Ūkininkavimo rekomendacijos savaime ... - Aplinkos ministerija

Įvadas
Lietuvoje prieš dešimtmetį buvo apie 600 tūkst. ha netinkamų ar mažai tinkamų
žemės ūkio gamybai žemių (Kairiūkštis, Vaičys, 1997). Dalis šių žemių ir
dabar yra apleistos. Kai kur, dažniausiai pamiškėse, savaime želia pušys, beržai,
baltalksniai, labai retai – drebulės, juodalksniai. Dažnai želdiniuose pasitaiko
karklų, kartais jų sąžalynai užima nemažus plotus, pavieniui želdiniuose
pasitaiko ąžuolų, eglių, guobinių. Kai kurių žėlinių amžius viršija 10 metų. Žėlinių
tankumas ir rūšių sudėtis ne visuomet tenkina žemių savininkų, valdytojų
ir visuomenės poreikius, todėl neretai būtina juos papildyti, koreguoti rūšinę
sudėtį ar net pertvarkyti. Todėl trūksta rekomendacijų, kaip iš natūraliai žemės
ūkiui naudotose žemėse įsiveisusių žėlinių suformuoti funkcinę paskirtį
atitinkančius medynus. Žemės ūkiui naudotose žemėse dažnai poarmeninis
sluoksnis yra sutankintas. po armeniu yra susiformavęs taip vadinamas didelio
tankio „armens padas“, kurį medžių šaknys dažnai sunkiai įveikia ar net neįveikia.
Didesnes galimybes prasiskverbti pro sutankintą sluoksnį turi ąžuolai,
pušys, maumedžiai, žymiai mažesnes – liepos, eglės, beržai. Žemės ūkiui naudotose
žemėse spygliuočių želdiniai ar žėliniai dažnai pažeidžiami šakninės
pinties. Šakninės pinties pažeidimų pavojui sumažinti žėliniai ar želdiniai turėtų
būti nedidelio tankio, mišrūs su lapuočiais medžiais ar krūmais.
Dažnai atsiželdžiusių ar besiželdinančių sklypų pakraščiai ribojasi su žemės
ūkio paskirties žemėmis ir sudaro miško ir lauko ekotoną. Šio ekotono reikšmė
labai svarbi kiškių, paukščių, kitos smulkiosios faunos gausai, todėl reikėtų
tinkamai suformuoti rūšių sudėtį ir struktūrą sklypų pakraščiuose.
5