

tapytais paveikslais.” 

Juodpusis Apolinaras. Žvilgsnis į miestelio istoriją: Viekšniams — 200 // Vienybė. — 1992. 

— Liep. 11. — Tekste: „Mokyklos salei, kur vyko oficialusis renginys, jaukumo suteikė 

viekšniškių A. Lengvenio ir M. Ivančenkos tapybos darbeliai.” 

Lengvenis Aloyzas. [Autobiografija, parašyta Viekšnių muziejui]. — 2000. — Tekste: 

Noras pakeliauti, noras pamatyti pasaulį mane nuvedė į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. 1964 

metais ją baigiau ir buvau paskirtas į laivą antruoju mechaniku. Kartą mašinų skyriuje prireikė 

truputį padažyti. Reikia dažų. Bocmanas nusivedė mane į forpiką, o čia prikrauta visokiausių 

dažų. Tada ir kilo mintis pradėti tapyti. Vaikystėje mėgau piešti, ir man gerai sekėsi. 

Bocmanas sutiko duoti man dažų, jeigu nupiešiu paveikslą poilsio kambariui. Tada ir 

prasidėjo naujas etapas mano gyvenime. Etapas, atnešęs man ir daug džiaugsmo, ir skausmo, 

nevilties. Pirmas mano paveikslas ir buvo tas paveikslas poilsio kambariui. Upelis teka, per jį 

lieptas iš kartelių padarytas. Kelios kartelės perlūžusios, kaip ir gyvenime būna. Prie upelio 

berželiai, tarp jų vingiuoja takelis į kalnelį, ant kurio sena pirkia įlinkusiu stogu ir baltomis 

langinėmis. Ne vienas jūreivis vis stebėjosi - kaip galėjai mano tėviškę nupiešti! Tai buvo 

tėviškė. Ir mano, ir jūreivių, palikusi toli toli. 

19

Neužilgo palikau laivyną ir grįžau į gimtuosius Viekšnius. Įsidarbinau Žemės ūkio mokykloje 

kaip metalų žinovas, šaltkalvystės, mašinų remonto specialistas. Kai tik mokyklos vadovybė 

patyrė, kad moku piešti, pasiūlė mesti tą darbą ir pereiti dirbti menininku. Sutikau. Taip piešimas 

tapo mano darbu, pragyvenimo šaltiniu. Tapiau ir paveikslus. Pradėjau dalyvauti liaudies meistrų 

parodose. Dalyvavau parodose Naujojoje Akmenėje, Šiauliuose, Palangoje, Kaune, Vilniuje. 

1983 metais buvau pakviestas į Pabaltijo liaudies meistrų seminarą, kuris visą mėnesį vyko 

Rumšiškėse. 

Pastaraisiais metais jaučiuosi nebereikalingu, išmestu už borto. Bet esu optimistas, 

nenusimenu. Ėmiau drožinėti koplytstulpius, statulėles, verpstes, lipdyti iš gipso. Sugalvojau 

kurti mozaiką iš natūralaus medžio gabaliukų. Mano sode nudžiūvo vienas abrikosų medelis. Iš 

jo kamieno išdrožiau nepaprastai gražias lenteles. Taip pat labai graži raudonlapės obels 

mediena. Drebulės mediena balta balta kaip sniegas. Rausvai ruda alksnio mediena. Pamirkyta 

vandenyje ji dar pagražėja. Tamsiai rausva juodalksnio mediena. Daugiausiai spalvų tonų ir 

pustonių turi ąžuolo mediena. Uosio mediena irgi graži, ypač ryškios, gražios medžio rievės. 

Keletą mozaikų jau turiu. Tai bareljefai „Kristaus kančia”, „Marija su kūdikėliu Jėzumi”. 

Didžiausias ir spalvingiausias darbas - altorėlis Šv. Marijos garbei. 

Savo namuose įrengiau parodą, savo meno galeriją, užimančią visą namo antrąjį aukštą. 

Maloniai kviečiu visus apsilankyti. Mano adresas: Viekšniai, Laižuvos gatvė Nr. 36. 

Rozga Leopoldas. Šventė regioniniame parke: [Ventos] // Vienybė. — 2000. — Geg. 25. — 

Tekste: „Parko administracijos salėje ta proga įrengta tautodailininkų A. Lengvenio, 

M. Ivančenkos ir dailininkės R. Kačinskytės tapybos darbų, P. Veiso išdrožtų kaukių ir 

M. Budrienės audinių ekspozicija.” 

Kiaušas Vidmantas. Per vasaros Lietuvą: Viekšniai // Šeimininkė. — 2001. — Liep. 11. — 

Nr. 28 (486). — Tekste: 

Noriu į Paryžių! Drožėjas bei piešėjas Aloyzas Lengvenis norėtų aptikti istorinius šaltinius 

apie prosenelį „svieto lygintoją”, jam rūpi išleisti atsiminimų knygą, bet smagiausia būtų 

nukeliauti į Paryžių, patikti prancūzaitei ir su ja pasilikti... Labai jau žmogui įsiskaudėjo nuo 

dažnų šių dienų Lietuvoje blogio, neapykantos, smurto. 

A. Lengvenio paveikslai liaudiškai paprasti, drožiniai atspindi ūkiškus darbus. Paveiksluose, 

beje, regime ir nuogų mergaičių. Kas čia supaisys, ar autorius taip siekia būti šiuolaikiškesnis, ar 

mintys apie meilės miestą daro įtaką... A. Lengvenis moja ranka: „Tik švelni erotika, žmogaus 

kūno grožis... Va, nupieščiau su lyties organais, būtų pornografija!” 

Lengvenis Aloyzas. Lietuva tautodailininko akimis: darbų katalogas. — Kuršėnai: Alfredo 

leidykla, 2002. 

Lukošiūtė Sandra. Liaudies menininką nuo blogų moterų saugo paties lipdytas angelas // 

Santarvė. — 2002. — Bal. 13. — Visas tekstas: 

Moterų mylėtojas. Viekšniškis Aloyzas Lengvenis gal ir nesigintų nuo tokio apibūdinimo. 

Vieną savo namų galerijos kampą jis paskyrė būtent moterų paveikslams. „Kad ir turiu kunigo 

genų, nuo meilės moteriai nepabėgsi”, — vėliau prasitarė Aloyzas. 

Tačiau, anot genų kamuojamo liaudies menininko, gyvenime ne visiems skirta sėkminga 

meilė. Tad neatsitiktinai viekšniškio sodyboje, prie vartelių stovi angelas su kardu. Šeimininkas 

paaiškino, kad skulptūra saugo nuo blogų moterų. 

SODININKYSTE DOMISI NUO VAIKYSTĖS 

Aloyzo kieme prisagstyta vaismedžių sodinukų, paties skiepytų medžių. Didžiuodamasis rodo 

didžiulį abrikosą, prieš kelis dešimtmečius parsivežtą iš Kaukazo. Nuveda prie aktinidijos, 

paaiškindamas, kad žmogus per dieną gali suvalgyti vos porą uogų — tiek turinčios vitamino C. 

Ten, tolimose šalyse, augalo tėvynėje, tigrai prie aktinidijos randa palaimos viršūnę, o čia, 

mūsuose, t. y. Aloyzo sode, prie aktinidijos voliojasi katinai. 

20

Pasiteiravus, ar jį domina tik abrikosai ir persikai, sodybos šeimininkas patikslina — 

daugiausia dėmesio skiriąs kaulavaisiams. Jų sodinukai — vienas iš pajamų šaltinių. Turgaus 

dieną sėdęs į senutę „Volgą” (tokia dar Chruščiovas važinėjęs), keliauja į Mažeikius. 

Pašnekovas pasakojo, kad būdamas devynerių jau mokėjo skiepyti medžius. Ir, rodos, nei iš 

šio, nei iš to pasiteirauja, kokias kalbas moku. Taip šneką pradedame apie kitą Aloyzo 

„įdomybę”. 

SVAJONĖ TAPO PROBLEMA 

Vyriškis nuoširdžiai prisipažįsta norįs surasti žmogų, kuris padėtų lavinti prancūzų kalbos 

žinias. Kartą Palangoje vokiškai bandė susikalbėti su būriu prancūzų. Šie, skėsčiodami rankomis, 

aiškino temoką angliškai. Deja, angliškai žemaitis — nė bum-bum, tad draugiškas pašnekesys 

nuėjo vėjais. „Man patinka ta kalba. Ten daug raidžių — kaip papuošalas”, — aiškindamas, kam 

jam reikia mokytojo, dėstė Aloyzas. Pamokoms jis jau pasiruošęs — rodo visą šūsnį žodynų. 

Turįs net 1808 metais išleistą prancūzišką leidinį, o tai tik sustiprina pasiryžimą mokytis. 

„Kam viso to reikia? Mano siela veržiasi į Paryžių. Ten menininkų Meka”, — su įkvėpimu 

pasakojo viekšniškis. Svajone apie šį miestą jį užkrėtė daktaras Petrašiūnas. „Kai jis pasakoja, 

man seilės tįsta”, — pokalbius su daktaru prisiminė Aloyzas. 

Vyriškis sakė, jog per visą gyvenimą jam taip ir netekę pabuvoti tolimajame užsienyje. Kartą 

gavo kelialapį į Vokietiją. Neišleido, mat „nepartinis”. 

„Čia jau ne svajonė, o problema. Kol dar gyvas, noriu nuvažiuoti į Paryžių”, — kiek vėliau 

grįžęs prie tos pačios temos prisipažino pašnekovas. 

GALERIJOJE GALIMA RASTI VISKO 

Nustebino Aloyzo namuose besipuikuojąs pianinas. Vyriškis paaiškino, kad jį įsigijo išsikėlus 

žmonai. Ties klavišais surašytos natos. Prisėdęs jis pagroja keletą liaudiškų dainelių. Kai dirbo 

vietinėje žemės ūkio mokykloje, pravertė tokie įgūdžiai. 

„Pagatavas sudaužyti tą televizorių”, — atsistojęs nuo pianino staiga pareiškia. 

Bandant mintyse susieti tuos du dalykus, vyriškis suskumba paaiškinti: esą taip tautiškai 

nuvertėjome, kad net lietuviai dainininkai tesugeba padainuoti vieną banalią lietuvišką dainą, o 

visa kita — angliškai. Aloyzą taip sunervinęs per televiziją transliuotas grupės „Saulės kliošas” 

koncertas. 

Liaudies menininkas sako, kad kambaryje matyti drožiniai, paveikslai paties drožtuose 

rėmuose, lipdiniai — dar ne viskas, ir pakviečia užlipti laiptais į vadinamąją namų galeriją. 

„Čia gali rasti visko: ir jūrą, ir gamtą, ir moterų”, — rodydamas ant sienų pakabintus 

paveikslus, krizena pašnekovas, pasiteisinęs dėl dulkių sluoksnio ant grindų. Senokai čia nelipęs. 

Moterų portretai, liaudies dainų motyvai, istorinė tematika — jo darbuose atsispindinčios 

temos. Kampe sustatytos gipsinės žmonių figūrėlės, vaizduojančios senovės žmonių darbus. 

Drožinėti altoriai. Autorius pasakoja, kur, kas ir kaip daryta. 

NUOGOS, BET PADORIOS 

Aloyzas pradeda dūsauti, pakalbintas apie moterų paveikslus. Ir vis kiek pamąsto, užtęsdamas 

atsakymus. Prisipažįsta esąs jų gerbėjas. Sukrizenęs, kiek paslaptingai uždaro kambario duris, ir 

ant sienos pasimato moterų aktai. Dailininkas suskumba paaiškinti, kad nors ir nuogos, tos 

moterys — padorios. O nuo piktos akies jas sergėja angelas. 

Aloyzas, tapybą dabar šiek tiek palikęs nuošalyje, mieliau imasi medžio. „Per daug jau 

pritapyta”, — priduria. Vienas nacionalinis liaudies menininkų seminaras — štai ir visi Aloyzo 

Lengvenio mokslai. 

Tik kiek vėliau, atsirėmęs kieme į medį, jis prisimins jūreivystės mokslus, nuo ko greičiausiai 

ir prasidėjo susidomėjimas tapyba. 

Ne kartą pokalbio metu Aloyzas minėjo buvusiąją žmoną. Ar tik ne ji kadaise buvo toji 

priežastis, privertusi pasirinkti sėslesnį, sausumos, gyvenimą? Bandžiau pajuokauti, kad per daug 

dažnai pašnekovas mergeles, vestuves ir panašius dalykus mini. 

„Ženatvė visiems svarbi. Vieniems pasiseka, kitiems — ne”, — provokacijai nepasidavė 

rimtai nusiteikęs vyriškis. 

21

DIAGNOZĖ: GENAI 

Aloyzas Lengvenis nė kiek nenustebo, išgirdęs, kad vietiniai praminė jį keistuoliu. „Visus, 

kurie kitaip arba nesuprantamai elgiasi, žmonės vadina keistuoliais”, — ramiai paaiškino jis. 

Pokalbio metu Aloyzas dūsavo ne tik dėl moterų. Įvertinimo stoka — kita atodūsių priežastis. 

Pašnekovas sakė jaučiąsis nesuprastas ir neįvertintas. Nors tarybiniais laikais buvo reikalingas, 

dalyvavo ne vienoje šalies parodoje. Gal todėl šiame gyvenime dar nori suspėti išleisti savo 

darbų katalogą. 

„Kamuoja genai”, — tokią diagnozę Aloyzas nusistatė, perskaitęs apie savo dėdę, kunigą 

Kazimierą Bukontą. Rodydamas fotografijas, jis pasakojo, kaip po kariuomenės nuvažiavo 

aplankyti paliegusio giminaičio. 

Apie rašytojos Šatrijos Raganos meilę kunigui pašnekovas sakė ilgai nieko nežinojęs. 

Perskaitęs dukters atvežtoje knygoje. 

„Vieni geria, kiti tinginiauja, o aš vietoj to, kad gulėčiau, tokiais dalykais užsiimu”, — apie 

potraukį menams kalbėjo viekšniškis. 

Lukošiūtė Sandra. Išsipildžiusi liaudies menininko gyvenimo svajonė laimės neatnešė: 

[Aloyzas Lengvenis] // Vakarų Lietuva. — 2003. — Sausio 7-15. — Nr. 1 (370): Jono 

Strazdausko nuotraukos: „[1.] Aloyzas Lengvenis svarsto: gal reiktų išleisti antrąją knygos 

„Lietuva tautodailininko akimis” dalį, kuri būtų skirta tapybos darbams. [2.] Namų galerija 

talpina daugelį per visą gyvenimą liaudies menininko sukurtų darbų. [3.] Paties lipdytas angelas 

su kardu namų šeimininką saugo nuo blogų moterų”. — Visas tekstas: 

Aloyzas Lengvenis dabar ilgai gali vartytis lovoje. Didžiausias gyvenimo darbas padarytas. 

Genai, tiek metų varginę, nedavė ramybės ir ginę prie darbų, nurimo. 

Bet Aloyzo balse nebeliko tos buvusios ugnelės. Dar taip neseniai su užsidegimu jis pasakojo 

apie savo darbų įamžinimą knygoje. Manė taip nuraminsiąs protėvių, tarp kurių buvo ir garsus 

parapijos knygnešys, ir rašytojos Šatrijos Raganos mylėtas kunigas Kazimieras Bukontas, genų... 

Gyvenimo santaupos — knygai 

Gyvenimo santaupas Fermos kaimo (Mažeikių rajonas) gyventojas atidavė už neseniai išleistą 

savo tautodailės darbų knygą. 

„Kol ji pasirodė, kai kurie mano fotografijų herojai užaugo”, — šyptelėjo Aloyzas, rodydamas 

prie jo drožinio stovintį berniuką. 

„Kvailystė”, — taip dabar savo įgyvendintą svajonę apibūdina liaudies menininkas. 

