2012 m. vasario 9 d. Nr. 3 - MOKSLAS plius

4 Mokslo Lietuva2012 m. vasario 9 d. Nr. 3 (469)Mūsų kalbaApie Joną Jablonskį kalbėti niekada ne vėlu (3)Atkelta iš 1 p.Per knygos pristatymą gailėjaus,kad neturiu ir negaliu pacituoti vienoP. Skardžiaus atsiliepimo apie J. Jablonskioveiklos visumą. Kas be ko,P. Skardžius ne kartą ir ne dėl vienodalyko yra perdėtai kritiškai stojęsprieš savo mokytoją. Tačiau 1972 m.,kai Leonardas Dambriūnas ėmė menkintiJ. Jablonskio nuveiktą darbą, jislabai pakiliai jį įvertino. Gal čia nutikojam tai, kas nutinka ne vienam,jaunystėje „stabus“ vertusiam temperamentingamžmogui: senatvėje„stabai“ ima spindėti ryškesne šviesa.Taigi P. Skardžius taip gynė J. Jablonskįnuo L. Dambriūno priekaišto, kadjis nebuvęs absoliutus ir neklaidingasautoritetas. „Iš tikrųjų J. Jablonskistoks ir nesidėjo, – rašė P. Skardžius, –jis darė, ką savo laiku sunkiomis aplinkybėmisgalėjo padaryti. Ir jis padarėlabai daug, ko niekas kitas lig šiol nėrapadaręs: visą mūsų bendrinės kalbosraidą jis yra palenkęs nauja kryptimi,kuria ir dabar sėkmingai tebeplinta. Jisbuvo didžiai įžvalgus, aštraus kalbosjausmo, gerai kalbotyriškai pasiruošęsir atsargus kalbininkas, be to, kiektiesiogiai esu pastebėjęs, jis ir nebuvokoks vienašalis užsispyrėlis“ (P. Skardžius.Rinktiniai raštai. T. 2, p. 553). ŠiąP. Skardžiaus išvadą, sakyčiau, derėtųįsidėmėti visiems J. Jablonskio vertintojams,kurie, užuot analizavę jo veiklą,ryžtasi ją aprioriškai menkinti.J. Jablonskio vieta lietuviųtautiniame judėjimeTurėdamas prieš akis šį taiklųP. Skardžiaus suformuluotą J. Jablonskioreikšmės lietuvių bendrinei kalbai įvertinimąir atsižvelgdamas į kitas sritis,kur jo nemaža pasidarbuota, tą vakarą,dalindamasis įspūdžiais dėl knygos„Atsiminimai apie Joną Jablonskį“, palaikiautinkama proga užsiminti, kokiąvietą derėtų jam skirti apskritai lietuviųtautos XIX a. paskutinių dešimtmečiųir XX a. pradžios gyvenime. Akstiną tokiamnorui kadaise įžiebė Vinco Mykolaičio-Putinosenajame „Raštų“ leidimeišspausdinto straipsnio „Maironis“(1947) mintis: „Bendrinės literatūrinėskalbos formavimas, kuriuo daugiausiarūpinosi didysis lietuvių kalbininkasJablonskis, sutampa su Maironio literatūrineveikla. Jablonskis nustatinėjopagrindinius kalbos dėsnius, Maironis,jais remdamasis, rinko poetinį žodyną,derino kalbos poetiką, sąskambius,rimus“ (V. Mykolaitis-Putinas. Raštai.T. 8. – Vilnius, 1962. – P. 344).Šis sugretinimas paskatino susimąstyti,kokią vietą J. Jablonskis apskritaiužima tarp savo amžininkų, kaipjis atrodo šalia Jono Basanavičiaus,Vinco Kudirkos ir kitų to meto mūsųiškiliųjų veikėjų ir vadovų. O toji vieta,įsitikinau, priklauso nuo to, kaiptada vertinta apskritai lietuvių kalbair išskirtinai bendrinė kalba, kokiosreikšmės teikta kalbos mokslui.Gimtoji kalba visiems to laiko daugiauar mažiau veikliems lietuviams –pradedant tautos sąjūdžio vadovais irbaigiant vos paskaitantiems lietuviškąknygą kaimo žmoneliams – didžiairūpėjo. Pavyzdžiui, J. Jablonskio žinutėje,išspausdintoje 1884 m. „Aušroje“,atpasakojamas jo pokalbis Vilniuje,J. Zavadskio knygyne, su Šešuolėliųparapijos ūkininku. Šis susirūpinęs pokalbiopabaigoje paklausė J. Jablonskio:„Ar tiesa, tamstelė, kad musu kalbąjau su vis isznaikįs ir lenkiszką įves?“(Jablonskio Raštai. T. 1. – Kaunas, 1932(1933). – P. 5).Vienas iš ryžtingųjų tautiškumožadintojų kunigas Silvestras Gimžauskaseilėraštyje „Pro Lydos mūrus pravažiuojant“,kuris iš esmės – tai lietuviųkalbos apologija, skelbė tokią išvadą:Nėr tėvynės be liežuvio –Kiekvienas šitą gali suprasti:Atimk kalbą iš lietuvio,Tai Lietuvos jau ir n’esti.Ir Maironis šaukė: „Ginkime kalbą…“Viena gynimo priemonių buvokultūrinės jos atmainos – bendrinėskalbos kūrimas ir stiprinimas. Tačiaubendrinės kalbos, o kartu ir kalbosmokslo svarba tautiniam supratimui,tautai konsoliduoti buvo sudėtingiausuprantama. Net ir aukštuosius mokslusbaigę inteligentai iki 1883 m. retaskuris mąstė apie bendrinės kalbos reikalą.Antai 1880–1881 m. Maskvojehektografu išleisti keturi „Aušros“ laikraštėlionumeriai. Jo rengėjai rūpinosivienoda rašyba (iš tikrųjų abėcėle), osvarbiausią bendrinės kalbos dalyką– vienos tarmės pagrindo parinkimąjie paliko ateičiai: „… kožnas raszispagal savo tarme“ (cit. iš: P. Jonikas.Lietuvių bendrinės rašomosios kalboskūrimasis. – Čikaga, 1972. – P. 103).Šį lemiamą bendrinės kalbos kūrimoaktą atliko J. Basanavičiaus suburta„Aušros“, pradėtos leisti 1883 m. Ragainėje,iniciatorių grupė. Kauniškiųtarmės pasirinkimas buvo galutinisir neatšaukiamas. Tiek „Aušros“, tiekpo jos išėjusių laikraščių rašyba kaitaliojosi,bet tarmė nekito. Iš to galimaspręsti, kad lietuvių bendrinės kalbosesmę sudaro ne rašyba.Lietuvių tautinio judėjimo iškiliųjųasmenybių pažiūros į atsiradusios bendrinėskalbos plėtojimą, rodos, nebuvovisai vienodos. J. Basanavičius, JonasŠliūpas, Andrius Vištelis, Jurgis Mikšasir kiti aušrininkai, nesuvokdami kaipreikiant bendrinės kalbos problemų,buvo linkę tenkintis M. Lietuvoje išleistomisgramatikomis ir žodynais.Jiems bendrinė kalba vaidenosi nereikalaujantivisais lygiais kvalifikuotonorminimo, kodifikavimo, kalbosreiškinių atrankos ir sisteminimo. Tadjie nė nepasigedo kalbininko pagalbos.Visai kitaip į bendrinės kalbos(tada raštų kalbos) būklę pažvelgė VincasKudirka, suvokęs, jog bendrineikalbai svarbu ne tik vieninga rašybair kad jai kyla daug kitų uždavinių,kurių nepajėgia spręsti kalbos mėgėjai,kaip jis sakė, „kalbos kibintojai“.Tad būtina kreiptis pagalbos į kalbosmokslo įgijusius specialistus. Antai1893 m. „Varpe“, užkliudęs pastebėtąstichiškų pastangų sukeltą bendrinėjekalboje nedarnumą, jis susirūpinęsrašė: „Iš tikro reikia stvertis už galvos,išvydus tokią Babiloniją: mokslinyčia,mokslavietė, mokslainė, mokintuvė,mokykla, mokslynė, mokslabutis.Tuos visus žodžius patėmijęsesu mūsų raštuose, ir visi jie stengiasiišreikšti tą pat dalyką, o kasžin, ar norsvieną iš jų galima palikti? Su rašysena[t. y. rašyba. – A. P.] taipgi quot capitatot sensus“ [kiek galvų, tiek protų], –piktinosi V. Kudirka. Prisipažinęs, kadir pats yra dėl ko ne ko nusidėjęs, betpamokytas ėmęs rašyti „tautietis“ (J. Jablonskionaujadaras), jis siūlo: „Mumsvisiems, kibintojams kalbos ir rašysenos,pridera maldauti K. Ob[elaitį],idant teiktųsi nepraleisti nė vieno mūsųpaklydimo ir nesigailėtų šalto vandens.Tokiu būdu jeigu ir nesueisime visi įvieną, tai betgi susiartinsime ir, lietuviškairašydami, viens kitą galėsimelengvai suprasti“ (V. Kudirka. Raštai.II. – Vilnius, 1990. – P. 544).Taigi be kvalifikuoto kalbininkonebus bendros kalbos! Tokiu kalbininkuV. Kudirka kaip tik laikė J. Jablonskįir paskui jam nuolat siuntė savo rašiniustaisyti. Reikia pasakyti, kad joraštų kalba gerumu iš tiesų daugokaiskiriasi nuo J. Basanavičiaus ar J. Šliūpokalbos. J. Jablonskis, vadovaudamasV. Kudirkos iniciatyva suburtai ir1890–1895 m. Mintaujoje veikusiailiteratiškajai komisijai, tapo įtakingiausiulietuvių bendrinės kalbos tvarkytoju.Šalia jo nėra kas pastatyti.Tad apibendrinant šio skyreliomintis tiktų tokia išvada: paskutiniameXIX a. dešimtmetyje lietuvių tautiniojudėjimo svarbiausiems barams stojovadovauti keturios iškilios asmenybės.J. Basanavičius ir V. Kudirka pasidarėjudėjimo ideologais ir organizatoriais,Maironis kūrė jo poetinę dvasią, oJ. Jablonskis tobulino bendrinę kalbą,Mikalojaus Daukšos žodžiais tariant,„bendrą meilės ryšį, vienybės motiną“.Šiai veikėjų pasiskirstymo schemai,mano džiaugsmui, pritarė vėliau vakarekalbėjęs J. Jablonskio vaikaitis VytautasLandsbergis, ryškiausia 1989–1991 m.Lietuvos išsivadavimo ir nepriklausomybėsatkūrimo asmenybė, neabejotinaigerai suvokianti savo senelio epochoslietuvių dvasinio pasaulio brandą.Prieš J. Jablonskį –nauji vėjai1940 m. inkorporavus Lietuvą įTarybų Sąjungos sudėtį ir paskui 50metų laikant ją pavergtą, valdančiosioskomunistų partijos ideologai, būdamipriešiški J. Basanavičiaus, V. Kudirkosir Maironio idėjoms, vis dėlto nedrįsošių iškilių žmonių visiškai suniekinti.J. Jablonskiui buvo išlaikyta gana didelėpagarba: net po vieną vidurinęmokyklą Marijampolėje ir Kaune leidoBaigiantis Tarptautiniams ČeslovoMilošo metams, 2011-ųjųgruodžio 16 d. Vilniaus Rotušėjevyko baigiamasis metų vakaras.vadinti jo vardu. Tokia garbė nesuteiktanė vienam jo amžininkui. Atgavusnepriklausomybę, susidarė paradoksalipadėtis: veikiai J. Basanavičius,V. Kudirka ir kiti nuvainikuoti. Jiemspradėta prikaišioti, kad buvę riboti,neįžvalgūs, fantazuojantys romantikai.Nueita iki to, jog buvo suniekintos pastangoskurti nepriklausomą valstybę,išpeiktas griežtas atsiribojimas nuoJuzefo Pilsudskio „kilnios“ idėjos atgaivintisenąją Abiejų tautų respubliką,kuri, apgailestautojų nuomone, būtųbuvusi išsigelbėjimas lietuvių tautai.Tvenkiantis tokiai atmosferai, derėjolaukti, kada prasidės ataka ir priešJoną Jablonskį. Juk menkinti jį ir jo palikimąbei tradiciją bandyta taip pat irpraeityje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karąnemažai „kalbos tėvą“ dergė AdomasJakštas-Dambrauskas, po karo iš jo tyčiojosiVincas krėvė-Mickevičius, kaipnepakantų niurgzlį į nagą ėmė StasysDabušis. Laukta ne veltui: J. Jablonskiogimimo 150 m. išvakarėse pasirodožurnalo „Naujasis židinys-Aidai“Nr. 5–6 (2010 m.), kur grupė „modernistų“priešakyje su Lietuvių kalbos institutokalbos kultūros skyriaus ar sektoriausvadove parodė, kaip moka menkintilietuvių bendrinę kalbą ir kartu josžymiausią puoselėtoją J. Jablonskį. Taijis savo kategorišku, diktatorišku norminimutrukdęs kalbai vystytis laisvai,be primetamų jai normų ir taisyklių.Kalbant apie J. Jablonskį ir jam skirtąknygą, nebuvo galima tylomis praeitipro šį naujojo mokslo laimėjimą. Neitada neįmanyta, nei dabar, straipsnyje,neįmanoma visiškai išsamiai paneigtituos vadinamųjų intelektualų paistalus.Juk seniai žinoma, kad, norint įrodytikeliais žodžiais išreikštą kvailystę, reikiasurašyti visą jaučio odą. Nesąmoniųautoriai nesivaržo dėl įrodymų: drebiasavo išmanymą, ir tiek. Tačiau reikalaujatas nesąmones paneigti gausiaisir svariais argumentais.Apie J. jablonskį paskelbta daugybėdarbų. Jeigu minėto žurnalo autoriaiJo metu įteikta Česlovo Milošo metųpremija, kurią inicijavo Vilniaus miestosavivaldybė, Lietuvos žurnalistųsąjunga, Nacionalinė žurnalistų kū-būtų bent kelis jų įdėmiai paskaitę, varguar jie būtų drįsę eiti į viešumą su savosamprotavimais. Dalį jų nepagrįstų prielaidųneiškentęs į dienos šviesą yra iškėlęsprofesorius Jonas Palionis straipsnyje„Nekraipykime mūsų bendrinėskalbos istorijos!“ (Literatūra ir menas,2011 03 25, Nr. 12(3324), p. 2, 11).Jo pareikštas pastabas galima dar gerokaipapildyti. Gal kada ateis eilė ir atskiraikalbai apie „modernistų“ teorijas.Tuo tarpu atsakymu jiems tebūnie šisstraipsnis ir knyga „Atsiminimai apieJoną Jablonskį“. Ji gerokai amortizuojavisuomenės akyse nepamatuotą J. Jablonskiokritiką.Sutiktuvėse sakiau ir dabar noriupakartoti, kad šis leidinys parodoJ. Jablonskį visų pirma iš vidaus – kaipžmogų, asmenybę. Atsiminimuoseišryškėjęs J. Jablonskio asmenybėsvaizdas turėtų vesti skaitytoją prie jodarbų studijų. Jiems studijuoti, kaipsakyta, turime jau gausybę rašinių.Susipažinę betarpiškai su J. Jablonskionuveiktu darbu, neabejotinai galėsimekiekvienas įdėti į šio didžio darbininkolūpas Cicerono žodžius: Ego plusquam feci, facere non possum (Daugiaupadaryti negaliu, negu esu padaręs).Jeigu taip vyks skaitytojų gilinimasisį J. Jablonskio gyvenimą ir darbus, galėsimesakyti, kad knyga „Atsiminimaiapie Joną Jablonskį“ sėkmingai atlikosavo paskirtį.2011 m. „Mokslo Lietuvos“projektą „Mokslui, visuomenei irkultūrai“ remia Spaudos, radijo irtelevizijos rėmimo fondas.Česlovo Milošo metų premija – Viktorijai Daujotyteiir Mindaugui KvietkauskuiČ. Milošo metų premijos laureatai V. Daujotytė ir M. Kvietkauskas, diplomais ir padėkos raštais apdovantieji su konkurso organizatoriaisrėjų asociacija ir Lenkijos institutasVilniuje. Premija vienbalsiu komisijosNukelta į 5 p.Gražinos Drėmaitės nuotrauka

