Nr.48 (1114) - Šiaurės Atėnai

satenai.lt

Nr.48 (1114) - Šiaurės Atėnai

2

2012 m. gruodþio 21 d. Nr. 48 (1114)

Pasaulis baigiasi, mitas tæsiasi

Susierzinus dël skaitmeninës þiniasklaidos praneðimo

apie pasaulio pabaigà gajumo, vertëtø nusigræþti nuo kompiuterio

ir nupurtyti dulkes nuo Mirceos Eliadës „Amþinojo

sugráþimo mito“. Atsargiai lukðtenant prieðkalëdiná

„mitiná tarpsná, kai pasaulis sunaikinamas ir sukuriamas ið

naujo“ pasaulio tautø paproèiuose, paaiðkëja, kad mito

uþuomazgø esama paèiame mûsø màstyme apie mità.

Nors esminio skirtumo tarp þiniasklaidos pasaulio pabaigos

mito ir tokio mito mokslinio tyrimo nëra, visgi mitologinë

studija kultûringesnë, todël jà maloniau skaityti, ji

teikia peno protui ir nuramina.

Aptardamas, kaip indø mintis iðplëtoja ir sustyguoja

ritmus, lemianèius kosminës sankûros ir sunaikinimo periodiðkumà,

Eliade paþymi, kad „ið visos ðios skaièiø griûties

reikia ásidëmëti viena – cikliðkà kosminio laiko pobûdá“,

kitaip tariant, pirmapradis „sukûrimo–sunaikinimo–sukûrimo“

ritmas gali bûti kartojamas iki begalybës.

Periodiðkas laiko atsinaujinimas daugiau ar maþiau aiðkiai

ið anksto numato, ypaè istorinëse civilizacijose, naujà Pasaulio

Sukûrimà, t. y. kosmogonijos akto pakartojimà. Ir ði

periodiðko sukûrimo, t. y. cikliðko atsinaujinimo, koncepcija

iðkelia „istorijos atðaukimo“ klausimà. Kitaip tariant,

baigtis juk turi iðtikti ne pasaulá, o vien blogà blogø þmoniø

kuriamà istorijà, tarkim, „pasaulinë finansø krizë“ ir

kad vël viskas visiems bûtø gerai.

Pasaulis nori bûti apgaudinëjamas nuolat, be galo: mito

nëra kuo pakeisti, jis uþpildo gyvenimo prasmës ideologiná

vakuumà. Dvideðimt pirmo amþiaus þmogus su visom

savo skaitmeninëm technologijom në per nago juodymà

nepasistûmëjo nuo archajiðkos pasaulëjautos. Tiktai skaitmeninei

arba informacinei visuomenei bûdingi labiau

skaitmenizuoti mitai. New Age visuomenë skendi mite,

tiesiog nardo jame ásikibusi kasdien spartëjanèio interneto

ir iðmanëjanèiø telefonø. Skaitmeniniø technologijø kanalais

perduodama „Doomsday 21122012“ þinia yra viena

naujosios skaièiavimo maðinø – pasaulinio tinklo eros mitologemø,

vadinamasis memas. Neatsitiktinai rimèiausiai

su ðio mito iððûkiais susiduriama skaitmeniniø technologijø

gimtinëje: NASA, JAV vyriausybës atstovams tenka

aiðkinti ásiaudrinusiai visuomenei, kodël pasaulio pabaigos

nebus. Taèiau mitas yra mitas. Racionalûs paaiðkinimai

mitinës sàmonës neveikia.

Kai linijinë skaièiø progresija galvoje tampa nevaldoma,

kai jie detonuoja ir pradeda daugintis iki begalybës,

daug ko galima prisigalvoti. Jau Fiodoras Dostojevskis,

apmàstydamas tëvynainiø saviþudybes, kalbëjo, kad tiktai

logiðkai màstanèiam þmogui saviþudybë yra normalus dalykas.

Prieðtaraudamas medicinos iðvadoms, jis teigë, kad

þudosi ir sveiko proto asmenys „dël tiesmuko gyvenimo

supratimo. Realizmas èia kaltas, ne pamiðimas.“ Blogiau,

þinoma, kai tiktai skaièiuojanèio, savyje paskendusio proto

paranoja (narcissistic personality disorder – neseniai ilgai

màstæ nusprendë norvegø psichiatrai) atsigræþia á aplinkà.

Apsiginklavæs senovinëmis legendomis, moderniais

ginklais ir skaitmeninëmis komunikacijos priemonëmis

supermenas gali tapti savo ir savo visuomenës prieðu blogiausia

ðio þodþio prasme.

Taèiau nuo mitinës sàmonës, iracionalumo niekur nepabëgsi.

Vien tik protu vadovautis neiðeina. Sveikam protui

reikalingas tam tikras tikëjimo momentas palaikant pusiausvyrà

tarp sàmonës ir pasàmonës. O tai savo ruoþtu

reiðkia dievybës, dieviðkumo kaip alter ego pripaþinimà.

