2011,4 (57) - KlaipÄdos universitetas
2011,4 (57) - KlaipÄdos universitetas
2011,4 (57) - KlaipÄdos universitetas
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
ISSN 1392-3137<br />
KLAIPËDOS UNIVERSITETAS<br />
KLAIPËDA UNIVERSITY<br />
SOCIALINIAI MOKSLAI<br />
SOCIAL SCIENCES<br />
<strong>2011</strong>, 4 (<strong>57</strong>)<br />
Klaipëda, <strong>2011</strong>
Redakcijos kolegija/Editorial board<br />
Vyriausiasis redaktorius / Editor-in-Chief<br />
Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas, prof. habil. dr. Stasys Vaitekūnas<br />
Pavaduotojai / Deputy Editors<br />
Prof. habil. dr. Juris Kruminš (Latvija/Latvia)<br />
Prof. dr. Vaidutis Laurėnas (Lietuva/Lithuania)<br />
Mokslinė sekretorė / Secretary<br />
Prof. dr. Elvyra Acienė (Lietuva/Lithuania)<br />
Nariai / Members<br />
Prof. dr. Claes G. Alvstam (Švedija/Sweden)<br />
Prof. dr. Vladimir Baar (Slovakija/Slovakia)<br />
Doc. dr. Juliya Bogoyavlenska (Ukraina/Ukraine)<br />
Doc. dr. Antanas Bučinskas (Lietuva/Lithuania)<br />
LKMA akad. prof. habil. dr. Antanas Buračas (Lietuva/Lithuania)<br />
Prof. dr. Susanne Frank (Vokietija/Germany)<br />
Prof. habil. dr. Romualdas Grigas (Lietuva/Lithuania)<br />
Prof. dr. Hartmut Häuβermann (Vokietija/Germany)<br />
Prof. habil. dr. Vinsas Janušonis (Lietuva/Lithuania)<br />
Prof. habil. dr. Jussi S. Jauhiainen (Suomija/Finland)<br />
Dr. Marek Jerczynski (Lenkija/Poland)<br />
Prof. dr. Helmut Klüter (Vokietija/Germany)<br />
Prof. habil. dr. Wojciech Kosiedowski (Lenkija/Poland)<br />
Prof. dr. Jose Lassiera (Ispanija/Spain)<br />
Prof. habil. dr. Borisas Melnikas (Lietuva/Lithuania)<br />
Prof. habil. dr. Tadeusz Palmowski (Lenkija/Poland)<br />
Dr. Romana Provaznikova (Čekija/Czechia)<br />
Prof. dr. Allan Puur (Estija/Estonia)<br />
Doc. dr. Alona Rauckienė (Lietuva/Lithuania)<br />
Doc. dr. Sigita Kraniauskienė (Lietuva/Lithuania)<br />
Prof. dr. Keijo Virtanen (Suomija/Finland)<br />
Prof. dr. Rainer Westermann (Vokietija/Germany)<br />
Prof. dr. John Westerholm (Suomija/Finland)<br />
Prof. habil. dr. Povilas Zakarevičius (Lietuva/Lithuania)<br />
Tomo recenzentai: prof. dr. L. Šimanskienė, prof. dr. E. Acienė, prof. dr. A. Bučienė, prof. habil. dr. S. Vaitekūnas<br />
Tomo redaktorė V. Urbonavičiūtė (Lietuva/Lithuania)<br />
Tomo techninis redaktorius K. Saukantas (Lietuva/Lithuania)<br />
Viršelio dailininkas A. Kliševičius (Lietuva/Lithuania)<br />
Mokslinis žurnalas leidžiamas Klaipėdos universiteto nuo 1997 m.<br />
Scientific magazine published since 1997 by Klaipėda University<br />
Per metus išleidžiami 4 numeriai. Straipsniai spausdinami lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis<br />
4 annual volume in Lithuanian, English and German languages<br />
Žurnalas įtrauktas į tarptautinę referuojamų mokslo žurnalų bazę IndexCopernicus Master List<br />
Magazine is referied in International Base IndexCopernicus Master List<br />
Redakcijos adresas/Address<br />
Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) 39 88 95, fax (370 46) 39 89 99<br />
Puslapis Internete/Internet address: http://www.ku.lt/leid<br />
© Klaipėdos <strong>universitetas</strong>, Klaipėda University, <strong>2011</strong><br />
ISSN 1392-3137
PRATARMĖ<br />
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
Klaipėdos universiteto (įkurto 1991 metais) leidžiamas žurnalas TILTAI/BRIDGES/<br />
BRÜCKEN yra skirtas socialiniams mokslams. Jame spausdinamuose straipsniuose nagrinėjamos<br />
aktualios ekonomikos, vadybos, demografijos, socialinės geografijos, geopolitikos, politikos,<br />
kultūros, švietimo, religijos, krašto tvarkymo ir kitos socialinės problemos. Ypač laukiama<br />
straipsnių apie paribių ir tarpvalstybinių regionų ekonomikos bei kultūros plėtrą. Mokslas nepripažįsta<br />
sienų, todėl mokslinis bendradarbiavimas – vienas svarbiausių pasaulio bendruomenės<br />
pažangos elementų. Dėl to dalyvauti leidžiant žurnalą, publikuoti straipsnius kviečiami mokslininkai<br />
iš įvairių šalių.<br />
TILTAI yra mokslo žurnalas, kuriame publikuojami moksliniai straipsniai Lietuvos mokslo<br />
tarybos nutarimu yra pripažįstami ginant daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas, gaunant<br />
pedagoginius mokslo vardus.<br />
PREFACE<br />
Prof. Stasys Vaitekūnas<br />
Vyriausiasis redaktorius<br />
Scientific journal TILTAI/BRIDGES/BRÜCKEN published by Klaipėda University (established<br />
in 1991) is devoted to the issues of social sciences. The publications attempts at analysing<br />
and solving actual problems of economy, management, demography, social geography,<br />
geopolitics, political sciences, history, education, religious, regional planning and land use,<br />
other social problems. Science hasn’t borders. Therefore scientific cooperation is one of the<br />
most important elements in the progress of world’s community. Scientists from different countries<br />
of the world are kindly invited to write for and contribute to the journal.<br />
TILTAI/BRIDGES is the scientifical periodical magazine, which publications, by the decision<br />
of Lithuanian Science Council, are recognized as convenient for doctoral dissertations<br />
and pedagogical scientific names.<br />
VORWORT<br />
Prof. Stasys Vaitekūnas<br />
Editor-in-Chief<br />
Die von Klaipėda Universität (gegründet 1991) herausgegebene Zeitschrift TIL-<br />
TAI/BRIDGES/BRÜCKEN ist den Fragen Sozialwissenschaften gewidmet. In ihr verden aktuele<br />
Probleme von Wirtschaft, Gesselchaft, Sociale Geographie, Geopolitik, Politik und Geschichte,<br />
religiöse und Landschaftsschutz probleme analiziert. Die Wissenschaft kennt keine Grenzen,<br />
deswegen ist de internation ale Zusammen-arbeit eines der wichtigsten Elemente des Fortschritts<br />
der Weltgemeinschaft. Deswegen werden wissenschaftler aus verschiedenen Länder zur Mitarbeit<br />
and dieser Zeitschrift geladen.<br />
TILTAI/BRÜCKEN ist die einzige wissenschaftliche Zeitschrift solcher Art in Litauen. Die<br />
Veröffentlichungen in dieser Zeitschrift werden nach dem Beschluß des Wissenschaftsrates<br />
Litauens bei der Erlangung der Doktorwürde und als Habilitationsschriften anerkannt.<br />
Prof. Stasys Vaitekūnas<br />
Vorsitzender des Redkolegiums<br />
III
TURINYS * CONTENTS<br />
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
Vinsas Janušonis. Įrodymais pagrįstas sveikatos priežiūros organizacijų valdymas...............1<br />
Vinsas Janušonis. Evidence-Based Management of Health Care Organizations (Summary)...10<br />
Arūnas Acus. Nusikalstamumo raida Klaipėdoje 1990–2000 metais:<br />
kultūros ir nusižengimų santykis........................................................................................13<br />
Arūnas Acus. The Process of Criminality in Klaipėda in 1990–2000: the Ratio of Culture<br />
and Crime (Summary)...........................................................................................................25<br />
Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė. Žiniasklaidos vaidmuo kuriant psichikos<br />
sutrikimų, kaip visuomeninės rizikos, sampratą ................................................................29<br />
Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė. Role of Mass Media Producing Conception of<br />
Mental Disorders as Societal Risk (Summary) ....................................................................42<br />
Arvydas Guogis. The Notion of Social Market Economy: What is New in Social Science<br />
Approach? ...........................................................................................................................43<br />
Rimantė Hopenienė, Jurgita Sekliuckienė. Strategic Position of Lithuanian<br />
Travel Services Companies: Response to the Tourism Trends..........................................51<br />
Aušrinė Armaitienė, Ernesta Jonaitienė. Klaipėdos ir Vilniaus miestų gyventojų<br />
požiūrio į turizmo plėtrą lyginamoji analizė.......................................................................65<br />
Aušrinė Armaitienė, Ernesta Jonaitienė. Comparative Analysis of Community Attitude<br />
Towards Tourism Develpment in Klaipėda and Vilnius (Summary) ...................................75<br />
Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak. Viešųjų paslaugų teikimo centrų steigimo<br />
galimybės Lietuvoje.............................................................................................................77<br />
Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak. The Opportunities of Establishment the Public<br />
Services Centers in Lithuania (Summary) ...........................................................................92<br />
Vaida Jundzilaitė, Juozas Vijeikis. Lietuvos užsienio prekybos tyrimas taikant<br />
apribojimų teoriją................................................................................................................95<br />
Vaida Jundzilaitė, Juozas Vijeikis. The Investigation of Lithuania’s Foreign Trade<br />
Using the Theory of Constraints (Summary) ........................................................................... 109<br />
Edita Stumbraitė-Vilkišienė. Piliečių dalyvavimui, teikiant viešąsias paslaugas,<br />
įtakos turintys veiksniai....................................................................................................111<br />
Edita Stumbraitė-Vilkišienė. The Factors Affecting Citizens’ Participation in the Public<br />
Services (Summary) ...........................................................................................................120<br />
Daiva Janavičienė, Agnė Gedvilaitė. Tarpkultūrinės komunikacijos bibliotekose<br />
analizė: Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos atvejis......................123<br />
Daiva Janavičienė, Agnė Gedvilaitė. Analysis of Intercultural Communication<br />
in Libraries (Summary) .....................................................................................................137<br />
Aurimas Župerka, Erika Župerkienė. Lietuvoje taikomų studentų verslumo ugdymo<br />
metodų veiksmingumo vertinimas ....................................................................................139<br />
Aurimas Župerka, Erika Župerkienė. Evaluation of the Effectiveness of Methods<br />
Applied to the Development of Students Entrepreneurshipness in Lithuania (Summary) .151<br />
V
Nijolė Janulaitienė. Selection of Candidates to the Military Academy of Lithuania:<br />
Motivation Aspects............................................................................................................ 155<br />
Zenonas Rinkevičius, Remigijus Vitkauskas. Meninio ir dvasinio ugdymo integralumas ...... 167<br />
Zenonas Rinkevičius, Remigijus Vitkauskas. The Integrity of Artistic and Spiritual<br />
Education (Summary)........................................................................................................ 173<br />
PRO MEMORIA. Žinojęs, kurlink turi eiti Lietuva ............................................................. 177<br />
Trumpai apie autorius............................................................................................................ 183<br />
About authors ......................................................................................................................... 183<br />
VI
ĮRODYMAIS PAGRĮSTAS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS<br />
ORGANIZACIJŲ VALDYMAS<br />
Vinsas Janušonis<br />
Klaipėdos <strong>universitetas</strong><br />
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
Anotacija<br />
Straipsnyje autorius pristato įrodymais pagrįsto sveikatos priežiūros organizacijų valdymo tyrimą. Remiantis<br />
teorine ir praktine medžiaga atskleidžiama tokio valdymo paradigma, specifiškumas. Tyrimas<br />
rodo įrodymais pagrįstų valdymo sprendimų sveikatos priežiūros organizacijose priėmimo sudėtingumą ir<br />
didelę atsakomybę dėl jų rezultatų.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: įrodymais pagrįstas valdymas, sveikatos priežiūros organizacija, sprendimų<br />
priėmimas.<br />
Abstract<br />
The author presents the investigation of evidence-based health care organizations management. Based on<br />
theoretical and practical material the management paradigm and specificity are disclosed. The study<br />
shows the complexity of evidence-based management decision-making of health care organizations and<br />
high degree of responsibility for the results.<br />
KEY WORDS: evidence-based management, health care organization, decision-making.<br />
Įvadas<br />
Sveikatos priežiūros organizacijų valdymas yra bendrųjų vadybos žinių ir specialiųjų<br />
medicinos (sveikatos priežiūros) žinių hibridas. Tokia sveikatos priežiūros organizacijų<br />
vadyba generuoja tinkamų aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugų<br />
teikimą. Tinkamos ir aukštos kokybės paslaugos tiesiogiai teigiamai veikia žmonių<br />
sveikatą, jų gyvenimo kokybę ir trukmę.<br />
Įrodymais pagrįstą sveikatos priežiūros organizacijų valdymą lėmė greita naujų technologijų<br />
plėtra ir naujos žinios, sveikatos priežiūros sąnaudų didėjimas, išteklių ribotumas,<br />
pacientų lūkesčių augimas. Žiniomis (įrodymais) pagrįstas organizacijų valdymas yra daug<br />
sudėtingesnis, reikalauja daugiau atsakomybės ir kūrybiškumo nei tradiciniais principais<br />
pagrįstas valdymas (Tsoukas, 2005). Tai ypač ryšku sveikatos priežiūroje, kur įrodymais<br />
pagrįsto valdymo paradigma formuojama įrodymais pagrįstos medicinos ir įrodymais pagrįstos<br />
sveikatos pagrindu (Moskowitz, Bodenheimer, <strong>2011</strong>).<br />
Valdoma sveikatos priežiūra susijusi su įrodymais pagrįstu sveikatos priežiūros<br />
valdymu, tačiau šios sąvokos nėra tapačios. Valdoma sveikatos priežiūra labiau nukreipta<br />
į visuomenės sveikatą ir pačią visuomenę (Janušonis, 2008).<br />
Įrodymais pagrįstas sveikatos priežiūros organizacijų valdymas pirmiausiai nukreiptas<br />
į žmogiškųjų išteklių vadybą ir tiesiogiai susijęs su pacientų sveikatos priežiūra<br />
(Carlile, 2003; Patrician, et. al., 2010). Įrodymais pagrįstas, riziką ir prognozes įvertinantis<br />
organizacijų valdymas evoliucionavo nuo turima patirtimi ir pareigine galia<br />
pagrįsto valdymo.<br />
Įrodymais pagrįsto sveikatos priežiūros organizacijų valdymo sudėtinės dalys:<br />
1
Vinsas Janušonis<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
teisinga sveikatos priežiūros sistemos sandara;<br />
informaciniai ištekliai;<br />
žmogiškieji ištekliai;<br />
teisės aktais įteisintas pacientų sveikatos priežiūros įstaigos ir mediko profesionalo<br />
pasirinkimas;<br />
sveikatos priežiūros organizacijų autonomija.<br />
Visos šios sudėtinės dalys sudaro sisteminę vienovę, kuria remiantis sveikatos<br />
priežiūros organizacijų vadybininkai gali priimti būtinus efektyvius sprendimus.<br />
Darbo tikslas: ištirti įrodymų naudojimo galimybes valdant sveikatos priežiūros<br />
organizacijas.<br />
Tyrimo objektas – sveikatos priežiūros organizacijų valdymas.<br />
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros, sisteminė, palyginamoji analizės, sisteminės<br />
išvados.<br />
1. Įrodymų paieška, atranka ir naudojimas<br />
Įrodymų paieška prasideda, kai vadybininkams kyla žinių poreikis. Jis gali būti sistemingas<br />
(nuolatinis) arba situacinis.<br />
L. Fidzgerald ir kt. (1999) pateikia penkias įrodymų paieškos ir jų interpretacijos<br />
reikšmes:<br />
įrodymų pateikimo bazė ir įdiegimo vertė nėra griežtai susijusios;<br />
moksliniai įrodymai egzistuoja socialinėje aplinkoje kaip objektyvi realybė,<br />
juos galima surasti ir naudoti;<br />
tie patys įrodymai atskirų profesinių grupių ar individų gali būti skirtingai priimti,<br />
suprasti ir naudojami, todėl juos vertinant būtinas tarpgrupinis (organizacinis<br />
– V. J.) supratimas ir sutarimas;<br />
tyrimų duomenys atskleidžia organizacinius ir socialinius aplinkos veiksnius,<br />
kurie turi įtakos jų rezultatams;<br />
sistemos vadovybė ir paslaugų mokėtojai šiek tiek turi įtakos struktūrinių vadybinių<br />
ir klinikinių pokyčių procesui – pokyčius lemia profesionalai ir jų<br />
grupės.<br />
Vadybos žinių (įrodymų) paieška (naudojimas) gali būti proaktyvi, kai sveikatos priežiūros<br />
vadybos žinios kaupiamos nuolat, t. y. vadybininkai nuolat peržiūri duomenų bazes,<br />
paisydami savo interesų, ieško įrodymų ir juos naudoja priimdami sprendimus.<br />
Žinių paieška (naudojimas) gali būti reaktyvi, kai įrodymų ieškoma ir jie naudojami<br />
kilus problemai, siekiant priimti tam tikrą sprendimą.<br />
Sveikatos priežiūros vadybininkai turėtų taikyti abu įrodymų paieškos metodus.<br />
Pažymėtina, kad taikant proaktyvią įrodymų paiešką negalima tenkintis tik automatine<br />
paieška pagal raktinius žodžius ar jų derinius. Detalioji („rankinė“) paieška ilgiau trunka,<br />
bet yra maždaug keturis kartus rezultatyvesnė (McDonald, et al., 1996; Dawes, 1999).<br />
2
ĮRODYMAIS PAGRĮSTAS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ORGANIZACIJŲ VALDYMAS...<br />
Taikant reaktyvų paieškos metodą dažnai ieškoma ne didžiausių problemoms<br />
spręsti būtinų įrodymų, o su madingomis visuomenės informacijos priemonių keliamomis<br />
problemomis susietų publikacijų (Frankel, West, 1993). Be to, tyrėjų (publikacijų<br />
autorių) ir jų veiklos rezultatų vartotojų – vadybininkų interesai priimant sprendimus<br />
ne visada sutampa. Tyrėjai neretai linkę skelbti teigiamus, o ne neigiamus rezultatus,<br />
todėl įrodymus visada reikėtų kritiškai vertinti, ypač teigiamus.<br />
A. Bandolier (1995) pateikia penkis įrodymų „stiprumo“ laipsnius:<br />
I. Įrodymas, pateiktas remiantis ne mažiau kaip viena sistemine gerai suplanuotų<br />
daugybinių randomizuotų tyrimų apžvalga;<br />
II. Įrodymas, pateiktas remiantis ne mažiau kaip vienu pakankamos apimties gerai<br />
suplanuotu randomizuotu tyrimu;<br />
III. Įrodymas, pateiktas remiantis ne randomizuotu gerai suplanuotu kohortiniu,<br />
grupiniu ar kitu panašiu tyrimu;<br />
IV. Įrodymas, pateiktas remiantis gerai suplanuota neeksperimentine studija, kuri atlikta<br />
daugiau nei vieno tyrimo centro ar tyrėjų grupės;<br />
V. Įrodymas, pateiktas kaip autoritetingų tyrėjų nuomonė, pagrįsta aprašomąja studija<br />
ar ekspertų išvada.<br />
Vien elektroninių duomenų bazių naudojimas vertintinas kritiškai. Dauguma duomenų<br />
bazių įtraukia tik vieną iš 3–4 leidžiamų biomedicininių, taip pat ir sveikatos priežiūros<br />
vadybos žurnalų, daugiausiai publikuojamų anglų kalba. Be to, ne visi žurnalų straipsniai<br />
yra skelbiami, didelė dalis jų prieigų yra mokamos ir nepigiai kainuoja.<br />
Kritiškai vertinti publikacijų išvadas kaip įrodymus būtina ir dėl jų kokybės. Mokslinio<br />
leidinio (žurnalo) ar leidyklos prestižas yra svarbus, tačiau ne visada tiesiogiai<br />
susijęs su publikacijų kokybe.<br />
Santykinai mokslinių leidinių publikacijų nepatikimumas susijęs su:<br />
grupių (tyrėjų, redaktorių grupės, mokslo centro, universiteto ir pan.) interesais:<br />
tokiuose leidiniuose publikuojami moksliniai straipsniai atskleidžia tik<br />
tam tikros grupės nuomonę, kuri ne visada objektyvi;<br />
mokslinių publikacijų recenzavimu, recenzentų parinkimu: recenzentų ratas<br />
dažnai būna uždaras, mažai žinomas, formuojamas žurnalų redakcijų ir atskleidžiantis<br />
jų poreikius bei interesus;<br />
mokslinių leidinių įtraukimo į tam tikras duomenų bazes (ISI ir kt.) kriterijų<br />
santykiniu subjektyvumu;<br />
bendrųjų ir specializuotų tyrimų tapatinimu, painiojimu ir klaidingų išvadų (įrodymų)<br />
pateikimu: dažniausiai tapatinami su bendrąja, viešąja, sveikatos priežiūros,<br />
pavienių sveikatos priežiūros problemų vadyba susiję tyrimai ir išvados.<br />
Įrodymų šaltiniai turėtų būti iki 10 metų (geriausia iki 5–7 metų), nes sveikatos<br />
priežiūros organizacijų valdymas yra daug dinamiškesnis nei kitų organizacijų, taip<br />
pat ir viešojo valdymo.<br />
Įrodymų (mokslinių publikacijų) šaltinių vertinimo kriterijai:<br />
sklaidos bazė (prieinamumas);<br />
naujumas (iki 10 metų);<br />
3
Vinsas Janušonis<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
žinių tęstinumas (istoriškumas);<br />
specifiškumas (sveikatos priežiūros organizacijų vadyba);<br />
jautrumas nagrinėjamoms problemoms;<br />
teigiama (patvirtinanti sprendimus) nauda;<br />
neigiama (atmetančioji sprendimus) nauda;<br />
išvados (empirinės, procesinės, rezultatų).<br />
Pažymėtina, kad įrodymų sveikatos priežiūros vadyboje nelengva surasti. Jų reikia<br />
ieškoti ne tik medicinos ir visuomenės sveikatos, bet ir vadybos bei kitose duomenų<br />
bazėse.<br />
2. Įrodymais pagrįsta sveikatos priežiūros sistema, jos organizacijos<br />
Sveikatos priežiūros sistema turi ieškoti valdymo įrodymų šaltinių grupių ir sudaryti<br />
sąlygas organizacijoms juos naudoti, tą naudojimą skatinti.<br />
Geriausi sveikatos priežiūros sistemos įrodymų šaltiniai – specializuotos bibliotekos<br />
ir internetinės duomenų bazės bei lengva prieiga prie jų. Mažiau vertingi, tačiau<br />
naudingi – teminiai sveikatos priežiūros sistemos vadybininkų susirinkimai, konferencijos,<br />
seminarai, tobulinimosi kursai.<br />
Sveikatos priežiūros sistema, deklaruojanti įrodymais pagrįstą valdymą, turi turėti:<br />
sveikatos priežiūros vadybininkų komandą;<br />
tinkamą ir efektyvią sveikatos priežiūros struktūrą;<br />
sveikatos priežiūros kokybės vadybos sistemą;<br />
sveikatos priežiūros akreditavimo (licencijavimo) sistemą;<br />
kompetentingą sveikatos priežiūros audito sistemą;<br />
naujų technologijų ir inovacijų vertinimo bei diegimo sistemą;<br />
žmogiškųjų išteklių (sveikatos priežiūros vadybininkų) rengimo sistemą;<br />
griežtą paslaugų teikėjų (sveikatos priežiūros organizacijų) ir paslaugų mokėtojų<br />
(ligonių kasų) funkcijų atskyrimą;<br />
skaidrią ir aiškią išteklių paskirstymo sistemą.<br />
Sistemos sveikatos priežiūros vadybininkų komanda – tai specialiųjų sveikatos<br />
priežiūros vadybos žinių ir patirties turintys vadybininkai, išmanantys sistemos ypatumus,<br />
suvokiantys atsakomybę už priimamus sprendimus, suprantantys šios sistemos<br />
išskirtinumą iš kitų sistemų. Tokius reikalavimus geriausiai atitinka gydytojai vadybininkai,<br />
t. y. gydytojai, turintys specialų vadybinį pasirengimą (baigę magistratūrą,<br />
doktorantūrą).<br />
Tinkama ir efektyvi sveikatos sistemos struktūra – tai struktūra, pagrįsta sveikatos<br />
priežiūros organizacijų decentralizavimu, autonomija, konkurencingumu, tinkama<br />
paslaugų struktūra, garantuojanti paslaugų kokybę ir jų prieinamumą.<br />
Sveikatos priežiūros organizacijų tinklo struktūrą turi lemti paslaugų struktūra ir jų<br />
prieinamumas. Sveikatos priežiūros vadybininkai turi suvokti ribotas tinklo struktūrinių<br />
pokyčių galimybes. Sveikatos priežiūros organizacijų tinklo struktūriniai pokyčiai<br />
4
ĮRODYMAIS PAGRĮSTAS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ORGANIZACIJŲ VALDYMAS...<br />
dažniausiai inicijuojami tik dėl ekonominių paskatų (sąnaudų ir finansavimo ribojimo).<br />
Sveikatos priežiūros sistemų tinklų restruktūrizaciją inicijuoja tokios organizacijos<br />
kaip Pasaulio bankas (Irwig, et al., 1998), siekdamas savų ekonominių tikslų. Daug<br />
sisteminių sveikatos priežiūros paslaugų struktūros pokyčių yra naudingiau nei keleto<br />
pastatų sujungimas po vienos organizacijos vėliava.<br />
Gera sveikatos priežiūros kokybės vadybos sistema – tai sistematizuotas sveikatos<br />
priežiūros paslaugų prieinamumo, tinkamumo, efektyvumo, pagrįstumo junginys.<br />
Sveikatos priežiūros kokybės vadybos sistema pagrįsta paslaugų teikimo standartais,<br />
rizikos ir nepageidautinų įvykių valdymo, paslaugų kokybės ir sveikatos priežiūros<br />
rezultatų vertinimo sistema. Sveikatos priežiūros akreditavimo (licencijavimo) sistema<br />
garantuoja teisinių aktų nustatytų minimalių reikalavimų (standartų) organizacijoms,<br />
jų struktūroms ir medikams profesionalams laikymąsi. Ši sistema organizacijoms gali<br />
nustatyti ir siekiamus skatinamuosius reikalavimus, kurie neprivalomi.<br />
Sveikatos priežiūros audito sistema skirta nustatyti vadybinių, organizacinių ir klinikinių<br />
sprendimų neatitikimą bei maksimaliai juos eliminuoti. Ši sistema skatina paslaugų<br />
kokybę, jų tinkamumą ir didina pacientų saugumą. Naujų technologijų ir inovacijų<br />
vertinimo bei diegimo sistema skatina efektyvių, įrodymus produkuojančių<br />
technologijų diegimą sveikatos priežiūros organizacijose. Naujos technologijos ne tik<br />
produkuoja įrodymus, bet ir keičia teigiama linkme medikų profesionalų ir vadybininkų<br />
elgseną, skatina valdymo ir klinikines inovacijas.<br />
Inovacijos, kaip įrodymai, apima šiuos aspektus (Plsek, 2003):<br />
kūrybinių idėjų generavimą;<br />
inovacijų diegimą kasdieniame darbe;<br />
inovacijų sklaidą.<br />
Visa tai skatina vadybininkų sisteminį kūrybinį mastymą.<br />
Žmogiškųjų išteklių (sveikatos priežiūros vadybininkų) rengimo sistema apima<br />
pirminį ir podiplominį sveikatos priežiūros vadybininkų rengimą ir kvalifikacijos tobulinimą.<br />
Sveikatos priežiūros vadybininkų rengimo programos turi atitikti sistemos<br />
organizacijų poreikius.<br />
Paslaugų teikėjų (sveikatos priežiūros organizacijų) ir paslaugų mokėtojų (ligonių<br />
kasų) funkcijų atskyrimas reiškia, kad paslaugų mokėtojai (ligonių kasos), vadovaudamiesi<br />
teisės aktais, turi pasirinkti kokybišką paslaugų teikėją ir patikrinti, ar pacientai<br />
gauna tas paslaugas, už kurias moka ligonių kasos. Paslaugų mokėtojų ir teikėjų<br />
funkcijų atskyrimas reiškia, kad paslaugų gamybą ir jų teikimą, už paslaugas gautų<br />
lėšų naudojimą kontroliuoja sveikatos priežiūros organizacija.<br />
Mūsų šalyje paslaugų teikėjų ir mokėtojų funkcijos neatskirtos. Tai lemia vadybinius<br />
tarporganizacinius, neretai ir paslaugų teikėjų bei pacientų konfliktus, apsunkina<br />
vadybinių sprendimų priėmimą.<br />
Skaidri ir aiški išteklių paskirstymo sveikatos priežiūroje sistema – tai visų arba<br />
beveik visų išteklių paskirstymas apmokant už paslaugą kaip visos sistemos ir organizacijos<br />
veiklos galutinį rezultatą. Dabar gana populiarus programinis finansavimas yra<br />
ydingas, nes lėšos skiriamos organizacijoms, o ne jų uždirbamos. Toks finansavimas<br />
neskatina siekti gerų rezultatų, iškreipia konkurenciją.<br />
5
Vinsas Janušonis<br />
Įrodymais pagrįsta organizacija kaip įrodymus naudoja naujausias žinias, taiko geriausią<br />
patirtį, yra nuolat besimokanti, taikanti naujausias sveikatos priežiūros ir informacines<br />
technologijas, pati generuojanti įrodymus organizacija. Naujausios mokslininkų<br />
sukuriamos žinios, skelbiamos mokslo leidiniuose (žurnaluose, knygose, monografijose),<br />
interneto dėka prieinamos daugumai, jos, kaip įrodymai, labai vertingos.<br />
Patirtis kaupiama taikant įgytas vadybines ir medicinos žinias, perimant (kopijuojant)<br />
kitų organizacijų patirtį. Nuolat besimokanti organizacija – tai nuolat kvalifikaciją<br />
keliantys vadybininkai ir medikai, sistematizuota vadyba ir paslaugų teikimas, sisteminis<br />
mąstymas, bendro tikslo siekimas. Naujausių technologijų diegimas organizacijoje<br />
ne tik suteikia įrodymų galimybę, bet ir keičia vadybininkų bei medikų mąstymą,<br />
elgseną, skatina siekti žinių ir patirties (naujų įrodymų). Visą parą organizacijoje prieinamas<br />
internetas šiandien yra būtinas įrodymais pagrįsto valdymo atributas, garantuojantis<br />
įrodymų paiešką, jų atranką ir sklaidą.<br />
3. Įrodymais pagrįstų valdymo sprendimų priėmimas<br />
Kad valdymo sprendimai sveikatos priežiūros sistemoje turi būti pagrįsti įrodymais,<br />
o ne ideologija, intuicija ar patirtimi, plačiau pradėta kalbėti praeito amžiaus<br />
paskutiniajame dešimtmetyje (Kovner, et al., 2000; Tranfield, et al., 2003). Jau tada<br />
suprasta, kad vadybiniai sveikatos priežiūros sprendimai iš esmės skiriasi nuo kitų<br />
sričių vadybinių sprendimų, bendrosios vadybos sprendimų priėmimo principų nereikėtų,<br />
jų netransformavus, taikyti sveikatos priežiūrai (Davies, et al., 2000; Lomas, et<br />
al., 2005; Janušonis, <strong>2011</strong>). Todėl medikai vadybininkai labiau vertina profesionalias<br />
struktūruotas mokslines žinias, supranta jų ir tyrimų duomenų svarbą, vertina sistemiškumą,<br />
komandinį darbą ir bendradarbiavimą priimant sprendimus.<br />
Vadybininkai ne medikai priimdami sprendimus labiau vadovaujasi neprofesionaliomis<br />
(sveikatos priežiūros požiūriu) žiniomis, kita vadybine patirtimi, mažiau pasitiki<br />
moksliniais tyrimais, kaip įrodymais (neretai jų nesupranta), jiems stinga sisteminio<br />
mąstymo priimant sprendimus, sprendimų priežasčių ir rezultatų sveikatos priežiūros<br />
sistemoje sąsajų supratimo.<br />
K. Walshe ir T. Rundoll (2001) pateikia tokią perėjimo į įrodymais pagrįstą sveikatos<br />
priežiūros vadybą paradigmą:<br />
mokslinių tyrimų strategija: strateginis vadovavimas nacionaliniame lygmenyje,<br />
tyrimų koordinavimas;<br />
vadovavimas tyrimams: prioritetų ir poreikių sveikatos priežiūroje nustatymas,<br />
jų akcentavimas;<br />
tyrimų kokybė: tyrimų planavimas ir kokybiškas jų atlikimas;<br />
tyrimų metodai: perėjimas nuo eksperimentinių prie kokybinių metodų;<br />
tyrimų išvados: pokyčiai vadovaujantis tyrimų išvadomis yra ne galutinis tikslas,<br />
o tik žingsnis į priekį;<br />
tyrimų rezultatų sklaida: mokslinės duomenų bazės, moksliniai žurnalai, sisteminės<br />
apžvalgos ir kt.;<br />
6
ĮRODYMAIS PAGRĮSTAS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ORGANIZACIJŲ VALDYMAS...<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
tyrimų rezultatų prieinamumas: visiškas prieinamumas visiems, kurie ieško<br />
įrodymų;<br />
tyrimų rezultatų suprantamumas: akcentas į metaanalizes, sistemines apžvalgas,<br />
randomizuotus tyrimus;<br />
praktikų požiūris į tyrimus: galimybė juos taikyti praktikoje;<br />
įtaka sveikatos priežiūrai: didelė, jei vadyba pagrįsta įrodymais;<br />
atsakomybė už tyrimų rezultatų diegimą: esminė vadybininkų pareiga ir funkcija<br />
naudoti įrodymus priimant sprendimus.<br />
Kitų sričių vadyboje galima taikyti daugiau klišių ir algoritmų nei sveikatos priežiūros<br />
vadyboje: čia kiekvienas sprendimas yra kitoks, susijęs su jau priimtais. Sprendimų<br />
rezultatai čia veikia ne tik išteklius, kaip kitose srityse, bet ir pacientus (jų sveikatą<br />
ir net gyvybę).<br />
Įrodymais pagrįstus valdymo sprendimus sveikatos priežiūros organizacijoje priima<br />
įvairaus lygmens vadovai, kurie geba:<br />
suprasti, kas yra sveikatos priežiūros valdymo įrodymas;<br />
rasti tinkamus įrodymus (prireikus – savarankiškai);<br />
juos kritiškai vertinti;<br />
organizuoti įrodymų sklaidą;<br />
priimti jais pagrįstus organizacijai ir pacientams naudingus sprendimus;<br />
mokyti pavaldžius vadovus ir personalą.<br />
Priimant įrodymais pagrįstus valdymo sprendimus reikia būti susipažinus su pagrindinėmis<br />
valdymo problemomis.<br />
Svarbiausios valdymo problemos multiprofilinėse sveikatos priežiūros organizacijose<br />
(Janušonis, 2007):<br />
finansinių išteklių trūkumas;<br />
žmogiškųjų išteklių trūkumas;<br />
nepakankamas rizikos valdymas;<br />
naujų technologijų nepakankamumas;<br />
nepakankamas kokybės gerinimas;<br />
lėtai vykstantys pokyčiai;<br />
rinkos problemos.<br />
Vadybinių, kaip ir klinikinių, problemų sprendimas sveikatos priežiūros sistemoje<br />
susijęs su įvairiais dalykais:<br />
dėl objektyvių priežasčių (sveikatos priežiūra žmonių sveikatai turi nedaug<br />
įtakos) tokie sprendimai ne visada duoda teigiamų rezultatų;<br />
sveikatos priežiūroje neretai skiriasi problemos ir jos sprendimo parametrai;<br />
sveikatos priežiūroje vadybiniai sprendimai susiję ne tik su ištekliais, bet ir su<br />
etika bei morale;<br />
žmonių sveikatą veikiantys vadybinių sprendimų rezultatai yra atokūs ar labai<br />
atokūs;<br />
7
Vinsas Janušonis<br />
<br />
<br />
vadybinių sprendimų sveikatos priežiūroje rezultatai neretai sunkiai pamatuojami;<br />
sveikatos priežiūros vadybininkų sprendimai dėl sistemos sudėtingumo neretai<br />
sunkiai suprantami tiems, kurie neturi specialių žinių.<br />
Be to, sveikatos priežiūros vadybininkų įžvalgos (įrodymai) susijusios su medikų,<br />
ekspertų, pacientų pozicija (Janušonis, <strong>2011</strong>).<br />
Sveikatos priežiūros sistemoje yra daugybė problemų ir kasdien jų vis atsiranda.<br />
Kiekviena problema kelia įvairių klausimų, kurių kiekvienas turi turėti įrodymais pagrįstą<br />
atsakymą, t. y. sprendimą.<br />
D. M. Eddy (1993) teigimu, Jungtinėje Karalystėje vienam milijonui gyventojų priimama<br />
40–50 milijonų klinikinių ir dešimtys tūkstančių sveikatos priežiūros vadybinių<br />
sprendimų. Vadybiniai sprendimai yra sisteminiai, jie daro įtaką klinikiniams sprendimams,<br />
sveikatos priežiūros sąnaudoms ir kokybei. Sveikatos priežiūros valdymo<br />
sprendimai priimami remiantis komponentų dekada: įrodymai, ištekliai, nauda (vertė),<br />
patirtis, paciento pasirinkimas, kompetencija, organizacijos motyvacija, problemos<br />
išsprendimo apimtis, sprendimo rizika, sprendimo rezultatų priimtinumas.<br />
Priimant sprendimą įvertinami visi aukščiau minėti komponentai, galimi alternatyvūs<br />
sprendimai, prognozuojami sprendimų rezultatai. Pats svarbiausias komponentas –<br />
įrodymai, kiti komponentai iš esmės yra išvestiniai. Antai Jungtinėje Karalystėje paskutiniajame<br />
praeito amžiaus dešimtmetyje buvo kilusi skubios pagalbos ligoninių sujungimo<br />
„epidemija“, pagrįsta menamais įrodymais arba be jų. Neįvertintas (nepagrįstas<br />
įrodymais) ligoninių sujungimo ekonominis efektas, masto ekonomija – per didelės<br />
ligoninės ekonomiškai neefektyvios. Vėliau šias reformas teko iš esmės peržiūrėti<br />
(Edvards, Harrison, 1999; Fulop, et al., 2002). Tai vienas prastų sprendimų be įrodymų<br />
pavyzdžių. Nemažai autorių (Marmor, 2001, Smith, et al., 2001; Dixon, 2005) tai<br />
vertina kaip sveikatos sistemos vadovų sprendimų priėmimą ideologiniu politiniu pagrindu<br />
ar tiesiog vaikantis reformų madų. Iš dalies tai paaiškinama tam tikru sveikatos<br />
priežiūros vadybininkų, kurie neturi medicininio išsilavinimo, neprofesionalumu: jie<br />
neturi žinių apie klinikinius procesus ir vadybinių procesų poveikį jiems bei pacientams.<br />
Įrodymų rinkimas ir sprendimų priėmimas, remiantis įrodymais, yra intensyvios<br />
protinės veiklos ir ją lemiančios elgsenos reikalaujantis darbas. Įrodymais pagrįstų<br />
sprendimų priėmimas sveikatos priežiūros organizacijose – pats sunkiausias etapas.<br />
Čia turi būti ne tik surinkti įrodymai, bet ir numatytos sąnaudos, nauda organizacijai ir<br />
pacientams, atsakomybė (Laris, et al., 2005; Meier, et al., 2009).<br />
Visa tai yra labai konkretu, o priimant sveikatos politikos sprendimus – gana abstraktu.<br />
Geriausių įrodymų gali pateikti mokslininkai buvę (ar esantys) sveikatos priežiūros<br />
vadybininkai. Jie suvokia sveikatos priežiūros vadybos specifiškumą, labai sudėtingą<br />
sprendimų priėmimo aplinką, vadybinių ir klinikinių sprendimų sąsajas,<br />
sprendimų riziką ir atsakomybę už juos.<br />
8
ĮRODYMAIS PAGRĮSTAS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ORGANIZACIJŲ VALDYMAS...<br />
Išvados<br />
1. Įrodymų sveikatos priežiūros organizacijų valdymo sistemoje paieška, atranka<br />
ir jų naudojimas yra sudėtingas, laiko, materialinių, informacinių ir žmogiškųjų<br />
išteklių reikalaujantis darbas.<br />
2. Įrodymais pagrįsta sveikatos priežiūros organizacija – tai tinkama ir efektyvi<br />
struktūra, susisteminti procesai, įrodymais pagrįsti vadybiniai sprendimai ir<br />
puikūs veiklos rezultatai.<br />
3. Įrodymais pagrįstus efektyvius vadybinius sprendimus sveikatos priežiūros<br />
organizacijoje gali priimti vadybininkas medikas, suprantantis, kad vadybinių<br />
ir klinikinių sprendimų procesai bei rezultatai susiję sudėtingos sisteminės aplinkos<br />
kontekste.<br />
Priimta <strong>2011</strong> 03 15<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2011</strong> 10 24<br />
Literatūra<br />
Carlile, P. R., Rebentisch, E. (2003). In to the black box: The knowledge transformation cycle. Management science<br />
49: 1190–1195.<br />
Davies, H. T., Nutley, S. M., Smith, P. C. (Eds.) (2000). What Works? Evidence-based Prolicy and Practice in Public<br />
services. Bristol: The Policy Press.<br />
Dawes, M. (Ed.) (1999). Evidence-based Practice: a Primer for Health Professionals. London: Churchill Livingstone.<br />
Dixon, J. (2005). Regulating Health Care. The Wary Forward. London: Ling’s Fund.<br />
Eddy, D. M. (1993). Three batlles to watch in the 1990. Journal of the American Medical Association 270: 520–526.<br />
Edwards, N., Harrison, A. (1999). The hospital of the future: Planning hospitals with limited evidence: A research and<br />
policy problem. British Medical Journal 319: 1361–1363.<br />
Fidzgerald, L., Ferlie, E., Wood, M., Hawkins, C. (1999). Evidence in to practice: an exploratory analysis of the interpretation<br />
of evidence In: A. Mark, S. Dopson (eds.). Organizational Behaviour in Health Care: the research agenda.<br />
Macmillan, Basingstoke.<br />
Frankel, S., West, R. (1993). Rationing and Rationality in the National Health Service. London: Macmillan, Basingstoke.<br />
Fulop, N., Protopseltis, G., Hutchings, A., et al. (2002). Process and impact of mergers of NHS trusts: Multicentre case<br />
study and management cost analysis. British Medical Journal 325: 246–252.<br />
Irwig, L., Zwarestein, M., Zwi, A., Chalmers, I. (1998). A flow diagram to facilitate selection of interventions and<br />
research for health care. Buletin of the World Health Organisation 76: 17–24.<br />
Janušonis, V. (2007). Problemų sprendimo vadyba sveikatos priežiūros organizacijose: metodologiniai aspektai. Sveikatos<br />
mokslai 17: 1019–1023.<br />
Janušonis, V. (2010). Monografijos „Lietuvos sveikatos sektorius amžių sandūroje“ (moksl. red. G. Černiauskas)<br />
recenzija. Sveikatos praktika ir valdymas: MRU mokslo darbai 1(2): 10–11.<br />
Janušonis, V. (<strong>2011</strong>). Sveikatos priežiūros reformos: teoriniai požiūriai ir praktiniai aspektai. Sveikatos mokslai 21: 5–11.<br />
Kovner, A. R., Elton, J. J., Billings, J. (2000). Evidence – based management. Frontiers of Health Services management<br />
16: 3–46.<br />
Lavis, J., Davies, H., Oxman, A., et al. (2005). Towards systematic reviews that inform health care management and<br />
policy making. Journal of Health Services Research and Policy 10: S35–S48.<br />
Lomas, J., Culger, T., McCutcheon, C., et all. (2005). Conceptualising and combiing evidence for health system guidance.<br />
Ottowe: CHSRF.<br />
Marmor, T. (2001). Fads in medical care policy and politics: The rhetoric and reality of manageridism. London:<br />
Nuffield Trust.<br />
McDonald, S. J., Letebvre, C., Clarke, M. J. (1996). Identifying reports of controlled trials in the BMJ and the Lancet.<br />
British Medical Journal 313: 1116–1117.<br />
Meier, K. J., O’Toole, J., Laurence, J. (2009). The Proverbs of New Public Management: Lessons From an Evidence-<br />
Based Research Agenda. American Review of Public Administration 39: 4–22.<br />
Moskowitz, D., Bodenheimer, T. (<strong>2011</strong>). Moving from Evidence-Based Medicine to Evidence-Based Health. Journal<br />
of General Internal Medicine 26: 658–660.<br />
9
Vinsas Janušonis<br />
Patrician, P. A., Loan, L., McCarthly, M., et al. (2010). Towards Evidence-based Management: creating an Informative<br />
Database of Nursing-Sensitive Indicators. Journal of Nursing Scholarship 42: 358–366.<br />
Plsek, P. (2003). Complexity and the adoption of innovation in health care. Proceedings of the National Institute for<br />
Health Care Management Foundation and the National Committee for Quality Health Care, 27–28 January.<br />
Washington DC.<br />
Smith, J., Wolshe, K., Hunder, D. (2001). The disorganisation of the NHS. British Medical Journal 323: 1262–1263.<br />
Tranfield, D., Deyner, D., Smart, P. (2003). Towards a methodology for developing evidence informed management<br />
knowledge by means of systematic review. British Journal of Management 14: 207–222.<br />
Tsoukas, H. (2005). Complex Knowledge: Studies in Organizational Epistemology. Oxford: Oxford University Press.<br />
Welshe, K., Rundall, T. (2001). Evidence based management: from theory to practice in health – care. Milbank<br />
Quarterly 79: 429–4<strong>57</strong>.<br />
EVIDENCE-BASED MANAGEMENT OF HEALTH CARE<br />
ORGANIZATIONS<br />
Vinsas Janušonis<br />
Summary<br />
Health care organizations management is hybrid of the general management<br />
expertise and specialized medical (health) care knowledge. Such a health care management<br />
generates the appropriate high-quality health care service. Appropriate and<br />
high quality service direct positive impact on human health, their quality of life and<br />
life expectancy.<br />
Knowledge (evidence) based management of organizations are much more<br />
complex, requiring more responsibility and creativity than the traditional principlebased<br />
management.<br />
The aim of the study: to explore the use of evidence for health care organizations<br />
management.<br />
Research methods: literature analysis, systemic analysis, comparative analysis,<br />
systemic findings.<br />
Results of the study. Evidence-based health care organizations management<br />
highlights the three key moments: search, selection and use of evidence (1), evidencebased<br />
health care system and organization (2), evidence-based management decisionmaking<br />
in health care organizations (3).<br />
Finding, selecting and using evidence necessary for their critical evaluation, taking<br />
into account the evaluation criteria:<br />
dissemination database (access);<br />
novelty (10 years);<br />
knowledge continuity (historicity);<br />
specificity (health care management);<br />
sensitivity to the problems;<br />
positive (confirming the decision) value;<br />
negative (eliminating the decision) value;<br />
conclusions (empirical, procedural, performance).<br />
10
ĮRODYMAIS PAGRĮSTAS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ORGANIZACIJŲ VALDYMAS...<br />
Health care system should look for evidence of management resources to enable<br />
groups and make up the possibility use them and to promote their use.<br />
Health care system, declaring the evidence-based management must have the<br />
following:<br />
health care management team;<br />
adequate and effective health care structure;<br />
health care quality management system;<br />
health care accreditation (licensing) system;<br />
a competent health care audit system;<br />
new technologies and innovation assessment and implementation system;<br />
human resources (health care managers) development system;<br />
the segregation of duties between service providers (health care organizations)<br />
and service-payers (sickness funds);<br />
clear and transparent resource allocation system.<br />
Evidence-based organization uses as evidence the newest knowledges, best practices,<br />
are constantly learning, using the latest health care and information technology,<br />
generating its own body of evidence.<br />
Health care managerial decisions are fundamentally different from other areas of<br />
managerial decisions and principles of general management decision-making can not<br />
simply be transferred without transforming to health care.<br />
Managers who have the medical profession to follow a structured professional<br />
scientific knowledge and better understand their benefits and necessity, the importance<br />
of research data, system approach, teamwork and collaboration in decision making.<br />
Managers’ without medical education decision-making is guided more nonprofessional<br />
(health care background) knowledge, and other experience in management,<br />
their confidence in the research as evidence (which they often do not understand)<br />
is low, lack of systemic thinking in decision-making, solutions causes and effects<br />
interfaces in health care understanding.<br />
Other areas of management can be applied more clichés and algorithms than,<br />
health care management, here every solution is different and interfaces with other accepted<br />
solutions. Health care management decisions are result not only the resources,<br />
as in other areas, but also to patients (their health and even lives).<br />
Health care management decisions are based on decade of components: evidence,<br />
resources, benefits (value), experience, patient choose, expertise, organization motivation,<br />
problems resolution size, risk of decision, the decision outcomes (results) acceptability.<br />
The decision to assess all of the above-mentioned components, the possible alternatives,<br />
forecast results of the decision.<br />
The most important ingredient – evidence and other components are essentially derivative.<br />
11
Vinsas Janušonis<br />
Conclusion:<br />
1. The search, selection and use of evidence in the management of health care<br />
organizations is complicated, requiring time, material, information and human<br />
resources work.<br />
2. Evidence-based health care organization – it is appropriate and effective structure,<br />
high quality structured processes, evidence-based managerial decisions<br />
and great results.<br />
3. Evidence-based effective managerial decisions in health care organization can<br />
make manager – medics, understanding correlation of managerial and clinical<br />
decision-making processes and outcomes in the context of the complex systemic<br />
environment.<br />
12
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
NUSIKALSTAMUMO RAIDA KLAIPĖDOJE 1990–2000 METAIS:<br />
KULTŪROS IR NUSIŽENGIMŲ SANTYKIS<br />
Arūnas Acus<br />
Klaipėdos <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Remiantis surinkta ir išanalizuota teorine, statistine ir archyvine medžiaga, laikantis sisteminio principo,<br />
atlikta vienos iš visuomeninio gyvenimo formų – nusikalstamumo raidos Lietuvoje ir Klaipėdos mieste<br />
per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį tendencijų apžvalga ir preliminari analizė. Siekiant nustatyti<br />
realią Klaipėdos m. ir Lietuvos nusikalstamų veikų raidą bei plėtros tendencijas, surinkta medžiaga pristatoma<br />
ir interpretuojama pasitelkus socialinės kontrolės teorijos prieigas.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: nusikalstamumas, nusikalstamos veikos, deviacijos, kriminologija, socializacija,<br />
socialinė kontrolė.<br />
Abstract<br />
On the basis of the collected and analyzed theoretical, statistical and archival material, in accordance with<br />
the principle of systematization, the overview of one of the forms of social life – criminality, its development<br />
trends in Lithuania and Klaipėda in the first decade of Independence and the preliminary analysis<br />
have been made. In order to ascertain the real development of criminal deeds in Klaipėda and Lithuania,<br />
and the development tendencies, the collected material is presented and interpreted by means of social<br />
control theory approaches.<br />
KEY WORDS: criminality, criminal deeds, deviations, criminology, socialization, social control.<br />
Įvadas<br />
Šiuo tyrimu pradedamas ciklas straipsnių apie Klaipėdos m. įvykdytų nusikaltimų raidą<br />
nuo 1990 metų. Pirmasis 1 antrosios Lietuvos Respublikos dešimtmetis po truputį grimzta į<br />
praeitį: faktai užsimiršta ir virsta pasakojimais, įvykių interpretacijos keičia viena kitą,<br />
pasakojimai įgauna legendų formas, o pastarosios vėliau neišvengiamai tampa mitais.<br />
Noras pateikti sociologinę, t. y. mokslinę, minimo dešimtmečio vienos iš visuomeninio<br />
gyvenimo formų – nusikalstamumo analizę kelia pagundą pateikti analizuojamo<br />
laikotarpio literatūrinę interpretaciją. Vis dėlto susilaikysime ir apsimesime, kad nepritariame<br />
W. Benjaminui, kurio teigimu, grožinė literatūra yra svarbesnė už sociologiją,<br />
nes žodžiai nugali idėjas (cit. remiantis Rugiero, 2005, p. 9). Tačiau literatūra mums<br />
padeda apmąstyti vertybes, leisdama žvelgti į pasaulį ne tik pro teisės, bet ir pro vertybių<br />
bei vaizduotės prizmę. Todėl ir šiame straipsnyje pateikiama laisvų vertinimų, nes<br />
ir pats kalbos dviprasmiškumas gausina galimas reiškinio ar teksto interpretacijas.<br />
Sociologiniu požiūriu paskutinis XX amžiaus dešimtmetis Lietuvoje ir Klaipėdoje,<br />
kurios ką tik ištrūko iš sovietinės imperijos gniaužtų, stebina audringu vartojimo ir<br />
vartotojiškumo ideologijos plitimu. Vartojančio miesto įvaizdis tapo svarbia ideologema,<br />
kuri formavo naują miesto tapatybę. Staiga atsivėrusios galimybės vartoti prekes<br />
ir daiktus, kurie anksčiau buvo deficitas, sukūrė savitą terpę, kuri įgijo išskirtines<br />
1 Straipsnis parengtas, remiantis Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos<br />
tyrimo projekto „Klaipėdos raida 1990–2010: nuo sovietinio industrinio uosto iki lietuviško multikultūrinio<br />
miesto“ medžiaga. Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT-2-34).<br />
13
Arūnas Acus<br />
kultūrines formas. Prekių pasiūla ir subjektyvi galimybė jas vartoti simbolizavo slinktį<br />
nuo sovietmečiu dominavusios deficitinės ir ribotų išteklių erdvės link vartotojiškos<br />
visuomenės, implikuojančios visuomenės narių „lygybę“ vartojimo erdvėje. Ši slinktis<br />
galėjo simbolizuoti tiek norą atitrūkti nuo sovietinės patirties ir jos kasdienės kultūros,<br />
tiek naujos „vartotojo“ tapatybės atsiradimą, kur vartojimo erdvėse niveliuojami pavienių<br />
kultūrinių ir socialinių grupių skirtumai. Kita vertus, konkreti individualių socialinių<br />
grupių vartotojiška elgsena buvo akivaizdžiai apribota jų socialinės pozicijos –<br />
užimtumo sferos, karjeros galimybių, disponuojamų lėšų, kuri leido susiformuoti kitoms<br />
kultūrinio prisitaikymo formoms esant vartojimo ideologijai. Viena tokių formų–<br />
nusikalstama elgsena, kuri tam tikroms mieste gyvenančioms socialinėms grupėms<br />
greitai tapo norma, formuojančia tiek jų kasdienybės ir vartojimo ypatumus, tiek šių<br />
grupių santykį su konkrečiomis miesto erdvėmis, kurios arba priešinosi tokių grupių<br />
kultūrinės elgsenos modeliams, arba juos sėkmingai inkorporavo. Kitaip sakant, tokioje<br />
perspektyvoje nusižengimus galima laikyti ne tik nukrypimais nuo socialinių normų,<br />
bet ir kultūrinės elgsenos atmaina, kuriančia savitą socialinės erdvės ir miesto<br />
tapatybę. Tai galima matyti daugelyje visuomenių. Vienas ryškesnių tokios kultūros,<br />
nusižengimo ir miesto erdvių konvergencijos pavyzdžių yra sausojo įstatymo laikotarpio<br />
Čikaga (1920–1933), kur nusižengimai buvo vienas svarbiausių socialinių dėmenų,<br />
struktūravusių miesto tapatybę, reprezentacijas ir kultūrą.<br />
Pasak K. Markso, moderniosios visuomenės yra kapitalistinės, jų socialinės kaitos<br />
akstinas – veržimasis į nuolatinę ekonominę transgresiją, kuri yra integrali kapitalistinės<br />
gamybos dalis (Marksas, Engelsas, 1988). Todėl moderniose visuomenėse gamyba<br />
nukreipta į vartojimą, o vartojimas tampa ne tik gamybos tikslu, bet ir sąlyga bei prielaida.<br />
Tokį vartojimą skatinanti ideologija Lietuvoje rado puikiai ją priimti pasirengusią<br />
visuomenę. Iki tol vyravę socialistinio vartojimo ypatumai, formavęsi paskutinio<br />
imperijos dešimtmečio stygių sąlygomis, suformavo paslėptą beveik visuotinį gausaus<br />
vartojimo geismą. Tai sudarė prielaidas kurtis vartotojiškai visuomenei, kuri tiki absoliučia<br />
vartojimo „laisvės“ svarba (Rubavičius, 2010, p. 97).<br />
Vyresnioji karta dar prisimena, kad socialistinėje visuomenėje šalia beveik visuotinio<br />
vartojimo prekių deficito gyvavo ir ideologiškai pagrįsta nuostata, slopinanti norą<br />
praturtėti: noras praturtėti buvo pateikiamas kaip žalinga buržuazinė atgyvena, kapitalistinis<br />
nukrypimas. Būtent ši nuostata iš sąmonės labai greitai pašalinta, o ne taip<br />
greitai ja atsikratę asmenys atsidūrė naujos kapitalistinės visuomenės šalikelėje, tapdami<br />
rimta socialine problema sau ir visuomenei.<br />
Socialistinę ideologiją pakeitė kita – neoliberali politinė ir ekonominė ideologija,<br />
kurios pagrindinis tikslas – išlaisvinti rinkas nuo valstybės priežiūros. Lietuvos piliečiai<br />
per trumpą laiką įtikėjo nematoma, tačiau visokias gėrybes teikiančia rinkos „ranka“,<br />
kuri neriboto vartojimo procese gali užtikrinti ne tik ekonominę, bet ir socialinę<br />
gerovę. Valstybė ir jos institucijos pradėtos vaizduoti kaip pagrindinis rinkos plėtros<br />
trukdis. Šią ideologiją skleidė ekonomikos ekspertai, „laisvosios rinkos“ agentūros,<br />
inspiravusios reformas, kurių tikslas – vadinamąjį „liaudies turtą“ perduoti į privačias<br />
rankas. Tačiau naujo tipo visuomenė kurta ne taip sklandžiai, kaip žadėjo minėti ekspertai,<br />
o teoriniu pagrindu tapusios rinkos ekonomikos vadovėlinės tiesos negalėjo<br />
duoti laukiamų rezultatų rinkos ekonomikai dar nepasirengusiai visuomenei.<br />
14
NUSIKALSTAMUMO RAIDA KLAIPĖDOJE 1990–2000 METAIS: KULTŪROS IR NUSIŽENGIMŲ...<br />
Be to, labai greitai išryškėjo šiuolaikinės kapitalistinių visuomenių sisteminės problemos<br />
– turto ir gerai apmokamo darbo netolygus prieinamumas ir paskirstymas<br />
(Christie, 1999, p. 15). Abi šios problemos tapo įtampos šaltiniais tiek Klaipėdoje, tiek<br />
Lietuvoje. Pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio Lietuvos visuomenės gyvenimo<br />
sociologinei analizei galima pasitelkti daug teorinių prieigų. Autorius pasirinko gana<br />
patikimą ir laiko patikrintą sociologijos klasiko E. Durkheimo anomijos teoriją, kurią<br />
vėliau atnaujino ir sumodernino amerikiečių sociologas R. Mertonas.<br />
E. Durkheimas teigė, kad moderniose visuomenėse normos ir standartai dažnai išderinami,<br />
jų nepakeitus naujais. Anomija įsitvirtina ten, kur nėra aiškių standartų, reglamentuojančių<br />
visuomenės elgseną konkrečioje socialinio gyvenimo srityje. Tokiomis<br />
aplinkybėmis žmonės jaučiasi dezorganizuoti ir sutrikę (Durkheim, 2002, p. 228).<br />
Normų nebuvimo ir socialinės kontrolės neveiksmingumo sąlygomis įsitvirtina aukštas<br />
nusikalstamumo, savižudybių, deviacijos, bedarbystės lygis. Tai ir yra pagrindiniai<br />
anomijos rodikliai.<br />
E. Durkheimo iškeltos nusikaltimų darymo prielaidos dėmesį perkėlė nuo individualistinių<br />
nusikalstamumo priežasčių į socialines jėgas. Jo anomijos teoriją išplėtojo<br />
amerikietis sociologas R. Mertonas, lokalizavęs nusikalstamumo šaltinį pačioje visuomenės<br />
struktūroje (Мертон, 2006, с. 282–320). R. Mertono pateikta anomijos teorijos<br />
modifikavimo esmė: individo elgsenos pokyčių skatinimas, kurį sukelia priimtų<br />
normų prieštaravimas socialinei tikrovei. Kaip minėjome, tradicinės kapitalistinės<br />
vertybės aukština materialinę sėkmę. Teigta, kad siekiant užsitikrinti gerovę visuomenėje<br />
pakanka savidrausmės ir sunkaus darbo. Iš tiesų ši įdomi idėja prieštarauja socialinei<br />
tikrovei, nes visuomenės daugumai suteikiamos tik labai ribotos sėkmės galimybės<br />
arba apskritai nieko neduodama.<br />
Esant tokiai situacijai, tie, kuriems „nepasisekė“, jaučiasi nevisaverčiai visuomenės<br />
nariai dėl savo tariamo nesugebėjimo vis daugiau ir daugiau vartoti. Tada kyla didžiulis<br />
noras siekti asmeninės gėrovės bet kokiomis priemonėmis. Nusikaltimai tampa<br />
natūralus individo atsakas į situacijas, su kuriomis jis susiduria siekdamas asmeninės<br />
gėrovės. R. Mertonas (Мертон, 2006) nustatė penkis asmenų, skirtingai reaguojančių į<br />
įtampas, kurios kyla tarp visuomenėje socialiai įtvirtintų vertybių ir ribotų individo<br />
galimybių jas pasiekti, tipus (konformistai, inovatoriai, ritualistai, retreatistai, maištininkai).<br />
Šio straipsnio kontekste aktualiausias yra antrasis individo tipas – inovatoriai,<br />
kurie tam, kad liktų ištikimi socialiai priimtoms vertybėms (vartoti vis daugiau) ir jų<br />
laikytųsi, pasitelkia nelegalias priemones. Šiai asmenų kategorijai priklauso ir nusikaltėliai,<br />
įgyjantys turtus pažeisdami įstatymus.<br />
Nors nusikalstamumo problema vienodai svarbi tiek miesto, tiek kaimo ir apskritai<br />
visos valstybės gyventojams, analizuojant nusikalstamas veikas verta išskirti miestus.<br />
Iš esmės tai ir daroma, vykdant nusikalstamumo mažinimo programas ir įgyvendinant<br />
strategijas, nes nediferencijuotas požiūris į nusikalstamumo ištakas ir jo paplitimo<br />
erdves leidžia kurti tik bendro pobūdžio prevencines priemones. Nemažą įtaką nusikalstamumui<br />
mieste daro socialinio ir ekonominio pobūdžio veiksniai: gyventojų sudėtis,<br />
socialinis statusas, nedarbo lygis, vidutinės mėnesio pajamos, migracija.<br />
Miestas, ypač uostas, demografiniu, kultūriniu ir socialiniu požiūriais yra labai sudėtinga<br />
sistema. Šiai sistemai būdingi saviti įtampos ir konfliktų bei nesaugumo šalti-<br />
15
Arūnas Acus<br />
niai. Taigi rengiant nusikalstamumo prevencijos užtikrinimo strategiją Klaipėdoje,<br />
jame vykstančius socialinius procesus reikia nagrinėti atskirai.<br />
Sociologinėje literatūroje miestai vertinami labai prieštaringai. Viena vertus, tai<br />
„civilizacijos stebuklas“, dinamizmo, kūrybiškumo šaltinis, kur sudaromos sąlygos<br />
plėtotis ekonomikai ir kultūrai. Antra vertus, tai „rūkstantis pragaras“, kuriame gyvena<br />
agresyvi ir niekuo nepasitikinti minia, kuriai nesvetimas smurtas, ištvirkavimas ir nusikaltimai<br />
(Giddens, 2005, p. 530).<br />
1. Nusikalstamumo struktūra ir dinamika Lietuvoje 1990–2000 metais<br />
Šiame poskyryje apibūdinami pagrindiniai registruoto nusikalstamumo rodikliai<br />
Lietuvoje ir pateikiamos nusikalstamumo mūsų šalyje struktūros, jo raidos sisteminės<br />
analizės išvados. Būtina pabrėžti, kad iš visų socialinės statistikos sričių daugiausiai<br />
problemų, kurios susijusios su statistikos duomenų patikimumu, kelia nusikalstamumo<br />
registracija. Didelė dalis realaus nusikalstamumo rodiklių nepatenka į statistinius sąvadus,<br />
o tai iškreipia tikrąjį šio socialinio reiškinio vaizdą ir apsunkina jo analizę. Kita<br />
vertus, registruoto nusikalstamumo statistika pateikiama kvalifikuotų specialistų, kurie<br />
atlieka veikų vertinimus, pagrįstus teisiškai reikšmingų aplinkybių ištyrimu ir kvalifikavimu.<br />
Ši informacija renkama sistemiškai, kas leidžia manyti, kad atliekama nusikalstamumo<br />
analizė yra galima ir prasminga (Kiškis, Uscila, 2010, p. 20).<br />
Iš mus dominančio laikotarpio esminių nusikalstamumą apibūdinančių statistinių<br />
duomenų analizės ryškėja nusikalstamumo didėjimo tendencija (žr. 1 pav.).<br />
1 pav. Nusikaltimų skaičius Lietuvoje 1988–2000 m.<br />
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis (1990–2001 m.)<br />
16
NUSIKALSTAMUMO RAIDA KLAIPĖDOJE 1990–2000 METAIS: KULTŪROS IR NUSIŽENGIMŲ...<br />
Užregistruotų nusikaltimų skaičius nuo 1988 m. (paskutinių „ramesnių“ sovietinės<br />
Lietuvos egzistavimo metų) iki 1990 m. išaugo beveik 4 kartus (nuo 21 337 iki<br />
82 370). Nagrinėjant šį paveikslą išsiskiria du registruoto nusikalstamumo augimo<br />
šuoliai. Pirmasis šuolis – nuo 1988 m. iki 1993 m., kurį pakeitė santykinai stabilus<br />
trejų metų (1993–1995 m.) laikotarpis, pastarąjį savo ruožtu pakeitė ne toks staigus,<br />
tačiau ne mažiau įspūdingas 1996–2000 m. šuolis.<br />
Net ir po tam tikro laiko nelengva komentuoti šio spartaus registruoto nusikalstamumo<br />
augimo tempų. Viena preliminarių aiškinimo versijų galėtų atrodyti ir taip: per<br />
labai trumpą laiką socialistinio nuosaikaus vartojimo lūkesčius pakeitė neoliberali<br />
transgresinio vartojimo ideologija, kuri iš esmės nepripažįsta jokių ribų. Remdamiesi<br />
R. Mertono (Мертон, 2006) anomijos teorija, galime teigti, kad susidūrus daugelio<br />
visuomenės narių neribotiems lūkesčiams su struktūriniais posovietinės ekonomikos<br />
suvaržymais, nemaža dalis jų nusprendė nesilaikyti jiems neprieinamų priimtinų ir<br />
teisėtų savo gėrovės kėlimo būdų, kas ir sukėlė jau minėtą nusikalstamumo šuolį. Negalima<br />
nuneigti ir tuo metu kilusios Rusijos ekonominės krizės įtakos.<br />
Nusikalstamumo struktūroje akivaizdžiai vyrauja turtinio pobūdžio nusikaltimai.<br />
Vagystės sudarė užregistruotų nusikaltimų daugumą. Jų grafinis vaizdas (žr. 2 pav.)<br />
leidžia šią veiką lyginti su bendra nusikalstamumo kreive.<br />
2 pav. Vagysčių skaičius Lietuvoje 1988–2000 m.<br />
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis (1990–2001 m.).<br />
Jos abi pasižymi stabilia ir greita augimo tendencija, nors yra ir akivaizdžių skirtumų.<br />
Kai vagysčių skaičius santykinai stabilizavosi (1993–1995 m.), vėlesnis jo augimas jau<br />
nebuvo toks didelis. Šios tendencijos sukėlė vagysčių lyginamosios dalies mažėjimą per<br />
visą mūsų apžvelgiamą laikotarpį: 1992 m. vagystės sudarė 75,4 % registruotų nusikaltimų,<br />
o 2000 m. jų lyginamoji dalis sumažėjo iki 64,7 %. Nors vagystės sudaro didelę nusi-<br />
17
Arūnas Acus<br />
kaltimų dalį, visų registruotų nusikaltimų paletės neišsemia. Tai atskleidžia kai kurių kitų<br />
nusikalstamų veikų procentinio pasiskirstymo proporcijos (žr. 3 pav.).<br />
Nusikaltimai Lietuvoje 1988-2000 m.<br />
100%<br />
80%<br />
Chuliganizmas<br />
Narkotikai<br />
Išžaginimai<br />
Sunkūs kūno sužalojimai<br />
Tyčiniai nužudymai<br />
Plėšimai<br />
60%<br />
40%<br />
20%<br />
0%<br />
1988 1989 1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000<br />
3 pav. Sunkių nusikaltimų santykinis pasiskirstymas, procentais (1988–2000 m.)<br />
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis (1990–2001 m.).<br />
Remdamiesi pateiktais statistiniais duomenimis, galime teigti, kad sunkių nusikaltimų<br />
lyginamoji dalis amžiaus pastarojo dešimtmečio pradžioje greitai augusi (nuo 10,9 % iki<br />
29,3 %), po 1996 m. pradėjo pastebimai mažėti ir 2000 m. sumažėjo iki 22,2 %.<br />
Tyčinių nužudymų skaičius (kartu su pasikėsinimais) padidėjo nuo 143 iki 398.<br />
Tačiau akivaizdu, kad šio nusikaltimo tipo tendencija yra labai dinamiška. Spartų augimą<br />
(kuris viršūnę pasiekė 1994 m., kai buvo nužudyti ar pasikėsinta nužudyti 523<br />
žmones) pakeitė stabilus šio sunkaus nusikaltimo mažėjimo penkmetis, kuris baigėsi<br />
1999 m. (žr. 4 pav.).<br />
18
NUSIKALSTAMUMO RAIDA KLAIPĖDOJE 1990–2000 METAIS: KULTŪROS IR NUSIŽENGIMŲ...<br />
4 pav. Tyčiniai nužudymai ir pasikėsinimai nužudyti Lietuvoje 1988–2000 m.<br />
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis (1990–2001 m.).<br />
Mus dominančiu laikotarpiu išaugo ir kito sunkaus nusikaltimo tipo – išžaginimo ir<br />
pasikėsinimo išžaginti – skaičius (žr. 5 pav.).<br />
5 pav. Išžaginimai ir pasikėsinimai išžaginti Lietuvoje 1988–2000 m.<br />
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis (1990–2001 m.).<br />
Šių nusikaltimų skaičiaus svyravimo amplitudė pati reljefiškiausia: staigaus augimo<br />
periodus (1988–1990 m., 1994–1995 m., 1998–1999 m.) keičia ne mažiau radika-<br />
19
Arūnas Acus<br />
lūs kritimo laikotarpiai (1993–1994 m., 1995–1996 m., 1999–2000m.), kurie apsunkina<br />
ir taip jau labai komplikuoto šio socialinio reiškinio analizę bei interpretaciją. Tai<br />
pabandysime pateikti kituose planuojamo ciklo straipsniuose.<br />
Minėtu laikotarpiu sparčiai augo nusikaltimų, susijusių su psichotropinėmis ir narkotinėmis<br />
medžiagomis, skaičius (žr. 6 pav.).<br />
6 pav. Nusikaltimai, susiję su narkotinėmis medžiagomis, Lietuvoje 1988–2000 m.<br />
Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis (1990–2001 m.)<br />
Įdomu, kad šie nusikaltimai pasižymi ypač dideliu latentiškumu, todėl oficialioje<br />
statistikoje užfiksuojama tik nedidelė jų dalis. Galima teigti, kad konfiskuotų narkotikų<br />
kiekis minimu laikotarpiu sudaro apie 10 % visos nelegalių narkotikų apyvartos.<br />
2. Nusikalstamumo Klaipėdoje ir Lietuvoje lyginamoji analizė<br />
Paskutinysis XX a. dešimtmetis gerokai pakeitė visą Lietuvos visuomenę. Išsilaisvinusi<br />
iš sovietinės okupacijos ji pateko į neoliberalią darbotvarkę įgyvendinančios<br />
kapitalizmo sistemos aplinką. Nors dalis valdžios pamažu buvo perduodama į aukštesnį<br />
lygį (ES), Lietuvos miestai netapo savarankiškesni, nes jiems įveiksminti būtina<br />
aiški valstybės politika, o vietoj to prasidėjo „primityvioji urbanizacija“, kartu su ja<br />
kilo ir naujų socialinių problemų. Miestuose vis sudėtingiau sekėsi kontroliuoti nusikalstamo<br />
elgesio apraiškas. Nusikaltimų prevencijos ir kontrolės problemas aštrina ne<br />
tik miesto gyvenimo anonimiškumas, kuris susilpnina ar visai panaikina bendruomeninę<br />
kontrolę, bet ir atsirandančios naujos paskatos nusikalsti. Mieste kaip niekur kitur<br />
išryškėja socialinė nelygybė, skatindama apmaudo ir nusivylimo augimą, kuris savo<br />
ruožtu skatina nusikalsti. Labai ryškus ir kitas miesto gyvenimo aspektas – vartotojiškumo<br />
augimas. Žmonės skatinami pirkti, gauti, naudotis, turėti. Sutapus šiems veiks-<br />
20
NUSIKALSTAMUMO RAIDA KLAIPĖDOJE 1990–2000 METAIS: KULTŪROS IR NUSIŽENGIMŲ...<br />
niams (viena vertus, įtampa, nepasitenkinimas, kita vertus, vis didesnis ir viešesnis<br />
vartojimas aplink), visiškai suprantamas noras neteisėtai „atsirevanšuoti“, „kompensuoti“<br />
turtinius netolygumus. 7 paveiksle pateikti duomenys leidžia konstatuoti, kad<br />
neįprastai aukštas nusikalstamumo augimas Lietuvoje vis dėlto yra gerokai žemesnis<br />
nei Klaipėdos statistiniai rodikliai, kas patvirtina anksčiau straipsnyje pateiktą uosto<br />
vartojimo kultūros įsitvirtinimą.<br />
7 pav. 1990–2000 m. užregistruotų nusikaltimų lygis 10 000 tūkst. gyventojų<br />
Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla 1996–2001 m.<br />
Klaipėdos m. policijos archyvas<br />
Toliau lygindami nusikalstamumo struktūrą mūsų išskirtuose objektuose matome,<br />
kad kriminalinių ir ekonominių, kiek mažiau grupinių nusikaltimų statistika mums<br />
akivaizdžiai byloja, kad miestų erdvės labiau skatina nusikalsti nei tradicinės gyvenamosios<br />
erdvės.<br />
Užregistruoti kriminaliniai nusikaltimai bendroje nusikaltimų struktūroje šį dešimtmetį<br />
sudarė iki 90,1 %; vėliau šis rodiklis nuosekliai mažėjo, tačiau beveik niekad<br />
(išskyrus 1999 m.) nenukrisdavo žemiau 80 % žymos.<br />
21
Arūnas Acus<br />
8 pav. Užregistruotų kriminalinių nusikaltimų lygis 100 000 tūkst. gyventojų<br />
Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla 1996–2001 m.<br />
Klaipėdos m. policijos archyvas<br />
Šiai nusikaltimų kategorijai priskiriami: tyčiniai nužudymai, išžaginimai, tyčiniai<br />
sunkūs kūno sužalojimai, plėšimai, vagystės, chuliganizmas, nusikaltimai, susiję su<br />
narkotikais, ir kiti. 8 paveiksle matomas šių sunkių ir piliečiams bei bendruomenėms<br />
pavojingų nusikalstamų veikų nuolatinis augimas, kuris tęsėsi visą dešimtmetį. Klaipėdos<br />
m. įvykdytų nusikaltimų augimo kreivėje išsiskiria 1993 m., po kurių nusikalstamumo<br />
rodikliai ima mažėti. Kokios kriminalinės veikos įvykdytos tais metais? Padidėjo<br />
sunkių nusikaltimų skaičius, ypač tokių, kaip nužudymai ir tyčiniai kūno sužalojimai.<br />
Per 1992 m. užregistruotas 21 nužudymo ir 22 tyčinių kūno sužalojimo atvejai,<br />
o 1993 m. – 35 žmogžudystės ir 39 sunkaus kūno sužalojimo atvejai. Tačiau kitų sunkių<br />
nusikaltimų – išžaginimų – sumažėjo 14,3 %. Tais metais daugiau registruota turto<br />
prievartavimo atvejų, kas dabar yra nesuprantama, nes policija dar negalėjo besiskundžiantiems<br />
piliečiams garantuoti anonimiškumo, kartu ir saugumo.<br />
Didžiausią įtaką Klaipėdos m. kriminogeninei būklei tais metais turėjo vagystės,<br />
kurios sudarė 74,3 % visų užregistruotų nusikaltimų.<br />
22
NUSIKALSTAMUMO RAIDA KLAIPĖDOJE 1990–2000 METAIS: KULTŪROS IR NUSIŽENGIMŲ...<br />
9 pav. Užregistruotų ekonominių nusikaltimų lygis 100 000 gyventojų<br />
Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla 1996–2001 m.<br />
Klaipėdos m. policijos archyvas<br />
Nors ekonominiai nusikaltimai bendroje nusikalstamumo struktūroje sudaro nedidelę<br />
dalį, jų padaroma ekonominė ir socialinė žala valstybei bei vietos bendruomenei<br />
labai didelė. Dėl šių nusikaltimų sutrinka kainų, vartojimo ir gamybos santykis, kyla<br />
infliacija, mažėja piliečių pasitikėjimas valdžia, atsiranda teisinis nihilizmas. Be to,<br />
šiuos nusikaltimus atlieka grupės ir jiems būdingas organizuotumas. Ekonominiai nusikaltimai<br />
dažnai sudaro prielaidas organizuotam nusikalstamumui atsirasti. Klaipėdoje<br />
ekonominių nusikaltimų augimo tendencija pastebima nuo 1991 m., aukščiausią<br />
tašką ji pasiekė 1996–1997 m., tada sparčiai ėmė mažėti. Šių staigių pokyčių priežasčių<br />
yra ne viena. Visų pirma tuo metu ėjo į pabaigą pirmasis valstybinio turto perdavimo<br />
į privačią nuosavybę etapas. Viena garsiausių to meto turto išvalstybinimo bylų<br />
buvo jau baigiama privatizuoti valstybinė žvejybos įmonė „Jūra“. Pati įmonė bankrutavo,<br />
o jos turėti 160 laivų buvo išvogti arba supjaustyti. Pradėta ne viena baudžiamoji<br />
byla. Kita priežastis – pati ekonominių nusikaltimų prigimtis. Jie pasižymi ir formų<br />
gausa, kurių dalis sunkiai kriminalizuojama, ir dideliu latentiškumu. Atkreiptinas dėmesys<br />
ir į tą aplinkybę, kad daugelis ekonominių nusikaltimų tiriami remiantis operatyviniais<br />
duomenimis, o ne gyventojų pareiškimas. Todėl dažnai sunkiau atskleisti<br />
įvykdytas baudžiamąsias veikas.<br />
23
Arūnas Acus<br />
10 pav. Užregistruotų grupinių nusikaltimų lygis 100 000 gyventojų<br />
Šaltinis: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla 1996–2001 m.<br />
Klaipėdos m.policijos archyvas<br />
Grupinių nusikaltimų prevencija ir užkardymu tiek Klaipėdoje, tiek Lietuvoje nuolat<br />
domėtasi, nes kriminalistai puikia suprato šio reiškinio keliamą pavojų. LR BK<br />
41 str. 2 dalis prie atsakomybę sunkinančių aplinkybių skiriant bausmę priskyrė ir<br />
organizuotos grupės padarytus nusikaltimus. To paties kodekso 15 straipsnis numatė<br />
atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, kuris būdamas organizuotos grupės<br />
nariu dalyvavo grupės daromuose nusikaltimuose, bet prisipažino, kad dalyvavo tokioje<br />
nusikalstamoje veikoje ir suteikė teisėsaugos organams vertingos informacijos. Tai<br />
leido lengviau gauti informacijos apie grupės padarytus nusikaltimus.<br />
Tačiau per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį nemažai piliečių vykdė grupinius<br />
nusikaltimus. Kaip matyti 10 paveiksle, tokių nusikaltimų skaičius nuolat augo. Svarbu<br />
pabrėžti, kad nuo 1990 m. iki 2000 m. sunkių grupės įvykdytų nusikaltimų absoliutūs ir<br />
santykiniai skaičiai tik augo (nuo 19,8 % iki 23,9 %), o aukščiausią tašką pasiekė dešimtmečio<br />
pabaigoje. Tuo metu susiformavo ir savo galios viršūnę pasiekė, o tada žlugo garsiausia<br />
ir įtakingiausia per visą Klaipėdos m. istoriją nusikaltėlių grupuotė.<br />
Išvados<br />
Straipsnyje pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pirmasis Nepriklausomybės<br />
dešimtmetis suformavo, o antrasis įtvirtino Klaipėdos, kaip antro (kai kuriais metais buvo<br />
ir lyderis) pagal nusikalstamumo lygį, miesto statusą. Tai lėmė ir aukštas miesto ekonomi-<br />
24
NUSIKALSTAMUMO RAIDA KLAIPĖDOJE 1990–2000 METAIS: KULTŪROS IR NUSIŽENGIMŲ...<br />
nio aktyvumo lygis, ypač jūrų uosto veikla. Kodėl? Turbūt šį reiškinį galėtumėme bandyti<br />
aiškinti remdamiesi svarbiausia sociologine bendruomenės idėja. A. Comte, M. Weberio,<br />
F. Le Play, E. Durkheimo, G. Simmelio, ypač F. Tonnies (cit. remiantis Nisbet, 2000)<br />
darbai leidžia daryti prielaidą, kad miesto, kuriam būdingas susvetimėjimas, visuomenę<br />
sutelkia pelno troškimas, todėl ji nėra tokia solidari kaip tradicinės visuomenės pėdsakus<br />
išsaugojusios kaimo ar mažų miestelių bendruomenės, todėl mieste įvykdoma daugiau<br />
nusikaltimų. Gyventojų artimų tarpusavio ryšių, organizuotumo nebuvimas savaime lemia<br />
netvarką. Susvetimėjimas, socialinių normų trūkumas skatina deviacijų ir nusikaltimų<br />
kilimo galimybę. Dėl miestams būdingo nesolidarumo blogai veikia socialinės kontrolės<br />
mechanizmai, todėl nusikalstamumo lygis juose yra aukštesnis (Nisbet, 2000). Be abejonės,<br />
tokios analizės yra tikimybinio pobūdžio ir be papildomų tyrimų negali būti priimtos,<br />
tačiau jos leidžia tikslingai rinkti statistinę medžiagą ir ateityje ją tikslingai panaudoti, siekiant<br />
mažinti nusikalstamumą.<br />
Gauta <strong>2011</strong> 09 12<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2011</strong> 10 24<br />
Literatūra<br />
Babachinaitė, G., Jurgėlaitienė, G., Justickis, V. ir kiti. (2008). Nusikalstamumas Lietuvoje ir jo prognozė iki 2015 m.<br />
Vilnius: MRU.<br />
Burke, R. (2006). An Introduction to Criminological Theory. Portland: Willan.<br />
Christie, N. (1999). Nusikaltimų kontrolė kaip pramonė. Vilnius: Eugrimas.<br />
Durkheim, E. (2002). Savižudybė. Vilnius: Pradai.<br />
Dobryninas, A., Sakalauskas, G., Žilinskienė, L. (2008). Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eugrimas.<br />
Giddens, A. (2005). Sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.<br />
Lietuvos statistikos metraštis. (1990–2001). Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas.<br />
