2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7 - MOKSLAS plius

MoksloLIETUVOS MOKSLININKŲLietuvaLAIKRAŠTIS2010 metų balandžio 1 d.Taraso Ševčenkos gimtadieniuiwww.mokslasplius.lt/mokslo-lietuva Kaina: 3 LtIr Svėdasuosepagerbtas JustinasMarcinkevičius5, 7 p. 6 p.Nr. 7(429)Skaitytojų pasiūlymaiDėl Jūsų irmūsų ateitiesTaip pavadintas redakcijos pranešimas išspausdintasMokslo Lietuvoje kovo 18 d. Iš jo sužinomeapie pernelyg kuklią Spaudos, radijo, televizijosrėmimo fondo paramą mokslininkų laikraščiui.Pranešimas rodo, kad laikraštis ilgai neišsilaikys.Redakcija laukia skaitytojų pasiūlymų.Mes skaitome Mokslo Lietuvą nuo pirmųjųpasirodymo dienų. Laukiame kiekvieno laikraščionumerio, daugumą jų duodame paskaityti irsavo draugams.Mokslininkų laikraštis yra vienintelis laikraštis,kurį malonu ir naudinga perskaityti visą,prie kai kurių straipsnių sugrįžti. Gauname irtris dienraščius. Juos peržiūrime, ne visuosenumeriuose aptinkame bent vieną skaitytinąstraipsnį, nes nusikalstamo pasaulio veikla mūsųnedomina. Mes domimės įkvepiančiais iškiliausių,doriausių žmonių darbais. Tai mokslininkai,pedagogai, inžinieriai, menininkai, meistrai,geriausi darbininkai. Deja, apie tokius dienraščiaibeveik nerašo...Atsiliepdami į Mokslo Lietuvos redakcijosprašymą, čia pateiksime pasiūlymų, kuriuos įgyvendinuslaikraštis taptų nepalyginamai populiaresnis,veiksmingesnis, gal ir išspręstų finansinesproblemas.Mums, nė kiek neabejojame – ir kitiemsskaitytojams, būtų malonu ir naudinga kiekvienamelaikraščio numeryje rasti informacijos apieMokslų akademijos, mokslinio tyrimo institutų,atskirų mokslininkų veiklą, jų darbus, ryšius suužsienio mokslininkais, apie išradimų pritaikymągyvenime ir jų duodamą naudą, apie kitus išradėjusir racionalizatorius. Juk buvo, rodos, ir dabaryra Išradėjų ir reacionalizatorių draugija.Šis laikraštis privalėtų pranešti apie moksli-Nukelta į 14 p.PranešaLietuvos mokslininkų sąjungosTaryba praneša, kad XI ataskaitinisrinkiminis LMS suvažiavimasvyks balandžio 17 d., šeštadienį.Preliminariai numatoma susirinkimovieta – Lietuvos mokslųakademijos konferencijų salė,Gedimino pr. 3.Visu greičiu į praeitįNemuno ir Merkio santakaRomualdas JuknysVytauto Didžiojo universitetasAplinkotyros katedraMokslo Lietuvoje (2009 m. Nr. 21) publikuotasstraipsnis Gyvenimas harmonijoje sugamta susilaukė gan įdomių komentarų(Petro Punio ir Bronislovo Ruplio straipsnis Upesnaudojant energetikai, laivybai ir kitoms reikmėmstvari plėtra įmanoma, Mokslo Lietuva, 2010 m. Nr. 4).Nemažai komentarų ne visiškai atitinka išsakytasmintis, tad norėtųsi pratęsti prasidėjusias diskusijasitin svarbia Lietuvai atsinaujinančių energijosišteklių tema.Iš pradžių – apie įnirtingus hidroenergetikųbandymus pasukti istorijos ratą atgal ir remiantisšviesios atminties prof. Stepono Kolupailos beveik2, 13 p. Istorinės kartografijos propaguotojas 12, 15 p. Šiapus anapus mokyklos durųNegi bandysime grįžti prie socialistinių gamtospertvarkymo planų?prieš šimtą metų išsakytomis mintimis ir idėjomis,bandyti pagrįsti hidroenergetikos plėtros Lietuvojegalimybę ir net būtinybę. Norėtųsi priminti Vilniausuniversiteto Gamtos mokslų fakulteto dekano prof.Kęstučio Kilkaus mintis, išsakytas Lietuvos mokslųakademijoje 2009 m. lapkričio 29 d. vykusiojeapskritojo stalo diskusijoje Ar galimas tvarus Lietuvosupių vandens naudojimas? Komentuodamas prof.P. Punio pranešimą, kuriame šis, propaguodamassparčią hidroenergetikos plėtrą, kaip ir straipsnyjeUpes naudojant energetikai, laivybai ir kitomsreikmėms tvari plėtra įmanoma, rėmėsi S. Kolupailosautoritetu, prof. K. Kilkus pasakė: „Naudotis prof.S. Kolupailos mintimis, išsakytomis visiškai kitojeepochoje, moksliniu požiūriu yra paprasčiausiainepadoru. Neseniai teko pakartoti beveik tą patįLeidžiamas nuo 1989 m., du kartus per mėnesįmaršrutą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriuobeveik prieš šimtą metų važiavęs prof. S. Kolupailatapo dideliu hidroenergetikos entuziastu. Jei jispamatytų, kuo pavirto užtvenktos upės, tikrainebesiūlytų tvenkti Nemuno“.Jau esu atkreipęs dėmesį į puikiai žinomą faktą,kad upių užtvankos suardo ekosistemos vientisumąir sustabdo ne tik biologinę, bet ir geodinaminę apykaitą,upių nešmenys pradeda kauptis ir prasidedaspartus tvenkinių dumblėjimas ir eutrofizacija. Kaiprodo pasaulinė patirtis, visų dirbtinių vandenstvenkinių anksčiau ar vėliau laukia neišvengiamasdvokiančių balų likimas. Šis procesas neaplenkėir didžiausio Lietuvos tvenkinio – Kauno marių.Nukelta į 4 p.

2 Mokslo Lietuva2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429)SukaktisRomualdas Girkus, istorinėskartografijos propaguotojasTomas DuksaJei Lietuvoje ieškotume žmogaus,pastaruoju metu produktyviausiaidirbančio istorinės kartografijossrityje, sukaupusio įvairios kartografinėsmedžiagos, susijusios su Lietuvosvalstybės ir valstybių kaimynų senaisiaisžemėlapiais, tai akivaizdu, kad tokį specialistą,pažvelgę į mokslines ir mokslopopuliarinimo publikacijas kartografinetematika, rastume Kaune, UAB Aerogeodezijosinstitutas.Šių metų kovo UAB Aerogeodezijosinstitutas pagerbė savo ilgametį darbuotoją,istorinės kartografijos propaguotojąRomualdą Girkų, švenčiantį 70-ies metųjubiliejų. Apie jubiliato darbinę veiklą,nuveiktus darbus pasakojo instituto generalinisdirektorius Vilius Žilevičius,technikos ir plėtros direktorius GintarasRumšas. Pasveikinti jubiliatą atvyko Nacionalinėsžemės tarnybos prie Žemėsūkio ministerijos Kadastrų ir geodezijosdepartamento atstovai, Lietuvos kartografųdraugijos, Kauno kolegijos Kraštotvarkosfakulteto Geodezijos katedros,Vilniaus Gedimino technikos universitetoGeodezijos ir kadastro katedros,Kauno apskrities viešosios bibliotekosKaunistikos grupės, Tėvynės pažinimodraugijos Kauno skyriaus atstovai, taippat esami ir buvę bendradarbiai, kolegos,draugai. Į šią šventę atvykti negalėjo, tačiaugražius sveikinimo žodžius perdavėLietuvos Respublikos užsienio reikalųministerijos Rytų kaimynystės politikosdepartamento direktoriaus pavaduotojas,Komisijos Lietuvos Respublikos valstybėssienai delimituoti ir demarkuoti bei ekonomineizonai Baltijos jūroje nustatytipirmininkas dr. Zenonas Kumetaitis.Dr. Zenonas Kumetaitis yra Baltųlankų leidyklos išleistos istorinės knygosLietuvos sienos: tūkstantmečio istorijainiciatorius ir bendraautoris, o jubiliatasRomualdas Girkus – šios knygos iliustracijųpateikėjas ir konsultantas. R. Girkausatrinkti žemėlapiai sudaro didžiąją leidinioapimties dalį. Knygoje (įvairių epochųistorinių žemėlapių albume) pateikiamasvientisas istorinis kartografinis Lietuvossienų raidos vaizdas, papildytas naujausiatyrinėjimų medžiaga. Lietuvos sienos:tūkstantmečio istorija vasario mėnesįbuvo pristatyta Užsienio reikalų ministerijoje,visuomenė ją išvydo Vilniausknygų mugėje.Šiandien plačiu žvilgsniu galima aprėptituriningą R. Girkaus kūrybos kelią,kuriame būta išties įsimintinų įvykių,pažinčių ir išbandymų. Tyrinėdamas joparašytus mokslinius darbus istorinėskartografijos, geodezijos, hidrologijos,toponimikos, paveldosaugos ir kitomistemomis, supratau, kad R. Girkus, nuolattobulėdamas, per ilgametę savo praktinępatirtį patyrė kūrybinio darbo džiaugsmą.Romas – kupinas jėgų, entuziazmo irenergijos įvairiems sumanymams įgyvendinti.Jubiliatą ir šiandien lydi gyvenimodovana – įkvėpimas, tebevilioja naujipažinimo horizontai.Romualdo Girkaus biografijostarpsniaiBiografinių duomenų apie jubiliatąrandame Geologijos ir geografijos institutoir Lietuvos geografų draugijos 2007 m.išleistame enciklopediniame žinyne Lietuvosgeografai, taip pat jubiliato biografijąR. Girkus (kairėje) ir T. Duksa (centre) 1997 m. leidyklos „Jana Seta“ žemėlapių parduotuvėje Rygojegalima perskaityti UAB Aerogeodezijosinstitutas interneto puslapyje. Jame rašoma:„Romualdas Girkus gimė 1940 m.vasario 29 d. Kėdainiuose, o jo vaikystėprabėgo Anykščiuose, kur ir pradėjo mokytis,tačiau vidurinę mokyklą 1957 m.baigė Plungėje. Įstojo į Kauno politechnikosinstitutą, Statybos fakultetą, bet vėliauR. Girkus buvo įkalbėtas pereiti į naujaiorganizuojamą geodezijos specialybęHidrotechnikos fakultete. Po priešdiplominėspraktikos Vakarų aerogeodezinėjeįmonėje Selchozaerosjomka Romualdasataskaitoje parašė: „dėl rusiškos tvarkosVakarų aerogeodezinėje įmonėje dirbtinenorėčiau“. Deja, rimtų geodeziniųorganizacijų pasirinkimo Lietuvoje tuometu nebuvo, tad ši įmonė (dabar UABAerogeodezijos institutas) tapo vieninteledarboviete. 1962 m., gavęs geodezininkoinžinieriaus diplomą, pradėjo dirbti TSRSVisasąjunginės kontoros SelchozaerosjomkaVakarų aerogeodezinėje įmonėje,įsikūrusioje Kaune. Jubiliatas, turėdamasgerų profesinių savybių, greit kopė karjeroslaiptais, tapo grupės vadovu, vėliau –techninės kontrolės skyriaus viršininku.Techninės kontrolės skyriaus darbų reikmėmsVakarų įmonėje Romualdas Girkusskyrė gerą dešimtmetį. Tuo metu jispriiminėjo aerofotonuotraukų medžiagąiš sovietinių civilinės aviacijos aeronuotraukospadalinių Minske, Kijeve, Leningrade.Visą sąjunginę kontorą pertvarkiusį Sąjunginį žemės ūkio aerofotogeodeziniųtyrinėjimų institutą (VISCHAGI),R. Girkus tapo šio instituto Vakarų filialotechninio skyriaus viršininku. 1991 m.jubiliatas tapo Vakarų filialo vyriausiuojuinžinieriumi, o 1992 m. filialą pertvarkiusį Lietuvos Respublikai pavaldųValstybinį aerofotogeodezijos institutą,trejiems metams tapo vyriausiuoju joinžinieriumi. Valstybinį aerofotogeodezijosinstitutą reorganizavus į UABAerogeodezijos institutas, R. Girkus dardešimtmetį vadovavo techniniam skyriui.R. Girkaus asmeninės atsakomybėsužduotimi išleisti pirmieji du bandomiejitopografiniai žemėlapių lapai KAUNASir VILKIJA, kuriuos gerai įvertino amerikiečiųkartografai ekspertai. Optimizuojantįstaigos struktūrą, R. Girkus tapovyriausiuoju specialistu, atsakingu užgeodezinį, fotogrametrinį ir kartografinįpaveldą. Tuo pat metu keletą semestrųjis dėstė kartografiją Vilniaus Gediminotechnikos universitete ir Lietuvos žemėsūkio universitete, parengė mokslinių irmokslo populiarinimo publikacijų.Įžymūs žmonės, turėjęįtakos R. Girkausasmenybei, jodarbinei veiklai,pomėgiamsR. Girkus – itin darbštus žmogus,plataus akiračio asmenybė. Savoaktualiuose rašiniuose jis geba aprėptiįvairias geodezijos, kartografijos,hidrologijos, toponimikos, paveldosritis, visose palikdamas ryškų pėdsaką.Šiam teiginiui pritarsime, atidžiauanalizuodami medžiagą, susijusią suRomo kūrybine veikla, nagrinėdamijo parašytus straipsnius, įvertindamijubiliato gyvenimo būdą. SkaitydamasR. Girkaus publikacijas, priėjau prieišvados, kad jo specialybės pasirinkimui,vėliau – darbinei veiklai, kai kuriemspomėgiams ir charakterio bruožamsnemažai įtakos galėjo turėti šie įžymūsžmonės: Stasys Vyžintas (1905–2002),doc. Jonas Deksnys (1904–1989), prof.Steponas Kolupaila (1892–1964) ir doc.Antanas Ražinskas (1925–2006).Manau, Romui ką tik baigusgeodezijos studijas ir pradėjus dirbtiminėtame institute didžiausios įtakosjo darbui, pasirinktam gyvenimo būdui,pomėgiams turėjo Stasys Vyžintas. Dr.Gražina Kačerauskienė straipsnyjeKnygos, gimtosios kalbos ir gamtosmylėtojui Stasiui Vyžintui atmintiapie savo dėdę rašė: „Pasikliaudamasavo atmintimi, garso įrašais, kitųprisiminimais, bandysiu papasakoti apiežmogų, kuris iš pirmo žvilgsnio gal irneišsiskyrė iš daugelio, tačiau giliai savyjeturėjo didelius dvasios turtus, kuriuosdosniai dalijo savo artimiesiems. Iš jogyvenimo knygos dar daug kas galėtųpasimokyti. Jis buvo mąstytojas, idealistas,humanistas, dvasines žmogaus vertybesvertino aukščiau nei materialines.1926 m. baigęs Kauno Aušros gimnazijątoliau mokytis negalėjo, dirbo raštininku,matematikos mokytoju. 1940 m. įstojoį Kauno universiteto Statybos fakultetąstudijuoti geodeziją. 1943-aisiaisvokiečiams uždarius universitetą, pradėjodirbti matininku Rudaminos valsčiuje.Paskutinė jo darbovietė buvo Kaune –Sąjunginio aerogeodezinių tyrimųinstituto vakarų filialas (dabar – UABAerogeodezijos institutas), kuriamejis dirbo 34 metus“. Šiame straipsnyjeautorė toliau nurodo, kad nuo 1964 m.su juo dirbęs Romualdas Girkus apiesavo kolegą Stasį Vyžintą rašė: „Pagarbosjausmas jam kilo ne dėl amžiaus skirtumo,bet dėl jo gyvenimo būdo ir darbokokybės. Ekspedicijos darbuotojamsbuvo mokama už atliktą darbo kiekį,tačiau Stasys nesivaikė lengvai uždirbamųpinigų. Darbą atlikdavo itin kruopščiai.Jo gyvenimo būdas buvo asketiškas –maudymasis nuo ankstyvo pavasarioiki vėlyvo rudens, nereiklumas maistui,apsiribojant beveik vien pienu, duonair daržovėmis. Stasys nevergavo savokūnui, prioritetą teikė protui ir dvasiai.Tuo laikotarpiu Latvijoje buvo daugapleistų vienkiemių, kurių palėpėsebuvo galima užtikti senų leidinių iretnografinių dalykų. Laisvalaikiu jis daugskaitė ir lankydavo istorines, gamtos iretnografines įžymybes. Ne kartą tekokartu nakvoti ir vakarojant išgirsti Stasiofilosofines mintis apie gamtos Kūrėjosubtilumą ir gyvenimo tikslus. Jo mintysįstrigo pasąmonėje, iškyla priešpriešavartotojiškai ir gamtai bei savo artimuinegailestingai visuomenei“. Manau,Romualdas iš S. Vyžinto paveldėjo jogyvenimo būdą, laikydamasis jo gyvenair dabar: yra optimistas, svaikata puiki,kaip ir Stasys, itin vertina žiemossportą. Romas – didelis slidinėjimosporto entuziastas, dar ir šiandien suNukelta į 13 p.

