2009 m. spalio 15 d. Nr. 18 - MOKSLAS plius

mokslasplius.lt

2009 m. spalio 15 d. Nr. 18 - MOKSLAS plius

2 modernumas ir tradicija2009 m. spalio 15 d. Nr. 18(418)Kur Žemė susieina su DangumiAtkelta iš 1 p.mįslė buvo štai kokia. Kylanti, betrytų horizonto linijos dar nepasiekusisaulė buvo matoma anksčiau negu ištikro ji būdavo pakilusi. Kitaip sakant,ji būdavo dar po horizonto linija, betjau matoma. Kaip tai įmanoma?Kadangi Žemės atmosfera saulėsspinduliams yra savotiškas lęšis arbaprizmė, lūžtantys spinduliai žemėjeesančiam stebėtojui pateikia ne visaitikrą vaizdą. Saulės dar nėra, ji darnepatekėjusi virš horizonto, o mes jąjau matome. Virtualus vaizdas, fizikųaiškinamas spindulių refrakcijos reiškiniu.Suprantama, kad taip truputį„pailginama“ diena, ir tas truputis sudaromaždaug 12 minučių. Taip žemėsatmosfera žmoniją apdovanoja pailgintušviesiu paros laikotarpiu su saule.Archajiškais matavimais mūsųsenieji protėviai tokių subtilybių nustatytinegalėjo, tą buvo galima padarytitik sukūrus labai tikslų laikrodį, kuriuoir buvo fiksuojamas tikslus saulės tekėjimoir laidos laikas.Sugrįžimas į savo dvasiosnamusNetenka stebėtis, kad savo naujausiąknygą pristatyti Libertas Klimkapasirinko Lietuvos etnokosmologijosmuziejų, nes tai tarsi sugrįžimas į jodvasios namus. Tai vieta, kur gimėetnokosmologijos idėja ir pats terminas,tarp kurio kūrėjų ir pačios sąvokoskaldintojų buvo ir Libertas. Iš tikrųjųautoriai buvo du: astronomas GunarasKakaras ir fizikas Libertas Klimka.Abu paribio, mokslų sandūros žmonės,sunkiai tilpę į vienos krypties tyrinėjimųar net vienos srities mokslo ribas.Dr. G. Kakaras anuomet buvoant Kaldinių kalvos Molėtų rajone1969 m. pradėtosios kurti Astronomijosobservatorijos personalo vadovas,o dr. L. Klimka – Puslaidininkių fizikosinstituto vyresnysis mokslinisbendradarbis. Vis dėlto pastarąjį labiauProfesoriai Romualdas Grigas ir Juozas Algimantas Krikštopaitis eina į naujosios knygos pasitiktuvestraukė mokslo istorija ir etninė kultūra.Jei G. Kakarui rūpėjo kosmologija,dangaus, kosmoso ir Visatos reiškiniai,tai L. Klimkai – labiau žemiškidalykai. Tačiau tos priešybės pasirodėbesančios visai ne priešingos, bet vienakitą net ir labai papildančios. Užtektųprisiminti lietuvių liaudies dainas, sakmes,pasakas, apskritai tautosaką, kadįsitikintume glaudžia dangaus ir žemėssąsaja. Juk po saule, po žvaigždėtudangaus skliautu lietuvių tautos šioježemėje gyventa, kaip ir bet kurios kitostautos. Su gamtos ciklais nuo seniausiųlaikų glaudžiai susijęs žmonijos gyvenimas,ūkinė veikla, jūros kelionės irnet karo žygiai. Žemdirbių tautų gyvenimasišvis nebuvo įsivaizduojamasbe gero gamtos ir dangaus reiškiniųžinojimo. Su saule kėlė, su saule gulė.Kas liktų iš lietuviškų dainų ir pasakųPaleoastronomijos ir etnokosmologijos pradininkasLietuvoje prof. Libertas Klimkabe saulės motinėlės, mėnulio tėvelio,žvaigždžių sesučių ar Perkūno dievaičio,o tai juk žemės ir dangaus sąsajosženklai, glaudaus ryšio įrodymas.Šių tiesų nereikėjo įrodinėti neiGunarui, nei Libertui – jiedu lengvairado bendrą kalbą, nes vienijobendri interesai. Žodis etnokosmologijatada – XX a. 8–9 dešimtmetyje – jųlūpose dar neskambėjo, nes jiems patiemsdar reikėjo priaugti prie sąvokos,kurios kūrėjais vėliau jiems ir tekotapti. Etnokosmologijos sąvokos netir šiandien nerasime pasaulio šalių enciklopedijose.Lietuvaičiai pirmeiviai,naujos tyrinėjimų krypties pradininkai.Reikiamai nesuvoktas dalykas, kurioreikšmę bus galima įvertinti ne šiandienir ne ryt, nes tai, kas arti ar netvisai šalia, atrodo pernelyg paprastair savaime suprantama.Kaip gimėetnokosmologijos mokslošaka1978 m. buvo minima senosiosVilniaus universiteto astronomijosobservatorijos 225 metų sukaktis irrengiamasi 400 metų universitetojubiliejui. Ta proga naujosios Molėtųastronomijos observatorijos vienameiš bokštų L. Klimkos iniciatyva irpastangomis buvo įrengta astronomijosistorijos ekspozicija. Šalia senosiosobservatorijos teleskopų buvo išdėstytiir etnografiniai eksponatai, bylojantysapie lietuvių tautos ryšį su dangauspasauliu. Ta etnografinė ekspozicijosdalis ne vieną dešimtmetį buvoAstronomijos observatorijos Molėtųrajone lankymo vieta. Tačiau tai buvotik pati pradžia. Kitas žingsnis –G. Kakaro pastangų dėka įkūnytaidėja šalia Kulionių piliakalnio, kiektolėliau nuo observatorijos, pastatytispecialios paskirties astronominįpaviljoną, skirtą plačiajai visuomenei,besimokančiam jaunimui. G. Kakarosumanyta statiniu perteikti pasaulioarba kosminio medžio įvaizdį.Architektūrinį sprendimą įgyvendinoarchitektas Vytautas Lisauskas.Pradėjusiame veikti muziejuje ekspozicijabuvo išdėstyta kalno šlaituaukštyn kylančioje požeminėje galerijoje– akivaizdi pasaulio medžio šaknųsimbolika. Lankytojas apžvelgdamasekspoziciją, kurioje daug vietos buvoskirta etniniams dalykams, rodantiemslietuvių ir kitų baltų tautų ryšį su dangausreiškiniais, kildavo galerija irkalnu aukštyn, o toliau tęsdavo pažinimokopimą bokštu – gyvybės medžiokamienu ir šakomis, pasiekdamas viršujeesantį teleskopą – žemės jungtiessu kosmosu instrumentą.Štai šių darbų eigoje ir išsirutuliojoŽemės ir Dangaus pasaulius sintezuojantisterminas – etnokosmologija. Ligitol šiek tiek nedrąsiai skambėjęs tik šiounikalaus muziejaus kūrėjų ir darbuotojųlūpose, šis terminas skaitančiai visuomeneioficialiai buvo pristatytas irtaip tarsi įteisintas 1990 m. kovo 15 d.Literatūros ir meno puslapiuose, kurbuvo išspausdintas G. Kakaro etnokosmologijaiskirtas straipsnis. Lietuvosmokslų akademijos prezidiumo nutarimubuvo įsteigtas Etnokosmologijosmuziejus. Po tam tikrų peripetijų vėliaujis perėjo Lietuvos Respublikoskultūros ministerijos žinion ir nuo1995 m. veikia kaip respublikinės kategorijosLietuvos etnokosmologijosmuziejus.Epochas susiejantis ryšysToliau – daugiau. 1997 m. buvobaigtas montuoti ir pradėjo veikti pirmasmuziejaus teleskopas – dvišalioLietuvos–Italijos fondo dovana.2006 m. Etnokosmologijos muziejausdirektoriaus Gunaro Kakaro projektasGedimino Zemlicko nuotraukosLietuvos Etnokosmologijos muziejausturistinio komplekso paslaugų plėtralaimėjo ES Struktūrinių fondų projektą.Prasidėjo didžiulė statyba ir senųjųstatinių rekonstrukcija pagal architektųRičardo Krištapavičiaus ir AndriausGudaičio projektą. Muziejui nupirktasnaujas keturis kartus galingesnismuziejaus teleskopas. Projekto įgyvendinimokaina – 30,2 mln. litų, iš jų20 mln. skirta iš ES Struktūrinių fondų.Toks buvo tas kopimas į Dangų.Viso šio kopimo į Dangų metunebuvo pamiršta ir Žemė. DabartinėjeEtnokosmologijos muziejaus ekspozicijojeperteiktas mūsų senųjų protėviųbaltų etninis, dvasinis ir pažintinisryšys su dangumi, kurį graikai vadinokosmosu. Mūsų etninis ryšys reiškiasiper baltų kultūros materialųjį paveldą,kalendorines apeigas ir tradicijas,kuriose atsispindi tie nepaprastaiglaudūs ryšiai su dangaus pasauliu.Būtent šiems dalykams ir skirta naujojiL. Klimkos knyga.Beje, ne tik knyga. Šalia Etnokosmologijosmuziejaus didingųbokštų dėmesio nusipelno su meileir išmanymu įrengta muziejaus laukoekspozicija. Akmenų, žolynų ir gėliųsimfonija, kurią sustiprina įspūdingasreginys į dauboje spindintį ežerą irrudens naktų vėsos nudažytų lapuočiųkasdien vis ryškėjantį spalvų žaismą.Ekspozicijoje galima pamatyti aukojimodubeniuotuosius akmenis, saulėslaikrodžius, girnapusių rinkinius irlauko riedulius, kurie čia ne šiaip su-Naujosios Liberto Klimkosknygos viršelisvežti ilsisi. Kai kuriuose iškalti įvairūsženklai, o vejos viduryje vienas riedulysišties įspūdingas: jame matyti protėviųgamtameldžių ženklai, taip patgerokai vėlesnių laikų krikščioniškisimboliai. Akivaizdus dvasinių ryšių,pasireiškusių per tikėjimus ir religijaspavyzdys, skirtingų civilizacijų irkultūrų, pagaliau tvaraus materialausdaikto – lauko riedulio sudvasinimoišraiška. Ryšys, susiejantis epochas.Etnokosmologijos muziejuje yra vietos gamtai ir etninei kultūrai


2009 m. spalio 15 d. Nr. 18(418) 5Antazavės, Utenos, suprantama, irAnykščių.Kodėl būtent šių miestų ir miesteliųmokyklas subūrėte?Visų pirma kvietėme UNESCOtinklo mokyklas, tačiau priėmėmeir ne tik jame esančias, tačiau labainorinčias. Laimėję projektų konkursąZonta International Vilnius organizacijaį tą projektą įdėjo ir savo lėšų.Ne mažiau nei skyrė LR Švietimoir mokslo ministerija. Iš ministerijosprojektui skirta pinigų transportoišlaidoms, metodinei medžiagai, seminaruiir Focus grupėms, surinktosmedžiagos kompiuteriniam apdorojimui,dovanoms, viešinimui. Iš Zontalėšų trims projekto nugalėtojams irvienam mokytojui organizuosime kelionęį Norvegiją. Norvegijoje mūsųgrupę priims vienas iš Zonta klubų,supažindins su Norvegija. Priminsiu,kad Vilniuje yra keturi Zonta klubai,Norvegijoje – 40.Laimėtojų bus tik keli, tad ar neper maža motyvacija dalyvauti dešimtiesmokyklų mokiniams?Šiek tiek lėšų skirsime ir kitiemsprojekto dalyviams, pasižymėjusiemsmokiniams. Visus tuos dalykus suprojekto dalyviais ir aptarėme perseminarą Anykščiuose. Tarėmės irkokių dovanų norėtų gauti geriausiaipasirodę mokiniai. Turime tūkstantįkitą litų, tad klausėme: ar norite, kadtai būtų viena vertinga dovana, o galdaug, tegu ir kuklesnių? Mokytojaipritarė, kad labai geras paskatinimasbūtų Vagos knygyno kuponai, už kuriuosbūtų galima pasirinkti norimųknygų.Pasiūliau projektą viešinti perMokslo Lietuvą, vienintelį Baltijosšalyse mokslininkų laikraštį, kurįmokyklose reikėtų įprasti skaityti.Jauniems žmonėms šiame laikraštyjeyra naudingos medžiagos, o renkantisgyvenimo kelią tai itin vertingosžinios. Mokslo Lietuva – daug informatyvesnislaikraštis už daugelį dabarspausdinamų šalyje. Tai irgi geraproga vienu šūviu nušauti du zuikius:per laikraštį bus galima paviešinti projektą,o mokiniai ir mokytojai geriaususipažins su Mokslo Lietuva. Beje, šislaikraštis 2009-ųjų rudenį žengia persavo 20 metų veiklos slenkstį. Žodžiuir veiksmu parodyti jam dėmesį mumsyra ir malonu, ir prasminga.Kartu su psichologaisAntrajame projekto etape vyksFocus grupės. Mūsų partneriai – MykoloRomerio universiteto Psichologijoskatedra. Prof. Rita Žukauskienėsutiko būti viena iš moderatorių, nesši universiteto katedra kelioliką metųvykdo nacionalinį mokslinį projektąapie jaunimo pilietiškumą, nagrinėja,kaip keičiasi generacijos ir jų požiūrisį pilietiškumą. Mokslininkų ir visuomeniniųorganizacijų partnerystėyra ar turėtų būti pažangą skatinantisveiksnys.Mokslininkai tuos keliolika metųstebi procesą ir jaučiasi tik stebėtojais,jokio poveikio pilietiškumuiugdyti jie nedaro?Tiek ilgai laukti negalime, mumsreikia jau dabar siekti, kad mokiniaibūtų pilietiškesni. Todėl ir paprašiauprof. R. Žukauskienės iš didelioprojekto, kurį finansuoja Lietuvosvalstybinis mokslo ir studijų fondas,ateiti į mūsų mažytį projektą ir kartujame dalyvauti. Būsime vieni kitiemsnaudingi: mes galėsime pasinaudotimokslininkų įdirbiu, o jie galės pasinaudotimūsų projekto rezultatu.Beje, taip ir siūlo Europos Sąjungosprojektų iniciatoriai – veikti įvairiaispjūviais.Daug kalbame apie projektų persipynimą,dabar štai į mūsų projektąįsitraukė kito europinio projekto RedInter koordinatorė dr. Olga Medvedeva,iš kurios kai ką naujo sužinojome.Tai filologinis projektas, kuris EuroposSąjungoje pozicionuoja kultūrų įvairovę.Siūlome vaikams, siunčiantiemsžinutes į pasaulį, pirmus tris sakiniusparašyti savo gimtąja kalba.Panašu į dūžtančio laivo įgulą,kuri į butelį įdėdavo žinutę