2012 m. vasario 9 d. Nr. 3 - MOKSLAS plius

6 Mokslo Lietuva2012 m. vasario 9 d. Nr. 3 (469)Asmenybė ir istorijaBaltasis likimo žirgas raudona uodegaHadži Seraja Chanas ŠapšalasPradžia Nr. 2Karaimų tautos dvasinio ir pasaulietiniovadovo, orientalistomokslininko ir karaimųtautos muziejaus kūrėjo Hadži SerajaChano ŠAPŠALO (1873–1961)50-osios mirties metinės prasmingaipaminėtos 2011 m. gruodžio 28 d.Trakuose. Ant S. Šapšalo karaimų tautosmuziejaus pastato fasado atidengtaS. Šapšalui skirta atminimo lenta, o karaimųmokykloje vyko naujo leidinio„Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęstautai ir mokslui“ pristatymas.Šioje publikacijos dalyje neapsiribosimevien renginyje patirtais įspūdžiais,bet išplėsime pasakojimą į kitaserdvės ir laiko koordinates, paseksimeSerajos Šapšalo gyvenimo ir įvairiapusiškosveiklos kelią.ną, pietinę Kaspijos jūros dalįRusija turėjo bendrą valstybėssieną su „arijų šalimi“(taip Iranas vadintas vakarųiranėnų dialektuose, o rytųiranėnų dialektuose – Aryana).Graikai šią šalį senovėjepavadino Persis, tad Vakarųšalys net iki 1935 metų taipvadino Iraną. Svarbiau užlingvistinius dalykus Rusijaibuvo geopolitiniai siekiai –per Iraną vedė kelias į Persijosir Omano įlankas, iš kuratsiveria Indijos vandenynas.Štai kodėl Iranas vaizdingaivadintas Rusijos „papilve“(подбрюшье России) – itinjautria imperijos vieta. Tuolabiau, kad ir jūrų imperijaiDidžiajai Britanijai Iranasbuvo tapęs ypač jautrių geopolitiniųinteresų šalimi.Kaip geras imperinės Rusijospavaldinys S. Šapšalassiekė palaikyti kuo geriausiusdviejų valstybių valdovų santykius irjam puikiai sekėsi. Padėjo ir jo monarchistinėspažiūros. Būtų sekęsi dar geriau,jeigu Iranas XX a. pradžioje, kaipir Rusija, nebūtų panašus į verdantį revoliuciniųnuotaikų ir aistrų katilą. Tomissąlygomis ir Rusijos carui, ir Iranošachui geri dviejų valstybių santykiaibuvo gyvybiškai reikalingi. 1905 m.prasidėjo pirmoji Rusijos revoliucija,valstybės padėtį dar apsunkino irpralaimėtas karas su Japonija. Pralaimėjimų,tiesa, savo šalies viduje neišvengėir Irano šachas, kuris dėl 1906 m.šalyje prasidėjusios revoliucijos turėjęsnusileisti opozicijos reikalavimui irįsteigti medžlisą(parlamentą).Iranas tapokonstitucinemonarchija, bet S. Šapšalo patarimaišachui nesustiprino jo autoriteto tarpmedžliso narių.1907 m. sunkiai sirgęs Irano šachasMozafar-ed-Dinas mirė, sostą paveldėjojo sūnus Muchamedas Ali-Šachas.Nieko nuostabaus, kad jo patarėju tapoS. Šapšalas, jam buvo suteiktas garbėsgenerolo-leitenanto laipsnis. Nuo šioljis tapo šacho šeimos nariu.Nepaisant to, kad į sostą sėdo naujasvaldovas, išsiveržusį ir laisvės siekiantįrevoliucijos džiną atgal įvaryti įbutelį darėsi kaskart vis sunkiau. Iranevis aštriau kirtosi Didžiosios Britanijosir Rusijos interesai, visa tai tikdidino vietos gyventojų nepasitenkinimą.Žiaurios revoliucijos slopinimopriemonės, kurių ėmėsi naujas šachas,buvo priešingos S. Šapšalo nuostatoms,o kontroliuoti įvykius šalyje,tuo labiau stabilizuoti padėtį darėsineįmanoma. 