12.07.2015 Views

KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

SHOW MORE
SHOW LESS
  • No tags were found...

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.

Ekonominissaugumas – nacionaliniosaugumo pagrindasEkonominio saugumo lygis laikytinas pakankamu tada, kai ekonomikos būklė stabili, šalyjeužtikrintas realus pragyvenimo lygis, užtenka lėšų ir kitų resursų apginti ir apsaugoti piliečius,įmones, institucijas, žemę, vandenis, atmosferą ir gamtinius išteklius nuo vidaus ir išorėsgrėsmių. Tai įmanoma pasiekti tik veiksmingu viso materialaus ir intelektinio turto valdymu irVyriausybės vykdomos ekonominės politikos priemonėmis.nacionalinis saugumasŠiuo metu Lietuvoje vykdoma griežta fiskalinė politikasuteikia prielaidas didinti ekonomikos atsparumąįvairioms neigiamoms įtakoms. Tačiau ekonomikosatsparumą būtina išmatuoti. Reikia sukurti kriterijusir rodiklius, padedančius nustatyti, ar ekonominiosaugumo lygis yra pakankamas, sistemą, ją įdiegti,sistemingai ir periodiškai skaičiuoti tikrąsias šių svarbiųekonominių rodiklių reikšmes. Ja remiantis būtųgalima įvertinti, kaip valdomos įtakos, didinančios armažinančios ekonomikos atsparumą vidaus ir išorėsgrėsmėms.Pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis būtų galimaįvertinti, ar ekonominio saugumo lygis yra pakankamas,galėtų būti šie:pragyvenimo lygis, proc. nuo BVP;nacionalinės pajamos (NP), proc. nuo BVP;užimtumo lygis, proc.;infliacijos lygis, proc.;valstybės biudžeto deficitas, proc. nuo BVP;einamosios sąskaitos deficitas, proc. nuo BVP;vidaus skola, proc. nuo BVP;užsienio skola, proc.nuo BVP;skolos ir eksporto santykis, proc ;tiesioginės užsienio investicijos (grynosios įplaukos),proc. nuo BVP;lyginamasis neformaliosios gamybos, paslaugųsvoris, proc. nuo BVP;ekonominiai nuostoliai dėl įvykdytų nusikaltimų,aplinkos teršimo, proc. nuo BVP;ekonominiai nuostoliai dėl prasto valdymo, proc.nuo BVP;gyvenančių žemiau skurdo ribos žmonių proc.;krašto apsaugai skirtos lėšos, proc. nuo BVP;pavojingų ligų (galinčių sukelti epidemiją) prevencijaiskirtos lėšos, proc. nuo BVP;fundamentaliems mokslo tyrimams skirtos lėšos,proc. nuo BVP;tarptautinio lygio įvairių sričių ekspertų skaičius,proc. nuo visų mokslininkų skaičiaus;naujų, atitinkančių tarptautinius standartus technologijų,įrenginių lyginamasis svoris gamybos fonduoseir eksporte, proc.Išreiškus šiuos rodiklius skaičiais, būtų galimanustatyti šalies ekonomikos stiprumo, stabilumo irsaugumo lygį.Tarptautinės institucijos nustatė tik kai kurių rodikliųlygio vadinamąsias saugias ribas. Pavyzdžiui, jeigu biudžetodeficitas viršija 3 proc. BVP, skola užsieniui 25proc. BVP, o nedarbo ir infliacijos lygis – 10 proc. ribądvejus metus iš eilės, tai stabiliai ekonomikos plėtrai yraiškilusi grėsmė.Siekiant aukšto šalies konkurencingumo lygio tarptautinėjerinkoje, valdymo sprendimus būtina pagrįstiekonominiais skaičiavimais. Šalies ekonominė sistema,remdamasi veiksmingu vidaus išteklių ir užsienio ryšiųgalimybių panaudojimu, turi užtikrinti kuo geresnesžmonių gyvenimo sąlygas.Nacionalinio ekonominio saugumo garantas – tarptautiniųsantykių stabilumas, aukštos kvalifikacijos specialistųpaklausos ir pasiūlos, ekonominės ir kitos labaisvarbios informacijos (o ypač jos konfidencialumo),santykių su visuomene ir šalies finansų veiksmingasvaldymas. Tiek makro, tiek mikro lygio vadybos procesuosebūtina kuo daugiau tikslų apibrėžti kiekybiškai irkokybiškai, remiantis realumo, išsamumo, suderinamumo,krypties prognozavimo principais.


