KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

kam.lt

KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

2006 m. Nr. 3. (420)

KARDAS

K A R I N Ė S P U B L I C I S T I KO S

KARO ISTORIJOS

I R M O K S LO Ž U R N A L A S

šiame numeryje:

2

psl.

Saugumo zona

Oro policija Baltijos

šalyse 2004–2006

32

psl.

Grėsmės

Akistatoje su terorizmu

6

psl.

Reformos

Karinė tarnyba – prievolė

ar pašaukimas?

12

psl.

16

psl.

20

psl.

26

psl.

Karyba

Karinės pajėgos krizių atveju

Misijos

Nuo ginklų kalbos – prie paramos

ir susikalbėjimo

Metų pratybos

„Žaliasis riteris“

Specialiosios pajėgos

Jūrų specialiosios operacijos

38

psl. psl.

psl.

psl.

42

46

51

Publicisto skiltis

Irano bomba: būti ar nebūti?

Diskusijos

Ramovė ar klubas?

Lietuvos kariuomenės istorija

Lietuvos karininkija emigracijoje

Kariuomenė ir visuomenė

Jaunimo pilietinio-karinio rengimo

apžvalga ir perspektyvos

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

1


Į v y k i ų i r t e n d e n c i j ų a p ž v a l g a

Oro policija

Baltijos šalyse 2004–2006

Tas, kas skaitė straipsnį „Saugus dangus“, nesuklys – ši publikacija yra pastarojo

tęsinys. Jame bus bandoma į oro erdvės saugumo klausimą pažvelgti siauriau,

būtent, pateikti ir panagrinėti kai kuriuos oro policijos funkcijos aspektus.

Siaurai vienpusiškai suprantama oro gynybos koncepcija pagal principą „užfiksuoti

– numušti“ dabartinių permainų fone laikytina istoriniu reliktu. Deja, pasaulyje

netrūksta „užkonservuotos istorijos reiškinių“, kurių suvokimas išlieka nepakitęs.

Kalbu ne vien apie realius politinius darinius, bet ir apie mąstymo recidyvus.

2

Saugumo zona

Vienas iš tipiškų pavyzdžių: emocinga RF KOP vado

pavaduotojo gen. A. Kornukovo reakcija į oro policijos

naikintuvų dislokavimą Lietuvoje ir galimas RF oro

erdvės pažeidimo perspektyvas: „...pažeidė sieną – ir

taškas, numušti nedvejojant“. Tuo tarpu įvairūs kariniai

orlaiviai Pabaltijo oro erdvėje buvo charakteringas ir

dažnai pasikartojantis reiškinys, o praeitų metų rudenį

įvykęs Su-27 incidentas parodė, kad pretenzijas galima

sukelti net ir nenumušant oro erdvę pažeidusio orlaivio,

nešančio kovinę ginkluotę.

Incidentai, susiję su oro erdvės pažeidimais, – subtili

ir ne vien kariškių sprendimų reikalaujanti sritis, kurioje

pagrindinis vaidmuo tenka politinėms interpretacijoms

ir diplomatiniams žaidimams. Tačiau kuo jos remiasi,

jei ne realia jėga?

Oro policija kaip tik ir yra toks galios mechanizmas,

pritaikytas taikiam periodui. Todėl klysta tie žurnalistai

„iš liaudies“, kurie tai pačiai „liaudžiai“ perša požiūrį,

kad „tie patys lėktuvai ir jų ginkluotė gali būti ir kartoniniai“.

Žinoma, kad išsipildžiusi jų fantazija būtų malonesnė

kai kuriems ambicingas geopolitines vizijas

puoselėjantiems kaimynams, kuriuos erzina tikri naikintuvai

– išsiplėtusios Europos bendrijos erdvės ženklas.

O Europa kol kas gali leisti sau daugiau nei kartoniniai

lėktuvai ir popierinės raketos.

Jau 1919 m. jauna Lietuvos Respublika, turėdama

vos kelis orlaivius, prisijungė prie vadinamosios

Paryžiaus konvencijos, kuri virš mūsų šalies teritorijos

įteisino oro erdvės suverenumą. Tai reiškia, kad suvereni

ir saugi oro erdvė nėra tik su ES ir NATO realijomis

atsiradę terminai. Šiuo metu mūsų oro erdvė virš sausumos

ir dalies Baltijos jūros sudaro 76 tūkst. kvadratinių

kilometrų.

Struktūriniu administravimo požiūriu ji nėra vientisa

ir dalijama į:

valdomąją oro erdvę oro uostų ir aerodromų skrydžių

valdymo rajonuose;

nevaldomąją, vadinamąją G oro erdvę, – jai priklauso

visa žemutinė oro erdvės dalis, išskyrus aerodromų

prieigas, kontroliuojamas skrydžių valdymo radarų;

specialiosios veiklos oro erdvę, kuri savo ruožtu susideda

iš draudžiamų, pavojingų oro zonų, rezervuojamos

oro erdvės, laikinai išskirtų ir specialiųjų sklandymo

zonų.

Virš Lietuvos driekiasi dvidešimt nuolatinių oro kelių,

kuriuose vienu metu juda iki trisdešimt orlaivių, neskaitant

sportinės, tarp jų ir mažosios aviacijos orlaivių,

skraidančių iš esmės nevaldomoje oro erdvėje. Suprantama,

kad toks intensyvus oro eismas turi būti tinkamai

reguliuojamas ir kontroliuojamas. Lietuva yra vienintelė

NATO šalis narė, kurioje integruota karinės ir civilinės

aviacijos oro eismo vadybos sistema. Pamažu einama


link dar vienos vizijos – „bendro Europos

dangaus“. Ši koncepcija, kuri

šiuo metu yra plėtojimo stadijoje,

numato bendros oro erdvės, vienodų

skraidymo valdymo standartų ir

procedūrų sukūrimą.

„Bendras Europos dangus“

– sąvoka, atitinkanti laikmetį. Kadangi

jis, palyginti su padėtimi,

kuri buvo Šaltojo karo metu, yra

sąlyginai „taikus“, oro policija pateisina

savo „teisėtvarkinį“ pavadinimą.

Tačiau vykdomoji oro policijos

grandis susiduria su ne ką

mažesne, o gal ir didesne įtampa

užduočių metu. Pirma, kaip jau

minėta, – numušti pažeidėją taikos

metu reikia politinio sprendimo,

o standartinis oro policijos

uždavinys – gavus kovinio aliarmo

signalą, „pakilti, surasti, užmegzti

ryšį, palydėti (ar nutupdyti)“. Antra,

nelikus dviejų supervalstybių

priešpriešos, grėsmė iš oro tampa

sunkiai nuspėjama. Prisiminkime

pasaulio prekybos centro ataką,

nuo kurios simboliškai prasidėjo

„asimetrinių karų“ epocha. Kaip

minėjo ir pirmosios oro policijos

misijos vadas norvegas plk. J.

Moe, anksčiau, saugodami oro

erdvę, jie visą dėmesį buvo sutelkę

į rytus; o dabar ji gali „atskristi“

iš bet kurios pusės.

Problemą komplikuoja ir auganti

orlaivių, ypač privačių, gausa, įskaitant

ultralengvus skraidymo aparatus.

Kaip parodė nesena praktika, su

kuria jau kelis kartus buvo susidūrusi

oro erdvės apsaugos sistema, klaidingą

aliarmą gali sukelti meteorologiniai

zondai ir oro balionai. Kai

panašūs objektai užfiksuojami civilinės

aviacijos ar karinių radarų, naikintuvai

gauna įsakymą identifikuoti

potencialų pažeidėją ir po to priimti

situaciją atitinkantį sprendimą. Todėl

stebina „dvigubai negatyvus“ manipuliavimas

informacijos vartotojų

emocijomis: praeitais metais įvykus

Su-27 katastrofai oro policija buvo

„kalta“, kad „laiku nesureagavo“.

Jau šių metų kovo mėnesį, naikintuvams

operatyviai sureagavus į užfiksuotą

nepažįstamą orlaivį (kuris pasirodė

esąs sportinis lėktuvas „Wilga“),

buvo pranešta, jog neva mažą

lėktuvėlį „vaikėsi du lenkų MiG“, oro

policija vėl buvo tarsi atpirkimo ožys,

žinoma, turint omenyje, kad kaltintojai

– ne profesionalai, o informacijos

vartotojai, linkę tiesiog „praryti“ emocingai

interpretuojamus faktus, o ne

aiškintis tikrąsias jų priežastis. Nesusimąstoma,

kokia galėtų būti pozityvesnė

alternatyva, tačiau, atrodo, tai

„informacijos tiekėjai“ ignoruoja.

Iš tikrųjų šis vadinamasis „incidentas“

(ne kabutėse šio žodžio rašyti

neišeina, nes visos oro policijos

atliktos procedūros buvo tikslingos)

įvyko dėl to, kad lėktuvo pilotas iš

anksto neinformavo apie skrydį, o

jo identifikavimas užėmė dar šiek

tiek laiko.

Turint omenyje, kad prieš naikintuvų

pakilimą reikia atlikti pakankamai

daug grandžių turinčią procedūrą

(BALTNET radiolokacinis tinklas

– oro erdvės kontrolės centras

Karmėlavoje – NATO štabas Vokietijoje

– komanda į Zoknius), ši ir kitos

oro policijos reakcijos buvo atliktos

greitai ir profesionaliai.

Į panašaus pobūdžio sąmoningai

skleidžiamus gandus ir nesąmoningą

nuogąstavimą, kad NATO gynybinis

skėtis yra skylėtas, galima

atsakyti JAV ambasadoriaus S. Malo

(Mull) žodžiais, pasakytais 2005

m. rugsėjo 30 d. aiškinantis RF KOP

naikintuvo sudužimo aplinkybes: „...

kyla klausimas apie betarpiškesnes

NATO saugumo garantijas. Kai kurių

teigimu, šis incidentas parodo,

jog NATO saugumo garantijos yra

tuščios. Tačiau bet kuris tuo patikėjęs

labai klysta. Nė viena oro policijos

struktūra negali sutrukdyti tokiam

įsiveržimui į NATO oro erdvę,

lygiai taip pat kaip negalima buvo

užkirsti kelio sovietų naikintuvo ava-

Belgų KOP vado gen. G. Andret vizito Zokniuose akimirka pirmosios oro policijos misijos metu.

Fotofaktas skeptikams: naikintuvai

Zokniuose – realūs ir ginkluoti.

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

3


Saugumo zona

4

Pagrindiniai Lietuvos aerodromai, tarp jų - galintys priimti karinius

orlaivius (belgų sudaryta schema).

rijai Norvegijoje Šaltojo karo įkarštyje 1978 m. Juk oro

policija tarnauja kaip atgrasinimo priemonė prieš organizuotą

puolimą“.

Iš tikrųjų realias kovines oro policijos galimybes gali

iliustruoti Balkanų konflikto įvykiai. 1994 m. NATO naikintuvai

numušė keturis karinius lėktuvus, pažeidusius

neskraidymo zonos ribas virš Bosnijos ir Hercegovinos

(specialios neskraidymo sankcijos buvo nustatytos

Jungtinių Tautų 1992 spalio mėn.). Vis dėlto pagrindiniu

oro policijos funkcijos akcentu reikia laikyti paskutinį

minėtos JAV ambasadoriaus kalbos sakinį.

2004 m. kovo 17 d. Aljanso taryba nusprendė, kad

visa NATO narių oro erdvė turi būti saugoma vadovaujantis

vienodais kriterijais, kurie turi galioti visoms Aljanso

narėms. Apie tai derybose su Lietuvos atstovais

užsiminė ir NATO generalinis sekretorius, akcentuodamas,

kad reikia kalbėti ne apie Lietuvos, o apie NATO

oro erdvės apsaugą. Kadangi keturios šalys – Lietuva,

Latvija, Estija ir Slovėnija – neturėjo savų priemonių tinkamai

užtikrinti savo oro erdvės apsaugą, tą padaryti

jose pasirūpino sąjungininkų KOP, skyrė trijų mėnesių

trukmės oro policijos misijas. Oro policijos baze Baltijos

šalims buvo pasirinktas Zoknių aerodromas, kaip

labiausiai atitinkantis šiam tikslui keliamus reikalavimus.

Pirmieji naikintuvai, kuriuos skyrė Belgijos KOP, nusileido

Zokniuose tų pačių metų kovo 29 d.

Buvo nuspręsta, kad skirtingų valstybių oro policijos

misijų, kurių trukmė po tris mėnesius, koviniai budėjimai

vyks rotaciniu principu. Iki šiol oro policijos funkciją atliko

devynių šalių NATO narių misijos. Kiekvienoje jų

dalyvavo po keturis naikintuvus ir po keliasdešmt juos

bei jų skrydžius aptarnaujančių kariškių. Lietuva, kaip

priimančioji valstybė, užtikrino paramą NATO pajėgoms:

jos kompetencijoje yra infrastruktūra (aerodromo

modernizavimas, tikslaus priartėjimo radaras ir taktinė

navigacinė sistema), apsauga, kai kurios logistinės

operacijos. Iki šių metų pabaigos Baltijos šalys visiškai

užtikrins sąjungininkų paramą, išskyrus kovinės technikos

aptarnavimą. Pavyzdžiui, jau rengiami naikintuvų

kovinio valdymo operatoriai. Neseniai rekonstravus atsarginį

pakilimo taką, kuris dabar išplatintas, su įrengtu

apšvietimu, drenažu ir pan., paskelbtas ir pagrindinio

tako rekonstravimo konkursas. Darbai turėtų prasidėti

po metų.

Kaip matome, oro policija yra integrali oro erdvės

kontrolės ir apsaugos dalis, savotiška oro erdvės apsaugos

sistemos „piramidės viršūnė“, o jos įdiegimas

– naujas procesas tiek patiems oro policininkams, tiek

ir priimančiai pusei. Pokyčiai šiame procese – natūralios

raidos išdava. Per visą oro policijos buvimo Lietuvoje

laiką nuolat vyko organizacijos, sąveikos ir procedūrų

tobulinimo darbai. Jau pačioje budėjimų pradžioje

į Lietuvą atvykusiam gen. Dž. Džounsui (Jones) buvo

pademonstruotos kovinės parengties pratybos, kuriose

visi reikalingi naikintuvų parengties darbai iki jų pakilimo

užėmė iki dvidešimties minučių. Nuo pat pirmosios

misijos oro policijos naikintuvai atliko įvairius skrydžius,

tarp jų – ir gavę aliarmo signalą.

Reikia konstatuoti, kad oro erdvės apsauga Lietuvoje,

atsižvelgiant į jos geostrateginę padėtį, ne visai

atitinka kovinių budėjimų statusą, pvz., Vidurio Europoje.

Todėl į tai buvo atkreiptas dėmesys aukščiausiuose

NATO sluoksniuose. Komentuodamas oro policijos Baltijos

šalyse klausimą NATO generalinis sekretorius J.

De Hopas Šeferis (J. De Hoop Scheffer) Lietuvos ambasadoriui

NATO L. Linkevičiui patvirtino savo pasiryžimą

laikytis nuostatos, kad visų Aljanso narių oro erdvė turi

būti saugoma laikantis bendrų standartų. Galima sakyti,

kad jau minėta RF karinio orlaivio katastrofa patikslino

šią nuostatą: Baltijos šalyse, kurios pagal kai kurias

geopolitines teorijas laikomos „buferinėmis“ „artimojo

užsienio“ valstybėmis, pašonėje turint tokį darinį, kaip

itin militarizuota Kaliningrado sritis, oro policija turi vadovautis

aukštesniais standartais. „Lietuva sukūrė nedidelę,

mobilią kariuomenę su pajėgumais, galinčiais

garantuoti indėlį, adekvatų mūsų dydžiui bendroje kolektyvinio

saugumo sistemoje. Ir tą indėlį mes tikrai garantuojame.

[...] Tad ir turime moralinę ir politinę teisę

reikalauti, kad oro policijos funkcija būtų gerokai sustiprinta,

įvertinus visas geopolitines (sic! – past. aut.),

geografines aplinkybes, kuriose yra atsidūrusi Lietuva“,


– akcentavo krašto apsaugos ministras

G. Kirkilas 2005 m. spalį. Tų

pačių metų lapkritį NATO karinė

vadovybė pradėjo rengti rekomendacijas,

kaip Aljanso sankcionuotą

oro policiją Baltijos šalims padaryti

efektyvesnę, turint omenyje infrastruktūrą,

personalą ir procedūrinę

dalį. Kaip minėta, greitai bendromis

visų Baltijos šalių pastangomis

padedant sąjungininkams bus užtikrintas

tiesioginis ryšys su oro policija,

įkuriant oro erdvės vadovavimo

ir pranešimų centrą Lietuvoje,

apeinant procedūras, susijusias

su sprendimų priėmimu Vokietijos

jungtiniame oro operacijų centre.

Mintį, kad reikia skirti papildomą dėmesį

toliau stiprinant oro policijos

misiją virš Baltijos valstybių, išreiškė

ir NSGK pirmininkas A. Sadeckas.

Oro policijai tapus ypač budria

šiais metais (jau vien lenkų misijos

pilotai per savo budėjimo laiką

apie keturiasdešimt kartų kilo pagal

aliarmą, iš jų dukart – gavę kovinio

aliarmo signalą), atsirado objektyvi

būtinybė aptarti oro policijos ir civilinės

aviacijos sąveikos procedūras.

Balandžio mėnesį posėdžiavę

KOP ir civilinės aviacijos atstovai

konstatavo, kaip geriau organizuoti

skrydžius nevaldomoje oro erdvėje.

Kad būtų išvengta įvairių nenumatytų

atvejų, taip pat ir galimų mažųjų

(sportinių) bei karinių lėktuvų susidūrimų,

buvo nustatyta, kad KOP,

gavę signalą apie nežinomą orlaivį,

privalo reaguoti, tačiau tariamais

pažeidėjais gali būti palaikyti ir civiliniai

orlaiviai, kurių kariškiai dėl tam

tikrų priežasčių negali identifikuoti.

Pagal Tarptautinės civilinės aviacijos

organizacijos (ICAO) klasifikacijos

reikalavimus nevaldomoje oro

erdvėje įgulai nėra būtina užmegzti

radijo ryšį ir pateikti paraiškas skrydžiams.

Atsižvelgiant į tai, taip pat ir

į bendrą oro policijos praktiką Baltijos

regione, nutarta, jog civiliai pilotai

privalės informuoti telefonu KOP

budėtoją – suteikti duomenis apie

numatomą skrydžio laiką ir maršrutą.

Jei lėktuvas turi radijo ryšio priemones

ir/arba autoatsakiklius, pilotai

galės to nedaryti, tačiau pakilę jie

privalės įjungti orlaivio autoatsakiklį.

Variantas, kad skrydis turėtų būti

derinamas iš anksto ir kad visi be

išimties orlaiviai turėtų būti aprūpinti

reikiama ryšio įranga, atmestas kaip

neefektyvus ir brangus.

Kovo 31 d. NATO sankcionuotą

Baltijos šalių oro apsaugos misiją

perėmė Turkijos KOP. Jos budėjimas

truks ne įprastus tris, bet keturis

mėnesius, po kurių estafetę

perims Ispanijos, o dar vėliau – vėl

Belgijos KOP kontingentas.

Šiuo metu rotacijų planas sudarytas

iki 2007 m. vidurio. Galioja

sprendimas, kad kiekvienas

Baltijos šalių gynybos komitetas,

prieš svarstydamas biudžeto lėšų

naikintuvas

potencialus pažeidėjas

radijo ryšys “žemė - oras”

oro erdvės kontrolės radaras

Oro policijos veiklos schema. Potencialus oro erdvės pažeidėjas aptinkamas gavus kovinio

aliarmo signalą patruliavimo ore metu arba autonomiškai.

paskirstymą, oro policijos funkcijai

skirtų išskirtinį dėmesį. 2005 m.

lapkritį Lietuvos, Latvijos ir Estijos

gynybos ministrų sprendimas dėl

bendro vadovavimo ir pranešimų

centro (angl. Control and Reporting

Center, CRC), žymiai palengvinančio

oro policijos darbą, galios

laikinai – iki 2008 m., tais metais

ketinama apsispręsti dėl ilgalaikės

perspektyvos įgyvendinimo.

Norėtųsi, kad oro policijos misijos

Pabaltijyje raida, įgaunanti savas

tradicijas, būtų veikiama natūralios

„evoliucijos“, o ne ekstremalių įvykių.

Juk kariškis mokosi naudoti

ginklą tikėdamasis, kad jo neteks

panaudoti...

Darius Sutkus

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

5


Karinė tarnyba –

prievolė ar pašaukimas?

Mūsų žiniasklaida kol kas neeskaluoja temos, kokiu – profesionaliu ar šaukiamuoju – principu suformuota

kariuomenė labiau atitinka rytdienos reikalavimus. Reikia manyti, kad greitai ši tema susilauks

dėmesio. Taip prognozuoti verčia bent kelios priežastys. Kaip žinoma, kai kurios šiek tiek anksčiau

už Lietuvą tapusios NATO narėmis postsovietinės šalys jau pasirinko profesionaliosios kariuomenės

modelį (pvz., Čekija). Lietuvos gyventojų apklausos duomenys rodo, kad visuomenė dėl panašaus pasirinkimo

nėra apsisprendusi (žr. I lentelę).

Reformos

6

Reikia atkreipti dėmesį, kad per nepilną pusmetį

nuomonės šiuo klausimu gerokai svyravo. Šį reiškinį

veikiausiai galima paaiškinti ir ta priežastimi, kad įsibėgėjusi

karinių pajėgų reorganizacija vyksta pakankamai

sklandžiai, bet jos greitos kokybinės permainos

vis labiau verčia peržiūrėti galimus karinės tarnybos

modelius bei įvertinti silpnąsias ir stipriąsias jų puses.

Žmogiškieji resursai yra svarbiausias ginkluotųjų pajėgų

faktorius, kurio negali atstoti jokia ginkluotė ir

technika. Todėl klausimas, kokiu būdu bus atrenkami

ir rengiami specialistai, kuriems bus patikėta ši

ginkluotė, aktualūs ne vien kariškiams. Kariuomenė

ir karinė tarnyba tradiciškai laikoma vienu iš pilietiškumo

ir valstybingumo ramsčių. Tai, kokiu principu

ji vykdoma, daro įtaką ne tik valstybės biudžeto lėšų

paskirstymui, bet ir visuomenės funkcionavimo ritmui

ir moralei. Juk ne tas pats, ar kariuomenės pagrindą

sudaro nuolatinis profesionaliai paruoštų kariškių kontingentas,

ar du kartus per metus šaukiami ir greitai

vėl grįžtantys į civilį gyvenimą jaunuoliai, kurie sustiprėja

fiziškai ir moraliai, bet – kaip neretai nusiskundžia

– praranda labai brangų laiką, per kurį kiti spėja padėti

įsitvirtinimo visuomenėje pamatus.

Kita vertus, valstybė, besirūpinanti savo saugumu,

I lentelė

Visuomenės požiūris dėl PKT

2005 birželis 2005 gruodis

Už PKT (profesionalai) 46% 38%

Už mišrų modelį 33% 33%

Už PPKT (šauktiniai) 7% 19%

Nuomonės neturi 14%

Kariuomenės nereikia 8%

V. Urbelis. Krašto apsaugos ministro gairės.

visada turi atsižvelgti ir į jo kainos ir kokybės santykį.

Tai, kad kitos valstybės sugeba išlaikyti profesionaliuoju

principu suformuotas kariuomenes, neturėtų būti

pavyzdys, kuriuo galima aklai sekti, neatsižvelgiant į

visą unikalių Lietuvai būdingų veiksnių spektrą: geostrateginį

kontekstą, ekonominius pajėgumus ir t. t.

Socialinis ir sociokultūrinis klodas čia taip pat užimtų

dėmesio vertą vietą. Juk istorijos eigoje nereti seni ir

visai artimi įvykiai, kai šalies gynybą užtikrindavo vien

tik pasiryžimas ir tvirtas visuomenės nusistatymas.

Kokį vaizdą pateikia dabartiniai apklausų rezultatai?

Matyti net tam tikra „suvokimo krizė“, kai palaikančiųjų

privalomąją karinę tarnybą sąlyginai padaugėja

(nuo 7 iki 19 proc.), bet teigiančiųjų, kad prireikus su

ginklu gintų savo valstybę tampa mažiau.

Kariuomenės vadas V. Tutkus, pristatydamas

Lietuvos ginkluotąsias pajėgas NATO generalitetui

Vokietijoje, Oberammengau, pastebėjo, kad mūsų

kariuomenės istorija pradedama tik 1918-ųjų metų

nepriklausomybės kovomis, nepelnytai užmirštant

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenę, jos

pajėgumus ir organizaciją. Ši mintis verta dėmesio,

bandant išsiaiškinti, kaip kariuomenės organizavimo

principus ir jų kaitą lėmė tuometinės permainos, kurias

galima laikyti analogiškomis dabarčiai. Be to, verta

pasidomėti, ar per lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės

gyvavimo laikotarpį galima išskirti aiškiau susiformavusį

„kolektyvinį karinės tarnybos suvokimą“, labiau

atitinkantį mūsų mentalitetą. Tiems, kas manytų, jog

reikia orientuotis išimtinai į politinių aktualijų diktuojamą

perspektyvą, derėtų prisiminti romėnų posakį:

„žmonės, nesidomintys istorija, yra vaikai“.

Kruopštus ekskursas į LDK kariuomenės struktūros

ir mobilizacijos ypatumus yra atskirų specializuo-


tų mokslinių tyrinėjimų tema. Ji jau

buvo bandyta nagrinėti kai kuriuose

akademiniuose straipsniuose

apie LDK kultūrą ir ypač Lietuvos

karo akademijoje vykusiame seminare

„Lietuvos kariuomenės

struktūros raida nuo seniausiųjų

laikų iki dabar“. Jame buvo ieškoma

sąsajų tarp kariuomenės struktūros

ir visuomeninės santvarkos,

valstybės ekonomikos ir kariuomenės

plėtros. Iš esmės tenka pripažinti,

kad nuo LDK laikų negalima

išskirti vienos kurios kariuomenės

organizavimo sistemos. Visos jos

koegzistavo tarpusavyje ir galėjo

puikiai papildyti viena kitą: karinius

veiksmus už valstybės ribų vykdė

pašauktinė bajorų kariuomenė, kurios

didžioji dalis buvo sudaryta iš

profesionalių karių, besitraukiantį

priešą persekiojo ir sekino teritoriniu

principu sutelkti mažiau kilmingų

karių padaliniai (vadinamoji vyties

prievolė). Algininkai, skirtingai

nei Vakarų Europoje, LDK nebuvo

išstūmę pašauktiniu principu surinktos

kariuomenės, tačiau buvo

naudojami ir jų padaliniai: pavyzdžiui,

pasienio gynybai, ypač kilus

karų su totoriais bangai. Be to, reikia

įskaityti ir privačias didikų karines

pajėgas, kurių statusas ne visai

atitiko to meto Europos kriterijus: jų

negalima priskirti nei algininkams,

nei profesionalams.

Ryški ir tam tikra karinės organizacijos

istorinė dinamika ir priklausomybė

nuo valstybės politinių

pokyčių: apibendrinus faktus,

daugeliu atvejų matyti, kad dažnai

karinę gynybą pirmiausia vykdė savanoriai,

vėliau kariuomenė reorganizuodavosi

šaukiamuoju principu

ir galiausiai joje pradėdavo dominuoti

profesionalūs kariškiai.

Kaip gerai žinoma, Lietuva, pasinaudojusi

politiniu chaosu po

Pirmojo pasaulinio karo, sugebėjo

karine jėga apginti savo valstybingumą.

Tos karinės jėgos stuburas

buvo savanoriai. Vėliau, neatsilikdama

nuo kitų modernių valstybių,

Lietuva laikėsi tuo metu aktualios

koncepcijos. Karinį valstybės rengimą

sudarė trys integruotos dalys:

prieššaukiamasis rengimas, tikroji

karinė tarnyba ir rezervas, kurį priklausomai

nuo amžiaus sudarė I

rūšies atsarga, II rūšies atsarga ir I

ir II rūšies apsauga (žr. II lentelę).

Be to, į kariuomenę, „be priverčiamai

pašauktų naujokų, ėmimo

komisijose priimami savanoriai,

kurie dėl sveikatos tinka tarnauti

ir kuriems teismo nėra apribotos

piliečio teisės. Savanorius priima

nuo 18 iki 20 metų, o karo metu

nuo 17 metų amžiaus“. Naujokų

šaukimą vykdė apskrities naujokų

šaukimo komisija, kuriai pirmininkavo

apskrities viršininkas. Komisijos

nariai buvo Krašto apsaugos

ministerijos atstovas (karininkas) ir

apskrities tarybos narys ar miesto

valdybos pirmininkas arba jo pavaduotojas.

Patariamojo balso teisę

turėjo valsčiaus viršaitis ar miesto

burmistras. Be to, komisija galėjo

būti papildoma dviem gydytojais

– civiliu ir kariškiu.

Koks buvo tuometinės Lietuvos

kariuomenės ir civilių gyventojų

dalies dydžių santykis? Plk. ltn.

J. Lanskoronskis savo straipsnyje

„Tautos parengimas karui“ rašė:

„Pas mus, kaip daugumoj valstybių,

visi vyrai iki tam tikro amžiaus

(pas mus nuo 20 iki 45 metų) privalo

atlikti karo prievolę. Išbuvę kurį

laiką (apie dvejus metus) tikrojoje

tarnyboje, likusį laiką jie laikomi atsargoje.

[...] Bet iš visų darbingo

II lentelė

Karo tarnybos eiga metais tarpukario lietuvoje

Amžius

17-18 tarnauja tik savanoriai

21

21,5

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

pėstininkai

I rūšies atsarga

II rūšies atsarga

I rūšies atsarga

II rūšies atsarga

Specialių

ginklų rūšys

Naujokų

rezervas

Atsarga

Apsauga

Karinė tarnyba tarpukario Lietuvoje. Šaltinis: Kareivis, Lietuvos gynėjas. – Vyriausiojo štabo

karo mokslo valdyba, Kaunas, 1926.

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

7


8

Reformos

amžiaus vyrų veikiančioje kariuomenėje ir karo metu

galima laikyti tik jų dalį, kitus paliekant dirbti krašto

viduje. Į veikiančiąją kariuomenę, kaip parodė didžiojo

karo patyrimas, ne daugiau kaip pusę arba vieną

trečdalį vyrų, t. y. 12–13 šaukimų, kas mūsų sąlygomis

sudaro 150–200 tūkstančių vyrų. Taikos metu kariuomenė

visur sudaro maždaug tik vieną visų gyventojų

skaičiaus nuošimtį. Taip yra ir pas mus. Iš dviejų su

viršum milijonų taikos metu kariuomenėje valstybės

ištekliai leidžia laikyti tik 20–25 tūkstančius karių“.

Pagal principinę kariuomenės struktūrą, patvirtintą

Seimo, šiais metais kariuomenėje bus iki 19,6 tūkst.

karių, iš kurių 7,8 tūkst. yra profesionalai, 3,5 tūkst.

– šauktiniai, 8 tūkst. – aktyvusis rezervas. Atrodo, kad

kariuomenės skaičius nepakito, bet atkreipkime dėmesį

į procentinį santykį kariuomenės ir civilių gyventojų,

kurių šiuo metu kone milijonu daugiau. Taip pat

reikia pastebėti, kad dabartinės kariuomenės struktūra

žymiai lankstesnė: tarpukariu dominavo šauktiniai, o

dabar jie užima mažesniąją dalį. Aktyvusis rezervas

– irgi nebūdinga tam laikmečiui struktūra, kurią atstoję

šauliai nebuvo taip integruoti į kariuomenės gyvenimą

kaip dabartiniai KASP savanoriai. Jeigu tarpukario Lietuvoje

ieškosime analogijos, prie jos kariuomenės turėtume

priskaičiuoti dar ir šaulius (jie padidintų skaičių

dar keliasdešimčia tūkstančių).

Pirmasis mūsų ginkluotųjų pajėgų formavimosi

etapas nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu buvo

paremtas savanoriškumo principu. Tik laisvas piliečių

apsisprendimas lėmė, kad tuometinės jėgos struktūrų

užuomazgos davė pradžią dabartinei gynybos sistemai.

1992 m. pradėta rimtai galvoti apie privalomąją

karinę tarnybą (pirmasis šaukimas paskelbtas tų pačių

metų vasarį). Ši idėja susilaukė daug diskusijų ir

kritikos. Apibendrinus ją galima pamatyti principinį

prieštaravimą, argumentuojant, kad „kariuomenės

iš viso nereikia“, „nes ji vis vien nesugebės pasipriešinti“,

arba įvairius mažiau ar daugiau utopinius projektus,

kurie esamomis sąlygomis iš esmės nebūtų

buvę įgyvendinti: prisiminti Šveicarijos ar Vokietijos

Federacinės Respublikos pavyzdžiai, dažnai pamirštant

finansinę jų pusę. Pavyzdžiui, eksperimentas su

„alternatyvia tarnyba“, ją atliekant ligoninėse ir pan.,

nepasiteisino.

Buvo ir gana keistų sprendimų. Jaunuolių šaukimo

ir apskaitos administravimas, panaikinus karines

komendantūras, pavestas Krašto apsaugos savanorių

teritorinių gynybos rinktinių štabams. Privalomoji

tarnyba, kurią administruoja savanoriai, nėra itin suderinami

dalykai. Be to, šios funkcijos papildomai apkrovė

štabus. KASP, kaip ir visos kariuomenės ateities

reorganizavimo planai, nesant aiškios politinės linijos,

buvo migloti, be savų darbų, TGR štabams dar teko

spręsti visai jiems nebūdingas problemas.

Nors deklaruota, kad privalomosios karinės tarnybos

neskubama atsisakyti nei Lietuvoje, nei kurioje

kitoje Pabaltijo respublikoje, pamažu pradėjo ryškėti

tendencija, jog lyderių vėliavą po truputį perima profesionalai,

ypač pradėjus dalyvauti misijose užsienyje.

Įtemptu laukimo laikotarpiu ypač suaktyvėjo įvairių

„alternatyvių“ kariuomenės vizijų projektai, kuriuos siūlė

įvairios politinės ir visuomeninės organizacijos.

Situacija atrodė dramatiškesnė ir dėl Rusijos kariuomenės

įvedimo į Čečėniją ir vėlesnių įvykių joje.