Marksas, K., Engelsas, F. (1988). Komunistų partijos manifestas. Vilnius: Mintis.<br />
Matza, D. (2004). Nusižengiamumo srovėje. Vilnius: Vaga.<br />
Nisbet, R. (2000). Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai.<br />
Norkus, Z. (2008). Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Vilnius: VU.<br />
Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. (1995–2001). Vilnius: Statistikos departamentas.<br />
Pocienė, A., Kalesnykas, R., Kiškis, A. ir kiti. (2010). Saugumo miestuose užtikrinimo problemos. Vilnius: Teisės institutas.<br />
Rubavičius, V. (2010). Postmodernusis kapitalizmas. Kaunas: Kitos knygos.<br />
Rugiero, V. (2005). Nusikaltimas literatūroje. Kaunas: Poligrafija ir informatika.<br />
Vanagas, J. (2003). Miesto teorija. Vilnius: Pradai.<br />
Žukauskienė, R. (2006). Kriminalinio elgesio psichologija. Vilnius: MRU.<br />
Мертон, Р. (2006). Социальная теория и социальная структура. Москва: Хранитель.<br />
THE PROCESS OF CRIMINALITY IN KLAIPĖDA IN 1990–2000:<br />
THE RATIO OF CULTURE AND CRIME<br />
Arūnas Acus<br />
Summary<br />
The article is prepared by the material of the development of National Lituanistics<br />
program research project, years 2009–2015, “The development of Klaipėda in 1990–<br />
25
Arūnas Acus<br />
2010: from Soviet industrial port city to Lithuanian multicultural city. The research<br />
was funded by the Lithuanian Scientific Council” (Contract no. LIT-2-34).<br />
The last decade of the XX century in Lithuania and Klaipėda, which has just escaped<br />
from the clutches of the Soviet empire, is surprising by a heavy consumption and<br />
the spread of the ideology of consumerism. The image of the consuming city has become<br />
an important ideologeme that shaped the city’s identity. Suddenly the possibilities<br />
to use the goods and items that had previously been a deficit opened, created a<br />
unique medium, which has acquired distinctive cultural forms. On the one hand, the<br />
abundance of goods and the ability to use them symbolized the slip from deficit and<br />
limited resources that prevailed since the Soviet times, towards the symbolic space of<br />
the consumer society, implicating the public members’ equality within the consumption<br />
space. This slip could represent both the gap between the Soviet experience and<br />
the everyday culture, and the emergence of the new “consumer’s” identity, where cultural<br />
and social differences between the groups in the consumer spaces are graded. On<br />
the other hand, a specific individual social groups’ consumer behaviour was clearly<br />
limited by their social position, the sphere of occupation, career opportunities, disposable<br />
material resources, which allowed the formation of other cultural accommodation<br />
forms in the light of consumer ideology. This is a criminal behaviour, which for<br />
the city certain social groups directly became the daily norm, forming their everyday<br />
life and consumer patterns, also the relation of these groups within the urban spaces,<br />
which either opposed to such groups cultural behaviour patterns, or successfully incorporated<br />
them. Within such a perspective, crimes can be regarded not only as deviations<br />
from social norms, but also cultural and behavioural modification, creating a<br />
unique social space and urban identity. According to K. Marx, modern societies are<br />
capitalist societies and the stimulus for their social change is the rush to spur sustainable<br />
economic transgression, which is an integral part of capitalist production (Marx,<br />
Engels, 1988). Moreover, in modern societies the production is intended for use, therefore,<br />
consumption is not the production purpose, but also its condition and assumption.<br />
This consumption promoting ideology found a society in Lithuania, perfectly<br />
ready to accept it. The previous socialist consumption peculiarities that have formed<br />
under various shortages, have raised almost a universal intense consumption. This<br />
desire, in its turn, has created a serious base for consumer-driven society settlement,<br />
non-appellantly entrusting the absolute consumption ‛freedom’ issues (Rubavičius,<br />
2010, p. 97).<br />
The city and especially the port, is a complex system of demographic, cultural and<br />
social perspectives. This system is inherent to own tensions and conflicts and a source<br />
of insecurity. Thus, in the development of city crime prevention measures, it is desirable<br />
to examine its processes in detail. A city differs from the country by a higher<br />
population density level, in addition urban society is more differentiated than the rural<br />
also by occupation, income, education, ethnicity, religious affiliation, multiculturalism,<br />
and by other attributes. Migration processes are more intensive there. Cities often<br />
become the places of attraction for the state and other countries people. Intensive migration<br />
processes not only change the composition of the population, but also do not<br />
allow them to settle. Therefore, the residential population changes influence to the<br />
26
NUSIKALSTAMUMO RAIDA KLAIPĖDOJE 1990–2000 METAIS: KULTŪROS IR NUSIŽENGIMŲ...<br />
quality of life, as well as the content of crime tendencies. In sociological literature<br />
cities are considered very controversial. On the one hand, this is “a miracle of civilization”,<br />
dynamism, creativity source, which allow for the development of economy and<br />
culture. On the other hand, this is a “smoky hell”, inhabited by aggressive and not<br />
trusting crowds, which do not conceal their violence, debauchery and crime (Giddens,<br />
2005, p. 530). The article factual material and its interpretation are presented in two<br />
parts: “Criminality structure and dynamics in Lithuania in 1990–2000” and “Comparative<br />
Analysis of the Criminality in Klaipeda and Lithuania”. These paragraphs describe<br />
key registered criminality indicators and attempt to present criminality structure in<br />
our country and the city of Klaipeda. The article reveals that, most likely, from all<br />
areas of social statistics the main difficulties associated with the reliability of the submission<br />
of statistical data is crime registration. A large part of the real criminality<br />
does not get into the statistical digests, and this distorts the true picture of this social<br />
phenomenon and complicates its analysis.<br />
The present findings suggest that the first decade of Independence has formed, and<br />
the second established Klaipėda as the second (in some years it was a leader), by criminology<br />
rate, city status. The city high economic activity level, especially maritime<br />
port activities determined this. Why? This phenomenon is likely to be interpreted on<br />
the basis of the most important and the farthest reaching idea of the sociological community.<br />
Comte, Weber, Le Play, Durkheim, Simmel, especially Tonnes works suggest<br />
that the urban society, with the dominating alienation, brings the desire for profit, so it<br />
is not as organized, concentrated, jointly and severally retaining the traditional societies<br />
shadows in small towns or rural communities and, therefore, there are more crimes<br />
in the city. Close links between the nearest population, the lack of organization<br />
and unconsciously potential have a significant possibility for confusion. Alienation,<br />
the lack of social norms stimulate the possibility for the rise of deviations and crimes.<br />
Due to the cities inherent low solidarity, not functioning social control mechanisms,<br />
crime rate result there is higher (Nisbet, 2000). Undoubtedly, such analyses are of<br />
probabilistic nature and without further investigation cannot be fully accepted, but<br />
they already offer opportunities to the targeted organization of the statistical material<br />
and to its perspective, appropriate use in reducing criminology.<br />
27
Arūnas Acus<br />
28
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
ŽINIASKLAIDOS VAIDMUO KURIANT PSICHIKOS SUTRIKIMŲ,<br />
KAIP VISUOMENINĖS RIZIKOS, SAMPRATĄ<br />
Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė<br />
Vilniaus <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje analizuojama sutrikusios psichikos asmenų, kaip riziką keliančios grupės, visuomeninė samprata<br />
ir žiniasklaidos vaidmuo ją kuriant ir palaikant. Pristatomos teorinės psichikos sutrikimų, kaip rizikos<br />
sampratos, prielaidos, žiniasklaidos, kaip vieno iš veikėjų, formuojančių visuomenines fenomenų<br />
sampratas, vaidmuo ir poveikis. Empirinio visuomenės nuomonės ir pačių sutrikusios psichikos asmenų<br />
tyrimo duomenys leidžia skirti dvejopo pobūdžio riziką, įvardijamas kaip pirminė ir antrinė, kurias atitinkamai<br />
jaučia visuomenės nariai ir patys sutrikusios psichikos asmenys esant psichikos sutrikimams.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: psichikos sutrikimai, žiniasklaida, rizikos visuomenė.<br />
Abstract<br />
In this article the societal conception of people with mental disorders as a risk group and the role of mass<br />
media in creating and supporting it are being analyzed. Theoretical presumptions of conception of mental<br />
disorders as societal risk and the role and influence of the mass media as one of the actors shaping society’s<br />
conceptions of different phenomena are presented. Data from the empirical research suggests two<br />
sorts of the risk – named primary and secondary that are being felt respectively by society and by people<br />
with mental disorders themselves towards the mental disorders issue.<br />
KEY WORDS: mental disorders, mass media, risk society.<br />
1. Psichikos sutrikimų suvokimo modernioje visuomenėje prielaidos<br />
Pasak J. Ruškaus (2002), kiekviena epocha kuria savą žmogaus ar žmonių grupės<br />
sampratą ir suteikia tam tikrus pavadinimus nukrypimams nuo normos, o negalia apibrėžiama,<br />
atsižvelgiant į visuomenėje tuo laikotarpiu dominuojančias vertybes. Papildant<br />
šį autorių, galima teigti, kad laikui bėgant keičiantis psichikos sutrikimų sampratai,<br />
kito ir visuomenės elgesys su šiuos sutrikimus patiriančiais asmenims, jiems keliami<br />
lūkesčiai. Mūsų dienomis nustatyti ir suvaldyti psichikos sutrikimų keliamas<br />
grėsmes leidžia medikamentai, psichoterapija, užimtumo organizavimas, tačiau, remiantis<br />
modernumo paradigma, galima teigti, kad modernumas sutrikusios psichikos<br />
asmenims reiškė ne tik didesnes galimybes diagnozuoti, gydyti, kvalifikuotai teikti<br />
reikiamą pagalbą. Psichikos sutrikimai modernioje visuomenėje priskiriami vienai iš<br />
rizikų, kurias linkstama laiku numatyti ir jų išvengti, todėl modernumas, kaip socialinių<br />
ir kultūrinių praktikų išskyrimas iš savito vietos konteksto ir jų institucionalizavimas<br />
bei reguliavimas (Giddens, 1990) psichikos sutrikimų atveju, pritaikytas beveik<br />
pažodžiui. Institucionalizuota dauguma sutrikusios psichikos asmenų gyvenimo aspektų:<br />
egzistuoja įvairios paslaugų įstaigos, specialistai, atsakingi už paslaugų sutrikusios<br />
psichikos asmenims teikimą, nustatyti pagalbos būdai, paslaugos, jų standartai, negalios<br />
grupės, psichikos sutrikimai ir pan. Terminą negalios karjera (vok. Behindertenkarriere)<br />
galima vadinti viena iliustratyviausių modernumo įtakos reglamentuojant<br />
neįgaliųjų gyvenimą išraiškų (Egger, 1999, p. 31). Šis terminas nusako, koks vienašališkai<br />
reglamentuotas ir institucionalizuotas yra asmens, turinčio negalią, gyvenimas:<br />
29
Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė<br />
kiekviename amžiaus tarpsnyje jis bus atitinkamos specializuotos įstaigos klientas,<br />
pradedant specialiu vaikų darželiu ankstyvame amžiuje ir baigiant globos įstaiga, kurios<br />
klientu negalią turintis individas dažniausiai bus iki savo dienų pabaigos.<br />
Panašiai struktūruotas ir modernios visuomenės suvokimas apie psichikos sutrikimus:<br />
egzistuoja aiškus supratimas, ko galima tikėtis iš sutrikusios psichikos asmenų, kiek juos<br />
įsileisti į asmeninę savo erdvę, nerašytu susitarimu nustatytos jų deviantinio elgesio tolerancijos<br />
ribos. Rizikos visuomenė nėra saugi: jos nariams kyla daug pavojų tiek visuomeniniu,<br />
tiek individualiu lygiu, kuriuos sunku prognozuoti, dar sunkiau – jų išvengti. Rizikos<br />
valdymas – pagrindinis visuotinės tvarkos požymis modernioje visuomenėje (Beck,<br />
1992). D. Clapham (2002) teigimu, socialinės rizikos gresia daugeliui visuomenės narių –<br />
tai ekologinės, techninės, darbo rinkos krizės ir skurdas. Natūralu, kad tokiame nesaugiame<br />
pasaulyje labai vertinama mokslo ir technologijų pažanga, suteikianti galimybę numatyti<br />
ir išvengti stabilumui kylančių pavojų. Tam tikros sritys nustatomos kaip keliančios<br />
riziką, jas stengiamasi kontroliuoti, užbėgti už akių. Visuomenės požiūrį į psichikos sutrikimus<br />
galima laikyti tam tikru rizikos ir likimo deriniu: nors mokslui vystantis sutrikimai<br />
įgijo pavadinimus, detaliai aprašyti jų simptomai, požymiai, eiga, gydymo ir prevencijos<br />
būdai, tačiau šioje srityje didelė tradicijos įtaka – psichikos sutrikimai vis dar apipinti mitais,<br />
prietarais, laikomi Dievo bausme ir gėda. Psichikos sutrikimų diagnozavimo, gydymo,<br />
sutrikusios psichikos individų integracijos į visuomenę srityje tebėra daug kontrolei<br />
nepasiduodančių nežinomųjų ir nenuspėjamų veiksnių, todėl „sveikoji“ visuomenės dalis<br />
siekia atsiriboti nuo šios asmenų grupės: ribojamos jų galimybės įgyti išsilavinimą, įsidarbinti,<br />
prieiga prie viešųjų paslaugų. Sutrikusios psichikos asmenys dažnai patiria ir fizinę<br />
atskirtį, apgyvendinus juos specializuotose ilgalaikės globos institucijose.<br />
U. Beck (1992) teigimu, vėlyvojo modernumo laikotarpiu mažėja tikėjimas mokslu<br />
ir jo neribota galia. Suvokus, kad medicininės intervencijos priemonės nėra ir negali<br />
būti vienintelė panacėja, pripažįstama sutrikusios psichikos asmenų teisė būti tokiais,<br />
kokie jie yra, skatinama jų integracija, visavertis gyvenimas. Nusivylus mokslo galia,<br />
reflektyvioje visuomenėje pasikeitė rizikos valdymas, jis nebegali būti vykdomas institucionalizuotais<br />
standartais ir jo pasekmės labai tiksliai prognozuojamos. Psichikos<br />
sutrikimus laikant rizikomis, tapo sunku tikėtis numatomų rezultatų, pvz., kad tam<br />
tikri skiriami vaistai išgydys visus sergančius šizofrenija, o Dauno sindromą turinčių<br />
individų izoliacija sumažins nusikalstamumą visuomenėje ir pan.<br />
Reflektyvioje visuomenėje reikia ir yra įmanoma kiekvienam išsikovoti savo vietą,<br />
pozicijas bendruomenėje. Neįgaliųjų integracijos atveju tai reiškia įrodyti savo vertę,<br />
kvestionuoti stigmą, etiketes ir reikalauti lygiaverčių visuomeninių pozicijų. Pasak<br />
U. Beck (1992), reflektyvioje visuomenėje „griūva“ įprastos modernios visuomenės<br />
institucijos: politinės partijos, profsąjungos, valstybių sienos, branduolinė šeima. Gerovės<br />
valstybės eksperimentuoja uždarydamos stacionarios globos įstaigas, kurios<br />
keletą šimtmečių buvo neatskiriama sutrikusios psichikos asmenų globos sistemos<br />
dalis. Pripažįstama, kad pagalba sutrikusios psichikos asmenims turi būti individualizuota,<br />
maksimaliai pritaikyta prie jų poreikių, vidinių ir išorinių išteklių, o standartizuoti,<br />
universalūs ir masiniai paslaugų teikimo būdai nėra sėkmingi ir efektyvūs. Mažėja<br />
autoritariškumo: nyksta hierarchiniai santykiai, kvestionuojamas profesionalų<br />
30
ŽINIASKLAIDOS VAIDMUO KURIANT PSICHIKOS SUTRIKIMŲ, KAIP VISUOMENINĖS...<br />
dominavimas priimant sprendimus, asmenys, kuriems reikia globos, dalyvauja ir bendradarbiauja<br />
priimant ir įgyvendinant sprendimus.<br />
Požiūrį į sutrikusios psichikos asmenis ir esamą pagalbos jiems sistemą pakeisti<br />
sudėtinga, nes savo charakteristikomis ji atitinka daugelį modernios visuomenės reikalavimų<br />
(racionalus organizavimas ir struktūravimas, skirtumų institucionalizavimas,<br />
reguliavimas, visuomenės apsauga nuo tam tikrų rizikų), todėl turi daug šalininkų tiek<br />
visuomenėje, tiek tarp sprendimus priimančių asmenų.<br />
Viena įtakingiausių, kuriant ir palaikant suvokimą apie psichikos sutrikimus, kaip<br />
riziką, yra žiniasklaida. Viešojoje erdvėje akcentuodama sutrikusios psichikos asmenų<br />
keliamą pavojų, žiniasklaida ne tik pateikia informacijos stereotipams kurti, bet ir daro<br />
poveikį į atskirtį orientuotam žiniasklaidos priemonių vartotojų elgesiui. Žiniasklaida<br />
yra integrali gyvenimo dalis ir diktuoja žmogaus įsivaizdavimą apie tai, koks yra pasaulis<br />
ir jo gyventojai, taip pat ir tiesioginių kontaktų metu nepažįstama grupė – sutrikusios<br />
psichikos asmenys (Wahl, 1995).<br />
2. Žiniasklaida, kaip priemonė informuoti apie rizikas<br />
Vienas iš šiuolaikinės rizikos visuomenės atributų – nuolatinis rūpestis, kaip suvaldyti<br />
įvairias kasdienio gyvenimo rizikas. Masinės komunikacijos priemonės yra vienas svarbiausių<br />
šio sociokultūrinio veiksmo dalyvių (Blood, Holland, 2004). Postmodernus pasaulis<br />
iš esmės yra „medijuotas“ pasaulis, t. y. pažįstamas per medijas – žiniasklaidą. Kadangi<br />
pasaulis yra pernelyg sudėtingas, kad galima būtų jį tiesiogiai pažinti, pasitikima tuo, kas<br />
sužinoma iš kitų. Labai dažnai pasitikima būtent iš žiniasklaidos gaunama informacija, jos<br />
pateikiamomis interpretacijomis ir reikšmėmis (Loseke, 1999). Daugelio mokslininkų<br />
žiniasklaida traktuojama kaip viena pagrindinių veikėjų, kuriančių pasaulio ir jame slypinčių<br />
rizikų suvokimą (Shoemaker, Reese, 1996; Eagly, 1987; Eagly, Wood, 1991; Miller et<br />
al., 1998). Tačiau ji neatskleidžia pasaulio empirine prasme, ji kuria ir palaiko jį perteikdama<br />
tam tikras „realybės“ reikšmes ir suvokimus. Pateikdama informaciją ji linkusi ištrinti<br />
kontūrus tarp faktų ir fikcijų, tiesos ir fantazijos. Tai lemia žinojimo apie pasaulį ir<br />
tikrovę (taip pat ir joje slypinčias rizikas) problemiškumą (Loseke, 1999).<br />
Pranešimus apie rizikas kasdieniame gyvenime žiniasklaida traktuoja kaip savo visuomeninę<br />
pareigą: atkreipti dėmesį į grėsmes, kurios kitaip liktų nežinomos (Denney,<br />
2005). Žiniasklaida ne tik perteikia pasaulio vaizdą, bet vis labiau savo auditorijai<br />
apibrėžia, koks iš tikrųjų yra pasaulis. Pasak J. Baudrillaro, plačiai pasklidusios masinės<br />
informacijos priemonės kuria naują realybę – hiperrealybę, suplakdamos žmonių<br />
elgseną ir žiniasklaidos sukurtus vaizdinius. Simuliakrai, vaizdiniai, kurių prasmė kyla<br />
iš kitų vaizdinių, kuria hiperrealybę ir patys neturi jokio „išorinės realybės“ pagrindo.<br />
Žiniasklaidos dominavimo amžiuje, kur didelė dalis pasaulio yra virtusi simuliacine<br />
visata, reaguojama į žiniasklaidos įvaizdžius, o ne į tikrus asmenis (Baudrillar, 1988,<br />
cit. remiantis Giddens, 2005).<br />
Psichikos sutrikimus patiriančių asmenų grupė dažniausiai visuomenei nepažįstama<br />
per tiesioginę sąveiką ir patirtį. Visuomenės nariai informaciją apie šią žmonių grupę<br />
paprastai gauna netiesiogiai, per žiniasklaidą (Wahl, 1995). Todėl sutrikusios psichi-<br />
31
Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė<br />
kos asmenų sampratas, kuriomis disponuoja visuomenė, galima numanyti bent iš dalies<br />
esant J. Baudrillaro įvardytais simuliakrais.<br />
Žiniasklaida informaciją pateikia ne chaotiškai ir atsitiktinai, o struktūruotai ir sistemingai.<br />
Tai gali būti įvardijama kaip interpretacinės schemos (angl. news frames):<br />
socialiai bendri ir pastovūs laike informacijos organizavimo ir pateikimo principai,<br />
veikiantys simboliškai ir prasmingai struktūruojant socialinį pasaulį (Blood, Holland,<br />
2004). Dalis interpretacinių schemų yra strateginės. Jos struktūruoja ne tik tą vieną<br />
pristatomą istoriją, bet kartu perteikia auditorijai ir esamą kultūrinę sampratą, kuri<br />
slypi už tiesioginio pranešimo turinio (Reese, 2001). Taigi galima manyti, kad žiniasklaida,<br />
pateikdama informaciją apie sutrikusios psichikos asmenis, kartu su kitu turiniu<br />
perteikia ir jų, kaip keliančių įvairias grėsmes, sampratas ir stereotipus, kurie tampa<br />
stigmatizavimo pagrindu. Tam tikrų sutrikusios psichikos asmenų savybių ar pan. aspektų<br />
akcentavimas žiniasklaidoje atlieka svarbų vaidmenį kuriant rizikos suvokimą ir<br />
su tuo siejamą elgesį (Miller et al., 1998). Žiniasklaida gali iškraipyti komunikacijos<br />
rizikos temomis turinį, komunikavimą apie rizikas (Alaszewski, 2006). F. Furedi<br />
(2002) teigimu, žiniasklaida linkusi nepagrįstai išdidinti tam tikras sveikatos rizikas, o<br />
tai savo ruožtu gali sukelti neadekvačias visuomenės reakcijas į tokias rizikas. Psichikos<br />
sutrikimai kaip tik ir yra viena tokių rizikų.<br />
Žiniasklaidos, kaip vieno iš veikėjų, palaikančių supratimą apie psichikos sutrikimus<br />
kaip riziką, poveikis svarbus keletu aspektų. Visų pirma žiniasklaida daro poveikį<br />
jos vartotojų elgesiui. Kalbant apie žiniasklaidos poveikį, dažnai išryškinama būtent<br />
neigiama įtaka, pabrėžiant, kad nusikaltimų, seksualinio elgesio ir smurto pateikimas<br />
žiniasklaidos priemonėse gali sukelti panašų socialiai nepriimtiną elgesį (Franklin et<br />
al., 2007). Tokių elgesio būdų galima išmokti ir reaguojant į sutrikusios psichikos asmenis:<br />
taigi jų reikia vengti, nebendrauti ir pan.<br />
Kitas svarbus aspektas – žiniasklaida pateikia informaciją, kuri lemia stereotipų kūrimą<br />
arba kuria stereotipus. Net naujienų žanras (žinios) dažnai remiasi stereotipais, nes prodiuseriams<br />
reikia iliustruoti naujienų istorijas reprezentatyviais pavyzdžiais, o tai lengviausia padaryti<br />
naudojantis vyraujančiais stereotipais (Perse, 2001). Žiniasklaidoje pateikiama informacija<br />
gali turėti ilgalaikį poveikį „savo“ grupės nariams suvokiant ir konstruojant „pašalinių“<br />
charakteristikas ir socialinius vaidmenis, ypač tų, kurie yra socialinėje, kultūrinėje ar<br />
politinėje opozicijoje ar galimai kelia riziką. Pavyzdžiui, G. Philo tyrimais įrodė, kad žmonės<br />
labiau linkę teikti pirmenybę pavojingų sutrikusios psichikos asmenų vaizdiniams, gautiems<br />
iš žiniasklaidos, nei asmeninei tokių asmenų pažinimo patirčiai, net jeigu ir suvokia, kad<br />
žiniasklaidos personažai yra išgalvoti (pvz., muilo operų veikėjai) (Philo, 1999).<br />
Nors žiniasklaidą ir galima laikyti pirminiu šaltiniu, psichikos sutrikimus ir juos patiriančius<br />
asmenis įvardijančiu kaip tam tikras rizikas, rizikos suvokimui daro įtaką ir kiti<br />
veikėjai bei aspektai – ekspertai, valdžios atstovai, poveikio grupės, asmeninė patirtis ir<br />
pan. (Denney, 2005, p. 84). Pasak R. W. Blood ir K. Holland (2004), žinojimas apie tam<br />
tikras rizikas susiformuoja sąveikaujant ekspertams, visuomenei ir žiniasklaidai.<br />
A. Giddens teigimu, žiniasklaida neatima iš jos vartotojo galimybės kritiškai mąstyti,<br />
tik pateikia įvairialypę informaciją, kuri kitaip iš viso būtų nepasiekiama (Giddens, 2005,<br />
p. 432). Straipsnio autorės siekia atskleisti, ar šis A. Giddens teiginys gali būti taikytinas ir<br />
Lietuvos visuomenės disponuojamai sutrikusios psichikos asmenų sampratai.<br />
32
ŽINIASKLAIDOS VAIDMUO KURIANT PSICHIKOS SUTRIKIMŲ, KAIP VISUOMENINĖS...<br />
Pasaulyje psichikos sutrikimų ir juos patiriančių žmonių vaizdavimo žiniasklaidoje<br />
tema tiriama jau kuris laikas (pvz., Otto Wahl, Glasgow Media Group, John Coverdale,<br />
Raymond Nairn, Donna Claasen, Gail Auslander, Nora Gold, Dara Roth Edney ir kiti),<br />
tačiau Lietuvoje akademinių studijų, kur ši sritis būtų nagrinėjama, yra nedaug. Panašaus<br />
pobūdžio, tik kitos neįgaliųjų grupės tyrimas atliktas 2003 m. J. Ruškaus ir M. Daugėlos.<br />
Autoriai tyrė, kokius fizinę negalią turinčių asmenų vaizdinius kuria Lietuvos žiniasklaida<br />
(„Socialinio fizinės negalios vaizdinio Lietuvos žiniasklaidoje (laikraščiuose) struktūra ir<br />
kryptingumas“). 2009 m. J. Mataitytė-Diržienė tyrė sutrikusios psichikos asmenų įvaizdį<br />
Lietuvos dienraščiuose ir interneto naujienų svetainėse.<br />
3. Tyrimo metodika<br />
Empiriškai nagrinėjant straipsnio temą, atliktas tyrimas dviem etapais. Pirmajame etape,<br />
siekiant išsiaiškinti žiniasklaidos vaidmenį konstruojant psichikos sutrikimų, kaip rizikos,<br />
sampratą, atliktas reprezentatyvus visuomenės nuomonės tyrimas, kurio tikslas – ištirti,<br />
kokį sutrikusios psichikos asmenų vaizdavimo žiniasklaidoje kontekstą dažniausiai<br />
pastebi visuomenė. Taikant Omnibus tyrimo modelį, apklausti 1002 aštuoniolikos metų ir<br />
vyresni Lietuvos gyventojai. Duomenis pagal straipsnio autorių parengtą anketą surinko<br />
sociologinius tyrimus vykdanti bendrovė. Tyrimas atliktas 2009 m. rugpjūčio mėnesį.<br />
Antrajame etape, siekiant atskleisti, kaip sutrikusios psichikos asmenys vertina žiniasklaidos<br />
pateikiamas jų patiriamų sutrikimų sampratas, pasitelktas grupinės diskusijos metodas.<br />
Šio tyrimo etapo pagrindinis tikslas, neatsiejant jo nuo pirmojo etapo, atskleisti, kaip<br />
su psichikos sutrikimais siejamą riziką supranta visuomenė ir patys sutrikusios psichikos<br />
asmenys. Grupinėje diskusijoje dalyvavo 12 sutrikusios psichikos asmenų.<br />
Nepavyko rasti informacijos apie analogiškus tyrimus Lietuvoje ar kitose šalyse, nors<br />
ne vienas mokslininkas (pvz., Olstead, 2002; Philo, 1999) teigė, kad visuomenė nėra pasyvus<br />
informacijos iš žiniasklaidos gavėjas, ir akcentavo analogiškos analizės svarbą.<br />
4. Tyrimo rezultatai<br />
4.1. Sutrikusios psichikos asmenų vaizdavimo žiniasklaidoje kontekstas ir<br />
patikimumas<br />
Visuomenės nuomonės apklausos respondentai teigė nedažnai žiniasklaidos priemonėse<br />
pastebintys informacijos apie sutrikusios psichikos asmenis: kartą per savaitę<br />
ar dažniau televizijoje į tokią informaciją atkreipia dėmesį 17 proc., radijuje –<br />
12 proc., didžiuosiuose nacionaliniuose laikraščiuose ir savo miesto ar rajono laikraščiuose<br />
bei internete – vidutiniškai po 8 proc. apklaustųjų. Vidutiniškai 29 proc. respondentų<br />
nurodė nė karto per 12 mėnesių laikotarpį nepastebėję tokios informacijos<br />
jokiose žiniasklaidos priemonėse.<br />
J. Mataitytės-Diržienės (<strong>2011</strong>) 2008 metų tyrimo dienraščių ir interneto naujienų<br />
svetainių publikacijų psichikos sutrikimų tema duomenys rodo, kad publikacijos pasirodo<br />
gana dažnai, bet dėl jų pasiskirstymo plačiame rubrikų ir temų spektre, informa-<br />
33
Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė<br />
cija yra latentinio pobūdžio – nesuinteresuotam žiniasklaidos vartotojui ją nelengva<br />
surasti. Tikėtina, kad ta pati tendencija būdinga ir kitoms žiniasklaidos priemonėms –<br />
televizijai, radijui, regioninei spaudai. Todėl visuomenės nuomonės tyrimo respondentai<br />
minėjo, kad tokią informaciją pastebintys nedažnai.<br />
Nors visuomenės nuomonės apklausos respondentai nurodė, kad informaciją apie<br />
sutrikusios psichikos asmenis žiniasklaidoje pastebi nedažnai, žiniasklaida nurodyta<br />
kaip vienas pagrindinių šaltinių šia tema: iš jos informaciją gauna 45 proc. apklaustųjų.<br />
Šie duomenys pakartoja užsienio šalyse vykdytų tyrimų rezultatus – žiniasklaida<br />
yra pagrindinis visuomenės informavimo šia tema šaltinis (Wahl, 2003; Dietrich et al.<br />
2006; Coverdale 2002 ir kiti). Ketvirtadalis apklaustųjų (25 proc.) teigia šią informaciją<br />
gaunantys iš draugų, artimųjų. Kiti šaltiniai – sveikatos priežiūros specialistai<br />
(6 proc.), socialinės globos ir rūpybos darbuotojai (3 proc.). Iš pačių sutrikusios<br />
psichikos asmenų informacijos gauna tik 3 proc. respondentų.<br />
Lyginant pasitikėjimą žiniasklaidos priemonėmis apskritai ir žiniasklaidoje skelbiama<br />
informacija apie sutrikusios psichikos asmenis, galima išskirti kelias tendencijas. Analogiškai<br />
kitiems pasitikėjimo žiniasklaidos priemonėmis tyrimams 1 , daugiau nei pusė visuomenės<br />
nuomonės tyrimo apklaustųjų (51 proc.) teigė pasitikintys informacija, kurią<br />
skelbia Lietuvos žiniasklaida. Šis procentas žiniasklaidos nenaudai pasikeičia respondentams<br />
vertinant žurnalistų skelbiamą informaciją apie sutrikusios psichikos asmenis: ja pasitiki<br />
daugiau nei trečdalis apklaustųjų (37 proc.). Kiek daugiau nei trečdalis respondentų<br />
(35 proc. – suminis procentas variantų „nei pasitikiu, nei nepasitikiu“ ir „nežino/neatsakė“)<br />
nėra tikri, ar apskritai galima pasitikėti žiniasklaidos priemonėmis, tuo tarpu vertinant žiniasklaidos<br />
skelbiamą informaciją apie sutrikusios psichikos asmenis abejojančiųjų buvo<br />
kur kas daugiau – 56 proc. Nepasitikinčiųjų žiniasklaidoje skelbiama informacija buvo<br />
beveik dvigubai daugiau (14 proc.) negu nepasitikinčių informacija apie sutrikusios<br />
psichikos asmenis (8 proc.). Taigi dalis respondentų, skeptiškai nusiteikusių dėl žiniasklaidos<br />
priemonių, yra labiau linkę jomis pasikliauti tais atvejais, kai skelbiama informacija<br />
apie sutrikusios psichikos asmenis.<br />
Informaciją žiniasklaidoje apie sutrikusios psichikos asmenis galima laikyti atskiru<br />
segmentu, kuris dažnu atveju respondentų suvokiamas ir vertinamas kitaip negu likusi<br />
žiniasklaidoje skelbiamos informacijos dalis. Mažesnis pasitikinčiųjų procentas ir didesnis<br />
abejojančiųjų skaičius leidžia daryti prielaidą, kad respondentai, net ir neturėdami<br />
specialiųjų žinių apie stigmas, „etikečių klijavimą“, stereotipus, numano žurnalistų<br />
jiems daromą įtaką.<br />
Dauguma fokusuotos grupinės diskusijos narių yra pakankamai aktyvūs žiniasklaidos<br />
vartotojai, populiariausia 2 tarp jų žiniasklaidos priemonė yra televizija, gana dažnai skaitomi<br />
laikraščiai, klausomos radijo laidos, kiek rečiau gaunama informacijos iš interneto.<br />
Kai kurie straipsniai psichikos sutrikimų temomis aptariami neformaliose grupėse. Ži-<br />
1 Iki 2001 m. pasitikėjimo lygis Lietuvos žiniasklaida svyravo tarp 60–70 proc., o 1999 m. atliekant bendrą Europos<br />
„Vertybių tyrimą“ Lietuvoje spauda pasitikėta labiau nei bet kurioje kitoje Europos šalyje. 2004 m., po prezidento<br />
skandalo, pasitikėjimas žiniasklaida smuko iki 45 proc., tada Lietuva šiuo požiūriu užėmė 11–22 vietą Europoje. Vėlesni<br />
„Eurobarometro“ tyrimai rodo, kad radijas ir televizija iš esmės atgavo turėtą pasitikėjimą: pasitikėjimas spauda<br />
lieka apie 50 proc. (Lietuva, 2004). 2009 m. sausio mėn., „Vilmorus“ tyrimo duomenimis, žiniasklaida pasitiki mažiau<br />
nei pusė gyventojų – 42 proc.<br />
2 Šio tyrimo duomenys yra kokybiniai, todėl apskaičiuoti dažnį ar kitokią skaitmeninę jų išraišką neįmanoma.<br />
34
ŽINIASKLAIDOS VAIDMUO KURIANT PSICHIKOS SUTRIKIMŲ, KAIP VISUOMENINĖS...<br />
niasklaidoje sutrikusios psichikos asmenys pasigenda objektyvios, konkrečios informacijos<br />
psichikos sutrikimų temomis, kuri būtų naudinga ir jiems patiems, ir visai visuomenei:<br />
Bet jeigu ranką prie širdies pridėjus ten nieko ypatingo nerašo, o jei ir rašo tai ta informacija yra<br />
bendro turinio apie psichikos ligonius, bet aiškiai nepasako, iš kur, kas ir kaip visa tai atsirado. 3<br />
Grupinės diskusijos dalyviai turėjo ir daugiau kritinių pastabų žurnalistams dėl informacijos<br />
psichikos sveikatos klausimais tendencingumo:<br />
Ir man kartais yra skaudu, kad žurnalistai tokius burbulus išpučia, kad žmonės yra psichiniai<br />
ligoniai (...), yra pavojingi, padaro daug nusikaltimų.<br />
Psichikos sutrikimus modernioje visuomenėje pateikdama kaip riziką, sutrikusios<br />
psichikos asmenų keliamą „sveikajai“ visuomenės daliai, žiniasklaida užsitikrina skelbiamų<br />
naujienų populiarumą, eskaluodama „blogas žinias“. Neturėdami pakankamų<br />
psichikos sveikatos žinių, tesiremdami nuogirdomis ir spėliojimais, žurnalistai mielai<br />
pasiduoda modernumo siekiui struktūruoti, klasifikuoti, rasti nesuvokiamų reiškinių<br />
paaiškinimą. Grupės dalyviams dažniausiai įsimena žiniasklaidoje pateikiami atvejai,<br />
kai žurnalistai, neturėdami tikslios informacijos apie žiauriais nusikaltimais kaltinamus<br />
įtariamuosius, „diagnozuoja“ jiems psichikos ligas:<br />
Pirmiausiai, kai praneša apie kokį nusikaltimą, dar nesurado įtariamojo, kad ir Kedžio atveju<br />
[teigiama – aut. past.], kad tokio nusikaltimo negalėjo padaryti sveikas žmogus. Šitą padarė<br />
tik psichinis ligonis. Taip buvo su moterimi, ta, kuri nužudė savo vaikus (...), kad normalus<br />
žmogus šitaip pasielgti negalėjo.<br />
Analogiškai grupinės diskusijos dalyviams, visuomenės nuomonės tyrimo respondentai<br />
dažniausiai atkreipia dėmesį į informaciją apie sutrikusios psichikos asmenis<br />
rizikos kontekste: straipsniai apie nusikaltimus (41 proc.), trečdalis respondentų šios<br />
informacijos gauna iš laidų ar straipsnių apie sveikatą, 15 proc. – iš laidų ar straipsnių<br />
apie socialinę paramą, 12 proc. – apie gyvenimo būdą. Didesnį informacijos apie nusikaltimus<br />
intensyvumą greičiausiai galima paaiškinti tuo, kad kriminalinio pobūdžio<br />
žinia dėl savo dramatiškumo ir žurnalistų numanomo reikšmingumo rizikos visuomenei<br />
atstovaujančiam vartotojui atsiduria pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ar kaip<br />
vedamasis straipsnis interneto naujienų svetainėse.<br />
Kriminalinis kontekstas, kuriame dažniausiai pasitaiko informacijos apie sutrikusios<br />
psichikos asmenis, leidžia paaiškinti tyrime paaiškėjusią paradoksalią situaciją, kad (a)<br />
žiniasklaida yra pagrindinis informacijos apie sutrikusios psichikos asmenis šaltinis, tačiau<br />
(b) joje skelbiamą informaciją respondentai teigė pastebintys ne itin dažnai. Sutrikusios<br />
psichikos asmenims priskiriami nusikaltimai nėra kasdienis įvykis, tačiau pasitaikius ypač<br />
žiauriam, sunkiai „sveiku protu“ paaiškinamam nusikaltimui, žiniasklaidos priemonės<br />
linkusios jį plačiai nušviesti, dažnai – manipuliuodamos skaitytojo/žiūrovo/klausytojo<br />
jausmais, šioms temoms gvildenti skiriamos tęstinės žurnalistinio tyrimo laidos, straipsnių<br />
3 Čia ir toliau citatos iš grupinės diskusijos dalyvių pasisakymų pateikiamos mažesniu šriftu.<br />
35
Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė<br />
ciklai ir pan. (Mataitytė-Diržienė, <strong>2011</strong>). Kitaip tariant, net ir neypatingai dažnai pasitaikydamos<br />
grynosios psichikos sutrikimų temos neišvengiamai atkreipia skaitytojo ar žiūrovo<br />
dėmesį, nes atsiliepia į jo nerimą, nesaugumo jausmą.<br />
Sutrikusios psichikos asmenis toks informacijos pateikimas ypač skaudina. Tyrimai<br />
rodo, kad jie nėra linkę nusikalsti dažniau, nei bendrai visa visuomenė 4 ir daug dažniau<br />
tampa nusikaltimų aukomis, t. y. ne kelia riziką, o ją patiria:<br />
Nors iš tikrųjų pagal procentą žiūrėti, tai labai nedidelis procentas žmonių su psichine negalia<br />
padaro nusikaltimų, bet kai paklausai [žiniasklaidos – aut. past.] iš pradžių, tai tada atrodo,<br />
kad kas antras žudikas (...)<br />
Žurnalistai ne tik klysta, bet ir paskleidę klaidingą žinią apie neva sutrikusios<br />
psichikos asmens padarytą nusikaltimą, neatsiprašo, neinformuoja visuomenės, kad<br />
suklydo nurodydami psichiatrinę diagnozę:<br />
Iš karto pabrėžia, kad su psichikos negalia tą ir tą padarė jau ten toks siaubūnas, o iš tikrųjų<br />
(...), kad nėra taip, kad žmogus kaltas, kad paskui atsiprašom, čia vat visai burbulas buvo išplėstas.<br />
Taip nėra, jokio atsiprašymo niekada nesulauksi.<br />
Žurnalistai paprastai nėra linkę pripažinti savo klaidų, be to, įskaudintas individas<br />
dažniausiai priklauso žemesniam socialiniam sluoksniui (Hollingshead, Redlich, 1958;<br />
Langner, Michael, 1963; Meltzer et al., 1995; Argyle, 1994, Mulvany et al., 2001;<br />
Brown et al., 2000 ir daugelis kitų, tyrusių ryšius tarp psichikos sveikatos ir skurdo,<br />
konstatuoja stiprią socioepidemiologinę koreliaciją ir teigia, kad skurdas gali būti prastos<br />
psichikos sveikatos priežastis ir pasekmė). Sutrikusios psichikos asmenų galimybės<br />
ir gebėjimai reikalauti satisfakcijos yra labai riboti: jie neturi didelės įtakos visuomenėje,<br />
menkai žino savo teises, be to, nėra linkę viešai kalbėti apie savo diagnozę.<br />
Net ir tada, jei žiniasklaidos priemonės paskelbia klaidos atitaisymą, jis niekada nebus<br />
taip plačiai anonsuojamas, kaip pradinė klaidinga diskredituojanti informacija.<br />
4.2. Žiniasklaidoje skelbiamos informacijos įtaka<br />
Iš žiniasklaidos tikimasi objektyvios informacijos, kompetentingai ir nešališkai pateiktų<br />
faktų, kuriuos perskaitęs vartotojas pirmiausiai išplėstų savo akiratį. Atliekant šį<br />
tyrimą siekta išsiaiškinti, kaip respondentai vertina žiniasklaidos vaidmenį informuojant<br />
visuomenę apie psichikos sutrikimus.<br />
Analizuojant visuomenės nuomonės apklausos respondentų atsakymus, galima teigti,<br />
kad žiniasklaidai skelbiant informaciją psichikos sutrikimų temomis, akcentas<br />
perkeliamas nuo žinojimo didinimo (kognityvinio lygmens) prie poveikio vartotojų<br />
4 JAV atliktų tyrimų duomenys rodo, kad šioje šalyje tik 3–5 proc. visų smurtinių nusikaltimų įvykdo sutrikusios<br />
psichikos asmenys (Roth Edney, 2004). 3 proc. visuomenės narių tampa smurto aukomis, o sutrikusios psichikos<br />
asmenys tokių nusikaltimų aukomis tampa 8 proc. atvejų (Stuart, 2006). Australijoje, palyginti su visa visuomene,<br />
nusikalstamumo paplitimas tarp sutrikusios psichikos asmenų sudaro 4 proc. (Henderson, 2005). Jungtinės Karalystės<br />
Sveikatos departamento pateikiamoje ataskaitoje nurodoma, kad 1999 m. tik 8 proc. nužudymų Anglijoje ir Velse<br />
įvykdė sutrikusios psichikos asmenys (Anderson, 2003).<br />
36
ŽINIASKLAIDOS VAIDMUO KURIANT PSICHIKOS SUTRIKIMŲ, KAIP VISUOMENINĖS...<br />
jausmams (emocinio lygmens), pvz., baimės ir gailesčio sukėlimo, manipuliavimo<br />
rizikos visuomenės narių nesaugumo jausmu. Vertindami žiniasklaidoje pateikiamą<br />
informaciją apie sutrikusios psichikos asmenis, visuomenės nuomonės apklausos respondentai<br />
daugiausia (48 proc.) akcentavo sukeliamą gailestį, 45 proc. pabrėžė jos<br />
reikšmę padedant geriau suprasti šią individų grupę.<br />
Teiginiui, kad ši informacija gąsdina ir verčia vengti, pritarė ir nepritarė labai panašus visuomenės<br />
nuomonės apklausos respondentų skaičius: šiek tiek daugiau nei trečdalis<br />
(36 proc.) palaikė šį teiginį, 39 proc. jam nepritarė. Vertindami teiginį „ši informacija pateikia<br />
neatitinkantį tikrovės vaizdą apie sutrikusios psichikos asmenis“ respondentai nebuvo<br />
užtikrinti žurnalistų kompetencija rašant apie šią žmonių kategoriją: net du trečdaliai neturėjo<br />
aiškios nuomonės (45 proc. apklaustųjų teigė neapsisprendę, 20 proc. – nežinojo arba neatsakė).<br />
Panašus skaičius respondentų šiam teiginiui pritarė (15 proc.) ir nepritarė (19 proc.).<br />
Visuomenės nuomonės apklausos respondentams nebuvo lengva konkrečiai įvardyti<br />
žiniasklaidoje skelbiamos informacijos apie sutrikusios psichikos asmenis poveikį:<br />
daugiau nei trečdalis apklaustųjų (nuo 34 proc. iki 45 proc.) neturėjo nuomonės dėl<br />
pateikiamų teiginių (žr. 1 lentelę).<br />
1 lentelė<br />
Žiniasklaidoje pateikiamos informacijos apie sutrikusios psichikos<br />
asmenis vertinimas (proc.)<br />
Žiniasklaidoje skelbiama informacija<br />
apie sutrikusios psichikos asmenis<br />
Sutinku Nei<br />
sutinku, nei<br />
Nesutinku Nežino/<br />
neatsakė<br />
nesutinku<br />
Padeda geriau juos suprasti 45 34 11 10<br />
Gąsdina ir verčia jų vengti 36 39 15 10<br />
Sukelia gailestį 48 34 7 10<br />
Pateikia tikrovės neatitinkantį jų vaizdą 15 45 19 20<br />
Toks nuomonių pasiskirstymas rodo daugiasluoksnes ir prieštaringas visuomenės nuostatas.<br />
Modernios visuomenės nariams įprastas pasikliovimas žiniasklaidos priemonėmis<br />
priešpriešinamas stereotipiškoms baimėms ir sutrikusios psichikos asmenų gailesčiui.<br />
Visuomenės nuomonės apklausos respondentų prašyta įvertinti žiniasklaidoje pateikiamos<br />
informacijos apie sutrikusios psichikos asmenų nusikaltimus ir laimėjimus<br />
įtaką įvairioms visuomenės grupėms. Žiniasklaidoje pateikiamos informacijos apie<br />
sutrikusios psichikos asmenų vykdomus nusikaltimus įtaka, daugiau nei pusės visuomenės<br />
nuomonės apklausos respondentų nuomone, yra neigiama kiekvienai įvardytai<br />
visuomenės grupei, ypač vaikams (65 proc.) ir sutrikusios psichikos asmenims bei jų<br />
artimiesiems (58 proc.). Mažiausiai šios neigiamos informacijos pažeidžiami jautėsi patys<br />
respondentai (36 proc.), labiausiai veikiami – visa visuomenė ir vaikai (po 15 proc.).<br />
Paprašyti įvertinti žiniasklaidos pateikiamos informacijos apie sutrikusios psichikos<br />
asmenų laimėjimus (teigiamo pobūdžio informacija) įtaką respondentai ypač akcentavo<br />
jos reikšmę sutrikusios psichikos asmenims ir jų artimiesiems (48 proc.), apklaustųjų<br />
nuomone, tokia informacija mažiausiai teigiamos įtakos daro vaikams<br />
(29 proc.). Pastebėtina, kad, dalies respondentų įsitikinimu, teigiama informacija apie<br />
37
Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė<br />
sutrikusios psichikos asmenų laimėjimus turi ir neigiamą poveikį: labiausiai vaikams<br />
(17 proc.), sutrikusios psichikos asmenims ir jų artimiesiems (14 proc.), visai visuomenei<br />
ir suaugusiems asmenims (po 13 proc.). Kaip ir neigiamos informacijos atveju,<br />
mažiausiai teigiama informacija veikia pačius respondentus (36 proc.).<br />
Stebina tai, kad vidutiniškai 15 proc. respondentų mano, kad informacija apie sutrikusios<br />
psichikos asmenų laimėjimus gali daryti neigiamą įtaką visoms visuomenės<br />
grupėms. Atliekant šį tyrimą nedetalizuota, kokią įtaką vadinti teigiama, o kokią –<br />
neigiama, todėl šiuos duomenis sunku plačiau interpretuoti, tačiau daroma prielaida,<br />
kad duomenys atskleidžia principines neigiamas nuostatas dėl sutrikusios psichikos<br />
asmenų net ir tada, jei jie pateikiami teigiamame kontekste, t. y. bet kokiomis aplinkybėmis<br />
sutrikusios psichikos asmenys suvokiami kaip riziką kelianti grupė.<br />
Grupinės diskusijos dalyvių nuomone, žiniasklaidos pateikiama informacija daro poveikį<br />
psichikos sveikatos priežiūros politikai ir vertino jį kaip neigiamą. Savo nuomonę jie pagrindė<br />
konkrečiais pavyzdžiais, pvz., specializuotų socialinių paslaugų savo grupei nebuvimas;<br />
vieno iš nedaugelio centrų, Lietuvoje teikusių modernias psichosocialines paslaugas, uždarymas<br />
atliekant tyrimą; bendravimo su valdininkais patirtis:<br />
Buvom Vilniaus apskrity socialinių reikalų poskyryje, tai ta poskyrio vedėja: ką jūs, kokie<br />
čia psichikos ligoniai, jie tik tinginiai, turi rankas ir kojas.<br />
Grupės dalyvių nuomone, šie faktai yra neigiamos žiniasklaidos suformuotos nuomonės<br />
padarinys:<br />
Vis tiek jie irgi žiūri žiniasklaidą, televiziją, spaudą skaito, internetą. Ir ta bendra situacija,<br />
kur tas bendras įvaizdis žiniasklaidoje, kur vaizduojamas jisai įtaką daro vis tiek. (...). Ir priimant<br />
politinius sprendimus, teisės aktus išleidžiant. Patys nelabai aktyvūs politiškai, gan sunku<br />
vertinti, mažai kontaktų su politikais.<br />
Žiniasklaidoje skelbiamos informacijos apie sutrikusios psichikos asmenis poveikio<br />
spektras platus: nuo skaitytojų dėmesio pritraukimo manipuliuojant psichikos sutrikimo<br />
etiketėmis iki poveikio politikams ir jų priimamiems sprendimams, kurie susiję su psichikos<br />
sveikatos sritimi. Iš grupinės diskusijos aiškėja ir asmeninė perspektyva, kurią galima<br />
vadinti antrine rizika: sutrikusios psichikos asmenys dažniausiai atkreipia dėmesį į platesnį<br />
atgarsį visuomenėje sulaukusius straipsnius ar reportažus, kuriuose žurnalistai plačiai<br />
eskaluoja psichikos sutrikimus, akivaizdžiai pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją,<br />
nusižengia privatumo ir konfidencialumo reikalavimams. Suvokdami, kad priklauso tai<br />
pačiai socialinei grupei, kaip ir straipsnyje ar reportaže neigiamai pristatomas veikėjas,<br />
sutrikusios psichikos asmenys dar ryškiau brėžia ribą tarp savęs ir „sveikosios“ visuomenės<br />
dalies, teisingai manydami, kad visuomenėje kriminalinio turinio žinios taip pat dažniau<br />
pastebimos ir turi segreguojančios, diskriminaciją didinančios įtakos. Egzistuoja tiesioginis<br />
ryšys tarp pirminės rizikos, kurią jaučia visuomenė sutrikusios psichikos asmenų<br />
atžvilgiu, ir antrinės rizikos, kurią jaučia patys sutrikusios psichikos individai: kuo daugiau<br />
baimių, įtarumo ir nepasitikėjimo yra visuomenėje, tuo didesnis sutrikusios psichikos asmenų<br />
noras atsiriboti ir slėpti savo diagnozę.<br />
38
ŽINIASKLAIDOS VAIDMUO KURIANT PSICHIKOS SUTRIKIMŲ, KAIP VISUOMENINĖS...<br />
Visuomenės informuotumas psichikos sveikatos klausimais – svarbus veiksnys, siekiant<br />
įveikti stigmą, ugdant kritiškumą žurnalistų atžvilgiu, pagarbą sutrikusios psichikos<br />
individų privatumui. Tyrimas parodė, kad respondentams stinga faktinių žinių apie psichikos<br />
sveikatą, dominuoja stereotipai ir prietarai, išankstinės neigiamos nuostatos.<br />
Kadangi žiniasklaida traktuojama kaip vienas pagrindinių sutrikusios psichikos<br />
asmenų vaizdinių perteikėjų ir kūrėjų, o visuomenės nuomonės tyrimo duomenys patvirtino,<br />
kad apklaustiems respondentams būtent ji ir yra vyraujanti sutrikusios psichikos<br />
asmenų pažinimo priemonė, atviruoju klausimu respondentų prašyta įvardyti sutrikusios<br />
psichikos asmenims būdingas savybes. Respondentai daugiausia pabrėžė<br />
savybes, kurios signalizuoja apie potencialų pavojų aplinkiniams: negebėjimą atsakyti<br />
už savo veiksmus (20 proc.); polinkį į agresiją (16 proc.) ir neprognozuojamumą<br />
(13 proc.). Apibūdinimų, kuriuos būtų galima vertinti kaip teigiamus, tebuvo<br />
7 (0,7 proc.): 3 respondentai teigė, kad „jie turi tokias pat teises, kaip ir kiti“, 2 respondentai<br />
– „jie tokie patys žmonės, kaip ir mes“, po 1 respondentą: „jų negalima vienodai<br />
apibūdinti“; „jie gali normaliai prisitaikyti gyventi“.<br />
9 proc. apibūdinimų priskirti kategorijai „jiems sutrinka mąstymas, emocijos ir elgesys“,<br />
tai galima vertinti kaip realybę atitinkantį psichikos sutrikimų supratimą. Tačiau<br />
visi kiti apibūdinimai yra daugiau ar mažiau neigiami. Tai yra aiškus rodiklis, kad<br />
Lietuvos visuomenėje vyrauja išskirtinai neigiama ir stigmatizuojanti sutrikusios<br />
psichikos asmenų samprata, paremta stereotipais.<br />
Grupinės diskusijos nariai konstatavo, kad:<br />
Visuomenės požiūris į psichikos ligonius yra neteisingas ir klaidingas.<br />
Ypač kritikuojamas jo vienpusiškumas, orientacija į neigiamas ligos puses – pavojingumą,<br />
agresiją, nesavarankiškumą, tapimą išlaikytiniu ir pan.:<br />
Čia yra klišės – psichinis ligonis, durnelis, baltas bilietas. Viskas.<br />
Juntamas didelis alternatyvios informacijos sklaidos poreikis:<br />
Šviesti žmones, visą visuomenę, kad psichiniai ligoniai nėra pavojingi, nėra; reikia žmones, visą<br />
visuomenę šviesti, bet tikrai (...) daug yra neigiamų dalykų šitoj ligoj, bet yra ir teigiamų. Žmogus<br />
paprasčiausiai gyvenimą kitaip gal pažįsta (...), bet jis yra irgi žmogus ir jį reikia gerbti ir mylėti.<br />
Žiniasklaidoje labai pasigendama adekvačios, specialios informacijos apie sutrikusios<br />
psichikos asmenis, psichikos sveikatą, nestereotipinio mąstymo, tolerancijos, suvokimo<br />
apie psichikos sutrikimų specifiką:<br />
Štai palyginu ligas (...) mano akimis žiniasklaidos (...) yra vėžiu sergančių problema labai<br />
iškelta ir yra visuomenės skaudulys, o mes (...) esame nenormalūs.<br />
Sutrikusios psichikos asmenys jų privatumo išsaugojimą įvardijo kaip labai svarbų etikos<br />
aspektą žurnalistams rengiant publikacijas ar reportažus apie jų atstovaujamą grupę.<br />
Visuomenės nariai taip pat deklaravo aukštus etinius reikalavimus žiniasklaidai, kai vaizduojami<br />
sutrikusios psichikos asmenys: neturint įrodymų apie asmens psichikos sveikatos<br />
būklę, neturėtų reikšti savo spėlionių (79 proc.); turėtų įvertinti tokios informacijos sklai-<br />
39
Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė<br />
dos įtaką pačiam sutrikusios psichikos asmeniui ir jo artimiesiems (75 proc.); atsiklausti<br />
sutrikusios psichikos asmens nuomonės pristatoma tema (69 proc.); nenaudoti asmenį<br />
atpažinti leidžiančios informacijos (68 proc.); saugoti jų privatumą labiau nei kitų visuomenės<br />
narių (60 proc.). Tačiau tai, kad du trečdaliai respondentų (66 proc.) manė, jog apie<br />
nusikaltėlio psichikos sveikatos sutrikimus žiniasklaida visada turėtų pranešti, prieštarauja<br />
deklaruotiems aukštiems etikos standartams. Šis pavyzdys atskleidžia takoskyrą tarp pirminės<br />
ir antrinės rizikos: potencialaus nusikaltėlio psichikos sveikatos būklės paviešinimas,<br />
visuomenės nuomone, minimalizuoja riziką ir užtikrina saugumą, tuo tarpu sutrikusios<br />
psichikos asmenų įsitikinimu, tokio pobūdžio informacijos sklaida kelia tiesioginę<br />
grėsmę jų visavertiškam dalyvavimui visuomenės gyvenime.<br />
Išvados<br />
1. Žiniasklaidoje skelbiamos žinios apie psichikos sveikatą – specifinis segmentas,<br />
sutrikusios psichikos asmenų ir likusios visuomenės dalies dažnu atveju<br />
suvokiamas kitaip nei likusi informacija. Visuomenėje šia informacija pasitikima<br />
mažiau, patys sutrikusios psichikos asmenys teigia esantys itin žeidžiami<br />
žurnalistų nekompetencijos ir neetiško požiūrio. Psichikos sveikatos sutrikimų<br />
keliama rizika žiniasklaidoje pateikiama siaurai ir vienpusiškai.<br />
2. Žiniasklaida informaciją apie sutrikusios psichikos asmenis linkusi pateikti<br />
gana latentiškai, nesuinteresuotam vartotojui sunkiai suprantamu būdu, tačiau<br />
kartu vyraujanti tendencija plačiai ir emociškai nušviesti pasitaikiusius itin<br />
žiaurius, sveiku protu nepaaiškinamus nusikaltimus, kurie siejami su psichikos<br />
sutrikimais, lemia tokio pobūdžio naujienų pastebimumą visuomenėje.<br />
3. Naujienų žiniasklaidai skelbiant informaciją psichikos sveikatos temomis, akcentas<br />
perkėlimas nuo kognityvinio prie emocinio lygmens, t. y. siekiama ne tiek informuoti,<br />
kiek daryti poveikį vartotojų jausmams. Trumpalaikėje perspektyvoje<br />
žiniasklaidos priemonės pasiekia savo tikslų – pritraukiamas didesnis skaitytojų ar<br />
žiūrovų dėmesys, didėja laidų reitingai ar išperkamas visas leidinio tiražas. Žvelgiant<br />
toliau, galima išskirti sudėtingesnius socialinius padarinius: visuomenė<br />
įbauginama, įjautrinama psichikos sutrikimų klausimais, diskredituojama konkreti<br />
socialinė grupė, įtvirtinama stigma, lipdomos etiketės. Galiausiai suformuota neigiama<br />
visuomenės nuomonė turi poveikį sveikatos ir socialinei politikai, kurią<br />
linkstama kreipti į uždaras institucijas, teisių ir privatumo ribojimus.<br />
4. Visuomenės nariams stinga faktinių žinių apie psichikos sveikatą, dominuoja<br />
stereotipai ir prietarai, išankstinės neigiamos nuostatos dėl sutrikusios psichikos<br />
asmenų: visuomenės nuomonės apklausos respondentai daugiausia pabrėžė<br />
sutrikusios psichikos asmenų savybes, kurios signalizuoja apie potencialų<br />
pavojų aplinkiniams: negebėjimą atsakyti už savo veiksmus; polinkį į agresiją<br />
ir neprognozuojamumą. Šiuos rezultatus galima aiškinti ir žiniasklaidos įtaka:<br />
informacija apie sutrikusios psichikos asmenis daugiausiai gaunama iš žiniasklaidos,<br />
kur didžiausias dėmesys kreipiamas į pranešimus apie šių asmenų<br />
padarytus nusikaltimus. Šias tendencijas galima priskirti pirminei rizikai – visuomenės<br />
baimei dėl sutrikusios psichikos asmenų tariamai keliamo pavojaus.<br />
40
ŽINIASKLAIDOS VAIDMUO KURIANT PSICHIKOS SUTRIKIMŲ, KAIP VISUOMENINĖS...<br />
5. Antrinė rizika yra pirminės rizikos išdava: suvokdami, kad priklauso tai pačiai<br />
socialinei grupei kaip ir žiniasklaidoje neigiamai pristatomas veikėjas, sutrikusios<br />
psichikos asmenys dar ryškiau suvokia savo atskirtį, teisingai numanydami,<br />
kad kriminalinio turinio žinios taip pat dažniau pastebimos ir turi segreguojančios<br />
įtakos. Žiniasklaidoje sutrikusios psichikos asmenys labai pasigenda<br />
adekvačios, specializuotos informacijos apie psichikos sveikatą, nestereotipinio<br />
mąstymo, tolerancijos, psichikos sutrikimų specifikos suvokimo.<br />
6. Dauguma visuomenės narių pripažįsta žurnalistų pareigą saugoti sutrikusios psichikos<br />
asmenų teises, tačiau nori būti informuoti apie nusikaltimą padariusio asmens psichikos<br />
būklę, tuo tarpu sutrikusios psichikos individams žurnalisto pareiga visapusiškai<br />
nušviesti įvykius pasirodė ne tokia reikšminga, kaip asmens privatumo saugojimas.<br />
Gauta <strong>2011</strong> 07 22<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2011</strong> 10 24<br />
Literatūra<br />
Alaszewski, A. (2006). Health and Risk. In: P. Taylor-Gooby, J. Zinn. Risk in Social Science. Oxford University Press.<br />
Anderson, M. (2003). One flew over the psychiatric unit: mental illness and the media. Journal of Psychiatric and<br />
Mental Health Nursing 10.<br />
Argyle, M. (1994). The Psychology of Interpersonal Behaviour. Harmondsworth: Penguin.<br />
Baudrillard, J. (1988). Selected Writings. Cambridge: Polity.<br />
Beck, U. (1992). Risk Society: Towards a New Modernity. London: Sage.<br />
Blood, R. W., Holland, K. (2004). Risky News, Madness and Public Crisis: a Case Study of the Reporting and Portrayal<br />
of Mental Health and Illness In The Australian Press. Journalism 5(3).<br />
Brown, S., Inskip, H., Barrowclough, B. (2000). Causes of the excess mortality of schizophrenia. British Journal of<br />
Psychiatry 177(23): 212–217.<br />
Clapham, D. (2002). Housing Pathways: A post-modern analytical approach. Housing and Social Theory 19(2): <strong>57</strong>–68.<br />
Coverdale, J., Nairn, R., Claasen, D. (2002). Depictions of Mental Illness in Print Media: a Prospective National Sample.<br />
Australian and New Zealand Journal of Psychiatry 36(5): 697–700.<br />
Denney, D. (2005). Risk and Society. Sage publications.<br />
Dietrich, S., Matschinger, H., Angermeyer, M. (2006). The relationship between biogenetic causal explanations and<br />
social distance toward people with mental disorders. Results from a population survey in Germany. International<br />
Journal of Social Psychiatry 52: 166–174.<br />
Eagly, A. H. (1987). Sex Differences in Social Behavior: a Social Role Interpretation. Lawrence Erlbaum Associates.<br />
Eagly, A. H., Wood, W. (1991). Explaining Sex Differences in Social Behavior: A Meta-Analytic Perspective. Personality<br />
and Social Psychology Bulletin 17(3).<br />
Egger, P. (1999). Die Konstruktion „Behinderung“ oder die Macht der Normierung. Diplomarbeit zur Erlangen des<br />
akademischen Grades der Magistra der Philosophie, Institut fuer Erziehungswissenschaften der<br />
Geistenwissenschaftlichen Fakultaet, Universitaet Innsbruck, Innsbruck.<br />
Franklin, B., Hamer, M., Hanna, M., Kinsey, M., Richardson, J. E. (2007). Key Concepts in Journalism Studies. Sage.<br />
Furedi, F. (2002). Culture of fear: Risk taking and the moralyty of Low expetations. 2nd edition. London: Cassell.<br />
Giddens, A. (1990). The Consequences of Modernity. Cambridge: Polity.<br />
Giddens, A. (2005). Sociologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika.<br />
Henderson, C. (2005). Why people with a mental illness are Over-represented in the Criminal Justice System. Mental Health<br />
Coordinating Council. Prieiga internetu: http://www.beyondbars.org.au/CAPA%20Conf%20Pres090806.pdf<br />
Hollingshead, A. B., Redlich, F. C. (1958). Social Class and Mental Illness. John Wiley and Sons.<br />
Langner, Th. S., Michael, S. T. (1963). Life Stress and Mental Health. New York: Free Press of Glencoe.<br />
Loseke, D. R. (1999). Thinking About Social Problems. An Introduction to Constructionist Perspectives. Aldine De<br />
Gruyter, New York.<br />
Mataitytė-Diržienė, J. (2009). Sutrikusios psichikos asmenų įvaizdis Lietuvos dienraščiuose ir interneto naujienų<br />
svetainėse. Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika 5: 92–102.<br />
Mataitytė-Diržienė, J. (<strong>2011</strong>). Sutrikusios psichikos asmenų vaizdavimas Lietuvos žiniasklaidoje. Daktaro disertacija.<br />
Vilniaus <strong>universitetas</strong>.<br />
41
Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė<br />
Meltzer, H., Gill, B., Petticrew, M. (1995). The Prevalence of Psychiatric Morbidity Among Adults Aged 16–64, Living<br />
in Private Households in Great Britain. London: Office of Population, Censuses and Surveys.<br />
Miller, D., Kitzinger, J., Beharrell, P. (1998). The Circuit of Mass Comunication: Media Strategies, Representation<br />
and Audience Reception in the AIDS Crisis. London, Sage.<br />
Mulvany, F., O’Callaghan, E., Takei, N., et al. (2001). Effect of social class at birth on risk and presentation of schizophrenia:<br />
case-control study. BMJ 323: 1398–1401.<br />
Olstead, R. (2002). Contesting the text: Canadian media depictions of the conflation of mental illness and criminality.<br />
Sociology of Health and Illness 24(5): 621–643.<br />
Perse, E. M. (2001). Media Effects and Society. Lawrence Erlbaum Associates.<br />
Philo, G. (editor). (1999). Media and mental illness. In: G. Philo (ed.). Message received: Glasgow media group research<br />
1993–1998. Harlo: Addison Wesley Longman, p. 54–61.<br />
Reese, S. (2001). Prologue – Framing Public Life: a Bridging Model for Media Research. In: S. Reese, O. Gandy,<br />
A. Grant (eds.). Framing Public Life: Perspectives on Media and Our Understanding of the Social World. Hillsdale,<br />
NJ: Lawrence Erlbaum.<br />
Roth, E. D. (2004). Media and Mental Illness: A Literature Review. Canadian Mental Health Association. January<br />
2004. Prieiga internetu: http://www.ontario.cmha.ca/about_mental_health.asp?cID=7601<br />
Ruškus, J. (2002). Negalės fenomenas. Šiaulių universiteto leidykla.<br />
Ruškus, J., Daugėla, M. (2003). Socialinio fizinės negalios vaizdinio Lietuvos žiniasklaidoje (laikraščiuose) struktūra<br />
ir kryptingumas. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas 2(52).<br />
Shoemaker, P., Reese, S. (1996). Mediating the Message: Theories of Influences on Mass Media Content. New York: Longman.<br />
Stuart, H. (2006). Media Portrayal of Mental Illness and its Treatments: What Effect Does it Have on People with<br />
Mental Illness. CNS Drugs 20(2): 99–106.<br />
Wahl, O. F. (1995). Media Madness. Public Images of Mental Illness. Rutgers University Press.<br />
Wahl, O. F. (2003). News Media Portrayal of Mental Illness. Implications for Public Policy. American Behavioral<br />
Scientist 46(12).<br />
ROLE OF MASS MEDIA PRODUCING CONCEPTION OF MENTAL<br />
DISORDERS AS SOCIETAL RISK<br />
Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė<br />
Summary<br />
Modernity for people with mental disorders meant not just increased possibilities to<br />
cure or compensate the burden of disorders but also the establishment of the conception<br />
of this group as causing risk and threat to society. When mental disorders are treated<br />
as a risk modern society wishes to be fully informed about the dangers that they<br />
cause and the model for understanding such risk. The two staged survey conducted by<br />
the authors of this publication has revealed that mass media is a very important source<br />
of information about mental disorders. Members of society quite rarely notice such<br />
information in the media, most often in the criminal context. They just partly trust<br />
such information, are quite critical and demanding towards journalist writing about<br />
such topics. But the respondents of public opinion poll lack factual information about<br />
mental disorders and their conception of it is based n stereotypes and myths with dominant<br />
negative prejudices. The authors distinguish two types of risk in connection to<br />
mental disorders – primary that is felt by society members in regard to alleged danger<br />
caused by people with mental disorders and secondary – the fear of people with mental<br />
disorders to be discredited and excluded from society. Mass media can be considered<br />
as catalyst for both types of risk. Journalist having information at their disposal are<br />
manipulating the fears of media user and at the same time are sending message to people<br />
with mental disorders that society is right in avoiding them.<br />
42
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
THE NOTION OF SOCIAL MARKET ECONOMY: WHAT IS NEW<br />
IN SOCIAL SCIENCE APPROACH?<br />
Arvydas Guogis<br />
Mykolas Romeris University<br />
Abstract<br />
The article deals with the issues of the definition and the notion of social market economy. What can be<br />
called the social market economy? When and where social market economy emerged? Who are the<br />
founders of social market economy? How the social market economy is related to the concepts of New<br />
Public Management and New Governance? These are the main focus questions that this article discusses.<br />
The author also poses the question on the significance of social justice in the context of social market<br />
economy and gives the summarized answer. The article clearly places the concept of social market<br />
economy and its realization between totalitarian communist and free market economy as the middle road<br />
between two polar systems. In the world of 21-st century, the understanding of social justice, “social<br />
quality” and New Governance is essential both in theory and practice of social market economy.<br />
KEY WORDS: social market economy, free market economy, welfare state, social policy models, social<br />
justice, social quality, New Governance.<br />
Anotacija<br />
Straipsnyje analizuojamas socialinės rinkos ekonomikos apibrėžimas ir samprata. Kas gali būti įvardyta<br />
kaip socialinės rinkos ekonomika, kada ir kur ji atsirado? Kas sukūrė socialinės rinkos ekonomikos<br />
teorinius ir praktinius pagrindus? Kaip socialinės rinkos ekonomika susijusi su naujosios viešosios<br />
vadybos ir naujojo viešojo valdymo koncepcijomis? Tai pagrindinės straipsnyje aptariamos problemos.<br />
Taip pat keliamas klausimas apie socialinio teisingumo reikšmę socialinės rinkos ekonomikos kontekste<br />
ir pateikiamas apibendrinantis atsakymas. Keliamas klausimas apie „tikrąjį“ socialinės rinkos ekonomikos<br />
apibrėžimą, kuris nesutampa su socialinės ekonomikos, korporatyvinės socialinės atsakomybės, socialinės<br />
atsakomybės ar mišrios ekonomikos apibrėžimais. Straipsnyje aiškiai nustatoma socialinės rinkos<br />
ekonomikos, kaip vidurio kelio, vieta tarp totalitarinės komunistinės ir laisvosios rinkos ekonomikos.<br />
XXI amžiaus pasaulyje socialinio teisingumo, „socialinės kokybės“ ir naujojo viešojo valdymo sampratos<br />
yra esminės aiškinant socialinės rinkos ekonomikos teoriją ir praktiką. Straipsnyje pateikiama analitinė<br />
medžiaga siejama su gerovės valstybės kūrimo ir jos dabartinio „atsitraukimo“ problematika.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialinės rinkos ekonomika, laisvosios rinkos ekonomika, gerovės valstybė,<br />
socialinės politikos modeliai, socialinis teisingumas, socialinė kokybė, naujasis viešasis valdymas.<br />
Introduction<br />
The history of the world includes long periods of totalitarian communist (socialist)<br />
and free market economies regimes, but what about the middle road between these<br />
polarities, i.e., the social market economy? Is it possible to define it as a separate<br />
economic and social sciences paradigm, and is there a common definition of the social<br />
market economy? It is possible to claim that there is no such common definition<br />
shared by scientists, politicians, administrators and practitioners. But if we admit the<br />
historical roots and the historical background of social market economy, we have to<br />
distinguish the main historical roots of the phenomena of “social market economy”.<br />
First, there is the pre-war “New deal course” of the US president Franklin Roosewelt<br />
which involved state interference in economy after the great world economic crisis of<br />
1929–1933. Second, the pre-war Swedish social democratic party’s gained the power<br />
43
Arvydas Guogis<br />
in Sweden in 1932, and Per Albin Hansson’s government, social architects Gustav<br />
Moller and Ernst Wigforss, economists Alva and Gunnar Myrdals had significant<br />
input in shaping the state’s approach to private economy, considering the expansion<br />
of social security, capital-labour relations after 1938 Saltsjobaden agreement, and<br />
other so-called “social measures” of “functional socialism” (the definition of Swedish<br />
theoretician Adler-Karlsson) (Guogis, 2000, p. 33–44, 47–48; Olsson, 1993, p. 94–<br />
95). “Functional socialism” means the diminishing of capitalisms contradictions but<br />
not the rejection of capitalism and private property as a system. The fact that social<br />
market economy first developed in such a small state as Sweden does not diminish the<br />
Swedish historical background of “social market economy”, especially taking into<br />
account its post-war influence to all Western Welfare States. For example, people<br />
often talk about the influence of bourgeois revolutions, i.e., the bourgeois revolutions<br />
in England in 17-th century and France in 18-th century, but people often forget that<br />
global capitalism was started by the Netherlands revolution in 16-th century – in<br />
another small state of Europe. Looking from the side of the right political forces, the<br />
West German economy after World War II is also considered as the prototype of the<br />
social market economy. It was a complicated mixture of free market economy and a<br />
generous Welfare state and competition took place within certain limits. There was<br />
cooperation between the private and public sectors which was approved by the<br />
government, although this never went as far as corporatism. An important part of the<br />
strategy was management of the labour market that was largely achieved by great<br />
support for industrial training. Good industrial relations were achieved through<br />
“mittbestimmung” – the obligation for larger enterprises to set up councils to consult<br />
with elected representatives of employees. Looking from the side of the left political<br />
forces, the already forgotten market socialism in post-war Yugoslavia can also be<br />
considered as a certain form of social market economy. It was a combination of the<br />
market economy and public ownership of enterprise. In this case, public enterprises<br />
were in charge of production and distribution was a matter for the market.<br />
Yugoslavian system during the years of Josip Broz Tito rule is sometimes defined as<br />
“self-management socialism”. Self-management of workers and one-party political<br />
system played the decisive role in this system.<br />
1. The Problem of Definition of Social Market Economy<br />
If one aims to be strictly correct about the definition of social market economy, one<br />
has first to refer to John M. Keynes, the great English economist. In his work “General<br />
Theory of Employment, Interest and Money”, published in 1936, Keynes claims that<br />
“it was the decline in the spending of the public on consumer goods and of the<br />
producers and governments on investment goods that had resulted in so much<br />
unemployment. The remedy was to encourage spending. Governments could do this<br />
by fiscal policies such as lowering interest rates and decreasing taxation which would<br />
temporarily result in budgetary deficits. They could also increase employment and<br />
spending on investment by programmes of public works. Thus more money would by<br />
circulating in the economy, the famous “pump-priming” theory, and aggregate<br />
44
THE NOTION OF SOCIAL MARKET ECONOMY: WHAT IS NEW IN SOCIAL SCIENCE APPROACH?<br />
demand would increase. In the good times, according to J. M. Keynes, the taxation has<br />
to be increased and social programmes widened. Keynesian ideas affected both<br />
economic theory and political policy. His support for government intervention in the<br />
economy and his attack on conventional free market economics and balanced budgets<br />
permeated the minds of the policy makers after World War II. Keynes was not a<br />
socialist, he was a member of the Liberal party, but unlike many economists he<br />
believed in institutional remedies, what can be called the essence of “social market<br />
economy” (Bealey, 1999, p. 178). In other words, considering the five main functions<br />
of public administration (distribution, redistribution, regulation, creation of institutions<br />
and provisions of services), the functions of redistribution, regulation and creation of<br />
institutions constitute the essence of “social market economy”. In this historical<br />
understanding of social market economy, it is not the same as “mixed economy,” or<br />
“corporative social responsibility,” or “social responsibility”. The European Council<br />
considers “social market economy” only from one aspect of “mixed economy,” i.e.,<br />
where it talks about including cooperatives, mutual societies, non-profit associations,<br />
foundations and social enterprises, provides a wide range of products and services<br />
across Europe, and generates millions of jobs (Social Economy Europe, 2010, p. 1).<br />
This notion is too narrow in order to understand the social market economy where is<br />
not enough space for the main characteristics of “social market economy” (i.e., state<br />
interference for social aims of society), or it is necessary to give another definition.<br />
“Corporative” or social responsibility also has many connections to “social market<br />
economy” but it is also not exactly the same. Corporative or social responsibility<br />
means all measures in mainly private sector which do not concern direct wages<br />
relations in enterprises. It means all additional, supplementary social provision, e.g.<br />
insurance possibilities created by employers, work place (environment) conditions<br />
improvement, leisure organization for employees and other measures which are not<br />
narrowly connected to the remuneration of work and are provided by the employer.<br />
So, at first it is necessary to take into account the initial definitions of “social market<br />
economy”, “mixed economy” or “corporative social responsibility” and then to<br />
analyze the present understanding of these definitions in 21-st century. These current<br />
definitions can fluctuate and have other accents, but if big differences from the initial<br />
definitions are found, it might be better to give the new definitions (and new<br />
keywords). The same can be related to definitions of the notions of “social economy”,<br />
“social capital”, “social justice” or “sustainable development.” All of them have<br />
connections to “social market economy” but their notion is not the same – these are<br />
only the aspects of understanding the “social market economy”.<br />
It is necessary to argue and present some new approaches to social market<br />
economy notion from the other disciplines than economics, e.g., from the point of<br />
view of philosophy, sociology, political science and public administration.<br />
It could be important in the new era of 21-st century to add some important insights<br />
to understanding of social economy not only from purely economical approach but<br />
from other social sciences disciplines as well. The differences of economic<br />
foundations (as redistribution, progressive taxation, etc.) in social market economy<br />
and free market economy are well known for many readers. Talking about the modern<br />
45
Arvydas Guogis<br />
sociological and political science point of view on social economy, it is necessary to<br />
keep in mind the work of Gosta – Esping-Andersen’s “Three worlds of Welfare<br />
capitalism” (drafted by him and other authors in the last decade of 20-th century)<br />
where he divides the present socio-economic systems into three main models, the<br />
liberal marginal (residual) model, the corporative – conservative Bismarckian model,<br />
and the universalistic social democratic model. The line of division in Esping-<br />
Andersen’s worlds relates to decommodification index (Esping-Andersen, 1995, p.50-<br />
52) as the main indicator. According to Gosta Esping-Andersen, the model which has<br />
the highest decommodification index (dependency on market ratio) is more socially<br />
orientated, as shown by the Nordic countries. The liberal marginal model, followed by<br />
Anglo-Saxon countries, features the lowest decommodification index and is<br />
understood as the free market economy model. It is a problem where to place the<br />
model from the middle (the conservative corporative), i.e. Bismarckian model. Is it a<br />
model that relates more to the social market economy or to the free market economy?<br />
It is argued that it relates more closely to social market orientated model, which is<br />
