2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. 16 - MOKSLAS plius

4 Mokslo Lietuva2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. 16(438)gimtoji kalbaĮspūdingas ilgamečio dėmesioAndriui Ašmantui rezultatasArnoldas PiročkinasGal prieš du mėnesius išleistosknygos, kurią dabar ketinamepristatyti skaitytojams(A. Pupkis, Andrius Ašmantas: gyvenimasir kūryba. Monografija. – Vilnius:„Trys žvaigždutės“, 2010. – 600 p.),įvadiniame skyrelyje Andriaus Ašmantokūrybinis palikimas ir jo tyrimasAldonas Pupkis yra nupasakojęs, kaip1962–1965 m., būdamas Leningrado(dabar Sankt Peterburgas) universitetoBendrosios fonetikos ir metodikos katedrosaspirantas, kažkurioje didžiojojemiesto bibliotekoje vartęs lietuviškąprieškarinių metų Gimtąją kalbą. Jodėmesį taip patraukę Ašmanto straipsniaiiš šnekamosios kalbos kultūrosir fonetikos, jog jų sukeltas įspūdis„neišblėsęs išliko ištisus dešimtmečius“(citatos iš nurodytos knygos toliau žymimosbe kitų nuorodų, tik puslapis:p. 9). 1968 m. Vilniaus universitetevadovaudamas lituanistų kalbininkųproseminarui, davęs rašyti studentamsdarbelių apie tarpukario metų lietuviųkalbininkus. Vienas buvęs skirtasA. Ašmantui. Taip prasidėjo gilinimasisį šio kalbininko gyvenimą ir jokūrybinio palikimo tyrimas. Šiandien,norint išvardyti visus paties A. Pupkioir jo paskatintų žmonių rašinius apieNaujosios knygos viršelisšį asmenį, reikėtų nemažai puslapių.Bet kam tuo varginti skaitytojus, jei,kaip sakyta, yra padaryta aptariamojeknygoje. Tad eikim tiesiai prie jos –ilgamečio kruopštaus ir nuoseklausdarbo įspūdingo padaro.Iš karto tinka pasakyti, kad A. Pupkioveikalas visais atžvilgiais pavyzdinėstudija, parašyta su įkvėpimu, meile irneabejotinu talentu. Tokių studijų laukianesulaukia ne vienas kur kas žymesnismūsų kalbininkas. Laukia, ir nežinia,kada sulauks. Juk tokia studija neparašomastaigiai panorus, pirmai seilei užėjus.Ji atsiranda iš ilgų metų triūso, atsidėjimo,neslopstančio širdies karščio.A.Pupkiui didelė paspirtis renkantveikalui medžiagą buvo ta palankiaplinkybė, kad A. Ašmanto šeima pervisas negandas išsaugojo jo asmeninįarchyvą ir su visišku pasitikėjimu jįatvėrė entuziazmo pilnam tyrėjui. Visdėlto jo nebūtų užtekę tokiam veikalui.Tad A. Pupkis gavo nemaža pasiraustiLietuvių kalbininkas, literatūrologas, pedagogas, publicistas Andrius Ašmantas su šeima per 1940 m. atostogas Tickūnuosedidžiuosiuose Lietuvos archyvuose irrankraštynuose. Kas nėra dirbęs su archyvųdokumentais, tas vargiai įsivaizduoja,kiek šis darbas reikalauja laiko,jėgų ir kantrybės. Autorius sunkumussėkmingai įveikė: monografija grindžiamagausia archyvine dokumentacija.Ne mažiau varginga ieškoti reikiamųduomenų išaugusioje pirmosiosLietuvos Respublikos periodikoje. Tiknedidelė joje rastų dalykų dalis įtrauktaį registrą Literatūra (p. 574–587). Šiamesąraše dominuoja naujausieji įvairiųgalų spaudos darbai, padedantysnušviesti A. Ašmanto laiką ir veiklą. Jųesama 236 vienetų. Patyrusiam specialistuivien literatūros sąrašas, nors nėrakoks darbo vertės garantas, vis dėltojau rodo, ko galima iš turinio tikėtis.Šiuo kartu surašyta literatūra skaitytojoneapgaus: ji yra teisingas rodiklis, kadturime prieš akis vertingą veikalą.Po Pratarmės ir minėto įvadinioskyrelio knygoje eina dvi didžiosios,pagrindinės dalys: I dalis. Gyvenimokelias ( p. 17–309) ir II dalis. Kūrybiniopalikimo apžvalga (p. 311–548). Monografijabaigiasi šešiais savarankiškaisskyreliais: Apie Andriaus Ašmantoraštų kalbą ir stilių (p. 549–554), Kaipsaugomas Andriaus Ašmanto atminimas(p. 555–561), Apibendrinamosiosišvados (p. 562–571), Šaltinių sutrumpinimai(p. 572–573), minėta Literatūrair Pavardžių rodyklė (p. 574–585). Knygąlabai praturtina apsti ikonografija:nuotraukos, dokumentų faksimilės.Per pirmosios dalies 289 puslapiusskaitytojas galės susipažinti su AndriausAšmanto, gimusio 1906 m. vasario 24 d.Tickinų kaime (caro laikais priklausėTelšių apskričiai, po 1918 m. Kretingosapskričiai, o dabar – Klaipėdos raj.),esančiame per kokius 3 km nuo Endriejavo,gyvenimu. Savo kelionę baigė1941 m. gegužės 19 d. vienoje Vilniausligoninėje, kur buvo paguldytas susirgęsšiltine. Taigi jo gyvenimo kelio būtavisai neilgo: išgyveno vos 35 metus sukeliais mėnesiais. Tas kelias, atvedęs jį įmokslo aukštumas, buvo tipiškas daugeliuiXIX a. pabaigos – XX a. pradžioslietuvių inteligentų – gana vargingaieitas. Tėvai valdė 29 ha ūkį, bet septyniųvaikų šeimai juos leisti į mokslusneįstengė – buvo pasmerkti likti kaime.Tėvas vyresniuosius Oną ir Antaną patsmokė namie skaityti rašyti ir kiek skaičiuoti.Iš jų ir trečiasis eilėje Andrius,būdamas gabus, prasilavino tiek, kad,1918 m. rudenį atidarius Endriejave(tada rašė Andriejavas) lietuvišką mokyklą,buvo priimtas į II skyrių (klasę).Pradinę mokyklą baigė per vienus metus!Gavęs keturių skyrių pažymėjimą,1919 m. rudenį, su ašaromis išsiprašęs,tėvo nuvežamas į Rietavo gimnaziją.1925 m. baigė šeštąją klasę. Kadangiaukštesniųjų klasių neatidarė, septintąjąir aštuntąją klases lankė Telšiuose, VyskupoValančiaus gimnazijoje. 1927 m.birželio 23 d. kaip pirmasis mokinysją baigė ir, gavęs gimnazijos baigimoatestatą, rudenį įstojo į Lietuvos universitetoHumanitarinių mokslų fakultetą.Studijuoti pagrindine šaka pasirinkolietuvių kalbą, o šalutinėmis šakomis –lietuvių literatūrą ir pedagogiką. TaigiA. Ašmantas atsidūrė laikinojoje Lietuvossostinėje Kaune. Tačiau ir čiakelias nebuvo lengvas. Neturėdamassavų lėšų, vertėsi gana sunkiai. 1930 m.beveik devynis mėnesius dirbo SimonoDaukanto mokytojų seminarijoje mokytoju,o nuo tų metų rugsėjo 5 d. tampaKauno Aušros mergaičių gimnazijosmokytoju. Atsirado iš ko pragyventi, betužtat trukdėsi mokslas. Studijas baigė1933 m. lapkričio 25 d., kada gavo aukštojomokslo baigimo pažymėjimą.A. Pupkis labai kruopščiai ir išsamiaiapibūdina A. Ašmanto mokymosimetus – jo aplinką (mokyklas, mokytojus,dėstytojus ir mokslo draugus).Pasinaudodamas jo dienoraščiais, autoriusskyreliuose Asmenybės brendimas(p. 123–136), Svajonės ir idealai(p. 136–141) ir Idealistas (p. 142–149)mums jautriai atveria intymųjį jaunožmogaus dvasinį pasaulį, jo formavimąsi.Reikia pripažinti, kad tai pavydėtinaišviesus ir kilnus pasaulis, kuriameneliko vietos cinizmui, savanaudiškumui,paniekos žmogui, visuomenei irtautai. O kartu šio pasaulio žmonėsnebuvo kokie šventieji: jie buvo tiesiogpaprasti, normalūs, padorūs piliečiai.Galima didžiuotis, kad lietuvių tauta,pakilusi iš Pirmojo pasaulinio karogriuvėsių ir įveikusi dėl kovų už nepriklausomybękilusių sunkumų naštą,įstengė taip sparčiai išugdyti gausybęA. Ašmanto tipo žmonių.Monografijoje nemaža puslapiųskirta taip pat A. Ašmanto darbui kitosemokyklose po studijų: 1934–1935 m.Kauno Aušros berniukų gimnazijoje,paskui 1935–1938 m. Klaipėdos Prekybosir Pedagoginiame institutuose irlygiagrečiai Klaipėdos Vytauto Didžiojogimnazijoje. Nuo 1938 m. rugsėjo 1 d.puspenkto mėnesio jis Kauno VI gimnazijosmokytojas. 1939 m. sausio 15 d.skiriamas Vytauto Didžiojo universitetoKaune Lietuvių kalbos ir literatūroskatedros lektoriumi. 1940 m. sausio 1 d.švietimo ministro įsakymu nuo tos pačiosdienos keliamas su grupe dėstytojųį reorganizuotą Vilniaus universitetą.Gana ilgai važinėjo iš Kauno: Vilniujeapsigyveno tik 1940 m. rugpjūtyje, kaiLietuva jau buvo inkorporuota į TarybųSąjungos imperiją.Palyginti dažna darbo vietų kaitaA. Ašmantui trukdė atsidėti koncentruotai,kryptingai mokslinei veiklai.Pedagoginis darbo pobūdis ir gal netpaties A. Ašmanto susiformavęs nusiteikimas(ne veltui pasirinko studijuotipedagogiką!) tikriausiai lėmė mokslinėsveiklos kryptį. Tas pats bruožas būdingasir kitam kalbininkui, A. Ašmantovienmečiui Leonardui Dambriūnui(Dambrauskui). Jų abiejų darbas vidurinėsemokyklose (Klaipėdos institutaibuvo pusiau aukštosios mokyklos)orientavo juos daugiausia į dabartinėsbendrinės kalbos sritis, kurioms būdingastaikomasis pobūdis. Tuo atžvilgiujie gerokai skyrėsi nuo vos keleriaismetais vyresnių Prano Skardžiaus irAntano Salio. Šie, nusiųsti į Vokietijąstudijuoti kalbotyros dalykų, 1929 m.apgynę Leipcigo universitete mokslųdaktaro disertacijas, iš karto tapoKauno universiteto dėstytojais. Šiamepostovyje jie nedelsdami ėmėsi spręstiesmines lietuvių kalbos problemas.Kartu jiems atsivėrė nepaprastos galimybėsaukšto lygio organizacinei veiklai.Tuo tarpu A. Ašmantas ir L. Dambriūnastarsi pavėlavo ir atsidūrė savotalentingų pirmtakų šešėlyje. Tad visą1933–1941 m. laikotarpį A.Ašmantas,sakytume, tik rengėsi tikrajai mokslineiveiklai, tarsi ieškojo kelio. Tačiau ir tai,ką jis per tuos metus įstengė nuveikti,kaip įsitikiname iš II dalies, leidžiamums jį laikyti iškiliu XX a. ketvirtojodešimtmečio lietuvių kalbininku.A. Pupkis iš panagių išnagrinėjovisus A. Ašmanto varytus lietuviųkalbos mokslo barus barelius. Jų čiaapžvelgti dėl vietos stokos neketiname.Gal net apskritai nėra reikalo: kas susidomėsmonografija, ras gražiai išdėstytaA. Pupkio. Tačiau išimtį šiuo kartureikia padaryti monografijos skyreliuiSakomojo žodžio kultūra (p. 403–414).Iš anksto tenka apgailestauti, kad šioskyrelio neskaitys ir juo nepasinaudosmūsų sakomojo žodžio pagrindiniai,toną duodantys vartotojai: visų galųtelevizijos ir radijo darbuotojai, taippat Lietuvos Respublikos Seimo irsavivaldybių kalbėtojai, dvasininkai,teisininkai, ir, žinoma, mokytojai beiaukštųjų mokyklų dėstytojai. Šiameskyrelyje A. Ašmantas iškyla kaip vienasiškiliausių sakomojo žodžio kultūrosteoretikų. O dar svarbiau, kad referuojamosmintys apie sakomojo žodžio kultūrosbūklę Lietuvoje prieš 70–80 metųvisiškai, o gal net kur kas skaudžiaupataiko į mūsų dabarties viešąją kalbą.Būtų labai pravartu skyrelį, kiek nekiek supopuliarintą, pateikti plačiajaivisuomenei. Juk pasiklausius televizijosar radijo transliuojamų laidų, varguar būtų galima sakyti, kad jų dalyviai,įskaitant ir absoliučią daugumą reporterių,rūpinasi kalbėti taip, jog klausytojaigerai suprastų, ką jie sako. Pagaliaušis skyrelis turėtų paakinti Valstybinęlietuvių kalbos komisiją su Lietuvių kalbosdraugija daryti žygių, kad imtumerūpintis sakomojo žodžio būkle.A. Ašmantui nebuvo svetimanė lietuvių literatūra. Monografijojeyra skyrelis Kūrybinis Putino pasaulis(p. 443–451). Jo antraštė pakartojaA. Ašmanto literatūrinės studijos apieVinco Mykolaičio-Putino kūrybą pavadinimą(studiją žr.: A. Ašmantas. Tautinisugdymas ir tautos kultūra. – Vilnius:„Trys žvaigždutės“, 2005, p. 143–177).Tai vertingiausias iš visų A. Ašmantoliteratūros rašinių. A. Pupkis šį darbąmonografijoje įvertino taip: „…šiskūrinys – vienas iš pačių įtaigiausiųAndriaus Ašmanto analitinių darbų,kur nuosekliai ir logiškai žengiama perPutino kūrybos labirintus ir idėjas irdaromos įtikinamos ir pagrįstos išvadosapie visos ligtolinės Putino kūrybos vertę“(p. 450). Kartu apgailestaujama, kadmūsų literatūros istorijos specialistai į šįketvirtajame dešimtmetyje įžvalgomisišsiskiriantį Putino kūrybos nagrinėjimąnėra atkreipę dėmesio – rašinionepamini nė apžvalgose.Atrodo, panašiai derėtų apgailestauti,kad į A. Ašmanto darbus, kurkeliamos to meto mokyklos problemos,nepasižiūri mūsų pedagogikosspecialistai. Šiuos rašinius A. Pupkis

6 Mokslo Lietuva2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. 16(438)VerpetaiMasonybės įtaka Liudviko RĖZOSasmenybei ir kūrybaiL. Rėzos 170-osioms mirties metinėmsSeniausias žinomas XIX a.Liudviko Rėzos portretasIrena SkomskienėPrūsų lietuvių poetinis žodisir to krašto liaudies dainųpirmoji publikacija 1825 m.susijusi su Liudviko Rėzos vardu.Nors išauklėtas vokiečių kultūros irliteratūros dvasia, jis niekada nepamiršoesąs lietuvis. Būtent todėl savodarbais nupynė gražų vainiką lietuviškajaiMūzai iš Mažosios Lietuvosliaudies dainų.Nuo 15 metų gyvendamas Karaliaučiuje,kaip ir visi lietuvių kilmėsšviesuoliai, Karaliaučiaus universitetoauklėtiniai, L. Rėza monarchinę Prūsijąįvardijo kaip kultūros ir valstybingumoidealą, apeidamas Prūsijos militaristinędvasią. Toks prūsiškojo patriotizmo fenomenas(preussentum) buvo paveikęsto meto intelektualus, tarp jų ir jaunąteologą, poetą L. Rėzą. Visą gyvenimąjis paskyrė Dievui, Mūzai, Karaliauskultui, Tėvynei, broliams ir sau. Taimasonų doktrinos esmė. Taip, L. Rėzabuvo masonas. Kokią įtaką masonybėturėjo L. Rėzos kūrybai, pasaulėžiūraiir patriotizmui?Dar studijų laikais 1894–1899 m.išmokęs susitapatinti su visata per meilę,jis anksti pajuto kuriančio pradogalybę ir jo apraiškas. Klausydamasisįžymių profesorių – filosofo ImanuelioKanto, orientalisto ir teologijos dėstytojoJ. Hase (Herderio mokinio),istoriko K. Mangelsdorfo, ekonomistoCh. Krauso – paskaitų, L. Rėza tapoidealiu Prūsijos valstybės piliečiu, dvasiškiu,poetu, mokslininku ir europiniomasto kultūros istoriku.Jam studijuojant Karaliaučiausuniversitete, įtakingiausi visuomenėssluoksniai buvo m a s o n a i, kurių ložėsknibždėte knibždėjo visoje Prūsijoje,taip pat ir Mažojoje Lietuvoje. Apie tairašo Alexander Giese knygoje Laisviejimūrininkai (1998).Kadangi masonai buvo ir kitų visuomeniniųdraugijų Karaliaučiuje nariai,būtent čia pasekime, kaip L. Rėzapateko į jų ordiną. Rėza, kaip vienasgabiausių ir darbščiausių studentų,buvo rekomenduotas talkininku į nepaprastaiprestižinį darbą KaraliaučiausPilies bibliotekoje, kuri garsėjo netik savo fondų turtais, bet ir ypatingaislankytojais – visa Karaliaučiaus intelektualiajaaristokratija ir universitetomoksliniu elitu. Reikšminga buvo irtai, kad Pilyje patalpas turėjo keletas visuomeniniųorganizacijų, pavyzdžiui,Karališkoji vokiečių draugija, veikusinuo 1741 metų. Bičiuliški santykiai sutos draugijos nariais ir svari L. Rėzosdalykinė parama kuriant KaraliaučiausPilies istorijos muziejų, suvedėjį su masonais. L. Rėza masonams imponavovisais atžvilgiais. Dar studijuodamasjis jau reiškėsi kaip poetas.Pirmieji jo eilėraščiai – idilijos (Merginospasveikinimas pavasariui, Laukųgėlelei, Mylintis jaunuolis ir kt.) liudijajo santykį su to meto literatūrinių srovių– sentimentalizmo ir Getingenogiraitės – poetų įtaka. Ypač pastarosios,nes šiuos lyrinius ir kitus karo tematikospirmuosius savo eilėraščius jisišspausdino būtent Getingeno giraitėspoetų leidinėlyje Penkiolika vokiškųdainų (1799). Rėzos draugas kompozitoriusW. Jensenas tiems eilėraščiamssukūrė melodijas, o jųdviejų kūriniaigreitai tapo populiarūs, nes atitiko tųdienų istorinę situaciją – 1799 m. lapkričio18 d. visa Europa pašiurpo nuoNapoleono įžūlumo: jis išvaikė Prancūzijosvyriausybę ir pasiskelbė konsulu.Tai buvo karo su visa Europa preliudija,todėl prūsiškasis dainų rinkinėlis supatriotinėmis dainomis bematant paplitoKaraliaučiaus kariniame dalinyjeir tarp jaunimo. Gal todėl istorikas irrašytojas L. Bačko (1754–1823), dėstęsistoriją Karaliaučiaus tvirtovės Artilerijoskademijoje, susidomėjo L. Rėzosasmenybe – jaunas teologas pakviestasdirbti karo kapelionu į KaraliaučiausĮgulos bažnyčią. 1800 m. toms pareigomsjis iškilmingai įšventintas Potsdamokatedroje.Tačiau Rėza neatsisakė ir darboPilies bibliotekoje, kur jautėsi lyg žuvisvandenyje. Kadangi visos masonų ložėsbuvo sekamos policijos, mažai likožinių, kaip į šv. Jono adeptus 1806 m.pateko L. Rėza. Ta simbolinė pradinėpakopa priklausė ložei Trys karūnos(Maurer- Loge zu den Drey Kronenin Königsberg in Preussen), vienaiseniausių ložių Karaliaučiuje.Masonų doktrinos aukštosiosmaksimos dėl pasaulio pertvarkymo irsavo epochos pastūmėjimo pirmyn humanizmodvasia kerėte kerėjo L. Rėzą.Sprendžiant iš jo 1806–1812 m. kūrybos,aiškiai matyti, kaip išsiplėtė jomąstymo ribos. Dabar jau abstrakčiossąvokos, vadinamos Žmonija, adresu.Pasikeitė jo eilėraščių tematika, vietojlyrikos – istoriniai 1806–1807 m. įvykiai.Tai Elegija nugalėtiems prie Auerštadto,Eilės ant pakajaus Tilžej, Mūšisprie Yluvos, Elegija Ch. Krausui. Tačiaudėl vieno dalyko – Karaliaus kulto – jisniekada nekeis savo mąstymo. Prisiminkime,ką jis rašė apie FrydrichąWilhelmą Pirmąjį (1713–1740). Nemirtingasjo nuopelnas tas, kad beveikkiekvienas kaimo lietuvis moka skaitytiir rašyti. Nors tas kareivių karaliusgalutinai sumilitarino valstybę, betL. Rėzai jis liko Apšviestojo monarchoidealas dar ir todėl, kad jo iniciatyvaKaraliaučiaus universitete 1723 m.