Būsimos gynybos sistemos vizija mėginama grįsti

prielaidomis, jog Lietuvai reikalinga arba visiškai savarankiška,

arba „baltoskandiška geopolitine erdve“

(neįsigilinus, koks nemažas karinis biudžetas Skandinavijoje)

paremta gynybos sistema; nuogąstauta, kad

„NATO mums nepadės“, o narystė bus „per brangi“ ir

t. t. Labai keista, kad tokias idėjas generavo ne tik save

„kairiaisiais anarchistais“ pristatantys marginalai, bet,

pavyzdžiui, ir „kovotojo prieš absurdą“ įvaizdį kūręs

R. Pavilionis.

Tuo tarpu nuo 1999 iki 2003 m. buvo vykdoma karo

prievolės administravimo sistemos reforma. Prievolininkų

apskaita ir šaukimas pagaliau buvo nuimtas nuo

savanorių pečių, o jų vieton stojo Šaukimo tarnyba, kuri

po kiek laiko buvo pervadinta dabartiniu Karo prievolės

administravimo tarnybos pavadinimu. Įsteigti keturi

pagrindiniai karo prievolės centrai (Kauno – 1999 m.,

Klaipėdos – 2001 m., Panevėžio – 2002 m. , Vilniaus

– 2003 m.), turintys 47 teritorinius skyrius.

Lietuvai tapus NATO nare, KAS plėtros gairėse buvo

pabrėžta, jog rengiant karius ir specialistus daugiausia

dėmesio turi būti skiriama rengimo kokybei ir

naujoms užduotims vykdyti. „Naujų užduočių“ specifika

vis dažniau reikalauja iš kariškio aukštos motyvacijos,

puikaus profesinio pasirengimo ir asmeninės

brandos; jis turi išmanyti kultūrų skirtumus, mokėti susikalbėti

svetima kalba ir pan. Visi šie kriterijai, įskaitant

tai, kad šauktiniai kariai, vadovaujantis ir teisiniais, ir

moraliniais kriterijais, negali būti siunčiami į misijas


Karo prievolės administravimo schema

Seimas

KPAT

administracija

Meras

Savivaldybės

pareigūnas

Vyriausybė

KAM

KPAT

KPC

Atrankos

komisija

KPAT ženklas ir karinės prievolės organizavimo sistemos schema.

LK

KPAT

teritorinis

skyrius

Kariniai

daliniai

užsienyje, bylojo profesionaliosios

karinės tarnybos naudai. Todėl dar

prieš tampant Aljanso dalimi, galima

buvo prognozuoti, kad Lietuvos

karinės pajėgos, panašiai

kaip ir šiek tiek anksčiau į NATO

priimtose šalyse, bus rimtai reorganizuojamos.

Personalo rengimo ir

valdymo požiūriu tai reiškia „kariuomenės

profesionalizaciją, mažinant

privalomosios pradinės karo

tarnybos karių kiekį ir laipsniškai

didinant profesinės karo tarnybos

karių kiekį“, o „dėl privalomosios

karinės tarnybos karių kiekio mažinimo

liekantys finansiniai ištekliai

turi būti panaudojami vykdant kariuomenės

profesionalizaciją, perkvalifikuojant

turimą personalą bei

rengiant aktyvųjį rezervą“.

Šiuo metu teigiama, jog kariuomenė

turi būti mišri. Gen. mjr.

V. Tutkus patvirtino, kad kariuomenę

turi sudaryti ir profesionalai,

ir šauktiniai, tačiau profesionalų

karių skaičius nuolat didinamas.

Ilgalaikiuose LR krašto apsaugos

sistemos (toliau – KAS) plėtros planuose

iki 2008 m. numatyta nuosekliai

didinti PKT karių skaičių ir

mažinti PPKT karių skaičių. Numatyta,

kad iki 2008 m. PPKT karių

skaičius bus sumažintas dvigubai

(nuo 3800 iki 2000 karių). Apskritai

atsisakyti PPKT karių kol kas nenumatoma,

bet pagrindas analizuoti

esamą padėtį darosi pakankamai

aktualus.

Argumentai „už“ profesionalią

kariuomenę

1. Kitų šalių praktika rodo, kad:

a) kariniu požiūriu reguliarioji kariuomenė

yra tuo efektyvesnė,

kuo didesnę jos dalį sudaro PKT

kariai;

b) aktyvusis kariuomenės rezervas

yra lengviau mobilizuojamas

ir efektyvesnis, jei yra sudaromas

savanoriškumo pagrindu;

2. Ilgiau tarnaudami profesionalai

įgytų daugiau žinių ir patyrimo;

3. Lėšos būtų naudojamos racionaliau;

4. Dėl aiškesnių karjeros galimybių

kariuomenėje kariškių motyvacija

tarnauti būtų aukštesnė;

5. Būtų išvengta socialinės neteisybės,

kai pasirinktinai šaukiant jaunuolius

atlikti privalomąją tarnybą

kai kas jos išvengia, o kai kas privalo

atlikti.

6. Vis mažėja funkcijų, kurias kariuomenėje

galėtų atlikti PPKT kariai.

Argumentai „už“ šauktinių

kariuomenę

1. Kariuomenė, kurioje tarnauja ir

PPKT kariai, labiau atitinka jaunos

demokratijos piliečių lūkesčius –

solidarumą, visuomeninę atsakomybę

už kiekvieną žmogų;

2. Pašaukus jaunuolį atlikti privalomąją

tarnybą, bent laikinai išsprendžiamas

jo užimtumo klausimas.

Baigęs tarnybą karys išmoksta

disciplinos, įgyja brandumo, pasitikėjimo

savimi;

3. Krašto gynimas gali tapti vienos

profesinės grupės reikalu;

4. Kariuomenė turi išlikti jauna.

5. Išlaikyti PPKT karį krašto apsaugos

sistemai yra pigiau nei profesinės

karo tarnybos karį;

6. Jeigu išlaikoma didelė iš PKT karių

sudaryta kariuomenė, gali nukentėti

kitos šalies ūkio šakos.

Kariuomenės „profesionalėjimas“

nėra tuščia iniciatyva, diktuojama

„iš viršaus“. Vienas jos

privalumų yra tas, kad, skirtingai

nuo privalomosios tarnybos kariuomenėje,

ji užtikrina abipusį suinteresuotumą.

Profesionalas tikisi

dirbti mėgstamą darbą ir tobulėti

bendraminčių komandoje, turėti

socialines garantijas. Susieti savo

ateitį su karine tarnyba skatina ir

perspektyvos, ypač susijusios su

dalyvavimu užsienio misijose. Jei

jų nebūtų ir tektų tarnauti tik Lietuvoje,

kariuomenė kažin ar susilauktų

tokio pretendentų į profesionaliąją

tarnybą kiekio, koks yra dabar.

Praeitų metų antrąjį pusmetį norą

tapti profesionaliais kariškiais pareiškė

279 atsargos kariai ir apie 20

privalomosios tarnybos karių. Tai

neabejotinas rekordas, palyginti su

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

9


ankstesniais metais, kai pretendentų skaičius neviršydavo

kelių dešimčių. Karo prievolės administravimo

skyriaus viršininkas J. Andriškevičius patvirtino, kad

apie 60 proc. šauktinių mąsto apie galimybę tapti profesionalais.

Džiugina ne tik skaičius, bet ir apsisprendimą

lėmusios priežastys: vadinasi, karinė tarnyba atsikrato

„baubo“ įvaizdžio ir laikoma ne tik visaverte, bet

ir prestižine veikla.

KAM specialistų nuomone, galima išskirti tris pagrindinius

variantus, kaip didinti kariuomenės profesionalizavimą:

toliau mažinti PPKT karių skaičių, kol 2008–2009

m. liktų 2000 PPKT karių;

atsisakyti karo prievolės, nenaikinant PPKT atlikimo

principų ir tvarkos, įstatymais numatyti, kad į kariuomenę

šaukiami tik tie, kurie to pageidauja ar (ir) planuoja

tapti PKT ar (ir) aktyviojo rezervo kariais;

įstatymu pristabdyti šaukimą atlikti PPKT taikos

metu.

Vieno PPKT kario išlaikymas per metus kainuoja

apie 11100 Lt, neįskaitant išlaidų infrastruktūrai (kareivinėms,

poligonams, valgykloms ir pan.) sukurti ir

išlaikyti. PPKT karį pakeitus PKT kariu (eiliniu ar grandiniu),

vidutinės išlaidos jam išlaikyti sudarytų apie

28600–31100 Lt per metus, taip pat neįskaitant išlaidų

infrastruktūrai (darbo vietai) sukurti ir išlaikyti.

Pakeitus 500 PPKT karių 500 PKT karių, papildomos

išlaidos per metus vien išlaikymui sudarytų 9,4

mln. Lt. Be to, atsisakius PPKT, dar reiktų papildomų

lėšų „pritraukti“ tarnybai tinkamus asmenis tiek į reguliarias

pajėgas, tiek į aktyvųjį kariuomenės rezervą

(kurį irgi reiktų sudaryti savanoriškumo pagrindu,

pasirašant kontraktą) ir taip kompensuoti prievolės

panaikinimą.

Narystė Aljanse nėra būtina sąlyga atsisakyti dabartinio

karinės tarnybos principo, juo labiau kad

NATO šalyse pagal savas tradicijas ir galimybes paplitusi

tiek privalomoji, tiek profesionalioji karinė tarnyba.

Diskusijos, kodėl reikėtų ką nors keisti ir tobulinti,

gali remtis įvairiausiais argumentais, tačiau patys

kariškiai čia turės vien konsultantų statusą. Nedera

pamiršti, kad galutinis sprendimas bus tik politinio

sprendimo rezultatas.

Gustavas Štrimas

LR Vyriausybės priemonės

nacionaliniam saugumui stiprinti

Reformos

Narystė NATO.

Įtvirtindama savo narystę Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje (NATO), Lietuva aktyviai dalyvavo Šiaurės

Atlanto tarybos ir kitų NATO komitetų, NATO ir Rusijos tarybos, NATO ir Ukrainos komisijos, Euroatlantinės partnerystės

tarybos (EAPT) veikloje.

2005 m. balandžio 20–21 d. Vilniuje surengtas neformalus NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas, kuriame

aptartos būsimos NATO reformos, pradėtas „Intensyvus dialogas“ su Ukraina, pasirašytas NATO ir Rusijos Federacijos

susitarimas dėl Rusijos Federacijos prisijungimo prie Partnerystės taikos labui Susitarimo dėl pajėgų statuso.

Vilniuje 2005 m. spalio 23–24 d. vyko neformalus aukšto lygio NATO ir Ukrainos gynybos ministrų susitikimas,

kuriame aptarta Ukrainos gynybos politikos peržiūra ir vykstanti ginkluotųjų pajėgų transformacija, pasiekta pažanga

įgyvendinant „Intensyvų dialogą“ ir saugumo sektoriaus reformą Ukrainoje.

NATO iki 2007 metų pabaigos pratęsė Lietuvos oro erdvės apsaugos pagal NATO valstybių karo lėktuvų rotacijos

principą laiką.

Stiprėjant Lietuvos integracijai į NATO institucijas, 2005 metais Lietuva sėkmingai toliau dalyvavo tarptautinėse

operacijose. NATO karinės vadovybės prašymu 2005 m. birželį Lietuva pradėjo vadovauti Afganistano Goro provincijos

atkūrimo grupei. Ši operacija – sudedamoji tarptautinių saugumo paramos pajėgų veiklos dalis – Lietuvos

kariams Goro provincijoje nuolat užtikrinama kitų NATO sąjungininkių parama. Civiliniams projektams Goro provincijoje

kuruoti ir santykiams su Afganistano Vyriausybe palaikyti įsteigta Lietuvos Respublikos specialioji misija

Afganistane, o Užsienio reikalų ministerijoje paskirtas nacionalinis Lietuvos Respublikos paramos ir projektų Afga-

10


nistane koordinatorius.

Lietuvos kariai 2005 m. toliau

prisidėjo prie tarptautinės koalicijos

pastangų užtikrinti stabilumą Irake.

Prisidėdama prie Irako stabilizavimo

apmokant jo saugumo pajėgas,

Lietuva skyrė lėšų NATO vadovaujamam

Irako apmokymo misijos

(NTM–I) Patikos fondui.

Lietuvos vandenvalos specialistai

dalyvavo NATO greitojo reagavimo

pajėgų humanitarinės pagalbos po

įvykusio žemės drebėjimo misijoje

Pakistane.

Kartu su sąjungininkais Lietuvos

kariai užtikrina taiką ir saugumą Balkanuose.

Lietuvos ambasada Baltarusijoje

toliau atliko kontaktinės NATO atstovybės

šioje valstybėje funkcijas.

Narystė Europos Sąjungoje.

Lietuvos indėlis į Europos saugumo

ir gynybos politikos plėtrą. Tapusi

Europos Sąjungos nare, Lietuva

aktyviai įsitraukė į Europos saugumo

ir gynybos politikos (ESGP) formavimą

ir įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos

Seimo 2005 m. sausio 20

d. nutarimu Nr. X-91 nauja redakcija

išdėstytoje Nacionalinio saugumo

strategijoje įtvirtinta nuostata, kad

Lietuva, būdama Europos Sąjungos

narė, šią organizaciją vertina

kaip svarbų savo saugumo ir viso

Europos žemyno stabilumo garantą,

o viena iš mūsų veiklos krypčių

– aktyvus dalyvavimas bendroje

Europos Sąjungos saugumo ir gynybos

politikoje. Įsitraukimas į Europos

Sąjungos saugumo ir gynybos

politiką taip pat yra mūsų galimybė

parodyti kitoms Europos Sąjungos

valstybėms narėms solidarumą tikintis

iš jų solidarumo kitose mums

svarbiose srityse.

Karinių pajėgumų plėtros srityje

viena svarbiausių užduočių 2005 m.

buvo Europos Sąjungos greitojo reagavimo

pajėgumų koncepcijos ir šių

pajėgumų kūrimas. Šios pajėgos padės

Europos Sąjungai operatyviai

reaguoti į kilusią krizę ir neleisti jai

išsiplėtoti. Lietuva dalyvaus formuojant

Lenkijos, Vokietijos, Slovakijos,

Lietuvos ir Latvijos kovinę grupę – tai

ne vien tik karinis, bet ir politinis projektas.

Bendradarbiavimas su Lenkija

ir Vokietija formuojant kovinę grupę

turi aiškią politinę naudą, tai irgi

regioninis bendradarbiavimas. Lietuvos

indėlis – iki 200 karių. Ši kovinė

grupė turės būti parengta iki 2010

metų, tada numatyta jos budėjimo

pradžia ir galimas išvykimas į krizių

valdymo operaciją.

Lietuva 2005 m. nuosekliai siekė

naudoti geografiškai suderintas

Europos Sąjungos gynybos politikos

priemones, remdamasi Europos

saugumo strategijoje įvardytais

geografiniais prioritetais. Siekta, kad

Europos Sąjunga ryžtingiau naudotų

Europos Sąjungos krizių valdymo

priemones spręsti jos kaimynystėje

Rytuose vykstantiems konfliktams,

kurie labiausiai veikia mūsų saugumą.

Taigi daugiausia dėmesio skirta

ir Lietuvos ekspertai siųsti į tokias Europos

Sąjungos misijas kaip teisės

viršenybės misija Gruzijoje, sienos

monitoringas Moldovos ir Ukrainos

pasienyje ir Gruzijoje. Kita vertus,

Lietuva rėmė Europos Sąjungos siekį

prisidėti prie krizių valdymo ne tik

kaimyniniuose, bet ir tolimesniuose

regionuose. Tokį mūsų požiūrį patvirtina

mūsų ekspertų dalyvavimas

Europos Sąjungos misijose Indonezijoje,

Palestinoje, taip pat rengiant

Irako teisėsaugos pareigūnus. Europos

Sąjungos civilinėse misijose

2005 metais dalyvavo iš viso 17 ekspertų

(dalyvauta 8 misijose iš 12).

Europos Sąjungos rinkimų stebėjimo

misijose 2005 m. dalyvavo 33

stebėtojai iš Lietuvos.

2005 metais toliau sparčiai plėtoti

Europos Sąjungos civilinio krizių valdymo

pajėgumai. Lietuva 2004 metais

nurodė 135 ekspertus (policijos,

teisinės valstybės, civilinės administracijos

ir civilinės saugos, monitoringo

ir paramos Europos Sąjungos

specialiojo įgaliotinio biurui), kurie

galėtų dalyvauti Europos Sąjungos

misijose, o 2005 metais jau turėjome

230 tokių ekspertų. Šiuo atveju

ypač svarbu sukurti bendrą nacionalinę

civilių ekspertų delegavimo

sistemą, todėl parengtas Lietuvos

Respublikos asmenų delegavimo

į tarptautines institucijas ir užsienio

valstybių institucijas įstatymo projektas

(siekiant reglamentuoti ekspertų

atrankos, finansavimo ir kitus

klausimus).

Kovodamos su organizuotu nusikalstamumu

Lietuvos teisėsaugos

institucijos plačiai taiko naujus Europos

Sąjungos bendradarbiavimo

principus.

Lietuvos indėlis į tarptautinės

bendruomenės kovą su terorizmu.

Mūsų šalis aktyviai dalyvauja

tarptautinėse antiteroristinėse operacijose.

Terorizmo prevencijos sistema

2005 metais Lietuvoje veikė

efektyviai, teroristinių aktų mūsų šalyje

neužfiksuota. Lietuvos Respublikos

Vyriausybė 2005 m. spalio 26

d. patvirtino naujos redakcijos Lietuvos

Respublikos kovos su terorizmu

programą. Lietuva vykdė terorizmo

prevencijos sistemą stiprinančias teisines

ir institucines priemones, aktyviai

bendradarbiavo su Europos

Sąjungos ir NATO valstybėmis narėmis,

kitais partneriais – keitėsi antiteroristinės

žvalgybos informacija,

atliko kitas bendras operacijas.

nukelta į 24 psl.

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

11


Karinės pajėgos

krizių atveju

Karybos sąvokos prasmė plečiasi. Politinis kontekstas Šaltojo karo metu buvo stabilesnis ir labiau

apibrėžtas nei dabar – ir karinių pajėgų vaidmuo, ir funkcijos buvo pakankamai aiškios. Pagrindinis

pasaulinės bendrijos uždavinys, įžengus į XXI amžių, iš esmės lieka nepakitęs – tai tarptautinio stabilumo

garantijų užtikrinimas. Bet, kitaip nei anksčiau, keičiasi priežastys, dėl kurių tenka nerimauti:

dinamiškai kintančių grėsmių pobūdis darosi įvairesnis ir sunkiau nuspėjamas, nei kažkada buvusi

statiška atominio karo grėsmė. Taigi kinta ir priemonių galimoms krizėms išvengti, stabilizuoti bei

pašalinti arsenalas.

12

karyba

Šiuo metu kariškių „daugiafunkcionalumas“ stebina.

Labai dažnai jiems tenka veikti ne karo lauke,

bet „pilkosiose konfliktų zonose“ ar įvairių krizių ištiktuose

rajonuose. Tokios dar ne visai „kariškos“

veiklos sritys kartais reikalauja maksimalių pastangų

ir sugebėjimų, kurių keliama įtampa ne mažesnė

nei klasikiniame kare. Jam tinkantis principas „šauk,

kad nebūtum nušautas“ tam tikra prasme yra paprastesnis,

negu dabarčiai labiau pritinkantis „nešauk ir

nebūk nušautas“. Kariškis tampa gelbėtoju, paramediku,

diplomatu. „Karinės pajėgos“ ir jų atstovai savo

jėgos ir sugebėjimų potencialą vis dažniau naudoja

„nekariniams“ problemų sprendimo metodams. Tai

ypač akivaizdu ten, kur tenka likviduoti stichijos, epidemijos

ar technogeninių katastrofų padarinius.

Tokie metodai, kaip įvairiapusė kariškių parama

gyventojams krizių apimtuose rajonuose, vis labiau

įsitvirtina ir tampa natūraliu, nuostabos nekeliančiu

dalyku. Bet dažnai situacija pasikeičia, kai kalbama

apie panašias kariškių akcijas galimų krizių atveju ne

kažkur „trečiajame pasaulyje“, o namuose. Kritika ir

debatai, svarstant galimybes panaudoti kariuomenę

šalies viduje (ir dar „nekariniais“ tikslais), visada susilauks

savo auditorijos. Argumentai – nuo „už“ iki

„prieš“ varijuos nuo emocijų iki bandymų dalykiškai

ir racionaliai pasverti visus tokių sprendimų privalumus

ir trūkumus.

Tarkim, neseniai JAV buvo nagrinėjama situacija,

susijusi su galimu paukščių gripo protrūkiu, ir jos

stabilizavimo priemonių arsenalas. Kaip viena iš šių

priemonių buvo numatomi platūs įgaliojimai karinių

pajėgų atstovams, kurie, esant būtinybei, galėtų blokuoti

epidemijos apimtus rajonus, įvesti juose karantino

režimą ar net priverstinai evakuoti gyventojus iš

jų gyvenamųjų vietų. Šis projektas susilaukė beveik

tokios pat kritikos kaip ir ne taip jau reti protestai dėl

užsitęsusio karo Irake. Turėkime omenyje, kad tokią

reakciją išprovokavo vien ketinimai, o ko tektų tikėtis

realių veiksmų atveju? Vyrauja stereotipinė nuostata,

kad ekstremalių situacijų atveju pakankamą paramą

turi užtikrinti kitos specialiosios tarnybos, ir bet kokia

kariškių veikla neva gali pažeisti visuomenės teises

bei nėra paranki patiems kariškiams, kurių pagrindinės

pastangos turi būti siekis ginti šalies suverenumą

nuo išorės priešų, nesikišant į valstybės vidaus reikalus.

Pabandykime detaliau pažvelgti į šią problemą.

Absoliučia dauguma atvejų kariuomenės veikla

šalies viduje ne krizių metu nekelia negatyvios piliečių

reakcijos. Atvirkščiai, nepanaudoti kariškių

profesiniai gebėjimai ir autoritetas, neįtraukiant jų į

įvairius socialinio pobūdžio projektus, laikytinas nedovanotinu

aplaidumu. Ir atvirkščiai: pavyzdžiui, tai,

kad Karo akademija dalyvauja programoje „Pilietinis

Karo akademijos kariūnų ugdymas Big Brothers Big

Sisters veikloje“ – globoja socialiai pažeidžiamus vaikus

ir motyvuoja juos asmeniniu pavyzdžiu, gali būti

vertintina kaip nacionalinio saugumo stiprinimas. Juk

Nacionalinio saugumo strategijoje išskiriami tokie

rizikos faktoriai, kaip „šeimos instituto nuvertinimas,

visuomenės sveikatos būklės blogėjimas, alkoholizmas,

toksikomanija ir narkomanija“, kurių pagrindiniu

taikiniu pirmiausia taptų jaunimas.


Tačiau neformalaus ugdymo

sritis – daugiau asmeninė ar pilietinė

iniciatyva, kuri skamba truputį

„kameriškai“, vertinant valstybiniu

mastu. Mus domintų dalykinis karinių

pajėgų panaudojimo nekarinių

krizių atveju aspektas ir konkretesni

galimų scenarijų variantai.

Kaip apibrėžtas karinių pajėgų

vaidmuo, užtikrinant Nacionalinio

saugumo strategijoje apibrėžtus

interesus, galime pamatyti kitame

labiau kariuomenės specifiką

atitinkančiame dokumente – „LR

karinėje strategijoje“. Pagrindinis

jos tikslas – „numatyti Lietuvos

ESAMA SITUACIJA EKSTREMALIŲ SITUACIJŲ BEI KRIZIŲ

PREVENCIJOS IR VALDYMO SRITYJE

ETAPAI Ekstremali situacija Krizė

Planavimas

Sprendimo

priėmimas

Vykdymas

ESK

ESVC

KVC

KVK

KPK

PAGT, kariuomenė, policija,

aplinkosaugos tarnybos, ligoninės,

kitos ekstremalios situacijos ar krizės

valdymui reikalingos tarnybos

MD

Strateginis lygmuo

Bendrasis įvertinimas,

prognozavimas, planų

rengimas, valdymo

koordinavimas

Operacinis lygmuo

Šakinis įvertinimas,

prognozavimas,

valdymo planavimas,

vykdymas

Taktinis lygmuo

Kontrolė, vykdymas

kariuomenės naudojimo būdus

siekiant realizuoti valstybės saugumo

ir gynybos politikos tikslus

taikos, krizės (išskirta aut.) ir karo

metu“. Šalia tradicinių ginkluotųjų

pajėgų funkcijų, užtikrinant Nacionalinio

saugumo strategijoje

apibrėžtus interesus, yra numatoma

„teikti pagalbą valstybės ir

vietinės valdžios institucijoms atsakant

į nekarinio pobūdžio grėsmes

bei teroristinius išpuolius“.

Komentuojant šį teiginį reikia

remtis kitomis analitinėmis nacionalinės

saugumo koncepcijos išvadomis,

būtent, kad „tiesioginio

karinio konflikto grėsmės tikimybė

šiuo metu yra maža“. Būtent todėl

kariuomenės veiksmai ne karo, o

vidaus krizės atveju dėl to įgyja

naują prasmę.

Lietuvos karinės strategijos

koncepcijose, be kita ko, numatyta

kurti „efektyvų nacionalinį krizių

valdymo mechanizmą. Nacionalinė

krizių valdymo sistema laiku

užtikrins greitą sprendimų dėl kariuomenės

naudojimo priėmimą,

remiantis iš anksto apibrėžtomis

procedūromis ir taisyklėmis. Krizių

valdymo sistema palaikys nuolatinį

ryšį su NATO ir ES šalių krizių

valdymo sistemomis [...] ir bus

vertinamos grėsmės bei kuriami

planai kaip jas atremti“.

Vienas naujausių dokumentų,

kuriame dar labiau struktūrizuojamas

šis klausimas, yra KAM Gynybos

politikos ir planavimo departamento

direktoriaus V. Urbelio pristatytos

Krašto apsaugos ministro

gairės 2007–2012 metams. Šiame

tiesiogiai anksčiau minėtos Lietuvos

karinės strategijos nuostatomis

pagrįstame dokumente plėtojamas

grėsmių atrėmimo mechanizmas,

kuris dar smulkiau turėtų

būti nagrinėjamas šių metų liepą

pasirodysiančiame KAM strateginiame

veiklos plane. Akcentuojama,

jog efektyvios krizių valdymo

sistemos sukūrimas ir LK pagalba

civilinei valdžiai laikytini nacionalinio

ambicijų lygio klausimu, ne

mažiau svarbiu nei pasirengimas

tarptautinėms operacijoms. Apibrėžiami

ekstremalių situacijų ir

krizių valdymo strateginis, operacinis

bei taktinis lygmenys ir nuosekli

veiksmų seka nuo situacijos

įvertinimo iki priimto sprendimo

vykdymo.

Su kokiais sunkumais gali tekti

susidurti įgyvendinant šiuos planus?

Neabejotina prielaida, kad iki

tol, kol efektyvios kovos su krizėmis

šalies viduje vizija taps realybe,

jai pačiai teks intensyviai pakovoti

įveikiant biurokratinius barjerus.

Šią prielaidą galima pagrįsti: pirma,

bet kuris projektas, diegiamas

valstybiniu lygiu, susiduria su inertiškumu

jį įgyvendinant. Antra, kol

kas dar neturime bendro ir priimtino

visoms institucijoms „krizės“

sąvokos apibrėžimo. Todėl galimi

tarpžinybiniai nesusipratimai, nustatant

krizės sudedamąsias dalis

ir kompetencijos bei atsakomybės

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

13


14

karyba

ribas kiekvienoje jų, taip pat bendros veiklos metu.

Kad ir kaip būtų, reikia suprasti, kad bet kokia

šalį ar jos regioną ištikusi nelaimė gali pareikalauti

kompleksinių priemonių, kurių imsis ne tik ta žinyba,

kuri formaliai atsako už padarinių likvidavimą. Nieko

nėra blogiau, kaip krizės vertinimas per „žinybinius

akinius“, vadovaujantis tik „sava“ specifika (žinoma,

geriausia išeitis, kad bendrą žinybų darbą krizės metu

koordinuotų Vyriausybė). Kiekybiniai ir kokybiniai

krizės mastai gali būti tokie, kad gali tekti pasitelkti ir

tuos pareigūnus, į kurių pareigas tai formaliai neįeina.

Gerai, kad Lietuva nėra ta šalis, kur stichinės nelaimės

ar technogeninės katastrofos vyksta dažnai.

Žinoma, nereikėtų prarasti budrumo. Prisiminkime,

kas buvo įvykę Jonavoje, kai „Azoto“ gamykloje nutekėjo

amoniakas, ir turėkime omenyje, kad mūsų

šalyje yra daugiau pavojų keliančių objektų, taip

pat kitų „naujų“ grėsmių, kurias skatina gamtiniai

ir žmogaus veiklos sukelti veiksniai. Tokių grėsmių

atveju turi būti numatytas kariškių – organizuotos ir

gerai parengtos jėgos – vaidmuo.

Ypatingų diskusijų ir vertinimų gali susilaukti KAS

organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 18 straipsnis,

kuriame nustatoma, kada kariniai vienetai gali

būti panaudoti teikiant pagalbą civilinėms institucijoms:

ekstremalių situacijų atvejais;

nepaprastosios padėties atveju;

prireikus sustiprinti valstybinės sienos apsaugą;

teikiant pagalbą įvairioms institucijoms, įgyvendinant

jų įgaliojimus teritorinėje jūroje, IEZ bei teritoriniame

šelfe;

ypatingais atvejais, kilus grėsmei žmonių gyvybei

(asmenų sulaikymo ir gelbėjimo bei paieškos operacijos);

padėti vykdyti teroro išpuolių padarinių likvidavimo

operacijas;

prireikus sustiprinti svarbių objektų apsaugą;

padėti VAD užtikrinti svarbių asmenų apsaugą;

padėti PAGD atlikti paieškos ir gelbėjimo darbus,

kai įvyksta orlaivio ar laivo avarija.

Iš esmės šiame straipsnyje bandoma tik teisiškai

struktūrizuoti ir apibrėžti tas funkcijas, kurias KA sistema

vykdo jau seniai. Labiau visuomenei žinomos

tos operacijos, kurias kiekvienais metais įvardija žiniasklaida.

Pavyzdžiui, nė vienas pavasaris pajūrio

regione neapsieina be pagalbos teikimo potvynio

Mobili karinė lauko ligoninė gali priimti civilius gyventojus ir išgelbėti

daugelį gyvybių įvairių krizių atveju.

apsemtų sodybų gyventojams (paprastai tą vykdo

apie šimtas karių) ar neatsargių poledinės žūklės mėgėjų

evakavimo. Kariškių pagalba čia tokia įprasta,

kad ji jau įamžinama liaudiškuose pajuokavimuose:

„nori paskraidyti karišku sraigtasparniu? Tau reikės

ledo lyties ir mobilaus telefono...“ Kitas atvejis – Rusijos

naikintuvo sudužimo vietos perimetro apsauga,

kurią vykdė Specialiųjų operacijų junginio kariai. Šiuo

atveju jų veiksmai atrodo logiški, turint omenyje, kad

sudužęs svetimos valstybės karinis orlaivis – neturintis

precedento įvykis, ir kariškių dalyvavimas šiuo atveju

būtinas. Galima paminėti daugelį kitų, atrodo, ne

kariuomenės kompetencijai priskirtinų įvykių: pavyzdžiui,

degantiems durpynams gesinti ir išsiliejusiems

teršalams surinkti taip pat pasitelkiami kariškiai. Šią

žiemą dėl spustelėjusio šalčio įvyko Telšių šilumos

trasos avarija ir be šilumos liko kai kurie gyventojai,

kuriems, miesto vadovų prašymu, kariuomenės logistai

perdavė šildytuvų ir antklodžių, o savanoriai

pasirūpino daugiau nei šimtu nakvynės vietų. Galima

pridurti, kad karinės struktūros šiuo metu realiai vykdo

ir kai kurias kitas paminėtas funkcijas.

Pagal krizių valdymo planą turėtų būti rengiamasi

ir didesnio masto bei „modernesnėms“ krizėms.

Ypač nuogąstaujama dėl paukščių gripo protrūkio.

Kol kas Lietuvoje nenustatytas nė vienas susirgimo

atvejis, tačiau nemaža jo tikimybė galima paukščių

migracijos metu. KAS pasirengusi talkinti kitoms tar-


Prieš riaušininkus turi būti naudojamos specialios nekarinės priemonės. Šalies viduje kilusius

neramumus turėtų stabilizuoti ne kariuomenė. Tačiau ar tam skirti padaliniai Lietuvoje pasirengę

krizės atvejui techniškai ir taktiškai?

nyboms lokalizuojant epidemijos

plitimą. Pagal numatytą planą į

krizės rajoną būtų siunčiami netoliese

dislokuotų padalinių kariai,

aprūpinti reikiama įranga bei apsaugos

priemonėmis, kurie veiktų

pagal Sveikatos apsaugos ministerijos

nurodymus.

Neįsigilinus į esmę galima prikišti,

kad galimi kariškių veiksmai

krizių atveju labiausiai dubliuotųsi

su VRM tarnybų funkcijomis. Tačiau

jau buvo minėta, kad kariuomenės

pagalba dauguma numatytų

atvejų galima tik Vyriausybės

ar KA ministro nutarimu, paprastai

kraštutiniu atveju, kai vien VRM

pajėgumų gali pasirodyti per maža.

KAM deklaruoja, kad daugelio

šalių gynybos ministerijos prisiima

dalį atsakomybės, kai terorizmo

grėsmė tapo reali, bet kariškio ir

policijos pareigūno ar gelbėtojo

funkcijų specifika visada skirtinga.