2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429) Mokslo Lietuva 3Semiotikos žingsniaiLaisvės sala nelaisvės vandenyne (2)Pradžia Nr. 4Tarybiškumo tennebuvo nė kvapoGrįžkime prie 1966 m. Käärikuvietovėje pusšimtis kilometrųnuo Tartu vykusios semiotikosvasaros mokyklos. Kaip tvirtinajos dalyvis Tomas Venclova, jo patiestolesniam likimui ta vasaros mokyklapadarė labai didelę įtaką. Būtų įdomupasiaiškinti: įtaka literatūrinei kūrybai,o gal veikiau mokslininko kelią tuometu besirenkančiam asmeniui? Kolšio klausimo užduoti nepavyko, šiųeilučių autorius gali pasinaudoti tegu irsantykine laisve daryti savo išvadas. Suprantama,remiantis Venclovų muziejujeišsakytomis mintimis, autentiškaisprisiminimais, kai kuriomis nuomoniųsankirtomis.Iškart pasakysime, kad tai buvo Likimodovana, savotiškas virsmas jeigune pasaulėžiūroje ar Venclovos santykyjesu to meto tikrove, tai vis dėltovienas iš esmingų likiminių įvykių.Beje, ne vienintelis lūžis T. Venclovosgyvenime, nes būta ir antro, įvykusiobeveik tuo pačiu metu. Akivaizdus patvirtinimas,kad už sėkmę atsakingosmūzos vienos nevaikšto. Sugrįžusioiš Estijos T. Venclovos Vilniuje laukėkitas ir ne mažesnis siurprizas. Pas savobičiulius Ramūną ir Audronį KatiliusVenclova rado iš Leningrado atvažiavusįpoetą Josifą Brodskį. Išeitų, kadlikimo deivė tuo pačiu metu padėjoVenclovai įsisukti į mokslininkų neabejotinaidisidentinį ratą, o per Brodskįjis buvo įsuktas į ne mažiau įdomųpoetų disidentų verpetą. Įdomiausia,kad tai vyko beveik tuo pačiu metu.Jeigu atsitiktinumas, tai labai įdomusir beveik mistinis.Juk ką reiškė į literatūrą, kalbosmokslą, tuo metu ir į mokslo populiarinimąpasukusiam Venclovai išvystigyvą slavistikos mokslo „pusdievį“profesorių Romaną Jakobsoną, atvykusįį tą vasaros mokyklą iš JAV? PasakVenclovos, įspūdis, ko gero, tokspat, kaip fizikams, kurie tuo metu vedėnesibaigiančias diskusijas su lyrikais,vieną dieną savo būryje staiga išvystiNilsą Borą, Heizenbergą ar patį AlbertąEinšteiną. Slavistikoje irgi būta savų„einšteinų“. Kiti tos vasaros semiotikųmokyklos dalyviai taip pat buvo labaiįdomios asmenybės ir gilūs mokslininkai,nors tuo metu mokslo pasaulyje darne tiek pagarsėję – jų žvaigždės metasdar buvo priešakyje.Ir kas dar krito į akį T. Venclovai.Tie semiotikai vasaros mokyklojejautėsi kaip laisvos, nesuvaržyto intelektoasmenybės, elgėsi taip, tarsitarybų valdžios šioje vienoje šeštojojepasaulio dalyje nė nebūtų. Bent jau jųmoksliniuose pranešimuose, diskusijoseir visoje elgsenoje to „tarybiškumo“nebuvo nė kvapo. Savo intelektinesjėgas ir gyvenimus jie skyrė daug svarbesniamdalykui – mokslui, pamėgtaityrinėjimų krypčiai, o visa kita atrodėtaip nerimta, kad net aptarinėti nebuvojokio reikalo.Bent kiek susidūrusiam su sovietinetikrove visa tai gali atrodyti kaip fantastiniopasaulio atspindys, bet turimeautentiškus liudytojus, tad lieka arbasutikti, arba įrodyti, kad šito negalėjobūti, nes Sovietų Sąjungoje to būti negalėjovisiškai... Štai T. Venclova teigia,kad tokia laisvės sala nelaisvės vandenynebuvo, bent jau semiotikos moksluigali būti taikoma. Galimas dalykas, kadProfesoriai Kęstutis Nastopka ir Tomas Venclova prisimena pirmuosius semiotikos žingsnius į LietuvąNuo 1992 m. Vilniaus universitete veikia A. J.Greimo semiotikos ir literatūros tyrinėjimųcentras, kurio vienas iš kūrėjų buvo prof. KęstutisNastopka. Vis dėlto su semiotika Lietuvojepirmiausia susidurta per Jurijų Lotmanąir Tartu semiotikos mokyklą. Ryšiai su J. Lotmanubuvo užmegzti anksčiau, negu su A. J.Greimu. Šmaikštaujant galima teigti, kad keliasį Paryžių vedė per Tartu, bent jau kai kuriemspirmiesiems semiotikos entuziastamsiš Lietuvos.Vasario 2 d. Venclovų namuose-muziejujepanašiai buvo fizikos moksle, gal ir kaikuriuose kituose, bet šiuo atveju dėmesįtelkiame į semiotiką.Jurijus Lotmanas buvo seniausiosemiotikos periodinio leidinio SovietųSąjungoje Trudy po Znakovym Sistemaminiciatorius, 1964–1998 m. žurnalasbuvo leidžiamas Tartu universitete.Dirbdamas šiame universitete J. Lotmanassukūrė savitą Tartu–Maskvossemiotikos mokyklą, kurios atstovaisbuvo tokios asmenybės kaip BorisasUspenskis, Viačeslavas Ivanovas, VladimirasToporovas, Michailas Gasparovas,Aleksandras Piatigorskis ir daugeliskitų žymių ir originaliai mąsčiusiųmokslininkų. Šiandien juos vadinameoriginalios kultūros semiotikos teorijoskūrėjais. 1966 m. pasirodė J. Lotmanoknyga Vnutri mysliaščich mirov(Mąstančių pasaulių viduje), kuriojebuvo skirta vietos ir semiotikai (Semiotičeskojeprostranstvo, p. 164–175). J.Prof. Jurijus Lotmanas – Tartusemiotikos mokyklos kūrėjasLotmanas su bendraminčiais sugebėjopasiekti, kad jo organizuojamos semiotikųvasaros mokyklos vyktų, tiemsreikalams sugebėdavo gauti ir šiek tieklėšų. Svarbiausia, kad tose mokyklosebuvo galima užsiimti tikru mokslu.Žodis tikru nereiškia, kad ten nebuvoekscentriško ar net savaip ezoteriškomokslo. Intelektinė laisvė tuo ir skiriasinuo perdėm ideologizuoto ir dogmatizuotomokslo, kad laisvės ribos vis dėltopakankamai lanksčios.Nežinojimas jiemsnebuvo kliūtisSu kokiu intelektiniu bagažu T.Venclova ir N. Trauberg 1966 m. rugpjūtįvažiavo į Kääriku semiotikų vasarosmokyklą? Kaip šiandien iš 44-eriųmetų nuotolio prisimena tą semiotikųsambūrį vienas iš jo dalyvių?Tomas buvo jau dviejų mokslo populiarinimoknygų autorius: 1962 m.išėjo Raketos, planetos ir mes, 1965 m. –Golemas, arba dirbtinis žmogus. Reiškėsiir literatūros tyrinėjimų baruose. Visdėlto savo tuometinio asmeninio indėlioT. Venclova nepervertina: važiavo įEstiją su dviem pranešimais, ant kuriųbuvo užrašyta po dvi pavardes, bet tai,– tvirtina Tomas, – buvo faktiškai NatalijosTrauberg-Čepaitienės parašytipranešimai. D. Mitaitės monografijojeTomas Venclova: biografijos ir kūrybosženklai teigiama, kad tai pranešimas– Dėl etninių sistemų tipologijos.Ir tai buvo ne kas kita kaip akivaizdikrikščionybės propaganda, tuometėssantvarkos požiūriu visiškai begėdiška.Antrasis pranešimas skirtas anglų rašytojoGilberto Keito Čestertono (Gilbertvykęs diskusijų vakaras Ženklų sistemųkonfliktas. Semiotika TSRS:Tartu–Maskva–Vilnius renginio dalyviai – prof. Tomas Venclova,prof. Kęstutis Nastopka ir literatūrologas,leidyklos Baltos lankos vadovas SauliusŽukas – atgaivino 44 metų senumo įvykius,kuriuos pravartu žinoti juk ne vien moksloistorikams. Tuo labiau, jeigu į semiotikosteikiamas galimybes žvelgsime ne vien kaipį ženklų ir ženklų sistemų nagrinėjimą, betkaip mus supančio pasaulio įvairiapusiškustyrimus, prasmių ir prasmingumo paieškas.Keith Chesterton, 1874–1936) poetikainagrinėti. Šiame pranešime taip pat neapsieitabe krikščionybės propagavimojau vien todėl, kad Čestertonas buvokatalikiškas rašytojas. Pranešime šitaine tik kad nebuvo mėginama užtušuoti,ar bent atsargiai apeiti, bet akivaizdžiaipabrėžiama aiškinant, kaip šio rašytojopasaulėžiūra ir įsitikinimai santykiaujasu poetika. Suprantama, pranešimasišreiškė labiau Natalijos Trauberg nuostatas,o Venclova buvo tiesiog pakeleivis.Rašydama pranešimą, ant kurio atsiradoir Tomo pavardė, N. Trauberg mėgindavosavo bendraautorį įtraukti į jairūpimas problemas, užduodavo vienąkitą klausimą, ką jis galvojąs apie vienąar kitą dalyką. Kiek tie jo atsakymai irmintys padėjo N. Trauberg, Tomas iršiandien nedrįstų vertinti, o tuo metujautėsi ne tiek pranešimų bendraautoris,kiek šios daugeliu atveju nepaprastosmoters bendramintis.Tomas prisipažįsta tame semiotikųsambūryje buvęs labiau klausytojas,negu aktyvus diskusijų dalyvis. Apskritainelabai nuvokė, kas per paukštis yrata semiotika. Šiuo požiūriu ne itinskyrėsi ir nuo kai kurių kitų tos vasarosmokyklos dalyvių, argi ne todėl vienaslinksmuolis mestelėjo smagų ketureilį,visiems tos vasaros mokyklos dalyviamslabai patikusį. Dvi eilutes pacituosime:Собирались идиотикиТолковать о семиотике…(Rinkosi idiotukai postringaut apie semiotiką).Gedimino Zemlicko nuotraukaSveika saviironija rodo, kad taibuvo betarpiškas ir draugiškas mokslinissambūris. Netrukdė ir tai, kad bentjau dauguma į tas vasaros mokyklasatvykusiųjų nelabai ir žinojo, kas yrata semiotika. Įsivaizdavo, kad tai būdasnagrinėti kitokias negu natūralioji kalbaženklų sistemas panašiais metodais,kuriais nagrinėjama kalba. Būtų gal irvisai neblogas paaiškinimas, jeigu būtųvisiškai aišku, kokiais metodais reikianagrinėti kalbą. Kitos ženklų sistemos,tokios kaip literatūra, dailė, mitologija,ritualai ir t. t. buvo dar labiau miglotidalykai. Nežinojimas nebuvo kliūtissiekti daugiau sužinoti. Jau tai, kad buvogalima pasiklausyti gerokai daugiau išmanančių,ženklų sistemas tyrinėjančiųasmenybių buvo labai naudinga.Kaip ir daugelyje konferencijųįdomiausia vykdavo netgi ne salėje,o aplink salę, kur žmonės betarpiškaibendrauja, aptarinėja jiems rūpimus dalykus.Kääriku užsimezgusios diskusijostoliau tęsdavosi Otepää miestelyje, kurvasaros mokyklos dalyvius traukdavogal ne tiek ten esanti protestantiška bažnytėlė,kiek restoranėlis, kuriame vykomažai ką bendro su maldomis turintysdalykai. Tačiau semiotikos klausimai irten būdavo diskutuojami, gal net su dardidesniu įkarščiu, o tam tikras atsipalaidavimasvakarais po įtemptos dienosbuvo visiškai suprantamas. Tokią patbetarpišką atmosferą T. Venclova tvirtinapatyręs Valdo Adamkaus vasarvietėjeTabor Farma Mičigano valstijoje, kurvykdavo Šviesos – Santaros suvažiavimai,bet tai vyko gerokai vėliau, kai T.Venclova jau gyveno JAV.Slavistikos metraspasaulyje ir KäärikuBuvome užsiminę, kad tais metaisį Kääriku atvyko ir ypatingas svečiasiš JAV – Romanas Jakobsonas (1896–1982), Maskvos ir Prahos lingvistiniųratelių vadovas, pasaulinė slavistikosįžymybė, o gal ir šios tyrinėjimų kryptiespirmasis asmuo. Daug nuveikėfonologijos, tipologinės kalbų klasifikacijos,semiotikos, stilistikos srityse.Mokslininkas, kuris nusipelno, kad apiejį būtų pasakyta daugiau.Gimęs Maskvoje, studijavo Maskvosuniversitete, kur 1915 m. įkūrė Maskvoslingvistinį būrelį. 1919 m. įkurtabendrija, tirianti poetinę kalbą. Niekostebėtino, nes jaunystėje R. Jakobsonasrašė eilėraščius, buvo futuristiniosąjūdžio Rusijoje narys, pirmasisbent tarp futuristų įvedė į eilėraščiusskaitvardžius. Neturintys prasmėsžodžiai ir raidės būdavo naudojamitarsi kokie užkeikimai, bet skaičius irjų sekas dėti į eilėraščius ligi tol niekamnebuvo šovę į galvą. O R. Jakobsonuišovė ir taip jis patvirtino toli gražu nešiaip poeto, bet poeto futuristo vardą!To meto futuristų aplinka, kuriojesukiojosi R. Jakobsonas – tai VladimirasMajakovskis, V. Chlebnikovas,A. Kručionychas, Lilia Brik ir jos vyrasOsipas Brik. Visai nebloga kompanija.Jeigu rašytume apie V. Majakovskį,būtinai paminėtume meilės trikampįV. Majakovskis–Lilia Brik–Osipas Brik(jos vyras), išplėtotume pasakojimąapie pačią didžiausią poeto aistrą ir dėljos tekusius sunkiausius jo gyvenimoišbandymus. Poetų kančios išsiliejaeilėmis. Deja, atrodytų labai stiprus irvitališkas poetas 1930 m. balandžio 12-ąją padėjo paskutinį tašką – pasitraukėiš gyvenimo.Vis dėlto rašome ne apie poetųNukelta į 14 p.

4 Mokslo Lietuva2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429)DiskutuojameAtkelta iš 1 p.Nors straipsnyje Upes naudojant energetikai...bandoma neigti akivaizdžius faktus,galėtumėte įsitikinti šio teiginio teisingumu– pakanka antroje vasaros pusėje, kaieutrofizacijos procesai itin suaktyvėja,važiuojant Vilniaus–Kauno autostradastabtelėti prie garsiojo Bajorkiemio irpaėjėti keliasdešimt metrų link Kaunomarių. Jau leidžiantis šlaitu neišvengiamaipajusite dvoką ir suprasite, kodėl anksčiaučia gausiai lankomi įvairūs rekreaciniaiįrenginiai liūdnai stypso nebesulaukdamilankytojų. Nėra abejonių, kad prie Kaunomarių eutrofizacijos procesų pagreitėjimoprisidėjo ir Kruonio HAE, kai dėl ryškiųkasdieninių vandens lygio svyravimųdugno dumble susikaupusios teršiančiosmedžiagos vėl pakeliamos į vandenį.Kitos, daug vėlesnės, tačiau jau daugiaunei 60 metų senumo idėjos, kurios mūsųhidroenergetikų laikomos itin sektinupavyzdžiu, – 1951 m. Maskvoje parengtasLietuvos gamtos pertvarkymo projektas,numatęs paskandinti kelis šimtus kv. kmmiškų, pievų, dirbamų žemių, sodybų,gyvenviečių ir hidroelektrinių kaskadasįrengti ant Nemuno, o po to ir ant kitųLietuvos upių. Cituoju šio projektooficialų vertinimą, kurį prof. P. Punyspateikė viename savo straipsnių, skirtųNemuno HE kaskadai: „Nereikiatirti Nemuno išnaudojimo schemospatikslinimo ar naujo laiptavimo. Taibuvo patikimai padaryta MaskvosHidroprojekto ir kituose darbuose.Ji iš esmės nesikeis.“ Paminėtina, kadJurbarko hidroelektrinė, kuriai įrengtibūtų reikėję užtvindyti beveik 100 kv.km, t. y. beveik dvigubai daugiau neistatant Kauno HE, o įrengtoji galia būtųbuvusi tik 10 MW didesnė, matyt, irpatiems hidroenergetikams pasirodėpasibaisėtina, todėl dabar vietoj JurbarkoHE siūloma pastatyti net 5 mažesnes HE,bet principas tas pats – gink Dieve, nėmetro natūralios upės vagos. Dėl P. Punioir B. Ruplio pateiktų aiškinimų apie nevapateiktą klaidinančią informaciją irišvadas, noriu pasakyti, kad straipsnyjeGyvenimas harmonijoje su gamta pateiktiskaičiai ir faktai pagrįsti oficialiaisduomenimis, galima paklaida neviršija10–15 proc. Vertėtų atidžiau perskaityti,kas parašyta, ir nesistengti dirbtinaipainioti skirtingų dalykų ir sąvokų. Kaikalbama apie mažųjų hidroelektriniųužliejamus plotus, negalima remtis Kaunomarių ne visai teisingais duomenimis irdar bandyti klaidinamai ekstrapoliuotijuos mažosioms hidroelektrinėms.Pagal Aplinkos apsaugos agentūrospateikiamus duomenis (kurie prieinamivisiems), vidutinis mažųjų hidroelektriniųtvenkinio plotas – daugiau nei 90 ha.Atmetus užtvindytų ežerų ir upių vagųplotus, vidutinis papildomai užtvindomasplotas – beveik 60 ha. Lyginant biomasėsenergetinį potencialą iš ploto vienetosu mažųjų HE užlieto ploto energijosprodukcija, straipsnyje Upes naudojantenergetikai... bandoma viską supainioti,o vertinant šiaudų energetinį potencialą,mūsų minimas vienas procentasvisų Lietuvos ūkiuose susidarančiųšiaudų painiojamas su vienu procentunepanaudojamų šiaudų ir lyginama nesu vidutine, o su keturis kartus galingesnenei vidutinė mažąja hidroelektrine.Pridurtina, kad tyrimai vykdomisu daugiamečiais žoliniais augalais.Čekijos ir kitų šalių patirtis rodo, kadpritaikius pažangią agrotechniką,užauginamos biomasės energetinispotencialas gali beveik dvigubai viršytitrumpos rotacijos sumedėjusių augalųenergetinį potencialą. Tada iš 1 hektareper metus susiformuojančios biomasėsbus galima gauti ne 2–3, o 3–4 kartusdaugiau energijos nei iš lygumų kraštuoseužtvindomų plotų.Visu greičiu į praeitįNegi bandysime grįžti prie socialistinių gamtos pertvarkymo planų?Kita vertus, jei būtų atvirkščiai, irnorint gauti tą patį energijos kiekį kaip išužtvindyto hektaro, energetinėmis plantacijomisreikėtų apželdinti 2–3 kartusdidesnį plotą nei jis užtvindomas statanthidroelektrines, valstybiniu požiūriu vistiek būtų naudingiau apleistose žemėseveisti energetinius želdinius nei skandintižemę, kurios ne taip jau daug turime.Kai kurios nedidelės šalys, pavyzdžiui,Olandija skyrė daug lėšų ir darbo, kadatsikovotų sausumą iš vandens.Skaitant hidroenergetikų pateikiamusargumentus visada stebina jų pastangoslyginti nepalyginamus dalykusir nekreipti dėmesio į tai, kad Lietuva –tipingas lygumų kraštas. Pagal reljefoaukščių skirtumus Europos Sąjungojeesame antra šalis po Olandijos, o Danijojeaukščiausias reljefo taškas daugiaunei dvigubai aukštesnis nei Lietuvoje.Todėl aptariamame P. Punio ir B. Rupliostraipsnyje pateikiami tokių kalnuotų šaliųkaip Rumunija ar Bulgarija pavyzdžiaiir Dunojaus lyginimas su ramiai per lygumassruvenančiu Nemunu skamba taippat nepadoriai, kaip ir bandymai remtisprieš šimtą metų išsakytomis tegul ir labaigerbiamų žmonių mintimis. Kitas hidroenergetikųdar neseniai labai dažnai naudotasargumentas – propaguojant 1951 m.Maskvoje parengtus hidroelektrinių kaskadosant Nemuno planus remtis Dauguvosužtvankų patirtimi. Tik pateikusišsamius skaičiavimus ir įrodžius, kaddėl specifinių geomorfologinių sąlygų antDauguvos pastatytos hidroelektrinės tampačiam energijos kiekiui gauti užtvindo12 kartų mažesnį plotą, šis argumentasdaugiau nebenaudojamas.Keistokai atrodo ir ypatingoshidroenergetikų simpatijos prieš šimtąmetų sukonstruotoms V. Kaplanohidroturbinoms. Šios turbinos iš tiesųyra daug efektyvesnės už paprastaspropelerines hidroturbinas ir galiišnaudoti kur kas platesnį nuotėkiodiapazoną. Tačiau lygumų sąlygomis,kai pasibaigus pavasariniam potvyniuimažųjų upių nuotėkis yra itin menkas,net ir šios turbinos pratekančio vandensrežimu efektyviai dirbti jau nebegali. Todėltenka naudoti tiesiog barbariškus gamtosatžvilgiu šių turbinų eksploatavimobūdus, kai iki trijų ketvirtadalių parosvandenį tenka kaupti tvenkiniuose irupės vaga žemiau užtvankos tiesioglieka beveik sausa. Kaip rodo ekspertųvertinimai, panaudojant modernesneshidroturbinas, kurių darbui pakankamažesnio vandens slėgio, daugumosšiuo metu Lietuvoje veikiančių mažųjųHE efektyvumą būtų galima padidinti1,5–1,7 karto, kartu sumažinant irneigiamą poveikį upių ekosistemoms.Neatsitiktinai parengtuose upių baseinųvaldymo planuose hidroturbinųmodernizavimas numatytas kaip vienaaktualiausių priemonių hidroenergetikosefektyvumui padidinti.Graudžiai atrodo kolegų iš LŽŪUVandens ūkio fakulteto bandymas ironizuotibiokuro deginimo galimybes,aiškinant, kad šis procesas nepadarė jokiospažangos nuo akmens amžiaus. Kaipinžinerinį išsilavinimą turintys žmonėsjie lyg ir turėtų žinoti, kad net lyginantsu praėjusio amžiaus pradžia, biokurodeginimo efektyvumas padidėjo apietris kartus. Jei deginant malkas senovinėjekaimo krosnyje naudingo veikimokoeficientas – apie 0,35, tai sukonstravusTaip Nemuno ir Merkio santaka atrodytų pastačius Alytaus HE.(Pagal AB Hidroprojektas apskaičiuotas patvankos ribas).Palyginkime su dabartiniu vaizdu, pateiktu 1psl.vadinamuosius antrinio degimo katilus,veikiančius dujų generavimo principu,naudingo veikimo koeficientas padidėjodvigubai. Tokie katilai jau seniai gaminamiir plačiai naudojami Lietuvoje. Okogeneracinėse biologinį kurą deginančiosejėgainėse pasiekiamas 0,9 ir net 0,95naudingo veikimo koeficientas.Straipsnyje Upes naudojant energetikai...bandoma paneigti ir planuotosAlytaus HE itin didelį poveikį Merkio žemupiui.Beveik visi Lietuvos žmonės žino,kad Merkio ir Nemuno santaka – vienasįspūdingiausių Lietuvos gamtos kampelių,šios vietos nuotrauka neišvengiamaipuošia daugumos leidinių apie Lietuvosgamtos grožį puslapius, įskaitant palygintineseniai išleistą garsųjį M. Jovaišos albumąNeregėta Lietuva.Prof. P. Punys iš dalies teisus –Merkinės kalva iš tiesų neatsidurtų povandeniu, bet paguoda iš to nedidelė,nes įspūdingas Merkio žemupio slėnispavirstų seklia bala. Pastačius šią užtvanką,be Merkio žemupio, būtų patvindytadalis Vidzgirio ir Balkasodžio botaniniųdraustinių ir nemaža dalis Dzūkijosnacionalinio parko, o tai Saugomųteritorijų įstatyme griežtai uždrausta.Parengtuose poveikio aplinkai vertinimodokumentuose (vadovas Alvydas Žibas,LŽŪU Vandens ūkio fakultetas) jaupadarytos išvados apie nereikšmingąšios užtvankos poveikį aplinkai. Laimei,priimtos Vandens įstatymo pataisosneleido šio projekto įgyvendinti.Keistai skamba ir apsimestiniaihidroenergetikų nuogąstavimai apie nevadidelį Gazpromo džiaugsmą dėl stabdomųhidroenergetikos plėtros Lietuvoje planų.Būtina paaiškinti, kad elektros pavidalusunaudojama energija bendrameLietuvos galutinės energijos balansesudaro tik 15,8 procento. Realizavus netjuodžiausius hidroenergetikų planus irnepalikus nepatvenktos nė vienos bentkiek vandeningesnės Lietuvos upės,bendras hidroenergetikos indėlis į elektrosgamybą galėtų pasiekti 10–12 proc., t. y.prie dabartinių 3 proc., kuriuos gaminaKauno HE ir 84 mažosios HE, prisidėtų7–9 proc. elektros energijos. Vadinasi, šipapildoma energija bendrame Lietuvojesunaudojamos energijos balanse sudarytųviso labo 1,2–1,5 procento.Kur kas labiau Gazpromas turėtųjaudintis dėl Lietuvos planų iki 2020 m.deginant biologinį kurą pagaminti 60 proc.šilumos energijos kartu pagaminant irnemažai elektros energijos, arba įrengti1000 MW galios sausumos ir jūrinių vėjojėgainių. Jei dar pridėtume planus, kadtransporto kuro balanse atsinaujinantysištekliai (biodyzelinas ir bioetanolis)iki 2020 m. turės sudaryti 15–20 proc.,bendras atsinaujinančių energijos išteklių(be hidroenergetikos plėtros) indėlisbendrame sunaudojamos energijosbalanse 2020 m. sudarytų daugiau nei30 procentų. Neabejoju, kad daugumaLietuvos žmonių sutiks, kad sunaikintivisas dar likusias natūralias Lietuvos upesir užtvindyti šimtus kvadratinių kilometrųišskirtine biologine įvairove ir ekologinebei kultūrine verte pasižyminčių upiųslėnių tam, kad pagamintume 1,2–1,5proc. mums reikalingos energijos, būtųvisiškai su darnaus vystymosi idėjomisnederantis sprendimas.Taip pat primintina, kad pagrindinėdarnaus vystymosi nuostata, nusakantidarnią ekonomikos ir aplinkos sektoriųsąveiką – ekologinio efektyvumo principas.Jo esmė tokia – „iš mažiau pagamintidaugiau“. Vadinasi, pasirenkant būdusnumatomai naudai pasiekti, pirmenybėturi būti teikiama kuo mažesnį neigiamąpoveikį aplinkai darantiems, tai yra kuotaupiau gamtos išteklius naudojantiemsir kuo mažiau aplinką teršiantiems gamybosbūdams. ES teisėje, kalbant apiegalimą poveikį gamtinei aplinkai (Bendrojivandens politikos direktyva, Ūkinėsveiklos reglamentavimas „Natura-2000“teritorijose ir pan.), efektyvumo principuiįgyvendinti reikalaujama pasirinktimažiausią neigiamą poveikį aplinkaidarančią alternatyvą, o kalbant apie vandenstelkinių fizinių parametrų keitimą(užtvankų statybą), be kitų griežtų sąlygų,nurodoma, kad fizinių vandens telkinioparametrų pakeitimas galimas tik tada,kai nėra jokių kitų aplinkosauginiupožiūriu palankesnių ir techniškaiįmanomų bei finansiškai pateisinamųalternatyvų pasiekti tai pačiai naudai, kuriąatneštų planuojami vandens telkiniofizinių charakteristikų pakeitimai.Todėl ES šalyse sparčiausiai vykstavėjo energetikos ir energetinių plantacijųplėtra, numatoma vis didesnį dėmesį skirtisaulės, geoterminei energijai, o hidroenergetikayra vienintelis atsinaujinančiosenergijos sektorius, kuriame dėl dideliopoveikio aplinkai ir Bendrosios vandenspolitikos apribojimų pastaraisiais metaisfiksuojamas neigiamas prieaugis, olygumų sąlygomis užtvankos jau seniainebestatomos. Pavyzdžiui, Vokietijojedar prieš 10 metų hidroenergija sudarėper du trečdalius iš atsinaujinančių energijosšaltinių pagaminamos energijos, odabar, nors dar yra nemažai nepatvenktųdidelį energetinį potencialą turinčiųkalnų upių, ši dalis tesiekia 15 procentų.Panašios tendencijos ir daugelyje ESšalių. Lietuvoje pastaraisiais metais taippat fiksuojami analogiški pokyčiai. Jeidar prieš penkerius metus beveik visaelektros energija iš atsinaujinančių energijosšaltinių buvo pagaminama hidroelektrinėse(daugiausia Kauno HE), dabarši dalis sudaro mažiau nei pusę (46,8proc.), o 2020 m. pagal parengtą Nacionalinįatsinaujinančių išteklių plėtrosplaną sudarys tik 14,2 procento. Žodžiu,gana sparčiai artėjame prie civilizuotųšalių rodiklių.Ekologinio efektyvumo principopožiūriu, keistai atrodo hidroenergetikųargumentai, kad visos atsinaujinančiųenergijos šaltinių rūšys turi vienodasteises ir turi būti vienodai plėtojamos.Teises, be abejo, turi, bet toms teisėmsrealizuoti dar reikia ir tinkamų gamtiniųsąlygų. Pažiūrėjus į kitų šalių patirtįnesunku suprasti, kodėl, pavyzdžiui,Norvegijoje tarp atsinaujinančių elektrosšaltinių vyrauja hidroenergetika, o Danijoje– vėjo jėgainių tiekiama energija(šiuo metu bendra vėjo jėgainių įrengtojigalia šioje šalyje jau viršijo 3200 MW).Juk Norvegija – kalnuota šalis, o Danijai,kaip ir Lietuvai, būdingas lygus reljefas.Taip pat komentuotini prof. P. Punioargumentai, kad neleidus statyti hidroelektrinėsant Neries, Achema dabar stato22 MW kogeneracinę dujų jėgainę, oneleidus užtvankų kaskadų įrengti antNeries ir Nemuno, Achema priverstatrąšas gabenti sausumos transportu irtodėl labai teršiamas oras.Dėl Achemos statomos 22 MW dujųjėgainės visų pirma pasakytina, kad tokiosjėgainės pagaminama elektra – menkaslašas Achemos energetinių poreikiųjūroje, be to, Bronislovas Lubys, kaipatsinaujinančios energetikos entuziastas,vietoj dujų jėgainės puikiausiai galėjopastatyti dar vieną vėjo jėgainiųparką arba biologiniu kuru kūrenamąkogeneracinę elektrinę. Kalbant apiesunkių krovinių gabenimą, būtina žinoti,kad poveikio aplinkai požiūriu kroviniųpervežimai geležinkeliu beveik prilygstavandens transportui, o geležinkelioliniją elektrifikavus ji net efektyvesnė,jau nekalbant apie tokį atvejį, kaiateityje traukiniai galės naudoti elektrąiš atsinaujinančių energijos šaltinių.Krovininiai laivai, kaip žinoma, nėravaromi vėju, o mazuto deginimas –viena taršiausių technologijų. Tuolabiau, kad geležinkelio linijos jau seniainutiestos, o norint sudaryti galimybęplukdyti Nerimi ir Nemunu stambausgabarito krovinius, būtina ant jų pastatytiužtvankų kaskadas, paversti šį ypatingąmūsų gamtos ir kultūros paveldąsusisiekiančių technologinių tvenkiniųvirtine, visiškai ir galutinai užblokuotimigruojančių žuvų galimybes patekti įsavo nerštavietes, paskandinti išskirtinebiologine įvairove pasižyminčius jųslėnius ir sukurti daugybę kitų ekologiniųproblemų.Bus daugiau

