Sutemų šnekos - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO KUR ...

NAUDŽIUS IR SVAJOKLIS
Tieno tėvo buvo du sūnūs. Vienas iš jųdviejų jau buvo
suaugęs vyrukas ir visur tėvui padėdavo; antrasis dar buvo neužaugęs
ir visu savo būdu skyrėsi nuo ano brolio. Tėvas jį Svajoklėliu
vadino, kiti — Svajokliu. Mat visi buvo pastebėję, kad jis vis svajoja:
ar eina kur, ar daro ką — vis svajoja. Kai dainuoja, ir tai svajoja.
Tėvas sakydavo: „Tegu sau svajoja Svajoklėlis. Užaugs — atsimainys.
Dabar ką iš jo imsi.“ Ir vėl dirbdavo darbą su anuo sūnumi,
kurį Naudžium vadino.
Vieną sykį, ardamas dirvą, tėvas pamatė einant keliu tokį senelį ir
labai nustebo: tas senelis vienoje rankoje turėjo lazdą, kuria jis eidamas
ramsčiavosi, o kitoje rankoje nešė degantį švyturį. Artojas sustojo
aręs ir valandėlę žiūrėjo į senelį akis išpūtęs, paskui, palikęs jaučius
ir arklą, nuėjo prie senelio. Prisiartinęs paklausė:
— Kas tai yra, seneli: kodėl tu dieną su švyturiu vaikščioji? Juk
labiau juo nepąsišviesi kaip saulė kad pašviečia?
Senelis tarė:
— Aš juo nesišviečiu sau kelio, o nešu jį iškėlęs, kad visi matytų
ir eitų paskui mane nepaprasto lobio pasiimti.
Ir nuėjo. Artojas stovi, mąsto: nei eiti, nei liktis. „Ne, verčiau sūnų
leisiu“,— nutarė ir nuėjo prie jaučių.
66