2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7 - MOKSLAS plius

2010 m. balandžio 1 d. Nr. 7(429) Mokslo Lietuva 9Šaltiniaigelbėjo tą mūsų vienintelę Neriją. Tadgal ir turėtų būti greta – Kuvertas irJonušas.Gal kada atsiras žmogus, kuris paskaičiuos,kiek kainavo mūsų gamtosir aplinkos tarnybų ir visų institucijųpastangos saugoti Kuršių neriją, kautissu įvairaus plauko niekdariais (kuriųnemaža dalis juk gaudavo atlyginimusiš valstybės ir vietos savivaldos iždo) irkoks buvo visų tų išties vertintinų pastangųrezultatas. Ant kitos svarstykliųlėkštės būtų įdomu padėti EduardoJonušo veiklos rezultatus. Skirtumastarp tų veiklų tas, kad E. Jonušas daugiausiaveikė kaip visuomenininkasir patriotas, už savo pastangas, nervųir sveikatos eikvojimą negaudamasatlygio. Daug kam, taip pat ir tuomečiuiNeringos vyriausiajam architektuibuvo kaip rakštis minkštoje vietoje,neleidęs pasirašinėti naujų leidimųnepamatuotoms statyboms.Tačiau būtent jį, Eduardą Jonušą,knieti vadinti Kuverto ir panašiųasmenybių tikruoju pasekėju. Kuršiųnerija buvo jo gyvenimo prasmė irvisos veiklos didysis pašaukimas. Perjo sukurtąsias medžio skulptūras,vėtrunges, at ku r tus k r i k š tus,naujam gyvenimui prikeltą burinęplokščiadugnę valtį, vadinamąjį kurėnąjis žadino žmonių meilę šiam savitamkraštui, vadinasi, ir atsakomybę užjo likimą. Sutvarkė Davido GottlihoKuverto kapą Nidoje, atstatė paminklą,daug išmanymo įdėjo tvarkydamasNidos bažnyčios interjerą. Labaisvarbu tai, kad paties tautodailininkomeninė saviraiška neužgožė suvokimo,kad svarbiausia šio kampelio vertybėyra pačios gamtos veiklos padariniai:smėlio kopos, medžiai, o vietomispaprasčiausia žolės ar samanųpaklotė.Jeigu tikėtume stebuklais ir mistika,tuo ir pasitenkintume: atsiradoJonušas, nes Praamžiui reikėjo, kadšiame smėlėtame žemės lope tokiaasmenybė atsirastų. Vis dėlto tokio paaiškinimogali ir nepakakti. Gal padėsBernardas? Jam užduodu klausimą: iškur tas žmogus-fenomenas atsirado,kaip pateko į Nidą? Juk tik labai kietasžemaitis galėjo imtis veiklos, kuriosėmėsi – saugoti ir puoselėti šį tokį trapųir lengvai pažeidžiamą smėlėtosžemės lopinį. Beje, vien kietumo, teguir žemaitiško, buvo maža. Reikėjo giliosnuovokos, pasakytume – vidinėskultūros, norint atskirti grūdus nuopelų, matyti skirtumą tarp išviršinių irgiluminių, vienadienių ir amžinų dalykų.Geras pavyzdys užkrečiamas, daugeliuižmonių Eduardo Jonušo veiklatapo pavyzdžiu, savotišku etalonu, kaipreikia puoselėti Kuršių nerijos savitumą,neužgožti abejotinos vertės naujadarais,kurie ir dabar kaip kirvarposgviešiasi skersai ir išilgai vagoti trapiąvandens, smėlio ir miško harmoniją.Daugelyje Europos šalių tokio gamtosnatūralumo kaip tik ir stinga. Tai, kad2000 m. Kuršių nerija buvo įrašyta įUNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, yrair Eduardo Jonušo nuopelnas.Jei sovietiniais metais reikėjo atsispirtisąjunginės reikšmės poilsiniųir daugiabučių statybai, nepriklausomybėsmetais ne mažiau tenka spirtisdideliems pinigams, dar didesnėmsambicijoms ir dažniausiai menkai kultūrineiamunicijai.Iš kur Jonušo fenomenas? Iš kurmūsų Lietuvėlė semia