Tik ekonomiškai stipri valstybė gali išlaikyti karines specialiųjų operacijų pajėgas.Dabar visame pasaulyje įvairiųlygių valdymo sprendimus lemiadaugybė naujų išradimų, produktų,paslaugų, idėjų ir iššūkių. Dėl tarptautinėsprekybos santykių intensyvėjimonacionalinė ekonomikatampa vis jautresnė tarptautiniamsprekių paklausos ir pasiūlos ir kainųsvyravimams. Dėl finansų globalizacijosnacionalinės vyriausybėstapo labiau priklausomos nuo palūkanųnormų pokyčių, kurių įtakavis sunkiau prognozuojama. Prieesminių ekonominio saugumo politikąveikiančių veiksnių prisidedadar ir aplinkosaugos problemos.Aplinkosaugos valdymas skverbiasiį visas sritis. Gamintojai, įvairauslygio vadovai ir įstatymų leidėjai turivisiškai pakeisti savo požiūrį, atsisakytipasenusių tradicinių įsakymų irneveiksmingų, formalių kontrolėsbūdų.Tausojančios plėtros, kaip pokyčiųstruktūros dalies, būtinybėvis labiau verčia vadovus vertinti visųprojektų įtaką aplinkai, užtikrintiaplinkosaugos ataskaitų skaidrumą.Gaminama produkcija turi atitikti netik funkcionalumo, kokybės, dizainostandartus, aplinkosaugos reikalavimus,bet ir išlaikyti kainos ir sąnaudųsantykio konkurencinį lygį.Visoms įtakoms valdyti dabartinėsinstitucijos turi būti pertvarkomos,pagrindžiant tą pertvarkąskaidrumo, atsiskaitomybės, atsakomybės,toliaregiškumo principais.Šios pertvarkos sėkmė priklausonuo gebėjimo prisitaikyti, taikantatsveriančią makroekonomikos irmikroekonomikos politiką, keičiantprodukcijos gamybos ir paskirstymomastą, atsižvelgiant į naujos pramonėsar naujų rinkos lyderių iškilimą,į vis labiau pasireiškiantį paslaugųsektoriaus dominavimą, vertinanttam reikalingas sąnaudas, reagavimoį grėsmes ar iššūkius greitį irlankstumą. Dėl to atsiranda naujaskarjeros ir profesinio pasirengimosupratimas. Dėl naujų dalykinių,ypač tarpvalstybinių ir tarpkultūriniųkompetencijų stygiaus tiek viešojoadministravimo institucijose, tiekprivačiame sektoriuje nepavykstagreitai pakeisti ekonominės politikosprioritetų, verslo strategijos, dėlto tampa sunku konkuruoti pasaulinėjerinkoje. Tai stabdo visos šaliesekonomikos plėtrą, nes tik sėkmingasverslas yra augimo ir ekonominiosaugumo šaltinis.Nei šalies saugumo, nei žmogausgerovės negalima pasiekti bemaksimalaus visuminių šalies ūkioir atskirų institucijų valdymo procesųoptimizavimo. Tam visų pirmareikėtų sukurti nepriklausomą visovalstybinio valdymo, organizavimoir veiklos priežiūros mechanizmą.Vadybos veiksmingumui įvertintikasmet reikėtų atlikti darbo santykių,pareigų, teisių ir atsakomybėsbei socialinį auditą. Išvados turėtųbūti skelbiamos viešai, parengiantaprašomojo pobūdžio ataskaitasrinkėjams, visuomenei apie atskirassocialinių interesų sritis, aplinkosaugosbūklę, darbo vietų saugumą,bendradarbiavimą, siekiantbendrų tikslų: demokratijos, pilietinėsvisuomenės brandumo, aukštošalies konkurencingumo.Tai ir būtų naujos valdymo kokybėskultūros kūrimas, pabrėžiantišskirtinį ir darbuotojų, ir vartotojųvaidmenį, gerinant darbo kokybėspriežiūros rėmimą ir skatinimą beikeliant nacionalinio ekonominiosaugumo lygį.Lietuvos karo akademijaDoc. M a r i j a J ė č i u v i e n ėK A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )


Veikla ir mąstymo būdas glaudžiai susiję tarpusavyje.Ne veltui veikli asmenybė savo leksikone vartoja daugveiksmažodžių, filosofas – abstrakčių daiktavardžių, menininkas– būdvardžių. Iš tiesų daugeliui profesionalų,kuriems darbas specialiosiose pajėgose yra jų gyvenimas,svarbiausia – jo komanda ir jai skirtos užduotys, one jos pavadinimas. Tačiau informacinėje erdvėje sunkuišsiversti be vartotojui suprantamų etikečių, todėl nuo patšiuolaikinių specialiųjų pajėgų susikūrimo plito praktikašalia jos funkcinio pavadinimo vartoti ir duodantį penovaizduotei žurnalistinį vardą. Be jo išsiverčia tik labai solidžiosstruktūros su ilgamečiu patyrimu ir realiu koviniuįdirbiu, kurių pavadinimas nereikalauja papildomos reklamosnei tarp profesionalų, nei visuomenėje – pavyzdžiui,britų SAS.Būdami modernios visuomenės dalis, specialieji padaliniai,be gilinimosi į savo siauros specializacijos subtilybes,turi adekvačiai reaguoti į platesnius socialiniusreiškinius, taip pat tinkamai save pateikti plačiajai auditorijai.Smalsumas – daugiau nei natūralus jausmas, tačiau,kalbant apie specialiąsias operacijas, šiuo metu ryškėjair vartotojo kritiškumo jausmas, į kurį taip pat reikia atsižvelgti.Specialiųjų pajėgų karius jau nebeužtenka įvardytivien tik emocingomis metaforomis. Dažnas šiuolaikinisskaitytojas racionalėja, jam reikia konkrečių detalių.Afganistano ir Irako krizės metu atsirado ypatingasinformacijos, įrodančios ypatingos paskirties padaliniųefektyvumą, poreikis. Jei nuo pat kūrimosi pradžiosiki palyginti netolimos praeities visa informacija apiepanašius padalinius buvo kruopščiai slepiama, taipastaruosius du dešimtmečius vyksta „informacinissprogimas“: tiek tradicinėse, tiek elektroninėse žiniasklaidospriemonėse gausu ir sausesnių, ir beletrizuotųekskursų spec. pajėgų tema. Šis reiškinys, atrodo,tapo ne vien rašančiųjų garbės reikalu, bet ir pačiųspecialiųjų pajėgų dėmesio objektu. Logiškai ir tikslingaiorganizuojamos viešųjų ryšių akcijos šiuo metuyra neatsiejama specialiųjų padalinių veiklos dalis.Nesuklys tas, kas teigs, kad būtent ši veikla formuojapozityvų specialiųjų pajėgų įvaizdį, suteikia pirminįimpulsą būsimiems naujiems jų nariams ir didžia dalimikuriamas įvaizdis atlieka net prevencinį vaidmenį,užkertant kelią teroro aktams ar palengvinant atliktiįvairias užduotis...Žinoma, čia slypi kai kurie prieštaravimai, kuriųsvarbiausias – riba tarp viešumo ir būtino šiai karybosrūšiai slaptumo. Sekant užsienio spaudą, teko matytiretų, bet išties meistriškų šios problemossprendimų. Tačiau nenukrypstantnuo pagrindinės temos, reikiapastebėti: aklas, nekūrybiškas kopijavimas– blogas pasirinkimas, nušviečiantypatingųjų padalinių veiklą.Kiekvienos valstybės specialiosiospajėgos joms patikėtas funkcijas galiatlikti daugmaž panašiai, o kalbantapie jų pateikimą visuomenei, tenkaatsižvelgti į daug platesnį kontekstą.Ir tai priklauso ne vien nuo viešųjųryšių atstovų ar žurnalistų užgaidų.Užtenka paminėti tik visuomeninėspolitinėssantvarkos ir jos nulemtoskolektyvinės sąmonės ypatumus:vienaip savo specialiąsias pajėgaspristato totalitarinių (ar posttotalitarinių),kitaip – senas demokratinestradicijas puoselėjančių šalių žiniasklaida.Tokie būdingi