chaimo soutine'o tapyba l'école de paris aplinkoje - Logos

litlogos.eu

chaimo soutine'o tapyba l'école de paris aplinkoje - Logos

ANTANAS ANDRIJAUSKAS

96

LOGOS 56

2008 LIEPA • RUGSËJIS

ANTANAS ANDRIJAUSKAS

Vilniaus dailës akademija

CHAIMO SOUTINE’O TAPYBA

L’ÉCOLE DE PARIS APLINKOJE

The Painting of Chaim Soutine at the L’école de Paris

SUMMARY

The article considers the origins of the creative work of Chaim Soutine (1892–1943), an alumnus of

Vilinius Drawing School and coryphaeus of the L’école de Paris. It focuses on the essential traits of his

painting style and its links with the style of his predecessors and contemporaries. It inquires external

and internal factors which determined the originality of Soutine’s style and plastic language. It analyzes

the creative potential, aesthetic orientations, and the peculiarities of the pictorial system of the artist.

SANTRAUKA

Gauta 2008 07 22

Straipsnyje aptariamos L’école de Paris korifëjaus, Vilniaus pieðimo mokyklos auklëtinio Chaimo Soutine‘o

(1892–1943) kûrybos iðtakos, esminiai jo stilistikos bruoþai, sàsajos su pirmtakais ir amþininkais.

Daugiausia dëmesio skiriama dailininko tapybinio stiliaus savitumà lëmusiø ávairiø iðoriniø ir vidiniø

veiksniø bei plastinës kalbos tyrinëjimui. Analizuojamas dailininko kûrybinis potencialas, jo estetinës

bei meninës nuostatos, vaizdinës sistemos ypatumai.

SOUTINE’O FENOMENAS IR JO KÛRYBOS AKTUALUMAS

Chaimas Soutine’as, kaip ir jo artimiausias

draugas Amedeo’us Modiglianis,

tapo didþiuoju Paryþiaus bohemos pasaulio

mitu, kuriame tiesà nustelbë ávairios

suliteratûrintos ir pikantiðkos legendos. To-

dël daugelyje tekstø apie Soutine’o gyvenimà

ir kûrybà yra daug mistikos, netikslumø,

tendencingø, vienas kitam

prieðtaraujanèiø duomenø, kuriais siekiama

pagraþinti ðá likimo prakeiktà

RAKTAÞODÞIAI: Chaimas Soutine’as, l’école de Paris, litvakø dailë, modernizmas, ekspresionizmas.

KEY WORDS: Chaim Soutine, l’école de Paris, litvaks‘ art, modernism, expressionism.


menininkà naujomis egzotiðkomis, filisterius

þavinèiomis detalëmis.

Dailininko drobëse skleidþiasi intymus

dramatiðkumas, spontaniðka nuslopintø

instinktø sublimacija, stichinis

maiðtas prieð ávairias asmenybës paþeminimo

apraiðkas. Vienatvæ, paþeminimus,

susvetimëjimà, savosios bûties tragizmà

jis skaudþiai iðgyveno, ir melancholija

persmelkti jausmai, daþnai net

mazochistiniais pavidalais, liedavosi

drobëse. Ðio genijaus elgesyje buvo

daug nenuoseklumo, blaðkymosi, ánoringumo,

netgi vaikiðko kaprizingumo

apraiðkø, taèiau jo kûrybinis profesionalumas

plëtojosi kryptingai, pamaþu áveikiant

vis sudëtingesnius kompozicinius

ir plastinius tapybos uþdavinius. Tai buvo

tapytojas ið prigimties, kuris turëjo unikalø

formos, kompozicijos, spalvos, faktûros

jausmà. Maþai kas pasaulinës tapybos istorijoje

galëjo prilygti jam emocingo potëpio

átaiga, sudëtingø plastiniø tapybos

formø perteikimo meistriðkumu. Formalûs

plastiniai tapybos aspektai èia buvo pajungti

individualios gyvenimiðkos patirties

ir pasaulio vizijos iðraiðkai. Galingos energijos

kupinas tapymo manieros ekspresyvumas,

dramatizmas, emocinis spalvø

intensyvumas, subtilus lyrizmas ir jausmø

iðraiðkos autentiðkumas yra ryðkiausi

ðio tragiðkojo modernizmo ðalininko

stilistikos bruoþai.

Kai beveik mistinio paslaptingumo

skraiste apgaubtas Soutine’as, iðsiskiriantis

neregëtu Vakarø dailës istorijoje

intensyvios dramatiðkos spalvos jausmu

ir tragizmo kupinais vaizdiniais, ásiverþë

á modernistinio meno olimpà, apie

dailininko kûrybà, ypaè po jo mirties,

Chaimas Soutine’as

LOGOS 56

2008 LIEPA • RUGSËJIS

MENAS

raðë daugelis garsiausiø prancûzø moderniosios

dailës þinovø bei meno kritikø.

Netrukus Soutine’as, kaip ir jo bièiulis

Modiglianis, tapo Paryþiaus bohemos

ir L’école de Paris kultine figûra,

simbolizuojanèia ryðkius modernistinës

dailës pasiekimus.

Soutine’as gyveno intensyvø dvasiná

gyvenimà, nors atrodë kaip reta uþsisklendæs

savo iðgyvenimø pasaulyje.

Todël nelengva atkurti patikimais ðaltiniais

menkai dokumentuotus jo ankstyvosios,

ir ne tik ankstyvosios, kûrybinës

biografijos epizodus. Nuo vaikystës psichologiðkai

traumuotas dailininkas susikûrë

uþdarà pasaulá, á kurá nemëgo ásileisti

paðaliniø. Jo biografijoje skurdu istoriniø

spalvingø ávykiø. Dailininkas gimë

1893 m. Smilovièiø miestelyje 37 km.

á pietvakarius nuo Minsko gausioje litvakø

ðeimoje, mokësi garsioje Vilniaus

97


ANTANAS ANDRIJAUSKAS

98

Soutine’as savo dirbtuvëje prie krosnies. 1925

pieðimo mokykloje ið kur po trijø metø

studijø iðvyko á Paryþiø. Po pirmøjø

nuoþmaus skurdo ir bado paþenklintø

metø ilgainiui jis tapo vienu iðkiliausiø

garsiosios L’école de Paris (Paryþiaus mokyklos)

tapytoju. Netikëta ðlovë ir augantis

pripaþinimas neturëjo átakos jo

poþiûriui á kûrybà.

Pagrindinis ir patikimiausias Soutine’o

gyvenimo ir kûrybinës biografijos

paþinimo ðaltinis yra dailininko kûriniai,

kuriø lyginamoji ir hermeneutinë analizë

atskleidþia daug gelminiø jo kûrybos

impulsø, slëpiningø meniniø vaizdiniø

atsiradimo prielaidø, ypaè turint galvoje,

kad Soutine’as – vienas máslingiausiø

XX a. tapytojø. Hiltonas Krameris pastebëjo,

kad „tam tikra prasme Soutine’as,

be savo kûriniø, neturëjo kitos biografijos,

galima net teigti, kad jo kûriniai pakeitë

biografijà.“ 1 Egzaltuotose Soutine’o

LOGOS 56

2008 LIEPA • RUGSËJIS

drobëse iðties atsispindëjo slapèiausi dailininko

iðgyvenimai, psichologinës traumos,

svajos, lûkesèiai, nusivylimai, individualios

estetiðkumo sampratos ieðkojimai.

