Jie išgarsino Panevėžio kraštą - Panevėžio rajono savivaldybė

JIE IŠGARSINO PANEVĖŽIOKRAŠTĄKonferencijų pranešimaiPanevėžys 20111

UDK 908(474.5)(092)(063)Ji-01Nuoširdžiai dėkojameDeimantei JesiūnaiteiSudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius© Straipsnių autoriaiISBN 978-609-95240-2-32

Panerk rankas Prisiminimų upėn –Būtasis laikas pro pirštus tekėsIr dulkes užmaršties nuplaus nuo visko,Kas buvo ligi ašarų brangu.Panerk rankas Prisiminimų upėn –Ir baltas lieptas atsimuš dugneIr kaip sapne priartins iš tikrųjųNet veidus tų, kurių seniai nebėr.Panerk rankas Prisiminimų upėn –Žaliuoju tiltu grįši vėl atgal,Iškilę atminty gyvi paveikslaiKartosis esamajame laike.Vytautas Rudokas3

Per dešimtmetį (2000–2010) su krašto istorijabesidominančiu akademiniu jaunimu pavyko surengti 35konferencijas. Konferencijų temas galima skirstyti į keletąciklų. Didelė pranešimų dalis buvo publikuota Panevėžiorajono laikraštyje „Tėvynė“. Dalis pranešimų išleistaatskirais rinkiniais: šešių konferencijų pranešimaisutalpinti rinkinyje „Daugyvenės krašto šviesuoliai“(Panevėžys, 2009), dviejų – „Pažinkime savo kraštą“(Panevėžys, 2010), penkių – „Dvarų kultūra – Lietuvoskultūros dalis“ (Panevėžys, 2010), dviejų – „TarnavęDievui ir žmonėms“ (Panevėžys, 2010), aštuonių –„Krašto paveldas“ (Panevėžys, 2011).Šiame leidinyje pristatomi šešių konferencijų, skirtųkraštui nusipelnusiems žmonėms, pranešimai. Tikimės,kad ši medžiaga bus naudinga besidomintiems gimtojokrašto istorija.4

IŠGARSINĘ PANEVĖŽIOKRAŠTĄ2000 m. gruodžio 21 d.Skiriama profesoriaus P. Jankausko 140-osioms gimimo metinėms5

PRANEŠĖJAIŽydrūnė Balčėtienė, Kauno technologijos universiteto(toliau – KTU) Panevėžio filialo Vadybos ir versloadministravimo fakulteto studentė.Justas Jasėnas, Panevėžio Vytauto Žemkalniogimnazijos moksleivis.Petras Juknevičius, Panevėžio rajono savivaldybėsarchitektūros tarnybos vyr. paminklotvarkininkas.Algis Kavaliauskas, Krekenavos regioninio parkodirektorius.Skaistė Kryžanauskaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalniogimnazijos moksleivė.Aida Vadapolaitė, KTU Panevėžio filialo Vadybos irverslo administravimo fakulteto studentė.Laura Vasiliauskaitė, KTU Panevėžio filialo Vadybos irverslo administravimo fakulteto studentė.6

įrengimas garo keltų traukiniams per Baikalo ežerą kilnoti, garlaiviųstatyba Amūro upei, Vladivostoko prekybinio uosto įrengimas“.Šalia inžinerinės praktikos P. Jankauskas dirbo mokslinį darbą. Užteorinius veikalus „Apie rąstų atsparumą“ (1887) ir „Apie smėlio pamatųatsparumą“ (1889) jam paskirtos Peterburgo kelių inžinierių institutopremijos (500 rb.). 1891 m. prof. V. Kurdiumovas pasiūlė jam minėtųdarbų teorines išvadas patikrinti eksperimentu laboratorijoje. Tų metųbalandžio 14 d. Susisiekimo ministro įsakymu jis buvo komandiruotasdvejiems metams pedagoginiam darbui į Kelių inžinierių institutą. 1893 m.bandymų išvados buvo paskelbtos, o Platonas Jankauskas pakviečiamasruoštis profesūrai. Tais pačiais metais, išlaikęs egzaminus ir viešai apgynęsdaktaro disertaciją „Dviejų skysčių (binarinės) garo mašinos“, jis įgijomokslinį laipsnį ir tapo Kelių inžinierių instituto etatiniu profesoriauspadėjėju Taikomosios mechanikos katedroje. Beje, P. Jankausko oponentaibuvo žinomi profesoriai D. K. Bobylevas ir A. D. Romanovas. Institute jisdalyvauja įvairių komisijų darbe: Instituto bendrabučio statybos, Institutonuostatų, Instituto šimtmečio jubiliejaus, Naujų pastatų projektavimo ir t. t.1896 m. rugpjūčio 1 d. Platonas Jankauskas paskirtas ekstraordinariniuprofesoriumi. Jam buvo leista skaityti Mašinų statybos, Hidrauliniųvariklių bei garlaivių disciplinas bei vadovauti studentų diplominiamsdarbams. 1901 m. laikraštis „Новости и Биржевая газета“ išspausdinointerviu su profesoriumi P. Jankausku apie mokyklų reformas. Tais pačiaismetais buvo patvirtintas jo parengtas studentų arbatinės projektas.1902 m. Platonas Jankauskas tapo Kelių inžinierių institutoordinariniu profesoriumi. Jo darbai pritaikomi ir praktikoje. Pvz., darbaiapie rąstų ir smėlio pamatų atsparumą pritaikyti traukiniams kelti keltu perBaikalo ežerą. Darbas apie apverčiamų hidraulinių variklių teoriją 1904 m.buvo paskelbtas Prancūzijos inžinierių draugijos žurnale. Rusijojepaskelbti keli jo darbai: „Hidraulinių variklių ir siurblių kursas“ (1903),„Mašinų mokslo pagrindai“(1916) ir kt. Institute jis susidomėjo turbinųteorija. 1904 m. išleistas jo veikalas „Turbinų teorijos klausimu“.1905 m. lapkričio 11 d. caro įsakymu prof. Platonas Jankauskaspaskirtas inspektoriumi. Peterburge prof. P. Jankauskas dirbo iki 1919 m.Kaip ir dauguma mokslininkų, po Spalio revoliucijos, profesorius buvopersekiojamas. Savo autobiografijoje jis rašė: „1919 m. kovo mėn.,būdamas instituto ordinariniu profesorium, tapau suimtas sovietų valdžioskaltinimu kontrrevoliucija, kalėjau iki 1919 metų rudens. Buvaupasmerktas sušaudyti, bet vėliau mano vaikų rūpesniu buvau išimtaslaiduojant trims komisarams ir paleistas pasižadėjus neišvažiuoti. 1920 m.,8

susirgęs flegmona ir laikinai nevaldydamas dešinės rankos, gavau leidimąišvažiuoti Lietuvon, kur ir atvykau su šeimyna 1921 m. liepos mėn. prie 8-ojo lietuvių ešelono“.Lietuvoje profesorius turėjo krikštatėvio Romanskio padovanotąDaniliškių dvarelį. 1921 m. profesorius pakviečiamas skaityti paskaitųKaune organizuotuose Aukštuosiuose kursuose. Atidarius Lietuvosuniversitetą, jis tapo jo profesoriumi. 1922–1934 m. prof. P. Jankauskasbuvo Teorinės ir taikomosios mechanikos katedros vedėju. Jis parašė daugmokslinių straipsnių, lietuvių kalba išleido pirmuosius mechanikos irhidromechanikos paskaitų kursus. Šalia pagrindinių mechanikos dėsniųprofesorius pateikė daug specialiųjų klausimų, taikomų įvairiose technikosir statybos srityse, stengėsi patobulinti inžinierių rengimo programas. Beminėtų darbų profesorius Platonas Jankauskas dėstė ir taikomosiosmechanikos kursus: hidrauliką, mašinų elementus, mechanizmųkinematiką, kliūčių teoriją, hidraulinius variklius. Didžiulis dėstymo krūvisreikalavo daug laiko ir energijos. O kur dar Mechanikos katedros,mechanikos kabineto ir bibliotekos kūrimas... Mechanikos kabinete jissukonstravo kelis prietaisus. 1930 m. P. Jankauskas pirmą kartą lietuviųkalba išleido dviejų tomų „Taikomosios mechanikos“ kursą. Po sunkiųmokslo metų, vasaros atokvėpiai vaizdingoje Nevėžio pakrantėjeįsikūrusiame Daniliškių dvarelyje. Čia nuostabus terasinis parkas, prienamo – mediniai garsaus krašto dievdirbio Vinco Svirskio daryti liūtai,dvaro trobesiai, tiesa, kiek apnykę, bet juos tvarkyti profesorius neturi neipinigų, nei laiko, o, be to, jau ir metų našta vis labiau slegia... Rektoratoposėdžiuose Platonas Jankauskas susipažįsta su Vincu Krėve-Mickevičiumi. Skirtingų mokslų profesoriai randa bendrą kalbą. 1925 m.vasaroti į Daniliškius atvyksta Dainavos kraštą išaukštinęs rašytojas. Šiskraštas taip patiko Krėvei, kad jis čia praleidžia dar tris vasaras. VėliauKrėvės dukra apie šias viešnages prisimins: „Profesorius Jankauskas jaubuvo senas, bent tada atrodė senas, gal dabar sakyčiau – pagyvenęs. Pusęnamo jis išnuomodavo. Dvaras – labai įdomus, o išnuomojamoji pusė –pati įdomiausia, nes tai buvo oficialus pietų kambarys, kuriame stovėjošimto ar dviejų šimtų metų senumo stalas, kabojo milžiniškas paveikslas –kažkoks caras ant arklio. Paskui buvo milžiniška salė, tai toj salėj, kaip jissakė, „anais gerais laikais“ būdavo priėmimai. Prie to buvo mažiukaskambariukas, kur aš gyvenau arba viena, arba su tėvo seserim Verute. Otoliau ilgas ilgas kambarys per visą namą, nuo viršaus iki apačios knygųspintos su stiklais. Tai vadinosi biblioteka. Vidury stovėjo milžiniškasstalas su kėdėmis aplink. Kas norėjo, tas galėjo skaityti. Už bibliotekos –9

mažas kambarys, ten mano tėvai gyveno. Kitoj pusėj dar kitas valgomasiskambarys, turbūt baliams, jame stovėjo didelis juodas stalas; kada blogasoras, mes aplink jį dviračiu važinėjom. Tai tokio didumo kambarys. Darbuvo mažas kambarys, kur kiti atvažiavę žmonės gyveno“. ApieDaniliškiuose praleistą 1928-ųjų vasarą, 1971–1974 m. savoatsiminimuose rašė ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus sesuo V. Mickevičiūtė-Lapėnienė.1934 m. profesorius Platonas Jankauskas išėjo į pensiją ir nuolatinaiapsigyveno Daniliškiuose. Su universitetu ryšių nenutraukė. Profesoriusemeritas kurį laiką be jokio atlygio dėstė fakultatyvinį kursą „ Svyravimaitechnikoje“. Į Daniliškius atvykdavo daug studentų, ir ne tik iš Lietuvos.Profesorius vėl grįžo prie Peterburge jį sudominusios smėlio pagrindųlaikymo problemos: pateikė naują sprendimą, pagrįstą dar 1898 m. atliktųeksperimentų duomenimis. Už šiuos atradimus buvo apdovanotasParyžiaus mokslų akademijos aukso medaliu. Į gyvenimo pabaigąprofesorius gyveno neturtingai. Gal prisidėjo ir tai, kad 1940 m. dvarasbuvo nacionalizuotas. Tiesa, 1940 m. rugpjūčio 20 d. Valstybinė žemėsūkio komisija patenkino jo prašymą palikti jam „kaip pasižymėjusiammokslininkui, to dvaro sodybą su gyvenamu namu ir trobesiais“, bet 80 hažemės valda nebuvo gražinta. Nacionalizuojant dvarą, minima nemažabiblioteka, kuri, po profesoriaus mirties buvo išgrobstyta.Profesorius P. Jankauskas buvo poliglotas – mokėjo 12 kalbų. Vietosgyventojų atminime jis liko kaip labai teisingas, paprastas žmogus.Profesorius Platonas Jankauskas mirė sulaukęs 81 metus amžiaus,1941 m. lapkričio 27 d. palaidotas Daniliškių dvaro kapinėse.Nedaug žinių išlikę apie profesoriaus šeimą. Iš vietos gyventojųatsiminimų matyti, kad žmona „Katia kunigaikščio duktė“. Jankauskaiturėjo 4 vaikus: du sūnus ir dvi dukteris. Viena dukra mirė dar profesoriuigyvam tebesant, nes kaip teigia vietos gyventojai, jos pelenai buvo atvežtiir palaidoti dvaro kapinaitėse. Dukra Nadežda po Antrojo pasaulinio karogyveno Latvijoje, vėliau – Kijeve. Apie sūnus Jurgį ir Vladimirą duomenųkol kas rasti nepavyko. Žinoma tik, kad Vladimiro žmona ApolonijaStanislavičiūtė-Jankauskienė-Mackevičienė buvo tarpukariu buvo žinomakosmetologė, masažavusi pačią prezidentienę.Pokario metais profesoriaus kapas buvo išniekintas. Tai, ką pamatėšių eilučių autorius 1983 m., sveiku protu nesuvokiama: kapinėse mėtėsikaukolių fragmentai, kaulai, koplytėlėje buvo karstų liekanos. Surinkusminimalią informaciją apie profesorių, 1984 m. buvo kreiptasi į tuometinęMokslinę – metodinę kultūros paminklų apsaugos tarybą dėl kapo įrašymo10

į Kultūros paminklus. Tais pačiais metais kapui buvo suteiktas istorijospaminklo statusas. Rajono Kultūros skyriaus paprašytas, Paminklųrestauravimo projektavimo institutas 1988 m. parengė paminklosutvarkymo projektą (archit. M. Valuckienė). Numatytus projekte darbus1990 m. atliko kooperatyvas „Žali šilai“. Profesoriaus amžinojo poilsiovieta sutvarkyta, bet šalia esanti dvarvietė labai apleista. Dvaro pastatųnebėra, bet likęs terasinis parkas, yra retų augalų. Daniliškių parkas yraKrekenavos regioninio parko teritorijoje. Apylinkės lankomos turistų.Parko alėjos, kuriomis vaikščiojo žinomas technikos mokslų daktaras,profesorius Platonas Jankauskas, kurias buvo pamėgęs Dainavos praeitiespopuliarintojas Vincas Krėvė Mickevičius, tebelaukia rūpestingos rankos.Šaltiniai ir literatūra1. Alekna R. Pirmasis Lietuvos universiteto hidraulikos ir hidraulinių mašinų profesoriusPlatonas Jankauskas // Hidraulika ir hidrotechnika. – 1981. – Sąs.6. – P.3-9.2. Biržys S. Pirmieji mechanikos profesoriai Kauno universitete // Mokslas ir technika. –1978. – Nr.10. – P.56-57.3. Federavičius A., Jurkauskas E. Dešimtmečiai, atiduoti mechanikos mokslui // Kauno diena.– 1995 11 14.4. Federavičius A., Jurkauskienė E. Profesorius Platonas Jankauskas [1860 10 31 – 1941 1127] // Studijų aidai. – 1995 11 09.5. Federavičius A. Profesorius Platonas Jankauskas [1860–1941] // Mechanika. – 1995. –Nr.2. – P.71.6. Gaigalas A. Geologiniai atradimai Lietuvoje // Mokslas ir gyvenimas. – 1980. – Nr.12. –P.16-17.7. Gaigalas A., Mikšys R. Smėlio pagrindų eksperimentinio tyrimo pradininkas // Mokslas irgyvenimas. – 1982. – Nr.9. – P.35.8. Gimbutas J., Danys J. V. Steponas Kolupaila. – Čikaga. – 1974. – P.123, 198.9. Makariūnienė E., Klimka L. Lietuvos fizikų ir astronomų sąvadas. – Vilnius. – 1994. –P.123.10. Jankauskas Platonas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.5. – Vilnius. – 1979. – P.6 -7.11. Jankauskas Platonas // Lietuvių enciklopedija. – T.9. – Boston. – 1956. – P.280.12. Jankauskas Platonas // Lietuvos universitetas. – 1927.13. Jankauskas Platonas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.1. – Vilnius. – 1966.– P.68.14. Jankauskas Platonas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius. – 1986. – P.98.15. Jukna P. [P. Juknevičius] Kas apkartino profesoriaus gyvenimo saulėlydį // Tėvynė. – 198907 04.16. Juknevičius P., Balčėtienė Ž. Technikos mokslų daktaras Platonas Jankauskas // IšgarsinęPanevėžio kraštą. Konferencijos, įvykusios 2000 m. gruodžio 21 d., pranešimų tezės /Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2000. – P.3-4.17. Juknevičius P. Daniliškiai // Panevėžio balsas. – 1994 03 03.18. Juknevičius P. Garsus carinėje Rusijoje ir tarpukario Lietuvoje profesorius ilsisi Panevėžiorajone (Profesoriaus Platono Jankausko 145-osioms gimimo metinėms) // Tėvynė. – 200512 14.19. Juknevičius P. Mename profesorių Platoną Jankauską // Panevėžio tiesa. – 1984 09 27.20. Juknevičius P. Neapleiskim paminklo // Panevėžio balsas. – 1990 12 13.11

21. Juknevičius P. Profesorius Platonas Jankauskas // Kraštotyra. – Nr.19. – Vilnius. – 1985. –P.72-74.22. Juknevičius P. Profesorius Platonas Jankauskas // Tėvynė. – 1984 05 09.23. KTU Mechanikos fakultetui – 50 metų. – Kaunas. – 1997. – P.127-128.24. Lietuvos universiteto 1922–1923 m. mokomas personalas // Mokslas ir technika. – 1991. –Nr.5. – Nuotr. viršelyje.25. Lietuvos TSR geologijos istorija. – Vilnius. – 1981. – P.69.26. Martynaitis M. Aukštieji kursai – pirmoji aukštoji mokykla Kaune // Studijų aidai. – 199001 25.27. Martynaitis M. Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutas. – Vilnius. – 1979. –Nuotr.28. Mirė prof. Pl. Jankauskas // Į laisvę. – 1941 11 29.29. Pastarnokas J. Surviliškio vasaros // Komjaunimo tiesa. – 1982 10 19.30. Platono Jankausko curriculum vitae // Lietuvos archyvai. – Nr.4. – Vilnius. – 1992. –P.189-190.31. Prof. P. Jankauskui 70 metų // Lietuvos studentas. – 1930 12 01.32. Valatkienė L. S. Smetonienės kūną masažuotoja tepdavo rožių aliejumi // Lietuvos rytas. –1996 01 20.33. Vasiliauskienė R., Juknevičius P. Atsiminimais apie profesorių P. Jankauską // Tėvynė. –1983 10 11.34. Vincas Krėvė-Mickevičius // Literatūra ir kalba. – T.17. – Vilnius. – 1981. – P.425-426.35. Zalatorius A. Literatūra ir laisvė. – Vilnius. – 1998. – P.195-196.36. Боголюбов А. Н. Вклад учёных Прибалтики в теорию механизмов и машин // Изистории естествознания и техники в Прибалтике. – Вильнюс. – 1980. – C.3-13.37. Ларiоновъ А. М. История института инженеров путей сообщенiя ИмператораАлександра I - го за стольтiе его существованiя. 1810–1910. – Санкт-Петербург. –1910. – C.194, 199, 222, 227, 234, 237, 239, 240, 273, 284, 286, 301, 306, 311, 318, 336,338, 339, 340, 341, 343, 357,360, 362, 374, 375, 376, 377.Stasys Juknevičius ir jo dendrologinė kolekcijaAlgimantas KavaliauskasŽinomas Lietuvos mokslininkas, biomedicinos mokslų daktaras,Lietuvos žemės ūkio universiteto Gyvulininkystės katedros vedėjas gimė1939 m. balandžio mėn. 6 d. Baimainių kaime, dabartinėje Krekenavosseniūnijoje, bajorų šeimoje. Tėvams apsigyvenus Rabikių kaime, 1947–1949 m. S. Juknevičius mokėsi Orelių pradinėje, o 1949–1956 m. –Krekenavos vidurinėje mokykloje. 1957–1962 metais studijavo Lietuvosveterinarijos akademijoje, kartu ir Vilniaus pedagoginio instituto Gamtosfakultete. 1964–1967 m. Stasys Juknevičius tuometinės Lietuvos žemėsūkio akademijos (toliau –LŽŪA) aspirantas.Stasys Juknevičius yra dirbęs gamybinį ir pedagoginį darbą: 1959–1962 m. Kauno rajone „Gintaro'“ kolūkyje – vyr. specialistugyvulininkystei, 1962–1963 m. – Šeduvos, o 1963–1964 m. – Tytuvėnųžemės ūkio technikumuose direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams;12

1966–1967 m. jis jau LŽŪA mokslinis sekretorius, 1967–1989 m. –Mokslinio tyrimo sektoriaus viršininkas. Nuo 1975 m. S. JuknevičiusLŽŪA Gyvulininkystė ir civilinės saugos katedrų docentas.Mokslininkas parašė ir išleido keletą mokslinių darbų: „Stresai irgyvulių produktyvumas“ (1986), „Kiaulių stresai ir auginimas“ (1994),septynis vadovėlius ir mokymo priemones studentams, išspausdino per 240mokslo populiarinimo straipsnių. Jis kasmet skaito pranešimustarptautinėse konferencijose.Stasio Juknevičiaus pomėgis – medžių bei krūmų kolekcionavimas.Savo tėviškėje Rabikių kaime 1964 m. jis įkūrė dendroparką, kuriame yraapie 15 kėnių, 20 puskiparisių, 43 kadagiai, 51 eglės, 38 pušys, 14kukmedžių, 38 tujos, 45 klevai, 15 beržų, 16 bukų, 10 magnolijų, 27rododendrai, 20 šermukšnių, 21 alyva, 19 liepų, taip pat nemažai kitųmedžių ir krūmų rūšių. Dendrologijos entuziasto Stasio Juknevičiaussukurtas Beržoto dendrologinis parkas šiuo metu yra turtingiausiaLietuvoje individuali dendrologinė kolekcija. Ši kolekcija turi didelęmokslinę ir pažintinę vertę. 7 hektarų plote auga apie 1 000 retų egzotiniųmedžių ir krūmų rūšių bei formų.1993 m. pagal Panevėžio rajono savivaldybės teikimą ir LietuvosRespublikos Aplinkos apsaugos departamento rekomendaciją S.Juknevičiaus dendrologinei kolekcijai suteiktas gamtos paminklo statusas.2000 m. dendrologinė kolekcija tapo saugoma valstybės.S. Juknevičiaus žmona Gražina ilgą laiką dirbo Kauno botanikossode Vaistingųjų augalų skyriaus vedėja, dabar – pensininkė; duktė Vilijabaigė Dailės akademiją, dėstė Kauno dailės mokykloje, dabar gyvenaŠvedijoje.Šaltiniai ir literatūra1. Agronomijos fakultetas, 1924–1999 / LŽŪU. – Kaunas. – 1999. – P.133, 135, 136, 222.2. Grikevičius R. Šalies parkų kūrėjų kantrybė nustebina daugelį lankytojų // Lietuvos rytas. –1999 10 22.3. Juknevičius S. Magnolijos dendrologinėje kolekcijoje // Dendrologia Lithuaniae, III. –Vilnius. – 1996. – P.110-112.4. Juknevičius S. S. Juknevičiaus dendrologinė kolekcija // Dendrologia Lithuaniae, I. –Vilnius. – 1993. – P.20-22.5. Juknevičius Stasys // Kas yra kas Kauno apskrityje 1999. – Kaunas. – 1999. – P.197.6. Juknevičius Stasys // Žemės ūkio encikopedija. – T.1. – Vilnius. – 1998. – P.690-691.7. Juraškaitė-Murauskienė E. Magnolijos žiedus dovanoja kantriems // Sodo spalvos. – 1999.– Nr.3. – P.6-11.8. Ką pasėsi…’98; informacinis leidinys / A. Čiūtienė, V. Venskutonis, R. Čiūtas, LŽŪU. –Kaunas. – 1998. – P.85.13

9. Kavaliauskas A. Stasys Juknevičius ir jo dendrologinė kolekcija// Išgarsinę Panevėžiokraštą. Konferencijos, įvykusios 2000 m. gruodžio 21 d., pranešimų tezės / Sudarytojas irredaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2000. – P..4-5.10. Liagienė D. Rododendrai Lietuvos želdynuose // Dendrologia Lithuaniae. III. – Vilnius. –1996. – P.82-86.11. Lietuvos žemės ūkio akademija, 1924–1994. – Vilnius. – 1994. – P.68, 183, 268.12. Lietuvos žemės ūkio universitetas; informacinis leidinys / A. Čiūtienė, V. Venskutonis, R.Čiūtas, LŽŪU. – Kaunas. – 1998. – P.14.13. Ruduo’97: informacinis leidinys / A. Čiūtienė, V. Venskutonis, R. Čiūtas, LŽŪU. –Kaunas. – 1997. – P.67.14. Valentinavičienė A. Jaučiantis pareigą tėvui // Sekundė. – 1999 04 26. – Priedas „Mūsųkaimas“.15. Смольников Б. Н. Магнолии // Цветоводство. – 1985. – №.5. – С.11-12.Inžinierius Alfonsas JurskisAida VadapolaitėAlfonsas Jurskis buvo tikras Aukštaitijos sūnus, gimęs ir augęsAkmenytės kaime, tuometiniame Pumpėnų valsčiuje (dabar Panevėžio r.).Žmona Ona Tallat-Kelpšaitė, kilusi iš pačios Žemaitijos gilumos,Kaltinėnų krašto, kur stūkso garsusis Medvėgalis.Alfonsas Jurskis gimė 1894 m. rugpjūčio 4 d. valstiečių šeimoje.1882 m. Jurskiai turėjo apie 65 ha žemės. Anksti mirus tėvui, Alfonsurūpinosi dėdė, Papilės klebonas kunigas Petras Jurskis. Dėdės didelė meilėsavo kraštui, jo praeičiai ir grožiui mažajam Alfonsiukui padarė didelįįspūdį.A. Jurskis mokslą pradėjo Papilėje, 1905–1912 m. mokėsiMintaujos realinėje gimnazijoje. 1912–1916 m. jis studijavo Sankt-Peterburgo politechnikos institute, kurį baigęs gavo inžinieriaus diplomą.Ten pat įsigijo ir Jūrų laivyno radijo mechaniko specialybę. 1916–1919metais jis gyveno Archangelske, kur tarnavo ledlaužių laivyne,plaukiojusiame tarp Archangelsko, Murmansko ir Anglijos uostų.Gyvendamas Archangelske 1917–1918 m. aktyviai prisidėjo tvarkantlietuvių tremtinių reikalus.1919 m. ledlaužiu atplaukęs į Liverpulio dirbtuves A. Jurskispasiliko Anglijoje. Tų pačių metų lapkričio 7 d. jis grįžo į Lietuvą. Čiaįstojo į Lietuvos kariuomenės elektrotechnikos batalioną inžinieriumi,suorganizavo elektrotechnikos kursus. 1923 m. A. Jurskis buvo išsiųstastobulintis į Paryžiaus aukštąją elektronikos mokyklą (Ecole Superieured‘Electricite), kur jo profesore buvo Nobelio premijos laureatė MarijaSklodovska-Kiuri. Mokslus Paryžiuje baigė 1924 m. ir įgijo inžinieriaus-14

adioelektroniko diplomą. Kurį laiką jis dirbo Eifelio bokšte, tvarkė radijostotis ir specializavosi pas profesorių R. Mesnį. Grįžęs į Lietuvą buvopaskirtas į Aukštuosius karininkų kursus, kur įsteigė radijo laboratoriją irjai vadovavo, dėstė radiotechniką, elektrotechniką, matematiką (1924–1940 m.). Tuos pačius dalykus jis dėstė ir Karo mokykloje. A. Jurskis daugkartų buvo komandiruotas į užsienį susipažinti su įvairiomisradiotechnikos dirbtuvėmis, radijo stotimis ir didžiaisiais radijo centrais.Lankėsi Anglijoje, Australijoje, Belgijoje, Čekoslovakijoje, Estijoje,Latvijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje.1926 m. birželio 12 d. A. Jurskio vadovaujama pradėjo veiktiKauno radijo stotis, o 1927 m. jis sumontavo ir Lietuvos radiofoną. Tuometu jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. A. Jurskis aktyviai kūrė tuometpopuliarias radijo mėgėjų draugijas. Nuo 1936 m. jis pirmininkavonuolatinei komisijai, besirūpinančiai Karo muziejaus techniniu skyriumi.1927 m. pradėjo dirbti Vytauto Didžiojo universitete: pradžioje lektoriumi,vėliau docentu, 1940–1944 m. ėjo Technikos fakulteto prodekano pareigas.Nepanoręs tarnauti okupantams 1940 m. A. Jurskis, jau turėdamaspulkininko laipsnį, buvo išleistas į atsargą.1944 m. A. Jurskis su šeima pasitraukė į Vokietiją, apsistojoAugsburge (Bavarija). Čia aktyviai reiškėsi lietuviškoje veikloje: buvoHaunšteteno stovyklos švietimo vadovas, Augsburgo aukštesniosiostechnikos mokyklos direktorius, su dr. A. Šapoka ir dr. V. ViliamuAugsburge įkūrė lietuvių kultūrininkų sambūrį „Alka”, buvo tremtiniųinžinierių draugijos pirmininkas.1944 m. A. Jurskis išvyko į JAV. Profesoriavo Templouniversitete ir Filadelfijos technikos institute, dėstė elektrotechniką beimatematiką. Jis suorganizavo Amerikos lietuvių inžinierių sąjungosFiladelfijos skyrių ir jam vadovavo. Bendradarbiavo lietuviųenciklopedijos redakcijoje, talkindavo radijo valandėlėms, dalyvavo Balfoveikloje, aktyviai reiškėsi profesinėse draugijose, buvo Lietuvos profesoriųdraugijos narys, priklausė Anglijos, Prancūzijos ir JAV radijo inžinieriųsąjungoms.A. Jurskis buvo ne tik teoretikas, bet ir žymus inžinieriuspraktikas, kaupęs žinias televizijos pagrindams. Parašė nemažai moksliniųdarbų, populiarių straipsnių. Svarbiausios A. Jurskio knygos:„Radiotechnika“ (1927), „Radiotelefonijos pagrindai” (1929), „Formulėssaviindukcijos špūlėms ir rėmams skaičiuoti“ (1929), „Kreipiamojiradiotelegrafija ir radiogoniometrija“ (1929), „Iš Kauno radijo stotiesistorijos“ (1931), „Radiogoniometrijos praktika“ (1933). Sunkiu tremties15

metu 1944–1949 m. rašė dienoraštį. A. Jurskiui nebuvo svetima ir dailė.Gyvendamas Altdorfe 1945–1946 m. nupiešė visą eilę vaizdelių, oFiladelfijoje ėmėsi ir tapybos.Savo atsiminimuose duktė Snieguolė Jurskytė rašė: „A. Jurskisnepriklausė jokiai partijai, dirbo ten, kur galėjo būti naudingas Lietuvai.Tai žmogus, kuris nebuvo apsiribojęs vien savo specialybe, buvo aktyvusvisuomenininkas, kultūrininkas, švietimo darbuotojas. Gilus mąstytojas,didžiai religingas, linkęs į filosofiją, idealistas, estetas, domėjosi liaudiesmenu, pats piešė bei tapė. Žmonėse visuomet draugiškas, tolerantiškas,atviras. Nuoširdus ir kuklus. Savo siekimų kelrodžiu laikė Tumą-Vaižgantą“.Profesorius Alfonsas Jurskis buvo apdovanotas LietuvosNepriklausomybės dešimtmečio medaliu, DLK Gedimino 4-ojo laipsnioordinu.Alfonsas Juskis mirė nuo vėžio 1966 m. liepos 31 d. Filadelfijoje.Jo kapas Prisikėlimo kapinėse paženklintas draugo architekto Jono Pulokosuprojektuotu juodo granito paminklu, primenančiu nebaigtą austilietuvišką audeklą. Gimtinėje, Akmenytės k., iš buvusios sodybos likęs tiktvartas ir ąžuolas. 1989 m. liepos 29 d., pažymint A. Jurskio 95-erių metųjubiliejų, atidengtas Jono Matulio sukurtas stogastulpis su įrašu: „Keleivi,sustok ir pagerbk čia, Aktmenytės vienkiemyje, 1894 m. rugpjūčio 4 d.gimusį profesorių Alfonsą Jurskį – radiotechnikos pagrindų ir pirmosiosradijo stoties kūrėją“.A. Jurskio sūnus Liutaveras, šeimoje vadintas Liūtu, mechanikosinžinierius, gyvena šalia Niujorko, padėjo atkurti Kauno Rotari klubą.Jauniausias sūnus Juozas, vaikystėje šauktas Zuliu, turi buriavimomokyklą, gyvena Atlantoje. Dalyvavo Vietnamo kare.Šaltiniai ir literatūra1. Jurskis Alfonsas // Lietuvių enciklopedija. – T.10. – Boston. – 1957. – P.164-165.2. Mažylis B. Būtų žala technikos istorijai // Kalba Vilnius. – 1988 09 23.3. Mažylis B. Radijo inžinieriaus gimtinė šaukiasi pagalbos // Tėvynė. – 1988 09 22.4. Mažylis B. Šaukiasi pagalbos // Panevėžio tiesa. – 1988 09 22.5. Pakėnas A. Snieguolė Jurskytė: „Norėjome išlikti, kad sugrįžtume į Lietuvą // Kauno diena.– 1999 02 13.6. Panevėžio rajono savivaldybės paveldosaugos dokumentacija.7. Puzinas J. Prof. Alfonsas Jurskis. – Roma. – 1968.8. „Radijo inžinieriaus gimtinė šaukiasi pagalbos“ // Tėvynė. – 1988 11 29.9. Vadapalaitė A. Inžinierius Alfonsas Jurskis// Išgarsinę Panevėžio kraštą. Konferencijos,įvykusios 2000 m. gruodžio 21 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P.Juknevičius. – Panevėžys. – 2000. – P.5.16

10. Vyšniauskas V. A. Jurskis „prakalbino“ pirmą šalies radijo stotį // Panevėžio rytas. – 199408 02.11. Vyšniauskas V. Alfonsą Jurskį prisimenant // Tėvynė. – 1994 12 21.12. Vyšniauskas V. Apie profesorių Alfonsą Jurskį ir pirmąją radijo stotį // Panevėžio balsas. –1994 08 04.13. Vyšniauskas V. Kviečiame paminėti // Panevėžio tiesa. – 1989 07 27.14. Vyšniauskas V. Profesorius Alfonsas Jurskis // Gimtinė. – 1989. – Nr.4.15. Виткявичюс П. П. Развитие электро и радиосвязи в Литве. – Вильнюс. – 1972. – С.6,73, 129, 134, 136-137, 155, 165, 166, 167, 168, 169, 171, 172, 175, 176, 177, 179, 181.Švietęs žmones kunigas nebuvo valdžių mėgiamasPetras Juknevičius, Skaistė KryžanauskaitėBūsimasis kunigas, švietėjas Jonas Karbauskas gimė 1866 m.lapkričio 28 d. Pračiūnų (Preičiūnų) kaime, dabartiniame Pakruojo r.Nežinome, kur Jonukas sėmėsi pradžios mokslų. 1878–1883 m. jis mokėsiŠiaulių gimnazijoje. Baigęs 4 gimnazijos klases 1884 m. įstojo į Žemaičiųkunigų seminariją, tuomet jau veikusią Kaune. Kunigu buvo įšventintas1889 metais. J. Karbauskas ilgai negalėjo gauti klebono vietos. Jam tekovikarauti Šiauliuose (1890–1896), Pašvitinyje (1896–1897), Truskavoje(1897–1899) ir kartu būti kuratu Vadaktuose (1899–1903), Kupreliškyje(1903–1907), Dambavoje (1907–1913), Viešvėnuose (1913–1917). Tiknuo 1917 m. Jonas Karbauskas tapo Tverų klebonu.Tokį dažną kunigo kilnojimą galima paaiškinti tiek rusų, o vėliau irvokiečių valdžios baime, kad veiklus, jaunimą šviečiantys kunigasnesukurstytų žmonių prieš esamą santvarką. Tveruose jis klebonavo iki1921 metų. Nuo 1921 m. iki mirties kunigas gyveno Panevėžyje. Čia jisbuvo 8-ojo pėstininkų pulko kapelioniu. 1922 m. tapo Panevėžio kalėjimokapelionu, nuo 1927-ųjų dėstė tikybą Panevėžio amatų mokykloje.Kunigas Jonas Karbauskas mirė staiga, 1929 m. rugpjūčio 29 d.Palaidotas Panevėžio senosiose kapinėse. 1938 m. rugpjūčio mėnesįpastatytas antkapinis paminklas. Pastaraisiais metais, prie jo pritvirtintalentelė, žyminti, kad čia ilsisi knygnešys.J. Karbausko mokymasis gimnazijoje sutapo su „Aušros“pasirodymu. Gal tai irgi iš dalies nulėmė jo pasirinkimą šviesti žmones.Kunigaudamas įvairiose vietose, jis steigė slaptas mokyklas, švietėjaunimą, platino draudžiamą spaudą. Jis rašė į „Žemaičių ir Lietuvosapžvalgą“, „Nedėldienio skaitymus“, „Tėvynės sargą“, „Šaltinį“ ir kitus tometo leidinius. Pasirašydavo slapyvardžiais Maišinys, Maišiškis,17

Maišymas, Karborius bei kriptonimais J. K. bei K. Kartu su kunigu P.Urbonavičiumi 1890 m. 3 000 egzempliorių tiražu jis išleido knygą„Evangelijos ant nedėldienio ir visų švenčių ištisų metų“. Leidimai buvopakartoti 1900 m. ir 1904 m.Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. rugpjūčio 28 d.Žarėnuose buvo sudarytas komitetas atsarginių karių šeimoms šelpti, jopirmininku buvo išrinktas Jonas Karbauskas. 1922 m. su keliaisbendraminčiais jis įsteigė „Plytos“ bendrovę. Kartu su rašytoja G.Petkevičaite-Bite Panevėžyje įsteigė Kalinių globos draugijos skyrių.Labai aktyvią veiklą kunigas buvo išvystęs Panevėžio krašte 1907–1913 metais vikaraudamas Dambavoje (dabar Radviliškio r.). Jis čiaįsteigė filiją, pastatė kleboniją, užveisė sodą, sutvarkė kapines. Turėdamasdidelę įtaką kaimynystėje buvusiame Burbiškio dvare, jis pasiekė, kaddvarininkas M. Baženskis savo lėšomis Dambavoje pastatytų mokyklėlę.Jau 1907 m. veiklusis vikaras Dambavoje suorganizavo mėgėjųteatrą. Po metų, 1908-aisiais čia buvo suruoštas pirmasis lietuviškasvakaras, kurio metu suvaidinta „Šventa Agnietė“. Susidomėjęs Raginėnųarcheologiniais paminklais, 1910 m. pas kunigą J. Karbauską atvykodaktaras Jonas Basanavičius. Beje, šią kelionę jis aprašė„Autobiografijoje“. Svečio garbei Dambavoje altaristos klojime buvosurengtas mėgėjų teatro vaidinimas.Tuo metu ne tik Panevėžio krašte, bet ir visoje Lietuvoje buvožinomas Dambavos žemės ūkio ratelis, vienijęs apie 100 narių. Jo veiklaapėmė Smilgių valsčių ir gretimų valsčių artimiausius kaimus. Būreliosusirinkimai vykdavo kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį. 1909 m.rugsėjo 6 d. ratelis surengė galvijų ir audinių parodą, dalyvavo ir kitosetuometinėje Panevėžio apskrityje rengtose panašiose parodose. Parodosbuvo rengiamos ir Burbiškio dvare, į kurias atvykdavo aplinkiniaiūkininkai su savo išaugintais galvijais, daržovėmis. Dambavos žemės ūkioratelis įsigijo garines ir arklines kuliamąsias, arklinius grėblius, vėtykles,dvivagius plūgus, spyruoklines akėčias, 1913 m. įsirengė mechaninįmalūną, galvojo apie pieninės steigimą. Apie 13 būrelio narių turėjoseparatorius. Buvo sumanyta Labos geležinkelio stotyje surengti visosKauno gubernijos žemės ūkio būrelių suvažiavimą, bet negautas valdžiospritarimas. Būrelio šviečiamoji įtaką didelė – jau 1910 m. gretimameDambavai Valdeikių kaime įvykdyta žemės reforma: panaikinta trilaukėžemėvalda, pereita prie 7–8 laukų sėjomainos. Negalime nepaminėti, kadbūrelio sekretoriumi buvo kunigas Jonas Karbauskas.18

Vargu ar be jo aktyvios veiklos 1909 m. Dambavoje būtų atsiradęsLietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius.Iškėlus kunigą J. Karbauską į Viešvėnus, o neužilgo ir prasidėjęsPirmasis pasaulinis karas pristabdė kultūrinį ir ūkinį gyvenimą Dambavos– Smilgių apylinkėse.Šaltiniai ir literatūra1. A. a. kun. Jonas Karbauskas // Panevėžio balsas. – 1929 08 29.2. Bakonis E. Panevėžio „Gimtajam kraštui tirti draugija“ 1923 – 1940 metais // Panevėžioistorijos fragmentai. – Panevėžys. – 1993. – P.61, 63.3. Bičiūnas V. Vytauto paminklas Lietuvoje prieš 20 m. // Trimitas. – 1933.– Nr.10. – P.188–190.4. Būtėnas J. Kun. Jonas Karbauskas – Maišinys // Panevėžio garsas. – 1938 08 27.5. D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija. – Vilnius. – 1933. – P.119-120.6. Juknevičius P. Apie žemės ūkio ratelius // Panevėžio rytas. – 1995 06 02.7. Juknevičius P., Kryžanauskaitė S. Kunigas Jonas Karbauskas – Maišinys // IšgarsinęPanevėžio kraštą. Konferencijos, įvykusios 2000 m. gruodžio 21 d., pranešimų tezės /Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2000. – P.6-7.8. Juknevičius P., Kryžanauskaitė S. Švietęs žmones kunigas nebuvo valdžių mėgiamas //Tėvynė. – 2005 08 10.9. Juknevičius P. Veiklusis Dambavos kunigas // Mūsų kraštas. – 1998 11 25.10. Kapsukas V. Raštai. – T.3. – Vilnius. – 1961. – P.424.11. Kapsukas V. Raštai. – T.6. – Vilnius. – 1963. – P.41, 659.12. Karbauskas Jonas // Lietuvių enciklopedija. – T.10. – Boston. – 1957. – P.522.13. Karbauskas Jonas // Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. – T.2. –Kn.1. – Vilnius. – 1985. – P.554.14. Karbauskas Jonas (1866-1929) // Šiaulių kalendorius. – Šiauliai. – 1991. – P.46.15. Kraskauskienė S. Kunigas Jonas Karbauskas-Maišinys // Panevėžio balsas. – 1997 09 25.16. Kun. Karbausko paminklo… // Panevėžio garsas. – 1938 09 03.17. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Panevėžio vyskupija. – T.4. – Chicago, Illinois. – 1984. –P.128.18. Merkys V. Knygnešių laikai 1864–1904. – Vilnius. – 1994. – P.281.19. Merkys V. Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. – Vilnius. –1982. – P.140.20. Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla. – Vilnius. – 1998. – P.271,526, 527, 528, 529, 548.21. Panevėžys. Geografinės ir istorinės žinios apie apylinkes ir miestą. – Chicago. – 1963. –P.402.22. Petkevičaitė-Bitė G. Raštai. Laiškai. – T.6. – Vilnius – 1968. – P.149, 225, 270.23. Petraitytė N. Knygnešystė ir spaudos platinimas Šiaulių apskrityje XIX a. pab. – XX a. pr.Apžvalga ir bibliografija / Diplominis darbas. Mašinraštis. VVU. – Vilnius. – 1993. – L.77.24. Prascevičius E. Atkurkime Burbiškio vertybes // Mūsų kraštas. – 1989 04 25.25. Prascevičius E. Dambavos bažnyčios istorijos fragmentai. – Radviliškis. – 1995. – P.4-5, 8.26. Šalčius P. Raštai. Kooperacija. – Vilnius. – 1989. – P.537, 538.27. Šalčius P. Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 m. – Kaunas. – 1937. – P.181.28. Tumas J. Apžvalga ir apžvalgininkai. – Kaunas. – 1925. – P.9, 11-13.29. Užmirštas senas pionierius / A. K-as // Panevėžio garsas. – 1937 10 23.19

Kunigas Henrikas PrijalgauskasJustas JasėnasHenrikas Prijalgauskas gimė 1892 m. lapkričio 1 d. Jankaičių kaime,Raseinių apskrityje, mažažemių valstiečių šeimoje. Jaunąjį Henriką įmokslus leido motinos brolis. Taip jis, dėdės padedamas, 1912 m.Petrograde baigė 6 gimnazijos klases ir 1913 m. įstojo į Kauno kunigųseminariją. 1920 m. ją baigė ir buvo paskirtas vikaru į Laukuvą. Po trijųmetų perkeliamas į Salaką, o apie 1927 m. – į Skapiškį. Ten vedamokytojų kursus. Apie 1930 m. jis perkeliamas į Smilgiusadministratoriaus pareigoms. Nuo 1936 m. iki 1940 m. dvasiškaidarbuojasi Dambavoje. Po to kunigauja Imbrade iki 1946 m. Tais pačiaismetais perkeliamas į Karsakiškį, kur savo pareigas eina iki 1949 m., kolbuvo areštuotas ir ištremtas į Sibirą (Čuna Taišet).1957 m. rugsėjo 19 d. H. Prijalgauskas grįžo į Lietuvą. 1958–1959m. jis paskiriamas į Dusetus altarista. 1959 m. sausio 21 d. atvyksta įVelykius dirbti administratoriumi.Kunigas Henrikas Prijalgauskas mirė 1978 m. Velykiuose.Palaidotas Panevėžyje, Ramygalos kapinėse.Areštavus kunigą buvo sunaikinta jo vertinga ir labai turtingabiblioteka, kurioje buvo daug ano meto lenkiškų raštų, katekizmų,dogminės literatūros, nemažai paveikslų.Dvasininkas turėjo neabejotinus literatūrinius gabumus. Savokūrinėlius pasirašydavo Stasio Žemaičio slapyvardžiu, nes save visadalaikė žemaičiuJo parašyti, išleisti arba likę rankraščiuose, kūriniai (scenosveikalai):1. „Drama miške“ – 4 veiksmų drama. (Du leidimai).2. „Leitenantas Antanas“ – 5 veiksmų drama. (Du leidimai).3. „Mirta Činčibiraitė“ – 3 veiksmų komedija. (Du leidimai).4. „Prakeikti pinigai“ – 5 veiksmų drama.5. „Žmogžudžio duktė“ – 4 veiksmų drama.6. „Lietuvos didvyriai“ – 4 veiksmų drama.7. „Jaunikis iš Kauno“ – 3 veiksmų komedija.8. „Rickus'“ – 2 veiksmų komedija.9. „Keturi briliantai“ – 6 veiksmų tragedija.10. „Sugauta bėda“ – kūrinys vaikams.11. „Išvaduota bėda“ – kūrinys vaikams.20

12. „Sužadėtinė“ – 3 veiksmų komedija (1975 m.).13. „Vienturtis“ – 4 veiksmų komedija (1975 m.).14. „Danutė'' – poema (1930 m.). Ši poema 1970 m. išversta į lenkųkalbą („Danusia“).Beje, ir kitus savo veikalus kun. H. Prijalgauskas išversdavo į lenkųkalbą.Kunigo H. Prijalgausko kūrinėliai labai populiarūs, dažnai vaidintiAukštaitijos kaimų ir miestelių scenose.Yra išlikę jo užrašai, pamąstymai, pamokslų rinkinys, gamtosstebėjimo kalendoriai. Nemažai vertingų duomenų suteikia „Velykiųparapijos parapijiečių sąrašas“, pradėtas pildyti 1965-aisiais. Čia rasimedaug vienkiemių ir kaimų pavadinimų, kurių dabar jau nebėra (Varšavka,Užalantis, Šarkiškis, Steponava, Ulėsis, Ringis, Pagirė, Padubė, Paalantisir kt.). Velykiams kunigas paskyrė posmelį:Dainuokit, sesės, apie VelykusTą mielą kampelį, kur tėvų kiemai.Kur bėgot uogauti į Plinkių raistus,Kur dainos jaunystės skambėjo garsiai.Kunigas Henrikas Prijalgauskas dar labai mėgo muziką, skambinopianinu. Buvo geras kunigas, jautrus, visiems rūpestingas, greit pritapdavoir kaimo žmonėms būdavo savas.Šaltiniai ir literatūra1. Jasėnas J. Kunigas Henrikas Prijalgauskas // // Išgarsinę Panevėžio kraštą. Konferencijos,įvykusios 2000 m. gruodžio 21 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P.Juknevičius. – Panevėžys. – 2000. – P.7-8.2. Jasėnas J. Taurusis dvasininkas // Tėvynė. – 2000 12 13.3. Karsakiškio krašto šviesuoliai. – D.1. – Panevėžys. – 1995. – P.11-12.4. Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla. – Vilnius. – 1998. – P.146,383, 527, 633.5. Prialgauskas Henrikas (Stasys Žemaitis) // Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios biliotekos Rankraščių skyrius. – F.89.6. Prascevičius E. Dambavos bažnyčios istorijos fragmentai. – Radviliškis. – 1995. – P.8.Skulptorius Bernardas Bučas21Laura VasiliauskaitėGreitai bėga gyvenimo dienos ir vis storesnis užmiršimo dulkiųsluoksnis pridengia mums brangių ir artimų žmonių prisiminimą... Tarsi iš

melsvų ūkanų išnyra balti plaukai, balta barzdelė, taurus giedras veidas –tai skulptorius Bernardas Bučas.Bernardas Bučas gimė 1903 m. lapkričio 18 d. Naurašilių kaime,dabartinėje Smilgių seniūnijoje, mažažemio valstiečio šeimoje, kuriosvisas turtas buvo devynios dešimtinės žemės ir devynios burnos. PirmojiLeono Bučo (1870–1935) žmona Paulina Sipavičiūtė mirė 1902 m.gimdydama dukrą Apoloniją. Tais pačiais metais būsimojo skulptoriaustėvas vedė Malviną Gižaitę (1876–1916).Tėvai buvo numatę Bernardą išmokyti batsiuvio amato. Apie taivėliau prisimins pats skulptorius: „Vos gimęs jau ėmiau piešti, lipdyti.Drožinėti. Ketverių metų būdamas, jau laikiau žaisliukų fabriką sodžiausvaikams ir juos mokiau dirbti plūgus, ratus, roges ir nusilipdyti iš šlynopačius žmones, gyvulius. Dešimties metų ir vyresnis savo estetinį jausmąpasekmingiausia derinti su uždarbiu išsiaiškinau galėsiąs batsiuvio amatuisave paskyręs ir jau spėjęs savo sodžiuje užimti pirmo batsiuvio vietą.Ypatingai man sekėsi siūti batai mediniais pusbačiais. Buvo ekonomiška irgražu“. O kad Bernardas netapo batsiuviu visam gyvenimui, nulėmėatsitiktinumas. Pirmojo pasaulinio karo užklupta gimtajame Puziniškiodvarelyje liko gyventi rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ji suorganizavošvietėjiškus kursus, į kuriuos gausiai rinkosi jaunimas iš aplinkinių kaimų.Juos lankė ir keturiolikmetis Bernardas. Rašytoja, pamačiusi jo patiespasidarytas klumpes, paklausė ar jis mokąs piešti, rašyti. Berniukaspabandė atvaizduoti gražią vazą, už ką rašytoja jį pagyrė, parūpino jampieštukų. Rašytoja padėjo jam 1920 m. įstoti į Panevėžio vyrų gimnaziją.„1919-ųjų rudenį Bitė, manimi vedina, vaikščiojo po turtingų panevėžiečiųbutus. Ji – mokytoja, aš – piemenukas su savo darbo batais... Ponai kažkądavė, Bitė kažką rašė. Tik vėliau supratau, kad taip buvo renkamos aukosmano mokslams... – rašys vėliau skulptorius. Jau brandaus amžiaussulaukęs skulptorius B. Bučas, paklaustas ar Bitė buvusi jo mokytoja,susimąstęs atsakydavo: „Buvo mokytoja, gal ir daugiau negumokytoja...[...]... Ji man lygi motinai“.Panevėžyje B. Bučas sutiko ir kitą rėmėją – bibliotekininkę ElžbietąJodinskaitę.Gimnazijoje piešimą dėstė žinomas menininkas skulptorius JuozasZikaras. Jam vadovaujant B. Bučas 1923, 1924 ir 1925 metais dalyvavopinigų projektų, pašto ženklų, kortų konkursuose jie laimėjo juose net pokelias premijas. Gimnazistas B. Bučas piešia viršelius savo mokytojos G.Petkevičaitės-Bitės knygai „Karo meto dienoraštis“, iliustruoja Giedriosurinktų pasakų rinkinį.22

Juozo Zikaro patarimu, 1926 m. baigęs Panevėžio berniukųgimnaziją, Bernardas Bučas išvyko studijuoti į Romos dailės akademiją.Ten jis laimėjo JAV lietuvių paskelbtą J. Adomaičio-Šerno paminklokonkursą. B. Bučas vis labiau linksta į skulptūrą, nors ilgą laiką jamekovojo du pradai: skulptūra ir tapyba. Jis išvyksta į Briuselį, kur pora metųmokosi skulptūros ir monumentaliosios tapybos. Ten gauna ir aukštojomokslo diplomą. Kurį laiką dirba Paryžiaus dailės studijose.1930 m. Bernardas Bučas grįžo į Lietuvą. Atlikęs karinę tarnybą,nuo 1932 m. įsikūrė Panevėžyje, kur vertėsi laisvojo menininko amatu. Čiasusipažino su 1934 m. likimo į Panevėžį atblokšta poete Salomėja Nėrimi.1936 m. rudenį, gavęs Švietimo ministerijos stipendiją pasitobulintiParyžiuje, gruodžio 12 d. vienoje iš Prancūzijos sostinės merijų, B. Bučassusituokė su S. Nėrimi – „Be bažnyčios, be altorių...“, kaip ir buvožadėjusi viename iš savo eilėraščių poetė... Iš Paryžiaus B. Bučas įPanevėžį nebegrįžo: jauna šeima įsikūrė Palemone. Čia 1937 m. gimėsūnus Saulius Balandis.Ikikarinis dešimtmetis buvo pats kūrybingiausias skulptoriausgyvenime. Vienas pirmųjų jo darbų Lietuvoje – 1930–1932 m. Biržųmuziejui sukurtas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto biustas, Vėliausekė trys Vaižganto biustai, panaudoti rašytojo paminklams Rokiškyje irSvėdasuose, 1934 m. bronzinis Maironio antkapinis horeljefas prie Kaunoarkikatedros bazilikos, po metų – trys fasadiniai dekoratyviniai bareljefaiLietuvos žemės ūkio banko fasadui Kaune, 1938–1939 m. Karo muziejausužsakymu sukurti S. Žukauskos, V. Putvinskio, M. Jankaus, P. Vileišio, A.Smetonos biustai, ir, žinoma, garsioji skulptūra „Sėjėjas“.1940–1941 metais B. Bučas dirbo Kauno prekybos vidurinėjemokykloje. Prasidėjęs karas išskyrė Bučų šeimą. Vokiečių okupacijosmetais jis sukūrė paminklą bolševikų nužudytiems Panevėžio gydytojams.Pokario metais skulptorius daug energijos atidavė burdamasdailininkus kūrybiniam darbui, ilgus metus vadovavo Kauno „Dailės“kombinato meno tarybai. 1947 m. jis sukūrė Salomėjos Nėries portretą, o1955 m. – antkapinį paminklą. Tiesa. jo kūryboje kurį laiką buvo įsigalėjęsnatūralizmas.Panevėžio kraštui skirti paminklai– rašytojos G. Petkevičaitės-Bitėsbiustas (1971) prie Juozo Balčikonio gimnazijos ir dekoratyvinė skulptūra„Nevėžis“ (1979) Papušių kaime – primena mums garsųjį kraštietįskulptorių Bernadą Bučą. Smilgių mokyklos muziejuje yra keletas joasmeninių daiktų, eskizų.23