6 Mokslo Lietuva2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429)AsmenybėSvėdasuose pagerbti literatūros klasikaiVytautas RimšaSvėdasiškių draugijos „Alaušas“ Tarybos narysRenginys prasideda...Poeto Justino Marcinkevičiaus 80-mečiuijungoms įsteigus 2002 m. Vaižgantopremiją, jau devynis kartus iš eilės (pirmuosiusdvejus metus ceremonialasvyko Vilniuje) laureatams ji teikiamarašytojo gimtinėje. Nemažai prie šiųdarbų geranoriškai yra prisidėję ir kiturgyvenantys kraštiečiai. Tarp jų – doc.dr. Juozas Lapienis, doc. dr. RomualdasŠimkūnas, dr. Rimantė Matlašaitienė-Grižaitė, ekonomistė Danutė Kindurytė-Peželienė,Svėdasiškių draugijosAlaušas tarybos nariai – AlgimantasIndriūnas, Edmundas Baliukas, VytautasBublys, Vytautas Rimša ir daugkitų. Svėdasuose neseniai surengtasir pirmasis draugijos Alaušas nariųsuvažiavimas, išrinkta nauja draugijostaryba.Vis dėlto didžiausias iki tol literatūrinisrenginys savo užmojais, programair dalyvių skaičiumi Svėdasuose ir rašytojoJuozo Tumo-Vaižganto gimtinėjeMalaišių kaime įvyko per tradicinį šiokrašto Mykolinių kermošių (2009 m.rugsėjį). Svarbiausi organizatoriai –Lietuvos rašytojų ir Žurnalistų sąjungos,Anykščių rajono savivaldybė,Lietuvai pagražinti draugija ir jos vietinisskyrius, Svėdasų seniūnija, viešojimiestelio biblioteka ir Kultūros namai,J. Tumo-Vaižganto gimnazija, Svėdasųkrašto (Vaižganto) muziejus, Svėdasųbendruomenė, Vaižgantiečių kluboPragiedrulys asociacija ir kt.Svėdasiškiai sako, kad Vaižgantogimtinė seniai buvo tokį didelį literatūrosgerbėjų sambūrį regėjusi. Šį kartąrinkosi žmonės ne tik Vaižganto prisiminti,bet ir pasveikinti naujo Vaižgantopremijos laureato, garbaus mūsųtautos poeto Justino Marcinkevičiaus,besirengiančio sutikti neeilinį savogimtadienį, seniai tapusio visuomenėjelietuvių tautos sąžinės ir garbėssimboliu. Į šventę atvyko svečių išAnykščių, Kupiškio, Rokiškio, Utenosir kitų Aukštaitijos rajonų, o iš Kaunoir Vilniaus miestų – net keli rašytojų,žurnalistų, artistų ir kitų garbių svečiųautobusai. Dalyviai vos tilpo erdviamebuvusios Vaižganto sodybos kiemeprie jo paminklo.Po pamaldų Svėdasų bažnyčioje,pirmiausia Malaišiuose, prisimintosVaižganto gimimo 140-osios metinės.Pranešimą apie literatūros klasikokūrybą skaitė kraštietė iš Vilniaus doc.dr. Dalia Dilytė. Prisiminimais apierašytoją pasidalijo Lietuvai pagražintidraugijos pirmininkas Juozas Dingelisir Svėdasų bažnyčios klebonas VydasJuškėnas, Vaižganto muziejaus Kaunedirektorius Alfas Pakėnas, XXVIIPoetas pagerbtas tradiciniu Svėdasų ąžuolų vainikuAnykščių rajono Svėdasų seniūnijosgyventojai nuo seno itindaug dėmesio skiria savo kraštiečiųir kitų mūsų rašytojų kūrybai, jųatminimui įamžinti, kuria ir puoselėjasavas literatūrines tradicijas.Sunkiais karo ir pokario metais Svėdasųvalsčiaus bendruomenė miestelioaikštėje išsaugojo žymiam savo kraštiečiui,lietuvių literatūros klasikui, švietėjui,Vytauto Didžiojo universiteto docentui,kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui1937 m. pastatytą paminklą, jo varduyra pavadinę svarbiausią miestelio gatvę,o prieš 20 metų šį vardą, ilgai draustątarybinės valdžios, vėl grąžino Svėdasųgimnazijai. Miestelio centre atminimolenta pažymėtas namas, kuriame gimėir augo žinoma prieškario metų rašytojaBronė Buivydaitė, tarpukario Lietuvojesavo kūrinius pasirašinėjusi Tyrų Duktersslapyvardžiu. Čia saugomas ir kitųšio krašto rašytojų – Stepo Zobarsko,poeto, prozininko ir dramaturgo VladoBaleišio, čia dirbusio etnografo, kunigoir poeto Liudviko Adomo Jucevičiaus,kitų visuomenės veikėjų atminimas.Svėdasuose literatūrinis gyvenimasverda ir dabar. Atkūrus Nepriklausomybę,svėdasiškiai susibūrė į visuomeninesorganizacijas ir su užsidegimu tėviškėjeėmė plėtoti tautinę, kultūrinę iredukacinę veiklą. Buvo įsteigta Svėdasųtelevizija, ėmė veikti Lietuvos šauliųsąjungos ir Lietuvai pagražinti draugijosskyriai, atidarytas Bendruomenėscentras, Jaunimo kultūros ir paramoscentras Versmė. Gyventojai, vediniliteratūrinių interesų, susibūrė įklubus: Sietuva (seniūnijos ir mokyklosliteratai), Tiesos ieškokime drauge(diskusijų mėgėjai), Šypsenėlė (vaikai),Euroskeptikai (globalizacijos kritikai irlietuviškų tradicijų šalininkai), Medžiodrožėjai (liaudies meno puoselėtojai),Pragiedruliai (Vaižganto kūrybosmylėtojai ir populiarintojai) ir kt.Ši veikla davė vaisių. Iškiliai paminėtosmiestelio įkūrimo 500 ir505-osios metinės, pastatyti keli paminkliniaikoplytstulpiai, sukurta vėliavair herbas, Juozo Tumo-Vaižgantogimtinėje atnaujintas muziejus, išleistikeli laikraščio Alaušo varpas numeriai.Pastarajam užsidarius, 2006 m. pradėtasleisti naujas laikraštis Pragiedruliųžemė. Nuo 1991 m. Svėdasuose kasmetvyksta tradiciniai Vaižganto skaitymai,išleisti trys jaunųjų vietos literatųpoezijos rinkiniai, rengiami jaunųjųliteratų konkursai Karolio Širvinskopremijai gauti, jiems remti įsteigtas paramosfondas Baltasis balandis (vadovėAldona Širvinskienė).Lietuvos rašytojų ir Žurnalistų sąknygosmylėtojų draugijos atstovėDalia Poškienė, o klasiko kūrinių ištraukasskaitė aktoriai FerdinandasJakšys ir dažnas svečias Vaižgantuiskirtuose renginiuose Tomas Vaisieta.Pristatytas ir naujausias Svėdasųkrašto muziejaus vedėjo, žurnalistoVytauto Bagdono fotoalbumas NusilenkimeVaižganto žemei (2009 m.).Renginį paįvairino gitaristo KazimieroJakučio ir Lapienių šeimos ansambliodainos.Įteikta ir Vaižganto literatūrinėpremija. Ją 2009 m. Rašytojų ir Žurnalistųsąjungos skyrė (11-ąjį kartą)žinomam rašytojui Justinui Marcinkevičiuiuž eseistikos ir publicistikosknygą Pažadėtoji žemė (2009), poetuiįteikta ir Svėdasų seniūnijos premijaUž kūrybinius nuopelnus Svėdasųkraštui. Ji skiriama pirmąjį kartą. Beje,1999 m. birželį Justinas MarcinkevičiusSvėdasuose lankėsi per tradiciniusVaižganto skaitymus, skirtus JuozoTumo-Vaižganto 130-osioms gimimometinėms. Šventė vyko šv. ArkangeloMykolo bažnyčios šventoriuje.Kas šiandien nežino iškilaus mūsųtautiečio, nusipelniusio meno veikėjo(1975 m.), liaudies poeto (1978 m.),daugelio respublikinių ir tarptautiniųpremijų laureato Justino Marcinkevičiausir jo kūrybos? Daug kas iš poetogerbėjų ir šiandien mena (net deklamuoja!)ankstyvąją, liaudies dainųmotyvais perpintą poeto lyriką, Dvidešimtąjįpavasarį (1956 m.) ir kitas poemas,žavisi klasikinėmis, istorinėmisjo dramomis apie tragišką ir painiąmūsų tautos praeitį (Mindaugas, 1968;Mažvydas, 1976; Katedra, 1971 m.)ar kitais kūriniais. Jie padeda žmoguisusivokti gyvenime, suprasti tikrąsiasvertybes, siekius ir idealus, geriauorientuotis kasdienybėje, mokytis išsavo tautos istorinės praeities.Tą dieną pasveikinti savo mylimopoeto į Malaišius plūdo miniosžmonių. Sveikino Lietuvos rašytojų irŽurnalistų sąjungų vadovai – Jonas Liniauskasir Dainius Radzevičius, buvęankstesniųjų Vaižganto premijų laureatai,rašytojai – Gintarė Adomaitytė irRimantas Vanagas, Anykščių rajonomeras Sigutis Obelevičius, Svėdasųbendruomenės atstovai – seniūnas ValentinasNeniškis ir bibliotekos vedėjaElena Bublienė, Pasaulio anykštėnųbendrijos Vilniaus sambūrio vadovėRita Virbalienė, Svėdasiškių draugijosAlaušas atstovai – doc. dr. JuozasLapienis ir Vytautas Rimša, buvę šiokrašto tremtiniai, Rokiškio rajonobendruomenės atstovas Vytautas Šlikasir, žinoma, daug individualių poetotalento gerbėjų...Nuoširdžiai padėkojęs už dėmesįjo kūrybai, Vaižgantui, iš kurio jaunystėsmetais mokėsi meilės tautai,tėvynei ir literatūrai, poetas JustinasMarcinkevičius ėmėsi autografų, kuriųjau laukė ištisa šios prasmingos šventėsdalyvių eilė. Tuo metu žiūrovamskoncertavo Anykščių kultūros centroSvėdasų kultūros namų etnografinisansamblis, vadovaujamas Rožės Lapienienės.Tik vėlyvą popietę prasidėjovaišės ir neformalus bendravimas supoetu Justinu Marcinkevičiumi.Poetas visuomet dirbo savo tautai,jos kultūrai, švietimui, humanizmuiir pažangos idealams. Jo kūriniai žadinotautiečių siekius, ryžtą, laisvėstroškimą. Kaip viename interviu sakėpats rašytojas, „ gal kartais ir įAtgimimą atlydėjo juos (žiūrovus,skaitytojus – V. R.) koks Mindaugasar Mažvydas?..“ (V. Ž., 2008, gruodžio27, p. 6). Be abejo! Minėti jo kūriniaitarybiniais metais lietuviams buvolaisvės, demokratijos tautinės savigarbosir filosofinių apmastymų šaukliai,atgaiva pavargusiai sielai. Jie ir dabarpakiliai teigia aukštas filosofines, moralinesir dorovines tautos vertybes.Menant tuos gražius netolimospraeities įvykius, šiandien galima tvirtinti,kad visai neseniai – vos prieš keletąmėnesių, būtent čia – Svėdasuoseir Malaišiuose, prasmingai suskambopirmoji lietuvių liaudies poeto JustinoMarcinkevičiaus 80-ųjų gimimometinių jubiliejaus preliudija. Suskambogražiai derėdama, kartu sukito, gerbiamo mūsų tautos literatūrosmilžino Juozo Tumo-Vaižganto gimimo140-osiomis metinėmis. Argi tainesimboliška?Praėjus keliems mėnesiams, šiandiensavo mylimo poeto gimtadienįmini visa Lietuva. Gausu jam skirtųrenginių šalies viešosiose ir mokslinėsebibliotekose, mokyklose ir muziejuose,kitose kultūros įstaigose,miestų, rajonų ir kaimų bendruomenėse.Iškiliai tauta šiandien pagerbiasavo Poetą!Tvirtos sveikatos ir naujų literatūroskūrinių ateityje šiandien Jums,Poete, linki ir Svėdasiškių draugijaAlaušas ir visi kiti šio senojo Sėliųkrašto – Vaižganto žemės žmonės.Poetas dėkoja organizatoriams už Vaižganto ir Svėdasų seniūnijos premijasVytauto Bagdono nuotraukos

2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429) Mokslo Lietuva 7Gedimino Zemlicko nuotraukaKlaipėdos UniversitetasKlaipėdos Universitetas skelbia konkursą eiti pedagogų,mokslo darbuotojų pareigas nuo 2010 m. rugsėjo 1 d.:Taraso Ševčenkos knygos parodojeVilniuje, Poeto dvasinėsaugimvietės miesteAtkelta iš 5 p.Taraso Ševčenkos gimtadieniuiriai kultūros reikalai nebuvo svetimi.Antraip vargu ar būtų leidęs savo kazokėliuibeveik metus laiko lankytidailininko Jono Rustemo pamokas. Irnors Vilniaus universiteto Menų fakultetodekanas prof. J. Rustemas savomokinius mokė pirmiausia kopijuotiir tik išmokus amato imtis eskizų, betT. Ševčenkai padarė, matyt, gerą įtaką.Bent jau dailės žinovai nepeikiaTaraso Vilniuje atliktos moters biustokopijos. Tą patį galima pasakyti ir apieVilniuje T. Ševčenkos nupieštą piešinį,ant kurio paties autoriaus ranka užrašytaTai mano tėvas. Piešinys saugomasT. Ševčenkos nacionaliniame muziejujeKijeve.Manoma, kad Vilniuje T. Ševčenkasusipažino su lenkaite Jadvyga (Dziunia)Gusikovska, kuri ir tapo jo pirmąjameile. Ar ne iš jos pramoko ir lenkųkalbos? Visai galimas dalykas, kad peršią merginą jis susipažino ir su vietospatriotais, siekusiais pavergtos tėvynėslaisvės. Tuščioje vietoje negimsta kovosuž laisvę. Jo poezijoje labai ryški Ukrainosišsivadavimo iš pavergėjų jungotema. Eilėraštyje Vilniuje, šlovingamemieste perteikti skausmingi meilės praradimai,tačiau Vilnius gyveno ne vienmeile, bet ir sukilimo laukimo nuotaikomis,kurią jautri poetinė Tarasonatūra turėjo jausti. Tuo labiau, kadVaršuvoje 1830 m. prasidėjęs sukilimasjau artėjo ir prie Lietuvos sienų.Ir pirmas knygynas jogyvenimePilies g. 10 T. Ševčenka su P. Engelhartugyveno nuo 1829 m. rugsėjo9 d. iki 1830 m. kovo mėnesio 19dienos. Tuo metu šis pastatas buvopažymėtas 142 numeriu ir priklausėVilniaus kapitulai. Atkreipiame dėmesį,kad šalia esančiame name Pilies g. 8(tada pažymėtas numeriu 143) buvoJ. Zavadskio knygynas. T Ševčenkosbiografai pažymi, kad tai buvęs pirmasisknygynas Kobzariaus gyvenimokelyje. Praėjus daugeliui metų apsakymeDailininkas T. Ševčenka du kartuspaminės profesorių Joachimą Lelevelį,su kurio knygomis galėjo susipažinti iršiame knygyne.Didžiosios g. name Nr. 23 (tuo metu207 namas) šalia Rotušės pastato (aptariamuojumetu ten buvo Vilniaus teatras)T. Ševčenka gyveno nuo 1830 m.kovo iki savo buvojimo Vilniuje pabaigos.Tvirtinama, kad P. Engelhartas nelaukdamasartėjančio sukilimo pasiekė,kad būtų perkeltas dirbti į Peterburgą,į kurį išvyko 1831 m. vasarį. Po dviejųsavaičių į Peterburgą išvyko jo šeimair tarnai. Tačiau interviu su šių eilučiųautoriumi prof. A. Nepokupnas teigė,kad T. Ševčenka Vilnių apleido tik 1831m. gegužės mėnesį.Kaip ten bebūtų, Vilnių T. Ševčenkavisados minėjo kaip šlovingą miestą, omes galime didžiuotis, kad dvasingašio miesto atmosfera ir čia jo sutiktiejižmonės jaunajam Tarasui buvo asmenybėsaugimo ir tobulėjimo labai reikšmingavieta. Būsimam dvasios milžinuiVilnius buvo pirmas didelis miestas jogyvenimo kelyje už gimtosios Ukrainosribų, jo tikroji dvasinė augimvietė, kurpirmieji gautieji kultūriniai impulsai,patekę į imlią sielą, išaugo, išbujojo irdavė stebėtinus vaisius.Įprasminimo ženklaiT. Ševčenkos vardo įprasminimovietų Vilniuje nėra labai daug. 1961m. gegužę T. Ševčenkos 100-osiomsmirties metinėms atminimo lenta buvoatidengta Vilniaus universitete ant dabartinioIstorijos fakulteto pastato sienos.1996 m. rudenį ši lenta atnaujinta.2004 m. paminklinė lenta, skirta T.Ševčenkai, atidengta ant pastato Piliesg. 10 sienos.2006 m. gegužės 3 d. Lietuvoje sudarbo vizitu lankęsis Ukrainos prezidentasViktoras Juščenka Vilniausuniversiteto Filologijos fakultete atidarėTaraso Ševčenkos auditoriją. 2008 m.Ukrainos ambasada Lietuvoje kartu suLietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijaperdavė Taraso Ševčenkos auditorijaiapie 80 knygų, iš jų 56 pažymėtos asociacijosženklu.Jau ne pirmi metai ukrainiečiaisiekia pastatyti Vilniuje paminklą savoKobzariui. 2008 m. gruodį Vilniaussavivaldybė apsisprendė skirti paminkluivietą Aušros Vartų ir Bazilijonųgatvių sankirtoje esančiame skverelyje.Kaip tvirtina Ukrainos nepaprastasis irįgaliotasis ambasadorius Lietuvoje IhorProkopčuk, bus skelbiamas konkursas,kuriame galės dalyvauti Ukrainos irLietuvos skulptoriai. Paminklo gamybąir pastatymo išlaidas apsiima apmokėtiUkraina. 2014 m. Ukrainoje irvisame pasaulyje bus minimos TarasoŠevčenkos 200-osios gimimo metinės,o Lietuvoje minėsime 300-ąsias KristijonoDonelaičio gimimo metines.Palinkėsime ukrainiečiams susilauktiVilniuje paminklo Kobzariui. Palinkėsimeir naujų, modernių T. Ševčenkosvertimų į lietuvių kalbą, apie kuriuoskalbėjo ir tokį pageidavimą išreiškėpoetas Vladas Braziūnas.Gediminas ZemlickasGamtos ir matematikos mokslųfakultete:Biologijos katedroje –profesoriaus 0,5 etato,docento 1 etatas.Ekologijos katedroje –2 profesorių: 0,5 etato ir 0,25 etato,4 docentų po 0,25 etato,2 lektorių po 0,25 etato,asistento 1 etatas.Geofizinių mokslų katedroje –2 profesorių: 1 etatas ir 0,25 etato,2 docentų: 0,5 etato ir 0,25 etato,2 lektorių po 0,5 etato.Informatikos katedroje –profesoriaus 1 etatas,docento 2 etatai,lektoriaus 1 etatas.Kraštovaizdžio architektūros ir aplinkosplanavimokatedroje –profesoriaus 0,25 etato2 docentų po 0,5 etato,2 lektorių: 0,5 etato ir 0,25 etato.Statistikos katedroje –Jaunesniojo mokslo darbuotojo 0,5 etato.Humanitarinių mokslų fakultete:Lietuvių kalbos katedroje -profesoriaus 1 etatas,docento 1 etatas.Literatūros katedroje –2 profesorių po 1 etatą.Anglų filologijos katedroje –lektoriaus 1 etatas.Anglų kalbos centre –3 lektorių po 1 etatą.Istorijos katedroje –profesoriaus 1 etatas,lektoriaus 0,5 etato.Baltų kalbotyros ir etnologijos katedroje –2 profesorių po 1,0 etatą.Jūrų technikos fakultete:Laivybos katedroje –docento 0,5 etato.Laivo inžinerijos katedroje –profesoriaus 1 etatas,3 lektorių po 1 etatą.Mechanikos inžinerijos katedroje –docentų 0,5 etato,lektoriaus 1 etatas.Informatikos inžinerijos katedroje –2 lektorių: 1etatas ir 0,5 etato.Technologinių procesų katedroje –profesoriaus 1 etatas,docento 0,5 etato,lektoriaus 1 etatas,vyresniojo mokslo darbuotojo 1 etatas.Statybos katedroje –profesoriaus 1 etatas,docento 1 etatas,lektoriaus 1 etatas.Elektrotechnikos katedroje –profesoriaus 1 etatas,lektoriaus 0,5 etato.Menų fakultete:Choreografijos katedroje –docento 0,5 etato,lektoriaus 1 etatas.Dailės katedroje –profesoriaus 1 etatas.Džiazo muzikos katedroje –profesoriaus 1 etatas.Dainavimo katedroje –lektoriaus 1 etatas,asistentas 1 etatas.Liaudies muzikos katedroje –docento 1 etatas.Muzikos teorijos ir istorijos katedroje –profesoriaus 1 etatas.Režisūros katedroje –profesoriaus 1 etatas,4 docentų po 1 etatą.Sportinių šokių katedroje –profesoriaus 1 etatas.Pedagogikos fakultete:Psichologijos katedroje –profesoriaus 1 etatas,2 docentų po 1 etatą,2 lektorių po 1 etatą.Socialinės pedagogikos katedroje –docento 1 etatas.Vaikystės pedagogikos katedroje –profesoriaus 1 etatas.Edukologijos katedroje –docento 1 etatas.Socialinių mokslų fakultete:Ekonomikos katedroje –docento 1 etatas.Vadybos katedroje –3 docentų po 1 etatą,2 lektorių po 1 etatą,asistento 1 etatas.Politologijos katedroje –lektoriaus 1 etatas.Komunikacijų katedroje –asistento 0,5 etato.Socialinės geografijos katedroje –lektoriaus 1 etatas.Viešojo administravimo ir teisės katedroje –asistento 1 etatas.Sveikatos mokslų fakultete:Socialinio darbo katedroje –profesoriaus 1 etatas,lektoriaus 1 etatas.Slaugos katedroje –2 profesorių: 1 etatas ir 0,25 etato,docento 0,25 etato.Reabilitacijos katedroje –docento 1 etatas.Visuomenės sveikatos katedroje –3 docentų: 2 po 1 etatą ir 0,5 etatoasistento 1 etatas.Medicinos technologijų katedroje –lektoriaus 1 etatas.Tęstinių studijų institute:Andragogikos katedroje –lektoriaus 1 etatas.Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų irplanavimo institute –vyriausiojo mokslo darbuotojo 1 etatas,vyresniojo mokslo darbuotojo 1 etatas,3 mokslo darbuotojų: 1 etatas ir 2 po 0,5 etato,2 jaunesniųjų mokslo darbuotojų: 1 etatas ir 0,75 etato.Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute –2 vyriausiųjų mokslo darbuotojų po 1 etatą,mokslo darbuotojo 0,5 etato.Mechatronikos mokslo institute –vyriausiojo mokslo darbuotojo 1 etatas,jaunesniojo mokslo darbuotojo 1 etatas.Dokumentai priimami iki 2010 m. balandžio 26 d. 12 val. adresu:Klaipėdos universiteto Personalo skyrius, 110 kab., H. Manto g. 84,Klaipėda, tel. (8-46) 398916, 398917, 398918.Smulkesnė informacija:http://www.ku.lt/administracija/personalsk/atestacija.phpprof. Vaidutis LaurėnasStudijų prorektorius,pavaduojantis rektorių

