2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20 - MOKSLAS plius

mokslasplius.lt

2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20 - MOKSLAS plius

2 Mokslo Lietuva2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20(442)SUKAKTISApie Achilo kulną, vis labiau matomąProfesoriui akademikui Jurui Poželai 85-eriAtkelta iš 1 p.mokslo? Visa tai panagrinėsime, betkiek vėliau, o pradėti norėčiau štainuo ko. Dabar dažnai girdžiu teigiant,kad tokioms nedidelėms valstybėmskaip Lietuva nėra jokio reikalo plėtotifundamentinius tyrimus, girdi, visusreikiamus rezultatus galima pasiimtiiš mokslo žurnalų ir kitų šalių. Kurįžvelgiu tokios nuostatos pavojingumą?Kiekvienam mąstančiam žmoguiakivaizdu, kad be nacionalinių mažųšalių kultūrų labai nukentėtų visa Europoskultūra. Įsivaizduokime, kadvisos mažesnės Europos Sąjungos valstybėsįsiklausys į patarimą ir atsisakysfundamentinių tyrimų, girdi, tegu taistyrimais užsiima didžiosios valstybės –Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanijair JAV. Tos didžiosios šalys siurbstalentingiausią mažų kraštų jaunimą,kuriam nebus jokios motyvacijos savotolesnį likimą sieti su gimtuoju kraštu,nes ten negalės atsiskleisti, neturėsperspektyvų. Todėl Lietuva, Latvija,Estija, Slovėnija ir kitos nedidelės valstybėstaip pat turi dalyvauti bendrosEuropos kultūros, taip pat ir mokslokultūros kūrime.FotoetiudasAr šios pušies šaknys, mėginančios kabintis į lakų pajūrio smėlį, neprimena Lietuvos mokslo situacijos?Profesorius akademikas Juras Požela „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje interviu metukime, ekspertais, bet ne valdininkais, kaipgerai jie apie save begalvotų.J. Požela. Prabilote apie tai, ką irnoriu panagrinėti kaip pirmąją mūsųpokalbio temą. Mokslinis darbas – taikūrybinis darbas, kurio metu kuriamosarba įsisavinamos naujos žinios.Tačiau šiuo metu Lietuvos mokslasvertinamas pagal visai kitus kriterijus,pasakyčiau, kad suvedamas į laisvosGedimino Zemlicko nuotraukosMokslinė veikla – taikūrybos formaML. Šiemet pradėjusiame veiklą Fiziniųir technologijos mokslų centre vienaiš aštuonių mokslinės veiklos krypčiųyra fundamentiniai tyrimai. Beje, kaipvertinate šio centro sukūrimą?J. Požela. Iš buvusių trijų valstybiniųinstitutų – Chemijos, Fizikosir Puslaidininkių fizikos – suformuotasFizinių ir technologijos mokslųcentras. Tai geras sprendimas, nes ilgainiuiveikdami visiškai savarankiškaimokslo institutai išsigimsta.ML. Ar išsigimsta dėl per didelėslaisvės?J. Požela. Iš tiesų taip ir yra. Jeiguinstitutas, niekam nepriklauso ir niekamneatsiskaito, kolektyvas pats renkasisavo vadovus, aišku, ne pačius stipriausiusmokslininkus, bet pagal charakterį,sukalbamumą, tai tokia jo veiklaanksčiau ar vėliau prie gero neatves.Galima sakyti, kad toks veiklos modelisnukreiptas prieš geriausius ir stipresniusmokslininkus, kurie visada sudaro mažumą.Daugumos „demokratija“ moksle– tai kai silpnesni pradeda valdytistipresniuosius – mokslui nėra naudinga.Mokslo centrų modelis turėtų padėtišių blogybių išvengti.ML. Norite pasakyti, kad moksluireikia valstybės priespaudos? Kai valstybėpradeda reguliuoti ir reglamentuotimokslinę veiklą ir patį mokslą, ar tai nėragrįžimas prie komandinio valdymo, iškurio prieš 20 metų pavyko gan sėkmingaiišsivaduoti? Ar neprarandama patimokslinės veiklos prasmė? Juk mokslasužgimė kaip savaiminė gamtos dėsniųpažinimo forma, šioje veikloje išsiskyrė,formavosi asmenybės, sukaupusios svarbiausiasvienos ar kitos pažinimo sritiesžinias. Iš šių autoritetų buvo pradėtosformuoti mokslo draugijos, vėliau mokslųakademijos. Sunku įsivaizduoti, kadLuji Pasterui (Louis Pasteur) kažkas būtųgalėjęs nurodinėti, kaip ir kokius jis turįsatlikti eksperimentus, kad išrastų vakcinąnuo juodligės ar pasiutligės. Tam tikrojekryptyje dirbantį mokslininką teisingaivertinti gali tik tos srities profesionalai.Noriu pasakyti, kad mokslininkas galiremtis savo žiniomis, patirtimi ir nuojauta(intuicija), taip pat ir šios srities, pavadinrinkosideologijos reikalavimus. Kąta laisvos rinkos ideologija reiškia?Kalbant tiesiai, nustatoma, kam turitarnauti mokslininkas. Tai štai pagallaisvos rinkos ideologiją atrodytų, kadLietuvos mokslininkai turi „kalti“ pinigusbankams, kurie ir yra laisvos rinkosreiškimosi baigtinis rezultatas. Betmūsų laikų žmogus negali gyventi tikdėl pinigų, jam reikia dvasinio kvėpavimo:žinių, kūrybos, kultūros, platausakiračio, mokslo pasaulio pažinimo.Iš ko pasaulis atpažįsta Lietuvą?Sakyčiau, iš kultūros ir mokslo žmoniųveiklos rezultatų. Vargu ar kas galėtųužginčyti, kad turime išties puikiųmokslininkų ir kultūros atstovų. Būtentpasaulio kūrybinės bendruomenės nariaijuos atpažįsta ir vertina. Būtent šiokūrybinio darbo niekas negali ir neturireguliuoti, išskyrus pačius kūrėjus.Kai kūryba nukreipiama visai kitiemstikslams, verčiama tarnauti pinigųdarymui – gauti, uždirbti, naująidėją ar kūrybos rezultatą prasukti kaippaklausią prekę – tai ir yra „laisvosios“rinkos apynasris kūrėjui, tuo pačiuir mokslininkui. Kai tik švietimas,mokslas ir kultūra pradeda tarnautipinigams, prasideda nuopuolis. Deja,Lietuvoje šis procesas jau prasidėjo irįgauna vis didesnį pagreitį. Griaunamamokslo kaip kūrybinės veiklos koncepcija.Šiandien mokslas jau vertinamasne už kūrybą, kadangi jis nelaikomaskūrybine veikla.Juk pasaulyje mūsų mokslininkaiatpažįstami pagal visai kitus kriterijus:ne pagal tai, kiek uždirba, ar už kiekparduoda savo idėją ar darbo rezultatą.Atpažįstami pagal savo kūrybiškumą,kuris ir yra mokslininko išskirtinumorodiklis. Tuo vieni nuo kitų žmonės irskiriasi, taip pat ir nuo kitų gyvosiosgamtos padarų, kad yra apdovanotikūrybiškumu. Visuomenės pažangądidina kūrybiškos veiklos rezultatai.Spaudoje daug kur skaitau: nereikiajokio mokslo, reikia tik pelną nešančiosveiklos. Nesuprantama, kad pelnąnešanti veikla šiandien neįmanoma benaujų mokslo pasiekimų. Labai žalingaspožiūris, bet jis vis labiau plinta.Įtariu, kad tai daroma kryptingai, visuomenėnuteikiama prieš mokslą, orezultatas – mažinamas finansavimasmokslui, jaunimas nepasitiki Lietuvosmokslu, universitetais, išvyksta į kitasšalis ir labai nedaug kas sugrįžta.Iš mokslininkonorima padarytidedeklęML. Norite pasakyti, kad į moksląpradedama žiūrėti kaip į tam tikrą verslorūšį, į mokslininką – kaip dedeklę, iš kurioslaukiama, kad dėtų aukso kiaušinius.Sukeičiami vaidmenys, mokslas vertinamasvisai ne pagal mokslo, bet verslokriterijus.J. Požela. Taip ir yra, ir tai labaipavojinga tendencija. Aš ne prieš versląir nesmerkiu tų, kurie nori tarnautiverslui. Pavojus tas, kad nuvertinamasmokslas ir kūrybinis darbas, pradedantnuo švietimo sistemos, nuo vaikų.Moksleivių „krepšeliai“ ir net universitetųveikla nukreipta į tai, kad iš jaunožmogaus būtų išpurtytas noras dirbtikūrybiškai, siekis ką nors savo jėgomissukurti. Sistema žmogų nuteikia į tai,kad jis siektų gauti daugiau pinigų,naudos, nes kitaip, neva, tuščiai nugyvensigyvenimą. Kadangi pradėti versląužtenka ir bakalauro išsilavinimo, tainebėra stimulo siekti aukštesnio irgilesnio išsilavinimo.ML. Ar tokios nerimą keliančiosnuostatos būdingos tik mūsų šaliai šiamejos gyvavimo tarpsnyje, o gal tai visuotinionuosmukio rezultatas?J. Požela. Praėjusiais metais kalbėjomėsir „Mokslo Lietuvoje“ buvo


2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20(442) Mokslo Lietuva 3SUKAKTISGedimino Zemlicko nuotraukaProfesorius Juras Požela (antras iš dešinės) su kitais fizikais ir įvairių sričių mokslininkais, pristatant naują „Fizikos terminų žodyno“ leidimąišspausdinta publikacija apie JAV prezidentoBarako Obamos mintis dėlbūtinybės daug ką keisti JAV mokslo iršvietimo sistemoje. B. Obama pastebibūtinybę deideologizuoti šalies mokslą,nes daugybė mokslininkų paverstirinkos tarnautojais. Kitaip tariant,mokslas ideologizuojamas, persunkiamaslaisvosios rinkos ideologija. Ne ašpirmas pastebėjau, bet JAV prezidentastaip tvirtina. Tą patį pastebime ir Lietuvosmokslo sistemoje.Tarnauti rinkai – tai savotiškaideologija. Šia prasme B. Obama irkviečia deideologizuoti mokslą. Tasideologizavimas paveikė JAV švietimosistemą, universitetų veiklą. Amerikiečiaipamatė, kad turtingiausia irįtakingiausia pasaulio valstybė pradedaatsilikti, praranda turėtas pozicijas švietimosistemos viduriniojoje grandyje,tai daro įtaką universitetinėms studijomsir, apskritai, mokslui. Žinoma,turtinga Amerika šiuos praradimuskompensuoja kitais būdais: turėdamafinansinių išteklių sugeba geriausiuspasaulio protus sutelkti savo šalyje. Visdėlto, 2009 m. pavasarį išsakyti JAVprezidento nuogąstavimai rodo, kadamerikiečiai bando susigriebti, taisytipadėtį, ko negalime pasakyti apie savošalį. Mes drąsiai žengiame tuo keliu, iškurio bando sukti plačiau ir toliaregiškiaumąstantys amerikiečiai.Mokslas ir verslas – neantagonistaiML. Kokių priemonių imasi amerikiečiai,siekdami gerinti savo šalies švietimoir mokslo reikalus?J. Požela. JAV trigubai padidintasfinansavimas universitetams, švietimuiir mokslui. Šalyje skatinamas mokslinisdarbas, nes ši veikla padeda kurtinaujausias technologijas, kurios, beje,labai greitai keičiasi. Štai kodėl jau nuomokyklos suolo mokinius bandomaorientuoti į pokyčius ir naujoves.ML. Principas kaip sporte, kur būsimosios„žvaigždės“ ugdomos nuo mažens.J. Požela. Kūrybos reikia pratintiir mokyti nuo mažens. Jeigu perpastaruosius kelerius metus moksluiskiriamą dalį nuo 2 proc. BVP amerikiečiaisugebėjo pakelti iki 3 proc.,tai Lietuvoje veikta priešinga kryptimi– dar labiau sumažintos moksluiskiriamas lėšos: nuo 1 proc. BVP ikimaždaug 0,5 proc.ML. Tvir tinama, kad valstybėsbiudžetas daugiau skirti mokslui nepajėgia,o štai Lietuvos pramonės ir verslomokslui teikiamų užsakymų indėlis pernelygmenkas.J. Požela. Dažnai girdžiu priekaištųverslininkams ir pramonininkams,kad neskatina mokslo ir pan. Verslasapskritai nelabai gali ir niekada neremsmokslo, nes pagal savo prigimtįjis suinteresuotas tik tuo mokslu,kurį gali panaudoti savo tikslams.Todėl Lietuvos mokslas turėtų būtifinansuojamas tų šalių pramonės irverslo, kur to mokslo rezultatai diegiami,kuriems Lietuvos mokslo paslaugosreikalingos.ML. Kalbate apie atskiras mokslininkųgrupes, kurios tokius tarptautinius užsakymuspriima, bet ne apie visą Lietuvosmokslą? Tarptautinio verslo atstovai galiremti tik išskirtines mokslininkų grupes,bet ne visą Lietuvos mokslą.J. Požela. Taip ir yra, bet ką reiškiamūsų mokslininkui sudominti kitųšalių verslą? Laisvos rinkos sąlygomisveikia didžiulė konkurencija. Jei mokslininkaską reikšmingo padaro, tai turisavo idėją ar „know how“ patentuoti,bandyti sudominti bet kurios šaliesverslą. Žodžiu, turi laimėti milžiniškąkonkurencinę kovą.ML. Tai tas pat kaip Lietuvos futbolorinktinei laimėti pasaulio čempionatą.Tačiau net ir laimėjus intelektinę konkurencijątarptautiniu mastu, mūsų mokslasneišvengia nuostolių: mokslininkųidėjos dažnai įgyvendinamos ne Lietuvosmokslo institucijų vardu, kartais ir nemūsų mokslininkų vardu. Net ir patentaiišduodami užsienio institucijų vardu. Globalizmoslibinas šitaip ryja savo aukas.J. Požela. Tai galimybė mūsų moksluiišlikti. Mėginama teigti, kad Lietuvojenėra gero rinkoje parduodamomokslo, kad nematyti iš jo naudos irrezultatų. Tai labai patogi pozicija, nesjeigu „mokslo nėra“, tai galima jo ir nefinansuoti.Tokios pozicijos dirbtinumągalima paneigti paprastais pavyzdžiais.Lietuvos mokslas turi darbų, kuriuosgali panaudoti ir panaudoja užsienioverslininkai. Antai UAB „Fermentas“ir visos „Fermento“ grupės įmoniųsavininke šiais metais tapo „ThermoFisher Scientific“ bendrovė, turinti35 tūkst. darbuotojų, o jos metinės pajamos– 10 mlrd. JAV dolerių. UAB „SicorBiotech“ tapo tarptautinės generiniųvaistų lyderės „Teva“ dalimi ir toliau galikurti bei gaminti sudėtingus biotechnologiniusvaistus. Vadinasi, Lietuvosbiotechnologijos bendrovių mokslininkųdarbai domina sėkmingiausią versląpasaulyje plėtojančias kompanijas.Tiesa, negaliu pritarti visoms UAB„Sicor Biotech“ generalinio direktoriausprof. Vlado Algirdo Bumelio nuostatomsir ypač, kai jis tvirtina, kad mokslininkuireikia ne straipsnius rašyti,bet žurnalus skaityti, nes juose viskasparašyta, o straipsnių rašymas pernelygbrangiai atsieina. Gal iš dalies galimasuprasti tokią „Sicor Biotech“ nuostatą,bet norėčiau paklausti: ar be fundamentiniųdarbų buvo įmanoma sukurti kadir insuliną, dėl kurio ši bendrovė tapožinoma pasaulyje? Pribręs būtinybėkurti ir kitus vaistus, štai tada be fundamentiniųtyrinėjimų vaistų gamybojeneįvyks naujas proveržis.Bet jeigu patys nerašysime straipsnių,tai ir kitų parašytų straipsnių negalėsimeskaityti, paprasčiausiai nesuprasime,kas vyksta vienoje ar kitoje mokslokryptyje. Kol kas turime žmonių,kurie supranta, kas vyksta jų kryptiesmoksle, bet dar reikia, kad būtų iniciatoriųtas turimas žinias naudingaipritaikyti. Tuo labiau, kad Lietuvojesąlygomis net ir ne pačią didžiausiąinovaciją pritaikyti reikia daugybėslėšų ir įveikti nemažai kitų kartais netdirbtinių sunkumų.Ar Lietuvos fizikaisukurs terahercinįgeneratorių?ML. Tad gal reikia sutikti su tais, kurietvirtina, kad mums mokslas reikalingasne tiek gamybai, kiek intelektinio potencialoišlaikymui, kad galėtume ugdytijaunąją kartą, jai universitetuose kompetentingaiperteikti žinias?J. Požela. Tai būtinybė, bet mokslininkasturi dirbti ir gamybos verslui.Turiu mintyje pirmiausia fizinius irtechnologijos mokslus. Noriu pakalbėtiapie vieną man artimą ir labaipraktišką dalyką – terahercinių dažniųdiapazono elektromagnetines bangas.Jas galima taikyti labai plačiai,įvairiems diagnostikos poreikiamsmedicinoje, siekiant aptikti pavojingasar narkotines medžiagas įvairioseaplinkose ir pan.Dabar medicinai naudojamirentgeno spinduliai su didele fotonųenergija, kurie kelia pavojų organizmoląstelėms, todėl žmogaus organizmošvitinimas rentgeno sinduliais griežtairibojamas. Švitindami rentgeno spinduliaisrizikuojame žmogaus sveikata:nustatydami vėžines ar kitos ligos pažeistasląsteles galime pažeisti ir sveikąsias.Terahercinių 1 spindulių fotonųenergija yra bent milijonus kartų mažesnėuž rentgeno spindulių, bet jietokie pat skvarbūs ir puikiausiai tinkagyvų organizmų diagnostikai. Beje, tas1Priešdėlis tera žymi trilijoną(10 12 ), naudojama SI sistemoje; terminaspasiskolintas iš graikų „teras“(monstras).terahercines bangas skleidžia kiekvienasgyvas organizmas, bet mums reikiasukurti būdą, kaip generuoti tokiodažnio ir intensyvumo bangas, kuriostarnautų konkretiems poreikiams. Terahercinisspinduliavimas medikams įrankas įduotų kokybiškai naujos kartosdiagnostikos galimybes, neturinčiasžalojančio poveikio. Tai visiškai švariosdiagnostikos galimybė.ML. Tai kodėl nenaudojama?J. Požela. Visa bėda, kad kol kasnėra sukurta patikimų būdų, kaip tasterahercinio diapozono bangas generuotiir detektuoti. Jeigu Lietuvosmokslininkams pavyktų tokį generavimoir signalo detektavimo būdąsukurti, turėtume pasaulinės reikšmėsatradimą.ML. Kiek realu tokią užduotį įgyvendinti?J. Požela. Prieš metus pasiūliauprogramą, kaip per 3–4 metus tokiąaparatūrą būtų galima sukurti. Jeigutokią idėją pavyktų įgyvendinti, įrodytumeprincipinę galimybę, tai į tokiosaparatūros masinę gamybą reikėtų investuotiatitinkamai lėšų ir būtų galimaįgyvendinti labai reikšmingą proveržįmoksle ir versle. Tada jau atsirastų,kas investuotų, bet pirmiausia reikiarealiai parodyti, kad tokią aparatūrąįmanoma sukurti, kad ji veikia. Betkol kas neatsiranda, kas tą 3–4 metųprogramą finansuotų.Kap sakiau, turėdami teraherciniųbangų šaltinį galėtume daug laimėtibiologiniuose, medicinos, aplinkos tyrinėjimuoseir diagnostikoje, labai naudingaigalima taikyti ir kariniams tikslams.Todėl pasiūlau plėtoti naują mokslokryptį – terahercinių bangų generavimas,indeksavimas ir spektroskopija. Visiškainaujas ir labai perspektyvus būdas, tiesa,ir rizikingas, kaip kad dažniausiai būnasu originaliomis idėjomis.ML. Būdas perspektyvus, naujas, odainelė sena – pinigų nėra?J. Požela. Iš tikro mūsų siekiuiįgyvendinti neatsirado, nors reikėjofinansuoti penkių fizikų, dirbančiųskirtingose laboratorijose darbą. Galėtumejiems mokėti dar papildomai užpusę etato, ir jie šalia savo atliekamotiesioginio darbo galėtų imtis naujoskrypties plėtojimo darbų. Norintsėkmingai idėją įgyvendinti, reikianaujo priėjimo, man atrodo, kad manoidėja perspektyvi ir iš principo nauja.Mums reiktų kokių 6 mln. litų, betmūsų pasiūlytam projektui lėšų neatsiranda.Net priešingai, Puslaidininkiųfizikos institutą įtraukus į Fizinių irtechnologijos mokslų centro sudėtį,Švietimo ir mokslo ministerija reikalaujaatsisakyti keturių darbuotojų išdešimties, kurie prie šios problemosgalėtų dirbti.ML. Tai jau panašu į sąmokslo teoriją.Valdininkai sprendžia, kokias fizinių irtechnologinių mokslų kryptis vystyti, kasLietuvai naudingiausia?J. Požela. Projektas pakankamairizikingas, nes siūlomas visiškai naujasfundamentalus principas, bet dideli dalykaibe rizikos nepadaromi. Valdininkaiprojekto nepalaiko, nes Lietuvoje nėrapinigų. Mūsų pasirinkta programa atmesta.Man nesuprantama, kaip galimanefinansuoti perspektyvių moksliniųdarbų.ML. Buvo laikai, kai ir „karštųjų“elektronų idėja kai kam gal ribojosi sufantastikos riba, bet Juras Požela ėmėsiir padarė, Vilniuje buvo įkurtas Puslaidininkiųfizikos institutas, kuris tapo plačiaižinomas ir tarptautiniu mastu.J. Požela. Dabar vyksta įdomūsdalykai: pradėjusiame dirbti Fiziniųir technologinių mokslų centro Puslaidininkiųinstitute reikalaujama atsisakytitrečdalio fizikų etatų, tap jų irvyriausiojo mokslo darbuotojo etatų.Visai galimas dalykas, kad ir aš į tąskaičių pateksiu. Keista, kad taupytinorima būtent idėjas generuojančiųdarbuotojų sąskaita.ML. Ko siekiama tokiais sprendimais?J. Požela. Man atrodo, tik viena:kad esamas kūrybinio mokslo paveldasišnyktų, o liktų tas mokslas, kurisneštų pinigą. Fundamentinio moksloir rizikingų projektų nenorima finansuoti.Sprendimus priims tikriausiaigan atsitiktiniai asmenys. Viskas daroma,kad nuo vadovavimo mokslui būtentmokslininkai ir būtų atskirti. Taspats dabar vyksta ir universitetuose.Mokslininkams visada trūksta pinigų,ypač jeigu jie nemiega, turi gerųidėjų. Todėl kiekvienas siekia antklodętraukti į savo pusę. Pastebiu labai nemalonųreiškinį: kai lėšų išgyvenimuistinga universitetų mokslininkams,pageidautina, kad su jais konkuruojantismokslo institutų mokslas pamažudingtų. Mat kai kas įsivaizduoja, kadtada likę pinigai atiteks universitetams.Beje, tas ir daroma. Kai trūksta pinigų,dingsta pačių aktyviai dirbančiųmokslininkų solidarumas. Mokslininkamsreikalingos ne reformos ir nesibaigiančiospertvarkos, bet galimybėdirbti mokslinį darbą. O pinigų dalybos– tai mokslininkų Achilo kulnas,pati silpniausia jų vieta.Bus daugiauKalbėjosi Gediminas Zemlickas