1960 m. B. Bučas vedė Oną Kondrotaitę, su kuria užaugino dukrasRaselę ir Aušrą.Bernardas Bučas mirė 1979 m. gruodžio 11 d. Kaune. PalaidotasRomainių kapinėse.Šaltiniai ir literatūra1. Baliūnas V. Jis buvo J. Zikaro mokinys ir G. Petkevičaitės globotinis // Panevėžio rytas. – 1995012. Bučas Bernardas // Lietuvių enciklopedija. – T.3. – Boston. – 1954. – P.304.3. Bučas Bernardas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.1. – Vilnius. – 1966. – P.271.4. XX a. Lietuvių dailės istorija. 1900–1940. – T.1. – Vilnius.– 1982. – P.227.5. XX a. Lietuvių dailės istorija. 1900–1940. – T.2. – Vilnius.– 1983. – P.11, 142, 146-148, 156,157, 200-206, 408.6. Guokienė G., Juknevičius P. Skulptorius iš Naurašilių // Panevėžio tiesa, – 1983 11 19.7. Jankevičienė G. Bučas Bernardas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.1. – Vilnius. – 1985. –P.291.8. Jasaitis J. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – Vilnius. – 1972. – P.106, 115.9. Jasevičiūtė V. Prisiminkime geru žodžiu // Kauno diena. – 1993 11 22.10. Juozonis L. Įžymių žmonių gimtinės. – T.1. – Vilnius. – 1988. – P.10.11. Mezginaitė E. Nuo medinių žaisliukų iki monumentalaus „Nevėžio“ // Panevėžio rytas. – 1993 1118.12. Pajuodis A. Skulptorius // Tėvynė. – 1983 11 12.13. Pukštienė V. Skulptorius Bernardas Bučas // Tėvynė. – 1993 11 27.14. Smilgiai / G. Guokienė. – Panevėžys. – 1991. – P.10-11.15. Storyk N. Moteris, kuri tapo S. Nėries vyro žmona // Ekstra. – 1999 10 04.16. Strikulienė O. Mane vadina Salomėjos Nėries vyro žmona // Respublika. – 1994 05 13.17. Valaika P. Bernardui Bučui – 70 // Literatūra ir menas. – 1973 11 17.18. Vasiliauskaitė L. Skulptorius Bernardas Bučas// Išgarsinę Panevėžio kraštą. Konferencijos,įvykusios 2000 m. gruodžio 21 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. –Panevėžys. – 2000. – P..9-10.Sukilėlių vadas Karolis Zaluskis24Petras JuknevičiusVienas iš XIX šimtmetyje vykusių sukilimų, 1830–1831 metųsukilimas, smarkiai palietė Panevėžio miestą ir apskritį. Neeilinis vaidmuojame tenka ir tuometiniam apskrities bajorų maršalkai grafui KaroliuiZaluskiui.Zaluskių giminė, turėjusi Junosz herbą, gerai žinoma Lenkijoje.Minimos trys šios giminės linijos Paliesėje ir Plocko krašte. Grafo K.Zaluskio protėvių reikėtų ieškoti trečiojoje minėto herbo giminės linijoje,kuri kiek labiau išgarsėjo XVIII šimtmetyje. Ignacijus Zaluskis, Karoliosenelis, iš Austrijos imperatorės Marijos Terezos gavo grafo titulą. Tėvas,

Teofilis Vaitiekus, ėjo įvairias pareigas Rusijos ir Austrijos imperijose. Jisbuvo vedęs Honoratą Stempovską, Kijevo vaivados dukrą. Pirmą kartą jibuvo ištekėjusi už kunigaikščio Martyno Liubomirskio. Iš tos santuokosžinoma duktė Pranciška, pirmą kartą ištekėjusi už kunigaikščio FriderikoLiubomirskio, antrą – už barono Felikso Rene, mirė Drezdene 1844 m.Teofilis Vaitiekus Zaluskis su Honoratą Stempovska turėjo dusūnus. Teofilis Juozas (1787–1866), auklėtas Vienoje, daugiau reiškėsiAustrijos valdomoje Lenkijos dalyje, dalyvavo Napoleono karuose, turėjokapitono laipsnį. Vėliau jis – lenkų generolas, parašė atsiminimus apieNapoleono ir 1831 m. sukilimo laikus: „Wspomnienia o połkulekkokonnym polskim gwardji Napoleona I“ (1862) ir „Wspomnienia wskroceniu z r. 1831“ (1860), be to, prancūziškai „La Pologne et lespolonais defendus (...) contre les erreurs et les injustices français M. M.Thiers, Segur, Lamartine“ (1855, 2 leid., 1856). Buvo vedęs ZofijąPšerembską, su kuria turėjo sūnų Zigmuntą.Kitas Sūnus – Teofilis Karolis, būsimasis Panevėžio apskritiessukilėlių vadas 1831 m. kovose. Karolis Zaluskis gimė 1794 m. sausiomėn. 25 d. Varšuvoje. Šiame mieste prabėgo jo ankstyvoji vaikystė, čia jismokėsi. Tėvams išsiskyrus (jo motina ištekėjo už rusams tarnavusiogenerolo O.Ygelštromo) K. Zaluskis atsidūrė tarp imperatorės JekaterinosII dvariškių. Vis tik jo tėvas išsirūpino, kad jaunasis Karolis gautų lenkiškąišsilavinimą: 1807 m. jis baigė Krokuvos kolegiją. Po to jis vėl išvyko įSankt-Peterburgą, kur naudojosi patėvio sukurta šlove. Nuo 1812 m.jaunasis grafas užėmė pareigas carienės rūmuose, o nuo 1816 m. pradėjopasiuntinio karjerą. Tais metais jis tapo Rusijos pasiuntinybės atašėŠveicarijoje, nuo 1822 m. – Prūsijoje.Sunku pasakyti kas – patėvio mirtis ar vedybos apsprendė, kad K.Zaluskis apsigyveno Lietuvoje, Upytės (Panevėžio) apskrityje.Greičiausiai abu šie įvykiai. 1775 m. Leonas Ygelštromas Gulbinuosevaldė 294 dūmus, o Rusijos pulkininkas Otonas Ygelštromas Gargžduose– 264 dūmus. K. Zaluskis vedė Ameliją Oginskytę (1803–1858), žinomodiplomato ir kompozitoriaus, garsiojo polonezo „Adie a la patrie“(„Atsisveikinimas su tėvyne“) autoriaus Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1825) dukrą, iš pirmos pastarojo santuokos su Izabele Lasockyte. Beje,Oginskiai ir anksčiau giminiavosi su Zaluskiais: Trakų vaivada,kunigaikštis Tadeušas Pranciškus Oginskis (1712–1783) pirmą kartą buvovedęs Izabelę Radvilaitę, o antrą – Kristupo Tiškevičiaus našlę, JadvygąZaluskytę.25

Vos tik apsigyvenęs Gulbinų dvare 1826 m., K. Zaluskis buvoišrinktas Upytės apskrities bajorų maršalka ir šias pareigas ėjo iki 1831metų. Kad Gulbinų dvaras priklausė K. Zaluskiui patvirtina ir šie šaltiniai:J. Bielinio duomenys („Apie 1832 metus Gulbinų dvaras buvęs po Zaluskiovaldžia, kuri iszdalino vietiniams gyventojams, o palivarką (...) atidavėJakovlevui“); istoriko A.Šapokos rinktoje medžiagoje Panevėžio istorijaiyra pastaba pieštuku, apie Gulbinų dvarą; Krekenavos regioniniame parke2000 m. gegužės mėn. 12 d. vykusios konferencijos pranešimų tezėse išparkotyrinko K. Labanausko pateikti duomenys („Man besidomintLietuvos dvarų kilme ir raida, lenkiškuose šaltiniuose pavyko rasti, kadPanevėžio sukilėlių vadu išrinktas apskrities bajorų vadas T. K. ZaluskisLietuvoje turėjo dvarus „Gulbin“ ir „Skorobohatyszki“ (pirmasis darminimas, kad 1829 m. viena iš Zaluskio dukterų gimusi „w Gulbinie naLitwie“).[...] brolis turėjo dvarus „Prystawiany“ ir „Puszolaty“ [...] Išlenkiškuose šaltiniuose paminėtų Zaluskių valdų, „Gulbin“ galėtų būtiGulbinai, „Skorobohatyszki“ - Skrebiškiai arba Skrebotiškis,„Prystawiany“ – Prastavonys, „Puszolaty“ – Pušalotas“).1830 m. lapkričio pabaigoje Lenkijoje prasidėjo sukilimas.Gruodžio mėnesį žinios apie jį pasiekė Lietuvą. Vilniuje buvo įsteigtasspecialus komitetas, palaikęs ryšį su Lenkijos sukilėliais ir laukęs jųparamos. Panevėžyje sukilėlių valdžia pradėjo kurtis 1831 m. kovo 30dieną, o galutinai susiorganizavo balandžio 2-ją. O. Maksimaitienė,remdamasi F. Sliesoriūnu, rašo, kad Panevėžyje sukilimo aktą paskelbė K.Truskovskis ir buvęs Raseinių maršalka A. Pšeciševskis. Po to jie įkalbėjoapskrities maršalką grafą Karolį Zaluskį dėtis prie sukilėlių. Buvo įsteigta5 asmenų Nuolatinė taryba, kuriai vadovavo K. Zaluskis. Iki atvykstant įLietuvą iš Lenkijos generolui A. Gelgaudui, čia nebuvo vieningos sukilėliųvadovybės, nors ją sudaryti bandymų buvo. Buvo siūlomas A. Goreckis.Bet šis atsisakė, nes aristokratinė partija norėjo pastatyti žmogų iš savotarpo su skambia pavarde. Buvo pasirinktas grafas Karolis Zaluskis. F.Sliesoriūnas mano, kad tai lėmė ir didelė raguviškio J. Straševičiaus įtakaUkmergės ir Vilniaus apskrityse. Be to tuo metu minėtose apskrityse buvoUpytės (Panevėžio) apskrities sukilėlių būrių. Tiesa, K. Zaluskio vadunepripažino Raseinių, Šiaulių ir Telšių apskričių sukilėliai. Balandžio 16 d.pasitarime Ukmergėje buvo nutarta pulti Vilnių. K. Zaluskio žinion perėjoTrakų ir Kauno apskričių sukilėliai. K. Zaluskis stengėsi apsupti Vilnių išvisų pusių. Jis tikėjosi, kad užėmus Kauną, jį parems Kauno apskrities irŽemaitijos sukilėliai. Bet tuo metu sukilėliams susiklostė nepalankipadėtis. Iš Daugpilio link Kauno žygiavo didelės rusų kariuomenės26

pajėgos. Sukilėliai Kauno nepaėmė. K. Zaluskis pasuko link Kauno, betpaaiškėjus, kad rusai ruošiasi pulti Šiaulius, jis skubėjo pastoti jiems kelią.K. Zaluskio sukilėliai per Jonavą atvyko į Šėtą. Iš čia siuntė būrius įŠeduvą, bet jau buvo vėlu... Carinės kariuomenės generolo majoro F.Širmano dalinys balandžio 27 d. užėmė Panevėžį, išstūmė sukilėlius išŠeduvos, o balandžio 29-ąją užėmė Šiaulius. Sukilėlių vadovybėPanevėžyje pakriko ir išbėgiojo. Tuo metu rusų kariuomenė puolaKėdainius. K. Zaluskis savo būrius iš Šeduvos traukė į Smilgius, o patsvyko į Panevėžį atkurti sukilimo vadovybės. Gegužės 2 d. K. ZaluskisSmilgiuose surengė savo būrių apžiūrą. Čia su ukmergiškių būreliudalyvavo ir legendinė Emilija Pliaterytė. Iš Smilgių K. Zaluskio sukilėliaipatraukė atgal į Šeduvą ir gegužės 3 d. apsistojo Prastavonių palivarke. Taisužinojęs rusų generolas N. Sulima iš Naujamiesčio gegužės 4 d. išžygiavoŠeduvos link. K. Zaluskis nebuvo išstatęs sargybų, tik atsitiktinai 2 šauliaipastebėjo rusų dalinio avangardą ir spėjo šūviais pranešti apie artėjantįpriešą. Prastavonių mūšį sukilėliai pralaimėjo. Mūšio pasekmės: nemažaisukilėlių žuvo ar buvo sužeisti, 58 pateko į nelaisvę, jie neteko 3 variniųpatrankų, daug įvairių ginklų ir 70 gurguolės vežimų su kariniaisreikmenimis. Rusų nuostoliai nedideli. K. Zaluskio sukilėliai per Baisogaląpasitraukė į Raseinius. Ten E. Stanevičius patarė K. Zaluskiui paleistisukilėlių korpusą ir kovą tęsti mažesniais būriais. Tai vertė daryti irsukilėlių tarpe pradėjusi plisti cholera. K. Zaluskis paleido korpusą, o pats– atsisakė vyriausiojo vado pareigų.K. Zaluskis atkurė sukilėlių valdžią Panevėžyje. Iki lenkų generoloA. Gelgaudo kariuomenės atvykimo į Lietuvą, vieninteliems Upytėsapskrities sukilėliams ne tik pavyko išlaikyti savo rankose apskrities centrąPanevėžį, bet ir atremti bei išvyti iš apskrities pakraščių caro kariuomenėsdalinius. Tai irgi nemažas grafo K. Zaluskio indėlis. Jis gegužės 10 d.apskritį padalino į 4 dalis; paskyrė komendantus, kuriems pavedė visąkarinę ir civilinę valdžią. K. Zaluskis nesutiko įeiti į centrinę Lietuvosvyriausybę. Tik generolo A. Gelgaudo prašomas sutiko būti neoficialiuvaldžios patarėju administracijos reikalams. A. Gelgaudo kariuomenėjeKarolis Zaluskis tarnavo ulonų majoru. Nepavykus birželio 19 d. užimtiVilniaus, kartu su lenkų generolo D. Chlapovskio kariais K. Zaluskispasidavė Prūsijos valdžiai. Iš ten persikėlė į Austriją, 1834 m. gavo šiosšalies pilietybę. Apsigyveno jis savo dvare Ivoniče, kur ir mirė 1845 m.lapkričio 28 d.Caro valdžia visus K. Zaluskio dvarus Lietuvoje konfiskavo.Nedaug ką galima pasakyti apie grafo šeimą. Apie žmoną Ameliją yra27

toks archyvinis A. Šapokos išrašas: „Jo žmona slaugiusi (Gulbinuose)sukilėlius ir priešus, visiems budama švelni ir žmoniška. Lygiai kaip ir josvyras...“. Amelija, kaip ir jos vyrenysis brolis Ksaveras (1801–1837),buvusi muzikali. Amžininkai užsimena apie jos kūrybinius bandymus. Suseserimi Ema ji perdirbo Oginskio „Maršą – ekspromtą“ skambintifortepionu keturiomis rankomis. K. Zaluskis su Amelija Oginskytesugyveno 6 vaikus: sūnus Mykolą, Karolį, Irenijų ir Stanislovą bei dukrasMariją ir Emą.Šaltiniai ir literatūra1. Aftanazy R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej. – T.3. – Wrocław,Warszawa, Kraków. – 1992. – P.273.2. A. Šapokos išrašai iš nurodytos literatūros, liečią Panevėžio miesto istoriją (1831 m.sukilimas ir Zaluskis) // Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius. –F.233. – B.29. – L.28.3. Avižonis K. Rinktiniai raštai. – T.4. – Vilnius. – 1994. – P.327.4. Istoriszki pritikimai isz ukininku gyvenimo Lietuvoje. Ju praeitē ir ateitē / Bielinis J. –Vilnius. – 1899. – P.29.5. Juknevičius P. Grafaitė, kuriai daug metų skambina tėvynės varpai // Panevėžio rytas. –1996 11 21.6. Juknevičius P. Grafas K. Zaluskis vadovavo Upytės sukilėliams // Panevėžio rytas. – 199401 25.7. Juknevičius P. Lietuviškoji Žana d'Ark // Tėvynė. – 1981 12 29.8. Juknevičius P. Lietuviškoji Žana d'Ark Panevėžio krašte // Panevėžio balsas. – 1996 11 13.9. Juknevičius P. Sukilėlių vadas Karolis Zaluskis // Išgarsinę Panevėžio kraštą.Konferencijos, įvykusios 2000 m. gruodžio 21 d., pranešimų tezės / Sudarytojas irredaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2000. – P.10-11.10. Juknevičius P. Sukilėlių vadas Karolis Zaluskis // Tėvynė. – 2003 08 20.11. Juknevičius P. 1831-ieji Panevėžio apskrityje // Tėvynė. – 1990 08 11.12. Labanauskas K. Šis tas iš parkų raidos Upytės žemėje // Kraštovaizdžio architektūraregioniniuose parkuose. Konferencijos, įvykusios 2000 m. gegužės mėn. 12 d., tezės. –Panevėžys. – 2000. – P.15.13. Maksimaitienė O. Iš Panevėžio istorijos. – Vilnius. – 1992. – P.31.14. Niesiecki K. Herbarz polski. – T.10. – Lipsk. – 1846. – P.489-492.15. Pugačiauskas V. Napoleono administracija Lietuvoje. – Vilnius. – 1998. – P.38, 39.16. Sliesoriūnas F. 1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje. – Vilnius. – 1974. – P.111, 112, 171,174, 197-199.17. Straszewicz J. Les Polonais et Polonaises de la Revoliution du 29 nowembre 1830, ou centpotraits des personnes qui ont figure dans la derniere guerre de l'independance polonaises. –Paris. – 1832.18. Truska L. XVIII a. pabaigos Lietuvos bajorija (skaičiai ir sudėtis) // Lietuvos istorijosmetraštis. 1992 m. – Vilnius. – 1994. – P.23.19. Zaluskis Karolis // Lietuvių enciklopedija. – T.35. – Boston. – 1966. – P.28.20. Бэлза И. Михал Клэофас Огинский./ Издание второе. – Москва. – 1974. – С.91.28

JAIS GARSI GIMTINĖ2002 m. sausio 25 d.29

PRANEŠĖJAIEmilė Bielskienė, Panevėžio rajono savivaldybėsviešosios bibliotekos vyr. bibliografė.Sonata Buziliauskaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalniogimnazijos moksleivė.Justas Jasėnas, Vilniaus šventojo Juozapo kunigųseminarijos seminaristas.Saulius Jučys, Panevėžio rajono savivaldybės viešosiosbibliotekos Bernatonių filialo vyr. bibliotekininkas.Petras Juknevičius, Panevėžio rajono savivaldybėsarchitektūros tarnybos vyr. specialistas.Vilma Šniukštaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalniogimnazijos moksleivė.Virginija Šonkevičiūtė, Kauno technologijos universitetoPanevėžio instituto vadybos ir verslo administravimofakulteto studentė.30

Astronomas Antanas JuškaEmilė BielskienėŠvietėjas, astronomas, pedagogas Antanas Juška gimė 1902 m.sausio 27 d. Panevėžio rajone Geležių kaime, netoli Vadoklių. 1907 m.tėvai šalia Ramygalos pirko Naujadvario dvarelį. Jame apsigyveno gausiJuškų šeima. Pramokęs namuose skaityti, Antanas Juška 1908 m. kartu suvyresniuoju broliu ėmė lankyti Ramygalos pradžios mokyklą, kur visusdalykus rusiškai mokė mokytojas Artiukas. Retkarčiais iš Panevėžioatvažiuodavo lietuvių kalbos mokytoja, dar lietuviškai tikybos mokėRamygalos klebonas. 1911 m. A. Juška įstojo į Panevėžio realinę mokyklą.Nuo 1918 m. tęsė mokslus Vilniaus „Ryto“ gimnazijoje.1919 m. gavęs brandos egzaminų liudijimą, A. Juška grįžo į tėviškę.Ramygaloje jau buvo pradėjusi veikti progimnazija. Direktoriaus B. Liesiopakviestas A. Juška pradėjo mokytojauti („Turėjau šiokią tokią praktikąkaip repetitorius, kandidatų į įvairias klases rengėjas. Kokius dalykus teksdėstyti – man buvo vistiek. Teko istorija, prancūzų kalba, fizinislavinimas“). Aktyviai dalyvavo vietos visuomeniniame gyvenime.Trumpai redagavo šapirografuotą „Ramygalos žodį“.1920 m. vėl išvyko į Vilnių, tikėdamasis studijuoti ir dirbti. KadangiVilniuje universitetas nebuvo atkurtas, A. Juška nusiuntė pareiškimą sudokumentais į Berlyno universitetą. Buvo priimtas į matematikos fakultetą.Per pavasario atostogas du mėnesius mokytojavo Ramygaloje. Iš Berlynopersikėlė studijuoti į Getingeną, kur 1922-1925 m. studijavo astronomiją.Parašė ir apgynė disertaciją „Šviesos pasiskirstymas Saulės diske“. 1929m. A. Juškai suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.Baigęs studijas dirbo Pasvalio, Vilkaviškio, Biržų, Kauno gimnazijųdirektoriumi. 1940–1941 m. Kauno V gimnazijos mokytoju. Vokiečiųokupacijos metais dirbo Švietimo valdyboje, buvo universiteto docentas.Po karo 1944 m. A. Juška švietimo ministro įsakymu atleistas iš Vilniausuniversiteto docento pareigų. Dirbo Ramygalos vidurinėje mokyklojemokytoju. 1945 m. suimtas, po 9 mėnesių išleistas į laisvę be teisės dirbtipedagoginį darbą. Iš mokslininko atimtas docento vardas. 1945 m. rudenįA. Juška įsidarbino Vilniaus miškų technikume. Dirbo buhalteriu,kasininku, dėstytoju. 1958-1963 m. Vilniaus pedagoginiame institute dėstėastronomijos kursą, turėjo daug visuomeninių pareigų.A. Juška parašė ir išleido daugiau kaip keturiasdešimt moksliniųknygų astronomijos, fizikos, matematikos klausimais, vadovėlių.31

Paminėtinos: „Astronomijos vadovėlis“ (1928), „Matematikos analizėspagrindai“ (1934), „Kelionė po saulės sistemą“ (1958), „Mėnulis“ (1960),„Saulės sistema ir jos vystymasis“ (1960), „Matematika“ (1962), „Nuožemės iki Plutono“ (1964), „Nauja pažintis su Venera“ (1977),„Astronomija Lietuvoje ir jos pasiekimai“ (1979), „Kosmonautika –mokslui ir gyvenimui“ (1984) ir kt. Antanas Juška daugelio rinkinių irleidinių sudarytojas. Bendradarbiavo „Lietuviškoje tarybinėjeenciklopedijoje“, periodinėje spaudoje ir „Žinijos“ draugijoje.Mirė Antanas Juška 1985 m. kovo 18 d. Vilniuje. PalaidotasVilniaus Rokantiškių kapinėse.Su žmona Ona Drąsutyte (1901–1985) Antanas Juška užauginopenkis vaikus.Šaltiniai ir literatūra1. Astronomas Antanas Juška 1902–1985 / Lankstukas. – Panevėžys. – 1992.2. Bielskienė E. Astronomas Antanas Juška // Jais garsi gimtinė. Konferencijos, įvykusios2002 m. sausio 25 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius –Panevėžys. – 2002. – P.3-4.3. Juška Antanas // Lietuvių enciklopedija. – T.3. – Boston. – 1954. – P.179.4. Juška Antanas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.1. – Vilnius. – 1966. –P.727-728.5. Juška Antanas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.2. – Vilnius. – 1986. – P.163.6. Kuncytė-Aliušienė D. Mokiniai astronomą Antaną Jušką vadino „žvaigždžių daktaru“ //Panevėžio rytas. – 1994 09 02.7. Mikėnienė B. Astronomas nuo Ramygalos // Lietuvos aidas. – 1992 02 05.Iš Lietuvos žurnalų istorijos: iki spaudos draudimopanaikinimoVirginija ŠonkevičiūtėŽurnalas – dažniausiai brošiūros ar knygos pavidalo, dažniausiai suiliustruotu viršeliu, periodinis leidinys. Lietuviškas žurnalas, kaip ir visalietuviška periodika, turi ilgą raidos kelią. Europoje žurnalai atsirado XVIIa. (1654 m. Vokietijoje, 1672 m. Prancūzijoje).Dėl nepalankių politinių sąlygų Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijosvalstybėse, periodinė spauda gimtąja kalba pradėjo eiti gerokai vėliau neiVakarų Europos šalyse. Pirmuoju periodiniu leidiniu Lietuvoje laikomasVilniuje jėzuitų leistas laikraštis „Kurjer Litewski“, ėjęs 1760–1763 m.kartą per savaitę.Pirmuoju lietuvišku žurnaliniu leidiniu laikytinas 1823–1825 m.Tilžėje leistas „Nusidavimai Dievo karalystėje“ bei Karaliaučiuje 1832–32

1921 m. ėjęs jo tęsinys „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarpžydų ir pagonių“. Pastarasis buvo 16 puslapių apimties, nedidelio formato,leidžiamas 400–500 egzempliorių tiražu. Jis buvo spausdinamas gotiškušriftu. Didelę tekstų dalį sudarė vertimai iš vokiečių kalbos. Leidinysdaugiausia buvo skirtas religijos propagavimuiXIX a. pabaigoje lietuviškų periodinių leidinių lietuvių kalbapasirodė ir JAV, bet aptariamuoju laikotarpiu žurnalų nebuvo leidžiama.Lietuvoje XIX a. viduryje buvo leidžiamas specifinis lietuviškasleidinys – kalendorius. Jį galima laikyti lietuviškų žurnalų pirmtaku.Didžiausią reikšmę Lietuvos gyvenime turėjo 1883–1886 m. leistaspolitinis ir literatūrinis žurnalas „Aušra“. Tiesa, patys leidėjai jį vadinolaikraščiu. Išėjo 40 leidinio numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius. „Aušra“buvo spausdinama Ragainėje, vėliau – Tilžėje, ir nelegaliai gabenama persieną. Tiražas – 1000 egzempliorių.Maskvos lietuvių studentų rūpesčiu kartu su katalikų bažnyčia 1887m. pradėtas leisti žurnalas „Šviesa“.Didelį vaidmenį suvaidino 1889 m. pradėtas leisti mėnesinisžurnalas „Varpas“. Dar reikėtų paminėti ir kultūrai skirtus žurnalus„Žinyčią“, „Saulė teka“.Pirmasis literatūros ir mokslo žurnalas „Apšvieta“ buvo leidžiamas1892–1893 m.Aptariamuoju laikotarpiu žurnalai buvo universalaus turinio, platausprofilio, švietėjiški. Skleisdami tautinio atgimimo idėjas leidiniai plėtojosiir tobulėjo, įgydami žurnalui būdingų bruožų.Šaltiniai ir literatūra1. „Aušra“ ir lietuvių visuomeninis judėjimas XIX a. pabaigoje. Konferencijos medžiaga. –Vilnius. – 1988.2. „KURIER LITEWSKI“ // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.2. – Vilnius. – 1986. – P.444-445.3. Merkys V. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.). Politinės jossusikūrimo aplinkybės. – Vilnius. – 1978. – P.93-97.4. Petrauskienė I. Periodikos pradžia // Knygotyra. – 1974. – Nr.4.5. Šonkevičiūtė V. Iš Lietuvos žurnalų istorijos: iki spaudos draudimo panaikinimo // Jais garsigimtinė. Konferencijos, įvykusios 2002 m. sausio 25 d., pranešimų tezės / Sudarytojas irredaktorius P. Juknevičius – Panevėžys. – 2002. – P.4-5.6. Vidmantas E. Inteligentijos vaidmuo. Jos idėjinė diferenciacija // Lietuvių nacionalinioišsivadavimo judėjimas (ligi 1904 metų). – Vilnius. – 1987. – P.143-171.33

Tautosakininkas ir bibliografas iš ŠeduvosPetras JuknevičiusJonas Koncevičius gimė 1835 m. spalio 26 (14) d. Šeduvoje. 1857m. jis baigė Šiaulių gimnaziją. Dirbdamas namų mokytoju pas gimnazijosdraugo tėvą Adomą Bukauskį Kauklių dvare, netoli Pušaloto, jissusipažino su tuo metu Pušalote kunigavusiu Antanu Juškevičiumi-Juška(1819–1880). Pastarojo paragintas J. Koncevičius pradėjo rinkti tautosaką,domėjosi lietuvių kalba. Sukauptą medžiagą jis vėliau atidavė J. Juškai.1858–1862 m. Jonas Koncevičius studijavo Maskvos universitetoIstorijos ir filologijos fakultete. Daugiausia duomenų ir išliko apie jostudijų metus, nes apie lietuvių studentų veiklą Maskvoje jis parašėatsiminimus, o šie 1910 m. buvo išspausdinti „Aušrinėje“ (Nr.2). 1863–1864 m. sukilimo išvakarėse Maskvoje susikūrė nelegalus lietuviųstudentų būrelis, kuriam priklausė Jonas Koncevičius, Pranas Lipštas,Leonas Taraškevičius, Juozas Savickas ir kiti. Iš J. Koncevičiausatsiminimų matyti, kad pagrindinis būrelio tikslas buvo rengtielementorius, vadovėlius lietuvių kalba, Lietuvos istoriją ir kitą literatūrą,reikalingą liaudžiai šviesti. Apie 1862 m. J. Koncevičiaus būrelis pradėjoleisti rankraštinį laikraštėlį, kurio motto buvo patarlė „Kol saulė patekės,rasa akis išės“. Kadangi pats laikraštėlis neišliko, lieka nežinomas ir jopavadinimas. Tarp jo leidėjų minimas ir Bukauskis, greičiausiai tai J.Koncevičiaus gimnazijos laikų draugas.Šį lietuvių studentų būrelį J. Šliūpas pavadino „Lietuviškadraugyste“. Būrelis Maskvoje veikė neilgai. 1863 m. prasidėjus sukilimuikai kurie būrelio nariai (P. Lipštas, L. Daraškevičius) prisidėjo priesukilėlių, kiti išsiskirstė. Istorikas E. Vidmantas aukštai įvertino šį būrelį.Anot jo, „tai buvo pirmoji poreforminio laikotarpio lietuvių etnokultūriniopobūdžio nacionalinė organizacija, susijusi su nacionalinio išsivadavimotikslais“.Yra užuominų, kad dar studijų metais J. Koncevičius suRubaževičiumi buvo sutarę sudaryti pradžios mokslo knygą lietuviškaimokyklai.Baigęs studijas J. Koncevičius dar kurį laiką dirbo Maskvoje, paskuipersikėlė į Latviją. Pirmasis jo gyvenimo dvidešimtmetis po studijų nėraaiškus. Nuo 1883 m. jis mokytojavo Rygos gimnazijoje, o nuo 1896 m.persikėlė į Talsus, ten ir mirė apie 1915 metus. Tiesa, kai kurios jokorespondencijos „Aušrai“ apie 1881 m. rašytos iš Kuldygos.34

J. Koncevičiaus atvykimas į Rygą sutapo su „Aušros“ pasirodymu.Jis tapo aktyviu jos bendradarbiu. 1883 m. „Aušroje“ (Nr. 6) jis rašė:„Koznas norėdamas moksluose prasiszviesti, nieko neranda lietuviszkuoserasztuose“. J. Koncevičius rašė ir apie A. Ugianskio (1816–1870)palikimą, atvežtą iš Kazanės į tėviškę netoli Tytuvėnų, minėjo jo parengtąlietuvių-rusų kalbų žodyną, numatytą išspausdinti Leipcige. Be „Aušros“,Jonas Koncevičius dar bendradarbiavo „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“,„Ūkininke“, „Varpe“, „Lietuvių laikraštyje“, „Vilniaus žiniose“. Jis rašėliteratūros, švietimo, kalbos klausimais. Straipsnius pasirašinėjokriptonimais ir slapyvardžiais: J. K. S, J. K. Š, Šeštokas J. K., Šeduvietis,Leišis S. Tautosakos publikacijas, straipsnius bei pastabas lietuvių ir latviųkalbų klausimais jis spausdino Tilžėje leistame vokiškame tęstiniameleidinyje „Mitteilungen der Litauischen Literarischen Gesellschaft“. Kai1880 m. A. Becenbergeris išspausdino lietuvių bibliografiją, 1881-aisiais J.Koncevičius ją papildė. Jis iškėlė į viešumą M. Daukšos, K. Sirvydodarbus, sudarė gana išsamų bibliografinį XIX a. pasirodžiusių lietuviškųleidinių aprašą (1883), vienas pirmųjų prabilo apie Peterburgo senatoarchyve esančią Lietuvos Metriką (1887), nušvietė K. Nezabitausko veikląlietuvių raštijoje (1897) ir t. t. Petras Kriaučiūnas 1883 m. laiške J.Basanavičiui mini, kad mokytojas Jonas Koncevičius yra bandęs legaliai„čekišku“ raidynu išleisti aritmetiką ir kalendorių. Jis rengė spaudailietuvišką chrestomatiją. Deja, šis rankraštis neišliko.Šaltiniai ir literatūra1. Biržiška V. Jonas Koncevičius // Aleksandrynas. – T.3. – Chicago. – 1965. – P.400-403.2. Bukauskas A. Trumpa Šeduvos miesto istorija. – Utena. – 1992. – P.18.3. Gineitis L. Lietuvių literatūros istoriografija ligi 1940 m. – Vilnius. – 1982. – P.175, 193,206.4. Juknevičius P. Tautosakininkas ir bibliografas iš Šeduvos// Jais garsi gimtinė.Konferencijos, įvykusios 2002 m. sausio 25 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktoriusP. Juknevičius – Panevėžys. – 2002.. – P.5-6.5. Kapsukas V. Raštai. – T.10. – Vilnius. – 1971. – P.466.6. Koncevičius Jonas // Lietuvių enciklopedija. – T.12. – Boston. – 1957. – P.311.7. Koncevičius Jonas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.2. – Vilnius. – 1968. –P.185.8. Krivickas J. Res non verba. (Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklosistorija. 1851–1991). – Kaunas. – 1991. – P.209. Lietuviškieji slapyvardžiai. – T.2. – Vilnius. – 1996. – P.91, 283, 379.10. Lietuviškieji slapyvardžiai. – T.3. – Vilnius. – 1998. – P.269, 272, 346.11. Lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas (ligi 1904 metų). – Vilnius. – 1987. – P.107,144, 154.12. Merkys V. Knygnešių laikai 1864–1904. – Vilnius. – 1994. – P.133.13. Merkys V. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.). – Vilnius. –1978. – P.144.35

14. Šliūpas J. Rinktiniai raštai. – Vilnius. – 1977. – P.294, 309, 569.15. Tyla A. Lietuvos valstiečių istorijos (1795-1861) bruožai // Lietuvių atgimimo studijos.(Liaudis virsta tauta). – T.4. – Vilnius. – 1993. – P.91.16. Tyla A. Lietuvių Alma mater Maskvoje // Mokslas ir gyvenimas. – 1974. – Nr.6. – P.38.17. Vanagas A. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius. – 1987. – P.81, 433.18. Vidmantas E. Lietuvių studentų nelegalių organizacijų kūrimasis ir veikla Maskvoje 1862–1882 m. // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, serija A. – 1983. – T.2. – P.72-73.19. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. (Bendrinės kalbos iškilimas). – T.5. – Vilnius. –1992. – P.157-158.20. Žukas V. Koncevičius Jonas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.2. – Vilnius. – 1986.Juozas Šnapštys-Margalis36Vilma ŠniukštaitėJuozas Šnapštys-Margalis gimė 1877 m. kovo 17 d. Margiųvienkiemyje, netoli Šeduvos. Mokėsi Rozalime, Panevėžio realinėjegimnazijoje. 1895 m. J. Šnapštys įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia jisaktyviai įsitraukė į lietuvių tautinį sąjūdį.1889 m., baigęs kunigų seminariją, J. Šnapštys kunigavoSkaistkalnėje ir Alsungoje (Latvija), Breslaujoje (Baltarusijoje),Akmenėje, Paberžėje, Tauragnuose, Lauksodyje, Kaune, Sudeikiuose.Kunigo J. Šnapščio gyvenimas parapijose buvo gana spalvingas. Tikįsikūręs Šenberge (Skaistkalnėje) jaunas vikaras tuoj susidūrė su rusųvaldininkija ir dvasine vyresnybe. Jis įspėtas už kalėdojimą ir savavališkąišvykimą iš parapijos. Kadangi vietos felčeris latvis negerbė katalikų, iš jųtyčiojosi, J. Šnapštys, pasimokęs iš knygų, ėmėsi pats gydyti varguoliusparapijiečius. Netekęs pacientų felčeris įskundė kunigą valdžiai. J.Šnapščiui teko kraustytis į Alsungą. Kunigaudamas Akmenėje 1905 m.mitinge pasakė kalbą, smerkiančią carizmo priespaudą, už tai buvoįkalintas.Lauksodyje energingas kunigas suremontavo bažnyčią, klebonijojeįkūrė mokyklą. Dabar jau vokiečių valdžia buvo nepatenkinta jo veikla:įsakė J. Šnapščiui, neturinčiam mokytojo cenzo, mokyklą uždaryti.Kunigui beliko vaikų katekizavimas, dvarininkėlių draugijos, „trejosdevynerios“ ir skundai. Dėl jų kunigas buvo perkeltas į Kauną, arčiaudvasinės vyresnybės. Čia pradėjo dirbti šv. Kazimiero draugijos laikraštyje„Vienybė“. Jis gamino pietus kunigams, o kad būtų pigiau ir gardžiau, šv.Kazimiero draugijos sandėliuke apgyvendino... du paršelius. Draugijospirmininkas A. Dambrauskas-Jakštas ir būsimasis Kauno universitetoprofesorius A. Alekna nebegalėjo net langų praverti. Tai buvo paskutinis

dvasininkų kantrybės taurę perpildęs lašas: kunigui J. Šnapščiui tekokraustytis į Sudeikius netoli Utenos. Čia jis organizavo chorą, gydėligonius. Skunduose minima, kad neatliko kunigo pareigų, nesilankėbažnyčioje, girtas vaistinėje miegojo... Nusivylęs jį pažeminusia dvasinevyresnybe, labai jautriai išgyvenęs parapijiečių nuodėmes, kunigas J.Šnapštys nevengė taurelės, lošė kortomis.Sudeikiai buvo paskutinė Juozo Šnapščio kunigavimo vieta: vos 45-erių sulaukęs kunigas mirė 1921 m. kovo 24 d. Palaidotas Sudeikiųbažnyčios šventoriuje.Juozo Šnapščio-Margalio kūryba lietuviškoje spaudoje pradėtaspausdinti apie 1898-uosius metus, o jau 1900 m. Tilžėje „Tėvynės sargo“lėšomis išleistas pirmasis eilėraščių rinkinys „Volungė“. Po to sekėeilėraščių rinkiniai „Volungė ir vieversėlis“ (1907), „Ašarėlės“ (1918),verstų pasakėčių rinkinys „62 sakmės“ (1918), humoristinis rinkinėlis„Juokų kalendorius“. Iš religinių kūrinių minėtini: pjesė „Betliejausstainelė“ ir pamokslų rinkinys „Gegužės mėnuo“.J. Šnapštys pasirašinėdavo Volungės, Dagilėlio, JuozoKabarkšteikos, Paleistsparnio, bet daugiausia Margalio slapyvardžiais.Pastarasis sietinas su gimtojo kaimo pavadinimu.Į lietuvių kalbą jis išvertė A. Mickevičiaus „Odę jaunystei“,„Konrado Valenrodo“ fragmentų, I Krylovo, Runebergo, Ž. Lafontenopasakėčių.J. Šnapštys mėgino rašyti kaip Maironis, A. Baranauskas, rusų poetaiA. Puškinas, J. Lermontovas, I. Krylovas.Jo poezija vertinama įvairiai: J. Tumas-Vaižgantas, A.Dambrauskas-Jakštas laiko jį geru poetu, tuo tarpu B. Sruogai jo eilėsatrodo bevertės.Šaltiniai ir literatūra1. Auryla V. Lietuvių vaikų literatūra. – Vilnius. – 1986. – P.57, 63, 66.2. Bikinaitė T. Vienužis. – Vilnius. – 1996. – P.142, 143, 263.3. Gineitis L. Lietuvių literatūros istoriografija (ligi 1940 m.). – Vilnius. – 1982. – P.230, 235,269, 294, 298, 314.4. Gudaitis L. Platėjantys akiračiai. Lietuvių literatūra ir spauda 1904 – 1907 m. – Vilnius. –1977. – P.21, 46, 100, 104, 105, 124, 241, 405.5. Juodzevičius B., Petronis V. Tai bent sėklos... // Gimtasis kraštas. – 1968 05 09.6. Krasuckas J. Juozas Šnapštys-Margalis – poetas ir gydytojas (1877-1921) // Sveikatosapsauga. – 1967. – Nr.9. – P.53-54.7. Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla. – Vilnius. – 1998. – P.517,525, 600.8. Raguotienė G. Spauda G. Spaudą atgavus: knyga ir skaitytojas 1904-1918 Lietuvoje. –Vilnius. – 1996. – P.58, 196, 206, 207.37

9. Sideravičius R. I. Krylovo pasakėčios lietuviškieji vertimai bei sekimai. – Vilnius. – 1971. –P.177-198.10. Šenauskas V. Juozas Šnapštys-Margalis // Komunizmo aušra. – 1989 02 07.11. Šniukštaitė V. Apie Juozą Šnapštį-Margalį // Sandrava. – 2001. – Nr.25. – P.12.12. Šniukštaitė V. Juozas Šnapštys-Margalis // Jais garsi gimtinė.Konferencijos, įvykusios 2002m. sausio 25 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius – Panevėžys. –2002. – P.7.Vertėja Laima Rapšytė38Justas JasėnasLaima Rapšytė gimė 1938 m. birželio 13 d. Panevėžyje,matematikės Julijos ir vertėjo iš prancūzų kalbos Petro Rapšių šeimoje.Šeimoje dar augo brolis Romualdas, gimęs 1932 m. vėliau tapęsdailininku, teatruose dirbęs scenografu.L. Rapšytė baigė Pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Mergaičiųgimnazijoje. Nuo vaikystės ji pamėgo prancūzų kalbą, išvertė prancūzųautorių eilėraščius. J. Švedo muzikos mokykloje lankė pianino klasę,dalyvaudavo koncertuose. Mėgo sportą, ypač tinklinį ir stalo tenisą.1958–1962 m. Vilniaus pedagoginiame institute ji studijavoprancūzų kalbą, keletą kartų šios kalbos žinias gilino Prancūzijoje. Baigusistudijas, nuo 1963 m. pradėjo dėstyti Vilniaus universitete ir čia darbavosidaugiau nei trisdešimt metų.1973 m. kalbininkė Maskvos Moriso Torezo pedagoginiame kalbųinstitute apgynė filologijos mokslų kandidatės disertaciją, o 1979 m.rugpjūčio 22 d. tame pačiame institute – mokslų daktaro disertaciją tema„Stilistinės priemonės lingvistinė analizė: perifrazė“.1992 m. vertėja tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare.Laima Rapšytė mirė 2000 m. birželio 10 d. Palaidota Panevėžiomiesto Kristaus Karaliaus katedros (Ramygalos g.) kapinėse.Dr. Laima Rapšytė iš prancūzų kalbos yra išvertusi M. Duraso, F.Sagan, A. Kamiu, A. Morua ir kitų autorių kūrinius. Jai priklauso ir XI a.prancūzų epo „Rolando giesmė“ vertimas. Kartu su V. Bikulčiumi išvertėUgnės Karvelis romaną „Rytoj traukinių nebebus“. Vaikams išvertė K.Viviero, K. Pimo kūrinių. Patiems mažiausiems skaitytojams išvertė „Pifonuotykius“, „Naujus Pifo nuotykius“ , „Rikiki“, „Rikiki ir Rududu“,„Rikiki nuotykius“.Ji anksti pradėjo dalyvauti teatro veikloje, lankė režisieriaus JuozoMiltinio aktorių ruošimo kursus ir vėliau nenutraukė ryšių su teatralais.Nemažai straipsnių apie spektaklius, senąją ir moderniąją prancūzų

literatūrą, recenzijų ji paskelbė žurnaluose „Teatras“ ir „Naujoji Romuva“,savaitraštyje „Literatūra ir menas“. L. Rapšytė versdavo pjeses Panevėžiodramos teatrui. Talkino režisieriui G. Gabrėnui verčiant tekstus iš prancūzųkalbos.L. Rapšytė išugdė vertėjus: J. Meškauską-Meškelę, V. Tauragienę,poetą, kritiką Valdemarą Kukulą ir kt.Turtingą savo tėvų biblioteką ir dalį savo knygų 1999 m. L. Rapšytėpadovanojo Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekai.Šaltiniai ir literatūra1. Jasėnas J. Rapšių namų šviesa. Meilė kalbai ir kultūrai // Tėvynė. – 2004 05 12.2. Jasėnas J. Vertėja Laima Rapšytė // Jais garsi gimtinė. Konferencijos, įvykusios 2002 m.sausio 25 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius - Panevėžys. –2002. – P.8-9.Poetas Stasys JasilionisSaulius Jučys1959 m. rugpjūčio 18 d. Vilniuje, Rasų kapinėse buvo palaidotasJAV lietuvių poetas, visuomenės veikėjas Stasys Jasilionis. Palaidota urnasu jo pelenais. Tuomet Lietuvoje dar tik pradėti perlaidoti išeivių palaikai,todėl laidota sostinėje. Vėliau jau veždavo į gimtąsias vietas. S. Jasilionispalaidotas Lietuvoje, bet toli nuo gimtinės, niekada nelankytoje Vilniausžemėje. Gimtojo Gailiūnų kaimo kapeliai būtų mielai priglaudę žymųkraštietį.Stasys Jasilionis gimė 1892 m. kovo 25 d. Gailiūnų kaime,Panevėžio rajone. Motina buvo našlė su keturiomis dukromis. Ištekėjo užsiuvėjo, daraktoriaus, aktyvaus susibūrimų dalyvio. Iš šios santuokos irgimė Stasys su broliu Mykolu. Motinai mirus, po keliolikos metų tėvasantrą kartą vedė. Antroje santuokoje turėjo dvi dukras. Tėvas mirėGailiūnuose po Antrojo pasaulinio karo.Stasys mokėsi pas tėvą Pušaloto valsčiaus pradžios mokykloje.Kartu su tėvu dalyvavo įvairiuose vietos susibūrimuose, skaitė to metospaudą. 1909 m. Stasys išvyko į JAV. Binhemtone dirbo įvairius darbus.Ilgiausiai dirbo avalynės dirbtuvėje. Dalyvavo lietuvių visuomeniniamegyvenime. Rašė į to meto JAV lietuvių spaudą: „Kovą“, „Laisvę“,„Keleivį“ ir kitus laikraščius. Pradėjo kurti eilėraščius, kuriuos irgi39

siųsdavo į spaudą. Išleido dvi poezijos knygas „Bešvintantis rytas“ (1936)ir „Pavasario godos“ (1948).Kadangi buvo darbininkas, socialdemokratas, S. Jasilionis pokarioemigrantų nebuvo vertinamas. Jis prijautė komunistinei Lietuvos valdžiai,nors į Lietuvą nebuvo atvykęs. Apie gyvenimą Lietuvoje sužinodavo iškomunistinės spaudos. Lietuvoje, iki S. Jasilionio palaikų palaidojimo, irgimažai kas apie jį žinojo. Tik 1961 m., išleidus jo knygą „Žodžiai išširdies“, poeto vardas buvo įrašytas į Lietuvos poezijos istoriją. Lietuvosliteratūros istorijoje jis buvo minimas kaip vienas žymiausių XX a. I-osiospusės JAV lietuvių poetų. Apie jį parašydavo jubiliejų progomis, apiekūrybą atsiliepdavo kritikai, bet jo 100-osios gimimo metinės plačiainebuvo paminėtos. O dabar iš viso retai kas beprisimena šį poetą, visągyvenimą likusį ištikimu dar Lietuvoje jaunystės metais susiformavusiemsįsitikinimams.Poetas Stasys Jasilionis mirė 1950 m. liepos 30 d.Šaltiniai ir literatūra1. Bikinienė Ksavera. Atsiminimai apie Stasį Jasilionį.2. Jasilionis Antanas. Atsiminimai apie Stasį Jasilionį.3. Jasilionis S. Bešvintantis rytas. – Brooklyn. – 1936.4. Jasilionis S. Žodžiai iš širdies. – Vilnius. – 19615. Jakučionis R. Emigrantų dainius // Kauno tiesa – 1967 03 256. Jučys S. Stasys Jasilionis // Jais garsi gimtinė. Konferencijos, įvykusios 2002 m.sausio 25 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius – Panevėžys.– 2002. – P.9-10.7. Kazakevičius V. Prasminga tradicija // Kraštotyra. – T.23. – Vilnius. – 1989 – P.78-81.8. S. Jasilionio palaikai perkelti į tėvų žemę // Literatūros ir meno metraštis. – Vilnius. –1961. – P.335-336.9. Petronis J. Jį pašaukė gimtinė // Gimtasis kraštas. – 1967 03 30.10. Stasys Jasilionis Amerikos lietuvių liaudies dainius ir veikėjas // Mizara R. Žvilgsnis įpraeitį. – Vilnius. – 1960. – P. 301-317.11. Stasys Jasilionis // JAV Lietuviai. – T.1. – Vilnius. – 1998. – P.386.12. Stasys Jasilionis // Kaškaitis J. Augo beržas. – Vilnius. – 1964. – P.10613. Stasys Jasilionis // Literatūros ir meno metraštis. – Vilnius. – 1963 – P.41.14. Stasys Jasilionis // Kaškaitis J. Augo beržas. – Vilnius. – 1964. – P.10615. Subačius G. Du paminklai poetui // Gimtasis kraštas – 1987 03 25.16. Vaivutskas A. Poetas ir visuomenininkas // Tiesa. – 1967 03 24.17. Vaivutskas A. Skatinęs įveikti sunkumus // Gimtasis kraštas. – 1977 03 2418. V. K. Poeto sugrįžimas // Darbas – 1978 05 13.19. Valbasys L. Tu sugrįžti į gimtąją žemę // Literatūra ir menas – 1959 08 15.20. Vanagas V. Kuklus žodis // Pergalė – 1962. – Nr.3. – P. 164-165.21. Vargonašis. Mūsų senieji darbuotojai // Panevėžio balsas. – 1925 08 06.40

Dievadirbys Jonas DanauskasSonata Buziliauskaitė, Petras JuknevičiusJonas Danauskas gimė 1855 m. Žiurkių kaime, netoli Rozalimo,dabartiniame Pakruojo rajone, liaudies meistro šeimoje: ir senelis, ir tėvasbuvo savamoksliai dievdirbiai. Jų amato sekėju tapo ir Jonukas: jaupiemenaudamas pas vieną ūkininką gimtajame kaime išdrožęs pirmąjį savodarbą – nuogą piemenėlį. Pamaldi kaimynė, pamaniusi, kad nuodėmėdrožti nuogą piemenėlį, nunešė skulptūrėlę klebonui. Pamatęs kūrinėlį,klebonas patarė vaiką leisti į mokslus.Pas Klovainių daraktorių pramokęs rašto, J. Danauskas pusę metųmokėsi bažnytinių reikmenų dirbtuvėse Varšuvoje.Grįžęs į tėviškę, su vyresniuoju broliu Antanu pelkėtoje Moniūnųkaimo vietoje, pramintoje Starkyne (kieme buvo ąžuolas su gandralizdžiu),nusipirko vienkiemį ir čia įsikūrė visam laikui. Brolis ūkininkavo, o Jonasatsidėjo dievdirbio amatui.Jonas Danauskas dalyvavo 1907 m. Vilniuje surengtoje pirmojojeLietuvių dailės parodoje. Jos kataloge įrašyta: „J. Danauskas. Altorių irbažnytinių reikmenų projektai“. Savo kuklų pasirodymą jis teisino:„Nelaimė mums biedniems artistams: naktimis ne koks darbas, o dienomisreik ant duonos kasnio užsidirbti“. O pats save meistras taip apibūdino:„Neturtingi tėvai, ir aš dideliame neturte turiu vargti. Pats išsilavinauatskirti stilių iš knygų, kurias turiu nuo 150 metų palikusias po seneliųprosenelių... Meldžiu meilingai prie apsvarstymo apreikšti komitetuivisam, kad tas visas darbas yra padarytas per vargdienį artistą iš pošiaudinės pastogės ir prie juodų barštelių bliūdo.“J. Danauskas mokėjo statyti namus, dirbti karstus. Be to, irbažnytinių užsakymų jam nestigo...Amžininkai prisimena, kad šis Daugyvenės krašto dievdirbysgyveno ir dirbo seklyčioje, o darbus laikė svirne. Keldavosi anksti ryte irilgai vaikščiodavo, o paskui imdavosi darbo. Dirbdavo greitai, bet su meileir atsidavimu. Savo darbus pažymėdavo inicialais, bet dažnai irpasirašydavo „J. Danowski“. Jo kūrinių yra Rozalimo, Klovainių,Pakruojo, Pasvalio, Upytės ir kitose bažnyčiose. Radviliškio bažnyčiojebuvo grupinės kompozicijos Velykų karstui ir Kalėdų prakartėlei.Debeikių bažnyčioje ant Betliejaus statulėlių lotyniškas užrašas „A. D.1900. D. Dec. J. Janovski fecit“ irgi liudija jo autorystę. Daug J. Danausko41

sukurtų skulptūrėlių buvo Klovainių ir Rozalimo kapinėse, bet jas vėliauišgrobstė kolekcionieriai.Į senatvę dievdirbys apako. Pasakojama, kad dėl pavėluotos akiųoperacijos Šiauliuose, Jonas Danauskas mirė turėdamas 83 metus. 1937 m.spalio 29-tosios rytą atsikėlė, atsigėrė šalto vandens, užsikabino duris išvidaus ir iškeliavo amžinybėn... Palaidotas Rozalimo kapinėse, jose išanksto buvo pasistatęs paminklą.Jonas Danauskas šeimos nesukūrė, liko vienišas. „Gausi kokiąŠatrijos raganą, tai teks dėti paskui į armotą ir šauti į velnių būrį“, – taipjis aiškindavo savo viengungystę. Bet veikiausiai, kaip ir daugeliuidievdirbių, sukurtį šeimą trukdė nesėslus gyvenimo būdas.Šaltiniai ir literatūra1. Buziliauskaitė S., Juknevičius P. Dievadirbys Jonas Danauskas // Jais garsi gimtinė.Konferencijos, įvykusios 2002 m. sausio 25 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktoriusP. Juknevičius – Panevėžys. – 2002.. – P.10-11.2. Danauskas Jonas // Lietuvių enciklopedija. – T.37. – Boston. – 1985. – P.123.3. Daugyvenės kraštas / Parengė V. Šernas. – Kaunas. – 1998. – P.558.4. XX a. lietuvių dailės istorija. – T.1. – Vilnius. – 1982. – P.41, 79, 81.5. Juknevičius P. Kaimo dievdirbio altorius // Sodžius. – 1993. Nr.3. – P.9.6. Juknevičius P. Skulptoriaus Jono Danausko kūrinys Upytėje // Panevėžio rytas. – 1993 0225.7. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius. – 1973. – P.508–509, 689–693, 703,725.8. Nekrašius J. Jonas Danauskas – dievdirbys iš Rozalimo // Šiaulių kraštas. – 1993 01 30.9. Nilytė N. Gyvenimas po 140-ies // Auksinė varpa. – 1995 09 12.10. Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla. – Vilnius. – 1998. – P.90,270, 352, 531, 543.11. Petrulis J., Žemaitytė Z. Skulptorius iš Rozalimo // Kultūros barai. – 1969. – Nr.3. – P.58-61.12. Rimantas J. Petras Rimša pasakoja. – Vilnius. – 1964. – P.129, 133, 152.13. Šliažas G. Pakruojo rajonas. – Vilnius. – 1986. – P.35.14. Umbrasas J., Kunčiuvienė E. Lietuvių dailininkų organizacijos 1900 – 1940. – Vilnius. –1980. – P.212.15. „Visas gyvenimas prie juodų barštelių bliūdo“ / I. Tikniuvienė // Šiaulių kraštas. – 1995 0807.16. Žadeikytė R. Medinių dievų gyvenimai // Šiaulių kraštas. – 1998 04 23.17. Žmuidzinavičius A. Paletė ir gyvenimas. – Vilnius. – 1961. – P.112.Visuomenės veikėjas Rapolas SkipitisPetras JuknevičiusRapolas Skipitis gimė 1887 m. sausio 31 d. Baukų kaime, Šeduvosparapijoje (dabar Radviliškio r.). Iš mažens ligotas vaikas nelabai tiko ūkio42

darbams, todėl tėvas nutarė jį leisti į mokslus tikėdamasis, kad sūnus tapskunigu. 1904 m. R. Skipitis baigė Palangos progimnaziją ir mokslą tęsėŠiaulių gimnazijoje. Ją baigė 1909 metais.Dar besimokydamas Palangoje jis įsijungė į visuomeninę veiklą:priklausė slaptai lietuvių mokinių kuopelei, vadovaujamai kunigo J.Jasenskio, tvarkė kunigo slaptą lietuviškų knygų sandėlį. Atostogų metugimnazistas R. Skipitis kaime platindavo lietuvišką literatūrą. Aktyviaidalyvavo 1905–1907 m. įvykiuose. Jis užsiėmė anticarine propagandaŠiaulių apylinkėse. 1906-1908 m. Šiauliuose organizavo politinių kaliniųšelpimą. 1907 m. Rinkos gatvėje, Dobužinskienės namų pogrindyje, R.Skipitis įrengė kovos būrių ginklų ir pasų blankų slėptuvę. Naujų pasųreikėjo asmenims, kurie po 1905 m. įvykių buvo priversti slapstytis.Slėptuvėje buvo per 150 pasų knygelių, pagrobtų iš Gruzdžių ir Meškuičiųvalsčių, buvo pagaminti 18 valsčių ir 3 miestų antspaudai. Tuos pasusišdavinėti teko pačiam R. Skipičiui. Pajamos, gautos už nelegalius pasus,buvo panaudojamos kalinių šalpai. Tris kartus policija darė nuodugniąkratą jo bute, bet nieko draudžiamo nesurado. Vis dėlto po trečios kratos1908 m. lapkričio mėnesį jis buvo suimtas, bet, užtarus gimnazijos tėvųkomiteto pirmininkui įtakingam valdininkui Bliumentaliui, po kelių dienųiš kalėjimo paleistas.Mokydamasis VII ir VIII klasėse R. Skipitis vadovavo mokiniųkuopelei, nagrinėjusiai politinės ekonomijos, lietuvių literatūros ir kitusklausimus. Kaip tos kuopelės atstovas, 1908 m. jis dalyvavo Vilniujevykusioje slaptoje lietuvių moksleivių konferencijoje. Įsitraukęs į aktyviąpogrindžio veiklą, R. Skipitis atsisakė stoti į kunigų seminariją. Dėl to jisprarado namiškių paramą.1909–1910 metais Rapolas Skipitis Maskvos universitete studijavomediciną, o 1910–1914 metais – teisę. Universitetą jis baigė 1916 metais.Tik atvykęs į Maskvą, 1909 metais, R. Skipitis aktyviai įsijungė į studentųvisuomeninę veiklą. 1909 m. ir 1911 m. atostogų metu jis steigė kaimoknygynėlius Žaslių, Šiaulėnų ir Padubysio valsčiuose. 1911 m. vasarąŠiauliuose sukvietė slaptą moksleivių aušrininkų konferenciją. Pradėjus1910 m. leisti „Aušrinę“, tapo aktyviu jos bendradarbiu. 1911-1915 m. R.Skipitis buvo Maskvos lietuvių studentų draugijos pirmininkas. 1911 m.organizavo švietimo kursus prie Maskvos lietuvių šelpimo draugijos, buvotų kursų mokytojas. Studentiškų atostogų metu rinko tautosaką, mokėsuaugusiuosius skaityti, rengė vakarus, gegužines, rašė straipsnius ir rinkožinias ne tik „Aušrinei“, bet ir „Lietuvos žinioms“, „Lietuvos ūkininkui“.Pirmojo pasaulinio karo metais talkino renkant aukas tremtiniams ir43

