Nr.21 (991) - Šiaurės Atėnai

satenai.lt

Nr.21 (991) - Šiaurės Atėnai

100

95

4 2010 m. birþelio 4 d. Nr. 21 (991)

75

ANDRÉ GLUCKSMANN

Aksominë filosofinë revoliucija

25

5

0

Ir po dvideðimties metø nuo Berlyno sienos griuvimo

mûðis dël politinës laisvës tæsiasi.

1989 m. lapkrièio 9-osios vakarà gëdos siena buvo pralauþta.

Jau kità rytà iðvykau á Berlynà; netrukus po to iðgyvenau

Aksominæ revoliucijà Prahoje, o galiausiai Ceauºescu

þlugimà Bukareðte. 1990 m. pradþia þmonijai buvo dþiugi.

Taèiau mane stulbino, kokios skirtingos emocijos tvyrojo

Rytuose ir Vakaruose. Vakarams atstovavo Francis Fukuyama

ir jo sensacingoji idëja apie istorijos pabaigà. Taèiau

gyvenusieji Rytuose suprato, kad toli graþu taip nëra.

Kai iki Berlyno sienos griuvimo buvo likæ maþiau nei mënuo,

kanclerio Helmuto Kohlio ir Vokietijos Federacinës

Respublikos grietinëlës akivaizdoje sakiau kalbà èekø disidento

Václavo Havelo garbei. Tuo metu tebekalinamas savoje

ðalyje, jis buvo apdovanotas prestiþine Frankfurto knygø

mugës Taikos premija. Savo kalbà pavadinau „Palikti

komunizmà reiðkia áþengti á istorijà“. Toks buvo poþiûris iðnyranèiøjø

ið kitapus geleþinës uþdangos.

Vakarø sàmyðis kilo todël, kad jie nebuvo pasirengæ tokiam

pamatiniam pokario geopolitikos pertvarkymui. Keturis

ideologinës prieðprieðos deðimtmeèius teoretikai ir þurnalistai

ginèijosi dël to, kuriuo bûdu visuomenë ið kapitalizmo

turëtø pereiti á socializmà. Ir beveik niekas nekëlë prieðingo

klausimo – t. y. apie perëjimà ið socializmo á kapitalizmà.

Tik keletas neuþbaigtø studijø, daugiausia Lenkijoje,

nagrinëjo galimybæ, kaip komunistinëje visuomenëje pavyktø

ádiegti kai kuriuos laisvosios rinkos elementus. Kaip

paþymi filosofas Josepas Ramoneda, visas pasaulis – komunistai,

antikomunistai ir buvusieji tarp ðiø dviejø pozicijø

– buvo ásitikinæs, kad Sovietø Sàjunga ir jos satelitai á kapitalizmà

„sugráþti“ negalës. Taigi, kai per Aksominæ revoliucijà

demonstrantai iðkëlë bûtent ðá klausimà: „Kaip

mums ið socializmo atsidurti kapitalizme?“ – parengto atsakymo

nebuvo.

1989 m. lapkritá stebëdami Berlyno sienos griûtá Vakarø

intelektualai savo ilgalaiká ásitikinimà, kad pasauliui lemta

tapti komunistiniam, permàstë ið naujo, taèiau iðsaugojo tikëjimà

lemtimi. Apvaizda pagaliau prabilo, tikimybë buvo

paneigta, baisioji XX a. intermedija baigësi. 1914–1989 m. –

kruviniausias ir þiauriausias septyniasdeðimt penkeriø metø

þmonijos iðgyvenimø laikotarpis – buvo uþmirðti, iðtrinti,

perþengti ir aplenkti. Tokvilininkai ið naujo atrado neiðvengiamà

universalios demokratijos sklidimà; sensimonininkai

paþadà, kad reikalø administravimas pakeis þmoniø valdymà,

perdavë ekologistams; hëgelininkai, tokie kaip Fukuyama,

ðventë istorijos ir visø karø pabaigà; socialdemokratai

þadëjo, kad tarp tautø augs tarpusavio supratimas. Þengëme

á taikingà postmodernià paþadëtàjà þemæ, kurioje, kaip liûdnai

pagarsëjusiame „Postmoderniame bûvyje“ tvirtino Jeanas-François

Lyotard’as, iðnyks visi didieji herojai, didieji

pavojai, didieji þmonës ir didieji tikslai. Ðaltojo karo pabaiga

vadinamàjá „laisvàjá pasaulá“ pastûmëjo á beribæ euforijà.

Vakarø Europa nedelsdama panaikino savo karinius biudþetus,

o Vaðingtonas paskelbë „naujàjà pasaulio tvarkà“.

