2011 m. spalio 6 d. Nr. 17 - MOKSLAS plius

mokslasplius.lt

2011 m. spalio 6 d. Nr. 17 - MOKSLAS plius

Mokslo2011 metų spalio 6 d.LIETUVOS MOKSLININKŲLietuvaLAIKRAŠTISwww.mokslasplius.lt/mokslo-lietuva Kaina: 3 Lt„Paketinimas geresnio pradėjimo...“2–3, 15 p.Baltistikos klasiko palikimas 4 p.Paminklas žmogui uolai5, 13 p.6–7, 16 p. Aleksandras Fiutas apie Česlavą Milošą 10 p. Lietuviško žodžio tarnybojeGedimino Zemlicko nuotraukaNr. 17(461)Leidžiamas nuo 1989 m., du kartus per mėnesįGamtostyrimų centroGeologijos irgeografijosinstitutui – 70Habil. dr. Valentinas BaltrūnasSkambant „Gaudeamus igitur“ garsams Šv. Jonų bažnyčioje pagerbiamas ilgametis Vilniaus universiteto rektorius prof. Jonas Kubilius. Šalia jo Vilniausuniversiteto rektorius Gediminas Juodka ir Senato pirmininkas Domas KaunasJONAS KUBILIUS – gyvoji Vilniausuniversiteto atmintisVilniaus universiteto daugiamečio rektoriaus,net 33-ejus metus rankose tvirtailaikiusio šios garbingos Alma materskeptrą, prof. Jono KUBILIAUS 90-ųjų gimimometinių pagerbimo iškilmės vyko net dvi dienas,visai galimas dalykas, kad tai irgi vienas iš rekordųper 432-ejus universiteto gyvavimo metus.Prasidėjo rugsėjo 15 d. Vilniaus universitetobibliotekos P. Smuglevičiaus salėje, tęsėsi Baltojojesalėje, kur buvo atidaryta jubiliatui skirta paroda„Aš tikiu savo universitetu. Kaip tikiu Lietuva.Prof. Jonui Kubiliui – 90“. Pagerbimo apoteozėrugsėjo 16 d. vyko Šv. Jonų bažnyčioje.Tai buvo Vilniaus universitetorenesansasTiek ši bažnyčia, tiek Universiteto bibliotekatvirčiausiomis nytimis siejasi su rektoriaus JonoKubiliaus veikla ir rūpesčiais, ką šiame rašinyjestengsimės bent jau priminti, jeigu ir nepavyktųgiliau atskleisti. Nors vargu, ar būtina bent jautiems 60 tūkstančių Vilniaus universiteto absolventų,kurie jei ir ne iš paties J. Kubiliaus rankų,tai bent jo vadovavimo universitetui laikais gavodiplomus ir šiandien dirba atsakingiausiuoseLietuvos valstybės baruose.Iškilmes VU bibliotekos P. Smuglevičiaussalėje pradėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijosprof. Virgilijaus Noreikos klasės IV kursostudentai. Karolina Glinskaitė padainavo V. Bartulio„Muziką“ ir H. Vilos-Loboso (Villa-Lobos)ariją iš „Brazilietiškos Bachijanos“. Lietuvos muzikosir teatro akademijos garbės daktaro StasioBaro dainininkų (tenorų) konkurso laureatasKasparas Damulis atliko S. Gailevičiaus „Klajūną“ir R. Leonkavalo „Aušrinę“. Jiems akompanavotarptautinių konkursų laureatė Lina Giedraitytė.Universiteto rektoriui prof. Benediktui Juodkainegalėjus dalyvauti pagerbimo iškilmėse (priiminėjouniversiteto svečius), pirmasis žodį tarėmokslo reikalų prorektorius prof. Jūras Banys.Jis padėkojo ilgamečiam Rektoriui už Universitetuiskirtą gyvenimą ir už tai, kad net ir sudėtingiausiaistautai metais jis ugdė Universitetosavigarbą ir savivoką, išaugino tvirtą stuburą,kuris nelinksta net ir šiais ne visada išmintingųreformų laikais. Ir toliau gyvuoja ProfesoriausJ. Kubiliaus daug metų kurta, puoselėta Lietuvostikimybinės skaičių teorijos mokykla, ji ir toliauauga, plečiasi, turi platų tarptautinį pripažinimąir geras perspektyvas. Taupydamas jubiliato iriškilmių dalyvių laiką prorektorius prof. J. Banysnepasakė, kad ir į pagerbimo iškilmes savojojeAlma mater J. Kubilius atvyko kone tiesiai išPalangos, kur vyko jo garbei surengta Penktojitarptautinė konferencija „Analiziniai ir tikimybiniaimetodai skaičių teorijoje“.Jeigu bandytume glaustai apibūdinti, kąypatingai reiktų išskirti iš 33 metų J. Kubiliausvadovavimo universitetui veiklos, tai turėtumepriminti kelis principinius dalykus. PavykoNukelta į 8 p.2011 m. rugsėjo 23 d. įvyko mokslinė konferencija„Geomokslai Lietuvoje: nauji iššūkiaiir perspektyvos“, kuri buvo skirtaGamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijosinstituto 70 metų mokslinės veiklos aptarimuigeomokslų raidos Lietuvoje ir pasaulyje kontekste.Pastaraisias metais dėl padidėjusių aplinkospokyčių ir klimato kaitos mūsų planetoje susidomėjimasŽemės mokslais (geologija, geografija,geoinformatika ir kt.) yra padidėjęs. Ne be reikaloJungtinės Tautos 2007–2009 metus buvo paskelbusiostarptautiniais planetos Žemės metais. Taidaryti paskatino aktualių planetos masto problemųsprendimas, pareiga pademonstruoti didelį,ne visada išnaudojamą geomokslų potencialąkuriant saugesnę visuomenę, paskatinti naudotisgeomokslų sukurtomis žiniomis. Ypač akcentuotinageomokslų pažintinė, švietėjiška, holistinępasaulėjautą ugdanti reikšmė, taip pat svarbaformuojant Lietuvos valstybės, kaip teritorinio,gamtinio, etninio ir politinio darinio, identifikavimąper geografinį ir geologinį krašto apibūdinimą,gamtos išteklių naudojimą, etnogenezęlemiančių veiksnių pažinimą. Konferencijos metubuvo išklausyti GTC Geologijos ir geografijosinstituto, Vilniaus universiteto, Vilniaus pedagoginiouniversiteto, UAB „Vilniaus hidrogeologija“mokslininkų, Latvijos universiteto Geologijoskatedros vedėjo G. Stinkulio, Rusijos mokslų akademijosOkeanologijos instituto Atlanto skyriausdirektoriaus V. Sivkovo, Baltarusijos geologijosinstituto direktoriaus A. Kovkhuto pranešimai.Visų parengtų pranešimų medžiaga yra paskelbta29 straipsniuose žurnalo „Baltica“ specialiamepriede, kuris paskeltas internete (www.geo.lt).Ta proga Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskiųbibliotekoje veikia mokslinių publikacijųparoda, skirta Geologijos ir geografijos instituto70-mečiui (parengė Sigita Dagienė ir Birutė Poškienė).Instituto bibliotekoje (T. Ševčenkos, 13, IIIaukšte) lankytojus kviečia buvusio GGI direktoriausakad. Kazimiero Bieliuko mokslinių darbųparoda, skirta mokslininko 110 metų sukakčiaipažymėti (parengė Sigita Dagienė ir Giedrė Kulvičienė).Konferencijos metu Instituto salėje veikėdidelė fotografijos darbų paroda „Geologijos irgeografijos institutui – 70“, džiuginusi akį smagiaisgamtininkų gyvenimo vaizdais (parengėV. Pukelytė su kolegomis).Nukelta į 15 p.


2 Mokslo Lietuva 2011 m. spalio 6 d. Nr. 17(461)2011 m. spalio 6 d. Nr. 17(461)Mokslo Lietuva 3ATRADIMASATRADIMASPradžia Nr. 15„Paketinimas geresnio pradėjimo su išmintiespadrūtinimu“ (2)Aptiktos lietuviškos glosos, užrašytos prieš Martyną Mažvydą ir Mikalojų DaukšąSu Ilinojaus universiteto ČikagojeLietuvių kalbos katedros vadovuprofesoriumi Giedriumi SUBA-ČIUMI tęsiame pokalbį apie reikšmingąlituanistikai radinį: 2006 m.Lenkijos nacionalinio muziejausKrokuvoje vieno inkunabulo paraštėseaptiktos 28 ranka įrašytos lietuviškosglosos (įrašai). Jas inkunabuleaptiko Lenkijos mokslų akademijosKrokuvos Lenkų kalbos institutodarbuotojas Mariušas Lenčukas (MariuszLeńczuk), o prof. Giedrius Subačiuskartu su Adomo Mickevičiausuniversiteto Poznanėje profesoriumiVieslavu Vydra (Wiesław Wydra)nustatė, kad aptiktosios glosos parašytoslietuviškai. Atliktoji analizėleidžia daryti prielaidą, kad lietuviškiįrašai datuotini 1520–1530 metais.Nors dėl tikslios datos dar gali kiltidiskusijų, bet neabejotina viena – taiikimažvydinio laikotarpio įrašai.Per tuos 70 metų galėjo įvykti tarmiųpokyčių, kurių tiksliai lokalizuoti dabarneturime kaip.Prof. Zigmo Zinkevičiaus ir prof.Jono Palionio „Baltisticoje“ gerokaianksčiau buvo iškelta diskusija apie galimybęegzistuoti Kėdainių ir Vilniausinterdialektams maždaug tuo mūsųaptariamu laiku. Prof. Zinkevičius rašėapie tikėtiną Kėdainių interdialektą,tad tam tikrą bendrinės šnekamosioskalbos kūrimąsi dar prieš atsirandantbendrai rašto kalbai. Esą bajorų susirinkimuosebuvusi vartojama kažkokiaapšlifuota apvienodinta bendra tarmė(interdialektas). Prof. Palionis tuo abejojoir pateikė savus argumentus. Šiuoatveju pritarčiau prof. Palioniui. Kaiprodo ir daugelio kitų kalbų istorija,šnekamoji kalba būna imituojama,pamėgdžiojama (tad ima bendrėti)tik tada, jeigu viena kokia jos atmainatampa gerokai prestižiškesnė už kitas.Jeigu esame panašūs, tai vienas kito perdaug nebūname linkę mėgdžioti. Beto, tektų ištisais metais, dešimtmečiaismokytis, imituoti, kad išmoktume geraikitą tarmę. Pamėginkime pakalbėtižemaitiškai nebūdami žemaičiais – niekoneišeis. Tais laikais tik raštas buvopakankamai autoritetingas, kad galėtųversti žmones mėginti modifikuotisavo šnekėjimą. Raštas buvo prestižinėkalba, o ne ta, kuri vartojama smuklėje,turguje ar net ir bajorų susirinkimuose.Jeigu pašnekovas man patiks, ir jįKalba plinta su prestižuML. Akad. Zigmas Zinkevičius pritariaJūsų mintims, kad lietuviškus žodžiusinkunabule įrašęs asmuo veikiausiai kilęsiš dabartinės vakarų aukštaičių tarmėsšiauliškių patarmės ploto maždaug apieDotnuvą, Kėdainius, Šėtą, Jonavą. Tačiaudėl paties Kėdainių miesto ir net DotnuvosZ. Zinkevičius abejoja, kadangi iš tokrašto kilęs Mikalojus Daukša vartojęsnekirčiuotą galūnę „-o“, svetimąJūsų tyrinėtųjų glosųautoriui, kuris turi „-a“. Pasakakademiko, jei teisingai supratau,dabartiniais Kėdainiųkrašto šnektų duomenimisremtis reiktų atsargiai, nes taskraštas buvęs sulenkintas, olietuvių kalba ten iš naujo išmokta,taigi jau nėra natūraliXVI a. kalbos tose vietose tąsa.G. Subačius. Be abejo,reikia remtis atsargiai,ir tikrai, –o bei –a galūniųteritorinis pasiskirstymasbuvęs tuo metu mums nėralengvai kartografuojamas.Neteigiu, kad mūsų tiriamųįrašų autorius kalbėjo tarme,būdinga būtent to metoKėdainių miestui. Kalbuapie pietų šiauliškius, o Kėdainiaitik tėra didžiausiastų vietų centras.Gerokaivėliau iš tų apylinkių kilęsM. Daukša kalbėjo tarme,tad ten lietuvių kalba tikraidar nebuvo išnykusi. Ir apskritai,M. Daukšos „Katekizmas“knyga išėjo 1595 m.; Vienas iš aptiktųjų glosų pavyzdžiųgerokai ankstesniuoseMartyno Mažvydo raštuose randamepramaišiui vartotą ir –o, ir –a galūnę,pvz., Maksla šito „mokslo šito“. OJohaneso Herolto knygoje prirašytosglosos dar senesnės už Mažvydo katekizmą.Kitaip sakant, Mažvydo tekstųnenuoseklumas gali būti atsiradęs netik dėl to, kad jis vartojo ne vienos tarmėsformas, bet ir dėl to, kad atskirosetarmėse dar nebuvo visai nusistojusios–o ir –a galūnės. Todėl remtis vienDaukšos galūnėmis –o, žinant, jogjo knyga rengta apie 70 metų vėliauuž kalbamas glosas, būtų neatsargu.Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir profesorius Giedrius Subačius Lietuvių kalbos katedroje Ilinojaus universitete, Čikagojenet kiek pamėgdžiosiu, tai dar vis tieknebūsime sukūrę jokios bendrinės šnekamosioskalbos užuomazgos. Mūsųmėgdžiojimai tiesiog nepaplis. Turibūti kritinė kalbos vartotojų masė, kadjų šnekamoji kalba ar tarmė sklistų.Bet kad kaimo žmonės būtų ryškiaubendravę su, tarkim, XVI a. pradžioselito atstovais – neįmanoma net įsivaizduoti.