2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20(442) Mokslo Lietuva 5Mokslų sandūraHumanitarinių mokslų daktaras, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervatodirekcijos Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjas Gintautas VėliusGedimino Zemlicko nuotraukaguose (H. Kuhn 1981, F. Curta 2005,V. Hilberg 2009 ir kt). Tačiau 1990 m.gyvenvietės ar kito archeologijos paminkloten nežinojome. Senesnėjeliteratūroje piliakalniu kartais vadinamasKoplyčkalnis, bet tai buvusi dvarininkųkapavietė. Vietovė minima PetroDusburgiečio kronikoje ir siejama suskalvių vado Sarecko žūties vieta ir jovardu, bet piliakalnio nežinojome. Taigi,nuo 1990 m. daugelį kartų lankiausiapylinkėse ir suradau visą kompleksąnaujų archeologijos paminklų. Visa taisurasta pakankamai neseniai, todėl tyrimųduomenys dar nėra išgarsinti. Tikdetalesni komplekso tyrimai ateityjeleis palyginti Šereitlaukį ir Kernavę.Gal Šereitlaukio kraštovaizdis ir nėratoks įspūdingas kaip Kernavės, tačiauarcheologine jo svarba ir ateitimi neabejoju.Jau įvykus pirmajam mūsų interviu,prieš savaitę Šereitlaukyje lankėsiantroji archeologų ir geofizikų grupėiš Frankfurto prie Maino (Römisch-Germanische Kommission). Ji atlikodar vienus nedidelio objekto Šereitlaukyjegeoprospekcijos tyrimus. Galiutik pasakyti jų pirminę nuomonę, kadiki 10-os izogipsės nuo jūros lygio pakilusįNemuno vandenį. Todėl susidaropusiasaliukai, o ant jų išsidėstę visi archeologiniaiobjektai. Žemiau Nemunu– nieko, kas archeologui vertinga,nerandama.Ieškant atsakymų įdaugybę „kodėl“ML. Pavasarinius Nemuno vandenssvyravimus labai paveikė Kauno hidroelektrinėsužtvanka. Kokią įtaką visa taiturėjo archeologams?V. Šimėnas. Nemuno vaga kaitaliojasidaugybę kartų, tai patvirtina ir geologų(pvz., A. Seibučio) tyrimų duomenys.Mums yra labai svarbu juos susietisu archeologų duomenimis. V. Žulkausknygoje „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“,ties Šereitlaukiu Nemunas pavaizduotaskaip dar I-IV a. po Kr. nutekantisį Priegliaus baseiną. Taip teigdamasV. Žulkus remiasi geografų A. Bitino irR. Kunsko duomenimis. Senuosiuosežemėlapiuose (pvz. 1733 m.) Jūros upėsir Nemuno santakoje pažymėta sala.Dabar jos nėra. Pastačius Kauno HE,kitokie procesai vyksta ir Nemunuipatvinus. Smalininkų vandens matavimųstotis nuo 1811 m. kaupia duomenisapie Nemuno vandens lygiosvyravimus. Archeologams tai svarbūsduomenys, kaip ir kitų tyrinėtojų atliktimatavimai. Kai pradėjau archeologiniųtyrimų duomenis sieti su gamtininkųduomenimis, paaiškėjo daug svarbiųdalykų. Iškyla daug naujų klausimų,į kuriuos ne iškart pavyksta atsakyti,todėl kartais tenka užsakyti ir naujųtyrimų.G. Vėlius. Panašiai ir Kernavėstyrinėjimų atveju. Visi žino, kad taibuvusi Lietuvos didžiųjų kunigaikščiųsostavietė, svarbus politinis ir gynybiniscentras, viena pirmųjų Lietuvossostinių, bet kodėl būtent Kernavė? Kodėlšis Lietuvos regionas, o ne Baltijospajūris? Kodėl ne prūsai, ne kuršiai, betlietuviai tapo valstybingumo kūrėjais?Pagaliau, kodėl pirma turime Kernavę,o tik paskui Vilnių? Nežinodamikonteksto, kultūrinės aplinkos, į tuosklausimus nerasime atsakymo. Pradėdaminaują projektą turėjome laiko irtechninių galimybių plačiau pažvelgti įvisus tuos dalykus, galėjome persikeltiNukelta į 16 p.situacija buvo panaši į tą, kuri buvoVilniaus pilių teritorijoje. Iš vienospusės upelis juosė piliakalnį, vėliaubuvo perkasta raguva ir vanduo nukreiptaskita kryptimi. Tokių minčiųneturėjome, kol nebuvome padarę šiųtyrimų. Ne mažiau įspūdingai atrodoXIV a. Kernavės gatvės, buvusios perkasosir kitos fiksuotos magnetinėsanomalijos.V. Šimėnas. Archeologas AleksejusLuchtanas dar su savo mokytojaisPranu Kulikausku ir Regina Volkaite-Kulikauskiene1979–1983 m. tyrinėdamiKernavės piliakalnius radomedgrindos liekanas. Buvo manoma,kad ji veda miškeliu prie upės link, betiš tikro ta medgrinda, tuoj už buvusiųperkasų, staiga daro posūkį ir nuvedavisai kitur. Tyrimams naudojantgeoradarinį matavimo prietaisą, tokiusdalykus galima fiksuoti, patikslintiseniau tirtus ir, atrodytų, lyg ir žinotusdalykus.G. Vėlius. Mums svarbūs net melioratoriųįkasti keraminiai drenažovamzdžiai, kuriuos fiksuoja georadaras,nes rodo buvusio miesto, apskritaiarcheologijos paveldo suardymo lygį,taigi praradimus.Archeologai naudojasi ir kraštovaizdžio aerofotonuotraukomisŠereitlaukio svarbaarcheologamsV. Šimėnas. Jūros ir Nemunoupių santakoje prie Rambyno kalno(Pagėgių seniūnijoje) yra Šereitlaukiogyvenvietė. Tai ištisas archeologiniskompleksas, kurį taip ir knieti pavadintiantrąja Kernave.ML. Kernavė – Lietuvos Troja. Taipirmieji pastebėjo dar XIX a. romantikailiteratai. Kad šis palyginimas nė kiek neperdėtas,rodo ir archeologų tyrinėjimai.Tačiau ar nėra pernelyg lengvabūdiškaišskirtinį reikšmingą Kernavės kultūrinįrezervatą, saugomą kaip UNESCO paveldoobjektą, buvusią Lietuvos valdovųsostapilę, lyginti su kitomis vietovėmis,tegu ir reikšmingomis?V. Šimėnas. Šereitlaukis ne šiaipvietovė. Tai pirmas objektas (neskaitantšvento Rambyno kalno), kurisplaukiant Nemunu prieš srovę, iškylakaip archeologijos paveldo objektas.Ligi tol neaptinkama nė vieno archeologijospaminklo, nes gamtinės sąlygosneleido ten žmonėms kurtis pastoviamgyvenimui. Pavasariniai potvyniai viskąnuplaudavo. Tai šio regiono specifika.Gal žemiau Rambyno ir būdavoapgyvendinama viena kita salelė, betneilgam. Šereitlaukis – pirmoji aukštumaprie Nemuno, kur buvo tinkamossąlygos gyventi. Priešingame Nemunokrante – svarbus archeologijos objektas– Linkūnai (dabar ŽeleznodorožnojėKaliningrado srityje), kuris buvogan išsamiai tyrinėtas prieš Antrąjįpasaulinį karą.Kiekvieną plaukusį Nemunu, Rambynaspasitikdavo kaip šventa vieta,paskui Jūros ir Nemuno upių santaka,kur prieš tūkstantį metų buvo įsikūrusigyvenvietė, vėliau gavusi Šereitlaukiovardą (anksčiau vadinta taip patŠereitlaukiu – redakt. pastaba.). Manteko tą gyvenvietę tyrinėti. NuoXIX amžiaus devinto ar dešimto dešimtmečioPrūsijos muziejuje buvožinoma viena pirštuota segė iš Šereitlaukio.Ten ji pateko iš E. Gizevijaus(Gisevius Eduard, Karolis Samuelis,1798 – 1880) rinkinių. Segėsradimo aplinkybės nėra žinomos.1950 ir 1960 m.vokiečių archeologasJoachimas Verneris (Joachim Werner,1909–1994) apie tai parašė porąstraipsnių, kuriuose paminėtas Šereitlaukisir žymioji segė. Ir viskas. Vėliauši segė daugelį kartų minima įvairiuoseprestižiniuose pirštuotų segių katalo-Baltijos šalyse surastas vienas įdomiausiųarcheologinių objektų. Jie jau dabarpareiškė norą bendradarbiauti atliekanttolimesnius Šereitlaukio tyrinėjimus.Koks tai objektas, kol kas tebūnieišlieka nedidele paslaptimi. Šiuo metutvarkoma Rambyno regioninio parkoarcheologijos paminklų aplinka. Išmedžių uždangos išlenda nuostabūspiliakalniai, tvarkomi privažiavimokeliai. Visa tai vyksta šiandien.Dabar turime naujai surastą,šiek tiek tyrinėtą, piliakalnį irvikinginį jo gyvenvietės periodą išI tūkstantmečio laikotarpio, du vienalaikiusI tūkstantmečio vidurio kapinynus(tai rodo gyventojų tankumą),keletą neįtvirtintų gyvenviečių, dvarvietęir kt. Labai išsamūs tyrinėjimaidar neatlikti, bet šiokia tokia informacijasukaupta, aiškėja Šereitlaukiogyvenvietės raidos tendencijos, bentjau nuo I tūkstantmečio. Pirmais projektovykdymo metais stengėmės įsigytidaugiau reikalingos programinėsįrangos, 2009 m. atlikome detaliusžvalgomuosius tyrimus – perėjomevisą Šereitlaukio mikroregioną. Jeipavasarį nuvažiuotume, pamatytumeHumanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto Archeologijosskyriaus vedėjas, archeologas Valdemaras ŠimėnasGedimino Zemlicko nuotrauka


