2010 m. gruodžio 23 d. Nr. 22 - MOKSLAS plius

2010 m. gruodžio 23 d. Nr. 22(444) Mokslo Lietuva 3Mokslininkų gyvenimasKonferencijos pranešimus skaitė: VU Puslaidininkių fizikos katedros vedėjas prof. habil.dr. Gintautas Tamulaitis, VU bibliotekos direktorė ekonomikai ir plėtrai Jūratė Kuprienė, VU Ekonometrinės analizėskatedros vyresnysis mokslo darbuotojas prof. habil. dr. Marijus Radavičiusgalutinai likviduotas. Norint suvoktiEkonomikos mokslo esmę būtinaslabai geras matematinis išsilavinimas.Dėl įvairiausių aplinkybių Lietuvojematematika ir ekonomika yra atskirtosneįveikiama institucine siena. Manau,kad dėl šios priežasties Laisvosios rinkosinstitutui buvo nesunku užimtituščią erdvę. Tik taip galiu paaiškintiir vertinti šio instituto skelbiamų supaprastintųaustrų ekonomikos idėjųpropagavimą mūsų šalies gyvenime.ML. Prieš daugumą Lietuvos žmoniųir prieš Lietuvą nukreipta veikla.R. Norvaiša. Išvadas tegu daromūsų skaitytojai.Ar dar gyva mokslobendruomenė?ML. Dažnai vartojama tokia sąvokakaip mokslo bendruomenė. Ar Jūs matotekur nors Lietuvoje pasireiškiančią mokslobendruomenę? Net akademinėse tvirtovėse– universitetuose – tos bendruomenėspėdsakus sunku įžvelgti. Yra asmenybių,sveikai samprotaujančių, daugsuprantančių ir tą nuomonę išsakančiųsavųjų ratelyje. Tačiau viešumoje savosiosnuomonės nelieka nė žymės. Žmogusjaučia, kad niekas viešai jo nepalaikys,sėdės akis nudelbę, todėl ir vengia reikštinuomonę, kuri neatitinka vadovybėsnuostatų. Tiesiog vengia išsišokti, bijo atrodytikaip Don Kichotas. Gal kalbėkimeapie mokslininkų bendriją, bet ne apiebendruomenę?R. Norvaiša. Sutinku, kad turimetik mokslininkų bendriją, bet neturimeakademinės bendruomenės. Netgiatskirų mokslo krypčių draugijosdažniausiai yra leisgyvės, kartsykiaisorganizuojančios savo konferencijas.Visuomenėje mokslininko, kaip ir pedagogoautoritetas – menkas. Mataudaugybę priežasčių, kodėl taip yra.Svarbiausia, kad po Atgimimo mokslininkainesugebėjo išsaugoti savo įtakosvaldžioje. Matyt buvo galvojama,kad kiekvienas turi dirbti savo darbą.Valstybei valdyti nebuvo pasiruošusiųžmonių. Mokslas ir mokslininkai taponereikalingais nei vyriausybei, nei visuomenei.Patys mokslininkai užsidarėsavo aplinkoje ir nebando paveiktiviešosios nuomonės.ML. Bet viešoji nuomonė egzistuoja– nenugrimzdo į nebūtį. Viešojinuomonė apie kolegos dalykinę reputacijągali reikšti daugiau nei vieno ar kitomokslininko išspausdinti straipsniai ISIžurnaluose.R. Norvaiša. Be abejonės, mokslininkųbendrijos viešoji nuomonėapie save ir apie visuomenės gyvenimąniekur nedingo. Tiesiog ji retai kadaišsakoma už kabineto sienų. Mokslininkaineblogai supranta ir problemospriežastis. Kalbame apie mokslininkoreputaciją, kuri dažniausiai nėraproporcinga publikuotų straipsniųkiekiui, o juk pagal šį rodiklį formaliaivertinamas kiekvienas mokslininkas.Mokslo subtilybes gerai suprantantisinstitucijos administratorius gali neblogaitvarkytis, net ir esant dabartineisunkiai ekonominei padėčiai. Įžvalgusvadovas prieš darydamas sprendimusturėtų atsižvelgti į mokslininkų viešąjąnuomonę. Tačiau gyvenime kartaisbūna kitaip – direktorius pirmiausiaįsiklauso į savo pavaduotojo, tarybospirmininko, žodžiu, direkcijos nuomonę.Tai direktoriaus ar rektoriausaplinka, į kurią dažniausiai patenkajam artimi žmonės, bet nebūtinai principingimokslininkai. Tos aplinkos nariaidažniausiai linkę pritarti vadovui,nes kitaip gali netekti privilegijuotospadėties. Stipriems mokslininkamsvisi tie postai neatrodo viliojantys, jiedažniausiai jų vengia.ML. Tai kur ta viešoji nuomonėsklando – pažeme?R. Norvaiša. Yra įvairūs viešosiosnuomonės lygmenys. Vienas lygmuoyra „Mokslo Lietuvos“ laikraščio autoriųišdėstomas požiūris, kitas – direktoriųar rektorių aplinkos. Tai moksloinstitucijos lygmuo. Ten ta viešoji nuomonėir sklando.ML. Savo institucijoje bendraudamassu kolegomis tikriausiai turėdavoteprogų įsitikinti, kad darbuotojų ir direkcijosnuomonės gerokai skiriasi.R. Norvaiša. Nesenai teko išgirstidirekcijos nuomonę, jog akademiniopadalinio vadovu turi tapti žmogus,kuris yra … tolerantiškas. Ne aukštoskompetencijos ir reputacijos mokslininkas,o paprasčiausiai tolerantiškasžmogus. Visa blogybė, kad pasikalbėjęir išsilieję tarpusavyje tos savonuomonės plačiau nepaviešiname. Taivietinis lygmuo, pats žemiausias. Manokolegos neretai prisipažįsta, kad vienaipkalbama savo aplinkoje ir kitaipviešumoje. Kiti įsitikinę, kad jie visadaprincipingi, išlieka savimi ir aplinkainenuolaidžiauja. Daug priklauso nuožmogaus dorovinių nuostatų, moralėsir kitų savybių.Nenorėčiau savęs matyti stovinčioaukos pozoje, mano principas – pamėgintiapčiuopti mūsų pačių silpnąjąvietą. Jeigu niekas mūsų neverčia, taikodėl esame linkę veidmainiauti, elgtisprieš savo pačių nuostatas ir principus?Esame nusivylę? Bet kas trukdo mumspatiems keistis, rinktis kitą elgesio modelį?Geri poelgiai keičia pačią asmenybęir aplinką. Tai kodėl to nesiekti?20 nepriklausomos Lietuvos gyvavimometų – tai trečdalis ar ketvirtadalisžmogaus gyvenimo metų, nejaugi toper maža, kad patys keistumės ir pradėtumekeisti gyvenimą?ML. Gyvenime svarbu turėti atramą.Akademinė dvasia institucijoje galėtųbūti tos stiprybės šaltinis, iš kurio moksluigyvenimą skiriantis žmogus galėtų semtisjėgų ir tikėjimo, kad daug ką galima bentjau mūsų gyvenime pakeisti. Bet nemažadalis žmonių nusivylę, nes aplink matotas pačias banalybes, lėkštumą, prisitaikėliškumą,neretai ir savanaudiškumą. Nevisada sugebame kolegą vertinti pagal jodarbus, dažniau pagal tai, kiek jis mumspatinka ar nepatinka, kiek jaučiame arnejaučiame jam simpatiją.R. Norvaiša. Pirmiausia reiktųne piktintis nepatinkančia aplinka,taip pat ir akademine, bet siekti, kad jikeistųsi. Juk nuo kiekvieno iš mūsų taaplinka ir priklauso. Aišku, akademineibendruomenei būdingi tam tikrielgesio modeliai, kai kam jie nepatinka,bet su sovietiniu palikimu to nesiečiau.Pastebiu: jeigu politikai gyvenimąbando aktyviai keisti, tai akademinėsbendruomenės nariai dažniau užimastebėtojų poziciją ir į bendrą triukšmądažnai nelinkę veltis. Didelė akademinėsbendruomenės narių dalisnėra visuomeniškai aktyvūs, o kokiatokios stebėtojiškos pozicijos priežastis– būtų sunku apibūdinti. Kiekvienasgali pasiteisinti, kad turi jam svarbesnįir malonesnį užsiėmimą – mokslinį,pedagoginį, kultūrinį ir t. t.ML. Būtent šis pasyvumas, stebėtojiškumasir veda į tuos procesus, kurių rezultatusdabar patiriame. Amorfinę masępatogu valdyti tiems, kurie įsivaizduojaviską geriau suprantantys ir bandantysvalingais sprendimais priversti keististaip pat ir akademinę aplinką. Tik štaikas kelia nerimą: kieta ranka ir valingaissprendimais jau buvome vedami į šviesųrytojų.R. Norvaiša. Anksčiau gal nebuvotų grėsmių, kurios išryškėjo dabar.Manau, kad moksle tos pasekmės prasidedanuo mokslo vertinimo blogybių,kurias dabar aptarinėjame. Yraįvairūs minėto vertinimo lygmenys,o pirmasis – institucinis, kai mokslininkasatestuojamas. Šį vertinimąatlieka akademinės bendruomenėsnariai. Galėtų būti pats teisingiausiasvertinimas, jei būtų atsižvelgiama įvisą mokslinę veiklą, o ne tik formaliai,pagal išspausdintų straipsnių kiekį ISIžurnaluose. Būnant atestacinės komisijospirmininku man nepavyko įtikintikolegas keisti nusistovėjusią formaliąvertinimo praktiką.ML. Bet tai jau eina iš valdžios.R. Norvaiša. Nenoriu teigti, kadkalta tik valdžia. Valdžioje sėdi tie patysmokslininkai, nemanau, kad jie išanksto būtų nusistatę padaryti, kad būtųblogiau. Galbūt jie neturi sugebėjimųįžvelgti mokslo vertinimo problemos irpaties gyvenimo sudėtingumo.ML. Gyvenimas sudėtingesnis užbet kurias schemas, kurios dažniausiaiNukelta į 11 p.Konferencijoje mokslininkai diskutavo jiems ir visai Lietuvos mokslininkų bendrijai aktualiausiais klausimais

2010 m. gruodžio 23 d. Nr. 22(444) Mokslo Lietuva 5įkvėpimo šaltiniaiLietuvių tautiniokostiumo kūrimasKita sritis, kuri be Tamošaičių indėliobūtų nepilna, gal ir visai nesuvokiama– tai tautinio lietuvių kostiumokūrimas ir populiarinimas. Štai ką apievisa tai A. Tamošaitienės šimtųjų gimimometinių renginyje sakė prof. VidaKulikauskienė: „Tautinis kostiumas –lietuvių tautos materialinės ir dvasinėskultūros simbolis, vizuali tautinėssavimonės ir jos raiškos forma. Savoreikšme ne tik prilygsta, bet ir pranokstavalstybingumo simbolius – vėliavą,herbą, himną. Nes tautinis kostiumas,reprezentuodamas pagrindinę valstybėstautą, yra sukurtas ne atskirųasmenų ar jų grupių, bet visos tautossukurtų vertybių pagrindu“. V. Kulikauskienėpabrėžia, kad tas pagrindas– tai lietuvių valstiečių tradiciniaidrabužiai, vilkėti XVI–XIX amžiais.Ši idėja būdinga ne vien lietuviams,greičiau lietuviai perėmė iš kitų toliaupažengusių Europos tautų, po istoriniųkataklizmų anksčiau atgavusiųvalstybingumą, nes XIX a. daugelyješalių tautos tapatumo esminiu bruožubuvo pasirenkami valstiečių tradicinufaktūroseaustų audinių, o Lietuvojeiki XX a. buvo vilkimi, ypač moterų,namudiniai savadarbiai audiniai. Žinoma,dar reikėjo apsispresti, kokiostautinių drabužių dalys ir ypatybės turėjotapti tautinio kostiumo pagrindu,siekiant reprezentuoti tokias skirtingasetnografines srtitis. Svarbu pabrėžti,kad ne iš karto, bet pradėta suvokti, jogtautinis kostiumas yra ne atsilikusios,bet modernios valstybės simbolis. Šimada – pirmyn grįžtant prie ištakų –pradėjo įsitvirtinti kartu su moderniostautos susiformavimu.Koks čia buvo Anastazijos irAntano Tamošaičių indėlis? Pasakprof. V. Kulikauskienės, ypač vertintinasvarbiausia Tamošaičių idėja, kadlietuvių tautinių drabužių pagrinduturi tapti lietuvių valstiečių tradiciniaidrabužiai. Ši idėja buvo išrutuliotaXX a. trečiajame dešimtmetyje ir savoreikšmės neprarado iki šiol. Norėdamiįgyvendinti idėją Tamošaičiai turėjosusipažinti su etnografine medžiaga,atsidėti įvairių regionų autentiškų tautiniųdrabužių, tautodailės pavyzdžiųrinkimui ir jų tyrinėjimui. Tam reikėjoatitinkamų įgūdžių, skonio, estetinioknygas „Audimas“ (1933), „Austiniaikilimai“ (1935), „Staltiesės“ (1935),dariusių didelį poveikį visuomenei.Tautinio kostiumo kūrime, pritaikantįvairioms etnografinėms sritimsbūdingus bruožus, A. Tamošaitienėbuvo nepralenkiama ir vargu ar ateityjekam nors pavyks su ja susirungti. Kaipteigia V. Kulikauskienė, A. Tamošaitienėnuo 1939 iki 1979 m. sukūrė dutūkstančius tautinių kostiumų, taigi,daugiau kaip po kostiumą per savaitę.Neapsiėjo be padėjėjų, kuriuos pati kūrėjair apmokydavo. Sunku būtų įvardyti,kiek į visus tuos sijonus, liemenes,prijuostes, palaidines, galvos apdangalusįdėta išmonės ir meilės – ištisa spalvųvaivorykštė. Profesionalai galėtųdiskutuoti, kur Tamošaitienė nukryponuo tradicijos, pervertindama vienamar kitam regionui būdingą bruožą, galsustiprindama kokį atspalvį, ne visaiautentišką, bet juk ji pirmiausia buvokūrėja, ne vien akla tradicijos sekėja.Net ir tyriausių šaltinių vanduo turisavitą skonį, ką jau kalbėti apie tokiąveiklos sritį kaip kūryba.Priverstinėje emigracijoje Tamošaičiaitam tikra prasme ir patys formavoGedimino Zemlicko nuotraukosAnastazija Tamošaitienė, Antanas Tamošaitis, Kaunas, 1934 m.ornamentai, įvairūs puošybos elementai.Jie buvo naudojami išradingai irprofesionaliai. Tarpukaryje Tamošaičiaibuvo vieninteliai kilimų kūrimoir audimo profesionalai, šio amatoišmokę daugybę merginų ir moterųiš įvairių Lietuvos kampelių. Savosukurtuose kilimuose A. Tamošaitienėsiekė perteikti liaudies menui būdingąnuotaiką, nevengė jam būdingų augaliniųornamentų. Todėl jos austuosekilimuose atsirado tulpių ornamentaiiš liaudiškų prijuosčių ir kraičio skrynių,geometriniai ornamentai perimtiiš lovatiesių papuošimų.1934 m. Ąžuolų Būdoje Tamošaičiaitapo privačių audimo kursų (veikėiki 1940 m. ) steigėjais, nuo 1936 m.panašius kursus pradėjo ir Kaune.Tais pačiais metais Anastazija turėjogalimybę pasitobulinti Švedijoje, kurstudijavo audimą ir rankdarbystę. Grįžusitapo labai svarbia audimo ir rankdarbystėsfigūra, vasaromis audimo irmezgimo mokė Žemės ūkio rūmų organizuojamuosekursuose, kurie vykdavoįvairiuose Lietuvos kampeliuose.Jaunosioms audėjėlėms patarinėdavo,tikindavo žavėtis ne madingu šilku, betlinu ir vilna kaip svarbiausia audėjųmedžiaga. 1940 m. Kauno taikomosiosdailės institute A. Tamošaitienė tapoaudimo instruktore.Kūrybinėje veikloje Tamošaičiai modernumąsiekė derinti su tautiškumu,šia kryptimi siekė veikti ir visuomenėsporeikius. 1937 ir 1938 m. Žemės ūkiorūmuose vykusiose parodose Tamošaičiaisurengė dvi bendras rištinių kilimųpristatymus (1935 m. Vytauto Didžiojokultūros muziejuje buvo surengta A. Tamošaičiokilimų paroda, atskirai savoaudinius eksponavo ir A. Tamošaitienė,vėlesniais metais savo darbus eksponuodavojau kartu.) Dalyvavo ir tarptautinėseparodose, kuriose eksponavoA. Tamošaičio kilimus ir A. Tamošaitienėssukurtus tautinius kostiumus –Paryžiuje (1937), Berlyne (1938) ir Niujorke(1939), kuriose jie buvo apdovanotiaukso medaliais. Pastebėsime, kad1938 m. Berlyne vykusioje Tarptautinėjeamatų parodoje A. Tamošaitienė prieaudimo staklių demonstravo audimomeno gimimą, propagavo lietuvių liaudiesmeno savitumą.Doktorantė Miglė Lebednykaitė pristatė Anastazijos ir Antano Tamošaičių tautodailės rinkinį ir dailininkų tautiškumosampratą2010 m. spalio 5 d. A. Ir A. Tamošaičių galerijoje „Židinys“, Anastazijos Tamošaitienės šimtmečiui skirtoje konferencijojetekstilininkė Jolanta Tubutytė-Misienė apsirėdžiusi Mažosios Lietuvos tautiniu drabužiunių drabužių pavyzdžiai. Dar XIX a.romantikai pastebėjo, kad valstiečiųišeiginiuose drabužiuose tarsi užkoduotadaugybė gilios praeities dalykų,kurie puikiai išreiškia įvairių tautų savaimingumą.Lietuvos atsilikimas virtoprivalumu ta prasme, kad civilizacijoslaiptais aukščiau užkopusioje VakarųEuropoje tautiniai drabužiai XIX a.buvo pradėti siūti iš fabrikuose ar ma-suvokimo, sugebėjimo vertinti geriausiusliaudies meno pasireiškimus.Anastazija Tamošaitienė kaip retašiomis savybėmis pasižymėjo. Analizuodamaįvairias tautodailės rūšiskartu su Antanu Tamošaičiu tapo tuometu, ko gero, nepralenkta šių dalykųžinove. Tyrinėdami ir populiarindamilietuvių tautinį kostiumą Tamošaičiainupiešė ir aprašė įvairių etnografiniųvietovių geriausius kaimiečių drabužiųpavyzdžius, padarė jų aprašus,sugrupavo. Tapo šios veiklos klasikaisLietuvoje.Kartais sunku būtų šiuos du tautodailėsrinkėjus ir tyrinėtojus išskirti,nes jie sudaro neišardomą vienį.Iš A. Tamošaitienės parašytų knygųmokėsi visa karta rankdarbiais susidomėjusiųlietuvaičių. Tokios knygos kaip„Mezgimas“ (1935), „Mergaičių darbeliai“(1937), „Namie austi drabužiai“(1937), „Mūsų rankdarbiai“ (1939)suvaidino labai svarbų švietėjišką vaidmenį,pratino nepamiršti mokytistradicinių amatų. Tai amato vadovėliai,darbų technologijų knygos, kurių svarbąsunku pervertinti. Tuo pačiu metuA. Tamošaitis išleido Žemės ūkio rūmųtęstinio leidinio „Sodžiaus menas“(1831–1939) aštuonias knygas, išleidotautinį lietuvių kostiumą, veikė tuoskostiumus vilkinčiųjų skonį. Tamošaičiųdarbo kostiumas daugeliui užsienyjegyvenusių lietuvių buvo abejoniųnekelianti vertybė, autoritetų užduotaskanonas. Svarbią reikšmę įgijo emigracijojeA. Tamošaičio lietuvių kalbaparašyta knyga „Tautiniai rūbai ir juostųraštai“ (1968), anglų kalba „LithuanianEaster Eggs“ (Lietuvių margučiai, 1982),kartu su A. Tamošaitiene – „LithuanianNational Costume“ (Lietuvių tautiniaidrabužiai, 1979) ir „Lithuanian sashes“(Lietuvių juostos, 1986).Tamošaitienės darbus galima pamatytiįvairių šalių muziejuose – Kanadoje,JAV, Vatikane ir kitose šalyse.Princesei Dianai vestuvių proga A. Tamošaitienėišaudė vilnietišką tautinįkostiumą, kuris saugomas Bekingemopilyje Londone. Laimei, Tamošaičiųtautodailės rinkiniai ir jų pačių kūriniaineišsibarstė po įvairių savininkų galerijasir muziejus. Suprasdami jų vertę irtikėdami Lietuvos ateitimi menininkaijuos išsaugojo Tėvynei, nors ir buvokalbinami tomis kolekcijomis praturtintižymiausių muziejų fondus.Kalbėjosi Gediminas ZemlickasBus daugiau

