1 ČEKAI Kaimas Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo ...

Č
ČEKAI
Kaimas
Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 150. — Tekste: Čekų kaimas: 4 km. iki Viekšnių
geležinkelio stoties, 1 km. iki Viekšnių pašto, 56 ūkiai — 304 gyventojai.
A.†A. URŠULĖ BUTNORAITĖ 1908 VIII 19. 1930 VII 30. ČEKŲ K. DUKRELEI
P. BUTNORIUS // Įrašas akmeniniame kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse.
A.†A. IGNACAS IR URŠULA LIUTKEVIČIAI. ANTANAS MARCIJONA IR URŠULA
RUŠINAI. ČEKŲ KAIMAS. 1936 M. // Įrašas antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose
kapinėse.
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — Tekste: P. 83: „Pokariniai Viekšniai nuo
Čekų pusės”: Nuotrauka. — P. 141: „Viekšnių reginys nuo Čekų pusės”: Nuotrauka.
A.†A. ČIA ILSISI KŪNAI ANTANO VERONIKOS AGOTOS IR IEVOS BUTNORIŲ.
ČEKŲ K. PR. BUTNORIUS 1871—1944 // Įrašas akmeniniame kryžiuje Viekšnių senosiose
kapinėse.
Almintas Č. Draugo Jurgėno rūpesčiai // Pergalės vėliava. — 1959. — Rugs. 9. — Tekste:
Čerpių fabriko statybos pradžia Čekų kaime.
Ercupas A. Kyla fabriko korpusai // Pergalės vėliava. — 1960. — Rugpj. 13. — Tekste:
Čerpių fabriko Čekų kaime statyba.
Čekai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1966. — T. 1. — P. 320. —
Tekste: Kaimas į pietus nuo Viekšnių, kairiame Ventos krante. 1959 m. 209 gyventojai.
Kas aktualu darbininkams // Vienybė. — 1966. — Kovo 3. — Tekste: Akmenės statybinių
medžiagų kombinato Viekšnių koklių cechas 1966 metais numatė pagaminti 1 600 000
neglazūruotų koklių.
Ercupas A. Pas koklių gamintojus // Vienybė. — 1969. — Liep. 8. — Tekste: Viekšnių koklių
cecho viršininkas A. Kuodys, mechanikas J. Kliukas. Dirba V. Drazdauskas, L. Lalienė,
J. Redikienė ir kt.
Vilkys A. Kai prabyla senovės paminklai // Vienybė. — 1970. — Rugpj. 4. — Tekste: Čekų
kaime Kosto Žukausko sodyba — architektūros paminklas.
Šarkis Algimantas. Koklių cecho moterys // Vienybė. — 1970. — Rugs. 17. — Tekste:
Cecho viršininkas Alfonsas Kuodys. Dirba 104 darbininkai. Moterų beveik 70.
Urbienė Amelija. Švažai — kontrabandininkai, knygnešiai, revoliucionieriai: 1973 metų
aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste:
„Jurgis Švažas buvo Viekšnių miestelio gyventojas, kilęs iš Padvarių kaimo. Miestelyje
gyveno Stoties gatvėje, netoli šventoriaus. Mokėjo skaityti ir rašyti. Jį buvo išmokiusios
Santeklių dvaro panelės. Jurgis Švažas buvo labai nagingas: skuto barzdas, siuvo batus, mokėjo
pataisyti užsikirtusius revolverius, taisė laikrodžius ir... kas be ko — nugerdavo.
Emilija Pakalniškytė-Švažienė buvo siuvėja. Jos motina Pakalniškienė turėjo „bagamazą”.
Pardavinėjo „kningas” (maldaknyges), ražančius, škaplierius, šukas, žiedus, „noperskus”,
1

vargonėlius, švilpius, karolius. Rožančius padirbdavo ir škaplierius išausdavo pati. „Kningų”,
kalendorių, „lementorių”, proklomacijų prieš caro valdžią patys parsigabendavo arba jų gaudavo
iš Čepinskienės, gyvenusios Čekų kaime.
Kai dar buvo uždrausta spauda, jų parnešti į Čekus siųsdavo savo sūnų Antaną ir dukterį
Emiliją. Vaikams motina buvo pasiuvusi plačius „mantelėlius” (paltukus). Po mantelėliais ant
kaklo užkabindavo terbas. Vaikai, pasiėmę tuščią „karazinką” (krepšą) eidavo per tiltą į Čekų
kaimą. Čepinskienės ūkis buvo netoli, reikėjo tik tiltą pereiti ir į kalną pasikelti. Čepinskienė
vaikus pavaišindavo, „ant kelio” į „karazinką” įdėdavo duonos puskepalį ir pieno bonką,
obuolių, o į terbas prikraudavo ko turėdavo.”
Vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros paminklų
sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 372—373. — Tekste: Čekų kaime: K. Žukausko sodyba. Namas
statytas 1860, svirnas — 1908 m.
Mituzas P. Kasdienybės šventė // Vienybė. — 1974. — Liep. 16. — Tekste: Koklių, vėliau
restauracinių čerpių cechas Viekšniuose. Degikai F. Mikuževičienė, J. Petrikas, V. Anužis,
A. Šimkevičius.
Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius: Mintis, 1983. — 48 p.: iliustruota:
Fotografijos Vlado Uznevičiaus. — Tekste:
Paėmus valdžią Lietuvoje buržuazijai, nemaža 1918—1919 m. revoliucinių kovų dalyvių ir
pažangaus jaunimo įsijungė į pogrindininkų gretas. Padaugėjus komunistinių ir komjaunimo
kuopelių, 1928 m. Viekšniuose buvo sudaryti atskiri LKP ir LKJS parajoniai. Pogrindinėje
veikloje aktyviai dalyvavo, platino LKP atsišaukimus Čekų kaimo valstietis L. Lukošius su
dviem sūnumis, komjaunuoliai A. Ulskis, S. Geisleris, D. Nostys ir kiti, atkūrus 1940 m. Tarybų
valdžią, ėję atsakingas pareigas valsčiuje ir Mažeikių apskrityje. Pogrindininkų vadovaujami,
Viekšniuose 1934 m. streikavo miško medžiagos sandėlio darbininkai, 1938 m. laimėjo mokyklą
stačiusių darbininkų streikas, o tų metų gegužės švenčių dienomis miestelyje iškeltos dvi
raudonos vėliavos.
Pirmomis hitlerinės okupacijos dienomis fašistai ir jų lietuviškieji pakalikai nužudė apie 800
viekšniškių, tarp jų komjaunuolius A. Ulskį, A. Trainauską, S. Geislerį, kitus tarybinius
aktyvistus.
Vaupšas V. (Statybinių medžiagų kombinato šaltkalvis). Garbingas viekšniškių užmojis //
Vienybė. — 1986. — Vas. 18. — Visas tekstas:
Ne kiekvienas, gėrėdamasis atgimusiais senamiesčių architektūros paminklais, pagalvoja kad
raudonuojantys čerpių stogai yra mūsų Statybinių medžiagų kombinato Viekšnių cecho
produkcija. Mūsų rajone nėra tokių žaliavų, tačiau jos traukiniais atgabenamos iš kitų
respublikos rajonų: iš Ignalinos — molis, iš Ukmergės — šamoto laužas.
Dieną ir naktį nenutrūksta gamyba Viekšniuose. Ceche dirbantys 65 žmonės per metus
pagamina apie 1 milijoną restauracinių čerpių. Pernai jų gamybos planas viršytas 17 tūkstančių.
Pagrindiniai viekšniškių produkcijos užsakovai yra Vilniaus restauravimo dirbtuvės bei
Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos statybos ir remonto valdybos.
Ceche didelis būrys darbo pirmūnų. Viršininkas M. Dijokevičius pirmiausiai mini formuotoją
A. Uniką, apdailintojas V. Beržanskienę, A. Poderienę, tunelinių krosnių degiką V. Anužį.
Aptaręs savo galimybes, kolektyvas įsipareigojo iki TSKP XXVII suvažiavimo įvykdyti dviejų
mėnesių gamybos planą.
Darbo rezultatai byloja, kad cecho kolektyvas garbingai tesi TSKP XXVII suvažiavimo garbei
prisiimtus įsipareigojimus.
Autoriaus nuotraukoje: Statybinių medžiagų kombinato Viekšnių cecho darbo pirmūnė
E. Poderienė.
2

Sejavičienė Julija. Čerpės keliauja iš Viekšnių // Vienybė. — 1987. — Liep. 28. — Tekste:
Čekų kaime koklių cechas. Rekonstruotas 1972 m. Pradėtos gaminti restauracinės čerpės. Molis
vežamas vasarą iš Ignalinos į Ventą geležinkeliu. — Visas tekstas:
Viekšnių gyvenvietės pakraštyje, aukštų medžių paunksnėje, įsikūręs Statybinių medžiagų
kombinato čerpių cechas. Kadaise šiuose senuose pastatuose gamino koklius, kurie garsino
Viekšnius, o jų gamintojus — kaip sumanius senųjų puodžių, keramikų šlovės tęsėjus.
1972 metais rekonstravus koklių cecho įrengimus, ir pradėjo gaminti restauracines čerpes. Jų
pavadinimas nusako produkcijos paskirtį — viekšniškių gaminamos raudonos čerpės mūsų
respublikos didžiųjų miestų senamiesčių namams grąžina jų pirmykštę išvaizdą.
Čerpės keliauja į Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Per metus jų Viekšnių cechas pagamina daugiau
kaip milijoną. Šių metų pirmą pusmetį vietoj planuotų 520 tūkstančių restauratoriai gavo
aštuoniais tūkstančiais čerpių daugiau.
Čerpių gamybai žaliava suvežama vasarą. Suvežama tiek, kad užtektų iki kitos. Daug
traukinių sąstatų, gabenančių Ignalinos krašto gelmių molį, atkeliauja į Ventą. Žaliavos gerai
sandėliuojamos, taupiai naudojamos, nes žinoma jų ekonominė ir moralinė vertė.
— Čerpių kokybe restauratoriai nesiskundžia, — pasakoja cecho viršininkas Mečys
Dijokevičius, — jų kokybe rūpinamės visi, o labiausiai — technologė Ona Nacienė. Aštuoniolika
metų ji dirba čia.
Kol iškasenos tampa originalių pastatų papuošalu — čerpėmis, jos praeina sudėtingą
technologini procesą, kurį užtikrina daug gerų savo darbo žinovų. Tokių, kaip degikas Viktoras
Anužis, čerpių apdailintoja Ieva Šamšina, šaltkalvių brigadininkas Stasys Bačiulis, rotorinio
malūno malūnininkas Albertas Peštenis, brigadininkas Jonas Skerstonas ir daugelis kitų.
Čerpių ceche palyginti dar daug darbų nemechanizuota. Ir masės paruošimas, ir pakrovimas,
iškrovimas, ir apdailinimas. Kombinato vadovai, lankydamiesi giminingose įmonėse Estijoje, kai
kuriuos procesus matė labiau mechanizuotus. Kombinato inžinieriai užsibrėžė pritaikyti čerpių
gamybai kai kuriuos pusautomačius.
Dauguma cecho darbuotojų — veteranai, branginantys savo darbą, garbę, gerą produkcijos
vardą. Šalia tokių žmonių dirbdamas, ir jaunimas perima iš jų gerąsias savybes. O kai vyrauja
darna, sutarimas, ir nuotaika gera, ir darbo rezultatai džiugūs. Vasario ir balandžio mėnesiais
Viekšnių čerpių cechas tapo socialistinio lenktyniavimo nugalėtoju kombinate. O kas geriausiai
dirba ceche, tarp pamainų, išaiškinama kas mėnesį ir kas ketvirtį. Apdailintojų darbo rodiklius —
ir kiekybinius, ir kokybinius — meistrai žymi kasdien. Kiekvieno darbuotojo darbo indėlį vertina
brigadų tarybos.
Po sunkaus, įtempto darbo turi kur susirinkti, pailsėti čerpių gamintojai. Visur įrengtos gražios
buitinės patalpos, raudonasis kampelis, turi darbininkai nedidukę pirtelę, kurioje išsimaudo ar
kokiam renginiui (šiukštu, be alkoholinių gėrimų) susirenka. Pernai vasarą kolektyviai keliavo į
Leningradą, o šiemet ketina pasižvalgyti po Maskvą.
Vasarą į čia per visą Lietuvą dunda traukiniai, veždami čerpių žaliavą, o iš Viekšnių
transporto priemonės visus metus skuba su raudonomis čerpėmis. Skuba į didžiuosius miestus,
kuriuose naujam gyvenimui prikeliami senamiesčiai. Šis kelias — kelias tarp seno ir naujo.
Mūsų gyvenimo kelias.
Laurinavičius J. Kai gryčioje „gegutė kukavo” // Vienybė. — 1991. — Saus. 29. — Tekste:
Viekšniuose Stoties gatvėje 19 amžiaus pabaigoje gyveno Pakalniškiai. Jie turėjo savo
„bagamazėlį” — parduotuvėlę, „kurioje pardavinėdavo šukas, antpirščius, karolius, stalo
įrankius, rožančius (patys juos darė), škaplierius ir kanceliarines prekes. Patikimiems žmonėms
pasiūlydavo ir lietuviškų knygų: maldaknygių, elementorių, laikraščių.
Parnešti uždraustos lietuviškos literatūros Pakalniškienė siųsdavo savo vaikus į Čekų kaimą
pas Čepauskus, kurie palaikė ryšį su Telšių knygnešiais. Motina vaikams po paltukais ant kaklo
užkabindavo plačias terbas, duodavo tuščią „karazinką” (krepšį) ir išsiųsdavo į Čekų kaimą.
Čepauskai prikišdavo į terbas lietuviškos literatūros, o vaikams į kelią krepšin įdėdavo obuolių,
duonos ar butelį pieno. Vaikų atneštą literatūrą išplatindavo motina.”
3

