2 Mokslo Lietuva<strong>2010</strong> m. balandžio 1 d. <strong>Nr</strong>. 7(429)SukaktisRomualdas Girkus, istorinėskartografijos propaguotojasTomas DuksaJei Lietuvoje ieškotume žmogaus,pastaruoju metu produktyviausiaidirbančio istorinės kartografijossrityje, sukaupusio įvairios kartografinėsmedžiagos, susijusios su Lietuvosvalstybės ir valstybių kaimynų senaisiaisžemėlapiais, tai akivaizdu, kad tokį specialistą,pažvelgę į mokslines ir mokslopopuliarinimo publikacijas kartografinetematika, rastume Kaune, UAB Aerogeodezijosinstitutas.Šių metų kovo UAB Aerogeodezijosinstitutas pagerbė savo ilgametį darbuotoją,istorinės kartografijos propaguotojąRomualdą Girkų, švenčiantį 70-ies metųjubiliejų. Apie jubiliato darbinę veiklą,nuveiktus darbus pasakojo instituto generalinisdirektorius Vilius Žilevičius,technikos ir plėtros direktorius GintarasRumšas. Pasveikinti jubiliatą atvyko Nacionalinėsžemės tarnybos prie Žemėsūkio ministerijos Kadastrų ir geodezijosdepartamento atstovai, Lietuvos kartografųdraugijos, Kauno kolegijos Kraštotvarkosfakulteto Geodezijos katedros,Vilniaus Gedimino technikos universitetoGeodezijos ir kadastro katedros,Kauno apskrities viešosios bibliotekosKaunistikos grupės, Tėvynės pažinimodraugijos Kauno skyriaus atstovai, taippat esami ir buvę bendradarbiai, kolegos,draugai. Į šią šventę atvykti negalėjo, tačiaugražius sveikinimo žodžius perdavėLietuvos Respublikos užsienio reikalųministerijos Rytų kaimynystės politikosdepartamento direktoriaus pavaduotojas,Komisijos Lietuvos Respublikos valstybėssienai delimituoti ir demarkuoti bei ekonomineizonai Baltijos jūroje nustatytipirmininkas dr. Zenonas Kumetaitis.Dr. Zenonas Kumetaitis yra Baltųlankų leidyklos išleistos istorinės knygosLietuvos sienos: tūkstantmečio istorijainiciatorius ir bendraautoris, o jubiliatasRomualdas Girkus – šios knygos iliustracijųpateikėjas ir konsultantas. R. Girkausatrinkti žemėlapiai sudaro didžiąją leidinioapimties dalį. Knygoje (įvairių epochųistorinių žemėlapių albume) pateikiamasvientisas istorinis kartografinis Lietuvossienų raidos vaizdas, papildytas naujausiatyrinėjimų medžiaga. Lietuvos sienos:tūkstantmečio istorija vasario mėnesįbuvo pristatyta Užsienio reikalų ministerijoje,visuomenė ją išvydo Vilniausknygų mugėje.Šiandien plačiu žvilgsniu galima aprėptituriningą R. Girkaus kūrybos kelią,kuriame būta išties įsimintinų įvykių,pažinčių ir išbandymų. Tyrinėdamas joparašytus mokslinius darbus istorinėskartografijos, geodezijos, hidrologijos,toponimikos, paveldosaugos ir kitomistemomis, supratau, kad R. Girkus, nuolattobulėdamas, per ilgametę savo praktinępatirtį patyrė kūrybinio darbo džiaugsmą.Romas – kupinas jėgų, entuziazmo irenergijos įvairiems sumanymams įgyvendinti.Jubiliatą ir šiandien lydi gyvenimodovana – įkvėpimas, tebevilioja naujipažinimo horizontai.Romualdo Girkaus biografijostarpsniaiBiografinių duomenų apie jubiliatąrandame Geologijos ir geografijos institutoir Lietuvos geografų draugijos 2007 m.išleistame enciklopediniame žinyne Lietuvosgeografai, taip pat jubiliato biografijąR. Girkus (kairėje) ir T. Duksa (centre) 1997 m. leidyklos „Jana Seta“ žemėlapių parduotuvėje Rygojegalima perskaityti UAB Aerogeodezijosinstitutas interneto puslapyje. Jame rašoma:„Romualdas Girkus gimė 1940 