10 Mokslo Lietuva<strong>2012</strong> m. <strong>vasario</strong> 9 d. <strong>Nr</strong>. 3 (469)MenaiKaip kvailinami vilniečiaiNepagarba sau ir kitiems sukelia daug klausimų...Tapytojas Saulius Kruopis,parodos dalyvis, LDS narysJei mokinio namų darbai atliktiblogai, ar gali mokytojas jam rašytigerą pažymį. Ir dar, jei mokinyspakviestas prie lentos atsakinėja betką, o ne tai, kas buvo užduota, kaip tokiolygio atsakymą įvertins mokytoja?Vaikščiojant po metinę tapytojų parodą,,Menininkas ir miestas“ Lietuvosdailininkų sąjungos galerijoje „Arka“,kilo tokių pat klausimų. Rodos, temalabai konkreti ir aiški, ji kaip koks kodasverčia ieškoti menininko ir miestosantykio, autoriaus transformacijų irtapybinės kalbos išraiškų, bet nuteikiadviprasmiškai ir nejaukiai, kyla vidinisnerimas, abejonės, – kas ką kvailina, armenininkai žiūrovą, ar parodos užduotaskodas. Deklaruojama pasirinktatema, kuri neatitinka to, ką aš matau,tai, kas yra eksponuojama galerijossalėse.Net labai draugiškai nusiteikę žmonėssakė: „Matome, kad galerija stengiasiir dirba, bet ši paroda kažkoks viralas!“Taigi klausimų vis daugėja. KasmetLDS tapytojų sekcija organizuojavieną metinę, vadinamąją „suneštinę“tapytojų parodą, bet ši, <strong>2012</strong> metų,turi konkretų pavadinimą, ir kiekvienasdailininkas atnešdamas savo kūriniusį parodą puikiai žinojo, koksšios parodos leitmotyvas. Tad vėl kylaklausimas, ar šio renginio kuratorius suatranką atlikusiais biuro nariais iš inercijos,kaip ir seniau, priėmė visų norinčiųjųdrobes, ar patys dailininkai tikėjosi,kad tema yra tik formalumas: kąatneš, tas ir tiks, visa tai bus iškabinta!Tokia mintis iš tikrųjų yra arti tiesos,bet va, kyla kita mintis – jei kiekvienasdalyvis turi sumokėti po 20 litų(ne LDS nariams 40 litų) už dalyvavimąparodoje, tai kam „komisijai“būti principingai ir kam ką nors reikiaatmesti, nes pinigų parodų organizavimuilabai trūksta. Kiekvienas au-Per metinės parodos „Menininkas ir miestas“ atidarymą problemas keliadailininkas Saulius Kruopis, šalia LDS tapytojų sekcijos pirmininkė Arūnė Tornau,galerijos „Arka“ direktorė Dovilė Tomkutė ir LDS pirmininkas Eugenijus NalevaikaParodos plakate tapytojo Mindaugo Skudučio „Užupio motyvas“ (2010 m.)Per parodos atidarymą, po gražiųir šventinių kalbų galerijos direktorėDovilė Tomkutė pasiūlė kalbėtis,diskutuoti... Perimdamas iš LDSpirmininko Eugenijaus Nalevaikosmikrofoną išreiškiau gausiai susirinkusiaipublikai savo suglumimą ir pasimetimą,retoriškai paklausiau, kas irkiek gali suskaičiuoti paveikslų, kuriečia neturėtų kabėti, kurie nieko bendroneturi su šios tapytojų metinės parodosužduota tema. Šalia esantis dailininkaspasakė: reikėjo užpildyti ir sudėjoviską, kas buvo atnešta! Prisipažinsiu,po mano viešai iškelto klausimo, priėjoir dailininkai, ir visai nepažįstamižmonės, sakydami, kad paroda tikrasnesusipratimas, kad toks organizatoriųparodos pateikimas nuvertina meną.torius galėjo atnešti po tris kūrinius,o susidarius kūrinių pertekliui buvosumanyta kiek galima daugiau atmesti...Kol parodos salės bus užpildytos,o tikslas – neprarasti autorių skaičiaus,paliekant kiekvieno nors po vieną drobę.Taip buvo išsaugoti kiekvieno supaveikslais įduoti pinigai, o parodojedalyvaujančiųjų susidarė įspūdingasnet 90 autorių būrys, eksponuojantisapie 150 meno kūrinių. Viskas daromasąmoningai, apdairiai, apgalvotai, betvisos šios pastangos ir energija tarnaujane bendram meniniam lygiui.Dabar pakalbėkime apie tapybą,kurios neturėtų būti tokio lygio parodoje.Primenu tapybos parodos šūkį,deklaruotą anotacijoje – propaguotiVilniaus tapytojų kūrybą! Visų pirmaMokslo LietuvaGer bia mi skai ty to jai, laik raš tį Moks lo Lie tu va ga li tepre nu me ruo ti pašto skyriuose.pribloškia įvairūs paplūdimiai, nuogosmoterys, jūros bangos... kuriosman iš tikrųjų labai patinka, bet čia gine Nidos plenero paroda. Tačiau darlabiau mane stebina apsirengusių irnet nuogų moterų išraiškingi portretaiprie lovų, sienų, ką ir sakyti apienatiurmortų gausą su žuvimis ir bejų. Visa tai eksponuojama MIESTOTEMOS parodoje. Pribloškia VincoAndriaus natiurmortas „Žuvis, šešėlisir citrinos“. Tai įvardinčiau kaip visiškąpasityčiojimą ir atėjusio į parodą žiūrovosuklaidinimą... Kitas natiurmortasAlgimanto Biguzo „Apie žvejybą ir kt.“Tas „kitkas“ duoda leidimą manyti, kadnatiurmortas yra ne bet kur, o mieste.Tokių „kitkas“ yra labai daug, tai irVytauto Babelio „Peizažas prie Vilniaus“,nors vaizduojama šalta žiemagūdžiame miške. Nustebino ir šaliaeksponuojami Juliaus ir Tomo Jakuboniųpeizažai, ir jūros paplūdimiai sukurortininkais.Tačiau parodos „puošmena“ yraEduardo Aniščenkovo „Atsiskyrėlis“pasiklydęs miške. Prie tokių nesuprantamųtraktuočių galima priskirtinet ir garbingų profesorių drobes,mano labai gerbiamo Vytolio Trušio,tačiau jo atneštos į šią parodą drobės„Optimistas“ šalia kaimo kluono irjaunos mergaitės portretas „OL skverelyje“ir Fiodoro Barachtiano realistinisportretas „Studentė neakivaizdininkė“mane galutinai suklaidina. Jokiadidesnė tapybos paroda neįvyksta beRobert Bluj, bet ši jo eksponuojamadrobė kelia dviprasmiškas mintis, nespavadinimas iš tos pačios serijos „kitkas“,o vaizduojama gulinti nuoga moteris,su išdidintu pilvu, o pavadintas,kad labiau tiktų parodai – „Pakeliui įmiestą“. Ir tu tiesiog gali rasti filosofinęprasmę, kad tas miestas, – tai motersslaptavietė. Gerai, kad šis paveikslaseksponuojamas ant kolonos.Iš dviejų tapybinių ir ekspresionistiniųViktoro Šociko drobių randameVilniaus bokštus. Tačiau kiti sugulinčia mergina pavadinimu „Priejūros“ ir Albino Markevičiaus „Tvenkinys“,– parodoje visiška svetimybė.Jau kelintą kartą regime visišką temųpainiavą. Gaila, kad net tokie geri tapytojai,kaip Gintaras Palemonas Janonisšioje parodoje eksponuoja nuogalių siluetusspalvinguose kambariuose, o jokaimynas ir bičiulis Arvydas Kašauskas– dailią ir gracingą nuogą merginą,pavadinimu „Figūra“. Sentimentalūsir dirbtinai lyriški Linos Trembo peizažaibei Anos Vaasi pasakų smaragdiniaimotyvai pavadinti „Berniukasauksinėmis garbanomis“ žiūrovą visaiišderina ir dar kartą įtikina, kad dailininkaiyra nesavikritiški, vertina betkokį savo rankos miklumo judesį iratneša