įsteigtas lietuvių kalbos seminaras.1807 m. Frydrichas Wilhelmas Trečiasis(1770–1840) naikina baudžiavą– vėl karaliui L. Rėza jaučia begalinįdėkingumą.Vienišiaus dalios prisiskyrimaspačioje jaunystėje, kai jo konfesija tonereikalavo, manau, buvo L. Rėzosnuosprendis. Tą liudija jo lyrinė išpažintis– lyg metafizinis pasižadėjimassavo Mūzai, eilėraštis Nuskendęsžiedas.Tuometės Prūsijos politiniamegyvenime plito liberalinės parlamentarizmoidėjos, į politinę areną žengėnekilmingojo luomo inteligentija.Madingi tapo vieši akademiniai disputai,prilygstantys filosofinei revoliucijai.Karinėje aplinkoje tas aktualijasL. Rėza jautė itin stipriai, ypač po1806–1807 m. įvykių, kai Prūsija praradodalį savo teritorijos ir okupantaiPrūsijoje ėmė daryti savo tvarką, ardytiPrūsijos monarchijos pamatus. Būtenttokiu dramatišku Prūsijai metuL. Rėza įšventintas į masonų ordiną.Vokietijoje bematant susikūrė Reinosąjunga – 1806 metais.Rėzos darbinė aplinka – karininkaiir kareiviai – iš pradžių jam buvo suvokiamatik išoriškai: šaunūs paradai,gražūs mundurai, patriotinės dainos,bet kai jis susipažino su kareiviškakasdienybe, buvo giliai sukrėstas. Pasirodo,kareivinėse iki šiol tebetvyrojobaudžiava. Tebegaliojo kareivįžeminančios drausminės nuobaudos:jie buvo varomi pro rykščių rikiuotę,neturtingo luomo kareiviui draustatapti karininku. Visa tai L. Rėzai kėlėstiprų vidinį maištą. Jį jaudino kareiviškadalia ir folkloras, ypač karinėsdainos, kurias jis ėmė užrašinėti. Liaudieskūryboje L. Rėza įžvelgė tokiųnuostabių meninių poezijos savybių,nuoširdaus ir tyro jausmo, kad jau neteoriškai, bet praktiškai juto Herderioestetikos ir filosofijos esmę. Pavyzdžiui,Potsdamo miestely ant pylimų žalių /tenstovėdams žalnieriukas ašarėles braukė/arba Neverki, sūneli, margas dobilėli,užtekės saulelė ir ant kareivėlio. Beabejonės, užuojautabaužiauninkamsvalstiečiams ir kareiviamspaskatinoL. Rėzą rinktiliaudies dainas, nesjo biografai šį faktądatuoja būtent1807 metais. Būtentdarbas kareiviškojir masoniškojaplinkoj buvolabai reikšmingasL. Rėzos kūrybai.Pavyzdžiui, baudžiavospasmerkimas– EpitafijaJ. Ch. Krausui(1807) – sukurtasmirus profesoriui,dėsčiusiam Rėzaiv a l s t y b ė s ū k i oadministravimąir istoriją. L. Rėzaišaukštino Krausąkaip kovotoją priešbaudžiavą ir pavadinojį antruoju Prūsijos Kantu. Taiginuo1806 m. L. Rėzos posūkis į pilietinępoeziją buvo nediskutuotinas masoniškosiospasaulėžiūros rezultatas.Ryškūs ir kiti jo pasiekimai – veržimasisį akademinį darbą. 1807 m. jisapgynė disertaciją lotynų kalba Apiešventųjų knygų moralės aiškinimą pagalI. Kantą. Gavęs filosofijos daktarolaipsnį, L. Rėza gavo teisę skaitytipaskaitas Karaliaučiaus universiteteprivatdocento teisėmis. Masonų ložėjegirdėdamas, kad sostai ir bažnyčiosyra pagrindiniai prievartos ir savivalėsšaltiniai, jis pritarė nekilmingojoluomo intelektualų pozicijai ir kitaippažvelgė net į šventų dalykų dogmas.Universitete dėstydamas Rytų kalbas,L. Rėza išplėtojo tą kursą ne tiekteologijos mokslui, kiek Antikineigrožinei literatūrai pažinti. Dėl toužsitraukė senosios kartos profesoriųnepasitenkinimą, o iš Prūsijos švietimoir kulto ministro barono Wilhelmovon Humboldto (1767–1835)sulaukė labai palankaus įvertinimo.Šis mokslininkas ir politikas, Gėtėsartimas draugas ir aukšto laipsniomasonas, labai susidomėjo L. Rėzosasmenybe ir kūryba, nes didelęreikšmę teikė Antikos pasaulėjautapagrįstam harmoningam žmogausidealui. Tą aptikęs L. Rėzos kūrybojeir veikloje, ponas ministras buvo taipsužavėtas L. Rėza, kad ėmė visapusiairemti visas jo iniciatyvas: iš hebrajų irgraikų kalbų išversti Bibliją ir išleistilietuviškai, į vokiečių kalbą išverstiK. Donelaičio Metus, neleisti Karaliaučiausuniversitete panaikinti lietuviųkalbos seminaro, įkurti Biblijosdraugiją ir išleisti savo pirmąjį eilėraščiųrinkinį Prutena (1809). Visas šiasidėjas ministras palaimino. KadangiW. Humboldtas priklausė masonųMisijoms Londone, kurių tikslas buvogloboti perspektyvių adeptų raiškąvisuomenėje, nenuostabu, kad L. Rėzanusipelnė tokio dėmesio ir jo lyrasuskambo visomis jaunatviškos širdiesstygomis. Tokiu laimingu L. Rėzaimetu išspausdintas ir jo pamokslaskariams Kokios yra kario priedermėsDievui, savo karaliui, savo Tėvynei irsau (Was ist der Kriegsmann Gott,seinen König, sich und dem Vaterlandschulding, 1809). Tai buvo jokarjeros garantas: 1810 m. L. Rėzaparašė antrą mokslinį darbą lotynųkalba apie pirmuosius krikščionis tarplietuvių. Ši studija jam suteikė mokslininkoreputaciją ir ekstraordinarinioprofesoriaus titulą. Universitete jisėmė skaityti paskaitas – įvadą į Senąjįir Naująjį Testamentą ir Bažnyčiosistorijos kursą. Be to, laimėjęs karąsu universiteto kuratorija dėl lietuviųkalbos seminaro likimo, L. Rėza1810 m. paskirtas to seminaro vadovu.W. Humboldto įtaka jautėsi ir visuomeniniameL. Rėzos darbe: Biblijosdraugijos įkūrimas 1810 m. ir vadovavimasjai, paskaitos visuomenei, beto, 1811 m. L. Rėza paskirtas stambausvisos Prūsijos karinio junginio (jau netik bažnyčios) karo kapelionu. Tačiaujį labiau džiugino Mūzos malonė. Tometo vokiečių spaudoje garsėjo L. Rėzoskūrybos puikūs įvertinimai: buvogiriami jo kūrybos rinkinio PrutenaI dalis (1809), eilėraščiai Baltijos sakmė,Balgos griuvėsiai, Tėvynės daina,Karvitos kapai, Filosofų alėja prie Karaliaučiaus,visos epitafijos mirusiemsjo profesoriams, Sembos žvejo dainair t. t.Viską sujaukė karas su Napoleonu– Rėzos tiesioginės pareigos reikalavobūti šalia savo karių ir mūšiolaukuose. Netrukus atėjo diena, kaiPrūsija oficialiai paskelbė karą Prancūzijai(1813 m. kovo 16 d.). L. Rėza,su nacionaliniu Prūsijos pulku išvykdamasį karo laukus, dar suspėjo susavo draugu kompozitoriumi W. Jensenusukurti pluoštą karinių dainųir jas išleisti – Rytprūsių nacionaliniokavalerijos pulko karo dainos išvykstantiš Karaliaučiaus 1813 m., gegužės3 diena.Bus daugiauJuodkrantės kurorto centrą puošia Liudviko Rėzos paminklas (skulptorius Arūnas Sakalauskas 1994 m.)Gedimino Zemlicko nuotrauka

2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. 16(438) Mokslo Lietuva 7iš bibliotekų gyvenimoPradėta adomo mickevičiausbibliotekos istorijos leidybaBibliotekos 60-metį pasitinkantDoc. dr. Jonas DautarasVPU Pedagogikos ir psichologijosinstitutasPastaruoju metu Lietuvoje yrakeli tūkstančiai įvairaus tipobibliotekų, kiekviena jų turi ištakassavą istoriją. Turbūt mažai kas išskaitytojų žino, kad keturios didžiosiosmokslinės, universalios mūsų šaliesbibliotekos yra „gimusios“ vienu metu.Tai dabartinės keturių apskričių – VilniausAdomo Mickevičiaus, Kauno,Klaipėdos Ievos Simonaitytės ir ŠiauliųPovilo Višinskio – viešosios bibliotekos.Jos įsteigtos 1950 m., o šiandienruošiasi iškiliai paminėti gražų savoveiklos 60-metį.Beje, kur kas vėliau šiai bibliotekųgrupei priskirta ir Panevėžio apskritiesGabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka,pavedus jai regionines funkcijas.Dabar visos jos Lietuvos gyventojųbibliografinio bei informacinio aptarnavimo,profesinių, mėgėjiškų ar hedonistiniųskaitymo poreikių tenkinimoir bibliotekininkystės mokslinio beisavojo regiono bibliotekų metodiniodarbo sistemoje užima labai svarbią(po Nacionalinės Martyno Mažvydobibliotekos) vietą šalyje.Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiausviešoji biblioteka (toliau –VAVB) savo jubiliejui ėmė ruoštisanksti. Jau prieš keletą metų nutartarašyti bibliotekos istoriją ir 60-mečiuiišleisti pirmąjį jos tomą. Šio darboėmėsi Bibliografijos ir informacijosskyriaus bibliotekininkas VytautasRimša, kuris anksčiau ilgai čia dirbo, beto, turėjo nemažą panašaus darbo patirtį– prisidėjo (parašė, sudarė, moksliškaisuredagavo ir pan.) prie 58 profesiniųleidinių pasirodymo (plačiau žr.Gyvojoje krašto enciklopedijoje Gražitu mano... ). Pokeleto kruopštaus darbo metų išryškėjoir pirmieji rezultatai. Šių metų pradžioje,prieš pat bibliotekos jubiliejų,leidykla Versus aureus išleido Vilniausapskrities Adomo Mickevičiaus viešosiosbibliotekos istorija pirmąjį tomą (Vilnius,2010 m., 864 p., [6] iliustr. lap.).Tai – anotuota, teminė, chronologinėliteratūros rodyklė, apimanti knygas,straipsnius ir kitas publikacijas apieminėtą biblioteką ir jos darbuotojus,taip pat jų straipsnius, parašytus kitomistemomis. Rašant knygą autoriųkonsultavo mokslininkai doc. dr. JonasDautaras (VPU Edukologijos katedra),dr. Kazimieras Račkauskas (Gimtinėslaikraščio redaktorius), knygą recenzavoprof. habil. dr. Viktoras Urbonas(Klaipėdos universiteto Socialiniųmokslų fakultetas).Knygoje rasime tai, kas per 60 metųspaudoje buvo skelbta apie biblioteką.Tai valstybinių norminių dokumentų,bibliotekos leidinių, straipsnių apie A.Mickevičiaus ir Vilnijos krašto bibliotekas,ikonografijų apie biblioteką ir josdarbuotojus bibliografiniai įrašai.Pratarmėje bibliotekos direktoriusPetras Zurlys apžvelgia bibliotekos istorinęraidą, dabartį ir perspektyvas. Jožodžiais, bibliotekai teko senas ir garbingasšalies regionas. Vilnijos kraštasVilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje pristatoma Romualdo Vytauto Rimšos naujoji knyga: kalbaLietuvos mokslų akademijos Vrubleskių bibliotekos skyriaus vedėja dr. Birutė Railienė, už jos – A. Mickevičiausbibliotekos direktorius Petras Zurlys, VU Komunikacijos fakulteto prof. dr. Alvydas Pacevičius, pristatomos knygosautorius ir Tėviškės pažinimo draugijos pirmininkas, laikraščio „Gimtinė“ redaktorius dr. Kazimieras Račkauskaspraeityje buvo lietuvių tautos ir Lietuvosvalstybės lopšys. Archeologiniaityrinėjimai rodo, kad Vilnijos žmonėsgali būti patys pirmieji Lietuvos gyventojai.Būdama rytiniame Lietuvosetnografinių žemių pakraštyje, Vilnijaper daugelį šimtmečių turėjo atlaikytidaug didesnį, nei kitos Lietuvos dalys,kaimynų politinį, ekonominį ir religinįspaudimą, o neretai ir jų priespaudąar net terorą. Šioje Lietuvos dalyje yrasvarbiausi valstybės centrai, trys senosiossostinės – Vilnius, Trakai, Kernavė.Kraštas garsėja istoriniu palikimu, vertingaiskultūros, meno ir archeologijospaminklais. Savita ir spalvinga šio kraštovietovių gamta: egzotiški miškai, Neriesvingiai, vilnijantys ežerai. Bet svarbiausiasšio krašto turtas – žmonės – mūsųamžininkai ir istorinės asmenybės.A. Mickevičiaus biblioteka nuopat pirmųjų dienų Lietuvos Vyriausybėsnutarimu vykdė Vilniaus sritinėsbibliotekos funkcijas: komplektavoVilniaus miesto ir srities gyventojamsreikalingą literatūrą ir kitą informacinęmedžiagą, Vilnijos krašto skaitytojamsteikė spaudinius ir informaciją, tenkinoprofesinius ir dvasinius skaitymo irinformacinius poreikius, rūpinosi savosrities – dviejų miestų ir dvylikos rajonųbibliotekų darbo kokybe: vykdė metodinęmiestų, rajonų ir kaimo bibliotekųpriežiūrą, teikė bibliotekoms mokslinęir metodinę pagalbą, skatino jų darbuotojusgilinti profesines žinias.Laikui bėgant keliskart keitėsibibliotekos pavadinimas: 1950–1953 m.ji vadinta Vilniaus sritine; panaikinussritis, 1953–1955 m. – Vilniaus zonosviešąja, 1955–1995 m. – Vilniaus zonosviešąja A. Mickevičiaus, o nuo1995 m. pervardinta Vilniaus apskritiesA. Mickevičiaus viešąja biblioteka.Dukart keitėsi ir bibliotekos steigėjai: išpradžių ja tiesiogiai rūpinosi Lietuvoskultūros ministerija, o nuo 2007 m.pradžios steigėju tapo Vilniaus apskritiesviršininkas. (Beje, nuo 2010 m.liepos ji vėl sugrįžo Kultūros ministerijosžinion – J. D. pastaba.)Nepaisant to, socialinės bibliotekosfunkcijos beveik nepakito. Ji visuometbuvo universali mokslinė Vilnijos kraštobiblioteka, kaupianti savo regionogyventojams reikalingą literatūrą irkitus dokumentus, aptarnaujanti šiokrašto skaitytojus, tyrinėjanti miestoir krašto gyventojų skaitybą, interesus,knygų plitimą visuomenėje ir jų panaudąbibliotekose, teikianti apskritiessavivaldybių viešosioms bibliotekomsįvairią metodinę pagalbą. Kartu ji yrarytinės Lietuvos teritorijos, apimančiosaštuonias Vilniaus apskrities rajonųsavivaldybes, viešųjų bibliotekų metodikoscentras.Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,A. Mickevičiaus bibliotekojeįvyko pozityvių poslinkių: peržiūrėtosir atnaujintos bibliotekos fondųkomplektavimo kryptys ir apimtys,Skaitytojų registracijos ir apskaitos,Abonemento ir Skaityklų, Bibliografijosir informacijos skyriuose įdiegtosšiuolaikinės elektroninės kompiuterinėstechnologijos, sudarytos realiosgalimybes bibliotekoje ir už jos ribųskaitytojams naudotis elektroninėmisinformacinėmis duomenų bazėmis,darbuotojams ir skaitytojams sukurtasreikalingas kompiuterizuotų darbovietų skaičius, gerokai išplėsta bibliografinio,informacinio ir kraštotyriniodarbo apimtis, iš dalies pakeisti metodiniodarbo turinys ir formos.Apskrities biblioteka tapo Lietuvosintegralios bibliotekų informacinėssistemos (LIBIS) dalis: kartu sukitomis šios sistemos bibliotekomis jirengia Lietuvos bibliotekų suvestinįelektroninį katalogą, kitas integruotasinformacijos paieškos sistemas. Čiaišduotas vieningas LIBIS skaitytojo pažymėjimassuteikia teisę naudotis visųLIBIS sistemos bibliotekų paslaugomis.Ji dalyvauja įvairiose respublikinėse irtarptautinėse programose, vykdo bibliotekųveiklos metodinius ir regionovisuomenės edukacinius projektus, tapomodernia, šiuolaikiška biblioteka.Gedimino Zemlicko nuotraukaDabar A. Mickevičiaus bibliotekosskaitytojai laisvai naudojasi elektroniniukatalogu, turinčiu per 90 tūkst.bibliografinių įrašų ir rodančiu bibliotekojeesančius leidinius. Užklausomstenkinti tarnauja duomenų bazės:Lietuvos periodinės spaudos bibliografinėstraipsnių bazė 1994–2002 m.(archyvas), NBDB (Nacionalinės bibliografijosduomenų bankas), LITLEX,INFOLEX, PRAKTIKA, EBSCO Publishing(anglų k.), Grove Art Online,Grove Music Online, Oxford ReferenceOnline: Premium Collection,Springer LINK, Verslo žinių archyvas.Yra sudaryti katalogai ir kartotekos:sisteminė straipsnių, kraštotyros,A. Mickevičiaus, recenzijų, teminėeilėraščių, citatų ir Vilnistikos. Bibliotekojelaisvai skaitytojams prieinamasir LIBIS (Lietuvos bibliotekų suvestiniskatalogas), kurį prižiūri Lietuvosnacionalinės M. Mažvydo bibliotekosLIBIS centras.Šiuo metu A. Mickevičiaus bibliotekosfonduose saugoma daugiau nei500 tūkst. įvairių mokslų dokumentųir beletristikos leidinių. Kasmet jis papildomas16–18 tūkst. naujienų. Skaitytojaiper metus iš fondų panaudojadaugiau kaip pusę milijono dokumentų.Biblioteka turi 22 tūkst. skaitytojų,per metus sulaukiama daugiau nei200 tūkst. lankytojų, kurių 75 proc.leidinius nešasi į namus.Daug dėmesio biblioteka skiriasavųjų lankytojų – bibliografijos, informacijosir skaitymo kultūros, literatūrosir mokslo žinioms ugdyti.Šia kryptimi nuosekliai dirba Vaikųliteratūros, Skaityklų, Abonementoskyriai, renginių organizatoriai ir daugeliskitų bibliotekos darbuotojų, taippat bibliotekoje veikiantys Skaitytojų,Pilietinių diskusijų ir kiti pačių skaitytojųvadovaujami klubai. Svarbus yra2009 m. Bibliografijos ir informacijosskyriaus parengtas regioninis projektas– svetainė Vilnijos vartai, skirtaVilniaus apskrities kraštotyros informacijossklaidai internete. Jos tikslas– atskleisti visuomenei ir atokiaugyvenantiems skaitytojams (Vilnijoskrašto ir kitiems Lietuvos žmonėms,lietuviams užsienyje, moksleiviams,besidomintiems Vilnija) vienoje vietojesusistemintą ir atrinktą apie Vilniausapskritį mokslinę informaciją, paremtąbibliografiniais literatūros sąrašais irturinčią išliekamąją vertę.Pasikeitė ir bibliotekos struktūra.Laikui bėgant čia įsteigtas Metodinis,Vaikų ir kiti skyriai, atsirado daugiauskaityklų. Nepriklausomoje Lietuvojebibliotekos struktūra pertvarkyta1992 m., patobulinta 2007–2009 metais.Nemažą pagalbą modernizuojantbiblioteką ir jos padalinių struktūrąsuteikė Atviros Lietuvos ir kiti visuomeniniaiar rėmėjų fondai, užsienio šalys.Už Lietuvos ir Austrijos lėšas atidarytaAustrų literatūros skaitykla (1994 m.),suremontuota reprezentacinė bibliotekossalė – Bendroji skaitykla (1999 m.),parėmus Šveicarijai, atidaryta Šveicarųliteratūros (2000 m.), o su Lichtenšteinokunigaikštystės pagalba – ir Lichtenšteinoskaitykla (2003 m.), nauja užsienioinformacine literatūra papildyti jų fondai.1998 m. pradėjo veikti Informacinėskaitykla, kurioje įrengtos 5 kompiuterinėsdarbo vietos.Šiuo metu bibliotekoje iš viso veikia13 struktūrinių padalinių, kuriuosedirba 95 darbuotojai. Iš jų 67 – profesionalūsbibliotekininkai, o 15 proc. jųturi antrąjį – kitų mokslo sričių aukštąjįarba aukštesnįjį – išsilavinimą. Savoprofesines žinias darbuotojai nuolatgilina Lietuvos kultūros darbuotojųtobulinimosi centre, stažuotėse šaliesir užsienio bibliotekose. Ne kartą jielankėsi Druskininkų, Elektrėnų, Kauno,Kėdainių, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių,Šilutės, Varėnos ir kitose bibliotekose,taip pat Austrijoje, Baltarusijoje, Belgijoje,Čekijoje, Estijoje, Gruzijoje, Ispanijoje,Latvijoje, Lenkijoje, Liuksemburge,Olandijoje, Rusijoje, Slovakijoje ir kitoseužsienio šalyse, dalyvavo pasaulinėseIFLA sesijose, susipažino su bibliotekųdarbo organizacija, patirtimi irmetodinio vadovavimo savivaldybiųbibliotekoms sistema.Darbuotojai puoselėja savas bendravimoir sambūvio kultūrines tradicijas.Daugiau kaip dešimt metų veikiateatras, kasmet rengiami geriausiobibliotekos darbuotojo ir skyriaus konkursaiPelėda, pagerbiami darbuotojai,dirbantys bibliotekoje daugiau kaip10 darbo metų. Tai – smagios ir prasmingosšventės. 2007–2009 m. šiosšventės išsiplėtė, kai A. Mickevičiausbiblioteka su Vilniaus apskrities viršininkoadministracija ėmė rengti Vilniujebendras apskrities miestų, rajonųir kaimo bibliotekininkų darbo veteranųmetines jubiliejines šventes, kurioseuž gerą darbą buvo apdovanojama po30–40 apskrities bibliotekininkų irbibliografų. Juos bibliotekininkamsteikė LR Seimo, Vyriausybės, Kultūrosministerijos, Apskrities viršininkoadministracijos atstovai.Nepaisant kai kurių finansinių sunkumųir nepriteklių, nepriklausomojeNukelta į 9 p.