m.vasario 29 d. Kėdainiuose, o jo vaikystėprabėgo Anykščiuose, kur ir pradėjo mokytis,tačiau vidurinę mokyklą 1957 m.baigė Plungėje. Įstojo į Kauno politechnikosinstitutą, Statybos fakultetą, bet vėliauR. Girkus buvo įkalbėtas pereiti į naujaiorganizuojamą geodezijos specialybęHidrotechnikos fakultete. Po priešdiplominėspraktikos Vakarų aerogeodezinėjeįmonėje Selchozaerosjomka Romualdasataskaitoje parašė: „dėl rusiškos tvarkosVakarų aerogeodezinėje įmonėje dirbtinenorėčiau“. Deja, rimtų geodeziniųorganizacijų pasirinkimo Lietuvoje tuometu nebuvo, tad ši įmonė (dabar UABAerogeodezijos institutas) tapo vieninteledarboviete. 1962 m., gavęs geodezininkoinžinieriaus diplomą, pradėjo dirbti TSRSVisasąjunginės kontoros SelchozaerosjomkaVakarų aerogeodezinėje įmonėje,įsikūrusioje Kaune. Jubiliatas, turėdamasgerų profesinių savybių, greit kopė karjeroslaiptais, tapo grupės vadovu, vėliau –techninės kontrolės skyriaus viršininku.Techninės kontrolės skyriaus darbų reikmėmsVakarų įmonėje Romualdas Girkusskyrė gerą dešimtmetį. Tuo metu jispriiminėjo aerofotonuotraukų medžiagąiš sovietinių civilinės aviacijos aeronuotraukospadalinių Minske, Kijeve, Leningrade.Visą sąjunginę kontorą pertvarkiusį Sąjunginį žemės ūkio aerofotogeodeziniųtyrinėjimų institutą (VISCHAGI),R. Girkus tapo šio instituto Vakarų filialotechninio skyriaus viršininku. 1991 m.jubiliatas tapo Vakarų filialo vyriausiuojuinžinieriumi, o 1992 m. filialą pertvarkiusį Lietuvos Respublikai pavaldųValstybinį aerofotogeodezijos institutą,trejiems metams tapo vyriausiuoju joinžinieriumi. Valstybinį aerofotogeodezijosinstitutą reorganizavus į UABAerogeodezijos institutas, R. Girkus dardešimtmetį vadovavo techniniam skyriui.R. Girkaus asmeninės atsakomybėsužduotimi išleisti pirmieji du bandomiejitopografiniai žemėlapių lapai KAUNASir VILKIJA, kuriuos gerai įvertino amerikiečiųkartografai ekspertai. Optimizuojantįstaigos struktūrą, R. Girkus tapovyriausiuoju specialistu, atsakingu užgeodezinį, fotogrametrinį ir kartografinįpaveldą. Tuo pat metu keletą semestrųjis dėstė kartografiją Vilniaus Gediminotechnikos universitete ir Lietuvos žemėsūkio universitete, parengė mokslinių irmokslo populiarinimo publikacijų.Įžymūs žmonės, turėjęįtakos R. Girkausasmenybei, jodarbinei veiklai,pomėgiamsR. Girkus – itin darbštus žmogus,plataus akiračio asmenybė. Savoaktualiuose rašiniuose jis geba aprėptiįvairias geodezijos, kartografijos,hidrologijos, toponimikos, paveldosritis, visose palikdamas ryškų pėdsaką.Šiam teiginiui pritarsime, atidžiauanalizuodami medžiagą, susijusią suRomo kūrybine veikla, nagrinėdamijo parašytus straipsnius, įvertindamijubiliato gyvenimo būdą. SkaitydamasR. Girkaus publikacijas, priėjau prieišvados, kad jo specialybės pasirinkimui,vėliau – darbinei veiklai, kai kuriemspomėgiams ir charakterio bruožamsnemažai įtakos galėjo turėti šie įžymūsžmonės: Stasys Vyžintas (1905–2002),doc. Jonas Deksnys (1904–1989), prof.Steponas Kolupaila (1892–1964) ir doc.Antanas Ražinskas (1925–2006).Manau, Romui ką tik baigusgeodezijos studijas ir pradėjus dirbtiminėtame institute didžiausios įtakosjo darbui, pasirinktam gyvenimo būdui,pomėgiams turėjo Stasys Vyžintas. Dr.Gražina Kačerauskienė straipsnyjeKnygos, gimtosios kalbos ir gamtosmylėtojui Stasiui Vyžintui