Peterburge. Įsikūrus „Santaros“ partijai, 1916–1917 metais įstojo į ją, buvoišrinktas centro komiteto nariu. Jam teko redaguoti ir partijos laikraštį„Santara“.1917 m. Rapolas Skipitis išrenkamas į Lietuvių tautos tarybąPetrograde, o vėliau, tais pačiais metais, į Vyriausiąją Rusijos lietuviųtarybą. Taryba paskyrė jį atstovu prie Ukrainos (Hruševskio – Viničenkos)vyriausybės Kijeve. Šias pareigas R. Skipitis ėjo tol, kol bolševikai užėmėKijevą. Po to jis važinėjo po lietuvių kolonijas Ukrainoje ir organizavoTautos tarybas Jekaterinoslave, Charkove.1918 m. R. Skipitis buvo pakviestas grįžti į Lietuvą. „1918 m.gegužės 3 d. grįžau į karo nudegintus ir sugriautus Šiaulius. Čia visusgrįžtančius varė į Frenkelio odų fabriką, tuomet neveikiantį, į vadinamąjįkarantiną. Buvo sakoma, kad tame karantine sunaikinami visi iš Rusijosatsivežti insektai, žmonės išprausiami, drabužiai dezinfekuojami. Iš tikro gitose Frenkelio fabriko patalpose buvo ne apsivalymo, o tikra utėliųperykla. Pamatęs tikrovę, iš to karantino su visa šeima pabėgau. Taipgalėjau padaryti be didelių sunkumų, nes sargybiniai, daugiausia senyvivokiečių kareiviai, už mažas dovanas atidarydavo vartus ir leisdavo išeitisu visais daiktais, [...] 40 kilometrų į savo ūkį – Kalpokus grįžau pėsčias.Ūkyje gyveno nuomininkas. Nuomininko arkliais parsigabenau iš Šiauliųsavo šeimą, ir džiaugėmės vėl esą namie“, – vėliau savo atsiminimųknygoje rašys R. Skipitis. Nuo pasirodžiusių „plienščikų“ jam tekoslapstytis kaimyniniame Vaitkaičių kaime.Kurį laiką R. Skipitis Šiaulių gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą iristoriją, bet bolševikams užimant Šiaulius jis pasitraukė į Kauną.Besikuriančiai Lietuvos valstybei labai trūko aukštąjį mokslą baigusiųžmonių. R. Skipitis neatsisakydavo jokių pareigų ir dirbo ten, kurreikėdavo. 1919–1920 m. jis buvo Kauno taikos teisėjas, apygardos teismovalstybės gynėjas. Šeštojoje Lietuvos Vyriausybėje (1920 06 19–1922 0202), pakviestas ministro pirmininko K. Griniaus, Rapolas Skipitis ėjoVidaus reikalų ministro pareigas.1923 m. R. Skipitis išrinktas II Seimo, o 1926 m. – III Seimoatstovu.1925 m. „Santara“ buvo perorganizuota į Ūkininkų partiją. 1926 m.vasario 14 d. įvyko I Lietuvos ūkininkų partijos (LŪP) suvažiavimas. ĮLŪP centro komitetą buvo išrinkti J. Aleksa, J. Fledžinskas, P. Leonas, T.Naruševičius, R. Skipitis, P. Šalčius, V. Zubovas. Centro komitetoprezidiumo pirmininku tapo Rapolas Skipitis.44

1926 m. gruodžio 17-osios perversme LŪP nedalyvavo, bet buvotarpininke (R. Skipitis, V. Sidzikauskas) tarp perversmo organizatorių irnuverstos vyriausybės.1927 m. lapkričio 28 d. keturių opozicinių partijų vadai aplankėprezidentą A. Smetoną ir ultimatyviai pareikalavo suvienyti politinesjėgas, kurios gintų Lietuvos nepriklausomybę, sudaryti didelę vyriausybėskoaliciją ir numatyti naują ministrą pirmininką. Tokios suvienytos jėgosspręstų ir Vilniaus klausimą. Pareiškimą pasirašė Mykolas Krupavičius,Leonas Bistras, Aleksandras Stulginskis, Vincas Karoblis, TadasPetkevičius, Rapolas Skipitis, Pranas Dailidė ir Vladas Lašas.1922–1940 m. R. Skipitis buvo priesiekusis advokatas, 1932-1940metais – advokatų tarybos narys.Dar 1919 m. V. Putvinskio prikalbintas R. Skipitis, kurį nuojaunystės gerbė kaip susipratusį lietuvį talkino kuriant Šaulių sąjungą, kaipjos narys dalyvavo kovose su bermontininkais. 1927–1928 m. buvo Šauliųsąjungos pirmininkas.Nepritapęs prie autoritarinio valdymo, R. Skipitis atsidėjovisuomeninei veiklai. 1932 m. vasario 7 d. įkuriama Draugija užsieniolietuviams remti (DULR). Jos pirmininku tapo R. Skipitis. Nepaisantkūrimosi sunkumų, po penkerių metų DULR Lietuvoje jau turėjo 14skyrių, kurie vienijo 700 narių ir 3 skyrius užsienyje. R. Skipitis iškėlėmintį sušaukti viso pasaulio lietuvių kongresą. Tuo klausimu jis vyko įJAV ir Pietų Ameriką, aplankė didesnius lietuvių centrus. Kelionė davėrezultatų: 1935 m. rugpjūčio 11-17 dienomis Kaune vyko Pasaulio lietuviųkongresas. Jo metu įkurta Pasaulio lietuvių sąjunga (PLS), kuriosrezoliucija nebuvo prie širdies valdančiąjai tautininkų partijai. R. Skipitisbuvo išrinktas PLS valdybos pirmininku. Labiau išplėtoti PLS veikląsutrukdė 1940 metų įvykiai.Be to R. Skipitis buvo Kauno lietuvių namų savininkų draugijos irvisos Lietuvos namų savininkų draugijų pirmininkas, kovos su belgųbendrove dėl per brangios elektros energijos organizatorius. Dėl joenergingos veiklos 1933 m. ši kova buvo laimėta: elektros energijos kainosvartotojams buvo sumažintos daugiau kaip trečdaliu.Turėjo R. Skipitis ir aktoriaus gabumų. 1919–1920 m. kartu surežisieriumi A. Sutkumi ir B. Sruoga Kaune organizavo humoro teatrą„Vilkolakis“ ir pats vaidino.1940 m. vasarą R. Skipitis pasitraukė iš Lietuvos ir apsistojoBerlyne. 1941–1945 m. jis buvo Berlyno lietuvių sąjungos pirmininkas.Naciai jam neleido grįžti į Lietuvą, todėl, nors ir 1941 m. sukilėlių jis buvo45

paskirtas Užsienio reikalų ministru, šių pareigų eiti negalėjo. Likovisuomeninė veikla. Berlyne suorganizavo bažnytinį chorą ir kiekvienąsekmadienį per mišias pats jame giedodavo, o kunigas Stasys Ylasakydavo patriotinius pamokslus.Nuo 1946 m. gavęs prieglobstį R. Skipitis apsigyveno JAV. Ir čiaaktyviai dalyvavo lietuvių veikloje: 1947–1948 m. buvo Čikagos lietuviųtremtinių draugijos pirmininkas, 1949–1955 m. – lietuvių teisininkųdraugijos pirmininkas. Dalyvavo VLIK‘o veikloje.Beje, plati visuomeninė Rapolo Skipičio veikla dar tebelaukiatyrinėtojų dėmesio.1957 m. R. Skipitis vedė Lidiją Malvičaitę.Rapolas Skipitis mirė 1976 m. vasario 23 d. Čikagoje.Sovietmečiu R. Skipitis Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo už akiųbuvo nuteistas mirties bausme.Gyvendamas emigracijoje išleido 2 tomų atsiminimus:„Nepriklausomą Lietuvą statant“ (1961), „Nepriklausoma Lietuva“ (1967).R. Skipitis bendradarbiavo „Lietuvos žiniose“, „Aušrinėje“, „Naujienose“,„Drauge“, „Lietuvių dienose“, „Užuolankoje“, „Santaroje“,„Nepriklausomoje Lietuvoje“, „Dirvoje“, „Lietuvyje“, „Teisininke“,„Teisininkų žiniose“, redagavo „Ūkininko balsą“, „Namų savininką“,„Pasaulio lietuvį“, bendradarbiavo leidžiant „Lietuvių enciklopediją“.Spaudoje jis pasirašinėjo: Pagrandis; R. S.; R. Sk. Jis išvertė O. Sorgino„Dėl ko kilo Didysis Europos karas“.Šaltiniai ir literatūra1. Banevičius A. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų enciklopedinis žinynas.– Vilnius. – 1991. – P. 17, 115.2. Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944). – Vilnius. – 1998. – P.29, 30, 47, 292.3. Būtėnas J. Lietuvos žurnalistai. – Vilnius. – 1998. – P.148.4. Eidintas A. Aleksandras Stulginskis. – Vilnius. – 1995. – P.8, 221, 222, 241.5. Eidintas A. Antanas Smetona. – Vilnius. – 1990. – P.39, 102, 234.6. Garbačiauskas R. Kelrodės žvaigždės vedamas // Lietuvos aidas. – 1992 02 05.7. Gyvenimas Lietuvai. – Šiauliai. – 1993. – P.117.8. Jakštas J. Nepriklausomos Lietuvos istorija 1918–1940. – Chicago. – 1992. – P.259.9. Jankauskas V. Rapolas Skipitis // Sargyba. – 1993 05 06.10. Juknevičius P. Visuomenės veikėjas Rapolas Skipitis // Jais garsi gimtinė. Konferencijos,įvykusios 2002 m. sausio 25 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius– Panevėžys. – 2002. – P.11-13.11. Kapsukas V. Raštai. – T.9. – Vilnius. – 1970. – P.94, 545, 587.12. Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919-1926 metais. – Vilnius. – 1978. – P.101, 134,158, 193.13. Lietuviškieji slapyvardžiai. – T.3. – Vilnius. – 1998. – P.74, 140, 358.14. Lopajevas S. LKP požiūris į buržuazines partijas Lietuvoje. – Vilnius. – 1974. – P.93, 109.46

15. Matusas J. Šaulių sąjungos istorija. – Kaunas. – 1938. – P13, 15, 25, 29, 42, 77, 120, 159,184, 185.16. Meškauskas P. 1997 m. sausio mėn. Sukanka... // XXI amžius. – 1997 01 17.17. Našliūnas J. A. A. Rapolas Skipitis (1887. I. 31–1976. II. 23) // Sėja. – 1976. – Nr.1. – P.22-24.18. Putvinskis-Pūtvis V. Gyvenimas ir parinktieji raštai. – T.1. – Čikaga. – 1973. – P.143, 146,148.19. Rapolas Skipitis // Lietuvos teismas 1918-1928. – Kaunas. – 1930. – P.248-253.20. Rinkūnas A. V. Lietuva ir VLIK-as. – (JAV, leidimo vieta nenurodyta). – 1984. – P.121.21. Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos paraštėje. – Vilnius. – 1994. – P.15, 74, 78, 79.22. Skipitis Rapolas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.10. – Vilnius. – 1983. – P.216.23. Skipitis Rapolas // Lietuvių enciklopedija. – T.28. – Boston. – 1963. – P.49-50.24. Skipitis Rapolas // Lietuvių enciklopedija. – T.36. – Boston. – 1969. – P.487.25. Skipitis Rapolas // Lietuvių enciklopedija. – T.37. – Boston. – 1985. – P.532.26. Skipitis Rapolas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3 – Vilnius. – 1971. –P.219.27. Skipitis Rapolas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.4. – Vilnius. – 1988. – P.25.28. Skipitis Rapolas // Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius. – 1999. – P.452.29. Škirpa K. Sukilimas. – Washington. – 1973. – P.163, 431.30. Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. – Vilnius. – 1990. – P.12, 17, 20, 78-81, 100-101,106, 115-116, 132-133, 138-139, 147, 150-151, 155, 165-166, 169-170, 189, 191-193, 196-197, 212, 251-252, 304.47

KRAŠTO MOKSLININKAI:PAŽANGOS IR ATRADIMŲKELIU2004 m. vasario 27 d.49

PRANEŠĖJAIJūratė Gaidelienė, Panevėžio kraštotyros muziejausvyresnioji muziejininkė.Renata Grakauskaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalniogimnazijos moksleivė.Rūta Grincevičiūtė, Panevėžio Vytauto Žemkalniogimnazijos moksleivė.Justas Jasėnas, Vilniaus šventojo Juozapo kunigųseminarijos seminaristas.Saulius Jučys, Panevėžio rajono savivaldybės viešosiosbibliotekos Bernatonių filialo vyr. bibliotekininkas.Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajonosavivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sportoskyriaus vyresnysis specialistas.Skaistė Kryžanauskaitė, Vilniaus universiteto KaunoHumanitarinio fakulteto studentė.Laura Vasiliauskaitė, Kauno technologijos universitetoPanevėžio instituto Vadybos ir administravimo fakultetostudentė.50

Daržininkystės puoselėtojas Pranas SvetikaLaura VasiliauskaitėPačiame Panevėžio rajono pakraštyje, prie Liaudės upelio glaudžiasiIbutoniai. Žiūrint iš Panevėžio, tai atrodo tolimas užkampis, kurį aplankomtik važiuodami atgaivos ir įkvėpimo į Paberžę. Išaugus kolūkineiŽibartonių gyvenvietei Ibutonių vardas lyg ir ištirpo. Tačiau, kad Ibutoniaiyra užkampis, atrodo tik žiūrint iš Panevėžio, ne per toliausiai (apie 11 km)Gudžiūnų geležinkelio stotis (caro laikais Michelmontas), iš kurios įcarinės imperijos aukštąsias mokyklas semtis žinių iškeliavo ne vienas šiokrašto jaunuolis.Prieš šimtą metų 1904 m. liepos 16 dieną Krekenavos valsčiujeIbutonių kaimo valstiečių Kazio Svetikos ir Onos Povilaitytės šeimojegimė sūnus Pranas. Jo vaikystė prabėgo vaizdingose Liaudės pakrantėse.Tačiau ji nebuvo lengva, todėl siekti pirmųjų mokslo žinių atsiradogalimybė tik po vienuolikos metų. Mokytis pradėjo Paberžės pradinėjemokykloje, o 1923 metais baigė Krekenavos vidurinę mokyklą.Gyvenimas gražiose Krekenavos apylinkėse, nuo vaikystės buvimas priežemės ir su tuo susijusi žemdirbiška profesija lėmė Prano Svetikos tolesnįgyvenimo kelią. Devyniolikmetis jaunuolis nedvejodamas pravėrėDotnuvos žemės ūkio technikumo duris ir baigė jį 1927 metais įgydamasagronomo specialybę.Meilė pasirinktai specialybei ir troškimas gilesnių mokslo žiniųatvedė jauną agronomą Praną Svetiką į toje pačioje Dotnuvoje buvusiąŽemės ūkio akademiją, į kurią jis įstojo 1927 m. Taip susiklostė likimas,kad studijuodamas akademijoje P. Svetika sutiko žmogų, kuris nulėmė visąjo tolesnį gyvenimą. Tai buvo Akademijos mokomojo daržo vedėjas,dėstytojas, vėliau profesorius Stasys Nacevičius – fenologijos mokslo,daržovių selekcijos ir sodininkystės pradininkas Lietuvoje. Šio žmogausentuziazmas, erudicija, meilė daržininko profesijai taip patraukė studentąP. Svetiką, kad pradžioje jis įsidarbino mokomajame darže praktikantu, o1929 m. gavo jaunesniojo laboranto vietą. Nelengvas, bet įdomus darbasdarže, meilė pamėgtai specialybei, glaudūs draugystės ryšiai su S.Nacevičiumi skatino P. Svetiką gilintis į daržininkystės mokslo paslaptis.1933 m. gavęs aukštojo mokslo baigimo diplomą P. Svetika trumpai dirboŽemės ūkio rūmų daržovių sėklininkystės inspektoriumi, nes tų pačių metųviduryje buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Pusantrų tarnybos metųprabėgo Panevėžyje dislokuotame ketvirtajame pėstininkų pulke. Praėjo51

tam tikras gyvenimo tarpsnis, kurio metu buvo pakankamai užsigrūdinta irpasiruošta rimtam darbui pagal pasirinktą specialybę. Pradėti naujągyvenimo tarpsnį galimybė atsirado 1935 metais, kai Pranas Svetikaįsidarbino Aukštosios Fredos daržininkystės mokykloje mokytoju. Čia jisdirbo penkerius metus, įgijo pedagoginio darbo, daržininkystės gamybinėsir organizacinės veiklos patirties.1940 metų sausio mėnesį P. Svetika paskiriamas Vilniaus vidurinėsmokyklos mokytoju, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį vėl perkeliamas įAukštosios Fredos sodininkystės ir daržininkystės mokyklą direktoriumi.Vokiečių okupacijos metais iš direktoriaus pareigų buvo atleistas ir dirbomokytoju. Pokario metais (1944) vėl buvo paskirtas Aukštosios Fredossodininkystės ir daržininkystės mokyklos direktoriumi, o 1945 m. –sodininkystės ir daržininkystės direktoriumi.1947 metų rudenį P. Svetika buvo pakviestas į Lietuvos žemės ūkioakademiją (LŽŪA) ir jam patikėtos Sodininkystės ir daržininkystėskatedros vedėjo pareigos. Čia jis dirbo iki 1974 metų: skaitė paskaitas,vadovavo studentų praktiniams, laboratoriniams ir diplominiams darbams.Todėl galima teigti, kad absoliuti dauguma Respublikos daržininkystėjedirbančių specialistų yra P. Svetikos mokiniai.Už vaisingą mokslinę ir pedagoginę veiklą 1948 metais P. Svetikaisuteiktas docento, 1972 metais – profesoriaus vardas. Už nuopelnusplėtojant daržininkystę 1960 m. jam suteiktas nusipelniusio agronomogarbės vardas.Akademijoje atsiskleidė profesoriaus P. Svetikos organizaciniaisugebėjimai. Dėl to jis devyniolika (kiti nurodo penkiolika) metų dirboAgronomijos fakulteto dekanu, dvejus metus – prorektoriumi mokymoreikalams, vienerius metus buvo LŽŪA mokomojo ūkio direktorius.Būdamas dekanu, labai palankus buvo stojantiems į Akademiją ištechnikumo. Džiaugėsi, kad iš technikumo auklėtiniai ateina tęsti mokslo įAkademiją. Administracinis darbas pareikalavo daug fizinių ir moraliniųjėgų, todėl 1974 metais jis pasiprašė atleidžiamas nuo bet kokioadministracinio darbo ir liko dirbti katedroje profesoriumi, o nuo 1976 iki1988 metų – profesoriumi konsultantu. Pablogėjus sveikatai, 1988 m.spalio mėnesį profesorius Pranas Svetika išėjo į pensiją.Profesorius P. Svetika visada daug dėmesio skyrė daržininkystėsmokslo plėtojimui. 1964 m. apgynė žemės ūkio mokslų kandidatodisertaciją „Valgomųjų morkų sėklininkystės plėtojimas Lietuvos TSR“ irnenuilstamai dirbo telkdamas jaunus daržininkystės entuziastusmokslininkus bei gamybininkus šalies daržininkystės problemoms52

moksliškai spręsti. Tam buvo atlikti išsamūs ropinių svogūnų auginimo beilaikymo technologijų tyrimai, pastangų įdėta daug, bet pasiekti gerirezultatai propaguojant ir auginant salotinę cikoriją.Profesoriaus vadovaujami Sodininkystės ir daržininkystės katedrosmoksliniai bendradarbiai (G. Kuzmienė, A. Burkaitė, J. Pažarauskienė, L.Kmitienė, H. Daniličenko) apgynė disertacijas. Absoliuti atliktų moksliniųdarbų dauguma buvo įdiegta daržininkystės ūkiuose ir šiltnamiuose.Aktyvi profesoriaus P. Svetikos veiklos sritis buvo įvairių mokymo,metodinių priemonių, knygų, brošiūrų ir įvairių straipsnių rašymas.Pirmieji jo straipsniai pasirodė 1924 metais žurnale „Sodyba“. Per visąsavo gyvenimą profesorius (vienas ir su bendraautoriais) parašė daugiaukaip 20 knygų ir brošiūrų, per 200 straipsnių mokslo darbuose, žurnaluose,laikraščiuose. Visi jie buvo skirti vienoms ar kitoms daržininkystėsproblemoms aptarti. Stambiausia knyga, kurią profesorius P. Svetika subendraautoriais parašė ir organizavo jos išleidimą, „Daržininkystė“, kuriosišėjo 6 laidos. 1995 metais parengtas ir išleistas vadovėlis aukštųjųmokyklų studentams „Daržininkystė“. Jame didelė profesoriaus darbodalis, nes buvo vienas iš jos sudarytojų.Profesoriui P. Svetikai rūpėjo ne tik katedros, bet ir šaliesdaržininkystės reikalai. Kol leido sveikata, jis aktyviai dalyvavovisuomeniniame gyvenime, ypač tuose renginiuose, kur buvo sprendžiamidaržininkystės klausimai, buvo aktyvus „Mūsų sodų“ žurnalo redkolegijosnarys. Profesorius aplankė daugelį užsienio šalių (Vokietiją, Olandiją,Daniją, Rumuniją, Bulgariją, Lenkiją, Švediją, Suomiją), ir visadapropagavo jų pasiekimus, kviesdamas gamybininkus bei mokslininkusdiegti patirtį mūsų šalies daržininkystėje, stengėsi naujausias žiniasperduoti studentams.Tačiau gyvenimas turi pradžią ir pabaigą. Visų daržininkų liūdesiui1998 m. liepos 28 dieną jis paliko šios žemės džiaugsmus bei rūpesčius iratgulė Kauno Petrašiūnų kapinėse.Pranas Svetika su žmona Ona Žukaite (1911–1999) užaugino duvaikus: sūnų Saulių (g. 1946 m.) ir dukrą Rūta (g. 1951 m.). Abuinžinieriai.Profesoriui P. Svetikai buvo būdingas geranoriškumas. Jis visadapadėjo kiekvienam dideliuose ir mažuose rūpesčiuose. Visadaoptimistiškai nusiteikęs, tuo optimizmu užkrėsdavo aplinkinius. Iki šiosdienos profesorius P. Svetika pagarbiai prisimenamas ne tik katedrosbendradarbių, bet ir kitų kolektyvų, ypač daržininkų. Jo pasėta sėklamokinių širdyse darniai sudygo, augalai suvešėjo.53

Geru žodžiu profesorių Praną Svetiką mini Ibutonių k. senbuvė JulėŽygaitė. Ji prisimena Praną dar nevedusį, kai karo metu Julės šeima pasSvetikus buvo, nes jie turėjo rūsį.Su profesoriumi Pranu Svetika prisimena bendravęs ir Panevėžiorajono savivaldybės mero pavaduotojas Vytautas Rapolas Gritėnas. Jisprofesorių pažinojo iš studijų metų. Kartą P. Svetika buvo atvažiavęs įDaukniūnus, (tuo metu V. R. Gritėnas buvo kolūkio pirmininku), ieškojoakmens vieno profesoriaus atminimo įamžinimui Vytautas RapolasGritėnas profesorių mini buvus nuoširdų, prisimena jo nuoširdų juoką…Kaune gyvenantys profesoriaus vaikai prisimena tėvelį labai mylėjusgyvūnėlius. Mini jį buvus dideliu entuziastu įgyvendinant įvairiasnaujoves. Atmena profesorių taip pat besidominti ir bitininkyste. Namieturėjo kelis bičių avilius. Taip pat profesoriaus vaikai prisimena tėvelįmėgus fotografuoti. Teigia, jog tėtis dalyvavo ne vienoje meninėsfotografijos parodoje. Vieną jo fotografiją iš parodos įsigijo ir tuometinisLietuvos prezidentas Antanas Smetona. Pasakoja, jog priklausė Šauliųorganizacijai. Apie tai pasisakė tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.Yra idėja įamžinti profesoriaus Prano Svetikos atminimą jo tėviškėjeIbutonių k., tam pritaria ir vietiniai gyventojai.Šaltiniai ir literatūra1. Briedienė A. D. Atsiminimai apie profesorių Praną Svetiką / Mašinraštis, 1l. – 2004 m.2. Gritėnas V. R. Apie profesorių Praną Svetiką / Mašinraštis, 1l.. – 2004.3. Kmitas A. Prisimenant daržininkystės puoselėtoją Praną Svetiką // Kauno diena. – 1999 07 28.4. Kmitas A. Prisimenant daržininkystės puoselėtoją Praną Svetiką // Mūsų sodai. – 1999. – Nr.9. –P.13.5. Krekenavos valsčiaus Ibutonių apylinkės žemės apskaitos žiniaraščiai // Panevėžio apskritiesarchyvas. – F.498. – Ap.1. – B.6. – L.9 a., 10.6. Krikšto dukros Adelės Danutės Svetikaitės-Briedienės atsimininmai apie profesorių PranąSvetiką // Tėvynė. – 2004 04 07.7. Pranas Svetika [Nekrologas] // Mokslo Lietuva. – 1998 09 10.8. Pranas Svetika [Nekrologas] // Mūsų sodai. – 1998. – Nr.9. – P.13.9. Pranui Svetikai – 90 // Mūsų sodai. – 1994. – Nr.7. – P.15.10. Vasiliauskaitė L. Daržininkystės puoselėtojas Pranas Svetika // Krašto mokslininkai: pažangos iratradimų keliu. Konferencijos, įvykusios 2004 m. vasario 27 d., pranešimų tezės / Sudarytojas irredaktorius P. Juknevičius – Panevėžys. – 2004. – P.3-4.11. Vasiliauskaitė L. Daržininkystės puoselėtojas Pranas Svetika // Tėvynė. – 2004 04 07.12. Žygaitė J. Apie profesoriaus Prano Svetikos gimtinę / Mašinraštis, 1 l. – 2004.54

Žymus gyvulininkystės specialistas Juozas KunskasRenata GrakauskaitėJuozas Kunskas gimė 1909 m. sausio 20 d. Panevėžio rajoneDaniūnų kaime. Augo gausioje šeimoje, kurioje buvo septyni vaikai: brolis(Jonas) ir penkios seserys (Bronė, Marytė, Kotryna, Vasiule, Ona(?)). Jauvaikystėje išryškėjo Juozo meilė žemei, jis su didele meile padėdavotėveliams dirbti žemės ūkio darbus. Tačiau paaugęs labai susidomėjomokslo šaknimis ir siekti mokslo pradėjo Ramygalos mokykloje. Baigęsmokyklą išvažiavo mokytis į Žemės ūkio akademiją ir 1935 m. ją baigė.Baigęs mokslus Juozas Kunskas skaitė pienininkystės, sūrininkystės irspecialiosios gyvulininkystės kursą Žemės ūkio akademijoje 1944 m.,dirbo bendrosios gyvulininkystės katedroje iki pat 1948 m., nes buvopaskirtas LTSR Mokslų Akademijos Žemės ūkio instituto Gyvulininkystėsmokslinio tyrimo stoties Baisogaloje šėrimo skyriaus vedėju. Vėliau, čiaįkūrus Gyvulininkystės institutą, visą laiką dirbo tose pareigose.Didelį mokslinio tyrimo darbą Juozas Kunskas atliko gyvulių šėrimoir pašarų gamybos technologijos srityje, ruošė jaunų mokslininkų kadrus.Išleido knygas: „Galvijų prieaugio šėrimas“ (1968), „Karvių šėrimas“(1971), racionalaus pašarų naudojimo klausimais. Taip pat parašėmokslinių straipsnių apie tvartinę bei ganyklinę galvijų laikymo sistemą,žolės miltų naudojimą.Juozas Kunskas daug prisidėjo organizuojant pramoninę žolės miltųgamybą. Už žolės miltų gamybos technologijų sukūrimą ir įdiegimą jamkartu su kitais mokslo ir gamybos darbuotojais paskirta respublikinėpremija. Taip pat aktyviai dalyvavo diegiant mokslo pasiekimus į gamybą,ruošė rekomendacijas. Dažnai lankydavosi ūkiuose, betarpiškai duodamasvertingų patarimų gamybos intensyvinimo klausimais.Už nuopelnus žemės ūkiui 1970 m. Juozas Kunskas apdovanotasDarbo raudonosios vėliavos ir „Garbės ženklo“ ordinais, medaliais,Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštais.Dabartiniai senesni kaimo gyventojai su pagarba pasakojo apieJuozo Kunsko šeimą, vaikystę, linksmus ir liūdnesnius atsiminimus. Vienaseniausiai kaime gyvenančių moteriškių B. Lukoševičienė pasakojo, kadJuozo kelios seserys dar gyvos ir gyvena išsibarsčiusios ne tik po Lietuvą,bet ir po visą pasaulį. Vidurinioji sesuo Bronė gyvena Amerikoje, Ona (?)Taurienė gyvena Panevėžyje, o dar dvi seserys gyvena Kaune. JuozoKunsko gimtoji sodyba dabar atstoja tik ramaus poilsio ir vasarnamio55

kampelį, į kurį mielai užsuka Juozo brolio Jono sūnus Antanas gyvenantisKaune. Šioje išlikusioje sodyboje Juozo Kunsko sūnėnas augina bites.Kita kaimo Daniūnų gyventoja A. Jasiūnienė pasakoja, jog JuozasKunskas dėjo daug pastangų mokslams ir labai norėjo tapti geruagronomu. Dar mokydamasis Žemės ūkio akademijoje grįždavęs namoatostogų ir mielai padėdavo žmonėms patardamas apie žemės derlumą irkokias trąšas būtų geriausia naudoti. Taip pat nuolat imdavęs įvairių aplinkDaniūnų kaimą esančių žemių mėginius ir juos tirdavęs. Taip pat moterispasakoja, kad Juozas Kunskas kryžmindavo įvairius augalus, norėdamasatrasti naujas veisles. A. Jasiūnienė prisimena ir liūdnų prisiminimų apieJuozą Kunską. Ji pasakoja, kad mirus giminaičiui Juozas Kunskasatvažiavo iš Baisogalos prašyti to meto kolūkio pirmininko, kad šis skirtųautomobilį giminaičio laidotuvėms, tačiau pirmininkas atsisakė padėti jautuomet daug nusipelniusiam Juozui Kunskui, nes šis norėjo palaidotivelionį krikščioniškai, o pirmininkas išsigando tuometinės valdžios. J.Kunskas labai užpyko ant primininko ir daugiau su juo nebebendravo, norsiki tol buvo geri draugai. Tada moteris ir matė paskutinį kartą JuoząKunską. Taip pat A. Jasiūnienė sakė girdėjusi, kad paskutinėmis savogyvenimo dienomis Juozas neįsileisdavo į namus jokių žmonių, nors iki tollabai buvo draugiškas, o žmonės jį mylėdami vis vien juo rūpinosi irateidavo atnešti Juozui maisto, tačiau jų neįsileidus, jie maistą padėdavopro mažą langelį. Moteris girdėjusi, jog Juozas Kunskas mirė nuo vėžio1981 m. sausio 17 d. Baisogaloje, kur ir palaidotas.Šaltiniai ir literatūra1. Baisogalos valsčiaus kaimai, dvarai ir gyventojai / E. Švaistienė.– Panevėžys. – 2000. – P.132,162.2. Grakauskaitė R. Žymus gyvulininkystės specialistas Juozas Kunskas // Krašto mokslininkai:pažangos ir atradimų keliu. Konferencijos, įvykusios 2004 m. vasario 27 d., pranešimų tezės /Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius – Panevėžys. – 2004. – P.4.3. Grakauskaitė R. Žymus gyvulininkystės specialistas Juozas Kunskas // Tėvynė. – 2004 04 07.4. Juozas Kunskas [Nekrologas] // Valstiečių laikraštis. – 1980 01 22.5. Kunskas Juozas // Lietuvių enciklopedija. – T.36. – Boston. – 1969. – P.327.6. Kunskas Juozas // Tarybų Lietuvos enciklopedija . – T. 2 – Vilnius. – 1986. – P.437.7. 1940–1946 m. apie Daniūnų k. buv. sav. Kunsko Jono, Martyno žemės valdymo pertvarkymą //Panevėžio apskrities archyvas – F.498. – Ap.1. – B.438.56

Istorikas Leonas MulevičiusJūratė GaidelienėProfesorius habilituotas istorijos mokslų daktaras Leonas Mulevičiusgimė ir augo toli nuo Panevėžio krašto, tačiau mokslininkui jis buvo ypačmielas ir brangus. Giminės šaknys L. Mulevičių nuolat viliojo į senąTetirvinų kaimą, įsikūrusį vos už kelių kilometrų nuo Pasvalio. Dažnąvasarą istorikas atostogaudavo Tetirvinuose pas gimines. Su molingaPasvalio žeme jis siejo ir savo pavardės kilmę. Lemtis L. Mulevičiui skyrėtalentą, begalinį darbštumą, mylimą darbą, deja, pašykštėjo ilgesniogyvenimo. Jau greit bus vienuolika metų, kai šį be galo taurų, šviesųžmogų priglaudė derlinga Pasvalio žemė. L. Mulevičius palaidotas šaliasavo tėvo nedidelėse Tetirvinų kaimo kapinėse. Čia ilsisi net keturios šiosgiminės kartos.Mokslininką su Tetirvinų kaimu siejo tai, kad čia gimė ir augo jotėvas agronomas Petras Mulevičius (1890–1948), kuris iš šio kaimojaunuolių vienas pirmųjų įgijo aukštąjį mokslą. P. Mulevičius buvo irvienas iš pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos agronomų. XX a. trečiojodešimtmečio pradžioje jis išsinuomojo apie 360 ha žemės plotą ir Kiduliųdvarą, kur įsteigė eksperimentinį ūkį. Leono Mulevičiaus motina SofijaStauskaitė buvo kilusi iš Vilniaus, taip pat išsimokslinusi. Ji giminiavosi sugarsia inteligentiška bajorų Chodzkų gimine. Kidulių dvarelyje (dab. Šakiųr.), vaizdingose Nemuno pakrantėse ir prabėgo būsimo istoriko LeonoMulevičiaus vaikystė.1937 m. L. Mulevičius įstojo į Jurbarko gimnaziją. Vėliau mokėsiEržvilke, o tarybiniais metais pasitraukė į Kauną, kur 1946 m. ir baigėgimnaziją. Tą patį rudenį pradėjo studijuoti istoriją Kauno universitete, o jįpanaikinus, 1947 m. rudenį, persikėlė į Vilniaus universitetą. Pokariometai buvo be galo skausmingi ir sunkūs: mirė tėvas, motina su broliu beiseserimi buvo represuoti ir ištremti, studijuojant teko gyventi skurdžiai,nes materialiai niekas iš artimųjų negalėjo paremti. 1950 m. L. Mulevičiuspašalinamas iš universiteto, tačiau po Stalino mirties studijas pavyko baigtiir 1954 m. gauti universiteto diplomą. Pradžioje duoną teko užsidirbtisunkiai, dirbo įvairiose vietose – miškų technikume, muzikos mokykloje,ekskursinėje-turistinėje stotyje. L. Mulevičius labai mėgo keliauti. Sukuprine ir fotoaparatu jis aplankė daugelį Lietuvos miestelių ir kaimų,kelionės įspūdžius įamžino šūsnyje nuotraukų. 1959 m. pasirodė nemažos57

apimties knyga „Turizmo vadovas“, kurią Leonas Mulevičius parengėdrauge su kitais autoriais.1958 m. Leonas Mulevičius įsidarbino Istorijos institute, kur dirboiki pat mirties 1993 m. 1964 m. jis apgynė istorijos mokslų kandidatodisertaciją tema „1861 m. valstiečių reformos įgyvendinimas Lietuvoje“, o1979 m. – istorijos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos valstiečiųjudėjimas 1861–1904 m.“ Nuo 1969 m. ėmė dėstytojauti Vilniausuniversitete. 1979 m. L. Mulevičiui buvo suteiktas docento, o 1984 m. –profesoriaus vardas. 1985 m. jis paskiriamas Istorijos instituto feodalizmoskyriaus vadovu.Istoriko Leono Mulevičiaus mokslinių interesų ratas buvo labaiplatus. Tačiau pagrindinė jo tema – kaimo ir dvaro santykiai, dvarų ūkis,valstiečių ir jų pasipriešinimas dvarui. Jis buvo vienas iš leidinio „LietuvosTSR istorijos šaltiniai“ T. 2 (1965) rengėjų. 1968 m. drauge su MečislovuJuču išleido knygą rusų kalba „Kai kurie kapitalizmo genezės klausimaiLietuvoje“. L. Mulevičiaus mokslų daktaro disertacija paskelbta knygoje:„Lietuvos valstiečių judėjimas 1861–1914 m.“ (1975). Jis pirmasisLietuvoje paskelbė valstiečių judėjimo skaičiavimo ir grupavimometodiką. 1984 m. L. Mulevičius išleido knygelę „Lietuvos kaimo ir dvarosantykiai 1861–1917 metais (Servitutai ir bendrosios ganyklos)“, kuriojeanalizuojamas 1861 m. reformos įgyvendinimas. Istorikas nemažaidėmesio skyrė pramoninio perversmo Lietuvoje tyrinėjimams, gilinosi įfeodalizmo ir kapitalizmo laikotarpių terminiją, bendradarbiavo rengiant„Mažąją lietuviškąją tarybinę enciklopediją“. Per daugiau nei 35 metus,pašvęstus istorijos mokslui, archyvinės medžiagos tyrinėjimui, L.Mulevičius parašė kelias dešimtis didesnės bei mažesnės apimtiesstraipsnių įvairiuose moksliniuose leidiniuose. Paskutiniame savogyvenimo etape istorikas daugiausiai domėjosi lietuvių tautinės sąmonėsformavimosi bei jos ugdymo problemomis. Šiuos tyrimus jis apibendrinokolektyvinėse monografijose „Lietuvių nacionalinis išsivadavimojudėjimas“ (1987) bei „Lietuvių atgimimo istorijos studijos“ (1993). Deja,dar daugelio gražių sumanymų ir pradėtų darbų Leonas Mulevičiusnespėjo realizuoti. Nebuvo lemta pabaigti rengti ir į rankas paimti savoknygos „Kražių skerdynės“ (1993). Netikėta liga sutrukdė iki galo užbaigtiir akademiko Petro Šalčiaus raštų trečiojo tomo „Lietuvos žemės ūkioistorija“ (išleista 1998 m.) sudarymo.2003 m. buvusių kolegų rūpesčiu pasirodė L. Mulevičiaus knyga„Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje“. Joje skelbiama dvidešimt L.58

Mulevičiaus geriausių nedidelės apimties straipsnių Lietuvos agrarinėsistorijos klausimais. Knyga sudarė Vytautas Merkys.Mokslininko Leono Mulevičiaus pėdomis pasekė dukra Jolita, sūnusPetras žengia senelio agronomo pramintu keliu.Šaltiniai ir literatūra1. Gaidelienė J. Istorikas Leonas Mulevičius // Tėvynė. – 2004 04 07.2. Gaidelienė J. Istorikas Leonas Mulevičius // Krašto mokslininkai: pažangos ir atradimųkeliu. Konferencijos, įvykusios 2004 m. vasario 27 d., pranešimų tezės / Sudarytojas irredaktorius P. Juknevičius – Panevėžys. – 2004. – P.5-6.3. Ne kiekvienam taip lengvai pavyksta… // Mokslas ir gyvenimas. – 1995. – Nr.9. – 2-as virš.4. Meilus E. Žemdirbių istorikas // Valstiečių laikraštis. – 1993 07 20.5. Mulevičius Leonas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.3. – Vilnius. – 1987. – P.155.6. Mulevičius Leonas // The Baltic States: A reference book. – Tallin; Rīga; Vilnius. – 1991. –P.247.7. Pro memoria: Prof. Leonas Mulevičius (1927-19930 // Lietuvių katalikų MokslųAkademijos metraštis. – Kn.8. – Vilnius. – 1994. – P.423.8. Rimša E. Leonas Mulevičius (1927 08 26–1993 04 08) // Lietuvos istorijos metraštis. 1993.– Vilnius. – 1994. – P.258-259.Gamtininkas Teofilis ZubavičiusRūta GrincevičiūtėTeofilis Zubavičius gimė 1914 m. lapkričio 9 d. Dumbliūnėliųkaime, netoli Kriklinių, šiaudastogėje troboje tarp šešerių seserų ir šešiųbrolių. Vaikystėje jis piemenavo, braidė po pelkes, stebėdavo paukščius.Teofilis Zubavičius nuo mažens mylėjo paukščius, prašė brolių pagautisniegeną. „Per tas sparnuotas aistras ne sykį pražiūrėjęs bandą ir gavęs įkuprą, su gandralizdžio akėčiomis kritęs iš juodalksnio…“, – prieš kelisdešimtmečius apie jį rašė profesorius Česlovas Kudaba.Dirbdamas batsiuviu Panevėžyje, susirašinėjo su profesoriumi TaduIvanausku. Iš jo gavo nedidelį siuntinėlį su 34 paukščiams skirtais žiedais.Taip nuo 1931 metų T. Zubavičius pradėjo žieduoti paukščius, o 1934 m.gavo pranešimą iš Poznanės vaivadijos (Lenkija) apie užmuštą pilkąjąvarną, jo žieduotą tų pačių metų gegužės 31 d. Deikiškių vienkiemyjeVabalninko valsčiuje.1937 m. profesorius Tadas Ivanauskas pakvietė T. Zubavičių įŽuvintą steigiamame rezervate dirbti sargu. Žuvintas jį sutiko nesvetingai.T. Zubavičius gaudavo anoniminių laiškų su grasinimais, sukapodavo jolaivelį, buvo mušamas, net skandinamas…59

Teofilis Zubavičius labai pamilo Žuvintą. Jis labai mylėjo gulbes,visada jų ilgėdavosi, bet pats jo mylimiausias paukštis buvo mėlyngurklė.Šį paukštį pažino Žuvinte, vėliau jį rado ir Stumbriškyje. Nors profesoriusT. Ivanauskas iš prašė padaryti šio paukščio iškamšą, T. Zubavičiui nekiloranka nužudyti mėlyngurklę. Dirbdamas pirmuoju Žuvinto rezervatoinspektoriumi, jis aktyviai kovojo su brakonieriais, atkūrė Lietuvojeišnykusių gulbių, pilkųjų žąsų populiacijas.Teofilis Zubavičius, savo gyvenimą pašventęs paukščiams, turėjoornitologų draugijos pažymėjimą, kurio numeris buvo 001. ProfesoriusTadas Ivanauskas laiškuose į jį kreipdavosi „Mielasis Teofiliau“,„Brangusis Teofiliau“, o viename laiške rašė: „Jūs esate vienintelis žmogus– tikras mano pasekėjas ir aš visuomet svajojau, kad tokį rasti arbaišsiauginti“.Prižiūrėdamas Žuvinto rezervatą, Teofilis Zubavičius artimaibendravo su profesoriumi Česlovu Kudaba, rašytoju Kaziu Boruta,gamtininku Salemonu Paltanavičiumi, zoologijos muziejaus direktoriumiVytautu Skuodžiu, kraštotyrininku Antanu Mažyliu, kino operatoriumiPetru Abukevičiumi. Pastarasis apie T. Zubavičiaus darbą sukūrė trisfilmus: „Iš dainų atskridę paukščiai“, ‚Namas po žydru dangumi“,„Žuvintas buvo jo gyvenimas“.Ne visą laiką T. Zubavičiui buvo lemta dirbti rezervate: 1944 m. jispaskiriamas vyriausiu eiguliu, o vėliau rezervato vedėju. 1952 m. jis iš šiųpareigų atleidžiamas ir iki 1958 m. - Kauno zoologijos muziejaustaksidermistu Žuvinto rezervate. 1958–1959 m. jis – Ventės ragoornitologinės stoties vedėjas. 1959–1963 m. jis dirbo Žaltyčiogirininkijoje. Nuo 1963 m. iki 1979 m. jis vėl Žuvinto rezervato vyriausiasinspektorius.1980 m. Teofilis Zubavičius išėjo į pensiją. Negavęs leidimo arčiauŽuvinto nusipirkti sodybos ir nepritaręs naujo rezervato vadovo veiklai,1987 m. su žmona Janina jis persikėlė gyventi į Stumbriškį. Čia jautėsinejaukiai. „Nelinksma čia man. Ateinu prie vartelių ir žiūriu į kelią.Apgavo ir pats Stumbriškio pavadinimas. Stumbrų čia nėra…“Gamtininkas ilgai nerado ramybės, sapnuose kalbėjosi su gulbėmis,grūmėsi su brakonieriais…1993 m. jis panoro grįžti į Žuvintą, bet tų pačių metų lapkričio 12 d.mirė, sulaukęs 73 metus. Teofilis Zubavičius palaidotas Kriklinių kaimokapinėse (Pasvalio r.). Vykdant velionio valią, jam prie krūtinės buvoprisegtas Žuvinto ženklelis.60

T. Zubavičius vadinamas savamoksliu mokslininku. Jis parašėknygas: „Žuvintas“ (1961 su bendraautoriais), „Ežero giesmė“ (1962),„Žuvintas ir jo gyventojai‘ (1978). Daug jo straipsnių gamtosaugosklausimais skelbta užsienio kalbomis. Rankraščiuose liko jo knygos „Nuonykštuko iki gulbės“ ir „Amalvo saulėlydis“. Liko 1938–1992 m. darboužrašai. Jo archyve yra 214 profesoriaus Tado Ivanausko, 40 profesoriausČeslovo Kudabos, rašytojų Kazio Borutos, Petro Babicko ir kitų garsiųžmonių laiškų.T. Zubavičius buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona AlbinaSimanynaite sugyveno du vaikus: sūnų Algimantą ir dukrą Vidą.Šaltiniai ir literatūra1. Gineitis A. Nuo gimtojo Žuvinto iki išsvajotosios Afrikos. Pasakojimas apie tėvą ir sūnųZubavičius // Diena. – 1994 09 10.2. Grincevičiūtė R. Gamtininkas Teofilis Zubavičius // Krašto mokslininkai: pažangos iratradimų keliu. Konferencijos, įvykusios 2004 m. vasario 27 d., pranešimų tezės /Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius – Panevėžys. – 2004. – P.6.3. Grincevičiūtė R. Gamtininkas Teofilis Zubavičius // Tėvynė. – 2004 04 07.4. Vertelka B. Supranta paukščių kalbą, nakvoja Žaliojoje girioje ir sapnuoja Žuvintą //Panevėžio rytas. – 1993 10 30.5. Žemulis F. Kas laukia gamtininko T. Zubavičiaus archyvo? // Lietuvos rytas. – 1995 12 09.Ekonomistas ir politikas Domas Cesevičius61Skaistė KryžanauskaitėBūsimas ekonomistas ir tautininkų partijos veikėjas DomasCesevičius gimė 1902 m. lapkričio 13 d. Dapšionių bažnytkaimyje,Smilgių valsčiuje (dabar – Radviliškio r,). Pradžios mokslo sėmėsinamuose. 1924 m. jis baigė Panevėžio gimnaziją. 1924–1928 m. D.Cesevičius studijavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetoFilosofijos ir pedagogikos skyriuje. 1928 m. antroje pusėje jis išvykostudijoms į Vokietiją, kur įstojo į Kiolno universiteto Ekonominių irsocialinių mokslų fakultetą. Ten studijuodamas jis 1929 m. dirbo Lietuvoskonsulato Kiolne sekretoriumi. 1932 m. D. Cesevičiui buvo suteiktadiplomuoto ekonomisto kvalifikacija. 1933 m. už disertaciją „Lietuvosfinansų sistema“ gavo mokslų daktaro laipsnį. Po metų ši disertacija buvoišleista universiteto mokslinių darbų rinkinyje. Nuo 1933 m. DomasCesevičius – Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto Ekonominėspolitikos katedros asistentas, privatdocentas, docentas. 1935 m. jis apgynė

habilitacijos darbą. 1938–1939 m., gaudamas Rokfelerio stipendiją,ekonomines studijas jis gilino Mančesterio, Oksfordo ir Londonouniversitetuose (Anglija) ir Čikagos universitete (JAV). 1939 m. pabaigojegrįžęs į Lietuvą, tęsė darbą Kauno bei Vilniaus universitetuose.Dvidešimtojo amžiaus ketvirtasis dešimtmetis, galima sakyti, brandžiausio,pilnakraujo D. Cesevičiaus gyvenimo laikotarpis. Kaip tik tuo laiku jispasireiškė kaip mokslininkas ir gabus pedagogas. Jo paskaitas studentainoriai lankydavę. Prof. P. Vasinauskas prisimena: „Jo paskaitos visadabūdavo gerai paruoštos, sakiniai skambėdavo kaip suvarstyti karoliukai“.1939 metų pabaigoje D. Cesevičius buvo paskirtas Lietuvių tautininkųsąjungos pirmininku, o neužilgo ir Finansų ministerijos generaliniusekretoriumi. Trumpai redagavo „Vairą“.Prasidėjus karui, dar visiškai nesibaigus stažuotei, D. Cesevičiusgrįžo į Lietuvą, nors galėjo likti ir ramiai gyventi JAV. Tuomet įvykiaipasisuko tokia linkme, jog 1940 m. liepos mėnesį jis buvo areštuotas ir iki1945 m. kalėjo Komi ASSR. Į klausimą, ar nesigaili, kad nepasilikoAmerikoje, Domas Cesevičius atsakydavo taip: „kai buvau Komi ASSR irkai kiekvieną dieną pavasarį patvinusi Pečiora išnešdavo į okeaną peržiemą susikaupusius ant jos krantų lavonus, tai gailėdavausi, bet kitu laiku– nesigailėjau, nes buvau kartu su tauta, gyvenau jos džiaugsmais irvargais, puoselėdamas ateities viltis“. Grįžęs iš tremties 1945–1946 m. D.Cesevičius dirbo Vilniaus universitete docentu. Tačiau 1946 m. vasarą išdarbo jis buvo atleistas ir vertėsi įvairias laikinais uždarbiais. 1950 m. vėlbuvo areštuotas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą. 1954 m. grįžęs ištremties apie porą metų gyveno kaime. Nuo pat 1956 m. jis vėl apsigyvenoVilniuje, tačiau įsidarbinti niekur negalėjo. Dabar jau niekas jo nekvietė įuniversitetą. Sovietiniais metais po dviejų tremčių išgyvenusiam D.Cesevičiui buvo uždrausta kam nors jį priimti į darbą, tačiau kažkokiu taibūdu Mokslų akademijos Ekonomikos institutas buvo gavęs leidimąpaskirti darbų tokiems, dėl politinių priežasčių nepriimamiems į darbąmokslininkams. Tokiu būdu MA Ekonomikos institutas užduodavo rinktitam tikriems darbams medžiagas, o iš tikrųjų, jie taip buvo sugalvojępanaudoti senųjų Lietuvos inteligentų protinį potencialą ekonominiamsreikalams aprašyti. MA Ekonomikos instituto užsakymu D. Cesevičiusparašė tokius didelius darbus, kaip „Lietuvos pramonė 1918–1940 metais“,„Vilniaus krašto pramonė iki 1939 metų“, „Šalis ta Lietuva vadinas...“,taip pat buvo tokie darbai, kaip „Ekonominių revoliucinių-demokratiniųidėjų vystymasis Lietuvoje nuo 19-tojo amžiaus pradžios iki 1963 metų“,„Lietuvos visuomenė ir ekonomika carinės Rusijos valdžioje (1795–62