Tikëjimo objektu gali bûti bet kas. Kad ir Saulë. Ðiuo atveju

nebûtina uþsiimti heliolatrija ar kurti soliariná kultà, taip

pat ir supaprastinti jà iki astrofizikinio vieneto (juk mokslas

ne kà apie jà teþino) ar fetiðizuoti kaip nuosavà daiktà.

Tiesiog yra þiemos ir vasaros saulëgráþos ðventës, yra

„keltis ir gultis su Saule“ ritmas; yra aiðku, kad vakare uþmigsi,

o ryte pabusi (arba ne), kad numirsi, o paskui prisikelsi

(arba ne) ir viskas. Tuo tarpu patologiðkai emancipavæsis

protas, uþuot prisiderinæs prie gyvenimo Kelio, dao,

vis nori ið jo iðsukti. O pasiklydæs skaièiø aibëse klajoja po

kosminius tyrus ir skelbia pasaulio pabaigà.

Mitas – ne pramoga, o duona kasdieninë. Þmogaus prigimtis

jau tokia, kad jam reikia pasakø, istorijø, reikia pasakojimo

– jis nori bûti apgaunamas „pagal susitarimà“.

Ðtai vos iðmokæs kalbëti sûnus nuolat reikalauja „pasekti

pasakà“, sekti be galo, kol uþmigs. Pasaulio ir pasakos pabaiga

sutampa. Neámanoma surasti tokio dalyko, á kurá bûtø

galima parodyti pirðtu ir pasakyti, kad tai „mitas“. Mitas

yra tai, ko nëra niekada ir niekur ir kas visada yra èia ir dabar.

Kalbëtojas apie mità irgi yra mito dalis, o pats kalbëjimo

procesas vyksta neatðaukiamame mitiniame laike. Nes

nëra to, kuris galëtø já atðaukti.

VYTAUTAS KINÈINAITIS

Laiku ir nelaiku

Ar uþaugs Gelbëtojas ið Betliejaus?

O tu, Efratos Betliejau,

maþiausias tarp Judo kaimø,

ið tavæs man kils tas,

kuris valdys Izraelá;

jo kilmë siekia senø senovæ,

seniai praëjusius laikus.

Todël jis paliks juos lig laiko,

kai ásèiose neðiojanti kûdiká bus pagimdþiusi;

tuomet jo giminiø likuèiai sugráð

pas Izraelio vaikus.

Jis tvirtai laikysis

ir ganys savo kaimenæ VIEÐPATIES jëga,

VIEÐPATIES, savo Dievo, galingu vardu.

Jie gyvens saugiai,

nes dabar jo didybë pasieks þemës pakraðèius.

Jis pats bus taika!

Mch 5, 1–4a

Nenuostabu, kad likus kelioms dienoms iki Kalëdø

skaitome ðá Michëjo pranaðystës fragmentà. Viskas èia,

rodos, taikyte nutaikyta á Jëzaus gimimo paveikslà: ir Betliejus,

ir besilaukianèios moters figûra, ir ganytojo titulas,

ir þodis taika, kuris nesyk kartosis Kalëdø pasakojimuose.

Evangelistas Matas, kurdamas Jëzaus gimimo istorijà, tiesiog

ims ir cituos pranaðà Michëjà kaip bûsimøjø ávykiø

regëtojà.

Kita vertus, nepatenkinti tokia interpretacija nesunkiai

árodytø, kad tarp Kalëdø ir Michëjo lûkesèiø nieko bendra

nëra. Tai ðen, tai ten vertimas galëtø bûti kitoks, ði ar kita

frazë vëliau pritempta prie krikðèioniðkø ásitikinimø, o pagaliau

kas paneigtø, kad evangelistai savo pasakojimus sàmoningai

konstravo pagal senàsias mesijo pranaðystes. Panaðiai

kasmet þiniasklaidoje kyla aistra demaskuoti paèias

Kalëdas kaip pagoniðkos kilmës ðventæ, kurià pasiglemþë

Baþnyèia.

Visi Biblijos pranaðai kalba Dievo vardu ir savo regëjimams

suteikia dieviðkàjà prigimtá. Analizuodami istorines

aplinkybes, kuriomis radosi pranaðø þodþiai, negausime

logiðko atsakymo, kas konkreèiai dëliojo autoriaus mintis.

Vienà orakulà nuo kito gali skirti gana ilgas laiko tarpas.

Skyrësi ir to paties pranaðo auditorija. Ðalia grësmingø

perspëjimø didþiûnams iðnyra ðvelnûs paguodos posmai

tiems, kurie kenèia vargà ir priespaudà. Temø pasirinkimas

pranaðø raðtuose, rodos, galëtø atspindëti autoriaus

charakterá ir ásitikinimus, taèiau pranaðo lûpos priklauso

Dievui, todël pirmiausia kuriama paties Dievo charakteristika.