Žmonės galėjo iš tolo pamatyti,sakykim, pravažiuojant didikų Radvilųkarietą, bet tai nesudarė sąlygų imituotijų šnekos. Na, galėjo šventoriuje nugirstikokį žodelį, kelių sakinių nuotrupas,bet tokio šnekėjimokonteksto susiformuotiimitavimo įgūdžiamstaip pat nepakako. Kaiptu mėgdžiosi jų kalbą,jei nėra bendravimo galimybių.Kodėl Paryžius tapobendrinės prancūzų kalboscentru? Todėl, kadkaralius turėjo stiprią valdžiąir savo tarme rašėraštus pavaldiniams. Jeitiksliau, rašė jo raštininkai,kurie apsitarę stengėsirašyti apyvienodžiai.Dabar įsivaizduokime,kad karaliaus laiškai siunčiamiį Provansą, kur kalbėta,dabar pripažįstama,net visai skirtinga kalba.Kaip karaliaus valdinysrašys atsakymą karaliui?ML. Veikiausiai bandysmėgdžioti karaliausraštininkų kalbą, juk negalisavęs pajuokai išstatyti,šnekėdamas, juo labiaurašydamas, kaip koksŠlapjurgis.G. Subačius. Būtent taip, jis mėginsimituoti karaliaus ir sostinėjeįprastesnę rašto kalbą. Ne karalius imituojaProvanso kalbą, bet jo pavaldiniaiParyžiaus tarmę. O kiek kartų gyvenimetie pavaldiniai gaus progų išgirstikaralių šnekant? Dar prieš atsirandantspaudai buvo būdas platinti rašto kalbosprestižą. Karaliaus kanceliarijosraštininkai perrašinėdavo tuos pačiusraštus ir siuntinėdavo juos po šalį: štaitam tikrų kalbos formų tiražavimas irplatinimas.Kaip nustatinėtas rastųjųlietuviškų glosųamžiusML. Grįžkime prie mūsų glosų. Kiektai išskirtinybė, kad atsiranda šviesuoliskunigas, kanauninkas, o gal vyskupas, kuriamsvarbu lotynišką žodį versti į lietuviųkalbą, šlifuoti žodį, ieškoti jam pakaitalo?Ko gero, vienetinis faktas, antraip tų glosųrastume ant daugelio seniausių knygų.G. Subačius. Matyt, tai nėra visaiišskirtinis atvejis, nors nėra ir dažnas.Prof. Zinkevičius tvirtina, kad turėjobūti dar senesnių rankraštinių tekstų,Mindaugo laikų lietuviškų rašytiniųpoterių, matyt, jų ir buvo. Krikštas nešėraštą, reikėjo, kad žmonės suprastų pagrindinesreligijos tiesas ir savąja kalba.ML. Mūsų tautą protino lenkų kunigai,tad vargu ar persistengė mokydamilietuviškai. Veikiau lietuvius, žemaičius irprūsus pratino prie lenkų kalbos.G. Subačius. Tai truputį kitasdalykas. Tuo metu lenkų kalba buvolabiau prestižinė, ne tik kunigai, bet irvaldovai bei didikai vartojo tą kalbą.ML. Svetimi prestižai stabdė lietuviškosiosraštijos gimimą ir tolesnę raidą.G. Subačius. Galima ir taip sakyti.Lenkai buvo krikštyti dar 966metais, o nekrikštytiems lietuviamsir žemaičiams savo rašto tada, matyt,dar nelabai reikėjo. Bent jau neturimeįrodymų, kad ant beržo tošies kas norslietuviškai būtų buvę parašyta.ML. O runos?G. Subačius. Bet tai jau skandinavųraštas. Savo kalbos užrašų runomistaip pat neturime.Tikresnis reikalas, kad su katalikybeir per bernardinų vienuoliusatsiradinėja lietuviškas raštas, aišku,lotyniškomis raidėmis. Gal šiek tiekprieš 1528 m. buvo užrašyti seniejipoteriai lietuvių kalba. Vilniaus universitetobibliotekoje saugomoje knygoje„Tractatus Sacerdotalis“ (išspausdinta1503 m.) seniausius dabar žinomusrankraštinius lietuviškus poterius atradoOna Matusevičiūtė, ištyrė prof.Jurgis Lebedys ir prof. Jonas Palionis.Toje pačioje knygoje, kurioje tos lietuviškosglosos aptiktos, taip pat yradaug įvairių rankraštinių lotyniškųkomentarų, bet nieko nerasta priešliuteronybę. O katalikams liuteronybė– tada buvo erezija, velnio pramanas irpanašiai. Todėl J. Lebedys ir J. Palionispadarė logišką išvadą, kad tie įrašaibuvo padaryti liuteronybei dar plačiauneišplitus (1528 m. Vilniaus vyskupijossinodo statute jau ne kartą minimaLiuterio erezija).ML. Tai jau glosų „detektyvų“ tyrimas,bet ar pakankamas pagrindasdaryti išvadą, kad tos glosos turėjo būtiparašytos bent jau prieš 1528 metus?Panašų klausimą galima užduoti ir dėlJūsų su lenkų kolegomis darytų išvadų.G. Subačius. Tikro datavimo nėranustatyta nei O. Matusevičiūtės rastiesiems,nei mano su lenkų kolegomistirtiesiems tekstams. Prof. VieslavasVydra sako: „Kiek aš mačiau to metorankraščių, pagal raštą ir rašyseną galimaspręsti, kad tai yra apie 1525 metusrašyti įrašai“. Sutikdami, kad galimapaklaida, apsistojome ties 1520–1530metais. Šią datą priėmėme remdamiesiir pasikliaudami V. Vydros patirtimi. Joišvada paremta grafikos tyrimais ir lyginimaissu kitais to laiko nelietuviškaisrankraščiais. Man pavyko rasti ganadaug šią išvadą patvirtinančių dalykų.Lyginau ortografiją su tais pirmaisiaispoteriais, kurie yra maždaug to patieslaikotarpio. Yra labai keistų dalykų,Nuotraukos iš asmeninio Giedriaus Subačiaus archyvokurių lenkų ar lotynų kalbų rašybosetuo metu nebuvo, bet vartotų tiek mūsųtirtose glosose, tiek tuose ankstyviausiuoserankraštiniuose poteriuose. Pavyzdžiui,tas ilgasis „s“ gale žodžio, primenantisgyvatuką. Tokia raidė žodžiopabaigoje paprastai nebuvo rašoma. Išseno vartotos dvi „s“ raidės, viena rašytažodžio pradžioje ir viduryje – ilgoji„s“, kita – žodžio pabaigoje – trumpoji,t. y. mums dabar įprastoji. Pavyzdžiui,glosose rašyta lÿ[n]xmaſ „linksmas“,thÿkraſ „tikras”, ÿßmÿntÿeſ „išminties“,o poteriuose: mergaſ „mergos“, ßamÿaſ„žemės“. Taigi Herolto knygos glososeir J. Lebedžio su J. Palioniu tirtuosepoteriuose ilgoji „s“ gana nuosekliai irgana netikėtai rašyta žodžio pabaigoje.Prof. Lebedys ir prof. Palionis pervertėkalnus rankraščių Vilniaus universitetobibliotekos rankraštyne, bet terado vosvieną taip parašytą žodį donamuſ Pasvalioklebono rašytame akte. Vadinasi,tokios rašymo tradicijos nebuvo; toksišskirtinis rašymas būdingas abiejųtekstų užrašytojams.ML. Kokia išvada?G. Subačius. Galima manyti, kadtie lietuviškų glosų užrašytojai kažkurėjo panašius mokslus ir kažkodėlnusprendė būtent taip panašiai rašyti.Dviejų labai skirtingų tarmių atstovai,bet rašybą rinkosi labai panašią. Gretato ilgojo „s“ žodžio pabaigoje, galimaminėti ir kitas jų panašiai žymėtas raides,pavyzdžiui, „y“ su dviem taškaisviršuje (t. y., „ÿ“; glosose paÿkauÿmaſ„paikavimas, paikas elgimasis; nesusilaikymas“,gÿerÿeaßnÿa „geresnio“, opoteriuose cʒÿkÿv „tikiu“; kaip matyt,net ir tai, ką šiandien vadiname minkštinimoženklu „i“, abiejuose tekstuosežymėta ta pačia „ÿ“). Taip pat žymėta„th“ dabartinės raidės „t“ reikšme (glososekÿthraſtÿſ „kytrastis, gudrumas,suktumas, klastingumas“, poteriuosematherv „moterų“); ženklas „ß“ garsui„š“ žymėti (glosose ÿßdumoÿmaſ„išdūmojimas, svarstymas“, poteriuoseſʒwenthv „šventą“); net ženklo kietajam„l“ nebuvimas (t. y. neturima perbrauktos„ł“) simptomiškas, nes DidžiosiosLietuvos senuosiuose raštuose ta raidėplačiai vartota.Vadinasi, tie glosų ir poterių įrašytojaiišmoko rašyti būdami toje pačiojetradicijoje. (Beje, turime turėtigalvoje, kad tik glosų autorius yra irjų įrašytojas, t. y. jis pats ką sumąstė,tą ir pasižymėjo glosų pavidalu savonaudotos knygos paraštėse; o poteriųtekstas turbūt tėra kažkieno kito, nevertėjo, nuorašas.)ML. Mokėsi toje pačioje mokykloje?G. Subačius. Šito kaip tik netvirtinu:ar mokėsi toje pačioje mokykloje,ar turėjo tą patį mokytoją, mesnegalime žinoti. Bet galime kalbėtibendriau, apie tą pačią tradiciją. Vienasbuvo kilęs iš pietų šiauliškių, jeigunenorime sakyti – Kėdainių miesto.Dėl pačių Kėdainių išties būtų galimadiskutuoti. Man regis, kadangi raštokalba glaudžiai siejasi su didesniaiskultūros centrais, tai pagal apylinkėseesantį didesnį miestą galima ir tų raštųkalbą vadinti. Todėl ne lingvistiškai, okultūriškai išskiriu Kėdainius. Prof.Zinkevičius kažkada įrodė, kad seniejiDidžiosios Lietuvos raštai buvo rengiamidviem pagrindinėmis tarmėmis,ir tos atšakos tradiciškai dažnai vadinamosvidurietiškąja ir rytietiškąja;tačiau vidurietiškos tarmės naujojeprof. Zinkevičiaus ir prof. A. Girdenioklasifikacijoje nebeliko, todėl ir pirmasisiš tų pavadinimų tarsi pakibęs ore.Galėtume geriau kalbėti apie Kėdainiųir Vilniaus senųjų raštų rašomosioskalbos variantus (nesvarbu, kad didžiojidalis Kėdainių variantų buvopaskelbta – ar ne ironiška – Vilniuje).ML. Jau žengiate atatupstas, atsisakote,ką su kolegomis lenkais tvirtinoteleidinyje „Archivum Lithuanicum“?G. Subačius. Neatsisakau. Tą vietąvadiname Kėdainių tradicija – pagalpietų šiauliškių tarmės plote esantįdidesnį miestą, bet tai nereiškia, kadgalvoje turima vien paties Kėdainiųmiesto kuo tiksliausia šnekta. Tas glosųautorius galėjo būti iš Kulvos (Jonavostada nebuvo), Šėtos ar kitos vietos, betkol kas tiksliau negalima pasakyti.Ieškant sąsajos suAbraomu KulviečiuML. Jūsų straipsnyje minimas AbraomasKulvietis (1510–1545).G. Subačius. Atsargiai jį paminėjau,nes Abraomo Kulviečio tarmėfaktiškai turėjo būti ta pati, kaip irglosų įrašytojo, kiek mums tai pavykoparodyti.Dar senieji raštai skiriami pagalminkštą ar kietą garso „l“ tarimą prieš„e“, „ė“ ir pan. garsus: „ledas“ ar „ladas“(Didžiojoje Lietuvoje rašyta „ł“,Mažojoje – „l“). Palei Kėdainius einaizoglosa, ir Daukšos tekstuose (nuo1595 m.), kaip ir kituose DidžiosiosLietuvos raštuose, rašoma perbraukta„ł“ kietajam garsui „l“ žymėti. Bet glosųar poterių rašymo laiku, kaip minėjau,ta raidė dar nevartota (pavyzdžiui,glosose rašyta platÿ „plati“, o poteriuose– peklvaſnv „į peklas (į pragarą)“).Tai matyti ir iš lenkiškų įrašų – tamepačiame Krokuvoje saugomame JoanesHerolto inkunabule „Liber Discipulide eruditione Christifidelium“, kurrastos lietuviškos glosos, yra dviejųlenkiškų maldų Marijai ir Dekalogoįrašai, kur „ł“ taip pat nevartojama.Vadinasi, tai ne tarmės, o rašybos dalykas,tiesiog ankstesnio laiko rašyba,mums palengvinusi glosų datavimą.Tie lenkiški įrašai turi ir daugiau tųpačių ortografinių ypatybių, kaip irlietuviškosios. Dar galima paminėtdvigubos raidės „ß“ vartojimą ne tikgarsui „š”, bet ir „s“ žymėti, plg. glosųabßÿueÿſdeÿmaſ „apsiveizdėjimas, apdairumas“,ßu „su“, o lenkiškų tekstųlaßka, t. y. łaska „malonė“, nÿebÿeßka,t. y. niebieska „dangiškoji“. Arba tosminėtos „ÿ“ su dviem taškais (lenk.nepoʒadaÿ, t. y. niepożądaj „negeisk“,nÿebÿerʒ, t. y. niebierz „neimk“). Lenkiškiįrašai datuojami maždaug pirmuojuXVI a. dešimtmečiu, ir juose yraį akis krintančių rašybos ypatybių, būdingųabiem kalboms. Tad taitos pačios epochos produktai.ML. Kada atsiranda lenkųtekstuose kietasis „ł“?G. Subačius. Nevienodaiįvairiose vietose, bet nesu šiosistorijos žinovas. Mūsų glosųužrašytojas „ł“ nerašė. O rašybosypatybės negali būti tiksliaisusietos su konkrečia vieta,tokia rašyba galėjo atsirastibet kurioje iš įvairių Kėdainiųkrašto vietų.ML. Taip ir knieti ištarti – išKulvos...G. Subačius. Galėjo būti iriš Kulvos. Iš tų vietų kilęs AbraomasKulvietis, ir jis rašė lietuviškai,bet jo lietuviškų rankraščiųneturime. Būtų didžiulėsėkmė, jei pavyktų rasti bentkokį A. Kulviečio ranka padarytąįrašą. Prašiau prof. DainorosPociūtės, kuri tyrinėjaA. Kulvietį, kad paieškotų norslotyniškų A. Kulviečio rankraščių,bet ir jų nepavyksta rasti.ML. Sunku patikėti, kad nebūtųišlikusių A. Kulviečio rankraščių.Nebūtinai Lietuvoje jie turibūti, nes jis mokėsi ir kitų šaliųuniversitetuose.G. Subačius. A. Kulvietis mokėsiKrokuvoje (baigė bakalaurą 1529 m.),Vitenberge klausėsi Martyno Liuterioir Pilypo Melanchtono paskaitų, studijavoLiuveno (Flandrija) universitete(1533–1535), vėliau Leipcigo universitete(1536), taip pat Italijoje, Sienosuniversitete (iki 1540). Mokyklą Lietuvojekūrė turbūt ne anksčiau kaip 1541metų pradžioje. Gerokai pasiblaškėpo platų pasaulį. Jo rankraščių reikėtųpaieškoti specialiai. A. Kulviečio lotyniškustekstus būtų galima lyginti sulietuviškais, speciali rašysenos analizėgalėtų paneigti ar patvirtinti Kulviečioautorystę. Bet autentiškų jo tarmėsužrašytų pavyzdžių neturime. M. Mažvydogiesmyne yra išspausdinta vienaA. Kulviečio giesmė „Pagarbints būkiir pačestavotas“, bet ji M. Mažvydosuredaguota, tad savo tikslams negalimeja remtis.ML. Spėju, kad A. Kulviečio rankraščiaiJūsų su lenkų kolegomis tyrime galėtųsuvaidinti labai svarbų vaidmenį?G. Subačius. Taip, nes galima keltihipotezę: ar pats A. Kulvietis neparašėtų mūsų tiriamų glosų.ML. Spėjimas peršasi savaime, bettaip teigti neskubate?G. Subačius. Abejoju, ir štai kodėl.Man atrodo, kad A. Kulvietis turėjobūti per jaunas, kai tos glosos buvoužrašytos. Jis gimė 1510 m., ar galėjobūdamas 15–20 metų tuos įrašus palikti?Mažokai tebūdavo Lietuvoje. Bet,antra vertus, o kodėl gi ne.ML. Bet A. Kulvietis reformatas, protestantas,o glosos įrašytos katalikiškojeknygoje.G. Subačius. Na, bet liuteronizmasėmė atsirasti tik 1520 metais. Galiu tikkelti klausimą – ar Kulvietis ir gimėprotestantų šeimoje, ar juo tapo tikvėliau?ML. Leidinyje „Archivum Lithuanicum“teigiate, kad rastasis inkunabulassu lietuviškomis glosomis susijęs su bernardinųvienuolynais. Tada koks būtųA. Kulviečio ryšys su bernardinais?G. Subačius. Į šį klausimą negaliuatsakyti, todėl ir sakau, kad glosųautorius veikiau ne A. Kulvietis. Betdar reiktų ir toliau tikrinti. Kaip minėjau,tam tikrinimui labai pasitarnautųA. Kulviečio rašysenos pavyzdžiai.Jeigu glosas rašė ne A. Kulvietis,vadinasi buvo kitas asmuo, rašęs tapačia tarme. Ligi šiol žinojome, kadmažiausia du šviesuoliai XVI a. rašėpietų šiauliškių tarme – A. Kulvietisir M. Daukša. Kalbame apie Kėdainiųkraštą, kaip to meto lietuvių kultūrossimbolinį centrą. Įdomu būtų pasiaiškinti,ar M. Daukša buvo rašymota tarme pradininkas ar pradėtojo A.Kulviečio darbo tęsėjas. Šiandien galimeteigti, kad be A. Kulviečio pietųšiauliškių tarme rašė ir mūsų rastųjųglosų autorius, tad tradicija tikrai senesnėuž Daukšą.