1915)“. Taip pat uždarbiavo Gamtos apsaugos komitete, 1960–1964 m. –Miestų ir kaimų statybos projektavimo institute ekonomistu. Išėjęs įpensiją, vasaras leisdavo gimtinėje, brolio sūnaus šeimoje, o rudeniop vėlgrįždavo į Vilnių. Būdamas pensininkas D. Cesevičius sakė rašąs Lietuvosūkio istoriją, girdi, gal kam bus naudingi tie tyrinėjimai. Jo konsultacijomisbei patarimais naudojosi ne vienas ekonomistas disertantas. Rašė, galimesakyti, iki gilios senatvės. Pavyzdžiui, darbus „Apmąstymų irsamprotavimų santraukos“ bei „Ekonomikos vystymosi prasmė ir vaizdas“parašė, kai buvo beveik 80-ties metų.Mirė Domas Cesevičius staiga 1986 m. kovo 13 d. nuo širdiesnepakankamumo. Palaidotas Dapšionių kaimo kapinėse.D. Cesevičius bendradarbiavo „Vaire“, „Ekonomikoje“, „Lietuvoje“.1936 m. išspausdinta jo knyga „Visuomeniškumo argumentas mūsų laikųūkio santvarkoje“. Jau po mokslininko mirties 1995 m. išspausdintas jodarbas „Lietuvos ekonominė politika 1918–1940“. Iš įdomesnių D.Cesevičiaus samprotavimų verta paminėti jo hipotezę apie Lietuvospriešistorę. Jis domėjosi ir šiek tiek tyrinėjo senovės normanų ryšius sušiaurės ir pietų Europa. Sakydavo, jog Lietuvos istorijos tyrinėtojai remiasitik rusų metraščiais bei vokiečių kryžiuočių kronikomis ir mūsų tautosistoriją pradeda nuo XII amžiaus. O kas vyko anksčiau? Ankstesniemslaikams šaltinių reikia ieškoti skandinavų istorikų darbuose. Be reikaloneigiama normanų-vikingų reikšmė – teigė Domas Cesevičius.Amžininkams jis imponavo didele erudicija. D. Cesevičius buvoįdomus pašnekovas ne tik ekonomikos, bet ir literatūros, meno klausimais.Jis gerai mokėjo vokiečių ir anglų kalbas, kiek prasčiau – prancūzų, lenkų,rusų. Tarybiniais metais buvo pagarsėjęs vadinamas „Neringos“ kavinėsklubas, kurio siela buvo Domas Cesevičius. Šį neoficialų klubą beveikkasdien lankydavo prof. K. Daukša, kompozitorius B. Gorbulskis ir kiti.Domas Cesevičius buvo neeilinių gabumų žmogus, nemažainusipelnęs Lietuvos ekonomikos mokslui.Šaltiniai ir literatūra1. Būtėnas J. Tautininkų sąjungos pirmininkas (Domas Cesevičius) // Politika.- 1991. –Nr.1991. – P.19-20.2. Cesevičius Domas // Lietuvių enciklopedija. – T.3. – Boston. – 1954. – P.463.3. Eidintas A. Aleksandras Stulginskis. – Vilnius. – 1995. – P.257.4. Eidintas A. Antanas Smetona. – Vilnius. – 1990. – P.158.5. Lukoševičius V. Ekonomistas Domas Cesevičius (1902–1986) // Cesevičius D. Lietuvosekonominė politika 1918–1940.– Vilnius. – 1995. – P. 5-12.63

6. Kryžanauskaitė S. Ekonomistas ir politikas Domas Cesevičius // Krašto mokslininkai:pažangos ir atradimų keliu. Konferencijos, įvykusios 2004 m. vasario 27 d., pranešimųtezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius – Panevėžys. – 2004. – P.7-8.7. Kryžanauskaitė S. Ekonomistas ir politikas Domas Cesevičius // Tėvynė. – 2004 04 07.8. Алфавитный список землевладелцев Ковеской губернии. Издание 2-е. Ковно. – 1889.– C.507.Gelžbetonio mokslinių tyrimų pradininkas,statybos inžinierius Jonas Kuodis64Justas JasėnasLietuvoje pirmą kartą gelžbetonis panaudotas 1887 m. statant KaunoVIII fortą. 1904–1913 m. ši nauja statybinė medžiaga naudota ir Vilniuje.Pagal A. Kleino projektą P. Višinskis pasistatė Antakalnyje rūmųansamblį, o jo pastatams buvo naudojamas betonas ir gelžbetoninėsperdangos. Nepriklausomoje Lietuvoje gelžbetonį išpopuliarino ir naudojoarchitektas Pranciškus Markūnas. Ypač svarbūs jo suprojektuotigelžbetoniniai tiltai.P. Markūnas buvo ir gelžbetonio mokslinių tyrimų Lietuvojeorganizatorius. Jis ir paskatino Vytauto Didžiojo universiteto Technikosfakulteto diplomantą Joną Kuodį ryžtis tyrinėti gelžbetonineskonstrukcijas. J. Kuodžio diplominis darbas „Gelžbetonio tiltas perNemuną Prienuose” (darbo vadovas P. Markūnas) atskleidė neeiliniusdiplomanto sugebėjimus ir jis buvo priimtas dirbti į VDU Technikosfakultetą. Po trejų metų J. Kuodis tapo pirmuoju universitete technikosmokslų daktaru. Jis yra ir pirmasis lietuvis, apgynęs daktaro disertacijąstatybinių konstrukcijų teorijos klausimu. Pagrįstai J. Kuodį galėtumelaikyti gelžbetoninių konstrukcijų mokslinių tyrimų pradininku Lietuvoje.Jonas Kuodis gimė 1903 m. spalio 15 d. Panevėžio apskritiesKrekenavos valsčiuje, Naujarodžių (Rodų ) kaime. 1923 m. baigėPanevėžio Vyrų gimnaziją (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). 1924 –1932 m. studijavo Lietuvos universitete. Nuo 1933 m. J. Kuodis tapo VDUasistentu, o 1934 m. buvo išsiųstas stažuotis į Vienos aukštąją technikosmokyklą, kur austrų mokslininkai vykdė intensyvius gelžbetoniniųkonstrukcijų mokslinius tyrimus. Tyrinėtos dvi pagrindinės problemos:armatūros ir betono sukiba bei elementų supleišėjimo įtaka armatūroskorozijai. Atsiradus didesnio stiprumo armatūrai tyrinėtojai skyrė didelįdėmesį gelžbetonio su aukštos kokybės plienu tyrinėjimo darbui. Į tokiopobūdžio tyrinėjimus įsijungė ir J. Kuodis. Jis dalyvavo pasaulinio garso

specialisto profesoriaus R. Saligerio atliekamuose gelžbetoninių sijųbandymuose ir tyrė tų sijų plyšių grynojo lenkimo zonoje gylį. Keletą sijųmokslininkas išbandė pats.J. Kuodis vokiečių kalba parašė disertaciją „Gelžbetoninė sija suaukštos kokybės plienu“ ir ją apgynė 1936 m. liepos 11 d. Jam buvosuteiktas technikos daktaro laipsnis. Po studijų į Lietuvą sugrįžęsmokslininkas toliau dėstė universitete, tęsė betono ir gelžbetoniomokslinius tyrimus. 1937–1940 m. J. Kuodis dirbo Kauno savivaldybėsStatybos skyriuje. 1938 m. dr. inž. J. Kuodis pateikė habilitacijos darbą„Gelžbetonio ir betono darbų kontrolė“ (šis habilitacinis darbasišspausdintas atskira knyga 1938 m. Kaune) ir jam buvo suteiktas docentovardas. Autorius ypač ragino skirti dėmesį betono granuliometrineisudėčiai. Šiuo klausimu J. Kuodis, vadovaujamas prof. Pr. Jodelės, atlikobandymų ir išanalizavo bei įvertino kitų autorių darbus ta tema. J. Kuodžiohabilitacinis darbas turėjo didelę praktinę reikšmę, nes vis plačiaustatybose naudojant gelžbetonį, didėjo reikalavimai reikalingam betonostiprumui užtikrinti, o mokslininko išleista knyga buvo parankistatybininkams.1940–1944 m. Jonas Kuodis buvo VDU Tiltų konstrukcijų katedrosvedėjas, 1941 m. jis buvo pakeltas į ekstraordinarinius profesorius.Vokiečių okupacijos metais prof. J. Kuodis parengė dvi mokomąsiaspriemones studentams: „Gelžbetonio konstrukcijų dimensionavimas irprojektavimas“ bei „Masyvinių tiltų technikinės sąlygos ir kai kuriekonstravimo pagrindai“ (buvo jas pateikęs leidyklai, bet taip ir likoneišspausdintos). J. Kuodis bendradarbiavo katalikų mėnesiniame žurnale„Židinys“, pagelbėjo leidžiant „Lietuviškąją enciklopediją“, parašėstraipsnių apie betoną, gelžbetonį. Mokslininkas parengė „Gelžbetoniodarbų normas“, kurios turėjo būti išspausdintos „Statybos tabelių ir normųrinkinyje“, bet tam sutrukdė karas.Prof. J. Kuodis būsimiesiems statybos inžinieriams dėstė tokiasdisciplinas: masyvinius tiltus, gelžbetonines konstrukcijas, medines irplienines konstrukcijas, medinius tiltus, plieninius tiltus. Vedė ir tųdisciplinų kursinį projektavimą. Būsimiesiems hidrotechnikams dėstė tiltųdiscipliną, o technologams – plienines konstrukcijas.Karo frontui artėjant Lietuvos link J. Kuodis su šeima išvyko įVakarus. Nuo 1946 m. vasario 16 d., atidarius užgrobtųjų valstybiųemigrantams universitetą Miunchene (UNRRA), prof. dr. J. Kuodis dėstėgelžbetonį ir statybos statistiką.65

1947 m. J. Kuodis persikėlė į JAV. Ten dirbo inžinieriausprojektuotojo darbą. Ten jis projektavo įvairius statybos objektus: tiltus,garo elektrinių ir hidroelektrinių statinių konstrukcijas, reaktorių gamyklostalpyklas ir kt. Jis suprojektavo vaikų ligoninės Bostone gelžbetonineskonstrukcijas, apie 6 metų kartu su kitais specialistais projektavo RockyReach 12- os agregatų hidroelektrinės užtvanką ir kt. Statinius antKolumbijos upės (JAV vakaruose). 27 m. J. Kuodis buvo StoneWebsterbendrovės inžinierius. Gyvendamas JAV dr. Jonas Kuodis dalyvavokrikščionių demokratų ir ateitininkų veikloje, jų vasaros stovyklose. Jisbuvo krikščionių demokratų partijos Bostono skyriaus valdybos narys irkurį laiką garbės teismo narys. Priklausė Plieno ir Abstinentųkorporacijoms.Profesorius Jonas Kuodis mirė 1983 m. kovo 17 d. Dorčesteryje,netoli Bostono. Palaidotas lietuvių kapinėse Putname.Šaltiniai ir literatūra1. Jasėnas J. Gelžbetonio mokslinių tyrimų pradininkas, statybos inžinierius Jonas Kuodis //Krašto mokslininkai: pažangos ir atradimų keliu. Konferencijos, įvykusios 2004 m. vasario27 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius – Panevėžys. – 2004. –P.8-9.2. Jasėnas J. Gelžbetonio mokslinių tyrimų pradininkas, statybos inžinierius Jonas Kuodis //Tėvynė. – 2004 04 07.3. Kuodis Jonas // Lietuvių enciklopedija. – T.13. – Boston. – 1958. – P.363-364.Profesorius iš garsios Skaistgiriečių šeimosSaulius JučysSkaistgiriuose Leliai gyveno nuo seno. XIX a. pabaigoje iš šiosšeimos išaugo keli nusipelnę žmonės: Antanas – žodynininkas, Juozas –knygnešys, Kazimieras – graždanka parašė knygą. Juos mini Lietuvosmokslo istorijos tyrinėtojai. Jų brolis Ignas liko Skaistgiriuose ūkininkauti.Jis su žmona Anele Stasiūnaite (operos solisto Jono Stasiūno teta)užaugino 11 vaikų: 4 sūnus ir 7 dukras. Visi vaikai ragavo mokslo vaisių, oketuri baigė aukštąsias mokyklas. Konstancija baigė Panevėžio mokytojųseminariją, mokytojavo, 1941 m. ištremta į Sibirą. Yra išleidusiatsiminimų knygą. Petras – inžinierius architektas, Kanados lietuviųviesuomenės veikėjas, atsiminimų knygos „Lietuvos keliu“ autorius.66

Devintasis vaikas šeimoje, Jonas Lelis gimė 1914 m. liepos 5 d.Skaistgirių kaime. Baigęs Skaistgiriuose pradžios mokyklą, jis mokslą tęsėPanevėžio berniukų gimnazijoje. 1933 m. ją baigęs, išvyko studijuotimedicinos į Vytauto Didžiojo universitetą. 1938 m. baigęs universitetą,dirbo gydytoju Šakiuose, Panevėžyje, Akmenėje.Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai norėjo gydytoją mobilizuoti.J. Leliui pavyko išvykti iš Akmenės. Slapstėsi tėviškėje, Pušalote. 1944 m.draugų paskatintas įstojo į Vietinę rinktinę. Ją išformavus vokiečių buvokalintas Kaune.Po karo tęsė gydytojo praktiką Ylakiuose (Skuodo r.). Bet čianebuvo saugu: netoli Akmenė, galėjo žinia apie jį ir jo praeitį greit pasiektinereikalingas ausis. Bet jo vietą nusižiūrėjo iš Raudonosios armijosdemobilizuotas medikas, kuris iš Sveikatos apsaugos komisariato gavoįsakymą perimti Ylakių ambulatoriją, o J. Lelis buvo nukreiptas į Vilnių.Čia paskirtas į neseniai įkurtą Dermatovenerologijos institutą gydytoju. Pokaro labai truko specialistų. J. Leliui teko eiti kelias pareigybes: 1946–1948 m. jis dirbo moksliniu bendradarbiu ir Sveikatos apsaugosministerijos vyr. inspektoriumi kovai su odos ir veneros ligomis. 1948–1956 m. J. Lelis dirbo Dermatovenerologijos instituto direktoriumi.Tarybiniai propagandistai paskelbė, kad Lietuvos TSR nebeliko pokaryjepaplitusių odos ligų ir 1956 m. minėtas institutas buvo uždarytas.Dar 1948 m. Jonas Lelis buvo pakviestas dėstyti į Vilniausuniversiteto (VU) Medicinos fakultetą. Uždarius Dermatovenerologijosinstitutą, jis perėjo dirbti į VU. Universitete J. Lelis dirbo iki 1994 m.Medicinos mokslų kandidato disertaciją apgynė 1950 m., o mokslų daktaro– 1963-aisiais. Jam 1959 m. suteiktas docento vardas, o 1966 m. tapoprofesoriumi.Daktarinėje disertacijoje J. Lelis išnagrinėjo raudonosios vilkligėskliniką, protogenezę ir gydymą. 1962 m. pirmasis Tarybų sąjungoje įrodė,kad raudmė yra vangios eigos siteminė raudonoji vilkligė.Profesorius J. Lelis parašė knygas: „Odos priežiūra ir gydomojikosmetika“ (1959, 1961), „Raudonoji vilkligė“ (1965, rusų k. 1970),„Blyškiosios pabaisos atradėjas F. R. Šiaudinis“ (1971), „Paveldimosdermatozės sidromai“ (1981), vadovėlį „Odos ir veneros ligos“ (1985). Jisyra daugelio straipsnių profesiniais klausimais autorius. Jau tarybiniaismetais profesorius rašė Lietuvos medicinos istorijos klausimais. Atgavusnepriklausomybę profesorius parašė knygas „Žodynininkas Antanas Lelis“(1995), atsiminimus „Tragiškos ir komiškos miniatiūros, arba okupacijų67

meto gydytojo užrašai“ (1998), „Mokiniai, mokytojai ir garsenybės“(2001).Už nuopelnus profesoriui Jonui Leliui 1979 m. suteiktasnusipelniusio mokslo veikėjo vardas, 1974 m. jis – Valstybinės premijoslaureatas.Jonas Lelis užaugino 2 dukras.Šaltiniai ir literatūra1. Jučys S. Profesoriuys iš garsios skaistgiriečių šeimos // Krašto mokslininkai: pažangos iratradimų keliu. Konferencijos, įvykusios 2004 m. vasario 27 d., pranešimų tezės /Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius – Panevėžys. – 2004. – P.9-10.2. Jučys S. Profesorius iš garsios skaistgiriečių šeimos // Tėvynė. – 2004 04 07.3. Jučys S. Savo krašte ir tvoros žydi // Panevėžio rytas. – 1993 11 11.4. Lelis Jonas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.2. – Vilnius. – 1968. – P.315.5. Lelis Jonas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.2. – Vilnius. – 1986. – P.505.Mokslininkė iš BurbiškioPetras JuknevičiusBūsimoji inžinierė technologė Ona Tučaitė gimė 1925 m. rugsėjo 1d. Burbiškio kaime, tuometiniame Smilgių valsčiuje (dabar – Radviliškior.) dvaro darbininkų šeimoje. Pradžios mokslus veikiausiai ėjo Dambavoje.Po to mokėsi Euros gimnazijoje, o 1945–1950 m. studijavo Kaunouniversitete. Su paskutiniąja laida baigė Cheminės technologijos fakultetą.O. Tučaitė buvo palikta aukštojoje mokykloje, tik jau pervardytoje į Kaunopolitechnikos institutą (KPI), pedagoginiam ir moksliniam darbui. Nuo1951 m., tai yra nuo pirmos KPI dienos, ji paskyrė šiai mokyklai visą savogyvenimą. Pradžioje dirbo Cheminės technologijos fakulteto neorganinėschemijos katedroje. Čia dirbdama 1959 m. O. Tučaitė apgynė kandidatinędisertaciją, o 1961 m. jai buvo suteiktas docentės vardas.Kai 1959 m. Klaipėdoje buvo įsteigtas KPI vakarinis skyrius, jinedvejodama pasiryžo persikelti į uostamiestį, nes čia labai trūko patyrusiųdėstytojų. O. Tučaitė buvo paskirta KPI Klaipėdos fakulteto dekane. 1969m. ji atsisakė šių pareigų. Docentė dėstė chemijos ir statybinių medžiagųkursą. Beje, Technologinių procesų katedros istorijos pradžia neabejotinaisutampa su KPI filialo įsteigimu Klaipėdoje 1959 metais, kai jame buvopradėtas dėstyti chemijos kursas. Nors čia dirbo ir aukštos kvalifikacijoschemikės - doc. dr. Ona Tučaitė, doc. dr. Danutė Kudarauskienė, bet ilgą68

laiką (iki pat 1977 metų) buvo skaitytos tiktai bendrosios chemijospaskaitos. 1976 metais atvažiavus dirbti į Klaipėdą profesoriui habil. dr.Viliui Židoniui, vėliau ir profesoriui habil. dr. Juozui Cipariui ir pervedusiš Kauno į Klaipėdą chemijos pramonės mašinų bei aparatų specialybę,chemijos studijos KPI Klaipėdos fakultete buvo labai praplėstos: jaudėstomos neorganinės chemijos, organinės chemijos, fizikinės ir koloidųchemijos disciplinos, žinoma, neskaitant tokių chemijos inžinerijosdisciplinų kaip cheminės technologijos procesai ir aparatai, chemijospramonės mašinos ir aparatai, cheminės aparatūros konstravimo pagrindai,chemijos technologinių linijų automatizavimas ir kt. Sukurta laboratorinėir kvalifikacinė bazė, įgytas dėstytojų patyrimas ateityje sudarė sąlygasįkurti Klaipėdos universitete chemijos inžinerijos ir aplinkos inžinerijosspecialybes.1980 m. doc. dr. O. Tučaitė išėjo į užtarnautą poilsį, bet fakultetonepamiršo ir, reikalui esant, talkindavo kolegoms. Ona Tučaitė mirė 1991m. sausio 27 d.Docentė yra paskelbusi mokslinių straipsnių apie statybinesmedžiagas (politionatus, metalų koroziją). Išėjus į pensiją išryškėjo jospolinkis į meną: ji sukūrė nemažai įdomių gintarinių dirbinių.Šaltiniai ir literatūra1. Bukauskas A. Trumpa Šeduvos miesto istorija. – Utena. – 1992. – P.21.2. Docentė Ona Tučaitė (1925–1991) [Nekrologas] // Studijų aidai. – 1991 01 31.3. Juknevičius P. Mokslininkė iš Burbiškio // Krašto mokslininkai: pažangos ir atradimų keliu.Konferencijos, įvykusios 2004 m. vasario 27 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktoriusp. Juknevičius – Panevėžys. – 2004. – P.10–11.4. Juknevičius P. Mokslininkė iš Burbiškio // Tėvynė. – 2004 04 07.5. Linkevičius J. Šeduvos mokyklos dešimtmečiai. – Vilnius. – 1999. – P.81.69

JIE IŠGARSINOPANEVĖŽIO KRAŠTĄ2004 m. gruodžio 17 d.71

PRANEŠĖJAIPetras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajonosavivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sportoskyriaus vyresnysis specialistas.Skaistė Kryžanauskaitė, Vilniaus universiteto KaunoHumanitarinio fakulteto studentė.Aida Kentraitė, Panevėžio Vytauto Žemkalniogimnazijos moksleivė.Rita Kukuraitytė, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetostudentė.Inga Lukšytė, Kauno technologijos universitetoPanevėžio instituto Vadybos ir administravimo fakultetostudentė.Vilma Pakeltytė, Panevėžio rajono savivaldybės viešosiosbibliotekos Ėriškių filialo vyr. bibliotekininkė.Vaida Petraitytė, Panevėžio 5-osios vidurinės mokyklosmoksleivė.Jūratė Petronytė, Šiaulių universiteto Socialinių mokslųfakulteto studentė.Danguolė Ragažinskaitė, Lietuvos žemės ūkiouniversiteto Agronomijos fakulteto studentė.Simona Švitinytė, Panevėžio Vytauto Žemkalniogimnazijos moksleivė.Rasa Urbonaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijosmoksleivė.72

Vyskupas Mečislovas PaliulionisPetras JuknevičiusŠiais metai minėjome 100-ąsias lietuviškos spaudos draudimopanaikinimo metines. Ta proga pravartu prisiminti ir tuos žmones,kurie, kiek galėdami, įtakojo tą procesą. Vienas tokių žmonių –mūsų kraštietis vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis. Jįprisiminti verta dar ir dėl to, kad šiais metais sukako 170 metų nuovyskupo gimimo.Būsimasis vyskupas gimė 1834 m. gegužės 2 d. Smilgiųvalsčiuje. Tikslesnė vieta kol kas nežinoma. A. Merkelis nurodo, kadjis buvo nuomininko vaikas: jo tėvas nuomojo vieną iš mažesniųKarpių dvarų ar palivarkų. V. Meištavičius rašo, kad Paliulioniotėvai buvę iš tos kategorijos žmonių, kuriuos Karpiai paleido išbaudžiavos žlungant Respublikai, nesuteikdami jiems bajorystėsluomo. Caro valdžia, negalėdama jų priskirti nei vienamegzistuojančiam luomui, specialiai sukūrė atskirų laisvųjų žmoniųgrupę t. y. ne baudžiauninkų ir ne bajorų. M. Paliulionio tėvaipalaidoti Smilgių kapinėse.Mečislovas Paliulionis mokėsi Panevėžio gimnazijoje (bajorųmokykloje), kurią 1861 m. baigęs įstojo į Varnių kunigų seminariją.Ją baigęs ir įšventintas kunigu, M. Paliulionis dėstė dogmatinęteologiją Varnių, vėliau Kauno kunigų seminarijose. ApsigyvenęsKaune jis ėjo kunigų seminarijos prokuratoriaus pareigas,kapelionavo Kauno mergaičių gimnazijoje. 1883 m. gegužės 22 d.Mečislovas Leonardas Paliulionis buvo konsekruotas Žemaičiųvyskupu. Vyskupijoje buvo apie 600 kunigų ir 1,3 mln. tikinčiųjų.Tapęs vyskupu, jis ypatingą dėmesį skyrė kunigų išsimokslinimui.Tam mokslą kunigų seminarijoje prailgino iki 5 metų. Vyskupasatnaujino iš vidaus Kauno kunigų katedrą, vargonininku pakvietėprof. J. Naujalį, savo lėšomis jį išsiuntė pasitobulinti į Regensburgomuzikos mokyklą.Ganytojo pėdsakai pastebimi ir mūsų krašte. Beje, darbūdamas kanauninku, 1887 m. M. Paliulionis lydėjo po vyskupo M.Valančiaus vyskupijos valdytojo pareigas ėjusį Aleksandrą73

Kazimierą Beresnevičių į Panevėžį pašventinti Šv. Petro ir Povilobažnyčios kertinio akmens. 1884 m. gegužės mėnesį vyskupas M.Paliulionis konsekravo Subačiaus bažnyčią, 1885 m. konsekravoRokiškio, o 1890 m. Pakruojo ir Vadaktų bažnyčias. Tais pačiaismetais lankydamasis Naujamiestyje, vyskupas įsakmiai raginoparapijiečius ir kleboną mūryti naują bažnyčią. 1890 m. jis Geležiųbažnyčioje leido kas mėnesį vesti brostvines. 1894 m. vyskupasvizitavo Salamiesčio ir Vaškų bažnyčias (pastarąją pašventino).1895 m. vyskupas M. Paliulionis Smilgiuose įvedė Švč. Mergelėsdangun ėmimo atlaidus.Vyskupas išspausdino šiuos ganytojiškus laiškus: „Atminimasdidžio jubiliejaus“ (1901), „Žemaičių vyskupo ganytojiška gromata“(1907).Vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis mirė 1908 m.gegužės 2 d. Kaune, kaip rašo A. Dambrauskas „3 val. po piet,pasirašęs ant popieriaus, perleidžiąs valdžią Sufraganui“.Charakteringa, kad vyskupas ir mirdamas dar įstengė pareikšti savoenergiją. Jam mirštant susirinkusi kapitula kalbėjo maldas, betneaiškiai. Vyskupas M. Paliulionis sušuko: „Mówcie wyraź! O tóźbiskup Žmudzki umiera“ (Kalbėkite aiškiai ! Štai Žemaičių vyskupasmiršta).Vidaus reikalų ministerijos Svetimų tikybų departamentodirektorius Mosolovas, sužinojęs apie M. Paliulionio mirtį pasakė:„Всё таки это был честный старик“ (Visgi tai buvo sąžiningassenelis).Mūsų kraštietis vyskupas palaidotas Kauno katedros požemyje.Kalbant apie vyskupo santykius su kunigais, negalimenepastebėti ir kartų konflikto, neatsižvelgti į jo gyvenamojolaikotarpio sąlygas. Vyskupo asmenybė formavosi tada, kai katalikųbažnyčia Lietuvoje buvo persekiojama. Anot Juozapo Stakausko, tiepersekiojimai vertė vyskupą M. Palilionį, kaip ir kitus to metodvasininkus, pulti į lenkiškosios civilizacijos prieglobstį. Kaip ir kitituometiniai dvasininkai, jis nebrangino lietuvių kalbos.Neatsitiktinai 1892 m. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ rašinėlyjeapie Smilgių kapines stebimasi: „Daug gražių akmeniniu kryžiu sulietuviškais parašais, tarp tų žiba akmenys Jo Mylistos vyskupo74

Pallulionio, kuri jis pastatė ant kapo savo mieliausio tėvelio, tiknenumaniau dėl ko su lenkiszku paraszu…“.Vienam kunigui vyskupas yra taip prasitaręs: „Argi mes,inteligentai, galim pasitenkinti lietuvių kalba. Tai tik piemenims irbernams“ (Czy nam inteligentam wystarcze język litewski? To tylkodla pastuchów i parobków.).Vyskupas kreivai žiūrėjo ir į lietuvių literatūrą. Lietuviųveikėjus jis bardavo už neatsargumą santykiuose su rusų valdžia. Jisnemėgo kunigų literatų, jų raštuose nuolat ieškodavo prie ko prikibti.Vyskupas buvo įsitikinęs, kad kunigas literatas negali būti gerudvasininku, nes toks visuomet esąs neatsidavęs Dievui, Bažnyčiai.Be to, kiekvienas literatas, o ypač lietuvis, vyskupui M. Paliulioniuirodės esąs maištininkas, nelaisvas nuo puikybės ir užsikrėtęskriticizmu. Literatūroje pasireiškusiems kunigams jis neskirdavoklebonijų. A. Dambrauskas prisimena, kad „užsitarnavusiemsliteratūroje dvasiškiems rašytojams, kaip Balvočius ir Vytartas,skyrė altarijas. Man užtarus Balvočių, atsakė: altarijoje turėsiąsdaugiau laiko rašyti“. Kiekvieną labiau lietuviškai nusistačiusikunigą, vyskupas M. Paliulionis pasiųsdavo į Kuršą, tuometpriklausiusi Žemaičių vyskupijai. Taip vyskupo dekretu ten tekopasidarbuoti J. Tumui, J. Lindei, Maskvyčiui, J. Šnapščiui, K.Jasėnui, J. Stakauskui ir kitiems.Su lietuvybe pasižymėjusiu kunigu Juozu Tumu, vyskupas M.Paliulionis turėjo vargo. Anot A. Merkelio, gynė jį nuo maskolių,bet ir pyko, kad jis savo lietuvyste kiršina senuosius kunigus. GavęsViekšnių klebono A. Eidimto skundą, kad Micaičių filialistas J.Tumas be parapijos šeimininko žinios įkūrė labdarių draugiją, renkąsaukas, vyskupas neužilgo „maištingąjį“ kunigėlį iškėlė įVadaktėlius. Čia J. Tumas buvo pamaldaus kanauninko R. Styrospašonėje. Užsirūstinęs ant J. Tumo vyskupas sakė: „Takych pokątam trzymać“ (Tokius kertelėse laikyti). Kunigui J. Tumui irVadaktėliuose nenurimstant, 1903 m. vyskupas paskyrė jamkonkursinius egzaminus. Tuo norėta atitraukti jį nuo litvomanijos.Konkursiniai egzaminai buvo įvesti tam, kad kunigai nepamirštųteologinio mokslo. Išlaikę egzaminus gerai, kunigai galėdavo gautigeresnę vietą. J. Tumas egzaminus išlaikė gerai, bet geresnės vietos75

negavo, o buvo išsiųstas filialistu į Sidabravą. Vyskupas M.Paliulionis ir vėliau konfliktavo su kunigu J. Tumu. Neatsitiktinaiviename 1924 m. rašytame laiške G. Petkevičaitė-Bitė klausia J.Tumą-Vaižgantą: „Ar atmenate, kaip buvote Joniškėlyje ir suvyskupu Paliulioniu barėtės?“Vyskupo M. Palilionio nusistatymą prieš lietuvybę iš daliesapsprendė tai, kad tuomet dar nebuvo pasireiškęs masinis lietuviųjudėjimas. Vyskupas ėjo išvien su aukštąja Lietuvos bajorija, kurimanė, kad Lietuvos išganymas vienybėje su Lenkija. Su lenkiškuojupasauliu juos jungė bendra istorinė praeitis, dabarties politinėsituacija, bendri konfesiniai interesai ir vedybiniai giminystės saitai.Sulenkėjusi Lietuvos aukštuomenė manė, kad ji, atsitraukusi nuoLenkijos, žus Rusijoje.Bet vyskupas M. Paliulionis niekada nepamiršo, kad jis yralietuviškos vyskupijos valdytojas. Jis suprato lietuvių kalbosreikalingumą pastoracinėje veikloje. Vyskupas rūpinosi, kadklierikai, dar seminarijoje, išmoktų aiškinti žmonėms katalikybėsmokslą lietuvių kalba. Kad vyskupas M. Paliulionis palaikė lietuviųkalbą pastoracijoje, rodo ir toks pavyzdys. Plungėje, kaip ir kitoseparapijose, per Dievo kūno procesiją buvo giedamos lenkiškosgiesmės. Kunigas Jarulaitis 1903 m. lenkišką giedojimą pakeitėlietuvišku. Už tai labai užsigavusi Oginskienė (pats Oginskis jaubuvo miręs). Ji pasiskundė vyskupui M. Paliulioniui, bet šis atsakė:„Proboszcz racjonalnie postąpil“ (Klebonas racionaliai pasielgė).M. Paliulionis kelis kartus prašė K. Jauniaus išversti į lietuviųkalbą platesnį katekizmą, bet kalbininkas to nepadarė. ŽymusisSuvalkijos knygnešys Martynas Sederavičius (1829–1907), Sudargoklebonas, iš vyskupo M. Paliulionio buvo gavęs 1000 rubliųpasirūpinti lietuviškomis maldaknygėms. Vyskupas, skirdamas šiąsumą, norėjo, kad rytinės Lietuvos žmonės galėtų gauti lietuviškųmaldaknygių veltui arba bent prieinamiausiomis kainomis.Kaip ir jo pirmtakai Žemaičių vyskupai, M. Paliulionis irgisielojosi dėl lietuviškos spaudos draudimo ir darė žygių jampanaikinti. Viename savo memorandumų jis įrodinėjo Vidausreikalų ministerijai, kad jos teiginiai, jog jaunimas susipažinęs surusiškuoju raštu ir neskaitysiąs lotyniškomis raidėmis, klaidingi:76

„Šios žinios tiek prieštarauja tiesai ir aiškiai tikrovei, kadargumentai nereikalingi joms sugriauti. Vienas dalykas tėrateisingas, kad jaunoji karta (tikrybėje tik vyriškoji, besimokiusipradžios mokyklose) susipažino su rusiškuoju raštu, bet ir jinesinaudojo maldaknygėmis, spausdintomis rusų raidėmis. Oskaityti knygas spausdintas lotyniškuoju šriftu, be abejo, jai nebussunku, juo labiau, kad daugumas netgi jokiose mokyklose nesimokęlengvai skaito šias knygas.Tuo tarpu naujo šrifto įvedimo pasekmės yra labai jautrios: žmonėsjau visiškai nebeturi maldaknygių, kurios reikalingos kaipo būtinasvadovas maldoje, o pripratę visados melstis iš knygų negali be jų apseiti.Pasinaudodami tokiu trūkumu, užsienio knygininkai, savanaudiškaistikslais, perspausdina lietuviškas maldaknyges lotyniškuoju šriftu irkontrabandos keliu pristato jas lietuviams, kurie, nepaisydami aukštoskainos, perka jas, kur tik sugriebia. Su maldaknygėmis kartais patenkaprastiems žmonėms į rankas brošiūros savo turiniu kenksmingos tiekreligijai, tiek ir valstybei“.Vertas dėmesio ir vyskupo atsakymas Kauno gubernatoriui į1887 m. rugpjūčio 1 d. vicegubernatoriaus raštą. Mat Kaunovicegubernatorius tada atsiuntė vyskupui M. Paliulioniui trislietuviškų religinių ir stačiatikių knygų, spausdintų rusišku raidynu,pavyzdžius ir klausė, kurį pavyzdį reikėtų pasirinkti, leidžiantvyskupo Giedraičio 1816 m. išverstą „Naująjį Testamentą“.Žemaičių vyskupas 1887 m. rugpjūčio 28 d. į tai atsakė: „Moksliškityrinėjimai filologų, visapusiškai studijavusių lietuvių kalbą, priėjotos išvados, kad rusų alfabetas yra netinkamas išreikšti lietuviųkalbos garsams. Kai dėl lietuvių gyventojų laikysenos lietuviškųspausdintų rusišku šriftu knygų atžvilgiu, tai patyrimas jau parodė,kad lietuviai labai biaurisi naudotis šiomis knygomis. Opravoslaviškos liturgijos pasirodymas lietuvių kalbos vertime galitiks sustiprinti šį pasibiaurėjimąKai dėl sumanymo spausdinti Šv. Rašto Naujojo Įstatymoknygas ir apskritai katalikiškas knygas religinio turinio, vadovaujantpravoslaviškajai dvasininkijai, laikau pareiga pareikšti, kadkatalikai negali pasinaudoti šiomis knygomis dėl to, kad šiuo atvejudraudžia Bažnyčios įstatymai“.77

Praėjus penkiolikai metų, vyskupas M. Paliulionis vėl darėžygius lietuvių spaudai atgauti.Vyskupas M. Paliulionis bendravo su tokiais stambiaisdvarininkais, kaip Mykolas Oginskis ir Aleksandras Tiškevičius.Matyt, M. Paliulionio paragintas, pastarasis 1897 m. gegužės 5 d.raštu kreipėsi į Kauno gubernatorių S. Suchodolskį, prašydamasišsirūpinti leidimą spausdinti lietuviškus leidinius lotynišku raidynutokia tvarka, kaip buvo ligi 1864 metų.1901–1902 m., kai lietuvių spaudos klausimas jau buvovyriausybės svarstomas, atvirai savo poziciją parodė ir M.Paliulionis. Be to, tuo metu kai kurių parapijų ūkininkai kreipėsi įvyskupą su prašymais ir maldavo jį paremti rusų valdžios sferoselietuviškosios spaudos leidimo klausimą. Tada M. Paliulionis įsakėAleksandrui Dambrauskui paruošti rusų valdžiai memorialą dėllietuvių spaudos grąžinimo. Memorialas buvo gana išsamus irmotyvuotas. Jį vyskupas 1902 m. birželio 11 d. per Kaunogubernatorių pateikė Rusijos vyriausybei.M. Paliulionis temanęs prašyti legalizuoti tik lietuvišką religinęliteratūrą ir tik J. Tumo paveiktas ryžęsis rūpintis dėl visos spaudos.M. Paliulionis, J. Tumas manė, kad turint legalią spaudą ir didesnęveikimo laisvę, sustiprės bažnyčios įtaka. Vilniaus vyskupas E.Ropas ir Telšių vyskupas M. Paliulionis, Vilniausgeneralgubernatoriaus paklausti nuomonės dėl lietuvių spaudoslegalizavimo, atsakę, jog reikia nutraukti maldaknygių draudimą.Paskutinį kartą vyskupas M. Paliulionis lietuviškos spaudosklausimą kėlė 1904 m. gegužės 7 d. audiencijos pas carą metu. Carasjam atsakęs, spaudos draudimas būsiąs panaikintas dar šią dieną.Mat, vyskupo vizitas pas carą įvyko apie tą laiką, kai S. Vitė važiavosu Ministrų komiteto 1904 m. balandžio 13 d. žurnalu ir caras jaubuvo pritaręs komiteto nutarimui.Nežiūrint to, kad vyskupas M. Paliulionis buvo konservatyvussenųjų tradicijų atstovas, kad nebuvo palankus lietuvių tautiniamjudėjimui, jis pasižymėjo kaip energingas kovotojas su rusų valdžiadėl religinės priespaudos. Per audiencijas vyskupas visadaprimindavo kunigams apie kovą su rusų valdžia, įspėdavo kunigus,kad jie neleistų vaikams lankyti cerkvių ir draustų naudotis78

usiškomis maldaknygėmis. 1884 m. jis uždraudė katalikųmoksleiviams eiti į cerkvę. Už tai jam teko per kelis metus išmokėti50 000 rb. pabaudos. Pasakojama, kad vyskupas kiekvieną dienąbuvo pasiruošęs vykti į tremtį. Savo kambaryje jis turėjo kelioneiparuoštą lagaminėlį su daiktais, reikalingais laikyti mišioms.Kunigams jis sakydavo: „Jestem w každej chwili na pogotowiu;wiem, co mnie czeka“ (Kiekvieną valandą esu pasirengęs; žinau kasmanęs laukia). Vyskupas netgi jautė malonumą galįs kentėti užkatalikų bažnyčią.Pasak amžininkų, vyskupas M. Paliulionis buvęs valdingas irmokėjęs laikyti vyskupo autoritetą. Dėl to net Peterburgodvasininkai sakydavo: „Это царёк“. M. Paliulionis buvo ūmus,karšto būdo žmogus. Gavęs iš valdžios nepalankių raštų, savosekretoriui kunigui Antanui Karosui skubiai padiktuodavo atsakymą,pasirašydavo ir liepdavo siųsti. A. Karosas, žinodamas vyskupotemperamentą, nesiskubindavo tokio rašto siųsti ir padėdavo jįkelioms dienoms į stalčių. Po dviejų, trijų dienų vyskupas pradėdavogailėtis pasikarščiavęs ir paskubėjęs atsakyti. Tada A. Karosaspaaiškindavo, kad raštas dar neišsiųstas. Vyskupas pratardavęs: „Natai gerai“. Atsakymas būdavo perredaguojamas. J. Stakauskasmano, kad tik kunigo A. Karoso dėka vyskupas A. Paliulionisišvengė tremties.Vyskupas tvirtai savo rankose laikė visus vyskupijos kunigus.Kiekvienas kunigas, atvažiavęs kokiais nors reikalais į Kauną,būtinai turėjo apsilankyti pas vyskupą ir referuoti apie padėtįparapijoje. Kunigams jis sakydavo: „A może ja mam do was interes.Ksiądz zawsze będzie pirwszym moim interesantem, choćby u mnienajwyżsi urzędnicy byli“. (O gal aš turiu į jus reikalą. Kunigasvisada bus pirmuoju mano interesantu, nors pas mane būtų iraukščiausi valdininkai).Vyskupas namie ir su artimaisiais kalbėjo lenkiškai. RašėsiPallulan. Mokėjo lietuviškai. Bet labiausiai mėgo lotynų kalbą.Šiaip gyvenime vyskupas buvo labai geros širdies, ganademokratiškas. Į save žiūrėjo kaip į Dievo tarną, turintį atlikti jampavestą misiją.79

Šaltiniai ir literatūra1. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija 1727–2002. – Panevėžys. – 2002. – P.269-271.2. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995). – Panevėžys. – 1995. – P.33,40, 388.3. Dambrauskas-Jakštas A. Užgesę žiburiai. Biografijų ir nekrologų rinkinys. – Roma. – 1974. – P.213-224.4. Iš Kauno kronikos (A. Dambrauskas) // Mūsų senovė. – Kaunas. – 1921. – P.39-52.5. Juknevičius P. Vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis // Jie išgarsino Panevėžio kraštą.Konferencijos, įvykusios 2004 m. gruodžio 17 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P.Juknevičius. – Panevėžys. – 2004. – P.3-4.6. Juknevičius P. Vyskupas Mečislovas Paliulionis // Tėvyne. – 2005 01 19.7. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Panevėžio vyskupija. – T.4. – Chicago, Illinois. – 1984. – P.352.8. Kviklys B. Mūsų Lietuva. – T.2. – Vilnius. – 1991. – P.601.9. Merkelis A. Juozas Tumas Vaižgantas. – Vilnius. – 1989. – P.103, 104, 105, 118, 124, 131, 133,134, 138, 164.10. Merkys V. Knygnešių laikai. 1864–1904. – Vilnius. – 1994. – P.18, 89. 90, 153, 154, 164, 247,386-389, 391.11. Merkys V. Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. – Vilnius. – 1982.– 84, 85.12. Meysztowicz W. Gawęndy o czasach i ludziach. – Londyn. – 1993. – P.90; Meysztowicz W.Pašnekesiai apie laikus ir žmones. – Vilnius. – 2004. – P.108.13. Mūsų švyturiai. Trumpos biografijos – nekrologai. – Kaunas. – 1992. – P.213-215.14. Smilgei / V. Keleivis // Žemaičių ir Lietuvos apžvalga. – 1892. – Nr.14. – P.111.15. Paliulionis Mečislovas Leonardas // Lietuvių enciklopedija . – T.21. – Boston. – 1960. – P.422-423.16. Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla. – Vilnius. – 1998. – P. 51, 133,203, 233, 248, 250, 263, 292, 294, 325, 371, 409, 410, 460, 466, 476, 522, 546, 613.17. Petkevičaitė-Bitė G. Raštai. –T.6. – Vilnius. – 1968. – P.207.18. Stakauskas J. Vyskupas M. L. Paliulionis ir lietuviškas klausimas // Židinys. – 1939. – Nr. 8-9. –P. 230-262.19. Sužiedėlis S. Kunigas Jonas nuo kryžiaus. Kunigo Jono Švagždžio biografijos metmens. –Booklyn, New York – 1956. – P.34, 37, 40, 93.20. Vaižgantas. Mečislovas Leonardas Paliulionis. 1834–1908. // Vaižgantas. Raštai. – T.7. –Vilnius. – 1997. – P.226–230.21. Valančius G. Žemaičių Didysis. – T.2. – Los Angeles. – 1978. – P. 108.Mokslininkas Stanislovas Mastauskis80Skaistė KryžanauskaitėStanislovas Mastauskis gimė 1890 m. birželio 14 d.Dauburaičių k. dabartinėje Sidabravo seniūnijoje Radviliškio r.pasiturinčio valstiečio šeimoje. Tėvas Mykolas Mostauskis (prof. S.Mastauskis vėliau pavardę sulietuvino) buvo išsilavinęs žmogus. Jisgirininkavo Jurdaičiuose, o paskui ūkininkavo savo ūkyje. Matyt,ruošė sūnų ūkininkauti, nes 1905 m. išleido jį mokytis į Joniškėlio

žemės ūkio mokyklą, kurią Stanislovas baigė 1906 m. Vėliau S.Mastauskis atliko praktiką ir dirbo raštininku Lukinių ir Tytuvėnųdvaruose. 1911 m. buvo pašauktas į armiją, tarnavo pulko vaistinėje– iš pradžių Sevastopolyje, vėliau Simferopolyje. Tuo metusavarankiškai ruošėsi brandos atestato egzaminams, kuriuos eksternuišlaikė Simferopolio gimnazijoje 1918 m. Nuo 1917 m., dar priešgaudamas brandos atestatą, S. Mastauskis tapo Tauridės universiteto(Simferpolyje) Agronomijos fakulteto laisvuoju klausytoju, o nuo1918 m. – studentu. Tuo pačiu metu jis dirbo Salhiro pomologijosstoties entomologijos kabinete ir Tauridės universiteto Zoologijosentomologijoskatedroje preparatoriumi. Čia, vadovaujamas žinomoentomologo prof. Močiulskio, įgijo pirmąsias entomologijos žinias.Grįžęs į Lietuvą, 1921–1924 m. Stanislovas Mastauskismokytojavo Dotnuvos žemės ūkio technikume. Nuo 1924 m.Dotnuvoje buvo įkurta Žemės ūkio akademija. Pedagogai, anksčiaumokytojavę žemės ūkio technikume, perėjo dirbti į akademiją. Tarpjų buvo ir zoologijos vyresnysis asistentas bei entomologijoslektorius Stanislovas Mastauskis. Nuo to momento savo likimą jissusiejo su Žemės ūkio akademija, kurioje išdirbo lygiai pusęamžiaus – iki pat išėjimo į pensiją. Dėstydamas Žemės ūkioakademijoje, 1927–1941 m. S. Mastauskis dirbo antraeilininku –Augalų apsaugos stoties entomologijos skyriaus vedėju, o 1940–1943 m. skaitė entomologiją Miškų ūkio fakulteto studentamsVilniaus universitete. Zoologas prof. S. Mastauskis labaidžiaugdavosi kiekvieno disertanto moksliniais laimėjimais ir poteisingo teiginio per darbo gynimą vis klausdavo:– Ir kas Tamstą taip pamokė?1947 m. Stanislovui Mastauskiui suteiktas docento vardas, opo pusmečio – sausio pradžioje 1948 m. jis išrenkamasFitopatologijos-zoologijos katedros vedėju. Tuo pačiu metu, 1952–1955 metais, ėjo Miškų ūkio fakulteto dekano pareigas. Už savopedagoginį meistriškumą, gilų humaniškumą profesorius buvogerbiamas ir mylimas studentų ir bendradarbių. Jo paskaitos buvolabai įdomios, skaitomos išraiškingai, iliustruojamos gausybeplakatų ir pavyzdžių.81

Šalia pedagoginio darbo prof. S. Mastauskis labai intensyviaityrė žemės ūkio kenkėjų fauną Lietuvoje, ypač domėjosibibliografija, rašė knygas, brošiūras, straipsnius. Tais laikais, retaikuris mokslininkas galėjo pasigirti tokiu skaičiumi parašytų darbų.Jo plunksnai priklauso 8 vadovėliai, keletas knygų, 15 brošiūrų,daugiau kaip 90 mokslinių straipsnių bei daugiau kaip 300pavadinimų darbų, kurių bendra apimtis didesnė nei 4500 spausdintųpuslapių. Žymiausi jo darbai: „Augalų kenkėjai ir kova su jais“(1925), „Taikomosios entomologijos kursas“ (4 d., 1927–1934),„Miškų kenkėjai ir kova su jais. Miškų entomologija“ (1928),„Zoologija ūkininkams ir šeimininkėms“ (1939), „Taikomojizoologija“ (1947), „Kolorado vabalas ir kova su juo“ (1957), „Laukokultūrų apsauga nuo kenkėjų“ (1952, 1961), „Sintetiniai organiniaichemikalai kovai prieš augalų kenkėjus“ (1966), „Biologinės kovospriemonės prieš augalų kenkėjus“ (1969).S. Mastauskis 1955 m. apgynė kandidatinę disertaciją„Fitohelmintai Lietuvos TSR“, o 1962 m. – daktaro disertaciją„Žemės ūkio kultūrų, grūdų atsargų ir grūdų produktų bestuburiųkenkėjų fauna Lietuvos TSR“. Tais pačiais metais jis tapoprofesoriumi, jam buvo suteiktas nusipelnusio mokslo veikėjovardas.Jo bendradarbis, profesorius Simonas Pileckis prisimena, jogS. Mastauskis buvo be galo geras: niekam nėra padaręs jokio blogio.Atvirkščiai, stengėsi visiems ir visur padėti. Profesorius visadabūdavo linksmas, niekas nėra jo matęs supykusio ar rūpesčiųprislėgto. Turėjo neišsenkančio jumoro jausmą, vartojo daugybęposakių, patarlių, kurias mokėdavo įterpti ir rimčiausio pokalbiometu sukelti juoką. Kai kas sakydavo, jog su prof. S. Mastauskiurimtai kalbėti neįmanoma. Prof. S. Mastauskiui dirbti entomologubuvo nelengva, nes jis buvo daltonikas, todėl labiau domėjosi taisvabzdžiais, kuriems atpažinti spalva vaidmens neturėjo. Šį savotrūkumą jis mokėdavo gerai paslėpti, dėl to studentai, o net irdaugelis artimiausių jo bendradarbių apie tai nežinojo. Šis trūkumasnesutrukdė jam gauti vairuotojo teises ir ilgus metus vairuotimotociklą.82

Zoologas entomologas ir fitohelmintologas profesoriusStanislovas Mastauskis mirė 1978 m. balandžio 27 d. Kaune,palaidotas šalia žmonos Marilės Mastauskienės, ištikimiausios jodraugės ir padėjėjos, Kauno rajone Zapyškio kapinėse. Palikuoniųprof. S. Mastauskis neturėjo.Šaltiniai ir literatūra1. Baltrušaitienė E. Pamilęs gamtą // Tiesa. – 1970 06 16.2. Baltrušaitienė E. Profesoriui S. Mastauskiui – 80 // Žemės ūkis. – 1970. – Nr.6. – P.37.3. Danilevičius V., Žuklys L. Daktaras S. Mastauskis – profesorius // Žemės ūkis. – 1963. – Nr.3. –P.38.4. Jakimavičius A. Iš rankraštinio prof. Stanislovo Mastauskio palikimo // Acta entomologicaLituanica. – 1992. – T.10. – P.99-102.5. Junevičius V. Dar vienas biologijos mokslų daktaras Lietuvoje // Mūsų girios. – 1961. – Nr.2. –P.45.6. Junevičius V. Doc. S. Mastauskiui – 70 metų // Tiesa. – 1960 06 13.7. Junevičius V. Mokslininko kelias // Valstiečių laikraštis. – 1970 06 13.8. Junevičius V. Žymus entomologas // Kauno tiesa. – 1965 06 13; Czerwony standar. – 1965 06 13.9. Kryžanauskaitė S. Mokslininkas Stanislovas Mastauskis // Jie išgarsino Panevėžio kraštą.Konferencijos, įvykusios 2004 m. gruodžio 17 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P.Juknevičius. – Panevėžys. – 2004. – P.4-5.10. Kryžanauskaitė S. Mokslininkas Stanislovas Mastauskis // Tėvynė. – 2005 01 19.11. Lešinskas A. Profesoriui daktarui St. Mastauskiui 75 metai // Mūsų sodai. – 1965. – Nr.7. – P.5.12. Lietuva neteko žymaus mokslininko // Laisvė. – 1978 09 15.13. Linkime ilgiausių metų // Mūsų girios. – 1960. – Nr.6. – P.22.14. Mastauskis Stanislovas // Lietuvių enciklopedija. – T.17. – Boston. – 1959. – P.477-478.15. Mastauskis Stanislovas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.7. – Vilnius.– 1981. – P.297-298.16. Mastauskis Stanislovas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.2. – Vilnius.– 1968. –P.523.17. Mastauskis Stasys // Povilaitis B. Žemės ūkio akademija. – Chicago. – 1979. – P.72.18. Pileckis S. Gyvenimą paskyręs mokslui // Komunizmo vėliava. – 1970 06 30.19. Pileckis S. Jubiliejai // Žemės ūkis. – 1965. – Nr.6. – P.36.20. Pileckis S. Žymus entomologas Stanislovas Mastauskis // Kaimo metai: kalendorius 1990. –Vilnius.- 1989. – P.32-33.21. Pileckis S. Prof. Dr. Stanislovo Mastauskio 80 – mečiui // Acta entomologica Lituanica. – 1970.– T.1. – P.204-206.22. Pileckis S. Stanislovas Mastauskis (1890–1978) // Acta entomologica Lituanica. – 1981. T.5. –P.100-102.23. Pileckis S. Visų mylimas ir gerbiamas // Žemės ūkio specialistas. – 1965 06 12.24. Pusvaškytė O. Gražus jubiliejus // Tiesa. – 1965 06 12.25. Repšienė D. Mastauskis Stanislovas // Žemės ūkio enciklopedija. – T.2. – Vilnius.– 2003. –P.397-398.26. Stanislovas Mastauskis [Nekrologas] // Žemės ūkis. – 1978. – Nr.6. – P.35.27. Stanislovas Mastauskis [Nekrologas] // Valstiečių laikraštis. – 1978 04 27.28. Vengeliauskaitė A. Garbingas jubiliejus // Kauno tiesa. – 1970 04 13.29. Vosylytė B. Mastauskis Stanislovas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius. – 1987. – P.8.30. Žukas V. Lietuvos bibliografijos istorija (iki 1940 m.). – Vilnius. – 1983. – P.178, 179, 198.31. Žuklienė R. Profesoriui Stanislovui Mastauskiui – 80 // Girios. – 1970. – Nr.6. – P.167-169.83

