Piemenukas Nr. 13

btz.lt

Piemenukas Nr. 13

Leidžiamas nuo 2006 m. sausio 28 d.

Pieme „Ganytojo“ priedas vaikams. Išeina kartą per mėnesį.

2007

nukas

m. sausio 27 d. Nr. 1 (13)

O, Nukai! Kad tu žinotum,

kaip man šiandien

nepasisekė!..

Tam pasitarnauja būtent

tokios situacijos, į kurias tu

patekai šiandien. Suprantu,

kad supykai ant Zizės. Tačiau

nusiramink ir jai atleisk.

Nesijausk nelaimingas, jei

bibliotekininkė apibarė tave

dėl apgraužtos knygos, ar juo

labiau dėl to, kad lauke lyja.

Pagalvok apie Jėzų ir kiek

Jis patyrė skausmo, patyčių,

neteisybės...

Gal pirmiausiai

pasisveikintumei, drauguži?

Tai ko toks nelaimingas?

Ar gali man

padėti?

Aha...

Pažįstu. Tačiau tai – ne

vienos dienos darbas, to

reikia mokytis.

Pirma – Zizė išplepėjo visiems

mano paslaptis, antra – gavau barti,

kad apgraužiau knygą, kurios tikrai

neliečiau, trečia – lauke lyja ir lyja, o

ne sninga. Tai neteisinga! Skausmas

spaudžia širdį, jaučiuosi labai piktas ir,

atrodo, tuoj tuoj ką nors primušiu.

Gerai tu čia pasakei: valdyti

skausmą kaip mašinytę... Čia tai

bent! O ar pažįsti nors vieną žmogų,

kuris moka skausmą valdyti?

Prieš nukryžiavimą Jėzus meldėsi, prašydamas,

kad Dievas Tėvas Jį sustiprintų. Ir tu maldoje

paprašyk Dievo, kad Jis paimtų šį tavo skausmą.

Malda – tai tartum tavo valdomos mašinytės pulto

spustelėjimas. Kartais skausmas iškart dingsta

visiems laikams, tačiau kartais jį tenka valdyti ilgai,

kol jis lėtai lėtai išblėsta. Šiuo atveju, kiekvieną

dieną melsdamasis turi jį atiduoti Dievui.

Nori, papasakosiu apie vieną moterį, kuri patyrė

labai daug skausmo, bet sugebėjo jį suvaldyti ir

išsaugoti minkštą, Dievui patinkančią širdį?

Žinai, Flipai, tokiose situacijose mano

mama sakydavo: „Gyvenimas nėra

rožėmis klotas, Nukai. Gyvendami

turime mokytis nuvyti laukan blogą

nuotaiką, atleisti savo skriaudėjams“.

Prie mamos žodžių pridėsiu ir savo

išvadą: turime saugoti savo širdį, kad

ji būtų nesužeista ir linksma.

Oho! Tai ir tu esi

panašiai jautęsis?

Žinoma! Skausmą esu patyręs ir

aš, ir žinau, jog jį vienaip ar kitaip

patiria kiekvienas. Skausmas

žeidžia širdį, turi išmokti jį valdyti.

Ar esi matęs vaiką, žaidžiantį

su distanciniu pulteliu valdoma

mašinėle. Jei jis moka ją valdyti,

mašinėlė važiuoja ir neapvirsta.


2 Pažintis su Jėzaus drauge

Korė Ten Bom

(Corrie Ten Boom)

1892-1983

Laikrodininko duktė

Korė gimė 1892 metais ir buvo penktas Kor ir Kasperio Ten Bomų vaikas. Kūdikystėje ji labai sirgo, bet

greitai, visos šeimos rūpesčio dėka, Korė sustiprėjo.

Ten Bomų šeima gyveno Olandijos miestelyje Harleme aukštame siaurame name, kurį vadino „Beje“.

Korės ten Bom tėtis Kasperis buvo laikrodininkas, turėjęs nedidelę laikrodžių remonto parduotuvę pirmame

„Beje“ aukšte.