Antra vertus, negalima teigti, kad,

pavyzdžiui, Priešgaisrinės apsaugos

ir gelbėjimo departamentas ar

Vidaus tarnybos pulkai šiuo metu

yra visiškai pasirengę ir apsirūpinę

reikiama įranga „savų“ krizių

atvejams. Ypač tai ryšku prognozuojant

veiksmus galimų masinių

riaušių lokalizavimo atveju. Susipažinę

su užsienio praktika, matome,

kad pirmenybė atiduodama

nemirtiniems ginklams (angl. Non

lethal Weapons): vandens patrankoms,

specialiems šaudmenims

ir pan. Paradoksas, bet teoriškai

tokiu atveju kariškių ir vidaus kariuomenės

potencialas yra vienodos

reikšmės. Kariškiai daugelio

minios kontroliavimo technikų yra

išmokyti per taikos palaikymo operacijų

pratybas. Vidaus kariuomenė

šiems atvejams galbūt geriau

taktiškai pasirengusi – tai natūralu,

– bet kol ji ginkluota rusiškais šarvuočiais

ar RPG granatsvaidžiais,

„žandarmerijos“ terminas jai ne visai

tinka. Be to, neatmetant VRM

padalinių profesionalumo, kai

kurias operacijas (tipiškiausias

atvejis – jūrinės kontrteroristinės

operacijos) dėl teisinių aspektų

gali vykdyti tik specialiai parengti

ir įgalioti kariškiai.

Darant apibendrinančias išvadas,

reikia pastebėti: krizių valdymo

sistemos tobulinimas reiškia ir

visų jose potencialiai dalyvausiančių

struktūrų ir jų sąveikos tobulinimą,

neišskiriant ir kariuomenės.

Bet kalbant apie kariuomenės pasirengimą

likviduoti krizių padarinius,

nacionaliniai interesai ir tarptautiniai

įsipareigojimai šiuo atveju

ne tik neišsiskiria, bet ir papildo

vienas kitą. Krizės ir ekstremalios

situacijos yra vienodos visur, todėl

įgyti įgūdžiai gali būti naudingi

tiek užsienyje, tiek „namuose“. Su

daugeliu krizių scenarijų kariškiai

jau susipažino įvairiose misijose ar

tarptautinėse pratybose bei aptarė

užsienio konferencijose. Ši veikla,

be tiesioginės naudos, pasitarnavo

ir Lietuvos bei jos ginkluotųjų

pajėgų reprezentacijai.

Gustavas Štrimas

Gilaus liūdesio valandą

netekus mylimo tėvelio

nuoširdžiai užjaučiame

Gediminą REUTĄ.

Infrastr uktūros plėtros

depar tamento prie Krašto

apsaugos ministerijos

darbuotojai

„Kardo“ redakcija

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

15


Nuo ginklų kalbos –

prie paramos ir susikalbėjimo

Atsiliepiant į realius iššūkius: bataliono parengtis pagal NATO 52-ąjį

straipsnį. Vienam rikiuotės kariui – 4–5 logistikos ir aprūpinimo specialistai.

Misijų Balkanuose pamokos: kroatai – lietuvių sąjungininkai.

Vadovaujantis KA ministro 2007–2012 m. gairėmis

Lietuvos karinių pajėgumų planavimas nuo šiol paremtas

detalia grėsmių analize ir jos pagrindu parengtais

scenarijais. Tik šių scenarijų užduotims reikalingi

pajėgumai turi būti plėtojami atsižvelgiant į nacionalinius

poreikius ir tarptautinius įsipareigojimus.

Pirmasis toks kovinis vienetas – Lietuvos Didžiojo

Kunigaikščio Algirdo batalionas. Batalionui įteiktas

specialus NATO sertifikatas, suteikiantis jam teisę

veikti pagal Aljanso 5-ąjį straipsnį: „Visi už vieną, vienas

– už visus“.

Trečioji Goro provincijos atkūrimo grupė, kurioje

daugiau kaip 50 proc. Algirdo bataliono karių, vadovaujama

šio dalinio vado plk. ltn. Vilmo Šato, Seimo

sprendimu gegužės mėnesį išvyko į Afganistaną.

Dvi rotacijas šios provincijos atkūrimo grupę

(PAG) sudarydavo įvairių mūsų kariuomenės dalinių

atstovai. Remiantis sąjungininkų patirtimi ir Aljanso

vadovybės rekomendacijomis, Algirdo batalionas su

paramos vienetais parengtas maksimaliai savarankiškai

veikti. Žinoma, sąveika su sąjungininkais turint

bendrus tikslus visuomet išlieka. Be to, Lietuvai pernelyg

brangiai atsieitų išplėtoti pagal šiuolaikinius reikalavimus

savo karines oro pajėgas arba įrengti misijų

regione stacionarią karo ligoninę. Prireikus tame pačiame

Afganistane ar Irake sąjungininkai vienu ar kitu

atveju pasirengę suteikti mūsiškiams reikalingą pagalbą.

Algirdo bataliono civilių ir kariškių bendradarbia-

MISIJOS

Į misijas kartu su lietuviais išvykstančius Kroatijos karius sveikina MPB brigados „Geležinis Vilkas“ vadas plk. D. Užkuraitis.

16


vimo skyriui taip pat teks bendradarbiauti

su regione veikiančiomis

įvairiomis nevyriausybinėmis vietos

ir užsienio šalių aptarnavimo sferos

organizacijomis.

Algirdo bataliono pratybas kartu

su „Geležinio Vilko“ brigados vadu

plk. Dariumi Užkuraičiu Gaižiūnų

poligone stebėjęs Sausumos pajėgų

vadas brg. gen. Arvydas Pocius

įsitikinęs, jog yra privalumų,

kad į Goro provinciją šįkart išvyksta

vientisas karinis dalinys: štabo

karininkai ne vienerius metus įpratę

dirbti kartu, vadai ir kariai neblogai

pažįsta vieni kitus.

Rengiantis misijoms pratybos

vyko pagal naują principą – dviem

etapais: per pirmąjį buvo taisomos

pastebėtos klaidos, per antrąjį

kariai turėjo veikti kaip realiose

misijose. Pastarosioms pratyboms

buvo parengti specialūs analogiški

Goro provincijai žemėlapiai. Visa

– stovyklos palapinių miestelis,

sargybos postai, slėptuvės – buvo

įrengta kaip ir realiomis sąlygomis

misijose.

Šiandien vienas iš pagrindinių

bataliono uždavinių – stiprinti Afganistano

centrinės valdžios įtaką

provincijoje, siekti suderinamumo

tarp jos ir regiono politinių, karinių

bei religinių lyderių, padėti atkurti

saugią aplinką ir prielaidas provincijos

normaliam gyvenimui. Lietuvos

vadovaujama Goro provincijos

atkūrimo misija – sudedamoji

NATO vadovaujamų ISAF pajėgų

operacijos dalis.

Algirdo bataliono štabo viršininko

pavaduotojo kpt. Artūro Čepanskio

teigimu, „ypač nepageidautina

duoti pretekstą kam nors

laikyti mus svetimos valstybės ar

tiesiog okupacine kariuomene.

Todėl kilus konfliktui daryti įtaką

jo baigčiai stengsimės per vietos

valdžią, policiją ir kariuomenę. Vienas

svarbiausių mūsų uždavinių ir

yra perduoti savo patyrimą afganų

kariams, mokyti juos elgtis ekstremalių

situacijų atvejais“.

Niekam ne paslaptis, kad misijose

karys nesiskiria su ginklu. Kada,

kokiu atveju leistina jį panaudoti?

Svarbiausia sąlyga – turi būti

užtikrintas mūsų karių saugumas.

Išvykstant į misiją, kiekvienam Algirdo

bataliono kariui išduota ginklo

panaudojimo kortelė, kurioje

surašyti visi atvejai, kada galima

griebtis šio kraštutinio atvejo. Bendra

taisyklė tokia – jei gali nešauti,

nešauk.

Remiantis ankstesnių misijų patirtimi,

žymiai detaliau analizuojami

konfliktinių situacijų scenarijai, numatoma,

kaip greičiausiai pašalinti

kylančią įtampą.

Grįžusieji iš misijų gerai žino,

kad ten dažnas reiškinys protestuojančių

dėl ko nors nepatenkintų

vietinių gyventojų desantai prie

mūsų karių dislokacijos vietų. Kaip

rodo PAG patirtis, to priežastis gali

būti net kieno nors gyvulys, nusibaigęs

ties juosiančia mūsiškių

stovyklą spygliuotų vielų užtvara.

(Šiuo konkrečiu atveju susirinku-

Nepatenkintųjų ataka.

sieji kategoriškai reikalavo atlyginti

gyvulio savininkei už nuostolį).

Dažni atvejai, kuomet protestuojama

dėl nesąžiningo labdaros paskirstymo,

nepakeliamo skurdo.

Minioje gana greitai įtampa gali

pakilti iki pavojingos ribos: tarp eilinių

protestuotojų neretai pasitaiko

ir provokatorių. Algirdo bataliono

štabo kuopoje rimtai išstudijuotas

ir per pratybas patikrintas tokių nelauktų

svečių sutikimo scenarijus.

Gresiant protestuotojų antplūdžiui,

skubiai kviečiamas vienas iš autoritetingų

gyvenvietės ar miestelio

vadovų, taip pat – vietos policininkai.

Suformuojama gyva užkarda:

priekyje – valdžios atstovas, už

jo – vietos policininkai, ir tik už jų

– ginkluoti kariai. Pirmiausia maištaujantiems

protestuotojams tenka

susidurti su savo valdžios atstovu;

nepavykus susitarti, emocingiausių

protestuotojų atakas stengiasi

atremti policininkai. Tik po to konfliktinę

situaciją imasi neutralizuoti

kariai. Efektyvūs tokiu atveju šūviai

į orą. Kilus rimtesniam pavojui, gali

būti iškviečiami sąjungininkų sraigtasparniai

arba lėktuvai, kurių skutamieji

skrydžiai įsikarščiavusius

paprastai paveikia blaivinamai.

Kpt. A. Čepanskio nuomone,

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

17


18

MISIJOS

realu, kad šių ekstremalių situacijų jų, Algirdo, bataliono

rotacijos metu bus išvengta: „Žymiai racionaliau

užbėgti dramatiškiems įvykiams už akių, negu juos

neutralizuoti“.

Batalione suformuota keletas mobilių ir ryšio grupių

su savo transportu bei šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis.

Kiekvienoje iš jų – Civilių ir karių bendradarbiavimo

skyriaus atstovas, kuris yra pažįstamas

vietos gyventojams. (Pageidautina, kad būtų įgijęs jų

pasitikėjimą.) Jo pareiga – domėtis, su kokiomis skaudžiausiomis

problemomis susiduria vietos gyventojai,

ir teikti rekomendacijas bataliono vadovybei bei vietos

valdžiai, kaip palengvinti nepavydėtinoje padėtyje atsidūrusių

žmonių gyvenimą.

Per vasaros karščius, pavyzdžiui, dažnoje gyvenvietėje

susidaro kritiška situacija dėl geriamojo vandens

trūkumo. Ne tiktai Goro provincijoje, bet ir kaimyniniame

Pakistane gerai užsirekomendavo Logistikos

valdybos vandenvalos specialistai. Tačiau su jų pagalba

paruoštas geriamas vanduo labai brangiai atsieina.

Todėl pastaruoju metu PAG teritorijoje bandoma jo

išgauti iš giluminių gręžinių.

Įvairios grupuotės šalyje pelnosi iš narkotikų kontrabandos.

Yra tikimybė, jog dalis iš Afganistano aguonų

gautos nelegalios produkcijos pasiekia ir Lietuvą.

(Tiesioginėje kovoje su narkotikų prekeiviais sąjungininkų

kariai nedalyvauja).

Šiuo metu kiekvienam veikiančiam misijose mūsų

rikiuotės kariui tenka 4–5 logistikos ir aprūpinimo

specialistai.

Imta įgyvendinti NATO šalių kariuomenėse pasiteisinusi

praktika: Algirdo batalionas – pirmasis LK kovinis

vienetas, kurio vadui neteks skirti laiko pavaldinių

aprūpinimo, jų aprangos ir buities klausimams. Visa tai

patikėta jo pavaduotojui Logistikos valdybos atstovui

plk. ltn. Ričardui Valuntai su jam pavaldžiais logistikos

paramos elementais. Ši aprūpinimo tarnyba atsakinga

už viską – nuo poreikių išaiškinimo ir paraiškų pateikimo

iki ginkluotės, amunicijos, aprangos ir visų kitų

reikmenų, net ir karių artimųjų dovanėlių pristatymo į

PAG dislokacijos vietą. Šiai praktikai pasiteisinus ta

pačia tvarka bus aptarnaujami ir kiti misijose rotuojami

batalionai. Pažymėtina, kad pagal šalių sąjungininkių

susitarimą NATO iš Jungtinių Valstijų šią vasarą perims

pietinių Afganistano provincijų kontrolę. Tai pareikalaus

naujų profesionaliai parengtų pajėgų, nes

situacija šiame regione tebėra įtempta.

LK Sausumos pajėgų vado brg. gen. A. Pociaus įsitikinimu, nors ir

toliausiai nuo Tėvynės tarnaudamas karys turi būti sotus, tinkamai

aprengtas ir prižiūrėtas.

Vienas bataliono logistikos paramos padalinių – karo

medikai. Jų žinioje – du specialūs automobiliai, kurių

vairuotojai – paramedikai, taip pat – šiuolaikinė įvairios

paskirties stacionari aparatūra. Naujovė – kraujo

bankas. Numatoma, kad kariai bus potencialūs kraujo

donorai. Misijų patirtis parodė, jog ypatingais atvejais

tai gali labai praversti. Rimtesnių susirgimų ar sužeidimų

atvejais kariai turėtų būti skraidinami į Kabulo

arba Herato karines ligonines.

Pasak Sausumos pajėgų vado brg. gen. A. Pociaus,

nors ir būdamas toli nuo Tėvynės, karys turi

būti sotus, aprengtas ir prižiūrėtas, kario artimieji, o ir

jis pats turi gerai žinoti, jog tarnybos misijoje metu jis

bus maksimaliai apsaugotas, o traumos ar ligos atveju

jam bus suteikta kvalifikuota medicinos pagalba.

1994 m. pirmasis LITPLA būrys buvo pasiųstas taikos

palaikymo operacijoms į Kroatiją. Ne visus mūsų

ir sąjungininkų tarptautinius projektus po to lydėjo

vienoda sėkmė. Ypač daug vilčių buvo siejama su

LITPOLBAT. Dauguma jų pasiteisino. Tiesa, batalionui

neteko dalyvauti misijose, nors tam jis ir buvo

rengiamas. Lietuvai, stojančiai į NATO, buvo naudinga

turėti bendrą su šio Aljanso šalimi kovinį vienetą.

Buvusio LITPOLBAT vado plk. ltn. Vilmanto Tamošaičio

teigimu, išmokta labai daug: „Ne kartą tekdavo


matyti, kaip įdėmiai lietuvis kartu

su lenku klausosi pratybų metu

britų arba danų instruktoriaus nurodymų

ir kaip stropiai imasi juos

vykdyti. Jaunam šauktiniui tai būdavo

ilgam įsimenančios kovinio

meistriškumo ir tautinės atsakomybės

pamokos“.

Algirdo batalionas – taip pat vienas

iš seniausiai tarptautiniuose

projektuose dalyvaujančių kovinių

vienetų.1998 m. viena algirdėnų

kuopa BALTBAT sudėtyje pirmąją

misijų patirtį įgijo Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Rimčiausią iki šiol kovinės

parengties ir ištvermės egzaminą

bataliono kariams teko laikyti

Irake: 2003–2005 m. vienas Algirdo

bataliono būrys LITCON (Lietuvos

kontingento) sudėtyje nuolat dalyvavo

misijose karščiausiame Artimųjų

Rytų regione.

Misijos išvakarėse Algirdo bataliono

pratybose dalyvavo grupė

Kroatijos karių. Jie kartu su mūsiškiais

taip pat išvyko į Afganistaną

– sudarys vieną iš mobiliųjų ir ryšio

grupių. Balkanų regiono atstovų

teigimu, jie pasirengę grąžinti jų

šalyje taikos palaikymo operacijose

dalyvavusioms užsieniečių pajėgoms

skolą. Prieš keliolika metų

atsidūrę skirtingose su mūsiškiais

barikadų pusėse, šiandien jie nevienadieniai

mūsų ir Šiaurės Atlanto

aljanso sąjungininkai.

Kęstutis Starinskas

Gintauto Tiškos nuotr.

Lietuvių sporto žaidynės

NATO sporto komplekse

Briuselyje

2006 metų birželio 3–4 dienomis

Briuselyje, NATO sporto komplekso

teritorijoje, vyko pirmosios

Belgijoje ir Liuksemburge gyvenančių

lietuvių sporto žaidynės.

Šios šventės iniciatoriai – nuolatinis

atstovas Šiaurės Atlanto Sutarties

Organizacijoje ambasadorius

Linas Linkevičius, Belgijos lietuvių

bendruomenės pirmininkė dr. Aurelija

Norienė, Nuolatinės Lietuvos

atstovybės Europos Sąjungai ambasadorius

Rytis Martikonis, Lietuvos

laikinoji reikalų patikėtinė Belgijos

Karalystėje ir Liuksemburgo

Didžiajoje Kunigaikštystėje Irena

Skullerud.

Sporto žaidynės skirtos antrosioms

Lietuvos narystės Europos

Sąjungoje ir NATO metinėms ir

Valstybės dienai (Lietuvos karaliaus

Mindaugo karūnavimo 753

metinėms) paminėti. Sporto žaidynių

tikslas – per sportą skatinti

lietuvybės išsaugojimą, glaudesnį

Belgijoje ir Liuksemburge gyvenančių

ir Europos Sąjungos,

NATO bei kitose institucijose dirbančių

lietuvių bendradarbiavimą

ir jų įsijungimą į lietuvių bendruomenės

veiklą.

Norą dalyvauti šventėje pareiškė

daugiau kaip 350 lietuvių

iš Belgijos ir Liuksemburgo. Šventės

metu organizuotos krepšinio,

stalo ir lauko teniso, badmintono

varžybos. Norintys galėjo susirungti

tritaškių ir baudų metimo

varžybose. Nebuvo pamiršti ir

mažieji šventės dalyviai. Jiems

surengtos įvairios nuotaikingos

rungtys, sudaryta galimybė naudotis

kitomis sporto komplekso

paslaugomis – žaisti boulingą,

plaukioti baseine.

Visi sporto varžybų nugalėtojai

ir dalyviai, dideli ir maži, buvo

apdovanoti žaidynių rėmėjo Lietuvos

Respublikos kūno kultūros

ir sporto departamento įsteigtais

prizais ir atminimo medaliais.

Mykolas Juozapavičius

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

19


„Žaliasis riteris“

Šių metų gegužės penkioliktoji gali būti pelnytai vadinama neeiline data

mūsų kariuomenės istorijoje. Tą dieną Danijoje prasidėjo keturias dienas trukę

kariniai mokymai „Žaliasis riteris“ („Green Knight“), kuriuose Danijos divizijos

sudėtyje užduotis vykdė mūsų „Geležinio Vilko“ brigados štabas su visas jo

funkcijas aprūpinančiais vienetais.

20

Metų pratybos

Formaliai į šias pratybas negalima žiūrėti kaip į

kažką netikėto. Jos yra tarsi gairė, pažyminti vieną iš

bendro Lietuvos ir Danijos vykdomo projekto LITBRIG

veiklos etapų. Jo tikslas – suteikti ekspertinę paramą,

toliau rengti brigados personalą ir sukurti savarankiškus

nacionalinius pajėgumus planuoti, įvertinti ir mokyti

brigados elementus dalyvauti tarptautinėse operacijose.

Iki 2014 m. pabaigos MPB „Geležinis Vilkas“ bus

pajėgi visiškai integruotai veikti kaip visavertis karinis

vienetas Danijos divizijos sudėtyje, vykdant NATO standartus

atitinkančias operacijas.

Tačiau „Žaliasis riteris“ yra ne tik LITBRIG eigos

pasekmė, bet ir išbandymas, kuris laikytinas svarbiu

Lietuvos integravimosi į Aljansą kriterijumi. Sėkmingas

bendradarbiavimas tokio masto tarptautiniuose mokymuose

gali būti ne tik „lakmuso popierėlis“, galintis

parodyti mūsų ginkluotųjų pajėgų pasirengimo lygį, bet

ir padidinti bendradarbiaujančiųjų pusių tarpusavio pasitikėjimą.

Kartu būtų paspartintas Lietuvos, kaip visavertės

Europos valstybės, pripažinimas. Perfrazuojant

karybos klasiką, galima pasakyti, jog šios pratybos – tai

„politika, vykdoma kitomis priemonėmis“.

Trumpa priešistorė. Į NATO – per Daniją. „Žaliasis

riteris“: sumanymas ir užduotys

Raktinis terminas, kuriuo galima apibrėžti pratybų,

kaip sudedamosios LITBRIG projekto dalies, kontekstą

yra „pajėgų priskyrimas“ (Affiliation). Jis suprantamas

kaip kompleksas priemonių, užtikrinančių konkretaus

nacionalinio karinio dalinio vieneto gebėjimą dalyvauti

bendrose karinėse operacijose kartu su kitos NATO

šalies pajėgomis. Visavertis pajėgų priskyrimas įmanomas

tik tuomet, kai užtikrinamas techninis, doktrininis ir

procedūrinis karinių vienetų (konkrečiai – Danijos divizijos

ir Lietuvos MPB) sąveikumas. „Danijos variantas“

nėra atsitiktinis pasirinkimas. Tapusi Aljanso dalimi,

mūsų šalis turėjo apsispręsti, kokiai didesnei struktūrai

priskirti Lietuvos brigadą. Vadovaujantis NATO ir ES

departamento Analizės ir iniciatyvų skyriaus medžiaga,

iš esmės egzistavo dvi alternatyvos, nulemtos politinių,

karinių ir geografinių veiksnių: daugianacionalinis šiaurės

rytų korpusas (MNC NE, vadavietė Lenkijoje, Ščecine)

ir aukštos parengties korpusas (ARRC su vadaviete

Vokietijoje, Reindalene). Abu variantai turėjo stipriųjų

pusių – antruoju atveju tai buvo jau tradiciniu tapęs Lietuvos

karinis bendradarbiavimas su Danijos ginkluotosiomis

pajėgomis, skatinęs rinktis ARRC. 2005 m.

pradžioje MNC NE partneriai danai, vokiečiai ir lenkai

susitarė dėl danų karinių struktūrų dalyvavimo abiejuose

korpusuose. Pagal šį susitarimą danai nepriskiria

nuolatinių karinių vienetų MNC NE, vietoj jų palikdami

štabo karininkus, taip pat priskiria savo diviziją ARRC,


tačiau prireikus Danijos kariniai vienetai

galėtų būti priskiriami ir MNC

NE korpusui.

Visa tai turėjo įtakos ir Lietuvos

ginkluotųjų pajėgų planams, taip

pat ir jų reorganizacijos procesams.

Prieš metus Lietuvos ir Danijos gynybos

ministrų pasirašytas ketinimų

protokolas numatė:

- Priskirti Lietuvos brigadą Danijos

divizijai;

- Į Danijos divizijos štabą paskirti

eiti pareigas iki šešių Lietuvos karininkų;

- Įkurti Jungtinę karinę darbo

grupę, atsakingą dėl priskyrimo

proceso.

Taigi Lietuvos brigada, būsianti

Danijos divizijos sudedamąja dalimi,

bus priskirta ARRC, neatmetant

galimybės kartu su danais dalyvauti

karinėse operacijose MNC NE sudėtyje.

Būsimoms tokio pobūdžio ir

masto operacijoms „Žaliasis riteris“

yra daug praktinio patyrimo

teikiantys mokymai. Jų scenarijus

buvo sukurtas taikos įvedimo ir palaikymo

veiksmų pagrindu, panaudojant

būdingiausias jų metu kylančias

problemines situacijas. Buvo

siekiama išaiškinti, kokių sunkumų

gali iškilti jų metu, ir surasti optimaliausius

metodus jiems įveikti visais

lygiais – nuo planavimo iki įsakymų

parengimo.

Į visą pratybų procesą buvo

įtraukti šie pajėgumai (skaičius po

padalinio pavadinimo nurodo dalyvavusių

žmonių skaičių):

- Danijos divizijos štabas – 96;

- I brigada – 181;

- II brigada – 141;

- Lietuvos brigada „Geležinis Vilkas“

– 152;

- Danijos patarėjų ir mokymo štabas

– 11;

- Elektroninio karo kuopa – 38;

- III karo inžinerijos kuopa – 26;

- III kariškių ir civilių bendradarbiavimo

(CIMIC) kuopa – 7;

- III karo policijos kuopa – 9;

- III oro apsaugos batalionas – 40;

- III ryšių batalionas – 113.

IŠ VISO: 814.

Realiai visi vienetai buvo išdėstyti

kelis šimtus kvadratinių kilometrų

plotą užimančiame Oksbolo

poligone ir jo apylinkės miesteliuose

(Varde, Janderupe, Outrupe)

esančiuose kariniuose padaliniuose.

Tačiau pagal scenarijų pratybos

„apėmė“ visą Jutlandijos pusiasalį,

mokymo metu tapusį įsivaizduojama

Kalabano valstybe, kurioje prasidėjo

neramumai dėl etninių nesutarimų.

Įvyko konfliktas tarp vietinių

„rotanų“ tautybės gyventojų ir tautinių

mažumų „azbekų“, gyvenančių

ties demarkacine linija su „priešišku“

Zagrosu (jo vaidmenį „atliko“

kaimyninės Vokietijos teritorija).

Pirmiausia numatyti priešoperaciniai

veiksmai: per tris dienas į

Kalabano teritoriją iš jo šiaurinės

dalies įvedamos ir paskirstomos

taikdariškos pajėgos. Jų svarbiausios

veiklos sritys, stabilizuojant pa-

Pakeliui į Daniją.

dėtį priskirtame regione, buvo:

- Tarpininkavimas tarp konfliktuojančių

pusių;

- Humanitarinės pagalbos teikimas;

- Taikos plano įgyvendinimas;

- Koordinuojančios priemonės;

- Bendradarbiavimas su nekarinėmis

struktūromis;

- Logistinė parama, įskaitant finansines

operacijas;

- Pabėgėlių ir perkeltų asmenų

srauto valdymas ir pan.

Kiekviena korpuso brigada turėjo

iš anksto numatytas konkretesnes

užduotis. Mūsų brigadai

pratybų plane buvo paskirta apmokyti

vietines saugumo pajėgas,

užmegzti ryšius su vietinės civilinės

ir karinės valdžios atstovais, užkariauti

vietinių gyventojų „protus ir

širdis“, kontroliuoti paskirtas ribas,

neleisti kilti neramumams ir kt.

Pratybų negalima priskirti

„parodomosioms“, jose vyravo

darbinė atmosfera. Danai šiuo

metu taip pat reorganizuoja savo

gynybos sistemą, ir „Žaliasis riteris“

turėjo išaiškinti galimus trūkumus,

ypač vadovavimo ir štabų sąveikos

srityje. Dienotvarkė VIP die-

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

21


nai buvo pateikta tik tos pačios dienos ryte. Nepaisant

to, pratybose apsilankė ir keli diplomatinio korpuso ir

spaudos atstovai, taip pat LR gynybos atašė Šiaurės

šalims plk. ltn. A. Šiuparis bei iš Lietuvos atvykęs plk.

J. V. Žukas. Stebėtojų teisėmis mokymuose dalyvavo

ir keli Latvijos kariuomenės atstovai, besistažuojantys

Danijoje.

22

Metų pratybos

„Geležinis Vilkas“ keliauja į Daniją. „Renkamės lauko

sąlygas!” Pagrindiniai pratybų eigos momentai

Į Danijos divizijos mokymus vykę daugiau nei pusantro

šimto „Geležinio Vilko“ kariškių paskirties vieton

keliavo pasidaliję į dvi grupes. Pirmoji buvo skraidinama

KOP lėktuvu An-26. Antroji grupė (štabo aprūpinimo

kuopos kariai su technika, įranga ir provizija)

keltu kėlėsi į Kylio uostą, iš kur žygį pratybų vieton tęsė

sausuma per Vokietijos ir Danijos teritoriją. Atvykę

į Oksbolą, lietuviai ėmėsi įrenginėti štabui reikalingą

infrastruktūrą ir rūpintis jo darbui reikalingų pirminių

procedūrų užtikrinimu. Brigados vado plk. D. Užkuraičio

sprendimu iš dviejų danų siūlomų variantų dėl

galimos vadavietės įrengimo vietos – karinio dalinio

sporto salės ir poligono – buvo pasirinktas pastarasis.

Lietuviai buvo numatę ir pasiėmę visą reikiamą įrangą,

leidžiančią užtikrintai jaustis lauko sąlygomis. Tai tikrai

leido jaustis tvirčiau ir savarankiškiau. Tai, kad viskuo

iki pat paskutinės sauso davinio porcijos ir mineralinio

vandens buteliuko buvo pasirūpinta iš anksto, leido

atsikratyti „prašytojo komplekso“ ir tikroviškiau įsijausti

į situaciją, kurioje štabo autonomiškumas būtų viena iš

pagrindinių priežasčių, užtikrinančių efektyvų jo darbą.

Danai tiekė apšvietimui reikalingą elektros energiją ir

keliskart atvežė karšto maisto iš kariškos virtuvės. Šios

paslaugos, už kurias vėliau buvo užmokėta, nebuvo

būtinos (štabe veikė generatorius ir buvo užtektinai

maisto davinių), tačiau pritiko prie bendro scenarijaus

Australijos ambasadorius susipažįsta su lietuvių įrengta lauko stovykla.

Tariasi „psichologinių operacijų“ specialistai.

ir kūrė papildomą bendradarbiavimo atmosferą.

Štabas su aprūpinančiais padaliniais buvo išskleistas

Danijos pajūriui būdingoje vietovėje: lygus reljefas,

vietomis gana drėgnas, su tipiškomis besitęsiančiomis

nedidelių medžių juostomis ir netvarkingai išsimėčiusiais

krūmynais. Karinė technika ir palapinės – rūpestingai

užmaskuotos ir dėmesį patraukiančios tik iš pakankamai

arti, prieigos prie jų saugomos stacionariai

įrengtų postų ir patrulių; aliarmo atveju numatytos atsarginės

pozicijos. Mokymų metu, siekiant patikrinti

procedūrų efektyvumą, vieną kartą buvo pakeista dislokacijos

vieta.

Stačiakampio palapinių apriboto štabo sektoriaus

centrinis akcentas – jau tradicija tapęs stulpas su rodyklėmis,

ant kurių parašyti atstumai iki Lietuvos ir misijų,

į kurias šiuo metu yra išvykusių kariškių lietuvių. Toks

simboliškas ženklas, kuriam įrengti atsirado ir noro, ir

laiko – nors stovyklos dienotvarkės įtemptumas jautėsi

ir be papildomų paaiškinimų – tikrai džiugina. Jis rodo

ir mūsų kariškių solidarumą, ir sklaido nuogąstavimus

dėl „tautinės asimiliacijos“, neva kylančios dėl tarptautinio

NATO pobūdžio.

Kaip plėtojosi įvykių eiga po to, kai buvo užimtas

brigados atsakomybės rajonas, įrengtos stovyklos ir

pradėtos vykdyti žvalgymo ir bendravimo su vietiniais

gyventojais veiksmai? Pačios planavimo procedūros

nesiskyrė nuo įprastinių standartų, bet danai nepaprastai

„gyvai“ modeliavo situacijas, kurios reikalavo

daug išradingumo ir nuovokos. Pavyzdžiui, susitikime

su trimis oponuojančiais „šeichais“ reikėjo taktiškumo

ir diplomatijos užmezgant santykius, sužinant, kam ir

kokiame rajone jie turi įtakos. Reikėjo susidaryti apytikrį

vaizdą ir apie „šešėlinę“ jų vadovaujamų grupių veiklos

pusę. Panašūs vizitai pas „naujai paskirtą regiono gubernatorių“,

„vietinį regioninės policijos vadovą“ (beje,

simpatizuojantį „priešiškai nusiteikusiai pusei“) buvo


Brg. vadas plk. D. Užkuraitis su „vietiniais šeichais“.

būtini, norint susidaryti vaizdą apie

jų lojalumą, administracines problemas

ir pan. Be to, visų pratybų

metu teko bendradarbiauti su priskirtu

„Kalabano kariuomenės ryšių

karininku“. „Aktoriai“ vaidino profesionaliai

– net bendrauti teko pasitelkiant

vertėjus iš arabų kalbos(!),

tad, anot įvykiuose dalyvavusių liudininkų,

vykstanti situacija atrodė

bemaž „neatskiriama nuo tikrovės“.

Pagal scenarijaus gaires teko atlikti

nemažai kitų užduočių: savarankiškai

rinkti informaciją apie sugriautą

infrastruktūrą, siekiant išaiškinti, kokios

grėsmės gali kilti regione bei

kokias būtinas gyventojų reikmes

galima patenkinti. Tuo tikslu buvo

deramasi su vietinės elektrinės ir

vandens aprūpinimo sistemos savininkais

ir Raudonojo Kryžiaus

organizacija. Taip pat teko spręsti

greitos įtakos projektus (QIP).

Jiems įvykdyti buvo „paskirta“ 20

tūkst. dolerių, kuriuos reikėjo „investuoti“

per tris mėnesius išmokant

algas vietinėms administravimo

ir saugumo palaikymo struktūrų

darbuotojams. Darbo būta daug ir

įvairaus...

„Taktinis oras“ ir buitinės problemos.

Danų nacionalinio charakterio

ypatumai. „Mes jums integraciją,

jūs mums – praktinę jėgą“.

Neigiamų įvertinimų nesulaukta

Štabų mokymai, skirtingai nuo

taktinių pratybų, neretai laikomi

„steriliu užsiėmimu“, pamirštama,

kad įtampa ir atsakomybė štabo

darbe yra itin didelė. Be to, „lietus

lyja vienodai ant visų“ – šis postulatas

ypač pasitvirtino čia, Jutlandijos

pusiasalio vakarinėje dalyje,

besiribojančioje su Šiaurės jūra.

Rutininių procedūrų lauko sąlygomis,

esant permainingam orui, padaugėjo.

Danų kolegos, kurie komandinį

punktą buvo įsirengę tarp

šešių paskuigaliais vienas į kitą sustatytų

šarvuočių M 113, tarp kurių

esančioje tentais dengtoje erdvėje

stovėjo ne tik stalas su žemėlapiais

ir lentos su būtina dokumentacija,

bet ir videoprojektorius, turėjo reguliariai

kibirais nupilti nuo stogo

besikaupiantį vandenį. Juodžemį,

kurį lietus pavertė klampiu purvu,

teko „sausinti“ – užpilti ant jo storoką

pjuvenų sluoksnį. „Taktikuojantį“

kariškį nuo žvarbaus vėjo dažnai

gelbsti fizinis aktyvumas, o štabo

darbuotojai tokiu atveju, be kita ko,

turi pasirūpinti įranga vandeniui virinti.