1941—1952 metų Lietuvos tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55.
— Tekste: Kai kurie žmonės, po karo ištremti iš Čekų:
Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Gim. m. Ištrėmė Leido grįžti
1 Lipskis Juozas, Jono 1873 1945 07 24 mirė
2 Lipskienė Marta, Antano 1887 1945 07 24 1958 07 28
3 Visminas Juozas, Prano 1882 1951 10 02 1957 09 08
4 Visminas Benediktas, Juozo 1925 1951 10 02 1957 09 08
5 Visminaitė Danutė, Juozo 1935 1951 10 02 1957 09 08
Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1996. — Rankraštis. —
Tekste: Čekų kaime 16 ūkių — 36 gyventojai.
Kynas A. Žemaitijos mažosios architektūros statinių geležinių viršūnių meniniai ypatumai //
Tautodailės metraštis: Žemaitija. — 1997. — Nr. 1. — P. 32, 39. — Tekste: Eksponatai iš Čekų,
Padvarių kaimų ir Viekšnių.
Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. — Vilnius, 1998. — 744 p. —
Tekste:
Čekai: Šaltinis Laumės pirtis. Į pietus nuo kaimo, vadinamojoje Užimtinių pievoje, ant
kalnelio. Padavimas: „Vakarais laumės tame šaltinėlyje maudosi; kas į tą vietą ateinąs, visi
paklystą. Tas įsitikinimas žmonėse ir dabar tebesąs” (pasakojo A. Lizdenis, gimęs apie 1905 m.
Žibikų kaime. Užrašyta 1935 metais). — Nurodyta literatūra.
Viekšnių seniūnijos kaimai 1998 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1998. — Rankraštis. —
Tekste: Čekų kaime 19 ūkių — 35 gyventojai.
Andriulis M. Buvo rūstūs pokario metai... // Vienybė. — 1998. — Geg. 5. — Tekste: 1945 m.
„Viekšnių valsčiuje buvo nutarta ištremti Juozo Mineikio iš Čekų kaimo 3 asmenų šeimą.”
Januškytė-Urbonienė Stanislava. Nutolusios jaunystės blyksnis: [Stasė Fabijonavičiūtė-
Januškienė] // Vienybė. — 1998. — Spal. 20. — Tekste: Fabijonavičių šeima Marijampolės
kaime, Zenonas Januškis iš Čekų kaimo, fotografas Pranas iš Viekšnių.
Tą pavasario popietę Stasytė namo skriste skrido, nematydama nei vaiskia žaluma
sužaliavusių laukų, nei slėpininga tyla visada ją viliojusio miško. Džiaugsmas ir rūpestis vijo
mergaitę namo.
Išbėgus iš miško, prieš akis atsivėrė kaimas — miškų apsuptas žemės lopinėlis.
— Kaip Vitkevičių Elena aš ir nenoriu, man ir nereikia. Jos sijonas pirktinis, ne namuose
austas, ir bateliai gražūs. Visus mokslo metus miestelyje gyvena — ten jai kambarį nuomoja. Aš
tuos dvylika kilometrų į mokyklą galėsiu nueiti, gal tik žiemą Viekšniuose gyvenčiau... Miško aš
nebijau. Taip ir tėveliui pasakysiu. Žmonės kalba, kad mūsų miškas niūrus ir vilkų jame pilna, o
man kiekvienas pakelės krūmas ir medis pažįstamas ir sutemose nei vilko, nei meškos
neprimena. Tik tegu tėvelis sutinka! — dar labiau spartindama žingsnį, mąstė mergaitė.
Tėvas kieme kinkė arklį. Stasytė iš mažens truputį prisibijojo griežtoko ir mėgstančio
parėkauti tėvo. Minutėlei stabtelėjo dvejodama, tačiau suprato, kad nesulauks vakaro: taip rūpėjo
išgirsti tėvo sprendimą. Nugalėjusi staiga apėmusį silpnumą, ji prisiglaudė:
— Šiandien mokslo metai pasibaigė. Mokytojas pagyrė mane, nes keturis skyrius iš visų
geriausiai baigiau. Sakė seniai tokią mokinę beturėjęs. Ir dar... Liepė prašyti, kad leistumėte man
toliau mokytis. Mokytoja būsiu. O gal turėsiu savo parduotuvę, — nurijusi staiga gerklėje
užstrigusį kamuoliuką, užbaigė mergaitė.
Tėvas tylėdamas toliau kinkė arklį. Sakytum nejautė lipte prilipusio dukters žvilgsnio,
negirdėjo jos kalbos. Ir staiga pratrūko:
— Ar nematai, kiek burnų prie stalo susirenka? Kas jas penės, jei visi prie knygų? Mergikėms
mokslo daug nereikia, — jau ramiai dėstė. — Lankysi ūkininkaičių kursus. Išmoksi siūti, austi,
gardžius valgius gaminti. Mergaitei daugiau nieko ir nereikia. Kai nueinu į bažnyčią, gerokai
4

pagalvoju, kaip atsiversti maldaknygę — vis bijau, kad atvirkščiai nelaikyčiau. Skaityti nemoku,
bet tvarkingas gaspadorius be maldaknygės iš karto biedniau atrodo. O tu skaityti moki geriau už
visų kaimynų vaikus, — tėvas didžiuodamasis pakėlė sukumpusį nuo tabako ir darbo
patamsėjusį pirštą, — ir dar tau maža! Eik, persirenk. Karves reikia išvaryti, tegu pratinasi prie
ganyklos.
Stasikė stropiai mokėsi virti, kepti, siūti, austi ir gyvulius prižiūrėti, nors juos nelabai mėgo.
Mieliausia jai buvo namuose tvarkytis, visus pašalius šveisti ir naujausius receptus išbandyti, o
pačiam vidurdieny, kai mergos ir bernai sukrisdavo pokaičio, užsidarydavo savo kambarėlyje ir
įvairiausias staltiesėles megzdavo, austinius rankšluosčius siuvinėdavo ir kraičio skrynion
dėdavo. Rūpėjo, kad užaugusi turėtų ką ne tik savo šeimai, bet ir samdiniams pakloti. Jaunylė
Bronė buvo tikra Stasės priešingybė. Paliepus jai kambarius tvarkyti, Bronikė nepatenkinta
burbėdavo: „Tikriausiai norit, kad namuose būtų švariau nei danguj!” Tačiau nuėjusi į tvartą, tarp
paršelių ir vištų, ji pastebimai atgydavo. Broliai mokėsi ir buvo visokios technikos bei naujovių
mėgėjai. Jie susidraugavo su Viekšnių fotografu Pranu, aukštu mėlynakiu vyru, ir jis, apžergęs
dviratį, vis dažniau pasirodydavo Marijampolės kaime. Greitai namiškiai suprato, kad jam rūpi
ilgakasė Staselė. Suėjus draugėn, netildavo šnekos ir juokas. Būdavo, eina jiedu laukais, o Pranas
pabėgėja priekin, padeda fotoaparatą ant akmens ir lekia atgal, kad spėtų atsistoti šalia jos. Pokšt!
— spragteli aparatas ir nufotografuoja juos abu. Kai Stasei suėjo septyniolika, Pranas nejuokais
pradėjo galvoti apie vedybas. Mergaitė tirpo iš laimės, bet tėvo veidas darėsi vis niūresnis.
— Ne pora jis tau. Fotografas — neturtingas žmogus, amatininkas. Noriu, kad jis daugiau
nebesilankytų mūsų namuose, — ištarė savo sprendimą.
Užgeso Stasė kartu su savo pirmąja meile. Kur ėjo, ką darė, vis slapčia ašaras braukė. Balso
prieš tėvą nekėlė, nes jis, įpratęs, kad visi namiškiai besąlygiškai klausytų, niaukstėsi išvydęs jos
ašarotą veidą. Nuėjusi į vakarušką, ji stengėsi likti nepastebėta, slėpdavosi už draugių nugarų ir
sėdėdavo kamputyje iki šokių pabaigos. Dažnai kartu su Vitkevičiūtėmis ji išsiruošdavo į
miestelį pėsčiomis, ir draugės šnekėdavo, kad va ten, ant kalvelės, tame gražiame ūkyje, gyvena
labai simpatiškas ir mokytas ūkininkaitis, tačiau jis su bet kokiom panelėm į šnekas neina, nes
yra vienturtis, o jo tėvas — amerikonas. Atiduos seserims dalis, o visas ūkis — jam. „Čia tai bent
laimė! — pavydžiai žvilgčiojo sodybos link draugės. — Ir vardas jo toks retas ir gražus:
Zenonas!”
Atėjo naujieji metai. Draugės tarėsi, kaip juos linksmiau sutikti.
— Važiuojam į Viekšnius. Ten ir bufetas bus, ir muzika gera, — nusprendė merginos.
Vakaro metu Stasė, kaip visada, lindėjo kamputyje ir tylomis stebėjo klegančias drauges.
Staiga, praskyręs panelių būrį, jai nusilenkė tamsiaplaukis vyriškis. Jo plaukai buvo glotniai
sušukuoti, lengvai krito nedidelė bangelė. Tamsiai rudos aksominės akys žvelgė ramiai ir
įdėmiai. Tą vakarą jie visą laiką šoko.
— Esu Zenonas Januškis iš Čekų. Gal važiuodama į Viekšnius pastebėjote mūsų sodybą? —
prisistatė ir paprašė leisti apsilankyti Fabijonavičių namuose.
Laikas jau buvo Zenonui pačios dairytis: armijoj atitarnavęs, žemės ūkio mokyklą baigęs, o
tėvas jau senokai nori ūkį atiduoti į sūnaus rankas. Pasakoja ir pasakoja Zenonas savo ateities
planus: baigia statyti pirtį, didelę, dviejų kambarių, raudonom čerpėm dengtą, pradėjo statyti
paukštidę. Namas jų didelis, dviejų galų, bet senas, dar senelio statytas, todėl užsakė langus ir
duris naujam namui. Tai va, rūpesčių daug, reikia statybininkus samdyti, bernus ir mergas
rikiuoti, visiems pietus virti, o mama jau nejauna, bėdoja, kad jai sunku. Ir suka šneką vestuvių
link. O tėvas šypsosi į ūsą: va, ir jo teisybė, ir turtingas ūkininkas jo dukteriai. Nuo pirmų bendro
gyvenimo dienų Staselę rūpesčiai užgriuvo. Darbo ji nebijojo ir tvarkytis mokėjo, bet kur ėjo, ką
darė, vis anytai neįtiko: pyko senoji Morta, kad sūnus neturtingą marčią parvedė: šeši vaikai, o
žemės tik dešimt hektarų. „Tris berniokus į mokslus leidžia, bet juk naudos iš to jų mokslo Stasei
tikrai nebus. Jauniems meilės reikia. O kas žiūrėjo mano širdies, kai, atplėšę nuo šauniausio
kaimo bernioko, šalia senbernio amerikono bažnyčioj pastatė?” — dūmojo senoji, šnairuodama
marčios pusėn.
Frontas nusirito į vakarus, palikęs sugriautus miestelio namus ir bombų išraustas duobes.
Viekšniuose vėl dirbo sovietinis vykdomasis komitetas, ir netrukus Zenonas gavo kvietimą ten
5