Korė ir jos vyresnioji sesuo Betsė niekada neištekėjo. Jos liko „Beje“, kur dirbo laikrodžių parduotuvėje,

mokė Biblijos klubuose ir rūpinosi savo pagyvenusiu tėčiu. Seserys buvo pasiekusios penktąją dešimtį, kai

pradėjo sklandyti tamsūs ir pavojingi Antrąjį pasaulinį karą pranašaujantys debesys. Visuomet žmonėms

padedanti Ten Bomų šeima niekada neabejojo savo pareiga Dievui: slėpti savo draugus žydus, kurie buvo

areštuojami ir siunčiami į mirties stovyklas – konclagerius. Šiam žygdarbiui Ten Bomų šeimą įkvėpė gili meilė

Dievo žodžiui ir pagarba Jo išrinktiems žmonės.

Tačiau Ten Bomus išdavė ir už tai, kad padėjo žydams, jie buvo suimti. Bet žydų, kurie tuo metu slėpėsi „Beje“

mansardoje, nerado. Greitai po suėmimo tėvas, Kasperis Ten Bom, mirė, o seserys Korė ir Betsė buvo nusiųstos

į Ravensbruką – nacių koncentracijos stovyklą. Iš konclagerio gyvi išėjo tik Korė ir jos brolis Vilemas.

Pasibaigus karui, paleista iš koncentracijos stovyklos Korė ėmė pasakoti žmonėms šlovingą žinią: Jėzaus

šviesa gali apšviesti bet kokio kalėjimo tamsą, ir kad Dievo meilė ir atleidimas visad yra stipresni už neapykantą.

Ji nešė šią žinią į kalėjimus ir bažnyčias visame pasaulyje iki pat savo mirties 1983 metais.

Išdavystė „Beje“ namuose

Kasperio Ten Bom laikrodžių taisykloje visuomet knibždėdavo žmonių:

klientai, anūkai, šiaip užsukantys paplepėti. Visi Harleme žinojo ir gerbė

Ten Bomų šeimą, kuri visuomet puikiai sutaisydavo laikrodžius ir nereikalaudavo

per didelio užmokesčio. Jie gyveno pagal Dievo žodį ir buvo visuomet pasirengę

padėti pagalbos prašančiam.

1943 metais į Olandiją įžygiavo vokiečių armija. Vieną dieną atėjęs kaimynas

kreipėsi į Korę: „Mano sūnus Hansas atsisakė prisiekti ištikimybę vokiečių armijai.

Jeigu jį ras namuose, gali areštuoti. Ar leisite jam pas jus pasislėpti?“„Žinoma!“

– atsakė ji.

Pradžioje Ten Bomų namuose slėpėsi tik Hansas, bet kai naciai pradėjo

suiminėti žydus, „Beje“ namai tapo slėptuve. Juose buvo įrengtas mažas slaptas

kambarys.

Kartą į laikrodžių taisyklą užsuko nepažįstamas žmogus. Jis atrodė susirūpinęs:

„Areštavo mano žmoną, nes ji padėjo žydams, – pasakojo jis. – Aš radau policininką,

kuris padės ją išlaisvinti, jei sumokėsime jam šešis šimtus guldenų. Ar padėsite

man?” „Žinoma!“ – atsakė Korė. Ji greitai išsiuntė žinią savo draugams, padėjusiems

jai slėpti žydus. Kai po kelių valandų vyras grįžo, Korė ištiesė jam pinigus.

Po akimirkos į namą jau beldėsi nacių kareiviai. Paaiškėjo, kad tas žmogus

buvo šnipas! Todėl jam duoti pinigai tapo įrodymu, kad Ten Bomai padėdavo

žydams. Tėvui davus ženklą, jų draugai žydai, tuo metu besislėpę „Beje“, suskubo

į slėptuvę. Į namą įsiveržę kareiviai suėmė Korę bei jos šeimą ir apieškojo namą,

bet besislepiančių žydų nerado.

Tą pačią dieną, Ten Bomai skaitė Šventąjį Raštą ir meldėsi jau policijos nuovadoje.