atmintiapie savo dėdę rašė: „Pasikliaudamasavo atmintimi, garso įrašais, kitųprisiminimais, bandysiu papasakoti apiežmogų, kuris iš pirmo žvilgsnio gal irneišsiskyrė iš daugelio, tačiau giliai savyjeturėjo didelius dvasios turtus, kuriuosdosniai dalijo savo artimiesiems. Iš jogyvenimo knygos dar daug kas galėtųpasimokyti. Jis buvo mąstytojas, idealistas,humanistas, dvasines žmogaus vertybesvertino aukščiau nei materialines.1926 m. baigęs Kauno Aušros gimnazijątoliau mokytis negalėjo, dirbo raštininku,matematikos mokytoju. 1940 m. įstojoį Kauno universiteto Statybos fakultetąstudijuoti geodeziją. 1943-aisiaisvokiečiams uždarius universitetą, pradėjodirbti matininku Rudaminos valsčiuje.Paskutinė jo darbovietė buvo Kaune –Sąjunginio aerogeodezinių tyrimųinstituto vakarų filialas (dabar – UABAerogeodezijos institutas), kuriamejis dirbo 34 metus“. Šiame straipsnyjeautorė toliau nurodo, kad nuo 1964 m.su juo dirbęs Romualdas Girkus apiesavo kolegą Stasį Vyžintą rašė: „Pagarbosjausmas jam kilo ne dėl amžiaus skirtumo,bet dėl jo gyvenimo būdo ir darbokokybės. Ekspedicijos darbuotojamsbuvo mokama už atliktą darbo kiekį,tačiau Stasys nesivaikė lengvai uždirbamųpinigų. Darbą atlikdavo itin kruopščiai.Jo gyvenimo būdas buvo asketiškas –maudymasis nuo ankstyvo pavasarioiki vėlyvo rudens, nereiklumas maistui,apsiribojant beveik vien pienu, duonair daržovėmis. Stasys nevergavo savokūnui, prioritetą teikė protui ir dvasiai.Tuo laikotarpiu Latvijoje buvo daugapleistų vienkiemių, kurių palėpėsebuvo galima užtikti senų leidinių iretnografinių dalykų. Laisvalaikiu jis daugskaitė ir lankydavo istorines, gamtos iretnografines įžymybes. Ne kartą tekokartu nakvoti ir vakarojant išgirsti Stasiofilosofines mintis apie gamtos Kūrėjosubtilumą ir gyvenimo tikslus. Jo mintysįstrigo pasąmonėje, iškyla priešpriešavartotojiškai ir gamtai bei savo artimuinegailestingai visuomenei“. Manau,Romualdas iš S. Vyžinto paveldėjo jogyvenimo būdą, laikydamasis jo gyvenair dabar: yra optimistas, svaikata puiki,kaip ir Stasys, itin vertina žiemossportą. Romas – didelis slidinėjimosporto entuziastas, dar ir šiandien suNukelta į 13 p.
<strong>2010</strong> m. balandžio 1 d. <strong>Nr</strong>. 7(429) Mokslo Lietuva 3Semiotikos žingsniaiLaisvės sala nelaisvės vandenyne (2)Pradžia <strong>Nr</strong>. 4Tarybiškumo tennebuvo nė kvapoGrįžkime prie 1966 m. Käärikuvietovėje pusšimtis kilometrųnuo Tartu vykusios semiotikosvasaros mokyklos. Kaip tvirtinajos dalyvis Tomas Venclova, jo patiestolesniam likimui ta vasaros mokyklapadarė labai didelę įtaką. Būtų įdomupasiaiškinti: įtaka literatūrinei kūrybai,o gal veikiau mokslininko kelią tuometu besirenkančiam asmeniui? Kolšio klausimo užduoti nepavyko, šiųeilučių autorius gali pasinaudoti tegu irsantykine laisve daryti savo išvadas. Suprantama,remiantis Venclovų muziejujeišsakytomis mintimis, autentiškaisprisiminimais, kai kuriomis nuomoniųsankirtomis.Iškart pasakysime, kad tai buvo Likimodovana, savotiškas virsmas jeigune pasaulėžiūroje ar Venclovos santykyjesu to meto tikrove, tai vis dėltovienas iš esmingų likiminių įvykių.Beje, ne vienintelis lūžis T. Venclovosgyvenime, nes būta ir antro, įvykusiobeveik tuo pačiu metu. Akivaizdus patvirtinimas,kad už sėkmę atsakingosmūzos vienos nevaikšto. Sugrįžusioiš