Kita Europa, kà tik iðsilaisvinusi ið Maskvos dominavimo,

prie ðito optimizmo neprisidëjo. Ið totalitarinio despotizmo

iðsivadavusios tautos tuo metu vël jungësi prie istorijos

kaip laisvai apsisprendþiantys veikëjai. Prieðais save jos

iðvydo du galimus ateities variantus. Vienà jø ðiandien simbolizuoja

Havelas ir Lechas Waùæsa, „Chartija 77“ ir Lenkijos

„Solidarumas“; kità – Slobodanas Miloðeviãius ir Vladimiras

Putinas.

Èekai ir serbai susidûrë su tais paèiais po 1989 m. iðkilusiais

iððûkiais, kai teko iðardyti Èekoslovakijà ir Jugoslavijà.

Plaèiai iðplitæ skurdas ir korupcija gundë Aksominës

revoliucijos á valdþià Prahoje iðkeltus antitotalitaristus disidentus

vietoj demokratijos pasirinkti represijas. Vis dëlto

galutinis jø apsisprendimas buvo ryþtingas – kaip pagrindinis

prioritetas pasirinkta laisvë. Slovakija ir Èekija atsiskyrë

taikiai, o galiausiai abi tapo Europos Sàjungos narëmis.

Prieðingai nutiko Belgrade, kur valdþià uþëmë klastingas ir

korumpuotas komunistinis biurokratas. Kovai su laisvës

uþkratu Miloðeviãius sulipdë ávairiø represiniø jëgø aljansà.

Marksistinæ ideologijà jis padëjo á ðalá, taèiau ir toliau rëmësi

prievartiniais metodais. Nuo 1991 iki 1999 m. ðalá siaubë

karai ir etninio valymo bangos. Kad atgautø prarastas teritorijas,

Miloðeviãius parodë esàs pasirengæs pralieti kraujà

ir galiausiai atsidûrë Hagos teisme, ten jam pateikti kaltinimai

nusikaltimais þmoniðkumui.

Ekstazës pagauti vakarieèiai ásivaizdavo, kad þiauraus

totalitarizmo laikotarpis baigësi, tarsi buvæ sovietiniai biurokratai

po septyniasdeðimties smegenø plovimo metø

ûmai bûtø galëjæ tapti naujais þmonëmis; ar kad radikaliø

nacionalistiniø diktatûrø chaosas lengvai iðsispræs savaime.

Taèiau, pasak Havelo, joks didis politinis iðganytojas nelaukë;

èekams patiems reikëjo imtis atsakomybës, jiems teko

„bejëgiø valdþia“ – tai, kà èekø filosofas Janas Patoèka,

kuris ákvëpë Havelà, vadino „sukrëstøjø solidarumu“, solidarumu

tø, kuriuos sukrëtë totalitariniai reþimai ir kurie

tiems reþimams pasiaukojamai prieðinosi.

Ne taip seniai toká solidarumà pasireiðkiant matëme per

demokratinius sukilimus Gruzijoje 2003 m. ir Ukrainoje

2004 m. Jie turëjo atkreipti dëmesá tø, kurie dvylika metø

buvo kurti Èeèënijos kanèioms ir dviem ðimtams tûkstanèiø

iðþudytø jos gyventojø. Ukrainoje prezidentas Putinas begëdiðkai

kiðosi á reikalus valstybës, kurios savarankiðkumo

nesutiko pripaþinti. Á Gruzijà jis pasiuntë tankus. Atsakydamas

tarptautinei þiniasklaidai, Tbilisyje ir Kijeve posovietines

marionetes nuðlavusius taikingus sukilimus Putinas iðvadino

„permanentine revoliucija“ ir „pavojinga netvarka“.

Ðitaip jis apðmeiþë ilgalaiká iðsilaisvinimo judëjimà, kuris

prasidëjo 1953 m. Rytø Berlyno krauju, 1956 m. tæsësi Poznanëje

ir Budapeðte, septintajame deðimtmetyje reiðkësi disidentiniu

judëjimu Rusijoje, 1968 m. vyko Prahoje ir kaip

„Solidarumo“ kova devintajame deðimtmetyje, o galiausiai

buvo vainikuotas Berlyno sienos griûtimi.