apie jųlaivą ištikusią katastrofą. SavotiškasSOS signalas, kai dar nebuvo radijo.Laimei, mūsų valstybė dar nežlunga.O kokia prasmė tuos tris žinutėssakinius parašyti gimtąją kalba, kaijos, bent jau lietuvių kalbos pasaulyjebeveik niekas nesupranta?Prancūzai, britai, norvegai parašysmums tris sakinius savo kalba, o mūsųmokiniai parašys adresatams, ką iš jųsiųstųjų sakinių suprato. Gal miestą arkokį vardą, gal vieną ar kitą žodį. Taibus komunikacijos pradžia. Atliksimeir analizę: kiek galime suprasti kituskad ir nemokėdami svetimos kalbos.Tokia yra šio projekto idėja. Koreliuojantissu visos Europos pozicionuojamavertybe – kultūrų įvairovėspuoselėjimu.Tikslas – sukurti scenarijųO kas tos „Focus“ grupės?Kiekviena mokykla sukurs savoišsiųstų ir gautų žinučių „failą“ (bylą).Pagal turimą metodiką mėginsimevisa tai apdoroti. Turime grupę kompiuterininkų,kurie pamėgins tas žinutesapibendrinti – kas iš to išeis?Focus grupėse dalyvaus dalis projektedalyvaujančių mokinių su mokytojais:analizuosime, bandysime apibendrinti,ką iš visos tos komunikacijos gavome.O tikslas – sukurti keletą ir ne vienospakopos valstybės švenčių minėjimoscenarijų. Pamėginsime atsirinkti,kas geriausiai sugalvojo, savo patirtįpristatė, pagaliau kaip jis galbūt vienaspažymi savo valstybės šventę. Kaiplietuvis laukia Vasario 16-osios arKovo 11-osios? Kaip norvegas laukiasavo valstybės dienos?Na, jeigu jaustųsi Robinzonu negyvenamojesaloje…Nebūtinai Robinzonu ir negyvenamojesaloje. Gal kuri nors mokyklasugalvojo ką nors įdomesnio, savitesnio,negu kad pabodusieji tradiciniaiminėjimai.Kaip pavyko sudominti norvegus,britus ir prancūzus dalyvautiprojekte?Iš dalies per tų šalių Zonta klubus.Mūsų moterys bendrauja su kitų šaliųzontietėmis. Antai mūsų viceprezidentėLilija Socevičienė buvo išvažiavusiį Prancūziją ir rado mokyklą, kuridalyvaus mūsų projekte.Mūsų projekto organizacinėsgrupės – žinomos ne tik profesinėjeerdvėje, bet ir Lietuvoje bei už josribų moterys – prof. Evalda Jakaitienė,parengusi Lietuvių–norvegų žodyną,doc. Rasma Manelienė, kuri odontologijosžinių sėmėsi anapus Atlanto,gydytoja Ramunė Trakymienė,įsteigusi Zonta Lietuvoje ir glaudžiaibendradarbiaujanti su pasaulio zontietėmis.Jos pateikė naujų kontaktųvisam projektui, aktyviai dalyvaujavykdant projektą.Kalbėjosi Gediminas ZemlickasSkaitmeninis raštingumasProf. Jonas GRIGASInformacijos srautai internetu, televizija,mobiliaisiais telefonais tiesiogužtvindė mūsų gyvenimą. Technologijosatvėrė naujas galimybes, apie kuriaskažkada pasvajoti išdrįsdavo nebentrašytojai. Jos gerina mūsų gyvenimokokybę, suteikdamos galimybę sužinotiir nuveikti daugiau ir greičiau. Mobiliaisiaistelefonais jau galima ne tik naršytipo internetą, siųsti elektroninius laiškus,fotografuoti, iš bet kur paskambinti arparašyti žinutę, bet ir matyti savo pašnekovątelefono ekrane. Gausybė internetosvetainių dabar siūlo bet kokio turinioinformaciją – ji pasiekiama kelių kompiuterioar mobiliojo telefono klavišųpaspaudimu. Informacija skandina vissraunesnėje žinių upėje, įpareigodamaneatsilikti nuo karščiausių pasaulio naujienų,aukoti jai vis daugiau laiko. Informacijoskiekis neturi ribų, o žmogausgalimybes, deja, riboja laikas. Anksčiaužmogus, ėmęsis kažką rašyti, turėjo būtinumatęs ilgą minčių seką, privalėjotiksliai įsivaizduoti teksto struktūrą,nes pateiktas tekstas buvo nekintamas.Dabar plunksną pakeitė klaviatūra, kartupakeitusi ir rašymo procesą. Kuriamoteksto struktūra nuolat kinta, redagavimoprograma ištaiso rašybos klaidas. Užuotskaičius ir nagrinėjus plūstančią informacijąkaip neįkainojamą žinių šaltinįdabar reikia mokėti filtruoti ir išmesti99 proc. bevertės informacijos. Blogiausia,kad prie jos priprantame. Tokiusdidelius informacijos srautus galimaperduoti tik skaitmeniniu pavidalu, todėlir gyvenimas ją „virškinant“ tampatarsi skaitmeninis. Norint prie jo prisitaikyti,būtinas žmonių skaitmeninisraštingumas.Žodis raštingumas, reiškiantis gebėjimąrašyti ir skaityti, skaitmeniniameamžiuje palaipsniui išplėtė savo prasmęiki gebėjimo suprasti įvairiai pateiktąinformaciją. O informacijos vis daugiaupateikiama naujoviškai. Vietoj juodųraidžių ant balto popieriaus žodžiai, garsaiir paveikslėliai dabar sudaro turtingągreitai besikeičiantį informacijos mišinį.Šio mišinio, vadinamo multimedija(naudojančio keletą raiškos priemonių),dedamosios dalys nėra naujos, tačiaureceptas naujas.Nauja ir šio mišinio vidinė kaita.Spaudmenys užfiksuoja kalbą – žodžiaiužšąla puslapyje. Šis nekintamumas suteikianemirtingumą, todėl vertiname jįvis dar norėdami išdėstyti dalykus „juoduant balto“, rašyti eiles, anot romėnųpoeto Horacijaus, ilgaamžiškesnes užbronzą. Multimedijos skaitmeniniaisignalai grąžina mūsų išraišką atgal įlaiką. Skaitytojas gali ją keisti, pertvarkyti,keisti mastelį, vaizdus, garsus iržodžius. Šių keitimų pabaigoje originaląvėl galima pamatyti vieno klavišopaspaudimu.Spausdintinio raštingumo tikslas –atpažinti informaciją. Multimedinisraštingumas sujungia nekintamumą sunaujove į išradingas osciliacijas.Seniau vienuoliai knygą rašydavoMokslo Lietuva 2009 m. vykdo Spau dos, ra di jo ir te le vi zi jos rėmi mofon do re mia mą pro jek tą Mokslui. Kultūrai ir visuomenei.kelis metus. Spausdintos knygos sukūrėintelektinės nuosavybės supratimą, nesjoms suteikiamas pastovus pavidalas,jas sunku kopijuoti. Knygas galimeturėti ar parduoti taip užtikrindami autoriausir leidėjo pragyvenimo šaltinį.Šią autorinių teisių sistemą panaikinakintami multimedijos signalai. Turimeišrasti kitus pastolius, tinkančius naujamraštingumo rūmui. Tai nebus lengva.Yra dar vienas esminis skaitmeninėsmultimedijos lankstumo bruožas. Jei paklaustume,atidžiai žiūrėdami į Vakarųkultūros istoriją, ką skaitmeninis raštingumaspadarė, gautume atsakymą: jisatgaivino žodinių kultūrų išraiškingumą,kurio rankraščiai ir spausdintos knygosneįsileido. Dabar vaikas, paspaudęskompiuterio klavišą, mato judančius,kalbančius žmones ir gyvūnus, besiginčijančiusar juokaujančius – mato gyvąpasaką. Galite sukurti savo vaizdo klipą,kalbėti, kelti klausimus ir ginčytis. Skaitydamaspaskaitą naudojuosi vaizdais irgarsais, galiu įterpti molekulių judėjimą,elektroninių prietaisų darbą, mokslininkųaiškinimą apie elektromagnetinėsspinduliuotės poveikį ar kitką.Kas pasikeitė? Grįžo daugelis priemonių,kurias naudojame kasdieniogyvenimo žodinėje kultūroje, intuityvūsstilistiniai sprendimai, nuo kurių priklausome.Galite matyti žmogų ir girdėtijo balsą, kurį galite vėl paversti begarseproza ar atgaivinti ją. Raštas taip patišlieka. Galima stereoskopiškai matytiautorių žodinėje ir rašytinėje erdvėje.Žodines ir rašytines kultūras veikiaskirtingos taisyklės. Jos skirtingai suvokialaiką – tuo galima įsitikinti klausantilgų ir beprasmių kai kurių politikų išvedžiojimų.Žodinė kultūra ilgina kalbas,nes be jų ji neegzistuotų. Ji egzistuoja tiklaiko atžvilgiu. Rašydami suspaudžiamelaiką. Autorius kelių metų darbą suspaudžiaį 300 puslapių, kuriuos skaitytojasgali perskaityti per porą dienų. Mokslininkaskelių metų tyrimus aprašo keliųpuslapių straipsnyje, kurį kitas perskaitoper pusvalandį.Žodinė ir rašytinė kultūros sukuriaskirtingą asmenybės ir visuomenės supratimą.Asmenybė, kurią suvokiameskaitydami, gali labai skirtis nuo natūralųsocialinį vaidmenį vaidinančiųasmenybių rašto neturinčioje kultūroje.Raštas leido pamatyti žmonių visuomenętuo požiūriu, kurio nebuvo žodinėjekultūroje.Žodinė ir rašytinė kultūra įnirtingaivaržėsi. Dabar didžiąją prarają bendravimeir kultūrinėje organizacijoje, kuriąatvėrė nekintančios raidės statiniamepaviršiuje, žada išgydyti nauja raštingumorūšis, kuri pritaiko šiuos skirtumusskaitmeniniame signale energingiau neispausdintinis raštingumas.Yra fundamentalus skirtumas tarpšių raštingumų. Rašto pasaulyje idėjair jos išraiška yra virtualios. Prasmėįgyja žodžių formą. Žodžiai kuria mintį.Skaitmeninis raštingumas iš esmės kitoks.Tas pats skaitmeninis kodas, kurisišreiškia žodžius ir skaičius, gali kurtigarsus ir vaizdus, jei išraiškos parametraitinkamai suderinti. Ši parametrinėvariacija sudaro skaitmeninės raiškosesmę, kurios nebuvo rašto pasaulyje.Daugialypiai skaitmeninio signaloaspektai sudaro esminį skirtumą tarp šiųdviejų žiniasklaidos priemonių. Duomenųvizualizavimą ir įgarsinimą tik neseniaipradėjome naudoti. Jei pažvelgtumeį skirtingas institucijas, sukurtas skiriantžodžius, vaizdus ir garsus, tokias kaipliteratūros, meno ir muzikos, apjungusšias sritis jų laukia dideli pokyčiai. Kompiuteriotam tikromis programomis jaukuriamos, piešiami paveikslai ir kuriamamuzika.Būti raštingu skaitmeniniame pasaulyjereiškia būti kvalifikuotu kurtiir iššifruoti garsus, vaizdus ir žodžiųsintaksės subtilybes. Svarbiausia geraivaldyti judančių žodžių, garsų ir vaizdųmišinį. Skaitmeninis raštingumasreikalauja žinoti, kokia išraiškos rūšiskokias žinias atitinka ir turi kvalifikuotaipateikti informaciją kitiems lengvaisuprantamu būdu.Visi žinome žmonių, kurie daugišmoko skaitydami knygas (informacijąpriimdami akimis), ir tokių, kurie išmokoiš gyvenimo patirties (informaciją gavęausimis). Esu sutikęs labai išmintingųjokių mokslų nebaigusių kaimo žmonių,kurie neturėjo galimybių ar laiko skaitytiknygų. Jie informacijos sėmėsi ausimis.Skaitmeninis raštingumas labai padidinamūsų gebėjimus priderinti priemonę tiekprie pateikiamos informacijos būdo,tiek prie auditorijos. Šis naujas juntamasistaikymas daro bendravimą daugveiksmingesnį ir įdomesnį. Dabar konferencijosepranešimai tapo panašūs įspalvotus filmus, o studentai neklausytųpaskaitų, kurios buvo skaitomos prieškelis dešimtmečius. Todėl jie ir protestuojaprieš senų profesorių su kreidarankoje skaitomas paskaitas.Talentų multimedijos mišinys buvopaskutinis pažangus Renesanso humanistųaristokratinis idealas. Rafinuotiponas ar dama buvo vienodai įvaldępoeziją, muziką ir meną. Renesansoidealas dabar prisistato platesniu užmojuir šiurkštesniu būdu – kaip ir informacinėsvisuomenės piliečių dauguma.Iš esmės skaitmeninis raštingumasyra giliai demokratinis. Jis reikalauja,kad turtingas nuovokių talentų mišinys,kažkada manytas priklausąs tikvaldančiajai aristokratijai, dabar būtųpraplėstas iki kiekvieno iš mūsų. Todėljis įkūnija pačios demokratijos ekstravagantiškasviltis ir neišvengiamasnesėkmes.Sparčiai tobulėjantys kompiuteriai,skaitmeninių duomenų perdavimoir laikymo priemonės įkvepia vizijasateities, kurioje kiekvienam bet kur irbet kuriuo metu taps prieinama visųrūšių gigabaitinė informacija. Ji naikinaribą tarp žmonių darbo ir laisvalaikio.Daugelis darbą pradeda ir baigia spoksodamiį kompiuterio ekraną. Tą patįdaro ir laisvalaikiu. Mokslo Lietuvosskaitytojai taip pat klajoja interneterytą ir vakarą. Gyvenimas palaipsniuitampa laisvalaikio iliuzija, kur galimadaryti ką norime, kur niekada nebūsimevieniši, nors žmogus bus vienas, apsuptastechnologijų, neleidžiančių paspruktiiš informacijos liūno. Bet prieštai informaciją būtina peržiūrėti. Jąvisada buvo ganėtinai sunku valdyti –ne kiekvienas seniau mokėjo skaityti,rašyti ir skaičiuoti, o kompiuterių irryšių amžiuje ją valdyyi tampa nepalygintisudėtingiau. Todėl skaitmeninisraštingumas reikalauja ir mokslinioraštingumo – mokslinio išsilavinimo,supratimo reiškinių, kuriais kasdiennaudojamės ir kurie sparčiai keičiamūsų gyvenimą. Kitaip būtų pavojingakurti mokslo ir technologijųvaldomą visuomenę.