Estijos T. Venclovos Vilniuje laukėkitas ir ne mažesnis siurprizas. Pas savobičiulius Ramūną ir Audronį KatiliusVenclova rado iš Leningrado atvažiavusįpoetą Josifą Brodskį. Išeitų, kadlikimo deivė tuo pačiu metu padėjoVenclovai įsisukti į mokslininkų neabejotinaidisidentinį ratą, o per Brodskįjis buvo įsuktas į ne mažiau įdomųpoetų disidentų verpetą. Įdomiausia,kad tai vyko beveik tuo pačiu metu.Jeigu atsitiktinumas, tai labai įdomusir beveik mistinis.Juk ką reiškė į literatūrą, kalbosmokslą, tuo metu ir į mokslo populiarinimąpasukusiam Venclovai išvystigyvą slavistikos mokslo „pusdievį“profesorių Romaną Jakobsoną, atvykusįį tą vasaros mokyklą iš JAV? PasakVenclovos, įspūdis, ko gero, tokspat, kaip fizikams, kurie tuo metu vedėnesibaigiančias diskusijas su lyrikais,vieną dieną savo būryje staiga išvystiNilsą Borą, Heizenbergą ar patį AlbertąEinšteiną. Slavistikoje irgi būta savų„einšteinų“. Kiti tos vasaros semiotikųmokyklos dalyviai taip pat buvo labaiįdomios asmenybės ir gilūs mokslininkai,nors tuo metu mokslo pasaulyje darne tiek pagarsėję – jų žvaigždės metasdar buvo priešakyje.Ir kas dar krito į akį T. Venclovai.Tie semiotikai vasaros mokyklojejautėsi kaip laisvos, nesuvaržyto intelektoasmenybės, elgėsi taip, tarsitarybų valdžios šioje vienoje šeštojojepasaulio dalyje nė nebūtų. Bent jau jųmoksliniuose pranešimuose, diskusijoseir visoje elgsenoje to „tarybiškumo“nebuvo nė kvapo. Savo intelektinesjėgas ir gyvenimus jie skyrė daug svarbesniamdalykui – mokslui, pamėgtaityrinėjimų krypčiai, o visa kita atrodėtaip nerimta, kad net aptarinėti nebuvojokio reikalo.Bent kiek susidūrusiam su sovietinetikrove visa tai gali atrodyti kaip fantastiniopasaulio atspindys, bet turimeautentiškus liudytojus, tad lieka arbasutikti, arba įrodyti, kad šito negalėjobūti, nes Sovietų Sąjungoje to būti negalėjovisiškai... Štai T. Venclova teigia,kad tokia laisvės sala nelaisvės vandenynebuvo, bent jau semiotikos moksluigali būti taikoma. Galimas dalykas, kadProfesoriai Kęstutis Nastopka ir Tomas Venclova prisimena pirmuosius semiotikos žingsnius į LietuvąNuo 1992 m. Vilniaus universitete veikia A. J.Greimo semiotikos ir literatūros tyrinėjimųcentras, kurio vienas iš kūrėjų buvo prof. KęstutisNastopka. Vis dėlto su semiotika Lietuvojepirmiausia susidurta per Jurijų Lotmanąir Tartu semiotikos mokyklą. Ryšiai su J. Lotmanubuvo užmegzti anksčiau, negu su A. J.Greimu. Šmaikštaujant galima teigti, kad keliasį Paryžių vedė per Tartu, bent jau kai kuriemspirmiesiems semiotikos entuziastamsiš Lietuvos.Vasario 2 d. Venclovų namuose-muziejujepanašiai buvo fizikos moksle, gal ir kaikuriuose kituose, bet šiuo atveju dėmesįtelkiame į semiotiką.Jurijus Lotmanas buvo seniausiosemiotikos periodinio leidinio SovietųSąjungoje Trudy po Znakovym Sistemaminiciatorius, 1964–1998 m. žurnalasbuvo leidžiamas Tartu universitete.Dirbdamas šiame universitete J. Lotmanassukūrė savitą Tartu–Maskvossemiotikos mokyklą, kurios atstovaisbuvo tokios asmenybės kaip BorisasUspenskis, Viačeslavas Ivanovas, VladimirasToporovas, Michailas Gasparovas,Aleksandras Piatigorskis ir daugeliskitų žymių ir originaliai mąsčiusiųmokslininkų. Šiandien juos vadinameoriginalios kultūros semiotikos teorijoskūrėjais. 