âPirmasis kirtisâ sÄkmingas, laukiame âTvirto skydoâ - KraÅ¡to ...
âPirmasis kirtisâ sÄkmingas, laukiame âTvirto skydoâ - KraÅ¡to ...
âPirmasis kirtisâ sÄkmingas, laukiame âTvirto skydoâ - KraÅ¡to ...
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
2011 m. rugsėjo 29 d. Nr. 9 (429) Savanoris<br />
7 psl.<br />
yk<br />
Su vėliava prieš tankus<br />
Atkelta iš 6 p.<br />
Po partizanų apsilankymų mama<br />
kažkur ilgam išeidavo. Tik po<br />
daugelio metų prasitarė, kad partizanai<br />
paprašydavo apsilankyti jų<br />
gimtinėse, perduoti žinutes nurodytais<br />
adresais. Mama neatsisakydavo.<br />
Prasidėjus trėmimams, „liaudies<br />
priešų“ Remeikų sodyboje<br />
atsirado sargyba. „Ruošk, Remeikiene,<br />
džiūvėsius, keliausi su<br />
vaikais pas baltas meškas“, – šaipėsi<br />
stribai. Motina jau turėjo ir<br />
džiūvėsių, ir lašinių, kurių gavo<br />
iš gerų žmonių. Tie lašiniai ir išgelbėjo.<br />
Trečią dieną vienas alkanas<br />
stribas neištvėrė ir leido Remeikienei<br />
su dviem mažiausiais<br />
vaikais pabėgti, už tai jam reikėjo<br />
atiduoti lašinius. Atimti jis nenorėjo<br />
– kils triukšmas, reikės su<br />
kitais stribais dalintis.<br />
Remeikienė su vaikais tapo benamiais,<br />
slapstėsi pas svetimus<br />
žmones, nes glaustis prie giminių<br />
buvo pavojinga.<br />
– Geri žmonės pranešdavo apie<br />
gaudynes, – prisimena Remeika,<br />
– ir mes pabėgdavome. Kai<br />
kurį nors pagaudavo, laikydavo<br />
Raudondvario stribyne, vėliau paleisdavo,<br />
nes jiems reikėjo suimti<br />
mūsų mamą. Kol slapstėmės, namus<br />
išgrobstė, pavogė statomo<br />
namo medžiagas – lentas, langus,<br />
duris. Liko tik viena karvė, kurią<br />
priglaudė geras kaimynas, ir katinas.<br />
Badas, ligos, stribai. Vienas<br />
kaimynas buvo skundikas, sekė ir<br />
pranešinėjo. Mūsų apylinkėse gyveno<br />
kelios šeimos, save laikiusios<br />
lenkais. Kalbėjo maždaug taip:<br />
„Puidzim do raista, tam pempių<br />
kiaušini“. Jie padlaižiavo okupantams,<br />
pataikavo stribams.<br />
Atvažiuoja, būdavo, stribai,<br />
mus, vaikus, išrikiuoja kambaryje<br />
ir turėdavome stovėti, kol nekrisdavom<br />
nuo kojų. Tardė, gąsdino –<br />
gal vaikai ką prasitars. Ieškojo<br />
ginklų, šaudmenų – kasėsi po pamatais,<br />
laužė pertvaras, sienas,<br />
pastogę, rovė medelius sode, manydami<br />
po jais rasią slėptuves.<br />
O slėptuvės buvo, ir netuščios.<br />
Po tėvo žūties partizanai Remeikų<br />
sodyboje nesilankydavo, tačiau<br />
šaudmenis vis tiek gaudavo. Vyresnysis<br />
brolis į šį pavojingą darbą<br />
įtraukė ir Algimantą:<br />
– Brolis pamokė visokių gudrybių<br />
ir aš nešiodavau šovinius į sutartą<br />
vietą pamiškės krūmuose.<br />
Krepšys, su kuriuo uogaudavau,<br />
sunkus, dirželis spausdavo petį,<br />
bet įtarimų nekėlė. Dar įkalbėdavome<br />
kitus vaikus kartu eiti, bet<br />
ką aš nešdavau – jie nežinojo. Dar<br />
viena mano pareiga buvo stebėti<br />
kaimo pakraštyje esančią stribo<br />
Lietuvių kalbos paskelbimui valstybine labiausiai priešinosi komunistai ir<br />
svetimtaučiai<br />
Algimanto Remeikos karikatūra<br />
Švenčiant Baltijos kelio 20-metį, Algimantas Remeika kalbasi su Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite<br />
Nuotrauka iš Algimanto Remeikos asmeninio archyvo<br />
sodybą, kurioje dažnai girtaudavo<br />
stribai ir kitokie okupantų pakalikai,<br />