Žinoma, jie buvo išsigandę. Tačiau vienas dalykas vis dėlto džiugino jų širdis

– jų draugų žydų taip ir nerado. Nė akimirkos jie nesigailėjo, kad padėjo žmonėms,

nors iškilo grėsmė jų pačių gyvybėms.

Po daugelio savaičių, kalėjime Korė gavo raštelį: „Visi laikrodžiai tavo spintoje

saugiai sudėti“. Korė suprato, kad tai reiškė, jog visi žydai, kurie slėpėsi „Beje“

namuose, pabėgo!

Galbūt atleisti yra sunku, bet tikrai įmanoma,

nes Dievas atleidžia mums.

Žvejoti d

Korė tarsi girdėjo savo mirusios sesers Betsės šnabždesį: „Ka

sužinoti, kad Kristaus šviesa yra stipresnė nei visos tamsyb

ir Vokietiją, pasakodama apie Dievo meilę ir atleidimą.

Kartą ji atvyko į didžiulę bažnyčią Miunchene, Vokietijoje. Nors

vis dar buvo liūdni ir prislėgti – jie buvo sukrėsti sužinoję apie nacių

miniai žmonių judri žilstanti moteris pasakojo apie savo išgyvenimu

mūsų kūnai buvo įkalinti Ravensbruke, mūsų dvasios buvo laisvo

vandenyne. Ir tikiu, kad prie to vandenyno Dievas pastato ženklą: „Ž

Korė nebuvo tikra, ar žmonės išgirdo gerąją naujieną, kurią ji sk

išėjo iš salės. Tik vienas vyriškis priėjo ir ištiesė jai ranką, norėda

Ravensbruko koncentracijos stovyklos. Tai buvo tas pats žmogus, k

bei pašaipiai šypsodavosi.

„Dėkoju jums už šią žinią, ponia Tem Bom, – pasakė jis. – Gera

Korė išsigando, ji negalėjo paspausti jam rankos, tik tiesiog sto

„Aš buvau vienas iš sargybinių Ravensbruke, – tęsė vyras. –

nuodėmes Dievui ir žinau, kad Jis man atleido. Bet, – vyras ir vėl išt

Ar jūs man atleisite?“

„Aš negaliu!“ – skambėjo jos mintyse. Ponia Ten Bom tyliai ver

pėsi į Viešpatį: „O, Jėzau, padėk man paduoti jam ranką!“ Ir štai įvyk

„Aš tikrai atleidžiu tau, broli,“ – ištarė Korė.


Pažintis su Jėzaus drauge

Dievas gali panaudoti viską –

net blogus dalykus geram.

Tad už viską būkime dėkingi!

„Viešpatie, ačiū už blusas!”

Korė, jos sesuo Betsė ir kitos moterys buvo šiurkščiai įstumtos į

dvidešimt aštuntą baraką kalinių „darbo stovykloje” Ravensbruke.

Čia buvo tik daugybė medinių gultų, išklotų dvokiančiais šiaudais. Vietos

buvo labai mažai. Išsekusios seserys surado joms skirtus gultus. Staiga

Korė sušuko: „Blusos! Čia knibždėte knibžda blusų! Nežinau, ar čia

išgyvensiu!“ Betsė ramino Korę, primindama ryte skaitytą Biblijos eilutę:

„Visada džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes tokia

Dievo valia jums Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5, 16-18). Kad ir kaip buvo sunku,

seserys bandė dėkoti Dievui: „Jeigu mes turime būti šioje siaubingoje

vietoje, esame dėkingos, kad esame kartu ir kad sargybiniai nerado

Biblijos, pakabintos Korei ant kaklo“. Jos dėkojo ir už tai, kad barake buvo

daug moterų ir jos visos girdėjo skaitomą Dievo Žodį. Betsė meldėsi:

„Ir, Dieve, dėkoju Tau už blusas.“ „Ne, Betse! – šaukė Korė. – Aš negaliu

dėkoti Dievui už blusas. Nieko gero iš jų nėra!“ „Na, mes turime palaukti

ir pažiūrėti“, – atsakė jai Betsė.