observed in France, Germany and other continental European countries. The liberalmarginal<br />
model relies on market forces, the corporative conservative – Bismarckian<br />
model relies on labour market forces (i.e., on dependency on the labour market), and<br />
the universalistic-social democratic model relies on social citizenship. Social<br />
citizenship agenda is orientated mostly towards social market economy agenda.<br />
Labour market dependency agenda which is followed in the second model can be<br />
placed in the middle between free market and social market economies, but it is more<br />
the model of social market than free market economy.<br />
2. Social Aspects of Social Market Economy<br />
It is also possible to analyze the problem of needs and desires in the context of social<br />
market economy. Famous sociologist Zygmunt Bauman in his lecture in Vilnius on 30<br />
September, 2010 raised the question of post-modern capitalism (Šuliokas, 2010, p.1).<br />
According to Bauman, the division between antagonistic classes by Karl Marx is outdated in<br />
the present world. The issue of capital enabled to buy the labour force on the market<br />
(propagated by the left forces in the middle of the last century), is also an outdated problem.<br />
The present problem of the post-modern capitalism is the relation between sellers and<br />
buyers. This is the essence of the present capitalism. The desires raised and supported by the<br />
sellers in the market are the moving vehicles for the post-modern capitalism. However, the<br />
problem is that there is a difference between needs and desires. Free market economy does<br />
not look to the needs – it looks for the desires and a situation where the desire to desire the<br />
desire occurs. It is not the game of words but the tragedy of the present society. At the same<br />
time, the desires of the people forward the development of economies and increase of the<br />
GDP. GDP increase problem is the problem of desires economy, not of needs economy. The<br />
tragic aspect is that it affects the global sustainable development. At present 2,5 billion<br />
people in the world live below the poverty line, i.e. having less than 2 dollars per day. If their<br />
level of living was raised to the level of the developed countries, it would require<br />
exploitation of resources of 5 similar planets. The world in which the GDP increase was<br />
46
THE NOTION OF SOCIAL MARKET ECONOMY: WHAT IS NEW IN SOCIAL SCIENCE APPROACH?<br />
available for everybody is not sustainable. Nevertheless, the best possible solution for the<br />
present economies is synchronizing high level of GDP and socially orientated programs at<br />
the same time, in the example of the Nordic countries (Sweden, Norway, Denmark and<br />
Finland). But at the same time there is a threat that this model is also not sustainable for<br />
everybody but only for the small group of countries. It is necessary to return back to the<br />
contradiction between the needs and the desires. In one or another way, it was raised even<br />
earlier than Zygmunt Bauman – in the works of famous philosopher Erich Fromm,<br />
especially in his book “To have or to be?” In post-modern times Italian leftist sociologist<br />
Franco Berardi (Bifo) discusses the exhaustion of capitalism and he maintains even more<br />
radically that the present capitalism has no future and that economics is not a science<br />
anymore. Franco Berardi (Bifo) maintains that modern economics can not be a positivist<br />
science because it is not quantitative but psychological, i.e., economy is the purely the field<br />
of people expectations and nothing more (Berardi, 2009). According to Berardi (Bifo), the<br />
present economic crisis is the crisis of expectations and not the crisis of economies. In this<br />
respect, there is the problem of sufficient needs and enormous desires. In Lithuania or in<br />
underdeveloped world, the ideas of stopping of economy, stopping of GDP increase can be<br />
treated as insane in the world where the basic needs of large groups of population and<br />
marginalized (socially excluded) groups are not met so far.<br />
Two more items can be discussed further. One is related to the “Social quality”<br />
quadrant researchers who have their base in the Netherlands. According to “social<br />
quadrant” the left upper space is “social-economic security” (mainly it is income), the<br />
left lower quadrant space is devoted to “social inclusion” – inclusion means the<br />
opposite to “exclusion.” The upper right space of the quadrant is devoted to “social<br />
cohesion” and the right down space is left for “empowerment” (Fig. 1).<br />
“Social-economic security” refers to personal income, which is remuneration for<br />
work, dividends or social allowance. “Social inclusion” refers to everything what is<br />
not meant by “social exclusion”, as belonging to formal establishments, institutions<br />
and organizations. “Social cohesion” refers to informal, personal and communal social<br />
relations, where “social capital” and “social trust” are paramount. “Empowerment”<br />
refers to personal or collective opportunities to make (final) decisions and the ability<br />
of individuals to affect their own lives.<br />
Considering social market economy rather than free market, the last three spaces of<br />
“social inclusion”, “social cohesion” and “social empowerment” are the most important.<br />
However, “social inclusion” and “social cohesion” places of the quadrant<br />
methodologically are more important for social market economy than “empowerment.”<br />
Supporters of free market also stress the importance of “empowerment”, in fact, nowadays<br />
everybody stresses the significance of “empowerment” – the left, the right forces, the<br />
governing and the governed. Meanwhile, “social inclusion” and “social cohesion” items<br />
can be addressed as “purely” social economy market items. In this respect, the present<br />
social security and social administration efficiency indicator has to be the social<br />
reintegration indicator, i.e., the level of reintegration, for example, how many unemployed<br />
became employed or how many alcoholics have abandoned their habit. This social<br />
reintegration indicator as the final result can be the true indicator for efficiency of social<br />
administration, and for social market economy.<br />
47
Arvydas Guogis<br />
48<br />
Fig. 1. The Quadrant of “Social Quality”<br />
Modified after the European Foundation on Social Quality: www.socialquality.org<br />
In this respect it is necessary to refer to the old “social justice” or “social equity”<br />
theme and to include it as the indicator into the modern public administration<br />
efficiency scheme, i.e., the scheme of 3 Es (economy, efficiency, effectiveness). The<br />
4-th E (equity or social justice) has to be added to the concept of 3 Es. Eastern<br />
European transition reforms suffered greatly from the lack of social justice (equity).<br />
Privatization reforms, private pensions funds reforms and many other reforms could<br />
be good examples to that. Social market economy cannot function without social<br />
justice problem resolution (Guogis, Gruževskis, 2010, p. 19–33). In order to discuss<br />
what is social justice (or equity) resolution, it is necessary to consider two points, the<br />
left political “social justice” discourse and the post-modern “sustainability discourse”.<br />
“Sustainability” is understood as the development without “minus costs.” The “costs<br />
of the development” can be reached only by the “plus development”, not by<br />
diminishing to “minus area” to the marginalized situation or to the diminishing of<br />
natural resources without reproduction, etc. The problem of “asymmetrical<br />
information” or “asymmetrical economy” can be added here too. The latter problem is<br />
important for both the free market and the social market economies.<br />
Considering the public and social administration’s relation to social market<br />
economy, it is possible to argue that New Public Management methodologically (as<br />
implementation of private methods into public administration) is more related to the<br />
“free market economy” than New Governance, which is more related to “social market
THE NOTION OF SOCIAL MARKET ECONOMY: WHAT IS NEW IN SOCIAL SCIENCE APPROACH?<br />
economy” (Guogis, 2010, p. 28–38). The liberal marginal model generates New<br />
Public Management, and vice versa, the New Public Management generates the liberal<br />
marginal model. There is a difference between New Public Management and New<br />
Governance because “New Governance” does not emphasize the economic interests of<br />
the client that much. New Governance involves higher consideration of the interests of<br />
the citizens: openness, transparency, democratization, absence of corruption, NGO’s<br />
activities. These New Governance values resemble of “social market economy”<br />
values. New Public Management was very popular during the last 20–30 years,<br />
especially in the Anglo-Saxon world. However, during and after these years, some<br />
shortcomings could be noticed: high quantification of the results or the risk of misuse<br />
of public interest and pursuing interests only of individualistic “economical man”<br />
motivated on selfishness and greed. In this respect, the famous “public choice” theory<br />
is not applicable to “social market economy” in principle, if administration complies<br />
with the values of New Governance. The nearest future will show whether “New<br />
Governance” can become more practical instrument than it is now, with its own<br />
calculation basis, concrete methods and related indicators. The last global economic<br />
crisis left us to think now more of New Governance values than other possible values<br />
in this world of contradictions, enormous inequality and social polarization.<br />
Conclusions<br />
1. The concept of social market economy emerged after pre-war American and Swedish<br />
economic and social policy measures and post-war West German policy which were<br />
orientated to the middle course between socialism and free market economy and<br />
favoring the generous Welfare State but not refusing the private ownership.<br />
2. Considering the left political approach, the post-war Yugoslavian “market<br />
socialism” system can also be seen as a certain form of social market<br />
economy. In this case, production is a matter for public enterprise with<br />
workers self-management but distribution is a matter for the market.<br />
3. The remaining outstanding authority for the concept of social market economy<br />
is J. M. Keynes who has built his theory of mixture of economic theory and<br />
social policy. Keynes thoroughly discussed the inter-war depression and came<br />
to the conclusion that it was caused by the failure of aggregate demand.<br />
4. Although social market economy concept by definition is not the same as other<br />
“social categories”, it relates to the concepts of social economy, social capital, social<br />
justice, sustainable development and corporative social responsibility.<br />
5. In the present world, after exhaustion of socialist and capitalist economic<br />
systems, the values of social justice, “social quality quadrant” and New<br />
Governance are essential for understanding of the social market economy’s<br />
theory and practice.<br />
Received <strong>2011</strong> 08 02<br />
Approved for publishing <strong>2011</strong> 10 24<br />
49
Arvydas Guogis<br />
References<br />
Bealey, F. (1999). The Blackwell Dictionary of Political Science. Oxford: Blackwell Publishers Ltd.<br />
Berardi (Bifo), F. (2009). Išeitis iš ekonominės krizės slypi anapus ekonomikos. LUNI, Vilnius. Available on the<br />
Internet: www.luni.lt (accessed 2009 08 26).<br />
Esping-Andersen, G. (1995). The Three Worlds of Welfare Capitalism. Cambridge: Polity Press.<br />
European Foundation on Social Quality. (2010). Available on the Internet: www.socialquality.org<br />
Guogis, A. (2010). New Governance Versus New Public Management: Contradictions or Supplements: The Lithuanian<br />
Case. Forum Bosnae 51: 28–39.<br />
Guogis, A. (2000). Švedijos socialdemokratijos ideologija 1932–1994 metais. Vilnius: Eugrimas.<br />
Guogis, A., Gruževskis, B. (2010). Ar reikia kitokio Lietuvos visuomenės socialinės raidos modelio? Socialinių mokslų<br />
studijos 3 (7): 19–33.<br />
Olsson, S. (1993). Social Policy and Welfare State in Sweden. Lund: Arkiv.<br />
Social Economy Europe. Contribution to the EU Spring Council: Social Economy Enterprises as the Players for the<br />
Implementation of the EU 2020 Strategy. (2010). Available on the Internet:<br />
www.socialeconomy.eu.org/spip.php?article1170<br />
Šuliokas, J. (2010). Sociologas Z. Baumanas: pakelti visą žmoniją iki europinio gyvenimo lygio prireiktų penkių tokių<br />
planetų kaip mūsų. Vilnius. Available on the Internet: www.lrytas.lt (accessed 2010 10 04).<br />
50
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
STRATEGIC POSITION OF LITHUANIAN TRAVEL SERVICES<br />
COMPANIES: RESPONSE TO THE TOURISM TRENDS<br />
Rimantė Hopenienė, Jurgita Sekliuckienė<br />
Kaunas University of Technology<br />
Abstract<br />
Tourism is a very dynamic sector with a potential of high development. Companies of the tourism sector<br />
should be able to develop; due to the changing market situation they have to coordinate various resources<br />
referring to the most effective strategy at the appropriate period. Striving to react to market changes, the<br />
members of tourism industry need to rethink and review the strategic positions. The aim of the research is<br />
to investigate the expressions of strategic orientations of travel trade companies and the way they should<br />
maintain them while reacting to the changes in tourism market. According to the research the main trends<br />
affecting tourism industry are developed. The main instrument of the research was a quantitative<br />
questionnaire for 98 managers of Lithuanian travel trade companies. The survey showed that Lithuanian<br />
travel trade companies that aim to maintain strategic position are oriented to quality via resource<br />
management, technology and adaptation of innovations more than to consumer’s segments and its<br />
complexity. They reactively respond to environmental changes but lose market positions. Therefore, the<br />
travel trade providers who want to maintain strategic positions should take into consideration<br />
recommendations they are suggested. This research is beneficial for tourism business companies to<br />
maintain strategic positions and help to improve the performance of travel trade business in developing<br />
countries.<br />
KEY WORDS: travel service, strategic position, strategic orientation, environmental changes, Lithuania.<br />
Anotacija<br />
Turizmas yra vienas sparčiausiai besivystančių sektorių visame pasaulyje. Turizmo sektoriuje veikiančios<br />
organizacijos turi gebėti valdyti turimus išteklius, atsižvelgiant į pasaulinės turizmo rinkos ir aplinkos pokyčius.<br />
Turizmo rinką veikiantys aplinkos pokyčiai lemia būtinybę įvertinti kelionių organizavimo rinkos dalyvių<br />
verslo gebėjimus ir strategines orientacijas, siekiant priimti racionalius ir inovatyvius strateginius sprendimus,<br />
kurie leistų įgyti konkurencinį pranašumą. Šiuo tyrimu siekiama įvertinti kelionių organizavimo rinkos dalyvių<br />
strategines orientacijas ir metodus, kurie taikomi reaguojant į turizmo rinkos pokyčius. Straipsnyje pateikiama<br />
Lietuvos turizmo situacija ir turizmo rinkos tendencijos, kurios skatina įvertinti kelionių organizavimo<br />
sektoriaus dalyvių strategines orientacijas naujos turizmo paradigmos kontekste. Atliktas empirinis tyrimas<br />
paremtas kiekybinių tyrimų metodologija. Tyrime dalyvavo 98 Lietuvos kelionių organizavimo ir kelionių<br />
agentūrų vadovai. Tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad kelionių organizavimo rinkos dalyviai, siekdami<br />
išlaikyti savo strateginę poziciją rinkoje labiau orientuoti į kokybės gerinimą, technologijų ir inovacijų taikymą,<br />
o ne į vartotojus ir jų segmentus. Kelionių organizavimo rinkos dalyviai reaguoja į naujos turizmo paradigmos<br />
ir tendencijų iššūkius, tačiau praranda vartotojus dėl silpnos orientacijos į specifinių vartotojų grupių, orientuotų<br />
į unikalių produktų ir paslaugų įsigijimą, poreikių tenkinimą. Straipsnio pabaigoje pateikiama rekomendacijų,<br />
kurios gali būti naudingos kelionių organizavimo įmonėms, siekiančioms stiprinti savo strategines pozicijas<br />
turizmo rinkoje.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kelionių organizavimo sektorius, strateginė pozicija, strateginė orientacija,<br />
aplinkos iššūkiai, Lietuva.<br />
Introduction<br />
Tourism is considered to be the source of economic benefit in lots of countries.<br />
However, tourism is one of the most sensitive industries to global changes: slowdown<br />
of economic growth, political instability and demographical trends. Changing needs of<br />
the customers, constantly growing impact on the information technologies and other<br />
51
Rimantė Hopenienė, Jurgita Sekliuckienė<br />
innovations cause significant processes of restructure and priorities of the tourism<br />
service providers. The opportunity for successful competition in the dynamic business<br />
environment can be ensured only by continuous evaluating of environmental changes<br />
and strengthening the potential and strategic position of the organization. Strategic<br />
orientation is seen as overall strategic direction of the company and the need to design<br />
new initiatives (Okumus, 2001). Scientists (Miles and Snow, 1978; Poon, 1993; Avci<br />
et al., <strong>2011</strong>) devote great attention on the structure of strategic analysis. The<br />
development of strategic structure has led to a number of classification schemes that<br />
capture the essence of consistent responses to various environmental events,<br />
investment strategies and competitive advantages (Garrigo’s-Simo’n et al., 2005).<br />
Competitive strategy resulting in better concept has been analyzed by Porter (1985),<br />
Faulkner and Bowman (1995), Teece et al. (1997). Miles and Snow (1978), Poon<br />
(1993) put more emphasis on the strengthening of strategic position of tourism<br />
companies. Strategic position is sustained by combining different elements that are<br />
influenced by environmental forces and multiplicity of suppliers of the tourism<br />
industry. Each firm functioning in the tourism sector is „a knot” in the structure of the<br />
tourism system that couples the members to create a valuable tourism product (Laws,<br />
2004; Capone and Boix, 2008).<br />
Travel trade companies (tour operators and travel agencies) play one of the most<br />
essential roles in the tourism industry. The vast majority of travel trade providers<br />
worldwide are small or medium sized enterprises (SMEs). Because of limited<br />
organizational resources travel trade companies aren’t often able to react quickly to<br />
tourism challenges, can’t maintain competitive advantages, aren’t able to improve<br />
their weakest activities. Tsiotsou and Ratten (2010) mentioned that a lack of work on<br />
strategic issues and distribution processes in relation to travel and tourism has been<br />
already identified in literature. The following questions that are relevant but scarcely<br />
analyzed are discussed in this paper: what are the main environmental and strategic<br />
challenges for tour operators and travel agencies? What are the expressions of<br />
strategic orientations that could help to explain the scanty understanding about<br />
potential possibilities of tourism companies?<br />
Nevertheless the main object of the research are the Lithuanian organizations of<br />
travel trade, from the methodological point of view this theoretical and empyreal<br />
investigation is very important while aiming to evaluate the strategic orientation of<br />
tourism sector members that function at the tourism destination in order to get a<br />
competitive advantage. It is necessary to point out that travel trade companies are<br />
exceptional as the most active and important members of the tourism business system<br />
(Font et al.; Trunfio et al., 2006; Hopeniene et al., 2009). It should be mentioned that<br />
these service providers work as intermediaries and stimulate the demand at travel goal<br />
destinations, form customers’ needs; make influence upon customers’ choice and<br />
strive for their satisfactory destinations as well (Tsaur et al., 2006; Trunfio et al.,<br />
2006). In order to attain tourism destination competitiveness and its harmonious<br />
functioning it is purposeful to evaluate the strategic alternatives chosen by travel trade<br />
service suppliers for a customer.<br />
52
STRATEGIC POSITION OF LITHUANIAN TRAVEL SERVICES COMPANIES: RESPONSE…<br />
The aim of the article is to investigate what are the expressions of strategic<br />
orientations of travel trade companies and the ways they should maintain them in the<br />
ever changing tourism market.<br />
The following methods were applied:<br />
analysis of scientific literature;<br />
analysis of documents;<br />
<br />
<br />
questionnaire-in-written;<br />
statistical analysis of the data was performed by means of the programme of<br />
statistical data processing SSPS (Statistical Package of Social Science).<br />
The article is organized in the following way: a theoretical background is<br />
presented; the tourism basis and tendencies are analyzed; the research methodology is<br />
revealed; facts and data of the empirical research are summarized. Finally, conclusions<br />
and recommendations are provided.<br />
1. Theoretical background: the strategic orientations of organizations<br />
The maintenance of strategic position is determined by strategic orientations of<br />
organizations, the purposeful choice which can ensure the competitive advantage of<br />
organizations during long period of the implementation of the chosen strategy. The<br />
organizations have to coordinate internal and external sources of competitive<br />
advantages in order to improve their position in the market. The result is achieved by<br />
effective coordination of strategic resources of the organization. The main criterions<br />
are care and attention to a client, marketing, image, abilities of service provided,<br />
employees’ knowledge. Wang and Hing-PoLo (2003) calls these criterions as strategic<br />
resources and essential competences influencing creation and implementation of<br />
organization’s strategy that are valuable, rare and inimitable (Barney, 2001; Obra et<br />
al., 2002). Sustainable resources help the organization to maintain long-term<br />
competitive advantage and strong position in the dynamic market. Turbulent<br />
environment, being characterized by dynamism, complexity and unpredictability,<br />
defines sustainability of existing competences and competitive advantage as well as<br />
enables to improve organization’s processes and products. Thus, the organization has<br />
to create its own competences via organized learning, innovation ability and strategic<br />
flexibility that allow identifying business directions, creating implementing<br />
organization’s strategy and mechanisms for customer’s value, and also find a fast way<br />
out and reaction to environmental changes. According to Fitzroy and Hulbert (2005)<br />
in creating organization’s strategy it is necessary to evaluate a lot of decisions related<br />
to essential organization’s issues. According to Christensen (2001), in order to expand<br />
business by maintaining sustainability, organizations have constantly observe<br />
environmental changes, develop own resources and choose particular strategic<br />
position. The influence of firm’s positioning and market structure is interrelated: the<br />
chosen position influences competitors, who impact market structure, and vice versa<br />
(Ansoff, 1988). The market structure that changes influenced by the competitors’<br />
reaction can force the firm to change its strategic position as well.<br />
53
Rimantė Hopenienė, Jurgita Sekliuckienė<br />
Strategic position is singled out referring to organizations’ behaviors in the market.<br />
This viewpoint is supported by Mintzberg et al. (1998), who has distinguished the<br />
pioneers of the company, dominating firms, copying firms, an imitator of transnational<br />
companies, professionals, global transactions’ hands, innovators, diversified firms and<br />
conglomerates. Most frequently strategic positions of tourism firms in the market are<br />
analyzed by several authors (Garrigo’s-Simo’n et al., 2005; Avci et al., <strong>2011</strong>; Jusoh<br />
and Parnell, 2008) referring to the typology of Miles and Show (1978), who have<br />
excluded company’s prospectors, defenders, analyzers, and reactors. The main<br />
strength of this typology is its exhaustive description of organizational behavior,<br />
comprising the simultaneous consideration of key elements of strategy, structure and<br />
alternating processes (Segev, 1987). According to Miles and Snow (1978)<br />
independently from the strategic orientation of the firm it is important to identify how<br />
it sustains its strategic position.<br />
Referring to theoretical argumentation as well as considering tourism peculiarities<br />
it is necessary to use the model that corresponds with tourism specifics and the<br />
approach of strategic position. The model by Poon (1993) can be considered the wellknown<br />
and suitable for the analysis of strategic positions of companies in the tourism<br />
sector.<br />
Poon (1993) presents her theoretical insights on the enforcing of the strategic<br />
position of the companies that function in the tourism sector. Strategy model for new<br />
tourism is based on:<br />
1) The importance and guidance of industrial service, highlighting the quality of<br />
service provided, as it is closely related to the development of human resources;<br />
2) The growing knowledge of tourism service inside the consumers’ segment and<br />
its complexity;<br />
3) Diffusion of information technologies within the tourism industry;<br />
4) Industrial changeability which requires constant innovations to provide<br />
competitive success. In order to develop the right strategy tourism companies organize<br />
their activities cyclically. Three strategic orientations of travel trade companies are:<br />
quality orientation through resource management;<br />
consumer orientation through market recognition and development;<br />
progress through information technologies and innovations.<br />
The methodological design of this article refers to this strategic constructs.<br />
2. The main trends affecting Lithuanian travel trade industry<br />
In Lithuania tourism makes 5 per cent of gross national product. This is the most<br />
booming sector of economics. The 2008 were the significant years for tourism<br />
growing in Lithuania, when sales of travels and tour packages, number of Lithuanian<br />
residents who made visits abroad reached the peak. According to the data of<br />
Lithuanian Tourism department for the first quarter of 2010, the turnover from tourism<br />
was 1.9 billion LTL (1 LTL = 3,45 EUR), and fell by 1 percent comparing with the<br />
first quarter of 2009. During the first quarter of 2010 the biggest part (68 per cent) of<br />
54
STRATEGIC POSITION OF LITHUANIAN TRAVEL SERVICES COMPANIES: RESPONSE…<br />
income was got from travel services export and increased in 10 percent comparing<br />
with the income in 2009. Amounts paid by foreigners for tourism services make 26<br />
percent of Lithuanian services’ export and 5 per cent of Lithuanian services’ and<br />
products’ export. Travel services’ export amounts exceeded travel services’ import<br />
amount in 96 Million LTL (Tourism in Lithuania, 2010). On the other hand, number<br />
of foreigners who have arrived in Lithuania decreased in 43.6 per cent in 2005–2009<br />
(see Table 1).<br />
The dynamics of travel trade industry in Lithuania 2005–2009:<br />
statistical indicators<br />
Table 1<br />
Indicators 2005 2006 2007 2008 2009 Change<br />
2005–<br />
2009<br />
Number of inbound tourism 93 93 83 79 76 -18,27%<br />
enterprises<br />
Number of outbound tourism 200 202 215 229 236 +18%<br />
enterprises<br />
Number of persons engaged in 1981 2186 2381 2599 2329 +17,56%<br />
servicing tourism<br />
Amounts paid by foreigners for 79230 79600 78420 82695 72240 -8,82%<br />
tourism services, in Thousand LTL<br />
of which for package travel, in 72100 68600 66219 67708 60669 -15,85%<br />
Thousand LTL<br />
Number of foreigners who have 136,4 123,7 109,9 101,8 76,9 -43,62%<br />
arrived, in Thousand<br />
Number of Lithuanian residents<br />
who made visits abroad, in<br />
Thousand<br />
194,9 233,7 253,0 318,7 223,6 +14,72%<br />
Notes: The turnover is calculated by Lithuanian currency (1 LTL = 345 EUR)<br />
Source: Figured by authors on the ground of Tourism in Lithuania, 2006, 2007, 2008, 2009, 2010<br />
The travel trade is one of the largest subsectors of tourism in Lithuania by the<br />
number of enterprises. At the beginning of 2010 there were 252 micro enterprises (1 to<br />
9 employees) in travel trade industry that makes 83.7 per cent all of enterprises. In<br />
2009, travel agencies and tour operators provided services to 91.9 thousand foreigners<br />
(15 thousand of them were the one day visitors) and 227.6 thousand Lithuanian<br />
residents (3.9 thousand of them were one day visitors) (Tourism in Lithuania, 2010).<br />
In 2008, the share of inbound tourism in Lithuania decreased by 21.9 per cent, that of<br />
outbound tourism – by 29.9 per cent. Most foreigners arrived from Germany (25.8 per<br />
cent), Russia (14.3 per cent), and Poland (8.8 per cent). The most Lithuanians traveled<br />
to Turkey (25.6 per cent), Egypt (19.4 per cent), Greece (9.6 per cent), Spain (6 per<br />
cent), Italy (3.9 per cent), Tunisia (3.6 per cent), and France (2.7 per cent) (Tourism in<br />
Lithuania, 2009).<br />
55
Rimantė Hopenienė, Jurgita Sekliuckienė<br />
The foregoing survey will illustrate that 2008 were the critical years for the tourism<br />
in Lithuania. The beginning of economy downturn in 2008 made the great impact on<br />
the new trends of Lithuanian travel trade industry. Taking into consideration the data<br />
of the Tourism sector studies (2008), the work of travel trade sector companies is<br />
dependent on miscellaneous factors.<br />
Changes in the global economy. Influence of changes in economy is identified<br />
rather easily. However, it is difficult to predict and assess the influence on a<br />
separate service sector. The economic prosperity which EU countries have<br />
been enjoying before the years of 2008, has been replaced by USA’s<br />
economic recession, which started back in 2007. Analyzing economical<br />
tendencies and influence on travel trade companies, the following tendency<br />
was identified: travel trade market growth has decreased from 20 to 30 per<br />
cent, comparing with the years of 2008 and 2009. According to the data of<br />
Statistics of Lithuania 17.8 per cent of unemployment rate in 2010 influenced<br />
the travel trade industry as well: some companies went bankrupt. The<br />
decreasing income of inhabitants decreased the demand for tourism products;<br />
Changes of tourists’ preferences. Short tours to neighbour countries, internal<br />
tourism of residents, business trips, and luxury trips are popular. A lot of<br />
travel trade companies provide tourism packages at competitive prices,<br />
specialized to business trip organization, etc.;<br />
Changes in special needs and leisure. Individual needs for hobby and sport<br />
tourism (golf, tennis, and etc.) are increased significantly. Tourists expect<br />
quality for a competitive price offers, high standards of services. Recently<br />
tourists paid more attention to quality of hospitality and paid more for<br />
benefits, notwithstanding, that the duration of travels and vacations were<br />
becoming shorter.<br />
Changes in tourist demographical profile. This situation depends on the<br />
changing characteristics of the tourists. Families prefer complex of services<br />
provided by travel trade companies, couples, single man or woman prefer<br />
short cultural or active packages;<br />
Modernization of travel trade companies services process. This relates to new<br />
technologies, opportunities to implement different online reservation systems<br />
and customers’ relationship management programs, etc.<br />
Executed Study of the tourism sector (2008) highlighted the main facts showing<br />
that organizations of tourism sector must look for new competitive methods in order to<br />
survive in the market as well as to stimulate the attractiveness of tourism destination.<br />
The aim of European tourism politics is to get economical and cultural benefit from<br />
the tourism. In order to reach the objective the companies should create a wide<br />
spectrum of products that would help European countries to become more attractive<br />
and worth visited places. Travel trade companies as the stimulators of tourism<br />
destination can implement their objectives more quickly, though they need a lot of<br />
competence that is expressed by strategic orientations in the article: quality orientation<br />
through resource management; consumer orientation through market recognition and<br />
56
STRATEGIC POSITION OF LITHUANIAN TRAVEL SERVICES COMPANIES: RESPONSE…<br />
development; progress through information technologies and innovations. The<br />
discovering of these strategic orientations could help to highlight the main competitive<br />
sources and competence of tourism as well as other business organizations. It is very<br />
important for the ‘recruit-countries’ of the European Union which haven’t got<br />
particularly exclusive recourses of tourism yet. Joining the EU Lithuania has become<br />
more well-known among the countries of the EU that resulted in stimulating the visits<br />
of the foreigners. However, to maintain and even enlarge the streams of tourism in the<br />
country can help the stiff collaboration between travel trade companies of the other<br />
countries (especially the recruit-countries of the EU where the tourism potentials<br />
aren’t developed enough and their popularity among the EU and other countries isn’t<br />
big enough too). In order to gain and improve popularity the tourism companies<br />
should improve their competences as well as travel trade: develop the ability of<br />
orientation towards the different needs of the customers, constantly improve the<br />
quality of the service and the potential of human resources, install new informational<br />
technologies and create the innovations of service and products.<br />
3. Methodology<br />
A quantitative questionnaire was prepared under the structure of Poon (1993)<br />
strategic model parameters: customer orientation, quality orientation, technology and<br />
innovation orientation, and evaluation of current situation. The criterion developed by<br />
the authors are elaborated in 83 statements, which were scored using four-point Likert<br />
type scale (1 = powerful disagreement; 4 = powerful agreement). The research sample<br />
was arranged under the data of the Department of Statistics of the Republic of<br />
Lithuania. In 2009 in Lithuania there were 301 travel trade companies (Tourism in<br />
Lithuania, 2010). Paniotto’s formula helped in making calculations. Questionnaires<br />
were presented to 171 respondents. A total of 98 questionnaires were received. The<br />
sample consisted of 53 tour operators and 45 travel agencies. The questionnaire<br />
feedback from the entire research sample made <strong>57</strong>.3 percent. The sample data, which<br />
makes 33 per cent out of all the travel trade companies, functioning in Lithuania, were<br />
used for the calculation. The survey included collected data since March till May,<br />
2010. The data was processed by means of the SPSS. In order to disclose the research<br />
results, average scores were calculated.<br />
4. Findings of the survey<br />
This survey has helped to evaluate the current travel trade market situation. The main<br />
results of the research have been identified. When performing the analysis of the present<br />
competitive situation in the travel trade market, it was identified that great competition<br />
took place in the tourism business; thus a newly established firm has to think over in what<br />
it will be better than the firms having been functioning for many years and have already<br />
anchored in the market. Estimating the competitive environment the respondents have<br />
pointed out that competition is constantly getting stronger, especially in the field of<br />
<strong>57</strong>
Rimantė Hopenienė, Jurgita Sekliuckienė<br />
outgoing tourism (average score 3.53). However, the respondents haven’t predicted the<br />
danger of the emergence of new foreign competitors into Lithuanian outbound tourism<br />
market. We would assume that such approach of the respondents is hardly explained as<br />
more favorable conditions for new tour operators to enter the market were created after<br />
Lithuania has joined the EU and has enacted new attitudes of the law. Usually the offers of<br />
foreign tour operators are not only more qualitative but also cheaper, therefore, they seem<br />
more attractive for tourists.<br />
It should be noted that in order to maintain strong strategic position competing<br />
companies should improve their service quality, search for new routes and services.<br />
Estimating the viewpoint of the respondents about collaboration between competing<br />
companies in order to strengthen the competitive position, create new corporate<br />
products and sell services, has been valued unequally (average score 2.77). 44 per<br />
cent of the respondents point out that they often collaborate with their competitors<br />
creating new tourism suggestions for customers, whereas 46 per cent of the<br />
respondents state that they do not collaborate closely with their competitors. It proves<br />
that they do not see any dangers for the demand of products and services being created<br />
by them (average score 2.25). It is possible to state that the surveyed travel trade<br />
sector’s participants particularly carefully evaluate their competitive possibilities.<br />
However it also shows their nearsightedness in order to survive in the market which is<br />
sensitive for environmental changes: economic crisis, etc (see Table 2).<br />
Orientation to a customer determines that new tourism is more and more<br />
based on the individualization. Travel trade companies willing to satisfy a<br />
sophisticated customer should constantly strive for service quality. Thus, in different<br />
countries where tourism is developed or only being developed it is pursued to meet the<br />
needs of the vacations and free time of sophisticated tourists requiring new senses,<br />
new services and places of interests (aqua parks, tricky routes in deserts, swamps,<br />
mountains, and specific hotels). The majority of travel trade managers who have<br />
participated in the survey accepted the importance of determining individual<br />
customers’ needs, wishes and desires (average score 3.3) and the development of<br />
relations with them (average score 3.41). However, the results of the empirical<br />
research show that the meeting of customers’ needs (average score 2.84) and market<br />
segmentation (average score 2.88) is the weakest link of the activity of the surveyed<br />
firms. This shows that Lithuanian travel trade companies have not got sufficient<br />
understanding about the technique of knowing their customers. It results in decreasing<br />
their competitiveness.<br />
Quality orientation requires evaluating the potential of human resources in order<br />
to enable them to create new diversified sophisticated tourism products by finding new<br />
tourism resources at different destinations favorable for tourism. It needs qualitative<br />
products of large variety intending to satisfy and influence the formation of the demands<br />
of new customers. Human resource management was evaluated by 3.2 points by the<br />
respondents. The results of human resources management (see Table 2) disclose that the<br />
managers of the surveyed travel trade firms pay greater attention to the search and<br />
selection of competitive employees (average score 3.27) as well as creation of positive<br />
organizational climate (average score 3.33); however they do not invest enough into the<br />
58
STRATEGIC POSITION OF LITHUANIAN TRAVEL SERVICES COMPANIES: RESPONSE…<br />
development of employees’ systematic learning (average score 3.18) and ensuring of their<br />
improvement conditions (average score 3.02).Thus, the managers of travel trade firms<br />
have to decide how can they create favorable conditions and possibilities for their<br />
employees to develop and learn by increasing their employees’ motivation not only by<br />
using financial means. The improvement of external and internal communication is found<br />
as one of the most important indicators in improving the process of service provided<br />
(average score 3.68). It confirms that the firms striving for the strengthening of their<br />
strategic position pay particularly great attention to maintenance of the relationship of the<br />
staff (average score 3.52). However, referring to the paradigm of service quality, first of all<br />
it is necessary to survey customers and reveal their criterion of service quality evaluation<br />
which can become the standard of firm’s service quality. The surveyed respondents<br />
pointed out the lack of attention for the constant research of the market (average score<br />
2.76) which means the slow reaction of companies to the changes of the market. During<br />
the process of development of the products (average score 3.36) it is important to use the<br />
modern technologies that improve service provided. The formation of new travel routes is<br />
influenced by the generation and application of innovative ideas (average score 3.21) as<br />
well as by the ability to use different ways of service sales (average score 3.51).<br />
Parameters of the research and evaluation of indicators<br />
Table 2<br />
Criteria Indicators<br />
Average<br />
score<br />
1 = strongly disagree; 4 = strongly agree<br />
Consumer orientation through market recognition and development<br />
Individual Flexibility in respect of customers’ needs 3.31<br />
expectation Meeting special needs of customers 3.20<br />
evaluation Knowledge on customers’ expectations 3.39<br />
Customer Formation of customers’ needs 2.77<br />
needs Constant reformation of services’ nomenclature 2.91<br />
satisfaction<br />
Market Customers’ segmentation 2.99<br />
segmentation Constant performance of market researches 2.76<br />
Customer Development of customers’ trust in the firm 3.58<br />
relationships Search for methods and ways for attracting customers 3.31<br />
development Constant evaluation of service rendering mistakes 3.40<br />
Ensuring feedback with customers 3.36<br />
Quality orientation through resource management<br />
Human Attraction and maintenance of competitive employees 3.27<br />
resources Development of personnel’s systematic learning and creation 3.18<br />
management of improvement conditions<br />
Increase of employees’ motivation 3.02<br />
Creation of positive organizational climate 3.33<br />
Service Creation and observance of firm’s activity standards 3.53<br />
process Stimulation of contact and support personnel collaboration 3.52<br />
59
Rimantė Hopenienė, Jurgita Sekliuckienė<br />
improvement Identification of service rendering process mistakes and 3.56<br />
foresight of their elimination means<br />
Improvement of external and internal communication 3.68<br />
Product Formation of new services and travel routes 3.16<br />
development Search for innovative products and their adaptation 3.21<br />
Product development by using IT 3.54<br />
Use and coordination of service distribution channels 3.51<br />
Development and progress through information technologies and innovations<br />
Generation and Search for new ideas 3.46<br />
adaptation of Creation of conditions for implementing innovative ideas 2.59<br />
ideas<br />
Tolerance of creative, non-traditional ideas 3.19<br />
Preparation of personnel for innovation implementation 2.71<br />
Inventory of innovations in the market 2.88<br />
Creating Use of research results 2.10<br />
innovation Integration of alternative tourism products into the supply of 2.41<br />
through<br />
learning<br />
firm’s services<br />
Implementation of information technologies 3.21<br />
Analysis and application of competitors’ good will 2.28<br />
Analysis of successful and unsuccessful examples of the 3.01<br />
implemented innovations<br />
Partnership Partnership relations are based on diagonal integration 3.09<br />
and<br />
Partnership relations with competitors are based on contracts 3.04<br />
networking to perform particular works<br />
Partnership is based on outsourcing fundamentals 2.38<br />
Active participation in the activity of international tourism<br />
networks<br />
2.68<br />
Collaboration based on corporate capital 2.01<br />
Using of ICT Creation of internal information system among the members of 3.52<br />
own firm’s network members<br />
Use of information systems, contributing to communication 3.30<br />
with other independent firms<br />
Use of computer reservation systems 3.60<br />
Use of the management system of relations with customers 3.26<br />
Use of information systems for performing activity functions 3.66<br />
Technology and innovation developing orientation. According to Novelli<br />
et al. (2006), it is necessary to be totally innovative in the marketing and vacation concepts<br />
as well as in the organizational concepts, product blending, packaging, and management of<br />
tourism. The processes of the creation of innovation, development of relations with<br />
customers and creation of values require integrating, adapting and using informationcommunication<br />
technologies (ICT). During the empirical research it was determined that<br />
modern technologies are used by almost 70 percent of the travel trade respondents and the<br />
rest are planning to do this in the nearest future. It should be noted that most often the<br />
companies functioning in the travel trade sector used computer reservation systems (most<br />
often Amadeus, less – Galileo, Sabre; the average score is 3.6), hotel reservation systems<br />
(HDS), implement different IT solutions in order to facilitate inter-organizational processes<br />
60
STRATEGIC POSITION OF LITHUANIAN TRAVEL SERVICES COMPANIES: RESPONSE…<br />
(average score 3.66) of collaboration and communication with customers and partners<br />
(average scores 3.26 and 3.30; see Table 2).<br />
The results of the research identify that travel trade companies that pointed out not<br />
using the information technologies in their activity so often do not coincide with the<br />
statements about creative significance and application of technologies. The travel trade<br />
companies, which have stated that they sell about 40 and less per cent of the products and<br />
services created by them, prove that they have been more oriented towards the needs of<br />
customers. Estimating the experience of the application technology and innovation<br />
strategic orientation in the companies of the travel trade sector, it is possible to state that<br />
ICT is widely used (average score 3.47). Despite this, partnership and networking (average<br />
score 2.64), creation of innovation basis by continuous learning (average score 2.6) is<br />
influenced by generation and using of ideas (average score 2.97), referring to the empirical<br />
research results it is developed rather weakly. Expression of three strategic criterions of<br />
evaluations of orientations is shown Fig. 1.<br />
Fig. 1. Expression of strategic orientations criterions evaluations<br />
It was found out that the travel trade companies that had been functioning in the<br />
market from 15 to 20 years applied innovative ways to search for new services,<br />
products, human resource management and satisfaction of customers’ needs more<br />
often than the companies functioning in the market for less than 15 years.<br />
Conclusions and recommendations<br />
The economic downturn in recent two years disclosed strategic management<br />
problems of travel trade companies that influenced the bankruptcy of small as well as<br />
big players in Lithuania. According to the analysis of Lithuanian tourism sector it was<br />
identified that the members of Lithuanian travel trade sector still orient to the creation<br />
61
Rimantė Hopenienė, Jurgita Sekliuckienė<br />
of mass tourism products and services, insufficiently evaluate the change of economic<br />
situation and demographical changes, pay too little attention to the needs of customers,<br />
and do not consider enough new tourism tendencies. The analysis of the main trends<br />
suggests the importance of improving the collaboration between public and private<br />
tourism sectors. Give micro credits for small tourism companies in order they could<br />
survive under the circumstances of economic downturn and avoid redundancy. The<br />
changing needs and incomes of the tourists could inspire the travel trade companies<br />
offer new travel routes and destinations oriented to the border – countries resulting in<br />
the further more active marketing processes.<br />
Results of empirical research of Lithuanian travel trade industry showed that<br />
Lithuanian travel trade companies are disinclined to create conditions for close<br />
cooperation and networks that could lead to success. Also Lithuanian travel trade<br />
companies react unwillingly to market changes that directly influence their<br />
performance and surviving in the market. These processes have impacted customers’<br />
distrust and influenced their behaviors and attitudes toward organizations. Empirical<br />
results showed that Lithuanian travel trade companies aiming to maintain strategic<br />
position are most oriented to quality (the improvement of service process, new<br />
products’ search and development, combining of various means) and applying of<br />
technology and innovation (ICT use: different reservation systems, CRM; and search<br />
and creation of innovation). On the other hand it is difficult to say what kind of<br />
strategic orientation influence the results of companies work. Tsiotsou (2010) used a<br />
sample of 329 Lithuanian and Greek travel and tourism service reports where<br />
customer’s orientation is directly related with the performance of tourism firms,<br />
compared it with the orientation of competing firm and other inter-functional<br />
orientations.<br />
In conclusions of the empirical survey: the providers of the travel trade could<br />
develop the following strategic positions:<br />
Strengthen the collaboration and cooperation aiming to respond to<br />
environmental changes. It is necessary for small travel trade firms collaborate<br />
closely in order to feel new trends and to compete with large market ‘players’ as well.<br />
These relations and possibilities enable to offer more qualitative products, save firm’s<br />
costs, etc. Lithuanian travel trade companies should integrate into international<br />
networks of travel trade companies more actively. It would result in more qualified<br />
service of customers in any country of the world, enlarge the map of tours, and<br />
implement innovations.<br />
Maintaining consumer’s orientation through market recognition and<br />
development. Travel trade companies should re-orient themselves from the mass<br />
customer needs to individual customer needs. In order to evaluate their work quality<br />
some companies should systematically carry out research on customers’ needs,<br />
specialize and orient to market niches. Travel trade companies will strengthen their<br />
strategic position by forming strong coherences between creating market needs for<br />
new tourism services as well as permanently maintaining and reinforcing resources<br />
already possessed (e.g., reputation, financial assets, managerial skills, etc.).<br />
Companies may not be afraid to offer non-typical suggestions for a customer; in this<br />
62
STRATEGIC POSITION OF LITHUANIAN TRAVEL SERVICES COMPANIES: RESPONSE…<br />
way they may revise the portfolio of their products. They have to be able to form new<br />
needs of customers in the nearest future.<br />
Maintaining quality orientation through resource management.<br />
Companies have to be able to orient to traditional aspects of improvement of service<br />
delivering and service quality in order to meet customers’ needs and expectations as<br />
well as implement gradually innovations of product, information and communication<br />
technologies, foster creative environment within the organization, form value<br />
networks and develop long-term relations with market members.<br />
Maintaining technology and innovation developing orientation.<br />
Managers of travel trade companies should encourage their staff to be creative and<br />
innovative; induce continuous learning and self-realization. The implementation of<br />
new ideas when financial resources are missing is possible through cooperation with<br />
other larger members of the tourism sector. Creating innovation by learning is related<br />
to a more active takeover of foreign travel trade companies’ experience as well as<br />
collaboration with academic institutions, ability to apply the latest empirical research<br />
results. The most recent research insights would help Lithuanian travel trade<br />
companies to find out about popular alternative tourism products in other countries;<br />
this would inspire them to perform an analysis of good experience as well as to create<br />
the base of new products under good practice.<br />
The research could be extended dealing Miles’ and Snow’s (1978) methodology<br />
that describes the correlations between strategic position and the role of tourism<br />
services. The alternative view is to investigate market orientation issues in travel trade<br />
as well as in other tourism sub sectors and other developing countries.<br />
Received <strong>2011</strong> 01 15<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2011</strong> 10 24<br />
References<br />
Ansoff, H. I. (1988). New corporate strategy: an analytical approach to business policy for growth and expansion.<br />
New York: Wiley.<br />
Avci, U., Madanoglu, M., Okumus, F. (<strong>2011</strong>). Strategic orientation and performance of tourism firms: evidence from a<br />
developing country. Tourism Management 32: 147–1<strong>57</strong>.<br />
Barney, J. B. (2001). Is the resource-based view a useful perspective for strategic management research? Yes.<br />
Academy of Management Review 26(1): 41–56.<br />
Capone, F., Boix, R. (2008). Sources of growth and competitiveness of local tourist production systems: an application<br />
to Italy (1991–2001). The Annals of Regional Science 42 (1): 209–224.<br />
Christensen, C. M. (2001). The past and future of competitive advantage. MIT Sloan Management Review 42 (2): 105–109.<br />
Faulkner, D., Bowman, C. (1995). The essence of competitive strategy. London: Prentice-Hall.<br />
Fitzroy, P., Hulbert, J. M. (2005). Strategic management: creating value in a turbulent world. John Wiley & Sons,<br />
Chichester.<br />
Font, X., Tapper, R., Cochrane, J. (2006). Competitive strategy in a global industry: tourism. Handbook of Business<br />
Strategy 20: 51–55.<br />
Garrigo’s-Simo’n, F., Marque’s, D. P., Narangajavana, Y. (2005). Competitive strategies and performance in Spanish<br />
hospitality firms. International Journal of Contemporary Hospitality Management 17 (1): 22–38.<br />
Hopeniene, R., Railiene, G., Kazlauskiene, E. (2009). Potential of virtual organizing of tourism business system actors.<br />
Engineering economics 3 (63): 75–85.<br />
Jusoh, R., Parnell, J. A. (2008). Competitive strategy and performance measurement in the Malaysian context.<br />
Management Decision 46 (1): 5–31.<br />
63
Rimantė Hopenienė, Jurgita Sekliuckienė<br />
Laws, E. (2004). Improving tourism and hospitality services. Cambridge, MA, USA: CABI Publishing.<br />
Miles, R. E., Snow, C. C. (1978). Organization strategy, structure and process. NY: McGraw-Hill.<br />
Mintzberg, H., Ahlstrand, B., Lampel, J. (1998). Strategy safari: a guided tour through wilds of strategic management.<br />
Hertfordshire: Prentice Hall.<br />
Novelli, M., Schmitz, B., Spencer, T. (2006). Networks, Clusters and Innovation in tourism: a UK experience. Tourism<br />
Management 27 (6): 1141–1152.<br />
Obra, A. R., Camara, S. B., Melendez, A. P. (2002). Internet usage and competitive advantage: the impact of the<br />
internet on an old economy industry in Spain. Internet Research: Electronic Networking Application and Policy<br />
12 (5): 391–401.<br />
Okumus, F. (2001). Towards a strategy implementation framework. International Journal of Contemporary Hospitality<br />
Management 13 (7): 327–38.<br />
Poon, A. (1993). Tourism, technology and competitive strategies. Oxford: Cabi Publishing.<br />
Porter, M. E. (1985). Competitive advantage: creating and sustaining superior performance. NY: The Free Press.<br />
Segev, E. (1987). Strategy, strategy making and performance: an empirical investigation. Management Science 33(2):<br />
258–269.<br />
Statistics of Lithuania. (2010). Main socio-economic indicators of Lithuania. Website: www.stat.gov.lt<br />
Turizmo sektoriaus studija. (2008). Darbuotojų ir jų kvalifikacijos kaitos prognozių tyrimo ataskaita. Kaunas: Judex.<br />
Teece, D. J., Pisano, G., Shuen A. (1997). Dynamic capabilities and strategic management. Strategic Management<br />
Journal 18: 509–533.<br />
Tourism in Lithuania 2005. (2006). Vilnius: Statistics Lithuania.<br />
Tourism in Lithuania 2006. (2007). Vilnius: Statistics Lithuania.<br />
Tourism in Lithuania 2007. (2008). Vilnius: Statistics Lithuania.<br />
Tourism in Lithuania 2008. (2009). Vilnius: Statistics Lithuania.<br />
Tourism in Lithuania 2009. (2010). Vilnius: Statistics Lithuania.<br />
Trunfio, M., Petruzzellis, L., Nigro, C. (2006). Tour operators and alternative tourism in Italy. Exploiting niche<br />
markets to increase international competitiveness. International Journal of Contemporary Hospitality Management<br />
5: 428–438.<br />
Tsaur, S. H., Yung, C. Y., Lin, J. H. (2006). The relational behavior between wholesaler and retailer travel agencies:<br />
evidence from Taiwan. Journal of Hospitality & Tourism Research 3: 333–438.<br />
Tsiotsou, R., Ratten, V. (2010). Future research directions in tourism marketing. Marketing Intelligence & Planning<br />
28 (4): 533–544.<br />
Tsiotsou, R. H. (2010). Delineating the effect of market orientation on services performance: a component – wise<br />
approach. The Services Industries Journal 30 (3): 375–403.<br />
Wang, Y. H. P. (2003). Customer – focused performance and the dynamic model for competence building and<br />
leveraging. Journal of Management Development 22 (6): 483–526.<br />
64
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
KLAIPĖDOS IR VILNIAUS MIESTŲ GYVENTOJŲ POŽIŪRIO Į<br />
TURIZMO PLĖTRĄ LYGINAMOJI ANALIZĖ<br />
Aušrinė Armaitienė, Ernesta Jonaitienė<br />
Klaipėdos <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje analizuojamas Vilniaus ir Klaipėdos miestų gyventojų požiūris į turizmo plėtrą miestuose,<br />
taikant socialinių mainų teoriją. Straipsnyje pateikiami kiekybiniu tyrimu nustatyti gyventojų teigiamo ir<br />
neigiamo požiūrio formavimo sociodemografiniai veiksniai, jų reikšmingumas grindžiamas statistiniais<br />
metodais. Tyrimas parodė bendrą teigiamą gyventojų požiūrį į turizmo plėtrą abiejuose miestuose, bet<br />
skirtingų veiksnių įtaką formuojantis dviejų miestų gyventojų požiūriui.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: požiūris, vietiniai gyventojai, turizmo poveikis, Klaipėdos ir Vilniaus miestų<br />
gyventojai.<br />
Abstract<br />
The application of social exchange theory allows the authors to analyze the attitudes of the Vilnius and<br />
Klaipeda cities inhabitants towards tourism development in cities. The article presents a quantitative<br />
study of basic socio-demographic factors, which determine positive and negative attitudes of the population<br />
towards tourism. The significance of the factors is justified by statistical methods. The survey<br />
showed overall positive attitudes to tourism development in both cities, however, different factors influence<br />
on the attitude formation of two cities inhabitants.<br />
KEY WORDS: attitude, local inhabitants, impact of tourism, inhabitants of Klaipeda and Vilnius.<br />
Įvadas<br />
Nors turizmą generuojančiose teritorijose interesų turėtojų konfliktai ir įtampa nulemia<br />
turizmo plėtros apimtis, tačiau iki 1980 metų turizmo tyrėjai netyrė vietinių bendruomenių<br />
ir suinteresuotų šalių požiūrio. Jie daugiausia analizavo keliautojus, jų lūkesčius, elgesį ir<br />
motyvaciją. Dauguma tyrimų buvo skirti turistų aptarnavimo kokybės, jų poreikių, įmonių<br />
plėtros klausimams, tuo tarpu vietos bendruomenių suvokimas ir požiūris į šią pramonės<br />
šaką buvo menkai aptariami (Archer, 2005; Jiaying Zhang, 2008). Vieni pagrindinių suinteresuotų<br />
asmenų turistinėje vietovėje yra vietos gyventojai. Jų požiūris ir elgesys turistinėje<br />
vietovėje yra svarbūs ir kitu aspektu – palankus vietinių gyventojų ir turistų požiūris<br />
yra reikšmingas lankytojų pasitenkinimo vietove ir paslaugomis veiksnys. Todėl vietinės<br />
bendruomenės dalyvavimas planuojant turistinę vietovę ir ją plėtojant yra būtinas, kad<br />
turizmo plėtra būtų darni, išlaikytų ekonominių, gamtinių ir kultūrinių elementų pusiausvyrą<br />
(Ritchie, Inkari, 2006).<br />
Sociokultūriniu požiūriu plėtojant turizmą ir turistų, ir šeimininkų, ir turizmo paslaugų<br />
teikėjų nuomonės yra vienodai svarbios. Šeimininkų nuomonės ignoravimas<br />
kelia daug turizmo plėtros problemų. Šiuolaikiniame planavimo procese įprasta<br />
(Murph, 1981) atsižvelgti į šeimininkų bendruomenę, jei planuotojai ir investuotojai<br />
nori plėtoti ilgalaikį verslą. Be palankios vietos bendruomenės nuomonės, tolydi ir<br />
ilgalaikė turizmo pramonės plėtra neįmanoma.<br />
Lietuvoje požiūrio į turizmo plėtrą tyrimai pradėti Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir<br />
turizmo katedroje 2003 m. Vietinių gyventojų požiūris analizuotas Lietuvos pajūrio terito-<br />
65
Aušrinė Armaitienė, Ernesta Jonaitienė<br />
rijose (Armaitienė ir kt., 2009; Armaitienė ir kt., 2010), tirtas Lietuvos ir Rusijos Kuršių<br />
marių baseino turistų ir gyventojų požiūris į turizmo plėtrą. Tyrimai atlikti taikant kokybinių<br />
tyrimų metodologiją, jie parodė, kad Kuršių marių vietinių gyventojų turizmo suvokimas,<br />
kaip ir vietinių turizmo plėtros išteklių vertinimas bei požiūris į darnų turizmą priklauso<br />
nuo autochtoniškumo ir interesų turėtojų konfliktų masto.<br />
Šio tyrimo tikslas: atlikti Klaipėdos ir Vilniaus miestų gyventojų požiūrio į turizmo<br />
plėtrą lyginamąją analizę.<br />
Tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai:<br />
išanalizuoti mokslinę literatūrą apie gyventojų požiūrio į turizmo plėtrą tyrimus;<br />
nustatyti esminius veiksnius, kurie daro įtaką teigiamam ir neigiamam gyventojų<br />
požiūriui;<br />
nustatyti statistinį veiksnių ir sociodemografinių charakteristikų ryšių reikšmingumą.<br />
Objektas. Pagrindinis tyrimo objektas – Klaipėdos ir Vilniaus miesto gyventojų<br />
požiūris į turizmo plėtrą mieste. Klaipėdos ir Vilniaus miestai pasirinkti dėl panašumo:<br />
abiejuose didėja turistų skaičius, yra didelė turizmo transporto koncentracija, šiuose<br />
miestuose apgyvendinta daugiausia svečių, jie yra skirtingų Lietuvos regionų tarptautinio<br />
turizmo centrai.<br />
1. Metodologija<br />
Turizmo suvokimo bendruomenėje tyrimai dažniausia remiasi dviem socialinėmis<br />
teorijomis: socialinių mainų teorija, tiriančia individų ir grupių mainus bei sąveiką, kai<br />
situacijos veikėjai keičiasi jiems reikšmingais ištekliais (Apo, 1992). Turizmo mainų<br />
socialinis poveikis bendruomenei daugelyje straipsnių analizuojamas nuo 1989 metų,<br />
tačiau teorinė analizės struktūra tebekuriama.<br />
Antroji yra socialinio atstovavimo teorija, kuri stengiasi paaiškinti žmonių mąstymą,<br />
veikiamą kasdienės patirties, ir socialinės realybės poveikį šiam procesui (Pearce,<br />
Moscardo, Ross, 1996, p. 39).<br />
Lyginamoji Klaipėdos ir Vilniaus miestų gyventojų nuomonių analizė buvo atliekama<br />
socialinių mainų teorijos kontekste. Ją taikant remtasi R. R. Perdue, P. T. Long,<br />
L. Allen (1990, p. 589) turizmo plėtros palaikymo modeliu, kurį sudaro rezidentų charakteristikos,<br />
bendruomenės priklausomybė nuo turizmo, asmeninė nauda iš turizmo,<br />
parama planuojant turizmą. Šiame procese pasitelkiamos tokios rezidentų charakteristikos,<br />
kaip rezidavimo trukmė, gyvenamosios vietos atstumas nuo turistinės teritorijos<br />
ar objektų, vietinių gyventojų sociodemografinės charakteristikos, rezidentų sąveikos<br />
su turistais intensyvumas (Zhang, 2008).<br />
Remiantis J. Williams ir R. Lawson (2001), gyventojų reakcijos į turizmo reiškinius<br />
tyrimai gali padėti suprasti, kodėl jie palaiko turizmą arba yra prieš jį nusiteikę.<br />
Supratus šeimininkų bendruomenės požiūrio į turizmą svarbą, per pastaruosius du<br />
dešimtmečius pradėta nemažai tyrimų šia tema (Zhang, 2008).<br />
66
KLAIPĖDOS IR VILNIAUS MIESTŲ GYVENTOJŲ POŽIŪRIO Į TURIZMO PLĖTRĄ...<br />
Yra kelios priežastys, kodėl gyventojų požiūris į turizmą yra svarbus, ypač plačiai<br />
svarstoma problema – gyvenimo kokybės klausimas. Turizmo poveikio studija yra<br />
svarbi greito turizmo pramonės augimo, gyvensenos kaitos ir naujų turizmo plėtros<br />
charakteristikų kontekste. Remiantis tyrimų rezultatais konstatuota, kad turizmo plėtra<br />
paveikė ir bendruomenės socialinę struktūrą, ir gyventojų gyvenimo būdą. Poveikis<br />
platus – nuo ekonominių, socialinių ir kultūrinių aspektų iki gyvenimo aplinkos ir<br />
psichologinių elementų (Zhang, 2008).<br />
Tradiciškai svarbiausiu laikomas ekonominis turizmo poveikis. Ekonominis turizmo<br />
įnašas ir vietinės bendruomenės požiūris į turizmą yra glaudžiai susiję. Remiantis socialinių<br />
mainų teorija, nustatyta, kad vietiniai gyventojai pirmiausia vertina turizmo ekonominį<br />
poveikį kaip naudą sau. R. R. Perdue, P. T. Long, L. Allen (1990) įrodė, kad turizmas suteikia<br />
daugiau galimybių vietinei bendruomenei įsidarbinti ir užsiimti įvairesne ekonomine<br />
veikla. Ankstesnių studijų apžvalgos atskleidė, kad turizmas prisideda prie ekonomikos:<br />
skatina infrastruktūros, transporto, viešbučių, restoranų ir mažmeninės prekybos plėtrą,<br />
pritraukia užsienio investicijas, stabilizuoja vietos ekonomiką.<br />
Tiriant socialinį ir kultūrinį turizmo poveikį nustatyta, kad greita turizmo plėtra paveikė<br />
vietines bendruomenes ir teigiamai, ir neigiamai. Socialiniu požiūriu teigiamas<br />
poveikis – tai didėjantis rekreacinių ir pramoginių įstaigų skaičius, pagerėjęs policijos<br />
ir priešgaisrinės apsaugos darbas, geresnis bendruomenės įvaizdis ir sustiprėjęs savigarbos<br />
jausmas. Neigiamas poveikis – tai padidėjęs nusikalstamumas ir tarša, eismo<br />
intensyvumas ir nepageidaujamai pasikeitusios tradicijos bei šeimos vertybės.<br />
Kultūros požiūriu turizmas daro įtaką savigarbai ir tapatumui, susitelkimui, idėjų mainams<br />
ir kitų kultūrų pažinimui (Stein, Anderson, 1999). Neigiami pokyčiai: asimiliacija,<br />
konfliktai ir neapykanta svetimšaliams. Pažymima, kad vietinė bendruomenė turizmo nulemtus<br />
pokyčius kultūrai supranta dvejopai: vieni suvokia juos kaip „tradicinės kultūros<br />
naikinimą ir visuomenės gąsdinimą“, kiti sieja su taikos, didesnio tarpusavio supratimo ir<br />
geresnio pažinimo aspektais (Brunt, Courtney, 1999). Taip pat akivaizdu, kad plečiantis<br />
tarptautiniam turizmui šeimininkų ir svečių kontaktai vis dažnėja. Socialinis ir kultūrinis<br />
turizmo poveikis turėtų būti apsvarstytas dar planavimo procese, kad būtų galima padidinti<br />
naudą ir sumažinti kylančias problemas (Brunt, Courtney, 1999).<br />
Svarbiausias turizmo poveikio analizės tikslas – suteikti vartotojams, vietos valdžiai<br />
ir kitoms suinteresuotoms šalims informacijos apie bendruomenės požiūrį į turizmą,<br />
kad būtų galima sustiprinti teigiamą ir sumažinti neigiamą poveikį veiksmingomis<br />
turizmo planavimo ir plėtros strategijomis (Oviedo-Garcia, Castellanos-<br />
Verdugo, Martin-Ruiz, 2008).<br />
Praktikoje žmogaus požiūriai išryškėja per jo vertybių sistemą, kuri rodo, kas yra<br />
gerai ar blogai, kas patinka ar nepatinka, gražu ar negražu, teisinga ar klaidinga. Požiūris<br />
nulemia ideologiją, politiką, įstatymus, gyvenseną ir elgesį. Požiūrio tyrimų<br />
pagrindinis tikslas – išsiaiškinti priežastis, kodėl žmonės vienaip ar kitaip elgiasi, kas<br />
turi įtakos jų pasirinkimams. Atlikus tokius tyrimus, galima efektyviau skatinti turizmo<br />
plėtrą, pardavinėti turizmo paslaugas ir prekes.<br />
G. Doxey buvo vienas pirmųjų 1975 metais pradėjęs tyrinėti gyventojų požiūrį į turizmą.<br />
Remiantis jo priežastinio ryšio teorijos modeliu, požiūriai svyruoja nuo euforijos<br />
ankstyvoje turizmo plėtros stadijoje iki susierzinimo vėlesnėje. Nors G. Doxey modelis<br />
67
Aušrinė Armaitienė, Ernesta Jonaitienė<br />
šiuolaikinėje turizmo teorijoje vadinamas linijiniu ir supaprastintu, tačiau kaip atspirties<br />
taškas pirmųjų turistų ir šeimininkų kontaktų tyrimams buvo labai naudingas.<br />
Gyventojų suvokimo ir turizmo poveikio požiūrio tyrimai rodo, kad gyventojų požiūris<br />
į turizmą gali būti teigiamas ar neigiamas, atsižvelgiant į tirtą problemą ir taikytą<br />
metodiką. J. Williams ir R. Lawson (2001) teigimu, daugeliu tyrimų bandyta ištirti<br />
gyventojų nuomones, bet didžioji dalis tyrėjų taikė skirtingą atrankos technologiją ir<br />
dažniausiai skirtingus statistinės analizės metodus.<br />
Norint suprasti vietinės bendruomenės turizmo poveikio suvokimo kilmę tirti sociodemografiniai<br />
požiūriui įtakos turintys veiksniai: lytis, amžius, etniškumas, atstumas nuo poilsio<br />
vietovių, gyvenimo vietoje trukmė, tėvų šeimos padėtis ir politinė padėtis visuomenėje.<br />
Be šių sociodemografinių veiksnių, nustatyta, kad pajamos iš turizmo, kontakto su turistais<br />
lygis ir žinios apie turistus yra reikšmingi požiūrio formavimo veiksniai.<br />
Daugelio tyrėjų nuomone, neišmatavus požiūrio, neįmanoma sužinoti pradinio atskaitos<br />
taško, nuo kurio galima pradėti daryti poveikį siekiant jį keisti norima linkme. 1 paveiksle<br />
pateiktas M. Ambrož (2008, remiantis Perdue ir kt., 1990) hipotetinis modelis,<br />
kurio tikslas – parodyti veiksnių tarpusavio sąveiką, kuri daro įtaką požiūrio formavimui,<br />
ir pritaikyti šį modelį plėtojant turizmą gyventojų nuomonės lankstumui įvertinti.<br />
Atstumas nuo gyvenamosios vietos<br />
iki turistinės vietovės<br />
Turistų, lankančių vietines turistines<br />
vietoves, tipai<br />
Požiūris į turizmo plėtrą<br />
Prisirišimas prie gyvenamosios vietos<br />
Turizmo poveikis<br />
68<br />
1 pav. Turizmo plėtros modelis<br />
Šaltinis: Ambrož, 2008, p. 63–79, remiantis Perdue, 1990<br />
Atliekant Klaipėdos ir Vilniaus miestų gyventojų požiūrio į turizmo plėtrą tyrimą<br />
remtasi M. Ambrož (2008), R. R. Perdue ir kt. (1990) schema. Anketos klausimų apie<br />
požiūrį į turizmo plėtros poveikį atsakymai formuluojami pasitelkiant penkių punktų<br />
Likerto skalę. Apklausta atitinkamai 291 respondentas Klaipėdos mieste ir 198 Vilniuje.<br />
Atrankos atliktos remiantis E.W. Finn ir M. Walton (2000) metodika. Duomenys<br />
apdoroti taikant SPSS programą.<br />
2. Rezultatai<br />
Gauti tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad bendras požiūris į turizmo plėtrą Klaipėdoje ir<br />
Vilniuje yra teigiamas (2 pav.): atitinkamai 47 % ir 48,5 % abiejų miestų respondentų nurodė,<br />
kad turizmo plėtrą vertina gerai ir labai gerai. Nemažai pateikta neutralių vertinimų: nei<br />
teigiamai, nei neigiamai vertino Klaipėdoje 36,7 %, Vilniaus mieste – 33,4 % apklaustųjų.