1966 m. pasirodė J. Lotmanoknyga Vnutri mysliaščich mirov(Mąstančių pasaulių viduje), kuriojebuvo skirta vietos ir semiotikai (Semiotičeskojeprostranstvo, p. 164–175). J.Prof. Jurijus Lotmanas – Tartusemiotikos mokyklos kūrėjasLotmanas su bendraminčiais sugebėjopasiekti, kad jo organizuojamos semiotikųvasaros mokyklos vyktų, tiemsreikalams sugebėdavo gauti ir šiek tieklėšų. Svarbiausia, kad tose mokyklosebuvo galima užsiimti tikru mokslu.Žodis tikru nereiškia, kad ten nebuvoekscentriško ar net savaip ezoteriškomokslo. Intelektinė laisvė tuo ir skiriasinuo perdėm ideologizuoto ir dogmatizuotomokslo, kad laisvės ribos vis dėltopakankamai lanksčios.Nežinojimas jiemsnebuvo kliūtisSu kokiu intelektiniu bagažu T.Venclova ir N. Trauberg 1966 m. rugpjūtįvažiavo į Kääriku semiotikų vasarosmokyklą? Kaip šiandien iš 44-eriųmetų nuotolio prisimena tą semiotikųsambūrį vienas iš jo dalyvių?Tomas buvo jau dviejų mokslo populiarinimoknygų autorius: 1962 m.išėjo Raketos, planetos ir mes, 1965 m. –Golemas, arba dirbtinis žmogus. Reiškėsiir literatūros tyrinėjimų baruose. Visdėlto savo tuometinio asmeninio indėlioT. Venclova nepervertina: važiavo įEstiją su dviem pranešimais, ant kuriųbuvo užrašyta po dvi pavardes, bet tai,– tvirtina Tomas, – buvo faktiškai NatalijosTrauberg-Čepaitienės parašytipranešimai. D. Mitaitės monografijojeTomas Venclova: biografijos ir kūrybosženklai teigiama, kad tai pranešimas– Dėl etninių sistemų tipologijos.Ir tai buvo ne kas kita kaip akivaizdikrikščionybės propaganda, tuometėssantvarkos požiūriu visiškai begėdiška.Antrasis pranešimas skirtas anglų rašytojoGilberto Keito Čestertono (Gilbertvykęs diskusijų vakaras Ženklų sistemųkonfliktas. Semiotika TSRS:Tartu–Maskva–Vilnius renginio dalyviai – prof. Tomas Venclova,prof. Kęstutis Nastopka ir literatūrologas,leidyklos Baltos lankos vadovas SauliusŽukas – atgaivino 44 metų senumo įvykius,kuriuos pravartu žinoti juk ne vien moksloistorikams. Tuo labiau, jeigu į semiotikosteikiamas galimybes žvelgsime ne vien kaipį ženklų ir ženklų sistemų nagrinėjimą, betkaip mus supančio pasaulio įvairiapusiškustyrimus, prasmių ir prasmingumo paieškas.Keith Chesterton, 1874–1936) poetikainagrinėti. Šiame pranešime taip pat neapsieitabe krikščionybės propagavimojau vien todėl, kad Čestertonas buvokatalikiškas rašytojas. Pranešime šitaine tik kad nebuvo mėginama užtušuoti,ar bent atsargiai apeiti, bet akivaizdžiaipabrėžiama aiškinant, kaip šio rašytojopasaulėžiūra ir įsitikinimai santykiaujasu poetika. Suprantama, pranešimasišreiškė labiau Natalijos Trauberg nuostatas,o Venclova buvo tiesiog pakeleivis.Rašydama pranešimą, ant kurio atsiradoir Tomo pavardė, N. Trauberg mėgindavosavo bendraautorį įtraukti į jairūpimas problemas, užduodavo vienąkitą klausimą, ką jis galvojąs apie vienąar kitą dalyką. Kiek tie jo atsakymai irmintys padėjo N. Trauberg, Tomas iršiandien nedrįstų vertinti, o tuo metujautėsi ne tiek pranešimų bendraautoris,kiek šios daugeliu atveju nepaprastosmoters bendramintis.Tomas prisipažįsta tame semiotikųsambūryje buvęs labiau klausytojas,negu aktyvus diskusijų dalyvis. Apskritainelabai nuvokė, kas per paukštis yrata semiotika. Šiuo požiūriu ne itinskyrėsi ir nuo kai kurių kitų tos vasarosmokyklos dalyvių, argi ne todėl vienaslinksmuolis mestelėjo smagų ketureilį,visiems tos