2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15 - MOKSLAS plius

Mokslo2011 metų rugsėjo 8 d.LIETUVOS MOKSLININKŲLietuvaLAIKRAŠTISwww.mokslasplius.lt/mokslo-lietuva Kaina: 3 LtAptiktos lietuviškos glosos2–3 p.Septintosios Česlavo Milošo mirties metinės 4–5 p.Farmakognozijosištakos Lietuvoje11, 16 p.14–15 p. Menininkai grąžina skolą Tėvui Stanislovui ir Paberžei 15 p. In memoriam profesoriui Povilui PipiniuiGedimino Zemlicko nuotraukaNr. 15(459)Leidžiamas nuo 1989 m., du kartus per mėnesįGyvenimouždavinius spręstisekėsi sunkiaunegu matematikoslygtisŽemaitiškų kryžių ir koplytėlių fiksavimui, tyrinėjimui ir fotografavimui profesorius Ignas Končius skyrė reikšmingą savo gyvenimo dalįProfesorius Ignas Končius vis dar gyvasgimtajame Plungės krašte ir LietuvojeIgnas Končius su žmonaMarija Kentraite-Končiene, 1914 m.Liepos 30-ąją, šeštadienį, savo 125-ojogimtadienio išvakarėse profesorius IgnasKončius (1886–1975) sugrįžo į savo gimtąjįPlungės kraštą. Sugrįžo tęsti tos pačios užduoties,kurią niekieno neprašytas ir neįpareigotasišsikėlė pats sau, vykdė sumisionieriaus užmoju ir užsidegimuvisą gyvenimą, tęsia ir šiandien,praėjus 36 metams nuo tada, kaiiškeliavo į Anapus. Tiesa, dabartą užduotį lemta tęsti visai kitoskartos jo veiklos tęsėjams.Žemaičiai deramai paminėjosavo krašto sūnaus sukaktuves, gerokasbūrys žemaičių ir ne žemaičiųatvyko ir iš Vilniaus, nes su Igno Končiausvardu sieja savo pamatinių vertybių gyvybingumąšiandienoje. Tikriausiai sies ir ateityje, norską tikro žmogus gali pasakyti, kaip ta neperžvelgiamaateitis persipins su dabartimi ir kas iššiandienos svarbos taps rytdienos dalimi, o kasvirs dūmais. Susivokti rutininėje dabartyje jeigukas ir padeda, tai tiltai į praeitį, o I. Končiaussukaktis tokį tiltą į praeitį – savivokos kelią – irpadeda tiesti.Ar ne tą patį nuolat darė ir I. Končius, įgijęsfiziko pedagogo profesiją, o pašaukimą radęskraštotyrinėje ir etnografo veikloje, žemaitiškųkoplytėlių ir kryžių tyrinėjime, jų nuotraukose,kurių padarė ar ne tris tūkstančius, pagaliau savopaties skobtuose medžio drožiniuose, parašytoseknygose, kurių bibliografai suskaičiavo arti dvidešimties.Įskaitant ir profesoriaus raštų bei atsiminimųdvitomį „Mano eitasis kelias“ (2001 ir 2006m.), išėjusį jau po autoriaus mirties. Labai tikslusir esmę išreiškiantis pavadinimas. Šio solidausrinkinio pirmąją knygą spaudai parengė ŽygintasBūčys, Rita Eirošiūtė ir Vitalija Jočytė, antrosiossudarytojai – Birutė Kulnytė ir dr. Algirdas Končius,Igno Končiaus vyriausiasis sūnus, o dvitomįišleido Lietuvos nacionalinis muziejus. Antrojeknygoje atsirado vietos ir „Mokslo Lietuvoje“Nukelta į 8 p.Gera gimti geru laiku. Mūsų iškilusismatematikas, 33-ejus metus Vilniausuniversiteto skeptrą savo rankose laikęsprofesorius Jonas KUBILIUS bent kažkiek galijaustis patenkintas: gimęs liepos 27 dieną, per patįvasaros įkarštį, atostogų metą, kai universitetoauditorijose ir laboratorijose tvyro tyla ir ramybė.Būtų gimęs rugsėjį, ar kurį kitą mėnesį, kasmeteitų sveikintojų voros, visos savaitės darbo ritmasbūtų sujauktas, o šitoks praradimas profesoriuiatrodo nedovanotinas. Sveikinimo ceremonijų irišpūstų prakalbų niekada nemėgo, todėl per savogimtadienius stengdavosi universitete nesirodyti.Pirmą kartą viešai paminėti savo jubiliejų –70-metį – sutiko 1991-aisiais, kai nusiėmė rektoriausregalijas. Atsisveikino su pareigomis, kuriomsatidavė našiausius savo gyvenimo metus. Sakosišitaip išvengęs per jubiliejus žarstomų ditirambųir ritualinės daugžodystės, atsikratė ir pataikūnų,kurių sunku išvengti, kai užimi atsakingas pareigas.Dabar tokio pavojaus nebėra, tad J. Kubilius savo90-mečio dienomis net sugrįžo į Vilnių iš Palangos,kur ilsėjosi, tad profesoriaus bičiuliai ir artimiejigalėjo jį pasveikinti su jubiliejumi.Suklystume pasakę, kad 1991 m. Jonas Kubiliusišėjo į užtarnautą poilsį. Aktyvi veikla tęsėsi,tik kituose baruose. 1992–1996 m. jis buvoišrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu,kurį laiką dar vadovavo Vilniaus universitetoTikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedrai irkone du dešimtmečius skaitė studentams paskaitas.Tik 2009 m. atsisakė dėstyti, baigė pedagoginęveiklą. Mat dėstant studentams be geros galvosreikia ir stiprių kojų, nes tenka intensyviai„bendrauti“ su auditorine lenta, kuri reikalaujanemenkų fizinių pastangų. „Daugelis žmoniųsensta nuo galvos, o aš nuo kojų“, – humorojausmo nepraranda profesorius.Nuo 1962 m. Jonas Kubilius vadovauja Lietuvosmatematikų draugijai, išrinktas vyresnioamžiaus žmonių sambūrio „Patirtis“ pirmininku.2006 m. už nuopelnus Lietuvos Respublikai irpasauliniam mokslui Jonui Kubiliui suteiktasVilniaus miesto garbės piliečio, o 2008 m. – Jurbarkorajono savivaldybės garbės piliečio vardas.Tad šalia Greifsvaldo, Prahos, Latvijos, Zalcburgouniversitetų garbės daktaro vardų, Santarvės fondolaureato vardo, profesorius nuo šiol turi ir savogimtojo rajono ir Vilniaus miesto apdovanojimą.Visų J. Kubiliaus apdovanojimų ir aukštųįvertinimų nevardysime, nors jų išvengti busnelengva. Kaip nepavyks išvengti ir 90-ojogimtadienio paminėjimo rugsėjo viduryjeVilniaus universitete, kur jo mokiniai organizuojaNukelta į 12 p.

2 Mokslo Lietuva2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15(459)atradimas„Paketinimas geresnio pradėjimo su išminties padrūtinimu“Aptiktos lietuviškos glosos, užrašytos prieš Martyną Mažvydą ir Mikalojų Daukšą2006 m. viename iš Lenkijos nacionaliniomuziejaus Krokuvojeinkunabulų aptiktos 28 rankarašytos lietuviškos glosos. Tyrinėtojųįrodyta, kad tai ikimažvydinio laikotarpioįrašai, todėl šis radinys yra ypačreikšmingas atradimas lituanistikai.Priminsime, inkunabulais vadinamosankstyviausios knygos, pradedantpirmąja spausdintąja knyga – JohanoGutenbergo Biblija (apie 1440 m.) irbaigiant 1501 m. sausio 1 d. išleistaknyga. Glosos – tai senovės rankraščioar knygos paraštėje parašytas nesuprantamosar neaiškios teksto vietosarba žodžio paaiškinimas (dažnai kitakalba).Matyt, į lituanistikos tyrimų istorijąbus lemta įeiti minėtajam Krokuvojesaugomam inkunabului – lotyniškaiJoanes Heroldo knygai „Liber Discipulide eruditione Christifidelium“(Mokinių knyga apie Kristaus sekėjųlavinimą). Šis egzempliorius su glosomissaugomas Lenkijos nacionaliniomuziejaus Emeryko Hutten-Czapskiorinkinyje. Glosas inkunabule aptikoLenkijos mokslų akademijos KrokuvosLenkų kalbos instituto darbuotojasMariušas Lenčukas (MariuszLeńczuk). Lietuvių kalbos institutomokslinis darbuotojas Giedrius Subačius,šiuo metu dirbantis Ilinojausuniversiteto Čikagoje Lietuvių kalboskatedroje, kartu su Adomo Micke-vičiaus universiteto Poznanėje profesoriumiVieslavu Vydra (WiesławWydra) nustatė, kad aptiktosios glososparašytos lietuviškai. Atliktoji analizėleidžia daryti prielaidą, kad lietuviškiįrašai datuotini 1520–1530 metais.Taip minėtieji mokslininkai teigiaanglų kalba parašytame straipsnyje„Seniausios žinomos lietuviškos glosos(~1520–1530 m.)“ (The EarliestKnown Lithuanian Glosses (~1520–1530). Straipsnis išspausdintas Vilniujeleidžiamame moksliniame leidinyje„Archivum Lithuanicum“, t. 12, 2010.Apie naująjį lituanistikai svarbųradinį, jo tyrinėjimą, kitus su aptiktosiomisglosomis susijusius dalykuskalbamės su Ilinojaus universitetoLietuvių kalbos katedros vadovu profesoriumiGiedriumi SUBAČIUMI.Žinoma, pasinaudosime ne tokio jaudažno pašnekovo erudicija, klausinėdamiir apie dalykus, kurie mus nuoglosų nuves lyg ir tolokai į šoną. Bettaip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio.Seniausios aptiktoslietuviškos glososMokslo Lietuva. Senesnių už MartynoMažvydo „Katekizmą“ lietuviškųknygų jokioje pasaulio bibliotekoje arkolekcininkų rinkiniuose tikriausiai jaunepavyks aptikti, tad naujus atradimussiesime su senų knygų paraštėse aptiktaisįrašais, atskirais žodžiais, geriausiu atvejuvienu kitu sakiniu. Lituanistika gyvenaKai kurias aptiktąsias glosas tiksliai perskaityti prof. Giedriui Subačiui padėjo ir Pizos universiteto italijoje prof. Pietro Dinislaikus, kai po kruopelytę, mažą smiltelętenka pildyti ir kaupti savąjį kalbinį paveldą.Ar su tokiu apibūdinimu sutinkate?Giedrius Subačius. Yra du dalykai,kurių mūsų darbe neįmanoma išvengti.Pirmiausia reikia atrasti ir, antra, – radinįidentifikuoti. Visa tai reikalaujasėkmės, pastangų ir laiko. Atradimussunku planuoti, gal ir neįmanoma,nes daug lemiaatsitiktinumas.Kaip buvo mūsųatveju? Lenkųkalbos institutoKrokuvoje darbuotojasMariušasLenčukasaptiko įrašus –glosas inkunabule,bet jamtoji kalba buvonesuprantama. Adomo Mickevičiausuniversiteto Poznanėje profesoriusVieslavas Vydra įtarė, kad tai galintysbūti lietuviški įrašai, bet nebuvo tikras,nes lietuvių kalbos taip pat nemoka.Jis atsiuntė man vieną lapą patikrinti.Perskaitęs išsižiojau iš nuostabos: buvoakivaizdu, kad tai dar prieš M. Mažvydąranka įrašytos lietuviškos glosos.M. Mažvydas ir M. Daukša mumsišlieka švyturiais, vienas Rytų Prūsijoje,kitas Didžiojoje Lietuvoje išleidę pirmąsiaslietuviškas knygas (atitinkamai1547 ir 1595 metais), tad jie yra vieniiš lietuviškos spausdintinės knygos, ogal ir lietuviškų rankraščių pirmūnų.Lotyniškos Joanes Heroldo knygosparaštėse rastos lietuviškos glosos – taiankstesnio meto įrašai. Galima spėti,jie mus pasiekė iš pirmojo XVI a.trečdalio.ML. Kiek tokių ankstyvųjų lietuviškųglosų aptikta?G. Subačius. 1962 m. Ona Matusevičiūtėlotyniškoje knygoje „TraktatusSacerdotalis“ aptiko seniausių lietuviškųpoterių įrašus. Knyga išspausdinta1503 m. Strasbūre (Strasbourg),egzempliorius įrištas į konvoliutą sudar trimis knygomis. Konvoliutas saugomasVilniaus universiteto bibliotekoje.Įrašus tyrė Jurgis Lebedys ir JonasPalionis. Tai trijų poterių („Tėve mūsų“,„Sveika Marija“ ir „Tikiu Dievą Tėvą“)25 eilutės. Manoma, kad jos įrašytosXVI a. pradžioje, prieš 1528-uosiusmetus.Mūsų Joanes Heroldo inkunabuleaptikti ir tyrinėti įrašai yra maždaugiš to paties laiko, juos datuojame1520–1530 metais. Analizuodamasįrašus bandau tai įrodyti per rašybospanašumą su pirmaisiais lietuviškaispoteriais ir su toje pačioje knygoje irgiranka įrašytų dar ankstesnių 3 lenkiškųmaldų ortografija, o kolega viduramžiųliteratūros specialistas V. Vydra remiasirašybos (grafikos) ypatybėmis.ML. O Sigito Narbuto 1986 m. lotyniškamemišiole, išleistame 1501 m.Lione (Lyon), Prancūzijoje, aptiktieji arti100 lietuviškų įrašų? Ar tai ne to patieslizdo paukštis?G. Subačius. S. Narbutas atradoir kartu su prof. Zigmu Zinkevičiumižurnale „Baltistica“ aprašė minėtamemišiole užrašytas glosas. Jos įvairuoja,ten esama ir senesnių, ir naujesnių įrašų.Nėra paprasta datuoti, bet manoma,kad senesnieji įrašai gali būti iš XVI a.antrosios pusės, o kiti XVII a., taigitikrai gerokai vėlesni net nei Mažvydotekstai.Rašysena, raidžiųtaikymas garsamsišreikšti ir tarmėML. Kaip analizavote Joanes Heroldoinkunabule rastąsias lietuviškasglosas, su kuo lyginote?G. Subačius. Analizavau besikeičiančiąrašybos tradiciją. Knygamus pasiekė iš viduramžių. KolegaV. Vydra atkreipė dėmesį į tai, kadraidžių formos rašytos taip, kaip buvoįprasta viduramžiais, išskyrus „d“ raidę,kuri vieną kartą parašyta taip, kaipbuvo rašoma vėlesnėje Humanizmoepochoje; tad tai tarsi prasidedančiopereinamojo laikotarpio įrašai: tos „d“iškeltinė neužsukta į kairę. Skiriamos„s“ ilgoji ir „s“ trumpoji, netipiškai „s“ilgoji rašoma žodžio gale. Tuos dalykusnagrinėja paleografijos mokslas.ML. Tai to meto lotyniškojo šriftoypatybės?G. Subačius. Lotyniško šrifto,arba rankos rašto, būta įvairių stilių.Nesiryžčiau jų čia komentuoti, nesužinovas, tačiau apskritai pats raidžiųbrėžimo būdas taip pat padeda datuotitekstus. Tuos pačius ypatumuspastebime ir kitų tautų rankraščiuose.Būta ir savitumų, pagaliau, daugelisrašto inovacijų Lietuvą pasiekdavo kiekvėliau nei kitus kraštus.Trys dalykai mums buvo svarbiausi,identifikuojant aptiktų glosųkilmę: pirmas – rašysena, rašto forma,antras – raidžių parinkimas garsamsišreikšti ir trečias – pati tarmė, šiektiek matoma iš formų, kurias vartojoįrašų autorius. Bandėme visus šiuostris sluoksnius išanalizuoti; datavimoir sukūrimo vietos prasme jie vienaskitą remia.Sunku pasakyti, kur ir iš ko mokėsitas žmogus, kuris mums paliko įrašęsglosas, bet jo tarmė akivaizdžiai sietinasu Vidurio Lietuva. Greičiausiai taišiauliškių patarmės atstovas (tiksliau,vakarų aukštaičių tarmės šiauliškiųpatarmės).Kalbininkai vengiaužsiimti ateitiesspėlionėmisML. Bet juk tarmės ar ne kiek vėlesniaislaikais nusistovėjo?G. Subačius. Tarmės nuolat kito irkinta, jos niekad nenusistovi. Kai kassako, kad ir šiuo metu tarmės „griūva“.Taip visados vyko: tarmės ir pačiosšnekamosios kalbos visados keitėsi.Tik raštas mažiau keičiasi, bet garsųpokyčių nesustabdo nė kalbos normintojai.Raštą galime kontroliuoti,raštas tam tikra prasme yra susitarimodalykas. Sąmoningai nusistatytos tamtikros rašybos taisyklės, ir jei visuomenėtokią konvenciją palaiko, tai ji irnekinta. Tarkime, Lietuvių kalbos komisijapriima sprendimą rašyti „spjauti“,nors anksčiau mokykloje buvomeišmokę rašyti „spiauti“. Tokia naujarašybos nuostata tiesiog buvo priimtair įtvirtinta. Bet, pavyzdžiui, nors„Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne“bandomas įtvirtinti žodžio „bẽbras“tarimas su tvirtagale priegaide, tačiauGedimino Zemlicko nuotraukosvartosena dažniausiai yra kitokia. Grįžtantprie glosų temos turime turėtigalvoje, kad įvairios tarmių ypatybėsatsirado ne vienu metu; jas tiriant buvosvarbu į tai atsižvelgti ir glosų kalbąlyginti tik su tais pakitimais, kurie tadajau buvo įvykę.ML. Tačiau kalbininkė Valerija Vaitkevičiūtėlaikosi nuomonės, kad žodis„bèbras“ atėjęs į lietuvių kalbą iš toli, ir nėviena lietuvių kalbos tarmė nekirčiuoja„b bras“ („Mokslo Lietuva“, 2010 m. liepos22 d., Nr. 14 (436). V. Vaitkevičiūtė remiasiįžymaus etimologo Vladimiro Toporovonuomone, o pastarasis atsižvelgia įM. Fasmerio, E. Frenkelio (E. Fraenkel),Pr. Skardžiaus tyrinėjimus.G. Subačius. Šiame pašnekesyjenenorėčiau giliau leistis į šias subtilybes,nes pernelyg nutoltume nuo užsibrėžtospokalbio temos. Kiekvienoskalbos garsai kinta, ir nėra būdo juossuvaldyti. Juos galima bandyti šiek tiekpakreipti į vieną ar kitą pusę, bet kadir kiek priešintumėmės, kalba kinta.Kodėl prancūzų ar anglų kalbos taippakito, kad jų rašyba labai smarkiaiskiriasi nuo tarimo? Todėl, kad rašybabuvo įtvirtinta raštu ir mažai keitėsi,o šnekamoji kalba tarsi nubėgo sau.Garsai nutolo nuo raidžių. Kai žmogusmėgina rašyti naujos, nežinomos kalbosžodžius, visada stengiasi parinktivienam garsui vieną raidę. Raidės kopijuojagarsus. Bet kai raidės jau tampanorma, tarsi sustingsta, neatplėšiamaisulimpa, t. y. virsta rašto standartu, taipo kelių šimtų metų rašytinė kalba jaunebeatitinka šnekamosios.ML. Ar kalbos kitimą galima nuspėti,prognozuoti, o gal tai logika nesuvokiamasir stichijai pavaldus pokytis?Tačiau žmonija net ir chaose bandorasti dėsningumus ir randa. Protas siekiasuvokti nežinomybę, ją „prisijaukinant“paversti žinomybe. Tad nieko stebėtino,kad esame linkę manyti, jog kalba kintadėl aplinkos poveikio, žmonių ir tautospsichologinių savybių, veikiausiai ir dėldaugybės kitų priežasčių. Gal kai kuriasiš jų galėtumėte įvardyti?G. Subačius. Tai esmingi klausimai,bet jeigu bandytume keliais žodžiaisatsakyti, tai tas atsakymas būtųgal ne itin optimistiškas: kalbos kitimoeigos numatyti ar nuspėti neįmanoma.Tas kitimas priklauso nuo socialiniųpriežasčių, nuo tautų, visuomenės grupiųjudėjimo, nuo kalbų maišymosi(kontaktų). Tam tikrų visuomenės grupiųkalba gali būti imama mėgdžioti,imituoti kaip prestižinė, ir jų vartojamosformos turi daugiau galimybiųplisti nei kitų grupių. Tarkim, norsžmogus kalba, kaip mes sakytume,netaisyklingai, ar ir visai negražiai, betštai jis tampa įžymybe ar turčiumi. Jįkai kas jau gali imti mėgdžioti, juo galibūti sekama – apsirengimu, elgsena,kalba ir pan. O kai tokių žmonių yradaugiau, jie visuomenei darosi darmatomesni ir paveikesni, jų mėgdžiotojųgali daugėti, dalis visuomenės gali