atvykti. Valdžios atstovai kalbėjo labai trumpai ir griežtai: „Esi fašisto išpera, seniūne! Tavo vieta
pas baltąsias meškas!”
Slinko neramaus laukimo dienos, mėnesiai. Stasė negalėjo patikėti, kad be žinios gali dingti
nekaltas žmogus. Gindama savo tiesą, ji varstė valdininkų kabinetų duris. Juodomis odinėmis
striukėmis apsirengusiems vyrams ji buvo įkyri kaimietė, klasinis priešas, todėl, daug
nesvarstydami, stūmė ją lauk.
Tąnakt Stasė sapnavo keistą sapną: eina ji ilgu tamsiu tuneliu, jo gale švieselė, o ten stovi
Zenonas. Prabudusi svarstė, ką tas sapnas galėtų reikšti, ir pirmą kartą po daugybės nemigo
naktų kietai užmigo.
Jaunoji moteris pabudo rami, giliai pailsėjusi. Aprengė Birutę, pamaitino mažąją Stasytę.
Atsistojusi prieš veidrodį, neskubėdama šukavo ilgus šviesiai rusvus plaukus ir, supynusi dvi
kasas, tvirtai jomis apjuosė galvą.
— Gyvas Zenonas, tikrai gyvas! Tik kelias jo ilgas ir sunkus, — ramiai pareiškė
pusryčiaujantiems namiškiams. — Grįžęs Zenonas turi rasti tvarkingus, visko pilnus namus. Tu,
Stanislovai, kreipėsi į rausvaplaukį pusamžį berną, — važiuosi į malūną. Reikia sumalti daug
miltų. Miestuose trūksta duonos, apie pyragus žmonės ir svajoti nedrįsta. Kepsime pyragus, o aš
juos vešiu į Telšius parduoti.
Buvo aišku, kad ši nedidukė smulkutė moteris nesiruošia lengvai pasiduoti.
Ir nepasidavė. Ir nepalūžo. Spalio 12 dieną šio pasakojimo herojė Stasė Januškienė
Viekšniuose įžengė į 80-uosius gyvenimo metus.
Urbonienė Stanislava. Likimas: Apysaka, novelės, miniatiūros. — Žiežmariai, 1999. —
128 p.
Riauka Adomas. Senolė iš Čekų // Vienybė. — 1999. — Saus. 16: ir nuotrauka „Brangios
Žulpų giminei nuotraukos, primenančios tėvų auksines vestuves, fragmente jauniausias sūnus
kunigas Romualdas su tėveliais”. — Visas tekstas:
SIBIRO tremtinys Romualdas Žulpa, Viekšnių bažnyčios kunigas ir Dauginių klebonas, be
tiesioginių sielovados darbų, atkakliai rūpinasi Viekšnių parapijos laisvės kovotojų žūties vietų
įamžinimu. Jo pastangomis pastatytas ąžuolinis kryžius Purvėnuose, toks pat pagarbos ženklas
jau padarytas ir bus pastatytas Milių kaime. Dvasininkas norėtų, kad tokie krikščioniškos
pagarbos ir artimo meilės kryžiai įamžintų ir Purvinės bei Maigų miškuose žuvusių rezistentų
atminimą.
KUNIGAS Romualdas dvasiškai artimas vargstantiems, gerai suvokia parapijos gyventojų
rūpesčius ir nelaimes. Tik dar mažai kas žino jo paties gyvenimo golgotas. Gera dingstis
artimesnei pažinčiai — šv. Kalėdų išvakarėse laikraštyje „Tremtinys” išspausdintas Marijos
Skiparienės pasakojimas „Mūsų senolė”, sekantis liūdną, bet giliai prasmingą kunigo Romualdo
Mamos bei artimųjų gyvenimo sakmę.
ROZALIJAI Januškaitei-Žulpienei jau 100 metų, ji vienintelė šimtametė Mažeikių mieste.
O gimė senolė Rozalija 1898 metų rugpjūčio 25 d. Čekų kaime, kuris prie pat Viekšnių. Jos
motina Uršulė buvo iš garsios ir šiam kraštui daug nusipelniusios Beržanskių giminės. Uršulės
brolis Jonas Gediminas Beržanskis-Klausutis dar caro laikais dokumentais įrodęs, kad
Beržanskių giminė kilusi iš Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino dinastijos.
AUGUSI gausioje šeimoje, tarp 5 brolių ir 4 seserų, Rozalija 1919 metais ištekėjo į Troškučių
kaimą, už trejais metais už save vyresnio Juozapo Žulpos. Savo rankomis jiedu sukūrė tvarkingą
ūkį, dirbo 50 hektarų žemės, užveisė sodą, pasistatė namus, kuriuose augo 4 dukros ir 7 sūnūs.
Vaikai dirbdavo kartu su samdomais darbininkais, ir prie pietų stalo visi kartu sėsdavo.
ŽULPŲ šeimos gyvenimo darną bei rimtį sudrumstė sugrįžę sovietiniai okupantai. Vyriausioji
dukra Pranutė, sūnūs Jonas ir Juozas tapo partizanų ryšininkais, Vytautui nepavyko pasitraukti į
Vakarus, tačiau, motinos drąsinamas, jis nesutiko tarnauti okupacinės valdžios saugumui, tad
buvo nuteistas 25 metus kalėti, tiek pat metų lagerio okupantų teismas paskyrė Jonui, Pranutė su
Juozu kalėjo po 10 metų.
ATĖJO kraupioji 1948 metų gegužės 22-oji. Tėvas iš vakaro buvo išvažiavęs į malūną ir ten
naktį pralaukė eilėje, tad nenujautė, kad ankstų rytą žmona su septyniais vaikais jau vežama į
6

tremtį. Atėję išvežti nelaimingųjų, rusai kariškiai buvo žmoniškesni už vietinius stribus ir neleido
šiems vogti daiktų, papjovė ir išmėsinėjo paršelį, kurio mėsa šeima maitinosi iki pat Irkutsko
tolių. Sužinojęs apie šeimą ištikusią nelaimę, vyras pasitraukė į Latviją, o Rozalija su septyniais
vaikais šaltame ir svetimame krašte vargo visą dešimtmetį. Mažo kambarėlio durys per naktį
apšaldavo ledu. Motina su dviem vyresniosiomis dukterimis sunkiai per dienas dirbo, gaudamos
už tai po 400 gramų duonos, o namuose liekantiems mažiesiems tebuvo skiriama tik po 200
gramų. Motina duonos skonį ilgainiui ir pamiršo, nes savo davinį išdalindavo vaikams. Bet
lietuvei motinai užteko stiprybės vakarais su vaikais melstis, kad Dievas juos globotų ir padėtų
sugrįžti Lietuvon. O vaikams, kad jie nenutautėtų, ilgais žiemos vakarais motina pasakodavo ir
pasakodavo apie nuostabiai gražią tėvynę Lietuvą.
AUKŠČIAUSIASIS išklausė Motinos maldų, po dešimtmečio jie sugrįžo į Lietuvą, deja,
turėjo prisiglausti ne pas artimus, o ruso Valentino Savickio ir jo žmonos ukrainietės Lidos
kukliame namelyje, kol atsirado sava pastogė. Pagaliau 11 vaikų su šeimomis atšventė tėvų
auksines vestuves. Deja, laimės dienos trumpos ir greitos. Sulaukęs 82 metų, Amžinybėn išėjo
vyras ir tėvas Juozapas, netrukus išsivesdamas ir vyriausiąją dukrą Pranutę. Buvusios jų sodybos
vietoje šeimos vargus ir ištvermę liudija jauniausio sūnaus, kunigo Romualdo, pastatydintas
kryžius. Tačiau senoji Rozalija, sulaukusi 23 anūkų ir 20 proanūkių, dar šviesios atminties, dar
paskaito ir domisi viskuo, kuo nūnai gyvena Lietuva. Jai labai tinka Popiežiaus Jono Pauliaus II
pasakymas: „Kiekvienas gyvenimas, nors ir koks nereikšmingas atrodytų žmonėms, turi amžiną
ir begalinę vertę Dievo akyse”.
Perminas Edvardas. Atsiminimai. — 1999. — Rugpj. 15. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš
diktofono:
Gyvenau su mama Čekų kaime, šitame pačiame name. Buvau nevedęs, ūkininkavau. Zabkus
Aleksas užbėgo pas mane į namus, paskui toliau pas mūsų kaimyną Lipskį. Lipskiai buvo trys
jauni vyrai. Lipskis Antanas tebėra gyvas Vakaruose. Buvo rašyta laikraštyje apie jį. Zabkus
organizavo tus partizanus. Paskyrė mane ryšininku. Antanas Galminas (1916 metų gimimo) iš
Kegrių turėjo pranešt man, o aš toliau. Vokiečių dar nebuvo. Bet kai viskas susimaišė, niekam
jokio ryšio nereikėjo, taip ir nereikėjo nieko perduot. [...]. Tenys Pranas gyveno čia netoli mūsų,
Čekų kaime. Jo brolis ūkininkavo tėviškėje Medžialenkės kaime, dideli ūkį turėjo. P. Tenys buvo
leitenantas, Viekšnių mokykloje mano broliui dėstė karinį mokslą. Ūkininkavo ir tarnavo.
Vokiečių laikais buvo Viekšnių viršaičiu, vachmistru, Viekšnių malūno direktoriumi. [...]. Vienas
žydas buvo Šikis. Puodus dirbdavo. Iš mūsų molį pirkdavo. Vytauto gatvėj, aname gale gyveno,
namas tebėra ano. Dar Iršas žydelis buvo, prie Raudonskardžio gyveno, puodus dirbo. Imdavo
molį mūsų žemėje, iš tos vietos, kur dabar tvenkinio užtvanka. Imdavo ir iš tos vietos
Viekšniuose prie Kalupio upelio, bet mažai. Iš čia daugiau imdavo. Čia buvo duobės didžiausios
iškastos. Ir mes patys kasdavom. Mama gaudavo už vieną sieksninę duobę 50 litų. Du metrai į
vieną, du metrai į kitą pusę. Kiek nori gilumo, tiek kask. Bet greit užgriūdavo, pradėdavo vanduo
bėgt. Įkasdavo kokius 5 metrus. Pasidarydavo laiptus. Vieni met ant laiptų, kiti met aukštyn.
Mėlynas gražus molis buvo, išlynas. Ir Balvočienės pusėj buvo. Balvočienė irgi pardavinėjo.
Venckaus žemėj irgi. Daug daug čia iškasė.
Kerys Bronius. Gyvenimas nuožmių permainų metais: Laikas ir likimai: [Edvardo ir
Jadvygos Perminų, gyvenančių Čekų kaime, pasakojimai] // Vienybė. — 1999. — Rugs. 30;
Spal. 7, 12: iliustruota viena autoriaus fotografuota ir viena autoriaus kopijuota nuotrauka. —
Visas tekstas:
Tiltas seniau buvo Viekšnių jaunimo pasimatymų vieta. Tiltas medinis, ant jo pritaisyta
įvairiausių sijų, atramų, už kurių vakarais slapstydavosi ne viena porelė. Bet tai — jau pamiršta
senovė. Dabar... pereinu tokį neromantišką gelžbetoninį tiltą ir jau nebe Viekšniuose. Priešais,
ant kalno, Čekų kaimas. Kopdamas į kalną, žvalgausi į medžiais apaugusius šlaitus, vadinamus
atkalnėmis. Sako, kelio dešinėje, vakarų pusėje, esančias atkalnes seniau kiekvieną rytą rasdavo
iškasinėtas. Naktim kasdavo ir kasdavo. Gal ką ir rasdavo, kad taip užsispyrę kasdavo. Nors
neturėjo ten nieko būti. Sako, buvusios ten tik Napoleono kariuomenės arklidės. Ir dar ten, sako,
tokios aukštos liepos kamiene buvęs įsmeigtas durklas, tartum ženklas koks...
7