Jį ne itin guodžia tai, kad poilsiautojai, prie Palangos tilto įsigiję Aloyzo knygą, žadėjo vežti 

ją į užsienį. 

„Tikriausiai Lietuvai tokio meno nebereikia. Antai pasižiūrėjau, kokią modernią knygą 

neseniai išleido vienas menininkas. Mano knygoje tokių plikų senų vyrų nerasite. Mano darbai 

— moralūs”, — svarstė 73 metų liaudies menininkas. 

Jaučiasi nepelnytai užmirštas 

Aloyzas Lengvenis savo darbus fotografavo su „palaikiu „Zenitu”. „Dėl to, kad kai kur išėjo 

neryškios nuotraukos, kaltos mano akys”, — rodydamas knygą teisinosi pašnekovas. 

Viso gyvenimo darbas, padarytas su didele įtampa, pasirodė beveik niekam nereikalingas. Gal 

todėl savamokslis menininkas jaučiasi nepelnytai užmirštas. 

„Išleidau knygą, o pas mane niekas neatvažiuoja: nei kultūros skyriaus darbuotojai, nei 

valdžia, nei meno draugija”, — guodėsi vietinių gyventojų keistuoliu pramintas vyriškis. 

O dar taip neseniai, tarybiniais laikais, jo darbai puikavosi ne vienoje šalies parodoje. Tuomet 

Aloyzas Lengvenis jautėsi reikalingas ir įvertintas. 

Nuo blogų moterų saugo angelas 

Antrajame namo aukšte Aloyzas yra įkūręs savo darbų vadinamąją galeriją. „Čia gali rasti 

visko: ir jūrą, ir gamtą, ir moterų”, — rodydamas ant sienų pakabintus paveikslus, krizeno 

pašnekovas. 

Moterų portretai, liaudies dainų motyvai, istorinė tematika — jo darbuose atsispindinčios 

temos. Kampe sustatytos gipsinės žmonių figūrėlės. Drožinėti altoriai. 

22

Kai lankiausi prieš gerą pusmetį, pakalbintas apie moterų paveikslus, Aloyzas pradėjo dūsauti. 

Neslėpė, jog yra moterų gerbėjas. 

Sukrizenęs, kiek paslaptingai uždarė kambario duris, ir ant sienos pamačiau moterų aktus. 

Dailininkas suskubo paaiškinti, kad nors ir nuogos — tos moterys padorios... 

Taip buvo prieš gerą pusmetį. Dabar senokai išsiskyręs viengungis tikina supratęs, jog geriau 

vienam: niekas netampo už skvernų, nenurodinėja ir prie darbų nevaro, kai to nesinori. 

Nepaisant pasikeitusio požiūrio į moteris, Aloyzas sakė nenugriausiąs prie vartelių stovinčio 

paties lipdyto angelo su kardu, kuris, giliu jo įsitikinimu, saugo nuo blogų moterų. 

Mokosi prancūzų kalbos 

Pašnekovas atgyja paklaustas apie atverstą ant virtuvės stalo prancūzų kalbos vadovėlį. 

„Taip, ir toliau mokausi savarankiškai. Man patinka ta kalba. Ten daug raidžių — kaip 

papuošalas”, — dėstė Aloyzas, rodydamas prancūzų kalbos pamokoms sukauptą šūsnį žodynų. 

Turįs net 1808 metais išleistą prancūzišką leidinį, o tai tik sustiprina pasiryžimą mokytis. 

Savarankiškų mokslų 73 metų pašnekovas ėmėsi, praradęs viltį surasti mokytoją, galintį padėti 

lavinti jo prancūzų kalbos žinias. 

„Kam viso to reikia? Mano siela veržiasi į Paryžių. Ten menininkų Meka. Dabar taupau 

kelionei į Paryžių. Kai ten nuvažiuosiu, grįžęs galėsiu ramiai numirti”, — gerokai pagyvėja 

Aloyzas, pasakodamas apie seną savo svajonę. 

Lengvenis Aloyzas. Pasakojimas Bronislovui Keriui. — 2008. — Rugpj. 15. — Perrašyta iš 

diktofono: 

— Kap Jums bovo giminaitis kunigs Bukonts? 

— Mono močiutės bruolis, tėkras bruolis. Babūnelės. Tėkras bruolis. Bovo Bukontaitė. 

Paskiau ana apsižanėjo ir bovo Šetkienė. Kelis kartus bovo atvažiavis čia. Mon atvežė tuokių 

laikraštukų vaikiškų, „Žvaigždutę”, „Šaltinėlį” atvežė. Bovo atvažiavis dar tais laikais priš priš 

tarybinius laikus. Senuojuo truobuo tėn. Mano tieviškė y tėn tas senasis nams. Mes da maži 

buvuom. Paskiau ons nebegaliejo. Ta Šetkienė buvo sesuo viena, i trys bruolei buvo. Kunigs 

buvo, gydytuos buvo ir vaistininks buvo. Tas vaistininks buvo apsižanėjės su lenkaite i bovo jau 

sulenkiejis. I tieviškie bovo, tieviškasis, keturi bovo anėi. Kol jis dar buvo gyvas, aš buvau 

nuvažiavis pas anų į svečius, bet ons jau bovo visai pasenis, vos bepaejo, skaituos. Sesuo 

tebebovo gyva tuos rašytuojos. Aš nuoriejau kų nuors gaut prisiminimou kuokių nuors... Sako, 

vėskas yr, rankraščee vėsi yr iki mažiausio popierelio išrankiuoti. Taip kad aš nieko atminčiai 

negavau. 

— Kada buvuot nuvažiavis, kor bovo? 

— Židikuose, klebuonijuo tėn bovo, sens tuoks ėlgs nams medinis. 

LENKAUSKIS FELIKSAS (PELIKSAS) 

Valančius M. Pastabos pačiam sau. — Klaipėda, 1929. — P. 66, 91—93. — Tekste: 

Viekšnių bažnyčios statyba: 1849 10 20 bažnyčia pastatyta iki langų vidurio. D. Vitkevičius 

iškeliamas į Tirkšlius. Nauju administratoriumi 1849 m. paskiriamas kun. Peliksas Lenkauskis. 

Jis 1853 m. pabaigė bažnyčios mūrus — be bokšto, be įrangos, šventoriaus. 1853 m. trečią 

sekmadienį po Trijų Karalių vyskupas M. Valančius bažnyčią pašventino. Tuo metu Viekšniuose 

dirbo kunigai Pranciškus Kundrotas (pasenęs, apakęs), Ignacas Vaišvila, Peliksas Lenkauskis. Po 

bažnyčios pašventinimo vyskupas M. Valančius visus tris nušalino. Yra sąraše kunigų, nubaustų 

po 1863 metų sukilimo: „Krekenavos kamendorius, gyveno Sibirijoje; pasakoja, paskui 

pabėgęs.” 

LEVITAS JONAS 1897-01-01 — 1979-05-11 

Levitas J. Apie Viekšnius yra padavimas... // Verslas (Savaitinis lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraštis). — 1937. — Liep. 16. — Nr. 29—30 (283—284). — VI 

metai. — P. 4. — Visas tekstas: 

23

Viekšnių miestelis įkurtas seniau čia buvusio dvaro žemėje. Dvaras priklausęs savininkui 

Krauzei. Dvaras buvęs netoli pirmosios Viekšnių bažnyčios. Prie Kalupės upelio iki šiam laikui 

yra užsilikęs vienas mūrinis dvaro trobesys — „bravoras”, matomos buvusio malūno užtvankos 

žymės. Apie Viekšnių miestelio įsikūrimą yra užsilikęs toks padavimas. 

Nuo neatmenamų laiku ant dešiniojo Ventos kranto netoli Virvytės žiočių, klestėjusi šventoji 

giria. Kiek toliau girios į vakarus augusios trys vinkšnos. Vinkšnos buvusios nepaprastai didelės 

ir aukštos. Žmonės jas ypatingai globoję ir šventomis laikę: čia dievų meldę palaimos, čia ir 

padėkos maldoms kėlę rankas į dangų. Amžiams slenkant, senieji išmirę, o jaunieji pamiršę ir 

vinkšnų šventumą. Iš storų vinkšnų šakų pradėję statyti trobas. Tų trobų gyventojus vadinę 

vinkšniečiais, vėliau viekšniečiais ir, pagaliau — viekšniškiais. Nuo to ir pati vieta buvusi 

pavadinta Viekšniais. 

Šiuo laiku miestelyje yra 27 žymesnės gatvės, kurių dauguma grįstos ir su cementinių plytų 

šalygatviais. Miesteliui apšviesti elektros energiją teikia Lesemo vandens malūnas, su kurio 

savininku yra sudaryta šiuo reikalu sutartis. Sutarties terminas baigiasi 1938 m. ir valsčiaus 

savivaldybė rūpinasi artimiausiu laiku pastatyti savo hidroelektrinę stotį ant Virvytės upės. 

Elektros stoties statymu jau pradėta rūpintis 1933 m. 

Be bažnyčios ir pradž. mokyklos yra: cerkvė, progimnazija, policijos įstaiga, pašto, telegrafo 

ir telefono įstaiga, girininkija, smulkaus kredito bankas, vaistinė. 

Miestelyje šiuo laiku yra 57 mūriniai ir 740 medinių namų, 167 krautuvės, 5 restoranai, 

5 arbatinės, 53 amatininkai. Miestely yra daug audėjų, 26 įvairios dirbtuvės. Iš jų paminėtinos: 

6 puodų dirbtuvės, saldainių dirbtuvė, dvi lentpiūvės, elektros stotis, dvi verpyklos su 

karšyklomis ir 2 velyklos. 

Savo išdirbiniais plačiai žinoma Urvikio ir Spingio molinių puodų dirbtuvė, įsteigta 1922 m. 

Viekšniuose. Dirbtuvę įsteigė ir iki 1931 m. laikė Teodoras Urvikis, 1932 m. grįžo iš Amerikos 

Antanas Spingis ir prisidėjo prie dirbtuvės lėšomis. Abiejų pramonininkų vedama, dirbtuvė 

plačiai išvystė savo veikimą. Jos gaminami indai ir keramikos dalykai žemės ūkio parodose gavo 

vieną II laipsnio ir dvi pirmo laipsnio premijas. Dirbtuvės gaminiai randa sau rinką visoje 

Lietuvoje, pradedant Suvalkija ir baigiant Klaipėdos kraštu. 

Valsčiaus žymesnieji žmonės. Viekšnių m-ly, ilgą laiką gyveno ir gydė žmones Daktaras 

Antanas Biržiška. Čia yra gimę ir augę jo sūnūs — profesoriai — Mykolas, Vaclovas ir Viktoras 

Biržiškos. Be to, Kegrių km. yra gimęs žinomas lietuvių veikėjas jau miręs Daktaras Bukontas. 

Gydytojas Antanas Biržiška yra kilęs iš Šilalės, Tauragės apskrities. Baigęs Maskvos 

universitete medicinos fakultetą, apsigyveno Viekšnių m-ly, kur plačioj apylinkėj nebuvo jokio 

gydytojo. Čia turėjo daug darbo, bet maža uždirbdavo, nes daugelį neturtingųjų gydė veltui ir net 

pats juos šelpdavo. Taip gydytojas Antanas Biržiška gydė Viekšnių plačios apylinkės gyventojus 

per 42 metus ir paliko apie save gražiausių atminimų. 

Jo žmona, ponia Elzbieta Biržiškienė, išėjusi Maskvoje aukštąjį mokslą, ir šiuo laiku gyvena 

Viekšniuose. 

Dabar, po 15 metų pertraukos, daktaro a. a. Antano Biržiškos vardas bus vėl atkeltas Viekšnių 

apylinkės gyventojų sveikatingumui saugoti. Šiais metais daktaro Antano Biržiškos sūnus, 

profesorius Mykolas Biržiška savo lėšomis stato Viekšniuose Sveikatos Centro namus, savo 

mirusiam tėvui pagerbti. Tasai Viekšnių Sveikatos Centras bus „Daktaro Antano Biržiškos 

vardo” vadinamas. Namai bus statomi Viekšnių valsčiaus savivaldybės sklype, kur prieš karą 

buvo valsčiaus savivaldybės nuosavūs namai, bet karo metu sudegė. 

Šviesiausias Kunigaikštis Jonas, Jono sūnus, Gediminas-Beržanskis-Klausutis, tiesioginis 

Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ainis, gimė 1862 m. IX. 7 d. Pluogų kaime, Viekšnių 

valsč., Mažeikių apskr. 

Baigė 1883 m. gimnaziją Šiauliuose, 1888 m. baigė Petrapilio universiteto matematikos 

fakultetą ir po to baigė 1 kursą juridinio fakulteto. Toliau teisių mokslus s[t]udijavo Varšuvoje, 

būdamas jau Valstybės kontrolės valdininku. 

Narutavičius V. Dirbome ir kovojome ne veltui // Vienybė. — 1974. — Spal. 25. — Tekste: 

Karinis komendantas V. Maksimovas, Viekšnių seniūnas J. Virkutis, valsčiaus pirmininkas 

V. Narutavičius, sekretorius J. Levitas. 

24

Levitas Edmundas. Prisiminimai. — 2007. — Birž. 21. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Mano tėvas kaip man pasakojo — ten buvo toks kapitonas Juozas Mačys. Nuo Sonteklių, ten 

truobelė kažkur buvo. Jisai dirbo su tėvu. Mano tėvukas prie bolševikų pusę metų dirbo, paskui 

atleido jį. Kaip smetoninį tarnautoją. Jis važinėjo į Akmenę su dviračiu kasdien. Prasidėjo karas, 

tai mano tėvukas pradėjo dirbti valsčiaus sekretorium nuo tada. Ir dirbo kartu su Juozu Mačium. 

Ir per tą laiką, praėjus kokiam mėnesiui, žydus Viekšnių, buvo apie 500 žydų, suėmė visus, 

suvarė į sinagogą. Mano tėvukas, surinkęs parašų apie du šimtus, ėjo, jis vokiškai kalbėjo gerai, 

jis ėjo pas tą komendantą, kur vokietėlis buvęs, viršininką, prašė, kad paleistų daktarą, kaip jisai, 

Vaksmaną, jo, nams dviejų aukštų prie tilto. Žydelio sūnus, baigęs mokslus medicinos. Nuo 

skarlatinos jis ir mane gydė, 1938 metais. Aš sirgau skarlatina. Toks juodas, kresnas, 

garbiniuotas, atsimenu, atėjo. 1941 metais kada suėmė visus žydus, varė į tą šulę, raudona buvo, 

raudonų plytų mūras. [...]. 

[Savivaldybėj] ten Glodenis toks buvo, paskui prisimenu Žukauskas buvo, savivaldybėj dirbo 

raštininku, paskui buvo Feliksas Bružas, karo lakūnas buvęs, paskui jisai sekretorium dirbo, 

paskui Lizdenio tėvas, kur mirė prieš [kelerius] metus. Vuo tas, garbiniuotas, jis pas tėvą 

sekretorium dirbo vokiečių laikais, valsčiuj. 

70 metų būdamas, 71-72-73-74-ių maždaug metų jis važinėjo autobusais iki Kapėnų, iš 

Kapėnų ten [į Tučių mokyklą] eidavo ar pėsčias, ar kaip ten. Pamačiau tą mokyklą, kur jis ten, 

kur jisai ten vokiečių kalbą mokė, kur dirbo. Jis buvo pirmiausia labai doras žmogus. [...]. Jis 

gerai mokėjo vokiečių kalbą. Jis galėjo dėstyti aukštojoj mokykloj, kaip jis žinojo. Pramokęs 

savistoviai. Nieks jo nemokė. Jis, būdamas 67 metų, baigė aukštuosius kursus Maskvoj. Jis buvo 

iš Viekšnių išvažiavęs, gyveno ten a mėnesį ar kiek, kursuose tokiuose. I jis mokėjo rusiškai 

gerai. Rašė be klaidų. Bet be klaidų rašė lietuviškai. Jis kaligrafiškai rašė. I ka jisai buvo jaunas, 

jam pranašavo visi, ka jis bus rašytoju. Jis turėjo literatūrinių gabumų, vaizduotę kūryboj gerą. 