vadinamieji „aktyvistai“.<br />
Partizanų ryšininkas tada neturėjo<br />
nė dešimties metų. Po partizaninio<br />
karo Remeikų šeima pasklido<br />
po visą Lietuvą. Algimantas<br />
atsidūrė Vilniuje:<br />
– Savarankiškai duoną pradėjau<br />
uždirbti būdamas keturiolikos.<br />
Dirbau daugiausia radijo ir<br />
televizijos objektuose aukštalipiu.<br />
Įvaldžiau daug profesijų – savarankiškai,<br />
skaitydamas specialiąją<br />
literatūrą. Knygas išvis labai<br />
mėgstu, jos skatina žmogų mąstyti,<br />
tai ne televizija. Daug metų dirbau<br />
Vilniaus restauracinėse dirbtuvėse<br />
brigadininku.<br />
Atrodytų, kad nėra darbo, kurio<br />
Remeika nesugebėtų padaryti. Šie<br />
žmonės vadinami auksarankiais,<br />
bet svarbiausia, kad Algimantas<br />
niekada neatsisako padėti, ateiti į<br />
pagalbą. Tokių šiandieninėje Lietuvoje<br />
vis mažiau ir mažiau, užtat<br />
daugėja kitokių, už kiekvieną<br />
savo žingsnelį reikalaujančių atlygio.<br />
Absurdiškai atrodo, kai politikas<br />
ar šiaip pareigonis, savaitgalį<br />
teikęsis ateiti į kokį nors renginį,<br />
ten patrypčiojęs prieš televizijos<br />
kamerą, pasireklamavęs, dar ir pinigų<br />
sumelę susišluoja, nes tai, pasirodo,<br />
yra „papildomas darbas“.<br />
O gal vis dėlto tik godumas Juk<br />
nemokama minėjimų, konferencijų,<br />
įvairių renginių eiliniams dalyviams.<br />
Bet jie ir į turistines keliones<br />
už valdiškus pinigus po<br />
visokias Naująsias Zelandijas nesitranko.<br />
Vieni skursta, kiti pramogauja.<br />
Nėra idėjų, kilnių siekių<br />
– nėra ir asmenybių. Partinių<br />
vertelgų ir „bufetavų“ laikai.<br />
Atgimimas Algimanto Remeikos<br />
nenustebino, nes viltis, kad<br />
anksčiau ar vėliau Lietuva taps<br />
laisva, širdyje visada buvo gyva.<br />
Todėl per penkiasdešimt metų ir<br />
tautinę trispalvę išsaugojo. Algimanto<br />
nuomone, ta vėliava pasiūta<br />
dar Pirmosios respublikos gyvavimo<br />
pradžioje ir dabar jai galbūt<br />
apie devyniasdešimt metų. Kai kurios<br />
vėliavos vietos jau sudūlėję,<br />
atsirado skylės, reikėtų restauruoti,<br />
bet po remonto vėliava atrodytų<br />
jau lyg ir ne ta.<br />
Sąjūdis sutelkė tautą, komunistų<br />
ir jiems talkininkavusių<br />
kolonistų rusų bei slavų žargonu<br />
kalbančių ir save vadinančių<br />
lenkais, vaikiško proto Vilnijos<br />
tamsuolių pastangos pasukti istorijos<br />
ratą atgal – kenksmingos,<br />
bet, atrodė, niekingai menkos,<br />
palyginus su daugiatūkstantiniais<br />
lietuvių mitingais, Baltijos<br />
keliu, tautos vienybe Sausio įvykių<br />
metu.<br />
Remeika, aktyvus sąjūdininkas,<br />
visur ėjo ir dalyvavo. 1990-aisiais<br />
kai rusų statytinis į Lietuvos prokuratūrą<br />
neįleido teisėto valstybės<br />
prokuroro, prie prokuratūros pastato,<br />
kurį jau užėmė rusai, susirinko<br />
minia žmonių. Konflikto metu<br />
nukentėjo ir Remeika:<br />
– Gavau šautuvo buože. Atgavęs<br />
sąmonę nesiskundžiau, nes<br />
gėda būti muštam.<br />
Prasidėjus atvirai rusų agresijai<br />
1991-ųjų sausio mėnesį, nedvejodamas<br />
stojo ginti nepriklausomybės.<br />
– Rusams užgrobus televizijos<br />
bokštą, mes supratome, kad<br />
reikia skubėti prie Aukščiausiosios<br />
Tarybos. Mano „žiguliukas“<br />
bokšto kaimynystėje nenukentėjo<br />
ir mes, 8 vyrai, išvadavę mašiną<br />
iš grūsties, per pylimą, šiaip taip<br />