KLAIPĖDOS IR VILNIAUS MIESTŲ GYVENTOJŲ POŽIŪRIO Į TURIZMO PLĖTRĄ...<br />
2 pav. Klaipėdos ir Vilniaus miestų gyventojų požiūrio į turizmo plėtrą vertinimas, <strong>2011</strong> m.<br />
Pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką požiūriui abiejuose lyginamuose mietuose,<br />
skiriasi (1 lentelė).<br />
Žemiau pateikiami duomenys apie kiekvieno komponento statistinius parametrus.<br />
Pirmasis komponentas – tai informacijos apie turizmo plėtrą turėjimas. Klaipėdos<br />
mieste apie turizmo plėtrą informuoti asmenys ją vertino labai teigiamai, Vilniuje –<br />
teigiamai. Neinformuotų apie plėtros programą asmenų vertinimai Klaipėdos mieste –<br />
nei teigiami, nei neigiami, Vilniaus mieste – teigiami. Taikant Spearman koreliacijos<br />
koeficientą nustatyta, kad gyventojų informavimas apie turizmo plėtros programą<br />
Klaipėdos miesto gyventojams turi tiesioginės įtakos požiūrio formavimui (nustatytas<br />
pastebimas (rho = 0,<strong>57</strong>), bet statistiškai nereikšmingas ryšys (p = 0,133)), Vilniaus<br />
miesto gyventojams – neturi. Išanalizavus kitose šalyse atliktus tyrimus, gauti tokie<br />
rezultatai: asmenys, kurie informuoti apie turizmo plėtrą, ją vertina teigiamai ir priešingai<br />
– tie, kurie mažai informuoti arba iš viso apie tai nieko negirdėjo, – neigiamai.<br />
Klaipėdos miesto gyventojams gyvenamoji vieta turi įtakos požiūrio formavimui.<br />
Nustatytas silpnas (rho = 0,127), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,006). Didžioji<br />
dalis šalia turistinių vietovių gyvenančių respondentų turizmo plėtrą mieste vertino<br />
labai teigiamai, atokiau gyvenantieji – teigiamai, toli gyvenantieji – neigiamai. Tuo<br />
tarpu Vilniaus miesto gyventojams gyvenamoji vieta neturi įtakos požiūrio į turizmo<br />
plėtrą formavimuisi. Šalia turistinių vietovių gyvenantys Vilniaus miesto gyventojai<br />
69
Aušrinė Armaitienė, Ernesta Jonaitienė<br />
turizmo plėtrą vertino neutraliai (nei teigiamai, nei neigiamai), atokiau – teigiamai,<br />
toli – teigiamai. Kitų šalių atvejai parodė, kad asmenys, gyvenantys šalia turistinių<br />
vietovių, turizmo plėtrą vertina neigiamai, atokiau – teigiamai.<br />
70<br />
Klaipėdos ir Vilniaus miestų gyventojų požiūrio<br />
į turizmo plėtrą vertinimas, <strong>2011</strong> m.<br />
Požiūris/Miestas Klaipėdos miesto gyventojai Vilniaus miesto gyventojai<br />
Teigiamas požiūris<br />
(bendras ir pavieniais<br />
komponentais)<br />
Neigiamas požiūris<br />
(bendras ir pavieniais<br />
komponentais)<br />
Neturi poveikio (bendram<br />
vertinimui)<br />
Informacija apie turizmo plėtrą<br />
Gyvenamoji vieta<br />
Gyvenamosios vietos atstumas<br />
iki turizmo objektų<br />
Išsilavinimas<br />
Amžius<br />
Informuotumas apie turizmo<br />
plėtros programą mieste<br />
Rezidavimo trukmė<br />
Rezidavimo trukmė<br />
Informuotumas apie turizmo<br />
plėtros programą mieste<br />
Amžius<br />
Lytis<br />
Išsilavinimas<br />
Sąsaja su turizmu<br />
1 lentelė<br />
Lytis<br />
Sąsaja su turizmu<br />
Išsilavinimas<br />
Informuotumas apie turizmo<br />
plėtros programą mieste<br />
Lytis<br />
Išsilavinimas<br />
Sąsaja su turizmu<br />
Rezidavimo trukmė<br />
Informuotumas apie turizmo<br />
plėtros programą mieste<br />
Atstumas nuo turistinių objektų<br />
Informacija apie turizmo plėtrą<br />
Gyvenamosios vietos atstumas<br />
nuo turizmo objektų<br />
Rezidavimo trukmės įtaka<br />
Nustatant gyvenimo mieste trukmės įtaką požiūriui formuotis taip pat taikytas<br />
Spearman koreliacijos koeficientas. Gauti rezultatai parodė, kad tik Klaipėdos atveju<br />
nustatytas silpnas (rho = 0,120), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,010), kuris<br />
reiškia, kad šio miesto gyventojų gyvenimo mieste trukmė tiesiogiai veikia jų požiūrį.<br />
Vilniaus atveju ryšio nenustatyta (rho = 0,095). Vis dėlto trumpesnį laiką Klaipėdos ir<br />
Vilniaus mieste gyvenantys asmenys turizmo plėtrą vertino teigiamai. Vidutinį (5–<br />
15 metų) laikotarpį Klaipėdos mieste gyvenantys asmenys turizmo plėtrą vertino neigiamai,<br />
Vilniaus mieste – teigiamai. Ilgai Klaipėdos mieste gyvenantys asmenys (daugiau<br />
kaip 25 metus) turizmo plėtrą vertino neigiamai, Vilniaus mieste – nei teigiamai,<br />
nei neigiamai. Visuose užsienio autorių gyventojų požiūrio į turizmo plėtrą tyrimuose<br />
buvo tikrinama, ar šis veiksnys – rezidavimo trukmė – daro įtaką požiūrio formavimuisi.<br />
Pastebėta, kad dažniausiai ilgai arba visą gyvenimą mieste gyvenantys asmenys<br />
turizmo plėtrą vertino neigiamai, o tie, kurių rezidavimo trukmė buvo trumpesnė, –<br />
teigiamai.<br />
Abiejų tyrimų rezultatai parodė, kad sąsaja su turizmu neturi įtakos Klaipėdos ir Vilniaus<br />
miesto gyventojų požiūrio į turizmo plėtrą formavimuisi. Taikant Spearman korelia-
KLAIPĖDOS IR VILNIAUS MIESTŲ GYVENTOJŲ POŽIŪRIO Į TURIZMO PLĖTRĄ...<br />
cijos koeficientą, tarpusavio ryšių nenustatyta, nors Klaipėdos mieste su turizmu susiję<br />
asmenys plėtrą vertino teigiamai, nesusiję – neutraliai (nei teigiamai, nei neigiamai). Vilniaus<br />
mieste – priešingai, su turizmu susiję asmenys plėtrą vertino neutraliai, nesusiję –<br />
teigiamai (tokių buvo net 79 %). Skirtingų šalių tyrimų rezultatai rodo, kad žmonės, susiję<br />
su turizmu, ypač gaunantys iš jo pajamų, teigiamai vertina turizmo plėtrą.<br />
Kiti svarbūs palyginimai susiję su turizmo plėtros poveikio vertinimu ir ryšio tarp<br />
jų nustatymu.<br />
3. Teigiamo vertinimo komponentai<br />
Turizmo plėtra sukuria daugiau patogumų, duodančių naudos vietos<br />
gyventojams. Taikant Spearman koreliacijos koeficientą išsiaiškinta, kad vertinant šį<br />
teiginį Klaipėdos miesto gyventojams įtakos turi informacijos apie turizmo plėtros programą<br />
veiksnys (nustatytas silpnas (rho = 0,103), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,022)).<br />
Vilniaus miesto gyventojams – priešingai, nė vienas demografinis rodiklis vertinant šį teiginį<br />
įtakos neturi. Taip pat pastebėta, kad su šiuo teiginiu labiausiai sutiko aukštąjį išsilavinimą<br />
turintys asmenys. Nemažai nesutikusiųjų turėjo vidurinį išsilavinimą (60 %).<br />
Turizmo plėtra pritraukia miestui investicijų. Taikant Spearman koreliacijos<br />
koeficientą gauti duomenys parodė, kad Klaipėdos miesto gyventojams įtakos<br />
vertinant šį teiginį turi amžius (nustatytas silpnas (rho = 0,161), bet statistiškai reikšmingas<br />
ryšys (p = 0,001)), gyvenimo mieste trukmė (nustatytas silpnas (rho = 0,102),<br />
bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,0023)) ir atstumas nuo gyvenamosios vietos<br />
iki turistinių vietovių (nustatytas silpnas (rho = 0,104), bet statistiškai reikšmingas<br />
ryšys (p = 0,021)). Tyrimo metu išsilavinimo įtakos nepavyko nustatyti (rho = 0,085).<br />
Taip pat ištirta, kad 47,5 % netoli turistinių vietovių gyvenančių asmenų sutinka, kad<br />
turizmo plėtra pritraukia miestui investicijų, ir tik 4,2 % nesutinka. Vilniaus mieste<br />
37,2 % toli nuo turistinių vietovių gyvenantys asmenys nei sutiko, nei nesutiko su teiginiu,<br />
kiti šalia turistinių vietovių gyvenantys asmenys visiškai nesutiko (30,1 %),<br />
visiškai nesutiko ir atokiau gyvenantieji. Vilniaus miesto gyventojams nė vienas demografinis<br />
rodiklis neturi įtakos formuojantis požiūrį į šį turizmo plėtros poveikį.<br />
Turizmo plėtra didina darbo vietų skaičių. Didžioji dalis Klaipėdos miesto<br />
jaunimo (58,1 %) ir aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų (48 %) su šiuo teiginiu sutinka.<br />
Koreliacija parodė, kad vertinant šį teiginį Klaipėdos miesto gyventojams įtakos turi išsilavinimas<br />
(nustatytas atvirkštinis silpnas (rho = -0,161), bet statistiškai reikšmingas ryšys<br />
(p = 0,019)). Vilniaus miesto gyventojams įtakos turi išsilavinimas (nustatytas silpnas<br />
(rho = 0,167), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,001)) ir sąsaja su turizmu (nustatytas<br />
silpnas atvirkštinis (rho = -0,168), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,001)). Lyties<br />
įtakos neužfiksuota (rho = -0,018). 50 % Vilniaus miesto jaunimo nesutiko, kad turizmo<br />
plėtra didina darbo vietų skaičių. Asmenys, turintys nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, visiškai<br />
sutiko su šiuo teiginiu, turintys aukštąjį išsilavinimą – nesutiko. Šio teiginio vertinimai<br />
skirtinguose miestuose buvo skirtingi.<br />
Turizmo plėtra skatina infrastruktūros (vandens tiekimo, elektros,<br />
susisiekimo ir t. t.) gerinimą. Klaipėdos miesto gyventojams įtakos vertinant šį<br />
teiginį turi lytis (nustatytas atvirkštinis silpnas (rho = -0,120), bet statistiškai reikšmingas<br />
71
Aušrinė Armaitienė, Ernesta Jonaitienė<br />
ryšys (p = 0,009)) ir išsilavinimas (nustatytas atvirkštinis silpnas (rho = -0,127), bet statistiškai<br />
reikšmingas ryšys (p = 0,007)). 11,7 % žemą išsilavinimą turinčių asmenų ir 44,7 %<br />
aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų sutinka su teiginiu, kad turizmo plėtra skatina gerinti<br />
infrastruktūrą. Pritaikius Spearman koreliacijos koeficientą, rezultatai parodė, kad Vilniaus<br />
miesto gyventojams įtakos turi sąsaja su turizmu (nustatytas silpnas atvirkštinis (rho = -<br />
0,105), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,021)) ir informuotumas apie pačią turizmo<br />
plėtros programą (nustatytas silpnas (rho = 0,112), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p =<br />
0,014)). 36,2 % apklaustų šio miesto gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, sutiko su<br />
teiginiu. Tačiau 71,4 % nesusijusių su turizmu asmenų nesutiko, kad turizmo plėtra skatina<br />
gerinti infrastruktūrą.<br />
Turizmas suteikia galimybių gyventojams susipažinti su naujais<br />
žmonėmis. Vienintelis rodiklis, turintis įtakos Klaipėdos gyventojų vertinimams, yra<br />
sąsaja su turizmu (nustatytas silpnas (rho = 0,101), bet statistiškai reikšmingas ryšys<br />
(p = 0,029)). Pastebėta, kad respondentai, susiję su turizmu ar su juo nesusiję, sutinka,<br />
kad turizmas sudaro sąlygas susipažinti su naujais žmonėmis. 55,8 % su turizmu susijusių<br />
Vilniaus miesto respondentų sutinka su šiuo teiginiu, kiti, nesusiję su turizmu, –<br />
nesutinka (83,3 %). Koreliacijos koeficientas parodė, kad Vilniaus miesto gyventojams<br />
įtakos vertinant šį teiginį neturi nei išsilavinimas (nustatytas (rho = 0,090)), nei<br />
sąsaja su turizmu (nustatytas atvirkštinis (rho = -0,099)), tačiau informuotumas apie<br />
turizmo plėtros programą įtakos turi (nustatytas silpnas (rho = 0,124), bet statistiškai<br />
reikšmingas ryšys (p = 0,008)).<br />
Turizmas daro vietovę įdomesnę gyventi. Nė vienas rodiklis Klaipėdos<br />
miesto gyventojams neturi įtakos vertinant šį teiginį. Tačiau jaunimas ir darbingo amžiaus<br />
asmenys sutinka, kad turizmas daro vietovę įdomesnę gyventi. Vilniaus miesto<br />
gyventojams – priešingai, įtakos turi lytis (nustatytas silpnas (rho = 0,136), bet statistiškai<br />
reikšmingas ryšys (p = 0,004)) ir informuotumas apie turizmo plėtros programą<br />
(nustatytas silpnas atvirkštinis (rho = -0,123), bet statistiškai reikšmingas ryšys<br />
(p = 0,008)). Keista, bet šiame mieste 33,3 % apklausto jaunimo nesutiko, kad turizmas<br />
daro vietovę įdomesnę gyventi. Ir tik trumpesnį laikotarpį Vilniaus mieste gyvenantys<br />
asmenys sutinka su šiuo teiginiu.<br />
4. Neigiamo vertinimo komponentai<br />
Turizmo plėtra didina prekių ir paslaugų kainas. Klaipėdos miesto gyventojams<br />
įtakos turi amžius (nustatytas silpnas (rho = 0,102), bet statistiškai reikšmingas<br />
ryšys (p = 0,022)). Pastebėta, kad 41,7 % Klaipėdoje gyvenančių asmenų sutinka, kad<br />
turizmo plėtra didina prekių ir paslaugų kainas. Su šiuo teiginiu sutiko ir toli nuo turistinių<br />
vietovių gyvenantys asmenys, o gyvenantieji šalia nesutiko. Vilniaus miesto gyventojams<br />
įtakos vertinant šį teiginį turėjo lytis (nustatytas silpnas atvirkštinis (rho = -0,121), bet statistiškai<br />
reikšmingas ryšys (p = 0,009)), išsilavinimas (nustatytas silpnas (rho = 0,151), bet<br />
statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,002)) ir sąsaja su turizmu (nustatytas silpnas (rho =<br />
0,106), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,020)). Ilgiau Vilniaus mieste gyvenantys<br />
asmenys sutinka, kad turizmo plėtra padidina prekių ir paslaugų kainas, o 42,1 % gyventojų,<br />
gyvenančių mieste iki 15 metų, visiškai sutinka.<br />
72
KLAIPĖDOS IR VILNIAUS MIESTŲ GYVENTOJŲ POŽIŪRIO Į TURIZMO PLĖTRĄ...<br />
Turizmo plėtra didina nelaimingų eismo įvykių skaičių. Klaipėdos<br />
miesto jaunimas nesutinka su šiuo teiginiu, darbingo amžiaus asmenys – priešingai, sutiko,<br />
kad turizmo plėtra didina nelaimingų eismo įvykių skaičių. Lytis (nustatytas atvirkštinis<br />
silpnas (rho = -0,149), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,002)), išsilavinimas (nustatytas<br />
atvirkštinis silpnas (rho = -0,110), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,016)),<br />
gyvenimo mieste trukmė (nustatytas atvirkštinis silpnas (rho = -0,146), bet statistiškai<br />
reikšmingas ryšys (p = 0,002)), respondentų gyvenamosios vietos atstumas iki turistinių<br />
vietovių (nustatytas atvirkštinis silpnas (rho = -0,123), bet statistiškai reikšmingas ryšys<br />
(p = 0,008)) ir informuotumas apie turizmo plėtrą mieste (nustatytas silpnas (rho = -0,102),<br />
bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,023)) turi įtakos Klaipėdos miesto gyventojų vertinimams.<br />
Vilniaus miesto gyventojų nuomonei apie šį teiginį lytis įtakos neturi (nustatytas<br />
(rho = 0,090)), tačiau reikšmingas yra respondentų informuotumas apie turizmo plėtros<br />
programą (nustatytas silpnas (rho = 0,118), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,011)),<br />
turistinių vietovių atstumas nuo gyvenamosios vietos (nustatytas silpnas (rho = 0,148), bet<br />
statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,002)). Tyrimo duomenys taip pat parodė, kad šalia<br />
turistinių vietovių gyvenantys asmenys nesutinka, kad turizmo plėtra didina nelaimingų<br />
eismo įvykių skaičių.<br />
Turizmo plėtra skatina alkoholio vartojimą ir prostituciją. Iš viso<br />
31,5 % respondentų Klaipėdos mieste neapsisprendė, ar turizmo plėtra skatina alkoholio<br />
vartojimą ir prostituciją. Nepastebėta jokių ryšių, taigi nė vienas iš rodiklių neturi<br />
įtakos teiginio vertinimui. Vilniaus miesto gyventojų vertinimams įtakos neturėjo sąsaja<br />
su turizmu (nustatytas (rho = 0,093)), tačiau turėjo respondentų informuotumas<br />
apie turizmo plėtrą (nustatytas silpnas (rho = 0,137), bet statistiškai reikšmingas ryšys<br />
(p = 0,004)). Iš visų respondentų su teiginiu nesutiko 32,5 % apklaustųjų.<br />
Turizmo plėtra sunaikina vietinę ekosistemą. Taikant Spearman koreliacijos<br />
koeficientą nustatyta, kad lytis (nustatytas atvirkštinis silpnas (rho = -0,153), bet statistiškai<br />
reikšmingas ryšys (p = 0,001)), respondentų informuotumas apie turizmo plėtrą (nustatytas<br />
silpnas (rho = 0,132), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,005)) turi įtakos<br />
Klaipėdos miesto gyventojų vertinimams. Taip pat tyrimo duomenys parodė, kad 30,5 %<br />
šalia turistinių vietovių gyvenančių asmenų sutinka, o toli nuo turistinių vietovių gyvenantieji<br />
nesutiko su šiuo teiginiu. Su šiuo teiginiu nei sutiko, nei nesutiko 30,7 % šalia turistinių<br />
vietovių gyvenančių asmenų, o atokiau gyvenantieji sutiko. Vilniaus miesto gyventojams<br />
įtakos vertinant šį teiginį turėjo gyvenimo mieste trukmė (nustatytas silpnas<br />
(rho = 0,165), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,001)), tačiau nepavyko nustatyti<br />
sąsajos su turizmu įtakos (nustatytas (rho = 0,093)).<br />
Turizmo plėtra didina aplinkos taršą (šiukšlės, vandens tarša,<br />
triukšmas). Vertinant šį teiginį Klaipėdos miesto gyventojams įtakos turėjo amžius<br />
(nustatytas silpnas (rho = 0,111), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,018)) ir respondentų<br />
gyvenimo mieste trukmė (nustatytas silpnas (rho = 0,119), bet statistiškai<br />
reikšmingas ryšys (p = 0,010)). Ilgesnį laiką mieste gyvenantys asmenys sutiko, kad<br />
turizmo plėtra didina aplinkos taršą, bei didelė dalis trumpiau mieste gyvenančiųjų<br />
(45,8 %) negalėjo pasakyti, kad taip yra. Vilniaus miesto gyventojams įtakos vertinimui<br />
turėjo išsilavinimas (nustatytas labai silpnas (rho = 0,125), bet statistiškai reikšmingas<br />
ryšys (p = 0,007)) ir gyvenimo mieste trukmė (nustatytas labai silpnas (rho =<br />
73
Aušrinė Armaitienė, Ernesta Jonaitienė<br />
0,142), bet statistiškai reikšmingas ryšys (p = 0,003)). Be to, Vilniaus mieste trumpiau<br />
nei 5 metus gyvenantys asmenys nesutiko su teiginiu, o gyvenantieji ilgiau sutiko, kad<br />
turizmo plėtra didina aplinkos taršą.<br />
Viešbučių, kempingų, pramogų kompleksų ir kitų pastatų statyba,<br />
turizmo įrenginių statymas naikina natūralią aplinką. Nė vienas rodiklis<br />
Klaipėdos miesto gyventojams neturėjo įtakos vertinant šį teiginį. Daugiausiai su šiuo teiginiu<br />
nesutiko darbingo amžiaus asmenys, sutiko – šalia turistinių vietovių gyvenantys asmenys.<br />
Vilniaus miesto gyventojų nuomonės panašios: įtakos neturi nei gyvenimo mieste<br />
trukmė (nustatytas (rho = 0,099)), nei kitos kategorijos. Šalia turistinių vietovių gyvenantys<br />
asmenys sutiko su teiginiu (24,4 %), atokiau gyvenantieji – nesutiko (47,7 %). Visiškai sutiko<br />
su tuo, kad viešbučių, kempingų ir kitų pastatų bei įrenginių diegimas naikina natūralią<br />
aplinką 64,3 % toli nuo turistinių vietovių gyvenančių asmenų.<br />
Išvados<br />
1. Pastaraisiais metais intensyviai tyrinėjamas socialinis turizmo poveikis. Tyrimuose<br />
taikoma socialinių mainų teorija byloja, kad asmuo greičiausiai sutiks<br />
su pokyčiais tik tada, kai rezultatas bus teigiamas ir vertingas, o neigiamas rezultatas<br />
bus mažesnis nei reali nauda.<br />
2. Straipsnyje pateikti tyrimo rezultatai atskleidė, kad Klaipėdos ir Vilniaus<br />
miestų gyventojų požiūris į turizmo plėtrą iš esmės yra teigiamas. Bendruomenės<br />
mato naudą iš didėjančio turistų srauto.<br />
3. Klaipėdos ir Vilniaus miesto gyventojų požiūriui formuotis reikšmingi skirtingi<br />
veiksniai.<br />
4. Nuomonė apie teigiamą turizmo plėtros poveikį Klaipėdos miesto gyventojams<br />
daugiausiai priklauso nuo gyvenamosios vietos ir atstumo iki turistinių vietovių.<br />
Vilniaus miesto gyventojams daugiau įtakos turi lytis ir sąsaja su turizmu.<br />
5. Neigiamo turizmo plėtros poveikio vertinimams daugiausiai įtakos turėjo: Klaipėdos<br />
miesto gyventojams – informuotumas apie turizmo plėtros programą mieste<br />
ir amžius; Vilniaus miesto gyventojams – lytis ir gyvenimo mieste trukmė.<br />
Gauta <strong>2011</strong> 06 13<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2011</strong> 10 24<br />
Literatūra<br />
Ap, J. (1992). Resident’s perceptions on tourism impacts. Annals of Tourism research 19 (4): 665–690.<br />
Ambrož, M. (2008). Attitudes of local resident towards the development of tourism in Slovenia: The case of the Primorska,<br />
Dolenjska, Gorenjska and Ljubljana regions. Slovenia Anthropological Society. Anthropological notebooks 14: 63–79.<br />
Armaitiene, A., Bertuzyte, R., Vaskaitis, E. (2010). Comparative analysis of southeast baltic sea coastal communities’<br />
participation in sustainable tourism development. Sustainable tourism. Issues, Debate & Challenges. Bucks New<br />
University, Technological Educational Institute of Crete, p. 131–136.<br />
Armaitienė, A., Raisutienė, J., Barauskaitė, J. (2009). Community participation encounters in coastal tourism development.<br />
Curonian lagoon case. Coastal and Resort destination management. Abstract book. Girona, 19th & 20th October.<br />
Ed. by L. Prats. Girona University, p. 7.<br />
Brent, J. R., Goeldner, Ch. R. (1994). Environmental design and land use. Travel, Tourism and Hospitality Research:<br />
243–258. New York.<br />
74
KLAIPĖDOS IR VILNIAUS MIESTŲ GYVENTOJŲ POŽIŪRIO Į TURIZMO PLĖTRĄ...<br />
Brent, W. R., Inkari, M. (2006). Host Community Attitudes toward Tourism and Cultural Tourism Development: the<br />
Case of the Lewes District, Southern England. International Journal of Tourism Research 8: 27–44. Published online<br />
in Wiley InterScience.<br />
Brunt, P., Courtney, P. (1999). Host perceptions of sociocultural impacts. Annals of Tourism Research 26: 496–515.<br />
Doxey, G. (1975). A causation theory of visitor – resident irritants: methodology and research inferences. Proceedings<br />
of the Travel Research Association 6th Annual Conference. San Diego.<br />
Finn, E. W., Walton, M. (2000). Tourism and leisure research methods. Data collection, Analysis and interpretation.<br />
Pearson Education, 285 p.<br />
Gursoy, D., Jurowski, C., Usyal, M. (2002). Resident attitudes: a structural modelling approach. Annals of Tourism<br />
Research 1: 79–105. Published online in Wiley InterScience.<br />
Lepp, A. (2008). Attitudes Towards Initial Tourism Development in a Community With No Prior Tourism Experience:<br />
The Case of Bigodi, Uganda. Journal of sustainable tourism 1: 6–19.<br />
Mason, P., Cheyne, J. (2000). Residents’ attitudes towards proposed tourism development. Annals of Tourism Research<br />
2: 391–411. Published online in Wiley InterScience.<br />
McKercher, B. (2003). Sustainable tourism development – guiding principles for planning and management. Presentation to the<br />
National Seminar on Sustainable Tourism Development. Bishkek, Kyrgystan, November 5–9. Prieiga internetu:<br />
http://www.tanzaniagateway.org/docs/Sustainable_tourism_development_%20principles_for_planning_management.pdf<br />
[žiūrėta 2010 02 25].<br />
Mervyn, S. J., Inbakaran, R. J. (2006). Evaluating Residents’ Attitudes and Intentions to Act towards Tourism Development<br />
in Regional Victoria, Australia. International Journal of Tourism Research 8: 3<strong>57</strong>–366. Published online<br />
in Wiley InterScience.<br />
Murphy, P. E. (1981). Community Attitudes to Tourism a Comparative Analysis. Tourism Management 2: 188–195.<br />
Oviedo-Garcia, M. A., Castellanos-Verdugo, M., Martin-Ruiz, D. (2008). Gaining Residents’ Support for Tourism and<br />
Planning. International Journal of Tourism Research 10: 95–109. Published online in Wiley InterScience.<br />
Pearce, P. L., Moscardo, G. M., Ross, G. F. Tourism community relationships. International Journal of Tourism Research<br />
4: 153–154. Published online in Wiley InterScience.<br />
Perdue, R. R., Long, T. P., Allen, L. (1990). Resident support for tourism development. Annals of Tourism Research<br />
17(4): 586–599.<br />
Stein, T., Anderson, D. (1999). Community benefits summary: Ithasca and Tettegouche state parks, Department of<br />
Forest Resources. University of Minnesota, St. Paul, p. 24.<br />
Williams, J., Lawson, R. (2001). Community issues and resident opinions of tourism. Annals of Tourism Research 28: 269–290.<br />
Zhang, J. (2008). Understanding Host Community Attitudes towards Tourism and Resident-Tourist Interaction: A<br />
Socio-Behavioural Study of Melbourne’s Urban-Rural Fringe. Melbourne, Victoria, Australia. Tourism Geographies<br />
8: 66–69. Published in InterScience Direct.<br />
COMPARATIVE ANALYSIS OF COMMUNITY ATTITUDE<br />
TOWARDS TOURISM DEVELPMENT IN KLAIPĖDA AND VILNIUS<br />
Aušrinė Armaitienė, Ernesta Jonaitienė<br />
Summary<br />
The application of social exchange theory allows the authors to analyze the attitudes<br />
of two cities – Vilnius and Klaipeda – inhabitants towards tourism development.<br />
Research was based on the literature analysis and the notions of several authors about<br />
role of local inhabitants in successful tourism development. Murphy (1981), Ritchie,<br />
Anchor (2006), Archer, (2005), Zhang (2008) and others stated that local community<br />
participation in planning and development of tourist destinations is essential, especially<br />
when planners and investors are looking to develop long term business. Authors<br />
stated, that inhabitant attitudes depends, first of all, on their socio-demographic characteristics.<br />
Research of inhabitant’s attitudes towards tourism development in Lithuania<br />
started in Klaipeda University, Department of Recreation and Tourism in 2003.<br />
Attitudes of locals towards tourism development and tourists were analyzed in the<br />
75
Aušrinė Armaitienė, Ernesta Jonaitienė<br />
Lithuanian coastal areas, studied in Lithuania and Russia side of Curonian lagoon<br />
(Armaitienė et al., 2009; Armaitienė et al., 2010) The aim of current study was to<br />
compare attitudes of local citizens towards tourism development in Klaipeda and Vilnius.<br />
Objectives of the study were 1) to analyze the factors influencing the similarities<br />
and differences of the attitudes in both cities, 2) to determine statistical relations<br />
between factors and socio-demografic characteristics.<br />
Vilnius and Klaipeda were compared because of similarities in tourism development<br />
characteristics, despite the first is capital city, which consistently contains more tourist<br />
attractions. Key similarities of compared cities: increasing number of tourists, concentration<br />
of the tourist transport, biggest and growing number of tourist accommodation; both<br />
they are centers of international tourism in different regions of Lithuania.<br />
Investigations of local inhabitants towards tourism and its development usually refer<br />
to two social theories. The first one is social exchange theory, which investigates<br />
social exchange between individuals and groups, and interaction process of actors for<br />
the exchange of important resources between them (AP, 1992). Another is social representation<br />
theory, which describes what and why people are thinking in everyday<br />
experience and how larger social reality is influencing this process. (Pearce, Moscardo,<br />
Ross, 1996). Comparative analysis of Klaipeda and Vilnius inhabitants’ opinion<br />
was performed in the context of social exchange theory. Investigation was based on<br />
the suggestion of Perdue, Long and Allen (1990), that tourism development support<br />
model consists of the characteristics of residents, the community's dependence on tourism,<br />
personal benefits from tourism and support for tourism planning. In this process,<br />
the following characteristics of the residents, as the duration of residence, place of<br />
residence of the distance from the tourist areas or facilities and local inhabitants’ socio-demographic<br />
characteristics and intensity of interactions among residents and tourists<br />
are of high importance (Zhang, 2008). These basic finding were applied in current<br />
research. Our investigation was based on the method of the survey. Questions in<br />
the questionnaire were formulated using a five-point Likert scale. Investigation data<br />
was processed by SPSS program. The application of Spearman’s coefficient (rho) provided<br />
a measure of the strength of correlation between variables. The survey showed<br />
overall positive attitudes to tourism development in both cities, however, different<br />
factors influence the attitude of the formation of two cities inhabitants. Communities<br />
see the benefits of the increased tourist traffic. The attitude of the residents about the<br />
positive impact of tourism development in Klaipeda city mostly depends on the location<br />
of their place of residence and proximity to tourist areas. Vilnius city residents<br />
were more influenced by gender and the link with tourism. Negative assessment of the<br />
impact of tourism development of Klaipeda inhabitants correlated with the age and<br />
awareness about tourism development program in the city. Negative assessment of the<br />
Vilnius city residents depends on the sex, the duration of the residence, education level,<br />
involvement in tourism etc.<br />
76
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ TEIKIMO CENTRŲ STEIGIMO GALIMYBĖS<br />
LIETUVOJE<br />
Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak<br />
Vytauto Didžiojo <strong>universitetas</strong>, Klaipėdos <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Viešųjų paslaugų centrų praktinis pritaikymas, siekiant išvengti taikymo grėsmių, reikalauja tam tikro pasirengimo<br />
ir galimybių įvertinimo. Akivaizdu, kad analizės reikia net norint atrinkti gerosios patirties projektus,<br />
pritaikyti naujovių strategijas ir modelius. Juolab kad anglosaksų šalyse, taip pat Portugalijoje, Olandijoje,<br />
Danijoje viešųjų paslaugų centrai turi sukaupę keliolikos metų taikymo praktiką. Kita vertus, ne visos jų<br />
taikymo istorijos yra sėkmingos, ne visus tikslus pavyksta įgyvendinti. Reikia atsižvelgti į tai, kad Lietuvos<br />
viešųjų organizacijų poreikiai, galimybės ir teisinė aplinka, organizacinė kultūra turi savitumų.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: viešosios paslaugos, centras, Lietuva, viešasis administravimas.<br />
Abstract<br />
In order to avoid some threats, the practical implementation of the public services centres will require<br />
additional preparation and feasibility assessment. Apparently, that for the selection of the benchmarking<br />
project and adaptation of the innovative strategic models is needed an analysis. The Anglo-Saxon countries,<br />
Portugal, Nederland’s and Denmark were the pioneers for the implementation of the public services<br />
centers and have a decade of the practical implementation experience. However, not all implemented<br />
stories were successful and not all aims were executed. In order to adopt this practice in the Lithuanian<br />
public sector organization we need to have in mind the different needs, legislative environment and organizational<br />
culture.<br />
KEY WORDS: public services, centre, Lithuania, public administration.<br />
Įvadas<br />
Ekonominės krizės metais išteklių taupymas tampa neišvengiamu viešųjų organizacijų<br />
prioritetu. Mažėjančios biudžeto pajamos, programų asignavimų „apkarpymai“<br />
verčia valstybės ir savivaldybių įstaigas priimti neeilinius sprendimus. Dalis jų priima<br />
personalo, finansų, materialiųjų išteklių ribojimo priemones. Kitos ieško originalesnių,<br />
novatoriškesnių išeičių. Kita vertus, nepaisant nepalankių aplinkos veiksnių, orientavimasis<br />
į piliečius (jų poreikius, lūkesčius, aktyvų dalyvavimą, kuris susijęs su viešųjų<br />
paslaugų teikimu) tebėra iššūkis šiuolaikinėms valdžioms. Juolab kad paslaugų teikimo<br />
procesai keičiasi dėl elektroninių priemonių skverbimosi, asmenų dalyvavimo<br />
viešajame administravime sampratų kaitos.<br />
Praktinių problemų analizė, bendrosios viešųjų paslaugų tobulinimo kryptys yra tik<br />
pirmas žingsnis sprendžiant praktines problemas. Tad aktualus išlieka tobulinimo tikslų<br />
apsibrėžimas, tinkamų organizacinių modelių ir priemonių pasirinkimas. Šiuolaikinėse<br />
viešųjų paslaugų teikimo praktikose viena iš tokių priemonių yra susijusi su viešųjų<br />
paslaugų centrų (toliau tekste – VPC) steigimu. Didžiausias šios inovacinės priemonės<br />
privalumas – jos universalus pritaikomumas ir daugialypis funkcionalumas<br />
organizaciniu, veiklos, teisinio statuso aspektais. Trumpai apibūdinant galima pastebėti,<br />
kad ši priemonė leidžia suderinti taupančios, į piliečius orientuotos, nebiurokratiškos,<br />
visuminės (peržengiančios institucines-žinybines ribas, taikančios naują koordinavimą)<br />
institucijos sampratas. Be to, paslauga gali tapti ne tik pavienių organizacijų<br />
77
Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak<br />
taikoma inovacine priemone, bet ir centrinės valdžios įgyvendinamu instrumentu, kuris<br />
taikomas laikantis pertvarkų įgyvendinimo principo „iš viršaus į apačią“. Pritaikomumo<br />
savybes galima būtų vardyti kalbant apie galimas VPC veiklų imtis (nuo aptarnavimo<br />
iki teisinio konsultavimo paslaugų) ir organizacinius modelius. VPC dažniausiai<br />
teikia paslaugas vieno langelio principu visais galimais komunikaciniais kanalais.<br />
Galiausiai pagrindinis šios naujovės privalumas susijęs su potencialiais veiklos rezultatais.<br />
Vakarų šalyse atlikti praktikų tyrimai rodo, kad VPC veikimas leidžia sutaupyti<br />
apie 20 procentų finansinių išteklių. Be to, jų steigimas dažnai pagerina paslaugų<br />
kokybę, padidina prieinamumą, veiklos skaidrumą. Ši priemonė dominuoja vykdant<br />
reformas.<br />
Tyrimo tikslas – išanalizuoti VPC steigimo Lietuvos viešojo administravimo sistemoje<br />
galimybes.<br />
Uždaviniai:<br />
1. Išnagrinėti viešųjų paslaugų centro sampratas.<br />
2. Išnagrinėti ir įvertinti VPC steigimo Lietuvoje galimybes modelių pasirinkimo,<br />
galimų partnerių dalyvavimo steigiant VPC aspektais.<br />
Metodologija. Metodologiškai kokybiniai tyrimai yra tinkami, siekiant įsigilinti<br />
į nepakankamai ištyrinėto reiškinio esmę. Tokia tyrimo metodologija dažnai taikoma<br />
viešojo administravimo studijose. Kadangi aiškaus supratimo, kas yra VPC, nėra, šios<br />
metodologijos taikymas buvo neišvengiamas. Tikslinės grupės pasirinkimą lėmė tai,<br />
kad apie administracinių paslaugų naujoves geriausiai išmano vadovaujantys asmenys<br />
(įstaigų arba aptarnavimo padalinių vadovai). Pateikiant informaciją apie vieno langelio<br />
principo veikimo problemas, viešųjų paslaugų tobulinimą, kompetentingiausi yra<br />
įstaigos vadovai. Jų nuomonė tyrimui buvo svarbi ir kalbant apie galimus pokyčių<br />
procesus, jų poreikius, galimas grėsmes. Tuo tarpu pateikiant statistinę informaciją<br />
apie paslaugų poreikius, pasitenkinimo vertinimus ir įtraukiant aptarnavimo srities<br />
ekspertus (asmenų aptarnavimo padalinių vadovus, dirbančius specialistus) į faktų,<br />
duomenų interpretavimo procesą, galima atskleisti problemų, kurios susijusios su paslaugų<br />
organizavimo pokyčiais, jų sujungimo reikme.<br />
Analizuojant gerosios patirties atvejus ir jų pritaikomumą remtasi informacijos papildymo<br />
principu. Remdamiesi gana plačiu tyrimo tikslu, kokybiniam ekspertų interviu suformulavome<br />
abstrakčius tyrimo klausimus. Konkretūs tyrimo klausimai buvo suformuluoti,<br />
siekiant patikslinti kiekvieną iš bendrųjų klausimų. Užduodant žemiau pateiktus<br />
klausimus domėtasi ne tik administracinėmis paslaugų teikimo problemomis, bet ir tarpinstitucinio<br />
bendradarbiavimo galimybėmis (pvz., keitimasis informacija, prašymų kitoms<br />
įstaigoms registravimas), kokios būtų galimybės ir kliūtys steigti VPC.<br />
Atrenkant ekspertus taikyti keli pagrindiniai kriterijai. Pirmiausia – darbo patirtis<br />
aptarnaujant asmenis ir dalyvavimas priimant sprendimus, kurie susiję su galimų naujovių<br />
taikymu. Antrasis kriterijus – įstaigos, kuriai atstovauja respondentas, veiklos<br />
pobūdis (teikiamas administracinių paslaugų skaičius/sąrašas). Miestų ir rajonų centrų<br />
savivaldybių takoskyra tapo kitu respondentų atrankos pagrindu. Siekiant ištirti asmenų<br />
aptarnavimo tobulinimo, inovacijų taikymo, veiklų procesų tobulinimo poreikius, į<br />
grupinius interviu kviesti ir inspekcines funkcijas teikiančių įstaigų specialistai. Ga-<br />
78
VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ TEIKIMO CENTRŲ STEIGIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE<br />
liausiai dalies respondentų interviu atrankos kriterijumi tapo jų ekspertinės žinios aptarnavimo,<br />
informacinių technologijų (toliau – IT) sistemų taikymo srityse. Remiantis<br />
šiais kriterijais atrinkti šių institucijų atstovai:<br />
Savivaldybių (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miestų, Telšių ir Prienų rajonų);<br />
administracijos vadovai, aptarnavimo skyrių vedėjai ir specialistai.<br />
Centrinės valdžios institucijų ir įstaigų (Ministro pirmininko tarnybos, ministerijų,<br />
Valstybinės mokesčių inspekcijos [toliau – VMI]), „Sodros“ valdybos<br />
vadovai ir specialistai.<br />
Centrinės valdžios teritorinių padalinių (teritorinių VMI, „Sodros“ teritorinių<br />
skyrių) vadovai, Apskričių archyvų ir teritorinių darbo biržų specialistai.<br />
Valstybinių įmonių „Registrų centras“ ir „Regitra“ vadovai ir specialistai.<br />
Inspekcines, priežiūros ir licencijavimo funkcijas teikiančių įstaigų (apskričių<br />
priešgaisrinio gelbėjimo valdybos, Saugios laivybos administracijos) specialistai.<br />
Kitos institucijos (Savivaldybių asociacijos specialistai).<br />
Iš viso atlikti 6 grupiniai ir 13 individualių interviu. Tyrimas atliktas 2010 metais.<br />
1. Viešųjų paslaugų centrų samprata<br />
VPC pavadinimas nedažnai minimas viešojoje kalboje, tarnautojų ir akademikų<br />
diskusijose. Tai nulemia ne tik panašių centrų veikimo praktikos trūkumai, bet ir vientiso<br />
aiškaus apibrėžimo nebuvimas. Šalyse, kurios tokius centrus yra įsteigusios, jie<br />
vadinami skirtingai. Dažniausiai – jungtiniais paslaugų centrais, „vieno sustojimo<br />
krautuvėmis“, socialinių ir kitų paslaugų tarnybomis ir pan. Jungtinių paslaugų centrai<br />
skiriasi savo pobūdžiu. Vienuose koncentruojamos aptarnavimo, kituose – informacinių<br />
technologijų ar personalo valdymo paslaugos. Tad VPC, kaip specializuotas tipas,<br />
dažnai painiojami su jungtinių paslaugų centrais – tai bendresnis apibūdinimas.<br />
Nagrinėjant akademinę literatūrą galima pastebėti, jog neabejojama teiginiu, kad<br />
VPC terminas nėra integralus organizacinio, veiklos ir teisinio statuso aspektais.<br />
W. Brenner, V. Schulz (2010) atliko mokslinių publikacijų analizę siekdami nustatyti<br />
VPC termino vartoseną. Jų teigimu, vientisos šio termino apibrėžties nėra, nes skirtingi<br />
autoriai akcentuoja skirtingas reikšmes. Remiantis tyrimo rezultatais, dažniausiai<br />
paslaugų centrai suprantami kaip organizacinių procesų konsolidavimas (centralizavimas<br />
organizacijoje). Ne mažiau populiari samprata, kad paslaugų centrai skirti perimti<br />
administracinių paslaugų teikimą. Tuo tarpu apibrėžimai, akcentuojantys sąnaudų<br />
mažinimą, orientavimąsi į vartotojus, paslaugų kokybės gerinimą, naudojami rečiau<br />
(Brenner, Schulz, 2010).<br />
Apie šio termino etimologiją galima pasakyti tai, kad reiškia paslaugų centralizavimą.<br />
Šiuo atveju centralizavimas organizaciniu aspektu reiškia ne tik inovatyvų paslaugų<br />
susiejimą, bet ir procesų standartizavimą (Fischer, Sterzenbach, 2006). Tikslesnis<br />
terminas, atskleidžiantis paslaugų teikimo procesą, būtų jungtinio paslaugų<br />
centro arba/ir organizacijos sąvoka. Šis terminas apima paslaugų teikimą tam tikro,<br />
dažniausiai sutartinio bendradarbiavimo forma. Bendradarbiavimas šiuo atveju reiškia<br />
79
Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak<br />
tam tikrų funkcijų ar veiklos procesų perkėlimą į tam tikrą organizacinį vienetą (Bergeron,<br />
2003). Funkciškai centralizavimas gali apimti tiek asmenų aptarnavimą (vadinamuosius<br />
kontakto procesus) (Seddon, 2008), tiek vidinius procesus, kurie susiję su<br />
administracinių sprendimų priėmimu, taip pat finansų, personalo valdymą ir pan.<br />
Šiame straipsnyje VPC apibūdinamas kaip: viešasis juridinis asmuo ir/ar juridinio asmens<br />
statuso neturinti organizacija, kurios uždavinys – užtikrinti vienodo lygio viešųjų<br />
paslaugų teikimą skirtingo ekonominio ir socialinio išsivystymo regionuose, savivaldybėse,<br />
kaimo vietovėse, kurios yra nutolusios nuo didžiųjų administracinių centrų.<br />
Plačiąja prasme VPC steigimas reiškia asmenų aptarnavimo ir/ar administracinių<br />
paslaugų teikimo centralizavimą sutartiniais pagrindais. Paslaugos tokiose organizacijose<br />
teikiamos laikantis vieno langelio principo. VPC centrų paslaugų katalogas gali<br />
būti platus, kai įtraukiamos administracinės ir viešosios paslaugos (pvz., socialinės,<br />
skundų ir įmokų priėmimo, komunalinės, viešojo transporto bilietų pardavimo, pašto<br />
ir pan.). Susitarus gali būti teikiamos ir verslo paslaugos.<br />
VPC gali būti steigiami siekiant sutelkti keliolika (dažniausiai 10–14) veiklos procesų,<br />
perkėlus juos iš kelių įstaigų aptarnavimo padalinių. Praktika rodo, kad dažniausiai<br />
VPC steigiami siekiant sujungti šias paslaugas:<br />
asmenų aptarnavimo;<br />
administracines (procedūrų vykdymas ir administracinio sprendimo priėmimas);<br />
elektronines;<br />
IT ir duomenų sistemų (Spoehr, Barrett, Burger, 2007; Niehaves, Krause, 2010).<br />
Apibendrinant galima teigti, kad VPC terminas nėra nusistovėjęs, siauresni, paslaugų<br />
pobūdį atskleidžiantys apibrėžimai išsprendžia dviprasmybių problemas. Tad pavadinimuose,<br />
informuojant apie veiklas pateikiami paslaugų identifikatoriai, paslaugų požymių<br />
išskyrimas, kuris galėtų palengvinti suvokti centrų veiklos pobūdį. Su VPC steigimu ir<br />
veikla dažniausiai siejami du pagrindiniai tikslai: aptarnavimo sąnaudų mažinimas (sąnaudų<br />
– rezultato aspektas) ir paslaugų prieinamumo bei priimtinumo piliečiams didinimas.<br />
Pastarasis tikslas dominuoja Vakarų šalių steigėjų pasirinkimuose.<br />
2. Viešųjų paslaugų centrų steigimo idėjiniai ir politiniai kontekstai<br />
VPC steigimo veiksnius ir paskatas galima suskirstyti į šias grupes:<br />
piliečių ir interesų grupių spaudimas;<br />
idėjos, susijusios su paslaugų tobulinimu;<br />
integruotų paslaugų perėmimo judėjimas ir gerosios patirties projektų perėmimas;<br />
nacionaliniu ir subnacionaliniu lygiu įgyvendinamos reformos (Bovaird, Loffler,<br />
2003).<br />
Piliečių spaudimas. Pereinant prie trumpos šių veiksnių apžvalgos galima pastebėti,<br />
kad piliečių spaudimas, susijęs su biurokratizmo, komplikuotų administracinių<br />
80
VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ TEIKIMO CENTRŲ STEIGIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE<br />
procedūrų supaprastinimu, yra vienas pagrindinių veiksnių. Dažniausiai šis spaudimas<br />
realizuojamas darant įtaką politiniams sprendimams.<br />
Idėjos apie paslaugų tobulinimą. Paslaugų steigimą lėmė ne tik piliečių<br />
spaudimas ar kiti ideologiniai-politiniai veiksniai. Politikų, aukštųjų administratorių<br />
sampratas formavo dvi viešosios vadybos ir piliečių dalyvavimą skatinančios vertybinės<br />
orientacijos.<br />
Vadybinių koncepcijų poveikiai. Daugiau kaip prieš dešimtmetį anglosaksų<br />
ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse pradėtos įgyvendinti idėjos, besiremiančios Naujosios<br />
viešosios vadybos mokymais. Australijos, Portugalijos VP centrai gali būti vertinami<br />
kaip klasikiniai pavyzdžiai. Iš dalies vadybinės idėjos darė įtaką ir Norvegijos<br />
VPC steigimui viešojo sektoriaus įdarbinimo ir socialinio draudimo fondų reformų<br />
kontekste.<br />
Šias idėjas papildo politiniai sprendimai, kaip paskatos. Pavyzdžiui, Nyderlandų<br />
teismų administracijos VPC steigimą 1998–2003 m. paskatino teisingumo ministerijos<br />
siekiai kontroliuoti išlaidas, spręsti vidinius konfliktus, padidinti paslaugų patikimumą<br />
(Janssen, Joha, 2006). Norvegijoje steigiant VPC siekta sumažinti nedarbo ir kitų socialinių<br />
pašalpų išmokas bei pagerinti įdarbinimo paslaugas.<br />
Be idėjų, pirminių sumanymų, generuojančių planus ir praktinį modelių taikymą,<br />
ne mažiau svarbus buvo ir gerosios patirties perėmimas. Atlikti tyrimai rodo, kad viena<br />
pagrindinių paskatų steigti VPC yra gerosios patirties pavyzdžių perėmimas tiek iš<br />
verslo, tiek iš viešųjų organizacijų (Head, 2006; Spoehr, Barrett, Burger, 2007;<br />
Whitfield, 2007). Pavyzdiniai projektai paskatomis tampa pavienių centrų steigimo<br />
atvejais. Kita vertus, dažnai informacija apie juos skleidžiama centrinės valdžios (pvz.,<br />
Kanados iždo rūmų iniciatyva 1999–2003 m.; JK Bendruomenių ir vietos valdžios<br />
departamentas 2006–2009) ir tampa reformos, kuri vykdoma taikant strategiją „iš viršaus<br />
į apačią“, dalimi. Tai įgyvendinama atliekant nuolatinius tyrimus, skleidžiant<br />
informaciją, teikiant apdovanojimus ir t. t.<br />
Kita vertus, VPC steigimas yra tapęs savotišku judėjimu, kurį formuoja konsultacinės<br />
arba IT, ryšių su klientais valdymo sistemas siūlančios tarptautinės korporacijos. Konsultacinių<br />
bendrovių „Accenture“, „Deloite“, „A. T. Kearney“, „Oracle“, IBM, „Fujitsu“,<br />
CISCO vaidmenis skleidžiant gerąją patirtį galima vertinti keliais aspektais (Newman,<br />
2007; Deloitte, 2009). Šiame sąraše išskirtinis yra „Accenture“ vaidmuo, kuri ne tik konsultuoja<br />
vyriausybes ar pavienes institucijas steigiant paslaugų centrus, bet ir atlieka sisteminius<br />
asmenų aptarnavimo tyrimus (Howard, Wilson, 2006). Taip ši institucija kaupia<br />
žinių kapitalą ir konsultuodama įgauna autoritetą. Tuo tarpu ryšių su klientais, informacijos,<br />
finansų valdymo sistemas siūlančios įmonės VPC modelių sklaidą sieja su savo verslo<br />
tikslais. Pastebėtina, kad jų indėlis yra gana ryškus. Pavyzdžiui, „Oracle“ bendrovė<br />
2009 m. savo paslaugas teikė keliems vyriausybės departamentams, Nacionalinei sveikatos<br />
apsaugos sistemai, įkalinimo įstaigoms ir kitoms agentūroms bei savivaldybėms (Oracle,<br />
2009). Šių korporacijų dalyvavimas projektuose apimdavo ne tik informacinių sistemų<br />
sukūrimą/pritaikymą, bet ir planavimo, modeliavimo procesus. Taip pat aktualizuojama<br />
partnerysčių svarba, centrų steigimo praktikų perėmimas. Šie faktai leidžia daryti prielaidą,<br />
kad bendrovės, matydamos nišą, kartu yra tapusios (bent jau Jungtinėje Karalystėje)<br />
inovacinio judėjimo pagrindu.<br />
81
Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak<br />
Ne mažiau svarbi paskata yra susijusi su piliečių įtraukimu į viešųjų paslaugų teikimą.<br />
Išties piliečiai dalyvauja vedini idėjų. Šios administravimo filosofijos nuostatos<br />
simboliškai atsiskleidžia steigiant kai kuriuos VPC. Danijos VPC steigimas įgyvendintas<br />
remiantis šūkiu: „Piliečiai centre“, „Piliečių dalyvavimas viešajame administravime“,<br />
be to, patys centrai buvo pavadinti „Piliečių paslaugų centrais“ ir t. t. (Pedersen,<br />
Olsen, Bhatti, 2007). Kita vertus, ne tik simboliniai dalykai, bet ir tokiais principais,<br />
kaip nuolatinis konsultavimas, priimtinumas, prieinamumas, bendradarbiavimas, paremti<br />
sprendimai iš esmės realizavo idėjines nuostatas.<br />
Apibendrinant galima pažymėti, kad pagrindinės VPC steigimo paskatos buvo susijusios<br />
su vadybinėmis bei piliečių dalyvavimo teikiant paslaugas idėjomis. Šios nuostatos<br />
lėmė savitą VPC koncepcijų pasirinkimą ir atitinkamų priemonių taikymą. VPC<br />
steigimas kai kuriose šalyse tapo sudėtine struktūrinių, kokybės, koordinavimo reformų<br />
dalimi, kurias rengė ir įgyvendinant vadovavo centrinės valdžios. Tokios reformos<br />
palengvino VPC steigimą sukurdamos politinį palaikymą, numatydamos finansavimą.<br />
Tai dar galima tapatinti su svarbia VPC steigimo paskata.<br />
3. Viešųjų paslaugų centrų organizaciniai modeliai<br />
VPC kūrimo procese, be tikslų formulavimo, paslaugų kultūros numatymo, esminis<br />
yra centrui tinkamo organizacinio modelio pasirinkimo klausimas. Jis apibrėžia paslaugų<br />
teikėjo, organizacijos modelio pasirinkimą ir išteklių paskirstymą. Be to, daugelyje<br />
studijų pastebima, kad tinkamas modelio pasirinkimas gali sumažinti rizikos<br />
veiksnius ir yra vienas iš VPC sėkmės garantijų. Kita vertus, VPC modeliai turi savų<br />
organizacinių ypatumų. VPC steigimas ne visada gali reikšti paslaugų centralizavimą<br />
arba priešingai – paslaugų nuomą, kaip dalies funkcijų decentralizavimą. Toks centras<br />
gali būti kuriamas kaip tarpdepartamentinis vienetas vienos žinybos ar institucijos<br />
pavaldume. Šiuo atveju visa veiklos procesų kontrolė bus vykdoma centrą įkūrusios<br />
institucijos (Jannsen, Joha, 2006). Kita vertus, asmenų aptarnavimo ar kitos veiklos<br />
gali būti perduotos išoriniam teikėjui, pvz., paslaugų nuoma. Šiuo atveju neišvengiami<br />
sutartiniai santykiai, aiškus dalies atsakomybės sutartiniu pagrindu perdavimas. Tokia<br />
centralizuoto ir decentralizuoto modelio takoskyra yra santykinė. Praktikoje kuriamos<br />
tarpinio tipo organizacijos, kurios dažnai įgauna savitų organizacinių, kartu ir teisinio<br />
statuso ypatumų.<br />
Teorinėse ir praktinėse studijose, kurios modeliuoja VPC steigimą, VPC modeliai<br />
dažniausiai skirstomi pagal pasirinktus kriterijus. Šias tipologijas nulemia ne tik organizacinių<br />
modelių analizė, bet ir informacijos apie atvejų studijas sintezė bei praktinių<br />
modelių apibrėžimas.<br />
VPC modeliai gali būti skirstomi ne tik pagal teisinius/organizacinius, bet ir pagal<br />
aptarnavimo ir paslaugų teikimo proceso kriterijus. Steigiant VPC dažniausiai taikomi<br />
du modeliai:<br />
asmenų aptarnavimo;<br />
asmenų aptarnavimo ir paslaugų teikimo.<br />
82
VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ TEIKIMO CENTRŲ STEIGIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE<br />
Steigiant VPC dažniausiai atsižvelgiama į tai, kad steigėjai negali arba nesiekia<br />
koncentruoti administracinių paslaugų (dėl steigėjų interesų teikiant paslaugas nesutapimo,<br />
darbuotojų kompetencijų trūkumo, duomenų, kurie reikšmingi teikiant paslaugas,<br />
valdymo apribojimo).<br />
VPC modelis yra sudėtingesnis, reikalaujantis platesnių sutartinių įgaliojimų ir<br />
funkcijų perdavimo. Jis turi nemažai privalumų: paslaugas galima teikti apsiribojant<br />
vieninteliu piliečio kontaktu arba trumpinant paslaugos ruošimo ir teikimo laiką. VPC<br />
darbuotojų teikiamos konsultacijos gali būti kokybiškesnės, neabejotinai didėja paslaugų<br />
priimtinumas ir t. t. Piliečiui gali pakakti vieno apsilankymo aptarnavimo centre,<br />
jeigu dokumentai persiunčiami paštu. Pastarasis dokumentų perdavimo asmenims<br />
būdas yra labai populiarus Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Norvegijoje. Dažnai praktikoje<br />
kartu su fiziniais VPC įkuriami elektroninių paslaugų portalai ir vienintelis asmenų<br />
kreipimuisi elektroninio pašto adresas, kuriuo teikiama paslauga; centralizuota<br />
vieno telefono tarnyba, vienas faksimilės aparato numeris; įrengiami kompiuterizuotos<br />
savitarnos moduliai, vaizdinės aptarnavimo vietos neprigirdintiems ir pan. Apskritai<br />
tradicinės ir modernios elektroninės priemonės papildo fizines VPC aptarnavimo<br />
funkcijas, skatina didesnę aptarnavimo ir paslaugų teikimo procesų koncentraciją ir<br />
tampa priimtinesnės vartotojams.<br />
4. Viešųjų paslaugų centrų steigimo tikslai<br />
Kaip minėta įvadinėje straipsnio dalyje, VPC dažniausiai steigiami siekiant paslaugas<br />
nukreipti į piliečius ir kitus asmenis, kuriems jos teikiamos. Ne mažiau svarbus<br />
kartais būdavo ir veiklos sąnaudų mažinimas siekiant didesnio efektyvumo. Be to,<br />
VPC steigimas dažnai tapdavo platesnių, dažniausiai struktūrinių, reformų priemone.<br />
Tad tik žvelgiant į šiuos reformų kontekstus galima suprasti VPC atsiradimą.<br />
VPC steigimas Danijoje. VP centrai, kaip inovatyvi ir veiksminga priemonė,<br />
pastebėti Danijos politinio ir administracinio elito. 2002 m. Danijos vyriausybė, pradėdama<br />
funkcijų pertvarkymo reformą, numatė ir įdarbinimo paslaugų centralizavimą<br />
sukuriant vieno lygio įdarbinimo sistemą (Laegreid, Christensen, Askim, Fimreite,<br />
2007). Šios priemonės įgyvendinimo padarinys – 77 savivaldybėse įkurti vieno langelio<br />
centrai, pavadinti Jungtiniais įdarbinimo paslaugų centrais. Kiek vėliau įkurta 12<br />
antrojo lygio centrų, pavadintų Bandomaisiais darbo centrais. Šios dvi organizacijos<br />
turėjo teikti konsultavimo įdarbinant, išmokų bedarbiams administravimo paslaugas,<br />
suvienydamos valstybinių įstaigų ir savivaldybių organizacinius padalinius. Šie įdarbinimo<br />
centrai reorganizuoti 2009 m. visus įgaliojimus teikti paslaugas perduodant<br />
savivaldybėms. Toks siaurai specializuotų organizacijų steigimas ne visiškai atitinka<br />
dominuojančią VPC sampratą ir organizacinį tipą.<br />
Kitokio organizacinio tipo VPC pradėti steigti prieš penketą metų ir sėkmingai šiuo<br />
metu veikia Danijos savivaldybėse. Tai kitos, santykinai antrosios, reformos rezultatas.<br />
2007 m. Danijos centrinė valdžia pradėjo savivaldos/regioninę struktūrinio pobūdžio<br />
reformą, kurios pagrindinis tikslas išreikštas leitmotyvu: „Piliečiai yra svarbiausi“<br />
(Pedersen, Olsen, Bhatti, 2007). Svarbiausias šios reformos tikslas – vietos ir regioninio<br />
lygio valdymo struktūrų kaita, siekiant suformuoti regionus ir sustambinti savival-<br />
83
Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak<br />
dybes. Tuo tarpu VPC steigimu stengtasi sumažinti galimą piliečių pasipriešinimą,<br />
išlaikyti palankias nuostatas dėl reformų. Siekiant įgyvendinti šią reformos priemonę,<br />
2005 m. Danijoje priimtas įstatymas, apibrėžiantis VPC steigimą (Forslagtill ov om<br />
kommunale borgerservicecentr, 2005). Pagrindinis VPC steigimo tikslas – didesnio<br />
paslaugų prieinamumo ir priimtinumo piliečiams užtikrinimas.<br />
Juo siekta sudaryti teisines prielaidas ir paskatinti savivaldybes steigti VPC. Kita<br />
vertus, reikia pastebėti, kad vieno langelio principu kuriami piliečių priimamieji (teikiamos<br />
tik savivaldybės paslaugos) Danijos savivaldybėse (jų steigimą paskatino Naujosios<br />
viešosios vadybos idėjos) veikė jau 1989–2005 metais (Pedersen, Olsen, Bhatti,<br />
2007). Tad nauji centrai steigti ne tuščioje vietoje. Reikėjo juos tik reorganizuoti. Faktiškai<br />
2005–2006 m. įkurti 93 VPC, dažniausiai naujai įsteigtose savivaldybėse. Vėliau<br />
šis procesas tęsėsi apimdamas vis didesnį savivaldybių skaičių.<br />
VPC steigimas Australijoje. Australijoje, Naujojoje Pietų Velso valstijoje, VPC<br />
įkurti daugelyje administracinių vienetų. Steigimo projektuose dalyvavo federalinės, valstijų<br />
ir savivaldos valdžios institucijos. Dažniausiai jos buvo steigiamos kaimiškose, nuo<br />
miestų nutolusiose vietovėse. Tokie VPC steigti Naujojoje Pietų Velso valstijoje, remiantis<br />
„Valdžios prieinamumo programa“. Bandomasis programos projektas pradėtas vykdyti<br />
1997 m., kaip skirtingų tiesioginio bendravimo su klientais modelių bandymas, skleidžiant<br />
valdžios informaciją ir teikiant paslaugas kaime bei nutolusiose bendruomenėse. Steigiant<br />
centrus jokie papildomi teisės aktai nebuvo priimami.<br />
Ši programa turėjo keletą tikslų:<br />
skatinti paslaugų prieinamumą kaimo ir nutolusiose vietovėse;<br />
sudaryti galimybes valstijos valdžiai pasirūpinti gyventojais nutolusiuose regionuose;<br />
taupyti nemažinant paslaugų skaičiaus ir apimčių;<br />
maksimaliai panaudoti esamą infrastruktūrą.<br />
2000 m. vasario mėn. atliktas bandomosios programos veiksmingumo vertinimas ir<br />
nustatyta, kad „valdžios prieinamumo programa pasiekė savo tikslus“. Patvirtintas<br />
tolesnis finansavimas ir programos plėtra.<br />
Žymus reformų tyrinėtojas J. Halligan (2007) pastebėjo, kad naujomis reformomis<br />
siekta suderinti ir atnaujinti viešąjį valdymą, sukurti naują tarpinstitucinio koordinavimo<br />
priemonę, integruoti federalinio, valstijų ir savivaldybių įstaigų veiklas. VPC steigimo<br />
kontekste siekta sumažinti siaurai specializuotų įstaigų, federalinių ir valstijų agentūrų<br />
veiklos fragmentiškumą, remiantis vadinamosios visa apimančios valdžios idėja. Akivaizdu,<br />
kad teritoriniu požiūriu didelei valstybei tai buvo labai reikšminga. VPC steigimas<br />
mažesnėse, nuo miestų nutolusiose vietovėse buvo ir praktiškas dalykas.<br />
VPC steigimas Jungtinėje Karalystėje. Jungtinėje Karalystėje (JK) VPC<br />
steigimas buvo dvejopas. JK vyriausybė 2009 m. pabaigoje paskelbė strateginį planą, pavadinimu<br />
„Teikti pirmenybę aptarnavimui“ (HMGovernment, 2009). Šios strategijos pagrindinis<br />
tikslas – valstybės ir paslaugas teikiančių institucijų sustiprinimas. Išvestinis tikslas<br />
– piliečių ir visuomenės santykių stiprinimas. Numatytas valstybei pavaldžių agentūrų<br />
sujungimas, elektroninių paslaugų plėtra ir biurokratiškumo mažinimas. Šiame priemonių<br />
plane numatyta sujungti ir agentūrų aptarnavimo centrus. Svarbus buvo ir taupymo aspek-<br />
84
VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ TEIKIMO CENTRŲ STEIGIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE<br />
tas (pagrindinis šūkis – „geresnės paslaugos už mažesnę kainą“). Įgyvendinus strategiją<br />
planuota kasmet sutaupyti tris milijardus svarų. Tai, žinoma, liko tik planuose, nes<br />
G. Brown vyriausybė siūlydama šią reformą siekė išsilaikyti (kaip vėliau pasirodė – nesėkmingai)<br />
valdžioje. Kita vertus, tai rodo centrinės valdžios siekius sukurti aptarnavimo<br />
tarnybas, kurios perimtų aptarnavimo funkcijas iš specializuotų įstaigų, vadinamų agentūromis.<br />
Konservatoriai pradėtą reformą galutinai nutraukė.<br />
Pasak C. Head (2006), pagrindinis tikslas kuriant VPC Jungtinėje Karalystėje – išteklių<br />
taupymas sutelkiant į vieną vietą gyventojų aptarnavimą. Jis atkreipia dėmesį į<br />
tai, kad nemaža dalis savivaldybių yra mažos, tad atsiranda tokio sutelkimo poreikis.<br />
Kita vertus, reikia pastebėti, kad JK jau seniai veikia jungtinės organizacijos, kurios<br />
administruoja (planuoja poreikius, atlieka viešuosius pirkimus, prižiūri) komunalines<br />
ir kitas viešąsias paslaugas. Tai rodo, kad šioje šalyje jau seniai paslaugos teikiamos<br />
sutartiniu būdu.<br />
VPC steigimas Portugalijoje. Vieno langelio principo diegimas Portugalijoje<br />
priskiriamas pirmajam administracinių reformų tipui. Vėliau, 2004 m., naujuoju Viešojo<br />
administravimo įstatymu įteisintas jungtinių paslaugų teikimas visame viešojo<br />
administravimo sektoriuje. J. F. Ferraz Esteves de Araujo (2000) teigimu, tokių pastangų<br />
dėka paslaugų teikimas tapo daug prieinamesnis piliečiams: „Jie gali gauti daug<br />
paslaugų vienoje vietoje“ (Ferraz Esteves de Araujo, 2000, p. 2). Pastebėtina, kad Portugalijos<br />
VPC modelis sulaukė ES pripažinimo.<br />
Portugalijos VP centrai įkurti dar 1999 m. Pirmiausia jie įsteigti Lisabonos ir Porto<br />
miestuose. Akivaizdu, kad steigti juos nebuvo lengva, šį procesą lydėjo didelis pasipriešinimas.<br />
Steigėjai turėjo įtikinti ministerijų ir centrinės valdžios institucijų pareigūnus.<br />
„Vyko mūšis dėl pagrindinių viešųjų paslaugų teikimo piliečių centruose“ (Ferraz<br />
Esteves de Araujo, 2000, p. 5). Vėliau piliečių centrų idėja įtvirtinta teisiškai (Ministrų<br />
tarybos rezoliucija Nr. 155/200). Pažymėtina, kad idėja perimta adaptuojant<br />
Brazilijos piliečių aptarnavimo centro Bahija valstijoje modelį. Tokių centrų įsteigta<br />
20 (Pinheiro, 2010).<br />
Pirmojoje projekto įgyvendinimo stadijoje dalyvavo 33 įstaigos – paslaugų teikėjai.<br />
Renkantis dalyvius atsižvelgta ne tik į jų teikiamas paslaugas, bet ir į turimus organizacinius,<br />
finansinius, personalo, IT bei telekomunikacijų išteklius. Steigimo pradžioje<br />
pasiektas pirminis susitarimas, po kurio sekė dvišalių sutarčių tarp VPC ir paslaugos<br />
teikėjų pasirašymas. Taip 33 institucijos prisijungė prie projekto. Pagrindiniai VPC<br />
steigimo tikslai – priimtinumas vartotojams (procedūrų supaprastinimas teikiant paslaugas<br />
ir skaidrumo aspektai) ir kokybės užtikrinimas (kompetentingi darbuotojai).<br />
Akcentuotas ir naujų technologijų taikymas aptarnaujant.<br />
5. Viešųjų paslaugų centrų steigimo tikslų numatymas<br />
Kokybinio tyrimo duomenys rodo, kad didesnė dalis respondentų pateikė šiek tiek<br />
atsargias ar net neigiamas nuomones dėl VPC taikymo. Dažniausiai pateikti tokie argumentai:<br />
„nebus poreikio“, „neatitiks žmonių lūkesčių greitai, pirmojo apsilankymo<br />
metu gauti paslaugą“, „iškils kliūčių, nes bus neįmanoma realizuoti apsikeitimo informacija“,<br />
„mūsų teikiamos paslaugos yra netinkamos“, „esame nusivylę bendradar-<br />
85
Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak<br />
biavimu su kai kuriomis valstybinėmis institucijomis“ ir t. t. (Kauno fokus grupė,<br />
2010; Prienų fokus grupė, 2010; Telšių fokus grupė, 2010; Kauno m. sav., individualus<br />
interviu, 2010; „Regitros“ fokus grupė, 2010; SODROS valdyba, individualus interviu,<br />
2010; Klaipėdos „Sodra“, individualus interviu, 2010). Tokias nuostatas gali<br />
nulemti siūlomos aptarnavimo naujovės nepažinimas, instituciniai interesai, subjektyvios<br />
patirtys ir kiti veiksniai. Kritiškai vertinant, galima pastebėti, kad kai kurios nuomonės<br />
atrodė argumentuotos, aiškiai pagrindžiančios ekspromtu kylančias vizijas.<br />
Viena respondentė taip pastebėjo: „Žinot kaip aš pasakysiu. Man atrodo daugiau sumaišties<br />
(kalbama apie VPC) jie neįneš (...). Kuo daugiau kanalų, tuo geriau. Vis tiek<br />
orientuokimės į žmogų. Čia (turima galvoje valdžios įstaigose) sėdint, vis tiek galvokim<br />
apie žmogų. Ne, kad klerkui būtų gerai, o piliečiui. Klerkas privalo prisitaikyti.<br />
Taip, kad, aš manau, kad kuo platesnės paslaugų teikimo galimybės, tuo yra patogiau<br />
žmogui (Klaipėdos m. sav., individualus interviu, 2010).<br />
Remiantis šiuo pastebėjimu galima atkreipti dėmesį į priimtinumą vartotojui ir prisitaikymo<br />
prie jo poreikių svarbą. Šių galimų VPC steigimo tikslų raiška pabrėžta<br />
naudojantis retorine „žmogaus“ ir „klerko“ takoskyra. Ne visi pasisakymai turėjo empatijos<br />
atspalvį. Dažnai teigiamą pastebėjimą apie VPC naudą vartotojams lydėdavo<br />
racionalios išlygos, kuriomis atkreiptas dėmesys į vartotojų poreikių ištyrimą, pirminio<br />
projekto bandymą, grėsmes dėl galimo nekokybiško aptarnavimo ir pan.<br />
VPC steigimo tikslas – aptarnavimo priimtinumas. Nuodugniau analizuojant teigiamas<br />
nuomones apie VPC steigimą, galima atkreipti dėmesį į tai, kad akcentuotas<br />
aptarnavimo priimtinumo aspektas. Vienas respondentas teigė: „Kad nereiktų žmonių<br />
siuntinėti. Žmogus galvoja, man reikia to, jis ateina čia. Mes sakom jam, ne, paslauga<br />
ne čia. Tuomet jis važiuoja į Kauno g. 3, vėliau į SODRĄ. Tai kliudo...“ (Vilniaus m.<br />
sav., skyriaus vedėja, 2010). Kaip alternatyvą šis respondentas pateikė pasiūlymą asmenų<br />
aptarnavimą sutelkti viename centre. Jam antrino ir kiti respondentai, minėję,<br />
kad toks paslaugų sutelkimas gali būti svarbus vyresnio amžiaus vartotojams ar socialinių-administracinių<br />
paslaugų gavėjams. Tai rodo, kad klientų segmentavimas, keliant<br />
galimus VPC tikslus, yra gana svarbus dalykas. Juolab kad nemaža dalis interviu dalyvių<br />
akcentavo socialinio centro steigimo, kuris apimtų socialines, socialinesadministracines<br />
(administracinės paslaugos, kai skiriamos socialinės išmokos) ir įdarbinimo<br />
paslaugas, naudą. Beje, šios paslaugų grupės susiejimo būtinybę dažnai grindė<br />
savivaldybėms ar „Sodros“ institucijoms atstovaujantys respondentai. Jų nuomone,<br />
tokia sąsaja leistų įvairiais lygiais sutelkti paslaugas (pvz., siūlyta sutelkti pensijų skyrimo,<br />
kurias teikia net 6 skirtingos įstaigos, paslaugas).<br />
VPC steigimo tikslas – aptarnavimo prieinamumas (geografinės vietos aspektas).<br />
Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad požiūriai į VPC steigimą prieinamumo (geografinės<br />
vietos parinkimo) aspektu – nevienareikšmiški. Respondentai, diskutuodami<br />
grupinių interviu metu, pastebėjo, kad VPC įkūrimas centrinėje didmiesčio dalyje ar<br />
viename prekybos centrų galėtų būti naudingas tam tikrai vartotojų grupei: „Jis būtų<br />
orientuotas į žmogų, kuris laiko neturi. Jam neįdomu ar jis nesupranta (paslaugų teikimo<br />
aspektų) (…). Tikslingiausias tokio centro sukūrimas būtų skubančiam žmogui“<br />
(Kauno fokus grupė, 2010). Respondentai kalbėjo, kad tokių centrų įkūrimas būtų<br />
naudingas miesto centre dirbantiems žmonėms, kurie galėtų gauti visas paslaugas<br />
86
VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ TEIKIMO CENTRŲ STEIGIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE<br />
miesto centre. 1 Kiti oponavo pateikdami priešingus argumentus: galimi nepatogumai<br />
dėl automobilių statymo, atstumo nuo darbo ar gyvenamosios vietos ir pan. Atliekant<br />
tyrimą paaiškėjo, kad Ministro pirmininko tarnyba turi susikūrusi pirminį, svarstymo<br />
stadijos VPC modelį, kur numatytas keturių VPC steigimas Vilniaus mieste. Pagrindinis<br />
jų lokalizavimo kriterijus: „Ten, kur didelė gyventojų koncentracija (miegamuosiuose<br />
rajonuose, prekybos centruose)“ (MP tarnybos fokus grupė, 2010). Kita vertus,<br />
respondentas, pristatydamas VPC išdėstymo didmiestyje sumanymą, suabejojo šio<br />
kriterijaus taikymu kaimiškose vietovėse. „Kam tas centras? – Ir taip visos įstaigos<br />
šalia, tik per aikštę pereiti reikia,“ – taip apie esamą įstaigų išsidėstymą kalbėjo vienas<br />
respondentas (Prienų fokus grupė, 2010). Kartu jis akcentavo, kad centrų steigimo<br />
poreikis išties daug didesnis gali būti didmiesčiuose, o ne rajono centre.<br />
Grupinių interviu metu kilusiose diskusijose paslaugų prieinamumo problematika<br />
susieta su galimu VPC steigimu kaimiškų seniūnijų centruose ar gyventojų (ir/ar paslaugų<br />
vartotojų) skaičiumi mažesniuose rajono centruose. Toks tikslas pagrįstas mažėjančiu<br />
paslaugų vartotojų skaičiumi, elektroninių paslaugų vartotojų kaime augimo<br />
tendencijomis ir būtinybe spręsti nedidelių padalinių veikimo klausimus atskirose institucijose<br />
(„Regitros“ fokus grupė, 2010; „Registrų centro“ direktorius, 2010). Kartu<br />
pabrėžta, kad tam tikras skaičius paslaugų vartotojų visada išliks ir į jų poreikius būtina<br />
atsižvelgti. Respondentai pabrėžė, kad nedidelių aptarnavimo „taškų“ atsiradimas<br />
yra galimas ir būtų vienas iš paslaugų teikimo kaimiškose seniūnijose sprendimo būdų.<br />
2 Taigi šiais ekskursais ir pabrėžtas, ir aktualizuotas VPC poreikis kaimiškose vietovėse,<br />
kuriose sparčiai mažėja paslaugų vartotojų skaičius. Kita vertus, paslaugų teikimo<br />
užtikrinimas yra aktualus politiškai ir viešojo intereso atstovavimo aspektu.<br />
VPC steigimo tikslas – paslaugų suteikimo savalaikiškumas ir išteklių taupymas. Reikėtų<br />
atkreipti dėmesį į tai, kad kiti VPC steigimo tikslai – taupymas ir paslaugų suteikimo<br />
savalaikiškumas – aktualizuoti tik kelių respondentų. Be to, paslaugų suteikimo savalaikiškumas<br />
matytas kaip objektyvi problema: „Žmonės norės gauti paslaugą vietoje, o prašymo<br />
priėmimas ir nurodymas ateiti po trijų ar penkių dienų nepateisins jų lūkesčių (...)<br />
toks centras veiks, kaip priimamasis“ (Kauno m. sav., individualus interviu, 2010). Vertinant<br />
šią nuomonę galima atkreipti dėmesį į tai, kad savalaikiškumas gali tiesiogiai priklausyti<br />
nuo būtino kontaktų (apsilankymų priimamajame) skaičiaus suteikiant administracinę<br />
paslaugą ir išduodant pažymą ar kitą dokumentą. Taigi, jeigu VPC tarnaus kaip informa-<br />
1 Iš dalies tokius galimus poreikius pavirtina Vilniaus m. savivaldybės darbuotojų pateikiami<br />
duomenys. Pasak jų, apie 90 proc. asmenų prašymus deklaruoti gyvenamąją vietą pateikia<br />
centriniame priimamajame, o ne savivaldybėse. Nors gauti šią paslaugą galima ir seniūnijose.<br />
Darbuotojai, neigdami informacijos trūkumo veiksnį, tokią tendenciją siejo su interesantų pasirinkimais<br />
(Vilniaus m. sav. skyriaus vedėja, 2010.07.12).<br />
2 G. Kazakevičiaus nuomone, reikia diskutuoti apskritai dėl centrinės valdžios veiklos teikiant<br />
administracines paslaugas integravimo. Regionuose galėtų būti įsteigti priimamieji (angl. front<br />
office), o Vilniuje būtų sutelktas kai kurių administracinių paslaugų rengimas specialiuose padaliniuose<br />
(angl. back office). Europos Sąjungos šalys linkusios integruoti priimamuosius. Šie<br />
svarstymai rodo, kad VPC steigimas galėtų tapti praktine priemone, kuri padėtų sumažinti einamąsias<br />
išlaidas (Valstybės valdymo tobulinimo komisijos (Saulėlydžio komisijos) posėdžio<br />
protokolas, 2010.07.14, Nr. 63-17).<br />
87
Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak<br />
vimo, prašymų priėmimo ir konsultavimo centrai (perkeliamas paslaugų rengimas: informacijos<br />
surinkimas iš registrų ir duomenų bazių, pažymų ir kitų dokumentų rengimas), jie<br />
gali sumažinti tokių centrų priimtinumą.<br />
6. Galima viešųjų paslaugų centrų organizacija ir veikla<br />
VP centro organizacija. Atliekant kokybinį tyrimą respondentų netiesiogiai<br />
klausta apie paslaugų teikimo būdus, galimą VPC organizaciją. Išanalizavus ir apibendrinus<br />
kokybinius tyrimo duomenis, galima skirti du siūlymus:<br />
VPC steigiamas vienos organizacijos aptarnavimo skyriaus pagrindu, jungtinei<br />
veiklai sudarant paslaugų teikimo sutartis.<br />
VPC steigiamas kaip nauja įstaiga, teisiškai viešojo (Biudžetinės įstaigos – BĮ,<br />
Viešosios įstaigos – VšĮ) ar privataus (Uždarosios akcinės bendrovės – UAB)<br />
juridinio asmens pagrindu.<br />
VPC, steigiamas vienos organizacijos aptarnavimo skyriaus pagrindu, daugeliui respondentų<br />
atrodė daug priimtinesnis. Tai pagrindžia esamomis bendradarbiavimo praktikomis<br />
(dažniausiai susijusiomis su apsikeitimu informacija iš duomenų sistemų, dalies<br />
funkcijų perdavimu), galimu kompetentingų darbuotojų delegavimu ir nedideliais ištekliais,<br />
kurių reikėtų norint tokį centrą įsteigti. Nuomonės dėl įsivaizduojamų modelių, atsižvelgiant<br />
į jų steigimo principus (kuri įstaiga yra pagrindinis steigėjas, su kuriomis pasirašomos<br />
asmenų aptarnavimo ir/ar administracinių paslaugų teikimo sutartys) ir galimą centro<br />
lokalizavimą (vienas centralizuotas VPC administraciniame vienete ir eilė decentralizuotų<br />
taškų), skyrėsi. Vienas iš respondentų ypač akcentavo decentralizuotų taškų, kurie<br />
būtų aktualūs jų įstaigai ir jos žmonėms, steigimą: „Mums svarbu ne kaip mums patogiau,<br />
bet kaip patogiau žmogui. Mums gali būti kuo daugiau taškų. (...) Vėlgi grįžtam prie to<br />
modelio (...) Daug centralizuotų taškų, kurie atlieka pagrindinį darbą. (...) Nematau šioje<br />
vietoje problemų. Turi tik būti pasakyta, kad mes galime kooperuotis ir kad reikia tai daryti“<br />
(„Registrų centras“, individualus interviu, 2010).<br />
Pastebėtina, kad respondentas kritiškai vertino VPC, kaip naują steigiamą centrą:<br />
„Tai būtų tik lėšų švaistymas“ (Kauno fokuse grupė, 2010). Kartu pastebėjo, kad jų<br />
įmonė (t. y. VĮ „Registrų centras“) bandė nesėkmingai inicijuoti tokių telefoninio konsultavimo<br />
taškų steigimą.<br />
Vertinant respondentų pastebėjimus galima fiksuoti keletą gerosios praktikos pavyzdžių,<br />
kurie dažniausiai apima organizacinius veiksnius:<br />
aptarnavimo tarnybos veiklos organizavimą;<br />
apsikeitimą informacija teikiant administracines paslaugas.<br />
Nevienareikšmiškai vertinti galima ir paslaugų teikimo nuotoliniu būdu rezultatus.<br />
Viena vertus, tokia paslaugų teikimo forma užtikrina asmenų aptarnavimo prieinamumą,<br />
kartu mažina teikiamų paslaugų kokybę ir didina organizacines sąnaudas. Kita<br />
vertus, idealiai suderinti veiklas, užtikrinant aukštus prieinamumo, kokybės ir efektyvumo<br />
rezultatus, – neįmanoma, todėl reikia orientuotis į pagrindinius tikslus. Kitaip<br />
paslaugų centras gali tapti tinkama infrastruktūra teikti „išvažiuojamąsias“ paslaugas.<br />
88
VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ TEIKIMO CENTRŲ STEIGIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE<br />
Beje, Nidos m. nuotolinių paslaugų atvejis rodo, kad tokių centrų poreikis didesnis<br />
geografiškai nutolusiuose centruose.<br />
Kokybinio tyrimo metu keli respondentai teigiamai atsiliepė apie savarankiško<br />
centro steigimą. Duodant interviu pradėjus diskutuoti apie VPC, kaip naujos savarankiškos<br />
įstaigos, steigimą būdavo pateikta kritinių pastebėjimų. Pateiktus argumentus<br />
galima suskirstyti į dvi grupes: 1) steigimas susijęs su papildomomis lėšomis; 2) atskirtas<br />
aptarnavimo ir paslaugų ruošimo (administracinio sprendimo priėmimas [angl.<br />
backoffice]) procesas pablogins paslaugų kokybę. Tyrimo metu respondentai pastebėjo<br />
tik vieną praktiką ir sumanymą, kurie buvo panašūs į nagrinėjamą organizavimo modelį.<br />
Be to, pastarosios iniciatyvos sumanytojai (Kauno elektroninių paslaugų portalo<br />
sukūrimas) tik parengė projektą ir įgyvendino kelias jame numatytas priemones. Paties<br />
projekto įgyvendinimas dėl Kauno savivaldybės politikų nepritarimo buvo nutrauktas.<br />
Nors kokybinio tyrimo dalyvių pateikta nuomonė gali būti suprantama kaip gynybinė<br />
(atstovauti įstaigų ar įmonių interesams), vis dėlto kai kurie pateikti argumentai<br />
verti dėmesio. Išties norint steigti tokią organizaciją reikėtų atlikti didesnį paruošiamąjį<br />
darbą, skatinti finansiškai. 3 Arba priešingai – „nuleisti“ griežtą tvarką, kurios pagrindu<br />
galima būtų steigti tokius centrus. Remiantis tokiomis privalomo „bendradarbiavimo“<br />
tvarkomis sukurti regioniniai atliekų tvarkymo centrai, kurių steigėjais tapo<br />
savivaldybės. Be abejo, šių centrų veikla nepanaši į planuojamų VPC veiklą.<br />
VPC steigimo proceso būdai. Kokybinio tyrimo metu dauguma respondentų<br />
pasisakė už galimas iniciatyvas „iš apačios į viršų“, steigiant VPC. Taip įvardyta savarankiško<br />
sprendimo teisė numatyta teisės aktuose, kurie susiję su VPC steigimu.<br />
Kartu pastebėta, kad VRM ar kitos įgaliotos įstaigos turėtų atlikti paruošiamuosius<br />
darbus institucijose – parengti teisinę bazę, metodines priemones. Galima pastebėti,<br />
kad imant grupinius interviu, kai buvo aptariamas neprivalomas VPC steigimo būdas,<br />
emocinio pobūdžio pasisakymus „ne, nereikia“, „nesąmonė“ keisdavo argumentuoti<br />
siūlymai dėl jų įkūrimo galimybių (Kauno fokus grupė, 2010; Telšių fokus grupė,<br />
2010). Tarp tokių siūlymų atsirado funkcijų perskirstymo priemonės (Valstybinių<br />
įmonių „Registrų centras“ ir „Regitra“; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba<br />
(toliau tekste – „Sodra“), VPC operatoriaus parinkimas plačių tarpinstitucinių diskusijų<br />
būdu, išsamių vartotojų poreikių tyrimai ir pan.<br />
Išvados<br />
Sintetinant gautus duomenis galima susieti gerąsias Vakarų šalių patirtis ir gautus<br />
nuomonių tyrimo bei teisinės analizės rezultatus. Tokia visumos analizė leidžia teigti,<br />
3 Šią iniciatyvą galima lyginti su verslo informacijos ar verslo informacijos ir turizmo centrų steigimu<br />
(pradžia – 1998–1999 m.). Panašumas su VPC tas, kad juos įsteigė Ūkio ministerija su savivaldybėmis<br />
ir kitais steigėjais (verslo asociacijomis ir pan.). Be abejo, jų veikla nesusijusi su administracinių paslaugų<br />
teikimu. Nagrinėjant šių centrų veiklos rezultatus galima pastebėti, kad jie nevienareikšmiški.<br />
Dalis verslo informacijos ir turizmo centrų atrado savo sėkmingos veiklos nišas. Kita dalis buvo likviduoti<br />
(iš viso 42 centrai). Valstybės kontrolė 2003 m. atlikdama auditą atskleidė nemažai piktnaudžiavimo<br />
faktų (Prieiga internetu: http://www.vkontrole.lt/publikacijos07.shtml; Skuodo rajono savivaldybės<br />
kontrolės ir audito tarnybos ataskaita, 2009 m. kovo 19 d., Nr. KDV3-3).<br />
89
Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak<br />
kad VPC Lietuvoje galima būtų steigti. Šią išvadą nulemia Lietuvos institucijų poreikiai,<br />
interesai ir šalyje vykdomos reformos. Siekiant pagrįsti šią pagrindinę išvadą<br />
galima nagrinėti galimybes ir Vakarų šalių patirties pritaikymą pagal pasirinktus pagrindinius<br />
kriterijus. Rekomenduojamas dviejų tikslų iškėlimas:<br />
asmenų aptarnavimo priimtinumas ir prieinamumas piliečiams bei kitiems<br />
asmenims;<br />
lėšų, skiriamų asmenims aptarnauti, galimas mažinimas.<br />
Jei neįmanoma VPC steigimo susieti su struktūriniais tikslais (pvz., „Sodros“, Darbo<br />
biržos ir savivaldybės socialinių paslaugų asmenų aptarnavimo reorganizacija ar<br />
pan.), tinkamiausias yra prieinamumo / priimtinumo tikslas, kurį visuomenė gali palaikyti.<br />
Jis atitinka šiandieninius iššūkius, kurie siejami su piliečių įtraukimu į paslaugų<br />
teikimo (pvz., paslaugų poreikių nustatymo, prioritetų numatymo) procesą. Jį galima<br />
papildyti ir siekiant efektyvumo, arba sąnaudų mažinimo aptarnaujant asmenis<br />
ir / ar teikiant paslaugas. Tiesa, čia gali kilti iškeltų tikslų įgyvendinimo problemų. Tai<br />
atskleidė ir kokybinio tyrimo rezultatai. Vis dėlto jie atrodo patrauklūs siekiant politinio<br />
ir įstaigų – galimų steigėjų – palaikymo.<br />
Planuojant specializuotų socialinės pagalbos centrų steigimą (pvz., „Sodros“, Darbo<br />
biržos, savivaldybių socialinių piliečių aptarnavimo skyrių priimamųjų pagrindu)<br />
reikėtų atsižvelgti į kliūtis, kurios iškilo Norvegijai įgyvendinant vadinamąją NAV<br />
reformą. Nacionalinės struktūrinės reformos įgyvendinimas gali sukelti institucijų,<br />
gyventojų, taip pat politinį pasipriešinimą. Plataus masto reforma, kurią reikės laipsniškai<br />
įgyvendinti, gali iškelti netikėtų sunkumų, susijusių su įkurtų asmenų aptarnavimo<br />
centrų veikla, t. y. interesantų lūkesčių neatitinkantis aptarnavimas, ilgas paslaugų<br />
laukimas ir pan.<br />
Kokybinio tyrimo metu dauguma respondentų pasisakė už galimas iniciatyvas „iš<br />
apačios į viršų“ steigiant VPC. Taip įvardyta savarankiško sprendimo teisė, numatyta<br />
teisės aktuose, kurie susiję su VPC steigimu. Kartu pastebėta, kad VRM ar kitos įgaliotos<br />
įstaigos institucijose turėtų atlikti paruošiamuosius darbus – parengti teisinę<br />
bazę, metodines priemones.<br />
Steigiant VPC organizacinių modelių pasirinkimas yra bene svarbiausias ir kartu sudėtingiausias<br />
žingsnis. Jis priklauso nuo įvairių veiksnių: poreikių, tarpinstitucinių interesų,<br />
veiklos finansavimo galimybių, teisinių pagrindų, modifikavimo galimybių ir t. t.<br />
Institucinio bendradarbiavimo praktikos susijusios su apsikeitimu informacija teikiant<br />
administracines paslaugas, paslaugų teikimu nuotoliniu ir „išvažiuojamuoju“<br />
būdu. Šias iniciatyvas galima pavadinti gerosiomis patirtimis, kurias galima taikyti<br />
steigiant VPC (sutarčių sudarymas, paslaugų teikimas nuotoliniu būdu). Nuomonių<br />
tyrimas rodo, kad nemaža dalis įstaigų ir valstybinių įmonių svarsto paslaugų teikimo<br />
reorganizavimą mažesnio gyventojų skaičiaus seniūnijų centruose ir numato nuotolinių,<br />
„išvažiuojamųjų“ paslaugų plėtrą. Taigi VPC steigimas pavieniuose administraciniuose<br />
vienetuose (didesnėse kaimiškose seniūnijose, kai kuriuose rajonų centruose)<br />
gali padėti sutelkti paslaugų teikimą vienoje vietoje. Kaip rodo tyrimo duomenų analizė,<br />