Gilinantis á dailininko sukurtø

vaizdiniø pasaulá aiðkëja, kad jo drobëse,

persmelktose neviltimi, disharmonijos jausmu,

savitai atsispindëjo judaistinio misticizmo

poveikis, negatyvi gyvenimiðkoji patirtis

ir tragiðka lemtis, ið kurios geleþiniø gniauþtø

jis nepajëgë iðslysti.

Soutine’as buvo unikalus visa dvasia

atsidavæs meninei kûrybai intravertas,

kuris jautë, jog jo kûrybiniai siekiai nepritampa

prie gyvenamojo laikotarpio.

Kûrybos polëkis ir menas jam buvo

aukðèiausios vertybës. Pakliuvæs á Vakarø

meno epicentrà – Paryþiø, net ir pragyvenæs

jame tris deðimtmeèius, dailininkas

nepajëgë iðsivaduoti ið já slëgusios

nykios vaikystës patirties, kita vertus,

ir naujoje Tëvynëje jis jautëse svetimas,

autsaideris. Ir èia negalëjo pabëgti

nuo dramatiðko sàmonës skilimo jausmo.

Ið èia – tragiðkam modernizmui bûdinga

pasaulëþvalga, polinkis á dramatizmà,

skausmingà kasdieniø iðgyvenimø

sutirðtinimà, siekimas iðsiverþti uþ

klasikinës groþá sureikðminanèios estetikos

ribø. Dailininko kuriamos vaizdiniø

sistemos susijusios su kenèianèios „skilusios

sàmonës“ spontaniðkais svyravimais,

skausmo ir prieðtaravimø draskomos

menininko dvasios iðraiðka. Samas

Hunteris raðë: „Jei Soutine’as ir kentëjo

kiek daugiau nei skirta genijui, – jis þinojo,

kaip pakylëti kanèià iki meno lygmens

ir paversti menu. Jis, panaðiai kaip

didieji XVII a. katalikø mistikai, kaip ir

El Greco’as, parodë, kad skausmas yra


ne tik smûgis nervø sistemai. Skausmas

ir jausmingumas gali susitikti vienas su

kitu visiðkai kitame iðaukðtinto dvasinio

pasitenkinimo lygmenyje.“ 2

Tapydamas Soutine’as tarsi siekë iðsivaduoti

ið skaudþios vaikystës patirties,

paveldëtø psichologiniø nuoskaudø,

kompleksø, fobijø. Taèiau dailininko

paskutinio kûrybos etapo Antrojo pasaulinio

karo metu iðsiskleidusios meniniø

vaizdiniø sistemos rodo, kad to jam

nepavyko padaryti. Bet ar tai ámanoma?

Ar gali imlus iðorinio pasaulio áspûdþiams

ir átakoms menininkas pabëgti

nuo skaudþios vaikystës patirties, kurios

veikiamas formavosi jo pasaulio paþinimas?

Psichoanalitikø teiginyje, kad bûtent

vaikystë formuoja menininko pasaulëjautà,

tikriausiai yra tiesos, ir Soutine’o

kûryba patvirtina ðià tezæ.

Soutine’as buvo daugiabriaunis menininkas,

vienu metu skirtingai reiðkæsis ávairiais

savo kûrybos aspektais, taèiau jo pagrindiniai

tragiðki kûrybos motyvai neleidþia

supainioti jo su kitais. Viena vertus,

gaivaliðkais, prisodrintais deformacijø,

emocingomis spalvomis þërinèiais paveikslais

jis reiðkë modernistiná maksimalizmà

ir dràsiai lauþë klasikinëje dailëje

nusistovëjusias estetiðkumo, groþio,

harmonijos sampratas; kita vertus, jo

drobëse, greta specifiniø modernistinio

stiliaus bruoþø, atpaþástame ir kitas, giliau

paslëptas judaistinio misticizmo

simbolikos apraiðkas. Ádëmiau þvelgiant

á Soutine’o drobes ryðkëja ávairiø klasikinës

dailës tendencijø átaka ir atskirø

dailininkø – ið jø iðskirtini Rembrandtas,

El Greco’as, Camille Corot, Custavas

Courbetas ir kiti didieji praeities meist-

Amedeo Modiglianis. Soutine’o portretas

LOGOS 56

2008 LIEPA • RUGSËJIS

MENAS

rai, taip pat, jo gyvenamos epochos dailininkai

– Vincentas van Goghas, Polis

Cézanne’as ir Pierre’as Bonnardas.

Taèiau klasikinës ir postimpresionistinës

dailës átaka Soutine’o drobëse uþgoþiama

tragiðkam modernizmui bûdingo

sàmonës skilimo, potraukio deformacijai,

dëmesio deidealizuotiems, uþ klasikinës

estetikos ribø esantiems reiðkiniams.

Ið èia – savita jo drobëms bûdinga

klasikinio groþio idealo nuvertinimo,

netgi bjaurumo estetinimo tendencijos,

egzaltuotas tragiðkas lyrizmas. Pabrëþtina,

kad Soutine’o kûryboje visa apimantis

tragizmas ir dramatizmas yra

toks savitas, kad já sunku ásprausti á

konkreèios modernistinio meno krypties

rëmus.

99


ANTANAS ANDRIJAUSKAS

Soutine’as, mano galva, buvo vienas

ryðkiausiø antrosios L’école de Paris bangos

tragiðkojo klasikinio modernizmo sparno

dailës genijø, kurio intensyviomis spalvomis

spindinèiose drobëse, nesvarbu, koks

siuþetas ar motyvas, vyravo gaivaliðkas tapybiðkumas.

Ðis neþabotos energijos dailininkas

intuityviai suvokë estetikos ir

meno, besiremianèio klasikinio groþio

idealais, melagingumà. Jam svarbesnë

estetinë vertybë, nei praeities groþio idealø

simuliavimas, buvo savo dramatiðkos

egzistencijos, skilusios sàmonës tragizmo,

pasaulio suvokimo disharmonijos perteikimas.

Ið èia – iðskirtinis dailininko dëmesys

rûsèiai kasdienio pasaulio tikrovei,

ávairiems marginalams, neherojiðkiems

herojams ir netradiciniam klasikinës dailës

temø perinterpretavimui.