8 Mokslo Lietuva2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429)ŠaltiniaiarbaBaltasis šviesoraščio metraštininkas,Penki vakarai su BernarduPradžia 2009 m. Nr. 15Kaip pamatyti praeitįNeringa turtinga kadugiais, okadugiai auga ten, kur grynas,visiškai švarus oras. Užtenkaužteršti orą ir kadugys nudžius.Natūralus oro barometras. Tad kolgyvi bus Neringos kadugiai, galėsimedžiaugtis švariu Neringos oru.Šią trumpą paskaitėlę apie gamtąBernardas spėja perskaityti rodydamaskadugio nuotrauką. O gal ištisokadugyno, dabar jau net sunku prisiminti.Panašioms lekcijoms paprastaiužtenka menkiausio postūmio – Bernardąsvarbu „užvesti“. Bet kad perdaug neužsivestų, tuojau pat pasirodoponia Antanina, siūlydama arbatosarba kavos, su medumi arba be jo.Todėl paskaitos neprailgsta, priešingai– norėtųsi, kad jos tęstųsi ilgiau,bet Bernardas jau verčia kitus savobūsimos knygos ar albumo lapus, tadir sugrąžinti prie pradėtosios temosnėra paprasta.Laimei, šiaudais ar nendrėmisdengtų stogų nuotrauka daryta Preilojesukėlė naują prisiminimų bangą.Pasirodo, norintiems pamatyti praeitįtereikia surinkti nuo tokio apsamanėjusiostogo lietaus vandenį, išvirtiarbatos ir jos atsigerti – iškart pamatysimepraeitį... Taip pat ir seniausiųgamtameldiškų laikų praeitį. Taip tvirtinaBernardas, o jam sakė vienas kunigaszanavykas, kuris taip darydavęs.Visus svečius vaišindavęs tik arbata išvandens, surinkto nuo seno šiaudiniostogo. Dabar pasitikrinti būtų sunkiau,nebent nuvažiuotume į Rumšiškiųliaudies buities muziejų, sulauktumelietaus ir prisipildytume nuo šiaudiniostogo nuvarvėjusio vandens rėčkutę.Ar tą yra daręs Bernardas, išsiaiškintinepavyko, bet visa, ką sakozanavykai, ypač lekėtiškiai, jam yrašventa teisybė. Juk visa Lietuva, išskyrusnebent Mažąją Lietuvą, statėgyvenamuosius namus su šiaudiniaisstogais net iki XX a. 4-ojo dešimtmečiovidurio, kai daugiau ėmė plistiTokį profesorių Vytautą Gudelį 1975 m. įamžino Bernardas AleknavičiusEduardo Jonušo pastatytas kurėnas skrodžia Kuršių marių bangasskiedromis dengti stogai. Ir Lekėčiųbažnyčia iki XX a. pradžios buvusidengta šiaudiniu stogu.Vis dėlto Neringos kadugiai irnendriniai Preilos stogai mus išvedėir prie tokių pavardžių kaip VytautasGudelis (1923–2007) ir Eduardas Jonušas.Pirmasis – tarptautinio mastožymus geologas ir geografas, okeanologas,gilus mokslininkas, profesorius,Lietuvos mokslų akademijos tikrasisnarys. Antrasis – ne mažiau gilus mąstytojas,menininkas, skulptorius, bekurio įtaigios meninės, kultūrinės irvisuomeninės veiklos Kuršių nerijabūtų netekusi dalies savo patrauklumoir išskirtinumo.Vagojęs jūrinių tyrimųerdvesBernardui profesorius VytautasGudelis – mokslininkas, kurispirmasis sovietiniais metais ėmėrūpintis Baltijos jūros reikalais, Kuršiųnerijos gamta ir visa unikalia šio žemėskampelio aplinka. Pasakysime daugiau.V. Gudelis yra jūrotyros ir krantotyrospradininkas Lietuvoje, pirmasispradėjęs ir kitus telkęs tyrinėti Baltijosjūros geologiją, eolodinamiką irneotektoniką (žemės plutos naujausiusjudesius). Jis jūros krantų dinamikostyrinėjimų mokyklos Lietuvoje kūrėjas,sukūręs pasaulyje žinomą lietuviškąjūrų krantotyros mokyklą.1948 m. pradėjęs rinkti medžiagąapie Lietuvos pajūrį, 1951 m. V. Gudelissurengė ekspediciją tirti Kuršiųmarias, o 1954 m. apsigynė geologijosir mineralogijos mokslų kandidatodisertaciją, skirtą Baltijos jūros geologineiraidai vėlyvajame glaciale irpostglaciale Lietuvos ir Kaliningradosrities ribose.Dar 1960 m. Vytautas Gudelisišleido nedidelę knygą Baltijos jūra:Fizinė geografinė apybraiža, kuriojestengėsi perteikti pagrindines žiniasapie Baltijos jūrą ir jos raidą. Romėnųrašytojas, istorikas, filosofas ir gamtininkasGajus Plinijus Vyresnysis(23–79), peržiūrėjęs 327 graikų ir 146romėnų autorių 2000 veikalų, parašėGamtos istoriją, kurioje paminėjo saląBaltija (Baltia, Balcia, Balisia). Patsvardas rodo akivaizdų baltų tautų,aisčių kalbinį įdirbį.V. Gudelis sudarė pirmuosius Baltijosšalių neotektoninius žemėlapius,Kuršių marių nuosėdų ir Baltijos jūrosdugno reljefo žemėlapius. Atliko Baltijosjūros krantų morfogenetinį rajonavimą.Parengęs pirmąjį Lietuvojegeologijos ir fizinės geografijos terminųžodyną padėjo pamatus dabartineilietuviškajai geologijos terminijai. Dudešimtmečius (1963–1982) V. Gudelisvadovavo Baltijos jūros geologijos irgeografijos tyrinėjimams skirtajamtarptautiniam žurnalui Baltica, kurįpats ir buvo įkūręs.1993 m. išleistas V. Gudelio sudarytasJūros krantotyros terminų žodynas,kuriame terminai pateikti lietuvių,rusų, vokiečių, anglų kalbomis. Prigijo340 V. Gudelio pasiūlytų moksliniųterminų. Iš 700 savo publikacijų didžiądalį tyrinėtojas skyrė Baltijos jūros irpajūrio, Kuršių nerijos, Kuršių mariųgeologijos ir paleogeografijos klausimams.Iš daugelio profesoriaus parašytųir sudarytų knygų jam pačiammieliausia buvo apibendrinančiojimonografija Lietuvos įjūris ir pajūris.2006 m. išleistąją savo knygą Lietuvospajūrio žvejų marinistikos įvardai(mokslinis redaktorius A. Grigelis)pats V. Gudelis vadino savotišku paminklubaigiančiai išnykti senųjų pajūriožvejų šnekai.Štai šis labai autoritetingas tarptautiniomasto mokslininkas pokariometais režimui atrodė labai įtartinas irnepatikimas. 1950 m. buvo „valomi“Gedimino Zemlicko nuotraukaVilniaus universiteto kadrai, V. Gudelispašalintas už karo metais skelbtus„nacionalistinius“ straipsnius, o tokiodėstytojo prie studentų prileisti juk negalima.V. Gudelį užtarė to meto Lietuvosmokslo autoritetai, tad jis buvopriimtas į Lietuvos mokslų akademijosGeologijos ir geografijos institutąmoksliniu sekretoriumi. Net ir daugeliuimetų praėjus, kai tarptautinisV. Gudelio autoritetas niekam nekėlėabejonių, jis nebuvo išleidžiamas į Vakarųvalstybėse rengiamas mokslineskonferencijas, nors buvo kviečiamas.Tik daug vėliau buvo išleidžiamas įSkandinavijos šalis.Už žymų indėlį už Baltijos jūros irjos krantų tyrinėjimą, tarptautinį šioskrypties mokslinių darbų organizavimą1992 m. profesoriui buvo suteiktasUpsalos universiteto garbės daktarovardas, 1995 m. paskelbtas Europoskrantų apsaugos sąjungos (EUCC)garbės nariu, o 2003 m. apdovanotasLietuvos geografų draugijos profesoriausKazio Pakšto medaliu.Įsigyvenęs į KuršiųnerijąKuršių nerijai Eduardas Jonušaspadarė tiek, kad jokia valstybės tarnybaar institucija vargiai galėtų susilyginti.Šis žmogus dirbo ne tarnybosreglamentų ar prievolių vedinas, betiš širdies ir gilaus supratimo, kas yraKuršių nerija, kaip turi būti saugomair tvarkoma. Nidos pašto stoties irsmuklės savininkas Gotlibas DovydasKuvertas (1748–1827) buvo vienaspirmųjų, pradėjęs XIX a. pradžioježeldinti Kuršių neriją, stabdė judantįkopų smėlį ir išgelbėjo nuo Karvaičiųkaimo likimo trečiąją Nidą. PanašiaiEduardas Jonušas nuo dvasinės erozijos,aplaidumo, nesupratimo, kartaisprimityvaus barbarizmo, nuolat kaudamasissu žemažiūriais biurokrataisBernardo Aleknavičiaus nuotraukos

2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429) Mokslo Lietuva 9Šaltiniaigelbėjo tą mūsų vienintelę Neriją. Tadgal ir turėtų būti greta – Kuvertas irJonušas.Gal kada atsiras žmogus, kuris paskaičiuos,kiek kainavo mūsų gamtosir aplinkos tarnybų ir visų institucijųpastangos saugoti Kuršių neriją, kautissu įvairaus plauko niekdariais (kuriųnemaža dalis juk gaudavo atlyginimusiš valstybės ir vietos savivaldos iždo) irkoks buvo visų tų išties vertintinų pastangųrezultatas. Ant kitos svarstykliųlėkštės būtų įdomu padėti EduardoJonušo veiklos rezultatus. Skirtumastarp tų veiklų tas, kad E. Jonušas daugiausiaveikė kaip visuomenininkasir patriotas, už savo pastangas, nervųir sveikatos eikvojimą negaudamasatlygio. Daug kam, taip pat ir tuomečiuiNeringos vyriausiajam architektuibuvo kaip rakštis minkštoje vietoje,neleidęs pasirašinėti naujų leidimųnepamatuotoms statyboms.Tačiau būtent jį, Eduardą Jonušą,knieti vadinti Kuverto ir panašiųasmenybių tikruoju pasekėju. Kuršiųnerija buvo jo gyvenimo prasmė irvisos veiklos didysis pašaukimas. Perjo sukurtąsias medžio skulptūras,vėtrunges, at ku r tus k r i k š tus,naujam gyvenimui prikeltą burinęplokščiadugnę valtį, vadinamąjį kurėnąjis žadino žmonių meilę šiam savitamkraštui, vadinasi, ir atsakomybę užjo likimą. Sutvarkė Davido GottlihoKuverto kapą Nidoje, atstatė paminklą,daug išmanymo įdėjo tvarkydamasNidos bažnyčios interjerą. Labaisvarbu tai, kad paties tautodailininkomeninė saviraiška neužgožė suvokimo,kad svarbiausia šio kampelio vertybėyra pačios gamtos veiklos padariniai:smėlio kopos, medžiai, o vietomispaprasčiausia žolės ar samanųpaklotė.Jeigu tikėtume stebuklais ir mistika,tuo ir pasitenkintume: atsiradoJonušas, nes Praamžiui reikėjo, kadšiame smėlėtame žemės lope tokiaasmenybė atsirastų. Vis dėlto tokio paaiškinimogali ir nepakakti. Gal padėsBernardas? Jam užduodu klausimą: iškur tas žmogus-fenomenas atsirado,kaip pateko į Nidą? Juk tik labai kietasžemaitis galėjo imtis veiklos, kuriosėmėsi – saugoti ir puoselėti šį tokį trapųir lengvai pažeidžiamą smėlėtosžemės lopinį. Beje, vien kietumo, teguir žemaitiško, buvo maža. Reikėjo giliosnuovokos, pasakytume – vidinėskultūros, norint atskirti grūdus nuopelų, matyti skirtumą tarp išviršinių irgiluminių, vienadienių ir amžinų dalykų.Geras pavyzdys užkrečiamas, daugeliuižmonių Eduardo Jonušo veiklatapo pavyzdžiu, savotišku etalonu, kaipreikia puoselėti Kuršių nerijos savitumą,neužgožti abejotinos vertės naujadarais,kurie ir dabar kaip kirvarposgviešiasi skersai ir išilgai vagoti trapiąvandens, smėlio ir miško harmoniją.Daugelyje Europos šalių tokio gamtosnatūralumo kaip tik ir stinga. Tai, kad2000 m. Kuršių nerija buvo įrašyta įUNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, yrair Eduardo Jonušo nuopelnas.Jei sovietiniais metais reikėjo atsispirtisąjunginės reikšmės poilsiniųir daugiabučių statybai, nepriklausomybėsmetais ne mažiau tenka spirtisdideliems pinigams, dar didesnėmsambicijoms ir dažniausiai menkai kultūrineiamunicijai.Iš kur Jonušo fenomenas? Iš kurmūsų Lietuvėlė semia tokius syvus?Gyvenimas – lygnuotykių pynėEduardas Jonušas gimęs 1932 m.Pikelių apylinkėse Mažeikių rajone,pradinėje mokykloje mokėsi Mažeikiuose.Nutiko štai kokios istorijos.1939 m. kovo mėnesį su tėvais ir mažuojubroliuku Geručiu atvažiavo įnacių jau okupuotą Klaipėdą. Visiemsbuvo įdomu pamatyti atvykusį Hitlerį,kuris iš teatro balkono turėjo sakytiprakalbą. Žmonių spūstyje Eduarduito Hitlerio gal ir nepasisekė pamatyti,o Geručiui ant tėvo pečių buvopatogesnė stebėjimo pozicija. UžtatEduardas pirmą kartą pamatė jūrą,kuri jam padarė didžiulį įspūdį – kąten Hitleris.1941 m., dar prieš prasidedantVokietijos ir Sovietų Sąjungos karui,B. Aleknavičius ir E. Jonušas su Eduardo sumeistrautu kurėnu Kuršiųmariose prie NidosEduardas Jonušas su prof. Marija Gimbutiene Nidos etnografinėse kapinėsesu tėvais nė dešimties neturėjęs E. Jonušasemigravo į Vokietiją. Mat tėvasjau turėjo su bolševikais įgytos patirties:1940 m. užėjus bolševikams tėvaskaip šaulių vadas buvo uždarytas įkalėjimą. Rytprūsiuose teko gyventi irmokytis vokiškose mokyklose Kulminuose,Mohringene (buvo Rytų Prūsija,dabar Lenkijoje), vėliau šeima atsidūrėBerlyne. Karui pasibaigus tėvaisumanė grįžti į Lietuvą – juk tėvynėten. Tūkstančiai pabėgėlių traukėsi įVakarus, o Jonušų šeima patraukė įrytus. Lenkijoje pasimetė vieni nuokitų, o Eduardas buvo suimtas, patekoį Gardino kalėjimą, vėliau įkurdintasvaikų namuose. Iš ten pabėgo ir1946 m. grįžo pas senelius į Mažeikius,kur rado motiną ir mažiausiąjį broliuką.Įsikūrė Klaipėdoje, neakivaizdiniubūdu mokėsi lietuviškoje vidurinėjemokykloje, o 1951 m. buvo pašauktasį kariuomenę. Buvo nukreiptas į pasieniokariuomenės karo mokyklą, betKGB išsiaiškino jo biografijos faktus irnedovanotiną „dėmę“ – buvojimą karometais Vokietijoje. Vadinasi, „špionas“,antraip negi būtų grįžęs, kai daugumastengėsi pabėgti. Vos dvidešimties sulaukęsE. Jonušas gavo tiek, kiek galėtųgauti didžiausias nusikaltėlis, pakirtęs„didžiosios ir nenugalimosios“ gynybiniuspajėgumus. Buvo nuteistas 25metams kalėjimo ir penkeriems metamstremties už antitarybinę agitaciją,suprask, tėvynės išdavimą, nors su tąjavadinamąja „tėvyne“ nieko bendroneturėjo.Kalėjo Čitos kalėjime, TolimųjųRytų lageriuose tiesė Amūro geležinkelį,paskui buvo Angarsko ir Irkutskolageriai. Net ir lageryje buvo progųlavinti dailininko ranką. Tiesa, tematikapasikeitė iš esmės. Jeigu vaikystėjemėgo piešti arklius, skriejančius žirgus,įkalinimo vietose piešė tatuiruotes antkalinių kūnų, laisvus odos plotus antįvairių kūno vietų aukojo gražuolėmssirenoms, žalčiams ir kitoms paklausąturinčioms tatuiruotėms. Tai ir buvoJonušo „akademija“. J. Stalinui mirusdaugelis tų absurdiškų bylų buvo peržiūrimos,tačiau sovietų imperijoje visiir be kaltės buvo kalti, tarsi au prigimtinenuodėme jau būtų atėję į tą pasaulį.Tik 1956 m. jis buvo paleistas, grįžoį Klaipėdą. Dirbo apšvietėju dramosteatre, bet buvo atleistas, nes atsisakėdalyvauti šventiniame parade. Buvoelektriku, įvairius kitus darbus dirbo.E. Jonušą visą gyvenimą lydėjo budrisaugumo akis ir teistojo šleifas, kurioatsikratyti buvo neįmanoma.Atkūręs per šimtąkrikštųKaip Eduardas pateko į šią kadaisdaugiausia žvejų gyvenamą marių, jūrosir smėlio karaliją? Tarp Bernardopasakojimų ir to, ką randu kitų autoriųparašyta, yra tam tikrų prieštarų,todėl teks remtis įvairia papildomamedžiaga ir derinti su tuo, ką teigiamano pašnekovas. Jis tvirtina,kad su E. Jonušu susipažino, kai 1963m. atvyko gyventi į Klaipėdą. PatsE. Jonušas viename interviu teigia,Eduardo Jonušo sukurtas paminklasLiudvikui Rėzai Neringojekad būdamas saugumo nuolatiniameakiratyje į Kuršių neriją patekti oficialiukeliu jam būtų neįmanoma, nesten pasienio zona ir tokiems „fruktams“kaip Jonušas uždaryta. Kartą jįį Neringą nuvežė klaipėdiečiai žvejai,kurie ten pirko žuvį iš vietos žvejų.Tąsyk pirmą kartą pamatė kurėną,žvejai parodė tą kraštą, kopas. Matyt,įspūdis buvo nenusakomas, nes paskuijei tik koks laivelis į Neringą plaukdavo,tai ir Jonušas kartu. Pasieniečiaimariose netikrindavo, antraip tektųgrįžti atgal. Tikrindavo laivus jūroje,išpurtydavo iki panagių.Gal tą pirmą kartą patekęs į jamvisai naują pasaulį, o gal vėliau, betpats sau davė žodį, kad pastatys kurėną,sutvarkys senas žvejų kapines.Pirmiausia nuo kapinių tvarkymo irpradėjo. Buvo priimtas į Vilniaus restauracinesdirbtuves architekto pareigoms,bet Klaipėdoje nelabai norėtaJonušą priimti – anokia architektūrasenose žvejų kapinėse. Vis dėlto raštasiš Vilniaus pagelbėjo.E. Jonušo gyvenimas kupinas istorijų,tarsi iš romanų būtų sėmęsisdideliu kaušu. Sykį elektrikai kasėkabeliui trasą ir rado kareivišką šalmąau kaukole. Visi žinojo, kad Jonušasrenka visokias keistybes ir pats tųkeistybių prikūręs, tai kur dar nešti,jei ne jam. Šis nusprendė pasielgtikrikščioniškai: nunešė į kapines palaidoti.Iškasė duobelę, kažkokią lentutęatkasė. Pagalvojo, kad karsto lentelė,tad mintyse atsiprašė palaidotojo:nepyk, kad šalia kareivėlio kaukolępalaidosiu... Įsižiūrėjęs į lentutę įsitikino,kad tai krikšto – antkapinėslentos liekana.Kitą dieną ateina saugumietis:kur palaidojai fašistą? Kodėl kapinėse,galėjai kitoje vietoje užkasti. E.Jonušas teisinasi, kad jokio fašisto nelaidojo,tiesiog užkasė rastą žmogauskaukolę. Vadinasi, kažkam užkliuvo,apskundė.Ar ne toji kapinėse atkastojikrikšto lentelė ir paskatino E. Jonušąpamėginti atkurti Nidos kapinėmssenuosius krikštus? Krikštų pavyzdžiųbuvo surinkęs Klaipėdos kraštotyrosmuziejaus darbuotojas Jonas Putrius,tad pagal juos Jonušas ir projektavoatkuriamus krikštus, parinko medžiorūšis (juk iš skirtingų mdžių buvodaromi krikštai vyrams ir moterims),lentos storį ir aukštį, o tuos krikštusdarė Restauracinės dirbtuvės. Jonušonuolatinis oponentas jo projektusįgyvendinant Neringos miesto vyriausiasisarchitektas Algimantas Zavišapasipriešino: tik per jo lavoną tie naujikrikštai kapinėse atsiras... Atsirado, irtaip buvo išsaugotas senųjų kapiniųsavitumas. Jonušas surinko ir atkūrėapie šimtą baigiančių išnykti krikštų,jo atkurtieji krikštai susilaukė labaipalankaus įvertinimo, o Nidos kapinėstapo būtina lankytojų apsilankymovieta. Ir pats A. Zaviša, miręs 1998m., ne kur kitur, bet tarp tų krikštųpalaidotas.Bus daugiauGediminas ZemlickasBernardo Aleknavičiaus nuotrauka