VPC, steigiamas vienos organizacijos aptarnavimo skyriaus pagrindu, jungtinei<br />
veiklai sudarant paslaugų teikimo sutartis, taptų priimtiniausia veiklos organizavimo<br />
forma galimiems partneriams.<br />
90
VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ TEIKIMO CENTRŲ STEIGIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE<br />
Lietuvoje yra aiškus specializuotų VPC (teikiančių kai kurias socialines ir administracines<br />
paslaugas) steigimo poreikis. Tokių asmenų aptarnavimo centrų steigimas<br />
sutelktų aptarnavimą (priimamųjų, socialinių skyrių, nestacionarių socialinių paslaugų<br />
įstaigų lankytojų) ir nukreiptų interesantų srautus. Taip galima būtų išvengti interesantų<br />
„siuntinėjimo“ problemos. Savo atstovus į socialinius VPC galėtų deleguoti „Sodros“,<br />
Darbo biržos institucijos. Šių įstaigų atstovai jau turi vadinamosios nutolintos<br />
darbo vietos ir išvažiuojamųjų paslaugų praktikos. Skandinavijos šalių pavyzdžiu<br />
šiuose centruose galėtų savo paslaugas teikti ir budintis psichologas, socialinis darbuotojas.<br />
Socialinius VPC galima būtų steigti sudarant jungtinės veiklos sutartis.<br />
Gauta <strong>2011</strong> 10 11<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2011</strong> 10 24<br />
Literatūra<br />
Bergeron, B. (2003). Essentials of shared services. Hoboken, New York: Wiley, p. 3–5.<br />
Bovaird, T., Löffler, E. (2003). Management and Governance. London: Routlege, p. 46–48.<br />
Brenner, W., Schulz, V. (2010). Characteristics of shareds ervice centers. Transforming Government: People, Process<br />
and Policy, vol. 4, no. 3: 211–213.<br />
Ferraz Esteves de Araujo, J. F. (2000). Improving public service delivery: the crossroads between agencification and<br />
traditional bureacracy. Paper presented at the International Research Symposium on Public Management IV<br />
(IRSPM IV). Rotterdam.<br />
Fischer, T. M., Sterzenbach, S. (2006). ZP-Stichwort: Shared Service Centers. Zeitschrift für Planung & Unternehmenssteuerung<br />
17: 123.<br />
Forslagtill ov om kommunale borgerservicecentr, L 72. Vedtaget af Folketingetved 3. behandlingden 16. juni 2005.<br />
Halligan, J. (2007). Reintegrating Government in Third Generation Reforms of Australia and New Zealand. Public<br />
Policy and Administration 22 (2): 218–219.<br />
Head, Ch. (2006). Modern Public Services: Shared Services. Bigger, cheaper, better? Prieiga internetu: http://static.ukplc.net/library/sps-consultancy/documents/efficiency-library/english-efficiency/shared-services/sharedservices.pdf<br />
[žiūrėta <strong>2011</strong> 10 05].<br />
Howard, H., Wilson, D. A. (2006). Shared services insights: An implementation model for successful public-sector<br />
programs. Accenture. Outlook Point of View 1.<br />
Janssen, M., Joha, A. (2006). Motives for establishing shared service centers in public administrations. International<br />
Journal of Information Management 26: 111.<br />
Lægreid, P., Christensen, T., Askim, J. Fimreite, A. L. (2007). Reform of the employment and welfare administrations<br />
– the challenges of co-coordinating diverse public organizations. International Review of Administrative<br />
Sciences 73 (3): 390–391.<br />
Newman, G. (2007). Shared services, Commercial models enabling sharing, Public Sector. IBM, Prieiga internetu:<br />
https://www-935.ibm.com/services/uk/igs/pdf/shared-services-pov_ibm1226_08_final.pdf [žiūrėta <strong>2011</strong> 10 05].<br />
Niehaves, B., Krause, A. (2010). Shared service strategies in local Government – a multiple case study exploration.<br />
Transforming Government: People, Process and Policy, vol. 4, no. 3: 266–271.<br />
Pedersen, L. H., Olsen, A. L., Bhatti, Y. (2007). Municipal Citizen Service Centres and the Danish structuralreform.<br />
Conference paper.<br />
Pinheiro, L. G. (2010). One Stop Shop: Easier, Faster and Cheaper. The Portuguese Experience. Paris. Prieiga internetu:<br />
www.oecd.org/dataoecd/55/62/44796252.pdf [žiūrėta <strong>2011</strong> 10 05].<br />
HM Government. (2009). Putting the Frontline First: smarter government. Presented to Parliament by the Chiefsecretary.<br />
Prieiga internetu: [žiūrėta <strong>2011</strong> 10 05].<br />
Seddon, J. (2008). Systems thinking in the public sector: the failure of the reform regime and a manifesto for a better<br />
way. Axminster: Triarchy Press.<br />
Oracle. (2009). Shared Services in the Public Sector. Prieiga internetu: [žiūrėta <strong>2011</strong> 10 05].<br />
Spoehr, J., Barrett, S., Burger, A. (2007). The Shared Services Experience Report 2: Lessons from Australia. Adelaide.<br />
The Australian Institute for Social Research. Prieiga internetu: <br />
[žiūrėta <strong>2011</strong> 11 14].<br />
91
Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak<br />
Deloitte. (2009). United Kingdom: Stop, Start, Save Shared Service Delivery in Local Government. Prieiga internetu:<br />
http://www.deloitte.com/assets/Dcom-<br />
UnitedKingdom/Local%20Assets/Documents/Industries/GPS/UK_GPS_StopStartSave.pdf [žiūrėta <strong>2011</strong> 10 05].<br />
Whitfield, D. (2007). Shared Services in Canada. A Report for the Public Service Association of South Australia.<br />
European Services Strategy Unit.<br />
Šaltiniai<br />
Kauno fokus grupė, 2010.06.28.<br />
Kauno m. sav., individualus interviu, 2010.07.28.<br />
Klaipėdos m. sav., individualus interviu, 2010.07.07.<br />
Klaipėdos „Sodra“, individualus interviu, 2010.07.07.<br />
Prienų fokus grupė, 2010.06.23<br />
MP tarnybos fokus grupė, 2010.07.12.<br />
„Registrų centras“, individualus interviu, 2010.07.12.<br />
„Regitros“ fokus grupė, 2010.07.23.<br />
„Registrų centro“ direktorius, 2010.07.12.<br />
„Sodros“ valdyba, individualus interviu, 2010.07.16;<br />
Telšių fokus grupė, 2010.07.02.<br />
Vilniaus m. sav., skyriaus vedėja, 2010.07.12.<br />
THE OPPORTUNITIES OF ESTABLISHMENT THE PUBLIC<br />
SERVICES CENTERS IN LITHUANIA<br />
Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak<br />
Summary<br />
Improvements of the government service delivery through the one-stop-shop initiatives<br />
in Lithuania started ten years ago. One-stop-shop, quality management and strategic<br />
management has moved to the forefront of the public sector reform agenda. Large<br />
number of innovations started in the service delivery. However, there are still some<br />
problems in the front line public service provision related to the accessibility, acceptability<br />
and fulfilment of the citizens needs. The aim of this article is to assess the feasibility<br />
of using the public service centres (shared public service centres) for the modernisation<br />
of the front line processes in the Lithuanian public sector.<br />
The article is based on the analysis of the best practise cases, the qualitative research<br />
and analysis of the public law. In the first part of the article, the analysis of the<br />
best practice cases was used to explore the establishment and proceeding of the public<br />
service centres in Denmark (“Borgerservicecentre”), Norway (“NAV-kontorene”),<br />
Portugal (“Loja do Cidadão”), UK (Shared service centres) and Australia (New South<br />
Wales Shared service centres). These good practices examples were analysed (by various<br />
criteria) in detail to reveal the feasibility of adaptation models and administrative<br />
instruments in Lithuania.<br />
In order to accomplish the proposed tasks, the method of qualitative analysis (individual<br />
and focus group interviews) was used. The essential criteria for the selection of<br />
respondents involved – the work practices in applying innovations on provision of the<br />
first line public services. Interviews were used to gain knowledge in-depth of the issu-<br />
92
VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ TEIKIMO CENTRŲ STEIGIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE<br />
es raised and also for the exploration of feasible obstacles for the establishment of<br />
public service centres in Lithuania.<br />
Results and recommendations of the study are presented below:<br />
1. The establishment of the front office shared centres was based on the idea of<br />
citizens’ participation in the service provision, creation of user-friendly service<br />
facilities, joining up fragmented government institutions and in this way to<br />
become more cost – effective governance. The citizens orientation could be<br />
the most appropriate (in terms of accessibility, acceptability, fulfilment of the<br />
citizens needs), according to results of the qualitative research, for the establishment<br />
of the public service centres.<br />
2. The evidence of this research is clear. On a daily basis, some entrepreneurial<br />
public servants in Lithuania are working together to transform the way public<br />
services are designed and delivered. The main innovative practises are linked<br />
to the integration of the institutional data systems, improvement of procedures<br />
in order to make them less bureaucratic and establishment of the service centres<br />
(in house model). The research results revealed that these practices are<br />
quite rare. On the other hand, there is an institutional need for the partnership<br />
and settlement of the more ambitious goals for first line service improvement.<br />
3. Western countries have very different models of the public service centres.<br />
They vary according the degree of control, numbers of participating institutions,<br />
mode of governance and other factors. Research evidence shows that<br />
Danish “Borgerservicecentre” and in some cases Portuguese “Loja do<br />
Cidadão” are the most suitable practical models for the establishment of public<br />
services centres in Lithuania. However, they still have some limitation in<br />
the context of Lithuanian first line service provision. Therefore, they should<br />
be modified for the adaptation.<br />
4. The best practice cases, which were analysed, revealed that the public service<br />
centres were established as a bottom-up or top-down reforms or innovative initiatives.<br />
The mode of the reforms depended on the political, economic stimulus, project<br />
visions and aims. Bottom-up way option would be more successful and less<br />
risky in the political and institutional context of Lithuanian public service modernisation.<br />
In this perspective, Ministry of Interior could play an active role in assistance,<br />
guidance or even coordination of the possible initiatives.<br />
93
Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak<br />
94
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS TYRIMAS TAIKANT<br />
APRIBOJIMŲ TEORIJĄ<br />
Vaida Jundzilaitė, Juozas Vijeikis<br />
Vilniaus edukologijos <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje išnagrinėta Lietuvos užsienio prekybos raida 1995–2008 m. Aptariama Europos Sąjungos<br />
užsienio prekybos politika ir Lietuvos integracijos į jos prekybos sistemą tvarka. Atlikta Lietuvos eksporto<br />
ir importo srautų lyginamoji analizė. Taikant apribojimų teorijos metodą atliktas išsamus užsienio<br />
prekybos tyrimas, kurio metu nustatytos pagrindinės šalies užsienio prekybos problemos, trukdančios<br />
efektyviai šios ekonomikos srities veiklai. Darbe pateikiamos išvados apie Lietuvos užsienio prekybą bei<br />
siūlomos šią sritį galinčios pagerinti priemonės.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: tarptautinė prekyba, užsienio prekyba, eksportas, importas, prekybos balansas.<br />
Abstract<br />
This paper analyses the development of Lithuania’s foreign trade in the time period of 1995–2008. It<br />
discusses European Union’s foreign trade policy and the process of Lithuania’s integration into its trade<br />
system. The comparative analysis of Lithuania’s export and import flows has been carried out. Using the<br />
method of the theory of constraints, a thorough investigation of the foreign trade has been carried out<br />
during which the major country’s foreign trade problems that hinder the effective functioning of this<br />
economic area have been determined. The paper provides the conclusions concerning the functioning of<br />
Lithuania’s foreign trade and suggestions as to how this functioning could be improved.<br />
KEY WORDS: international trade, foreign trade, export, import, trade balance.<br />
Įvadas<br />
Šiandien, vykstant pasaulio ekonomikos integracijai ir globalizacijai, sparčiai plečiasi<br />
tarptautiniai prekybos mainai. Lietuva yra sudėtinė ir neatsiejama šio proceso<br />
dalis. Siekiant išsilaikyti tarptautinėje aplinkoje ir pasiekti kitų valstybių pripažinimą<br />
Lietuvai būtinas nenutrūkstamas ir iniciatyvus bendradarbiavimas su užsienio partneriais,<br />
tikintis tvirtų ryšių ir tarpusavio supratimo.<br />
Pastaruoju metu padaugėjo ne tik potencialių rinkų, bet ir rinkos dalyvių, besivaržančių<br />
dėl mainų teikiamos naudos, kuri verčia konkuruoti. Tai skatina prekybos dalyvius<br />
savo veikloje taikyti naujoves, kelti darbo našumą, didinti veiklos produktyvumą.<br />
Todėl konkurencingumas tampa svarbiausia priemone, siekiant globalioje rinkoje<br />
sėkmingai plėtoti užsienio prekybą, ir yra paskata, raginanti valstybes tobulinti savo<br />
tarptautinių mainų politiką.<br />
Lietuvos galimybės aktyviai dalyvauti pasaulinės prekybos erdvėje sovietmečiu buvo<br />
apribotos, teko tenkintis dabar jau žlugusios Tarybų Sąjungos respublikų rinkomis. Tik<br />
atgavus nepriklausomybę Lietuvai atsivėrė nauji prekybos keliai į Vakarus. Ryškiausi<br />
pasikeitimai pastebėti po gero dešimtmečio nuo laisvės atgavimo, kai šalis įstojo į Europos<br />
Sąjungą (ES). Tačiau nepaisant gilėjančios Lietuvos integracijos į globalią rinką, šalį vis<br />
dar slegia sovietinės okupacijos suformuoti darbui ir kapitalui imlūs gamybos procesai ir<br />
būdai, dėl kurių Lietuva, ypač Rusijos krizės bei pastarųjų metų pasaulinės finansų krizės<br />
sukeltų padarinių fone, patyrė neigiamą poveikį užsienio prekybai.<br />
95
Vaida Jundzilaitė, Juozas Vijeikis<br />
Nepaisant Lietuvos ūkio pažeidžiamumo, ilgalaikė šalies integracija į Europos Sąjungos<br />
rinką buvo bene svarbiausias ir reikšmingiausias pastarųjų dešimtmečių įvykis,<br />
lėmęs didelius pokyčius užsienio prekybos srityje. Tai suteikė papildomų galimybių<br />
sutvirtinti bendradarbiavimą ne tik su iki tol turėtomis partnerėmis, bet ir įsigyti naujų.<br />
Todėl atsivėrė platesnės lietuviškų prekių ir paslaugų realizavimo rinkos, pagyvėjo<br />
importuotojų veikla, o tai dar labiau sustiprino konkurenciją. Šie reikšmingi pokyčiai<br />
lėmė Lietuvos tarptautinės prekybos tendencijas, kurių nagrinėjimas svarbus siekiant<br />
išaiškinti pagrindinius užsienio prekybos pokyčius, nustatyti esmines šios srities problemas,<br />
surasti jų sprendimo būdų.<br />
Norint išlaikyti esamus prekybos partnerius ir ieškant naujų rinkų globalioje aplinkoje,<br />
reikia daug atkaklaus darbo, pastangų ir energijos. Tai turėtų būti šalies Vyriausybės ir<br />
verslo subjektų, dirbančių su užsienio partneriais, bendras sėkmingos veiklos rezultatas.<br />
Tikslas: išnagrinėti Lietuvos užsienio prekybos raidos tendencijas ir problematiką.<br />
Atlikti tyrimą, taikant apribojimų teoriją, nustatyti esmines priežastis, kas daro<br />
įtaką užsienio prekybos veiklos efektyvumui, pateikti išvadų ir pasiūlymų, kaip tobulinti<br />
tarptautinį verslą.<br />
Objektas – Lietuvos užsienio prekybos eksportas ir importas.<br />
Tyrimo metodai: statistinių duomenų lyginamoji chronologinė analizė, apribojimų<br />
teorijos metodas.<br />
1. Europos Sąjungos užsienio prekybos politika<br />
Bendrosios rinkos sukūrimas buvo vienas pagrindinių Europos valstybių vienijimosi<br />
tikslų. Šie siekiai išsakyti dar Romos sutartyje, kurios vienas svarbiausių akcentų<br />
buvo sukurti bendrą rinką visose ekonominės veiklos srityse įgyvendinant keturias<br />
pagrindines laisves – laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą (Vilpišauskas,<br />
2003). Šie principai ypač svarbūs siekiant vykdyti nevaržomą užsienio prekybą<br />
tarp Sąjungos narių. Lietuvai, 2004 m. gegužės 1 d. įstojus į ES, taikomos šios laisvosios<br />
prekybos tarp Sąjungos šalių sąlygos:<br />
muitų ir prekių importo bei eksporto kiekybinių apribojimų ir visų kitų lygiaverčio<br />
poveikio priemonių tarp valstybių narių panaikinimas;<br />
bendro muitų tarifo ir bendros prekybos politikos nustatymas trečiosioms šalims.<br />
Panaikinamos valstybių narių teisės vienašališkai priimti sprendimus. Taip pat Lietuva<br />
įsipareigojo paskelbti negaliojančias visas iki narystės ES sudarytas laisvosios<br />
prekybos sutartis.<br />
Prekių judėjimui ES šalyse taikomas vienintelis bendras apribojimas, reikalaujantis,<br />
kad gaminiai atitiktų Sąjungos keliamus saugumo kriterijus. Bet kuris Bendrijos<br />
šalies gamintojas privalo tiekti rinkai tik saugius produktus, kurie nekelia pavojaus<br />
žmonių sveikatai ir aplinkai. Būtina informuoti vartotoją apie potencialius rizikos<br />
veiksnius ir kilus pavojui dėl nesaugių prekių vartojimo pašalinti grėsmę. Techniniai<br />
reikalavimai yra pagrindinė netarifinio apribojimo priemonė, taikoma prekybai Sąjungoje<br />
tiek vidaus, tiek išorės gamintojams.<br />
96
LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS TYRIMAS TAIKANT APRIBOJIMŲ TEORIJĄ<br />
ES prekyba su trečiosiomis šalimis iš esmės neribojama, nes remiasi „laisvo prekių<br />
eksporto principu“, tačiau esant būtinybei šis principas leidžia Sąjungos narėms įvesti<br />
kiekybinius apribojimus ar kitokias draudimo priemones produkcijai, kuri galėtų neigiamai<br />
paveikti ES rinką, saugumą, politiką, moralę ir pan. Prieš įvedant tokius ir panašius<br />
apribojimus, šalis privalo apie tai informuoti Sąjungos viršūnes ir prireikus<br />
pateikti informaciją apie prekę, dėl kurios reikia imtis protekcionizmo priemonių. Tokie<br />
apsaugos būdai naudojami siekiant pakoreguoti situaciją dėl reikalingiausių prekių<br />
deficito, vykdyti Sąjungos įsipareigojimus ar dėl kitų priežasčių. Apribojimai gali būti<br />
taikomi eksportui ar importui prekyboje su trečiosiomis šalimis.<br />
ES taiko įvairias būtinas draudimo, kompensacines, apsaugos priemones. Kai trečiųjų<br />
šalių eksportuotojai naudoja netoleruotiną ir nesąžiningą tarptautinės prekybos<br />
politikos formą – dempingą, Sąjungos narės taiko antidempingo priemones, siekdamos<br />
apsaugoti savo rinką. Kai trečiųjų šalių vyriausybės įvairiomis subsidijomis skatina<br />
eksportą, iškraipantį ES rinką, prekybą, kainas, ir padaro žalos, tada taikomos kompensacinės<br />
priemonės. Jei dėl padidėjusio importo iš trečiųjų šalių ES narės patiria<br />
nuostolių, gali būti taikomos protekcinės priemonės.<br />
Kiekybinės užsienio prekybos reguliavimo priemonės gali būti muitai, kvotos. Netarifinės<br />
siejasi su tam tikromis papildomomis nuostatomis, reikalavimais, pvz., licencijos<br />
ar leidimo, sertifikato ar atitikties deklaracijos, tam tikrų įrodymų, patvirtinančių<br />
būtinų sąlygų laikymąsi, pateikimu (Užsienio reikalų ministerija, 2005).<br />
Lietuvoje pagal ES reikalavimus pagamintos prekės gali būti be apribojimų realizuotos<br />
Sąjungos zonoje. Gaminiams, kuriems nenustatyti bendrieji ES reikalavimai,<br />
galioja „abipusio pripažinimo principas“, reiškiantis, kad lietuviškos prekės, pagamintos<br />
teisėtai, gali patekti ir į bet kurią ES rinką.<br />
2. Lietuvos užsienio prekybos balansas<br />
Siekiant įvertinti Lietuvos užsienio prekybos tendencijas ir problematiką, pateikiama<br />
1995–2008 m. eksporto, importo ir balanso dinamika (1 lentelė).<br />
Kaip matyti iš pateiktų duomenų, tiek eksporto, tiek importo apimtys nuo laikotarpio<br />
pradžios sparčiai augo. Šių srautų lėtėjimas pastebimas 1999 m., kai pasireiškė<br />
Rusijos ekonominės krizės padariniai Lietuvai. Devalvavus rublį lietuviškos prekės<br />
tapo nekonkurencingos Nepriklausomų Valstijų sandraugos (NVS) šalyse. Vėliau Lietuvos<br />
eksporto ir importo srautai vėl atsigavo ir tendencingai augo iki laikotarpio pabaigos.<br />
Iš viso per 1995–2003 m. ir nuo narystės ES iki 2008 m. eksportas išaugo daugiau<br />
nei du kartus. Didžiausias augimas užfiksuotas 2005 ir 2008 m., kai eksportas<br />
atitinkamai padidėjo apie 27 % ir 29 %, palyginus su praėjusiais metais.<br />
Lyginant Lietuvos importo tendencijas, matyti, kad jo apimtys buvo kur kas didesnės<br />
nei eksporto, tačiau tam tikrais tarpsniais augimo tempai buvo lėtesni. Sparčiausiai<br />
importo apimtys augo 2005 m., kai jų pokytis buvo ketvirtadaliu didesnis nei prieš<br />
metus. Vėliau apimtys didėjo vis mažiau, tačiau augimo tempai pralenkė eksportą. Iš<br />
viso per 1995–2003 m. šie srautai padidėjo perpus, o 2004–2008 m. importo apimtys<br />
išaugo, kaip ir eksportas, daugiau negu dvigubai. Taigi Lietuvos rinka tapo atvira ES<br />
valstybėms, ypač 2005 m., kai importo ir eksporto apimtys augo sparčiausiai.<br />
97
Vaida Jundzilaitė, Juozas Vijeikis<br />
1 lentelė<br />
Eksporto, importo, balanso apimtys (mln. Lt) ir jų metiniai pokyčiai (%),<br />
1995–2008 m.<br />
Metai<br />
Eksportas<br />
(mln. Lt)<br />
Importas<br />
(mln. Lt)<br />
Balansas<br />
(mln. Lt)<br />
Metinis<br />
eksporto<br />
pokytis, %<br />
Metinis<br />
importo<br />
pokytis, %<br />
Metinis<br />
balanso<br />
pokytis, %<br />
1995 10820,1 14593,9 -3773,8 – – –<br />
1996 13419,6 18235,3 -4815,7 24,02 24,95 27,61<br />
1997 15440,7 22<strong>57</strong>6,9 -7136,2 15,06 23,81 48,19<br />
1998 14842,4 23174,3 -8331,9 -3,87 2,65 16,76<br />
1999 12015,2 19337,9 -7322,7 -19,05 -16,55 -12,11<br />
2000 15237,5 21826 -6588,5 26,82 12,87 -10,03<br />
2001 18332 25413,2 -7081,2 20,31 16,44 7,48<br />
2002 20290,7 28562,2 -8271,5 10,68 12,39 16,81<br />
2003 22145,1 30268,7 -8123,6 9,14 5,97 -1,79<br />
2004 25819,2 34383,6 -8564,4 16,59 13,59 5,43<br />
2005 32767,3 43151,9 -10384,6 26,91 25,50 21,25<br />
2006 38888,3 53274,6 -14386,3 18,68 23,46 38,53<br />
2007 43192,4 61503,5 -18311,1 11,07 15,45 27,28<br />
2008 55511 73006,3 -17495,3 28,52 18,70 -4,46<br />
Pastaba: „–“ ženklas prie metinio balanso pokyčio reiškia deficito mažėjimą.<br />
Šaltinis: Statistikos departamentas, 2009<br />
Stebint užsienio prekybos balanso pokyčius, matyti, kad jis per visą nagrinėjamą<br />
laikotarpį buvo neigiamas, t. y. importas viršijo eksportą. Nors kai kuriais metais importas<br />
augdavo ne taip ryškiai kaip eksportas, tačiau tai nepadėjo pasiekti aktyvaus<br />
prekybos balanso. Priešingai, Lietuvai tapus ES nare, pasyvus prekybos balansas kasmet<br />
didėjo. Didžiausias jo kritimas buvo 2006 m., kai smuktelėjo apie 39 %. Per<br />
1995–2003 m. ir narystės ES pradžioje balanso deficitas padidėjo du kartus. Taigi<br />
integracija į ES nepadėjo sumažinti užsienio prekybos balanso deficito, atvirkščiai – jį<br />
dar padidino. Vadinasi, Lietuvos rinka tapo labiau prieinama užsienio investuotojams,<br />
o pačios eksportas gerokai atsiliko.<br />
3. Lietuvos eksporto plėtra<br />
Nagrinėjant 2004–2008 m. Lietuvos eksporto struktūrą pagal Kombinuotų prekių nomenklatūros<br />
(KPN) klasifikaciją (1 pav.) matyti, kad daugiausia eksportuota mineralinių<br />
produktų, maisto pramonės prekių, mašinų ir įrenginių bei transporto priemonių.<br />
2004–2006 m. laikotarpiu mineralinių produktų išvežimas tendencingai augo: per<br />
trejus metus pakito apie 1,5 karto. Tačiau 2007 m. šis rodiklis nukrito beveik 60 %.<br />
98
LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS TYRIMAS TAIKANT APRIBOJIMŲ TEORIJĄ<br />
Kitais metais mineralinių produktų eksportas atsigavo: išaugo daugiau negu dvigubai.<br />
Taigi pastebima, kad per visą nagrinėjamą laikotarpį šių produktų eksportas nebuvo<br />
pastovus, o bendrai padidėjo apie du kartus.<br />
Maisto pramonės eksportas tendencingai augo: iš viso nuo 2004 m. iki 2008 m. padidėjo<br />
tris kartus, iš ko galima daryti išvadą apie lietuviškų prekių konkurencingumo<br />
didėjimą. Toks pat nuosaikus užfiksuotas ir mašinų bei įrenginių eksporto kasmetinis<br />
augimas, per penkerius metus išaugęs du kartus. Tai galima pasakyti ir apie kitas eksporto<br />
šakas (chemijos, metalų, plastiko, medienos), kurių tiekimo užsieniui kasmetinį<br />
didėjimą paskatino Lietuvos narystė ES. Vienintelė šaka, kuri išliko gana pastovi per<br />
nagrinėjamą laikotarpį, – tekstilė.<br />
16000<br />
14000<br />
12000<br />
10000<br />
8000<br />
6000<br />
4000<br />
2000<br />
0<br />
2004<br />
2005<br />
2006<br />
2007<br />
2008<br />
Maistas<br />
Mineraliniai<br />
produktai<br />
Chemija<br />
Plastikas,<br />
kaučiukas<br />
Mediena,<br />
popierius<br />
Tekstilė<br />
Metalai<br />
Mašinos ir<br />
įrengimai<br />
Transportas<br />
Pramonė<br />
Kita<br />
1 pav. Eksportas pagal prekių grupes 2004–2008 m. (mln. Lt)<br />
Šaltinis: Statistikos departamentas, 2009<br />
Pagal makroekonomikos kategorijų klasifikaciją (BEC), 2004–2008 m. duomenimis<br />
(2 lentelė), eksporte dominuoja tarpinio vartojimo prekės (produktai, naudojami<br />
kaip žaliava kitos prekės gamybai), kurios sudaro apie pusę bendro šalies eksporto.<br />
Tačiau ekonomikos konkurencingumo požiūriu toks reiškinys nėra teigiamas, nes šios<br />
prekės sukuria mažą pridėtinę vertę (Jakutis ir kt., 2007).<br />
Eksporto struktūra pagal BEC, 2004–2008 m. (%)<br />
2 lentelė<br />
Makroekonomikos<br />
kategorijų klasifikacija<br />
2004 2005 2006 2007 2008<br />
Investicinės prekės 8,1 8,2 9,8 11,7 11,1<br />
Tarpinio vartojimo prekės 53 53,2 50,6 50 53,1<br />
Vartojimo prekės 27 25,7 26,5 28,4 23,5<br />
Benzinas 8,6 9,6 8,6 5 8,5<br />
Lengvieji automobiliai 3,2 3,2 4,3 4,8 3,5<br />
Kiti 0,1 0,1 0,2 0,2 0,2<br />
Šaltinis: Statistikos departamentas, 2009<br />
99
Vaida Jundzilaitė, Juozas Vijeikis<br />
Vartojimo prekių (galutinio vartojimo produktai, nenaudojami kitų prekių gamybai)<br />
dalis bendroje eksporto sudėtyje sudarė mažiau nei trečdalį, nebuvo aiškios augimo<br />
ar kritimo tendencijos. Pastebima gana ryški investicinių prekių eksporto augimo<br />
tendencija, kai per nagrinėjamą laikotarpį jos dalis bendrame Lietuvos eksporte išaugo<br />
apie 3 %. Investicinių prekių išvežimo iš šalies dydis nusako valstybės ekonominės<br />
plėtotės lygį. Tačiau bendrame Lietuvos eksporto kontekste šių prekių dalis nėra didelė.<br />
Pastebėtina, kad benzino eksporto dalis buvo nepastovi, kiekvienais metais dinamiškai<br />
kito; didžiausia dalis buvo 2005 m., kai sudarė apie 9,6 % eksporto. Išvežamų<br />
prekių struktūroje lengvieji automobiliai sudarė gana pastovią dalį, tačiau 2006–<br />
2007 m. pastebėtinas didesnis šios šakos augimas.<br />
4. Lietuvos importo plėtra<br />
Didžiausią dalį tarp į Lietuvą importuotų gaminių sudarė maisto ir mineraliniai<br />
produktai (žr. 2 pav.). Mažesnės pagal importuojamų prekių grupes buvo mašinų ir<br />
įrenginių, transporto priemonės. Mažiausią dalį sudarė plastiko, kaučiuko, medienos,<br />
tekstilės ir kitos prekės. Galima pastebėti, kad užsienio prekybos eksporto ir importo<br />
tendencijos, įstojus į ES, buvo panašios: tarp dominuojančių mainų prekių grupių buvo<br />
maisto ir mineraliniai produktai.<br />
Pažvelgus į mineralinių produktų eksporto ir importo srautus galima pastebėti ryškų<br />
šių prekių išvežimo priklausomumą nuo įvežimo. Kaip ir eksporto atveju, 2004–<br />
2006 m. šios produkcijos importas tendencingai augo (apie du kartus), o 2007 m. laikinai<br />
smuktelėjo (apie 16 %), tačiau po metų vėl pašoko dvigubai. Taip pat reikia pastebėti,<br />
kad mašinos ir įrenginiai sudaro didelę reeksporto dalį, t. y. įvežama į Lietuvą,<br />
apdorojama ir eksportuojama. Taigi didžioji Lietuvos eksportuojamų prekių dalis priklauso<br />
nuo įvežamų žaliavų.<br />
Kitų importo šakų – maisto, chemijos, plastiko ir kaučiuko, medienos ir popieriaus,<br />
metalų, transporto priemonių – importas kasmet nuosekliai ūgtelėdavo.<br />
25000<br />
20000<br />
15000<br />
10000<br />
5000<br />
2004<br />
2005<br />
2006<br />
2007<br />
2008<br />
0<br />
Maistas<br />
Mineraliniai<br />
produktai<br />
Chemija<br />
Plastikas,<br />
kaučiukas<br />
Mediena,<br />
popierius<br />
Tekstilė<br />
Metalai<br />
Mašinos ir<br />
įrengimai<br />
Transportas<br />
Pramonė<br />
Kita<br />
2 pav. Importas pagal prekių grupes 2004–2008 m. (mln. Lt)<br />
Šaltinis: Statistikos departamentas, 2009<br />
100
LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS TYRIMAS TAIKANT APRIBOJIMŲ TEORIJĄ<br />
Importo, kaip ir eksporto, struktūroje pagal BEC klasifikaciją didžiausią dalį sudaro<br />
tarpinio vartojimo prekės: per visą nagrinėjamą laikotarpį jos išlaikė maždaug 60 %<br />
dalį (3 lentelė).<br />
Importo struktūra pagal BEC, 2004–2008 m. (%)<br />
3 lentelė<br />
Makroekonomikos<br />
2004 2005 2006 2007 2008<br />
kategorijų klasifikacija<br />
Investicinės prekės 18 16 16,8 18,3 14<br />
Tarpinio vartojimo prekės 58,4 61 58,3 53,9 60,4<br />
Vartojimo prekės 17,9 17,2 17,8 19,8 19,6<br />
Benzinas 0 0,1 0,3 0,1 0<br />
Lengvieji automobiliai 5 5,2 6,5 7,7 5,7<br />
Kiti 0,7 0,4 0,2 0,3 0,3<br />
Šaltinis: Statistikos departamentas, 2009<br />
Investicinių prekių importo grupės dalis 2004 m. sudarė apie penktadalį bendro šalies<br />
importo, tačiau per 2005–2006 m. krito 2–1,2 %, trumpam atsistačiusi dar po metų.<br />
2008 m. vėl krito didžiausia per visą laikotarpį dalimi iki 14 %. Investicinių prekių<br />
importas svarbus bendram šalies ekonomikos augimui. Vartojimo produktai išlaikė<br />
gana aiškias kasmetines augimo tendencijas: per visą laikotarpį pakito apie 2 %. Pastebėtini<br />
žemi benzino importo rodikliai, kurie sudarė mažiausią dalį (apie 0,1 %). Iki<br />
2007 m. buvo gana aiškios lengvųjų automobilių skaičiaus augimo tendencijos, per<br />
ketverius metus pakitusios apie 3 %, tačiau 2008 m. duomenimis smuko beveik iki<br />
2004 m. lygio.<br />
Atlikus statistikos apžvalgą, išryškėjo Lietuvos užsienio prekybos problema – didelis<br />
prekybos balanso deficitas, didžiosios eksporto dalies priklausomybė nuo importuojamų<br />
žaliavų ir dominuojančios mažą pridėtinę vertę kuriančios pramonė šakos.<br />
5. Lietuvos užsienio prekybos tyrimas<br />
Užsienio prekybos tyrimo metodologija yra įvairi: pasaulinėje praktikoje taikoma<br />
nemažai modelių. Skirtingais būdais galima atlikti įvairaus pobūdžio tyrimus: pagal<br />
šalių ar prekių grupes nagrinėti bendrą šalies eksportą ir importą, tirti dviejų šalių užsienio<br />
prekybos priklausomumą ir pan. Šiame straipsnyje atliekama 2004–2008 m.<br />
Lietuvos užsienio prekybos analizė taikant apribojimų metodą. Ji padės išaiškinti pagrindines<br />
kliūtis, su kuriomis susiduria Lietuva dalyvaudama tarptautinėje prekyboje,<br />
ir pateikti problemų sprendimo būdus.<br />
101
Vaida Jundzilaitė, Juozas Vijeikis<br />
5.1. Apribojimų teorijos metodika<br />
Apribojimų teoriją XX a. sukūrė Izraelio fizikas dr. Eliyahu M. Goldrattas, ieškodamas<br />
efektyvių metodų vidiniams sudėtingų sistemų prieštaravimams – problemoms<br />
– spręsti (Jasinavičius ir kt., 2008). Apribojimų teorija propaguoja sisteminį<br />
požiūrį į bet kurias gyvybingas sistemas, veikiančias organizacijas, moko jas vertinti<br />
kaip gyvus organizmus, kuriuose visos dalys privalo veikti išvien, jei norima, kad jos<br />
ne tik išgyventų, bet ir judėtų užsibrėžtų tikslų link.<br />
Apribojimų teorija problemų sprendimų siūlo ieškoti ne bandymų, klaidų ir atrankos<br />
būdais, ne ginčais paremtais ir ne stiprios valios metodais: siūloma pasitelkti loginio<br />
mastymo schemas, kuriomis galima kryptingai bei efektyviai koreguoti mąstymo<br />
procesus ir rasti teisingus sprendimus, ypač tada, kai norint juos rasti reikia įvertinti<br />
daugiau nei tris veiksnius. Šis metodas ypač gelbsti, jei problemų yra daug, optimalų<br />
sprendimą reikia rasti skubiai ir mažiausiomis sąnaudomis, o ne nuolat trumpalaikėmis<br />
priemonėmis. Konstruktyvaus mąstymo procesų rezultatai visada parodo, kad<br />
kylančios problemos nėra nesusijusios: jas sieja tvirti priežasčių ir pasekmių saitai.<br />
Kol ryšiai tarp priežasčių ir pasekmių nenustatyti, neaiškus situacijos vaizdas, negalima<br />
greitai rasti optimalių sprendimų. Taigi analizuojant bet kurios sistemos veiklą,<br />
būtina sistemiškai sudaryti aiškią jos problemų grafinę ir loginę schemą, kuri vadinama<br />
realios dabarties medžiu (RDM). Būtent RDM rodo priežasties ir pasekmės ryšius,<br />
kurie sieja visas nagrinėjamoje situacijoje vyraujančias problemas. Kruopščiai sudarius<br />
problemų schemą, galima pastebėti, kad vienu metu reikės kovoti ne su daugeliu<br />
problemų, o tik su pagrindinėmis – viena ar dviem. Realiame gyvenime ši teorija visada<br />
pasitvirtina: viena ar dvi svarbiausios problemos sukelia visas kitas, todėl pastarosios<br />
iš esmės yra tik pirmųjų pasekmės arba nepageidaujami simptomai. Tai neišvengiamos<br />
pagrindinių problemų išvestinės. Jas apribojimų teorija siūlo vadinti nepageidaujamomis<br />
pasekmėmis. Braižant RDM, nuosekliai dėstant kiekvieną pasekmę virš<br />
jos priežasties, grafinės schemos elementai pamažu kyla iš apačios į viršų, todėl gautas<br />
grafinis rezultatas primena medį ar krūmą, turintį vieną ar dvi šaknis ir iš jų augančias<br />
šakas su pašakėmis, šakelėmis ir lapeliais. Nagrinėjant tokią loginę schemą, tampa<br />
akivaizdu, kad siekiant efektyviai paveikti visą sistemą, turimus išteklius pirmiausia<br />
racionalu nukreipti į pagrindinę priežastį – šaknį, o ne į jos sukeltus simptomus.<br />
Turint RDM, akivaizdžiai matomos ne tik pačios problemos, bet ir jų seka, rangas,<br />
prioritetai, svarbumas ir kt. RDM taikymas – tinkamas metodas, kuriant strategijas,<br />
planus, nustatant veiksmų eiliškumą ir prioritetus, norint iš esmės ir efektyviai išspręsti<br />
kylančias problemas. Mąstymo procesai, taikant apribojimų teorijos metodikas, padeda<br />
nagrinėti, atskleisti, formuluoti ir perduoti kitiems ne tik objektyvios realybės<br />
esmę, bet ir rasti geriausius problemų sprendimo būdus. Nubraižius realios dabarties<br />
medį, remiantis juo sudaromas „Pažangios ateities medis“, nurodantis problemų<br />
sprendimo būdus.<br />
102
LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS TYRIMAS TAIKANT APRIBOJIMŲ TEORIJĄ<br />
5.2. Lietuvos užsienio prekybos „Realios dabarties medis“ ir pagrindinės kliūtys<br />
Išnagrinėjus Lietuvos užsienio prekybos statistinių duomenų bazę, paaiškėjo, kad<br />
pagrindinė problema yra didelis balanso deficitas, taip pat didžiosios eksporto dalies<br />
priklausomumas nuo įvežtinių žaliavų bei maža sukuriama pridėtinė vertė. Šis rodiklis<br />
pasiekė tokį nepalankų ekonomikai lygį dėl daugelio priežasčių. Problemų ir jų pasekmių<br />
priežastinius ryšius vaizduoja „Realios dabarties medis“ (3 pav.), kuriame<br />
pateiktos esminės kliūtys, trukdančios efektyviai Lietuvos užsienio prekybai.<br />
Didelį prekybos balanso deficitą Lietuvoje lemia tai, kad per visą Lietuvos Nepriklausomybės<br />
laikotarpį šalies importo srautai gerokai viršijo eksporto apimtis. Eksporto<br />
atsilikimą nuo importo lėmė daugelis priežasčių, kurias „Realios dabarties medyje“<br />
galima suskirstyti į keletą šakų.<br />
Priklausomybė nuo žaliavų importo. Lietuvos istorinės aplinkybės – ilgalaikis<br />
okupacinis režimas buvusioje Tarybų Sąjungoje – nulėmė šalies priklausomybę<br />
nuo jos tuometinio svarbaus prekybos partnerio Rusijos. Rusija buvo pagrindinė žaliavų<br />
tiekėja, tokia ir išliko. Kaip pastebėta iš statistinių Lietuvos eksporto ir importo<br />
duomenų analizės, pagrindinę įvežamų ir išvežamų prekių dalį sudaro mineraliniai<br />
produktai. Matoma, kad didžiąją dalį Lietuvos eksporto sudaro gamtos ištekliams imlios<br />
pramonės šakos, kurių pagrindinis išteklių šaltinis ir yra Rusija. Tiekdama gyvybiškai<br />
būtiną žaliavą, ši šalis susaisto Lietuvą tvirtais, tačiau konkurencingumo požiūriu<br />
nenaudingais priklausomybės ryšiais. Neigiamas šios priklausomybės efektas pasireiškia<br />
tuo, kad brangstant importuojamiems gamtos ištekliams, auga ir šių produktų<br />
eksporto kainos, todėl Lietuva nėra konkurencinga užsienio prekyboje.<br />
Verslo<br />
sunkumai<br />
patenkant į<br />
rinką ir siekiant<br />
joje išsilaikyti<br />
Padidėjusių<br />
eksporto<br />
įmonių<br />
bankroto rizika<br />
Sulėtėjusi pasaulio<br />
prekyba<br />
Ekonominis sunkmetis<br />
Kvalifikuotos<br />
darbo<br />
jėgos<br />
emigracija<br />
Klasterių<br />
stoka<br />
Mažas darbo<br />
našumas<br />
Konkurencingumas<br />
trumpalaikėje<br />
perspektyvoje<br />
Eksporte<br />
dominuoja pigiai<br />
darbo jėgai imlios<br />
šakos<br />
Pigi darbo jėga –<br />
nepakankamas<br />
pranašumas<br />
Inovacijų stoka<br />
Nepanaudojamas intelekto<br />
potencialas<br />
Maža dalis eksporto tenka<br />
šiuolaikinėms šakoms,<br />
kuriančioms didesnę PV<br />
Eksporte dominuoja gamtos<br />
ištekliams imlios šakos<br />
Priklausomybė nuo žaliavų<br />
importo<br />
Importas viršija eksportą<br />
Maža dalis<br />
technologijų<br />
Didelis užsienio prekybos balanso<br />
deficitas<br />
Nėra bendro<br />
užsienio šalių<br />
prekybos reglamentavimo<br />
informacijos<br />
centro<br />
Eksporte<br />
dominuoja<br />
energijai imlios<br />
šakos<br />
Besiplėtojančioms<br />
šalims būdinga<br />
eksporto struktūra<br />
Nepakankama<br />
informacija<br />
apie Lietuvą<br />
Nepakankami<br />
užsienio rinkų<br />
tyrimai<br />
Mažai<br />
informacijos<br />
apie užsienio<br />
rinkas<br />
Nepakankamas<br />
atstovavimas<br />
Lietuvai<br />
užsienyje<br />
Pripažinimo<br />
stoka<br />
Menkas<br />
Lietuvos<br />
įvaizdis<br />
3 pav. Lietuvos užsienio prekybos „Realios dabarties medis“ ir jo pagrindinės kliūtys<br />
103
Vaida Jundzilaitė, Juozas Vijeikis<br />
Besiplėtojančioms šalims būdinga eksporto struktūra. Tų pačių istorinių<br />
motyvų nulemta kita Lietuvos užsienio prekybai nepalanki aplinkybė – besiplėtojančių<br />
šalių eksporto struktūra. Tokios šalys nuo ekonomiškai stiprių ir pažengusių<br />
valstybių skiriasi tuo, kad pastarosios plėtoja aukštą pridėtinę vertę kuriančių šakų<br />
eksportą, skatina aukštųjų technologijų kūrimą, naujovių diegimą. Lietuvos okupacinis<br />
režimas tai varžė, trukdė lygiagrečiai plėtotis kartu su kitomis pažengusiomis valstybėmis.<br />
Todėl šiandien šalies ekonomika tebesivysto, tebeturi jai būdingą pramonės<br />
struktūrą, kurioje dominuoja ne didelę pridėtinę vertę kuriančios šakos, o aktyviai veikia<br />
su išsivysčiusiomis šalimis nekonkurencingos energijai imlios sritys.<br />
Pigi darbo jėga – nepakankamas pranašumas. Lietuva konkurencinėje<br />
tarptautinės prekybos kovoje išnaudoja vieną iš savo turimų santykinių pranašumų –<br />
pigią darbo jėgą, tačiau šis pranašumas leidžia šaliai konkuruoti su kitomis užsienio<br />
šalimis tik trumpalaikėje perspektyvoje. Pigios darbo jėgos naudojimas tokiose eksporto<br />
šakose kaip tekstilė neatneš ilgalaikio ir perspektyvaus dominavimo užsienio<br />
rinkose, nes tai neužtikrina pakankamo darbo našumo. Vis sparčiau vykstant globaliniams<br />
procesams, Lietuvai labiau integruojantis į ES rinką, mažinant stiprių ir besiplėtojančių<br />
šalių skirtumus, šalyje pamažu augs darbo sąnaudos, kartu ir produktų savikaina,<br />
todėl lietuviškos prekės gali tapti mažiau konkurencingos.<br />
Menkas Lietuvos įvaizdis. Prie Lietuvos užsienio prekybos problematikos<br />
prisideda ir kitas sovietinio režimo paliktas neigiamas padarinys – menkos žinios apie<br />
šalį. Pasitaiko, kad posovietinės šalys dėl jų buvusios narystės Tarybų Sąjungoje sulaukia<br />
kritinio, su šia zona asimiliuojančio požiūrio į jas. Tačiau tai ne tiek reikšminga<br />
neigiama pasekmė, kiek apskritai menkas Lietuvos įvaizdžio kūrimas pasaulinėje rinkoje,<br />
dėl kurio šalis nesulaukia pakankamo įvertinimo ir pripažinimo. Tai lemia informacijos<br />
apie Lietuvą trūkumas, menkas atstovavimas Lietuvai užsienyje.<br />
Mažai informacijos apie užsienio rinkas. Lietuvai, kaip mažai atvirosios<br />
rinkos ekonomikai, būtina skatinti eksportą, o tam reikia gerai pažinti esamas ir potencialias<br />
užsienio rinkas. Tačiau šis procesas Lietuvoje dar nėra pakankamai įgyvendintas.<br />
Šalyje nėra bendro informacinio centro, kuriame būtų sukaupti visi gamintojams ir<br />
eksportuotojams būtini duomenys apie prekybą užsienio rinkose: reguliavimo, kokybės,<br />
pakavimo, tiekimo, atsiskaitymo ir pan. reglamentavimo.<br />
Ekonominis sunkmetis. Be visų minėtų Lietuvos užsienio prekybos efektyvumą<br />
ribojančių veiksnių, kurie senokai įsišakniję, prisidėjo šaliai ypač nuostolinga pasaulio<br />
ekonominė ir finansinė krizė, dar labiau pagilinusi nagrinėjamo proceso problematiką.<br />
Visų pirma dėl ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį apėmusios krizės sumažėjo<br />
šalių gamybinis, kartu ir prekybinis aktyvumas. Tai ypač atsiliepė Lietuvai, kuri priklauso<br />
nuo užsienio rinkų ir bendradarbiavimo su jomis. Šio sunkmečio metu šaliai<br />
daug sunkiau išsilaikyti nei 1999 m. krizės laikotarpiu, nes tada sulėtėjo NVS šalių<br />
prekyba, o Lietuva turėjo dar neužimtų Europos rinkų, kurių krizė nepalietė, ir perorientavo<br />
savo eksporto srautus į šią zoną. Šiandieninė situacija sudėtingesnė, nes apėmė<br />
visą pasaulį. Lietuvos gamintojai laikinai prarado ne tik eksporto rinkas, bet dėl<br />
sunkmečio iškilo ir verslo įmonių bankroto grėsmė. Taigi verslo įmonėms, pagrindinėms<br />
šalies eksportuotojoms, be išsilaikymo pasaulinėje rinkoje iškilo dar ir sunkumų,<br />
kaip apskritai išgyventi vietinėje rinkoje. Be viso to, ekonominė krizė paskatino ir<br />
104
LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS TYRIMAS TAIKANT APRIBOJIMŲ TEORIJĄ<br />
darbo jėgos emigraciją, su kuria prarasta dalis kvalifikuotos darbo jėgos, galinčios<br />
kurti aukštą pridėtinę vertę turinčius produktus.<br />
Apibendrinus visas esmines užsienio prekybos problemas galima įžvelgti nekonkurencingą<br />
Lietuvos paveldą, įgytą iš buvusios Tarybų Sąjungos. Tai eksporto priklausomybė<br />
nuo žaliavų importo, besiplėtojančioms šalims būdinga pramonės struktūra,<br />
mažą pridėtinę vertę kuriančių pramonės šakų dominavimas, nepakankamas intelektinio<br />
potencialo išnaudojimas, ribotos žinios apie užsienio prekybos šalis ir jų reglamentus,<br />
nesukurtas tinkamas Lietuvos, kaip parankios prekybos partnerės, įvaizdis. Be šių<br />
esminių užsienio prekybos problemų, neigiamai paveikė ir pasaulio ekonominė krizė.<br />
6. Užsienio prekybos tobulinimo „Pažangios ateities medis“<br />
„Realios dabarties medis“ atskleidė pagrindines efektyvios užsienio prekybos kliūtis.<br />
Šioms esminėms problemoms spręsti, t. y. jas mažinti, parengtas „Pažangios ateities<br />
medis“, pateikiantis siūlymų, kaip didinti užsienio prekybos efektyvumą (4 pav.).<br />
Kaip matyti, pagrindinis siekis – mažinti prekybos balanso deficitą; tai galima padaryti<br />
skatinant eksportą.<br />
Verslo sąlygų gerinimas. Verslininkai yra ta ekonomikos grandis, kuri kurdama<br />
pridėtinę vertę teikia didžiausią naudą šalies ūkiui ir gyventojams, todėl palankių<br />
sąlygų verslo plėtrai Lietuvoje sudarymas yra viena svarbiausių galimybių skatinti<br />
eksportą.<br />
Eksporto rinkų plėtra. Lietuva dėl savo palankios geografinės padėties turi galimybių<br />
ne tik išlaikyti esamas eksporto rinkas, bet ir plėstis į naujas prekybos zonas. Ekonominis<br />
sunkmetis vienas šalis paveikė stipriau, kitas silpniau, todėl Lietuvai svarbu<br />
tvirtinti savo pozicijas tose rinkose, kurias ekonominis sunkmetis mažiausiai paveikė<br />
ir kurios linkusios trumpalaikėje perspektyvoje atsigauti. Savo eksportą šalis turėtų<br />
nukreipti į strategiškai artimus jūros regionus – Baltijos, Skandinavijos šalis. Taip pat<br />
aktyviau dalyvauti mažiau populiariose, bet didelę perkamąją galią turinčiose rinkose:<br />
Kazachstane, Izraelyje, Arabų, Balkanų šalyse.<br />
Užsienio rinkų tyrimai. Reikia vykdyti esamų ir potencialių rinkų tyrimus, domėtis<br />
prekybos sąlygomis, realia padėtimi, perspektyvomis kitose šalyse. Lietuvos eksportuotojams<br />
naudingas susistemintos medžiagos apie užsienio rinkas informacijos centras.<br />
Pavienė tokios informacijos paieška yra brangi, tam reikia nemažai laiko ir pastangų,<br />
tad ši priemonė turėtų būti inicijuota ir finansuota valstybės institucijų.<br />
Gerinti Lietuvos įvaizdį. Tinkamas Lietuvos įvaizdis tarptautinėje arenoje reiškia<br />
jos patrauklumą esamiems ir potencialiems prekybos partneriams bei užtikrina konkurencingumą.<br />
Pasiekti šį tikslą padeda tokios priemonės kaip patrauklių ir informatyvių<br />
interneto tinklalapių kūrimas ir jų nuorodų platinimas užsienyje; leidinių, pristatančių<br />
konkurencingas lietuviškas prekes, verslo galimybes, transporto paslaugas, publikavimas.<br />
Efektyvi šalies reklamos priemonė yra nacionalinio prekės ženklo afišavimas,<br />
demonstruojant jį tarptautiniuose suvažiavimuose, bendraujant su užsienio atstovais.<br />
Aktyvus Lietuvos verslininkų dalyvavimas tarptautiniuose seminaruose, konferencijose<br />
ir kituose eksporto plėtros, verslo skverbimosi į rinką, internacionalizacijos klausimus<br />
nagrinėjančiuose renginiuose, taip pat svarbus populiarinant šalies vardą.<br />
105
Vaida Jundzilaitė, Juozas Vijeikis<br />
Naudoti atsinaujinančius<br />
energijos<br />
išteklius<br />
Mažinti<br />
priklausomybę<br />
nuo žaliavų<br />
importo<br />
Prislopinti<br />
importą<br />
Importo<br />
apribojimai,<br />
nepažeidžiantys<br />
tarptautinių<br />
reikalavimų<br />
Gerinti<br />
kreditavimo<br />
sąlygas<br />
Versle diegti<br />
IT, plėsti<br />
e.verslą<br />
Skatinti<br />
klasterių<br />
kūrimąsi<br />
Pritraukti<br />
TUI<br />
Skatinti lietuviškų<br />
prekių<br />
vartojimą<br />
Kurti verslo<br />
draudimo<br />
sistemą<br />
Mažinti<br />
verslo riziką<br />
Reklamuoti<br />
Lietuvos<br />
rinką<br />
Gerinti<br />
verslo<br />
sąlygas<br />
Skatinti<br />
eksportą<br />
Mažinti prekybos<br />
balanso deficitą<br />
Gaminti vidutinių ir<br />
aukštųjų technologijų<br />
produkciją<br />
Tirti užsienio<br />
rinkas<br />
Švietimo sistemoje<br />
skatinti verslumą<br />
Skatinti šakų,<br />
kuriančių PV, plėtrą<br />
Panaudoti intelektinį<br />
potencialą<br />
Tobulinti eksporto<br />
šakinę struktūrą<br />
Tobulinti<br />
eksporto<br />
infrastruktūrą<br />
Investuoti į MTTP<br />
4 pav. Lietuvos užsienio prekybos „Pažangios ateities medis“<br />
Atstovavimas Lietuvai užsienyje. Aktyvesnis Lietuvos diplomatijos atstovų dalyvavimas<br />
užsienio veikloje prisideda prie bendro šalies įvaizdžio kūrimo, partnerystės ryšių puoselėjimo,<br />
informacijos apie šalies verslo tendencijas, reikalavimus, perspektyvas teikimo.<br />
TUI pritraukimas. TUI dėka didinamas lietuviškų prekių konkurencingumas, padedama<br />
sunkmečio sąlygomis pažeidžiamam verslui gyvuoti ir naujoms įmonėms įsilieti<br />
į rinką, teikiama pagalba skatinti eksportą.<br />
Mažinti verslo riziką. Vienas iš būdų gerinti verslo aplinką yra eksporto kredito draudimo<br />
sistemos kūrimas dalyvaujant valstybei. Didėjant pirkėjų neatsiskaitymo už prekes<br />
tikimybei, valstybė gali įsipareigoti prisiimti riziką už klientų nemokumą apmokėdama jų<br />
įsiskolinimą. Kitas rizikos mažinimo būdas – rinkų diversifikavimas, pagrįstas eksporto zonų<br />
praplėtimu siekiant ateityje išvengti neigiamų padarinių, kuriuos lemia išorės krizės.<br />
Skatinti klasterių kūrimąsi. Esant verslą sunkinančioms sąlygoms šiandieninėje<br />
ekonomikoje viena iš galimybių sumažinti verslo bankroto riziką ir pagerinti padėtį<br />
yra kooperavimasis bendrai veiklai. Keleto krizei jautrių įmonių susijungimas ar didelių<br />
stiprių įmonių jungimasis į klasterius padėtų išsilaikyti ilgalaikėje perspektyvoje.<br />
Valstybė galėtų paskatinti tokią verslininkų iniciatyvą, paremti kooperacijos idėją.<br />
Elektroninio verslo koncepcija. Mažinant transportavimo, logistikos, atsiskaitymo<br />
ir kt. išlaidų dydį, galima didelę dalį eksporto procesų perkelti į virtualią erdvę. Elektroninio<br />
verslo koncepcija pamažu įsivyrauja Lietuvos rinkoje, tačiau tai nepakankamas<br />
verslo galimybių perkėlimo iš realios į virtualią erdvę lygis. Reikėtų nuolat skatinti<br />
šią koncepciją, nes elektroninio verslo dėka sutaupoma nemaža dalis ne tik finansinių<br />
lėšų, bet ir laiko, didinamas gamybos produktyvumas, konkurencingumas. Elektroninė<br />
verslininkystė paskatintų išnaudoti ir intelektinį potencialą, kuris kuria didesnę<br />
pridėtinę vertę. Todėl skatintinas informacinių technologijų diegimas versle.<br />
106
LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS TYRIMAS TAIKANT APRIBOJIMŲ TEORIJĄ<br />
Gerinti finansines verslo sąlygas. Finansinis klausimas ypač svarbus pradedant verslą<br />
ir siekiant įsitvirtinti rinkoje. Tačiau disponavimas pakankamomis lėšomis yra įmonės<br />
egzistavimo pagrindas. Todėl finansinio stabilumo įmonėms užtikrinimas prisidėtų prie<br />
eksporto skatinimo. Viena tokių priemonių yra įmonių kreditavimo sąlygų gerinimas.<br />
Eksporto struktūros tobulinimas. Svarbiausia, ką reikėtų keisti šioje srityje, tai<br />
dominuojančią nekonkurencingų, nedideliu darbo našumu pasižyminčių ir mažą pridėtinę<br />
vertę kuriančių šakų poziciją. Pamažu reikėtų mažinti tokių šakų sudedamąją eksporto dalį<br />
ir siekti augančios aukštą pridėtinę vertę kuriančių išvežamų prekių ir paslaugų dalies,<br />
pvz.: pažangiosios inžinerijos, biotechnologijos, medicinos paslaugų, informacinės komunikacinės<br />
technologijų, mechatronikos, lazerių technologijų, nanotechnologijų.<br />
Intelekto potencialo panaudojimas. Lietuvos santykinis pranašumas tarptautinėje<br />
rinkoje yra pigi kvalifikuota darbo jėga, tačiau ilgainiui darbo sąnaudos augs, tad šis<br />
pranašumas bus konkurencingas tik trumpalaikėje perspektyvoje. Todėl reikia pamažu<br />
perorientuoti savo gamybą ne į žaliavomis ir pigia darbo jėga imlias šakas, o į žiniomis<br />
grįstą gamybą. Šių šakų kūrimo Lietuvoje galimybes didina užsienio investicijos.<br />
Investuoti į mokslinių tyrimų ir technologijų plėtrą (MTTP). Siekiant padidinti pridėtinę<br />
vertę kuriančių šakų dalį Lietuvos eksporto srityje, būtina investuoti į MTTP.<br />
Šių projektų finansavimas padės diegti inovacijas, gaminti vidutinių ir aukštųjų technologijų<br />
produkciją, didinti pridėtinę vertę.<br />
Verslumo švietimas. Daugelio Lietuvos įmonių specialistams trūksta įgūdžių ir žinių<br />
vadybos bei prekybos srityse. Todėl svarbu skatinti eksportuojančių įmonių konsultavimą,<br />
švietimą, mokymą. Taip pat reikėtų tobulinti švietimo įstaigose rengiamų būsimų vadybininkų<br />
ir verslininkų rengimo programas siekiant teorinį dėstymą susieti su praktine tarptautinio<br />
verslo patirtimi, tai padėtų jauniems specialistams integruotis į verslo rinką.<br />
Tobulinti eksporto infrastruktūrą. Pasirėmus perspektyvių užsienio šalių patirtimi<br />
skatinant eksporto plėtotę reikėtų įsteigti daugiau institucijų, besirūpinančių<br />
užsienio prekyba, pvz., eksporto banką, eksporto informacijos centrą.<br />
Importo mažinimas. Nepaisant didelių importo į Lietuvą srautų su ribotomis jų<br />
mažinimo galimybėmis, vis dėlto kažkiek galima mažinti įvežamų prekių paklausą. Kaip<br />
viena iš alternatyvų galima pasiremti užsienio šalių patirtimi. Pavyzdžiui, Vokietija yra<br />
paskelbusi, kad jos rinka jautriai reaguoja į kainų pokyčius, todėl imasi griežtų antidempingo<br />
priemonių, apsaugančių vietinius produktus nuo pigių importuojamų prekių. Patekimo<br />
į rinką barjerai – kokybės, saugos ir ekologiniai reikalavimai. Siekiant apsaugoti<br />
Lietuvos gaminamas prekes nuo importuojamų iš užsienio, galima kelti aukštus ekologinius<br />
reikalavimus. Pavyzdžiui, šaliai praverstų prekės kokybės ženklas, pagal kurį ji galėtų<br />
reikalauti iš importuotojų atitikimo keliamiems ekologiniams standartams.<br />
Kitas santykinis importo slopinimo būdas – priklausomybės nuo žaliavų importo<br />
mažinimas. Racionalus gamtos išteklių naudojimas galėtų bent iš dalies sumažinti<br />
priklausomybę nuo jų. Kaip importuojamų išteklių substitutą galima aktyvinti atsinaujinančių<br />
energijos išteklių vartojimą. Elektros gamybai naudoti ne mineralinį kurą, o<br />
saulės, vėjo, geoterminę, vandens, biomasės energiją. Prie mažesnio naftos išteklių<br />
naudojimo prisidėtų ir pasyvesnis jų naudojimas transporte, kur juos galima keisti ne<br />
tiek efektyvesniais, kiek išteklius taupančiais būdais.<br />
107
Vaida Jundzilaitė, Juozas Vijeikis<br />
Prie lietuviškų vietinių prekių paklausos didinimo prisidėtų žmonių pilietiškumo,<br />
sąmoningumo kėlimas, bandant juos supažindinti su vietinių, o ne importuojamų prekių<br />
vartojimo nauda. Todėl būtinas aktyvus visuomenės švietimas.<br />
Išvados ir siūlymai<br />
Išnagrinėjus Lietuvos užsienio prekybos ekonominius rodiklius, atlikus tarptautinės<br />
prekybos analizę galima daryti tokias išvadas ir pateikti pasiūlymų:<br />
2004–2008 m. išaugo eksportas ir importas: įvežimas į NVS – daugiau nei tris<br />
kartus, į ES – beveik du kartus, išvežimas atitinkamai – daugiau nei pustrečio<br />
ir du kartus. Lietuvai tapus ES nare, prekyba su NVS regionu irgi pagyvėjo.<br />
Per 2004–2008 m. laikotarpį dvigubai išaugo Lietuvos užsienio prekybos balanso<br />
deficitas. Eksporto ir importo prekinėje struktūroje dominavo mineraliniai<br />
produktai, maisto prekės, mašinos ir įrenginiai.<br />
Po atliktos ekonominių rodiklių analizės išryškėjo Lietuvos užsienio prekybos<br />
problema – didelis prekybos balanso deficitas ir mažą pridėtinę vertę kuriančių<br />
šakų dominavimas eksporte. Kartu pasitvirtino teiginys, kad didžioji dalis<br />
Lietuvos eksporto priklauso nuo importuojamų žaliavų.<br />
Apribojimų metodas leido išryškinti esmines Lietuvos užsienio prekybos problemas,<br />
kurių svarbiausia yra užsienio prekybos deficitas. Jį lėmė keletas svarbių priežasčių:<br />
Lietuvos eksportuojamų prekių gamybos priklausomybė nuo importuojamų<br />
žaliavų, posovietinėms šalims būdinga pramonės ir eksporto struktūra, nepakankamas<br />
šalies konkurencingumas stiprių valstybių kontekste, informacijos apie užsienio<br />
šalių prekybos reglamentus trūkumas, menkas Lietuvos įvaizdis ir pripažinimas<br />
užsienio rinkose. Prie visų šių sąlygų prisidėjo ir pasaulinė ekonominė-finansinė<br />
krizė, dar labiau išryškinusi Lietuvos užsienio prekybos problemas.<br />
Siekiant sumažinti prekybos balanso deficitą būtina imtis eksporto skatinimo priemonių:<br />
gerinti verslo sąlygas šalyje, inicijuoti kooperacijų plėtrą, lengvinti verslo įmonių<br />
administracinę naštą, kurti kredito draudimų sistemą, steigti didelius užsienio verslo<br />
informacinius centrus, supaprastinti kreditavimo sąlygas ir skatinti naujoves.<br />
Būtina keisti Lietuvos pramonės ir eksporto struktūrą, pereinant nuo gamtos<br />
ištekliams ir energijai imlių prekių gamybos bei eksportavimo prie didesnę<br />
pridėtinę vertę kuriančių šiuolaikinių aukštųjų technologijų gamybos ir paslaugų<br />
teikimo užsienio rinkoms didinimo, panaudojant intelektinį potencialą.<br />
Ugdyti verslo atstovų vadybos gebėjimus, rengiant konsultacijas, seminarus ir<br />
apmokymus, įtvirtinant jų teorines žinias praktiškai.<br />
Mažinti Lietuvos eksporto priklausomybę nuo importuojamų žaliavų, naudojant<br />
alternatyviuosius atsinaujinančius energijos šaltinius.<br />
Pasinaudojus užsienio šalių patirtimi, skatinti lietuviškų prekių vartojimą, siekiant<br />
apriboti importuojamų prekių paklausą šalies viduje.<br />
Gauta <strong>2011</strong> 02 05<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2011</strong> 10 24<br />
108
LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS TYRIMAS TAIKANT APRIBOJIMŲ TEORIJĄ<br />
Literatūra<br />
Eksporto plėtros strategija 2009–2013 metams. Prieiga internetu:<br />
http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.showdoc_l?p_id=6480&p_org=205&p_fix=&p_gov= [žiūrėta 2009-11-30].<br />
Eksporto struktūra pagal KPN skyrius, 1996–2003. Statistikos departamentas. Prieiga internetu:<br />
http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=397 [žiūrėta 2009-10-15].<br />
Importo struktūra pagal KPN skyrius, 1996–2003. Statistikos departamentas. Prieiga internetu:<br />
http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=398 [žiūrėta 2009-10-15].<br />
Jakutis, A. ir kt. (2007). Lietuvos eksporto plėtros veiksnių tyrimai. Ūkio technologinis ir ekonominis vystymas, t. 13,<br />
nr. 4. Prieiga internetu: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2006~ISSN_1392-<br />
3137.N_3_36.PG_41-56/DS.002.0.02.ARTIC [žiūrėta 2009-11-05].<br />
Jasinavičius, R. ir kt. (2008). Efektyviai smulkiojo ir vidutinio verslo veiklai Lietuvoje taikomų šakninių apribojimų<br />
nustatymas ir jų įveikimo strategija: taikomasis mokslinis tyrimas. Prieiga internetu:<br />
http://www.ukmin.lt/lt/svv/doc/Saknines%20problemos/Saknines%20problemos.pdf [žiūrėta 2009 09 25].<br />
Jatuliavičienė, G. ir kt. (2007). Lietuvos užsienio prekybos pokyčiai integruotoje Europos Sąjungos rinkoje. Ekonomika<br />
79. Prieiga internetu: http://www.leidykla.eu/fileadmin/Ekonomika/79/77-93.pdf [žiūrėta 2009-11-03].<br />
Lietuvos užsienio prekybos pokyčių ir plėtros analizė. (2005). Užsienio reikalų ministerija. Prieiga internetu:<br />
http://www.ukmin.lt/lt/veiklos_kryptys/prekyba/uzsienio/moksliniai-darbai/doc1/Pokyciai05.doc [žiūrėta 2009-11-03].<br />
Pupeikienė, I. Politiniai veiksniai, įtakojantys Lietuvos eksporto plėtrą. Lietuvos žemės ūkio <strong>universitetas</strong>. Prieiga internetu:<br />
http://www.lzuu.lt/jaunasis_mokslininkas/smk_2006/ekonomika/Pupeikiene%20Irena.pdf [žiūrėta 2009-11-10].<br />
Rudzkis, R., Kvedaras, V. (2003). Lietuvos eksporto tendencijos ir ekonometriniai modeliai. Pinigų studijos 4. Prieiga<br />
internetu: http://www.lb.lt/lt/leidiniai/pinigu_studijos2003_4/rudzkis.pdf [žiūrėta 2009-11-02].<br />
Užsienio prekyba 2004–2008. Statistikos departamentas. Prieiga internetu:<br />
http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1122<br />
Užsienio prekybos balansas 1995–2003. Statistikos departamentas. Prieiga internetu:<br />
http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=391 [žiūrėta 2009-10-15].<br />
Vilkė, R., Bernatonytė, D. (2009). Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo užsienio prekybos sąlygų pokyčiai Europos<br />
ekonominės integracijos kontekste. Kauno technologijos <strong>universitetas</strong>. Prieiga internetu:<br />
http://www.ktu.lt/lt/mokslas/zurnalai/ekovad/14/1822-6515-2009-1037.pdf [žiūrėta 2009-11-03].<br />
Vilpišauskas, R. (2000). Lietuvos užsienio prekybos politika ir jos raida: veiksnių analizė. Pinigų studijos 3. Lietuvos bankas.<br />
http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/ziniasklaidai/straipsniai_ir_komentarai/lietuvos_uzsienio_prekybos_politika_ir_jos_r<br />
aida_veiksniu_analize/1299 [žiūrėta 2009-11-04].<br />
Vilpišauskas, R. (2003). Europos Sąjungos vidaus rinka ir Lietuva: integracija ir jos ekonominis poveikis. Vilnius.<br />
Zavadzkienė, D. (2005). Lietuvos užsienio prekyba ir muitų politika integruojantis į ES. Lietuvos žemės ūkio <strong>universitetas</strong>.<br />
Prieiga internetu: http://www.lzuu.lt/jaunasis_mokslininkas/smk_2005/Finansai/Zavadskiene%20Daiva.htm<br />
[žiūrėta 2009-11-11].<br />
Žiaunys, H., Rimkus, V. (1999). Lietuvos užsienio prekybos efektyvumo vertinimas. Pinigų studijos 3: 25–38.<br />
THE INVESTIGATION OF LITHUANIA’S FOREIGN TRADE USING<br />
THE THEORY OF CONSTRAINTS<br />
Vaida Jundzilaitė, Juozas Vijeikis<br />
Summary<br />
National foreign trade is the economic area that determines the development of the<br />
international trade. The participation in the global world markets is especially important<br />
for Lithuania as it is a free-market economy with the characteristics of a developing<br />
post-soviet market. The vulnerability of the Lithuanian economy and the general<br />
globalization level worldwide made the integration into the European Union a necessity.<br />
This was one of the most significant events for the Lithuanian economy that gave<br />
start to a great number of changes in the foreign trade. The economic and financial<br />
world crisis of the past few years has contributed, too, and made the problems under<br />
109
Vaida Jundzilaitė, Juozas Vijeikis<br />
investigation more evident. Based on this background, the article analyses the topic<br />
relevant to the overall current development of Lithuania’s economics – the specifics of<br />
Lithuania’s foreign trade development – by determining the underlying problems.<br />
The aim of the article is to analyse the trends and problematic areas in Lithuania’s<br />
foreign trade development. Export and import flows have been chosen as objects for<br />
the analysis. The methodology for the investigation comprises statistical data chronological<br />
comparative analysis and the method of the theory of constraints.<br />
The paper discusses European Union’s foreign trade policy and the course of<br />
Lithuania’s integration into its trade system. Lithuania’s foreign trade development<br />
throughout the period of 1995–2008 has been analyzed by using the statistical database<br />
analysis. By using the method of the theory of constraints, a comprehensive foreign<br />
trade investigation has been carried out, in which the underlying problems in this economic<br />
area that hinder the functioning of the foreign trade have been identified. Also,<br />
proposals as to how to improve the effectiveness of the functioning of the foreign trade<br />
have been provided.<br />
During the period of occupation, the independent functioning of Lithuania’s foreign<br />
trade has been restricted. Only after Lithuania regained its independency in<br />
1991, the volumes of international trade have grown. Since the country became a<br />
member of the integral European Union, it expanded its foreign trade markets and<br />
substantially improved the conditions for the international trade.<br />
The statistical database analysis that has been carried out enabled to conclude that<br />
during the periods of 1995–2003 and from the admittance to the European Union until<br />
2009, the export and import increased more than fourfold. The foreign trade balance<br />
deficit has doubled in the periods under the investigation. The following major problems<br />
in Lithuania’s foreign trade have been identified: large trade balance deficit, the<br />
dependence of the dominant share of the export on the imported raw materials, and the<br />
export of goods that have a small value-added.<br />
By using the method of the theory of constraints, the fundamental obstacles that<br />
conditioned the problematic in Lithuania’s foreign trade have been identified: cheap<br />
labour force in the country – insufficient advantage in the long run, typical to the developing<br />
countries export and production structure, lack of data on foreign countries’<br />
trade regulations, and low Lithuania’s image. Apart from these problematic areas, the<br />
recent years’ global economic and financial crisis has contributed, too.<br />
In order to reduce the problematic areas in Lithuania’s foreign trade, the trade balance<br />
deficit ought to be decreased by means of export stimulation. This calls for<br />
changes in trade conditions: the expansion of the export zones, improvement of the<br />
country’s image, reduction of trade risk by fostering cooperation, establishment of an<br />
effective business insurance system, and improvement of the financing conditions. To<br />
improve the branch structure of the export, it is necessary to switch from the energy<br />
and labour intensive sectors to those that create a higher value-added by utilizing the<br />
intellectual potential and investing in scientific research. In order to improve the<br />
export infrastructure, its dependence on the import of raw materials ought to be decreased<br />
by exploiting local renewable energy sources. Stimulating the consumption of<br />
Lithuanian goods and services is of great importance.<br />
110
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
PILIEČIŲ DALYVAVIMUI, TEIKIANT VIEŠĄSIAS PASLAUGAS,<br />
ĮTAKOS TURINTYS VEIKSNIAI<br />
Edita Stumbraitė-Vilkišienė<br />
Mykolo Romerio <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje analizuojami piliečių dalyvavimo teikiant viešąsias paslaugas veiksniai. Piliečių įtraukimas į<br />
pačios paslaugos teikimo ir tobulinimo procesą mokslinėje literatūroje dažnai traktuojamas kaip siektinas<br />
dalykas, kuris atveria naujų galimybių sprendžiant žmogiškųjų išteklių problemą ir mažinant atotrūkį tarp<br />
piliečių bei paslaugos tiekėjų vertinant paslaugos kokybę. Norint įtraukti piliečius į viešųjų paslaugų<br />
teikimo procesą, būtina išsiaiškinti, kodėl jie apsisprendžia dalyvauti arba lieka pasyvūs paslaugos vartotojai.<br />
Atliekant mokslinės literatūros loginę analizę ir sisteminant tyrimų duomenis identifikuojami piliečių<br />
dalyvavimo teikiant viešąsias paslaugas veiksniai (skatinantys ar ribojantys), atskleidžiamos jų raiškos<br />
praktinės aplinkybės.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: piliečių dalyvavimas, viešosios paslaugos, dalyvavimo veiksniai, paskatos.<br />
Abstract<br />
This article analyzes the factors affecting citizen participation in public services. Citizen involvement in<br />
the process of service delivery and improvement in the scientific literature is often seen as a desirable<br />
thing, which opens up new possibilities for solving the problem of human resources and reducing the gap<br />
between citizens and service providers assessing the quality of the service. In order to involve citizens in<br />
public service delivery process, it is necessary to clarify the reasons why citizens decide to participate or<br />
remain passive service users. The factors affecting citizen participation in public services (stimulating or<br />
demanding) and their expression in practical circumstances is revealed using the logical analysis of the<br />
scientific literature and structuring the research data.<br />
KEY WORDS: citizen participation, public services, the factors affecting participation, incentives.<br />
Įvadas<br />
Vakarų Europos valstybėse vykdomos reformos kelia demokratinės ir bendradarbiaujančios<br />
valdymo formos bei aktyvesnio administravimo tikslus, kai viešieji administratoriai<br />
aktyviai siekia įvairių visuomenės grupių indėlio priimant sprendimus ar<br />
įgyvendinant naujas programas. Idėja įtraukti visuomenę į viešųjų paslaugų procesus<br />
tapo populiari praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje tarp viešojo administravimo<br />
teoretikų, kai nepaisant reformų, akcentuojančių orientaciją į pilietį kaip vartotoją,<br />
administracinėse struktūrose išliko atviras demokratijos deficito klausimas. Daugelyje<br />
svarbių viešojo sektoriaus sričių neįmanoma kokybiškai suteikti paslaugos be pačių<br />
piliečių, kaip paslaugos gavėjų, laiko ar pastangų indėlio. Piliečių dalyvavimo tema<br />
plačiai analizuojama užsienio autorių darbuose, kur tiriamos priežastys, kodėl susidaro<br />
palankios sąlygos paslaugos gavėjams įsitraukti į viešųjų paslaugų procesus (Alford,<br />
2002; King, Feltey, Susel, 1998; Pierce, Lovrich, Moon, 2002; Kellogg, Youngdahl,<br />
Bowen, 1997 ir kt.), arba skiriami veiksniai, trukdantys aktyviai piliečių veiklai<br />
(Baum, 2001; Balla, 2000 ir kt.). Tuo tarpu Lietuvos autoriai šiai temai skiria nedaug<br />
dėmesio, dažniau apsiriboja piliečių politinio dalyvavimo formų analize. Vis dėlto<br />
pastarųjų metų publikacijose pastebimas susidomėjimas piliečių dalyvavimo teikiant<br />
viešąsias paslaugas problema. Tikslinga skirti keletą autorių, kurie tiria piliečių daly-<br />
111
Edita Stumbraitė-Vilkišienė<br />
vavimo teikiant paslaugas motyvacijos, dalyvavimo formos ir piliečių aktyvumo aspektus:<br />
E. Petukienė (2010), R. Tijūnaitienė (2007), A. Raipa (2009). Valdžios institucijų<br />
darbas – ne tik taikyti sankcijas, bet ir skatinti piliečius įsitraukti į bendrą veiklą, o<br />
tam būtina išsiaiškinti, kas paskatintų piliečius dalyvauti teikiant viešąsias paslaugas.<br />
Straipsnio aktualumas grindžiamas veiksnių, kurie lemia piliečių apsisprendimą dalyvauti<br />
ar ne, išskyrimu keliant probleminį klausimą, kas skatina ir riboja piliečių dalyvavimą<br />
teikiant viešąsias paslaugas.<br />
Tyrimo objektas – piliečių dalyvavimo teikiant viešąsias paslaugas veiksniai.<br />
Tyrimo tikslas: išanalizuoti piliečių dalyvavimo teikiant viešąsias paslaugas<br />
veiksnius ir įvertinti jų raiškos ypatybes.<br />
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros loginė analizė ir sintezė, dalyvavimo motyvacijos<br />
tyrimų analizė.<br />
1. Piliečių dalyvavimo paskatos<br />
Remiantis viena žinomiausių proceso motyvacijos teorijų – V. H. Vroom lūkesčių<br />
teorija, prieš pradėdami dalyvauti piliečiai pirmiausia pagalvoja, ko jie tikisi ir ko reikia,<br />
kad pasiektų tai, ko nori, t. y. ar jie turi tam gebėjimų ir ar jiems tai aktualu. Kartu<br />
piliečiai įvertina sėkmės tikimybę, t. y. ką duos jų pastangos. Šie du veiksniai išreiškia<br />
tikėjimą galimybe paveikti administracinį procesą. Kita vertus, piliečiai turi vertinti<br />
dalyvavimo tikslą, problemą. Taigi, remiantis V. H. Vroom lūkesčių teorija, išskirtinos<br />
trys piliečių dalyvavimo paskatos: lūkesčiai, gebėjimai ir vertybės.<br />
Išsamų piliečių dalyvavimo motyvavimo kuriant paslaugas (angl. co-production) 1<br />
tyrimą atliko E. Sharp (Alford, 2002, p. 32–56). Autorė analizavo piliečių dalyvavimą<br />
vykdant nusikaltimų prevenciją ir pasiūlė tipologiją, remdamasi J. Wilson dalyvavimo<br />
paskatomis:<br />
Materialinės paskatos – tai reali, apčiuopiama nauda, kaip pinigai, prekės<br />
ar paslaugos.<br />
Socialinės (solidarumo) paskatos – tai atlygis už bendradarbiavimą, t. y.<br />
socializacija, priklausymas grupei, geras įvertinimas, puikus laiko leidimas.<br />
Emocinės (angl. exspressive) paskatos – tai neapčiuopiamas atlygis, kylantis<br />
iš pasitenkinimo prisidėjus prie aktualios visuomenei veiklos, kaip aplinkosauga,<br />
korupcinės veiklos atskleidimas ar pagalba vargstantiesiems.<br />
E. Sharp teigimu, kiekvienos paskatos efektyvumas priklauso nuo paslaugos kūrimo<br />
formos. Individualistinės formos (kaip piliečių savo turto apsauga) yra palaikomos<br />
materialinių ir solidarumo paskatų, tuo tarpu kolektyvinės (kaip daugiabučio priežiūra,<br />
kur visi kaimynai dalijasi nauda, nepaisant asmeninio įnašo) labiausiai remiasi solidarumo<br />
paskatomis ir mažiausiai – materialinėmis (Alford, 2002, p. 32–56).<br />
1 Kadangi lietuvių kalboje nėra tikslaus anglų kalboje vartojamo termino co-production of public<br />
services atitikmens, mes vartosime dalyvavimo kuriant paslaugas sąvoką, kas reiškia paslaugos<br />
teikėjo ir jos gavėjo bendrą darbą kartu kuriant viešąją paslaugą.<br />
112
PILIEČIŲ DALYVAVIMUI, TEIKIANT VIEŠĄSIAS PASLAUGAS, ĮTAKOS TURINTYS VEIKSNIAI<br />
E. G. Clary ir jo kolegos, išanalizavę savanorių veiklos paskatas, skyrė 6 paskatų<br />
kategorijas: a) vertybės (humanitarinės ir altruistinės); b) supratimas (galimybė pažinti<br />
aplinką ir lavinti įgūdžius); c) tobulėjimas (vidinis tobulėjimas, savigarba); d) karjera<br />
(įgyjama patirtis, kurios reikia siekiant karjeros); e) socialumas (priklausymas asmeniškai<br />
svarbioms grupėms); f) apsauga (patenkinti vidinį poreikį padėti, išspręsti asmeninius<br />
vidinius konfliktus). Kaip stipriausia paskata išskirtos vertybės, tada sekė<br />
tobulėjimas, socialinės, supratimo paskatos. Karjeros ir apsaugos paskatos buvo mažiausiai<br />
aktualios.<br />
Privačiame sektoriuje kliento aktyvumas dažniausiai aiškinamas jo savų interesų<br />
maksimizavimo idėja. Vis dėlto paslaugų aspektus analizuojančioje literatūroje galima<br />
aptikti ne vien materialines, bet ir vidines – dvasines paskatas (angl. intrinsic<br />
rewards), kaip atsiribojimas nuo dalykų, kurie mus tenkina. Vidinės paskatos kyla iš<br />
padidėjusios savigarbos, nes asmuo gali kontroliuoti paslaugos procesus, esant didesnei<br />
veiksmų laisvei ir galimybei rinktis.<br />
Kaip atskirą pogrupį galima išskirti paskatas sankcijas. Jos siejamos su materialinio intereso<br />
tenkinimu: paklusnumas įstatymui proporcingas sankcijos dydžiui. Taigi piliečių<br />
dalyvavimo kuriant paslaugas atveju galima skirti šešias paskatų grupes: sankcijas, materialinę<br />
naudą, vidinę naudą, socialumą, vertybes ir emocines paskatas. Klausimas, kiek<br />
šios skirtingos paskatos skatina piliečių norą dalyvauti kuriant paslaugas ir kiek piliečiai<br />
mano galintys dalyvauti? Atsakius į šiuos klausimus galima rasti atsakymą, kaip panaudoti<br />
piliečių dalyvavimą, kuriant ir teikiant viešąsias paslaugas.<br />
2. Neigiamos dalyvavimo paskatos – sankcijos<br />
Klientų dalyvavimas kartu kuriant paslaugą labai priklauso nuo jų noro skirti laiko<br />
ir pastangų tokiai veiklai. Nedarant kažko, kas neleistina, nereikia papildomų asmens<br />
pastangų nuspręsti, ar reikia imtis kokių nors veiksmų. Priešingai, bendra veikla verčia<br />
mąstyti, kokių teigiamų veiksmų reikėtų imtis. Kuo daugiau teigiamų veiksmų kuriant<br />
tam tikrą paslaugą reikia atlikti paslaugos gavėjui, tuo labiau jis bus linkęs pasitikėti<br />
savimi ir tikėti, kad jo dalyvavimas būtinas. Kaip pažymi T. Manwaring ir S. Wood<br />
(1985), net ir sprendžiant paprastus klausimus, dalyvavimas kuriant paslaugą skatins<br />
panaudoti „numanomas“ klientų žinias, siekiant veiksmingai bendrauti su atsakinga<br />
organizacija. Kuo aktyviau ir savanoriškai piliečiai įsitraukia į bendrą darbą, tuo lengviau<br />
ir mažesnėmis sąnaudomis organizacija gali pasiekti numatytus tikslus. Šiuo požiūriu<br />
sankcijos yra paskata, priešinga piliečių norui, be to, jos lemia tam tikrą „iškreiptą“<br />
elgesį. Britų ir amerikiečių tyrimai patvirtino šias prielaidas: išmokų mažinimas<br />
nepadidino bedarbių noro ieškoti darbo; sankcijos sumažino norą aktyviai veikti<br />
ir išprovokavo net oportunistinį elgesį (Handler ir kt., 1997; King, 1995; McLaughlin<br />
ir kt., 1989). Panašūs rezultatai gauti tiriant sankcijų taikymą mokesčių mokėjimo<br />
atveju (Alford, 2002, p. 32–56). Sankcijų taikymas iš esmės nurodo piliečiui, kaip<br />
klientui, kad juo, kaip bendru dalyviu, nepasitikima, nes jis, manoma, sieks tik asmeninės<br />
naudos. Taigi sankcijos gali padėti užtikrinti paklusnumą ir elgesio pokyčius per<br />
trumpą laikotarpį, o ne padidinti piliečių norą teigiamai veikti ilgesnėje perspektyvoje.<br />
Piliečiai, kuriems gali būti pritaikytos sankcijos, renkasi oportunistinį elgesį ir mini-<br />
113
Edita Stumbraitė-Vilkišienė<br />
mizuoja savo indėlį laiko ir pastangų požiūriu. Pamažu kyla mokslinėje literatūroje<br />
minimas „spiralės efektas“: organizacija nustato taisykles, paslaugos gavėjai atranda<br />
spragas, kaip tų taisyklių nesilaikyti, tada organizacija tas taisykles griežtina, o gavėjai<br />
dar aktyviau ieško būdų, kaip jų nesilaikyti ir t. t. Todėl piliečiai vertina organizaciją<br />
kaip sankcijų taikytoją, o organizacijai išlaikyti paklusnumą tampa vis sunkiau ir tam<br />
reikia daugiau išteklių (Braithwaite, 1985).<br />
Taigi galima teigti, kad sankcijos, kaip dalyvavimo paskata, nemobilizuoja privačių<br />
interesų, kad paskatintų paslaugos gavėjo norą dalyvauti kuriant ir teikiant paslaugą.<br />
Tai neefektyvi ir neproduktyvi priemonė skatinti savanorišką teigiamą veiklą. Vis dėlto<br />
sankcijos taikomos, nes jos gali paskatinti dalyvavimą teikiant viešąsias paslaugas,<br />
bei suaktyvinti kitų paskatų atsiradimą. Kiekvienoje situacijoje ir valstybėje dalis piliečių<br />
visada noriai dalyvaus ir dalis bus nusiteikę priešiškai. Tie, kurie nėra kategoriškai<br />
apsisprendę, užims tarpinę poziciją ir jų bendradarbiavimo aktyvumą nulems nauda,<br />
kurios tikisi iš veiklos. Šiuo požiūriu sankcijos atlieka dvejopą vaidmenį: remia<br />
nematerialinių paskatų taikymą ir kartu daro įtaką materialinėms pasyviųjų paslaugos<br />
gavėjų (kaip mokesčių nemokėtojų) paskatoms. Taigi sankcijos nenuteikia bijoti organizacijos<br />
ir padeda palaikyti idėją, kad bendradarbiavimas turėtų būti asmeninis kliento<br />
suinteresuotumas. Kartu sankcijos užtikrina dalyvavimo proceso teisingumą, t. y. iš<br />
visų paslaugos gavėjų tikimasi, kad jie skirs laiko ir įdės pastangų siekdami bendradarbiauti,<br />
bet nesijaus išnaudojami lyginant su nedalyvaujančiaisiais. Tai rodo, kad<br />
sankcijos padeda puoselėti emocines vertybes kaip paskirstomąjį teisingumą, ypač<br />
tose situacijose, kai gaunama kolektyvinė (bendra) nauda.<br />
3. Materialinės paskatos<br />
Materialinės paskatos, J. Alford (2002) nuomone, mažai lemia klientų elgesį bendrai<br />
veiklai tose srityse, kur veikla nekonkreti ir sunkiai kontroliuojama. Remiantis<br />
mainų teorija, išskiriami, apskaičiuojami ekonominiai ir numanomi socialiniai mainai.<br />
Ekonominių mainų atvejų ekvivalentiškumas yra tikslus ir iš anksto žinomas bei kontroliuojamas.<br />
Socialiniai mainai – priešingai, apima įvairias naudas, kurios nesukonkretina<br />
ateities įsipareigojimų. Mainų pobūdis nulemia, ko mainų dalyviai vienas iš kito<br />
tikisi. M. Blau atliko antropologinį tyrimą, kurio metu padarė išvadą, kad socialiniai<br />
mainai sukelia asmeninės atsakomybės, dėkingumo ir pasitikėjimo jausmus, tuo tarpu<br />
ekonominiams tai nebūdinga. Taigi socialiniai mainai skatina spiralinį pasitikėjimo<br />
augimą (Alford, 2002, p. 32–56). Taigi piliečių norą dalyvauti kuriant paslaugas sunku<br />
skatinti materialinėmis priemonėmis. Jei naudojamos materialinės priemonės, neišvengiamai<br />
padidėja veiklos kontrolė, nes organizacija turi tiksliai nustatyti, už kokią<br />
veiklą materialinė paskata gali būti skiriama ir kada neskiriama, be to, ne visas paslaugas<br />
kuriant įmanoma nustatyti reikiamą aktyvumo lygį. Viešojo sektoriaus paslaugų<br />
gavėjai dėl įvairių motyvų prisideda prie organizacijų darbo ir jie neapsiriboja vien<br />
pinigais ar noru išvengti bausmės. Organizacija turi rasti būdų, kaip netiesiogiai skatinti<br />
piliečius dalyvauti bendroje veikloje.<br />
114
PILIEČIŲ DALYVAVIMUI, TEIKIANT VIEŠĄSIAS PASLAUGAS, ĮTAKOS TURINTYS VEIKSNIAI<br />
4. Nematerialinės paskatos<br />
Individualių vidinių (dvasinių) paskatų nepakanka, norint paskatinti piliečių dalyvavimą<br />