8 Mokslo Lietuva2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20(442)KraštiečiaiKaziuko mugės širdis plazdaMarilės dainoseŠios temos imtis paskatino pastarosiomissavaitėmis niuktelėjęLietuvos ir Lenkijos politikųveidai: įprastas giedras šypsenas pradėjokeisti susirūpinimas. Laikraščiųantraštės ir televizinių diskusijų dalyviųretorika rodo, kad strateginėspartnerės viena kitai turi vis daugiaupretenzijų, o tai reiškia, kad nesusikalbėjimovis daugės, o geranoriškumogali vis mažėti. Abėcėlinės pavardžiųrašymo problemos daliai Lietuvoslenkų tampa principu, rodančiu, kadžodžių junginyje „Lietuvos lenkai“vis svarbesnis akcentas tenka sąvokai„lenkai“, o ne „Lietuvos“. Kelias, vedantisį niekur, nes kiekvienos rungtyniaujančiosšalies tariama pergalėšiame ginče gali reikšti tik viena – neproblemos sprendimą, bet naujų kūrimą.Visai nestrategiškas mąstymas. Netir „Mažeikių naftos“ transformacijaį „Orlen Lietuva“, turėjusi sustiprintibendrus Lietuvos ir Lenkijos ekonominiusinteresus, parodė, kad ekonominėbendratis gali būti tokia pat netvari irpavaldi interesų skersvėjams, kaip irpavardžių rašymo taisyklės.Kai nesusikalba politikai, reikiaprisiminti paprastą žmogų. Politikai,kaip ir sunkmečiai, ateina ir praeina,bet yra ir nepraeinančių dalykų. Šisrašinys apie juos.Kelioninis lagaminas –„vilniukų“ simbolis2009 m. per patį rugpjūčio karštį(10–15 d.), kai daugelis kaitros išvargintųtautiečių kaitinosi pajūrio koposear ilsėjosi užmiesčio sodybose, sostinėjevyko Pirmasis pasaulinis „vilniukų“suvažiavimas. „Vilniukai“ – tai Vilniausir Vilnijos lenkai, kurie čia gyveno tarpabiejų pasaulinių karų, o po Antrojopasaulinio karo buvo priversti paliktisavo gimtą ar įprastą gyvenamąją vietąir išvykti į Lenkiją. Pirmąją pasitraukėliųbangą sudarė 170 tūkst. lenkųar save vadinusių lenkais. Vėliau dar80 tūkst. lenkų apleido Vilnių ir buvusįVilniaus kraštą – kas priverstas, o kassantykine sėkme laikydamas galimybęapleisti ant žmonių kaulų socializmąMarilė – garsi lenkų popatlikėja Marilė Rodovič, istorikas Žilvinas Radavičius(kairėje) ir pranciškonas kunigas Algirdas Malakauskis OFMstatančios šalies „rojų“. Tai vienas išryžtingų Stalino pradėtosios tautų politikosmostų, kurio politinių siekių irpasekmių dabar nesiimsime nagrinėti.Tam tikra prasme tai geopolitinė drama,kai ant kelioninių lagaminų buvosusodinta ketvirtis milijono lenkų arlenkuojančių Vilniaus ir Vilnijos gyventojų.Kelioninis lagaminas tapo savotišku„vilniukų“ simboliu. Šiandien„vilniukai“ gyvena išsiblaškę po įvairiaspasaulio šalis.Galima skaičiuoti, kiek į atsilaisvinusiasvietas suvažiavo lietuvių ir kitųtautų žmonių iš įvairiausių TarybųSąjungos vietų, ko daugiau įvyko –Vilniaus lituanizacijos ar rusifikacijos?Jeigu per aukštąsias mokyklas VilniusRadavičių ir Rodovičių giminės lėšomis atkurtas Šv. Didako altorius(Vilniaus bernardinų bažnyčia)lietuvėjo, tai per statomus naujus pramonėsir kitokio pobūdžio ūkiniusdarinius gan akivaizdžiai rusifikavosi.Stigo darbininkų, jie atvežti iš kitų sąjunginiųrespublikų. Visuotinis žmoniųišvietinimas ir maišymas, prasidėjęs sukaro bėgliais, tęsėsi ir po karo, tapotarptautiniu geopolitiniu reiškiniu.Potsdamo konferencijos sprendimuLenkijai atiteko Gdanskas, Ščecinas,Vroclavas. Ten gyvenę vokiečiai buvodeportuoti, o į jų vietą buvo atkeltilenkų tautybės gyventojai iš Lietuvos,Baltarusijos, Ukrainos. Istorijos ironija:ir prievarta deportuotieji, ir savo noru įjų vietą atvežtieji vienodai neteko savošaknų, ryšio su gimtine ir toliau gyvenosu buvusio ir nesugrąžinamo gyvenimonostalgija. Tą nostalgiją galimabuvo išvysti „vilniukų“ akyse, kai tik jiepasakodavo prisiminimus, o juos darlabiau aštrino suvažiavimo dienomissurengtos parodos ekspozicija, su iškalbingomisnuotraukomis ir vyresnėskartos „vilniukams“ tokiais pažįstamaiskiekvienos išvietintos šeimos kelioniniaisatributais, kuriems buvo lemtatapti eksponatais. Nuo nostalgijos darniekas neišrado veiksmingų vaistų.Visa tai galėtų būti atskirų tyrinėjimųir publikacijų tema, bet šiomūsų rašinio tikslas kuklesnis – perdaug neklimpstant į socialinės aratskiro individo psichologijos gelmenis,pristatyti bent vieną konkretų„vilniukų“ suvažiavimo dalyvį. Mūsųpasirinkimas „Mokslo Lietuvai“ galne visai įprastas personažas – ryškilenkų estrados žvaigždė, Lenkijospopmuzikos pirmoji ledi dainininkėMarilė Rodovič (Maryla Rodowicz).Nesunkiai galėtume rasti pateisinimąsavo pasirinkimui, nes visa, kas sudaroįvairias žmogaus gyvenimo reiškimosisritis, yra svarbu ir reikšminga, o ypačjei paliečia ir kitus žmones. Marilė yrane šiaip dainininkė, bet reiškinys, toliprašokęs įprastas Lenkijos popkultūrosribas. Per savo muzikinį gyvenimąįrašė daugiau kaip 600 dainų, išleidodaugiau nei 20 muzikos albumų Lenkijoje,po vieną Didžiojoje Britanijoje,Vokietijoje, Čekijoje ir Rusijoje. Tarpjų yra auksinių ir platininių.Radavičių (Rodovičių)giminės šaknys2006 m. rugsėjį Marilė Rodovičkoncertavo Vilniuje. Po koncerto įužkulisius užėjo dainininkei nepažįstamasvyriškis ir prisistatė: ŽilvinasRadavičius, istorijos mokytojas. Paskuipaklausė, ar Marilė turi Lietuvojegiminių tarp Radavičių. Ji nežinojo, oŽilvinas Radavičius pasakė: „Jaučiu,kad esi mūsiškė“. Paaiškino, kad RadavičiaiLietuvoje ir Radavičiai Lenkijojeyra tos pačios giminės šakos.Kaip nustatė Žilvinas, Radavičių(Rodovičių) giminės šaknys siekiaXV a. antrąją pusę, gal ir ankstesniuslaikus. Simboliškai giminės pradininkulaikomas Vaitkus, kuris taipįvardytas Žemaitijos žemės teismo(1673 09 24) ir Vilniaus gubernijosbajorų deputatų susirinkimo dokumentuose(1835 01 23). Pavardė atsiradoiš baltiškos kilmės asmenvardžiųRodis, Radas, Rudaitis, Rodevičius.Seniausias aptiktas Rodžio pasirašytasdokumentas datuotas 1491 metais.XVI a. viduryje šios giminės atstovaivadinosi Rudaičiais, Rodevičiais.1581 m. minimas Jasas Rodevičius, o1579 m. jo sūnus Jurgis.LDK šios giminės asmenys ėjo tijūnų,iždininkų ir kitas pareigas. 1799 m.Radavičių bajorystė patvirtinta Lietuvosgubernijos bajorų deputatų susirinkime,kur šiai giminei patvirtintasherbas „Rudnica“. Herbą galima išvystiLietuvos bajorų karališkosios sąjungosGedimino Zemlicko nuotraukosMokslo LietuvaBendrą Lietuvos Radavičių ir Lenkijos Rodovičių giminės projektą pristato Žilvinas RadavičiusGer bia mi skai ty to jai, laik raš tį Moks lo Lie tu va ga li te pre nu me ruo ti ne tik paštoskyriuose, bet ir in ter ne tu, tin kla la py je www.pre nu me ra ta.lt. Taip pat galimaprenumeruoti prekybos centrų MAXIMA XX ir MAXIMA XXX informacijos skyriuose.


2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20(442) Mokslo Lietuva 9KraštiečiaiVilniaus Pranciškaus Asyžiečio Bernardinųbažnyčiai dovanotuosevitražuose.XIX a. Vilniaus ir Kauno gubernijųbajorų deputatų susirinkimuose nekartą iš naujo patvirtinta Radavičiųgiminės bajorystė. 1835 m. Vilniausgubernijos bajorų deputatų susirinkimasRadavičių giminei patvirtino herbą„Liubič“, o 1837 m. grąžino herbą„Rudnica“. XIX a. šių pavardžių asmenisgalima rasti tarp 1863 m. sukilėlių,lietuvybės gynėjų, kunigų. Daug šiosgiminės atstovų Lenkijoje žinomi kaipžymūs kultūros ir visuomenės veikėjai,antihitlerinio pogrindžio, Varšuvossukilimo 1944 m. dalyviai. Yra žuvusiųnacių koncentracijos stovyklose ir sovietųenkavedistų nužudytų Katynėje.Dvidešimtmetis jaunuolis JanasRodovičius (slapyvardis „Anoda“)1944 m. kovėsi Varšuvos sukilėliųgretose, o žuvo praėjusio amžiaus šeštodešimtmečio pradžioje. Varšuvojeyra šio patrioto vardu pavadinta alėja.Lenkijos antihitlerinio pogrindžiodalyvės Marijos Rodovič (slapyvardis„Malgožata“) vardu pavadinta vienaAugustavo apylinkių mokykla.Remdamasis archyvine medžiaga,senaisiais aktais ir istorine literatūraŽilvinas Radavičius parengė preliminariąRadavičių pirmos šakos ir Radavičių-Šimkavičiųgiminės genealogijosschemą bei pareiškė apie giminėssuvienijimą. Kartu pabrėžė, kad taitik tyrinėjimų pradžia, nes nuolat pavykstarasti vis naujų šaltinių apie giminėspraeitį. Įdomu, kad nerado jokiųlenkų istoriko Jano Ciechanovičiaus(Ciechanowicz) teiginį patvirtinančiųįrodymų, kad Radavičių giminė kilusiiš Žalgirio mūšyje kryžiuočių pusėjekovojusio riterio Rodowitz Heinrich,Schleiser.Užkrėtė ir MarilęTuo paieškos nesibaigė. Ž. Radavičiusėmėsi veiklos, mėgindamas įrodyti,kad Marilė tikrai yra su Lietuva susijusiosgiminės atstovė. Archyvuose ieškojo jamrūpimų dokumentų, važinėjo po parapijas,kur iš bažnytinių knygų krikšto įrašųstengėsi išsiaiškinti visa, ką galima rastiapie Radavičius ar Rodovičius. Marilėjam nebuvo pagalbininkė, kadangi apietėvo giminę, taigi Rodovičių pavardėsasmenis, ne kažin ką galėjo pasakyti.Mat jos tėvai buvo išsiskyrę, Marilė likogyventi su motina ir apie tėvo giminębeveik nieko nežinojo.Ž. Radavičius sugebėjo „prisikasti“iki XVI amžiaus ir išsiaiškinti, kad jospėjimas pasitvirtino: tai bendros giminėsatšakos. Giminės ištakų paieškajau susidomėjo ir Marilė, susipažino suVaršuvoje gyvenančiais Rodovičiais. Išjų sužinojo apie Stanislovą Rodovičių,kuris Antrojo pasaulinio karo metaisVaršuvoje sukonstravo pogrindinęradijo stotį, per kurią 1939–1944 m.palaikė ryšį su Londone esančia Lenkijosemigracine vyriausybe. Marilėtvirtina, kad tą radijo stotį Rodovičiuspats ir sukonstravo. Vokiečiai nustatėsiųstuvą, bet sumaniai užmaskuotasveikė, jo vis nepavykdavo rasti.Kai Marilė pradėjo domėtis savogiminės šaknimis, idėjų nestokojantisŽilvinas Radavičius jau buvo ėmęsisnaujos iniciatyvos, kuria susidomėjoir Marilė. Lietuvių Radavičių ir lenkųRodovičių lėšomis ir pastangomisnutarta Pranciškaus Asyžiečio Bernardinųbažnyčioje Vilniuje atkurti sunaikintąXVIII a. antros pusės Šv. Didakoaltorių. Kodėl būtent šioje bažnyčioje?Todėl, kad Radavičiams tai labai artimair brangi bažnyčia. Bernardinųsodas ir nazaretiečių vienuolės – taineatsiejama jų prieškario ir karo metųgyvenimo dalis.Jau atstatytasŠv. Didako altoriusRadavičių ir Rodovičių giminėsatstovai pritarė Žilvino Radavičiausidėjai atstatyti Pranciškaus AsyžiečioBernardinų bažnyčioje Vilniujesunaikintą XVIII a. antros pusėsŠv. Didako altorių ir taip patvirtino,kad šios giminės šakų Lietuvojeir Lenkijoje suvienijimas nėra tikskambi deklaracija, bet remiasi irpuikiais kultūros projektais. 1949 m.komunistams uždarius bažnyčią buvosunaikintas Šv. Didako altorius, neišlikovitražai, daug kitų meno ir kultūrospaveldo vertybių. Atėjo metasatkurti. Jau anksčiau buvo įgyvendintapirmoji Žilvino Radavičiaus idėja– atstatyti Bernardinų bažnyčiosvitražus. Lietuvos bajorų karališkosiossąjungos vadas Jonas Ragauskas,tuo metu dar buvęs Vilniaus kraštobajorų vadu, parodė organizaciniusgebėjimus ir trys bažnyčios vitražaibuvo atstatyti.Naujasis dviejų šalių bendrosgiminės projektas skirtas LietuvosTūkstantmečiui ir Mažesniųjų broliųordino (pranciškonų) 800-osiomsmetinėms paminėti. Projekto pagrindiniuorganizatoriumi Lietuvoje tapoŽilvinas Radavičius, o koordinatoriumiLenkijoje – Janas Rodovičius (JanRodowicz). Tai pirmas toks projektasLietuvoje, tikėsimės, ne paskutinis.Pavyzdys parodytas, o pasekėjų turėtųatsirasti ir daugiau, bent jau to tikisišios kilmingos giminės atstovai Lietuvojeir Lenkijoje.Tokio projekto svarbos neteko ilgaiįrodinėti Marilei Rodovič, ji tai priėmėkaip savaime suprantamą ir būtinądalyką: juk prieš Antrąjį pasaulinį karąšioje Vilniaus bernardinų bažnyčiojejos mama priėmė Pirmąją komuniją irSutvirtinimo sakramentą. Bažnyčiojemeldėsi Marilės tėvai ir seneliai, netolieseesančiose Bernardinų kapinėseamžino poilsio atgulė jos senelis. Okiek apie šią bažnyčią ir su ja susijusiusįvykius Marilei yra pasakojusi josmočiutė!Atstatytojo Šv. Didako altoriausšventinimo ceremonija ir pristatymovisuomenei iškilmės vyko 2009 m.Griausmasvaidis Tomas Vaisieta priminė mūsų tautų šlovingos istorijos laikusAtminimui nusifotografavo Radavičių ir Rodovičių giminės asmenysrugpjūčio 13 dieną ir tapo reikšminguPirmojo „vilniukų“ suvažiavimoakcentu. Iškilmėse dalyvavo JoEkscelencija Lenkijos Respublikosambasadorius Janušas Skolimovskis(Janusz Skolimowski), dainininkėMarilė Rodovič su vyru ir sūnumi,lietuvių aktorius ir skaitovas TomasVaisieta, poetė Inga Krukauskienė,Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkasJuozas Dingelis ir kiti garbingisvečiai. Altoriaus šventinimo apeigasatliko pranciškonas kunigas AlgirdasMalakauskis OFM, bažnyčios chorasgiedojo Grigališkojo choralo giesmes.Pašventinus altorių, Lenkijos Respublikosambasadorius Janušas Skolimovskispasveikino šios puikios iniciatyvosorganizatorius, Janui Rodovičiuiįteikė Lenkijos gynybos ministro pasirašytąįsakymą dėl jo senelio StanislavoRodovičiaus (Stanisław Rodowicz),Katynėje žuvusio kankinio mirtimi,karinio laipsnio po mirties pakėlimo.Dailininkė iš Lenkijos VandaRodovič (Wanda Rodowicz) MarileiRodovič ir Žilvinui Radavičiui įteikėnutapytus jų portretus. Po renginiovyko Lietuvos Radavičių ir LenkijosRodovičių giminės susitikimas, kuriamebuvo aptariamos tolesnės giminėsabiejų šakų projektinės bendradarbiavimogalimybės.Vilniaus sakmė išmočiutės lūpųJeigu jau Marilė Rodovič dalyvavoPirmajame pasaulio „vilniukų“ suvažiavime,tai kiek ji jaučiasi „vilniuke“?Visa jos vaikystė, kaip pati Marilėsako, tekėjo po Vilniaus ženklu, nesšį miestą pažino dar jame nebuvusi.Marilės močiutė, kalbėjusi lenkiškai sutuo vilnietišku akcentu, kurį atvažiavusiejiiš Lenkijos bemat pajunta, buvovirtualių ekskursijų po Vilnių vadovė,kuri Marilę ir supažindino su Vilniausgatvėmis, bažnyčiomis ir įžymybėmis.Kai dabar Vilniuje Marilė išgirsta tąmielą jos širdžiai savitos vilnietiškoslenkų kalbos akcentą, tai ją bemat nukeliaį močiutės pasakojimų laikus.Nė karto nebuvusi Vilniuje, augo suVilniaus sakme iš močiutės lūpų, pažinojovisas šio įstabaus miesto, koks galibūti tik pasakojimuose, gatves ir skersgatvius,ir, aišku, bažnyčias: Bernardinųir Šv. Dvasios, Katedros. Visiemslaikams į atmintį įstrigo tokie gatviųvardai kaip Garbarska (Odminių),Niemecka (Vokiečių), Wileńska (Vilniaus),Wielka (Didžioji). Visa tai tapomiesto ir jos pačios dvasios topografija.Dabar, kai buvodama Vilniuje išgirstatą vietos lenkų šneką, Marilei tampašilta ir miela krūtinėje, nes primenavaikystėje patirtus prisiminimus išmočiutės.Baltoji gulbė liko tikprisiminimuosePriėjome tą pasakojimo ribą, kailaikas tarti žodį kitą apie Marilės tėvusir gimines Vilniuje. Marilės močiutė,mamos mama, buvo kilusi iš Lydos.Kita močiutė, tėvo motina, kilusi išTulos, buvo rusė. Marilė tvirtina, kadtodėl gerai jaučianti slavų sielą, jai artimosir rusų dainos. Dainuodama netir vakarietiškus hitus, juos permiežia„rytų siela ir ilgesiu“ – taip jaučia pasaulį.Marilės mama gimė Vilniuje, mokėsiSeserų nazariečių gimnazijoje.17 metų ištekėjo. Tai buvo priverstinėsvedybos, nes tokio amžiaus merginasAntrojo pasaulinio karo metais vokiečiaidarbams veždavo į Vokietiją. Ištekėjusiųmoterų nevežė, tad būsimojiMarilės mama paskubėjo ištekėti užViktoro Rodovičiaus, kuris buvo baigęsteisę ir biologiją, prieš karą buvo asistentasStepono Batoro universitete.Senelis iš mamos pusės buvo grimuotojasPohuliankos teatre (dabarRusų dramos teatras J. Basanavičiausgatvėje). Marilės senelis iš tėvo pusėsVladislovas Rodovičius savo kilmebuvo žemaitis, tai, regis, išsiaiškinoŽilvinas Radavičius. Vilniuje jisbuvo vaistininkas ir visa šeima buvofarmacininkai. Senelio brolis JanasDidžiojoje gatvėje turėjo vaistinę „PodŁabędziem“ („Po gulbe“). Pokario metaisvisi Rodovičių giminės nariai išVilniaus persikraustė į Lenkiją.Atvažiuodavusi į Vilnių koncertuotiMarilė ateidavo prie tos vaistinėsir ilgesingai žvelgdavo į baltąją gulbęvitrinoje – vaistinės „Gulbė“ simbolį.Per visą sovietmetį sugebėta išsaugotivaistinės pavadinimą ir simbolį, darbuotojainė už ką nesutiko atsisveikintisu ta gulbe, nors Marilė ir labai norėjoįsigyti. Dabar neliko nei senojo pavadinimo,nei gulbės.Bus daugiauGediminas Zemlickas