Dabar dalis tų atkalnių, dalis ant kalno pastatyto „čerpių fabriko” žemės, dalis Šilupio
užtvankos ir tvenkinio, dar kiek aplinkinių laukų — iš viso gal 7 hektarai — turėtų būti ant
kalnelio, sename namelyje gyvenančio Edvardo Permino ir jo šeimos nuosavybė. Statė valdžia tą
„fabriką”, kuriame dabar gal tik vaiduokliai gyvena, statė Šilupio užtvanką, rengė tvenkinį, statė
pirtį. Tą didžiulę pirtį statė tiesiog Perminų kieme, kur seniau buvo daržinė. Žvalgosi dabar
namiškiai — kur tie 7 hektarai, kur vaikystės, jaunų dienų vaizdai? Tik užtvanka, tvenkinys, iš
visų pusių kažin kokie valymo įrenginiai, kažin kokie vamzdžiai, siurblinės, berods, ir
neveikiantis fontanas, pirtis (be žemės parduota kitam žmogui), prieš langus — „fabriko”
liekanos ir atliekos... Gerai bent, kad tie visokie daiktai nebebirbia kaip seniau.
Išsaugojo Perminai senus medžius prie namų, anūkas Karolis dar sodina naujų. Yra kur
pailsėti. Virš kiemo praskrenda gandras — netoliese lizdas. Edvardas ilgai žiūri susirūpinęs —
gandro patelė visai neseniai susilaužė koją, gali neišskristi į šiltuosius kraštus.
Taip ir sėdime kieme ant suolelio keletą vasaros vakarų, vis pasižvalgydami į gandrus. Darbus
baigusi, prisėda ir Edvardo žmona Jadvyga. Ne, aš tikrai nesu toks tyrinėtojas, kokie minimi
storose knygose. Man labiau patinka ką nors rinkti, kolekcionuoti. Gyvenimas taip susiklostė,
kad prieš keletą metų pradėjau kolekcionuoti, rinkti įvairiausias žinias apie Viekšnių kraštą.
Įdomu sekti, kaip persipina ir vienas kitą papildo bei patikslina įvairiausi žmonių pasakojimai. Ir
dabar Edvardas Perminas neskubėdamas pasakoja apie savo gyvenimą, o aš džiaugdamasis
užsirašinėju žinias, kurios iš pirmo žvilgsnio lyg ir neatrodo Lietuvai labai reikšmingos, tačiau
Viekšnių krašto istorijoje užpildo tuščias vietas. Štai koks Edvardo Permino pasakojimas.
1941 metais, kai vokiečiai dar nebuvo atėję, Viekšnių mokykloje pradėjo organizuotis
partizanai prieš rusus. Mokykloje susirinko jaunimas, mokytojai. Mokytoja Aukštikalnienė
prisegė man ir daug kam iš jaunimo tautinės vėliavos ženkliukus. Obalsis buvo toks: už Dievo
garbę, už teisybę, prieš komunizmą! Buvau taip įtikintas. Pats dar prisisegiau prie krūtinės šventą
kryžiuką. Jau buvo jaunimo, norinčio kelti bažnyčios bokšte tautinę vėliavą. Sakė, ateina
vokiečiai jau. Kanauninkas šventoriuje sako — vyrai, neskubėkit, neskubėkit. Neleido kelt dar.
Kažkurią dieną paskelbė, kad nuo Mažeikių atvažiuoja armijos rusų. Išlakstėm visi.
Gimiau 1915 metų rugsėjo 15 dieną. Gyvenau su mama ir seserimi Čekų kaime, šitame
pačiame name. Buvau nevedęs, ūkininkavau. Zabkus Aleksas užbėgo pas mane į namus, paskui
pas mūsų kaimyną Lipskį. Lipskiai buvo trys jauni vyrai. Lipskis Antanas tebėra gyvas
Vakaruose, buvo rašyta laikraštyje apie jį. Zabkus ir organizavo tuos partizanus. Paskyrė mane
ryšininku. Antanas Galminas (1916 metų gimimo) iš Kegrių turėjo pranešti man, o aš toliau.
Vokiečių dar nebuvo. Bet kai viskas susimaišė, niekam jokio ryšio nereikėjo, taip ir neteko nieko
perduoti.
Prijungė prie partizanų ir mane. Mokytojas Antanas Milčius man ir dar vienam partizanui
įsakė padaryti kratą pas komunistą Keršį, gyvenusį Naujakuriuose. Davė brauningą. Aš įėjau,
brauningą atstačiau — rankas aukštyn! Tam Keršiui kišenes peržiūrėjom, padarėm trumpą kratą
— pažiūrėjom spintelėse, lentynose. Ginklo neradom ir išėjom. Tik kratą padarėm, nesuėmėm
Keršio. Brauningą grąžinau Milčiui.
Rusai traukėsi. Įtarė, kad aš irgi priešas — mat brolis kunigas, kunigų į namus užvažiuodavo
dažnai. Tie trys — Jasiuliukas (jo tėvas duoną Viekšniuose išduodavo), Zajančauskis (kur
paminklus dirbo) ir Pocius (rusų laikais dirbo ūkinių prekių krautuvėje) — apsiautė namą,
šautuvus atstatė. Aš išėjau — anie matyt galvojo, kad bėgsiu. Varosi mane į Viekšnius. Nuvarė į
Vykdomąjį. Viršaitis (jis buvo ne vietinis) rėžė kumščiu į stalą, nusikeikė. Įeina du rusų
karininkai ir Bogužas, kalvis. Bogužas komunistas buvo, bet mane užstojo, sako apie mane:
„Anas čia gyvena su motina, teturi 7 hektarus žemės, tik buvo prisisegęs tautinį ženkliuką”. Tie
karininkai pasiima mane į mašiną ir važiuojame į štabą. Štabas tuo metu buvo už Viekšnių, į
Laižuvos pusę, Pluogų kaime, prie Šimkaus, Lipskio sodybos kieme. Galvojau, kad važiuoju
mirti — žiūrėjau į saulę, į gamtą atsisveikindamas. Įsukom į Laižuvos gatvę, toliau — Laižuvos
kelias. Už Viekšnių priemiesčio, vadinamo Naujakuriais, ir toliau, Pluogų kaime, pilni laukai,
pagrioviai prigulę rusų kareivių. Kiti būriais eina į Laižuvos pusę. Likus gal kokiems 100 metrų
iki štabo, priekyje pamatėm būrį civilių, gal 30 žmonių — komunistų, milicininkų, viršininkų,
skubančių, vos ne bėgte bėgančių irgi į Laižuvos, Maigų miško pusę. Mašina sustoja. Mane
8