Būtinas atributas kiekviename

štabe – nešiojamoji dujinė viryklė

ar bent jau pora termosų su kava

ar arbata.

Lietuviams daugeliu atveju buvo

lengviau. „Geležinio Vilko“ brigados

štabas buvo išsidėstęs nepažliugusioje

vietovėje, palapinėse

buvo pakankamai komfortiškos

sąlygos, o ryšių punkte iš sujungtų

sunkvežimių buvo galima šildytis

krosnelėmis. Tačiau pastebėta ir

nemažai smulkmenų, kurios išaiškėja

tik lauko sąlygomis.

Pavyzdžiui, net štabo darbuotojams

nepatogumų sukelia pėstininkų

diržų sistemos: diržai persisuka,

amunicijos krepšeliai visur kliūva.

Ar ne geresnė išeitis būtų taktinės

liemenės, kurių svoris paskirstytas

tolygiau? Naujojo pavyzdžio uniforma

irgi nėra be priekaištų. Malonu,

kad turime „nacionalinį kamufliažinį

raštą“, bet nei medžiagos faktūros,

nei drabužių fasono nepalyginsi su

danų. Reikia pasakyti, kad po šių

nepatogumus keliančių smulkmenų

aptarimo įvertinus danų karių

išvaizdą, kyla mintis, jog jie labai

intensyviai ir kryptingai ieško būdų

pagerinti kariškio buitį. Tą patvirtino

ir mūsų gynybos atašė. Jo teigimu,

to paties Oksbolo poligono

apylinkėse esančiame kariniame

miestelyje Varde yra specialiai vien

karinei aprangai ir ekipuotei tobulinti

sukurtas skyrius, kuris renka ir

apibendrina medžiagą, susijusią su

jos vartojimo problemomis, ją tobulina,

vykdo poligono bandymus.

Danai, neišskiriant nei „štabo“, nei

„kovinių“ karininkų, noriai naudojasi

tuo, kas teikia jiems patogumą,

o kartu – užtikrina geresnes sąlygas

vadovauti ir dirbti. Tai ne išlepimas,

o skandinavams būdingas

praktiškumas. Apie jo įtaką galima

kalbėti ir platesniame šių mokymų

kontekste: LITBRIG projektas labai

naudingas ne tik mums, bet ir patiems

danams. Lietuvos brigados

integravimas į Danijos brigadą visiškai

ją sukomplektuoja (šiuo metu

danai turi dvi brigadas – viena jų

nuolatinės parengties).

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

23


Abipusiai naudingam bendradarbiavimui su pakankamai

dalykiškais ir reikliais danais būtinas itin geras

profesinis pasirengimas ir kalbos įgūdžiai. Tai ypač

aktualu štabo karininkams. Daugelio mūsų karininkų,

kurie mokėsi ar kėlė kvalifikaciją Danijoje, sutartinu tvirtinimu

– pradinis adaptacijos etapas čia yra nelengvas.

Net ir vėliau, susipažinus ir pramokus bendrauti, reikia

kelti sau reikalavimus nurodytas užduotis atlikti geriau

nei dauguma kolegų danų. Jų charakteriui nebūdinga

savybė „vynioti į vatą“ vertinimus. Reikia pasakyti, kad

tiek divizijos štabo, tiek brigadų karininkai apie lietuvių

darbą atsiliepė be jokių negatyvių pastabų. O tai iš

tikrųjų geras įvertinimas, nes bet kokie nesklandumai,

plk. ltn. A. Šiupario nuomone, tikrai nebūtų buvę nutylėti.

Vietoj epilogo

Danija – svarbiausias Lietuvos partneris tarp Šiaurės

valstybių, bendradarbiavimo pradžia galima laikyti

abiejų šalių gynybos ministerijų dvišalio bendradarbiavimo

susitarimą, pasirašytą 1994 m. Nuo tų pačių

metų prasidėjo intensyvi danų parama, mokant karius,

perleidžiant ginkluotę, logistikos priemones, valdymo

sistemas, įgyvendinant įvairius projektus. Nuo mokymo

ir paramos logiškai pereinama prie partnerystės. Tą patvirtina

ir perspektyviniai pasiūlymai. Danija jau kreipėsi,

siūlydama mums kartu dalyvauti NRF 10 (nuo 2008

m.) ir NRF 14 (nuo 2010 m.). Pirmuoju atveju reikėtų

skirti bataliono dydžio pajėgas, o antruoju – vadovauti

brigados štabui. Lietuvos karinė vadovybė pritaria tokiam

dalyvavimui. Vienintelė problema – resursų klausimas.

Jei jį pavyktų išspręsti, tai būtų dar vienas mūsų

kovinio rengimo išbandymas ir įvertinimas, o kartu ir

politiškai svarbus įvykis.

D a r i u s S u t k u s

LR Vyriausybės priemonės

nacionaliniam saugumui stiprinti

atkelta iš 10 psl.

Vienas iš LR Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų) – plėtoti krašto apsaugą kaip NATO kolektyvinės saugumo

ir gynybos sistemos dalį. Tapusi NATO ir Europos Sąjungos nare, Lietuva įsipareigojo plėtoti tokius karinius pajėgumus,

kurių reikia mūsų bendram tikslui stiprinti taiką, pasiekti pasaulyje stabilumą ir bendrai pajėgų transformavimo

vizijai įgyvendinti.

Metų pratybos

2005 m. parengta dešimties metų laikotarpį apimanti Krašto apsaugos sistemos plėtros programa, kuri nustatys

Lietuvos kariuomenės pajėgumų ilgalaikės plėtros kryptis.

Kariuomenės reformos tikslas – pertvarkyti kariuomenę taip, kad nuo 2014 metų vienoje operacijoje ji gebėtų

nuolat išlaikyti bataliono kovinę grupę su visais kovinės paramos ir kovinio aprūpinimo elementais ir specialiųjų

operacijų junginį arba trijose operacijose – iki kuopos dydžio specializuotus kovinius vienetus.

Mūsų kariuomenė 2005 metais padarė didelę pažangą kurdama pajėgumus, reikalingus kolektyvinei gynybai

ir nacionalinėms užduotims atlikti. Toliau rengta bataliono kovinė grupė su visais kovinės paramos ir kovinio aprūpinimo

elementais plataus spektro tarptautinėms operacijoms.

Praeitų metų pabaigoje bataliono kovinė grupė per praktines pratybas, stebima NATO karininkų, patvirtino esanti

pasirengusi atlikti operacijas ir sklandžiai sąveikauti su valstybių sąjungininkių pajėgomis.

Parengta aktyviojo rezervo reformos koncepcija, pagal kurią Krašto apsaugos savanorių rinktinės reorganizuojamos

į teritoriniu funkciniu pagrindu organizuotas rinktines. Aktyviojo rezervo kariai dalyvaus tarptautinėse operacijose

ir teiks paramą valstybės ir savivaldybių institucijoms.

Karinės oro pajėgos užtikrino valstybės oro erdvės stebėjimą ir vykdė Ignalinos atominės elektrinės oro gynybą

trumpojo nuotolio antžeminėmis priemonėmis, karių ir krovinių transportavimą bei paieškos ir gelbėjimo darbus.

24


Numatyta vykdyti modernios technikos ir ginkluotės įsigijimo projektus.

Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistemas

toliau rengtasi prijungti prie

NATO integruotos išplėstinės oro

gynybos sistemos. Praeitais metais

teikta priimančiosios valstybės parama

NATO pajėgoms, atliekančioms

oro policijos misiją Baltijos šalyse.

Toliau modernizuojama aviacijos bazės

Šiauliuose infrastruktūra. NATO

lėšomis baigtas renovuoti jos atsarginis

kilimo ir tūpimo takas, įdiegta

navigacinė sistema TACAN. Oro erdvės

stebėjimo ir kontrolės valdyboje

įdiegtas oro kontrolės vienetas. Trys

Baltijos šalys 2005 metų pabaigoje

sutarė įkurti bendrą trijų valstybių vadovavimo

ir pranešimų centrą, kuris

leis sustiprinti bendros oro erdvės

kontrolę.

Karinės jūrų pajėgos plėtė ir tobulino

Baltijos valstybių eskadrą

BALTRON, toliau plėtota jūros ir

pakrančių stebėjimo sistema. 2005

metais buvo užtikrintas nepertraukiamas

Lietuvos teritorinės jūros,

jos išskirtinės ekonominės zonos

ir kontinentinio šelfo stebėjimas bei

kontrolė laivais ir stacionariosiomis

techninėmis priemonėmis.

2005 metais pasirašytos ginkluotės

ir karinės technikos pirkimų sutartys

– sunkvežimių, visureigių, logistikos

įrangos ir kitos. Nors įsigyta

nemažai ginkluotės ir karinės technikos,

bet kariuomenei jos dar trūksta,

todėl ateityje numatoma ir toliau vykdyti

modernios ginkluotės ir karinės

technikos įsigijimo projektus.

Krašto apsaugos ministerijos

bendrieji asignavimai 2005 metais

sudarė 843,5 mln. litų arba 1,23 procento

BVP.

Artimiausio laikotarpio prioritetai:

dotuojamos bataliono kovinės grupės

su atitinkamais kovinės paramos

ir kovinio aprūpinimo vienetais tarptautinėms

operacijoms parengimas

ir oro erdvės stebėjimo, kontrolės ir

gynybos sistemos plėtra ir visiška jos

integracija į NATO integruotos išplėstinės

oro gynybos sistemą.

Krizių valdymo sistema 2005 metais

plėtota įgyvendinant Lietuvos

Respublikos nacionalinio saugumo

pagrindų įstatymo ir Lietuvos Respublikos

Seimo patvirtintos Valstybės

ilgalaikės raidos strategijos nuostatas.

Įgyvendindamos šias nuostatas,

krizių valdymo institucijos rinko,

analizavo ir sistemino informaciją

apie rizikos nacionaliniams interesams

ir tikslams veiksnių būklę, stebėjo

vidaus ir tarptautinės aplinkos

bei įvykių raidą, prognozavo galimas

grėsmes ir krizes, organizavo ir koordinavo

grėsmių prevencijos priemonių

rengimą. Krizių valdymo centras

prie Krašto apsaugos ministerijos

koordinavo ministerijų ir kitų Vyriausybės

įstaigų veiklą, susijusią su krizių

prevencija, teikė rizikos veiksnių

būklės kitimo prognozes krizių valdymo

sistemos subjektams.

2005 metais vyko krizių valdymo

mokymai CMX-05, kuriuose tikrinti

prevenciniai planai, institucijų veiksmų

koordinavimas reaguojant į galimas

krizes. NATO Šiaurės Atlanto

Taryba patvirtino NATO atsako į krizes

vadovą, kurio nuostatas įgyvendinti

Lietuvoje pradėjo krizių valdymo

institucijos.

Toliau tobulinta krizių valdymo

sistemos infrastruktūra, plėtota apsikeitimo

įslaptinta informacija sistema.

Sudaryta darbo grupė Krizių valdymo

sistemos plėtros programos

projektui rengti.

Iš Nacionalinio saugumo būklės ir plėtros 2005

metų ataskaitos

Parengta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2005 metų veiklos ataskaitą

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

25


Jūrų

specialiosios operacijos

Karybos sąvoka tradiciškai suvokiama kaip kovos veiksmai sausumoje.

Net tada, kai jūrų mūšiai savo mastais ir svarba pradėjo jiems

nenusileisti, „akvatorijos“ kontrolė taip ir liko tik priemonė užtikrinti

dominavimą „teritorijoje“. Vandens stichija niekados nebuvo svetinga

žmogui; net ir galingiausių karo laivų jūreiviai, atsidūrę vandenyje, tapdavo

itin pažeidžiami. Vandens telkiniai yra rimtas palaikymas ginantis

ir kliūtis bet kokio masto puolamosiose operacijose. Net jei puolantieji

yra apsirūpinę reikiamomis priemonėmis, kad ir menko vandens telkinio

įveikimas atima ir laiko, ir jėgų.

26

Specialiosios pajėgos

Tačiau būtent tokios „taktiškai“ neparankios vandens

savybės ir darė jį patrauklų, vertinant „strateginiu“

požiūriu. Gerai parengtas netikėtas smūgis „iš vandens“,

iš kur priešiška pusė mažiausiai to tikisi, dažniausiai

lemia greitą mūšio baigtį. Galima sakyti, kad visi

spec. operacijų vandenyje būdai buvo išbandyti gilioje

senovėje; archeologų radiniai ir rašytiniai šaltiniai tą

mintį tik patvirtina. Senovės Asirijos bareljefe vaizduojami

kariai su visa kovos ekipuote, plaukiantys per upę

laikydamiesi pripūstų odinių maišų. Išlikę pasakojimai

apie tai, kaip pasinaudoję primityvia „nardymo įranga“,

antikos laikų „narai“ bandė skandinti laivus; grobiamuosius

vikingų žygius galima laikyti puikiu „jūrų reidų“ pavyzdžiu

ir pan.

Modernioje karyboje patį didžiausią kokybinį šuolį

lėmė techninė revoliucija ir industrializacija. Jų dėka

didžiųjų valstybių karo laivynų pajėgumai tapo realiu

instrumentu kovoje dėl „jūrinio dominavimo“ pasauliniu

mastu. Atrodė, kad galingas karinis jūrų laivynas su visa

infrastruktūra išbraukė iš jūrų mūšių istorijos „žmogiškąjį

veiksnį“. Bet pasirodė, kad ir tokiai beasmenei galiai

galima priešpastatyti žmogaus valią ir pastangas. Tokia

netradicinė mintis nelengvai skynėsi kelią admiralitetuose,

ir visai logiška, kad ją įkūnyti pirmiausia ryžosi

kariniu požiūriu ne pati stipriausia Italija. Ji greitai tapo

šios srities lydere.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse tapo aišku, kad

didžiausios to meto jūrinės valstybės – D. Britanijos –

karinio jūrų laivyno galiai pasivyti potencialios jos priešininkės

neturi pakankamai ekonominių pajėgumų.

Italijai ši problema grėsė ypač skaudžiomis pasekmėmis.

Būtent ši priežastis vertė ieškoti netradicinių išeičių.

Viena jų – agresyvių, slaptų puolamųjų operacijų jūroje,

vykdomų pasitelkus specialiai parengtus žmones, aprūpintus

ypatingomis priemonėmis, koncepcija. Vykdyti

šį tais laikais neįprastą „mažąjį karą jūroje“ buvo pavesta

legendiniam asmeniui – V. Borgezei, kuris vėliau

savo atsiminimuose rašė: „Ką Italija galėjo priešpastatyti

anglų laivynui? Mūsų trūkumai buvo aiškūs iš pirmo

žvilgsnio: milžiniškas jėgų ore ir jūroje neatitikimas,

mažesni gamybiniai pajėgumai. Mes būsime uždaryti

savo nepatogiame pusiasalyje, ir anglų blokada greitai

pasmerks mus badui. Kaip to išvengti? Ir štai kilo mintis:

reikia sukurti naujas ginkluotės priemones, kurių netikėtas

panaudojimas bei atakuojančiųjų ryžtas žymiai

susilpnintų priešo karinio laivyno jėgas pačiame pradiniame

karo etape“.

V. Borgezė išplėtojo taktiką, kurią bandė pritaikyti

pora jo tėvynainių dar 1918 metais, pabandę slapta

vandens keliu prasibrauti į Polos uostą ir užminuoti priešo

karinį „Radeckio“ tipo laivą, o vėliau panašiu būdu

nuskandinę 22 tūkst. tonų talpos linijinį laivą „Viribus

Unitis“. Netikėtų diversijų efektyvumui padidinti imtasi

konstruoti kelių rūšių šturmo priemones, kovinius narus

panaudojant tik atsakingiausiuose baruose, kurie

reikalavo ne tiek staigumo, kiek slaptumo. Prasidėjo ir

intensyvios personalo treniruotės.

Komandos, kurias galima laikyti jūrų spec. pajėgų

prototipu, mokėsi valdyti ypač mažus SA tipo povandeninius

laivus, galinčius gabenti dvi torpedas; kitas


Valdoma torpeda „Maiale“ su ekipažo nariais. Du specialiai parengti žmonės su tokiu įtaisu galėjo

išvesti iš rikiuotės keliasdešimties tūkstančių tonų talpos karo laivą.

įdomus projektas – mažą triukšmą

kelianti valdoma torpeda SLC, arba,

pačių jūreivių žargonu, – „Maiale“

(„kiaulė“), ant kurios du ekipažo nariai

tiesiog sėdėjo raiti. Labai greita

šturmo priemonė buvo 2,5 tūkst. AG

variklį turintis lengvas kateris MTM

su trijų šimtų kilogramų sprogstamosios

medžiagos užtaisu priekinėje

dalyje. Nutaikęs tokį katerį į laivą,

jį vairuojantis operatorius prieš

keliolika sekundžių iki susidūrimo

iššokdavo į jūrą, kur vėliau būdavo

eksfiltruojamas kitu pagalbiniu kateriu.

Be to, turėta ir specialių plūdrių

nesavaeigių įvairaus dydžio ir galingumo

užtaisų, kuriuos buksyruodavo

koviniai narai.

Koncepcija pasiteisino. Italai

sėkmingai kovojo ne tik „namuose“

ir Viduržemio jūros baseine, bet ir

Juodojoje jūroje per Sevastopolio

apgultį. Jų sąjungininkams – vokiečiams

(o vėliau ir japonams, sukūrusiems

„Kaiten“ tipo valdomų torpedų

kamikadzių padalinius) buvo

ko pasimokyti, nors šiokios tokios

patirties šios šalys jau turėjo. Kaip

prisimena V. Borgezė, „vokiečių požiūris

į šią problemą buvo tipiškas.

Jie mobilizavo grupę mokslininkų, o

perpektyvoje jau matė jūrines šturmo

kuopas, batalionus ar net divizijas!

Tačiau iš to, ką man teko pamatyti

(turimas omenyje diversantų

parengimo centras Brandenburge,

Berlyno apylinkėse – aut. past.), aš

padariau išvadą, kad vokiečiai dar

tebėra tik pirmajame šio plano vykdymo

etape.“ V. Borgezė sudarė su

vokiečių vadovybe keletą sutarčių,

kuriomis remiantis keletas vokiečių

kariškių bei jūreivių išėjo kursus Italijoje

ir patys tapo instruktoriais Vokietijoje

– Skorcenio vadovaujamame

SS pavaldžiame spec. padalinyje ir

asmeniškai grosadmirolo Dėnico

kontroliuojamuose „mažosios kovos

padaliniuose“(Kleinkampfverbaende).

Tačiau vokiečiai metodiškiau

plėtojo techninę bazę ir pasekę

britų komandosais labiau ištobulino

pakrančių reidų taktiką.

Britų koviniai plaukikai reido metu. Imperijos karo muziejaus nuotrauka.

Kapituliavus Ašies valstybėms

jūrų specialiųjų operacijų specifika

ir taikymu ypač pradėjo domėtis

britai ir jų satelitai (australai, naujazelandiečiai),

o šiek tiek vėliau ir

amerikiečiai. Pagrindu jie paėmė

„itališkąją klasiką“ ir kartu su savomis

metodikomis pamažu ją išplėtojo,

pritaikydami platesniam kovinių

veiksmų diapazonui. Iki karo pabaigos

mažų padalinių ar pavienių diversantų

veiksmai buvo prilyginami

„jūrų partizaniniam karui“(t. y. tik pagalbinį

vaidmenį atliekančiai karinių

veiksmų rūšiai), o Šaltojo karo metu

pradėjo pildytis V. Borgezės žodžiai:

„...siaurai mąstančius žmones, kurie

šiuolaikinio karo pagrindu laiko

sausumos kariuomenių veiksmus,

turi pakeisti tie, kurie pajėgia aprėpti

protu grandiozines strategines problemas,

susijusias su jūrų ir oro erdve

visame pasaulyje.“

Praktinis anglosaksų požiūris

ir jų resursai, kuriuos užtikrino nugalėtojų

statusas, kryptingai vertė

šią idėją realybe. Tą daryti skatino

ir vis didėjanti priešprieša su SSRS

ir jos užsienio politika bei karinė pagalba

„trečiojo pasaulio“ šalims.

Dar karo metu britai pradėjo plėtoti

vėliau itin reikšminga tapusią kombinuotųjų

operacijų strategiją, įkūrė

tokias operacijas koordinuojantį

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

27


28

Specialiosios pajėgos

centrą ir vykdomuosius padalinius. Be daugeliui žinomo

SBS padalinio, būta ir kitų, kurių veikla neapsiribojo

vien sprogdinimais. Tipiška daugiafunkcine struktūra

galima vadinti COPP (Combined Operations Pilotage

Parties), amerikiečiams labiau žinoma kaip „amfibiniai

žvalgybos patruliai“ (Amphibious Recon Patrols). Šios

ir panašios grupės vykdė išpuolius prieš svarbius pakrančių

objektus, galėjo vykdyti kranto ruožų žvalgybą,

koreguoti artilerijos ugnį ar netikėtai juos užimti iki pagrindinių

pajėgų atvykimo ar nukreipti priešo dėmesį

nuo tikrųjų puolimo rajonų ir pan. Lankstesnę taktiką

užtikrino tobulėjanti techninė bazė. Tradicionalistais laikomi

britai iki šiol neatsisako klasikinių iš medžio ir brezento

padarytų „Klepper“ tipo baidarių, ypač savo jūrų

komandosų pradinio rengimo etape. Tačiau jie sukūrė

ir tobulino tokią įrangą, be kurios neapsieitų nei vienas

dabartinis kovinis plaukikas. Tai vandeniui atsparūs žibintai

ir laikrodžiai, povandeninio rašymo reikmenys,

apšiltinta nardymo apranga, naktinio matymo įranga

ir t. t. Nereikia pamiršti, jog britas H. Fleusas dar XIX a.

pabaigoje pasiūlė uždaro kvėpavimo ciklo akvalangą,

kurio konstrukciją Antrojo pasaulinio karo metais tobulino

Karališkųjų KJP tyrinėtojai Donaldas ir Haldonas,

kurie tyrė ir kitus nardymo aspektus, ypač susijusius

su dekompresija (nardymo įgūdžius tobulinti skatino

ir tuometinis priešas – italų koviniai narai. Vengdami

naujų sprogimų, periodišką povandeninės laivų dalies

apžiūrą britai pavertė rutinine procedūra).

JAV karinis jūrų laivynas savo ruožtu turėjo sprogdintojų

povandenininkų komandas (Underwater Demolition

Teams, UDT). Šešiasdešimtųjų metų pradžioje

tuometinio JAV prezidento Dž. F. Kenedžio direktyva

tapo pagrindu įkurti specialiųjų pajėgų padalinius JAV

sausumos kariuomenėje ir laivyne. Numatomi jų tikslai

atitiko Šaltojo karo pobūdį: grupės turėjo būti rengiamos

diversijoms ir žvalgybai, ypatingą dėmesį skiriant

priešo objektams, turintiems branduolinį ginklą. Dvi

KJP vadovybei pavaldžios mokomosios grupės buvo

suformuotos 1961 m. rudenį, o jau kitų metų sausio

pradžioje formaliai buvo parengta pirmoji specialiųjų

operacijų komanda (Special Operations Team, SOT).

Gana greitai šioms komandoms prigijo labiau žinomas

Navy SEALs pavadinimas, akcentuojant jų galimybes

veikti jūroje, ore ir sausumoje (Sea, Air, Land). Įgūdžiai

buvo patikrinti Vietname, kur SEAL grupės atliko nemažai

operacijų, kurių pobūdis dar labiau praplėtė panašių

grupių panaudojimo galimybių ribas. Pavyzdžiui, buvo

ištobulinti specialiosios žvalgybos metodai, pasipriešinimo

grupių, sudarytų iš vietinių gyventojų, parengimas

ir pan. Labai svarbus posūkis spec. pajėgų istorijoje įvyko

jau po Vietnamo karo, aštuoniasdešimtųjų pradžioje,

po nepavykusio įkaitų vadavimo Irane. Tapo aišku, kad

operacijos, vykdomos diversinių taktikų pagrindu ne

visada pasiteisina. Padidėjus kontrteroristinių padalinių

poreikiui, JAV KJP vyriausioji vadovybė sankcionavo

leidimą įkurti „šeštąją SEAL komandą“, kuri turėjo būti

rengiama būtent tokio pobūdžio veiksmams. Galima

teigti, kad amerikiečiai konsultavosi ir bendradarbiavo

su kolegomis iš analogiškų užsienio padalinių, pavyzdžiui,

britų SBS, kurie tuo metu jau turėjo solidžią

panašių veiksmų praktiką. SBS dar 1972 m. dalyvavo

perimant į savo kontrolę kruizinį lainerį „Queen Elizabeth

II“, kai buvo gautas signalas, kad laive yra sprogmenų.

1985 m. bendros italų ir JAV KJP pajėgos (COMSUBIN

ir SEAL VI) šturmavo užgrobtą italų kruizerį „Achille Lauro“.

Prasidėjo dar vienas naujas KJP spec. padalinių

veiklos etapas, susijęs su didėjančia terorizmo grėsme

jūroje. Apibendrintai tokios operacijos pradėtos vadinti

Maritime Interdiction Operations (MIO); jų koncepciją

pakankamai aiškiai nusako profesionalų naudojama

abreviatūra VBSS – „Vessel Boarding, Search and Secure“:

patekti į laivą, apieškoti jį ir padaryti jį saugų. Užimamas

gali būti ne tik laivas, bet ir kitas jūrinis objektas,

pavyzdžiui, jūrinė platforma ir pan.

„Asimetrinis“ dabartinių karinių konfliktų pobūdis ir

su juo susiję reiškiniai daro MIO sudėtingomis ne tiek

technine, kiek politine ir teisine prasme. Sprendimą

vykdyti tokias operacijas priima politiniai sluoksniai.

Kariškių kompetencija – operacijos organizavimas ir

įvykdymas, visapusiškai įvertinus situaciją: pavyzdžiui,

įgula gali bendradarbiauti su teroristais ir pan. Esant

komplikuotesnei situacijai, vykdoma kombinuota operacija,

kurioje būtina glaudi šturmuojančių ir palaikymo

grupių sąveika. Todėl vadovavimo lygmeniu pasiteisino

nuo Antrojo pasaulinio karo priimta praktika, kai

sudaromi nuolatiniai ar laikini valdymo vienetai, koordinuojantys

panašių operacijų eigą ar net numatančios

atskirų specialiųjų tarnybų sąveikos gaires. Pavyzdžiui,

aštuoniasdešimtųjų pabaigoje D. Britanijos karinėse

pajėgose buvo įkurta specialiųjų pajėgų valdyba (Directory

of Special Forces, DSF), derinanti britų sausumos

(SAS) ir jūrų (SBS) spec. pajėgų veiklą. Savo ruožtu

bendradarbiauja bei keičiasi patyrimu ir skirtingų valstybių

panašaus profilio spec. pajėgos.


Navy SEAL VIII komandos narių pratybos JAV kariniame „Joshua Humphreys“ tanklaivyje.

Dideles perspektyvas jūrų operacijose

galima sieti su naujausių

technologijų įdiegimu. Kalbama,

kad jau dabar SEAL komandos

savo dispozicijoje turi tiek ir tokios

įrangos, jog kai kurių jos egzempliorių

dar net nėra išbandę. Kadangi

lyderiaujančių padalinių kovinių

plaukikų įranga visada lenkė kokybiškiausius

komercinius egzempliorius,

nesunku spėti, kad šiuo metu

kariniams tikslams naudojami dar

šiuolaikiškesni jos pavyzdžiai nei tie,

kurie minimi atviruose šaltiniuose.

Tai „amerikietiško ekstensyvumo“

pavyzdys: įsigyti daug eksperimentinės

įrangos ir aprobavus atsirinkti

geriausius pavyzdžius. Kitos šalys,

ypač skandinavai, kurie skiria irgi toli

gražu ne pačią mažiausią karinių

išlaidų dalį jūrų spec. padaliniams,

konservatyvesni: jie perka jau pasiteisinusią

įrangą. Tai nereiškia, kad

ji moraliai pasenusi: reikia turėti

omenyje, kad laikai, kai primityvios

įrangos trūkumus kompensavo tik

entuziazmas, baigiasi. Antrojo pasaulinio

karo kovinis plaukikas nuo

šalčio saugojosi iš vilnos padarytu

posluoksniu, o virštutinis nardymo

kostiumo sluoksnis buvo padarytas

iš gumuoto audinio. Naudodamas

atvirojo kvėpavimo tipo akvalangą,

kuriuo dažnai naudojosi tik paskutiniame

diversinės operacijos etape,

naras galėdavo nuplaukti tik apie 5–

7 km vidutiniu 1,5 km/val greičiu, bet

kada rizikuodamas, kad bus pastebėtas.

Neretai operacija žlugdavo ir

sugedus įrangai ar narui per daug

išbuvus šaltame vandenyje.

Šiuo metu, pritaikant tekstilės

mikrotechnologijas, narus galima

aprūpinti apranga, kuri leidžia ilgą

laiką išbūti po vandeniu net arktinėse

platumose. XX a. šeštajame

dešimtmetyje okeanologui Ž. Kusto

patobulinus uždarojo kvėpavimo

ciklo akvalangą, o JAV KJP

specialistams atlikus bandymus su

deguonies prisodrintų kvėpavimo

mišinių (EAN; bendras komercinis

pavadinimas – NITROX) panaudojimu

nardymo tikslams, koviniai narai

tapo dar mažiau pastebimi ir atsparesni

su dekompresija susijusioms

komplikacijoms; po vandeniu jie

gali išbūti kelis kartus ilgiau nei su

kito tipo akvalangais. Ekonomiškai

išsivysčiusių valstybių jūrų spec.

padaliniai, ginantys savo valstybės

interesus, gali būti greitai pristatyti į

būsimos misijos rajoną bet kur. Pavyzdžiui,

atskiros grupės atlieka kovinius

budėjimus povandeniniuose

laivuose.

Operacijos metu padaliniai naudojasi

kompaktiškomis greitaeigėmis

priemonėmis: narai – itin mažais

povandeniniais laivais ar buksyrais,

antvandeniniai šturmo padaliniai

– greitaeigiais kateriais (pvz., „Seafox“),

karinės paskirties pripučiamomis

valtimis, padarytomis iš penkių

ir daugiau sluoksnių armuoto PVC

audinio („Zodiac“, „Sillinger“), aprūpintomis

patikimomis ryšio priemo-

Vokiečių koviniai narai mokosi palikti povandeninį laivą per torpedinio aparato angą.

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

29


30

Specialiosios pajėgos

nėmis ir radiolokacinėmis stotimis (pvz., „Furuno“).

Naudojamasi modifikuotais ginklais, kurie labiau nei

įprastiniai atsparūs jūros vandens poveikiui, ir šaudmenimis,

kurių kulkos mažiau rikošetuoja, todėl sumažėja

atsitiktinio pataikymo galimybė.

Nagrinėjant KJP spec. pajėgų atsiradimą ir vystymąsi,

galima daryti pagrįstą išvadą: Šaltojo karo metu

kaip atoveiksmis „Vakarų imperializmo užmačioms“ panašūs

padaliniai turėjo būti bandomi kurti ir SSRS. Juo

labiau kad „blogio imperija“, kaip ją pavadino R. Reiganas,

irgi turėjo savų interesų visame pasaulyje, ypač

nestabiliose „bananų respublikose“. Kova dėl įtakos

jose kartais peraugdavo į nekonvencinių karybos metodų

panaudojimą. Pavyzdys – dviejų sovietų ir vieno

Kubos laivo su kariniu kroviniu, skirtu „draugiškai Angolos

liaudžiai“, susprogdinimas. Spaudoje rašoma,

jog po įvykio, kurio kaltininkų taip ir nepavyko išaiškinti,

į Namibės uostą buvo iškviesti netoliese buvę sovietų

gelbėjimo laivai, kurių viename tuo metu naru dirbo dabartinis

Lietuvos KJP Povandeninių veiksmų komandos

(PVK) vadas.

Skirtingai nuo „reklaminio“ JAV požiūrio į savo spec.

padalinius ir „kieto“ jų įvaizdžio kūrimo, sovietai visą savo

informaciją buvo linkę įslaptinti. Todėl nesileidžiant į

spėliones apie „būtąjį laiką“, reikėtų kreipti dėmesį į tai,

kokios jūrų specialiųjų operacijų tendencijos matomos

šiuo metu.

Kalbant globaliniu mastu ir sekant geopolitinėmis

teorijomis, turinčiomis politinį svorį, galima numanyti,

kad vakarietiškajai civilizacijai (turima omenyje ne tik

Europa, bet ir kitos anglosaksų apgyvendintos šalys)

būtina išlaikyti jūrinį dominavimą. Be to, jai reikia labiau

„vesternizuoti“ savo „paribius“, ypač krikščioniškos

kultūros pagrindą turinčias šalis, didinti jų, kaip sąjungininkių,

potencialą. Kariniu požiūriu specialiųjų operacijų

koncepcija esant dabartinei situacijai irgi palanki.

JAV aukštuosiuose kariniuose sluoksniuose netrūksta

specialiųjų pajėgų įgaliojimų plėtimo šalininkų. Pvz.,

gen. P. Schoomaker, buvęs specialiųjų pajėgų vadas,

toliau vysto kombinuotųjų operacijų doktriną; dabartinio

specialiųjų pajėgų vado gen. Holland siūlymu buvo

išplėstos SEAL grupių naudojimo galimybės, leidžiant

joms smogti antiteroristinius smūgius, nesivadovaujant

jokiais civiliniais įstatymais užsienio valstybėse. Didėjant

specialiųjų operacijų poreikiui, didžiosios valstybės

suinteresuotos padėti mokyti ir teikti kitą pagalbą panašioms

pajėgoms mažesnėse sąjunginėse valstybėse.

Todėl galima manyti, kad Rytų Europos šalių spec.

pajėgų prognozė palanki. Pavyzdys – Lenkija, kurios

KJP spec. padalinys „Formoza“ per trumpą laiką tapo

visaverčiu juos mokiusių SEAL ir SBS partneriu, dalyvavusiu

bendrose operacijose Haityje ir pan.

Lietuvos karinių pajėgų specialiųjų padalinių istorija

dar trumpa, bet dinamiškumo požiūriu ji nepriekaištinga.