Kada aš buvau šešių metų, aš parašiau Viekšniuose čia rašinėlį ir mane... Aš ejau į mokyklą. 

Tėvelis buvo mokyklos vedėjas, o jinai [Tėvelienė] mokytoja mano klasei. Aš parašiau, jinai 

iškvietė mane prie lentos. Nu i sako, pasakyk dabar prieš klasę, kas tau parašė. O buvo užduotas 

darbas į namus parašyt „Miškas, vilkas, šunys”. Aš nustebęs, sakau — nu kas, aš. Melagi, sako, 

pasakyk, kas tau parašė. Nu, sakau, aš. Nu, sėsk. Paskui tėvui jin sako — Jūs jam parašėt. Mano 

tėvas sako — aš nežinau, nemačiau. Jis tikrai nematė. Sako, šešių metų vaikas turėt tokią 

fantaziją, tokią vaizduotę ir šitaip parašyt negali. Čia suaugusio žmogaus rašyta. Ir toliau, kol aš 

baigiau Viekšnių vidurinę mokyklą, mano kiekvieną darbą Švėgždienė, lietuvių ir kalbos 

mokytoja, baigusi universitetą, iš dvarininkų, iš Kontrimų tokia ponia, jinai kiekvieną mano 

darbą, nu, laisva tema, skaitydavo pati prieš klasę, nu, trisdešimt žmonių. 

Mano dėdė buvo teismo antstolis Mažeikiuose. Jis turėjo namus, turėjo „Fordą” naujutėlaitį, 

kuriuo mane iš ligoninės Mažeikių parvežė. Turėjo jis dvarą 12 kilometrų nuo Mažeikių. Ruzgų 

dvaras — jo dvaras. Namai, sodas, Mažeikiuos Sodų gatvėj tebėra dabar. Jis norėjo mane išleisti, 

buvo jis man krikšto tėvas, mane išleisti į teisininkus. Ir aš baigiau Viekšnių gimnaziją. Dėdė 

pabėgo į Vokietiją. Eit eit, bet reiks būt’ komjaunuoliu. Mano mama buvo labai religinga. No i 

papa nekentė tų bolševikų, nekentė visa esybe. Sako, tai, nu į partiją visą laiką grūdo, kalbino, 

varė, varė. Jis nestojo. Todėl jį atleido. Nes jam būtų reikėję duot’ „Nusipelniusio mokytojo...”. 

Taip prieš pusę metų, prieš 70 metų jubiliejų, jį atleido, ka nereikėtų duot. Jis buvo labai 

žmoniškas, rašydavo žmonėms pareiškimus, raštus. Ir jis neimdavo nieko iš žmonių. Jį labai 

mylėjo žmonės. Ketursdešimtais metais, kai atėjo Tarybų valdžia, valsčiaus viršaitis buvo 

Izidorius Mažeika, mano dermavonės tėvas buvo, dermavojo Viekšnių bažnyčioj. 

Pusė namo [prie cerkvės, J. Basanavičiaus g. Nr. 3] buvo mūsų butas, o kita pusė — valsčiaus 

savivaldybė. Pastogėj dar gyveno Žukauskis. Paskui Lizdėnis kitam gale. Vietoj Mažeikos 

Izidoriaus pastatė Viekšnių valsčiaus Vykdomojo komiteto pirmininku Malakauską. Batsiuvys iš 

Ylakių. Lietuvos Komunistų partijos pogrindinis narys. Ir jis paliko savo šeimą Ylakiuos, ir 

atvažiavo čia vienas pats. Kadangi keturi kambariai, tai tą mažą kambariuką jis paprašė pas mus. 

Pusryčius, pietus, vakarienę prie vieno stalo valgydavom. Du metrai, pusantro metro — ir 

savivaldybė, į darbą. Tai jis pas mus gyveno visą laiką iki prasidėjo karas, metus laiko. Bet mano 

tėvą laikė tiktai maždaug iki Kalėdų valsčiaus sekretoriu. Paskui jau partiniai organai 

25

neapsikentė — smetoninis sekretorius, buržuazinis — jį atleido. Ir jisai važinėjo su savo 

dviračiu, „Latvelio” buvo, iš Viekšnių į senąją Akmenę. Per visą žiemą, paskui pavasarį, kol 

prasidėjo karas. O pas mus gyveno tas Malakauskas. No ir jis labai nusivylė Tarybų valdžia. 

Mano mamai rudenį tą sako: „Levitiene, ką man daryti? Ar man paleist sau kulką į kaktą vot iš 

to, — vaikščiojo su naganu, — aš matau, kad aš... sėdėjau, man laužė kaulus, sėdėjau Smetonos 

tuos kalėjimuos, — jis 8 metus buvo prasėdėjęs kalėjimuos Smetonos, kaipo komunistas, — aš 

ėjau klaidingu keliu, dabar aš pamačiau, ką mes... kad apsirikom”. Viskų matė ten. Juk čia 

pirmas kolūkis buvo sutvertas, „Lenino keliu”, važiuojant į Akmenę. Atvežė žmones... Jis buvo 

nuvažiavęs į dvarą, jeigu neklystu, į Sonteklių dvarą, i ten tie kolūkiečiai — buvo atsiųsti iš 

Rusijos, kad organizuotų kolūkius — tai šiaudų pasikreikę... kaip kiaulės iškapojo, sudegino 

parketą, nupjovė liustras, veidrodžius sudaužė, kaip kiaulės, įsiknisę šiauduose. Jis pasibjaurėjo, 

ne tik tais, bet viskuo. Pamatė, kas ten Rusijoj yra, suprato jis. Sako: „Ką man daryt? Ar man eit 

užsimerkus tuo keliu, ar leist sau kulką į kaktą?” Jis pradėjo nekęst komunizmo, bet jis jau 

nebeturėjo ką bedaryt. Ir atėjo karas 1941 metų. Jis savaitę prieš karą, birželio 14 taip, kai 

žmones vežė... Mes turėjom iškeliaut — tėvas, aš, mama ir sesuo — tenais. Buvom įrašyti į 

sąrašą. Bet Malakauskas išbraukė mus ir pasirašė: „Atsakau partiniu bilietu”. Sakė: „Levitiene, 

už kelių dienų bus vežami žmonės į Rusiją. Jūs tame sąraše įrašyti, aš jus iš ten išbraukiau”. 

Prasidėjo karas, ir jis pats išbėgo. Ir paskui sužinojom po 20 metų, ka jis žuvo, kažkur prie 

Rygos, atsitraukiant. 

LIAKŠEVIČIUS ANTANAS 1838 — 1880-01-25 

REQUIESCAT IN PACE SACERDOS ANTONIUS LAKSZEWICZ. MORTUUS 1880 

AN JANUARII 25. AETATIS 44 AN // Iš įrašo jau sulūžusiame metaliniame kryžiuje Viekšnių 

senosiose kapinėse. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 77 (nuotrauka), 80. — Tekste: „Iš 

Zaleskio pirmatakų Viekšniuose galime dar paminėti [...] kan. Zaleskio laikais, žmonių ligi šiolei 

nepamirštą, vikarą Ant. Liakševičių (1838—1880. I. 25).” 

LIAUGMINAITĖ URŠULĖ 

LIAUGMINAS PRANCIŠKUS. LIAUGMINAITĖ URŠULĖ // Įrašas naujame mediniame 

kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 

Tamošaitis A. Žemaitijos namų darbo audiniai, jų menas ir darbščios audėjos // Amatininkas. 

— Kaunas, 1937. — Nr. 13/14. — P. 195—196. — Tekste: Viekšniškės audėjos p. Jonkaitė ir p. 

Liaugminaitė. 

Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio audėjos: 1972 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 2 // VVB, VM. — Tekste: Pranė Jankutė 1928 m. stojo 

mokytis pas audėją [Uršulę] Liaugminaitę. Mokėsi 6 mėnesius. 1932 metais Pranė Jankutė kartu 

su [Uršule] Liaugminaite buvo nuvažiavusios Kaunan į audėjų kursus — norėjo pasimokyti dar 

geriau austi. Tuose kursuose išbuvo visą mėnesį, bet... jų tenai niekas nemokė. Pasirodė, kad jos 

abi mokėjo geriau ir už pačias mokytojas. Jos abi buvo pristatytos kitų mokyti. Liaugminaitė ir 

dabar tebeaudžia didžiosiomis staklėmis, gyvena Viekšniuose — Užbravarėse. 

Sejavičienė Julija. Į antrąjį šimtmetį // Vienybė. — 1992. — Liep. 15. — Tekste: Ilgaamžiai 

gyventojai: Uršulelės Kontutaitės laidotuvės. Anelė Tupikienė — gyvena pas dukterį Adolfiną 

Triškienę. Vyras Ignacas buvo eigulys [Bugiuose]. Uršulė Liaugminaitė — audėja. [Minėta 

žurnale: Amatininkas. — 1937. — Nr. 13/14. — P. 195—196]. — Visas tekstas: 

Socialinės globos ir rūpybos skyriaus vedėja B. Karpavičienė ir darbuotoja Z. Jovaišienė 

tądien vėl susiruošė į Viekšnius — sveikinti gražaus 100-mečio jubiliejaus proga bene trejetą 

senolių. Turtingi Viekšniai ilgamečiais. Tačiau toks gyvenimas — vieniems šventės, kitiems 

26

skausmas, žmogaus kelyje šviesa ir šešėliai vaikšto greta. Tądien viekšniškiai į amžino poilsio 

vietą lydėjo Uršulelę Kontutaitę, kurią balandyje sveikino 100-mečio progą ir apie kurią rašėme 

„Vienybėje”. Tebūna ramus jos amžinas poilsis, tebūna jai miela Dangaus karalystė. Tad vienos 

senolės, kurią turėjo sveikinti, namus radome užrakintus — šeimininkė išėjo Uršulelės palydėti, 

o kitas dvi radome namuose. Anelė Tupikienė, sulaukusi svečių, vis klausė ir klausė — kas šios 

moterys? Ach iš rajono, sakė, na kaip jus sužinojote, kada aš esu gimusi? Priėmė gėles, 

sveikinimo adresą, tautinę juostą ir dovaną. Ir kodėl pirkote, juk jums brangiai kainavo? Moterys 

atsakė, kad dovana — iš Vokietijos, iš labdaros siuntos. Džiaugėsi senolė, dėkojo moterims, ją 

sveikinusioms, ir vokiečiams, dovanų atsiuntusiems, net ašarą nubraukė iš susijaudinimo. 

Paklausiau senolę, kuris jos gyvenimo metų tarpsnis buvo gražiausias? Jaunystė, atsakė, tada, kai 

mudu su Ignacu buvome jauni, o vaikai maži. O sapnuose kokie gyvenimo epizodai švysteli? 

Sibiras, atsakė, aštuonerius metus tenai išgyvenome, žmonių gerų sutikome, tad Sibiro padangė, 

Sibire pažinti žmonės ir pažadina prisiminimus... Ach, daug vargome, pasakoja senolė, Ignacą 

buvo suėmę už ryšius neva su miškiniais, ilgai laikė uždarę, o paskui dar išvežė... Kas apsakys, 

kiek ašarų išlieta, kiek dienų ir naktų slapstytasi, nekalti buvome, Ignacas, mat, eiguliu dirbo, jau 

vien todėl buvo kaltas, kad jo darbas su mišku susijęs buvo... Tiek iškentėta, išgyventa, o 

sveikatos iki šimto metų pakako, dabar vis dažniau poilsio ieško lovoje. Senolė gyvena pas dukrą 

Adolfiną Triškienę, jos prižiūrima ir džiaugiasi šimtosios vasaros atokaita. 

Antroji šimtametė — Uršulė Liaugminaitė pati atidaro kambarėlio duris ir tyru džiaugsmu 

sutinka sveikinimo žodį, priima gėles ir dovaną — patalynės reikmenų komplektą, atvežtą iš 

Vokietijos. Guvi, žvitrių akių šimtametė pasakoja, kad gyvenimas labai greitai bėga. Audė ir 

audė, saviems ir svetimiems, pinigėlius spaudė, namelį įsigijo. Kai saulelė pakrypo vakarop, apie 

gyvenimo pabaigą mąstė Uršulėlė, pardavė namą, sau kambarėlį iki gyvos galvos pasilikdama, 

manė, už tuos pinigėlius ją palaidos, o dabar, štai, rubliui nuvertėjus, nei namo, nei palaidojimui 

reikiamos sumos neliko... Gal anksčiau turėjau numirti, per ilgai gal gyvenu, bet jeigu Dievas 

tiek atskaičiavo, ačiū... Seniau man buvo geriau — mažiau gaudavau pinigų, mažiau ir 

mokėdavom, o dabar... Gal ateis diena, kai visiems bus gerai, bet manęs jau nebebus. Ir 

užmerksiu akis geros dienos nemačiusi — dešimties tebuvau, kai likau be tėvų, vargom duonos 

kąsnį pelnydami, o paskui — audžiau. Štai ir tie uždangalai — mano rankom išausti. Kojos, 

matyt, nuo audimo, nuo staklių mynimo nenori klausyti... Štai taip blaiviai mąsto ir dėsto balta 

tarsi obelėlė senolė, kurios amželyje terpiasi karai, santvarkų keitimasis, vargai, negandos ir 

šviesus, tylus džiaugsmas — gyvenimas. Ar jau riba šimtas, kai dar maloni vasara ir ją 

pakeičiantis ruduo, kai metai už metus darosi vis trumpesni ir vis mielesni — metai po saule, 

metai tarp žmonių, metai antrojoje šimtmečio grandinėje... 

Savoniakaitė V. Audiniai kaimo kultūroje: lietuvių geometrinai raštai XIX—XX amžiuje // 

Lietuvos etnologija. — T. 4. — Vilnius, 1998. — 248 p. — Tekste: P. 21: „Seniausios pateikėjos 

— tai 1896 m. gimusi Uršulė Liaugminaitė iš Viekšnių”. — P. 35: „Uršulė Liaugminaitė, g. 1898 

m. Purvėnų k., Viekšnių ap., Akmenės raj. — ES, b. 1466 (14), 1991 m., L. 40”. — P. 165: 

„Divonai, audė Virkutienė, Žibikų k. [...]. Rubkaitė, Viekšniai”. — [Minima M. Rupkaitė. ES — 

tai Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštynas]. 

LIAUGMINAS JUOZAS 

Misius K. Mažeikiai 1661—1917 metais // Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos: 

Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2—3 d., medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. — 

P. 26—28. — Tekste: 

Kovotojas dėl lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo Juozas Liaugminas. Apie šią 

Viekšniuose, Mažeikiuose ir Aizputėje gyvenusią asmenybę išliko palyginti nedaug žinių. 

J. Liaugminas gimė apie 1863 m. tikriausiai Viekšnių valsčiuje. Mokėsi Liepojos gimnazijoje, 

vėliau buvo nelegalus advokatas. Rygoje turėjo knygyną. 

Gyvendamas Viekšniuose, J. Liaugminas rusiškomis raidėmis parašė lietuvišką kalendorių 

1896-iems metams ir 1895 m. vasaros pabaigoje įteikė cenzūrai. Gavus reikiamus atsiliepimus, 

kalendorių spausdinti leista. Nežinia kodėl J. Liaugminas šiuo leidimu nepasinaudojo ir 

27

kalendoriaus neišspausdino. 1896—1899 m. J. Liaugminas gyveno Mažeikiuose. 1896 m. 

pavasarį jis vėl kreipėsi į cenzūrą ir prašė leisti atiduoti rinkti 1897 metų lietuviško kalendoriaus 

rusiškomis raidėmis tekstą. Tikrinimui pažadėjo įteikti paskutinę korektūrą. Leidimas gautas, 

tačiau kalendorius vėl nespausdinamas. 