siekiant kolektyvinių tikslų. Kiekvienas pilietis gali manyti, kad jo neįsitraukimas<br />
neatsilieps bendrai naudai. Įvertinus tai, kad sankcijos yra per brangios, kai<br />
veikla sunkiai apibrėžiama ir kontroliuojama, reikia kitų – papildomų paskatų, kurios<br />
paskatintų pilietį įsitraukti į veiklą, kurios nauda bus kolektyvinė. Nematerialinės (socialinės<br />
ar emocinės) paskatos gali užpildyti spragą.<br />
Galima sudaryti dviejų dimensijų skirtingų piliečių paskatų dalyvauti kuriant ir teikiant<br />
viešąsias paslaugas modelį (1 lentelė). Viena dimensija apibrėžia veiklos specifiką<br />
– paprasta, susijusi su materialinėmis paskatomis, ir kompleksinė, susijusi su nematerialinėmis<br />
paskatomis. Antroji dimensija susijusi su gaunama verte – individualia,<br />
grupine ar kolektyvine (bendra). Individuali vertė remiasi vidinėmis paskatomis, kaip<br />
privataus intereso išraiška, grupinė – vidinėmis ir socialinėmis solidarumo, bendroji –<br />
emocinėmis ir socialinėmis paskatomis, vertybėmis. Dalyvavimas kuriant paslaugas<br />
priklauso nuo vertės, kurią pilietis gauna iš paslaugos, dydžio, ypač akcentuojant nematerialinius<br />
aspektus, kaip vidinį pasitenkinimą, solidarumo jausmą.<br />
1 lentelė<br />
Piliečių paskatų dalyvauti teikiant ir kuriant viešąsias paslaugas modelis<br />
Gaunama<br />
vertė<br />
Individuali<br />
Grupinė<br />
Kolektyvinė<br />
(bendra)<br />
Šaltinis: sudaryta autorės.<br />
Veiklos specifika<br />
Materialinės paskatos<br />
Vidinės paskatos, kaip privatus<br />
interesas, sankcijos, ekonominiai<br />
mainai<br />
Vidinės paskatos, kaip privatus<br />
interesas, sankcijos, ekonominiai<br />
mainai<br />
Nematerialinės paskatos<br />
Socialinės solidarumo:<br />
priklausymas grupei, socialiniai<br />
mainai (asmeninė<br />
atsakomybė, malonumas,<br />
pasitikėjimas)<br />
Emocinės ir socialinės bei<br />
vertybės (vidinis pasitenkinimas,<br />
nematerialus atlygis<br />
ir kt.)<br />
5. Administratorių pozicija<br />
Siekiant aktyvesnio dalyvavimo reikia, kad motyvuoti būtų ne tik piliečiai, bet<br />
svarbus ir palankus administratorių požiūris, jų elgesio pokyčiai. Vienas iš pokyčių –<br />
ne laukti, kol piliečiai ateis, bet patiems pas juos eiti, kviesti juos ir raginti dalyvauti<br />
(King ir kt., 1998). Aktyvi administratorių pozicija gali veikti kaip motyvuojantis<br />
veiksnys piliečiams dalyvauti, drauge užtikrinantis didesnį prieinamumą ir pasitikėji-<br />
115
Edita Stumbraitė-Vilkišienė<br />
mą pačiu dalyvavimo procesu. M. De Pree, dalyvaujamojo valdymo ir dalyvavimo<br />
valdymo šalininkas, teigia, kad dalyvavimas yra lyderių, skatinančių aplinkos ir darbo<br />
procesų pokyčius, rezultatas, siekiant kad dalyvavimas taptų natūralus ir pozityvus.<br />
Dalyvavimas prasideda nuo pagarbos kitų nuomonei ir tikėjimo, kad organizacijos<br />
veiklos rezultatai gali pagerėti palankaus organizacinio klimato idėjų ir pasiūlymų<br />
požiūriu dėka (Zajac ir kt., 1999, p. 706–733). Dažnai teigiama, kad piliečių dalyvavimui<br />
skatinti trūksta lėšų, tačiau galima prielaida, kad jis įmanomas ir be didesnių<br />
išlaidų, tik administratoriai nežino, kaip tai padaryti.<br />
L. C. Walters (2000, p. 349–360) teigimu, moksliniai tyrimai patvirtina, kad sėkmingas<br />
piliečių dalyvavimas priklauso nuo tinkamai parinktos dalyvavimo strategijos,<br />
kur svarbiausi yra du kriterijai: visuomenės dalyvavimo tikslas ir problemos pobūdis.<br />
Skiriami 5 pagrindiniai dalyvavimui keliami tikslai: 1) atradimas – pagalba kuriant<br />
savą „kalbą“, kuria susikalbėtų svarstomais klausimais; 2) lavinimas – informuoti visuomenę<br />
apie galimas problemų sprendimo alternatyvas; 3) matavimas – nustatyti<br />
piliečių nuomonę dėl siūlomų alternatyvų; 4) įtikinimas – įtikinti visuomenę dėl rekomenduojamos<br />
alternatyvos tinkamumo; 5) legitimacija – laikytis visuomeninių<br />
normų ir teisinių reikalavimų. Sprendžiamos problemos pobūdis ne mažiau svarbus,<br />
nes nulemia dalyvavimo norą ir dalyvavimo priemonių tinkamumą. Problemos pobūdis<br />
susijęs su klausimo sudėtingumu, dalyvių skaičiumi, pasitikėjimu informacijos<br />
teikėjais, alternatyvų skaičiumi, pasekmių suvokimu ir jų tikimybe. Keliamas klausimas,<br />
kaip suderinti ekspertų ir visuomenės nuomones. Įstatymai paprastai apibrėžia<br />
dalyvavimo būdus, tačiau jie, jei yra netinkami konkrečiai situacijai, nebus naudingi.<br />
Kartu pastebėtina, kad įstatymuose dažniausiai nurodomi minimalūs, o ne maksimalūs<br />
dalyvavimo reikalavimai, todėl administratoriai gali patys spręsti, kiek pasinaudoti<br />
piliečių dalyvavimu, kaip priemone spręsti aktualius klausimus. Taigi piliečių dalyvavimas<br />
administravimo procese yra ne tik ir ne tiek galimybė įtvirtinti tiesioginę demokratiją,<br />
kiek pagerinti galutinį proceso kokybiškumo vertinimą.<br />
Anot M. De Pree, siekiant efektyviai dalyvauti būtinos tam tikros sąlygos: pagarba<br />
ir taikomų konstruktyvaus bendravimo būdų plėtojimas; skirtingų nuomonių įvertinimas<br />
priimant sprendimus, o ne tik kritikavimas ar migloti pasiūlymai; pasiryžimas dėti<br />
asmenines pastangas ir būti atsakingam už dalyvavimą; noras dirbti sąžiningai kartu su<br />
kitais ir prisiimti atsakomybę už pasirinkto sprendimo pasekmes, rezultatus; remti<br />
esminius organizacijos tikslus ir misiją; pastangos pakeisti savo, kaip paslaugos gavėjo,<br />
ir kitų paslaugos dalyvių požiūrį bei elgesį; pasitikėjimas ir pagarba dalyvavimo<br />
procesui (Zajac ir kt., 1999, p. 706–733).<br />
Apibendrinus autorių mintis galima teigti, kad realus dalyvavimas galimas tik kartu<br />
keičiant tris aspektus: suteikiant daugiau galių ir šviečiant bendruomenės narius, apmokant<br />
administratorius ir keičiant administracinius procesus bei struktūras.<br />
6. Galimybės, socialiniai ryšiai ir paslaugos vertinimas<br />
Prie veiksnių, kurie daro įtaką dalyvavimo teikiant ir kuriant paslaugas procesui,<br />
priskirtinos ne tik paskatos, bet ir galimybės, gebėjimai tai daryti. Galimybes galima<br />
padidinti dviem būdais: viena vertus, supaprastinti bendro paslaugos kūrimo uždavi-<br />
116
PILIEČIŲ DALYVAVIMUI, TEIKIANT VIEŠĄSIAS PASLAUGAS, ĮTAKOS TURINTYS VEIKSNIAI<br />
nius, antra vertus, ugdant individualius piliečių gebėjimus dalyvauti teikiant ir kuriant<br />
paslaugas, informaciją, patarimus. S. Verba, K. L. Schlozman ir H. E. Brady nurodo,<br />
kad piliečių aktyvumą lemia trys veiksniai: noras dalyvauti (motyvacija), galimybės<br />
(įgūdžiai, laikas ir/arba finansiniai ištekliai), socialiniai ryšiai vykdant bendrą veiklą<br />
(dažniausiai tampama dalyviu, kai pakviečia kurios nors piliečių grupės narys) (Kirlin<br />
ir kt., 2002, p. 80–85). Tyrimai rodo, kad piliečiai, kaip paslaugos gavėjai, įsitraukia į<br />
paslaugos kūrimo ir teikimo procesą tada, kai mano, kad jų asmeniškas dalyvavimas<br />
yra būtinas, nes paslaugos teikėjas paslaugą suteiks netinkamai. Aktyvi paslaugos gavėjo<br />
veikla gali pasireikšti pozityvia elgsena (pvz., prisidėti prie paslaugos teikimo)<br />
arba negatyvia (pvz., rašyti skundus, piketuoti ir pan.). Taip pat pastebėta, kad pasyvus<br />
paslaugos gavėjo dalyvavimas kuriant ir teikiant paslaugą (pasiruošimo, santykių užmezgimo<br />
ir apsikeitimo informacija stadijose) lemia didesnį pasitenkinimą paslaugos<br />
kokybe nei aktyvus įsitraukimas, kuris neretai būna būtent nepasitenkinimo pasekmė<br />
(Kellogg ir kt., 1997, p. 206–219).<br />
H. S. Baum (2001, p. 1840–1846) nuomone, piliečių dalyvavimas priklauso nuo motyvacijos,<br />
galimybių ir priemonių – išteklių. Stipri motyvacija paprastai susijusi su piliečių<br />
noru prieštarauti veiksmams, kurie kelia grėsmę (pvz., autostrados tiesimas). Didėjančios<br />
galimybės dalyvauti gali paskatinti dalyvauti vien dėl malonumo kartu veikti, o vėliau ir<br />
įvertinti, kiek esamos galimybės leidžia paveikti rezultatus. Ne visi piliečiai gali ir nori<br />
pasinaudoti esamomis galimybėmis. Pagrindinis išteklius – laikas. Pastebėta, kad tiems,<br />
kurie dirba visą darbo dieną, tėvams, ypač vienišiems, trūksta laiko dalyvauti susitikimuose.<br />
Tuo tarpu viduriniosios klasės atstovai, ypač tie, kurie turi lankstų darbo grafiką ar dirba<br />
ne visą dieną, ar yra išlaikomi sutuoktinio(-ės) ir neturi vaikų, yra labiausiai linkę dalyvauti<br />
visuomeniniame gyvenime. Taigi piliečių motyvaciją nulemia galimų pasekmių numatymas<br />
investuojant laiką. Be to, turimi ištekliai lemia, kiek esamomis galimybėmis<br />
naudojamasi. Vis dėlto mažas pajamas gaunantys piliečiai, lyginant su kitais, yra linkę<br />
dalyvauti, bet tik jei mato realias galimybes, kažką pakeisti. S. J. Balla (2000, p. 633–653),<br />
remdamasis D. Kahneman ir A. Tversky planų teorija, teigia, kad piliečiai yra mažiau linkę<br />
dalyvauti veiklose, iš kurių gali gauti naudos, ir dažniau įsitraukia į tas veiklas bei<br />
sprendimų svarstymus, kurie gali lemti papildomas išlaidas, nuostolius. Remiantis šia prielaida,<br />
teigtina, kad teikiant ir tobulinant viešąsias paslaugas aktyviau dalyvauja tie piliečiai,<br />
kurie nėra patenkinti jų kokybe.<br />
Remiantis pasklidimo efekto teorija teigiama, kad dalyvavimas nepolitinėje veikloje<br />
daro įtaką piliečių politinėms nuostatoms ir elgesiui. Tyrėjų nuomone, pasklidimo<br />
efektas gali atsirasti dėl dalyvavimo bet kurios grupės ar organizacijos veikloje (Peterson,<br />
1992, p. 123–139). Pritaikius šią teoriją piliečių dalyvavimui administraciniuose<br />
procesuose, galima daryti prielaidą, kad tie piliečiai, kurie dalyvauja savanoriškų, nevyriausybinių,<br />
religinių ir kitų nepolitinių organizacijų veikloje, yra aktyvesni kuriant<br />
ir teikiant paslaugas ir labiau pasitiki vieni kitais sprendžiant aktualias problemas bei<br />
labiau pritaria, kad piliečių dalyvavimas yra naudingas. Socialinis kapitalas dažnai<br />
traktuojamas kaip nematomas veiksnys, padedantis piliečiams kolektyviai veikti viešuosius<br />
reikalus, kuriant pasitikėjimu pagrįstus tarpusavio ryšius ir dalyvaujant viešųjų<br />
paslaugų teikimo procese, ypač saugumo, sveikatos, švietimo ir aplinkosaugos srityse<br />
(Pierce ir kt., 2002, p. 381–397).<br />
117
Edita Stumbraitė-Vilkišienė<br />
Apibendrinant galima skirti pagrindinius piliečių dalyvavimui teikiant viešąsias paslaugas<br />
įtakos turinčius veiksnius, kurie pateikti 2 lentelėje.<br />
2 lentelė<br />
Veiksniai, turintys įtakos piliečių dalyvavimui teikiant viešąsias paslaugas<br />
Veiksnių grupė<br />
Asmeniniai<br />
Lyderio<br />
Komandos<br />
Sisteminiai<br />
Kontekstiniai (situaciniai)<br />
Paslaugos kokybės<br />
vertinimo<br />
Šaltinis: sudaryta autorės.<br />
Aprašymas<br />
Asmens įgūdžiai<br />
Motyvacija (paskatos): materialinė, nematerialinė, neigiama<br />
Vertybės (asmeninės pareigos jausmas, pasitikėjimas savimi ir kitais)<br />
Skatinimo veiksmingumas: konsultacijos, parama ir pagalba iš<br />
administratorių ar piliečių grupės lyderių<br />
Lyderio pozicijos ir atsakomybės supratimas (laukimas vs kvietimas)<br />
Piliečių bendravimas tarpusavyje<br />
Pagalba, vieni kitų palaikymas<br />
Bendro intereso, o ne asmeninės naudos akcentavimas<br />
Aktuali problema visiems grupės nariams<br />
Dalyvavimo priemonės ir galimybės: teisinės, socialinės (pajamos,<br />
šeimyninė padėtis, darbo laikas, socialinis kapitalas – dalyvavimas<br />
nepolitinių organizacijų veikloje), administracinės struktūros ir<br />
procesai (atvirumas), dalyvavimo būdai (aktyvūs vs pasyvūs, pasirinkimo<br />
galimybė)<br />
Specifinės aplinkybės, lemiančios piliečių aktyvumą ar pasyvumą,<br />
pvz., kalbos barjeras, neįgalumas, ekstremali situacija<br />
Lūkesčiai: ko tikimasi, kaip įsivaizduojama tobula paslauga<br />
Pasitenkinimas: paslaugos kokybė atitinka ar net viršija lūkesčius<br />
(pasyvus arba aktyvus dalyvavimas)<br />
Nepasitenkinimas: paslaugos kokybė netenkina (pasyvus arba<br />
aktyvus dalyvavimas)<br />
Išvados<br />
1. Piliečių dalyvavimas teikiant viešąsias paslaugas, susijęs su 6 paskatų grupėmis:<br />
sankcijos, materialinė ir vidinė (dvasinė) nauda, socialinės, vertybės ir emocinės<br />
paskatos. Kiekvienos paskatos efektyvumas priklauso nuo veiklos pobūdžio ir<br />
patiriamos vertės. Individualios vertės atveju dažniausiai pasitelkiamos vidinės<br />
(dvasinės), materialinės ir sankcijų paskatos, tuo tarpu kolektyvinės ar grupinės<br />
vertės atveju aktualiausios yra nematerialinės paskatos, kaip socialinės, vertybės<br />
ir emocinės paskatos. Neigiamos dalyvavimo paskatos – sankcijos vertinamos<br />
prieštaringai, tačiau jos gali būti naudojamos tam, kad „išprovokuotų“ dalyvavimą<br />
teikiant viešąsias paslaugas ir paskatintų nematerialias dalyvavimo paskatas,<br />
kurios padeda užtikrinti dalyvavimo proceso teisingumą: turi įtakos materialinėms<br />
nusišalinusių paslaugos gavėjų paskatoms.<br />
118
PILIEČIŲ DALYVAVIMUI, TEIKIANT VIEŠĄSIAS PASLAUGAS, ĮTAKOS TURINTYS VEIKSNIAI<br />
2. Piliečių dalyvavimą teikiant viešąsias paslaugas lemia ne tik motyvacija, bet ir<br />
kiti veiksniai, kaip: įgūdžiai, vertybės, administratorių pozicija, socialiniai ryšiai,<br />
sprendžiamų klausimų aktualumas, piliečių tarpusavio pasitikėjimas, teisinės,<br />
socialinės, administracinės galimybės ir pan. Remiantis atliktų tyrimų<br />
rezultatais, skiriamos 6 veiksnių grupės, darančios didžiausią įtaką piliečių dalyvavimui<br />
teikiant viešąsias paslaugas bei lemiančios dalyvavimo intensyvumą,<br />
t. y. formos pasirinkimą (asmeniniai, lyderio, komandos, sisteminiai, kontekstiniai<br />
(situaciniai), paslaugos kokybės vertinimo veiksniai).<br />
Gauta <strong>2011</strong> 09 05<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2011</strong> 10 24<br />
Literatūra<br />
Alford, J. (2002). Why do public sector clients co-produce? Towards a contingency theory. Administration & Society,<br />
vol. 34, no. 1: 32–56.<br />
Balla, S. J. (2000). Legislative success and failure and participation in rule making. Journal of Public Administration<br />
Research and Theory, July, vol. 10, no. 3: 633–653.<br />
Baum, H. S. (2001). Citizen participation. International Encyclopedia of Social & Behavioral Sciences: 1840–1846.<br />
Elsevier Science Ltd.<br />
Braithwaite, J. (1985). To punish or persuade: Enforcement of coal mine safety. Albany, NY: SUNY Press.<br />
Handler, J., Hasenfeld, Y. (1997). We the poor people: Work, poverty and welfare. New Haven, CT: Yale University Press.<br />
Kellogg, D. L., Youngdahl, W. E., Bowen, D. E. (1997). On the relationship between customer participation and satisfaction:<br />
two frameworks. International Journal of Service Industry Management, vol. 8, no. 3: 206–219.<br />
King, D. (1995). Actively seeking work? The politics of unemployment and welfare policy in the United States and<br />
Great Britain. Chicago: University of Chicago Press.<br />
King, C. S., Feltey, K. M., Susel, B. O. (1998). The question of participation: Toward authentic public participation in<br />
public administration. Public Administration Review, vol. 58 (4): 317–326.<br />
Kirlin, J. J., Kirlin, M. K. (2002). Strengthening effective government- citizen connections through greater civic engagement.<br />
Public Administration Review, September, Special Issue, vol. 62: 80–85.<br />
Manwaring, T., Wood, S. (1985). The ghost in the labor process. In: D. Knights, H. Willmott, D. Collinson (eds.). Job<br />
redesign: Critical perspectives on the labor process. Aldershot, UK: Gower.<br />
McLaughlin, E., Millar, J., Cooke, K. (1989). Worland welfare benefits. Aldershot, UK: Gower.<br />
Petukienė, E. (2010). Klientų dalyvavimo viešosiose paslaugose valdymas Lietuvos seniūnijose. Daktaro disertacija.<br />
Kauno technologijos <strong>universitetas</strong>.<br />
Petukienė, E., Tijūnaitienė, R., Raipa, A. (2007). Visuomenės dalyvavimas: socialinio kapitalo, demokratijos ir racionalaus<br />
pasirinkimo teorijų apžvalga. Viešoji politika ir administravimas 21: 87–95.<br />
Pierce, J. C., Lovrich, N. P., Moon, C. D. (2002). Social capital and government performance: an analysis of 20 American<br />
cities. Public Performance & Management Review, vol. 25, no. 4: 381–397.<br />
Peterson, S. A. (1992). Church participation and political participation: the spillover effect. American Politics<br />
Quarterly, vol. 20, no. 1, January: 123–139.<br />
Raipa, A. (2009). Naujosios viešosios vadybos turinys. Įvadas į viešąjį valdymą. Kolektyvinė knyga. Kaunas: Technologija.<br />
Walters, L. C. (2000). Putting public in policy analysis. Public Administration Review, July/August, vol. 60, issue 4:<br />
349–360.<br />
Zajac, G., Bruhn, J. G. (1999). The moral context of participation in planned organizational change and learning.<br />
Administration & Society, vol. 30, no. 6, January: 706–733.<br />
119
Edita Stumbraitė-Vilkišienė<br />
THE FACTORS AFFECTING CITIZENS’ PARTICIPATION IN THE<br />
PUBLIC SERVICES<br />
Edita Stumbraitė-Vilkišienė<br />
Summary<br />
In the most important public sector areas, it is impossible to provide quality service<br />
to citizens without their as service recipients contribution of time or effort. In the<br />
scientific literature citizen involvement in the service delivery and improvement process<br />
is often seen as a desirable thing, which opens up new possibilities for solving the<br />
problem of human resources and reducing the gap between citizens and service providers<br />
assessing the quality of the service. To involve citizens in public service delivery<br />
process, it is necessary to clarify the reasons why citizens decide to participate or remain<br />
passive service users. In the article using the methods of the scientific literature<br />
logical analysis and structuring the research data are identified the factors (stimulating<br />
or demanding) affecting citizen involvement in public services and revealed their<br />
expression in practical circumstances.<br />
Based on theory of expectations V. H. Vroom, three incentives for civic participation<br />
are indicated: expectations, abilities and values. A detailed study of civic participation<br />
motivation in creating a common service was performed by E. Sharp. The author<br />
distinguishes three main incentives for civic participation: material benefits, solidarity<br />
and expressive incentives. Private sector client activity generally is interpreted<br />
as its own interests maximizing idea. However, analyzing the literature on aspects of<br />
services it can be found not only material incentives, but also internal (called intrinsic<br />
rewards), as a self-distinction between the things that make us satisfied. Internal incentives<br />
stem from increased self-esteem of control, increased freedom of action and<br />
choice. As a separate subgroup of incentives, the sanctions can be identified. Sanctions<br />
are associated with the satisfaction of material interests: obedience to the law<br />
proportional to the amount of sanctions.<br />
In order to increase the involvement and genuine participation of citizens not only<br />
motivation is required, but also favorable attitudes of administrators, their behavior<br />
changes. M. De Pree, the proponent of participatory governance and management,<br />
says that participation is a result of the leaders in promoting environmental and work<br />
process changes that participation would be a natural and positive. The factors influencing<br />
the participation are not only attributable to the incentives, but also opportunities,<br />
ability to do so. Opportunities can be increased in two ways: on the one hand, to<br />
simplify common tasks for creating and secondly, to strengthen citizens’ capacity to<br />
participate in providing information, advice, training. The citizens’ motivation is determined<br />
by the potential consequences of investing time. In addition, the available<br />
resources determine the use of existing facilities.<br />
The findings of the analysis indicate that citizen participation in public services is<br />
related to the six stimulus groups of sanctions, material benefits, the internal benefits,<br />
sociability, solidarity and values, and expressive incentives. The efficiency of each<br />
120
PILIEČIŲ DALYVAVIMUI, TEIKIANT VIEŠĄSIAS PASLAUGAS, ĮTAKOS TURINTYS VEIKSNIAI<br />
incentive depends on the nature and value received. In the case of individual value the<br />
internal use, material incentives and sanctions are the most commonly used, while for<br />
the collective or group benefits the most pressing issues are the non-pecuniary incentives<br />
as sociability, solidarity and values, and expressive incentives. The negative participation<br />
incentives as sanctions are considered controversially, but they can be used in<br />
order to “provoke” the participation in public services and encourage the use of nonmaterial<br />
incentives, together they help to ensure fairness in the process – make influence<br />
on the material incentives of passive public services users.<br />
The citizen participation in the public services is not affected only by the motivation,<br />
but other factors as well such as: skills, values, the administrator position, social<br />
relations, the relevance of the issues, citizens’ mutual trust, legal, social, administrative<br />
options and so on. On the basis of the analysis results, the main six groups of factors<br />
can be indicated having the greatest impact on citizens’ participation in public<br />
services and the impact on the intensity of participation, i.e. the choice of forms: personal,<br />
leadership, team, systemic, contextual (situational), service quality assessment.<br />
121
Edita Stumbraitė-Vilkišienė<br />
122
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
TARPKULTŪRINĖS KOMUNIKACIJOS BIBLIOTEKOSE ANALIZĖ:<br />
KLAIPĖDOS APSKRITIES VIEŠOSIOS I. SIMONAITYTĖS<br />
BIBLIOTEKOS ATVEJIS<br />
Daiva Janavičienė, Agnė Gedvilaitė<br />
Klaipėdos <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje aptariamas tarpkultūrinės komunikacijos aspektų pasireiškimas viešųjų bibliotekų veikloje. Išanalizuota<br />
tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raiška ir įvairioms kultūroms atstovaujančių skaitytojų aptarnavimas<br />
Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje, remiantis teorijoje išanalizuota Skandinavijos<br />
šalių viešųjų bibliotekų patirtimi: apibrėžta tarpkultūrinės komunikacijos samprata, tarpkultūrinės komunikacijos<br />
probleminės sritys, jų išvengimo galimybės ir tarpkultūrinės komunikacijos aspektų sklaida viešosiose bibliotekose;<br />
išanalizuotas Skandinavijos šalių imigrantų ir tautinių mažumų bibliotekinis aptarnavimas; ištirti<br />
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos kitataučių bibliotekinio aptarnavimo aspektai; išanalizuota<br />
kitataučių bibliotekinio aptarnavimo įtaka tarpkultūrinės komunikacijos raiškai.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: tarpkultūrinė komunikacija, bibliotekų paslaugos kitataučiams, Skandinavijos<br />
viešosios bibliotekos, Lietuvos viešosios bibliotekos.<br />
Abstract<br />
Article represents scientific analysis about intercultural communication elements in public libraries. Formed scientific<br />
concept of intercultural communication expression aspects and the services of readers represent various cultures<br />
in Klaipėda county public I. Simonaitytė library. Services and politic experience model following Scandinavian<br />
countries. Defined concept of intercultural communication and problematic areas in it; traced intercultural communication<br />
opportunities of avoiding difficulties; defined intercultural communication dissemination of public libraries,<br />
analyzed the Scandinavian country immigrants and ethnic minorities’ library services; investigated Klaipėda<br />
County Public I. Simonaitytė’s library foreigners’ service aspects.<br />
KEY WORDS: intercultural communication, intercultural library services, Lithuanian public libraries,<br />
Scandinatian public libraries.<br />
Įvadas<br />
Globalizacijos procesai suteikia visuomenei galimybių keistis informacija, bendrauti<br />
ir bendradarbiauti, nepaisant sienų, šalių, rasių ir tautybių, tačiau kartu keliami<br />
papildomi iššūkiai valdyti veiksmingą tarpkultūrinę komunikaciją ir keistis gerąja patirtimi.<br />
Socializacijos procese asmuo daug laiko skiria kultūros pažinimui. Pastebėta,<br />
kad vertindamas kitų kultūrų atstovus, jis linkęs remtis savo kultūra, kaip tam tikru<br />
atskaitos tašku. Tačiau visapusiškas vien savo kultūros pažinimas neužtikrina sėkmingo<br />
tarpkultūrinio bendravimo. Siekiant teigiamų pokyčių tarpkultūrinio švietimo erdvėje,<br />
būtina nustatyti ir gebėti valdyti sociokultūrinės aplinkos kontekste iškylančias<br />
rizikas ir iššūkius, formuojančius bei veikiančius nuolatinę kaitą.<br />
Tyrimo objektas: tarpkultūrinės komunikacijos aspektų pasireiškimas viešųjų<br />
bibliotekų veikloje.<br />
Tyrimo tikslas: identifikavus tarpkultūrinės komunikacijos aspektų apraiškas<br />
viešosiose bibliotekose ir jas konceptualizavus Skandinavijos šalių viešųjų bibliotekų<br />
patirties analize, išanalizuoti tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raišką ir įvairioms<br />
kultūroms atstovaujančių skaitytojų aptarnavimą Klaipėdos apskrities viešojoje<br />
123
Daiva Janavičienė, Agnė Gedvilaitė<br />
I. Simonaitytės bibliotekoje. Skandinavijos šalių viešosios bibliotekos pasaulyje pripažįstamos<br />
kaip vienos geriausių ir greičiausiai besivystančių kintant vartotojų poreikiams.<br />
Imigrantų ir kitų kultūrų atstovų bibliotekinis aptarnavimas šiose šalyse yra ne<br />
miestų ar rajonų, o valstybių valdžios problema. Dėl to šiose šalyse kitų kultūrų atstovų<br />
bibliotekiniam aptarnavimui skiriama labai daug dėmesio, taip plečiant tarpkultūrinės<br />
komunikacijos aspektų raišką bibliotekų veikloje.<br />
Temos ištirtumas: mokslinėse užsienio autorių publikacijose diskutuojama įvairiais,<br />
su tarpkultūrine komunikacija, kaip neatsiejamu XXI a. globalios visuomenės<br />
reiškiniu, ir jos sklaida susijusiais klausimais. Dažnai analizuojami tarpkultūrinės komunikacijos<br />
veiksniai, turintys įtakos verslo sėkmei, bendraujant su kitų kultūrų atstovais.<br />
Straipsnyje skiriamos pagrindinės analizuojamo proceso problemos (Lewis,<br />
2002), remiamasi moksliniais tyrimais, kurie skirti dialogui tarp kultūrų (Rau, 2005),<br />
pristatomos reikšmingos Lietuvos mokslininkų publikacijos (Baršauskienė; Janulevičiūtė-Ivaškevičienė,<br />
2005; Pruskus, 2003), kuriose aiškinamos tarpkultūrinės komunikacijos<br />
sąvokos ir pateikiama išskirtų šio proceso probleminių sričių sprendimų analizė.<br />
Nustatant tarpkultūrinės komunikacijos sėkmę lemiančius veiksnius, straipsnyje<br />
remiamasi bendravimo psichologijos srities (Lekavičienė, 2004) publikacijomis. Pristatoma<br />
tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raiška viešosiose bibliotekose (Glosienė,<br />
1998; 1999 ir 2010; Petuchovaitė, 2004; Everet ir Williams, 2002; Salo-lee, 2006;<br />
Galloway ir Gustafsson, 2009), remiantis šios srities tyrimais ir/ar edukacine medžiaga.<br />
Tarpkultūrinės komunikacijos sėkmei svarbūs aspektai pristatomi remiantis<br />
UNESCO viešųjų bibliotekų manifestu (1995), Europos Sąjungos projekto PULMAN,<br />
nukreipto į viešųjų bibliotekų vystymąsi XXI a., gairėmis (2002). Skandinavijos šalių<br />
viešųjų bibliotekų patirtis analizuojama remiantis „Nordfolk“ (1993) seminaro, internetinių<br />
mokslinių publikacijų, gerosios patirties sklaidos projekto „Library for all“<br />
svetainės bei specializuotų Skandinavijos tarnybų tinklalapių informacija.<br />
1. Tarpkultūrinės komunikacijos bibliotekose samprata<br />
Pastaruoju metu tarpkultūrine komunikacija vis plačiau domisi tiek mokslininkai, tiek<br />
praktikai, ieškodami optimalių būdų, kaip užtikrinti efektyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo<br />
sąlygas. Įvairių sričių profesionalai, analizuodami tarpkultūrinę komunikaciją<br />
įvairiais lygmenimis, įvardija ją kaip vieną svarbiausių XXI amžių apibūdinančių sąvokų<br />
(Lewis, 2002; Everet, Williams, 2002; Salo-lee, 2006; Rau, 2005 ir kt.). Siekiant užtikrinti<br />
optimalią tarpkultūrinę komunikaciją, svarbus vaidmuo tenka ne tik sociokultūrinei aplinkai,<br />
kurioje veikia profesionalas, bet ir paties proceso dalyvio turimoms kompetencijoms.<br />
Tarpkultūrinė komunikacija suvokiama kaip keitimosi informacija tarp žmonių, atstovaujančių<br />
skirtingoms kultūroms, procesas (Baršauskienė, 2005). Šiuo atveju bendrauja ne tik<br />
pavieniai individai, bet ir kultūros sistemos. Dėl kultūrinių skirtumų vykstant tarpkultūrinei<br />
komunikacijai didėja nesusipratimų ir nesutarimų galimybė.<br />
Psichologijos pagrindai tarpkultūrinėje komunikacijoje pasireiškia kitos kultūros<br />
suvokimo, priėmimo lygmenyje. Bendrauti su kitų kultūrų atstovais nelengva, nes reikia<br />
taikytis prie svetimos kultūros, tapatumo, suvokti ir pažinti pagrindines svetimos<br />
kultūros vertybes. Psichologijos pagrindai padeda slopinti šiuos, kartais neigiamus,<br />
124
TARPKULTŪRINĖS KOMUNIKACIJOS BIBLIOTEKOSE ANALIZĖ: KLAIPĖDOS APSKRITIES...<br />
reiškinius. Antropologijos ir sociologijos žinios padeda tyrinėti kultūras, siekiant atskleisti<br />
dinamiškus įvairių kultūrų buitinius, biologinius, ekologinius, socialinius tarpusavio<br />
ryšius. Kalbotyra ir bendroji komunikacija neatsiejamos nuo tarpkultūrinės<br />
komunikacijos: jos gerina tarpkultūrinės komunikacijos kokybę, gebėjimą naudingai ir<br />
darniai bendrauti su kitų kultūrų atstovais (Salo-lee, 2005).<br />
Pabrėždami psichokultūrinės, sociokultūrinės, kultūros aplinkos svarbą, mokslininkai<br />
skiria tris pagrindinius efektyviai tarpkultūrinei komunikacijai svarbius veiksnius:<br />
motyvaciją, žinias ir gebėjimus, kurie padeda užtikrinti optimalią informacijos kaitą.<br />
1.1. Tarpkultūrinės komunikacijos probleminių sričių analizė<br />
Kultūrų įvairovė turi savų lobių, kuriuos pažinus, galima gauti neįkainojamos naudos<br />
– įgyti platesnį kultūrinį akiratį. Tačiau dažnai žmonės nepakankamai įvertina tai,<br />
kuo skiriasi kitų kultūrų žmonės. J. Rau (2005) nuomone, pagrindiniai veiksniai, darantys<br />
įtaką tarpkultūrinei komunikacijai, yra kultūriniai skirtumai, kalbos barjerai,<br />
neverbalinės – kūno kalbos skirtumai, skirtingos kultūrinės vertybės. Norint užtikrinti<br />
sėkmingą tarpkultūrinės komunikacijos procesą, būtina visapusiškai susipažinti ir išanalizuoti<br />
tarpkultūrinės komunikacijos problemines sritis, nes pažintis su kitų kultūrų<br />
pagrindiniais bruožais ne tik padeda sėkmingai bendrauti su įvairių kultūrų atstovais,<br />
bet ir sumažina nemalonių netikėtumų (kultūrinį šoką) (Lewis, 2001).<br />
Daugiakultūriškumas tarpkultūrinėje komunikacijoje. Kultūros sąvoka<br />
rodo kokybinį žmogaus būties ir veiklos skirtumą. Ji organiškai sieja tradicijas, religinius<br />
tikėjimus, raštą, meno kūrinius, moralės normas, filosofines idėjas, politinės valdžios<br />
apraiškas, mokslo laimėjimus ir kitas žmogaus sukurtas ir jį supančias sritis.<br />
Kultūra pirmiausia reiškia tam tikrų žmonių, kartu gyvenančių vienoje vietoje, gyvenimo<br />
būdą. Anot Vytauto Berenio, „kultūra – tai simbolių, tikėjimų, papročių, vertybių<br />
ir normų sistema, veikianti elgseną, o įvairūs kultūriniai skirtumai – laipsnis, parodantis,<br />
kaip populiacijos susideda iš skirtingoms tautinėms, etninėms, rasinėms ir religinėms<br />
terpėms priklausančių žmonių“ (Berenis, 2003, p. 17). Kiekviena kultūra įvairiais<br />
būdais išreiškia savo istoriją, palikimą, tradicijas. Dažnai daugelyje kultūrų tradicijos<br />
yra labai svarbios, todėl į naujoves ten žiūrima atsargiai ir įtariai. Tarpkultūrinės<br />
komunikacijos proceso dalyviai turi pripažinti tai, kuo jiems svetima kultūra didžiuojasi,<br />
ir stengtis susipažinti su jos istorija, tradicijomis, gerbti jos praeitį ir vertybes.<br />
Kalba, jos reikšmė tarpkultūrinės komunikacijos procese. Kalba – viena<br />
svarbiausių ir reikšmingiausių komunikacijos priemonių. Ji yra bendravimo, minčių<br />
reiškimo priemonė. Kiekvienos kultūros kalba turi savo stipriųjų ir silpnųjų pusių, kurios<br />
atskleidžia tautinį charakterį ar net tautinę filosofiją, nes kiekviena kultūra savo kalbą,<br />
šneką vartoja skirtingai. „Įvairiose kultūrose kalbų vartoseną lemia ne tik gramatika, žodynas<br />
ir sintaksė, bet ir tikslas, ką norėta pasakyti. Šie skirtingi kalbos stiliai bei jų nesupratimas<br />
nė kiek nepadeda gerinti tarpkultūrinės komunikacijos“ (Lewis, 2002, p. 99). Kitų<br />
kultūrų žmonės, su kuriais tenka bendrauti, dažnai silpnai moka partnerio kalbą arba jos<br />
nemoka taip, kad viską suprastų. Dažniausiai pasitaikanti kalbinė tarpkultūrinio komunikavimo<br />
problema – platus žodžių prasmės interpretavimo spektras.<br />
125
Daiva Janavičienė, Agnė Gedvilaitė<br />
Kalbėjimo greitis. Kalbinis barjeras, su kuriuo susiduria daugelis žmonių tarpkultūrinės<br />
komunikacijos procese, yra kalbėjimo greitis. Nesunku pastebėti, kad skirtingų<br />
tautų atstovai kalba nevienodu greičiu, pvz.: „Kai kuriomis Afrikos kalbomis<br />
pasakoma vos 70 žodžių per minutę, (...) ispanų – 310, (...) prancūzų – 370 žodžių per<br />
minutę. Toks akivaizdus kalbėjimo tempo skirtumas gali komplikuoti bendravimo<br />
procesą, nes pašnekovai paprasčiausiai vienas kito nesupras“ (Lewis, 2002, p. 111).<br />
Kūno kalba tarpkultūrinėje komunikacijoje. Kūno kalba, arba nežodinis<br />
bendravimas, – tai kūno komunikacijos forma, išreikšta sąmoningais arba nesąmoningais<br />
gestais ir pozomis. Pastaruoju metu nežodinis bendravimas susilaukia vis daugiau<br />
tyrėjų dėmesio, „kadangi tai universalesnė kalba, nes, net nemokėdamas kalbėti užsienio<br />
kalba, kūno signalais žmogus geba paaiškinti, ko jis nori, ko jam reikia, būnant bet<br />
kuriame pasaulio krašte“ (Lekavičienė, 2004, p. 103). Tačiau tam tikra veido išraiška,<br />
balso intonacijos ar kiti kūno veiksmai gali sutrikdyti komunikavimą, nes įvairios kultūros<br />
skirtingai reaguoja į kūno kalbos išraiškas.<br />
Kultūrinių vertybių įtaka tarpkultūrinei komunikacijai. Vertybės skirtingų<br />
kultūrų yra nevienodai atpažįstamos ir priimamos. Vertybių samprata tarpkultūrinėje<br />
komunikacijoje ypač svarbi, nes jos tarsi programuoja visas žmogaus mintis,<br />
nulemia jo veiksmus ir elgesį. „Įvairiose kultūrose vertybės suformuoja idealistinį pasaulį,<br />
jos parodo, koks jis turi būti. Kiekvienos kultūros vertybių sistema suformuoja<br />
įsitikinimus, kurie priimami kaip neginčijama tiesa. Taigi „savoji“ kultūra yra pripažįstama<br />
kaip neginčijamai teisinga, o visa kita, kas svetima tos kultūros vertybėms, –<br />
atmetama“ (Roe, 1999, p. 16–17). Vertybių sistema daugelyje šalių paremta religiniais<br />
įsitikinimais. Dėl to kitokias tikėjimo vertybes išpažįstančios kultūros atstovui tai gali<br />
pasirodyti keista ar net jį šokiruoti.<br />
Prie kultūros vertybių priskiriamos ir istorinės kultūrų vertybės bei kultūrų etnocentriškumas,<br />
kitaip „kurios nors kultūros siekimas išimtinės pagarbos, išskirtinumo;<br />
viena fanatizmo, rasizmo, nacionalizmo priežasčių“ (Berenis, 2003, p. 81). Autoriaus<br />
teigimu, „kalbos, kultūros ypatybių ar religiniai skirtumai neretai trukdo efektyviai<br />
tarpkultūrinei komunikacijai, tačiau visa tai yra įveikiama, jei kultūra yra atvira pokyčiams.<br />
Deja, daugelis kultūrų yra etnocentriškos kitoms kultūroms, t. y. visas kitas<br />
kultūras jos vertina pagal savus standartus. Tokios kultūros neskiria pakankamai dėmesio<br />
savo ir kitų kultūrų atstovų skirtumams“ (Berenis, 2003, p. 81).<br />
Įvardytas problemines sritis galima įveikti edukaciniu būdu, suteikiant žinių, geriau<br />
pažįstant kitas kultūras, ugdant tarpukultūrinės komunikacijos įgūdžius.<br />
126<br />
1.2. Kultūrų pažinimo svarba<br />
Pažinimo įvairovės tyrimai rodo, kad kultūros, siekiančios pažinimo, turi išsamesnį,<br />
platesnį supratimą apie savo aplinką ir gali padaryti teisingesnes išvadas apie kitas kultūras.<br />
Tarpusavio santykiuose su kitomis kultūromis jos tolerantiškesnės, lankstesnės. Skirtingų<br />
kultūrų susidūrimas yra mokymosi procesas. D. R. Lewis pastebėjimu, visų pirma<br />
reikia suvokti, kad egzistuoja žmogus, kuris turi laikytis nustatytų įstatymų ir tradicijų.<br />
Tolerancija tuo ir pagrįsta: skirtumų pripažinimu, aiškiai juos suvokiant (Lewis, 2002). Ji<br />
neįmanoma, kai egzistuoja abejingas ir iš anksto nusistatytas požiūris. J. Rau pabrėžia, kad
TARPKULTŪRINĖS KOMUNIKACIJOS BIBLIOTEKOSE ANALIZĖ: KLAIPĖDOS APSKRITIES...<br />
tolerancija moko mus prisitaikyti prie tautų skirtumų ir plėsti savo akiratį, ieškant abiem<br />
komunikacijos proceso pusėms bendrų bruožų (Rau, 2005, p. 120).<br />
Kultūrinis šokas, jo reikšmė. Dažniausiai pasitaikanti tarpkultūrinio pažinimo<br />
problema, sukelianti daugiausia nemalonumų dėl svetimos ir savosios kultūros ypatybių<br />
tapatinimo ir sutrikdanti tarpkultūrinės komunikacijos procesą, yra kultūrinis šokas. Gyvendami<br />
savame krašte žmonės retai susimąsto apie savo kultūrą. Bendraudami tarpusavyje<br />
jie remiasi nusistovėjusiomis taisyklėmis, kurios ilgainiui tampa tam tikru bendravimo<br />
šablonu. V. Pruskaus pastebėjimu, kai individui tenka susidurti su jam svetima aplinka,<br />
visi papročiai ir elgesio normos naujoje vietoje nustoja veikusios. Pasireiškia kultūrinis<br />
šokas. Susidūrimas su svetima kultūra, įsiliejimas į ją kiekvienam žmogui yra painus, trikdantis,<br />
dezorganizuojantis išgyvenimas. Kultūrinis šokas – tai ne psichologinis sutrikimas,<br />
o socialinio žinojimo, įgūdžių, kurie būtini naujoje vietoje, trūkumas (Pruskus, 2003). Jis<br />
gali būti reikšmingas tobulinantis, ugdantis, leidžia geriau suprasti save, ugdyti žmoguje<br />
slypinčias galimybes, smalsumą, valią ir atvirumą kitoniškumui, gebėjimus priimti naujas<br />
sampratas ir nuostatas. Taip pat leidžia kitais aspektais pažinti svetimą kultūrą, ten vyraujančio<br />
elgesio kultūrines šaknis ir puoselėti asmeninį kūrybingumą suvokiant svetimos<br />
kultūros subtilybes. Anot J. Iben, „kuo daugiau sužinoma apie kultūrinius skirtumus tam<br />
nepasirengus, tuo daugiau išmokstama. Tai patirtis, suteikianti galimybę suvokti naujas<br />
vertybes, skirtingus požiūrius ir elgesį“ (Iben, 2006, p. 7). Asmenybės lankstumas ir stiprumas<br />
yra pagrindinės sąlygos užmezgant naujus santykius su kitų kultūrų atstovais arba<br />
atsidūrus neįprastose socialinėse situacijose.<br />
Norint veiksmingai bendrauti su kitų kultūrų atstovais, būtina domėtis jų istorija,<br />
papročiais, tradicijomis, kalba, elgesio normomis ir kt. D. R. Lewis (2002) pastebi,<br />
kad nuodugnus kultūrų pažinimas yra reikšmingas procesas, tačiau visiškai pažinti ir<br />
suprasti kitą kultūrą yra sunku. Galima daugelį metų gyventi su kitos kultūros atstovais,<br />
mokėti jų kalbą, o komunikacijos procese suklysti, nes kitos kultūros atstovai<br />
traktuojami ne kaip individualybės, turintys unikalių bruožų, bet kaip vienodi tos kultūros<br />
subjektai. Geriausia, ko galima tikėtis iš kitų kultūrų pažinimo, tai suvokti kryptį,<br />
kuria einant bus sumažintas bendravimo ir bendradarbiavimo su kitų kultūrų atstovais<br />
atotrūkis. Autoriai, tyrę tarpkultūrinės komunikacijos apraiškas (Iben, 2006; Pruskus,<br />
2003; Lewis, 2002 ir kt.), nurodo, kad didžiausią vaidmenį, siekiant efektyvumo, atlieka<br />
kultūrų probleminių susidūrimų išvengimo galimybės. Tarpkultūrinio pažinimo<br />
įgūdžių ugdymo esmė – stiprinti kultūrų bendrumus, kritiškiau vertinti savosios kultūros<br />
unikalumą ir atsikratyti etnocentrinio uždarumo. Bibliotekos skatina vienytis skirtingas<br />
kultūras, užtikrindamos informacijos ir kultūros prieinamumą visiems, nepaisant<br />
asmenų rasės, tautybės, kultūros.<br />
1.3. Tarpkultūrinės komunikacijos aspektai viešosiose bibliotekose<br />
Užsieniečiai, atvykę į jiems visiškai ar iš dalies svetimą šalį, patiria kultūrinį šoką, pasireiškiantį<br />
poreikiu gauti tikslingos, jiems aktualios informacijos, nes svečiose šalyse prarandamas<br />
ryšys su savo gimtąja šalimi. A. Glosienės pastebėjimu, stengdamiesi realizuoti<br />
savo informacinius poreikius kultūrinio šoko kontekste ir ieškodami informacijos apie<br />
įvykius savo gimtinėje, duomenų apie naujos, jiems nepažįstamos šalies socialinę, ekono-<br />
127
Daiva Janavičienė, Agnė Gedvilaitė<br />
minę, teisinę padėtį, užsieniečiai domisi svečios šalies miesto, kuriame gyvena, viešųjų<br />
bibliotekų veikla, jų teikiamomis paslaugomis (Glosienė, 1999).<br />
IFLA Multikultūrinės bibliotekos manifestas skelbia: „Kultūrų ir kalbų įvairovės<br />
kontekste, bibliotekų paslaugos apima ir bendrąsias visiems vartotojams skirtas paslaugas,<br />
ir paslaugas, specialiai skirtas mažiau galimybių turinčioms kultūrinėms ir<br />
kalbinėms grupėms. Dėmesys turėtų būti skiriamas toms grupėms, kurios kultūrų įvairove<br />
pasižyminčioje visuomenėje dažnai diskriminuojamos ir užmirštamos: mažumoms,<br />
pabėgėliams, gyventojams, turintiems leidimus laikinai gyventi šalyje, darbo<br />
imigrantams ir čiabuvių bendruomenėms“ (IFLA, 2006, p. 1).<br />
Daugelio šalių bibliotekų įstatymuose ar kituose dokumentuose viešoji biblioteka<br />
apibūdinama kaip žinių, išsilavinimo, kultūros ir informacijos skleidėja, viena iš socialinių<br />
institucijų, skatinančių asmenybės tobulėjimą, emigrantų ar kitos tautybės atstovų<br />
integraciją į visuomenę, jų tapimą sąmoningais ir atsakingais įvairioms kultūroms<br />
atviros visuomenės, kurioje sudarytos lygios galimybės reikštis visiems, piliečiais.<br />
Tarpkultūrinės komunikacijos skatinimo viešosiose bibliotekose pagrindiniai<br />
veiksniai. Svarbus veiksnys, lemiantis tarpkultūrinės komunikacijos<br />
sklaidą viešosiose bibliotekose, – personalas. UNESCO viešųjų bibliotekų manifestas<br />
pabrėžia bibliotekininko, kaip tarpininko, vaidmenį multikultūrinėje bibliotekos valdomų<br />
informacijos išteklių ir vartotojams teikiamų paslaugų srityje. Manifeste akcentuojama<br />
galimybių reikiamam išsilavinimui suteikimo svarba, tai suvokiant kaip nuolatinį<br />
įgūdžių atnaujinimą ir naujų kompetencijų įgijimą. Mokymąsi siejant ne tik su<br />
profesinių kompetencijų tobulinimu, bet ir su įgūdžiais, kurie būtini plėtojant daugiakultūrines<br />
paslaugas ir tarpkultūrinį bendravimą (Unesco (...), 1995). Tarpkultūrinės<br />
komunikacijos plėtrą skatinančios bibliotekos personalas turi atitikti bendruomenės<br />
kultūrinį ir kalbinį modelį, kuris žymėtų įvairių kultūrų ir tautų toleravimą.<br />
Kultūrų ir kalbų įvairovė yra bendras žmonijos paveldas, todėl jis turi būti puoselėjamas<br />
ir saugomas visos visuomenės naudai. Tai mainų, naujovių, kūrybiškumo ir taikaus<br />
žmonių sugyvenimo šaltinis (Glosienė, 2010). Kitas svarbus veiksnys – pagarba<br />
kultūrų įvairovei, tolerancija, dialogas ir bendradarbiavimas pasitikėjimo ir bendro<br />
supratimo atmosferoje. Dėl to viešosios bibliotekos turi remti kultūrų ir kalbų įvairovę<br />
tarptautiniame, nacionaliniame ir vietos lygmenyse, taip skatinti tarpkultūrinį dialogą<br />
ir aktyvų pilietiškumą.<br />
Skandinavijos šalių viešųjų bibliotekų vaidmuo tarpkultūrinėje komunikacijoje.<br />
Bibliotekų veiklos esmė – komunikacija, t. y. informacijos, žinių, kultūros<br />
vertybių perdavimas ir sklaida. Remiantis šia nuostata, Skandinavijos šalių bibliotekos<br />
pasaulyje pripažįstamos kaip vienos geriausių. Tai ypač būdinga viešosioms bibliotekoms,<br />
kurios pagrįstos demokratijos, prieinamumo visiems ir kiekvienam, neribojant amžiaus,<br />
lyties, įsitikinimų, pažiūrų, rasės, tautybės ir kt., principais. Neabejojama viešųjų bibliotekų<br />
populiarumu visuomenėje, stebina Skandinavijos šalių viešųjų bibliotekų aukšti ir nuolat<br />
augantys veiklos kokybės standartai (Glosienė, 1998; 2010).<br />
Skandinavijos šalyse bibliotekų įstatymai tobulinti nuo detalių instrukcijų iki bendro<br />
pobūdžio aprašymų, kurie apibūdina pagrindines bibliotekų veiklos kryptis. Bibliotekų<br />
įstatymai tiksliai apibrėžia bibliotekų veiklai Skandinavijos šalyse keliamus reikalavimus,<br />
skatina vietos valdžią skirti bibliotekoms lėšų. Kaip teigiama Suomijos viešųjų bibliotekų<br />
128
TARPKULTŪRINĖS KOMUNIKACIJOS BIBLIOTEKOSE ANALIZĖ: KLAIPĖDOS APSKRITIES...<br />
akte, viešosios ir mokslinės bibliotekos turi bendradarbiauti, taip užtikrindamos vartotojams<br />
kuo įvairesnį ir kokybiškesnį bibliotekinį aptarnavimą.<br />
Ypač svarbia bendradarbiavimo sritimi čia laikomas kultūrinis bendradarbiavimas.<br />
Bibliotekos siekia išlaikyti pusiausvyrą su jas supančiu ir nuolat kintančiu pasauliu,<br />
besikeičiančiu savo vartotojų kontingentu, kad galėtų patenkinti ne tik savo tautos, bet<br />
ir užsieniečių informacinius bibliotekinius poreikius. Svarbiu savo uždaviniu bibliotekos<br />
laiko fondo kaupimą: čia turi būti knygų ir kitų leidinių tame krašte gyvenančių<br />
žmonių kalbomis.<br />
Skandinavijos imigrantų ir tautinių mažumų bibliotekinis aptarnavimas.<br />
Iki 1920 m. Skandinavijos šalių politiką labiau veikė emigracija, o ne imigracija,<br />
nors čia visais laikas gyveno tautinės mažumos. Suomijoje tai buvo švediškai<br />
kalbanti mažuma, Švedijoje – suomiai, taip pat lapiai – Norvegijos, Švedijos, Suomijos<br />
ir Rusijos šiaurės regionų etniniai gyventojai. Iki II pasaulinio karo vienintelė šalis,<br />
neturinti tautinių mažumų, buvo Islandija.<br />
Po karo imigracija tapo svarbiu veiksniu. Karo metu ir po karo didelė dalis estų,<br />
latvių, lietuvių, danų ir norvegų pabėgėlių apsigyveno Švedijoje. „Nordfolk“ seminaro<br />
informacijoje konstatuojama, kad 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiais į Skandinavijos<br />
šalis atvyko nemažai pramonės darbininkų iš Jugoslavijos, Turkijos, Italijos ir Graikijos.<br />
Didžiausią imigrantų dalį sudaro Jugoslavijos piliečiai, ypač daug – albaniškai<br />
kalbantys Kosovo gyventojai, kurdai iš Irako ir Turkijos, Somalio, Eritrėjos ir Etiopijos<br />
gyventojai. Viešosios bibliotekos imigrantams didesnio dėmesio neskyrė iki 7-ojo<br />
dešimtmečio, kai vis didėjantis imigrantų skaičius išryškino poreikį ieškoti specifinių<br />
multikultūrinių bibliotekinio aptarnavimo būdų. Iki tol literatūra užsienio kalbomis<br />
(anglų, vokiečių, prancūzų, mažiau ispanų, italų ir rusų) daugiausia naudojosi išsilavinę<br />
Skandinavijos šalių gyventojai. Iš pat pradžių imigrantų bibliotekinį aptarnavimą<br />
palaikė ir skatino valstybė. Remiantis 1974 m. įstatymu, imigrantų bibliotekinis aptarnavimas<br />
turi būti organizuojamas pagal tuos pačius kiekybinius rodiklius, kaip ir<br />
Skandinavijos šalių gyventojų (Bibliotekų veikla (...), 1993).<br />
Imigrantų ir tautinių mažumų bibliotekinio aptarnavimo priemonės.<br />
Nepaisant to, žmogus atvyksta į kitą šalį kaip pabėgėlis, svečias ar turistas, jis turi neginčijamą<br />
teisę skaityti periodinius savo šalies leidinius. Dėl to, A. Glosienės teigimu,<br />
Skandinavijos šalių viešosios bibliotekos pritraukia ne tik tautiečius, bet ir užsienio<br />
kultūrų atstovus. Bendradarbiaudamos su rajonų imigracijos tarnybomis, bažnyčiomis,<br />
policija ir visuomeninėmis organizacijomis, kurios susijusios su imigrantų gyvenimu,<br />
viešosios bibliotekos stengiasi plėsti tarpkultūrinį bendravimą bibliotekinės veiklos<br />
viduje. Visose viešosiose bibliotekose reguliariai atliekami bendruomenių sudėties ir<br />
galimų pokyčių tendencijų tyrimai, kurių rezultatai naudingi komplektuojant fondus<br />
nacionalinėmis kalbomis. Bibliotekos, norėdamos užtikrinti savo siūlomų informacinių<br />
paslaugų kitataučiams sklaidą, leidžia informacinius lankstinukus apie bibliotekas<br />
anglų, ispanų, rusų ir kt. kalbomis. Dažnai bibliotekos pasirūpina ir nedidelio tiražo<br />
tikslingais informaciniais leidiniais apie tai, kur užsieniečiai gali mokytis, rasti darbą,<br />
gyvenamąją vietą ir pan., taip pat jie informuojami apie kultūrinius renginius. Bendradarbiaudamos<br />
su kitais centrais, kurie rūpinasi užsieniečių integracija į visuomenę,<br />
bibliotekos sudaro naujai įsigytų knygų ir periodinių leidinių sąrašus ir juos išsiuntinė-<br />
129
Daiva Janavičienė, Agnė Gedvilaitė<br />
ja bendradarbiavimo partneriams. Centrai, su kuriais susitarta dėl papildomų bendradarbiavimo<br />
sąlygų, iš bibliotekų gali užsisakyti norimų leidinių. Plečiamos ir elektroninės<br />
paslaugos: bibliotekų interneto svetainėse informacija apie paslaugas pateikiama<br />
populiariausiomis užsienio kalbomis (Finnish immigration service, 2009).<br />
Remiantis pagrindiniais bibliotekų keliamais tikslais, kurie prisideda prie tarpkultūrinės<br />
komunikacijos sklaidos viešosiose bibliotekose (Petuchovaitė, 2004) ir įvairių<br />
kultūrų sėkmingos integracijos į multikultūrinę visuomenę, galima skirti esmines viešųjų<br />
bibliotekų paslaugas kitataučiams:<br />
Elektroniniai katalogai. Vis daugiau Skandinavijos viešųjų bibliotekų<br />
savo katalogus dubliuoja ir užsienio kalbomis (Viešosios bibliotekos..., 2002).<br />
Tarptautinis tarpbibliotekinis abonementas (TTBA) – tai abonementas,<br />
leidžiantis vienos valstybės bibliotekoms naudotis kitos valstybės bibliotekose<br />
sukauptais leidiniais ir kitais informacijos šaltiniais (Finnish immigration<br />
services, 2009).<br />
Informacijos ištekliai. Visose Skandinavijos šalių viešosiose bibliotekose<br />
dalį jų turimo fondo sudaro dokumentai įvairiomis užsienio kalbomis. Ypatingas<br />
dėmesys skiriamas periodikai.<br />
Kalbų mokymo kursai. Dažnai Skandinavijos šalių viešosios bibliotekos<br />
siūlo ir teikia užsienio kalbų mokymo paslaugas. Kursų metu daug dėmesio<br />
skiriama kalbos raiškos būdams, kreipiamas dėmesys į svečios šalies mandagumo<br />
aspektus (Surery county council, 2010).<br />
Programos ir projektai. Viešosios bibliotekos, intensyviai taikydamos<br />
Web 2.0 įrankius savo veikloje, visiems savo kitataučiams vartotojams siūlo<br />
tinklaraščius, interaktyvias duomenų bazes-socialinius tinklus, kuriuose patys<br />
piliečiai gali nuolat inicijuoti diskusijas, bibliotekų veiklos vertinimus, įkelti<br />
teminius, jiems aktualius straipsnius, nuotraukas ar projektus jiems įdomiomis<br />
temomis. Tokios sistemos parengiamos keletu užsienio kalbų, tikintis, kad tai<br />
leis įveikti kalbinį ir sociokultūrinį barjerą, siekiant užsieniečių imigracijos ir<br />
integracijos sklandumo (New modeles (...), 2009).<br />
Viešųjų bibliotekų inicijuoti imigrantų centrai. Juose gali lankytis<br />
politinį ar ekonominį prieglobstį gavę užsieniečiai. Centro specialistai – bibliotekininkai<br />
turi patirties teikti socialines, švietimo paslaugas, kalba keliomis<br />
užsienio kalbomis (New modeles (...), Faulk Central Library, 2009).<br />
Elementarių pasikalbėjimų žodynų rengimas ir leidyba. Žodynuose<br />
abėcėlės tvarka pateikiamos populiariausios frazės tos šalies kalba (pvz.:<br />
mano vardas, Jūs galite..., aš norėčiau paklausti, kiek knygų galima paimti ir<br />
t. t.), jos naudingos nemokančiam tos šalies kalbos užsieniečiui, kad galėtų susikalbėti<br />
su bibliotekininku (Zelementauskaitė, 2002).<br />
Bibliotekų paslaugos, skatinančios emigrantų vaikus ugdytis skaitymo įgūdžius<br />
ir pažinti kitas kultūras (Galloway, Grustafsson, 2009).<br />
Išanalizavus teorinius tarpkultūrinės komunikacijos pasireiškimo bibliotekoje aspektus,<br />
išskirtinos svarbiausios šiuo aspektu bibliotekinės veiklos sritys:<br />
bibliotekos dokumentų fondų kalbinės sudėties santykis;<br />
130
TARPKULTŪRINĖS KOMUNIKACIJOS BIBLIOTEKOSE ANALIZĖ: KLAIPĖDOS APSKRITIES...<br />
<br />
<br />
<br />
programos ir projektai, skirti vartotojams šviesti ir tarpkultūriniam dialogui;<br />
prieiga prie bibliotekos elektroninių išteklių įvairiomis kalbomis;<br />
skaitymo skatinimo programos, vykdomos siekiant pritraukti įvairių kultūrų<br />
atstovų.<br />
1 paveiksle pateiktas tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raiškos bibliotekose<br />
modelis. Bibliotekos, teikdamos pagrindines kitų kultūrų atstovams skiriamas paslaugas,<br />
turi remtis išsamia vartotojų poreikių analize ir turėti pakankamai išteklių.<br />
1 pav. Tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raiškos bibliotekose modelis<br />
Remiantis suformuotu tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raiškos viešosiose bibliotekose<br />
modeliu, siekiama šias sritis išanalizuoti ir ištirti jų raišką Klaipėdos apskrities<br />
viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje. Taikant kokybinio darbuotojų (ekspertų) iš<br />
dalies struktūruoto interviu metodą, siekiama nustatyti, ar biblioteka, organizuodama<br />
savo veiklą ir kaupdama fondus, atsižvelgia į kitų kultūrų atstovų interesus bei informacinius<br />
poreikius, taip skatindama tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raišką.<br />
2. Tarpkultūrinės komunikacijos aspektų analizė Klaipėdos apskrities<br />
viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje<br />
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2005 m. į Lietuvą imigravo 6,8 tūkst.<br />
žmonių, tai 22,3 % daugiau negu 2004 m. Daugiausia į Lietuvą kitataučių atvyko iš Jungtinės<br />
Karalystės (1,2 tūkst.), Rusijos Federacijos (0,9 tūkst.), Vokietijos (0,7 tūkst.), JAV<br />
(0,6 tūkst.), Baltarusijos (0,6 tūkst.). Didžioji imigrantų dalis (85 %) – darbingo 15–<br />
59 metų amžiaus gyventojai. 2006 m. šalyje vidutiniškai 1000-iui gyventojų teko 2 imig-<br />
131
Daiva Janavičienė, Agnė Gedvilaitė<br />
rantai. Šis rodiklis buvo didžiausias Visagino (9,1), Palangos miesto (6,9), Akmenės rajono<br />
(6,3), Klaipėdos miesto (4,6), Alytaus rajono (4,2) savivaldybėse. 2010 m. duomenimis,<br />
Lietuvoje imigrantai sudarė vos 1 %, t. y. oficialiai užregistruota 5213 imigrantų (Statistikos<br />
departamentas (...), <strong>2011</strong>). Remiantis esama Lietuvos politine ir ekonomine situacija<br />
ir lietuvių emigracijos duomenimis, tikėtina, kad Lietuvos darbo rinkoje imigrantų ims<br />
vis daugėti, todėl daugiakultūriškumas mūsų visuomenėje neišvengiamai plėsis. Pastebima<br />
problema: Lietuva – viena uždariausių Europos tautų kitų kultūrų atstovų integracijos į<br />
naują visuomenę kontekste. Minėtos priežastys lemia tarpkultūrinės komunikacijos edukacijos<br />
plėtros aktualumą. Viena iš edukacinių šios veiklos institucijų – bibliotekos, kurios,<br />
siūlydamos platų savo paslaugų asortimentą, siekia ir gali pritraukti kitų kultūrų atstovus į<br />
savo bendruomenes ir taip skatinti tarpkultūrinio dialogo plėtrą šalyje.<br />
2.1. Tyrimo metodai ir metodologija<br />
Siekiant išanalizuoti tarpkultūrinės komunikacijos aspektų raišką viešųjų bibliotekų<br />
veikloje ir kitų kultūrų atstovų bibliotekinio aptarnavimo specifiką, tyrimą pasirinkta<br />
atlikti Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje, nes Klaipėdos uostas<br />
turi senas multikultūrinio miesto tradicijas, o minėta biblioteka – didžiausia ir populiari<br />
mieste.<br />
Kokybiniam tyrimui atlikti iš dalies standartizuotu interviu metodu pasirinkti 9<br />
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos darbuotojai – ekspertai, atsakingi<br />
už paslaugų teikimo organizavimą ir jų teikimą. Apklausai iš dalies standartizuotu<br />
interviu metodu atlikti iš anksto suformuluotas 16-os būtiniausių klausimų klausimynas.<br />
Klausimai suskirstyti į 4 grupes, kurių turinį sudaro šie pagrindiniai aspektai:<br />
1) bibliotekos vartotojų kontingentas; 2) pagrindinės bibliotekos skyrių kitataučiams<br />
teikiamos informacinės paslaugos; 3) bendradarbiavimo su kitomis institucijomis, besirūpinančiomis<br />
kitataučių informaciniu švietimu ir integracija į naują aplinką, aspektai;<br />
4) kitataučių informavimo apie bibliotekoje teikiamas informacines paslaugas<br />
priemonių apžvalga. Klausimų skaičius ir formuluotės imant interviu kito, atsižvelgiant<br />
į gaunamų atsakymų tikslumą, informatyvumą.<br />
Interviu atlikimo laikas – <strong>2011</strong> m. balandžio mėnuo. Gavus žodinį tiriamųjų sutikimą,<br />
tyrimo metu daryti garso įrašai, prieš pradedant interviu tiriamieji supažindinti<br />
su tyrimo duomenų analizės strategija.<br />
2.2. Rezultatų analizė<br />
Kiekvieno pokalbio pradžioje siekta išsiaiškinti, kaip respondentai supranta tarpkultūrinės<br />
komunikacijos sąvoką. Respondentų atsakymai rodo pagrindinę teorinėje<br />
straipsnio dalyje įvardytą sampratą: tarpkultūrinė komunikacija suvokiama, kaip skirtingų<br />
kultūrų atstovų keitimasis informacija. Dalis apklaustųjų minėjo, kad tarpkultūrinė<br />
komunikacija jų darbe neišvengiama: dirbant bibliotekinį darbą, tenka netiesiogiai<br />
susidurti ar tiesiogiai bendrauti su kitų kultūrų atstovais.<br />
132
TARPKULTŪRINĖS KOMUNIKACIJOS BIBLIOTEKOSE ANALIZĖ: KLAIPĖDOS APSKRITIES...<br />
Bibliotekos vartotojų multikultūriškumo analizė. Siekiant išanalizuoti<br />
bibliotekos vartotojų kontingentą, respondentams pateiktas klausimas apie bibliotekos vartotojų<br />
duomenų registravimą, tikintis, kad taip bus nustatyta skaitytojų kultūrinė įvairovė.<br />
Didžioji dauguma respondentų iškėlė prielaidą, kad duomenys, susiję su bibliotekos vartotojų<br />
rase, tautybe ar kultūra, bibliotekoje nefiksuojami, nes vartotojai nėra linkę pateikti<br />
detalios asmeninės informacijos. Ši tiriamųjų iškelta prielaida pasitvirtino. Biblioteka, nenorėdama<br />
pažeisti žmogaus teisių, registruodama vartotojus nereikalauja pateikti jokių<br />
duomenų, kurie būtų susiję su žmogaus tautybe, rase ar kultūra.<br />
Remdamiesi asmenine darbo patirtimi, respondentai įvardijo, kad apie 40–45 % visų<br />
bibliotekos vartotojų sudaro kitų kultūrų atstovai. Šią nuostatą pagrindė užsienio<br />
kalbos vartojimu aptarnaujant skaitytojus. Tiriami bibliotekos darbuotojai išskyrė užsienio<br />
kalbas, kurios labiausiai praverčia: daugiau nei 30–35 % vartotojų konsultacijų<br />
ar užklausų tenkinimų vyksta rusų kalba, šiek tiek mažiau – anglų, vokiečių, lenkų,<br />
mažiausiai – ukrainiečių, prancūzų, italų, portugalų kalbomis. Dėl to galima teigti, kad<br />
apie 40–45 % visų bibliotekos vartotojų sudaro kitų kultūrų atstovai.<br />
Pagrindinių bibliotekoje teikiamų informacinių paslaugų kitų kultūrų<br />
atstovams nustatymas. Siekiant išsiaiškinti bibliotekoje teikiamas pagrindines<br />
informacines paslaugas kitų kultūrų atstovams, respondentui, dirbančiam bibliotekos<br />
administracijoje, užduotas klausimas apie bibliotekinės veiklos ir fondų kaupimo tendencijas.<br />
Respondentas, atsakydamas į šį klausimą, pažymėjo, kad Klaipėdos apskrities<br />
viešosios I. Simonaitytės bibliotekos prioritetinė veiklos sritis – humanitarinių,<br />
socialinių mokslų tematikos leidinių ir dokumentų, susijusių su Klaipėdos kraštu, kaupimas,<br />
dėl to teikiant paslaugas atsižvelgiama į minėtus kriterijus. Siekiant tiksliau<br />
išsiaiškinti, ar bibliotekoje, kaupiant fondus ir formuojant bibliotekinės veiklos sritis,<br />
atsižvelgiama į kitų kultūrų atstovų poreikius, nustatyta, kad biblioteka pirmiausia atsižvelgia<br />
į savo prioritetinę veiklos sritį: biblioteka, įsigydama leidinį, pirmiausia atsižvelgia<br />
į leidinio tematiką, turinį, informatyvumą, vartotojų poreikius. Dėl to, anot<br />
administracijos darbuotojo, nesvarbu, kokia kalba leidinys išleistas: jei yra informatyvus<br />
ir reikalingas, bet išleistas tik užsienio kalba, jis vis tiek įsigyjamas. Tiesa, šias<br />
tendencijas labai riboja finansinės galimybės.<br />
Informacijos išteklių apžvalga. Remiantis bibliotekos statistiniais (Klaipėdos<br />
apskrities (...), 2010) rodikliais, pastebima, kad biblioteka gali patenkinti ne tik lietuvių<br />
bet ir kitų kultūrų atstovų informacinius poreikius, nes daugiau kaip 50 % viso<br />
bibliotekos fondo sudaro leidiniai užsienio kalbomis. Čia respondentai įžvelgia tokią<br />
problemą: šis didelis rodiklis rodo, kad didžiąją dalį fondo sudaro sena, nebepaklausi,<br />
savo vertę praradusi literatūros dalis užsienio (dažniausiai – rusų) kalbomis. Dažnai<br />
kitų kultūrų atstovai skundžiasi ir bibliotekai pateikia prašymus fondą papildyti nauja<br />
literatūra. Tačiau dėl finansinių sunkumų šie prašymai lieka neišgirsti. Galima teigti,<br />
kad dažnai kitoms kultūroms atstovaujančių skaitytojų informaciniai-bibliotekiniai<br />
poreikiai lieka nepatenkinti. Bibliotekos darbuotojai siūlė šias galimas išeitis: 1) bendradarbiavimas<br />
su ambasadomis, siekiant iš jų gauti skaitytojų pageidaujamą spaudą;<br />
2) reikiamų publikacijų užsakymas, pasitelkiant tarpbibliotekinio abonemento Lietuvoje<br />
ir tarptautinio tarpbibliotekinio abonemento paslaugas.<br />
133
Daiva Janavičienė, Agnė Gedvilaitė<br />
Analizuojant bibliotekos fondą vaikams, paaiškėjo, kad mažiesiems kitų kultūrų<br />
bibliotekos vartotojams pakankamas dėmesys neskiriamas. Leidinių vaikams užsienio<br />
kalbomis bibliotekos fonde nedaug, tačiau ir tokių leidinių poreikis esą yra mažesnis<br />
nei suaugusiųjų literatūros.<br />
Skaitmeninės paslaugos. Analizuojant skaitmenines informacines bibliotekos<br />
paslaugas, teikiamas kitų kultūrų atstovams, pastebėta, kad tarpkultūrinis aspektas,<br />
plėtojant šias paslaugas, neakcentuojamas. Kompiuterinis bibliotekos katalogas<br />
OPAC, kuriuo noriai naudojasi kiekvienas bibliotekoje apsilankęs vartotojas, yra laisvai<br />
prieinamas visiems, tačiau ten pateikiama informacija, paieškos kriterijai ir kt. yra<br />
tik lietuvių kalba. Tiesa, suvestiniame šalies bibliotekų kataloge galima paieška ir anglų<br />
kalba. Pradėjus analizuoti, ar tai nesudaro papildomų nesklandumų ieškant tikslingos,<br />
jiems reikalingos informacijos, iš visų respondentų išgirstas vienareikšmiškas<br />
atsakymas, kad problemų nekyla. Tačiau respondentai ne kartą minėjo, kad didžioji<br />
dauguma kitų kultūrų atstovų šioje bibliotekoje yra rusakalbiai.<br />
Analizuojant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos elektroninę<br />
svetainę, pastebėta, kad kitų kultūrų atstovai, norėdami gauti informacijos apie vykstančius<br />
renginius, įvairias programas, rasti kontaktinės informacijos, bibliotekos tinklalapį<br />
gali matyti anglų kalba. Įdomus pasirodė faktas, kad ši funkcija – matyti tinklalapį<br />
anglų kalba – neaktyvi jau keletą mėnesių (<strong>2011</strong> metų balandis – gegužė). Kodėl<br />
taip yra, dauguma respondentų negalėjo atsakyti, nors šią funkciją įvardijo kaip vieną<br />
iš teikiamų paslaugų kitų kultūrų atstovams.<br />
Renginiai. Siekiant išsiaiškinti, kokie renginiai bibliotekoje rengiami kitų kultūrų<br />
atstovams, apklausti respondentai, kurių darbas tiesiogiai siejasi su bibliotekoje vykdomų<br />
renginių planavimu ir realizavimu. Pateikus klausimų, kokie renginiai bibliotekoje<br />
sulaukia kitų kultūrų atstovų susidomėjimo, paaiškėjo, kad biblioteka noriai ir<br />
dažnai rengia įvairius renginius, bendradarbiaudama su užsienio šalių ambasadomis,<br />
rusų, lenkų, ukrainiečių tautinėmis mažumomis. Bibliotekai paskelbus apie organizuojamą<br />
ir įvyksiantį renginį, tautinių mažumų atstovai išsako savo pageidavimus ir pateikia<br />
pasiūlymų dėl renginio programos: kitų kultūrų atstovai siūlo renginius papildyti<br />
muzikiniais intarpais, kuriuose jie galėtų atlikti keletą kūrinių ta kalba, kuria rengiamas<br />
renginys, ir pan.<br />
Kitų kultūrų atstovų informavimo apie bibliotekoje teikiamas informacines<br />
paslaugas priemonių apžvalga. Respondentų teigimu, kitų kultūrų<br />
atstovų informavimas apie bibliotekos prieinamumą, joje teikiamas paslaugas nėra<br />
bibliotekos prioritetinė veiklos sritis, todėl šiai veiklai skiriama nepakankamai dėmesio.<br />
Prieš keletą metų biblioteka, rengdama informacinius lankstinukus, siekė, kad juose<br />
informacija būtų pateikiama ne tik lietuvių, bet ir anglų, rusų kalbomis, tačiau esą<br />
kitų kultūrų atstovų didesnio susidomėjimo bibliotekos veikla ši priemonė nesukėlė.<br />
Išvados<br />
134<br />
1. Remiantis mokslinės literatūros analize, suformuota tarpkultūrinės komunikacijos<br />
samprata, nustatytos pagrindinės šio proceso probleminės sritys ir pateikta<br />
problemų sprendimų galimybių analizė, išanalizuotos tarpkultūrinės komu-
TARPKULTŪRINĖS KOMUNIKACIJOS BIBLIOTEKOSE ANALIZĖ: KLAIPĖDOS APSKRITIES...<br />
nikacijos aspektų raiškos galimybės viešosiose bibliotekose. Sudaryto modelio<br />
pagrindu išanalizuotos tarpkultūrinės komunikacijos apraiškos Klaipėdos apskrities<br />
viešosios I. Simonaitytės bibliotekos veikloje. Tyrimo programa išsemta,<br />
tikslas pasiektas.<br />
2. Remiantis tyrimo rezultatų analizės duomenimis, Klaipėdos apskrities viešoji<br />
I. Simonaitytės biblioteka – patraukli informacijos gavimo vieta ne tik lietuvių,<br />
bet ir kitų kultūrų atstovams. Bibliotekoje, remiantis respondentų atsakymais,<br />
apie 40–45 % visų vartotojų sudaro kitų kultūrų atstovai: rusai, lenkai,<br />
ukrainiečiai, anglai, vokiečiai ir kt. Tai respondentai pagrindė tuo, kad kasdien<br />
apie 50 % bibliotekos vartotojų konsultacijų, informacinių užklausų tenkinama<br />
kuria nors užsienio (rusų, anglų, vokiečių, lenkų) kalba. Priimant darbuotojus<br />
į biblioteką, atsižvelgiama į tai, kokias užsienio kalbas jie moka, ar turimas<br />
žinias geba pritaikyti praktiniame darbe.<br />
3. Remiantis bibliotekoje teikiamų pagrindinių paslaugų kitų kultūrų atstovams<br />
tyrimo rezultatų analizės duomenimis, galima teigti, kad šioje srityje pasireiškia<br />
teorinėje dalyje suformuotame modelyje išskirti tarpkultūrinės komunikacijos<br />
aspektai: bibliotekos fonde gausu įvairios literatūros užsienio kalbomis,<br />
kitų kultūrų atstovai gali naudotis prenumeruojamomis duomenų bazėmis,<br />
bibliotekoje suteikiama galimybė elektroninį katalogą matyti ne tik lietuvių,<br />
bet ir anglų kalba, čia dažnai organizuojami renginiai, bendradarbiaujant su<br />
tautinių mažumų atstovais, Lietuvoje esančiomis užsienio šalių ambasadomis.<br />
Vis dėlto teikiant paslaugas kitų kultūrų atstovams pastebima problemų: esamas<br />
literatūros užsienio kalbomis fondas nebetenkina informacinių vartotojų<br />
poreikių, nes jį sudaro seni, neinformatyvūs, nebepaklausūs leidiniai, biblioteka<br />
neprenumeruoja laikraščių kitomis kalbomis, nors jų poreikis tarp kitų kultūrų<br />
atstovų yra didelis. Biblioteka nesistengia informuoti kitų kultūrų atstovų<br />
apie teikiamas paslaugas. Teikiamos skaitmeninės paslaugos orientuotos tik į<br />
anglų kalbą mokančius kitų kultūrų atstovus, o keletas paslaugų tyrimo metu<br />
nebuvo teikiamos, nors bibliotekos informacinė sistema tą galimybę deklaravo.<br />
Taigi galima teigti, kad svarbiausia tarpkultūrinės komunikacijos aspektų<br />
raiškos sritis – pagrindinių paslaugų kitų kultūrų atstovams teikimas – Klaipėdos<br />
apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje tik iš dalies rodo pažangias<br />
tendencijas. Tačiau reikia paminėti, kad tam didelę įtaką daro finansinės<br />
problemos: bibliotekos finansavimas per pastaruosius metus gerokai sumažėjo,<br />
todėl sudėtinga patenkinti ne tik kitų kultūrų bibliotekos vartotojų, bet ir<br />
lietuvių informacinius poreikius.<br />
4. Remiantis bibliotekos atvirumo visiems visuomenės nariams koncepcijos analizės<br />
duomenimis, galima teigti, kad Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės<br />
biblioteka įgyvendina atvirajai bibliotekai keliamus reikalavimus. Bibliotekos<br />
prieinamumas visiems ir kiekvienam, nepaisant kultūrinių skirtumų, –<br />
svarbus bibliotekinės veiklos veiksnys. Šis faktas respondentų atsakymuose<br />
grindžiamas tuo, kad migracija tampa neišvengiama mūsų visuomenės dalimi,<br />
o kitataučių pritraukimas ir integravimas mūsų visuomenėje bus prioritetinės<br />
sritys. Jų nuomone, šiuo metu biblioteka tarpkultūrinės komunikacijos srityje<br />
135
Daiva Janavičienė, Agnė Gedvilaitė<br />
daugiausia dėmesio skiria rusų, anglų, lenkų, vokiečių informacinių poreikių<br />
tenkinimui, nes šios kultūros jau yra tapusios neatsiejama mūsų visuomenės<br />
dalimi. Vis dažnesni kontaktai su pietų kultūrų atstovais bibliotekos darbuotojams<br />
yra įdomi, tobulėti skatinanti veiklos sritis. Šiandien bibliotekos personalas<br />
džiaugiasi kintančia situacija, vertina atsirandančias galimybes skatinti<br />
tarpkultūrinį dialogą ir „atverti savo duris“ platesniam kultūrų atstovų ratui.<br />
Tokia patirtis leidžia ne tik plėsti savo žinias kultūrų pažinimo ugdymo srityje,<br />
bet ir suteikia galimybių reprezentuoti savo tautą, kartu prisidėti prie kitų tautų<br />
kultūros, tradicijų, istorijos pažinimo. Ši Klaipėdos apskrities viešosios<br />
I. Simonaitytės bibliotekos darbuotojų deklaruojama idėja dera su vieningos ir<br />
darnios visuomenės kūrimo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje tikslais.<br />
5. Tiriamoje bibliotekoje šiuo metu vis didesnę personalo dalį sudaro jauni, kvalifikuoti<br />
bibliotekininkystės specialistai, iš kurių, deja, retas moka rusų kalbą.<br />
Remiantis tyrimo duomenimis, didžiausią kitų kultūrų atstovų dalį bibliotekoje<br />
sudaro rusų kultūros atstovai. Numatant bibliotekos darbuotojų amžių ir ateities<br />
perspektyvas, bibliotekoje rekomenduotina, atsižvelgiant į finansines<br />
galimybes, įrengti kalbų mokymo centrą, kuris būtų naudingas ne tik kitų kultūrų<br />
atstovams, bet ir bibliotekos darbuotojams. Taip būtų sudaromos sąlygos<br />
preliminariai įveikti vieną pagrindinių tarpkultūrinės komunikacijos kliūčių.<br />
6. Tiriamą situaciją paįvairintų ir praplėstų kitos komunikuojančiųjų pusės –<br />
skaitytojų apklausa. Toks galimas tyrimo tęstinumas.<br />
Gauta <strong>2011</strong> 05 10<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2011</strong> 10 24<br />
Literatūra<br />
Baršauskienė, V., Janulevičiūtė-Ivaškevičienė, B. (2005). Komunikacija: teorija ir praktika. Kaunas: Technologija.<br />
Berenis, V. (2003). Kultūriniai tapatumai ir pokyčiai. Kultūrologija 10. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.<br />
Bibliotekų veikla mažumų požiūriu. (1993). Viešųjų bibliotekų vaidmuo demokratizacijos procese. Seminaro medžiaga.<br />
Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.<br />
Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijos programa. [Interaktyvus] Prieiga internetu:<br />
http://esf.socmin.lt/index.php?-9265544<strong>57</strong> [žiūrėta <strong>2011</strong>-03-28].<br />
Finnish Immigration Service. (2009). Maahanmuuttovirasto Migrationsverket Finnish Imigration Service. [Interaktyvus]<br />
Helsinki. Prieiga internetu: http://www.migri.fi/netcomm/content.asp?path=8,2470 [žiūrėta <strong>2011</strong>-03-29].<br />
Galloway, T. A., Gustafsson, B. (2009). Immigrant Child Poverty in Scandinavia. Website:<br />
http://www.politiquessociales.net/IMG/pdf/dp4232.pdf [žiūrėta <strong>2011</strong>-03-28].<br />
Gillet, A. (1997). Intercultural communication. Arels 15(3): 22–26. [Interaktyvus] Prieiga internetu:<br />
[žiūrėta <strong>2011</strong>-03-28].<br />
Glosienė, A. (1999). Skandinavijos bibliotekų kraštovaizdis III tūkstantmečio išvakarėse. Tarp knygų 12: 16–18. Vilnius:<br />
Spauda.<br />
Glosienė, A. (2010). Kūrybiškumas ir socialinis kapitalas žinių visuomenėje: idėjų žemėlapis. Vilnius: Vilniaus universiteto<br />
leidykla.<br />
Glosienė, A. ir kt. (1998). Viešoji biblioteka: tradicija ir modernumas. Vilnius: Žara.<br />
Gudauskas, R., Lukoševičius, R., Radvila, U. (2005). Creative Leadership in Knowledge-Based Organization. Informacijos<br />
mokslai 33(12): 18–23.<br />
Gudykunst, W. B., Mody, B. (2002). International and Intercultural Communication. Fullerton: California State University.<br />
Iben, J. (2006). The Practice of Intercultural Communication: reflections for professionals in cultural meetings. Kopenhaga.<br />
136
TARPKULTŪRINĖS KOMUNIKACIJOS BIBLIOTEKOSE ANALIZĖ: KLAIPĖDOS APSKRITIES...<br />
IFLA. (2006). The Multicultural Library – a gateway to a cultural diversesociety in dialogue. The IFLA Multicultural<br />
Library Manifesto. [Interaktyvus] Prieiga internetu:<br />
http://archive.ifla.org/VII/s32/pub/MulticulturalLibraryManifesto.pdf [žiūrėta <strong>2011</strong>-03-29].<br />
Interlibrary News. (2009). Interlibrary Loan: collection Access, Loan and management division Interaktyvus. Prieiga<br />
internetu: http://www.loc.gov/rr/loan/ [žiūrėta <strong>2011</strong>-03-29].<br />
Kjartansson, R. (2003). Intercultural Communication competence. Strasbūras: Wichita State University.<br />
Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka. (<strong>2011</strong>). Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos<br />
2010 m. pagrindiniai rodikliai [mašinraštis]. Klaipėda: Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka.<br />
Language courses in libraries. Interaktyvus. London. Prieiga internetu:<br />
http://www.surreycc.gov.uk/sccwebsite/sccwspages.nsf/LookupWebPagesByTITLE_RTF/Language+courses+in+li<br />
braries?opendocument [žiūrėta <strong>2011</strong>-04-02].<br />
Lekavičienė, R. (2004). Bendravimo psichologija. Kaunas: Technologija.<br />
Lewis, D. R. (2002). Kultūrų sandūra: kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais. Vilnius: Alma litera.<br />
New modeles for intercultural library services: Faulk Central Library. [Interaktyvus] Prieiga internetu:<br />
[žiūrėta <strong>2011</strong>-03-29].<br />
Petuchovaitė, R. (2004). Viešųjų bibliotekų paslaugų bendruomenei plėtra. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.<br />
Pruskus, V. (2002). Kultūrinio šoko fenomenas ir jo įveikimo galimybės. [Interaktyvus]. Vilnius: Vilniaus Gedimino<br />
technikos <strong>universitetas</strong>. Prieiga internetu:<br />
[žiūrėta <strong>2011</strong>-04-04].<br />
Pruskus, V. (2003). Multikultūrinė komunikacija ir vadyba. Vilnius: Vilniaus teisės ir verslo kolegija.<br />
Rau, J. (2005). Kultūrų dialogas – dialogo kultūra. Tolerancija vietoj nureikšminimo. Vilnius: Dialogo kultūros institutas.<br />
Roe, A. R. (1999). Values and Work: Empirical Findings and Theoretical Perspective. Amsterdam.<br />
Rogers, E., Hart, W. (2002). The History of Intercultural Communication. [Interaktyvus]. Prieiga internetu:<br />
[žiūrėta <strong>2011</strong>-03-28].<br />
Salo-lee, L. (2006). The Interdisciplinary Field of Intercultural Communication: introduction to Intercultural Communication.<br />
Nuotolinio mokymo kursai Jyvaskyla universiteto (Suomija) studentams. [Interaktyvus]. Prieiga internetu:<br />
http://moniviestin.jyu.fi/ohjelmat/hum/viesti/en/ics/4 [žiūrėta <strong>2011</strong>-03-28].<br />
Saugėnienė, N. (2003). Lietuvos tautinių mažumų švietimo multikultūriškumas vertybiniame kontekste. Kaunas: Kauno<br />
technologijos <strong>universitetas</strong>.<br />
Tarptautinė migracija. [Interaktyvus]. Prieiga internetu:<br />
<br />
UNESCO viešųjų bibliotekų manifestas. (1995). Tarp knygų 3: 14–18. Vilnius: LNB.<br />
Viešosios bibliotekos skaitmeninės eros sankryžose: Europos Sąjungos projekto PULMAN gairės. (2002). Vilnius: VU<br />
leidykla.<br />
Zelementauskaitė, J. (2002). Knynso viešoji biblioteka: paslaugų ir programų kryptis. Tarp knygų 5: 12. Vilnius: LNB.<br />
ANALYSIS OF INTERCULTURAL COMMUNICATION IN<br />
LIBRARIES<br />
Daiva Janavičienė Agnė Gedvilaitė<br />
Summary<br />
Survey is interdisciplinary in nature and includes communication, librarianship, information<br />
sciences, libraries’ service organization, sociology field. The work carried<br />
out analysis of scientific literature, which formed the concept of intercultural communication,<br />
problem areas, analysis of problem areas to avoid the possibility of intercultural<br />
communication and resolution aspects of public library activities. Based on analysis<br />
of scientific literature, using a semi-standardized interview method there was done<br />
a qualitative Klaipėda County Public I. Simonaitytės library staff opinions about<br />
137
Daiva Janavičienė, Agnė Gedvilaitė<br />
servicing different cultures representatives as the expression of intercultural communication<br />
aspects and results of the analysis.<br />
Collected data of the study were processed by data analysis. Results shows that the<br />
activities of public libraries in intercultural communication aspects of the resolution is<br />
an inevitable part of library activities: a library is an attractive place of getting information<br />
not only in Lithuania but also other cultures representatives so there are found<br />
library services for other cultures to satisfy the information needs. Nevertheless, after<br />
the analysis of survey data there was confirmed the working hypothesis, that in the<br />
beginning of the library activities do not care trends for the service of foreigners’ as<br />
one of its priority areas. It is noted that the library service for other cultures only partially<br />
satisfy the information needs in the areas of service there is observed organizational<br />
problems that create conditions for inefficient cross-cultural communication<br />
aspects of the expression.<br />
The objective of paper is aspects of intercultural communication in public libraries<br />
work. The aim – to examine the expression of intercultural communication aspects<br />
and the service of readers representing various cultures in Klaipėda county public<br />
I. Simonaitytė library, following the experience of Scandinavian countries analyzed<br />
in the theory. Objectives: to define the concept of intercultural communication and problematic<br />
areas in it; to trace intercultural communication opportunities of avoiding difficulties;<br />
to define intercultural communication dissemination of public libraries, to analyze the<br />
Scandinavian country immigrants and ethnic minorities’ library services; to investigate Klaipėda<br />
County Public I. Simonaitytė’s library foreigners’ service aspects.<br />
138
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
LIETUVOJE TAIKOMŲ STUDENTŲ VERSLUMO UGDYMO<br />
METODŲ VEIKSMINGUMO VERTINIMAS<br />
Aurimas Župerka, Erika Župerkienė<br />
Klaipėdos <strong>universitetas</strong><br />
Anotacija<br />
Straipsnyje apibrėžiamos verslumo ir verslumo ugdymo sampratos, pateikiami verslumo ugdymo metodai,<br />
kurie skiriami į aktyviųjų ir pasyviųjų metodų grupes, pristatomas verslumo ugdymo metodų tyrimas,<br />
apibendrinami Lietuvos studentų verslumo ugdymo metodų vertinimo rezultatai.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: verslumas, verslumo ugdymas, metodai, analizė.<br />
Abstract<br />