į teminę parodą bet ką, o tas„bet kas“ galiausiai kabo „garbingoje“metinėje parodoje. Kita priešingybė –dvi labai profesionalios, įspūdingos irišraiškingos menininkės Jūratės Mitalienėsdrobės, bet... tikrai ne šiai parodai.Mano geras kolega, Linas Gelumbauskasdebiutuoja su nuostabia jautriapastozine tapyba, bet drobėje „Vėjogūsis“ miesto temos nerasta. Gaila,kad šalia šio įspūdingojo tapytojo nėraMedos Narbutaitės paveikslo „Šv. Kotrynosangelai“, kuris labai derėtų, nesyra techniškai efektingas ir energetiškaitoks pats ekspresionistinis, tik atliktaskita technika. Gaila dar kartą, kad jisištremtas kažkur į III aukštą, ir yra veiknematomas ir nepasiekiamas.Taip pat gaila, kad klaipediečioDano Andriulionio tikrai gražus irefektingas paveikslas, atliktas labai sudėtingatechnika liko kažkur tolumoje,ant kolonos, o galėjo labai papuoštiparodą pačioje pradžioje. Tačiau pačiojeparodos pradžioje dominuojastudentiški darbeliai, visur vienodai,tiesiai iš tūbelės mastichinu užteptaisbaltais dažais, be niuansų ir atspalviųvaizduojantys sniegą peizažai. Jeišios drobės kabėtų kur nors kukliai, ašnutylėčiau, bet kada jos „padėtos anttako“ norisi autorės Filomenos Linčiutėspaklausti: kur ji mokėsi? Tai pirmokurso uždavinys – rasti balto sniegoatspalvius. Tokius uždavinius mumsduodavo tapybos dėstytojas Jonas Daniliauskas.Jis sakydavo, kad vien tik išbaltos spalvos tapyboje galime nustatyti,turi tapytojas klausą, ar ne. Prietapytojo Aleksandro Vozbino vienų išstipriausių parodos drobių „Barbakanas“ir „Žalias priemestis“ sutikau dvisolidžias moteris, kurios sakė vienakitai: „Man asmeniškai labai patinkaA. Vozbino drobės.“ Džiugu parodojesutikti žmones su šypsena, o aš išgirdęstokius įvertinimus, paprašiau prisistatyti.Viena iš jų – meno gerbėja JadvygaNasvytienė. Parodoje yra daugiaustiprių tapybos kūrinių, ypač MartosVosyliutės drobė „Vienintelis puikusšiuolaikinės architektūros pavyzdysVilniuje...“ Živilė Jasutytė jautria savotapybine maniera ir savitu stiliumiperteikė pagarbą Vilniaus fotografuiJanui Bulhakui.Gerai pasakė tikrasis tapytojasAlgimantas Kliauga, dalyvavęs paveikslųatrankoje, bet nedalyvaujantisšioje parodoje: „Labai daug dailininkųskundžiasi, murma, tačiau kai vykstatapytojų susirinkimai, jie neateina, nesNukelta į 12 p.
<strong>2012</strong> m. <strong>vasario</strong> 9 d. <strong>Nr</strong>. 3 (469) Mokslo Lietuva 11VersmėsLietuvoje vėl gyvas Ramūno Bytauto vardas (2)Atkelta iš 2 p.Filosofiją iškėlė į būtinybėstautai rangąPasak B. Genzelio, R. Bytauto nuopelnasyra tas, kad jis atkreipė dėmesįį filosofijos svarbą ir reikalingumą nešiaip intelektualams ar patiems filosofams,bet ypač jaunuomenei, taip patplatesniems visuomenės sluoksniams.R. Bytauto pastangomis „Aušrinėje“atsirado filosofijai skirtas skyrelis, buvospausdinamos enciklopedinės žiniosiš filosofijos. Jam nekilo abejonių, kadfilosofija yra vienas iš dvasinės kultūrosreiškinių, būtinas kiekvienammąstančiam žmogui ir savivokos kelioieškančiai tautai.Skirtingai nuo kai kurių supermoderniaimąstančių dabarties filosofų,moderniai mąstęs