Kodėl J. Liaugminas prašė leidimo spausdinti kalendorius rusiškomis raidėmis, galima tik 

spėlioti. Gal tikėjosi, kad leidimas išleisti lietuvišką kalendorių rusiškomis raidėmis galios ir jo 

kalendoriams lotyniška abėcėle. 

1896 m. pradžioje Liaugminas prašė leidimo perspausdinti 1860 m. aprobuotą maldaknygę 

lotyniškomis raidėmis „Senas auksa altorius”. Netrukus, t. y. 1896 m. kovo mėn., jis įteikė 

cenzūrai kalendorių lotyniškomis raidėmis „Žemaicziu ir lietuviu kalendorius ir vadovas po 

Rossijos cesoriste ant 1897 metu”. Dar negavęs cenzūros atsakymo, kalendorių autorius išplatino 

kreipimąsi į visuomenę. J. Liaugminas rašė, kad valdžia jam leidusi spausdinti du kasmetinius 

kalendorius, ir kvietė į tuos leidinius siųsti skelbimus. J. Liaugminas dar prašė leidimo ir 

analogiškam 1898 metų kalendoriui, lietuvių-vokiečių-rusų kalbų žodynui. Visi prašymai buvo 

atmesti. 

Dėl atmestų prašymų J. Liaugminas apskundė Senatui Vyriausiąją spaudos reikalų valdybą. 

Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos taryba J. Liaugmino prašymą svarstė pakartotinai, ir 

1902. X. 26 (X1. 8) šį nutarimą patvirtino vidaus reikalų ministras. Vargu ar tada J. Liaugminas 

bebuvo gyvas. 

1895 m. per Viekšnių valsčiaus sueigą J. Liaugminas pasisakė prieš stačiatikių privilegijas. 

Policija jį iškrėtė ir rado antivyriausybinį laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga”, taip pat 

anticarines eiles. 

1898 m. pabaigoje—1899 m. pradžioje, J. Liaugminui rengiant lietuvių-vokiečių-rusų kalbų 

žodyną, jam talkininkavo Domas Šidlauskas. Lietuvių inteligentijai J. Liaugminas buvo mažai 

žinomas. Jis daugiausia bendravo su Liepojos lietuviais. 

1899 m. J. Liaugminą policijai už lietuvišką spaudą skundė buto Mažeikiuose savininkas 

Petras Jonušas, iš kurio jis nuomojo kambarį. Policija padarė kratą, bet lietuviškų leidinių 

nerado. Po šios kratos J. Liaugminas persikėlė į Aizputę. Netrukus P. Jonušas paštu gavo 

lietuvišką socialistinio turinio knygą. Iš adreso rašysenos žandarai nustatė, kad siuntėjas yra 

J. Liaugminas. Už tai 1901. XII. 5 (18) caro paliepimu jis nubaustas mėnesį kalėti. Vėliau 

J. Liaugminui sudaroma kita, bene kriminalinė, byla. 1902 m. kovo mėn. jis tebekalėjo 

Liepojoje. Manoma, kad šiame kalėjime jis ir mirė. 29 

Jau minėta, kad apie J. Liaugminą mažai teturime žinių. Nepavyko nustatyti net jo mirties 

datos. Neaiški mirties priežastis, niekada nesužinosime, ką jis iškentėjo Liepojos kalėjime. Išlikę 

J. Liaugmino surašyti „Dešimt lietuvių prisakymų”. 30 Prisakymai baigiami šiais žodžiais: 

„Mylėsi Lietuvą, tėvynę tavo, visa širdimi savo ir kaip tik galėsi ir brolį lietuvį, kaip pats 

save. Būk tykus kaip balandis ir gudrus kaip žaltys”. Deja, šiam garbingam žemaičiui neilgai 

buvo lemta mylėti savo tėvynę. 

Misius Kazys. Lietuviško žodžio gynėjas Juozas Liaugminas // Vienybė. — 1998. — Bal. 9. 

— Iš knygos „Mažeikiai. Praeitis, dabartis ir perspektyvos. Konferencijos, įvykusios 1996 m. 

kovo 2—3 d., medžiaga”. — Tekste: 

„1895 m. per Viekšnių valsčiaus sueigą J. Liaugminas pasisakė prieš stačiatikių privilegijas. 

Policija jį iškrėtė ir rado antivyriausybinį laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga”, taip pat 

anticarines eiles.” Parengė spaudai keletą lietuviškų spaudinių (kalendorius, maldaknygę, žodyną 

ir kt.). 

LILEIKA Paventės kaimas 

Elekšis Juozas. Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — 106 p. — Tekste: „Karas [Lėlaičių] kaimo 

vyrams pasibaigė sėkmingai. Visi grįžo, fronte vieną kitą dieną ar net valandą pabuvę. [...]. Tik 

du vyrai iš gretimo [Paventės] kaimo žuvo kovodami rezistentų eilėse. Pranas Šiuipys ir Lileika. 

Pastarasis kovojo labai ilgai, išgarsėjo savo netikėtais pasirodymais ir žuvo didvyriškai netoli 

savo namų, kaimynų mažamečio sūnaus išduotas. [...]. Daugiausia teko prisiklausyti kalbų apie 

28

Pavenčių kaimo gyventoją Lileiką, netoli Šiuipio turėjusi nedidelį ūkelį ir varganus trobesius. Jis 

aktyviai kovojo ilgiausiai. [...]. Lileika greitai įrodė, kad su juo juokauti negalima. Įrodė jau vien 

tuo, kad buvo paskutinis rezistentas tose apylinkėse. Ypač imta rūpintis jį pagauti po sėkmingų 

rezistentams kautynių Kundroto dvare. Čia netikėtai apsupo saugumiečių būrį ir visus sunaikino, 

patys nepatirdami aukų. Žmonės kalbėjo, kad net suspėta apie dvarą išsikasti apkasėlius. 

Didžiausią įspūdį padarė visiems tai, kad ten buvo atpažintas ir Lileika. Nuo to laiko Pavenčių 

kaime eidamas visad sutikdavai kariškius. Net žūties dieną Lileika parodė šaltakraujišką drąsą. Jį 

pražudė pasitikėjimas kaimynais. Atėjęs pas kaimyną, jis iš vaiko ėmė reikalauti šovinių. 

Vaikigalis per kelis kaimus garsėjo savo šovinių kolekcija ir net manija jiems. [...]. Iš jo negalėjo 

išpešti nė vieno šovinėlio. Atsisakė jų duoti ir pačiam Lileikai. [...]. Berniūkštis ypač nebuvo 

spaudžiamas, nes galėjo laisvai išeiti lauk. Išėjęs tuoj dūmė į Viekšnius. Tai buvo apie du su puse 

kilometro. Kol iš Viekšnių atbėgo kariškiai, praėjo nemaža laiko, bet rezistentas taip ir 

nepasigedo berniūkščio. Sodybą apsupo ir norėjo paimti jį gyvą. Lileika nepasimetė. Pajutęs 

pavojų, garsiai sušukęs: „Vyrai, mes apsupti!” ir šaudydamas puolęs pro duris. Išsigandę troboje 

neva esančių vyrų, apsupėjai atšokę nuo durų ir langų ir sukritę ant žemės. Vieną gulintį griovyje 

Lileika net peršokęs. Miškas, deja, buvo tolokai. Ilgai šaudė į jį, bet jis bėgo ir bėgo. Parkrito 

kulkų suvarpytas jau krūmų pakraštyje. Tada paaiškėjo, kad ir bėgti jam buvo labai sunku: buvo 

apsiavęs didžiuliais veltiniais, apsivilkęs net dvejus kailinius. [...]. Kai buvo nukautas Lileika ir 

paguldytas Viekšnių turgavietėje, kartą budėti su arkliu į miestelį nuvarė mano tėvą. Po nakties 

jis grįžo labai susijaudinęs. Papasakojo, kad jam teko vežti laidoti garsųjį Lileiką. Kiek 

paknapsojus jam skirtame kambarėlyje, liepę važiuoti į turgavietę. Stribai sugriebę už kojų ir 

galvos miškinį ir sviedę į vežimą. Liepę vežti į Pastauninką [vietovę prie Viekšnių — Ventos 

kairiojoje pakrantėje, į vakarus nuo tilto per Ventą], prie drėgno skardžio. Ten jau buvusi iškasta 

duobė.” 

LINIOVAS E. 

E. Liniovas. Viekšniai, Mažeikių gatvė. Akmens paminklų dirbtuvė. Mokėsi meisterio amato 

ir dirbo užsieny. Darbas gražus, kainos pigios. Didelis pasirinkimas įvairių paminklų // Verslas: 

Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 

(283—284). — Liep. 16. — VI metai. — P. 6. — [Reklaminis skelbimas]. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Kryžius iš bėgių // Vienybė. — 1998. — Kovo 21. — 

Tekste: 

Vladislovas Pančerinskis ir jo žmona Marija iš Meižių, inžinierius Ksaveras Radavičius. 

J. Aleksandravičiaus atsiminimai. „Paminklo apačią tėvas užsakė pas Mažeikių gatvėje gyvenusį 

akmeninių paminklų meistrą Liniovą. [...]. Tėvelio geras prietelius Kostas Kuchalskis, 

pažadėdamas tą reikalingą bėgio gabalą gauti iš savo kaimyno ir pats pagaminti iš jo kryžių.” 

LINKAUSKAS PRANAS 

Kumpikevičius J. Spalio atgarsiai Viekšniuose // Vienybė. — 1967. — Liep. 20, 25, 27, 29; 

Rugpj. 1. — Tekste: Revoliucinis komitetas. Jonas Vaičkus, grįžęs iš fronto, ūsuotas, prie šono 

raitelio kardas, medikas Pranas Linkauskas, Benjaminas Zarcinas, Žibikų siuvėjas Juozas 

Poškus, Jonas Turkauskas. Revoliuciniam komitetui žlugus, vadovų likimai: P. Linkauskas žuvo 

prie Jelgavos. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius, 1983. — 48 p. — P. 28—29. — Tekste: 

1918 m. rudenį medicinine praktika vertęsis komunistas P. Linkauskas čia [Viekšniuose] subūrė 

pogrindinę komunistų kuopelę. [...]. Traukiantis prie Jelgavos žuvo Viekšnių revkomo 

organizatorius P. Linkauskas. 

Rozga Leopoldas. Trumpas vilčių akordas // Vienybė. — 1988. — Gruod. 15. — Tekste: 

1919 03 04 vokiečiai vėl užėmė Viekšnius. Revkomo nariai apsupti prie Jelgavos. Žuvo 

P. Linkauskas. Kiti grįžo į Viekšnius ir po kiek laiko buvo suimti. 

29

LIPEIKA KĘSTUTIS 

Lipeika K. Vakarai prie knygų // Pergalės vėliava. — 1958. — Saus. 8. — Tekste: „Žalgirio” 

kolūkio [Svirkančių kaimo] biblioteka, vedėjas K. Lipeika, geriausi skaitytojai — J. Buta, kalvis 

V. Maneikis. 

Šiaulys R. Literatūrinė viktorina // Pergalės vėliava. — 1958. — Vas. 1. — Tekste: Vedėjas 

K. Lipeika suruošė literatūrinę viktoriną Čekų pradinėje mokykloje. Laimėjo mokiniai 

S. Šiaulytė, S. Galminas, E. Sidabraitė. 

Lipeika K. Darbe ir poilsyje // Pergalės vėliava. — 1958. — Vas. 22. — Tekste: „Žalgirio” 

kolūkio [Svirkančių] bibliotekos vedėjas Kęstutis Lipeika apie elektriką, muzikantą — 

smuikininką Antaną Rušiną, vadovaujantį orkestrui. 

Ančiulis V. Gražios Viekšnių tradicijos // Vienybė. — 1971. — Lapkr. 6. — Tekste: 

K. Lipeika dalyvavo vakaronėje Viekšniuose. 

LIPSKIS ANTANAS 

Gedvilas Algirdas, Rozga Leopoldas. Pavenčių motyvai anapus Atlanto: Vardai iš rajono 

enciklopedijos // Vienybė. — 1998. — Gruod. 31. — Tekste: Iš Viekšnių krašto kilęs gydytojas, 

dailininkas, poetas Antanas Lipskis. A. Lipskis Viekšniuose pradėjo mokytis, baigė Mažeikių 

gimnaziją, 4 metus Kaune studijavo mediciną, studijas baigė Vokietijoje. Vėliau gyveno JAV. — 

Tekste: Eilėraščiai „Vaikystės aidai”, „Mes”. 

LIŠKEVIČIUS STASYS 

Žilevičius Rimantas. Įdomi viešnagė // Tėvynės balsas. — 1966. — Nr. 38. — Žinios 

aprašui: Iš kitų leidinių. — Tekste: Viekšniuose bibliofilas S. Liškevičius. 

Balčiauskas A. Gyvenimas tarp knygų // Vienybė. — 1966. — Bal. 19. — Nr. 47 (1308). — 

Visas tekstas: 

Dabar jau niekas nenustemba daugiau ar mažiau išsilavinusio žmogaus bute pamatęs 

asmeninę bibliotekėlę — knyga kiekvienam reikalinga kaip laikraštis, radijas. Tačiau negali 

nesistebėti, užsukęs į nuošalų namelį vadinamosiose Viekšnių užbravorėse. Namelio 

šeimininkas, Akmenės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato knygrišys Stasys Liškevičius 

šešiose lentynose ir spintose yra sukaupęs tokią daugybę vertingos literatūros, kurios pavydėtų 

ne viena biblioteka arba muziejus. Ypač čia daug tokių knygų, kurios jau seniai laikomos 

retomis, o gal ir unikaliomis. Pati seniausia S. Liškevičiaus bibliotekoje knyga išleista 1653 

metais. Tarp retesnių leidinių, be abejo, reikia paminėti Širvydo žodyną, išleistą 1713 metais, 

A. Basanavičiaus „Aušros” Nr. l, išspausdintą 1883 metais Ragainėje, M. Valančiaus „Žemaičių 

vyskupystę” (1848 m.), Antano Juškos 1880—83 m. Kazanėje išleistas „Lietuviškas dainas” ir 

daug kitų. 

S. Liškevičius per daugelį metų rinko ir dabar turi beveik visus Maironio, Vaižganto, 

Kudirkos, Krėvės, Mykolaičio-Putino ir kitų lietuvių rašytojų kūrinius. 

Tik stambiose mokslinėse bibliotekose galima rasti S. Daukanto abu „Lietuvos istorijos” 

tomus, T. Narbuto, J. Kraševskio kūrinius Lietuvos istorijos klausimais. 

Dėmesį patraukia per eilę metų surinktos įdomios knygos ne tik turinio, bet ir formos 

atžvilgiu. Štai 4 centimetrų aukščio nykštukas. Pasirodo, šis nykštukas septyniuose šimtuose 

plonučio popieriaus puslapių turi 2000 žodžių. Tai lenkų-prancūzų kalbų žodynas. O greta 

žodyno — 1599 metais Krokuvoje išleista biblija. Jos formatas siekia pusmetrį, o puslapių — 

pusantro tūkstančio. 

Šeimininkas vieną spintą paskyręs albumams. Čia rasime visus albumus, Tarybų valdžios me 

tais išleistus Lietuvoje, o taip pat didelę vertę turinčias Ermitažo, Luvro ir kituose garsiuose 

30

muziejuose saugomų šedevrų reprodukcijas. Sekančioje spintoje — F. Dostojevskio, S. Jesenino, 

A. Puškino, Stendalio, V. Hugo, R. Rolano, O. Balzako, F. Šilerio, R. Tagorės rinktiniai raštai. 

Keli klausimai visą laiką neduoda ramybės, žiūrinėjant šią turtingą asmeninę biblioteką — 

kaip tiek vertingos literatūros pasisekė sukaupti, kiek tai truko, iš kur žmoguje tokia meilė 

knygai? 