2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15(459) Mokslo Lietuva 3atradimasperimti tos kalbėsenos ypatumus, irjie jai pasidarys gražiausi. Toks galėtųbūti vienas iš supaprastintų šenkamosioskalbos kitimo modelių. Tačiau kasšiandien gali nuspėti, ką, kaip ir kiekvisuomenė mėgdžios po 20–30 metų?ML. Kalbos mokslas šioje vietojebejėgis?G. Subačius. Kalbos mokslas apiegarsų kitimą susiformavo XIX a., bettai buvo mokslas apie jau pakitusiusgarsus. Daromos prielaidos, kad jeigugarsas kito viename žodyje, tai panašiųgarsų aplinkoje keitėsi ir visuosekituose žodžiuose. Žemaičiai vietoj„tiesa“ sako „tysa“ ar „teisa“. Galimateigti, kad rytų baltų „ie“ vienų žemaičiųpaverstas „y“, kitų – „ei“. Irtaip nutiko visuose jų tada vartotuosežodžiuose, todėl jau kalbama apie garsųkitimo dėsnį. Bet tai seniai užbaigtaspakitimas, vėliau atėjusiems žodžiamsjau netaikytas (nesako žemaičiai nei„grykas“, nei „greikas“, tik „griekas“(nuodėmė). Tam tikru momentu visuomeneitampa gražiau, priimtinataip, o ne kitaip tarti, įvyksta pakitimas(mes atpažįstame ir nustatome veikusįdėsnį), ir toje vietoje kitimas baigiasi,kinta kas nors kitka.ML. O dėsningumų ieškoma, dėsniaiformuluojami žvalgantis į žodžio kitimopraeitį, bet ne ateitį?G. Subačius. Futurologija, kalbosmokslo ateities spėjimas, yra pernelygrizikingas ir nedėkingas užsiėmimas.Nuspėti atsirasiančius kitimus ir dėsniusnėra kaip – per daug nežinomųjųkokioms nors patikimesnėms prognozėms.Kaip keisis lietuvių kalba EuroposSąjungos erdvėje, arba užgriuvus,tarkime, naujai pasaulinei ekonomikoskrizei, po kurios į pirmaujančias šalis,galim pafantazuoti, iškils Kinija arIndija, o po kurio laiko netikėtai galdar kuri nors šalis? Visi tokie ir kitokiecivilizaciniai pokyčiai neabejotinaiveiks ir mūsų kalbą.ML. Kalbos keitėsi praeityje, o ateityjekeisis dar sparčiau, nes globalūs procesaipasireiškia vis su didesne jėga ir pasekmėmis.G. Subačius. Be abejo, įtakų daugėjair jų poveikius numatyti vis sudėtingiau.Todėl kalbininkai nenoriužsiimti ateities spėjimu. Ar VincasKudirka galėjo atspėti, kuriosevietose dėl pakitusios kalbos mesšypsosimės, skaitydami jo leistą „Varpą“?Galėjo tik numanyti iš principo,kad bus pokyčių, bet mums šypsenąkelsiančios vietos jam negalėjo būtiInkunabulo puslapis, kuriame yra ilgiausių ir daugiausia parašytų lietuviškų glosųatpažįstamos. O jo kalbą juk laikomebendrine, maždaug ta pačia, kuriames rašome ir kalbame dabar. Per 100metų atsirasiantys pokyčiai XIX a.žmogui buvo neperžvelgiama siena.Kalbininkai tik bando kontroliuotikalbos šiandieną, bet ir šiandien matomuspokyčius toli gražu ne visadasekasi valdyti.Kaip tenka šifruotiXVI amžiaus lietuvio„išdūmojimus“ML. Jūs su lenkų kolegomis paskelbęsstraipsnį leidinyje „Archivum Lithuanicum“taip pat remiatės lietuviškų žodžiųir glosų kitimo praeitimi, bet nespėliojateapie ateitį.2002 m. LR Seime pristatant Lietuvių kalbos žodyno XX tomą: vienas žymiausių Vokietijos baltistų prof. Jochenas D. Rangė(Jochen D. Range), tuometiniai Lietuvių kalbos instituto direktorius prof. Giedrius Subačius ir Lituanistikos tradicijos irpaveldo įprasminimo komisijos pirmininkas Česlovas JuršėnasG. Subačius. Iš tų 28 lietuviškųžodžių, kurie aptikti inkunabulo paraštėse,bandžiau surinkti fonetines irmorfologines ypatybes. 15 iš tų žodžiųyra abstraktūs, turi priesagą „-umas“ar „-imas“. Tai, pavadinkime, intelektualiaikalbai įprastesni daiktavardžiai,kurių gausa šiek tiek netikėta mūsų tometo lietuvių kalbai. Visas 28 žodžiųsąrašas yra toks: apsiveizdėjimas (apdairumas),geras, glauda (mielumas,meilumas (kūniškas), malonumas (kūniškas),glaudus (linksmas, draugiškas),Izajas (tikrinis vardas), išdūmojimas(svarstymas), išmintis, kytrastis(gudrumas, suktumas, klastingumas),linksmas, mokėti (mokėti; žinoti kaip),neišmintingas, padrūtinimas (sutvirtinimas),paikavimas(paikas elgimasis;nesusilaikymas),paketinimas (ketinimas),plati (plati; palaida),pradėjimas,pridaužti (trenkti),pridengtas (hipokritas),priderėjimas(pritikimas, draugiškumas),prisimanyti(prisigalvoti; kalbėti,plepėti), privilti(apgauti), prižadėjimas(užkerėjimas),somnenia (sąžinė),su, š ykš tumas,švankumas (padorumas),tik ras irubagystė (skurdas).ML. Veikiausiaitai to meto lietuviųelito kalbos žodžiai.Juk akivaizdu, kad taspastabas į foliantąrašė išsilavinęs žmogus.G. Subačius. Išties,tai to meto elitoaplinkos žodžiai, kuriuosužrašė teologiniotraktato paraštėseišprusęs žmogus,o jo gimtoji kalba, bejokios abejonės, buvolietuvių. Galima spėti,kad greta gimtosioskalbos jis mokėjolotyniškai, gal vokiškaiir greičiausiailenkiškai. Matyt, jisbandė (bent jau savogalvoje) įsivaizduoti,kaip tie lotyniškiknygos žodžiai galėtų atrodyti lietuviškai.Sunkesnes vietas pasižymėjoknygos paraštėse, o lengvesnės jam irtaip galėjo būti aiškios. Jeigu iš sakyklosbažnyčioje ar kur kitur jis norėjotos knygos mintis perteikti lietuviškai,tai sunkesnes vietas ir turėjo užsirašyti.Tai, ką pasižymėjo, išliko. Manyčiau,kad būtent dėl to iš tų 28 žodžių net 15yra abstraktūs daiktavardžiai, žymintysteologinio diskurso sąvokas.ML. Gali susidaryti klaidingas įspūdis,kad autorius gyveno abstrakčių sąvokųpasaulyje, o buvo juk priešingai – jisžymėjosi tuos žodžius, kurie jam kėlė tamtikrų sunkumų, buvo veikiau išimtys, o neįprastiniai žodžiai.G. Subačius. Būtent taip ir mėginomespėti, prof. Aleksas Girdenispritarė, kad tos glosos veikiausiai taipir atsirado knygos paraštėse. Juk turibūti įrašymo priežastis. Matyt, lietuviškųglosų autorius tą knygą naudojopraktiniams tikslams. Ilgiausia glosayra tokia: „paketinimas geresnio pradėjimosu išminties padrūtinimu“. Visižodžiai tarsi aiškūs, bet mintis per daugabstrakti, kad galėtume lengvai suprasti.Kalbama apie intenciją, norą kažkąpradėti geriau, bet dar tą pradėjimą(pradžią) sutvirtinti apmąstymu, išmintimi– tik gerai apmąsčius pradėti.Toks išminties siūlymas.ML. Veikiausiai knygos lotyniškastekstas galėtų padėti tiksliau suprasti glosųautoriaus lietuviškai norėtą pasakytimintį ir tiksliai ją išreikšti jau dabartinelietuvių kalba?G. Subačius. Iš tiesų, mūsų tikslasnebuvo išsiversti ištisai viso lotyniškoteksto. Daugiau dirbome prie lietuviškųglosų ir tų lotyniškų vietų, kuriosbuvo verstos į lietuvių kalbą. Belotyniško dažnai neįmanoma tiksliaisuprasti ir lietuviško žodžio. Lotyniškasprototipas patvirtina, kad geraiperskaitėme ir įsisąmoninome, nesvien teksto perskaitymas kėlė nemažaiproblemų: dėl nenusistovėjusiosrašybos, trumpinimų. Esama lotynų,vokiečių, lenkų rašybos bruožų, taddabar tenka atidžiai aiškintis, ką tųlaikų skaitytojas norėjo sau pasižymėti.Lotyniškame tekste jis kartais pasiženklindavotą vietą, kurią paraštėje vertėį lietuvių kalbą – mums tai padedageriau suprasti glosų autoriaus mintį.Kai kurios teksto vietos pabrauktosraudonu rašalu, esama žymų ir kitųspalvų rašalu.Lotynišką „deliberatio voluntatis“tas XVI a. skaitytojas išsivertė kaip„išdūmojimas tikras“. Bet kad lietuviškaitikrai taip parašyta, dar reikėjopasukti galvą, nes „i“ parašyta kaip „ÿ“su dviem taškais, „š“ raidė rašoma „ß“,„t“ žymėta „th“, abiejų žodžių pabaigojeyra ilgasis „s“: „ſ“: nors iššifruojame„išdūmojimas tikras“, bet pats autoriussau žymėjosi taip – „ÿßdumoÿmaſthÿkraſ“. To meto skaitytojui taip buvoįprasčiau nei mums.Kaip kinta tarmėsG. Subačius. Noriu grįžti prie užduotoklausimo, ar tarmės jau buvopakitusios, kai nežinomas skaitytojasknygos paraštėse užrašinėjo glosas?Visus tuos pokyčius tikrinau, ar jie jaubuvo mūsų tarmėse spėjamuoju metu,ar dar nebuvo.ML. Pagal ką tikrinote? Norint patikrinti,reikia savotiško etalono, atspirtiestaško.G. Subačius. A. Girdenio atliktadaug istorinių lietuvių kalbos tarmiųtyrimų, su profesoriumi nemažai konsultavausi.Pavyzdžiui, šiaurės šiauliškiaiir žemaičiai trumpina žodžių galūnes:„vilkas – vilks“, „namas – nams“,„galvojimas – galvojims“. Šis trumpinimasbuvo įvykęs jau bene XV amžiuje,tad jei mūsų glosų autorius būtų kilęsiš tų vietų, tai XVI a. pradžioje jau būtųtrumpinęs ir savo glosų galūnes.ML. Labai įdomu, bet tyrinėjantaptiktąsias lietuviškas glosas, kuo Jumsgalėjo padėti kolegos lenkų mokslininkai?Juk jie ne tik nėra lietuvių kalbos žinovai,bet išvis mūsų kalbos nemoka. Sunku įsivaizduoti,kad galima užsiimti lyginamąjakalbotyra nemokant lietuvių kalbos.G. Subačius. Prof. Vieslavas Vydraiš Poznanės yra lenkų viduramžiųliteratūros, rašto žinovas, jis žinomasir Lietuvoje. V. Vydra taip pat šifravolietuviškas glosas, dėl kai kuriųraidžių perskaitymo mes gerokaidiskutavome, ieškojome argumentųsavo nuomonei pagrįsti ir sustiprinti.Užtruko mėnesius, kol viską perskaitėmebūtent taip, kaip šiandien mumsatrodo skaitytinaŠtai kad ir glosa, kurią ne be dideliųpastangų perskaitėme kaip „mokąsprivilti“. Kitaip sakant, „mokantis apgauti“.Net profesorius Pietro Dinis, kaibuvau pas jį skaityti paskaitų Pizos universitete,padėjo ieškoti įtikinamiausiojos tikslaus perskaitymo būdo. Vartotoslotyniškos santrumpos, įdomiai rašytosdalyvių (kaip „mokąs“) formos, o taisunkino šifravimą. Įdomi dalyvių geografija:dabar vienur tarmėse sakoma„mokąs“, kitur – „mokantis“. XX amžiauslietuvių kalbos atlasas rodo, kadforma „mokąs“ senesnė (vartojama nesusisiekiančiuosearealuose). Bendrinekalba šnekėdami nebesakome „mokąs“(nebent poetiškai, suteikdami papildomąkonotaciją). Pasakose toks dalyvispasitaiko, na, ir raštu jį parašome. Betbalsu sakome „jis viską mokantis“, o ne„mokąs“. Mūsų XVI a. pradžios glosųautorius tą žodį turėjo tarti maždaug„mokans“, bet mes tokį tarimą per nosįpraradome.Bus daugiau.Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

4 Mokslo Lietuva2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15(459)Tarptautiniai Č. Milošo metaiSeptintosios Česlavo Milošo mirties metinėspaminėtos Žolinės išvakarėseVaržytis su laikogūsių nešamaiskalendoriauslapeliais beviltiška, kąakivaizdžiai priminėLietuvoje ir Lenkijojepaskelbtieji ČeslavoMilošo metai. Kol kaupėme jėgas aprašytibirželio pabaigoje ir liepos pradžiojevykusius Nobelio literatūrospremijos laureato šimtosioms gimimometinėms skirtus renginius Vilniuje,Kaune, Šeteniuose Kėdainių krašte,Krasnagrūdoje ir Seinuose, spėjo išauštiir rugpjūčio 14-oji. Tai Č. Milošoseptintųjų mirties metinių diena, kuriLietuvoje ir Lenkijoje taip pat nelikonepastebėta. Krasnagrūdoje ir Žagariųbažnyčioje Seinų krašte ši data buvominima kaip ir dera Tarptautinių ČeslavoMilošo metų vienam iš svarbiųrenginių. Jame dalyvavo tegu ir ne itingausi, bet sutelkta Lietuvos literatų,muzikos atlikėjų ir Vilniaus memorialiniųmuziejų direkcijos Venclovųnamų-muziejaus darbuotojų grupė.Gera proga priminti, kad šis muziejusvykdo tarptautinį projektą „Bendraminčiaiir bendražygiai: Č. Milošas,J. Brodskis, T. Venclova“. Projektuivadovauja Laima Žukauskaitė. Pirmasprojekto etapas buvo skirtas Nobelioliteratūros premijos laureatui JosifuiBrodskiui. Muziejaus darbuotojos spėjopabuvoti Anos Achmatovos muziejujeSankt Peterburge, J. Brodskio„Amerikietiškajame kabinete“, kursaugomi poeto memorialiniai daiktai.Užmegzti ryšiai tarp minėtų Peterburgoir Vilniaus muziejų, kurių bendradarbiavimastikriausiai padės atskleistivisuomenei dar mažai žinomas ar visainežinomas J. Brodskio ir Č. Milošobendravimo bei kūrybos plotmes.Antrasis projekto etapas sutaposu Č. Milošo septintosiomis mirtiesmetinėmis. Jos buvo minimos Žagariųbažnyčioje ir buvusiame Krasnagrūdosdvarelyje (Seinų krašte) – jame birželio30-ąją, per rašytojo šimtąjį gimtadienį,Jotvingių ir prūsų piliavietėje lauko rieduliuoseatgyja jotvingių kraštų ir jų valdovų vardaibuvo iškilmingai atidarytas Tarptautinisdialogo centras. Į iškilmes sraigtasparniuatskrido Lenkijos Respublikosprezidentas Bronislavas Komarovskis(Bronisław Komarowski), dalyvavoaukšti Lenkijos ir Lietuvos valstybiųpareigūnai, Česlavo Milošo sūnusAtstatytame Krasnagrūdos dvarelyje veikiančiame Tarptautinio dialogo centre rugpjūčio 14 d. buvominimos Nobelio literatūros premijos laureato rašytojo Česlavo Milošo septintosios mirties metinėsAnthony su šeima iš JAV ir daugybėsvečių, Č. Milošo kūrybos gerbėjų.Dar pasakysime, kad Kunatų ir Milošųgiminei priklausiusio dvareliopastatus atstatė ir pritaikė kultūrinėmsreikmėms fondas „Paribys – menas,kultūros ir tautos“ (Pogranicze), kuriamvadovauja Kšyštofas Čiževskis(Krzysztof Czyżewski). Fondas įsikūręsSeinuose, jo veikla kartais lyginamasu inovacinių praktikųlaboratorija, kurioje vykdomaplati tarpkultūrinė veikla,skatinamos žmones ir tautasjungiančios iniciatyvos.Tai štai tame Tarptautiniamedialogo centre ir buvonumatyta svarbiausioji Č. Milošoseptintųjų mirties metiniųminėjimo dalis. Autobusėlyjekartu su Venclovų namų-muziejausdarbuotojomis važiavoliteratūrologės prof. ViktorijaDaujotytė ir dr. Donata Mitaitė,rašytojas Vytautas Martinkus,leidyklos „Homo liber“vadovas Vilius Gužauskis sužmona Terese. Pastarieji vežėsimaterialų „įrodymą“, patvirtinantį,kad Lietuvoje labai gerbiamaČ. Milošo kūryba ir joatminimas. Tai Č. Milošui skirtaknyga „Laiko pameistrys“,išleista lietuvių, baltarusių irlenkų kalbomis, ją renginio dalyviaigalėjo įsigyti. Kartu vyko ir jau plačiaižinomi džiazo muzikantai – ArkadijusGotesmanas (perkusija) ir JanasMaksimovičius (klarnetas), Č. Milošoatminimui parengę įspūdingą džiazinękompoziciją „epitafiją ČeslavuiMilošui“, kurią su dideliu pasisekimuir atliko Krasnogrūdos dvarelio pusrūsyje,labai jaukioje muzikavimui vietoje.Savais keliais į renginį atvažiavoLietuvos rašytojų sąjungos primininkopavaduotoja rašytoja Birutė Jonuškaitėir poetas Eugenijus Ališanka.Į Šilainę, jotvingių irprūsų piliavietęGalima drąsiai teigti, kad Lietuvosatstovų indėlis į Č. Milošo septintųjųmirties metinių paminėjimą Krasnagrūdojebuvo prasmingas ir solidus.Ypatingą atspalvį renginiui suteikė irpati diena – rugpjūčio 14-oji, Žolinėsišvakarės. Nuo seno pagal lietuvių tradicijątai buvo vasaros ir rudens sandūrosšventė, atsisveikinimo su gėlėmisir želmenimis diena. Senovėje švęstakaip padėkos Žemei už išaugintas metųgėrybes diena, kai galima paragauti išnaujo derliaus iškeptos duonos, užsigertiputojančiu alumi ar gira – nelyguragautojų skonis ir įpročiai. Kartu tai irvisos giminės susiėjimo šventė, kuriosmetu buvo prisimenami ir išėjusieji.Senovės graikai tą dieną garbindavodeivę Artemidę, romėnai – Dianą, nao krikščionys ligi šiol kasmet pagerbiaŠvenčiausiąją Mergelę Mariją, nesŽolinė įgavusi oficialų Švč. MergelėsMarijos dangun ėmimo dienos vardą.Liturginis minėjimas žinomas nuoV amžiaus, o Marijos dangun ėmimodogma paskelbta 1950 metais. Lietuvojeminima ir kaip viena iš dvylikosvalstybinių švenčių.Sunku būtų kalendoriuje rastidieną, labiau tinkančią pagerbti visusišėjusiuosius, tadČ. Milošo mirtiesseptintosios metinėsįgijo dauggilesnę prasmę,susiejo Seinųkraštą su Milošųgiminės šaknimis,istorija ir priešistorės dalykais.Gatvėje priešais Punsko Švč. MergelėsMarijos Dangun Ėmimo bažnyčiątvarkdariai rikiuoja automobilius, nurodo,kur statyti autobusus, užtikrinatvarką ir rimtį. Net ir pirmą kartą čionaiatvykęs įsitikintų, kad punskiečiaituri gilias Žolinės minėjimo tradicijas.Rugpjūčio 14-oji – dar tik Žolinės išvakarės,bet sekmadienis, katalikai renkasiį pamaldas, o šalia bažnyčios – aikštė,kur turi prasidėti tradicinė, jau XXVIIItautodailės mugė. Laikas ankstyvas irčionai sugrįšime vėliau, mugei įsismarkavus.Č. Milošo septintųjų mirtiesmetinių minėjimas Žagarių bažnyčiojeprasidės 17 val., paskui persikels įTarptautinio dialogo centrą buvusiameKrasnagrūdos dvarelyje, tad laiko perakis. Ne mažiau ir pagundų.Šiemet „Punsko dienos – Žolinė2011“ vyko net tris dienas. Šilainėje(Ožkinėje) švęsta tradicinė Duonos,medaus ir pieno šventė, kur neapsieitabe tradicinių patiekalų skanavimo,o šiemet ir be Zyplių dvaro kapeloskoncerto. Vakarop Punsko lietuviųkultūros namai kvietė į choreografiniosambūrio „Jotva“ 60-mečio jubiliejinįkoncertą. Viso to margumynomes neišvydome, nes tos linksmybėspersiklojo su Č. Milošo mirties metiniųminėjimu Žagarių bažnyčioje irKrasnagrūdoje. Tačiau pirma dienospusė buvo laisva, tad ją panaudojomeaplankydami jau ne pirmi metai atkuriamąjotvingių ir prūsų piliavietęŠilainės kaime.Akmenys kyla tikaukštynDabar Šilainė prijungta prie Ožkiniųkaimo. 7,5 ha plote tvarkosi PetrasLukoševičius, pasiryžęs atiduoti pagarbosduoklę savo seniesiems protėviams– sūduviams, jotvingiams irsenovės prūsams. Tuo pačiu lietuviamsir visiems baltams, nes juk mūsų gysloseteka tas pats kraujas. Stebėtinasžmogus užsispyręs vykdo stebėtinąprojektą. Niekieno iš šalies neįpareigotas,nelieptas, neprašytas – viskas ištėvų ir savęs, iš suvoktos atsakomybėsprotėviams ir mūsų ateičiai. Jis pasiryžęsatkurti sunaikintos baltų genties– jotvingių – piliavietę. Ir ne vienją, bet ir piliavietei derančią gamtinębei sakralinę aplinką. Nori pažadinti,prikelti žmonių atmintį, kuri tik tokiubūdu juk ir gali atgyti, atsiremdama įmaterialų, o ne vien knyginį pagrindą.Tai štai šį materialų pagrindą – senųjųjotvingių, pietų sūduvių gyventąjąaplinką Petras Lukoševičius ir siekiaatkurti.Nuotrauka iš internetinio tinklapio www. tiesa.com Gedimino Zemlicko nuotraukos