2012 m. vasario 9 d. Nr. 3 (469) Mokslo Lietuva 5Atkelta iš 1 p.Augalo reakcijos į gravitaciją tyrimaitapo pagrindu jo darbams, kuriuosvėliau vainikavo suburto daugiau nei30-ies mokslininkų kolektyvo darbas,parašytos trys monografijos, daugiaunei 300 straipsnių ir pelnytai sulauktastarptautinis pripažinimas.1961 m. Alfonsas Merkys tapo Lietuvosmokslų akademijos Botanikosinstituto Augalų fiziologijos laboratorijosvadovu, subūrė jaunus augalų fiziologus:Jūratę Darginavičienę, RomualdąLaurinavičių, Antaną Marčiukaitį,Leonidą Novickienę, Albiną Putrimą,ir pradėjo daugiaplanius augalo reakcijosį gravitaciją tyrimus. XX amžiausviduryje augalo reakcija į gravitacijąbuvo aiškinama dviem pagrindinėmisteorijomis – hipotezėmis. Nemecoir Haberlando hipotezė aiškino, kaipaugalas pajaučia gravitaciją, Cholodnoir Vento teorija – kaip augalas reaguojaį gravitropinį sudirginimą, kaip keičiasiaugalo ląstelės energetika, kaippasiskirsto fitohormonas auksinas.Šių dviejų teorijų – hipotezių tyrimubuvo pagrįsti pirmieji Alfonso Merkioir jo bendradarbių darbai, kurieapėmė sistemų, priimančių gravitacinįdirginimą, audinių bioelektriniųparametrų ir energijos metabolizmopobūdžio pakitimų, auksino transportoir auksino funkcijos gravitropinėsreakcijos procese ir gravitropinės reakcijosreikšmės javų vertikaliai padėčiaiišlaikyti tyrimus. Šio darbo rezultatusjis apibendrino daktaro disertacijoje(nostrifikuota į habil. dr.) „Augalų geotropinėreakcija ir jos reikšmė augaloašinių organų erdvinei orientacijai“,kurią apgynė Vilniaus Universitete1966 m. Disertacinio darbo pagrindu1973 m. Alfonsas Merkys publikavomonografiją „Augalų geotropinėreakcija“. Knyga buvo išplatinta visiemssrities tyrinėtojams. AmerikosAtkelta iš 4 p.Švenčiame augalų fiziologo akademikoAlfonso Merkio 85-erių metų jubiliejųGedimino Zemlicko nuotraukasprendimu paskirta profesoreiViktorijai Daujotyteiir dr. MindauguiKviet-kauskui už monografiją„LietuviškiejiČeslovo Milošo Kontekstai“.Laureatai apdovanotiVilniaus meroArtūro Zuoko atminimodovanomis ir Lenkijosinstituto skirta piniginepremija.Pastebėsime, kadkonkursui buvo pristatytiseptyni darbai,o komisija svarstymuiišsirinko dar keturiolikadarbų. Konkurso diplomais įvertintasVilniaus universiteto Filologijosfakulteto Polonistikos centrodarbuotojas Miroslavas Davlevičiusuž leidinį „W kręgu idei Miłoszowskich“(„Milošo idėjų pasaulyje“),Lietuvos mokslininkų laikraštyje„Mokslo Lietuva“ spausdintasstraipsnių ciklas ir radijo „Znad Wilii“laidos vedėja Kristina Kaminskauž laidų ciklą „Miłosz Litwie i Polsceprzypisany“ („Milošas Lietuvai irLenkijai priskirtas“). Kiti konkursoreikalavimus atitikusių darbų auto-Aktorė Dalia MichelevičiūtėAkademikas Alfonsas Merkys dešimtojo dešimtmečioviduryjeaugalų biologas C. H. Vardas (C. H.Ward) knygą pateikė Nacionalinei aeronautikosir kosmoso administracijaivertimui į anglų kalbą. Rusų augalųfiziologas profesorius Valentinas Kefeliknygą apibūdino kaip pirmąjį darbą,skirtą gravitropinei augalo reakcijainagrinėti. Už šiuos darbus AlfonsasMerkys 1974 m. buvo apdovanotasLietuvos valstybine mokslo premija, ojo mokslinė veikla sulaukė aukšto įvertinimoir pripažinimo Lietuvoje – 1976m. jis buvo išrinktas Lietuvos mokslųakademijos tikruoju nariu, 1977 m.jam suteiktas Lietuvos nusipelniusiomokslininko vardas.Dar 1966 m. disertacijoje buvoriai apdovanoti padėkos raštais.Įspūdinga buvo vakaro meninėdalis: aktorė Dalia Michelevičiūtė atlikospektaklio „Kalbos galia“ pagalČ. Milošo kūrybą fragmentus, koncertavoVilniaus miesto savivaldybėskamerinis choras „Jauna muzika“. Renginįvedė Juozas Šalkauskas.„Mokslo Lietuvos“informacijasuformuotos pagrindinėsgairės, kuriasAlfonsas Merkys vėliauplėtojo visą aktyvųmokslinės veikloslaikotarpį, kartu subendradarbiais suformuodamas3 augaloaugimo fiziologijosmokslinių tyrimųkryptis: fitohormonoauksino transportas,metabolizmas ir veiklaaugalo augimo irmorfogenezės procese;gravitacijos reikšmėaugalo augimo,erdvinės orientacijosir vystymosi procese;fitohormonų fiziologiniųanalogų paieška:jų sintezė, veiklostyrimas ir praktinispritaikymas.XX amžiaus viduryjemolekulinėsbiologijos laimėjimaiskatino naujų idėjųir hipotezių iškėlimąįvairių viduląsteliniųreiškinių paaiškinimui.Amerikietis mokslininkas DžonasBoneris (J. Bonner), kėlė mintį, kadfitohormonai, susijungdami su specialiaisląstelės branduolio baltymaishistonais, veikia genetinę informaciją.Nuomonei, kad fitohormonas auksinasfiziologinę funkciją atlieka reguliuodamasgenų aktyvumą, pritarė mokslininkaiB. Patersonas (B. Patterson),J. Kei (J. Key), A. Trevavas (A. Trewav).Mintį, kad fitohormonas auksinas fiziologinęfunkciją atlieka reguliuodamasgenų aktyvumą Alfonsas Merkys pirmąkartą išsakė 1966 m. Bulgarijoje simpoziumeAugalų stimuliavimo klausimais,o tai, kad augalo ląstelių augimoprocese veikia fitohormonas auksinas,susijungęs su baltymu (ne histonu) iršis junginys lemia genetinės informacijospasireiškimą, pakeisdamas baltymųsintezę, Alfonsas Merkys paskelbė1969 m. Taškente Antrajame Sovietųsąjungos Biochemikų suvažiavime.Vėliau jo suburti mokslininkai – NijolėAnisimovienė, Jūratė Darginavičienė,Antanas Marčiukaitis, Leonida Novickienė,Albinas Putrimas nustatė, kadtįstančioje ląstelėje egzistuoja net keliauksino-baltymo kompleksai, kuriųsignalai perduodami į branduolį sužadinaarba pakeičia baltymų sintezę.Dauguma šių darbų yra apibendrinti1982 m. publikuotoje monografijoje„Auksinas ir augalų augimas“.Kai 1957 m. buvo paleistas pirmasisdirbtinis žemės palydovas ir Sovietųsąjunga pradėjo kosmoso tyrimo programą,augalo erdvinės orientacijos tyrimaiir gauti rezultatai užtikrino, kadAlfonso Merkio vadovaujami mokslininkaibuvo pakviesti joje dalyvauti.Jau 1972–1973 m. jam vadovaujantparuošti eksperimentai buvo atliktitrumpo kosmoso skrydžio sąlygomiskosminiuose laivuose „Sojuz 12“, „Sojuz13“. Jo vadovaujami mokslininkaiRomualdas Laurinavičius, AlgirdasJarošius sukūrė unikalius prietaisus augalųaugimo tyrimui pakeisto svarumosąlygomis žemėje ir kosminėje erdvėje.Kartu su bendradarbiais RomualduLaurinavičiumi, Algirdu Jarošiumi,Danguole Švegždiene jis buvo autoriusunikalių eksperimentų kosminiuoselaivuose „Sojuz 12“, „Sojuz 13“, „Sojuz15“, orbitinėse stotyse „Saliut 4“, „Saliut6“, „Saliut 7“ ir „Mir“. Lietuviai augalųfiziologai buvo pirmieji mokslininkai,nustatę slenkstinius gravitacijosdydžius, kuriuos augalas gali jausti.1982 m. orbitinėje stotyje „Saliut 7“lietuviai išaugino augalą nuo sėklosiki sėklos kosmose, nors iki to laikobuvo galvojama, kad mikrogravitacijosaplinka lemia rezervinio fondomedžiagų, kurios reikalingos augalodauginimuisi, redukciją, todėl augalaskosmose negali subrandinti sėklų. Šiaisdarbais Alfonsas Merkys ir jo bendradarbiaipelnė tarptautinį pripažinimą,nes iki tol nebuvo žinoma, ar augalasgali praeiti visą ontogenezės ciklą nesvarume.1990 m. publikuota knyga„Sunkio jėga augalų augimo procese“apima didžiąją dalį Alfonso Merkio irjo bendradarbių darbų, susijusių suaugalo reakcija į sunkio jėgą, atliktųnesvarume, kosminėje erdvėje ir dirbtinionesvarumo sąlygomis žemėje.Gilius teorinius apibendrinimusįprasmino Alfonso Merkio vadovaujamosmokslininkės Leonida Novickienė,Laima Miliuvienė ir Virgilija Gavelienė,sprendusios augalo gravitacinėsreakcijos tyrimų rezultatų praktinįpritaikymą. XX amžiaus viduryje cheminėskultūrinių augalų reguliacijostyrimai plėtėsi, nes buvo įrodyta, kadnė vienos kultūrinių augalų veislės augalainepajėgūs maksimaliai realizuotisavo galimybių. Sintetiniai augimoreguliatoriai buvo kuriami modifikuojantnatūralių augimo reguliatoriųcheminę sudėtį ir išbandant jų veikimąpagal tuo metu taikomas atrankosprogramas. Tais pačiais principais savotyrinėjimus grindė ir Lietuvos mokslininkai.Trisdešimties metų darbai patvirtinoprielaidas apie galimybę kurtinaujus specializuoto veikimo junginius– perspektyvius auksino – a – naftilactoir ketvirtinių amonio druskų darinius,reguliuojančius augalo atskirų organųaugimą, kryptingam žemės ūkio kultūrųaugimo, vystymosi ir derliaus reguliavimui,taip buvo sukurti teoriniaipagrindai naujų siaurai specializuotųfitohormonų fiziologinių analogų sintezeiir panaudojimui, kuriant tikslingąir selektyvų augalo ekonomiškaisvarbių organų produktyvumą. Šierezultatai buvo pasiekti bendradarbiaujantsu daugelio šalių: Baltarusijos,Latvijos, Rusijos, Moldavijos, Lenkijos,Vengrijos ir, žinoma, Lietuvos augalųfiziologais, žemdirbystės specialistais,agronomais, botanikais ir chemikais.Auksino – a – naftilacto ir ketvirtiniųamonio druskų sukurti 8 nauji dariniaibuvo pripažinti išradimais.2001 m. už 40-ies metų darbų ciklą„Augalų augimo ir erdvinės orientacijosvaldymo fiziologija“ (1960–2000)Alfonsas Merkys su bendraautoriais JūrateDarginavičiene, Romualdu Laurinavičiumiir Leonida Novickiene buvoapdovanotas Lietuvos mokslo premija.Aptariant Alfonso Merkio moksliniuspasiekimus, negalime nepaminėtijo pedagoginės veiklos. Septintojodešimtmečio pradžioje jis Vilniausuniversitete dėstė biofizikos, augalųaugimo ir morfogenezės, dešimtajamedešimtmetyje – augalų fiziologijos kursus.Augalų fiziologijos laboratorijojeorganizavo specializuotas praktikasaukštesniųjų kursų studentams augalųfiziologams. Konsultavo 3 habilituotųdaktarų ir vadovavo 34 mokslo daktarųSukaktisdisertacijų parengimui. Jo parengtimokslininkai iki dabar tęsia mokslinįdarbą įvairiose mokslo institucijose iruniversitetuose.Jaučiamas Alfonso Merkio indėlis įbotanikos mokslo organizacinę veikląLietuvoje: 1976–1992 m. jis buvo Lietuvosmokslų akademijos Prezidiumonariu, 1962–1981 m. – dirbo Botanikosinstituto direktoriaus pavaduotoju,1981–1989 m. – ėjo Botanikos institutodirektoriaus pareigas.Visur, kur prisilietė akademikoranka, jaučiamas jo darbų palikimas:publikavęs ne vieną mokslinį straipsnįapie XVIII–XIX amžiaus Vilniaus universitetoprofesorius gamtininkus: StanislovąJundzilą, Janą Sniadeckį, GeorgąForsterį, niekada nepaliovė domėtismokslo istorija. 1977 m. dalyvavo Pasauliomokslo istorikų kongrese, 1995m. atspausdino knygą apie StanislovoJundzilo ir Jono Dagio mokslinę veiklą,parengė 2 mokslo daktarus, kurie tyrėbotanikos istorijos klausimus.Negalima nepaminėti AlfonsoMerkio aktyvios mokslinės visuomeninėsveiklos. Jis vadovavo gamtosmokslų nostrifikacijos komisijai, ilgusmetus dirbo žurnalo „Biologija“vyriausiuoju redaktoriumi, buvo rusųžurnalo „Augalų fiziologija“ redakcinėskolegijos narys, yra Rusijos augalųfiziologų draugijos garbės narys, Skandinavijosaugalų fiziologų draugijosnarys. 1988 m. jis pats įkūrė Lietuvosaugalų fiziologų draugiją, daugiaunei 30 metų yra jos pirmininkas, nuo1994 m. kartu su Vilniaus universitetoSenatu ir Lietuvos mokslų akademijosPrezidiumu, Lietuvos augalų fiziologųdraugija rengia Stanislovo Jundziloir Jono Dagio vardo skaitymus,kuriuose nagrinėjami šiuolaikinėsaugalų fiziologijos klausimai. Draugijayra išleidusi knygų, organizavusikelias tarptautines augalų fiziologijosmokslo konferencijas, jos kvietimuLietuvoje paskaitas skaitė pasaulyježinomi mokslininkai: hormoninėsžydėjimo teorijos kūrėjai MichailasČailachjanas, Antoni Langas, augalųbiologijos tyrinėtojai Georgas Malačinskis,A. Sieversas ir kiti.Akademikas buvo aktyvus visur,domėjosi gamtos apsauga: nuo 1967m. ilgą laiką jis buvo Lietuvos medžiotojųir žvejų draugijos valdybos narys,nuo 1975 m. – tarptautinės draugijos„Laukinės gyvūnijos apsauga ir medžioklė“valdybos narys, 1989–1991 m.– Lietuvos gamtos apsaugos draugijospirmininkas.Dideli gebėjimai, domėjimasisviskuo, kas neištirta ir nežinoma,erudicija, pagarba tautos istorijai irmokytojams – tai pamatinės vertybės,kurios lėmė Alfonsui Merkiui tarptautinįpripažinimą mokslo srityje irpadėjo išlikti ištikimam savo gimtajamkraštui, jo kultūrai ir istorijai.Nuo 2012 m. vasario 17 d. 13 val.Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskiųbibliotekoje veiks paroda, skirtaakademiko profesoriaus Alfonso Merkio85-ių metų jubiliejui. Parodoje buseksponuojami žymaus augalų fiziologo,dviejų Lietuvos mokslo premijųlaureato, trijų monografijų autoriaus,aktyvaus mokslo organizatoriaus irpopuliarintojo mokslo ir mokslinėsvisuomeninės veiklos darbai.