Į areną žengia vienuoliaibernardinaiML. Tik du šviesuoliai – netiršta.G. Subačius. Galima neabejoti,kad rašančiųjų buvo ir daugiau, kad irbernardinų vienuoliai. Kaune ir Vilniujevienuoliai bernardinai įsikūrė apie1468–1469 m.ML. Mūsų glosų autorystės paieškomsįdomiausi turėtų būti Vilniaus irKauno bernardinų vienuolynai, geriausiai„telpantys“ į, spėjama, 1520–1530 m.užrašytų glosų laikotarpį.G. Subačius. Visai galimas dalykas,kad Vilniaus ir Kauno vienuolynuosebuvo užrašyta ir daugiau lietuviškųtekstų. Tad ir M. Daukša galėjo taistekstais remtis, o ne neva šnekamuojuinterdialektu. Mūsų rastasis tekstasleidžia tokią prielaidą daryti ir žadinaviltį, kad tokių tekstų gali atsirasti irdaugiau. M. Daukša galbūt tik tęsėtą užsimezgusią pradžią, rėmėsi šiokiatokia tradicija, kurią mes galimevadinti Kėdainių rašomosios kalbosšaka. Ji labai sena, neatrodo jaunesnėuž Vilniaus šaką, kaip galėjo atrodytiiš iki šiol turėtų tekstų.ML. Kokią Vilniaus šaką turite mintyje?G. Subačius. Kaip minėjau, knygoje„Tractatus Sacerdotalis“ paskutiniamepuslapyje yra anoniminis rankaįrašytas poterių tekstas – pirmasis ikišiol žinotas lietuviškas rankraštis. Parašytasdzūkų tarme, spėjama, kad taiiš ankstesnio originalo padarytas nuorašas.Tas tekstas ir laikytinas Vilniaus(kaip kultūros centro, bet ne tarmės)rašomosios kalbos atšakos pradžia.Jam priskirčiau ir Konstantino Sirvydo,Jono Jaknavičiaus ir pan. tekstus.M. Daukšos pirma Didžiosios Lietuvosknyga „Katekizmas“ Vilniujeišspausdinta 1595 m., tad didelis laikonuotolis ją skiria tiek nuo mūsų rastųjųglosų (1520–1525), tiek nuo XVI a.pradžioje aptiktųjų dzūkų tarme įrašytųpoterių. Mūsų rastosios glosos leidžiaBaltistų konferencijoje Rygoje: Dalia Pakalniškienė, Peteris Vanags ir Giedrius Subačius (2010 09 29)gerokai anksčiau nei M. Daukšos knygos,fiksuoti rašto pietų šiauliškių tarmepradžią (Kėdainių kaip kultūroscentro kalbos atšaką).Vienu metu vos nepaskendomevietininkuoseML. Erozija paliečia ne vien žemę,bet ir kalbą. Kalba turi savybę paprastėti,žodžių formos – trumpėti?G. Subačius. Tai tik viena iš tendencijų,bet ne vienintelė. Taip, anglųkalba pametė daiktavardžių galūnes,bet lietuvių kalba mums primena irpriešingus dalykus: buvome „be saiko“prisidarę vietininkų su skirtingomisgalūnėmis. Ne vien „miškuose“ buvosakoma, bet ir „miškuosna“ arba „miškuosempi“vietoj „į miškus“ ar „(būti)prie miškų“. Kalbai kisti esama įvairiųgalimybių. Aš taip pat noriu paklausti:iš kur taip išplito įvardžiuotinės formos?Kodėl vietoj „balti“ pradėjomesakyti „baltieji“? Tokių formų atsiradimasrodo žodžių formų ilgėjimą, netrumpėjimą.ML. Norime šį žodį pabrėžti, išskirtiiš kitų taip pat baltų dalykų.G. Subačius. Norint pabrėžti visainebūtina ilginti būdvardį. Galima tąpačią reikšmę nusakyti įvardžiu: „baltieji“juk reiškia „tie balti“.ML. Tačiau Jūsų pateiktasis pavyzdyssu „miškuosempi“ juk nėra šiaip kalbos.Tos senesnės linksnių formos, matyt,išreiškė tam tikrą, šiandien mums gal irne visada suvokiamą, santykį su vyksmu,pasakojimu, teikė kalbai, pasakojimuispalvingumo. Kartais pačiame žodyje,jo santykyje su kitais žodžiais, taiklusnaudojimas frazeologizme, nusako pasakotojosantykį su aptariamu ar tiesiogminimu veikėju, perteikia ironišką požiūrį,taigi teikia ir vertinimą.G. Subačius. Bet tą patį galimaišreikšti ir kitais būdais. Galima pasakyti„einu miškan“, „einu į mišką“ ir„esu prie miško“. Jeigu sakydavo „einumiškopi“, reiškė, kad sakytojas eina priemiško. Tą pačią prasmę galima išreikštiįvairiai. Kai anglų kalba prarado galūnes,jų reikšmės krūvis dažnai atitekoprielinksniams. Nesuprastume kalbos,jeigu „nubyrėjus“ vieniems nebūtų(neatsirastų) kitų kompensuojančiųišraiškos priemonių.Nukelta į 15 p.


VU bibliotekos nuotrauka4 Mokslo Lietuva 2011 m. spalio 6 d. Nr. 17(461)2011 m. spalio 6 d. Nr. 17(461)Mokslo Lietuva 5BIBLIOTEKOS FONDUOSEBaltistikos klasiko rankraštinis palikimas Vilniausuniversiteto bibliotekojeAkademikas Vytautas Mažiulis su savo buvusiu disertantu ir mokiniu, dabar jau profesoriumiGvidu Mikeliniu Klaipėdoje (1982 m.)Evelina PadrėzaitėNijolė ŠulgienėVilniaus universiteto bibliotekaVytautui Juozapui Mažiuliui(1926–2009), Lietuvos kalbininkui,pasaulinio garso baltistui,Vilniaus universiteto profesoriui,habilituotam humanitarinių mokslųdaktarui 2011 metais būtų sukakę85-eri. Ta proga apžvelgsime V. J. Mažiuliofondą, saugomą Vilniaus universitetobibliotekos Rankraščių skyriuje(toliau – VUB RS), trumpai priminsimejo biografiją.Viename interviu V. Mažiulis apiesave yra kalbėjęs, kad „ Susidomėjimaskalbomis prasidėjo nuo prof.Būgos knygos „Kalba ir senovė“, kuriąperskaičiau būdamas pirmos klasėsgimnazistu Dusetų progimnazijoje.Mano susidomėjimą pastebėjo lotynųk. mokytojas B. Chmelevskis. Jis paskatinosavarankiškai studijuoti graikųkalbą, vėliau dar ir prancūzų, anglų.Kai 1947 metais baigiau Rokiškio gimnaziją,nedvejodamas ryžausi stoti įuniversitetą studijuoti klasikinę filologiją(lotynų ir graikų specialybę). Lygiagrečiaistudijavau lituanistikos dalykus.Baigęs studijas, gilinau žinias aspirantūrojeMaskvoje (1952–1955 m. –čia ir toliau E. P. pastabos) pas lyginamosioskalbotyros specialistę profesoręJarcevą. Ji žinoma, kaip puiki germanųir keltų kalbų žinovė. Be to, klausiau slavų,švedų, serbų kalbų paskaitų. 1955 m.apgyniau disertaciją apie baltų kalbųskaitvardį. Grįžęs į Vilnių (1955 m.),kurį laiką dirbau lietuvių kalbos katedroje,pradžioje asistentu, vėliau vedėju(1968–1973 m.). Nuo 1973 m. esu baltųfilologijos katedros vedėju (VUBRS, F135–547)“. 1968 m. V. Mažiulisapgynė doktoratą apie Baltų ir kitų indoeuropiečiųkalbų santykius, 1969 m.tapo profesoriumi, 1976 m. išrinktasLietuvos mokslų akademijos tikruojunariu. 1970–1996 m. redagavo tęstinįmokslo darbų leidinį „Baltistica“, leidžiamąVilniuje, viename svarbiausiųpasaulio Baltistikos centrų. V. Mažiulisbuvo ir Lenkijos, Rusijos tęstinių irperiodinių leidinių redaktorių kolegijosnarys, dalyvavo įvairių Lietuvos iružsienio akademijų, draugijų, komisijųveikloje. Dideli V. Mažiulio nuopelnaiorganizuojant tarptautinius baltistųkongresus. Prof. V. Mažiulio knyga„Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbųsantykiai“ ir darbai įvertinti Lietuvosvalstybine premija (1973), Lietuvoskunigaikščio 5 laipsnio ordinu (1993).Jis buvo Mainco mokslo ir literatūrosakademijos (1976), Milano kalbininkųdraugijos narys korespondentas(1983), Latvijos universiteto garbėsdaktaras (1991). Žymų baltistą visągyvenimą lydėjo ir jo mokinių – studentųir mokslininkų pripažinimas irpasitikėjimas.Svarbiausi akademiko V. Mažiuliomokslo darbai – „Prūsų kalbos paminklai“(t.1 – 1966, t.2 – 1981), „Baltųir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai:deklinacija“ (1970), „Pasauliotautų kalbos“ (1979, 2001), „Prūsųkalbos etimologijos žodynas“ (t.1–4,1988–1997), „Prūsų kalbos istorinėgramatika“ (2004). V. Mažiulis yravienas iš „Lietuvių kalbosgramatikos“ (t.1, 1965)autorių, redagavo K. Būgos„Rinktinių raštų“ (t.11958), P. Ruigio veikalą„Lietuvių kalbos kilmės,būdo ir savybių tyrinėjimas“(1986).Lietuvos ir užsieniospaudoje profesorius paskelbėdaug straipsniųapie lietuvių kalbos skaitvardžius,prūsų kalbos fonetiką,morfologiją, leksiką,kitas baltų kalbas, jųsantykius su baltų kalba.VUB RS V. Mažiulioasmens fondas (F135)buvo sudarytas 1979 metais.Dokumentus perdavėpats V. Mažiulis. Pirmasisperduotas dokumentas,seniausio baltų rašytiniopaminklo (XIV a. vid.),esančio Bazelio universitetobibliotekoje fotokopija,prof. V. Mažiulioteigimu tuomet buvo vienintelėkopija Lietuvoje.Nors fondo sudarytojasgalėjo bet kada jam tinkamumetu perduoti bibliotekaisaugoti dokumentus,fondas buvo menkaipildomas. Jis praturtėjotik 2005 metais, kai Rankraštynuidalį Baltistikoskatedroje buvusių dokumentųperdavė VU Filologijosfakulteto dekanasprof. Bonifacas Stundžia.Tarp jų buvo nemažai ir suBaltų filologijos katedros ir jos įkūrėjopenkiolika metų jai vadovavusio profesoriausV. Mažiulio veikla susijusių dokumentų.Didžiausia dalis medžiagosgauta jau po V. Mažiulio mirties. Ją perdavėprofesoriaus artimieji Jonas ir VidasGarliauskai. Dabar fonde yra 1 035laikini saugojimo vienetai lietuvių,rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, latviųir kt. kalbomis. Medžiaga apima XIV a.,1911, 1932, 1942–2009 metų laikotarpį.