10 Mokslo Lietuva2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20(442)mūsų kalbaNaujas „Fizikos terminų žodyno“leidimas ir dar šis tas (2)Valerija VaitkevičiūtėPradžia Nr. 19„639. Saugosime, puoselėsime ir propaguosimelietuvių kalbą, skatinsimelaikytis kalbos tradicijų, įgyvendinsimelietuvių kalbos sisteminio stiprinimoprogramą.“Taip teigia „Lietuvos RespublikosVyriausybės 2008–2012 metųprogramos įgyvendinimo priemonių3 lentelė. Vyriausybės 2008–2012 metųveiklos strategijos nuostatų įgyvendinimopriemonė (Lietuvos RespublikosVyriausybės 2008–2012 metų programosIV dalis)“.Kaipgi laikomasi įsipareigojimųir pažadų?Kai visos pagrindinės dviskiemenėsveiksmažodžių formos turi tvirtagalęšaknį, neturi šaknies balsių kaitos,esamojo laiko 3-iasis asmuo baigiasigalūne –(i)a, o būtojo kartinio laikotrečiasis asmuo galūne -ė, tai esamojolaiko asmenys kirčio į priešdėlį nenukelia.Taip juos kirčiuoja Dabartinėslietuvių kalbos žodynas, 2000, iršeštas (trečias elektroninis) leidimas,2006 (toliau DŽ), pvz.: žve gti, žve gia,žve gė – pažvelgiù, pažvelgì, pažve gia,pažve giame, pažve giate, pažve gia.„Naujųjų“ kalbininkų iniciatyva šiųesamojo laiko veiksmažodžių kirtiskeliamas į priešdėlį, pvz.:àtskleidžia (= atskleĩdžia),žvelgia (= įžve gia), išsìruošia (= išsiruõšia),prisìlenkia (= prisileñkia),neàplenkia (= neapleñkia), neapsìverčia( = neapsive čia), nesìjaučiu(= nesijaučiù), nesìjaučia (= nesijaũčia),nèkreipia (= nekreĩpia), nèkreipi(= nekreipì), pàžeidžia (= pažeĩdžia),nesùteikia (= nesuteĩkia), nèveikia(= neveĩkia).Išnormintas ir iš šių veiksmažodžiųpadarytų pusdalyvių kirčiavimas,pvz.: atsìžvelgiant (= atsižvegiant, plg. atsižve gia), nèkreipiant(= nekreĩpiant, plg. nekreĩpia) ir t. t.Išnormintas būsimojo laiko 3-iojoasmens kirčiavimas. Reikia kirčiuotikáusiuosi, káusiesi, kaũsis (ne káusis),paskélbsiu, paskélbsi, paske bs (ne paskélbs),pritráuksiu, pritráuksi, pritraũks(ne pritráuks), bet sureñgsiu, sureñgsi,sureñgs (ne suréngs).Reikėtų DŽ įvade aptarti veiksmažodžiųbūsimojo laiko kirčiavimąir veiksmažodžių lizduose duoti pavyzdžiųsu jais.Neveikiamieji būtojo laiko dalyviai,nepriešdėliniai, padaryti iš trumpąarba tvirtagalę šaknį turinčios dviskiemenėsbendraties pagal tradicinę taisyklękirčiuojami kaip būdvardžiai gẽras,gerà (geríems, gerùs, geróms, geràs).Kirčiuoti trumpieji šaknies balsiai a, eneveikiamųjų būtojo laiko dalyvių tariamiilgieji atvirieji tvirtagaliai: kàsti –kãstas, kastà (kastíems, kastùs, kastóms,kastàs), mèsti – mẽstas, mestà (mestíems,mestùs, mestóms, mestàs). Šie dalyviai,gavę priešdėlį, kirčiuojami kaip daugiaskiemeniaibūdvardžiai ãpskritas,apskrità (apskritíems, ãpskritus, apskritóms,ãpskritas). Tik šių dalyvių, kaipir veiksmažodžių, priešdėlių balsiaia, e visada yra trumpieji: àpkastas,apkastà (apkastíems, àpkastus, apkastóms,àpkastas), pàmestas, pamestàVienas iš „Fizikos terminų žodyno“sudarytojų prof. Pranas Juozas Žilinskas(pamestíems, pàmestus, pamestóms,pàmestas), nèmestas, nemestà(nemestíems, nèmestus, nemestóms,nèmestas); àpkauptas, apkauptà(apkauptíems, àpkauptus, apkauptóms,àpkauptas), pàkeistas, pakeistà(pakeistíems, pàkeistus, pakeistóms,pàkeistas).Taip šiuos nepriešdėlinius ir priešdėliniusdalyvius kirčiuoja V. Kamantauskas,Trumpas lietuvių kalbos kirčiomokslas, 1930, p. 68; B. Babrauskas,Kirčiavimo taisyklės, 1939, p. 38, 41;Lietuvių kalbos rašybos žodynas, 1948,p. 66; A. Laigonaitė, Literatūrinės lietuviųkalbos kirčiavimas, 1959, p. 86;P. Skardžius, Lietuvių kalbos kirčiavimas,1968 (Čikaga), p. 88; Lietuviųkalbos gramatika, 1971, t. 2, p. 371;A. Laigonaitė, Lietuvių kalbos akcentologija,1978, p. 92; Грамматика и-и- ли-товского языка, 1985 (kurioje daugkirčio klaidų, главный редакторВ. ) ) ) irgi laikosi tradiciniojų kirčiavimo, p. 301; Dabartinėslietuvių kalbos gramatika, 1994, p. 363,368; P. Kniūkšta, A. Lyberis, Mokomasislietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimožodynas. Antras papildytas ir pataisytasleidimas 2004, 2003, 2002, 1999, 1998,1997, 1996, pastarajame p. 119. LietuvosRespublikos švietimo ir moksloministerijos rekomenduota 2001 0203, Nr. 69; V. Vaitkevičiūtė, Bendrinėslietuvių kalbos kirčiavimas, 1997, 2004,pastarajame p. 218–219. Vadovėlių leidyboskomisijos rekomenduota aukštųjųmokyklų studentams; Lietuviųkalbos žinynas, 1998, p. 422–423 ir kt.DŽ 2000 ir 2006 šių dalyvių nepateikianei atitinkamų veiksmažodžiųlizduose, nei atskirais lizdais. Taigi,nekiekvienas geba atsirinkti jų linksniųkirčio vietą ir priegaidę. Dabaršių priešdėlinių neveikiamųjų dalyviųkirčiavimas išnormintas – jie kirčiuojamikaip atitinkamo nepriešdėlinioveiksmažodžio bendratis, pvz.:apšviẽstas (= àpšviestas), ati tas(= àtimtas), atlìktas (= àtliktas), apvõgtas(= àpvogtas), išgi stas (= ìšgirstas),iški stas (= ìškirstas), iškr stas(= ìškrėstas), išve stas (= ìšverstas),įvẽstas (= vestas, bendr. vèsti),padeñgtos (= pàdengtos), pakviẽstas(= pàkviestas), palìktas (= pàliktas),pareñgtos d. v. (= pàrengtos), paruõštas(= pàruoštas), pasl ptas (= pàslėptas),pateĩktos d. v. (= pàteiktos), prat stas(= pràtęstas), prive stas (= prìverstas),sureñgtas (= sùrengtas) ir t. t. Tokiokirčiavimo neįteisino jokie leidiniai.Kaip kirčiuoti kitus linksnius? Kuriosjie kirčiuotės?Vienintelis leidinys neveikiamuosiusnepriešdėlinius ir priešdėlinius dalyviuspateikia atskirais lizdais ir nurodojų kirčiuotę – V. Vaitkevičiūtės Lietuviųkalbos tarties pagrindai ir žodynas, 2001.Žodyną autorė išleido savo lėšomis, nestuo metu buvęs VLKK pirm. A. Rosinas1998 01 05 Nr. 03-05-1 raštu pranešė autorei,kad nutarta: „... V. Vaitkevičiūtės„Lietuvių kalbos tarties žodyno“ leidybosneremti, nes žodyno, koks jis dabarparengtas, Komisija negali aprobuoti:žodyne nėra nuoseklios transkripcijos(nepasirinkta nė viena įprasta sistema),neaiškūs pateiktų žodžių atrankos kriterijai(pateikiama tarmybinių ir retųžodžių, įtraukti dalyviai (visa išretintamano. – V. V.), o, pavyzdžiui, pusdalyviųir padalyvių nėra), pateikiamaper daug klaidingų tarimo pavyzdžių“.A. Rosinas ir anoniminiai recenzentainieko negirdėjo apie Tarptautinę fonetinętranskripciją, kurią pirmą kartąišspausdino Tarptautinė fonetikos asociacija1908 (žr. Слобарь лингвистическихтерминов, 1966, p. 479), ašją naudoju, kaip ir kitų Europos kalbųfonetikai. Prašiau recenzijų, bet negavau.Jų iš A. Rosino išreikalauti „nepajėgė“ir Komiteto pirm. Ž. Jackūnas,atsiuntęs man tik kreipimąsi į A. Rosiną1998 03 02, Nr. 106-109, kuriame rašoma:„Prašau Jus pateikti V. Vaitkevičiūteiminėtų recenzentų kopijas, sudarantautorei galimybę išamiai susipažinti suValstybinės lietuvių kalbos komisijosargumentais“.Recenzentų pavardžių nežinau,priekaištai tendencingi – nepateiktanė vieno pavyzdžio, tarties klaidomis,matyt, laikomas l’ minkštojo tarimaspriebalsių samplaikoje, einančiojeprieš užpakalinės eilės balsį, būdingasvisai Lietuvai, pvz.: pòl’ka, vál’sas irkt. Žodyną sudaro 1241 p., daugiaunieko negalėjau įtraukti. A. Rosinas,aišku, jau tada rengė dirvą kirčiavimo„reformai“.„Fizikos terminų žodyno“recenzentas kalbininkas terminologasdr. Jonas KlimavičiusFTŽ minėtus dalyvius kirčiuojataip, kaip reikalauja įvairiuose leidiniuosepateiktos tos pačios jų kirčiavimotaisyklės:àpverstas 885, gaubtas 394, 395,ìškreiptas 885 ir kt.Anksčiau pateikti priešdėliniaiįvardžiuotiniai būtojo laiko neveikiamiejidalyviai kirčiuojami taip:apkastàsis, àpkastojo, apkastájam 1 ,àpkastąjį, apkastúoju, v. š. apkastàsis,apkastóji, apkastõsios, àpkastajai,àpkastąją, apkast ja, v. š. apkastóji.FTŽ juos kirčiuoja būtent taip:apgręžtàsis 543, neiškreiptóji 222, išplėstja 431, paslėptàsis 886, paslinktàsis712, sukauptóji 176, sùrištojo 816, surištóji176, sùrištosios d. v. 355, sutelktàsis166, sutelktóji 900 ir kt.Neveikiamuosius būtojo laiko nepriešdėliniusir priešdėlinius dalyvius,padarytus iš tvirtapradės ar tvirtapradėskilmės dviskiemenės bendraties,reikia kirčiuoti kaip dviskiemeniusbūdvardžius báltas, baltà (baltíems,báltus, baltóms, báltas), tvìrtas, tvirtà(tvirtíems, tvìrtus, tvirtóms, tvìrtas).FTŽ jų nėra.Dabartiniai kalbininkai jų kirčiavimąišnormino, pvz.:dúoti – dúotas, duotà (duotíems,dúotus, duotóms, dúotas), duot d. k.(ne dúotų); gáuti – gáutas, gautà(gautíems, gáutus, gautóms, gáutas),gáutus d. g. (ne gautùs), gáuta v. įn.(ne gautà), gáutu v. įn. (ne gautù);dìrbti – dìrbtas, dirbtà (dirbtíems,dìrbtus, dirbtóms, dìrbtas), dìrbtus d. g.(ne dirbtùs), dìrbtas d. g. (ne dirbtàs),dìrbtu v. įn. (ne dirbtù), dìrbta v. įn. (nedirbtà); skìrti – skìrtas, skirtà (skirtíems,skìrtus, skirtóms, skìrtas), skìrtus d. g.(ne skirtùs), skìrtas d. g. (ne skirtàs);apgróbti – apgróbtas, apgrobtà(apgrobtíems, apgróbtus, apgrobtóms,apgróbtas), apgróbtas d. g.(ne àpgrobtas); apléisti – apléistas,apleistà (apleistíems, apléistus, apleistóms,apléistas), apléistus d. g. (neapleistùs), apléistu v. įn. (ne apleistù),apleistamè v. viet. (ne apléistame); įd ti –įd tas, įdėtà (įdėtíems, įd tus, įdėtóms,įd tas), įd tas d. g. (ne įdėtàs); įdíegti –1Čia á tvirtapradis, nes ši formapadaryta iš apkastám + jam.įdíegtas, įdiegtà (įdiegtíems, įdíegtus, įdiegtóms,įdíegtas), įdíegtas v. v. (ne diegtas);pasíekti – pasíektas, pasiektà (pasiektíems,pasíektus, pasiektóms, pasíektas), pasíektav. įn. (ne pasiektà); užčiúopti – užčiúoptas,užčiuoptà (užčiuoptíems, užčiúoptus,užčiuoptóms, užčiúoptas), užčiúoptasv. v. (ne ùžčiuoptas); užgróbti – užgróbtas,užgrobtà (užgrobtíems, užgróbtus,užgrobtóms, užgróbtas), užgróbtasv. v. (ne ùžgrobtas); apdérgti – apdérgtas,apdergtà (apdergtíems, apdérgtus,apdergtóms, apdérgtas), apdérgtas v. v.(ne àpdergtas); atstùmti – atstùmtas,atstumtà (atstumtíems, atstùmtus, atstumtóms,atstùmtas), atstùmtus d. g.(ne atstumtùs); įkùrti – įkùrtas, įkurtà(įkurtíems, įkùrtus, įkurtóms, įkùrtas),įkùrtas d. g. (ne įkurtàs); nukélti – nukéltas,nukeltà (nukeltíems, nukéltus, nukeltóms,nukéltas), nukeltì d. v. (ne nukéltinuo balkono); paskélbti – paskélbtas,pasklebtà (paskelbtíems, paskélbtus, paskelbtóms,pasklébtas), paskélbtas d. g. (nepàskelbtas); sukùrti – sukùrtas, sukurtà(sukurtíems, sukùrtus, sukurtóms,sukùrtas), sukùrtus d. g. (ne sukurtùs).Visų veiksmažodžių bendratys, iškurių padaryti ką tik pateikti dalyviai,DŽ 2000 ir 2006 duotos tvirtapradėsir tvirtapradės kilmės. O tai rodo, kadtaip kirčiuoti dalyvius, kaip dabar kirčiuojama,nevalia.Išnormintas ir atitinkamų veiksmažodžių3-iosios pagrindinės formos,t. y. būtojo kartinio laiko 3-iojo asmens,kirčiavimas. Visuose žodynuosepateiktos trys pagrindinės veiksmažodžiųformos, bet taip nekirčiuojamajokiame žodyne, pvz.:askleĩsti, atskleĩdžia, àtskleidė (neatskleĩdė); atšaũkti, atšaũkia, àtšaukė(ne atšaũkė); pasigle žti, pasigle žia,pasìglemžė (ne pasigle žė); pateĩkti,pateĩkia, pàteikė (ne pateĩkė); priblõkšti,priblõškia, prìbloškė (ne priblõškė); susireti, susìremia, susìrėmė (ne susir mė);neatskleĩsti, neatskleĩdžia, neàtskleidė(ne neatskleĩdė); neneĩgti, neneĩgia,nèneigė (ne neneĩgė); nepaneĩgti,nepaneĩgia, nepàneigė (ne nepaneĩgė);nepateĩkti, nepateĩkia, nepàteikė (nenepateĩkė) ir t. t.Reikia žiūrėti į DŽ 2000 ar 2006 irkirčiuoti 3-iąją pagrindinę veiksmažodžiųformą kaip ten.Gedimino Zemlicko nuotraukos