10 Mokslo Lietuva2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429)TyrinėjimaiKą sako pušų ir ąžuolų rievės (2)Pabaiga, pradžia Nr. 6Apie dendrochronologinį datavimometodą kalbamės suNacionalinio muziejaus LietuvosDidžiosios Kunigaikštystėsvaldovų rūmai vyresniąjamuziejininke-istorike dr. RūtilePUKIENE.Klimato ir gamtosistorijos svarbaML. Koks ryšys tarp kraštą ištikusiobadmečio ir medžio rievių pločio? Gamtiniskataklizmas, tarkime, didelė sausra galiturėti įtakos derliui ir medžių rievėms, betjuk badmetis galėjo ištikti dėl totorių arkitų priešų antplūdžio, krašto nuniokojimoir pan.R. Pukienė. Metraščiuose būna pastebėjimų,kad ištikus nederliui žmonėsbuvo atleisti nuo mokesčių. Paprastai taibūdavo dėl gamtinių kataklizmų: sausros,pernelyg lietingos vasaros, potvyniųar kitų priežasčių. Labai gaila, kad mūsųistorikai nelabai domisi gamtos istorija,skaito metraščius ir nekreipia dėmesio įgamtoje vykusius procesus.Klimatologai iš metraščių gali pasisemtilabai daug naudingos informacijos,kitose šalyse leidžiamos tam specialiaiskirtos knygos. Metraščiai minišiltą žiemą, stiprų potvynį, kitus gamtosįvykius. Iš jų galima pasisemti įdomiausiosinformacijos, kuri leidžia suprastine vien klimato istoriją, bet ir valstybėsistorijos reikšmingus įvykius.ML. Garsioji Nikolajaus Gumiliovopasionarumo (iš lotynų „passio“ – aistra)teorija padeda atsakyti į bent jau kai kuriuosistorijos ir civilizacijų raidos klausimus.Pasionarumas – tai biosferos gyvosiosmaterijos biocheminė energija, kuripažadinta etnose pasireiškia gyvybinėsenergijos pertekliumi, dažniausiai išsiliejančiuekspansija. Pasionarumo pažadintatotorių-mongolų ekspansija, karo žygiaibeveik visada prasidėdavo užėjus lietingųmetų ciklui, kai gerai želdavo žolė, pakakdavopašaro daugiatūkstantinių kaimeniųžirgams ir galima buvo rengti žygius ir netordų persikraustymus. Vadinasi, pasionarumas– ne vien stichiškas gyvybinėsenergijos proveržis, bet palankių klimatosąlygų iššauktas judėjimas. Klimatas lemdavodidžiulių kariuomenių judėjimą, karožygius ir atskirų tautų nukariavimą, ištisuscivilizacinius pokyčius didžiulėje geografinėjeerdvėje.R. Pukienė. Dabar nuo klimato pokyčiųesame daug mažiau priklausomi, osenovėje žmonių, ištisų tautų gyvenimasbuvo klimato priklausomybėje. Kai sakoma,kad civilizacija į mūsų geografinęplatumą atėjo 200 metų vėliau, negu įSenovės Romą ar Prancūziją, nesunkusuprasti, kodėl tas vėlavimas vyko. Romėnamsar prancūzams nereikėjo tiekrūpintis malkomis žiemai, laimėtą laikąjie galėjo panaudoti menams ir kitiemskultūros dalykams puoselėti.ML. Vien palankios klimato sąlygosdar neužtikrina civilizacinės plėtros. Ar neFrydrichas Nyčė iškėlė mintį, kad tik ŠiaurėsEuropos tautos, kurios buvo priverstos dideliųpastangų dėka užsitikrinti pragyvenimošaltinius, išsiugdė „nordišką“ charakterį,darbštumą, smarkumą, t. y. savybes, kuriosDabartinio pušies kamieno skerspjūvisbuvo būtinos, siekiant įsitvirtinti tarp kitųtautų. Jos kuria civilizacinę pažangą, jomspriklauso ateitis.R. Pukienė. Išties kai kurios Afrikostautos savo vystymesi sustojo, nes palankusklimatas ir dosni gamta aprūpinagyventojus maistu, nereikia rūpintis šiltaisbūstais ir drabužiais. Kai žmonėmsnereikia naujų techninių atradimų, ateinasąstingis, ištisi etnosai prarandabūtinybę tobulinti savo gyvenimo būdąir kartu aplinką.Baltiškas ąžuolasAnglijojeML. Grįžkime prie lietuviškų reikalų.Kokioms medžių rūšims esate padarę etalonus?R. Pukienė. Pušiai ir iš dalies ąžuolui.Kiekvienai medžių rūšiai tie etalonaiskirtingi, taip pat atskiri ir skirtingiemsregionams.ML. Kuo ypatingas ąžuolui skirtasetalonas? Sakote, kad ąžuolui turite etalonątik iš dalies.R. Pukienė. Ąžuolo augimo laikotarpįdatuojame pagal ąžuolo serijąsudarytą Anglijoje. Nustatyta, kad taiiš mūsų krašto eksportuotas ąžuolas.Anglai to mūsų ąžuolo daugiau turi negukad mes Lietuvoje. Importuotą baltiškąmedieną jie skaičiuoja nuo XIV a.pradžios. Kai kryžiuočiai užėmė prūsųžemes, pradėjo eksportuoti miškomedžiagą į kitas Europos šalis. Tamtikslui apie 1400-uosius metus buvopradėtas kasti kanalas tarp Kuršių mariųir Aistmarių. Iš Kuršių marių perPoleską Deimos ir Priegliaus upėmisbuvo galima pasiekti Karaliaučių, pasiektiAistmarėmis Lenkiją. Atsiverdavojūrų kelias medienai gabenti ir į VakarųEuropos šalių jūrų uostus.Muziejai patikimesniuž universitetusML. Kuo remiantis galime tvirtinti, kadAnglijoje randamas ąžuolas yra baltiškoskilmės?R. Pukienė. Tai siejasi su įdomiaistorija. Anglijoje dendrochronologasJohn Fletcher XX a. 7–8 dešimtmetįatliko dendrochronologinius medienosmatavimus ir pastebėjo štai kokį dalyką.Dalis Anglijoje ąžuolinės medienos galibūti datuojama pagal Anglijoje augančiųąžuolų etalonus (Fletcheris tuos ąžuolusišskyrė į tipą A), o kita dalis nepasiduodatokiam datavimui. Ši ąžuolų rūšisbuvo pavadinta B tipu. Fletcheris darėprielaidą, kad skirtingi tipai gali būtiiš skirtingų augimviečių. Panašiai irVokietijoje mokslininkai J. Bauchas irD. Ecksteinas išskyrė du ąžuolo medienostipus: medinės XVI–XVII skulptūrosdatuotos pagal Vokietijos etaloną,tuo tarpu to paties laikotarpio paneliaiar altorių lentos turėjo visai kitą rieviųpločių ritmiką.Maždaug tuo pačiu metu (XX a.9-tąjį dešimtmetį) lenkų dendrochronologasTomasz Wažny sudarė panašiąGdanske rastojo ąžuolo chronologiją.Štai tada paaiškėjo, kad B tipo Anglijosąžuolas, kurio nepasisekė datuoti pagalten augančių ąžuolų etalonus, ar Vokietijojeesančios nedatuotos ąžuolinės lentospuikiausiai gali būti datuojami pagalGdanske sudarytą etaloną. Vadinasi,Anglijoje aptiktas B tipo ąžuolas sietinasVytauto Abramausko nuotraukossu Rytų Pabaltijo kraštuose augančiaisąžuolais.Toliau tyrinėjant paaiškėjo, kad irNyderlanduose randamas ąžuolas savokilme sietinas su Rytų Pabaltijo regionu.Flamandų dailininkų paveikslai nutapytiant lentų, pagamintų iš baltiškų kraštųąžuolo.ML. Gdanske esantys ąžuolai davėraktą į Baltų kraštų medienos gilesnį tyrinėjimą?R. Pukienė. Gdanskas nuo Viduramžiųnaudojosi Baltijos jūroje monopoliu,į Gdansko uostą buvo plukdomamediena Vyslos upe, patekdavo medienaatplukdyta į Karaliaučiaus uostą, taip patir ta, kuri buvo plukdoma Nemunu.ML. Lenko Tomaszo Wažny darbaipagelbėjo anglui Fletcheriui išsiaiškinti baltiškąAnglijoje esančios ąžuolo medienosprigimtį – dar vienas patvirtinimas, kadmokslas nepaiso valstybių sienų.R. Pukienė. Būtų sunku pasakyti, arFletcheriui padėjo, nes jis gal jau buvoišėjęs į užtarnautą poilsį. Tačiau anglosudarytos dendrochronologinės serijos,etalonai jau buvo, matavimų duomenysišlieka, net jei tyrinėtojas pasitraukiaiš aktyvios veiklos. Dabar visoje Europojeproblema: ateina nauja kartadendrochronologų, labai svarbu tinkamaiarchyvuoti esamus duomenis, kadnebūtų prarasti. Labai svarbu išsaugotiišmatuotas medžio rievių serijas.ML. Ir kaip tas serijas reikia saugoti?R. Pukienė. Tai mokslininkų kartųkaitos problema. Dendrochronologijosmedžiaga jau 40 metų kaupiama pasaulyje.Iš pradžių tie etalonai buvo daromiant popieriaus, dabar tam reikalui taikomikompiuteriai. Bandoma sudarytiduomenų bazes, kad esamas įdirbis būtųišsaugotas. Šiaurės Airijoje didžiulė medžiagasukaupta, skirta pelkėse rastoąžuolo serijoms nustatyti. Tačiau toješalyje neišvengta kuriozų: tyrinėtojaiišeidavo į pensiją, o nauja mokslo institucijosadministracija visus tuos pavyzdžiusišmesdavo, mat prireikdavo vietosmoderniems genetiniams tyrimams, okažkoks „šlamštas“ trukdė.ML. Kaip Jums atrodo, ar panašūsdalykai nevyktų Lietuvoje, ypač dabar, kaibuvusieji valstybiniai mokslo institutai pertvarkomiį mokslo centrus ir panašiai?R. Pukienė. Kartais tos medžiagossaugojimas muziejuje užtikrina saugesnessąlygas, negu buvimas universitete.Mat muziejus yra ta institucija, kuri savoNukelta į 16 p.Mokslo LietuvaGer bia mi skai ty to jai, laik raš tį Moks lo Lie tu va ga li te pre nu me ruo ti ne tik paštoskyriuose, bet ir in ter ne tu, tin kla la py je www.pre nu me ra ta.ltMediniai radiniai išŽemutinės pilies XIV–XV a.

2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429) Mokslo Lietuva 11Kultūros ir tradicijos kitimas kaip išlikimo garantas (2)Pabaiga, pradžia Nr. 6Tampame isteriškaiirzlūs. Kodėl?Ingės Lukšaitės schemoje kultūrostaikomajai sferai tenka centrinė vieta,visai neatsitiktinai pavaizduotapanaši į širdį. Naujovių taikymui reikiapaskatų ir galimybių jas įsisavinti, nespavergti, okupuoti, po diktatorių padugyvenantys kraštai, mažos tautelės tųgalimybių paprastai neturi.Kaip labai svarbų veiksnį kultūrosgyvasčiai I. Lukšaitė išskiria komunikacijosdalykus. Štai kad ir kalba. Nagrinėjantžodžių etimologiją kartaismatome, kaip atsiranda žodis, istorijosraidoje prisipildo naujų reikšmių, prasmių,raiškos galimybių. Vadinasi, žodyjeužkoduota tam tikra tautos, bendruomenėsgyvenimo patirtis. Kalbėtojaatkreipia dėmesį į kalbą kaip saitą, ryšiopriemonę. Senųjų Vilniaus apylinkiųgyventojas veikiausiai niekada nebuvosusitikęs su prie Platelių ar kur kiturŽemaičiuose gyvenusiu žmogumi, betabu beveik taip pat vadino kad ir duoną,tegu ir su žemaitiškomis variacijomis –douna, duna... Kalboje, sakmėse, padavimuoseužkoduota tautos atmintis,istorinė patirtis, vertybės. Visa tai būtinagalvose turėti tiems, kurie rūpinasikomunikavimu tarp tautų ir valstybių,pagaliau ir tarpusavio supratimo reikalais.Ne mažiau svarbu ir gyvenimobūdas, nuo kurio taip pat juk priklausosusikalbėjimo reikalai. Panašiai galimapasakyti apie elgsenos modelius, kuriešlifuojasi tūkstantmečius. Tik visa taisuvokdami galime suprasti, kodėl taipskirtingai įvairios tautos išgyvena tuospačius jausmus, nors semantika, esmėgali būti ta pati.Elgsenos modeliai kinta ir visostautos mastu. I. Lukšaitė pastebi, kadtampame isteriškai irzlūs. Gaila, betniekas netiria, kodėl taip vyksta.Pranešėja atkreipia dėmesį į estetinėsraiškos arba estetinės apsuptiessusikūrimo svarbą. Pačioje žmogausprigimtyje esama tam tikrų estetiniųgrožio suvokimo reikalavimų. Ką bedarytų,vertina pirmiausia labai paprastai:patinka ar nepatinka, gražu ar negražu,priimtina ar nepriimtina. Tad norintpriimti ir savo tikslams panaudoti muspasiekiančias naujoves, jas prisitaikyti,perkurti reikia turėti intelektualinęparengtį. Naujovių perdirbimui, prisitaikymuisvarbu panaudoti gimtosiosJubiliatę sveikina Lietuvos mokslo tarybos atstovaiVasario 3-iąją Lietuvos istorijos institutepagerbta habil. dr. Ingė Lukšaitė, o kitą dienąbuvo atidaryta jai skirtoji paroda Lietuvosmokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.Taip pažymėtas žymios mokslininkės 70 metųjubiliejus. Institute Ingė Lukšaitė perskaitėpuikų pranešimą apie kultūros tvarumo savaipfenomeną, nagrinėjo jos išlikimą kintančiojeaplinkoje, perdavimą kitoms kartoms. Nėratokie akivaizdūs ir vienareikšmiai dalykai,kaip kad gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.kalbos išteklius. Negebėjimas kalbosgalimybėmis naudotis ardo tuos ryšius,kuriuos nuolat tenka atkurti. Tautaitenka iš naujo susikurti elgsenos modelį,atrasti ryšius su kaimyninių tautų kalbomisir bendrosiomis, plačiau paplitusiomiskalbomis. Tai tęsiasi per amžius,o mažoms tautoms yra neišvengiamabūtinybė.Tarp galimybių irspaudimoSavo pasakojime ateiname prielabai svarbaus, gal svarbiausio dalyko– kultūrinės atminties išlaikymo. Toskultūrinės atminties pamatus kiekvienakarta gauna su paveldima kultūra, betkartu tai ir nuolat kintanti vertybė. KąSavo pasakojimą Ingė Lukšaitė paįvairino paveikslėliais iš Mato Pretorijaus veikalovisuomenė siekia išsaugoti, iškelti, perduotisavo palikuonims? Ką lengvaiužmiršta ir ką būtinai nori atsiminti?I. Lukšaitė prabyla apie visuomenės kolektyvinėsatminties techniką ir užmiršimąistorijoje. Tai iš dalies kontroliuojamiprocesai, nes žmogus – sąmoningabūtybė, o visuomenė, jeigu organizuotaį tautą, valstybę turi svertus, kuriaisgali paveikti savo kultūrinės atmintiesdalykus. Skirtingiems tos atminties dedamosiomssuteikiamas tarsi skirtingasprioritetas. Per visuomenės spaudimąstengiamasi paveikti norima kryptimivienas ar kitas tai visuomenei ar tautaisvarbias vertybes, kurios taip pat nėrapastovios, bet kinta, priklauso nuo konkretauslaiko ir išorinių įtakų. Taip vieniSustabarėjusi kultūra negyvybinga ir realiamegyvenime nunyksta, geriausiu atvejutampa muziejine vertybe, tačiau ir pernelyggreitai prie aplinkybių ir kintančios aplinkosprisitaikanti kultūra praranda savastį, persiimasvetimybėmis ir žlunga. Kokios sąlygos kultūrąsuardo ir kur slypi jos gyvybės šaknis? Šiuos irkitus klausimus nagrinėjo Ingė Lukšaitė. Po jospranešimo kai kurie klausytojai pageidavo, okiti tiesiog įsakmiai reikalavo Mokslo Lietuvojejos mintis pateikti.dalykai įsisavinami, padaromi savo bendruomenės,visuomenės savastimi, kitiatmetami arba užmirštami, nugrimztaį nebūtį.Štai čia tyrinėtojui ir turėtų atsivertilabai svarbi pažinimo erdvė – tautosidentiteto, savasties gelmės. Pakankamaitamsus arkliukas, tuo labiau, kadįvairūs identiteto tyrinėtojai į savo tyrimųobjektą sugebėjo įpūsti daug miglos.XXI a. identitetas jau sutapatintas su visoskultūros apibūdinimu, su vienintelesąlyga tautai išlikti. I. Lukšaitė tvirtina,kad to visiškai nėra, o toks traktavimasiš dalies yra Antrojo pasaulinio karopadarinių arba komplekso išraiška.Kokį identiteto problemos interpretavimąsiūlo I. Lukšaitė? Pripažįsta, kadKultūros tvarumasGedimino Zemlicko nuotraukaidentiteto problema sudėtinga, tai labaisvarbi visuomenės organizavimo dalis,bet ne vienintelė tai visuomenei išlikti.Vieną dalyką reikėtų įsidėmėti: kultūranėra sustabarėjęs monolitas, betnuolat kintanti ir perkuriama esybė. Kaipgreitai kinta ir perkuriama? Priklausonuo amžiaus, laiko, tad tikslios formulėsgali nepavykti nustatyti. V–VI a.baltų kultūra kito iš lėto, bet staiga įgavodidelį kitimo pagreitį ir staigiai pasikeitė.XXI a. pradžia yra nepaprastai spartauskitimo laikotarpis. O jei taip, tai ir įtakųperkūrimas, jų prisitaikymas turi vyktilabai intensyviai. Esminga išvada: jeigusavyje kūrybinio prado neturėsime,kūrybinio elemento neiškelsime kaipprioritetinio, sąlygos išlikti bus labaimenkos. Ko gero, mūsų dabartiniamegyvenime nėra tokio užutekio, ramybėszonos, kur išorinių įtakų nereikėtųprisitaikyti, adaptuoti.Uždelsto veikimobombaAr viską galima sau prisitaikyti?Toli gražu. Kai kuriuos svetimos kultūrosdalykus prisitaikome mechaniškai,tiesiog nekritiškai perimame, bet taisvetimkūniai, kurie taip ir eina šaliasavosios kultūros, nors nėra neveiksmingi.Tai lyg gripo virusas, atliekantisgriaunamąjį darbą. I. Lukšaitė labaiskeptiškai žiūri į kvietimą mechaniškaiperimti kitose šalyse esančius dalykus,jų vertybes, tegu ir labai viliojančias.Mechaniškai perimtas klodas atliekauždelstos veikimo bombos vaidmenįsavajai kultūrai, jo griaunamasis poveikisanksčiau ar vėliau pradeda reikštis.Dalis to perimtojo klodo ilgainiui galiatmirti, nuslopti kaip negyvybingassvetimkūnis, kurio nemaitina savosioskultūros gyvybingi syvai. Kiekvienameamžiuje galima stebėti tas nudžiūvančiasir atkrintančias kultūros šakas.Kaskart iš naujo atrasdami ir senaprarasdami gal vis labiau tobulėjame irgalop ištobulinę civilizacinius laimėjimuspatys nepaprastai ištobulėsime?I. Lukšaitė nėra optimistė, šiuo atžvilgiunet labai skeptiška. Bent jau bijančiuspersitobulinti nuramina: realus gyvenimasrodo visai ką kita. Pateikia savopačios gyvenimiškos patirties pavyzdį.Kai buvo dar maža, lankėsi Trakų garbingojepilyje, tikriau tos pilies griuvėsiuose.Matė nors išverstas, bet tvirtassenoviškas Vytauto laikų plytas. Daugmetų praėjus po restauracijos vienoje išpilies menių vyko kažkoks renginys, vienasiš dalyvių atsirėmė į sieną ir rankasulindo į restauratorių sumūrytų naujųplytų trupenas. Pasirodo, naudodaminuostabias XX a. technologijas pagaminomeplytas, kurios tinka nebenttrupenoms dauginti ir anekdotams kurti– štai mūsų civilizacijos „laimėjimas“.Deja, jis neturi išliekamosios vertėsir atmirs kartu su tų plytų gamintojųvardais.Tradicija – tai pakitusikultūraGrįžkime prie klausimo, kurį jaubuvome pradėję šiek tiek nagrinėti: kasyra tradicija? Pasak I. Lukšaitės, tai pakitusikultūra, kuri dar kurį laiką išliks,bus tvariai perduota kitai kartai, o galir kelioms kartoms. Iš to seka gal kiekparadoksaliai skambanti išvada, kadpati tradicija yra kaita. Ta dalis, kuriąpasiimame iš senojo klodo, nebūtinai likssustabarėjusi ir nekintanti. Priešingai,ji gali keisti savo funkciją, pritaikymosritį, tapti kultūrinės atminties ženklu,Nukelta į 15 p.

