Delspinigiai ir palūkanos - Tax.lt

DELSPINIGIAI IR PALŪKANOS
Delspinigiai ir palūkanos neretai tarpusavyje painiojamos sąvokos. Verslo subjektams jos kelia aibę klausimų, į
kuriuos atsakymų, vien išanalizavus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, nerandama. Todėl šiame
straipsnyje išsamiau atskleisime esminius abiejų šių teisinių nuostatų bruožus, jų taikymo ypatumus, taip pat
apžvelgsime teismų praktikos, sprendžiant delspinigių ir palūkanų priteisimo klausimus, tendencijas.
Delspinigiai
Delspinigiai yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų ir įstatyme apibrėžiami kaip įstatymų, sutarties
arba teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta
arba netinkamai įvykdyta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 str. 1 d.). Delspinigiai ir
bauda yra netesybų rūšys: bauda įprasta vadinti netesybas, kurios išreikštos konkrečia pinigų suma ar prievolės
procentu, o delspinigiais – tas netesybas, kurios skaičiuojamos už prievolės įvykdymo termino praleidimą
nepertraukiamai (pvz. už kiekvieną pradelstą dieną). Taigi netesybos yra platesnė sąvoka, apimanti delspinigių
sąvoką.
Įstatymas numato būtinąjį reikalavimą susitarimo dėl netesybų formai – susitarimas dėl netesybų turi būti
rašytinis (CK 6.72 str.). Teisme reiškiamiems reikalavimams dėl pažeistos teisės į netesybas taikomas
sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises
pareikšdamas ieškinį (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.).
Delspinigių funkcijos
Kadangi delspinigiai yra vienas iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, jų taikymas skatina skolininką laiku
įvykdyti prievolę. Netesybos taip pat padeda kompensuoti nuostolius, kreditoriaus patiriamus dėl to, kad
skolininkas, praleidęs atsiskaitymų terminą, naudojasi kreditoriui mokėti priklausančiomis sumomis, todėl
privalo už termino praleidimą mokėti sutartyje numatytų delspinigių dydžius, kurie laikomi minimaliais
kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 str., 6.210 str., Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-
358/2006). Pažymėtina, kad galiojančiame CK baudinių netesybų nėra numatyta. Netesybomis siekiama tik
kompensuoti nukentėjusios šalies nuostolius, tačiau jos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo
teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-
316/2005).
Dėl tokio netesybų reglamentavimo komercinių sandorių šalys patenka į dviprasmišką situaciją. Pagal
CK 6.189 str. 1 d. teisėtai sudarytos ir galiojančios sutarties nuostatos, nustatančios konkretaus dydžio netesybas
už termino įvykdyti turtinę prievolę pradelsimą, sutarties šalims turi įstatymo galią. Todėl šalis, kurios naudai
pradelsiama įvykdyti turtinę prievolę be abejo tikisi, jog jai teismo keliu bus priteista dėl prievolės neįvykdymo
susikaupusi skola. O taip pat ji tikisi, kad bus visiškai patenkintas ir jos reikalavimas dėl netesybų priteisimo.
Tačiau toks minėtos įstatymo normos aiškinimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo laikomas netinkamu,
nurodant, kad, nepaisant to, kokiu būdu yra nustatytos netesybos (įstatymo, sutarties ar teismo), teismas turi
teisę ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo
nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-552/2005, 3K-3-578/2004 ir kt.).
Teismo teisė ir pareiga kontroliuoti delspinigių dydį
Teisė teismui sumažinti netesybas numatyta CK. CK 6.73 str. 2 d. nustatyta, kad, jeigu netesybos aiškiai per
didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta teismas turi teisę sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų
mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. CK 6.258 str. 3 d. įtvirtinta
iš esmės ta pati nuostata, tačiau čia vartojama ,,neprotingai didelių“ netesybų sąvoka, kurią nustačius teismas
gali netesybas sumažinti. Tai reiškia, kad netesybų dydžio klausimą sprendžia teismas, atsižvelgdamas į
konkrečios bylos faktines ir teisiškai reikšmingas aplinkybes: į prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo
padarinius, prievolės sumą, palyginus su delspinigių suma, ir kitus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo
nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-107/2006, 3K-3-358/2005 ir kt.).