Šiuo metu esamą dokumentinęmedžiagą būtų galima grupuoti taip:1. Nedidelę V. Mažiulio fondo dalįsudaro asmens ir buities dokumentai:studento V. Mažiulio sanskrito paskaitųužrašai, autobiografija, mokslinėcharakteristika, užrašų knygelė ir kt.2. Viena iš didžiausių fondo daliųyra pedagoginės, mokslinės, visuomeninėsveiklos dokumentai: tai jo knygųrankraštiniai variantai, medžiagastudijoms, straipsniai ir pranešimaietimologijos tema, apie baltų gentis,jų kalbas bei ryšį su kitomis kalbomis,pasaulio kalbas, baltistikos ir kalbotyroslaimėjimus, kalbos praktikosklausimais, apie įvairius įžymius asmenis.Prof. V. Mažiulis vadovavo 8daktaro disertacijoms, nemažai jų –oponavo, todėl yra atsiliepimų apiedisertacijas, jo vadovautus diplominiusdarbus. Taip pat yra jo recenzijų apieB. Stundžios, G. Blažienės, Z. Zinkevičiaus,A. Vanago, A. Rosino,W. P. Schmidto, J. Smoczynskio ir kitųlietuvių ir užsienio autorių rengtasknygas, įvairiomis progomis pasakytųkalbų tekstų.Dar vieną V. Mažiulio darbo barą atspindiVU Filologijos fakulteto veiklosdokumentai (fakulteto 1971–1995 m.,Baltų filologijos katedros 1973–1985 m.ataskaitos, studentų mokslinės draugijos,būrelio medžiaga, įvairūs raštai,studentų sąrašai, rekomendacijos ircharakteristikos), tarptautinių baltistųkonferencijų organizavimo medžiagabei įvairių valstybinių ir visuomeniniųorganizacijų, kurių veikloje jis dalyvavo,dokumentai.V. Mažiulis, kaip ilgametis žurnalo„Baltistica“ redaktorius ir užsienio periodiniųbei tęstinių leidinių redaktoriųkolegijos narys, yra sukaupęs daugbaltistų straipsnių, publikuotų Lietuvosir užsienio spaudoje kalbotyros klausimais.Dalis jų – kopijos, tačiau josyra labai vertingos baltistikos istorijostyrimams, nes tai straipsnių kopijosiš užsienio žurnalų, kurių Lietuvosbibliotekose nėra. Dauguma jų – suautografais.3. Nemažą prof. V. Mažiulio asmensfondo dalį sudaro korespondencija.Asmeninės korespondencijosbeveik nėra. Didžiausią laiškų dalįsudaro žymiausių pasaulio baltistųlaiškai. Profesorius daugelį jų pažinojoasmeniškai, su jais susitikdavo Vilniausuniversitete, tarptautinėse konferencijose,bendradarbiavo leidinyje „Baltistica“.Nežinia, ar V. Mažiulis išsaugojovisus iš jų gautus laiškus, tačiau jo turėtiir perduoti bibliotekai yra tikraivertingas dokumentinis palikimas. Išlaiškų galima matyti, kurios šalies universiteteir kokie mokslininkai skaitėlietuvių kalbos kursus, kokias tradicijasir erdves ten užima baltistika, kokiajų akimis yra Lietuva. Yra VU garbėsdaktarų žymaus rusų baltisto VladimiroToporovo, Maskvos universitetofilologo Jurijaus Stepanovo, Pensilvanijosuniversiteto profesoriaus ViljamoŠmolstigo (Williams Schmalstieg),Miuncheno universiteto Baltų studijųinstituto direktoriaus Frydricho Šolco(Friedrich Scholz), Getingeno universitetokalbininko Volfgango P. Šmidto(Wolfgang P. Schmid), Greifsvaldouniversiteto prof. Rainerio Eckerto,Pizos universiteto prof. Pietro U. Dinilaiškų. Daugiausia laiškų V. Mažiuliuiparašė V. Šmidtas (74), žymiausiasamerikiečių baltistas V. Šmolstigas(44), buvę mokiniai R. Eckertas (51)ir G. Mikelinis (Michelini, 39), kalbininkasL. Palmaitis (31), vokiečiųkalbininkas A. Bammesbergeris (17).Po keletą ar keliolika laiškų profesoriuiparašė kalbininkai iš JAV, Prancūzijos,Latvijos, Estijos, Italijos, Japonijos,Slovėnijos, Bulgarijos, Čekijos, Švedijos,Australijos, Islandijos, Rumunijos,Šveicarijos, Austrijos, Ukrainos.Profesoriui rašė ir jo buvę studentai,aspirantai, žurnalistai, istorikai, kraštotyrininkaiiš Lietuvos. Įvairių šalių baltistaisavo šalyse populiarino Lietuvąstudijose, remdamiesi lietuvių kalbosduomenimis, apie Lietuvos istoriją irkultūrą paskelbė ne po vieną straipsnį.Stažavęsis Vilniaus universitete,puikiai išmokęs lietuvių kalbą islandųbaltistas ir indoeuropistas JorundurasHilmarsonas (1946–1992) 1979 m.spalio 12 d. laiške prof. V. Mažiuliuirašė, kad „Vilnius ir Lietuva man visadayra kažkaip kaip užkerėtas kraštas, jeigutaip galima Land des Abendteuers!Iš tikrųjų – jeigu tai būtų galima – norėčiauten vienus, du arba tris metuskaip dėstytojas veikti. Galėčiau islandųir norvegų kalbas dėstyti. Kitas skandinavųkalbas irgi gerai moku “(VUB RS, F135–390). Profesorius F.Šolcas 1982 m. rugpjūčio 25 d. laiškeV. Mažiuliui rašo, kad būsiąs kongreseMinske ir būtinai apsilankysiąs Vilniuje:„Džiaugiuosi, kad bus galimybė išnaujo pabūti Lietuvoje ir pasiklausytilietuvių kalbos ir pasikalbėti lietuviškai“(VUB RS, F135–490). Norvegųbaltistai Ch. Stangas, T. Mathiassenas,estų kalbininkas P. Ariste, vokiečiųkalbininkas V. Falkenhanas ir kiti laiškusrašė ir lietuvių kalba. Prof. V. Mažiulisyra redagavęs Kazimiero Būgos„Rinktinių raštų“ pirmąjį tomą (1958),susirašinėjo su šio žymaus kalbininkobrolio Jono dukra Liucija Būgaite-Bauboniene.Profesoriaus archyve yra kalbininkoKazimiero Būgos autografas– prieš šimtmetį (1911) nenustatytamasmeniui rašytas laiškas.Korespondencijai priskirti tarnybiniaiLietuvos, Vokietijos, Gruzijos, Baltarusijos,Lenkijos, Ukrainos moksloakademijų, Latvijos, Stokholmo, Poznanėsuniversitetų, įvairių redakcijų,asociacijų, institutų, draugijų, bendrijųV. Mažiuliui adresuoti raštai.4. Ikonografija. Nedidelę fondomedžiagos dalį sudaro fotografijos.Keliose iš jų – prof. V. Mažiulis suprof. Trevoru G. Fennellu iš Flindersuniversiteto Adelaidėje Vilniaus universitete(1972), keletas fotografijų iškonferencijų. Asmenų laiškuose yraL. Būgaitės-Baubonienės šeimos, kalbininkųVittorie Pisani ir Carlo Winteriofotografijos.5. Kiti dokumentai. V. Mažiuliobibliografija, I. Remenytės disertacijos„Centrinės šiaurės žemaičių tarmėsprozodija: instrumentinis ir sociolingvistinistyrimas“ medžiaga, įvairiųasmenų ir organizacijų kontaktiniaiduomenys, lankstinukai, reklamos,programos, laikraščiai, žurnalai ir kt.Nepervertina akademiko V. Mažiuliomokslinės veiklos jo kolegų žodžiai:„V. Mažiulio mokslo darbai jautapo lietuvių kalbotyros ir baltistikosklasika. Kolegos ir buvę mokiniai prisimenajį kaip neprilygstamą prūsųkalbos žinovą, puikų baltų kalbų irjų santykių su slavų kalbomis tyrėją,kruopštų ir įžvalgų etimologą. Be profesoriausdarbų neapsieina nė vienasšių dienų baltistas, o tiek buvusiems jomokiniams, tiek dabartiniams studentamsjie yra neišsemiamas atradimųir mokslo idėjų šaltinis“. ProfesoriausV. Mažiulio fondas VUB Rankraštynetaip pat laukia savo tyrėjų.Paminklas Jurgiui Zauerveinui – žmogui uolaiPrie atidengto profesoriaus Jurgio Zauerveino paminklo: prof. Domas Kaunas, paminklo kūrimo iniciatyvinės grupės vadovas doc. dr. Aleksandras Žalys, kultūros istorikas Bernardas Aleknavičius, Lietuvoskultūros viceministrė Nijolė Laužikienė, verslininkas Valdemaras Vaičekauskas, neatpažintas asmuo, verslininkas Benediktas Petrauskas, paminklo autorius Gintautas Jonkus, akmens meistras Jonas Virbauskas irarchitektas Vytenis MazurkevičiusRugsėjo 23 dieną Klaipėdoje,Liepų gatvėje, priešais verslocentro „Liepų alėja“ pastatą atidengtaspaminklas filosofijos daktaruiJurgiui Zauerveinui (Georg Sauerwein,1831–1904) – Mažosios Lietuvos visuomenėsveikėjui, poliglotui, publicistuiir poetui. Paminklo sukūrimoir pastatymo išlaidas apmokėjo verslininkųVoldemaro ir Irtos Vaičekauskųšeimos fondas, o kūrybinio darbo autoriai– skulptorius Gintautas Jonkusir architektas Vytenis Mazurkevičius.Skulptorių G. Jonkų pakalbinome iškartpo Jurgio Zauerveino paminkloatidengimo iškilmių.Prieš tai keletas faktų apie „MoksloLietuvos“ pašnekovą. GintautasJonkus gimęs Kaune,1980 m. baigė LTSRvalstybinį dailės institutą,skulptūrą, ir jau spėjo įsigyventiį Klaipėdos miestosavitumą. Jį vertindamasnepamiršta ir šio miesto700 metų gyvavimo istorijos,kuriai juk taip patpakako savitumo ir net išskirtinumo.Menininkasvisa tai privalo turėti galvoje,jausti miesto dvasią irjo ypatingą estetinę aurą,kuri gal ir nelengvai išreiškiamažodžiais. Pagaliaumenininko užduotis ir yrakurti tokius meno kūrinius,kurie bylotų estetiniųvaizdų, simbolių ir ženklųkalba, kartais užslėptųužuominų vaizdiniais,suvokiamais veikiau intuityviai arbagiliai perpratus sumanymą. 2008 m.buvo paskelbtas J. Zauerveino paminkloKlaipėdoje konkursas, dalyvavoskulptoriai Gintautas Jonkus, KlaudijusPūdymas, Arūnas Sakalauskas irAdomas Skiesgilas. Laimėjo G. Jonkus.Gintautas Jonkus dvidešimt dvejusmetus dirba dailės mokytoju EduardoBalsio menų gimnazijoje, septyneriusmetus vaikų dailės mokykloje, dėstoKlaipėdos universitete kaip dailės katedroslektorius. Šiuolaikiniame mene,ypač skulptūroje, tvirtina pasigendąsformos, todėl dabarties menui ir stingailgaamžiškumo, sunku pasiekti didesnėsišliekamosios vertės. O jei taip,tai kiekviename naujame savo darbebūtent šių savybių G. Jonkus ir siekia.Kaip – apie tai šis pašnekesys, įdėmiaiklausantis pačiam Jurgiui Zauerveinui,juk kalbėjomės šalia tik ką klaipėdiečiamsir uostamiesčio svečiams atidengtoir pristatyto paminklo.Jurgio Zauerveino paminklas Klaipėdoje atsirado Liepų gatvėje prie istorinio pastato Nr. 5Mokslo Lietuva. Gerbiamasai GintautaiJonkau, kurdamas Jurgio Zauerveinopaminklą turėjote išspręsti gansudėtingą meninę užduotį. Kaip sekėsidorotis, tokios reikšmingos lietuvybei asmenybėspaminklą įkomponuoti Liepųgatvėje?Gintautas Jonkus. Tai buvo sudėtingasdarbas, nes reikėjo, kad paminklasXXI amžiuje atrodytų šiuolaikiškai.Problemų buvo, pakako ir meniniųieškojimų. Iš pradžių vieta paminkluibuvo parinkta Danės krantinėje. Laimėjaukonkursą su kolegomis, bet taibuvo visai kitas sumanymas.ML. Kodėl jo atsisakyta?G. Jonkus. Atsižvelgta ir į profesoriausDomo Kauno išsakytą mintį,kad Jurgis Zauerveinas bijojo vandens.D. Kaunas buvo geriausiai ištyrinėjęsZauerveino biografiją ir asmenybę,tad dėl to fakto diskutuoti nesiėmėme.Dabartinė paminklo vieta priešaispastatą Liepų g. 5 – ne mažiau dėkinga.Ši vietovė kadaise buvo Klaipėdospriemiestis, arklių ganykla. Šioje vietojestovėjusio pastato istorija muspasiekia iš XVI amžiaus, nors tai, kąšiandien matome, statyta XVIII a. antrojepusėje. Vietoj gatvės tais laikaisbuvo žąsų turgus, o mums rūpimamepastate XVIII a. pabaigoje veikė karčema.Gatvė čia nutiesta XIX a. pradžioje,apsodinta medžiais ir pavadinta Liepųgatve. XIX a. pabaigoje šalia gatvėssuformuotoje aikštėje pastatomas paminklaskaraliui Vilhelmui, Liepųgatvė tampa reprezentacine Klaipėdosgatve, vėliau ne kartą keitėsi jospavadinimas, o pastatas Nr. 5 taponuomos namu. Verslininko ValdemaroVaičekausko pastangomis pastate Lietuvaiatkūrus nepriklausomybę įkurtasverslo centras.ML. Žodžiu, turininga vieta, bet taiir įpareigoja menininką, kuris pretenduojaį buvusią reprezentacinę ir dabargražiausią Klaipėdos gatvę įsiveržti susavo meniniu sumanymu. PaminkluiĮPRASMINIMASskirta vieta – tiesiog ant šaligatvio, aplinkuiįvairių meno stilių samplaika, pagaliautai labai judri gatvė, joje didelistransporto judėjimas. Todėl ir nutarėtekurti dvimatį paminklą J. Zauerveinui –plokštuminį, o ne trimatį kaip kad įprastakuriant skulptūras?G. Jonkus. Tai turėjo būti simbolinisženklas, o trimatė skulptūra atrodytųkaip įsiveržęs svetimkūnis. Panašiaiir su medžiaga: viena vertus, tokiamiškiliam vyrui kaip Jurgis Zauerveinastiktų bronza, bet šiuo atveju akmuoatrodo solidesnė medžiaga, bent jaušiai lietuvybei tiek daug davusiai asmenybei.Mano supratimu, tai buvožmogus uola, nors fiziškai ir nebuvolabai stiprus.ML. Kiek laiko kūrėte paminklą?G. Jonkus. Metus laiko išvis nebuvoaišku, ar teks kurti paminklą, pagaliauir dėl vietos ne iškart apsispręsta.Kai dėl vietos paminklui Liepų gatvėjebuvo apsispręsta, pradėjome ieškotimeninio sprendimo. Padariau labaidaug variantų, kol galų gale apsistojauties šiuo. Ko gero, tai paprasčiausiasir kukliausias variantas, bet ir informatyviausias.Jame vyrauja pabrėžtasimbolika. Akcentuojamas J. Zauerveinoveidas ir jo plaštakos negatyvas –delno atspaudas. Gilus laiko atspaudas,mums paliktas šio mokslo žmogausdarbais. Ir autentiškas J. Zauerveinoparašas, jo autentiška kopija.ML. Kelionės lazda ir lagaminas –taip pat simboliai.G. Jonkus. Lagamino stengiausiNukelta į 13 p.Gedimino Zemlicko nuotrauka