išlaipina. Karininkas rusiškai klausia manęs — ar buvai fašistu? Nebuvau, sakau. Ar būsi fašistu?
Nebūsiu. Karininkas nusikeikė — kebene matj, jaunas dar, eik namo! Ir nuvažiavo.
Tuo pačiu Laižuvos keliu skubu į priešingą pusę — atgal į Viekšnius, namo. Nepriėjęs
Naujakurių ir Laižuvos gatvės pirmųjų namų, žiūriu — stovi toks Kivilis su šautuvu, ant
pagriovėlio sėdi kanauninkas J. Navickas.
Kelio vakarinėje pusėje, ant pakelės griovio krašto. Kanauninkas išsigandęs, paraudęs,
prakaitas bėga. Su tuo Kiviliu 1937—1938 metais kartu tarnavome Lietuvos kariuomenėje
Tauragėje, septintajame pulke, ryšių kuopoje. Anas toks keistas, savotiškas ir kariuomenėje
buvo. Greičiausiai komjaunuolis koks. Dabar Kivilis žinojo, kad aš suimtas. Pamatęs mane,
stebėdamasis paklausė: „Ar tave paleido?” „Paleido”, — sakau. Kanauninkas gal manęs
nebepažino. Sako, vyrai, aš čia palivarką turėjau... O aplinkui laukai pilni rusų kareivių.
Kanauninkas ant pagriovėlio, o Kivilis prie jo su šautuvu. Niekaip negalėjau pagelbėti. Mane
patį tik prieš kelias minutes paleido, pergyvenau, ar liksiu gyvas. Greit nuėjau. Parėjęs namo,
susirinkau daiktus ir išėjau, namie nenakvojau, slapsčiausi, kol vokiečiai atėjo. Tas Kivilis paskui
buvo partorgu. Jis, girdėjau, tualete nusišovė, partorgu tuo bedirbdamas.
Kai žydus varinėjo, jie turėjo ravėti šaligatvius link mokyklos. Aš ėjau su reikalais per miestą,
tie partizanai, kurie su šautuvais žydus saugojo, pasijuokė iš manęs, kad pasitraukiau. Taip, aš
tokio darbo daryti negalėjau, man sąžinė neleido, tad ir nesidėjau prie jų. Pasiuskit jūs. Tas žydas
man nieko blogo nebuvo padaręs.
Tenys Pranas gyveno čia, netoli mūsų, Čekų kaime. Jo brolis ūkininkavo tėviškėje,
Medžialenkės kaime, didelį ūkį turėjo. P. Tenys buvo leitenantas, Viekšnių mokykloje mano
broliui dėstė karinį mokslą. Ūkininkavo ir tarnavo. Vokiečių laikais jis buvo viršaičiu, Viekšnių
malūno direktoriumi. Žmonės pyko — vokiečių laikais prie malūno ir žiemą būdavo ilga, pusės
kilometro eilė. P. Tenys neleido traukti grūdų į malūno viršų. Reikėdavo šalti eilėje. Per miestą
kai eis, išsipenėjęs toks, nė labas nesakė, o kai bėda, tai jau pas mane. Gal, kad aš kunigo brolis.
Perminai, sako, blogai, komunistai atein. Atbėgo su medinėm klumpėm, sudžiūvęs į šakalį.
Rusams atėjus, aš ir daug kas slapstėmės nuo mobilizacijos. O Tenį rusai suėmė.
Rusams sugrįžus, prasidėjo mobilizacija. Atėjo du rusų kareiviai, pagavo mane, nuvarė į
Malūno gatvę ir uždarė žydo Šeino sklepe. Ten Savickis krautuvininkas begulįs, kaldra gera
apsiklojęs. Ponas begalinis buvo. Mūsų namuose nakvodavo du rusų karininkai — leitenantas ir
kapitonas. Dieną jiedu dirbdavo baltojoje ligoninėje, raštinėje. Mane kai suėmė, mama verkia,
sesuo verkia, karininkai sako — pažiūrėsim. Ryto metą jie nuėjo pas tuos, kurie mane saugojo,
pasikalbėjo su karininkais. Tada karininkas, iš tų, kurie mane saugojo, klausia: „Dėl ko nestojai į
komisiją?” Sakau — aš senų metų. O atrodžiau jaunas, neauginau nei barzdos, nei ūsiukų. Jis
klausia — ar stosiu? Kada reik? Sekmadienis papuolė. Į Akmenę, ten rusų komisariatas buvo. Ar
eisi? Eisiu, sakau. Ir paleido mane. Nueinu į tą komisariatą, prisistatau. Liepė pasiimti, ko reikia
kareiviui, ir prisistatyti į Mažeikius. O namie bunkeris jau įrengtas. Kai tik rusai pasijudino nuo
Stalingrado, įsirengiau daržinėje, kur javus kuldavom. Ten, kur pirtis dabar. Pareinu iš Akmenės,
vakaras, jau tamsu. Mama putros išvirusi. Pavalgiau, akordeoną į rankas, ir išėjau į naujus namus
— į bunkerį. Karininkai pareina nakvoti kiekvieną vakarą. Klausia mamos, sesers, ar negrįžau iš
Akmenės. Jos sako — negrįžo. Pasvarstė karininkai — gal mane į Šiaulius išvežė... Kai karas
baigėsi, paskelbė, kad tie „dezertyrai”, kurie prisiregistruos, nebus baudžiami. Po to dar kokį
mėnesį slapsčiausi, tada nuėjau į Mažeikius ir prisiregistravau.
Dar apie Viekšnių žydus. Vienas žydas buvo Šikis. Puodus dirbdavo. Iš mūsų molį pirkdavo.
Vytauto gatvėj, aname gale, gyveno, namas jo tebėra. Dar Iršas, žydelis, buvo, prie
Raudonskardžio gyveno, irgi puodus dirbo. Imdavo molį mūsų žemėje, iš tos vietos, kur dabar
užtvanka. Imdavo ir Viekšniuose, iš vietos prie Kalupio upelio, bet mažai. O pas mus buvo
duobės didžiausios iškastos. Ir mes patys kasdavom. Mama gaudavo už vieną sieksninę duobę 50
litų. Du metrai į vieną, du metrai į kitą pusę. Kiek nori gilumo, tiek kask. Bet greit užgriūdavo,
pradėdavo vanduo bėgti. Įkasdavo gilyn kokius 5 metrus. Pasidarydavo laiptus. Vieni meta ant
laiptų, kiti — aukštyn. Mėlynas, gražus molis buvo, išlynas. Ir Balvočienės pusėj buvo.
Balvočienė irgi pardavinėjo. Venckaus žemėje irgi. Daug molio čia iškasė.
Žydai buvo trys broliai Beržanskiai. Krautuvę turėjo, mandagūs buvo. Malūno gatvėj tas ilgas
medinis namas buvo Lipkės. Netoli tilto, šalia Felikso Barvydžio, gyveno žydas Placbardis
9

Dovydas. Prie tilto, kampe, ten, kur Kelių valdyba buvo, kur dabar Skutulas, tuomet gyveno
žydas Leizaris, toks drūtas, neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Turėjo smulkių daiktų krautuvę.
Netoli tilto Alter Judes — Alterkis, turėjo grūdų sandėlį, supirkinėdavo grūdus, skambindavo
telefonu į Vokietiją... Kieme turėjo didžiausią klėtį.
Skleipių malūnininkas buvo Bernardas Kondratavičius. Esu girdėjęs — sakė kalbą Viekšnių
mokykloje. Vaikų turėjo gal du sūnus (Albertą ir Kęstutį) ir dvi dukteris (Dalią ir Valentiną).
Valentina Kondratavičiūtė ištekėjo už leitenanto A. Zabkaus. (Nuotraukoje: Naujokų išleistuvės į
kariuomenę Viekšnių progimnazijoje 1937 m. gegužės pradžioje. Viršuje penktas iš kairės
E. Perminas).
Edvardo žmona Jadvyga Perminienė buvo Labanauskaitė, gimė 1924 metais Dauginiuose.
Ilgai ten gyveno. Klausausi Jadvygos pasakojimų ir stebiuosi — koks mažas pasaulis! Pasakoja
apie Dauginius, bet jos pasakojimai siejasi ir su Viekšniais, įvykiais fronte prie Papilės. Jadvyga
tikina tada mačiusi ir dabartinį Lietuvos Prezidentą [V. Adamkų]...
Kai 1943 metų rugsėjo 19 dieną Dauginiuose šventino pastatytą naują bažnyčią, buvo
atvažiavęs į Dauginius A. Zabkus su žmona. Albertas ar Kęstutis buvo jų „furmonu”. Pas mus
valgė pietus. Tie Kondratavičiukai buvo mano brolio draugai, dėlto ir atvažiavo. Ir mes žinojom,
ir kiti žmonės žinojo, gal Dargis Levis sakė, kad Albertas Kondratavičius buvo prie žydų
šaudymo. Tėvą, B. Kondratavičių, išvežė į Sibirą.
Kazimieras ir Levis Dargiai buvo iš Viekšnių. Kai rusai pajudėjo nuo Mažeikių į Viekšnius, jų
tėvas pasikorė. Motina buvo Viekšnių mokyklos sargė. Mokykloje jie ir gyveno. Kazimieras
buvo menininkas, paišė paveikslus. Vokiečių laikais, kada pastatė Dauginių bažnyčią, ją dažė
Kazimieras ir Levis Dargiai. Dauginių bažnyčioje paveikslai Kazimiero Dargio išpaišyti. Kada
dažė bažnyčią, gyveno pas mus, Labanauskius. Levis neslėpė, sakėsi, kad šaudė žydus. Pasakojo
pats: viena žydaitė, varoma prie duobės, sakanti: „Levi, Levi, ką aš tau padariau, kad varai mane
sušaudyti? Kartu į mokyklą ėjom.” Man reikėjo ją nušauti. Aš pats nešoviau. Atidaviau kitam.
Kitas nušovė. Paties Levio Dargio žodžiai. Levis buvo toks bjaurus. Bet kartais šaukdavo: „Mane
smaug žydai!” Vieną kartą prisigėrė degtinės, krito ant grindų ir kad daužo, kad daužo su peiliu
grindis. Kada atėjo rusai, Levis bėgo iš Viekšnių į Tryškius. Su dviem vyrais buvo užėjęs į
Dauginius, pas mus.
Mūsų šeimoje buvome du broliai ir aš. Mano brolis Apolinaras slapstėsi nuo rusų
mobilizacijos. Tvarte buvo toks kambarėlis, bunkeris po avių gardu. Kai lydavo, jis patvindavo.
Valgyt pro skylę paduodavom.
Vokiečių laikais pas kaimyną Antaną Čijunską slapstėsi žydaitė Cilė. Ji mūsų labai saugojosi.
Mamos brolis buvo partizanas, švogeris dirbo vachmistru. Atvažiuodavo į svečius keli vežimai
policininkų. Pilnas kiemas būdavo. Cilė slapstėsi pas Paulauskį, Labanauskį, Čijunskį. Karui
pasibaigus, Cilė mūsų nebebijojo. Ji man viską pasisakė. Sakė, užvis geriausiai man pas
Čijunskį. O pas kitus kai slapstausi, anie mane išprievartauti nori. Aš jai suknelę, paltą daviau.
Mes iš Cilės sužinojom, kad siaus Dauginius ir gaudys tuos naujokus. Cilė sako — tegul
Apolinaras atein pas mane, aš priimsiu į buvusią savo slėptuvę. Brolis nėjo. Pasislėpė kambaryje,
po pečium. Ten buvo daug vietos. Tą naktį mano mama susapnavo, kad reikia keltis ir vesti sūnų
iš namų. Atsikėlė tą rytą ir išėjo su Apolinaru. Pas Labanauską Adomą, tėtės brolį, ten slėptuvės
buvo labai geros. Vos tik išėjo, apspito namus kokie 30 stribų. Maniau, kad mama jau pareina,
atidariau duris — pilnas kambarys priėjo. Tėvą tardo virtuvėje, mane gąsdina visokiais būdais.
Atvedė prie pečiaus, kur brolis slapstėsi, klausia, kas čia miega. Aš čia miegu, sakau. O dėlko čia
degtinė? Man dantis skauda, aš išgeriu, sakau. O dėlko čia miegi? Sakau, rusai užeina, mergaites
niekina, aš ir slapstausi. Pasilipo ant krosnies, pasiėmė automatą, sako — nušausiu, paskui —
granatą mesiu. O aš šaukiu, kiek balso turėdama, kad tėvas girdėtų, ką sakau. Tėtę virtuvėj tardo.
Palipo ant aukšto, svaido vantas, viską. Liepia apsirengti, riša rankas — vešim į Sibirą. Parneša
šiaudų glėbį — uždegsim namą. Nieko nesakau. Tėtę išsivedė į daržinę, į svirną — kratą daryti.
Lauke tyčia šovė, sako, tavo tėvą nušovėm, dabar tave nušausim. Paėmė automatą, įvarė mane į
virtuvę, virtuvės grindys buvo betoninės, kritau ant grindų, pabėgau į lauką, kritau ant sniego ir
gatava buvau. Parnešė anie mane sukibę į vidų, apipylė šaltu vandeniu. Paskui, mama jau buvo
parėjusi, vienas dar buvo užėjęs pažiūrėti, kas man. Mama užpyko, sako, tik mauk laukan
greičiau. Pati pirmoji atbėgo mums pagelbėti ta žydaitė Cilė.
10

Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė
// Viekšnių seniūnija. — 2000. — Rankraštis. — Tekste: Čekų kaime 20 ūkių — 39 gyventojai.
„Šiandienos „Trečiadienio valanda” svečiuojasi Čekuose...” / Puslapį parengė Vida
Keršienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2004. — Vas. 18. — Nr. 7 (70).
— [Būdas žemaičių. — 2004. — Vas. 18. — Nr. 19 (763)]: Autorės nuotraukos: [1.] Trumpam
susėdo visa šeima. [2.] Vietoj senojo uosio belikęs tik kelmas. [3.] Jonas Balvočius į tėvų namus
sugrįžo prieš devynerius metus [4.] Kolūkių laikais šioje sodyboje buvo Čekų pradinė mokykla.
[5.] J. Perminienė siuvinėja nuo pat jaunystės. [6.] Tvenkinį labai mėgsta žvejai. [7.] Į
J. Perminienės sodybą šliejasi buvusi kolūkio suomiška pirtis. — Visas tekstas:
Šiandienos „Trečiadienio valanda” svečiuojasi Čekuose — kaime, vienkiemiais
išsibarsčiusiame nuo buvusio Viekšnių koklių fabrikėlio iki pat Svirkančių. Prisipažinsime, ne iš
karto suradome rytinę Čekų ribą su Kegriais. Bet kaip ir kiekvieną kartą padėjo vietos
gyventojai. Bendraujant su nuoširdžiais čekiškiais, įkyriai piršosi mintis, kad kaimas Čekais
pavadintas per klaidą — kaip pasakojo žmonės, bene kas trečios ar kas ketvirtos sodybos
šeimininko būta Balvočiaus. Tad skaitytojai lai nesistebi, jog net dviejų mūsų aplankytų sodybų
šeimininkai pasirodė besą taip pat Balvočiai. Praleidome labai gražioje vietoje įsikūrusią
Užventės gyvenvietę, anksčiau dar vadintą Zavente. Bet į ją sugrįšime — kita „Trečiadienio
valanda” svečiuosis būtent Užventėje.
ISTORINĖS ŽINIOS APIE ČEKUS
Čekai: kaimas Viekšnių seniūnijoje, kairiajame Ventos krante, 4 km į pietus nuo Viekšnių
geležinkelio stoties ir 1 km į pietus nuo Viekšnių. 1923 m. kaime buvo 56 ūkiai ir 304
gyventojai, 1959 m. — 209 gyventojai, 1996 m. — 16 ūkių ir 36 gyventojai, 1998 m. — 19 ūkių
ir 35 gyventojai, 2000 m. — 20 ūkių ir 39 gyventojai.
1959 kaime buvo pradėtas statyti čerpių fabrikas, kuris vėliau vadintas Akmenės statybinių
medžiagų kombinato Viekšnių koklių cechu. Jam vadovavo A. Kuodys, M. Dijokevičius. Koklių
cechą 1972 m. rekonstravus, pradėtos gaminti restauracinės čerpės. 1970 m. ceche dirbo 104,
1986 m. — 65 darbininkai. Per metus būdavo pagaminama apie milijoną restauracinių čerpių.
Čekų kaimo gyventojo K. Žukausko sodyba, kurios gyvenamasis namas statytas 1860 m., o
svirnas — 1908 m., įtraukta į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą. Spaudos
draudimo metais čekiškis Čepauskas palaikė ryšį su Telšių knygnešiais ir platino uždraustą
lietuvišką literatūrą. Tarpukario metais Čekų kaimo valstietis L. Lukošius su dviem sūnumis
dalyvavo pogrindinėje veikloje, platino atsišaukimus.
Į pietus nuo kaimo, vadinamojoje Užimtinių pievoje, ant kalnelio yra šaltinis „Laumės pirtis”.
Pasakojama, kad vakarais laumės tame šaltinėlyje maudosi — visi, kas į tą vietą ateiną, paklystą.
Tas įsitikinimas žmonėse ir dabar tebesąs.
VISĄ GYVENIMĄ GIMTAJAME KAIME
Senų medžių paunksmėje glaudžiasi Cecilijos Balvočienės sodyba. Seni ir statiniai. Klėtis
statyta 1926 metais, o trobai, anot šeimininkės, jau gal ir apie du šimtus metų bus. Mat net
moters šešuras neatminė, kada ji statyta. Tiesa, pirmykščio vaizdo troba jau nebeturi: bėgant
metams ne kartą remontuota — pakeistas stogas, langai.
Sodyba — amžiną atilsį vyro tėviškė. Bet Čekuose gimusi bei užaugusi ir Cecilija. Pažįsta
kiekvieną kaimo žmogų, žino kiekvieną takelį. Į šitą sodybą atitekėjo 1944 metais. Sodybai labai
reikėjo moteriškų rankų, nes mirus vyro mamai šešuras ir du jo sūnūs aštuonerius metus gyveno
vieni. Vyras, anot moters, visus darbus mokėjo dirbti, net duoną iškepdavo.
Gražiai visi sutarė, tik vyro brolį greitai palaidojo — 1947 metais. Patalkyje kaimo vyrai
kažko susiginčijo, ir kažkuris jų griebėsi peilio... „Tais laikais žmogžudystė buvo baisus dalykas,
visas kaimas ilgiausiai kalbėjo. O dabar kažin ar yra bent diena, kad Lietuvoje nieko nenužudytų
ar nesužalotų”, — atsidūsta moteris, rudenį švęsianti 79-ąjį gimtadienį.
Čekuose C. Balvočienė — pati vyriausia. Tiesa, dar būtų už ją vyresnių čekiškių, bet jie
gimtajame kaime jau nebegyvena — pas vaikus glaudžiasi kas kur.
11

Užpernai didelė vėtra nulaužė sodyboje augusį uosį. Seniausias iš visų medžių buvo toks
storas, kad dviese neapkabindavo. Pagal rieves suskaičiavo — uosio beveik dvejų šimtų metų
būta. Jau visas vidus išpuvęs buvo.
Šių dienų nebesulaukė ir kadaise sodyboje stovėjęs kluonas. Jame, anot šeimininkės, buvusi
dauba, kurioje rugių pėdus džiaudavo, o išdžiūvusius kuldavo spragilais. Karo metais į kluoną
pataikė sviedinys. Kluonas pilnas javų buvo, bet neužsidegė. Tik vieną galą susuko.
Kai vyko mūšiai, sodyboje buvo apsistoję rusų kareiviai. Sodybos gyventojams jie liepė
išsikraustyti, tad šie ne per toliausiai išsikasė apkasus ir juose tūnojo, kol fronto linija
pasistūmėjo tolyn. Sodybos šeimininkė šypteli prisiminusi vienam kambary buvus Vytauto
Didžiojo metalinį bareljefą — jo rusų kareiviai nelietė, vienas kitam aiškindami, jog tai Dievo
ikona.
C. Balvočienė su amžiną atilsį vyru užaugino sūnų ir dukrą.
Dukra gyvena Skuodo rajone, o sūnus Antanas su marčia Emilija ir anūku Egidijumi
glaudžiasi po tuo pačiu stogu. Turi žemės, laiko gyvulių, neša pieną į pieninę — taip ir verčiasi.
Sodybos šeimininkė sako labai mėgstanti žiūrėti televizorių. Nepraleidžia kriminalinių laidų,
žinių ir apskritai visų gyvenimo istorijų. Tik serialų nebežiūri. Atsibodę, nes visuose juose — tas
pats per tą patį. Ir filmų, kuriuose šaudosi, nemėgsta.
Šnekučiuojame Valentino dienos išvakarėse, tad labai rūpi garbaus amžiaus moters paklausti,
ar yra toji meilė gyvenime ir kas ji. „Kažkas yra”, — sako ji. Tik laikui bėgant meilė, anot ponios
Cecilijos, keičiasi: susižavėjimas užleidžia vietą pagarbai ir prisirišimui prie kito žmogaus.
ISTORINE PRAEITIMI GARSI SODYBA
Pasibeldus į kitos sodybos duris, jas atveria pusamžis vyriškis. Tiesi žmogaus laikysena
kuždėte kužda, kad praeityje jam teko ragauti kariškio duonos. Kaip paaiškėja, intuicija
neapgauna — Jonas Balvočius iki 1995 metų dirbo Akmenės policijoje. Į užtarnautą poilsį išėjo
pasikeitus pensijų įstatymui. O į gimtąją sodybą sugrįžo mirus mamai, kai tėvukas liko vienas.
Tiesa, dabar tėvuką prižiūri dukra — Jono sesuo, o jis ūkininkauja vienas.
Toje vietoje, kur dabar stovi J. Balvočiaus sodyba, kadaise buvo Viekšnių dvaro kumetynas. O
dar iki to laiko čia gyveno atkaklus žemaitis, pavarde Balandis. Viekšnių dvarui reikėję žemės, o
tas Balandis užsispyręs, nors tu ką. Bet kai tvenkinyje nuskendę du mažamečiai jo vaikai,
žmogus iš šių vietų išsikėlęs.
Sodybos šeimininkas pasakoja išsiaiškinęs, kad Jekaterinos laikais ant jo žemės buvo spirito
fabrikėlis, didelė kumetyno pirtis.
Sužinoti sodybos istoriją noras kilęs, kai kartą ariant dirvą plūgas atsirėmęs į didelį akmenį.
Labai įdomu pasidarę, kokių čia būta pastatų ir kur jie stovėję. Bandęs aiškintis ir genetines
senolių šaknis, nes labai knieti suvokti, kodėl jie pasilikę kumetyno vietoje.
„O ar žinote, koks iš tikrųjų yra Žemaitijos herbas?” — užkaitęs kavą staiga paklausia Jonas.
Ir nelaukdamas atsakymo iš kito kambario atneša knygą „Žemaitija”. Jos autorius šv. Jono ordino
vienuolyno vienuolis Ch. L. T. Pichel. Tai štai, pagal jį, pasakoja sodybos šeimininkas,
Žemaitijos herbas — saulė, o žemaičiai — saulės vaikai. Kai ne kartą nuo žemaičių gavę į skūrą
Čingischano kariai galop atvykę derybų, jie padarę išvadą, jog čia — saulės namai. Mat ji
Rytuose kyla, o čia leidžiasi. Ir Vytautas Didysis Žalgirio mūšyje segėjęs diržą, kurio sagtyje
buvusi saulė.
Kolūkių laikais J. Balvočiaus sodyboje buvo Čekų pradinė mokykla. Ji gyvavo apie 15 metų.
Uždarė, kai daugelis kaimo gyventojų išsikėlė į gyvenvietes.
Nuo ko kilęs kaimo pavadinimas, sodybos šeimininkas prisipažįsta nežinąs. Bet jei Čekai
siekią Vytauto Didžiojo laikus, vieną iš versijų, anot Jono, galbūt galima būtų pabandyti sieti su
tuo, kad Vytautui buvo suteiktas Čekijos karaliaus titulas.
Ar nenuobodu vienam nuošaliame kaimo vienkiemyje? „Esu uždaras žmogus, tad toks
gyvenimas mane tenkina”, — gūžteli pečiais vyriškis. Bet žmogaus šnekos, prisipažįsta, kartais
pasiilgsta. „Tuomet įsijungiu radiją, ir pasiklausau”, — nusijuokia.
BUITĮ GRAŽINA RANKDARBIAIS
Buvusio Viekšnių koklių fabrikėlio kaimynystėje esančioje sodyboje gyvena garbaus amžiaus
jau sulaukusi Jadvyga Perminienė. Nors ji gimusi ir augusi ne Čekuose, save pagrįstai jau gali
12