skirtumai perdaug akivaizdūs, kad būtų atsitiktiniaiar asmeniški...Tenka pripažinti, kad kokybiškainaujas specialiųjų pajėgų kario įvaizdžiopateikimas Lietuvoje prasidėjokartu su poslinkiais, vedančiais Vakarųlink. Tai, ką tekdavo matyti ikitol, buvo pakankamai prieštaringa– ir ne vien dėl profesionalumo trūkumo,bet ir dėl tos priežasties, kadnet pozityviausiai nusiteikę įvaizdžioformuotojai neturėjo vientisos koncepcijos,kas gi yra tos specialiosiospajėgos, kokiu būdu išskirti joms būdingassavybes ir kaip vaizdžiai jaspateikti skaitytojui ar žiūrovui. Beabejo, bulvarinės publikacijos karinetema nevertos aptarimo (reikiapasakyti tik tai, kad užsienio informacijosvartotojai aiškiai skiria dalykinęir pramoginę spaudą ir turi tam tikrąimunitetą sensacijoms). Tačiau ir tai,kas buvo pačių kariškių kompetencijoje,dažniausiai apsiribodavo parodomosiomisprogramomis, kuriųrepertuarą sudarydavo „mirtini numeriai“su akrobatikos elementais,degančių plytų skaldymu ir peiliųmėtymu. Kaip tai susiję su dabartiniuspecialiųjų pajėgų koviniu rengimu,galima tik spėlioti, bet pačių scenarijųkilmė abejonių nekelia.Sekant spaudą ir renginius, tekopastebėti, kad bandymų naujaipateikti mūsų specialiąsias pajėgasprofesionalumas pasireiškė pabrėžiantne tiek fizinę, kiek mentalinękovinio pasirengimo pusę. Atsiradoporeikis orientuotis į nacionalinįir atskirų vartotojų grupių suvokimolygį. Tai sąlygojo, kad vietoj šabloniškųpranešimų neapibrėžtai vartotojųauditorijai atsirastų daugiau įvairesniųbūdų bendrauti su visuomene,pavyzdžiui, užsienyje tapo įprastiK A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )


vadinami pokario laisvės kovotojai.Daugelis to laikotarpio įvykių iki šiollieka paslaptis. Daugelio gyventojųpalaikomų, o priešo nekenčiamųžaliukų veiksmai daugeliu atvejusugebėjo pranokti partizanines taktikas.Susipažinus su jų buitį ir kovąaprašančiomis nuotrupomis, tampaaišku, kad nesibaigiančios kovossąlygomis daugelis žaliukų naudotųmetodų nebūtų padarę gėdos irelitiškiausiais vadinamiems šiuolaikiniamspadaliniams, autonomiškaiveikiantiems priešo teritorijoje. Kogero, esama ir tiesioginės pokariopasipriešinimo įtakos moderniemsspecialiesiems padaliniams. Šiąmintį galima pagrįsti: Lietuvos partizanaiplačiai naudojo kovos rikiuotes,be kurių neįsivaizduojamasšiuolaikinis patruliavimas. Dar įdospecialiųjųpajėgų pristatymai politikams, parodomosiosprogramos kariuomenės ir visuomenės suartėjimorenginiuose, plakatai. Palyginti su užsienio situacija, pasmus trūksta tik specialiųjų pajėgų veteranų memuarų...Bendravimas su analogiškomis užsienio struktūromis,daug dėmesio skiriančiomis savęs pateikimo visuomeneitechnologijoms, leido sukurti vientisesnį ir gyvesnįspecialiųjų pajėgų įvaizdį. Bet negalima ignoruoti ir nacionaliniokomponento reikšmės, be kurio šis įvaizdisbūtų neišsamus.Lietuviai dažnai apibūdinami kaip lyriška, senas tradicijasišlaikiusi tauta. Karyba dažnam mūsų tautos atstovuiasocijuojasi su romantizuotais senaisiais laikais.Todėl mūsų specialiųjų operacijų junginiui duotas pavadinimas„Aitvaras“ yra itin vykęs. Tą liudija ir tai, kaipsparčiai šį pavadinimą nusitvėrė žiniasklaida ir jos vartotojai,iš kurių toli gražu ne