32. Žuklys L. Garbingas jubiliejus // Mūsų gamta. – 1965. – Nr.6. – P.10.33. „Очень немногим выпадает счастъе всю жизнь работать в одном и том же учреждении…“// Защита расстений. – 1970. – №.6. – C.60.34. Шиматонис С., Пиляцкас С. Кузница кадров // Защита расстений. – 1985. – №.8. – C.58-60.Bibliografas Izidorius KisinasInga Lukšytė, Vaida PetraitytėŠio amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje lietuviųliteratūrą uoliai propagavo tarp Lietuvos žydų pedagogas, vėliau –žymus bibliografas ir bibliotekininkas Izidorius Kisinas.Izidorius Kisinas gimė 1904 m. liepos 30 d. Panevėžyjedarbininko šeimoje. Mokėsi Panevėžio ir Ukmergės gimnazijose.1924 m., baigęs Ukmergės gimnaziją, jis dėstė lietuvių kalbąJurbarko, Ukmergės ir Vilkaviškio žydų gimnazijose. Šių mokyklųaukštesniųjų klasių moksleiviai, I. Kisino vadovaujami ir skatinami,susipažindavo su lietuvių literatūra ne tik pagal mokymosiprogramą, bet ir literatūros būreliuose bei individualiai. Ypač didelisdėmesys buvo skiriamas V. Krėvės-Mickevičiaus kūrybai.Moksleiviai rašydavo lietuvių literatūros temomis referatus.Pasirinktus lietuvių rašytojų kūrinius moksleiviai išversdavo įhebrajų kalbą. Jų yra išvertęs ir I. Kisinas.1929 m. I. Kisinas pradėjo rengti Ukmergės žydų gimnazijojelietuvių literatūros vakarus hebrajų kalba. Šiuose literatūrosvakaruose dalyvaudavo ne tik tos mokyklos mokytojai, moksleiviai,mokinių tėvai, bet į juos buvo kviečiami ir lietuviai mokslininkai,rašytojai, spaudos ir kultūros darbuotojai. Kviesdavo I. Kisinaslaiškais arba standartiniais pakvietimais, kuriuose buvo nurodomaprograma ir jos atlikėjai. Antai į tokį literatūros vakarą buvo kviestasJ. Tumas-Vaižgantas.Apie 1930 m. I. Kisinas užsimojo parengti ir išleisti lietuviųliteratūros antologiją hebrajų kalba. Buvo suplanuota išleisti šešiųknygų antologiją. 1931 m. rudenį buvo išleista pirmoji antologijosknyga. Šis leidinys yra didelė retenybė, nes hitlerinės okupacijosmetais jis buvo naikinamas. Vienintelis žinomas jo egzempliorius84

yra Kauno technologijos universiteto bibliotekoje. Daugiauantologijos knygų nebuvo išleista.Nuo 1926 m. I. Kisinas pradėjo dirbti bibliografijos darbą. Jispaskelbė lietuvių kultūros veikėjų Eduardo Volterio, Mykolo irVaclovo Biržiškų, Čiurlionio, Lietuvos ir užsienio lietuvių kolonijų1935 m. periodikos, Lietuvos žemės ūkio bibliografines rodykles.1935 metais I. Kisinas pereina dirbti į Kauno universitetomokslinę biblioteką ir nuo to laiko iki gyvenimo pabaigos dirbo vienbibliotekinį bei bibliografinį darbą. 1940 m. jis perkeliamas įVilniaus universiteto mokslinę biblioteką ir paskiriamasbibliografinio skyriaus vedėju. Hitlerinės okupacijos metais, 1944-aisiais jis buvo išvežtas į Vokietiją priverčiamiesiems darbams.1945–1946 m. I. Kisinas dirbo vertėju Raudonojoje Armijoje. Nuo1946 m. jis buvo Lietuvos TSR Knygų rūmŲ direktoriauspavaduotojas mokslo reikalams, o nuo 1949 metų dėstė Vilniausuniversitete bei Vilniaus kultūros-švietimo technikume.I. Kisino veikla bibliotekininkystės ir bibliografijos dirvojebuvo labai plati ir įvairi. Bibliografas parengė „Lietuviškų knygųsisteminį katalogą“ (1938), parašė knygą „Bibliotekinė irbibliografinė terminologija“ (1956). Jis suredagavo „Bibliotekinėstechnikos minimumą Lietuvos TSR masinėms bibliotekoms“ (1948).Be to jis išvertė ir papildė: L. Tropovskio „Dešimtainę klasifikaciją“(1947), „Bendrines sprendinių aprašo taisykles masinių bibliotekųkatalogams ir bibliografinėms rodyklėms“ (1955).Bibliografas Izidorius Kisinas mirė 1958 m. rugpjūčio 28 d.Palangoje. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. I. Kisino kapasįrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybiųregistrą (L1037 K 58).I. Kisinas visada buvo pasirengęs kiekvienam, kuris tik į jįkreipdavosi, padėti ir pasidalyti su juo savo žiniomis. Jis rūpinosi irnuoširdžiai džiaugėsi bibliotekinio darbo išsivystymu, naujosskaitlingos bibliotekininkų kartos augimu ir kiekvienu laimėjimu,pasiektu mūsų respublikos bibliotekų gyvenime.I. Kisinas savo nenuilstamu ir atsidavusiu darbu yra pavyzdysvisiems Lietuvos bibliotekininkams ir bibliografams. Jis palikodidelį kultūrinį palikimą ir šviesų atminimą.85

Šaltiniai ir literatūra1. Dautartas V. Įdiegęs pagarbą ir meilę // Bibliotekų darbas. – 1979. – Nr.8. – P.8-9.2. Girininkienė V., Paulauskas A. Rasos. – Vilnius. – 1988. – P.42.3. Kiaupa Z. Izidorius Kisinas // Praeitis. – T.3. – 1992. – P.245.4. Kisinas Izidorius / v. ž. // Knygotyra. Enciklopedinis žodynas. – Vilnius. – 1997. – P.170.5. Kisinas Izidorius // Lietuvių enciklopedija. – T.11. – Boston. – 1957. – P.528.6. Lukšytė I., Petraitytė V. Bibliografas Izidorius Kisinas // Jie išgarsino Panevėžio kraštą.Konferencijos, įvykusios 2004 m. gruodžio 17 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P.Juknevičius. – Panevėžys. – 2004. – P.5-6.7. Lukšytė I., Petraitytė V. Bibliografas Izidorius Kisinas // Tėvynė. – 2005 01 19.8. Merkelis A. Antanas Smetona. – New York. – 1964. – P.429, 430, 598, 682, 683, 687, 690, 692.9. Raila B. Smėlio pėdsakais // Raila B. Paguoda. – D.1. – London. – 1974. – P.422-424.10. Ruzgas A. Izidorius Kisinas – lietuvių literatūros propaguotojas // Literatūra. – T.29. – Sąs. 1. –1987. – P.69-78.11. Ruzgas A. Mokslininkas ir kultūros veikėjas // Bibliotekų darbas. – 1984. – Nr.7. – P.28-30.12. Ulpis A. Izidorius Kisinas // Bibliotekų darbas. – 1958. – Nr.4.– P.42-43.13. Vaičiulaitis A. Knygos ir žmonės. – Vilnius. – 1992. – P.291-293.14. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius. – 1987. – P.212, 418, 419.15. Vilniaus universiteto istorija 1803–1940. – Vilnius. – 1977. – P.309.16. Žukas V. Bibliografijos teorijos mintis Lietuvoje (iki 1940 m.) // Knygotyra. – 1973. – Nr.3. –P.126-127.17. Žukas V. Kalbininkų laiškai // Knygotyra. – 1979. – Nr.6. – P.148-149.18. Žukas V. Kisinas Izidorius // Tarybų Lietuvos enciklopedija. –T.2. – Vilnius. – 1986. – P.320.19. Žukas V. Lietuvių bibliografijos istorija (iki 1940 m.). – Vilnius. – 1983. – P.182-184, 191-193,223-225.20. Žukas V. Rankraščiai apie knygas // Knygotyra. – 1981. – Nr.8. – Sąs.1. – P.67.21. Žukas V. Susitikimai su bibliografu I. Kisinu // Bibliotekų darbas. – 1990. – Nr.10. – P.26-28.Gydytoja Teresė CiškevičienėDanguolė RagažinskaitėXIX amžiaus šaltiniuose minimi 4 Nevėžninkų dvarai. Vienasiš jų priklausė Ciškevičiams. XIX šimtmečio pabaigoje JaroslavasCiškevičius turėjo 170 dešimtinių dirbamos, 10,5 dešimtinesnedirbamos žemės ir 47 dešimtines miško.1848 m. Jaroslavo Ciškevičiaus ir Zofijos Valdkuvaitės –Ciškevičienės šeimoje gimė dukra Teresė. Kaip ir daugelio bajorų,Ciškevičių vaikai buvo auklėjami patriotine dvasia. PenkiolikmetėTeresė dalyvavo 1863–1864 metų sukilime: tiekė maistą AntanoMackevičiaus kovotojams, aprūpindavo sukilėlius korespondencija.Už šią veiklą Teresė buvo ištremta į Permę, kur baigė Rygojepradėtą vidurinį mokslą.86

Sulaukusi 25 metų Teresė prieš tėvų valią išvyko į Šveicariją.Berne ji studijavo mediciną ir gydytojos diplomą gavo 1879 metais.Keletą metų ji dirbo asistente pas cheminės fiziologijos katedrosprofesorių M. Nenskį. Grįžusi iš užsienio 1883 metais Peterburge jiišlaikė valstybinius egzaminus. Apsigyvenusi Varšuvoje T.Ciškevičiūtė pasiaukojo ginekologinei praktikai ir visuomenineiveiklai. Ji ištekėjo už savo pusbrolio inžinieriaus architekto AlfredoCiškevičiaus. Gydytoja greitai pelnė pacientų simpatijas.Amžininkai pastebi, kad medikė padėdavo žmonėms ne tik vaistais,bet ir draugiškais patarimais.Dar reikšmingesnė jos veikla visuomeninio – politiniogyvenimo baruose. Teresė Ciškevičienė – moterų išsivaduojamojojudėjimo Lenkijoje pradininkė. Tik ji nepritarė revoliucijoms. Darstudijų metais ji užmezgė ryšius su Milkovskio, Balickio ir kitųlenkų nacionalinio judėjimo veikėjų įkurta Lenkijos lyga, vėliaupavadinta Tautine sąjunga. Priklausydama prie Sąjungos įkurtaitautinei švietimo draugijai, ji buvo tos draugijos delegatė Lietuvoje,kur organizavo slaptą lenkų mokymą, kūrė bibliotekas, platinokonspiracinius leidinius, padėjo persekiojamiems unitams. Jos namaiVaršuvoje buvo tapę politine svetaine įvairių slaptų lenkųorganizacijų nariams. Ją visi vadino pani Teresa. Gydytoja globojotuo metu Varšuvoje studijavusius P. Rimšą, K. Ulianskį. SkulptoriusPetras Rimša prisimena, kad ji „buvo gydytoja, rodos našlė,pagyvenusi moteris, bet dar energinga. Ciškevičienė mokėjolietuviškai, tačiau buvo lenkiškos orientacijos. Turbūt atjausdamamudviejų skurdžią buitį, mane su Ulianskiu dažnai kviesdavosi,vaišindavo arbata ir išeinant dar apdovanodavo sausainių bei kitųskanėstų paketais“. T. Ciškevičienė skulptoriui surado lenkų kalbosmokytoją, mokė elgesio taisyklių. „Ciškevičienė labai mėgolietuvius, jų ieškodavo, vaišindavo. Vėliau vienas lietuviųmaldininkų ekskursijos vadovas pasakojo: „Daktarė Ciškevičienėvisą iš Čenstakavos grįžtančią lietuvių ekskursiją pietumis vaišino.Ji didžiavosi žymiausiais Varšuvos lietuviais. Ypač su pagarba jiminėdavo inžinierių Stanislovą Kerbedį“, – prisimena P. Rimša.Visa širdimi ji troško Lenkijos valstybės atkūrimo ir suentuziazmu sveikino J. Pilsudskio legionų sukūrimą. Apie tai ji 191487

metais parengė specialią medžiagą lenkiškam leidiniui „Karinėsžinios“. Kaip ir dauguma bajorijos, ji Lenkijos valstybę suprato 1772metų sienomis. Gydytoja priklausė karinei organizacijai P.O.W.Teresė Ciškevičiūtė-Ciškevičienė mirė 1920 metų balandžio 20dieną Varšuvoje. Tuometinė spauda rašė, kad ji mirė persišaldžiusi,atlikdama profesinę gydytojos pareigą.Šaltiniai ir literatūra1. Juknevičius P. Gydytoja iš Nevėžninkų dvaro // Panevėžio rytas. – 2000 12 01.2. Juknevičius P. Gydytoja iš Nevėžninkų // Tėvynė.– 2000 05 03.3. Ragažinskaitė D. Gydytoja Teresė Ciškevičienė // Jie išgarsino Panevėžio kraštą.Konferencijos, įvykusios 2004 m. gruodžio 17 d., pranešimų tezės / Sudarytojas irredaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2004. – P.6-7.4. Ragažinskaitė D. Gydytoja Teresė Ciškevičienė // Tėvynė. – 2005 01 19.5. Rimantas J. Petras Rimša pasakoja. – Vilnius. – 1964. – P.49-50.6. Алфавитный список землевладелцев Ковеской губернии. Издание 2-е. Ковно. –1889. – C.508.Dailininkas Vincas DilkaRita KukuraitytėVinco Dilkos kūrybos laikotarpis – didelių posūkių meniniamegyvenime etapas: dailė, kaip ir literatūra ar muzika, turėjo atskleistituos socialinius pokyčius, kurie vyko kiekvienoje tarybiniogyvenimo sferoje. Klasinė kova, kolektyvizacija, kaimo kultūrinėrevoliucija – tai buvo tos pagrindinės temos, kurios išliko lietuviųmeninėje kūryboje. Šiandien iš laiko retrospektyvos nesunku įžiūrėtimeninio gyvenimo lūžius ir kelius, kartais prieštaringus irskausmingus dabarčiai. Tačiau tarp ideologinių perlenkimų arneteisingo realizmo suvokimo kūriniuose atsispindi tai, kas buvoistoriškai tikra, meniškai nuoširdu.Vincas Dilka gimė 1912 metų vasario 15 dieną Baibokų kaime,Krekenavos valsčiuje, Naujamiesčio apylinkėje, Panevėžio rajone,mažažemių valstiečių šeimoje. Pradinę mokyklą bei progimnazijąlankė Krekenavoje, o gimnaziją – Panevėžyje. Jau mokyklojeišryškėjo jo gabumai piešti. Vėliau jis ne vien piešė, bet ir lipdė,drožė, dirbo smuikus ir pats mokėsi smuikuoti. 1937 m. baigė Kauno88

meno mokyklą. Tą vasarą dekoravo Naujamiesčio bažnyčiospresbiteriją: ant jos sienų nupiešė keturis didelius paveikslus. Kaunomeno mokykloje V. Dilkos dėstytojai buvo garsiausi to metomenininkai: P. Kalpokas, J. Šileika, J. Mikėnas, A. Žmuidzinavičius,J. Zikaras ir kiti. Kiekvienas šių dailininkų turėjo įtakos būsimojotapytojo kūrybai. V. Dilka baigė Stasio Ušinsko monumentaliosiostapybos studiją. Savo diplominiame darbe „Skirgailos vestuvės“ypač didelį dėmesį skyrė kompozicijos architektonikai, kostiumams,jų spalviniams deriniams, ne tiek atsižvelgdamas į istorinę tikrovę,kiek į V.Krėvės-Mickevičiaus dramos „Skirgaila“ idėjas. Šis darbasimponavo ir savo dideliu formatu, kelių dešimčių figūrų kompozicijabei atlikimo technika. Dėl puikaus įvertinimo V. Dilkai buvosudarytos sąlygos išvykti į užsienį tęsti istorinio žanro studijas.1937–1939 metais – tapybos studijos Romos karališkoje menoakademijoje, vadovaujant garsiam Romos tapytojui, profesoriuiKarlui Sivierai. Tais pačiais metais medžio raižybos jis mokėsi Šv.Jokūbo mokykloje. Italų klasikinės monumentaliosios tapybostradicijos, kur piešinys, skulptūrinė forma bei kompozicija, buvopagrindinės priemonės, neabejotinai formavo ir V. Dilkos kūrybą.Kurdamas portretus, jis ypač daug dėmesio skyrė žmogauscharakteriui, jo vidaus pasauliui. Studijuodamas Romoje, jis kelissavo darbus eksponavo Italijos dailės akademijos jungtinėjeparodoje ir susilaukė neblogo įvertinimo.Antrasis pasaulinis karas nutraukė V. Dilkos tapybos studijasRomoje, bet nesutramdė noro kurti. Jis grįžo į Lietuvą. 1939–1940metais mokytojavo Panevėžio mergaičių ir berniukų gimnazijose.Čia įgijo pirmuosius pedagoginio darbo įgūdžius. 1940–1950 metaisdėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, 1947 m.jam suteiktas docento vardas. Nuo 1951 metų, sujungus Kauno irVilniaus institutus, jis dirbo Lietuvos TSR dailės institute. 1953–1960 metais buvo instituto tapybos katedros vedėjas. 1980 metaisjam suteiktas profesoriaus vardas. Jis dalyvavo kūrybinėje veikloje,aktyviai talkino Kultūros paminklų apsaugos įstaigai, registravusiainacionalizuojamuose dvaruose buvusias meno vertybes, įsijungė įmiesto meno mėgėjų draugijos darbą, pradėjo statyti operetę„Geiša“. Iš pradžių jo kūrybinė veikla apsiribojo grafikos darbais:89

knygų iliustracijomis (E. Mieželaičio „Aš jau ne pipiras“ ir pan. ),peizažais bei portretais. Vėliau dirbo tematinės kompozicijos srityje.Jo tematiniai darbai stiprino žanrinės kompozicijos tradicijas. Savožanrinėse kompozicijose per žmogų, per jo santykius su aplinka,epochą, V. Dilka visą dėmesį sukoncentravo į besiformuojantįkolūkinį kaimą. Taip jis nutapė daug realistinių aktualios tematikoskompozicijų: „Kolūkio statyboje“ (1953), „Rytas kolūkio laukuose“(1957), „Traktorių perdavimas kolūkiams“ (1960), „Elektrėnaistatosi“ (1964), „Tėviškė“, „Iš jūros sugrįžus“ (1970) ir kt. Darbamsbūdingas betarpiškumas, paprastumas, iškalbingumas, daugiaplanissiužetinis pasakojimo elementas, stiprus pasakojimo pradas. Kaikuriems, pvz. „Rytas kolūkio laukuose”, nesvetima ir romantiškanuotaika. Bene svarbiausias Vinco Dilkos figūrinis paveikslas –„Kolūkio steigiamasis susirinkimas“ – nutapytas 1950 metais, buvovienas pirmųjų rimtesnių darbų kolūkine tematika. Jį tapydamasautorius rėmėsi daugiau piešiniu negu spalva. Nors jam mieliausiakolūkinė tematika, V. Dilka nutapė nemažai psichologinių portretų,nuotaikingų peizažų, natiurmortų: „Brigadininkas“ (1949),„Purienos“ (1954), „Stelmužės ąžuolas“ (1960), „Palangos tiltas“(1971). 1964 metais individualioje parodoje, kurioje buvoeksponuojama eilė jo senesnių ir naujų peizažų, žiūrovai palankiaiįvertino paveikslus „Tėviškė“ (1958), „Zarasų apylinkės“ (1961),„Vestuvininkai parvažiuoja“ (1962). Šimtai nutapytų peizažų,paprastų žmonių portretų, natiurmortų rodo stiprų dailininko ryšį sugimtąja žeme ir jos žmonėmis, kuriems ir skirtos teptuko spalvos.Surengė individualias parodas Vilniuje (1962, 1964, 1971), Kaune irŠiauliuose (1962), Panevėžyje (1963). Savaime suprantama, VincasDilka, kaip ir kiekvienas kūrėjas, neišvengė ir kritikos: 1964 metais„Vilniaus“ kino teatre veikusios V. Dilkos peizažo ir natiurmortoparodos atsiliepimų knygoje vienas žiūrovas rašė: „Daugelyjekūrinių tapatinami potėpiai, spalvų gamos. Bet mintis gera, – tik, galbūt, jai išreikšti reikėjo daugiau šilumos, meilės ir darbo“.Pastebėta, kad kai V. Dilkai pavyksta atsisakyti besikartojančių,mechaniškai išgautų potėpių ir surasti gilesnę, naujai perjaustąspalvinę gamą, jis pasiekia geresnių rezultatų. Taip kad būdamasištikimas klasikinei mokyklai, nuosekliai dirbdamas, jis sukūrė90

andžių ir vertingų darbų. Tai rodo visa jo kūrybinė biografija, jovertingas indėlis, kurį jis įnešė į lietuvių dailę per savo 35 metųkūrybinį ir pedagoginį darbą.Profesorius Vincas Dilka mirė 1997 m. gruodžio 26 d.Vilniuje.Šaltiniai ir literatūra1. Alekna R. Gyvenimo paveikslai // Vakarinės naujienos. – 1987 02 23.2. Bagdonavičius G. Dailininko V. Dilkos kūrinių parodoje // Raudonoji vėliava. – 1962 09 12.3. Balčiūnienė G. Platus skambesys // Vakarinės naujienos. – 1972 02 15.4. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995). – Panevėžys. – 1995. – P.310,311, 375.5. Bitinaitė R. Dilka Vincas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T. 1. – Vilnius. – 1985. – P.431.6. Dilka Vincas // Mokinio kalendorius 1961 / 62 mokslo metams. – Kaunas. – 1961. – P.91.7. Gudynas P. Mūsų dienų herojus – darbo žmogus // Dailė. – Vilnius.– 1961. – P.15-16.8. Gudynas P. Vinco Dilkos parodoje // Literatūra ir menas. – 1962 05 26.9. Gudynas P. Vincui Dilkai – 60 // Pergalė. – 1972. – Nr.2. – P.178-179.10. Indriulaitis A. Iš paminklosaugos istorijos // Lietuvos archyvai. – T.2. – Vilnius. – 1990. – P.21,23, 24.11. Jurgaitis J. Ant tėvynės aukuro. – Vilnius. – 1995. – P.290-291.12. Jurgaitis J. Naujamiesčio šv. Mato apaštalo parapija. Kristaus šviesa Naujamiestyje / Mašinraštis– T.2. – Naujamiestis. – 1986. – L.195.13. Kauno valstybinio muziejaus dail. Dilkos Vinco ir dail. Puzino Povilo ataskaita // Valstybėsarcheologijos komisijos archyvas. – B.150. – L.3-21.14. Kukuraitytė R. Dailininkas Vincas Dilka // Jie išgarsino Panevėžio kraštą. Konferencijos,įvykusios 2004 m. gruodžio 17 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. –Panevėžys. – 2004. – P.7.15. Kukuraitytė R. Dailininkas Vincas Dilka (1912–1997) // Tėvynė. – 2005 01 19.16. Kulešova J. Jubiliejinę parodą aplankius // Vakarinės naujienos. – 1962 04 25.17. Mackevičius V. V. Dilkai – 50 metų // Literatūra ir menas. – 1962 02 17.18. Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla. – Vilnius. – 1998. – P.265, 338,339.19. Savickas A. Peizažas lietuvių tapyboje. – Vilnius. – 1965. – P.206-207.Trys moterys menininkėsJūratė PetronytėBarbora Krištonaitytė gimė 1909 m. rugsėjo 14 d. Padvarninkųkaime, dabartiniame Panevėžio rajone. Ji baigė Panevėžio mokytojųseminariją, mokytojavo Raseinių, Kelmės ir Panevėžio rajonuose,dėstė matematiką ir piešimą. Teko mokytojauti ir Truskavospradinėje mokykloje, kuri 1944 m. sudegė. Sudegus mokyklai91

Truskavoje 1944 m. rugsėjo mėnesį, mokykla įsikuria Pavermeniodvare. Mokyklos įkūrimu rūpinosi mokytoja Barbora.Jau besimokydama Panevėžio mokytojų seminarijoje ji pradėjolieti akvareles, kurios išsibarstė pas jos mokslo draugus. Išėjusi įpensiją mokytoja atvyko gyventi pas dukrą į Panevėžį. Čia dirbo„Lino“ kombinate, darbininke. Ji tuo laikotarpiu tapė tempera irdalyvavo daugelyje parodų. Mokytoja 1978 m. apdovanota „Darboveterano“ medaliu.Barbora Krištonaitytė-Matulienė mirė 1988 m lapkričio 12 d.,sulaukusi 79 metų. Palaidota Kristaus Karaliaus katedros kapinėse(Ramygalos g-vėje).1935 m. rugsėjo 18 d. ji ištekėjo už Konstantino Matulo.Užaugino dukrą Eleonorą.Eleonora Matulaitė, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatroaktorė, tautodailininkė. E. Matulaitė – Lietuvos tautodailininkųsąjungos narė nuo jos įsikūrimo. Ji kuria rūbų kolekcijas: megztų,siūtų-batikos. E. Matulaitė yra sukūrusi keletą batikos rištiniųgobelenų, taip pat yra suruošusi daugybę personalinių ir zoniniųparodų.E. Matulaitė rašo pjeses – pasakas vaikams. Ji yra parašiusi 13pjesių. 2002 m. kovo 15 d. įkūrė savo teatriuką vaikams„Naminukas“. Pati kuria dekoracijas, rūbus ir kt. Jame vaidina josdukra J. Miltinio dramos teatro aktorė, Eleonora Koriznaitė bei kitosšio teatro aktorės. E. Matulaitė daug suvaidino spektaklių įvairiuoseLietuvos miestų vaikų darželiuose ir mokyklose. Teatre ji atliko per30 vaidmenų, iš jų 13 pagrindinių. Jos pagrindiniai vaidmenys: SašaA. Čechovo „Ivanove“, Vikė G. Pride „Pirmasis Vikės balius“,Aušrinė B. Sruogos „Pavasario giesmėje“, Ievutė A. Vienuolio„Prieblandoje“, Chehatė V. Šekspyro „Magbete“.Barboros Krištonaitytės-Matulienės anūkė EleonoraKoriznaitė, 1987 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo1980 m. ji – Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorė, LietuvosTeatro Sąjungos narė. Teatre sukūrė daugiau nei 50 vaidmenų, iškurių svarbiausi: karalienės Izabelės P. Klodelio „Kristupo Kolumboknyga“, Aurelijos J. Grušo „Mykolas Glinskis“, Dantės A.Strindbergo „Sapnas“, Almos T. Viljamso „Vasara ir dūmai“.92

E. Koriznaitė filmavosi kino filmuose „Mano mažytė žmona“(1984) Rūtos vaidmenyje, „Auksinė grandinė“ (1986), „DonŽuanas“ (1988), suvaidino Cerliną bei televizijos spektakliuose.Eleonora Koriznaitė pelnė prizus: Lietuvos geriausio metų aktoriaus(1984), už geriausią moters vaidmenį Tbilisio tarptautiniame jaunųjųkinematografininkų festivalyje (1985), už geriausią moters vaidmenįSąjunginiame bulgarų pjesių pastatymų festivalyje (1988).2004 m. Motinos dienai Panevėžyje įvyko trijų moterų bendraparoda. Barboros Matulienės – miniatiūrų tempera, EleonorosMatulaitės – batikos darbų, Eleonora Koriznaitė skaitė eiles, skirtassavo mamai ir močiutei.Šioje šeimoje dar neišblėsę prisiminimai apie augintinį lūšiuką.Į saują telpantis laukinis katinėlis šių moterų namuose atsiradonetikėtai. Lūšiuką padovanojo Eleonorai Koriznaitei vienas gerbėjas.Lūšiukas gavo Rickaus vardą. Augdamas Rickus, priešingai neinaminės katės, nė karto nebuvo išleidęs nagų. Lūšiukas žaisdamasmėgdavo švelniai tapšnoti letenėlėm. Plėšrūnui augant, ėmė bustilaukinio žvėries medžioklės instinktai: jis naktimis vaikščiodavo pobutą, šokinėdavo nuo palangės prie palangės ir labai keistaiurgzdavo. Neištvėrusi E. Koriznaitė paskambino į Kauno zoologijossodą ir paprašė priglausti Rickų. Abi aktorės iki šiol su grauduliuprisimena išsiskyrimą.Šaltiniai ir literatūra1. Petronytė J. Trys moterys menininkės // Jie išgarsino Panevėžio kraštą. Konferencijos,įvykusios 2004 m. gruodžio 17 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P.Juknevičius. – Panevėžys. – 2004. – P.8-9.2. Petronytė J. Trys moterys menininkės // Tėvynė. – 2005 01 19.3. Šabasevičiūtė D. Spektakliai kaip darbo pradžia. Panevėžio teatras Vilniuje // Septyniosmeno dienos. – 2002 11 12.93

Kalbininkas Antanas LyberisVilma PakeltytėAntanas Lyberis, profesoriaus Juozo Balčikonio giminaitis,gimė 1909 m. lapkričio 6 d. Ėriškiuose. Gabų vaiką tėvai leidomokytis. Jis mokėsi Panevėžio vyrų gimnazijoje, kur turėjo daugpuikių pedagogų. Jį mokė J. Balčikonis, P. Būtėnas, J. Lindė-Dobilas, G. Petkevičaitė-Bitė. Gal dėl to A.Lyberis pasirinkohumanitarinius mokslus. Tiesa, baigęs gimnaziją, manė, kad yrapašauktas tarnauti Dievui, bet greitai įsitikino, kad taip nėra. 1932m. jis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti klasikinėsfilologijos. Kalbininkas universitetą baigė 1939 m. Darstudijuodamas jis pradėjo dirbti „Lietuvių kalbos žodyno“redakcijoje, nes buvo pastabus terminės medžiagos rinkėjas,panevėžiečių šnektos mokovas.A. Lyberis – daugelio Lietuvių kalbos žodyno tomų (I–VIII,X–XIV) redaktorius, tekstų autorius, žodžių rinkėjas. Jo darbas buvoįvertintas: už III–VI tomus 1965 m. jam paskirta Valstybinė premija.A. Lyberis parengė kelias „Lietuvių kalbos rašybos žodyno“mokykloms laidas, o su P. Kniūkšta – „Mokomąjį lietuvių kalbosrašybos ir kirčiavimo žodyną“, ne vieną „Lietuvių – rusų kalbųžodyną“. A. Lyberis buvo ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“pirmųjų dviejų tomų vienas pagrindinių sudarytojų ir leidėjų.Įsikūręs prie Nemuno vingių, Prienuose, kalbininkas pradėjomokytojauti, keletą metų dirbo direktoriumi. Izabelės ir AntanoLyberių šeimą pažinojo beveik visi Prienų rajono žmonės.Pedagogai džiaugėsi jų vaikais Rimu ir Jūrate.Antanas Lyberis ne tik reto darbštumo, bet ir nepaprastaitvarkingas, aukštos dvasinės kultūros žmogus. „Nebėra gražaus irtauraus žmogaus, tačiau bibliotekų lentynose liko ir liks metųmetams dešimtys žodynų su Antano Lyberio pavarde antraštiniuosepuslapiuose“, – buvo rašoma nekrologuose. Kalbininkas AntanasLyberis mirė 1996 m. lapkričio 22 d. Palaidotas Karveliškiųkapinėse.94

Šaltiniai ir literatūra1. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995). – Panevėžys. – 1995. –P.170, 178, 386.2. Pakeltytė V. Kalbininkas Antanas Lyberis // Jie išgarsino Panevėžio kraštą. Konferencijos,įvykusios 2004 m. gruodžio 17 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P.Juknevičius. – Panevėžys. – 2004. – P.9-10.3. Pakeltytė V. Kalbininkas Antanas Lyberis // Tėvynė. – 2005 01 19.4. Sabaliauskas A. Lyberis Antanas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.2. – Vilnius. – 1986.– P.538.Rašytojas Jonas ŠukysRasa Urbonaitė, Simona ŠvitinytėJonas Šukys — filologijos mokslų kandidatas, prieškarinisrašytojas, kraštotyrininkas gimė 1906 m. balandžio 18 d. Rimiškiųkaime, Smilgių valsčiuje, Panevėžio apskrityje. SalomėjosVasiliauskaitės ir Igno Šukio šeimoje jis buvo septintas vaikas.Mokėsi Smilgių pradžios mokykloje, vėliau 1918—1926 m.Panevėžio gimnazijoje. Gimnazijos draugu buvo jo kraštietis išNaurašilių Bernardas Bučas. Joną mokė G. Petkevičaitė-Bitė, M.Lindė-Dobilas, M. Grigonis, J. Baronas, M. Putramentienė,direktorius J. Balčikonis. J. Šukys paskatintas mokytojos G.Petkevičaitės-Bitės gražiai ir sklandžiai rašė rašinius, laisvas temas,daug skaitė. Būdamas trečioje klasėje parašė operai „Miško pasaka“libretą, kuriai M. Karka sukūrė muziką. Ji 1922 m. buvo parodytagimnazijos scenoje.Mokydamasis gimnazijoje jis įsijungė į „Meno kuopos“ veiklą.Kuopos susirinkimuose skaitė pirmuosius savo kūrybiniusbandymus, buvo aktyvus jos narys, o 1925–1926 m. išrinktas kuopospirmininku.1926 m. rudenį jis įstojo į Kauno universiteto humanitarinių mokslųfakultetą, romanistikos skyrių. Studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą,lietuvių kalbą ir literatūrą bei pedagogiką. Baigdamas parašė 230puslapių diplominį darbą „Viktoras Hugo — romanistas“.Studentaudamas savo apsakymus spausdino „Studente“ , vėliau„Lietuvos studente“, „Naujajame židyje“, „Linijoje“, dirbo95

„Lietuvos žinių“ redaktoriumi. 1935 m. jis išleidžia pirmąją knygą— novelių rinkinį „Vieškelis pro kaimą“. Po poros metų, 1937-aisiais, išleido istorinį 1919 m. revoliucinio judėjimo romaną„Komunistas“. Romane aprašomos kovos už Lietuvosnepriklausomybę Panevėžyje ir jo apylinkėse. Pagrindiniai veikėjai— Panevėžio gimnazijos mokiniai bei mokytojai. Šiame romanegalima rasti gražiai pavaizduotą nepriklausomybės kovų laikotarpį,„kai teko kovoti ne tik su išoriniu priešu — bolševikais, bet ir susavais svetimų idėjų pasigavusiais draugais“. Pats Jonas Šukys, kadir labai norėjo, šiose kovose dėl jauno amžiaus nedalyvavo.1930 m. jis pradėjo dirbti Užpalių vidurinėje mokykloje. Pometų karinės tarnybos – Sedos 1933 m., 1934–1939 m. – Alytausgimnazijoje. 1934, 1936. 1937 m. per vasaros atostogas vykdavo įPrancūzijos universitetą vasaros kursus. 1939–1940 metais gavoprancūzų valdžios stipendiją, gilino prancūzų kalbos studijasSorbonos universitete. Baigdamas parašė disertaciją „Socialinės irmoralinės idėjos Romen Rolano kūryboje“. Karas sutrukdė jąapginti.Labai skaudžiai jis pergyveno mokytojų tremtį 1941 m.birželio 14 d. Tada gimė apsakymai: „Kankinimo naktis“, „Į Sibirą“,„Kirmėlės“. Taip pat kūrė keliančių dvasią legendų („Audringaskelias“, „Lietuvio sutvėrimas“, „Žmogus po cilindru“ ir kt.)Vokiečių okupacijos metais mokytojavo Kauno aštuntojojegimnazijoje. Buvo sudaręs dvidešimties novelių rinkinį „Žmogausprisikėlimas“.1944 metų gruodžio 24 d. J. Šukys buvo suimtas. Jį kaltino užtris apsakymus – „Birželio dienos“, „Kankinimo naktis“, „Ankera“.Nuteistas mirties bausme. Advokato dėka ši bausmė buvo pakeistadešimčia metų lagerio Sibire. Prasidėjo lagerinė kelionė. Gyvybęgelbėjo tik žmonos Akvilinos Sondeckaitės siuntiniai.Grįžo fiziškai ir morališkai nesunaikintas, išsiilgęs žmonių,knygų ir darbų. Įsidarbino Kauno Medicinos instituto bibliotekoje,vėliau – prancūzų kalbos dėstytoju. Dirbo ir džiaugėsi. Kas gali būtigražiau po darbų taigoje, kai žiemos metu sušaldavo ir medžiai, iržodžiai, ir mintys. Perdirba kai kuriuos savo kūrinius ir siunčia„Pergalei“, tuo užsitraukdamas didelę nemalonę. Bando išleisti96

naujai parašytą romaną, tačiau „sutepta“ autoriaus praeitis buvoneperžengiama kliūtis jo pasirodymui. 1958 metais išspausdinoapsakymą „Gyvenimo laboratorijoje“. Paskui tyla. Rašytojųsąjungos konsultantas, skaitęs parengtą J. Šukio novelių rinkinį,rekomendavo jį spausdinti, o leidykla aiškiai atsakė: „Dėl kai kuriųtaisytų vietų ir dėl Jūsų nueito kelio ... nespausdinsime“.Dirbdamas Kauno medicinos institute parengė aštuoniasmokymo priemones studentams, į prancūzų kalbą išvertė bukletąapie institutą. Parašė daug rimtų darbų, skaitė juos mokslinėsekonferencijose. Daugeliui Medicinos instituto darbuotojų vertėprancūziškus medicinos tekstus į lietuvių kalbą. J. Šukys 1973metais išėjo į pensiją, tačiau dar pusantrų metų pavadavo prancūzųkalbos dėstytojus Lietuvos veterinarijos ir Žemės ūkio akademijose.Rašytojas Jonas Šukys mirė Kaune, 1987 metų sausio 31dieną.Su žmona Akvilina užaugino dukrą Saulę.Šaltiniai ir literatūra1. Baliūnas V. Mokytojas, rašytojas, Gulago kankinys. Rašytojo Jono Šukio 85 – mečiui //Panevėžio tiesa. – 1991 04 20.2. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995). – Panevėžys. – 1995. – P.135,156, 160, 169, 193, 355, 356, 371, 390, 402.3. Bogomolovienė E., Guokienė G. Laiko dulkes nubraukus // Tėvynė. – 1991 04 30.4. Kubilius V. Šukys Jonas // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius.– 2001. – P.496.5. Mačiuika V. Rašytojas ir po savo mirties liko rašytoju // Lietuvos rytas. – 1994 04 23.6. Panevėžys / Red. J. Masilionis. – Čikaga. – 1963. – P.307.7. Smilgiai / Parengė G. Guokienė. – Panevėžys. – 1991. – P.12-13.8. Šukys Jonas // Lietuvių enciklopedija . – Boston.- 1964. – T.30. – P.98-99.9. Švitinytė S., Urbonaitė R. Rašytojas Jonas Šukys // Jie išgarsino Panevėžio kraštą. Konferencijos,įvykusios 2004 m. gruodžio 17 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. –Panevėžys. – 2004. – P.10.10. Švitinytė S., Urbonaitė R. Rašytojas Jonas Šukys // Tėvynė. – 2005 01 19.11. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius. – 1987. – P.220, 390, 404.97

Elegantiškas kultūros žmogusAida KentraitėKai naktis vualin supas,Žvaigždės tyška kaip rasa, –Tavo vardą šnibžda lūpos,Su tavim širdis visa.Visos dainos tau dainuotosMano laimės ir kančių.Man žvaigždėjas naktys juodos,Kai tave širdy jaučiu.Žemė puošias saulės turtais –Jais gyva ir darganoj.Aš gi, ilgesio užburtas,gyvas meilėj ir dainoj.Jonas GraičiūnasLiteratūroje, kaip ir visoje kultūroje, o tiesą sakant, ir visamepasaulyje esama ne tik viršukalnių, aukštumų, bet ir lygumų ar miško,kuriame ne taip jau dažnai išauga dideli ir galingi ąžuolai. Miškui reikiaąžuolų, bet ir jiems, kad galėtų klestėti, miškas yra reikalingas. Poetas,kurio šimtąsias gimimo metines minėjome 2003 metais, be abejo,nepriklauso prie lietuvių literatūros ąžuolų, tačiau tai negali būti kliūtis darkartą paskaityti jo kūrybą ir pagerbti jo, sąžiningo lietuvių kultūrosdarbininko, atminimą.Jonas Graičiūnas gimė 1903 m. birželio 10 d. Tbilisyje. 1907-aisiaiskartu su tėvais grįžo į Lietuvą, baigė Vytauto Didžiojo universitetoHumanitarinių mokslų fakultetą, mokytojavo, dirbo ELTOS, Valstybėsradiofono redaktoriumi, buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkopavaduotojas. 1949 m. suimtas ir be teismo ištremtas į Sibirą, atsidūrėOlchono saloje, Baikale. Kaip rašė, tikriausiai paties poeto pasakojimųpasiklausęs, J. Laurušas „Tremtinio Lietuvoje“, nuo bado gelbėjo vietiniųžvejų gaudomas garsusis Baikalo omulis. Taigi dvidešimtojo amžiausvingiai J. Graičiūno neaplenkė. Tačiau du karai, okupacijos, aštuonerimetai Sibiro tremties jo nesulaužė. Autobiografijoje poetas rašė: „Manevisur per gyvenimą lydėjo sėkmė: žmonės manimi pasitikėjo, į mane98

gravitavo ir daug vylėsi iš manęs“. Kurgi tos versmės, padėjusios poetuiišlikti stojiškam net juodžiausiais metais, o vėliau suvokti savo gyvenimąkaip laimingą. Dievo ar likimo duota paguoda – poetinio žodžioskambesys, noras ir gebėjimas tuo žodžiu išsisakyti, pasiguosti, išsiverkti.Iš ilgesio ir liūdesio dainas rašė poeto motina, o tėvas iš fronto laiškuosenamiškiams siųsdavo savo eilėraščius, parašytus kupiškėnų tarme. Galbūtbūtent iš vaikystės ateina vėliau ne kartą poeto manifestuotas atsakingaskūrybos suvokimas:Kūryba ne žaismė – širdies švenčiausias vargas:Ji darbu ir mintim nuo faunos skiria žmogų,Jam dvasią grūdina, prablaivo dangų slogų,ir skamba kūrinys tarytum laisvės varpas.Parašyta retoriškai, gal net kiek naiviai (ta „fauna“ tikrai keliašypseną), tačiau aišku: poetas norėjo, kad kūryba būtų jo laisvės sfera.Toksai, sakytume, yra idealas. Deja, sovietinėje Lietuvoje parašyti kūriniainebuvo laisvės varpo skambesys: oficialioji primesta melodija griovė jųharmoniją. Kaip ir keletas žymių to laiko rusų poetų, J. Graičiūnas laisvas(arba bent jau sąlygiškai laisvas) galėjo būti versdamas – išvertė jisPuškino „Borisą Godunovą“, „Undinę“, A. Gribojedovo „Vargą dėlproto“, Šotos Rustavelio „Karžygį tigro kailiu“ ir daugelį kitų. VersdamasRustavelio kūrinį, Graičiūnas vyko į Gruziją (Tbilisį), į Rustavelioliteratūros institutą pasikonsultuoti su didžiojo poeto tyrinėtojais iržinovais. Apsirūpino tiksliu instituto darbuotojų parengtu pažodiniuvertimu (į rusų kalbą) taip pat vertimais anglų, prancūzų kalbas beiišsamiais komentarais. Pats poetas vėliau kalbėjo: „Turėčiau pripažinti,kad Rustavelio poemos vertimas man buvo iš visų mano kada nors verstųpoezijos kūrinių sunkiausias. Dabar aš net pats stebiuosi, kaip man užtekojėgų perkopti tokį kalnagūbrį...“Spaudoje Jonas Graičiūnas publikacijas pasirašinėdavo AlgiuElmantu, Arimantu, Jonu Kalvėnu, Laisvydu Pilėnu, Martynu Martinaičiu,Vytautu Suvartu...Prieš Antrąjį pasaulinį karą J. Graičiūnas suspėjo išleisti keturiasknygas: „Karo stovis (dūšioj)“, „Akių ganyklose“, „Pirmoji rinktinė“,„Ižas Nemune“. Jo kūryboje vyrauja neoromantikams artimi įvaizdžiai,melodingas eiliavimas, tačiau linkstama į retoriką. Eilėraščiuose daug„žiedų“, „gegužių“, „sutemų“. Snaigės čia krinta „kaip vyšnios žiedai‘,„jūromis banguoja vasarojai“, stovi „pakrypę lūšnos ir smūtkeliaipakelėse“, įsimylėjusius vyšnios apibarsto „baltais konfeti“, o „didi iramžina – ligi lentos“ meilė miršta. Tiesą sakant, poeto intencija dažnai99

atrodo svarbesnė ir įdomesnė už rezultatą. Antai rinkinio „Ižas Nemune“paantraštė „Oficialaus optimizmo ir privataus pesimizmo lyrika“išraiškinga, tačiau to optimizmo knygoje tiek, kiek deklaracijų, kad„tėviškės žemėj Vyčiais atgimstam“ ar kad lietuvių žemę „apgynė Lukšysdirvoj žuvęs“, o artojo žagrė „apgins nuo vargų“. Panašiai pasakytina irapie pesimizmą: „Versalio“ restorane nėra ką veikti Kristui; Lietuva gyva,bet vietos joje užtenka ne visiems, kai kam tenka rinktis emigraciją.Gražus skyriaus „Oficialus optimizmas“ epigrafas „Вся мысль моя –тоска по тайне звездной... / Вся жизнь моя – стояние над бездной...“,tačiau pati knyga be galo toli nuo baltrušaitiško žvaigždžių paslaptiesilgesio ar metafizinės bedugnės pajautos.Pirmuosiuose J. Graičiūno eilėraščių rinkiniuose kalbama apie gyvąMargirio, Gražinos, Lietuvos savanorių dvasią. Galėtume manyti, kadistorinės reminiscencijos – tik duoklė „oficialiam optimizmui“, tačiau,pažvelgę į J. Graičiūno kūrybos visumą, suvokiame, kad istorija, kultūra –viena iš esmingiausių atramų poeto gyvenime, padedančių jam išlikti.Svarbi ir individualioji istorija (poetą nuolat lydi šviesus motinospaveikslas), ir visos tautos likimas. Net tremties į Sibirą kaip kelionės „pasknygnešius“ suvokimas leidžia atsiplėšti nuo savo paties kančios, pasijustisavos tautos, jos istorijos dalimi net ten, kur kaukši „baroko kirviai“.Tremtyje rašytuose eilėraščiuose J. Graičiūnas prisimena kultūros pasaulį –Vergilijų, Brandą ir Soveigą. Audra jam, kaip ir poetams romantikams,leidžia suvokti kitokį gyvenimą, negu tą, kuriam jis pasmerktas, – „irlaisvės kupiną, ir džiaugsmo, ir jėgų“. Gamta ir kultūra teikia laisvės irvilties nelaisvėje ir padeda ją, tą nelaisvę, ištverti.Vėlesniais metais peno apmąstymams J. Graičiūnui teikė pasakosapie Eglę dramatizmas (ciklas „Kur Eglė Žilvino dar tebelaukia“, o ir kiturne kartą prisimenama ši pasaka), Vilniaus kontraforsų artuma (vienąrinkinį poetas ir pavadino „Vilniaus kontraforsai“). Vilnius labai svarbuspoetui miestas. Į eilėraštį stengiamasi įrašyti kiek galima daugiau miestoženklų, mūsų kultūroje embleminių: „Antakalnio barokas“, „kupiškėnoStuokos kiln[i] katedr[a]“, šventoji Ona Vilnelės vingy, Lizdeika ir taiptoliau.Eilėraščiuose J. Graičiūnas siekė (būtent siekė, kaip pasisekdavo –kitas klausimas) minties aiškumo, elegancijos, tam, kas menka, nešykštėjoironijos ir didžiavosi esąs „klasikinio eiliavimo adeptas“.Vieno knygos „Vilniaus kontraforsai“ skyriaus epigrafas – paties J.Graičiūno strofa, paimta iš eilėraščio „Autobiografija“:100

Kol paskutinei čia panemunės sodybaiRugelis žiemkentys nepašykštės želmens -Ir dar po to – stovėsiu tėviškės sargybojDarbais ir meile jai net po rauda akmens!Tiek ši strofa, tiek visas eilėraštis liudija, kad J. Graičiūnas -prieškarinės nepriklausomos Lietuvos augintinis, ją laikantis aukščiausiavertybe, su ja sutampantis („nei žemės nepaliksiu, / Nei vieversiogiesmės“), jai tarnaujantis, žemai besilenkiantis „prieš žemdirbį pastovų“,o save lyginantis su „žiemkenčiu rugiu“. Eilėraštis rašytas sovietinėjeLietuvoje, tačiau tiek jo skelbiami idealai, tiek poetika – anos,prieškarinės.E. Matuzevičius prisimena, kai paklausė vienos garbaus amžiausdamos, kokį dar iš anų, prieškarinių, laikų ji prisimena J. Graičiūną,išgirdęs atsakymą: „Frantas elegantas“. Pasakyta buvo šiek tiek ironiškai,tačiau sovietinėje Lietuvoje su poetu bendravusiems jo elegancija jau buvokito pasaulio, kitos kultūros (ar tiesiog – kultūros) išraiška. Tada, kainorma tampa per petį spjaudyti saulėgrąžas, net, sakytume, labaikasdieniškas, bet elegantiškas judesys pastebimas ir įsimenamas ilgam,faktiškai visam laikui.Galbūt tai ir buvo svarbiausia J. Graičiūno gyvenime – būtielegantišku kultūros žmogumi priešiškoje kultūrai epochoje. Būti tokiožmogaus pavyzdžiu, įrodymu, kad esama kito – „nesaulėgrąžų“ pasaulio.Poeto žmona Kamilė Graičiūnienė (1907–1971) buvo mokytoja.Sūnus Kęstutis (1944–1945) mirė mažas. Jonas Graičiūnas mirė 1994 m.rugpjūčio 1 d. Palaidotas Ramygalos miesto kapinėse, šalia žmonos irsūnaus.Šaltiniai ir literatūra1. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727 – 1995). – Panevėžys. – 1995. – P.102,118, 136, 161, 162, 169, 177, 205, 212, 350, 355, 371, 382.2. Graičiūnas Jonas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.4. – Vilnius – 1978. – P.168.3. Graičiūnas Jonas // Lietuvių enciklopedija. – T.7. – Boston. – 1956. – P.413.4. Graičiūnas Jonas // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius. – 2001. – P.161.5. Kairienė V. Išdžiuvusi Aukštaitijos žemė užvakar priglaudė dar vieną savo sūnų – poetą JonąGraičiūną // Panevėžio rytas .– 1994 08 05.6. Kentraitė A. Poetas Jonas Graičiūnas // Jie išgarsino Panevėžio kraštą. Konferencijos, įvykusios2004 m. gruodžio 17 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys.– 2004. – P.11.7. Kentraitė A. Elegantiškas kultūros žmogus // Tėvynė. – 2005 01 19.8. Kubilius V. Graičiūnas Jonas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius.– 1985. – P.649.9. „Kur buvau, visur pateisinau savo žmogiškąją lemtį“ // Panevėžio rytas. – 1994.08 03.10. Matuzevičius E. Jis visada pakelta galva… // Metai. – 1993. – Nr.6. – P.155 – 156.11. Jonas Graičiūnas // Ūkininkas. – 1994. – Nr.58. – P.8.101

102

PANEVĖŽIO KRAŠTĄIŠGARSINĘ2005 m. gruodžio 16 d.103

PRANEŠĖJAIVaida Baltušytė, Šiaulių universiteto Menų fakultetostudentė.Rūta Grincevičiūtė, Panevėžio Vytauto Žemkalniogimnazijos moksleivė.Saulius Jučys, Panevėžio rajono savivaldybės viešosiosbibliotekos Bernatonių filialo vyr. bibliotekininkas.Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajonosavivaldybės administracijos vyresnysis specialistaspaveldui.Asta Karaliūtė, Vytauto Didžiojo universitetoHumanitarinio fakulteto studentė.Renata Karčiauskaitė, Vilniaus universiteto KaunoHumanitarinio fakulteto studentė.Skaistė Kryžanauskaitė, Vilniaus universiteto KaunoHumanitarinio fakulteto studentė.Violeta Meiliūnaitė, Lietuviu kalbos instituto ir VytautoDidžiojo universiteto doktorantė.Danguolė Ragažinskaitė, Lietuvos žemės ūkiouniversiteto Agronomijos fakulteto studentė.Simona Švitinytė, Panevėžio Vytauto Žemkalniogimnazijos moksleivė.Rasa Urbonaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalniogimnazijos moksleivė.Deimantė Žostautaitė, Šiaulių universiteto Humanitariniofakulteto studentė.104

Iš Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijosKrašto pažinimo būrelio veiklosAsta KaraliūtėKrašto pažinimo būrelis savo veiklą pradėjo 2000/2001 mokslometais. Iš pradžių jis vadinosi Kraštotyros būreliu, o nuo 2001/2002mokslo metų – Krašto pažinimo būreliu. Būrelio vadovas ir įkūrėjas,gimnazijoje Krašto istoriją dėstęs istorikas, Petras Juknevičius. Jis siekėsuburti istorija besidominčius moksleivius, supažindinti su istoriniaisobjektais ne tik Panevėžio krašte, bet ir už jo ribų. „Mintis įkurti būrelį kilotada, kai pagal Valstybės tarnybos įstatymą nebegalėjau turėti pamokų. Beto, sutapo dar keli faktai. Krašto istorijos pamokos gimnazijoje baigėsi,nes nebeliko šeštųjų klasių“, – pasakoja Petras Juknevičius. Okonferencijos pradėtos rengti tada, kai istorikas trumpai turėjo Kultūrosistorijos paskaitas Kauno technologijos universiteto Panevėžio fakultete.„Taip ir kilo mintis sujungti besidominčias krašto istorija studentes irgimnazistes bendrai veiklai“, – prisimena P. Juknevičius.Konferencijose būrelio nariai supažindindavo besidominčius žmonessu krašto šviesuolių gyvenimo istorijomis, jų veikla. Pastaruoju metubūreliui vadovauja istorijos mokytojas Gintaras Lukošiūnas, o PetrasJuknevičius – konsultantas.Laikui bėgant, būrelio narės tapo studentėmis, bet veiklos nepamiršoir pakviestos visada atvyksta paskaityti pranešimų. Antai, nuo pirmųjųbūrelio įkūrimo dienų, jos veikloje dalyvaujanti Skaistė Kryžanauskaitė2005 m. sausio mėnesį istoriko P. Juknevičiaus leidinių pristatymePakalniškių bibliotekoje (Radviliškio r.), kalbėjo: „Dar gimnazijoje mus irsusiejo domėjimasis krašto praeitimi. Krašto istorijos pamokos,kraštotyros būrelis, kelionės po gimtinę ir kitas istorines vietas, pagaliaukonferencijos...[...] Kuo mus, studentes ir gimnazistes, patraukiamokytojas, kodėl, vos gavę pakvietimą dalyvauti konferencijoje, mes iškartsutinkame? Gal betarpiškas bendravimas, gal tai, kad su mumis visadaskaitomasi...“.Būrelio veikla neapsiriboja vien pranešimų skaitymu. Pažintiniaiužsiėmimai vyko Panevėžio apskrities archyve, Kraštotyros muziejuje,Juozo Miltinio palikimo studijų centre. Buvo surengtas žygis Tautos105

patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus pėdomis Panevėžio krašte, žygiuotaDaugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio teritorija, ieškota 1831m. sukilėlių mūšio vietos Prastavoniuose, netoli Šeduvos. Būta irtolimesnių išvykų – lankytasi Ventspilyje, Rygoje, Rundalėje...Veiklą tebetęsiame. Per penkerius bendravimo metus surengta 20konferencijų. Merginos talkina leidžiant kraštotyrinius leidinius.Aktyviausios būrelio narės Skaistė Kryžanauskaitė, Asta Karaliūtė,Aida Kentraitė konferencijose dalyvauja ir tapę studentėmis. Šiuo metubūrelyje aktyviai veikia gimnazistės Agnė Miškinytė, Lina Pačešiūnaitė,Rūta Grincevičiūtė, Simona Švitinytė ir Rasa Urbonaitė.Kodėl aš įsijungiau į šį kolektyvą?Gimnazijoje turėjau krašto istorijos pamokas, kurios buvo vienosįdomiausių iš visų dėstomų dalykų. Mokytojui P. Juknevičiui pasiūliusprisijungti prie Krašto istorikų būrelio veiklos mielai sutikau. Kadangivisada domėjausi savo miesto ir rajono istorija, rašyti pranešimus irdalyvauti konferencijose buvo aktualu ir naudinga. Esu tikra, kad ši veiklalėmė mano apsisprendimą studijuoti etnologiją, filosofiją, istoriją.Trumpos išvados apie Krašto istorijos būrelio veiklą: Aktyvi būrelio veikla paskatino dar labiau domėtis istorija.Kiekviena konferencija papildė žinias nauja ir įdomia informacija,kuri praverčia tiek bendraujant, tiek skaitant ar rašant pranešimus,mokslinius darbus. Konferencijoje dalyvavę žymūs krašto istorikai bei kultūriniopaveldo saugotojai visuomet palankiai atsiliepdavo apie būrelioveiklą, skatino ir toliau rengti pranešimų pristatymus. Konferencijų klausytojai išgirsta daug naujos informacijos apiesavo kraštą. Aplankytos vietos praplėtė visų būrelio narių akiratį, nes išvystiistorinį objektą realybėje – tai pačiam prisiliesti prie jo praeities.Skaitydamas ar klausydamas to patirti negali.Šaltiniai ir literatūra1. Arlauskaitė D., Medelinskaitė V., Juknevičius P. Tautos patriarcho Panevėžio kraštepėdsakais // Gimtinė. – 2001. – Nr.4.2. Karaliūtė A. Iš Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos Krašto pažinimo būrelio veiklos //Panevėžio kraštą išgarsinę. Konferencijos, įvykusios 2005 m. gruodžio 16 d., pranešimųtezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2005. – P.3.3. Karaliūtė A. Iš Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos Krašto pažinimo būrelio veiklos //Tėvynė. – 2006 01 11.4. Kryžanauskaitė S. Keli žodžiai apie buvusį mokytoją // Tėvynė. – 2005 03 12.106