6 Mokslo Lietuva 2011 m. spalio 6 d. Nr. 17(461)2011 m. spalio 6 d. Nr. 17(461)Mokslo Lietuva 7TARPTAUTINIAI Č. MILOŠO METAITARPTAUTINIAI Č. MILOŠO METAIGedimino Zemlicko nuotraukaAleksandras Fiutas apie Česlavą MilošąPer Česlavo Milošo 100-ąsias gimimo metines kiekvieną, atvykusį į Vandžiogalos kapines, kur palaidoti rašytojo seneliai irgiminės, lydėdavo šis išraiškingas žvilgsnisApie Nobelio literatūros premijoslaureato Česlavo MILOŠOgyvenimą ir kūrybą kalbamėssu lenkų literatūros istoriku, kritiku ireseistu, daugelio knygų autoriumi prof.Aleksandru FIUTU (Aleksander Fiut)iš Krokuvos. Galima priminti, kad ganišsamų pokalbių su profesoriumi ciklą„Mokslo Lietuvoje“ esame spausdinę2006 metais (Nr. 10–12), minint95-ąsias Č. Milošo gimimo metines. Šįkartą prof. Aleksandrą Fiutą kalbinomebirželio 28 dieną, kone Č. Milošo100-ųjų gimimo metinių išvakarėse,kur šiai sukakčiai paminėti Vilniausuniversitete antrą dieną vyko tarptautinėkonferencija „Česlovo Milošolaikai ir vietos“.Priminsime kai kuriuos mūsų pašnekovomokslinės veiklos akcentus.Filologijos mokslus A. Fiutas studijavoKrokuvos Jogailos universitete. 1974m. apsigynė filologijos mokslų daktarodisertaciją, kurioje nagrinėjo lenkųprozininko, eseisto ir literatūros kritikoVilhelmo Macho (Wilhelm Mach,1917–1965) kūrybą. Česlavo Milošokūryba A. Fiutas susidomėjo 1975 metais,klausydamasis žymaus literatūroskritiko ir tyrinėtojo Krokuvos universitetoprofesoriaus Jano Blonskio (JanBłoński) paskaitos. Profesorius apieČ. Milošą kalbėjo kaip vieną reikšmingiausiųpokario lenkų poetų ir tokiutvirtinimu visiškai sutrikdė A. Fiutą.Kaip gali būti, kad jis, disertaciją apsigynęspolonistas, nieko nežino apievieną žymiausių lenkų poetų! Tai buvotikras iššūkis, smarkiai užgavęs jaunoliteratūrologo savimeilę. Jis pradėjo domėtisČ. Milošo kūryba, prof. J. Blonskioasmenyje radęs puikų patarėją irnet pagalbininką: tai profesorius parašėČ. Milošui laišką, kad jam norįs parašytijaunas mokslininkas AleksandrasFiutas. Taip prasidėjo A. Fiuto ir Č. Milošosusirašinėjimas, turėjęs svarbiųpasekmių abiems kūrėjams.Lemtinga sėkmė buvo ta, kad 1979 m.A. Fiutui nusišypsojo laimė išvyktitobulintis į Lilio universitetą Prancūzijoje,iš ten ranka buvo pasiekiamasir Paryžius. Ten susirado Č. Milošą,sutarė kasdien kalbėtis po valandą. Iššešių pašnekesių sudarė knygą „Pokalbiaisu Česlavu Milošu“ (Rozmowy zCzesławem Miłoszem). Būtume naivūs,manydami, kad tuometė Lenkijosvaldžia tik ir laukė, kada bus pasiūlytatokią pokalbių su politiniu emigrantuknygą išleisti – Č. Milošas Lenkijojebuvo persona non grata. Mat Lenkijosdiplomato tarnybą iškeitė į politiniopabėgėlio statusą – į Lenkiją negrįžo.Tačiau 1980 m. Č. Milošas apdovanojamasNobelio literatūros premija,Lenkijoje kilo didžiulis susidomėjimasrašytoju ir poetu, apie kurį nuo 1951metų jei ir buvo rašoma, tai kaip apieNevėžis Šeteniuose Č. Milošo kūryboje virtęs Isos upeliaudies išdaviką. Prisiminkime, kasLenkijai buvo 1980-ieji. Nuo lenkųnepriklausomos savivaldžios profesinėssąjungos „Solidarumas“ (Solidarność)prasideda visuomeninis, vėliauperaugęs ir į politinį judėjimas, kurisišsiliejo į tokį tautos pakilimą, kuris1989 m. nušlavė prosovietinę politinęsantvarką, prasidėjo socialistinio blokoEuropoje griūtis. Bet priežastys išvirs įpasekmes dar negreit, nes kalbame apie1980-uosius.Naujuoju Nobelio premijos laureatuLenkijoje pirmiausia susidomėjo literataiir spauda, tuojau prisiminta, kadjaunas literatūrologas A. Fiutas priešmetus susitikinėjo su Č. Milošu, jį kalbino.A. Fiutas gavo pasiūlymą parengtipokalbių su staiga Lenkijai tapusiutokiu aktualiu rašytoju knygą. Viskasvyko kaip reta greitai, knyga „Pokalbiaisu Česlavu Milošu“ (Rozmowy zCzesławem Miłoszem) spėjo pasirodytipačiu laiku ir buvo bemat išgraibstyta,o tų pačių 1981-ųjų pabaigoje Lenkijojebuvo įvesta generolo VojcechoVitoldo Jaruzelskio (Wojciech WitoldJaruzelski) paskelbtoji karinė padėtis.Reikia pasakyti, kad ta pokalbiųknyga turėjo tęsinį. Mat 1981 m. rugpjūtįČ. Milošas pakvietė A. Fiutą skaitytipaskaitų į JAV Berklio (Berkeley)universitetą. Tada buvo pratęsti ir papildytijųdviejų pašnekesiai, o 1988 m.išspausdinta nauja knyga „MaištingasČeslovo Milošo autoportretas“(„Czesława Miłosza autoportret przekorny“).Šios knygos antras leidimasišėjo 1994 m., pateko ir į Č. Milošo„Rinktinių raštų“ (Dzieła zebrany,2003) tomą.1987 m. A. Fiutas išleido knygą„Amžinybės akimirka. Česlavo Milošopoezija“ („Moment wieczny. PoezjaCzesława Miłosza“), už kurią 1988m. A. Fiutui suteiktas habilituotodaktaro vardas. 2003 m. pasirodė joknyga „Žvelgiant į Milošą“ (W stronęMiłosza), 2011 m. „Su Miloszu“ (ZMiłoszem). Iš viso profesorius parašėbene dvylika knygų, ir ne visos buvoskirtos Č. Milošo kūrybai. Į tą skaičiųneįeina jo sudarytos ar redaguotosknygos.1996 m. A. Fiutui suteiktas profesoriausvardas. Jogailos universitetoPolonistikos institute Krokuvoje jisvadovauja XX a. Lenkijos literatūroskatedrai. Profesorius yra Č. Milošogimtinės fondo prie Vytauto Didžiojouniversiteto vienas iš narių steigėjų,Česlavo Milošo instituto (The Instituteof Czeslaw Milosz) JAV programų tarybosnarys. Paskaitas skaitė daugelyjepasaulio universitetų: Lilio (Prancūzija),Berklio (Berkeley), Blumingtono(Bloomington, JAV), Skoplės (Makedonija),Olomouco (Čekija), Stokholmo(Švedija), Getingeno (Vokietija),Liuveno (Leuven, Belgija), Rio de Žaneiro(Brazilija), taip pat ir Europosstudijų institute Vienoje.Poezijoje jis keliavotarp tikėjimo ir netikėjimoMokslo Lietuva. Gerbiamasisprofesoriau Aleksandrai Fiutai, Jūs savopranešime Česlavo Milošo 100-osiomsgimimo metinėms skirtoje konferencijojeVilniaus universitete kalbėjote apieanapusybę šio rašytojo kūryboje. Ar taireiškia, kad jau viską išsiaiškinome, viskągerai žinome apie Č. Milošo kūrybos „šiapusybę“,jei taip galima išsireikšti?Aleksandras Fiutas. Pirmiausianoriu atkreipti dėmesį į tai, kad ČeslavasMilošas buvo religingas žmogusir poetas. Žinoma, toks pasakymasdaugiamatis ir gali būti skirtingai suprantamas,nes jo religingumas buvojo privataus gyvenimo dalis. Jis saveapibrėžia, apibūdina kaip kataliką, betne visada savo poezijoje išlieka tapatussavo paties gyvenime reiškiamomsmintims. Kaip pats tvirtina, poezijojejis keliauja tarp tikėjimo ir netikėjimo,ortodoksijos ir erezijos. Iš viso to negalimadaryti skubotų išvadų. Būtų taspats, jeigu Julių Slovackį bandytumevertinti tik iš metempsichozės, o AdomąMickevičių iš mesianizmo pozicijų.Ir viena, ir kita Katalikų Bažnyčiospožiūriu būtų erezija ir nepriimtina.Šiuo požiūriu Č. Milošui kelionė įanapusinį pasaulį turi dvejopą reikšmę.Viena vertus, poetas sukiojasi ne tikkatalikų, bet ir platesnėje krikščionybėsvaizdinių erdvėje. Kaip katalikuijam svarbus jo išpažįstamas tikėjimas,bet kaip poetui ir menininkui –nepakankamas. Anapusybėje kūrėjasaptinka įvairius vaizduotės, fantazijųpavidalus, bet visa tai suvokia ir vertinakiek iš kitokios – kultūrinės ir antropologinės,o ne religinės pozicijos.Raktu į šį anapusybės suvokimąmums gali būti 2002 m. parašytasČ. Milošo romanas „Antroji erdvė“(„Druga przestrzeń“). Jo pabaigoje tamintis išreikšta labai charakteringai:išsitepliokime veidą dažais ir šaukimėskitos erdvės. Tai tarsi žmogausvidinis poreikis, kuris reiškiasi visose,net primityviausiose tautelėse ir jųtikėjimuose. Žmogui svarbu atsakytiį klausimą: kas yra po mirties? Skirtingostautos skirtingai į šį klausimąatsako. Amerikos indėnai įsivaizdavo,kad po mirties jie atsidurs prerijoje,kurioje daugybė bizonų, jie medžiosir niekada nebus bado.ML. Alkanas rojų supranta kaipmaisto gausą.A. Fiutas. Eskimas įsivaizduos visaikitokių gyvūnų gausą. Religiniaivaizdiniai priklauso nuo gyvenamosiosaplinkos. Teko buvoti Šventojoježemėje, kur patyriau, ką reiškia žmonėmsvanduo. Ten ne šiaip dykuma,bet pribloškianti akmenų dykuma, kuroro temperatūra 40º C, tada savo kailiupatiri, kas yra vanduo. Jei pasakyčiau,kad ten vanduo yra aukso vertės, tainedaug pasakyčiau. Ten įsitikini, kaippatirtis ir vaizdiniai tarpusavyje susiję,iš aplinkos ir patirties išauga religiniųvaizdinių pasaulis. Tuo nenoriu pasakyti,kad viskas taip paprasta, nes tievaizdiniai remiasi kiekvienos tautoskultūros pagrindais. Mūsų europinėkultūra remiasi antikinės graikų, romėnų,senosios žydų ir krikščioniškosioskultūros vaizdiniais. Jei išeisime už Europosribų ir pamėginsime įsivaizduoti,kaip atrodė budistų ar islamo šventenybės,tai įsitikinsime, kad tai irgi tamtikrų troškimų, tam tikrų gyvenimotrūkumų projekcija į anapusinį pasaulį.Žemiškųjų malonumųsodaiML. Kaip visa tai susieti su Č. Milošopoetine kūryba?A. Fiutas. Č. Milošui visa ši antropologinėrefleksija labai svarbi, jis labaidomėjosi antropologija, religijotyra,visu kultūros paveldu, taip pat ir ikoniškuoju.Č. Milošo dėmesį patraukėnyderlandų tapytojo Jeronimo Boscho(Hieronymus Bosch, apie 1450–1516)alegoriniai paveikslai ir ypač dailininkobene garsiausias, Madride, Pradomuziejuje esantis triptikas „Žemiškųjųmalonumų sodai“.Č. Milošas parašo eilėraščių ciklą,skirtą šiam triptikui, nutapytam apie1504-uosius metus. Poetas tarsi įžengiaį J. Boscho kuriamų malonumųsodus, susitapatina su Adomu, kurismeilaujasi su Ieva, lankosi rojuje ir pragare.Su tais vaizdiniais poetas mėginasusilieti, bet ne kaip tikintis, o veikiaukaip kultūros žmogus. Toje poezijojeyra vietos dangui, rojui ir pragarui, betvisai kitokiam, negu randame Biblijoje.Šiuo požiūriu Biblijos vaizdiniai galiatrodyti skurdoki, nes Č. Milošui reikėjoįsivaizduoti ne tik J. Boscho, betir kitų žymiausių tapytojų paveikslus,taip pat ir Alighierio Dantės „Dieviškąjakomediją“, kurioje pasakojamaDantės kelionė per pragarą į rojų pasmylimąją Beatričę. Taip Č. Milošaspapildo tuštoką ir gerokai abstrakčiąerdvę įspūdžiais iš savo paties gyvenimopatirties. Panašiai Dantė savokurtajame pragare įkurdino realiamegyvenime sutiktuosius savo politiniuspriešininkus.Taigi Č. Milošui ta anapusybė, kaipsakiau, turi du matmenis: asmeninį,privatų ir meninį, į kurį pasinerdamasŠventybrasčio bažnyčia su varpine, kur buvo krikštytas Česlavas Milošaskūrėjas mėgina atsakyti į klausimą, kasten, anapus, galėtų būti? Ir atsako, kadsunku įsivaizduoti, kadangi tų vaizdiniųgali būti daugybė, ir jie turtinapoetinę jo vaizduotę. Poetui tai yratikra kultūros eksploracija, paprasčiautariant, tyrinėjimas, orientavimasis irkelionė į kultūros vaizdinių aplinką.ML. Ar galėtume pasakyti, kad Č.Milošas savo kūryboje jaučiasi tarsi demiurgas,jis pats sau užduoda taisykles ir jųlaikosi. Arba laužo. Jis savo kūrinyje galižaisti pagal katalikiškas, protestantiškas,gal judėjų ar dar kurios nors religijos taisykles,bet nė su viena iš tų religijų nesusitapatina.Nė vienos iš tų religijų apologetunetampa, bet jų teikiamais vaizdiniaissugeba pasimėgauti. Koks poeto santykissu savo paties susikurtomis poetiniovaizdinio taisyklėmis?A. Fiutas. Man atrodo, kad judėjųvaizdiniai Č. Milošo kūrybojeatsispindi silpnai, nes toje religijojesielos laukia ateisiančio Mesijaus ir tenabsoliuti tuštuma, nebūtis, nebuvimas,kur jokių net ir vaizdinių nėra.ML. Taip Senajame Testamente?A. Fiutas. Taip, sielos laukia savolemties absoliučioje tuštumoje, nebūtyje.Pragaro įvaizdis atsiranda tikkrikščionybėje. Kitų religijų vaizdiniųsavo poezijoje Č. Milošas nepanaudoja,nes jaučiasi krikščioniškosiostradicijos atstovas, tiek Vakarų, tiekRytų krikščionybės (stačiatikybės). Taitodėl, kad poetas jaučiasi tvirtai susijęssu šia žeme, iš kurios kilo, kurioje augoir brendo. Tai tarsi tvirtesnis, geresnisbūvis, apvalytas skausmo, kantrybės,laiko. Ir tas įvaizdis sugrįžta, ta kitarealybė, kita Jeruzalė, gyvuojanti pojūčiuosetobulu pavidalu. Bet nėra jokūryboje tokių vaizdinių kaip angelųchoras ar Dievo Motinos paveikslas.ML. Č. Milošas gal pernelyg ironiškas,tad jo poezijoje tokie ar panašūs vaizdiniaigal nelabai pritiktų. Nors eilėraščių cikle„Žemiškųjų malonumų sode“ (Ogródziemskich rozkoszy) poetas rašo apienediduką, trumpai pakirpta barzdeleDievą Tėvą, sėdintį soste su knyga tarptamsių debesų.A. Fiutas. Č. Milošas pateikia J.Boscho paveikslo aprašymą – tai nėrajo paties įsivaizdavimas.ML. Kaip apibūdintumėte Č. Milošąpoetą? Ar savo esybe jis poetas eretikas?