2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7 - MOKSLAS plius

2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429) Mokslo Lietuva 15Tikrumo ilgesys ir siekiniai šiapus anapus mokyklos durųAtkelta iš 12 p.padėjo ir gilinimasis į mokinių beijų tėvų kasienybės įpročius, literatūrosanalizė, jos panauda pamokose. O ypačdalyvavimas UNESCO asocijuotų mokyklųtinkle nuo 2003 metų. Į šį tinklą mokyklabuvo įtraukta, pristačiusi projektąSavitumą tausojančio Neringos kurortoatraktyvumo plėtra (2002). Rengiantšį projektą, buvo smagu matyti, kaippasakytų šiandieniai mokiniai, tikrą direktorės„draivą“. Aš pasakyčiau – smagiąvalią veikti. Taikiai, taikliai ir kūrybingai.Netrukus UNESCO Lietuvos skyriausvadovė Asta Dirmaitė jai palinkėjo:„Tegu ir toliau šioje spalvingoje jaukiojemokykloje bus jaučiama taikos kultūra“(2004).2007-aisias kartu su R. Žeimieneišleidome sociokomunikacinių portretųknygą Nidos vidurinės mokyklosvaikai:veidai ir pasauliai. Jos atsiradimąlėmė mokytojos noras išbandyti savo jėgaskaip rašytojai, o mano – prisidėti prie to,kad mokytojų publikacinis aktyvumasdidėtų ne tik daugiau mažiau formaliųmetodinių ir kitų spaudinių, o gilesnėsir kūrybiškesnės savirealizacijos, bendrodarbo su profesionaliais tyrėjais sąskaita.Knygos leidimą toliaregiškai ir kolegiškaiparėmė Neringos savivaldybė.Toliaregiškai – nes geriausiai tvirtinamiesto įvaizdį ir šios vietos žmonių inicijuotiir atlikti geri darbai. Kolegiškai – nesvienoje erdvėje veikiančios organizacijosdaugiau gali pasiekti, draugiškai remdamosviena kitą. Knyga buvo palankiaisutikta visų pirma pačių knygos herojų.Dar prisimenu tokį epizodą per knygossutiktuves Agilos kultūros centro salėje:mokinukė, atvertusi knygą, jautriaiglosto tą puslapį, kuriame įrašyti jai patikęžodžiai. Bernardas Šaknys, pristatydamasšią knygą Valstiečių laikraščioskaitytojams, akcentuoja tokią knygojeišsakytą Rūtos Žeimienės mintį: „Įvairūsprojektai, dalyvavimas Tautos fondo veikloje,Mokyklų tobulinimo programojene tik plečia akiratį, bet ir atveria gilesniodvasinio pasaulio pažinimo poreikiobūtinumą, skatina labiau suvokti savomokyklos ir valstybės tapatumą.“ Mokykla– pilietinė visuomenė – valstybė.Tai trys pagrindinės tautinės juostos,kurias išaustas tvirtai laiko savo delneir mato savo veiklos vizijoje lituanistė irmokyklos vadovė Rūta Žeimienė.Nors visuomeniniu judėjimu, kaippilietinės visuomenės kūrimo instrumentu,dar negalime pamatuotai pasidžiaugti,tačiau esu dėkinga, kad savogyvenimo kelyje sutikau R. Žeimienę.Susitikome prieš 2000-uosius metus Lietuvosuniversitetų moterų asociacijos(LUMA) organizuotoje konferencijoje,kuri vyko Neringos miesto savivaldybėje.Pagal susirinkusiųjų skaičių salė buvoaiškiai per erdvi. Priėjusi prie manęs,kaip prelegentės, moteris pažvelgė tokiutikru ir atviru žvilgsniu, kad erdvė tarytumprisipildė gyvybingos šilumos iržingeidumo. Tai ir buvo Rūta Žeimienė.Netrukus jos pakviesta atėjau susipažintisu Nidos vidurine mokykla. Atėjau,pajutau šios mokyklos trauką ir pajutaunorą būti drauge, pagal galimybesprisidėti prie jos tolesnės kūrybos. Kaipir daugelis kitų, kurie ilgus metus dėlvienų ar kitų priežasčių nesiskiria su šiamokykla. Tai Nacionalinės moksleiviųakademijos vasaros sesijos sumanytojaiir realizuotojai, Lietuvoje veikiančioRostropovičiaus muzikos fondo vadovai,tarptautinių matematikos, anglų kalbosolimpiadų organizatoriai, partneriai išįvairių Lietuvos ir užsienio mokyklų,verslo organizacijų.Apie Nidos vidurinės mokyklos direktorę, lituanistę Rūtą ŽeimienęLR Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Dainius Numgaudis, buvęs ilgametis Neringos savivaldybės merasStasys Mikelis (1953–2006) ir Rūta ŽeimienėKultūros ir