R. Bytautas suprato,kad tautai reikia savo filosofijos ir savųfilosofų, todėl svarbu, kad geriausifilosofiniai veikalai būtų prieinamine vien intelektualams, skaitantiemsįvairiomis užsienio kalbomis, bet būtųverčiami ir spausdinami taip pat daugeliuiprieinama gimtąja kalba. PatsR. Bytautas visus savo straipsnius rašėlietuvių kalba lietuvių skaitytojams,tik diplominį darbą Maskvos universiteteturėjo rašyti rusų kalba. Šia savonuostata jis aiškiai skyrėsi nuo praeitiesmokslo elito atstovų, kurie tarpusavyjebendravo tarptautinėmis kalbomis,visai nesirūpindami, kad jų raštai irišmintis taptų prieinama paprastammirtingajam, tuo labiau masėms. Pagaliau„paprasti mirtingieji“ juk negalėjopretenduoti ir į tautos narius, nes tautąsudarė valdantysis elitas – bajoriškosir aristokratiškos prigimties asmenys.Bytauto laikais jau buvo pasikeitusipati tautos sampratą, o lietuvių tautąpagal tuo metu plintantį supratimą jausudarė lietuviškai kalbantys žmonės.V. Bagdonavičius savo pranešimąapie R. Bytautą pradėjo nuo joskausmingo apgailestavimo, kad ne tągyvenimo kelią pasirinko, daug jėgųišeikvojo mokslui, o geriau būtų rinkęsisdailininko kelią. „Mat mokslasreikalauja tiek prisiruošimo, o su dailebetarpiai galima apsireikšti“, – rašėprieš pat mirtį savo mokslo ir studijųdraugui bendraminčiui Stasiui Šilingui,skundėsi ne tuo keliu nuėjęs. Tailabai jaudinantis viso gyvenimo apibendrinimas.Likimo laikrodis skaičiavopaskutines jo gyvenimo savaitesir dienas iš Apvaizdos skirtų 28 gyvenimometų.R. Bytautas turėjo teisę taip parašyti,nors mes jo išvadai vargu arpritartume. Vertiname ne pagal pragyventusmetus, bet pagal nuveiktusLietuvos mokslui, kultūrai ir visuomeniniamgyvenimui darbus. Ramūnasvertino kitais matais – pagal tai, kągalėjo duoti. Jo potencija toli gražu nevisa buvo panaudota, nes duota buvoišties labai daug. Ankstyvame amžiujedaug ir godžiai skaitė (A. Puškino,A. Mickevičiaus, F. Dostojevskio,L. Tolstojaus, Gėtės, Šilerio ir kt. kūrinius),dar neišmokęs lietuvių kalbospats rusiškai rašė eilėraščius ir poemas,bet nusivylęs viską sudegino.Iš šio asmens pavyzdžio matyti,kad formavosi naujai mąstanti ir jaučiantilietuvių karta. Dar nė 22-jų metųnesulaukęs studentas R. Bytautas, rašydamasapie 1908 m. gegužę Kaunesurengtą dailės parodą, ne tik giliaiužčiuopia M. K. Čiurlionio kūrybosesmę, bet ir suprantamai paaiškina,kaip į jo paveikslus reikia žiūrėti ir juosvertinti. Tai poetiškai apibendrintaisvaizdais perteikta tikrovė, kurią reikiapriimti ne vien kaip vaizduotės žaismąar abstrakciją, bet kaip transformuotąrealaus gyvenimo atspindį. Iškreiptatikrovė mene leidžia sustiprinti meninįįspūdį, o norint suvokti meninę tiesąreikia savyje turėti poetinį jausmą.Rakto į M. K. Čiurlionio kūrybą R.Bytautas ieško kliaudamasis ne vienintuityvia pajauta, bet ir ieškodamassimbolizmo esmės mene filosofinioapibūdinimo, vertindamas ir iš psichologijospozicijų.R. Bytautui simbolizmas – ne abstrakcija,bet gyvenimo realybės atspindys.B. Genzelis priminė AlgirdoJuliaus Greimo darbą apie simbolizmąGi de Mopasano kūryboje. Pasakprofesoriaus, A. J. Greimas