6 Mokslo Lietuva2012 m. vasario 9 d. Nr. 3 (469)Asmenybė ir istorijaBaltasis likimo žirgas raudona uodegaHadži Seraja Chanas ŠapšalasPradžia Nr. 2Karaimų tautos dvasinio ir pasaulietiniovadovo, orientalistomokslininko ir karaimųtautos muziejaus kūrėjo Hadži SerajaChano ŠAPŠALO (1873–1961)50-osios mirties metinės prasmingaipaminėtos 2011 m. gruodžio 28 d.Trakuose. Ant S. Šapšalo karaimų tautosmuziejaus pastato fasado atidengtaS. Šapšalui skirta atminimo lenta, o karaimųmokykloje vyko naujo leidinio„Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęstautai ir mokslui“ pristatymas.Šioje publikacijos dalyje neapsiribosimevien renginyje patirtais įspūdžiais,bet išplėsime pasakojimą į kitaserdvės ir laiko koordinates, paseksimeSerajos Šapšalo gyvenimo ir įvairiapusiškosveiklos kelią.ną, pietinę Kaspijos jūros dalįRusija turėjo bendrą valstybėssieną su „arijų šalimi“(taip Iranas vadintas vakarųiranėnų dialektuose, o rytųiranėnų dialektuose – Aryana).Graikai šią šalį senovėjepavadino Persis, tad Vakarųšalys net iki 1935 metų taipvadino Iraną. Svarbiau užlingvistinius dalykus Rusijaibuvo geopolitiniai siekiai –per Iraną vedė kelias į Persijosir Omano įlankas, iš kuratsiveria Indijos vandenynas.Štai kodėl Iranas vaizdingaivadintas Rusijos „papilve“(подбрюшье России) – itinjautria imperijos vieta. Tuolabiau, kad ir jūrų imperijaiDidžiajai Britanijai Iranasbuvo tapęs ypač jautrių geopolitiniųinteresų šalimi.Kaip geras imperinės Rusijospavaldinys S. Šapšalassiekė palaikyti kuo geriausiusdviejų valstybių valdovų santykius irjam puikiai sekėsi. Padėjo ir jo monarchistinėspažiūros. Būtų sekęsi dar geriau,jeigu Iranas XX a. pradžioje, kaipir Rusija, nebūtų panašus į verdantį revoliuciniųnuotaikų ir aistrų katilą. Tomissąlygomis ir Rusijos carui, ir Iranošachui geri dviejų valstybių santykiaibuvo gyvybiškai reikalingi. 1905 m.prasidėjo pirmoji Rusijos revoliucija,valstybės padėtį dar apsunkino irpralaimėtas karas su Japonija. Pralaimėjimų,tiesa, savo šalies viduje neišvengėir Irano šachas, kuris dėl 1906 m.šalyje prasidėjusios revoliucijos turėjęsnusileisti opozicijos reikalavimui irįsteigti medžlisą(parlamentą).Iranas tapokonstitucinemonarchija, bet S. Šapšalo patarimaišachui nesustiprino jo autoriteto tarpmedžliso narių.1907 m. sunkiai sirgęs Irano šachasMozafar-ed-Dinas mirė, sostą paveldėjojo sūnus Muchamedas Ali-Šachas.Nieko nuostabaus, kad jo patarėju tapoS. Šapšalas, jam buvo suteiktas garbėsgenerolo-leitenanto laipsnis. Nuo šioljis tapo šacho šeimos nariu.Nepaisant to, kad į sostą sėdo naujasvaldovas, išsiveržusį ir laisvės siekiantįrevoliucijos džiną atgal įvaryti įbutelį darėsi kaskart vis sunkiau. Iranevis aštriau kirtosi Didžiosios Britanijosir Rusijos interesai, visa tai tikdidino vietos gyventojų nepasitenkinimą.Žiaurios revoliucijos slopinimopriemonės, kurių ėmėsi naujas šachas,buvo priešingos S. Šapšalo nuostatoms,o kontroliuoti įvykius šalyje,tuo labiau stabilizuoti padėtį darėsineįmanoma. 1908 m. vasario 28 d.prieš šachą buvo surengtas pasikėsinimas,teroristai metė dvi bombas, tarpšacho palydos neišvengta aukų, norspats šachas ir visur jį lydėjęs S. Šapšalasnenukentėjo. Būtent jam tekovadovauti šacho evakuavimui į saugiąvietą, taigi ir šiomis aplinkybėmisS. Šapšalas išliko aukštumoje.Po šio įvykio S. Šapšalas buvo apdovanotasaukščiausiu Irano „Timsal“1-ojo laipsnio ordinu su briliantaispuoštu šacho portretu ir briliantaisinkrustuotu auksiniu ginklu. Rusijoscaro taip pat neliko nepastebėtas –apdovanotas Šv. Anos 2-ojo laipsnioordinu. Tai tik maža dalis apdovanojimų,kuriais Irane ir carinėje Rusijoje užnuopelnus buvo pagerbtas S. Šapšalas.Irano revoliucija baigėsi tuo, kadRusija ir Didžioji Britanija įvedė savoginkluotasias pajėgas į Iraną, faktiškaišalis buvo padalyta į dviejų imperijųįtakos zonas, bet ir tai nesustabdėįsiplieskusio pilietinio karo. Prasidėjožiaurus revoliucijos slopinimas – jaunojošacho jau netenkino S. Šapšalopatarimai. Pradėjus prastėti S. Šapšaloir šacho santykiams, kurie juk taippat priklausė ne tik nuo asmeniniųsimpatijų, bet ir nuo aplinkos spaudimo,1908 m. liepą S. Šapšalas padavėatsistatydinimo prašymą. Grįžęs įSankt Peterburgą, buvo priimtas caroNikolajaus II, kuris palankiai įvertinoįspūdingus savo pavaldinio misijosIrane rezultatus. Galėtume pasakyti,kad S. Šapšalo baltasis likimo žirgasvis dar šuoliavo aukštai šuoliavo iškėlęsraudoną uodegą.Nusipelnė drąsiausiųpalyginimųKaip vertintina S. Šapšalo septyneriusmetus trukusi misija arijų šalyje?Nelygu koks vertintojas. Kaip rašėvienas pirmųjų S. Šapšalo biografųKrymo istorikas mėgėjas (Levas Kaja),bent kiek išsamesnė šios asmenybėsbiografija verta ištisos knygos apie jįir jo patirtus nuotykius, mat S. Šapšalogyvenimas nė kiek nenusileidžiąsgrafo Montekristo istorijai. Šių eilučiųautoriaus nuomone, net ir gerokai len-pat veikė panašiose geografinėse platumose,kur kirtosi Rusijos ir DidžiosiosBritanijos interesai. Mūsų kraštietisJ. Vitkevičius pagarsėjo kaip žymuskeliautojas, geografas, etnografas, istorikasir diplomatas, kurio veiklojebuvo ir neoficialių užduočių.Kritiškai S. Šapšalo atžvilgiu nusiteikusiųautorių publikacijose galimaaptikti žinių, kad Irane S. Šapšalaspuikiausiai derino pedagogo ir Rusijosužsienio reikalų ministerijos neviešinamųužduočių vykdytojo pareigas.Jam priekaištaujama, kad pasinaudodamasIrano šacho šeimos nario įtaka,1908 m. jis tapo vienu iš svarbiausiųIrano revoliucijos slopintojų, o šachosprendimui išvaikyti medžlisą ne paskutinisžodis priklausė S. Šapšalui.Visos teisybės bent jau mūsų kartaiveikiausiai neteks sužinoti, bet vien tai,kad S. Šapšalas tapo svarbiu ne vienosknygos veikėju, tegul ir ne pagrindiniu,rodo asmenybės išskirtinumą.1954 m. balandžio 22 d. Vilniujerašytoje autobiografijoje, kuriąS. Šapšalas 1973 m. nusiuntė žurnalo„Sovetskaja tiurkologija“ (Советскаятюркология) prašymu, tuos septyneriusišskirtinai turiningus ir dramatiškusXX a. pradžios savo gyvenimoIrane metus apibūdino trimis lakoniškaissakiniais: „Universitetas ir Užsienioreikalų ministerija pasiūlė man vyktiį Iraną mokytis azerbaidžaniečių irpersų kalbų, pasinaudojant Irano vyriausybėskvietimu dėstyti rusų kalbą irbendrojo lavinimo dalykų Lukmanijosmokykloje Tebrizo mieste. Čia aš taippat mokiau jaunąjį princą MochamedąAli, vėliau tapusį šachu. Irane išbuvauiki 1908 metų.“ Ir viskas, vaizduoteinepaliekama peno. Daugybė dalykųlieka „už kadro“. Visiškai suprantama,kad tarybinėje santvarkoje girtis ryšiaissu valdančiųjų dinastijų asmenimis,nebūtų suvokta kaip privalumas, veikiaupriešingai.Seraja Šapšalas Iranorevoliucijos liepsnoseTikriausiai nėra reikalo aiškinti,kad per Serają Šapšalą, įgijusįgeras galimybes įtakoti Iranošachą ir jo šeimą, Rusija siekėvykdyti savo imperinę politikągeopolitiškai labaisvarbioje ArtimųjųRytų valstybėje.Per Armėniją irAzerbaidža-Atidengus Hadži Serajai Chanui Šapšaluiskirtą atminimo lentą ant jo įkurtojokaraimų muziejaus pastato sienos Trakuosekia, nes grafo Montekristo nuotykiaitėra Aleksandro Diuma literatūriniotalento vaisius, tiesa, labai vykęs. Beje,rašytojas rėmėsi konkretaus asmens,nors ir ne grafo, o Paryžiaus batsiuvioPjero Piko (Pierre Picaud) gyvenimoistorija. Batsiuvys buvo susižadėjęssu turtinga moterimi, bet pavyduoliųnekaltai apšmeižtas kaip Anglijosšnipas. Teismo nuteistas kalėti septyneriusmetus. Kalėjime mirštantislikimo draugas jam atskleidė paslėptolobio vietą. Paleistas į laisvę, susiradolobį, pasikeitė vardą ir išvaizdą, grįžo įParyžių ir kūrė keršto planus prieš savoskriaudėjus...Dėl S. Šapšalo lakaus palyginimosu Montekristu galima ginčytis, norsvargu ar verta, nes visada atsiras dardrąsesnių palyginimų mėgėjų. Kodėlnepalyginus su žemaičio Jono Vitkevičiaus(1806–1839), praminto Batyru,ar legendinio britų šnipo pulkininkoleitenanto Tomo Edvardo Lourenso(Thomas Edward Lawrence, 1888–1935), vadinamojo Arabijos Lourenso,neviešinamais siekiais? Šiedu juk taipReligijos pavadinimasvirto etnonimuKiekviena asmenybė veikia apibrėžtojeistorinėje erdvėje, nors irskirtingose geografinėse koordinatėse.Tai pasakytina ir apie Serają Šapšalą.Norint tas koordinates suvokti, pasinerkimeį laikus, kai Krymą valdė,arba gviešėsi valdyti įvairios tautos,iškilusios ir į istorijos bedugnę prasmegusiosvalstybės. Bandė įsitvirtintigraikai, romėnai, buvo užvaldę gotai,hunai, bulgarai, chazarai, Kijevo Rusia,Bizantija, kipčiakai, Osmanai, Auksoorda, mongolai, venecijiečiai ir genujiečiai,kol įsikūrė Krymo chanatas.Vardijant užkariautojus nesunku pamirštitikruosius Krymo autochtonustaurus ir skitus. Ačiū išradingiesiemsgraikams, kurie, VI–V a. pr. Kr. įkūręsavo kolonijas, Kalnų Krymą vadinosenųjų gyventojų vardu – Taurija arbaTauride.Mums šiame rašinyje svarbu atsektikaraimų tautos atsiradimo ar bentpirmus kiek ryškiau pastebimus pėdsakusšioje žemėje. Dėmesys natūraliaikrypsta į Chazarų kaganatą (Chazariją).VII a. tiurkų gentis chazarai įkūrėvalstybę, kurios ribos išplito nuoJuodosios jūros šiaurinių pakrančiųiki šiaurės Kaukazo pietuose ir Volgosžemupio rytuose. Valstybės gyventojaibuvo senųjų tiurkų gentys, tarp kuriųdaugumą sudarė kipčiakai, chazaraiir kumanai. Chazarijos valdovai buvotiurkų dinastijos kaganai. Kaganataspasižymėjo religiniu pakantumu,

2012 m. vasario 9 d. Nr. 3 (469) Mokslo Lietuva 7Asmenybė ir istorijaKaraimų mokykloje Trakuose dr. Halina Kobeckaitė ir Trakų istorijos muziejaus direktorius Virginijus Poviliūnas pristatoknygą " Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęs tautai ir mokslui"palyginus aukšta kultūra, o ekonominęįtaką jam užtikrino per šią valstybęėję prekybos keliai iš Europos į Aziją.Religinis pakantumas nereiškė chazarųtaikingumo: jie išstūmė persus, vėliautas pats likimas ištiko Itilio (Volgos)bulgarus. Į pietus plėstis chazaramssunkiai įveikiamą kliūtį sudarė iškilęsArabų kalifatas, su kuriuo chazaraitaip pat ilgai kardais aiškinosi santykius.Savo aukščiausio pakilimo laikuschazarai išgyveno IX a., bet tada prasidėjoir nuosmukis.VIII–X a. į Chazarų kaganatą ėmėskverbtis karaizmo misijonieriai, sugebėjęį savo tikėjimą patraukti ir dalįtiurkų genčių, gyvenusių Kryme iršiauriau tvyrojusiose stepėse. MaždaugVIII a. viduryje didžiuma chazarųperėjo į judaizmą, nors etniškai judėjaisnebuvo. Bendra religija suvaidinovienijantį vaidmenį chazarams ir kipčiakams-kumanams,kurie į Rusiosistoriją vėliau įėjo poloviečių (polovcų)vardu. Tiurkų tautos juos vadina kipčiakais,o Europos kraštų istorikai irkalbininkai – kumanais. Atvejis, kaibendra kalba ir religija – karaizmas –padėjo formuotis naujai etninei tautai,kuriai prigijo karaimų vardas: religijospavadinimas virto etnonimu.Iš Senojo Testamentosemiasi tikėjimo ir išmintiesKas tai per religija, tapusi tokiapatrauklia daugeliui taip pat ir tiurkųtautų? Tai judaizmo atšaka, iškilusiVIII a. Mesopotamijoje Abasidų dinastijoskalifo Abu-Džafar-Abdullahal Mansuro (valdė 754–775 m.) laikais.Naujoji religija išplito į Palestiną,Siriją, Bizantiją, Persiją ir net ŠiaurėsAfriką. Kuo ji skyrėsi nuo „tikrojo“judaizmo ir kokios priežastys iššaukėnaujos sektos, virtusios religine srove irgalop susiformavusios į naują tikėjimą,atsiradimą? Karaizmo „tėvas“ – Ananas,Dovydo sūnus, kuris pasipriešinoSenąjį Testamentą komentavusiemsrabinams. Ananas siekė grynojo tikėjimoir jo pasėta sėkla krito į palankiądirvą, susilaukė daugybės pasekėjų išislamo. Pagaliau juk ir Anano mokymasiškilo