12 Mokslo Lietuva2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429)ŠviesuliaiTikrumo ilgesys ir siekiniai šiapus anapus mokyklos durųDr. Ina DagytėKą žmogui gyventi reiškia šaliavandens telkinio? Nelygu kokstas vanduo – upė, ežeras, mariosar jūra. Upė leidžia žmogui tvirtai pajustine tik kryptingą tėkmę, bet ir kito krantoartumą, skatina lyginti krantų vaizdus, išmokoparalelių panaudos meistriškumo.Ežeras dažniausiai suteikia augmenijaapglėbtų vandenų ramybės pojūtį, harmonizuoja,savo apvalumu ir žmogųdaro apvalesnį, minkštesnį, o jei ir pasitaikokoks ištįsėlis, tai verčia prisimintisusisiekiančių indų teoriją ir praktiką.Marios artimos ežerui vandens gėlumu,tačiau jose daugiau plačių vandenų galiosir grėsmės, ant jų kranto dažnas žmogustarytum sumažėja, o vėjyje ir palinksta.Ramios marios teikia žmogui susitaikymo,įsisiūbavusios – prisitaikymo pamokų.Jūra – vandenų karalienė. Įsakmi,dosniai dalijanti ir skaudžiai atimanti.Aštria sūrios bangos ketera griaunantipasaulio visumos pojūtį, dažniausiainugalinti vienišą krantą, tačiau galintiišaukštinti vienišą kūrybos žmogų. Jūramoko pasikliauti savo jėga į ją įbridusarba likti pasyviu stebėtoju ant kopos.Vandenų galimybės ir pamokos įvairios.Nelygu koks vanduo. Kita vertus, nelyguir koks žmogus. Žmogus ir vanduogiliausias sąsajas brėžia per savo atskirąir bendrą tikrumą.Labiausiai į vakarus nutolusiameLietuvos kampelyje – Nidoje – susisiekiamarios ir jūra. Kiekvienas čia gyvenantisžmogus turi ne tik savarankiškai atsakyti,ką jam reiškia gyvenimas prie sūrųnuo gėlo atskiriančių didingų vandenųplatybės, tačiau ir patvirtinti pasirinktąatsakymą gyvenimo praktika. Iš pirmožvilgsnio gali pasirodyti, kad atsakymailabai įvairūs, nes kiek žmonių, tiek nuomonių.Pradėjus gilintis, pasirodo, kadskiriasi metaforos, posakiai, sakinio tonacija,tačiau pasirinkta pozicija padalinair šiame žemės lopinėlyje gyvenančiusžmones į aktyvių gyvenimo kūrėjų – novatorių– arba taip pat aktyvių, tačiau visdėlto gyvenimo stebėtojų – vykstančiųprocesų pasyvių dalyvių – grupes. Ir vienoje,ir kitoje grupėje daug mielų veidų,šurmulio, pastangų, sėkmių ir nesėkmių,džiaugsmo ir liūdesio. Skiriasi tos grupėsatskirų jos narių užmojo platumu, gebėjimuatsiriboti ar atitolti nuo savo namo,asmeninių interesų, buvimo privačioje irviešoje erdvėje kokybe. Mieli ir brangūstie nepavargstantys kasdienybės takelių –nuo namų – iki parduotuvės, nuo parduotuvės– iki stalo, nuo stalo – iki darbovietos, nuo jos – link marių, nuo marių –link televizoriaus – trepsentojai. Jie suteikiašiam žemės kampui stabilumo irtęstinumo per čia gyvenančių žmoniųveiksmų pasikartojamumą, neskubrųvyksmą. Perkeltine prasme jie stebi audringąjūrą nuo kranto, o patekę į nuomarių pučiančio vėjo šuorą, palinkstaarčiau žemės. Mylimi ar nemylimi, tačiauverti meilės, atidos ir aplinkos gerumo.Tačiau priekin veda į dar šviesesnį gyvenimąorientuoti siekiai, suklostyti į palankųmitą realūs herojai ir sklindančiosistorijos apie pažangius jų darbus. Ne tikkomunikacijos mokslo teoriniai postulatai,bet mylima ir įpareigojanti Baltijosjūra paskatino papildyti gretas rašančiųjųapie tuos, kurie brenda pasitikti putotosbangos, laisvai pasirenka veiksmo ir sulaisve veikti glaudžiai susijusios asmeninėsatsakomybės kelią.Apie Kuršių nerijoje gyvenusius,gyvenančius ar iš toliau esančių erdviųją veikiusius žmones – novatorius, visuomeniškaisvarbių darbų sumanytojusir realizuotojus, savito gyvenimo būdosavitoje aplinkoje kūrėjus ir skleidėjusApie Nidos vidurinės mokyklos direktorę, lituanistę Rūtą ŽeimienęNidos vidurinės mokyklos direktorė, lituanistė Rūta Žeimienėparašyta nemažai. Nekeliu tikslo pateiktitokių žmonių sąrašą. Tenoriu atkreiptidėmesį į tuos, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiaiteko pažinti, kurių traukos laukąesu pajutusi. Profesionaliai tiriančiožmogaus, sociokomunikacinių portretųautoriaus požiūris galėtų būti jei ne naudingas,tai bent įdomus.Pirmiausia visada žavėjo LiudvikoRėzos asmenybė ir šiuolaikinis jo gyvenimoir darbų įprasminimas Kuršiųnerijoje. Tokius procesus lemia ir objektyvūsdalykai, ir tai, kad radosi žmonės,norėję ir sugebėję juos pozicionuoti viešojeerdvėje.Pasisekė ir Tomui Manui. Jo Budenbrokusskaitė toli gražu ne visi nidiškiaiar Nidos svečiai, tačiau apie jį žino beveikvisi. Štai ką gali T. Mano namo-muziejausdarbuotojai, ypač V. T. Jonušienėsiniciatyvos ir pastangos. Ateityje svarbupajusti dar tikslesnį proporcijų pulsą,pristatant šio krašto istoriją ir dabartį,ieškant lokalios ir tarpkultūrinės komunikacijossąsajų. Dailininkas E. Jonušas,Nidos merai A. Vaičiulis ir S. Mikelisar miškininkas R. Krikštapavičius, atrodytų,tokios skirtingos asmenybės,skirtinga jų raiška ir tos raiškos sritys.Tačiau bendra viena – novatoriškumas,asmenybės valia ir trauka.Gyvenimas nestovi vietoje. Staigatarp tų, kurie, atrodo, ėjo įprastu keliu,darė savo kasdienį profesinį darbą, sušvintanaujų perliukų. T. Manas Nidąpavadino Europos perlu dėl išskirtinėsgamtos. Šis vėrinys turi pasipildyti naujaiatrastais žmogiškaisiais perlais. Nes ne tikvėjas, vanduo ir smėlis yra reikšmingosKuršių nerijos stichijos. Dar viena svarbistichija, kuriai būdinga harmonizuojantijėga, – Kuršių nerijoje gyvenantisir rezultatyviai kuriantis žmogus. Masinėskomunikacijos proveržio laikaisgeriausiai įsitvirtina visa, kas yra netik realybėje, bet ir virtualioje ar popierinėjekomunikacinėje erdvėje. Todėlkomunikatorius turi rašyti apie tai, kasobjektyviai svarbu – ir apie vėją, vandenį,smėlį, ir apie viešajai erdvei iš tiesųsvarbų žmogų. Nereikia į dekoratyvinesaugalų tvoreles panašių bendruomenių,kur nukirptas ar pats pasitrumpinęs siekiair kitą apkirpti pagal tą patį standartą.Aukime ir leiskime kitiems augti.Būtina atsigręžti į Nidos, Juodkrantėsmokytojus. Šioje bendruomenėjetyliai ir nuosekliai kalasi naujai matančiųjųir šiuolaikiškai veikiančiųjų daigai.Vos ne dešimtmetį (iki 2009-ųjų) šiojeerdvėje vedžiau mokiniams mokslinį būrelį„Savęs ir aplinkos savitumo paieškos“.Teko iš vidaus pažinti visą nuo amžiausnepriklausantį atžalyną. Patirti jaudinančiaitausojantį meilės gamtai, knygaiir žmogui derinį.Stebino tai, kaip šiuolaikiškai ir narsiairudenį lapais nuklota, šaltais mariųpurslais nutaškyta, o žiemą baltose pusnysepaskendusi Nidos vidurinė mokyklaieško viltingų pavasarinių jungčiųsu Lietuvos universitetais, tarptautinėmisorganizacijomis, politikos, menoar verslo žmonėmis. Integralumo vertęakcentuojančiame globaliame pasaulyje,jo naudą suprantančioje lokalios bendruomenėsdalyje nereikia iš naujo įrodinėtimokyklos ir universiteto sąsajų –profesinių, dalykinių, žmogiškųjų –reikšmės. Atrodytų, viskas paprasta, kaiir mokykla, ir universitetas siekia vienobendro ir valstybei gyvybiškai reikalingotikslo – parengti naują kompetentingų,kūrybiškai, drąsiai mąstančių ir veikiančiųspecialistų kartą, užtikrinti tokio procesoatsinaujinimą, atliepiantį realybėsiššūkius. Negali būti melo, imitacijos.Tik tikrumas, jo siekiniai tinkamai suderintojebendroje mokyklos ir universitetotalkoje. Tačiau realybė rodo, kadmokyklos ir universiteto ryšiai dažnailieka formaliųjų ryšių seklumose, jiemsstinga gyvybingumo, žmogiškosios traukos.Tokio pobūdžio akivarų padariniaigali būti labai skaudūs – formaliai gausiišsilavinusios jaunuomenės dalis, tačiaupraktiškai menkai ką galinti savarankiškainuveikti, o tuo labiau kryptingai keisti,siekiant mūsų valstybės inovatyvumo,visuomenės būvio kokybės proveržių.Šiame kontekste tie mokytojai, mokyklos,jų vadovai, kurie ne tik suvokia šiąproblemą, bet ir savarankiškai ieško jossprendinių, yra itin pageidaujami, taippat turi būti matomi ir palaikomi visuomenėje.Laikau tai motyvaciniu šiostraipsnio leitmotyvu ir vėl atsigręžiuį mažutę ir sąlyginai nutolusią Nidosvidurinę mokyklą.Nuūžus kurortiniam šurmuliui, visaNidos bendruomenė tarytum patenka įgeografinės atskirties zoną. Lieka pavieniairenginiai, internetas, dar vienas kitastraukos centras čia pat ar žemyne. Ryškiaišviečiantys mokyklos langai.Todėl anksčiau išsakytame kontekstepribrendo reikalas ir šiapus, ir anapusmokyklos lango pamatyti šios mokyklosdirektorę, lituanistę Rūtą Žeimienę.Neslėpsiu, surikiuoti mintis paskatinošių metų kalendorius, kuriame laikasįrašė jai ir mums svarbias datas. Dešimtmetų, kai Nidos vidurinė mokykla perdalyvavimą tarptautiniuose projektuosetapo atviresnė pasauliui. Keturi dešimtmečiaimus skiria nuo to laiko, kaiR. Žeimienė pradėjo savo lietuvių kalbosir literatūros mokytojos kelią Nidosvidurinėje mokykloje. Pridėjus dar poradešimtmečių, kai pakilo ir išsiskleidė persavo tėvų, savo pačios rūpestį – štai irvisas žmogaus kelias.Du pirmieji pamatiniai šios asmenybėsbruožai – pastovumas ir patikimumas.Mokytoja Rūta Žeimienė įsišaknijokaip pušis pamario žemėje, niekur iš čianepajudėjo.Pastovumas jai būdingas, jis glaudžiaisieja ją su vietos bendruomenės,nemėgstančios staigių išorinių pokyčių,įpročiais. Ji įaugo į šią bendruomenęšaknimis. Nelengva įleisti šaknis į birųsmėlį. Nebent turi ražienų šiurkštumuir ryto rasa grūdintas žemaitės nuo prieKretingos esančio kaimelio kojas, širdį,kurioje nesipykdamas sutaria racionalumasir poezija, ir likimo padovanotusgyvenimo mokytojus – teisingus, gilius irtikrus. Jos buvimas Neringoje ne tik pastovus,bet ir patikimas. Tai ta pušis, kuridrąsiai pasitinka audrą. Tai tas žmogus,kuris atvirai priima gyvenimo iššūkius.Reikia – ji moko lietuvių kalbos Nidosvidurinės mokyklos dešimtokus, nuo1997-ųjų iki šiol vadovauja mokyklai irdrąsiai priima mokyklos direktorei tenkančiusiššūkius. Dar ji Neringos miestosavivaldybės švietimo skyriaus vadovė,daugkartinė Tarybos narė, miesto kalboskultūros komisijos pirmininkė, NidosLIONS klubo vadovė ir narė.Šaknimis į žemę, šakomis į dangų– ataidi mitologinis mūsų pasakųrefrenas, radęs sau vietą ne tik daugelyjeliteratūros kūrinių, bet žmonių, tarp jųir Rūtos Žeimienės, gyvenimo scenarijuose.Šakų, plačiai išsikerojusių, veržliaiaukštyn kylančių, nesaugo nei vėjas, neisupantys žmonės. Tačiau tai per menkapriežastis jas trumpinti. Sutrumpinęnetampa herojais. O Rūtai Žeimienei tokįypatumą suteikia antroji jos pamatiniųasmenybės savybių diada – žingeidumasir valia diegti naujoves. Vienas to padarinių–šiuolaikiškos ir jaukios mokyklosvaizdinys. Nesakau – pati mokykla. Jąkūrė ir Nidos mokytojai, ir Neringos savivaldybė,ir kviestiniai talkininkai – architektai,statybininkai. Tačiau mokyklosvaizdinys turėjo koncentruotis vienojegalvoje, vienas žmogus turėjo prisiimtiatsakomybę už veiksmus ir jų pasekmes.O rezultatais gali pasidžiaugti visi.Mokyklos svečių knygoje įrašyti žodžiaiglosto širdį.Tuometis Švietimo ir mokslo ministrasR. Motuzas pripažino mokyklossėkmę: „Džiaugiuosi, kad tik įėjęsį mokyklą, supranti, kad viskas daromavaikui...“ (2005)UNESCO generalinio direktoriauspatarėjas H. Juškevičius išsakė betarpiškiau:„Norėčiau, kad mano anūkės mokytųsitokioje mokykloje. Linkiu sėkmės“(2005). Šilutės rajono meras A. Balčytissuprato, kad ši mokykla yra daugiau neimokymo įstaiga ir palinkėjo: „Sėkmės tiesianttiltus į Nidos bendruomenę (2001).Net svečiai iš tolimosios Kinijos pasijutočia jaukiai. Ačiū. Buvo labai malonu“. Irkuo ta mokykla tokia ypatinga? Atsakyčiau:savitumu, kuris pasiektas, derinantpamario tradicijų padiktuotus spalvųderinius, erdves, meninius akcentus sušiuolaikinio gyvenimo iššūkiais, poreikiugyventi aktyviai, sparčiai ir moderniai,kartu jaukiai ir gražiai. Čia pro erdvųklasės langą gerai matyti dangus ir marios,o pro mažą langelį klasės duryse –mokytojo žodžių atspindys mokiniųakyse. Šioje mokykloje prieš Kalėdaslanguose sušvinta mokinių ir mokytojųsukurtos išradingos popierinės snaigės,per Vėlines koridoriais nubėga degančiųžvakučių ugnelės, o prieš Velykas anapuslangų sušvinta tokie spalvingi margučiai,kad kartu su mokiniais norisi balsuužtraukti populiarią dainelę Ant senospalangės kaktusai žydės... ir tiesiog visaesybe pajusti tą atgimimo stebuklą.Savitumo temą plėtojo visas mokykloskolektyvas. Ji skleidėsi rengianttrikalbę receptų knygą su partneriaisiš Hanoverio Albert-Liebmann mokyklos(2003–2004), kuriant šiuolaikiškasvėtrunges tarptautinio projekto Vėjas,vanduo ir smėlis metu (2004) ar vykdanttarptautinį projektą Didysis Volgos kelias(Helsinkis, 2005) ir kt. Mokiniai aktyviaidalyvavo apskrities projektuose Tradiciniaipamario ir Kuršių nerijos amatai,Kraštovaizdžio ir žmonių sąveika gyvenime,literatūroje ir mene, Jūros ilgesioatspaudas ir kt.Sukaupti žinių savitumo temaNukelta į 15 p.

2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429) Mokslo Lietuva 13SukaktisRomualdas Girkus, istorinėskartografijos propaguotojasAtkelta iš 2 p.sūnumis dalyvauja slidžių žygiuose.Nežinau, ar anksčiau tokiuose slidžiųžygiuose jis yra dalyvavęs kartu suS. Vyžintu. Jis, kaip ir Stasys, yra knygųmėgėjas, kaupia jas nuo studijų laikų.Romualdą domina istorinio, geodezinio,kartografinio, paveldosaugos ir kitokioturinio knygos, įvairūs žemėlapiai, atlasai.Tuo tekdavo įsitikinti, kai jis atvykdavoį Vilniaus knygų mugę. Kiek pamenu,Romas, lankydamasis Vilniuje, dažnaiužsukdavo į centrinį knygyną ir iš tenbe įsigytų naujų knygų negrįždavo įKauną.Doc. Jonas Deksnys buvo antrasžmogus, iš kurio mokėsi Romualdas. Jisžavėjosi docento mokslinėmis įžvalgomisir naujovėmis geodezijos, hidrologijos,toponimikos srityse. Jubiliatas iš jo perėmėdalį veiklos sričių ir pomėgių: meilęgamtai, domėjimąsi Lietuvos istorija, kultūrospaminklais ir kt.). Vėliau sėkmingaipritaikęs įgytas žinias R. Girkus vykdėpanašius darbus geodezijos, kartografijos,toponimikos (vietovardžių) srityse. Romas,kaip anuomet doc. J. Deksnys, tapoistorinių žemėlapių kolekcininku. Mažaikas gali kompetencija prilygti Romualdokompetencijai toponimikos (ypač hidronimų)srityje. J. Deksnys buvo Lietuvosistorijos, etnografijos, gamtos ir kultūrospaminklų, gamtos tyrėjas ir mylėtojas. Per50 metų lankydamas šios rūšies objektus,juos fiksuodavo piešiniuose, brėžiniuose,nuotraukose, aprašuose ir pan. Šis pomėgisbuvo pradėtas įgyvendinti besimokantvidurinėje mokykloje kasmetinių atostogųmetu, vėliau – universitete dalyvaujantprof. Stepono Kolupailos ir savarankiškuosebaidarių žygiuose. Dirbant Vandensūkio projektavimo institute J. Deksniuiteko atlikti topografinių nuotraukų,skirtų melioracijai, techninę priežiūrą. Ostambių mastelių nuotraukos buvo daromosvisoje Lietuvos teritorijoje, tad buvopuikios galimybės tikrinti vietovardžiųteisingumą, upių ir upelių tėkmes, aplankytiretesnius objektus. Bendro darbo suhidronimais rezultatas – Lietuvių kalbosinstituto 1963 m. išleistas Lietuvių upiųir ežerų vardynas. Šiuo vardynu, kurisiki šiol yra norminis, R. Girkus naudojasikaip pagrindiniu hidronimų šaltiniu,tikrindamas vietovardžių teisingumąkartografinėje medžiagoje, kituose šaltiniuose.J. Deksnys tapo kolekcininku,rinkdamas kartografinius leidinius irsu jais sietiną medžiagą, skirtą Lietuvosteritorijai ir Kaunui. Po J. Deksnio mirtiestokiu istorinės kartografinės medžiagoskolekcininku tapo ir Romas. Skaitydamispaudą aptiksime, kad dažniausiaiįvairių straipsnių autoriai apie J. Deksniogyvenimą ir jo veiklą buvo docentoduktė Danguolė Deksnytė-Mockienė irRomualdas Girkus.Prof. Steponas Kolupaila – geodezininkas,hidrologas, įžymus Lietuvosupių tyrinėtojas, pedagogas, Lietuvosfotomėgėjų sąjungos steigėjas ir jos pirmininkas,didelis gamtos draugas, knygųNevėžis, Nemunas autorius – turėjo įtakosRomo pasirinktai specialybei, darbineiveiklai. Skaitydamas šias ir kitas profesoriausknygas, Romualdas žavėjosiupių ir jų pakrančių išsamiu aprašymu.Mokslininko knygos įkvėpė R. Girkų,studijuojantį geodezijos mokslus Kaunopolitechnikos instituto Hidrotechnikosfakultete, susidomėti ne tik inžineriniaismatavimų mokslais, bet ir Lietuvos hidrografija,hidrologija. Netrukus Romualdodarbinės veiklos nagrinėjimo objektaistapo Lietuvos ežerai ir upės. Romas potruputį perėmė ne tik profesoriaus tyrimoobjektus – Lietuvos vandenis, betir kai kuriuos didžiausius mokslininkopomėgius: fotografiją, žygius baidarėmis.Jubiliatas nesiskiria su fotoaparatu, todėljo archyve sukaupta daug vertingų irR. Girkus UAB „Aerogeodezijos institutas“salėje mokslinio pranešimo meturetų fotografijų. Žygiai baidarėmis Lietuvoje,Latvijoje ir kitur tapo pagrindinejo šeimos laisvalaikio leidimo forma.2007 m. vasarą su žmona Zita dalyvavoekspedicijoje Nerimi grafo K. Tiškevičiausmaršrutu po 150 metų. Pagarbąprof. S. Kolupailai, jo meninei kūrybaiR. Girkus išreiškė 2008 m. rudenį, kaivienas pirmųjų iš Kauno atvyko į profesoriaustarpukario Lietuvos spalvotosiosfotografijos ekspoziciją Vilniaus Rotušėjeir savo fotojuostoje užfiksavo įdomiausiusparodos momentus.Doc. Antanas Ražinskas – geodezininkas,vienas žymiausių geodezinės gravimetrijosspecialistų Lietuvoje. Tai buvodidelės erudicijos, plačios sielos, viskuobesidomintis žmogus, spinduliuojantisišmintį, toleranciją. Nepaprastas darbštumas,veržlumas ir įgimtas organizatoriaustalentas vertė docentą ieškoti būdų, kaipsuburti Lietuvos geodezininkus bendraiveiklai. A. Ražinskas buvo autoritetasvisiems jį pažinojusiems, tarp jų ir Romui.Įsitraukdamas į geodezinę veiklą ir bendraudamassu docentu, panašias į A. Ražinskocharakterio savybes išsiugdė ir Romualdas.R. Girkui nestinga darbštumo,atkaklumo, išminties, geranoriškumo,jis – patyręs įvairių renginių organizatorius.Perėmus iš A. Ražinsko inžinieriausJono Deksnio archyvinę medžiagą, kai jiiš docento sodybos buvo pargabenta įAerogeodezijos institutą, jie kartu parengėnaują archyvo ekspoziciją ir 2004 m. organizavorenginį doc. J. Deksnio 100-ųjųgimimo metinių sukakčiai paminėti. Aerogeodezijosinstitutas rūpinasi Lietuvosgeodezijos ir kartografijos paveldo išsaugojimu.Institute saugoma doc. A. Ražinskosukaupta geodezinių ir kartografiniųleidinių bei rankraščių, geodezinių irfotogrametrinių instrumentų kolekcija.R. Girkus susižavėjo A. Ražinsko rašomaLietuvos geodezijos ir kartografijos istorija,pats pradėjo rinkti įvairią medžiagą apieLietuvos geodezininkus ir kartografus.Po A. Ražinsko mirties 2006 m. Romasir toliau tęsia šį docento pradėtą darbą –institute organizavo renginį A. Ražinskuiatminti, parengė heraldikos ekspoziciją,tvarko ir rengia istorinių žemėlapių, kitoskartografinės medžiagos ir geodeziniųinstrumentų ekspozicijas. R. Girkus visadamielai priima lankytojus iš Kaunoir kitų Lietuvos miestų ir miestelių, kuriemsįdomu sužinoti apie geodezijosir kartografijos istorinę raidą. Romasparodo jiems geodezijos, fotogrametrijosir kartografijos ekspoziciją, kuriojesvarbią vietą užima žymaus tarpukariogeodezininko J. Deksnio archyvo dalis irA. Ražinsko sukaupta medžiaga.Jubiliatui renkant senuosius žemėlapius,juos kolekcionuojant, nemažosįtakos turėjo ir kitos privačios kolekcijos.Pažymėtina, kad R. Girkus ne kartą lankėsiprof. Kazio Varnelio name-muziejujeVilniuje – K. Varnelis yra sukaupęs vienądidžiausių senųjų žemėlapių kolekcijų.Prof. K. Varnelis studijavo meną Lietuvojeir Austrijoje. Antrojo pasaulinio karopabaigoje emigravo į Vakarų Europą, o1949 m. persikėlė į JAV. Ten gyvendamasįsigijo didžiąją dalį savo kolekcijos. Jožemėlapiai profesionaliai ir kruopščiaiatrinkti. Juose vaizduojama Lietuva, LietuvosDidžioji Kunigaikštystė, Lietuvosir Lenkijos Respublika bei Lietuvos Respublika.Prof. K. Varnelis 1998 m. grįžo įLietuvą. Jo žemėlapių kolekcijos parodasurengta 1999 m. Vilniaus Rotušėje.Jubiliatas yra susidomėjęs nepriklausomostarpukario Lietuvos geodezijos,topografijos darbais, kartografiniupalikimu, kurių autoriai buvo prof.S. Dirmantas, plk. A. Krikščiūnas,M. Rotautas, P. Butrimas, K. Šleževičius,J. Juodis, J. Ašmonas, V. Daumantas,M. Gelžinis, J. Andrius, A. Gustaitis, prof.P. Matulionis, P. Šinkūnas, K. Pakštas,A. Vireliūnas, V. Drėma, O. Girčytė-Maksimaitienė ir kiti. 1918 m. vasario16 d. atkūrus Lietuvos valstybingumą,Lietuva į pasaulio žemėlapius vėl įrašomakaip savo etnografinėse žemėse atsikūrusivalstybė. Lietuvą de jure 1920 m.liepos 12 d. taikos sutartimi pripažinoRusija, 1922 m. – JAV, Didžioji Britanija,Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija,Vatikanas. 1922 m. topografinių darbųorganizavimas buvo pavestas inžinieriuigeodezininkui A. Krikščiūnui, vėliauilgamečiam Krašto apsaugos ministerijosprie kariuomenės Generalinio štabo Karotopografijos skyriaus viršininkui. 1925 m.pasirodė pirmasis lietuviškas topografinisžemėlapis. Karo topografijos skyriausatlikti darbai įkvėpė R. Girkų pašvęstidalį savo publikacijų Lietuvos tarpukariotopografijai, imtis kolekcionuoti šiuostopografinius žemėlapius ir planus.Įdomiausi R. Girkausistorinės kartografijossrities darbaiPer pastaruosius 15–20 metų Romualdasišsamiai ir sistemingai tyrinėjoLietuvos kartografijos šaltinius, nagrinėjosenųjų kartografų darbus ir sukaupęskartografinę medžiagą profesionaliaiparašė nemažai vertingų darbų Lietuvosistorinės kartografijos tematika, tačiaujo indėlis į Lietuvos mokslo ir kultūrosistoriją dar nėra iki galo paaiškintas, o joveikla – deramai nušviesta ir įvertinta.Jo darbai – svarbūs ir reikšmingi mokslo,kultūros istorijai, taip pat pažintiniupožiūriu. Įvairių sričių specialistai juosegali rasti įdomių, dar niekur neskelbtųžinių apie Lietuvos ir kitų šalių geografinį-kartografinįištirtumą, to meto kraštokartografavimo principus, žemėlapiųir atlasų raidą. Jubiliatui rūpėjo, kaipBaltijos jūros šalių, tarp jų ir Lietuvos,istorija atsispindi kartografijoje tiriantįvairių epochų žemėlapius, atlasus. Juostyrinėdamas Romas senuosiuose žemėlapiuoserado įvairiausių duomenų apieLietuvą. R. Girkui rūpėjo, kad, ištyrinėjusšiuos žemėlapius ir padarius mokslinesišvadas, Lietuvos istorija būtų papildytanaujais faktais. Nėra abejonės, kad senojikartografija tapo pagrindine Romualdoveiklos sritimi, todėl jubiliatą drąsiai galimavadinti kartografijos istoriku. Romoaktualūs moksliniai kartografiniai darbairodo, kad jubiliatas gerai nusimano apieLietuvos ir kitų valstybių istorinės kartografijosraidą, kartografinio vaizdavimometodus, kitų šalių kartografų pasiekimus.Mokslines ir mokslo populiarinimopublikacijas, parašytas RomualdoGirkaus arba su bendraautoriumi ViktoruLukoševičiumi, Lietuvos istoriniokultūriniopaveldo, istorinės kartografijostemomis aptiksime respublikinėjespaudoje: Vilniaus Gedimino technikosuniversiteto mokslo žurnale Geodezijair kartografija, žurnaluose Žiemgala,Žemėtvarka ir melioracija, Žemėtvarkair hidrotechnika, leidiniuose Kauno istorijosmetraštis, Karo archyvas (Lietuvoskaro akademijos tęstinis leidinys), Kaunokolegijos straipsnių rinkinyje MatavimųR. Girkus – vienas iš kompaktinio disko„Tarpukario Lietuvos topografiniaižemėlapiai“ rengėjųinžinerija ir GIS (Geografinė informacinėsistema) ir užsienio spaudoje. Šiuoseleidiniuose pateikti jubiliato straipsniaipripažinti vertingais Lietuvos istorijai, dalisjų įtraukti į Lietuvos istorijos institutotęstinį leidinį Lietuvos istorijos bibliografija(1998, 1999, 2000). Jubiliatas talkinoleidybinėje grupėje rengiant Lietuvosnacionalinio muziejaus leidinį Lietuvažemėlapiuose (išleistas 2002 m.).Senuosiuose žemėlapiuose randameįvairios informacijos, vaizdingesnės užrašytinę. Originaliu turiniu išsiskiria R.Girkaus paskelbti straipsniai, kurie parašytityrinėjant ir analizuojant senuosiusžemėlapius: XIX a. Lietuvos dvarų valdųplanų ypatumai, Pieštiniai žemėlapiai iržemėlapiai su piešiniais, Pirmieji lietuviškietnografiniai žemėlapiai, LietuvosUžnemunės (Suvalkijos) kartografavimas,Pirmasis lietuviškas Suvalkijos žemėlapis,Senosios kartografijos parodos, Žiemgalasenuosiuose Europos žemėlapiuose, Neskelbtitarpukario Lietuvos topografiniaižemėlapiai ir kiti. Su kolegomis R. Girkusyra išleidęs tris skaitmeninius diskus kartografinetematika: Topografiniai žemėlapiaiLietuvos teritorijai (2007), TarpukarioLietuvos topografiniai žemėlapiai (2009)ir XX a. pirmosios pusės Lietuvos žemėlapiai(2010), artimiausiu metu planuojaišleisti skaitmeninį diską Kauno miestotopografija.R. Girkus yra keleto istorinės kartografijosknygų recenzentas. Vertinantknygas, Romas profesionaliai gilinasiį jų turinį, jo recenzijose neaptiksimevien liaupsių (privalumų). Jubiliatas geranoriškai,nekompromituodamas knygųautorių įvaizdžio, išsakydavo ir knygosepastebėtus trūkumus. Apibendrindamas2008 m. pasirodžiusią Lietuvos knygynuoseAlgirdo Antano Gliožaičio istorinęmonografiją Lietuvos administracinissuskirstymas žemėlapiuose: nuo seniausiųlaikų iki XXI amžiaus pradžios (su dideliuspalvotų žemėlapių rinkiniu) Romualdassavo recenzijoje rašo: „Teigtina, kadšioje knygoje surinkti svarbiausi įvairauslaikmečio su Lietuva susiję žemėlapiai.Jau pats faktas, kad knygos viršeliuosepuikuojasi 1375 m. A. Kreskvo pasauliožemėlapis, kuriame identifikuojamaLietuvos teritorija, rodo dokumentuotąLietuvos kartografinį vaizdą tuometiniopasaulio interpretacija. Lietuvos DidžiojiKunigaikštystė garsėjo didžiule teritorija,ir tos teritorijos darinius, kurie šiandienpriklauso kaimyninėms valstybėms, teisingaiapibrėžti ir įvardyti, remiantis skirtingakartografine medžiaga, ganėtinai sudėtingasprocesas, nes to laikmečio kartografaižemėlapių turiniui dažnai buvo neobjektyvūs,neretai – net tendencingi. Knygojerandama konkrečių istorinėmis datomisfiksuotų faktų, susijusių su pridedamaisžemėlapiais, dokumentais, kartografiniaispiešiniais ar nuotraukomis, tad knygagalima remtis enciklopedinėms reikmėmsLietuvos teritorijos kitimo raidai nušviesti.150 šaltinių naudotos literatūros sąrašasrodo, kad medžiaga monografijai rinktaiš nevienodai patikimų šaltinių, pradedantvalstybiniais archyvais ir baigiant periodikosir interneto informacija“.R. Girkus – Lietuvos kartografųdraugijos kartografijos istorijos sekcijosvadovas, dažnas archyvų, bibliotekų irmuziejų lankytojas – juose renka informacijąsavo publikacijoms. Čia randa darnetyrinėtų senųjų Lietuvos žemėlapių,kitų istorinių dokumentų, saugomų Vilniausuniversiteto bibliotekoje, Lietuvosmokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje,Lietuvos nacionaliniame muziejuje,Lietuvos valstybės istorijos archyve,Lietuvos centriniame valstybės archyve,kurie dar laukia visapusio įvertinimo.Vėl atėjo naujas laiko slenkstis.Džiaugdamiesi R. Girkaus jubiliejiniaismetais, linkime mielam jubiliatui būtistipriam savo dvasia ir toliau džiugintiskaitytojus naujais mokslo darbais istorinėskartografijos srityje.2010 m. Mokslo Lietuva vykdo projektąMokslui, visuomenei ir kultūrai.Siekdama populiarinti laikraštyjepublikuojamą medžiagą redakcijaleidžia naudotis publikacijomis tol,kol Spaudos, radijo ir televizijos rėmimofondas rems minėtą projektą.