8 Mokslo Lietuva2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. 16(438)LikimaiRomualdas Šviedrys:Kazimiero Simonavičiaus veikalas ir joasmenybė nusipelno gilesnio tyrinėjimo (3)Pradžia Nr. 14Spalio 8–9 d. Taline vyks Baltijosšalių mokslo istorikų irfilosofų konferencija, kuriaiNiujorko politechnikos universitetoprof. Romualdas ŠVIEDRYS parengėpranešimą apie Kazimiero Simonavičiaus(Semenavičiaus) veikalą ArtisMagnae Artileriae (Didysis artilerijosmenas). Ar pasiseks nuvykti į Taliną,šiandien dar neaišku ir pačiam R.Šviedriui, tačiau bet kuriuo atvejujo pranešimas įtrauktas į konferencijosprogramą ir bus perskaitytas.Turėtų kilti diskusijų, nes kai kurieR. Šviedrio teiginiai kertasi su mumsįprastomis „tiesomis“, kurias išsamiaupatyrinėjus kai kuriuos dalykus,matyt, teks koreguoti.Šioje pokalbio su R. Šviedriu dalyjekaip tik tuos opesnius dalykus irbandome aptarti.Lietuvos moksloistorikų laukia didelidarbaiML. Kokie didžiausi iššūkiai laukiaLietuvos mokslo istorikų?R. Šviedrys. Laukia begalė darbų.Puiku, kad 1971 m. tuometis Lietuvosmokslų akademijos bibliotekosdirektoriaus pavaduotojas moksloreikalams Adolfas Ivaškevičius sugebėjoišleisti Kazimiero Simonavičiaus1650 m. Amsterdame lotynų kalbapasirodžiusio veikalo Artis MagnaeArtileriae Pars prima (Didysis artilerijosmenas, pirmoji dalis) trumpąištrauką apie raketas. A. Ivaškevičiusparašė leidiniui įvadą, iš lotynų į rusųkalbą išvertė Alfonsas Bielinis. Taipprimintas K. Simonavičiaus įnašas įraketų kūrimo sritį.Lietuvos banko išleista proginė50 litų sidabrinė moneta, skirtaK. Simonavičiaus knygos „Didysis artilerijosmenas “ 350-osioms metinėmsKad Lietuvos mokslo istorikams irtoliau yra ką veikti, rodo net didžiausiųLietuvos mokslo įžymybių daugneatskleistų, neištyrinėtų biografijospuslapių. Sovietinio laikotarpio enciklopedijosedaug kas nutylima, netBostone išleistoje 37 tomų Lietuviųenciklopedijoje daugybė netikslumų,kai rašoma apie Kazimierą Simonavičių(kitur Semenavičius, lenkiškaiSiemienowicz, apie 1600 – po 1651),Juozapą Varševičių ar Ignotą Domeiką.Labai svarbu bent akivaizdžias klaidasištaisyti.Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui paminėti sukurtas KazimieroSimonavičiaus atvaizdas (dailininkas grafikas Antanas Rimantas Šakalys)ML. Bostoniškėje enciklopedijojebent jau į asmenybių lietuviškumo aspektusir lietuviškąją kilmę kreipiamasdėmesys – to nerasime jokiose kitosetautų enciklopedijose. Net ir minimi asmenysvisur figūruoja kaip lenkų mokslininkai,sąmoningai ar ne, tačiau bet kokslietuviškumo, tautinio savitumo veiksnysištrinamas, besąlygiškai išryškinant jų„lenkiškumą“, „rusiškumą“, pastaruojumetu ir „baltarusiškumą“ – tai priklausonuo to, kas autoriai, kokia kalba knygaparašyta ir kokiems skaitytojams skirta.Lietuvos tyrinėtojų darbuose teigiama,kad K. Simonavičius kilęs iš neturtingų„Ostoja“ herbo bajorų, gyvenusiųRaseinių krašte, vadinasi, Žemaitijoje.Baltarusiai teigia, kad K. Simonavičiausgimtinė Vitebsko krašte prie Dubraunos,o jo giminės ištakos sietinos su smulkiaisrusų kilmės kunigaikštukais Semianovičiais,žinomais XIV–XVII amžiuje. Beje,net į paties K. Simonavičiaus prisistatymąsavo knygoje kaip Lietuvos bajoro(Eguitis Lithuani) baltarusiai randa kąatsakyti: girdi, XVII a. pasirašydamasLietuvos bajoru Simonavičius mintyjeturįs ne etnonimą, bet politonimą, t. y.priklausomybę ne etninei lietuvių tautai,bet Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.Lenkams K. Simonavičius – sulenkėjęsšlėkta. Žodžiu, kiekvienas tempia vežėčiasį savo pusę, kaip I. Krylovo pasakėčioje„Gulbė, lydys ir vėžys“.R. Šviedrys. Kiekviename leidinyjekartojami tie patys neteisingi tvirtinimaiapie daugelį asmenybių, taip patir apie K. Simonavičių. Spalio mėnesįTaline vyksiančiai tradicinei Baltijosšalių mokslo istorikų konferencijai,rengiu pranešimą apie K. Simonavičių.Bandysiu pateikti visiškai naują tezę,kurią formuluoju ir savo pranešimopavadinimu Fejerverkai, o ne artilerija.Tai bus nauja K. Simonavičiaus knygosDidysis artilerijos menas analizė. Jauseniai įtariau, o dabar galutinai įsitikinau,kad jo knyga skirta pirmiausiafejerverkams, o ne artilerijai.ML. Kai kalbama apie fejerverkus,įsivaizduojama, kad tai nėra labai rimtainžinerijos ir technikos mokslų sritis, bentjau lyginant su artilerija?R. Šviedrys. Manau, tai labai rimtasritis. Labai dažnai Europos kraštųvadovai pristigdavo lėšų patrankomsliedinti, bet beveik visada rasdavo pinigųprabangioms šventėms rengti, okokia šventė be fejerverkų. Tas pats iršiais laikais.Artileristai būdavo atsakingi užfejerverkus ir kitas pirotechninespriemones karaliaus, princų ar kunigaikščiųdvaruose. Ko reikėjo, norintsavąja švente pranokti konkurentus?Dažnai tam pasitarnaudavo įspūdingifejerverkai, o siekiant fejerverko ugnisiškelti kuo aukščiau, buvo naudojamosraketos, taip pat ir tripakopės. TodėlK. Simonavičius savo knygoje tas fejerverkųir kitų pirotechnikos efektųorganizavimo priemones ir pateikia.ML. Į knygos pavadinimą „Didysisartilerijos menas“ siūlote kreipti mažiaudėmesio?R. Šviedrys. Jeigu į tiek daug svarbiausiųto meto Europos kalbų buvoverčiamas jo veikalas, tai jau savaimenemažai pasakantis faktas. K. Simonavičiausknyga naudojosi daugelio šaliųartilerijos ir kitų sričių specialistai ne tikXVII, bet ir XVIII a., knyga buvo naudojamair kaip mokymo priemonė.Pirmame skyriuje rašoma apie tometo visišką chaosą Europoje naudotuosesvorio matuose – dažnas miestasturėjo savo matų sistemą. O artileristas,fejerverkų rengėjas keliaudavo išmiesto į miestą. Tarkime, iš Florencijosį Varšuvą atvykusiam fejerverkųspecialistui – kaip jam susiorientuotiLenkijoje naudotų matų sistemoje?Juk reikėjo pagal savo turimą formulęar receptą pasigaminti įvairių spalvųfejerverkų ugnis.ML. Norite pasakyti, kad kariniaistikslais tos raketos nebuvo taikomos, betnaudotos tik iškilmėms ir pramogai?R. Šviedrys. Raketos naudotossignalizacijai ir kitiems tikslams, betne kaip karinės griaunamosios jėgospriemonė. K. Simonavičius buvo labaimoderni XVII a. asmenybė, taip patir modernus autorius, nes citavo šaltinius,kuriais pasinaudojo ir rėmėsisavo knygoje. Žinoma, jo citavimas nevisai atitinka dabartiniams autoriamskeliamus reikalavimus (kada veikalaspublikuotas, kaip ir kuriame puslapyjerūpimi dalykai aprašomi), betK. Simonavičius nurodo autorių, knygospavadinimą, parašo, apie ką tojeknygoje kalbama. Tenka pripažinti,kad jis buvo labai apsiskaitęs žmogus,savo knygai panaudojo apie 200 įvairiųšaltinių. Kalbu apie pirmąją jo knygosdalį. Antroji dalis, kuri nebuvo publikuota,skirta fortifikacijai, karybai irartilerijai.ML. Tad kur glūdi tikroji K. Simonavičiausknygos reikšmė ir vertė?R. Šviedrys. Savo pranešime sieksiuparodyti, kad K. Simonavičiausknyga buvo populiari, išversta ir į kitasEuropos kalbas. Esu numatęs nuvykti įBrown universitetą Providence miesteprie Bostono, kur surinkta didžiausiaAmerikoje fejerverkams skirta knygųir vadovėlių kolekcija. Ten saugomasir į olandų kalbą išverstas K. Simonavičiausveikalas. Lietuvoje dažniausiaiminimi jo vertimai į prancūzų (1651),vokiečių (1676), anglų ir olandų (1729)kalbas, o XX a. išversta ir į lenkų kalbą(1963, iš lotynų kalbos). Lietuviškojitarybinė enciklopedija (t. 10, p. 166,1983 m.) tvirtina, kad buvo vertimasir į danų kalbą. Daugiau žinių apiedanų vertimą niekur nesu aptikęs, o įolandų kalbą išverstą knygą gal pavyksišvysti numatomoje kelionėje į Brownuniversitetą.K. Simonavičiausbiografijoje daugnežinomybėsML. Ką naujo tikitės aptikti kad irolandų kalba išleistoje K. Simonavičiausknygoje?R. Šviedrys. Galimas dalykas,įvade bus pateikta ir šiek tiek naujųžinių apie patį K. Simonavičių. Tvirtinama,kad jis 1632–1633 ar 1634 m.dalyvavo mūšiuose prie Smolensko,Bialos, kur buvo naudojama artilerija.Žinoma, kad Simonavičius studijavoVilniaus universitete. Esama žinių, kadpasižymėjusį mūšiuose Lietuvos bajorąK. Simonavičių protegavo Lenkijoskancleris J. Osolinskis (Ossolinski), kurispadėjo jam iš karaliaus VladislovoIV Vazos (1595–1648) gauti lėšų tolesnėmsstudijoms Olandijoje. Toje šalyjemūsų kraštietis ne tik studijavo tvirtoviųsutvirtinimus, bet ir projektavo beistatė fortifikacijas. 1646 m. jis minimasKazimiero Simonavičiaus knygos „Didysis artilerijos menas“ iliustracijos

2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. 16(438) Mokslo Lietuva 9Gedimino Zemlicko nuotraukaKadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorėAsta Dirmaitė ir prof. dr. Romualdas Šviedrys Taikomosios dailės muziejuje dalijasi įspūdžiais iš Žalgirio mūšio 600-osiomsmetinėms skirtos parodoskaip artilerijos inžinierius. Spėjama,kad apie 1648 m. karaliaus VladislovoIV jis buvo paskirtas Lietuvos irLenkijos kariuomenės karališkosiosartilerijos vado pavaduotoju. Po kuriolaiko vėl išvyko į Olandiją, galimasdalykas, dėl nesutarimų su savo vaduK. Arciševskiu. Po metų Amsterdamebuvo išspausdinta Simonavičių išgarsinusiknyga Artis Magnae ArtileriaePars prima, studio et opera CasimiriSiemienowicz, Eguitis Lithuani, olimartileriae Regni Poloniae…Jei pavyktų daugiau sužinoti apieK. Simonavičiaus vaidmenį išvardytuosemūšiuose, galėtume praturtinti savožinias apie jį ir kaip artilerijos vadą irfortifikacijų specialistą. Jau pabodo apieK. Simonavičių skaityti nuolat pateikiamustuos pačius faktus, dažnai iš pirštolaužtus, kartojant įvairių autorių ne išpiktos valios padarytas klaidas. Taip yradėl to, kad niekas tos K. Simonavičiausknygos nėra skaitęs, kartoja autoritetus,kurie taip pat nėra jos skaitę.1650 m. Vilniaus akademijos (universiteto)studijas baigusiųjų asmenųsąraše magistrams skirtame skyriujeyra įrašas apie tai, kad 1651 m. KazimierasSimonavičius (Casimiry Symonowicz)sirgo ir negalėjo laikyti egzaminų.Jam leista juos laikyti namuose1651 m. birželio 7 dieną. Tada K. Simonavičiuibuvo suteiktas magistrolaipsnis. Paskutinė žinia apie K. Simonavičiųmus pasiekia iš 1651 m.,kai jis pasirašė dedikaciją savo veikaloprancūziškame leidime. Manoma, kadtais metais jis galėjo mirti, nors tiksliųduomenų nesama.ML. Ką manote apie K. Simonavičiausknygos iliustracijas? Argi nėraįspūdingos?R. Šviedrys. Savo pranešime Talinokonferencijai parodysiu, kad tosiliustracijos ar bent labai panašiosbuvo pateiktos viename rankraštyjemaždaug 120 metų iki pasirodantK. Simonavičiaus veikalui. Tiesa, tosiliustracijos rankraštyje taip ir liko,publikuotos nebuvo – iki pasirodantK. Simonavičiaus knygai. Rankraštisvėliau panaudotas vieno vokiečio – JohannesŠmidlapo (Schmidlap), o jo parašytąjąknygą cituoja K. Simonavičius.K. Simonavičius tą knygą skaitė, matė.Joje tikriausiai išvystume daugelį tųpačių paveikslėlių. Tik K. Simonavičiuskaip puikus braižytojas tuo piešiniusgal savaip adaptuoja.ML. Vadinasi, elgiasi korektiškai,autorystės nepasisavina, nes pirmtakusnurodo?R. Šviedrys. Nepasisavina, ir tuoSimonavičius gerąja prasme skiriasinuo daugelio kitų to meto autorių.Šuolis į LenkijąR. Šviedrys. 1965 m. dėl Simonavičiausindėlio raketų kūrimo srityjekilo karšta diskusija tarp dviejų moksloistorikų – lenko ir rumuno. Tais metaisVaršuvoje ir Krokuvoje vyko Tarptautinismokslo istorikų suvažiavimas, kuriameman teko dalyvauti. Gera progaprisiminti kai kurias tos įsimintinoskelionės į Lenkiją peripetijas. Buvauvienintelis iš Kolumbijos į tą suvažiavimąatvažiavęs mokslo istorikas. Labairizikavau, bet Kolumbijos universitetasBogotoje sutiko apmokėti kelionėsišlaidas, kad važiuočiau ir garsinčiauKolumbijos mokslo vardą.Mano tėvas, išgirdęs apie būsimąmano kelionę, sunerimo, ėmė netpiktintis: „Tu važiuosi į Lenkiją? Mesbėgome nuo Stalino, o tu pats lendi įsovietų nagus...“ Aš jį nuraminau, kadvažiuosiu į Paryžių, o į Lenkiją nevažiuosiu,pasakysiu, kad negavau vizos.Pakankamai darbo turiu ir Paryžiuje,paskui vyksiu į Madridą, kur botanikossode tyrinėsiu vieno Kolumbijosmokslininko veiklą.Tėvą nuraminau, bet Paryžiujenuėjau į Lenkijos ambasadą. Prieš taipabuvojau pas Kolumbijos konsulą ambasadoje,kur palikau savo lietuviškąpasą ir prašymą: jeigu rugsėjo 1-ąjąnepasirodysiu, prašome telegrama duotižinią mano žmonai. Tada patraukiauį Lenkijos ambasadą, kur nebuvo nėgyvos dvasios, bet pagaliau suradautarnautoją. Aiškinu, kad ieškau, kasgalėtų padėti nuvažiuoti į mokslo istorikųsuvažiavimą Lenkijoje. Parodžiausavo parengtą pranešimą, kitus popierius.Taip pat paaiškinau, kad dėstauKolumbijos valstybiniame universiteteir mano karjerai labai pakenktų, jeiguant mano Kolumbijos paso atsirastųLenkijos antspaudas. Žodžiu, dėl moksloistorijos truputį perlenkiau lazdą irtariausi, ką man daryti, kad ir vilkasbūtų sotus, ir avys sveikos.Baigėsi tuo, kad man išdavė kelionėsį Lenkiją dokumentą, kurį turėdamaspasieniečiams galėjau nerodytipaso. Taip patekau į Lenkijoje vykusiąmokslo istorikų konferenciją.ML. Šią kone detektyvinę istoriją prisiminėtetikriausiai dėl Simonavičiaus?Kas toje mokslo istorikų konferencijojeJums padarė įspūdį?R. Šviedrys. Prisimenu, kaip iš Rumunijosatvažiavęs vienas mokslo istorikassusikirto su lenkų kolega. Po lenkoskaityto pranešimo rumunas pareiškė,kad ne lenkai yra raketų kūrimo Europojepradininkai, bet gerokai anksčiaurumunas, parašęs raketų kūrimui skirtąrankraštį. Tuo metu ne visai supratau,kad kalbama apie K. Simonavičių, nesimta ginčytis, ar yra to rumuno rankraštis.Lenkas labai įsižeidė: kažkasdrįsta kėsintis „į lenkų prioritetą raketųkūrimo srityje“. „Atsiprašau, faktas galibūti skaudus, bet su faktais negalimaginčytis“, – atsakė rumunas.Atsivertęs to pranešėjo iš Rumunijostezes, supratau, kad jo teiginiuosegali būti racionalaus grūdo. Dar labiausuintrigavo vėliau gautas rumunopranešimo tekstas, taip pat ir lenkųistoriko tekstas, dėl kurio ir kilo tasmokslinis ginčas.Prabėgo jau daug dešimtmečių,bet jaučiu, kad negalima toliau atidėlioti,būtinai turiu tą rumuno rankraštįpamatyti, net pasidaryti jo kopiją,nors tai storokas 450 puslapių rankraštis.Jis saugomas Sibijaus (Sibiu)mieste Vidurio Rumunijoje. Šis miestasXVI a. buvo vadinamas Hermanštatu(Hermanstadt), nes jame benenuo XV a. gyveno vokiečių ir austrųkolonistai, veikiausiai amatininkai.Turima duomenų, kad to miesto arsenaloviršininkas vadovavo ir patrankųliejyklai. Jis ir parašė artilerijai skirtąrankraštį, nors jis ir nebuvo išspausdintas.Praėjus apie 80 metų vokietisŠmidlapas tą rankraštį persirašė irišspausdino 80 puslapių knygelę. Jisaugoma Miuncheno valstybinėjebibliotekoje. Ši knygelė cituojama irK. Simonavičiaus veikale, paminėtasjos autorius, teisingiau knygelę išleidęsasmuo, kuris pasinaudojo savopirmtako rankraščiu, bet tikrosiosautorystės nenurodė. Šis rankraštisaptiktas tik 1961 metais.ML. Labai lėtai sukasi mokslo istorikųratai; prieš kone 50 metų aptiktas toks įdomusir mokslo istorijai svarbus rankraštis,rumunų mokslo istorikų tikriausiai ištyrinėtasskersai ir išilgai, bet mūsų tos žinios ikišiol nepasiekė. Gali atrodyti, kad kai kamnet iš mokslo istorikų nesinori, jog naujosšviesos būtų įlieta į senąjį žinių bagažą.Kas trukdo tas knygas palyginti, taip patir su mums vis dar anonimiško rumunorankraščiu? Išsispręstų daugelis miglotųspėlionių, o kiekviena hipotezė ar spėlionėapauga vis naujais pramanais arbakartojami senieji.R. Šviedrys. Reikės nuvažiuotiį Rumuniją, kur tas rankraštis saugomas.ML. Išeitų, kad kelios mūsų tyrinėtojųkartos gyvavo truputi mistifikuotoje pažinimoerdvėje, K. Simonavičiui priskyrė irtai, ko jis nepadarė, daug faktų netikslūs,nepatikrinti. O kas iš tikro svarbu, kasreikšminga, lig šiol nesugebėjome ištirti,net ir jo veikalo „Didysis artilerijos menas“vis dar nesugebėjome išsiversti į lietuviųkalbą ir išleisti.R. Šviedrys. Dėl to niekas nekaltas,nes rumunų rankraštis aptiktastik 1961 metais. Toks yra moksliniopažinimo kelias.Bus daugiauKalbėjosi Gediminas ZemlickasAtkelta iš 7 p.Pradėta adomo mickevičiausbibliotekos istorijos leidybaBibliotekos 60-metį pasitinkantLietuvoje pagerėjo skaitytojų ir bibliotekostarnautojų darbo sąlygos,padidėjo bibliotekos patalpų naudingasplotas. Užbaigus vakarinio korpusoremontą (2002 m.), išsiplėtė skaityklųpatalpos, įrengtos pagrindinės knygųfondų saugyklos, parodų ir konferencijųsalės, bibliotekos administracija,Metodikos skyrius persikėlė į rekonstruotaspatalpas. 2006 m. atlikti rytiniobibliotekos pastato rekonstrukcijosprojektavimo darbai, o nuo 2007 m.vidurio pradėta jo rekonstrukcija.