Soutine’o neklasikinis poþiûris á pasaulá,

neiðvengiamo þmogiðkos sàmonës

skilimo ir bûties tragizmo iðpaþinimas

reikalavo kitokios, nei klasikinëje, impresionistinëje,

postimpresionistinëje,

neoromantinëje dailëje, estetiniø vertybiø

sistemos sampratos, kuri savo programinëmis

nuostatomis artimiausia tragiðkam

klasikinio modernizmo sparnui. Vietoj

anksèiau klasikinëje estetikoje vieðpatavusios

sàvokos groþis, dabar ryðkëja

universalesnë estetiðkumo samprata, iðkelianti

tokiø sàvokø, kaip tragiðkumas,

bjaurumas, muzikalumas svarbà. Ðioje

tragiðkojo modernizmo pasaulio vizijoje

marginalijø kasdieniðkas, neryðkus,

prislopintas groþis, daþnai tarsi nuvainikuoja

klasikines groþio formas, ne tik

pleèia savo átakos erdves, bet ágyja naujø,

prasminiø, konotacijø ir estetinæ vertæ.

Èia, kaip ir tradicinëje Tolimøjø Rytø

estetikoje, nyksta groþio ir bjaurumo

100 LOGOS 56

2008 LIEPA • RUGSËJIS

poliariðkumo suvokimas. Groþio ir bjaurumo

kategorijos tragiðkame modernizme

suvokiamos kaip persismelkianèios,

tad ir bjaurumas Soutine’o drobëse vis

daþniau atlieka groþio funkcijas ir tampa

viena svarbiausiø universalios kategorijos

– estetiðkumo – raiðkos formø.

Lyginant Soutine’o kûrybà su kitais

dvasiðkai artimais tragiðkojo modernizmo

atstovais – Arnoldu Schönbergu, Albanu

Bergu, Marceliu Proustu, Franzu

Kafka, Pablu Picasso, Modiglianiu, Georgu

Rouault – aiðkëja panaðumai ir

skirtumai. Tragiðka pasaulio vizija, vidiniu

dramatizmu Soutine’o vaizdiniai artimi

Kafkos fantasmagoriðkam þmogui,

susiprieðinusiam su pasauliu, kuriame

vieðpatauja vienatvë, dramatiðko gyvenimo

prasmës paieðkos. Jie uþguiti, susvetimëjæ,

juos vienija potraukis hipertrofuotoms,

netgi groteskinëms formoms.

Egzaltuotas Soutine’o vaizdiniø

jausmingumas, paslëptas per kraðtus besiverþiantis

temperamentas, vitaliðka

muzikaliø valdingø linijø, psichologinës

átampos ir dramatizmo kupina kontrastingø

spalvø kalba primena dramatiðkà

Bergo Woceko ir Lulu ekspresionistinës

muzikos stilistikà, dràsiai lauþanèià klasikinës

muzikos formas. Soutine’as, kaip

ir muzikinio bei literatûrinio ekspresionizmo

atstovai, nevengia iðryðkinti savo

pesimistinës pasaulio vizijos. Èia netgi

knyginës kultûros, „prarastojo vaikystës

rojaus“ pasauliai, kurie tokie svarbûs Picasso,

Markui Chagallui, Modigliani’ui,

yra neesminiai, o visa, kas siejosi su vaikyste,

dailininkas tarsi visomis galiomis

siekia iðstumti á sàmonës pakraðtá.

Nepaisant gilios pagarbos didiesiems

praeities meistrams, Soutine’à stipriai


veikë ir amþininkø – avangardo menininkø

– kûryba, kasdien supusi já gyvenant

Paryþiuje. Soutine’as jà stebëjo, polemizavo

su kolegomis, taèiau jo estetiniuose

nuostatuose (ne kûryboje) neregime

akivaizdaus avangardinio meno

atstovams bûdingo savo siekiø novatoriðkumo

sureikðminimo. Ðiuo poþiûriu

emocionaliai Soutine’as, kaip ir Modigliani’s,

buvo artimesnis klasikinio meno

tradicijai. „Daugelis paryþieèiø tapytojø,

– raðë gerai paþinojæs daugelá jo rato

dailininkø Neemija Arbit Blatas, – ásivaizdavo,

kad jie yra talentingesni, nei

jø pirmtakai, ir kad jie atradinëja visiðkai

naujà stiliø. Taèiau toks poþiûris buvo

svetimas Soutine’ui.“ 3

Kalbant apie Soutine’o santykius su

vyresniøjø amþininkø kûryba, pirmiausia

iðskirtinas susidomëjimas, jo þodþiais

tariant, l’artiste francais par excellence P.

Bonnardo kompoziciniais ir koloritiniais

sprendimais, kuriø átaka akivaizdi jo

1918 m. kûryboje. Dramatiðka pasaulëþvalga,

daugeliu plastiniø aspektø, ypaè

polinkiu á lauþytas linijas, plaèius emocionalius

potëpius Soutine’ui bene artimiausias

austras Oskaras Kokochka. Taèiau

apie konkreèius sàlyèio bruoþus, neturint

duomenø, sunku kalbëti. Visgi akivaizdu,

kad Soutine’as jautë ir kitø didþiøjø

tuo paèiu laikotarpiu kûrusiø tapytojø

Picasso, Modigliani’o ir kitø jëgà.

Soutine’as taip pat patyrë fovistiniø

Henri Matisse’o darbø ir jam artimø

Aleksejaus Javlenskio emocionaliø spalvø

poveiká. Tai liudija gaiviomis spalvomis

þërintis paveikslas Rusë. Moters portretas

(1916). Ið savo draugo modernistinës

kultûros meistro J. Lipchitzo Souti-

LOGOS 56

2008 LIEPA • RUGSËJIS

MENAS

ne’as mokësi formos deformacijos ir

stambiø masiø bei formø apvaldymo. Jis

taipogi þavëjosi ir savitos harmonijos kupinais

Modigliani’o kûriniais, – ið vyresniojo

draugo jis mokësi rafinuoto estetinio

skonio, plastinës kultûros, atsiribojimo

nuo nesvarbiø detaliø. Nepaisant estetiniø

idealø ir kûrybinës manieros skirtingumo,

jie turëjo átakos vienas kitam.

Soutine’as, nepaisant Guillaume’o

Apollinaire’o áspëjimø nesiartinti prie Picasso,

nes jo draugai „anksti baigia gyvenimà

saviþudybe“, visgi per Osipà Zadkine’à

anksti susipaþino su ispanø dailininku,

susiþavëjæs klausydavo jo pasakojimø

apie Ispanijà, ypaè buliø kovas. Jie

þavëjo dramatiðkus motyvus mëgusá

Soutine’à. „Jei nebûèiau dailininkas, – sakydavo

jis, – bûèiau toreadoras.“ Soutine’as,

pripaþindamas Picasso genijaus iðskirtinumà,

kritiðkai vertino jo daugiafigûrines

kompozicijas, kurios jam rodësi

nesaikingai perkrautos, o fantazijos –

perdëm neþabotos. Vis dëlto sunku paneigti,

kad ankstyvojo melsvojo ir rusvojo

periodo Picasso ir Soutine’à siejo dëmesys

kasdienio neturtingø þmoniø gyvenimo

poetikai, reiðkiniø vidinës esmës

paieðkai, noras kitaip paþvelgti á pasaulá,

plastinis kuriamø vaizdiniø pateikimas,

nepaisant abiem bûdingo galingo,

bet skirtingo temperamento. To laikotarpio

Picasso tapiniuose dar jautësi stipri

ispanø ir italø klasikinës dailës tradicijos

átaka, joms bûdinga preciziðka skaidri tapymo

maniera, tuo tarpu Soutine’o drobëse

vyravo grotestiðki motyvai ir tirðtas

emocionalus potëpis.