Conceptions of entrepreneurship and entrepreneurship development are defined in the study, as well as<br />
methods, which are grouped into active and passive methods, used for entrepreneurship development are<br />
presented, in addition, evaluation results of Lithuanian students entrepreneurship development methods<br />
are summarized in research.<br />
KEY WORDS: entrepreneurship, entrepreneurship development, methods, assessment.<br />
Įvadas<br />
Nors verslumo tyrimai užsienio literatūroje publikuojami jau du dešimtmečius, ši<br />
tema Lietuvoje pradėta nagrinėti visai nesenai. Verslumo tematika šiuo metu populiari<br />
įvairių sričių Lietuvos mokslininkų tyrimuose: ne tik vadybos, bet ir edukologijos,<br />
ekonomikos, politologijos ir kituose moksluose. Verslumas laikomas ekonomikos augimo,<br />
konkurencingumo, inovacijų sklaidos katalizatoriumi ir tuo grindžiamas šios<br />
temos populiarumas, aktualumas.<br />
Tiek Lietuvos, tiek ir užsienio autorių mokslinėse publikacijose jaučiamas didėjantis<br />
dėmesys verslumo ugdymo problemoms. Lietuvoje įvairūs teoriniai ir praktiniai<br />
verslumo aspektai nagrinėti Z. Lydekos (1996), A. Rakausko (2001) darbuose.<br />
Užsienio tyrimuose verslumas nagrinėjamas įvairiais aspektais. Diskutuojama dėl<br />
verslumo sąvokos (Drucker, 1985; Hisrich ir Peters, 1998; Kirby, 2003; Timmons,<br />
Spinelli, 2008), skiriamos verslaus asmens savybės ir bruožai, kuriuos reikia ugdyti<br />
(Robinson ir kt., 1991; Cromie, 2000; Henry ir kt., 2003), atskleidžiamas gebėjimų,<br />
kuriais pasižymi verslus asmuo, turinys (McCarthy, 2000; Raffo ir kt., 2000) bei gebėjimai,<br />
būtini kuriant verslo įmonę ar dirbant organizacijoje (Galloway ir kt., 2005).<br />
Nors daugelyje darbų nagrinėjamas pats verslumo reiškinys ir jo raiška, pastebima,<br />
kad vis labiau dėmesys kreipiamas į verslumo ugdymo metodų paiešką ir analizę. Šioje<br />
srityje pažymėtini Lietuvos autorių G. Strazdienės (2006), L. Paulionienės (2007) ir<br />
kt. darbai.<br />
Užsienio literatūroje (Kirby, 2003; Timmons ir Spinelli, 2008; Henry ir kt. 2005a,<br />
2005b; Heinonen ir Poikkijoki, 2006) verslumas nagrinėjamas kaip procesas. Teigiama,<br />
kad šis procesas ir verslumo ugdymas turi būti glaudžiai tarpusavyje susiję, išlaikomas<br />
visapusiškumas ir dermė.<br />
139
Aurimas Župerka, Erika Župerkienė<br />
Problema: besiformuojantis verslumo suvokimas iškelia naują problemą – kokius<br />
metodus taikyti skatinant studentų verslumą, kad verslumo ugdymo procesas būtų<br />
veiksmingesnis. Todėl verslumo ugdymo metodų rezultatyvumo tyrimų stoka yra aktuali<br />
mokslinė ir praktinė problema.<br />
Objektas: verslumo ugdymo metodai.<br />
Tikslas: išskirti Lietuvoje taikomus studentų verslumo ugdymo metodus.<br />
Uždaviniai: apibrėžti verslumo ir verslumo ugdymo sampratas; išskirti žinomus<br />
verslumo ugdymo metodus; įvertinti Lietuvos studentų verslumo ugdymo metodų tyrimo<br />
rezultatus.<br />
Metodai: mokslinės literatūros analizės, sisteminimo, apibendrinimo ir lyginimo. Siekiant<br />
apibendrinti ir palyginti teorinius teiginius ir padaryti išvadas, taikyta loginė analizė.<br />
Renkant informaciją apie verslumo ugdymo metodų veiksmingumą, taikyta apklausa.<br />
1. Verslumo ir verslumo ugdymo sampratų apibrėžimas<br />
Verslumo sąvokas, dominuojančias mokslinėje literatūroje, galima suskirstyti į tris<br />
grupes: apibrėžiančios verslininkų savybes, verslo procesus ir verslininko veiklą.<br />
Kai kurie autoriai (Kirby, 2003; Wennekers, Thurik, 1999) verslumą traktuoja kaip<br />
iniciatyvą. D. A. Kirby (2003) teigimu, verslumas siejamas ne tiek su verslo steigimu,<br />
kiek su tam tikru elgsenos modeliu.<br />
S. Wennekers ir R. Thurik (1999) verslumą apibūdina kaip individų gebėjimą ir norą<br />
patiems, grupėse, esamose arba naujose organizacijose pirmiausia pastebėti ir realizuoti<br />
naujas galimybes (naujus gaminius, gamybos metodus, organizavimo schemas ir gaminių<br />
bei rinkų derinius), įgyvendinti idėjas rinkoje, esant neapibrėžtumo sąlygoms, įveikti kitas<br />
kliūtis, priimant sprendimus dėl išteklių naudojimo ir įmonės vietos bei formos.<br />
Verslumas, mokslininkų (Lydeka, 1996; Juozaitienė ir kt., 2003; Gineitienė ir kt. 2003;<br />
Gorman, Hanlon, King, 1997) nuomone, dažnai suvokiamas kaip žmogaus savybių ir gebėjimų<br />
raiška veikloje. Z. Lydekos (1996) teigimu, verslumas apibrėžiamas žmogaus<br />
įgimtomis ir įgytomis savybėmis, kurios leidžia novatoriškai mąstyti, aktyviai veikti ir<br />
rizikuoti. Prie įgimtų verslumo savybių Z. Lydeka (1996) priskiria intuiciją, azartiškumą,<br />
karjerizmą, avantiūrizmą, gebėjimą greitai reaguoti, garbės troškimą, pasitikėjimą savimi,<br />
norą gyventi „plačiai“ ir kt. Prie įgytų savybių priskiriamos tos, kurios įgyjamos besimokant<br />
ar praktiškai veikiant – tai pirmiausiai žinios ir praktinė patirtis, ugdančios universalius<br />
ir specialius įgūdžius. Pastarosios savybės dar vadinamos profesinėmis (dalykinėmis).<br />
Pasak L. Juozaitienės, ir J. Staponkienės (2003), verslumas traktuojamas kaip sudėtinga<br />
savybė, kuri lemia verslininkystės gyvavimą ir labiau yra kokybinė gebėjimų ir<br />
savybių išraiška, būdinga pavieniams žmonėms, kurie pasižymi aktyvumu, iniciatyvumu,<br />
žiniomis ir smalsumu, tvirta vidine motyvacija, polinkiu į naujoves, taupumu,<br />
siekiu rizikuoti. Bet kuriuo atveju akcentuojamas žmogaus gebėjimas organizuoti<br />
verslą, įgyvendinti naujoves, rizikuoti savo turtu, siekiant pelno.<br />
Z. Gineitienė ir kt. (2003) verslumą apibūdina kaip gamybos veiksnį, kurio turinys<br />
– sujungti kapitalą, darbą ir gamtos išteklius (žemę), organizuoti verslą, kurti ir<br />
diegti naujoves, rizikuoti savo turtu ir gerove siekiant pelno.<br />
140
LIETUVOJE TAIKOMŲ STUDENTŲ VERSLUMO UGDYMO METODŲ VEIKSMINGUMO VERTINIMAS<br />
Pasak G. Gorman, D. Hanlon, W. King (1997), verslumas dažniausiai suprantamas kaip<br />
gebėjimai, kurių reikia, norint pradėti ir plėtoti verslą. Būtinos tam tikros asmeninės ir dalykinės<br />
savybės: vaizduotė, kūrybinis mąstymas, polinkis rizikuoti, rodyti iniciatyvą, imlumas<br />
naujovėms, intuityvumas, vadybos įgūdžiai ir kt. Verslumas – tai naujos idėjos ir gebėjimas<br />
įgyvendinti projektus, kūrybinis mąstymas ir veiklumas. Todėl verslumo ugdymas įgauna<br />
ypatingą reikšmę socialinių, ekonominių ir technologinių pokyčių sąlygomis.<br />
S. Turner (2005) teigia, kad verslumas pasižymi strategijų kūrimu, naujomis taktikomis,<br />
pavojingų tendencijų ir rinkos pokyčių supratimu. Verslumas yra žmogaus potencialas, tikėjimas<br />
savo sėkminga veikla besikeičiančioje aplinkoje. Jis apibūdinamas ir kaip gamybos<br />
veiksnys, kai žmogus geba sujungti kapitalą, darbą, gamtos išteklius, organizuoti verslą, įgyvendinti<br />
naujoves, rizikuoti savo turtu, siekdamas pelno.<br />
Verslumas gali būti apibrėžtas kaip asmeninė paskata ir gebėjimas komercializuoti<br />
produktą, paslaugą, procesą ar verslo idėją (Knudson, Wysocki, Champagne, Peterson,<br />
2004). Verslumas susijęs su naujų produktų ir gamybos procesų diegimu, todėl yra su<br />
naujovėmis sietinas reiškinys (Dinis, 2006).<br />
Pasak I. Zaleskienės, L. Žadeikaitės (2008), verslumas asmens savybių aspektu siejamas<br />
su iniciatyvumu, veiksnumu, nepriklausomybe ir naujovėmis asmeniniame bei<br />
socialiniame gyvenime.<br />
Šiame straipsnyje laikomasi tokios verslumo sampratos, kad verslumas – tai asmens<br />
mąstymo būdas, jo asmeninės savybės ir kompetencijos, padedančios turimas žinias pritaikyti<br />
savo gyvenime, t. y. konkretūs gebėjimai, leidžiantys ne tik organizuoti savo verslą<br />
ar kokią kitą veiklą, bet ir priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę už atliktus veiksmus.<br />
Verslumo ugdymo sampratai atsirasti įtakos turėjo diferencijuota nuomonė dėl<br />
verslumo ugdymo galimybių. A. Adcroft, R. Wills, S. Dhaliwal (2004) teigimu, vadybos<br />
studijos gali išmokyti techninių gebėjimų, bet negali daryti įtakos prigimtinėms<br />
verslumo savybėms. G. Gorman, D. Hanlon ir W. King (1997) teigia, kad verslumo<br />
galima išmokyti arba bent jau galima padrąsinti imtis verslo. M. Anselm mano, kad<br />
žmonės gimsta, turėdami polinkį į verslumą, bet jo lygis bus aukštesnis, jei bus ugdomi<br />
jų verslumo gebėjimai (Garalis, Strazdienė, 2006).<br />
S. L. Jack ir A. R. Anderson (1998) verslumo ugdymą santykinai skirstė į meną ir<br />
mokslą. Jų teigimu, valdymo gebėjimus galima išugdyti pasitelkus mokslą. Tuo tarpu<br />
verslumo menui priskiriamų asmens kūrybiškumo ir inovatyvumo savybių išmokyti<br />
negalima. C. Henry ir kt. (2005a) manymu, mokyklos ir universitetai turi imtis iniciatyvos<br />
ugdyti asmens verslumo savybes.<br />
Verslumo ugdymas savo ruožtu apima žinias, įgūdžių ugdymą, nuostatas ir asmenines savybes,<br />
kurios atitinka amžių ir suvokimo lygį. Asmuo supažindinamas su idėjomis, jam suteikiama<br />
teorinių ar praktinių žinių. Verslumo ugdymas yra veikla. Tik įdėjus pastangų bus gautas<br />
norimas rezultatas, t. y. asmuo sugebės planuoti savo karjerą, jam daug geriau seksis verslas<br />
ar kita veikla, jis lengvai nepasiduos pseudoverslininkų ir antiverslininkų įtakai.<br />
Norint ugdyti individo verslumą reikia suvokti, kaip verslininkai mokosi (Mininti,<br />
Bygrave, 2001), atsižvelgti į jų poreikius, kreipiant dėmesį į verslininko asmenines savybes<br />
ir verslo plėtrą (Rae, Carswell, 2000). D. Rae ir M. Carswell (2001) nuomone, reikia<br />
ugdyti gebėjimus, kurie būtini, ieškant galimybių ir siekiant jas panaudoti. Mokymo procese<br />
asmuo transformuoja savo elgesį perimdamas verslininkui būdingą elgseną.<br />
141
Aurimas Župerka, Erika Župerkienė<br />
2. Verslumo ugdymo metodai<br />
Mokslinėje literatūroje užsienio autoriai nagrinėja verslumo ugdymo programos rezultatyvumo<br />
klausimus, tačiau Lietuvoje verslumo ugdymo programų nėra sukurta.<br />
Verslumo ugdymas tik kaip studijų dalykas įtraukiamas į vadybos, viešojo administravimo<br />
krypties studijų programas.<br />
Verslumo ugdymo problematiką Lietuvoje galime analizuoti ne verslumo ugdymo<br />
programos, o tik pavienių verslumą skatinančių metodų ribose.<br />
Tyrime siekiama ne tik įvertinti taikomus studentų verslumo ugdymo metodus, bet<br />
ir išsiaiškinti, kurie metodai svarbesni studentui ugdant jo verslumo savybes, vertybes,<br />
suvokimą ir įgūdžius. T. N. Garavan ir B. O’Cinneide (1994) teigimu, puoselėjant<br />
verslumo savybes tinkamesni aktyvieji, o ne pasyvieji pedagoginiai metodai.<br />
Mokslinėse publikacijose įvardytų verslumo ugdymo metodų skirstymas į pasyviuosius<br />
ir aktyviuosius pateiktas 1 lentelėje.<br />
3. Lietuvos studentų verslumo ugdymo metodų vertinimo rezultatų<br />
apibendrinimas<br />
Tyrimo respondentai: Lietuvos aukštųjų mokyklų – kolegijų ir universitetų – studentai,<br />
studijuojantys vadybą arba administravimą.<br />
Tyrimo imtis sudaryta įvertinus bendrą Lietuvos universitetų ir kolegijų trečiame ir<br />
ketvirtame kursuose vadybą, ekonomiką ir administravimą studijuojančių studentų<br />
skaičių. Kolegijas ir universitetus pagal verslo ir administravimo srities programas<br />
2007 / 2008 metais Lietuvoje iš viso baigė 23 866 studentai.<br />
Atlikus skaičiavimus pagal Pannioto formulę nustatyta, kad imties tūris n = 393.<br />
Šiuo atveju imties tūris (n = 420) yra tinkamas. Iš 420 apklaustųjų 78,23 proc. sudarė<br />
moterys, 21,77 proc. – vyrai. Universitete studijuojantys studentai sudarė 70,74 proc.<br />
apklaustųjų, kolegijose – 29,26 proc.<br />
Tyrimui informacija rinkta apklausos metodu. Atliekant tyrimą anketos platintos<br />
tiesiogiai prašant studentų užpildyti pateiktą anketą ar jas siunčiant elektroniniu paštu.<br />
Iš viso surinktos 426 anketos. Apdorojant gautus duomenis 6 anketos pripažintos netinkamos<br />
tolesnei analizei. Anketinės apklausos trukmė – 3 mėnesiai.<br />
Vertinant Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų verslumo ugdymo metodus statistiniai<br />
duomenys buvo suvedami, apdorojami, analizuojami naudojant statistinį duomenų<br />
analizės paketą SPSS 15.0. Tyrime skaičiuota vidutinių vertinimų interpretacija, taikyti<br />
koreliacinės (skaičiuotas Pirsono koreliacijos koeficientas) bei dispersinės<br />
(ANOVA) analizių metodai.<br />
Verslumo ugdymo metodams vertinti pasirinkta ranginė Likerto skalė, kurios<br />
reikšmės – nuo 1 iki 5.<br />
142
LIETUVOJE TAIKOMŲ STUDENTŲ VERSLUMO UGDYMO METODŲ VEIKSMINGUMO VERTINIMAS<br />
Verslumo ugdymo metodai<br />
Aktyvieji metodai<br />
Tikri gyvenimo atvejai<br />
Fayolle, Gailly, 2008<br />
Virtualūs atvejai<br />
Vaidmenų žaidimai<br />
Problemų sprendimai<br />
Verslo planų vertinimas<br />
Elgsenos pratimai<br />
Kompiuterinis modeliavimas<br />
Interviu su verslininkais<br />
Ugdomasis vadovavimas<br />
Mokymasis veikiant Gibb, 1993; 1996<br />
Mokymasis iš nesėkmių Shepherd, 2004<br />
Verslo planas Hills, 1988; Johannisson et al., 1998<br />
Mokymasis sprendžiant problemas Kolvereid, 1996<br />
Vaidmenų žaidimai<br />
Vadybinės simuliacijos<br />
„Proto šturmas“<br />
Grupiniai projektai<br />
Dalyvavimas diskusijose<br />
Pasyvieji metodai<br />
Atvejo analizė<br />
Paskaitos<br />
Skaitymas<br />
Paskaitos<br />
Padalomoji medžiaga<br />
Reikalingi rodmenys<br />
Instruktažai<br />
Į turinį orientuoti tyrimai<br />
1 lentelė<br />
Rae, 2000; Fiet, 2000; Carayannis et al.,<br />
2003<br />
Collinson, Quinn, 2002; Davies et al.,<br />
2002; Ladzani, van Vuuren, 2002<br />
Garavan, O’Cinneide, 1994<br />
Šaltinis: Sudaryta, remiantis: Gibb, A. (1993a). The Enterprise Culture and Education. Understanding<br />
Enterprise Education and its Links with Small Business Entrepreneurship and Education<br />
Goals. International Small Business Management Journal, vol. 11, no. 3: 11–34; Gibb, A.<br />
(1993b). Key factors in the design of policy support for the small and medium enterprise<br />
(SME) development process: an overview. Entrepreneurship and Regional Development 5: 1–<br />
24; Hytti U., O’Gorman C. (2004). What is enterprise education? An analysis of the objectives<br />
and methods of enterprise education programmes in four European countries. Education+Training,<br />
vol. 46, no. 1: 11–23; Timmons, J., Spinelli, S. (2008). New venture creation:<br />
Entrepreneurship for the 21st Century. 8th Edition. London: McGraw Hill; McMarthy, P. R.,<br />
McCarthy, H. M. (2006). When case studies are not enough: integrating Experiential Learning<br />
into Business Curricula. Journal of Education for Business, March/April: 201–204.<br />
143
Aurimas Župerka, Erika Župerkienė<br />
Tinkamiausi asmens polinkio į rezultatus ugdymo metodai<br />
Metodai N Vidurkis St. nuokrypis M<br />
Knygų skaitymas 418 3,70 0,83 P<br />
Paskaitos 418 3,90 0,73 P<br />
Verslo plano rengimas 418 4,02 1,66 A<br />
Vizitai verslo įmonėje 418 4,07 0,80 A<br />
Konsultacijos 418 4,17 0,70 P<br />
Darbas verslo įmonėje 417 4,44 0,70 A<br />
Dialogai 416 3,79 0,82 P<br />
Modeliavimas kompiuteriu 417 3,56 0,83 A<br />
Vaidmens imitavimas 417 3,56 0,86 A<br />
Atvejų analizė 417 3,81 0,83 A<br />
Pranešimų rengimas ir aptarimas 417 3,68 0,83 P<br />
Ugdomasis vadovavimas (angl. coaching) 415 3,68 0,91 A<br />
„Proto šturmas“ 416 3,66 0,89 A<br />
Komandiniai projektai 415 4,05 0,78 A<br />
Problemos sprendimas 417 4,21 0,76 A<br />
Kritinis mąstymas 410 4,22 0,80 A<br />
Tarpdalykinis žinių taikymas 415 3,91 0,74 P<br />
2 lentelė<br />
Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų verslumui ugdyti taikomi metodai tyrime<br />
skirstomi atsižvelgiant į verslumo ugdymo programoje dalyvaujančių individų įsitraukimo<br />
į praktinę veiklą intensyvumą. Metodai grupuojami į aktyviuosius ir pasyviuosius.<br />
Taikomo metodo vertingumas ugdant individo verslumą vertinamas atsižvelgiant<br />
į tai, kokią reikšmę lavinant turi išskirtos verslumo savybės: laimėjimų, pasirengimo<br />
rizikuoti, vidinės kontrolės ir pasitikėjimo savimi. Pasyviesiems verslumo ugdymo<br />
metodams priskiriami: knygų skaitymas, paskaitos, konsultacijos, dialogai, pranešimų<br />
rengimas ir aptarimas, tarpdalykinių žinių taikymas. Aktyviesiems metodams priskiriami:<br />
verslo planų rengimas, vizitai verslo įmonėje, darbas verslo įmonėje, modeliavimas<br />
kompiuteriu, vaidmens imitavimas, atvejų analizė, ugdomasis vadovavimas,<br />
„proto šturmas“, komandiniai projektai, problemos sprendimas, kritinis mąstymas. Iš 2<br />
lentelėje pateiktų pasyviųjų ir aktyviųjų verslumo ugdymo metodų, polinkiui į rezultatus<br />
ugdyti reikšmingi šie pasyvieji metodai: konsultacijos, paskaitos, tarpdalykinis<br />
žinių taikymas. Šie metodai įvertinti nuo 4,17 balo iki 3,9. Išskirtini aktyvieji metodai:<br />
darbas verslo įmonėje, kritinis mąstymas, problemų sprendimas. Gauti rezultatai rodo,<br />
kad aktyvieji metodai reikšmingesni ugdant verslumą: jų reikšmės svyruoja nuo 4,4 iki<br />
4,21 balo (2 lentelė).<br />
Ugdant pasirengimo rizikuoti savybę iš pasyviųjų metodų kaip reikšmingi išskirti<br />
šie: konsultacijos, dialogai, tarpdalykinis žinių taikymas, jų reikšmės svyruoja nuo<br />
3,96 iki 3,64 balo. Iš aktyviųjų metodų išskirti darbas verslo įmonėse, kritinis mąstymas<br />
ir problemų sprendimas. Reikšmės svyruoja nuo 4,18 iki 12 (3 lentelė).<br />
144
LIETUVOJE TAIKOMŲ STUDENTŲ VERSLUMO UGDYMO METODŲ VEIKSMINGUMO VERTINIMAS<br />
Metodai, tinkamiausi ugdyti asmens pasirengimo rizikuoti savybę<br />
Metodai N Vidurkis St. nuokrypis M<br />
Knygų skaitymas 416 3,07 1,02 P<br />
Paskaitos 417 3,35 0,92 P<br />
Verslo plano rengimas 416 3,70 0,88 A<br />
Vizitai verslo įmonėje 417 3,91 0,86 A<br />
Konsultacijos 415 3,96 0,76 P<br />
Darbas verslo įmonėje 417 4,12 0,85 A<br />
Dialogai 415 3,68 0,90 P<br />
Modeliavimas kompiuteriu<br />
A<br />
416 3,34 2,40<br />
Vaidmens imitavimas 416 3,<strong>57</strong> 1,05 A<br />
Atvejų analizė 414 3,98 0,87 A<br />
Pranešimų rengimas ir<br />
P<br />
414 3,42 0,92<br />
aptarimas<br />
Ugdomasis vadovavimas 412 3,65 0,98 A<br />
„Proto šturmas“ 414 3,60 1,02 A<br />
Komandiniai projektai 417 3,80 0,91 A<br />
Problemos sprendimas 416 4,13 0,85 A<br />
Kritinis mąstymas 416 4,18 0,87 A<br />
Tarpdalykinių žinių taikymas<br />
P<br />
415 3,64 0,92<br />
3 lentelė<br />
Vidinės kontrolės savybei ugdyti iš pasyviųjų metodų kaip reikšmingi išskirti šie:<br />
knygų skaitymas, konsultacijos, dialogai, jų reikšmės svyruoja nuo 3,89 iki 3,65 balo.<br />
Iš aktyviųjų metodų išskirti: problemų sprendimas, kritinis mąstymas ir darbas verslo<br />
įmonėje. Reikšmės svyruoja nuo 4,04 iki 3,84 (4 lentelė).<br />
Pasitikėjimui savimi ugdyti iš pasyviųjų metodų kaip reikšmingi išskirti šie: konsultacijos,<br />
dialogai, pranešimų rengimas ir aptarimas, jų reikšmės svyruoja nuo 3,97<br />
iki 3,88 balo. Iš aktyviųjų metodų išskirti: problemų sprendimas, kritinis mąstymas ir<br />
darbas verslo įmonėje. Reikšmės svyruoja nuo 4,11 iki 4,05 (5 lentelė).<br />
Siekiant atlikti išsamesnę verslumo ugdymo metodų analizę, pabandyti nustatyti<br />
verslumo ugdymo metodų ryšiai su verslumo ugdymą lemiančiais elementais, kurie<br />
apibrėžti pačiame verslumo sampratos apibrėžime. Toliau tyrime analizuoti aktyviųjų<br />
ir pasyviųjų metodų statistiniai ryšiai su asmens savybėmis, įgūdžiais, vertybėmis ir<br />
verslumo suvokimu.<br />
Analizuojant verslumo ugdymo ir verslumui svarbių savybių tarpusavio ryšį, asmeninės<br />
savybės skirstomos į proaktyvumo ir kūrybiškumo savybių grupes. Įgūdžiai<br />
grupuojami į konceptualius, techninius, bendravimo. Vertybės skirstomos, atsižvelgiant<br />
į vertybinę orientaciją: rezultatyvios konkurencijos siekį rinkoje, asmeninį pasitenkinimą<br />
vykdoma veikla, bendruomenės problemų sprendimą, didelių pajamų siekimą,<br />
visuomeninį pripažinimą, verslo palaikymą ir pozityvų augimo išlaikymą.<br />
145
Aurimas Župerka, Erika Župerkienė<br />
Metodai, tinkamiausi ugdyti asmens vidinę kontrolę<br />
Metodai N Vidurkis St. nuokrypis M<br />
Knygų skaitymas 418 3,65 0,98 P<br />
Paskaitos 418 3,49 0,91 P<br />
Verslo plano rengimas 416 3,31 1,03 A<br />
Vizitai verslo įmonėje 414 3,51 1,01 A<br />
Konsultacijos 418 3,89 0,81 P<br />
Darbas verslo įmonėje 417 3,84 0,88 A<br />
Dialogai 417 3,80 0,87 P<br />
Modeliavimas kompiuteriu 417 3,05 1,11 A<br />
Vaidmens imitavimas 416 3,62 1,02 A<br />
Atvejų analizė 414 3,74 0,93 A<br />
Pranešimų rengimas ir aptarimas 418 3,58 0,96 P<br />
Ugdomasis vadovavimas 412 3,63 1,00 A<br />
„Proto šturmas“ 416 3,65 0,97 A<br />
Komandiniai projektai 415 3,71 0,92 A<br />
Problemos sprendimas 418 4,04 0,85 A<br />
Kritinis mąstymas 417 4,02 0,89 A<br />
Tarpdalykinis žinių taikymas 416 3,51 0,95 P<br />
4 lentelė<br />
146<br />
Metodai, tinkamiausi ugdyti asmens pasitikėjimą savimi<br />
Metodai N Vidurkis St. nuokrypis M<br />
Knygų skaitymas 414 3,49 1,05 P<br />
Paskaitos 406 3,53 0,96 P<br />
Verslo plano rengimas 410 3,47 0,99 A<br />
Vizitai verslo įmonėje 412 3,80 0,92 A<br />
Konsultacijos 410 3,97 0,82 P<br />
Darbas verslo įmonėje 413 4,08 0,86 A<br />
Dialogai 412 3,95 0,88 P<br />
Modeliavimas kompiuteriu 411 3,00 1,07 A<br />
Vaidmens imitavimas 413 3,69 0,95 A<br />
Atvejų analizė 410 3,72 0,92 A<br />
Pranešimų rengimas ir aptarimas 411 3,88 0,99 P<br />
Ugdomasis vadovavimas 410 3,76 1,00 A<br />
„Proto šturmas“ 410 3,68 0,97 A<br />
Komandiniai projektai 413 3,94 0,92 A<br />
Problemos sprendimas 411 4,11 0,81 A<br />
Kritinis mąstymas 413 4,05 0,91 A<br />
Tarpdalykinis žinių taikymas 411 3,59 0,94 P<br />
5 lentelė
LIETUVOJE TAIKOMŲ STUDENTŲ VERSLUMO UGDYMO METODŲ VEIKSMINGUMO VERTINIMAS<br />
Verslumo suvokimas skirstomas, atsižvelgiant į tai, kaip studentai jį suvokia: verslumas,<br />
kaip praktinė veikla, kaip asmeninių savybių rinkinys, kaip dar nepažintas reiškinys.<br />
Verslumas suvokiamas kaip praktinė veikla, savybė, nepažintas reiškinys, todėl tyrimu<br />
siekiama nustatyti statistinius ryšius tarp šių verslumo dimensijų ir aktyviųjų bei<br />
pasyviųjų verslumo ugdymo metodų (1 pav.).<br />
METODAI<br />
Aktyvieji<br />
Pasyvieji<br />
0.198<br />
0.182<br />
0.110<br />
VERSLUMO<br />
SUVOKIMAS<br />
Praktinė veikla<br />
Savybės<br />
0.274<br />
Reiškinys<br />
0.126<br />
1 pav. Verslumo ugdymo metodų ir verslumo suvokimo koreliacija<br />
METODAI<br />
Aktyvieji<br />
Pasyvieji<br />
0.368<br />
0.362<br />
0.425<br />
0.355<br />
0.362<br />
0.410<br />
ĮGŪDŽIAI<br />
Konceptualūs<br />
Techniniai<br />
Bendravimo<br />
2 pav. Verslumo ugdymo metodų ir įgūdžių koreliacija<br />
Gautos koreliacijos reikšmės tarp ugdymo metodų ir įgūdžių didesnės nei tarp ugdymo<br />
metodų ir savybių. Todėl keliama prielaida: reikia ieškoti naujų asmens proaktyvumo<br />
ir kūrybiškumo savybių ugdymo metodų (2 pav.). Verslumo ugdymo metodai<br />
koreliuoja su tyrime išskirtomis verslumui svarbiomis savybėmis – proaktyvumu ir<br />
kūrybiškumu (3 pav.).<br />
Tyrime išskirtos vertybių dimensijos pateiktos 4 paveiksle. Nustatyta, kad aktyvieji<br />
ir pasyvieji metodai koreliuoja su visomis išskirtomis vertybių dimensijomis.<br />
147
Aurimas Župerka, Erika Župerkienė<br />
METODAI<br />
Aktyvieji<br />
Pasyvieji<br />
0.286<br />
0.165<br />
0.263<br />
0.198<br />
SAVYBĖS<br />
Proaktyvumas<br />
Kūrybiškumas<br />
3 pav. Verslumo ugdymo metodų ir verslumo savybių koreliacija<br />
0.3<strong>57</strong><br />
METODAI<br />
Aktyvieji<br />
Pasyvieji<br />
0.395<br />
0.378<br />
0.317<br />
0.254<br />
0.325<br />
VERTYBĖS<br />
Konkurencingumas<br />
Asmeninis pasitenkinimas<br />
0.148 Visuomeninių problemų sprendimas<br />
0.297<br />
0.169<br />
0.243<br />
0.284<br />
0.364<br />
0.329<br />
0.333<br />
Didelės pajamos<br />
Visuomeninis pripažinimas<br />
Verslo parama<br />
Teigiamas augimas<br />
4 pav. Verslumo ugdymo metodų ir asmens vertybių koreliacija<br />
Nustatyta, kad pasyvieji metodai yra statistiniu požiūriu reikšmingi su visomis trimis<br />
verslumo suvokimo dimensijomis. Tuo tarpu aktyvieji verslumo ugdymo metodų<br />
ir verslumo suvokimo dimensijų koreliacinių ryšių analizėje statistiškai reikšmingi<br />
ryšiai fiksuojami tik tarp dviejų verslumo suvokimo dimensijų. Aktyvieji verslumo<br />
ugdymo metodai koreliuoja su verslumo, kaip asmeninės savybės, suvokimu bei verslumo<br />
suvokimo reiškiniu.<br />
Atlikus vertinimą nustatyta, kad aktyvieji verslumo ugdymo metodai vertinami labiau<br />
nei pasyvieji. Nustatyta, kad ugdant verslumo savybes jie visi būtini ir svarbūs,<br />
tik taikytini bendrame ugdymo metodų komplekse, netaikytinų metodų neišskirta.<br />
148
LIETUVOJE TAIKOMŲ STUDENTŲ VERSLUMO UGDYMO METODŲ VEIKSMINGUMO VERTINIMAS<br />
Išvados<br />
Mokslinėje literatūroje aptarta nemažai įvairių verslumo ugdymo metodų, kurie<br />
straipsnyje suskirstyti į dvi grupes – pasyviuosius ir aktyviuosius.<br />
Aktyvieji verslumo ugdymo metodai vertinami kaip reikšmingesni ugdant studentų<br />
verslumo savybes. Iš aktyviųjų metodų kaip reikšmingi išskirti: darbas verslo įmonėje,<br />
kritinis mąstymas, problemų sprendimas. Iš pasyviųjų metodų grupės kaip reikšmingi<br />
išskirti: diskusijos, konsultacijos, paskaitos, tarpdalykinis žinių taikymas.<br />
Nustatyta koreliacija tarp verslumo ugdymo metodų ir verslumą lemiančių asmens<br />
charakteristikų. Koreliaciniai ryšiai stipresni tarp verslumo ugdymo metodų ir ugdomų<br />
įgūdžių, verslaus asmens vertybių. Silpnesni koreliaciniai ryšiai fiksuojami tarp ugdymo<br />
metodų ir verslaus asmens savybių bei verslumo suvokimo. Todėl svarbu rasti<br />
tikslesnį verslumo sampratos apibrėžimą, siekiant veiksmingiau taikyti verslumo ugdymo<br />
metodus.<br />
Nors geriausi verslumo ugdymo metodai dar neišskirti, galima teigti, kad verslumo<br />
ugdymo rezultatas priklauso nuo kompleksinio verslumo ugdymo metodų taikymo.<br />
Gauta <strong>2011</strong> 02 03<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2011</strong> 10 24<br />
Literatūra<br />
Adcroft, A., Wills, R., Dhaliwal, S. (2004). Missing the point? Management education and entrepreneurship. Management<br />
Decision, vol. 42, iss. 3/4 512–521.<br />
Carayannis, E., Evans, D., Hanson, M. (2003). A cross-cultural learning strategy for entrepreneurship education: outline<br />
of key concepts and lessons learned from a comparative study of entrepreneurship students in France and the<br />
US. Technovation, vol. 23, no. 9: 7<strong>57</strong>–72.<br />
Collinson, E., Quinn, L. (2002). The impact of collaboration between industry and academia on SME growth. Journal<br />
of Marketing Management, vol. 18 (3/4): 415–35.<br />
Cromie, S. (2000). Assessing entrepreneurial inclinations: some approaches and empirical evidence. European Journal<br />
of Work and Organizational Psychology, vol. 9, no. 1: 7–30.<br />
Davies, J., Hides, M., Powell, J. (2002). Defining the development needs of entrepreneurs of SMEs. Education<br />
+Training, vol. 44, no. 8/9: 406–413.<br />
Dinis, A. (2006). Marketing and Innovation: Useful Tools for Competitiveness in Rural and Peripheral Areas. European<br />
Planning Studies 14 (1): 9–22.<br />
Drucker, P. F. (1985). Innovation and Entrepreneurship. New York: Harper & Row.<br />
Fayolle, A., Gailly, B. (2008). From craft to science: teaching models and learning processes in entrepreneurship education.<br />
Journal of European Industrial Training 32 (7): 569–593.<br />
Fiet, J. O. (2000). The theoretical side of teaching entrepreneurship. Journal of Business Venturing, vol. 16, no. 1: 1–24.<br />
Galloway, L., Anderson, M., Brown, W., Wilson, L. (2005). Enterprise skills for the economy. Education + Training,<br />
vol. 47, no. 1: 7–17.<br />
Garavan, T. N., O’Cinneide, B. (1994). Entrepreneurship education and training programmes: a review and evaluation.<br />
Part 1. Journal of European Industrial Training, vol. 18, no. 8: 8–12.<br />
Gibb, A. (1993a). The Enterprise Culture and Education. Understanding Enterprise Education and its Links with Small<br />
Business Entrepreneurship and Education Goals. International Small Business Management Journal, vol. 11,<br />
no. 3: 11–34.<br />
Gibb, A. (1993b). Key factors in the design of policy support for the small and medium enterprise (SME) development<br />
process: an overview. Entrepreneurship and Regional Development 5: 1–24.<br />
Gibb, A. A. (1996). Entrepreneurship and small business management: can we afford to neglect them in the twentyfirst<br />
century business school? British Journal of Management, vol. 7, no. 4: 309–324.<br />
Gineitienė, Z., Korsakaitė, D., Kučinskienė, M., Tamulevičius, J. (2003). Verslas. Vilnius: Rosma.<br />
149
Aurimas Župerka, Erika Župerkienė<br />
Gorman, G., Hanlon, D., King, W. (1997). Some research perspectives on entrepreneurship education, enterprise education,<br />
and education for small business management: A ten-year literature review. International Small Business<br />
Journal 15: 56–77.<br />
Heinonen, J., Poikkijoki, S. A. (2006). An entrepreneurial-directed approach to entrepreneurship education: mission<br />
impossible? Journal of Management Development, vol. 25, no. 1: 80–94.<br />
Henry, C., Hill, F., Leitch, C. (2003). Entrepreneurship Education and Training. Ashgate: England.<br />
Henry, C., Hill, F., Leitch, C. (2005a). Entrepreneurship education and training: can entrepreneurship be taught? Part 1.<br />
Education+Training, vol. 47, no. 3: 99–107.<br />
Henry, C., Hill, F., Leitch, C. (2005b). Entrepreneurship education and training: can entrepreneurship be taught? Part<br />
2. Education+Training, vol. 47, no. 3: 158–169.<br />
Hills, G. E. (1988). Variations in University entrepreneurship education: an empirical study in an evolving field. Journal<br />
of Business Venturing, vol. 3: 109–22.<br />
Hisrich, R. D., Peters, M. P. (1998). Entrepreneurship. 4th ed. Boston: Irwin MCGraw-Hill, MA.<br />
Hytti, U., O’Gorman, C. (2004). What is enterprise education? An analysis of the objectives and methods of enterprise<br />
education programmes in four European countries. Education+Training, vol. 46, no. 1: 11–23.<br />
Jack, S. L., Anderson, A. R. (1998). Entrepreneurship Education within the condition of Entreprenology. Proceeding<br />
of the Conference on Enterprise and Learning, 10–11 September 1998. Centre of Entrepreneurship, University of<br />
Aberdeen.<br />
Johannisson, B. (1991). University training for entrepreneurship: a Swedish approach. Entrepreneurship and Regional<br />
Development, vol. 3, no. 1: 67–82.<br />
Johannisson, B., Landström, H., Rosenberg, J. (1998). University Training for Entrepreneurship – an Action Frame of<br />
Reference. European Journal of Engineering Education 23(4): 477–496.<br />
Juozaitienė, L., Stapokienė, J. (2003). Verslo vadybos įvadas. Šiauliai.<br />
Kirby, D. A. (2002). Entrepreneurship education: can business schools meet the challenge? Education + Training,<br />
vol. 46(8/9): 510–519.<br />
Kirby, D. A. (2003). Entrepreneurship. McGraw-Hill, Maidenhead.<br />
Knudson, W., Wysocki, A., Champagne, J., Peterson, H. Ch. (2004). Entrepreneurship and Innovation in the Agri-<br />
Food System. American Journal of Agricultural Economics, vol. 86, no. 5: 1330–1336.<br />
Kolvereid, L. (1996). Prediction of employment status choice intentions. Entrepreneurship. Theory and Practice 21: 47–<strong>57</strong>.<br />
Kolvereid, L., Moen, O. (1997). Entrepreneurship among business graduates: does a major in entrepreneurship make a<br />
difference? Journal of European Industrial Training, vol. 21, no. 4: 154–60.<br />
Ladzani, W., van Vuuren, J. (2002). Entrepreneurship training for emerging SMEs in South Africa. Journal of Small<br />
Business Management, vol. 40, no. 2: 154–62.<br />
Lydeka, Z. (1996). Verslininkas, verslumas ir verslininkystė. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 2: 137–147.<br />
Kaunas: VDU.<br />
McCarthy, B. (2000). Researching the dynamics of risk-taking and social learning: An exploratory study of Irish entrepreneurs.<br />
Irish Marketing Review 13(1): 46–60.<br />
McMarthy, P. R., McCarthy, H. M. (2006). When case studies are not enough: integrating Experiential Learning into<br />
Business Curricula. Journal of Education for Business, March/April: 201–204.<br />
Minniti, M., Bygrave, W. (2001). A dynamic model of entrepreneurial learning. Entrepreneurship: Theory and Practice<br />
25(3): 5–16.<br />
Monkevičienė, Z., Žitkus, L. (1997). Verslininkystė. Kaunas: Technologija.<br />
Paulionienė, L. (2007). Verslumo ugdymas profesiniame mokyme. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos 13: 200–210.<br />
Rae, D. (2000). Understanding entrepreneurial learning: a question of how? International Journal of Entrepreneurial<br />
Behaviour & Research, vol. 6, no. 3: 145–159.<br />
Rae, D., Carswell, M. (2001). Towards a conceptual understanding of entrepreneurial learning. Journal of Small Business<br />
and Enterprise Development 8(2): 150–158.<br />
Rae, D., Craswell, M. (2000). Using a life-story approach in researching entrepreneurial learning: the development of a conceptual<br />
model and its implications in the design of learning experiences. Education+Training, vol. 42, no. 415: 220–227.<br />
Raffo, C., Lovatt, A., Banks, M., O’Connor, J. (2000). Teaching and learning entrepreneurship for micro and small<br />
businesses in the cultural industries sector. Education + Training, vol. 42(6): 356–365.<br />
Rakauskas, A. (2001). Verslumo dvasia. Kaunas.<br />
Robinson, P. B., Stimpson, D. V., Huefner, J. C., Hunt, H. K. (1991). An Attitude Approach to the Prediction of Entrepreneurship.<br />
Entrepreneurship Theory and Practice, Summer: 13–31.<br />
Strazdienė, G. (2006). Verslumas: ugdymo programos ir jų efektyvumo raiška. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai<br />
38: 153–168.<br />
Stripeikis, O. (2008). Antrepreneriškumo formavimas Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse. Vadybos mokslas<br />
ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai 15 (4): 165–175.<br />
Sūdžius, V. (2001). Smulkaus ir vidutinio verslo administravimas ir valdymas. Vilnius.<br />
Shepherd, D. A. (2004). Educating entrepreneurship students about emotion and learning from failure. Academy of<br />
Management Learning & Education, vol. 3, no. 3: 274–287.<br />
150
LIETUVOJE TAIKOMŲ STUDENTŲ VERSLUMO UGDYMO METODŲ VEIKSMINGUMO VERTINIMAS<br />
Timmons, J., Spinelli, S. (2008). New venture creation: Entrepreneurship for the 21st Century. 8th Edition. London:<br />
McGraw Hill.<br />
Turner, S., Nguyen, P. (2005). Young Entrepreneurs, Social Capital and Doi Moi in Hanoi, Vietnam. Urban Studies,<br />
vol. 42, no. 10: 1693–1710.<br />
Valuckienė, J., Balčiūnas, S., Ruškus, J. (2004). Verslumo, kaip asmenybės savybės, identifikacija moksleivių populiacijoje.<br />
Socialiniai tyrimai 4: 59–70.<br />
Wennekers, S., Thurik, R. (1999). Linking entrepreneurship and economic growth. Small Business Economics 13(1): 27–55.<br />
Zaleskienė, I., Žadeikaitė, L. (2008). Mokytojų požiūris į verslumo ugdymo prielaidas. Pedagogika 89: 99–106.<br />
Žvinklys, J., Vabalas, E. (2006). Apie verslo kalbą. Pinigų studijos 1: 105–112. Vilnius.<br />
EVALUATION OF THE EFFECTIVENESS OF METHODS APPLIED<br />
TO THE DEVELOPMENT OF STUDENTS ENTREPRENEURSHIPNESS<br />
IN LITHUANIA<br />
Aurimas Župerka, Erika Župerkienė<br />
Summary<br />
Although various articles of entrepreneurship are published more than two decades<br />
in foreign literature, however, this subject in Lithuania is considered only recently.<br />
Currently, a subject of entrepreneurship is very popular in various studies of Lithuanian<br />
scientists; not only in the field of management, but as well as in educology, economics,<br />
political and other sciences. Entrepreneurship is considered as a catalyst of<br />
growth of economic, competitiveness, spread of innovations, and in this way, the popularity<br />
and relevancy of this subject is based.<br />
An increasing consideration to problems of entrepreneurship development is felt in<br />
both foreign and Lithuanian scientific publications. Z. Lydeka (1996), A. Rakauskas<br />
(2001), J. Valuckienė, S. Ruškus, J. Balčiūnas (2004), J. Žvinklys ir E. V. Vabalas<br />
(2006), Z. Monkevičienė, L. Žitkus (1997), V. Sūdžius (2001), I. Zaleskienė, I. Žadeikaitė<br />
(2008), O. Stripeikis (2008), have analyzed various theoretical and practical aspects<br />
of entrepreneurship.<br />
Entrepreneurship is analyzed in various aspects in foreign studies. Concept of entrepreneuship<br />
is discussed (Drucker, 1985; Hisrich and Peters, 1998; Timmons, 2003;<br />
Kirby, 2003), characteristics and features of enterprising individual, to be developed,<br />
are excluded (Robinson and co, 1991; Utsch and Rauch, 2000; Cromie, 2000; Henry<br />
and co., 2003), a content of abilities, featured to enterprising individual, is revealed<br />
(McCarthy, 2000; Raffo and co., 2000) and the abilities, necessary to establishment of<br />
a company or an occupation in organization as well (Galloway and co., 2005).<br />
Although the phenomenon of entrepreneurship and its expression are analyzed in many<br />
studies, however, it is noticed that more and more consideration is given to a search and<br />
analysis of methods of entrepreneurship development. Studies written by G. Strazdienė<br />
(2006), L. Pauliolienė (2007) and other researches may be given as examples.<br />
Entrepreneurship is analyzed as a process in foreign literature (Kirby, 2003; Henry<br />
and co., 2005; Heinonen and Poikkijoki, 2006; Timmons and Spinelli, 2008) and it is<br />
stated, that this process and entrepreneurship development must be related closely, as<br />
well as holisticity and consistency must be maintained.<br />
151
Aurimas Župerka, Erika Župerkienė<br />
Relevant problem. A forming conception of entrepreneurship arises a new issue – which<br />
methods are to be applied in students’ entrepreneurship in order the entrepreneurship development<br />
process to be more efficient. Thus, the lack of studies of efficiency of entrepreneurship<br />
development methods is a relevant scientific and practical issue.<br />
Subject of the article: entrepreneurship development methods.<br />
Objective: to indicate methods, applied to students’ entrepreneurship development<br />
in Lithuania.<br />
Tasks: to define concepts of entrepreneurship and entrepreneurship development; to<br />
exclude well-known development methods, used in entrepreneurship development; to summarize<br />
study results of methods of entrepreneurship development of Lithuanian students.<br />
Methods: The methods of scientific investigations was comparative analysis of<br />
scientific literature, critical analysis, sistematization, generalization In order to receive<br />
required information for a study, the survey method was used.<br />
A scope of the study was composed after a total figure of students, studying Management,<br />
Economics and Administration in third and fourth course at Universities and<br />
Colleges of Lithuania, was evaluated. 23 866 students have graduated Lithuanian Colleges<br />
and Universities in year of 2007/2008 according to the program of Business and<br />
Administration.<br />
The volume of a scope (n = 420) is proper. 78.23 % of respondents (of 420) were<br />
women and 21.77 % – men. 70.74 % of respondents were students of Universities and<br />
the remaining 29.26 % students, studying at Colleges.<br />
In order to receive required information for a study, the survey method was used.<br />
While the study was carried out, the questionnaires were circulated directly asking<br />
students to fill the presented questionnaire in and sending them by e-mails as well. 426<br />
questionnaires were accumulated in total. Being analyzed the received questionnaires<br />
it was set, that 6 questionnaires are not suitable for further analysis. The period of<br />
questioning was 3 months.<br />
While estimating applied methods to entrepreneurship development of students of<br />
Higher Educational Institutions of Lithuania, a statistical data was entered, processed<br />
and analyzed while using a statistical data analysis package SPSS 15.0. The average<br />
evaluation interpretation was calculated in a study, as well as correlation analysis.<br />
Methods, applied to students’ entrepreneurship development of Higher Educational<br />
Institutions of Lithuania are divided depending on intensity of individual’s involvement<br />
into practical activity of entrepreneurship development program. Methods are<br />
grouped into active and passive. The efficiency of a used method while developing<br />
individual’s entrepreneurship is valued in accordance with what meaning it has while<br />
developing an excluded features of entrepreneurship – achievement, preparation to<br />
risk, self-control and self-confidence. Passive entrepreneurship methods include reading<br />
of books, lectures, consultations, dialogs, creation and discussion of articles, application<br />
of interdisciplinary knowledge. Active methods cover preparation of business<br />
plans, visits at business company, job in business company, computer modeling,<br />
imitation of role, analysis of cases, training, brainstorming, team projects, problem’s<br />
settlement and critical thinking.<br />
152
LIETUVOJE TAIKOMŲ STUDENTŲ VERSLUMO UGDYMO METODŲ VEIKSMINGUMO VERTINIMAS<br />
Being evaluated the results, it was set, that active methods of entrepreneurship development<br />
are more valued in comparison with passive ones. It was set, that in order<br />
to develop the features of entrepreneurship they all are necessary and important,<br />
however, used in general complex of development methods – not used methods may<br />
not be excluded.<br />
Conclusions:<br />
1. Scientific literature presents a big and various scopes of entrepreneurship development<br />
methods on subject of entrepreneurship, which are divided into two<br />
groups in the study, which are as follows: passive and active methods.<br />
2. Active methods of entrepreneurship development are valued as more significant<br />
while developing students’ features of entrepreneurship. Job in a business<br />
company, critical thinking and settlement of problems are excluded in the<br />
field of active methods. Whereas, the fields of passive methods are as follows:<br />
discussions, consultations, lectures and application of interdisciplinary<br />
knowledge.<br />
3. The correlation between entrepreneurship development methods and individual’s<br />
characteristics, causing entrepreneurship, was set in the study. Correlation<br />
bind are stronger between entrepreneurship development methods and formed<br />
skills, values of enterprising individual. Weaker correlation binds are set<br />
between development methods and features of enterprising individual and<br />
conception of entrepreneurship. Thus, it is important to find more accurate definition<br />
of entrepreneurship perception and conception while seeking to use<br />
entrepreneurship development methods more efficiently.<br />
4. Currently, there are no excluded methods, causing entrepreneurship development,<br />
however, the result of entrepreneurship development depend on<br />
complex application of entrepreneurship development methods.<br />
153
Aurimas Župerka, Erika Župerkienė<br />
154
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
SELECTION OF CANDIDATES TO THE MILITARY ACADEMY OF<br />
LITHUANIA: MOTIVATION ASPECTS<br />
Nijolė Janulaitienė<br />
The General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania<br />
Abstract<br />
With Lithuanian accession to NATO the defence policy aimed at organisation of the country’s military defence<br />
and its Armed Forces as well as strengthening security-related programmes has been planned and developed<br />
according to the requirements set by the EU and NATO member states. Being involved in creation of the joint<br />
NATO defence policy, Lithuania undertakes responsibility not only to defend the national territory, but also get<br />
involved in strengthening the entire North Atlantic Alliance. Today, thus, the Lithuanian Armed Forces are<br />
undergoing the process of becoming one of the most modern branches of the state in terms of its organisation,<br />
obliging, above all, to strengthen the Armed Forces and manage the challenge of structural transformation of the<br />
military. The transformation of the military structures and the military training make a high-level challenge set<br />
for the commissioned officers of Lithuania. Thus, selection of the suitable candidates for studies at the General<br />
Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania is granted a significant role in deeds of the said Lithuanian<br />
military institution of higher education and the Lithuanian Armed Forces as a whole.<br />
KEY WORDS: military defence, military training, North Atlantic Alliance, transformation of the military<br />
structures, selection of candidates for military studies, the General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania.<br />
Anotacija<br />
Lietuvai tapus NATO nare, gynybos politika, lemianti šalies karinės gynybos – ginkluotųjų pajėgų<br />
organizavimą ir saugumo stiprinimo programas – planuojama ir kuriama pagal ES ir NATO Aljanso<br />
reikalavimus. Kurdami bendrą NATO gynybos politiką, tampame atsakingi ne tik už Lietuvos gynybą,<br />
bet ir už viso Aljanso stiprinimą. Todėl šiandien Lietuvos kariuomenė tampa viena moderniausiai<br />
organizuojamų valstybės sričių, kurios svarbiausias įsipareigojimas – stiprinti karines pajėgas ir priimti<br />
karinėms struktūroms kylančius transformacijos iššūkius. Karinių struktūrų transformacija ir<br />
kariuomenės rengimas – nelengvi uždaviniai Lietuvos karininkijai. Todėl tinkamų kandidatų, stojančių į<br />
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, atranka – svarbus šios karininkų ugdymo institucijos ir<br />
visos Lietuvos kariuomenės reikalas. Tuo tikslu 2001 metais Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo<br />
akademijoje įkurtas Kandidatų atrankos centras. Kuriant kandidatų atrankos sistemą, kūrybiškai<br />
pasinaudota Didžiosios Britanijos Sandhursto karališkosios karo akademijos Westbury atrankos centro<br />
patirtimi. Lietuvos karo akademijos atrankos centro devynerių metų veiklos rezultatai parodė, kad ši<br />
atrankos sistema padeda kokybiškai atrinkti kariūnus.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: karinė gynyba, kariniai mokymai, NATO aljansas, karinių struktūrų<br />
transformacija, kandidatų į karines studijas atranka, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija.<br />
Introduction<br />
The Commissioned Officer Corps of the Republic of Lithuania make a nuclear of<br />
the Lithuanian Armed Forces. They stand out as an important element of the National<br />
Defence System, representing and forming the potential of the Armed Forces. Since<br />
1994, the Lithuanian soldiers have been continuously trained to participate in the<br />
peace-keeping missions in the Balkans; and today they contribute to the peacebuilding<br />
missions in Afghanistan, where Lithuania has led a Provincial Reconstruction<br />
Team in Ghor Province. Therefore, today it is important that the commissioned<br />
officers were not only competent in military subjects, sparkled leadership, practiced<br />
human values, but also could comprehend in detail the national security problems and<br />
155
Nijolė Janulaitienė<br />
international affairs (Alonderis, Janulaitienė, Daugirdas, <strong>2011</strong>, p. 125–135). To<br />
successfully resolve these tasks is the mission of the commissioned officers who must<br />
have a calling and meet the highest professional requirements. For this purpose the<br />
Officer Selection Centre (hereinafter the Selection Centre) was established at the<br />
Military Academy of Lithuania (hereinafter the MAL) in 2001, aimed at selection of<br />
candidates to become commissioned officers. This Selection Centre is the only of its<br />
kind among the Lithuanian institutions of higher education.<br />
Subject of the research is the conception of the military profession among the<br />
candidates-applicants eager to enter the MAL.<br />
Tasks of the research:<br />
to introduce the requirements set for the would-be commissioned officers and<br />
to introduce the methodology regarding selection of candidates eager to study<br />
at the MAL;<br />
to reveal the motivational aspects of the applicants eager to study at the MAL<br />
and to consider the concept of the commissioned officer-leader.<br />
Methodology of the research involves the analysis of scientific literature in<br />
this field, drafting and analysing the questionnaires, organising individual interviews<br />
and compiling statistical data, finally presenting conclusions.<br />
1. Candidate Selection System of the MAL<br />
In 2001 the Academy approved the selection system aimed at the candidates-applicants<br />
eager to study at the MAL and become commissioned officers. This system functions to<br />
the present day. The former selection requirements with the focus on academic<br />
achievements and physical fitness of the candidates have been left aside. To create a new<br />
selection system at the MAL the experience of the Westbury Selection Centre of the Royal<br />
Academy Sandhurst, UK, was used. The latter centre functions all year round and its<br />
selection system is based on special tests that help to select the best candidates for the<br />
military studies (Sandhursto karališkosios karo akademijos (...), 2009).<br />
The new selection system was created also considering the level of readiness of the<br />
Lithuanian Armed Forces and their requirements set for the officers of Lithuania and<br />
NATO member states (Janulaitienė, Macijauskas, 2001, p. 371–374). The selection<br />
methodology was created by the MAL Selection Centre staff in cooperation with the<br />
experienced Lithuanian officers as well as scientists of the MAL and those of other<br />
institutions of higher education. The MAL creatively adapted the methodology materials<br />
of the said Westbury Selection Centre, in addition drafting new original tests.<br />
The MAL Selection Centre has formulated the following selection goals aimed at<br />
the would-be cadets: to assess and select the candidates who meet the academic and<br />
physical fitness requirements set for the would-be officers, are capable to lead, stand<br />
out as men and women of strong and reliable character, demonstrate leadership and a<br />
clearly expressed civil position.<br />
The methodology of the MAL Selection Centre comprises several tests to be taken<br />
in writing; also, group- and individual tasks to be taken in practice; then, an interview<br />
156
SELECTION OF CANDIDATES TO THE MILITARY ACADEMY OF LITHUANIA: MOTIVATION…<br />
with members of the Selection Commission; and a physical fitness test. The year <strong>2011</strong><br />
marks nine years since the day when selection first took place for two days throughout<br />
the academic year. Since then the selection procedure has been as follows: a group of<br />
8 to 9 candidates is dressed in military uniforms and accommodated at the MAL. The<br />
candidates to be tested are observed and assessed by the members of the Selection<br />
Commission (KAM ministro įsakymas (...), 2006; Generolo Jono Žemaičio Lietuvos<br />
karo akademijos viršininko įsakymas (...), 2010). During the selection procedure each<br />
candidate to take the Professional Fitness Test (PFT, hereinafter Lith. PTT) is assessed<br />
according to 18 aspects. His or her results are assessed according to the four main<br />
candidate assessment aspects provided below:<br />
special and general abilities (concentration of attention, observation skills,<br />
ability to think conceptually/in abstract and make operative decisions; ability<br />
to manage numbers; arithmetical abilities; knowing how to establish aerial<br />
relations; outlook and interests; secondary school grade average; ability to<br />
clearly express thoughts orally and in writing);<br />
problem resolution (analytical thinking, ability to plan action and resolve<br />
problems in real-life situations);<br />
physical fitness (results of physical fitness test, alertness and coordination in<br />
practical situations);<br />
features of personality and character (personal features leading to positive<br />
communication with other participants, knowing how to foster proper<br />
interrelation in a group and have influence on others; resolution; appropriate<br />
reaction to stressful situations; determination to become a commissioned<br />
officer and knowing motives of such a decision).<br />
It is known that some features of an individual develop with age, considering<br />
physical, psychological and social aspects (for instance, ability to manage stress or<br />
reasonably defend one’s opinion). Therefore, to achieve the average level while<br />
passing the tests is not easy either for a he- or she-candidates. That is why the general<br />
number of those who pass the said selection tests in not so high: it is usually 1 out of 3<br />
or 4 candidates who succeed in passing the said tests (Janulaitienė, 2005, p. 20–31).<br />
At the end of the Day 2, during the meeting of the MAL Selection Commission, the<br />
final candidate assessment is provided; and the candidates are informed about the<br />
decision of the said commission within the following two weeks (Generolo Jono<br />
Žemaičio Lietuvos karo akademijos Atrankos (...), 2010).<br />
2. Research Result Analysis regarding Applicants to the MAL<br />
General Selection Results 2001–2010. Over the last nine academic years<br />
the total of 4479 candidates eager to study at the MAL was registered by the MAL<br />
Selection Centre. However, only 3303 candidates successfully passed the PTT, i.e.<br />
73.7 per cent.<br />
It was in 2001–2004 that the biggest amount of candidates was trying to enter the<br />
MAL (1768 candidates). At that time up to 100 would-be cadets would enter the MAL<br />
1<strong>57</strong>
Nijolė Janulaitienė<br />
yearly. Since 2004 that number would be reduced. The young men and women with<br />
weak academic results would try to enter the MAL like the flood in the latter period;<br />
that is how they wanted “to try their luck”. Thus, only 1 out of 4 or 5 candidates would<br />
pass the PTT. During the interview it would turn out that the majority were fascinated<br />
by the idea of the high-level prestige of the profession of the commissioned officer<br />
caused by free of charge studies at the MAL, a guaranteed vacancy within the<br />
National Defence System and an ensured stable future salary (many of the employees<br />
of Lithuania would get just the minimal salary at the said period).<br />
39 (15.6 per cent) of the respondents explained the calling rather mystically, i.e. as the<br />
human fate determined by the God or other Higher forces. Such explanation lacks an active<br />
position of an individual; it is dominated by obedience and resignation to the fate. Such a<br />
concept contradicts the tendency to develop the springs of activeness in a democratic society.<br />
Since 2004, when the number of candidates to enter the MAL was officially<br />
reduced by the higher authorities, the number of applicants to take up the selection<br />
procedure at the MAL also significantly dropped. It is likely that the candidates began<br />
to realize that only the strongest and best motivated candidates will be admitted. From<br />
the academic year 2004/2005 until that of 2009/2010 the total of 1541 candidates took<br />
up the PTT; and only 733 of them successfully passed it, i. e. every second or third<br />
participant of the selection procedure succeeded (see Table 1).<br />
It should be noted that the number of candidates might also decline due to the<br />
economic situation in the country at that time. With the radical increase of salaries in<br />
construction sector, with the new tendency to migrate from Lithuania abroad and boast<br />
high salaries there, the amount of a monthly salary received by a standard<br />
commissioned officer, graduate from the MAL, was far from tempting. That could<br />
also have influence on the decline of the former prestige of being an officer.<br />
They would meet with the seniors of the schools and make them acquainted with<br />
the profession of the commissioned officer and the selection system to the MAL – in<br />
groups and via individual interviews. The MAL also began to regularly organize the<br />
Open Doors Day. With increase in cooperation with secondary schools, the number of<br />
pupil excursions to the MAL and other military units jumped.<br />
After two years of intensive cooperation the MAL Selection Centre encountered a<br />
“qualitative jump” with regard to the applicants. The youth eager to participate in the<br />
selection process not only showed perfect academic results and were physically fit, but<br />
also were members of the Riflemen’s Union of Lithuania or served in the Lithuanian<br />
Volunteer Forces; their number increased significantly. Such young people would<br />
have leadership skills because they would have participated in the military youth<br />
camps; and they would know the routine in the barracks and the daily agenda of the<br />
Lithuanian military because they would have stayed in the military units prior to<br />
studies at the MAL. The greatest amount of them would be from the cities where the<br />
Lithuanian military units were deployed, mainly from Vilnius, Kaunas, Klaipėda<br />
Alytus and Druskininkai. Besides, the military cooperated with the secondary schools<br />
while organising the joint sports competitions, quiz shows “What Do You Know about<br />
the Lithuanian Armed Forces?”, military youth camps, and festivities such as the Day<br />
of Unity of Society and the Lithuanian Armed Forces.<br />
158
SELECTION OF CANDIDATES TO THE MILITARY ACADEMY OF LITHUANIA: MOTIVATION…<br />
Academic<br />
Year<br />
Summary regarding Candidates to Take up the PTT in 2001–2010<br />
Number of<br />
Candidates<br />
who Applied<br />
to Participate<br />
in the MAL<br />
Selection<br />
Procedure<br />
Number of<br />
Candidates<br />
to Take Part<br />
in the MAL<br />
Selection<br />
Procedure<br />
Candidates<br />
who<br />
Successfully<br />
Passed the<br />
PTT<br />
Male<br />
Candidates<br />
who<br />
Successfully<br />
Passed the<br />
PTT<br />
Table 1<br />
Female<br />
Candidates<br />
who<br />
Successfully<br />
Passed the<br />
PTT<br />
2001/2002 1101 659–59.9% 151–22.9 % 129–85.4% 22–14.6%<br />
2002/2003 896 675–44.3% 131–19.4% 116–88.5% 15–11.5%<br />
2003/2004 550 434–78.9% 127–30.4% 105–82.7% 22–17.3%<br />
2004/2005 356 292–82% 107–36.6% 94–87.8% 13–12.1%<br />
2005/2006 283 227–80.2% 111–48.9% 95–85.6% 16–14.4%<br />
2006/2007 317 253–79.8% 131–51.7% 110–83.9% 21–16.0%<br />
2007/2008 256 205–80% 134–65.4% 115–85.9% 19–14.2%<br />
2008/2009 387 316–81.7% 147–46.5% 128–87.1% 19–12.9%<br />
2009/2010 333 242–72.6% 102–42.1% 96–94.1% 6–5.9%<br />
Total: 4479 3303–73.9% 1142–34.7% 988–86.5% 152–13.4%<br />
Since 2009, the motivational presentation by the MAL Selection Centre has been<br />
the main means of agitation of the MAL, aimed at highlighting the peculiarities of the<br />
profession of a commissioned officer and revealing the sense of the military way. It<br />
was used to attract the candidates sparkling higher-quality motivation. Approximately<br />
2353 pupils were the total audience of the above mentioned presentation during the<br />
academic year 2009/2010. If one compared the just mentioned number with that of the<br />
applicants to take up the PTT in the academic year 2009/2010, mainly 242, it would<br />
be easy to establish that the said motivational presentation, unfortunately, failed to<br />
attract masses eager to choose the profession of a commissioned officer. But it<br />
occurred that the used means of agitation encouraged (Domiesi studijomis Lietuvos<br />
karo (...), 2010) some youth to evaluate their choice more responsibly.<br />
Then, the activity of the MAL Selection Centre was expanded. Since 2007, the<br />
would-be aviation specialists to serve in the Lithuanian Armed Forces have also been<br />
obliged to pass the PTT. At the MAL they pass the PTT and receive the military<br />
training; also, they study at the Vilnius Gediminas Technical University (VGTU).<br />
They study according to five study programmes: Aircraft Piloting, Flight Control, Air<br />
Mechanics, Electronic Engineering, Automatics and Control Yearly 3 up to 8 future<br />
aviation specialists are selected to jointly study at the MAL and VGTU<br />
Since 2008, the candidates eager to study at the US Military, Naval, Air Force, and<br />
Coast Guard Academies also have to pass the PTT at the MAL Selection Centre (US<br />
Air Force Academy (...), 2010). 3 up to 4 young men and women yearly leave<br />
Lithuania for studies in the USA (Procedures manual USCGA (...), 2010).<br />
Aiming at finding out the motives to study at the MAL and the concept of the<br />
commissioned officer’s calling and honour, a questionnaire was drafted during 2004,<br />
aimed at questioning the applicants to the MAL. The total of 163 candidates was<br />
159
Nijolė Janulaitienė<br />
anonymously questioned, mainly 124 males (76.2 per cent) and 39 females<br />
(23.8 per cent) who took up the PTT in winter and summer of that year. The scientific<br />
research on the same topic was also conducted in 2009, having analysed the date of<br />
additional 87 interviews with the candidates that took place during the selection<br />
process. So, the total data concerning 200 males (80 per cent) and 50 females (20 per<br />
cent) eager to study at the MAL was collected, analysed and the following results<br />
were concluded:<br />
Candidate’s Nationality. It occurred that majority of applicants to the MAL<br />
make the Lithuanians – 218 (87.2 per cent), Russians – 20 (8 per cent) and Poles – 12<br />
(4.8 per cent). This data hardly differs from that of the former MAL graduates or the<br />
general nationality distribution in Lithuania.<br />
Family’s Social Status. What is the main social class that the MAL cadets<br />
come from: the rich, the middle class or the socially-vulnerable that need material<br />
support?<br />
215 (85.9 per cent) of the applicants to the MAL stated that their family represented<br />
the middle class; 25 (9.8 per cent) of the questioned indicated that their family is rich, or<br />
that they have “a good life”; and 11 (4.3 per cent) of the candidates indicated the income<br />
of their parents is lower than the average. According to the data by the LR Department<br />
of Statistics (Statistics Lithuania), the biggest amount of students at the institutions of<br />
higher education come from the middle class; their parents are the employees of the<br />
state and private companies, mainly civil servants and workers. Far fewer young men<br />
and women enter the MAL, representing the families with the high income, mainly<br />
those of individual companies or big farmers (12.6 per cent); the children of the<br />
unemployed, those with social needs or those of low income make a very little part of all<br />
applicants (1.6 per cent).<br />
Family’s Structure. 115 (70.8 per cent) of all respondents come from nuclear<br />
families; and 48 (29.2 per cent) represent divorced or one-parent families, usually<br />
represented by the mother. Approximately 14 per cent of the candidates from the<br />
divorced families did not know their fathers because they have never seen him, felt<br />
pity for that. Such a state of ‘a child whom nobody needs’, as they put it themselves,<br />
harmed their self-confidence. During the individual interviews the tendency was clear<br />
that the latter candidates were eager to begin their independent life as soon as possible,<br />
mainly to acquire the prestigious profession of a commissioned officer and “stand firm<br />
on their feet”, so that they could “feel honoured by the society”.<br />
Volunteer Military Activity. Aiming at identifying the motives of the<br />
applicants, the respondents were asked to specify if they were acquainted with the<br />
military service. It occurred unexpectedly that 65.1 per cent of all the questioned knew<br />
little of the military service and life and did not participate in the activity of the<br />
Riflemen’s Union of Lithuania, that of the Lithuanian Volunteer Forces or the youth<br />
military clubs.<br />
Then, the following question arises: what really encourages a young person to take<br />
up this far from easy profession? Everybody knows the saying, “Being a<br />
commissioned officer is not a profession; it is a way of living”. At this point one<br />
should analyse the motives of the applicants more thoroughly (Fig. 1).<br />
160
SELECTION OF CANDIDATES TO THE MILITARY ACADEMY OF LITHUANIA: MOTIVATION…<br />
Motives of the Applicants to the MAL. 84 (33.6 per cent) of applicants<br />
representing the middle class and the unemployed stated during the individual<br />
interview that they were eager to become a commissioned officer because they would<br />
have a stable work in the future and could support their family by material means. Of<br />
course, such a motive cannot be crucial to enter the MAL; however, it is rather<br />
frequent because the source of living is a weak point of our society these days.<br />
74 (29.6 per cent) of the young men and women realised the essence of the military<br />
service as the calling. According to the data collected during the interviews, one can state<br />
that those candidates who continuously communicated with the military, participated in<br />
the youth military camps, Radvilai March in Rukla and were considerably acquainted with<br />
the military service comprehended what the calling of the commissioned officer was in the<br />
right way. According to them, it is the determination to defend one’s Homeland, Freedom<br />
and Independence as well as the peace in the world.<br />
Did the youth realise the essence of the patriotism and duty to the Homeland? Has<br />
the concept of the patriotism sustained its essence in the world of globalisation?<br />
It has to be acknowledged that the majority of the candidates explained the concept of<br />
the patriotism as love for the Homeland, wish to work for its sake, sacrifice oneself for the<br />
wellbeing of one’s country and its blooming; and to defend it in case of danger. Only<br />
6.4 per cent of the candidates could not explain that concept. This fact shows that theory of<br />
patriotism and civil awareness most probably takes an important place on the curriculum<br />
of secondary schools. Meanwhile, the experience of the MAL and other scientific research<br />
works have shown that the modern youth lacks the spirit of patriotism in both military<br />
(Petrauskaitė, 2008, p. 93–116; Kazlauskaitė-Markelienė, 2010) and civil life (Vosyliūtė,<br />
2003, p. 143–155; Jokubaitis, Dementavičius, Vinogradnaitė et al., 2008).<br />
120<br />
108<br />
100<br />
80<br />
84<br />
74<br />
60<br />
40<br />
40<br />
20<br />
0<br />
Material<br />
encouragement<br />
Whish to defend<br />
the Homeland<br />
Calling<br />
Aim of life<br />
Fig. 1. Motives of Applicants to the MAL<br />
161
Nijolė Janulaitienė<br />
Usually the candidates (169, or 67.6 per cent) said that studies at the MAL is their<br />
biggest wish, arising from the early childhood or that they realised that wish over the<br />
last few years while contemplating about their future profession. Those were parents,<br />
grandparents and other relatives who served in the military who encouraged them to<br />
undertake the way of a soldier; some were encouraged by friends-cadets of the MAL;<br />
also, they were inspired by brave and resolute heroes of the favourite books and films.<br />
Majority of the youth were full of romantic desire to serve their Homeland and<br />
defence it from the enemies. More than 60 candidates (24.5 per cent) stated during the<br />
interview that the most significant task of their self-education is to become strong and<br />
brave. According to them, a speedy tempo of life often implies situations of extreme<br />
challenges that require physical force and strength of the spirit. The youth’s tasks of<br />
self-education later transformed into the goal of life, mainly to choose the profession<br />
of the commissioned officer that requires challenges and strong will that enables the<br />
body to toughen.<br />
Concept of Military Calling. 189 candidates (75.6 per cent) comprehended it<br />
as dedication to profession, military service and fate (Fig. 2).<br />
During the interviews it occurred that 106 (42.4 per cent) of the candidates<br />
comprehended the calling as the character that meets the professional requirements,<br />
long-term motivation, constant inclination to military activity, i.e. dedication to the<br />
military profession. According to them, skills and calling are the basis of the<br />
motivation. If under favourable conditions, the calling and skills can be revealed. A<br />
long-term inclination becomes a calling. If the military profession meets the calling,<br />
the youngster conducts the given tasks with enthusiasm, tries to get deeper into the<br />
secrets of his profession, systemically educates himself independently and gains<br />
qualification, thus, he is promoted in his career very soon. Officers who have a calling<br />
find it easier to manage the daily difficulties and to keep the spirits high in the team.<br />
Such an explanation of the military calling corresponds, in essence, to the general<br />
concept of the military calling in the field of Social Science (Kavaliauskienė, 2001).<br />
89 (36.6 per cent) of the candidates equalised the calling and the civil duty to the<br />
nation and the country. According to them, the essence of the military service is to<br />
form and strengthen the duty to defend the Homeland and its people. In their<br />
explanations, the latter respondents eliminated the component of satisfaction in the<br />
military service.<br />
39 (15.6 per cent) of the respondents explained the calling rather mystically, i.e. as<br />
the human fate determined by the God or other Higher forces. Such explanation lacks<br />
an active position of an individual; it is dominated by obedience and resignation to the<br />
fate. Such a concept contradicts the tendency to develop the springs of activeness in a<br />
democratic society.<br />
Officer’s Honour. To define the officer’s honour was much a harder task for<br />
most candidates (Fig. 3).<br />
162
SELECTION OF CANDIDATES TO THE MILITARY ACADEMY OF LITHUANIA: MOTIVATION…<br />
120<br />
100<br />
80<br />
89<br />
100<br />
60<br />
53<br />
40<br />
39<br />
20<br />
0<br />
Dedication to the<br />
military service<br />
Duty to the<br />
Homeland<br />
Military service<br />
I don't know<br />
Fig. 2. Military Calling<br />
180<br />
169<br />
160<br />
140<br />
120<br />
123<br />
100<br />
80<br />
60<br />
80<br />
61<br />
40<br />
20<br />
21<br />
0<br />
Defending the<br />
Homeland<br />
Image in the<br />
society<br />
Loyalty Dignity I don't know<br />
Fig. 3. Officer’s Honour<br />
They comprehended the concept of the officer’s honour in relation to general moral<br />
norms of the society and based their statements on appropriate documents regulating<br />
the activity of the Lithuanian Armed Forces (Lietuvos Respublikos krašto apsaugos<br />
sistemos organizavimo (...), 1998).<br />
163
Nijolė Janulaitienė<br />
The youth who had served in the military (21, or 8.4 per cent) described the<br />
officer’s honour as the duty to the Homeland to defend it and be loyal. 169<br />
(67.5 per cent) of the candidates made honour equal to the image of an officer in a<br />
society. Others (123–49.2 per cent) thought of it as the dignity and self-respect of an<br />
officer that is usually caused by changes in the career. Quite many of the respondents<br />
(61–24.5 per cent) did not know how to answer that question. It implies that few<br />
discussions are held over honour and dignity of a citizen both at schools and in the<br />
family; thus, the said values gradually lose their significance. After the collapse of the<br />
Soviet regime Lithuania was overwhelmed by the pragmatic motives that often set a<br />
shadow on the spiritual world and moral values, including the concept of honour.<br />
Since the formation and education of the Cadets Corps is one of the main strategic<br />
tasks of the state, the selection of the candidates, would-be officers-leaders, to study at<br />
the MAL remains a very important and actual field of activity.<br />
Conclusions<br />
1. The selection system to the MAL allows one to form a considerably<br />
qualitative cadet train; however, the selection by itself does not ensure that the<br />
selected candidates become commissioned officers; it is not only the MAL<br />
instructors and lecturers who are responsible for training and qualification of<br />
would-be officers-leaders, but also the National Defence System itself and the<br />
transformation challenges that are continuously encountered.<br />
2. In the period from 2002 until 2010 the attitude of the applicants eager to study<br />
at the MAL towards the profession of the commissioned officer has<br />
undergone transformation, which was influenced by socio-cultural, economic,<br />
and political conditions of life, systematic and continuous application of<br />
means of agitation by the MAL and other military units.<br />
3. The concept of the calling provided by the applicants to the MAL meets the<br />
general concept of the calling provided by Social Sciences: the calling<br />
highlights the correspondence between the personality and professional<br />
qualities that determine the career.<br />
4. In the period of the speedy change in social values in Lithuania the motives of<br />
the applicants to the MAL are usually influenced by the prestige of the<br />
officer’s profession, self-realisation, pragmatic, and romantic motives as well<br />
as the positive attitude of the family and friends towards the military service.<br />
5. The Riflemen’s Union of Lithuania and the Lithuanian Volunteer Forces, in<br />
cooperation with the youth, considerably contribute to the military training<br />
and civil-patriotic education of the said youth, encouraging them to develop,<br />
defend the country and seek for the career of a commissioned officer.<br />
Received <strong>2011</strong> 03 12<br />
Approved for publishing <strong>2011</strong> 10 24<br />
164
References<br />
SELECTION OF CANDIDATES TO THE MILITARY ACADEMY OF LITHUANIA: MOTIVATION…<br />
Alonderis, A., Janulaitienė, N., Daugirdas, A. (<strong>2011</strong>). Karininko profesija Lietuvoje: XXI amž. diskursas. Varpas 43:<br />
125–135. Vilnius.<br />
Domiesi studijomis Lietuvos karo akademijoje? Informacija Tau. (2010). Vilnius.<br />
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Atrankos komisijos darbo reglamentas. (2010). Rankraštis.<br />
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko įsakymas „Dėl Atrankos komisijos darbo reglamento“.<br />
(2010). Lapkričio 29 d., Nr. V-202.<br />
Janulaitienė, N. (2005). Selection to the Military Academy: Problems and Realia. Profesinis rengimas: tyrimai ir<br />
realijos 9: 20–31.<br />
Janulaitienė, N., Macijauskas, G. (2001). Nauja atrankos į Karo akademiją sistema. Šiuolaikinės kultūrinės dvasinės<br />
plėtros problemos. V tarptautinė mokslinė konferencija. Kaunas: Akademija, p. 371–374.<br />
Jokubaitis, A., Dementavičius, J., Vinogradnaitė, I., Nastaravičius, M., Bieliauskaitė, R. (2008). Vertybių nykimas?<br />
Rimtas požiūris į atsakomybę. Vilnius: Demokratinės politikos institutas.<br />
KAM ministro įsakymas „Dėl stojančiųjų į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją atrankos tvarkos<br />
aprašo“. (2006). Gruodžio 7 d., Nr. V-1251.<br />
Kavaliauskienė, V. (2001). Pedagoginis pašaukimas ir jo ugdymas. Klaipėdos universiteto leidykla.<br />
Kazlauskaitė-Markelienė, R. (2010). Lietuvos karininkų pasirengimo karių pilietiniam ugdymui 1919–1940 m. ir<br />
1992–2009 m. raiška ir pokyčiai. Daktaro disertacija, Edukologija (076). Vilnius.<br />
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas, 1998 m. gegužės 5 d.,<br />
Nr. VIII-723. (2000). Svarbiausių krašto apsaugos įstatymų rinkinys. Vilnius, p. 61–124<br />
Petrauskaitė, A. (2008). Dorovinės vertybės ir šiuolaikinė kariuomenė. Kn.: B. Genzelis, F. Žigaras, R. Kazlauskaitė-<br />
Markelienė, A. Petrauskaitė (sud.) Šiuolaikinės visuomenės vertybinės orientacijos ir Lietuvos kariuomenė. Vilnius:<br />
KAM Leidybos ir informacinio aprūpinimo tarnyba, p. 93–116.<br />
Procedures manual USCGA. International Student Nomination & Aplication. (2010).<br />
Sandhursto karališkosios karo akademijos „Mėlynosios knygos“ paskaitų kospektas. (2009). Vilnius: KAM Leidybos<br />
ir informacinio aprūpinimo tarnyba.<br />
US AIR FORCE ACADEMY. Instructions for International Students. (2010).<br />
Vosyliūtė, A. (2003). Kariūnų socializacijos bruožai. Jaunimo vertybinės orientacijos. Vilnius: UAB „Karminas“,<br />
p. 143–155.<br />
165
Nijolė Janulaitienė<br />
166
MENINIO IR DVASINIO UGDYMO INTEGRALUMAS<br />
Zenonas Rinkevičius, Remigijus Vitkauskas<br />
Klaipėdos <strong>universitetas</strong>, Vilniaus edukologijos <strong>universitetas</strong><br />
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
Anotacija<br />
Straipsnyje tiriama problema, kaip integruoti mokinių meninį ir dvasinį ugdymą, pasiekti meninio ir dvasinio<br />
ugdymo vienovės. Atskleidžiami dvasinio ugdymo bruožai, kuriuos implikuoja žmogaus sąlytis su<br />
aukštuoju menu. Muzikinio ugdymo pavyzdžiu atskleidžiama meninio-dvasinio proceso sąvoka, apibūdinama<br />
meninio-dvasinio, kaip emocinio, estetinio, racionalaus ir dvasinio, pažinimo vienovė, nagrinėjami<br />
meninio-dvasinio ugdymo ypatumai, jo edukacinės sąlygos. Daroma išvada, kad visiškai galima meno<br />
mokymą pakelti į meninio-dvasinio ugdymo dimensiją.<br />
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: dvasingumas, meninis-dvasinis ugdymas, meninis mąstymas, pedagoginės<br />