6 Mokslo Lietuva2010 m. gruodžio 23 d. Nr. 22(444)kalbotyraErškėčiuotu keliu lydėjo kalbąį lietuvių mokykląJono Jablonskio 150-ojo gimtadienio 2010-ųjų metųgruodžio 30-osios d. progaArnoldas PiročkinasPasakyti, kad lietuvių kalboskelias į Lietuvos mokyklą iki1918 m. buvo erškėčiuotas, lygir per maža. Po 1863 m. sukilimo numalšinimoprasidėjo beveik absoliutuslietuvių kalbos gujimas iš visų lygiųLietuvos mokyklų. Tada, įvedus visosemokyklose rusų kalbą ir uždraudusiki tol išplitusias parapines mokyklas,o jų vietoje ėmus steigti valstybinespradžios mokyklas, dar kurį laiką buvoleidžiama lietuviškai mokyti tikybos,bet 1867 m. ir jos mokymas gimtąjakalba apribotas vien pirmuoju pradinėsmokyklos skyriumi. Aukštesniuoseskyriuose ir gimnazijose iš šį dalykądėsčiusių kunigų pareikalauta pereitiprie rusų kalbos. Vilniaus ir Kaunogubernijose, kur mokytojais buvo skiriamiišimtinai rusakalbiai stačiatikiai,lietuvių kalbos persekiojimas buvoypač nuožmus. Suvalkų gubernijoje,kur nemažai mokytojų buvo lietuviaiir „vietinėms kalboms“ (visų pirmalenkų) suteiktos labai menkos teisės,režimas buvo kiek švelnesnis. AntaiMarijampolės ir Suvalkų gimnazijosebei Veiverių mokytojų seminarijoje fakultatyviaidėstyta net lietuvių kalba.Tačiau apskritai visose gubernijosevyko didžiausia prievartinė rusinimokampanija, visiškas lietuvių kalbos slopinimas.Lietuviai valstiečiai, būdamipriešiški rusiškai mokyklai, griebėsinamų mokymo: laikė vadinamąsiasdaraktorių mokyklas. Valdžia jas persekiojo.Jau 1864 m. Vilniaus generalgubernatoriusMichailas Muravjovasaplinkraščiu įpareigojo jam pavaldžiusgubernatorius imtis priemonių priešslaptąsias mokyklas. 1871 m. Vilniausmokslo apygardos kuratorius (globė-Jablonskis 1919 m. Vilniuje (Kaune?)jas) liaudies mokyklų inspektoriams išleidoinstrukciją sekti slaptąjį mokymąir padėti žandarams išaiškinti daraktoriųmokyklas. Analogišką potvarkį,palietusį ir Suvalkų gubernijos lietuviųnelegaliąsias mokyklas, 1876 m. davėVaršuvos mokslo apygarda. 1892 m.balandžio 15 d. (pagal dabartinį kalendorių– balandžio 3 d.) caras pasirašėVidaus reikalų, Teisingumo irLiaudies švietimo ministerijų bendraiparengtas taisykles, įpareigojančiasVilniaus, Kauno, Gardino, Minsko,Vitebsko, Mogiliovo, Kijevo ir Volynėsgubernijų švietimo ir administracijosįstaigas perduoti teismams asmenis,įsteigusius ir laikančius slaptas mokyklasir jų mokytojus. Visi jie galėjobūti teismų baudžiami iki 300 rublių(metinė to meto pradinės mokyklosmokytojo alga!) bauda arba areštu ikitrijų mėnesių. Šios taisyklės caro įsakymunuo 1900 m. birželio 7 d. (t. y.nuo gegužės 26 d.) taip pat įsigaliojoAntanas Kriščiukaitis-Aišbė. „Naujas elementorius“, 1895 m. viršelisSlaptieji J. Jablonskio lietuvių kalbos kursai Šiauliuose (1904 m.). Sėdi (iš kairės): Vikt. Biržiška (VIII kl. gimn.), J. Vaitiekūnas(I k. stud.), J. Jablonskis, Br. Sipavičius (VIII kl.); stovi (iš kairės): Ignotas (VII kl.), J. Mikulskis (VIII kl.), M. Račkauskas (VIII kl.),B. Dirmantas (VIII kl.)Lenkijos Karalystėje, taigi ir Suvalkųgubernijoje.1904 m. gegužės 7 d. pagal dabartinįkalendoriumių caro dekretas atšaukėlietuviškos spaudos draudimą: leistaspausdinti bet kokiu raidynu. Tačiauminėti draudžiamieji aktai dėl lietuviųkalbos buvo panaikinti 1906 m.Panaikinus šiuos aktus, 1906–1907 m.vienklasių ir dviklasių pradinių mokyklųmokymo plane lietuvių kalbai buvonumatyta per penkerius metus skirti13 savaitinių pamokų, o rusų kalbai –20. Lietuvių kalba buvo vertinama kaippagalbinė priemonė einant prie dėstymorusų kalba. Pirmaisiais pradinėsmokyklos mokslo metais mokyklose,kur mokėsi lietuviukai, mokyta lietuviškaiskaityti ir rašyti, lietuvių kalbakiek vartota per aritmetikos pamokas.Vėliau lietuvių kalba buvo traktuojamakaip atskiras dėstomasis dalykas:pagrindinė dėstomoji kalba būdavorusų kalba.Tad valdinėse pradinėse mokykloselietuvių kalba buvo tarsi įnamė,kampininkė. Patriotinės lietuviųdraugijos ir grupės, nesitaikydamosPovilas Višinskis, studijų Peterburgemetaissu tokia padėtimi, suskato steigti privačiaslietuviškas pradines mokyklas.Pavyzdžiui, 1906 m. „Saulės“ draugijaKauno gubernijoje buvo atidariusiapie 60 pradinių mokyklų, „Žiburio“draugija Suvalkų gubernijoje daugiaunei 25. Ne visos mokyklos ilgai gyvuodavo.Tad 1910 m. Lietuvoje buvoapie 70 privačių lietuviškų mokyklų,kuriose mokėsi maždaug 5 000 mokinių.Šalia jų veikė ir nelegaliųjų pradiniųdaraktorių mokyklų: sakoma, kadvaldžia jų tada nepersekiojusi.Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu,kai 1915–1918 m. Lietuvą tvarkėokupacinė kaizerinės Vokietijos administracija,šalyje ypač išplito visų tipųprivačių mokyklų skaičius. Jų veiklabuvo reguliuojama okupantų įstaigųpotvarkiais. Griežtai reikalauta josemokyti ir vokiečių kalbos (steigta irvokiškų mokyklų), bet vis dėlto lietuviųkalbai atsivėrė iki tol neturėtosgalimybės.Dėl karo veiksmų dalis lietuviškų irnelietuviškų mokyklų kartu su mokytojaisir mokiniais pasitraukė į Rusijosgilumą. Čia jos ir toliau tvarkėsi pagalcarinės Rusijos švietimo reikalavimus,nors dalis jų buvo privačios. JonasJablonskis, metus laiko išbuvęs Veližogimnazijoje, nuo 1915 m. rudens iki1918 m. birželio pabaigos dirbo Voronežeįsikūrusiose dviejose privačioseMartyno Yčo gimnazijose. Tad jam, galimasakyti, su vokiška tvarka Lietuvosmokyklose beveik neteko susidurti.Paskutinius savo gyvenimo dvylikametų jis bendradarbiavo su nepriklausomybęatgavusios Lietuvos švietimosistema, su lietuviška pradine, vidurineir aukštąja mokykla. Taigi J. Jablonskisiš tikrųjų lydėjo lietuvių kalbą įLietuvos mokyklą trimis jos raidosetapais: kai ji 1864–1906 m. išgyvenosunkiausius laikus daraktorių mokykloje,paskui, kai kalbai buvo sunkiaiiškovota vietelė mokyklos prieangyje,ir galiausiai, kai po 1918 m. lietuviųkalba pasidarė švietimo sistemos suvereniašeimininke.

2010 m. gruodžio 23 d. Nr. 22(444) Mokslo Lietuva7kalbotyraJ. Jablonskisdaraktorių mokykloslaikmečiuPirmajame lietuvių kalbos kelio įmokyklą tarpsnyje J. Jablonskiui tekopatirti ir nusikalstančio įstatymamsmokinio, ir mokymo organizatoriausdalią. Dar prieš stodamas į Naumiesčio(tada oficialiai vadinto Vladislavovu)pradinę mokyklą, jis buvo motinosišmokytas lietuviškų poterių, o skaityti„Aukso altorių“, tais laikais pagrindinįlietuvių kalbos vadovėlį, pralamdėJablonskių namuose siuvęs siuvėjas(Jablonskio Raštai, t. 1, Kaunas, 1933,p. 287; toliau – JR, t. ir p.). 1869 m.rudenį bebaigiąs devintuosius metusJonukas pradeda lankyti Naumiesčiopradinę mokyklą, kurioje visiems keturiemsskyriams buvo vienas nusenęsmokytojas Marcelis Lapinskas ar Lapinskis.Mokslas vyko rusų kalba. Tiktikybos mokė vikaras Juozapas Marmalenkiškai. Per jo pamokas vienas kitasdalykėlis iš pradžių būdavęs paaiškinamasir lietuviškai. Po trejų metų,1872 m., tėvas Jonuką nuvežė į Marijampolę,kur jį, išlaikiusį nesunkiuspatikrinamuosius egzaminus, priėmėį gimnazijos pirmąją klasę.Pagal Lenkijos Karalystės mokyklomstaikomą potvarkį gimnazijosedėstyti vietinę kalbą J. Jablonskis lankėir lietuvių kalbos pamokas. J. Jablonskisįsiminė lotynisto Vinco Staniškiomokymą. Mokslas eitas labai formaliai.Pats J. Jablonskis senatvėje taip savo atsiminimuoseapibūdino lietuvių kalbospamokas: „Lietuvių kalbos mokytojaslentoj paprastai nieko nerašydavo liepiamąjavartoti „kirilica“; į klasę mes(mokiniai) ateidavom be kokių knygų,kalbos mokytojas pats arba mes, joliepiami, ką paskaitydavom klasėje, išmokytojo (Staniškio) atsineštų „senesniųjųknygų“, mokytojas paaiškindavovieną kitą žodį ar posakį...“. ToliauJ. Jablonskis kiek patikslina tą skaitymą:mokytojas „atsinešdavo į pamokąkurį nors Valančiaus ar Daukanto arbakito kurio žymesnio mūsų rašytojo(Duonelaičio...) vieną kitą kūrinėlį,skaitydavo arba mums duodavo skaityti,kai ką aiškindavo, stengdavosipaaiškinti vieną kitą naujesnį jam irmums kūrinėlio žodį..., bet apie šiokiastokias mūsų kalbos taisykles [,] apiejos gramatiką ar istoriją man netekdavonė iš Staniškio išgirsti...“ (ten pat,p. 297–298).Taigi, iš esmės, lietuvių kalbosnemokyta, bet pats faktas, kad mokytojasvengė primetamos kirilicos, yraįsidėmėtinas. Manykim, kad tai busjutę ir mokiniai. Jiems vis dėlto buvoprimenami bent keli lietuvių rašytojai.Pagaliau, reikia stebėtis, kad gimnazijosvadovybė toleravo „mokymą“iš knygų, išspausdintų draudžiamaisrašmenimis dar prieš uždraudimą. Juktuo buvo apeinamas ir ignoruojamastas draudimas!1885 m. baigęs Maskvos universitetąir pagaliau 1889 m. pradžiojevargais negalais tapęs Mintaujos2010 m. Mokslo Lietuva vykdo projektąMokslui, visuomenei ir kultūrai.Siekdama populiarinti laikraštyjepublikuojamą medžiagą redakcijaleidžia naudotis publikacijomis tol,kol Spaudos, radijo ir televizijos rėmimofondas rems minėtą projektą.gimnazijos mokytoju, J. Jablonskis suartėjosu joje besimokančiais veiklesniaisiaislietuviukais. Čia jis rado jųkuopelę – „Jelgavos lietuvių draugystę“,vadovaujamą Liudo Vaineikio. Kuopelėveikiai likvidavosi, bet kitais metaisįsikūrė lietuvių moksleivių draugija„Kūdikis“. Abiejų draugijų nariamsJ. Jablonskis stengėsi diegti meilę savogimtajai kalbai ir ugdyti šiokius tokiusbendrinės kalbos įgūdžius. Darbas buvoindividualus, kolektyvinių pamokųnebuvo. Tačiau jis tam tikrų vaisiųdavė. Mintaujiškių mokinių, baigusiųJ. Jablonskio „mokyklą“, išprusimąyra pabrėžęs vienas iš „Kūdikio“ nariųPetras Avižonis, vėliau pasižymėjęsakių ligų gydytojas, profesorius. Atsidūręstarp Peterburge studijuojančiųlietuvių studentų, baigusių Šiaulių irMintaujos gimnazijas, jis pamatė tokįskirtumą: „Patekęs į Petrapilio studentųtarpą, dideliai nustebau, kad jie,įvairių aukštųjų mokyklų studentai, darmažiau moka lietuviškai kalbėti ir rašyti,negu Mintaujos gimnazistai „Kūdikiečiai“.Tai ypatingai aiškiai apsireiškė,kada studentų draugija, Povilo Višinskiosuinteresuota Žemaitės rašiniais,buvo ėmusis juos taisyti spaudai. Tuometu mano draugų kalbos nemokėjimasreiškėsi daugiausia jų nemokėjimukaityti žodžių linksniais ir asmenimis“(P. Avižonis. Kriaušaičio „Lietuviškoskalbos gramatikos“ istorija // Mokyklair gyvenimas, 1921, Nr. 1, p. 31).Antrą kartą J. Jablonskis ėmėsibetarpiškai mokyti lietuvių kalbosmokinius, kai 1903 m. kovo 31 d. gavęsleidimą atlikti likusią bausmės užAntanas Kriščiukaitis-Aišbė Mintaujoje1903 m. Jablonskio slaptieji lietuvių kalbos kursai Šiaulių gimnazistėms. Stovi (iš kairės į dešinę): Liudvika Sutkytė,Liudvika Šimkevičaitė, Sofija Šimkevičaitė; sėdi antroje eilėje: Bronė Galkytė, Janina Sviechovskaitė, Ona Misevičiūtė,Veronika Višinskaitė; sėdi apačioje: Sofija Kazlauskaitė, Elena Janulaitytėbendradarbiavimą „Varpe“ ir „Ūkininke“dalį Šiauliuose, buvo subūręsatskiras berniukų ir mergaičių kalbosgrupes. Čia reikia stebėtis jo drąsa: kaipatliekantis bausmę, jis galėjo būti sekamas.Sučiuptas galėjo sulaukti griežtosbausmės už jaunimo vedimą iš kelio.Kursų dalyviai gimnazistai taip patbūtų buvę baudžiami – šalinami išgimnazijos.Berniukų grupės dalyvis ViktorasBiržiška po beveik 60 metų yra išvardijęsjos narius ir tolesnį jų likimą: „BalysDirmantas, būsimasis advokatas;Jonas Mikulskis, būsimasis gydytojas;Melkijoras Račkauskas, būsimasis gimnazijosdirektorius; Viktoras Biržiška,būsimasis inžinierius; Stasys Gaudešius,būsimasis gimnazijos direktorius,ir šie septintokai: Klemensas Skabeika,būsimasis ūkio mokyklos direktorius;Bronius Sipavičius, būsimasisgydytojas; Juozas Ignotas (jo likimasnežinomas). Kartais šiame būrelyjepasirodydavo gyvenęs tada ŠiauliuoseDorpato (Tartu) universiteto studentasJuozas Vaitiekūnas, būsimasis FinansųMinisterijos juriskonsultas“ (JablonskisŠiauliuose 1903 ir 1904 metais(Prof. Viktoro Biržiškos atsiminimųnuotrupa, užrašyta K. Girvilo) // Gimtojikalba. Bendrinės kalbos laikraštis.1960, Nr. 3(9), p. 55).Parašas po publikuota nuotrauka(JR, t. 4, p. 16–17) mums atskleidžiair mergaičių grupės dalyves, įvairiųklasių mokines: Liudvika Sutkytė,Liudvika Šimkevičaitė, Sofija Šimkevičaitė,Bronė Galkytė, Janina Sviechovskaitė,Ona Misevičiūtė, VeronikaVišinskaitė, Sofija Kazlauskaitė ir ElenaJanulaitytė.Kaip vyko darbas šiuose kursuose,savo atsiminimuose yra vaizdingaiaprašęs vėlesnis Kauno ir Vilniausuniversitetų klasikinių kalbų profesoriusMerkelis Račkauskas (žr. jo kn.:Užrašai. Dvidešimt metų (1885–1905)Žemaitijos užkampy. – Vilnius, 2008. –p. 403–405). Štai pirmasis susitikimosu mokytoju vaizdas: „Į kambarįįėjo neaukštas plika galva mėlynakisžmogelis, dar duryse apmetė mūsųkompaniją maloniu žvilgsniu ir, porąkartų suėmęs į saują smailią barzdikę,tyliai pasakė: – O langines reikiapriverti...“. Iš jo nupasakotos kursųeigos jie gerokai skyrėsi nuo daraktoriųmokyklos. Juk čia buvo susibūrębaigiamųjų klasių mokiniai. Tadjiems J. Jablonskis kalbėjo apie lietuviųbendrinę kalbą ir įvairius terminusaiškino analogiškais kitų kalbų atitikmenimis.Lietuvių kalbos sintaksėskonstrukcijas gretino su atitinkamaispavyzdžiais iš senovės graikų ir lotynųkalbų. „Per kelis sekmadienius, –rašė M. Račkauskas, – susipažinomsu pagrindinėmis rašomosios kalbosypatybėmis, ir į galą aukštaitiška tarmėėmė mums patikti. Čia daug reiškėJablonskio malonus būdas, jo nepaprastameilė lietuvių kalbai, jo gražus,tiesiog melodingas tarimas. Kiekvieną,nors ir menkiausią, sakinį jis taip pasakydavo,kad sakinys pasidarydavo nebemenkas, o svarus, įdomus, malonus,vertas kartotis, atsiminti“.Dirbant Mintaujoje ir Taline,J. Jablonskiui teko pasirūpinti daraktoriųmokyklai ir apskritai žmonėmsreikalingomis mokymo priemonėmis– elementoriumi ir skaitymui tinkamomisknygutėmis.Nei pats J. Jablonskis, nei 1895 m.išleisto „Naujo elementoriaus“ autoriusAntanas Kriščiukaitis, jame pasirašęsA iš B (vėliau iš šios kombinacijosatsirado slapyvardis Aišbė), nei apieelementorių rašę tyrėjai nėra užsiminę,kad prie šio vadovėlio savo rankąbūtų pridėjęs mūsų „kalbos tėvas“.Tačiau, atsižvelgiant į visas elementoriausatsiradimo aplinkybes, darosineišvengiama išvada – be J. Jablonskiopagalbos neapsieita. Antai dar 1892 m.„Varpe“ bene Vinco Kudirkos iniciatyvapaskelbiamas konkursas parašytigerą, naujuosius to meto reikalavimustenkinantį elementorių. Po dvejų metųkonkurso komisija, pirmininkaujamaVaižganto, iš keturių gautų rankraščiųpaskyrė premiją minėtam A. Kriščiukaičio„Naujam elementoriui“(Komitetas [Vaižgantas]. Pripažinimaspremijos už geriausią lietuvių elementorių// Varpas, 1894, Nr. 6, p. 93–94). Šiselementorius kitais metais išspausdinamasTilžėje, o paskui bene tris kartus(1901, 1903, 1907 m.) vėl išleidžiamas.J. Jablonskio dėmesį šiam elementoriuirodo tai, kad vėliau jį įtraukė į teikiamųmokyklai vadovėlių sąrašą.Šį elementorių kadaise yra apibūdinęspedagogikos mokslų kandi-datas (dabar tolygu mokslų daktarui)doc. Klemensas Simaška: „Jis (elementorius.– A. P.) buvo daug geriausutvarkytas metodiniu požiūriu užvisus kitus iki tol buvusius elementoriusir reiškė svarbų posūkį mūsųpedagoginės minties vystymosi istorijojeir vaikų mokymo darbe. Šiselementorius davė pradžią sintetiniamgarsų metodui Lietuvoje, kuris XX a.pradžioje plačiai buvo vartojamas“(K. Simaška. Lietuviški elementoriaiXIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje// Pedagogika ir psichologija, 1963,t. 5, p. 110).Čia kyla klausimas, ar tokį visusiki tol leistus elementorius pranokstantįvadovėlį galėjo visai savarankiškaisudaryti nė vienos dienos jokiojemokykloje nedirbęs trisdešimtmetisteisininkas (1890 m. baigė Maskvosuniversitete teisės mokslus)? Apibendrinęvisas aplinkybes, darome prielaidą,kad vienintelis talkininkas gyvenančiamMintaujoje A. Krikščiukaičiuigalėjo būti tik J. Jablonskis, kuris jambuvo padėjęs rengti ir išleisti 1892 m.Tilžėje išspausdintą vengrų rašytojoMoro Jokajaus knygutės „Pajudinkime,vyrai, žemę!“ vertimą iš lenkų kalbos.Tais pačiais metais Tilžėje išspausdintaA. Kriščiukaičio apysakaičių knygutė„Kas teisybė, tai ne melas“ taip pat yrabuvusi J. Jablonskio rankose (žr. A. Piročkinas.Prie bendrinės kalbos ištakų. –Vilnius: „Mokslas“, 1977. – p. 124). Tadbūtų visai nesuprantama, jeigu ir dėlelementoriaus A. Kriščiukaitis nebūtųkreipęsis pagalbos į J. Jablonskį. Netgivisiškai įmanoma, jog J. Jablonskistiesiog paragino kiek jaunesnį draugąsudaryti elementorių ir rankraštį siųsti„Varpo“ konkursui. O šis, užsitikrinęskalbininko paramą, tikriausiai ryžosiimtis jam neįprasto darbo. Atkreiptinasdėmesys, kad vėliau A. Kriščiukaitisnaujų vadovėlių nerašė, o šio kituoseleidiniuose netobulino.Nelegaliosios lietuviškos mokyklosporeikius kažkiek turėjo tenkintiJ. Jablonskio sudarytas Žemaitės „Rinkinėlisvaikams“, kuris dar iki spaudosteisių atgavimo buvo atiduotas į Tilžęspausdinti, bet 1904 m. rudenį, įsitikinus,kad jį įmanoma spausdinti Vilniuje,Povilas Višinskis paprašė MartosZauniūtės atsiųsti J. Jablonskiui, kurisnuo rugsėjo buvo apsigyvenęs šiamemieste. Metų pabaigoje išėjo knygutė:Žemaitė. Rinkinėlis vaikams (Pasakėlės,apsakymėliai, dainelės, žaislai, mįslės...).Jablonskyčių (K-čio, O-tės, J-tėsir V-čio) išleidimas. – Vilnius: „VilniausŽinių“ spaustuvė, 1904. – 1904. – 40 p.Leidėjais J. Jablonskis juokais įrašėsavo keturių vaikučių vardų mažybinesformas: Kęstutį (Konstantiną), Onytę,Julytę ir Vytutį. „Vaikų rinkinėlis“ turėjoneįvardytą užduotį: elementoriųbaigusiems vaikučiams suteikė galimybęskaityti įvairius tekstus. Ši knygutė,vėliau kiek išplėsta, pakartota 1907 ir1916 m. (pavadinimu „Vaikams rinkinėlis“),taip pat 1956 m.J. Jablonskio sudarytą ir redaguotąŽemaitės „Rinkinėlį vaikams“ tiktųlaikyti tarsi pereinamąja grandimi tarpdaraktorių ir antrojo, kai buvo įsileistaį prieangį, lietuvių kalbos mokyklojeperiodo.Bus daugiauMokslo LietuvaGer bia mi skai ty to jai, laik raš tį Moks lo Lie tu va ga li te pre nu me ruo ti ne tik paštoskyriuose, bet ir in ter ne tu, tin kla la py je www.pre nu me ra ta.lt. Taip pat galimaprenumeruoti prekybos centrų MAXIMA XX ir MAXIMA XXX informacijos skyriuose.