vasaros mokyklos dalyviamslabai patikusį. Dvi eilutes pacituosime:Собирались идиотикиТолковать о семиотике…(Rinkosi idiotukai postringaut apie semiotiką).Gedimino Zemlicko nuotraukaSveika saviironija rodo, kad taibuvo betarpiškas ir draugiškas mokslinissambūris. Netrukdė ir tai, kad bentjau dauguma į tas vasaros mokyklasatvykusiųjų nelabai ir žinojo, kas yrata semiotika. Įsivaizdavo, kad tai būdasnagrinėti kitokias negu natūralioji kalbaženklų sistemas panašiais metodais,kuriais nagrinėjama kalba. Būtų gal irvisai neblogas paaiškinimas, jeigu būtųvisiškai aišku, kokiais metodais reikianagrinėti kalbą. Kitos ženklų sistemos,tokios kaip literatūra, dailė, mitologija,ritualai ir t. t. buvo dar labiau miglotidalykai. Nežinojimas nebuvo kliūtissiekti daugiau sužinoti. Jau tai, kad buvogalima pasiklausyti gerokai daugiau išmanančių,ženklų sistemas tyrinėjančiųasmenybių buvo labai naudinga.Kaip ir daugelyje konferencijųįdomiausia vykdavo netgi ne salėje,o aplink salę, kur žmonės betarpiškaibendrauja, aptarinėja jiems rūpimus dalykus.Kääriku užsimezgusios diskusijostoliau tęsdavosi Otepää miestelyje, kurvasaros mokyklos dalyvius traukdavogal ne tiek ten esanti protestantiška bažnytėlė,kiek restoranėlis, kuriame vykomažai ką bendro su maldomis turintysdalykai. Tačiau semiotikos klausimai irten būdavo diskutuojami, gal net su dardidesniu įkarščiu, o tam tikras atsipalaidavimasvakarais po įtemptos dienosbuvo visiškai suprantamas. Tokią patbetarpišką atmosferą T. Venclova tvirtinapatyręs Valdo Adamkaus vasarvietėjeTabor Farma Mičigano valstijoje, kurvykdavo Šviesos – Santaros suvažiavimai,bet tai vyko gerokai vėliau, kai T.Venclova jau gyveno JAV.Slavistikos metraspasaulyje ir KäärikuBuvome užsiminę, kad tais metaisį Kääriku atvyko ir ypatingas svečiasiš JAV – Romanas Jakobsonas (1896–1982), Maskvos ir Prahos lingvistiniųratelių vadovas, pasaulinė slavistikosįžymybė, o gal ir šios tyrinėjimų kryptiespirmasis asmuo. Daug nuveikėfonologijos, tipologinės kalbų klasifikacijos,semiotikos, stilistikos srityse.Mokslininkas, kuris nusipelno, kad apiejį būtų pasakyta daugiau.Gimęs Maskvoje, studijavo Maskvosuniversitete, kur 1915 m. įkūrė Maskvoslingvistinį būrelį. 1919 m. įkurtabendrija, tirianti poetinę kalbą. Niekostebėtino, nes jaunystėje R. Jakobsonasrašė eilėraščius, buvo futuristiniosąjūdžio Rusijoje narys, pirmasisbent tarp futuristų įvedė į eilėraščiusskaitvardžius. Neturintys prasmėsžodžiai ir raidės būdavo naudojamitarsi kokie užkeikimai, bet skaičius irjų sekas dėti į eilėraščius ligi tol niekamnebuvo šovę į galvą. O R. Jakobsonuišovė ir taip jis patvirtino toli gražu nešiaip poeto, bet poeto futuristo vardą!To meto futuristų aplinka, kuriojesukiojosi R. Jakobsonas – tai VladimirasMajakovskis, V. Chlebnikovas,A. Kručionychas, Lilia Brik ir jos vyrasOsipas Brik. Visai nebloga kompanija.Jeigu rašytume apie V. Majakovskį,būtinai paminėtume meilės trikampįV. Majakovskis–Lilia Brik–Osipas Brik(jos vyras), išplėtotume pasakojimąapie pačią didžiausią poeto aistrą ir dėljos tekusius sunkiausius jo gyvenimoišbandymus. Poetų kančios išsiliejaeilėmis. Deja, atrodytų labai stiprus irvitališkas poetas 1930 m. balandžio 12-ąją padėjo paskutinį tašką – pasitraukėiš gyvenimo.Vis dėlto rašome ne apie poetųNukelta į 14 p.