14 Mokslo Lietuva2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429)Laisvės sala nelaisvės vandenyne (2)Semiotikų vasaros mokyklos nuotykiai, papasakoti prof. Tomo Venclovos, nudžiugino Venclovų muziejaus direktorę BirutęVagrienę, leidyklos „Baltos lankos“ direktorių Saulių Žuką ir prof. Kęstutį NastopkąAtkelta iš 3 p.aistras ir neviltis, bet apie semiotikoskelią. Maskvos lingvistinio būrelio irbendrijos nariai užsibrėžė nei didelį,nei mažą tikslą – peržiūrėti visus svarbiausiusmokslo apie kalbą principus.Pastebėsime, kad daugelis R. Jakobsonoidėjų, kurias jis vėliau rutuliojoemigracijoje, buvo kaip tik atšvaitas tųstudentiškų siekių. Jam pavyko formuluotiužduotis, kurias vėliau sprendėvisą gyvenimą.Kaip Sovietų Rusijos ambasadosdarbuotojas R. Jakobsonas išvyko įPrahą ir atgal neskubėjo, vėliau atsidūrėemigranto padėtyje. Tapo Prahoslingvistinės mokyklos vienas kūrėjų.Priminsime, kad Prahos lingvistinėsmokyklos atstovai buvo tokios įžymybėskaip N. Trubeckojus (1890–1938),S. Karcevskis (1884–1955), J. Mukažovskis(1891–1975), B. Havranekas (1893–1978), B. Trnka (1895–1984) ir daugeliskitų. Vokietijos naciams užėmus Čekoslovakiją,R. Jakobsonas metus nelegaliaigyveno Prahoje, dalyvavo leidybinėjeveikloje prisidengęs slapyvardžiu, atsiradusgalimybei per Norvegiją 1941 m.išvyko į JAV. 1948–1967 m. dėstė Harvardouniversitete, o nuo 1957 m. darir Masačiūsetso universitete, kur dirboiki gyvenimo pabaigos. Bandė nustatytilingvistikos ir kitų mokslų ryšius. Buvovisų svarbiausių Europos ir Amerikoslingvistinių mokyklų dalyvis, beje, tųmokyklų atsiradimą jis pats dažniausiaiir inicijuodavo.Galima tik stebėtis, kad kaip tarptautiniomasto slavistas R. Jakobsonasjau po Antrojo pasaulinio karo kartąsugebėjo gauti leidimą atvykti į SovietųSąjungą. Vėliau lankėsi ir dažniau, odėl pernelyg užsimezgusių ryšių dėl tonukentėjo Viačeslavas Ivanovas, vienasžymiausių semiotikos mokslo atstovųtuometėje Sovietų Sąjungoje. Tuo metujis dar buvo jaunas mokslininkas, jį išsikvietėinstituto vadovybė ir pareiškė kaltinimus,iš kurių svarbiausias buvo tas,kad su vadovybe nesuderinęs Ivanovasliaudies priešą Jakobsoną supažindinosu dar didesniu liaudies priešu BorisuPasternaku. Į jam mestus kaltinamusIvanovas atsakė: „Labai didžiuočiausi,jeigu galėčiau Jakobsoną supažindintisu Pasternaku, bet man to visiškai nereikėjodaryti, nes juos prieš 30 su viršummetų supažindino judviejų artimasdraugas Vladimiras Majakovskis“.Instituto vadovams beliko tik susižvalgyti.O baigėsi tuo, kad V. Ivanovasbuvo pažemintas pareigose ir buvopriverstas apleisti institutą. Pernelygprotingų sistemai nereikėjo. Šiuo metuprof. Viačeslavas Ivanovas gyvena JAV,o 2007 m. Lietuvos mokslų akademijajį išrinko savo užsienio nariu.Atsakas į kintančiopasaulio iššūkius1966 m. R. Jakobsonas gavo leidimąatvykti į Taliną, bet tai nereiškė, kadgalėjo važiuoti ir į Tartu. Vis dėlto įKääriku vietovėje vykusią semiotikųvasaros mokyklą jis atvažiavo. Kaipprisimena T. Venclova, į Estiją Jakobsonasatvažiavo su savo jauna žmonaKristina Pomorska. Kääriku vietovėje R.Jakobsonas smėlėtais takais vaikštinėjosu V. Ivanovu, diskutavo jiems rūpimaisliteratūros ir semiotikos klausimais, opaskui juodu kažkodėl visą laiką važinėjokažin koks automobilis. Gal KGBarchyvuose kur nors yra dviejų įžymiųmokslininkų pokalbio įrašas – būtų tamtikras įnašas į sanskrito poetikos tyrinėjimus,nes būtent apie tai Jakobsonassu Ivanovu kalbėjosi. Bent taip tvirtinaVenclova.Apskritai semiotikos vasaros mokyklojebuvo vengiama kalbėtis politinėmistemomis. Viena vertus, tai buvoįžvalgus sprendimas netampyti už ūsųsnaudžiančio padaro, kita vertus, tiemsmokslo žmonėms mažiausiai buvo įdomituometė Sovietų Sąjungos politika.R. Jakobsonas Kääriku vasaros mokyklojeperskaitė puikų pranešimą, kitikalbėtojai taip pat paliko Venclovai didelįįspūdį. O bene labiausiai krito į akistai, kad tos vasaros mokyklos dalyviaielgėsi taip, tarsi tarybų valdžios nė nebūtų.Nieko apie ją nekalbėjo kaip niekobendra su mokslu neturinčią sistemą.Ar galima to meto semiotikų neformaliosbendrijos narius, kurie telkėsiapie Jurijų Lotmaną, atvykdavo į semiotikųvasaros mokyklas ir konferencijasTartu universitete, vadinti disidentaismoksle? Suprantama, toks įvardijimasanuomet būtų galėjęs turėti liūdnų padariniųtos savotiškos brolijos nariams, betprotingiems žmonėms juk nėra reikaloišsišokti ten, kur nebūtina. Savo vidineesme šis mokslas kirtosi su nuo pasaulioužsidariusios didvalstybės ideologija.Sovietinė ideologija pripažino tik vieną„teisingą“ kalbą – jos pačios kalbą. Semiotikosmokslo prigimtyje glūdi visaikita filosofija ir nuostata: pasaulį galimaaprašyti daugybe „kalbų“ ir ne būtinaitai turinčios būti kalbos, kuriomis kalbaatskiros tautos. Laisvės samprata glūdipačioje semiotikos prigimtyje, nes jospažinimo būdai neveda prie vienos arbaigtinės tiesos. Tiesų yra daug, joskinta laike ir priklausomai nuo sąlygų.Štai kodėl semiotikos mokslas nesiūlokanono, jis savo esme yra priešingasdogmai ir mąstymo sustabarėjimui.Kintantį pasaulį, o jis juk toks, galimatirti ir aprašyti tik lanksčiais ir taip patnuolat kintančiais būdais. Tai atsakas įkintančio pasaulio iššūkius.Dienos, praleistos semiotikos vasarosmokykloje, padarė tikrą perversmątolesniame T. Venclovos gyvenime.Apie Estijoje vykusią semiotikos vasarosmokyklą T. Venclova parašė straipsnįPergalėje (1966, Nr. 12), kuriame neslėpėsusižavėjimo naujuoju tyrinėjimometodu lingvistikoje. Mat vietoj tuščiųfrazių ir miglotų samprotavimų, kuriųtiek daug humanitariniuose moksluose,semiotikai siūlė lenteles, formules,griežtus terminus, mąstymo logiką. Tuosemiotika skiriasi nuo literatūrologijos,kuri kartais pavadinama literatūra apieliteratūrą. Jeigu literatūrologijos prigimtyjeesama samprotavimų ir išvadųdaugiaprasmiškumo, semiotika kaiptik ir siekia teiginių vienareikšmiškumo.Galima neabejotinai teigti, kadsemiotikai buvo tikri savo meto disidentaimoksle, kuriems visiškai netiktųpasakymas „sovietiniai semiotikai“. Tometo Venclovos pažiūroms tai buvolabai artima.Bus daugiauGediminas ZemlickasSkaitytojų pasiūlymaiDėl Jūsų irmūsų ateitiesAtkelta iš 1 p.ninkų planus, apie kiekvieną išradimą,apie kiekvieną apgintą disertaciją. Tokiemspranešimams užtektų informacijos,net trumpų žinučių. Prie dabarčiaiaktualiausių išradimų, jau duodančiųūkiui naudos, reikėtų sugrįžti išsamiaisstraipsniais, reportažais.Laikraštis privalėtų bent keliaissakiniais pranešti ne tik apie visasmokslinio tyrimo institutų, aukštųjųmokyklų, jų fakultetų ir katedrųsurengtas mokslines konferencijas,bet ir apie studentų pratinimąsi priemokslinės veiklos. Juk yra akademiniojaunimo mokslinės organizacijos.Visi mokslinius darbus dirbantys irjiems besirengiantys norėtų žinoti, kąveikia jų kolegos, gyvenantys kituosemiestuose. Dabar padėtis šia prasmeapgailėtina. Daugelyje universitetų yra,pavyzdžiui, lietuvių kalbos katedros.Jų dėstytojai privalo dirbti ir dirbamokslinius darbus, bet nežino, kokiastemas savo darbams pasirinkę kitųuniversitetų kalbininkai – jei ką sužino,tai tik per pažintis.Graudu, kad apie mokslininkusnieko nenutuokia visuomenė. Ši civilizacijosviršūnė atsidūrusi pogrindyje,įslaptinta labiau nei bet kuri nusikaltėliųgrupuotė. Rašydami šį laiškąbandėme sužinoti, kiek Lietuvoje yramokslinio tyrimo institutų, kiek mokslininkų,doktorantų, kiek disertacijųbent pernai apginta. Nepavyko...Laikraščiui būtinas nuolatinis skyrelisNaujos knygos. Savaitraštis Literatūrair menas kiekviename numeryjespausdina naujų grožinės literatūrosknygų sąrašus. O kaip su mokslininkųknygomis? Kur įmanoma apie jas sužinoti?Knygynų lentynose? Bet moksliniųdarbų tiražai maži, retas knygynasjų gauna. Eiti į bibliotekas, tyrinėtinaujų knygų katalogus?Suprantame susiklosčiusią padėtį:Mokslo Lietuvos redakcijoje dirba vienasžurnalistas (vyriausiasis redaktorius),dvi stilistės ir dizaineris. Sunkusuprasti, kaip jie sugeba padaryti visaineprastą laikraštį. Norint, kad kiekvienamelaikraščio numeryje būtų 10–20ir daugiau aktualiausių informacijų,reikėtų dar bent vieno žmogaus.Kol nėra galimybių jį turėti, padėtųartimesni ryšiai su Mokslų akademijos,mokslinio tyrimo institutų, visų aukštųjųmokyklų, Išradėjų ir racionalizatoriųdraugijos, kitų panašaus pobūdžioorganizacijų bei įstaigų vadovais. Būtųgražu, kad jie paskirtų visuomeniniusMokslo Lietuvos informatorius, kurienuolatos pranešinėtų mokslininkųlaikraščiui, per jį – visai Lietuvai, apiepabaigtus, dirbamus ir žadamus dirbtimokslinius darbus. Kodėl elektroniniaislaiškais nepaprašius jų tokiospagalbos sau ir laikraščiui? Mokslodarbuotojai be galo brangina laiką,bet neetatiniais korespondentais galėtųbūti ir pareigingesni techniniaidarbuotojai.Esame įsitikinę: žinios apie mokslininkų,kitų išradėjų kasdieninius darbuspadarytų laikraštį patrauklesnį irpadidintų jo tiražą. Net studentai, ypačdoktorantai, nori žinoti apie mokslopasiekimus, apie kitų universitetųstudentų ir doktorantų pirmuosiusmokslinius žingsnius.Jei Mokslo Lietuvos turinys atitiktųsavo pavadinimą, laikraštį pamėgtųne tik mokslininkai, ne tik aukštųjųmokyklų dėstytojai, studentai, bet irmokytojai, inžinerijos technikos darbuotojai,net žemesnio išsilavinimožmonės, nes absoliučiai daugumaimūsų tėvynainių rūpi gražūs ir visuomeneinaudingi darbai.Mums atrodo, kad vien šias mintisįgyvendinus Mokslo Lietuva taptųlaukiamiausiu visų gerais darbaisbesidominčių smalsuolių laikraščiu.Netrukus jis galėtų tapti savaitraščiu,ateityje – ir švariu, purvo vengiančiudienraščiu. Tokios Mokslo Lietuvos,kokią mes įsivaizduojame, naudą sunkupervertinti.Dalelytę savo brangaus laiko ir uždarbiošiems kilniems tikslams, bentprenumeratai, nedelsdami turėtų paskirtimokslininkai, kiti moksliniotyrimo institutų ir aukštųjų mokyklųdarbuotojai.Su geriausiais linkėjimais visiems,kuriems rūpi dabartis ir ateitis –habil. dr. prof. AudronėKAUKIENĖ,rašytojas Kostas KAUKASTEISĖS INSTITUTASskelbia konkursą eiti pareigas:- Baudžiamosios justicijos tyrimų skyriaus mokslodarbuotojo (-os), 1 vieta.Dokumentai priimami iki 2010 m. gegužės 14 d.,adresu: Teisės institutas, Gedimino pr. 39/Ankštojig. 1, 201 kab., Vilnius. Informacija teikiama telefonu:(8 5) 2497591.Smulkesnę informaciją rasite Teisės instituto tinklapyjewww.teise.orgVida ValeckaitėDirektoriaus pavaduotoja, l.e. direktoriaus pareigas