Imlios átakoms, sunkiai valdomo charakterio

asmenybës kûryba buvo pa-

101


ANTANAS ANDRIJAUSKAS

þenklinta jaunystëje patirtos judëjiðko

misticizmo átakos; ji alsavo nuoðirdumu,

vidiniu dramatizmu, ið pasàmonës plaukianèia

judaistine simbolika, galinga

energetika, valdingo potëpio jëga, skaisèiø

þërinèiø spalvø magija. Anot jo bièiulio

Jacques Chapiro, Soutine’o aplinkos

dailininkai jautë ðio vieniðo genijaus

talento jëgà ir laikë já „vienu geriausiø

savo meto tapytojø“ (Une des meileurs

peintres de notre temps). 4

Soutine’o, kaip ir Picasso, kûrybinë

energija atrodë neiðsemiama. Neatsitiktinai

áþvalgusis Pisasso anksti pajuto ir

puikiai ávertino neakivaizdþiai su juo

konkuravusius modernistinio meno

olimpe Soutine’o, Modiglianio, Rouault

talentus.

Soutine’o drobiø humanistinis uþtaisas,

kûrybos vientisumas, orientacija á

kelias pagrindines jo kûrybà styguojanèias

temas, motyvus, ávaizdþiø sistemas,

jo pasaulëþvalgos tragizmas bene artimiausi

giliai tikinèio krikðèionybës

adepto Rouault religinës egzaltacijos kupiniems

tapiniams. Soutine’à þavëjo

Rouault jautriai nutapytos ir egzaltacijos

kupinos drobës. Kai kartà 1919 m.

plenere Céret André Massonas paklausë

Soutine’à, kà jis ið tuometiniø dailininkø

labiausiai mëgsta, jis nedvejodamas

atsakæs: Rouault! Ðie du vieniðiai ið

tiesø dvasiðkai artimi – juos sieja panaðus

poþiûris á emocionalios spalvos teikiamas

galimybes, aukðta spalvos kultûra,

pasaulëþiûros tragizmas ir ekspresyvaus

potëpio lyrika.

Galinga kûrybine energija pulsuojanèiose

unikaliu spalvos bei formos jausmu

pasiþymëjusio dailininko drobëse

102 LOGOS 56

2008 LIEPA • RUGSËJIS

susigeria daugelis tragiðkam modernizmui

aktualiø tendencijø; jose tarsi atgimsta

spalvinga teatro atmosfera. Dramatizmo

kupinø emocionaliø þaiþaruojanèiø

kontrastingø spalvø, lauþytø ekspresyviø

linijø kalba dailininkas atkuria

supanèio pasaulio tragizmà ir iðgyvenamos

vidinës dramos epizodus. Nepaisant

akivaizdaus Soutine’o potraukio teatriðkumui,

paslëpto reþisieriaus talento,

jis, skirtingai nei Picasso ir Chagallas,

niekuomet specialiai nekûrë teatrui. Taèiau

savo portretinëje tapyboje iðskleidë

savità rûsèios teatralizuotos tapybos estetikà.

Èia ið po personaþø kostiumø,

apdarø ávairiø detaliø ir kaukiø dailininko

paveiksluose visokiais pavidalais

iðnyra ne tik nuolatos persirenginëjantis,

taèiau ir skausmingai lupantis nuo savæs

krauju pasruvusià odà, tragikomiðkà

spektaklá vaidinantis vienas vienintelis

ávairiapusio talento aktorius, kurio

vardas – Soutine’as.

Soutine’o kûrybos stilistikà ir meninës

formos ypatumus lyginant su kitais

þydø kilmës modernistinio meno korifëjais

akivaizdu, kad, nepaisant kûrybos

originalumo, jis buvo maþiau revoliucingas

modernistas, nei daugelis kitø XX a.

pradþios þydø kilmës dailininkø, pavyzdþiui,

Markas Chagallas, Jacques Lipchitzas,

Osipas Zadkine’as, El Lissitskis,

Naumas Gabo, Antoine Pevzneris. Kokios

to prieþastys? Jø buvo daug, taèiau

norëèiau iðskirti kelias svarbesnes. Pirmiausia,

dailininkui átakos turëjo kultûrinë

aplinka, pasàmoninis ryðys su litvakø

kultûros tradicija. Besimokant Vilniaus

pieðimo mokykloje buvo áskiepyta

gili pagarba didiesiems praeities tapy-


os miestams, á kuriuos kaip siekiamà

idealà jis nuolatos orientavosi savo muziejinëse

studijose ir kûryboje. Tradicinës

nuostatos Soutine’o kûryboje reiðkësi ne

tik per minëtas ið didþiøjø praeities

meistrø perimtas átakas, stilistinius bruoþus,

taèiau ir per jaunystëje stiprios þydø

misticizmo átakos þenklintà pasaulëþvalgà.

Neveltui daugelis átakingø meno

istorikø Soutine’à, Chagallà ir kitus tos

aplinkos dailininkus traktuoja kaip profesionalios

þydø dailës pradininkus, kurie,

prigimtimi susijæ su LDK ortodoksinëje

þydø kultûros aplinkoje iðsaugotu

hebrajiðku misticizmu, sugebëjo atskleisti

bûtent þydø kilmës menininkams bûdingos

pasaulëþvalgos savitumà. Todël

daugelis modernaus meno teoretikø ðias

hebrajiðko misticizmo apraiðkas laiko

vienu svarbiausiø jø stilistikos skiriamuoju

bruoþu. Antrosios L’école de Paris

bangos, kurià, kaip minëta, tiksliau bûtø

pavadinti L’école juif, þydø kilmës dailininkø

kûriniai daugeliu su þydø kultûros,

judaistinës religijos, mentaliteto ir

kasdienio gyvenimo tradicijomis susijusiø

stilistiniø bruoþø skiriasi nuo kitø tuo

laikotarpiu kûrusiø modernistinës pakraipos

dailininkø darbø.

Soutine’as sunkiai skynësi kelià á pripaþinimà.

Jo talento jëga pirmiausia patikëjo

artimiausi draugai, kurie matë jo

begaliná atsidavimà tapybai, spartø tobulëjimà.

Neatsitiktinai pirmieji jo paveikslø

pirkëjai buvo du gerai tapytojà

paþinojæ skulptoriai litvakai Oskaras

Meðèianinovas ir Leonas Indelbaumas,

pirkdami paveikslus siekæ finansiðkai

palaikyti ðá reto talento tapytojà ir iðgelbëti

nuo nuolatinio badmiriavimo. Pats

LOGOS 56

2008 LIEPA • RUGSËJIS

MENAS

Soutine’as dar ilgai savo paveikslus pardavinëjo

Rotondoje po 10 frankø.