visi yra lietuvių mitologijosžinovai. Tačiau vardas prigijo, ir galima tvirtinti, kad jisišliks ilgam. Viena iš priežasčių slypi tokiose prasminiošio žodžio krūvio detalėse, kurios siejasi su paslaptingumuir neapibrėžtumu, kuris labai vykusiai rezonuojasu specialiuosius padalinius gaubiančia aura. Paradoksas,bet net ir diplomuoti etnologai iš gausybės surinktosetnografinės medžiagos negali atkurti detalesnio šiosmitinės būtybės vaizdo. Daugiau žinoma ne apie pačiąaitvaro išvaizdą (dažnai ji nusakoma tik netikėtai pasirodančioarba labai retai matomo ugninio pagaikščiosu liepsnojančia uodega, lekiančio medžių viršūnėmisapibūdinimais), bet apie jo veiklą: pabrėžiama, kad aitvaras,priklausomai nuo aplinkybių, gali nešti sėkmę, okartais ir bausti.Belieka pridurti, jog šis pavadinimas visais parametraisišsiskiria ir iš banalių plėšrūnų ir egzotinių pabaisųpavadinimų serijos, nepiršdamas adresatui įkyriossuperherojų klišės. Beje, mes nesame technokratai, omūsų kraštui neteko pasiekti industrinių aukštumų, todėlnenuostabu, kad mūsų kariuomenės padaliniams kažinar kada teks vadintis ir abreviatūromis ar numeriais, kaip,pavyzdžiui, pedantiškai vokiškam GSG-9...Šiuo atveju SOJ pasirinktas originalus pavadinimasne tik įsimenantis, bet ir pabrėžiantis mūsų baltiškąjį savitumą.Beje, panašiu keliu ėjo ir latvių kolegos, kuriųspecialiųjų užduočių padalinys (SUV) pasirinko kodinįpavadinimą „vilkatai“, o simbolikoje panaudojo apsisiautusiovilko kailiu kario motyvą...Vertinant insignijas, sukurtas plėtojant aitvaro temą,reikia pastebėti, jog iliustratyvioji dalis šiek tiek atsiliekanuo prasminės. Pastebėtina, kad liepsnojančio kalavi-reformosSpecialiųjų operacijų junginio ženklas.jo motyvas turi jau šiek tiek kitokiąsemantiką, labiau nutolusią nuobaltiškos mitologijos, be to, emblemakopijuoja bent porą jau esančiųkarinių ženklų. Antra vertus, jei josautoriaus tikslas buvo rūstus kariškaslakoniškumas, manykime, kadesmei nebuvo nusižengta.Taigi etiketės – ypač tos, kuriosparinktos sėkmingai – nėra dėmesioneverta sritis. Įdomu stebėti procesą,kai mitinio personažo vardaspasitarnauja kuriant naują mitologiją,be kurios specialiosios pajėgosnebūtų tas, kas yra.Kitas terminas, kuris nėra taipeskaluojamas spaudoje – vienos išį SOJ sudėtį įeinančios Ypatingosiospaskirties tarnybos (YPT) kario pavadinimas„žaliukas“. Taip kai kuriuoseLietuvos regionuose buvo slapčia


Simbolinio paminklo žuvusiems žaliukams atidengimo akimirka.mesnė kai kur minima smulkmena– naktinio žygio sąlygomis rikiuotėjepartizanai pritvirtindavo prie savoaprangos... jonvabalius, kad būtųlengviau sekti savo porininką. Ar tainėra dabartinių fosforencuojančiųatšvaitų prototipas?„Žaliuko“ vardas, oficialiai pradėtasvartoti apie 1996 metus, ne tikatidavė duoklę daugiau nei dešimtįmetų trukusiam antisovietiniam pasipriešinimui.Jis nusakė savanoriškumą,ryžtą ir net ne per daugiausiaiapibrėžtą tuometinių būsimų specialiųjųpajėgų statusą. Jame buvoužšifruotas ryžtas pasitelkti išradingumąprieš, atrodytų, nepalankiasaplinkybes, siekiant užsibrėžtų tikslų.Atkaklaus darbo ir palankių aplinkybiųdėka šiuolaikiniai žaliukai,vaizdžiai tariant, išėjo iš pogrindžio.Sekant dešimties metų