Sutemų šnekos - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO KUR ...

Verkė Rūtelė, kad jai brolelis rankelės nepadavė.
Parėjus atgal j trobelę, Rūtelė paklojo varlei patalą, o pati su var-
liukais ant suolo atsigulė.
Rytą anksti ją prikėlė, pavalgydino tais džiovintais karosais ir vėl
liepia eiti į pievą m uselių. T ik dabar jau su ja siunčia ir tą vabalą.
— E ik ,— sako,— vabaliuk, ją pasaugok. Kad nenorės m uselių
rinkti, įgnybk.
Išėjo visi — varliukai, Rūtelė ir tas vabalas — ir eina. N ueina j
dar gražesnę pievą kaip pirm a. T ų visokių gėlių, nuostabiausių drugelių
— kur tik žiū ri, visur pilna. O tų paukštelių — tik skamba, tik
skamba visokiais balsais — p iln i krūmai.
Rūtelė iš to džiaugsmo ir to gražumo užsim iršo, ir ko ji atėjo, ir
kas ją atlydėjo. T ik skynė gėleles, tik pynė vainikėlius ir dainavo:
Oi skyniau, skyniau gėleles,
oi skyniau, skyniau žiedelius,
kai prisiskyniau gražių žiedelių,
pyniausi vainikėlį.
Oi čiulba, čiulba paukšteliai,
oi gieda, gieda giesmeles,
ir aš dainuosiu dainų dainelę,
linksminsiu sau širdelę.
Tas vabalas klausosi, klausosi iš tolo — patiko jam ta daina. P r irėpliojo
prikū prino prie Rūtelės ir n o ri ją šnekinti, o ta krūpt persigando
ir kaip išmesta pašoko. Vabalas sako:
— N ebijok, nebijok. Aš žinau, kad tu m uselių nepririnkai. Bet
tavo dainelė man labai patiko, ir aš tau noriu padėt.
Tuojau jis paėmė iš Rūtelės vieną didelę gėlę, paseiliojo, paseiliojo
ir padavė m ergaitei.
— T u dabar,— sako,— pavaikščiok su ta gėle po pievą — tuojau
septyni tūkstančiai m uselių ant jos sulėks.
Rūtelė paėmė tą gėlę ir ėmė vaikščioti po pievą. Tuojau muselės,
vabaliukai tik lekia, lekia ant jos, bežiūrint visą apgulė, nė nematyt
tos gėlės.
12