Maždaug prieš dešimtmetį buvo tik išbandomi

kai kurie nardymo elementai. Apie rimtas galimybes

planuoti ir atlikti vakarietiškus standartus atitinkančias

kovines operacijas vandenyje galima buvo tik įsigijus

tinkamą įrangą, įgijus reikiamus įgūdžius ir įkūrus organizacinį

vienetą, tinkamai besirūpinantį šia sritimi. Šių

sąlygų įgyvendinimą teigiama linkme labai paspartino

Specialiųjų operacijų junginio (SOJ) įteisinimas. Viena

pirmųjų nuotraukų, kurioje užfiksuota ant karinio laivo

denio stovinti kontrteroristinė grupė, savo išvaizda primenanti

Navy SEALS VI-VIII komandas, spaudoje pasirodė

2002 m. Jau po poros metų, 2004 m. spalį, buvo

surengtos iki tol didžiausio masto LK SOJ parengtos

MIO pratybos, trukusios dvi savaites. Jų metu LK ypatingosios

paskirties tarnybos, jėgerių „Alfa“ kuopos, KJP

povandeninių veiksmų komandos, KOP specialiųjų

operacijų grandies ir kiti specialistai, sutartinai veikdami,

parodė įgūdžius išžvalgant, užimant ir perimant į

savo kontrolę „teroristų užimtą“ laivą. Pratybas stebėjo

ir prezidentas V. Adamkus, po pratybų aukštai įvertinęs

SOJ profesionalumą ir „gebėjimą veikti ekstremaliomis

situacijomis“.

Dabar panašios pratybos rengiamos reguliariai, jas

stebėjo LK generalitetas, Vyriausybės nariai, užsienio

svečiai. Susilaukta gerų įvertinimų. Žinoma, pratybos,

ir dar parodomosios, – tai išorinė, „matomoji“ pusė, bet

nereikia pamiršti, kad joms organizuoti reikalingas kryptingas

ir kruopštus darbas. Jei jis nevyktų, apie kokią

įrangą, kadrus ir jų mokymą, vadinasi, ir vertą dėmesio

demonstraciją tektų kalbėti?

Atskira tema, kuri yra ne mažiau svarbi, nei specialistų

profesionalumas, yra pajėgumai, būtini tokioms

operacijoms. Praktika parodė, jog dažnai įspūdingas

jėgos demonstravimas leidžia išvengti nereikalingų aukų.

SOJ karininko teigimu, tipinei jūrų operacijai, tarkim,

vieno vidutinio dydžio laivo stabdymui, abordažui ir kontrolės

jame perėmimui tikslinga naudoti kombinuotas

pajėgas. Veiksmams ore naudojama naikintuvų pora

(jie daro ne tik didelį demoralizuojantį poveikį, bet

gali paleisti įspėjamųjų šūvių serijas prieš laivo priekį


SOJ organizuotų pratybų akimirkos.

ar numušti antenas. Konkrečiai minėtoms

pratyboms buvo pasitelkti

lengvieji atakos lėktuvai L-39) ir

sraigtasparniai, kurių vienas užtikrina

priedangą iš oro, antras gabena

šturmo grupę, o trečias naudojamas

stebėjimui (pavyzdžiui, pranešti

apie asmenis, palikusius laivą)

arba sužeistųjų evakavimui. Vandenyje

veikia didesnis laivas, kuris atlieka

mobilios vadavietės funkciją ir

kelios abordažinės valtys.

Atsižvelgiant į aplinkybes, galimas

ir slaptas VBSS operacijos variantas,

paprastai vykdomas tamsiu

paros metu. Šiuo atveju technika

panaudojama tik po to, kai į laivą

slaptai išsilaipina koviniai narai ir

užima svarbesnius jame esančius

taškus. Šis metodas, nepaisant jo

„kinematografinio“ scenarijaus, nėra

pranašesnis už atvirai vykdomą

operaciją, nes pakankamai ilgą laiko

tarpą koviniai narai būna be jokios

paramos. Be to, slaptai patekti

į laivą galima tada, kai jis stovi reide

ar juda nedideliu greičiu.

Ekspertų vertinimu, jūrų spec.

operacijos dėl jų specifikos reikalauja

daug kruopštesnio pasirengimo ir

labai gero aprūpinimo. Taip pat kyla

problemų, susijusių pirmiausia su

tomis situacijomis, kai savos valstybės

laivo ar jame esančių piliečių

interesus reikia apginti ne savuose

teritoriniuose vandenyse. Pavyzdys

– prieš kelis metus nuskambėjęs atvejis,

kai mūsų žvejybinis laivas priverstinai

buvo sustabdytas prie Afrikos

krantų. Jei būtų priimtas politinis

sprendimas, Lietuvos kariuomenės

specialiosios pajėgos tuo metu būtų

sugebėjusios techniškai išspręsti

šią problemą. Kaip pažymima, vienas

keblesnių etapų, kuriame nebūtų

galima išsiversti be sąjungininkų

pagalbos – greitai įveikti didelį atstumą

iki galimos operacijos vietos.

Šiuo metu ir ateityje specialiosioms

operacijoms jūroje SOJ

planuoja skirti išskirtinį dėmesį.

Nors Lietuva nėra klasikinė „jūrinė

valstybė“, jos pakrantėje netrūksta

svarbių objektų, galinčių tapti potencialiu

taikiniu. Reikia prisiminti,

kad laivo užėmimas – ne tik teroristų,

bet ir radikalių grupuočių, kurios

tokiu būdu siekia pritraukti žiniasklaidos

dėmesį – taktika. Teisėsaugos

struktūros tokiam atvejui neturi

reikalingos techninės bazės, be to,

jų veiksmus gali labai riboti teisinė

problemos sprendimo pusė. Sprendžiamasis

balsas esant būtinybei

tokiu atveju priklausytų kariškiams.

Verta tikėtis, kad specialiosios

jūrų operacijos Lietuvoje tobulės.

Kaip matyti, išorinės priežastys tam

palankios. Ginkluotųjų pajėgų mastu

šį procesą labiau paspartintų dar

glaudesnė skirtingų – Sausumos

pajėgų, KJP ir KOP – padalinių sąveika.

Darius Sutkus

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

31


Akistatoje

su terorizmu

Terorizmas pavojingas ne tik dėl to, kad jo pasireiškimo atvejai kelia realią žmonių ar jų sukurtų objektų

sunaikinimo grėsmę. Kartais apčiuopiamą žalą atneša ne konkretūs teroristų išpuoliai, bet vien pati

„terorizmo“ sąvoka, kuriai šiuo metu skiriamas didelis žiniasklaidos dėmesys. Deja, „daug nuomonių“ šia

tema nereiškia, kad visos jos kompetentingos ar bent atsakingai vartojamos. Maža to, jau pradeda ryškėti

tendencija: be galo „linksniuojamos“ terorizmo sąvokos prasminis laukas vis labiau platėja ir praranda

konkretumą. Nekonkreti tampa ir visuomenės nuomonė. Žinoma tik tai, kad „teroras yra kažkas baisaus

ir blogo“, bet nėra jokio supratimo apie tai, ką daryti konkrečiu teroristinio išpuolio grėsmės atveju ir pan.

O juk visuomenė – pagrindinis teroristų taikinys.

Teroras ir demokratinė visuomenė

32

Grėsmės

Žinoma, niekas nenuneigs, kad su terorizmu susiję

reiškiniai yra be galo įvairūs: apie juos galima parašyti

daug rimtų studijų, nagrinėjančių juos socialiniu, psichologiniu,

teisiniu ir kitais aspektais. Tačiau tai speciali sritis,

o jei dar tiesiogiai susijusi su operatyviniu darbu – tai ir

neprieinama viešajai nuomonei. Priešingai, visuomenės

dėmesį savais metodais prikaustanti masinė žiniasklaida

pateikia ne tik itin seklų, bet kartais ir pasibaisėtinai cinišką

paveikslą to, ką jie vadina „terorizmu“. Masinės kultūros

pasigriebti terminai gana greitai tampa savo pačių karikatūromis

ir įgauna labai groteskiškas formas. Kas gali

paneigti, kad tai negilina konflikto? Pavyzdys, kurio toli

nereikia ieškoti, – skandalas, susijęs su „liberalioje“ danų

spaudoje pasirodžiusiomis pranašo Mahometo karikatūromis,

kuriose jis vaizduojamas su bomba čalmoje.

Pasekmės: bendros musulmonų radikalizmo paaštrėjimo

tendencijos, Danijos prekių boikotavimo atvejai, diplomatinių

atstovybių atšaukimai, bandymai kelti neramumus

ir pan. „Laisvosios spaudos“ Danijos vyriausybė šiuo

atveju negali uždrausti, lygiai kaip ir neprivalo savo vardu

atsiprašyti musulmonų dėl įžeistų jų religinių jausmų. Jei

Danija (ar jos piliečiai užsienyje) dėl tokio nepageidautino

dėmesio ateityje susilauktų nemalonių pasekmių, jų padariniams

pašalinti geriausiu atveju bus išleisti milijonai,

neskaitant nematerialių nuostolių.

Darosi aišku, kad grėsmę gali kelti ne tik realūs teroristiniai

veiksmai, kurių visumą galima vadinti „terorizmu“,

bet ir šio reiškinio atspindžiai ir artikuliacijos liberalioje

žiniasklaidoje (vadinasi, ir informacijos vartotojų sąmonėje),

kurios kartais žymiai skiriasi nuo tikrovės. Informacinėje

erdvėje vyraujantys „virtualiojo terorizmo“ įvaizdžiai

kuriami daugiausia pasitelkus emocinius vertinimus,

dažnai – be jokio teisinio ar net moralinio įvertinimo. Tai

dažnai lemia ne tik neadekvatų visuomenės suvokimą

apie „realųjį terorizmą“, bet ir keičia pačių teroristų taktiką.

Nereti atvejai, kai žiniasklaidos dėmesio niuansai buvo

užfiksuoti teroristinių judėjimų ir nauji išpuoliai būdavo

atliekami taip, kad gaunamas „viešumo efektas“ tapdavo

dar efektyvesnis. Visuomenė arba dar labiau imdavo bijoti

galimų išpuolių, arba, priešingai, susidarydavo romantizuotą

teroristų įvaizdį.

Lazda turi du galus. Pirma, galima kaltinti skirtingų

kultūrų ir civilizacijų atotrūkį, radikalias ekstremistų pastangas

„tapti pranašesniais“ ar „apsiginti“ nuo kultūrinės

ir ekonominės ekspansijos. Kiek tai realu, o kiek įsivaizduota

– kitas klausimas.

Antra: negalima paneigti ir „senutės Europos“ liberalių

pastangų „nepastebėti“ problemų, tiksliau tariant,

bandyti šalinti jas „tolerancija“, „teisėmis ir laisvėmis“.

Ar tai pakankamai efektyvu, kaip atrodo programiniuose

projektuose? Kalbama ne tik apie bendruomenes, kurios

neva „integruotinos“ (bet paklauskime, ar jos pačios

nori „integruotis“, pripažįsta ne tik teises, bet ir pareigas

visuomenei ir ar netaiko dvigubų tolerancijos standartų?)


Įsiplieskęs „karikatūrų skandalas“ paliudijo: priešprieša tarp kultūrų – ne abstrakcija, o realybė.

Grasinimai Europai dar niekad nebuvo tokie atviri.

Kalbama ir apie visą visuomeninį iš

esmės lojalių piliečių „posluoksnį“,

kuriems vienoks ar kitoks terorizmo

baubo „konstravimas“ neša apčiuopiamą

asmeninę naudą: keliami

politiniai reitingai ar leidinio tiražai, kuriami

įvairūs pelningi projektai (marškinėliai

su „žymių teroristų“ atvaizdais

– nekalčiausias iš jų), visuomenės

dėmesys nukreipiamas nuo aktualių

problemų. „Terorizmas“ – tiksliau, jo

žiniasklaidinis fantomas – kai kam

tampa aitvaru, nešančiu pinigus

dabar, visiškai nevertinant perspektyvos.

Pesimistai prognozuoja: jei su

reiškiniais, inicijuojančiais terorizmą,

nebus realiai kovojama, europinę

civilizaciją gali ištikti Romos imperijos

likimas. Tiesioginių analogijų esama

daugiau negu norėtųsi. Prisiminkime:

tuo metu, kai Romos senato

sprendimu bandyta atitverti imperiją

nuo „barbariškumo“ siena, saugoma

karinių įgulų, pačioje sostinėje

aristokratų atžalos puikavosi tų pačių

„barbarų“ stiliaus drabužiais...

Žymus liberalizmo ideologas

Hajekas (von Hayek) pastebėjo,

kad žmonės dažnai linkę pernelyg

suasmeninti (o gal „sumechaninti“?)

valstybę ir manyti, kad joje automatiškai

turi veikti planingi „tvarkos“ bei

„socialinio teisingumo“ mechanizmai.

Deja... Laisva visuomenė yra

pakankamai spontaniška struktūra.

Bandymai dirbtinai ir visuotinai įdiegti

bet kokius „saugiklius“ (paprastai

steigiant biurokratines struktūras)

ne tik neužtikrina visuotinės gerovės,

bet ir skatina visuomenės nusivylimą

bei didina šansus diktatūrai įsigalėti.

Terorizmo karštligė gali pasukti įvykių

tėkmę pastarosios naudai, žinoma,

jei akistatoje su terorizmo grėsme

nepadidės asmeninis kiekvieno

laisvos visuomenės nario kultūrinis

ir pilietinis sąmoningumas.

Kitas akademinis terorizmo problemos

tyrėjas P. Vilkinsonas (Wilkinson)

savo darbe „Terorizmas ir

liberali valstybė“, parašytame „pirmojo

teroro suaktyvėjimo etapo“ laikotarpiu

(septintojo XX a. dešimtmečio

viduryje), jau pakankamai aiškiai

prognozavo: „ekstremistams visada

lengva naudotis demokratinėmis

laisvėmis pačiai demokratijai griauti.

Bet stiprios demokratinės tradicijos

taip pat turi stiprias galimybes... Daugelis

piliečių laiko savo vyriausybę

teisėta ir pasirengę ginti savo laisves.

Šiuolaikinė istorija nežino atvejų, kad

europinė demokratija būtų sunaikinta

teroristinio judėjimo ir pakeista proteroristiniu

režimu. Tačiau aišku, kad

ilgas ir intensyvus teroras gali labai

negatyviai veikti demokratines bendruomenes,

kuriose jis veikia“.

Pripažinti, kad liberalumo pasireiškimai

yra ne tik pasaulinio

terorizmo taikinys, bet kartu ir priemonė

saviems tikslams siekti, – tai

tik pirmas žingsnis. Tačiau ką daryti

toliau? Izoliacija, cenzūra ir nepamatuotos

represijos nubrauktų laimėjimus,

kurie kurti kelis šimtmečius,

o gal ir tūkstantmetį. Gali būti, kad

laikotarpis, kai vyko kryžiaus karai

ar dar nebuvo pasirašyta „Didžioji

žmogaus laisvių chartija“, kai kam

atrodo paprastas, nes kompromisų

nebuvo tiek daug. Galbūt kitur „bekompromisiai“

sprendimai atrodo

visai natūralūs ir priimtini. Tačiau savo

radikalizmą Europa jau atgyveno ir

galimas kryptis įmanoma prognozuoti

tik demokratiškai, pasitelkus

įvairių sričių specialistus.

…Imtis priemonių. Kokių?

Specialistams, kuriems informacija

yra ne pramogai, o sprendimų

priėmimui bei veiksmui skirtas įrankis,

emocijos, konstruojant virtualų

terorizmo modelį, – nereikalingas

balastas. Jei visuomenė, kaip tvirtina

Lietuvos karo akademijos mokslo

centro viršininkas dr. plk. ltn. G.

Surgailis, terorizmo sąvoką supranta

kaip žurnalistinę tiesą, tai akademinis

šios temos nagrinėjimas ne tik objek-

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

33


Grėsmės

tyviau nušviečia su terorizmu susijusius procesus, bet ir

pasitarnauja jų prevencijai. Klysta tas, kas pirmuoju kovos

su teroristais argumentu laiko ginklą. „Argumentavimas

jėga“ yra daugiau pačių teroristų metodas. Bet prieš

terorą kovojančioms struktūroms jo negalima atmesti

tose situacijose, kai kitam argumentui tiesiog nėra laiko

ar galimybių. Bet pirmas ginklas, kuris didžia dalimi nukreiptas

ne prieš asmenis, bet taiko į pačias terorizmo

reiškinio šaknis, yra kuo tikslesnis paties terorizmo apibrėžimas.

Juo remiamasi tolesniame antiteroro darbe,

įskaitant ir minėtus jėgos metodus, kurių nepagrįsti

valstybė negali.

Kadangi terorizmas (turima omenyje ne teroristinės

organizacijos, bet jų veikimo būdai) yra pakankamai

amorfiškas, greitai kintantis reiškinys, jo raidą sunku prognozuoti.

Tai viena iš priežasčių, kodėl iki šiol nėra vieno

„universalaus“ terorizmo apibrėžimo ne tik visos vakarų

civilizacijos, bet ir Europos mastu, nors tai padaryti bandoma

jau nuo Interpolo įsikūrimo. XX a. antrajame – trečiajame

dešimtmetyje vykusios konferencijos, kuriose

bandyta unifikuoti baudžiamąją teisę, neapėjo terorizmo

klausimo. Nors sunorminti jo sąvokos nepavyko, darbo

nebuvo galima pavadinti nereikalingu: prieita nuomonės,

kad tarptautinės antiteroristinės konvencijos sukūrimas

– tokia pat būtinybė kaip ir Ženevos konvencija. Ši išvada,

taip pat ir padidėjęs politinių žmogžudysčių skaičius

paskatino Tautų Sąjungą 1937 m. pateikti du projektus:

„Terorizmo prevencijos ir bausmių už jį konvenciją“ ir

„Tarptautinio teismo įsteigimo konvenciją“. Nors jas

pasirašė 24 šalys, tačiau jos taip ir liko neratifikuotos.

Manoma, kad pagrindinė priežastis – pernelyg platus

terorizmo apibrėžimas, kuris būtų labai apribojęs kai

kuriuos išsivadavimo judėjimus.

Nauja teroro banga, prasidėjusi 1972 m. Miuncheno

drama, privertė pripažinti tuometinį JTO sekretoriatą, kad

„1937 m. konvencija paseno ir nebegali aprėpti visos

nekaltų žmonių apsaugojimo nuo tarptautinio terorizmo

problemos“. Buvo sukurti keli prieš tarptautinį terorizmą

nukreipti projektai, 1996 m. JT vėl pradėta svarstyti iniciatyva

dėl bendros konvencijos, po dvejų metų duotas

prioritetinis mandatas pradėti ją kurti. Tačiau šį darbą

labai apsunkina nevienodi valstybių interesai, kuriems

siekti kartais pasitelkiami dvigubi standartai, „negatyvi

diplomatija”, teisiniai neaiškumai, kur baigiasi „tautų išsivadavimo

judėjimo” ribos ir kada jos perauga į teroristinį

judėjimą. Kol viliamasi, kad tarptautinė antiteroristinė

konvencija netaps neišsipildžiusia fikcija, atskirų šalių specialistų

rūpestis – pagal nustatytus kriterijus identifikuoti,

o valdžios – oficialiai patvirtinti, kas laikytina ekstremistais,

teroristais ir jų rėmėjais. 2001 m. įvykiai paspartino šiuos

darbus. Tais pačiais metais D. Britanijos parlamentas ir

JAV patvirtino registrą, kuriame apibrėžtos ekstremistinės

ir teroristinės organizacijos. Jį turi ir ES.

Teisiškai apibrėžus, kas tai yra tarptautinis terorizmas,

būtų galima daug užtikrinčiau spręsti uždavinius,

susijusius su ilgalaikėmis strategijomis ir einamosiomis

problemomis bei teisiniais kazusais. Tai pasitarnautų

tiek kiekvienos valstybės, tiek ir tarpvalstybiniams interesams.

Tarkim, vienos šalies aviakompanijos lėktuve

įvykdomas teroristinis aktas: pagrobiami įkaitai, lėktuvas

nuvaromas į kitos šalies teritoriją. Teroristai yra skirtingų

trečiųjų valstybių piliečiai. Tad kaip turėtų būti paskirstoma

atsakomybė, susijusi su nusikaltusių asmenų nubaudimu,

žalos atlyginimu? Turėkime omenyje, kad kai kurios

valstybės pagal įsigaliojusius dokumentus laikomos

„terorizmo rėmėjomis“, o ir tų valstybių, kurių piliečiai

nukentėjo inicidente, teisinė bazė, apibrėžianti teroristinę

veiklą, gali skirtis.

Kaip nurodo Vyriausybės kanceliarijos Nacionalinio

saugumo skyriaus viršininkas ats. plk. S. Knezys, pagrindinis

mūsų įstatymas, reglamentuojantis kovą su

terorizmu, yra Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas,

tačiau jame pateikiamos gairės nepakankamai išplėtotos.

Pažymima tik tai, kad:

- Aktyviai prisidėti prie tarptautinės bendrijos pastangų

užkirsti kelią terorizmui yra vienas iš pagrindinių

ilgalaikių Lietuvos užsienio politikos uždavinių;

- Vyriausybė įpareigojama rengti kovos prieš

terorizmą programą, kaip vieną iš svarbiausių ilgalaikių

nacionalinio saugumo stiprinimo priemonių;

- Reglamentuojama, kad kovą su terorizmu koordinuoja

Valstybės saugumo departamentas.

Ar to pakanka? Iš esmės mūsų valstybė neturėtų

„išradinėti dviračio“, o skirti energiją jau patikrintoms

programoms įgyvendinti. Lietuvoje jau yra oficialus dokumentas,

kuriame apibrėžiamas terorizmas – „Kovos su

terorizmu programa“, Vyriausybės patvirtinta praeitų metų

rudenį. Joje numatoma sukurti teisinę bazę, organizuoti

terorizmo prevenciją ir reglamentuoti konkrečių priemonių

vykdymą. Įgyvendinant šias nuostatas, galima atsižvelgti

į pirmiau minėtus aktus, kuriuose apibendrinta užsienio

patirtis, taip pat ir į kitus norminius NATO ir ES erdvės

dokumentus.

Kadangi valstybė ir jos struktūros kovoje su terorizmu

34


dėti išsaugoti žmonių gyvybes. Ne

pasiteisinimas, kad tiesioginio teroro

aktų galimybė Lietuvoje maža. Vis

daugiau tautiečių keliauja po užsienį,

Lietuvos kariai vyksta į misijas. Laikas

būtų dirbti kompleksiškai, kreipiant

dėmesį tiek dideliems dalykams,

tiek smulkmenoms, nors kalbant

apie terorizmo grėsmę, smulkmenų

nebūna.

Pratybos islamo ekstremistų stovykloje. Kovinis rengimas ir ideologinis apdorojimas daro jų

„absolventus“ pavojinga griaunančia jėga.

KRITERIJAI TERORISTINIAI KARINIAI

VEIKSMAI VEIKSMAI

Prievartos taikymas galutiniams tikslams pasiekti + +

Tiesioginis poveikio adresatas – valdžia ir jos atstovai + (a) +

Poveikio priemonės – nekaltos (simbolinės) aukos,

kurios tiesiogiai nedalyvauja konfrontacijoje + -

Bauginimo ir šantažo taktika + -

Veiklos rezultatų išviešinimo būtinybė + -

Stipri hierarchija struktūrinėje organizacijoje + +

Organizacijos kriminalizuotumas + -

Karo teisės normų paisymas - +

„Nekonvenciniai“ metodai + - (b)

a)Įmanoma, tačiau nebūtina

b)Įmanomi, tačiau turi būti iš anksto legitimuoti ir reglamentuoti

privalo būti operatyvios ir sklandžiai

sąveikauti, svarstoma, ar nebūtų tikslinga

parengti atskirą antiteroristinį

įstatymą, kuris susietų kai kurių teisės

aktų (pvz., Baudžiamojo kodekso,

atskirų ekonominių nusikaltimų

įstatymų ir pan.) nuostatas. Pagal

kompetenciją antiterorizmo programoje

turi dalyvauti ir kitos žinybos,

pavyzdžiui, Susisiekimo, Sveikatos

apsaugos, Aplinkos apsaugos,

Švietimo ministerijos ir joms pavaldūs

darbuotojai. Visų žiniasklaidos

rūšių atstovai taip pat turėtų rimto

darbo šioje srityje. Kol kas neteko

girdėti, kad jiems būtų organizuotas

informacinis seminaras, nušviečiantis

mažiau eskaluojamus šios temos

aspektus. Spaudoje iki šiol nebuvo

trumpų ir vaizdžių publikacijų, kaip

elgtis tipinių teroristinių aktų atveju.

Tuo tarpu daugelyje kaimyninių

šalių netrūksta metodinių atmintinių,

kuriose pateikta informacija gali pa-

Jėgos metodai – už ir prieš

Teroru užsiimančių organizacijų

sudėtį papildo asmenys iš vis daugiau

šalių, terorizmas globalizuojasi.

Kai teroru pagrįsti metodai radikalių

grupuočių politinėms ambicijoms

įgyvendinti tampa ne „nemalonia

priederme“, o „priimtina būtinybe“,

labai sparčiai keičiasi ir prieš tokius

veiksmus nukreiptų priemonių raida.

Prieš kurį laiką teroristų naudojami

būdai buvo kitokie nei dabar, tad ar

reikia stebėtis pasikeitusiomis kontrpriemonėmis

ir kaltinti jų kūrėjus nenuoseklumu

ar net „nemoralumu“?

Ar teroristų veiksmus, kai „karo

belaisvio statusą“ jie prisimena tik

patys patekę į nelaisvę, galima vadinti

moraliais?

Vis dėlto tuos, kurie mano, kad

„karas – irgi terorizmas“, galima nuvilti.

Ir karas, ir terorizmas gali būti

laikomi organizuotomis prievartos

taikymo formomis, kuriomis siekiama

užsibrėžtų tikslų. Bet ši prievarta

naudojama labai skirtingai.

Kažkada karyboje vyravo aiški

takoskyra tarp „konvencinių“ ir „nekonvencinių“

karo veiksmų. Dabar

ši riba jau nėra tokia ryški: įsitikinta,

kad reikia įteisinti ir praktiškai taikyti

kai kuriuos nekonvencinius prieš

teroristus nukreiptus karinius būdus,

atimant iš jų „pirmo smūgio“ iniciatyvą.

Daugelis teroristiniais laikomų

judėjimų buvo palaužta, protingai

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

35


VEIKLOS ETAPAI „POLICINĖS“ FUNKCIJOS: „KARINĖS“ FUNKCIJOS:

šalies viduje

už šalies ribų (yra išimčių)*

Terorizmo prevencija - Rinkti ir analizuoti informaciją apie galimas grėsmes; - Rinkti ir analizuoti informaciją apie galimas grėsmes;

- Padėti strateginiams objektams - Vykdyti specialiąją žvalgybą;

paruošti apsaugos planus;

- Svarbių asmenų apsauga;

- Įstaigų personalo mokymai; - Svarbesnių objektų apsauga valstybinių vizitų metu.

- Pagalba įstaigoms, mokant pasirengti

pirminiam reagavimui.

Teroristinių aktų - Parengti tarpžinybinius antiteroristinius planus; - Išlaisvinti įkaitus;

lokalizavimas ir - Neutralizuoti sprogmenis; - Vykdyti jūrines kontrteroristines operacijas;

likvidavimas - Išlaisvinti įkaitus. - Likviduoti sprogmenis.

- Teikti paramą teisėsaugos institucijoms

išskirtiniais atvejais.*

Teroristinių aktų - Antrinių sprogmenų paieška. - Duomenų nėra.

padarinių likvidavimas

Teroristinių aktų - Pagalba renkant įkalčius; - Duomenų nėra.

ikiteisminis tyrimas - Specialistų konsultacijos.

36

Grėsmės

įterpus šią „teroristų terorizavimo“ taktiką į kitų nekarinių

poveikio priemonių spektrą. Kiekvienas labiau besidomintis

prisimins britų SAS indėlį kovojant prieš IRA ir jos

frakcijas ar kitus panašius pavyzdžius. Karinė kova su

terorizmu apibrėžiama kaip veiksmai, apimantys:

- gynybines priemones(antiterorą), skirtas sumažinti

teroristinių aktų poveikiui;

- puolamąsias priemones, skirtas terorizmo prevencijai,

atgrasymui ir atsakui į terorizmą (kontrteroras).

Reikia pasakyti, kad šios priemonės negali būti panacėja

ir naudojamos kaip viena sudedamoji dalis bendroje

poveikio priemonių mozaikoje.

Remdamasis pasauline praktika, VSD Kovos su terorizmu

valdybos viršininkas A. Paukštė, apžvelgdamas

vadinamąsias negatyviosios prevencijos rūšis, pažymi

kiekvienos jų efektyvumą:

- Pasirengimo teroro aktams strategija: efektyvumas

mažas, nes šiuolaikinė visuomenė turi daug potencialių

taikinių, o jų fizinė apsauga labai brangi;

- Izoliavimo strategija: politinė, ekonominė ir kultūrinė

izoliacija lemia dar didesnį skurdą ir atsiribojimą, kurie

laikytini terorizmą skatinančiomis priežastimis.

- Žvalgybinė strategija: tai vidutinio efektyvumo strategija;

jos taikymo atsisakyti negalima vien dėl to, kad ji

informaciniu požiūriu aptarnauja kitas prevencijos rūšis.

- Teisėsauginė strategija: ji pakankamai veiksminga,

kovojant su teroristų infrastruktūra, bet prieš kai kurias teroristų

taktikas (ypač savižudžių išpuolius) ji neefektyvi.

- Karinė strategija: analizė rodo, kad ši strategija

efektyvi, ypač tada, kai teroristai vykdo parengiamuosius

darbus, tačiau jos poveikis trumpas. Be to, kartais ji gali

išprovokuoti dar didesnę teroro aktų virtinę.

A. Paukštės paminėta pozityvioji prevencija (terorizmo

priežaščių ir jį skatinančių faktorių šalinimas globaliu

mastu per ilgą laiką, t. y. kova su skurdu, rasizmu, ksenofobija,

tolerancijos ir supratimo plėtra) poskyrio temos

kontekste įdomus tik tuo, kad vėl išryškina konfliktą tarp

„liberalios“ ir „represinės“ pozicijos. Idealu, kai paisoma

proporcijos principo; bet po kiekvieno žymesnio teroristinio

išpuolio piliečių ar visuomenės veikėjų iniciatyva

jėgos struktūros visada gaudavo platesnius įgaliojimus.

Šis socialinis fenomenas suprantamas. N. Levingstonas

(Lewingstone) savo darbe „Karas prieš terorizmą“(„The

War against Terrorism“) cituoja vieną centrinės Amerikos

verslininką: „Po to, kai tave bandė nužudyti teroristai, tu

tampi nebeliberalus“.

Minėtas P. Vilkinsonas apibendrina ypatingų įgaliojimų,

įskaitant jėgos panaudojimo galimybę, panaudojimo

principus. Tikriausiai tiek „švelnios“, tiek „griežtos“ pozicijos

šalininkams jie bus įdomūs.

- Kad ir kokia stipri būtų krizė, teisę skelbti ir atšaukti

ypatingąsias priemones turi tik valdžios atstovai;

- Konstitucijos galiojimas niekada nesustabdomas;

- Įstatymus leidžiamosios valdžios veikla lieka nepakitusi

per visą specialiųjų priemonių vykdymo laikotarpį;

- Specifiniai ypatingi įgaliojimai turi būti suteikiami tik

fiksuotam laiko tarpui;

- Ypatingos priemonės privalo būti apibrėžiamos paprastai

ir nedviprasmiškai, kuo plačiau paskelbiamos, o

jų vykdymas turi būti be jokių asmeniškumų.

Kaip matome, toks ar panašus požiūris nevaržo

būtino jėgos panaudojimo ir kartu veikia kaip savotiškas

„socialinis saugiklis“.

Šios taisyklės labiau skirtos didelių krizių atvejams,


kurios Lietuvoje mažai tikėtinos. Bet

įmanomi kiti terorizmo pasireiškimo

variantai. Kokių priemonių įgalioti imtis

mūsų ginkluotų struktūrų atstovai?

Nors numatoma, kad savo kompetencijos

ribose kai kurias užduotis

galima pavesti, pavyzdžiui, Policijos

departamentui ar Valstybės sienos

apsaugos tarnybai, tačiau specialiai

priešteroristinei veiklai ruošiasi du

padaliniai: VRM pavaldi policijos antiteroristinių

operacijų rinktinė „Aras“ ir

KAM Specialiųjų operacijų junginys.

Toks modelis, kai kovai su terorizmu

ruošiasi dvi – karinė ir policinė

struktūros, nedubliuodamos viena

kitos, yra naudojamas daugelyje

šalių. Spaudoje jau buvo minimi pagrindiniai

„karinių“ ir „policinių“ prieš

terorizmo grėsmę nukreiptų priemonių

skirtumai (bei panašumai).

Kalbant apie karinių pajėgų (ne

tik jų specializuotų karinių vienetų)

panaudojimą kovai su terorizmu šalies

viduje, pažymima, kad po įvykių

JAV, Madride ir Londone dėmesys

šalies saugumui išaugo. Jam užtikrinti

pradėta ieškoti rezervų, nes

esant masinei aukų tikimybei turimų

„tradicinių“ pajėgumų galėjo nepakakti.

Todėl klausimas, ar galima panaudoti

karines pajėgas kovoje prieš

terorizmo keliamas grėsmes ne tarptautiniu,

o nacionaliniu mastu, tapo

aktualija. Kaip teigė KAM Gynybos

politikos ir planavimo departamento

skyriaus vedėja G. Statkevičiūtė,

gynybos ministerijos prisiima dalį

atsakomybės šioje kovoje. Bet

netgi su tokiais prielaidų pokyčiais

visuomenės saugumo užtikrinimas ir

toliau lieka vidaus reikalų ministerijų

prerogatyva. Kariškiai paprastai mokomi

spręsti kitokius uždavinius nei

užtikrinti efektyvų vidaus saugumą.

Tai ypač būdinga kalbant apie jėgos

panaudojimą. Kai įstatymo priežiūros

pareigūnai yra išmokyti jėgą naudoti

kaip paskutinę priemonę, kariškiai

yra mokomi atvirkščiai. Kareiviai nėra

policijos pareigūnai, ir visada iškyla

pavojus, kad jėga bus panaudota

netinkamu būdu.