2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20(442) Mokslo Lietuva 11Taip pat išnormintas kirčiavimasbevardės giminės dalyvių, pagal tradicijąišlaikančių vyriškosios giminėsvienaskaitos galininko kirčio vietą irpriegaidę, pvz.:àtliktą – àtlikta (ne atlìkta), àtsiųstą –àtsiųsta (ne atsi sta); nùtiestą – nùtiesta(ne nutiẽsta); pàmirštą – pàmiršta (nepami šta); pàruoštą – pàruošta (ne paruõšta);pasìelgtą – pasìelgta (ne pasiegta), pàteiktą – pàteikta (ne pateĩkta),ùždraustą – ùždrausta (ne uždraũsta);ùžterštą – ùžteršta (ne užte šta) ir t. t.DŽ 2000 ir DŽ 2006 pateiktospagrindinės tvirtagalės veiksmažodžiųformos gr žti, gr žta, gr žo, pỹkti,pỹksta, pỹko, esamojo laiko tvirtagalis3-čiasis asmuo tỹli rodo, kad negalimakirčiuoti gr žai (= grįžaĩ), pýkstu(= pykstù), týliu (= tyliù). Ir, atvirkščiai,tvirtapradės kilmės ar tvirtapradėspriegaidės pagrindinės formos rùngti,rùngia, rùngė, skélbti, skélbia, skélbė,kóšti, kóšia, kóšė, síekti, síekia, síekė,úosti, úodžia, úodė, bendraties ir būtojokartinio laiko forma lémti, lė ė,esamojo laiko 3-čiojo asmens formagìmsta rodo, kad negalima kirčiuotinùrungė (= nurùngė), skelbiù rekl.(= skélbiu), nùkošiame (= nukóšiame),pàsiekė (= pasíekė), ùžuodė (= užúodė),le tas (= lémtas, plg. lémti), le ta(= lémta, plg. lémtą), gimstì (= gìmsti),bet gimeĩ, nes būtojo kartinio laiko3-čiasis asmuo – gìmė.Reikia kirčiuoti výrauja (= nevyráuja reikšme įsigali, viešpatauja)plg. grybáuja – ieško grybų, vyráuja –ieško vyrų.Painiojami būtojo laiko neveikiamiejipriešdėliniai dalyviai, padaryti iš veiksmažodžiųmìnti, mìna, mýnė – trỹpti irmiñti, mẽna, mìnė – turėti galvoje, nepamiršti:primìntas, primintà – pripėduota,bet prìmintas, primintà (įvykis).Tik DŽ 2000 ir DŽ 2006 padėsišvengti klaidų, kurių net sovietmečiutiek nedarydavome.Fantazija ir tikrovėSpalio 21 d. „Mokslo Lietuvos“numeryje paskelbtas ValerijosVaitkevičiūtės straipsnelis „Argerai kirčiuojame lietuvių vardus?“.Straipsnelyje esama daug taisyklingaisukirčiuotų lietuviškų ir nelietuviškųvardų, kas neabejotinai įdomu irnaudinga laikraščio skaitytojams. Tikatkreiptinas dėmesys, kad greta mokomosiosmedžiagos pateikti kaltinimaiValstybinės lietuvių kalbos komisijospirmininkei ir jos pavaduotojai, o kartuir kažkokiai „naujajai“ kalbininkųkartai, neturi nieko bendra su tikrove.Kalbos komisija nėra keitusi vardųkirčiavimo normų, lygiai kaip ši institucijanėra atsakinga už autorės nurodytuskelis netaisyklingai sukirčiuotusreklamų tekstų (?) pavyzdžius (apiejuos derėjo informuoti Valstybinę kalbosinspekciją). Taigi autorės teiginiaiapie paslaptingą „išnorminimą“, švelniaitariant, yra fantazija.Doc. dr. Irena SmetonienėValstybinės lietuvių kalboskomisijos pirmininkė2010 m. Mokslo Lietuva vykdo projektąMokslui, visuomenei ir kultūrai.Siekdama populiarinti laikraštyjepublikuojamą medžiagą redakcijaleidžia naudotis publikacijomis tol,kol Spaudos, radijo ir televizijos rėmimofondas rems minėtą projektą.Pasaulinė mokslo dienaDonata KulviecaitėLapkričio 10 dieną Vilniaus Pedagoginiouniversiteto Senatoposėdžių salėje įvyko Pasaulinėsmokslo dienos minėjimas. Joje dalyvavoLietuvos Nacionalinės UNESCOkomisijos nariai, UNESCO Generalinėsekretorė Gintarė Tamašauskaitė, JuozoKazicko šeimos fondo administracijosdirektorius Zenonas Bedalis, VilniausPedagoginio universiteto senato nariai,Fizikos ir Technologijos fakulteto dekanas,profesoriai ir magistrantai beikiti mokslininkai.Mokslo renginį, skirtą Pedagoginiouniversiteto 75-čiui, pradėjo rektoriusakademikas Algirdas Gaižutis.Jis pristatė prof. habil. dr. LiubomiroKulvieco knygą „Fragments on Historyof Physics and Mathematics“ (2010,Petro ofsetas), skirtą Izaoko Niutonoatminimui. Knygos rėmėjai: Juozo Kazickošeimos fondas, Vytauto Landsbergiofondas, Sauliaus Karoso labdaros irparamos fondas ir Lietuvos NacionalinėUNESCO komisija. Knygą sudaroprof. Liubomiro Kulvieco straipsniaiiš pasaulinės mokslo istorijos anglų,vokiečių, rusų kalbomis. Toks knygosdaugiakalbiškumas leis su LiubomiruKulviecu susipažinti daugiau mokslininkųiš Europos ir kitų pasaulio šalių.Ypatingas dėmesys Liubomiro Kulviecoleidinyje skirtas didžiųjų klasikųIzaoko Niutono, Izaoko Barrow irAlberto Einšteino mokslinei palikimoanalizei.Vilniaus Pedagoginio universitetoprofesorius Libertas Klimka savo pranešimekalbėjo apie laiko sampratą.Prof. Liubomiro Kulvieco nuopelnuspasauliniam mokslui jis apibūdinoketuriais teiginiais: 1) atlikęs griežtąfundamentinių gamtotyros sąvokų„Laikas“, „Svoris“, „Greitis“, „Pagreitis“analizę, jis pateikė konceptualią jųinterpretaciją; 2) L. Kulviecas sukūrėnaują klasikinių disciplinų dėstymobūdą, kuris rėmėsi sąvokų genezėslogikos atskleidimu; 3) remiantis mūsųamžiaus pasiekimais, buvo išnagrinėtasIzaoko Niutono, Žano d’Alambero,Alberto Einšteino mokslinis palikimas;4) buvo sukurtas laiko sąvokos algebrinisapibūdinimas ir jo aksioma-VPU rektorius akademikas Algirdas Gaižutis, studijų skyriaus vedėjas prof. dr. Antanas Kiveris, prof. Libertas Klimka,Juozo Kazicko šeimos fondo administracijos direktorius Zenonas Bedalis ir Fizikos ir technologijos fakulteto dekanasAlfonsas Rimeikatiniai pagrindai. Jaisremiantis LiubomirasKulviecas pateikėnaujus kitų fizikossąvokų, susijusių sulaiko sąvoka, apibrėžimus.Prisiminimaisapie profesorių LiubomirąKulviecą dalijosiVytautas Pocius,prof. Antanas Kiveris,Vilniaus Pedagoginiouniversiteto Fizikosir technologijos fakultetodekanas AlfonsasRimeika, EglėMakariūnienė bei kitimokslininkai.Kreipdamasis įVilniaus Pedagoginioiniversiteto mokslinębendruomenę, JuozoKazicko šeimos fondoadministracijosdirektorius ZenonasVPU dėstytojų vokalinis kvintetas: Rasa Kirliauskienė, doc. dr. Jolanta Abramauskienė, Vilius Tavoras irprof. dr. Antanas KiverisProf. Libertas Klimka ir Juozo Kazicko šeimos fondo administracijos direktorius Zenonas BedalisBedalis akcentavo mokslo ir verslobendradarbiavimo reikšmę. Iš tiesų,profesorius Liubomiras Kulviecas buvožymus XX amžiaus mokslo istorikas, jomoksliniai darbai užima ypatingą vietąklasikinės mechanikos istorijoje.Liubomiro Kulvieco knygos„Fragments on History of Physics andMathematics“ (2010) rėmėjų fondųatstovams Pedagoginio universitetorektorius akademikas Algirdas Gaižutisįteikė padėkos raštus ir jubiliejiniusuniversiteto medalius.Meninėje Pasaulinės mokslo dienosminėjimo programoje koncertavoVilniaus Pedagoginio universitetodėstytojų vokalinis kvintetas: doc. RasaKirliauskienė, doc. dr. Asta Rauduvaitė,doc. dr. Jolanta Abramauskienė,dr. Vilius Tavoras, prof. dr. AntanasKiveris. Jie atliko XVII a. anglų kompozitoriųvokalinius kūrinius bei AlgimantoRaudonikio dainą.Gedimino Zemlicko nuotraukos


12 Mokslo Lietuva2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20(442)kalbotyraJonas Jablonskis žymiųužsienio kalbininkų akiratyjeArnoldas PIROČKINASPabaiga, pradžia Nr. 19Metais kitais vėliau J. Jablonskiosintaksės darbais yranemaža pasinaudojęs irjuos gražiai įvertinęs žymus vokiečiųkalbotyros atstovas Ernstas Frenkelis(Fraenkel, 1881–1957) savo istorinėssintaksės studijoms. 1926 ir 1928 m.Kaune leistame humanitarinių mokslųfakulteto leidinyje Tauta ir žodis jis vokiškaiišspausdino monografiją Lietuviųkalbos linksnių sintaksė, o 1929 m.Heidelberge atskira knyga – Lietuviųkalbos polinksnių ir prielinksnių sintaksę.Pirmoji monografija 1928 m. Kauneišėjo dar kaip žurnale skelbto tekstoatspaudas, taip pat knyga. Jos ĮvadeE. Frenkelis labai palankiai atsiliepėapie J. Jablonskio sintaksės darbus:„Kaip naujosios rašomosios kalbosdidžiausios vertės medžiagos rinkiniai,antra vertus, yra skirsniai apie linksniųvartojimą Jablonskio (pseudonimasRygiškių Jonas) Lietuvių kalbos gramatikoje,2 leid., Kaunas, 1922, p. 53 ir kt.To paties autoriaus Lietuvių kalbos sintaksės,deja, tėra pirmoji dalis (Seinai,1911), kurioje išimtinai nagrinėjamasakinio sintaksė. Tačiau man didžiaiyra pravertę skirsniai apie sakinio dalisir jų įvairovę, apie dalyvius, gerundijus[?], bendratis ir t. t. (p. 19 ir kt).Jablonskio didžiai vertingi veikalaiparašyti praktikos požiūriu, bet jotiksliais naujosios rašomosios kalbosvartosenos, kuri susidarė naujausiulaiku, apibūdinimais dėkingai naudosiskiekvienas tyrėjas“ 1 .F. Frenkelis dar nespėjo pasinaudotitais pačiais 1928 m. išėjusiojeJ. Jablonskio knygoje Linksniai ir prielinksniaisukaupta gausia vertinga medžiagair tiksliomis išvadomis. Tai jis padarėantrojoje studijoje. Čia jis nurodo:„Iš kitų rinkinių, suprantama, man ypačnaudingi apstūs pavyzdžiai iš Jablonskiogramatikos, taip pat iš jo Linksnių irprielinksnių (Kaunas, 1928)“.Nors abiejų lietuvių kalbos sintaksėstyrėjų tikslai buvo skirtingi,vis dėlto būtų verta kada plačiau panagrinėtijų mokslinių darbų santykį:kuo pasinaudojo E. Frenkelis, ir, antravertus, patikrinti, ar kiek nors į jo pirmosiosstudijos pirmąją dalį atsižvelgėJ. Jablonskis rašydamas paskutinį savosintaksės veikalą Linksnius ir prielinksnius.Tais pačiais 1929 m., kaip ir E. Frenkelis,vokiečių kalbininkas EduardasHermanas (1859–1950; apie jį žr. A. Sabaliauskas,cit. veik., p. 209–211) išleidospecialiai lietuvių bendrinės kalbos1E. Fraenkel. Syntax der litauischenKasus: Atspausdinta iš Tautos iržodžio IV ir V knygų. – K.: Valstybėsspaustuvė, 1928. – p. 5.2E. Hermann. Die litauische Gemeinspracheals Problem der allgemeinenSprachwissenschaft // Nachrichtender Gesellschaft der Wissenchaften zuGöttingen. Philologisch – historischeKlasse, 1929, Hf. 1. – S. 65–125.atsiradimui ir dabartinei būklei skirtąstudiją Lietuvių bendrinė kalba kaipbendrosios kalbotyros problema 2 . Joje,be kita ko, sakoma, kad lietuvių bendrinėkalba turi gana tikslią gimimo datą:„Ji [bendrinė kalba] remiasi dabartinerašomąja kalba, kuri 1883 m. prasidedapasirodžius Aušrai“ (p. 67). Mums, kuriesuvokiame J. Jablonskio veiklą kaipesmingai nulėmusią lietuvių bendrinėskalbos raidą, E. Hermano samprotavimaiir sugretinimai gali pasirodytidaugiau deklaratyvūs, negu tikslūs.Autorius J. Jablonskį lygina su vokiečiųXVIII a. rašytoju ir mokslininkuJohanu Kristofu Gotšedu (Gottsched),kuris veikale Vokiečių kalbos menopagrindimas pagal geriausių praeito irdabartinio amžiaus rašytojų pavyzdžius(1748 m.) deklaravo, kad kalbos idealasyra leksikos ir sintaksės struktūrosatrankos dalykiškumas (Sachlichkeit),paprastumas (Einfachkeit), aiškumas(Klarheit). J. K. Gotšedas, kaip XVIII a.klasicizmo (pseudoklasicizmo) principųgriežtas šalininkas, reikalavo viskąKarlis Miūlenbachas (1853–1916).J. Jablonskio kolega 1889–1895 m.Mintaujos (Jelgavos) gimnazijojekalboje reguliuoti ir racionaliai grįsti.Vėliau iš šių jo nuostatų yra tyčiojęsisGotholdas Efraimas Lesingas (Lessing,1729–1781), taip pat Audros ir veržimosirašytojai Vokietijoje.Kad būtų akivaizdesnis J. Jablonskiogretinimas su J. K. Gotšedu, pateikiamekelias 107 p. esančias ištraukas.Pirmiausia sakoma: „Gana neįprastaididelė buvo ir tebėra profesoriausJablonskio įtaka. Ji tuo labiau didesnė,kad Jablonskis savo gramatikos veikalaisdaug metų, netgi nuo prieškariolaikų, stengiasi nustatyti normas“. Toliau,išvardijęs J. Jablonskio knygas,taip apibūdina jo panašumą į minėtąvokiečių klasicizmo adeptą: „Jablonskionuostatas galima lyginti su Gotšedo[nuostatomis], kaip jas nurodo Burdachasjubiliejiniame Zauerio rinkinyje;bet jo įtaka dar didesnė. Tai, kąJablonskis nustato esant teisinga, pagalsavo prigimtį daugeliu atžvilgių yra taspats, ką Giuntertas (Grunfragen der3Citatoje minimi vokiečių filologaiAugustas Burdachas (Burdach,1895–1936), Augustas Zaueris (Sauer,1855–1926) ir Hermanas Giuntertas(Hermann Güntert).Jonas Jablonskis 1890 m., kada,dirbdamas Mintaujos berniukųgimnazijoje, pradėjo lietuviųbendrinės kalbos norminamąją veikląir bendravo su Karliu Miūlenbachu4Cituojama iš: J. Endzelīns. Darbuizlase. III. 2 daļa. – Rīga, 1980. – p.263–368.Sprachwissenschaft, p. 126) yra sakęsapie šnekamąją kalbą: jai „dažnai turibūti dirbtinai išgalvojamos (ersonnenwerden müssen) taisyklės, kad kalbančiajambūtų įsakoma, kas teisinga, o kasklaidinga“ (p. 107) 3 .Ši tirada rodo, kad autorius, vadovaudamasisvisai kitokiomis vokiečių(tą patį tiktų sakyti apie prancūzų artuo labiau anglų) bendrinės kalbosformavimosi ypatybėmis, gana paviršutiniškaisuvokė lietuvių bendrinėskalbos susidarymo ir tolesnės raidosmechanizmą, o kartu jam liko svetimaJ. Jablonskio vaidmens tame proceseesmė. To nesuvokimo pagrindinepriežastimi reikėtų laikyti tai, kadE. Hermanas lietuvių bendrinę kalbąnagrinėjo izoliuotą nuo kitų XIX a.susiformavusių bendrinių kalbų. Jeigujis nebūtų išleidęs iš akių serbų – chorvatų,slovakų, čekų, pagaliau norvegųantrosios bendrinės kalbos lansmolokūrimo, tikriausiai būtų atsargiaukalbėjęs apie J. Jablonskio taisykliųsavavališkumą ir tų taisyklių primetimąbendrinei kalbai. J. Jablonskis savotaisykles vedė iš vidinės lietuvių kalbosir jomis priešinosi išoriniam poveikiui,o J. K. Gotšedas kalbai stengėsi teiktiproto, logikos pagimdytas taisykles.Kas matė šių abiejų kalbos normintojųskirtumą, tas neskubėjo primestiJ. Jablonskiui nenatūralių pastangųpiršti savo, ne kalbos taisykles. Tada irvisa J. Jablonskio norminamoji veiklarodėsi kitoje šviesoje, kaip ją, pavyzdžiui,matė žymusis latvių kalbotyrosšulas Janis Endzelynas. Apskritailatviai atidžiai sekė savo kaimynų irartimiausių kalbos gentainių lietuviųkalbotyros raidą, o kartu ir J. Jablonskiodideles pastangas ją kreipti tinkamalinkme. Tačiau apie latvių dėmesį lietuviųkalbai ir kalbininkams reikėtųatskiro rašinio. Tad čia pasitenkinametik didžiausio jų kalbos tyrėjo, niekadanebuvusio lietuvių kalbos nuošalyje,atsiliepimais apie J. Jablonskį, randamaisviename jo straipsnių – Kova dėlkalbos kultūros Lietuvoje, kuris buvo1935 m. išspausdintas žurnale Ceļi(Keliai) 4 .Šioje didelėje ir gana įžvalgioje beiišsamioje lietuvių bendrinės kalbospanoramoje keliais atvejais taip patminimas J. Jablonskis. Antai pačiojestraipsnio pradžioje, kur apibūdinamadėl pavergėjų persekiojimų susidariusinepaprastai sunki kalbos būklė Didžiojojeir Mažojoje Lietuvoje, kada atsiradusilietuvių bendrinė kalba negalėjolaisvai plėtotis ir buvo stelbiama rusų,lenkų bei vokiečių kalbų, J. Endzelynastaip vertino J. Jablonskio pradėtąkalbos norminimą: „Laimė, jau praeitoamžiaus pabaigoje lietuvių kalbosdirvoje ėmė darbuotis apytikriai priešpenkerius metus [t. y. 1930 m.– A. P.]miręs kalbininkas Jonas Jablonskis.Būdamas klasikinių kalbų mokytojasJelgavos, vėliau Talino gimnazijoje,jis tuo pačiu metu stropiai darbavosisu gimtąja lietuvių kalba ir taip pat šįdarbą tęsė vėliau, kada dėl savo tautinėsveiklos neteko valdiškos vietos Talineir vos įstengė parūpinti lėšų pragyventisau ir šeimai; jis tęsė tai ir tada, kai netekosveikatos, neįstengdamas daugiauvaikščioti, o vėliau net rašyti, tad galėjotiktai savo mintis diktuoti. Tiek iš senųjųtekstų, tiek iš gyvųjų tarmių jis turėjosurinkęs daug vertingos medžiagos,bet darbavosi daugiau dėl raštų kalbospuoselėjimo, negu kalbos istorijos.Kada pasidarė galima, jis mokė lietuviųkalbos tiek gyvu žodžiu kaip mokytojas,o vėliau (Kaune) kaip profesoriusbei tam tikslui rengtuose kursuose, tiekraštu, rašydamas ir kelias gramatikas,ir monografijas apie įvairius kalbosdalykus. Ir mokė ne vien teoriškai, bettaip pat taisė kitų parašytų rankraščiųkalbą, padėjo kurti mokslo terminologiją“(263–264).5Žr. A. Piročkinas. J. Jablonskis– bendrinės kalbos puoselėtojas.1904–1930. – Vilnius: Mokslas, 1978. –p. 252.6J. Otrębski. Gramatyka językalitewskiego. Tom. 1. Wiadomości wstępne.Nauka o głoskach. – Warszawa:Państwowe Wydawnictwo Naukowe. –P. 55–63.Toliau J. Endzelynas užsimena, kadJ. Jabloskis jau 1893 m. Varpe ėmęsteikti raidę ū, kad būtų skiriamastrumpasis balsis [u] nuo ilgojo [u:],bet tam siūlymui atsirado priešininkų,net Varpas raidę ū įsivedė tik 1903 m.(p. 265).Iš čia pacituotų ištraukų galimaaiškiai spręsti, kad J. Endzelynas didžiaivertino J. Jablonskio kalbinę veiklą irsuvokė ją smarkiai trukdžiusias nelemtasaplinkybes: caro valdžios persekiojimus,sunkų pedagogo darbą ir ankstijį ištikusią ligą. Tad dabar, turėdamasprieš akis paties J. Endzelyno atsiliepimą,laikau savo pareiga paprieštarautiJono Kabelkos teiginiui, kuriuonekritiškai kadaise patikėjau, kadlatvių kalbininkas smerkęs J. Jablonskįnenorėjus dirbti mokslo darbo 5 .Čia kažkoks nesusipratimas. Negalibūti, kad toks tiesus žmogus ir įžvalgusmokslininkas, 1935 m. taip pakiliai(„Laimė, jau...“) įvertinęs J. Jablonskįir aiškiai pripažinęs jo sunkias gyvenimosąlygas, 1939 m. per paskaitasstudentams ar net privačiame pokalbyjejį smerktų, jog nenorėjęs dirbtimokslinio darbo.Įdomiai ir prasmingai J. Jablonskiokalbinę veiklą yra vertinęs lenkų kalbininkasJanas Otrembskis (Otrębski)1958 m. išleistame Lietuvių kalbos gramatikospirmajame tome. Jo skyrelyjeLietuvių bendrinės kalbos atsiradimas 6apžvelgęs sudėtingą lietuvių raštų kalbosraidą, atvedusią XIX a. devintajamedešimtmetyje prie bendrinės kalbos, jisypač iškėlė Frydricho Kuršaičio darbųAntuano Mejė atsiliepimas dėl Rygiškių Jono „Lietuvių kalbos gramatikos“(1922 m.) prestižiniame kalbotyros žurnale „Bulletin de la Société de linguistiquede Paris (1923 m.)reikšmę. „Jie įtvirtino suvokimą, – rašokalbininkas, – kad lietuvių literatūrinėkalba jau egzistuoja ir kad ji net turisavo gramatiką bei žodyną, kuriuosparengė tikras lietuvių kalbos žinovas,tikras lietuvis“ (p. 58). Kadangi daugumalietuvių tautinio sąjūdžio dalyviųbuvo zanavykai, kalbantys šnekta,artima Prūsų Lietuvos literatūrineikalbai, reprezentuojamai Šleicherioir Kuršaičio darbuose, tai jiems buvęnesunku pripažinti ją trokštama bendrineliteratūrine kalba. Šiai Prūsųlietuvių literatūrinei kalbai, kad ji taptųbendrąja kalba, visų pirma trūkę tiktaiNukelta į 15 p.