— Dabar nė pats nebepamenu, — kalba S. Liškevičius, — kada ir kaip tai prasidėjo, nors 

knygos domino mane iš pat mažens. Paimu, būdavo, į rankas seną knygą (jos anksčiau buvo 

labai brangios) ir kyla noras ją paremontuoti, sutvarkyti, suklijuoti. Taip jas betvarkydamas, 

išmokau knygrišybos. Sužinojęs, kad kur nors gyvena mano vienmintis, rašau jam, papasakoju, 

kokių retesnių knygų susikaupė pas mane. Taip palengva pradėjau keisti įvairią literatūrą su 

senais kolekcionieriais. Draugų turiu Ukmergėje, Vilkijoje, Kaune, Mažeikiuose. 

Visas S. Liškevičiaus gyvenimas siejasi su knyga. Daugelį metų jis dirbo knygynuose, 

nebesuskaitytų, kiek knygų per savo rankas yra praleidęs kaip knygrišys. 

Kalbiesi su S. Liškevičium ir negali nesistebėti — reikia paieškoti taip apsiskaičiusio 

žmogaus, taip žinančio istoriją ir literatūrą. Tuo labiau, kad žmogus jaunystėje neturėjo 

galimybės baigti net pradinės mokyklos. 

Tikrai, knyga — žinių šaltinis. 

Neimantas R. Kur skrido „Žemaičių garlėkis” // Neimantas R. Venta — draugystės upė. — 

Vilnius, 1978. — P. 36—42. — Tekste: Bibliofilas S. Liškevičius. 

LIUBECKIS 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 24, 63. — Tekste: 

„Baigiantis XVIII a. Tryškių storastija su daugeliu dvarų pateko į Mstislavlio vaivados 

(paskirto 1788 m.) Ksavero Chominskio rankas, bet veikiai ir išslydo. Birbiliškės (Birbiliškių) 

dvarininkas Pranciškus Kontrimas, 80 m. amžiaus, 1933. I. 21. laišku štai ką man apie tai yra 

pranešęs: „Tučių dvaras su sodžium to pat vardo angis buvo kaipo dalis žemės latifundijų, 

dovenotų imperatorienės Kotrynos vaivadai Chominskiui už jo rusišką palankumą, bet ans taip 

praskolijo, kad tas ano žemes (nuo Laižuvas—per Kapėnus—Tryškius ėjo su Užvenčiu) 

eksdivizija išdalijo kreditoriams: Kapėnai (teko) kunigaikščiui Liubeckiui 6.000 dešimtinių, 

Tučiai gr. Tizenhauzenui, Birbiliškė grafui Putkameriui ir t. t. [...]. Kiti Pavirvytės kaimynai, 

Kapėnai, jau Tryškių linkui, kad ir seniai minimi istorijoje, kažkaip nuošaliai laikosi nuo vietos 

dvarų tradicijų. Gal būt, dėl to, jog priklausė tolimiems didžiūnams (Gudijos Druckiams- 

Liubeckiams) arba verteivoms (Hriharavičiui), kurie prie šio krašto visiškai nepritapo.” 

Bugailiškis P. Dvarų archyvų pėdsakais // Liaudies kultūra. — 1994. — Nr. 3. — P. 39—41. 

— Tekste: „Inž. Sirutavičiaus Kairiškiai, [...], Drucko-Liubecko Pabalvė, Kapėnai, [...], Pliaterio 

Tryškiai.” 

LIUSTIKAITĖ-SAURAZAS JANINA 

Gedvilas Algirdas. Po pusės šimtmečio // Vienybė. — 1996. — Bal. 20. — Tekste: Operos 

dainininkė Janina Liustikaitė. Ji 1939—1942 m. mokėsi Viekšnių gimnazijoje. Tėvai gyveno 

Papilėje. — Visas tekstas: 

Man, renkančiam medžiagą mokyklos istorijai papildyti, atsiminimus apie taurią Biržiškų 

šeimą, kiekvienas aptiktas dokumentas, gautas laiškas brangus, vertingas. Itin vertingi tautiečių 

iš užsienio laiškai, juose atsispindintis Tėvynės ilgesys, patriotizmas, nuoširdumas, didelis 

dvasingumas. Tiek kalbėdami, tiek rašydami, jie nevengia išsakyti savąsias emocijas, nuomones, 

yra tolerantiški, paprasti, besidomintys viskuo, kas čia, Lietuvoje, vyksta. Tie, kurie pabuvoja 

aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialiniame muziejuje, jo etnografiniame 

skyriuje, apžiūrėdami kiekvieną rakandą, susijusį su jų pačių ar tėvų jaunyste, būna sujaudinti. 

Nejučiomis atsiveria prisimindami, kaip su tais daiktais, dabar jau eksponatais tapusiais, dirbo ar 

31

juos gamino, kaip audinius audė jų tėvai, močiutės. Skausminga toji nostalgija, tie sentimentai 

jaunystei. Neretas prisipažįsta, kad supermoderniuose Vakaruose jie labai stokoja lietuviškos 

gamtos, papročių, tradicijų, gyvenimo būdo, tėvų ir vaikų bendravimo šilumos, dvasingo 

religinio auklėjimo. Kiekviena gera lietuviška knyga, ypač poezijos leidiniai, taip pat 

dokumentiniai filmai, televizijos laidos „Po savo stogu”, „Mūsų miesteliai” juos jaudina, traukia 

į tėvynę. 

Šį pavasarį mane pasiekė Janinos Liustikaitės, tebegyvenančios JAV, laiškas. Ji 1939—1942 

metais mokėsi Viekšnių gimnazijoje, o 1944 metais atsidūrė priverstinėje emigracijoje Vakarų 

Europoje, vėliau persikėlė į JAV. J. Liustikaitė — talentinga operos dainininkė, solines partijas 

atlikusi ir su simfoniniais orkestrais, koncertavusi Vokietijoje, Italijoje, Anglijoje, Ispanijoje, 

Kanadoje, JAV. Gausią operų arijų, liaudies dainų koncertinę programą, įrašytą plokštelėje, su 

dedikacija Biržiškų muziejui, prieš porą mėnesių ji atsiuntė į Viekšnius. O jos laiške dideliu 

nuoširdumu dvelkiantys atsiminimai apie tuos metus, kai mokėsi Viekšnių gimnazijoje. 

„Netikėtas įdomus laiškas iš Viekšnių kasdieninę mano nuotaiką pakeitė į šventiškai pakilią, 

— rašo mūsų kraštietė. — Mūsų spauda plačiai aprašė Biržiškų paminklą, apie prof. Biržiškų 

muziejų. Viekšniai nuskambėjo ne tik per Lietuvą, bet ir išeiviją. Kaip sakoma, kas bus, kas 

nebus, bet žemaitis nepražus... Ach ta istorija! Ji savotiškai įdomi, nepamirštanti nuo pat bočių 

barzdočių laikų, kai aukurai liepsnojo, skambino kanklėm vaidila, o grakščios, skaisčios 

vaidilutės šventą ugnį kūreno. Manau, Jums gerai žinomas mūsų gerasis istorikas (plungiškis) 

Z. Ivinskis. Mes buvome artimi draugai, gerai žinau, kaip jis sielojosi dėl Lietuvos likimo, tik 

gaila, per anksti pasitraukė iš mūsų, nebaigęs rašyti Lietuvos istorijos. 

Pageidaujate mano patirtų išgyvenimų iš Viekšnių progimnazijos laikų. Mielai norėčiau 

atsakyti teigiamai, bet gaila, kad to laikotarpio manieji prisiminimai nėra reikšmingi, gana 

blankūs. Nepriklausomoje Lietuvoje mokiausi „Saulės” gimnazijoje Kaune. Kai rusai užėmė 

Lietuvą, po vasaros atostogų į Kauną negrįžau, nes „Saulės” gimnaziją ketino uždaryti. Buvau 

arčiau tėvų, kurie gyveno Papilėje, ir mokiausi Viekšniuose. Tuometinis direktorius buvo 

L. Balčiūnas — ramaus būdo, geras žmogus. Girdėjau, pasitraukė į Vakarus. Menu, iš jo gavau 

perspėjimą, kad klasėje pamokos metu neužsirašiau. Mat aš išspalvotų popieriukų dėsčiau ant 

suolo trispalvę. Jis su Karpavičiumi (lituanistu) ateidavo pietauti pas Navickaitę (kur aš 

gyvenau). Turėjom gerą muzikos mokytoją Vincentą Deniušį. Man jis atrodė romantiškas, 

mėgdavau jo pamokas. Gerai vedė chorą, parinkdavo gražių dainų. Įvairiom progom atlikdavom 

programas su paįvairinimais: sekstetais, duetais, kvartetais, o man dažnai tekdavo dainuoti solo. 

Iš Papilės tada Viekšniuose mokėsi Julė Narvidaitė, Stasė Skabeikytė, Kazys Narščius, Juozas 

Jankauskas. Su jais mokėmės gražioje Simono Daukanto pradžios mokykloje. Jaunystės dienų 

prisiminimai nemiršta. Tada dienos buvo taip šviesios, ir juokas, ir daina skambėjo Ventos 

pakrantėse, iki šių dienų nešioju širdyje ilgesį anų dienų. 

Viekšniuose rusų laikais reikėjo mokytis rusų kalbos, darėme užrašus. Mokiniai tarpusavy 

sugyvendavome puikiai, bet esanti padėtis keldavo nerimą... Dažnai vakarais, ruošiant pamokas 

mažam kambarėlyje, mane išgąsdindavo žygiuojančių pro šalį rusų kareivių dainos, kaip 

„Maskva moja” ir apie Katiušą. 

1942 metais įstojau į Šiaulių muzikos mokyklą. Į Viekšnius negrįžo ir Jankauskas, tais pačiais 

metais įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Negrįžusių buvo ir kitų. Prie vokiečių pirmus 

egzaminus laikėme muzikos mokykloje. Pasikeitus padėčiai, vokiečiai mokyklą užėmė, 

egzaminus turėjome laikyti kitose patalpose. Direktorius J. Karosas buvo labai nuliūdęs. Po 

išrinktųjų mokinių koncerto Šiaulių teatre išsiskirstėme su viltimi, kad susitiksime kitais metais, 

bet įvyko kitaip. Baisiose karo audrose nesitikėjau išliksianti gyva, bet Angelas sargas mus su 

Skabeikyte išsaugojo, ir šiandien, ačiū Dievui, esame gyvos. Pokario metais turėjau kitus 

pergyvenimus. Benamės dienos nebuvo lengvos, svetimų kraštų ne tas dangus ir žemė. Ne taip ir 

saulė šviečia. Nors ir užguitai nežinios, su ilgesiu širdy gimtojo krašto, kur paliko tūkstančiai 

brangiausių prisiminimų, reikėjo eiti vingiuotais, duobėtais gyvenimo keliais ir vėl gyventi iš 

naujo. Nežuvau nei ugny, nei rūkuos, tik iki šių dienų nešioju „ilgesį Tėvynės ir myliu Lietuvą iš 

tolo...” 

Štai tokia ilgesio giesmė iš užjūrių. 

32

Liustikaitė-Saurazas Janina (Florida, JAV). Mūsų jaunystės aidas: Specialiai „Vienybei” // 

Vienybė. — 2000. — Bal. 4. — Visas tekstas: 

Turėjau progą „Vienybės” laikraštyje perskaityti A. Laurinaičio atsiminimus „Viekšnių 

mokykla dviejų okupacijų metais”. Skaičiau su dėmesiu ir prisiminimais vis grįžau į 

progimnazijos suolą, kur geri pedagogai stengėsi šviesti ne tik mūsų protą, bet ir sielas. Tai buvo 

mūsų turtas, kurį anuomet susikrovėme ateities gyvenimui. 

Viekšnių mokyklos pastatas tuomet atrodė gražiai. Priekyje — pakilūs laipteliai, o žemai — 

sporto aikštelė. Ją tarsi sargai supo aukšti topoliai, savo pečiais patį dangų parėmę. Girdėjo jie ne 

tik mokinių juoką, bet matė ir ašarų. Giliai įleidę šaknis Žemaitijos žemėje, jie klausėsi ir 

žmonių, ir vėtrų dejonių. Nežinau, ar jie šiandien išlikę, ar beskleidžia tą patį svaiginantį kvapą? 

Kažin?.. 

Viekšnių mokykla yra patyrusi įvairių išgyvenimų, nelaimių, sukrėtimų. Šiurpą kelią 

prisiminimai, kaip buvo vežami į Sibirą mokytojai, išvaromi žydai — taip pat ir mūsų mokslo 

draugai. 

Viekšnių progimnazijoje pradėjau mokytis rusams okupavus Lietuvą. Į Viekšnius atvažiavau 

iš Kauno. (Ten mokiausi „Saulės” gimnazijoje.) Viekšniuose turėjau kambariuką netoli 

mokyklos, pas Navickaitę. Pas ją ateidavo pietauti tuometinis mokyklos direktorius L. Balčiūnas 

ir lietuvių kalbos mokytojas Karpavičius. Direktorius taip pat gyveno netoli mokyklos. 

Važiavome į Vilnių. Pirmą kartą atsidūrusi nuostabiojoje sostinėje, ilgai meldžiausi prie 

stebuklingosios Aušros Vartų Dievo Motinos. Man besimeldžiant, netikėtai kažin kas bakstelėjo į 

alkūnę. Mano maldaknygė šlept ir nukrito ant grindinio. Atsisukusi išvydau senyvą moterį, kuri 

nusišypsojo ir lenkiškai atsiprašė. 

Dažną vakarą, beruošiant pamokas, tylą ir susikaupimą sudrumsdavo pro šalį trankiai 

žygiuojančių rusų kareivių dainos — anuomet dar naujos ir populiarios „Maskva moja” arba 

„Katiuša”. Jie taip rėkdavo, kad visi Viekšniai skambėjo. Pasidarydavo labai liūdna. 

Kartą per direktoriaus pamoką iš sudraskytų popierėlių ant suolo dėsčiau trispalvę. Tai 

pastebėjęs, direktorius perspėjo: „Na, na, Liustikaite, ką ten darai? Geriau klausyk, ką aš sakau.” 

Nemėgau matematikos, kurią dėstė geras pedagogas J. Žilevičius. Kartą, neparuošusią 

pamokos, mane iššaukė prie lentos atsakinėti. Žinoma, uždavinio neišsprendžiau. Tada 

mokytojas ir sako: „Sėskis, nemoki! Parašysiu kuolą per visą žurnalą!” Paraudusi iš gėdos, 

nuėjau į suolą, o mintyse tas kuolas per visą žurnalą vis nedavė ramybės. Vėliau sužinojau, kad 

kuolo negavau, suraitė dvejetą. Po to buvau stropesnė. 

Rusų okupacijos metu reikalingų knygų nebuvo, darėme užrašus. Vėliau rusų kalbos 

mokytoją išvežė į Sibirą. Ilgai moksleiviškais metais Viekšniuose tarnavusi „Pelikan” plunksna ir 

šiandien tebėra pas mane. 

Labai laukdavau muzikos mokytojo Deniušio pamokų. Kartais vadindavome jį švelniai — 

Vincele, nes jo vardas buvo Vincas. Jo pastangomis ir rūpesčiu mūsų mokyklos choras gerai 

dainavo. Kartą per repeticiją mokytojas sustabdė mus ir sako: „Bosai, ne baubkit, o dainuokit”. 

Vakarėliai būdavo su programa. Dainuodavo oktetai, kvartetai, duetai, o man liepdavo traukti 

solo. A. Laurinaitis lengvai pasišokinėdamas išilgai salės vedžiodavo visų pamėgtą „polkutę su 

ragučiais”. Patiko šokti su K. Narščiumi. Mielai uždėdavau rankas ant jo plačių pečių. Buvo 

geras šokėjas. 

