2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7 - MOKSLAS plius

2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429) Mokslo Lietuva 11Kultūros ir tradicijos kitimas kaip išlikimo garantas (2)Pabaiga, pradžia Nr. 6Tampame isteriškaiirzlūs. Kodėl?Ingės Lukšaitės schemoje kultūrostaikomajai sferai tenka centrinė vieta,visai neatsitiktinai pavaizduotapanaši į širdį. Naujovių taikymui reikiapaskatų ir galimybių jas įsisavinti, nespavergti, okupuoti, po diktatorių padugyvenantys kraštai, mažos tautelės tųgalimybių paprastai neturi.Kaip labai svarbų veiksnį kultūrosgyvasčiai I. Lukšaitė išskiria komunikacijosdalykus. Štai kad ir kalba. Nagrinėjantžodžių etimologiją kartaismatome, kaip atsiranda žodis, istorijosraidoje prisipildo naujų reikšmių, prasmių,raiškos galimybių. Vadinasi, žodyjeužkoduota tam tikra tautos, bendruomenėsgyvenimo patirtis. Kalbėtojaatkreipia dėmesį į kalbą kaip saitą, ryšiopriemonę. Senųjų Vilniaus apylinkiųgyventojas veikiausiai niekada nebuvosusitikęs su prie Platelių ar kur kiturŽemaičiuose gyvenusiu žmogumi, betabu beveik taip pat vadino kad ir duoną,tegu ir su žemaitiškomis variacijomis –douna, duna... Kalboje, sakmėse, padavimuoseužkoduota tautos atmintis,istorinė patirtis, vertybės. Visa tai būtinagalvose turėti tiems, kurie rūpinasikomunikavimu tarp tautų ir valstybių,pagaliau ir tarpusavio supratimo reikalais.Ne mažiau svarbu ir gyvenimobūdas, nuo kurio taip pat juk priklausosusikalbėjimo reikalai. Panašiai galimapasakyti apie elgsenos modelius, kuriešlifuojasi tūkstantmečius. Tik visa taisuvokdami galime suprasti, kodėl taipskirtingai įvairios tautos išgyvena tuospačius jausmus, nors semantika, esmėgali būti ta pati.Elgsenos modeliai kinta ir visostautos mastu. I. Lukšaitė pastebi, kadtampame isteriškai irzlūs. Gaila, betniekas netiria, kodėl taip vyksta.Pranešėja atkreipia dėmesį į estetinėsraiškos arba estetinės apsuptiessusikūrimo svarbą. Pačioje žmogausprigimtyje esama tam tikrų estetiniųgrožio suvokimo reikalavimų. Ką bedarytų,vertina pirmiausia labai paprastai:patinka ar nepatinka, gražu ar negražu,priimtina ar nepriimtina. Tad norintpriimti ir savo tikslams panaudoti muspasiekiančias naujoves, jas prisitaikyti,perkurti reikia turėti intelektualinęparengtį. Naujovių perdirbimui, prisitaikymuisvarbu panaudoti gimtosiosJubiliatę sveikina Lietuvos mokslo tarybos atstovaiVasario 3-iąją Lietuvos istorijos institutepagerbta habil. dr. Ingė Lukšaitė, o kitą dienąbuvo atidaryta jai skirtoji paroda Lietuvosmokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.Taip pažymėtas žymios mokslininkės 70 metųjubiliejus. Institute Ingė Lukšaitė perskaitėpuikų pranešimą apie kultūros tvarumo savaipfenomeną, nagrinėjo jos išlikimą kintančiojeaplinkoje, perdavimą kitoms kartoms. Nėratokie akivaizdūs ir vienareikšmiai dalykai,kaip kad gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.kalbos išteklius. Negebėjimas kalbosgalimybėmis naudotis ardo tuos ryšius,kuriuos nuolat tenka atkurti. Tautaitenka iš naujo susikurti elgsenos modelį,atrasti ryšius su kaimyninių tautų kalbomisir bendrosiomis, plačiau paplitusiomiskalbomis. Tai tęsiasi per amžius,o mažoms tautoms yra neišvengiamabūtinybė.Tarp galimybių irspaudimoSavo pasakojime ateiname prielabai svarbaus, gal svarbiausio dalyko– kultūrinės atminties išlaikymo. Toskultūrinės atminties pamatus kiekvienakarta gauna su paveldima kultūra, betkartu tai ir nuolat kintanti vertybė. KąSavo pasakojimą Ingė Lukšaitė paįvairino paveikslėliais iš Mato Pretorijaus veikalovisuomenė siekia išsaugoti, iškelti, perduotisavo palikuonims? Ką lengvaiužmiršta ir ką būtinai nori atsiminti?I. Lukšaitė prabyla apie visuomenės kolektyvinėsatminties techniką ir užmiršimąistorijoje. Tai iš dalies kontroliuojamiprocesai, nes žmogus – sąmoningabūtybė, o visuomenė, jeigu organizuotaį tautą, valstybę turi svertus, kuriaisgali paveikti savo kultūrinės atmintiesdalykus. Skirtingiems tos atminties dedamosiomssuteikiamas tarsi skirtingasprioritetas. Per visuomenės spaudimąstengiamasi paveikti norima kryptimivienas ar kitas tai visuomenei ar tautaisvarbias vertybes, kurios taip pat nėrapastovios, bet kinta, priklauso nuo konkretauslaiko ir išorinių įtakų. Taip vieniSustabarėjusi kultūra negyvybinga ir realiamegyvenime nunyksta, geriausiu atvejutampa muziejine vertybe, tačiau ir pernelyggreitai prie aplinkybių ir kintančios aplinkosprisitaikanti kultūra praranda savastį, persiimasvetimybėmis ir žlunga. Kokios sąlygos kultūrąsuardo ir kur slypi jos gyvybės šaknis? Šiuos irkitus klausimus nagrinėjo Ingė Lukšaitė. Po jospranešimo kai kurie klausytojai pageidavo, okiti tiesiog įsakmiai reikalavo Mokslo Lietuvojejos mintis pateikti.dalykai įsisavinami, padaromi savo bendruomenės,visuomenės savastimi, kitiatmetami arba užmirštami, nugrimztaį nebūtį.