2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20(442) Mokslo Lietuva 13Mokslo galimybėsMokymai doktorantams ir ekspertamsGražina KriščiukaitienėAnalizuodami, kaip mūsų šaliesmokslininkai dalyvauja kuriantEuropos mokslinių tyrimųerdvę, galime didžiuodamiesi sakyti,jog turime išties puikių pavyzdžių, kaimūsų žmonės pradeda koordinuotitarptautinių programų projektus, dalyvautitarptautiniuose konsorciumuose,geba tapti autoritetingais ekspertais,tačiau kai kur, kad ir dalyvaudami ES7-osios bendrosios programos (7BP)konkursuose, rezultatais pernelyg pasigirtinegalime. Taip, suprantama, čiakonkurencija didžiulė, nes be jokiųprivilegijų tenka rungtis su Europosšalių, senbuvių, galingais mokslo centrais,bet gal rengdami paraiškas mesne viską padarome taip, kaip reikia, galtiesiog nemokame tinkamai pristatytisavo idėjų? Gal pareikšti norą taptitarptautinių projektų ekspertais vis dartrukdo tam tikras nepilnavertiškumokompleksas? Į šiuos bei kitus klausimusbandė atsakyti Mokslo, inovacijųir technologijų agentūros surengti mokymaidoktorantams ir ekspertams.Tam buvo pasitelktas projektas „Tyrėjųtarptautinės kompetencijos ugdymas“(TYKU), finansuojamas pagal ES struktūriniųfondų 2007–2013 m. Žmogiškųjųišteklių plėtros veiksmų programos 3prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“įgyvendinimo priemonę „MTTP kokybėir ekspertų rengimas“.„Tarptautiniųprogramų paraiškųvertinimo patirtis“Šių metų rugsėjo 22 d. viešbutyje„Conti“ buvo surengti mokymai doktorantams.Juose dalyvavo apie 50 dalyvių.EK paraiškų vertinimo duomenųbazėje (Expert Management Module –EMM) šiuo metu yra užregistruotaapie 370 ekspertų iš Lietuvos.Mokymus pradėjo Jurgita Stonytė(Mokslo, inovacijų ir technologijųagentūros tarptautinio bendradarbiavimoskyriaus vedėja). Ji trumpaipristatė ES 7-ąją bendrą programą.Šios programos septynerių metų biudžetas– 50 mlrd. 521 mln. eurų. Doktorantaibuvo supažindinti su paraiškų,parengtų pagal skirtingas specifiniųprogramų „Bendradarbiavimas“, „Pajėgumai“,„Žmonės“ finansavimo schemas,vertinimo kriterijus ir procedūras.Taigi, kaip vyksta paraiškų vertinimoprocesas? Pirmiausia EK atliekamasadministracinis vertinimas, po to parenkamiekspertai. Toliau vyksta ekspertinisvertinimas. Tik tuomet paraiškosįvertinamos, parengiama paraiškosįvertinimo suvestinė ir suformuojamaataskaita. Kas gali būti ekspertu?Priklausomai nuo kvietimo, būtinasakademinės visuomenės, pramonėsarba verslo, vartotojų atstovavimas.Ekspertai privalo tenkinti gan aukštuskompetencijos reikalavimus, būtiatitinkamos srities aukščiausio rangospecialistai ar mokslininkai, turėti paraiškųrengimo ir administravimo,mokslinių projektų rezultatų komercializacijos,tarptautinio bendradarbiavimoMTTP srityje patirties. Paprastaivieną paraišką vertina 3–5 ekspertai.Pranešėja pateikė įdomios statistikosapie tai, kaip Lietuvos ekspertai dalyvavovertinant 2007–2009 m. kvietimųparaiškas. Taigi net 75 ekspertai išLietuvos vertino specifinių programų„Bendradarbiavimas“, „Pajėgumai“,„Žmonės“ 136 kvietimų paraiškas.Pranešėjai – Šveicarijos, Austrijos ir Lenkijos 7BP nacionaliniai atstovaiDr. Aurelija Žvirblienė (Biotechnologijosinstituto Imunologijos ir ląstelėsbiologijos laboratorijos vedėja), patyrusiekspertė, analizavo reikalavimusparaiškoms, vertinimo procesą specifinėjeprogramoje „Bendradarbiavimas“bei pateikė auditorijai praktinių patarimų.Kokia turi būti gera paraiška? Pirmiausiaji turi tiksliai atitikti tematiką.Būtinas aukštas mokslinis lygis, naujosidėjos, modernūs metodai, realus darbųplanas, stiprūs partneriai, aukšto lygiopublikacijos, aukšta kompetencija, patirtisdalyvaujant projektuose, įmonių(MVĮ) dalyvavimas, subalansuotas biudžetas,darbo planas, stiprios partneriųpajėgos, gera vadyba; europinis lygis,apgalvotas viešinimas, etikos ir intelektinėsnuosavybės klausimų sprendimas.Paraiškos struktūra ir apimtisturi būti tokia, kaip nurodyta kvietime.Paraiška bus atmesta, jei biudžetas busdidesnis nei nurodyta kvietime arbadalyvių skaičius nepakankamas. Puslapiųskaičius paraiškoje neturi viršytilimito, turi būti įtrauktos visos darboprogramoje įvardintos veiklos, pvz.,mokslo tyrimai, demonstracinė veikla,sklaida, valdymas ir pan. Reikia žinoti,jog 7BP nefinansuoja paraiškų, kuriosenumatyta: žmogaus klonavimas reprodukciniaistikslais; žmogaus embrionųkūrimas kamieninių ląstelių tyrimams,somatinių ląstelių branduolių perkėlimas;žmogaus DNR keitimas, sukeliantpaveldimus pokyčius (čia yra išlygųtam tikrų onkologinių ligų gydimui).Rengiant paraišką labai svarbu įvertintiir galimas nesėkmes bei paruošti jųįveikimo planą, išlaikyti balansą tarpšalių, laikytis lyčių lygybės, nediskriminavimoprincipo. Be to, paraiška turibūti suprantama ne tik siauros sritiesspecialistui. Labai naudinga ruošiantparaišką save įsivaizduoti vertintojovaidmenyje. Taip pat turi būti atsakytivisi klausimai, keliami vertinimo anketoje.Ir dar – paraiška iki nustatytotermino turi būti pateikta tik elektronineforma. Būtinas aukštas mokslinislygis (idėjos, metodai), aukšta vadovokompetencija: publikacijos prestižiniuosemokslo žurnaluose, europiniųprojektų valdymo patirtis, subalansuotospartnerių funkcijos, europinislygmuo. Pranešėja analizavo ir blogųparaiškų pavyzdžius.Prof. Arūnas Ramanavičius (VUChemijos fakulteto strateginės plėtrosir mokslo reikalų prodekanas) apžvelgėreikalavimus individualių stipendijųparaiškoms ES 7-oje bendrojoje programoje„Žmonės“, pasiūlė praktiniųpatarimų. Prof. Artūras Jukna (VGTUFundamentinių mokslų fakulteto, Fizikoskatedros vedėjas) analizavo šiosprogramos reikalavimus tinkliniųveiklų paraiškoms. Dr. Rimanto Levinsko(LEI direktoriaus pavaduotojo)pranešimas buvo skirtas MVĮmoksliniams tyrimams. Dr. SvajusAsadauskas (Fizinių ir technologijosmokslų centro ChI Tribologijos grupėsvadovas) grįžo prie konkrečių reikalavimųparaiškoms „Mokslinių tyrimųpotencialo“ srityje.„Lietuvosdalyvavimas kuriantEuropos moksliniųtyrimų erdvę: iššūkiaiir galimybės“Š. m. spalio 15 d. viešbutyje „EuropaCity“ vyko mokymai ekspertams.Renginyje dalyvavo 50 darbuotojų irekspertų iš mokslo ir studijų, ekspertiniųir koordinavimo institucijų – Studijųkokybės vertinimo centro, Moksloir studijų stebėsenos ir analizės centro,Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvosmokslininkų mobilumo centro taip patuniversitetų, mokslo institucijų.Mokymai prasidėjo išsamiu dr.Karinos Firkavičiūtės (LR nuolatinėsatstovybės ES mokslo atašė) pranešimu„Įgyvendinant Europos moksliniųtyrimų erdvę: pagrindiniai iššūkiai“.Pranešėja istoriškai apžvelgė ES moksliniųtyrimų erdvės formavimo etapus.Dar Lisabonos strategijoje buvoužfiksuota, jog reikia kurti Europosmokslinių tyrimų erdvę, kurioje žmonėsir žinios galėtų judėti laisvai. Panašiasir kitas nuostatas tęsė 2007 m.pasirodžiusi „Mokslinių tyrimų žaliojiknyga“, o nuo 2009 m. gruodžio 1 d.galiojanti Lisabonos sutartis patvirtinosavo dėmesį Europos moksliniųtyrimų erdvei – jos koncepcijai skirtasatskiras straipsnis. Šiais, 2010 m.,paskelbta nauja ES strategija, kuriojekartu su kitais svarbiais dėmenimis,ypač akcentuojamos inovacijos. Taimodernusis ES tikslas, skirtas Europoskonkurencingumui stiprinti. Kokietolesni iššūkiai laukia ES? Tebeliekaspręstinos anksčiau suformuluotos Europosmokslinių tyrimų erdvės baigtiesproblemos – mokslininkų mobilumas,lanksti ir vieninga mokslininkų darborinka, pasaulinio lygio moksliniųtyrimų infrastruktūrų Europoje sukūrimas,geresnė mokslinių tyrimųprogramų koordinacija, tam skirtųjungtinio programavimo priemoniųįgyvendinimas, bendradarbiavimo sutrečiosiomis šalimis stiprinimas, aukštoskompetencijos mokslo institucijųir universitetų kūrimas bei plėtojimas,o kartu ir EMTE bei ambicingųjųinovacijų siekių suderinimas. Norintšiuos iššūkius įveikti, reikalingos įvairios,bet sutelktos priemonės, o jomsįgyvendinti būtini administraciniai,finansiniai ES ir nacionaliniai ištekliaibei tikslingas jų suderinamumas.Dr. K. Firkavičiūtė pabrėžė, jog EMTEkūrimas nėra baigtinis procesas, beto, keičiantis globaliai padėčiai, kintair prioritetai bei būdai jiems pasiekti.Šiuo metu ES siekia didesnio priemoniųbei išteklių sutelktumo įvairiais lygiais,todėl numatoma griežčiau stebėtiį Europos konkurencingumą nukreiptųstrategijų ir priemonių įgyvendinimąbei pasiekimus.Dr. Stanislovas Žurauskas (ŠMMMokslo skyriaus vyriausiasis specialistas)nušvietė pagrindines priežastis,kurios privertė imtis Lietuvos moksloreformos: mokslo sistemos fragmentacija,mažas MTTP sistemos efektyvumas,nepakankamas MTTP institucijųir pramonės bei verslo bendradarbiavimas,taip pat silpni ryšiai tarp studijųprogramų ir mokslo bei verslo poreikių.Siekiant įveikti šias problemas,nuo 2009 m. pradėta reforma apimatiek struktūrinius MTTP institucijųpokyčius, tiek finansavimo pobūdį.Pranešėjas išreiškė viltį, jog vykdomareforma ateityje leis sustiprinti Lietu-vos mokslo potencialą ir padidins jokonkurencingumą EMTE.Jurgita Stonytė (MITA) pristatėLietuvos dalyvavimo 7BP iššūkius irgalimybes. Jos manymu, galima teigti,jog mūsų šalies dalyvavimo šioje programojerezultatai atspindi Lietuvosmokslo problemas, todėl jie nėra labaidžiuginantys lyginant su 6BP ar kaimyniniųšalių dalyvavimu. Viena pagrindiniųpriežasčių ko gero bus tai, jogLietuva bei mokslo institucijos neturidalyvavimo tarptautinėse programosestrategijos. Kita kliūtis – nepakankamasmokslinių tyrimų ir eksperimentinėsveiklos finansavimas. Tenka pripažinti,jog mums stinga ir kritinės mokslininkųmasės, o visa tai apsunkina mūsų mokslininkųintegraciją į EMTE.7BP nacionaliniai atstovai iš Lenkijos,Austrijos ir Šveicarijos pristatėšalių dalyvavimo 7BP problematiką.Lenkijos mokslo padėtis panaši į Lietuvos,šiemet siekiant išspręsti adekvačiasLietuvai problemas, čia taippat prasidėjo pokyčiai. Šveicarija irAustrija yra senos ES bendrųjų programųdalyvės, todėl jų dalyvavimorezultatai yra kitokie.* * *Mokymams pasibaigus, renginio svečiųiš Šveicarijos ir Lenkijos paklausiau,kuo jiems svarbus dalyvavimas 7BP?Dr. Juliane Sauer (Šveicarijos 7BPnacionalinė atstovė):- Mūsų mokslininkai labai domisiir brangina dalyvavimą šiojeprogramoje, nes gali dirbti, bendrautitarptautiniuose tinkluose draugesu žymiausiais Europos ir pasauliomokslininkais, pasisemti patirties. Tikdalyvaudamas šioje programoje galipadėti atlikti pažangiausius moksliniustyrimus, atsiveria prestižiškiausiųlaboratorijų durys. Tiesa, daug laikoužtrunka rengiant patį projektą, betmūsų mokslininkai mano, jog tai visadaatsiperka. Tačiau rengtis projektuitenka labai atsakingai. Todėl visiemsparaiškų autoriams reiktų ruoštis išanksto, taip būtų galima sumažintiriziką ir padidinti šansus.Dr. Wieslaw Studencki (Lenkijos7BP nacionalinis atstovas):- Dalyvavimas 7BP yra naudingasvisais lygmenimis: nacionaliniulygmeniu jis reiškia viso mokslo sektoriausinternacionalizavimą, pateikiantmokslininkams vis naujų dalykų inovacijųsrityje. Mokslo, verslo institucijomsdalyvauti šioje programoje yra netik prestižo reikalas, bet tai garantuojapersonalo tobulėjimą, skatina jo kūrybingumą.Mokslininkams tai galimybėbendradarbiauti su pagrindiniais Europosmokslo centrais, o tai skatinamokslo žmonių idėjų atsiradimą irdaro teigiamą įtaką jų karjerai. TačiauLenkijoje stinga institucinės paramostiems, kurie nusprendė dalyvauti 7BP.Tiesa, Mokslo ministerija, vadovaudamasitam tikrais kriterijais, nustatėkeletą palaikomųjų mechanizmų. Jireguliariai vertina mokslinių tyrimųįstaigas, o tai, savo ruožtu, jas skatinalabai atsakingai žvelgti į tarptautinįbendradarbiavimą. Protų nutekėjimoproblema yra, tačiau, mano nuomone,ji kiek pervertinta. Lenkijos pavyzdysrodo, kad daugelis mūsų mokslininkų,turėdami galimybę dirbti bet kuriojeES institucijoje, nori likti savo šalyje.Žinoma, kai kurie palieka Lenkiją,tačiau daugelis jų grįžta.Taigi, Europos moksliniai tyrimaiskatina verslą ir mokslo žmones kurtimokslinių tyrimų erdvę drauge.