įvykių virtinę,matomas procesas, kai kitų daliniųšešėlyje esantis padalinukas iš autsaideriųtampa lyderiais – savarankiškudaliniu, turinčiu ambicijų sujungtiesamus resursus, juos reorganizuotiir siekti atskirų kariuomenės pajėgųvardo. „Žaliuko“ vardo prasmė šiųįvykių fone nebuvo užmiršta, ji įprasminamakonkrečiais darbais. Priešpusantrų metų vykusios simbolinėsakcijos, kurios metu Specialiųjų operacijųjunginio mokymo centre buvoiškilmingai atidengtas paminklasžuvusiems žaliukams, tą patvirtinotuometinis krašto <strong>apsaugos</strong> ministrasG. Kirkilas ir kariuomenės vadasgen. mjr. V. Tutkus. Jie akcentavo,jog pokario rezistencijos kovotojųorganizuotumas, drausmė, ryžtasir pasiaukojimas buvo ir bus puikuspavyzdys ir motyvacijos šaltinis šiuolaikiniamsžaliukams, siekiantiemstęsti garbingas tradicijas.Negalima neprisiminti LLKS statuteišsakytų minčių:„...Priešas kovoja dėl siekių, kuriestovi prieš įgimtą žmoniškumą, teisęir teisėtumą.[...]Mes šioje kovoje esame pranašesnėsdvasios. Ne tas nugalėtasyra, kas daugiau nustojo, o tas, kuriodvasia buvo pirmiausia palaužta.[...]Kilnūs darbai atliekami, tik atkakliaikovojant ir kantriai pašalinant kelyjeį tikslą sutiktas kliūtis.“To neturi užmiršti net ir moderniausiaįranga aprūpintas specialiųjųpadalinių karys...K A R D A S 2 0 0 6 r u g p j u t i s n r . 4 ( 4 2 1 )


ISTORIJA:siekiant Specialiųjųoperacijų pajėgų vardoKiekvieno specialiojo kariuo-likdavo tame pačiame – geriausiupadaliniu. Iš tikrųjų kurį laiką buvomenės padalinio raida unikali, betatveju talentingų mėgėjų – lygyje.planų rengti žvalgus iš labiausiaikai kurios jų istorijos detalės ste-Tai, kad pretendentams į spe-motyvuotų karių savanorių, tačiaubėtinai sutampa. Daugeliu atvejųcialiąsias pajėgas būdingas atka-buvo pasukta šiek tiek sunkesniu,šie padaliniai nuo pat užuomazgosklumas svarbus ne tik lauko praty-bet platesnių užmojų keliu.stadijos turėjo parodyti neeilinį ryž-bose, bet ir administravimo srityje,1997 m. po kelių atrankų, apietą ir net beatodairiškai rizikuoti, kadrodo ir palyginti neseni mūsų ka-kurias pradėjo sklisti vos ne legen-būtų pripažinti ir galėtų visavertiš-riuomenės istorijos faktai.dos, YPT pasipildė pakankamu kie-kai funkcionuoti.Oficialiai teigiama, kad SOJ is-kiu naujų narių. Buvo žengti pirmiejiNe toks jau retas scenarijus,torija prasidėjo 1995 m., kai buvožingsniai ne tik apsirūpinant techni-kai būsimiesiems „klasikams“ ikinuspręsta kurti profesionalų kontr-ka (buvo gauti visureigiai „Pinzhau-pirmojo kovos krikšto tekdavo darteroristinį dalinį.er“) ir įranga (taip pat įranga nardytiilgai pakovoti su biurokratiniaisApie 1996-uosius KASP padali-ir alpinizmui), bet ir kuriant daliniobarjerais. Įgimtas karinių klerkųniuose pasirodė per daug neišsiski-esprit du corps. Žaliukai (tuo metuapsidraudėliškumas neleido ver-riantys, vos ne rašomąja mašinėletai dar nebuvo viešinamas terminas)tinti kartais tik idealizmu apsigin-spausdinti skelbimai, kviečiantyspradėjo išsiskirti bendrame kariuo-klavusių entuziastų bent kiek rim-„į rizikingą tarnybą ne jaunesniusmenės fone. Nors kaip ir anksčiau,čiau. Deja, stebuklų nebūna, o vienkaip 21 metų asmenis“. Kvietėjasjie dėvėjo KASP beretes, bet buvotechninis įdirbis ne visada atveria– Ypatingosios paskirties tarnybapasirūpinta specialia apranga: visaireformoskelius į sėkmę ir pripažinimą. Dėlšios klaidos daugelis padaliniųneįgyvendindavo savo ambicijų ir– buvo naujas, mažai kam žinomasvienetas, kurį nežinodamas būtumgalėjęs palaikyti KASP struktūriniukito rašto kamufliažiniai kombinezonaiir panamos (tokia aprangosforma iš esmės buvo daug funkcio-