veikiamas islamo, iš kurioperimti religinės terminijos principai,kai kurios dogmos, antropomorfiniaivaizdiniai pakeisti simboliais. Naujojotikėjimo šalininkai kvietė priešintisSenąjį Testamentą komentuojantiemsir iškraipantiems, savo tikslams senasKaraimų kenasos vartų fragmentas su karaimų herbu irkenasos bokštelisdogmas pritaikantiems naujiems „autoritetams“.Viena vertus tai buvo gilios tikėjimotradicijos laikymasis – grįžimasprie ištakų, šaknų, kita vertus – ir savotiškalaisvės išraiška, nes karaizmopasekėjams jokie vėlesnių laikų raštai– nei Naujasis Testamentas, neiTalmudas ar Koranas – nėra religijostiesų suvokimo priimtini šaltiniai. Tikrojiir gilioji tikėjimo prasmė, kuriosprivalo siekti ir išpažinti tikintysis,glūdi tik Senajame Testamente ir jameesančiame Dekaloge. Tuo karaizmasskiriasi nuo judaizmo, krikščionybėsir islamo, mat, šose religijose šventaisbe Senojo Testamento laikomi taip patir kiti šaltiniai – Talmudas, NaujasisTestamentas ar Koranas.Pats karaizmo pavadinimas kilo išveiksmažodžio kara, kuris hebrajų irarabų kalbose reiškia „skaityti“. Ta patišaknis yra ir žodyje Koranas. Naujotikėjimo pradininkas buvo Ananas BenDavydas, todėl ir jo tikėjimo sekėjaivadinti ananitais. Tik nuo IX a. ananitamsprigijo karaimų vardas.Kaip atsitiko, kad milžiniškoChazarų kaganato mažytė nuoskila –karaimų tauta atsidūrė Kryme, savoistorinį likimą susiejo su Taurija, okaraimų istorinė atmintis vis dar šiostautos ištakas riša su didingąja Chazarija?Kaganatui išsėmus savo gyvybinesir skirtingas tautas telkiančias jėgas,dalis karaitų, kuriuos rišo gentiniaisaitai ir bendra kalba, įsikūrė Tauridėje,dabartiniame Kryme. Išsklidoir daugybėje kitų kraštų, net žemynų,bet Krymo karaimai labai ilgai sudarėypač tvirtą karaimų tautos branduolį.Šiandien žinome, kad Krymo karaimaiyra tiurkų tautelė, kaip etnosassusiformavusi Kryme, kalbiniu požiūriupriklausanti Altajaus tautų šeimostiurkų grupei. Antropologiniai tyrinėjimaipatvirtina jų tiurkišką prigimtį.Antropologiškai jiems būdingi ryškūsAzijos ir Rytų tautų rasės bruožai (F.Šteinigeris, 1944 m.). Pasak lenkų prof.J. Čekanovskio (J. Czekanowski, 1947m.), Krymo ir Lenkijoje (taigi ir Lietuvoje)gyvenančių karaimų farmacijojechazarų prado esą tokio gausaus, kad jįgalima priimti už pagrindą: „...visiškaiakivaizdu, kad chazarų dedamosios,kuri tokia ryški Lenkijos ir Krymokaraimuose, nėra Egipto karaimuose.“Pastebėsime, kad tam tikra dalistyrinėtojų lengva ranka chazarus susiejosu žydų tauta, o dalis iš jų nedarėjokio skirtumo tarp etnoso ir religijosišpažinimo. Supaprastinto požiūrio įchazarus neišvengė ir kai kurie Rusijosistorikai, net autoritetai, o daliaižydų tyrinėtojų kilo pagunda apskritaichazarus įvardyti ir vertinti kaip žydųtautos dalį, taip praturtinant savo istorijąkitų etnosų ir tautų laimėjimais.Sudėtingi ir daugeliu atveju prieštaringietnokultūriniai procesai buvogerokai paprastinami siekiant ne visadamokslinės tiesos. Galima suprastiir žydus: įvairiose šalyse jiems buvodaromos įvairios kliūtys, todėl kildavoir priešinga reakcija, sionistiniai siekiai.Manipuliavimui faktais, o kartaispaprasčiausiam paklydimui reikštis sąlygosbuvo neblogos, nes patys chazaraiseniai apleido istorijos areną ir tuosemoksliniuose ir nemoksliniuose disputuosejų nuomonės niekas nepasigedo.Būtent S. Šapšalas daug pastangųdėjo, siekdamas propaguoti tą faktą,kad karaimai yra ne semitai, bet tiurkai,iš istorijos arenos seniai pasitraukusiųchazarų palikuonys.Vėl PeterburgeSugrįžęs iš Irano S. Šapšalas tęsė1899 m. pradėtąją veiklą Peterburgouniversitete kaip turkų kalbos lektorius,o Užsienio reikalų ministerijojeėjo ir Rytų kalbų vertėjo pareigas,taip pat dėstė azerbaidžaniečių kalbąministerijos mokomajame skyriuje.Atrodo, kad septyneri metai prabėgokaip viena diena, bent jau jam einantšias pareigas darbai, nuveikti Rusijos irIrano valstybinių santykiams stiprinti,tarsi jokios įtakos neturėjo. Tie metaipaliko pėdsaką tik ant jo iš Irano atsivežtoparadinio generolo adjutantomunduro, praturtinto Rusijos ir Iranoordinais, kitais garbės žymenimis. Ariš tikrųjų taip buvo, be papildomų tyrinėjimųsunku atsakyti. Antra vertus,S. Šapšalas toliau atsidėjęs dirbo mokslinįdarbą, turėjo sukaupęs nemenkątyrinėjimo šaltinių ir žinių bagažą.Sėkmingą jo mokslininko tiurkologo,orientalisto veiklą patvirtina vis platesniopripažinimo faktai: buvo išrinktasRusijos archeologijos draugijos nariu,Rusijos geografijos draugijos nariu,Rusijos orientalistų draugijos pirmininkopavaduotoju.Pokyčių įvyko ir jo asmeniniamegyvenime. 1909 m. vedė Verą Kefeli(mergautinė pavardė Egiz, Vakarųšalių šaltiniuose jos pavardė rašomaVera Eguiz-Chapchal). S. Šapšalas užmezgėryšius su Lietuvoje ir Lenkijojegyvenusių karaimų bendruomeniųatstovais. Atrodo, kad į jį vis labiaukrypsta Lietuvoje gyvenusių karaimųakys. 1911 m. mirus Trakų hachanuiRomualdui Kobeckiui (1823–1911),pirmajam Vakarų Europoje įgijusiamuniversitetinį išsilavinimą Trakų karaimųdvasiniam vadovui, šiame miestevyko Lietuvos miestuose ir Luckegyvenančių karaimų bendruomeniųatstovų susirinkimas. Jie vieningai išrinkoS. Šapšalą naujuoju hachanu, betšis garbingų pareigų atsisakė. Trakųkaraimams teko dar gerokai palaukti,kol S. Šapšalas tapo jų dvasiniu ir pasaulietiniuvadovu.Tais pačiais 1911 m. mirė Tauridėsir Odesos karaimų hachanas SamuilasPanpulovas. S. Šapšalas atsidūrėKrymo karaimų akiratyje, kaip geriausiaskandidatas užimti mirusioautoriteto pareigas. Krymo karaimainepamiršo S. Panpulovo ir S. Šapšalobendradarbiavimo, jų bičiuliškų santykių,tvirtinama, kad S. Panpulovasprieš priimdamas svarbius sprendimusprieš tai pasitardavo ir su gerokai užsave jaunesniu S. Šapšalu. Šį sykį tarpKrymo karaimų bendruomenės nariųvieningos nuomonės nebuvo, kai kuriemsužkliuvo pretendento į hachanusmonarchistinės politinės pažiūros – S.Šapšalo ryšiai su carinės valdžios elitune visiems patiko. Kitai karaimų daliaiatrodė, kad Rusijos valdžios elito aplinkojeS. Šapšalo išsikovotas autoritetasLietuvos Respublikos kultūros ministras Arūnas Gelūnas ir dr. Halina Kobeckaitė apžiūri Serajos Šapšalokaraimų muziejaus ekspoziciją Trakuosetik padės Krymo karaimų bendruomenei.Susikirto traukos ir atostūmiojėgos, to pasekmė – ketverius metus,iki 1915-ųjų, Krymo karaimai neturėjodvasinio vadovo.Bus daugiauGediminas Zemlickas2011 m. „Mokslo Lietuvos“projektą „Mokslui, visuomenei irkultūrai“ remia Spaudos, radijo irtelevizijos rėmimo fondas.

8 Mokslo Lietuva2012 m. vasario 9 d. Nr. 3 (469)GIJOSPradžia Nr. 2Petras Algis Mikša,žurnalo „Lietuva ir Čekija“ redaktoriusPRANO DOVALGOS GYVENIMO MĮSLĖVertėjo P. Dovalgos-Ramučio 100-sioms gimimo metinėms(1911 10 02 – 1941 11 17)Uždarę čekų aukštąsias mokyklas,nacistai užgrobė darir ligonines, bendrabučius,kitas švietimo, mokslo įstaigas. Čekųaukštųjų mokyklų patalpos buvo pertvarkytosį vokiečių kareivines, kitasvokiškas institucijas arba buvo perduotosvokiečių aukštosioms mokykloms– jų A. Hitlerio įsakymas nelietė.Dauguma studentų, atvežtų į Ruzynę,buvo išsiųsti į koncentracijos stovykląSachsenhausene – Oranienburge.Iš Ruzynės kareivinių buvo paleistitik užsienio ir kai kurie labai jauno amžiausstudentai. Čekų istorikas TomášasPasákas teigia, jog gestapo akcijos metubuvo suimta 1 300 studentų. 1 200 suimtųjųišvežta į minėtą koncentracijos stovyklą(jau kitą dieną) dviem traukiniais,akylai prižiūrint ir saugant SS kariamsiš SS oberfiurerio Wosse‘s grupės. Prie1 000 Prahos studentų buvo prijungtiBrno, Pršybramo ir Olomouco akademiniojaunimo atstovai.Ši nacių įvykdyta brutali akcijapavadinta „Sonderaktion. Prag vom17. November 1939“, siekė tikslo –įbauginti čekų tautą, kad ši daugiaunerengtų panašių demonstracijų, manifestacijų,t. y. numarinti pasipriešinimojudėjimą.Ypatingoji padėtis Böhmen undMähren protektorate buvo paskelbta perradiją 1939 m. lapkričio 18 d. 20.30 val.Ne tik okupacija prislėgė čekų tautą,bet ir gamtinės nelaimės. Dienraštis„Lietuvos Žinios“ 1939 m. birželio 23 d.rašė apie baisius potvynius Čekijoje.Siaučiant audrai ir liūtims, Čekijojeir Moravijoje daug žmonių nuskendoar buvo nutrenkti žaibo. Zlyno miestevanduo apsėmė 800 namų, pakilęs vanduoizoliavo miestą. Liūtys ir potvynissugriovė 3 betoninius ir 2 mediniustiltus. Vanduo pakilo 7 metrus...Pranas Dovalga, neabejojame,dalyvavo čekų tautos pasipriešinimeokupantams vokiečiams. Jis studijavoPrahoje, taigi, buvo studentas, irnegalėjo nedalyvauti daugelyje čia paminėtųir nepaminėtų akcijų. Tik jam,kaip užsieniečiui, matyt dar negrėsėkoncentracijos stovykla ar kalėjimas.Kol nesame matę jo bylos, saugomosvalstybiniame archyve Prahoje, negalimepasakyti, kuo jį kaltino vokiečiųgestapas, tačiau mirties nuosprendisšiam vyrui aiškiai byloja jį 1938–1941metais dalyvavus čekų tautos pasipriešinimonacistiniam režimui judėjime.Daugelį metų jis buvo tarsi išbrauktasiš mūsų kultūros, literatūros istorijos,nes, nesant viešai paskelbtos jo biografijos,niekas iš mūsų bibliografų,kultūros istorikų ar literatūros kritikųnerašė apie jo nuveiktus darbus. Joksinformacinis leidinys ar enciklopedijaLietuvoje ir svetur nepateikia jobiogramos. Skelbdami pirmą kartąspaudoje žinias ir faktus apie šio idealisto,kritusio kovoje už čekų ir slovakųtautų laisvę, gyvenimą ir veiklą, tikimėsatsiliepimų iš mūsų skaitytojų pusės,ypač Jonavos rajono gyventojų – galką nors girdėjusių apie šį, dabar jaugalime sakyti legendinį lietuvių žurnalistąir vertėją.Medžiaga apie Praną Dovalgąrinkta Lietuvos istorijos archyve, Lietuvosliteratūros ir meno archyve, LCVA,naudotasi Čekijos ir Slovakijos istorikųdarbais, tarpukario metų lietuviškąjaperiodika ir kitais šaltiniais.Suprantama, kad rusų okupacijosmetais apie panašius veikėjus nebuvogalima rašyti („specfondiniai“), todėlniekas į jų veiklą ir nesigilino, o Čekoslovakijojepirmą kartą Pr. Dovalgospavardė paminėta 1985 metais.Šio rašinio autorius baigia rašytižymiai platesnės apimties darbą, kuriamebus pateikta šaltinių nuorodos,Pr. Dovalgos darbų bibliografija bei kaikurių čekiškų-slovakiškų archyviniųdokumentų vertimai į lietuviųkalbą. Jį numatoma išspausdintinaujausiame „Lietuva irČekija“ leidinyje.Pranas Dovalga buvo aktyvusLietuvos Respublikos3-iojo dešimtmečio žurnalistas,visuomenininkas, vertėjasbohemistas. Priklausėsąjungai „Jaunoji Lietuva“,Šaulių sąjungai, daug rašėspaudoje, studijavo Čekoslovakijoje.Ten susipažino irpalaikė ryšius su to meto žymiaisčekų ir slovakų rašytojais,žurnalistais: Josefu Knapu(1900–1973), FerdinanduPeroutka (1895–1978), JosefuPalivecu (1886–1975), MartinuRázusu (1888–1937), EloŠándoru (1896–1952), AndrejumiMrázu (1904–1964)ir kitais. Be abejo, bendravo,buvo pažįstamas su čekoslovakųdiplomatais, menininkais irkitais visuomenės žmonėmis.Remiantis Telšių vyskupijoskurijos archyvinio fondoduomenimis, Kulvos Romoskatalikų bažnyčios gimimometrikų knygoje rusiškas įrašasbyloja, jog 1911 m. spalio 3(16) d. pakrikštytas Kazimieroir Onos Čechanavičiūtės Dovalgųsūnus vardu Pranciškus(Vėliau jis rašė: Pranas –P.A.M.], gimęs 1911 m. spalio2 (15) d. Laikiškių kaime (Jonavosvalsčius, Kauno apskr.).Rusų sovietinės okupacijosmetais Laikiškių kaimas, Pabartoniųvienkiemis (jį Pr. Dovalganurodo kituose savo dokumentuose)priklausė Čičinųapylinkei (Centras – Čičinųkaimas), kuri įėjo į Jonavosrajono sudėtį. Pr. Dovalgosslapyvardis Ramutis, kuriuojis pasirašinėjo savo išverstasknygas iš čekų kalbos, tikriausiaikilęs iš Ramučių miško(ar gyvenvietės) pavadinimo.Gyvenvietė šiuo metu priklausoKarmėlavos seniūnijai.Gyvenvietė ėmė kurtis XX a.3-iojo dešimtmečio pradžioje,Lietuvos Respublikos vyriausybeipradėjus vykdyti žemėsreformą, kai buvusio Davalgoniųdvaro žemę padalino kariamssavanoriams ir buvusiodvaro darbininkams. Davalgonys(Davalgoniai) žinominuo XVI a. Lietuvos Metrikoje1567 m. minimi šlėktos (bajorai) Davalgos(Dawalgowicze) – iš Karmėlavosparapijos. Mokykloje Pr. Dovalga savopavardėje po „D“ rašė „a“.1905 m. Davalgonių dvaro darbininkaidalyvavo 1905 m. anticarinėjedemonstracijoje Kaune. XX a. pradžiojenetoli dvaro stovėjo vėjo malūnasant kalvos, todėl buvo matomas netKarmėlavos gyventojų. 