Šiandien pagrindinė Vilniaus apskritiesA. Mickevičiaus bibliotekos misija –inicijuoti savo skaitytojų tęstinį mokymąsi,skatinti žinių visuomenės raidą,užtikrinant apskrities gyventojų teisęį informaciją, raiškos laisvę, suteikiantvisiems Vilniaus miesto bei apskritiesgyventojams vienodą galimybę naudotisbibliotekos informaciniais ištekliais, taippat skatinti regiono savivaldybių viešųjųbibliotekų veiklą, integruojant daugiatautęRytų Lietuvos regiono bendruomenę įšalies socialinį ir ekonominį gyvenimą,keliant Vilnijos krašto gyventojų kultūrinįlygį, sudarant palankias sąlygas jųasmenybės saviraiškai.Bibliotekos darbuotojai yra parengęir išleidę nemažai mokslinių,bibliografinių ir kitų leidinių, skirtųVilniaus miestui (1966 m.), poetuiAdomui Mickevičiui (1981 m.), Vilniauskrašto bibliotekų veiklos (1965–1972 m.) apžvalgų, bibliografinę rodyklęnacionalinio lietuvių judėjimodalyvei, kovotojai prieš carizmo režimąE. Pliaterytei (2007 m.) ir kt. Tarp jųmatome straipsnių ir prisiminimų rinkinį,skirtą A. Mickevičiaus bibliotekos50-mečiui (2000 m.). Tai istorinė mūsųbibliotekos veiklos apžvalga. Parašytair neskelbtų darbų.Pasitikdama savo įkūrimo 60-ąsiasmetines, Vilniaus apskrities A. Mickevičiausviešoji biblioteka pradėjonaują, ilgalaikį mokslinį projektą – bibliotekosistorijos rengimą, rašymą irleidybą. Šio darbo tikslas – stabtelėti iratidžiau pažvelgti į nueitą kelią, įvertintibibliotekos raidą, atskleisti kai kuriasjos tendencijas.Pirmajame šios istorijos tomeknygos autorius V. Rimša įvadiniamestraipsnyje Bibliografijos rodyklės Lietuvojeir rodyklės Adomo Mickevičiausbiblioteka spaudoje išsamiai aptariatokio tipo rodyklių leidybos istorijąmūsų šalyje ir A. Mickevičiaus bibliotekosistorijos pirmojo tomo sandarą,šaltinius, savybes ir kai kuriuos knygossudarymo ypatumus.Visa bibliografinė medžiaga – pagrindinėjeknygos dalyje. Ji suskirstytaį šešias dalis. Pirmojoje surinktisvarbiausieji 1950–2009 m. bibliotekosveiklą reglamentavusių vyriausybėsdokumentų ir straipsnių, skirtų šiaipolitikai analizuoti, aptarti ar įvertinti,aprašai. Antrojoje dalyje suregistruotibibliotekos parengti ir išspausdintileidiniai: bibliografiniai, jubiliejiniai,informaciniai, reklaminiai ir kt. Trečiojirodyklės dalis Adomo Mickevičiaus bibliotekaspaudoje yra viena didžiausiųir apima visus straipsnius, nepaisant to,kokiame leidinyje jie buvo paskelbti. Čiaįrašai dėstomi į skyrius pagal istoriniuslaikotarpius ir atskiras temas. Ketvirtojojedalyje suregistruoti nepublikuotidokumentai. Tai Adomo Mickevičiausbibliotekos ir kitų kraštotyrininkųraštai, Vilniaus universiteto studentųdiplominiai ir kiti darbai. Penktojojeknygos dalyje matome visos spaudojesurastos ikonografijos apie bibliotekąbei jos darbuotojus įrašus. Šeštojojedalyje Vilnijos krašto viešosios bibliotekosspaudoje straipsnių aprašų taippat gausu: patekti aprašai apie Vilnijosregiono miestų ir rajonų bibliotekųmetodinę veiklą ir jos formas, surastąspausdintą medžiagą apie visuomeniniųbibliotekinių ir kitų organizacijų veikląir Vilnijos krašto bibliotekų darbuotojųdalyvavimą jų darbe.Istorijos pirmuoju tomu lengvanaudotis, nes jis gerai aprūpintas informacinėmispriemonėmis. Skaitytojasras panaudotų santrumpų sąrašą,minimų asmenvardžių ir bibliotekųgeografinę rodykles, šiek tiek žiniųapie autorių, o kitataučiai skaitytojai –ir leidinio santrumpą anglų kalba. Beto, knygoje aptiksime bibliotekos ir josdarbuotojų nuotraukų.Knyga skirta ir gausiam specialistųpraktikų būriui: profilinių katedrųdėstytojams, doktorantams, bibliotekininkams,bibliografams, kraštotyrininkamsir kitiems bibliotekųdarbuotojams. Ja galės pasinaudoti irVilniaus universiteto studentai mokymosiužduotims atlikti. Knygos leidybąparėmė Kultūros ministerija ir Vilniausapskrities viršininko administracija.Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiausbibliotekos istorija pirmasis tomas– naujas, reikšmingas, įspūdingasir pagirtinas Vytauto Rimšos leidinys.Jame išsamiai suregistruoti visi 1950–2009 m. bibliotekos veiklą atspindintysstraipsniai. Itin vertingos straipsniųanotacijos, teikiančios apie juos ne vieninformacijos, kur tie straipsniai išspausdinti,bet kartu sudarančios galimybękonkrečiau pažinti šių straipsnių turinį,sužinoti, kokios problemos ar temosjuose nagrinėjamos. Tai itin svarbu rengiantir kitą istorijos tomą.Surinkta bibliografija, be abejo, busnaudinga tiems specialistams, kurieateityje tyrinės ar domėsis Vilniausapskrities A. Mickevičiaus viešosiosbibliotekos istorija, jos veikla ar atskirųdarbo barų turiniu, jų atspindžiaisspaudoje. Knygoje taip pat surinktistraipsnių bibliografiniai įrašai skaitytojuiteiks ne vien faktografinę informaciją,bet atskleis gilesnes, neretaisunkiau paviršutiniškai pastebimasA. Mickevičiaus bibliotekos raidostendencijas, jos veiklos kryptis. Taipuikus mokslinis įdirbis sėdant priebibliotekos veiklos raidos nuosekliossisteminės analizės.Vertinga ir tai, kad minėtas istorijostomas galės būti gera literatūros šaltiniųbazė autoriams, pradedantiems rytųLietuvos miestų ir rajonų savivaldybiųviešųjų bibliotekų veiklos tyrimus arkitus mokslinius darbus, pavyzdžiui,rašant savo bibliotekų istorijas. Čia jieras itin daug 1950–2009 m. paskelbtųstraipsnių ir archyvinių dokumentųrajonų, miestų ar net kaimų bibliotekųistorijų istoriografijoms rašyti.Kita vertus, toks gausus apie šiąbiblioteką publikacijų skaičius šaliesspaudoje (manyčiau, net keliolika tūkstančiųpriskaičiuotume!) labai objektyviaiparodo tą didžiulį Vilnijos kraštožmonių susidomėjimą A. Mickevičiausbiblioteka ir akivaizdžiai liudija josaukštą socialinį prestižą mūsų visuomenėje.Palinkėkime autoriui ištvermės,o bibliotekai – tolesnių kūrybiniųieškojimų, klestėjimo ir naujo antrojoistorijos tomo.

10 Mokslo Lietuva2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. 16(438)teatrologijos versmėsLaikas, asmenybė, teatras...Pabaiga, pradžia Nr. 13Vytauto Maknio fenomenasTeatrologas, dr. Vytautas MaknysUžbaigiame pašnekesį apie lietuviųteatrologijos patriarcho dr. VytautoMAKNIO (1907–2003) darbusir reikšmę Lietuvos teatrologijai irteatro istorijos tyrinėjimams. Mūsųpašnekovas – humanitarinių mokslųdaktaras docentas AleksandrasGUOBYS, V. Maknio gimimo metinių100-mečiui pažymėti pasirodžiusiojo Raštų dvitomio sudarytojas.Kad teatrologijoslaukas nedirvonuotųML. Vertindami Vytauto Maknio sovietiniaislaikais išspausdintą palikimą turėtumenepamiršti, kad visi jo rankraščiaiperėjo per redaktorių ir cenzorių rankas,vadinasi, kartais didžiausią vertę turi neišspausdinti dalykai, bet tai, kas redaktoriųar cenzorių išbraukyta. Didelis darbaslaukia taip pat ir redakcijų archyvųtyrinėtojų. Žinoma, jeigu tie archyvaiišliko, buvo atiduoti į valstybės archyvus.Laimei, V. Maknio archyvas išliko, saugomasLiteratūros ir meno archyve, Teatro,muzikos ir kino muziejuje ir kt.A. Guobys. Kai V. Makniui buvoatstatytas humanitarinių mokslų daktarolaipsnis, žmogaus ūpas pakilo, jisėmė aktyviai dalyvauti konferencijose,jubiliejiniuose renginiuose, žodžiu,viskas klostėsi jau į gera. PasiūlėmeMakniui bent dalį savo straipsnių,esančių jo archyviniame fonde, atrinktiir sudarius rinkinį išleisti. Vostrys dienos praėjo, Maknys atnešė didžiulįpluoštą savo rankraščių. Atrinkęsvarbiausius nuėjome į buvusią Moksloleidyklą, kuri 1992 m. buvo pertvarkytaį Mokslo ir enciklopedijų leidyklą.Leidyklos direktorius ZigmantasPocius (1935–1997) buvo anksčiauišleistųjų V. Maknio Lietuvių teatroraidos bruožų I ir II tomų (1972 ir1979 m.) redaktorius. Jis ir sako: „AšMakniui esu taip nusikaltęs, kad pažaduviską, ką tuomet išbraukėme,atstatyti. Taip jau išėjo, man tada buvonurodyta kaip ir ką...“Ir tikrai, darbaipajudėjo labaisparčiai, bet baigiantredaguotirankraštį Z. Pociuspasimirė. Jaugalvojome – baigta,karuselę reikėssukti iš naujo. Betlaikai buvo pasikeitęir V. Maknioknyga Teatro dirvonuose1997 m.buvo išleista.ML. Kaip šiosknygos pasirodymasbuvo sutiktas?A. Guobys.Tam tikro nusiteikimoteatrologaisutiko nepalankiai,tačiau knygospristatymeTeatro, muzikosir kino muziejujedalyvavo daugybėV. Maknio gerbėjų,mokslininkų,aukštųjų mokyklųdėstytojų irstudentų. Visivienbalsiai knygos pasirodymą sutikosu dideliu entuziazmu, pagarba irdėkingumu.ML. Pasakysiu ne visai gražiai, betgal Maknys buvo ir tebėra per didelis, kadtilptų į kai kurių teatrologų galvas? Patysteatrologai dažnai nesutaria dėl kriterijų,todėl vertinimai subjektyvūs. Mokslasturi prasidėti nuo tam tikrų aksiomų,apibrėžimų, kriterijų ir išeities taško nustatymo.A. Guobys. Leisdami V. MaknioRaštus ir galvojome, kad tai bus lietuviškosiosteatrologijos pagrindas.Su. V. Maknio vertinimais ar požiūriugalima nesutikti, galima papildyti, betjo raštuose užčiuopti svarbiausi kriterijaiir temos, kuriais būtų galima remtisarba diskutuoti tyrinėjimuose.ML. Ar įmanoma rimtai nagrinėtiLietuvos teatrologijai rūpimas temasapeinant Maknį?A. Guobys. Neįmanoma. Antraipbus falsifikatas. Nebent autorius norėtųpabrėžti tik savo paties nuopelnus irdidybę, tada galima pamiršti Maknį.Teatrologija toks mokslas, kai norint„galima“ daug ko „nepastebėti“ arbaiškelti gal ir mažiau svarbius dalykus.Jeigu vertini teatro istoriją, tai istorijąir reikia vertinti, o ne savo bičiulio Jonoar Petro pastebėjimus. Sovietiniais metaismenininkas buvo vertinamas pagalturimą garbės vardą, partinę priklausomybę;jeigu priklausai ir turi valdžiossuteiktas privilegijas, tai jau esi didelismenininkas! Tuose vertinimuose mūsųsovietinėje teatro istorijoje yra daugneteisybės.Kai viršūnėlės bešakneliųML. Ar tokie dalykai būdingi mažostautos menininkams, verdantiemssavo sultyse, o gal sietina su pasidavimuideologiniam spaudimui?A. Guobys. Manau, kad visos tautosyra veikiamos ideologinių srovių.Šiuo atveju sovietmečio jaunoji teatrologųkarta buvo labai ideologizuota.Tam tikra jų grupė organiškai negalėjopakęsti Maknio, nes buvo tarsi skirtingųteatro pasaulių žmonės, atėję iš skirtingųmokyklų. Juk sovietmečiu baigęvidurinįjį mokslą jie išvyko studijuotiį Leningradą ar Maskvą, kur jokios lietuviškoskultūros, literatūros, meno arteatro istorijos net ir pagrindų negavo.Po ketverių ar penkerių metų sugrįžosu rusiškosios kultūros bagažu, įgavęgerus rusų literatūros, istorijos, menopažinimo pagrindus, bet lietuviškosioskultūros supratime kaip buvo beraščiai,taip ir liko. O šias savo įgytąsias žiniaspradėjo taikyti vertindami lietuviškąjįteatrą.Todėl neatsitiktinai V. Maknysįvertino: „Šitie žmonės neturi supratimoapie lietuvių kultūrą, jie nėra skaitęjokios lietuvių literatūros, jie nepažįstanei lietuvių dailės, nei muzikos“, – šitoksMaknio vertinimas jiems buvotolygus nuosprendžiui.ML. Bet ir Jus kai kas tikriausiai galėtųta pačia korta kirsti, nes taip patstudijavote teatrologiją Maskvoje.A. Guobys. Mano ir nemažosdalies kitų kolegų patirtis buvo kiekkitokia. Jau buvome baigę tam tikrusmokslus Lietuvoje – vieni Vilniaus universitetą,Vilniaus pedagoginį institutą(dabar universitetas), Lietuvos valstybinękonservatoriją (dabar Muzikos irteatro akademija) ir panašiai. Bent jaubuvome susipažinę su lietuvių literatūra,kultūros dalykais. Turėjome tamtikrus pagrindus, ant kurių galėjomekloti kad ir tos pačios rusų kultūroslaimėjimus. Lietuvoje tuo metu teatrologijosmokyklos nebuvo, o keliaiį vakarų pasaulį buvo uždaryti.Kai kultūrai vadovaujasvetimtaučiaiML. Oficialiai buvo deklaruojama,kad menas, taigi ir teatras, turi būti internacionalinissavo turiniu ir nacionalinissavo forma. Nejau Maskva ir Leningradasnematė, kad to nacionalumo jų aukštosiosmokyklos duoti negali, gali duoti tikinternacionalumo.A. Guobys. Mūsų jau minėtajamprofesoriui Georgui Gojanui GITIS’etapus TSRS tautų teatro istorijos katedrosvedėju, buvo pradėta kauptikiekvienos sąjunginės respublikos teatrąatspindinti medžiaga. Lietuvos TSRkultūros ministerijos buvo paprašytaatsiųsti lietuvių dramaturgijos kūriniųsąrašą, kurį būtų galima rekomenduotiGITIS’o studentams. Meno reikalųvaldyba ir nusiuntė, o jame... vienutvienintelė lietuviška komedija – ŽemaitėsPragerti balakonai... Jūs noriteskaityti lietuvišką dramaturgiją – skaitykite.Štai taip.Kai mes nuvažiavome į Maskvąstudijuoti, prof. G Gojanas ir klausia:„Ar Lietuvoje daugiau jokios dramaturgijosnėra, tik ši Žemaitės komedija?“Mes profesoriui sudarėme ištisąlietuvių dramaturgijos sąrašą. Gojanasskėstelėjo rankomis: „Matote, kasbūna, kai kitataučiai vadovauja sąjunginėsrespublikos kultūrai“.Tas pats Gojanas inicijavo knygąrusų kalba apie sąjunginių respublikųteatrus. Paprašė parašyti ir apie Lietuvosteatrus plačią studiją. GITIS’oTSRS tautų teatro istorijos ir Lietuvoskonservatorijos Aktoriaus meistriškumokatedros buvo patvirtinti šiosstudijos sudarytojai: V. Zabarauskas irP. Bielskis, taip pat autorių grupė. Apiesenąjį teatrą parašė V. Maknys, P. Bielskis– apie Lietuvos akademinį dramosteatrą, V. Zabarauskas – apie Panevėžioteatrą, F. Jakšys – apie Jaunimo teatrą.Buvo parašytos studijos apie Kaunodramos, Šiaulių, Klaipėdos, Lietuvoslėlių teatrus, Lietuvos teatro mokyklas(šią knygą sudarė apie 400 psl.).Tekstai buvo išversti į rusų kalbą, oEnciklopedijų leidykla Maskvoje priėmėmedžiagą spausdinti.Staiga paaiškėjo, kad kategoriškaiužprotestavo Lietuvos mokslo akademijossudėtyje veikusio istorijosinstituto menotyrininkai, mat ne tieautoriai parašė. Prasidėjo tampymasis,visos sąjunginės respublikos savoteatro istorijas rusų kalba išleido, tikvienintelės Lietuvos studija taip irnepasirodė. Ir tokių pavyzdžių būtųgalima išvardyti daugybę.Pikčiausia, kad tie, kurie kitus stabdė,patys visko apžioti neįstengė, tačiauir kitiems reikštis neleido.Apie atsakomybęML. Šis mūsų pašnekesys kai kamgali atrodyti nukreiptas į praeities dalykus.Žinoma, galima ir paprieštarauti, jukstovime ant praeityje sukalto pagrindo.Ir vis dėlto, kas darytina, kad Lietuvos arlietuvių teatro istorija būtų maksimaliainepriekaištingai parašyta?A. Guobys. Jau dvidešimt metųkaip gyvename NepriklausomojeLietuvoje. Teatruose pasikeitė kartos,atsirado daug naujų puikių aktorių,iškilių režisierių, scenografų. Bet teatroistorija vis dar nesugeba išbristiiš sovietinio liūno. Lietuvos kultūrostyrimų instituto teatrologai vis dar neatliekasvarbiausios užduoties: rengianaujus Lietuvių tetro istorijos tomus,kuriuose nerandame teatro istorijos ištakų,neanalizuoja sovietinio laikotarpio,kuris yra iškreipęs ne tik istorinesvertybes, bet tuo pačiu ir sumenkinęsteatro paskirties prasmę nacionalinėjekultūroje ir pan.Linkėčiau Kultūros tyrimų institutoteatrologams bendradarbiauti suuniversitetinių teatro katedrų mokslininkaisir visuomeninėmis teatro organizacijomis,kurios Nepriklausomybėsmetais yra nuveikusios didelius darbusteatro istorijos srityje: išleidusios daugteatro istorijos šaltinių knygų, monografijų,surengusios svarbių konferencijųteatro istorijos klausimais ir kt.Mes MakniuvadovavomėsML. Grįžkime prie V. Maknio asmenybės.Kiek jo, kaip kūrėjo likimas būdingasepochai, kurią galime padalinti į dvidalis – Pirmosios nepriklausomybės irsovietinio režimo laikotarpius?A. Guobys. V. Maknys kaip mokslininkassubrendo Pirmosios nepriklausomybėsmetais. Sovietmečiu prasidėjosumaištis. Negelbėjo nei jo moksliniaipasiekimai, nei kilnūs siekiai, nei giminystėsryšiai su dėde Antanu Žmuidzinavičiumi,kuris tuo metu buvo labaigerbiamas kaip LTSR nusipelnęs menoveikėjas (1946), LTSR liaudies dailininkas(1954), TSRS liaudies dailininkas(1957), TSRS dailės akademijos naryskorespondentas (1958).Beje, 1982 m. V. Maknys savotėvų sodyboje Balkūnų kaime įsteigėdailininko A. Žmuidzinavičiaus ir josvainio, savo tėvo J. Maknicko muziejų.Kaip vienintelis paveldėtojas Alytausrajono savivaldybei 1994 m. padovanojotėviškės sodybą, kuri yra respublikinėsreikšmės istorijos paminklas.V. Maknio pastangomis ten įkurtasklojimo teatras, kur vyksta teatrų festivaliai,kultūriniai renginiai.ML. Kiek laiko Jums teko su V. Makniubendrauti?A. Guobys. Teko bendrauti ganilgą laiko atkarpą. V. Maknys 1958–1967 m. buvo Lietuvos valstybinėskonservatorijos (dabar Lietuvos muzikosir teatro akademija) dėstytojas,1972–1975 m. dėstė Lietuvos valstybinėskonservatorijos Klaipėdos fakultetuose,tad ne kas kitas, o V. Maknysparengė teatro istorijos, dramaturgijosdėstymo programas. Makniu vadovavomės,rėmėmės, dėstėme pagal josudarytas programas. V. Maknys buvogeranoriškas žmogus.ML. Vienas kitas šviesuolis iš Maskvosmūsų „kosmopolitikus“ mokė nepamirštišaknų, o sovietinėje Lietuvoje tos šaknysbuvo negailestingai kapojamos.A. Guobys. Labai įdomūs dalykai.Man skaudu, kad dabartinis jaunimas įtai nepakankamai įsigilina. Gal metasnetikęs, kai kultūrą gožia popsas irbaisiausias kičas. Visoje mūsų istorijojeir dabartyje nebus nieko prasmingo irvertingo, jeigu nesigilinsime į tokiusraštus, kuriuos paliko kad ir V. Maknys.Jis, pirmiausia, rėmėsi savąja kultūra,o paskui būdavo atidus įtakoms, kitųkultūrų klodams.Tai pakankamai sudėtingi dalykai,o juo labiau sudėtinga buvo tokiai asmenybeikaip Makniui laikytis tvirtųorientyrų. Jis negalėjo atsisakyti visoto, kas tradiciškai ėjo iš kartos į kartą,ir pradėti garbinti naujuosius „stabus”,nes buvo V. Krėvės, B. Sruogos, V. Mykolaičio-Putinotradicijų tęsėjas, ir topamiršti nederėtų.Naudodamasis proga noriu nuoširdžiaipadėkoti V. Maknio Raštų redkolegijosnariams: prof. P. Bielskiui,prof. P. Česnulevičiūtei, prof. B. Vaškeliui,prof. V. Vitkauskui už jų paramą,rengiant V. Maknio Raštus. Šie žmonėssavo dora ir entuziazmu tarsi vainikavoteatro istoriko doc. dr. V. Maknio darbųsvarbą ir vietą mūsų Nepriklausomosvalstybės kultūroje. Taip pat didelisačiū teatrologėms V. Janeliauskieneiir E. Kaulakytei, kurios pateikė Raštuosedaug svarbios informacijos apieV. Maknio archyvinio palikimo turtusTeatro, muzikos ir kino muziejuje beiLiteratūros ir meno archyve.Didelis ačiū parėmusiems Raštųišleidimą: to meto LR Seimo pirmininkuiČ. Juršėnui, kultūros ministruiR. Vilkaičiui, seimo nariui J. Dautartui,Teatro sąjungos pirmininkui A. Matulioniui,Teatro istorijos ir tradicijųdraugijai, leidėjai UAB Artaviva.Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. 16(438) Mokslo Lietuva 11Mokslo istorijaPirmajam lazeriui pasaulyje – 50 metų (IV)Dr. Vidas KABELKAPabaiga, pradžia Nr. 12Pirmas lietuviškas pramoniniu būdu pagamintas lazeris VIJUKAkuriame jis pradėjo dirbti 1946 m. darbūdamas studentu, 1959 m. apgynėkandidatinę disertaciją Kai kurios selenidopolikristalinių sluoksnių optinės,elektrinės ir fotoelektrinės savybės, 1969m. apgynė daktaro disertaciją Didelėsvaržos puslaidininkių laidumas irelektrografinis procesas, 1972 m. buvoišrinktas Lietuvos mokslų akademijosnariu korespondentu, 1976 m. LietuvosMA tikruoju nariu, 1977 m. pradėjovadovauti įkurtam Fizikos institutui.Šiuo metu Lietuvos lazerių pramonėjedirba 16 įvairių įmonių, pagalsavo veiklos profilį susijusių su lazeriaisir lazerinėmis technologijomis. Gamigijųmokslinius tyrimus lazerių srityje,Lietuvoje tapęs užkratu formuojantlazerių pramonę, kurios gaminiaišiandien pelno pasaulinį pripažinimą.1977 m. paskirtas naujai įkurto Fizikosinstituto direktoriumi akademikasJurgis Viščakas, to meto pasauliomokslinėje visuomenėje žinomas kaipaukšto lygio puslaidininkių fizikosspecialistas, visiškai pakeitė moksliniųinteresų kryptį, pasirinkdamaslazerių fiziką. Akademiko gyvenimotarpsnis, praleistas Fizikos institute(1977−1990) buvo glaudžiai susijęssu lazeriais, jų taikymu ir gamyba.Mokslininkui, sulaukusiam 50 metų,tai nelengvas žingsnis, tuo labiau, kadesi akademikas, instituto direktorius,zuotas spektrometras ultrasparčiųjųprocesų tyrimui (autoriai − A. Barila,J. Viščakas, V. Kabelka, H. Orševskis,V. Syrusas) surinktas 1979 m. viduryje,pranešimas apie jį perskaitytas II tarptautiniamesimpoziume Ultraspartūsreiškiniai spektroskopijoje, Reinshardbrunn(VDR, 1980). Pikosekundiniųlazerių kūrimas, automatizuotų lazeriniųmatavimo kompleksų tobulinimasliko viena pagrindinių Lazerių optoelektronikossektoriaus (į kurį išaugobuvusi grupė) veiklos sričių dėl keliųpriežasčių: pramoniniu būdu tokielazeriai bei spektrometrai tuo metunebuvo gaminami ir sektoriuje vykdomiemsultrasparčiųjų procesų moksliniamskinetinės spektroskopijos įvairiųlinėje fizikos konferencijoje, vykusioje2007 m. birželio 11–13 d. Vilniaus universitetoFizikos fakultete. Akademikui80-osioms gimimo metinėms paminėtibuvo skirtas vienas iš posėdžių (VII),kuriam pirmininkavo prof. G. Tamulaitis.Pagrindinį pranešimą perskaitė prof.J. Vaitkus –Jurgiui Viščakui būtų 80:mokslinės veiklos fragmentai. Pranešimeišsamiai apžvelgtas visas akademikomokslinės veiklos kelias –pradėtas nuodiplominio darbo pas prof. H. Horodničių,ypatingą dėmesį skiriant akademikodarbui Vilniaus universitete,Apie akademiką Jurgį Viščaką,kaip spalvingą asmenybę,nepaprastai daug nusipelniusiąLietuvos fizikai, parašyta keliosdešimtys straipsnių. Jo gyvenimas irmokslinė veikla pakankamai išsamiapateikta įvairių autorių 1997 m. išleistojebibliografinėje rodyklėje JurgisViščakas. Norėtųsi plačiau atskleisti irpanagrinėti akademiko veiklą, kuriosrezultatai tapo savotišku fenomenu,susilaukusiu didelio žiniasklaidos irvisuomenės dėmesio. Tai akademikoJ. Viščako indėlis į aukštųjų technolobendradarbiųir mokslinės visuomenėsakylai stebimas bei vertinamaspagal pateikiamą mokslinės produkcijoskokybę ir kiekį. Puikiai prisimenupirmąjį savo pokalbį su akademiku,kai perėjau dirbti į Fizikos institutą(1978 m. rudenį) ir tapau naujai įkurtosLazerių optoelektronikos grupės,kuriai vadovauti ėmėsi akademikas,vadovo pavaduotoju. Kai paklausiau,kokia pirmoji ir svarbiausia mano užduotis,akademikas atsakė trumpai iraiškiai: su bendradarbiais sukurti naujotipo lazerinį spektrometrą ir pritaikytimoksliniuose medžiagų tyrimuose.Pirmasis pikosekundinis automatimedžiagųtyrimams reikėjo tobulesniųspektrometrų ir trumpesnius šviesosimpulsus generuojančių lazerių. Sektoriausmoksliniai darbuotojai, įgijępatirties šioje srityje, suvokė tolesnę tyrimųeigą. Logiška, kad 1983 m. įkūrusBandomąją lazerinės ir elektroninėstechnikos gamyklą prie Fizikos instituto,užsimezgė bendradarbiavimas tarpgamyklos ir Lazerinės optoelektronikossektoriaus, kurį visapusiškai skatinoir palaikė akademikas J. Viščakas.Pirmieji pramoniniu būdu pagamintilietuviški lazeriai, jų kūrimo istorija susijęsu akademiku J. Viščaku.Akademiko kabinete nuolatvykdavo sektoriaus ir gamyklosdarbuotojų aptarimai,svarstytos galimybės kuogreičiau dienos šviesą iškeltigamykloje pagamintą lazerį.Kai ieškota pavadinimopirmajam lietuviškam pramoniniubūdu pagamintamlazeriui 1985 m., pasirinktasantrauka iš akademiko inicialų:VIščakas JUrgis KArolio− VIJUKA. Pakvietėmeakademiką pažiūrėti į pagamintąnaują lazerį, ant kuriošono buvo užrašyta VIJUKA.Akademikas perskaitė ir susimąstęstarė − „pavadinimaslabai žaismingas, gražus, betman intuicija sako, kad pošiuo užrašu kažkas užšifruota“.Pagalvojęs nusišypsojoir tarė –„kviečiu visus šampano,pirmojo pramoniniolietuviško lazerio, turinčiomano inicialų santrauką proga“.Vėliau įvairiems užsakovamsaiškindavome, kaipgimė lazerio pavadinimas.Lazerinės optoelektronikossektoriaus ir Bandomosiosgamyklos bendradarbiavimasbuvo produktyvus:sukurti ir Bandomojoje gamyklojegaminami pikosekundiniailazeriai ir spektrometraipelnė beveik visusįmanomus apdovanojimusmokslo ir technikos srityje:Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų1-ojo laipsnio diplomą,SSSR LŪPP aukso,sidabro, bronzos medalius(1986–1987 m.), taip pat diplomus,Lietuvos Ministrų Tarybos premiją(1988). Apie sukurtų ir gaminamųlazerių lygį galima spręsti pagal tai, kadkartu su EKSMA (1987 m. Bandomojigamykla reorganizuota į to paties pavadinimovalstybinę akcinę bendrovę),dalyvaujant sektoriaus darbuotojamssukurtas ir pagamintas pikosekundinislazeris PL-1020 1987 m. eksportuotasį Vakarų Vokietiją, kurioje gausulazerius, taip pat ir pikosekundinius,gaminančių firmų.Akademikas J. Viščakas nebuvopamirštas ir 37-ojoje Lietuvos nacionanamiįvairių tipų lazeriai, lazerinės staklės,lazerinė įranga, optiniai elementai,tikslioji mechanika, skirti fotonikai, jostaikymui moksle ir pramonėje. Didžiojiprodukcijos dalis pelnė tarptautinįpripažinimą, kai kurie Lietuvos lazerininkųgaminiai –Topas, Pharos (UABŠviesos konversija) neturi analogų pasauliolazerių rinkoje. Lietuvos lazeriųpramonės gaminiai eksportuojami įdaugiau nei 50 šalių.Šių metų gegužės mėnesį per pasaulįnuvilnijo konferencijų ir minėjimų,skirtų pirmojo lazerio 50 metųAkademikas Jurgis Viščakas ir laisvalaikiu sugebėdavo atsidurti dėmesio centre.jubiliejui, banga. Didžiausioje pasauliolazerių konferencijoje CLEO/CQELS,vykusioje San Chose (JAV, Kalifornija)pirmojo lazerio jubiliejui buvo skirtasesija, kurioje 9 žymiausi lazerių korifėjai(tarp jų –Nobelio premijos laureataiČ. Taunsas ir N. Blombergenas perskaitėpranešimus apie lazerių praeitį,dabartį ir ateitį. Vankuveryje (Kanada),kur paskutinius savo gyvenimo metuspraleido T. Maimanas, suorganizuotakonferencija, skirta vien T. Maimanuiir jo mokslinės kūrybos analizei. Lietuva,garsėjanti savo pasiekimais lazeriųmoksle ir gamyboje, pirmojo lazerio 50metų sukakties kol kas nepaminėjo.Algimanto Maskoliūno nuotraukos

12 Mokslo Lietuva2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. 16(438)KNYGOTYROS SŪKURIAiKiek knygos prarandama ją skaitmeninantAtkelta iš 1 p.Knygotyrininkė, Talino universiteto profesorė Tiiu Reimotume pasakyti apie Estiją, Latviją arLietuvą.ML. Suomiai jautėsi laisvais žmonėmis,net kai jų šalį valdė švedai ar rusai,vadinasi, buvo aukštesnės savimonėspiliečiai.Tiiu Reimo. Ir tai labai svarbu,nes prisiminkime praėjusio amžiauspaskutinįjį dešimtmetį, kai Baltijosšalyse Liaudies frontai ir Sąjūdis įsiūbavoAtgimimo bangas. Ir vis dėltodauguma žmonių ne iškart pasijutolaisvi piliečiai, nes žmogaus laisvė neduodama, ne suteikiama, bet kyla išvidaus. Ateitimi ir laisve nepasitikintisžmogus negalės būti laisvas.ML. Kaip Jums atrodo, šiuo požiūriuestai kuo nors skyrėsi nuo lietuvių?Tiiu Reimo. Mano asmenine nuomone,lietuviai visados pasižymėjo didesnetautine savimone ir savigarba. Aššią lietuviams būdingą savybę sieju suLietuvos istorija, Lietuvos DidžiosiosKunigaikštystės įtaka tautos savimonei.ML. Matyt, mūsų senųjų protėviųkaulai braškėjo kapuose, atsidauždamiį surūdijusio kalavijo ar šalmo geležį, irtai neleido lietuviams užmigti letargomiegu.Kaip formavosimoderni estų tautaTiiu Reimo. Tačiau taip toli į lankasnuklydome nuo knygotyros, kadnet baugu, ar rasim kelią sugrįžti.ML. Jus nutraukiau toje vietoje, kaipasakėte, kad XIX a. viduryje vėl pradėjokeistis Estijos vokiečių požiūris į estus.Tiiu Reimo. XIX a. penktajamedešimtmetyje pirmieji aukštąjį moksląįgiję estai pradėjo rašyti estų kalba.Septintajame dešimtmetyje ja pradėtaspausdinti vis daugiau knygų. Mat1856–1859 m. Estijoje buvo įvesti naujišvietimo įstatymai. 1816 m. Estijoje, o1819 m. ir Latvijoje dvarininkams leis-perėmusi iš vokiečių. Pirmieji estiškųknygų autoriai ir leidėjai buvo Pabaltijovokiečiai, estofilai, kurie pamiloestų kalbą ir norėjo daugiau sužinotiapie ją ir apie pačius estus). Pagaliauir pirmieji pastoriai mūsų krašte buvovokiečiai, kurie, bendraudami su šiokrašto gyventojais, jiems perteikdavoir savo sukauptų žinių.Reikia prisiminti, kad XVII irXVIII a. vokiečių požiūris į estus buvoskirtingas. XVII a. Pabaltijo vokiečiųtekstuose estų kalba ir kultūra buvopristatoma kaip lygiavertė vokiečiųkalbai ir kultūrai. XVIII a. požiūriskeičiasi, vokiečiai pasijunta estų tautosšvietėjais, mokytojais, kultūrintojais.Tekstuose tai atsispindi.ML. Knyga – lyg savotiškas lakmusas,išryškinantis kintantį požiūrį į estus?Tiiu Reimo. Tiek vokiškos, tiekestiškos XVII a. knygos labai panašiossavo nuostatomis, skiriasi tik kalba.Bet šis santykis vėlesniais laikais keitėsi,o XIX a. viduryje tie skirtumaivėl nunyksta.ML. Susitelkime dar šiek tiek tiesXVIII amžiumi. Prancūzų švietėjai –Volteras, Ruso, Didro – ir jų pasekėjairyžtingai griovė ligi tol visuomenėjenusistovėjusius mitus ir prietarus. Iškylanauja socialinė klasė – jauna buržuazijasu savo gyvenimiška samprata. Aukštakilmė, aristokratizmas po truputį pradedanetekti savo ankstesnės reikšmės. Prasidedademokratinių vertybių epocha, lozungų– laisvė, lygybė, brolybė! – era. Betštai tvirtinate, kad XVIII a. Estijoje vokiečiųkultūros atstovai tarsi nejaučia laiko vėjų,jie pradeda jaustis estų mokytojais, kultūrosnešėjais. Kaip čia išėjo?Tiiu Reimo. Visa bėda, kad švietimoidėjos Estiją pasiekė ne per Prancūziją,o per Vokietiją. Šioje šalyje buvospausdinamos knygelės paprastai liaudžiai,Estijoje tos pačios knygos buvoverčiamos į estų kalbą. Vadinasi, estaibuvo vertinami kaip prastesni žmonės.O jei taip, juos reikia šviesti ir mokytiįvairiausių dalykų – ūkininkauti, apsisaugotinuo ligų, sveikos gyvensenosir t. t.ML. Bet ar tokioje vokiškoje švietimotendencijoje jau slypėjo blogio sėkla? Kasprieštarautų ir mūsų laikais, išgirdę, kadžmones reikia šviesti, mokyti apsisaugotinuo ligų, sveikai gyventi?Tiiu Reimo. Taip, bet visa blogybėta, kad Estijoje (kaip ir Latvijoje), kitaipnei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje,kur buvo savas elitas ir savakultūra, tautos elito nebuvo.ML. Tačiau ta savoji kultūra didžiajaidaliai gyventojų buvo svetimkalbė, vadinasi,mažai ką bendra turėjo su etninelietuviškąja kultūra. Pastaroji pradėjoreikštis tik XIX a. antrojoje pusėje ir sietinasu moderniosios lietuvių tautos formavimusi.Tiiu Reimo. XIX a. pirmieji aukštąjįišsilavinimą įgiję estai tuojau patperėjo į vokiškąją kultūrą. Tik XIX a.antrojoje pusėje estų inteligentai pasijutoesą estai ir jau nebijojo to pripažinti.ML. Visam Europos viduriui būdingasreiškinys. Beje, kaip tos europietiškosidėjos pasiekė Estiją, kokiais keliais?Tiiu Reimo. Per Suomiją, kur padėtisbuvo kiek geresnė. Suomija vėliaupateko į Rusijos imperijos sudėtį, dauganksčiau už estus gavo autonomiją ir,kas ypač svarbu, Suomijoje niekadanebuvo baudžiavos – nei Švedijai, neiRusijai valdant. Kaip tik šito negalėtasavo nuožiūra atleidinėti valstiečiusnuo baudžiavos. Vėlesni įstatymai suteikėteisę estų valstiečiams pirkti nuosavosžemės. Valstiečiai tapo laisvaisžmonėmis, savininkais, pradėjo keistisir jų savimonė.Šie pokyčiai daug ką pakeitė Estijoje.Žmonės pradėjo galvoti apieestų mokyklas, ir ne vien apie kaimo,bet ir aukštesnio lygio. Turtingesniejinorėjo išleisti į mokslus bent vienąsūnų. Šviesuomenei reikėjo spaudos,atsiranda periodinių leidinių. 1857 m.pradėtas leisti pirmasis estų periodinissavaitraštis, ėjęs daug dešimtmečių.Tai aštuonių puslapių Perno Postimees.Postimees reiškia paštininkas arbapasiuntinys, todėl pirmą laikraščiopuslapį puošia paštininko atvaizdas.Laikraštyje buvo skleidžiamos žinios,spausdinami skaitytojų laiškai. Jį leidoJohanas Voldemaras Jansenas (JohannVoldemar Jannsen, 1819–1890), poetėsLidijos Koidulos (1843–1886) tėvas.Vėliau ėjo Eesti Postimees ir galop Postimees.Pastarasis 1891 m. tapo pirmuojuEstijos dienraščiu. J. V. Janseno sūnustaip pat kurį laiką buvo knygų leidėjasir net cenzorius. Juos vadinamepirmaisiais Estijos tautinio judėjimoveikėjais. Jansenas ir jo vaikai dirboįvairiose kultūros srityse. Vėliau Jansenasiš Pärnu persikėlė į Tartu, kurgalėjo labiau išplėsti savo veiklą. XIX a.antrojoje pusėje Tartu tapo estų knygųleidybos centru.Štai, tuo metu estų inteligentai užmezgėglaudžius ryšius su suomių inteligentija,iš jos sėmėsi naujų idėjų. Suomiųnacionalinis epas Kalevala buvoišleistas 1835–1836 m., daug anksčiauuž estų epą Kalevo sūnus (Kalevipoeg,1857–1861 m.), kurį išleido gydytojasir rašytojas Frydrichas ReinholdasKroicvaldas (Friedrich ReinholdKreutzwald, 1803–1882), kuris laikomasestų nacionalinės literatūros tėvu.Iš suomių estai perėmė nuostatą, kadliaudies kūryba yra labai svarbi. Tiesa,Herderis dar XVIII a. pabaigoje buvoišspausdinęs estų liaudies dainas, taigiliaudies žodinės kūrybos svarba jamnekėlė abejonių.Estams epas Kalevo sūnus turėjolabai didelę reikšmę, nes sutelkė tautą,Gedimino Zemlicko nuotraukaPirmasis Estijos laikraštis Perno Postimees 1857 m.buvo svarbus nacionalinio judėjimoveiksnys. To judėjimo vadovai rėmėsilaikraščiais, kuriuose buvo pabrėžiama,kad mes esame estai, estų tauta, privalomesavo vaikus leisti į mokslus irpatys šviestis. Rašoma apie bibliotekųsvarbą, nes jei savo namuose neturimeknygų, galima naudotis bibliotekosgalimybėmis ir savarankiškai šviestis,įgyti žinių. 1882 m. Ado Grencšteinas(Ado Grenzstein, 1849–1916) savoleidžiamame laikraštyje Olevik išspausdinostraipsnį apie bibliotekas, rašė,kad kiekvienas valsčius privalo turėtisavo biblioteką, ir kokios knygos jojevisų pirma turi būti.ML. Grencšteinas – vokiška pavardė?Tiiu Reimo. Pavardė vokiška, betAdo Grencšteinas buvo estas. Mat kaiestams buvo duodamos pavardės, dažniausiaiužrašydavo pagal dvarininkopavardę, pagal žmogaus amatą ar užsiėmimą.Jeigu žmogus buvo stalius, taiir gaudavo pavardę Puuset, ar panašią.Mano nuomone, žmogaus kilmė nėrasvarbiausia. Daug svarbiau, su kuriatauta jis save tapatina, kuo save laiko.Ar bibliografija yraknygotyros dalis?ML. Ar galima teigti, kad knygotyrosužuomazgos atsekamos, kai pradedamadomėtis bibliotekomis, aiškinama, kasbibliotekoje turi būti renkama, kaupiama,žodžiu, kaip pradedama domėtis irrūpintis žmonių švietimo ir savišvietosreikalais?Tiiu Reimo. Man yra skirtumas.Apie knygas, estiškų knygų spausdinamą,bibliotekas buvo rašoma gerokaianksčiau, o knygotyros atsiradimąsiečiau su vėlesnėmis ir kiek kitokiopobūdžio publikacijomis. Kai pradedamatyrinėti, ką turime ir kaip visatai radosi, vystėsi, plėtojosi, – štai čiaknygotyros užmuomazgos.