2009 m. spalio 15 d. Nr. 18(418) bibliotekų pertvarka 7Lietuvos Mokslinės Bibliotekos:mokslo šventovės ar informacijos greitkeliai?Pradžia Nr. 17Achilo kulnasVilniaus universiteto Komunikacijosfakulteto profesorius ArvydasPacevičius priminė ir kai kuriuosbibliotekų raidos momentus. Jaukiostyrimų bibliotekos modelis Europojevyravo iki XVIII a. vidurio, kaišį modelį pakeitė bibliotekos kaipkomunikuojančio mokslinės informacijoscentro modelis, siejamassu Getingeno universitetu. Toks aktyviosmokslinės bibliotekos tipasGottfriedo Ernesto Groddecko (beje,Getingeno universiteto auklėtinio)pastangomis XIX a. pradžioje iš daliesbuvo įdiegtas Vilniaus universitete,su kuriuo konkuravo Tartuuniversitetas.Deja, geometrine progresija augantbibliotekų fondams, mokslinės bibliotekosjau XIX a. pabaigoje–XX a.pirmojoje pusėje tampa „fabrikais“,nepatogiais vartotojui dėl pailgėjusiokelio nuo rankraščio, dokumento,knygos iki skaitytojo. Tačiau didžiausiąsmūgį gražiai žaibiškos prieigosprie informacijos išteklių idėjai sudavėtotalitarinė valstybė, mokslines bibliotekaspradėjusi vertinti „politiniotikslingumo“ kategorijomis ir, siekdamaideologinės kontrolės, pradėjusibibliotekų centralizaciją, kuriospadarinius Lietuvoje jaučiame ikišiol. Prisimintina, kad SSRS 1937 m.,jau po garsiosios „akademikų bylos“,Šiame moderniame statinyje įsikurs Vilniaus pedagoginio universiteto bibliotekaLR Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų rugsėjo 8 d. surengtoje apskritojostalo diskusijoje Šiuolaikinė mokslinė biblioteka – moderniam mokslininkui ir visuomeneibuvo aptarta daugelis mokslinei ir plačiajai visuomenei rūpimų klausimų.Diskutuota, kokia turi būti ateities mokslinė biblioteka, jos strateginės veiklos kryptysatsižvelgiant į mokslininkų poreikius ir gyvenimo keliamus reikalavimus. Kaip užtikrintimūsų mokslininkams prieigą prie naujausių duomenų bazių, pasaulio moksliniųpublikacijų? Ką čia gali padaryti pačios bibliotekos irkur reikia valstybės sprendimų? Koks santykis turi būtitarp bibliotekose kaupiamų ir saugomų atminties reliktų,kultūros paveldo dalykų ir prieigos prie naujausios, betgreitai senstančios informacijos?Tai ir šalies mokslinių bibliotekų ateities orientyrųpaieškos.MA biblioteka, nors pastaruojumetu gal bene daugiausia kritikuota.Biblioteka leidžia tęstinį mokslodarbų rinkinį, rengia ir publikuojafonduose saugomo paveldo tyrimųpagrindu parengtus solidžius moksloveikalus. Prisimintina, kad bibliotekojedirba penki mokslų daktarai – benedaugiausiai tarp visų šalies moksliniųbibliotekų.Gedimino Zemlicko nuotraukosKol širdies nepakeitėmechatroninis siurblysAukštųjų mokyklų bibliotekųateitis atrodo daug aiškesnė ir stabilesnėuž daugelį kitų net valstybinįstatusą turinčių bibliotekų. Bentjau tiek aiški, kiek ir pačių kai kuriųaukštųjų mokyklų ateitis, nors dėlpastarųjų tenka ir paabejoti. Tačiaunet jei dalis aukštųjų mokyklų būtųjungiama ar kitaip pertvarkoma, jųbibliotekos neišnyks, nes akademinisdarbas neįsivaizduojamas be bibliotekos.Kitas dalykas, kokia ta bibliotekabus. Modernus pasaulis tų bibliotekųveiklos modelių yra pasiūlęs ne vieną.Iš A. Pacevičiaus minčių matyti,kad tai nėra jokia paslaptis – mūsųmokslininkai yra dirbę, tobulinęsi, susipažinęsu moderniausiomis Europosir kitų žemynų bibliotekomis. Esameinformacijos greitkelyje bent jau tuopožiūriu, kad žinios mus pasiekiaįvairiais kanalais, kai kurie universitetaijau patys šiuos greitkelius tiesia.Pavyzdys – Šiaulių, Kauno medicinosir Mykolo Romerio universitetai, turintysmodernias bibliotekas. Iškilonaujas Vilniaus pedagoginio universitetobibliotekos statinys, netrukusjame pradės veikti nauja šio universitetobiblioteka. Sprendžiant iš konkursąlaimėjusio architekto RolandoPaleko Arch Studijos kūrybinės grupėsprojekto, daug ką turėtų nustebintiSaulėtekio alėjoje iškilsianti naujojiVilniaus universiteto bibliotekos architektūra,kurios oficialus pavadinimas– Mokslinės komunikacijos irinformacijos centras.Pats pavadinimas rodo mūsųkompleksus ir prikišamą siekį būtinaidemonstruoti savaip suvoktąmodernumą, tarsi sąvoka centras būtųinformatyvesnė už laiko patikrintąsąvoką biblioteka. Akivaizdu, kad benaujausių technologijų šiandien sunkuįsivaizduoti modernumą, informacijosgreitkelius, tačiau net ir naujausiosNukelta į 15 p.Šiaulių universiteto atnaujintos bibliotekos skaityklakuriai pretekstas buvo neva Mokslųakademijos bibliotekoje nuslėpti paskutiniųRomanovų dinastijos atstovų„atsisakymo nuo sosto“ originalūsdokumentai, SSRS MA bibliotekosdarbuotojų susirinkime buvo kalbamaapie mokslinę biblioteką „kaipvieningą organizmą, kurio čiuptuvai(rus. ,,ščiupalcy“) privalo apimti visusmokslo-tiriamuosius institutus“.Tame posėdyje akademikas D. S.Roždestvenskis išreiškė nuomonę,svarbią visų laikų ir santvarkų mokslininkams:„Knyga vartotojui [bibliotekoje]turi būti pristatyta per dviminutes, o ne per 2 val., 30 ar 10 min.,kaip siūlo bibliotekininkai – kito kelionėra“.Pirmoji A. Pacevičiaus išvada tokia:mūsų laikais mokslinė bibliotekaneįsivaizduojama be patogaus, greito,efektyvaus, skaitytojo poreikiusatliepiančio aptarnavimo. Diskusijažiniasklaidoje dėl Lietuvos MAbibliotekos tik išryškino šį Lietuvosmokslinių bibliotekų Achilo kulną.Antroji išvada sietina su profiliniomokslinės literatūros, ypač periodikos,komplektavimo reikalais. Ar sudarytossąlygos šiai funkcijai vykdyti,ar vyksta koordinavimas nacionaliniulygiu? Šalia duomenų bazių tradicinėselaikmenose komplektuojami irsaugomi informacijos šaltiniai, betšalies mastu šios veiklos koordinavimasdar toli gražu nėra be priekaištų.Kokia toji mokslinė biblioteka turėtųbūti? Pasaulinė patirtis rodo, kad norstai ir vieša erdvė, bet ji neišvengiamaiturėtų artėti prie savotiško mokslininkokūrybinės laboratorijos modelio,kai mokslininkas ilgai nenuobodžiaujalaukdamas užsakytų spaudinių arprieigos prie kitų šaltinių. Šiuolaikinėmokslinė biblioteka – vieta, kurper trumpiausią laiką galima gautiinformacijos apie tam tikros sritiesnaujausius mokslinius pasiekimus.Tokią paslaugą galėtų teikti bibliotekininkai/bibliotekininkėsreferentai/referentės, o mokslininkas, laukdamasrezultatų, spėtų išgerti puodelįkavos ar lietuviškos giros...Kuri Lietuvos mokslinė bibliotekašiandien yra labiausiai priartėjusiprie tyrimų bibliotekos modelio? Į šįknygotyrininko prof. Domo Kaunoklausimą A. Pacevičius, nemenkindamasakademinių bibliotekų nuopelnų,atsakė nedvejodamas: tai LietuvosProfesorius Arvydas Pacevičius po pranešimo, šalia švietimo ir mokslo ministropatarėja Danguolė Kiznienė


8 ŠALTINIAI2009 m. spalio 15 d. Nr. 18(418)Baltasis šviesoraščio metraštininkas,Pradžia Nr. 15Tiesą rašyti pasiutiškaisunkuBernardo gebėjimas būti dėmesingune tik literatūros klasikams, įžymybėms,bet ir paprastiems jų aplinkosžmonėms, daug ką pasako ir apie patįBernardą. Štai Evės Simonaitytės seserssuolo draugė Marytė Klingerytė,gyvenusi Giruliuose. Ji ne tik patekoį Bernardo fotoobjektyvą, bet ir atsiskleidėkaip įdomi asmenybė, įliejusinaujos šviesos į literatūros klasikėsportretą. Kaip rašytojos sesers suolodraugė lankydavosi ir pas Simonaitytę,labai daug Bernardui yra papasakojusiapie rašytojos jaunystę.Pasak ponios Antaninos Aleknavičienės,visiems, kurie buvo rašytojosaplinkoje, iškentė jos keistybes irkaprizus, reikėtų duoti mažiausiai poordiną. Pirmiausia tokio ordino nusipelnytųžurnalistas Vytautas Kaltenis– už Simonaitytės ilgametę globą, taippat rašytojai patarnavusi Domutė, jeigudar gyva. Vytautas Kaltenis 2009 m.tapo 23-iuoju Klaipėdos apskrities literatūrinėsIevos Simonaitytės premijoslaureatu už 2008 m. išleistą straipsniųrinktinę Ak, gražus dangau! Klaipėdietiškipasakojimai. Autoriaus 1960–2008 m. užrašyti pasakojimai sudėtiį knygą – tai dar vienas paminklasEvei Simonaitytei, Adomui Brakui,Evei Labutytei, Lidijai Meškaityteiir daugeliui kitų Klaipėdos krašto irKaraliaučiaus žemės žmonių.Bet štai kas dar įdomu. JeiguE. Simonaitytė buvo tokio sudėtingocharakterio, ne taip paprasta buvo suja bendrauti, kodėl žmonės su ja norėjobendrauti? Gal ir nelipo kaip vapsvosprie medaus, bet juk lankydavosi pasrašytoją, vadinasi, ji žmones traukė.Nepaisant viso rašytojos charakterioprieštaringumo ir kartais, atrodytų,keistokų poelgių, tai buvo labai turiningaasmenybė. Karšta Simonaitytėsgynėja staiga pasireiškė ponia AntaninaAleknavičienė, tiesiog mūrupasiryžusi stoti į josios pusę ir gintinuo menkiausio nepagarbaus žodžiorašytojos adresu.Ponia Antanina siūlo prisimintiEvės vaikystę, jai gyvenime tekusiusišbandymus, vargus, fizines ir kitokiaskančias, kurias teko patirti, ir jeigusugebėsime į visa tai įsijausti, daugką suprasime ne tik rašytojos gyvenime,bet ir žmonių santykiuose. Nuopat mažumės tai mergaitei buvo labaisunku. Penkerių metų būdama susirgokaulų džiova, visam gyvenimui likusiluoša, bet neįgalumas dar nereiškė, kadbuvo išvaduota nuo kaime augusiosmergaitės darbų. Jeigu ir buvo nuo koišvaduota, tai veikiausiai nuo didžiosdalies jos amžiaus mergaitei tekdavusiųdžiaugsmų. Jai niekada nebuvo paprastair lengva, ypač kai Evė pradėjoperprasti savo padėtį, gerokai skirtingąnuo kitų savo bendraamžių. Vargu arrastume kitą asmenį, kuris Evei tekusiojepadėtyje būtų išsaugojęs šviesųoptimizmą ir gebėjimą visada lengvaibendrauti su aplinkiniais. Todėl poniaAntanina yra karšta Evės Simonaitytėsgerbėja, nes ar daug kas tai mergaitei,merginai ir moteriai tekusiomis aplinkybėmisbūtų įstengęs ne tik nepalūžti,bet ir išskleisti savyje glūdintį talentątaip plačiai, turiningai, visas savokūrybines galias atiduoti savo kraštožmonėms, savo tautai. Ne iš visų skaitytojųrašytoja susilaukė tik padėkosar pritarimo, buvo ir tokių, kurie taipir nesugebėjo atleisti rašytojai už joskūryboje pateiktą nuogą tiesąarbaPenki vakarai su Bernarduapie lietuvininkus ir klaipėdiškius, ota tiesa juk ne visiems patiko, daugkam akis badė.Tiesą rašyti kartais pasiutiškaisunku – su tuo nuolat susidurdavoir Bernardas, ne kartą už tiesos žodįpats gavęs pylos. Ir šiandien jis neturiišsidirbęs vienintelio teisingo recepto,kaip reikia tas tiesos porcijas dozuoti,o kartais gal kai ką ir filtruoti. Su šiuogyvenimo ir kūrybos santykiu tenkaturėti reikalų nuolat – neatrodo, kadlaikui bėgant ir pasiglemžiant daugelįjo rašinių herojų būtų lengviauir paprasčiau tuos opius klausimusspręsti.Ko gero, šiuo atveju turi lemtitik meilė aprašomiems žmonėms iratsakomybė už parašytą žodį. O kadgyvenimas kupinas paradoksų ir prieštarų,tai juk ne mūsų pastebėta. Kogero, ir su tomis problemomis tenkasusidurti daugumai rašančiųjų, ypačapie konkrečius žmones, gyvenusiussudėtingais gyvenimo laikotarpiais.Generolo antausisNe kiekvienas fotografas mėgstair sugeba komentuoti savo padarytasnuotraukas. Bernardui patinka prisiminimaisprikelti jau kadais negrįžtamaiišėjusius asmenis, tiek savo bičiulius,tiek atsitiktinai kelioms akimirkomssutiktus gyvenimo kely. Tačiau tų keliųakimirkų pakako nuspausti fotoaparatoužraktą, sustabdyti mirksnį ir taipsutiktąjį žmogų įprasminti konkrečiojevietoje ir konkrečiu metu. Galsavotiškai net įamžinti, nes patekęs įB. Aleknavičiaus albumą ar knygą jukpradės tarsi naują gyvenimą, žadins irkitų žmonių atmintį, jų prisiminimus.Prie nuotraukų Bernardas daro nešiaip prierašus – surašo ištisą istoriją,savotišką novelę. Bernardui toks bendravimassu savo nuotraukų ir prisiminimųherojais yra toks natūralus,tarsi kitaip ir būti negali. Pasirodo, kadgali ir buvo kitaip, kol vienas žmogusjį paprotino savo albumus pateikti pervaizdą ir rašytinį žodį.Tai buvo labai seniai. Kazimieriukas,Tamošiūnas, prieš kokius 40 metųšitaip paskatino Bernardą veikti. Kadir kokia informatyvi nuotrauka būtų,tegu ir savaiminis išbaigtas fotografijosmeno kūrinys, bet toli gražu neBernardo Aleknavičiaus nuotraukosVisada permaininga Baltijos jūraviską gali papasakoti. Bent jau patsBernardas visada turi ką pridėti, todėljam šis žanras labai prie širdies.