1944 m. Davalgonyserusai įsteigė valdžios mokyklą.1915 m. vasarą šalia Davalgonių įvykovokiečių kaizerinės kariuomenės irbesitraukiančios rusų carinės armijoskautynės. 1927 m. Davalgonių dvarąLR vyriausybė padovanojo pirmajamLietuvos kariuomenės vadui generoluiSilvestrui Žukauskui. Išėjęs į atsargą,generolas apsigyveno Davalgonių dvare,čia 1937 m. lapkričio 26 d. jis mirė.Rusų sovietinės okupacijos metaisIšleista Kaune 1936 m. balandįIšleista Kaune 1935 m.buvęs dvaro pastatas neatpažįstamaipakeistas.Išlaikęs stojamuosius egzaminus,į Jonavos viduriniąją 4-ių klasių mokykląPranas Dovalga buvo priimtas1921 m. rugpjūčio 24 d. Mokykla įkurta1920 m. rugsėjo 27 d. ir priklausėŠvietimo ministerijai. Mokykla nuomojoJudelevičiui priklausiusį namą iruž nuomą mokėjo 3 200 auksinių permetus. Patalpos, jas patikrinus komisijai,pripažintos „higienos ir patogumųatžvilgiu netinkamomis“. Mokyklojedirbo 5 mokytojai. Dvi mokytojos buvobaigusios Vilniaus moterų gimnazijos7 klases, vienas mokytojas – baigęs Mokytojųinstituto I kursą, kitas – Kunigųseminariją ir St. Naujalio muzikos mokyklą.Mokykloje mokėsi 36 mokiniai.Dviem moksleiviams teko ją palikti,nes prastai mokėjo lietuviškai. Pedagogųtarybos apyskaitoje pažymėta:„Nors Jonavos apylinkėsulenkėjusi ir nežiūrint, kaddėstomoji kalba lietuvių, visgisusirinko pakankamas ir nesitikėtinasskaičius moksleivių“.Svarbiausia problema buvo„nuosavi namai mokyklai“.Labai trūko būtino mokymuipianino, fizikos kabineto, knygų…Mokyklos vedėjas – JonasKartanas, 29 metų, buvobaigęs Veiverių mokytojų seminariją.Jis dėstė mokiniamsaritmetiką, geometriją ir algebrą.Jį labai vertino PrezidentasAntanas Smetona (apie tairašo generolas K. Musteikissavo knygoje „Prisiminimųfragmentai“, Londonas, 1970),siūlęs tuometiniam švietimoministrui L. Bistrui paskirtiJ. Kartaną Šiaulių gimnazijosdirektoriumi. Tačiau ministrassu Prezidento prašymu-rekomendacijanesutiko (J. Kartanastokiai didelei gimnazijainegalėjo vadovauti, nes neturėjoreikalaujamo mokslocenzo). Dėl šio nuomonių neatitikimo,rašo K. Musteikis,„santykiai tarp Prezidento irBistro nutrūko“.Pranas Dovalga, matyt,buvo gyvas, judrus ir neramusjaunuolis, nes, vartant pedagogųtarybos protokolus, tarpvis šmėkščiojančių pavardžiųmokinių, kuriems sumažintasstropumo laipsnis, dažnaikartojama ir Pr. Dovalgos pavardė.1921 m. gruodžio 20 d.pedagogų tarybos protokolerašoma apie tuo metu šiameregione opią problemą: kaipapsaugoti mokinius nuo girtavimo.Prašoma Švietimo ministerijos– „sumažinti skaičiųgirtybės įstaigų Tarpemūsų moksleivių girtuokliavimonepastebėta, bet PedagogųTaryba įsitikinusi, kad daugumosnamuose svaiginamiejigėrimai yra vartojami“.1922 m. rugsėjo 17 d. Jonavosvidurinėje mokyklojevykusiame tėvų susirinkimebuvo keliamas lotynų kalbosįvedimo (III ir IV klasėse) beiketurklasės vidurinės mokyklosreformos (buvo siūlomają pertvarkyti į 8 klasių mokyklą)klausimas. Dokumentuosepažymėta, kad „Jonavosmiestelio ir apylinkės gyventojai yraneturtingi ir gerokai sulenkėję“.Klasėje mokėsi dar vienas Dovalga– Kazys. Kol kas nepavyko nustatyti jųgiminystės ryšio (brolių vaikai, brolis?).Abu buvo nestropūs ir neklusnūsberniukai. Prano klusnumas 1922 m.spalio 22 d. protokole įvertintas tiktrejetu…Pagaliau 1922 m. mokykla įsikūrėjai tinkamose patalpose, nors ir šioms(Bažnyčios namai) buvo reikalingas remontas.Iš 7 mokytojų nė vienas neturėjoaukštojo išsilavinimo. 1922/1923mokslo metais joje buvo dėstoma 16dalykų (disciplinų). 1923 m. pabaigojeJonavos vidurinėje mokykloje mokėsi67 berniukai ir 30 mergaičių.1923 m. vasarą stojančiųjų į I klasę,t. y. kandidatų, buvo 41, priimta 31mokinys. Jų amžius – 11–16 metų. Tokioamžiaus mokinius priimti į I klasędraudė švietimo ministerija, tačiaumokyklos pedagogų taryba nepaisėšio draudimo, žinodama, kad Jonavosapylinkės yra sulenkėjusios ir vaikainegalėjo išmokti lietuvių kalbos. Beto, kai kurie iš jų su tėvais vėlai grįžoiš Rusijos silpnai mokėdami lietuviųkalbą. Pedagogų tarybos protokolekonstatuojama sunki šio krašto žmoniųpadėtis: „Jonavos apylinkių gyventojaiyra labai neturtingi ir jokiu būdunegali leisti ir dauguma neleis savovaikų į suaugusių gimnazijas Kaunear kur kitur dėlei savo neturto ir mažorūpesnio apie vaikų likimą“.III klasėje, kurią lankė Pranas Dovalga(vis dar rašoma 2-oji pavardėsraidė „a“), 1924 metų gale mokėsi 16berniukų ir 3 mergaitės (iš viso mokykloje– 59 berniukai ir 35 mergaitės;amžius nuo 9 iki 19 metų, taigi, ne visiir vaikai...).Pranas Dovalga ir IV klasėje mokydamasisvis dar buvo pedagogų nemalonėje.Cituoju pedagogų tarybosprotokolo eilutes: „Už nemandagumą,sauvališkumą, nepaklusnumą ir kitusnusižengimus Davalgai Pranui turėjusiamper tris ketvirtis iš elgimosi po4 ir jam nepasitaisius, nutarta jo pažymėjimepastatyti elgimosi laipsnis4“. Ir 1925 m. pavasario laikotarpioįrašai panašūs: „Už netinkamą elgesįir prasižengimą mokyklos tvarkai, sumažintalaipsnis iš elgesio – DavalgaiPranui – iki 4“.IV-ą klasę 1925 metais baigė 13mokinių, tarp jų pirmuoju numeriusąraše pažymėtas Kazys Davalga, antruoju– Pranas Davalga. Iš tų trylikos– vienas mokinys 14 metų, trys– penkiolikos, šeši septyniolikos, trys– aštuoniolikos ir du – devyniolikosmetų amžiaus mokiniai. Jauniausiasiš jų – Pranas Dovalga.IV klasėje buvo dėstoma tikyba,lietuvių kalba, vokiečių kalba, istorija,visuomenės mokslas, geografija, matematika,gamtos mokslas, higiena,fizika, paišyba ir braižyba, buhalterija,dailyraštis, darbeliai, fizinis lavinimas,muzika ir dainavimas, choras.Bus daugiau2011 m. „Mokslo Lietuvos“projektą „Mokslui, visuomenei irkultūrai“ remia Spaudos, radijo irtelevizijos rėmimo fondas.

2012 m. vasario 9 d. Nr. 3 (469) Mokslo Lietuva 9SkauduliaiBibliotekų fondų skurdinimo metasNaujų knygų problema A. Mickevičiaus ir kitose bibliotekoseVytautas RIMŠA,A. Mickevičiaus bibliotekos Bibliografijosir informacijos skyriausbibliotekininkasŠiandien, jei paklaustume bet kuriomokslinės, viešosios, kaimoar mokyklos bibliotekos vadovo,komplektavimo skyriaus darbuotojoar bibliotekininko, tiesiogiai aptarnaujančioskaitytojus, kuri problema yrasvarbiausia bibliotekos darbe, išgirstumebeveik vienodą atsakymą – naujų,reikalingų knygų įsigijimas. Į tokį atsakymątilptų: šiam tikslui iš valstybėsbiudžeto bibliotekoms skiriamų lėšųtrūkumas, deramo skaičiaus (pavadinimųir egzempliorių) naujų knygų bibliotekosskaitytojams įgijimas ir nuolatinisfondų atnaujinimas valstybėjebei užsienyje išleistais dokumentais,būtinais šios bibliotekos skaitytojams.Antrąja problema pagal svarbą jie,be abejo, šiandien įvardintų aukštoskvalifikacijos bibliotekų darbuotojųatlyginimus, neretai prilygstančiusminimaliam darbo užmokesčiui irt. t. Problemų šiuose darbo baruoseyra daug. Tačiau pirmosios dvi mūsųšalyje tarpsta jau dvidešimt metų, todėljas šiandien labai gerai žino kiekvienasLietuvos bibliotekininkas ir jų lankytojas.Ne išimtis ir regioninė, universalimokslinė Vilniaus apskrities AdomoMickevičiaus viešoji biblioteka.Fondų formavimoįdirbisA. Mickevičiaus biblioteka per keletądešimtmečių dokumentų fonduoseturi sukaupusi palyginti turtingą iruniversalų įvairių spaudinių – knygų,žurnalų, laikraščių ir elektroninių leidiniųrinkinį. Pastaruoju metu Knygųsaugyklos, Abonemento, Vaikų literatūros,Meno ir kituose pagalbiniuosefonduose jų priskaičiuojama daugiaunei 516 tūkst. egzempliorių. Daugiausia– lietuvių kalba, tačiau nemažąfondų dalį sudaro literatūra, išleista irkitomis kalbomis. Dokumentų rusųkalba čia yra 140,9 tūkst., lenkų –22,7 tūkst., vokiečių – 14,4 tūkst., prancūzų– 2,7 tūkst., kitomis užsienio kalbomis– per 2,0 tūkst. Tad ką paskaitytiapie Lietuvos ir pasaulio tautų mokslą,ūkį, kultūrą ir gyvenimą bibliotekojeturima nemažai. Be to, elektroninėmispriemonėmis iš čia lengvai galimapasiekti kitas šalies bei užsienio bibliotekas.Vadinasi, pastarąjį dešimtmetįžymiai išsiplėtė skaitytojams dar irinformacijos šaltinių prieigos.2010 m. biblioteka iškiliai pažymėjo60-ties metų sukaktį. Per tą laiką josknygų fondų dvasiniais turtais ir informacijanaudojosi daugelis sostinėsžmonių ir Vilniaus apskrities aštuonių(šis skaičius retsykiais kito) rajonųgyventojai. 2010 m. pradžioje bibliotekojebuvo įregistruoti 23,95 tūkst.Rytų Aukštaitijos krašto skaitytojų(iš jų 19,93 tūkst. – suaugusiųjų ir4,02 tūkst. – vaikų). Jau keletą metųį biblio-teką per metus ateina per200 tūkst. lankytojų, iš kurių 75 proc.leidinius skaityti skolinasi į namus.Skaitytojų profesinė ir socialinė sudėtisgan įvairi. Didžiausios yra keturiosgrupės: studentai (40,1 proc.), vaikaiir moksleiviai (27,8 proc.), tarnautojai,vadovai, teisininkai ir ekonomistai(11,4 proc.) bei laikinai nedirbantysžmonės (6,5 proc.). Mažesnes grupessudaro kultūros ir kūrybiniai darbuotojai(3,9 proc.), pedagogai ir socialiniaidarbuotojai, taip pat pensininkai(abi po 3,1 proc.), o mažiausias – aptarnavimosrities ir prekybos darbuotojai(1,8 proc.), darbininkai (1,7 proc.) ir fiziniųmokslų bei kitų sričių inžinieriaiar kiti specialistai (0,5 proc.).Skaitytojų grupės yra labai svarbusveiksnys (tarp daugelio kitų), numatantbibliotekos fondų komplektavimotematiką ir prognozuojant optimaliausiąjų teminę struktūrą. Jos daug lemiair naujos literatūros įsigijimą. Šiuoatžvilgiu A. Mickevičiaus bibliotekosdokumentų fondai, nuo pat jos įkūrimoiki 1990 m., buvo komplektuojamigan profesionaliai, vadovaujantis visųskaitytojų grupių ir Vilnijos kraštogyventojų – realiai galimų bibliotekosskaitytojų moksliniais, profesiniais,ūkiniais, ekonominiais ir kitaisskaitymo interesais. Dėl to, tarybiniulaikotarpiu didesnio atotrūkio tarpgyventojų skaitymo ar informaciniųporeikių ir jų tenkinimo, išskyrus kaikuriuos to meto valdžios politiniusapribojimus spaudai ar knygų draudimus,bibliotekoje nebuvo. Mokslinės,informacinės, profesinės bei grožinėsliteratūros tematika fonduose buvoadekvati, išskyrus vienetinius atvejus,bibliotekos lankytojų interesams irporeikiams.Tiesos labui reiktų pridurti, kadtuo metu, bibliotekai įsigyti naujus,skaitytojams reikalingus dokumentusnetrukdė ir tam skiriamos lėšos– bibliotekininkai to ar kito leidiniogalėjo pirkti tiek egzempliorių, kiek,jų nuožiūra, galėjo būti reikalinga skaitytojams.Buvo itin reti atvejai, kaiskaitytojui tekdavo užsirašyti į eilę irlaukti, kad galėtų bibliotekoje gautipaskaityti norimą knygą...Vis didėjanti problemaPaskelbus Lietuvos savarankiškumą,iškilo opi ir vis didėjanti šaliesbibliotekų fondų papildymo bei atnaujinimonepakankamumo problema. Jųfondai darosi vis skurdesni, čia trūkstavis daugiau ir daugiau naujų, kasmetšalyje pasirodančių knygų. Nors LRSeimas ir Vyriausybė kartais užsimenaapie šalies visuomenės Skaitymo skatinimoprogramas ar skelbia Skaitymometus (kaip 2008 m.), tačiau praktiškainieko nedaro, kad bibliotekos galėtųnusipirkti visą, jų skaitytojams būtinąnaują literatūrą ir beveik kasmet išbiudžeto tam skiria vis mažiau ir mažiaulėšų. Nepaisoma ir to, kad knygosnuolat brangsta.