Štai čia tyrinėtojui ir turėtų atsivertilabai svarbi pažinimo erdvė – tautosidentiteto, savasties gelmės. Pakankamaitamsus arkliukas, tuo labiau, kadįvairūs identiteto tyrinėtojai į savo tyrimųobjektą sugebėjo įpūsti daug miglos.XXI a. identitetas jau sutapatintas su visoskultūros apibūdinimu, su vienintelesąlyga tautai išlikti. I. Lukšaitė tvirtina,kad to visiškai nėra, o toks traktavimasiš dalies yra Antrojo pasaulinio karopadarinių arba komplekso išraiška.Kokį identiteto problemos interpretavimąsiūlo I. Lukšaitė? Pripažįsta, kadKultūros tvarumasGedimino Zemlicko nuotraukaidentiteto problema sudėtinga, tai labaisvarbi visuomenės organizavimo dalis,bet ne vienintelė tai visuomenei išlikti.Vieną dalyką reikėtų įsidėmėti: kultūranėra sustabarėjęs monolitas, betnuolat kintanti ir perkuriama esybė. Kaipgreitai kinta ir perkuriama? Priklausonuo amžiaus, laiko, tad tikslios formulėsgali nepavykti nustatyti. V–VI a.baltų kultūra kito iš lėto, bet staiga įgavodidelį kitimo pagreitį ir staigiai pasikeitė.XXI a. pradžia yra nepaprastai spartauskitimo laikotarpis. O jei taip, tai ir įtakųperkūrimas, jų prisitaikymas turi vyktilabai intensyviai. Esminga išvada: jeigusavyje kūrybinio prado neturėsime,kūrybinio elemento neiškelsime kaipprioritetinio, sąlygos išlikti bus labaimenkos. Ko gero, mūsų dabartiniamegyvenime nėra tokio užutekio, ramybėszonos, kur išorinių įtakų nereikėtųprisitaikyti, adaptuoti.Uždelsto veikimobombaAr viską galima sau prisitaikyti?Toli gražu. Kai kuriuos svetimos kultūrosdalykus prisitaikome mechaniškai,tiesiog nekritiškai perimame, bet taisvetimkūniai, kurie taip ir eina šaliasavosios kultūros, nors nėra neveiksmingi.Tai lyg gripo virusas, atliekantisgriaunamąjį darbą. I. Lukšaitė labaiskeptiškai žiūri į kvietimą mechaniškaiperimti kitose šalyse esančius dalykus,jų vertybes, tegu ir labai viliojančias.Mechaniškai perimtas klodas atliekauždelstos veikimo bombos vaidmenįsavajai kultūrai, jo griaunamasis poveikisanksčiau ar vėliau pradeda reikštis.Dalis to perimtojo klodo ilgainiui galiatmirti, nuslopti kaip negyvybingassvetimkūnis, kurio nemaitina savosioskultūros gyvybingi syvai. Kiekvienameamžiuje galima stebėti tas nudžiūvančiasir atkrintančias kultūros šakas.Kaskart iš naujo atrasdami ir senaprarasdami gal vis labiau tobulėjame irgalop ištobulinę civilizacinius laimėjimuspatys nepaprastai ištobulėsime?I. Lukšaitė nėra optimistė, šiuo atžvilgiunet labai skeptiška. Bent jau bijančiuspersitobulinti nuramina: realus gyvenimasrodo visai ką kita. Pateikia savopačios gyvenimiškos patirties pavyzdį.Kai buvo dar maža, lankėsi Trakų garbingojepilyje, tikriau tos pilies griuvėsiuose.Matė nors išverstas, bet tvirtassenoviškas Vytauto laikų plytas. Daugmetų praėjus po restauracijos vienoje išpilies menių vyko kažkoks renginys, vienasiš dalyvių atsirėmė į sieną ir rankasulindo į restauratorių sumūrytų naujųplytų trupenas. Pasirodo, naudodaminuostabias XX a. technologijas pagaminomeplytas, kurios tinka nebenttrupenoms dauginti ir anekdotams kurti– štai mūsų civilizacijos „laimėjimas“.Deja, jis neturi išliekamosios vertėsir atmirs kartu su tų plytų gamintojųvardais.Tradicija – tai pakitusikultūraGrįžkime prie klausimo, kurį jaubuvome pradėję šiek tiek nagrinėti: kasyra tradicija? Pasak I. Lukšaitės, tai pakitusikultūra, kuri dar kurį laiką išliks,bus tvariai perduota kitai kartai, o galir kelioms kartoms. Iš to seka gal kiekparadoksaliai skambanti išvada, kadpati tradicija yra kaita. Ta dalis, kuriąpasiimame iš senojo klodo, nebūtinai likssustabarėjusi ir nekintanti. Priešingai,ji gali keisti savo funkciją, pritaikymosritį, tapti kultūrinės atminties ženklu,Nukelta į 15 p.