2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15(459) Mokslo Lietuva 5Tarptautiniai Č. Milošo metaiGalimas dalykas, kad šiais skepticizmo,neretai peraugančio ir į juodąnihilizmą, laikais kai kam tokios pastangosgali atrodyti gerokai donkichotiškos,atitrūkusios nuo XXI a.pragmatiškos realybės. Kitas galP. Lukoševičiaus pastangas ir triūsąpalygins su graikų mitologijos Sizifo,dievų pasmerkto ritinti į kalną akmenį,bevaise pastanga. Pasiekęs kalno viršūnęakmuo nuriedėdavo žemyn ir ritintitekdavo iš naujo. Yra vienas esminisskirtumas: šią naštą Petras Lukoševičiusant pečių užsibogino pats sau, okad ši našta duoda ne tik rezultatą,bet ir didelį kūrybinį džiaugsmą – taiakivaizdu. Akmuo žemyn nenurieda,skirtingai nei Sizifui.Ar ne panašiai gydytojas VaclovasIntas akmenis ritino į savąjį Akmenųmuziejų Mosėdyje, Izidorius NavidanskasKalnėnų kaime Skuodo rajonesodino savąjį parką (tik vėliau tapoŽemaičių botanikos parku), o liaudiesskulptorius Vilius Orvidas atkakliaikūrė niekur daugiau nesutinkamą mitologiniųir religinių kompozicijų muziejų-dvasinįcentrą Gargždelės kaime(Kretingos rajone).Šiandien Šilainės kaime galimaišvysti jotvingių ir sūduvių pilkapius,aukurą ir senųjų apeigų vietą, mitologiniusakmenis su paskutiniojojotvingių kunigaikščio Skomanto irkitų šios genties vadų portretais, pagalsenus statybos būdus pastatytą pilaitęir savitus medinius namelius, pagaliauir pačios gamtos teikiamą priebėgąnuo civilizacijos šurmulio. Kuriamosjotvingių ir prūsų gyvenvietės objektaiišdėstomi pagal senovėje statytųgynybinių pilaičių planą: pradedamanuo gynybinių vartų, toliau – antrojigynybos linija (sargybinės, akmenųvirtinės ir kiti gynybiniai statiniai),trečiojoje – lauksas (priešpilis) ir sunkiausiaiprieinamoje vietoje svarbiausiasgynybinis objektas – pilis.Į atkuriamą prūsų jotvingių gyvenvietęatvyksta lankytojai iš įvairiųšalių, o daugiausia iš Lenkijos vietovių.Dažnas susimąsto ir apie savo giminėsšaknis. Pasak P. Lukoševičiaus, vienošvedų mokslininko paskaičiuota, kadapie 12 mln. dabartinės Lenkijos gyventojųgyslose teka ir dalis baltiškokraujo. Vadinasi, galėtų save laikyti lietuvių,prūsų ar jotvingių palikuonimis.Yra apie ką susimąstyti ir lietuviams,kurie buvodami Punske paprastaineaplenkia ir šios sodybos. Kitaspraktiškesnis tautietis bando mintyseprimesti, kiek čia įdėta darbo ir pinigo,ir ar gali visa tai atsipirkti šios sodybvietėsšeimininkui verslininkui PetruiLukoševičiui, kuris verčiasi automobiliųdetalių ir žemės ūkio technikosdalių prekyba. Klausydamasis P. Lukoševičiausvedamos ekskursijos kitastautietis tik galvą kraipo, o jei kurisdar istorijos mokslų buvo krimtęs,tai pradeda muistytis tarsi blusų užpultas:iš kur tas Lukoševičius tokiuspasakojimus traukia, kokiais šaltiniaiskliaujasi? Vadovėliuose viskas kitaipparašyta, o ir profesorių paskaitosenieko to nebuvo. Nepatiklumo tiekpat, kiek ir pritarimo, nors kartais tasbalansas gali svyruoti į vieną ar kitąpusę – priklauso nuo lankytojų grupės.Atsakomybė užišėjusiuosiusTačiau ir nepatikliuosius, ir tais pasakojimaissusižavėjusius stebina patstokio žmogaus buvimas, jo veiklumasir atsidavimas idėjai, dėl kurios galimaginčytis, bet negalima negerbti. Ir kaslabiausiai pribloškia: jau nuo XIII a.naikinta baltų tauta, į jos žemes nuolatpretendavo, veržėsi ir galų gale užėmėŽymuo, skirtas Sasnai – vienam iš buvusiųjotvingių regionų dabartinėje Šiaurės Lenkijojekitos tautos, niekinusios tikruosiustos žemės autochtonus, ir net pačiąjotvingių tautos atmintį išstūmė į istorijosparaštes. Girdi, beveik laukinė,tai važiuoja ne pas juos, skeptikus,bet į Petro Lukoševičiausjotvingių ir prūsų gyvenvietę.Šis objektas yra gavęs EuroposSąjungos ekoturizmo licenciją,tad labai svarbu išlaikyti darnossu gamta principus, naudoti tikekologiškas medžiagas – medieną,lauko riedulius, plytas,molį, pakulas. 2009 m. minintLietuvos vardo paminėjimotūkstantmetį P. Lukoševičiuspagal Tūkstantmečio programągavo materialinę paramą ir išLietuvos.Čia apsilankęs pagalvoji,kad žemės atmintis stipresnėuž žmonių atmintį. Žoliniųišvakarės – gera proga įsiklausytiį Gamtos garsus ir balsus,prisiminti į Dvasių šalį išėjusiąnarsią jotvingių tautą. Kartususimąstyti, kaip žmoguje atbundaatsakomybės už savo gentį, tautąjausmas ir kas darytina, kad tos atsakomybėsbūtų daugiau mūsų šventėse irvisuose kasdieniuose darbuose.Pro vandens telkinį žyminčią prūsų arką vis aukščiau kyla jotvingių sodybos statiniaidygaus būdo ir visai nesugyvenamatauta. Išvada aiški: ramiau, kai tokiostautos išvis nėra.Bet juk žemė pagimdo įdomiusžmones, sveikam protui sunkiai suvokiamubūdu senųjų sūduvių ir jotvingiųkraujas kartais vėl užverda dalyjelietuvių (ir ne vien lietuvių), kurie savelaiko mirusios tautos bendragenčiais,jaučia atsakomybę už protėvius. PetrasLukoševičius prisimena savo tėvo, paprastoūkininko, žodžius: jų protėviusiš Šiurpilio (Suvalkuose vadina Šiurpiliai,daugiskaitos forma) kryžiuočiaiišvarė, dalį išžudė, likę gyvi apsigyvenoSambijos pusiasalyje prie Baltijos jūros.Petro prosenelė gyveno Piliavoje (BaltijskasKaliningrado srityje), kalbėjopanašia į lietuvių kalba, o viešumoje –vokiškai. Petro tėvas jam nuo mažensdiegė, kad juose teka trečdalis lietuvių,trečdalis sūduvių ir prūsų kraujo. Petruivisa tai atrodė kaip gražūs pasakojimai,pasakaitės, bet įvyko stebėtinaslūžis. Nuo šiol jis vykdo tėvo priesaką:glaustis prie lietuvių, bet nepamirštiatsakomybės sūduviams, jotvingiams,prūsams. Germaniško ar slaviško pradosavyje nejaučia ir neieško, nes jogyslomis teka tik baltų kraujas.Skeptikai gali vienaip ar kitaip galvoti,bet norėdami geriau pažinti senųjųjotvingių gyvenimą šiandien ekskursan-Suvalkų kraštolietuviai atkaklumogavo iš protėviųČ. Milošo septintųjų mirties metiniųminėjimo programa prasidėjoŽagarių (Żegary) bažnyčioje, kuriojelietuvių ir lenkų kalba buvo aukojamosŠv. Mišios, skirtos paminėti poetoatminimą. Mišios dar nebuvo prasidėjusios,o bažnyčia buvo sklidina lietuviškųbalsų – vietos lietuviai giedojo sunuoširdžiu užsidegimu. Buvo akivaizdu,kad taip reiškiasi giliai su šia žemeir tikėjimu nuo seno susijusių žmoniųtradicija, atėjusi ne per knygas, bet ištėvų ir protėvių gyvenimo ir ainiamsperduotos atminties. Visa tai jaudina,kaip ir kiekvienas tikras dalykas, išgelmės kylanti paskata.Kol Žagarių bažnyčioje aidi lietuviškosgiesmės ir ataidi, atsimušusiosnuo bažnyčios sienų, prisiminkime kaiką iš Žagarių ir šios bažnyčios praeities.Žagarių bažnytkaimis nuo Seinųnutolęs apie 4 km į šiaurės rytus, įsikūręsvaizdingoje aplinkoje tarp keturiųežerų – Galadusio (Lietuvoje Lazdijųrajone esanti ežero dalis vadinamaDusia), Stabingio, Dusalio ir Duseliuko,o miške dar aptiktume Drūcežerįir Raisto ežerą. Didžiausias iš jų – Galadusys– užėmė ypatingą vietą seniaučia gyvenusių pietinių sūduvių tikėjime.Manyta, kad po mirties žmoniųdūšelės keliaudavo ne į dausas, bet įežerą, kuriame pirmiausia išsiprausdavo,šventu vandeniu apsivalydavonuo gyvenimo nuopolių, dabar pasakytume,nuodėmių. Iš čia kilęs ir ežerovardas – Galadusys. Kitaip tariant,vieta, kur dūšelės atsisveikindavo sužemiškuoju gyvenimu.Bet tai ne visai pabaiga. Išsipraususiosir nereikalingos naštos atsikračiusiossūduvių dūšios toliau keliaudavo įaukštus medžius. Vyrų dūšios – į ažuolus,moterų – į liepas. Tas buvojimasmedžiuose nėra visiška atskirtis nuoJotvingių ir prūsų sodybos kūrėjas Petras Lukoševičius, literatūrologė prof.Viktorija Daujotytė ir rašytojas Vytautas Martinkusžemiškojo pasaulio. Anapusybė buvosuvokiama tarsi šios žemiškosios būtiestąsa, dūšelė toli neiškeliauja, liekapririšta prie gimtavietės ir toliau stebigyvųjų gyvenimą. Mirusieji išlaiko ryšįsu gyvaisiais ir priešingai. Todėl jotvingiaiir nebijojo mirties, prieš mūšįvyrai po kailiais, atstojusiais šarvus,apsivilkdavo baltus mirties marškinius,o kaudavosi su tokiu įnirtimu, kadsvetimšaliai neatsitiktinai pabrėždavojotvingių beribį karingumą.Kadais pro Žagarius ėjo kelias išMerkinės į Prūsus, atkarpa iki Vygriųvadinta Vygrių traktu. Dabar čia vedaSeinų valsčiaus keliai, Žagarius jungiantyssu Krasnagrūda, Aradnykaisprie pat Lietuvos sienos ir Stabingiu.Lenkų raštuose tvirtinama, kadŽagarių vardas kilęs nuo smuklės,stovėjusios Galadūsio ežero pakraštyje.Smuklės savininką lenkai vadinęZachory, o nuo šios pavardės atsiradęir Žagariai. Labiau panašu į tiesą,kad to smuklininko pavardė buvoŽagaris, kaip kad ir aiškino BroniusKviklys leidinyje „Lietuvos bažnyčios“(Chicago, 1982, t. 2). Kaimas buvopriskirtas Stabingio žemės plotams,jį valdė Tomas Masalskis, o 1785 m.nusipirko Motiejus Eismontas. Šiaigiminei priklausė ir Krasnagrūdosdvaras, jame lažą ėjo Žagarių baudžiauninkai.Vietos gyventojai tvirtino,kad Žagariuose buvusi pastatytaseniausia Sūduvoje bažnyčia. Buvusimedinė, statyta iš smalokų, tašyta kirviu,be obliaus pėdsakų. Tie smalokaisuteikė bažnyčiai ilgaamžiškumo, betkartu ir baigtinumo: kilęs gaisras medinėsarchitektūros šedevrą pavertėdūmais. Dabartinė mūrinė Žagariųbažnyčia – jau naujųjų laikų statinys,bet daranti labai gerą įspūdį: graži išišorės, jauki viduje.Klausydamas Žagarių bažnyčiojeČeslavui Milošui aukotų Šv. Mišių lietuviųir lenkų kalba, nejučia pagalvoji,kad ši bažnyčia kartu su joje besimeldžiančiaisžmonėmis galėtų būti suvoktair kaip lietuvių-lenkų santykiųšiame krašte simbolis. Ar seniai šiojebažnyčioje kunigas laikydavo mišiastik lenkiškai, o tikintieji atsakydavolietuviškai. Į šį nuostabų ežerų kraštąkasmet atvyksta vis daugiau poilsiautojųir turistų iš Lenkijos didmiesčių,jie meldžiasi lenkiškai, o vietiniamsgyventojams, aišku, tenka derintis. Lietuviųsvetingumas ir nuoširdumas jautapo priežodžiu, tolerancijos kitataučiamspavyzdžiu, tik ar patys lietuviaisusilaukia tokio pat atsako? Materialiailaimi nuomodami atvykėliams kambarius,parduodami kaimietišką sveikąmaistą, bet kiek ši ekonominė naudapadeda išsaugoti savo tapatumą, stiprinanorą leisti vaikus į Krasnagrūdosmokyklos lietuviškas klases, kad po togalėtų eiti į Seinų gimnazijos lietuviškąklasę ir Punsko licėjų? Pasiklausiusvietos lietuvių, nerimo esti daugiaunegu džiaugsmo.Daug jėgų išeikvota siekiant atgautilietuviškas pamaldas Žagarių bažnyčioje,lygiai kaip ir Seinų katedroje,kurioje dirbo ir palaidotas vyskupasAntanas Baranauskas. Visa, ką šiandienturi šio krašto lietuviai – tai ne tikprigimtinės jų teisės į lietuviškumą irsavąjį tapatumą savaiminė išraiška, betir ilgus dešimtmečius trukusios kovosuž lietuvišką žodį ir savo tautinį orumąpadarinys. Savaime negauta nieko. Todėlį šį kraštą, jo žmones tenka žvelgtiir iš lietuvybės išlaikymo krašte praeitiesvaizdo ir ateities perspektyvos. Ojos verčia susimąstyti. Jei po Pirmojopasaulinio karo Seinų krašte gyveno80 proc. lietuvių, – maždaug toks patprocentas kaip dabartinėje Lietuvoje,tai šiuo metu tas skaičius tesiekia vosapie 30 proc. Ką čia bepridėsi.Bus daugiauGediminas Zemlickas

6 Mokslo Lietuva2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15(459)Tarptautiniai Č. Milošo metaiKai susikalbama net ir tiesiogiai nesikalbantBirželio 30-ąją – Nobelio literatūrospremijos laureatopoeto ir rašytojo ČeslavoMILOŠO 100-ųjų gimimometinių dieną, fondo „Paribys“(Pogranicze) atstatytame buvusiameKrasnagrūdos dvarelyjekalbamės su poetu MarcelijumiMARTINAIČIU. Tą dieną, dalyvaujantLenkijos Respublikosprezidentui Bronislavui Komarovskiui(Bronisław Komarowski),aukštiems Lenkijos ir Lietuvospareigūnams, Česlavo Milošosūnui Anthony su šeima, Krasnagrūdosdvarelyje buvo atidarytasTarptautinis dialogo centras. Šiojekadais Milošų giminės atstovamspriklausiusioje dvarvietėjedevyni kilometrai nuo Seinų nuošiol bus diskutuojama literatūros,meno, kultūros ir tautų paribiųaktualiais klausimais.Mokslo Lietuva. Gerbiamasis MarcelijauMartinaiti, koks Jūsų asmeninissantykis su Česlavu Milošu?Marcelijus Martinaitis. Tiesioginiųasmeninių santykių nebuvo, tačiauteko dalyvauti susitikimuose su Č. MilošuVilniuje, į kurį buvo atvykę trysNobelio premijos laureatai, Vygriuose,Krokuvoje, ten vykusiuose poezijosskaitymuose. Šiaip asmeniniai santykiainegalėjo atsirasti vien tik iš rankospaspaudimo ir prisistatymo. Be būtinoreikalo nemoku užmegzti artimesniųpažinčių.Šiek tiek gaila, nes būtume suradękai ką bendro – mūsų gimtinės ne taiptoli. Panašūs kraštovaizdžiai, gyvenimoaplinka, įsijautimai, kurie tokie ryškūsČ. Milošo kūryboje. Tačiau, kaip paprastaibūna, su dideliais poetais geriauir giliau susikalbama per jų kūrybą. Tassusikalbėjimas niekada nenutrūksta,net po jų mirties.ML. Tikriausiai galima pasakyti, kadČ. Milošą ir M. Martinaitį artina ir tai,jog abiems gyvenime ir kūryboje svarbuištakos, šaknys, jų paieškos. Jums gal netieškoti nereikia, nes pats esate viena ištų gyvybingų šaknų. Veikiausiai tą patįPoetas Marcelijus Martinaitis Česlavo Milošo 100-ųjų gimimo metinių minėjime Tarptautinio dialogo centre Krasnagrūdojebirželio 30 d.galėtume pasakyti ir apie Č. Milošą – jispats iš Vidurio Lietuvos išaugusi labaitvirta literatūros ir kultūros šaknis. Ir taiabu jus vienija.M. Martinaitis. Nors mus skiriaamžius, kiek kitokia kultūrinė patirtis,tačiau jo kūryboje užtinku daugpanašių dalykų, kurie susiję su VidurioLietuvos gamta, jausena, vaikystės patirtimi,žmonėmis, o jie tokie panašūsį mano krašto kaimiečius.Net jis pats. Jo fotografiją kažkurpamačiau anksčiau, nei perskaičiaueilėraščius. Jo veidas man pasirodėtoks artimas, valstietiškas, panašus neį vieną mano kaimo žmogų. Tokį joveidą pamačiau ir vėliau susitikęs: netir vilkėjo, vaikščiojo kažkaip „mūsiškai“,be arogancijos, nors jis buvo jauir pasaulio žmogus.ML. Ar Česlavo Milošo gamtojautakyla iš kaimiško gyvenimo tradicijos, tėvųir senelių toje žemėje buvimo jutimo? Ogal tai dar archajiškesni dalykai, sietini susenųjų baltų pasaulėjauta, kuri kartaisatgyja jautresnėse sielose?M. Martinaitis. Be jokios abejonės.Tai kartais net stebina, kaip ta pirminėpasaulėjauta liko neišbarstyta klajojantpo pasaulį, rašant kitomis kalbomis,ne lietuviškai. Tai labai ryšku jo „Isosslėnyje“. Ten labai daug mums artimųdalykų. Tai senųjų tikėjimų bei įtikėjimųfragmentai, mus pasiekę iš archajiškospatirties, keistai užsilikę kaimo žmonėse,paslaptingame Lietuvos peizaže.Nors Č. Milošas buvo lenkiškoskultūros žmogus, bet toks dvigubasmatymas kartais būna ryškesnis, egzotiškesnis,jautresnis. Nepamirškime,kad mūsų mitinės praeities šaltiniaitaip pat dažniausiai kalba lenkiškai, išjų atkuriame senosios religijos provaizdžius,savo kilmės mitą.Per Česlavo Milošo 100-ąsias gimimo metines Tarptautinio dialogo centro vadovas Kšyštofas Čiževskis pristato poetų agoros dalyvius:Antoną Milošą (Anthony Milosz), diskusijos vedėją Ireną Grudzinską-Gross, Adamą Zagajevskį, Marcelijų Martinaitį ir Alicją RybalkoTa prasme yra įsidėmėtinas „Isosslėnis“. Žinoma, ši knyga yra jau literatūroskūrinys, jame poetas kuriasavo vaikystės mitą, pasitelkdamas nevien to meto aplinkos reginius, bet irvaizduotę, šaltinius. Jis bus skaitęs,sakysim, Lasickį, kitus apie Lietuvospraeitį rašiusius autorius. Iš ten daug kąperkėlė į savo kūrybą, gimtinę padarydamaspaslaptingesnę, kaip paslaptingabūna gyvenimo pradžia, pirmosiospatirtys.Poetas nebuvo užsibrėžęs rašytivien prisiminimus, o siekė atskleistisavo išgyvenimus, kuriuose telpa praeitis,dabartis ir ateitis. Taigi, Č. Milošasneturėjo tikslo tik aprašyti to kraštožmonių gyvenimą – jam rūpėjo perteikti,kas čia išgyventa, viską perleistiper savo patirtį.ML. Č. Milošo gyventieji laikai jaumažai priminė idilišką lietuvišką kaimą,nebent žmogus būtų sugebėjęsnusišalinti nuo visko,kas vyko gyvenime. O vykodramatiškas epochos lūžis:bajoriškoji kultūra realiamgyvenimui turėjo vis mažesnėsįtakos, vis pastebimiaureiškėsi etniniu pagrindu besiformuojantilietuvių tauta.Tuos įvykius ir visuomeniniusprocesus savo kūryboje fiksuodamasir vertindamasČ. Milošas išlieka objektyvus,sunku būtų ji apkaltinti tarnavimu„lenkiškajam mesianizmui“.M. Martinaitis. Yratoks įsidėmėtinas dalykas:kilmė, gimimo vieta liekaneatšaukiamu viso gyvenimoįvykiu, kaip jau sakiau,vaikystės mitu. Yra toks lietuviškaspasakymas: „Neteršksavo lizdo“. Tai vietainusikalsti negalima, ko niekurir niekaip nėra padaręsČ. Milošas.Tačiau jam teko didelėkultūrinė ir psichologinėnašta: būti lietuviškos kilmėslenku arba lenkiškoskilmės lietuviu. Šią lygtįGedimino Zemlicko nuotraukospoe tas sprendė visą gyvenimą, nenusikalsdamasnei lietuviams, nei lenkams,nei vienai, nei kitai kultūrai, tapdamassavotiška tų kultūrų jungtimi.Č. Milošas gyveno ir brendo tuometu, kada buvo juntama dviejų kultūrųdrama, gal net tragedija. Tai dvarųbajoriškoji ir valstietiškoji etninėkultūra, kuri tapo viena iš pamatiniųLietuvos valstybės kūrimosi idėjų, pagaliau– Vilniaus istorija.ML. Tai į nebūtį grimztanti LietuvosDidžiosios Kunigaikštystės kultūra, ir taivyko Č. Milošo akyse.M. Martinaitis. Taip, tai buvo netik pačios LDK grimzdimas, bet galnet gramzdinimas į nebūtį. Čia labaisvarbų vaidmenį ėmė vaidinti kalbiniaiskirtumai: lenkiškai kalbantis dvaras irlietuviškas kaimas.Įdomiai yra pasakęs Č. Milošas,jog Lietuva XIX bei XX amžiuoseatsirado iš filologijos. Dar reikia prisimintiS. Daukanto, Maironio ir kitųkūrėjų romantinius tolimos praeitiesprovaizdžius. Taip pirmą kartąistorijoje pradėta kurti ne Lietuvos,o lietuvių valstybė, kurios išlikimovertybe tapo kalba. Žodžiu, vietojpolitinės tautos jau kilo etninė. Betčia jau istorikų darbo sritis. Juk ir XXamžiaus valstybę kūrė ir gynė, galimasakyti, valstiečiai.Įvyko dideli pokyčiai kultūroje,ypač nykstant dvarams, kurie galutinaibuvo pribaigti sovietiniais laikais. Kitavertus, juk ir dvaras nebuvo grynailenkiškas, iš jo kilo ne vienas lietuviųkultūrai nusipelnęs asmuo.Tuose dvareliuose jau radosi irlietuvių literatūra. Užtenka prisimintiŽemaitę ar Puziniškio dvaro bajorųšeimoje gimusią rašytoją ir visuomenėsveikėją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę arbaLazdynų Pelėdos vardu pasirašinėjusiasseseris, Šatrijos Raganą – lietuviškosbajoriškos dvaro kultūros atstovęlietuvių literatūroje.Č. Milošas ypač jautė tokį to metokultūros dvilypumą, nestodamas nei įvieną, nei į kitą pusę. Juk tie dvareliaijau XIX amžiuje lietuviškėjo, po baudžiavospanaikinimo iškilus valstiečiųluomui, prasidėjo jų suartėjimas.Kita vertus, su dvarų nykimu, įužmarštį grimzdo LDK istorinis,psichologinis, kultūrinis palikimas,kažkaip likęs šalia Lietuvos valstybėssampratos. O juk tada dar ne miestai, ostambieji didikų dvarai buvo žymiausicentrai, kuriuose jau telkėsi Europoskultūra, buvo perimamas menas, architektūra,papročiai. Tie perimamidalykai giliau nepasiekė ir negalėjopasiekti bundančios grynai tautinėssąmonės. Tik dabar, atstatydami pilis,dvarus, rūmus, atgaivindami parkus,matome jau kitą, prarastą Lietuvą. Tųkultūrų skirtybės nereiškė tik kalbiniokonflikto, kuris atsirado žymiai vėliau,kuriant savą valstybę.ML. Č. Milošas buvo tarsi tarpininkastarp lietuviškos ir lenkiškos kultūros.Šio naujos kultūros radimosi momentovertinimas Č. Milošo kūryboje ypač reikšmingas,nes viena yra stebėti, kas vykstaaplinkui, ir kita – suvokti kaip istorijosproceso dalį, bet kartu išlikti objektyviu,neprarasti ryšio su gimtąja žeme ir josžmonėmis. Tai jau tikro inteligento humanistobruožas, teikiantis garbę kūrėjui.Jis suvokė giluminius procesus, ir tai ryškujo kūryboje, kuri harmonizuoja lenkų irlietuvių tautų, Lenkijos ir Lietuvos valstybiųsantykius.Nukelta į 11 p.