Ši problema bibliotekose atsiradoseniai. Ji palietė jų komplektavimą,ypač – naujais lietuvių ir užsienio kalbadokumentais, o kartu – ir didelės daliesčia skaitančios šalies visuomenėsdvasinio ugdymo bei jos informacinioaprūpinimo bibliotekose reikalus. Beto, nepakankamas bibliotekų finansavimasatsiliepė ir bibliotekininkųdarbo apmokėjimui. Prisiminkimemažesnius už vidutinius aukštos kvalifikacijosbibliotekininkų atlyginimus,jų algų mažinimus, privalomas nemokamas(po dvi savaites, kitur mėnesį)atostogas ir kasmet didėjantį jų darbokrūvį, kitus reikalus. Įvairių rangų valdžiosatstovams (dažniausiai ne specialistams!)neįstengiant deramai valdytišalies ūkio, ekonomikos ir biudžeto(netgi – tvarkyti ir prižiūrėti bibliotekų),vis daugiau lėšų skiriant sauLietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas ir Kinijos LR ambasadorius J. E. Mingtao TONGatidaro nuotraukų parodą(beveik europietiškas algas, jų priedus,premijas, tryliktuosius atlyginimus,automobilius, patarėjų pulkus bei kitasprivilegijas) ir baigiant praskolinti valstybęužsienio bankams, Lietuvoje vislabiau trūkta pinigų tradicinei kultūrai,taip pat – ir bibliotekoms bei jų fondųkomplektavimui.Be saiko Vyriausybei išlaidaujant,šalyje prasidėjo daugiau kaip 20 metųtrunkantis tylus valdžios išpuolis priešbibliotekas, jų fondų papildymą ir darbuotojus.Jau 1990 m., vos paskelbusnepriklausomybę, mūsų šalyje kaikurios savivaldybės ėmė uždarinėtikaimo bibliotekas. Greit netekome irRespublikinės mokslinės pedagoginėsbibliotekos, Respublikinio bibliotekųkolektoriaus, kuris aprūpindavo Lietuvosbibliotekas knygomis. Kam jis,jei nebeliko lėšų knygoms pirkti? Perminėtą laikotarpį buvo uždaryta daugkaimo bibliotekų, atleisti patyrę darbuotojai.Prasidėjo kaimo gyventojųskaitymo, o tuo pačiu – ir bendraskultūrinis skurdinimas. Nuolat kylantknygų kainoms (2004 ir 2005 m. vienaknyga kainavo 15 Lt, 2006 m. – jau 20 Lt,o šiuo metu – dar daugiau, ypač –mokslinė informacinė ir kita literatūra.Tokių knygų (vieno egz.) kaina šiuometu pasiekė beveik 100 Lt ), didelėvisuomenės dalis, ypač kaimo ir minimalųatlyginimą gaunantys miestųgyventojai, neturi galimybės skaitytinaujų knygų ir laikraščių. Vienintelisšaltinis jiems galėtų būti biblioteka.Tačiau vienos jų yra valdžios jau uždarytos,o kitos, kaip rašė spauda, permetus savo skaitytojams nenupirkonė vienos naujos knygos. Tuo tarpuVyriausybei ir valdžiai visa tai nė motais.Lėšos bibliotekų knygoms pirktiir toliau drastiškai mažinamos. Jųknygų fonduose formuojasi didžiuliaipraradimai – juodosios dėmės, kuriųjau niekas ir niekada nebeįstengspašalinti.Normatyvai –sau, finansavimas– sauKad bibliotekos galėtų normaliaitenkinti skaitymo poreikius, Tarptautinėbibliotekinių organizacijų ir asociacijųfederacija (IFLA) rekomenduoja permetus į fondus įsigyti po 200–250 egz.naujų knygų vienam tūkstančiui gyventojų.Lietuvoje jų, deja, nuperkamabemaž 4 kartus mažiau. Kodėl?Mūsų specialistų paskaičiavimais,norint pasiekti valstybėje minėtą tarptautinįnormatyvą, knygoms pirkti iššalies biudžeto bibliotekoms turėtųbūti skiriama kasmet ne mažiau, kaip12 mln. litų. Deja, to niekada dar nėrabuvę ir, esant tokioms šalies valdžiosbibliotekų bei visuomenės skaitybosreikšmės sampratos kompetencijoms,rodos, dar greit nebus. Pavyzdžiui,2004 m. bibliotekų fondams naujais leidiniaispapildyti buvo skirta 5,5 mln.,2005 m. – 6,4 mln. litų. 2009 m. bibliotekųskaitytojams knygoms pirktibiudžete vis dėlto buvo numatytadidesnė suma – 8,7 mln. litų. Tiknumatyta! Pirmąjį tų metų ketvirtį,nupirkus knygų už 1,7 mln., likusiejiplanuoti bibliotekoms 7 mln. litų, pasakto meto LBD pirmininko, A. Mickevičiausbibliotekos direktoriaus PetroZurlio, balandžio mėnesį „slapta,net nepasitarus nė su viena bibliotekineorganizacija, buvo nubraukti.Apie tai bibliotekininkai sužinojo tikgegužės 19 dieną. Maža to, Vyriausybė,pasiskelbusi taupysianti, tais metaisvisiems finansavimą mažino 30 proc.,o bibliotekų fondams – net 70 proc.“,nors bibliotekoje „nevalia nekaupti dabarleidžiamų knygų“. Pasak P. Zurlio,„tokiomis lėšomis, kokios gaunamosdabar, bibliotekos fondus būtų galimaatnaujinti per 105 m.“. Tokie faktai,tokia specialistų nuomonė, bet visiškaikitoks yra Vyriausybės supratimas irpožiūris.Buvusių ir esamų Lietuvos vadovųnesirūpinimą deramu šalies bibliotekųfondų atnaujinimu, gyventojųskaitymu, jų informaciniais poreikiaisir edukacija bibliotekose įtikinamairodo ir kiti tarptautiniai šių dalykųmatavimo rodikliai. Tarp jų pasaulyjegan paplitęs rodiklis – iš biudžeto skiriamųbibliotekoms lėšų, tenkančiųnaujiems spaudiniams vienam šaliesgyventojui įsigyti, vidutinis pinigųkiekis. Pažvelkime, kaip mūsų šalisatrodo šiuo požiūriu. 2003 m. Lietuvašiam reikalui vienam savo gyventojuiskyrė 0,19 euro, Estija – 2,32, Slovėnija– 2,94, Olandija –3,22, Švedija – 5,04,Suomija – 8,13, Danija – 9,27 eurus.Tarp visų Europos Sąjungos (ES) valstybių,lėšos, skiriamos bibliotekoms,ir už jas įsigyjamas knygų skaičius pasmus yra vienas mažiausių (2004 m.).Neatsitiktinai pagal šį rodiklį Lietuvatarp 25 ES šalių atsidūrė antroje vietojenuo galo... Tai yra ne vien baisus mūsųšalies bibliotekų skurdinimo faktas,akivaizdžiai rodantis problemos esmęir jos priežastis, bet kartu – ir pagrįstasliudijimas, atskleidžiantis netinkamąLR Seimo, Vyriausybės, jos ministrųir didelio būrio valdžios patarėjų šalyjevykdomą bibliotekų politiką, prastąmokslinių, viešųjų ir kitų bibliotekųdarbo uždavinių bei problemų supratimą,nepakankamą profesinę kompetenciją.Visa tai rodo, kad šalies vadovamsbibliotekų problemos mažai terūpi.Net Lietuvos Vyriausybei patvirtinus2006–2011 m. Skaitymo skatinimoprogramą, bibliotekų komplektavimonaujais leidiniais reikalai nepagerėjo,o joms skirtos lėšos netgi sumažėjo.Vėliau žurnalistai rašė, kad ši programabuvo „šakėmis ant vandens rašyta“. Jau20 metų bibliotekoms vis labiau trūkstapinigų naujoms knygoms, žurnalams,laikraščiams ir kitoms informacijoslaikmenoms pirkti, mokslo žinioms,visuomenės švietimui ir kultūrai perskaitymą ir bibliotekas skleisti, gyventojųmoksliniams ir profesiniamsporeikiams informacijai ir skaitymuitenkinti. Bibliotekų fondų ir visuomenėsskaitybos skurdinimas negali būtipateisintas nei ekonomine blokada,nei krizėmis, nei neregėtu šalies biudžetopinigų švaistymu. O respublikosbiudžeto lėšos, skirtos bibliotekųreikalams, nuolat traukiasi ir mažėja,kaip stebuklingoji „šagrenės oda“ O.Balzako romane. Bibliotekoms ir jųskaitytojams, ypač mokslininkams,šalyje daroma didelė žala.Bus daugiauViliaus Naujiko nuotrauka

10 Mokslo Lietuva2012 m. vasario 9 d. Nr. 3 (469)MenaiKaip kvailinami vilniečiaiNepagarba sau ir kitiems sukelia daug klausimų...Tapytojas Saulius Kruopis,parodos dalyvis, LDS narysJei mokinio namų darbai atliktiblogai, ar gali mokytojas jam rašytigerą pažymį. Ir dar, jei mokinyspakviestas prie lentos atsakinėja betką, o ne tai, kas buvo užduota, kaip tokiolygio atsakymą įvertins mokytoja?Vaikščiojant po metinę tapytojų parodą,,Menininkas ir miestas“ Lietuvosdailininkų sąjungos galerijoje „Arka“,kilo tokių pat klausimų. Rodos, temalabai konkreti ir aiški, ji kaip koks kodasverčia ieškoti menininko ir miestosantykio, autoriaus transformacijų irtapybinės kalbos išraiškų, bet nuteikiadviprasmiškai ir nejaukiai, kyla vidinisnerimas, abejonės, – kas ką kvailina, armenininkai žiūrovą, ar parodos užduotaskodas. Deklaruojama pasirinktatema, kuri neatitinka to, ką aš matau,tai, kas yra eksponuojama galerijossalėse.Net labai draugiškai nusiteikę žmonėssakė: „Matome, kad galerija stengiasiir dirba, bet ši paroda kažkoks viralas!“Taigi klausimų vis daugėja. KasmetLDS tapytojų sekcija organizuojavieną metinę, vadinamąją „suneštinę“tapytojų parodą, bet ši, 2012 metų,turi konkretų pavadinimą, ir kiekvienasdailininkas atnešdamas savo kūriniusį parodą puikiai žinojo, koksšios parodos leitmotyvas. Tad vėl kylaklausimas, ar šio renginio kuratorius suatranką atlikusiais biuro nariais iš inercijos,kaip ir seniau, priėmė visų norinčiųjųdrobes, ar patys dailininkai tikėjosi,kad tema yra tik formalumas: kąatneš, tas ir tiks, visa tai bus iškabinta!Tokia mintis iš tikrųjų yra arti tiesos,bet va, kyla kita mintis – jei kiekvienasdalyvis turi sumokėti po 20 litų(ne LDS nariams 40 litų) už dalyvavimąparodoje, tai kam „komisijai“būti principingai ir kam ką nors reikiaatmesti, nes pinigų parodų organizavimuilabai trūksta. Kiekvienas au-Per metinės parodos „Menininkas ir miestas“ atidarymą problemas keliadailininkas Saulius Kruopis, šalia LDS tapytojų sekcijos pirmininkė Arūnė Tornau,galerijos „Arka“ direktorė Dovilė Tomkutė ir LDS pirmininkas Eugenijus NalevaikaParodos plakate tapytojo Mindaugo Skudučio „Užupio motyvas“ (2010 m.)Per parodos atidarymą, po gražiųir šventinių kalbų galerijos direktorėDovilė Tomkutė pasiūlė kalbėtis,diskutuoti... Perimdamas iš LDSpirmininko Eugenijaus Nalevaikosmikrofoną išreiškiau gausiai susirinkusiaipublikai savo suglumimą ir pasimetimą,retoriškai paklausiau, kas irkiek gali suskaičiuoti paveikslų, kuriečia neturėtų kabėti, kurie nieko bendroneturi su šios tapytojų metinės parodosužduota tema. Šalia esantis dailininkaspasakė: reikėjo užpildyti ir sudėjoviską, kas buvo atnešta! Prisipažinsiu,po mano viešai iškelto klausimo, priėjoir dailininkai, ir visai nepažįstamižmonės, sakydami, kad paroda tikrasnesusipratimas, kad toks organizatoriųparodos pateikimas nuvertina meną.torius galėjo atnešti po tris kūrinius,o susidarius kūrinių pertekliui buvosumanyta kiek galima daugiau atmesti...Kol parodos salės bus užpildytos,o tikslas – neprarasti autorių skaičiaus,paliekant kiekvieno nors po vieną drobę.Taip buvo išsaugoti kiekvieno supaveikslais įduoti pinigai, o parodojedalyvaujančiųjų susidarė įspūdingasnet 90 autorių būrys, eksponuojantisapie 150 meno kūrinių. Viskas daromasąmoningai, apdairiai, apgalvotai, betvisos šios pastangos ir energija tarnaujane bendram meniniam lygiui.Dabar pakalbėkime apie tapybą,kurios neturėtų būti tokio lygio parodoje.Primenu tapybos parodos šūkį,deklaruotą anotacijoje – propaguotiVilniaus tapytojų kūrybą! Visų pirmaMokslo LietuvaGer bia mi skai ty to jai, laik raš tį Moks lo Lie tu va ga li tepre nu me ruo ti pašto skyriuose.pribloškia įvairūs paplūdimiai, nuogosmoterys, jūros bangos... kuriosman iš tikrųjų labai patinka, bet čia gine Nidos plenero paroda. Tačiau darlabiau mane stebina apsirengusių irnet nuogų moterų išraiškingi portretaiprie lovų, sienų, ką ir sakyti apienatiurmortų gausą su žuvimis ir bejų. Visa tai eksponuojama MIESTOTEMOS parodoje. Pribloškia VincoAndriaus natiurmortas „Žuvis, šešėlisir citrinos“. Tai įvardinčiau kaip visiškąpasityčiojimą ir atėjusio į parodą žiūrovosuklaidinimą... Kitas natiurmortasAlgimanto Biguzo „Apie žvejybą ir kt.