Žinoma, ir apie patį KazimierąTamošiūną turi ką pasakyti. Jis buvojaunas mokytojas, trejus metus Kaunestudijavęs medicina. 1943 m. naciamsuždarius Lietuvoje aukštąsias mokyklas,K. Tamošiūnas toliau mokslųtęsti negalėjo, tad Utenos gimnazijojevaikus mokė lotynų kalbos. Mat studijuodamasmediciną lotynų kalbą šiektiek mokėjo. 1944 m.rudenį Utenojejau šeimininkavo vokiečius išstūmęsovietai. Per spalio revoliucijos šventeskažkas Utenoje iškabino antitarybiniusatsišaukimus. Pradėta ieškoti, kastą galėjo padaryti. Į enkavedistų akiratįpateko ir Kazimieriukas, „fašistų kalbosmokytojas“. Mat visos kalbos,išskyrus rusų, „išvaduotojams“ buvofašistų kalbos.22 metų mokytojas buvo suimtas irpradėtas tardyti. Tardė papulkininkis,bet rusiškai Tamošiūnas nemokėjo.Staiga tardymo metu prasivėrė durysir įžengė generolas. Jis keliais žodžiaispersimetė su papulkininkiu, paskui priėjoprie Tamošiūno: „Tai ką, neprisipažįsti?“Vaikinas, išgirdęs lietuviškaikalbantį generolą, labai apsidžiaugė,pasakė nesuprantąs, ko iš jo norima.Generolas trenkė vaikinui į vieną žandą,o tam susvyravus ir į kitą žandą.Vaikinui iš burnos pasipylė kraujas, ogenerolas pareiškė: „Pabūsi pas mus,prisipažinsi ir tuos dalykus, kurių nesipadaręs.“ Apsisukęs išėjo.Rašytoja Evė Simonaitytė, dailininkė Evė Labutytė ir rašytojospagalbininkė Domutė Priekulėje 1977 m. apžiūri būsimos fotoparodos eksponatusGedimino Zemlicko nuotraukaBernardo Aleknavičiaus nuotraukosTardytojas papulkininkis, matyt,buvo žmoniškesnis, leido vaikinuinusišluostyti kraują ir per vertėją paklausė:„Ar žinai, kas čia buvo?“ Iš kurgalėjo žinoti Kazimieras. „Čia buvogeneral Gucevič.“ Toks buvo Utenosmokytojo Kazimiero Tamošiūno susitikimassu sovietiniu rašytoju ir tuomečiuLietuvos SSR valstybės saugumoliaudies komisaru generolu majoruAleksandru Gudaičiu-Guzevičiumi.Šį epizodą Kazimieras Bernarduipapasakojo po apsilankymo Antakalniokapinėse: „Einu per kapinesapžiūrinėdamas žemės kauburėliusir prieš mano akis užrašas: „Liaudiesrašytojas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius.“Sustoju. Susimąstau. Taitu mane mušei, sukruvinai, o dabar ašgaliu įspirti į tavo kapą. Nebijok, to ašnedarysiu.“ Bernardas su Kazimierulabai susidraugavo, ir šis vis skatinoužsirašyti visas gyvenimo istorijas, sukuriomis Bernardui yra tekę susidurti.K. Tamošiūnas mirė 1974 m., Bernardasiš Klaipėdos lydėjo savo bičiulį įDaugailius, kur šis atgulė amžinampoilsiui.Kunigo Jono Jurgaičio knygojeAukos keliu taip pat rašoma, kad tardymometu jį, Joną Jurgaitį, yra daužęsA. Gudaitis-Guzevičius. Vadinasi, išlikone vienas liudijimas, kaip būsimasisLietuvos SSR liaudies rašytojas tardė„liaudies priešus“, taip pat ir plunksnosbrolius.Ir K. Tamošiūnas buvo parašęssavo prisiminimų knygą. Reikėtų tikapgailestauti, kad taip ir liko neišspausdintiK. Tamošiūno darbai, kuriųstilius buvo nepaprastai puikus, – benttaip tvirtino Bernardas ir Antanina.Ypač gaila, kad ligi šiol nespausdintasTamošiūno vaikystės dienų romanas.Tamošiūno žmona mirė ir neliko kaspasirūpina išleisti romaną. Rankraštis,regis, yra pas Tamošiūno dukterį,gyvenančią Vilniuje. Gal atsiras, kassusidomės ir paskatins išleisti?Apie generolo antausius K. TamošiūnasBernardui papasakojo stagnacijosmetais, kai tokie pasakojimai galėjobaigtis nemalonumais už „tarybinėstikrovės juodinimą“. Vadinasi, pasitikėjoBernardu.Visą gyvenimą pūtė dūdasBernardas tvirtina gyvenąs savonugyvento gyvenimo prisiminimais,bet dėl to nenusimena. Išeitų, kad daugiausiatai malonūs prisiminimai. Kadir Vytautas Lukauskas, kunigaikščioOginskio orkestro muzikantas Rietave.To paties orkestro, kuriame grojo irMikalojus Konstantinas Čiurlionis.Nedaug trūko, kad Bernardas lengvaranka būtų pravertęs šį būsimos knygoslapą su muzikanto nuotrauka, kaipkad pravertė ne vieną prieš tai ir po to.Mat Bernardui knieti parodyti viską,tarsi akis įstengtų viską įsidėmėti irįsiminti.Bet argi galima taip atsainiai irskubotai vien žvilgsniu perbėgti VytautoLukausko surauktą nuo įtamposkaktą, kurioje atsispindi visa jogrojamos muzikos jėga, o gal kai kasir daugiau? Stabdau Bernardą. Kaippavyko taip išraiškingai ir gyvai nufotografuotiseną muzikantą?Paprašytas Vytautas Lukauskasgrojo savo namų aplinkoje, o Bernardasgaudė momentus. Sulaukė irto gal vienintelio lemtingo, kai į senomuzikanto kaktą susirinko, susibėgovisos jo grojamos natos, kai kaktoje irvisame veide matyti visas jo nugyventasgyvenimas. O jis labai turiningas.Vytautas Lukauskas statė Čikagoje


2009 m. spalio 15 d. Nr. 18(418) ŠALTINIAI 9metro, paskui grįžo į Lietuvą. Beje,Čikagoje V. Lukauskui teko ir groti,nors iš to duonos nevalgė. Grojo kartusu kompozitoriumi Miku Petrausku.Nelemtą metą grįžo, nes prasidėjoPirmasis pasaulinis karas. RusaiV. Lukauską paėmė į kariuomenę. Tenirgi grojo dūdų orkestre. Rusijos revoliucijosjį nubloškė pas raudonuosius,kur taip pat teko ne kariauti, bet groti.Visą gyvenimą pūtė dūdas.Bernardas muzikantą fotografavojo gyvenimo saulėlydyje. Prieš taiV. Lukauskas vadovavo Rietavo menosaviveiklininkams, žodžiu, visą gyvenimąbuvo su muzika. Pats aranžuodavomuzikinius kūrinius orkestrui.Išėjusi iš gyvenimo karta, kuriąsugrąžinti gali tik kitų žmonių, jaunesnių,prisiminimai, bet ir jiems, kaipBernardui, jau gerokas metų kaupas.Gerai bent kad nedavė ilsėtis savofotoaparato objektyvui, ištisų keliųgražiausių iškiliausių kartų atstovailiko įamžinti negatyvuose ir trumposejų gyvenimo istorijose.Išmintis – tarsi senis supilnu maišuBernardas pripažįsta, kad bent jaukaimuose tų labai įdomių žmonių vismažiau, o juk lietuviškas kaimas buvotas gyvastingas šaltinis, be kurio irmiesto kultūros gyvybės syvai būtųseniai išdžiuvę. O grįžtant prie muzikantoV. Lukausko štai į ką Bernardasatkreipė dėmesį: žmogus atėjęs įmūsų laikus iš XIX a. pabaigos, betjo vardas – Vytautas. Kur girdėta, kadtėvai katalikai XIX a. savo sūnui duotų„pagonišką“ vardą? O Lukauskiokuine tik tėvai davė, bet ir tokį kunigąrado, kuris jų sūnų tuo vardu pakrikštytų.Tikriausiai šie faktai slepia ištisąir pasiutiškai įdomią istoriją, bet josjau niekada nesužinosime. Bernardasjaučia apmaudą, kad viso to nespėjo išV. Lukausko iškvosti, o dabar jau pervėlu. Šiandien turėtų daug ko savo herojųir antiherojų paklausti, visa bėda,kad mūsų išmintis sėlina iš paskos,kartais gerokai vėluodama. Jeigu visata išmintimi, kurią turi sukaupęs, būtųgalėjęs naudotis prieš 40 metų, šiandienne tiek jaustųsi padaręs. Bet išmintisateina kaip tas senis – su sunkiumaišu ir labai iš lėto. Todėl Bernardasir sako, kad gyvena savo nugyventogyvenimo prisiminimais. Jie leidžiaiš naujo patirti jau kartą išgyventusjausmus, bet tik tiek, nes laiką atgalsugrąžinti bejėgiai net ir prisiminimai.Nebent vaizduotėje.Bernardas turi ir šiokį tokį pasiteisinimą:iš tikro kūrybiniam darbuigalėjo atsidėti tik išėjęs į užtarnautąpoilsį. Ligi tol dirbo rutininį darbą,Lietuvos bosų bosas Antanas Kučingis„O kaip nemylėti Tavęs, Didysis Kristijonai Donelaiti, nes tu mansuteiki tiek daug kūrybinių valandų.“ Tai prof. Konrado Kaveckožodžiai iš knygos „Donelaitis ir mes“nors ir vadintą kūrybiniu, bet ne kūryba,o kasdienė rutina ėmė viršų. Visągyvenimą svajojo parašyti knygą.Daug skaitė, rašė eiles, bet kas jųnerašė jaunystėje. Tiki, kad ateidamasį gyvenimą žmogus atsineša užduotį,kurią jam privalu atlikti. Jeigu tospriedermės neatsineši, tai kaip besisuksiar plėšysies – nieko neišeis.Kad ir knyga Žemaičių žemėsrūpintojėliai. Bernardas šventai įsitikinęs,kad jis ta knyga nesirūpinoir neruošė – ji pati pasiruošė išeiti įgyvenimą. Ir fotografuodamas apiejokią knygą negalvojo, lygiai kaipir darydamas nuotraukas. Bet vienądieną toptelėjo mintis: o gal reikėtųvisa tai sudėlioti į knygą? Taigi ne jispats sugalvojo, o kažkas kitas už jįišmintingesnis ant kelio užvedė, į pasąmonępakuždėjo. 2008 m. pabaigojepasirodė ir knyga.Vienas iš Bernardo įtikėtų dalykųir yra toks, kad gali stengtis, verstisper galvą, bet jeigu giliai žmogausviduje nebus užkoduota, to ir nepadarys.Kūrybos srityje Bernardas yrafatalistas ir to neslapsto jokiais išvedžiojimaisir gudragalviškais paaiškinimais.Viskas paprasta. Juk savopašaukimui įgyvendinti žmogus irateina į šį pasaulį. O atėjęs turi savoprievoles vykdyti. Labaipaprasta gyvenimotiesa.NeįspėjamapaslaptisBernardas patenkintas,kad neturilengvojo automobilio,sodo ir kitų žmonėmstarsi būtinų dalykų.Jeigu turėtų, nebūtųparašęs ir išleidęs tiekosknygų, daugybėsstraipsnių. Jis džiaugiasi,kad kiti tuo turėjimulaimingi, bet jampačiam viso to nereikia.Apskritai savopaties indėlio į nuveiktusdarbus Bernardasnepervertina, girdi,viską padarė laikas iružsispyrimas. Atėjolaikas tom knygoms irkitiems darbams pasirodytiir jie pasirodė. Fotografuodamasapie visa tai negalvojo, nes dirbo taidienai reikalingą darbą. Kartais kai kąnufotografuodavo „į šalį“ – kokį įdomųžmogaus veidą ar pakelės kryžių.Kur būtų galėjęs stagnacijos metais tąkryžių ar smūtkelį panaudoti? Redakcijospažiūrėtų į tokį siūlytoją kaip įne visai normalų. Niekur nepanaudosi,todėl negatyvą dėdavo į voką, užrašydavo,kada ir kaip fotografavo – tuo irpasibaigdavo.Bet štai atėjo 1987–1988 metai,ir Bernardui panižo rankos nuotraukasspausdinti iš senų ir jau primirštųnegatyvų. Kodėl jam taip prireikė tųnuotraukų ir pats negali pasakyti, betprisispausdino krūvas. Jeigu nebūtų tųnuotraukų padaręs, šiandien ne kažinkiek tų knygų būtų galėjęs išleisti.Dabar iš plataus nespalvoto negatyvopadaryti nuotrauką Klaipėdoje kainuoja8 litus – kokiam pensininkui būtųpagal kišenę? Mat iš plačių negatyvųnuotraukas daro. Iš siaurų negatyvųnorėdamas padaryti nuotrauką turėsisuploti 1,5 lito – irgi pinigas. Plėšikavimasvidury dienos. Visa laimė, kadBernardas savo laiku tų nuotraukųspėjo prisidaryti.Maždaug 1987–1988 m. Bernardaspradėjo fotografuoti siaurajuosčiaisfotoaparatais. Gal dinamiškaslaikas privertė. Ligi tol daugiausiaifotografavo plačiajuostėmis fotokameromis.Jomis reportažinių nuotraukųnepadarysi, reikia ypatingo atsidėjimo,gerų fotografavimo sąlygų, pozavimo.Tiesa, nuotraukų kokybę galima išgautigeresnę, be to, ano meto spaudapropagavo platų kadrą, didelio formatonuotraukas, tad fotožurnalistai dirbosąlygomis, kokias turėjo.Dabar Bernardas, jeigu turėtųpradėti iš naujo, dirbtų tik su siaurakamera, nes ir ją naudojant galimapadaryti daug ir be galo gražių dalykų.Save vadina fotografu juodadarbiu,nes anuometėmis sąlygomis niekasnė nesvajojo apie skaitmeninius fotoaparatusar kitas šiuolaikinio fotografavimogudrybes. Kad ir kokiomisneįtikėtinomis skaitmeninėmisgalimybėmis prikaišiotas dabartinisfotografų arsenalas, svarbiausi jų darbeišlieka tie patys du klasikiniai dalykai –kompozicija ir apšvietimas. Daugiaunieko nereikia. Žinoma, mintyje turimelabiau nespalvotą fotografiją.Bernardas sakosi beveik niekadanenaudojęs blykstės, nes dirbtinėšviesa veidą daro „blynišką“, plokščiąir neišraiškingą. Todėl fotografuojamąasmenį stengdavosi taip pasisodinti,kad šešėlis sudarytų reikalingą kontrastą– žmogaus veidas bemat atgyja,prisipildo turinio. Labai nedaug reikia,bet tai ir sudaro meninės fotografijosesmę. Taip tikina Bernardas. Visassavo fotografijas, darytas prieš 30 ar 40metų, jis neklysdamas atpažįsta. Iš koatpažįsta ir pats paaiškinti