Tai sukilimas, kuris Lenkijoje suvienijo daugiau nei

ðimtmetá nesutarusius katalikus ir laisvamanius, ir jie drauge

ákûrë „Solidarumà“. Rusijoje petys petin veikë modernistai,

tokie kaip Andrejus Sacharovas, ir tradiciniai tikintieji,

tokie kaip Aleksandras Solþenicynas. Prahos ir Bratislavos

universitetø profesoriai, uþuot skleidæ oficialø melà,

verèiau tapdavo langø plovëjais ar krosniø meistrais, o

„Chartija 77“ suvienijo kairiuosius ir deðiniuosius, skeptikus

ir tikinèiuosius. Antitotalitarizmas ugdo savus ásitikinimus,

taèiau neskatina sektantiðkumo; disidentiðkumas nesiekia

vienos oficialios dogmos pakeisti kita, jis skatina intelektinæ

revoliucijà, kuri parengia – ir vienintelë daro ámanomas

– socialines ir politines permainas, perbraiþanèias

Europos þemëlapá.

Ði revoliucija nëra pasibaigusi, ðtai kodël Kremlius nesusitaiko

su Gruzijoje ir Ukrainoje ávykusiais sukilimais.

Europos naujajam pasieniui tebegresia neapibrëþto istorijos

kraðtovaizdþio pavojai, o alternatyvos yra vis dar ðios: Havelas

arba Miloðeviãius.

„City Journal“, 2010 þiema

Vertë Kæstutis Pulokas

Þiema ne apie krosná

grumdytis

Atkelta ið p. 3

Namiðkius suëmus silpnumui, likdavo du puodai smalèiaus,

kurá su duona ir èesnako skiltele kabindavom iki Velykø.

Þiemos viduryje verðiuodavosi Banga. Mamunëlë su

tarnaite, apsivilkusios gumuotais chalatais ir neðinos kibiru

su drungnu vandeniu bei skudurais, eidavo gyvulëliui á pagalbà.

Man ðiukðtu pasirodyti tame subruzdime.

Tik kità dienà, pasiëmæ kibirà ðilto vandens, kuriame tumulavo

miltai su sëlenom, trise eidavom paþiûrëti teliuko.

Palei sienà strapaliodavo jauniklis, dar netvirtai besiremiantis

á ðvieþiai suplûktus ðiaudus, didelëm melancholiðkom

akim þvelgiantis á mus. Banga ilgesingai mykdavo, vos verðiukas

nutoldavo per þingsná. Iðgirdæs motinà, ðis gráþdavo

atgal, o ji laimingà meilæ iðreikðdavo ðiurkðèiu lieþuviu

braukdama per nugarà. Iðtrûkæs verðiukas puldavo prie teðmens

ir kiek paþindæs galva tvodavo á pieno centrà – nenutraukti

tiekimo!

Netrukus ragaudavom krekenø. Primilþtà riebø skystá

paleisdavo keptuvën, o paskui ðaukðtais kabindavom geltonà

skanëstà su ruda plutele.

Vakarop, grimztant saulei uþ Poþerskio egliø, papunëlis

praneðdavo:

– Ðiànakt spigins. Dienà maèiau berþo virðûnëje posëdþiaujant

varnas.

Po ðiø pranaðysèiø vesdavau Sargá á tvartà. Ðis permaina

itin dþiaugdavosi, ðokinëdavo, taikydavosi lyþtelt geradariui

ir vos atsidûræs viduj lásdavo á pamëgtà vietà po triuðiø

gurbu. Ið tiesø, kaip pranaðauta, naktim poðkëdavo tvoros, o

mënulis skleisdavo ðaltà ðviesà.

Antroje þiemos pusëje, kai pradëdavo skambëti varvekliai,

iðleisdavom gyvulëlius ið tvarto. Banga eidavo pirmoji,

atsargiai uosdavo pamirðtà sniegà, atsisukdama paragindavo

ûgtelëjusá teliukà. Ðis, nusiþiûrëjæs á mamà, irgi uostydavo

baltà paklotà, lyþteldavo nematytus patalus, o paskui, iðmetæs

pasturgalá, ðuoliais nulëkdavo iki vartø. Siautëjimui pritardavo

ir keli oþiukai – striksëdavo kazokëlá, linksmai mekendavo

skalijant Sargiui.

Prisisiautæ gyvuliukai tik stumiami gráþdavo á tvartà.

Vis labiau ðylant, tokius pasilaigymus rengdavom kas

savaitæ. Tiesa, viðtos á tai þiûrëjo skeptiðkai. Kiek pabraidþiojusios

po sniegà, praðydavosi atgal arba netekusios

kantrybës sulëkdavo ant tvoros. Tik þàsys, lyg niekur nieko

sugulusios ant riebalais nukarusiø papilviø, neskubriai gagendavo,

atvertusios galvas þvelgdavo á saulæ.

Uþgavëniø dþiaugsmai miestelyje buvo slopinami. Atpaþintus

„þydukus“ kviesdavo pas mokyklos direktoriø,

liepdavo atsivesti tëvus. Tiesa, to neávykdþius, neskalpuodavo.