laikyti vietos gyventoja. Mat į Čekus atitekėjo 1961 metais. Sodyba anksčiau priklausė vyro
tėvams, o paskui ūkį perėmė vyras.
„Geri čia žmonės”, — apie čekiškius sako ponia Jadvyga, tik prieš mėnesį palaidojusi savo
žmogų. Ir tuojau pasiteirauja, ar nieko nežinome apie senukus apiplėšinėjusių krakiškių teismą:
baiminasi, kad teismas jų nepaleistų į laisvę, nes iš atminties jai dar neišsitrynė 2002-ųjų spalio
9-oji.
Tądien, jau vėlų vakarą, į jų kiemą įsukęs automobilis. Netrukus išgirdę stiprų beldimą į duris.
Kai jiedu su vyru durų neatvėrę, pažirę virtuvės lango stiklai, ir į trobą sulindę keli nepažįstami
vyrai. Teisingiau, jaunuoliai, nes tik vienas iš jų atrodęs kiek vyresnis. Tuojau puolę juos abu su
vyru mušti ir reikalauti pinigų. Ypač žiaurus buvęs tas vyresnysis, vis kartojęs, kad jis jau sėdėjęs
kalėjime, ir kad jam nieko nereiškia nužudyti žmogų. Jis ir daužęs į veidą, į krūtinę. O kitas,
gerokai aukštesnis, ant veido užsimaukšlinęs kojinę, per nugarą vedžiojęs peiliu, bet nedūręs.
Plėšikai paėmę 600 litų, radiją, lygintuvą, iš šaldytuvo susikrovę maistą. Išeidami juos abu
surišę, o pats jauniausias iš banditų atsukęs visus čiaupus ir paleidęs dujas. Laimei, virtuvės
langas buvęs išdaužtas — priešingu atveju surišti būtų užtroškę nuo dujų...
Į J. Perminienės sodybą šliejasi gražus šiuolaikiškas pastatas. Tai kadaise buvusi kolūkio
suomiška pirtis. Ponia Jadvyga šioje pirtyje dirbo ir valytoja, ir šeimininke, ir sarge. Vėliau pirtis
buvo privatizuota. Gal porą metų vienas verslininkas ją dar nuomojosi, o dabar pirtis stovi tuščia.
Žemė aplink pirtį — jos. Ir pusė tvenkinio, kurį ypač mėgsta žvejai.
Šnekučiuojant su sodybos šeimininke, į akis krinta siuvinėti rankdarbiai: pagalvėlės, takeliai,
servetėlės, kilimėliai. Ponia Jadvyga prisipažįsta siuvinėti mėgusi nuo pat jaunystės. Tarpukario
laikais dalyvavusi jaunųjų ūkininkų ratelio veikloje ir buvusi apdovanota pirmąja premija „Už
švarą ir tvarką”. Gavusi 5 litus ir servizėlį. Cukrinė iš jo ir dabar tebestovi sekcijoje.
„Labai mėgstu lyginti drabužius. Patinka, kai jie sudėti tvarkingai sulankstyti. Ir siuvinėjimo
vis dar nemetu. Tik siūlų dabar sunkiau gauti”, — kalba sodybos šeimininkė, rodydama vienas
už kitą dailesnius savo rankdarbius. Paskui palydi prie tvenkinio, kur ant ledo laimikio laukia
žvejai. Nuo sodybos šeimininkės nė per žingsnį neatsilieka šunelis — ištikimas draugas ir sargas.
Žinios apie kolūkius, surinktos remiantis kolūkių istorinėmis pažymomis / Pateikė Arūnas
Dilbitis 2005 metais. — Tekste:
„Svirkančių” kolūkis
1949 metais Mažeikių apskrities Svirkančių apylinkėje buvo įsteigtas kolūkis „Žalgiris”.
Centras Kegrių kaimas.
1950 metais buvo įsteigtas Akmenės rajonas ir kolūkis priskirtas Akmenės rajonui.
1963—1964 metais likvidavus Akmenės rajoną, kolūkis „Žalgiris” Mažeikių rajono
Svirkančių apylinkėje.
1963 metais pakeistas kolūkio „Žalgiris” pavadinimas. Kolūkis pavadintas „Svirkančiai”.
Nuo 1964 metų kolūkis Viekšnių apylinkės Kegrių kaime.
Kolūkio 1949—1955 metų dokumentai neišsaugoti.
Trečiadienio valandos kelionės: Leidinys apie mažus, nykstančius ir jau išnykusius
Mažeikių rajono kaimus / Sudarytoja Rūta Končiutė, redaktorė-korektorė Vilma Klimavičiūtė,
istorinę dalį recenzavo Algirdas Vilkas, maketuotoja Jurgita Vanagienė. Fotonuotraukos Algirdo
Vilko ir iš laikraščio „Būdas žemaičių” redakcijos archyvo. Žemėlapius parengė Šiaurės vakarų
Lietuvos vietos veiklos grupė. — Leidžia: Mažeikiai: Mažeikių muziejus, Sedos labdaros fondas,
laikraštis „Būdas žemaičių”: Leidykla „Ciklonas” (Vilnius, Žirmūnų g. 68), 2006. — 176 psl. —
Tiražas 300. — Tekste:
Laikraščio „Būdas žemaičių” priedo „Trečiadienio valanda” projektas susideda iš dviejų dalių
ir turi du idėjų autorius. Laikraščio bičiulis Konstantinas Bužokas dar 2002-aisiais mums pasiūlė
keliauti rajono paribiu ir aplankyti nuošalius kaimus. Rajono perimetrą įveikėme lygiai per 2003
metus. Atsimenu, jog laikraščio korespondentėms ta projekto atkarpa labai patiko. Skubėdami
įvykdyti užduotį, per dieną aplankydavome du ar tris kaimus. Pagal žmonių reakciją
nusprendėme, kad keliones reikia tęsti — kodėl nepagerbti kaimų, nutolusių nuo paribio? Juk tik
13

seniūnijų centruose dažniau apsilanko žiniasklaida, o puikių, darbščių žmonių galima rasti
kiekviename kaimelyje.
Nuo pat projekto pradžios gražiai bendradarbiavome su Mažeikių Jaunųjų gamtininkų stotimi
— pasinaudodavome jų surinkta istorine medžiaga, patarimais. Direktorius Algirdas Vilkas
pasiūlė laikraščiui praplėsti projektą ir įsipareigoti aplankyti visus rajono kaimus. Tada tai atrodė
grandiozinis sumanymas, bet laikas padėjo mums jį įvykdyti.
Nekuklu patiems girtis, gerai vertinant savo darbą, bet, A. Vilko žodžiais tariant, aplankėme
vietoves, kurios šiandien — jau gili istorija.
Tris kartus apsisuko metų ratas, kol mes su „Trečiadienio valanda” keliavome po rajono
kaimus. Kiek jų yra? Mūsų skaičiavimu, pagal dabartinį administracinį paskirstymą — 195.
Gaila, bet kai kurie jau dabar yra tik vietovės pavadinimas — negailestingo Laiko darbas. Per
pusantro šimto kartų beldėmės į kaimo gyventojų duris. Norėdami sužinoti, kaip gyvenate,
brangieji, mes iš anksto apie vizitą neinformuodavome. Sutikite, kad žinodamas ir laukdamas
korespondentų, kiekvienas pasistengs pasirodyti kuo gražiausioje šviesoje, o dabar
užklupdavome netikėtai ir rasdavome visada Jus nuostabius. Jau atleiskite mums už tokį
pagudravimą. Nesvarbu, kad darbinis rūbas suteptas, kad plaukai nepašukuoti, bet nuoširdžiai
sakau: kokie Jūs gražūs, mano kraštiečiai! Taip kuklindavotės, kai prašydavome nusifotografuoti,
atsikalbinėdavote neva esą nefotogeniški, bet dabar pažiūrėjus matyti, kad išraiškingi Jūsų veidai
papuoštų ne vieno menininko galerijas.
Oi, daug įvykių per tuos trejus metus buvo Lietuvoje. Apie viską su Jumis kalbėjomės —
kaimo žmogus turi savo kietą nuomonę. Tiesiai šviesiai sakau, kad pasiilgsiu pragmatiškų kaimo
filosofų pamąstymų, tos gilios išminties, širdies gerumo. Kaip aukštai pakėlę galvas Jūs einate
per gyvenimą, slėpdami nuo visų sunkaus darbo išsukinėtus rankų sąnarius, tiesindami geliančią
nugarą. Man pačiai visada atmintyje išliks palaimintas tas laikas, kai teko bendrauti su Jumis.
Kiekvienas susitikimas įsirėžė atmintin neišdildomai. Ypatingą įspūdį paliko kaimų
mohikanai, kurie vieni savo širdyje saugo buvusio kaimo atvaizdą. Aplink, iki miškingo
horizonto, plyti laukai. Tai man taip atrodo, o paskutinė kaimo gyventoja atviromis akimis mato
tai, kas čia buvo pokario metais. Ji beria kaimynų pavardes, rodo laukų riboženklius, pasakoja,
pasakoja... Ir taip labai gaila, kad nespėju užrašinėti, nes vargu ar berastum antrą žmogų, kurio
atmintyje dar tebegyvena numiręs kaimas...
Pagarbiai, Marija EIDIMTIENĖ.
1. ČEKAI
Svečiuojamės Čekuose — kaime, vienkiemiais išsibarsčiusiame nuo buvusio Viekšnių koklių
fabrikėlio iki pat Svirkančių. Prisipažinsime, ne iš karto suradome rytinę Čekų ribą su Kegriais.
Bet, kaip ir kiekvieną kartą, padėjo vietos gyventojai.
Bendraujant su nuoširdžiais čekiškiais, įkyriai piršosi mintis, kad kaimas Čekais pavadintas
per klaidą — kaip pasakojo žmonės, bene kas trečios ar kas ketvirtos sodybos šeimininko būta
Balvočiaus. Tad skaitytojai te nesistebi, jog net dviejų mūsų aplankytų sodybų šeimininkai
pasirodė besą taip pat Balvočiai.
Istorinės žinios
ČEKAI — kaimas Viekšnių seniūnijoje, kairiajame Ventos krante, 1 km į pietus nuo Viekšnių.
1923 m. kaime buvo 56 ūkiai ir 304 gyventojai, 1959 m. — 209 gyventojai, 1996 m. — 16 ūkių
ir 36 gyventojai, 1998 m. — 19 ūkių ir 35 gyventojai, 2000 m. — 20 ūkių ir 39 gyventojai.
1959 kaime buvo pradėtas statyti čerpių fabrikas, kuris vėliau vadintas Akmenės statybinių
medžiagų kombinato Viekšnių koklių cechu. Jam vadovavo A. Kuodys, M. Dijokevičius. Koklių
cechą 1972 m. rekonstravus, pradėtos gaminti restauracinės čerpės. 1970 m. ceche dirbo 104,
1986 m. — 65 darbininkai. Per metus būdavo pagaminama apie milijoną restauracinių čerpių.
Spaudos draudimo metais čekiškis Čepauskas palaikė ryšį su Telšių knygnešiais ir platino
uždraustą lietuvišką literatūrą. Tarpukario metais Čekų kaimo valstietis L. Lukošius su dviem
sūnumis dalyvavo pogrindinėje veikloje, platino atsišaukimus.
Į pietus nuo kaimo, vadinamojoje Užimtinių pievoje, ant kalnelio yra šaltinis „Laumės pirtis”.
Pasakojama, kad vakarais laumės tame šaltinėlyje maudosi — visi, kas į tą vietą ateiną, paklystą.
Tas įsitikinimas žmonėse ir dabar tebesąs.
14