8 Mokslo Lietuva2010 m. gruodžio 23 d. Nr. 22(444)Mokslų sandūraKraštovaizdžio archeologija.Kas tai yra ir kokias galimybes teikia tyrinėtojamsPabaiga, pradžia Nr. 18, 20Humanitarinių mokslų daktaraiValdemaras ŠIMĖNAS irGintautas VĖLIUS su trijųšalies mokslo institucijų dar dešimčiaarcheologų nuo 2008 m. vykdo projektą„Kultūrinio kraštovaizdžio raida archeologijosir gamtos mokslų duomenimisARCHEOKRAŠTOVAIZDIS“.Projektą finansavo Lietuvos valstybinismokslo ir studijų fondas (dabar Lietuvosmokslo tarybos Mokslo fondas)pagal prioritetinę kryptį „Tautinioidentiteto išsaugojimas globalizacijossąlygomis“.Mūsų pašnekovas V. Šimėnas yraLietuvos istorijos instituto Archeologijosskyriaus vedėjas, o G. Vėlius – ValstybinioKernavės kultūrinio rezervatodirekcijos Mokslinių tyrimų skyriausvedėjas. Aptariame mokslinę, kultūrinęir visuomeninę atlikto projektoreikšmę.Baltiškoji tematikaarcheologijojeMokslo Lietuva. Kokių šalių tyrinėtojaitoliausiai pažengę kraštovaizdžioarcheologijos tyrinėjimuose?Valdemaras Šimėnas. Švedai, danai,vokiečiai tuose tyrinėjimuose yralabai panašaus, t.y. labai aukšto, lygio.Šių ir kitų Vakarų šalių archeologijaturi senesnes tradicijas bei gerokaiskiriasi nuo mūsų archeologijos. Buvomesmarkiai nuo kitų šalių atsilikę.Atsimenu su kokiu pavydu 1998 m.pirmosios Vilniaus universiteto archeologųišvykos į Švediją metu klausėmešvedų archeologo Ingmaro Jansonopasakojimų apie kraštovaizdžio archeologijąŠvedijoje, lankėme kasinėjamuspaminklus, matėme jų naudojamąįrangą. Vėliau teko stebėti danųir vokiečių archeologų darbus. Tiesapasakius, to meto lygio, nei metodinio,nei ypač techninio ir šiandien nepasiekėme.Teko dalyvauti keliuose Pasaulioarcheologų kongresuose. Pagal juoseskaitytus pranešimus ir man prieinamąliteratūrą nepasakyčiau, kad anglosak-Šereitlaukio milžinkapissai ar amerikonai šioje srityje pirmautų.Archeologinio kraštovaizdžio linkmeper pastarąjį dešimtį gerokai pasistūmėjoRusijos archeologai, neblogaiatrodo lenkai ir estai. Laimei, iš Lietuvosvalstybinio mokslo ir studijų fondo(dabar Lietuvos mokslo tarybos Mokslofondas) pavyko gauti finansavimądviem projektams: prieš šešerius metuspradėjome pirmąjį – „Archeologiniųlituanistikos išteklių sąvado sudarymasKlaipėdos universiteto studentai su dėstytoju Romu Jarockiu (antras iš kairės), šalia V. Šimėnas (trečias). Už studenčiųvokiečių archeologai iš Römisch-Germanische Kommission (antras iš dešinės vadovas dr. Sebastian Messal).Grupės fone yra Vilkyškių ąžuolų alejaNuotrauka iš Valdemaro Šimėno asmeninio archyvoir skaitmeninimas ARCHEOLITAS“(jis vykdomas ir šiandien, projektuivadovauja Vilniaus universiteto Archeologijoskatedra (vadovas AleksiejusLuchtanas). Apie projekto eigą irpasiektus rezultatus galėtų būti įdomiatskiro „Mokslo Lietuva“ numeriopokalbio tema, o 2008 m. ėmėmėsantrojo – ARCHEOKRAŠTOVAIZ-DIS. Pirmajam projektui vykstant2004-2010 m. užsienio šalyse ieškojomearchivalijų ir muziejinių vertybių,kurios vienaip ar kitaip susijusios suLietuva. Susipažinome su svarbiausiaisLenkijos, Vokietijos, Skandinavijosšalių ir Rusijos muziejais, tyrinėjomearchyvinę medžiagą. Bendraudami sutų šalių muziejininkais ir archeologaisužmezgėme daug naujų ryšių, susidarėmebendrą tų kraštų muziejuosesaugomo paveldo vaizdą. Pamatėme,kokią literatūrą, metodus ir įrangąturi ir naudoja mūsų užsienio kolegos.Dabar į tuos muziejus jau gali vyktijaunesnės kartos mokslininkai, konkrečiųtemų tyrinėtojai, žinodami, kurir kokių mums rūpimų vertybių esama.Taigi pagal mūsų pirmąjį projektą medžiagajau apdorojama. Vykdydamiantrąjį projektą „Archeokraštovaizdis“didelį žingsnį žengėme ir mes.Svarbiausia, kad jau turėjome pirmojoprojekto metu susidarytą viziją, ryšių irpatirties. Priminsiu, kad viena iš Klaipėdosuniversiteto specializacijų taippat yra Kraštovaizdžio archeologijostyrinėjimai. Kol kas dirbome atskirai,todėl apie jų darbus šiame pokalbyjeneminėsiu, tik galiu už tikrinti, kadateityje mūsų ryšiai gerokai sustiprės.Tai parodė šių metų vasarą bendrimūsų, Klaipėdos universiteto ir vokiečiųiš Frankfurto prie Maino darbaiVilkyškių-Šereitlaukio apylinkėse.Kaip minėjau, vilniečiai, kernaviškiaiir klaipėdiškiai jau esame įtraukti įdvi bendras su vokiečių archeologaisprojektų paraiškas. Ar bus suteiktas finansavimas– tai jau kitas klausimas.ML. Kiek baltiškoji tematika šiandienpopuliari tarp užsienio šalių archeologų?V. Šimėnas. Labai populiari, ypačdaug dirba Rusijos archeologai. Pradėjustiesti Baltijos jūros dujotiekį „NordStream“ Sembos pusiasalyje Kaliningradosrityje imta įrenginėti dujų saugyklas.Archeologiniam statybvietėsištyrimui skiriamos milžiniškos lėšos,ten dirba ir bene geriausios Rusijosarcheologų pajėgos taip pat Vokietijosarcheologai. Rusai turi labai stiprųarcheologijos mokslo potencialą irgeras galimybes. Jeigu pavartysimepaskutiniuosius Rusijos archeologijosleidinius, straipsnių rinkinius, taiįsitikinsime, kad vyrauja baltiškojitematika.Jeigu pasidomėtume Sankt Peterburgouniversiteto žymaus archeologoprofesoriaus Marko Ščiukino (1937–2008 m.) darbais, tai įsitikintume, kadtame universitete baltiškajai tematikaibuvo ir tebėra skiriamas didelis dėmesys.Pavyzdžiui, studentai seminaruosenaudodami Taurapilio kunigaikščiokapo (Utenos rajonas) radinius, pagalchronologinius radinių indikatorius irto kapo radinių analogijas Europoje,mėgina nustatyti tikslią kapo datą.Iškyla nemaža sunkumų, nes kape rastadaug dirbinių iš įvairių Europos vietų.Archeologas Adolfas Tautavičius, tyrinėjęsšio pilkapyno palaidojimus, juosdatavo V a. pabaiga ir VI a. pradžia.Taigi jeigu mes kai kurias radimvietesdatuojame kelių amžių tikslumu, taiamžiną atilsį M. Ščiukino studentainustato, pavyzdžiui, kelių dešimtmečiųtikslumu. O konkrečiai Taurapiliokapas datuojamas 490 metais.ML. Remiasi aptinkamais papuošalais?Nuotrauka iš K. Blankaitės asmeninio archyvo

2010 m. gruodžio 23 d. Nr. 22(444) Mokslo Lietuva 9Mokslų sandūraNuotrauka iš Valdemaro Šimėno asmeninio archyvoV. Šimėnas. Papuošalais, kapųkompleksais su monetomis, analogijųpaieškomis su kitais regionais, kuraptikti panašūs papuošalai ir monetos.Studentams dėstau radinių chronologijos,tipologijos nustatymo metodusir galiu pasakyti, kad tai nepaprastaiįdomus ir labai plačias galimybes atveriantismokslas. Daugiau galimybiųatsirado, kuomet pradėjome moderniusprojektus, ėmėme naudoti naujasdarbo priemones.Archeologams vistenka bėgti paskuivažiuojantį traukinįGintautas Vėlius. Archeologamsatsivėrė labai plačios technologinėsgalimybės, bet mes tiesiog nespėjamevisų jų panaudoti.V. Šimėnas. Jaunoji archeologųkarta, net studentai, jau seniai tomisnaujovėmis domisi ir neblogai išmano,nes jiems prieinama literatūra, ypačanglų kalba. Bet kyla problemų su rusųir vokiečių kalba. Dėstau Prūsijos archeologijoskursą, bet savo studentamsnegaliu pateikti literatūros rusų kalba –dauguma šios kalbos nemoka. Vokiškaididžioji dalis dar paskaito, o anglų kalbaliteratūros nedaug. Dar viena blogybė– mūsų archeologų naudojamospasenusios ar nelegalios kompiuterinėsprogramos. Kalbu apie GIS programas,kartografinius pagrindus. Taigi, mūsųprojektas leido įsigyti bei atnaujinti arlegalizuoti naudotas programas.ML. Šiems studentams lieka tikėtis,kad Rusija vis sparčiau vesternizuosis,daugiau mokslinės literatūros leis ir užsieniokalbomis.V. Šimėnas. Didelės tautos sugebalabai greitai rasti joms priimtinus bendravimobūdus, tuo įsitikinau projektoARCHEOLITAS metu lankydamasisRusijos Valstybiniame istorijos muziejujeRaudonojoje aikštėje Maskvoje. Tamemuziejuje daug lietuviškų ir baltiškų eksponatų.Muziejaus darbuotojai pasakojoapie jų bendrus projektus su vokiečiais(kad ir „Merovingų“ projektas). Dideliųtautų didelės galimybės, todėl šia prasmemums sudėtingiau. Tikimės, kadbus suteiktas finansavimas ir galėsimedalyvauti bendrame leidybos projekte suVokietijos, Rusijos ir Estijos archeologais.Beje, ligi šiol su estų archeologais visadapuikiai rasdavome bendrą kalbą.Vilkyškių dvaro alėjosNemuno jūros santaka vaizdas nuoKoplyčkalnioML. Ar galima teigti, kad naujostechnologijos ir tarptautinis bendradarbiavimasarcheologijos mokslą išveda įvisai naują kokybinį veiklos etapą?V. Šimėnas. Pasakyti galima, betkartu tenka apgailestauti, kad visos tosgalimybės mus pasiekia gerokai pavėluotai.Jeigu ne projektai ARCHEOLI-TAS ir ARCHEOKRAŠTOVAIZDIS,tai ir šiandien dirbtume su kastuvu,pieštuku ir popieriaus lapu.G. Vėlius. Yra ir dar viena didelėproblema. Pasakyčiau, kad 98 proc.visų archeologijos tyrinėjimų atliekamepaveldosaugos sumetimais, kaireikia kuo skubiau ištirti užstatomasteritorijas, o ne siekiant mokslinių tikslų,atrasti ar patikrinti kažką mumsnežinoma, tačiau labai svarbaus. Dabarkasama ten, kur turi būti nutiesti kabeliai,pradedami kloti pamatai, tiesiamikeliai ir pan.V. Šimėnas. Neliko tikslinio tyrimųfinansavimo ir tai viena iš archeologijosKlaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijosinstituto bendradarbiavimas su vokiečių archeologais2010 10 26 – 11 03 dienomis Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituteviešėjo archeologai iš Vokietijos Römisch-Germanische Kommission(RGK), prieš tai magnetometru intensyviai tyrinėję Estijos ir Latvijos archeologiniusobjektus. Šis geofizikos prietaisas, kuris matuoja magnetinį laukostiprumą, archeologijoje naudojamas siekiant nedestruktyviu būdu sužinoti irįvertini archeologines vertybes lokalizuoti naujus objektus. Itin populiarėjantisir Europoje jau seniai naudojamas metodas buvo pritaikytas ir Vakarų Lietuvosarcheologijos paminklams. Dr. Sebastian Messal ir praktikantas Mattias Daniels suKlaipėdos, Vilniaus archeologais bei Klaipėdos universiteto Baltijos šalių istorijosir Kraštovaizdžio archeologijos programų studentais, per keletą dienų išmatavoarcheologijos paminklus Palangoje Birutės parke, Anduliuose, Vilkyškių piliakalnyjeir Šereitlaukio apylinkėse.Vokiečių vizitą kuravęs Instituto vyresnysis mokslodarbuotojas ir Istorijos katedros lektorius dr. Romas Jarockis pabrėžė, kad naujųgalimybių pritaikymas archeologijoje svarbus ne tik objektų paieškai ir įvertinimui,bet ir kaip studentų mokomoji priemonė, susijusi su praktiniu studijų procesu.Tad nenuostabu, kad universiteto mokslininkas jau pradėjo derybas su svečiaisdėl glaudesnio bendradarbiavimo ateityje ruošiant jaunuosius archeologus.Paskutinę dieną buvo suorganizuotas universiteto bendruomenei skirtas seminaras,kurio metu dr. Sebastian Messal pristatė darbo Estijoje, Latvijoje irVakarų Lietuvoje rezultatus. Juos papildė archeologo Roko Kraniausko vykdomųkasinėjimų Palangos Birutės parke medžiaga bei ankstesni dr. RomoJarockio archeologinių tyrinėjimų duomenys iš Vilkyškių piliakalnio papėdėsgyvenvietės. Į diskusijas apie magnetometro gaunamų rezultatų privalumus,trūkumus ir perspektyvas įsijungė seminare dalyvavęs Klaipėdos universitetorektorius prof. habil. dr. Vladas Žulkus. Reikia manyti, kad vizito ir darbo metuužsimezgę puikūs kolegiški ryšiai ir ateityje abipusiškai bus palaikomi vykdantįvairią mokslinę, akademinę veiklą.Raimonda NabažaitėHumanitarinių mokslų fakultetasBaltijos šalių istorijos magistrantėmokslui daromų blogybių. Priešokiaistyrinėjant statybviečių teritorijas, iškastusradinius registruojant ir atiduodantį muziejų saugyklas, niekasnesuinteresuotas tuos radinius toliautyrinėti, aprašyti, atlikti apibendrinimus.Rastoji medžiaga neištyrinėta taipir nugula į muziejų saugyklas. Lietuvosistorijos instituto ir didesnių universitetųpareiga būtų ištirti tų kasinėjimųmedžiagą, ją susisteminti ir apibendrinti.Gerai Valstybiniame Kernavėskultūriniame rezervate dirbančiomsnemažoms archeologų pajėgoms, o kądaryti mažesnio masto objektuose?G. Vėlius. Kasmet archeologiniamstyrinėjimams atlikti išduodama apie200 leidimų, tuose objektuose kasinėjimodarbus atlieka apie 70 archeologų.O kur jų tyrinėjimų rezultatai?Kur prasidedaarcheologijaML. Didesnę lėšų dalį tyrinėjimamsarcheologai tikriausiai gauna iš bendrovių,statančių įvairius statinius, tiesiančiųkelius, atliekančių kitus žemėsdarbus?Nuotrauka iš K. Blankaitės asmeninio archyvoV. Šimėnas. Dabartiniai paminklosaugosįstatymai suformuluoti taip,kad dėl lėšų žvalgomiesiems archeologiniamstyrimams kaskart tenka tartissu kiekviena atskira bendrove. Priverstibendroves skirti pinigų tyrimams mesneturime jokios galios. Lietuvos archeologijosdraugija nuolat rašo protestusdėl prarandamo kultūros paveldo, kreipiasiį Valstybinę paminklosaugos komisiją,bet archeologai nuolat klimpstabiurokratiniame klampsmėlyje.Miestuose paveldo niokotojai greičiaupastebimi, visuomenė greičiau reaguojair kai ką dar pavyksta išsaugoti,bet ką daryti periferijoje? Gerai, kadrandame bendrą kalbą su kelininkaisar didesnių objektų statytojais, bet visųstatybviečių nesužiūrėsi.Kaimyninėse šalyse – Lenkijoje,Rusijoje, Estijoje – paveldosaugos įstatymaidaug griežtesni. Jie vykdomi,todėl atsiranda ir naujų atradimų. Prieš10 metų Kaliningrado mieste jokiearcheologiniai tyrinėjimai išvis nebuvovykdomi, ko gero pirmus kasinėjimusatliko mūsų jau ne kartą minėtas VladimirasKulakovas, kai Kaliningradebuvo statoma nauja benzino kolonėlė.Jo straipsnis apie kasinėjimo radiniusbuvo paskelbtas žurnale „Lietuvos archeologija“.Dabar reikalai pajudėjo išmirties taško: be archeologinių tyrimųar priežiūros Kaliningrade jau niekonepastatysi. Tuo tarpu Lietuvos miestuosestatomi didžiuliai prekybos centrai,bet jokių tyrinėjimų neatliekama.Tik aptikus naujus paveldo objektuspasitelkiami archeologai.ML. Kokius žemės kasimo darbusturėtų prižiūrėti archeologas?Pagal tarptautines konvencijas viskas,kas yra po žeme, yra archeologiniųtyrinėjimų objektai. Visa, ką archeologiniaismetodais atkasame sudaroarcheologiją. Kai kas įsivaizduoja, kadarcheologijos specialistams rūpini tikseni kultūriniai sluoksniai, pavyzdžiui,jei tai XIX ar XX a. jau mojama ranka.Tai visiškas nesupratimas, kas yra archeologija.Labai liūdna, bet projektuotojai,net architektai, kartais stengiasiapeiti paveldosaugos įstatymus. Juktame pačiame Gedimino prospekteVilniuje, atliekant grindinio dangos rekonstrukciją,archeologui buvo grasinama:jeigu būsi labai principingas, rytojgali netekti darbo. Statybininkams kartaisknieti kuo greičiau aptiktus radiniusužkasti, kol visuomenė nesukruto.G. Vėlius. Paveldo vertės suvokimasdar labai menkas, ir tai atsiskleidžia tieknelegaliuose tyrinėjimuose, tiek „juodojoje“archeologijoje. Skandinavijoskraštuose tokie dalykai išvis būtų nesuprantamiir neįmanomi, nes nuo vaikystėskiekvienas pilietis įsisąmonina, kadpaveldas – tai visos tautos vertybė.V. Šimėnas. Turėčiau patikslinti,kad archeologinė priežiūra nebeegzistuoja.Reikalingi archeologiniai, tegulir žvalgomieji, tyrimai. Reikalingi leidimai.Prižiūrėti galima tik savo bobutėsdaržą. Anksčiau paveldosaugos įstatymuosebuvo nustatyta 5 hektarų riba.Dabar ir to nėra. Aišku, čia nekalbamaapie paminklinius senamiesčius. Lietuvoježmonės buvo įpratę negerbtivalstybės nuosavybės, bet, deja, ir savopačių nuosavybės nevertina. Prie Kretingosprivačiam savininkui priklausopiliakalnis, šalia kultūriniuose sluoksniuosebuvusios gyvenvietės pėdsakaiir kapinynas. Piliakalnio savininkaspadarė ten keturračių trasą ir norintiemspatirti aštrių pojūčių nuomojaketurračius, o tie ratais drasko piliakalniošlaitus. Paveldosaugininkai nesikiša,nes savininkas žemės nekasa, opaveldosaugos įstatymuose neparašyta,Nukelta į 13 p.