2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. 16(438) Mokslo Lietuva 13KNYGOTYROS SŪKURIAiGydytojas, literatas Frydrichas Reinholdas Kroicvaldas – estųnacionalinės literatūros tėvasJohanas Voldemaras Jansenas – vienas žymiausių XIX a.estų tautos atgimimo veikėjųAdo Grencšteinas, pirmasis Estijoje iškėlęs bibliotekų svarbątautos gyvenimeML. Kaip tuomet dėl vokiškų knygų,kurios buvo spausdinamos Estijos žemėjėir tikriausiai net gerokai anksčiau už estiškas?Veikiausiai tos vokiškos knygos seniauuž estiškas ir buvo pradėtos tyrinėti,pateko ir į kitų šalių mokslininkų akiratį?Gal vis dar esama sunkiai įveikiamos atskirtiestarp vokiškos ir estiškos kultūrų?Tiiu Reimo. Jeigu pasirenkametokį atspirties tašką, tai galima prisiminti,kad jau XVII a. pabaigoje buvopateikta estiškų spaudinių apžvalga.Išleista keturių dalių bažnytinė knyga,kurioje po vienu viršeliu buvo įrašytaKatekizmas, Evangelijos, Giesmynasir Maldynas. Šios knygos pratarmėjepasakyta, kad estiškos knygos jauseniai leidžiamos ir kokios išleistos.Tų išleistų estiškų knygų pavadinimaibuvo pakartoti ir 1715 m. išspausdintiNaujojoTestamento pratarmėje.ML. Bet tai dar nėra estų knygotyrospradmenys? Gal tik estų knygotyrosištakos, būtinas etapas, kurį teko įveiktikiekvienos tautos knygos kultūrai.Tiiu Reimo. Iš tiesų negalėčiauviso to įvardyti kaip Estijos knygotyrosciklo pradžios, nes apie tai rašę asmenysneužsiiminėjo tikrąja knygotyra.Tie autoriai ar knygos sudarytojai galėjopateikti atitinkamas apžvalgas, bettik savo rengiamoms knygoms. O štaiapie bibliografijos pradmenis kalbėtipaprasčiau – jie ankstesni už knygotyrospradmenis. Galėtume prisimintivieną iš estofilų (Johann HeinrichRosenplänter,1782–1846). Jis XIX a.pirmojoje pusėje ėmė sudarinėti pilnąestiškų leidinių bibliografiją, leido neperiodinįžurnalą, kuriame pateikdavoestiškų knygų apžvalgą.2009 m. Vilniuje vykusioje knygotyroskonferencijoje latvių pranešėjamsbuvo užduotas klausimas, arbibliografija yra knygotyros dalis? Susavo kolega pradėjome galvoti, o kaipEstijoje į šį klausimą atsakytume? Priėjomeišvados, kad tikslaus apibūdinimoir neturime. Jeigu bibliografijossudarinėtojas užsibrėžęs užduotį viensudaryti bibliografiją, tai ji yra priemonėarba šaltinis, kuriuo remiasi knygotyriniaidarbai. Tačiau jeigu tyrinėjamebibliografijos istoriją, raidą, jau galimekalbėti ir apie knygotyrą.Vis dėlto Estijos knygotyrinėjeveikloje kol kas neturime tikslausbibliografijos vietos apibūdinimo.ML. Jeigu nėra, vadinasi, nekilo būtinybėsį šį klausimą gilintis? Tad gal būtųteisinga pasiremti kitų šalių knygotyrosmokslo patirtimi? Nemanau, kad vokiečiai,švedai ar lenkai nėra apie tai mąstęir priėję tam tikrų išvadų.Tiiu Reimo. Jei kalbėtume apiešvedų kalbotyrą, tai jie bibliografinęveiklą išties laiko knygotyros ir knygosistorijos dalimi. Vilniaus konferencijojepateikta daug klasifikacijų, iš kuriųmatyti, kad bibliografija buvo laikomabibliologijos, t. y. knygotyros dalimi.ML. Knygotyrininkų konferencijojeman įsiminė Julijos Čepytės pranešimasapie Pavelo Jarkovskio (Pawel Jarkowski,1781–1845) bibliografijos (bibliologijos)dėstymo pradininko buvusioje LietuvosDidžiosios Kunigaikštystės teritorijoje,požiūrį į bibliografijos reiškinių klasifikavimą.P. Jarkovskis dėstė bibliografijoskursą nuo 1809 m. Voluinės gimnazijoje,kuri 1818 m. gavo Kremeneco licėjausstatusą ir veikė Vilniaus universiteto žinioje.Taigi prieš 200 metų pradėtas dėstytibibliografijos kursas dėstytas iki 1832 m.,kai caro valdžia Kremeneco licėjų, kaip irVilniaus universitetą,uždarė. P. Jarkovskislaikėsi ir kitose Europos šalyse paplitusiosnuostatos, kad bibliografija – tai mokslas,tiriantis knygas. Nuostabu, kad prieš200 metų tie dalykai buvo apmąstomi,nagrinėjami, savo aktualumo nepraradoir šiandien.Tiiu Reimo. Išties knygotyra būtųneįmanoma be bibliografijos, nes taivienas iš labai svarbių knygos tyrinėjimošaltinių. Labai svarbu ir pačios tometo knygos, nes kad ir koks naudingastyrimų šaltinis būtų bibliografija,bet vien ja remtis nepakanka, reikiatyrinėti ir pačią knygą, duoti įvertinimą,kokį vaidmenį žmogaus gyvenimeir visuomenėje ta knyga suvaidino. Pagaliaukaip tos senos knygos išliko, kaipir kiek prie jų prisilietė konservatoriųir restauratorių rankos. Labai svarbūsknygoje palikti įrašai, vadinamosiosmarginalijos ar kiti skaitytojų paliktiženklai. Net jeigu knyga prastos būklės,tai gali būti įrodymas, kad ji buvo daugeliožmonių skaitoma, ėjo iš rankų įrankas. Galima rasti ir blogų knygossaugojimo ženklų, kai knyga būdavoužmetama į jai netinkamą aplinką. Visatai yra svarbu knygos tyrinėtojui.Kai ne viendvasingumas svarbuML. Apie knygą prakalbote labiaukaip apie materialų daiktą. Ar mažiausvarbu į ją žvelgti kaip į dvasingumošaltinį, kuris švietė gal ne vienos kartosskaitytojams, keitė požiūrį į gyvenimoreiškinius, gal net jų pasaulėžiūrą. Taigiį knygą galima gilintis labai įvairiai – taipriklauso nuo tyrinėtojo.Tiiu Reimo. Žinoma, galimežvelgti ir vertinti labai įvairiai, betmane truputį neramina dabar vislabiau įsigalintis požiūris, kad mes,girdi, saugosime tik dvasingąją knygosdalį, o ne jos materialųjų „kūną“.Knygos perkeliamos į mikrofilmus,skaitmenines laikmenas ir pan. Tokiubūdu prarasime labai svarbią dalįinformacijos. Senovinis knygos įrišimas,apkaustai, popierius, ant kuriospausdinta labai svarbi informacija,o ypač knygotyrininkui.ML. Pagaliau ir rankose laikomosknygos materialumas juk nė su jokiavirtualia knyga nepalyginamas, neskompiuterio ekrane nelieka fizinio kontakto,jutiminio ryšio su knyga. Ir tai nevien dėl emocinio išgyvenimo svarbos,bet ir mokslui svarbūs dalykai.Tiiu Reimo. Kiekvienas knygųleidybos laikotarpis pasižymi savitaisknygų įrišimo būdais, įsivaizdavimuapie grožį ir kitais laiko ženklais. Tadmaterialiosios knygos reikšmės nereikėtųnuvertinti. Juk jeigu net įrištumeknygą pagal kruopščiai atrinktą fotografiją,tai nebūtų tas pats įrišimaskaip originalo. Tai tebus perdirbinysir tiek. Todėl knygotyrininkui nepakankasu knygos tekstu susipažintikompiuteryje ar iš mikrofilmo. Tikrastyrinėtojas būtinai stengsis susirastiknygos originalą, nes jam svarbu knygakaip visuma.ML. Deja, kartu su tobulėjančiomisinformacinėmis technologijomis knygapo truputį pradeda virsti virtualiu informacijosnešikliu, bet jau nėra materialusobjektas, ir tai Jums kelia nerimą?Tiiu Reimo. Mane neramina daugeliožmonių mąstysena, kad pakankavirtualios knygos reikšmės. Pamirštama,kad reikia saugoti ir originalus,net jeigu kasdieniniame darbeir galime naudoti virtualią knygą.Nereikia pamiršti ir materialių sąnaudų:knygų skaitmeninimas, jų irkitų leidinių bylų (failų) saugojimastaip pat nemažai kainuoja. O juk taippat tenka galvoti, kaip saugoti originalus.Skaitmeninės kultūros paveldasmūsų neišvaduoja iš būtinybės saugotioriginalus, materialius tos kultūrosobjektus.Kur dėti pasenusiasknygasML. Vieno universiteto medicininėsbibliotekos vadovė teigia, kad joje senųknygų ir kitų leidinių saugoti nereikėtų.Kas penkeri metai iš esmės keičiasi medicininėliteratūra, keičiasi gydymo metodai,atsiranda visiškai nauja aparatūra,vaistai. Tad jeigu gydytojas pagal senasknygas pradės gydyti ligonius, vadinasi,taikys atgyvenusius metodus. Taigi kądaryti su greitai senstančia medicinineliteratūra? Beje, tai aktualu ir kitoms specializuotomsbibliotekoms, jeigu jos norikoja kojon žengti su gyvenimu. Kaip šiuoatveju elgiasi estai?Tiiu Reimo. Prakalbome apie medicinosknygas, tačiau kad ir kokią knygąį rankas bepaimtume – labai seną arką tik išleistą – ji bus jau pasenusi. Kolji rašoma, paskui leidžiama, medicinosmoksle ir gydymo praktikoje spėjaįvykti tiek permainų, kad bet kuri tossrities knyga jau priklauso vakarykšteidienai. Todėl elektroniniai žurnalaiužėmė gan tvirtas pozicijas naujausiosinformacijos sklaidoje. Ką daryti su šiagreit senstančia literatūra? Išties tą literatūrąsaugoti kainuoja labai brangiai,todėl ne kiekviena biblioteka turėtųstengtis išsaugoti viską, ką savo fonduoseturi. Tačiau valstybėje turi būtisistema, ką ir kur saugoti. Bibliotekųvadovai gali sutarti, ką kuri bibliotekakaups ir saugos, tada neprireiks ir aukštesniųinstancijų įsikišimo.ML. Jūs išties manote, kad bibliotekųvadovai lengvai susitartų?Tiiu Reimo. Iš tiesų net nebandomatartis. Estijos švietimo ir moksloministerija kai kurioms bibliotekomssuteikė archyvinės bibliotekos statusą.Tokį statusą įgijo jau trys bibliotekos:Tartu universiteto, Literatūros muziejausir Talino universiteto (buvusi akademinė)bibliotekos. Suprantama, kadarchyvinės bibliotekos funkcijas atliekair Estijos nacionalinė biblioteka. Josesaugomi leidiniai išleisti iki 1940 metų,t. y. ikitarybinio laikotarpio, turintysnacionalinę ir kultūrinę vertę. Neįmanoma,būtų tikra nesąmonė, jeigu jųfondai būtų draskomi, juose saugomileidiniai permetami į bet kurią kitąbiblioteką ar knygų saugyklą.ML. Kodėl būtent minėtose bibliotekosebuvo suformuoti išskirtinę nacionalinęir kultūrinę vertę turintys fondai?Tiiu Reimo. Esama tam tikroslogikos. Tartu universito bibliotekojesaugomas cenzūros komiteto fondas(nuo 1804 m). Jame sukaupti cenzūroskomiteto leidimą spausdinti gavę irnegavę leidiniai, taip pat iš platinimoišimti spaudiniai.Tartu literatūros muziejaus archyvinėbiblioteka seniau vadinta Estijostautos muziejumi. Tarybiniais laikaisbiblioteką ir kultūrinę vertę turintis archyvasbuvo atskirtas nuo kitų materialiųeksponatų. Pastarieji liko muziejuje,o dokumentinių eksponatų pagrinduįsteigtas naujas Literatūros muziejus.Būtent šiame muziejuje veikia archyvinėbiblioteka.Archyvinėse bibliotekose saugomasXIX a. pabaigos Estijos bibliotekųpaveldas, kurį sudaro tuo laiku pradėtosrinkti estiškos knygos. Dabar tokiųsenų knygų jau nerasime, tiesa, kaikurie bibliofilai (aš juos visus pažįstu)vieną kitą to laikotarpio vertingiausiąknygą turi.1838 m. įkurta Estijos mokslodraugija. Iš pradžių ją sudarė Pabaltijovokiečių estofilai, o XX a. pradžiojedaugumą jau sudarė estai. Ši draugijadar XIX a. viduryje rinko estiškas knygas,turėjo sukaupusi didelę biblioteką.1950 m. draugija buvo uždaryta, o josbiblioteka padalyta į dvi dalis. Estiškosknygos atsidūrė Literatūros muziejausbibliotekoje, o užsienio kalbomisspausdintos knygos – Estijos mokslųakademijos bibliotekoje.ML. Prie kurios dalies buvo priskirtosrusiškos knygos?Tiiu Reimo. Prie užsienio kalbomisspausdintų knygų. 1988–1989 m.buvo atkurta Estijos mokslo draugija,ir Estijos mokslų akademija jai grąžinokadaise nusavintas knygas. Tačiaudraugija neturėjo galimybių tokią didelębiblioteką išlaikyti. Iš pradžių dėjopastangas visas knygas susigrąžinti, ovėliau paaiškėjo, kad finansinių galimybiųir sąlygų draugija neturi.Literatūrinio muziejaus archyvinėbiblioteka iškart pareiškė, kad jai tekusiųEstijos mokslo draugijos knygųnegrąžins. Tad šiuo metu užsienio kalbomisišleistoji literatūra saugoma Tartuuniversiteto bibliotekoje. Tos knygosdaug metų buvo sukrautos į dėžes irniekas jomis negalėjo pasinaudoti.Bus daugiauKalbėjosi Gediminas Zemlickas

14 Mokslo Lietuva2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. 16(438)IŠLIKIMASKad toliau plaktųMažosios Lietuvos širdisAtkelta iš 1 p.(pastatytas 1997 m. Klaipėdoje) statymokomiteto narys, rinko lėšas.Kartu su artimaisiais padengė paminkloŠventvakarių Evė (pastatytas1997 m. Priekulėje), skirto rašytojaiIevai Simonaitytei, kūrimo išlaidas.Nuo 1998 m. beveik kasmet atvažiuojaį Karaliaučiaus kraštą, lankolietuviškas mokyklas, draugijas, savosurinktas lėšas skiria lietuvių vaikųir jaunimo stovykloms, šventėms,renginiams ir ekskursijoms.Su žmona Danute Purvinaite-Trumpjoniene Vilius Algirdas užauginotris dukteris: Aldoną, Niką irKristiną, kurių šeimos taip pat remialietuvių išeivių bendruomenę, palaikoryšius su Lietuva. 2006 m. ViliusAlgirdas Trumpjonas apdovanotasordino „Už nuopelnus Lietuvai“Riterio kryžiumi. Šiemet viešnageiartėjant prie pabaigos Vilių AlgirdąTrumpjoną priėmė LR Seimo pirmininkėIrena Degutienė ir įteikėjam Padėką ir Atminimo ženklą užnuopelnus rengiant ir leidžiant MažosiosLietuvos enciklopedijos III irIV tomus (2006, 2009 m.).Kalbiname garbųjį Vilių AlgirdąTRUMPJONĄ.Nuo ko prasidėjoMažosios LietuvosfondasML. Gerbiamasis Viliau Algirdai, beMažosios Lietuvos fondo, kurio pirmininkuesate, tikriausiai nebūtų ir MažosiosLietuvos enciklopedijos. Tad gal nuofondo ir pradėkime. Kaip fondas buvoįkurtas, kokiomis galimybėmis pasižymi,kas jo iniciatoriai ir pirmieji aukotojai?Vilius Algirdas Trumpjonas.Fondo galimybės gan ribotos, o kiekturime narių, net ir negalėčiau tiksliaiatsakyti. nes šimtą dolerių paaukojęsasmuo Fondo nariu lieka visiems laikams,ar bent jau kol Fondas gyvuos.Net pasimirę aukotojai lieka sąrašuose,dažniausiai net nežinome, ar jie tebėragyvi. Mat Fondo nariai gyvena ne tikJAV ir Kanadoje, bet ir Australijojebei daugelyje kitų pasaulio valstybių.Mes žinome aukotojų pavardes, bet nevisada girdime apie tolesnį jų likimą.Žymesnių asmenų veiklą ir išėjimąAmžinybėn pažymi spauda, o mažiaužinomi kartais taip ir dingsta iš mūsųakiračio. Žodžiu, paaukoję šimtą irdaugiau dolerių tampa mūsų Fondonariais. Tokia tvarka buvo priimta darprieš man tampant Fondo tarybos pirmininkuir mes jos nekeičiame.ML. Kaip buvo kuriamas MažosiosLietuvos fondas?V. A. T. Svarbiausias siekis buvoleisti mūsų žmonių parengtas su MažąjaLietuva susijusias knygas. Tad visamūsų veikla, taip pat ir Fondo steigimoiniciatyva, prasidėjo nuo mažlietuviųdraugijų, susibūrusių Čikagoje, Detroiteir Kanadoje. Tiesa, tų draugijų veiklanebuvo ir nėra labai formalizuota, dažniausiaijos net būstinės neturi. Net irMažosios Lietuvos Fondas įregistruotasmano namų adresu.Antai Čikagos Mažosios Lietuvoslietuvių draugija, susikūrusi 1951 m.,Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto direktorius Rimantas Kareckas, Mažosios Lietuvos fondo pirmininkas Vilius Algirdas Trumpjonas, Regina Zinkevičienė,MLE redakcinės kolegijos prezidentas akad. prof. Zigmas Zinkevičius, MLE 4 tomo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Danutė Valentukevičienė, MLE redakcinėskolegijos pirmininkas, Vydūno draugijos pirmininkas doc. dr. Vacys Bagdonavičius, MLE vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas leidybai Vytautas Kaltenis.bent 20 metų veikė aktyviai, bet vėliaujos jėgos apsilpo. Vieni draugijosnariai kėlėsi gyventi į kitas JAV vietas,kiti paseno, išmirė, ir dabar teliko 20ar 30 aktyvesniųjų narių. Iš MažosiosLietuvos draugijos lietuvių išaugo MažosiosLietuvos Rezistencinis Sąjūdis,kurio vaidmuo labai svarbus steigiantir Mažosios Lietuvos fondą.