Egzistuoja grėsmė, kad ne visų

šalių kariuomenės yra pasirengusios

joms tenkančioms naujoms užduotims.

To priežastis – besikeičianti

gynybos politika, reorganizacijos.

Tačiau kariuomenė, kaip organizuota,

mobili ir gerai aprūpinta jėga,

„Asimetrinis karas“: prevenciją ir efektyvią kovą su greitai kintančia teroro taktika turi užtikrinti

vakarietiškomis „aukštosiomis technologijomis“ pagrįsta kelių lygių žvalgybos, informacijos

apdorojimo ir gynybos sistema.

atsakydama į naujus iššūkius turi ir

daug privalumų. Kokiu būdu ji gali

į juos atsakyti, priklauso nuo šalies

ir kariuomenės tradicijų ir skirtingo

kiekvienos šalies supratimo apie

savo nacionaliniam saugumui kylančių

grėsmių lygį. Daugelyje šalių

natūralu, kad kariškiai teikia įvairią

paramą civilinei valdžiai. Kadangi

Lietuvoje kovos su terorizmu programinės

nuostatos dar turi erdvės

vystytis, o dabartinių įvykių dinamika

sparti, gali būti, kad kariškiai taip pat

bus pasitelkti šalies viduje. Kaip – parodys

ateitis.

Ir paskutinė pastaba, grąžinanti

mintį prie pirmojo skyriaus. Kariškiai

yra daugiau veiksmo žmonės, o ne

sausi „akademistai“. Bet rengiantis

galimoms užduotims, reikėtų atkreipti

dėmesį ir į su terorizmu susijusias

akademines žinias. Šiaip ar

taip, keista, kai paklausti apie sąlyčio

taškus tarp krikščionybės ir islamo,

kariūnai tvirtina, kad „jokių sąlyčio

taškų būti negali: musulmonai nori

išžudyti krikščionis“ (žr.: „Kiekvieną

pašaukti vardu.“ – „Kardas“, 2005

m. Nr. 6, p. 39). Gilesnės nei masinės

žiniasklaidos platinamos žinios

nepakenkė nė vienam žmogui.

Kalbant apie karininką, kuriam gali

tekti vykdyti gal ne antiteroristinę, o

„tik“ humanitarinę misiją vienoje iš

islamo šalių, ši taisyklė turėtų būti

akivaizdi...

Darius Sutkus

Rengiant publikaciją, pasinaudota konferencijos

„Terorizmo grėsmė ir prevencija“,

organizuotos Valstybinio pilietinio pasipriešinimo

centro prie KAM ir vykusios

Lietuvos Karo akademijoje medžiaga.

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

37


Irano bomba:

būti ar nebūti?

Šešis dešimtmečius virš pasaulio kabo atominio Armagedono grėsmė.

Jeigu ne Hirosima ir Nagasakis, atrodytų, kad nieko neįvyko. Grėsmė

taip ir liko grėsme.

38

Publicisto skiltis

Kuo tik per tą laiką pasaulio negąsdino! Kometomis

ir asteroidais, ledynmečiu ir pasauliniu tvanu, sovietinėmis

raketomis ir kinų demografiniu sprogimu.

Vėliau – Iraku, dabar – Iranu, retkarčiais prisimenama

neprognozuojama Šiaurės Korėja. Žodžiu, fobijų visada

užteko. Tad ar verta dabar baimintis kažkokio

karingųjų persų palikuonio? Verta! Irano bomba – ne

kosminių „žaliųjų žmogeliukų“ išmonė, ne eilinis politinis

trileris, o reali grėsmė. Bet ar ji iš tiesų tokia reali?

Juk iki šiol pavyko išvengti branduolinio karo, tai

ar verta dabar baimintis, žlugus sovietinei imperijai,

įvykus permainoms Kinijoje, Rytų Europoje?

Taip, jėgų santykis (tarp gėrio ir blogio) pasikeitė.

Tačiau blogis neišnyko, o tik pasikeitė jo įsikūnijimas

– juo tapo terorizmas, radikalusis islamizmas. Apie jo

žygį į Vakarus prieš netikėlius nemusulmonus kalbama

ne tik Nostradamo pranašystėse. Apie tai byloja

pasaulinių įvykių raida, kur Irakas, Afganistanas ir

Palestina – tik epizodai.

„Uran akbar!“

Kodėl iki šiol pavyko išvengti branduolinio karo?

Todėl, kad jis buvo tolygus savižudybei: po veiksmo

būtų sekęs atoveiksmis.

Paprastai žmogus bijo mirties. Bent jau stengiasi

ją kiek galima atitolinti. Būtent šis gyvybės išsaugojimo

instinktas padėjo ateistui Chruščiovui susitarti

su kataliku Kenedžiu, kad Kubos krizė neperaugtų į

trečiąjį pasaulinį karą – niekas nenorėjo mirti…

Musulmono – šachido – mirtimi neišgąsdinsi.

Po mirties jo laukia rojus, pulkas nekaltų mergelių

ir daugybė kitų malonumų. Savižudybė – jo taktika,

kovos būdas. Strategija užsiima kiti, toli gražu ne

mirtininkai.

Alachas musulmonui – didis, visagalis („Alach akbar!“).

Tačiau kai kam prisodrintas uranas – šventesnis

nei Koranas. Jiems Bušeras (atominių tyrimų

centras) turi tapti naujo, radikalaus islamizmo Meka.

Žodžiu, uran akbar! Tai išpažįsta ir dabartinis Irano

prezidentas Mahmudas Ahmadinedžanas. Dar neturėdamas

atominės bombos, jis jau grasina kaimynus

nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Viešai Ahmadinedžanas bomba negrasina. Jis

kalba (bent jau kol kas) apie atomines jėgaines, t.

y. apie taikų atomą, gaminantį elektros energiją. Bet

„taikus atomas“, esant norui ir reikiamai technologijai,

gali tapti koviniu atomu, t. y. bomba.

Vakarai bandė atkalbinėti Iraną: kam jums atominės

jėgainės, jeigu jūs turite šitiek naftos ir dujų? Apsieina

juk Saudo Arabija be AE. Tačiau Teheranas

kaip kaprizingas vaikas trypia kojom: noriu!

Štai taip ir prasideda politiniai žaidimai, versijos

ir prognozės. Tarp kitko, Bušero reaktorius ne toks

jau ir galingas: 400 megavatų, t. y. triskart mažesnis

už Ignalinos AE. Taigi ne elektra čia svarbiausia, o

,,žaliava“, produkcija – uranas-235.

Archimedas buvo atviresnis ir nuosaikesnis: duo-

Bušero atominis reaktorius iš kosminio palydovo. AP nuotr.


kite man svertą, ir aš pajudinsiu

duolių skilimo energija ir sukelia

,,Mažylio“ schema buvo žymiai

žemę. Ahmadinedžanas puoselė-

sprogimą. Tačiau, kad sprogimas

paprastesnė, jai neprireikė net

ja kitą troškimą: duokite man pri-

įvyktų, reikalingas tam tikras me-

lauko (poligono) išbandymų. Ji

sodrinto urano, ir aš sudrebinsiu

džiagos kiekis, vadinamas kritine

suveikė maždaug kaip artilerinis

pasaulį. Ir atkakliai ieško būdų,

mase.

sviedinys patrankos vamzdyje. Vi-

kaip įgyvendinti savo planus. O

Dabar atominės (ir termobran-

sos kitos atominės bombos (įskai-

kas labai ieško, tas randa. Juolab

duolinės) bombos veikimo sche-

tant ir pirmąją sovietinę bombą)

kada bombos paslaptis – ne to-

mas ir brėžinius galima rasti fizi-

buvo sukonstruotos pagal vadi-

kia jau ir paslaptis, kaip ir urano

kos vadovėliuose. Ne paslaptis ir

namąją implozinę („vidinio spro-

sodrinimo receptai. O jie skirtingi:

urano-235 bei plutonio-239 kriti-

gimo“) schemą.

vienas – branduoliniam kurui, ki-

nės masės. Didžiausia paslaptis

Kaip jau minėta, didžiausia ato-

tas – bombai.

ir techninė problema – schemos,

minės (ir termobranduolinės) bom-

Kaip žinoma, Maskva siūlė Ira-

brėžiniai ir mechanizmai, suarti-

bos paslaptis yra ne branduolinis

nui branduolinį kurą jėgainėms

nantys (sujungiantys, sulydantys)

užtaisas, o detonatorius, dviejų

gaminti Rusijoje. Iranas atsisakė.

du blokus, kurių bendras svoris

kritinės masės blokų (pusrutulių)

Paskelbė, kad gamins pats, savo

viršija kritinę masę. Jei sujungimo

sujungimo schema. Implozinia-

teritorijoje. Jei tikėtume oficialią-

greitis bus nepakankamas, gran-

me užtaise (bomboje) pagrindinį

ja Teherano žiniasklaida, pirmas

dininė reakcija neįvyks, ir užtaisas

vaidmenį vaidina ne kritinė masė,

slenkstis peržengtas – Iranas jau

taps savotiška ,,atomine petarda“.

o jos forma, konfigūracija. Dviejų

turi savo branduolinį kurą.

Tarp kitko, nuo užtaiso sujungimo

kritinės masės blokų (pusrutuli-

Itin svarbi viena detalė. Bran-

(sąlyčio) greičio priklauso ir kriti-

nių sferų) sąlyčio greitį padidina

duolinis kuras, kaip jau minėta,

nė masė: kuo didesnis greitis, tuo

detonacinės linzės. Be to, rutulio

bombai netinka – jį reikia dar pa-

mažiau reikia medžiagos (urano ar

centre yra papildomas neutroninis

pildomai sodrinti. Taigi, įvežus

plutonio). Pavyzdžiui, pirmosios

užtaisas, kuris padidina sprogimo

tokį uraną iš Rusijos (ar kitur),

atominės bombos ,,Mažylis“, kuri

galią. Bet tai jau techninės deta-

reikėtų kelti jo kondiciją. O tai jau

buvo numesta 1945 m. rugpjūčio

lės, jos ir sudaro karinę paslaptį,

papildomos išlaidos. Geriau vis-

6 d. ant Hirosimos, atominį ,,įda-

kurią medžioja nebranduolinių ša-

ką daryti iš karto. Be to, perkant

rą“ sudarė 64 kg urano-235, tai

lių, įskaitant Iraną, žvalgybos.

iš Rusijos branduolinį kurą, vėliau

prilygo 13 tūkstančių tonų trotilo.

Sakoma, kad amžinų paslap-

reikėtų grąžinti jo atliekas. O tai

Tarp kitko pirmoji atominė bomba

čių nėra. Anksčiau ar vėliau jos

Iranui nepriimtina, nes bomboje

buvo su „viršsvoriu“ – būtų paka-

iššifruojamos. Tačiau šį procesą

atliekų nebūna.

kę ir 50 kg urano-235. Tačiau jeigu

galima užtęsti arba nukreipti į klai-

O dabar trumpas ekskursas į

toks urano rutulys būtų įvilktas į

dingą pusę. Žvalgyboje tai vadina-

atominio ginklo istoriją, nes be ši-

specialų apvalkalą, atspindintį ne-

ma pakišti ,,dezą“ (dezinformaci-

to sunku bus įsivaizduoti, supra-

utronus, koncentruojantį jų srau-

ją). Be šito nebuvo apsieita ir šiuo

sti, kur slypi raktelis nuo atominio

projekto paslapčių. Taigi sugrįžkim

į 1945 m., kai buvo sukonstruotos

ir išbandytos pirmosios

atominės bombos.

,,Mažylis“, „Storulis“

ir kiti

Atominis sprogimas – tai supergreitas

neutronų dauginimosi

procesas, vadinamas grandinine

reakcija. Sunkiųjų atomų bran-

tą, tai užtektų ir 15 kg U-235. O

plutonio-239 pakaktų ir penkių su

puse kilogramo. Beje, pirmoji atominė

bomba ,,Mažylis“, numesta

ant Hirosimos, buvo užtaisyta uranu-235,

o pirmasis branduolinis

užtaisas „Gadet“, susprogdintas

1495 m. liepos 14 poligone Alamogordo,

ir numesta ant Nagasakio

atominė bomba ,,Storulis“

buvo užtaisyti plutoniu-239. Skirtingi

ir abiejų bombų detonatoriai.

atveju. Ši istorija labiau panaši į

detektyvą. Tačiau manoma, kad

yra ir tiesos.

Kaip amerikiečiai bandė

„sugadinti“ bombą

Ne taip seniai JAV pasirodė

knyga „Karo padėtis: slapta ČŽV

istorija ir Bušo administracija“.

Jos autorius Džeimsas Raizenas

aprašo operaciją „Merlin“ – Centrinės

žvalgybos valdybos (ČŽV)

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

39


40

Publicisto skiltis

bandymą pakišti Iranui „dezą“ – klaidingus brėžinius

ir dokumentaciją su gerai užmaskuotais defektais.

Šių defektų paieškai ir jų likvidavimui reikėjo sugaišti

ne vienerius metus. O per tą laiką, kaip byloja viena

rytietiška patarlė, arba emiras numirs, arba išakas

(asilas) nugaiš.

Kad ,,deza“ atrodytų patikimesnė, ją Iranui perdavė

perverbuotas rusų agentas. Nesiimu tvirtinti,

pavyko ši operacija ar ne, bet kad tokie metodai žvalgyboje

naudojami – tai ne naujiena, tai faktas. Ši

operacija (jei ji iš tikrųjų buvo) turėjo dvigubą tikslą:

užvilkinti atominio ginklo gamybą ir pasėti nepasitikėjimą

rusų specialistais. (Knygoje rusų agentas

sužaidė dvigubą žaidimą: bandė apgauti ČŽV ir už

didelį atlyginimą padėti Iranui ištaisyti defektus). Jeigu

iš tikrųjų, kaip teigia knygos autorius, ši operacija

vyko 2000 metais, o Iranas bombos kol kas neturi,

gal amerikiečiams ir pavyko pakišti ,,brokuotą“

bombą.

Kas ekipuos Bušero atomą?

Maskva dievagojasi, kad Iranui ji padės gaminti

tik branduolinį kurą atominėms jėgainėms. Tačiau

kur garantija, kad šis taikus atomas nebus ekipuotas

ir panaudotas kariniams tikslams? Šito ir bijo ne

musulmonų pasaulis.

Tačiau pelno troškimas kartais didesnis už baimę.

Rusijai prekyba su Iranu kasmet teikia 2 milijardus

dolerių. Vien Bušero atominiame centre Maskva jau

uždirbo milijardą. O tokių jėgainių Iranas planuoja

pastatyti ne mažiau kaip 20. Karas, žinoma, sužlugdytų

visą prekybą, visas investicijas ir rinką. Ką jau

kalbėti apie destabilizaciją Centrinėje Azijoje, buvusiose

sovietų respublikose, kurios vis dar tebelaikomos

,,minkštąja Rusijos papilve“. Taigi Rusijai irgi

tenka gerai susimąstyti prieš išleidžiant atominį džiną

iš po Bušero reaktoriaus kupolo. Juolab kad šis džinas

– ne pasakos personažas, jis gali „priperėti“ visą

legioną mirtininkų – šachidų, su kuriais nei tartis, nei

derėtis neįmanoma.

Vytautas Kulpinskas

Kada prasidėjo

Klausimas atrodo elementarus ir į jį teisingai atsakytų

beveik kiekvienas: 1941 metų birželio 22 dieną. Klausimas

tampa sudėtingesnis, kai pabandai patikslinti vokiečių

puolimo pradžios laiką. Pabandykime atsakyti į

šį klausimą.

Vokiečių generolai H. Guderianas, E. Manšteinas,

H. Hotas, E. Rausas ir kiti savo atsiminimuose rašė,

kad puolimas prasidėjo apie trečią valandą ryto. Be abejo,

jie turėjo mintyje Berlyno laiką.

Jei žinotume skirtumą tarp Maskvos ir Berlyno laiko,

galėtume nustatyti puolimo pradžios laiką Maskvos laiku.

Atrodo, kad į šį klausimą atsakyti lengva. Kaip pavyzdį

galima pateikti citatą iš tuometinio Sovietų Sąjungos

pasiuntinio Berlyne V. Dekanozovo vertėjo V. Berežkovo

atsiminimų knygos „Diplomatinės istorijos puslapiai“:

„Netikėtai trečią valandą nakties, arba penktą valandą

ryto Maskvos laiku (buvo jau sekmadienis, birželio 22),

suskambėjo telefonas“.

Patvirtinimą apie dviejų valandų skirtumą randame

ir J. Urbšio knygoje „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940

metais“. Štai ką rašė buvęs Lietuvos Respublikos užsienio

reikalų ministras apie SSRS ultimatumo įteikimą

1940 m. birželio 14 d.: „Anuomet Lietuvoje galiojo Vakarų

Europos laikas, kuris dviem valandom atsilieka nuo

maskviškio.“

Jei puolimas prasidėjo trečią valandą Berlyno laiku,

o laiko skirtumas yra dvi valandos, tai reiktų manyti, kad

Maskvoje tuo metu buvo penkta valanda ryto. Tačiau

sovietiniuose karo pradžios dokumentuose tvirtinama,

kad vokiečių puolimas prasidėjo ketvirtą valandą ryto.

Sugrįžkime į vėlų 1940 m. birželio 14 vakarą

Maskvoje. Lietuvos pareigūnai iškviečiami į Kremlių ir

jiems įteikiamas ultimatumas. Dabar neanalizuosime šio

svarbaus dokumento turinio, o pabandysime atsakyti

į klausimą – kelintą valandą tai įvyko. Remiantis dokumentais

tai padaryti nėra labai sudėtinga. Laikraštyje

„Rytinis LIETUVOS AIDAS“ 1940 m. birželio 16 d. numeryje

rašoma, kad „Šių metų birželio 14 d. 23 val. (mūsų

laiku) Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos

pirmininkas ir užsienio reikalų komisaras Molotov įteikė


SSRS ir Vokietijos karas?

Lietuvos užsienio reikalų ministrui J.

Urbšiui Maskvoje ultimatumą“.

Taigi ultimatumas buvo įteiktas

23 val. Lietuvos laiku. O kiek valandų

tuo metu buvo Maskvoje?

Atsakyti į šį klausimą galėtų padėti

sovietų užfiksuotas V. Molotovo ir

J. Urbšio pokalbo laikas – 23 val.

50 min.

Galima daryti pirmą išvadą – buvęs

Lietuvos užsienio reikalų ministras

savo atsiminimų knygoje klydo

– dokumentai rodo, kad 1940 m. birželio

14 d. skirtumas tarp Maskvos ir

kurios Europos valstybės nuo 1940

laiku? Šį faktą sužinome iš susisieki-

Lietuvos laiko buvo viena valanda.

metų pavasario įsiveda vasaros lai-

mo ministro 1940 m. rugpjūčio 6 d.

Bet tokiu atveju gali kilti abejonių ir

ką. Taip pat iš šio rašto galima su-

rašto: „Ministrų Taryba š. m. rugpjū-

dėl to, kad Lietuvos laikas sutapo su

prasti, kad ir Lietuva ruošiasi pasukti

čio mėn. 5 d. nutarė nuo rugpjūčio

Vakarų Europos laiku. Ir vėl abejo-

laikrodžius viena valanda pirmyn. Ir

7 d. pavaryti laikrodį viena valanda

nę pavyko išsklaidyti dokumentais.

iš tikrųjų apie tai rašoma susisie-

pirmyn“.

Šį kartą tai nuo 1940 m. birželio 16

kimo ministro 1940 m. kovo 26 d.

Taigi Lietuvoje nuo 1940 m. rug-

d. turėję įsigalioti Lietuvos keleivi-

rašte teisingumo, vidaus reikalų,

pjūčio 7 d. įsigaliojo Maskvos laikas,

nių traukinių tvarkaraščiai, kuriuos

užsienio reikalų, švietimo ir finansų

nuo Berlyno laiko jis skyrėsi viena

surasti maloniai padėjo Geležinke-

ministrams, kuriame nurodoma va-

valanda. Toks laiko skirtumas buvo

lininkų muziejaus darbuotojos. Ne-

saros laiko įvedimo 1940 m. balan-

ir karo išvakarėse, nes Vokietijoje

didelė tvarkaraščio analizė leidžia

džio 1 d. tvarka.

1940-aisiais įvestas vasaros laikas

patvirtinti pirmiau padarytą išvadą

Tampa aišku, kodėl J. Urbšys

buvo atšauktas tik 1942 m. lapkri-

– 1940 m. vasarą skirtumas tarp

kalba apie dviejų valandų skirtumą,

čio 2 d.

Maskvos ir Lietuvos laiko buvo vie-

tačiau dokumentai rodo tik vienos

Ir paskutinė detalė. Visuose at-

na valanda. Labiausiai nustebino

valandos laiko skirtumą. Atsakymas

siminimuose teigiama, kad puoli-

tvarkaraščiuose rasta viena frazė

– Lietuvos vasaros laikas. Iš kur

Lietuvoje 1940 m. atsirado „vasaros

laikas“?

Problemą išspręsti padėjo gana

netikėtai gauti dokumentai. Pirmas

jų Pašto valdybos techniko tarnybos

sekretoriaus 1940 m. kovo 20 d.

raštas Nr. T II 3800 Susisiekimo ministerijos

kanceliarijos viršininkui.

Šiame rašte informuojama, kad kai

paprastas. Iki 1940 m. balandžio

1 d. laiko skirtumas buvo būtent

dvi valandos, ir tai užsifiksavo atmintyje.

Ultimatumo priėmimo metu

jau galiojo vasaros laikas, bet nuo

jo įvedimo buvo praėję labai mažai

laiko, ir ministro atmintis šio fakto

tikriausiai neišsaugojo.

Liko atsakyti į paskutinį klausimą:

o kada laikas „išvaduotoje“ Lietuvoje

buvo sulygintas su Maskvos

mas prasidėjo švintant, saulei dar

nepatekėjus. 1941 m. lietuviškame

kalendoriuje nurodoma, kad tą dieną

saulė turėjo tekėti 4 val. 46 min.

Todėl darome išvadą, kad 1941 m.

birželio 22 d. 4 val. ryto Lietuvoje

galiojusiu Maskvos laiku buvo pradėję

švisti. Berlyne tuo metu buvo

trys valandos ryto. Operacija „Barbarosa“

prasidėjo…

Arvydas Žardinskas

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

41


Ramovė ar klubas?

Kuriama nauja organizacija – Lietuvos kariuomenės karininkų klubas (LKK). Jo

teisinė forma – asociacija. LKK statute įrašyta, kad „ jo tikslai yra puoselėti garbingas

praeities ir dabarties Lietuvos kariuomenės karininkų tradicijas, stiprinti tarp karininkų

bendradarbiavimą ir pasitikėjimą, taip pat – garbės, orumo, atsakomybės jausmus,

ugdyti karininkų moralines vertybes, pavyzdingą elgesį ir kultūrą, tobulinti jų žinias

ir įgūdžius karybos srityje, formuoti sąmoningą karininkų bendruomenę. LKK statute

taip pat nurodoma, kad „veikusios iki 1940 m. Lietuvos karininkų ramovės nariai jų

pačių pageidavimu lieka klubo nariais. Jie atleidžiami nuo stojamojo mokesčio“.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kuriamos naujos Lietuvos karininkų organizacijos

statutas ir jos veiklos perspektyvos kelia ir prieštaringų vertinimų.

MPB „Geležinis Vilkas“ brigados vado padėjėjas

mjr. Renatas Spėčius, kuriam kartu su kitais iniciatyvinės

grupės nariais buvo pavesta parengti LKK

statutą, keletą mėnesių dėl šio dokumento tarėsi ir

konsultavosi su Vilniaus ir kitų įgulų įvairaus rango

karininkais. Taip pat susipažino su jau veikiančiais

šiuo metu kai kurių dalinių karininkų klubais, Nepriklausomos

Lietuvos karininkų-ramovėnų veikla, užsienio

kolegų patirtimi.

Ne vieną šimtmetį veikia karininkų klubai Danijos

kariuomenėje. Ypač populiarūs šioje karalystėje iškilmingi

karininkų pietūs, rengiami švenčių dienomis

ar pagerbiant įžymius karo vadus, veteranus. Jų metu

laikomasi ne vieną šimtmetį puoselėjamų tradicijų

ir apeigų. Neretai karininkų pietums baigiantis prasiveria

salės durys, pro kurias įžengia senovinėmis

uniformomis vilkintys būgnininkai ir fleitininkai. Jie

groja karinį maršą, kuris senais laikais turėjo ypatingą

paskirtį.

Kaip visose kariuomenėse, taip ir Danijos, švenčių

dienomis kariai būdavo išleidžiami į miestą. Kad

atėjus nustatytam laikui niekas nepamirštų, jog reikia

grįžti į savo dalinį, per miestą grodami šį maršą žygiuodavo

būgnininkai ir fleitininkai, primindami kiek-

DISKUSIJOS

Gedimino štabo bataliono karininkų klubo nariai. Pirmas iš kairės – bataliono vadas plk. ltn. V. Eidukas.

42


vienam apie jo pareigą.

1928 m. Kaune surengtame

vasario 16-osios minėjime Lietuvos

karininkų ramovės valdybos

vicepirmininkas gen. št. plk. Vladas

Skorupskis taip pat reiškė

susirūpinimą dėl to, „kad kariuomenėje

būtų skiepijamos kilnios

lietuviškos tradicijos“. Kaip rašoma

tų pačių metų „Kardo“ žurnalo

Nr. 7(103), vienas iš šios ramovės

įkūrėjų gen. ltn. Vladas Nagius Nagevičius

per karininkų suvažiavimą

kalbėjo apie tai, kaip svarbu ugdyti

vado patriotiškumą, „tautinę dvasią

ir karines tradicijas“ Jo teigimu,

labai gerai vertintini ramovėje rengiami

literatūriniai vakarai, „kurių

metu tenka pasiklausyti geriausių

Lietuvos poetų, išgirsti geros muzikos“.

Nepriklausomoje Lietuvoje

baigusieji karo mokyklą kartu

tapdavo ramovėnais – karininkų

organizacijos nariais. Didžiąją ramovės

biudžeto dalį sudarydavo

kiekvieno ramovėno mokamas

nario mokestis. 1928 m. tai sudarė

1 proc. nuo atlyginimo. Iš viso

tais metais nario mokesčio buvo

surinkta 72,6 tūkst. Lt. Kadangi

vyresniųjų ir jaunesniųjų karininkų

įnašai į ramovės kasą būdavo

skirtingi, įvairiais laikotarpiais dėl

to kildavo diskusijų ir svarstymų.

1935 metais „Kardo“ Nr. 5 mjr.

S. Narušis, pavyzdžiui, siūlė keisti

nario mokesčio mokėjimo tvarką.

Kadangi visi karininkai turi vienodas

galimybes naudotis ramovės

teikiamomis paslaugomis, ir nario

mokesčio mokėjimas, jo nuomone,

„turi būti pertvarkytas kitokiais

pamatais: aš siūlyčiau, kad kiekvienas

karininkas ramovės reikalams

turi įmokėti, sakysime, 1000

litų. Kai ši suma bus sumokėta

išlaikymai iš jo algos turėtų būti

MPB „Geležinis Vilkas“ brigados karininkų klube švenčiamas vado plk. ltn. D. Užkuraičio

(dešinėje) gimtadienis. Sveikina brigados štabo viršininkas plk. ltn. V. Tamošaitis.

sustabdyti. Tuo būdu kiekvieno

karininko būtų lygiai prisidėta prie

ramovės reikalų ir išlaikytas lygybės

principas“.

1937 m. pradžioje Kaune buvo

iškilmingai atidaryti naujieji Lietuvos

karininkų ramovės rūmai.

Didžioji jų statybos ir įrengimo išlaidų

dalis buvo padengta pačių

karininkų – iš ramovėnų nario mokesčio.

Dar 1924 m. dabartinės lietuvių

kalbos puoselėtojas ir normintojas

Jonas Jablonskis rašė, kad „Lietuvos

karininkai, einą didžias savo

darbo pareigas, sudaro vieną tvirtą

dvasios šeimą“. Jis ir pasiūlė:

„Tą iki šiol „klubu“ vadintą karininkų

branduolį vadinti „Lietuvos

Karininkų Ramove“.

Matyt, nesuklysime teigdami,

kad šiandien sąvoka „karininkų ramovė“

daug kam asocijuojasi tik

su vietovės, pastato – rūmų ar namo

pavadinimu. Mjr. R. Spėčiaus

nuomone, ir viena iš LKK kūrimo

priežasčių buvo ta, kad dabartinės

karininkų ramovės nėra tos

žinybos, kurios turėtų jungti batalionuose

ir kitose KAS struktūrose

veikiančius karininkų klubus. Be

to, joms šiuo metu tenka kita ne

mažiau svarbi funkcija – viešųjų ryšių

tarp kariuomenės ir visuomenės

stiprinimas. Neskaitant oficialių

renginių – valstybinių švenčių,

minėjimų, daugelis karininkų, ypač

jaunesniųjų, ramovėse gana reti

svečiai. Gerai žinomas visuomenei

Vilniaus įgulos karininkų ramovės

vyrų choras „Aidas“, kuriame dainuoja

atsargos ir dimisijos karininkai,

tačiau dauguma pasirodančių

scenoje ir sėdinčių žiūrovų salėje

– civiliai. Tiesa, tarp pastarųjų nemaža

ir garbių veteranų – atsargos

ir dimisijos karininkų, buvusių ir

dabartinių šaulių, partizanų.

Šia proga prisimintinas ir Lietuvos

karo akademijos choro vadovo

Vytauto Versecko pastebėjimas

dėl to, kad, be jo vadovaujamo

„Kariūno“ Vilniuje, nėra daugiau

nė vieno jaunų vyrų choro. (Austrijoje,

pavyzdžiui, kiekviename

mieste, kur įsikūrusios įgulos, jo

teigimu, visuomenei įprasti ir vyresnio

amžiaus, ir jaunesniųjų karininkų

chorų ir ansamblių koncertai).

Mjr. Remigijus Jukna pritaria

Lietuvos karininkų klubo sukūrimo

iniciatyvai ir teigia, kad jo vadovaujamos

Vilniaus ramovės durys

šio klubo nariams bus visada

atvertos. Kauno karininkų ramovė

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

43


DISKUSIJOS

po keletą metų trukusios dviejų aukštų restauracijos

traukia žvilgsnį atgimusiomis menėmis ir į jas sugrįžusiais

kunigaikščių portretais. Netrūksta čia ir įvairių

renginių. Jos viršininkas mjr. Gediminas Reutas nėra

įsitikinęs, kad buvo būtina steigti Lietuvos karininkų

klubą: „Sakyčiau, kad kalbą reikėtų pradėti ne nuo

ramovių ar klubų, o nuo karininkų, kurie pagal tradiciją

ir turėtų būti tikrieji ramovėnai. Pirmosios Lietuvos

Respublikos metais buvo padėti tvirti karininkų ramovės

pagrindai. Nors praėjęs laikas daug ką pakeitė ir

privalome tobulinti bei taisyti tą palikimą, kurį gavome

iš pirmųjų ramovėnų, bet neturėtume jo naikinti – tai

pamatai, kurie remiasi į Lietuvos istoriją, siekiančią

kunigaikščių laikus...

Ar imsime kopijuoti užsienio karininkų klubų veiklą,

ar iš tiesų pasitikėsime ne kartą gyvenimo patikrintomis

savomis tradicijomis. Juk mes tuo ir įdomūs

tiems patiems užsieniečiams, kad esame saviti – ne

tokie, kaip vokiečiai, prancūzai ar danai. Pas mus atvykę

iš Vakarų kolegos karininkai stebisi tuo, ką savo

metu buvo nuveikę Lietuvos ramovėnai“.

Netenka abejoti, jog ir šiandien karininko profesija

nesulyginama su jokia kita, pavyzdžiui, inžinieriaus,

pedagogo ar mediko. Tai profesija, dėl kurios tenka

atsisakyti ir kai kurių piliečio teisių, kitaip tariant, tai

– tarnyba, gyvenimo būdas.

Tačiau MPB „Geležinis Vilkas“ brigados štabo viršininkas

plk. ltn. V. Tamošaitis neįžvelgia pavojaus,

kad šio klubo ir Kauno ar kitos karininkų ramovės interesai

galėtų susikirsti: „Mes manome, kad karininkų

klubas turės ramovėms daug ką pasiūlyti ir jos mums

atsilygins tuo pačiu“. Karininkų klubo statute, beje,

numatyta, jog Lietuvos teritorijoje gali būti steigiamos

šios asociacijos atstovybės arba filialai, kurių nariams

suteikiama teisė išsirinkti filialo vadovybę ir turėti savo

nuostatus. LKK ir turėtų tapti grandimi, jungiančia

visos respublikos karininkų klubus ir jų filialus.

Šiuo metu vieno ar kito bataliono karininkų klubai

savų tradicijų gausa pasigirti negali. Teko kalbėtis

su Gedimino štabo bataliono klubo, įkurto prieš ketverius

metus, prezidentu ltn. Vaidu Černiku. Gediminėnų

klubo tikslas – suvienyti vienminčius laisvalaikio

metu. Populiarios klubo narių išvykos su šeimomis,

ekskursijos. Neseniai Latvijoje aplankytas atrakcionų

parkas, šių metų Užgavėnės švęstos Rumšiškėse –

muziejuje. Penktadieniais įvairiomis progomis rengiami

iškilmingi karininkų pietūs – palydint išvykstančius

į naują tarnybos vietą, minint kieno nors gimtadienį

ar kitomis progomis. Kiekvieną mėnesį renkamas

nario mokestis – po 10 Lt iš kiekvieno klubo nario.

Turėdami savo kasą, bataliono karininkai skiria lėšų

kultūriniams renginiams, klubo atributikai sukurti, beglobiams

vaikams paremti.

Plk. ltn. V. Tamošaitis pripažįsta, jog šiuo metu

daugelis karininkų tarpusavyje bendrauja tik tarnyboje,

kuomet veikiama pagal nustatytų pareigybių ir

statutų reikalavimus: „Pritrūkstame laiko dvasiniam

tobulėjimui, neturime kada pasidomėti karininko šeimos

problemomis. Imkime, pavyzdžiui, karininkų rotaciją.