10 Mokslo Lietuva2010 m. gruodžio 23 d. Nr. 22(444)Mūsų kalbaTrojos arklys lietuvių kalbaiValerija Vaitkevičiūtė2009 08 04 LR laidoje Ilinojaus(Illinois) universiteto Čikagojeprof. Giedrius Subačius (g. 1960),nuo 1994m. čia dėstantis Lituanistikoskatedroje, teigė, kad kalba turi turėti 3sluoksnius. „Žargonas gerai!“ – tvirtinojis. Anot G. Subačiaus, jei nebus viduriniosluoksnio, tai kalba mirs, kaipmirė labai išpuoselėta senoji lotynųkalba. Taip lietuvių kalboje G. Subačiusstengiasi įteisinti žargoną ir teigia,kad svarbiausias kalbos gyvybingumorodiklis yra linksniavimas – namas,namo, namui, namą ir t. t. Apgailėtinadabartinės lietuvių kalbos padėtis išIlinojaus ir Jeilio (Yale) universitetų,matyt, atrodo visai gerai ir norima jądar pagerinti nelabai geromis priemonėmis.Ar tikrai lietuvių kalbą išgelbėstik žargonas ir linksniavimas, kaip kadaisevisai netikėtai Romą išgelbėjožąsys.Kas žinoma apie senosios lotynųkalbos „mirties“ priežastis? Ar ji, kaipteigia G. Subačius, tikrai visiškai mirė.Išsamus žodynas Słownik terminologiijęzykoznawczej (Kalbotyros terminųžodynas), 1968, p. 325 (toliau STJ) TJ) lizdeLotynų kalba rašo: „Kalba priklausoindoeuropiečių kalbų šeimos italikųgrupei. Iki IV a. pr. m. e. ja kalbėta tikLacijaus srityje (iš čia lingua latina),t. y. Romos mieste ir artimiausiose joapylinkėse. Augant ir stiprėjant Romosvalstybei kartu plinta lotynų kalba,ir pirmaisiais m. e. amžiais ji įsigaliVakarų bei Pietų Europoje, Šiaurės Balkanuoseir Šiaurės Afrikos pakrantėse.Nuo III a. pr. m. e. lotynų kalba kuriamaturtinga literatūra. O iš šnekamosioslotynų kalbos (vadinamos liaudieslotynų kalba) viduramžių pradžiojeišsirutuliojo romanų kalbos. Lotynųrašomoji (literatūrinė) kalba, mirusiklasikiniu laikotarpiu (I a. pr. m. e.),išliko moksle ir įvairiose instancijosenet iki XVIII a., o Romos katalikų bažnyčioje– iki šiolei“.Visuotinė lietuvių enciklopedija,2008, t. XIII, p. 632–633, lizde lotynųkalba teigia: „... Romos imperijospakraščiuose poklasikiniu laikotarpiuliaudies šnekamajai lotynų kalbai sumišussu vietinėmis kalbomis (išskyrusgraikų kalbą) susidarė vadinamojiromaniškoji kalba (lingua Romana),atsirado jos tarmių, bet tebebuvo rašomarašomąja lotynų kalba (išretintamano – V. V.). Žlugus Romosimperijai nustojo būti gyva šnekamąjakalba... Viduriniais amžiais rašomojilotynų kalba tapo Vakarų ir VidurioEuropos šalių oficialia rašomąja kalba,vartota kaip tarptautinių santykių,administracijos, oficialių dokumentų,iš dalies grožinės literatūros, universitetų,mokyklų, Katalikų bažnyčios (nuo4 a.) kalba. Renesanso epochoje atgaivintosklasikinio laikotarpiolotynų kalbos normos (išretintamano – V. V. ) . Nuo 16 a. viduriolotynų kalbą pamažu pradėjo išstumtinacionalinės kalbos. Lotynų kalba likodiplomatijos (iki 18 a.), mokslo (iki19 a.), Vatikano ir Katalikų bažnyčiosoficialia kalba. Nuo 20 a. 2 pusėsVakarų Europoje mėginama vartotivadinamąją gyvąją lotynų kalbą (Latinumvivum) tarptautiniam bendravimuiinformacijos ir mokslų srityse. Jitebevartojama biomedicinos mokslų(augalų, gyvūnų ir kt. mokslų klasifi-kacijai, terminijai ir kt.), tarptautiniųžodžių darybai. Daug senosios lotynųkalbos žodžių virto mokslo terminais.Lotynų kalba svarbi indoeuropiečiųkalbų studijoms“.Lotynų kalba rašyti šeši LietuvosDidžiojo Kunigaikščio Gedimino(apie 1275–1341) laiškai (1323–1324)ir Codex epistolaris Vitoldi magni ducisLithuaniae (Vytauto Lietuvos DidžiojoKunigaikščio, laiškų kodeksas), LDK1376–1430 istorinių šaltinių publikacija;o 1579 m. įkurtoje Jėzuitų ordinokatalikiškoje akademijoje (universitete)visi dalykai dėstomi lotynų kalbanet 200 metų.SłTJ p. 333 teigiama: „Reikia skirtitokias mirusias kalbas, kurios, norsir neegzistuoja kaip gyvos, bet vartojamostam tikriems tikslams tamtikrose sferose (pvz., lotynų, sanskrito)ir tokias, kurios iš viso nebevartojamos(pvz., hetitų, tocharų, polabų)“. VLE,2009, t. XV, p. 211 teigiama: „Kai kuriosmirusios kalbos tebevartojamos kaiprašto kalbos (lotynų kalba, sanskrito,senoji arabų k.)“. Taigi, išlikusi rašomojilotynų kalba leidžia ją išskirti iš kitų,visiškai nebevartojamų, mirusių kalbų.Šito G. Subačius nepastebėjo.O kas yra žargonas?„Žargonas [pranc. jargon], specifinė,iškraipyta kalba, kuri nuo literatūrinės(bendrinės. – V. V.) kalbosar vietinės tarmės skiriasi daugiausialeksika ir frazeologija, bet neturisavo fonetinės ir gramatinės sistemos;plačiąja reikšme – netaisyklinga,vulgari, užteršta svetimybėmisk a lba“( išretinta mano – V. V. ) –Lietuviškoji tarybinė enciklopedija,1984, t. 12, p. 479. Taip žargoną apibrėžiair Большoй энциклопедическийсловарь, 1998, p. 396.G. Subačius (irgi taip suprantantisžargoną), teigia, kad išpuoselėta lotynųkalba mirė, nes nebuvo „praturtinta“(tiksliau užteršta) žargonizmais (žargonožodžiais ir posakiais) ir paskatinomūsų šou, rimtų laidų vedėjus,komisijų narius vartoti žargonizmuskaip lietuvių kalbos gelbėjimo ratą, oiš tikrųjų toks žingsnis lietuvių kalbaiyra Trojos arklys.LR ir LTV laidų vedėjai pirmavaizdžiai„turtina“ kalbą šiukšlėmis.Rekordininkas – Vytenis Pauliukaitis,kiekvienoje laidoje pateikiantis visnaujų kalbos teršalų, pvz.: beliberda,rus. белиберда – niekai, paistalas,sapaliojimas, svaičiojimas, nesąmonės,niekų kalbos, tauškalai, rezgalės,postringavimas, kliedesys, absurdas,svaitėjimas, kvailystė, paikystė (ppr.apie kalbą), kitais atvejais – šlamštas,bjaurata, beprasmybė, menkniekis, niekniekis,niekis, mažmožis, skandalas,iron. orūs niekai, erezija, absurdas;chitriūga, rus. хитрюга – gudruolis,gudragalvis, lapė, laputė, gudreiva,klastūnas, gudročius, klasčius, klastininkas,klastuolis, viliūgas; zavadilaprasč., rus. завадила – vadovautojas,sukurstytojas, pradėjėjas, iniciatorius,organizatorius; filcikas, vok. filzig –1) susitaršęs, susidraikęs, pasišiaušęs,papuręs, supuręs, sušiuręs, pašiuręs; 2)susivėlęs; 3) šykštus, prie nago; vikrūtasai,rus. выкрутасы – prk. vingrybės,įmantrybės; šiška, rus. шишка – prasč.juok. šulas, įžymybė; geni|al’, pranc.genialus, talentingas; tužurka, lenk.tużurek – dvieilis švarkas; surdutas(vakarinis vyr. drabužis).Žargonizmais kalbą teršia dutikrai talentingi, išradingi ir įtaigūsKK2 vedėjai, ypač Tomas: grabiožas,rus. граб граб ё – apiplėšimas, apšvarinimas,apgrobimas; nufilino, rus.филер – slaptasis agentas, pėdsekys,seklys, šnipas; reikėtų vartoti nudžiovė,nucypė, nujojo, nušvilpė, šnek. nuglemžė,tarm. menk. nužagė; prisabačino,rus. присобачить – prastai pritaisyti;turėta galvoje prastai prikalti, tiktųprimušti, prisegti, prikaustyti; telekas –mobilusis, tik ne mobiliakas; žodžiu atiaatsisveikinti su žiūrovais nedera, nestai vaikų kalbos žodis, kurio neduodajoks žodynas, o žiūrovai juk subrendę,neminkštagalviai; tiktų sudie, iki pasimatymo,viso labo (gero), tam kartui,tam sykiui, likit sveiki; bliamba, rus.prasč. guzas, gumbas, bumbulas –KK2, E. Bžeskas, I. Norkutė, p. Juodeikair kt.; maikė (tu mano maikęužsidėjai LNK) – vasarinukai, sportinukai,marškinėliai, negerai ir užsidėjai,t. b. apsivilkai, plg. rus. надел; pijokas,lenk. pijak – girtuoklis, alkoholikasLRtv, pijokauti < pijokas – girtuokliauti,girtauti, gerioti; pliotkai, lenk. plotkavns. – liežuviai, gandai, paskalos, apkalbos– A. Ramanauskas; kumyras, rus.кумир – stabas, dievaitis, dievukas –BTV; tūsas, tūsovkė – G. Babravičius,tiktų bambatrynis; šutkė, rus. шутка –juokai, juokas, pokštas – K. Kazlauskaitė;koliojasi, lenk. kalać – prk. terštigerą vardą, plūstasi, barasi; sukūdo,rus. похудел – sulyso, sunyko Nuo...iki;kūdas, rus. худой, lenk. chudy – liesas,sulysęs, sumenkęs, sunykęs, tarm. iškembęs– K. Kazlauskaitė; pasikavoti, lenk.Pochować się – pasislėpti; naglas, rus.наглый – įžūlus, akiplėšiškas – I. Norkutė,V. Pauliukaitis ir kt; naglai, rus.нагло – įžūliai, akiplėšiškai – I. Norkutė,V. Pauliukaitis, V. Tarasovienė; vot,rus. вот – štai, šit, šitai, še, va, vagi, ana,antai, aure; vat < vot – taigi, na – KK2,R. Mikelkevičiūtė ir kt.; ot, lenk. ot – et;ale, lenk. ale – bet; apart, lenk. оprócz –be, išskyrus – vartoja daug kas; nu, rus.ну – na, nagi, taigi.Komisijų nariai vartoja šarmas,pranc. charme – žavesys, žavumas,kerai, apžavai, grožis; su šarmu, šarmingas,pran. charmeur – žavintis,kerintis; faina, vok. fein – puikus,nuostabus, subtilus, rafinuotas, geras,aukštos kokybės, prv. puikiai; puiku,nuostabu – K. Kazlauskaitė, I. Norkutėir kt.; jo, vok. ja – taip – laidoje Neskubėkgyventi ir kitur; biškį, biškutį, vok.bißchen (bisschen) – truputį, truputėlį,trupučiuką, mažumytį, kruopelytę,krislelį, nedaugį – I. Valinskienė ir kt.;kaifas, arab. kief = ke(i)f – apsvaigimonuo hašišo būsena – apkvaišimas,prisvaigimas, apdujimas, tarm. apdvokimas,apkvošimas, prk. smagybė,džiugesys, džiugulys – K. Kazlauskaitėir kt.; charakteriui kurti p. Zitai iš Mažeikiųgeriau tiktų Kretingos, Telšių,Mažeikių tarmybės ir tik vienas kitasžargonizmas, rodantis, kad p. Zitaneatsilieka nuo „naujųjų inteligentų“;okei (O. K.), ang. gerai, sutinku;vau, ang. wow jaust. (amerikietiškasslengas) – didžiulis, stulbinantis, pritrenkiantispasisekimas, liet. puiku,šaunu, žavu, nuostabu, neįtikėtina,įspūdinga – V. Tarasovienė, L. Imbrasienė,I. Norkutė ir kt.; jau plintapijaras, piaras (Piar) ang. ryšiai suvisuomene? Viešieji ryšiai?; labai modernusžargonas, vartojamas kur tinkair kur netinka; lietuvių kalboje nevartotinas,nes tai paraidinis „vertimas“iš anglų kalbos; Anglų – lietuvių kalbųžodynas, 1975, jo neduoda; pjaunamį Zarasus rekl. – drožiam, braukiam,riedam, bildam, dundam į Zarasus;užkabino publiką, plg. rus. задел, liet.reikia sakyti sujaudino, paveikė publiką– sporto komentatorius; neaišku,kas norėta pasakyti rekl. moki – veži2010 03 30 LNK.Didžiausias nesusipratimas topinėskainos rekl., top, ang. 1) viršūnė, viršus;2) aukščiausias, didžiausias, maksimalus,o norėta pasakyti mažiausios,prieinamiausios kainos.2007 12 21 Literatūra ir menas išspausdinoLaimanto Jonušio straipsnįKaip žlunga, arba klesti, mūsų kalba.Autorius teigia: „... beveik visa Europasusitvarko su originalia svetimvardžiųrašyba, o mums tai turėtų būti per sunku,imama aiškinti apie lietuvių kalbosišskirtinumą ir linksniavimą. Tačiaudaiktavardžiai, o kartu ir svetimžodžiailinksniuojami visose sintetinėse kalbose...Prie svetimvardžių jie pridedalinksnių galūnes, ir dėl to nieko blogoneatsitinka“.Pirmiausiai du pavyzdžiai, kaip„beveik visa Europa susitvarko suoriginalia svetimvardžių rašyba“:1) 2010 09 24 Generalinės asamblėjospolitikas, skelbęs prelegentus, nemokėjoištarti lietuviškai parašytos mūsųprezidentės Dalios Grybauskaitės pavardės;2) 2006 12 08 LTV pranešė, kadEurovizijos dalyvė mūsų Lina Jurevičiūtėprisiėmė asmenvardį Džoi, nesten nemoka perskaityti jos pavardės.Toliau dėl svetimvardžių linksniavimo.Dabar kas nori ir kada nori –linksniuoja, pvz.: LTV – Tamistis (estas,titre), Sarinenas (suomis, titre)ir kitos televizijos – Hamidas Karzajus,Kusašvilis, Valerijus Tichonenka,Viktoras Mirošničenka, Džernadzė,Andzejevskis, Pavarotis (italas, titre),bet Sossano (mot.); BTV – DmitrijusRupelis (slovėnas); LNK – prof. Dranekas,Kwasniewskis ir t.t. Kas nenori irkai nenori – nelinksniuoja: LNK – nuoPaganini laikų rekl.; skambės Paganiniir Mocarto kūriniai rekl.; Viktor Stepanovičišlošė – Teleloto; Jaroslav Kaminski,Kielpinski; LTV toje pačioje laidojevienas sako Tomaševski, visi kiti – Tomaševskis;Konstantin Kosačiov; LNK –Ostapenko (titre), bet Ostapenkai(2008 05 05) ir čia pat pasikvietė Ostapenko,2008 04 21 Radžis, kiti Radži,Radži senelis ir čia pat Radžio; kitostelevizijos – legenda apie Zaro (vok.von Saar), Sergej Boldyga, Sergej Krenickij,Jurij Šuleiko, Antoni Mikulskis,Andžejus Neman; naud. AleksandruiSacharuk, Uspaskich (kirčiuoti reikiaUspáskich, ne Uspaskìch);Pateikti pavyzdžiai rodo, kad irrašyba šlubuoja. Pateiksime daugiaupavyzdžių: LTV – Lechas Valensa, čiapat Lechas Walensa ir Walesa (lenk.Wałęsa, l kietas, ę=en); LTV rašoBušas, BTV 2008 08 07 Bušas; LNK2008 05 14 ir 2008 08 07 Bushas; Bronislaw(lenk. Bronisław), čia pat VaclavStankevič LTV; Komarowski (lenk.Komorowski).Tame pačiame straipsnyje L. Jonušysrašo: „Būtų dar geriau, jeigutelevizija užsienietiškas pavardes ekranevisada pateiktų originalo rašyba –kartu žmonės girdėtų jas ištariamas, irtai turėtų šviečiamąjį poveikį“. Išsipildėtik pirmasis jo pageidavimas – rašooriginalo rašyba, deja, net artimiausiųkaimynų pavardes su klaidomis,o nežinomų pavardžių, titre parašytųoriginalo rašyba, netaria, ir mes jųskambesio negirdime. O tai labai negerai!VLKK pirm. I. Smetonienė straipsnelyjeFantazija ir tikrovė (Mokslo Lietuva2010 11 21) teigia, kad V. Vaitkevičiūtės„…pateikti kaltinimai Valstybinėslietuvių kalbos komisijos pirmininkeiir jos pavaduotojai, o kartu irkažkokiai „naujajai“ kalbininkų kartai,neturi nieko bendra su tikrove. Kalboskomisija nėra keitusi vardų kirčiavimonormų, lygiai kaip ši instancija nėraatsakinga už autorės nurodytus kelisnetaisyklingai sukirčiuotus reklamųtekstų (?) pavyzdžius (apie juos derėjoinformuoti Valstybinę kalbos inspekciją)“.I. Smetonienė keitė bendriniųžodžių kirčiavimą. Teigė, kad ponas,ponia, miestas yra pastovaus kirčiavimo,o juk põnas (2), ponia (4), miestas(2), kad reikia kirčiuoti spausdìnti, nespáusdinti, plg. kitus parūpinamuosiusveiksmažodžius káldinti, si dinti,káltinti ir t.t.Kodėl I. Smetonienė nė karto televizijoslaidose neparodė visų VLKKnarių ir nepasakė, kas už ką atsakingas.Jei komisija nekeitė kirčiavimo, taituri viešai taisyti jau metų metais ausįrėžiančias ne tik kirčio, bet ir sintaksėsbei leksikos klaidas. Reklamų tekstusį eterį turėtų leisti tik aprobuotus.Telefonu klausiau Švietimo, moksloir kultūros komiteto narį J. Dautartą,kodėl keičiamos kalbos normos? Jisatsakė: „Mes apklausėme jaunąją kartą“.Jei remiamasi jaunąja karta, kur10% beraščių, tai VLKK nereikalinga,nes nepajėgia apginti kalbos normųstabilumo, nors yra įsipareigojusi,ir neprieštarauja nieko nepagrįstai„jaunosios kartos“nuomonei. Kąveikia VLKK? Kieno lėšomis išleista„Reklama“? Kodėl I. Smetonienė užsiimanederančia reklama: internetevisos VLKK vardu ragina nepirktivisuomenės labai gerai vertinamoV. Vaitkevičiūtės Tarptautinių žodžiųžodyno, o pirkti Alma Litteražodyną?Ar čia nepainiojami privatūsir viešieji interesai?LR taiso niekus (vedėja S. Valuckaitė),arba taisymus pateikia diskusijųforma, nefilologai tokius taisymussunkiai suvokia. Klaidas reikėtų taisytitelevizijos ekrane:Negerai, nevartokime: atstovaujubendrovę Sveikata.Vartokime naudininką: atstovaujubendrovei Sveikata.2010 12 07 LR pranešė du kartus,taip pat ir LTV, kad tarptautinėkomisija vertino 70 valstybių penkiolikmečiųžodinį, matematikosir gamtos mokslų gebėjimus. Lietuvospenkiolikmečiai yra žemiau65 valstybių vidurkio. Paskutiniųtrejų metų rezultatas yra nuopuolis:Švietimo ministras G. Steponavičiussakė, kad tokia padėtis ministerijosnetenkina. Kodėl leista Švietimo,mokslo ir kultūros komitetui (pirm.P. Stundys) nekreipti dėmesio į visuomenėssusirūpinimą dėl kalbosžalojimo? Juk jau išnorminta sintaksė,leksika, tartis ir kirčiavimas! Kolaukia komitetas!