negalėtų, bettvirtai žino, kas jo fotografuota.Du tą patį objektą fotografuojantysžmonės – kaip skirtingai padaro. Vienonuotraukose jauti žmogišką šilumą,linijų, silueto aptakumą, kito kadruose– griežtumą ar net gruboką, tarsinetašytą storžieviškumą. O juk tuopačiu metu, gal net tą pačią akimirkąbuvo daroma. Kaip atsitinka, kad patiesfotografo asmeninės savybės tarsiįsikūnija fotografuojamame objekte?Paslaptis.Nepailso nei groti, neipasakotiLabai gyvybinga ir vykusi kompozitoriausir dirigento Konrado Kaveckonuotrauka. Jo namuose Bernardas lankėsibene tris kartus. Kompozitoriausžmona buvo mirusi ir jis pats tikriausiaijautėsi labai vienišas. Džiaugėsigalėdamas jį aplankiusį Bernardąpavaišinti kriaušėmis, obuoliais ir darkažkuo: ateina metas, kai žmogus laukiabendravimo su kitais žmonėmis, oto bendravimo būna vis mažiau ir mažiau.Kai žmogus darbe, tai juk ne saupriklauso, vis skuba, plėšomas į šalis.O kai iš visų darbų išsilaisvina, jis jauvisai kitas žmogus, iš jo spinduliuojavisas jame sukauptas gėris ir ramumas.Tą aštriai pajuto Bernardas susitikęs sukompozitoriumi ir dirigentu KonraduKavecku.Kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus,Kauno varpų muzikos karaliausnuotrauka. Taip ir nepavyko iškvostiBernardo, koks buvo jo ryšys su vyriausiuojuKauno varpininku, bet šiųeilučių autoriui teko ne vieną dešimtįkartų klausytis V. Kuprevičiaus varpųmuzikos koncertų. Po koncertokompozitorius, kuriam buvo gerokaidaugiau kaip 80 metų, lėtai nusileisdavonuo aukštos varpinės, kur aikštėjejo kantriai laukdavo ekskursantai išįvairių Tarybų Sąjungos miestų. Mattada kone kasdien į Kauną iš Vilniaus,Klaipėdos, Druskininkų ir Trakų atvykdavo10–15 autobusų turistų, ir visiklausydavosi varpų muzikos koncertų.Lyg ir savotiškas ritualas, be kurioneapsieidavo ekskursijos po Kauną.V. Kuprevičius nusileidęs iš varpųaukštybių pasakodavo apie vienintelįTarybų Sąjungoje varpų muzikos instrumentą– karilioną, taip pat ir kai kąiš savo paties biografijos. Pasakodavovisada tą patį, tačiau klausytojai kasdienkeisdavosi, tai ir tie pasakojimaigražiai propagavo Kauno ir Lietuvossavitumą ne vieną dešimtmetį. VisojeTarybų Sąjungoje buvo žinoma, kadKaunas – Mikalojaus KonstantinoČiurlionio, varpų muzikos koncertųir, žinoma, Velnių muziejaus miestas.Lietuvos bosų bosasSu dainininku Antanu Kučingiu(1899–1983) Bernardas susitiko vienąkartą ir tą susitikimą įamžino maestronuotraukoje. 1975-aisiais metais buvominimos M. K. Čiurlionio 100-osiosgimimo metinės. Minėjimas vyko Rietave,vėliau teko važiuoti į Plungę.Bernardas bendravo su Kučingiu, vienąpopietę kartu praleido būryje kitųžmonių – tokiomis salygomis daugneišsikalbėsi, dūšios neatversi.Besikalbant atėjo metas Kučingiuikopti į sceną ir dainuoti, o grįžęs jauieško, kur tas fotografas, mat Bernardasbuvo iš tos vietos pasitraukęs. Bernardasjautė, kad ir pačiam Kučingiuinorisi bendravimo, rūpi išsikalbėti. Kąapie Kučingį tada žinojo? Nebent tai,kad buvo vienas geriausių Valstybėsteatro, Lietuvos operos ir baleto teatrosolistų, įspūdingas Mefistofelio vaidmensatlikėjas Šarlio Guno operojeFaustas, Lietuvos bosų karalius. Labainedaug. Nežinojo, kad prieš karą buvošaulys, Lietuvos kariuomenės štabokarininkas, majoras. Sukūrė per 70vaidmenų teatre, prieš karą gastroliavooperos ir baleto teatre Estonia Taline,Prahos nacionaliniame teatre, MaskvosDidžiajame teatre, koncertavoHelsinkyje, Stokholme, Paryžiuje.1948 m. buvo suimtas, kalėjo Mordovijos,Kemerovo ir Omsko sritieslageriuose. Lageryje dainavo kaliniųrengiamuose koncertuose. 1956 m.paleistas 3 mėnesius dainavo Omskofilharmonijoje, vėliau grįžo į Lietuvą,dainavo Vilniaus operos ir baleto teatreir Kauno muzikiniame teatre.Šiandien būtų visai kito turiniobendravimas. Vis dėlto Antano Kučingionuotrauka vykusi išėjo.Sunkiausia priblokštikaimynęVirgilijų Noreiką jau buvo prifotografavęsįvairių koncertų ir renginiųmetu. Kartą per koncertą V. Noreikaišeina dainuoti, o Bernardas su savoobjektyvais sukiojasi apie sceną – fotografuos.Maestro nuo scenos Bernardui:„Labas.“ Žiūrovai sužiuro neį Lietuvos operos primarijų, bet į Bernardą:kas čia per įžymybė, kurį nuoscenos sveikina pats maestro?Didžiausią įspūdį šis maestro pasveikinimaspadarė Bernardo kaimynei,pro kurios akis net ir menkiausiossmulkmenos nepraslysdavo: ši poniabuvo neišpasakytai priblokšta, kai patsVirgilijus Noreika su josios kaimynusveikinasi nuo scenos kaip su lygiupilnoje žiūrovų salėje.Poezija nereikalauja kalbosmokėjimo1989 m. Maskvoje vyko KristijonoDonelaičio 275-ųjų gimimo metiniųminėjimas. Iš Lietuvos važiavo maestroSaulius Sondeckis su savo vadovaututuomečiu Lietuvos kameriniuorkestru, taip pat dalyvavo ir kiti menokolektyvai iš Lietuvos. Bernardas įMaskvą vyko fiksuoti įvykį fotografijose.Su Sauliumi Sondeckiu bendravokaip artimiausi draugai, ko niekaipnebūtų buvę Lietuvoje. Kaip lietuviussuartina buvimas toli nuo tėvynės!Bernardas išvis neatsimena, kad suS. Sondeckiu būtų kada nors bendravęsLietuvoje. K. Donelaičio minėjimasvyko Maskvos Tarybų rūmųKolonų salėje ir išliks kaip svarbusdonelaitiados istorijos puslapis. Tasrenginys ir tuo įsimintinas, kad pirmąkartą po daugelio metų Maskvoje buvosugiedota Lietuva, Tėvyne mūsų. M.Gorbačiovo salėje nebuvo, užtat dalyvavojo žmona Raisa Gorbačiova.Būtų galima pridurti, kad pirmajaiSovietų Sąjungos poniai didelį įspūdįpadarė Tomo Vaisietos lietuviškaiskaitomos K. Donelaičio Metų ištraukos.Kai šalia R. Gorbačiovos sėdintyspirmieji Lietuvos asmenys pamėginojai mandagiai versti scenoje skaitomospoemos eilutes į rusų kalbą, ji rankosjudesiu paprašė to nedaryti: įtaigiaiaktoriaus skaitomos poemos prasmėir taip aiški, o gražia lietuvių kalbapasigrožėti – reta proga.Bus daugiauGediminas Zemlickas


2009 m. spalio 15 d. Nr. 18(418) 13Pats pavadinimas sako, kad Ūkioministerija turėjo ir turi atstovautišalies ūkio, pramonės ir verslo interesams.Lietuvos pramonininkų konfederacijosįtaka Ūkio ministerijaiabejoti netenka. Kad žmonių interesusši ministerija gintų, tokia nuostatakažkaip neįsiminė.Kokios Ūkio ministerijos funkcijosir atsakomybė, nežinau. Manyčiau, kadgyventojai, t. y. vartotojai taip pat yraūkio sistemos dalis. Teko pastebėti, kaddaug buvo kalbama apie pelną iš naujosAE, bet nieko nebuvo kalbama apieIAE uždarymo padarinius. Akivaizdu,kad Lietuvos vyriausybės sutartis suLEO LT labiau priminė pramoninį sandėrį,nes į Lietuvos žmonių interesus,matyt, nebuvo atsižvelgta.Ne mažiau sujaudino ir faktas, kadnetrukus po LEO LT sudarymo kažkokiaįmonė pasirašė sutartį su Rusijoselektros energijos tiekėju dėl elektrosenergijos importo į Lietuvą. Nors sutartisturėjo ginti Lietuvos energetikosreikalus, ji buvo pasirašyta kaip privatisutartis, matyt, be jokios kontrolės ir visuomenėsinteresus ginančių institucijųdalyvavimo. Gerai, kad kažkas rūpinasielektros energijos importu, bet kokiaviso to kaina ir sąlygos? Lietuvos visuomenėturėtų būti apie tai informuotair turi turėti galimybę rinktis arba bentbūti išklausyta.Kadangi mokės vartotojai, sutartispasirašantieji apie kainą ir padariniusne visada galvoja. Arba nepasako, kągalvoja.Ir dar vienas dalykas, kuris mus,Amerikos lietuvius, paskatino daugiaušiais dalykais domėtis – tai, kadLietuvos žmonės nebuvo oficialiaiinformuojami apie visų tų žingsniųpadarinius ir kainą Lietuvos vartotojams.Atrodė, kad viskas slepiama.Žmonės visiškai neinformuojami irneparuošiami susidurti su kilsiančiomisproblemomis, kurios daugeliui šaliesgyventojų ir pačiai Lietuvos ekonomikaigali būti labai pavojingos.Apie visa tai kalbėjote ir susitikimesu Energetikos ministerijosatstovais?Perskaitėme mūsų studijos santrauką.Joje įvertinome Lietuvos elektrosenergijos galingumą po IAE uždarymonaudojant įvairias kuro rūšis ir prognozavomeelektros energijos poreikius iki2027 metų. Taip pat pateikėme apskaičiuotuspridėtinės vertės kaštus norintpagaminti reikiamą elektros energijoskiekį. Iškėlėme elektros energijos taupymogalimybes diegiant „protingų“tinklų metodiką. Pristatėme prioritetinesalternatyvas, kuriomis būtų galimasumažinti pirminių energetijosšaltinių importą. Lietuvos energetikosministras Arvydas Sekmokas pagyrėužsienio lietuvių iniciatyvą ir teigė,jog tai duos pagrindo tolesniems svarstymams.Gaila, kad dėl laiko stokosgilesnė diskusija taip ir neužsimezgė.Tikimės, kad mūsų studijoje pateiktosišvados, žvilgsnis iš šalies pasitarnausnaujos Lietuvos energetikos strategijosformavimui.Apibūdinote, kas nepadaryta irkas buvo daroma klaidingai?Apžvelgėme tai, kas padaryta, irtai, kas nepadaryta. Taip pat svarstėme,kaip būtų galima sušvelninti artėjančiasenergetines grėsmes. Norėjome pabrėžti,kad Lietuvai kuo greičiau reikia sudarytinaują Lietuvos energetikos strategiją,nes 2007 m. strategija vien dėldidžiulių ekonomikos pokyčių bei dujųtiekimo nepatikimumo tapo visiškai netinkamatolesniam energetikos veiklosplanavimui ir jos įgyvendimui.Neatvykome ko nors pamokyti,paveikti ar „prakišti“ kokią savoprekę. Nesiekiame sau naudos. Norimepateikti Lietuvai požiūrį su kitaperspektyva ir patirtimi. Nevilkinantreikėtų svarstymui pristatyti įvairiasalternatyvas, jas išnagrinėti priešpriimant galutinį sprendimą.Gynėjų yra, tik gynimorezultatų nematytiLietuvoje įsitvirtino godaus verslofilosofija: buvo grobiama žemė, aptvertosprivatizuotos gražiausios ežerųir upių pakrantės, į kurias įkelti kojosnevalia. Dauguma Lietuvos žmoniųpasijuto savo valstybėje pašaliniai.Tą pamatėme ir svarstant būsimosAE statybos problemas: LEO LT pasirodėbesantis tipiškas grobuoniškoverslo godumo pavyzdys. Energetikosreikalai tapo ne Lietuvos valstybėsišgyvenimo rūpestis, bet pasipelnymošaltinis iš žmones ir šalį užgriūsiančiųsunkumų. Ar ne nusikalstamaspožiūris?Svarbu sukurti kelias nepriklausomas,bet labai įtakingas visuomeninesstruktūras, kurios ir be vyriausybėsgintų visuomenės ir žmonių interesą.Svarbu iš valstybės ir jos įstaigų reikalautivisiško informacijos ir sandėriųatskleidimo. Į pagalbą reikėtų pasitelktiprezidentūrą, teismus ir žiniasklaidą.Energetikos atveju reikalas sukasi apieLietuvos ekonominę ir net politinęnepriklausomybę, Lietuvos žmoniųtrumpalaikę ir ilgalaikę gerovę. Kuriakryptimi vystysis Lietuvos energetika,turėtų būti visos tautos sąmoningassutarimas, o ne kokios nors grupuotėsar partijos savanaudis nuosprendis.Reikia spausti, kad Lietuvos žmoniųrinktas Seimas, sudaryta vyriausybėvisiškai prisiimtų atsakomybę ne tikšiandienės problemos sprendimui, betir visos tautos ilgalaikio išlikimo užtikrinimui.Kokių tik gynėjų, tikrų ir kabutėse,nėra. Yra Valstybinė vartotojųteisių gynimo tarnyba, Nacionalinėdujų, elektros ir šilumos vartotojųgynimo lyga, Lietuvos nacionalinėvartotojų federaija, Vartotojų teisiųgynimo centras ir t. t. Yra profesinėssąjungos, pagaliau argi ne politiniųpartijų priedermė atstovauti rinkėjamsir ginti jų teises?Gera turėti daug nepriklausomųorganizacijų, tačiau reikalui esant josturėtų rasti bendrų interesų. Manyčiau,energetikos aprūpinimo sauga ir josekonomiškumas turėtų būti vienas tokiųvienijančių vardiklių. Tokios koalicijosgalėtų turėti svarius balsus Lietuvosenergetikos politikos formavime.Lietuvos partijų sistema jauna, nepatyrusi,be gilesnių tradicijų, ja lengvamanipuliuoti. Pagaliau partijos pirmiausiarūpinasi savo interesais, kuriene visada sutampa su žmonių interesais.Vienos partijos daugiau atstovauja rinkėjųnorams, kitos turi savų užmačių,susirūpinusios savo partijos pirmavimušalies politinėje sistemoje. Pagaliau visospartijos veikiamos pramonės, verslointeresų, nes partijos turi išgyventi,sukurti savo tam tikrą finansinę bazę.