Vis tiek nesmagu.

Pas kaimynus lankydavosi maþiai, iðsivertæ kailinius,

ant veidø uþsitraukæ ryðkiai apvedþiotom akim kojines, popierines

kaukes su arklio karèiø ûsais ir barzdom. Pasitaikydavo

ir mediniø su kumpom nosim, dar tëvø jaunystëje iðdroþtø.

Vaikai, nors ir Uþgavëniø „þydukais“ atëjæ, tik perþengæ

slenkstá, sukalbëdavo poterius, o paskui uþtraukdavo tradicinæ:

Mes, þydele ið Leckavos,

Turem maciø ir kakavos.

Pinigëlá jeigu dousit,

Dar paðoksem padainiousem.

Pinigø persirengëliams retai duodavo. Uþtat storais blynais

vaiðindavo kiekvienoje troboje. Dar ir ásidëti pasiûlydavo.

Ðitos iðvykos neperaugdavo á linksmas eitynes, nes vaikai

prisibijodavo rûstaus direktoriaus veido, slogios pokario

laikø bûties.

Vis mëlynuojantis dangus, iðgrauþti vëpûtiniai þadindavo

pavasario nuotaikà.

Rodos, 1950 m. miestelyje pasklido gandas – sprogdins

ledus. Vaikai atlëkë uþsiimti saugesniø vietø. Prisispaudë

prie þydo Vakso medinio namo, kuris plaèiom pastogëm

dengë sienas. Tiesiai á gatvæ vedë gonkelës, á kurias suðoko

suaugusieji.

Ventos tiltas stovëjo ant mediniø poliø (dabar betoniniai),

prieð srovæ kilo tokie pat ledlauþiai, apkalti metalu.

Pakilæs vanduo jau vertësi per ledlauþius, grësminga jëga

grûdosi lytys, akimirka – ir tiltà nutrauks.

Po valandos atvaþiavo sunkveþimis su sprogdintojais.

Kareiviai ant ledo sangrûdø dëjo sprogmenis, vyniojo Bikfordo

virvutes.

Atlikus darbà, vyresnysis mostelëjo þiopliams – slëpkitës.

Uþ keliø minuèiø nugriaudëjo keli sprogimai. Ledo gabalai

bumbsëjo aplinkui, èiuoþë nuo namø stogø, ðokinëjo

ant brukës. Kuo toliau, tuo maþesni barbeno, kol galø gale

ið dangaus ëmë byrëti sidabrinës pupos.

Upë prasimuðë pakraðtyje, bet paèiam vidury dar aukðtyn

lipo ledo sangrûdos. Keli kareiviai su kartoniniais lagaminëliais

nulëkë á vidurá tilto, nuleido sprogmenis ant susikimðusiø

lyèiø ir galvotrûkèiais parlëkë atgal.

Vël sprogimo trenksmas, ledø kruða, baimingas kaimynø

kvëpavimas á pakauðá.

– Dyvø dyvai, – suklego susirinkusieji, kai upë ëmë neðti

lytis, o ðios ðnabþdëdamos skubëjo link kapiniø.

Kalupio upeliui neðant lytis, trys narsuoliai – Vincë Deniuðis,

Abraðka Davidas ir Romasius Strigûnas – iðdidþiai

vairavo kampuotà ledinæ. Vyruèiai stûmësi ilgom kartim,

nutaikæ progà pamojuodavo pavyduoliams.

Tik staiga – neprognozuojamas – triokðt! Ledo lytis stojosi

piestu ir trys jûreiviai atsidûrë lediniame vandenyje.

Vyruèiai neprasprûdo pro tilto atramà, kuri iðdavikiðkai

pastojo kelià.

Ið upelio, tegu ir patvinusio, iðsikapstysi, tik kelnës –

pilnos baimës. O skausmingiausias momentas – tupelës su

trimis raðalo buteliukais nardë bangose.

– Tupelelës, mano tupelelës! – iðniræs ið po lyties plyðavo

Vincë. – Gelbëkit anas, – èiaudëdamas ir prunkðdamas

kapstësi á krantà.

Kas beðoks á vandená, kai matëm batuotus Abraðkà ir

Romasiø jau brendant á krantà.

Juokëmës ir uþjautëme, iðgraibëme uþutëkyje plûduriavusias

kepures, o apavas nuplaukë á Ventà. Tikriausiai latviai

susiþvejojo nematytas þemaitiðkas tupeles.

RIMANTAS ÞILEVIÈIUS

100

95

75

25

5

0

More magazines by this user
Similar magazines