14 Mokslo Lietuva2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20(442)Stiprybės šaltiniaiIstorijos tyrinėjimuose svarbu turėtisavo paties kelią (2)Gedimino Zemlicko nuotraukaSvenas EkdalisPabaiga, pradžia Nr. 19Spalio 21–23 d. Vilniaus universitetevykusioje tarptautinėjemokslinėje konferencijoje „Žalgiris-Griunvaldas-Tanenbergas1410:karas ir taika vėlyvaisiais viduramžiais“kalbinome švedų kilmės istoriką SvenąEKDALĮ (Sven Ekdahl). Lietuvoje taine vien profesionaliems istorikamsžinomas tyrinėtojas, bet ir skaitytojams,kurie domisi Lietuvos istorija.S. Ekdalis daug metų tyrinėjo SlaptąjįPrūsijos valstybės kultūrinio paveldoarchyvą, jame esantį Vokiečių ordinoir kitus svarbius istorijos dokumentus.Šiuo metu jis yra emeritas, gyvenaKopenhagoje, bet nuo istorijos tyrinėjimųnenutolęs. Vilniuje Žalgirio mūšio600-osioms metinėms skirtoje konferencijojejis skaitė pranešimą „Šaltiniųduomenys apie kariuomenės taktikąŽalgirio mūšyje“, aktyviai dalyvavo diskusijosesu kolegomis. Svenui EkdaliuiTaip lenkų dailininkas Janas Mateika įsivaizdavo paskutines Ordino didžiojomagistro gyvenimo akimirkassuteiktas Vilniaus universiteto garbėsdaktaro vardas, jis yra Lietuvos mokslųakademijos užsienio narys.Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto triumfasŽalgirio mūšio eigojedar išlieka klaustukųMokslo Lietuva. Svenai Ekdali,kaip Jūs vertinate Lietuvos istorikų darbus,kuriuose jie nagrinėja sąlygas, atvedusiasprie Žalgirio mūšio, pačias šiomūšio peripetijas, taip pat ir požalgirinįLietuvos istorijos laikotarpį?Svenas Ekdalis. Su tais tyrimais,kurie pasirodė lietuvių kalba, dėl kalbosbarjero susipažinti galėjau tik paviršutiniškai.Dabar lenkiškai ir angliškaipasirodė prof. Mečislovo Jučo knyga„Žalgirio mūšis“, kurioje pabrėžiamikai kurie nauji dalykai, pavyzdžiui, apie„Rex justus“ – teisingo karaliaus įvaizdį,kai kalbama apie karalių Jogailą.ML. Prisiminėte prof. Mečislovo Jučoknygą „Žalgirio mūšis“. Kaip Jūs šią knygąvertinate?S. Ekdalis. M. Jučas yra daug svarbauspasakęs, kas yra vykę iki Žalgiriomūšio ir po jo, yra pateikęs nemažaireikšmingų minčių apie mūšio eigą.Kai kuriuos dalykus profesorius dar galėtųpapildyti. Yra nemažai klaustukų,dėl kurių turiu savo nuomonę.ML. Ar tai reiškia, kad su prof. M. Jučubūtų galima naudingai padiskutuoti kadir tokio pobūdžio istorikų konferencijojekaip ši? Pirmąją konferencijos dienąM. Jučas dalyvavo, bet gaila, kad jo neišvydometrečiąją konferencijos dieną, kaiJūs darėte savo pranešimą.S. Ekdalis. Nesu tikras, kad tokiadiskusija duotų bent kiek apčiuopiamosnaudos. Pirmiausia reikia parašyti,savo mintis išdėstyti mokslinėjepublikacijoje, ją paskelbti, tada jau būtųapie ką diskutuoti.ML. Kiek Slaptojo Prūsijos valstybėskultūrinio paveldo archyvo medžiagadar galėtų atskleisti istorikams nežinomųdalykų, kad ir tyrinėjant Žalgirio mūšį, taipat ir su šiuo mūšiu susijusias peripetijasbei kitus Lietuvos istorijos klausimus?Kiek patys vokiečių ir kitų šalių istorikaitą archyve saugomą medžiagą jau spėjoištirti?S. Ekdalis. Archyvas pakankamaigerai ištyrinėtas, tačiau yra vienaproblema. Po Antrojo pasaulinio karokai kurie archyvo dokumentai yradingę ir neaišku, kur gali būti. Esamaįvairių spėlionių, o ateities istorikųužduotis ir būtų išsiaiškinti.Kadangi nemažai metų dirbauSlaptajame Prūsijos valstybės kultūriniopaveldo archyve, tai man buvoprieinami daugelis svarbių istorijosdokumentų, kuriuos analizuodamasgalėjau įnešti tam tikrą indėlį tiek į Žalgiriomūšio, tiek į Lietuvos DidžiosiosKunigaikštystės santykių su Kryžiuočiųordinu tyrinėjimus.Žalgirio mūšio peripetijas trečią konferencijos dieną gliaudė Henadz Sahanovich (Minskas), Werner Paravicini (Kylis), Sven Ekdahl (Berlynas), Alvydas Nikžentaitis (Vilnius)VokiečiamsTanenbergo tema nėraįdomiausiaML. Ar Jums neatrodo, kad vokiečiųistorikai, bent jau dalyvavę Vilniaus konferencijoje,ne itin įsigilinę į Žalgirio mūšiosubtilybes? Jie kalbėjo daugiau apiejiems rūpimus bendruosius XIV–XV a.istorijos dalykus. Kartais galėjo atrodyti,kad Žalgirio mūšis, kuris lietuviams irlenkams toks svarbu, turi likiminę reikšmę,vokiečiams tėra istorijos paraštė?Jiems tai nėra svarbiausia domėjimosi irtyrinėjimo būtinybė.S. Ekdalis. Vokiečiams išties šiproblematika nėra įdomi. Pirmiausiadėl to, kad tai pralaimėtas mūšis. Galšiokio tokio susidomėjimo Vokietijojebūta iki Pirmojo pasaulinio karo. Manoknyga „Die Schlachtbei Tannenberg 1410“ *nėra labai paklausi Vokietijoje.Dabar išverstaį lenkų kalbą ir labaigerai perkama. LenkamsŽalgirio, tiksliauGriunvaldo tema yraišties svarbi.ML. Jei taip, tai arnesijaučiate vienišas šiaitemai skirtose konferencijose,kur dalyvauja irvokiečių istorikai? Juk jieveikiausiai Jūsų knygosnet nėra skaitę?S. Ekdalis. Šiojetyrimų temoje toksgal šiek tiek ir galėčiaujaustis, bet prie


2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20(442) Mokslo Lietuva 15Tadeušo Popielio ir Zygmunto Rozvadovskio dioramos „Žalgirio mūšis“fragmentasto pripratau. Turiu daug draugų tarpvokiečių istorikų, tad apie išskirtinęvienatvę gal netiktų kalbėti. Istorijostyrinėjimuose turiu savo paties keliąir tai svarbiausia.*Sven Ekdahl, Die Schlacht beiTannenberg 1410. QuellenkritischeUntersuchungen, Band I: Einführungund Quellenlage, Berlin, 1982.Širdimi ar protu?ML. Kai sakome „Žalgiris“, mintyjeturime ne vien didįjį mūšį, bet lietuvių irkitų baltų tautų daugiau kaip 200 metųtrukusias kovas su Teutonų ir Livonijosordinų riteriais. Tuo skiriamės nuo Vakarųšalių istorikų, kurie gali save atsietinuo įvykių, kurie baltų tautoms reiškėišlikimą – būti ar nebūti. Kiek istorikuisvarbu atsiriboti nuo savo tautos istorinėspatirties, jei jis nori būti objektyvustyrinėtojas?S. Ekdalis. Žmogus turi protą irširdį. Tam tikruose dalykuose širdisyra labai gerai, bet kai kalbama apiemokslą, visų pirma reikia proto.ML. Vilniaus konferencijoje buvodaug kalbama apie pilis, karo technologijas,ginkluotę, buvo išsamiai nagrinėjamosarbaleto galimybės, didelioir įprasto lanko naudojimo privalumaibei skirtumai ir t. t. Bet nė vienas istorikasnekalbėjo apie karo vadų ir jų kariųpsichologiją, dvasines savybes, vadų sugebėjimą(arba nesugebėjimą) savo kariusnuteikti lemtingam mūšiui. Žodžiu,istorikams materialūs dalykai vis daratrodo svarbesni už dvasinius. Ar ištiesJums atrodo, kad vien gera ginkluotė,pažangi karinė technologija lemia pergalęmūšio lauke?S. Ekdalis. Lietuviai išties labaigerai jautė situaciją, sumaniai naudodavosisavo krašto gamtinėmissąlygomis, labai greitai sugebėdavoperimti pažangiausią Vakarų ginkluotęir kovos patirtį. Lietuviai labai greitsusivokdavo, kas yra svarbiausia jųkovose su priešais. Todėl šiuo atvejunesu linkęs atskirti dvasinių dalykųnuo materialių.Reikėtų, kadpranešimai virstųknygaML. Vakarų akimis kriškščioniškaLietuva buvo pagonių kraštas, nors irpakrikštytas. Bent jau tokį Lietuvos ir josvadų įvaizdį Vakarų Europoje platinoOrdinas. Kaip Jums atrodo, kiek pagalcivilizacinį lygmenį Lietuva buvo atsilikusinuo kitų Europos valstybių?S. Ekdalis. Vakarai taip Lietuvąvertino dėl ideologinių dalykų,pirmiausia taip buvo vertinami nekrikštai.Kai 1387 m. Lietuva tapokrikščioniška valstybe, požiūris į Lietuvą,Vytautą ir Jogailą labai sparčiaipradėjo keistis.ML. Ar Jums pačiam šioje Vilniauskonferencijoje pavyko išgirsti ką norsnaujo, netikėto?S. Ekdalis. Net ir labai daug naujo,kadangi skirtingų šalių istorikai įvairiapusiškainagrinėjo Žalgirio mūšiotemą. Labai gerai, kad apskritai tokiakonferencija surengta. Tikiuosi, kadkonferencijoje perskaityti pranešimaivirs Žalgirio mūšio temai skirtaknyga. Būtų puiku, jei pasirodytų dukonferencijai skirti tomai – lietuvių irvokiečių kalbomis.ML. O lenkų kalba nereikia?S. Ekdalis. Žinoma, būtinai reikiair lenkų kalba. Tačiau apie tai turėtųspręsti šios konferencijos organizatoriai,nes tai ir finansinis klausimas.ML. Kuriuos skaitytus pranešimusišskirtumėte?S. Ekdalis. Visi pranešimai buvolabai įdomūs, ypač paskutiniosiosdienos, skirtos būtent Žalgirio mūšiotemai, Lietuvos santykiams su Ordinu.Kurio nors atskiro ar kelių pranešimųišskirti negalėčiau ir visai nenoriu –būtų nekorektiška nepaminėtų pranešėjųatžvilgiu. Juk konferencija buvoskirta labai skirtingiems aspektams –politiniams, teisiniams, kariniams irkitiems.Protėvių žygiaiįkvepia ir istorikusML. Ar iš pranešimų autorių buvojaučiama, kad štai kalba lenkų, vokiečių,baltarusių ar lietuvių istorikas? Ar galimakalbėti apie skirtingas istorikų mokyklas,traktuotes, tendencijas?S. Ekdalis. Galima įžvelgti tamtikras tautiškumo tendencijas, ypač kaibuvo kalbama apie lietuvių atsitraukimoiš Žalgirio mūšio lauko manevrą.Baltarusiai tvirtina, kad tą atsitraukimomanevrą atliko jų tėvynainiai, tuotarpu totoriai nuo senesnių laikų šįnuopelną priskiria sau. Visi gali šitaiptvirtinti, bet niekas negalės pateiktinepaneigiamų įrodymų. Bet kuriuoatveju niekas negali iš Vytauto paveržtimūšio faktiškojo vado autoriteto. Taiteigia įvairių šalių šaltiniai.ML. Slavų tautų istorikai visada pabrėždavo,kad lietuviams traukiantis išmūšio lauko, lietuvių kunigaikščio LengvenioAlgirdaičio Simono vadovaujamitrys Smolensko pulkai sugebėjo atlaikytimilžinišką, būtent į juos nukreiptą Ordinosmūgį. Tai ir buvęs svarbiausias mūšioepizodas, leidęs atlikti lietuviams manevrą,pergrupuoti jėgas. Nuo seno netir lenkų istorikai kartoja Janą Dlugošą:jeigu ne trys Smolensko pulkai, tai Vytautopasitraukimo ir staigaus susigrįžimomanevras būtų neišdegęs. Kokios Jūsųtyrinėjimų išvados?S. Ekdalis. Tėra vienas šaltinis –paminėtasis Janas Dlugošas, kuris tokiąversiją pateikia. Tad nieko daugiau apieSmolensko pulkų išskirtinį vaidmenįmūšyje negalėčiau pasakyti.ML. Mūsų valstybės yra Europos Sąjungosnarės, tad natūralu, kad keičiasiistorijos įvykių vertinimo paradigmos.O jei taip, tai ar nekyla pavojus taip patir istorikams supanašėti? Bus neįdomuvieniems kitus skaityti, jau dabar ne visadabūna aišku, kur yra vokiečių, lenkųar lietuvių istorikų traktuotė.S. Ekdalis. Labai puiku, kad istorikaigali sėkmingai statyti tiltus tarpįvairių šalių, bet supanašėti nereikėtų.ML. Koks santykis tarp istorijos kaipdisciplinos ir tyrinėtojo tapatumo? Artai svarbu?S. Ekdalis. Turi būti sveikas santykis,nereikia perlenkti lazdos nei įvieną, nei į kitą pusę.ML. Mus spaudžia laikas, nes pokelių minučių Jums teks skaityti savopranešimą. Ką šiuo metu darote, juk esateemeritas?S. Ekdalis. Dabar esu ramybėsbūsenoje, bet mano darbo vieta Skandinavijos-Lenkijosinstitute Kopenhagoje.Šiuo metu rengiamas tam tikrasleidinys, kuriam rašau straipsnį apiešvedus Antrojo pasaulinio karo metaisLenkijoje.ML. Koks Jūsų ryšys su gimtąja Švedija?S. Ekdalis. Santykis labai normalus.Švedijoje gyvena mano dukra iranūkas.ML. O koks santykis su Lietuva?S. Ekdalis. Nuostabus.ML. To ir toliau linkime. Dėkoju užpokalbį.Kalbėjosi Gediminas ZemlickasJonas Jablonskis žymiųužsienio kalbininkų akiratyjeAtkelta iš 12 p.vieno dalyko – „tai atitinkamos leksikos,ypač tokios, kuri tenkintų naujųjųlaikų kultūrinius poreikius ir būtų laisva,kiek tai įmanoma, nuo svetimųjųelementų. Taigi reikėjo įvesti nemažąskaičių naujų žodžių, kurie, iš vienospusės, užpildytų esančias spragas, o išantros, taigi pakeistų žodžius, išsiskiriančiussavo svetimumu, ypač tuos,kurie nepriklauso vadinamajai tarptautiniųžodžių grupei. To uždavinioėmėsi naujai atsiradusi inteligentija. Išjos ypač išsiskyrė ir amžius truksiantįatminimą užsitarnavo Jonas Jablonskis,reiškęsis daugiausia kaip P. Kriaušaitisir Rygiškių Jonas, dažniausiai vadinęsispastaruoju slapyvardžiu (Rygiškiai – taikaimas Griškabūdžio parapijoje, Šakiųapskr.)“ (p. 59). Taigi J. Otrembskisvisoje J. Jablonskio kalbinėje veiklojeį pirmą vietą iškėlė jo pastangas kurtibendrinei kalbai reikalingą ir deramąžodyną. Lietuvių ir kitų tautųkalbininkai, kad ir užsimindavo apieJ. Jablonskio nuopelnus šioje srityje,jų taip ryškiai nėra pabrėžę. Iš tikrųjų,bent iki kokių 1920 metų, su J. Jablonskiuniekas kitas šiuo atžvilgiu negalėjolygintis.J. Otrembskis taip pat nenutylėjo,kad lietuvių bendrinės kalbos formavimasisapėmė ir sintaksės norminimą.„Šis uždavinys, – teigia lenkų kalbininkas,– kaip tik išimtinai užgulė JonoJablonskio pečius. Ją [sintaksę. – A. P.]jis išdėstė su tikru išmanymu dviejoseknygose: Lietuvių kalbos sintaksė(1911) ir Linksniai ir prielinksniai,jų vartojimas mūsų kalboje (1928)“(p. 60–61).Aptardamas lietuvių rašybą, kurisusiformavo XIX a. pabaigoje ir XX a.pradžioje, kaip žinoma, didelėmisJ. Jablonskio pastangomis (jo vardasčia neminimas), J. Otrembskis ypačpabrėžė kaip svarbią inovaciją ilgojobalsio [u:] žymėjimą specialia raideū. O juk tai irgi atkakliai įgyvendintosJ. Jablonskio nuostatos rezultatas!Ypač į akis krinta toks tada įvykdytailietuvių rašybai duotas J. Otrembskiopagyrimas: „Taip reformuotas raidynaspasidarė ne tiktai labiau skirtingasnuo lenkų raidyno, bet ir labiaumoksliškas, kai vietoj dviejų raidžiųdviem atvejais įvesta po vieną: sz, cz >š, č“ (p. 61–62). Tad galėtume pagrįstaisakyti, kad apskritai lietuvių raidynaspasidarė moksliškesnis ir J. Jablonskiopastangomis.Pati paskutinė lietuvių bendrinėslietuvių kalbos gramatinė ir rašybinėbūsena, J. Otrembskio teigimu, buvusi„kodifikuota Lietuviškos kalbos gramatikoje,kurią sudarė J. Jablonskis, pasirašęspseudonimu P. Kriaušaitis. Tilžė, 1901;2-rą tos gramatikos leidimą publikavoJablonskis 1922 m., vardu Lietuvių kalbosgramatika, pasinaudojęs pseudonimuRygiškių Jonas“ (p. 62).Čia žymusis baltistas kiek suklydo:1922 m. gramatika yra 1919 m. gramatikosantrasis leidimas. Ši klaidelėrodo, kad net labai gerai pažįstančiamlietuvių kalbą ir jos mokslą žmogui nevisada pavyksta būti tiksliam. Galėtumekiek pasiginčyti ir dėl vieno kitoteiginio apie lietuvių bendrinę kalbą,bet apskritai iš J. Otrembskio nurodytųbruožų susidarome nuomonę,jog žymiausias lenkų baltistas didžiaivertino mūsų žymiausio bendrinėskalbos tvarkytojo XIX a. pabaigoje –XX a. pradžioje nuveiktą darbą.Nors jau viena proga esu minėjęsdar mūsų atminime vaisingai dirbusiorusų kalbininko, ypač nusipelniusiobaltistikai, prof. Vladimiro Toporovoatsiliepimą apie J. Jablonskį, vis dėltošio nuoširdaus lietuvių tautos bičiulioir kalbos gynėjo nuomonės pakartojimastebūnie ir priminimas, kadjo netekome prieš penkerius metus,2005 m. gruodžio 5 d., palyginti darpajėgaus ir darbingo (gimęs 1928 m.liepos 5 d.). V. Toporovas visą laikąbrangino lietuvių kalbą, o protestuodamasdėl Vilniuje 1991 m. sausio 13 d.įvykdytų žudynių, atsisakė jam skirtosTSRS valstybinės premijos. NorsV. Toporovo interesų sritis buvo tolimibaltų ir slavų kalbų bendrieji periodai,išnykusi prūsų kalba ir kitos panašiossenovės problemos, bet jo nuomonėapie J. Jablonskį labai svari. O ją išreikštijis turėjo progos 1987 m. balandžio18 d. laiške rašančiam šias eilutes. Nebuvausu žymiuoju kalbininku pažįstamas.Pagal to meto disertacijų gynimotvarką išsiuntinėjau daugiau nei šimtąsavo rengiamos ginti daktaro (dabarhabil. daktaro) disertacijos išplėstiniųautoreferatų. Iš tos daugybės adresatųatsiliepimą atsiuntė man vienui vienasV. Toporovas. Teigiamai įvertinęsmano disertaciją ir tuo sustiprinęs manviltis, jog gynimas baigsis sėkmingai,profesorius laiško pabaigoje apibūdinoir J. Jablonskį. Apibūdinimas ganatrumpas, bet išreikštas subtiliomis rusųkalbos frazėmis, tad vertimas į lietuviųkalbą gali skambėti ne taip sodriai.Vis dėlto reikia ryžtis pateikti visuomeneivertimą: „Šiuo metu aišku, kadJablonskis – ne tiktai figūra, priklausantilietuvių kultūrai, bet ir vienasįžymiųjų Europos veikėjų lingvistiniošvietimo, kurio esmė – sukurti naująkalbos visuomeninės būties (literatūrinės)statusą“.Šiame apibūdinime ypač svarbu,kad V. Toporovas, turėdamas tik pluoštelįautoreferate esančių duomenų,ryžtingai įjungia J. Jablonskį į Europoslingvistų, esmingai nulėmusių savotautinių bendrinių kalbų formavimąsi,tarpą. Taigi J. Jablonskis atsiduriaplejadoje, kuriai pradžią davė vokietisMartynas Liuteris ir paskui priklausėdaug XIX a. naujo kalbų statuso kūrėjų:čekas Josefas Dobrovskis (Dobrovský),serbas Vukas Stefanovičius Karadžičius(Karadžić), slovakas Liudovytas Štūras(Štúr), naujosios norvegų bendrinėskalbos kūrėjas Ivaras Osenas (Aasen),slovėnas Jernėjus Bartolomėjus Kopitaras(Kopitar) ir kt. Tokiam reikšmingamJ. Jablonskio kalbinės veiklosįvertinimui nei lietuvių, nei ankstesniužsienio kalbininkai lyg ir nebuvo pasirengę.Jiems visiems J. Jablonskistebuvo lokalinis kalbos normintojas,o kai kuriems net ne mokslininkas, tikuolus kalbos praktikas.Čia apžvelgti ne visi užsienio kalbininkai,kurie šiaip ar taip yra atsiliepęapie J. Jablonskį. Jų skaičius kurkas didesnis. Tačiau minimų lingvistųsprendimai yra svarbiausi ir įdomiausi,žadinantys mintis gilintis į paliestusmūsų kalbininko veiklos aspektus.Reikia viltis, kad ateityje atsiras kamtai padaryti.