Kai kurie áþvalgesni Soutine’à supæ

modernistinës pakraipos dailininkai, pavyzdþiui,

Modigliani’s, Picasso, Rouault,

intuityviai suvokë trapios traumuotos

psichikos genijaus unikalumà ir jëgà, taèiau

tai buvo tik retos iðimtys, nes ðie kûrëjai

patys sunkiai skynësi kelià á pripaþinimà.

Modigliani’s buvo vienas pirmøjø,

kuris suvokë Soutine’o talento jëgà ir

originalumà. Paskutiniaisiais savo gyvenimo

metais jis vis labiau vertino Soutine’à,

laikydamas já iðkiliausiu ir autentiðkiausiu

savo meto tapytoju. Modigliani’s

nuolat vertë savo jaunesnájá draugà Soutine’à

patikëti savo talentu ir áveikti gyvenimo

sunkumus. Anot Lipchitzo, prieð

mirtá Modigliani’s praðë savo mecenatà

Leopoldà Zborowská rûpintis savo bièiulio

likimu. Paskutiniai mirðtanèio Modigliani’o

þodþiai Zborowskiui buvo: „Neliûdëk,

kad manæs nebus, Soutine’o asmenyje

að palieku tau genialø dailininkà.“

5 Ðie þodþiai buvo iðtarti tuomet, kai

Soutine’o talentas dar tik skleidësi, dar

nepripaþintas dailininkas gyveno skurde,

dar nebuvo sukurtos drobës, tapusios

daugelio garsiausiø pasaulio muziejø

pasididþiavimu. Taigi intuicija Modigliani’o

neapgavo.

Tragizmas, nusivylimas, abejonës

supanèio pasaulio prasmingumu ir harmonija

yra Soutine’o pesimistinës pasaulëþiûros

esmë. Visa jo kûryba persmelkta

melancholijos, neiðvengiamos

katastrofos nuojautos. Neatsitiktinai

dailininko kûrinius Waldemar-George

traktavo kaip „iðraiðkà neiðvengiamos

lemties, ið kurios gniauþtø jis nepajëgia

103


ANTANAS ANDRIJAUSKAS

iðsiverþti“. 6 Soutine’as savo paveiksluose

nulupinëja apsauginá odos sluoksná

ne tik nuo tapomø objektø, bet ir nuo

savæs, apnuogindamas savo nervus,

kraujuojanèias þaizdas, skaudulius, tragiðkà

gyvenimo patirtá.

Kûryba Soutine’ui buvo svarbiausia

gyvenime. Ji buvo pagrindinis bûties

modusas, dvasinis maistas, tai, be ko jis

negalëjo gyventi, jausti pilnatvës. Dailininkas

retai buvo patenkintas savo darbo

rezultatais, todël, kaip minëta, sunaikino

daug savo darbø, ypaè ankstyvøjø.

Nuo jaunystës metø Vilniuje ir Paryþiuje

Soutine’as, anot Michele’o Kikoine’o

ir kitø draugø, tapë kaip patrakæs

nuo ryto iki vëlyvos nakties, uþmirðdamas

valgá, viskà pasaulyje iki visiðko iðsekimo.

Daþnai suglebdavo prie molberto

brëkðtant naujai dienai ar jau visai

ádienojus, krisdavo net nenusirengæs á

greta stovinèià lovà. Jis, kaip ironizuodavo

bièiuliai, maitinosi prasèiau uþ

O. Zadkine’o ðuná, taèiau tai, atrodo, nelabai

kam rûpëjo, iðskyrus kelis artimiausius

skurdo draugus.

Vargingo gyvenimo patirtá ágijusio

Soutine’o kûryba alsuoja uþuojauta paprastam,

sunkaus darbo nukamuotam ir

á socialinio gyvenimo paribius iðstumtam

þmogui. Puikus modernistinio meno

þinovas Maurice’as Serullazas ðio

menininko kûryboje áþvelgë tikro humanizmo

apraiðkas. 7 Iðties paprastus gatvës,

kaimo þmones vaizduojanèiuose

dailininko tapiniuose daug nerimo, siautulingos,

per kraðtus besiverþianèios

spontaniðkos energijos, dramatizmo, vidinio

lyrizmo, polinkio á improvizacijà.

Jam bûdingas dëmesys ávairioms ribi-

104 LOGOS 56

2008 LIEPA • RUGSËJIS

nëms tragiðko groþio kupinoms ir ypaè

negatyvioms þmogiðkos bûties apraiðkoms,

pilkos kasdienybës poetikai.

Soutine’as kaip gaivaliðka, deganti

kûrybine aistra asmenybë, kuri, vieno

kinø tapytojo þodþiais, á kûriná þvelgë

tarsi á mûðio laukà, kur teptukas buvo

jo kalavijas, daþai, linijos, faktûros – pagrindinës

kovos priemonës.

Jaunystëje dailininkas iðpaþino impulsyvios

spontaniðkos meninës kûrybos koncepcijà

ir manë, kad bet koks parengiamasis

darbas tapytojo kûrybinëje dirbtuvëje ne tik,

kad nereikalingas, o yra natûralaus kûrybos

proceso kliuvinys. Nepaisant pagarbos

Cézanne’o genijui, jis nesivadovavo iðorinëmis

schemomis, vengë intelektualizmo þabangø.

Pirmiausia pasitikëjo savo akimis,

juslëmis, spalvø jausmu, intuicija ir profesiniø

plastiniø tapybos bûdø ávaldymu.

Kûrybos procese jis vadovavosi

sparnuota Charleso Baudelaire’o formule:

„Teptukas màsto didaus tapytojo

rankoje.“

Soutine’o meninës kûrybos procesas

tarsi pakluso ritmingam kaitos dësniui. Á

kûrybà jis pasinerdavo gaivaliðkai visa

esybe, tiesiog degë beprotiðka kûrybos

aistra. Taèiau jo neþabotà kûrybiná pakilimà

nuolat keisdavo atsitraukimo, uþsisklendimo

pauzës, – tuomet jis kûrybinæ

energijà kaupdavo pasinëræs á paveikslø

studijas muziejuose ar leisdamasis

á chaotiðkas klajones Prancûzijos kaimø,

miðkø keliais, ar blaðkydamasis Paryþiaus

bohemos mëgiamose vietose.

Nepajëgdamas galynëtis su iðkilusiomis

tapybos ir gyvenimo problemomis, krisdavo

á neviltá. Ðis autentiðkam ir tikram

menui imlus dailininkas visomis juslë-


mis jautë netikrus dalykus ir bijojo, kad

bet koks „uþterðtumo“ srautas gali stabdyti

jo natûralaus profesinio tobulëjimo

procesus. Tuomet Soutine’as skausmingai

iðgyvendavo krizæ, blaðkydavosi,

kankindavosi, uþsisklæsdavo, ieðkodavo

paguodos alkoholyje, ánirðæs pjaustydavo,

draskydavo, uþtepdavo ar kitaip

naikindavo „nepavykusius“ savo kûrinius.