sąlygos.<br />
Abstract<br />
The subject of this research: how to integrate pupils’ artistic education into personal spiritual upbringing<br />
and achieve artistic and spiritual upbringing unity. Spiritual upbringing traits, implicated by a person’s<br />
contact with the high art are revealed. With reference to a musical upbringing example artistic-spiritual<br />
process concept is revealed, artistic-spiritual knowledge as the unity of emotional, aesthetic, rational and<br />
spiritual knowledge is described and artistic-spiritual upbringing peculiarities and its educational conditions<br />
are examined. A conclusion is made that there is a real possibility to raise artistic schooling to an<br />
artistic-spiritual upbringing dimension.<br />
KEY WORDS: spirituality, artistic-spiritual upbringing, artistic thinking, pedagogical conditions.<br />
Įvadas<br />
Aktualumas. Visuomenės dvasinė krizė, kurią lemia vertybių devalvacija ir sumaištis,<br />
žmogaus vidinio pasaulio nuskurdimas, verčia edukologus, meno, kultūros žmones<br />
ieškoti būdų, kaip spręsti ne tik žinių plėtros, bet ir ugdytinių dvasinio tobulinimo klausimus.<br />
Ugdytojai susirūpinę dėl pernelyg pragmatiško požiūrio į edukacinį procesą, kur didžiausias<br />
dėmesys sutelkiamas į žinių gausą, intelekto lavinimą, tuo tarpu beveik apeinama<br />
ugdymo esmė ir jo galutinis tikslas – dvasingumas (Jovaiša, 2001, p. 8). Ugdymo realybėje<br />
auklėjimas, dvasinis ugdymas atsidūrė ugdymo paraštėse.<br />
Pozityvistinis, gamtamokslis pažinimas įsitvirtino ir meninio ugdymo srityje, kurią,<br />
rodos, turėtų nulemti visų pirma tai, kas būdinga meninei veiklai: grožio ir dvasingumo<br />
pajautos, estetinių ir dvasinių vertybių refleksijos. Tai anaiptol nemenkina racionalaus<br />
žinojimo reikšmingumo, o leidžia harmoningai ir visybiškai pažinti meną. Kai<br />
ugdymo procese tokios darnos, kaip rodo mokslininkų tyrimai, trūksta, vertybių skalėje<br />
paaugliams mažiausiai priimtinas jautrumas grožiui, tikėjimo vertybėms (Martišauskienė,<br />
2004, p. 138; Aramavičiūtė, 2005, p. 261). Gana blankios ir mokytojų dorovinės-vertybinės<br />
nuostatos aukščiausių dvasinių vertybių atžvilgiu; grožio vertybės<br />
pedagoginiame procese iš viso neatskleidžiamos (Martišauskienė, 2009, p. 34). Pastebėtina,<br />
kad meno gimnazijų ugdytiniai tikėjimo vertybių požiūriu nėra pranašesni už<br />
realinių mokyklų ugdytinius (Martišauskienė, 2004, p. 145). Turint galvoje tai, kad<br />
tikėjimas, kaip dvasinė vertybė, labai artimas estetinių-dvasinių vertybių pajautai ir<br />
vertinimams, peršasi prielaida, kad dabartinis ne tik bendrasis, bet ir specialusis meni-<br />
167
Zenonas Rinkevičius, Remigijus Vitkauskas<br />
nis lavinimas menkai tesprendžia estetinio ir dvasinio ugdymo uždavinius. Tokie uždaviniai<br />
iš esmės nekeliami, natūralu, kad jie ir nerealizuojami. Tiriant muzikos mokytojų<br />
savirealizacijos problemą paaiškėjo, kad jie „nėra visiškai įsisąmoninę kultūroje ir<br />
mene slypinčių dvasinės kultūros plėtotės siekio“ (Vitkauskas, 2004, p. 227). Todėl<br />
aktualu ieškoti būdų, kaip spręsti problemą: integruoti besimokančiųjų meninį lavinimą<br />
į asmenybės dvasinį ugdymą(-si), pasiekti meninio ir dvasinio ugdymo vienovę.<br />
Straipsnio tikslas – atskleisti sąlygas, kurios laiduotų meninio ir dvasinio ugdymo<br />
integralumą.<br />
Tyrimo objektas – meninio ir dvasinio ugdymo integralumas.<br />
Uždaviniai:<br />
apibūdinti dvasingumo bruožus, kuriuos implikuoja žmogaus sąlytis su aukštuoju<br />
menu (muzika);<br />
atskleisti meninio ugdymo (muzikinio ugdymo pavyzdžiu), kaip meniniodvasinio<br />
proceso, ypatumus, kurie lemia meninio ir dvasinio ugdymo integralumą;<br />
nagrinėti būtinas meninio-dvasinio ugdymo edukacines sąlygas.<br />
1. Dvasingumas, jo sąlyčio su aukštuoju menu aspektai<br />
Aukštuoju menu laikomi įvairių meno rūšių kūriniai, pasižymintys tobulumu ir<br />
amžinu vertingumu. Tai kūriniai, sudarantys krikščioniškosios (ir ne tik jos) kultūros<br />
„aukso fondą“.<br />
Sudėtinga ir plati dvasingumo kategorija. Jos turinį nulemia asmenybės dorovinės,<br />
religinės, estetinės, etinės, intelektinės, sociokultūrinės vertybės. L. Jovaiša dvasingumą<br />
apibūdina kaip vertybinės sąmonės pirmumą prieš biologinius ar materialinius poreikius;<br />
tai „gyvenimas tiesos, gėrio ir grožio šventumu“ (Jovaiša, 1997, p. 186). Pažymėtina,<br />
kad meilė, ją traktuojant plačiąja sąvokos prasme, ypač išaukštinama muzikoje,<br />
minėto mokslininko pagrįstai laikoma ne tik aukščiausia dorovine vertybe, bet ir<br />
aukščiausia dvasingumo pakopa (Ten pat, p. 187). Dvasingumą tyrinėjo daugelis<br />
mokslininkų (Aramavičiūtė, 2005; Martišauskienė, 2004; Pukelis, 1998; Rogers,<br />
1969 ir kt.). Meninio ir dvasinio moksleivių bei studentų ugdymo sąsajas atskleidė<br />
J. Kievišas ir A. Kievišas (2004), J. Kievišas, R. Gaučaitė, R. Kondratienė, Z. Malcienė<br />
(2007), Z. Rinkevičius (2002) ir kiti autoriai. Dvasingumo fenomeno tyrimams<br />
skirta solidi, tarptautinį pripažinimą pelniusi kolektyvinė monografija „Dvasingumas<br />
žmogaus pasaulyje“ (Sudarytojai J. Kievišas, R. Kondratienė, 2009; <strong>2011</strong>). Šio<br />
straipsnio autoriai taip apibūdina dvasingumą: tai esminis imanentinis asmenybės<br />
bruožas, nulemiantis žmogaus egzistencijos prasmę, jo jausmų, mąstymo metamotyvus,<br />
veiklos intencionalumą ir užtikrinantis pastoviųjų vertybių – išminties, grožio,<br />
meilės, doros, tikėjimo – tęstinumą ir plėtotę.<br />
Aptarsime problemą remdamiesi muzikos menu, nes muzikos poveikio žmogui<br />
bruožai daugmaž būdingi visiems menams. Muzika nuo antikos laikų laikoma menų<br />
piramidės viršūne, nes ji emocinio ir prasminio paveikumo požiūriu menų šeimoje<br />
neturi sau lygių. Nagrinėjant meninio (mūsų atveju – muzikinio) ugdymo sąsajas su<br />
dvasingumu būtina aptarti muzikos meno galimybes dvasingumo sklaidos aspektu.<br />
168
MENINIO IR DVASINIO UGDYMO INTEGRALUMAS<br />
Spręsdami šį klausimą susiduriame su požiūrių į muzikos fenomeną įvairove. Esama<br />
muzikologų, kurie muzikos pažinimą grindžia tik pozityvizmu; muzika traktuojama<br />
vien kaip fizinė realija, o jos pažinimas ribojamas akustiniu ir/arba ženkliniu žinojimu<br />
bei praktiniu raiškos priemonių įvaldymu (E. Hanslickas, W. Panofskis ir kt.). Muzika<br />
esą „yra tai, ką muzikantai žino, kaip daryti“ (Elliott, 1995, p. 11). Remdamiesi tokia<br />
logika besimokantieji gali pažinti tik tokią muziką ir tik tiek muzikos, kokią ir kiek jie<br />
patys sugeba teoriškai išanalizuoti, ją atlikti ir kurti. Toks požiūris dera su klasikinio<br />
ugdymo krypties realistiniu požiūriu į ugdymą: akcentuojamos žinios, veikimo įgūdžiai,<br />
todėl nepaisoma dvasinės tikrovės, tai, ką teikia estetinio išgyvenimo ir supratimo<br />
patyrimas sąlytyje su muzikos kūriniais.<br />
Sprendžiant meninio ugdymo uždavinius kur kas svarbiau remtis meno, muzikos<br />
turiningumo paradigma. Ji nepanaikina formos, loginio žinojimo, pagal galimybes –<br />
bendrojo ugdymo sąlygomis – tam tikro meninės raiškos įgūdžių įvaldymo. Toks žinojimas<br />
ir mokėjimas tampa ne tikslu, bet ir priemone siekti aukštesnio tikslo – meno,<br />
kaip dvasinės realybės, „žinojimo“, išgyvenamo grožio, prasmės, gėrio, meilės, tikėjimo<br />
vertybių internalizavimo. Ugdymo požiūriu svarbu žvelgti į muziką kaip į dvasingumo<br />
pasireiškimą, atsižvelgti į tai, kad „muzikos šedevruose hiperbolizuojamas<br />
pagrindinės etinės dichotomijos – gėrio ir blogio – pozityvusis polius, muzika suformuota<br />
remiantis vaizdiniais apie gėrį, šventumą, paguodą, laimę“ (Rinkevičius, Rinkevičienė,<br />
2006, p. 14). P. Caldwellas rašo, kad tobulą muziką verta vadinti teofanija,<br />
Dievo garsais, nes „dalyvaudami joje mes priartėtume prie Dievo“ (Caldwell, 1996, p.<br />
4). Daugelio žinomų muzikos kūrėjų, atlikėjų, filosofų pasisakymai apie muziką leidžia<br />
tvirtinti, kad muzika – tai transcendencija intonacijų kalba, dvasios pratybos, kurios<br />
didina mūsų biologinį, psichinį, dvasinį ir socialinį reaktyvumą. Tobula muzika<br />
yra dvasinga, tai nebūtinai priklauso nuo jos sąsajų su kuria nors konfesija. Tai ir malda,<br />
mūsų tiesioginio ryšio su Absoliutu fenomenas, išsakantis Dvasios visuotinumą,<br />
tam tikru būdu įrodantis tai, ko negali įrodyti mokslas, knygos, internetas. Remiantis<br />
tobula muzika ir kitais menais, sudarius tam tikras ugdymo sąlygas, grožio ir gėrio<br />
šventumas ir išmintis geba prasiskverbti į žmogaus vidų – jo savastį, dvasinį gyvenimą<br />
– ir pamažu jį keisti gėrio linkme.<br />
Analizuojant meną, muziką turiningumo aspektu pabrėžtinas jausmas-idėja, jausmas-prasmė,<br />
tai, kas meno psichologijoje įvardijama patoso terminu. G. V. F. Hėgelio<br />
estetikoje – tai viena pagrindinių sąvokų, kurią jis vadino „menų karalyste“, „šerdimi“<br />
ir laikė svarbiausia kuriant meną ir jį suvokiant. E. Marčenko teigimu, įrodyta, kad<br />
muzika tiesiogiai išreiškia patosą, išgryninta forma išreiškia tai, kuo saviti visi menai.<br />
Kituose menuose tai sunkiau suvokiama, nes objektyvios realybės atspindžiai tą patosą<br />
užgožia. Nenuostabu, kad vaiko imlumas muzikos patosui pasireiškia anksčiausiai<br />
(Maрченко, 2008, с. 7). Prisiminkime, kad pirmoji mažylio kalba yra ne žodinė, o<br />
intonacinė, jos poveikį kūdikis patiria dar negimęs.<br />
Meno kūrinių išgyvenimai ir prasmių įžvalgos formuoja autentišką santykį su kūriniais,<br />
o per juos – ir su aplinka, pasauliu bei metapasauliu. Tobulos muzikos kūrėjai<br />
(J. S. Bachas, L. van Beethovenas, M. K. Čiurlionis, J. Naujalis, V. Bartulis, A. Piartas<br />
ir daugybė kitų) šį santykį grindė aukščiausiomis vertybėmis. Tokių vertybių kontekste<br />
S. Šalkauskis, o ypač J. Grinius, akcentavo meno svarbą kaupiant egzistencinę patir-<br />
169
Zenonas Rinkevičius, Remigijus Vitkauskas<br />
tį. Anot J. Griniaus, tikėjimas skatina menininką išreikšti pačias reikšmingiausias, giliausias<br />
„žmogiškai vertingas idėjas“ (Grinius, 1938, p. 152). Kita vertus, „estetinis<br />
pradas įgauna dvasinę būtį meniškumo pavidalu“ (Andrijauskas, 1995, p. 24). Išgyvendamas<br />
ir įprasmindamas grožį per santykį žmogus plėtoja ryšį su pasauliu, aplinka<br />
ir pačiu savimi. Turint galvoje tai, kad tikėjimo pagrindas yra ryšys (lot. religare), į<br />
dvasinius idealus orientuoti muzikos ar kito meno išgyvenimai ir prasmės puoselėja<br />
ryšį su Aukščiausiuoju, stiprina dvasingumą, kaip Šventosios Dvasios pajautą. Taigi<br />
sąlytis su aukštuoju menu, ypač tobula muzika, lemia dvasingumo apraiškas. Meninės<br />
raiškos atveju aktualinami asmenų santykiai, atsiveria dvasinis pasaulis, dėl ko kinta<br />
asmens kultūra, dvasinių vertybių sistema (Kievišas, Ruzgytė, 2003).<br />
Meninio ir dvasinio ugdymo integralumas realizuojamas per meninį mąstymą. Lyginant<br />
su mąstymu apskritai, jo skiriamasis bruožas yra tas, kad jis yra emocinis<br />
(emocinis-intonacinis, meninis-vaizdinis, emocinis-plastinis) mąstymas. Tai ypač pasakytina<br />
nagrinėjant muzikos pažinimą. Muzika ypač paveiki ir konkreti savo intonacine<br />
emocine raiška, nors ir abstrakti savo prasme, turiniu, idėja. Muziką pažįstame<br />
savitu meninio mąstymo būdu – muzikiniu mąstymu. Tai intuityvi emocinė ir sąmoninga<br />
sintetinė-analitinė veikla, muzikos kalba atskleidžianti intonacijų ir prasmių sąsajas<br />
bei vienovę (Rinkevičius, Rinkevičienė, 2006, p. 152). Ši veikla yra muzikos<br />
meno ir jo prasmių tapsmo esminis dvasinis psichinis nervas, be kurio neįmanomas<br />
visavertis muzikos menas bei jo pažinimas, muzikinis ugdymas. Visuose muzikos<br />
virsmuose – kodavimo, dekodavimo, suvokimo – muzika mąstoma ypatingame erdvėlaikyje.<br />
Pasak A. Losevo, šiame erdvėlaikyje viešpatauja visuotinis susiliejimas, kuriame<br />
kiekviena dalis turi visumos energijos krūvį, o muzikos kūrinys gali mums atsiskleisti<br />
„akimirksniu, kuriame nėra praeities, o yra tik dabar ir jo gyvenimas, kuriantis<br />
šio dabar gelmėse jo ateitį“ (Лосев, 1995, с. 451). Muzikinio mąstymo procesas – tai<br />
ypatingas žmogaus mąstymo būdas, leidžiantis patirti glaudų būtiškąjį sąlytį su muzika,<br />
o per ją bendrauti su Esatimi, sociumu, savimi. Tai būdas patirti peržengimą, kurį<br />
aprašo L. Jovaiša: žmogus „pajėgia atitrūkti nuo egzistencinės kasdienybės, ją peržengti<br />
ir taip atsidurti transcendencijos (peržengimo) būsenoje, kurioje jis įsiskverbia<br />
į savo paties tyrąją Esatį, t. y. į savo Dvasią bei Dievą (...). Tada įvyksta atsivertimas į<br />
Esatį, iš jo plaukiančias dvasines vertybes“ (Jovaiša, 1996, p. 50).<br />
Visuminis tobulo meno kūrinio įsisąmoninimas – tai meninis-dvasinis procesas,<br />
kuris, sudarius atitinkamas ugdymo sąlygas, pasižymi nedalomo grožio, prasmės ir<br />
dvasinių vertybių intencionalumo pagava bei sklaida. Tokios sklaidos šaltinis – meno<br />
kūrinys, kurio visumą sudaro dvi pusės: a) materialioji, medžiaginė pusė, jos sandara<br />
(„kaip“); b) idealioji meninė-dvasinė, prasmės, intencijos pusė („kas“). Pastaroji yra<br />
priežastis ir dvasinis produktas, ji svarbiausia mene ir tampa metamotyvu, kuris iškelia<br />
idėją, padeda pasirinkti jos įgyvendinimo priemones, įkvepia meno kūriniui gyvybę<br />
visose jo hipostazėse, pradedant kūrėjo įkvėpimo bei mintijimo būsenomis ir baigiant<br />
atlikėjo bei suvokėjo (skaitytojo, klausytojo, stebėtojo) dvasine, intelektine ir materialia<br />
veikla. Meno kūrinio turiningoji („kas“) pusė, nors ir neįmanoma jos išsamiai aprašyti,<br />
labai svarbi ugdymo procese, nes būtent ji yra meninio-dvasinio pažinimo šaltinis,<br />
pranokstantis loginį žinojimą.<br />
170
MENINIO IR DVASINIO UGDYMO INTEGRALUMAS<br />
2. Meninis-dvasinis pažinimas, kaip procesas (pedagoginis aspektas)<br />
1 paveiksle parodyta meninio-dvasinio pažinimo ugdymo procese visuminė struktūra<br />
ir loginė raida. Tokio ugdymo išankstinė sąlyga – humaniški, dvasingi ugdytojo<br />
santykiai su vaiku, kuris (o ne mokymo dalykas) yra ugdymo proceso centre. Taip<br />
vyksta tarpasmeninė dvasinė difuzija (Šerkšnas, 1939), kuria remiasi pedagoginis humanizmas,<br />
susiliejimo, Dvasios pedagogika (Maceina, 2002; Amonašvilis, 2009). Ši<br />
ugdymo paradigma yra būtinoji terpė inicijuojant (meno kūrinio ir jo sąsajų su tikrove<br />
pagrindu) dvasines būsenas, kūrybinį meninį mąstymą ir emocinį estetinį pažinimo<br />
veiklos pobūdį (žr. tekstą paveikslo centre). Tai meninio-dvasinio pažinimo šerdis. Ji<br />
persmelkia visus pažinimo aspektus ir etapus (jie įvardyti kairėje), nors analizuojant<br />
pabrėžiama pirminė holistinė kūrinio aprėptis juslėmis, emocija ir intelektu; episteminis<br />
žinojimas, formos sandara; meninė kūrybinė veikla, vertinimai, sociokultūrinis<br />
integralumas ir kt. (žr. dešinėje). Tai reiškia, kad nepaisant racionalaus pažinimo,<br />
veiksenų diskretumo, kuris neišvengiamas įsisąmoninant meno kūrinio materialųjį<br />
sandą, visus pažinimo žingsnius nuspalvina holistinis emocinis-vertybinis, estetinisdvasinis<br />
laukas (kontinuumas). Jis „dalyvauja“ modeliuojant, perkuriant formos materialumą,<br />
pažįstant raiškos priemones, praktiškai veikiant plėtoja meniškumo kokybę,<br />
kūrybiško interpretavimo, vertinimo, raiškos bruožus. Toliau šis „sniego ritinys“ integruojasi<br />
į sociokultūros kontekstus: aktualizuojami intrameniniai (pavyzdžiui, muzika<br />
menų šeimoje) ir ekstrameniniai (muzikos sąsajos su dorove, religija, tautos kultūra,<br />
istorija, Esatimi, Kosmosu ir kt.) ryšiai.<br />
Plėtojant ir gilinant meninį-dvasinį pažinimą būtinos jį atitinkančios pedagoginės<br />
sąlygos, t. y. ugdymo veiksnių sistema. Jų ašimi laikytinas ugdytojų požiūris į meną<br />
kaip aukščiau aptartą meninį-dvasinį fenomeną, o meninio ugdymo tikslą – kaip meninės-dvasinės<br />
kultūros formavimą ir plėtotę. Todėl nustatant meninio ugdymo turinį<br />
kaip atrankos kriterijus pasirinktas meniškumas. Bendrojo ugdymo sąlygomis ugdymo<br />
turinio didžiumą turėtų sudaryti ne meno šakos kalba, techninio veikimo įgūdžiai (nors<br />
jie iš dalies reikalingi), o vertingiausi meno šakos kūriniai, tapę kultūroje amžinuoju<br />
tautinio ir pasaulinio meno „aukso fondu“. Jie ugdymo procese turėtų būti meniškai<br />
panaudoti, taigi meniškumas būtinas ne tik dėl mokymo turinio, bet ir dėl mokymo<br />
proceso.<br />
Kita ugdymo sąlyga – ugdytojo asmenybė, jo dvasinė branda ir profesinė bei pedagoginė<br />
kompetencija. Laikydamas svarbiausiu dalyku vaiko dvasinį santykį (o ne vien<br />
technologinį žinojimą-mokėjimą) su mokymo dalyku, ugdytojas, remdamasis tobulais<br />
kūriniais, inspiruoja ugdytinio vidinio spindėjimo būsenas, aktualizuojančias dvasingumo<br />
raišką ir plėtotę. Taip sprendžiami ir auklėjimo (meninio, muzikinio) uždaviniai,<br />
nes dvasinis ugdymas skatina ir realizuoja visus asmenybės estetinimo, dorinimo, religinimo<br />
bei kitus auklėjimo uždavinius. Pasak Š. Amonašvilio, ugdykime dvasingumą<br />
– dorovė pati ateis.<br />
171
Zenonas Rinkevičius, Remigijus Vitkauskas<br />
1 pav. Meninis-dvasinis pažinimas ugdymo procese<br />
Išvados<br />
Keliant ir sprendžiant meninio ugdymo uždavinius tikslinga remtis meno turiningumo<br />
ir jo sąsajų su kultūros kontekstais paradigma. Aukštasis menas įkūnija dvasinį<br />
etinį santykį su žmogumi, pasauliu, būtimi. Todėl asmenybės auklėjimo tikslais tikslinga<br />
meno mokymą pakelti į meninio-dvasinio ugdymo dimensiją.<br />
Tobulo meno kūrinio visavertis įsisąmoninimas – tai meniniu mąstymu paremtas<br />
meninis-dvasinis procesas. Jame integruotai pasireiškia žmogaus egzistencinė patirtis,<br />
grožio ir prasmės vertybės, dvasingumas. Tai užtikrina meninio ir dvasinio ugdymo<br />
integralumą.<br />
Išgyvendamas ir įsisąmonindamas meno kūrinio estetinį, etinį ir dvasinį turinį, ugdytinis<br />
plėtoja ryšį su pasauliu, aplinka ir savimi. Į dvasinius idealus nukreipto meno<br />
išgyvenimai ir prasmių pagavos gilina ryšį su Aukščiausiuoju, stiprina dvasingumą,<br />
kaip Šventosios Dvasios pajautą.<br />
172
MENINIO IR DVASINIO UGDYMO INTEGRALUMAS<br />
Siekiant integruoti meninį ir dvasinį ugdymą, būtinos atitinkamos edukacinės sąlygos:<br />
mokymo turinio ir mokymo proceso meninis pobūdis; ugdytojo dvasinė branda,<br />
jo požiūris į meną kaip meninį-dvasinį fenomeną, o į ugdymo procesą – kaip meninėsdvasinės<br />
kultūros brandinimą.<br />
Gauta <strong>2011</strong> 09 08<br />
Pasirašyta spaudai <strong>2011</strong> 10 24<br />
Literatūra<br />
Amonašvilis, Š. (2009). Gyvenimo mokykla. Mokyklos tiesa. Vilnius: Andrena.<br />
Andrijauskas, A. (1995). Grožis ir menas. Vilnius: Vilniaus dailės akademija.<br />
Aramavičiūtė, V. (2005). Auklėjimas ir asmenybės dvasinė branda. Vilnius: Gimtasis žodis.<br />
Caldwell, P. (1996). Kas yra religiška religinėje muzikoje? Gama 15.<br />
Dvasingumas žmogaus pasaulyje. (2009). Sudarytojai J. Kievišas, R. Kondratienė. Vilnius: VPU leidykla.<br />
Dvasingumas žmogaus pasaulyje. (<strong>2011</strong>). Sudarytojai J. Kievišas, R. Kondratienė. Antrasis, papildytas leidimas. Vilnius:<br />
VPU leidykla.<br />
Elliott, D. J. (1995). Muzika kaip žinojimas. Gama 10.<br />
Grinius, J. (1938). Grožis ir menas. Kaunas.<br />
Jovaiša, L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa.<br />
Jovaiša, L. (1996). Edukologijos pradmenys. Vilnius.<br />
Jovaiša, L. (1997). Edukologijos pradmenys. Kaunas: Technologija.<br />
Jovaiša, L. (2001). Ugdymo mokslas ir praktika. Vilnius: Agora.<br />
Kievišas, J., Ruzgytė, R. (2003). Moksleivių kultūros ugdymas remiantis religine muzika. Soter 10 (38).<br />
Kievišas, J., Kievišas, A. (2004). Meninis ugdymas kaip asmens dvasingumo veiksnys. Pedagogika 72. Vilnius: VPU leidykla.<br />
Kievišas, J., Gaučaitė, R., Kondratienė, R., Malcienė, Z. (2007). Asmens meninės patirties plėtra dvasingumo sklaidos<br />
kontekste. Pedagogika 85. VPU leidykla.<br />
Maceina, A. (2002). Raštai VIII. Pedagogikos filosofija. Vilnius: Mintis.<br />
Malcienė, Z. (2010). Meno dalykų studijos rengiant būsimus specialistus kolegijoje: edukacinių paradigmų virsmo<br />
kontekstas. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, edukologija (07 S). Šiauliai: Lucijus.<br />
Martišauskienė, E. (2004). Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis veiksnys. Vilnius: VPU leidykla.<br />
Martišauskienė, E. (2008). Šviesos pedagogikos kontūrai: dvasingumo ugdymo pamatai. Vilnius: VPU leidykla.<br />
Martišauskienė, E. (2009). Mokytojų vertybinių nuostatų įkūnijimas ugdymo procese. Pedagogika 93. VPU leidykla.<br />
Pukelis, K. (1998). Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos. Kaunas.<br />
Rinkevičius, Z. (2002). Muzikinis mąstymas ir jo ugdymas mokykloje. (Psichopedagoginiai ir filosofiniai aspektai).<br />
Klaipėda: Laikraščio „Klaipėda“ redakcijos leidykla.<br />
Rinkevičius, Z., Rinkevičienė, R. (2006). Žmogaus ugdymas muzika. Klaipėda: Druka.<br />
Rogers, C. (1969). Freedom to Learn a wiev of what education myght become. Columbus.<br />
Šerkšnas, A. (1939). Mokyklinė bendruomenė. Kaunas.<br />
Vitkauskas, R. (2004). Socializacija ir tautinio identiteto sklaida muzikos mokytojo profesinės realizacijos kontekste.<br />
Pedagogika 70. Vilnius: VPU leidykla.<br />
Лосев, А. (1995). Строение художественного мироощущения. Форма – Стиль – Выражение. Москва.<br />
Марченко, Е. (2008). О единых закономерностях восприятия произведений разных видов искусства. Искусство<br />
в школе 2.<br />
THE INTEGRITY OF ARTISTIC AND SPIRITUAL EDUCATION<br />
Zenonas Rinkevičius, Remigijus Vitkauskas<br />
Summary<br />
Spiritual crisis of the society is forcing scholars to question the spiritual upbringing<br />
of pupils. The school is concentrating most on expanding the knowledge and intellec-<br />
173
Zenonas Rinkevičius, Remigijus Vitkauskas<br />
tual base while almost forgetting the purpose and final goal of the upbringing – the<br />
spirituality of a person. Positivistic knowledge is also visible in the sphere of artistic<br />
upbringing. Thus, as various research shows, for teenagers the sensitivity to beauty,<br />
belief values has become the least acceptable (Martišauskienė, 2004; Aramavičiūtė,<br />
2005). It is thus urgent to look for ways to solve the problem: how to integrate pupils’<br />
artistic education into personal spiritual upbringing and achieve artistic and spiritual<br />
upbringing unity.<br />
The purpose of the article – to reveal the conditions for achieving artistic and spiritual<br />
upbringing connectivity.<br />
Person being in touch with the high, perfect art helps to nurture the spirituality in<br />
oneself. This form of art is formed by of various art form creations that are distinguished<br />
by their non-aging aesthetic, ethnic and spiritual value. The authors of this article<br />
describe the spirituality of a person in this way: it is an essential immanent trait, which<br />
determines the person’s existential purpose, one’s feeling and thinking motives and<br />
metamotives, the intentionality of one’s actions and ensures the continuation and development<br />
of the most important virtue: wisdom, beauty, love, honesty and belief.<br />
When solving the problem, it is essentially important to refer to the paradigm of<br />
pithiness (we will refer to an example in music). The knowledge of a form of an art<br />
creation, the means for expression in the upbringing process become not the ends, but<br />
the means to reach for the high goal – the understanding of the world of art as an aesthetic<br />
and spiritual reality. For the purpose of personal upbringing it is important view<br />
art, music as a manifestation of spirituality. Music (we are talking about the perfect,<br />
non-aging music) is a transcendation by the language of intonations, a spirit’s training<br />
that increase our physical, psychical, spiritual and social reactivity, enrich the inner<br />
world. Perfect music is spiritual and this is not necessarily because of its direct connections<br />
with some sort of confession. It also a prayer, the phenomenon of our direct<br />
connection with the Absolute. This connection lets us feel the spirit’s universality,<br />
prove, in a specific way, that, which cannot be proven by books, science or internet.<br />
With appropriate upbringing conditions and the dispersion of its holiness and wisdom,<br />
perfect music and other arts can get through to a person’s spiritual world and change it<br />
towards a path of goodness.<br />
Insights into the purpose of creations of art enrich the spirit and form an authentic<br />
relationship with the creations and through them – with the environment, world. Psychologically<br />
this is achieved through artistic thinking, base of which reveals the connectivity<br />
between artistic and spiritual origins. When teaching, for example, music, it<br />
is achieved through a specific type or artistic thinking – musical thinking. It is emotional-intuitive<br />
and conscious synthetic-analytical activity, revealing the connections and<br />
unity of intonations and meanings through the language of music. This activity is the<br />
most important spiritual psychical “nerve” of the art of music and the emerging of its<br />
meanings. Without it, the creation, performing and understanding of music and the<br />
musical culture, musical upbringing would be impossible.<br />
Whole learning of a piece of art is an artistic-spiritual process which, with appropriate<br />
conditions made available, distinguishes itself with undividable perception and<br />
dispersion of beauty-meaning, spiritual virtues. The source of this dispersion is crea-<br />
174
MENINIO IR DVASINIO UGDYMO INTEGRALUMAS<br />
tion of art as a holistic composition of content and form. It is comprised by: a) the material<br />
half, form (“how”) and b) ideal artistic-spiritual half (“what”). This rich half is<br />
the source of artistic-spiritual knowledge. During the upbringing process it is important<br />
that the material half would not overshadow the essence, that this essence would<br />
be internalised in the pupil’s spiritual world.<br />
When developing artistic knowledge, certain, appropriate for it educational conditions<br />
are required. Upbringer’s view of art as an artistic-spiritual phenomenon, and<br />
artistic upbringing purpose as a development of pupil’s artistic-spiritual culture should<br />
be the axis of the these conditions. Thus when determining the contents of artistic upbringing,<br />
one of the criteria for selection should be creativity. It is essential not only in<br />
the view of contents for teaching, but also for the process of teaching.<br />
Although the most important artistic-spiritual upbringing condition is the personality<br />
of the upbringer, his (her) spiritual maturity, professional and pedagogical competence.<br />
He follows humanistic pedagogy, spiritual connection not only with the piece of<br />
art, but also with the child, which (and not the subject of study) is in the centre of upbringing<br />
process. This connection guarantees the emergence of appropriate spiritual<br />
states, creative artistic thinking and emotional-aesthetic nature of the activity. This is<br />
the core of artistic-spiritual knowledge. Sociocultural and honesty upbringing tasks are<br />
solved this way: intra-artistic connections are actualised (for example, music in the<br />
family of arts), extra-artistic connections (music relation with honesty, religion, ethnic<br />
culture, history and others).<br />
175
Zenonas Rinkevičius, Remigijus Vitkauskas<br />
176
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
PRO MEMORIA<br />
ŽINOJĘS, KURLINK TURI EITI LIETUVA<br />
Kovo 11 d. Akto signataras Bronislovas Lubys (*1938 10 08 – †<strong>2011</strong> 10 23)<br />
Žmogaus atėjimo į šį pasaulį diena yra žinoma ir laukiama. Išėjimo valanda – šaltų<br />
vartelių uždarymas iš tos pusės, iš kurios negrįžtama, – niekam nežinoma. Išeinama su<br />
vakaro žvaigždžių švytėjimu ar pirmais ryto saulės spinduliais, palikus nežinioje šeimą,<br />
artimiausius žmones, bendraminčius, šio Pasaulio rūpesčius ir džiaugsmus, pradėtą<br />
darbą, nebaigtą pokalbį...<br />
Spalio 23 d. pavakary skaudi žinia sukrėtė daugelį Lietuvos žmonių – Anapilin išėjo<br />
ne tik savam krašte žinoma asmenybė – Bronislovas Lubys, verslininkas, politikas,<br />
mokslo ir kultūros rėmėjas, nacionalinės pramonės puoselėtojas. Išėjo tyliai, pušų sakais<br />
kvepiančioje dzūkų žemėje, leidžiantis saulei už žalių šilų, už kurių, šiaurėje, keli<br />
šimtai kilometrų nuo Druskininkų, tą sekmadienio popietę ilsėjosi jo gimtasis miestas<br />
Plungė. Išėjo simboliškai – kopdamas į kalvelę. Kiek tokių kalvų, kurios dažnai atrodė<br />
kaip neįveikiami kalnai, įveikė per savo gyvenimą!.. Perkopdavo, nors kartais tekdavo<br />
sustoti, atsitraukti. Atsitraukti, sustoti, susikaupti tik tam, kad laimėtum. Ši pamėgtų<br />
Druskininkų kalvos įkalnė buvo paskutinė...<br />
177
178<br />
<br />
Bronislovas Lubys gimė 1938 m. spalio 8 d. Plungėje, prekybininkų Stefanijos ir<br />
Apolinaro Lubių šeimoje. Galbūt tėvų namuose ir kilo pirmasis domėjimasis verslu.<br />
Vaikystė turėjo būti soti, graži, niekieno netrikdoma, siekiant dar naivios vaikystės<br />
svajose gimusių tikslų. Deja, gyvenimas nebūna tik šviesus rytmetis – tėvą Apolinarą<br />
už ryšius su partizanais sovietai 1945 m. ištrėmė dešimčiai metų į Sibirą. Aštuonerius<br />
metus berniukas rašė laiškus Tėvui, taip pažindamas ir tremties geografiją. Šiandieniniams<br />
žmonėms sunku įsivaizduoti, kaip viena motina tais pokario metais augino,<br />
maitino ir rengė vaikus, negaudama iš valstybės jokių pašalpų, lengvatų...<br />
1945 m., pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, septynmetis Broniukas, apsirengęs<br />
namuose siūtu milo švarkeliu, pradėjo lankyti Plungės pradžios mokyklą, o į penktą klasę<br />
jau ėjo Priekulėje, kur gyveno mamos broliai Simonas ir Pranas Skuodai, padėję tremtinio<br />
šeimai išgyventi. 19<strong>57</strong> m. vidurinę mokyklą baigė Plungėje. Norėdamas padėti be tėvo<br />
likusiai šeimai Broniukas su broliuku Andriumi (mirė 1984 m.), dar mokyklos suole sėdėdami,<br />
vasaromis dirbo plytinėje – vis vienas kitas rublis į šeimos biudžetą. O darbas kartu<br />
su darbininkais – tai ir patirtis, kuri gal vėliau pravertė bendraujant ne tik su aukšto rango<br />
politikais ar kitais žmonėmis, bet ir su darbininkais. Mokykloje susidomėjo tiksliaisiais<br />
mokslais, daug skaitė. Be to, sportavo, fotografavo, šoko tautinių šokių ratelyje. Gera buvo<br />
būti kartu su draugais, mokytojais, kurie nevengė tremtinio vaiko. Mokykliniai metai buvo<br />
„nuostabūs pavasario žiedai“, nors gyvenimas aplink buvo sunkus.<br />
19<strong>57</strong> m. įstojo į tuo metu ypač populiarų Kauno politechnikos institutą, kur baigė<br />
Cheminės technologijos fakultetą. Studijos patiko, žavėjo ir protingi dėstytojai. Su<br />
dauguma jų vėliau teko bendrauti sprendžiant svarbius technologinius klausimus chemijos<br />
pramonėje, kalbėtis apie mokslo ar gyvenimiškus reikalus. Studijuojant taip pat<br />
teko uždarbiauti: dirbo kroviko ar kitus darbus. Po naktinio darbo ir nuovargio paskaitose<br />
merkėsi akys, bet mokslo žavesys, lyg magnetas, traukė į laboratorijas, biblioteką,<br />
neleisdamas atsisakyti studijų. Gal dėl to ir jas baigęs neskubėjo trauktis iš savosios<br />
Alma Mater: skaitė paskaitas studentams, parašė ir sėkmingai apgynė technikos mokslų<br />
daktaro disertaciją, yra 51 išradimo autorius. Ryšiai su mokslu ir mokslininkais<br />
tęsėsi visą likusį gyvenimą. Dažnai susitikdavo su universitetų rektoriais, mokslininkais,<br />
aptardavo mokslui ir verslui rūpimus klausimus, ieškojo glaudesnio tarpusavio<br />
ryšio. Dosniai rėmė universitetus kuriant jų materialinę bazę, mokslinių leidinių publikacijas,<br />
skyrė premijas už mokslinius darbus, stipendijas studentams...<br />
Bronislovą Lubį traukė mokslas, o universitetai jo apsilankymus, pokalbius laikė<br />
didele garbe. Taip jauniausias Lietuvoje Klaipėdos <strong>universitetas</strong> turėjo privilegiją matyti<br />
Kovo 11 Akto signatarą šios Alma Mater pirmosios Tarybos pirmininku, juo išliko<br />
iki paskutinės gyvenimo dienos. Šis <strong>universitetas</strong> pirmasis 2001 m. suteikė jam ir Garbės<br />
daktaro (Doctor Honoris Causa) vardą. Po metų tokį vardą Bronislovui Lubiui<br />
suteikė ir Kauno technologijos <strong>universitetas</strong>. Kalbėdamas ta proga jis sakė, kad „indėlis<br />
į mokslą yra ne labdara, o ilgalaikė investicija į Lietuvos švietimą, gerų specialistų<br />
ruošimą“. Dėl to ir globojo ne tik universitetus, bet ir Plungės mokyklą, kurioje prabėgo<br />
negrįžtantys moksleivio metai, kitas kultūros ir švietimo įstaigas.
Lietuvių tauta Bronislovui Lubiui gali nulenkti galvą dar ir dėl to, kad neramiomis<br />
1990 m. kovo dienomis okupuotoje Lietuvoje, esant akivaizdžiam tiesioginiam pavojui<br />
laisvei ar net gyvybei, jis, būdamas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo<br />
Seimo) nariu, su kitais tautos išrinktaisiais, jos patriotais, pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės<br />
Atkūrimo Aktą. Apie tai vėliau rašė: „Dievas suteikė garbę būti šio istorinio<br />
įvykio dalyviu, reikšmingiausio šių dienų Tautos dokumento Signataru.“ Šis Kovo<br />
11 Aktas savo svarba prilygsta 1918 m. Vasario 16 Aktui. Be šių abiejų dokumentų<br />
Lietuva vargu ar būtų galėjusi kada nors vėliau sudaužyti okupacijos grandines.<br />
1992 m. kaip patyręs ekonomikos specialistas pakviestas dirbti ketvirtojoje Lietuvos<br />
Respublikos Vyriausybėje vicepremjeru. Nuo tų metų žiemos iki 1993 m. pavasario<br />
buvo penktosios Vyriausybės Ministru pirmininku. Laikas buvo ypač sudėtingas.<br />
Rusijos blokados metu reikėjo Lietuvą aprūpinti nafta, dujomis, elektros energija ir<br />
visu kuo kitu, be ko ji nebūtų išsaugojusi nepriklausomybės. Todėl teko dirbti dieną ir<br />
naktį, derinti ryšius su Rytais ir Vakarais. Dirbti kartais buvo nelengva dar ir dėl to,<br />
kad pačioje Lietuvoje plieskėsi prieštaringos politinės aistros, kurios trukdė kurti valstybės<br />
nuoseklaus vystymo strategiją, atsisakyti gyventi vien šia diena.<br />
Supratęs, kad verslas jam yra svarbesnis už politiką, nors be jos ir neįmanoma apsieiti,<br />
Bronislovas Lubys tvirtai apsisprendė – uždaro Ministro pirmininko kabineto<br />
duris, įteikia raktą įpėdiniui ir grįžta į Jonavą vadovauti valstybiniam gamybos susivienijimui<br />
„Azotas“. Netrukus suvokė, kad vardan Lietuvos ekonomikos ateities būtina<br />
kurti verslininkų susivienijimą, kartu spręsti valstybei svarbius klausimus. Pramonės<br />
įmonių atstovai 1993 m. jį išrinko įsteigtos Lietuvos pramonininkų konfederacijos<br />
pirmininku, kuriuo išliko visą tolesnį gyvenimą. Kovo 11 Akto signataras ne tik vadovauja<br />
– jis imasi iniciatyvos stiprinti nacionalinę ekonomiką. Taip atsirado UAB koncernas<br />
„Achemos grupė“, apjungusi daugelį įmonių šalyje ir užsienyje. Bronislovas<br />
Lubys, kaip ir tarpukario verslininkai lietuviai, negailėjo jėgų, kad visos Lietuvos<br />
įmonės taptų nacionalinio verslo bendrovėmis, o ne būtų išparduotos užsieniečiams,<br />
siekiant trumpalaikės naudos. Dėl to jis asmeniškai skaudžiai išgyveno svarbių strateginių<br />
objektų pardavimą kartais neaiškios kilmės užsienio kapitalui... Jis viešai klausė:<br />
kas ta Lietuva be savo ekonomikos, savų išteklių? Šis klausimas buvo svarbus net<br />
paskutinę gyvenimo savaitę. B. Lubys buvo iš tų žmonių, kurie matė Lietuvą po dešimties<br />
ar penkiasdešimties metų. Matė ir skatino savo bendraminčius daryti viską,<br />
kad tauta neišnyktų, kad svarbiausių valstybės klausimų negožtų smulkmenos, antraeiliai<br />
dalykai. Siekė verslo aplinkos skaidrumo ir konkurencingumo, socialinio dialogo<br />
tarp darbdavių, profsąjungų ir Vyriausybės. Jis nebuvo tik ekonomikos analitikas, stebėtojas.<br />
Buvo aktyvus ekonominės ir socialinės politikos ideologas. Tai, kad Lietuva<br />
šiandien dar turi galimybių stiprinti nacionalinę ekonomiką, užimti jai prideramą vietą<br />
globaliame pasaulyje, yra didelis ir amžinybėn išėjusio Bronislovo Lubio nuopelnas.<br />
Lieka tikėtis, kad jo idėjos nebus pamirštos.<br />
179
Žmogui, išėjusiam amžinybėn, visada pajunti daugiau simpatijų, kruopščiau permąstai<br />
jo išsakytas mintis, įvertini žinomus ar tik iš kitų nugirstus dalykus apie jo nuveiktus darbus.<br />
Po lemtingo spalio sekmadienio popietės spauda negailėjo gražių žodžių, teigiamo<br />
vertinimo Žmogui, kuris lieka viena žymiausių šio meto Asmenybių. Tai modernaus amžiaus<br />
Žmogus, kurio idealai buvo žemaičių grafai Oginskiai, verslininkai ir kultūrininkai<br />
Vileišiai, kiti iškilūs Lietuvos žmonės, savo gyvenimus skyrę tėviškei ir Tėvynei, jos gerovei,<br />
ateičiai.<br />
Stebėtina, kaip viename žmoguje, tokiame, koks buvo Bronislovas Lubys, darniai<br />
sutarė verslas, kultūra, politika, mokslas, švietimas. Visa tai buvo ir jo kasdienių apmąstymų<br />
bei rūpesčių dalis, o gal tiesiog gyvenimo būdas, prasmė. Finansiškai rėmė<br />
viską, kas svarbu Lietuvos istorijos pažinimui, didžiųjų jos žmonių įamžinimui, krašto<br />
gražinimui. Jo iniciatyva atsirado garsieji Oginskių festivaliai Plungėje, pritraukiantys<br />
žmones iš visos Lietuvos ir užsienio, knygos apie žemaičius Vasario 16 Akto signatarus,<br />
Skarulių bažnyčią... Jo šeimos lėšomis leidžiama keturių tomų „Lietuvos“ enciklopedija<br />
– viena reikšmingiausių XXI a. pradžios publikacijų. Ne be jo pagalbos Palangoje<br />
iškilo paminklas Lietuvos atgimimo tėvui Jonui Basanavičiui, paminklas Lietuvos<br />
vardo paminėjimo 1000-mečiui Klaipėdoje... Beveik nerasime miesto, universiteto,<br />
kuriame nebūtų žinomas jo, kaip mecenato, vardas. Ne kartą teko girdėti ir jo<br />
inovatyvias idėjas, kurios atrodė lyg graži fantazija, bet tik tol, kol jų nesiimta įgyvendinti.<br />
Vertinga idėja – tai gairė gyvenimo, darbo ir kūrybos kelyje.<br />
180<br />
<br />
Kalbant ar rašant apie kurį nors žymų žmogų dažnai pamirštama, kad jis yra toks<br />
pat žmogus, kaip ir daugelis mūsų: turi šeimą, savo asmeninį gyvenimą, moka džiaugtis<br />
jos sėkmėmis ir išgyvena dėl nesėkmių ar klaidų, myli vaikus ir dievina vaikaičius.<br />
Susitikimai su ištikimais draugais – taip pat didelė šventė, džiaugsmas... Visa tai įkvepia<br />
naujiems darbams, skatina tikėti ir pasitikėti ateitimi. Toks buvo ir B. Lubys. Jis<br />
pats gimdančią dukrą Jūratę vežė iš Jonavos į Kauną, ir ši, vos peržengusi ligoninės<br />
slenkstį, padovanojo jam anūką. Tai jis visada rasdavo jam laiko, o vėliau, viską metęs,<br />
skubėdavo padėti spręsti žmonos Lidijos ar jų dukrelės Viktorijos didesnes ir visiškai<br />
vaikiškas „problemas“. Tai jis su didele vidine atsakomybe ir šviesia viltimi<br />
rengė savo vaikaitį Adomą Žadeiką kaip savo pamainą.<br />
Neįtikėtina, bet kartais užeidavo į parduotuvę nupirkti šeimos vakarienei būtinų<br />
produktų. Norėjo žinoti ir tai, kaip keičiasi produktų kainos. Ne kartą Vyriausybei<br />
siūlė kelti minimalų darbo užmokestį, tai savo iniciatyva darė visose jam priklausančiose<br />
įmonėse. Jis negailėjo premijų gerai dirbantiems žmonėms, Jonavoje įsteigė polikliniką,<br />
kurioje nemokamai sveikatą tikrinosi ir gydėsi įmonės darbininkai ir administratoriai.<br />
Suprato seną tiesą: norėdamas gauti – turi ir duoti, o duoti visada lengviau<br />
nei imti. Grįždamas į Plungę, vienas ar su šeima, užsukdavo ir į kalnelyje stūksančias<br />
kapines padėti gėlių puokštę ant tėvų ir brolio kapų. Buvo įprasta susikaupus minutę
pastovėti, prisiminti tuos, kurie leido išvysti šį pasaulį, mielus veidus, linkėjusius jam<br />
sėkmės gyvenimo kelyje. Viskas, kas žmogiška, jam buvo sava, tilpo dosnioje ir geroje<br />
širdyje.<br />
Bronislovas Lubys – socialaus žmogaus pavyzdys. Jam reikėjo žmonių, pašnekovų,<br />
nors kartais norėjo ramybės, susikaupti. Juk reikėjo apmąstyti daugybę darbų, planų...<br />
Bet, kalbėdamas su įvairiais lankytojais, niekada nežvilgčiojo į laikrodį: norėjosi išgirsti<br />
kito nuomonę, požiūrį. Noriai išsakydavo ir savo mintis. Visada laikėsi duoto<br />
žodžio. Nedaug kas pastebi, kad dideli, daug pasiekę žmonės, skleisdami aplinkiniams<br />
gėrį ir šilumą, patys dažnai jaučia vidinį vienišumo jausmą... Kovo 11 d. Akto signataras<br />
Bronislovas Lubys, jei ir pajusdavo kartais vidinį kartėlį ar nusivylimą, tuo niekada<br />
nesiskundė, neprimetė kitiems savo rūpesčių, problemų. Atvirkščiai – bendradarbį ar<br />
pašnekovą stengėsi nuteikti optimistiškai, padėti spręsti jam kilusią problemą. Tuo,<br />
matyt, ir pelnė sau pagarbą, todėl jo charizmatiška asmenybe, bendravimo nuoširdumu<br />
žavėjosi.<br />
<br />
Už aktyvią politinę ir visuomeninę bei kultūrinę veiklą Bronislovas Lubys įvertintas<br />
daugybe įvairaus laipsnio ir įvairių valstybių apdovanojimų. Lietuvos didžiojo kunigaikščio<br />
Gedimino II laipsnio ordinas, Lenkijos Respublikos Komandoro kryžius,<br />
Belgijos Karalystės Didžiosios Karūnos kavalieriaus vardas, Estijos Respublikos Baltosios<br />
Žvaigždės ordinai, Lietuvos Nepriklausomybės medalis, Tarptautinių prekybos<br />
rūmų Garbės ženklas, Tarptautinė Petro Didžiojo vardo premija (Rusija), Rusijos MA<br />
Mokslo ir menų riterio ženklas ir garbės vardas – tai tik dalis visų titulų ir vardų.<br />
Plungiškiai vadino jį dar ir Žemaičių kunigaikščiu. Iš tikrųjų jis buvo Kilnios Dvasios<br />
Kunigaikštis ar Riteris, nors tokių titulų ir nėra. Klausiamas, kokios pareigos jam buvo<br />
maloniausios, Bronislovas Lubys atsakydavo: „Esu Plungiškių draugijos prezidentas.<br />
Tai mano širdžiai svarbiausios ir mėgstamiausios pareigos.“ Kuo didesnis žmogus, tuo<br />
daugiau jo širdyje gimtinės, tikros meilės ir atsidavimo Tautai bei Tėvynei. Tokie<br />
žmonės gimsta ne kasdien, gal tik keli per šimtmetį... Tik išeina jie per anksti, nespėję<br />
įgyvendinti visų kilnių idėjų, nepasakę visko, kas būtina pasiliekantiesiems... Gal ir<br />
spėjo pasakyti... Tik gal neišgirdome, neįvertinome, nesupratome?<br />
<br />
Spalio 26 d. didžiulė žmonių minia ne tik iš Plungės ir Žemaitijos, bet ir iš visos Lietuvos,<br />
tylūs ir susikaupę rinkosi į virš miesto iškilusį kalnelį, priglaudusį ne vieną plungiškių<br />
kartą. Visi su gėle ar degančia žvake, sustingę tyliame laukime. Liūdname laukime. Susirinkę<br />
atsisveikinti. Visiškai netikėtai ir, regis, neteisingai. Taip neturėjo būti. Toje tyloje,<br />
krintant medžių lapams, prisiminiau liūdną ir iki skausmo pažįstamą, ramų poetės eilėraštį:<br />
„Kloja taką lapų šilkas, į kapus kelelis pilkas. Ten palaidota motulė, ten tėvelis tyliai guli.“<br />
Staiga dingteli mintis – tai eilės apie Kovo 11 Akto signatarą Bronislovą Lubį. Galėjo jis<br />
amžinajam poilsiui atgulti Vilniuje, Antakalnyje, – lietuviškajame panteone, tarp žinomų<br />
politikų, rašytojų, dailininkų, garsių dainininkų... Galėjo. Turėjo tam teisę. Bet liko ištikimas<br />
sau, žmogiškiesiems idealams. Ir po mirties norėjo būti šalia jį auginusių ir mylėjusių<br />
181
ei mylimų tėvų, senelių, giminių. Norėjo būti tarp plungiškių, kuriuos dažnai prisimindavo,<br />
tarp kurių jautėsi savas, nevaržomas aukštuomenės etiketo, apsimestinio mandagumo,<br />
keistų ir tuščių taisyklių...<br />
Karstui ant kariūnų pečių plaukiant pro susirinkusiųjų minią, žmonės nulenkė galvas,<br />
priklaupė ar tiesiog mintyse ir širdyje pasakė „Sudiev. Tegul būna lengva tėviškės<br />
žemė!“ Atsisveikinimas – tai visada liūdesys. Kartu tai ir šviesi padėka Žmogui, savo<br />
gyvenimą paskyrusiam Tėviškei, Tautai ir Tėvynei.<br />
Kapinių tylą perskrodė Lietuvos Respublikos kariūnų paleistos salvės – pagarbos<br />
ženklas Kovo 11 Akto signatarui, valstybės ir visuomenės veikėjui Bronislovui Lubiui,<br />
Žmogui, savo darbais siekusiam gražesnės Lietuvos. Bažnyčios varpinėje suskambo<br />
varpai. Naują supiltą kapą užklojo baltų rožių kilimas.<br />
Prof. Stasys Vaitekūnas <strong>2011</strong> 12 23<br />
182
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
Trumpai apie autorius<br />
Arūnas Acus – daktaras (humanitariniai<br />
mokslai – filosofija), docentas. Klaipėdos<br />
universiteto Socialinių mokslų fakulteto<br />
Sociologijos katedra.<br />
Moksliniai interesai: jaunimo nusikalstamas,<br />
nukrypstamo elgesio sociologija.<br />
Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda.<br />
El. paštas: arunasacus@gmail.com<br />
Aušrinė Armaitienė – profesorė, daktarė<br />
(socialiniai mokslai), Klaipėdos universiteto<br />
Sveikatos mokslų fakulteto Rekreacijos ir<br />
turizmo katedros vedėja.<br />
Moksliniai interesai: turizmo plėtra kranto<br />
teritorijose, turizmo politika, darnus<br />
turizmas ir vietinių gyventojų požiūris į<br />
turizmo plėtrą.<br />
Adresas: H. Manto g. 84, Klaipėda.<br />
Tel./fax: 370 46 398567.<br />
El. paštas: ausrine.armaitiene@gmail.com<br />
Remigijus Civinskas – docentas, daktaras,<br />
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos<br />
mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo<br />
administravimo katedra.<br />
Moksliniai interesai: pokyčiai viešosiose<br />
organizacijose, viešųjų paslaugų teikimas,<br />
NVO veikla.<br />
Adresas: S. Daukanto g. 28–200, Kaunas.<br />
El. paštas: r.civinskas@pmdf.vdu.lt<br />
Jaroslav Dvorak – lektorius, daktaras,<br />
Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų<br />
fakulteto Viešojo administravimo ir teisės<br />
katedra.<br />
Moksliniai interesai: įrodymais pagrįstas<br />
administravimas, viešųjų paslaugų teikimas,<br />
viešosios politikos vertinimas.<br />
Adresas: Minijos g. 153, Klaipėda.<br />
El. paštas: jvd@takas.lt<br />
About the Authors<br />
Arūnas Acus – Associate Professor, doctor<br />
of Humanities Social Sciences (Philosophy),<br />
Department at Faculty of social sciences,<br />
Klaipeda University.<br />
Scientific interest: juvenile deliquency,<br />
sociology of devinat behaviour.<br />
Address: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda.<br />
E-mail: arunasacus@gmail.com<br />
Aušrinė Armaitienė – professor, doctor of<br />
Social Sciences, Head of Recreation and<br />
Tourism Department, Faculty of Health<br />
Sciences, Klaipeda University.<br />
Scientific interests: tourism development in<br />
coastal areas, tourism policy, sustainable<br />
tourism and local community attitudes<br />
towards tourism.<br />
Address: H. Manto g. 84, Klaipeda, Lithuania.<br />
Phone/fax: 370 46 398567.<br />
E-mail: ausrine.armaitiene@gmail.com<br />
Remigijus Civinskas – associate professor,<br />
doctor, Deptartment of Public<br />
Administration, Faculty of Political Science<br />
and Diplomacy, Vytautas Magnus<br />
University. Scientific interests: changes in<br />
public organizations, public services<br />
delivery, activity of NGO.<br />
Address: S. Daukanto g. 28–200, Kaunas.<br />
E-mail: r.civinskas@pmdf.vdu.lt<br />
Jaroslav Dvorak – lecturer, doctor,<br />
Department of Public Administration and<br />
Law, Faculty of Social Sciences, Klaipėda<br />
University.<br />
Scientific interests: evidence based<br />
administration, public services delivery,<br />
evaluation of public policy.<br />
Address: Minijos g. 153, Klaipėda.<br />
E-mail: jvd@takas.lt<br />
183
Arvydas Guogis – daktaras (socialiniai<br />
mokslai – politologija), docentas, Mykolo<br />
Romerio universiteto Politikos ir vadybos<br />
fakulteto Viešojo administravimo katedra.<br />
Moksliniai interesai: socialinė apsauga,<br />
socialinis administravimas, globalizacija ir<br />
socialinė politika, viešojo administravimo<br />
tyrimų metodologija.<br />
Adresas: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius.<br />
Tel. +370 687 51677; +370 5 2481286.<br />
El. paštas: arvydasg@mruni.eu<br />
Rimantė Hopenienė – daktarė (socialiniai<br />
mokslai – vadyba ir administravimas),<br />
Kauno technologijos universiteto Socialinių<br />
mokslų fakulteto Verslo administravimo<br />
katedros lektorė.<br />
Moksliniai interesai: turizmo vadyba ir<br />
rinkodara, tarporganizacinių ryšių<br />
puoselėjimas, turizmo verslo sistema,<br />
paslaugų rinkodara, socialinė atsakomybė.<br />
Adresas: K. Donelaičio g. 20–421,<br />
LT-44239 Kaunas.<br />
Tel.: +370 37 30 01 23 (darbo);<br />
mob.: +370 686 93 96 6.<br />
El. paštas: rimante.hopeniene@ktu.lt<br />
Vinsas Janušonis – profesorius (socialiniai<br />
mokslai – vadyba), habilituotas daktaras<br />
(medicinos mokslai, visuomenės sveikata),<br />
Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų<br />
fakulteto Visuomenės sveikatos katedra.<br />
Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis<br />
gydytojas.<br />
Moksliniai interesai: sveikatos priežiūros<br />
vadyba ir kokybė, insulto valdymas, praktinė<br />
medicina.<br />
Adresas: Liepojos g. 41, LT-92288 Klaipėda.<br />
Tel.: +370 46 396501.<br />
El. paštas: janusonis@kul.lt<br />
Agnė Gedvilaitė – Klaipėdos universiteto<br />
bakalaurė.<br />
Moksliniai interesai: tarpkultūrinė<br />
komunikacija, bibliotekų paslaugos.<br />
Adresas: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda.<br />
El. paštas: agneged@yahoo.com;<br />
agneged@gmail.com.<br />
Arvydas Guogis – associated professor,<br />
doctor of Social Sciences (Politology),<br />
Department of Public Administration,<br />
Faculty of Politics and Management,<br />
Mykolas Romeris University.<br />
Scientific interests: social security, social<br />
administration, globalization and social<br />
policy, public administration research<br />
methodology.<br />
Address: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius,<br />
Lithuania.<br />
Phone: +370 687 51677; +370 5 2481286.<br />
E-mail: arvydasg@mruni.eu<br />
Rimantė Hopenienė – lecturer, doctor of<br />
Social Sciences (Business Management and<br />
Administration), Department of Business<br />
Administration, Faculty of Social Sciences,<br />
Kaunas University of Technology.<br />
Scientific interests: tourism management and<br />
marketing, inter-organizational relationship<br />
management, tourism business system,<br />
service marketing, social responsibility.<br />
Address: K. Donelaicio g. 20–421,<br />
LT-44029 Kaunas,<br />
Lithuania. Phone: +370 37 30 01 23.<br />
E-mail: rimante.hopeniene@ktu.lt<br />
Vinsas Janušonis – professor (Social<br />
Sciences – Management), doctor habil.<br />
(Medicine, Public Health), Department of<br />
Publc Health, Faculty of Health Sciences,<br />
Klaipėda University. Director of Klaipėda<br />
University Hospital.<br />
Scientific interests: health care management<br />
and quality, stroke management, preventive<br />
medicine.<br />
Address: Liepojos g. 41, LT-92288 Klaipėda.<br />
Phone : +370 46 396501.<br />
E-mail: janusonis@kul.lt<br />
Agnė Gedvilaitė – bachelor at Klaipėda<br />
University, study program of Informology.<br />
Science interests: intercultural<br />
communication, library servines.<br />
E-mail: agneged@yahoo.com;<br />
agneged@gmail.com.<br />
184
Daiva Janavičienė – docentė, daktarė,<br />
Klaipėdos universiteto Komunikacijos<br />
katedros vedėja.<br />
Moksliniai interesai: tarpkultūrinė<br />
komunikacija, komunikacija elektroninėje<br />
erdvėje, biblioterapija.<br />
Adresas: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda.<br />
Tel: +370 46 398 660; +370 611 46582.<br />
El. paštas: daiva_jnvc@yahoo.com<br />
Nijolė Janulaitienė – docentė, daktarė<br />
(socialiniai mokslai – edukologija),<br />
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo<br />
akademijos Humanitarinių mokslų katedra.<br />
Moksliniai interesai: karininkų atrankos ir<br />
rengimo sistema, karinė pedagogika,<br />
pilietinis patriotinis karių ugdymas Lietuvos<br />
kariuomenėje.<br />
Adresas: Šilo g. 5A, LT-10344 Vilnius.<br />
Tel.: +370 5 23 87 06 3;<br />
mob.: +370 652 88787.<br />
El. paštas: njanulaitiene@gmail.com<br />
Ernesta Jonaitienė – Klaipėdos universiteto<br />
Rekreacijos ir turizmo magistrė.<br />
Moksliniai interesai: miesto gyventojų<br />
požiūris į turizmo plėtrą.<br />
Adresas: H. Manto g. 84, Klaipėda.<br />
Tel./fax: 370 46 398567.<br />
El. paštas: ernesta.remezaite@gmail.com<br />
Vaida Jundzilaitė – Mykolo Romerio<br />
universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo<br />
fakulteto magistrantė.<br />
Moksliniai interesai: ekonomika, verslas,<br />
vadyba.<br />
Adresas: Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius.<br />
Tel. +370 647 25609.<br />
El. paštas: vaidute66@yahoo.com<br />
Daiva Janavičienė – associate professor,<br />
doctor, Head of Communications<br />
Department, Social Science Faculty,<br />
Klaipėda University.<br />
Science interests: intercultural<br />
communication, virtual communication,<br />
bibliotherapy.<br />
Address: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda.<br />
Phone: +370 46 398 660; +370 611 46582.<br />
E-mail: daiva_jnvc@yahoo.com<br />
Nijolė Janulaitienė – associate professor,<br />
doctor of Social Sciences (Educology),<br />
Department of Humanities, General Jonas<br />
Žemaitis Military Academy of Lithuania.<br />
Scientific interests: officer selection end<br />
education system, military pedagogics, civic<br />
and patriotic education in the Lithuanian<br />
army.<br />
Address: Šilo g. 5A, LT-10344 Vilnius.<br />
Phone: +370 5 23 87 06 3;<br />
mobile: +370 652 88 78 7.<br />
E-mail: njanulaitiene@gmail.com<br />
Ernesta Jonaitienė – master degree student<br />
in study program of Recreation and<br />
Tourism, Faculty of Health Sciences,<br />
Klaipeda University.<br />
Scientific interests: city inhabitants attitudes<br />
towards tourism.<br />
Address: H. Manto g. 84, Klaipėda, Lithuania.<br />
Phone/fax: 370 46 398567.<br />
E-mail: ernesta.remezaite@gmail.com<br />
Vaida Jundzilaitė – master degree student<br />
at Economics and Finance Management<br />
Faculty, Mykolas Romeris University.<br />
Scientific interests: economic, business,<br />
management.<br />
Address: Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius.<br />
Phone: +370 647 25609.<br />
E-mail: vaidute66@yahoo.com<br />
185
Jurga Mataitytė-Diržienė – daktarė,<br />
lektorė. Vilniaus universiteto Socialinio<br />
darbo katedra.<br />
Moksliniai interesai: sutrikusios psichikos<br />
asmenų integracija, psichosocialinė<br />
reabilitacija, savigalba, negalia ir žiniasklaida,<br />
stigma, socialinės neįgaliųjų įmonės.<br />
Adresas: Universiteto g. 9/1–206,<br />
LT-01513 Vilnius.<br />
El. paštas: jurga.mataityte@fsf.vu.lt.<br />
Zenonas Rinkevičius – daktaras (socialiniai<br />
mokslai – edukologija), Klaipėdos<br />
universiteto Menų fakulteto Muzikos<br />
pedagogikos katedros docentas.<br />
Moksliniai interesai: muzikos filosofija,<br />
muzikos psichologija, muzikos pedagogika.<br />
Adresas: Liepų g. 34–14, LT-92113 Klaipėda.<br />
Tel.: +370 46 21 54 96 (namų).<br />
El. paštas: zenrimas@yahoo.com<br />
Jurgita Sekliuckienė – daktarė (socialiniai<br />
mokslai – vadyba ir administravimas),<br />
Kauno technologijos universiteto Socialinių<br />
mokslų fakulteto Verslo administravimo<br />
katedra.<br />
Moksliniai interesai: tarptautinis verslo<br />
valdymas, paslaugų internacionalizacija,<br />
konkurencingumas, išteklių valdymas.<br />
Adresas: K. Donelaičio g. 20–423,<br />
LT-44239 Kaunas.<br />
Tel.: +370 37 30 01 27.<br />
El. paštas: jurgita.sekliuckiene@ktu.lt<br />
Edita Stumbraitė-Vilkišienė – Mykolo<br />
Romerio universiteto Politikos ir vadybos<br />
fakulteto Viešojo administravimo katedros<br />
doktorantė, Klaipėdos universiteto<br />
Socialinių mokslų fakulteto Viešojo<br />
administravimo ir teisės katedros lektorė.<br />
Moksliniai interesai: piliečių dalyvavimas,<br />
piliečių ir valdžios institucijų santykiai, viešųjų<br />
paslaugų kokybės tobulinimas, valstybės<br />
tarnyba, nevyriausybinės organizacijos.<br />
Adresas: Minijos g. 153, Klaipėda.<br />
Tel. +370 6 8722834 (privatus).<br />
El. paštas: estumbraite@gmail.com;<br />
estumbraite@yahoo.com<br />
Jurga Mataitytė-Diržienė – lecturer, doctor<br />
at Social work department,Vilnius<br />
University. Scientific interests: integration<br />
of people with mental disorders,<br />
psychosocial rehabilitation, self-help,<br />
disability and mass media, stigma, social<br />
enterprises of disabled.<br />
Address: Universiteto g. 9/1–206,<br />
LT-01513 Vilnius, Lithuania.<br />
E-mail: jurga.mataityte@fsf.vu.lt.<br />
Zenonas Rinkevičius – associate professor,<br />
doctor of Social Science, Department of<br />
Music pedagogy, Art Faculty, Klaipėda<br />
University.<br />
Scientific interest: in music psychologie,<br />
music philosophy, music pedagogics.<br />
Address: Liepų g. 34–14, LT-92113 Klaipėda.<br />
Phone: +370 46 21 54 96 (private).<br />
E-mail: zenrimas@yahoo.com<br />
Sekliuckienė Jurgita – associate professor,<br />
doctor of Social Sciences (Business<br />
Management and Administration), at the<br />
Department of Business Administration,<br />
Faculty of Social Sciences, Kaunas<br />
University of Technology.<br />
Scientific interests: international business<br />
management, internationalization,<br />
competitiveness of services, resource<br />
management.<br />
Address: K. Donelaičio g. 20–423,<br />
LT-44239 Kaunas, Lithuania.<br />
Phone: +370 37 30 01 27.<br />
E-mail: jurgita.sekliuckiene@ktu.lt<br />
Edita Stumbraitė-Vilkišienė – PhD<br />
student, Faculty of Politics and<br />
Management, Mykolas Romeris University.<br />
Lecturer of Public Administration and Law<br />
Department, Faculty of Social Sciences,<br />
Klaipėda University.<br />
Scientific interests: citizen participation;<br />
relations between citizens and government;<br />
public service quality improvement; civil<br />
service; non profit organizations.<br />
Address: Minijos g. 153, Klaipėda.<br />
Phone: +370 687 22 83 4 (private).<br />
E-mail: estumbraite@gmail.com;<br />
estumbraite@yahoo.com<br />
186
Eglė Šumskienė – daktarė, Vilniaus<br />
universiteto Socialinio darbo katedros<br />
lektorė.<br />
Moksliniai interesai: psichikos sveikata,<br />
žmogaus teisės, negalia, stigma ir<br />
diskriminacija, atstovavimas.<br />
Adresas: Universiteto g. 9/1–310,<br />
LT-01513 Vilnius.<br />
El. paštas: egle.sumskiene@gmail.com.<br />
Juozas Vijeikis – profesorius, Vilniaus<br />
edukologijos universiteto Ekonomikos<br />
katedra.<br />
Moksliniai interesai: produkto inovacijos,<br />
vadyba ir administravimas, mažas ir<br />
vidutinis verslas, tarptautinė rinkodara.<br />
Adresas: Ševčenkos g. 31, Vilnius.<br />
Tel.: +370 688 32115.<br />
El. paštas: juozas.vijeikis@vpu.lt<br />
Remigijus Vitkauskas – daktaras<br />
(socialiniai mokslai), Vilniaus edukologijos<br />
universiteto Muzikos katedros docentas.<br />
Moksliniai interesai: muzikos pedagogika,<br />
muzikos atlikimas, muzikos sociologija.<br />
Adresas: Žemynos g. 29–29,<br />
LT-06132 Vilnius.<br />
Tel.: +370 5 24 71 68 9.<br />
El. paštas: rimasv2003@yahoo.com<br />
Aurimas Župerka – daktaras (socialiniai<br />
mokslai), Klaipėdos universiteto Vadybos<br />
katedros lektorius.<br />
Moksliniai interesai: rinkodaros valdymas,<br />
verslumo problemos.<br />
Adresas: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda.<br />
Tel.: +370 610 21 14 1.<br />
El. paštas: aurimas_zuperka@hotmail.com<br />
Eglė Šumskienė – lecturer, doctor at Social<br />
Work Department, Vilnius University.<br />
Scientific interests: mental health, human<br />
rights, disability, stigma and discrimination.<br />
Address: Universiteto g. 9/1–310,<br />
LT-01513 Vilnius, Lithuania.<br />
E-mail: egle.sumskiene@gmail.com.<br />
Juozas Vijeikis – professor at Department<br />
of Economics, Vilnius Educology<br />
University.<br />
Scientific interests: product innovation,<br />
management and administration, small and<br />
medium business, international marketing.<br />
Address: Ševčenkos g. 31, Vilnius.<br />
Phone: +370 688 32115.<br />
E-mail: juozas.vijeikis@vpu.lt<br />
Remigijus Vitkauskas – associate<br />
professor, doctor of Social Sciences at<br />
Music Departament, Vilnius Educology<br />
University.<br />
Scientific interests: music education, music<br />
performing, music sociology, culturology.<br />
Address: Žemynos g. 29–29,<br />
LT-06132 Vilnius, Lithuania.<br />
Phone: +370 5 24 71 68 9.<br />
E-mail: rimasv2003@yahoo.com<br />
Aurimas Župerka – assistant, doctor of<br />
Social Sciences at Management Department,<br />
Klaipėda University.<br />
Scientific interests: marketing management,<br />
entrepreneurship problems.<br />
Address: Minijos g. 153,<br />
LT-93185 Klaipėda, Lithuania.<br />
Phone: +370 610 21 14 1.<br />
E-mail: aurimas_zuperka@hotmail.com<br />
187
Erika Župerkienė – daktarė (socialiniai<br />
mokslai), Klaipėdos universiteto Vadybos<br />
katedros lektorė.<br />
Moksliniai interesai: personalo valdymas,<br />
vadovavimas, vadovavimo asmeninės ir<br />
dalykinės savybės, vadovavimo savybių bei<br />
verslumo ugdymas, paslaugų vadyba ir<br />
rinkodara.<br />
Adresas: Minijos g. 153,<br />
LT-93185 Klaipėda, Lietuva.<br />
Tel.: +370 689 38415.<br />
El. paštas: erikazuperkiene@gmail.com<br />
Erika Župerkienė – lecturer, doctor of<br />
Social Sciences at Management Department,<br />
Klaipeda University.<br />
Scientific interests: staff management,<br />
leadership, leadership traits and skills,<br />
leadership development, entrepreneurship<br />
development, service management and<br />
marketing.<br />
Address: Minijos g. 153,<br />
LT-93185 Klaipėda, Lithuania.<br />
Phone: +370 689 38415.<br />
E-mail: erikazuperkiene@gmail.com.<br />
188
ISSN 1392-3137. TILTAI, <strong>2011</strong>, 4<br />
Lietuvos mokslo tarybos kolegijos<br />
2000 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. V-3 priedas<br />
LIETUVOS MOKSLO LEIDINIŲ,<br />
kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant<br />
mokslo laipsnį,<br />
SPECIALIOJO SĄRAŠO SUDARYMO TAISYKLĖS<br />
Lietuvos mokslo leidinių, kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant<br />
mokslo laipsnį, specialusis sąrašas (toliau – Sąrašas) sudaromas sutinkamai su<br />
“Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemos bendrųjų<br />
nuostatų”, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 13 d.<br />
nutarimu Nr. 1317, 59.1 punktu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio<br />
14 d. nutarimo Nr. 456 redakcija). Sąrašą tvirtina Mokslo ir studijų departamentas<br />
prie Švietimo ir mokslo ministerijos.<br />
Šios taisyklės nustato reikalavimus į Sąrašą įrašomiems leidiniams ir juose skelbiamiems<br />
mokslo straipsniams, taip pat Sąrašo sudarymo tvarką.<br />
1. Reikalavimai į Sąrašą įrašomiems mokslo leidiniams<br />
1.1. Leidinys turi būti aiškiai apibrėžtos ir viešai paskelbtos mokslo tematikos.<br />
1.2. Į leidinio redaktorių kolegiją turi įeiti ne mažiau kaip trijų Lietuvos mokslo ir<br />
studijų institucijų aktyvūs mokslininkai. Rekomenduojama, kad redaktorių<br />
kolegijoje būtų ir užsienio mokslininkų. Tais atvejais, kai dauguma leidinio<br />
straipsnių skelbiama užsienio kalbomis, redaktorių kolegijoje turi būti užsienio<br />
mokslininkų. Kiekviename leidinio numeryje skelbiami visų redaktorių<br />
vardai bei pavardės, jų atstovaujama institucija, mokslo kryptis. Kiekvienas<br />
redaktorių kolegijos narys turi aktyviai prisidėti prie leidinio rengimo – vadovauti<br />
kuriam nors leidinio barui, vertinti jame skelbiamus darbus ir pan.<br />
1.3. Jeigu leidinyje publikuojami ne vien mokslo straipsniai, mokslinė leidinio dalis<br />
turi būti aiškiai atskirta nuo kitų dalių ir sudaryti ne mažiau kaip pusę<br />
kiekvieno leidinio numerio apimties.<br />
1.4. Jeigu leidinys leidžiamas tik elektroniniu būdu (be poligrafinės versijos), jam<br />
taikomas dar vienas reikalavimas: turi būti garantuotas ilgalaikis visų leidinio<br />
numerių saugojimas neelektroninėje laikmenoje – pačioje redakcijoje, Lietuvos<br />
nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Lietuvos mokslų akademijos<br />
bibliotekoje.<br />
1.5. Periodinis leidinys turi išeiti reguliariai, ne rečiau kaip kartą per metus.<br />
Kiekviename periodinio leidinio numeryje (o kai leidinys išeina dažnai – ne<br />
rečiau kaip viename numeryje per ketvirtį) turi būti skelbiami reikalavimai<br />
pateikiamiems publikuoti darbams ir nurodoma leidinio svetainė<br />
INTERNET’e (ją arba bent INTERNET’o puslapį turi turėti kiekvienas į są-<br />
189
ašą įrašomas periodinis leidinys). INTERNET’o svetainėje arba puslapyje<br />
turi būti išdėstyti reikalavimai leidinyje publikuoti pateikiamiems straipsniams,<br />
skelbiami kelių pastarųjų leidinio numerių turiniai, publikacijų santraukos,<br />
kita redakcijos informacija.<br />
2. Reikalavimai leidinyje skelbiamiems mokslo straipsniams<br />
2.1. Mokslo straipsnyje turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, aptartas<br />
nagrinėjamos problemos ištirtumo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai,<br />
padarytos išvados, nurodyta naudota literatūra.<br />
2.2. Prie straipsnio lietuvių kalba turi būti ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų<br />
santrauka bent viena iš pagrindinių pasaulio mokslo kalbų (anglų, prancūzų,<br />
rusų, vokiečių), prie straipsnio užsienio kalba – ne trumpesnės kaip 600<br />
spaudos ženklų lietuviška santrauka.<br />
2.3. Kiekvieną straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip du redaktorių kolegijos paskirti<br />
recenzentai – aktyvūs mokslininkai; bent vienas iš recenzentų turi būti<br />
ne redaktorių kolegijos narys. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis<br />
skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus<br />
gyvenamosios valstybės. Recenzentų išvadas redakcija (leidėjas) saugo dvejus<br />
metus po to, kai straipsnis paskelbtas arba kai atsisakyta jį skelbti. Rekomenduojama,<br />
kad recenzentai būtų skiriami konfidencialiai.<br />
2.4. Kiekvieno straipsnio metrikoje turi būti nurodyta, kada jis įteiktas redakcijai,<br />
kada visiškai parengtas publikuoti, institucija(-os), kuriai autorius(-iai) atstovauja,<br />
autorių adresai (ir elektroninio pašto), leidinio pavadinimas bei numeris,<br />
jo išleidimo metai.<br />
3. Leidinio įrašymo į Sąrašą ir Sąrašo priežiūros tvarka<br />
3.1. Periodiniai mokslo leidiniai į sąrašą įrašomi, jei išleistieji leidinio numeriai<br />
atitinka nustatytus reikalavimus.<br />
3.2. Vienkartiniai mokslo leidiniai (proginiai, konferencijų darbų rinkiniai ir<br />
pan.) į sąrašą įrašomi tik tada, kai yra išleisti ir įvertinti. Leidėjas, argumentuotu<br />
raštu siūlydamas leidinį įvertinti ir įrašyti į Sąrašą, turi pateikti jo egzempliorių<br />
Lietuvos mokslo tarybai.<br />
3.3. Mokslo leidinius įrašyti į sąrašą Mokslo ir studijų departamentui prie Švietimo<br />
ir mokslo ministerijos teikia Lietuvos mokslo taryba, apibendrinusi Tarybos<br />
nuolatinių ekspertų komisijų išvadas, ar leidinys ir jo straipsniai atitinka<br />
nustatytus reikalavimus.<br />
Lietuvos mokslo taryba reguliariai tikrina, ar įrašyti į Sąrašą leidiniai atitinka nustatytus<br />
reikalavimus. Prireikus tikrinti gali ir Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo<br />
ir mokslo ministerijos. Tikrinamųjų leidinių leidėjai ir redaktoriai Lietuvos<br />
mokslo tarybos ir Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos<br />
ekspertams privalo pateikti redaktorių kolegijos posėdžių protokolus, straipsnių recen-<br />
190
zijas, kitą leidybos dokumentaciją. Nustačiusi, kad leidinys nebeatitinka jam keliamų<br />
reikalavimų, Lietuvos mokslo taryba leidinį iš Sąrašo siūlo išbraukti.<br />
Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos direktoriaus įsakymai<br />
apie leidinių įrašymą ar jų išbraukimą iš Sąrašo skelbiami „Valstybės žiniose“.<br />
Tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Kęstutis Makariūnas<br />
191
Redakcijos pastabos. Straipsnių rengimo reikalavimai<br />
TiltaiBridgesBrücken (socialinių/ ekonomikos mokslų žurnalas)<br />
Autorius, kurie nori publikuoti mūsų žurnale savo straipsnius, maloniai prašome<br />
laikytis šių taisyklių.<br />
Straipsniai, siunčiami redakcijai, turi būti kruopščiai parengti, pridėta viena<br />
recenzija. Prašome atsiųsti du spausdintinius straipsnio egzempliorius (vienas jų bus<br />
atiduodamas redakcijos parinktam recenzentui) ir elektroninę versiją, įrašytą<br />
kompaktinėje plokštelėje (CD) arba atsiųstą el. paštu: stasys.vaitekunas@ku.lt.<br />
Spausdintinė medžiaga ir CD siunčiama „Tiltų“ adresu:<br />
Prof. Stasys Vaitekūnas<br />
„Tiltų“ redakcija<br />
Klaipėdos <strong>universitetas</strong><br />
Herkaus Manto g. 84,<br />
LT-92294 Klaipėda, Lietuva<br />
Tel.: (8 46) 39 89 47 arba 39 88 95<br />
Faksas: (8 46) 39 89 99<br />
Antraštinis (pirmasis) puslapis<br />
Pirmajame straipsnio puslapyje nurodomas tik straipsnio pavadinimas (šrifto<br />
dydis – 12 pt). Tekstas parengtas pagal kalbos, kuria rašoma, taisykles. Atskirame lape<br />
nurodoma: a) autoriaus vardas, pavardė, mokslinis pedagoginis vardas ir laipsnis,<br />
mokslinių interesų sritys; b) institucija, jos adresas, autoriaus telefonas, faksas,<br />
el. paštas. Jei straipsnį parengė keli autoriai, nurodoma jų išdėstymo tvarka.<br />
Pagrindinis tekstas<br />
Rankraštis spausdinamas pagal tekstų rengimo taisykles (*doc), popieriaus<br />
formatas – 4A, nustatant standartinius laukelius ir tarpus tarp žodžių, Times New<br />
Roman 12 šrifto dydžiu. Straipsniai gali būti rašomi lietuvių, anglų, vokiečių ir<br />
prancūzų kalbomis. Gera anglų kalba parašyti straipsniai, remiantis „Oxford English<br />
Dictionary“, yra ypač pageidautini, nes tekstas patenka į tarptautines referuojamų<br />
žurnalų bazes. Visas tekstas (anotacija, paveikslai, lentelės) turėtų sudaryti ne daugiau<br />
kaip 12 puslapių (maždaug 6000 žodžių [tik teksto]). Jei straipsnis parašytas<br />
lietuviškai, būtina santrauka anglų kalba (galima vokiečių ir prancūzų kalbomis), kuri<br />
turėtų sudaryti ne mažiau kaip ⅓ pagrindinio teksto (santraukos patenka į tarptautines<br />
referuojamų žurnalų bazes).<br />
Teksto pradžioje pateikiama iki 300 žodžių anotacija ir 4–7 pagrindiniai žodžiai<br />
(pvz., urbanizacija, ekonomika, gyventojai, švietimas, sociologija, vadyba) lietuvių ir<br />
anglų kalbomis.<br />
Lenteles ir paveikslus (brėžinius) pageidautina pateikti rankraščio pabaigoje, tekste<br />
tiksliai nurodant jų vietą. Tekste nenaudokite išnašų. Jei jos yra būtinos, pažymėkite<br />
jas tekste (1), (2) ir pateikite puslapio apačioje.<br />
192
Lentelės, paveikslai, kitos iliustracijos<br />
Lentelės turi būti numeruojamos arabiškais skaičiais, pavadinimai rašomi lentelės<br />
viršuje. Jei būtina pateikti lentelės paaiškinimų (išnašų), jos nukeliamos į lentelės<br />
apačią, pažymint raidėmis a, b, c ir t. t. Šios išnašos ir lentelės šaltiniai nurodomi<br />
Times New Roman 8 pt šriftu.<br />
Paveikslai numeruojami arabiškais skaičiais, pvz., 1 pav., 2 pav. (kaip ir tekste), ir<br />
pateikiami jų pavadinimai – iliustracijų apačioje. Straipsnyje, kuris parengtas lietuvių<br />
kalba, visų iliustracijų ir lentelių pavadinimus pageidautina pateikti lietuvių ir anglų<br />
kalbomis (pvz., 1 pav. Darbo ištekliai pagal užimtumą; Fig. 1. Labour force by<br />
occupation). Iliustracijos parengiamos taip, kad būtų galima jas koreguoti (sukurtos<br />
kompiuteriu CorelDRAW ar panašiu atitikmeniu): 300 dpi, daugiau kaip 300<br />
skiriamąja geba. Iliustracijų legenda sudaroma balta ir juoda spalvomis (ne daugiau<br />
kaip 5 atspalvių).<br />
Literatūra<br />
Tekste kitų autorių citatos ir duomenys taip nurodomi: cituojamo autoriaus<br />
pavardė, leidinio metai, jei tai citata, – ir puslapis (pvz.: Hammond, 1998, p. 291;<br />
Bučinskas, 2004, p. 7; Vaitekūnas, Martinaitis ir kt., 2006, p. 27; Demografijos<br />
metraštis, 2008, p. 10, 18, 48–34). Literatūros sąrašas sudaromas abėcėlės tvarka,<br />
pvz.:<br />
Hammond, A. (1998). Which World? Scenarios for the 21 st century. London:<br />
Routledge.<br />
Zaninetti, J. M. (2008). Uncertain shores: costal urban settlements at risk.<br />
Tiltai/Bridges/Brücken, vol. 1 (42).<br />
Pardo, P. H. (2006). Firm cooperation in local development. Regional<br />
Development in the Context of the European Union (Edited by S. Vaitekūnas,<br />
L. Šimanskienė, W. Kosiedowski). Klaipėda: KUL.<br />
Vaitekūnas, S., Šimanskienė, L., Palmowski, T. (Editors) (2007). The Recent<br />
Development of the EU: Challenges and Experience. Klaipėda: KUL.<br />
Chemijos terminų aiškinamais žodynas. (2003). Mokslo ir enciklopedijų leidybos<br />
institutas.<br />
Jei dedamas straipsnis iš žurnalo ar straipsnių rinkinio, būtina nurodyti puslapius.<br />
193
194<br />
Editorial Note<br />
TILTAI*BRIDGES*BRÜCKEN social (economic) sciences<br />
In order to facilitate publication, the authors are kindly requested to submit texts<br />
written according to the rules presented below.<br />
The works submitted to the editor‘s office will be reviewed, therefore, yuo are asked to<br />
send two printed copies (with signatare of author) of the article (one for the editor and one<br />
for the reviewer), and a oppy, DC, or a file delivered in an electronic way to<br />
stasys.vaitekunas@ku.lt, and surface mail addressed to the editorial office:<br />
Prof. Stasys Vaitekunas.<br />
„Tiltai“, Klaipeda University<br />
Herkaus Manto str. 84<br />
LT-92294, Klaipeda, Lithuania<br />
Fax: (+370 46) 39 89 99.<br />
Tel.: (+370 46) 39 89 47.<br />
The authors are kindly asked to make sure the files sent by e-mail or on a oppy or a CD<br />
are identical with the final version of the submitted text.<br />
The title page<br />
The title page should only contain the title without the author’s name and start in the<br />
twelfth verse, and then the text formatted according to the rules.<br />
A separate sheet of paper should include a) the author’s name and surname, b) the full<br />
name and address of the institution with c) the telephone, fax, and e-mail addresses. If there are<br />
several authors you are asked to indicate the main author responsible for correspondence. If the<br />
main author has not been indicated the first listed will play that role.<br />
The main text<br />
The manuscript should be typed in a word processor (*.doc and *.rtf files accepted), in<br />
A4 format with standard margins and spacing for Times New Roman size 12 font. The entire<br />
article (with the abstract, computer-generated figures and tables, and the table of contents)<br />
should not exceed 10 pages in the A4 format (up to 6,000 words if the article consists of the<br />
text only). Include all illustrations in separate *.tif files.<br />
The article should be preceded by an abstract of 100–300 words and four to seven<br />
keywords, for instance: population education economics, migration, urbanisation,<br />
industrialisation, etc. Authors are also welcome to include a 100–200 words personal<br />
biography, which should also precede their text.<br />
Tables and figures should be placed at the right place or at the end of the manuscript<br />
and the authors should clearly indicate where they should fit in the text.<br />
Do not use footnotes. If necessary number them in the text (1), (2), and insert the Notes<br />
section on the last page just before the References (Bibliography). Yuo may include<br />
Acknowledgements below Notes.<br />
The articles are accepted in good English only. General rules for text writing and<br />
editing of Modern Language Association apply, MLA Style. Prior to publication all<br />
accepted articles must be approved by the Editorial Board and if need be corrected texts<br />
shold be submitted to the editors again.The spelling should follow the Oxford English<br />
Dictionary or English Lithuanian Dictionary.
Tables, figures, illustrations, and photographs<br />
The tables should be numbered using Arabic numbers, and the title must be placed<br />
above the table. If footnotes are needed, the authors shold mark them with letters a, b, c,<br />
etc., and place them below the tables. Footnotes, symbols, sources, etc. should be written<br />
all under the tables in Times New Roman font, size 8 and in italics.<br />
The figures should be marked as „Fig“, and such an expression must be used in the text. They<br />
should be numbered using Arabic numbers. The illustrations should be of such quality that the<br />
editor would not have to correct them (computer generated – CorelDRAW or equivalent): 300<br />
dpi and above 300 resolution. They should be black and white (max 5 steps of greyness).<br />
Uncompressed images, e.g. tif format, are preferred. Do not merge illustrations with the text as<br />
word processors deteriorate images to less then 200 dpi. Should you e-mail the article, make sure<br />
you provide all illustrations in separate files.<br />
Authors should place the title of the illustration below the illustration with the symbols<br />
and the source, etc. all written in size 8 font, in italics.<br />
References<br />
The text should quote the authors, the year of pullication and the page (if it is a<br />
citation), e.g. (Petraitis, 2004, p. 31), and the full credits should be included in the<br />
References at the end of the main text. Should the same author and year re-occur, the<br />
letters a, b, c, etc. must be added.<br />
An example:<br />
Steger, M. (2003). Globalization. Oxford University Press.<br />
Pacuk, M. (2006). Regional disperities in Baltic Europe. Ln.<br />
Vaitekūnas, S. (ed.) (2007). Regional Development in the Context of European Union.<br />
Klaipėda: KUL, p. 54–62.<br />
Internet database and digital sources must also be precisely identified and a Date of<br />
Access (DoA) together with a domain must be provided.<br />
Notes<br />
voievodeship – administrative region of the 1st order<br />
poviat – administrative region of the 2st order<br />
gmina – administrative region of the 3st order<br />
General Remarko<br />
Articles are accepted for consideration on the understanding that they are not being<br />
submitted elsewhere.<br />
195
196
Klaipėdos universiteto leidykla<br />
Tiltai. Socialiniai mokslai. <strong>2011</strong>, 4 (<strong>57</strong>)<br />
Klaipėda, <strong>2011</strong><br />
SL 1335. <strong>2011</strong> 11 30. Apimtis 16,62 sąl. sp. l. Tiražas 100 egz.<br />
Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda<br />
Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: leidykla@ku.lt; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/<br />
197
198