“Tas „kitkas“ duoda leidimą manyti, kadnatiurmortas yra ne bet kur, o mieste.Tokių „kitkas“ yra labai daug, tai irVytauto Babelio „Peizažas prie Vilniaus“,nors vaizduojama šalta žiemagūdžiame miške. Nustebino ir šaliaeksponuojami Juliaus ir Tomo Jakuboniųpeizažai, ir jūros paplūdimiai sukurortininkais.Tačiau parodos „puošmena“ yraEduardo Aniščenkovo „Atsiskyrėlis“pasiklydęs miške. Prie tokių nesuprantamųtraktuočių galima priskirtinet ir garbingų profesorių drobes,mano labai gerbiamo Vytolio Trušio,tačiau jo atneštos į šią parodą drobės„Optimistas“ šalia kaimo kluono irjaunos mergaitės portretas „OL skverelyje“ir Fiodoro Barachtiano realistinisportretas „Studentė neakivaizdininkė“mane galutinai suklaidina. Jokiadidesnė tapybos paroda neįvyksta beRobert Bluj, bet ši jo eksponuojamadrobė kelia dviprasmiškas mintis, nespavadinimas iš tos pačios serijos „kitkas“,o vaizduojama gulinti nuoga moteris,su išdidintu pilvu, o pavadintas,kad labiau tiktų parodai – „Pakeliui įmiestą“. Ir tu tiesiog gali rasti filosofinęprasmę, kad tas miestas, – tai motersslaptavietė. Gerai, kad šis paveikslaseksponuojamas ant kolonos.Iš dviejų tapybinių ir ekspresionistiniųViktoro Šociko drobių randameVilniaus bokštus. Tačiau kiti sugulinčia mergina pavadinimu „Priejūros“ ir Albino Markevičiaus „Tvenkinys“,– parodoje visiška svetimybė.Jau kelintą kartą regime visišką temųpainiavą. Gaila, kad net tokie geri tapytojai,kaip Gintaras Palemonas Janonisšioje parodoje eksponuoja nuogalių siluetusspalvinguose kambariuose, o jokaimynas ir bičiulis Arvydas Kašauskas– dailią ir gracingą nuogą merginą,pavadinimu „Figūra“. Sentimentalūsir dirbtinai lyriški Linos Trembo peizažaibei Anos Vaasi pasakų smaragdiniaimotyvai pavadinti „Berniukasauksinėmis garbanomis“ žiūrovą visaiišderina ir dar kartą įtikina, kad dailininkaiyra nesavikritiški, vertina betkokį savo rankos miklumo judesį iratneša į teminę parodą bet ką, o tas„bet kas“ galiausiai kabo „garbingoje“metinėje parodoje. Kita priešingybė –dvi labai profesionalios, įspūdingos irišraiškingos menininkės Jūratės Mitalienėsdrobės, bet... tikrai ne šiai parodai.Mano geras kolega, Linas Gelumbauskasdebiutuoja su nuostabia jautriapastozine tapyba, bet drobėje „Vėjogūsis“ miesto temos nerasta. Gaila,kad šalia šio įspūdingojo tapytojo nėraMedos Narbutaitės paveikslo „Šv. Kotrynosangelai“, kuris labai derėtų, nesyra techniškai efektingas ir energetiškaitoks pats ekspresionistinis, tik atliktaskita technika. Gaila dar kartą, kad jisištremtas kažkur į III aukštą, ir yra veiknematomas ir nepasiekiamas.Taip pat gaila, kad klaipediečioDano Andriulionio tikrai gražus irefektingas paveikslas, atliktas labai sudėtingatechnika liko kažkur tolumoje,ant kolonos, o galėjo labai papuoštiparodą pačioje pradžioje. Tačiau pačiojeparodos pradžioje dominuojastudentiški darbeliai, visur vienodai,tiesiai iš tūbelės mastichinu užteptaisbaltais dažais, be niuansų ir atspalviųvaizduojantys sniegą peizažai. Jeišios drobės kabėtų kur nors kukliai, ašnutylėčiau, bet kada jos „padėtos anttako“ norisi autorės Filomenos Linčiutėspaklausti: kur ji mokėsi? Tai pirmokurso uždavinys – rasti balto sniegoatspalvius. Tokius uždavinius mumsduodavo tapybos dėstytojas Jonas Daniliauskas.Jis sakydavo, kad vien tik išbaltos spalvos tapyboje galime nustatyti,turi tapytojas klausą, ar ne. Prietapytojo Aleksandro Vozbino vienų išstipriausių parodos drobių „Barbakanas“ir „Žalias priemestis“ sutikau dvisolidžias moteris, kurios sakė vienakitai: „Man asmeniškai labai patinkaA. Vozbino drobės.“ Džiugu parodojesutikti žmones su šypsena, o aš išgirdęstokius įvertinimus, paprašiau prisistatyti.Viena iš jų – meno gerbėja JadvygaNasvytienė. Parodoje yra daugiaustiprių tapybos kūrinių, ypač MartosVosyliutės drobė „Vienintelis puikusšiuolaikinės architektūros pavyzdysVilniuje...“ Živilė Jasutytė jautria savotapybine maniera ir savitu stiliumiperteikė pagarbą Vilniaus fotografuiJanui Bulhakui.Gerai pasakė tikrasis tapytojasAlgimantas Kliauga, dalyvavęs paveikslųatrankoje, bet nedalyvaujantisšioje parodoje: „Labai daug dailininkųskundžiasi, murma, tačiau kai vykstatapytojų susirinkimai, jie neateina, nesNukelta į 12 p.

2012 m. vasario 9 d. Nr. 3 (469) Mokslo Lietuva 11VersmėsLietuvoje vėl gyvas Ramūno Bytauto vardas (2)Atkelta iš 2 p.Filosofiją iškėlė į būtinybėstautai rangąPasak B. Genzelio, R. Bytauto nuopelnasyra tas, kad jis atkreipė dėmesįį filosofijos svarbą ir reikalingumą nešiaip intelektualams ar patiems filosofams,bet ypač jaunuomenei, taip patplatesniems visuomenės sluoksniams.R. Bytauto pastangomis „Aušrinėje“atsirado filosofijai skirtas skyrelis, buvospausdinamos enciklopedinės žiniosiš filosofijos. Jam nekilo abejonių, kadfilosofija yra vienas iš dvasinės kultūrosreiškinių, būtinas kiekvienammąstančiam žmogui ir savivokos kelioieškančiai tautai.Skirtingai nuo kai kurių supermoderniaimąstančių dabarties filosofų,moderniai mąstęs R. Bytautas suprato,kad tautai reikia savo filosofijos ir savųfilosofų, todėl svarbu, kad geriausifilosofiniai veikalai būtų prieinamine vien intelektualams, skaitantiemsįvairiomis užsienio kalbomis, bet būtųverčiami ir spausdinami taip pat daugeliuiprieinama gimtąja kalba. PatsR. Bytautas visus savo straipsnius rašėlietuvių kalba lietuvių skaitytojams,tik diplominį darbą Maskvos universiteteturėjo rašyti rusų kalba. Šia savonuostata jis aiškiai skyrėsi nuo praeitiesmokslo elito atstovų, kurie tarpusavyjebendravo tarptautinėmis kalbomis,visai nesirūpindami, kad jų raštai irišmintis taptų prieinama paprastammirtingajam, tuo labiau masėms. Pagaliau„paprasti mirtingieji“ juk negalėjopretenduoti ir į tautos narius, nes tautąsudarė valdantysis elitas – bajoriškosir aristokratiškos prigimties asmenys.Bytauto laikais jau buvo pasikeitusipati tautos sampratą, o lietuvių tautąpagal tuo metu plintantį supratimą jausudarė lietuviškai kalbantys žmonės.V. Bagdonavičius savo pranešimąapie R. Bytautą pradėjo nuo joskausmingo apgailestavimo, kad ne tągyvenimo kelią pasirinko, daug jėgųišeikvojo mokslui, o geriau būtų rinkęsisdailininko kelią. „Mat mokslasreikalauja tiek prisiruošimo, o su dailebetarpiai galima apsireikšti“, – rašėprieš pat mirtį savo mokslo ir studijųdraugui bendraminčiui Stasiui Šilingui,skundėsi ne tuo keliu nuėjęs. Tailabai jaudinantis viso gyvenimo apibendrinimas.Likimo laikrodis skaičiavopaskutines jo gyvenimo savaitesir dienas iš Apvaizdos skirtų 28 gyvenimometų.R. Bytautas turėjo teisę taip parašyti,nors mes jo išvadai vargu arpritartume. Vertiname ne pagal pragyventusmetus, bet pagal nuveiktusLietuvos mokslui, kultūrai ir visuomeniniamgyvenimui darbus. Ramūnasvertino kitais matais – pagal tai, kągalėjo duoti. Jo potencija toli gražu nevisa buvo panaudota, nes duota buvoišties labai daug. Ankstyvame amžiujedaug ir godžiai skaitė (A. Puškino,A. Mickevičiaus, F. Dostojevskio,L. Tolstojaus, Gėtės, Šilerio ir kt. kūrinius),dar neišmokęs lietuvių kalbospats rusiškai rašė eilėraščius ir poemas,bet nusivylęs viską sudegino.Iš šio asmens pavyzdžio matyti,kad formavosi naujai mąstanti ir jaučiantilietuvių karta. Dar nė 22-jų metųnesulaukęs studentas R. Bytautas, rašydamasapie 1908 m. gegužę Kaunesurengtą dailės parodą, ne tik giliaiužčiuopia M. K. Čiurlionio kūrybosesmę, bet ir suprantamai paaiškina,kaip į jo paveikslus reikia žiūrėti ir juosvertinti. Tai poetiškai apibendrintaisvaizdais perteikta tikrovė, kurią reikiapriimti ne vien kaip vaizduotės žaismąar abstrakciją, bet kaip transformuotąrealaus gyvenimo atspindį. Iškreiptatikrovė mene leidžia sustiprinti meninįįspūdį, o norint suvokti meninę tiesąreikia savyje turėti poetinį jausmą.Rakto į M. K. Čiurlionio kūrybą R.Bytautas ieško kliaudamasis ne vienintuityvia pajauta, bet ir ieškodamassimbolizmo esmės mene filosofinioapibūdinimo, vertindamas ir iš psichologijospozicijų.R. Bytautui simbolizmas – ne abstrakcija,bet gyvenimo realybės atspindys.B. Genzelis priminė AlgirdoJuliaus Greimo darbą apie simbolizmąGi de Mopasano kūryboje. Pasakprofesoriaus, A. J. Greimas veikiausiainieko nebuvo girdėjęs apie R. Bytautąir jo darbus, kaip ir šis tikriausiai niekonežinojo apie užgimsiančias semantikąir semiotiką, bet A. J. Greimo mintys,išdėstytos jau po Antrojo pasauliniokaro, daug kur susišaukia su jaunojo R.Bytauto įžvalgomis, parašytomis priešPirmąjį pasaulinį karą. R. Bytauto dėmesysmenotyros ir kultūrologinėmsproblemoms, mėginimai užčiuoptisimbolizmo mene esmę taip pat neturėtųbūti pamirštos lietuvių kultūroje.R. Bytauto raštus buvorengiamasi išleistiPastebėsime, kad tarybinės santvarkosmetais buvo susirūpinta leistiR. Bytauto raštus, atsirado šiam darbuivadovaujantis asmuo – Juozas Tumelis.Bytauto darbai ir asmenybė neužkliuvo,kadangi jis buvo kairiųjų pažiūrųmąstytojas, jaunystėje, tegu ir labaitrumpai, priklausęs socialdemokratųpartijai. Greitai iš jos išstojo, bet joTomo Vaisietos skaitomų eilėraščių posmuose atgijo taip pat ir Ramūną Bytautąjaudinusios temos – eiti per kalbą į tautą ir savo valstybęAntanas Rybelis prisimena, kaip XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo pradėti rengti leidybai Ramūno Bytauto raštaikairiosios pažiūros išliko kaip savotiškagarantija, kad autorius idėjiškaipriimtinas ir jo raštų rinktinę rengtibus leista. Iškilo visai kita kliūtis, kogero, gana objektyvi tam metui.Gaila, renginyje dėl sveikatos negalėjodalyvauti J. Tumelis, per VytautąGocentą perdavęs visiems minėjimodalyviams sveikinimus ir linkėjimus.Užtat salėje buvo Antanas Rybelis,kuris pakviestas priminti, kaip R. Bytautoraštų leidybai rengtasi ir kodėljie nepasirodė. Dar A. Rybeliui dirbant„Minties“ leidykloje, leidžiant filosofinęliteratūrą šalia kitų serijų buvosumanyta leisti ir Lietuvos filosofinioistorijos palikimo seriją. Išleidus apie40 tomų, nustota leisti jau mūsų laikais.1986 m. buvo prisimintas ir R.Bytautas. Ta proga spaudoje pasirodėB. Genzelio, V. Bagdonavičiaus, J. Tumeliošiam filosofui skirti straipsniai.Pasak A. Rybelio, apie R. Bytautą jisišgirdo dar studijų metais, tiesa, ne išfilosofų, bet iš kalbininkų. Jie puse lūpųužsimindavo, lyg ir bandydami studentuspažadinti: ar žinote, girdėjote apietokį filosofą? Aišku, niekas nebuvogirdėjęs, nes R. Bytauto vardas niekurnebuvo minimas.R. Bytauto raštų rengėju sutikobūti J. Tumelis. Sudarytas raštų planelisir anotacija, kuriuos A. Rybelisprieš eidamas į minėjimą savo archyveatrado, atgaivino atmintį. Raštus turėjosudaryti R. Bytauto konkursinis(diplominis) darbas apie V. Vunto sielossubstanciją ir aštuoni jo parašytistraipsniai. Būtų susidariusi apie 20spaudos lankų knyga. Visa bėda, kadprie filosofų darbų leidybos dirbo nedidelisdarbuotojų būrelis, o darbųapimtis buvo didelė, leisti ir pasaulinėsfilosofijos chrestomatijos tomai. R.Bytauto studiją apie V. Vuntą reikėjoišversti iš rusų kalbos ir tai tapo svarbiausiukliuviniu – vertimas nebuvopadarytas, tad ir raštų knyga nebuvoišleista. Artėjo atgimimas, kai kurieleidyklos darbuotojai nuėjo į kitus darbųbarus, Sąjūdžio veiklą – R. Bytautastiesiog pasimiršo.Bus įprasmintas RamūnoBytauto atminimasA. Rybeliui nekilo jokių abejonių,kad būtina visuomenei pristatyti tiekdaug Lietuvai nusipelniusį filosofą.Ne kažin kiek jų iš XX a. pradžios irturime. A. Rybelis R. Bytautą išskiriapirmiausia kaip kalbos filosofą, kuriodarbai iš kalbininkų akiračio nebuvodingę net sovietinės santvarkos metais.Buvo reikalingi, prisimenami. Plačiaužinomi A. Maceinos ir S. Šalkauskiokalbos filosofijai skirti darbai, bet jųpirmtakas – R. Bytautas. A. Rybelisišreiškė viltį, kad ko nepadarėme filosofo125-ųjų gimimo metinių sukakčiai,įstengsime jo šimtosioms mirtiesmetinėms 2015-aisiais metais. Svarbiausiasrūpestis – R. Bytauto disertacijosteksto (apie 10 spaudos lankų)vertimas į lietuvių kalbą. Už vertimągali prireikti apie 5 tūkst. litų. Gal tarpmūsų skaitytojų rasis mecenatas? Toliaureikalai judėtų sklandžiau ir šimtosiomsR. Bytauto mirties metinėmsturėtume jo raštus.Pasak Albino Vaičiūno, šis RamūnoBytauto 125-ųjų gimimo metiniųminėjimo sambūris ir turi būti įsipareigojimasparengti ir išleisti R. Bytautodarbų rinktinę. Tie darbai nepraradoaktualumo. Kaip tautinės savimonėsugdytojo R. Bytauto raštai turi būtiišleisti – tokia B. Genzelio ir V. Bagdonavičiausnuomonė.Geri darbai nebūtinai turi būtisiejami tik su jubiliejais ir sukaktimis.Antai iš pokalbio su visuomenininkuGiedriumi Papinigiu paaiškėjo, kadjis R. Bytauto palaidojimo vieta buvopradėjęs domėtis, kai tie dalykai išvisnedaug kam rūpėjo. 