tradicijos kitimas kaip išlikimo garantas (2)ateinančiu į mūsų kultūrą. Panašiai yraatsitikę su Senosios Europos kultūra irkitomis archajiškomis kultūromis. Jųvaizdiniai išliko mūsų šiuolaikinėje kultūroje,tapo estetinės aplinkos dalimi,bet pakankamai maža, kad galėtų taptimūsų kultūros esminiu pagrindu.I. Lukšaitė kaip estetinės aplinkospavyzdį pateikė džiazo muzikos fenomeną.Buvo metas, kai Sovietų Sąjungojedžiazas nebuvo toleruojamas, atrodėnet ideologiškai kenksmingas amerikietiškosmuzikos kultūros atributas,Abiejų laisvai ir sąmoningai pasirinktavisuomeniškai aktyvi pozicijasuvedė mus ir Vilniuje – Rotušėje arkitose sostinės viešose erdvėse – organizuotosepilietiškumo pamokose.Kadangi veikėme per nevyriausybinesmoterų organizacijas, pirmoji pilietiškumopamoka, kurioje aktyviai dalyvavo irNidos vidurinė mokykla, buvo skirta Lietuvosmoterų suvažiavimų šimtmečiui,kita – pilietiškumo ugdymui šeimoje,pilietiškumo sertifikato įprasminimui.Tačiau ypač įsiminė Rūtos Žeimienėsir jos mokinių dalyvavimas, vykdanttarptautinį projektą Skatinkime Europosvertybes per tarpkultūrinį valstybės švenčiųkomunikavimą. Šią temą ji įrašė ir įtolesnius mokyklos planus. Jau grįžusšios mokyklos laureatei iš Norvegijos,kelione į kurią buvo pažymėti geriausiprojekto dalyviai, įsimintini valstybėsdienų minėjimai jos iniciatyva buvo surengtine tik Nidoje, bet ir Juodkrantėje,įtraukiant ir mokinius, ir jų tėvus.Kai kalbėjomės ir veikėme mūsųvalstybės labui, geriausiai skleidėsi RūtosŽeimienės poreikis patirti aplinkostikrumą. O jei jo nėra, nenuleidžiantrankų jį kurti. Jei iš visų pamatinių Rūtosasmenybės savybių reikėtų išskirtivieną, šiandieniame mūsų visuomenėskontekste išskirčiau tikrumo ilgesįLietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje atidaroma habil.dr. Ingės Lukšaitėsjubiliejinė parodaAtkelta iš 11 p.apskritai netoleruotina Vakarų kultūrosįtaka socializmą statančioje šalyje.Tačiau tam tikrai visuomenės daliai taibuvo individo laisvės, nesusitaikymosu valstybine prievarta išraiška. Tamtikras muzikos žanras toli prašoko vienestetinės kategorijos kriterijus ir reiškėdaug daugiau negu vien muziką. Reiškiniosemantikoje galima išlukštentikaip prioriteto Vakarų kultūrai formą,vertybinę orientaciją ir pan.Nagrinėdami vien kaip estetinįdalyką į džiazą, gal ir apskritai į daugelįVakarų muzikos reiškinių, galimažvelgti kaip į afroamerikiečių muzikosGedimino Zemlicko nuotraukair jo kūrimą. Taip pat šiapus ir anapusmokyklos durų. Žinojimo sociologijasako: tikrovė yra socialiai konstruojama.P. L. Berger ir T. Luckman, knygos apiesocialinį tikrovės konstravimą autoriai,tikrovę ir žinojimą laiko pamatiniaisšios srities teiginiais. Tikrumą jie apibrėžiakaip savybę, būdingą reiškiniams,kuriuos pripažįstame turint nuo mūsųvalios nepriklausomą būtį, o žinojimąapibrėžia kaip įsitikinimą, kad reiškiniaiyra tikri ir kad jie turi specifinių bruožų,pagal kuriuos esti identifikuojami.Šiandieniame pasaulyje, ypač europinėjeerdvėje, deklaruojama įvairovė. Taip, taipripažintina ir svarbu. Tačiau taip patsukurtą estetinę aplinką, kuri mumstapo svarbesnė ir reikalingesnė už mūsųtradicinę muziką. Atsidūrėme keistojemuzikinėje maišalynėje: afroamerikietiškair amerikietiška be afro, VakarųEuropos lengvoji ir klasikinė muzika,taip pat ir lietuviškos muzikos įvairūsžanrai. Visa ta mišrainė jau tapo ir mūsųsavastimi.