tokius syvus?Gyvenimas – lygnuotykių pynėEduardas Jonušas gimęs 1932 m.Pikelių apylinkėse Mažeikių rajone,pradinėje mokykloje mokėsi Mažeikiuose.Nutiko štai kokios istorijos.1939 m. kovo mėnesį su tėvais ir mažuojubroliuku Geručiu atvažiavo įnacių jau okupuotą Klaipėdą. Visiemsbuvo įdomu pamatyti atvykusį Hitlerį,kuris iš teatro balkono turėjo sakytiprakalbą. Žmonių spūstyje Eduarduito Hitlerio gal ir nepasisekė pamatyti,o Geručiui ant tėvo pečių buvopatogesnė stebėjimo pozicija. UžtatEduardas pirmą kartą pamatė jūrą,kuri jam padarė didžiulį įspūdį – kąten Hitleris.1941 m., dar prieš prasidedantVokietijos ir Sovietų Sąjungos karui,B. Aleknavičius ir E. Jonušas su Eduardo sumeistrautu kurėnu Kuršiųmariose prie NidosEduardas Jonušas su prof. Marija Gimbutiene Nidos etnografinėse kapinėsesu tėvais nė dešimties neturėjęs E. Jonušasemigravo į Vokietiją. Mat tėvasjau turėjo su bolševikais įgytos patirties:1940 m. užėjus bolševikams tėvaskaip šaulių vadas buvo uždarytas įkalėjimą. Rytprūsiuose teko gyventi irmokytis vokiškose mokyklose Kulminuose,Mohringene (buvo Rytų Prūsija,dabar Lenkijoje), vėliau šeima atsidūrėBerlyne. Karui pasibaigus tėvaisumanė grįžti į Lietuvą – juk tėvynėten. Tūkstančiai pabėgėlių traukėsi įVakarus, o Jonušų šeima patraukė įrytus. Lenkijoje pasimetė vieni nuokitų, o Eduardas buvo suimtas, patekoį Gardino kalėjimą, vėliau įkurdintasvaikų namuose. Iš ten pabėgo ir1946 m. grįžo pas senelius į Mažeikius,kur rado motiną ir mažiausiąjį broliuką.Įsikūrė Klaipėdoje, neakivaizdiniubūdu mokėsi lietuviškoje vidurinėjemokykloje, o 1951 m. buvo pašauktasį kariuomenę. Buvo nukreiptas į pasieniokariuomenės karo mokyklą, betKGB išsiaiškino jo biografijos faktus irnedovanotiną „dėmę“ – buvojimą karometais Vokietijoje. Vadinasi, „špionas“,antraip negi būtų grįžęs, kai daugumastengėsi pabėgti. Vos dvidešimties sulaukęsE. Jonušas gavo tiek, kiek galėtųgauti didžiausias nusikaltėlis, pakirtęs„didžiosios ir nenugalimosios“ gynybiniuspajėgumus. Buvo nuteistas 25metams kalėjimo ir penkeriems metamstremties už antitarybinę agitaciją,suprask, tėvynės išdavimą, nors su tąjavadinamąja „tėvyne“ nieko bendroneturėjo.Kalėjo Čitos kalėjime, TolimųjųRytų lageriuose tiesė Amūro geležinkelį,paskui buvo Angarsko ir Irkutskolageriai. Net ir lageryje buvo progųlavinti dailininko ranką. Tiesa, tematikapasikeitė iš esmės. Jeigu vaikystėjemėgo piešti arklius, skriejančius žirgus,įkalinimo vietose piešė tatuiruotes antkalinių kūnų, laisvus odos plotus antįvairių kūno vietų aukojo gražuolėmssirenoms, žalčiams ir kitoms paklausąturinčioms tatuiruotėms. Tai ir buvoJonušo „akademija“. J. Stalinui mirusdaugelis tų absurdiškų bylų buvo peržiūrimos,tačiau sovietų imperijoje visiir be kaltės buvo kalti, tarsi au prigimtinenuodėme jau būtų atėję į tą pasaulį.Tik 1956 m. jis buvo paleistas, grįžoį Klaipėdą. Dirbo apšvietėju dramosteatre, bet buvo atleistas, nes atsisakėdalyvauti šventiniame parade. Buvoelektriku, įvairius kitus darbus dirbo.E. Jonušą visą gyvenimą lydėjo budrisaugumo akis ir teistojo šleifas, kurioatsikratyti buvo neįmanoma.Atkūręs per šimtąkrikštųKaip