GIMTAJAME KAIME — NUO GIMIMO
Senų medžių paunksmėje glaudžiasi Cecilijos Balvočienės sodyba. Seni ir statiniai. Klėtis
statyta 1926 metais, o trobai, anot šeimininkės, jau gal ir apie du šimtus metų bus. Mat net
moters šešuras neatminė, kada ji statyta. Tiesa, pirmykščio vaizdo troba jau nebeturi: bėgant
metams ne kartą remontuota — pakeistas stogas, langai.
Sodyba — amžiną atilsį vyro tėviškė. Bet Čekuose gimusi bei užaugusi ir Cecilija. Pažįsta
kiekvieną kaimo žmogų, žino kiekvieną takelį. Į šitą sodybą atitekėjo 1944 metais. Sodybai labai
reikėjo moteriškų rankų, nes mirus vyro mamai šešuras ir du jo sūnūs aštuonerius metus gyveno
vieni. Vyras, anot moters, visus darbus mokėjo dirbti, net duoną iškepdavo.
Gražiai visi sutarė, tik vyro brolį greitai palaidojo — 1947 metais. Patalkyje kaimo vyrai
kažko susiginčijo, ir kažkuris jų griebėsi peilio... „Tais laikais žmogžudystė buvo baisus dalykas,
visas kaimas ilgiausiai kalbėjo. O dabar kažin ar yra bent diena, kad Lietuvoje nieko nenužudytų
ar nesužalotų”, — atsidūsta moteris, rudenį švęsianti 79-ąjį gimtadienį.
Čekuose C. Balvočienė — vyriausia. Tiesa, dar būtų už ją vyresnių čekiškių, bet jie
gimtajame kaime jau nebegyvena — pas vaikus glaudžiasi kas kur.
Užpernai (2002 m.) didelė vėtra nulaužė sodyboje augusį uosį. Seniausias iš visų medžių
buvo toks storas, kad dviese neapkabindavo. Pagal rieves suskaičiavo — uosio beveik dviejų
šimtų metų būta. Jau visas vidus išpuvęs buvo.
Šių dienų nebesulaukė ir kadaise sodyboje stovėjęs kluonas. Jame, anot šeimininkės, buvusi
dauba, kurioje rugių pėdus džiaudavo, o išdžiūvusius kuldavo spragilais. Karo metais į kluoną
pataikė sviedinys. Kluonas pilnas javų buvo, bet neužsidegė. Tik vieną galą susuko.
Kai vyko mūšiai, sodyboje buvo apsistoję rusų kareiviai. Gyventojams liepė išsikraustyti, tad
šie ne per toliausiai išsikasė apkasus ir juose tūnojo, kol fronto linija pasistūmėjo tolyn. Sodybos
šeimininkė šypteli prisiminusi vienam kambary buvus Vytauto Didžiojo metalinį bareljefą — jo
rusų kareiviai nelietė, vienas kitam aiškindami, jog tai Dievo ikona.
C. Balvočienė su amžiną atilsį vyru užaugino sūnų ir dukrą. Dukra gyvena Skuodo rajone, o
sūnus Antanas su marčia Emilija ir anūku Egidijumi glaudžiasi po tuo pačiu stogu. Turi žemės,
laiko gyvulių, neša pieną į pieninę — taip ir verčiasi.
Sodybos šeimininkė sako labai mėgstanti žiūrėti televizorių. Nepraleidžia kriminalinių laidų,
žinių ir apskritai visų gyvenimo istorijų. Tik serialų nebežiūri. Atsibodę, nes visuose juose — tas
pats per tą patį. Ir filmų, kuriuose šaudosi, nemėgsta.
Šnekučiuojame Valentino dienos išvakarėse, tad labai rūpi garbaus amžiaus moters paklausti,
ar yra toji meilė gyvenime ir kas ji. „Kažkas yra”, — sako ji.
Tik laikui bėgant meilė, anot ponios Cecilijos, keičiasi: susižavėjimas užleidžia vietą pagarbai
ir prisirišimui prie kito žmogaus.
GARSI ISTORINE PRAEITIMI
Pasibeldus į kitos sodybos duris, jas atveria pusamžis vyriškis. Tiesi žmogaus laikysena
kuždėte kužda, kad praeityje jam teko ragauti kariškio duonos. Kaip paaiškėja, intuicija
neapgauna — Jonas Balvočius iki 1995 metų dirbo Akmenės policijoje. Į užtarnautą poilsį išėjo
pasikeitus pensijų įstatymui. O į gimtąją sodybą sugrįžo mirus mamai, kai tėvukas liko vienas.
Tiesa, dabar tėvuką prižiūri dukra — Jono sesuo, o jis ūkininkauja vienas.
Toje vietoje, kur dabar stovi J. Balvočiaus sodyba, kadaise buvo Viekšnių dvaro kumetynas.
O dar iki to laiko čia gyveno atkaklus žemaitis, pavarde Balandis. Viekšnių dvarui reikėję žemės,
o tas Balandis užsispyręs, nors tu ką. Bet kai tvenkinyje nuskendę du mažamečiai jo vaikai,
žmogus iš šių vietų išsikėlęs.
Sodybos šeimininkas pasakoja išsiaiškinęs, kad Jekaterinos laikais ant jo žemės buvo spirito
fabrikėlis, didelė kumetyno pirtis.
Sužinoti sodybos istoriją noras kilęs, kai kartą ariant dirvą plūgas atsirėmęs į didelį akmenį.
Labai įdomu pasidarę, kokių čia būta pastatų ir kur jie stovėję. Bandęs aiškintis ir genetines
senolių šaknis, nes labai knieti suvokti, kodėl jie pasilikę kumetyno vietoje.
„O ar žinote, koks iš tikrųjų yra Žemaitijos herbas?” — užkaitęs kavą staiga paklausia Jonas.
Ir nelaukdamas atsakymo iš kito kambario atneša knygą „Žemaitija”. Jos autorius šv. Jono ordino
vienuolyno vienuolis Ch. L. T. Pichel. Tai štai, pagal jį, pasakoja sodybos šeimininkas,
Žemaitijos herbas — saulė, o žemaičiai — saulės vaikai. Kai ne kartą nuo žemaičių gavę į kailį
15

Čingischano kariai pagaliau atvykę derybų, jie padarę išvadą, jog čia — saulės namai. Mat ji
Rytuose kyla, o čia leidžiasi. Ir Vytautas Didysis Žalgirio mūšyje segėjęs diržą, kurio sagtyje
buvusi saulė.
Kolūkių laikais J. Balvočiaus sodyboje buvo Čekų pradinė mokykla. Ji gyvavo apie 15 metų.
Uždarė, kai daugelis kaimo gyventojų išsikėlė į gyvenvietes.
Nuo ko kilęs kaimo pavadinimas, sodybos šeimininkas prisipažįsta nežinąs. Bet jei Čekai
siekią Vytauto Didžiojo laikus, vieną iš versijų, anot Jono, galbūt galima būtų pabandyti sieti su
tuo, kad Vytautui buvo suteiktas Čekijos karaliaus titulas.
Ar nenuobodu vienam nuošaliame kaimo vienkiemyje? „Esu uždaras žmogus, tad toks
gyvenimas mane tenkina”, — gūžteli pečiais vyriškis. Bet žmogaus šnekos, prisipažįsta, kartais
pasiilgsta. „Tada įsijungiu radiją, ir pasiklausau”, — nusijuokia.
BUITĮ GRAŽINA RANKDARBIAIS
Buvusio Viekšnių koklių fabrikėlio kaimynystėje esančioje sodyboje gyvena garbaus amžiaus
sulaukusi Jadvyga Perminienė. Nors ji gimusi ir augusi ne Čekuose, save pagrįstai jau gali laikyti
vietos gyventoja. Mat į Čekus atitekėjo 1961 metais. Sodyba anksčiau priklausė vyro tėvams, o
paskui ūkį perėmė vyras.
„Geri čia žmonės”, — apie čekiškius sako ponia Jadvyga, tik prieš mėnesį palaidojusi savo
žmogų. Ir tuojau pasiteirauja, ar nieko nežinome apie senukus apiplėšinėjusių krakiškių teismą:
baiminasi, kad teismas jų nepaleistų į laisvę, nes iš atminties jai dar neišsitrynė 2002-ųjų spalio
9-oji.
Tądien, jau vėlų vakarą, į jų kiemą įsukęs automobilis. Netrukus išgirdę stiprų beldimą į duris.
Kai jiedu su vyru durų neatvėrę, pažirę virtuvės lango stiklai, ir į trobą sulindę keli nepažįstami
vyrai. Teisingiau, jaunuoliai, nes tik vienas iš jų atrodęs kiek vyresnis. Tuojau puolę juos abu su
vyru mušti ir reikalauti pinigų. Ypač žiaurus buvęs tas vyresnysis, vis kartojęs, kad jis jau sėdėjęs
kalėjime ir kad jam nieko nereiškia nužudyti žmogų. Jis ir daužęs į veidą, į krūtinę. O kitas,
gerokai aukštesnis, ant veido užsimaukšlinęs kojinę, per nugarą vedžiojęs peiliu, bet nedūręs.
Plėšikai paėmę 600 litų, radiją, lygintuvą, iš šaldytuvo susikrovę maistą. Išeidami juos abu
surišę, o pats jauniausias iš banditų atsukęs visus čiaupus ir paleidęs dujas. Laimei, virtuvės
langas buvo išdaužtas — priešingu atveju surišti būtų užtroškę nuo dujų...
Į J. Perminienės sodybą šliejasi gražus šiuolaikinis pastatas. Tai kadaise buvusi kolūkio
suomiška pirtis. Jadvyga šioje pirtyje dirbo ir valytoja, ir šeimininke, ir sarge. Vėliau pirtis buvo
privatizuota. Gal porą metų vienas verslininkas ją dar nuomojosi, o dabar pirtis stovi tuščia.
Žemė aplink pirtį — jos. Ir pusė tvenkinio, kurį ypač mėgsta žvejai.
Šnekučiuojant su sodybos šeimininke, į akis krinta siuvinėti rankdarbiai: pagalvėlės, takeliai,
servetėlės, kilimėliai. Jadvyga prisipažįsta siuvinėti mėgusi nuo pat jaunystės. Tarpukario laikais
dalyvavusi jaunųjų ūkininkų ratelio veikloje ir buvusi apdovanota pirmąja premija „Už švarą ir
tvarką”. Gavusi 5 litus ir servizėlį. Cukrinė iš jo ir dabar tebestovi sekcijoje.
„Labai mėgstu lyginti drabužius. Patinka, kai jie sudėti tvarkingai sulankstyti. Ir siuvinėjimo
vis dar nemetu. Tik siūlų dabar sunkiau gauti”, — kalba sodybos šeimininkė, rodydama vienas
už kitą dailesnius savo rankdarbius. Paskui palydi prie tvenkinio, kur ant ledo laimikio laukia
žvejai. Nuo sodybos šeimininkės nė per žingsnį neatsilieka šunelis — ištikimas draugas ir sargas.
Vida KERŠIENĖ. 2004 m. vasaris.
Perminas Albertas // Kopijuota iš interneto 2010 metais. Prie teksto nurodyta: Publikuota:
Kun. Brunonas Bagužas. Mes liudijame Kristų, in: Lietuvos piliečio kelias. — Varniai-Vilnius,
Žemaičių vyskupystės muziejus — „Mintis”, 2006, p. 338-339. — Tekste:
Kunigas ALBERTAS PERMINAS 1914 – 1942 – 1983
Susipažinau su juo 1940 metais Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, kurioje studijavo
4 žemaičiai: Albertas Perminas, Valerijonas Kekys, Liudvikas Mažonavičius ir Antanas Jurgutis.
Albertas gimė 1914 m. gruodžio 19 dieną Viekšnių parapijoje. Kunigu įšventintas 1942 m.
gruodžio 19 dieną. Paskiriamas į Jurbarką vikaru ir Amatų mokyklos dėstytoju bei kapelionu.
Visada jaunatviškos nuotaikos, uolus pastoraciniame darbe, gabus visuomenininkas. Už tai ir
nukentėjo – 1949 m. kovo 19 dieną areštuojamas kaip „tėvynės priešas“. Tik 1956 metais, kaip ir
daugelis kitų kunigų, baigęs bausmę ir pripažintas nekaltu, grįžta į Tėvynę.
16

Sugrįžusį 20 metų mėtė net į 6 parapijas, kol 1975 m. atsiduria Kavarske. Kelmėje atstatė
bažnyčios bokštą, įsigijo didelį autoritetą. Už tai nedelsiant perkeliamas į Žeimelį. Visur
pasižymėjo uolumu, ugningais pamokslais, optimistine dvasia atstatyti šlyjančią tautos moralę.
Mirė 1983 metų sausio 5 dieną išvargęs po šv. Kalėdų. Ir išsipildė Angelų skelbtas atlygis:
„Ramybė geros valios, Dievą mylintiems žmonėms“.
17

ČERNAUSKIŠKĖ
Vienkiemis
Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 150. — Tekste: Černauskiškės viensėdis: 3 km. iki
Viekšnių geležinkelio stoties, 4 km. iki Viekšnių pašto, 1 ūkis — 13 gyventojų.
18