Á kûrybos procesà þvelgë labai rimtai,

nes jam tai buvo esminis savo tragiðkos

egzistencijos pateisinimas. Pasaulis

Soutine’ui atrodë skilæs, neharmoningas,

svetimas, o autentiðka kûryba buvo

vienintelis jam áveikiamas bûdas, iðnaudojant

talento teikiamas galimybes, harmonizuoti

pasaulá ir pateisinti savo egzistencijos

prasmingumà. Tragizmas buvo pagrindinë,

universali Soutine’o bûties ir estetinës pasaulio

vizijos kategorija, kuri ávairiais bûdais

þenklino jo geriausias drobes. Apèiuopæs

„savo“ temà Soutine’as tarsi

naujai atgimdavo ir, spinduliuodamas

vitaliðkumu, gaivaliðkai vël pasinerdavo

á kûrybos procesà, sukurdamas gausybæ

naujø gaiviø paveikslø.

Dirbdamas dailininkas bûdavo neramus,

blaðkydavosi, ypaè kai nesisekdavo

surasti tinkamà motyvà ar negalëdavo

jo deramai perteikti drobëje. Tuomet

jis ðirsdavo, karðtligiðkai ieðkodavo problemos

sprendimo bûdo ar pasirinktam

motyvui geriausio apðvietimo, þiûros

kampo. Pavyzdþiui, ne vienà kartà pieðdamas

Vence Didájá medá, þvelgë á já kaip

senovës lietuviai pagonys á dievà. Plenero

draugai ir vietiniai gyventojai þinojo,

kad dailininkui dirbant geriau prie jo

nesiartinti ir nesukelti ánirðio.

Iðliko daug legendø, kaip atkakliai

Soutine’as ieðkodavo „tikrø“ peizaþø,

LOGOS 56

2008 LIEPA • RUGSËJIS

MENAS

motyvø, kaip iðvydæs portretui ádomø

tipaþà ar atsitiktinai sutiktà þmogø uþsidegdavo

aistra já nutapyti. Tokiais atvejais

neretai elgdavosi neáprastai, –

maldaudavo „aukà“, grasindavo, atiduodavo

paskutinius skatikus, kad tik

pasiektø savo tikslà.

Soutine’as, skirtingai nei Picasso ir

Chagallas, tapë tik ið natûros, ir tai leido

kritikams teigti, kad tapytojui trûko

vaizduotës, kad jam svetima fantazija.

Tokie teiginiai, mano galva, yra pramanas.

Áþvalgiai dailininko akiai reikëjo tiesioginio

kontempliacijos objekto, á kurá

jis skverbësi ir per kurá siekë atskleisti

vidinæ daugeliui neregimà esmæ. Tuo

Soutine’as artimas Modigliani’ui. Soutine’ui

atrodë nesusipratimas kurti paveikslà

ið vaizduotës, atminties ar anksèiau

darytø eskizø. Tapomas objektas jam

turëjo bûti èia, ðià akimirkà. Jis turëjo já

jausti, stebëti savo godþiomis akimis ir priimti

kitomis juslëmis, skverbtis á já ir já paþinti,

o jo paþinimo rezultatus perteikti plastinëmis

meninës iðraiðkos priemonëmis. Pavyzdþiui,

tapant portretus Soutine’ui

svarbiausia buvo ne tikrasis portretuojamojo

veidas, kûno detalës, bet vidinis

psichologinis asmenybës portretas. Tuo

ðis menininkas tikrai buvo vertas didaus

mokytojo Rembrandto.

Reikëtø pabrëþti, kad dailininkas niekuomet

neatostogavo, iðskyrus nuolat

gilëjanèios dvasinës krizës ilgëjanèius

laikotarpius, klajones po provincijos kaimus

ar bohemiðkus susitikimus. Nors

gyvenime, kaip minëjome, dailininkas

siekë autonomiðkumo, vengë apsinuoginti,

taèiau kûryboje prieðingai – á dienos

ðviesà ávairiais pavidalais nuolatos

iðsiverþia jo slëpiningiausios svajos, troð-

105


ANTANAS ANDRIJAUSKAS

kimai, nuoskaudos, fobijos, átampos ir

dramatizmo kupinos estetiniø idealø,

harmonijos paieðkos.

Jis beveik nedarydavo iðankstiniø

etiudø, pieðinio. Michelio Ragono þodþiais,

jis „iðkart spalvomis atakuodavo

drobæ, menkai rûpindamasis anatomija.

Jam labiausiai rûpëjo iðraiðka.“ 8 Ið tiesø

Soutine’ui svarbiausia buvo vaizduojamojo

objekto charakterio, jo svarbiausiø bruoþø,

já supanèios aplinkos, emocinio santykio

su vaizduojamuoju objektu iðraiðka. Tokia

meninës kûrybos proceso koncepcija iðkëlë

ekspresyvaus prado reikðmingumà.

Jis dailininko drobëse virto susiaurintomis,

iðtemptomis, deformuotomis, ekspresyviomis

elgrekiðkomis figûromis,

prailgintais asketiðkais veidais. Iðblësus

pieðinio, siuþeto svarbai, Soutine’o meninës

kûrybos koncepcijoje pagrindines

paveikslo struktûras organizuojanèias

funkcijas perëmë formalûs plastiniai tapybos

aspektai, kurie geriausiai atitiko

jo spontaniðkà kûrybos pobûdá. Ið èia –

lauþytos ir verpetuojanèios linijos, egzaltuotos

intensyvaus psichologinio poveikio

spalvos, tapybiniø dëmiø, spontaniðkø

potëpiø iðskirtinë svarba. „Jis, – anot

Pierre’o Courthiono, – taðkë ant drobës

savo kraujà, savo apmaudà, savo prakeiksmus.

Tai ðio neáprasto dailininko,

iðliejanèio drobëse savo nerimà, dvasios

blaðkymàsi, vidaus organai. Visi sielos

virpuliai, ðiurpulingi spontaniðki proverþiai

iðsiskleidþia, prisilietus prie ðio

apsëstojo vidinio nervo.“ 9

Soutine’as, kaip ir jo mylimas raðytojas

Fiodoras Dostojevskis, daugelá dalykø

kûryboje pateikia pabrëþtinai aðtriu

pavidalu, egzaltacijos ákarðtyje sadistið-

106 LOGOS 56

2008 LIEPA • RUGSËJIS

kai iðverèia viskà á virðø, apnuogina

þmogaus skaudulius, jo kraujuojanèias

þaizdas ir tarsi mëgaujasi tamsiøjø, nepatraukliø

kasdienio þmogaus gyvenimo

pusiø vieðinimu. Èia pirmiausia iðkyla

ne romantinë supoetinta pasaulio vizija,

o jai oponuojanti nuoþmi, tragiðka, natûralistiðkai

grubi, daþnai atstumianti visiðko

pesimisto akimis regima pasaulio ir

vargano þmogaus gyvenimo pusë.