Šiandien Mažosios Lietuvos Fondasyra tarptautinė kultūros finansavimoorganizacija, remianti MažosiosLietuvos tyrimus ir studijas. Fondosteigimo pradžia laikytini 1983 m., kaiįvyko Mažosios Lietuvos RezistencinioSąjūdžio III suvažiavimas. Jo metuMartynas Gelžinis iškėlė mintį, kadbūtina parengti ir išleisti veikalą apieMažąją Lietuvą anglų kalba (The Problemsof Lithuania Minor). Tam reiktų10 tūkst. dolerių. Kai medžiaga apiesuvažiavimą buvo paskelbta laikraštyje,straipsnį perskaitęs mažlietuviųbičiulis Petras Pagojus iš Detroito niekonelaukdamas Mažosios LietuvosRezistencinio Sąjūdžio pirmininkuiKristupui Kikučiui nusiuntė 1000 doleriųčekį su parašu: „Šiuo čekiu steigiuMažosios Lietuvos fondą“. Vėliau dardu kartus išsiuntė po tokią pat sumą,tad 1985 m. P. Pagojaus įsteigtamefonde buvo 3 tūkst. dolerių.Vėliau kilo pasiūlymų leisti ne vienM. Gelžinio rašomą Mažosios Lietuvosistoriją, bet ir kitas su šiuo kraštu susijusiasknygas. Nutarta Mažosios Lietuvosfondą steigti ne prie Mažosios LietuvosRezistencinio Sąjūdžio, bet kaip visiškaisavarankišką organizaciją. 1985 m. rugsėjomėn. 1 d. tai ir buvo padaryta, oficialiaiįregistravus Mažosios Lietuvos fondą.Pirmieji Fondo pirmininkai gyvenoKanadoje: tai Monrealyje gyvenantysAnsas Lymantas (1985–1992) irVilius Pėteraitis (1992–1998). 1998 m.pirmininku tapo Toronte gyvenantisGytis Šernas (1998–2001). 2001 m.Fondo pirmininkystė persikėle į JAV,nes MLF pirmininku išrinktas Čikagojegyvenantis Jurgis Anysas (2001–2005).Steigėjais paskelbti šie asmenys: PetrasPagojus, Jonas Kancevičius, PranasGustas, Amalija ir Mykolas Jagučiai,Jonas Normantas ir kiti. Jie įnešė po3 tūkst. dolerių.Kova dėl MažosiosLietuvos nėra baigtaML. Supratau, kad prie Fondo ištakųbuvo Mažosios Lietuvos RezistencinisSąjūdis. Gal žodį kitą pridurtumėte apiejo veiklą?V. A. T. Amerikoje ir Kanadojeatsidūrę mažlietuviai buvo kviesti irnorėjo dalyvauti VLIK‘o (VyriausiojoLietuvos išlaisvinimo komiteto)veikloje, bet tam reikėjo būti politineorganizacija, o draugijos buvo kultūrinėsorganizacijos. Todėl nutartasteigti Mažosios Lietuvos RezistencinįSąjūdį (kaip Mažosios Lietuvos Tarybosveiklos tęsėją), dėl kurio iniciatyvosišsirutuliojo ir Mažosios LietuvosFondas.Nuo 1990 m. Mažosios Lietuvosrezistencinio sąjūdžio vadovas buvoAlgis Regis (1914–2009). Kalbėdamasiš Lietuvos Parlamento tribūnos1991–1992 m. Algis Regis atkreipė LRAukščiausiosios Tarybos-AtkuriamojoSeimo pirmininko Vytauto Landsbergiodėmesį į Mažosios Lietuvos klausimosvarbą. 1994 m. LR prezidentuiAlgirdui Brazauskui Algis Regis įteikėraštą, ragindamas imtis žingsnių, kadKaraliaučiaus kraštas būtų atkurtaskaip neatskiriama Lietuvos valstybėsžemė. Tą patį reikalavimą jis išreiškėLR prezidentams Valdui Adamkui irRolandui Paksui. Jeigu kova dėl Lietuvosvalstybės atkūrimo buvo baigtapasiekus nepriklausomybę, tai dėl MažosiosLietuvos dar nieko nepasiekta,kova dėl jos nėra baigta.ML. Koks tolesnis Mažosios LietuvosRezistencinio Sąjūdžio likimas, ar jis tęsiaveiklą?V. A. T. Algis Regis buvo jau garbingoamžiaus, o jo pakeisti šioje veiklojetiesiog nebuvo kam, todėl MažosiosLietuvos Rezistencinis Sąjūdisišsikeltas užduotis spręsti perdavė MažosiosLietuvos tarybai. Ši organizacijaveikia Lietuvoje, jai vadovauja VytautasŠilas. Beje, ji Algiui Regiui suteikė savogarbės nario vardą.ML. Grįžkime prie Mažosios Lietuvosfondo. Ar jis padėjo išleisti numatytasknygas?V. A. T. Šiuo metu esame išleidę20 knygų, ir rėmėme apie 15 kitųleidybą.Tarpusavio supratimobuvo ne per daugiausiaML. Kaip Jūs, gerbiamasis Viliau,apibūdintumėtė mažlietuvių ir didžlietuviųsantykius išeivijoje? Ar vieni kitussuprato ir palaikė, o gal būta ir tam tikrosįtampos? Gal patys mažlietuviai laikėsikiek nuošaliau nuo didžlietuvių, norėjoatskirties?V. A. T. Mažlietuviai labiau būrėsitarp savęs. O jautėsi... Daugelis jautėmėstaip, tarsi patys didžlietuviai nepriimtųmažlietuvių kaip lygiaverčių lietuviams.ML. Ar ta atskirtis buvo dėl skirtingosreligijos?V. A. T. Religija tikriausiai buvopagrindas. Aš pats prietarais netikiu,bet mano motina, bendraudama sudidžlietuviais, vis jausdavo nuoskaudas.Viena moteriškė jos paklausė, įkokią bažnyčią ji eina melstis. Motinaatsakė, kad į protestantų. Tada tojinustebo: tai kaip tu gali būti lietuvė,jeigu esi protestantė? Tokių žmoniųyra, tačiau ar jie atspindi daugumosdidžlietuvių nuomonę, man sunkuatsakyti. Manau, kad tai išimtis.Išeivijoje tarp lietuvių vyrauja katalikai,o mes, protestantai, esame mažuma.Iš tikrųjų ir gyvename atskirai.Mažlietuviai labai aktyvūs išeivijoje,gyvena tikrą lietuvišką gyvenimą. Kadangididžlietuvių yra gerokai daugiau,jie gal ir nepastebi iš lietuviškos veiklospasitraukusių saviškių. Pasaulio lietuviųcentre Lemonte katalikų bažnyčiaperpildyta, atėjusiems neužtenka vietos.O mes tokios problemos nejaučiame,nes mūsų gerokai mažiau.ML. Ar mažlietuviai tebeturi savomaldos namus Amerikoje?V. A. T. Savo bažnyčios neturime,bet nuomojame. Kunigas Valdas Aušralaiko lietuviškas pamaldas Ziono evangelikųliuteronų bažnyčioje, pietiniameČikagos Oak Lawn priemiestyje. Jipriklauso Amerikos protestantų Sinodui.Vienu metu bažnyčioje vykdavopamaldos anglų kalba, kitu metu – irkitomis kalbomis. Vienas kunigas galėjovisas trejas pamaldas laikyti.

2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. 16(438) Mokslo Lietuva 15IŠLIKIMASMes meldžiamės kitoje. Jos įkūrėjasbuvo Ansas Trakis (1912–1986), evangelikųliuteronų vyskupas. 1951 m.A. Trakis iš Vokietijos persikėlė į JAV,įsteigė lietuvių evangelikų liuteronųTėviškės parapiją Čikagoje ir jai vadovavo,parėmė K. Donelaičio lituanistinėsmokyklos steigimą. Jis steigėlietuvių evangelikų liuteronų parapijasįvairiuose Amerikos ir Kanados miestuose.A. Trakis vadovavo ir Tėviškėsparapijos bažnyčiai Čikagoje, bet neįstengėmejos išlaikyti. Pasikeitė torajono gyventojų sudėtis ir žmonėstiesiog nebenorėjo jos lankyti, prieškokius trejetą ar ketvertą metų turėjomeją parduoti.Dabar pamaldoms nuomojamėsbažnyčią Čikagos priemiestyje, WesternSpringse. Tėviškės parapiją išlaikomemokėdami apie 1,5 tūkst. doleriųdydžio mėnesinį mokestį už bažnyčiosnuomą. Ziono evangelikų liuteronųbažnyčios Lietuvių parapija Čikagospriemiestyje Oak Lawn taip pat silpsta,tad kunigui Valdui Aušrai ir jo parapijiečiamskyla rūpesčių, kaip išlaikytiLietuvių parapiją.Nejau svetimi tarpsavųjų?ML. Ar galima pasakyti, kad išeivijojetarp Amerikos ir Kanados lietuvių mažlietuviaijautėsi truputį svetimi?V. A. T. Galima taip sakyti, norsman pačiam sunkumų nekyla.ML. Tačiau kiti mažlietuviai jautėsinesuprasti?V. A. T. Blogiausia, kai to padarytinet nemėginama, tada visados iškylanesusipratimų. Mūsų karta – „dipukai“– skiriasi nuo „trečiabangių“, nestai skirtingų kultūrų žmonės. Net irmes, senieji išeiviai, skiriamės tarpusavyje.Yra vyresnio amžiaus žmonių,kurie nemėgina suprasti naujai atvykusiųjų,tada taip pat iškyla nesusikalbėjimo,tarpusavio nesupratimo problema.Pirmiausia reikia norėti vieniems kitussuprasti. Jeigu žmonės skiriasi, labaigerai būtų pasiaiškinti, iš kur tie skirtumaikyla. Kodėl tas žmogus galvojair elgiasi visai kitaip negu aš?ML. Ar mažlietuviai, kurdami savokultūrines draugijas, organizacijas, pagaliauMažosios Lietuvos fondą, sulaukėkokios nors pagalbos iš Amerikos ir Kanadosdidžlietuvių?V. A. T. Gavome milžinišką pagalbąiš Lietuvių fondo leidžiant MažosiosLietuvos enciklopediją. Kiti stambūs nariaiyra JAV Tautos fondas, JAV Tautosfondo atstovybė Kanadoje, KanadosLietuvių fondas, taip pat daugelis kitųorganizacijų ir asmenų, gyvenančiųdaugelyje pasaulio valstybių. Enciklopedijoje,kaip ir visose MLF išleistoseknygose, aukotojai ir rėmėjai išvardyti,dauguma MLF narių yra didžlietuviai.Nė vienas kitas fondas ar organizacijatiek nepaaukojo MLE kaip Lietuvosfondas.ML. Lietuvių fondo vadovai suvokėbendrų interesų ir siekių svarbą?V. A. T. Mes manome, kad MažosiosLietuvos klausimas turėtų būtiaktualus visiems lietuviams ir Lietuvai,ne vien mažlietuviams. Lietuvių fondeyra žmonių, kurie suprato ir Enciklopedijos,ir Mažosios Lietuvos klausimosvarbą. Kasmet pateikiame paraišką dėlfinansinės paramos skyrimo Lietuviųfondui, pasisakome, kuriam tiksluita parama reikalinga. Tai darysime irateityje, taip pat prašysime paremti irnaują projektą, nes norime, kad pradėtasrengti vienatomis Mažosios Lietuvosenciklopedinis žinynas (MLEŽ), kuriskitomis kalbomis greičiausiai vadinsisMLE 4 tomo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Danutė Valentukevičienė,MLE vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas leidybai Vytautas Kaltenis ir MLEredakcinės kolegijos narys Algirdas ŽemaitaitisPrūsų Lietuvos enciklopedinis žinynas,pasiektų pasaulio skaitytojus.Senas mąstymas nepadėsspręsti Karaliaučiauskrašto problemosML. Kur Jūs, mažlietuviai, jaučiateistorijos nuoskaudas? Buvusių Rytprūsiųklausimo neišsprendė Potsdamo konferencija,vadinasi, Mažosios Lietuvosproblema išlieka, jos gyventojai vis darnegali sugrįžti į savo gimtąsias vietas.Kai kurie visą gyvenimą taip ir jaučiasine savo valia tapę išeiviais?V. A. T. Yra žmonių, kuriems šisklausimas rūpi, išlieka aktualus, betyra ir tokių, kurie apie tai nesusimąsto.Šiuo požiūriu mažlietuviai nesiskirianuo didžlietuvių – ne visi gerai suprantasavo krašto istoriją. Yra žmonių, kurie,išgirdę apie Mažąją Lietuvą, galvoja,kad kalbama apie Klaipėdos kraštą. PerKalėdų mugę 2009 metais pasistatėmeatskirą stalą, ir moteriškė skautė, vienaiš vyresniųjų, pasipiktino: „Ką jūs čiaskaldote Lietuvą į Mažąją ir Didžiąją?“Šiandien nėra tikslinga kalbėtiapie skaldymą, nes jau ir taip esamesuskaldyti. štai minėtoji skautė, kaipir daugelis kitų žmonių, mano, kadKlaipėdos kraštas yra Mažoji Lietuva,o ne jos dalis. Tiesa, Klaipėdos kraštoklausimas seniesiems klaipėdiškiamstaip pat aktualus.ML. Aktualus kuria prasme?V. A. T. Tiems klaipėdiškiams,kurie gyvena Lietuvoje, skaudu, kadKlaipėdos kraštas išbrauktas iš visųžemėlapių, iš visų organizacijų ir t. t.,tad šiandien Klaipėdos krašto nebėra.ML. O Karaliaučiaus kraštas?V. A. T. Amerikos lietuvių tarybaneišspręstą Karaliaučiaus kraštoproblemą norėjo iškelti į viešumą, tačiaušiek tiek baiminosi tą klausimą„stumti“ per aštriai ir per daug. Netjeigu Karaliaučiaus krašto problemąir pavyktų iškelti tarptautiniu mastu,o kokia nors tarptautinė organizacijajį pradėtų spręsti, visai nereiškia, kadišspręstų išmintingai. Būtų dar blogiau,jei pripažintų, kad viskas yra gerai,palikime taip, kaip yra.ML. Ar tai reiškia, kad per anksti šį klausimąaktualizuoti, nereikia skubėti spręsti?V A. T. Laikomasi nuostatos, kadgeriausia sprendimus atidėti ateičiai,kol Rusija pasikeis ir pati gera valiasutiks tai padaryti.ML. Įsivaizduojama, kad laikasyra aukštosios politikos strateguotojųsąjungininkas, bet visai negalvojamaapie žmones. Nebent tikimasi, kad jiepo truputį iškeliaus Amžinybėn – visasklausimo aštrumas savaime išnyks. Tainėra morali politika.V. A. T. Labiausiai baugina, kadšiandien gali būti priimtas Karaliaučiauskrašto problemai nepalankussprendimas: kol kas palikime kaip yra,paskui matysime. Bet politika nėrastiprioji mano veiklos sritis.ML. Bet tuos klausimus kelti tarptautiniumastu ir juos spręsti reikia?V. A. T. Jeigu jie būtų išties sprendžiamiir tai daroma Lietuvos naudai,išties pageidautina juos spręsti.ML. Kaip tie klausimai turėtų būtųsprendžiami ir išspręsti? Kokį įsivaizduojatescenarijų?V. A. T. Galiu pareikšti tik savoasmeninę nuomonę. Jeigu Karaliaučiauskraštas neatitektų Lietuvai, betgautų nepriklausomybę, nepriklausytųnuo Maskvos, tai būtų naudingassprendimas tiek Lietuvai, tiek pačiamkraštui. Tame krašte nemažai žmonių,kurie šito norėtų, tačiau akivaizdu,kad Maskva nepasirengusi tokiemsdrąsiems žingsniams.ML. Nuo Antrojo pasaulinio karo neiSovietų Sąjunga, nei jos teisių perėmėjaRusija taip ir neišsprendė priešingosepasaulio dalyse užgrobtų ir viena nuokitos labiausiai nutolusių teritorijų (keturiųKurilų salų Tolimuosiuose Rytuoseir Vakaruose – buvusių Rytprūsių dalies,t. y. Karaliaučiaus krašto) klausimo. Šiskraštas žemėlapyje atrodo akivaizdžiainenatūralus geopolitinis darinys, karinisanklavas, neturintis su Rusija natūraliosvalstybinės sienos nei sausuma, nei jūra.Keista, kad Europos Sąjunga ir kitos pasauliovalstybės tarsi „nemato“, kad taivisiškas geopolitinis nesusipratimas – ligišiol taikstosi su Rusijos „teisėmis“ į šiąteritoriją.V. A. T. Niekam nekyla nė menkiausiųabejonių, kad tai okupuotosteritorijos. Daug Karaliaučiaus kraštogyventojų yra gimę tame krašte jau poAntrojo pasaulinio karo, ir jų požiūriskitoks nei Maskvos. Jis vis labiau keičiasiMaskvos nenaudai. Bent aš taipsuprantu, nors ir nesu politikas. Visdaugiau žmonių nori žinoti tiesą apiekraštą, kuriame jie gyvena, tačiau yradaugybė senos mąstysenos žmonių,kurie aktyviai priešinasi bet kokiemsgalimiems pokyčiams Karaliaučiauskrašte. Arba daro viską, kad pakištųkoją bet kokioms permainoms. Net iristoriją klastoja. Tokia realybė.Kad nebūtų išpustytadvasiaML. Truputį pastrategavom, o dabarlaikas grįžti prie kultūros reikalų ir „MažosiosLietuvos enciklopedijos“. Konkretūsjos rengimo darbai prasidėjo 1996 metais,o idėja gerokai senesnė. Ji sukosi irMažosios Lietuvos fondo taryboje. Artuva turi ir tam tikrą intelektinę jėgą MažosiosLietuvos, taip pat buvusio Klaipėdoskrašto ir Karaliaučiaus krašto, atžvilgiu. Nepaslaptis, kad kai kam iš Lietuvos nedraugųnet ir Klaipėdos krašto „problema“atrodoneišspręsta, ir šia tariama „korta“ bandomamanipuliuoti, drumsti protus. MLE daug kąpastato į savo vietą, štai kodėl drįstu teigti,kad ši Enciklopedija yra ir intelektualus,žiniomis paremtas politikos ginklas. Betšiuo atveju labiau rūpi gerbiamojo ViliausTrumpjono nuomonė.V. A. T. Iš politinės pusės jau tekogirdėti tam tikrų nuomonių apie MLE.Klaipėdoje svarstyta, kad į MLE permažai įtraukta Vokietija. Kita vertus,būta ir prieštaravusių, nes šios Enciklopedijosstraipsniai labai dažnai*Vytautas Kaltenis, MLE vyriausiojoredaktoriaus pavaduotojas leidybai,įdėmiai klausęsis šio pašnekesio,retsykiais įsiterpdamas, patikslino, kadV. Pėteraitis visų pirma buvo suinteresuotasMažosios Lietuvos paveldoįprasminimu enciklopedijoje. Jam rūpėjo,kad žmonės žinotų, kas yra MažojiLietuva, kad Lietuva įsisąmonintų, kąyra gavusi su ja. Todėl V. Pėteraičiuilabiausiai rūpėjo šviečiamoji, kultūrinėšios Enciklopedijos reikšmė. – G. Z.pastaba.ne nuo to prasidėjo, kad Viliui Pėteraičiuitiesiog rūpėjo būsimojoje enciklopedijojeįprasminti savo po kruopelytę sukauptąlabai gausią medžiagą, kuri galėjo ir išsibarstyti,nes žmogus gyvena ne su saule?1996 m. V. Pėteraitis atvyko į Lietuvą ir šiamdarbui pradėjo telkti mokslininkus Vilniuje,Klaipėdoje ir Kaune. Jo ėmėsi Mokslo irenciklopedijų leidybos institutas Vilniuje.Pavyzdys, kai