1908 m. vasario 28 d.prieš šachą buvo surengtas pasikėsinimas,teroristai metė dvi bombas, tarpšacho palydos neišvengta aukų, norspats šachas ir visur jį lydėjęs S. Šapšalasnenukentėjo. Būtent jam tekovadovauti šacho evakuavimui į saugiąvietą, taigi ir šiomis aplinkybėmisS. Šapšalas išliko aukštumoje.Po šio įvykio S. Šapšalas buvo apdovanotasaukščiausiu Irano „Timsal“1-ojo laipsnio ordinu su briliantaispuoštu šacho portretu ir briliantaisinkrustuotu auksiniu ginklu. Rusijoscaro taip pat neliko nepastebėtas –apdovanotas Šv. Anos 2-ojo laipsnioordinu. Tai tik maža dalis apdovanojimų,kuriais Irane ir carinėje Rusijoje užnuopelnus buvo pagerbtas S. Šapšalas.Irano revoliucija baigėsi tuo, kadRusija ir Didžioji Britanija įvedė savoginkluotasias pajėgas į Iraną, faktiškaišalis buvo padalyta į dviejų imperijųįtakos zonas, bet ir tai nesustabdėįsiplieskusio pilietinio karo. Prasidėjožiaurus revoliucijos slopinimas – jaunojošacho jau netenkino S. Šapšalopatarimai. Pradėjus prastėti S. Šapšaloir šacho santykiams, kurie juk taippat priklausė ne tik nuo asmeniniųsimpatijų, bet ir nuo aplinkos spaudimo,1908 m. liepą S. Šapšalas padavėatsistatydinimo prašymą. Grįžęs įSankt Peterburgą, buvo priimtas caroNikolajaus II, kuris palankiai įvertinoįspūdingus savo pavaldinio misijosIrane rezultatus. Galėtume pasakyti,kad S. Šapšalo baltasis likimo žirgasvis dar šuoliavo aukštai šuoliavo iškėlęsraudoną uodegą.Nusipelnė drąsiausiųpalyginimųKaip vertintina S. Šapšalo septyneriusmetus trukusi misija arijų šalyje?Nelygu koks vertintojas. Kaip rašėvienas pirmųjų S. Šapšalo biografųKrymo istorikas mėgėjas (Levas Kaja),bent kiek išsamesnė šios asmenybėsbiografija verta ištisos knygos apie jįir jo patirtus nuotykius, mat S. Šapšalogyvenimas nė kiek nenusileidžiąsgrafo Montekristo istorijai. Šių eilučiųautoriaus nuomone, net ir gerokai len-pat veikė panašiose geografinėse platumose,kur kirtosi Rusijos ir DidžiosiosBritanijos interesai. Mūsų kraštietisJ. Vitkevičius pagarsėjo kaip žymuskeliautojas, geografas, etnografas, istorikasir diplomatas, kurio veiklojebuvo ir neoficialių užduočių.Kritiškai S. Šapšalo atžvilgiu nusiteikusiųautorių publikacijose galimaaptikti žinių, kad Irane S. Šapšalaspuikiausiai derino pedagogo ir Rusijosužsienio reikalų ministerijos neviešinamųužduočių vykdytojo pareigas.Jam priekaištaujama, kad pasinaudodamasIrano šacho šeimos nario įtaka,1908 m. jis tapo vienu iš svarbiausiųIrano revoliucijos slopintojų, o šachosprendimui išvaikyti medžlisą ne paskutinisžodis priklausė S. Šapšalui.Visos teisybės bent jau mūsų kartaiveikiausiai neteks sužinoti, bet vien tai,kad S. Šapšalas tapo svarbiu ne vienosknygos veikėju, tegul ir ne pagrindiniu,rodo asmenybės išskirtinumą.1954 m. balandžio 22 d. Vilniujerašytoje autobiografijoje, kuriąS. Šapšalas 1973 m. nusiuntė žurnalo„Sovetskaja tiurkologija“ (Советскаятюркология) prašymu, tuos septyneriusišskirtinai turiningus ir dramatiškusXX a. pradžios savo gyvenimoIrane metus apibūdino trimis lakoniškaissakiniais: „Universitetas ir Užsienioreikalų ministerija pasiūlė man vyktiį Iraną mokytis azerbaidžaniečių irpersų kalbų, pasinaudojant Irano vyriausybėskvietimu dėstyti rusų kalbą irbendrojo lavinimo dalykų Lukmanijosmokykloje Tebrizo mieste. Čia aš taippat mokiau jaunąjį princą MochamedąAli, vėliau tapusį šachu. Irane išbuvauiki 1908 metų.