Kiekvieną dieną kaliniai buvo žadinami pusę penkių ryto ir turėdavo

lauke išsirikiuoti patikrinimui. Po to jie visą dieną dirbdavo. Pusryčiams

jiems duodavo duonos, o pietums – skystos ropių sriubos. Prieš miegą

Betsė ir Korė skaitydavo Dievo Žodį kitoms moterims. Iš pradžių jos

statydavo sargybą, kad stebėtų prižiūrėtojus, bet po kurio laiko pastebėjo,

kad joks prižiūrėtojas neateina tikrinti jų barako, ir toliau be baimės

skaitė Bibliją.

Vieną dieną Betsė Korei sušnabždėjo: „Aš žinau, kodėl niekas netrukdo

mūsų Biblijos studijų. Nugirdau prižiūrėtojus kalbantis: niekas iš jų

nenori eiti į dvidešimt aštuntą baraką dėl blusų!”. Tada ir Korė juokdamasi

sušuko: „Viešpatie, ačiū už blusas!”

raudžiama

albėk jiems, Kore! Jie privalo išgirsti apie Dievo meilę ir atleidimą. Jiems reikia

bių jėgos“. Todėl paleista iš mirties stovyklos Korė Ten Bom keliavo po Olandiją

s antrasis pasaulinis karas jau buvo pasibaigęs, Vokietijoje gyvenantys žmonės

planus išžudyti visus žydus. Ir štai čia, toje didžiulėje bažnyčioje, susirinkusiai

us per karą ir tai, kas padėjo ištverti visus sunkumus ir išgyventi. Ji sakė: „Nors

os. Kai mes išpažįstame savo nuodėmes, Dievas paskandina jas giliausiame

ŽVEJOTI DRAUDŽIAMA!“.

skelbė. Tarnavimui pasibaigus niekas jai neuždavė klausimų, žmonės tylėdami

amas padėkoti. Pamačiusi jį, Korė sustingo – ji atpažino nacių sargybinį iš

kuris prieš keletą metų dėvėjo mėlyną uniformą, rankose laikė trumpą rimbą

ra žinoti, kad Dievas palaidojo visas mano nuodėmes vandenyno dugne“.

ovėjo.

Aš buvau žiaurus ir pridariau daug blogų darbų. Po karo aš išpažinau savo

tiesė jai ranką, – aš norėčiau žinoti, kad ir jūs man atleidžiate, ponia Ten Bom.

rkė. Tačiau tada ji prisiminė, kad Dievas atleido jos nuodėmes, ir mintyse kreiyko

stebuklas: lėtai lėtai ji ištiesė savo ranką ir savo širdyje pajuto džiaugsmą.

Piešė Laima Spranginaitė


4 Šis bei tas...

1

Šioje lentelėje

suraskite ir

išbraukite visus žodžius

iš Biblijos eilutės, kuria

Betsė ramino Korę,

išsigandusią blusų.

Ieškok visomis kryptimis.

Radę ir išbraukę tuos

žodžius, iš likusių

raidžių iš kairės į dešinę

perskaitysite Jėzaus

paraginimą, užrašytą

Evangelijoje pagal Matą.

2

Skaitydami Evangelijos pagal Matą

5 skyrių, suraskite paveiksliukus

atitinkančias eilutes. Atsakymą būtinai

parašykite man.

Mato 5, ...

Mato 5, ...

„Kalėdinio kryžiažodžio“

prizus laimėjo:

Elija Miščiukaitė

(Jonava),

Diana Šimkutė

(Alytaus raj.)

ir Arnas Dzeventauskas

(Kaunas).

Sveikinu!

3

Naudodamiesi

šifru, užrašykite

eilutę, kuri yra

Antrajame

Pauliaus laiške

tesalonikiečiams,

trečiame skyriuje.

Po štai tokį piešimo

rinkinį gaus du

vaikai: pirmasis

ir paskutinysis iki

vasario 14 dienos

atsiuntę teisingus

visų trijų užduočių

atsakymus.

Piemenukas

„Piemenuko“ redakcija: Asta Šergalytė, Daina Saulytienė, Lina Beniušienė, Vanda Grigorovič, Miglė Kavaliukaitė

Spausdino UAB „Logotipas“

More magazines by this user
Similar magazines