Šiuo atveju eretiką suprantu kaipkūrybinę asmenybę, kuri priešinasi betkokiai rutinai, sąstingiui, netikrumui irnenuoširdumui.A. Fiutas. Galėčiau atsakyti, kadjis mėgina eksploatuoti įvairias galimybes,vaizdinius, taip pat ir religinius.Ir nelabai boja, ar tai ortodoksiniaivaizdiniai, ar ne. Privatus religinis gyvenimas– tai visai kas kita, poetasvaikščiojo į bažnyčią, buvo praktikuojantiskatalikas. Bet kaip menininkasProfesorius Aleksandras Fiutas iš Krokuvos taria prakalbos žodį Šeteniuose minint Česlavo Milošo 100-ąsias gimimo metinesleidžia sau daugiau, pasiduoda poetiniųvaizdinių teikiamoms galimybėms.Pasekmių paieškos iratminties fenomenasML. Vilniaus universitete surengtojeČ. Milošo šimtosioms gimimo metinėmsskirtoje tarptautinėje konferencijoje girdžiuišties gilius pranešimus, kuriuoseaprėpiami platūs literatūros ir kultūrosklodai. Daug ko galime pasimokyti, netir nebūdami dideli tų sričių žinovai. Betko pasigendu? Gilaus suvokimo tų realijų,kurios buvo Č. Milošo gyvenimo dalimijam gyvenant gimtinėje, Kėdainių krašte,studijuojant Vilniaus Stepono Batoro universitete.Gimtuosiuose Šeteniuose, arbakitaip tada buvo vadinti – Šeteiniuose,Č. Milošą išties dar supo mitų ir senųtikėjimų apraiškos daugybėje kasdieniogyvenimo reiškinių. Bet šiandien tiedalykai nugrimzdo į praeitį, kartais jaunelengvai suvokiami net Milošo kūrybostyrinėtojams. Tada nebeaišku, ką reiškiapoeto lūpose ta mitų žemė, iš kurios jisišaugo. Kai nežinai, tai ir nejaudina, netir nepasigendi. Įdomiausia, kad apie tasMilošą supusias lietuviškojo kaimo realijasbene jautriausiai iš visų konferencijospranešėjų prabilo švedas Andersenas.Atrodytų, šaltakraujiškam protestantiškosšalies atstovui visa tai turėtų būti gerokaisvetima, bet būtent jis pajuto, kaipreikia giliai suvokti Č. Milošo kūrybos kaikuriuos aspektus – per ryšį su jo Lietuva,ir ne kaip atsilikusiu Europos užkampiu,bet labai savitu ir tuo pasauliui įdomiu irreikšmingu kraštu.A. Fiutas. Č. Milošas gerbė kiekvienąrašytoją, kuris kūryboje kėlėsau aukščiausius reikalavimus, savokaip kūrėjo užduotį suvokė kaip universalumopaieškas. Siekė visa, kaspartikuliaru, išskirtina ir unikalu, iškeltiį universalumo aukštumas. Panašiaikūrėjo užduotį matė romanistas irdramaturgas Vitoldas Gombrovičius(Witold Gombrowicz, 1904–1969). Jeiatsigręšime į literatūros tradiciją, taiįsitikinsime, kad taip pat mąstė Dantė,Servantesas.ML. O Adomas Mickevičius? Argiatskirybėje neieškojo visuotinumo pasireiškimo?A. Fiutas. Žinoma, taip. O Č. Milošastvirtino, kad neįmanoma niekopasakyti iš esmės, iš pagrindų, jeiguneieškosi pasekmės, nesigilinsi į tai,kas išauga iš pavienio fakto ar reiškinio.Tai štai iš to gelmingumo, iš LietuvosDidžiosios Kunigaikštystės paveldo,lotyniškos, lietuviškos, lenkiškos tradicijos,taip pat ir pagonybės liekanų,Milošo vaikystės laikais dar tokių gyvųjo krašte, tai yra iš visos tos gyvenimotirštumos jis sugebėjo išgliaudyti universalumoelementus. Geriausias visoto įrodymas yra jo eilėraštis, kuriameČ. Milošas kalba apie atvykėlį į Paryžių.Jis atvyksta į „pasaulio sostinę“, betnustemba, kad neranda to, ko tikisi –to gero seno Paryžiaus seniai nebėra.Č. Milošo lūpose „pasaulio sostinė“skamba ironiškai.ML. Buvo metas, kai Paryžius buvosuvokiamas kaip aukštosios kultūrossinonimas, bet visa tai, matyt, nugrimzdoį praeitį. O gal pakilo į tokias elitinesaukštumas, kurios paprastiems mirtingiesiemsneprieinamos, tapo hermetiškąjakultūra. Dabar tai ne Luvro, neMonmartro, bet Eifelio bokšto, MoulinRouge (Mulen Ružo), kai kam netDisneilendo pramogų parko miestas.Č. Milošui buvo keista, kad Paryžius išvisdar yra. Teko skaityti, kad Paryžius buvopasaulio kultūros sostinė – ir be kabučių,kai iš iš Prancūzijos išplaukiančios meno,literatūros, filosofijos idėjos persmelkdavoEuropą iki Uralo. Gal tai metafora,bet reikšminga. Paryžius ypač svarbusbuvo Vidurio Europai – Varšuvai, Prahai,Budapeštui, nes spinduliavo Vakarus. Pasikeitusgeopolitinėms realijoms, VidurioEuropa atsidūrė Rusijos įtakoje. Sugriuvosenoji tvarka, o naujoji nebuvo vaisinantikultūros jėga, kuri būtų buvusi patraukliVidurio Europai.A. Fiutas. Žmogus gyvena atmintimi,todėl ieško „pasaulio sostinės“. Tapati atmintis Č. Milošą verčia prisiminti,kaip jis vaikystėje užmušė žaltį, ir šisnusikaltimas jam nedavė ramybės visągyvenimą. Senojoje Lietuvoje žaltyslaikytas šventu, nemirtinga antgamtinebūtybe. Tikėta, kad žalčiai yra namųsergėtojai, globėjai, apsaugantys nuožaibo, gaisro ir kitų nelaimių. Žalčionevalia išvaryti iš namų, nes prišauksinelaimę, juo labiau draudžiama užmušti.Pažeidus šį įstatymą, mirs kasnors iš šeimos narių, greičiausiai vaikas.Milošas katalikas, tad prietaraisneturėtų tikėti, krikščionybėje žaltysir gyvatė yra blogio simboliai, bet jambuvo žinomas nuo seno gyvavęs žalčiokultas, dar gyvas Lietuvos kaime ir tuometu, kai jam čia buvo lemta gyventi.Jis matė, kaip kaimuose žalčiai buvolaikomi pirtyse ant šieno ar tiesiognamuose, žmonės įpildavo į lėkštelęžalčiams skirto pieno, gerbė šiuossavo įnamius. Nužudęs žaltį jis pažeidėseną tabu, padarė prasižengimą, tolygųnusikaltimui ir visą gyvenimą jautėsivaikštąs su kaltės jausmu.ML. Modernių laikų žmogui Č. Milošuilabai svarbi ta archaiškoji pasaulėvoka,jam atrodo svarbu nesuardyti įprastosgyvenimo tvarkos, bet tą jis suvokė tik jąsuardęs ir gerokai vėliau, jau apmąstydamassavo veiksmus.A. Fiutas. Jam tai esminga patirtis.Tuo momentu Č. Milošas pažeidėžmonių priimtą taisyklę, suardė, atsižadėjoto, kas galėtų būti įvardyta kaippirminis būties elementas. Jis katalikas,ši tradicija jam esminga ir būtina, tačiauiš vaikystės įspūdžių, iš gyvenimoatėjusi patirtis, o ne iš knygų, taip patyra sudėtinė jo gyvenimo dalis.Mene atsikartoja gyvenimasML. Taigi prakalbome, nors neįvardijome,apie „Isos slėnį“, Česlavo Milošomeilės Lietuvai išpažinimą.A. Fiutas. „Isos slėnyje“ Č. Milošaspasakoja apie tragišką gražuolės Magdalenoslikimą. Ji buvo Ginių (Šventybrasčio)klebonijos gaspadinė, pamilovietos kunigą, kaimo žmonės jai to negalėjoatleisti. Žmonių atstumta Magdalenabuvo priversta apleisti Ginius irpo kurio laiko dėl nelaimingos meilėsnusižudė. Į Ginius grįžo karste, bet irpo mirties jai nebuvo atleista. Sklidokalbos, kad jos siela nerandanti vietosklajoja po kaimą, o naktimis vaidenasi.Kadangi vaidenosi vis dažniau,prietaringų kaimiečių rankomis buvosusidorota su savižudės kūnu. VienąNukelta į 16 p.


Nuotraukos iš asmeninio Žilvino Radavičiaus albumo14 Mokslo Lietuva 2011 m. spalio 6 d. Nr. 17(461)2011 m. spalio 6 d. Nr. 17(461)Mokslo Lietuva 15LIETUVA IR PASAULISPaminėtas Lietuvos narystės JT dvidešimtmetisLietuvos narystės Jungtinių Tautų Organizacijoje dvidešimtmečio paminėjimo dalyviaiRugsėjo 17 dieną sukako dvidešimtmetų nuo tada, kai Lietuvaįstojo į Jungtinių TautųOrganizaciją (JT). Signatarų namuoseVilniuje, rugsėjo 23 dieną vyko svarbusrenginys: buvo ne tik paminėtaši sukaktis, bet visuomenė daugiausužinojo ir apie Lietuvos integraciją įšią organizaciją iš tiesioginio tų įvykiųliudininko, tuometinio mūsų šaliesvadovo Vytauto Landsbergio, kurisatstovavo Lietuvai stojant į JT 1991rugsėjo 17 d. ir skaitė kalbą.Renginyje dalyvavo JT Lietuvosasociacijos direktorė Jūratė Landsbergytėir direktoriaus pavaduotojasŽilvinas Radavičius, Seimo narė AuksutėRamanauskaitė-Skokauskienė supadėjėja Aiste Stremaityte, LietuvosRespublikos Seimo narių KazimieroUokos, Petro Luomano padėjėjos IrenaBuinickaitė ir Ingrida Vėgelytė, Žirmūnųbendruomenės pirmininkas PetrasDemšė, Lietuvos bajorų karališkosiossąjungos narė, dailininkė Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė,Lietuvos rusųbajorų susirinkimo atstovės JelizavetaOrlova, Greta Fedorčenko ir LidijaKoroliova.JT Lietuvos asociacijos direktorėJūratė Landsbergytė teigė, kad ši sukaktisLietuvai ypatinga. Kas yra JungtinėsTautos? Šios organizacijos misija –jungti tautas, kurti jų taikų sambuvį.Po žiaurių pasaulinių ir pilietinių karų,kurie vis dar vyksta mažose valstybėse,šita organizacija buvo būtina, kad sureguliuotųsantykius tarp valstybių. Kaipjai tai pavyksta yra kitas klausimas.Kartais padaromi klaidingi žingsniai.Mums yra labai svarbu, kad Lietuva įšią organizaciją įstojo 1991 metais, kaipo pučo Maskvoje mūsų šalis sulaukėtarptautinio pripažinimo.Tautoms geriausia gali tarpininkautimeno kalba, kuri yra suprantamavisiems. Ypač muzika. Jūratė Landsbergytėfortepijonu atliko estų kompozitoriausArvo Paret kūrinį „Veidrodisveidrodyje“.Pirmasis atkurtos Lietuvos valstybėsvadovas, profesorius, Europosparlamento narys Vytautas Landsbergispasidžiaugė, kad galime vienikitus pasveikinti, nes būtų negerai, jeitokia diena būtų likusi visiškai nepažymėta.Tai data, kai prieš dvidešimtmetų Jungtinių Tautų Generalinėjeasamblėjoje pirmą kartą nuskambėjolietuvių kalba.Lietuva, Latvija, Estija ir dar porasalų Ramiąjame vandenyne buvo priimtosį šią organizaciją. Trims Baltijosvalstybėms tai buvo nepaprastas įvykis:atkūrus valstybingumą, atstatytastarptautinis pripažinimas ir tuopačiu užtikrinta politinė apsauga. Betkoks politinis smurtas ar grąsinimaipasaulyje bus suprantami kaip agresija– tai garantija, kad niekas negalipretenduoti į Lietuvą kaip į kitosvalstybės dalį ar koloniją. Tai buvoKovo 11-osios laikotarpio, išsivadavimoviršūnė, kulminacija. Mes turimebegales minėtinų datų, tačiau Lietuvosįstojimo į JT faktas, kuris turėtųbūti užfiksuotas visuose politiniuoseir kitokiuose kalendoriuose, kažkodėlnesureikšminamas.Esame brolijoje, kuri buvo įsteigtapo Antrojo pasaulinio karo kilniutikslu, kad pasaulyje būtų taika. Panašiiliuzija buvo ir po Pirmojo pasauliniokaro steigiant Tautų Sąjungą, į kuriąLietuva buvo priimta po kelerių nepriklausomybėsmetų. Tokios karingosir agresyvios valstybės kaip Vokietija,Sovietų Sąjunga dėl savo veiksmų buvopašalintos iš šios organizacijos.JT labai daug daro žmonijos pažangosprojektų skatinimo srityje, teikiahumanitarinę pagalbą dėl įvairiųkatastrofų nukentėjusiems žmonėms,nes pasaulyje tebėra neramu.JT veto teisę turi penkios Antrąjįpasaulinį karą laimėjusios šalys. Buvoįsteigta Saugumo taryba. Veto teisėsįvedimas įtakojo situacijos dviprasmiškumą:jeigu visos penkios šalysnori taikos, tuomet jos puikiai sutariair organizacija yra galinga. O jeigune visi nori taikos, tai organizacijanefunkcionuoja.Į Jungtines Tautas atėjome perpolitines kovas, politines blokadas,smurto panaudojimą, kraujo praliejimąVilniuje, siekdami garantijos, kadšie baisumai pasibaigs.Vytautas Landsbergis prisiminėne tik Lietuvos kelią į tarptautinį pripažinimą,kai pripažindama LietuvąIslandija parodė pavyzdį kitoms šalims,bet ir tą dieną, kada Lietuva buvopriimta į JT, politikų Algirdo Saudargo,Stasio Lozoraičio, Aniceto Simučio irkt. dėka. Didelę reikšmę turėjo susitikimassu JAV Prezidentu Džordžu Bušu,kuris pasveikino Lietuvą įstojus į JT.Lūžio laikotarpiu buvo Sausio13-osios įvykiai ir toliau sekęs žlugęspučas. Iki tol dauguma politikų teigė,kad permainos Baltijos šalyse turi būtiderinamos su SSRS vadovybe, ko išesmės greičiausia niekada nebūtų buvę.Lietuvai tuo metu palankumąrodė Rusijos FederacijosPrezidentas Borisas Jelcinas.Renginyje pianistas AndžejusPileckis kaip padėkąuž paramą mūsų šaliai atlikoMykolo Oginskio kūrinį „PoloneząS-Dur“.