Šiuo atveju nepriklausomų organizacijųkoalicijos, pasinaudodamos internetu,spauda ir visuomenei dalyvaujant turėtųtapti veiksminga atsvara reikalaujantiš partijų ir politikų pageidaujamųveiksmų ir atsakomybės.Gal visa ko pradžia – per lėtaspilietinės visuomenės kūrimasis?Negaliu sakyti, kad tos pilietinėsvisuomenės Lietuvoje visiškai nesimato.Kaip minėjau, įvairioms interesųgrupėms reikia vienytis, kad būtų išgirstosir įvertintos. Paklauskite energetikų,taip pat ir mokslininkų, kokiussprendimus arba alternatyvas jie pasiūlėuždarius Ignalinos AE, nutrūkus dujų irnaftos tiekimui bei valstybei atsidūrussunkioje ekonominėje padėtyje.Bus daugiauKalbėjosi Gediminas ZemlickasIšleidus iš rankų mokyklos kontrolęKlaipėdos krašteAtkelta iš 6 p.Klaipėdos liaudies (pradinės) mokyklos moksleiviai ir mokytojai.Apie 1929 m.Mažosios Lietuvos Gelbėjimo KomitetoPirmininko Martyno Jankaus,1 Vice–pirmininko Jurgio Strėkio,2 Vice–pirmininko Jurgio Lėbarto,Sekretoriaus Viliaus Šaulinsko irKomiteto nario ir Reikalų VedėjoJurgio Brūvelaičio (Kovos keliais…,p. 202–203).Taigi šis manifestas ir davė pradžiąsukilimui, kurį nori nuneigti kuriene kurie mūsų „mokyti“ istorikai!Sausio 10 d. (naktį ar ankstyvą rytą)Klaipėdos krašto sieną peržengė Lietuvojesudaryti civiliškai aprengti savanoriųdaliniai, turėję ginklu paremtiGelbėjimo komiteto paskelbtą akciją.Kitą dieną jie be pasipriešinimo (!)užėmė beveik visą kraštą. Prancūzųvaldžioje liko tik Klaipėdos miestasir priemiesčiai. Lietuvos pajėgų vadasJonas Budrys, vengdamas kraujopraliejimo ir iš to galinčių kilti visokiųkomplikacijų, mėgino tartis suPrancūzijos komisaru Petisnė, kad šistaikiai perduotų lietuvių jėgoms miestą.Jam atsisakius derėtis, sausio 15 d.3 val. prasidėjo lietuvių puolimas. Galiausiai12 val. užsidarę prefektūrojeprancūzai iškėlė baltą vėliavą.Nuo sausio 10 d. taip pat vykodiplomatinės derybos tarp Lietuvosvyriausybės ir trijų didžių valstybių –Prancūzijos, Anglijos ir Italijos – užsienioreikalų ministerijų. Lietuvosvyriausybė, atlaikiusi jų spaudimą irvisokius grasinimus, taip pat Prancūzijosir Lenkijos karo laivų demonstracijąKlaipėdos uoste, pagaliau gavopripažinimą, kad Klaipėdos kraštasperduodamas valdyti Lietuvai autonomijosteisėmis, jeigu bus įvykdytos keliospriimtinos Lietuvai sąlygos. Tarpjų būta reikalavimo sukilėlių pastatytądirektoriją pakeisti sudaryta iš nedalyvavusiųsukilime asmenų. Vasario 15 d.E. Simonaičio direktorija, atlikusisavo svarbiausią uždavinį, pakeičiamasąjungininkų reikalaujama „neutralia“direktorija, vadovaujama Viktoro Gailiaus.Į ją įėjo aktyvūs lietuvininkaiJonas Birškus ir Andrius Borchertas,vokietis prekybininkas Viliams Falkas(Falk) ir vokiečių socialdemokratas,darbininkų profesinės sąjungos sekretoriusJurgis Panaras (vokiškai rašęsisGeorg Pannars). Pastarieji du vokiečiųatstovai tam tikru mastu akceptavosavo tautiečių pritarimą sukilimui irnebuvo visai priešiški lietuvių tikslams.Apie šios direktorijos sudarymoaplinkybes plačiai rašoma knygoje:R. Valsonokas. Klaipėdos problema(1932; II fotografuotinis leidimas1989, p. 88–113).Šešias įtemptas savaites gyvavusiE. Simonaičio direktorija Klaipėdoskrašto mokyklos klausimais niekonespėjo padaryti. V. Gailiaus valdymometais buvo priimta keletas labaisvarbių tarptautinių aktų ir jos pačiospotvarkių – dokumentų, kurie atsiliepėtolesnei autonomiją turinčios Lietuvosdalies mokyklai ir apskritai likimui.Iš V. Gailiaus direktorijos potvarkiųpats reikšmingiausias yra 1923 m.balandžio 4 d. Įstatymas kaslink mokinamosioskalbos mokyklose (Klaipėdoskrašto valdžios žinios, 1923 0411, Nr. 39, p. 303–304). Jis, gali sakyti,kad ir kiek koreguojamas, galiojo ikiKlaipėdos krašto autonomijos pabaigos,iki krašto aneksavimo 1939 m.kovo 22 dienos. Kaip toliau matysime,1934 m. lietuviškos krypties direktorijamėgino nuo jo nutolti, griežčiaupabrėždama lietuviškąją kryptį, betpo to, kai valdžią paėmė provokiška,netgi pronaciška direktorija, vėl sugrįžtaprie jo nuostatų. Mat 1923 m.balandžio 4 d. deklaratyvus lietuviškumasnekliudė vokietininkamspriklausančias direktorijai mokyklaspanaudoti savo tikslam.Šis įstatymas pradedamas nuostata:„Nuopat 1. aprilio (= balandžio)š. m. tur abi Klaipėdos krašte kaipolygiai teisėtos pripažintos kalbos būtinaiir mokyklos pamoksle lygiasteises. Mokinamoji kalba skaitosi pavieniosemokyklose toji kalba, kuriąatitinkančią mokyklą didesnios dalieslankančiųjų kūdikių tėvai namiej vartoja.“Toks lietuvių ir vokiečių kalbųteisių (bet ne galimybių!) sulyginimasiš esmės nesiskiria nuo mūsų cituotoPetisnė potvarkio Nr. 32. V. Gailiausįstatyme toliau nurodoma: „Pirmuoseketuriuose mokyklos metuose mokinamikūdikiai skaityme ir rašymepaprastai tik vienoje kalboje, o taišeimyninioje kalboje, lietuvių kūdikiailietuviškai ir vokiečių vokiškai. „Toksįpareigojimas taip pat palieka dauggalimybių sabotuoti lietuvių kalbosmokymą mišrioje mokykloje, kur netnedidelė dauguma mokinių yra vokiečiaiir moko visiškai ar beveik nemokantislietuviškai mokytojas. O tokiųatvejų Klaipėdos krašto mokyklosebuvo dauguma.Įstatymo autoriai, norėdami išvengtitokių kolizijų, nurodė: „Lietuviųkalbą nemokantys mokytojai turpareigą, šitą kalbą kiek galint tarpevieno meto, ypatiškuose sykiuosetarpe dviejų metų tiek išsimokinti,kiek šitoji atsiekimui viršiau pažymėtotikslo mokinius pamokinti reikalingarodos.“ Taigi ir čia palikta neapibrėžtanuostata: neaišku, kam turi rodytis,kiek reikia lietuvių kalbos mokiniamspamokyti.Įstatymas primityvina lietuvių kalbossuvokimą. Reikalaujama mokytine bendrinės kalbos: „Kaipo mokykloskalbą reikėtų vyriausiai lietuviškosBiblijos kalbą vartoti, bet reik pasistengtikokius svetimus žodžius išmestiir vartojamuosius kultūringuosiusišsitarimus įvesti, idant tokiu būdulengviausiai visuotinai naujoviškailietuvių literatūros kalbai prisitaikinus.“Šio įstatymo autoriams ir apskritailietuvių visuomenei turėjo kristi į akisjo spragos. Tad netrukus, 1923 m.rugsėjo 10 d., buvo priimtas kitasdirektorijos potvarkis – Vykdomiejinustatymai prie paliepimo iš 4. aprilio1923 kaslink mokinamosios kalbosmokykloje (Klaipėdos krašto valdžiosžinios, 1923 09 20, Nr. 100, p. 821–823). Šio potvarkio penkiuose skyreliuosesukonkretinami kurie ne kuriebalandžio 4 d. įstatymo teiginiai.Visų pirma skyrelyje Pagrindinisnustatymas aiškiai nusakomi du pradiniųmokyklų tipai:„Klaipėdos krašto pradinės mokyklosdalinamos į dvi rūši, būtentmokyklas su1. mokinamąja lietuvių kalba ir2. mokinamąja vokiečių kalba.Pirmai rūšiai priklauso visos tosmokyklos, kurių didesniojo skaitliausmokinių tėvai vyriausiai lietuvių kalbąvartoja, antrai rūšiai visos tos mokyklos,kurių didesnis mokinių skaitliusvokiškai kalbančius tėvus turi.Mokyklose, kurioms nutvirtintamokinti lietuvių kalba, mokina lietuviškai,o kurioms nutvirtinta mokintivokiečių kalba, vokiškai.“Tiek šio punkto tęsinyje, tiek trečiajameskyrelyje keliamas uždavinysir nurodomi būdai, kaip abiejųrūšių mokyklose išmokyti vaikus irantrosios kalbos, kad „visi mokiniaiatstodami iš mokyklos abi kalbi, kiekpraktiškame gyvenime reikalinga, besunkenybių pasinaudoti galėtų.“Antrajame skirsnelyje nurodoma:„Mokinių tėvų kalbą patvirtina sąžiningaiištirdamas atitinkąs mokytojisprisitraukus prigulmingąjį šaltyšių.“Per 14 dienų apklausos duomenyspateiktini direktorijai, kuri galutinainuspręsianti dėl mokyklos kalbos. Šįsprendimą krašto direktorija galėsiantipakeisti po vienų metų.Apskritai galima sakyti, kad šiuosenurodymuose teikiamas vienalaikisabiejų kalbų mokymas. Tokio mokymonauda pabrėžiama taip: „Lietuviųdauguma pasisavins besiklausiant visdaugiau vokiškų žodžių arba pasitaisysjau žinomuosius bet klaidingaiįsitėmytuosius, o vokiečių mažumapasipratins besiklausydama tikrai lietuviųkalboj išsireikšti.“Šiuose nurodymuose kiek patikslinamasmokomos lietuvių kalbospobūdis: „Mokyklos pamoksle nereikiakurios lietuviškos tarmės, betmoderninės raštijos kalbos naudotis.Tikybos pamoksle, kaslink iš galvosmokinamų tikybos dalykų, gali paliktiligšioliška kalba.“1923 m. balandžio 4 d. įstatymas irtų pačių metų rugsėjo 10 d. Vykdomiejinustatymai deklaravo abiejų kalbųmokymo krašto pradinėse kaimiškosemokyklose lygybę. Miestų pradinėmsir vidurinėms mokykloms, taip patgimnazijoms jie nebuvo tiesiogiai taikomi.Tolesnis gyvenimas Klaipėdoskrašte parodė, kad šie dokumentainekliudė vokietininkams viešpatautišvietime. Norintiems turėti direktorijosišlaikomą lietuvišką pradinęmokyklą reikėjo didelio ryžto, kadįveiktų vokietininkų sutartines pastangasneleisti jų atidaryti. Tuo metušiuos dokumentus priėmę lietuvininkaibuvo gana naivūs dėl vokiečių geravališkumo.Bus daugiau


14 2009 m. spalio 15 d. Nr. 18(418)DIRVOŽEMIO STUDIJOS UŽSIENYJE IR LIETUVOJEŠių metų vasarą ir ankstyvą rudenįLietuvos dirvožemininkų draugija prieLietuvos mokslų akademijos Žemėsūkio ir miškų mokslų (ŽŪMM) skyriaussurengė dvi ekspedicijas užsienioir Lietuvos dirvožemių studijomspagal tarptautinę sistematiką (WRB).Jos tapo platuminio ir vertikaliojo dirvožemiųzoniškumo studijų, surengtųankstesniais metais Skandinavijos šalyse,tąsa.Vasarą devyni draugijos nariai išLietuvos žemės ūkio, Vilniaus, Klaipėdosuniversitetų, Lietuvos žemdirbystėsinstituto susipažino su Škotijosdirvožemio danga. Renginį organizavoprof. habil. dr. M. Eidukevičienė(Klaipėdos universitetas) ir doc. dr.A. Marcinkevičienė (Lietuvos žemėsūkio universitetas). Šiame darbe naudotasrašytinis dokumentas Europosdirvožemių atlasas (Soil atlas of Europe,2005), išleistas Europos Komisijos.Pagrindiniai Škotijos dirvožemiodangos susidarymo veiksniai – žemėspaviršių dengiančių uolienų dirvodarinėmedžiaga, klimatas (šiltoji Golfosrovė) ir organinių liekanų mineralizacijoslaipsnis, lemiantis organinėsanglies kiekį dirvožemio humuse. Šiossąlygos ir aukštai slūgsantis gruntinisvanduo lemia tai, kad šalyje vyraujalaikinai ir pastoviai įmirkę dirvožemiai.Atlanto vandenyno pusėje paplitędurpžemiai (Histosols) ir durpėtžemiai(Umbrisols), Šiaurės jūros pusėje –jauražemiai (Podzols) ir durpžemiai(Histosols). Kalnuose, aukščiau 200metrų virš jūros lygio, – uolėtžemiai(Leptosols), anksčiau vadinti rendzinomis.Našiausi dirvožemiai yra prieEdinburgo ir Glasgo miestų – vidutiniosunkumo ir sunkūs rudžemiai(Cambisols), išplautžemiai (Luvisols)ir šlynžemiai (Gleysols). LygumoseŠkotijos ir Lietuvos dirvožemio dangapanaši. Škotijoje dirbami dirvožemiaisukultūrinti, sureguliuotas jų drėgmėsrežimas, todėl gaunamas didelis kultūriniųaugalų derlius.Škotijos dirvožemių studijas palengvinoekspedicijos dalyvių didžiuliaimoksliniai interesai, nes kartu keliavogeografai, meteorologai, botanikai, biologai.Dirvožemininkai jiems dėkingiuž patarimus ir diskusijas.Paskutinėmis rugsėjo dienomisDraugijos valdyba sukvietė šalies dirvožemininkusdalyvauti dviejų dienųmokslinėje konferencijoje-ekspedicijojeMiško smėlžemių (Arenosols) genezėir savybės. Jos tikslas – susipažinti suBaltijos aukštumų ir Rytų Lietuvossmėlžemių regiono dirvodaros veiksniųįvairove ir aptarti aktualius smėlžemiųklasifikacijos klausimus. Renginį organizavoMA n. e. prof. habil. dr. LietuvosA. J. Motuzas, doc. dr. R. Vaisvalavičius(LŽŪU), dr. R. Beniušis (Valstybinėmiškotvarkos tarnyba), Lietuvos MAn. k. prof. habil. dr. I. Eitminavičiūtė(Ekologijos institutas).Konferencija-ekspedicija prasidėjoArklio muziejuje (Anykščių raj.),kur mokslinius panešimus skaitėdr. R. Beniušis – Miško smėlžemių iš-skyrimo problematika, prof. habil. dr.Eitminavičiūtė – Smėlžemių ekologiniaiypatumai ir dr. I. Baužienė (Lietuvosgeologijos ir geografijos institutas) –Integruota aplinkos stebėsena Ažvinčiųgirios rezervate. Draugijos valdybosnariai supažindino su 2010 metų veiklosplanu.Lankomų dirvožemio objektųpristatymas ir mokslinės-gamybinėsdiskusijos prasidėjo prie paprastojopajaurėjusio smėlžemio (Hapli-AlbicArenosol) profilio Anykščių urėdijosMickūnų girininkijos miške. Pristatantbei aptariant šį ir kitus dirvožemiusvadovautasi gausiais dr. R. Beniušiotyrimų duomenimis, pristatytaisspecialiame spalvotame ekspedicijosvadove.