veikiausiainieko nebuvo girdėjęs apie R. Bytautąir jo darbus, kaip ir šis tikriausiai niekonežinojo apie užgimsiančias semantikąir semiotiką, bet A. J. Greimo mintys,išdėstytos jau po Antrojo pasauliniokaro, daug kur susišaukia su jaunojo R.Bytauto įžvalgomis, parašytomis priešPirmąjį pasaulinį karą. R. Bytauto dėmesysmenotyros ir kultūrologinėmsproblemoms, mėginimai užčiuoptisimbolizmo mene esmę taip pat neturėtųbūti pamirštos lietuvių kultūroje.R. Bytauto raštus buvorengiamasi išleistiPastebėsime, kad tarybinės santvarkosmetais buvo susirūpinta leistiR. Bytauto raštus, atsirado šiam darbuivadovaujantis asmuo – Juozas Tumelis.Bytauto darbai ir asmenybė neužkliuvo,kadangi jis buvo kairiųjų pažiūrųmąstytojas, jaunystėje, tegu ir labaitrumpai, priklausęs socialdemokratųpartijai. Greitai iš jos išstojo, bet joTomo Vaisietos skaitomų eilėraščių posmuose atgijo taip pat ir Ramūną Bytautąjaudinusios temos – eiti per kalbą į tautą ir savo valstybęAntanas Rybelis prisimena, kaip XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo pradėti rengti leidybai Ramūno Bytauto raštaikairiosios pažiūros išliko kaip savotiškagarantija, kad autorius idėjiškaipriimtinas ir jo raštų rinktinę rengtibus leista. Iškilo visai kita kliūtis, kogero, gana objektyvi tam metui.Gaila, renginyje dėl sveikatos negalėjodalyvauti J. Tumelis, per VytautąGocentą perdavęs visiems minėjimodalyviams sveikinimus ir linkėjimus.Užtat salėje buvo Antanas Rybelis,kuris pakviestas priminti, kaip R. Bytautoraštų leidybai rengtasi ir kodėljie nepasirodė. Dar A. Rybeliui dirbant„Minties“ leidykloje, leidžiant filosofinęliteratūrą šalia kitų serijų buvosumanyta leisti ir Lietuvos filosofinioistorijos palikimo seriją. Išleidus apie40 tomų, nustota leisti jau mūsų laikais.1986 m. buvo prisimintas ir R.Bytautas. Ta proga spaudoje pasirodėB. Genzelio, V. Bagdonavičiaus, J. Tumeliošiam filosofui skirti straipsniai.Pasak A. Rybelio, apie R. Bytautą jisišgirdo dar studijų metais, tiesa, ne išfilosofų, bet iš kalbininkų. Jie puse lūpųužsimindavo, lyg ir bandydami studentuspažadinti: ar žinote, girdėjote apietokį filosofą? Aišku, niekas nebuvogirdėjęs, nes R. Bytauto vardas niekurnebuvo minimas.R. Bytauto raštų rengėju sutikobūti J. Tumelis. Sudarytas raštų planelisir anotacija, kuriuos A. Rybelisprieš eidamas į minėjimą savo archyveatrado, atgaivino atmintį. Raštus turėjosudaryti R. Bytauto konkursinis(diplominis) darbas apie V. Vunto sielossubstanciją ir aštuoni jo parašytistraipsniai. Būtų susidariusi apie 20spaudos lankų knyga. Visa bėda, kadprie filosofų darbų leidybos dirbo nedidelisdarbuotojų būrelis, o darbųapimtis buvo didelė, leisti ir pasaulinėsfilosofijos chrestomatijos tomai. R.Bytauto studiją apie V. Vuntą reikėjoišversti iš rusų kalbos ir tai tapo svarbiausiukliuviniu – vertimas nebuvopadarytas, tad ir raštų knyga nebuvoišleista. Artėjo atgimimas, kai kurieleidyklos darbuotojai nuėjo į kitus darbųbarus, Sąjūdžio veiklą – R. Bytautastiesiog pasimiršo.Bus įprasmintas RamūnoBytauto atminimasA. Rybeliui nekilo jokių