2010 m. gruodžio 23 d. Nr. 22(444) Mokslo Lietuva 11mokslininkų gyvenimasMokslo bendruomenės galiosprarastos. Kodėl?Atkelta iš 3 p.pasirodo nepakankamos, dažnai ir klaidingos.Natūralus klausimas: kas vis dėltonulemia dabartinį mokslo vertinimoLietuvoje stilių?R. Norvaiša. Dabartinė mokslodarbų vertinimo sistema suteikia galimybęmokslininko karjerą padaryti irvidutinybei. Vidutinės kvalifikacijosmokslininkas nesunkiai gali surinkti irgerokai viršyti būtiną publikacijų kiekįprestižiniuose leidiniuose. Sakoma,kad tokia vertinimo sistema buvo sukurtasiekiant eliminuoti ,,blogai“ dirbančiusmokslininkus. Realiai pasiektatai, kad vidutinybė gali tapti mokslosistemą įtakojančiu veikėju.Kita priežastis – mūsų biurokratinėvisuomenė. Tokioje visuomenėjeformalūs rodikliai yra vieninteliaiįmanomi vertinimo kriterijai. Be to,esant formaliam vertinimui yra gerokaipaprasčiau kopti mokslinės karjeroslaiptais. Sunku būtų įvardyti konkretųtokios sistemos autorių ar jų kolektyvą.Tai jau būtų mokslo sociologijosužduotis.ML. Nematoma, bet nujaučiamaranka, „gelmės nematomoji sauja“?R. Norvaiša. Tam tikra prasme, kaikuriuos iš tų asmenų pavadinčiau netmūsų kolegomis, sugebančiais darytiįtaką net labai svarbiems sprendimams.Ankstesnėje sistemoje suveikdavo telefoninėsteisės ar įtakingų pažinčių mechanizmas,bet kaip visa tai atliekamadabar man sunku pasakyti.Šiek tiek aptarėme tik institucinįmokslininko vertinimą, bet yra irpačios institucijos vertinimo lygmuo.Vėlgi, vyrauja savi kriterijai, iš kuriųsvarbiausias – straipsnių kiekis ISIžurnaluose. Formaliai dar vertinamigautieji patentai, išvestos augalų rūšiųveislės, bet tai taikoma tam tikrųmokslų veiklos kryptims.GrigorijausPerelmano fenomenasR. Norvaiša. Kad mokslinio darbokokybė visiškai nenusakoma straipsniųkiekiu, pateiksiu pavyzdį iš man artimosir mokslo pasaulį nustebinusiosmatematikų aplinkos. Geriausi perpastaruosius dešimt metų matematikosdarbai padaryti mokslininko,kuris sąmoningai mokslinėje spaudojenepublikavo savo darbo rezultatų. Jiebuvo paskelbti nerecenzuojamų darbųinterneto svetainėje. Tačiau matematikųpasaulyje jo darbas buvo pripažintas.Mintyje turiu rusų matematikoGrigorijaus Perelmano* darbą.ML. Atrodo, kad žmoniją labiau užRusijos atsiskyrėlio matematiko darbussujaudino tas faktas, kad jis atsisakėmilijono dolerių premijos, skirtos už jodarbą.R. Norvaiša. Šių metų balandžiomėnesį „Lietuvos ryto“ priede ,,Rytai-Vakarai“išspausdintas A. Procenkosstraipsnis yra daugiausia iš tam tikropobūdžio Rusijos spaudos surankiotųįvairiausių gandų rinkinys. Taip išgenialaus matematiko buvo padarytakaliausė. G. Perelmanas iš tikro yrakeistuolis kaip ir nemažai kitų mokslininkų,bet tai ne priežastis formuotineigiamą žmogaus įvaizdį. KadangiG. Perelmanas nėra konformistas, taiVilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Tikimybių teorijos ir statistikos skyriaus vyriausiasis mokslodarbuotojas prof. habil. dr. Vygantas Paulauskas pranešėjams turėjo nemažai klausimųtam tikros krypties spauda randa būdųkaip iš jo pasišaipyti. Populiarių betrimtų straipsnių apie G. Perelmanoasmenybę ir jo darbo aplinkybes yradaug. Toks yra, pavyzdžiui, S. Nasar ir*Grigorijus Perelmanas gimė1966 m. Leningrado (Sankt Peterburgas)inžinieriaus ir matematikos mokytojosžydų šeimoje. 6 klases baigė paprastojemokykloje, kurioje mokytoja dirbo irjo motina. Po pamokų sūnų veždavo įpionierių rūmus, kur jis lavinosi matematikosbūrelyje. 1982 m. buvo perkeltasį mokyklą, kurioje buvo dėstomassustiprintas fizikos ir matematikos kursas.Ten mokydamasis tapo geriausiuRusijos matematiku, matyt, tarp savobendraamžių, o 1982 m. gavo auksomedalį Budapešte vykusioje tarptautinėjealgebros ir matematikos olimpiadoje, kursurinko 42 balus iš 42 galimų.Buvo kviečiamas tęsti mokslus Niujorke,bet atsisakė. Taip pat buvo gabushumanitariniams mokslams, neblogaisekėsi muzikos mokykloje smuiko klasėje.Įstojo į Leningrado valstybiniouniversiteto Matematikos–mechanikosfakultetą, pasirinko geometrijosstudijas. Buvo abejingas draugystėms,studentiškoms šėlionėms, nelabai rūpinosisavo išvaizda. Nerūkė, nevartojoalkoholio. Su kitais bendraudavo tikmatematikos temomis.2003 m. paliko darbą Sankt PeterburgoSteklovo matematikos institute.Atsisakė tarptautinio Fieldso medalioir premijos, nors garbės požiūriu matematikossrityje tai prilyginama Nobeliopremijai. Atsisakė Europos matematikųpremijos, motyvuodamas tuo, kad premijossteigėjai nesą kompetentingi šiuoklausimu. Nepanoro tapti Sankt Peterburgogarbės piliečiu, kai iniciatyvinėgrupė ėmėsi rinkti gyventojų parašus.Rusijos komunistai bemat sureagavo,pavadindami Perelmaną „tikru Rusijoskomunistu“ ir prašydami premijąpaimti ir atiduoti „idėjos broliams“,t. y. komunistams, o jie statysią moksloinstitutą, kuriam vadovauti pakviesiąPerelmaną. Šis į pasiūlymą neatsiliepė.– G. Z. pastabos.D. Gruber straipsnis „Manifold Destiny“2006 m. rugpjūčio 26 d. išspausdintas„The New Yorker“.ML. Kokie Perelmano pasiekimaimatematikos moksle?R. Norvaiša. Jis įrodė hipotezę,kurią 1904 m. suformulavo prancūzųmatematikas, fizikas ir filosofas AnriPuankarė (Jules Henri Poincaré, 1854–1912). Clay matematikos institutas(Masačiusetso valstija, JAV) 2000 m.patvirtino Tūkstantmečio užduočiųsąrašą, siekiant pabrėžti svarbiausiasXX amžiuje dar neišspręstas matematikosproblemas. Puankarė hipotezėtapo viena iš septynių užduočių, užkurių išsprendimą institutas apdovanojaTūkstantmečio premija. 2002 m.G. Perelmanas publikavo WilliamoThurstono hipotezei skirtą darbą,kuriuo įrodė Puankarė hipotezės teisingumą.2006 m. už šios hipotezėsįrodymą G. Perelmanui buvo skirtasFieldso medalis ir 15 tūkst. Kanadosdolerių premija, tačiau rusų matematikasir premijos, ir medalio atsisakė.Jis pareiškė, kad pats šios hipotezėsįrodymas jam esąs puikiausias atlygisir jokių papildomų apdovanojimųnereikia.Daugiau kaip trejus metus Claymatematikos institutas laukė kitų matematikųišvadų dėl G. Perelmano įrodytosiosPuankarė hipotezės, taip patlaukė, ar neapsireikš kiti galimi tokioįrodymo pretendentai. 2010 m. Clayinstituto tinklalapyje oficialiai buvopaskelbta, kad įrodymo prioritetasneabejotinai priklauso G. Perelmanui.Už Puankarė hipotezės įrodymąClay matematikos institutas GrigorijuiPerelmanui skyrė 1 mln. doleriųpremiją, bet matematikas premijosatsisakė. Dabar kai Puankarė hipotezėjau įrodyta liko neišspręstos šešios„tūkstantmečio užduotys“.ML. Tad ką Perelmanas įrodė?R. Norvaiša. Puankarė hipotezėteigia: jei M 3 yra kompakti trimatėdaugdara ir bet kuri paprasta uždarakreivė joje yra tolydžiai deformuojamaį tašką, tai M 3 yra homeomorfinėsferai S 3 . Paprastai kalbant, bet kurisskylių neturintis kūnas yra kuriuonors būdu sumaigytas ar ištampytasrutulys. Matematinis šios hipotezėsįrodymas pasirodė be galo sudėtingas,pareikalavęs beveik šimto metų matematikųdarbo, kurį galiausiai vainikavoG. Perelmano darbas.ML. Kodėl tai svarbu?R. Norvaiša. Mokslininko siekis –suprasti. Tai ir yra mokslinio darbosvarba. Jei svarba suvokiama, kaipgalimybė pritaikyti kam nors praktiškam,tai jau kito tipo asmenų rūpestis.Galimas dalykas, kad pritaikytipavyks ne gamtos ir net ne fiziniamepasaulyje, bet supratęs reiškinį gali eitigilesnio pažinimo linkme. Tai aukštesnisskverbimasis į pažinimo gelmes.Nieko kito fundamentinis mokslas irneturi siekti.Keistumas kaipatsakas į pasaulionetobulumąML. Kaip vertinate keistokus GrigorijausPerelmano poelgius?R. Norvaiša. G. Perelmanas išėjo išoficialios mokslinės veiklos, su niekuonebendrauja, gyvena uždarą gyvenimąir niekam neatskleidžia savo poelgiųmotyvų.ML. Keistai atrodantys Perelmanoelgesio pavyzdžiai rodo jo nusivylimąaplinka, taip pat ir moksline, intelektine.Matyt, tai asmenybės protesto formaprieš jį supantį „netobulą“ pasaulį.R. Norvaiša. Galima būtų pritarti,bet reikia turėti galvoje ir tai, kad taimūsų hipotetiškai daromos išvados.Jis pats savo veiklos ir poelgių motyvųnuosekliai niekam nėra išdėstęs. Žurnalistinįtyrimą atlikę minėto straipsnioautoriai S. Nasar ir D. Gruber cituojatokius G. Perelmano žodžius: ,,Žinoma,dauguma matematikų yra daugiau armažiau sąžiningi. Bet beveik visi jie yrakonformistai. Patys būdami daugiauar mažiau sąžiningi, jie toleruoja tuos,kurie nėra sąžiningi.“ Mano manymu,jis nepatenkintas dabartine pasauliomatematikų bendrijos etine elgsena.Gedimino Zemlicko nuotraukaML. Kodėl ir mes nepatenkinti kalbėdamiapie mokslo reikalus savo šalyje?R. Norvaiša. Negalėdamas niekopakeisti Pelermanas pasirinko šokiruojančiąprotesto formą. Jis visiemsatidavė savo svarbiausios mokslinėsveiklos rezultatą ir pasitraukė iš mokslinėsveiklos. 20 metų iki savo svarbiausioatradimo formulavimo jis yragyvenęs JAV, taigi galėjo bendrautisu viso pasaulio matematikais, bet joužsidarymui nuo pasaulio, matyt, įtakosturėjo ir pasaulinio mokslo etikosnuosmukis. Galime tik spėlioti, nesnežinau, kas mokslininkui gali būtisvarbiau už etikos problemas. Tik jaune pinigai, ne materialinės gėrybės.Kalbu apie tikrus savo mokslui atsidavusiusasmenis.ML. Labai liūdna išvada, rodanti, kadpasaulio etinė ašis gerokai pakrypusi, kąrodo ir pavienių mokslininkų elgsena. Pasauliodestrukcijos akivaizdoje jų keistumastampa vieninteliu būdu tam pasipriešinti.Kai kalbama apie mokslą, asmeninė drama,– juk kitaip nepavadinsi, – rodo, kadgali suirti visa sistema, kuri mums atrodėtokia svarbi ir gal vienintelė įmanoma.R. Norvaiša. Principai pasirodobesantys svarbesni už visus vertinimusir aplinkos nuostatas.Šiuo nukrypimu nuo mūsų pokalbiotemos noriu pabrėžti, kad G. Perelmanotyrinėjimų rezultatas nebuvo neipublikuotas, nei kitais būdais pateiktasmatematikų vertinimui. Savo įrodymąjis įdėjo į internetą, kad būtų prieinamaskiekvienam besidominčiajam. Kaitoje pačioje srityje dirbantis mokslininkasmato kolegos rezultatą, jis galiįvertinti jo teisingumą ar klaidingumą,jokių kitų vertintojų nereikia. Noriupasakyti, kad mokslininko veiklą vertintiparašytų straipsnių kiekiu patogunebent mokslo biurokratams, kuriemsnė galvų sukti nereikia – suskaičiavaistraipsnius ir to pakanka. Tačiau taivisiškas mokslo nuvertinimas.ML. Juk nenorite pasakyti, kad Lietuvosmokslo organizavimo modelį reikiakurti pagal „Perelmano metodą“. Varguar labai nudžiugintume mokslininkus,pasiūlę jiems niekur nedirbti, aišku, ir atlygionegauti, gyventi vieno kambario butesu tarakonais, su niekuo nebendrauti,nebent su antgamtinėmis jėgomis, retsykiaisatsiunčiančiomis šventą įkvėpimą.R. Norvaiša. Akivaizdu, kad mokslininkaisėkmingai prisitaiko prie biurokratinėsmokslo vertinimo sistemos irja sėkmingai naudojasi. Kasmet parašytipo keletą straipsnių nėra labai sudėtinga,o įsivažiavęs gali parašyti ir dešimtį. Tikar dėl to atsiras daugiau mokslo – štaiklausimas. Blogiausia, kad sėkmingaiprisitaikęs prie sistemos mokslininkasdaugiau nieko kito ir nesiekia daryti: neijis suinteresuotas užsiimti ekspertineveikla, nei recenzavimu, nei pedagoginear mokslo populiarinimo veikla. Visatai tampa antriniu dalyku, gaila laikoir nėra noro.ML. Susilaukėme „straipsnizmo“epochos padarinių?R. Norvaiša. Iš to ir bendras nuosmukis,nes mokslo suvokimą lydi irdaugybė kitų sričių nuosmukio formų.Štai apie ką būtina diskutuoti, bandytisuprasti ir keisti.Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