„Fermentas“ stiprina plėtrą KinijojeStiprindama plėtrą Azijos regione,Lietuvos biotechnologijų bendrovėFermentas Kinijoje įsteigė pavaldžiąjąįmonę. Naujoji įmonė FermentasChina netoli Honkongo esančiameŠendženo mieste jau atidarė lietuviškųproduktų sandėlį, iš kurio produktaiplatinami visoje Kinijoje.„Naujos įmonės steigimas – nuoseklusplėtros Kinijoje žingsnis. Praėjusiaismetais šioje šalyje įsteigę atstovybę,sustiprinome Fermento produktųrinkodarą, o dabar stipriname ir logistiką,apskaitos ir klientų konsultavimoveiklą“, – teigė Fermento generalinisdirektorius ir bendrovės FermentasChina valdybos pirmininkas AlgimantasMarkauskas.Pavaldžioji įmonė Fermentas ChinaLietuvoje kuriamus produktus Kinijosrinkoje pardavinės per platintojus.Šiuo metu Fermento produktus platinapenkios Kinijos biotechnologijų įmonės.2010 m. rengiamasi platintojųskaičių padidinti iki 15 įmonių.Pasak A. Markausko, jau šiandienFermento produkcija yra platinamavisoje Kinijos teritorijoje. „Plėsdamiplatintojų tinklą, sieksime intensyvintilietuviškų biotech-nologijų produktų pardavimą. Būtenttodėl ir įkūrėme naują sandėlį: nuo šiolKinijos klientai kur kas greičiau galėsgauti bet kurį reikiamą produktą, be to,sumažės platintojų darbo sąnaudos“, –pabrėžė Algimantas Markauskas.2008 m. Fermento produkcijos pardavimasį Kiniją, palyginti su 2007 m.,išaugo pusantro karto ir siekė 5,2 mln.litų. Tai sudarė 8 proc. viso Lietuvoseksporto į šią šalį. Kinijoje yra platinamadaugiau kaip 700 Lietuvojegaminamų gyvybės mokslų tyrimamsir diagnostikai skirtų gaminių.Įmonėje Fermentas China dirbašeši specialistai. Netrukus joje busįdarbinti ir Pekine bei Šanchajuje dirbsiantysbiotechnologijų specialistai,kurie bus atsakingi už ryšius su klientais,jų mokymus. Artimiausiu metukinų kalba bus išleistas ir Fermentoproduktų katalogas. Jo leidybą pagalpriemonę Naujos galimybės iš EuroposSąjungos struktūrinių fondų lėšųparems Lietuvos Respublikos ūkioministerija.Fermentas China yra aštuntoji užLietuvos ribų veikianti tarptautinioholdingo Fermentas International bendrovė.Kitos bendrovės veikia JAV,Kanadoje, Vokietijoje, DidžiojojeBritanijoje, Prancūzijoje, Suomijoje,Švedijoje.99 proc. Fermento produkcijosyra eksportuojama į daugiau kaip 70pasaulio šalių. Lietuvos aukštųjų technologijųbendrovėje dirba per 340aukštos kvalifikacijos specialistų, tarpjų – du profesoriai ir 33 mokslo daktarai.Tyrimų bendrovės Bioinformaticsduomenimis, Fermentas savo rinkossegmente yra viena iš penkių didžiausiųpasaulio bendrovių, taip pat EuroposDNR markerių rinkos lyderė.Algimantas Markauskas,bendrovės „Fermentas“generalinis direktoriusGer bia mi skai ty to jai, nuo šiol laik raš tį Moks lo Lie tu va ga li te pre nu me ruo tine tik pašto skyriuose, bet ir in ter ne tu, tin kla la py je www.pre nu me ra ta.ltPrie raudonojo smėlžemio profilio Strėvos girininkijos miškeDaug diskutuota prie pasotintojo rudžemiškojosmėlžemio (Eutri-CambicArenosol) profilio Utenos urėdijos Kuktiškiųgirininkijos miške. Visi pamatė irįsitikino, kad smėlyje esančios karbonatiniųuolienų, todėl mineralų nuolaužosneutralizuoja brandaus pušyno rūgščiospaklotės poveikį ir nesusidaro jaurinis(E) horizontas. Taigi net pušynuose (irkitų spygliuočių medynuose) ne visismėlžemiai yra rūgštaus pH.Kitą dieną aptartas ir aprašytas giliauglėjiško pasotintojo palvažemio(Endohypogleyi-Eutric Planosol) profilisEkologijos instituto Dirvožemioekologijos stacionare (Ignalinos raj.,Kaltanėnų seniūnija, Obelų rago kaimas).Šiame mokslo padalinyje daromusdirvožemio biotos tyrimus pristatėPastaba dėl feminisčių naujoviųMergaitės ir moterys nori naujųpavardžių formų, skiriančiųsi nuo paveldėtųjų,socialinės jų padėties nerodančių.Jei Kreivys tėvas ar vyras, taiKreivė. Toliau dar gražiau. Kuprys, taiKuprė, jei Ledas, tai Ledė ar Ledė, jeiKryžius, tai Kryžė; Murza turi žmonąMurzę; jei Repšys → Repšė; Rėkus →Rėkė; Rimkus → Rimkė, Sysas → Sysė;Sūdžius → Sūdžė; Varnas → Varnė iršimtai kitų.Tokių pėdsakų rasta ir mūsų šnektose:1954 m. tiriant Žvirgždaičiųapylinkių šnektą, dvi tokio pobūdžiopavardes teko užrašyti tikroje zanavykiškojeKeturnaujienos kaimo šnektoje:marijampoliškio ilgai buvusiožurnalisto A. Stanaičio zanavyko tetosištartos Kazlauskė, Šulcė mus labaiprof. habil. dr. I. Eitminavičiūtė.Ekspedicija baigėsi giliai glėjiškoraudono paprastojo smėlžemio (Bathihypogleyi-Rubi-HaplicArenosol)profilio pristatymu ir aptarimu Trakųurėdijos Strėvos girininkijos miške. Šisgana retas smėlžemių sisteminis vienetasLietuvos dirvožemių klasifikacijoje(1999) neišskirtas.Aukštaitijos smėlžemių studijomsskirta mokslinė konferencija-ekspedicijaparodė, kad dabar galiojančią šaliesdirvožemių sistematiką reikia tobulinti.Renginį rėmė UAB Agrokoncernas.LMA n. e. prof. habil. dr.ALGIRDAS MOTUZAS,Lietuvos dirvožemininkųdraugijos pirmininkasnustebino, bet pasakiusioji tarstelėjo:„Tos nelabai tikę mergos (prie tinginioir prie liežuvio).“ Tai buvę išskirtinumoir nedidelės šlovės skelbimas.Kai laisvėje mūsų merginų moralėsdalykai labai smukę (lietuvaičiųprikimšti paleistuvavimo namaiLondone ir kitur, visokios vagystės irnešvankumai), tokios naujos pavardės(dr. E. Grinaveckienės vėliau užrašytosvakarų žemaičiuose Krìstupioji→Kristupienė, Kristupo žmona, LKKIII, 197), tautos tada nepriimtos ir vartotoslyg ir neigiamai, gali kai ką džiuginti.Tos trumposios pavardės gali sutaptisu neigiamomis vadinamosiomisbendrosios giminės formomis: kreiva,Milžino paunksmės pliópa, snópa, visųlietuvių žioplė vėpla ir t. t. Dausosesutrumpintų pavardžių formas ar kituresančias moteris, sutrumpinusiaspavardes, tikrai džiugina sielas: „Vajėmes jau ne vienos, dabar pulkai tokių.“Taigi bandyta seniau pavartoti, betblogąja reikšme. Pasijuokime iš savomergaičių ir moterų paikybės...Plinta ir vienskiemenių ištiktukiniųpavardžių, kaip ir iš pokariopiemenukų bagažo.Vytautas VitkauskasJ. Volungevičiaus nuotrauka


2009 m. spalio 15 d. Nr. 18(418) bibliotekų pertvarka 15Lietuvos Mokslinės Bibliotekos:mokslo šventovės ar informacijos greitkeliai?Atkelta iš 7 p.informacinės ar kitos technologijosiš esmės juk tėra darbo priemonės,instrumentinės galimybės, o svarbiausiassiekis tikriausiai nėra vien klavišųar mygtukų maigymas, ne viennardymas informacijos mariose, betkai kas nepalyginamai daugiau. Kiektos naujos galimybės mums padedanepaskęsti naujų žinių sraute, kiekpadeda atsirinkti tai, kas reikalinga,esminga, išties nauja (o gal pamirštasena?), kiek padeda kūrybinei minčiaikopti naujais pažinimo laiptais?Kiek padeda skirti grūdus nuo pelų,neatsilikti nuo kitų kraštų (bent jaumąstymo ir kūrybos lygmeniu)? Tai,kas vyksta mūsų smegeninėse, yranepalyginamai svarbiau ir sudėtingiauuž įmantriausios technologinėsįrangos procesus, tad darbo priemonėsneturėtų pakeisti tikslo, tapti viensavitiksliu siekiu.Tad gal bent senajai Vilniaus universitetobibliotekos daliai tegul liekašis senas garbingas pavadinimas,kur labai nejaukiai ir technokratiškaiskambėtų pakaitalas – komunikacijosar informacijos centras. Tarsi bijotumepasirodyti labai nemodernūs. Būtųgerai, jei prie naujausių technologijų irinformacijos greitkelių liktų vietos irtokiai sąvokai kaip šventovė – bent jaumūsų širdyse, kol jų nepakeitė mechaniniaiar mechatroniniai siurbliai.Spaudiniai užleidžia vietąskaitmeninei informacijaiApie medicinos mokslinių bibliotekųspecifiką ir kokia turėtųbūti akademinė mokslinė bibliotekaapskritojo stalo diskusijoje kalbėjoKauno medicinos bibliotekos direktorėMeilė Kretavičienė, kuri yra irLietuvos akademinių bibliotekų asociacijospirmininkė. Direktorei yratekę susipažinti su moderniausiomisEuropos bibliotekomis, taip pat ir akademinėmis.Šią patirtį buvo siekiamapanaudoti Medicinos universitetobibliotekos paslaugoms organizuotipagal Europoje įprastus moderniosbibliotekos reikalavimus. Kokie tiereikalavimai?Vyrauja hibridinio tipo bibliotekos,kur teikiamos ir virtualios,ir tradicinės paslaugos. Bibliotekosvirsta informacijos centrais. Matyt,teks prie tokios sąvokos priprasti, jukreformos skersvėjuose net ir mūsųuniversitetams teks įsiteisinti viešųjųįstaigų statusą. Gal kieno ausiaiskamba ir priimtinai. Jeigu tai kelias,vedantis į „orgų“ ir „mechų“ civilizaciją(prisimenant Steveno Spielbergofilmą Dirbtinis intelektas), reikia potruputį ruoštis tam laikui, kai vietojrytinės kavos puodelio kai kam teksgerti mašininės alyvos kaušą.Vis dėlto gal ne viskas taip beviltiška,nes M. Kretavičienė sako, kadšiuolaikinė mokslinė arba akademinėbiblioteka turėtų būti vieta mokslui,studijoms, darbui. Moksliniai tyrimaitokioje bibliotekoje galėtų būtiatliekami nuo pat pradžios, pradedantinformacijos ir literatūros paieška,reikiamos informacijos įsisavinimu,mokslinio darbo rašymu, maketavimu,baigiant darbo spausdinimu irįrišimu. Iš bibliotekos mokslininkasturėtų išeiti su galutinai parašytu irparengtu moksliniu darbu.M. Kretavičienė pabrėžia ir edukacinioproceso bibliotekoje svarbą.Apmokant šių bibliotekų lankytojusnaudotis šiuolaikinėmis technologijomis,mokslininko darbas gali būtilabai palengvinamas, suaktyvinamasir pagreitinamas.Medicinos bibliotekose be visųšių mokslinėms bibliotekoms būdingųpaslaugų dar prisideda ir medicinospraktika. Tai ir yra šio tipo bibliotekųspecifika: medicinos universitetai iruniversitetinės ligoninės pasaulyjedirba siekdamos studijų, mokslo irmedicinos praktikos vienovės. Štaišios savotiškos trejybės kaip veikimopagrindo ir turėtų siekti medicinosbibliotekos. Modernus pasaulis drąsiaipereina prie skaitmeninių vadovėlių,kuriais naudojasi studentai, dėstytojaiir visi lankytojai. Tendencijaakivaizdi: nuo spaudinių pereiti prieelektroninės informacijos.Didelę svarbą įgyja šių bibliotekųatviri fondai. Jeigu tie fondai nėra atviri,tai užsieniuose taip ir vadinami –archyvas. Panaršęs elektroniniamekataloge skaitytojas susiranda reikiamoleidinio ar knygos vietą, galiskaityti, kopijuoti. Į tokią bibliotekąlankytojas dažnai atsineša savo nešiojamąjįkompiuterį, pajungia jį įtinklą ir dirba.Kiek toli gali siekti laisvėLabai svarbu akademinėse bibliotekosejauki ir darbui palanki aplinka –formali ir neformali. Deja, Lietuvojedar esame įpratę ir taikstomės prienuo seno įsitvirtinusios policinės tvarkos:įeinančius ir išeinančius budriaistebi budinčioji (Lietuvos nacionalinėjeMartyno Mažvydo bibliotekojenet ir saugos tarnybos darbuotojas),jau nekalbant apie tai, kad rūbinėjetenka palikti su savimi atsineštas kaikurias net ir darbo priemones. Budintiesiemsatrodo saugiau, kai lankytojasįleidžiamas tik su popieriauslapu ir pieštuku. M. Kretavičienėsutinka, kad lankytojas bibliotekojeturi būti laukiamas, visiškai natūralu,jeigu atsineš ne tik savo nešiojamąjįkompiuterį, bet ir sumuštinį, kavos arvaisvandenių. Iki tokios „demokratijos“ir laisvės mūsų akademinėsebibliotekose kol kas atrodo dar toloka.Pagaliau reikalavimus reikėtų kelti netik bibliotekoms, bet ir lankytojams,kurių pasirengimas tokiai laisvei kartaisdar labai abejotinas.Taigi be abipusio artėjimo – akademiniųbibliotekų teikiamų galimybiųir lankytojų pasirengimo jomisBibliotekininkų susimąstymo metastinkamai naudotis – namų jaukumobibliotekose nepasieksime, nors tosiekti būtina. Pagaliau kito kelio irnėra: mokslinės bibliotekos bus reikalingostiek, kiek bus naudingosne pačios sau, bet lankytojams, kiekatlieps jų poreikiams. Gerų pavyzdžiųesama – tai ta pati M. Kretavičienėsvadovaujama Kauno medicinos universitetobiblioteka. Lankytojamsleidžiama joje dirbti, valgyti ar gertikavą. Per dvejus metus, kai ši bibliotekadirba, nebuvo atvejo, kad neatsargusskaitytojas išpiltų kavos antkompiuterio klaviatūros ar vertingosknygos. Vadinasi, abipusis pasitikėjimasir pagarba pasiteisina.M. Kretavičienė ypatingą dėmesįatkreipė į patogaus darbo laikobibliotekose organizavimą. Patogupirmiausia turi būti lankytojams, one bibliotekininkams. Ne paslaptis,kad kai kurios bibliotekos taip „organizuoja“darbą, kad užsidaro 17valandą, kai dauguma skaitytojų tikir gali pradėti jomis naudotis. Bentjau 12 valandų mokslinė bibliotekaturėtų dirbti, o kai kurios šiuolaikinėsbibliotekos užsienyje dirba visą parą.