Malonu būdavo žaisti sporto aikštelėje. Išjudindavome visą kūną. Tačiau bežaidžiant 

kvadratą, kartais gaudavai tokį stiprų smūgį į paširdžius, kad net aiktelėdavai. 

Buvau nustebinta, kai daugiau kaip po penkiasdešimties metų gavau pirmą laišką iš 

Kretingos. Prisiminusi mano dainas, parašė Viekšnių gimnazijos pirmosios laidos abiturientė 

Živilė Mačytė. Gaila, kad apie tą laidą ir apskritai apie vokiečių okupacijos metus Viekšnių 

mokyklos 80-mečio jubiliejuje nebuvo plačiau užsiminta. 

Kapitono Juozo Mačio, Živilės tėvo, pastangomis Viekšnių progimnazija gavo dvi paskutines 

klases ir tapo „pilna” gimnazija. Okupacijos (ne tik okupacijos, bet ir žiauraus karo) metais tą 

pasiekti buvo labai sunku. 

Laiške ilgakasė Živilė priminė man vieną vakarėlį, kurio programoje dainavau liūdną dainą: 

„Mama, tu miegi, tave jau rengia visai nauju, nedėvėtu rūbu...” Stebėjausi, kad jos atmintyje 

išliko ne tik dainos žodžiai, bet ir žalia mano vilkėtos suknelės spalva. Vėliau dovanojau jai savo 

33

dainų bei arijų plokštelę, kurios įrašas darytas Romoje. Po kiek laiko ji man atsiuntė dvi 

prisiminimų knygas, gyvai ir man priminusias Viekšnius. 

Viekšniuose gyveno mano krikšto motina F. Levitienė. Ji labai mėgo žvejoti. Žiūrėk, 

pasiėmusi meškerę, jau ir traukia į paventį laimės bandyti. 

Labai Viekšnius puošė galingai ir plačiai išsivingiavusi Venta. Jaunimo laisvalaikio ir poilsio 

vieta buvo pavenčiai. Dainuodavome Salomėjos Nėries parašytas eilutes: „Ventos krantuos ievos 

žydi, krūmai skamba nuo dainų...” Nežinau, ar Ventos vardą gal Salomėja Nėris buvo įrašiusi, ar 

mes patys sugalvojome ir įdėjome vietoje kitos upės vardo. Nebeatsimenu... Nors buvo karas, 

nepritekliai, pavojai, skurdas, bet jaunystė ir lieka jaunyste. Tiesiog linksminomės ir daug 

svajojome apie ateitį. Ir laimę būrėme iš ramunių žiedų. Vėjeliui pučiant, jaukiai šlamėdavo 

ajerai, braidant į kojas baksnodavo mažytės žuvelės. O saulei nusileidus ir pakilus sidabru 

žaižaruojančiai mėnulio pilnačiai — kaip svaiginamai suokdavo lakštingalos... 

Pirmą kartą Ventą perplaukiau su drauge Regina, kai dar mokiausi Papilės S. Daukanto 

pradžios mokykloje. Regina ragino, kad plaukčiau pirma, ji plauksianti iš paskos. Baimės 

apimta, nenorėjau plaukti pirmoji, nes prisiminiau skenduolius. Bet pagaliau įsidrąsinau, ir 

mudvi perplaukėme Ventą ties Būdavo pirtimi. 

Jei Venta prakalbėtų, ji daug pasakytų. Okupantų siautėjimo metais ji girdėjo šūvius 

miškuose. Net beržai liūdėjo nuleidę šakas, o pavenčiuose verkė palinkę žilvičiai. Daug mūsų 

brolių, kovojusių dėl Lietuvos laisvės, kraujo nuskalavo Venta. Saulė leisdavosi tokia raudona, 

lyg kruvina. Mano tėtis mirė tremtyje... 

Dar „vokiečių laikais” mokiausi Šiaulių muzikos mokykloje — tai buvo jau išvažiavus iš 

Viekšnių. Buvo liūdna, kai 1944 metais vokiečiai užėmė muzikos mokyklą. Egzaminus laikėme 

kitame, sename pastate. Mokslo metų pabaigos koncertas vyko Šiaulių miesto teatre. Vėliau 

Šiauliai labai nukentėjo nuo rusų padegamųjų bombų, vos spėjau išsprukti į namus. 

Būdama toli nuo tėvynės, iki šiol atsimenu savo jaunystę, kurią, rodos, visada lydėjo daina. 

Kur Jūs, mano jaunų dienų, mano mokslo draugai? Ateikite ir kalbėkimės apie mūsų neramią, 

skaudžią, bet brangią praeitį. Apie jaunystę, prabėgusią ten, kur teka Venta. 

Plastinina Bernarda. Žemė, išauginusi daug šviesių asmenybių: Iš ciklo „Senieji Viekšniai” 

// Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2005. — Geg. 26. — Nr. 33. — [Santarvė. — 2005. 

— Geg. 26. — Nr. 59 (8853)]: Nuotraukos: „[1.] Algirdas Gedvilas. 1988-1989 m. [2.] 

V. Deniušis. Apie 1936 m. [3.] Janina Liustikaitė-Saurazas, 1997 m., Florida. — Nuotraukos iš 

asmeninio archyvo”. — Tekste: 

PIRMASIS MOKYTOJAS DAINININKĖS KELYJE 

Prisiminus mokytoją V. Deniušį, kalba nukrypsta ir apie jo mokinius, vėliau tapusius garsiais 

operinės muzikos atlikėjais. Viena iš tokių buvo Janina Liustikaitė-Saurazas, mokiusis Viekšnių 

progimnazijoje 1935—1941 metais. Vėliau ji tapo garsia operos dainininke. Studijavo Lietuvoje, 

Vokietijoje, Anglijoje, tobulinosi Italijoje pas garsiąją M. Kačioli. 

Koncertavo tautiečiams ir minėtų šalių gyventojams, taip pat Kanadoje ir Amerikoje, su 

simfoniniu orkestru. Jos koncertiniame repertuare Frederiko Šopeno, Juozo Tallat-Kelpšos, 

Broniaus Budriūno, Aleksandro Kačanausko ir kitų kompozitorių kūriniai. 

Baigiantis karui dainininkė emigravo į JAV ir apsigyveno Floridoje, Dania Beach 

gyvenvietėje, kur tebegyvena ir dabar. 

Nors ir būdama labai toli, ji visada domėjosi Viekšnių kultūriniu gyvenimu, mokyklos 

jubiliejais, buvusiais savo mokytojais Jonu Žilevičiumi, Vincu Deniušiu. 

A. Gedvilas kurį laiką su ja susirašinėjo, kol prieš porą metų ją ištiko insultas. Jis saugo visus 

dainininkės laiškus su prisiminimais apie Viekšnius. Viename iš laiškų Janina rašė: „Viekšnių 

mokyklos pastatas tuomet atrodė gražiai. 

Priekyje — pakilūs laipteliai, o žemai — sporto aikštė. Ją tarsi sargai supo aukšti topoliai, 

savo pečiais patį dangų parėmę”... Šiurpą jai kelią prisiminimai apie į Sibirą vežamus mokytojus, 

išvaromus žydus, tarp kurių buvo ir jos mokslo draugų. 

Viekšnių progimnazijoje Janina pradėjo mokytis rusams okupavus Lietuvą. Turėjo 

kambariuką netoli mokyklos. 

34

Į jos šeimininkės namus ateidavo pietauti mokyklos direktorius L. Balčiūnas ir lietuvių kalbos 

mokytojas Karpavičius. Janina nemėgusi matematikos, kurią dėstęs J. Žilevičius. 

Kartą, prisimena moteris, neparuošusią pamokos, ją pakvietė prie lentos. Kai uždavinio 

nepavyko išspręsti, mokytojas ir sako: „Sėskis, nemoki! Parašysiu kuolą per visą žurnalą!” Ilgai 

tas kuolas nedavęs ramybės, tik vėliau sužinojusi, kad vietoj kuolo mokytojas jai suraitęs 

dvejetą. 

Būsimajai dainininkei labiausiai laukiamos būdavo muzikos mokytojo V. Deniušio pamokos: 

„Kartais vadindavome jį švelniai — Vincele. Jo pastangomis ir rūpesčiu mūsų mokyklos choras 

gerai dainavo. 

Kartą per repeticiją mokytojas sustabdė mus ir sako: „Bosai, ne baubkit, o dainuokit”. 

Vakarėliai būdavo su programa. Dainuodavo oktetai, kvartetai, duetai, o man liepdavo traukti 

solo”. 

Kokie svarbūs dainininkei Viekšniai, sako ir tai, kad net tris savo dainų ir arijų iš operų 

plokšteles ji padovanojo miesteliui ir jo žmonėms. 

A. Gedvilas rodo vieną iš jų. Kitos dvi yra vidurinėje mokykloje ir A. Griškevičiaus 

muziejuje, kurio dalis ekspozicijos skirta ir Janinai Liustikaitei-Saurazas. 

Dar būdama jauna, kaip lietuvių emigracijos atstovė, dainininkė buvo pakviesta audiencijos 

pas popiežių Pijų XII. 

Apsirengusi lietuvaitės tautiniais drabužiais, ji atstovavo mūsų šaliai Vatikane. Popiežius bet 

ko nepriima, tad reikia pripažinti, kad tai iš tiesų buvo aukštas įvertinimas. 

LIZDENIAI 

Plastinina Bernarda. Jaunystės siekius ir svajones nutraukė karas: Senieji Viekšniai // 

Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Lapkr. 27. — Nr. 17. — [Santarvė. — 2003. — 

Lapkr. 27. — Nr. 136 (8632)]: Nuotraukos: „[1.] Viekšnių visuomenės choras 1936 metais. 

Paskutinėje eilėje antras iš kairės — Juozas Lizdenis, centre su šaulio uniforma — choro 

vadovas. [2.] Taip prieš karą atrodė senoji Viekšnių progimnazija, nugriauta apie 1986—87 

metus”. — Visas tekstas: 

Studijos Kauno Vytauto Didžiojo bei Vilniaus universitetuose, A. Maceinos, S. Šalkauskio, V. 

Krėvės, L. Karsavino paskaitos. Ir darbas... kasininke vaistinėje. Karas sujaukė daugelio žmonių 

likimus. Tarp jų — ir į 85-uosius įkopusi viekšniškė Zinaida Lizdenienė. 

100-AMETIS NAMAS — SENELIO PALIKIMAS 

Namas Viekšniuose, Bažnyčios gatvėje, kuriame po vyro mirties jau penkeri metai viena 

gyvena ponia Zinaida, buvo jos senelio nuosavybė. Senelis mirė dar prieš I pasaulinį karą, o 

vėliau Viekšniuose kilęs gaisras beveik negrąžinamai viską sunaikino. 

Zinaidos tėtis Juozas Pundzius dar vaikas būdamas tarnavo pas ūkininkus ir ganė bandą. Kaip 

atlygį už tarnystę, jis gavo pirtį, kurią pastatė sudegusio namo vietoje. Kurį laiką glaudęsi pas 

svetimus, Juozas su mama, broliu ir seserimi vėl turėjo savus namus. 

Zinaida pasakoja liūdną ir keistą istoriją, kurią ji vaikystėje girdėjo iš savo tėčio. 

Jiedu su broliu kaime ganę bandą. Berniukas persišaldęs ir susirgęs. Tačiau šeimininkai buvę 

pikti ir, visiškai nesirūpindami ligoniuku, palikę vieną gulėti klėtyje. Troškulio kankinamas 

vaikas eidavo atsigerti į kiemą prie šulinio. Nesulaukęs pagalbos, berniukas toje pačioje klėtyje ir 

mirė. Vaikai, kurie netoli šios sodybos ganė bandą, pasakojo, kad vienu momentu nuo klėties 

stogo atsiskyrusi ir aukštyn pakilusi keista šviesa, kuri greitai dingusi. Sklidusios tokios kalbos, 

sako Zinaida, o kiek jose tiesos, nežinia. Esą, tai siela palikusi nelaimingo našlaičio kūną... 

Pirtį, virtusią gyvenamuoju namu, Zinaidos tėtis daug sykių perstatinėjo. Kaip kregždė savo 

lizdelį jis vis lipdė, vis didino jį kiek įstengė, kiek tuokart turėjo pinigų. O kai vedė, savo 

namuose atsidarė krautuvėlę. Iš pradžių joje buvo įvairių prekių, pradedant maistu ir baigiant 

ūkinėmis. Vėliau tėtis ėmė prekiauti audiniais. Gal tai buvo ir neatsitiktinis pasirinkimas, nes 

mama siuvo, o vėliau ir tėtis tapo siuvėju. Krautuvėje sutuoktiniai ėmė prekiauti drabužiais, net 

priimdavo siuvyklų užsakymus. 

35

Užėjus rusams ir prasidėjus karui, šeima apsigyveno Palnosų kaime, kur tėtis buvo nusipirkęs 

žemės ir turėjo ūkį. Šimtamečiame tėvų name buvo įkurdinti civiliai gyventojai. Po 1948-ųjų, kai 

namus teko palikti antrąjį kartą, tik jau labai ilgam, kurį laiką čia buvo įsikūrusi milicija. 

VAIKYSTĖS PRISIMINIMAI PATYS RYŠKIAUSI 

Viekšnių pradinė mokykla, kurią Zinaida lankė, buvo mediniame pastate Vytauto gatvėje, į 

rytus nuo cerkvės. Jauna ir gabi mokytoja Tėvelienė savo mokiniams suteikė tvirtus lietuvių, 

matematikos žinių pagrindus. Prieš pat karą jos šeimą išvežė. 

— Savo mokinius ji labai mylėjo, buvo draugiška ir paprasta. Stengdamasi mus kuo geriau 

išmokyti gimtosios kalbos, liepdavo į mokyklą ateiti pusvalandžiu anksčiau. Kasdien prieš 

pamokas rašydavome diktantus, ir patys įsitikinome, kad juose liko gerokai mažiau klaidų, — 

prisimena savo vaikystę Zinaida. — Mokytoja gyveno to paties mokyklos pastato kitame gale. 

Kai mes baigėme pradinę mokyklą, ji pati suruošė mums išleistuves ir pavaišino. Atėjus laikui 

atsisveikinti, mokytoja labai susigraudino ir apsipylusi ašaromis išbėgo iš klasės. 

Baigusi pradinę, Zinaida toliau mokėsi Viekšnių progimnazijoje, įsikūrusioje į vakarus nuo 

cerkvės. Progimnazijos direktorius buvo Sliesoraitis. Lietuvos laikais mokyklose buvo dėstoma 

lotynų kalba. Zinaida jos pradėjo mokytis jau nuo antros progimnazijos klasės. Lotynų kalbą 

dėstė kunigas kapelionas, kurio pavardės moteris dabar nebepamena. Jo paruošti mokiniai visur 

buvo labai gerai vertinami. Zinaida taip pat visada iš lotynų kalbos turėdavo penketą. Toks pat 

įvertinimas įrašytas ir Mažeikių gimnazijos atestate. 

KARAS SUJAUKĖ STUDIJAS 

1938-aisiais baigusi Mažeikių gimnaziją, Zinaida ryžosi siekti aukštojo išsilavinimo ir įstojo į 

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti prancūzų kalbos ir 

literatūros. Specialybės disciplinos buvo dėstomos Humanitarinių mokslų fakultete. Zinaida 

klausė profesorių A. Maceinos, S. Šalkauskio, P. Dovydaičio paskaitų, kalbą studentams dėstė 

tikri prancūzai, kurie vėliau iš Lietuvos pasitraukė. Po poros metų užėjus rusams, Zinaidos 

studijos baigėsi, ir ji grįžo į namus. 

Prasidėjus karui, mergina išvažiavo tęsti mokslų į Vilniaus universitetą. Tuomet čia dėstė 

Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis-Putinas, profesorius Levas Karsavinas. 