2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15(459) Mokslo Lietuva 7Tarptautiniai Č. Milošo metaiČeslavas Milošas:„Garbė gyvenimui už tai, kad tebetrunka, vargingai, vos ne vos“Literatūros tyrinėtoją profesorę,habilituotą humanitariniųmokslų daktaręViktoriją DAUJOTYTĘ kalbinamekelionėje iš Krasnagrūdos,Tarptautinio dialogo centro, kurLietuvos ir Lenkijos paribyje rugpjūčio14 dieną buvo minimosNobelio literatūros premijos laureatoČeslavo Milošo septintosiosmirties metinės.LDK suvokimohumanistinė atramaMokslo Lietuva. Gerbiamoji Profesore,Česlavo Milošo septintosios mirtiesmetinės Krasnagrūdoje natūraliai įsiliejo įUNESCO paskelbtų Česlavo Milošo metųrenginių programą. Tie renginiai dar tęsis,bet jau ir šiandien juk galime paklausti: kąČeslavo Milošo metai pakeitė Lietuvos žmoniųsąmonėje, kokiu nauju turiniu pripildė?Mintyje pirmiausia turiu literatūra besidominčiusir kultūrai neabejingus žmones.Viktorija Daujotytė. Man atrodo,kad šie metai davė galimybę suprasti,kad ir Lietuva iš esmės turi savo literatūrosNobelio premijos laureatą. Niekonereikia dalinti, reikia visada imti visumą.Česlavas Milošas yra ta visuma,ir įspūdinga visuma. Man regis, kadiki jo šimtųjų gimimo metinių mes toneįstengėme suvokti. Dabar žengtasnaujas didelis žingsnis. Manyčiau, kadšis suvokimas padės praplėsti ir mūsųtautinę savimonę.ML. Europinimo prasme praplėsti?V. Daujotytė. Galima ir taip pasakyti,bet tas praplėtimas galėtų būtiuniversalesnis. Reiktų, kad mes geriausuvoktume savo galimybes, pirmiausiakūrybines, mąstymo galimybes.ML. Tas suvokimas turėtų padėtimums vaduotis iš savęs gniuždymo,menkinimo retežių, skatinti labiau atsivertipasauliui?V. Daujotytė. Būtent žiūrėti plačiau,pastebėti, kad tų galimybių irbuvo, ir yra – svarbu jas protingaiišnaudoti. Č. Milošas kaip tik ir galimums suteikti atramos, stiprumo, palaikymo.Galėčiau išsitarti, kad Č. Milošošimtmetis veikia mus laisvinančiai.Šiek tiek net rizikuodama drįsčiau teigti,kad galbūt mes įgyjame galimybępersvarstyti mūsų tautinės savimonėsribas, matyti jas plačiau, neapribotivien tik kalbos dalykais. Svarbu suvokti,kad veikia ir kalba, ir kraštovaizdis,kultūros tradicijos ir istorija. Tai, kadČ. Milošas taip iškėlė Lietuvos DidžiąjąKunigaikštystę, yra be galo svarbu.ML. Svarbu pažinimo, domėjimosiprasme, o gal turite mintyje ir dar kaiką kitą?V. Daujotytė. Č. Milošo požiūris įLDK tradiciją motyvuoja mūsų humanitarųir istorikų, literatūros tyrinėtojųveiklos kryptį. Jie jau senokai mąstoapie tos tradicijos svarbą, o Č. Milošasmums yra jau ne siaurai mokslinė LDKsuvokimo, bet plačiai, laisvai humanistinėatrama.Katastrofizmą derinosu kultūrosgyvybingumo jausmuML. Išties LDK suvokimas, apskritaimūsų praeities vertinimas kartais primenaskubotai verčiamą ir užverčiamąLiteratūrologė prof. Viktorija Daujotytė kalba Krasnagrūdos dvarelyje per Česlavo Milošo septintųjų mirties metinių minėjimąistorijos lapą. Kartu su Adomu Mickevičiumiapie LDK, „aną Lietuvą“, tarsi kartotume:„Lietuvos jau nebėra, Lietuvajau griuvėsiai“. O Č. Milošas tarsi prilaikomūsų ranką, skubančią versti istorijospuslapius. Jis kviečia žvelgti įdėmiau,jautriau ir tarsi tuose griuvėsiuose įžvelgtinuolatinės gyvybės ženklus, į praeitį toligražu nenugrimzdusių vertybių apraiškas.Ši mintis, gal tik ne visai šiais žodžiais,buvo rutuliojama ir minint septintąsiasČ. Milošo mirties metines Krasnagrūdoje,kur veikia Tarptautinis dialogo centras.V. Daujotytė. Č. Milošas yra katastrofistasir begalinis optimistastuo pačiu metu. Jis derina, atrodytų,nesuderinamus dalykus: katastrofinępasaulio jauseną, kuri jo neapleidoiki gyvenimo pabaigos, ir kartu turėjopasaulio gyvybingumo, kultūros gyvybingumojausmą. Savo vakarykštėjekalboje dialogo centre Krasnagrūdojemėginau pabrėžti Č. Milošo gyvenimošlovinimo esmingą mintį: kad tikgyvenimas būtų, kad tik jis tęstųsi,tegu ir mažiausiomis formomis. Poetoeilėraštyje „Sodyba“ ta mintis išreikštašiais žodžiais: „Garbė gyvenimui už tai,kad tebetrunka, vargingai, vos ne vos“(T. Venclovos vertimas). Svarbiausia –tas gyvenimo gyvybingumo teigimasmūsų Lietuvoje, kurią taip jaučiamebūdami Seinų krašte.ML. Mintis, kurią Jūs išskyrėte, galėtųbūti suvokta ir kaip Česlavo Milošo kūryboscredo. Tačiau ar Jums neatrodo, kad Č. Milošąir jo kūrybą mes suvokiame dažniausiaiiš lietuviškojo žiūros taško? Tikriausiainatūralu ir neišvengiama, nes visų pirmaieškome savųjų šaknų, savosios atramos, oČ. Milošo kūryba mums ir teikia didelių galimybių,stiprina kūrybines galias, suteikiapasitikėjimo savo tauta ir pačiais savimi.Bet visa tai neišsemia Č. Milošo kūrybossvarbos žmonijai, neatsitiktinai priminėteir katastrofizmo jausmą jo kūryboje.V. Daujotytė. Manau, kad šie dalykai– lietuviškumas ir visuotiniškumas– jo kūryboje neišskiriami,neatplėšiami. Tuose dalykuose, kuriuosmes laikome lietuviškais, giliaijaučianti ir sugebanti mąstyti visuomeniniaisdydžiais sąmonė, viską jauskaip visuotinumo pasireiškimą. Juk kurglūdi 1955 m. išspausdinto Č. Milošoromano „Isos slėnis“ didžioji galia?Visas kūrinio vyksmas remiasi labaiapribota vieta, ne tik apribota geografiškai,bet tiesiog vienoje sodyboje irupės slėniu rutuliojama fabula. Bet jukvisame tame – visata, kosmosas. Kuržmogus bebūtų, jeigu jo sąmonė turigalimybių jausti, mąstyti, suvokti, jisyra visumoje ir kosminėje sąrangoje.Kartu jis kalba apie Lietuvą ir mumslabai svarbią žemės kultūrą. Agrarinękultūrą Č. Milošas padeda pamatyti irsuvokti kaip visuotinės žmonijos kultūrosdalį. Viskas tame žemės lopinėlyjetelpa – kovos, istorija, žmonių likimai,aistros. Kapinės, užrašai ant paminklų,knygos, prisiminimai – kiekviena giminėir šeima praeina pro mūsų akis kaipistorijos krešulys. Č. Milošas atveriair parodo mums sąmonės galimybes.Iš kur mūsų tas dėkingumas Č. Milošui,jeigu mes jį jaučiame? Išaugočia, šioje žemėje, buvo čia ir niekadanuo šio krašto nenusigręžė, nežiūrintį didžiausias istorijos sumaištis. Nenusivylėdidžiulių galimybių sąjunga, o tągalėjo pajusti tik nepaprastas talentas.Jam šioje žemėje užteko visko: užaugti,subręsti, sugrįžti, o sugrįžus pamatyti,ką tik jis pats ir galėjo pamatyti ir ištarti:kad tik tas gyvenimas būtų! Kad irnedaug išliko jo gimtųjų Šetenių dvaroliekanų, vos vienas svirnelis, bet visa taiyra gyvybei ir gyvenimui būti. Visa tailabai stiprus humanistinis patosas, nešiaip kokia abstraktybė.Išėjęs sugrįžtiML. Šiandieninei Lietuvai, kuri taipnoriai išsivaikšto, kurios sūnūs ir dukteryslinkę laimės ieškoti svečiuose kraštuose, one kurti laimę savajame, Č. Milošo teikiamaspavyzdys galėtų būti labai paveikus.Juk jeigu jam ir teko išeiti, tai tik tam, kadsugrįžtų.V. Daujotytė. Problema ta, kadžmogaus suvokimo galimybes labaisunku išplėsti, padidinti. Deja, yra sąmonių,kurioms šių dalykų suvoktineduota. Bet Č. Milošo kūryba teikiagalimybę plačiau atverti akis, atsuktiausis, kad būtų galima naujai suvokti,ką suvokė pats Č. Milošas.Ant atstatyto Krasnagrūdos dvareliopastato fasado matėme užrašytąČ. Milošo dėdės Oskaro Milašiausmintį: „Vargas tam, kuris išeina, betnegrįžta“. Šią mintį galima pasukti irštai tokia linkme: išeini, kiek gali, betišeidamas visą laiką grįžti, net jeigufiziškai negali grįžti... Jeigu fiziškai irnegalėsi grįžti, vis vien tu vėl ir vėl grįšiį savo pirminės patirties lauką.ML. Prie Potomako upės krantųČ. Milošas prisimena Nevėžį, savo gimtosiosupės slėnius, nuo kurių jis taip irneįstengė atitrūkti net ir anapus Atlanto.V. Daujotytė. Nejausdamas savogimtinės negalėsi pajusti ir bet kurioskitos vietos. Ji liks tau svetima, jeigunebus surišančio ryšio.Gedimino Zemlicko nuotraukaKur slypi didžiojiČ. Milošo galiaML. Norėčiau grįžti prie minties apievisuotinumą, kuriam ne kliūtis lokali gyvenamojivieta. Bet kuri gyvenamoji vietayra pakankama sąlyga visuotinumuisiekti. Ar ne tą pačią mintį savo kūrybojeplėtojo Vincas Krėvė, davęs mums raktąį visuotinumo-visatvės pažinimą perkonkrečią vietą, ir toli gražu nebūtinaiišskirtinę, bet paprasčiausią? PačiamV. Krėvei tuos dalykus suvokti veikiausiaipadėjo domėjimasis Rytų kultūromis. Ogal priešingai: per tą suvokimą jis atėjoprie Oriento.V. Daujotytė. Didelio rašytojonegali būti be šito santykio – vietosir visuotinybės. Tai universalija. Beabejonės, V. Krėvė priklauso mūsųdidžiųjų rašytojų ratui, jo visuotinumojauseną pastebėjo dar VincasMykolaitis-Putinas. Bet įdomiausiaV. Krėvės kūryboje ne tai, kad jis domėjosiorientalizmu ar žengė labaisvarius žingsnius literatūroje, bet tai,kad tuos dalykus, kuriuos jis suvokėtyrinėdamas, mąstydamas ir perjausdamasRytų kultūrose, jis pajuto,apmąstė ir perteikė savojoje lietuviųkultūroje. Tas žvilgsnis iš labai toli,iš Rytų kultūrų, jam padėjo suprastipaprastą bobulę, Skerdžių, Lapiną irRaganių. V. Krėvė pamatė, kokia giliakultūra, kokia visuotinybės jausenapulsuoja jį supantis pasaulis. Užtektųprisiminti Skerdžiaus pasaulėjautą.Štai čia pasireiškė V. Krėvės didybė,jo unikalumas. Jis plėtė savąjį pasaulįne kitais pasauliais, bet plėtė pasaulįiš jo paties gilumos. Žvilgsnis į kitaskultūras jam leido pamatyti savosioskultūros ypatingumą, gilumą.Jei panašiai galėtume interpretuotiČ. Milošą, kaip kad šiuo atveju V. Krėvę,tai niekuo nepažeistume Č. Milošosavitumo ir išskirtinumo. Jis išeina įpasaulį, visuotinės kultūros dalykus,bet tie dalykai jam leidžia pamatytiNevėžio slėnius ir Vilniaus miestą kaiptam tikras universalijas, kurios kaipmodeliai atitinka Visatos pulsą. Čia irslypi didžioji Č. Milošo galia.Nesuprastas savųjų nėsvetimųML. Likimas Č. Milošui buvo negailestingas,dažnai atšiaurus, bet kartu padėjogiliau suvokti XX amžiaus žmogausdramatizmą. Č. Milošo atveju tas dramatizmasįgijo kuriančios jėgos pavidalą,tarsi naujai pažadino jame slypinčiaskūrybines jėgas. Gal veikia įprastos gyvenamosiosvietos pakeitimas? Kartaisnaudinga atsiplėšti nuo gimtųjų penatų.Reikėjo išeiti tam, kad sugrįžtų. Ar nepanašiai atsitiko Marijai Gimbutienei,Algirdui Juliui Greimui ir daugeliui kitųmūsų įžymybių. Kuo jie būtų tapę, jeigune tas skrydis į platųjį pasaulį?V. Daujotytė. Mąstyti apie tai, kaipbūtų buvę, jeigu viskas būtų klostęsikitaip, labai nedėkingas užsiėmimas.Kiekvieno didelio kūrėjo likimas visadadidelis – tai neatskiriami dalykai.Man atrodo, kad žmogaus likimas yratai, kas jis yra. Žmogaus prigimtis arbatas pirminis jame glūdintis branduolysiš esmės juk ir kuria jo likimą. Manyčiau,kad tiek M. Gimbutienės, tiekČ. Milošo prigimtyje buvo užprogramuotidideli išbandymai, dramatiškiišgyvenimai. Jeigu ne tuo, tai kitu būdujų sąmonė būtų pakilusi iš vietos, ėjusituo keliu, kuriuo tos asmenybės ir ėjo.Bet čia jau mums būtina grįžti prieistorijos vėjų. Tenka sutikti, kad dramatiškaXX a. antrosios pusės istorijaišskirtinėms sąmonėms, kurios išlikogyventi, suteikė unikalias galimybes atsiskleisti,padėjo sukurti ne tik didžiuliusdarbus, bet ir formuoti ypatingasjų likimo konfigūracijas. Todėl tie likimaiišskirtiniai ir ypatingi. Vadinasi,iš vienos pusės toms prigimtims buvolemtas tam tikras sudėtingas likimas,ir jis būtų toks susiklostęs bet kuriuoatveju, o kita vertus, istorijos rėmaisuteikė unikalias likimų konfigūracijas.ML. Kokią iš tų likimo konfigūracijųČ. Milošo asmenyje išskirtumėte?Nukelta į 10 p.

8 Mokslo Lietuva2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15(459)atmintisProfesorius Ignas Končius vis dar gyvasgimtajame Plungės krašte ir LietuvojeAtkelta iš 1 p.spausdintam ciklui pašnekesių su profesoriaussūnumi A. Končiumi, kurispats mums ir buvo tas tiltas, jungęs suI. Končiumi.LietuviškųšventuolėliųvisuotiniškumasPagal profesiją – fizikas, pagalveiklos pobūdį – pedagogas, pagalpašaukimą – reto užmojo visuomenininkas.Tikriausiai taip būtų galimaglaustai apibūdinti Igną Končių, betkaip ir bet kuris kitas apibūdinimas,taip ir šis nėra visiškai pakankamas.Nebent į sąvoką visuomenininkasįpintume keletą papildomų reikšmių,be kurių išvis neįmanoma suprastišios asmenybės išskirtinumo ir vietosmūsų kultūros istorijoje. Viena iš tųreikšmių – kraštotyrininkas, bet netas, kuris tik kolekcionuoja įspūdžius.Krašto pažinimas I. Končiui neatsiejamasnuo gilaus suvokimo, kas yratikrasis Žemaičių krašto ir apskritaiLietuvos savitumas, iš kokių versmiųtrykšta. Lietaus nuskalbtoje ir saulėsnusvilintoje koplytėlėje, paprasto kaimožmogaus išskobtoje skulptūrėlėje,jis sugebėjo įžvelgti nepraeinančiasir laikui nepavaldžias vertybes. Jambuvo įdomūs tuos kryžius ir koplytėlesstatę, tuos šventuolėlius iš medžioskobę žmonės. Jau ir profesoriumitapęs nenustojo stebėtis, iš kur taspaprasto kaimo žmogaus, kartais bejokių mokslų, sugebėjimas paprastojemedžio pliauskoje įžvelgti būsimą kūrinį,išvaduoti medyje tūnantį ne šiaipšventojo atvaizdą, bet per jį atskleistisavo tautos meninį idealą, kasdienįir kartu amžiną. Kaip per grubokąpaprastu kaltu išgautą formą pasakytitiek daug, su tokia tiesos jėga ir meileišreikšti tai, kas sudaro žmogaus gyvenimoir tikėjimo esmę. Dirbo, skobė,statė, bandė išreikšti konkrečios vietos,savojo krašto žmonių grožio, gyvenimoir pasaulio suvokimą, o išėjo stebėtinovisuotinumo kūriniai, jaudinantyskiekvieną žmogų, nepriklausomai nuorasės, tautybės ir tikėjimo.Į daug ką mūsų gyvenime šiandienžvelgiame tarsi I. Končiaus akimis,nors apie tai nepagalvojame. Juk tai,kad Lietuvos kryžius UNESCO įtraukėį pasaulio kultūros paveldo sąrašus,esama didelio ir Igno Končiaus nuopelno.Teikiant paraišką UNESCOŽemaičių dailės muziejuje Plungėje profesoriaus Igno Končiaus 125-osioms gimimo metinėms skirtojoje konferencijojebuvo remtasi ir argumentuojama,atsiremiant taip pat ir į I. Končiausdarbus, ypač jo statistinių tyrinėjimųduomenis. Šitai Plungėje pabrėžė prof.Libertas Klimka, taip pat kaip ir I. Končius– fizikas, ir taip pat didžią dalįširdies jau mūsų laikais atiduodantislietuvių etninės kultūros pažinimui irpropagavimui.Plungės parke jauti irM. K. ČiurlioniobuvimąProfesoriaus Igno Končiaus125-osioms gimimo metinėms skirtojikonferencija vyko Plungėje, Žemaičiųdailės muziejuje, o popietinė minėjimodalis buvo pratęsta I. Končiaus gimtavietėje„Končalėje“ Purvaičių kaime,Žarėnų seniūnijoje.Žemaičių dailės muziejus veikiakunigaikščio Mykolo Oginskio 1879m. pagal architekto Karlo Lorencostatytuose neorenesansiniuose rūmuose,viename gražiausių Žemaitijoje irvisoje Lietuvoje parkų. Nežiūrint visųkraštą užgriuvusių negandų, istorijosnetekčių, ir šiandien čia jauti architektūrosir gamtos sąskambį. Šių rūmųorkestre grojusio ir muziko kelią čiapradėjusio Mikalojaus KonstantinoČiurlionio (1875–1911) buvimas čiatarsi tęstųsi begaliniame laike – parkomedžių lapijos ošime, pavienio lankytojožingsniuose. Lietuvių profesionaliosiosmuzikos, dailės ir tautossavivokos genijus, kurio šimtąsiasmirties metines šiemet minime, čianuo keturiolikos metų mokėsi orkestromokykloje, o nuo 1892 m. kaip samdomasfleitininkas grojo M. Oginskiodvaro orkestre, gaudamas algos popenkis rublius per mėnesį (neskaitantišlaikymo ir aprangos). Plungėje pramokolietuviškai, nors savosios kalbosžinių jam dar ilgai stigo, tą trūkumąpadėjo ištaisyti tik 1907 m. jo sutiktojigyvenimo mūza ir būsimoji žmonaSofija Kymantaitė.Šiame parke Čiurlionis susidūrėir su romantiškąja Lietuvos senove,nes po „šventu“ ąžuolu buvo rengiamipagoniškų laikų vaidinimai, į kuriuosrūmų savininkai žiūrėjo palankiai,Mykolas Oginskis palaikė ir lietuviųtautinį sąjūdį. Pats kunigaikštis netik mokėjo lietuviškai, bet ir nevengėšia kalba kalbėti. Tai nebuvo visuotinaipriimta aristokratų sluoksniuose,veikiau priešingai, tačiau ar ne todėlOginskiai ir užėmė ypatingą vietąLietuvos kultūroje, jog veikė ne visadakaip kad buvo įprasta. Jeigu neM. Oginskis, veikiausiai neturėtumedidžio menininko ir kūrėjo MikalojausKonstantino Čiurlionio, kurio inicialaiMKČ tapo ne tik Lietuvos kultūrossimboliu, bet daliai žmonių ir pasauliomeno ženklu. Iš Plungės M. Oginskiolėšomis M. K. Čiurlionis išvyko studijuotiį Varšuvos muzikos institutą,kur po penkerių studijų metų įgijokompozicijos specialybės diplomą, o1901 m. pradėjo tolesnes studijas – irtoliau remiamas M. Oginskio – Leipcigokarališkoje konservatorijoje.Tie patys keliai irjungia, ir skiriaAr apie Lietuvos didžio menininkokelią – iš gimtųjų Druskininkų Dzūkijojeį Plungę Žemaičiuose, o iš čia į Varšuvąir Leipcigą, platųjį meno pasaulį,šiame parke buvodamas turėjo progųsusimąstyti Ignas Končius? Tikriausiai.Likimo ratas galėjo pasisukti taip, kadOginskių rūmuose I. Končius būtųgalėjęs tęsti savo jau pradėtąją pedagoginękarjerą. 1923–1924 m. Plungėsšviesuomenė dėjo pastangas, kad išStavropolio su šeima sugrįžęs I. Končiusatvyktų mokytoju dirbti į Plungėsgimnaziją, įsikūrusią Oginskių rūmuose.To gal ir viliojančio pasiūlymoI. Končius nepriėmė, nes nuo 1921 m.fiziką dėstė Dotnuvos žemės ūkio irmiškų mokykloje, kuri 1924 m. buvopertvarkyta į Žemės ūkio akademiją irjoje I. Končius tais pačiais metais buvoišrinktas docentu. Tikriausiai nepralaimėjo,nes po dvejų metų jau buvoFizikos katedros darbuotojas LietuvosGedimino Zemlicko nuotraukosuniversitete Kaune – ne iš karto, bet potruputį vėrėsi durys į būsimą profesūrą.I. Končiaus ir M. K. Čiurlioniokeliai galėjo susibėgti Peterburge ir nevieną sykį. Baigęs Liepojos gimnazijąI. Končius 1907 m. įstojo į Peterburgouniversiteto Fizikos-matematikosfakultetą, o M. K. Čiurlionis 1908 m.rudenį ir 1909 m. kelis kartus vyko į Peterburgą,mėgino ten įsikurti. 1909 m.pradžioje dalyvavo „Salono“ parodojeir Rusų dailininkų draugijos VI parodoje.I. Končius buvo ne tas studentas,kuris sėdėtų užsisklendęs tik tarp vadovėliųatokiai nuo svarbiausių visuomeniniųir kultūros įvykių. Studijųmetais jis buvo Lietuvos tyrimo rateliopirmininkas, 1910 m. – Peterburgolietuvių studentų draugijos pirmininkas.Jis daugelio svarbių visuomeniniųįvykių dalyvis, reiškęsis ir lietuviškojespaudoje. Čiurlionio vardas jam turėjobūti žinomas, nes dailininko darbaibuvo eksponuojami moderniųjų dailininkųsusivienijimo „Meno pasaulis“(Mir iskusstva) parodose Peterburge irMaskvoje Čiurlioniui dar gyvam esant.Būtų įdomu patyrinėti ar tikrainebuvo susiėję mūsų didžiojo dzūkoir atkaklaus žemaičio keliai, tarp kuriųbuvo tik vienuolikos metų amžiausskirtumas. Prof. Vytauto Landsbergioknygoje „Visas Čiurlionis“ I. Končiusniekur nepaminėtas, bet ar maža kasnepatenka į knygas. I. Končiaus moksliniai,kultūriniai ir kraštotyriniai interesaipradėjo skleistis ypač 1911-aisiais,M. K. Čiurlionio mirties metais. SkatinamasPetrapilio universiteto profesoriausEduardo Volterio studentasI. Končius vasaros atostogų mėnesiaisŽemaitijoje ėmė užrašinėti tautosaką,keliaudamas po kraštą surašinėjo, fotografavokoplytėles ir kryžius, pradėjobendradarbiauti žurnale „Visuomenė“,o Plungėje surengė vaidinimą „TadasBlinda“. Ir kas mums ypač turėtų būtireikšminga: į Žemaičių krašto paveldąI. Končius žvelgė ne vien esteto ir menomylėtojo, bet ir tiksliųjų mokslų atstovoakimis – fotografuojamus mažųjųarchitektūros formų objektus pradėjoregistruoti ir rinkti juos apibūdinančiąstatistinę medžiagą. Tai buvo įvadas įilgą, kone tris dešimtmečius trukusį joetninių tyrinėjimų kelią, apie kurį darbus proga prisiminti plačiau. Sunkupatikėti, kad toks visuomeniškas, kultūrosdalykams jautrus studentas, koksbuvo I. Končius, Peterburge ar Plungėjebūtų nesusipažinęs su M. K. Čiurlioniu.Dr. Eglė Makariūnienė skaito pranešimą apie I. Končių fizikąI. Končiaus kūrybos tyrinėtojas prof. Libertas Klimka pats einasavo pirmtako nubrėžtu keliuI. Končiaus vaikaitis Gintaras Končius Žemaičių dailės muziejausdirektoriaus pavaduotojai Jolantai Skurdauskienei įteikia šeimosišsaugotus I. Končiaus rankraščius