abejonių,kad būtina visuomenei pristatyti tiekdaug Lietuvai nusipelniusį filosofą.Ne kažin kiek jų iš XX a. pradžios irturime. A. Rybelis R. Bytautą išskiriapirmiausia kaip kalbos filosofą, kuriodarbai iš kalbininkų akiračio nebuvodingę net sovietinės santvarkos metais.Buvo reikalingi, prisimenami. Plačiaužinomi A. Maceinos ir S. Šalkauskiokalbos filosofijai skirti darbai, bet jųpirmtakas – R. Bytautas. A. Rybelisišreiškė viltį, kad ko nepadarėme filosofo125-ųjų gimimo metinių sukakčiai,įstengsime jo šimtosioms mirtiesmetinėms 2015-aisiais metais. Svarbiausiasrūpestis – R. Bytauto disertacijosteksto (apie 10 spaudos lankų)vertimas į lietuvių kalbą. Už vertimągali prireikti apie 5 tūkst. litų. Gal tarpmūsų skaitytojų rasis mecenatas? Toliaureikalai judėtų sklandžiau ir šimtosiomsR. Bytauto mirties metinėmsturėtume jo raštus.Pasak Albino Vaičiūno, šis RamūnoBytauto 125-ųjų gimimo metiniųminėjimo sambūris ir turi būti įsipareigojimasparengti ir išleisti R. Bytautodarbų rinktinę. Tie darbai nepraradoaktualumo. Kaip tautinės savimonėsugdytojo R. Bytauto raštai turi būtiišleisti – tokia B. Genzelio ir V. Bagdonavičiausnuomonė.Geri darbai nebūtinai turi būtisiejami tik su jubiliejais ir sukaktimis.Antai iš pokalbio su visuomenininkuGiedriumi Papinigiu paaiškėjo, kadjis R. Bytauto palaidojimo vieta buvopradėjęs domėtis, kai tie dalykai išvisnedaug kam rūpėjo. 2000 m. jisiš Šveicarijos ambasados Rygoje gavoraštą, kuriame buvo pateiktas Leisinomiesto savivaldybės patvirtinimas, kadRamūnas Bytautas palaidotas Leisinokapinėse kape <strong>Nr</strong>. 209. Kapas neišliko,bet, jeigu R. Bytauto atminimas mumssvarbus, tai prašyte prašosi įprasminimo.Nelaukiant nė šimtųjų R. Bytautomirties metinių gal pavyks tokį žymenįpasatyti? Yra reikšmingų poslinkių.2011 m. Šveicarijoje pažintinės kelionės„Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“metu Lietuvos universitetų moterųasociacija (LUMA) ir XXVII knygosmėgėjų draugija kartu su Šveicarijoslietuvių bendruomene kėlė mintį, kaipreikėtų įamžinti Ramūno Bytauto atminimąjo palaidojimo vietoje Leisino kapinėse.Kadangi tose kapinėse 1942 m.amžino atilsio atgulė ir kitas įžymuslietuvis – nuo 1939 m. Leisine gydęsisdailininkas Antanas Samuolis (Samulevičius,1899–1942), todėl prisidedantLietuvos dailininkų sąjungai norimaatminimo ženklais pagerbti abiejų lietuviųatminimą. Jų kapų neišliko, regis,ir palaidojimų vieta pasikeitusi, tačiauesama sumanymo <strong>2012</strong> m. birželį pastatytiatminimo ženklą R. Bytautui irA. Samuoliui Leisino kapinėse. Tautosatmintis tvaresnė už kapus.Na, o R. Bytauto minėjimas Vilniausmokytojų namuose baigėsimenine dalimi. Solistas Danielius Sadauskas,akompanuojant kompozitoreiJūratei Baltramiejūnaitei, atliko naujuskūrinius M. K. Čiurlionio originaliaispoezijos tekstais ir Vydūno dainas.Meninio skaitymo programą atlikoaktorius Tomas Vaisieta, savo eilėraščiusiš antrosios poezijos knygos skaitėGediminas Bytautas. Lietuvos mokslųakademijos Vrublevskių bibliotekaparengė nedidelę parodėlę spaudinių,skirtų Ramūnui Bytautui.Gediminas Zemlickas