Netesybos gali būti pripažintos aiškiai per didelėmis ir neprotingomis ne tik tuomet, kai kelis kartus viršija
pagrindinės prievolės sumą. Teismų praktiką formuojančiose Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse yra ne
kartą konstatuota, kad komercinėje praktikoje vis dar įprastas 0,2 proc. už kiekvieną pradelstą dieną delspinigių
dydis yra per didelės netesybos minėtų straipsnių prasme (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje

2
Nr. 3K-3-552/2005 ir kt.). Tačiau, kaip minėta, visais atvejais netesybos mažinamos tik tiek, kad jos netaptų
mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pagal susiformavusią
teismų praktiką įprasti delspinigiai yra 0,02 procento už kiekvieną praleidimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo
teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-394/2005, Nr. 3K–3–173/2006). Pažymėtina, kad netesybos nemažinamos,
kai jos jau sumokėtos (CK 6.73 str. 2 d.).
Palūkanos
CK 6.261 str. numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už
termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais.
Palūkanos gali būti nustatytos įstatymo arba šalių susitarimu (CK 6.37 str. 1 d.). Kaip ir reikalavimams dėl
netesybų išieškojimo, reikalavimams dėl netesybų išieškojimo įstatyme taip pat yra numatytas sutrumpintas
ieškinio senaties terminas, tačiau palūkanų priteisimo atveju jis yra gerokai ilgesnis – penkeri metai
(CK 1.125 str. 9 d.). Teismų praktikoje yra pasisakyta, jog tuomet, kai šalių susitarimu nustatytos palūkanos
pagal atliekamą funkciją turėtų būti prilyginamos netesyboms, teismai atitinkamo reikalavimo atžvilgiu
taikydavo 6 mėnesių ieškinio senaties terminą netesyboms, o ne palūkanoms numatytą 5 metų ieškinio senaties
terminą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-301/2006), todėl svarbu suprasti kokias
funkcijas atlieka įstatymuose ir sutartyse numatomos palūkanos.
Įstatyminės palūkanos
Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi
kreditoriaus piniginėmis lėšomis, dėl ko kreditorius, negalėdamas naudotis jam priklausančiais pinigais, patiria
nuostolių, susidarančių dėl infliacijos, prarastos galimybės pinigus investuoti ar panaudoti kitu būdu. Todėl
skolininkas privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas,
kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Skaičiuojant palūkanas kreditoriui nereikia įrodyti, kad
laiku neįvykdžius piniginės prievolės jis patyrė nuostolių, nes įstatymu (CK 6.261 str.) preziumuojama, kad jų
patiriama (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-434/2005). Tokios palūkanos tampa
skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama atsiskaityti
(Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-434/2005). Kai kreditorius dėl laiku neįvykdytos
prievolės patyrė didesnių nuostolių, nei išieškotinos palūkanos, jis gali patirtus nuostolius, kiek jų nepadengia
išieškotos palūkanos, mėginti prisiteisti iš skolininko atskirai. Šiuo atveju kreditorius jau turėtų įrodyti patirtų
nuostolių dydį.
Vienas iš įstatyme nustatytų palūkanų dydžių yra CK 6.210 str. 1 d. numatytas penkių procentų dydžio metinės
palūkanos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, o kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs
juridiniai asmenys, už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jei įstatymai ar
sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 str. 2 d.).
Kitas teisės aktas, nustatantis specialų palūkanų dydį yra 2003-12-09 Lietuvos Respublikos mokėjimų,
atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau – Vėlavimo prevencijos
įstatymas), kurio paskirtis yra reglamentuoti palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus
mokėjimus už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, taip pat nustatyti kreditoriaus teises, kai
apmokama pavėluotai. Pažymėtina, kad Vėlavimo prevencijos įstatymas taikomas tik nuo 2004-05-01
sudaromiems komerciniams sandoriams, o šio įstatymo nuostatos reglamentuoja ne visus komercinius sandorius
ir nereglamentuoja tokių sandorių, kaip pavyzdžiui sandorių su vartotojais, palūkanų, susijusių su mokėjimais
pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą ir Čekių įstatymą, reikalavimų dėl mažesnių kaip 20 litų
palūkanų ir kt. Šiame įstatyme įtvirtinta palūkanų, kurias skolininkas privalo sumokėti už pavėlavimą, norma
yra apskaičiuojama imant to metų pusmečio, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas, vieno mėnesio
vidutinę tarpbankinių palūkanų normą (VILIBOR) ir padidinant ją 7 procentiniais punktais. Pavyzdžiui,
mokėjimo prievolei atsiradus 2005 m. pirmąjį pusmetį, būtų taikoma vidutinė mėnesinė šio laikotarpio
VILIBOR palūkanų norma, kuri buvo 2,24 procentai, padidinta 7 procentiniais punktais, viso – 9,24 procentai
metinių palūkanų.