2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15(459) Mokslo Lietuva 9atmintisLikimo, o gal istorijos ratas suktisnenustoja. Tuose pačiuose Oginskiųrūmuose šiandien įsikūręs Žemaičiųdailės muziejus, kuriam I. Končiausvyriausiasis sūnus Algirdas Končiuspadovanojo Igno Končiaus fondą, ojame daugiau kaip 3 tūkst. eksponatų.Šiame muziejuje profesoriaus IgnoKončiaus pavardė yra tarp žymiausiųPlungės krašte gimusių ar dirbusių,Žemaičių kraštą ir Lietuvą garsinusiųasmenybių, tokių kaip M. K. Čiurlionis,istorikas prof. Zenonas Ivinskis ir kitų.Kas iš tėvų paveldėtaI. Končiaus Plungės krašte ir pačiojePlungėje paliktų pėdsakų esamagerokai daugiau, negu spėjomepasakyti. Galima priminti, kad darvaikystėje su tėvu Antanu Končiumiiš Palangos, kur visai šalia ties Nemirseta(tuo metu vadinta Nemerzate)ėjo siena su Vokietija, veždavo uždraustąlietuvišką spaudą. ŪkininkasA. Končius buvo šviesus žemaitis, oKončių sodyba spaudos draudimolaikais buvo viena iš tų vietų, iš kurlietuviška spauda tarsi iš kokio paskirstymopunkto būdavo išvežiojamaį tolesnes ir atokesnes krašto vietas.Prie tos veiklos Antanas Končius jaukinoir savo sūnus – Antaną, Petrą irjaunėlį Igną. Visa tai veikė paaugliusKončiukus, kurie taip pat rasdavolaiko ir ramios vietos tų draudžiamųraštų „pažleberioti“. Visa tai neliko bešiame krašte svarbu, esminga ir nusipelnone tik žinojimo, bet ir didelėspagarbos, išsaugojimo. Šis jaunikaitistapo fiziku, gamtos reiškinių tyrinėtojuir pedagogu, bet ši profesinė veiklavisų jame glūdinčių galių neįstengėįsiurbti. Pakako užtaiso visuomeniniamsreikalams ir krašto pažinimodalykams, kurie užėmė I. KončiausLietuvos nacionalinio muziejaus parengtas ir išleistas I. Končiaus atsiminimųdvitomispėdsako, nes tėvai palankiai žiūrėjo įmokslus ir vaikus skatino.Veikiausiai toje vaikystėje ir ankstyvojejaunystėje galėtume atsekti tuospėdsakus, kurie daug vėliau virto plačiaprofesinės, visuomeninės ir kultūrinėsveiklos bryde Igno Končiaus biografijoje.Ateities tyrinėtojams būtų galimapateikti tam tikras užuominas,kurios galėtų tapti gal net atsparostaškais, siekiant suvokti, kokią įtakąbūsimajam fizikui ir etnografui padarėtėvai. Tėvo įtaką tikriausiai būtų galimaatsekti per I. Končiui persidavusįgamtos, žmonių, aplinkos stebėsenosbūdą, kurį galima susieti su praktiškoūkininko gyvenimo ir veiklos tamtikru modeliu. Motinos Marijos įtakareiškėsi subtilesniuose dalykuose –mokėjimo įsiklausyti į žemaičių kalbą,žodinį krašto žmonių paveldą, kasdienęįvairių žmonių kalbą, minčiųreiškimo būdą, o jis toks savitas, kadkitas aukštaitis, pasiklausęs žemaičio,už galvos griebiasi. Tai pirminiai vaiko,vėliau jaunuolio santykio su tėvaispasireiškimai, išaugę į tam tikrą pasaulėvoką.Principų, kuriais vadovautasi,veiklos krypčių pasirinkimas, santykiųsu žmonėmis ypatumai – juk tai labaidažnai perimama iš tėvų.Svarbiausia, ką iš tėvų gavo – taisavojo Žemaičių krašto pamėgimas,iš kurio vėliau išaugo supratimas, kasVilniaus žemaičių kultūros draugijos narės su pirmininke Dalia Dirgėliene (dešinėje) Žemaičių dailės muziejuje apžiūriI. Končiaus 125-osioms gimimo metinėms skirtą parodągyvenime ne tik svarbią vietą, bet kartaislabai sėkmingai lenktyniavo ir sujo profesiniais interesais, teikė gilesnįpožiūrį į mokslą, kultūros reiškiniųišliekamąją vertę. Tačiau neužbėkimepernelyg toli į priekį, viskam savas laikas.Neapsieisime be keleto ankstyvosbiografijos štrichų.Igno Končiauspėdsakai ryškūsPlungės krašte1899 m. vyresniojo brolio paruoštasI. Končius nuo antros klasės pradėjomokslus Palangos vyrų progimnazijoje,o ją baigęs 1903 m. įstojo į Liepojosgimnaziją. Iškart atsidūrė gyvoje irlabai aktyvioje visuomeninėje terpėje,kurios poveikis jam buvo labai reikšmingas.Lietuviams 1904 m. sugrąžinusspaudos laisvę, tarsi iš gausybėsrago pabiro lietuviškų laikraščių, rašalasnedžiuvo ir ant gimnazisto Končiausplunksnos. Nuo 1905 m. pradėjospausdinti savo pirmuosius straipsnius„Vilniaus žiniose“, „Lietuvos žiniose“,„Visuomenėje“, „Žarijoje“, „Šaltinyje“ir kituose laikraščiuose, o tuosestraipsniuose buvo rašoma taip patir apie Plungę, kuri šiuo atveju mumsyra reikšmingas tarsi atsparos taškas.Nepamiršo savo gimtojo Plungėskrašto ir 1907 m. įstojęs į Petrapiliouniversiteto Fizikos ir matematikosfakultetą. Vasaromis per atostogasgrįždavo ir su Plungės vaidintojų būreliu,pradėjusiu veiklą 1905 m., rengėlietuviškus vakarus, kartais ir po šokiųvakarų priedanga, režisavo spektakliusir pats juose vaidindavo. Kartu tai buvoir švietėjiški renginiai. Turėjo su kuo irartimiau bendrauti, panašūs visuomeniniaiužmojai I. Končių siejo su muzikologuJuozu Ruibiu, Plungės valsčiausvaldininku Kazimieru Budginu, istorikuZenonu Ivinskiu, „Linų audinių“fabriko savininku Juozu Kučinsku.Bendraminčių buvo ne vienas kitas,bet pakankamai daug šviesuolių, visatai rodo žemaičių tautinį sąmonėjimą,tautos pakilimą. Mat XX a. pradžiojeRusijoje prasidėjusi krizė, kurią darpagilino nesėkmingai susiklostęs karassu Japonija, išvirto į pirmąją 1905 m.Rusijos revoliuciją, o gerokai parūdijęimperijos varžtai būtinybės sąlygomisne iš gero kiek atsileido. Tuo bematpasinaudota ir Lietuvoje. Taip pat irjaunėlio Končiaus visuomeninis temperamentasįgijo geros dirvos skleistis.Iš namiškių lūpų, artimiausių irtolimesnių kaimynų pasakojimų prirašėstorą sąsiuvinį pasakojamosiostautosakos. Šis sąsiuvinis, pavadintas„Iš mūsų bočių išminties skrynios“,saugomas Žemaičių dailės muziejujeesančiame I. Končiaus fonde. Žemaičiųkultūros draugijos Informacinis kultūroscentras, naudodamasis I. Končiaussurinkta medžiaga 1988 m. parengėir išleido dvi knygeles tos medžiagospagrindu.Jau dirbdamas Lietuvos universitete(nuo 1930 m. pavadintas VytautoDidžiojo universitetu) Kaune globojoiš Plungės krašto kilusius studentus,iš kurių išskirsime fiziką Adolfą Jucį,vėliau pagarsėjusį teorinės fizikos atstovą,taip pat iš Kėkštų kaimo kilusįetnografą Aleksandrą Pakalniškį, kuris2010 m. atšventė savo šimtmetį,gyvena Naperville mieste Ilinojausvalstijoje, JAV.I. Končius mėgo ne tik pats keliauti,bet ir kitus skatino. Į gimtąjį kraštąmielai lydėdavo ekskursantus, tarpkurių būdavo ir Amerikos lietuvių.Daug Plungės krašto ir kitų Žemaitijosvietų geografinių, istorinių, kultūriniųir kito pobūdžio žinių yra I. Končiausknygose, dar daugiau jų galima rasti jorankraščiuose.Profesoriaus dvasią Plungės kraštetebesaugo jo gimtoji sodyba „Končalė“Purvaičiuose, dabar tapusi įvairiųrenginių vaikams, taip pat skautamsvieta. Nepamirštas jis ir Plungės mieste,kuriame viena gatvė pavadinta IgnoKončiaus vardu. Žlibinų pagrindineimokyklai 2002 m. suteiktas profesoriausIgno Končiaus vardas, o 2006 m.sukurtas medalis „Prof. Ignas Končius/ Už nuopelnus saugant ir puoselėjantkryždirbystės paveldą“. Šiuo dailininkoVytauto Mockaičio sukurtuojumedaliu apdovanojami Plungės rajonokryždirbystės paveldo išsaugojimuilabiausiai nusipelnę asmenys.Neperdėtume pasakę, kad IgnoKončiaus vardas šiandien į Plungėskraštą įaugęs tarsi šimtametis ąžuolas.O kad išties yra taip, rodo ir profesoriaus125-ojo gimtadienio išvakarėsePlungėje surengtoji šiai sukakčiai skirtakonferencija. Masiškumu ji tegu irnusileido tuo pačiu metu Klaipėdojevykusiai tradicinei Jūros šventei, betišliekamąja verte gal ir nepralaimėjo.Pagaliau viską į savo vietas sustatolaikas, labiausiai nepaperkamas ir mažiausiaiemocijoms pavaldus teisėjas.Vien tas faktas, kad ne akademinėskultūros ir mokslo centrai pirmiejisuskato paminėti Igno Končiaus iškiliąsukaktį, o plungiškiai, rodo gyvybingasto žemaičio šaknis gimtojoje žemėje.Kas išlieka žmoniųatmintyje ir istorijojeLietuvių patarlė sako: „Laiko dantysaštrūs – laikas kalnus sugraužia“.Priminęs šią liaudies išmintį prof.L. Klimka uždavė gal ir kiek retorinįVienintelis konferencijos dalyvis,pažinojęs Igną Končių, bibliofilas išVilniaus Juozas Šimkus. Už jo – moksloistorikas Tomas Petreikisklausimą: jeigu visa taip, tai kas išliekatautos atmintyje ir istorijoje, kas galipasipriešinti laiko dantims? Profesoriuspats ir atsakė: išlieka pilietinės iniciatyvos,valstybinės reikšmės inovaci-jos, mokslo pagrindų ir naujų jo krypčiųpradininkai. Išsamiau panagrinėjęgreit įsitikintume, kad I. Končius savoveikla, iniciatyvomis, mąstymo inovatyvumupuikiai įsirašo į L. Klimkospateiktus atrankos kriterijus. Daugelyjesričių jo veikla, ko gero, gal net peraugosavo gyvenamojo laiko ribas, todėl iršiandien aktuali, jo darbai nepaseno,gal ir niekada nepasens, kol žmonėmstokios sąvokos kaip Žemaitija, Lietuvabus ne šiaip vien tik pavadinimai.Anot L. Klimkos, etnografo iretnologo darbai nesensta, bus aktualūsir tolimoje ateityje, kuo toliau,tuo netgi didesnę vertę įgis. Tonebūtų galima pasakyti apie daugelįfizikos mokslo darbų, taip pat ir patiesI. Končiaus darbų. Tą patį L. Klimkasako ir apie savo paties puslaidininkiųfizikos srityje atliktus darbus – jųišliekamoji vertė nėra didelė, jeiguišvis apie tokią yra prasmės kalbėti.Mat jau po penkerių metų daugumamokslinių straipsnių pasensta, opo dešimties niekas jų neprisimena.Žodžiu, mokslo žingsniai nesustoja,gamtamokslinių tyrinėjimų savotiškalemtis – būti „trąša“ kitiems pavymuieinantiems tyrėjams.Jei ir ne visai tokiais žodžiais, taibūtent šią mintį bandė įteigti L. Klimkair kam, jei ne jam visa tai geriausiažinoti. Jo paties eitasis kelias labaiprimena I. Končiaus nueitąjį. Iš fizikopersikvalifikavęs į etninio paveldo tyrinėtojąL. Klimka nuo I. Končiausskiriasi nebent tuo, kad pastarasis taipir nenutraukė bambagyslės su fizika,liko jai ištikimas, radęs būdų įgytąprofesiją derinti su pomėgiu kraštotyrai,etnografijai, tautosakai. L. Klimkasu fizikos eksperimentais atsisveikinoryžtingai, Gordijaus mazgą perkirtoetnikos ir mokslo istorijos naudai, tadfizika ir fizikų darbai šiandien jį dominaveikiau mokslo istorijos požiūriu.Tai irgi labai svarbu.Konferencijos eiga tarsi patvirtinoL. Klimkos požiūrio teisingumą,nes buvo daugiausia prisimenami ircituojami ne I. Končiaus fizikos sritiesdarbai ir net ne bostoniškėje „Lietuviųenciklopedijoje“ išspausdinti jostraipsniai apie to meto svarbiausiusfizikos atradimus ir laimėjimus. Tųstraipsnių I. Končius parašė gyvą galą,nes gyvendamas JAV buvo „Lietuviųenciklopedijos“ bendradarbis. Tačiaune šie jo darbai buvo cituojami, betetnografiniai ir kraštotyriniai I. KončiausdarbaI. Konferencija Žemaičiųdailės muziejuje net prasidėjo muziejausdirektoriausAlvydo Bakanauskoperskaityta ištraukaiš I. Končiaus knygos„Mano eitasis kelias“.Ištraukoje aprašomapirtis Žemaičiuose:klojimo patalpa, kuriojedžiovinami spragilai,kuliami javai, minamiir džiovinami linai.Didelis skirtumas tarppirties ir perenės – niekobendro tarp jų nėra,bent jau Žemaičiuose.Šiandien daugeliuitikrais atradimais tampane fizikos srityje atliktiI. Končiaus darbai,o etnografiniai. Tokiajau šių mokslų specifika: etnografija,etnologija gali būti nepavaldi laikodimensijai, kai fizika primena amžinaslenktynes: šis mokslas turi ne tik spėtisu vis greičiau bėgančiu laiku, bet kartaisnet pralenkti laiką.Bus daugiauGediminas Zemlickas

10 Mokslo Lietuva2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15(459)Tarptautiniai Č. Milošo metaiČeslavas Milošas:„Garbė gyvenimui už tai, kad tebetrunka, vargingai, vos ne vos“Atkelta iš 7 p.V. Daujotytė. Didžiausiu ir vienu išbaisiausių jo patyrimų laikyčiau Varšuvossukilimo ir likimo patirtį. Šissukilimas daug ką pakeitė jo sąmonėje.Taip pat Č. Milošo pasitraukimas išdiplomatinės tarnybos ir Lenkijos buvojo didysis išbandymas. Juk Č. Milošasbuvo nesuprastas nei buvusiųjų Lenkijoje,nei emigracijoje. Nei tų, nuo kuriųjis traukėsi, nei tų, pas kuriuos traukėsi.Gedimino Zemlicko nuotraukosKai pasirinkimo nėraML. Tarp šių dviejų Č. Milošo gyvenimoįvykių esama tiesioginio ryšio, galnet priežasties ir pasekmės ryšio. NorsVaršuvos sukilimas daug ką apvertėČ. Milošo galvosenoje, bet vis dėlto jissavo gyvenimą susiejo būtent su tarnysteLiaudies Lenkijos režimui. Ir ne bet kokiatarnyste, o bendradarbiavimu diplomatorange. Kaip tai paaiškinti moralineprasme? Sunku išvengti nemalonaus kolaboravimotermino. Juk niekam, juolabpačiam Č. Milošui ne paslaptis, kas buvotikrasis Varšuvos sukilimo pralaimėjimokaltininkas.V. Daujotytė. O kur dėjosi visikiti gyvi likę Varšuvos gyventojai? Jienei taikėsi, nei kovojo, tiesiog toliaugyveno. Išaušo rytas, žmogus išsivirėarbatos, pabučiavo vaikus, kuriuosjuk reikėjo maitinti, ir išėjo į darbą.Gyvenimo linija yra be galo atkakli. Taimums iš laiko nuotolio gal atrodo, kadžmogus renkasi, kur eiti, su kuo būti.Varšuvos gyventojams nebuvo dideliopasirinkimo: reikėjo atstatyti sugriautąsenamiestį, mokytojams – mokytojauti,gydytojams – gydyti sužeistuosius irligonius, o pagal išsilavinimą teisininkasČ. Milošas išėjo dirbti pagal savospecialybę – į diplomatinę tarnybą.ML. Tuo metu lietuviai, tautos auksožiedas, išėjo į miškus – kovoti ir žūti.V. Daujotytė. Ne visi išėjo. Kitiišėjo į pradėjusius darbą Vilniaus universitetąir Vilniaus pedagoginį institutą.Dar kiti išėjo statyti karo sugriautųpastatų, gydyti žmonių. Juk nebuvotik dviejų kraštutinumų – čia arbaten. Pasirinkimas ir nepasirinkimas,galimybės ir negalėjimas, aplinkybėsir situacijos – žmones įsuko begalinisgyvenimo mechanizmas. Viskas yraNuo oficialiosios renginio dalies atitrūkę – literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė, rašytojas Vytautas Martinkus, literatūrologė dr. Donata Mitaitė ir Vilniausmemorialinių muziejų direkcijos Venclovų namų-muziejaus direktorė Birutė Vagrienėpaprasčiau ir kartu daug sudėtingiaunegu kartais atrodo.Sakote, lietuvių tautos žiedas išėjo įmiškus? Pakankamai ir Lenkijoje būtapasipriešinimo naujam režimui. Apievisus tuos procesus geriausiai gali pasakytimeno kalba, mes apie tuos dalykuspaprasta kalba nieko tikro pasakyti negalime.Lenkijoje 1958 m. pasakė AndžejausVajdos (Andrzej Wajda) meninisfilmas „Pelenai ir deimantas“. GaliausiaiČ. Milošas ir išeina ten, kur gali kažkąpasakyti. Ir išeina taip pat be savo pasirinkimo– kitaip tiesiog būti negalėjo.ML. Kūrybinė asmenybė veikia nepagal fizinio ar socialinio pasaulio dėsnius,bet pagal lemties sunkiai apibūdinamusšaukinius?V. Daujotytė. Aš tai jaučiu kaipypatingą misteriją, kurioje negalėčiautiesmukai išskirstyti, kas buvo prisitaikėliai,kas sąmoningai ar nesąmoningairinkosi savo gyvenimo kelią. Realiamegyvenime viskas dažniausiai daug sudėtingiau.Č. Milošas, 1951 m. metęsdiplomatinę tarnybą ir nutraukęs ryšiussu Liaudies Lenkija, atsidūrė niekienožemėje. Tai buvo ypatingas posūkis jogyvenime ir kūrybinėje biografijoje.LDK pilietinėssąmonės asmenybėsML. Amžinas gyvenimo klajūnaskito pasirinkimo neturėjo – tik klajones.Net jei pats Likimas už jį šį sprendimąpadarė.V. Daujotytė. Čia esminis jambuvo susitikimas su Jurgiu Giedraičiu– Ježiu Giedroycu (Jerzy Giedroyc).ML. Kad tai buvo nelengvas susitikimasrodo jųdviejų nuolatinės diskusijos,Per Česlavo Milošo septintųjų mirties metinių minėjimą Krasnagrūdoje: iš dešinės Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkopavaduotoja rašytoja Birutė Jonuškaitė, literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė, rašytojas Vytautas Martinkus, poetasEugenijus Ališanka ir kiti dalyviainesusikalbėjimas ir net tam tikri konfliktaibent jau pradiniame etape, kai nutraukęsryšius su prosovietine Lenkija, Č. MilošasParyžiuje glaudėsi prie Jurgio GiedraičioParyžiuje įkurtojo ir vadovaujamo žurnalo„Kultura“. Lenkų emigracijos buvosunkiai priimtas ir ne mažiau sunkiai patsprie tos emigracijos pritapo.V. Daujotytė. Šiuo atveju nereikėtųpamiršti, kad pirmiausia mes kalbameapie poetą – manau, kad tai reikėtųpabrėžti. Č. Milošas yra poetas mąstytojas.Tai, ką jis sukūrė iš savo ypatingolikimo sandūrų, buvo mąstymo,labai stipraus mąstymo pasekmė. Daugką jis sugebėjo įjungti, harmonizuoti,visai galimas dalykas, kad visa tai išprigimties jam buvo nulemta. Begalinėstoiška mąstančio ir dirbančiožmogaus laikysena. Kiek jo yra galėtadirbti, kiek jis apskritai yra mąstęs, kasyra darbas ir disciplina, tai čia visaiatskiras dalykas, galintis būti atskiropokalbio tema. Kūryba Milošui ne šiaipgeros nuotaikos ar įkvėpimo dalykas,kai pradėsiu mąstyti, bet nuolat dirbti,dirbti ir dirbti. Tai galingos dirbančiossąmonės pasekmė. Man tai atrodo begalo įspūdinga. Nuolat dirbanti, neleidžiantisau jokios tuštybės ir nuolaidųasmenybė – štai kas yra Č. Milošas.ML. Išties didžiulis vaidmuo jo gyvenimepo 1951-ųjų teko Jurgiui Giedraičiui,prisimintajai kunigaikštiškos dvasios asmenybei.Tai jis pažadėjo Milošui atsparą– žurnalo „Kultura“ aplinką ir paramą,kai Č. Milošas buvo atsidūręs tarp dangausir žemės. J. Giedraitis, nežiūrint tarpjųdviejų iškylančių tam tikrų įtampų, tapobene didžiausia atrama Č. Milošui XX a.šeštajame dešimtmetyje.V. Daujotytė. Taip, bet veikė irkita pusė: Č. Milošas taip pat sugebėjomatyti Jurgio Giedraičio dvasiosdidybę – jie abu buvo LDK pilietinėssąmonės žmonės. Šis dviejų kūrėjų susitikimas– labai įdomus ir reikšmingas.Jeigu mes sugebėtume permąstytijųdviejų susirašinėjimą*, pamatytume,ant ko laikosi pasaulis. Pasaulioprasmė laikosi ant labai nedaugeliotaip mąstančių, tokios laikysenos,tokių ambicijų ir tokio pasireiškimožmonių. Žinoma, tuos laiškus skaitydamasmatai ir visą to meto tikrovę,įžeistas ambicijas, tam tikro nesupratimoir nesutarimo, pagaliau skirtingomąstymo pasireiškimų. Ta žmogiškojitikrovė kupina tikro gyvenimo, nesnegyvename sterilioje erdvėje. Tamesusirašinėjime matome visko, bet visadaį pirmą planą iškyla aukštasisbūties planas. Mes visi esame kasdieniamegyvenime, bet skirtumas tas,kad ne visada mums pavyksta iškiltivirš asmeniškumų iki būties lygmens.Labai svarbu, kad nebūtų sumaišomossmulkmenos ir esminiai dalykai.ML. Čia vėl į pasąmonę tarsi pasibeldžiaVinco Krėvės kovojantys, mąstantysir kenčiantys herojai, kuriems siekiantaukščiausių tikslų taip sunku išsiveržti iškasdienybės spendžiamų spąstų! Gyvenimokasdienybės smulkmenose dažnaipaskęsta didingi planai. Bet juk tai taippat viena iš visuotinybės reiškimosi formų.V. Daujotytė. Visas tas aukštasisgyvenimo planas, jeigu jis yra (toligražu nedaugeliui žmonių, tenka sutuo sutikti), maitinamas kasdieniškoir labai paprasto gyvenimo. TodėlČ. Milošas savo vėlyvajame gyvenimeir galėjo ištarti: kad tik tas gyvenimasbūtų, kad tik tęstųsi bet kokiomis formomis.Jeigu tęsis, jis kels savo aukštąjįlygį, jeigu jo nebus – nieko nebus.Kalbėjosi Gediminas Zemlickas* Jerzy Giedroyc, Czeslaw Milosz,Laiškai 1952–1963; rengėjas, įžangosir komentarų autorius Marek Kornat;iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila.Vilnius: Mintis, 2010 – XI, 736 p.