12 Mokslo Lietuva2010 m. gruodžio 23 d. Nr. 22(444)sukaktisProfesorės Pranės Dundulienės šimtmečiuiDr. Aldona VasiliauskienėProfesorė Pranė Dundulienė(1910 02 12–1991 02 27) – pirmojiir ilgą laiką vienintelė etnografė,istorijos mokslų daktarė (dabarhabil. dr.) Lietuvoje, ne tik šios mokslosrities, bet ir lietuvių tautos kultūroskruopšti ir energinga puoselėtoja. Profesorėsšimtmečio minėjimas susidėjoiš kelių renginių: prisiminimų vakaroLietuvos nacionaliniame muziejuje;parodos Vilniaus universiteto bibliotekojeir Tarptautinės konferencijos.Tikimasi šimtmečio minėjimą pratęstiir Kupiškio bibliotekoje, tačiau jau2011 metų pradžioje.Pagerbiant profesorę 100-ųjų gimimometinių proga Lietuvos nacionalinismuziejus 2010 m. vasario 11 d.organizavo renginį, skirtą profesorėsPranės Dundulienės atminimui. Renginįvedusi muziejaus direktorė BirutėKulnytė (1973 m. prof. P. Dundulienėvadovavo jos diplominiam darbui)pasidžiaugė susirinkusiųjų gausa ir apgailestavo,kad Vilniaus universitetas,kuriam visą gyvenimą atidavė istorikasprofesorius Bronius Dundulis ir Pranėmuziejaus direktorei Birutei Kulnyteiir Etninės kultūros skyriaus vedėjaiElvydai Lazauskaitei bei visiems taipgražiai ir pagarbiai prisiminusiemsMotiną – profesorę Pranę Dundulienę– šeimos vardu tarė profesoriųPranės Dundulienės ir Broniaus Dunduliodukra, fizikos mokslų dr. DaivaSenulienė, primindama, kad profesorėvisada skatindavo studentus didžiuotis,kad yra lietuviai.Lietuvos istorijos instituto Etnologijosskyriaus vedėjas dr. ŽilvytisŠaknys pranešė, kad neapsiribos šiuorenginiu profesorės 100-čiui, planuojaorganizuoti tarptautinę konferenciją suišvažiuojamąja sesija Švenčionyse, tadpakvietė visus 2010 m. spalio 8–10 d.aktyviai dalyvauti.2010 m. vasario 12 d. – balandžio12 d. Vilniaus universiteto bibliotekosIII aukšte veikė paroda „EtnografeiPranei Dundulienei – 100“ (parodosrengėja – Snieguolė Misiūnienė). Parodojegausu nuotraukų, etnografiniųekspedicijų medžiagos pavyzdžių, profesorėsstraipsnių, knygų, profesoreiPranei Dundulienei skirtų straipsniųir jos rankraščių pavyzdžių.Pranė Dundulienė su I-ąja studentų etnografų laida 1950 m.Profesorė Pranė DundulienėNuo 1950 m. kasmet – iki patmirties – organizuotos etnografinėsekspedicijos buvo savotiškas pasipriešinimastuometinei valdžios politikai.Tai, ką valdžia specialiai ardė, griovė,naikino, ji kantriai kaip bitelė rinko irfiksavo: aprašė, braižė, fotografavo –siekė įamžinti.KonferencijaŠvenčionyse2010 m. spalio 8–10 d. Lietuvosistorijos etnologijos skyrius (vedėjasdr. Žilvytis Šaknys) kartu su Lietuvosnacionaliniu muziejumi ir Švenčioniųrajono savivaldybės viešąja bibliotekasuorganizavo tarptautinę konferenciją„Etnologija: istorija, dabartis irperspektyvos“, skirtą žymios etnologėsprofesorės Pranės Dundulienės gimimošimtmečiui.Dvi dienas konferencijos dalyviaiVilniaus universiteto Teatro salėjeklausėsi paskaitų, skirtų prof. P. Dundulienėsasmenybei, jos tyrinėtomskryptims. Klausytojai taip pat buvosupažindinti su etnologijos mokslovystymusi ir atliekamais tyrinėjimaisįvairiose šalyse.Nagrinėjamos temos buvo suskirstytosį sekcijas: Pranė Dundulienė irLietuvos etnologijos istorija; Europosšalių etnologijos istorija; Teoriniai ritualoaspektai; Senųjų ritualų apraiška;Etniškumas ir tradicija; Liaudies Žinija,kūryba, menas ir tradicija.Šešiose sekcijose buvo perskaityti33 pranešimai: 23 parengė Lietuvosmokslininkai ir 10 atvykusieji iš įvairiųšalių mokslo institucijų: Baltarusijos(Minskas), Čekijos (Praha), Estijos(Tartu), Latvijos (Ryga), Lenkijos(Poznanė), Olandijos (Amsterdamas),Rusijos (Maskva), Udmurtijos (Iževskas)ir dvi mokslininkės iš Bulgarijos(Sofija).Pirmoji konferencijos darbo dienaužbaigta Lietuvos nacionaliniomuziejaus Etnologijos skyriuje, kurskyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaitėkomentavo prof. P. Dundulienės vaikaičiodr. Mindaugo Senulio parengtąDundulienė, pamiršo gražias, kadaisesusiklosčiusias tradicijas – pagarbą vyresniems.Prof. B. Dundulio šimtmetispraslinko visai tyliai – o juk išugdėtiek mokinių, daug jų dar tebedirbauniversitete...Renginyje kalbėjo prof. ReginaMerkienė, dr. Žilvytis Šaknys,Jūratė Burokaitė, prof. MykolasMichelbertas, dr. Aldona Vasiliauskiene,prof. Juozapas AlgimantasKrikštopaitis.Mokslininkai atskleidė profesorėsP. Dundulienės veiklos svarbą Lietuvoskultūriniam palikimui, jos darbų vertękaimyninių šalių etnografijos mokslotyrimuose, prisiminė bendravimoepizodus.Muziejaus Etninės kultūros skyriausvedėja dr. Elvyda Lazauskaitė kartu suJustinu Lingiu parengė kaleidoskopą –nuotraukų montažą profesorės P. Dundulienėsgyvenimo keliais (kaleidoskopąrengti padėjo profesorės dukros Ieva irDaiva bei vaikaitis Mindaugas).Nuoširdų padėkos žodį renginioorganizatoriams Lietuvos nacionalinioMokslinė veiklaBūsimoji profesorė gimėŠvenčionių rajono Pilypų kaime1910 m. vasario 12 d. neturtingųvalstiečių Emilijos ir Vinco Stukėnųšeimoje.1939 m. gegužės 8 d. SteponoBatoro universitete apgynusimokslinį darbą „Marcinkoniųapylinkės etnografinė monografija“tapo filosofijos magistre irsunkiai bei sudėtingai skynėsikelią į mokslo aukštumas.Pradėjusi tyrinėti vieną iš labaisvarbių etnografijos problemų– žemdirbystės ir jos įrankiųraidą Lietuvoje nuo seniausiųlaikų – 1954 m. apgynė kandidatinę,o 1968 metais – daktarinędisertaciją – „Žemdirbystė ir josįrankiai Lietuvoje“.Nuo 1944 m. beveik pusę amžiaus(iki mirties) dirbo Vilniausuniversitete, eidama vis aukštesnespareigas – 1971 m. jai buvosuteiktas profesorės vardas.Prie prof. P. Dundulienės gimtosios sodybos Pilypų kaime. Namo savininkė Albina Geniušiene turi ką papasakoti. Iš dešinės:Jolanta Storpirštienė, dr. Feliksas Senulis, dr. Daiva Senulienė, dr. Ieva Šenavičienė, Albina Geniušienė ir Dovilė Janionytė

2010 m. gruodžio 23 d. Nr. 22(444) Mokslo Lietuva13Kraštovaizdžio archeologija.Kas tai yra ir kokias galimybes teikia tyrinėtojamsProfesorė Pranė Dundulienė ir Bronius Dundulis su dukterimis Ieva ir Daivanuotraukų vaizdajuostę. Tad visi galėjotarsi ir gyviau prisiliesti prie profesorėsasmenybės.Trečioji diena – išvyka į Švenčionis.Pirmiausia atvykusieji aplankėprofesorės Pranės Stukėnaitės-Dundulienėsgimtąjį Pilypų kaimą. Profesoreiaugant, kaimas buvo vadinamaslenkiškai – Jankovčyzna. Pilypųkaimo pavadinimas atsirado gerokaivėliau.Konferencijos dalyviai įsiamžinofotografijose prie tautodailininkoJuozo Jakšto sukurtos ir prieš 15 metų(1995 m.) prie gimtojo P. Stukėnaitės –Dundulienės namo atidengtos lentos.Tada buvo minimos profesorės85-osios gimimo metinės.Bendravo su namo savininkeAlbina Paškonyte-Geniušiene (gim.1923 m. balandžio 7 d., Varkalių kaimas),1948 metais ištekėjusia ir persikėlusiagyventi į Pilypus. 1953 m.Geniušai nusipirko Stukėnų namus,kuriuose užaugino 6 vaikus. Penkivaikai išvyko iš gimtinės: Roma, Bronėir Arūnas gyvena Vilniuje, Magdutė –Alytuje, Dangyra – Ignalinos rajone.Pilypuose liko sūnus Antanas, kuris,laukdamas atvykstančių svečių, gražiaiatnaujino atminimo lentą.Po pietų konferencijos dalyviairinkosi į Švenčionių viešąją biblioteką,kur kraštietės Pranės Dundulienės100-osioms gimimo metinėms paminėtibuvo atidaryta paroda „Žadinusimeilę ir pagarbą savosios tautos vertybėms“.Renginį labai subtiliai, su dideliudvasios pojūčiu vedė Algirdas Braidokas.Sveikinimo ir padėkos žodį tarėkonferencijos sumanytojas ir pagrindinisorganizatorius Lietuvos istorijosinstituto Etnologijos skyriaus vedėjasdr. Žilvytis Šaknys. Jis bibliotekai padovanojosavo knygą.Profesorės gyvenimą ir veiklą, remdamasisdr. A. Vasiliauskienės bei kitųstraipsniais, labai įtaigiai ir jautriai perskaitėCirkliškio kaimo bendruomenėspirmininkas Bronius Lozoraitis.Pranešimą „Mokyklinės etnokraštotyrosgalimybės ir problemos“,detaliai pateikusi išnagrinėtą medžiagą,perskaitė Švenčionių Papildomougdymo centro metodininkė AnaPilipavičienė, kuruojanti mokyklinęetnokraštotyrą ir muziejininkystę.Sveikinimo žodį tarė dr. AldonaVasiliauskienė ir įteikė bibliotekaikeletą savo knygų. Dukrų Daivos Senulienėsir Ievos Šenavičienės vardukalbėjo ir prisiminimais apie mamą suširdies virpuliu dalijosi Ieva. Dukrosbibliotekai padovanojo profesorėsknygų.Renginio metu muzikinius intarpusužpildė Švenčionių meno mokykloskanklininkės Angelė, Ingrida irNeringa (vadovė Lilija Girulskienė).Poeto Algio Jakšto eiles: „Išeinantyskaimai“, „Pakrypę grytelės“, „IšeidamiAnapilin“ skaitė Zigmo Žemaičiogimnazijos gimnazistė GretaRazmytė.Svečiai iš užsienio šalių džiaugėsigalėję apsilankyti Mėžionyse – gatviniamekaime, užsukti į trobas, pamatytidar kūrenamas krosnis (duonkepes),ant kurių galima atsigulti ne tik pasišildyti,bet ir gydytis nugaros skausmus,pasižiūrėti į kieme esančius akmeniniusrūsius, kitus statinius...Sumaniai surengta konferencija – netik profesorės P. Dundulienės prisiminimas,bet ir paskata domėtis savo kraštokultūra, istorija – deramai įvertinti tuosunikalius daiktus, kuriuos dar turime.Profesorė mylėjo savo kraštą, branginoistoriją, kultūrines vertybes. Ji šiandienmums primena, kad itin svarbu pajėgtiatsilaikyti tame plačiai skleidžiamameglobalizmo chaose ir iškelti savosiosistorijos tikrąsias vertybes.Atkelta iš 9 p.kad keturračiais po kapinyną važinėtinegalima. Priešingame Kretingospakraštyje yra visai kitas pavyzdys.„Vienkiemio“ kaimo turizmo sodybossavininkas net prašo archeologų jampateikti informacijos apie greta esančiusobjektus, domisi mūsų projektorezultatais, nori įrengti informaciniusstendus. Tai jo turtas.Bendradarbiavimosvarba ir naudaG. Vėlius. Turime ir gražių pavyzdžių,kai savininkai suvokia ne tikžemės vertę, bet ir svarbą praeičiai suprasti.Tokie žmonės bendradarbiaujasu archeologais, nes jiems įdomu, kasslypi po jų kojomis. Tai tik gražiosišimtys.V. Šimėnas. Mūsų projektoARCHEOKRAŠTOVAIZDIS vienasiš siekių – ryšys su visuomene. Šiamepašnekesyje kalbėjome apie ŠereitlaukįPagėgių seniūnijoje, minėjome Dovilųgyvenvietę dešiniajame Minijos kranteKlaipėdos rajone. Šių gyvenviečių bendruomenėssuinteresuotos išsaugotisavo kultūros paveldą, noriai bendradarbiaujasu paveldosaugininkaisir archeologais.Tie žmonėstrokšta, kad jų kraštasatsigautų. Šereitlaukiobendruomenėspirmininkė yra ŠilutėsI gimnazijos dailėsmokytoja KristinaBlankaitė, todėl tenreikalai ir juda. Esudaug dirbęs Rambynoapylinkėse ir akivaizdžiaimatau, kaipkyla kraštas, koksžmonių suinteresuotumassavo kraštu.O juk atsimenu laikus,kai Šereitlaukispriminė M. Gorkio„Dugne“ pavaizduotągyvenimą. Buvęsapleistas Še reitlaukiodvaras po truputįtvarkomas. Matyt,turi įtakos Rambynoregioninio parkoveikla, šalia esančiosturistinės trasos.Gerus ryšius palaikome su Rambynoir Neries regioniniais parkais. Šiųparkų darbuotojai atlieka savo tyrimus,pasikeičiame su jais informacija. Taiabipusiškai labai reikalinga ir naudingaveikla.G. Vėlius. Valstybinio Kernavėskultūrinio rezervato kaimynas yra Neriesregioninis parkas, su kuriuo mumspavyko užmegzti išties puikius ryšius.V. Šimėnas. Tokio gražaus bendradarbiavimonepavyksta užmegzti,pavyzdžiui, su Baliulių bendruomene(gal jos ir nėra?) netoli PabradėsŠvenčionių rajone. Nors žmonės tennuoširdūs ir žino apylinkių istoriją(archeologams paklausus papasakoja).Tiesa, regioninis laikraštis apie tenatliekamus mūsų tyrinėjimus parašo,bet iš gyventojų bent kiek didesniosusidomėjimo nesame pajutę.ML. Kodėl archeologams neatėjusį vietinę mokyklą, mokiniams ir mokytojamsnepapasakojus apie jų vietovėjevykdomus tyrinėjimus, vasarą nepakvietusį ekskursiją ar talką?V. Šimėnas. Vilniaus jaunųjų turistųcentre (Polocko gatvėje) vadovaujujaunųjų turistų būreliui, papasakojujiems, bet su Baliuliais sudėtingiau –reiktų ten gyventi. Kol kas Baliuliųbendruomenė dar neišjudinama.G. Vėlius. Į mokyklų mokymoprogramas įtrauktas ir paveldosaugosfakultatyvas. Bet mažinant pamokųskaičių dažniausiai būtent fakultatyvaiir nukenčia. Daug priklauso nuo konkrečiųvietos mokytojų iniciatyvos, jųnusiteikimo visuomeninei veiklai.V. Šimėnas. Mūsų projektas nukreiptasir į tai, kad būtų skatinamavisuomeninė veikla, gaivinamos konkrečiosvietovės, turinčios galimybiųtapti ekskursinio, turistinio lankymoobjektais. Pirmais projekto vykdymometais siekėme apsirūpinti būtiniausiaįranga, kompiuterinėmis programomis,antrais metais atlikome žvalgomuosiustyrimus, o trečiais didesnį dėmesįskyrėme projekto rezultatų viešinimuiir sklaidai. Tai darome ne vien mes,projektą vykdantys archeologai, bet irkiekvieno mikroregiono bendruomenėsper vietos spaudą ir mokyklas viešinaapie ten atliekamus darbus. Žadameišleisti leidinuką apie projekto vykdymorezultatus, taip pat daromas skaitmeninisprojekto žemėlapis.Paminklosaugininkai senokaidirba su GIS programomis, bet mes,mokslininkai, buvome gerokai atsilikę.Labai skirtinga buvo Lietuvos istorijosinstituto, Vilniaus universiteto irValstybinio Kernavės kultūrinio rezervatodirekcijos turima tyrinėjimųbazė. Net tarpusavyje skirtingų institucijųarcheologams buvo sudėtingabendradarbiauti.G. Vėlius. Skirtingos pajėgos, skirtingiįdirbiai, skirtinga darbų reikšmė.Projektas ARCHEOKRAŠTOVAIZDISpadėjo sulyginti mūsų galimybes.ML. Valstybinis Kernavės kultūrinisrezervatas kaip UNESCO paveldo objektasir ligi projekto turėjo geresnes galimybesuž Vilniaus universiteto ir Lietuvos istorijosinstituto archeologus. Ar ką nors išties vertingoprojektas ARCHEOKRAŠTOVAIZDISKernavės rezervato archeologams davė?G. Vėlius. Neabejotinai. Atlikomedetalius žvalgomuosius kasinėjimus.Nekartosiu apie pagalbinių mokslų taikymonaudą mūsų tyrinėjimuose, nesapie tai jau buvome kalbėję. Tyrinėjomevisas galimas žmogaus gyvenimo vietasKernavės apylinkėse dar 15 km aukštynNeries upe. Kas 30–50 metrų atlikomežvalgomuosius šurfus. Regione iškasėmeapie 400 perkasėlių. Kasinėjimųmetu labai aiškiai pamatėme, kokių irkurio laikotarpio kultūrinių sluoksniųesama Neries pakrantėse. Kasimodarbus atlikome su studentais, prieš taiišanalizavę vietovės žemėlapius, turimąistorinę informaciją, archeologinęvietovių sanklodą, pasitelkdami visąpagalbinę informaciją iš šalies. Aptikomedvylika pirmųjų amžių po Kristausligi tol nežinotų gyvenviečių.Toje teritorijoje yra trys labai svarbūsarcheologijos paveldo paminklųkompleksai: Karmazinų, Grabijolų irKernavės, o juose gyvena trys bendruomenės,su kuriomis mūsų ryšiaistiprėja. Šiuo projektu to ir siekėme.Dar norėčiau papasakoti apie beneįdomiausią atradimą – XIV a. degintinįKernavės kapinyną. Apie jį buvo daugrašyta ir kalbėta, bet vis nepavykdavorasti. Mes aptikome tą labai įdomų irnaują objektą, kuriame sudeginti mirusiųjųkaulai buvo laidojami upelio vandenyje.XIII–XV a. panašų kapinynąK. Blankaitės grafikos darbas. Jame matome Šereitlaukio milžinkapį, ąžuolų alėjas, Šereitlaukiodvaro mūrus, archeologines šukesObelių ežere (Ukmergės rajonas) buvoaptikęs archeologas Vytautas Urbanavičius,o Elektrėnų savivaldybės Bajorųkaime tokį kapinyną (Kaišiadorių rajonas)aptiko Lietuvos senųjų šventviečiųtyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius,kuriam talkino Kaišiadorių muziejausdarbuotoja Augustina Grinkevičiūtė,keletas studentų ir moksleivių. Dabarir Kernavėje turime tokį objektą.ML. Kur tie mūsų protėviai tik nelaidojosavo mirusiųjų – po žeme, vandenyjeir net medžiuose.G. Vėlius. Pagal vadinamąjį Sovijausmitą išties buvo laidojama ir medžiuose.Turime tas vietas ir laidojimobūdus atsekti erdvėje ir laike – kur,kada ir kaip.V. Šimėnas. Gintauto tėvelis NorbertasVėlius rašė apie Sovijaus mitą,o sūnus gali įrodyti to mito atitikimągyvenimo realybei.ML. To ir palinkėsime. Bet tai gali būtipadaryta jau vykdant kitus projektus. Teguljų nestinga visiems archeologams.Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