nalesnė nei įprasta) susilaukdavo daug dėmesio, okartu net ir kritinių pastabų. Čia reikia pastebėti, kadprieštaringi vertinimai kai kurių karinių specialybiųadresu nėra neįprastas reiškinys pasauliniu mastu.Jo susilaukia visi labiau motyvuoti kariškiai, kuriemspatikėta laisvė veikti autonomiškai ir priimti savarankiškus,dažnai labai atsakingus sprendimus. Vertinantšiuo požiūriu, kritika rodė, kad ypatingojo daliniostatusas tuo tik patvirtinamas.Savo ruožtu augo ir žaliukų profesionalumas beididėjo jų vykdomų užduočių spektras. Tuo metu YPTpraktiškai jau buvo savarankiškas padalinys, kurio atrankų,kovinio rengimo ir kitos veiklos organizavimobūdai buvo pagrįsti visai kitokia filosofija nei kituosedaliniuose. Ji puikiai suderino savanorišką idealizmąir profesionaliai praktišką požiūrį į veiklą, ties kuriabuvo koncentruojamasi.Apie 1999 m. buvo nuspręsta, kad esama padėtisleidžia galvoti apie pajėgas, kurios organiškai sujungtųtris elementus: intervenciją, eskortą ir paramąugnimi. Spartinant procesus, artinančius Lietuvos gynybossistemą prie NATO, YPT įdėjo nemažą indėlį,ypač bendradarbiaudama su užsienio kolegomis – išKontrteroristinių pratybų metu vykdoma intervencija į pastatą.pradžių besimokydama, o šiek tiekvėliau – kaip lygiavertis partneris.Maždaug tuo pat metu, KJP vaduidavus geranorišką sutikimą, buvoužmegzti santykiai su KJP narųkomanda, kuri vėliau tapo vienu išSOJ komponentų. Pradėtos rengtibendros pratybos, konsultuojamaįsigyjant reikiamą įrangą ir t. t. (Apiespecialiąsias jūrines operacijas buvorašoma š. m. 3-iajame mūsų žurnalonumeryje).Savo ruožtu buvo teisingai tikimasi,kad integracija į Šiaurės aljansąpašalins vieną iš paskutiniųneaiškumų, susijusių su kontrteroristinėmistarnybos funkcijomis.Užsienio spec. pajėgų istorija parodė,jog karinės kontrteroristinėspajėgos, skirtingai nuo policiniųtokio pobūdžio padalinių, savo galimybeslabiausiai realizuoti gali tikuž šalies ribų. Abejones dėl tokiopadalinio reikalingumo Lietuvojegalutinai išsklaidė 2001 m. rugsėjo11 d. įvykiai – iliustratyvus terorizmo,kaip demokratinių vertybiųpriešininko globalizavimosi pavyzdys.Galimų grėsmių akivaizdoje ikitol neviešinamų specialiųjų pajėgųegzistavimas KAM sprendimu tapožinomas plačiajai visuomenei. Norsžiniasklaidos atstovų publikacijose,kaip įprasta, netrūko ir mitologizacijos,ir savų spėlionių, kurie buvopateikiami kaip realūs faktai, realiaispecialiosioms operacijoms skirtųdalinių funkcijos diferenciavosi.Dalykiškai YPT žaliukų pagrindinėsužduotys buvo apibrėžtostaip: strateginių objektų specialiojižvalgyba, trumpalaikiai tiesioginiaikoviniai veiksmai ir prieš teroristusnukreipta veikla, kai kurios papildo-K A R D A S 2 0 0 6 r u g p j u t i s n r . 4 ( 4 2 1 )Ypatingosios paskirties tarnybos ženklas.