asmeninis interesas labaigražiai sutapo su nauda visuomenei? Juklabai panašiai prasidėjo ir Mažosios Lietuvosfondo steigimo darbas.V. A. T. Būtų sunku komentuoti,nes tuo metu, kai pradėta rengti MLE,per įvairius suvažiavimus V. Pėteraitįbuvau matęs tik keletą kartų. Tad sunkuįsiskverbti į jo galvoseną. Manau, kadjis, kaip ir daugelis mažlietuvių, matė,jog informacijos apie Mažąją Lietuvą yradaug, bet tos žinios išbarstytos įvairiuoseleidiniuose. Išsamios knygos apie MažąjąLietuvą nebuvo. Štai tokį apibendrinamąjįdarbą su Lietuvos mokslininkųpagalba V. Pėteraitis ir buvo užsimojęspadaryti.ML. Kaip šiandien, jau pasirodžiusMLE keturiems tomams, ją vertinate? Artai reikėtų daryti vien kultūrine, istorineprasme? Gal ateityje tai, pribrendus metuispręsti Karaliaučiaus krašto problemą, busir tam tikras politinis veikimo įrankis? Kadteks spręsti, sveikai protaujantis žmogusneturėtų abejoti.V. A. T. Kiekviena knyga gali paveiktikonkretų politiką, jo galvoseną, neišimtis ir MLE. Ar tokią mintį puoselėjoV. Pėteraitis, sunku vertinti. Gal ir taip. *ML. Vis dėlto, kai šie tomai baigti, Lieparemtikaip tik žiniomis iš vokiškųjųšaltinių, knygų. Taigi esama skirtingųnuomonių, o paskutiniajametome Vokietija pakankamai plačiaiatspindima. Nedrįsčiau pateikti labaikvalifikuotos recenzijos, pagaliau taiir ne mano veiklos sritis, tad paliekušį rūpestį istorikams ir kitų sričiųspecialistams. Pagaliau tai ir enciklopedininkųkompetencijos reikalas.Kiek prisimenu, I tomas buvo susilaukęsdaug daugiau kritiškų vertinimųnei IV.ML. V. Pėteraitis buvo už tai, kadMLE atspindėtų senąjį Mažosios Lietuvospaveldą, bet ne dabartinį, kurissmarkiai nukentėjo Antrojo pasauliniokaro metu. Norėjo matyti mažorine,o ne minorine gaida apdainuojamąMažąją Lietuvą.V. A. T. Negaliu sakyti, kad esugiliai mąstęs apie V. Pėteraičio koncepciją,ar svarstęs, kokia turėtųbūti MLE. Esu tikras, kad Moksloir enciklopedijų leidybos institutodarbuotojai kartu su V. Pėteraičiu, ovėliau ir be jo, ją giliai išnagrinėjo, iriš to kūrinys turėjo daug naudos. Dabar,pasiryžus leisti vienatomį MLEŽužsienio kalba, apibendrinus jau išleistusketuris tomus, kiek suprantu,vėl labiau grįžtama prie V. Pėteraičiokoncepcijos.ML. Kaip apibūdintumėte V. Pėteraičiokoncepciją, kuri ir turėtų būtiįgyvendinta vienatomėje Enciklopedijoje?V. A. T. Įsivaizduoju, kad tomąturėtų sudaryti dvi dalys. Pirmojojebus pateiktos apibendrintos žiniosMLE redakcinės kolegijos pirmininkas doc. dr. Vacys Bagdonavičius ir MažosiosLietuvos fondo pirmininkas Vilius Algirdas Trumpjonas aptaria MLE leidybossvarbą užsienio kalbomisapie Mažąją Lietuvą, o antrojoje reikėtųpateikti asmenybių biografijas.ML. Ar nenukentės vienatomėssavitumas? Aišku, enciklopedija turiatitikti rašytiniam žinių rinkiniui būtinusreikalavimus, kita vertus, ar gerokai„nusausintas“ vienatomis netaps irnususintas, nepraras Mažosios Lietuvosširdies plakimo? Keturtomyje tas širdiesplakimas girdimas ir jaučiamas,nepaisant net kai kurių, gal ne visaienciklopediškai, pateiktų dalykų.V. A. T. Esu tikras, kad Mokslo irenciklopedijų leidybos instituto darbuotojųpasirinktoji vienatomio MLEužsienio kalbomis sudarymo koncepcijayra teisinga, tačiau svarbi ne tikji, bet ir detalės – kaip sumanymąpavyks įgyvendinti. Lengva pasakyti,bet kas rašys ir ar sugebės patraukliai,įdomiai parašyti? Norėtume, kad taenciklopedija būtų naudinga ne vienmokslo žmonėms, bet patraukli irkiekvienam skaitančiajam. Kad jojebūtų ne tik sausa statistika, ne vienskaičiai, bet ir gyva dvasia. Šiuo požiūriumūsų pageidavimai sutampasu enciklopedininkų sumanymais.Bus daugiauKalbėjosi Gediminas Zemlickas

16 Mokslo Lietuva2010 m. rugsėjo 23 d. Nr. 16(438)Rusiškai neišmokome,lietuviškai pamiršome...Valerija VaitkevičiūtėBrangūs tautiečiai, murdydamiesipašlijusios ekonomikosliūne, nepamirškime MikalojausDaukšos dar XVI a. mums parašytotestamento: „Ne žemės derlumu,ne drabužių skirtingumu, ne šaliesgražumu, ne miestų ir pilių tvirtumugyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamosir vartodamos savo kalbą... Kalbayra bendras meilės ryšys, vienybėsmotina, pilietiškumo tėvas, valstybėssargas.“ – Jurgis Lebedys MikalojusDaukša, 1963, p. 292.Bendrinė lietuvių kalba susargdintair serga labai sunkiai. Valstybinėlietuvių kalbos komisija (toliau VLKK)ne tik nemato to kalbos pasiligojimo,bet dar skatina jo plitimą. Intelektualaiir visuomenės dalis stengiasiapginti lietuvių kalbos vartojimo tradicijas,kurtas dešimtmečiais mūsųšviesiausių kalbininkų. Mokslo Lietuva2008 11 06 išspausdino KonferencijosLietuvių kalba XXI amžiaus pradžiojeDEKLARACIJĄ 2008 10 27, kuriojevisų sričių mokslininkai išreiškė savosusirūpinimą lietuvių bendrinės kalbospadėtimi ir dėl svetimžodžių rašymooriginalo kalba. Mokslininkai pateikėargumentuotą straipsnį Sukilimasprieš kalbos komisiją (Lietuvos žinios2007 11 12). Respublika 2009 05 05išspausdino R. Ozolo ir A. Žebriūnostraipsnį Sprendimas dėl kalbos kyboore. I. Smetonienė ten pat teigia: „...bet kokius su lietuvių kalba susijusiuspokyčius lemia ne kalbininkai, opolitikai.“ Jeigu kalbos vartosenos irjos gyvybingumo klausimus sprendžiapolitikai (kurių kalba šiurpinane vieną), tai VLKK nereikalinga, nesnesugeba pasipriešinti politikų neapgalvotiemskalbą žalojantiems sprendimams.VLKK pirmininkė sako, kadŠvietimo ir mokslo ministerija Kalboskomisijai priekaištų neturi. Neturi! Galdėl kompetencijos stokos? Ši instancijanet nepastebi, kad VLKK bruktebruka LTV ir LR sintaksės, kirčio irleksikos „naujas naujos kalbininkųkartos“ nepateisinamas normas, nesutampančiassu normomis Dabartinėslietuvių kalbos žodyno, 2000, ir šešto(trečio elektroninio) jo leidimo, 2006,kuris laikosi tradicijų. Juk Švietimoir mokslo ministras teisininkas! Tailyg ir ne jo kompetencija, o patarėjai įžodyną nežiūri.Seimo narys G. Songaila pagrįstaisiūlo Seimo Švietimo, mokslo irkultūros reikalų komitetui apsvarstytigalimybę iš pareigų atleisti VLKKpirmininkę I. Smetonienę bei jos pavaduotojąJūratę Palionytę nepasibaigusjų įgaliojimų laikui. Kas dangstonepilnavertę kalbos komisiją? Kodėlnė karto jos narių neparodė televizijos,kas kokios srities specialistas, irkas už ką atsako. Kas mus moko? Išto, ką girdime per televiziją ir radiją,aišku, kad daugelis laidų vedėjų ir jųpašnekovų rusiškai neišmoko, o lietuviškaipamiršo. Pvz., žodžio žuvysdabar girdime dažniausiai tik vienaskaitąžuvis, nors lietuvių kalba iš senoten turi daugiskaitą: žuvies (= žuvų)sugavimas sumažėjo, plg. улов рыбыубавился (dar geriau būtų – žuvų sugaunamavis mažiau); pusė tonos žuvies(= žuvų), plg. пол тоны рыбы; menkės(= menkių) žvejyba, plg. ловля трески;stinta brangi (= stintos brangios), plg.мойва дорогая; žuvies (= žuvų) nėra,plg. рыбы нет; minta rūkyta žuvimi(= rūkytomis žuvimis), plg. питаетсякапченной рыбой; žuvies (= žuvų)pardavėjai, plg. продавцы рыбы;tinkluose radome 30 kg žuvies (= žuvų);plg. в сети мы нашли 30 кг. рыбы;žuvis (= žuvys) turgeliuose bus pigesnė(= pigesnės), plg. рыба на базарчикахбудет дешевле;valgo ikrą (= ikrus), plg. кушаетикру; ikra brangi (= ikrai brangūs),plg. икра дорогая;žiūrovas (= žiūrovai) mato, plg.зритель видит; ką žiūrovas (= žiūrovai)pasakys?, plg. что зрительскажет?Beglobojant kalbą VLKK visiškainegirdime lietuviškų žodžių jaunuolis,jaunimas, jaunuomenė, girdime tik jaunasžmogus (= jaunuolis), plg. молодойчеловек; jauni žmonės (= jaunimas,jaunuomenė), plg. молодые люди;jaunas žmogus vartojamas net tada,kai kalbama apie žemesnių klasių gimnazistą.Anksčiau snigdavo, o dabar sniegaskrinta (= sninga), plg. снег падает;daug prikrito sniego (= prisnigo), plg.выпало много снегу;gautis (= išeiti, apie rezultatą), plg.получиться; gaunasi (= išeina), plg.получается; gavosi (= išėjo) šnipštas,plg. получился полный провал; išto nieko nesigaus (= neišeis), plg. изэтого ничего не получится. VLKKpirmininkė I. Smetonienė per LTVteigė: „Čia niekas niekur neišeina, čiagaunasi“. Taigi!..Mañtas leidžiasi (= lipa) laiptais,plg. Мантас спускается по лестнице.Leidžiamės liftu, o laiptais lipame (užlipamear nulipame).Viskas tvarkoje (= gerai), plg. всёв порядке. Rusų–lietuvių kalbų žodynas,1984, t. III, p. 286 šį posakį verčiaviskas gerai.Protas pas poną Farą (= pono Faroprotas), plg. ум у господина Фара.Pas tave ilgos kojos (= tavo ilgos kojos),plg. у тебя длинные ноги. Šiąklaidą taiso Kalbos patarėjas, išleistas1939 m. (autorius L. Dambrauskas,redagavo A. Salys ir Pr. Skardžius). Čiarašoma: „pas jį yra – jis turi“. Sakomapas kaimyną yra svečių (nurodomavieta) arba kaimynas turi svečių. Betnesakoma: pas jį yra daug pinigų (jeitie pinigai yra jo nuosavybė), bet: jisturi daug pinigų (pažymima priklausomybė,nuosavybė), p. 91. MinėtasKalbos patarėjas taiso ir pasakymusreikalas tame, dalykas tame (= reikalastas, dalykas tas), plg. дело в том.Jis mane pavedė (= šnek. apgavo,apvylė, sugriovė mano pasitikėjimą,nepateisino lūkesčių, įstūmė į kebliąpadėtį), plg. он меня подвёл.Iš vartosenos ujamas žodis ėsti. Jisvisais atvejais keičiamas žodžiu valgyti.Tai klaida. Dabartinės lietuvių kalbosžodynas, 2000, p. 152, aiškina taip:„ėsti, ėda, ėdė 1. imti, vartoti maistą(apie gyvulius). Žmonės valgo, gyvuliaiėda, paukščiai lesa. Pigią mėsą šunysėda (flk.)“. Taigi, taisytini pasakymai:drambliukas nori valgyti (= ėsti), plg.слонёнок хочет есть; pusryčius suvalgė(= suėdė) katinas, plg. завтрак съелкот. Beje, žemaičiai turi tik žodį ėsti,reiškiantį ir ėsti, ir valgyti, žr. V. VitkauskoŠiaurės rytų dūnininkų šnektųžodynas, 1976, p. 85.Ji rinko grybus, uogas (= grybavo,uogavo), plg. она собирала грибы,ягоды.Jau beveik niekada negirdime žodžiųjunginių šiek tiek, kiek nors, šiokstoks, šiaip taip, kaip ne kaip, kaip nors,kur nors, kiek nors. Jie keičiami žodžiaiskažkiek, kažkoks, kažkaip, kažkur ir kt.Reikia įsidėmėti, kad įvardžiai kažkas,kaži(n) kas, kažkoks, kaži(n) koks irįvardžiai kas nors, kai kas, šis tas irkt. – ne sinonimai. Pirmųjų neapibrėžtumolaipsnis ryškesnis negu įvardžiųšis tas, kas nors, kai kas ir kt. Ir nevaliaantrųjų keisti pirmaisiais, nes jųreikšmės skiriasi. Dabartinės lietuviųkalbos žodynas, 2000, ir vėlesni jo leidimai(2006) šiuos įvardžius aiškinataip: kažkas, kaži(n) kas nežinia kas,kažkoks, kaži(n) koks nežinia koks irt. t., prieveiksmius – kažkada nežiniakada, kažkaip nežinia kaip, kažkieknežinia kiek, kažkodėl nežinia kodėl,kažkur nežinia kur ir t. t.Gerai pasakyta: kažkas pasibeldėį langą (nežinia kas); peiliukas kažkurprapuolė (nežinia kur), kažkada jisčia lankydavosi (seniai, nežinia kada);ir plaukai kažkaip susišiaušė (nežiniakaip); kažin ką uždėjo ant duonos,tas drebėjo drebėjo ir nukrito (uždėjošaltienos, vaikas nesuprato, kad taišaltiena), kažkam atidavė pinigus irneatsimena kam (nežinia kam).Taisytini pasakymai: norint kažką(= ką nors) įrodyti reikia turėti argumentų;norėjome kažką (= ką nors,šį tą) nuveikti; išmokome kažką (=šįtą) suprasti; jums reikia kažko (= konors, šio to) gaivinamo; gyvenime reikiaturėti kažkokį (= kokį nors, šiokįtokį) tikslą; susitikime kažkur (= kurnors) rytoj.Prie aptariamųjų nežymimųjųįvardžių ir prieveiksmių rusų kalbospavyzdžiu dar pridedama dalelytė tai.Rusų kalbos dalelytė то reiškia neapibrėžtumą:что – kas, o что-то nežiniakas, когда kada, когда-то kažkadair t. t. Lietuvių kalbos minimi įvardžiaiir prieveiksmiai patys vieni reiškianeapibrėžtumą ir, gink Dieve, nevaliaprie jų dėlioti jokių dalelyčių.VLKK šią klaidą įrašė į didžiųjųklaidų sąrašą, bet negirdėjau, kad kadanors VLKK narys būtų taisęs.Bus daugiauPaskirtos mokslo premijos užsienio lietuviamsUž tarptautinio lygio mokslopasiekimus ir bendradarbiavimąsu Lietuva šiemet busapdovanoti keturi užsienio lietuviai.Mokslo premijas gaus JAV gyvenantysliteratūrologė Violeta Kelertienė irinformacinių technologijų specialistasAlgirdas Avižienis, chemikasViktoras Algirdas Sniečkus iš Kanadosir Austrijoje dirbanti biologė IrutėMeškienė. Mokslo premijomis siekiamapaskatinti užsienyje dirbančiuslietuvių mokslininkus tapti Lietuvosmokslo ambasadoriais ir su iškiliaislietuvių kilmės mokslininkais supažindintiLietuvos visuomenę.Vašingtono universiteto JAV,Skandinavijos studijų departamentoprofesorė literatūrologė Violeta Kelertienėapdovanojama už aktyvią Lietuvoskultūros, lituanistikos ir mokslosklaidą užsienyje ir Lietuvoje.Queens universiteto Kanadojechemijos departamento profesoriusViktoras Algirdas Sniečkus premijosnusipelnė už ilgametę mokslinę veikląir pasiekimus organinės chemijos srityje,už pagalbą Lietuvos ir Baltijosvalstybių mokslininkams mezganttarptautinius ryšius.Vienos universiteto Austrijojeprofesorė Irutė Meškienė premijaįvertinta už pastarojo dešimtmečiopasiekimus molekulinės biologijossrityje ir vaisingą bendradarbiavimąsu Lietuvos mokslininkais.Kalifornijos Los Andželo universitetoJAV profesorius emeritas informaciniųtechnologijų specialistasAlgirdas Avižienis apdovanojamasuž svarų indėlį atkuriant VytautoDidžiojo universitetą ir kuriantnepriklausomos Lietuvos mokslo irstudijų sistemą.Švietimo ir mokslo ministerija iškiliausiemsužsienyje gyvenantiemslietuviams mokslo premijas skiria jauketvirti metai. Premijų tikslas – skatintiišeivijos mokslininkus puoselėti lietuvybęir siekti, kad jie garsintų Lietuvą,palaikytų glaudžius ryšius su Lietuvosmokslo bendruomene ir dalyvautųbendrose mokslo programose. Taip patskatinti juos aktyviai dalyvauti užsieniolietuvių bendruomenių veikloje. Mokslopremijos dydis – 13 tūkst. litų.Premijų iškilmingas įteikimas planuojamasrudenį. Numatoma, kadpremijų laureatai savo pasiekimusvisuomenei pristatys skaitydami viešaspaskaitas.Išsamesnė informacija: AušraGribauskienė, Švietimo ir moksloministerijos Mokslo ir technologijųdepartamento Tarptautinių moksloprogramų skyrius, tel. (8 5) 21 90119.Komunikacijos skyriusTel. (8 5) 219 0132Vyriausiasis redaktorius Gediminas ZemlickasStilistės Laura Bočiarovienė, Živilė RačkauskienėDizainerė Giedrė SperskaitėPatarėjai: Antanas Kulakauskas, Jonas Puodžius,Alfonsas Ramonas, Juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.Redakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, 01118 VilniusEl. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.Laikraštis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuvaRedakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria.Perspausdinant ar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapiohttp://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „MoksloLietuvą“. Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.ISSN 1392-7191LeidžiaUAB „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169SpausdinoUAB „Sapnų sala“S. Moniuškos g. 21, 2004 VilniusTiražas 550 egz.