14 Mokslo Lietuva2010 m. gruodžio 23 d. Nr. 22(444)Knygų istorijos ištakosPirmosios lietuviškos knygosir jų autoriaiAlgirdas ŽemaitaitisPabaiga, pradžia nr. 21Tęsiame straipsnį apie 2009 metaispasirodžiusią žymaus lietuviųliteratūros istoriko ir pedagogoAlbino Jovaišo apybraižą „Jieparašė pirmąsias lietuviškas knygas“.Jonas BretkūnasJonas Bretkūnas gimė 1536 m. prieFrydlando, Bambolių kaime. Jis buvožymiausias XVI a. Mažosios Lietuvosrašytojas. Mirė 1602 m. spalio 1 d.Karaliaučiuje, susirgęs maru. Motina„Tėve mūsų“ kiekvieną teiginį). Šiųknygų konvoliutas išliko tik Upsalosuniversitete Švedijoje.Netrukus, 1591 m., Karaliaučiujedviem dalimis, sujungtomis į vienąkonvoliutą, išėjo stambus Bretkūnodarbas Postilė, tatai esti trumpas irprastas išguldymas evangelijų, sakomųjųbažnyčioje. Tai pirmas spausdintastokio žanro (pamokslų) lietuviųprozos leidinys. Jis turi didelę reikšmęlietuvių bendrinės kalbos raidai, rašytiniostiliaus formavimuisi. Postilėjenesunkiai apčiuopiame ir lietuviųpublicistikos bei visuomeninės-filosofinėsminties užuomazgų. Joje pirmąkartą nuskamba tautinės vertėsžadinimo motyvas. Autorius raginažmones reikalauti tokių kunigų, kurierašo lietuviškas knygas.Svarbiausias Bretkūno darbas –visos Biblijos (ir Senojo, ir NaujojoTestamento) vertimas į lietuvių kalbą –nebuvo išleistas. Tai didelė skriaudalietuvių kalbai, literatūrai, kultūrai.Biblijos vertimas į tautines kalbasXVI a. buvo vienas iš svarbiausiųprotestantizmo kultūrinių uždavinių.Biblijoje glūdėjo didžiulės grožinėsliteratūros versmės. Įvairiuose pasauliokraštuose iš Biblijos, kaip iš neišsenkamoaruodo, daug menininkų ir rašytojųsėmėsi siužetų savo kūriniams.Bretkūnas pirmasis visa tai atkūrė lietuviškužodžiu – ir pasakojimo formą,ir turinį. Po ilgų derybų, kurios vykosu pasaulietine ir bažnytine valdžiaBretkūnui stengiantis išleisti Bibliją,1599 m. valdžia priėmė nutarimą atpirktiBretkūno rankraštį, tačiau netir po to ji nebuvo išleista.Ką būtų davęs išspausdintas BretkūnoBiblijos vertimas lietuvių literatūrai,galime tik numanyti. Amžininkaiskaudžiai jautė lietuviškos knygosstoką, apie tai rašė, bet Prūsijos valdžiaignoravo aukštesnius lietuvių šviesuomenėssiekimus.Bretkūno gyvenimą ir literatūrinęveiklą ilgą laiką tyrinėjo vokiečių kalbininkasViktoras Falkenhanas (mirė1987 m.). Jis dar 1941 m. parašė mokslųdaktaro disertaciją tema LietuviškosBiblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jopadėjėjai.Bretkūnas itin rūpinosi lietuviųraštijos reikalais. Savo lietuviškiemsraštams aptarti jis rengdavo net konferencijas.Rašė ir vokiškai – šia kalbabuvo pradėjęs savo tėvynės istorinęapybraižą Prūsų krašto kronika (žinomitik jos fragmentai).Jis padėjo tvirtus pagrindus lietuviųnacionalinės literatūros raidaiMažojoje Lietuvoje.Jokūbas Ledesma, Katechismas arbapamokimas wienam kuriamgikrikszczoniuy reikiamas, antraštinislapasJokūbo Ledesmos Katechismo puslapissu Jėzaus Draugijos ženkluLietuvoje XVI a. dar buvo gaji viduramžiškapažiūra, kad tauta – taididikai ir bajorai. Apie liaudį nebuvogalvojama. Tauta dažnai tapatinamasu valstybe, t. y. lėmė ne etninė, betindigenato (pilietinė) priklausomybė.Daukša iškėlė visai naują, renesansinįpožiūrį į kalbą. Tautos sąvoką jisapibrėžė šiais kriterijais: 1) bendrateritorija – tėvų žemė; 2) istoriškaisusiformavę vienodi papročiai; 3) tapati kalba. Kalbą jis laikė svarbiausiutautos požymiu. Kalbos išaukštinimuipaskyrė pakiliausius žodžius. Daukšaįtikinėjo, kad lietuviai bajorai privalovartoti savo kalbą, gėdino tuos, kurie jąužmiršta. Jis lietuviškos raštijos kūrimąsuprato ne vien tik kaip Dievo moksloskleidimą, bet kartu ir kaip valstybėsstiprinimą. Tai nėra abstraktus samprotavimas,o aiškiausia užuomina įLietuvoje susidariusią padėtį, kuriaiDaukša nepritarė. Lietuva jau turėjosavo įstatymus. Jam, be abejo, buvožinomas Trečiasis Lietuvos Statutas(1588), bet jis parašytas rusėnų kalba.Taigi skatinama gimtąją kalbą vartotiplačiau. Daukša nestojo prieš kitasLietuvoje vartojamas kalbas. Apie taijis rašo labai aiškiai: „Visa tai sakau netam, kad peikčiau kitų kalbų mokėjimąir vartojimą (tai visados visų žmoniųbuvo ir tebėra vartojama ir giriama),ypač lenkų kalbos, kuri, mūsų DidžiajaiKunigaikštystei mielai susijungus sugarsinga Lenkijos valstybe, virto lyg irgimtąja. Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosioslietuvių kalbos apleidimą, koneišsižadėjimą ir bodėjimąsi ja“.„Prakalboje“ aiškiai atsispindi demokratiškasDaukšos nusiteikimas.Principinės reikšmės turi jo pareiškimas,kad tautą sudaro ne tik bajorija,bet ir liaudis. „Kaip paprasti žmonėssupras, kas gera ir išmintinga, jeigu tas(t. y. kunigas), kuris turi juos mokyti,jų kalbos arba nemoka, arba ja bjaurisi. Pasigailėkime mūsų pačiųkraujo, kuris džiūsta dėl barbariškosganytojiško darbo padėties. Pasigailėkimemūsų pačių kūno dalių (nes messudarome vieną kūną ne vien Kristuje,bet ir Tėvynėje). Bajoras Daukšapaprastus žmones laiko „mūsų pačiųkrauju“, „mūsų pačių kūno dalimis“,tos pačios tėvynės „vienu kūnu“.Lietuvoje XVI a. pagrindinių konfesijų– katalikų ir protestantų – santykiaibuvo palyginti tolerantiški. Prieštaravimaitarp jų ypač paaštrėjo XVI a. pabaigojeįsigalint Kontrreformacijai. KatalikiškiDaukšos leidiniai ne tik stiprinokatalikybę Lietuvoje, bet paskatino Lietuvosprotestantus (kalvinistus) pradėtileisti lietuviškas knygas.Merkelis Petkevičius (apie1550−1608 Vilniuje), kilęs iš senos bajorųgiminės, mokesčių rinkėjas, Vilniausžemės teismo raštininkas. 1598 m.Vilniuje įsteigė spaustuvę ir joje išleidodvi knygas: vieną lenkų autoriaus apieapaštalo Pauliaus mokymą, kitą – patiesparengtą dvikalbį evangelikų reformatų(kalvinistų) katekizmą lenkišku pavadinimuLenkiškas drauge su lietuviškukatekizmas išleido savo lėšomis. Taipirmoji lietuviška kalvinistiška knyga.Ji išversta iš lenkiško kalvinistų katekizmo,išleisto 1594 m. Vilniuje. Jameyra pateiktas namų apeigų aprašymas,žmogus tik tada galės eiti išpažinties,kai save giliai išanalizuos, suvoks irVarniuose (miestelis buvo Žemaičių pažins. Katekizme išspausdintos dvivyskupijos centras) priklausė ir anksčiaugiesmės lietuvių kalba – pirmosiosminėtas istorikas M. Strijkovskis, Didžiojoje Lietuvoje.Kronikos autorius. 1576 m. Žemaičių Versdamas Daukša daug ką praleido,vyskupu tapo Merkelis Giedraitis, kurispakeitė, praplėtė prieš akis turėda-rėmė Daukšos literatūrinę veiklą. mas lietuvių skaitytoją. Taip pat užsimenama1580 m. Daukša paskiriamas Kražiųapie pagoniškuosius tikėjimuskoplyčios altarista (globėju), bet ir bei papročius: ugnies, Žemynos, Medeinės,toliau lieka kanauninku bei KrakiųPerkūno garbinimą, šventuosiusklebonu. Giedraitis, stengdamasis medžius ir alkus, žyniavimą ir burtus.sudaryti Daukšai geras materialines Vertimo leksika turtinga, literatūrinėjesąlygas literatūriniam darbui, 1592 m. kalboje įtvirtinamos kultūrinio gyvenimosąvokos mokytojas, skaitytojas,vietoje Krakių parapijos paskyrė daugturtingesnę Betygalos parapiją. Mirusįkvėpimas, išmintis, gydytojas, vietininkasir kt.Giedraičiui (1609 m.) Daukša vieneriusmetus ėjo vyskupijos administratoriausKatekizmas yra pirmoji išlikusilietuviška knyga, išleista LietuvosLDK kanclerio Alberto Goštautopareigas, taigi buvo aukščiausias pareigūnasvyskupijoje.antkapinis paminklas Vilniausvalstybėje. Vienintelis jos egzemplioriussaugomas Vilniaus universitetoarkikatedros bazilikojeLietuvių raštijos situacija XVI a. išbibliotekoje.pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paradoksali:Lietuvos piliečiai, daugiausiaibuvo laisvoji prūsė, tėvas – suvokietėjęsprūsas. Mokėjo gimtąsias prūsųDaukšai pelnė kitas jo darbas – lenkųNeblėstančią literatūrinę šlovębajorai, sukuria tautinę raštiją XVI a.ir vokiečių kalbas, jaunystėje išmokoautoriaus Jokūbo Vujeko (1547−1597)viduryje už Lietuvos ribų – Mažojojeir lietuviškai. Iš pradžių veikiausiaipamokslų rinkinio vertimas į lietuviųkalbą, išleistas 1599 m. VilniausLietuvoje, tuo tarpu pačioje tėvynėjemokėsi Frydlande, 1555 m., jau mokėdamaslotyniškai, įstojo į Karaliau-universiteto spaustuvėje. Jis vadinasilietuviškos knygos pradedamos leistitik XVI a. pabaigoje. Tačiau tai nulėmėistorinės aplinkybės – protestantaičiaus universitetą studijuoti teologiją.Postilla Catholicka. Tai est: IžguldymasEwangeliu kiekwienos Nedelos1556 m. pabaigoje išvyko į Vitenbergą,atskilo nuo katalikų.kur, 1557 m. sausį įstojęs į universitetą,tęsė ir baigė studijas. Dirbo Pietųir szwętes per wissus metus. Tai didelioformato 642 puslapių veikalas,Mažvydinė humanistų kartaiš Lietuvos (M. Liuterio pasekėjai) turėjopasitraukti dėl katalikų spaudimo.kuriame 111 pamokslų. Postilė turiVokietijoje, o 1562 m. pradėjo klebonautineturtingoje Labguvos parapi-Patys katalikai lietuviškų raštų svarbospenkis originalius priedus: Daujoto-Labunauskiolotynišką ketureilį,joje. Reikalai pagerėjo tik po to, kaituo momentu dar nebuvo suvokę. Šimtmečiuiperlūžus į antrąją pusę, Lietuvos bo grafinis vaizdas; aštuonių eilučiųskirtą M. Giedraičio herbui; to her-1587 m. jis vietoje mirusio B. Vilentobuvo paskirtas į Karaliaučiaus lietuviškąparapiją. Čia jam buvo geresnėssukuria Kalvinistų Bažnyčią, tačiau kurį pat M. Giedraičiui (ją sukūrė Daujo-didikai Radvilos politiniais sumetimais lotynišką epigramą, adresuotą taipsąlygos ir literatūriniam darbui.Tiek,laiką ji tarnauja aukštuomenės interesamsir remiasi ne lietuvių, o lenkų bei prakalbą į M. Giedraitį; garsiąją Dauktas-Labunauskis);lotynišką Daukšoskiek Bretkūnas, nenuveikė nė vienasXVI a. lietuvių rašytojas ir vertėjas.lotynų kalbomis. Ir tik XVI a. pabaigoje šos „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“,Deja, ne viską jam pavyko išspausdinti.Didesnė pusė jo darbų – tai ranžinimątiek katalikiškoje, tiek kalvinis-Vertimo leksikos turtingumas ati-lietuvių kalba pagaliau išsikovoja pripa-parašytą lenkiškai.kraščiai ir spėjami leidiniai. 1589 m. Mikalojus Daukša tiškoje Lietuvos kultūros šakoje. Iškyla tinka renesanso epochos gražios kalbossupratimą. Daukšos kalboje daugKaraliaučiuje pasirodė trys Bretkūno Mikalojus Daukša – lietuvių raštijosatstovas Renesanso epochoje – nesanso epochoje – Daukša.įvairių leksikos klodų, tiek buitinės,stambiausia lietuvių raštijos figūra re-parengtos nedidelės lietuviškos knygos:Giesmės duchaunos (giesmynas, (tarp 1527−1538 m. Bačėnuose prie 1595 m. Vilniaus universiteto tiek filosofinės. Visuomeniniu atžvilgiusudarytas Mažvydo Giesmių krikščioniškųKėdainių − 1613 Varniuose), kilęs iš spaustuvėje išėjo Daukšos iš lenkų reikšmingiausia Daukšos literatūriniopagrindu, atsisakant katalikiš-bajorų, buvo labai išsilavinęs žmogus, kalbos verstas ir parengtas Katekiz-palikimo dalis yra publicistinė-filosofi-kos tradicijos giesmių), Kancionalas tačiau nėra žinių, kur ir kada baigė mas. Jo autorius – ispanas jėzuitas nė „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Tainekurių giesmių (apeiginių giesmių mokslus. Pirmoji tiksli jo biografijos Jokūbas Ledesma (1522−1570). Kaip keturių puslapių kūrinys, nukreiptasrinkinėlis su gaidomis) ir Kolektos, data – 1570 m., kuomet jis tapo Krakių Katekizmo tęsinys išspausdintas to prieš bajorijos sulenkėjimą, karštai ginantisarba Paspalitos maldos (pirmoji lietuviškaklebonu. 1572 m. buvo paskirtas Že-paties autoriaus darbas, kurį Daukšagimtosios kalbos teises. Tautinėsmaldaknygė) ir Mažvydo Pamaičiųkanauninku – kapitulos nariu. pavadino „Trumpas būdas pasisaky-kalbos ugdymo pastangos lydėjo Rene-rafrazis (vertimas iš vokiečių kalbos, (Kapitula – prie vyskupo esanti dvasininkųmo, arba išpažinimo, nuodėmių“. Tai sanso kultūrą daugelyje šalių: Italijoje,kaip reikia suprasti Viešpaties maldos kolegija). Tai pačiai kapitulai ne trumpi, o išsamūs aiškinimai, kad Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje.Nukelta į 16p.