Eduardas pateko į šią kadaisdaugiausia žvejų gyvenamą marių, jūrosir smėlio karaliją? Tarp Bernardopasakojimų ir to, ką randu kitų autoriųparašyta, yra tam tikrų prieštarų,todėl teks remtis įvairia papildomamedžiaga ir derinti su tuo, ką teigiamano pašnekovas. Jis tvirtina,kad su E. Jonušu susipažino, kai 1963m. atvyko gyventi į Klaipėdą. PatsE. Jonušas viename interviu teigia,Eduardo Jonušo sukurtas paminklasLiudvikui Rėzai Neringojekad būdamas saugumo nuolatiniameakiratyje į Kuršių neriją patekti oficialiukeliu jam būtų neįmanoma, nesten pasienio zona ir tokiems „fruktams“kaip Jonušas uždaryta. Kartą jįį Neringą nuvežė klaipėdiečiai žvejai,kurie ten pirko žuvį iš vietos žvejų.Tąsyk pirmą kartą pamatė kurėną,žvejai parodė tą kraštą, kopas. Matyt,įspūdis buvo nenusakomas, nes paskuijei tik koks laivelis į Neringą plaukdavo,tai ir Jonušas kartu. Pasieniečiaimariose netikrindavo, antraip tektųgrįžti atgal. Tikrindavo laivus jūroje,išpurtydavo iki panagių.Gal tą pirmą kartą patekęs į jamvisai naują pasaulį, o gal vėliau, betpats sau davė žodį, kad pastatys kurėną,sutvarkys senas žvejų kapines.Pirmiausia nuo kapinių tvarkymo irpradėjo. Buvo priimtas į Vilniaus restauracinesdirbtuves architekto pareigoms,bet Klaipėdoje nelabai norėtaJonušą priimti – anokia architektūrasenose žvejų kapinėse. Vis dėlto raštasiš Vilniaus pagelbėjo.E. Jonušo gyvenimas kupinas istorijų,tarsi iš romanų būtų sėmęsisdideliu kaušu. Sykį elektrikai kasėkabeliui trasą ir rado kareivišką šalmąau kaukole. Visi žinojo, kad Jonušasrenka visokias keistybes ir pats tųkeistybių prikūręs, tai kur dar nešti,jei ne jam. Šis nusprendė pasielgtikrikščioniškai: nunešė į kapines palaidoti.Iškasė duobelę, kažkokią lentutęatkasė. Pagalvojo, kad karsto lentelė,tad mintyse atsiprašė palaidotojo:nepyk, kad šalia kareivėlio kaukolępalaidosiu... Įsižiūrėjęs į lentutę įsitikino,kad tai krikšto – antkapinėslentos liekana.Kitą dieną ateina saugumietis:kur palaidojai fašistą? Kodėl kapinėse,galėjai kitoje vietoje užkasti. E.Jonušas teisinasi, kad jokio fašisto nelaidojo,tiesiog užkasė rastą žmogauskaukolę. Vadinasi, kažkam užkliuvo,apskundė.Ar ne toji kapinėse atkastojikrikšto lentelė ir paskatino E. Jonušąpamėginti atkurti Nidos kapinėmssenuosius krikštus? Krikštų pavyzdžiųbuvo surinkęs Klaipėdos kraštotyrosmuziejaus darbuotojas Jonas Putrius,tad pagal juos Jonušas ir projektavoatkuriamus krikštus, parinko medžiorūšis (juk iš skirtingų mdžių buvodaromi krikštai vyrams ir moterims),lentos storį ir aukštį, o tuos krikštusdarė Restauracinės dirbtuvės. Jonušonuolatinis oponentas jo projektusįgyvendinant Neringos miesto vyriausiasisarchitektas Algimantas Zavišapasipriešino: tik per jo lavoną tie naujikrikštai kapinėse atsiras... Atsirado, irtaip buvo išsaugotas senųjų kapiniųsavitumas. Jonušas surinko ir atkūrėapie šimtą baigiančių išnykti krikštų,jo atkurtieji krikštai susilaukė labaipalankaus įvertinimo, o Nidos kapinėstapo būtina lankytojų apsilankymovieta. Ir pats A. Zaviša, miręs 1998m., ne kur kitur, bet tarp tų krikštųpalaidotas.Bus daugiauGediminas ZemlickasBernardo Aleknavičiaus nuotrauka