Įdomu, kad ir žinomas italų kalbininkasGvidas Mikelinis pasakojo,Gedimino Zemlicko nuotraukakaip vienos Vokietijos universitetobibliotekos tarnautojos jam davė raktąnuo bibliotekos su teise dirbti vienamkad ir visą naktį. Tarkime, išskirtinisatvejis, bet daug pasakantis.Šiuolaikinė akademinė bibliotekaturi organizuoti grupinio mokymosikabinetus, nes naujos šiuolaikinėsinformacinės technologijos, garso irvaizdo technika diegiama ir atnaujinamanuolat, tad ja būtina išmokti naudotisnetrukdant kitiems lankytojams.Akademinėse bibliotekose nuolat turivykti mokymo kursai įvairiomis temomis.Užsienyje jie ir vyksta – išanksto užsirašoma į kursų lankytojųsąrašus. Lietuvoje pasitenkinama turimomiskompiuterinio raštingumožiniomis, nors pasimokę tokiuosekursuose ateityje gerokai sutaupytųlaiko, produktyviau ir kūrybiškiaudirbtų.Mokslinė biblioteka turi būti automatizuota,kad lankytojai galėtųpatys apsitarnauti. Dabartinės technologijos,automatai be bibliotekininkoįsikišimo leidžia knygą pasiimti, jąužregistruoti, o paskui grąžinti. Grąžintosknygos automatiškai rūšiuojamos,o tai labai svarbu pačiai bibliotekai,nes galima išlaisvinti paprastaiaukštąjį mokslą baigusias bibliotekininkes,kurios priverstos dirbti rutininįtechninį darbą. Tai šalies intelektonuvertinimas. Tie išlaisvinti aukštoskvalifikacijos darbuotojai, išvaduoti išrutininių darbų, gali mokyti lankytojusnaudotis naujomis informacinėmistechnologijomis, rengti kursus, rašytiprojektus ir t. t.Jau nekalbame apie budėtojas, kuriosįleidžia ir išleidžia iš bibliotekoslankytojus. Tą funkciją puikiausiaigali atlikti automatas, nuskaitęs skaitytojobilieto kodą, jei reikia, galimaįrengti stebėjimo kamerą.Yra daugybė virtualių paslaugų,kurios labai pasiteisina: prieiga prieskaitmeninio katalogo, išankstinisknygų rezervavimas, pagaliau perkompiuterį iš namų ar savo darbo vietosgalima peržvelgti savo elektroninįformuliarą, kuriame būtų matyti, kokiasknygas skaitytojas paėmęs, kadaturi grąžinti ir t. t. Tai vis šiuolaikinėsmokslinės bibliotekos funkcijos.Bus daugiauGediminas ZemlickasPaleko Arch StudijaDarbo ir socialinių tyrimų institutasskelbia konkursą etatinėms vietoms užimti- vieno (1) vyriausiojo mokslo darbuotojo – atlikusio habilitacijosprocedūtą,- dviejų (2) vyresniųjų mokslo darbuotojų – mokslo daktarų.Asmenys, norintys dalyvauti konkurse, iki š.m. spalio 28 dienosAtestacinei komisijai pateikia reikalingus dokumentus adresu:Darbo ir socialinių tyrimų institutas, Rinktinės 48 A, 09318 Vilnius,tel. (8-5) 275 2434.DirektoriusTaip atrodys Vilniaus universiteto naujasis Komunikacijos ir informacijos centras Saulėtekio alėjoje.


16 Radiniai2009 m. spalio 15 d. Nr. 18(418)Būtų sensacija, jei paaiškėtųtikroji Mindaugo palaidojimo vietaLietuvos kunigaikščių Gediminaičiųdinastija kelis šimtmečius valdė netik Lietuvą, bet ir dabartinę Baltarusiją,Ukrainą, didelius Rusijos plotus,sėdėjo Lenkijos, Čekijos, Vengrijoskaralių sostuose, užėmė labai svarbiuskarinius postus Rusijos imperijoje...Jų palikuonių dar liko Lenkijoje, Rusijoje,Kanadoje, net Pietų Amerikoje.Neturime jų tik Lietuvoje. Gal todėl,kad Maskvoje buvo susirinkę Gediminaičiųpalikuonys, o iš Lietuvos niekasneatvyko. Su šypsena prisimenamastik Jonas Gediminas-Klausutis-Beržanskis,kuris per septynerius metusRusijos archyvuose iškapstęs duomenųapie savo ryšius su Gediminaičiais.Nei mokslo, nei visuomenės rimtaišis jo triūsas nebuvo įvertintas. Tikant jo gana kuklaus antkapio Viekšniuosepuikuojasi atitinkamas įrašas.Prof. Mykolas Biržiška net yra pasakęs,kad verčiau jis tuos metus būtųdirbęs Lietuvai, nors iš tiesų BeržanskisLietuvai pasidarbavo gana daug.Neturime Lietuvoje ir Gediminaičiųkapų. Ukrainiečiai džiūgauja, kad Luckopilyje surado jauniausiojo Gediminosūnaus Liubarto kapą. Čia jis ilgaivaldė, ne kartą sėkmingai gynė miestąnuo totorių, lenkų, vengrų antpuolių,todėl buvo labai gerbiamas. Vienas,pats įspūdingiausias pilies bokštasiki šiol vadinamas „bašnia Liubarta“.(Ukrainoje mūsų kunigaikščių vardaineiškraipomi. Sakoma: „Algirdas razgromiltatar, restoran Vytauta, bašniaLiubarta, Skirgaili.“). Jei ukrainiečiųatradimas galutinai pasitvirtins, būtųtikra sensacija. Dar didesnė sensacijabūtų, jei sužinotume, kur palaidotaspirmas ir vienintelis mūsų karaliusMindaugas. Kur jis palaidotas, nenurodojokie šaltiniai. Baltarusių teigimu,esanti legenda, kad jis palaidotasNaugarduke, bet tam nėra jokių bentmiglotų patvirtinimų. Kita legendabyloja, kad Mindaugo kapas Latvijoje,Latgalos žemėje, tos šalies katalikybėscentre Aglonoje (45 km nuo Daugpilio).Doc. dr. Alvydas Butkus paskelbėdu straipsnius Lietuvos aide ir Vorutoje,kur analizuojama ši legenda. Tai jisanalizuoja ir savo knygoje Baltiškosiosimpresijos. Šią legendą patvirtinančiųduomenų turime. Religinių tekstų vertėjas,vokietis, Duobelės pastorius J. F.Rivijus savo raštuose mini, kad 1618 m.Agluonoje šalinant kažkokio senobokšto griuvėsius rasta juodo marmuroplokštė nuo Mindaugo kapavietės.Plokštė vėliau išvežta į Kuoknesėsbažnyčią, bet kažkur dingusi. Vis dėltoišliko 1690 m. lotynų kalba padarytaplokštės įrašo kopija. Apnaikintojekopijoje (ar lentoje?) galima įskaityti,kad „šioje žemėje ilsisi MENDOCUS,DUX LITHUANUS, kuriam gyventiir mirti buvo garbė... Karalius iš kunigaikščių(REX E DUCE) tapęs pirmuoju(?)... Garbinęs stabus... klastažiauriai nužudytas metais Išganymo1263 rugsėjo 12“. Yra kiek kitokiųneaiškių fragmentų interpretacijų, tačiauvisur yra „MENDOCUS, DUXLITHUANUS (Mindaugas, lietuviųkunigaikštis) ir REX E DUCI“... (karalius,tapęs pirmuoju iš kunigaikščių),taip pat užuomina apie stabų garbinimąir ta pati nužudymo data. Nėraabejonės, kad užrašas darytas Livonijosordino rūpesčiu, nes rašyta lotynųkalba. Latgala ilgokai buvo Pskovoįtakoje, todėl kitų darytas užrašas galėjobūti slavų kalba (net Daumantaspasitraukęs į Pskovą jau mokėjo skaitytirusiškai). Siela tada jau priklausėordinui, o Mindaugas palaikė su juogeresnius santykius nei kiti Lietuvosdidikai. Vieni tvirtina, kad Mindaugasbuvęs palaidotas pilkapyje į vakarusnuo bažnyčios, prie dabartinių kapinių,dešinėje nuo vartų. Kiti teigia, kadpalaikai buvę perkelti į bažnyčią, poaltoriumi, o virš kapo dominikonaipritvirtinę atminimo lentą: „DidžiajamLietuvos valdovui Mindaugui.“ Po1863 m sukilimo, prasidėjus žiauriemspersekiojimams, ji dingusi. Dominikonųvienuolynas senos medinėsbažnyčios vietoje pastatytas 1780metais. Taigi lenta kabojusi dar priešpusantro šimtmečio ir visai realu, kadvaikais būdami dabartiniai seneliaigalėjo girdėti, kaip apie tai pasakojojų seneliai. Dar po Antrojo pasauliniokaro ten buvo akmenų krūsnis (krūsmata),kuri vadinta „Karaliaus sostu“(Kēnina tronis). Seneliai pasakoja, kadten žmonės dėdavę net gėles. Akmenųkrūsnis sunaikinta tik sovietmečiu,ten pradėta kasti žemę. Žinant, kadLatvijoje niekada nebuvo karaliaus,toks pavadinimas verčia suklusti. Legendabyloja Mindaugo žmoną Mortąbuvus kilmingų latgalių Madelonųpilies valdytojo dukterim. Mindaugą,Galima Mindaugo palaidojimo vieta. Dešinėje nuo vartų (nuotraukoje kairėje)vykstantį guosti uošvių dėl duktersmirties, užpuolę kerštautojai, nes jisantrąja žmona pasiėmė Mortos seserį,kuri jau buvo ištekėjusi už Daumanto.(Po Mindaugo nužudymo Daumantassu 300 artimųjų šeimų pasitraukė įPskovą, kur išrinktas kunigaikščiu, irkasmet, iki pat mirties juo buvo perrenkamasnet 33 metus iš eilės. Vėliaupaskelbtas net šventuoju.) Morta galėjobūti iš Latgalos. Mortos sesuo nutekėjoį visai greta lietuviškoje Sieloje esančiąNalšią. Tada didikai dar neieškojožmonų už jūrių marių, o vedė kaimynųmerginas. Doc. Alvydo Butkaus pateiktųduomenų šiuo metu beveik niekuonegalime papildyti. Tik primintina,kad apie tai jau yra rašęs Latkowskis(1802 m.) ir Norbut (1835 m.),kai plačiau gvildenti ir tyrinėti tokiąproblemą nebuvo galimybės. Primintinair tai, kad Mindaugas Sielą padovanojoordinui tik po krikšto, atsidėkodamasuž karūną. Taigi žmoną jispasirinko savo valdose. Su Vilniausmokytojų namų turistų klubu lankantisAgluonoje, gidas papasakojo, kadgalimoje Mindaugo kapavietėje senoliaitikrai dar dėdavo gėles. Nuorašas,kuris publikuojamas ne tik minėtuosedocento straipsniuose ir knygoje, bet irbuklete apie Aglonos katedrą, skambagana įtikinamai. Pirma – Mindaugomirties data tikra. Teiginys, kad jisgarbino stabus, taip pat netiesiogiaipatvirtina jo autentiškumą, nes porąmetų iki žūties jis buvo atitrukęs nuokrikščionybės. Be to, ir visi naujakrikštaidar pasimelsdavo seniesiemsdievams. Svarbiausia tai, kad neįmanomapatikėti, jog vokietis, kuris, galimasdalykas, nieko ir nežinojo apie mūsųMindaugą ir dar pastorius, niekaip nesusijęsnei su katalikybe, nei su Lietuva,nei Latgala, imtųsi daryti tokiądidelę nuodėmę ir kurti falsifikatą, iškurio niekam nebuvo nei naudos, neigarbės. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai,kad kopija, kaip rašoma straipsniuose,padaryta 1690 m., o J. F. Rivijus mirė1685 metais. Taigi dar kažkas matė tąlentą ir ja susidomėjo. Sunku patikėtiir tuo, kad legenda būtų atsiradusiiš nieko ir išsilaikiusi net pusaštuntošimtmečio, jei ta lenta nebūtų kabojusibažnyčioje. Latvių gido nuomone, darneišanalizuoti visi dokumentai. Jų daugyra net Agluonos bazilikoje, bet kolkas prie jų prieiti negalima. O gal čiabūtų galima rasti duomenų nors apiedominikonų pritvirtintą lentą? Tačiauir dabar išdėstyti samprotavimai ne tiknepaneigia, bet sustiprina įsitikinimą,kad nuorašas tikras.Juozas ElekšisGal šios seno mūro plytos mena kabėjusią atminimo lentą?Patarëjai: Stasys Goberis, Antanas Kulakauskas, Jonas Puodþius,Alfonsas Ramonas, Juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.Redakcijos adresas: J. Basanavièiaus g. 6, 2001 VilniusVyriausiasis redaktorius Gediminas ZemlickasEl. paðtas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.Stilistës Kristina Sakalauskienë, Laura BoèiarovienëLaikraðtis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/Redakcija gerbia savo autoriø nuomonæ ir mintis, net jei ne visada joms pritaria.Dizaineris Mindaugas GalkusPerspausdinant ar naudojant laikraðèio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapiohttp://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/ paskelbtà medþiagà bûtina nuoroda á „Mokslo Lietuvà“.Vadybos asistentë Eglë KulikauskaitëLaikraðtis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.ISSN 1392-7191LeidþiaUAB „Mokslininkø laikraðtis“SL Nr. 169SpausdinoUAB „Sapnø sala“S. Moniuðkos g. 21, 2004 VilniusTiraþas 550 egz.

More magazines by this user
Similar magazines