16 Mokslo Lietuva2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20(442)Mokslų sandūraKraštovaizdžio archeologija.Kas tai yra ir kokias galimybes teikia tyrinėtojamsAtkelta iš 5 p.į kitą Neries krantą, patyrinėti platesnįregioną, bent jau keliolika kilometrųNerimi prieš srovę. Išryškėjo tokiefaktai, kurie anksčiau buvo nežinomi,kadangi nebuvo vykdomi kryptingižvalgomieji archeologiniai tyrinėjimaito regiono paupiuose. Paaiškėjo, kadten buvo tankiai apgyventas kraštas,kiekvienas slėniukas aukštyn Neriminuo Kernavės, jeigu tik buvo tinkamasdirbti žemę ir gyventi, buvo apgyvendintastūkstantį ir daugiau metų ikiistorinės Kernavės susiformavimo.ML. Dėl ko miestas kurdavosi viduramžiais?Dažniausiai dėl toje vietojeėjusių prekybos kelių, jų kryžkelės.Kernavės atveju gal buvo patogu keltisį kitą krantą, nors to archeologai lyg irnepabrėžia. Pagaliau svarbu ir gynybinėsvietovės sąlygos, o Kernavės gamtinėaplinka, jos geografija, ko gero, galėtųbūti pavadinta jos istorijos motina. Tadgal šios visos aplinkybės buvo svarbesnėsvien už tinkamą dirbti žemę? Gal sąlygųvisuma svarbiau už vieną, tegul ir svarbųveiksnį?G. Vėlius. Svarbiausi prekybiniaikeliai ir buvo upės – vasarą laivais,žiemą – rogėmis. Tokių kelių kaip Romosimperijos regionuose Lietuvojenebuvo.V. Šimėnas. Išliko kryžiuočių keliųper Lietuvą aprašymai.G. Vėlius. Pora tų kelių ir vedė proKernavę. Kernavės reljefo savybės buvolabai patogios įrengti tvirtus piliakalnius,formuoti gynybinę sistemą. Be to,didžiulis slėnis prie Neries, vadinamasPajautos slėniu, aukštutinės upės terasos– tiko amatininkų ir pirklių miestoplėtrai. Kito tokio slėnio neturime ligipat Vilniaus. Net pirmą kartą atvykusį Kernavę, pažvelgus į vietovės grožį irjos išskirtinumą, niekam nekyla abejonių,kodėl būtent čia gyvenvietė išaugoį miestą. Įvairūs veiksniai – gamtinėaplinka, reljefo ypatumai, upės artumas,vietovę supantys laukai ir miškaikaip gyvybinių išteklių šaltinis – visatai lėmė miesto iškilimą šioje vietoje.V. Šimėnas. Daugiausia kalbameapie du mikroregionus, nors mūsųprojektas aprėpia net dvylika. Visi jielabai skirtingi, prie kokių nors upelių.Važiuojant į Pabradę ir persikėlusper Žeimenos intaką Meros upę, yraBaliuliai (vad. dr. L. Kurila), ten piliakalniukas,miške pilkapynas. Po detaliųtyrinėjimų atradome dar šešis pilkapynus.O aplinkui miškai. Ką darė ten gyvenusibendruomenė? Veikiausiai buvouždara, gan savotiška bendruomenė,tad palyginimui mums reiktų paieškotiapgyvendintos ar mažai apgyvendintosvietos. Įdomu išsiaiškinti, kas lėmė vienokįar kitokį gyvenimo būdą. Kartaistyrimas iškelia visai naujų problemų.Kaip paaiškinti, kodėl vienoje vietojeTvarkomas Vilkyškių piliakalnisžmonės kūrėsi, o kitoje labai panašiojear net geresnėje vietoje nesikūrė.Kodėl? Trūko išteklių, o gal buvo kitųnepalankių sąlygų?Moksle pasigendamaeruditųML. Kokį priešistorinį ar istorinį laikotarpįturite mintyje, kai sakote, kad vietovėkūrėsi arba nesikūrė.V. Šimėnas. Norime padaryti pjūvįnuo paskutinio ledynmečio pasitraukimoiš dabartinės Lietuvos teritorijos ikidabarties. Kaip juokauja archeologėRimutė Rimantienė, „nuo paleolitoiki glavlito“. Todėl naudojame labaiįvairius tyrimo metodus, telkiamės žiedadulkiųir medžio rievių tyrinėtojusbei kitų gamtos mokslų krypčių ir sričiųatstovus. Bandome nustatyti, kadaatsiranda gamtinės sąlygos apsigyventižmogui ir kaip visa tai siejasi su mumsžinomais archeologijos paminklais.Geomorfologinių tyrimų medžiagąužsakėme iš geologų, aiškinomės, armums rūpimų mikroregionų dirvožemiaibuvo tinkami žemdirbystei,kokie kiti konkrečios vietovės ištekliaididino jos patrauklumą ir pan. Labaidaug naujo galime pasisemti iš senosioskartografijos. Todėl susisiekėmesu geriausiu kartografijos žinovu irkolekcininku R. Girkumi. Iš projektolėšų įsigijome didžiąją dalį jo kolekcijossuskaitmenintų žemėlapių. Mums labaitrūksta tokių žmonių kaip jau išėjusiųgeologų Alfono Basalyko ir VytautoGudelio ar geografo Česlovo Kudabos,kurie apibūdintų ne vien konkrečiųvietų reljefą, gamtines sąlygas, bet irdaugelį kitų labai svarbių dalykų. Jiebuvo dideli eruditai ir ne vien savosrities žinovai.Vokiečių kronikose skaitau, kadkryžiuočiai buvo pamėgę žygius įskalvių kraštą, nes ten veisėsi galingistumbrai, tad medžioklės metu buvogalima nukauti laukinį žvėrį, kokiokituose Europos kraštuose jau nebuvogalima išvysti. Maža to, skalviųkrašte gausiai augo laukiniai česnakai,kuriuos ėsdavo stumbrai, todėljų mėsa būdavo labai skani. Man rūpiiš botanikų sužinoti, ar šiais laikaisŠereitlaukio kilpoje auga laukiniaičesnakai? Gal visa tai fantazija, betįdomu būtų patikrinti. Botanikaisiūlosi išvardyti į Raudonąją knygąįrašytus augalus – puiku, bet man visdėlto reiktų kitko.Šereitlaukis yra Nemuno žemupyje,o ten archeologinių tyrimų metuyra surastos ūkinės duobės pripildytosžuvų žvynų. Visi Lietuvos žvejai ir dabartraukia į tas vietas žvejoti. Įdomubūtų patyrinėti tuos žvynus, pasiaiškinti,kokios žuvys nuo seno veisėsiNemuno žemupyje, ar labai skyrėsi nuodabar paplitusių.Panašiai kaulų tyrimai buvoatliekami Kernavėje. Su paleozoologais,antropologais turime gan senasbendradarbiavimo tradicijas, bet mumsreikėtų ne visai tradicinio gamtininkųžvilgsnio, ne visai tokio, kaip kad juosparengia universitetai. Gal ši publikacijapaskatins turinčius pasiūlymų kitųmokslų atstovus su mumis susisiekti.Mums reikia rekonstruoti kraštovaizdžiokaitos procesus.Valdemaro Šimėno nuotraukaNuo mikroregionųprie makroregionųML. Gamtinės sąlygos kito skirtingugreičiu, vienaip po ledyno atsitraukimo,kitaip paleolito ar neolito, juo labiauistoriniais laikais. Ar ši, skirtingai kintanti,laiko koordinatė įskaitoma sudarantįvairių epochų žemėlapius, tikriau, jųkitimo raidą?V. Šimėnas. Grįžtame prie to, kąjau esame sakę: mes daug ką įsivaizduojameir vertiname pagal šių dienųsupratimą. Gamtininkų prašau įvertinti,ar tai savaiminis, o gal sodintasmiškas, kaip keitėsi Šereitlaukio dvarasir panašiai. Labai svarbu suvokti irįsijausti į tiriamojo meto sąlygas.G. Vėlius. Kartais naudinga palygintipo Antrojo pasaulinio karodarytas vietovės aerofotonuotraukassu nūdienos pasikeitimais. Vykusikolektyvizacija, kolūkių steigimas,vienkiemių naikinimas ir melioracijaper pastaruosius 70 metų nepaprastaistipriai pakeitė krašto vaizdą, ką jaubekalbėti apie tūkstančius metų vykusiuspokyčius. Tiesa, tuomet pokyčiaivyko daug lėčiau.ML. Būtų įdomu sužinoti, kaip atrodystie pjūviai ar žemėlapiai, kuriuoseapibenrinsite įvairių mokslų tyrimų duomenis?Kokios naujos informacijos busgalima pasisemti užbaigus šį aptariamąprojektą Archeokraštovaizdis?V. Šimėnas. Mūsų naudojama GISprograma leidžia suvienodinti skirtingųlaikotarpių ir mastelių žemėlapius,pradedant net ir dvarų planais. Pavyzdžiugalėtų būti vienas iš mikroregionų,kad ir Žuvinto–Amalvo ežerųtarpuežeris. Ten dirbo gamtininkai,geologai, pvz., paleobotanikė MeilutėKabailienė ir kiti tyrinėtojai. Gamtiniuažvilgiu Žuvinto ežeras puikiai ištyrinėtas,bet ne archeologiškai. Norimešią spragą užpildyti. Yra geros sąlygos,nes šio mikroregiono žiedadulkiųanalizė, ypač Amalvo ežero, padarytabene išsamiausiai Lietuvoje. Surinkti5 tūkst. metų prieš Kristų žiedadulkiųtyrimo duomenys, kiekvienas radimvietėssluoksniukas turi radiokarbonometodu nustatytą tikslią datą. Mes taipadarėme iš naujo, tam darbui pasitelkęM. Kabailienės doktorantą LaurąBalakauską, kuris savo disertacijojemėgins sudaryti visos Lietuvos žiedadulkiųduomenų bazę. Jis dirba pagalGIS metodiką ir teigia, kad 5 tūkst.metų iki Kristaus šioje teritorijoje jauturėjo būti užsiimama žemdirbyste.Archeologas Vygandas Juodagalvismėgina šį teiginį patikrinti, tikslingaiieško gyvenviečių ir randa patvirtinimą.Peržiūrėdamas senas kolekcijas,dažnai ir privačias, randa patvirtinimąapie kadais buvusias akmens amžiausgyvenvietes.2009 m. atlikome detalius dvylikosį projektą įtrauktų, mikroregionųarcheologinius žvalgymus. Anksčiaudažniausiai tirdavome kapinynus,nežinojome ir daugelio buvusių gyvenviečių,kurias šio projekto eigojepavyko nustatyti. Lenkijoje tokiu būduištyrinėta jau du trečdaliai visos teritorijos,šitaip atskleista 70 proc. naujų paminklų,o pradėta nuo praėjusio amžiausseptintojo dešimtmečio. Mes turimeto paties siekti. Matau šio projektotolesnę perspektyvą, žinoma, jeigugausime valstybės palaikymą. Būtųkeista, jei įsigiję kartografinius pagrindus,brangias kompiuterines programasir darbo priemones negautumegalimybės tęsti pradėtųjų darbų. Permikroregionus norime detaliai suprastivieno paminklo, vienos gyvenamosiosląstelės aplinką, ištirti ir suvokti pačiąstruktūrą. Nuo mikroregionų reikėtųpereiti prie regionų ar makroregionųir platesniu užmoju, nebūtinai siejantprie genties teritorijos. Galime sieti suupės baseinu ar kitu dariniu. Išplėtustyrimus makrolygyje galėtume pamatytivisai kitas struktūras, atsirastųdaugiau kito pobūdžio dėsningumų.Daug daugiau būtų galima pasakytiapie žmogų, jo gyvenimo sąlygas,ūkį, ryšius, prekybą, visą aplinką. Atsirandadaug tyrimo pjūvių ir naujųgalimybių.Bus daugiauKalbėjosi Gediminas ZemlickasVyriausiasis redaktorius Gediminas ZemlickasStilistės Živilė Račkauskienė, Eglė NešukaitytėDizainerė Giedrė SperskaitėPatarėjai: Antanas Kulakauskas, Jonas Puodžius,Alfonsas Ramonas, Juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.Redakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, 01118 VilniusEl. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.Laikraštis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuvaRedakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria.Perspausdinant ar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapiohttp://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „MoksloLietuvą“. Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.ISSN 1392-7191LeidžiaUAB „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169SpausdinoUAB „Sapnų sala“S. Moniuškos g. 21, 2004 VilniusTiražas 550 egz.

More magazines by this user
Similar magazines