5. Lukoševičius A. Parodėlė tėviškėje // Tėvynė. – 2005 03 12 12.6. Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija. Krašto pažinimo būrelio veiklos ataskaita. 2003 /2004 m. m. / Mašinraštis. – Panevėžys. – 2004.7. Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija. Krašto pažinimo būrelis. 2001 / 2002 mokslometų veiklos ataskaita. / Mašinraštis. – Panevėžys. – 2002.8. Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija. Krašto pažinimo būrelis 2004 / 2005 m. m. /Mašinraštis. – Panevėžys. – 2005.9. Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija. Krašto pažinimo būrelis. 2002 / 2003 mokslometų veiklos ataskaita / Mašinraštis. – Panevėžys. – 2003.10. Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija. Kraštotyros būrelio veiklos 2000 / 2001 mokslometais ataskaita / Mašinraštis. – Panevėžys. – 2001.11. Petro Juknevičiaus pasakojimas pranešimo autorei.Lietuvių raštijos puoselėtojai J. J. Božimovskiai ir S. BitnerisPetras Juknevičius, Renata Karčiauskaitė, Skaistė KryžanauskaitėBožimovskai, turėję Belinos herbą, sena Mazovijos krašto giminė.Pavardę giminė gavo nuo Božimovcų kaimo. A. Bonieckis rašo, kadgiminės atstovai minimi jau karaliaus Jogailos laikais. S. Uruskis mini XVa. gyvenusi Krokuvos arkidiakoną Derslavą Božimovskį bei jo brolįChrobžo kleboną Petrą-Joną, kuris vėliau buvo Krokuvos kanauninku irVeličkos druskų kasyklų prižiūrėtoju. 1572 m. Vilniuje minimas siuvėjasStanislovas Božimovskis. XVII a. vykstant karams su švedais,Uždauguvyje Kristupo Radvilos daliniuose 1625 m. minimas rotmistrasDanielius Božimovskis. S. Uruskis nurodo, kad 1845 m. Gardinogubernijoje bajorystę įrodinėjo Silvestras Božimovskis, Fabijono sūnus.Mūsų kraštui labiausiai nusipelnė reformacijos judėjimo veikėjai,lietuvių raštijos puoselėtojai Jonas Božimovskis [vyresnysis] ir JonasBožimovskis [jaunesnysis].Jonas Božimovskis [vyresnysis] gimė 1610 m. spalio 11 d.Lietuvoje. Tiksli gimimo vieta nežinoma. Jo tėvas Adomas atvyko įLietuvą iš Lenkijos, čia vedė Kotryną Kolinaitę Dijakevičiūtę. Jonas,greičiausiai vienintelis jų vaikas, nes apie kitus niekur neužsimenama,mokėsi Kėdainiuose. Nuo 1626 m. jis mokslą tęsė Slucke, o vėliau –Šiluvos alumnate.1631 m. birželio 16 d. J. Božimovskis iš Šiluvos buvo perkeltas įKėdainius, kur dirbo katechetu. Po metų Kėdainių sinodo nutarimu jisišsiųstas studijuoti į Olandiją: 1632 m. įstojo į Utrechto universitetą, 1636m. studijavo Leidene, o 1637 m. – Franekeryje. Čia, vadovaujant107

profesoriui Makovskiui, jis parengė ir paskelbė disputą „An quod quistenetur credere, it omne sit verum“.1638 m. J. Božimovskis sugrįžo į Kėdainius, buvo ordinuotasevangelikų kunigu ir tuoj pat paskirtas Naujamiesčio kunigu irpamokslininku t. y. klebonu, su įpareigojimu aptarnauti Beinoravosevangelikų broliją. Penkiolika metų, iki 1663–ųjų, jis gyvenoNaujamiestyje. Reformacijos tyrinėtoja S. Lukšaitė yra pastebėjusi, kad1640 m. valdžiai uždraudus reformatų pamaldas Vilniuje, Lietuvosreformatų veiklos centrai persikėlė į didesnes bendruomenes. Dalis raštųleidėjų susitelkė Biržuose, Kėdainiuose, Naujamiestyje, Papilyje, dalis –kituose Radvilų dvaruose baltarusių žemėse. Kėdainių, Biržų,Naujamiesčio reformatų veikėjai bei dvasininkai rūpinosi lietuviškų knygųleidimu. Naujamiestis, kuriame nuo 1583 m. prie reformatų bažnyčiosveikė mokykla, tapo svarbiu reformacijos judėjimo centru. XVII a.Naujamiesčio dvaras priklausė Radviloms, kurie globojo reformatus. PriešJ. Božimovskį čia buvo dirbę kunigas St. Minvydas (žinomo reformatųveikėjo Samuelio Minvydo senelis), katechetas Montanijus. O vėliau, 1673m. Naujamiestyje klebonavo žymus reformatų veikėjas Samuelis Bitneris.Neatsitiktinai, kai 1661 m. buvo baigta statyti Smilgių bažnyčia, Krokuvosir Lvovo kanauninkas, generalinis komisorius Jonas iš MalakovoMalakauskis pastebėjo, kad ji pastatyta labai reikalingoje vietoje – tarpNaujamiesčio ir Beinoravos reformatų „zbarų“.Iš Naujamiesčio J. Božimovskis važinėjo į sinodus, kuriuose 1646–1650 m. vykdė notaro funkcijas, nuo 1650 m. iki 1672 m. jis be išimtiesdalyvavo visuose sinoduose. (Nors aukščiausioji evangelikų reformatųbažnyčios valdymo institucija buvo bendri Lenkijos ir Lietuvosgeneraliniai sinodai, tačiau faktiškai ją valdė Vilniaus evangelikųreformatų provinciniai sinodai t. y. kasmetiniai ministrų ir globėjųsuvažiavimai. Laikotarpiu tarp sinodų valdė distriktų vyresnieji –superintendentai. LDK evangelikų reformatų bažnyčia buvo padalinta į 6distriktus: Vilniaus, Žemaičių, Užnerio, Naugarduko, Polesės irBaltarusijos (Minsko). Reformatus saugojo Žygimanto Augusto 1563 m. ir1568 m. privilegijos. Iš Naujamiesčio 1645 m. jis vyko ir į Torūnėsevangelikų kolokviumą. 1652 m. liepos 24 d. Jonas Božimovskisišrenkamas Žemaičių konsenjoru su būstine Naujamiestyje.Naujamiestį jis paliko 1653 m., kai buvo išrinktas Žemaičių senjoru(superintendantu) ir privalėjo išsikelti į Kėdainius. Šias pareigas jis ėjo ikipat mirties, be to, nuo 1663 m. dar buvo ir Vilniaus senjoru.108

Jonas Božimovskis [vyresnysis] mirė 1673 m. sausio 8 d.Kėdainiuose.Jis gerai mokėjo lietuvių kalbą. 1650 m. rugpjūčio 31 d. Kėdainiųsinodo nutarimu J. Božimovskiui kartu su kitais reformatų veikėjais buvopavesta sutvarkyti lietuviškas giesmes ir maldas. 1653 m. Kėdainiuosesušauktas Vilniaus sinodas ragino J. Božimovskį paskubinti lietuviškųknygų spausdinimą. Tais pačiais metais Vilniaus sinodas jam ir kitiemsžinomiems reformatams dėkojo už „Knigos nabožistes Krikśćioniszkos“išleidimą (ją išleido Jonas Božimovskis, Samuelis Minvydas, SteponasJaugela–Telega, Samuelis Tamošauskis). Tais pačiais 1653–aisiaisKėdainiuose buvo išleistos dar trys Jono Božimovskio ir jo bendraautoriųknygos. Tai „Katechismas Arba Trumpas Pamokslas WierosKrikśćioniszkos del Waykialu Mazu“. Šią knygą J. Božimovskis sudarėkartu su S. Minvydu. V. Biržiška rašo, kad dalyvavo ir S. Tamošauskis. Šiskatekizmas buvo savarankiška „Knigos nobažistės...“ dalis. Leidimaspakartotas 1680 m., 1803 m. ir 1861 m. Knygą „Maldos KrikśćioniszkosWisokiam Meatuy ir reykalams bendriems prigulinczios“ J. Božimovskissudarė su tais pačiais bendraautoriais. Pakartotinai išleista 1781 m. ir 1863m. Trečioji knyga „Summa Aba Trumpas iszguldimas Ewangeliu SzwentuPer Wisus Meatus dienomis Nedelos Bazniciose Krikśćioniszkoseskaytomu...“– tai lenkiškos Grigaliaus Žarnovco postilės vertimas, kuri J.Božimovskis atliko kartu su S. Minvydu. Pakartotinai knyga išleista 1781m. ir 1863 m.Jonas Božimovskis ėmėsi ir Biblijos vertimo. Mat tuomet Londonepradėtas spausdinti Samuelio Boguslavo Chilinskio (apie 1632–1668)lietuviškas Biblijos vertimas, bet Vilniaus sinodas pripažino jį netinkamu.Beje, S. B. Chilinskis, pradėjęs leisti Bibliją, atvyko į Kėdainius, kurreformatų sinodas išklausęs jį liepė vertimą tikrinti dviem savo teologamsJonui Božimovskiui ir Jurgiui Skrodskiui. Ilgai nesulaukęs atsakymo S. B.Chilinskis toliau leidžia Bibliją, bet gauna nepalankų vertimo įvertinimą.Atsiliepimo objektyvumui poveikį galėjo turėti ir tai, kad vienasrecenzentas, J. Božimovskis, ėmėsi savarankiškai versti Bibliją ir buvosuinteresuotas ją išleisti. Jis pradėjo darbą ta dalimi, kuri Londone darnebuvo pradėta spausdinti – Naujuoju Testamentu. Darbą užbaigtisutrukdė mirtis. Tėvo pradėtą darbą tęsė sūnus Jonas.Jonas Božimovskis [jaunesnysis] gimė apie 1645 m., greičiausiaiNaujamiestyje, kur tuo metu gyveno jo tėvai. Nežinome ar jis buvošeimoje vienintelis vaikas, ar turėjo brolių, seserų. Vaikystė prabėgoNevėžio pakrantėse. Greičiausiai pradžios mokslų Jonukas sėmėsi109

Naujamiesčio pradžios mokykloje. Mokėsi Kėdainių gimnazijoje.Akademikas Zigmas Zinkevičius mano, kad J. Božimovskis 1662–1663 m.studijavo Oksforde (Anglijoje). 1667 m. jis buvo paskirtas katechetuKėdainiuose, o 1668 m. perkeltas pamokslininku į Liubčią (Baltarusija),buvo Naugarduko karūžos Franskievičiaus-Radziminskio rūmininku.Dešimt metų, nuo 1670 m. iki 1680 m., jis buvo Slucko (Baltarusija)evangelikų bažnyčios pamokslininkas ir gimnazijos, kurią 1626 m. įsteigėRadvilos, direktorius.Nuo 1681 m. J. Božimovskis pamokslininkas Vilniuje, o nuo 1685m. – Vilniaus konsenjoras.Jonas Božimovskis [jaunesnysis] mirė 1687 m. birželio mėnesį(palaidotas birželio 24 d.) Vilniuje.Jonas Božimovskis [jaunesnysis] tęsė tėvo pradėtą Biblijos vertimą.1680 m. Vilniaus sinodas nutarė pavesti jam, Stanislovui Monkevičiui,Samueliui Lipskiui ir Samueliui Bitneriui užbaigti Jono Božimovskio[vyresniojo] pradėtą Biblijos vertimą. Tačiau, 1681 m. kilus gaisrui Biržųklebonijoje, sudegė visas vertimo rankraštis. Tada toliau versti ėmėsi JonasBožimovskis [jaunesnysis] ir Samuelis Bitneris. Šis vertimas, bet tikNaujasis Testamentas, buvo išspausdintas Karaliaučiuje 1701 metais.Jonas Božimovskis [jaunesnysis] buvo vedęs Kotryną Latkovskaitę,su kuria užaugino septynis sūnus. Net penki iš jų, Jonas, Danielius,Mikalojus, Samuelis ir Kazimieras, vadovavo evangelikų bažnyčiosbendruomenėms ir mokykloms. Pvz., Jonas, gimęs 1672 m., 1692 m.įsimatrikuliavo Frankfurto prie Oderio universitete vardu „JohannesBorzymouski Lituanus“. Vėliau jis studijavo Leideno universitete, buvokunigu ir Slucko gimnazijos rektoriumi. Samuelis, gimęs 1678 m., 1699 m.įsimatrikuliavo Karaliaučiaus universitete („Borzymofski SamuelusLituanus“). Nuo 1703 m. jis buvo Kėdainių gimnazijos prorektorius, ovėliau ir rektorius. Slucke 1682 m. gimęs Kazimieras, 1702 m.Karaliaučiaus universitete užsirašė: „Borzymouski Casimirus SluckoLituanus“. 1707 m. jis studijavo Marburgo universitete, 1746 m. –Naugarduko senjoras. Mirė 1750 m. Danielus ir Samuelis užėmė kiekmažesnes pareigas evangelikų bendruomenėse.***Reformacijos judėjimo veikėjas Samuelis Bitneris gimė apie 1632m. Lenkijoje, reformatų kunigo Martyno Bitnerio šeimoje. Bitneriai(Bythner) XVII a. pirmoje pusėje atsikėlė į Lenkiją iš Vokietijos. Jo tėvasvokietis, iš pradžių tarnavo lenkų kariuomenėje, vėliau tapo reformatų110

dvasininku. Bitneriai atsikėlė į Lietuvą, kur Samuelio tėvas nuo 1654 m.buvo Užnerio konsenjoras, nuo 1660 m. – senjoras.Nors Samuelis gimė Lenkijoje, bet gyvendamas Lietuvoje, geraipramoko lietuviškai. Jis mokėsi Slucko gimnazijoje, o nuo 1651m.gegužės 31 d. studijavo Frankfurto prie Oderio universitete. 1663 m.ordinuotas kunigu, 1668 m. paskirtas lektoriumi, o 1670 m. – diakonu.1673 m. S. Bitneris paskirtas Naujamiesčio klebonu ir greičiausiai juoišbuvo iki 1687 m. Tai liudija ir jo iš Naujamiesčio 1682 m. sausio mėnesįrašytas laiškas Liudvikai Karolinai Radvilaitei. Beinoravos valstiečiai,atvykę į Kėdainius, skundėsi valdytojui, kad jų namuose kalvinistų kunigasS. Bitneris radęs dievybes ir „burtininkavimu dvelkiančius prietarus“,kuriuos sudeginęs. Akademikas J. Jurginis, komentuodamas tą faktą rašė,kad beinoraviškių „dievybės“ negalėjo būti pagoniški stabai, nes tadavalstiečiai nebūtų drįsę skųstis. Gal būt tai buvo liaudies menininkųpadaryti šventųjų atvaizdai, kuriuos protestantų bažnyčia vadino stabais irdraudė juos garbinti.1687 m. jis tapo Vilniaus konsenjoru. 1688 m. – Užneriosuperintendantas. Po to įsikūrė Biržuose. Nuo 1698 m. S. Bitneris -Žemaičių senjoras su būstine Kėdainiuose ir tuo pat metu buvoKaraliaučiaus reformatų parapijos klebonas. Karaliaučiuje 1701 m. įsteiguslenkų ir lietuvių reformatų parapija, valdžia paskyrė jos kunigu J. Rėkutį,vėliau pareigas ėjo S. Bitneris. Po pastarojo mirties J. Rėkutis tapoŽemaitijos superintendentu, kartu ir reformatų bažnyčios atstovu Prūsijoje.Samuelis Bitneris mirė 1710 m.Ženklūs jo nuopelnai lietuviškai raštijai, mūsų kultūrai. 1680 m. jiskartu su Jonu Božimovskiu [jaunesniuoju], Stanislovu Monkevičiumi irSamueliu Lipskiu ėmėsi tęsti J. Božimovskio [vyresniojo] pradėtą darbą –Biblijos vertimą. 1680 m. Karaliaučiuje išleistas S. Bitnerio spaudaiparengtas leidinys „Pradzia pamoksla del mazu Weykialu” Tai antrasis, jauišplėstas, 1653 m. „Katekizmo“ leidimas. Knygelės leidimą parėmėKarolina Radvilaitė. Mat, Lietuvos reformatų padėtis labai pablogėjomirus Jonušui Radvilai. Leidybinio darbo mecenate tapo paskutiniojibiržiškių Radvilų šakos atstovė, Brandenburgo markgrafo žmona LiudvikaKarolina Radvilaitė (1667–1697), gyvenusi daugiausia Karaliaučiuje irBerlyne. Šis leidinukas buvo pirmasis po M. Mažvydo „Katekizmo“išspausdintas elementorius, skirtas mokykloms.1695 m. Vilniaus sinodo pavedimu S. Bitneris ėmėsi į lietuvių kalbąversti Naująjį Testamentą. S. Bitneris išvertė didžiąją jo dalį. Jam talkinoJonas Božimovskis [jaunesnysis], o vertimą Mažajai Lietuvai pritaikė P. Z.111

Šusteris. Šis vertimas buvo išleistas 1701 m. Karaliaučiuje ir vadinosi„Naujas Testamentas Wieszpaties musu Jezaus Kristaus…” L. K.Radvilaitė buvo paskyrusi 500 florinų šiam vertimui spausdinti, tačiaunepasinaudota dėl ankstyvos mecenatės mirties. S. Bitnerio versto ir 1701m. išspausdinto Naujojo Testamento išleidimo aplinkybes papasakojoevangelikų kunigas Gotfridas Ostermejeris (1716–1800) istorinėjeapžvalgoje „Historische Nachrict von der Littauische Bibel“ („Istorinėsžinios apie lietuvišką Bibliją”). Šiuo savo darbu Samuelis Bitneris daugkuo nusipelnė Lietuvos raštijai.Tačiau reikia paminėti, kad tuo pat metu S. Bitneris aktyviai užsiėmėveikla, kurios tikslas buvo griauti Lietuvos valstybingumo pamatus. Jisbuvo nusistatęs ir veikė prieš Lietuvos valstybę. Įtariama jį buvusFridricho I slaptu agentu. Bet prieš metant tokius kaltinimus, reikiaatsižvelgti į konkrečias to meto sąlygas. Po XVII a. antrosios pusės karų irŠiaurės karo Abiejų Tautų Respublikoje prasidėjo aršus kontrreformacijospuolimas. S. Bitneris buvo uolus reformatas, evangelikų teisų gynėjas.Nerasdamas Lietuvoje užtarimo prieš vykdomą terorą, jis ieškojo paramoskitur: pas Švedijos karalių Karolį XII, Rusijos carą Petrą I ir pas Prūsijosvaldovą Fridrichą I. Pastarajam jis siūlė pirkti iš Radvilų Biržus, kad šie(po L. K. Radvilaitės mirties) nepatektų katalikiškai Nesvyžiaus Radvilųgiminės šakai. Visos jo pastangos liko bevaisės...Šaltiniai ir literatūra1. Biržiška V. Božimovskis Jonas // Biržiška V. Aleksandrynas. – T.1. – Vilnius. – 1990. –P.308-309, 380-381.1. Biržiška V. Samuelis Bitneris // Biržiška V. Aleksandrynas. – T.1. – Čikaga. – 1960. –P.356–360.2. Bitneris Samuelis // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.1. – Vilnius. – 1966. –P.2443. Boniecki A. Herbrz polski. – T.1. – Warszawa. – 1899. – P.70-71.4. Borzimovskiai // Lietuvių enciklopedija. – T.3. – Boston. – 1954. – P.151.5. Goberienė B. XV–XIX a. pradžios raštijos veikėjai // Kraštiečiai. Teorinės konferencijospranešimų tezės. – Panevėžys. – 1993. – P.7.2. Goberienė B. XVI–XVIII a. ir XIX a. Panevėžio krašto raštijos veikėjai // Istorijareformuotoje Lietuvos mokykloje: aktualijos ir perspektyvos. Mokslinė-metodinėskonferencijos, skirtos Upytės 115 metų jubiliejui, medžiaga. 1995 spalio 26–27. – Vilnius.-1996. – P.25-27.3. Jovaišas A. Bitneris Samuelis // Tarybų Lietuvos enciklopedija (toliu TLE). – T.1. –Vilnius.- 1985. – P.264.6. Juknevičius P., Karčiauskaitė R., Kryžanauskaitė S. Lietuvių raštijos puoselėtojai: J. J.Božimovskiai, S. Bitneris // Panevėžio kraštą išgarsinę. Konferencijos, įvykusios 2005 m.gruodžio 16 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. –Panevėžys. – 2005. – P.3-5.112

7. Juknevičius P., Karčiauskaitė R. Lietuvių raštijos puoselėtojai tėvas ir sūnus Božimovskiaiir Naujamiestis // Tėvynė. – 2006 01 11.8. Juknevičius P., Kryžanauskaitė S. Naujamiesčio pastorius Samuelis Bitneris ir jo nuopelnailietuvių raštijai // Tėvynė. – 2006 01 11.9. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. [Feodalizmo epocha ikiaštuonioliktojo amžiaus]. – Vilnius. – 1982. – P. 212, 232.10. Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga: Lietuviškos knygos raida 1547 1940. – Vilnius. –1996. – P.43, 69, 82, 113, 115, 149, 187, 195, 212.11. Kotlubajus E. Radvilos. – Vilnius. – 1995. – P.89.12. Kregždė J. Lietuvos reformatų raštija: istorinė apžvalga. – Chicago. – 1978. – P.106-108.13. Kuolys D. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinėje literatūroje[Renesansas. Barokas]. – Vilnius. – 1992. – P. 219, 220.14. Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra. – Vilnius. – 1977. – P.15315. Lietuvių literatūros istorija. – T.1. – Vilnius. – 1979. – P.25, 27.16. Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai iki Didžiosios spaliosocialistinės revoliucijos. – Vilnius. – 1983. – P.55.17. Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietuvių kalba. – T.1. – Vilnius. – 1960. – P.50, 58.18. Lietuvos TSR istorija. Nuo seniausių laikų iki 1917 m. – T.1. – Vilnius – 1985. – P.193.19. Lukšaitė I. Božimovskis Jonas // TLE. – T.1. – Vilnius. – 1985. – P.277-278.20. Lukšaitė I. Lietuvių kalba reformaciniame judėjime XVII a. – Vilnius. – 1970. – P.54-57.21. Lukšaitė I. Religinių kovų įtaka Lietuvos spaudai (XVI a. antroje ir XVIII a. pirmoje pusėje// Religinės kovos ir erezijos Lietuvoje. – Vilnius. – 1977. – P.41-67.22. Religijotyros žodynas. – Vilnius. – 1991. – P.68.23. Samuelio Bitnerio laiškas Liudvikai Karolinai Radvilaitei // Acta historica Lituanica.Lietuvių kalba reformaciniame judėjime XVII a. – Vilnius. – 1970. – P.54-57.24. Studnicki W. G. Borzymowski Jan // Polski słownik biograficzny. – T.2. – Kraków. – 1936.– P.369.25. Studnicki W. . Borzymowski Jan // Polski słownik biograficzny. – T.2. – Kraków. – 1936. –P.369-370.26. Uruski S. Rodzina. Herbarz szlachty polskiej. – T.1. – Warszawa. – 1904. – P.355.27. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius. – 1987. – P.28, 29-30.28. Vilniaus universiteto istorija. 1579–1803. – Vilnius. – 1978. – P.107.29. Vladimirovas L. Knygos istorija. Senovė. Viduramžiai. Renesansas. XV –XVII amžius. –Vilnius. – 1979. – P. 362, 479, 482, 483.30. Žukas V. Lietuvių knygotyros bruožai. – Vilnius. – 1989. – P. 8, 14, 32, 81, 113.„Verba docent, exempla trahunt“ *: Leono Valkūno darbųapžvalgaVioleta MeiliūnaitėNėra tokie jau reti atvejai, kai iškilios asmenybės yra apipinamosįvairiomis paslaptingomis, smalsumą žadinančiomis istorijomis. Tadaneišvengiamai kyla klausimai: kas, kur, kada įvyko? Pavyzdžiui, kaibandoma atsakyti, kur gimė M. Mažvydas, paprastai tegalima pasakyti,kad jis tikriausiai „kilęs iš pietų Žemaitijos“ Kalbant apie KonstantinąSirvydą, teigiama, kad jis gimęs „tarp 1578 ir 1581m. į vakarus nuo113

Anykščių“. Suprantama, kad tokie netikslumai žadina susidomėjimą –visada įdomu išsiaiškinti, kaipgi ten buvo iš tikrųjų. Šiuo požiūriu LeonasValkūnas puikiai tinka į šią kompaniją. Visuose šaltiniuose teigiama, kadjis gyveno 76-erius metus (nuo 1914 iki 1990), bet nurodant gimimo vietą,atsiranda šiokių tokių nesutarimų. Vienur (Dilytė) rašoma, kad gimė jisBerčiūnuose, o kitur nurodoma tikroji vieta – Berniūnai. Žinoma,nevienodai nurodomos jo gimimo vietos viena nuo kitos nutolusios vos perkeletą kilometrų, o jų painiava, matyt, atsirado tik dėl panašių kaimopavadinimų.Gimęs Panevėžio rajone, kaip ir daugelis mūsų krašto inteligentų,baigęs berniukų gimnaziją, ten susitikęs su daugybe išskirtinių žmonių,puikių savo dėstomų dalykų žinovų ir ne mažiau puikių pedagogų(pavyzdžiui, J. Lindė-Dobilas dėstė literatūrą; I. A. Sokolovas dėstė lotynųkalbą ir filosofijos pagrindus), Leonas Valkūnas ir pats vėliau pateko įLietuvos pedagogų elitą. 1933 m. pavasarį baigė gimnaziją, o tų pačiųmetų rudenį įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniųmokslų fakultetą, baigęs mokslus dirbo Plungėje gimnazijos mokytoju,buvo Liaudies švietimo komisariato mokyklų inspektoriumi, Mokyklųvaldybos skyriaus viršininko pavaduotoju, vėliau skyriaus viršininku.Vilniaus universitete (VU) pradėjo dirbti nuo 1948 m. 1948–1956 m. buvoIstorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1959 m. apgynė filologijosmokslų kandidato disertaciją „Longo romanas Dafnis ir Chloja“. Vėliaudirbo VU klasikinės filologijos katedroje. Tai seniausia Vilniausuniversiteto katedra – prieš įsteigiant Universitetą, Jėzuitų Kolegijoje,įkurtoje 1570 m, buvo dėstomi klasikinės filologijos dalykai: senovėsgraikų ir lotynų kalbos, skaitomi ir analizuojami klasikiniai graikų irromėnų autoriai. Tarpukariu kuriam laikui (nuo 1919 m. iki 1939 m.)Lotynų ir Graikų literatūros katedros buvo atskirtos.Pradėjęs dirbti turtingą istoriją turinčioje Vilniaus universitetokatedroje L. Valkūnas pirmiausia turėjo pakovoti už teisę universitetedėstyti klasikines kalbas. Mat po Antrojo pasaulinio karo, 1953 metais, VUbuvo nutrauktos klasikinės filologijos studijos. L. Valkūnui ėmusisiniciatyvos ir gana ilgai nuosekliai įtikinėjus aukščiausias SSRS švietimoįstaigas, kad tokios studijos yra ir reikalingos, ir prasmingos, buvopasiekta, kad nuo 1960 m. VU būtų pradėtos jungtinės lituanistikos irklasikinės filologijos studijos, o nuo 1967 metų lotynų kalba imta dėstyti irkai kuriose vidurinėse mokyklose. Sugrąžinus Vilniaus universitetui teisęgilintis į klasikinę filologiją, katedros vedėju tais pačiais metais tampa L.Valkūnas, kuris vadovauja 16 metų: nuo 1960-ųjų iki 1976-ųjų. Be to, jis114

dėstė lotynų ir graikų kalbas, antikinę literatūrą, romėnų literatūrą, lotynųkalbos istorinę gramatiką ir įvairius specialiuosius kursus, ne tik klasikinėsfilologijos, bet ir kitų specialybių studentams. Taigi visai nenuostabu, kadprof. L. Valkūnas yra dėstęs visam būriui šiandien gerai žinomų žmonių,pavyzdžiui, profesoriui Aleksui Girdeniui, „Lietuvos žinių“ vyriausiajamredaktoriui Jurgiui Lopatai ir kitiems. Buvę prof. L.Valkūno studentai minijį kaip labai griežtą pedagogą, bet visada iškelia begalinę jo erudiciją,meilę geriems studentams, visuomet pasireiškiantį norą paaiškinti,pamokyti. Viename iš įdomesnių neformalių atsiliepimų teigiama, kadprofesorius buvo profesoriškas ne tik savo išvaizda (ilgas paltas, skrybėlė,skėtis), bet ir išskirtiniu savo dalyko išmanymu, atmintyje sutalpinęs visąantikinių herojų genealogiją.Kitas svarbus pedagoginės veiklos aspektas – vadovėlių rengimas.Iki šiol mokomasi iš L. Valkūno ir K. Kuzavinio kartu parengto lotynųkalbos vadovėlio „Vox Latina“ (pirmą kartą išleistas 1973 metais). Be to,su Jonu Dumčiumi parengta „Graikų literatūros chrestomatija“ (1963).Redaguoti kitų autorių rengti vadovėliai: J. Tronskio „Antikinės literatūrosistoriją“ (pirmas leidimas 1973 m.), N. Maškino „Senovės Romos istoriją“(1955), I. Trenčeni-Valdapfelio „Mitologiją“ (1972).Leonas Valkūnas buvo ne tik dėstytojas, bet ir vertėjas. Į lietuviųkalbą išvertęs Longo „Dafnį ir Chloją“ (1958), Charitono „Chairėjas irKalirojė“ (1959), Heliodoro „Etiopiniai pasakojimai“ (1960), Ezopo„Pasakėčios“ (1965), Tomo Moro „Utopija“ (1968), Jano Lasickio „Apiežemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (1969), Lukiano„Dievai, heteros, pranašai“ (1975), Fedro pasakėčios, išspausdintos PLBantikinių romanų ir pasakėčių tome (1987), Petro Dusburgiečio „Prūsųžemės kronika“ (1987), Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“(1989). Verstos Dantės, Skaligerio, Abeliaro, Bekono, ErazmoRoterdamiečio, Jano Huso kūrinių ištraukos. Nemažai iš šių kūrinių būtentValkūno dėka pirmą kartą pasirodė lietuviškai. Pavyzdžiui, pirmą irvienintelį kartą sovietiniu laikotarpiu skelbtos jo verstos šv. Augustino„Išpažinimų“ ištraukos [lib. 11, 10, 12-31, 41] (versta drauge su JadvygaŠimkauskiene) (žr. „Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai“). Patsvertėjas teigė, kad „kai kurie tekstai gal atrodys neišvystyti . Bet toksoriginalo tekstas. Aš rūpinausi, kad pasakojimas būtų natūralus, perteiktųoriginalo mintį ir vaizdą, žodžiu, kad vertimas skaitytojui duotų maždaugtai, ką duoda originalas“ (Ezopas „Pasakėčios“, 1965, 163). Suprantama,kad kai originalių tekstų stiliai tiek skirtingi, tai vertėjui iš tiesų reikėjo115

labai daug žinių, įgudimo ir darbo, kad labai tiksliai atkartotų kūriniųdvasią.Apibendrinant galima pasakyti, kad L. Valkūnas padarė labai didelęįtaką klasikinės filologijos studijoms Lietuvoje, ne tik dėstydamas,rašydamas vadovėlius, bet ir sudarydamas sąlygas skaityti klasikiniuskūrinius lietuviškai.Pabaigai telieka pridurti, kad į studentų folklorą patenka tik labaiįsimintini dėstytojai. O profesoriaus Valkūno išskirtinumas galėtų būtiiliustruojamas šiomis jo studentų eilutėmis:„Trys vilkės graužia studentijos kūną:Mironas, Dumčius ir Valkūnas.“ (Dvieilį prisiminė doc.dr.B. Jasiūnaitė).Leonas Valkūnas mirė 1990 m. balandžio 20 d. Vilniuje.*žodžiai moko, pavyzdžiai traukia (lot.)Šaltiniai ir literatūra1. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727 – 1995). – Panevėžys. – 1995. –P.170, 392.2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. – T.1.– Vilnius. – 1996. – P.169, 176, 182.3. Dilytė D. Klasikinės filologijos riteris Leonas Valkūnas // Literatūra, 2003, Nr.45 (3), 121-124.4. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai. – Vilnius. – 1980.5. Januševičienė V. Mano dėstytojas Leonas Valkūnas senųjų gražiųjų kalbų mokovas //Panevėžio rytas. – 1994 02 12.6. Meiliūnaitė V. Leoną Valkūną prisiminus // Panevėžio kraštą išgarsinę. Konferencijos,įvykusios 2005 m. gruodžio 16 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius PetrasJuknevičius. – Panevėžys. – 2005.– P.5-6.7. Meiliūnaitė V. „Verba docnt, exempla trahunt“: Leono Valkūno darbų apžvalga // Tėvynė.– 2006 01 11.8. Ulčinaitė E. Jucundi acti laboras // Literatūra ir menas. – 1990 05 05.9. Valkūnas Leonas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3.– Vilnius.– 1971. –P.673.10. Valkūnas Leonas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.4. – Vilnius. – 1988. – P.439.11. Valkūnas L. Ezopo pasakėčios // Ezopas. Pasakėčos. – Vilnius. – 1965.12. Vilniaus universiteto istorija. 1940–1979. – Vilnius. – 1979. – P.76, 291, 308, 309, 318,319, 402.Fizinio lavinimo mokytojų mokytojaSimona Švitinytė, Rasa Urbonaitė„Žmogui reikia didelės drąsos, kad galėtų laikmetį suprasti.116

Reikia širdžiai meilės ir tiesos, kad galėtų savo kelią rasti..“Šie žodžiai daug metų lydėjo Lietuvai nusipelniusią mokslo veikėją,ilgametę Lietuvos kūno kultūros akademijos dėstytoją, socialinių mokslųhabilituotą daktarę profesorę Valeriją Kaupaitę-Stakionienę.Valerija Kaupaitė-Stakionienė gimė 1925 m. spalio 3 d. Nevėžninkų(Lakštingalų) k., Panevėžio rajone, Petro Kaupo ir Stefanijos Gutauskaitės-Kaupienės šeimoje. Kaupai į šį kraštą atsikėlė nuo Ramygalos, kai Petrui,kaip Lietuvos kariuomenės savanoriui, iš parceliuojamo AntrųjųNevėžninkų dvaro buvo skirta žemės. Šeimoje augo 4 vaikai: Julius (mirėmažas), Valerija, Viktorija ir Vladislovas. Tėvai troško, kad jų vaikaineliktų be mokslo. Jie žinojo, kiek sūraus prakaito reikia išlieti, kol antstalo pakvimpa ruginė duona. Todėl 1932 m., baigusi Berčiūnų pradinęmokyklą, Valerija įstojo į Panevėžio mergaičių gimnaziją: „Labai geraiprisimenu mamą, kaip ji man supynė dvi kasytes, aprengė rusva suknute,pasirausė savo senose skryniose, pasiuvo paltuką su aksominiu kalnieriukuir nuvedė į mokyklą... Menu, kaip tėtė mane ir seserį vienkinkiu nuvežė įPanevėžį, į mergaičių gimnaziją“. Čia Valerija daug ko išmoko. Reiklūs irpuikūs pedagogai, draugiškos, viena kitai padedančios gimnazistės. 1943m. aukso medaliu baigusi Panevėžio mergaičių gimnaziją, 1945 m. įstojo įLietuvos valstybinį kūno kultūros institutą ( toliau – KKI). Institutą baigėsu pirmąja laida – 1948 metais. Diplomas vėl su pagyrimu. Tų pačių metųrudenį ji grįžo į KKI jau kaip dėstytoja. 1958 m. buvo paskirta Kūnokultūros ir sporto katedros vedėja ir apgynė kandidatinę disertaciją tema„Fizinis auklėjimas Lietuvos mokykloje“. Šioje Kūno kultūros ir sportokatedroje ji dirbo ir vadovavo 25 metus. 1961 m. Valerijai Kaupaitei-Stakionienei suteiktas docentės vardas. 1970 m. Vilniaus universitete jiapgynė pedagogikos mokslų daktarės disertaciją ,,Moksleivių fiziniotobulumo pagrindai“. Šios disertacijos rašymas užėmė nemažai laiko,išvargino docentę. Todėl po visų darbų ji mėgdavo vasarą pailsėti priejūros, žiemą – slidinėti.1971 m. Valerijai Stakionienei suteiktas profesorės vardas. Lietuvojeatsirado pirma moteris – pedagogikos mokslų profesorė ir daktarė. Ji buvožinoma ne tiktai Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje.Profesorės mokslinių straipsnių buvo galima rasti lenkų, čekų, vokiečių,pedagoginėje ir sportinėje spaudoje. V. Stakionienė dažnai lankydavosiRumunijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Vokietijos DemokratinėjeRespublikoje, intensyviai susirašinėjo su Bulgarijos, Austrijos, JAV ir kitųšalių fizinio auklėjimo specialistais. Ji buvo žmogus negalintis ramiai117

žiūrėti į silpną ir nesportišką jaunimą. 1993 m. profesorė išėjo į pensiją, betir toliau tęsė mokslinį darbą.Jos plunksnai priklauso daugiau kaip šimtas straipsnių. SvarbiausiV. Stakionienės darbai: „Žmogaus fizinis tobulumas“ (1967), „Tarybinėfizinio auklėjimo sistema“ (su V. Ericka, 1978), „Fanzine partum mayopagrindai“ (1980), „Various amicus money fizinio auklėjimo methodical“(1983), abi pastarosios kartu su Z. Goliku, „Sportas ir šiuolaikinė sportinėtreniruotė“ (Su V. Jasmine, 1982).Profesorė Valerija Stakionienė mirė 2002 m. lapkričio mėn. 13 d.Kaune. Palaidota Petrašiūnų kapinėse.Profesorės nuopelnai neliko nepastebėti. 1970 m. V. Stakionienėapdovanota jubiliejiniu medaliu „Už šaunų darbą“, 1993 m. jai suteiktasKKI garbės profesorės vardas. 1995 m. ji apdovanota Didžiojo Lietuvoskunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu. 2005-aisiais, minintprofesorės 80-ąsias gimimo metines, Lietuvos kūno kultūros akademijojejos vardu pavadinta auditorija, atidengta atminimo stela.Su profesorės Valerijos Stanionienės pedagogine ir moksline veiklasiejasi ir Lietuvos sporto raida. Daugelis Lietuvos Kūno kultūros ir sportospecialistų, vadovaujami profesorės, sėkmingai apgynė disertacijas ne tikLietuvoje, bet ir Maskvoje, Kijeve, Sankt Peterburge, Tartu. ValerijaStakionienė turėjo mokinių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jie,vadovaudamiesi profesorės patirtimi, apgynė kandidatines disertacijas. Jimėgo savo darbą, ir neįsivaizdavo ką kitą būtų galima dirbti. Kaip patiteigė, pasirinko labai įdomią pedagogo specialybę, labai reikalingą irperspektyvią. Dirbant atsiskleidė jos esmė. Pirmieji darbo metai institutebuvo labai sunkūs. Žmogaus fizinio tobulumo problemos – neišartidirvonai. Medžiagos — jokios, todėl renkant ir kaupiant žinias dalyvavofizinio lavinimo dėstytojai ir studentai. Buvo atliekami išsamūs tyrimai,testai, kurių rezultatas — sudaryti nauji moksleivių fizinio lavinimopagrindai. Šaliai reikėjo visapusiškų žmonių, stiprių kūnu ir dvasiaasmenybių, ištvermingų, sugebančių daug dirbti įvairiomis sudėtingomissąlygomis. Valerija Stakionienė niekada nesiskundė ir nedejavo, kad jaigyvenime sunku ar trūksta laiko. Kaip pati teigė, ji visada stengdavosisuderinti darbą ir savo asmeninį gyvenimą. Nors išties nėra paprasta vienumetu rašyti kandidatinę, daktarinę disertaciją, vadovauti moksliniamsdarbams, dirbti tiesioginį pedagoginį darbą, vadovauti katedrai ir augintivaikus. Tačiau jai pavyko sukurti jaukumą, šilumą savo namuose irpasiekti puikių rezultatų darbe.118

Valerija Stakionienė gyvenime turėjo dar vieną pašaukimą. Ji netdvylika metų buvo geriausia raiškaus skaitymo meistrė respublikoje.Valerija literatūra susidomėjo dar besimokydama Panevėžio mergaičiųgimnazijoje. Kartą į gimnaziją atvyko poetas Bernardas Brazdžionis. Jammažoji Valerija išdrįso padeklamuoti Vytės Nemunėlio „Gerai žinau ašpasaką mamytės apie užburtą karalaitės dvarą...“ Poetas mergaiteipadovanojo savo eilėraščių rinkinį užrašęs: „Mano mažytei poezijosdraugei“. Gal tai ir buvo lemtingas įvykis, nes Valerija jau niekadnebesiskyrė su literatūra, dailiuoju skaitymu. Visi jai pranašavo literatėsarba aktorės ateitį. Ten, atrodė, ją lenkė ir mokykla, ir Juozo Miltiniostudija ir pagaliau Jono Švedo ansamblis, kuriame ji šoko, dainavo,deklamavo. Gimnazijos mokytojai spėjo, kad Valerija Kaupaitė bus kritikėarba žurnalistė. Jos lietuvių kalbos rašinių įvertinimai buvo labai aukšti,nors pati eilėraščių ir apsakymų nerašė. Ji literate netapo, o visaiatsitiktinai nunešė pareiškimą į Kūno kultūros institutą. Sportas jai buvonesvetimas, vertino jį, nes žinojo, kad nuo čia prasideda kova už fizinįtobulumą. Ji ne kartą iškovojo instituto gimnastikos čempionės titulą,dalyvavo respublikos pirmenybėse. Žaidė tinklinį, slidinėjo.Valerija Stakionienė buvo ne tik puiki pedagogė, aktyvivisuomenininkė, bet taip pat ir gera žmona bei motina. Visa jos šeimabuvo pedagogai: vyras Česlovas – dėstytojas, pokario metais ilgametisLietuvos fechtavimo čempionas, Lietuvos žemes ūkio akademijoje dirboFizinio auklėjimo katedros vedėju. Sūnus Algis, baigęs KKI, dirbo fiziniolavinimo mokytoju. Dukra Audra, baigusi vidurinę mokyklą, studijavoanglų kalbą, vėliau taip pat dirbo pedagoge. Todėl visa šeima glaudžiaibendraudavo ir profesinių konfliktų namie nekildavo. Atvirkščiai, stengėsivieni kitiems padėti. Jos šeimoje sportas turėjo didelę prasmę. Net irpoilsio dienomis profesorė mėgo su šeima dalyvauti masiniuose krosuose,išvykose, žygiuose.Šaltiniai ir literatūra1. Brēmanis E. Esi spĕcīgs, veikļs un lokans, izturięs ar žigls! // Veselība. – 1975. – Nr.1.–P.3-5; Nr.2. – P.5-7.2. Lipštienė R. Gyvenimą pakartočiau tik gal nebedaryčiau tiek klaidų... // Diena. – 1995 1118.3. Marschner P. Körpererziehung und Persönlichkeilsentwielung // Teorie und Praxis derKörperkultur [Berlin]. – 1973. – Nr.4. – P.352-357.4. Marschner P. Perönlichkeilsleildender Charakter der Körperer zļehuxig // Pädagogik[Berlin]. – 1973. – Nr.4. – P.403-410.5. Profesorė Valerija Stanionienė // Kauno diena. – 2002 11 16.119

6. Stakionienė Valerija // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.10. – Vilnius. – 1983. –P.366.7. Stakionienė Valerija // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3. – Vilnius. – 1971.– P.276-277.8. Stakionienė Valerija // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.4. – Vilnius. – 1988. – P.86.9. Švitinytė S., Urbonaitė R. Pedagogė Valerija Stakionienė // Panevėžio kraštą išgarsinę.Konferencijos, įvykusios 2005 m. gruodžio 16 d., pranešimų tezės / Sudarytojas irredaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2005. – P.6-7.10. Švitinytė S., Urbonaitė R. Fizinio lavinimo mokytojų mokytoja // Tėvynė. – 2006 01 11.11. Zeliukas V. Mano rankos priklauso... // Tarybinis mokytojas. – 1970 08 12.12. Žilinskas J. Viršūnes pasiekia stipriausi // Gimtasis kraštas. – 1974 08 08.13. Бучялис Б. Задание и оценка // Советский спорт. – 1970 02 14.14. Мальшейн О. А., Столяров В. С. Спорт в современном обществе // Социологическиеисследование. – 1971. – № 2. – С. 208-210.„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjas“ –Kunigas Kazimieras KuzminskasRūta GrincevičiūtėKunigas Kazimieras Kuzminskas yra vienas iš Panevėžio kraštošventuolių. Ši iškili asmenybė daug nusipelnė Lietuvai savo veiklaspartindama mūsų valstybės laisvės ir nepriklausomybės atgavimą.Kunigas Kazimieras Kuzminskas gimė 1906 m. spalio 26 d.Baluškių kaime, Naujamiesčio valsčiuje. 1927 m. baigė Panevėžioberniukų gimnaziją. Jis studijavo Kauno Kunigų seminarijoje ir VytautoDidžiojo Universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. 1932 m. buvoįšventintas kunigu. Dirbo vikaru Leliūnų, Krinčino, Panevėžio šventųjųapaštalų Petro ir Povilo parapijose, buvo Vabalninko mergaičių amatųmokyklos kapelionas, Surdegio parapijos klebonas. Antrojo pasauliniokaro pabaigoje 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Karui pasibaigus,Austrijoje, Insbruko universitete, baigė Scholastinės filosofijos skyrių irįgijo scholastinės filosofijos licenciatą. Pakviestas Nekaltojo Prasidėjimoseserų, 1960 m. persikėlė į Ameriką, kurį laiką buvo tų seserų kapelionuKembridže. 1974 m. persikėlė gyventi į Čikagą. Čia buvo įsteigta Lietuviųkatalikų religinė šalpa, remianti persekiojamą bažnyčią ir tikinčiuosius.Veikiamas pogrindyje leidžiamos „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“,kunigas K. Kuzminskas iniciavo šios katalikų religinės šalpos rėmėjusskleisti „Kroniką“ visame laisvame pasaulyje gerai parengtais knygųtomais.Pirmieji „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeriai buvopadauginami iki tūkstančio egzempliorių ir platinami Jungtinėse Amerikos120

Valstijose bei lietuvių kolonijose kitose šalyse: Kanadoje, Australijoje,Pietų Amerikoje, Anglijoje, Europos šalyse.Savo asmeniniame bute kunigas K.Kuzminskas leido įsikurti„Kronikos“ šalpos rėmėjų organizacijai, kurios nariai ilgus metus dirbo bejokio atlyginimo, — tai buvo lietuvių patriotų auka Tėvynei. Jau būdamasgarbaus amžiaus, knygas platino ir pats K. Kuzminskas. Norėdamassutaupyti pinigų, kunigas važinėdavo autobusu. Apsistojęs lietuviųšeimose rengdavo susirinkimus, kalbėdavo radijo laidose, aiškinoišeiviams, kokius persekiojimus patiria okupuotoje Lietuvoje katalikųbažnyčia ir tikintieji.Visose lietuvių kolonijose buvo įsteigta net 70 „Lietuvos katalikųbažnyčios kronikos sąjungos“ skyrių, renkamos aukos, platinamos knygos.„Kroniką“ gavo 96 valstybių radijo ir televizijos stotys, žiniųagentūros, bibliotekos, vyskupai, vienuolijos, universitetai, diplomatai,didžiausių miestų burmistrai ir visos tarptautinės organizacijos. „Lietuvoskatalikų bažnyčios kronika“ buvo verčiama į anglų, vokiečių, italų,prancūzų, ispanų kalbas.Pagrindinį dešimties tomų leidinį sudaro 75 tūkstančiai knygų.Kunigas K. Kuzminskas rašė: „Tai epochos įvykis, pasaulio mastounikumas, nes nė viena komunistų okupuota valstybė neturėjo tokioleidinio, o lietuviai tai darė dviem frontais: Lietuvoje slaptai, kituosekraštuose – viešai – tomais, išverstais į kitas kalbas“.Atsiliepimų apie „Kroniką“ ir padėkos laiškų jos platintojaisusilaukė iš viso pasaulio. Už tokį stiprų tikėjimą turinčius lietuvius irmūsų šalies išsivadavimą meldėsi Škotijos, Prancūzijos, Australijos, ŠriLankos, Sudano ir kitų valstybių katalikai ir vyskupai.1993 m. Kunigas K. Kuzminskas grįžo į Lietuvą ir apsigyvenoVilniuje, Odminų gatvėje, pas monsinjorą Alfonsą Svarinską. Padedamasgimnaičių, gimtajame Baluškių kaime netoli Naujamiesčio 1996 m. atstatėgimtinę ir įkūrė „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ muziejų.Kunigas Kazimieras Kuzminskas mirė 1999 m. spalio 29 d., eidamas93-uosius metus. Palaidotas Naujamiesčio bažnyčios šventoriuje.1999 m. kunigas buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščioGedimino ordinu.Šaltiniai ir literatūra1. Baliūnas J. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija [1727–1995]. – Panevėžys. – 1995. –P.178, 356, 368, 385.121

2. Grincevičiūtė R. Kunigas Kazimieras Kuzminskas // Panevėžio kraštą išgarsinę.Konferencijos, įvykusios 2005 m. gruodžio 16 d., pranešimų tezės / Sudarytojas irredaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2005. – P.7.3. Grincevičiūtė R. „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjas“ – kunigas KazimierasKuzmunskas // Tėvynė. – 2006 01 11.4. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Panevėžio vyskupija. – T.4. – Chicago, Illinois. – 1984. –P.510.5. Rinkūnienė G. Kunigas grįžta amžinojo poilsio į Naujamiestį // Panevėžio balsas. – 1999 1104.Rašytoja Jadvyga DrungaitėDanguolė RagažinskaitėBerčiūnuose paskutiniąsias savo gyvenimo dienas praleido JadvygaDrungaitė, jaunesniajai kartai jau mažai žinoma rašytoja, žurnalistė. Apieją šis nedidelis pasakojimas.Jadvyga Drungaitė gimė 1905 m. balandžio 1 d. Užpaliuose, Utenosapskrityje, didelėje malūnininko šeimoje: šeima augino 9 vaikus, užaugo –6. Jadvyga buvo antrasis vaikas šeimoje. Pradinius mokslus ji baigėPirmojo pasaulinio karo metais Zarasuose. 1921 m. pradeda mokytojautiBikūnų kaime, Antalieptės valsčiuje. Atsisakiusi mokytojos darbo, 1923m. įstoja į Rokiškio gimnaziją, kurią baigia 1927 m. BesimokydamaRokiškio gimnazijoje, Jadvyga susirgo džiova, ilgai gydėsi.Po kurio laiko įstoja studijuoti į Vytauto Didžiojo universitetoTeologijos-filosofijos fakultetą. Prasidėjus sovietmečiui 1940 m. fakultetasbuvo uždarytas. Jadvyga mokslus tęsia Vilniaus universitete. Ji gavo jautarybinį diplomą, kurį vėliau pakeitė į vokišką. Prasidėjus vokiečiųokupacijai, J. Drungaitė atvyksta į tėvų nuomojamą malūną Savitiškyje,šalia Panevėžio. Prasidėjus antrajai tarybinei okupacijai 1945 m. mirėtėvas. Jadvygai teko dirbti sunkų fizinį darbą malūne. Tik kai, karuibaigiantis, buvo subombarduotas malūnas, ji nusipirko namelį Panevėžyje,Pušaloto gatvėje. J. Drungaitė miesto Suaugusiųjų gimnazijoje dėstėlietuvių kalbą. Mirus motinai, Jadvyga persikėlė į Berčiūnus pas brolįAntaną, kur ir gyveno iki mirties. Savo šeimos nesukūrė.Jadvyga Drungaitė mirė 1994 m. liepos 29 d.Pirmuosius savo kūrinėlius Jūružės slapyvardžiu ji išspausdino dar1918 – 1921 m. besimokydama Zarasų keturklasėje mokykloje.Studijuodama rašė eilėraščius, noveles, publicistinius straipsnius,recenzijas, kuriuos spausdino „Ryte“, „Pavasaryje“, „Lietuvos Aide“, „XX122

amžiuje“, „Naujojoje Romuvoje“ ir kt. 1932–1933 m. ir 1936–1937 m. jidirbo redaktore „Naujojoje Vaidilutėje“, o nuo 1935 m. iki 1940 m. supertraukomis redagavo „Moterį“. Dirbdama „Naujojoje Vaidilutėje“, jisuorganizavo mergaitėms moksleivėms laikraštėlį „Rimties valandėlė“.Svajojo leisti atskirą žurnalą, skirtą mergaitėms. Deja, tam pritrūko lėšų...Dirbdama įvairiose redakcijose, spausdino savo noveles, apmąstymus,eilėraščius. 1934 m. „Lietuvos aidas“ išspausdino jos novelę „Nuklydėliaimeilėje“. Pagal ją parašė ir scenarijų filmui. Jau filmas buvo pradėtasstatyti, bet bendrovė subankrutavo...Daug Jadvygos Drungaitės eilėraščių, novelių liko rankraščiuose.Šaltiniai ir literatūra1. Drungaitė Jadvyga // Lietuvių enciklopedija. – T.5. – Boston. – 1955. – P.198.2. Gasperaitis A. Jadvyga Drungaitė // Utenos krašto enciklopedija. – Vilnius. – 2001. –P.741-742.3. Ragažinskaitė D. Rašytoja Jadvyga Drungaitė // Panevėžio kraštą išgarsinę. Konferencijos,įvykusios 2005 m. gruodžio 16 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius PetrasJuknevičius. – Panevėžys. – 2005. – P.7-8.4. Ragažinskaitė D. Rašytoja Jadvyga Drungaitė // Tėvynė. – 2006 01 11.5. Urbšienė J. Jadvyga Drungaitė: prisiminimai ir rankraščiuose gelsvėjantys eilėraščiai,novelės // Panevėžio rytas. – 1994 09 02.Dailininkas Kazimieras ŽoromskisDeimantė Žostautaitė, Vaida Baltušytė„Panevėžys – mano gimnazijos miestas“, – šiais žymaus dailininkoKazimiero Žoromskio žodžiais norėtume pradėti savo pasakojimą apiemūsų kraštietį. Jis gimė 1913 m. kovo 4 d. Zacišių kaime, Smilgiųvalsčiuje, Panevėžio apskrityje. Mokėsi Panevėžio vyrų gimnazijoje, baigėVilniaus dailės akademiją. Likimui reika dėkoti, kad dailininkas išvengėlagerio, nes dar 1943 m. žinių trokštantis menininkas buvo išsiųstastobulintis į Vieną, vėliau Romos karališkoje dailės akademijoje studijavofreską. Tąkart į Lietuvą ir nebeteko sugrįžti. Prasidėjo klajonės po platųjįpasaulį. Iš Italijos persikėlė gyventi į Ispaniją, kur Madrido šiuolaikiniomeno muziejuje 1947-aisiais surengė pirmąją personalinę parodą. 1949 m.yra pakviečiamas eiti profesoriaus pareigas į Bogotos Jeverianosuniversitetą Kolumbijoje, kur K. Žoromskis dėsto tapybą ir teorinesdisciplinas. 1952 m. dailininkas atvyksta į JAV, apsigyvena Čikagoje.123