Dėl jos daugiausia rūpesčių paprastai kyla ne

mums patiems, o mūsų šeimoms. Tikimės, kad ir šiais

atvejais mūsų asociacija galės daug kam padėti. Be

to, ir misijose karininkui bus daug ramiau, žinant, kad

Lietuvoje yra organizacija, į kurią jo šeima ar tėvai gali

kreiptis, turėdami rimtesnių problemų. Visas veiklos

kryptis iš anksto numatyti sunku – gal ir į Lietuvos

ramovėnų tradicijas reikia labiau įsigilinti. Bet klubo

statutas nėra dogma – esant būtinybei, jį galėsime

keisti: esminis mūsų veiklos kriterijus – atsiliepti į

svarbiausius šios dienos karininkų poreikius“.

O koks statusas ir pavadinimas tinkamesnis Lietuvos

karininkų asociacijai, šiandien niekas kitas, be

pačių karininkų, nuspręsti negali.

Paminėtinas 1924 m. balandžio 30 d. paskelbtas

krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. 56, kurį be ministro

Balio Sližio, pasirašė kariuomenės vadas gen.

Silvestras Žukauskas ir l. e. p. Vyriausiojo štabo viršininkas

plk. ltn. Jonas Gricius. Įsakyme nurodoma,

jog būtent karininkų klubo seniūnų tarybos prašymu

„tą mūsų šeimos branduolį vadinti toliau „Lietuvos

Karininkų Ramove“. Ko tikimasi iš šios institucijos,

nusakoma to paties įsakymo preambulėje: „Tame

savo branduolyje karininkams turi būti malonu, jauku;

čia mes, kovos ir darbo draugai, turim visuomet

rasti ir savo poilsio, ramybės vietą, kurioje galime ir

turime tvirtėti, augti... tame savo poilsio ir pramogos

branduolyje mes turime ir auklėti save palengva – eiti

vis geryn tolesnei Lietuvos ateičiai“.

Kęstutis Starinskas

Vrš. Valentinas Šlepiko nuotr.

44


Europos Parlamente paminėtos

65-osios sovietinių trėmimų pradžios

Baltijos valstybėse metinės

Nuoširdžiausi linkėjimai

LAKS nariams jubiliatams:

Birželio 6 d. Europos Parlamento

narys Vytautas Landsbergis kartu

su Lietuvos gyventojų genocido

ir rezistencijos centru Europos

Parlamente surengė parodą 65-

osioms pirmųjų didžiųjų sovietinių

trėmimų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje

metinėms paminėti. Lietuvos

atstovas pabrėžė, kad Europos susivienijimas

atneša ir istorijos suvienijimą.

„Ši paroda ir yra surengta tam,

kad visa Europa žinotų visą savo

istoriją. Nė viena kita Europos

Sąjungos valstybė nepatyrė tokio

nacionalinio masto smūgio kaip

Lietuva, Latvija ir Estija, kurias tai

ištiko prieš 65 metus. Dešimtys

tūkstančių eilinių piliečių sovietų

neseniai okupuotose šalyse buvo

išplėšti naktį iš namų ištisomis šeimomis

– su seneliais ir kūdikiais,

ir išgabenti iš mylimų tėvynių į tolimiausias

ir priešiškas vietoves

okupuojančioje šalyje, kad patirtų

vergystę, išsekinimą, mirtį“, – per

parodos atidarymą sakė V. Landsbergis.

Pristatydama Lietuvos gyventojų

genocido ir rezistencijos tyrimų

centro parengtą parodą generalinė

direktorė Dalia Kuodytė pastebėjo,

kad čia yra daugybė informacijos,

dokumentų, deportacijų vykdytojų

nuotraukų. Galima rasti statistinių

duomenų, žemėlapių.

„Tačiau šioje parodoje svarbiausia

yra žmonių, kurie buvo be

kaltės nubausti, akys. Akys, kurios

žvelgia pro sudužusį stiklą. Šie

žmonės turi teisę būti čia, Europos

Parlamente, nes jie yra Europos istorijos

dalis“, – sakė D. Kuodytė.

Parodoje be istorinių duomenų

apie masines sovietų represijas taip

pat eksponuotos į Sibirą ištremtų ir

negrįžusių Lietuvos žmonių bei jų

šeimų nuotraukos.

Parodos įžangoje V. Landsbergis

taip pat pabrėžė, kad 1996 m.

sausio 25 d. Rusijos priėmimo į Europos

Tarybą dokumentas apėmė

ir straipsnį su aiškiu Rusijos įsipareigojimu

padėti asmenims, anksčiau

ištremtiems iš okupuotų Baltijos

šalių, ir jų palikuonims grįžti į

tėvynę pagal specialiai sudarytas

repatriacijos ir kompensacijos programas.

Tą patį reikalavimą Rusijai

praėjusiais metais Europos Tarybos

Parlamentinė Asamblėja pakartojo

naujame dokumente.

„Asamblėja buvo sąžininga, bet

Rusija – ne. Nė cento, jokių programų,

jokio atsiprašymo, tačiau neįvykdyti

įsipareigojimai (taip pat kiti)

nesutrukdys Rusijai pirmininkauti

Europos Tarybai kaip tik dabar“,

– rašė Europos Parlamento narys.

Savo kalboje jis prisiminė, kad

pirmosios tremtys buvo tik pradžia.

„Kai sovietai grįžo reokupuodami

Lietuvą po nacių Vokietijos okupacijos,

masiniai trėmimai ir teroras,

artimi nakinimui – genocidui, buvo

tęsiami“, – sakė V. Landsbergis.

Šiandien Europa, mažų mažiausiai

– Europos Parlamentas, mini

tų nusikaltimų aukas“, – pažymėjo

Lietuvos atstovas ir pakvietė visus

dalyvauti konferencijoje „Suvienytoji

istorija“, kuri įvyko birželio 8 d.

Živilė Didžgalvienė

LAKS VILNIAUS

APSKRITIES SKYRIUS:

Dm. plk. ltn. Algiui

BALAIŠIUI

gegužės 27 d. suėjo 70.

Dm. plk. ltn. Antanui

GASPARUI

birželio 14 d. suėjo 75.

Dm. plk. ltn. Juozui

KRUOPIUI

gegužės 23 d. suėjo 75.

Ats. mjr. Gintautui RAMONUI

birželio 25 d. suėjo 55.

LAKS KAUNO APSKRITIES

SKYRIUS:

Dm. kpt. Vladui

DAMBRAUSKUI

birželio 26 d. suėjo 85.

LAKS KLAIPĖDOS

APSKRITIES SKYRIUS:

Vyr. ltn. Danieliui ŽUTAUTUI

gegužės 24 d. suėjo 55.

KARDO redakcija sveikina

žurnalo bičiulį Joną

PRAKAPĄ

85-erių jubiliejaus proga

ir siunčia nuoširdžiausius

linkėjimus.

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

45


Lietuvos karininkija

emigracijoje

Tęsinys. Pradžia 2005 m. „Karde“ Nr. 6.

XX amžius – ideologinių judėjimų, pasaulinių karų ir kitų permainų metas, smarkiai

pakeitęs šio amžiaus visuomenę. 1945-ieji metai, Antrojo pasaulinio karo pabaigos data,

istorikų dažnai traktuojami kaip skiriamoji riba, pradėjusi naują etapą ne tik Europos, bet

ir viso pasaulio istorijoje. W. Laqueur’o teigimu, 1945 m. Europai grėsė krizė ir buvo kilęs

realus pavojus žemyno išlikimui. Slenkstis, ant kurio ji atsidūrė, buvo peržengtas tik XX a.

paskutiniaisiais dešimtmečiais, žlugus komunistiniams režimams Rytų Europoje.

46

LIETUVOS KARIUOMENĖS ISTORIJA

Pasaulyje vykstantys procesai prieš ir po Antrojo

pasaulinio karo tiesiogiai palietė ir 1918 m. susikūrusią

nepriklausomą Lietuvos valstybę. Nepavydėtina

geopolitinė šalies padėtis suponavo didžiųjų Europos

valstybių, sergančių fašistinėmis, nacionalistinėmis

karštinėmis, tarpusavio kovą dėl įtakos sferų, į kurią

buvo įtraukta ir neutralumą deklaruojanti Lietuvos valstybė.

Sovietinės Rusijos okupacija nubraukė viską, ką

Lietuva iki tol buvo pasiekusi, privertė pasiprašyti būti

priimtai į sovietinių respublikų ratą ir eiti „šviesaus (komunistinio)

rytojaus“ link.

Tokį kelią „pasirinko“ tie, kurie pasiliko Lietuvoje,

visiškai kitoks likimas ištiko tuos, kurie nutarė bėgti

nuo artėjančio sovietinio teroro. Šioje vietoje išsiskiria

suskaldytos lietuvių tautos kelias ir verčia mus kalbėti

apie kitokią emigravusiųjų lietuvių patirtį, jų veiklą išeivijoje.

Po antrosios sovietinės okupacijos vykusi lietuvių

emigracija išsiskiria savo gausumu, visuotinumu. Tikslus

emigravusiųjų skaičius nežinomas, bet istoriografijoje

dažnai rasime nuorodas į 60 tūkst. Tas faktas,

jog didžiąją dalį emigravusiųjų sudarė inteligentija,

paaiškina ir šios bangos išskirtinį, fenomenalų kultūrinės

ir literatūrinės veiklos palikimą. Skyrėsi ir emigrantus

priėmusios šalys: pirmiausia lietuviai traukėsi į

Vokietiją, vėliau į JAV, Kanadą, Pietų Amerikos šalis,

Australiją, Angliją. Panašus likimas ištiko ir kitus Europos

valstybių piliečius – latvius, estus, ukrainiečius,

rumunus. Jie visi atsidūrė vadinamosiose Displaced

Persons (toliau – DP) stovyklose Vokietijoje, padalytoje

į sąjungininkų zonas – amerikiečių, anglų, prancūzų.

Čia, šiose pabėgėlių stovyklose, prasidėjo ir baigėsi

pirmasis emigracijos veiksmas, nubloškęs emigrantus

į kitus kraštus, žemynus.

Karininkijos, tarpukario Lietuvoje buvusios bene

vienos įtakingiausių visuomenės grupių, vaidmuo

emigracijoje keitėsi, jis buvo suformuotas tarptautinių

įvykių ir susiklosčiusios pokario situacijos.

Šios svarbios tarpukario socialinės grupės raida

krypsta keliomis kryptimis, kuri vieniems pasibaigia

emigracija, kitiems – kalėjimais, Sibiru, tarnavimu

okupantams Lietuvoje, partizanine kova. Dr. Vytautas

Jasulaitis teigė, kad „Lietuvos okupacija sunaikino

profesionalią, intelektualią, žmogiškųjų vertybių ir

patriotizmo dvasioje išugdytą Lietuvos kariuomenę“.

Kartu mes galime fiksuoti ir įvairių karinių patriotinių

organizacijų kūrimąsi, kurios sudarė antisovietinį

Lietuvos pogrindį. Lietuvos partizanų gretose matome

nemažą dalį ir nepriklausomos Lietuvos karininkų,

tarpukario karininkijos veiklos tęsėjų, neleidusių

sunykti Lietuvos kariuomenei kaip institucijai. „Kas

vadovaus tautai, jei visi pasitrauks iš Lietuvos į Vakarus?“

– kėlė retorinį klausimą tie, kurie pasitraukė į

pogrindį, išėjo į miškus. Šių žmonių likimai susilaukė

ir susilaukia vis daugiau tyrinėjimų. Karininkija emigracijoje

„taip pat stengėsi organizuoti antisovietinį

sąjūdį“, bet sąlygos, neleidusios griebtis ginklo, suponavo

kitus kovos kelius.

Karininkija „antrajame

emigracijos veiksme“

Istoriografijoje trečioji Lietuvos emigracijos banga

dažnai tiesiog vadinama DP emigracijos banga,

iš šios sąvokos išbraukiant itin svarbų „antrąjį emigracijos

veiksmą“ , kuris didžiąją Lietuvos diasporos

dalį išblaškė po kitas šalis, žemynus ieškoti antrosios

tėvynės. DP stovyklose pabėgėliai dar tikėjo artėjančio

karo tarp JAV ir SSRS realumu ir neabejojo, kad

šis karas suteiks galimybę jiems kovoti dėl savo tėvy-


nės ir atgauti prarastą valstybingumą.

Tokio tikėjimo pilni DP stovyklų

laikraščiai („Mintis“, „Aidai“ ir kiti

– G. K.), atsiminimai ir kita literatūra.

Jau po kelerių metų, 1946 m., įsteigus

IRO, kuri rūpinosi tolesne DP

emigracija, situacija pasikeitė ir „išvietintieji“

suvokė, jog nebegalima

grįžčioti atgal, tėvynė nepasiekiama

ir nebesugrąžinama. „Didžiausias

mūsų nusivylimas – tai karo galas

– taika“, – teigė karininkai. Šis skaudus

bejėgiškumo suvokimas vertė

rūpintis savo ateitimi, todėl visa DP

stovyklose pradėta veikla nutrūko.

Spauda pradėjo kalbėti apie emigracijos

klausimus, problemas, pirmųjų

išvažiavusiųjų patirtį, priimančių

valstybių požiūrį į atvykstančiuosius,

įsikūrimo sunkumus.

Karininkija, rinkdamasi tolesnės

emigracijos šalis, neišsiskyrė

iš bendro lietuvių emigrantų

konteksto. Didžioji jų dalis rinkosi

JAV, kai kurie Kanadą, Australiją,

Didžiąją Britaniją, tik nedidelė dalis

liko Europos žemyne. Lengvatų

emigruojant turėjo DP stovyklų sargybų

kuopininkai, kartais ir autoritetingoji

karinė vadovybė (div. gen.

S. Raštikis mini Amerikos išeivius,

kurie jam suteikė pagalbą tik dėl jo

tarpukario Lietuvoje eitų pareigų,

autoriteto. Div. brg. gen. V. Nagiui-

Nagevičiui taip pat pasisekė: „Mudu

su Vladu (pasakoja generolo žmona

– G. K.) giminių Amerikoje neturėjom,

bet ten buvo žmonių, kurie gerai

žinojo gen. V. Nagevičiaus vardą

ir jo veiklą Lietuvoje. Jie mudviem

ir padėjo“.

Emigracijos procese vykę pasikeitimai

buvo būdingi visai Lietuvos

diasporai. Čia išskirti tam tikras

socialines grupes būtų netikslinga,

nes kiekvieno emigranto asmeninė

patirtis buvo skirtinga, nulemta aplinkybių,

asmeninio pasirinkimo ir

dažnai nuo juo paties visai nepriklausančių

dalykų. Svarbu, žvelgiant

į visas šias individualias išeivijos

patirtis, išskirti bendras tendencijas,

kurios būdingos ir emigruojančiai

karininkijai.

JAV profesoriaus M. Wyman’o

asmeninė akistata su DP lėmė jo

domėjimosi ir tyrimo objekto pasirinkimą,

iš kurio rėmų neišeina

DP stovyklos ir jose vykę procesai.

Pastarasis teigė, kad pabėgėliai

jautėsi negalintys kontroliuoti nei

savo gyvenimo, nei spręsti savo

likimo: bejėgiai, sugniuždyti, palaipsniui

ėmė suvokti, kad nebegrįš

namo. M. Wyman’as kalbėjo

apie psichologinę būseną žmonių,

kurie išgyvena asmeninę dramą,

traumą dėl tėvynę ir juos pačius ištikusio

likimo. Poetas J. Aistis priminė

apie ašaras ir gailestį, kuris

neišvengiamai buvo lydimas kaltės

jausmo: „...tasai kaltės jausmas ar

kompleksas yra bendras ir visuotinis.

Ypač tai ryšku beskaitant

nūnai gausią atsiminimų raštiją“.

Psichologinių veiksnių kompleksas,

kuriame telpa gėdos, kaltės

jausmas, bejėgiškumo, skriaudos

suvokimas, išvykstant iš Vokietijos

papildytas dar ir kelio atgal nebuvimo

įsisąmoninimu. Karininkija,

tik 1948 m. – paskutiniaisiais gyvenimo

DP stovyklose metais – pradėjusi

organizuotis, dar skaudžiau

išgyvena suvokimą, jog karo nebus

ir kad puoselėta viltis dėl galimybės

atkovoti nepriklausomybę šiuo metu

negali būti realizuota. Toks kelio

atgal nebuvimo ir laukiančios nežinios

pajautimas ypač ryškus karių

atsiminimuose: jie tragiškai išgyveno

tą momentą, kai atsiskiriama

nuo Europos žemyno: „Palikau Europos

žemyną, tolumos baugino.

Rodos, būdamas ant žemės, kuri

ribojasi su tavo tėvyne, tu dar esi

lyg ir namuose. [...] Laivo varikliai

jau kriokė. Stovėjau įsikibęs į denio

atramą, nejučiomis byrėjo ašaros.

Verkti nenorėjau, bet negalėjau sulaikyti

ašarų. Mane atplėšė (paryškinta

autorės) nuo Europos, nuo

tėvynės. Sudiev, Europa, sudiev,

Lietuva!”

1947–1949 m. – masinės emigracijos

į JAV, Kanadą, Australiją,

Didžiąją Britaniją, Pietų Amerikos

šalis metai. Didžioji dalis lietuvių

diasporos savo antrąja tėvyne pasirenka

JAV. Karininkai – ne išimtis.

Šis faktas lėmė tai, kad karininkijos

veikla ryškiausia ir labiausiai apčiuopiama

būtent šioje šalyje. Tai

akivaizdu ir mūsų darbe. Perėjus

pereinamąsias stovyklas Vokietijoje,

sveikatos ir socialinio-politinio

gyvenimo patikrinimus, sulaukus

vadinamųjų „affidavit’ų“, atvykus

į antrąją tėvynę, prasidėjo naujas

etapas išeivijos gyvenime, kur „dipukai“

susidūrė su kitokiomis problemomis

ir sunkumais.

Lietuvių diasporos ir karininkijos

adaptacijos problemos

Psichologiškai palaužtas žmogus

vyko į nežinią ir ten atsidūrė

jau visiškai kitoje situacijoje. Emigrantai

JAV etninėje hierarchinėje

sistemoje užėmė nepavydėtiną

padėtį. Natalija Kasatkina ir Tadas

Leončikas pateikia schemą, kurioje

emigrantai turėjo surasti savo vietą:

anglų kilmės amerikiečiai, škotų kilmės

amerikiečiai, airių kilmės amerikiečiai,

juodaodžiai ir Amerikos

autochtonai (indėnai). Imigrantai,

neturintys pilietybės, nemokantys

vietinės kalbos, neturintys reikalingos

darbo patirties, susidūrė su

problemų kompleksu. Mes bandysime

aptarti tik, mūsų manymu,

svarbiausius sunkumus, būdingus

pasirinktojo tyrimo objektui – karininkijai.

Šiai socialinei grupei, kaip

ir visai lietuvių diasporai, būdingas

adaptacijos procesas, kuris neiš-

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

47


48

LIETUVOS KARIUOMENĖS ISTORIJA

vengiamai vyko svetimoje šalyje. Minėti sociologai, N.

Kasatkina, T. Leončikas, pateikė keturias šio proceso

formas arba keturis sprendimo būdus. Bandydami surasti

geriausią adaptacijos definiciją, jie teigė, jog tai

yra „individo siekių, lūkesčių derinimas su jo galimybėmis

ir su visuomenės lūkesčiais bei reikalavimais“.

Sociologai išskyrė pagrindinius adaptacijos tipus: integraciją,

asimiliaciją, marginalizaciją ir separatizmą.

Imigrantai siekia tam tikro socialinio statuso naujoje

visuomenėje, bet kartu bando išsaugoti savo etniškumą.

Lietuvių diasporai ypač būdingas stiprus siekimas

išlaikyti etninį tapatumą, palaikant kuo glaudesnius ryšius

grupės viduje. Iš DP stovyklų perkeltas reiškinys

– užsidarymas „lietuviškajame gete“ baiminantis akultūrizuotis

– ir nulėmė lietuvių išeivijos adaptacijos būdo

pasirinkimą, kuris bene geriausiai būtų įvardytas kaip

separatizmas. Šiam adaptacijos tipui būdingas pasitenkinimas

ir kartu nepasitenkinimas turimu socialiniu

statusu bei ypač stiprus etninis tapatumo išlaikymo

siekimas. Nereikėtų pamiršti, kad toks procesas priskirtinas

tik pirmajai DP kartai (kitos kartos susidūrė su

kitomis problemomis ir adaptacijos procesą išgyveno

skirtingai – G. K.). Separatizmo nereikėtų suprasti neigiama

prasme, kaip visiško atsiribojimo nuo vietinės

visuomenės ir nepasitenkinimo savo socialiniu statusu.

Šiuo adaptacijos būdo įvardijimu siekiama pabrėžti

lietuvių diasporos, taip pat karininkijos, kaip socialinės

grupės, problemų kilmę, kurią ir lėmė sąmoningas ar

nesąmoningas adaptacijos formos pasirinkimas.

Jau DP stovyklose prasidėjęs karininkijos socialinio

statuso praradimo procesas šią socialinę grupę,

atvykusią į JAV, Kanadą, Australiją, prispaudė visu

sunkumu. Sociologai Antanas Suslavičius ir Gintautas

Valickas teigė, kad socialinio vaidmens pakitimas

sukelia asmenybės identiškumo problemų. Karininkijai

tėvynės, dažnai ir šeimos, profesijos praradimas yra

tarsi iššūkis ir savajai vertei. Šie psichologai, kalbėdami

apie iškilusią identiškumo problemą, taip pat nurodo

jos sprendimo būdus, pradedant daugumos kultūros

atmetimo nuostata, kuriai būdingi komunų ir getų sudarymai;

asimiliacine nuostata, kai dėl jaučiamos baimės

būti atstumtam kaip svetimšaliui, yra atsižadama

savo etniškumo, kultūros; baigiant integratyviąja nuostata,

kuriai būdingas atvirumas abiems kultūroms, kai

pabėgėlis yra „jau nebe savosios šalies pilietis, bet ir

ne tikras naujosios šalies pilietis. Tai – naujas darinys“,

– teigė sociologai. Karininkijai būdinga tiek separatistinė,

tiek integratyvioji nuostata, kai visomis išgalėmis

bandoma išlaikyti tautiškumą, bet kasdieninis gyvenimas,

rūpesčiai verčia daugiau ar mažiau integruotis į

visuomenę. Norint išsikovoti kuo aukštesnį socialinį

statusą, reikia didinti integracijos mastą, rizikuojant

prarasti savo etninę tapatybę. Tokiame „užburtame

rate“ atsidūrė ir karininkija.

Sutelkiant dėmesį į socialinio statuso praradimo

problemą, reikėtų išskirti karininkijos patirtį, nes šios

socialinės grupės statuso kritimo laipsnis bene didžiausias.

DP stovyklose turėjusi, bet praradusi viltį

greitai išvaduoti tėvynę, karininkija susidūrė su socialine

realybe, kuri karininkus pavertė „mirusių profesijų“

žmonėmis. Dalis karininkų, turėjusių ar DP stovyklose

išmokusių vieno ar kito amato (inžinieriaus, teisininko,

gydytojo, elektriko, medkirčio – G. K.), atsidūrė

kiek dėkingesnėje situacijoje, bet tie, kurie savo karjerą

pradėjo Nepriklausomybės kovose, vėliau tarnavo

Div. gen. M.Rėklaitis su žmona.

Savanoris. Nuo 1935 m. iki sovietinės okupacijos su nedidelėmis pertraukomis

vadovavo Lietuvos kariuomenės 3-iajai pėstininkų divizijai. 1944 m.

pasitraukė į Vakarus. Gyveno JAV, Čikagoje. Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių

visuomeninėje veikloje. Kauno įgulos karininkų ramovės archyvo nuotr.


tarpukario Lietuvos kariuomenėje,

skaudžiai pajuto socialinio statuso

praradimo realybę. Div. gen. M.

Rėklaitis savo dienoraštyje pradėjęs

pasakojimą apie atvykimą į JAV

Laisvės statulos vaizdu, kitus keletą

lapų skyrė darbo paieškoms ir sąlygoms

naujoje tėvynėje aprašyti.

Jei manysime, kad jam, kaip generolui,

turėjo būti lengviau susirasti

darbą, klysime, – niekas vietiniuose

laikraščiuose „išreklamuotojo generolo“

įdarbinti neskubėjo: „Jam

(generolo globėjui – G. K.) lyg garbė

pristatyti generolą, bet tokio tipo

jokia darbovietė nenori. Įspėjau nesakyti

titulo. Neklauso.“ Generolas

lyg ir nesiskundė darbu skalbykloje,

plieno liejykloje, ledų ir saldumynų

pardavėjų klube, bet įvardijo

juos kaip „žiauriai sunkų darbą“.

Dairantis lengvesnio darbo, lydėjo

mintis, kad „57 metų vyrui gauti geresnį

darbą be protekcijos yra kuo

ne tas pats, kaip kupranugariui pralįsti

pro adatos skylutę“. V. Alseika

„mirusių profesijų“ grupei, be karininkų,

priskyrė ir valdininkus, tarnautojus,

ekonomistus, aukštųjų

mokyklų personalo narius, rašytojus,

žurnalistus, muzikus, dailininkus

ir konstatavo, kad „daugumai

tų žmonių (aukščiau išvardytų – G.

K.) ne tik Šiaurės Amerikoje (JAV,

Kanadoje), bet ir Australijoje, Lotynų

Amerikoje profesijos netekimas

buvo dar skaudesnis smūgis negu

atsisveikinimas su senosios Europos

žemynu“. Žvelgdami į emigravusių

karininkų biografijas, atsiminimus,

galime matyti, kad dauguma

jų dirbo „juodžiausius“ darbus.

V. Alseika su pašaipa kalbėjo apie

karininkų „bandymą išsaugoti“ savo

socialinį statusą bent tautinės

grupės ribose: „Karininkai, turį

pulkininkų ar generolų laipsnius,

čia buvo visai nereikalingi. Visi jie

turėjo dirbti dėl duonos kąsnio fabrikuose

ir tik tarp savo tautiečių, reikia

ar nereikia, puikavosi kariniais

titulais“. Socialinio statuso kritimas

akivaizdus: nuo bene aukščiausios

socialinės pakopos tarpukario Lietuvos

visuomenėje iki žemiausio

emigranto statuso JAV. Šiek tiek

pasišaipydamas V. Alseika teigė,

kad „gana greitai patys emigrantai

liovėsi stebėtis, kad advokatai virto

naktiniais sargais, rašytojai – fabrikų

darbininkais, visuomenės damos

– siuvėjomis, pulkininkai – valytojais,

indų plovėjais...“

Kita lietuvių diasporoje egzistuojanti

ir karininkijai būdinga problema

buvo vietinės kalbos nemokėjimas.

Ilgametis VLIK’o darbuotojas

V. Alseika, akcentuodamas

emigrantų problemas, kurias sąlygojo

anglų kalbos silpnas arba visiškas

nemokėjimas, pasakojo apie

asmeninę patirtį, dirbant ligoninės

valgyklos darbuotoju: „Darbas

nesunkus, bet ir čia pasijusdavai

nevisavertis (paryškinta autorės).

Štai valgyklos kampe suskamba

telefonas. Atsiliepi, nesupranti, ko

ten prašo (gerai išmokti anglų kalbą

– ne poros mėnesių darbas...),

žinoma, tuoj skundžiamasi, kad su

darbuotoju negalima susikalbėti“.

Brg. gen. V. Nagius-Nagevičius, gyvendamas

miestelyje, kuriame beveik

nebuvo lietuvių, ir nemokėdamas

anglų kalbos, „pasijuto vienas,

lyg nuo pasaulio atskirtas, niekam

nebereikalingas“. Vėliau, išmokus

anglų kalbą, ši problema buvo išspręsta.

V. Alseika akcentavo dar vieną

problemą, būdingą ir karininkijai,

sunkinusią adaptacijos procesą.

Prisiminę, jog gan didelė dalis emigravusių

karininkų buvo gimę dar XIX

amžiaus pabaigoje ar XX amžiaus

pradžioje, galime numanyti, kad tada,

kai jie atsidūrė JAV, Kanadoje,

Australijoje, jiems buvo nuo 40 iki

50 ar net daugiau metų. Tai nėra tas

amžius, kai pradėti naują gyvenimą

svetimoje šalyje, nemokant vietinės

kalbos ir neturint profesijos, pagal

kurią galėtum dirbti, yra paprasta ir

lengva. Minėtas V. Alseika aprašė

ir šią bėdą: „Buvo ateivių, kurie ir

tada nelengvai gaudavo net ir „žemą“

darbą, todėl dažnai turėdavo

skursti. Tai žmonės, kuriems nepavyko

reikiamai susitvarkyti ar įsikurti,

nes buvo vyresnio amžiaus,

silpnesnės sveikatos, turėjo gausią

šeimą ar neturėjo globėjų bei šiaip

galinčių padėti žmonių“. Gydytojas

generolas V. Nagevičius, ieškodamas

darbo JAV, dėl savo amžiaus

taip pat turėjo sunkumų: „Mėgino

gauti kokio nors apmokamo darbo,

bet dėl senyvo amžiaus ir čia nepasisekė.

Taip pamažu įkrito į neviltį,

išnyko noras ką nors visuomeniškai

veikti. Vienintelis jo darbas ir išsiblaškymas

pasidarė knygų, senųjų

klasikų skaitymas“. Majoro S. Asevičiaus

skaudi patirtis tik patvirtina

taisyklę: „Šeštąją dešimtį įpusėjusiam

žmogui lengvesnio darbo čia

neatsirado. Teko tenkintis paprasčiausio

darbininko kasdienybe. Sūnaus

Kęstučio liudijimu, tėvui prireikė

netgi nusiskusti ūsus, kad darbdaviui

neatrodytų pretenzingai...“

Ilgainiui karininkai „išlindo“ iš

fabrikų, restoranų, uoliai dirbę kilo

naujos karjeros laiptais, gaudami

vis atsakingesnes pareigas, bet patys

niekada nepamiršdavo, o aplinkiniai

jiems dažnai primindavo,

kas jie tokie yra, kokią vietą amerikietiškoje

visuomenėje jie užima ar

privalo užimti. Šis negalėjimas užmiršti,

kas tu esi iš tiesų, pasireiškė

įvairiomis formomis. Tarkim, norint

nors formaliai savo bendruomenėje

išlaikyti socialinį statusą, karininkai

vienas kitą ir toliau vadino tarpukario

Lietuvoje gautais kariniais laipsniais,

taip išreikšdami pagarbą bei

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

49


LIETUVOS KARIUOMENĖS ISTORIJA

pabrėždami Pirmosios Lietuvos Respublikos tęstinumo

faktą. Šis reiškinys buvo būdingas visai lietuvių

diasporai, bandant užkonservuoti tarpukario Lietuvos

situaciją, kad, susidarius palankioms aplinkybėms,

visa tai būtų galima perkelti į išlaisvintą Lietuvą. Tokia

situacija perspektyvoje nuoširdžiai buvo tikima ir pradėta

tam ruoštis.

Situacija Kanadoje ar Australijoje, Anglijoje iš esmės

nesiskyrė. Jungtinėse Amerikos valstijose karininkai

daugiausia dirbdavo fabrikuose, o kitose šalyse

tai buvo daugiau žemės ūkio darbai: cukrinių nendrių

kirtimas, vynuogių skynimas Australijoje, medžių pjovimas

Kanadoje ir pan. Tai darbai, kurių vietiniai gyventojai

dirbti nesiveržė ir emigrantai, pigi darbo jėga,

dažnai sudarę 2 metų sutartis, neturėdami pasirinkimo,

tuos darbus nudirbdavo. Darbo sutartis, sudaroma

su jaunais ir stipriais vyrais, nulėmė ir šį kelią pasirinkusiųjų

kontingentą: jauni, fiziškai stiprūs, nevedę

vyrai. Karininkų gretose tokių nebuvo daug, todėl ir

vėliau JAV prasidėjusi ir į kitas šalis išsiplėtusi karininkų

veikla nebuvo labai aktyvi. Palyginti su JAV, mažas

emigravusių iš Lietuvos karininkų skaičius Australijoje

lėmė ir jų adaptacijos savitumus. Tautinio identiteto

išsaugojimas čia nėra toks svarbus kaip JAV. Buvęs

Vietinės rinktinės karys P. Nagys užsiminė, kad dauguma

jo draugų (dauguma jų buvo Vietinės rinktinės

kariai – G. K.) vedė australes. Šioje šalyje nebuvo lietuviškų

tradicijų, kurios buvo puoselėjamos JAV lietuvių

pirmųjų emigrantų bangų. Vis dėlto kiek leido sąlygos,

ir Kanadoje, ir Australijoje, ir Anglijoje lietuviai būrėsi

vienas arčiau kito, dažnai prie lietuviškų kultūros centrų,

lietuviškų bažnyčių.

Pabandę suvokti socialinio statuso praradimo bei

kitų adaptacijos problemų sukeliamą psichologinių

jausenų kaitą, kuri akivaizdi paliekant „savąją Europą“,

bandysime toliau pasekti šios emociškai palaužtos,

psichologiškai sugniuždytos, bet besikeliančios socialinės

grupės kelią emigracijoje.

Gintarė Kurtinaitytė

(Pabaiga kitame numeryje).

KARIŠKIŲ DĖMESIUI!

Kpt. D. Pašvenskas – pirmųjų draugiškų

klubo varžybų nugalėtojas.

Lietuvoje susibūrė kendo – vieno iš klasikinių

japonų kovos menų – entuziastai.

Kendo pagrindas – tai apibendrinta kelių kardo mokyklų

patirtis, pritaikyta visavertiškai tobulinti ir fizines,

ir moralines asmenybės savybes. Treniruočių metodika

ir varžybos ugdo tokius bruožus, kaip ištvermė, budrumas,

mokėjimas mobilizuoti savo jėgas ir greitai priimti

sprendimus ekstremaliomis sąlygomis, reiklumas

ir noras siekti tikslo.

Kendo praktika bendraminčių rate Japonijoje vadinama

Kenyukai. Tai ne „fechtavimo klubas“, o veikiau

„kardo bičiulių draugija“, kurioje mokomasi ne tik nugalėti,

bet ir bendradarbiauti.

Nors kendo – jauniausias kovos menas Lietuvoje, jį

kultivuoja ir keli karininkai. Tikėkimės, kad jų daugės.

Būtų malonu, jei Lietuvos kariškiai, susidomėję kendo,

papildytų šio meno gerbėjų gretas ir gautų iš jo naudos,

o ateityje galėtų ginti Lietuvos garbę ir kurti teigiamą jos

kariuomenės įvaizdį tarptautinėse kendo varžybose.