Štai kas įdomu. Daugeliui televizijosžiūrovų sunku įsivaizduoti penktadieniovakarą be laidos Duokim garo perLRT kanalą. Viena mėgiamiausių televizijoslaidų, nors sunkiai įsivaizduojamakuriame nors komercinės televizijoskanale. Kur glūdi laidos gyvybingumopaslaptis? I. Lukšaitė, mėgindamaį šį klausimą rasti atsakymą, prisiminėsavo seną ginčą su istoriku Juozu Jurginiu.Profesorius teigė: nėra reikalodainuoti liaudies dainas, nes vis tieknepavyks taip gražiai padainuoti kaipGiedrė Kaukaitė ar Virgilijus Noreika.I. Lukšaitė jautėsi truputį sutrikusi, tuometu negalėjo pasipriešinti J. Jurginiologikai, bet tvirtina nemažai apie taigalvojusi. Juk išties kaip Noreika padainuotinegalinti.Ne tik klausytis, bet irdalyvautiTik po daugelio metų suprato, kurčia šuo pakastas. Tai žmogaus saviraiškosdalykai, žmogui reikia ne tik klausytis,bet ir dalyvauti tos muzikos gimime.Liaudies dainos ir liaudies kapelųmuzikavimas – tai terpė, kurioje visisvarbu išmokti skirti tikrumą ir tikrumoimitacijas. Pastarąsias – kaip gyvenimokūrybos procese pasitaikančias šiukšles.O šiukšlės visada vargina ir sukelia papildomųrūpesčių. Tad Rūtos Žeimienėstikrumo ilgesys ir siekiniai šiandienyra žemiškai praktiški ir konstruktyvūs.Pageidautini gerų dalykų tęsiniai. Todėlkartu su Rūta džiaugiuosi jos ir josbendraminčių pasėtų tikrumo sėklųdaigais. Iš šiuolaikinių vėtrungių kūrimoprojekto prisimenu tuometį Nidosvidurinės mokyklos dešimtoką ManvydąDžiaugį. Jis savo vėtrungę nupiešė kaippriesaką saugoti Kuršių nerijos trapumą.Per kūrybos, sugulusios į atvirukų ciklą,pristatymą Manvydas į žurnalisto klausimąapie jo dalyvavimo projekte motyvuspasakė, bakstelėjęs pirštu į projektovadovę „Liepė, tai piešiau..“ Gal ir buvolašas tiesos jo žodžiuose. Bet vėtrungėbylojo ką kita – kūrybiškumą ir laisvęveikti, negriaunant savęs ir aplinkos.Laikas tai patvirtino. Šiandien ManvydasDžiaugys studijuoja KembridžeAnglia Ruskin universitete ir yra vienasšio universiteto Lietuvių bendruomenės(ARULS) iniciatorių, antri metai organizuojančiosakcijos Grįžtam, kurios metudviračiais buvo važiuojama iš Londono įVilnių, dalyvių.Šių metų sausį Vakarų ekspresožurnalistui Manvydas sakė: „Nesameabejingi gimtajam kraštui ir esame pasiryžędėl jo darbuotis. Norime parodyti,kad vis dar yra jaunų žmonių, kuriemsrūpi Lietuvos ateitis. Esame pasiryžębendradarbiauti ir su kitomis JungtinėsKaralystės lietuvių bendruomenėmisir organizuoti projektus su jaunimu,besimokančiu ir Lietuvoje“.Sveikinu Rūtą Žeimienę ir visą Nidosvidurinės mokyklos bendruomenę,kuriai ji vadovauja, sėjant tikro kūrybiškumosėklas. Laukiame mokyklą baigusiųabiturientų tikrumo, profesinės irpilietinės kūrybos tęsinių.žmonės, ne vien muzikantai ir dainoriai,gali dalyvauti, reikštis. Mūsų paveldėtoskultūros dalyje, mūsų išprusime,muzikiniame išsilavinime ar be jo, visatai glūdi, įrašyta giliai į pasamonę. Štaikodėl jai grįžus po ginčų su Jurginiunorėdavosi dainuoti liaudies dainas,bet kodėl – tada negalėjo paaiškinti.O Maiklo Džeksono dainų pranešėjatvirtina negalinti nei pakartoti, nei jomsreikiamai pritarti, gal ir išmokti jauniekada nepavyktų. Joje nėra „įrašyta“to, ką mūsų vaikai ir vaikaičiai jau turi,jiems organiškai išeina Džeksoną mėgdžioti.Vadinasi, juose jau įrašytas šissugebėjimas.I. Lukšaitei didelį įspūdį daroVeronikos Pavilionienės ir Rugiaveidės(Daivos Urbanavičiūtės) atliekamųlietuvių liaudies dainų interpretacijos,pritaikant XXI a. muzikinę ritmiką,įvairuojant tempą ir kitus tų dainųsušiuolaikinimo būdus. Tai akivaizdūsperkūrimo pavyzdžiai. Toli gražu nekiekvienam klausytojui tas kitoks tųdainų pateikimas priimtinas, ne visiemspatinka, bet su tuo reikia susitaikyti, nesvisuomenė margaspalvė ir įvairiaskonė.Tačiau svarbiausia, ką tokiame atlikimeįžvelgia I. Lukšaitė – tų dainų gyvenimoaktualinimą ir jų gyvasties pratęsimąžmonėse, vadinasi, ir tautos gyvenime.Tai tinka ir visai lietuvių tradicineikultūrai. Tik taip neišnyksime kaipdemografinis vienetas. Lyg ir paprastidalykai, bet juk lemia tautos gyvastį.Gediminas Zemlickas