“ Ir viskas, vaizduoteinepaliekama peno. Daugybė dalykųlieka „už kadro“. Visiškai suprantama,kad tarybinėje santvarkoje girtis ryšiaissu valdančiųjų dinastijų asmenimis,nebūtų suvokta kaip privalumas, veikiaupriešingai.Seraja Šapšalas Iranorevoliucijos liepsnoseTikriausiai nėra reikalo aiškinti,kad per Serają Šapšalą, įgijusįgeras galimybes įtakoti Iranošachą ir jo šeimą, Rusija siekėvykdyti savo imperinę politikągeopolitiškai labaisvarbioje ArtimųjųRytų valstybėje.Per Armėniją irAzerbaidža-Atidengus Hadži Serajai Chanui Šapšaluiskirtą atminimo lentą ant jo įkurtojokaraimų muziejaus pastato sienos Trakuosekia, nes grafo Montekristo nuotykiaitėra Aleksandro Diuma literatūriniotalento vaisius, tiesa, labai vykęs. Beje,rašytojas rėmėsi konkretaus asmens,nors ir ne grafo, o Paryžiaus batsiuvioPjero Piko (Pierre Picaud) gyvenimoistorija. Batsiuvys buvo susižadėjęssu turtinga moterimi, bet pavyduoliųnekaltai apšmeižtas kaip Anglijosšnipas. Teismo nuteistas kalėti septyneriusmetus. Kalėjime mirštantislikimo draugas jam atskleidė paslėptolobio vietą. Paleistas į laisvę, susiradolobį, pasikeitė vardą ir išvaizdą, grįžo įParyžių ir kūrė keršto planus prieš savoskriaudėjus...Dėl S. Šapšalo lakaus palyginimosu Montekristu galima ginčytis, norsvargu ar verta, nes visada atsiras dardrąsesnių palyginimų mėgėjų. Kodėlnepalyginus su žemaičio Jono Vitkevičiaus(1806–1839), praminto Batyru,ar legendinio britų šnipo pulkininkoleitenanto Tomo Edvardo Lourenso(Thomas Edward Lawrence, 1888–1935), vadinamojo Arabijos Lourenso,neviešinamais siekiais? Šiedu juk taipReligijos pavadinimasvirto etnonimuKiekviena asmenybė veikia apibrėžtojeistorinėje erdvėje, nors irskirtingose geografinėse koordinatėse.Tai pasakytina ir apie Serają Šapšalą.Norint tas koordinates suvokti, pasinerkimeį laikus, kai Krymą valdė,arba gviešėsi valdyti įvairios tautos,iškilusios ir į istorijos bedugnę prasmegusiosvalstybės. Bandė įsitvirtintigraikai, romėnai, buvo užvaldę gotai,hunai, bulgarai, chazarai, Kijevo Rusia,Bizantija, kipčiakai, Osmanai, Auksoorda, mongolai, venecijiečiai ir genujiečiai,kol įsikūrė Krymo chanatas.Vardijant užkariautojus nesunku pamirštitikruosius Krymo autochtonustaurus ir skitus. Ačiū išradingiesiemsgraikams, kurie, VI–V a. pr. Kr. įkūręsavo kolonijas, Kalnų Krymą vadinosenųjų gyventojų vardu – Taurija arbaTauride.Mums šiame rašinyje svarbu atsektikaraimų tautos atsiradimo ar bentpirmus kiek ryškiau pastebimus pėdsakusšioje žemėje. Dėmesys natūraliaikrypsta į Chazarų kaganatą (Chazariją).VII a. tiurkų gentis chazarai įkūrėvalstybę, kurios ribos išplito nuoJuodosios jūros šiaurinių pakrančiųiki šiaurės Kaukazo pietuose ir Volgosžemupio rytuose. Valstybės gyventojaibuvo senųjų tiurkų gentys, tarp kuriųdaugumą sudarė kipčiakai, chazaraiir kumanai. Chazarijos valdovai buvotiurkų dinastijos kaganai. Kaganataspasižymėjo religiniu pakantumu,