Taèiau netgi ávairiais aspektais aptartas

gaivaliðko prado vyravimas dailininko

kûrybos procese nesuteikia pagrindo

vienareikðmiðkai vertinti Soutine’à tik

kaip instinktyvø, spontaniðkà kûrëjà.

Galima teigti, kad toks menotyrinëje literatûroje

plaèiai paplitæs poþiûris nëra

visiðkai teisingas. Ið tiesø kûrybos kelio

pradþioje dailininkas sukurdavo paveikslus

per vienà ar kelis seansus, taèiau

brandþius paveikslus tapë su sezaniðku

kruopðtumu, todël kûrimo procesas

uþsitæsdavo. Kuo toliau, tuo maþiau

jis pasitikëjo spontaniðkame kûrybos

procese gautais rezultatais ir vis daþniau

po pauziø vël gráþdavo prie nutapytos

drobës. Vadinasi, ðio neabejotinai

spontaniðko charakterio dailininko meninës

kûrybos procese vis labiau augo

racionalaus analitinio prado vaidmuo.

Bræsdamas Soutine’as vis aiðkiau suvokë

tradicijø perëmimo ir muziejiniø

studijø patirties svarbà, bûtinybæ mokytis

tapybinës technikos subtilybiø ið didþiøjø

meistrø. Tiesioginis sàlytis su

praeities meistrø kûryba gerokai pakoregavo

jo Vakarø dailës istorijos vizijà.

Jis intuityviai ávedë Vakarø tapytojø

vertinimo kriterijus, iðskirdamas reikðmingiausius

sau Vakarø Europos dailininkø

darbus.


Á Soutine’o autentiðkà meninës kûrybos

proceso koncepcijà giliai ásismelkusi

ir ilgainiui neákainojama tapusi muziejinë

patirtis, nepaisant jo asmenybei

bûdingo gaivaliðko siautulingumo ir galingos

biologinës energijos, neleidþia

dailininko vienpusiðkai apibûdinti kaip

instinktyvaus, intuityvaus emocinio prado

kûrëjo. Kaip minëjome, kuriant daugelá

svarbiausiø darbø jo kûrybos procese

iðskirtinis dëmesys buvo skiriamas

didþiuliam parengiamajam muziejiniø ir

kitokiø studijø darbui, subtiliausiø plastiniø

ir techniniø tapybos aspektø paieðkoms.

Taigi galime teigti, kad Soutine’o

kûrybos procesas jungë intuityvius spontaniðkus

ir racionalius kûrybos pradus. Jo

bièiuliai pasakoja, kad prieð pradëdamas

naujà darbà Soutine’as daþnai studijuodavo

panaðius ir artimus savo

pirmtakø kûrinius. Kurdamas bûsimo

darbo vizijà bûdavo ásitempæs ir paniuræs,

dirbtuvëje blaðkësi kaip þvëris narve,

ypaè jei kûrybos procesas ëjo ðunkeliais

ar nesisekdavo baigti pradëtà darbà.

Poulette Jourdain pasakoja, kad Soutine’as

nemëgo tapyti ant nepriekaiðtingai

baltos tik kà nugruntuotos drobës.

Jam labai svarbios buvo ávairios faktûros,

„praeities“ ar „likæ“ ant drobës pëdsakai.

„Mes pirkdavome, – sako ji, –

sendaikèiø turguje senus paveikslus, kuriø

daþø sluoksnius jis grandydavo ir

uþtapydavo ið naujo.“ 10

Nors Soutine’as patologiðkai bijojo

kraujo, taèiau tapyti ávairiø gyvûnø,

paukðèiø, þuvø skerdenas mëgo net tuomet,

kai jos pradëdavo irti ir skleisti nemalonø

kvapà. Mëgo tapyti ir uniformuotus

personaþus, pozuotojus specia-

LOGOS 56

2008 LIEPA • RUGSËJIS

MENAS

liai aprengdavo uniformomis gal todël,

kad jos slëpë asmenybæ, naikino jos unikalumà.

Jau minëjome, kad pozuojanèiuose

asmenyse já labiau traukë ne

áprasto groþio apraiðkos, o ávairûs nukrypimai

nuo normos, þmogaus veido

ar jo daliø asimetriðkumas, atlëpusios

ausys, deformuota nosis ar neáprastas iðkreiptas

kûnas.

Taigi Soutine’o drobëse groþis daþnai

atsiskleidþia per ávairias bjaurumo

apraiðkas. Tarp ðiø tradicinëje Vakarø

estetikoje poliariniø kategorijø Soutine’o

tapybinëje estetikoje atiranda kokybiðkai

naujas – gilesnis – ryðys. Bjaurumas jo

kûryboje yra dominuojanti, nuolatos lydinti

ávairias þmogiðkosios bûties apraiðkas

bûsena, po kurios skraiste slypi

ir skleidþiasi sudëtingiausiø iðgyvenimø

gama. Todël iðorinis bjaurumas, ádëmiau

á já þvelgiant, netikëtai suðvinta ir

atsiskleidþia kitomis spalvomis. Viena

poliarinë kategorija Soutine’o paveiksluose

transformuojasi á kità ir þëri savo

kontrastingomis emocionaliomis spalvomis.

Dailininko drobës meniniais vaizdiniais

atspindi pilkà nuoþmios kasdienybës

srautà. Tai – niûriomis dramatiðkomis

spalvomis tapomas pasaulis, kuriame

gyvena negandø nukamuoti þmonës,

tai – intensyvus Paryþiaus ar ramus

provincijos gyvenimo ritmas, tai – sunkaus

gyvenimo iðkreipti veidai, pavargusios

akys.

Soutine’o kûryboje vieðpatauja Kafkos

ir Bergo kûriniams bûdinga tragiðka

atmosfera: daug nerimo, tylaus nuslopinto

sielos klyksmo, nuoþmios dramatiðkos

gyvenimo tiesos. Kaip ir Bergo

Wozeke þmogiðkosios bûties tragiz-

107


ANTANAS ANDRIJAUSKAS

mas èia perteikiamas áprastinës harmoningos

meninës kalbos lauþymu, ið kenèianèios

sielos gelmiø besiverþianèio tyro

lyrizmo protrûkiais. Dvasiðkai artimiausi

personaþai ðiems menininkams

yra autsaideriai, paþemintieji ir nuskriaustieji.

Jie kupini kanèios, nusivylimo,

kadangi gyvena skurdo, pasmerktumo

sàlygomis, nukamuoti ir paskendæ

savo iðgyvenimø pasaulyje, iðvarginti

nepritekliø, bejëgiai pakeisti savo gyvenimà.

Juos tarsi persekioja niûrios lemties

prakeiksmas, – tai skurdo vaikai, atstumtieji,

nerandantys vietos abejingame

pasaulyje, taèiau jø laikysena daþnai atskleidþia

iðdidumà, iððûká lemèiai.