1943-iųjų pavasarį vokiečiai uždarė Vilniaus universitetą. Žmonės kalbėję, kad tokiu būdu 

vokiečiai keršijo lietuviams už tai, kad šie jų nepalaikė. Zinaida tada jau buvo paskutiniame 

kurse. Prancūzas profesorius Matorė jai jau buvo paskyręs ir diplominio darbo temą. Deja, taip 

viskas ir liko... 

Po poros metų Zinaida dar kartą sugrįžo į Viekšnių progimnaziją, kuri po karo tapo vidurine 

mokykla. Tik šįkart ne kaip mokinė, o kaip mokytoja. Mokslo metai prasidėjo gerokai vėliau — 

gruodžio 1-ają. Trūko mokytojų, ir Z. Lizdenienė dėstė prancūzų, vokiečių, lotynų bei lietuvių 

kalbas. Vidurinės mokyklos direktoriumi dirbo Domininkas Vaičius. Apie šį žmogų Zinaida 

išsaugojo pačius gražiausius prisiminimus: 

— Tai buvo doras, sąžiningas žmogus. Turint galvoje pokario metų neramumus, su kolegomis 

jis elgėsi labai žmoniškai — nė vieno nepersekiojo, nešnipinėjo, nešantažavo, nesistengė brautis 

į kiekvieno iš mūsų vidinį pasaulį. Ir dabar galiu pakartoti jo žodžius: „Darykim taip, kad viskas 

atrodytų gerai”. 

Tuo metu mokykloje muzikos vaikus mokė Vincas Deniušis, chemijos — Jonas Žilevičius, su 

žemesniųjų klasių vaikais dirbo Bronė Kuodytė, lietuvių kalbą dėstė Švėgždienė. 

Pusketvirtų metų, praleistų šiame kolektyve, ryškesnių pėdsakų Zinaidos gyvenime nepaliko. 

1951-aisiais Z. Lizdenienė pradėjo dirbti Plungės vaistinėje kasininke. 

— Kadangi mokėjau lotynų kalbą, reikėdavo ant vaistų buteliukų ir pakelių rašyti signatūras. 

Po 3 ar 4 metų mane paskyrė vaistinės asistente, — apie savo aukštyn kojom apverstą gyvenimą 

pasakoja moteris. — Vėliau į Plungę privažiavo daug rusų kariškių. Tarp jų žmonų buvo 

farmacininkių, kurioms reikėjo darbo. Aš gi neturėjau jokio dokumento, liudijančio apie 

išsilavinimą. Bijodama būti atleista, įstojau mokytis neakivaizdžiai į Kauno medicinos mokyklos 

farmacijos skyrių. Baigusi dirbau Plungėje iki pat 1976-ųjų, vėliau 8 metus — Viekšnių 

vaistinėje. 

PUOSELĖJO LIETUVIŠKĄ KULTŪRĄ 

36

Zinaida sako, kad jos jaunystės metais Viekšniai buvo kultūros centras. Prieš karą miestelyje 

buvo ne vienas choras, scenos entuziastai būrėsi į teatro grupes, statydavo spektaklius. Net ir 

nedalyvaujantieji saviveikloje jauni žmonės labai mėgo dainuoti. 

— Būdavo, tylų vasaros vakarą išeini į kiemą ir girdi, kaip antroje Ventos pusėje bernai 

dainuoja. Jų balsai būdavo stiprūs, sodrūs, — prisimena Zinaida. — Viekšniškiai nuo seno 

nebuvo abejingi muzikai ir menui. Galėčiau netgi tvirtinti, kad miestelyje buvo puoselėjama 

lietuviška kultūra. 

Zinaida ir pati dalyvaudavo choruose ir buvo nenustygstanti dainininkė. Vokiečių laikais, kai 

šeima gyveno Palnosuose, dėl savo stipraus balso mergina buvo pakliuvusi į gana nemalonią 

situaciją. Ji separavusi pieną ir, sukdama rankeną, iš visos gerklės traukusi kažkokią dainą. 

Pro šalį eidamas vokietis išgirdo, užėjo į vidų ir užsipuolė: „Radiją turit, klausot?”. Karo 

metais tai buvo draudžiama, tad mergina vos įrodė, kad ne radijas, o ji pati dainavo. 

VAIKAI PAVELDĖJO TĖVŲ MUZIKALUMĄ 

Didelį norą mokytis Zinaida perdavė savo vaikams. Iš aštuonių jos atžalų 7 įgijo aukštąjį 

išsilavinimą. Vitalis, dabar dirbantis Vinco Deniušio meno mokyklos direktoriumi, baigė dar ir 

Klaipėdos konservatoriją, o pagrandukė Margarita — aukštuosius teologijos mokslus. 

Skirtingas profesijas įgiję Lizdenių vaikai išsaugojo meilę muzikai ir dainai. Tai — abiejų 

tėvų nuopelnas. Zinaidos vyras Juozas buvo vargonininkas, turėjo labai stiprų ir gražų baritoną. 

Sukūrę šeimas bei išsibarstę po visą Lietuvą penki Lizdenių sūnūs prieš kelerius metus 

susibūrė į ansamblį. Tereikia telefono skambučio, ir visi suvažiuoja pas mamą. Sėda prie seno 

vokiško šeimos pianino ir repetuoja. 

— Tai daugiausia bažnytinės giesmės, kurias ne kartą viekšniškiai girdėjo bažnyčioje per 

šventes, laidotuves. Per Šilinės atlaidus po pamaldų jie koncertavo prie Šiluvos bažnyčios, — 

apie savo vaikus pasakoja Zinaida ir pasidžiaugia jau turinti 22 anūkus. — Tikiu, kad jie 

nepadarys gėdos Lizdeniams ir tarp jų atsiras ne vienas, kuris pratęs giminės muzikines 

tradicijas. 

Nuotraukos iš asmeninio albumo. 

Vaišnienė Sigutė. Peržengus seno namo slenkstį // Būdas žemaičių. — 2005. — Gruod. 2: 

Nuotrauka: „Z. ir J. Lizdeniai kartu nugyveno ilgą ir gražų gyvenimą”. — Visas tekstas: 

Šiandien dažnai padejuojame, jog vargina didžiulis gyvenimo tempas, vis dažniau skaitome 

apie anksčiau negirdėtą ligą — depresiją. Pripažįstame, kad keičiasi žmonių gyvenimo būdas ir 

dažnai, labai dažnai, atsidūstame: „Persimainė žmogiškosios vertybės, nebetokie dabar žmonės 

kaip anksčiau...” Iš tiesų, plika akimi nustatome naujų namų, mašinų, rūbų vertę, tačiau kokiais 

matais matuojama žmogaus sielos gelmė? O taip rūpėtų sužinoti prasmingo gyvenimo paslaptį. 

Tad šį kartą ieškoti išminties nusprendėme Viekšniuose, už beveik antrąjį šimtmetį bebaigiančios 

skaičiuoti žemaitiškos dviejų galų medinės trobos durų. Gal senas namas išsaugojo šių dienų 

maišaties nesujauktą gyvenimišką patirtį? Juolab, kad namo šeimininkė toje pačioje trobelėje 

gimė, užaugo ir dabar, jau gerokai įkopusi į devintą dešimtį, tebegyvena. Šnekučiuojamės su 

1919 metais gimusia Zinaida Pundziūte-Lizdeniene. Vaikšto močiutė dar be lazdos ir gana spėriu 

žingsniu, šnekučiuojasi energingu balsu iš atminties klodų be vargo traukdama datas, vardus. 

Į pašnekovą nukreiptas gyvas žvilgsnis. O prisiminti yra ką. 

Jaunystės metai 

Zinaidos tėvas Juozas Pundzius atsivedė jauną žmoną Oną Gauronskytę į savo tėvo suręstą 

namelį. Namą tvarkė, perstatinėjo ir viename trobos gale įsikūrė šešis vaikus auginusi šeima. 

Kitame gale buvo įrengta vienintelė lietuvio tarp daugelio prekybininkų žydų audinių 

parduotuvė. Zinaida prisimena, kad mama, paprasta kaimo siuvėja, mokslus ėjusi pas daraktorių, 

niekada neapsirikdavo atmintinai suskaičiuodama visos krūvos atkirptų audinių kainas. Tėvas, 

mokęsis rusiškoje „liaudinėje” pradinėje mokykloje, nuolat kartodavo: „Būtinai leisiu savo 

vaikus mokytis”. Ir tikrai: iš šešių šeimoje augusių vaikų keturi baigė aukštuosius mokslus. 

Vyriausioji mergaitė dar maža mirė. Pačią jauniausiąją, ne visai sveika širdele, bijojo toli nuo 

namu išleisti. 

37

Taigi Zinaidos sesuo Zita (gim. 1915 m.) Vilniaus universitete studijavo lituanistiką. Moteris 

dabar gyvena Klaipėdoje. Dar visai neseniai, besisvečiuodama pas seserį Viekšniuose, 

išsisiuvinėjo savo pačios apnertas servetėles. Brolis Algirdas (gim. 1916 m.) mokėsi Kauno 

politechnikos institute. Buvęs ateitininkas, didelis Lietuvos patriotas, tad principingai atsisakęs 

jau rusų kalba išrašyto diplomo. Tačiau rektorius Baršauskas gabų absolventą ir be diplomo 

priėmė dirbti tame pačiame institute teorinės elektrotechnikos laboratorijos vedėju, kur šis visą 

gyvenimą ir išdirbo. Beje, Algirdo sūnus, profesorius habilituotas mokslų daktaras, Juozas 

Pundzius — Kauno klinikų generalinis direktorius. Dukra Ksavera — mokslo pasaulyje žinoma 

išradėja. Jaunesnysis Zinaidos brolis Aloyzas įsigijo mediko specialybę. Dar ir šiandien, 

būdamas 83 metų, mokslų daktaras tebedirba Plungės ligoninėje. Jauniausioji sesuo Afrozina, 

toji, kuri dėl širdies bėdų aukštųjų mokslų nėjo, parašė atsiminimų knygą ir brolių bei seserų 

vaikų atmintyje išliko kaip nepailstanti pasakų sekėja. Na, o pati Zinaida... 

Mokėsi pas Lietuvos šviesuolius 

Zinaida, baigusi Viekšnių progimnaziją, mokslus tęsė Mažeikių gimnazijoje. 1938 metais 

įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti prancūzų 

kalbos. Kadangi 1943 metais universitetą uždarė, Zinaida taip ir liko nepasiėmusi diplomo. 

Tačiau jos namuose kaip didžiausia relikvija saugoma studijų knygelė. Vartome ją, o čia — 

Maceinos, Šalkauskio, Salio, Ereto, Reinio, V. Krėvės-Mickevičiaus, Karsavino ir kitų 

nepriklausomoje Lietuvoje dirbusių iškilių mokslininkų profesorių pavardės ir parašai. Moteris 

prisimena Šalkauskio ramų toną, švelnumą, sklindantį kilnumą. Ereto patoso kupiną balsą. 

Į Maceinos paskaitas susirinkdavusi pilna auditorija studentų, kuriems profesoriaus paskaitos 

nebūdavo privalomos. Prancūzų kalbą dėstė iš Prancūzijos atvykę dėstytojai... Tačiau karas 

savaip surikiavo gyvenimus ir Zinaidai po universiteto uždarymo teko grįžti į Viekšnius. 

Mokytoja virto farmacininke 

Viekšniuose nuo 1944 iki 1948 metų Z. Pundziūtė dirbo vidurinėje mokykloje, kur dėstė 

prancūzų ir lotynų kalbas. Netrukus ištekėjo už skardžiabalsio vargonininko Juozo Lizdenio. Jau 

su pirmagime dukrele šeima išsikėlė iš Viekšnių į Šilalės rajoną, o vėliau ilgesniam laikui 

apsistojo Plungėje. Dievas Lizdenių šeimai padovanojo dar septynis vaikelius — iš viso tris 

mergaites ir penkis berniukus. Mokytojos darbo Plungėje nebuvo, tačiau buvo reikalingas 

žmogus vaistinėje. Ir moteris su mažais vaikais ant rankų sugebėjo baigti Kauno medicinos 

mokyklą ir įsigyti farmacininkės specialybę. 

Zinaida prisimena, jog gyveno antrame aukšte, kur iš šulinio reikėdavo prisinešti vandens 

nesibaigiančiam skalbimui ir virimui. Vaikams auginti valdžia tada atostogų neduodavo, tad iki 

pietų viską susitvarkiusi, lėkdavo į vaistinę, vaikus palikusi iš darbo grįžusiam vyrui. 

„Aplinkiniai į mus žiūrėdavo kaip į kvailius, apsikrovusius tokia gausybe vaikų”, — mena 

moteris ir čia pat priduria, kad tada buvę iš tiesų labai sunku. Tačiau apie sunkumus galvoti ar 

dejuoti paprasčiausiai nebuvo kada, nes reikėjo virti, kepti, skalbti, suktis, bėgti, atsikvepiant tik 

maldoje. 

Visi vaikai — su aukštaisiais 

Kažin, ar bėra gyvi tie, kurie šaipėsi iš gausios Lizdenių šeimynos. Tačiau vargu ar 

beprisipažintų kuris liežuviu malęs, nes visi aštuoni Zinaidos ir Juozo vaikai įsigijo aukštąjį 

išsilavinimą, o kai kurie net po antrąjį baigė. Du sūnūs — Klemensas ir Antanas — gydytojai, 

besidarbuojantys Skuode ir N. Akmenėje. Marija, Juozas, Aloyzas, Vitalis ir Margarita įsigijo 

įvairias specialybes Kauno politechnikos institute. Tačiau po kurio laiko Vitalis dar baigė 

muzikos pedagogikos studijas Klaipėdos universitete, o Margarita — Kauno Vytauto Didžiojo 

universitete Teologijos fakultete. Vyriausioji Agnė — muzikė, dirbanti Plungėje. Ir visi alei vieno 

puikiai dainuojantys. 

Šiandien močiutė Zinaida rožinį kalba už 22 anūkų laimingus gyvenimus. Tarp jų — taip pat 

gausus būrys gabių, į mokslo ir karjeros aukštumas kopiančių jaunų žmonių. 

„Tai kur ta gyvenimo sėkmės ir išminties paslaptis?” — bandome suvokti. „Matyt, padėjo 

Dievas, — svarsto baltagalvė močiutė. — O šiaip mūsų šeimoje visi nuo mažens žinojo, kad kaip 

bebūtų sunku, aukštąjį mokslą privalo baigti visi.” Gal tas žinojimas, gal ne galvojimas apie 

gyvenimą, o kasdienis kabinimasis į jį buvo ir yra varomoji jėga. 

38

86-erių metų močiutė Zinaida rodo savo neseniai baigtą smulkiausiomis detalėmis išsiuvinėtą 

staltiesę, o šalia jau kitas rankdarbis padėtas. Užveri namelio duris ir kažkur viduje pajunti gėdą 

dėl visų, nuolat dejuojančių ir gyvenimo sunkumus keiksnojančių. Matyt, tikro vargo patirti 

reikia, kad išmoktum visa širdimi šviesiomis dienomis pasidžiaugti. 

LIZDENIS JUOZAS 

Vargonai kaip žmonės. Pasakoja viekšniškis, ilgametis bažnyčios vargonininkas Juozas 

Lizdenis // Vienybė. — 1992. — Liep. 4: ir J. Lizdenio nuotrauka. — Visas tekstas: 

Viekšnių miestelio istorijoje iškili vieta tenka mūsų mylimai bažnyčiai, jos vargonams. Apie 

tai prieš porą mėnesių buvo rašyta a. a. Vytauto Povilo Jurkšto rašinyje, kurį iš „Muzikos barų” 

persispausdino rajono laikraštis. Šiandien prie tos temos norėčiau pridėti žiupsnelį savo 

prisiminimu. 