Jos svarba didelë, kadangi Dievo paþinimas lemia

þmoniø pasirinkimus ir galiausiai tampa pagrindine prielaida

siekti ir tikëtis politiniø, socialiniø, religiniø tautos

gyvenimo permainø. Pranaðø kritika, kylanti ið jø aplinkos,

remiasi daþniausiai ne teologiniais argumentais, bet

asmeniðkumais ir nuoga neapykanta, tuo tarpu patys pranaðai

apeliuoja á paslaptingà ir nepajudinamà Dievo valià.

Nors Michëjo knygoje gausu politiniø ir socialiniø motyvø,

ji taip pat sutelkta á klausimà, koks yra Dievas ir ko

jis laukia ið þmogaus. Pranaðo iðpuoliai prieð Jeruzalës

aukðtuomenæ atrodo ne laiku ir ne vietoje, nes kaimyninës

Asirijos agresija turëtø bûti gyvybës ar mirties klausimas,

daug svarbesnis negu Judo karalystës vidaus problemos.

Taèiau Michëjas iðtikimas tradicinei pranaðø linijai, kuri

politiniø katastrofø prieþastis susieja su tautos nuodëmiø

sàraðu. Vienu metu iðgyventi meilæ savo kraðtui ir negailestingai

skelbti jam Dievo rûstybæ þmogiðku poþiûriu turëtø

bûti nepakeliamas uþdavinys, tikra dvasinë saviþudybë.

Mûsø laikais dangaus kerðto pranaðai dega piktdþiuga

dël nusidëjëliø sunaikinimo ir patys jauèiasi visiðkai saugûs.

Michëjas, konstatuodamas Dievo bausmës metà, atvirai

verkia kartu su tais, kuriuos prislëgë dieviðkojo teisingumo

ranka. Taèiau ir ðio nuostabaus solidarumo gesto

pranaðas nepasilieka sau, o nuolankiai ápina já á Dievo

ðventumo ir meilës vainikà. Nes jam malonu bûti gailestingam,

– daro iðvadà pranaðas, prisiminæs savàjà Dievo

charakteristikà.

Michëjo knygos pastraipà apie Betliejø ir ið jo kilsiantá

Izraelio valdovà reikia vertinti tame paèiame teologiniame

kontekste. Tai bendra paguodos ir vilties þinia, atidengianti

antràjà – gailestingàjà – Dievo veido pusæ. Konkreèios

mesijo atëjimo detalës turi savo ðaknis religiniuose tautos

lûkesèiuose, taèiau dar labiau jos priklauso paties Dievo

sumanymams, kuriø ágyvendinimas nesusietas su konkreèiu

laiku, vieta ar formomis. Besiblaðkanti, prieðø apsiausta

Jeruzalë nesulaukë ano iðsvajoto idealaus valdovo, kuris

saugiai ganytø savo kaimenæ ir savo didybæ paskleistø iki

þemës pakraðèiø. Vietoj to prieð akis buvo dar didesni iðbandymai

ir nelaimës. Kuriuo metu, kuriais savo punktais,

kuriomis uþuominomis ir kokia apimtimi Michëjo orakulai

buvo tapæ tiesa, turime priskirti tai paèiai Dievo paslapèiai,

prie kurios kiekvienà syká vis ið naujo einama su tikëjimu,

o ne regëjimu.

Ten pat, kur buvota Michëjo, po aðtuoniø ðimtmeèiø

kaþin kas ið ano pranaðø apgiedoto tautos likuèio ims pasakoti

apie Jëzø, Betliejaus kûdiká, kuris tikëdamas ir paklusdamas

Dievo paslapèiai buvo iðaukðtintas kaip þadëtas

Izraelio kaimenës Ganytojas, Gelbëtojas, Taikos kunigaikðtis.

Ði istorija jau apëmusi tiek perkeistø gyvenimø,

tiek vilties ir paguodos pliûpsniø, kad turi teisæ vadintis atsakymu

á Michëjo ir kitø Biblijos pranaðø svajones. Bet ji

nepanaikina þmogaus ðauksmo „Ateik, Vieðpatie!“ ir neiðsemia

Dievo paslapties, kuri Michëjo knygoje turi ir iðtikimos

meilës, ir baisaus naktinio koðmaro pavidalus. Ta pati

naktis iðliûliavo Kalëdø kûdiká. Neaplenkusi në vieno, kuris

já priëmë kaip paþado iðsipildymà.

O tai, kad Betliejus maþiausias tarp Judo kaimø ir kad

iðgelbëjimas þadamas per kûdiká, amþiais tai drebins, tai

juokins mûsø þemës jeruzales. Þvelgdamas á asirieèiø kovos

veþimus, jø prisiplëðtà auksà ir sidabrà, gyvuliais paverstø

karo belaisviø voras, Michëjas turëjo numanyti,

kaip atrodo tikra jëga ir permainø galimybë. Laukti iðgelbëjimo

ið kûdikio, kuris gims maþiausiame kaime? Tik

Dievas, ne kas kitas, galëjo ðitaip pajuokauti.

-tj-

More magazines by this user
Similar magazines