Pažymėtina, jog tam tikriems sandoriams įstatymas numato palūkanų skaičiavimo išimčių. Pavyzdžiui CK
6.360 str. 5 d. numatyta, kad kai pirkėjas praleidžia mokėjimo terminus esant vartojimo pirkimo-pardavimo
santykiams, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos.

Sutartinės palūkanos
3
Kaip minėta palūkanos gali būti numatytos ne tik įstatymo, bet ir šalių susitarimu. Kai palūkanų dydį nustato
įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir
sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas šalims suteikia
teisę susitarti dėl didesnių, nei įstatyme numatytų palūkanų, tačiau nesuteikia teisės susitarti dėl mažesnio
palūkanų dydžio, taip suponuojant, kad įstatyme numatyti minimalūs kreditoriaus nuostoliai visais atvejais būtų
kompensuojami. Kaip minėta, šalių susitarimui dėl palūkanų numatyta privaloma rašytinė forma, kurios
nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymo numatytą palūkanų dydį (CK 6.37 str. 3 d.).
Procesinės palūkanos
Kreditoriaus patiriamiems nuostoliams kompensuoti priskiriamos taip pat ir palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos
iškėlimo momento teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Procesinės palūkanos
skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, t.y. nuo piniginių lėšų sumos, kurios kreditorius įgyja teisę
reikalauti dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-434/2005).
Pastarųjų palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Pažymėtina, jog LR įstatymai
nenumato, jog už vieną ir tą pačią skolą būtų skaičiuojamos ,,dvigubos” palūkanos – procesinės ir sutartinės. Tai
prieštarautų teisingumo ir protingumo principams (CK 1.5 str.). Galiojantys įstatymai bei suformuota teismų
praktika reglamentuoja tik vieną galimą teismo keliu priteistos skolos netesybų formą – procesines palūkanas
(Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-562/2006).
Įstatyme imperatyviai neaptartas reikalavimo atlyginti netesybas palūkanas kartu klausimas. Tačiau
atsižvelgiant į palūkanų, kaip minimalius nuostolius kompensuojančios priemonės, funkciją, reikalavimas
priteisti palūkanas vertintinas kaip reikalavimas atlyginti kreditoriaus nuostolius, o pagal CK 6.258 str.2 d.
pareiškus tokį reikalavimą, netesybos yra įskaitomos į nuostolius.
Įmokų paskirstymas
Aptariant skirtumus tarp netesybų ir palūkanų taip pat pažymėtinas skirtingas įstatyme numatytas gaunamų
įmokų paskirstymo eiliškumas. Jeigu prievolės šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant
prievolę, pirmiausia yra skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti
prievolę pareiškimu (CK 6.54 str.). Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo
terminų eiliškumą ir tik trečiąja eile – netesyboms mokėti. Pagrindinei prievolei įvykdyti skiriamos įmokos tik
ketvirtąja eile. Taigi nesant kitaip nustatančiam šalių susitarimui, iš skolininko gaunamos įmokos turėtų būti
priskiriamos būtent tokiu eiliškumu. Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą
sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs. Priešingu
atveju bus laikoma, jog atliekamas mokėjimo eiliškumas tenkino kreditorių.
Kaip matyti iš šios delspinigių ir palūkanų apžvalgos, nors aptariamų sąvokų prigimtis iš esmės yra skirtinga ir
jos atlieka skirtingas funkcijas, praktikoje jos neretai painiojamos. Todėl šalims sutartyse tariantis dėl prievolių
įvykdymo užtikrinimo ar atsakomybės ir nustatant delspinigių ir palūkanų dydžius svarbu tinkamai suvokti šių
sąvokų prasmę ir jų atliekamas funkcijas, o tariantis dėl konkrečių dydžių atsižvelgti į suformuotą teismų
praktiką bei įstatyme numatytus protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Reziume:
• Šalių sudaromas susitarimas tiek dėl delspinigių, tiek dėl palūkanų turi būti rašytinis;
• Normalus delspinigių dydis yra 0,02 procentai už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo vėluojamos
sumokėti sumos;
• Įstatyme numatytos palūkanos laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių nereikia papildomai
įrodinėti;
• Ieškinio senatis netesyboms – 6 mėnesiai, palūkanoms – 5 metai;
• Pagal įstatymą iš skolininko gaunama įmoka pagrindinei skolai dengti skiriama tik po to, kai
padengiamos palūkanos ir netesybos.
Advokato padėjėjas Dominykas Kabašinskas