Smulkesnę rūpimą informaciją sužinosite parašę el.

pašto adresu: trijega@hotmail.com

Akimirka iš kendo demonstracijos.

50


Jaunimo

pilietinio-karinio rengimo

apžvalga ir perspektyvos

Jaunimas – visuomenės dalis, su kuria visada siejami nemaži lūkesčiai. Nuo to, kokia

auga jaunoji karta, tiesiogiai priklauso ne tik potenciali ekonominė gerovė valstybėje, bet ir

tos šalies egzistavimo perspektyvos.

Žmogus, anot vienos senesniųjų

socialinių teorijų, yra „visuomeninis

gyvūnas“. Tačiau skirtingai nuo instinktų,

socialiniai įgūdžiai nėra įgimti.

Pilietiškumas, kaip aukščiausių visuomeninių

idealų visuma, skirtingais laikais

buvo suprantamas nevienodai.

Tačiau bet kur ir bet kada jaunas žmogus

buvo mokomas suprasti, kad jo

ir jo artimųjų garbė ir laisvė tiesiogiai

priklauso nuo jo asmeninių pastangų.

Darbas ir kova – dvi archaiškiausios

žmogaus veiklos rūšys. Bendruomenės

nariai, kolektyviai darbuodamiesi

taikos metu ir petys į petį kovodami

prieš į jų darbo vaisius besigviešiančius

priešus, išsiugdydavo labai stiprius

socialinius saitus. Visuomeninių

moralinių vertybių sistema, papročių

pavidalu perduodama iš kartos į kartą,

laikytina pilietinio, o vyresniųjų įgytas

kovos patyrimas, kurio buvo mokomi

jauni kariai, – karinio ugdymo pagrindu.

Luomų visuomenėje pilietiškumo

(ir pasirengimo ginti visuomeninius

interesus) supratimas buvo diferencijuotas.

Daugeliu atvejų kilmingumas

reikšdavo ir didesnį pilietinį atsakingumą,

valią ir galimybes atstovauti

bendruomenės interesams. Kilmingas

žmogus privalėjo ir administruoti

savo valdos reikalus, ir ginti ją ginklu.

Išsivysčiusi riterių kultūra jau numatė

kilmingų jaunuolių rengimą būsimai

veiklai. Jau nuo vaikiško amžiaus iki

paauglystės pradžios jie būdavo skiriami

pažais, išmokdavo dvaro aukštuomenės

etiketo pagrindų; vėliau jie

tapdavo ginklanešiais ir susipažindavo

su karyba. Pilnametystės sulaukęs

jaunuolis pats būdavo įšventinamas į

riterius – t. y. formaliai buvo laikomas

„luomiškai subrendusiu“. Pagal tuometinį

supratimą visapusišką išsilavinimą

kilmingam jaunuoliui teikdavo

jodinėjimo, fechtavimo, plaukiojimo,

šaudymo, medžioklės įgūdžiai, taip

pat mokėjimas žaisti šachmatais ir

eiliavimo pagrindai, kurie buvo ne tik

pramoga, bet kartu ugdė ir intelektą

bei iškalbą.

Riterija buvo tarptautinis Vakarų

kultūros reiškinys. Prasidėjus reformacijai

bei pradėjus stiprėti nacionalinei

savivokai, pradėjo kisti ir jaunimo

ugdymas. Šalia luominių atsiranda

vieta ir tautiniu-valstybiniu pagrindu

besiformuojančioms vertybėms. Yra

išlikę XVII a. pradžios DLK lauko etmono

Kristupo Radvilos nurodymai

dėl sūnaus Jonušo auklėjimo, kur, be

kita ko, pabrėžiama: „Jo mokslui nei

taisyklių, nei kokių nors ribų nustatyti

negaliu. Tačiau atiduodu pirmenybę

tokiai nuostatai, kad jis būtų ruošiamas

taip, kaip priklauso pagal kilmę,

o vėliau jam to gali prireikti, kadangi

aš noriu jį padaryti ne mokytu dakta-

Gerai organizuota sukarinta stovykla jaunimui atlieka pažintinį vaidmenį, sprendžia užimtumo

problemą, ugdo asmenybę ir „komandos jausmą“ (Pilietinio pasipriešinimo rengimo centro

nuotrauka).

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

51


Kariuomenė ir visuomenė

ru, bet geru politiku ir geru Tėvynės sūnumi. [...] Kiek būtina

tausoti jo sveikatą, tiek nereikia jo ir lepinti: gimė vyru

– ne moterimi, o aš, Dievui padedant, noriu jį skirti tokiems

darbams, kuriems lepūnėlis nereikalingas. [...] Rasti jam

darbo, atitinkančio amžių, kuris neleistų dykinėti, padėtų

subręsti ir sustiprėti, kaip antai: bėgiojimas, vidutinių sunkumų

kilnojimas, saugus sėdėjimas ant žirgo ir jojimas,

šaudymas iš šautuvo ir lanko, kadangi Vilniuje nesunku

parinkti jam tinkamų ginklų; ir, jeigu galės, ten imtis tokių

pratybų. [...] Jei jį apimtų baimė, išblaškyti visomis priemonėmis

ir nukreipti jį į tai, kad jo vyriškoje širdyje gimtų

kilnios mintys ir rūpestis tinkama reputacija...“

Tačiau apie valstybinio pilietinio auklėjimo pradžią galima

kalbėti tik nuo absoliutizmo įsigalėjimo Prancūzijoje.

Stipri, suvienyta valstybė ir racionalistinė pasaulėžiūra skatino

tokias švietimo nuostatas, kaip autoritetas, disciplina,

atsakomybė, ir tokius ugdytinus idealus, kaip šeimos, bendruomenės

ir tėvynės gerovė. Vis labiau buvo remiamasi

idealizuotu antikinės demokratijos modeliu, kur, anot švietimo

epochos ideologų, „kiekvienas geras pilietis kartu buvo

ir geras karys“. Prancūzų revoliucija, nepaisant didelių

visuomeninių kataklizmų, papildė pilietinio ugdymo modelį

„ginkluotosios tautos“ (Nation armée) sąvoka. Formaliai

nustojus egzistuoti luomams, šalies gynimas tapo visų jos

piliečių teise ir pareiga. 1793 m. sausio 24 d. konstitucijoje

buvo deklaruojama, jog „visi prancūzai yra kariai. Jie

visi bus lavinami su ginklais rankose“. Tapo būtina metodiškai

organizuoti karinį rengimą platiesiems visuomenės

sluoksniams. Jaunimui, kaip imliausiai socialinei grupei,

mokyklose nuo 1815 m. (po Vienos kongreso, visiškai pralaimėjus

Napoleonui) tapo privalomi gimnastikos užsiėmimai,

kurie turėjo ugdyti nacijos sveikatą, kolektyvizmą bei

padėti pagrindus būsimoms karinės rikiuotės pratyboms.

Nuo 1850 m. panašūs gimnastikos užsiėmimai, atsižvelgiant

į amžiaus grupės ypatumus, privalomai įvesti ir pradžios

mokyklose. Šiek tiek vėliau ši programa buvo papildyta

ir šaudymo bei karinės rikiuotės pratybomis, tačiau

šie dalykai buvo dėstomi su pertrūkiais, kadangi liberalūs

pedagogai, ypač dirbantys privačiose mokyklose, tam nepritardavo.

Kadangi valstybė negalėjo tiesiogiai kištis į privačių

mokymo įstaigų reikalus, XIX–XX a. sandūroje atsirado

nauja tendencija – karinio rengimo draugijos. Toje pačioje

Prancūzijoje pradėjo veikti dvi tokios draugijos: Société

agrées par le Ministre de la Guerre, kur buvo rūpinamasi

būsimo sausumos karinio personalo parengimu, ir Société

agrées par le Ministre de la Marine, rengusioje karo jūrininkus.

Šių draugijų veiklą palaikė ir rėmė karinės pajėgos,

o ryšius tarp kariuomenės vadovybės ir šių organizacijų

grandžių padėjo koordinuoti specialiai tam sukurtas komitetas.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse į karinio rengimo

organizacijų veiklą buvo įsitraukę apie dešimtadalis viso

jaunimo.

D. Britanijoje, kuri nuo seno garsėjo savo liberalumu,

pilietinis ir karinis ugdymas tapo būtinu siekiant išplėsti ir išlaikyti

Britų imperijos interesus. Tačiau dėl tradicija tapusio

individualizmo nuo XIX a. vidurio pasirinktas kitoks modelis

nei prancūziškasis, atsisakyta privalomojo karinio rengimo.

Karinio rengimo programa buvo numatyta kaip laisvai pasirenkamas

dalykas aukštesniosiose (Junior division of

Officers Trainings Corps) bei aukštosiose mokyklose (Senior

Division of Officers Training Corps). Pasirinkę šias programas,

kadetai įsipareigodavo jose dalyvauti po dvejus

metus. Aukštesniosiose mokyklose kursantams vadovauti

buvo skiriamas puskarininkių personalas, kuris rengdavo

juos pagal pėstininkų programą. Aukštųjų mokyklų studentai

išeidavo labiau specializuotą parengimą. Geriausiai šiuo

atveju pasirengusiuose prestižiniuose Oksfordo ir Kembridžo

universitetuose buvo suformuoti mokomieji padaliniai:

kulkosvaidžių būrys, trys pėstininkų būriai, karo inžinierių

kuopa, artilerijos baterija ir kavalerijos eskadronas.

Didžioji jaunimo karinio ugdymo krūvio dalis D. Britanijoje

nuo Viktorijos valdymo laikų teko ne valstybinėms, o

privačioms organizacijoms. Žinomiausios jų – tai per anglų

ir būrų karą atsiradę skautai, ir tuometinis potencialas tapo

toks stiprus, kad greit ši organizacija tapo tarptautine – iš

pradžių anglosaksų įtakos regionuose, o vėliau ir kitur.

Net atvirai priešiškos britams šalys skautų metodikas taikė

savoms jaunimo organizacijoms.

Nacionaliniu mastu D. Britanijoje stipriai reiškėsi „jaunųjų

šaulių klubų sąjunga“ (Society of Miniatiure Rifle Clubs).

Jos ideologija aiški iš trumpo lozungo: „Jei ne visi britai gali

tapti kariais, tai jie gali bent šaudyti kaip kariai“.

Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kurios iki I pasaulinio

karo pabaigos buvo inkorporuotos į Austrijos-Vengrijos bei

Rusijos imperijas, tautinio atgimimo idėjos ypač populiarėjo

per savanoriškas jaunimo organizacijas. Čia negalėjo

būti kalbos apie „privalomą“ ar „neprivalomą“ pilietinio ugdymo

ar tuo labiau karinio rengimo modelį. Jis buvo veikiau

pusiau legalus, o narystę sąlygojo tautinis sąmoningumas

ir motyvacija. Galima tvirtinti, kad tautiniu pagrindu besiformuojančios

organizacijos („Sakalų sporto ir gimnastikos

sąjunga“ ir kt.) žadino ne tik tautinę-pilietinę jaunimo savivoką,

bet ir norą veiksmu prisidėti prie nepriklausomybės

iškovojimo. Pavyzdžiui, su lazdomis rankose marširuojantys

lenkų harcerai (tautinė jaunimo organizacija, panaši į

skautus) rusų valdininkų akimis buvo nepavojingi ar net

juokingi. Bet atėjus permainų laikui, lazdas beliko tik pa-

52


Bendradarbiavimas su visuomeninių organizacijų nariais gali teikti dvigubą naudą.

Projekto „Išgyvenimo mokykla“ narys demonstruoja kariškiams ugnies įkūrimo būdus

(autoriaus nuotrauka).

keisti į šautuvus, tai ir padarė J. Pilsudskis,

kurdamas lenkų legionus...

Todėl panašūs sąjūdžiai laikytini ne

tik būsimų nepriklausomybę iškovojusių

šalių valstybingumo židiniais, bet

ir jų kariuomenių užuomazga. Vėliau

patriotinį auklėjimą bei pradinį karinį

rengimą (laikomus aukščiausia patriotinių

idealų išraiška) perėmė masinės

valstybinės organizacijos. Ypač

paplito „šaulių sąjungos“ modelis

– Latvijoje jų atitikmuo tapo „Aizsargų“,

Estijoje – „Kaitselito“, Lenkijoje

– „Strzelcy“ organizacijos. Be to, susistemintos

pradinio karinio rengimo

žinios buvo diegiamos į mokyklines

mokymo programas. Daugeliu atvejų

toks sprendimas buvo padiktuotas

būsimo karo nuojautos, ypač tose šalyse,

kur „tautinės valstybės“ idealai

negalėjo būti įgyvendinami iki galo dėl

„tautinių mažumų“ gausos (Čekija,

Lenkija). Privalomomis programomis

buvo siekiama nors dalinai jas integruoti

bei rasti joms nišą bendroje šalies

gynybos sistemoje. Galima teigti,

kad tai buvo naujo požiūrio – ne tautiškumu,

o pilietiškumu pagrįsto jaunimo

ugdymo prototipas. Lietuvoje taip

pat buvo susidurta su šia problema.

Radikaliau nusistatęs jaunalietuvių

judėjimas bandė organizuoti uždarą,

„grynai tautišką“ sukarintą savo organizacijos

sparną, o į Šaulių sąjungą

kitatautis jaunimas praktiškai nestodavo.

Šią opią problemą nurodė ir mjr.

V. Bulvičius 1939 m. išleistame fundamentaliame

darbe „Karinis valstybės

rengimas“. Anot jo, „Šaulių sąjungai

labai trukdo ir tai, kad ji turi rūpintis ir

priešlėktuvine apsauga, nes iš tikrųjų

tai visiškai ne jos darbo sritis. Jau buvo

sakyta, kad Lietuvoje tuo reikalu turėtų

rūpintis kita, labai plačius visų tautybių

ir pažiūrų piliečių sluoksnius apimanti

organizacija“.

Kita problema, vertusi ieškoti

veiksmingų metodų pilietiniam ir kariniam

ugdymui populiarinti tarpukariu,

– totalitarinių valstybių primesta konkurencija

šioje srityje. Šios problemos

esmė taikliai apibūdinta jau minėtame

veikale: „Lygindami totalitarinių

valstybių visuomeninių organizacijų

darbus su kitokio pobūdžio valstybių

panašių organizacijų darbais, turime

pripažinti, kad vis dėlto daugiau pliusų

yra totalitarinių valstybių organizacijų

pusėje. Praktika rodo, kad totalitarinėse

valstybėse tiek taikos metu, tiek

sunkmečiais vyriausybės gali savo visuomeninėms

organizacijoms statyti

uždavinius ir uždėti atsakomybę už jų

įvykdymą. Netotalitarinėse valstybėse

vyriausybė gali tik imtis priemonių,

kad organizacijos neveiktų priešingai

valstybiniams interesams“.

Iš tikrųjų, palyginę tuometinės Vokietijos,

SSRS ir iš dalies Italijos veiklą

su kitų valstybių pastangomis, rengiant

jaunimą būsimam karui, galime

konstatuoti, kad totalitarinėse valstybėse:

- Karinis ir pilietinis ugdymas buvo

visiškai pajungtas politinio partinio

auklėjimo reikmėms ir labai apmaudžiai

susietas su kitomis ideologinėmis,

ekonominėmis ir t. t. programomis.

„Visa, kas Vokietijoje netarnauja

karui, yra prabanga“ – ši tuometinio

Vokietijos „totalinio karo“ ideologo

H. fon Mečo (von Metsch) pasiūlyta

formulė tapo aksioma.

- Sekant kitu to paties autoriaus

samprotavimu, kad visuotinis karas

turįs suvienyti ginkluotąsias pajėgas,

ekonomiką ir tautos moralę, jaunimo

karinis rengimas labai greitai integruotas

į šį mechanizmą. Fizikos pamokose

nagrinėta balistika, chemijos – apsauga

nuo cheminio ginklo, muzikos

– mokytasi žygio dainų. Humanitarinėse

disciplinose privalomi „drąsos,

didvyriškumo, draugiškumo, valios

tvirtumo pavyzdžiai“.

- Buvo akcentuojamas karinio rengimo,

jo programų detalumas. Aiškiai

apibrėžti reikalavimai ikišaukiamojo,

tikrosios karinės tarnybos bei rezervo

mokymo programoms, taigi „piliečio-kario“

sąvoka pamažu tapo ne

abstrakcija, o realybe. Komentarų nereikalauja

pateikiamas pavyzdys – Vokietijos

mokyklinės karinio rengimo

programos ketvirtoms – aštuntoms

klasėms santrauka, skirta šeštai klasei

(„Untersekunda“), kurioje numatoma:

manevrinės rikiuotės, žygiai iki 25 km

su 7,5 kg krūvio per šešias valandas,

atstumų iki 1200 m nustatymas, vietovės

įvertinimas savų dalinių judėjimo

ir pasitraukimo reikmėms, mokėjimas

naudotis žemėlapiu ir kompasu die-

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

53


54

kariuomenė ir visuomenė

nos bei nakties žygiuose, lavinimas būti žvalgomojo patrulio

viršininku, vietovės škicų sudarymas ir žvalgybinių

duomenų apibendrinimas, šaudymas gulint su atrama ir

be jos, šaulių būrio apkasai gulom“(!).

- Siekiant maksimalaus efekto, visose totalitarinėse

valstybėse buvo stengiamasi kontroliuoti ir jaunimo

laisvalaikį. Jis buvo organizuotas pagal politizuotus

ir militarizuotus standartus, vykdomus tam tikslui sukurtų

organizacijų. Vokietijoje tai buvo „Nazionalsozialistische

Jugendbund“, vėliau pervadintas į „Hitlerjugend“, Italijoje

– „Ballila“ ir „Avanguardia“, SSRS – pionieriai ir komjaunimas

(paminėti tipiškiausi pavyzdžiai, neįskaitant atskirų

smulkesnių šių organizacijų poskyrių). Specializuotam sukarintam

rengimui buvo sukurtos atskiros organizacijos.

Ypač tuo buvo suinteresuota SSRS: siekiant kuo ekonomiškiau

parengti kadrus būsimam karui, buvo įsteigtos

„savanoriškos sukarintos organizacijos“, kuriose jaunimas

užsiimdavo po mokslo ar darbo (Osoaviachim‘as,

Avtodor‘as – vėlesnio DOSAAF‘o prototipai). Ir nors visų

paminėtų jaunimo užimtumu besirūpinančių struktūrų

darbas buvo finansuojamas negailint lėšų, buvo pripažįstama,

kad jų darbas esąs pakankamai efektyvus tik

ten, kur gerai veikdavo partiniai skyriai.

Kaip matome, praktinio pilietinio jaunimo auklėjimo ir

karinio ugdymo tendencijos labai nevienodos. Galimas

tiek privalomas, tiek neprivalomas jo modelis; be to, kaip

rašo B. Juškys 1938 m. išleistoje knygoje „Karinis jaunimo

rengimas svetur“, toks modelis maža ką sako, nes „valstybė

turi daug priemonių formaliai neprivalomą dalyką iš

tikrųjų padaryti privalomu“. Kita, šiuo metu jau atgyvenusi

klasifikacija, – pagal tai, kas diktuoja karinio rengimo

gaires: politinis diktatas ar valstybinis auklėjimas. Žlugus

totalitariniams režimams, nustojo egzistuoti ir politizuotas

karinis rengimas. Tačiau išnykus totalitarizmo grėsmei,

Europoje pradėjo nykti ir daugelis liberalių valstybinių bei

valstybės globojamų karinio rengimo organizacijų. Pa-

Galbūt kas nors iš šių jaunų žmonių panorės tapti profesionaliu kariškiu?

grindinės problemos, dėl kurių nunyko ar pastebimai dezintegravosi

daugelis sukarintų jaunimo (ir ne tik jaunimo)

organizacijų, yra nevienodo kokybinio valentingumo ir dažnai

peržengia pačių organizacijų kompetencijos ribas. Tai

reiškia, kad bandymai atitaisyti ar stabilizuoti esamą padėtį

nepriklauso nuo tų organizacijų pastangų. Šios problemos

ypač aštrios dabartinėje „pereinamojoje geopolitinėje zonoje“,

besitęsiančioje nuo Balkanų iki Pabaltijo šiaurinės

dalies. Rytų Pabaltijys iki šiol išlieka „geopolitine anomalija“,

kuris dar nėra pakankamai atsparus išorės įtakoms,

turint omenyje ir sunkumus kuriant vidinę gerovę ir formuojant

laikmečiui adekvačias pilietines vertybes.

Nesunku pastebėti, kad tvirta orientacija į europines

struktūras daro aiškesnes ir galimas naujas pilietinio ir karinio

jaunimo rengimo koncepcijas. Svarbu, kad šie klausimai

atkreiptų Vyriausybės dėmesį ir būtų apsvarstytos bent

bendrosios nuostatos. Tokių svarstytinų klausimų yra daug

– pavyzdžiui, jaunimo narkomanijos problema, tačiau vertinant

nacionalinio saugumo mastu, jie labai glaudžiai susiję.

Kompleksinės jaunimo užimtumo programos, vykdomos

ne „popieriuje“, o realybėje, jungiančios pačias įvairiausias

aktyvumo rūšis (susijusias ir su „sukarintomis“ jo atmainomis),

padėtų narkomanijos ir nusikaltimų prevencijai.

Disciplina, ištvermė, noras siekti užsibrėžto tikslo ir įvairūs

įgūdžiai ne tik parengia jaunimą būsimai karinei tarnybai (o

esant profesionaliai kariuomenei – padrąsina siekti karinės

karjeros), bet teikia pasitikėjimo ir sprendžiant kasdienes

problemas.

Nesant aiškių jaunimo užimtumo programinių nuostatų,

daugėja nepilnamečių nusikaltėlių skaičius. Jie ne tik

negali, bet ir nenori atlikti tarnybos kariuomenėje, nes bet

kokią valstybinę struktūrą laiko „asmeniniu priešu“. Bausmės

atlikimo įstaigos jiems tampa ne per(si)auklėjimo, bet

„profesinių“ įgūdžių tobulinimo vieta. Tačiau kai kuriose

šalyse (pvz., Kanadoje) buvo aprobuotas projektas karinio

ugdymo elementus naudoti ir už nesunkius nusikaltimus

nuteistiesiems perauklėti. Jiems siūloma pasirašyti kontraktą,

pagal kurį bausmės laikas žymiai sumažinamas,

tačiau dienotvarkė organizuojama pagal kareivinių tvarką

(savaime suprantama, be ginklų). Daugeliui asocialų, apsisprendusių

šiam išbandymui, jei jie nepareiškia noro palikti

grupės po pirmosios savaitės, pradeda imponuoti jiems

vadovaujančių specialiai pasirengusių „seržantų“ autoritetas.

Po kiek laiko jie ne tik išmoksta paklusti „griežtiems,

bet teisingiems“ jų reikalavimams, bet ir kelti juos sau. Taigi

socializacijos įgūdžiai diegiami suprantama kalba – keliant

sunkius, bet akivaizdžius ir įveikiamus tikslus, apeliuojant į

asmenines ambicijas bei vadovaujant jėga ir autoritetu.

Reikia būti dideliam optimistui, kad prognozuotum


panašius projektus greitu metu atsirasiant

pas mus. Labai sąlygišku jų

analogu galime laikyti vasaros metu

organizuojamas sukarintas stovyklas

paaugliams iš asocialių šeimų, kurių

nemažas procentas priskirtini „nusikalsti

linkusių“ kategorijai. Galima sakyti,

kad bent jų metu toks jaunimas

būna užimtas ir kontroliuojamas. Bet

ar visada yra sąlygos tai padaryti kokybiškai?

Galima kelti daug klausimų:

ar pakankamas tokių renginių efektyvumas,

ar visų stovyklų personalas

pajėgus sudominti dalyvius, kaip motyvuoti

tuos, kurie į stovyklas atvažiuoja

ne savo noru? Tai labai konkretūs

klausimai, su kuriais autoriaus kolegoms

ir pačiam autoriui teko susidurti

asmeniškai.

Grindžiant pilietinio karinio ugdymo

praktiką „masiškumo“ kriterijumi,

nereikia pamiršti, kad tai daugiau atgyvena,

o ne aktualija. Suprantama,

kad kiekybiniai rodikliai labiau vaizdūs

negu kokybiniai. Užmojai „organizuoti

daug renginių kuo didesniam

dalyvių skaičiui“, kurie skirti parodyti,

kad organizacija dirba, beveik visada

labai formalizuoja užsiėmimų pobūdį.

Norint, kad renginiai būtų kuo masiškesni,

dažnai viliamasi, kad užsiėmimus

vedantys instruktoriai dirbs vien

iš „visuomeninių paskatų“. Tačiau

galų gale tai neskatina nei pastarųjų

noro tobulėti, nei pačių renginių progreso.

Be to, atvirkštinė kiekybės ir

kokybės disproporcija visada gresia

nelaimingais atsitikimais – kartais net

labai tragiškais. Labai nesinori prisiminti

prieš kelis metus įvykusio atsitikimo,

kai jaunųjų šaulių instruktorius

žuvo, neatsargiai elgdamasis su mokomąja

granata, į kurią buvo įsuktas

kovinis detonatorius. Galima sutikti

su prielaida, kad sprogdiklis buvo pakeistas

tyčia ar netyčia, tačiau negalima

paneigti statuto punkto, kuriame

minima, kad granatos ir sprogdikliai

sandėliuojami ar nešami žygio padė-

tyje tik atskirai vienas nuo kito. Nors nariams ir nukreipiant juos reikiama

nuo nelaimių niekas neapdraustas, jų linkme. Tai skatintų ir pasirengimo

šansus sumažina tik iki automatizmo įvairovę, ir kokybę, be to, savarankiški

išlavinti įgūdžiai. Organizacijos mastu savaveiksmiai sprendimai dar labiau

tai reiškia ne atskirų individų pasirengimą,

bet jos išteklius tam pasirengimo sakomybę. Variantų gali būti daug. Pa-

skatintų pilietinį savarankiškumą ir at-

lygiui pasiekti ir saugumui užtikrinti. O vyzdžiui, teko girdėti, kad LSŠ buvo

jų ne visada pakanka net ir palyginti savaveiksmių bandymų organizuoti

kukliems poreikiams. Dėl vienų ar kitų tam tikra prasme elitinius padalinius su

priežasčių negalint užtikrinti paauglių aukštesniais reikalavimais, juoba kad

saugumo masiniuose renginiuose, gal LSŠ įstatyme yra numatyta galimybė

iš tikrųjų reikėtų apsiriboti ne paramilitariniais,

o sportiniais renginiais. Juk praktika užsienyje irgi yra, tačiau tam

steigti atskiruosius padalinius. Tokia

krepšinį irgi galima laikyti ir socializuojančiu,

ir netgi patriotizmą skatinančiu las, bet papildomas finansavimas ir

būtinas ne tik intelektualinis potencia-

užsiėmimu!

asmeninis organizacijos vadovybės

Viena iš galimybių, kuri galėtų labiau

pasitarnauti ugdant jaunimą, Antra, nereikėtų apsiriboti tik sava

palaikymas.

– didesnė ar mažesnė decentralizacija,

daugiau iniciatyvos suteikiant sultyse“: aktyvesni LŠS, skautų orga-

organizacija, rizikuojant „išvirti savose

aktyvesniems jaunimo organizacijų nizacijų nariai galėtų daryti bendrus

Karys savanoris supažindina Vilniaus jaunųjų turistų centro būrelio narius su šaulio ginkluote.

KARDAS 2006 birželis nr. 3 (420)

55


56

kariuomenė ir visuomenė

projektus su jaunųjų turistų, ekstremalių pomėgių klubais.

Tokia praktika naudinga daugeliu atvejų. Eiliniai nariai atsikratytų

kartais labai pastebimo „spec. pajėgų sindromo“.

Instruktoriai pasimokytų naujų dalykų ir jų pateikimo auditorijai

metodinių įgūdžių. Ir galiausiai po truputį formuotųsi

bendras jaunimo sukarinto parengimo kontekstas. Šiems

teiginiams iliustruoti galima pasitelkti prie Vilniaus jaunųjų

turistų centro veikiančio tęstinio „Išgyvenimo mokyklos“

projekto, kuris vykdomas jau aštuonerius metus, pavyzdį.

Jį net be didelės reklamos (didelei reklamai tiesiog nepakaktų

lėšų) patys susiranda ne tik turizmo būrelių ar kitų

jaunimo organizacijų nariai, bet ir pavienis jaunimas. Organizatoriai

negalėtų išsiversti be kariškių pagalbos (daugelis

užsiėmimų vyko mokymo centruose, kur dalyviai turėjo

galimybę susipažinti su LK ginkluote, stebėti karių pratybų

elementus). Išgyvenimu gamtoje besidomintiems instruktoriams

yra tekę ir konsultuoti kariškius vienu ar kitu

klausimu, pvz., jėgerių mokyklos instruktoriai buvo labai

patenkinti, išmokę kai kurių ugnies įkūrimo metodų.

Trečias logiškai išplaukiantis teiginys: visuomeninės

organizacijos, vykdydamos įvairius originalius projektus,

per viešųjų ryšių atstovus galėtų užmegzti vienokius ar kitokius

ryšius su KAM ir kariuomene. Kai kuriose šalyse

laikoma tradicijos ir garbės reikalu kuruoti „savus“ jaunuosius

kadetus patiems kariniams daliniams (prisiminkime I

VRM VT pulko organizuojamą „Jaunojo kario mokyklą“).

Bet ar tai pakankamai nušviečiama žiniasklaidoje? O kada

bus organizuotas, pavyzdžiui, „realybės šou“, kuriame

dalyvautų kariškių vadovaujami civiliai? (Galima sakyti, „vėl

organizuotas“, prisiminkime „pirmą blyną“ – prieš kelerius

metus LTV rodytą laidą „Nepabuvęs kareivėliu...“, tačiau

jos dar negalima lyginti su „Explorer“ transliuojamomis

jaunimui itin patinkančioms laidomis, kur civiliai turi galimybę

kelioms savaitėms tapti SAS kariais). Atkreiptinas

dėmesys: šiuo metu turėtų būti išnaudojama tendencija

grįsti jaunimo suinteresuotumą aktyviu laisvalaikiu apeliuojant

ne „pareiga“, o „pramoga“. Paminėtini pavyzdžiai

– save išlaikančios arba pusiau komercializuotos struktūros:

dažasvydžio ar šratasvydžio, išgyvenimo, karinės

istorinės rekonstrukcijos klubai. Tokių klubų ateityje daugės,

ir valstybinėms institucijoms būtų paranku užmegzti

su jomis dialogą ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų tam, kad jų

veiklą būtų galima susieti su pilietiniu ugdymu. Pavyzdžiui,

matyti iš patirties, kokį didelį įspūdį jaunimui daro sportinės

ar sukarintos rungtys su kariškiais. Kas galėtų būti bendras

koordinacinis ir konsultacijas teikiantis centras? Jei tokią

veiklą dar plačiau sugebėtų vykdyti, pvz., Valstybinis pilietinio

pasipriešinimo rengimo centras prie KAM, rezultatų

netektų ilgai laukti.

Beveik visi išvardyti dalykai daromi ir pas mus, deja, gana

epizodiškai ir „miniatiūriškai“, nors daugelio entuziastų

kompetencijos galėtų pavydėti ir tie, kuriems jaunimo ugdymas

yra „sunki pareiga“. Kodėl taip yra? Pirma, nėra aiškiai

apibrėžtos šios srities politikos. Kaip minėta, įtraukti jaunimą

į šią veiklą per privalomąją mokyklinę programą ar masines

organizacijas nėra itin paranku. Maloni išimtis – 2000

m. Alsėdžių vidurinėje mokykloje pradėtas pradinis karinis

rengimas, bet tai ir liks išimtimi. Norint išvengti formalizmo

ir inertiškumo (autoriaus nuomone, prie to ir privestų privalomos

pradinio karinio rengimo programos patvirtinimas),

reikėtų atkreipti dėmesį į potencialą, slypintį nevyriausybinėse

organizacijose. Kitaip tariant, valstybės rūpestis būtų

tik suteikti vienokią ar kitokią paramą, o jaunimas pats pasirinktų,

kokia veikla jam mielesnė. Bet žiūrint į ateitį, reikia

įveikti tam tikras problemas. Trūksta informacijos apie

valstybės finansuojamus neformalaus jaunimo ugdymo

projektus, o „popierinės“ jų dalies tvarkymas pakankamai

keblus. Norint organizuoti sukarintus rengimo elementus

(kad ir nekalčiausius, pavyzdžiui, praktinį supažindinimą

su kliūčių ruožu), tenka nuogąstauti. Ar nebus pretenzijų,

net jei kas nors gaus traumą dar pakeliui? O jei koks nors

uolus teisėsaugos pareigūnas pareikalaus įrodyti, kad tai

ne teroristų parengimas? Be abejo, kad kažkada sensacijų

ištroškusios spaudos išpūstas mistinės „juodvarnių

organizacijos“ burbulas jam bus suprantamesnis, nei pavyzdžiai

apie jau nieko nestebinančias privačias glaudžiai

su valstybe bendradarbiaujančias jaunimo karinio (labiau

tiktų terminas „paramilitarinio“) užimtumo organizacijas.

Gali pasirodyti keista, bet kai kam keli kamufliažine apranga

apsirengę žmonės miške atrodo keliantys didesnę grėsmę

negu keistai apsvaigusi paauglių minia muzikos klubo vakarėlyje.

Galų gale, pažvelkime į jaunimui peršamą kultūrą

(ar pseudokultūrą – dažnai apolitišką ir destruktyvią), kurios

propagandai negailima lėšų. Kokių priemonių reikėtų imtis,

kad bendrame jos sraute atsirastų vieta bent dalį jaunimo

sudominsiančiai informacijai apie pilietinę pasaulėžiūrą ir

sveiką gyvenseną propaguojančius renginius? Nereikia

manyti, kad pilietinis ugdymas ir supažindinimas su karyba

tampa neaktualus, nes kariuomenei reikalingas nedidelis

kiekis gerai parengtų specialistų. Juk karinis parengimas

dabartinėmis sąlygomis neapsiriboja tuo, kas buvo seniau.

Jo formos gali varijuoti nuo akademinių paskaitų tuo besidominčiai

studentijai iki internetinių svetainių karine tematika

kūrimo. Didžia dalimi pats „karinis rengimas“ nėra tikslas,

o tik priemonė asmenybės gabumams lavinti.

Gustavas Štrimas

More magazines by this user
Similar magazines