Žilvinas Radavičius padėkojoAndžejui Pileckiui užpuikų pasirodymą, taip patVytautui Landsbergiui, kurisskyrė mums dalį savo brangauslaiko, pasakė nuostabią,įdomią ir istoriškai vertingąkalbą. Atsisveikindamas VytautasLandsbergis pasidalinokeliomis mintimis apie MykoląOginskį.Ne mažiau įdomus buvoir Lietuvos Respublikos Seimonarės Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės,kuri dirba Seimo Žmogausteisių komitete pranešimas.Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui,JT buvo įkurta siekiant taikos tarpvalstybių. Tuo metu karas pasibaigėtik Vakaruose. Lietuvą okupavo SovietųSąjunga. Agresijos mastai, kuriuosteko patirti mūsų tautai XX amžiuje,yra didžiuliai: nesibaigiantys vagonaitremiamųjų, kurių daugelis taipir nesugrįžo, dešimtys tūkstančių kovojusiųir žuvusių už Lietuvos laisvę...Būtent tuo metu JT buvoreikalinga, kad visiems primintųjog tarptautinė taikair saugumas yra vertybės,kurias būtina puoselėti.Šaltojo karo metu SSRS irJAV konfrontacija silpninoJT pastangas spręstikonfliktus tarp valstybių,bet ir tokiomis sąlygomisorganizacija siekė tarptautiniobendradarbiavimosprendžiant ekonomines,socialines, kultūrines beihumanitarines problemas.Stengėsi ugdyti ir saugotipagarbą Žmogaus teisėmsbei laisvei. 1991 metai tapolemiamu lūžiu mūsų valstybėsistorijoje. Po kruvinųjųSausio 13-osios įvykių,okupantų nužudytų mūsųpareigūnų, savanorio ArtūroSakalausko žūties, pergana trumpą laiką Lietuvasulaukė pripažinimo iš dešimčiųvalstybių. Lietuvoskaip nepriklausomos valstybės ir kitųbuvusių Rytų bloko šalių įstojimas į JTreiškė, jog pasaulio politinė situacijaradikaliai pasikeitė, jog sovietinė imperijažlugo.Lietuvos įstojimo į JT dvidešimtmetisyra ne tik šio įvykio paminėjimo,bet ir mūsų kaip valstybės pripažinimošventė.Norėčiau pabrėžti JT reikšmę ginantŽmogaus teises. JT prioritetu tapolaisvo žmogaus teisingoje visuomenėjebei stiprios valstybės pagrindas. Totalitarinėjesantvarkoje prioritetai buvoišdėstyti kitaip: pirmiausia valstybė,tada visuomenė, o piramidės apačioje– žmogus. Šiandien situacija kitokia.Jau turime sukurtą Žmogaus teisesginančią teisinę institucinę sistemą,turime reikalingus įstatymus. Tačiau jiedažnai būna sudėtingi ir kartais sunkiaisuprantami piliečiui. Kartais net ir teisininkui.Partizanų ir politinių kaliniųteisės buvo itin šiurkščiai pažeidžiamossovietinėje sistemoje. Nepakankamaijos ginamos ir šiandieninėje Lietuvoje.Žmogaus teisių komitetas veiklą pradėjonuo 1990 metų, kai darbą pradėjoAtkuriamojo Seimo nuolatinė piliečiųir tautybių reikalų komisija. Dabar šiasfunkcijas atlieka Seimo nariai, kurievertina įstatymų projektus Žmogausteisių požiūriu, bei vykdo Žmogausteises ginančių institucijų parlamentinękontrolę.Seimo narė padėkojo šio renginioorganizatoriams už šių vertybių puoselėjimąLietuvoje, renginio dalyviamspalinkėjo stiprybės ir sėkmingo bendradarbiavimosiekiant Lietuvos, ir tuopačiu viso pasaulio gerovės.Lietuvos rusų bajorų susirinkimoatstovės Jelizaveta Orlova, GretaFedorčenko ir Lidija Koroliova atlikosavo, bei kitų kompozitorių kūrinius.Grafaitė pagal tėvą, prancūzė pagalmamą, pirmosios baltagvardiečių emigracijosbangos atstovė, poetė, Lietuvosrusų bajorų susirinkimo vicepirmininkėJelizaveta Orlova prancūzų kalba atlikoŽano Kosma dainą „Nukritę lapai“.Akompanavo tarptautino kompozitoriųkonkurso Prancūzijoje diplomantė,bajoraitė Lidija Koroliova.Poetė, romansų autorė, tarptautiniųkonkursų ir festivalių Lietuvoje beiLenkijoje, Rusijoje ir Čekijoje laureatėGreta Fedorčenko (Zablockaja) Lietuvosrusų bajorų vardu pasveikinorenginio svečius, perskaitė savo kūryboseiles „Lietuva“, „Krintančių lapųbliuzas“, atliko romansą „Madam, jaukrinta lapai!“.Jaunosios kartos menininkas GerdenisGrickevičius pasidalino įspūdžiaisapie keturias dienas trukusiusjaunimo mokymus, kuriuose susipažinosu JT struktūra, projektine veikla.Susitiko su politikais, aptarė situacijąAfrikoje bei Rusijoje.Istorijos mokslų magistras, mokytojas,JT Lietuvos asociacijos direktoriauspavaduotojas Žilvinas Radavičiussavo pranešime „Sustabdykim skurdąir badą Afrikoje“ teigė, kad JT pasisakouž tarptautinės taikos išsaugojimą,sprendžia ekonomikos bei socialinesproblemas, puoselėja draugiškus valstybiųtarpusavio santykius, kovoja priešskurdą, badą, sprendžia socialines problemas,remia švietimą.Lietuvos problema lyginant su Afrika,nėra tokia baisi. Todėl galimepadėti skurdesnėms pasaulio šalims:surinkę lėšų dviejų mokyklų statybaiAfganistane, turėtume atsigręžti ir įAfriką, kur kasdien nuo bado mirštatūkstančiai žmonių. Bado problemayra ir Lietuvoje, tačiau dažniausiamirusių iš bado žmonių mirties liudijimuoserašoma, kad žmogus mirėdėl tam tikrų sveikatos sutrikimų, kuriuossukėlė badas. Tačiau bado, kaipdiagnozės ar mirties priežasties nėra.Be to, mirtys iš bado Lietuvoje neturitokio katastrofiško masto kaip Afrikoje.Dažnai mūsų tautiečiai persivalgo,turi antsvorio problemų. Tuo metu kaikuriuose Afrikos regionuose žmonėstroškulį malšina ne visada švariu upiųir kitų vandens telkinių vandeniu, netgyvulių šlapimu.Pagrindine bado, skurdo ir ligųpriežastimi Afrikoje yra maisto trūkumas,ligos – ypač maliarija ir ŽIV,geriamojo vandens stygius, sausros,potvyniai, žemės drebėjimai. Kitaproblema – per daug didelė žmoniųsocialinė nelygybė, tarptautinės skolos,brangstantys maisto produktai,vergija ir bedarbystė, neraštingumas,didelis vaikų mirtingumas, vietiniųpolitikų, ypač didikų, neprofesionalumasir netinkamas elgesys. Tuo metu,kai tūkstančiai žmonių miršta iš bado,jie skęsta prabangoje...Siekdami išsigelbėti nuo skurdo,bado ir mirties, Afrikos gyventojaikraustosi iš vienos regiono valstybėsį kitą. Pavyzdžiui, somaliečiai bėga įEuropos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis pabrėžė Lietuvos narystėsJungtinėse Tautose svarbąEtiopiją. Panašios problemos Kenijoje,Eritrėjoje ir kitose šalyse, kur kasdien išbado miršta daugybė žmonių.Būtina didinti humanitarinę pagalbąAfrikai maistu ir medikamentais,siųsti įvairių specialistų – mokytojų,inžinierių, medikų, statybininkų. Taigalėtų įtakoti vietinių gyventojų politinįbei ekonominį gyvenimą.Žilvinas Radavičius2011 m. „Mokslo Lietuvos“projektą „Mokslui, visuoimenei irkultūrai“ remia Spaudos, radijo irtelevizijos rėmimo fondas.„Paketinimas geresnio pradėjimo su išminties padrūtinimu“(2)Atkelta iš 2 p.ML. Anglų kalbai praradus galūneskalba tapo tobulesnė ar suprastėjo?G. Subačius. Netapo nei tobulesnė,nei suprastėjo. Kalbininkai kalbosnevertina pagal kriterijų tobula-netobula.Visų kalbų struktūros, kad irkokios skirtingos, yra tinkamos išreikštimintims, vadinasi, pakankamaitobulos. Ir su galūnėmis, ir be galūniųanglų kalba gerai tarnavo ir tarnaujasavo vartotojams.Ar kalba tik visuomenėsaptarnavimo priemonė?ML. Kuri kita kalba saulei ar motinaipavadinti turi tiek išmankštintų žodžiųkaip mūsų gimtoji? Kur rastume tiek išraiškingųdeminutyvų, maloninių žodžių?Šia prasme lietuvių kalba pasižymi nepaprastulankstumu ir subtilumu. Daugybėsžodžių ir jų reikšmių mes jau nebesuprantame,praradome, nes nebevartojami,negaivinami žodžiai ir posakiai numiršta,tampa prarastas kalbos turtas, užmarinuotasnebent didžiajame „Lietuviųkalbos žodyne“.G. Subačius. Lietuvis taip ir giriasavo kalbą – čia normalu. Bet eskimasmums išvardytų dešimtis žodžių snieguipavadinti, o koks nors afrikietis turitiek pat žodžių skirtingoms smėlio rūšims,jų atspalviams nusakyti. Tų tautųatstovams gražiausia ir turtingiausiabus jų kalba, ir nėra objektyvių kriterijųkalbos grožiui nustatyti.ML. Gal geriau lyginti indoeuropiečiųar panašios gyvensenos tautųkalbas. Tai, ką lietuvis patiria savo kraštogamtoje, evenkas gal išgyvena stebėdamassniegą ar ant ledo lyčių sugulusiusruonius. Tik nežinau, ar evenkams tuossavo išgyvenimus pavyko išguldyti į kąnors panašaus kaip Antano Baranausko„Anykščių šilelis“. Tarkime, visuotineisąvokai „Dievas“ lietuviai prisidarę labaiišradingų maloninių reikšmių: „Dievulis“,„Dievaitis“, „Dievukas“, „Dievulėlis“, „Dievulytis“,„Dievaitėlis“. Pelesoje užrašyta„Dievaiciulis“, „Dievaitukas“, Radūnuose– „Dievaitulis“, „Devaitulis“, „Deveitulis“.Kuri dar kita kalba su lietuvių susilygins?Nelabai įsivaizduoju, kad į anglų ar vokiečiųkalbą būtų įmanoma adekvačiaiišversti Vinco Krėvės „Dainavos šalies senųžmonių padavimus“ ar Kristijono Donelaičio„Metus“. Praradimai būtų milžiniški.G. Subačius. Surasite ir angliškųtekstų, kurie neišverčiami į lietuviųkalbą. Kalbos, ypač beletristikos kūriniai,tik iš dalies yra išverčiami. Ar dėlto anglų kalba laikytina pranašesnė užlietuvių? Ir priešingai. Jūs išvardijotedaug deminutyvų, bet leiskite paklausti,ar savo kalboje bent didžiumą jųvartojate? Greičiausiai juos ištraukėteiš skrynios vien iliustracijai.ML. Kalba turtinga, turininga, kaituri daug išraiškos priemonių, gali perteiktižmogaus veiklos, dvasinių, emociniųišgyvenimų subtilumus, aplinkos irgamtos, viso žmogaus gyvenimo pilnatį.Suprantama, kad eskimui daug sako oroAptiktos lietuviškos glosos, užrašytos prieš Martyną Mažvydą ir Mikalojų Daukšąir kartu sniego pokyčiai, nuo jų priklausojo gyvenimas, šia prasme mes niekadasu eskimais ar nencais nesusilyginsime.G. Subačius. Tada reikėtų kalbėtiapie emocinį statusą: jeigu kalbosvartotojams reikia reikšti emocijasir jausmus, tai jie tai ir išreiškia penkiaisar vienu žodžiu, metaforomisar kitais vaizdiniais, patarlėmis, galpriežodžiais. Jeigu nėra reikalo tai demonstruoti,tai ir nesivarginama.ML. Tad gal tik poetas ir gali įvertintikalbos grožį, turtingumą ar seklumą?G. Subačius. Kalba atitinka visuomenės,kurią ji aptarnauja, poreikius.Toks kriterijus. Jeigu keičiasi visuomenė,keičiasi ir kalba. Jeigu nesugebamakalbos pakeisti, pereinama prie kitųkalbų.ML. Vadinasi, kalbos gyvybingumaspriklauso nuo kalbos sugebėjimo prisitaikytiprie gyvenimo? Kalbos išlikimogarantas – jos gebėjimas keistis?G. Subačius. Kalba visada kintair taikosi prie visuomenės poreikių,antraip taptų negyva. Jeigu XIX a. lietuviaibuvo lyrikai ir dainuodavo lyriškasdainas, tai dabar daug kas nori būtitechnokratais, domėtis moderniomistechnologijomis, tad ir kalba į tai reaguoja.ML. Mes norime būti ir tokie, ir kitokie,norime turėti du sparnus, o ne vieną,ir tą patį pamuštą.G. Subačius. Labai gerai, būkimeįvairūs, nes kuo kultūra įvairesnė, tuostipresnė. Iš to kyla ir kalbos įvairovė.Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“yra pusė milijono žodžių, o kiek jųsupranta dabartinis žodyno skaitytojas?Kartais visame puslapyje nė vienožodžio negali suprasti, nes tie žodžiaisurinkti iš įvairių tarmių, senų raštų.Neretai greta surašyti žodyno žodžiainiekur nefunkcionuoja kartu. Aukštaičiaiturėjo „karvelį“, žemaičiai –„balandį“. Atsiradus bendrinei kalbai,tie du žodžiai sukrito kartu ir pasidarėtos pačios kalbos sinonimais; vadinasi,netyčia ėmė funkcionuoti toje pačiojekalbos sistemoje. Prieš du šimtus metųžemaitis nebūtų supratęs aukštaitiškožodžio ir priešingai. Dabar ŠventosDvasios simbolis – tik „balandis“, betne „karvelis“. Taip pat ir Pablo Pikaso„taikos balandis“, juk ne „taikos karvelis“.Tarsi balandis būtų pakylėtas,turėtų tauresnių bruožų. Tai naujaiatsiradę reikšmių atspalviai, rodantys,kaip kalba įgyja naujų bruožų.ML. Ar tai, apie ką prakalbote, turėjoįtakos Jums tyrinėjant Krokuvos inkunabulerastąsias lietuviškas glosas?G. Subačius. Nei turėjo, nei neturėjo.Tyriau konkrečias ypatybes,kurias radau glosose. Minėtieji dalyviaisu „-ąs“ (-ans) senuosiuose raštuose,kad ir to paties Mikalojaus Daukšos,vartoti, o Daukša juk kilęs iš pietų šiauliškiųtarmės ploto – nuo Kėdainių.Tai į šiaurę nuo Kauno esantis tarmėsplotas – dabar didesni centrai toje teritorijojeyra Jonava, Kėdainiai; iš tostarmės plotų veikiausiai kilęs ir mūsųtyrinėjamų glosų autorius.Mokslo LietuvaGerbiami skaitytojai, laikraštį Mokslo Lietuva galite prenumeruoti ne tik paštoskyriuose, bet ir internetu, tinklalapyje www.prenumerata.lt. Taip pat galimaprenumeruoti prekybos centrų MAXIMA XX ir MAXIMA XXX informacijos skyriuose.Paskutinė nuotrauka su a. a. profesoriumi Aleksu GirdeniuAtkelta iš 1 p.Gamtos tyrimų centro Geologijos irgeografijos institutui – 70Jubiliejinės konferencijos metu Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijosinstituteLietuvos mokslų akademijos prezidiumonutarimu 1941 m. įkurtasGeologijos ir geografijos institutas persavo 70 metų gyvavimo istoriją pergyvenodaug pavaldumo ir struktūrospermainų. Tai, žinoma, atsiliepė moksliniųmokyklų tęstinumui ir tyrimųtematikai. Kai kurios tyrimų kryptys,sulaukusios savo „gulbės giesmės“,užleisdavo pozicijas naujoms kryptims,kartais ir labai trumpaamžėms. TačiauŽemės gelmių sandara ir naudingosiosiškasenos, ypač didžiausias mūsųturtas – požeminis vanduo, taip patBaltijos jūros dugnas ir krantai, upės,ežerai ir pelkės, kraštovaizdis visadabuvo tyrimų akiratyje. Geologijos irgeografijos institutas, jo padaliniai,specialistų grupės visas septynias dešimtismetų darbavosi tik savo kraštoir jo žmonių interesams. Tai liudijadaugybė parengtų ir išleistų monografijų,straipsnių rinkinių, periodiniųleidinių, atlasų, žemėlapių. Nemažaidarbų atlikta bendradarbiaujant su kitųšalių, ypač kaimyninių, mokslininkais.Pastarajame dešimtmetyje nuo2010 metų Gamtos tyrimų centruipriklausantis Geologijos ir geografijosinstitutas atlieka Žemės gelmių ir paviršiaussandaros, savybių, susidarymo,paleogeografinių ir paleoekologiniųsąlygų raidos, taip pat požeminio irpaviršinio vandens, kraštovaizdžio irgeoaplinkos būklės, kaitos ir sąveikossu žmogaus veikla tyrimus. Didelisdėmesys skiriamas Žemės gelmiųturtų tvaraus naudojimo mokslinampagrindimui. Daug metų Institutasrengia aukštos kvalifikacijos geologijosir geografijos krypčių specialistus beimokslininkus.Nuotrauka iš asmeninio Giedriaus Subačiaus albumo


16 Mokslo Lietuva2011 m. spalio 6 d. Nr. 17(461)Aleksandras Fiutas apie Česlavą MilošąGedimino Zemlicko nuotraukaŠeteniuose minint Nobelio premijos laureato Česlavo Milošo 100-ąsias gimimo metines rašytojui skirto ąžuoliukosodintojai: iš dešinės – prof. Algirdas Avižienis, prof. Aleksandras Fiutas, Fondo „Paribiai“ vadovas KšyštofasČyževskis ir Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Zigmas LydekaAtkelta iš 3 p.naktį kūnas buvo iškastas, nukirstagalva ir perdurta širdis – visai kaip taidaroma filmuose apie vampyrus. Girdi,tada liaujasi vaidentis. Mūsų laikaistokius siužetus noriai eksploatuojakinematografas, o Lietuvoje 1922 ar1923 metais visa tai vyko gyvenime.Č. Milošas tvirtino vaikystėje pažinojęsMagdalenos prototipą gyvenime– Barbarką (Barborą, kurią lietuviai tikriausiaivadino Barbute, – G. Z. past.).Buvo graži mergina, kai išaiškėjo, kadji kunigo meilužė, kilo didžiulis žmoniųpasipiktinimas ir skandalas. Dabarjau sunku tokiomis istorijomis kąnors nustebinti, o tais laikais tai buvoišskirtinis įvykis. Žmonės daug apietai kalbėjo, Milošą taip pat tos kalbospasiekdavo.1989 m. pirmą kartą apsilankiauLietuvoje. Č. Milošo brolis Andžėjus,taip pat literatas ir vertėjas, Šeteniuosebuvusios dvarvietės vietoje rodė darpastebimas buvusių gėlių gazonų žymes.Dabar jų ir ženklo nelikę. Taip patlankėmės Šventybrastyje, kapinėse Andžėjusrado savižudės Barbarkos kapą.Kažkokia moteris (gal buvusi kaimynėar iš artimųjų) padėjo ant kapo gėles.Andžėjus paklausė, ar tai tikrai ta patikunigo gaspadinė Barbarka čia palaidota.Gavo patvirtinimą, kad tikraitai tos pačios savižudės kapas. „Ar jitikrai vaidenosi?“ – toliau kamantinėjoAndžėjus. Moteris kiek sutriko: „A,žmonės pasakoja“...Kaskart šią istoriją cituoju, nes jilabai būdinga, daug pasakanti.ML. Beliktų priminti, kad 2001 m.Šeteniuose vyko tarptautinis skulptoriųpleneras, kurio dalyviai sukūrė skulptūrasiš medžio ir išdėstė buvusios dvarvietėsparke. Birutė Jakštienė sukūrė „Magdaleną”iš Č. Milošo „Isos slėnio“, Adolfas PranasKartanas – „Velniuką”, o AlgimantasSakalauskas – „Juodąją kiaulę”. Šias mitinesbūtybes taip pat minėtame romaneaprašė Č. Milošas. Įdomu, kad lietuviškąjamitine tematika susižavėjo ir čekas JaroslavasBunckas (Jaroslav Bunck), sukūręs„Žemėpatį, gyvūnijos globėją“. Sukurta irkrikščioniškojo pasaulio veikėjų. Taigi ČeslavoMilošo gimtavietė jau mūsų laikaisprisipildo rašytojo vaizduotę turtinusiomispersonomis ir įvaizdžiais.Bus daugiauGediminas ZemlickasLietuvių smuikininkė Dalia Dėdinskaitė muzikiniameprojekte „Danish-Baltic String Quartet“Liana Ruokytė-JonssonLR kultūros atašė Danijoje,Islandijoje ir NorvegijojeRugsėjo 23 d. Danijoje, Bornholmosaloje įsikūrusiamekultūros ir meno centre „Svanekegaarden“susirinkusios jaunostalentingos atlikėjos iš keturių Baltijosjūros regiono šalių – Lietuvos,Latvijos, Estijos ir Danijos – dalyvavotarptautiniame projekte „Danijos-Baltijos styginių kvartetas“ (Danish-Baltic String Quartet). Šiam projektuivadovavo Danijos nacionalinio radijosimfoninio orkestro koncertmeisterė,viena geriausių Skandinavijossmuikininkių Christina Åstrand.Projektas skirtas Baltijos šalių laisvėsatkūrimo 20-mečiui ir aktyviapolitine veikla bei intensyviu kultūriniubendradarbiavimu su Baltijosšalimis pasižymėjusios organizacijos– Bornholmo kultūros ir menocentro „Svanekegaarden“ – 20-čiuipažymėti. Lietuvai atstovavo šiuometu Vienoje studijuojanti smuikininkėDalia Dėdinskaitė, iš Latvijos– violončelininkė Agate Ozolina ir išEstijos – altininkė Mairit Mitt.„Labai džiaugiuosi, kad esu pakviestadalyvauti projekte Danijoje,kur dar neteko koncertuoti, ir būtentten iš arčiau susipažinti su danų kompozitoriausCarlo Nielseno kūryba. Ka-merinis muzikavimas man yra didelismalonumas, o groti su naujais atlikėjaisiš skirtingų šalių ir atlikti naujus kūrinius– tarsi šventė. Be to, man yra garbėatstovauti Lietuvai šiame Danijos-Baltijoskvarteto projekte. Tikiuosi įgytidaug naujos patirties ir žinių, užmegztinaujų ryšių bei praplėsti pažinčių ratątarp profesionalų“, – sakė smuikininkėDalia Dėdinkaitė.Dalia Dėdinskaitė gimė 1988 Vilniujeir pradėjo groti smuiku būdamapenkerių metų. Vėliau studijas tęsėNacionalinėje M. K. Čiurlionio menųmokykloje prof. Jurgio Dvariono smuikoklasėje. 2007–2008 m. studijavoLietuvos muzikos ir teatro akademijoje(prof. Jurgis Dvarionas). Nuo 2008-ųjųDalia studijuoja Vienos muzikos irvaizduojamųjų menų universitete prof.Christian Altenburger klasėje.Dalia Dėdinskaitė yra viena ryškiausiųjaunosios kartos Lietuvossmuikininkių. 2010-aisiais ji nugalėjoTarptautiniame smuikininkų konkurseVokietijoje „Violine in Dresden“. Jaunojiatlikėja yra daugelio kitų konkursųlaureatė: Respublikinio Balio Dvarionopianistų ir stygininkų, IV RaimundoKatiliaus Lietuvos jaunųjų atlikėjų,Tarptautinio IV Aleksandro GlazunovoParyžiuje, Tarptautinio VI StasioVainiūno kamerinių ansamblių ir kt.Dalia Dėdinskaitė koncertavo daugelyjeEuropos valstybių bei JAV. Soliniusir kamerinės muzikos koncertusji yra surengusi Lietuvoje, Austrijoje,Slovakijoje, Lichtenšteine, Olandijoje,Vokietijoje, Prancūzijoje, Latvijoje,Niujorke, tokiose salėse kaip Lietuvosnacionalinė filharmonija, DresdenoCarl Maria von Weber aukštosiosmuzikos mokyklos Didžioji salė, TheJuilliard School New York Paul Hall.Jaunoji smuikininkė grojo su Lietuvosvalstybiniu simfoniniu orkestru, Lietuvosnacionaliniu simfoniniu orkestrubei su „Dresdner Kappelsolisten“ orkestru;koncertavo ir dalyvavo daugelyježymių tarptautinių klasikinėsmuzikos festivalių.Dalia Dėdinskaitė tobulinosi meistriškumokursuose pas Lluis Claret,Wolfgang David, Aleksander Fischer,Herbert Kefer, Maria Kliegel, SergejKravchenko, Klaus Maetzl, MariannePiketty, Josef Rissin, Miroslav Rousin,Fred Sherry, Richard Stolztman.Jaunųjų talentų kūrybinėse dirbtuvėsebuvo atlikti nelengvi įvairiųkompozitorių kūriniai, tokie kaip W.A. Mozarto „Styginių kvartetas nr. 19C-dur, KV 465 „Disonansai“ ir CarloNielseno „Styginių kvartetas nr. 1g-moll, op. 13“. Kūrybines dirbtuvesvainikavo kvarteto koncertas, įvykęsBaltijos šalių konferencijos „Past –Freedom – Future. Baltic Countries1991–2011“ metu. „Svanekegaarden“kultūros ir meno centre buvo eksponuojamalietuvių dailininkės JurgitosGerlikaitės grafikos darbų paroda.Rugsėjo 27–28 d.įvykusioje konferencijojedalyvavonemažai Baltijos šaliųlabui nuveikę žymūsdanų politikaiir verslo atstovai: buvęsDanijos užsienioreikalų ministras,organizacijos „BalticDevelopmentForum“ pirmininkasUffe Ellemann-Jensen,buvęs Danijosteisingumo ministras,Baltijos regionošalių demokratiniųinstitucijų ir žmoniųteisių komisaras,profesorius OleEspersen, Danijosambasadorius LatvijojePer Carlsen,Šiaurės ministrų tarybos generalinissekretorius Halldor Asgrimsson ir kiti.Lietuvai atstovavo, pranešimus skaitėir diskutavo aktualiomis politikosir ekonomikos temomis politologas,Tarptautinių santykių ir politikosmokslų instituto direktorius, prof. dr.Ramūnas Vilpišauskas ir istorikas, Britųtarybos Vilniuje direktorius ArtūrasVasiliauskas.Smuikininkės Dalios Dėdinskaitėsdalyvavimą muzikiniame projekte„Danish-Baltic String Quartet“ ir lietuviųdalyvavimą konferencijoje „Past– Freedom – Future. Baltic countries1991–2011“ organizavo kultūros irmeno centras „Svanekegaarden“, danųorganizacija „Liberal Educational AssociationLOF“ ir LR kultūros atašėDanijoje, Islandijoje ir Norvegijoje.Parėmė Lietuvos Respublikos kultūrosministerija.Informacija apie projektą anglų irdanų kalbomis: http://baltikum2011.dk/index.php?id=95Mokslo LietuvaVyriausiasis redaktorius Gediminas ZemlickasStilistės Reda Latušenkienė, Eglė NešukaitytėDizainerė Jūratė Kemeklytė BagdonienėPatarėjai: Antanas Kulakauskas, Jonas Puodžius,Alfonsas Ramonas, Juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.Redakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, 01118 VilniusEl. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.Laikraštis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuvaRedakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria. Perspausdinantar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapio http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „Mokslo Lietuvą“.Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.ISSN 1392-7191LeidžiaUAB „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169SpausdinoUAB „Sapnų sala“S. Moniuškos g. 21, 2004 VilniusTiražas 500 egz.

More magazines by this user
Similar magazines