Prieð Antràjá pasauliná karà, apie

1938 m., Soutine’ui prasidëjo eilinë sunki

krizë, kurià pagilino po Miuncheno

suokalbio Europoje didëjanti neiðvengiamos

katastrofos nuojauta, ypaè stebint

Italijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje vykstanèius

procesus, kurie sunkiai slëgë þydø

kilmës intelektualus ir menininkus. Dailininko

krizæ gilino vis daþniau pasikartojantys

skrandþio opos skausmai, kurie

versdavo já, kaip ir jo herojus drobëse,

raitytis ið skausmo. Garde rûpestis ir

globa palengvino ligà ir padëjo kurti.

Iðkilus karo grësmei jam buvo pasiûlyta

iðvykti á JAV, taèiau dailininkas liko

naujojoje savo Tëvynëje. Niûriausios

nuojautos pradëjo pildytis po þaibiðkos

Prancûzijos okupacijos, kai, atrodo, jau

ramus gyvenimas sugriuvo kaip kortø

namelis.

1943 m. rudená atsinaujino badavimo

sukelta liga – prakiuro þarnynas. Po eilinës

krizës á Paryþiaus klinikà Soutine’à

atveþë rugpjûèio 7 d., bet jau per vëlai, –

buvo nebegalima nieko padaryti. Skubiai

108 LOGOS 56

2008 LIEPA • RUGSËJIS

atlikta operacija nebepadëjo. Dailininkas

mirë rugpjûèio 9 d., sulaukæs vos penkiasdeðimties,

turëdamas svetimus padirbtus

dokumentus. Palaidotas Montparnasso

kapinëse. Á paskutinæ kelionæ

paskui karstà naciø okupuotame Paryþiuje

ëjo tik keli þmonës, tarp kuriø buvo

prancûzø modernistinio meno korifëjai

Picasso, Cocteau ir Jacobas. 1960 m.

greta jo buvo palaidota ir paskutinë genialaus

litvakø dailininko gyvenimo

draugë – Marie-Berthe Aurenche.

Glaustai aptaræ ávairius Soutine’o intelektualinës

biografijos ir kûrybos aspektus,

galime konstatuoti, kad jo asmenybei

bûdingas stiprus meninis angaþuotumas,

nenumaldomas noras visomis galiomis

ásijungti á naujo meno sàjûdá, skatino verþtis

á tarptautiná moderniojo meno talentø

susibûrimo centrà – Paryþiø, kuris ið Rytø

Europos atvykusiam jaunuoliui, atrodë, galëjo

atverti naujus kelius á pripaþinimà ir

meno pasaulio ávairovës paþinimà.

Atidus ir dëmesingas groþiui Soutine’as

á Paryþiuje jam atsiskleidusá naujà

kultûros pasaulá þvelgë kitomis nei

vietos gyventojai – alkanomis – akimis,

regëjo, siurbë á save jo áspûdþius, spalvas,

sukauptus turtingus meninës kultûros

sluoksnius. Tarptautinëje Montparnasso

emigrantø dailininkø aplinkoje,

lankydamas ávairias studijas, Louvre

analizuodamas didþiøjø praeities meistrø

kûrinius ir mokydamasis ið kolegø

Soutine’as sparèiai formavo savàjá modernistinio

meno istorijoje gilø rëþá palikusá

gaivaliðkà ekspresionistiná þaiþaruojanèiø

emocionaliø spalvø stiliø.

Èia centro ir periferijos santykiai atsiskleidë

naujais netikëtais aspektais. Ásiliejæs

á Vakarø modernios tapybos sûku-


á, paþenklintas judëjiðko misticizmo,

originalusis Soutine’o talentas ieðkojo ir

surado jame savo niðà.

Po atvykimo ið Vilniaus jam prireikë

deðimties metø kruopðèiø muziejiniø

studijø Louvre tol, kol jis surado savo

vietà margame L’école de Paris dailininkø

pasaulyje ir suformavo savità tragiðkojo

modernizmo ðalininkams bûdingà stiliø,

kurio esmæ sudarë þaismas emocionaliø

spalvø ir jautriausiø atspalviø galimybëmis,

ekspresyvus sodrus potëpis su daugybës

faktûrø pëdsakais. Ðiame procese,

be daugybës didþiøjø praeities meistrø,

kuriø pamokas studijuodamas jis perleido

per savo kûrybinës laboratorijos filtrà,

iðskirtinis vaidmuo teko ir jo amþininkams

Bonnardui, Matisse’ui, Modigliani’ui,

Jevlenskiui ir kitiems ið kuriø jis

perëmë atskirus stilistinius bruoþus.

Literatûra

11 Hilton Kramer. The Age of the Avant-Garde. –

New York: Farrar, Straus and Giroux, 1973,

p. 232.

12 Sam Hunter. Modern French Painting. – New

York, 1957, p. 147.

13 Arbit Blatas. Portraits de Montparnasse. – Paris:

Somogy Editions d’Art, 1998, p. 53.

14 Jacques Chapiro. La Ruche. – Paris: Flammarion,

1960, p. 127.

15 Jacques Lipchitz. Modigliani. – Paris: Flammarion,

1966, p. 6.

LOGOS 56

2008 LIEPA • RUGSËJIS

MENAS

Retrospektyviai þvelgiant á originalø

Soutine’o kûrybiná palikimà, yra akivaizdu,

kad nepaisant spontaniðko siekio

iðsiverþti ið já nuo vaikystës slëgusios

ortodoksinio judaizmo átakos þenklintos

ir kûrybinius siekius varþiusios

Smilovièiø aplinkos, o vëliau ir Vilniaus

geto pasaulio jis iki gyvenimo pabaigos

iðsaugojo nors ir netiesioginá ryðá su tuo

pasauliu kuriame gimë ir augo. Gyvendamas

ir kurdamas svarbiausiame Vakarø

modernistinio meno centre Paryþiuje

jis niekuomet nepamirðo to kraðtovaizdþio,

kurio apsuptas praleido vaikystæ,

to pasaulio spalvos, ávaizdþiai iðliko

pasàmonës gelmëse ir darë átakà

daugeliui pagrindiniø jo kûrybos aspektø,

poþiûriui á pasaulá, vaizdiniø hierarchijai,

formavo savità dailininko tapybos

stiliø, koloritinæ sistemà.

16 Waldemar George. Soutine. – Paris: Le Triangle,

1928, p. 16.

17 Maurice Sérullaz. Peintres maudits. – Paris: Hachette,

1968, p. 60.

18 Michel Ragon. L’Expressionisme. – Lausanne:

Rencontre, 1966, p. 83.

19 Pierre Courthion. Soutine – Peintre Du Déchirant.

– Lausanne: Édita/Denoel, 1972, p. 9.

10 Poulette Jourdain. Récit d’aprés. // Billy Kluver,

Julie Martin. Kiki de Montparnasse 1900–1930. –

Paris: Flammarion, 1998.

109

More magazines by this user
Similar magazines