2000 m. jisiš Šveicarijos ambasados Rygoje gavoraštą, kuriame buvo pateiktas Leisinomiesto savivaldybės patvirtinimas, kadRamūnas Bytautas palaidotas Leisinokapinėse kape Nr. 209. Kapas neišliko,bet, jeigu R. Bytauto atminimas mumssvarbus, tai prašyte prašosi įprasminimo.Nelaukiant nė šimtųjų R. Bytautomirties metinių gal pavyks tokį žymenįpasatyti? Yra reikšmingų poslinkių.2011 m. Šveicarijoje pažintinės kelionės„Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“metu Lietuvos universitetų moterųasociacija (LUMA) ir XXVII knygosmėgėjų draugija kartu su Šveicarijoslietuvių bendruomene kėlė mintį, kaipreikėtų įamžinti Ramūno Bytauto atminimąjo palaidojimo vietoje Leisino kapinėse.Kadangi tose kapinėse 1942 m.amžino atilsio atgulė ir kitas įžymuslietuvis – nuo 1939 m. Leisine gydęsisdailininkas Antanas Samuolis (Samulevičius,1899–1942), todėl prisidedantLietuvos dailininkų sąjungai norimaatminimo ženklais pagerbti abiejų lietuviųatminimą. Jų kapų neišliko, regis,ir palaidojimų vieta pasikeitusi, tačiauesama sumanymo 2012 m. birželį pastatytiatminimo ženklą R. Bytautui irA. Samuoliui Leisino kapinėse. Tautosatmintis tvaresnė už kapus.Na, o R. Bytauto minėjimas Vilniausmokytojų namuose baigėsimenine dalimi. Solistas Danielius Sadauskas,akompanuojant kompozitoreiJūratei Baltramiejūnaitei, atliko naujuskūrinius M. K. Čiurlionio originaliaispoezijos tekstais ir Vydūno dainas.Meninio skaitymo programą atlikoaktorius Tomas Vaisieta, savo eilėraščiusiš antrosios poezijos knygos skaitėGediminas Bytautas. Lietuvos mokslųakademijos Vrublevskių bibliotekaparengė nedidelę parodėlę spaudinių,skirtų Ramūnui Bytautui.Gediminas Zemlickas

12 Mokslo Lietuva2012 m. vasario 9 d. Nr. 3 (469)MenaiKaip kvailinami vilniečiaiAtkelta iš 10 p.Specialiai šiai parodai nutapytas dailininko Sauliaus Kruopio paveikslas„Miesto fotografas“ (2012 m.) iš dviejų dalių paveikslų istorinio ciklo „Miestasir menininkai“ dėl vietos stokos nebuvo iškabintas tarp paplūdimio nuogalių,natiurmortų ir portretųnieko nebesitiki, arba sėdi ir tyli, nesnieko jau nepadarysi, nesinori niekoužpykdyti, nes negalėsime gauti stipendijų,ar kokios kitos naudos iš LDS.Kiti, kiek aktyvesni, taip pat skundžiasi,kad nieko jau nepadarysime, nėrakriterijų, nėra elementarių principų.Nugali lietuviškas mentalitetas, anotVaižganto, tas lietuviškas prakeiktasnuolankumas. Kada išsikalbi, sako, kadvisa visuomenė dabar jau tokia, daugaplink sukčių, visokių mafiozų, ir niekonepakeisi, prarastas padorumas, omeno sferoje šiandien teisybės nebūna,tad ko tu nori?“Tačiau parodoje matome įspūdingąMariaus Strolio kūrinį su kiemošepečiais. Jis pats komentuoja šį savokūrinį taip: „Dominuoja daug šepečių,juos pasirinkau kaip simbolį, kadmes patys turime apsivalyti, ir tai būtinapradėti nuo savęs, savo artimosaplinkos. Nuo savo kiemo, o po to tik,ir valdžią... Bet pradžioje būtina nuosavęs!“ Kūrinys vadinasi „Išvalytas“.Kur mūsų kelrodžiai, veiklos akstinasir neprilygstami tikslai? Jau kelerimetai organizatoriai verda savo sultyse,parodos itin vienodos, pažeidžiamibet kokie principai, kriterijai tikpopieriuose, o iš tikrųjų jau senokaivartotas žodis stagnacija. Didelė menomylėtojų dalis, kurie sąmoningai nesilankoŠMC, prisipažįsta, kad praradonuotaiką domėtis ir šiuolaikine tapyba.Vienas garbingas kaip reta tapytojas,nedalyvaujantis parodoje, pažįstantisdaugelį menininkų asmeniškai, poapsilankymo galerijoje, ištarė vos dužodžius: „Visiška korupcija“. Bandžiausuprasti kodėl? Įsigilinus tampa aišku,išduoda patys paveikslai, būtent jų pakabinimovietos. Atrankoje dalyvavęsmūsų klasikas Aloyzas Stasiulevičiusnebuvo toks kuklus, pakabino 3 savopaveikslus tiesiog altorinėje galerijosvietoje. Kodėl kitas atrankoje dalyvavęstapytojas Mindaugas Skudutis išliekapadorus, nors jo kūrinys su miesto motyvaisreprodukuojamas net parodosplakate? Tai labai gražus pavyzdys irkitiems klasikams.Manau, yra dar viena problema,vyresnieji kasmet, net dešimtmečiais,rodo labai panašius savo kūrinius,jie visi vienodi, mažai skiriasi, visadayra nuspėjami, nes niekada neatsinaujina.Dažnas jų pats tai supranta, todėlpasiūlė kartu dalyvauti ir jaunimui, netne LDS sąjungos nariams. Dažnai jaistik pasinaudojama, išbarsto jų kūriniustarp savo nesikeičiančios manierosdrobių ir deklaruoja, kad paroda labaiįvairiapusiška. Ta situacija tęsiasi jaukeleri metai, o jaunųjų drobės, kartaispakankamai eksperimentinės ir įžūlios,tikrai nebrandžios, labai paviršutiniškosir techniškai, dažniausiaiabejotinos vertės bandymai. Nesamenaivūs, visi tapytojai vieni kitus pažįsta,todėl neįmanomas joks objektyvumas.Tik neutralus specialistas (tikras profesionalas)galėtų be asmeniškumų irpataikūniškų simpatijų sudaryti parodosbranduolį. Deja, dar pas musmetinėse LDS tapytojų parodose taipnevyksta, todėl jas tenka vadinti tikvietinės reikšmės pasirodymais, –vieni kitiems ir esame įdomūs, tikpatys sau. Paroda šiais laikais jaune reiškinys, kaip prieš šimtmetį,kada visi visus atvirai aptarinėjo,vyko gana plačios diskusijos.Manau, kad per dažnai jau esamemes palikti vienui vieni prieš akivaizdųmelą. Gal niekada nerasim„vienintelio tikro“ atsakymo, irdar ilgai po parodos liks skirtingųnuomonių, bet, jei patys labiaususikauptume ir suvoktumeparodos temos kriterijus, grauditiesa nesikartotų. Gal atėjo laikasšeimyniškai aiškintis bendro amatoreikalus ir būdus ir taip turėtipuikią progą atsinaujinti.Kyla natūralus klausimas: kasapgins profesionaliosios tapybospozicijas? Taip stengiasi darytitapytojas A. Stasiulevičius. Tačiauper visas tribūnas kalba viena,o daro – kita. Jis gina tapybą,o būdamas „komisijos vyresnysiskomisaras“ palieka šioje parodosekspozicijoje visai netinkamuspaveikslus. Ar jis nesupranta, arjis nemato, kad teminėje parodojenei jūros, nei natiurmortai, o ypačmoterų aktai netinka. Tai kur yrašio tapytojo pozicija? Prieš keleriusmetus per LDS 75 metų jubiliejų kaikurie vadovai patys sau net LDS padėkosraštus pasidovanojo, o kad jųkolega maestro Romualdas Kunca tuometu švenčiantis savo jubiliejų likonet nepastebėtas, jau nesvarbu. Parodojematome tik Romualdo Balinsko4 nedideles drobeles, bet jos tokiosmažos, tokios darnios ir užima tikvienos normalios drobės vietą nesukeldamosdviprasmybių. Aišku, kad užparodą yra atsakinga ir kuratorė ArūnėTornau. Ji nėra tokia naivi, tikrai žino,kodėl susidarė tokia situacija. Net šiojeapžvalginėje parodoje ji nedalyvauja,nes visą dėmesį sukoncentruoja, į kitąparodą, kur prisidengus LDS, parodaParodos atidarymas masiškumu skųstis negalėjobus organizuota ŠMC rūmuose, ir ji,kaip autorė, ten tikrai dalyvaus. Kaipir jos „apsauga“ – Linas Liandsbergis,Arvydas Baltrūnas ir kiti. Per parodosatidarymą aš užklausiau A. Tornau, kodėlji pakabino štai šias dvi Tauro Jankūnovisai abstrakčias drobes. Ji naivokaipasiteisino, kad šis dailininkastik taip tapo – tik abstrakčiai! Parodoskuratorei atsakiau, „kad miesto temanėra abstrakti sąvoka“ ir parodžiaujai kitą, jos kaip kuratorės nesekmę –kelis, šalia eksponuojamus stilistiškaiskirtingus portretus. Tuomet ji kritokryžiumi juos visaip teisindama, įsitikinusi,kad tie portretuojami žmonėsstovi mieste... Mūsų pokalbis vyko irgreta Indrės Martinkienės spalviniųabstrakcijų, kurios pavadintos „Vidiniaiklodai“, nors šis menas labiau priminėmenininkų tapybos dažų paletes,tik čia jos pervadintos į paveikslus.Vienas tapytojas parodoje man pasakė:„Kokią aš drobę atnešiu, nesvarbu, vistiek jie iškabins. Tai kam man specialiaiparodai ruoštis, stengtis. Atnešu tai, kąjau iš seniau turiu. Vis tiek visus sukišakaip į turgų.“ Net jei tapytoja GražinaVitartaitė būtų atnešusi drobę su Nidoskopomis, ji garantuotai būtų pakabinta.Deja, jai pakanka nuovokos, kadspecialiai šiai parodai sukurtų naujasdrobes su miesto motyvais. Yra ir daugiauautorių, kurie tapė šiai parodai,dėja, jų drobės nebuvo pakabintos,nes reikėjo pakabinti bet kokias kitas,visai su parodą nesusijusias.Dar yra viena principinė problema:jei parodos tikslas yra atskleisti Vilniaustapytojų raidą, nors ir suneštinę,kodėl parodoje dalyvauja visi, kas tiknori... Visai net ne tapytojai. Labaigeras grafikas Rytis Valantinas į miestotemos parodą atnešė dvi drobeles, vaizduojančiosGraikijos peizažą, ir jos,aišku, tiko šioje parodoje. Kyla natūralusįtarimas, ar galerijos rūpestingojidirektorė D. Tomkutė, pati būdamagrafikė kviečiasi savo gildijos dailininkus?Prieš parodos atidarymą, kalbėjausisu dailininku Artūru Šlipavičiumi(Šlipu). Prie mūsų priėjusi galerijosdirektorė pasiteisino ir apsidraudė,kad mano ir Šlipo po vieną drobę atmetė,nes tikrai nėra vietos. Nenustebinotoks požiūris, nes kiek kartų jau yrataip buvę, kad „komisija“ išeksponuoja,o direktorė perkabina arba net visai nukabina,kaip ji pati nori. Nors ši galerijayra LDS, o ne jos privati valda, todėltoks elgesys negali būti toleruojamas.Pateikdami tokią suklimpusią parodąmes tik kvailiname žiūrovus, nuvertinamepačią tapybą ir vaizduojamąjįmeną, o protingi žmonės, tokiekaip literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitėsavo šio mėnesio naujametekste rašo, kad „,geras piešėjas yrabeveik toks pats retas atvejis, kaip iradekvačiai dailės vyksmus išdėstantisdailininkas!“Garbios kritikės žodžiai gal tiktųkelrodžiu tikrajam profesionaliajamsusivokimui ir leistų mums daugiauskaitytis su mūsų veiklos realumo pagrindais.Baigdamas skubu reziumuoti:žmogaus aukščiausia vertybė yra mąstymas,ir jis teikia gebėjimą išsiaiškinti.Neabejotina, kad ir tokioje siaubonaktyje tebespindi žvaigždės danguje.Šiandieniniame, tikrai prieštaringamegyvenime pats pasigendutikslingų ir teisingų atsakymų, kodėlsusidarė tokia situacija, tad ir drįstuviešai klausti: kas gali man atsakyti?2011 m. „Mokslo Lietuvos“projektą „Mokslui, visuomenei irkultūrai“ remia Spaudos, radijo irtelevizijos rėmimo fondas.Mokslo LietuvaVyriausiasis redaktorius Gediminas ZemlickasStilistės: Eglė Nešukaitytė, Neringa BalčiūnaitėDizainerė Jūratė Kemeklytė BagdonienėPatarėjai: Antanas Kulakauskas, Jonas Puodžius,Alfonsas Ramonas, Juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.Redakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, 01118 VilniusEl. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.Laikraštis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuvaRedakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria. Perspausdinantar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapio http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „Mokslo Lietuvą“.Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.ISSN 1392-7191LeidžiaUAB „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169SpausdinoUAB „Petro ofsetas“Žalgirio g. 90, LT-09303, VilniusTiražas 400 egz.