2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15(459) Mokslo Lietuva 11Gedimino Zemlicko nuotraukaKai susikalbama net ir tiesiogiai nesikalbantPoetas Marcelijus Martinaitis ir prof. Algirdas Avižienis atkurtajame Krasnagrūdos dvarelyjeAtkelta iš 6 p.M. Martinaitis. Manau, kad vienas išČ. Milošo siekių buvo atrasti dermętarp tų dviejų kultūrų. Mes labai esameįsijautę į savo tautinius reikalus,pamiršdami, kad Lenkija, lenkai taippat turi gana gilų istorinį bei kultūrinįlietuviškąjį kompleksą, kurio interpretacijostaip pat būna ir gali būtilabai įvairios, ypač kada tie kompleksaipradedami politizuoti.Lietuvių tautos ir valstybės radimasisČ. Milošui buvo suprantamasdalykas. Juk prasidėjus Europoje vadinamajamTautų pavasariui, iš nebūtieskilo tautos, tautiškumo pagrindu kūrėsinaujos valstybės, kurioms pamatinėvertybė buvo kalba, etnosas. Manau,kad Č. Milošui tai buvo politiškai suprantamasdalykas.Tačiau vien pagal kalbinius požymiusdalinti kultūras į savas bei svetimasyra gana keblu. Juk niekur nebuvoir nėra kalbiškai vienalyčių valstybių.Tai sakytina ir apie Lietuvą, jos kultūrą,meną, literatūrą, ypač kai dabartiniamepasaulyje reikia išeiti iš siaurų etniniųribų, etniškumą praturtinant kitų kultūrųpatirtimi.Bėda, kad neturime tokių asmenybių,kaip Č. Milošas, Ježis Giedroycasir kt., t. y. asmenybių, kurios atsidurtųtarp pirmųjų Europos vardų. Todėlneretai esame tokie kompleksuoti, įtarūs,lyg visą laiką kas nors nori mumskenkti, traukiamės į save. Neturimetokių kultūros ambasadorių, koks buvoČ. Milošas.Didieji meno žmonės, kūrėjai, iškiliosasmenybės palieka stiprias jungtistarp žmonių ir tautų. Č. Milošas palikone vieną atvertą angą į lietuvių ir lenkųistorinę patirtį, kultūrą, literatūrą. Niekaipneįmanoma tai kaip nors išdraskyti,nusavinti ar išdalinti. Kaip, sakysime,išsidalinti Adomą Mickevičių, MotiejųKazimierą Serbievijų, kitus, kūrusiuslietuviškomis temomis? Ne vienas jųkėlė ir lietuvių savigarbą, yra savi lietuviams.Juk net mūsų himnas prasideda„Pono Tado“ pirmosios eilutės vertimu!ML. Lietuva išgyveno sudėtingusistorijos momentus, bet neatrodo, kadtie XX amžiaus istorijos padariniai būtųnugrimzdę į praeitį. Kai kas tęsia žaidimustomis pačiomis kortomis, kurios seniaiturėjo atsidurti istorijos sąšlavyne.M. Martinaitis. Neketinu veltis įtuos dabar iškilusius politinius ginčusdėl lietuvių ir lenkų santykių, kurie, visatnaujinami, prikeliant senas nuoskaudas,gaivinant jau pradėtus pamirštidalykus ar tiesiog nesugebant nusimestipraeities pavalkų.Tos įtampos tarp lietuvių ir lenkųjei kam reikalingos, tai pirmiausiakai kuriems politikams. Jiems svarbukurti precedentus, provokuoti konfliktinessituacijas. Politikams reikianuolat turėti juos palaikančią grupę,terpę – socialinę ar tautinę, kad atsirastųgalimybės veikti, būti žinomais.Antraip jie – niekas. Reikia nuolatkurstyti įžiebtą ugnį, kad išliktumpolitikos paviršiuje, užimti tas sritis,kurios priklauso kultūrai, natūraliamžmonių bendravimui.Atsiranda tokios komandos vienojeir kitoje pusėje. Pažadinamos irpakeliamos veikti net visokios agresyviospadugnės. Pasirodo, tokias politinesvaržybas galima sukelti beveik dėlvienos „w“ raidės rašybos.Mano užmiesčio sodybėlė yra šaliabuvusių lenkiškų kaimų, su kuriųgyventojais randu ir rasdavau bendrąkalbą. Tai normalūs, paslaugūs, visainepikti žmonės, kol jų kas norsnesukursto. Ne vien susikalbam, betir pasikalbam. Žinau, kad be reikalonegalima užgauti, nes lenkai yra ambicingi.O to labai trūksta lietuviams.Atrodo, kad lietuviai ir vaikšto šiek tieksusikūprinę, vis pasiruošę gauti smūgįį nugarą, net ir iš lenkų.Vėl iškyla tas kalbų klausimas. Tuotarpu pastebėjau, kad ir jų lenkiškakalba tapo švaresnė, grynesnė, gražesnė.O tai sustiprėjusių, neblogaitvarkomų lenkiškų mokyklų nuopelnas.Juk sovietmečiu lenkai gal netlabiau nei lietuviai buvo rusifikuojami,verčiami būti „rusakalbiais“. Ar blogai,kad vaikučiai moka dar ir lietuviškaitaisyklingai šnekėti, kartais geriau neilietuviukai?Kita vertus, kitataučiai neturi jaustisįnamiais, nuomininkais, kas labiausiaituos Lietuvos gyventojus užgauna.Ar jų neįskaudino tai, kad, sakysime,Vilnijos gyventojams nebuvo laikusugrąžinta žemė? Kylant Sąjūdžiui,buvo atsiradusi tokia nuostata: šaliaesančiam kitos tautos žmogui reikia kąnors padaryti geriau negu sau. KylantAtgimimui juk jie su mumis ėjo išvien.Negalima gyventi ir sugyventiužminuotuose laukuose. Tada ateinasvetimi išminuotojai, kaip buvo yrantSovietų Sąjungai. KGB idėja buvo atplėštidalį Rytų Lietuvos. Panašiai buvodaroma ir su kitomis respublikomis,stengiantis suleisti dantis į dalį jų žemiųir nepaleisti. Rusija tų dantų kaikur dar neatleidžia iki šiolei. Tada išLenkijos sulaukėme rimtos paramos,nes laiku buvo sutramdyti visokie brodavskiai,tsichonovičiai, apie kuriuosdabar nieko negirdėt. Bet atsirandakiti, kurių nėra kam tramdyti.Lėktuvo katastrofa Smolensko žemėje,kurioje žuvo Lenkijos prezidentasLechas Kačinskis ir kiti politinio elitoatstovai, buvo savotiška ir jau nusistovėjusiųtarpusavio santykių katastrofa.Per keliolika mėnesių ėmė irti geri kaimynystėsryšiai, atrodo, iš abiejų pusių.Tokių dalykų nebuvo ir prezidentoAleksandro Kvasnievskio laikais.Galima tiktai paklausti, o kur išsislapstėLietuvos vadovai, ką jie darė irpadarė, kad padėtis keistųsi? Valstybiųsantykiai priklauso ir nuo politinių asmenybių,gal net daugiau, negu atrodo.Gal jau neliko tokių jungiančių irtelkiančių asmenybių? O kaip neprisiminsitokio taikdario kaip buvusioLenkijos Respublikos ambasadoriausLietuvoje (1992–1996) prof. Jano Vidackio.Teikia vilčių šiais metais Lenkijosintelektualų pasirašytas laiškassavo valdžios atstovams ir asmeniškaiLenkijos užsienio reikalų ministrui RadoslavuiSikorskiui. Galima buvo lauktipanašaus Lietuvos intelektualų laiškosavo politikams ir lenkų kolegoms. Vėlpražiopsota galimybė tokioje konfliktinėjesituacijoje išreikšti savo bendrystęsu lenkų žinomais asmenimis. Ar tai nepolitinės kultūros stoka?ML. Jau nesužinosime, ką apie dabartiniussantykius pasakytų Č. Milošas,J. Giedroycas, Šventasis Tėvas JonasPaulius II..M. Martinaitis. Bet juk nesunkiaigalime žinoti, ką jie sakytų. Vėl noriupakartoti, jog tokios asmenybės ilgaigirdimos ir po jų mirties.Lietuva padarė labai gražų dalyką,paskelbdama Č. Milošo metus. Tuožingsniu yra pasakoma, kad kultūrojeyra likę tiltai tarp tautų ir žmonių,kurių niekam nevalia išgriauti.Č. Milošo yra daug, jį sunku išsidalinti.Jo užteks visiems.Kalbėjosi Gediminas ZemlickasFarmakognozijos ištakos Lietuvoje:Profesorius Kazimieras GrybauskasProf. dr (HP) Ona RagažinskienėVytauto Didžiojo universitetoKauno botanikos sodo Vaistiniųaugalų mokslo sektoriaus vedėjaDoc. dr. Tauras MekasLietuvos sveikatos mokslųuniversiteto Lietuvos medicinos irfarmacijos istorijos muziejausdirektorius Vaistinių augalų skyriausįkūrėjasPrieš 125 metus (1886 08 20)Švenčionių apskrityje, Dotinėnųkaime, gimė Kazimieras Grybauskas– vienas pirmųjų profesionaliųfarmakognostų – vaistinių augalų tyrėjų,propaguotojų ir vaistažolininkystėspradininkų Lietuvoje.Jis, savarankiškai pasiruošęs ir išlaikęsketurių gimnazijos klasių egzaminus,kaip ir daugelis senosios kartosinteligentijos atstovų, pradėjo dirbtivaistinėje mokiniu (gizeliu), o vėliauvaistininko padėjėju. Šiuo darbu jisbuvo nepatenkintas, todėl baigė aukštąjįfarmacijos mokslą Maskvos universiteteir tapo vaistininku. Jis dirboįvairiose vaistinėse, kartu domėdamasisvaistiniais augalais ir šioje srityjeįgydamas daug vertingų žinių.1924 m. Kazimieras Grybauskaspradėjo dirbti Lietuvos universitetoKauno botanikos sode. Jis buvo paskirtasLietuvos universiteto Matematikos–gamtosfakulteto gamtosmuziejaus vyresniuoju laborantu irsukūrė Vaistinių augalų skyrių. Darbopradžia buvo sunki, vaistinių augalųskyriaus kūrimui nebuvo nei lėšų, neietatų, nei darbo įrankių bei patalpų. Šįdarbą jis atliko su dideliu entuziazmuir atsidavimu. Atsiminimuose apie tąlaikotarpį rašė: „Pats darbų prižiūrėtojas(taip save vadino K. Grybauskas)visus darbus dirbo kartu su padienėmisdarbininkėmis, nes matė, kad jo aukštasismokslas čia nepadės be pavyzdžiofiziniame darbe. Vakare paleidęs darbininkus,prižiūrėtojas su basliu rankosepalieka budėti iki vėlyvos nakties arbadažnai ir visą naktį saugo savo apsodintuslaukelius, kad aplinkinių gyventojųgalvijai jų nesugadintų. Taip pat buvopradėtas vadovavimo darbas vaistiniųaugalų skyriuje, net iki kitų metų nėžodžiu neužsimenant apie atlyginimą“.Nuo 1924 metų – prieškariniuLietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu,būdamas tyrinėjimų moksliniuvadovu, pradėjo naują vaistinių augalųmokslinių tyrinėjimų kryptį – vaistiniųaugalų rūšių bei veislių introdukciją irperspektyvių auginimą Lietuvos sąlygomis.Jis inicijavo techninių (apynių),miško vaistinių augalų ir vaistingųjųdaržovių auginimą bei tyrinėjimą. Tuolaikotarpiu buvo apibendrinti tyrimųduomenys paprastojo apynio 24 veislių,introdukuotų iš Vakarų Europos,ir atrinktos penkios tinkamos augintiLietuvos sąlygomis. Apynių žaliavabuvo naudojama farmacijoje ir maistopramonėje.Nuo 1940 m. K. Grybauskas vadovavoVytauto Didžiojo universitetoKauno botanikos sodui. Antrojo pasauliniokaro metais labai nukentėjobotanikos sodo augalų kolekcijos,ypač – Augalų sistematikos skyriuje.K. Grybauskui pavyko įtikinti karinėsvadovybės atstovus, kad vaistiniaiaugalai galės kompensuoti vaistų stygiųarmijai. Vaistinių augalų skyrius,anksčiau užėmęs 1,5 ha plotą, 1943 m.buvo išplėstas iki 6 ha, o 1944 m. buvoplanuojama apsodinti vaistiniais augalais25–30 ha – Vytauto Didžiojouniversiteto Kauno botanikos sodasbuvo išgelbėtas nuo sunaikinimo.Tiriamų vaistinių augalų rūšių irveislių skaičius didėjo: 1927 m. jų buvo78, o 1938 m. – 200.Plėtėsi ir tyrimų apimtys: vaistiniųaugalų pradiniai tyrimai buvo vykdomine tik bandymų plotuose bei augalųkolekcijose, laboratorijoje atliekantvaistinės augalinės žaliavos cheminęanalizę. Prof. K. Grybauskas daug dėmesioskyrė augalams, kuriuose kaupiasieteriniai aliejai. Jis spausdinomokslo populiarinimo straipsnius apieaugalų, kuriuose kaupiasi eteriniai aliejai,auginimo naudą, sudomindamasvaistinių augalų augintojus ir vaistinėsaugalinės žaliavos perdirbėjus.Jis modernizavo ir patobulinoįrangą vaistinių ramunių žiedų rinkimui,įvertindamas ekonominį efektą.K. Grybausko mokslinio darborezultatas – biologijos mokslų daktarodisertacija „Fenologinis žiedadulkiųkritulių spektras“ ir parengtas žiedadulkiųalbumas.Vaistinių augalųtyrinėjimų tęstinumasir aktualumasPo K. Grybausko mirties, 1954 m.paskelbtame straipsnyje, apibendrinti1924–1949 metais atliktų vaistiniųaugalų pirminių introdukcijos tyrimųduomenys. Ištyrus vaistinių ir techniniųaugalų 224 rūšis (iš jų 187 rūšysintrodukuotos, 37 – vietinės floros),įvertintos šių augalų adaptacinės savybės,jų vaistinės augalinės žaliavos kiekybėir kokybė. Pažymėta, kad „platusir sudėtingas auginamų vaistinių augalųįvertinimo ir atrankos darbas Kaunobotanikos sode dar toli gražu nebaigtas“.Nuo 1924 m. iki šiol VytautoDidžio jo universiteto Kauno botanikossodo Vaistinių augalų skyriuje vaistiniųaugalų tyrimai buvo plečiami: Vaistiniųaugalų skyrius performuotas į sektorių,vėliau – į laboratoriją, mokslo sektoriuisudarant galimybes vykdyti perspektyviųvaistinių augalų detalius tyrimus.Sukurtos 30 perspektyvių vaistinių augalųauginimo rekomendacijos. Dalisšių vaistinių augalų yra introdukuoti išvietinės floros, o didžioji jų dalis – iškitų geografinių regionų.Dabar Vytauto Didžiojo universitetoKauno botanikos sodo Vaistiniųaugalų mokslo sektoriuje kuriamos,gausinamos, plečiamos ir tiriamos unikaliosBaltijos šalių regione vaistiniųaugalų kolekcijos – farmakognostinissodas – tai muziejus po atviru dangumi.Vaistinių augalų kolekcijoje augalaisuskirstyti farmakognostiniu principupagal biologiškai aktyvius junginius.Joje auginama 419 rūšių, priklausančių222 gentims ir 81 šeimai. Apyniųkolekcijoje auginama 30 veislių ir 19apynio kolekcinių pavyzdžių iš natūraliųaugaviečių. Prieskoninių ir medingųjųaugalų kolekcijoje auginamos 134rūšys, priklausančios 77 gentims ir 63šeimoms. Šiose augalų kolekcijose auginamos,saugomos ir tiriamos 26 retosir nykstančios vaistinių, prieskoninių(aromatinių) augalų rūšys Lietuvoje.Šie augalai yra Lietuvos augalųnacionalinių genetinių išteklių sudedamojidalis, mokslo ir studijų objektasbei švietėjiška-mokomoji bazėNukelta į 16 p.

12 Mokslo Lietuva2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15(459)asmenybėGyvenimo uždavinius spręsti sekėsi sunkiau negu matematikos lygtisAtkelta iš 1 p.pagerbimo iškilmes. Į universitetoBaltojoje salėje jo 90-mečio jubiliejuiskirtąją parodą veikiausiai neis, nesbūtų sunku laiptais pakilti į pusketvirtąaukštą, kur yra Baltoji salė. Bent taipjubiliatas tvirtino šių eilučių autoriui.O kitą dieną į iškilmingą Senato posėdįir jo garbei rengiamas iškilmes Šv. Jonųbažnyčioje ateis. Atvyko ir rugpjūčio19 d. į LR Prezidentūrą, kur LietuvosPrezidentė Dalia Grybauskaitėpriėmė visuomeninio sambūrio „Patirtis“narius, buvo aptartos sambūriokeliamos Lietuvai svarbios problemos.Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikinoprofesorių J. Kubilių 90-mečioproga. Veikiausiai ras būdą jubiliatąpasveikinti ir Lietuvos mokslų akademija,kurios tikruoju nariu J. Kubiliusyra jau daug metų.Sveikina jubiliatą ir Lietuvosmokslininkų laikraštis „MoksloLietuva“. spausdiname pašnekesį suprofesoriumi.Garbingame ilgaamžiųbūrelyjeMokslo Lietuva. Gerbiamasis Profesoriau,olimpietiškai ramiai pasitinkatedar vieną reikšmingą savo gyvenimojubiliejų. Oficialaus posto neužimate,tad ir pavyduoliai ar pataikūnai Jūsųnebesupa. Tikriausiai galėtumėte pasakyti,kad bent šia prasme tautos kokybėgerėja.Jonas Kubilius. Šia prasme ir manosavijauta gerėja. Aplink mažiau ir kitokiųžmonių, kurie jausdavo malonumąįgelti, įkąsti, kai tik tokia galimybėatsirasdavo. Žinoma, ir anksčiau nesiskųsdavaumane supusiais žmonėmis,kai dirbau aktyvų darbą. Vienas kitasatsirasdavo, kurie norėdavo mane apgauti,bet tai niekis, nevertas didesniodėmesio. Svarbiausi buvo kiti dalykai,o Vilniaus universiteto kolektyvas, kaibuvau rektorius, dirbo visai neblogai,aplink save visada turėjau žmonių,kuriais galėjau pasitikėti, remtis. Meskartu daug ką darėme ir padarėme.Taip ir praėjo gyvenimas.ML. Leiskite paprieštarauti: gyvenimasnesibaigė, tęsiasi. Visada malonu Jusmatyti įvairiuose Vilniaus universiteto irLietuvos mokslų akademijos renginiuose,parodų atidarymuose. Jūsų interesų pla­Iškilusis matematikas prof. Jonas Kubilius su Vilniaus universiteto matematikos muziejaus vadovu dr. Henriku Jasiūnu parodoje Radvilų rūmuose prie savo portreto,kurį 1991 m. nutapė dailininkas Vytautas Ciplijauskastumo būtų galima palinkėti kiekvienamžmogui, taip pat ir aktyvumo, suinteresuotumone tik mokslo, bet ir kultūrosdalykais.J. Kubilius. Prieš porą metų pradėjaugulinėti ligoninėse, o po visokiųprocedūrų ir dietų jau visi kostiumaiman tapo per dideli. Nieko nepadarysi– amžius. 90 metų nedaug kassulaukia, bet kai kam iš matematikųpavyksta sulaukti. Maskvoje gyvenaakademikas Sergejus MichailovičiusNikolskis, gimęs 1905 metais. 2010 m.Maskvoje jo 105-ųjų gimimo metiniųproga buvo surengta mokslinėkonferencija, kurioje dalyvavo ir patssukaktuvininkas.2002 m. Insbruke, Austrijoje, mirėLeopoldas Vietoris (Leopold Vietoris,lietuviškai turėtume tarti Fitoris),gimęs 1891 metais. Vadinasi, gyvenobeveik 111 metų (110 metų ir 309dienas). Jis yra vienas iš matematinėstopologijos, matematinės homologijoskūrėjų, reiškėsi ir kitose matematikossrityse.Jonas Kubilius Vilniaus universiteto Fizikos fakultete su kolegomis: jau a. a. tuometiniu Lietuvos mokslų akademijosprezidentu akad. Zenonu Rokumi Rudziku, Vilniaus universiteto mokslo reikalų prorektoriumi prof. Juru Baniu, rektoriumiakad. Benediktu Juodka, Kvantinės elektronikos katedros profesoriumi Algirdu Petru Stabiniu ir katedros vadovu akad. AlgiuPetru PiskarskuŽinoma, tai reti atvejai – toksmatematikų, apskritai mokslininkųilgaamžiškumas. Reti, bet sutinkamiatvejai: mano kaimynas habilituotasbiomedicinos mokslų daktaras KazysAmbrozaitis gimė 1911 metais. Jis –gydytojas rentgenologas, nuo 1995 m.yra Lietuvos veiklios ilgaamžystėsakademijos viceprezidentas. Mudu suK. Ambrozaičiu gimėme liepos mėnesį,K. Ambrozaitis liepos 24 dieną ir dešimtmetų anksčiau už mane.Mano amžiaus yra profesorius AlgimantasMarcinkevičius, moderniosširdies chirurgijos Lietuvoje kūrėjas.Pirmasis Lietuvoje padaręs inksto irširdies persodinimo operacijas tapo irorganų transplantologijos pradininkuLietuvoje. Gimęs 1921 m. balandžio15 d., tad trimis mėnesiais vyresnisuž mane.ML. Tokioje garbingoje draugijojemalonu švęsti jubiliejus.J. Kubilius. Tas tai taip, bet tokiameamžiuje jau labai jaučiama metųnašta. Darbingumas ne tas, apima mieguistuimas,kojos nemiklios. Laimei,dar galva negaliu skųstis, bet ir ji nebeta kaip jaunystėje.Namuose išspręstomokyklinio uždaviniogaliaML. Pamėginkime prisiminti Jūsųgražaus, nors ir labai nelengvo, gyvenimoesminius momentus, savaip lūžio akimirkas,o gal ir lemtingus etapus. Žinoma,jeigu visa tai nebus per daug sudėtingavėl prisiminti ir iš naujo išgyventi, jeiguvisa tai nepareikalaus per daug jėgų.J. Kubilius. Žinoma, prieš atsakantreikia pagalvoti. Pradėti norėčiau nuoRaseinių gimnazijos, kurioje tekomokytis 1935–1940 metais. Taip jaususiklostė sąlygos, kad gimnazijojematematika susidomėjau labiau, negukitais dalykais. Visi man dalykai sekėsi,mėgau juos ir dabar tebemėgstu. O tadabuvo toks nuotykis. Buvau ketvirtojegimnazijos klasėje, matematiką mumsdėstė Vytauto Didžiojo universitetoauklėtinis mokytojas Jonas Matulionis(1906–1993), Raseinių gimnazijojemokytojavęs 1933–1941 metais.ML. Ar ne tas pats J. Matulionis, iškurio aukštosios matematikos vadovėliomokėsi jau po Antrojo pasaulinio karoLietuvos studentai?J. Kubilius. 1950 m. J. Matulionisparašė pokaryje pirmą lietuvišką dviejųdalių vadovėlį aukštosioms mokykloms„Aukštoji matematika“. Buvo kelišio vadovėlio leidimai, o 1972 m. už jįJ. Matulioniui buvo sutekta Lietuvosvalstybinė premija.Tai štai J. Matulionis mokė musRaseinių gimnazijoje. Kaip mokytojasbuvo šiaip sau, nors vertinu gal pernelygkritiškai, jau iš šių dienų pozicijos. Pasakykimetaip: buvo geras mokytojas.Turėjo vieną ypatybę: duodavo namųdarbams sunkius uždavinius. Kartąmums uždavė geometrijos brėžimouždavinį. Man šiaip taip tą uždavinįnamie pasisekė išspręsti gana originaliubūdu, kurio ir šiandien tikriausiaineįstengčiau atkurti. Daugiau niekasklasėje to uždavinio neišsprendė, tadJ. Matulionis išsikvietė mane prie lentos.Mėginau aiškinti sprendimą, betar kas suprato, negalėčiau prisiminti.Kaip ten bebūtų, buvo pripažinta, kadaš tą uždavinį išsprendžiau, savotiškaipagarsėjau kaip klasės matematikas.Tai buvo man tam tikras stimulas.Juk buvau kaimo vaikas. Keliesesamdydavomės mieste kambarį, gyvenometrise: mano tolimas gal penktoskartos pusbrolis ir kaimynas, kuris buvoaštuntokas, vadinasi, gimnazistas abiturientas.Jis dar gyvas, o įdomu dar tai,kad jis buvo taip pat Kazys Ambrozaitis,kaip ir mano dabartinis šimtametiskaimynas profesorius. Ir kas ne mažiauįdomu ir keista: tas K. Ambrozaitis taippat yra gydytojas rentgenologas! GyvenaČikagoje. Argi ne retas sutapimas! 1ML. Supratau, kad Kazys AmbrozaitisJūsų gyvenime suvaidino tam tikrąvaidmenį?J. Kubilius. Būdamas kiek vyresnis,abiturientas, K. Ambrozaitisturėjo visus reikalingus gimnazijosvadovėlius. Kai mane mokytojasJ. Matulionis pagyrė už išspręstą sunkųgeometrijos uždavinį, man atsiradopapildomas noras stengtis. Pamėginauiš K. Ambrozaičio turėtų matematikos1J. Kubiliaus kambariokas ištiesvertas prisiminti. Kazys Ambrozaitisgimė 1918 m. Naukaimyje, Šimkaičiųvalsčiuje, Raseinių apskrityje. VytautoDidžiojo universitete studijavomediciną, dalyvavo Birželio sukilime1941 metais, buvo Lietuvos aktyvistųfronto Kauno štabo narys. Studentųkorporacijos „Gaja“ pirmininkas1943 m., anti nacinio pasipriešinimodalyvis. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją,baigė Tiubingeno universitetą, apsigynėdoktoratą. Nuo 1949 m. gyveno JAV,Niujorke ir Klyvlende dirbo radiologu.Dalyvavo Korėjos kare. 1953 m. grįžęsdirbo ligoninėse netoli Čikagos. Daugmetų buvo Ligoninių radiologijos departamentodirektorius. JAV lietuviųbendruomenės, Vyriausiojo Lietuvosišlaisvinimo komiteto, Lituanistikostyrimo ir studijų centro bei kitųorganizacijų narys, fondo „Į laisvę“pirmininkas nuo 1962 metų. K. Ambrozaitissu kitais įkūrė Lietuvių fondą,buvo jo valdybos ir tarybos pirmi ninku,vienu iš Pasaulio lietuvių mokslo irkūrybos simpoziumų organizatorių,jo organizacinio komiteto pirmininku.(G. Z. past.).Gedimino Zemlicko nuotraukos