2010 m. gruodžio 23 d. Nr. 22(444) Mokslo Lietuva 15intelektinė nuosavybėNacionalinės patentinės sistemos kūrimodvidešimtmetis: kur mes esame ir kur einame?Daiva UrbaitytėBendrųjų reikalų skyriausvyr. specialistėLap k r i č i o 1 4 - o j i d i e n a –neįtraukta į Lietuvos istorijosatmintinų dienų sąrašą, tačiauji yra svarbi šalies intelektinės nuosavybėsapsaugos sistemai, ypatingaiverslui ir mokslo visuomenei, t. y. tiemsžmonėms, kurie dalyvauja inovacinėjeveikloje ir žinių ekonomikos kūrime, –teigia Valstybinio patentų biuro direktoriusRimvydas Naujokas.Lietuvos patentų istorija prasideda1922 m., tačiau lyginant su kitomispasaulio valstybėmis turi ne mažesnępatirtį. Tarpukario laikotarpiu Lietuvajau turėjo pagrindinius pramoninėsnuosavybės apsaugos įstatymus:„Išradimų ir patobulinimų apsaugojimoįstatymą“ (1928 m.), „Įstatymąprekių ženklamas saugoti“ (1925 m.),jos teritorijoje galiojo „Fabrikiniųpiešinių ir modelių nuosavybės teisėsįstatymas“. Įdomu, jog Lietuvojetuo laikotarpiu išradimus bei prekiųženklus registravo žymiausios JAV,Vokietijos, Prancūzijos verslo kompanijos.Iki 1990 m. nepriklausomybėsatkūrimo Lietuvoje intelektinės kūrybosrezultatų apsauga nustatyta TSRSnormatyviniuose aktuose.1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomybęsusirūpinta pramoninėsnuosavybės apsauga, nes, pasak Valstybiniopatentų biuro (VPB) dirketoriausR. Naujoko, „savas patentas kaip ir savaspinigas yra nepriklausomos valstybėssuvereniteto atributas“. Netgi Sąjūdžiometu buvo grįžtama prie to paties klausimo:„Kokia išradimų apsaugos formaturėtų būti Lietuvoje?“ Dar 1989 m.Laikinasis kūrybinis kolektyvas parengė„Išradybos ir patentinės licencinės veiklosorganizavimo Lietuvoje koncepcijąir įstatymo metmenis“.1991 m. balandžio 12 d. LietuvosRespublikos Vyriausybė įsteigė Nacionalinępatentų tarnybą – Valstybinįpatentų biurą (www.vpb.gov.lt).Tų pačių metų balandžio 21 d. VPBdirektoriumi paskirtas Rimvydas Naujokas,kuris šiandien puikiai prisimenatuos 1990–1991 metų įvykius. PasakPasaulinėje intelektinės nuosavybėsorganizacijoje, Europos patentų organizacijojeir ES Vidaus rinkos derinimotarnyboje (prekių žeklai ir dizainui)Lietuvą atstovaujančio R. Naujoko,„išsikovojus ne-priklausomybę, LietuvosRespublikoje tebegaliojo TSRSpatentai ir autorystės liudijimai, t. y.dokumentai, veikiantys visoje TSRSteritorijoje“. Taigi, Lietuvai tapusnepriklausoma valstybe, buvo ypačsvarbu žengti drąsų žingsnį ir užtikrintiintelektinės nuosavybės apsaugąne tik vietos rinkoje, bet ir kitosevalstybėse bei parodyti pasauliui, kadturime tokias pat galimybes plėtotipramoninės nuosavybės apsaugą kaipir kitos valstybės. Taigi buvo „žengtitik pirmieji nedrąsūs žingsniai“. Jau1990 m. lapkričio mėn. LRV nutarimu„Dėl intelektinės techninės kūrybosrezultatų valstybinės apsaugos“ Moksloir studijų departamentui buvo pavestaformuoti bendrą Respublikos patenti-Trys organizacijos, vienijančios valstybinį patentu biurą: EPO (Europos patentųtarnyba), WIPO (Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija), OHIM(Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklai ir dizainai))nę politiką, kurią nuo 2000 metų vykdoLR Teisingumo ministerija.Per dvidešimt Lietuvos RespublikosNepriklausomybės metų padarytatikrai daug: įsteigti keturi pramoninėsnuosavybės registrai, priimti visi intelektinėsnuosavybės teisės aktai, ratifikuotospagrindinės sutartys, galiojaapie 6 000 patentų, 60 tūkst. prekiųženklų, apie 1 500 dizainų.Žinoma, intelektinės nuosavybėsapsaugos kelio 20-metisbuvo toks pat vingiuotas, kaip irpačios Lietuvos. Lietuvos moksluiir verslui reikėjo persiorientuoti įišradimų apsaugą patentais, o neautorystės liudijimais, bei sukurtinuo Maskvos nepriklausomą patentinėsinformacijos sistemą.Valstybinio patentų biurodirektoriaus pavaduotojas ŽilvinasDanys teigia, jog „akivaizu,kad šiuolaikiniai reikalavimai,technologinė pažanga neaplenkiaValstybinio patentų biuro. Taiginuo pat institucijos veiklos pradžiossupanti tarptautinė aplinkasuformavo tam tikrą institucijoskultūrą, požiūrį į pareiškėjų poreikįsaugoti savo pramoninėsnuosavybės teises ekonomiškaiefektyviau, taikant paprastesnesprocedūras“. Elektroninės valdžiostechnologijų plėtra tapo vienu išpagrindinių VPB prioritetų planuojantsavo veiklą. Jau prieš dešimtmetį pradėtosdiegti automatizuotos paraiškųpriėmimo, nagrinėjimo ir saugojimotechnologijos suformavo technologinęaplinką, leidusią integruotis į Europospatentų tarnybos duomenų perdavimosistemas. Sukurtos informacinėssistemos sudarė galimybę keistisduomenimis su Pasaulio intelektinėsnuosavybės organizacijomis, Europospatentų tarnybų duomenų bazėmis.Nemokamos Lietuvos Respublikos patentų,Europos patentų, Prekių ženklų,Dizaino duomenų bazės tapo prieinamospareiškėjams, mokslinininkams,Schemoje pavaizduota „Kas yra intelektinė nuosavybė?“studentams, verslo visuomenei. Labaisvarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikojesaugomos pramoninės nuosavybėsišimtinės teisės tapo prieinamosužsienio suinteresuotiemsasmenims naudojantis espa@cenet,RegisterPlus, Inpadoc, PatentScope irkitomis informacinėmis sistemomis.Pasaulinės intelektinės nuosavybėsorganizacijos (WIPO), Europos patentųtarnybos (EPT), ES Vidaus rinkosderinimo tarnybos (prekių ženklamsir dizainui) (OHIM), Europos SąjungosKomisijos bei VPB tinklalapiuoseyra pasiekiamas kiekvienas Lietuvojeir visame pasaulyje apsaugotastechnologinis sprendimas, ženklas argrafinis vaizdas. Kitas žingsnis, kurįjau žengia Valstybinis patentų biuras,tai – visų atliekamų VPB veiksmų pasiekiamumaselektroninėje erdvėjeiki 2014 metų. Patentinių ir kitų paraiškųelektroninis padavimas, prašymų,apeliacijų ir protestų elektroninispriėmimas ir nagrinėjimas yra svarbiausiiššūkiai, kurie lemia VPB veiksmusdiegiant naujas informacines sitemasbei technologijas. Išorės paslaugųtobulinimas, žinoma, lemia ir VPBvidaus procesus – naujos kokybės,veiklos efektyvumo paieškas. Vienaiš priemonių veiklos efektyvumui irkokybei didinti yra visiškas dokumentacijossrauto automatizavimas,elektroninio dokumento naudojimas,elektroninio parašo įdiegimas.Teisingumo ministerijos viceministrasGytis Andrulionis pažymi,kad nors Valstybiniam patentųbiurui 2011 m. sukaks tik 20 metų,pati sistema pradėta kurti 1922 m.LR Vyriausybės programos ketvirtosdalies nuostatose numatyta iki 2012 m.sustiprinti valstybinį pramoninės nuosavybėsobjektų (išradimų, dizaino,prekių ženklų ir puslaidininkinių gaminiųtopografiją) apsaugos įteisinimą.Įgyvendinant šias nuostatas buvoparengti ir šiuo metu Seime svarstomiteisės aktų projektai, kuriais siekiamapalengvinti patentinių patikėtinių paraiškųpadavimo ir patentų išdavimoprocedūras, taip pat inicijuoti teisėsaktų pakeitimai, sudarysiantys sąlygasmodernizuoti prekių ženklų registravimoprocedūras. Siekdama skatintipatentuoti bei palengvinti mokesčiųnaštą išradėjams ir dizaineriams, LietuvosRespublikos Vyriausybė nuo 2000m. nustatė 50 proc. mokesčių nuolaidaspavieniams išradėjams ir dizaineriams,išradimus ir pramoninį dizainą registruojantiemssavo vardu.Plėtojant inovacijų plėtrai palankiąaplinką, skatinant verslą ir moksloinstitucijas registruoti pramoninėsnuosavybės objektus, šiais metais inicijuotiteisės aktų pakeitimai, kuriaissiūloma išplėsti mokesčių lengvatas irnustatyti mažesnius mokesčius už tamtikrus veiksmus, įteisinant pramoninęnuosavybę.Vykdant ekonominę reformą ireinant į rinkos ekonomiką labai svarbuturėti stiprią pramoninės nuosavybėsobjektų, ypač išradimų, apsaugą.Vyrauja nuomonė, kad gerai išplėtotapatentinė sistema nenaudingabesivystančioms šalims, nes visi josprivalumai tenka užsienio kapitalui.Daug pavyzdžių šią nuomonę paneigia.Pavyzdžui, 1975 m. Taivanui modernizavussavo patentinius įstatymus, ėmėsparčiai augti užsienio bei nacionaliniųpatentų paklausa, didėjo eksportas. ĮLietuvą po ilgalaikės okupacijos dėlribotų gamtinių išteklių net ir šiandiennuolat įvežamos naujos technologijos,padedančios plėtoti į eksportą orientuotasūkio šakas. Tai viena iš klestinčiosekonomikos sąlygų, kuria reikiavadovautis siekiant išvengti skaudesniųkrizės padarinių.1992 m. gegužės 20 d. priimtas Vyriausybėsnutarimas Nr. 362 užtikrinotarybiniais laikais įgytų teisių į išradimus,prekių ženklus, pramoninį dizainątęstinumą nepriklausomoje Lietuvoje.Lietuvos Respublika jau 1992 m.tapo Pasaulinės intelektinės nuosavybėsorganizacijos (WIPO) nare.1993 metais Lietuvos RespublikosSeimas priėmė Lietuvos Respublikosprekių ir paslaugų ženklų įstatymą,1994 metais Patentų įstatymą, o tųpačių metų vasario 21 d. Lietuva prisijungėprie Paryžiaus Konvencijosdėl pramoninės nuosavybės apsaugos.2009 metais sukako 15 metų nuoParyžiaus Konvencijos įsigaliojimoLietuvoje, bei 5 metai, kai Lietuva tapovisateise Europos patentų konvencijos(EPK) nare. Daugiau nei prieš 100 metųpasirašyta Paryžiaus konvencija išliekapamatiniu ir reikšmingiausiu susitarimuplėtojant bei skatinant intelektinėsnuosavybės apsaugą ne tik Lietuvoje,bet ir visame pasaulyje.1997 m. Lietuvos Respublika tapoNicos sutarties dėl tarptautinių prekiųNukelta į 16 p.

16 Mokslo Lietuva2010 m. gruodžio 23 d. Nr. 22(444)Pirmosios lietuviškos knygosir jų autoriaiAtkelta iš 14 p.maldos, o svarbiausia – giesmynėlis(55 giesmės be gaidų ir 6 sueiliuotosDovydo psalmės). Sudarytojas savolenkiškoje prakalboje panašiai kaip irDaukša rūpinasi, kad ir paprasti žmonėsgalėtų suprantama kalba skaityti moksląapie Dievo valią. Jis pabrėžė mokslosvarbą – tiek suaugusiems, tiek vaikams.Šiaip reformatai buvo labai įsitraukę įpoleminės literatūros leidimą, dažniausiailenkų, rečiau – lotynų kalba.Jokūbas Morkūnas (apie 1550 −po 1611, greičiausiai Vilniuje), Vilniausspaustuvininkas, knygų pirklys,knygrišys, kalvinistas. Jo spaustuvė veikėXVI a. pabaigoje − XVII a. pradžioje;spausdino knygas daugiausiai lenkų,lotynų, net vokiečių kalbomis, kuriųtematika susijusi su katalikų ir protestantųpolemika. Vieną labai reikšmingąknygą Morkūnas išleido lietuvių kalba.Tai stambios apimties pamokslų rinkinys,pavadintas Postilė lietuviška ,išėjęs 1600 m. Vilniuje. Neaišku, arspaustuvininkas ją iš lenkų kalbos vertėvisą ar tik dalį. Lietuviškoje pratarmėje„Kožnamui krikščioniškam žmogui“ir baigiamajame žodyje „Top, kursaiskaitė“ Morkūnas liepia klausyti Dievobei vykdyti jo valią. Knyga skiriamasavarankiškai namuose skaitantiemsbajorams ir ūkininkams.Abiejų reformatų knygų kalbaneprilygsta Daukšos leidiniams, josegausu korektūros klaidų, barbarizmų,ypač lenkiškų.1605 m. Vilniaus universiteto spaustuvėjeantrą kartą išleidžiamas JokūboLedesmos Katekizmas, vertėjas nežinomas.Anoniminis vertėjas turėjo tiksląduoti Vilniaus vyskupijai aukštaitiškątekstą vietoje Daukšos „žemaitiško“.Daukša rašė ne žemaičių, bet vakarųaukštaičių šiauliečių tarme, t. y. vidu-riniu lietuviškų raštų kalbos variantu.Savo pratarmėje vertėjas pažymi, kadyra Daukšos vienmintis ir vykdo tą pačiąlietuvių raštijos ugdymo programą.Vertimo lygis geras, sintaksė sklandi,kalba palyginti gryna, nevengta liaudiškųposakių. Tai yra pirmoji Lietuvosvalstybės centro, Vilniaus krašto, kalbosvariantu išspausdinta knyga.Simonas Vaišnoras (apie 1545Varnių apyl. − 1600 Ragainėje) trejusmetus kunigaikščio lėšomis studijavoKaraliaučiaus universitete, nuo1576 m. iki mirties buvo Ragainėsklebonas. 1600 m. Karaliaučiuje pasirodėjo iš lotynų kalbos išversta knygaŽemčiūga teologiška. Joje aiškinamipagrindiniai Liuterio ir Melanchtonoteiginiai, kritikuojamos katalikų pažiūrosbei apeigos. Leidinys turi trispratarmes: vieną Vaišnoro lotynišką,kuria ši knyga dedikuojama Prūsijoskunigaikščiui Jurgiui Frydrichui, irdvi lietuviškas, parašytas ZacharijoBlotno vyresniojo ir paties Vaišnoro.Lotyniškoje pratarmėje autorius kaltinapopiežius, kad jie nepaiso JėzausKristaus mokymo, išpuiko, pasisavinoir dvasinę, ir pasaulietinę valdžią.Savo vertimu Vaišnoras norįs padėtiPrūsijos lietuviams sustiprėti tikrosevangelijos šviesoje.Zacharijas Blotnas vyresnysis(apie 1556−1602) buvo Tilžės lietuviųparapijos klebonas, kartu su kitais,kaip ir Vaišnoras, redagavo Bretkūnovertimų rankraščius. Savo pratarmėje„Skaitytojop“(„Skaitytojui“) pabrėžiamintį, kad lietuvių raštų kalba tobulės,ir, kad lietuvių kalba bus gerbtina.Vaišnoras savo pratarmėje „Tikramkatoliškam [graikų k.: visuotiniam,bendram] skaitytojui sveikatos“ visuslietuviškų knygų vertintojus skirsto įketurias rūšis. Tai pirmas viešas lietuviųraštijos kritikos žingsnis.Vaišnoro ir Blotno mintys apie lietuviųraštijos kritiką atspindi tuo metuvykusias diskusijas, kai kalbos mokovaisusirinkdavo svarstyti spaudai rengiamųrankraščių. Keliama kritikos etikosproblema, reiškiamas rimtas susirūpinimaslietuviška knyga bei šviesesnėsateities troškimas.Reikia pažymėti, kad Jovaišo knygapasižymi puikiu kalbos stiliumi, lengvaiskaitoma, visai nėra korektūrosklaidų. Tačiau kai kur (p. 121, 126,127, 132) rašoma lietuvių liuteronųpastoriai (lietuvininkai niekada savokunigų pastoriais nevadino), norsduota nuoroda į prof. Domo Kaunoknygą (Mažosios Lietuvos knyga, 1996),kurioje – tik kunigai.Šią įdomią knygą, kuri yra vaizdžiaisusieta su Lietuvos istorija, būtinai turėtųperskaityti moksleiviai, studentai,inteligentai ir visi, kurie domisi senąjalietuvių raštijos istorija.Nacionalinės patentinės sistemos kūrimo dvidešimtmetis:kur mes esame ir kur einame?Atkelta iš 15 p.ir paslaugų klasifikacijos ženklamsregistruoti nare. Šie metai buvo ypatingiir tuo, kad VPB buvo paduota25-tūkstantoji prekių ir paslaugų ženklųparaiška. 1999 m. Lietuvos technikosbibliotekoje įkurtas Patentinėsinformacijos centras. 2000 m. Valstybiniameprekių ir paslaugų ženklųregistre buvo įregistruotas 40-tūkstantasisprekių ženklas. Sunku pasakyti,ar tai iškalbingi skaičiai, tačiau po jaisslepiasi nuoširdus VPB specialistų darbaskuriant pramoninės nuosavybėsapsaugos sistemą.2003 m. VPB paduota 2500-ojipatentinė paraiška. 2004 m. gruodžio1 d. Lietuvai tapus EPK nare, Europospatentų tarnyba (EPT) išduodaEuropos patentus, pareiškėjo pasirinkimugaliojančius ne tik Lietuvoje,bet ir kitose Europos patentų organizacijosšalyse narėse: visose 27 EuroposSąjungos valstybėse narėse beiIslandijoje, Kroatijoje, Makedonijoje,Lichtenšteine, Monake, Norvegijoje,San Marine, Serbijoje, Šveicarijoje irTurkijoje. Europos patentų sistemojedabar dalyvauja 38 šalys narės. Šiuometu deramasi dėl Europos patentųsistemos išplėtimo į Maroką.Nors patentinės informacijos sistemane mažiau svarbi kaip ir teisiųužtikrinimas, bet gerai veikiančiojeregistracijos sistemoje labai svarbusyra pramoninės nuosavybės objektųsavininkų teisių užtikrinimas.Pasak Valstybinio patentų biurodirektoriaus pavaduotojos LinosMickienės, „stipri intelektinės nuosavybėsapsauga yra šalies ekonominiovystymosi pagrindas“. Viena iš sudėtingiausiųšiuolaikinio vystymosi problemųyra ta, kad verslas suinteresuotasvykdyti inovacinę veiklą tik tiek, kiekpaskui tai taps jo išimtine nuosavybe.Tai apima svarbius mokslo darbus.Galime daryti išvadą, kad inovacijųapsaugos įrankis, užtikrinantis nuosavybės(išimtinę) teisę, yra patentas,galintis tapti sudėtine dalimi siekiantįgyvendinti verslo tikslus.Šalies prioritetas: aukštųjų technologijųkūrimas ir jų pritaikymasverslo srityje?Nors šalies valdžia teigia, kadaukštųjų technologijų kūrimas ir jųpritaikymas verslo srityje yra jos prioritetas,ūkio analitikai jau ne vieneriusmetus kalba apie inovacijų sektoriausskurdumą. Svarbu sukurti sistemą,skatinančią aukštąsias mokyklas irmokslinių tyrimų įstaigas patentuotikomercinę ar strateginę reikšmę turinčiusišradimus ir savo jėgomis arbasu partneriais juos komercializuoti.Deja, licencijavimo ir technologijųperdavimo srityje Lietuva neturi giliųtradicijų. Po II pasaulinio karo atsiradovisiškai naujas požiūris į pramoninėsnuosavybės teises ir patentavimą. Išradimasbuvo saugomas išduodantautorystės liudijimą, o su apsaugasusijusios teisinės priemonės neleidoišradimams ir kitoms pramoninėsnuosavybės teisėms rinkoje dalyvautikaip prekėms. Per 50 metų trukusiąplaninę ekonomiką, konkurencija irmintys apie inovacijas buvo slopinamos.Daugeliu atvejų, pramoninėsnuosavybės naudojimo teisę turėdavovalstybė, bet ne konkretus išradėjas,kuris tuos išradimus sukūrė. XXI amžiujepožiūris į licencijavimą pamažupradėjo keistis. Beveik 80 proc. visųtechninių sprendimų atskleidžiamapatentuose. Todėl labai svarbu, kadįmonės apie techninius sprendimusturėtų kuo daugiau žinių, kad būtųgalima gauti kuo naudingesnės informacijos.Daugeliu atvejų informacijaapie pramoninę nuosavybę skelbiamaoficialiuose biuleteniuose ir išradimųaprašymuose – tai gali būti lemiamasveiksnys formuojant įmonės komercinępolitiką. „Patentinės švaros“, dar vadinami„patentinio grynumo“ tyrimaidaugiausia atliekami norint sužinoti,ar nėra kliudančių patentų, kai norimaprodukciją eksportuoti į kitas šalis arbają parduoti savo šalies rinkoje.Minint nacionalinės patentinės sistemossukūrimo dvidešimtmetį, svarbuatkreipti dėmesį, kad tai sukūrė nekažkokios elektrą varančios jėgainės,ne specialūs įrenginiai, o šios sistemosdalyviai. Per 20 metų sukurta sistemasusideda iš trijų „kolonų“:Lietuvostechnikosbiblioteka,PatentinėsinformacijoscentraiValstybinis patentų biuras(registracija)Patentinių patikėtinių korpusasAIPPI Lietuvos grupės prezidentasMarius Jakulis Jason:1993 metais kaip savarankiškaorganizacija buvo įsteigta „Tarptautinėsintelektinės nuosavybės apsaugosasociacijos“ (sutrumpintai AIPPI) Lietuvosgrupė, vienijanti visus, suinteresuotusintelektinės nuosavybės apsaugossistemos tobulinimu, dirbančiusintelektinės ir patentinės teisės sritysebei besidominčius intelektinės nuosavybėsapsaugos problemomis.Grupė aktyviai dalyvavo tobulinantintelektinės nuosavybės apsaugos sistemą,teikė pasiūlymus dėl įstatymų taikymo,ruošiant intelektinės nuosavybėsapsaugos santykius reglamentuojančiusLietuvos Respublikos įstatymus ir kitusteisinius aktus, taip pat Lietuvos Respublikosprisijungimo prie tarptautiniųkonvencijų klausimais.AIPPI Lietuvos grupė kartu suValstybiniu patentų biuru suorganizavotris Baltijos Pramoninės nuosavybėsapsaugos konferencijas 1995, 2001 ir2007 metais bei aktyviai dalyvavo kitųBaltijos šalių AIPPI grupių organizuojamosekonferencijose.Šiuolaikinės visuomenės poreikiamspatenkinti neužtenka natūraliųišteklių, todėl ieškoma naujųrezervų, kurie sukuriami pasitelkiantžmogaus intelektą. Šį tiksląir padeda įgyvendinti intelektinėnuosavybė.Tai, ką turėjome vakar, turimešiandien, o ką turime šiandien, turėsimeir rytoj.Vyriausiasis redaktorius Gediminas ZemlickasStilistės Živilė Račkauskienė, Eglė NešukaitytėDizainerė Giedrė SperskaitėPatarėjai: Antanas Kulakauskas, Jonas Puodžius,Alfonsas Ramonas, Juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.Redakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, 01118 VilniusEl. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.Laikraštis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuvaRedakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria. Perspausdinantar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapio http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „Mokslo Lietuvą“.Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.ISSN 1392-7191LeidžiaUAB „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169SpausdinoUAB „Sapnų sala“S. Moniuškos g. 21, 2004 VilniusTiražas 550 egz.