1956 m. dailininką pakviečia dėstyti į Niujorko Katan Rouzo menoinstitutą. Beveik 20 metų (1968–1986) jis dėsto piešimo perspektyvos iraliejinės tapybos kursą Niujorko meno ir pramonės dailės kolegijoje.Amerikoje jis tampa žymiu menininku, kasmet surengdavo po vieną, dviparodas, o 1967 m. turėjo net ir galeriją, kuri rūpinosi jo reikalais.Paveikslus ėmė pirkti kitų šalių kolekcionieriai, bet geresnius darbus K.Žoromskis atidėdavo, manė, vis tiek kada nors išgabens į Lietuvą. Ogimtojo krašto jis neužmiršo... Kaip teigė pats dailininkas 1986 m. birželio30 d. jau visam laikui sugrįžęs į Lietuvą: „Psichologiškai aš niekurnebuvau išvažiavęs. Ištryškau staiga kaip ugnis, išmaišiau Europą,apsistojau Amerikoj... Rodos... tik valandėlei buvau išvykęs pasidairyti popasaulį.“ Jis niekada nesijautė atitrūkęs nuo Tėvynės, visada buvo artimassavo tautai. Tai puikiai įrodo ir tai, kad beveik 500 vertingiausių darbų,kuriuos jis parsivežė, padovanojo Dailės muziejui – tai viena didžiausiųmuziejui dovanotų autorinių kolekcijų. Deja, turime paminėti, kad ne iškarto mūsų, lietuvių, buvo įvertintas toks kilnus gestas: „Žinote, labaiskaudu... Turime gyvą tapybos klasiką, o kaip elgiamasi?“ – kalbėjoRespubikos korespondentės Irenos Baranauskienės dar 1994 metų gegužėsmėnesį kalbinama dailininko žmona dr. Kristina Miklaševičiūtė – „Jopaveikslai persiųsti iš Niujorko, gulėjo Lietuvos dailės muziejaussandėliuose ant grindų... kai kurie paveikslai buvo apgadinti... Tos 400dovanotų Lietuvai drobių, jei vertintume jas pasaulinėmis kainomis,kainuotų apie 30 milijonų dolerių. Žoromskis, žinoma apie pinigusnegalvoja... Jis gali būti basas plikas ir alkanas „vardan Lietuvos“. Išmoters pasakojimų taip pat daugiau sužinome apie privatesnes menininkogyvenimo akimirkas. Pavyzdžiui, tikrai ypatingos buvo jųdviejųsusipažinimo aplinkybės. Jai, apsigynus menotyros daktaro disertacijąMaskvoje, buvo pasiūlyta parašyti knygą apie dailininką KazimierąŽoromskį, kuris jau buvo grįžęs į Lietuvą. Pats dailininkas pasakoja, kaddar gyvendamas Niujorke sapnavo gražią mergaitę, šokinėjančią pervirvutę Panevėžio gatvelėje. Kai pamatė Kristiną, pažino mergaitę išsapno. Tik jau paaugusią... „Jis paėmė mane už rankos ir nuėjomevakarieniauti“, – pasakoja Kristina. K. Žoromskis šypsodamasis prideda:„O po to ji paėmė mane už rankos ir nusivedė į metrikacijos biurą“. Beje,grįžęs į Lietuvą, jis apsigyveno Vilniuje. Jam kartu teko išgyventi ir sausio13-osios tragediją. Tėvynėje buvo iškilmingai paminėtas (1993 m. kovo 4dieną) aštuoniasdešimtasis profesoriaus gimtadienis. Tą dieną Vilniuje,Šiuolaikinio meno centre buvo atidaryta dailininko jubiliejinė tapybosparoda. Per iškilmes buvo susirinkę daug garbingų svečių – užsienio124

valstybių ambasadorių, diplomatinio korpuso atstovų, Lietuvosvisuomenės veikėjų, daug kultūros ir meno žmonių. Menininkas, irgarbingo amžiaus sulaukęs, buvo kupinas naujų idėjų, įkvėpimo naujiemsdarbams.2004 m. balandžio 13 dieną nustojo plakusi didi širdis. Vaiskiąerdvią pavasario dieną, šildomą skaisčios saulės, daugybė žmonių išlydėjoprofesorių Kazimierą Žoromskį į paskutinę kelionę. Atsisveikino su žymiumenininku jo talento gerbėjai – dailininkai, rašytojai, visuomenės veikėjai,giminės, pažįstami ir nepažįstami vyrai ir moterys, jaunimas.Mūsų dailininko Kazimiero Žoromskio pavardė ir kūriniai įtraukti įPasaulinę garbės knygą, taip pat į pasaulio meistrų leidinius, kuriuosrengia tarptautinis biografijų centras Kembridže, Italijos akademija (IBM),Amerikos biografijų institutas. Lietuvoje jis 1999 m. liepos 1 d. buvoapdovanotas LDK Gedimino ordinu, Riterio kryžiumi. Neveltui jistituluojamas tarptautiniais intelektualo, menininko garbės vardais. „Sudailininku K. Žoromskiu malonu bendrauti. Iš jo gali išgirsti originaliųminčių ir samprotavimų apie šiuolaikinę tapybą, garsius mūsų bei užsieniodailininkus. Jis labai domisi Lietuvos istorija, mitologija,indoeuropietiškomis baltiškomis mūsų kultūros ištakomis,“ – teigė sumenininku bendravęs profesorius Algirdas Gaižutis. K. Žoromskis su savodarbais dalyvavo šiose grupinėse parodose: Madride Museo National daArte Moderno ir Salon de Otono 1948–1949 m., Čikagoje The ChikagoArt Institute 1953–1954 m. ir 1956 m., Niujorke Riverside Museum 1958m., Audubon at National Akademy 1958–1960 m. (visų JAV dailininkųrinktinė paroda), Washington Square Galleries 1964 m. (tarptautinėparoda), Filadelfijoje The Pennsylvania Academy of the Fein Arts 1964 m.(visų JAV dailininkų rinktinė paroda).Kazimieras Žoromskis – tai vienas originaliausių ir ryškiausių XX a.mūsų dailininkų, kurio palikimo mastą toli gražu ne kiekvienas deramaisupranta ir įvertina (jis priklausė modernistų srovei). Jam apibūdinti tinkavienišiaus sąvoka. Jis turėjo stiprų savo kūrybos credo, kliovėsi erudicija,padėjusia jo kūrybai tapti savita, stilinga ir paženklinta tobulumo žyme.***Kazimieras Žoromskis yra vienas ryškiausių mūsų išeivijos„bežemių“ dailininkų, brandžiausią savo darbų kolekciją atidavęs užlietuvišką ačiū. Dailininkas labai mylėjo Lietuvą, niekada nesijautėatitrūkęs nuo Tėvynės, nes visuomet išliko dvasiškas savo tautai. Šiomeistro ranka sukūrė daug drobių – daugiafigūrinių kompozicijų,125

abstrakčios tapybos ir optinio meno kūrinių. Jis išbandė įvairias technikas,išsiugdė savitą stilių ir sulaukė plataus pripažinimo meno pasaulyje, radokelią į pasaulio meno gerbėjų širdis. K. Žoromskio vardas įrašytas įKembridžo universiteto rengiamo pasaulio įžymybių vardyną. Dailininkastituluojamas tarptautiniais intelektualo, menininko garbės vardais ir JAV.Po studijų Vilniuje, Vienoje ir Romoje pokariniu metu, K.Žoromskis iš akademizmo perėjo į impresionizmą. Tam tarpsniui priklausojo paveikslai iš Ispanijos ir Kolumbijos laikotarpio: „Botanikos sodas“,„Los Molinos“, „El Retiro parke“ ir kt. Čikagoje įvyko K. Žoromskioposūkis iš impresionizmo į fovizmą, kuriam atstovauja tokie paveikslaikaip „Žuvis“, „Lietuva po kryžiumi“. Persikėlęs į Niujorką, dailinikaspradėjo sukti į abstraktinę dailę. Tuo metu tapė natiurmortus, uolėtos jūrospakraščius.Abstraktiniai paveikslai nėra absoliutus abstraktas, nes K.Žoromskis, mėgdamas gamtą, savo darbams suteikia realumo, naujodaiktiškumo. Jo kūrybinis metodas rėmėsi gamtinių formų – jūros geldelių,gruoblėtų uolų paviršiaus, daugialypių apsilaupiusių mūrų ir apdraskytųreklamos skydų bei kitokių daiktų kompozicinio ritmo, faktūrų ir tekstūrosanalize. Tose formose dailininkas ieškojo spalvinių masių dinamikos irramybės, jų tarpusavio sąsajų harmonijos ir kontrastų. Subtiliai modeliuojaspalvinius tonus ir pustonius. Apibendrindamas gamtos motyvus, kuriaelegiškos nuotaikos viziją. Dailininkas kuria savitą tapybinės erdvės,šviesos ir spalvos pajautimą. Žoromskis siekdamas savitos motyvointerpretacijos, erdvę konstruoja tarsi dinaminių tonų kaitą, sąmoningaiorganizuodamas peizažų elementų kompoziciją.Dailininko Kazimiero Žoromskio kūryboje vienodai reikšminga irfigūrinė, ir abstrakčioji optinė tapyba. Figūrinės tapybos tematika, osvarbiausia – forma ir stilius, yra modernūs, organiškai susiję su savitu XXa. vizualumu – kinu, reklama, spauda. Paveikslų kompozicijos neįprastos,žmogaus atvaizdas tarsi išplėštas iš įprastos gyvenimo erdvės, atsitiktinis,mirguliuojantis tarp daiktų – simbolių. Tai atminties šukių kalba, nuorodosį laikmečio dramas ir žmogaus vienišumą.Ypač didelę meninę vertę turi šio dailininko optinio meno kūriniai,kuriuose buvo stengiamasi sukurti kitokias vizualines formas. Taipatsirado kinetinė, judanti skulptūra, tapyboje dailininkai pradeda puoselėtinaują dailės kryptį – optinį meną. Tokie paveikslai būna dažniausiaisudaryti iš įvairių spalvų derinių, geometrinių formų. Jie sukelia netikėtusoptinius efektus ir judėjimo iliuziją. Tokie dailininkai – laisvojo grožiokūrėjai. Tai harmoningų ir muzikalių grynųjų formų pasaulis, grindžiamas126

judėjimu, ritmu ir pasikartojimu. Spalvų žaismė ir geometrija – sielossubtilumo veidrodis. Tokių kompozicijų grožis atsiveria tyloje, norint jįprakalbinti reikalingos mūsų pačių kūrybinės pastangos. Tokie optiniaipaveikslai išgrynina žmogaus žiūrėjimą, sustiprina akies ir širdies jungtį.K. Žoromskis šią meno kryptį puoselėja nuo pat jos pradžios. Jis ėjoišvien su kitais jos pionieriais. Ir šiuo atžvilgiu jo kūryba yra autentiška,savaiminė, savita, o ne nužiūrėta iš kitų moderniųjų dailininkų, kaip dažnaibūna mūsų padangėje. Sau keldamas įvairius uždavinius dailininkasnepasikartoja, netampa savo stiliaus savotišku vergu. Jo kūryba intelektualiir disciplinuota. Būdingas tapybinis jautrumas, tiksliai talpi linija ir lengvaiprislopinta emocija.Optiniai darbai pasižymi ypatinga šviesos vibracija, preciziškuspalvinių tonų modeliavimu ir kolorito harmonija. Giluminės erdvėsiliuziją tapytojas išgauna šiltus tonus optiškai artindamas, o šaltustolindamas. Dėmesys sukoncentruotas į kontrastus dviejose plotmėse:plokštuminėje, kurią teikia tiesios linijos, ir tapybinėje, kuri sukuria erdvėsir pro ją sklindančios šviesos iliuziją. Dailininkas siekia sukurti nuoperspektyvos dėsnių nepriklausomą iliuzinį vaizdą.Šis dailininkas yra laisvas bei talentingas ir to jam pakanka. Jotapyba suteikia XX a. lietuvių dailei šiuolaikinės autentiškos dvasios. K.Žoromskio kūriniai pasižymi retu meniniu skoniu, pagerbiant žiūrovo imlųsupratimą. Menininkas yra nutapęs apie 1000 darbų. Jo paveikslų yradvylikoje Europos ir Amerikos muziejų. Dailininko paveikslai ir biografijaįtraukti į pasaulio meno meistrų žinynus, kuriuos rengia ir leidžiatarptautiniai biografijų centrai.Neatsitiktinai dailininkas Kazimieras Žoromskis dalyvavo bendroseparodose Madride, Paryžiuje, Niujorke su daugeliu įžymių dailininkų: S.Dali, W. De Kooningu, V. Vasareli ir kitais. Savojo optinio meno šakojeK. Žoromskis yra pelnęs tarptautinį pripažinimą. Šio meninko kūriniaipasklido po garsius pasaulio muziejus. Tačiau didžiausią savo darbųkolekciją dailininkas paliko Lietuvai, savo kraštui, jo žmonėms irjaunimui.Visi dailininko K. Žoromskio darbai yra įdomūs, saviti, atspindintysvis kitokias autoriaus nuotaikas, todėl labai sunku išskirti kuriuos norsdarbus. Daugiau žinomi dailininko darbai yra: „Botanikos sodas“ –kuriame atsispindi rimto ir įkvėpto darbo rezultatas, prisodrintasmadridietiško ryto spalvos spindesio. Dailininko meninė kalba atskleidžiaretą dvasingumą; jis pajėgus spalvomis perteikti visą muzikinę pačiųkilniausių jausmų gamą. Paveiksle „Balta diena“– daugiasluoksnės spalvų127

angos ir tekstūros įgyja vaizdų poezijos išraišką, kurią abstrakcionistųpasaulyje tepasiekia nedaugelis. „Sienų ir skelbimo lentos periodas“ –šiame darbe atsiskleidžia dailininko meninis užbaigtumas, gilių emociniųnuotaikų įvairovė.K. Žoromskis savo darbus vertina taip: „juo toliau, tuo labiaupaveikslai darosi geresni. Manau, kad su amžiumi didėja patirtis ir augaestetinis skonis“.Nebėra vieno iš įdomiausių ir nuostabiausių pašnekovų apie kūrybąir gyvenimo meną. K. Žoromskiui pačios Gamtos buvo duotas didistobulumo geismas, susijęs su viltimi ir tikėjimu, meile žmogui ir pagarbadvasios viršenybei. Didelio meistro mirtis neištrina jo parašo, o tikpakylėja jį į mitologijos ir nuolatinių interpretacijų sritį. Jis sustiprinomūsų kultūros modernųjų pamatą. Tokios asmenybės kaip dailininkas K.Žoromskis yra tautai ir šaliai neįkainojamas turtas, neįkainojama jo patirtisir kūryba.Tai buvo talentingas, nesikartojantis, skvarbaus ir melancholiškožvilgsnio dailininkas. Jo kūrinių yra įsigiję Ispanijoje Saragosos ir Bilbaomuziejai ir eilė kolekcionierių Madride, Bogotoje, Čikagoje.Šaltiniai ir literatūra1. Adomonytė N. Tas pats Žoromskis // Amžius. – 1993 03 02. – Nr.12.2. Aukštaitytė N. Dovana už dovaną: K. Žoromskio paveikslai – Lietuvai, jam žadėta studija –Dailės muziejui, o pačiam dailininkui – sukiužusi gelda // Lietuvos aidas. – 1995 11 11.3. Babkauskienė I. Ilgas kelias namo // Respublika. – 1994 05 27.4. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija [1727–1995]. – Panevėžys. – 1995. –P.169, 170, 337, 368, 396.5. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija [1727–2002]. – Panevėžys. – 2002. –P.11, 221, 223-225.6. Baranauskas J. Rinktinė gyvenimo dovana // Lietuvos aidas. – 1990 10 09.7. Bartasevičius V. Namas K. Žoromskiui: milijonų litų dovanas dalijo Vyriausybės patarėjai// Lietuvos rytas. – 1995 11 23.8. Bartasevičius V. Savivaldybė prieš Vyriausybę: konfliktas tik tariamas? // Lietuvos rytas. –1996 02 21.9. Braziulis L. Dailininkas grįžo į Tėvynę // Laiko žingsniai. – Vilnius. – 1987. – P.83-87.10. Braziulis L. Dailininkas sugrįžo į Tėvynę // Tiesa. – 1986 08 23; Tas pat. – Gimtasiskraštas. – 1986 09 11.11. Butvilaitė R. Kazimieras Žoromskis. Neaiškios moterys // Šiaurės Atėnai. – 1993 04 02.12. Celencevičius R., Jablonskienė A. K. Žoromskiui pastatytą namą Vyriausybė atėmė. Kodėl? // Respublika. – 1995 11 16.13. Čepaitė Z. Ilgas kelias namo // Atgimimas. – 1993 03 30.14. Dvilinskaitė A. Kazimiero Žoromskio dosje // Kultūros barai. – 1992. – Nr.3. – P.13-16.15. Gaižauskas E. Ar lengva menininko karjera // Naujasis dienovidis. – 1994 02 18.16. Gaižutis A. Brandžiausia kolekcija už lietuvišką „ačiū“ // Respublika. – 1994 05 27.17. Gaižutis A. Naujos meno formos: Apie optinį meną // Gaižutis A. Kultūros vertybės irerzacai. – Vilnius. – 1993. – P.141-145.128

18. Gaižutis A. Spalvų ir formų trauka // Literatūra ir menas. – 1988 04 02.19. Gasiūnas V. Žoromskis Kazimieras // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.4. – Vilnius. –1988. – P.687.20. Gelžinienė A. „Panevėžys – mano gimnazijos miestas“ // Panevėžio balsas. – 1996 03 10.21. Godunavičienė J. Didelis dailininko pasaulis // Vakarinės naujienos. – 1993 03 12.22. Gūzas E. Dailininko K. Žoromskio gyvenamasis namas ir kūrybinė dirbtuvė // Archiforma.– 1996. – Nr.1. – P.40-44.23. Jankauskas V. Kazimieras Žoromskis. Muziejuje // Šiaurės Atėnai. – 1993 04 02.24. Janikas A. Neramaus ilgesio giesmė // Aušra. – Seinai. – 1974. – Nr.4. – P.5-6.25. Jonušienė L. Menininko likimas: būti savimi savo žemėje // Lietuvos rytas. – 1991 01 30. –Tas pat. – Senvagė. – 1991. – Nr.3. – P.6 – 7.26. Jurgaitis J. Kazimieras Žoromskis // Jurgaitis J. Ant tėvynės aukuro. – Vilnius. – 1995. –P.372.27. Kazimieras Žoromskis // Aukštaičių dailininkų tapybos ir skulptūros paroda. – Panevėžys. –1995. – P.[42].28. Kliaugienė G. Kuo nustebino Kazimieras Žoromskis // Lietuvos aidas. – 1993 0329. Krivickas S. „Ne namo, o į Niujorką...“ // Gimtasis kraštas. – 1978 11 02.30. Krivickas S. Sugrįžimas // Literatūra ir menas. – 1988 03 05.31. Kusta A. Dailininkas rašo sakmes // Gimtasis kraštas. – 1995 03 02 – 08. – Nr.8.32. Linijų ir spalvų meistro aštuoniasdešimtmetis / J. K. // Gimtasis kraštas. – 1993 03 11 – 17.– Nr.10.33. Liutkus V. Sugrįžus į tėvų žemę // Pergalė. – 1988. – Nr.6. – P.178 – 180.34. Meilūnaitė A. „...aš niekad nebuvau išėjęs...“ // Šiaurės Atėnai. – 1995 10 21.35. Mickevičiūtė O. Pasaulio ir Lietuvos dailininkas // Tiesa. – 1993 03 05.36. Miklaševičiūtė K. Erdvė, per kurią sklinda šviesa // Kultūros barai. – 1988. – Nr.2. – P.30-34.37. Miklaševičiūtė K. Kazimieras Žoromskis // Senvagė. – 1991. – Nr.3. – P.8-11.38. Miklaševičiūtė K. Kazimiero Žoromskio tapyba // Kalba Vilnius. – 1988 04 06.39. Miklaševičiūtė K. Kazimierui Žoromskiui 80 // 7 meno dienos. – 1993 04 02.40. Miklaševičiūtė K. Laikas niekada nesustoja // Šeima. – 1989. – Nr.1. – P.3.41. Miklaševičiūtė K. Tapyba sustabdytas laikas // Literatūra ir menas. – 1993 04 03.42. Miklaševičiūtė K. Tėvynės ilgesio spalvos // Gimtasis kraštas. – 1988 03 17.43. Miklaševičiūtė K., Žoromskis K. „Jis paėmė mane už rankos ir nuėjome vakarieniauti...“ //Respublika. – 1994 05 27.44. Mušinskienė J. Čia mano namai // Gimtasis kraštas. – 1983 08 25.45. Mušinskienė J. „Lietuvoje esu laimingas“ // Gimtasis kraštas. – 1987 09 19.46. Mušinskienė J. Su Lietuva mintimis ir darbais // Gimtasis kraštas. – 1983 07 06 – 07.47. Načiukienė D. Dovana gimtinei // Vakarinės naujienos. – 1988 02 22.48. Rimkus V. Sugrįžimas // Tiesa. – 1988 03 25.49. Valevičienė R. Nėra negražių spalvų // Pirmadienis. – 1994 08 22 -28. – Nr.33.50. Viso gyvenimo dovana // Gimtasis kraštas. – 1988 03 03 – 09.51. Zovienė D. Apie laiką ir meną // Literatūra ir menas. – 1987 05 23.52. Žemulienė L. Istorinį epą parašė modernus dailininkas // Lietuvos rytas. – 1994 03 30.53. Žemulienė L. „Tik valandai buvau išvykęs...“ // Komjaunimo tiesa. – 1988 05 21.54. Žoromskis Kazimieras // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.12. – Vilnius. – 1984. –P.548.55. Žoromskis Kazimieras // Lietuvių enciklopedija. – T.35. – Boston. – 1966. – P.418-419.56. Žoromskis Kazimieras // The Baltic States: A referéce book. – Tallin, Rīga, Vilnius. – 1991.– P.261.57. Žoromskis K. Įspūdžių vertybės // Tiesa. – 1984 10 20.58. Žostautaitė D., Baltušytė V. Dailininkas Kazimieras Žoromskis // Panevėžio kraštąišgarsinę. Konferencijos, įvykusios 2005 m. gruodžio 16 d., pranešimų tezės / Sudarytojas irredaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2005. – P.8-9.129

59. Žostautaitė D., Baltušytė V. Dailininkas Kazimieras Žoromskis. Biografija. Trumpakūrybos apžvalga // Tėvynė. – 2006 01 11.60. Далинкявичюте У. Щедрый талант // Советская Литва. – 1988 03 03.61. Мерелине М. Возвращение на родину // Искусство. – 1990. - №.3. – С.25-28.62. Миклашевичюте К. Во имя красоты // Литва литературная. – 1988. – №.4. – С.98-99.63. Миклашевичюте К. Фиалки на подоконнике // Голос Литвы. – 1991 07 21 – 31.64. Турков О. Одиссея Казимира Жоромскиса // Огонёк. – 1988. - №.50. – С.24-25.65. Червонина С. Загадка Жоромскиса // Советская Литва. – 1989 09 21.66. Шнюкас Д. После долгих странствий // Правда. – 1988 04 19.Klaipėdos krašto šviesuolis, atgulęs PanevėžyjeSaulius JučysGustavas Juozupaitis – laikomas Klaipėdos krašto lietuviškosbankininkystės pradininku. Jis taip pat yra vienas iš nedaugelio Klaipėdoskrašto poetų, lietuvninkų veikėjas.G. Juozupaitis gimė 1895 m. spalio 24 d. Berštininkų kaime (Šilutėsr.). Tilžės gimnazijoje baigė 6 klases. Studijavo Vokietijoje bankininkystę(finansininkų kursus). Mokėjo vokiečių, prancūzų, anglų kalbas. IkiAntrojo pasaulinio karo dirbo redakcijose, bankuose. 1919 m. įstojo įTilžės „Spaudos“ leidybinę draugiją. Su kitais įsteigė Pleškių jaunimodraugiją „Liepą“, Tilžės – „Nemuną“. 1921 m. išrenkamas Klaipėdos„Donelaičio“ draugijos pirmininku. 1922 m. padėjo steigti „Aukuro“draugiją. Buvo Akcinės bendrovės „Baltija“ valdyboje, „Ryto“ bendrovėspriežiūros taryboje, bendrovės „Sandėlis“ ir ribotos atsakomybėsbendrovės „Sargas“ vienas iš kūrėjų. 1924–1925 m. G. Juozupaitis leidolaikraštį „Pajūrio sargas“, 1924–1926 m. – dienraštį „Klaipėdos pėdosžinios“. Taip pat paliko pėdsakų Klaipėdos krašto lietuvių verslininkųvisuomeninėje veikloje: buvo vienas iš Klaipėdos pirklių draugijossteigėjų, 1936 m. – Klaipėdos verslininkų sąjungos centro valdybossekretorius. Paskelbė vertingų žinių apie Klaipėdos krašto lietuviųekonomines organizacijas.1919 m. G. Juozupaitis kartu su kitais įsteigė Lietuvių banką (vėliaupervadintas į Tautinį lietuvių banką). Buvo šio banko vadovu. Tai buvovienintelis bankas pagal savo išgales rėmęs lietuvius.G. Juozupaitis buvo E. Borcherto direktorijos narys. 1927 m. kraštogubernatorius norėjo jį paskirti direktorijos pirmininku, tačiau tampasipriešino vietinės vokiečių partijos.130

Daugiausia eilėraščių jis parašė ir periodikoje paskelbė 1914–1923m. Pasirašinėjo Sėjaus slapyvardžiu. Jo eilės buvo mėgstamosjaunuomenės. Eilėmis bandė išsakyti buities apmąstymus ir savo nuotaikųkaitą. Vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą Gustavas Juozapaitisapsigyveno Panevėžyje. Dirbo Panevėžio ir Biržų įmonių buhalterijose.Kodėl jis persikėlė į Panevėžį liko mįslė. 1941 m. Panevėžyje buvopalaikytas žydu ir suimtas. Išgelbėjo karininkas, pažįstamas nuo Klaipėdoslaikų. Kūrė eiles ir Panevėžyje, deja viską: asmeninius dokumentus,nuotraukas, rankraščius pats autorius sunaikino, kai sužinojo, kad serganepagydoma liga. 1954 m. balandžio 14 d. G. Juozupaitis nusižudė.Praėjo 50 metų nuo G. Juozupaičio mirties, bet Panevėžyje jį retaikas prisimena. Jis yra gal vienintelis lietuvninkas – veikėjas, atgulęsPanevėžyje.Šaltiniai ir literatūra1. Jučys S. Klaipėdos krašto šviesuolis, atgulęs Panevėžyje // Panevėžio kraštą išgarsinę.Konferencijos, įvykusios 2005 m. gruodžio 16 d., pranešimų tezės / Sudarytojas irredaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2005. – P.9-10.2. Jučys S. Klaipėdos krašto šviesuolis, atgulęs Panevėžyje // Tėvynė. – 2006 01 11.3. Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio –Vilnius. – 1986. – P.427.4. Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga: Lietuviškos knygos kelias 1547–1940. – Vilnius. –1996.5. Kaunas D. Mažosios Lietuvos veidai ir vardai. – Vilnius. – 2000.6. Mažosios Lietuvos enciklopedija. – T.1. – Vilnius. – 2003. – P. 6677. Terleckas V. Lietuvos bankininkai: gyvenimų ir darbų pėdsakai, 1918–1940. – Vilnius. –2001.8. Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. – Vilnius. – 1992.131

132

PANEVĖŽIO KRAŠTUINUSIPELNĘ2007 m. gruodžio 15 d.133

PRANEŠĖJAIPetras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajonosavivaldybės administracijos vyr. specialistas paveldui.Aida Kentraitė, Vytauto Didžiojo universitetoHumanitarinio fakulteto ir Turino universiteto (Italija)pagal studentų mainų programą Socrates / Erasmusstudentė.Giedrė Mateikaitė, Vilniaus universiteto Filosofijosfakulteto studentė.Simona Švitinytė, Vilniaus pedagoginio universitetoUžsienio kalbų fakulteto studentė.Karolina Trebaitė, Vilniaus universiteto Gamtosfakulteto studentė.Ilma Vienažindytė, Vilniaus pedagoginio universitetoUžsienio kalbų fakulteto studentė.Deimantė Žostautaitė, filologė, Šiaulių universitetoabsolventė.134

Nevėžį išgarsinęs profesoriusSteponas KolupailaKarolina TrebaitėKas yra Steponas Kolupaila? Hidrologas, žymus upių tyrinėtojas,pedagogas, didelis Lietuvos bei jos gamtos draugas ir netgi rašytojas. Jisyra pasakęs: „kad tą gamtą, kurią dabar matome, sukūrė pokyčiai, amžinasjudėjimas. Jis truko tūkstančius, milijonus metų. Tai, ką dabar matome irkol gyvename, tėra vienas akimirksnis. Toje begalinėje laiko ir kitimųtėkmėje gamta nesustabdomai dirba savo darbą. Dirba ir žmonės. Deja, nevisada tą ir taip, kaip žmonėms priderėtų...“.Steponas Kolupaila gimė 1892 m. rugsėjo 14 d. Tuminiškiųdvarelyje, Daugpilio apskrityje, Latvijoje. Tėvas buvo kilęs nuoVabalninko, motina – nuo Agluonos. Jie išaugino 6 vaikus: sūnus Mykolą,Steponą ir Igną bei dukras Jadvygą, Mariją ir Eleną. Šeimoje buvokalbama lenkiškai. Stepukas trečiasis Jono ir Liudvikos Kolupailų vaikas.Vaikams paūgėjus, norėdami juos geriau išmokslinti, Kolupailos persikėlėį Mintaują (Jelgavą). Steponas 1903 m. pradėjo mokytis pradžiosmokykloje. Ją pabaigęs, po dviejų metų įstojo į Mintaujos gimnazijostrečiąją klasę. Lenkiškoje aplinkoje augęs Steponas, Mintaujoje pasijutolietuviu. Stepukas anksti pradėjo rūpintis savo ateitimi ir aukštuojumokslu. Tėvai neturėjo lėšų jo universitetinėm studijom, o gavusstipendiją, būtų reikėję ją atidirbti tolimuosiuose Rusijos pakraščiuose. Dėlto Steponas stengdavosi paruošti savo pamokas klasėje pamokų metu, ovakarais mokė kitus mokinius, reikalingus pagalbos ir galinčiusužsimokėti. Baigęs gimnaziją Kolupaila jau turėjo susitaupęs šiek tiekpinigų universitetui. Gimnaziją jis baigė 1911 m. aukso medaliu. 1911–1915 m. studijavo Maskvos matavimo instituto inžinerijos bei melioracijosfakultete, geodezininko specialybę. Baigęs kurį laiką jame dėstė, ruošėsiprofesūrai. Buvo įstojęs ir į Maskvos žemės ūkio akademiją, kurioje iki1918 m. studijavo melioraciją. Žinomo rusų hidrologo V. Gluškovo įtakojesusidomėjo hidrometrija, kuriai paskyrė visą gyvenimą. Tais pačiais metaisMaskvoje išėjo ir pirmoji Kolupailos monografija-vadovėlis„Hidrometrija“.Bėgant metams jis gavo pasiūlymą išvažiuoti į Lietuvą. Apsispręstivažiuoti buvo nelengva. Gausi Kolupailų šeima išsiskirstė po kaimyninesvalstybes: tėvai su dukromis Jadvyga ir Elena liko Latvijoje; vyresnysisbrolis Mykolas 1924 m. mirė Rusijoje; jaunesnysis brolis Ignas ir sesuo135

Marija apsigyveno Lenkijoje. Steponas, Mintaujos gimnazijos laikų draugoKazimiero paragintas, pasirinko tėvo ir žmonos gimtinę Lietuvą. Tuometčia buvo svarstomas universiteto steigimas ir buvo labai reikalingi moksložmonės.Nors Kolupaila silpnai mokėjo lietuviškai, jautėsi esąs lietuvis. Taigi1921 m. rudenį atvyko dirbti į Lietuvą, vyko kaip į žmonos gimtinę.Steponas 1916 m. vedė Janiną Tomaševičiūtę (iš Belmonto dvaro). KartuKolupailos išaugino tris dukras: Evelina, baigusi „Aušros“ mergaičiųgimnaziją Kaune, pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universitete (toliauVDU) Kaune, o baigė 1941 m. romanistiką Vilniaus universitetoHumanitarinių mokslų fakultete. 1939 m. Kaune ištekėjo už mechanikoinž. Broniaus Masioko. Eugenija baigė tą pačią gimnaziją, studijavogamtos mokslus Miunchene (Vokietija) ir Indianos universitete,Bloomingtone (JAV). Jauniausioji Antanina, pradėjo mokslus gimnazijojeKaune, baigė jau Vokietijoje lietuvių stovykloje Kemptene Maironiogimnaziją. Ištekėjo iš hidrotechnikos inž. Juliaus Bulotos.Pradžioje Kolupailos apsistojo Dotnuvoje, kur buvo pirmoji darbovieta – Žemės ūkio technikumas. 1922 m. parašė pirmąjį mokslinį straipsnįlietuvių kalba žurnale „Kosmos“; pradėjo dėstyti Vytauto Didžiojouniversiteto technikos fakultete (privatdocentas).Studentams jis patiko: „Aukštas, lieknas, judrus ir labai energingas.Pasitempęs ir švarus, draugiškas Buvo kuklus ir santūrus, nemėgoprabangos, nerūkė, nevartojo alkoholinių gėrimų. Pasitaikydavo, kadbibliotekose įsigilinęs į knygas pamiršdavo papietauti. Paprastas ir kartunepaprastas... Trumpai apkirpta ties smilkiniais vos pradėjusia žilti galva,dažniausiai vaikščiodavo be galvos apdangalo. Dėvint skrybėlę matėmeretai. Visada skubantis ir užsiėmęs. Kitiems inteligentams ir ponamsįprasto kaklaraiščio nemėgo. Vietoj jo pasirišdavo namie išaustą siaurąlietuvišką tautinę juostelę. Kaip nors artimiau su mumis profesoriusnebendraudavo ir atvirai apie save neišsipasakodavo. Tą galima suprasti:laiko ir progų stoka, per didelis amžiaus, gyvenimo patirties ir rūpimųreikalų bei atliktų darbų skirtumas. Tačiau apskritai profesorius visų buvogerbiamas, mylimas ir laukiamas, jo paskaitos ir užsiėmimai būdavonepaprastai įdomūs. Žvelgiant į profesorių Kolupailą neretai būdavogalima pagalvoti, kad Jam stokoja laiko ir nežinia kodėl Jis turineatsikvėpdamas skubėti – vis susirūpinęs ir susimąstęs. Nors kažkonuolatos prislėgtas, Jis nesikarščiavo ir savo „nervų nerodė“, o tik ramiaiir draugiškai žvelgdamas į akis kartu mus tyrinėjo taip giliai, lygsugebėdamas matyti net mūsų sielas. Gal ne visų, tačiau kai kurių tikrai…136

Buvimas su Juo kartu ir šalia Jo visada buvo prasmingas, kiekvienąnepastebimai ir be žodžių vertė susikaupus dirbti rimtai ir naudingai,skatino būti geresnį, teisingą ir darbštesnį“ – taip gražiai apie S. Kolupailąatsiliepė jo studentai. Savo studentus kviesdavo prisijungti prie įvairiųLietuvos upių tiriamųjų darbų.1923 m. buvo išrinktas VDU Technikos fakulteto docentu. Nuo 1922m. iki 1944 m. S. Kolupaila dėstė universitete. 1926 m. – ekstraordinarinis,o 1940 m. ordinarinis profesorius. Jis įsteigė Plentų ir vandens keliųvaldybos biurą ir jam vadovavo, buvo Lietuvos energijos komitetovandens skyriaus vedėjas. 1941 m. Steponas Kolupaila išrinktas LietuvosTSR Mokslų akademijos akademiku.Savo moksliniais darbais, erudicija, kultūrine veikla, aktyviudalyvavimu ir Lietuvos atstovavimu tarptautinėse konferencijose, skaitėpranešimus Rygoje (1926), Taline (1928), Varšuvoje (1930), Leningrade(1933), Helsinkyje (1936), Berlyne (1938). Tai pagarbos verta asmenybė.Profesorius buvo plačiai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jisdraugavo, korespondavo su daugelio užsienio šalių mokslininkais,universitetais, mokslinių tyrimų stotimis ir laboratorijomis. Teikdavopatarimus, siūlymus bei naujas idėjas net hidrometrinių prietaisų. Mokėjoir nemažai kalbų: lietuvių, rusų, prancūzų, lotynų, vokiečių, anglų.Be tarnybinių kelionių, profesorius dažnai keliaudavo poilsiaudamasir norėdamas pažinti kraštą. Pradžioje plaukdavo garlaiviu, valtimi, o nuo1934 m. – savo baidare su nedidele draugų ar studentų grupe. Kelionėsaprašytos knygose „Mūsų vandens keliai“ (1933 ir 1938 metais), „Lietuvagintaro ir kryžių šalis“ (1935), „Nevėžis“ (1936), „20 kelionių po Kaunoapskritį“ (1937 m. drauge su K.Avižoniu ir Ig. Končiumi), „Nemunas“(1940 m., pakartotinai JAV 1950 m.). Pastarojoje mokslo duomenysgražiai dera su kelionių aprašymais, panemunių istorija, padavimais irlegendomis. O kiek kelionių reportažų publikuota spaudoje, vargu arįmanoma suminėti.Kelionės skatino ir pomėgį fotografuoti. S.Kolupaila buvo vienasLietuvos fotomėgėjų sąjungos steigėjų. Teigiama, kad profesoriausarchyve buvo apie 12 000 negatyvų. Pasakojama, kad kai 1937 m.Vokietijoje imta pardavinėti Agfa-Color spalvotas diapozityvines juostas(skaidrėms), profesorius jomis pasinaudojo dar tų pačių metų rudenį.Suprantama, ryškinti juostas siųsdavo į Vokietiją... Kolupaila buvouniversalus žmogus. Laisvalaikiu jis mokė daug praktiškų dalykų:fotografuoti, įrišti knygas, vaidinti, daryti iškylas.137

Be upių hidraulikos ir tiltų angų nustatymo, profesoriui rūpėjo irupių, ypač Nemuno, panaudojimas elektros energijai gaminti. Jis taip patbuvo pirmasis lietuvis, atlikęs srovės matavimus tarp Klaipėdos uostomolų. Domėjosi ne tik vandens apykaita tarp Kuršių marių ir Baltijosjūros, bet ir rūpinosi paslaptingu Klaipėdos uosto „traukliu“. Jo metuįvykdavo staigūs vandens lygio pasikeitimai, dėl kurių apsidaužydavolaivai, nukentėdavo krantinės, sutrūkinėdavo laivus prie krantinės laikęstoriausi lynai, kurių sunkūs ir žaibiškai lekiantys nutrūkę galai taip patviską aplink ardydavo ir būdavo mirtinai pavojingi arti esantiemsžmonėms. Upių debitams skaičiuoti pasiūlė naują metodą, kuris buvoplačiai taikomas. Pasiūlė naują metodą upių žiemos debitams skaičiuoti.Vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė propaguoti logaritminę liniuotę. 1932 m.išleido knygą „Logaritminė liniuotė“. Sukūrė Lietuvos upių hidrologiją irpristatė ją pasauliui.1940 m. S. Kolupaila gan aktyviai įsijungė į naują gyvenimą.Redagavo žurnalus: „Technika“ (1925–1928), „Dotnuvos almanachas“(1934), „XX amžius“ (1940), buvo Lietuviškųjų enciklopedijų irperiodinių leidinių bendraautorius. Taip pat buvo studentų skautų „Vytis“ir „Plienas“ korporacijų narys, Lietuvos geografijos draugijosvicepirmininkas, Fotomėgėjų draugijos pirmininkas. Bibliografavolietuviškąją hidrologinę spaudą. Išleido knygas: „Nevėžis“ (1936),„Nemunas“ (1940), su smulkiu upių ir jų pakrančių aprašymu, bei dvitomęmonografiją-vadovėlį „Hidrometrija“(1940). Tais pačiais metais taponaujai sukurto Statybos fakulteto dekanu, tik jam vienam žinomais keliaisir būdais sugebėjo priimti atgal iš Universiteto atleistus dėstytojus ir taipjuos išgelbėti nuo gresiančio arešto ar tremties. Žinia apie prasidėjusį karąprofesorių S. Kolupailą užklupo Leningrade. Drauge su dviem lietuviais jisryžosi skubiai grįžti į Lietuvą, be to turėjo bilietus grįžti į Kauną. Jiemspavyko įsibrauti į pusiau karinį traukinį ir birželio 24 d. pasiekti Daugpilį.Čia visi civiliai buvo išsodinti. Daugpilio parduotuvėje sutiko bėgančius įRusiją lietuvius, kurių tarpe su buvo ir Salomėja Nėris su sūneliu. Vargaisnegalais pasiekęs Kauną, profesorius vėl įsijungė į darbą Universitete. Iki1944 m. paskelbė 96 mokslinius darbus, daugiausiai apie Lietuvos upiųhidrometriją. Buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.1944 m. vasarą S.Kolupaila su šeima pasitraukė į Vakarus, įBavarijos pietuose esantį Kemptiną (Vokietija). Kurį laiką jis dirbo Otųfirmoje, projektuojančioje ir gaminančioje hidrologinius prietaisus,pripuolamai dėstė, parašė trumpą hidrologijos kursą inžinieriams. 1948 m.gavęs kvietimą dėstyti hidrauliką – išvyko į JAV, apsigyveno Sant Bende138

Indianos valstijoje. Čia jis 1948–1963 m. profesoriavo Notr Dameuniversitete.Mokslinis profesoriaus palikimas gana ženklus. Dar 1922 m. išleistajo knyga „Hidrografinis Lietuvos vaizdas“, toliau „Medžiaga Lietuvoshidrografijai“ (1923), „Lietuvos upių baseinai“ (1923), „Trumpas Lietuvoshidrografinis vaizdas“ (1923). Profesorius parašė tris pasaulinio mastoveikalus: dvitomį „Hidrometrija“ (1939 ir 1940 m.) ir,, jau gyvendamasužsienyje, anglų kalba „Hidrometrijos bibliografiją“, apimančią daugiaunei 7 000 literatūros šaltinių.Profesorius Steponas Kolupaila mirė 1964 m. balandžio 9 d.Palaidotas Čikagoje, Šv. Kazimiero kapinėse.Profesorius Steponas Kolupaila pagrįstai vadinamas Lietuvos upiųhidrologiojos pradininku, nes iki jo pas mus niekas žodžio „hidrologija“nebuvo girdėjęs. Jo palikimas – 59 knygos, 113 mokslinių straipsnių 378mokslo populiarinimo straipsniai.Užbaigti noriu paties profesoriaus žodžiais: „Tik tas žmoguslaimingas, kuris turi aiškų gyvenimo tikslą. Mano tikslas aiškus kaipkristalas – tirti žavingą Dievo kūrinį – gamtą ir stengtis ją prasmingaipalenkti žmogaus naudai, pirmiausia savo krašto žmonių naudai.Artėdamas prie savo laimingo ir turiningo gyvenimo saulėlydžio, jaučiu,kad mano užsibrėžtas darbas tik pradėtas. Jį tęsti ateina jaunoji karta. Tadraginu mūsų mielą jaunimą pasišvęsti kilniems idealams ir eiti Lietuvoskeliu“.Įdomūs faktai:1992 09 17 prie namo Fredoje (K. Grybausko g. 28) atidengtamemorialinė lenta: „Šiame name 1925–1944 m. gyveno hidrologijospradininkas Lietuvoje, akademikas Steponas Kolupaila, 1892–1964“(skulpt. Jūratis Zalensas).1992 m. 100-ųjų profesoriaus gimimo metinių proga jo dukraEvelina Kolupailaitė ir žentas Bronius Masiokas įsteigė prof. S. Kolupailospremiją, skirtą studentams-hidrologams už laimėjimus studijuojantgeodezijos, hidrologijos arba hidraulikos srityje.1995 m. viena Aleksoto gatvė Birutėje pavadinta jo vardu (Kaunom. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).Šaltiniai ir literatūra1. Ažubalis A. Iš Lietuvos matematikos švietimo praeities. – Kaunas. – 1997. – P.168-169.139

2. Būtėnas J. Lietuvos žurnalistas: Atsiminimai ir paieškos. – Vilnius. – 1991. – P.119, 120,121.3. Civinskas V. Iš prof. Stp. Kolupailos gyvenimo ir darbų // Atolas: Lietuvos kultūros irfondo metraštis [Melbourn]. – 1954. – P.123-186.4. Daugėla K. Prievolininkas prof. S.Kolupaila // Daugėla K. Išeiviai iš Lietuvos. – Vilnius. –1992. – P.133., 184 [nuotr.].5. Eretas J. Kazys Pakštas: Tautinio šauklio odisėja [1893–1960]. – Roma. – 1970. – P.42, 54,56-57, 97, 122-123, 129-130, 187, 258, 311-312, 314-316, 318, 325, 337, 339.6. Gimbutas J., Danys J. V. Steponas Kolupaila. – Čikaga. – 1974.7. Gustainis V. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus // Kaunas. – 1991. – P.94-97.8. Gustaitis A. Istorinė baidarių kelionė… // Vilniaus balsas. – 1940 05 18.9. Janonis O., Zinkevičiūtė J. Lietuvių bibliografinė tarnyba . – Vilnius. – 1994. – P.5, 26, 40,51, 57.10. Jurgėla K. Lietuviškoji skautija. – Brooklyn. – 1975. – P.76, 77, 86, 88, 96, 102, 168, 203,206, 209, 213, 263, 282, 314, 357, 359, 403, 474-477, 491, 495, 570, 575, 610, 666, 727,730, 739, 743.11. Kerbelis K. Prancūzai apie prof. St. Kolupailą // Rytas. – 1931 06 25.12. Kilkus K. Ir svetur galima rasti Lietuvą // Žemėtvarka ir melioracija. – 1994. – Nr.1. –P.67-71.13. Kilkus K. Lietuvos vandenis pamilęs // Mokslas ir gyvenimas. – 1989. – Nr.3. – P.14-16.14. Kilkus K. Lietuvos vandenų riteris // Apie Lietuvos žemę: Lietuvos geografijos skaitiniai. –Kaunas. – 1992. – P.154-156.15. Kilkus S. Profesorius Steponas Kolupaila. – Vilnius. – 2002.16. Kilkus K. Upių jubiliejai // Mokslas ir gyvenimas. – 1993. – Nr.11 / 12. – P.4 -6.17. Kilkus K. Vandens profesorius // Naujasis dienovidis. – 1992 08 28 – 09 11.18. Kolupaila Steponas // Mano pasaulėžiūra: kultūrininkų pasisalymų rinkinys. – Čikaga. –1958. – P.151.19. KTU Mechanikos fakultetui – 50 metų. – Kaunas. – 1997. – P.128.20. Lasinskas M. Profesorius Steponas Kolupaila – Lietuvos energetikos entuziastas irpropaguotojas // Mosklas ir technika. – 1992. – Nr.8 / 9. – P.34.21. Lelis P. Lietuvos keliu: 1910 – 1973. – Toronto. – 1973. – P.87, 88, 89, 90, 91.22. Liekis A. Mokslinės techninės draugijos Lietuvoje. – Vilnius. – 1986. – P.14.23. Liekis A. Po 45-erių nutylėjimo metų… // Mokslas ir technika. – 1989. – Nr.1. – P.2-5.24. Lietuvos energetika. – T.1. – Vilnius. – 1982. – Nuotr.25. Macevičius J. Hidrologas A. Kolupaila // Konferencijos „Techniškųjų mokslų raidaLietuvoje“ pranešimų tezės. – Kaunas. – 1988. – P.23-26.26. Macevičius J. Hidrologiniai tyrimai Lietuvoje 1918–1944 metais // Hidrometereologijosstraipsniai. – 1992. – T.15. – P.58-94, 177-198, 199-202.27. Macevičius J. Profesorius Steponas Kolupaila // Hidrometereologijos straipsniai. – 1970. –T.2. – P.155-159.28. Macevičius J. Steponas Kolupaila // Hidrometereologijos straipsniai: Lietuvoshidrometereologijos istorija. – Vilnius. – 1992. – P.177-199.29. Mikalauskas Pr. „…Bėgiojo, kelnes pasiraitojęs..“ // SOS. – Sausis.30. Misiukevičienė I. Prisiminimai gaivina praeitį // SOS. – 1992 09 24.31. Poška A. Akademiko profesoriaus Stepono Kolupailos 100 metų sukaktis // Žemėtvarka irmelioracija. – 1992. – Nr.3. – P.59-61.32. Poška A. Kolupaila – ižinerinės hidrologijos Lietuvoje pradininkas // Žemėtvarka irmelioracija. – 1989. – Nr.1. – P.87-88.33. Terekas V. Saugumietis įspėjo profesorių .. Vakarinis Kaunas. – 1994 06 28.34. Trebaitė K. Nevėžį išgarsinę profesorius Steponas Kolupaila // Panevėžio kraštui nusipelnę.Konferencijos, įvykusios 2007 m. gruodžio 15 d., pranešimų tezės / Sudarytojas irredaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2007. – P.3-4.35. Viliamas Vl. Prof. Steponas Kolupaila [Nekrologas] // Aidai. – 1964. – Nr.5. – P.241-243.36. Vilniaus universiteto istorija. 1803 – 1940. – Vilnius. – 1977. – P.298-301, 308.140

37. Žavėjęsis Nemunu // Mūsų gamta. – 1989. – Nr.11. – P.10-11.38. Žukas Vl. Lietuvos bibliografijos istorija. – Vilnius. – 1983. – P.175-177, 252.Italų architekto pėdsakai LietuvojeAida KentraitėLaurynas Cezaris Anikinis (Anicchini, Anighini) gimė 1787 m.Florencijoje, Italijoje. Į Lietuvą pateko Napoleono armijos žygio metu1812 m. Apsigyveno Vilniuje, kur dirbo su skulptoriumi PranciškumiAndrioliu.1847 m., grafo Benedikto Tiškevičiaus pakviestas, atvyko įRaudondvarį ir pradėjo darbą Tiškevičių valdose. L. C.A nikinisprojektavo akmens mūro pastatus.Architektas Laurynas Cezaris Anikinis mirė (užsimušė nukritęs nuopastolių) 1861 m. sausio 31 d. Raudondvaryje. Palaidotas miesteliokapinėse.Pradėjęs dirbti pas Tiškevičius, 1852–1857 m. pagal jų užsakymąRaudondvaryje suprojektavo ir pastatė dešimties kambarių mediniusparapijos namus (špitolę), kleboniją, kurioje klasicizmo ir gotikos formosjungėsi į vieningą kompoziciją. Šio pastato pagrindinio fasado dalįakcentuoja keturių dorėninių kolonų portikas. Jis galėjo prisidėti ir prieRaudondvario kai kurių architektūrinių elementų pakeitimų.Panašių gotikos ir klasicizmo konstrukcijų bei formų yra L. C.Anikinio projektuota Rodų koplyčia-mauzoliejus (Panevėžio r.), 1861 m.pastatyta iš lauko akmenų, skaldos ir plytų. Smailiaarkės angos ir piliastraiskaido fasadus, o kampus vertikaliai paryškina smailūs bokšteliai. Rodųkoplyčioje tęsiamas tas pats meninis principas – klasicistinė tektonika,papildyta gotikos elementais. Statinys lakoniškas, masyvus. Kampaipabrėžti tinkuotomis mentėmis, pastogė ir frontonas – karnizais. Angos –smailių arkų, švieslangiai – tripalio, kvadrato, apskritų formų.Greičiausiai pagal jo projektus Roduose buvo pastatyti akmens irskaldos mozaikos svirnas (1842) ir vandens malūnas.L. C. Anikinis aktyviai dalyvavo ir padidinant Raudondvariopeizažinį parką. Svarbiausi jo statybos darbai yra Raudondvario (pastatyta1855 m., susprogdinta 1915 m.) ir Biržų (pastatyta 1858 m.) bažnyčios. Josabi beveik identiško plano, erdvės ir tūrio, saikingų proporcijų ir darniųbaroko bei klasicizmo sąsajų, persipinančių su romantizmui būdingais141

dekoro elementais. Biržų bažnyčia neturi koplyčios-mauzoliejaus, bet užtatrūsiuose įrengta erdvi kripta Tiškevičių šeimos laidojimams.M. Valančius dienoraštyje rašė: L. C. Anikinis „išbraižė planą irapsiėmė darbą vesti“, o Raudondvario kapinėse jo antkapyje yra įrašas:„Architekt kosciola Czerw. dwor...“Benedikto Tiškevičiaus įsigytame Žiežmarių dvare L. C. Anikini1853–1858 m. prižiūrėjo rūmų ir kitų trobesių statybas. Rūmaistačiakampiai, vienaaukščiai, su keturių liaunų kolonų portiku. Fasaduosevienodais atstumais išdėstyti smailiaarkiais apvadais apvesti langai, tarp jųįkomponuoti piliastrai, į kuriuos remiasi pusapskričiai archivoltai.Analogiški elementai kiek kitaip komponuoti Raudondvario klebonijospastate (apie 1860 m.). Horizontaliomis braukomis sudalyti piliastrai čiatęsiasi iki pat pastogės frizo, tarp jų išdėstyti smailiaarkiai langai,aprėminti prigludusiais archivoltų lankais. Klebonijos planas artimaskvadratui, simetriškos struktūros, centrinė ašis pabrėžta keturių dorėniniųkolonų portiku. Stiliaus formos abiejuose pastatuose darniai sujungtos,matyti, jog Anikini gerai jautė proporcijas, sugebėjo harmonizuotineįprastą klasicizmo ir gotikos formų derinį. L. C. Anikinio puoselėtaklasicizmo ir gotikos jungtis Lietuvos romantizmo laikotarpiu buvo ganapaplitusi, tik reiškėsi kiek kitokiais variantais.Šaltiniai ir literatūra1. Aftanazy R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej. – Wrocław,Warszawa, Kraków. – 1992. – T.3. – P.206.2. Bočiulytė A., Juknevičius P. Panevėžio rajono architektūros paminklai. – Panevėžys. –1995. – P.8-9.3. Čerbulėnas K. L. C. Anikinis ir J. Voleris // Statyba ir architektūra. – 1984. – Nr. 2. – P.31.4. Čerbulėnas K. Anikinis // Tarybų Lietuvos enciklopedija . – T.1. – Vilnius. – 1985. – P.67.5. Kavaliauskas A. Architektas Cezaris Lauras Anikinis (Anichini) // Dailininkas RomanasŠvoinickis ir Rodų dvarai. – Kaunas. – 2005. – P.18.6. Kentraitė A. Italų architekto pėdsakai Lietuvoje // Panevėžio kraštui nusipelnę.Konferencijos, įvykusios 2007 m. gruodžio 15 d., pranešimų tezės / Sudarytojas irredaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2007. – P.4-5.7. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. antrojo dešimtmečio iki 1918 m. – T.3. –Vilnius. – 2000. – P.17, 18, 27, 66-69, 83, 87.8. Lietuvos pilys. – Vilnius. – 1971. – P.196, 226.9. Pinkus S. Raudondvario pilis. – Vilnius. – 1983. – P.26-27.10. Pinkus S. Raudonės pilis. – Vilnius. – 1978. – P.23.11. Semaškaitė I. Lietuvos pilys ir dvarai. – Vilnius. – 2003. – P.25, 63, 103.142