2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15(459) Mokslo Lietuva 13asmenybėvadovėlių kiek daugiau pasiskaityti.Savo nuostabai įsitikinau, kad vadovėlį„įkandu“ ir savarankiškai. Per tuosvienus metus, kol gyvenome kartu, ašperskaičiau visą gimnazijos matematikoskursą. Kiek išmokau, šiandienman būtų sunku pasakyti, bet svarbiausia,kad supratau, ką aš ten skaičiau.ML. Ką besakytume, bet tai jau buvopasireiškę gabumai matematikai. Ar kasnors giminėje panašiais gabumais pasižymėjo?J. Kubilius. Mano tėvai buvo paprastižmonės, darbštūs valstiečiai.Tėvas XIX a. pabaigoje buvo baigęstriklasę pradžios mokyklą, tais laikaistai jau buvo šviesus žmogus. Juk daugkaimo žmonių nei skaityti, nei pasirašytinemokėjo. Privalomas pradinis mokslasLietuvoje buvo įvestas tik 1928 m. –dešimtaisiais nepriklausomybės metais.Žodžiu, mokslas mane traukė, varuvaryti nereikėjo.Tą lemtingą LietuvaidienąML. Supratau, kad Jus traukė mažnevienodai visi mokslai, taip pat ir humanitariniai.J. Kubilius. Gal ne visai vienodai,bet mėgau ir kitus dalykus – grožinęliteratūrą, istoriją, gamtos mokslus.Baigiau gimnaziją 1940 m. birželio15-ąją, tą dieną gavau brandos atestatą.ML. Dar viena virsmo data ne tikJūsų, bet ir visos Lietuvos gyvenime. Kokiata diena Jūsų atmintyje išliko?ti? Reikėtų studijuoti. Studentams karotarnybą keleriems metams atidėdavo,bet po to reikdavo pusantrų metųatitarnauti kariuomenėje. Studijuotitekdavo gerokai ilgiau, nei šiais laikais.Studentams buvo keliami visaikiti reikalavimai, tekdavo užsidirbtipragyvenimui, nes ne kiekvienotėvai įstengdavo paremti. Tai štaikad nereiktų pusantrų metų tarnautikariuomenėje, daug kas pasilengvindavosau likimą – įstodavo į Karomokyklą. Joje reikėdavo mokytis apiemetus, išeidavo būdami atsargos leitenantais.Daug kas tuo naudojosi, stengdavosi„sutaupyti“ pusę metų karotarnybos sąskaita.Tokia išimtimi ir aš norėjau pasinaudotiįstodamas į Karo mokyklą.Išėjo kitaip. Tais metais, 1940-aisiais, įkaro mokyklą stojo kaip niekad daugnorinčiųjų mokytis.ML. Jaunimą paveikė sovietų okupacija?J. Kubilius. Manau, kad taip. Buvomeauklėjami patriotiškai, iš manoaplinkos į Karo mokyklą stojo, ko gero,daug vyrų. Mokyklos vadovybei tasstojančiųjų antplūdis sudarė dideliųrūpesčių, norint atsirinkti tinkamiausius.Vadovybė rinkosi, ir galop priėmėvisus, išskyrus tris asmenis. Tarp jų iraš buvau atmestas.ML. Dėl nedidelio būsimam karininkuiūgio?J. Kubilius. Ne, formuluotė kitaipskambėjo: „dėl labai blogosProf. Jonas Kubilius su prof. Stasiu Vaitekūnu, prof. Kęstučiu Makariūnu ir dr. Algirdu Vincu Kanauka2010 m. Mokslo Lietuva vykdo projektąMokslui, visuomenei ir kultūrai.Siekdama populiarinti laikraštyjepublikuojamą medžiagą redakcijaleidžia naudotis publikacijomis tol,kol Spaudos, radijo ir televizijos rėmimofondas rems minėtą projektą.J. Kubilius. Buvome užmiestyjetokiame vakarėlyje, grįžtame, o perRaseinius tankai važiuoja su raudonomisžvaigždėmis. Traukia Žemaičiųplentu. Jau buvo vadinamas Žemaičiųplentu, bet mažai panašus į šiandieninęmagistralę. Pakeliui vienas tankasįvažiavo į tokį namelį, kuriame po tožiojėjo didelė skylė.Žinoma, mums, abiturientams,iškilo esminis klausiams: ką toliau veiksveikatos“– taip buvo parašyta atmetantmano kandidatūrą.ML. Puikus anekdotas Jūsų 90-mečiojubiliejui!J. Kubilius. (Juokiasi). Gal ir gerai,kad nepriėmė, nes tuos, kuriuospriėmė, sovietai greitai išvaikė. Ne taskontingentas atėjo, kokio jie norėjo. Odėl mano „labai blogos sveikatos“, tainieko mums neaiškino. Tiesiog reikėjobent keletos jaunų žmonių atsikratyti,pasirinkimas krito ant mūsų trijulės.Pomėgis matematikaiatvedė į VilniausuniversitetąJ. Kubilius. Tada man nieko kitoneliko kaip stoti į univesitetą. Vilniusjau buvo grąžintas Lietuvai, kūrėsi lietuviškasuniversitetas. Iš laikinojo valdytojoprof. Igno Končiaus universitetąperėmė pirmasis išrinktasis rektoriusprof. Mykolas Biržiška. Manau, kadtuo metu jis buvo tinkamiausias kandidatasužimti rektoriaus pareigas. Apietai rašoma prof. Vyginto Pšibilskioknygoje „Mykolas Biržiška ir Vilniausuniversitetas. Veiklos studija ir atsiminimųpublikacija“ (2006).Žinau, kad dr. Algirdas Končiusbuvo užsimojęs įrodyti, jog pirmojo išlenkų atgautojo Vilniaus universitetorektoriaus vardas turėtų priklausyti jotėvui, prof. Ignui Končiui. Nemanau,kad istoriją būtina tempti ant savokurpalio. Bet kuriuoatveju I. Končius yradaug Lietuvai nusipelniusiir gerbtinaasmenybė. Buvo neblogasfizikas, geraidėstė studentams.Vokiečių okupacijosmetais I. Končiusvadovavo Savitarpiopagalbos organizacijai,kuri šelpėdaugybę žmonių,kuriems reikėjo pagalbos.I. Končiausnuopelnai toje organizacijojelabaidideli.ML. Ar jums tekoklausytis I. Končiauspaskaitų?J. Kubilius. Neteko.Užtat klausiauAntano Žvironofizikos paskaitų. Buvo labai gerasdėstytojas. Vilniaus universitete dirbo1940–1945 m., 1943 m. tapo pogrindinioVyriausiojo Lietuvos išlaisvinimokomiteto (VLIK) Vilniuje pirmin-inku. 1944–1945 m. buvo Vilniausuniversiteto Fizikos ir matematikosfakulteto dekanu. 1945 m. vasarį sovietaiA. Žvironą areštavo ir nuteisė 25metams lagerio. Kalėdamas Abezėjesusirgo džiova. 1954 m. liepą grįžo įLietuvą, bet spalio 6 d. Vilniuje mirė.Man karo metais teko klausytis irkitų fizikų paskaitų, bet kaip dėstytojaslabiausiai pasižymėjo A. Žvironas.Gimnazijose mums fiziką dėstė antlentos, kurioje kreida ir buvo išrašomasmokyklinis fizikos kursas, o Vilniausuniversitete išvydome labaratorijas,eksperimentus. Tai buvo visai kitafizika.ML. Jūs iškart įstojote studijuoti metematikos,o ne fizikos?J. Kubilius. Iškart įstojau studijuotimatematikos, kuri buvo dėstoma dideliameMatematikos gamtos fakultete.ML. Kas vis dėlto nulėmė, kad pasirinkotebūtent matematiką? Juk galėjoterinktis ir humanitarinius mokslus, kurieJums taip pat patiko.J. Kubilius. Man labiausiai patiko,kad matematikoje viskas tikslu, griežta.Kituose moksluose ne visai taip.Prof. Jonas Kubilius prie darbo staloML. Tai kaip čia išeina, kad gyvenimeJums labai prie širdies literatūra, istorija,muzika? Lyg ir ne visai tikslūs dalykai?J. Kubilius. Tai paveldėta iš mokyklos.Jau tada tais dalykais domėjausi,gimnazijoje net buvau paskirtas vadovautiliteratų būreliui. Bet man taippat teko vadovauti ir matematikų, taippat ir dar kitiems būreliams. Tie mokykliniaipomėgiai mane lydėjo visągyvenimą.ML. Ar tai reiškia, kad truputį pasiblaškėtetarp tiksliųjų ir humanitariniųmokslų?J. Kubilius. Blaškymosi nebuvo,tiesiog mokytojai manimi pasitikėjo.Būreliams vadovauti mane skirdavokaip gerą mokinį. Universitete pirmaisiaisstudijų metais man studijuotinebuvo sunku, turėjau laisvesnio laiko,bet irgi mėgdavau visur nosį įkišti.Gimnazijoje man neteko mokytischemijos, nes vidurinio mokymoprogramoje šios disciplinos nebuvo.Todėl universitete ėjau pasiklausytiKazimiero Daukšos chemijos paskaitų,susidomėjau šiuo mokslu, man patiko.Į Filologijos fakultetą nueidavau paklausytiprof. Vinco Mykolaičio-Putinopaskaitų. Lektorius jis nekoks buvo,skaitydavo paskaitas nuobodokai, betgiliai. Paprastai skaitydavo iš parašytoteksto. Man pirmiausia būdavo įdomuto meto garsenybes pamatyti.Universitete karometaisML. Kas Lietuvoje ir Vilniaus universitetepasikeitė vokiečių okupacijos metais?J. Kubilius. Mokytis pasidarėdaug sunkiau. Į vokiečius iš pradžiųžvelgėmė kaip į išvaduotuojus, betatsargiai. Sovietai per metus laikobuvo visiems pakyrėję, o labiausiaisavo vardą jie susiteršė 1941 m. birželįpradėtaisiais žmonių trėmimais.Iš vokiečių buvo daug tikėtasi, manyta,kad jie leis lietuviams tvarkytis savajamekrašte. Nepasiteisino, vokiečiamsviskas tebuvo žaidimas. Bet iš vokiečiųtokio spaudimo, kaip iš sovietų nebuvo.Sovietų politrukai, jau nekalbu apieenkavedistus, buvo labai nemalonūs.Žinoma, labai greitai ir vokiečiai parodėsavo tikrąjį veidą. Kol jiems sekėsi, jiebuvo labai išdidūs, iš aukšto žiūrėjo įlietuvius ir visus nevokiečius. Kai gavolupti prie Stalingrado, tai prireikėpagalbininkų, prasidėjo jaunimo vilionėseiti į vokiečių kariuomenę. Buvo pradėtiorganizuoti SS batalionai, bet lietuviai įjuos nėjo. Tai buvo atsakas į Vokietijosnenorą pripažinti Lietuvos Laikinosiosvyriausybės ir bet kokio Lietuvossavarankiškumo.Jau gerokai vėliau buvo įsteigtavietinė rinktinė, kuriai vadovavo generolasPovilas Plechavičius 2 . Jis tuos įkvietimą atsiliepusius 20 tūkst. vietinėsrinktinės vyrų įsivaizdavo kaip būsimosLietuvos kariuomenės užuomazgą. Apginkluodamiplechavičiukus vokiečiaitikėjosi svetimu krauju kovoti priešbesiveržiančius bolševikus. Ir ikiP. Plechavičiaus Vietinės rinktinės suformavimobuvo lietuviškieji daliniai,kurie daugiausiai buvo panaudojamiVilnijoje.ML. Kaip tuose įvykiuose jautėsi studentai,tarp kitų ir Jūs?J. Kubilius. Mūsų studijos karometais pasidarė labai nelengvos. Universitetenet ir žiemą patalpos nebuvokūrenamos. Matematikų dalis patal pųbuvo šildomos, ir tai jau buvo gerai– paskaitų buvo galima klausyti.Kituose fakultetuose kuru nesugebėtapasirūpinti, teko vargti. Bene blogiausiasdalykas buvo alkis. Pagal vokiečiųmaisto korteles, jeigu pasiimi savaitėsnormą, tai gali iškart suvalgyti ir liktialkanas. Iki 1942 m. sausio 1-osiosjokios pagalbos nebuvo galima gautiiš kaimų, kuriuose gyveno daugumosstudentų tėvai. Matyt, vokiečiamsfronto reikalams reikėjo transporto,todėl pirmą karo pusmetį galiojogriežti ribojimai. Vėliau pagerėjo susisiekimoreikalai, buvo leista siųstisiuntinius, atsivežti lašinių, mėsos.Tada jau gyvenome. Tačiau norintkažkur važiuoti, reikėjo gauti specialiusleidimus, o kitų susisiekimopriemonių nebuvo.Bus daugiau.Kalbėjosi Gediminas Zemlickas2Iš 13 suformuotų batalionų P. Plechavičius7 nusiuntė į Rytų Lietuvą, kurveikė sovietiniai partizanai ir lenkųArmija Krajova. Ši armija kariavo netik prieš vokiečius, bet ir prieš lietuvius,jos siekis buvo Vilniją vėl jėga prijungtiprie Lenkijos. Ne paslaptis, kad iš vokiečiųir P. Plechavičiaus vietinė rinktinė,ir Armija Krajova gaudavo ginklų.Kai P. Plechavičius nepakluso vokiečiųreikalavimui jų žinion perduoti rinktinę,jis buvo suimtas ir su savo štabokarininkais uždarytas Salaspilio koncentracijosstovykloje. Laimė, generolasdar prieš suėmimą davė įsakymąatsargos mokomojo bataliono Marijampolėjekariūnams ir kareiviamsišsiskirstyti. 86 P. Plechavičiaus kariai,nespėję pasitraukti, vokiečių buvo sušaudytiAukštuosiuose Paneriuose, darpusketvirto tūkstančio buvo suimti irišsiųsti į Vokietijos pagalbinius dalinius.Likę gyvi vėliau išėjo į Lietuvospartizanus, kovojo prieš bolševikus.(G. Z. past.).

14 Mokslo Lietuva2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15(459)menaiMenininkai grąžina skolą Tėvui Stanislovui ir PaberžeiSaulius KruopisPlenero vadovasIki šiol jauki ir kamerinė šimtametėPaberžės klebonijos aplinka slepiasavyje paslaptingų ir nepaprastųšios apylinkės istorijų. 2005 metaisišėjus Tėvui Stanislovui anapilin, visrečiau čia lankosi ar sugrįžta žmonės.Visi žinome, kad dar neseniai Paberžėbuvo dvasinės traukos centru.Pernai į mūsų pirmąjį tapybos plenerą„Paberžės vasara“ atvyko per dvidešimtskirtingų menininkų, jau anksčiaupažinojusių garbųjį Tėvą Stanislovą.Gyvenome prisiminimais, ta pėme1863 sukilimo muziejui paveikslus,daug skaitėme istorinių knygų... Maneasmeniškai labai nustebino tas faktas,kad būtent čia, Paberžėje, 1863 m. buvoiškelta sukilimo vėliava, kad būtent čiaprasidėjo trečiasis sukilimas Lietuvoje.Pribloškiantys atradimai ir faktai,kad vėlyvą rudenį kunigas AntanasMackevičius čia, į Paberžę, sugrįžo jausu 600 sukilėlių būriu. Taigi menkaiginkluotiems, neturintiems kariavimopatirties sukilėliams teko kovoti sudešimt kartų gausesniu, gerai ginkluotu,patyrusiu priešu. Caro žandaramsniekaip nepavyko suimti charizmatiškojoA. Mackevičiaus, sukilėlių būriovado. Tik klasta ir išdavyste jis buvosučiuptas, vėliau nuteistas ir pakartas.Šiemet Paberžėje aš gyvenau ir kūriauįsigilinęs į istoriją, įsijautęs į patriotinesnuotaikas. Mane įkvėpė paprastųžmonių, valstiečių pasiaukojimas irkova, iššūkis neteisybei ir svetimųjųprievartai. Visa ši kova – tautinis išsivadavimaspasikartojo po šimtmečio, jauTėvui Stanislovui gyvenant Paberžėje.Savo vizijas ir estetines išraiškas transformavautapybos drobėje, kompozicijoje„Du Paberžės titanai“. Vaizdavaudvi asmenybes, du tautos vedlius, dukunigus barzdočius: Antaną Mackevičiųir Stanislovą Dobrovolskį sukilimovėliavos fone. Nepasitenkinęs tik vienakompozicija, nutapiau net tris, ieškodamasišraiškos ir galutinio sprendimo.Nijolė Stunskaitė-Vilkė taip patieškojo tinkamiausios išraiškos tapydamagrubioje, maišinėje drobėje kunigąA.Mackevičių. Ji naudojosi nuotraukakada jis kalėjo kalėjime, buvobarzdotas, liūdnas bet labai vyriškas,tvirtos dvasios. Skulptorė, pažinojusiTėvą Stanislovą nuo 1981 m. AstaVasiliauskaitė pernai raižė medyjeangelus, o šiemet drobėje vaizdavosukilėlius. Pernai, mūsų prisistatymoparodoje, ji eksponavo skulptūrinęgalvą-biustą, vaizduojantį Tėvą Stanislovą.Tai skola ilgamečiui Paberžėsklebonui, kuris jos yra paklausęs: kąman padarysi?... Mūsų paroda visadaeksponuojama medinėje Paberžėsbažnyčioje. Supratingumu ir dėkingumupasižymi dabartinis Paberžėsklebonas poetas Skaidrius Kandratavičius.Šiemet ir jis buvo barzdotas,ir jam teko man pozuoti – tapiaujo portretą, linksmai įvardindamas,kad tai trečiasis Paberžės titanas...Tapybos pleneras Paberžėje vadinasi„Paberžės vasara“, tačiau turi dar irkitą pavadinimą – „PO MŪZŲ SPAR-NAIS“. Visi vizualūs ir vaizduojamiejimenai persipina po Paberžėsdangumi: tapyba, fotografija, videomenasir net poezija. Bažnyčioje irklebonijos verandoje iškabintos RimoAkutaičio ir Juozo Valiušaičio nuotraukos.Mūsų bandymas Paberžėjesurengti kūrybinę stovyklą-plenerą,skirtą Tėvui Stanislovui atminti pritraukiaskirtingus menininkus. Aš,kaip plenero organizatorius visiemssakau: ,,Tiesiog atiduodam skolą Jošviesiam atminimui, dvasinių vertybiųšaukliui Tėvui Stanislovui“. Jįpažinojau dar jaunystėje, pirmą kartąčia lankiausi 1976 metais ir daug tadafotografavau. Studijuodamas Vilniausdailės akademijoje vežiausi draugusir smalsuolius, ieškančius dvasingumoir tikėjimo. Ne kartą Paberžėjeesu sutikęs Naujuosius metus, kartusu J. Ivanauskaite, R. Čiurlioniu,R. Idzeliu klausėmės tėvo Stanislovorekolekcijų apie laiką, apie mus, menkusir galingus žmones. 1988 rugsėjo29 d., ką tik gimus Sąjūdžiui, buvoįsimintinas nuotykis. Paberžėje tadašventėme Tėvo Stanislovo 70-metį.Mūsų, jaunuolių, buvo tikrai daug, okitą dieną vieni ponai pasisiūlė mane,studentą parvežti į Vilnių. Važiuojantatpažinau: tai tas žmogus, operatyvininkas,kuris 1981 m. mano namuosedarė kratą, o vėliau dar ir tardė.Keistos asociacijos mane užvaldė.Vilniuje šis žmogus išlaipino maneprie Vidaus reikalų ministerijos, prieKadedros aikštės, o vos kelis žingsniusžengęs atsiradau prie badaujančiųjųvagonėlio, prie P. Ciziko, A. Andreikosir kitų. Tik vėliau, pasirodžiusA. Juozaičio, G. Ilgūno, V. Morkūnaitėsir kitų knygoms sužinojome,kad dar sovietiniais laikais daugumavažiavo į Paberžę semtis išminties irgerosios energijos iš Tėvo Stanislovo.Jis mums suteikė stiprybės ir dvasiniųjėgų nepalūžti sudėtingame ir prieš-Sauliaus Kruopio paveikslas „Du Paberžės titanai“ (2011, aliejus, drobė, 90 x 70)taravimų kupiname pasaulyje. Dauguma,kas ten lankėsi, atvykdavo tikimti – imti sau, imti artimiesiems arimti tikėjimo dėl visų mūsų ir tėvynės.Dabar atėjo laikas atiduoti pagarbąir atminimą Tėvui Stanislovui.Mūsų antrasis apsilankymas Paberžėjebuvo vainikuotas šiauliečiodokumentalisto, videomenininko irrežisieriaus Gedimino Beržinio ir KęstučioDruskevičiaus filmu apie 2010metų Paberžėje kūrusius menininkus.Eigirdo Sauliaus Kruopio nuotraukosGrupinė pleneristų nuotrauka atminčiai. Iš kairės sėdi: ukmergietė Nijolė Stunskaitė – Vilkė, klaipėdiečiai Borisas Jokubauskis su žmona Violeta Jokubauskiene, plenero vadovas Saulius Kruopis (Vilnius), šalia sėdiKaraliaučiaus menininkė Katja Čerevko, guli Eigirdas Kruopis, šios nuotraukos autorius (spėjo atbėgti). Antroje eilėje iš kairės stovi: Paberžės klebono šeimininkė ir mūsų globėja Kristina, vilnietis Vincas Matonis,Paberžės klebonas poetas Skaidrius Kandratavičius, ignalinietė Nijolė Kujalytė, vilnietė skulptorė Asta Vasiliauskaitė, plenero maitintoja, mokyklos kavinės vedėja Vida ir plenero menotyrininkas, VilniausČiurlionio namų direktorius Stasys Urbonas