Mūsų bažnyčia praeityje garsėjo dar caro laikais statytais dideliais vargonais, bet kai 1915 

metais kilo gaisras, liepsnose supleškėjo ir vargonai. 1922 ar 1923 metais buvo įrengti nauji 

vargonai, juos statė rygiečio K. Skersteno firma. Iki 1939 metų tais vargonais be jokio vargo ar 

remonto grojo keli viekšniškiai vargonininkai, tarp jų Stulgaitis, Jeronimas Kačinskas, mokęsis 

vargonininkauti Drąsutis. 

Kai 1939 metų rudenį vėl kilo gaisras, žmonės, bijodami, kad bažnyčia sudegs ir gelbėdami 

visą jos turtą, vargonus per skubėjimą taip išardė, kad restauratoriui Adolfui Karaškai prisiėjo be 

galo daug padirbėti, kad jie vėl atsistotų į savo vietą ir suskambėtų. Pastarojo karo frontas vėl 

vargonus apgadino. Pagaliau dabar, bene prieš šešerius metus, mūsų vargonai dar kartą 

suremontuoti, suderinti, ir jų švarus dvidešimties registrų skambesys, cimbolų aidas džiugina 

mus visus. 

Esu viekšniškis, prie mūsų bažnyčios vargonų su pertraukomis sėdžiu nuo 1936 metų, o 

pastaruoju laiku ar tik ne keturiolikti metai. Džiaugiuosi šiuo nuostabiu instrumentu ir dažnai 

prisimenu tuos, kas iki manęs sėdėjo prie jo. Be jau minėtų Stulgaičio, J. Kačinsko, Drąsučio, 

Viekšniuose savo laiku vargonininkavo Jokubauskas, Viktoras Kriaunevičius, Albinas 

Jasenauskas, Dapkevičius. Vasiliauskas, Kazimieras Liaudanskas. Gaila — ne visų vardus 

prisimenu. 

Vargonai kaip ir žmonės turi savo likimus — garbingus ir tragiškus. Dievas ir likimas įvairiai 

surėdė taip pat ir žmonių, sėdėjusių prie mūsų vargonų, gyvenimą — vieniems čia teko laimė 

ilgai ir vaisingai dirbti, paliekant ryškų pėdsaką Viekšnių bažnyčios ir miestelio istorijoje, kiti, 

deja, dėl įvairių aplinkybių nesuspėjo daugiau nuveikti. Bet nė vieno, atrodo, Viekšniai ir 

viekšniškiai nepamirš. 

LIZDENIS VITALIS 

Rašimas A. Muzika ir bažnyčia // Vienybė. — 1995. — Vas. 11. — Tekste: Viekšniuose 

bažnyčios kamerinis ansamblis „Malda”, vadovas Vitalijus Lizdenis. 

Švažienė Birutė. Mokyklai tik metukai // Vienybė. — 1995. — Birž. 7. — Tekste: 1994 m. 

rugsėjo mėn. Viekšniuose įkurtas Ventos muzikos mokyklos filialas. Įkūrėjas Vitalis Lizdenis. 

Pirmą klasę baigė 28 mokiniai. Mokytojai A. Voveris, M. Tenienė, R. Lizdenienė, 

R. Liaudanskienė. 

Jonikienė Roma. „Teisybės neieškokime, gyvenkime teisingai...”: Naujametinis interviu // 

Vienybė. — 1996. — Gruod. 31. 

Sejavičienė Julija. Žmogus man aukščiau už įstatymus // Vienybė. — 1997. — Vas. 19: ir 

nuotrauka. 

KAS YRA KAS TELŠIŲ APSKRITYJE 2001. — [Kaunas:] UAB „Neolitas”, 2001. — 

256 p. — Tekste: 

39

LIZDENIS VITALIS, Ventos muzikos mokyklos Viekšnių filialo jaunių choro vadovas, 

Mažeikių rajono tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto, Kontrolės komiteto narys. 

D. a.: Viekšnių muzikos mokykla, Mažeikių g. 2, Viekšniai, LT-5500 Mažeikių raj.; 

Mažeikių raj. savivaldybė, Laisvės g. 8/1, LT-5500 Mažeikiai; tel. 59586. 

Viekšnių Vinco Deniušio meno mokykla / Parengė Gajutė Abelkienė // Antradienio valanda 

„Būdo žemaičių” priedas. — 2007. — Saus. 30. — Nr. 4 (216): iliustruota // Būdas žemaičių. — 

2007. — Saus. 30. — Nr. 8 (1170). — P. 6—7. 

LIZDENYTĖ AGNIETĖ g. 1948-04-29 

KAS YRA KAS TELŠIŲ APSKRITYJE 2001. — [Kaunas:] UAB „Neolitas”, 2001. — 

256 p. — Tekste: 

LIZDENYTĖ AGNIETĖ (g. 1948 04 29, Viekšniuose, Mažeikių raj.), Plungės rajono 

kultūros namų politinių kalinių ir tremtinių mišraus choro vadovė, Plungės meno mokyklos 

teorijos skyriaus vedėja, muzikos teorijos disciplinų mokytoja metodininkė, Lietuvos katalikų 

mokytojų sąjungos, Lietuvos muzikų sąjungos, TS(LK) narė. 

M: 1955—1958 mokėsi Plungės prad. m-kloje, 1958—1965 — Plungės 1-ojoje vid. m-kloje, 

1965—1967 — Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos m-kloje, 1967—1970 — Vilniaus 

J. Tallat Kelpšos aukštesniojoje muzikos m-kloje, 1973—1978 studijavo LVK Klaipėdos 

fakultetuose. 

P: 1970—1973 — Molėtų muzikos m-klos mokyt., nuo 1973 — Plungės meno m-klos mokyt, 

1982—1986 — Plungės švietimo darbuotojų moterų choro vad., nuo 1989 — raj. kultūros namų 

politinių kalinių ir tremtinių mišraus choro vadovė, 1996—1998 — LR ŠMM muzikinio ugdymo 

ekspertų k-jos narė. 

F: Skaitė metodinius pranešimus Lietuvos muzikos pedagogų konferencijose LMA (1997— 

1998). Išleido muzikos literatūros programą muzikos mokykloms (1990). Išvertė W. Landowskos 

„Apie muziką”, G. Kogan „Pianisto ruošimasis”, B. Nezvanovo „Intonavimas solfedžio 

pamokose”. Muzikų kelią pasirinko apie 40 jos buvusių mokinių: tarptaut. konkursų laureatas R. 

Budginas, džiazo muzikantas D. Praspaliauskis ir kt. Jos vadovaujamas choras dalyvavo visose 

Pasaulio lietuvių dainų šventėse, tremtinių chorų dainų šventėse Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, 

Klaipėdoje, Šiauliuose. Apdovanota Sausio 13-osios medaliu (l991). Yra LPS narė. 

L: Mėgstamos muzikos grojimas, koncertų, teatro lankymas, kelionės, knygos, dainavimas 

Plungės kameriniame chore. 

D. a.: Meno mokykla, Laisvės g. 69, LT-5640 Plungė; tel. 72476. 

N. a.: A. Jucio g. 32-5, LT-5640 Plungė; tel. 54513. 

LODOVIČIUS. LODOWICZ I. 

MOGIŁA XIEDZA IER[Z]EGO LODOWICZA ALTARISTY WIEKSZ. R. 18[...] // Iš 

įrašo antkapio plokštėje Viekšnių senosiose kapinėse, greta Stanislovo Racevičiaus kapo. 

LOEWENSTEIN ARON, HIRSCH 

Tyla A. Iš Lietuvos kilę Tartu universiteto studentai 1802—1918 metais // Lietuvos istorijos 

metraštis: 1980 metai. — Vilnius, 1981. — P. 88. — Tekste: Viekšnių gyventojas, miestietis, 

gimęs 1871 m. rugpjūčio mėnesį. 1890—1896 m. studijavo Medicinos fakultete. 

40

LUKOŠIUS JONAS, BALTRAMIEJAUS 

Viekšnių bažnyčia: [Jono Lukošiaus nuotrauka „Pro pageltusius lapus”] // Verslas: Savaitinis 

lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283— 

284). — Liep. 16. — VI metai. — P. 3. 

Lukošius Jonas. Vienišas kryžius. Pro pageltusius lapus: [Medinio kryžiaus ir Viekšnių 

bažnyčios bokšto nuotraukos] // Židinys. — 1938. — Nr. 11. 

Pro pageltusius lapus: [Jono Lukošiaus nuotrauka „Pro pageltusius lapus”] // A.Vilainis. 

Žemaičių žemėje. — Chicago, 1952. — P. 102: Viekšnių bažnyčios bokšto nuotrauka. — 

[Nuotraukos autorius kunigas Jonas Lukošius, gyvenęs Viekšniuose. Nuotrauka jau buvo 

publikuota]. 

KUN. KLEBONAS JONAS LUKOŠIUS 1912—1983. VISA MANO VILTIS TAVYJE — 

JĖZAU, TAVIMI PASITIKĖJAU // Iš įrašo antkapiniame paminkle Viekšnių naujosiose 

kapinėse. Yra gyvenęs Viekšniuose, ten kur vėliau gyveno seserys Rupkaitės — Mažeikių g. 

Nr. 16 (arba 14). Namo nuotraukos Nr. 0988, 0989, 0990. 

Nenugalėtoji Lietuva. — Vilnius, 1993. — T. 2. — P. 457. — Tekste: Parašas po dokumentu. 

Taip pat ir: T. 1. — P. 540. 

SSRS okupacinės valdžios represuotų, sunaikintų Telšių vyskupijos dvasininkų žinynas / 

Parengė Gintaras Šidlauskas. — 2004-10-19 // Paskelbta internete: http://www.varniaimuseum.lt/index.php?mid=76. 

— Tekste: 

1. Dvasininko titulai, vardas, pavardė, tėvo vardas: KUN. JONAS LUKOŠIUS, 

BALTRAMIEJAUS 

2. Gimimo metai: 1912 

3. Gimimo vieta: Šiaulių aps. Tryškių vls. Šarkalnės k. 

4. Pareigos, kunigystės vieta arešto metu: Užlieknės parapijos klebonas 

5. Arešto data: 1947 09 19 

6. Teismo proceso data: 1947 12 27 

7. Nuteisusi represinė institucija: Ypatingasis pasitarimas 

8. Nuosprendis: 8 m. lagerio 

9. Išvežimo į lagerį, kalinimo vietą (už Lietuvos ribų) data: 1948 01 15 

10. Kalinimo vietos: Abezė (Komija), Chalmer Ju (Vorkutlagas, Komija) 

11. Paleidimo iš įkalinimo vietos (lagerio, tremties) data: 1956 m. 

Muturas Algimantas. ...geriau tegul gegutė užkukuoja... — Mažeikiai, 2006. — 232 psl.: 

iliustruota. — Tekste: 

JIE NENULENKĖ GALVŲ... 

[...]. „Sakalų” organizacijos nariais tapo šie pedagogai: [...], Viekšnių gimnazijos fiz. lav. 

mokytojas B. Mockevičius. [...]. 

[...]. Į NKVD MGB pinkles patekę žuvo ar kitaip nukentėjo Mažeikių apskrityje dirbę 

dvasininkai. 1944 m. spalio mėn. benešantį partizanams į mišką maistą, saugumiečiai nušovė 

Mažeikiuose kunigavusį Bronių Jurgutį. 1945 m. klebono Vaclovo Rasimo Gerasimavičiaus 

iniciatyva jo palaikai buvo perlaidoti Mažeikių kapinėse. 

1947 m. gruodžio 27 d. ypatingasis TSRS pasitarimas 8 metams lagerio nuteisė Užlieknės 

parapijos kleboną Joną Lukošių. 1951 m. tas pats „pasitarimas” Sedos parapijos klebonui 

Aleksandrui Markevičiui paskyrė 10 metų lagerio. 1949 m. liepos 6 d. Viekšnių parapijos 

klebonas Jonas Ilskis nuteistas 25 metams lagerio. 1957 m. LTSR Aukščiausias teismas 

8 metams lagerio nuteisė Žemalės parapijos kleboną. 1948 m. gegužės 13 d. LTSR karinis 

tribunolas Akmenės parapijos altaristą Vladą Balčiūną nuteisė 10 metų lagerio. [...]. 

41

Klietkutė-Peleckienė Jolanta. Dvasininkai (Pakutuvėnų parapijos) // Kopijuota iš interneto 

2008-07-14. // http://www.polia.info/Pakuta/Dvasininkai.htm // 1072 ir 1073 nuotraukos iš Juozo 

Šakinio asmeninio archyvo. — Tekste: 

Grįžęs iš tremties į Sibirą, 1955–1967 metais, bažnyčią aptarnavo kunigas Lukošius Jonas. 

Kaip dvasininkas ir kaip žmogus paliko labai gilų pėdsaką parapijiečių atmintyje. Buvo 

apsišvietęs, turėjo didelę biblioteką, kurioje be grožinės literatūros buvo daug meno albumų, 

geografijos atlasų, žemėlapių… Turėjo nemažai skaidrių. Labai domėjosi menais, politika. Buvo 

geras fotografas. Prieš karą savo nuotraukas spausdino žurnale „Židinys”. Klebonas buvo kaimo 

centru, apie kurį sukosi visas dvasinis ir kultūrinis parapijos gyvenimas. (Šakinio Juozo interviu, 

2002). Tačiau atsirado žmonių, kuriems šis kunigas nepatiko, buvo ne kartą apskųstas Kurijai. 

Iškeltas į Kulius. 

LUKOŠIUS PETRAS 1929-10-03 — 1980-01-02 

Petras Lukošius: [Nekrologas] / Grupė draugų // Vienybė. — 1980. — Saus. 6: ir nuotrauka. 

— Visas tekstas: 

Sausio 2 d. po sunkios ligos mirė Viekšnių 7-osios vidurinės kaimo profesinės technikos 

mokyklos mokomojo ūkio direktorius, TSKP narys Petras LUKOŠIUS. 

P. Lukošius gimė 1929 m. spalio 3 d. Akmenės rajono Svirkančių kaime, valstiečio šeimoje. 

Darbo biografiją pradėjo 1941 metais. 

Po tarnybos Tarybinėje Armijoje P. Lukošius mokėsi Žemės ūkio mechanizacijos mokykloje, 

vėliau dirbo Akmenės MTS traktorininku, brigadininku. Perdavus MTS techniką ūkiams, 

P. Lukošius dirbo mechaniku buvusiame Viekšnių kolūkyje, o jį reorganizavus į proftechnikos 

mokyklos mokomąjį ūkį, liko dirbti šio ūkio inžinieriumi mechaniku. 

Kaip gabus organizatorius ir iniciatyvus darbuotojas P. Lukošius netrukus paskiriamas 

mokomojo ūkio direktoriumi. 1975 m. jis neakivaizdiniu būdu baigė Klaipėdos tarybinio ūkiotechnikumo 

agronomijos skyrių. 

Dirbdamas ūkio vadovu, P. Lukošius visas jėgas ir žinias skyrė ūkio ekonominiam ir 

socialiniam vystymui, būsimųjų kaimo mechanizatorių profesiniam mokymui. Bendradarbių, 

visų ūkio ir mokyklos darbuotojų P. Lukošius buvo gerbiamas už nuoširdumą ir komunistinį 

principingumą. 

Nuoširdus P. Lukošiaus darbas buvo įvertintas medaliais „Už plėšinių įsisavinimą”, „Už 

pasižymėjimą darbe”, garbės raštais. 

Šviesus P. Lukošiaus atminimas ilgai išliks visų ji pažinojusių širdyse. 

Grupė draugų. 

LUNGIENĖ PRANĖ 

Pranė Lungienė. Viekšniai, Dariaus-Girėno 9. Vyrų, moterų rūbų ir kojinių mezgėja // 

Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — 

Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI metai. — P. 6. — [Reklaminis skelbimas]. 

42

Nr. 29—30

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?