pasiekėme asfaltą ir jau be kliūčių<br />
atvažiavome į Nepriklausomybės<br />
aikštę. Čia įsiliejome į žmonių<br />
skruzdėlyną.<br />
AT gynybos štabo viršininkas<br />
Jonas Gečas atrinko grupę labai<br />
patikimų, santūrių ir sumanių<br />
žmonių, tarp kurių pateko ir Algimantas<br />
Remeika. Jiems patikėjo<br />
užduotį, apie kurią žinojo vos keletas<br />
žmonių.<br />
Algimantas Remeika:<br />
– Kasėme tunelį, kuriuo, reikalui<br />
esant, būtų galima slaptai<br />
ir saugiai evakuoti žmones toli už<br />
AT ribų, o į rūmus galėtų patekti<br />
gynėjai, ginklai. Reikėjo užtikrinti<br />
tunelio saugumą ir slaptumą, kad<br />
per liukus, kolektorius, ventiliacijos<br />
niekas negalėtų patekti. Sutvarkėme<br />
apšvietimą, signalizaciją,<br />
ryšius. Tam darbui atsigabenau<br />
savo instrumentus, įrangą. Turėjau<br />
leidimą įeiti į AT rūmus bet kuriuo<br />
paros metu. Padariau selektorinį<br />
ryšį tarp sargybos posto ir patalpų.<br />
Pasiūliau įrengti postus prie ventiliacijos<br />
įrangos, nes per ją lengvai<br />
galima apnuodyti esančius rūmų<br />
viduje, pasiūliau išdėstyti postus<br />
taip, kad sargybiniai matytų vienas<br />
kitą. Mano idėja: pakabinti reikiamose<br />
vietose palubėje sunkius tinklus<br />
su metaliniais kabliukais. Tereikėjo<br />
timptelėti virvutę ir visi,<br />
esantys koridoriuje, būtų atsidūrę<br />
tinkle lyg karosai. Sargybiniai postuose<br />
ir ant stogo šalo. Parūpinau<br />
23 komplektus šiltų drabužių: vatinukus,<br />
vatines kelnes, veltinius.<br />
Gynėjams trūko ginklų, šaudmenų.<br />
Remeika prisiminė savo<br />
tėviškę ir nuvažiavo ten apsidairyti,<br />
pašniukštinėti – ten turėjo kažkas<br />
išlikti. Ats. mjr., Vyčio kryžiaus<br />
kavalierius Juozas Barškietis:<br />
– Vieną ankstyvą rytą Remeika<br />
pakvietė priimti krovinį. Atidarė<br />
savo „žigulio“ bagažinę, o ten<br />
didelė aviacijos bomba, su sprogdikliu<br />
(!). Remeika teisingai galvojo:<br />
penktą valandą ryto rusų<br />
kareiviai neaktyvūs, mašinos nesustabdė,<br />
nepatikrino. Jo atvežtą<br />
bombą perpjoviau, trotilą panaudojau<br />
minų ir granatų gamybai.<br />
Vėliau, jau pavasarį abudu su Algimantu<br />
iš jo tėviškės parsivežėme<br />
dar 17 nedidelių aviacinių bombų.<br />
Ir tapęs pensininku Remeika<br />
liko aktyviu Lietuvos piliečiu, dalyvauja<br />
Savanorių kūrėjų sąjungos<br />
veikloje, įvairiuose renginiuose,<br />
lankosi mokyklose.<br />
Ats. plk. Jonas Gečas:<br />
– Algimantas Remeika yra tikras<br />
Lietuvos patriotas, sunkiausiomis<br />
šaliai dienomis nepasitraukęs,<br />
išradingai prisidėjęs prie<br />
svarbiausių objektų gynybos. Jo<br />
indėlis svarbus ir reikšmingas.<br />
Mirė buvęs Savanorių pajėgų karys<br />
ats. kpt. Vidas Narkevičius. Reiškiame nuoširdžią<br />
užuojautą velionio šeimai bei artimiesiems.<br />
Bendražygiai<br />
Nuoširdžiai užjaučiame Klaipėdos regiono karo prievolės<br />
ir komplektavimo skyriaus Klaipėdos teritorinio poskyrio<br />
viršininką kpt. Sigitą Zajančkauską dėl mamos mirties.<br />
Žemaičių apygardos 3-ioji rinktinė<br />
Nuoširdžiai užjaučiame gr. Remigijų Gaidelį<br />
dėl mamos mirties.<br />
Didžiosios Kovos apygardos 8-oji rinktinė<br />
Skaudžią netekties ir liūdesio valandą,<br />
dėl mylimos mamos mirties nuoširdžiai užjaučiame<br />
vyr. srž. Valdą Bernotavičių.<br />
Vyčio apygardos 5-oji rinktinė
Change language