2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15(459) Mokslo Lietuva 15Šiaulietis tapytojas Saulius Kuopis prie savo kompozicijų. Jas pavadino „Du Paberžės titanai“, tai dvi Paberžės asmenybės – Tėvas Stanislovas ir 1863 m. sukilimo dalyvis,vienas iš vadų – Antanas MackevičiusŠiaulietis Delvis Udrys pernai palikovisas Paberžėje nutapytas savodrobes. Šiemet jos kabo jau sukilimomuziejuje, naujojoje klebonijoje, ūkininkonamelyje, o viena buvo įteiktapagrindiniam renginio rėmėjui „Viltis“– Vikondos fondo vadovei JolantaiBlažytei-Uspaskich. Parodos metubuvo prisimintas ir grafikas, taip patšiaulietis Edmundas Birgėla, palikęsPaberžės sukilimo muziejui iškiliųsavo meno kūrinių. Buvo pastebėta,kad Edmundas Birgėla tiek daug kūrė,piešė ir tapė, kad jis vienas čia galėtųsurengti parodą. Norisi paminėti darvieną garsų tapytoją iš Šiaulių, šiuometu su šeima gyvenantį Vilniuje,Romualdą Balinską. Mes kartu lankėmeŠiaulių keturmetę vaikų dailėsmokyklą, į kurią įstojome 1971 metais.R. Balinskas parodai pateikė visąseriją Žolinėms skirtų kompozicijų.Šių metų pleneras jau tarptautinis.Buvo pakviesta jauna Karaliaučiausdailininkė Katja Čerevko. Ji vienintelė,nuo ankstyvo ryto iki vėlumos tiekdaug tapė ir piešė šioje dvasingumo irramybės oazėje. Ji, kaip ir pernai dalyvavusidailininkė Skaidrė Butnoriutė,buvo nepastebimos, tyliai įsitaisiusiosatšaliausiose erdvėse, klūpėdamos sugebėjokurti. Kitas panašumas – taidingimas, ar užsidarymas špitolėje, kurnesuskaičiuojama kolekcija sutanų, arnotųir kitos ritualinės atributikos. Klaipėdiečiaimenininkai Borisas ir VioletaJakubauskiai gyveno kaip tikri sveikuoliai– kasdien rytais ir vakarais maudėsiNykio upelyje, maitinosi vien obuoliais,kiaulpienėmis ir šermukšniais. IgnalinietėNijolė Kujelytė sugėrė čia esančiąramybę, tyliai vaikščiojo susikaupdamakūrybai, kaip koks šešėlis ir nepratarėjokio žodžio. Vincas Matonis nutapė duupelio krantus, simbolizuojančius šiuosir jau praėjusius laikus. Tolumoje stūksoatpažįstami koplytstulpių siluetai, menantys,kad čia per laikus buvo gyventa.Paberžės vasaros renginio menotyrininkasVilniaus M. K. Čiurlionionamų direktorius Stasys Urbonasdžiaugėsi čia apsireiškusiais atradimaisir praradimais... Vienas vakarasbuvo skirtas poezijai: Paberžės klebonaspoe tas Skaidrius Kandratavičiusskaitė savo eiles, o skulptorius RimasIdzelis, Tėvo Stanislovo paminklo autorius,pristatė būsimos knygos tekstus.Paberžė – tai nuostabi aplinka, įdomusistorijos dvelksmas, paprasti ir dvasingiten apsilankančiųjų santykiai, geravieta pabūti vienam su savo mintimisir svajonėmis apie mus supantį daiktųpasaulį, žmones, gamtą.Viskas, kas buvo sukurta Paberžėskūrybinėje stovykloje dar mėnesį buseksponuojama parodoje, kuria iki šiollabai džiaugiasi 1863 metų sukilimomuziejaus vedėja Regina Galvanauskienė.Jos dėka mes pažinome Paberžėsistoriją, kurios pėdsakus palikomemeno kūriniuose.Mokslo LietuvaGerbiami skaitytojai, laikraštį Mokslo Lietuva galite prenumeruoti ne tik paštoskyriuose, bet ir internetu, tinklalapyje www.prenumerata.lt. Taip pat galimaprenumeruoti prekybos centrų MAXIMA XX ir MAXIMA XXX informacijos skyriuose.In memoriam profesoriui Povilui Pipiniui2011 08 22 d. netekome Vilniauspedagoginio universiteto ilgamečioprofesoriaus Povilo Pipinio,kurio subtilus aukštaitiškas charakterispradėjo ryškėti dar gimtuosiuoe Ažubaliuose(gim. 1933 12 20, Rokiškio r.),kur žmonės nestokojo nei darbštumonei dvasingumo. Vėliau – fizikos studijosVilniaus universitete. Vadovaujantfizikos ir matematikos mokslų kandidatuiprofesoriui Henrikui Jonaičiui,P. Pipinys 1955 m. sėkmingai apgynėbaigiamąjį darbą „Tirpintuvo ir temperatūrosįtaka kai kurių organiniųmedžiagų absorbcijos spektruose“. Postudijų jis buvo paskirtas vyr. dėstytojuį Vilniaus pedagoginio institutoBendrosios fizikos katedrą, o 1957–1959 m. tęsė studijas aspirantūrojeMaskvos valstybiniame M. Lomonosovouniversitete, kur jam vadovavoįžymus to meto pasaulinio garsomokslininkas V. L. Liovšinas (ВадимЛеонидович Лёвшин), optikos veidrodinėssimetrijos dėsnio liuminescencijojekūrėjas. Vėliau savo prisiminimųknygoje, Nobelio premijos laureatasakademikas I. E. Tamas (И. Е. Тамм),rašydamas apie prof. V. Liovšino mokslinęveiklą, nurodė, kad šis kartu suP. Pipiniu iš Lietuvos, tirdami cinkosulfido tipo liuminoforus, patvirtino,kad termoliuminescencija ir elektronųegzoemisija (elektronų termoemisija išliuminoforų paviršiaus) yra tos pačiosprigimties reiškinys, leidžiantis atskirtiir ištirti elektronų ir skylių pagavimocentrus liuminoforuose. 1962 m. P. PipinysVilniaus universitete apsigynėkandidatinę, o 1983 m. Estijos Fizikosinstitute (Tartu mieste) – mokslų daktarodisertaciją.Darbas Vilniaus pedagoginiameuniversitete 1955–2001 m. buvo ne tikprofesoriaus skaitomos paskaitos arvedamos pratybos. Giliai suvokdamas,kad fizikos vien iš knygų neįsisavinsi,kad reikia eksperimento, prietaisų,tyrimų ir nenuginčijamo moksliniofakto nustatymo, kurį galėtų atkartotibet kuri kita mokslo laboratorija,reikia ir nustatytų dėsningumų apibendrinimo,pagaliau jų pristatymoir paskelbimo mokslo leidiniuose arkonferencijose. Profesorius subūrėkolektyvą, įsteigė laboratorijas. Visurbuvo jo apstu: jį galima buvo sutiktiLietuvos fizikos žurnalo redkolegijosar doktorantūros komiteto posėdžiuose,pedagoginio universiteto Senatear fakulteto taryboje, pagaliau vadovaujantįelektroliuminescencijos irrelaksacinių procesų laboratorijai. Okur dar pranešimai įvairiose Lietuvosfizikų ar mokytojų konferencijose.Jaunesnieji kolegos profesoriui P. Pipiniuigalėjo tik pavydėti jo nuoseklausdarbštumo ir kūrybiškumo, nes vadovavo7 daktarinėm disertacijoms,oponavo dešimtims disertacijų, vadovavomagistrų diplominiams darbams,išspausdino per 200 mokslodarbų, atliko įvairius eksperimentusir tyrinėjo dar mažai žinomus nestacionariuselektrofotoliuminescencijosreiškinius. Po akademiko L. Keldyšo(Леонид Вениаминович Келдыш)1958 m. paskelbtos tuneliavimo dalyvaujantgardelės fononams teorijos,P. Pipinys jau 1962–1966 m. pritaikėją liuminescencijos dėsningumamsaiškinti, o kiek vėliau 1967–1987m.,kartu su Š. Kudžmausku net papildėtunelinių šuolių teoriją naujomis idėjomisir ją, kartu su savo mokiniais,pritaikė liuminoforuose stebimiemsrelaksaciniams reiškiniams paaiškinti.Jau būdamas mokslininku-emeritu,jis tęsė tyrimus, publikavo rezultatusir išėjęs į pensiją su bendraautoriaispaskelbė net 25 ISI publikacijas. Vienasiš paskutiniųjų jo darbų tyrinėjantgrafeną buvo paskelbtas žurnalo„Natural science“ 2 tomo 9 numeryje2010 m., kaip tik tą pačią dieną, kaigrafeno tyrėjams Andrea Geimui irKonstantinui Novosiolovui buvo paskirta2010 m. Nobelio fizikos premija.Šių metų rugpjūčio viduryje profesoriusP. Pipinys su bendraautoriaisįteikė savo paskutinįjį darbą CentrinėsEuropos fizikos žurnalui ir parengėpranešimą 39 Lietuvos nacionalineifizikų konferencijai.Profesoriui niekada nebuvo svetimospasaulio mokslinės idėjos: jisskaitė pranešimus Maskvos, Budapešto,Tartu, Kišiniovo, Minsko, Paryžiausir kt. tarptautinėse konferencijose, XIIPasaulio lietuvių mokslo ir kūrybossimpoziume Lemonte, metus buvostažuotėje Paryžiaus universitete, skelbėmokslinius straipsnius įvairių šaliųžurnaluose, išleido monografiją Maskvosleidykloje „Nauka“.Atėjus Atgimimui, profesoriusdžiaugėsi nepriklausomybės atgavimu,principingai pasisakydavo Senato posėdžiuose,reiškėsi spaudoj rašydamasapie tikrąsias gyvenimo vertybes. Buvošvelnaus būdo žmogus: iš jo neišgirsdavaiblogo ar skaudaus žodžio, nerodėpykčio, nekalbėjo pakeltu tonu. Nuolaidus,nuolankus, nuoširdus draugasšeimoje, kur reikėjo, tiesė pagalbosranką, visiems padėjo. Grožis, taurumas,tautinė dvasia buvo jo gyvenimonuostata.P. Pipiniui taip pat buvo svarbuir krašto aktualijos, nes vien paskutiniuojumetu laikraštyje „MoksloLietuva“, įvairiuose interneto tinklalapiuosepasirodė jo straipsniai „ArLietuvoje galima moderni atominėjėgainė“, „Aukštasis mokslas kryžkelėje“,„Dėl aukštojo mokslo prestižo iruniversitetų stambinimo“, „Aukštojomokslo realijos“, „Kas apgins negimusiuosius“,„Mokyklų uždarymo vajus,arba Taupymas vaikų sąskaita“, „Negilaisvi išnyksime iš pasaulio tautųžemėlapio?“, „Černobylio avarijosįtaka atominės energetikos plėtraipasaulyje“, „Kur Ignalinos atominėselektrinės raktas?“, „Vien tik genaivaldo mus!“, „Nesusigaudymai“ ir t. t.2003 m. P. Pipinys buvo apdovanotasmokslo populiarinimo darbų konkurseuž knygą „Kvarkai ir leptonai“.Netekome garbios, kūrybinio polėkiokupinos asmenybės, kurios ilgainiuilabai labai pasigesime. Tikime,kad Apvaizda bus gailestinga profesoriuiPovilui, gavusiam palaiminimą šv.Jonų bažnyčioje iš paties Jono PauliausAntrojo, jo vizito Lietuvoje metu.Kolegų vardu VPU profesoriusAntanas Kiveris

16 Mokslo Lietuva2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15(459)mokslo baruoseFarmakognozijos ištakos Lietuvoje:Profesorius Kazimieras GrybauskasAtkelta iš 11 p.studentams, doktorantams, vaistažolininkystėsspecialistams ir visuomenei.Pastaruoju metu pasaulyje didėjasusidomėjimas vaistinų augalų antioksidacinėmissavybėmis. Jų vaistinėaugalinė žaliava, iš jos pagaminti augaliniaivaistiniai preparatai bei augaliniaimaisto produktai plačiai vartojamilėtinių ligų prevencijai. Jų kokybės,saugumo, efektyvumo vertinimuibei biologinio aktyvumo tyrinėjimuikuriami nauji metodai. Paminėtinasefektyvus tiesioginis chromatografinisradikalų surišimo aktyvumo vaistinėsaugalinės žaliavos kokybinės ir kiekybinėsanalizės metodas, sukurtas2002 m. Nyderlandų mokslininko prof.dr. Teris Van Beek. Šį naują metodąLietuvoje moksliniam ir edukaciniamdarbui naudoja prof. dr. R. Venskutonio(KTU), prof. dr (HP) L. Ivanauskoir prof. habil. dr. V. Janulio(LSMU MA) mokslinės grupės. Prof.habil. dr. A. Maruška (VDU), 2010 m.vykdydamas cheminės analizės miniatiurizavimąir integravimą radikalųsurišimo reakcijos detekciją apjungė sukapiliarine elektroforeze. Biologiškaiaktyvių junginių paieškai ir cheminėsanalizės metodų vystymui moksliniųtyrimų objektas yra vaistiniai, prieskoniniaiir techniniai augalai, auginamiVDU Kauno botanikos sodo Vaistiniųaugalų mokslo sektoriaus ilgalaikėjevaistinių augalų kolekcijoje, kuriuosprieš 87 metus pradėjo rinkti, kaupti irsisteminti prof. K. Grybauskas.Mokslinėsvaistažolininkystėsiniciatorius Lietuvoje1927 m. išspausdintame straipsnyjeprof. K. Grybauskas pažymėjo,kad „menkiausias vežimas iš užsieniopaprasčiausių žolelių, kurios pas musauga, būtų vertinamas kaip pilietiškasprasižengimas“. Buvo sprendžiamanauja problema – tai vaistinės augalinėsžaliavos paruošos ir jų panaudojimogalimybės Lietuvoje.Mokslininkas neapsiribojo tiksavo vadovaujamo skyriaus darbais,jo darbo tikslas – pasitelkus Lietuvosgyventojus, išauginti vaistinius augalusir paruošti reikiamą žaliavų kiekį ne tikLietuvos vaistinėms ir kompanijoms,bet ir eksportui į užsienį.1934 m. K.Grybausko pastangomisLietuva įstojo į Tarptautinę vaistinių augalųfederaciją ir šešis kartus atstovavoLietuvai tos federacijos tarptautiniuosekongresuose (1928 m. Budapešte,1931 m. Paryžiuje, 1935 m. Briuselyje,1936 m. Miunchene, 1937 m. Paryžiuje,1938 m. Prahoje), kur buvo skaitomipranešimai apie Lietuvos vaistinius augalus.Pažymėtina, kad K. Grybauskopastangų dėka Briuselyje organizuotokongreso metu vykusioje parodoje galėjodalyvauti ir Lietuvos farmacijospramonės atstovai: akcinė bendrovėProf. K. Grybauskas laboratorijoje„Ger Ma Po“, „Sanitas“, „Galen“.1935 m. lietuviška vaistinė augalinė žaliavabuvo eksponuojama tarptautinėjeparodoje Briuselyje ir net apdovanotaaukso diplomu.Sprendžiami vaistinės augalinės žaliavosparuošimo ir realizavimo klausimai,nuolatiniai kontaktai su mokslo irprekybos atstovais Lietuvoje ir užsienyjeturėjo didelės reikšmės plečiant vaistiniųaugalų auginimą, vaistinės augalinėsžaliavos paruošas ir eksporto galimybes.Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Farmacijos skyriaus studentų mokslinės draugijos farmakognozijos būrelio nariaisu vadovu prof. K. Grybausku (1949 m.)Nuotraukos iš LSMU Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus archyvo fondųJis savo žinias bei tyrimųduomenis apie vaistinius augalusir mokslinius darbusskelbė periodinėje spaudojeir leidiniuose. Per 1924–1949metų mokslinių tyrinėjimųlaikotarpį buvo spausdinama„Ūkininko patarėjuje“,„Ūkininke“, „Mūsų rytojuje“,„Kosmose“. 54-iuose „Farmacijosžinių“ numeriuoseaprašytos 46 vaistinių augalųrūšys. Iš viso tuo laikotarpiuišspausdinta 230 straipsnių.Išleista 17 leidinių: 1927 m.pirmasis leidinys „VaistingiejiLietuvos laukų augalai ir jųpritaikymas“, o 1941 m. kartusu J. Movšovičiumi išleistas„Lietuvos vaistingųjų augalųsąrašas“ – labai vertinga knyga,kurios iki šiol Lietuvojeliko tik keliolika egzempliorių, – taibibliografinė retenybė.Iš viso jis parašė ir išspausdino 230straipsnių ir 17 atskirų leidinių.Iki šiol K. Grybausko darbai yrapagrindas vaistažolininkystės mokslokoncepcijos kūrimo ir vaistažolininkystėsvystymo Lietuvoje.Pedagoginė veiklaNuo 1930 m. K. Grybauskas bemokslinės veiklos vykdė ir pedagoginįdarbą: atliko augalų sistematikoslaboratorinius darbus studentams farmacininkamsLietuvos universitetoMedicinos fakulteto farmacijos skyriuje;1940 m., įvertinus mokslinį darbą irpraktinę veiklą vaistinių augalų tyrimosrityje, jam buvo suteiktas docentovardas; tais pačiais metais K. Grybauskaspradėjo skaityti farmakognozijospaskaitas.1944–1953 m. K. Grybauskas paskirtasMedicinos fakulteto Botanikosir farmakognozijos katedros vedėjuir jam suteiktas profesoriaus vardas.Profesorius skaitė farmakognozijosir augalų sistematikos paskaitas studentamsfarmacininkams. Jo paskaitosbuvo turiningos ir įdomios ne tikmokslinėmis žiniomis, bet praktiniųžinių gausumu ir didele meile gamtai.Jis, pradėjęs pedagoginę veiklą,siekė šio darbo metodinio gerinimo.Paruošė išsamų farmakognozijos disciplinosdėstymo planą, tačiau jo pilnaiįgyvendinti nepavyko. Su bendradarbiaisnuolat tobulino farmakognozijosir augalų sistematikos disciplinųlaboratorinius darbus, tam panaudodamasnaujas vaistinių augalų tyrimometodikas. Paskaitų ir praktikosdarbų metu studentams pateikdavonaujausius pasiekimus vaistinių augalųtyrimo srityje.K. Grybauskas paskaitų, laboratoriniųdarbų ir ypač neužmirštamųišvykų į gamtą metu, greta su žiniomisapie vaistinius augalus perteikdavogamtos meilę ir norą pažinti bei domėtisaugalais.Profesorius buvo floristinių ekskursijųpo Lietuvą organizavimo iniciatorius.Pirmąją ekskursiją jis suorganizavo1951 m. Joje dalyvavo profesoriaiP. Snarskis, J. Dagys ir grupėgamtininkų. Prof. K. Grybauskas buvopirmasis Lietuvos Botanikų draugijosir ilgametis Farmacininkų draugijospirmininkas.Profesoriaus, biologijos mokslųdaktaro Kazimiero Grybausko vaistiniųaugalų tyrimai įamžino jo vardąLietuvos mokslo istorijoje. Jis minimasfarmakognostų, farmacininkų, botanikųir kitų gamtos tyrėjų darbuose.Dabar jo mokslinių darbų tęstinumąpagrindžia išsaugoti ir puoselėjamišilti, dalykiški tarpdisciplininiai ryšiaiir veikla VDU Kauno botanikos sodoVaistinių augalų mokslo sektoriaus irLietuvos sveikatos mokslo universitetoFarmacijos fakulteto mokslininkų,vykdant kompleksinius vaistinių augalųtyrimus ir studijas.Vaistinių augalų tyrinėjimai VytautoDidžiojo universiteto Kaunobotanikos sode pradėti 1924 m. yraplėtojami iki šiol. Svarbiausias šių tyrinėjimųuždavinys – gausinti vietinęflorą naujomis augalų rūšimis irveislėmis naudingomis farmacijos irmaisto pramonei. Pradėta vaistiniųaugalų introdukcija ir aklimatizacijaiš įvairių geografinių regionų atrenkantperspektyviausias veisles bei rūšis,išsaugant vaistinių, prieskoninių (aromatinių)augalų nacionalinius genetiniusištek lius ir jų įvairovę. Vaistiniųaugalų savybių tyrinėjimai yra svarbūsir jie tampa vis reikšmingesni, nes, remiantischeminių, farmakognostinių,biologinių, morfologinių, anatominiųtyrimų duomenimis, galima parengtimokslines rekomendacijas vaistinių,prieskoninių augalų augintojams irpagrįsti vaistažolininkystės mokslokoncepciją.Mokslo LietuvaVyriausiasis redaktorius Gediminas ZemlickasStilistės Reda Latušenkienė, Eglė NešukaitytėDizainerė Giedrė SperskaitėPatarėjai: Antanas Kulakauskas, Jonas Puodžius,Alfonsas Ramonas, Juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.Redakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, 01118 VilniusEl. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.Laikraštis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuvaRedakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria. Perspausdinantar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapio http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „Mokslo Lietuvą“.Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.ISSN 1392-7191LeidžiaUAB „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169SpausdinoUAB „Sapnų sala“S. Moniuškos g. 21, 2004 VilniusTiražas 500 egz.