Architektas Mykolas SongailaGiedrė MateikaitėArchitektas Mykolas Songaila gimė 1874 m. rugsėjo 5 d. Kuzminodvare, Rusijoje. Baigęs pradžios mokslus ir gavęs vidurinį išsilavinimąstudijavo architektūrą Peterburgo dailės akademijoje. Baigęs studijas supagyrimu išvyko gilinti žinių į Italiją. Po ketverių metų tobulinimosiužsienyje grįžo į Peterburgą ir pradėjo savo pedagoginę karjerą: dėstėPolitechnikos ir Žemės Ūkio institutuose. 1908 m. jam suteiktasprofesoriaus vardas. Mykolas Songaila netgi tris metus ėjo Žemės Ūkioinstituto rektoriaus pareigas.1920 m. architektas gavo pakvietimą Kaune rengti vietiniusspecialistus. Po metų atvyko į Lietuvą ir liko čia gyventi iki savogyvenimo galo. Kauno universiteto technikos fakultete dirboekstraordinariniu profesoriumi ir, įkūręs jame architektūros katedrą, patsjai ir vadovavo. Aukštesniesiems kursams skaitė įvadines architektūrospaskaitas, dėstė architektūrinių detalių konstravimą ir braižybą, pastatųtipus ir normas, stilių istoriją ir kitų architektūros formų kursą. Tai jispadėjo išugdyti nemažai aukštos kvalifikacijos Lietuvos statybosinžinierių. Jo mokiniai – garsūs Lietuvos inžinieriai ir architektai: F.Belinskis, A. Lukošaitis ir kt. Sovietmečiu jie neleido Kaune įsigalėtistalininiam stiliui. Profesorius atstovavo klasicizmo tradicijas, tačiaunevengė moderniosios architektūros mokymo. Jis pasižymėjo aktyvumuakademinėje veikloje: vadovavo studentų diplominiams darbams,organizuodavo „architektų ketvirtadienius“, kur būdavo aptariamikūrybiniai sumanymai, pastatų projektai bei rašomos įvairios peticijos.Dar gyvendamas Rusijoje, architektas Mykolas Songailasuprojektavo nemažai administracinių, visuomeninių pastatų, gyvenamųjųnamų. Lietuvoje nuveiktų darbų sąrašas taip pat pakankamai ilgas. Pagal joprojektą rekonstruotas Valstybės teatras. Jis suprojektavęs Kaunouniversiteto Fizikos – Chemijos fakulteto rūmus, Raseinių, Biržų,Mažeikių, Utenos bankų pastatus, Lietuvos banko rūmus Kaune.1933 m. pagal Mykolo Songailos brėžinius pastatytas Panevėžiobankas analogiškas savo pirmtakui Kaune. Fasade aiškiai vengiamadekoro, interjere dominuoja pastato išorėje nematomas kupolas, dengiantisoperacijų salę. Panevėžio banko rūmai iš tiesų atvėrė visiškai naująLietuvos provincijos miestų užstatymo puslapį. Didžiausias šio pastatoprivalumas – tai viso miesto gatvių užstatymo mastelį atitinkantys143

matmenys. Deja, pokario metais nauji architektūriniai sprendimai suardėtradicinę darną. Visai šalia išdygęs Tarpmiestinio telefono ir telegrafopastatas „suspaudė“ banko rūmus: prarado tą aplinką, kuriai jie buvosukurti, todėl, deja, dabar neatrodo tokie įspūdingi.Šių rūmų kūrėjas mirė 1941m. rugsėjo 12 d Kaune. Lygiai po 50-tiesmetų, minint architekto mirties metines, Lietuvos banko vestibiulyjeiškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu ir užrašu: „MykolasSongaila – šių rūmų projekto autorius ir statytojas“.Šaltiniai ir literatūra1. Gūzas E. Klasikinių tradicijų ir naujųjų tendencijų poveikis 1920–1940 m. Lietuvosarchitektūrai bei žymiausių architektų kūrybai // Lietuvos TSR architektūros klausimai. –T.4. – Vilnius. – 1974. – P.368-397.2. Juknevičius P. Architekto Mykolo Songailos kūrinys // Panevėžio savaitė. – 1992 05 16.3. Kančienė J. Songaila Mykolas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.4. – Vilnius. – 1988. –P.71-72.4. Karpavičiūtė D. „Žmonės, nežinantys istorijos amžinai lieka vaikais“…// Kauno laikas. –1992 08 11.5. Mateikaitė G. Architektas Mykolas Songaila // Panevėžio kraštui nusipelnę. Konferencijos,įvykusios 2007 m. gruodžio 15 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius PetrasJuknevičius. – Panevėžys. – 2007. – P.5-6.6. Songaila Mykolas // Lietuvių enciklopedija. – T.28. – Boston. – 1963. – P.299-300.7. Ramanauskienė S. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius. –1984. – P. 123-124.Pirmosios Berčiūnų bažnyčios projekto autoriusJonas MulokasSimona Švitinytė, Ilma VienažindytėJonas Mulokas gimė 1907 m. gruodžio 31 d. Onos Tauterytės irPetro Muloko šeimoje, Juosiagirio kaime, Kvetkų valčiuje, tuometinėjeRokiškio apskrityje. Pradinio mokslo sėmėsi Aknystoje (dabar Latvija) irBrašiuose. 1927 m. baigęs Rokiškio gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojouniversitetą. 1935 m. baigė universitetą, įgydamas diplomuoto statybosinžinieriaus vardą. 1935–1937 m. atliko privalomąją karo tarnybą Lietuvoskariuomenėje, kur 1936 m. baigė Karo mokyklos aspirantų laidą. Iki 1940m. J. Mulokas dirbo Karo butų valdyboje. 1941–1944 m. buvo Vilniausbutų skyriaus statybos vedėjas, o 1941 m. dar ir Vilniaus technikumomokytojas.144

1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių apsistojo Austrijoje:Vienoje, Lince. Kapituliavus Vokietijai, išvyko į Augsburgą, kur 1945–1949 m. dirbo tenykštės lietuvių gimnazijos piešimo ir meno istorijosmokytoju. Augsburge vadovavo lietuvių tautodailės dirbtuvei.1949 m. J. Mulokas apsigyveno JAV. 1958 m. Montanos valstijoskolegijoje išlaikė valstybinius architekto egzaminus.Gyvendamas Lietuvoje architektas suprojektavo Berčiūnų bažnyčią,rašytojos M. Pečkauskaitės paminklinę koplyčią Židikuose, parengėJuodupės bažnyčios projektą, pagal jo projektus pastatyta dauggyvenamųjų namų. 1942 m. architektas J. Mulokas atstatė Vilniaus Šv.Kazimiero bažnyčios pirmykštę šalmo - Lietuvos didžiųjų kunigaikščiųkepurės – formą.Žymiausi architekto darbai JAV: Švč. M. Marijos Gimimobažnyčia Čikagoje, Šv. Kazimiero bažnyčios projektas Patersone,Montanoje suprojektavo pastatus indėnų misijai ir kt. Pirmasis lietuviškosstatybos elementus panaudojęs Berčiūnų bažnytėlėje, architektas JonasMulokas juos sėkmingai įkomponuodavo į savo naujus darbus,gyvendamas anapus Atlanto – Amerikoje. Už tai ne kartą bartas irpavadintas „neišmanėliu“ arba prasilenkiančiu „su elementariomisarchitektūros taisyklėmis“.Tačiau vėliau už lietuviškų motyvų panaudojimą savoarchitektūriniuose projektuose buvo ne kartą giriamas. „Su tikrupasigėrėjimu pasižiūriu į Tamstos naujos šventovės nuotrauką... Ji mandaug gražesnė už kitas, nes primena Lietuvą, tai nėra jokios abejonės“, –rašė laiške arkivyskupas Juozas Skvireckas Msgr. J. Paškauskui,kalbėdamas apie Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčia Čikagoje. Jos autorius– architektas Jonas Mulokas.1959 m. pasaulio gėlių parodoje Čikagoje už Lietuvių darželioprojektą buvo apdovanotas sidabro medaliu. 1977 m. įsteigė architektūrosbendrovę „Mulokas ir Mulokas, architektai“.J. Mulokas priklausė Amerikos lietuvių inžinierių sąjungai (1956–1957 m. buvo tos sąjungos Čikagos skyriaus pirmininkas). Specialybėsklausimais rašė „Technikos žodyje“, „Drauge“, „Vienybėje“,„Darbininke“, „Aiduose“.Su žmona Jadvyga Sakalauskaite Jonas Mulokas užaugino du sūnus:Rimą (g. 1942 m.) ir Dainių (g. 1956 m.).Architektas Jonas Mulokas mirė 1983 m. gegužės 31 d. SantaMonikoje.145

Šaltiniai ir literatūra1. Alantas V. Jonas Mulokas – tautinės architektūros pradininkas // Alantas V. Tauta istorijosvingiais. – Vilnius. – 1992. – P.120-122.2. Bočiulytė A., Juknevičius P. Panevėžio rajono bažnyčios. – Panevėžys. – 1995. – P.3-4.3. Bučiūtė E. N. Apie rokiškėną architektą Joną Muloką (1907 – 1983) // Prie Nemunėlio. –1996 08 (Nr.15).4. Gudelis R. Berčiūnų kryžiaus kelias. – Panevėžys. – 2003. – P.2.5. Jurgėla P. Lietuviškoji skautija. – Brooklyn. – 1975. – P.33, 100, 339, 340, 363, 489, 527,667, 705, 718, 719.6. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. – T. 2. – Vilnius. –1994. – P.474-475.7. Mulokas Jonas // Lietuvių enciklopedija. – T.19. – Boston. – 1959. – P.370.8. Mulokas, J. Jono Muloko architektūra / Red. kun. P. Celiešius. – Los Angeles, Roma. –1983.9. Mulokas R. Jono Muloko sugrįžimas // Naujasis dienovidis. – 1993 08 06.10. Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla. – Vilnius. – 1998. – P.266.11. Švitinytė S., Vienažindytė I. Pirmosios Berčiūnų bažnyčios projekto autorius JonasMulokas // Panevėžio kraštui nusipelnę. Konferencijos, įvykusios 2007 m. gruodžio 15 d.,pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2007. – P.6-7.Dailininkas Stasys UšinskasDeimantė Žostautaitė, Petras JuknevičiusStasys Ušinskas gimė 1905 m. liepos 20 d. Pakruojyje,akmenskaldžio šeimoje. Barono Roppo dvare jis turėjo galimybęsusipažinti su turtinga biblioteka, perpiešti knygų iliustracijas, o vėliau, jaubesimokydamas gimnazijoje ir meno mokykloje, piešė dvare buvusiasskulptūras, interjerą.1909–1918 m. S. Ušinskas su šeima gyveno emigracijoje JAV. 1926m. jis baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Kauno meno mokyklą. Uždalyvavimą mokinių streike 1929 m. buvo iš mokyklos pašalintas. Taispačiais metais jis išvyko į Paryžių, kur studijavo Aukštojoje valstybinėjetaikomosios ir dekoratyvinės dailės mokykloje (Conservatoire National desArts et Metiers). Studijos Paryžiuje (1929–1931) buvo itin svarbuslaikotarpis dailininko kūrybinėje biografijoje: jis mokėsi A. M. Maniostudijoje, tapybą tobulino pas F. Leže, scenografiją – pas A. Eksterą.Apgynęs diplominį darbą „Dekoracijų ir kostiumų projektai Sofoklio„Karaliui Edipui“ ir gavęs dekoratyvinio ir taikomojo meno specialistovardą, 1931 m. S. Ušinskas grįžo į Lietuvą ir Kaune surengė asmeninęparodą.146

1933 m. jis pakviečiamas į Meno mokyklą dėstyti piešimą, o 1935m. pradeda vadovauti dekoratyvinės tapybos studijai. Taip prasidėjodailininko pedagoginė veikla, trukusi visą jo likusį gyvenimą. 1940–1954m. vadovavo (su pertraukomis) monumentaliosios ir dekoratyvinėstapybos katedrai Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailėsinstitute ir Lietuvos TSR dailės institute Vilniuje. 1946 m. jam suteiktasprofesoriaus vardas. 1955–1970 m. buvo Kauno politechnikos instituto,nuo 1970 m. – Vilniaus inžinerinio statybos instituto profesorius.Kaip vitražistas S. Ušinskas Lietuvoje padarė pradžią 1935 m.,sukurdamas vitražus Pramonės ir prekybos rūmams Kaune. 1938 m.sukūrė 3 heraldinius vitražus Kauno karininkų ramovei (sunaikinti Antrojopasaulinio karo metais). Karo metais jis sukūrė vitražus Šančių,Prisikėlimo bažnyčioms. Iš viso dailininkas sukūrė 20 vitražų.Mūsų kraštui svarbūs 1939–1944 m. S. Ušinsko sukurti vitražaiBerčiūnų bažnyčiai. Ją nugriovus, vitražai buvo perkelti į Krekenavosbažnyčią. Šiems vitražams būdingas atvaizdo aiškumas, kompozicinėpusiausvyra. Figūros įkomponuotos gotikinėse nišose. Vitražai sukurtipagal originalią technologiją: stiklą dailininkas gamino savoeksperimentinėje dirbtuvėje, pirmą kartą panaudojo reljefinį ir faktūrinįstiklą.Pastačius naują Berčiūnų bažnyčią, vienas vitražas iš Krekenavosbažnyčios buvo sugrąžintas į Berčiūnus.Žinomiausi S. Ušinsko tapybos darbai: „Motina su vaiku“ (1930),„Besimaudančios moterys“ (1931), „Pakruojo valstiečiai“ (1937).S. Ušinskas sukūrė lėles pirmajam lėlių spektakliui – A. Gustaičio„Silvestras Dūdelė“ (1935) ir filmui „Storulio sapnas“ (1938). Už lėles irB. Dvariono „Piršlybų“ scenografiją (1933) Paryžiaus pasaulinėje parodoje1937 m. buvo apdovanotas aukso medaliu. S. Ušinskas apie 30 spektakliųsukūrė scenovaizdžius, kostiumų eskizus.1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje jis buvo apdovanotasDidžiuoju prizu, 1939 m. Niujorko parodoje – aukso medaliu, 1972 m. –Lietuvos TSR respublikine premija. 1947 m. jam suteiktas LTSRnusipelniusio meno veikėjo vardas.Dailininkas Stasys Ušinskas mirė 1974 m. birželio 14 d. Kaune.1990 m. Pakruojyje atidaryta nedidelė memorialinė ekspozicija.Stasys Ušinskas buvo vedęs du kartus: iš pirmosios santuokosdukros – Vida ir Jūratė, iš antrosios – Rasa.Šaltiniai ir literatūra1. Blažytė V. Stasys Ušinskas. Katalogas. – Vilnius. – 1971.147

2. Budrys V. Lietuvių vitražas. – Vilnius. – 1968. – P.7.3. XX amžiaus lietuvių dailės istorija. 1900 – 1940. – T.1. – Vilnius. – 1982. – P.166, 227.4. XX amžiaus lietuvių dailės istorija. 1900–1940. – T.2. – Vilnius. – 1983. – P.9, 18, 25, 26,43, 46, 73-80, 92, 238, 240, 243, 272, 273, 355, 356, 358, 359, 374, 381-387, 396, 398-400,404, 406, 408-413, 437.5. Juknevičius P. Stasio Ušinsko kūriniai Panevėžio rajone // Tėvynė. – 1991 05 17.6. Krivickas J. Res non verba. Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklosistorija (1851–1991). – Kaunas. – 1991. – P.83.7. Mirinavičius Ž. Stasys Ušinskas. Lietuviškojo modernizmo priešakyje. – Vilnius. – 2005.8. Paliukaitis V. Ušinskaitė Filomena // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.4. – Vilnius. –1988. – P.388.9. Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla. – Vilnius. – 1998. – P.266,548.10. Petrusevičiūtė L. Stasio Ušinsko vitražai Kaune // Žiemgala. – 2005. – Nr. 1. – P.45-48.11. Purvinaitė R. Ušinskas Stasys // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.4. – Vilnius. – 1988. –P.388-389.12. Ramanauskienė S. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius. – 1984. – P.130-13113. Stasys Ušinskas. 1905–1974 / Lankstukas. Parengė J. Nekrašius. – Šiauliai. – Datanenurodyta.14. Sutkevičienė D. Stasys Ušinskas – dailininkas, scenografas. 1925–1940 // Žiemgala. –1999. – Nr. 2. – P.17-20.15. Sutkevičienė D. Stasys Ušinskas – lėlių teatro kūrėjas // Žiemgala. – 2001. - Nr.2. - P.33.16. Tumėnienė N. Stasys Ušinskas. – Vilnius. – 1978.17. Ušinskas Stasys // Lietuvių enciklopedija. – T.32. – Boston. – 1965. – P.340-341.18. Ušinskas Stasys // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3. – Vilnius. – 1971. –P.615.19. Žostautaitė D., Juknevičius P. Dailininkas Stasys Ušinskas // Panevėžio kraštui nusipelnę.Konferencijos, įvykusios 2007 m. gruodžio 15 d., pranešimų tezės / Sudarytojas irredaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2007. – P.7-8.20. Kулешова В. Стасис Ушинскас. – Мocква. – 1973.Didysis lenkų rašytojas Henrikas Senkevičiusir Panevėžio kraštasPetras JuknevičiusSunku įsivaizduoti praėjusio šimtmečio lenkų patriotizmą beHenriko Senkevičiaus vardo. Lietuviai šiek tiek santūriau vertino šiogenijaus kūrybą, mat, jis romantizavo bendrą lietuvių ir lenkų tautųistorijos laikotarpį, o jis, vienu metu, Lietuvoje buvo vertinamasnevienareikšmiškai. Bet nežiūrint to, beveik visi svarbiausieji H.Senkevičiaus kūriniai (net 25) yra išversti į lietuvių kalbą. Net 11 rašytojokūrinių yra ekranizuoti. Pirmasis lenkų Nobelio premijos laureatas, opasaulio literatūroje šeštasis, savo istorinėje „Trilogijoje“ vaizdavo irPanevėžio kraštą. Rašytojas mūsų apylinkėse ir lankėsi. Suprantama, kad148

tai negali nekelti susidomėjimo jo asmeniu ir kūryba. Bet apie viską išeilės. Pirmiausia žvilgterėkime į rašytojo biografiją.Vaikystė ir mokslo metaiBūsimasis rašytojas gimė 1846 m. gegužės 5 d. Volia Okšejskoje(Wola Okrzejska) kaime, Sedlcų vaivadijoje. Volia Okšejskoje – senelės išmotinos pusės valda. Henriko tėvai – ne itin turtingi šlėktos, tačiaupalyginti išsilavinę, besididžiuojantys giminės tradicijomis. Senelis buvoNapoleono armijos karininkas. Tėvas Juzefas Senkevičius (1813–1896)kilęs iš kilmingos Lietuvos totorių šeimos. Motina Stefanija (1820–1873),kilusi iš Podlasės dvarininkų Ciecišovskių giminės, kuri didžiavosi savogiminyste su Luščevskiais ir Leleveliais. Stefanija Senkevičienė rašėeilėraščius, du iš jų išspausdino „Tygodnik Ilustruwany“. ŠeimojeHenrikas nebuvo vienintelis vaikas: jis turėjo brolį ir 4 seseris. Vyresnysisbrolis Kazimieras dalyvavo 1863–1864 metų sukilime, vėliau emigravo įPrancūziją, žuvo 1871 m. prancūzų-prūsų kare. Seserys: Anelė ištekėjo užJano Kamerovskio; Elena nugyveno amžių viena; Zofija tapo LiucijonoSenkevičiaus žmona; Marija mirė anksti.Henriko vaikystė prabėgo įvairiose vietose: Aukštutinėje Grabovcoje(Grabowce Góre) šalia Garlovino, tėvo valdoje Venžycine (Wężyczyn)prie Mazovijos Minsko, tetos Aleksandros Dmochovskos dvarelyje Bužece(Burzec) šalia Lukovo.1858 m. rugsėjo mėnesį Henrikas buvo išsiųstas mokytis į Varšuvą.Iš pradžių čia gyveno vienas, po to – su motina, o nuo 1861 m. su abiemtėvais, nes tėvas pardavė praskolintą Venžiciną ir nusipirko mūriukąVaršuvos priemiestyje Pragoje. Pradžioje Henrikas mokėsi realinėjemokykloje (I–IV klasėse), paskui II gimnazijoje (V–VII klasėse), kur jamdidelį įspūdį paliko lenkų literatūros mokytojas Julijonas Bartoševičius, oVII klasę baigė IV gimnazijoje. Pasak amžininkų, Henrikas Senkevičius iškitų neišsiskyrė, buvo daugiau vidutinis mokinys, tik labiau pasižymėdavoper literatūros ir istorijos pamokas. 1863 m. jis norėjo „išeiti į mišką“, betsukilėlių vadovybės nebuvo priimtas dėl savo vaikiškos išvaizdos ir mažoūgio. 1865 m. jis nutraukė mokslą vieneriems metams ir įsidarbinoguvernantu pas Vejerus Pošvietėje prie Plonsko. Ten parašė pirmąjįromaną „Ofiara“ („Auka“), bet rankraštį sunaikino.1866 m. spalio mėnesį IV gimnazijoje eksternu išlaikė brandos irstojamuosius egzaminus ir užsirašė į Vyriausiąją mokyklą. Pradžioje bandėstudijuoti teisę, paskui – mediciną, bet 1867 m. vasario mėnesį perėjo į149

Filologijos fakultetą. Čia Henrikas Senkevičius klausė JuzefoPšyborovskio, Aleksandro Tyšinskio ir kitų tuo metu žinomų dėstytojųpaskaitų. Tuo metu jis susipažino su Boleslovu Prusu, AleksandruŠvientochovskiu, Juzefu Kotarbinskiu, Petru Chmielovskiu ir MstislavuGodlevskiu. Daugiau apie H. Senkevičiaus studijų metus beveik niekonežinome. Išsikėlęs iš tėvų, gyveno nepritekliuje, kartais net badaudavo,pragyvenimui užsidirbdavo korepeticijomis. Situacija pagerėjo 1868metais, kai įsidarbino guvernantu pas kunigaikštukus VoronieckiusVaršuvoje ir Bielicuose netoli Sochačevo. Greičiausiai su jais praleidokeletą savaičių Ščavnicoje, kur susipažino su Adomu Asnyku ir VladislovuBoguslavskiu. 1871 m. birželio mėnesį Henrikas Senkevičius baigėfilologijos studijas Imperatoriškajame Varšuvos universitete (taip buvopervardinta Vyriausioji mokykla), bet negavo kandidato diplomo, nesnelaikė graikų kalbos egzamino.Studijų metais prasidėjo kūrybinė Henriko Senkevičiaus veikla.Kūrybiniais keliaisJei neskaitysime sunaikinto „Aukos“ rankraščio, tai kūrybinioHenriko Senkevičiaus kelio pradžia 1867-ieji metai. Tais metais jis parašėeiles „Sielankę młodośi“ („Jaunystės idilija“), vienok, „TygodnikIlustruwany“ redakcija jų nespausdino. Spaudoje H. Senkevičius debiutavo1869 m. balandžio 18 d., kai „Przegląd Tygodniowy“ išspausdino jorecenziją komedijai „Nasi najserdneczniejsi“. Po to sekė literatūrinėsapžvalgos jau minėtame „Tygodnik Ilustruwany“. 1872 m. dvisavaitiniameleidinyje „Wieniec“ jis paskelbė, o paskui ir atskira knygele išleidonedidelę apysaką iš studentiško jaunimo gyvenimo „Nuėjo niekais“ („Namarme“), kurią labai palankiai įvertino Juzefas Kraševskis. Beveik tuo patmetu „Przegląd Tygodniowy“ redakcijos lėšomis pasirodė du tomai„Humoreskų iš Voršilos aplanko“ („Humoreski z teki Worszyłły“). 1873m. H. Senkevičius kartu su Edvardu Leo ir V. Boguslavskiu slapyvardžiuLitwos rašė aktualia tematika feljetonus „Bez tytułu“ konservatyviamlaikraščiui „Gazeta Polska“. Pastarojo leidinio redakcijos pavestas lankėsiVienoje, kur turėjo aprašyti ten vykusią parodą. Dėl asmeninių konfliktųsu redaktoriumi Juzefu Sikorskiu jis atsisakė bendradarbiauti kaipfeljetonistas. Kad užsidirbti pragyvenimui H. Senkevičius, kartu suValerijonu Pšyborovskiu ir Danieliumi Glinskiu, ėmėsi versti V. Hugoistorinį romaną „Devyniasdešimt tretieji metai“. Tuo pat metu jis rašėfeljetonus ir recenzijas („Sprawy bieżący“) nuosaikiam pozityvistiniam150

leidiniui „Niwa“. Pasiskolinęs iš tetos Joanos Biedžyckos 1 500 rublių,kartu su Mstislavu Godlevskiu ir Julijonu Ochorovičium, 1874 m. jisnusipirko šį leidinį. Amžininkai spėja, kad šį žingsnį H. Senkevičiusžengė, siekdamas vienos aukšto valdininko dukters rankos...Kai E. Leo tapo leidinio „Gazeta Polska“ redaktoriumi, H.Senkevičius pradėjo jame bendradarbiauti: 1875 m. pasirodė jo feljetonai„Akimirka“ („Chwila obecna“), šnekamuoju stiliumi parašyti atsiminimai„Senas tarnas“ („Stary sługa“) ir 1876 m. „Hania“. Šie atsiminimai apipintisentimentais šlėktiškoms tradicijoms. Juose Henrikas Senkevičius jaupasirodė literatu, sugebančiu operuoti humoro faktoriais, idilija ir įtampa.1876–1877 m., kaip laikraščio „Gazeta Polska“ korespondentas, jislankėsi JAV. Po kelionės į Ameriką, 1881 m. „Niwa“ išspausdino novelę„Švyturio sargas“ („Latarnik“), laikoma viena iš geriausių lenkų novelių.Tais pačiais metais pagerėjo H. Senkevičiaus materialinė padėtis: jis tapoVaršuvos dienraščio „Słowo“ redaktoriumi.Plačiau nesigilinant į jo noveles, reikia pastebėti, kad, be jau minėtosnovelės „Švyturio sargas“, lenkų klasikos fondui priskiriamos „Škicaianglimi“ („Szkice węgle“, 1877), „Sachemas“ (‚Sachem“, 1883), „Jonukasmuzikantas“ („Janko Muzykant“,1879), „Bartekas Nugalėtojas“ („BartekZwycięźa“, 1882). Bet rašytojo sugebėjimai, epiko talentas geriausiaiatsiskleidė romanuose, ypač garsiojoje „Trilogijoje“.Pelnę šlovę istoriniai romanaiNuo 1883 metų Henrikas Senkevičius savo kūrybinę energijąsukoncentravo į istorinius romanus. Pirmasis trilogijos romanas buvo„Vilko lizdas“ („Wilcze gniazdo“), vėliau pavadintas „Ugnimi ir kalaviju“(„Ogniem i mieczem“, 1884), turėjęs iki tol neregėtą pasisekimą. Romanerašytojas puikiai sujungė avantiūristinį turinį su balistinėmis, epinėmisscenomis. Tolimesnes trilogijos dalis („Tvaną“ („Potop“, 1886) ir „PonąVolodijevskį“ („Pan Wołodyjowski“, 1888) rašė labai nepalankiomissąlygomis – sunkiai sergant žmonai. Henrikas Senkevičius,besigalynėdamas su savo trilogija, nusialinęs ir pasiligojęs, rašė: „Taipnorėčiau baigti šį ciklą ir imtis šiuolaikinės apysakos, jog nebežinau, kolabiau trokštu – sveikatos ar darbo pabaigos“.Literatūros kritikas A. Kalėda pastebėjo, kad trilogijospanoraminiuose pasakojimuose jis stengėsi atkurti svarbiausius kariniusXVII a. antrosios pusės įvykius: Chmelnickio sukilimą, švedų antplūdį,kovas su turkais. Remdamasis kruopščiai išstudijuotais šaltiniais bei151

istoriniais veikalais, jis vis dėlto atskiras vietas traktavo laisvai, opirmiausia atitinkamai atrinko ir įvertino šią medžiagą. Į pirmąjį planą jisiškėlė tuos epizodus, kurie liudijo karinę ar moralinę lenkų ginklo pergalę.Lietuviškoje, ypač tarpukario literatūroje, netruko priekaištų H.Senkevičiui dėl tendencingumo. Bet „Trilogijos“ tendencingumo autoriusir pats neslėpė, tvirtindamas, jog kūriniais norėjęs „sustiprinti“ tėvynainiųširdis. Ne itin išradingą, nuotykiais išpintą fabulą H. Senkevičius perkelia įvisai Lenkijos–Lietuvos Respublikai lemtingų įvykių plotmę. Taipapeliuojama į patriotinius suvokėjo jausmus, ugdoma jo tautinė savimonė.Be abejo, tokias idėjas labiausiai lėmė valstybingumą praradusios tautoslikimas. Garsus rašytojas S. Žeromskis savo dienoraščiuose taip rašė:„Tvanas“ – tai didi giesmė apie mūsų praeitį, jame atsispindi visas mūsųpolitinės egzistencijos turinys“.Beje, kritikos H. Senkevičius susilaukė ir Lenkijoje. Dėl istorinėstiesos iškraipymų jam priekaištavo B. Prusas, kiti kaltino už primityvokuspersonažų portretus, sekimą V. Skoto ir A. Diuma siužetiniais modeliais,net romantiniu „tautos migdymu“...Literatūrologas I. Gorskis mano, kad H. Senkevičius į praeitįkreipiasi ne dėl to, kad analizuotų Respublikos silpnumo priežastis, osiekdamas priešpastatyti savo patriotinę moralę tiems, kurie vienaip arkitaip nulėmė istorinius valstybės žlugimo dėsningumus.1891 m. išleistas romanas „Be dogmos“ („Bez dogmatu“). Jau anometo skaitytojas pastebėjo romano herojaus Plošovskio panašumą suEugenijum Oneginu. Kaip Plošovskio pirmtakas buvo minimas ir M.Lermontovo Pečiorinas – „Mūsų dienų didvyrio“ pagrindinis veikėjas.Menkas mylimosios protelis ir jos jausmų pasyvumas paveikia Plošovskiovaidmenį. Šiandien mums komiškai atrodo jo žavėjimasis scena, kurdvarponės ginasi nuo audros Loreto varpeliu. Plošovskis kapituliuoja priešdogmas, bet joms nepasiduoda. Romano pabaiga destruktyvi irpesimistinė: trys lavonai, iš jų dvi savižudybės. Su Plošovskio savižudybebaigiasi ir jo giminė – tai aristokratijos išnykimo ženklas.Romane „Polaneckių šeima“ („Rodzina Połanieckich“, 1895 m.)kritiškai vaizduojama degraduojančios lenkų bajorijos, pasiturinčiųmiestiečių buitis, papročiai.1896 m. vasario 18 d. laiške literatui A. Krakoveckiui, pasiųstame išNicos viešbučio, H. Senkevičius pranešė: „Vakar užbaigiau „Quo vadis“ –ir vos alsuoj“‘. Tų pačių metų kovo 26 d. laikraštis „Gazeta Polska“išspausdino pirmąjį romano fragmentą. Beveik tuo pačiu metu šį romanąpaskelbė dar du lenkų laikraščiai – „Czas“ ir „Dziennik Poznański“, ėję152

skirtinguose padalintos Lenkijos regionuose. Tai daug pasakantis faktasapie tuometinį rašytojo populiarumą. Viena iš aplinkybių, paskatinusiųrašytoją atsigręžti į imperatoriaus Nerono (37–68 m.) laikų Romą – tai, beabejonės, rašytojo žavėjimasis didingais praeities žmonių žygiais, antra, taitam tikrų analogijų tarp Nerono epochoje išplitusio dekadentinio estetizmoir XIX a. pabaigos kultūros reiškinių, trečia, svarbų vaidmenį suvaidinomesianizmo idėjos, nuo romantizmo laikų gyvas lenkų kultūroje. Vienos išsvarbiausių romano herojų – Ligijos – gimtinė yra kažkur šiaurėje, o ligųtautos vardas kildinamas iš „lechitų“, tai yra lenkų. Taip manoma, jogUrsus (lotyniškai – „lokys“) sietinas su Mešku, pirmuoju lenkųkunigaikščiu, įvedusiu krikščionybę, o stebuklingas Ligijos išsigelbėjimas– su būsimu Lenkijos valstybės atsikūrimu. Tokios ezopinės aliuzijosbūdingos XIX a. lenkų literatūrai. Tai buvo galimybė išreikšti mintis,kurios dėl griežtos cenzūros negalėjo būti skelbiamos atvirai.1900 m. pasirodė dar vienas istorinis Henriko Senkevičiaus romanas„Kryžiuočiai“, kuriame vaizduojamos XIII–XIV amžių lenkų ir lietuviųkovos su Kryžiuočių ordinu, Žalgirio mūšį. Lietuvių literatūroje už šįromaną rašytojas susilaukė daugiausia kritikos. Čia nekartosime visųnuomonių. Žingeidus skaitytojas susiras akademiko Juozo Jurginioišsakytą nuomonę. Čia tik priminsime, kad rašytojas apie lietuvius kalbakaip apie nuožmius, mokančius gerai kariauti, bet prietaringus, namuosegyvenančius kartu su gyvuliais ir žalčiais, valgančius ir geriančius besaiko. Dar labiau sutirština spalvas vaizduodamas žemaičius: jų kariai tikvėzdus teturi. Bet nepamirškime, kad mitas apie lietuvius kaip narsiuslaukinius buvo sukurtas daug anksčiau, nei pasirodė H. Senkevičiausromanai. Rašytojas tai tik pakartojo, įpindamas į savo romano siužetą.Akademikas J. Jurginis pabrėžė, kad istorinis romanas nėra beletrizuotaistorijos įvykių iliustracija. Vaizduojama epocha nėra pats sau tikslas, o tikrašytojo priemonė veikti savo amžininkus, ateities kartas. Taigi, nežiūrinttendencingo požiūrio į mūsų protėvius, „Kryžiuočiai“ išlieka svarbiuistoriniu romanu, nušviečiančiu sunkius mūsų valstybei laikus.Istoriniai romanai pelnė rašytojui didžiausią šlovę. 1900 m.Krokuvos Jogailos universitetas suteikė jam garbės daktaro vardą, oLenkijos vyriausybė – Garbės legiono ordiną. 1905 m. Švedijosakademija apdovanojo Henriką Senkevičių Nobelio premija.153

Penkios Marijos rašytojo gyvenimeE. Baliutavičiūtė atkreipė dėmesį, kad didžiojo lenkų rašytojogyvenime buvo penkios Marijos – „penkios moterys, kurias jis mylėjo irkurios jį mylėjo“.Pirmoji ideali jaunystės meilė Henriką aplankė 1874 m. Jis siekiaaukšto pašto valdininko Adomo Kelero dukters Marijos (MariaKellerówna) rankos. Liepos 20 d. įvyko sužadėtuvės. Rugpjūtį ir rugsėjį H.Senkevičius praleido Vakaruose: Ostendėje gydė gerklės ligą, aplankėBriuselį, Paryžių. Jam grįžus, sužadėtinės tėvų iniciatyva, sužadėtuvėsbuvo nutrauktos. Oficialiai būsimas žentas buvo apkaltintas „abejingumu irdėmesio stoka“, bet tikroji priežastis buvo menka H. Senkevičiausmaterialinė padėtis bei apie jo lengvabūdiškumą pasklidę paskalos. Išlaimingo sužadėtinio jis tapo paniekintu atstumtuoju. Sužadėtinė įliteratūrą įėjo kaip Kazia ir Tolinka 1874 m. parašytuose apsakymuose„Tai trečiajai“ ir „Prie šaltinio“.Praėjus septyneriems metams, 1881-aisiais Henrikas Senkevičiusvedė Marija Šetkevičiūtę (Szetkiewiczówna). Su ja susipažino Venecijoje.Marijos tėvas, Kazimieras Šetkevičius, žemvaldys iš Trakų pavieto.Nuskurdęs po dvaro konfiskacijos, apsigyveno Varšuvoje. Išrinktosiosrankos teko siekti ilgai: Marija dėl džiovos daug laiko praleisdavo Tirolyje.Be to, ir jos tėvus buvo pasiekę gandai apie „bastūnišką“ rašytojogyvenimą. Santuoka įvyko Varšuvoje 1881 m. rugpjūčio 18 d. Laimingassutuoktinių gyvenimas tetruko ketverius metus. Žmonos sveikata visblogėjo ir 1885 m. spalio 19 d. ji mirė Falkenšteine netoli Frankfurto.Laidotuvės įvyko Varšuvoje. Rašytojas liko su dviem mažamečiaisvaikais: 1882 m. gimusiu Henriku ir 1883 m. – Jadvyga.Po netekties rašytoją nuo dvasinės negalios gelbėjo kūryba (tuo meturašė „Tvaną“) ir kelionės. Jis lankėsi Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje,Vokietijoje. Vaikais rūpinosi seneliai.Savo žmoną H. Senkevičius įamžino romane „Polaneckių šeima“,suteikęs jai Marynios vardą. Uošvis tapo vieno iš „Trilogijos“ herojausZaglobos prototipu. Gavęs iš vieno anonimo 15 tūkstančių rublių dovaną,rašytojas ją perdavė Krokuvos mokslų akademijai, kad būtų įsteigtaMarijos vardo stipendija, sergantiems džiova mokslininkams irmenininkams.Ir vėl po septynerių metų, 1892-aisiais, rašytojas įsimyli, ir vėlMariją... Per žiemos karnavalą Krokuvoje jis susipažįsta su turtuolės iš154

Odesos įdukra Marija Romanovska-Volodkovičiūte (Romanowska-Wołodkowiczówna). Sužadėtuvės su Ukrainos turtuolio KonstantinoVolodkovičius dukrą įvyko Odesoje 1893 m. sausyje, o tuoktuvės –lapkričio 11 d. Krokuvoje. Tuokė pats Krokuvos arkivyskupas AlbinasDunajevskis. Deja, po kelių savaičių santuoka iširo. Neapseita be uošvėsElenos Volodkevičienės kišimosi. Apaštalų sostas santuoką panaikino1895 m. Rašytojui beliko nuotaką įamžinti romane „Polaneckių šeima“kaip Linetą Kasteli...1899 m. gyvendamas Miloslavlyje jau pražilęs rašytojas įsimyli 23metų literatę iš Silezijos, žinoma, vėl Mariją.... Bet naujasis meilėsobjektas, Marija Radziejevska irgi buvo įsimylėjusi, ir, po vieno aistringopokalbio, išdūmė su mylimuoju į užsienį... Tiesa, 1903 m., ji bandėatnaujinti piršlybas, bet Henrikas Senkevičius atmetė visus artimesniusryšius išskyrus „brolišką dvasinę sąjungą“.Ir vis tik po metų, 1904 m. gegužės 5 d. rašytojas netikėtai vedėpusseserę Mariją Babską (1864–1925). Ji buvo įsimylėjusi rašytoją. Beje,jis jai buvo pasipiršęs dar 1888 m. gegužę, bet po kelių dienų parašė laišką,kuriuo nutraukė sužadėtuves, teisindamasis liga – smegenų anemija. Tiesa,jų ryšiai nenutruko. Marija, nuo 1894 m. tapusi bažnyčios kanoniste,palaikė draugiškus santykius su rašytojo seserimi Elena. Ji buvo dažnaikviečiama į vakarėlius pas rašytoją lošti vinto. Vedęs Mariją, rašytojasgyveno jos rūpestingai globojamas, išlaisvintas nuo kasdienybės rūpesčių.Henrikas Senkevičius mirė sulaukęs 70 metų, 1916 m. lapkričio 15d. Vevė, Šveicarijoje.Mūsų kraštas romane „Tvanas“Iš visų kūrinių mums artimesnis su garsiaisiais švedų karais (1656–1660) susijęs „Tvanas“, kurį H. Senkevičius parašė lietuvių tautinioatgimimo metu (1886), ir kuriame daugiau vietos skiriama Panevėžiokraštui. „H. Senkevičius savo „Tvanu į Lietuvą grįžo kitaip, negu AdomasMickevičius, Kraševskis ar Slovackis. Netgi eidamas per Lietuvą nuo Biržųligi Pilviškių ar nuo Palangos ligi Vilniaus, Senkevičius ją tematė“ ištolo“. Ilgiau ir mieliau jis apsistojo ties Vadaktais ar Mitrinais (Mitriūnais– P. J.) tik dėl to, kad iš ten buvo kilę jo protėviai“, – rašė A. Šešplaukis-Tyruolis.Jau romano pradžioje aprašomos mums artimos apylinkės. Čiapacituosime iš Tarpukario metų romano vertimo. (H. Sienkievičius TvanasT.1 – Marijampolė. – 1936.). „Jonui Kazimierui viešpataujant, visų155

Bilevičių patrijarchas buvo Herkulis Bilevičius, lengvašarvių vėliavospulkininkas, Upytės pakamaris (…) Herkuliui priklausė Vadaktai,Liubičius ir Mitriūnai, esą netoli Liaudos“ (P.6). “Ten Morėzuose gyvenoStakjoniai kuriuos kitados čia įkurdino Batoris už narsumą mūšyje tiesPliskava. Puikioje Volmantavičių dirvoje knibždėjo Butrimai, augaločiausivyrai visoje Liaudoje, pagarsėję savo nekalbumu ir sunkia ranka, kurieseimelių užpuolimų arba karų metu buvo įpratę tylėdami kaip mūrasatstatyti savo krūtines. Drožeikonyse ir Mazguose žemes pureno gausingiDomaševičiai, garsūs medžiokliai; jie žaliosios didžiagiriuose meškųpėdomis net į Vilkmergę nusėlindavo. Goštautai tupėjo Pociūnėliuose: jųmerginos buvo nepaprastos gražuolės, jog galiausiai dėl to net visosKrekenavos, Upytės ir Panevėžio apylinkių dailios mergaites imtapociūnėlytėmis vadinti (…). Gustonių Gosevičiai miškuose dervą varydavo(…). Visi Liaudiečiai tarnavo senojo Herkulio Bilevičiauas vėliavoje“(P.7-8). Pacituotoje ištraukoje nemažai mūsų krašto vietovardžių. Morėzai– tai Mariezų k, Drožeikonys – Drąseikių k., Naujamiesčio sen., Mazgai –Mazgiai, Sidabravo sen., Radviliškio r.Romane minimi Vadaktai, greičiausiai Vadaktų bažnytkaimis,esantis Radviliškio rajone. Beje, tuo nei kiek neabejojo žurnalistė AlvidaRolska, 1978 m. keliavusi „Tvano“ herojų keliais. Rašinyje aprašytos irmūsų rajono vietovės Mitriūnai, Liubičiai.Kadangi romane minimas H. Bilevičius mirė 1654 m., rašytojasteigia, kad vėliau vėliavai vadovavo Mykolas Volodijevskis. Taip potruputį į mūsų kraštą perkeliami „Tvano“ herojai... Testamentu H.Bilevičius turtą pavedė Aleksandrai Bilevičiūtei, dukraitei, be Liubičių,kuriuos atidavė Oršos vėliavininkui Andriui Kmitai. Andrius turėjo vestiAleksandrą. Veiksmas vyksta 1655 m. Viso romano ašis – Aleksandros(Olenkos) Bilevičiūtės nuo Vadaktų ar Mitriūnų ir Andriaus Kmitos nuoOršos meilės „kryžiaus keliai“. Aleksandra, senelio valia, turėjo arba užAndriaus tekėti, arba eiti į vienuolyną. Kadangi jis Lietuvoje pasireiškėkariui netinkamais darbais, ji ir būtų ėjusi į vienuolyną, bet Kmita metėtarnybą pas Radvilą, stojo karaliaus pusėn, atgailavo už ankstyvesniusnusikaltimus, Čenstakavoje pasireiškė neįtikėtinais žygiais ir pagaliau išKmitos pasidarė Babiničius. Bet romano herojus dar turėjo atlikti daugžygių, kad grįžtų pas savo sužadėtinę, kuri atstovavo Lietuvai, nors irbajorų Lietuvai.Romane daug nuotykių: Kmitos konfliktai su Liaudos bajorais,dvikova su Volodijevskiu. Saitai su ankstesne trilogijos dalimi – „Ugnimi156

ir kalaviju“, jos herojai Janas Skžetuskis ir Zagloba atsiduria „Tvano“įvykiuose.Henrikas Senkevičius ir Panevėžio kraštasNebloga rašytojo orientacija Panevėžio apylinkėse leidžia darytiprielaidą, kad Henrikas Senkevičius buvo susipažinęs su mūsų kraštu.Tarpukariu atsirado aiškinimas, kad daug medžiagos rašytojas gavo išVadaktėlių dvaro: dvarininko dukra Kopanskytė studijavo Varšuvoje irdaug archyvinių dokumentų perdavė rašytojui.Atsiradus naujiems duomenims, galima kalbėti apie paties rašytojolankymąsi Panevėžio krašte. Patikimiausias šaltinis – iš Pajuosčių kilusiokunigo Valerijono Meištavičiaus atsiminimai: „ Bistramas (Vladislovas),praleisdavo žiemas Varšuvoje. Per savo senelę Šabūnevičiūtę buvo kažkaipsusigiminiavęs su Senkevičiais – ponas Henrikas Senkevičius kadaise yravasarojęs Bistrampolyje. Ten susipažino su mūsų bajorais – Liauda,Vadaktai, Pociūnėliai atsirado jo trilogijoje“. Kad rašytojas pažinojo V.Bistramą liudija ir jo 1901 m. kovo 9 d. Varšuvoje draugui rašytas laiškas:„Mielas Mstislavai, / Esu silpnas. Ateik pas mane šiandien vakare vintui.Bus Bystramas, / Gansovskis, ir, gal būt, Puljanovskis“. Rinkiniosudarytojas paaiškina, kad „Vladislovas Bystramas iš BistrampolioLietuvoje, žemvaldys, Vandos Šetkevičienės, rašytojo uošvės pusbrolis“.Beje, savo giminyste su Bistramais yra pabrėžęs ir pats rašytojas. Antai,1882 m. sausio mėnesį iš Varšuvos jis savo draugui VaclovuiŠimanovskiui rašė apie sėkmingą leidinio „Słowo“ platinimą: „...Lietuvoje,kur mano žmonos giminės Mineikos, Brochocai, Bistramai ir kt., tengausiai ne tik gerai prenumeravo, bet ir agitavo...“.Nepamirškime, kad Henrikas Senkevičius turėjo ir daugiauLietuvoje pas ką nuvykti. Romanas Aftanazis rašo, kad Blinstrubiškiuose,apie 2 km nuo Viduklės gyveno Jančevskiai. Edvardas Jančevskis buvovedęs Jadvygą Šetkevičiūtę, pirmosios H. Senkevičiaus žmonos seserį,gyveno Krokuvoje. Jo brolis Kazimieras šeimininkavo Blistrubiškiuose.Netoli Telšių, Džiuginėnuose, gyveno Zigmantas Gorskis, vedęs MarijąMineikuvną, Tomo ir Emilijos Vavženckių dukrą. Emilija buvo H.Senkevičiaus uošvės Vandos Šetkevičienės sesuo.Romane „Tvanas“ aprašytas mūsų kraštas, bendravimas suBistramais, leidžia manyti, kad rašytojas tikrai praleido vasarąBistrampolyje. Tai galėjo būti prieš 1885 metus.157

Šaltiniai ir literatūra1. Aftanazy R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej. – Wrocław,Warszawa, Kraków. – 1992. – T.3. – P.198, 217.2. Astikas K. Rašytojo fantazija ir istorinė tikrovė:[Romane „Tvanas“] // Aušra (Seinai). –1976. – Nr.1. – P.10.3. Baliutavičiūtė E HENRYKAS ADAMAS ALEXANDRAS PIUS SIENKEWICZIUS //Baliutavičiūtė E. Rašytojai Nobelio premijos laureatai. – Vilnius. – 1994. – 47-52.4. Dambrauskas-Jakštas A. Henrikas Senkevičius (1846–1916) // Dambrauskas -Jakštas A.Užgesę žiburiai. – Roma . – 1975. – P.338-352.5. Juknevičius P. Didysis lenkų rašytojas Henrikas Senkevičius ir Panevėžio kraštas // Tėvynė.– 2006 08 02.6. Juknevičius P. Nobelio premijos laureates Henrikas Senkevičius ir Panevėžio kraštas //Panevėžio kraštui nusipelnę. Konferencijos, įvykusios 2007 m. gruodžio 15 d., pranešimųtezės / Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius. – Panevėžys. – 2007. – P.9-10.7. Jurginis J. Istorija ir kultūra. – Vilnius. – 1984. – P.175.8. Jurginis J. Meninė ir istorinė tiesa „Kryžiuočiuose“ // Jurginis J. Istorija ir poezija. –Vilnius. – 1969. – P.16-33.9. Jurginis J.Meninė ir istorinė tiesa H. Senkevičiaus „Kryžiuočiuose“ // Senkevičius H.Kryžiuočiai. – T.2. – Vilnius. – 1967. – P.383-395.10. Kalėda A. Romanas apie žlungančią imperiją // Senkevičius H. Quo vadis. – Vilnius. –1991. – P.463-471.11. Kapsukas V. Henrikas Senkevičius // Kapsukas V. Apie literatūrą. – Vilnius. – 1980. –P.238-239.12. Liobytė A. Apie autorių // Senkevičius H. Be dogmos. – Vilnius. – 1980. – P.346-347.13. Liobytė A. „Be dogmos“ vakar ir šiandien // Naujos knygos. – 1980. – Nr.6. – P.29-30.14. Markiewicz H. Sienkiewicz Henryk // Polski słownik biograficzny. – T.XXXVII / 2. –Zeszyt 153. -– Warszawa – Kraków. – 1996. – P.203-216.15. Meysztowicz Walerian. Pašnekesiai apie laikus ir žmones. – Vilnius. – 2004. – P.11216. Petronis J. Senkevičiaus pėdsakai lietuvių spaudoje: 125-osioms gimimo metinėms //Pergalė. – 1971. – Nr.5. - P.180 – 181.17. Rolska A. Sladami Sinkiewiczowskiego „Potopu“. „My? My – laudańczycy...“ Wodoktach,pod „drzewem Oleńki“ // Czerwony sztandar. – 1978. – Nr. 228, 23018. Senkevičius (Sienkievičius) Henrikas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.10. –Vilnius. – 1983. – P.104.19. Sienkiewicz Henryk // Lietuvių enciklopedija. – T.27. – Boston. – 1962. – P.402-403.20. Sienkiewicz H. Listy. – T.1. – Cz.2. – Warszawa. – 1977. – P.265-266, 412.21. Šešplaukis-Tyruolis A. Lietuva H .Senkevičiaus „Tvane“ // Šešplaukis-Tyruolis A .Lietuvapasaulinėje literatūroje. – Čikaga. – 1985. – P.116-119.22. Горский И. К. Генрик Сенкевич // История польской литературы. – Т.1. -–Москва. –1968. – С.561-584.23. Сенкевич Г. Собрание сочинений в девяти томах. – Т.1. – Москва. – 1983. – С.6158

TurinysIŠGARSINĘ PANEVĖŽIO KRAŠTĄGarsus carinėje Rusijoje ir tarpukario Lietuvoje profesorius ilsisiPanevėžio rajonePetras Juknevičius, Žydrūnė Balčėtienė ......................................................7Stasys Juknevičius ir jo dendrologinė kolekcijaAlgimantas Kavaliauskas ........................................................................12Inžinierius Alfonsas JurskisAida Vadapolaitė .....................................................................................14Švietęs žmones kunigas nebuvo valdžių mėgiamasPetras Juknevičius, Skaistė Kryžanauskaitė ............................................17Kunigas Henrikas PrijalgauskasJustas Jasėnas ..........................................................................................20Skulptorius Bernardas BučasLaura Vasiliauskaitė...................................................................................21Sukilėlių vadas Karolis ZaluskisPetras Juknevičius ....................................................................................24JAIS GARSI GIMTINĖAstronomas Antanas JuškaEmilė Bielskienė ........................................................................................31Iš Lietuvos žurnalų istorijos: iki spaudos draudimo panaikinimoVirginija Šonkevičiūtė ...............................................................................32Tautosakininkas ir bibliografas iš ŠeduvosPetras Juknevičius .....................................................................................34Juozas Šnapštys-MargalisVilma Šniukštaitė ......................................................................................36Vertėja Laima RapšytėJustas Jasėnas ...........................................................................................38Poetas Stasys JasilionisSaulius Jučys .............................................................................................39Dievadirbys Jonas DanauskasSonata Buziliauskaitė, Petras Juknevičius ................................................41Visuomenės veikėjas Rapolas SkipitisPetras Juknevičius .....................................................................................42KRAŠTO MOKSLININKAI: PAŽANGOS IR ATRADIMŲ KELIUDaržininkystės puoselėtojas Pranas SvetikaLaura Vasiliauskaitė ..................................................................................51159

Žymus gyvulininkystės specialistas Juozas KunskasRenata Grakauskaitė .................................................................................55Istorikas Leonas MulevičiusJūratė Gaidelienė ......................................................................................57Gamtininkas Teofilis ZubavičiusRūta Grincevičiūtė ....................................................................................59Ekonomistas ir politikas Domas CesevičiusSkaistė Kryžanauskaitė ..............................................................................61Gelžbetonio mokslinių tyrimų pradininkas, statybos inžinierius JonasKuodisJustas Jasėnas ...........................................................................................64Profesorius iš garsios Skaistgiriečių šeimosSaulius Jučys .............................................................................................66Mokslininkė iš BurbiškioPetras Juknevičius .....................................................................................68JIE IŠGARSINO PANEVĖŽIO KRAŠTĄVyskupas Mečislovas PalilionisPetras Juknevičius .....................................................................................72Mokslininkas Stanislovas MastauskisSkaistė Kryžanauskaitė ..............................................................................79Bibliografas Izidorius KisinasInga Lukšytė, Vaida Petraitytė ..................................................................83Gydytoja Teresė CiškevičienėDanguolė Ragažinskaitė ............................................................................85Dailininkas Vincas DilkaRita Kukuraitytė .........................................................................................87Trys moterys menininkėsJūratė Petronytė ........................................................................................90Kalbininkas Antanas LyberisVilma Pakeltytė ..........................................................................................93Rašytojas Jonas ŠukysRasa Urbonaitė, Simona Švitinytė .............................................................94Elegantiškas kultūros žmogusAida Kentraitė ...........................................................................................97PANEVĖŽIO KRAŠTĄ IŠGARSINĘIš Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos Krašto pažinimo būrelioveiklosAsta Karaliūtė ..........................................................................................103Lietuvių raštijos puoselėtojai J. J. Božimovskiai ir S. Bitneris160

Petras Juknevičius, Renata Karčiauskaitė, Skaistė Kryžanauskaitė .......105„Verba docent, exempla trahunt“ *: Leono Valkūno darbų apžvalgaVioleta Meiliūnaitė ..................................................................................111Fizinio lavinimo mokytojų mokytojaSimona Švitinytė, Rasa Urbonaitė ..........................................................114„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjas“ – kunigas KazimierasKuzminskasRūta Grincevičiūtė ...................................................................................118Rašytoja Jadvyga DrungaitėDanguolė Ragažinskaitė ..........................................................................120Dailininkas Kazimieras ŽoromskisDeimantė Žostautaitė, Vaida Baltušytė ...................................................121Klaipėdos krašto šviesuolis, atgulęs PanevėžyjeSaulius Jučys............................................................................................128PANEVĖŽIO KRAŠTUI NUSIPELNĘNevėžį išgarsinęs profesorius Steponas KolupailaKarolina Trebaitė ....................................................................................132Italų architekto pėdsakai LietuvojeAida Kentraitė ........................................................................................138Architektas Mykolas SongailaGiedrė Mateikaitė ....................................................................................140Pirmosios Berčiūnų bažnyčios projekto autorius Jonas MulokasSimona Švitinytė, Ilma Vienažindytė .......................................................142Dailininkas Stasys UšinskasDeimantė Žostautaitė, Petras Juknevičius ..............................................143Didysis lenkų rašytojas Henrikas Senkevičius ir Panevėžio kraštasPetras Juknevičius ...................................................................................144161

Jie išgarsino Panevėžio kraštą. Konferencijų medžiaga.Leidinyje pateikiami šešiose konferencijose skaityti pranešimai (46)apie Panevėžio kraštui nusipelniusius žmones. Trumpai pristatytipranešėjai.UDK 908(474.5)(092)(063)Ji-01Sudarytojas ir redaktorius Petras JuknevičiusKorektorė Nijolė MogilovienėDizainerė Raimonda BalčiūnaitėSpausdino UAB „Reklamos forma“, Venslaviškio g.11,LT-35116 Panevėžys.Tiražas 150 egz.Panevėžys, 2011162