2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429) Mokslo Lietuva 15Tikrumo ilgesys ir siekiniai šiapus anapus mokyklos durųAtkelta iš 12 p.padėjo ir gilinimasis į mokinių beijų tėvų kasienybės įpročius, literatūrosanalizė, jos panauda pamokose. O ypačdalyvavimas UNESCO asocijuotų mokyklųtinkle nuo 2003 metų. Į šį tinklą mokyklabuvo įtraukta, pristačiusi projektąSavitumą tausojančio Neringos kurortoatraktyvumo plėtra (2002). Rengiantšį projektą, buvo smagu matyti, kaippasakytų šiandieniai mokiniai, tikrą direktorės„draivą“. Aš pasakyčiau – smagiąvalią veikti. Taikiai, taikliai ir kūrybingai.Netrukus UNESCO Lietuvos skyriausvadovė Asta Dirmaitė jai palinkėjo:„Tegu ir toliau šioje spalvingoje jaukiojemokykloje bus jaučiama taikos kultūra“(2004).2007-aisias kartu su R. Žeimieneišleidome sociokomunikacinių portretųknygą Nidos vidurinės mokyklosvaikai:veidai ir pasauliai. Jos atsiradimąlėmė mokytojos noras išbandyti savo jėgaskaip rašytojai, o mano – prisidėti prie to,kad mokytojų publikacinis aktyvumasdidėtų ne tik daugiau mažiau formaliųmetodinių ir kitų spaudinių, o gilesnėsir kūrybiškesnės savirealizacijos, bendrodarbo su profesionaliais tyrėjais sąskaita.Knygos leidimą toliaregiškai ir kolegiškaiparėmė Neringos savivaldybė.Toliaregiškai – nes geriausiai tvirtinamiesto įvaizdį ir šios vietos žmonių inicijuotiir atlikti geri darbai. Kolegiškai – nesvienoje erdvėje veikiančios organizacijosdaugiau gali pasiekti, draugiškai remdamosviena kitą. Knyga buvo palankiaisutikta visų pirma pačių knygos herojų.Dar prisimenu tokį epizodą per knygossutiktuves Agilos kultūros centro salėje:mokinukė, atvertusi knygą, jautriaiglosto tą puslapį, kuriame įrašyti jai patikęžodžiai. Bernardas Šaknys, pristatydamasšią knygą Valstiečių laikraščioskaitytojams, akcentuoja tokią knygojeišsakytą Rūtos Žeimienės mintį: „Įvairūsprojektai, dalyvavimas Tautos fondo veikloje,Mokyklų tobulinimo programojene tik plečia akiratį, bet ir atveria gilesniodvasinio pasaulio pažinimo poreikiobūtinumą, skatina labiau suvokti savomokyklos ir valstybės tapatumą.“ Mokykla– pilietinė visuomenė – valstybė.Tai trys pagrindinės tautinės juostos,kurias išaustas tvirtai laiko savo delneir mato savo veiklos vizijoje lituanistė irmokyklos vadovė Rūta Žeimienė.Nors visuomeniniu judėjimu, kaippilietinės visuomenės kūrimo instrumentu,dar negalime pamatuotai pasidžiaugti,tačiau esu dėkinga, kad savogyvenimo kelyje sutikau R. Žeimienę.Susitikome prieš 2000-uosius metus Lietuvosuniversitetų moterų asociacijos(LUMA) organizuotoje konferencijoje,kuri vyko Neringos miesto savivaldybėje.Pagal susirinkusiųjų skaičių salė buvoaiškiai per erdvi. Priėjusi prie manęs,kaip prelegentės, moteris pažvelgė tokiutikru ir atviru žvilgsniu, kad erdvė tarytumprisipildė gyvybingos šilumos iržingeidumo. Tai ir buvo Rūta Žeimienė.Netrukus jos pakviesta atėjau susipažintisu Nidos vidurine mokykla. Atėjau,pajutau šios mokyklos trauką ir pajutaunorą būti drauge, pagal galimybesprisidėti prie jos tolesnės kūrybos. Kaipir daugelis kitų, kurie ilgus metus dėlvienų ar kitų priežasčių nesiskiria su šiamokykla. Tai Nacionalinės moksleiviųakademijos vasaros sesijos sumanytojaiir realizuotojai, Lietuvoje veikiančioRostropovičiaus muzikos fondo vadovai,tarptautinių matematikos, anglų kalbosolimpiadų organizatoriai, partneriai išįvairių Lietuvos ir užsienio mokyklų,verslo organizacijų.Apie Nidos vidurinės mokyklos direktorę, lituanistę Rūtą ŽeimienęLR Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Dainius Numgaudis, buvęs ilgametis Neringos savivaldybės merasStasys Mikelis (1953–2006) ir Rūta ŽeimienėKultūros ir tradicijos kitimas kaip išlikimo garantas (2)ateinančiu į mūsų kultūrą. Panašiai yraatsitikę su Senosios Europos kultūra irkitomis archajiškomis kultūromis. Jųvaizdiniai išliko mūsų šiuolaikinėje kultūroje,tapo estetinės aplinkos dalimi,bet pakankamai maža, kad galėtų taptimūsų kultūros esminiu pagrindu.I. Lukšaitė kaip estetinės aplinkospavyzdį pateikė džiazo muzikos fenomeną.Buvo metas, kai Sovietų Sąjungojedžiazas nebuvo toleruojamas, atrodėnet ideologiškai kenksmingas amerikietiškosmuzikos kultūros atributas,Abiejų laisvai ir sąmoningai pasirinktavisuomeniškai aktyvi pozicijasuvedė mus ir Vilniuje – Rotušėje arkitose sostinės viešose erdvėse – organizuotosepilietiškumo pamokose.Kadangi veikėme per nevyriausybinesmoterų organizacijas, pirmoji pilietiškumopamoka, kurioje aktyviai dalyvavo irNidos vidurinė mokykla, buvo skirta Lietuvosmoterų suvažiavimų šimtmečiui,kita – pilietiškumo ugdymui šeimoje,pilietiškumo sertifikato įprasminimui.Tačiau ypač įsiminė Rūtos Žeimienėsir jos mokinių dalyvavimas, vykdanttarptautinį projektą Skatinkime Europosvertybes per tarpkultūrinį valstybės švenčiųkomunikavimą. Šią temą ji įrašė ir įtolesnius mokyklos planus. Jau grįžusšios mokyklos laureatei iš Norvegijos,kelione į kurią buvo pažymėti geriausiprojekto dalyviai, įsimintini valstybėsdienų minėjimai jos iniciatyva buvo surengtine tik Nidoje, bet ir Juodkrantėje,įtraukiant ir mokinius, ir jų tėvus.Kai kalbėjomės ir veikėme mūsųvalstybės labui, geriausiai skleidėsi RūtosŽeimienės poreikis patirti aplinkostikrumą. O jei jo nėra, nenuleidžiantrankų jį kurti. Jei iš visų pamatinių Rūtosasmenybės savybių reikėtų išskirtivieną, šiandieniame mūsų visuomenėskontekste išskirčiau tikrumo ilgesįLietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje atidaroma habil.dr. Ingės Lukšaitėsjubiliejinė parodaAtkelta iš 11 p.apskritai netoleruotina Vakarų kultūrosįtaka socializmą statančioje šalyje.Tačiau tam tikrai visuomenės daliai taibuvo individo laisvės, nesusitaikymosu valstybine prievarta išraiška. Tamtikras muzikos žanras toli prašoko vienestetinės kategorijos kriterijus ir reiškėdaug daugiau negu vien muziką. Reiškiniosemantikoje galima išlukštentikaip prioriteto Vakarų kultūrai formą,vertybinę orientaciją ir pan.Nagrinėdami vien kaip estetinįdalyką į džiazą, gal ir apskritai į daugelįVakarų muzikos reiškinių, galimažvelgti kaip į afroamerikiečių muzikosGedimino Zemlicko nuotraukair jo kūrimą. Taip pat šiapus ir anapusmokyklos durų. Žinojimo sociologijasako: tikrovė yra socialiai konstruojama.P. L. Berger ir T. Luckman, knygos apiesocialinį tikrovės konstravimą autoriai,tikrovę ir žinojimą laiko pamatiniaisšios srities teiginiais. Tikrumą jie apibrėžiakaip savybę, būdingą reiškiniams,kuriuos pripažįstame turint nuo mūsųvalios nepriklausomą būtį, o žinojimąapibrėžia kaip įsitikinimą, kad reiškiniaiyra tikri ir kad jie turi specifinių bruožų,pagal kuriuos esti identifikuojami.Šiandieniame pasaulyje, ypač europinėjeerdvėje, deklaruojama įvairovė. Taip, taipripažintina ir svarbu. Tačiau taip patsukurtą estetinę aplinką, kuri mumstapo svarbesnė ir reikalingesnė už mūsųtradicinę muziką. Atsidūrėme keistojemuzikinėje maišalynėje: afroamerikietiškair amerikietiška be afro, VakarųEuropos lengvoji ir klasikinė muzika,taip pat ir lietuviškos muzikos įvairūsžanrai. Visa ta mišrainė jau tapo ir mūsųsavastimi.Štai kas įdomu. Daugeliui televizijosžiūrovų sunku įsivaizduoti penktadieniovakarą be laidos Duokim garo perLRT kanalą. Viena mėgiamiausių televizijoslaidų, nors sunkiai įsivaizduojamakuriame nors komercinės televizijoskanale. Kur glūdi laidos gyvybingumopaslaptis? I. Lukšaitė, mėgindamaį šį klausimą rasti atsakymą, prisiminėsavo seną ginčą su istoriku Juozu Jurginiu.Profesorius teigė: nėra reikalodainuoti liaudies dainas, nes vis tieknepavyks taip gražiai padainuoti kaipGiedrė Kaukaitė ar Virgilijus Noreika.I. Lukšaitė jautėsi truputį sutrikusi, tuometu negalėjo pasipriešinti J. Jurginiologikai, bet tvirtina nemažai apie taigalvojusi. Juk išties kaip Noreika padainuotinegalinti.Ne tik klausytis, bet irdalyvautiTik po daugelio metų suprato, kurčia šuo pakastas. Tai žmogaus saviraiškosdalykai, žmogui reikia ne tik klausytis,bet ir dalyvauti tos muzikos gimime.Liaudies dainos ir liaudies kapelųmuzikavimas – tai terpė, kurioje visisvarbu išmokti skirti tikrumą ir tikrumoimitacijas. Pastarąsias – kaip gyvenimokūrybos procese pasitaikančias šiukšles.O šiukšlės visada vargina ir sukelia papildomųrūpesčių. Tad Rūtos Žeimienėstikrumo ilgesys ir siekiniai šiandienyra žemiškai praktiški ir konstruktyvūs.Pageidautini gerų dalykų tęsiniai. Todėlkartu su Rūta džiaugiuosi jos ir josbendraminčių pasėtų tikrumo sėklųdaigais. Iš šiuolaikinių vėtrungių kūrimoprojekto prisimenu tuometį Nidosvidurinės mokyklos dešimtoką ManvydąDžiaugį. Jis savo vėtrungę nupiešė kaippriesaką saugoti Kuršių nerijos trapumą.Per kūrybos, sugulusios į atvirukų ciklą,pristatymą Manvydas į žurnalisto klausimąapie jo dalyvavimo projekte motyvuspasakė, bakstelėjęs pirštu į projektovadovę „Liepė, tai piešiau..“ Gal ir buvolašas tiesos jo žodžiuose. Bet vėtrungėbylojo ką kita – kūrybiškumą ir laisvęveikti, negriaunant savęs ir aplinkos.Laikas tai patvirtino. Šiandien ManvydasDžiaugys studijuoja KembridžeAnglia Ruskin universitete ir yra vienasšio universiteto Lietuvių bendruomenės(ARULS) iniciatorių, antri metai organizuojančiosakcijos Grįžtam, kurios metudviračiais buvo važiuojama iš Londono įVilnių, dalyvių.Šių metų sausį Vakarų ekspresožurnalistui Manvydas sakė: „Nesameabejingi gimtajam kraštui ir esame pasiryžędėl jo darbuotis. Norime parodyti,kad vis dar yra jaunų žmonių, kuriemsrūpi Lietuvos ateitis. Esame pasiryžębendradarbiauti ir su kitomis JungtinėsKaralystės lietuvių bendruomenėmisir organizuoti projektus su jaunimu,besimokančiu ir Lietuvoje“.Sveikinu Rūtą Žeimienę ir visą Nidosvidurinės mokyklos bendruomenę,kuriai ji vadovauja, sėjant tikro kūrybiškumosėklas. Laukiame mokyklą baigusiųabiturientų tikrumo, profesinės irpilietinės kūrybos tęsinių.žmonės, ne vien muzikantai ir dainoriai,gali dalyvauti, reikštis. Mūsų paveldėtoskultūros dalyje, mūsų išprusime,muzikiniame išsilavinime ar be jo, visatai glūdi, įrašyta giliai į pasamonę. Štaikodėl jai grįžus po ginčų su Jurginiunorėdavosi dainuoti liaudies dainas,bet kodėl – tada negalėjo paaiškinti.O Maiklo Džeksono dainų pranešėjatvirtina negalinti nei pakartoti, nei jomsreikiamai pritarti, gal ir išmokti jauniekada nepavyktų. Joje nėra „įrašyta“to, ką mūsų vaikai ir vaikaičiai jau turi,jiems organiškai išeina Džeksoną mėgdžioti.Vadinasi, juose jau įrašytas šissugebėjimas.I. Lukšaitei didelį įspūdį daroVeronikos Pavilionienės ir Rugiaveidės(Daivos Urbanavičiūtės) atliekamųlietuvių liaudies dainų interpretacijos,pritaikant XXI a. muzikinę ritmiką,įvairuojant tempą ir kitus tų dainųsušiuolaikinimo būdus. Tai akivaizdūsperkūrimo pavyzdžiai. Toli gražu nekiekvienam klausytojui tas kitoks tųdainų pateikimas priimtinas, ne visiemspatinka, bet su tuo reikia susitaikyti, nesvisuomenė margaspalvė ir įvairiaskonė.Tačiau svarbiausia, ką tokiame atlikimeįžvelgia I. Lukšaitė – tų dainų gyvenimoaktualinimą ir jų gyvasties pratęsimąžmonėse, vadinasi, ir tautos gyvenime.Tai tinka ir visai lietuvių tradicineikultūrai. Tik taip neišnyksime kaipdemografinis vienetas. Lyg ir paprastidalykai, bet juk lemia tautos gyvastį.Gediminas Zemlickas

16 Mokslo Lietuva2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429)TyrinėjimaiKą sako pušų ir ąžuolų rievės (2)Atkelta iš 10 p.veikloje turi ir išsaugojimo funkciją. Ouniversitetams reikia modernaus moksloir ilgą laikotarpį apimantys tyrinėjimaijiems tampa nesvarbūs. Kai nesvarbu,kam saugoti? Ypač kai nuolat trūkstavietos.Svarbiausia –tyrinėtojo patirtisML. Be ąžuolo kokia dar mediena išLDK buvo vežama į Vakarų Europos šalis?R. Pukienė. Istoriniuose šaltiniuosenuo XVII amžiaus minima Rygos pušis.Anglai iki XVII a. vidurio daugiausia importuodavoąžuolą. Patys anglai mano,kad spygliuočių medieną daugiausiaiįsiveždavo iš Skandinavijos. XVII a.statybose daugiau buvo pradėta naudotispygliuočių medieną, bet Anglijojepušis neauga, todėl teko įsivežti. Jeigugabendavo iš Rygos uosto, nekyla abejonių,kad gabeno ir iš Lietuvos. Latviaidendrochronologai dirba savo Istorijosinstitute su istorine mediena, tyrinėjaCesio pilies radinius, turi sudarę savomedienos amžiaus matavimų skalę. Sulatviais keičiamės etalonų serijomis, sukolegomis kaimynais mums labai geraipavyksta datuoti medienos pavyzdžius,nes panašios serijos.ML. XVI–XVII a. Nemunu buvogabenama Lietuvos girių mediena, ypačintensyviai XVII amžiuje. Iš šios prekybosgerai užsidirbo svetimšaliai medienospirkliai Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas,jo sūnus Krišpinas Kiršenšteinas ar vengrasJonušas Eperješas. Paminėtieji asmenysiš prekybos mišku uždirbtų lėšų statėsiRaudonės, Panemunės (dar vadinamaGelgaudų ir Vytėnų) pilis. Mūsų kraštepradeda plisti rezidencinių mūrinių piliųtipas, ir visa tai pastatyta iš pinigų už Vakarųšalyse parduotą lietuvišką medieną.R. Pukienė. Kai ateityje Europosdendrochronologai susijungs į bendrątinklą, vykdydami bendrus projektusgalės išsiaiškinti, į kokias šalis nukeliavoLDK, Lenkijos, Skandinavijos mediena.Manau, sužinosime daug įdomiųdalykų.ML. Kokiame bendrų tyrimų tarpsnyjeesame, kiek esame pažengę ir kiekatsiliekame?R. Pukienė. Nemanau, kad šiojetyrimų kryptyje būtume atsilikę. Naudojantdendrochronologinį tyrimųmetodą nereikia bent kiek brangesnėsaparatūros, o svarbiausia vertybė tampatyrinėtojo patirtis. Net ir be didesniųinvesticijų šių tyrimų kryptis galimasėkmingai plėtoti. Svarbu, kad būtų daugiautyrinėtojų, kurie būtų suinteresuotišį tyrimo būdą naudoti.Kaip prarandamavertinga informacijaML. Kiek tai svarbu – tiksliai nustatytiir žinoti medinių radinių amžių?R. Pukienė. Vilniaus Žemutinės piliesteritorijos archeologiniuose sluoksniuoseaptinkame labai daug medienosradinių, gaminių iš medžio. Ne išimtis –Klaipėdos senamiesčio ir Klaipėdos piliesteritorijos. Tyrinėjant medines statiniųkonstrukcijas tikslus nustatytas amžius– labai svarbu. Kas dar netiriama –tai architektūros paminklų, rekonstruojamųpastatų medinės konstrukcijos,kurias ištirti net nereikalaujama. Dažniausiaisaugomi pastatų fasadai, o stogųkonstrukcijos pakeičiamos be didesniųsentimentų. Tas pats pasakytina apiemedines perdangas ir kitus technologiniuselementus iš medžio. Jie pakeičiamiir išmetami, niekas jų netiria. Taip prarandamavertinga informacija. Vertinantiš dendrochronologo pozicijų, prarandamevisą informaciją apie medžių augimątais metais. Kad ir iš XVII a. turime labainedaug medžiagos, o ją galėtume gauti išistorijos ir architektūros paminklų, taippat ir paminklais nepaskelbtų senamiesčiopastatų tyrinėjimo.Šalia Sereikiškių parko sostinėjestovi vadinamieji Kirdėjų rūmai (B. Radvilaitėsg. 6). Juos rekonstruojant buvopakeistos perdangos ir stogo konstrukcijos,o senos, pastatytos 1840 m., išmestos,įrengtos naujos mansardos. Varguar tiems perstatytojams kilo mintis, kadpraradome vertingos informacijos. Paveldosaugininkaibuvo sustabdę tuosdarbus, bet... Taip nuolat prarandamedaug reikšmingos informacijos.Peilis medinėmis buksmedžio (Buxus sempervirens) kriaunomisDr. Rūtilė Pukienė pasakoja apie Vilniaus žemutinės pilies medinius radiniusML. Kaip panašiais atvejais daromakitose šalyse?R. Pukienė. Kiek žinau, Anglijojeyra įstatymas, kad jeigu objektas saugomasvalstybės ir vyksta rekonstrukcija,privaloma atlikti ne tik architektūrinius,bet ir dendrochronologinius tyrimus.Stengiamasi išsaugoti geriau išsilaikiusiasmedines konstrukcijas, o jeigu sutrūnijusios,dendrochronologai privalojas ištirti, kad bent informacija apie medienąir konstrukcijas būtų išsaugota.Kaip prakalbinamosmedžių rievėsML. Tikriausiai ir tų dendrochronologųAnglijoje yra gerokai daugiau neguLietuvoje? Beje, kiek jų esama?R. Pukienė. Šiu o metu suistorine mediena kokie trys dirba.Kaune – dr. Adomas Vitas, Klaipėdojearcheologas Mindaugas Brazauskas.Yra ir specialistų, dirbančių su dabaraugančiais medžiais. Tai prof. VidaStravinskienė, dr. Jonas KarpavičiusVytauto Didžiojo universitete, dr. RomasPakalnis buvusiame Botanikos institute(dabar Aplinkos tyrimų centras).ML. O miškininkai?R. Pukienė. Jie medžių rieves matuoja,tačiau jų tikslas – žinoti, kokį tūrįmedienos pavyko priauginti per dešimtįmetų ir pan.ML. Ar kiekvieną tiriamą medinį daiktąpavyksta datuoti dendrochronologiniumetodu?R. Pukienė. Neretai man atnešakeletą medinių daiktų ir sako: „Datuok“.O tame daikte tik 30 rievių. Man to permaža. Turi būti mažiausiai 50 rievių.Serija turi būti ilga, tada koreliacija suMediniai Vilniaus žemutinės pilies užstatymaitingų medžių. Jeigu bus vieno medžio,negausime papildomos informacijos.Tačiau vietovė turi būti artima. Pavyzdžiai,kurių rievių ritmika labai skiriasi,atmetami.ML. O jei skirtingas tų medžių augimolaikotarpis?R. Pukienė. Gali būti ir skirtingaslaikotarpis. Neseniai teko tyrinėti Vilniausžemutinės pilies tilto konstrukcijųliekanas iš XVI amžiaus. Paaiškėjo, kadpoliai yra iš anksčiau stovėjusio tilto, ostatramsčiai visai kito laikotarpio. 30Gedimino Zemlicko nuotraukaetalonu statistiškai patikimesnė. Turibūti tinkama tyrimui medžio rūšis, kuriaiturime etaloninę skalę. Taip pat būtųgerai iš tiriamos konstrukcijos turėtikeletą pavyzdžių, tada galėtume išvestividurkius, niveliuodami individualiusserijų skirtumus.ML. Bet toje konstrukcijoje gali būtikelių skirtingų medžių pavyzdžių, atvežtųiš skirtingų vietų.R. Pukienė. Jos ir turi būti iš skirmetųskirtumas tarp tų laikotarpių. Archeologamskartais padedame išskirtiįvairius tos konstrukcijos statybos arperstatymo laikotarpius.ML. Esate archeologų dešinioji ranka?O gal visai savarankiška tyrinėtoja?R. Pukienė. Archeologai tiekia manmedžiagą ir domisi mano išvadomis.Juos paprastai domina medžio kirtimodata, t. y. kada pastatytas iš tos medienosstatinys. Tačiau savo tyrimuose galiuišpešti gerokai daugiau informacijos,ir visų pirma apie klimato sąlygas, jauminėtus saulės aktyvumo ciklus, miškųaugimo dėsningumus skirtingaisamžiais. Archeologų šitie dalykai nedomina,tad tuos tyrimus tęsdama jauesu savarankiška mokslininkė. Galiutą medžiagą analizuoti nepriklausomainuo archeologų poreikių.ML. Ar dažnai vykstate į tarptautineskonferencijas?R. Pukienė. Stengiamės daugiau dalyvautitarptautinėse konferencijose, nesLietuvoje nedaug šios krypties tyrinėtojų.Šiemet važiuosime į pasaulinę dendrochronologųkonferenciją Rovaniemimieste Suomijoje. Kasmet stengiamėsišvažiuoti į Europos dendrochronologųkonferencijas. Stengiamės palaikyti ryšiussu kitų šalių tyrinėtojais, taip pat irsu medienos prekybos kilmės tyrinėtojais,tos srities tarptautiniais ekspertais.Iš Vilniaus žemutinės pilies kultūriniųsluoksnių yra surinkta apie 3000įvairių medinių konstrukcijų nuopjovų– pavyzdžių dendrochronologiniamstyrimams. Išanalizuota kol kasgal koks penktadalis. Ištirtų pavyzdžiųrievės, papildžius informacija iš istoriniųpastatų medžio konstrukcijų, leidosudaryti tūkstančio metų trukmėsetaloninę pušies rievių chronologiją ir330 metų ąžuolo etaloną. Nustatytosmedžių kirtimo datos atskleidė kartaisir netikėtų chronologinių detalių apienerašytą Lietuvos istoriją. Ateityje laukianemažai atradimų. Datuoti medienospavyzdžiai išsaugomi – tobulėjant dendrocheminiams,elementų izotopinėsanalizės, genetiniams ir kitiems tyrimometodams datuotos metinės rievės busunikalus archyvas įvairiems moksliniamstyrimams.Kalbėjosi Gediminas ZemlickasVytauto Abramausko nuotraukosVyriausiasis redaktorius Gediminas ZemlickasStilistės Laura Bočiarovienė, Gintarė LeščinskaitėDizaineris Mindaugas GalkusPatarėjai: Antanas Kulakauskas, Jonas Puodžius,Alfonsas Ramonas, Juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.Redakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, 01118 VilniusEl. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.Laikraštis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuvaRedakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria.Perspausdinant ar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapiohttp://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „MoksloLietuvą“. Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.ISSN 1392-7191LeidžiaUAB „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169SpausdinoUAB „Sapnų sala“S. Moniuškos g. 21, 2004 VilniusTiražas 550 egz.