mos funkcijos, pvz., svarbių asmenų apsauga. Tuotarpu kito specialiojo dalinio – jėgerių – veiklos sritisbuvo įvairaus pobūdžio veiksmai (žvalgyba, reidai,diversijos) priešo užnugaryje – ta „klasika“, kuri labiausiaibuvo vystoma šaltojo karo laikotarpiu.2004 m., orientuojantis į pasaulinę praktiką, buvosukurtas Specialiųjų operacijų junginys (SOJ), kuriambuvo parinktas kodinis „Aitvaro“ pavadinimas.Jam tapo pavaldūs tiek žaliukai, tiek jėgeriai. Prireikusprie formuojamo konkrečiai užduočiai skirto padaliniobuvo numatyta priskirti konkrečius papildomus vienetus,pvz., Karo medicinos tarnybos ar KOP.Bendrų KAS vykstančių pertvarkų fone, persiorientuojantnuo teritorinės prie kolektyvinės gynybosmodelio, LK specialiosios pajėgos nebuvo išimtis. Tąlėmė ne vien buvusių postsovietinių bloko šalių integravimasisį ES ir NATO, bet ir pokyčiai šiuolaikinėjekaryboje, pritaikant ją prie pakitusių grėsmių. Vienasiš radikalesnių organizacinių pasikeitimų – sprendimasjėgerių batalione sukurti specialiosios žvalgybospadalinį, vadovaujantis ne kelių kartais sunkiai su-Reformos palietė Vytauto Didžiojo jėgerių batalioną. Jėgeriai pratybosevykdo specialiosios žvalgybos užduotį.derinamų metodikų mišiniu, betišimtinai vakarietiškais kriterijais.Savo ruožtu šio padalinio nariaipo tam tikro stažo galėtų pretenduotipereiti atranką į YPT. Tokįatrankos po atrankos principuparemtą sprendimą padiktavo lyderiaujančiųspec. padalinių kadrųpolitikos analizė – pvz., pagalgaliojančius atrankos į britų SASkriterijus šios tarnybos nariaisdaugiausia tampa buvę kitų koviniųpadalinių kariai. Panašiai yrair su JAV kontrteroristiniu daliniu„Delta“ – beveik trys ketvirtadaliaiatranką perėjusių kandidatų yratarnavę oro desanto, reindžerių irpan. daliniuose.Galima diskutuoti, kokia atrankosir parengimo metodikayra geresnė. Daugelis specialiųjųpajėgų savo kūrimosi prareformosdžioje kreipdavosi į britų kolegas,kurie turėjo ne tik didžiausią kovinįpatyrimą, bet ir skyrė daug dėmesiokruopščiam jo apibendrinimui. Šiaipar taip, principas „bėk toliau, nešksunkiau“, šiandien pateisintinas tikpradiniame atrankos ir apmokymoetape. Vėliau nemotyvuotas muštras,kaip ir įvairių geriausių elementųiš skirtingų metodikų taikymastik sumažina kovinį efektyvumą.Individualybės ugdymas specialiajamepadalinyje turi neatsilikti nuokomandos jausmo ugdymo. Vaizdžiaitariant, per prievartą galimatapti kareiviu, bet ne kariu.Realus dalyvavimas karinių konfliktųzonose yra visai kito kokybiniolygio patyrimas, kurio neatstoja irsunkiausios treniruotės namuose.Lietuvos kariuomenės specialiųjųpadalinių kariai buvo pirmieji, kurietai patyrė. Pirmieji į Balkanus buvoišvykę jėgeriai, vėliau kartu su kitųšalių kariais į didesnio intensyvumokonflikto zoną Afganistane išvykojungtiniai eskadronai, sudaryti išjėgerių ir žaliukų. Kol kas detaliaunegalima viešinti mūsų specialiųjųpajėgų indėlio į „Enduring freedom“operaciją; atviruose šaltiniuose minima,jog keturios SOJ eskadronųpamainos nuo 2002 iki 2004 m.vykdė specialiąją žvalgybą ir kitasužduotis.2005 m., neatsiliekant nuo numatytųKAS vystymo gairių, buvobaigtas SOJ karių pasirengimo budėtiNATO greitojo reagavimo pajėgųsudėtyje etapas. Jo finale vykopratybos, į kurias operaciniu lygiubuvo įtrauktos ir KJP bei KOP. IšSpecialiųjų operacijų centro buvokoordinuojama ne tik kelių skirtin-10


gose šalies vietose veikusių SOJ eskadronų, bet ir karolaivų, atakos lėktuvų bei sraigtasparnių veiksmai.2005 m. liepą SOJ eskadronas „Aitvaras-05“ pradėjobudėti NATO greitojo reagavimo pajėgų sudėtyje, kurbuvo priskirtas prie užsienio kolegų. Taigi mūsų specialiosiospajėgos darniai integravosi ne tik į ginklobrolių kolektyvą, bet tapo ir paties Aljanso reformųliudininkės ir dalyvės (NATO greitojo reagavimo pajėgaskurti nuspręsta 2002 m. vykusio NATO viršūniųsusitikimo metu).Beje, tų pačių metų rudenį mūsų šalies teritorijojesudužus Rusijos KOP priklausančiam Su-27, buvopademonstruota greita SOJ reakcija ir sąveika su kitomiskariuomenės struktūromis – per labai trumpąlaiką, aplenkiant inertiškus barjerus, SOJ vienetasbuvo operatyviai nugabentas į įvykio vietą ir ėmėsivykdyti jam skirtas užduotis.Šių metų rugsėjo viduryje pasibaigė dvi savaites trukusiosjungtinės SOJ pratybos, kuriose dalyvavo visi jokomponentai – Štabas, YPT, VDJB, KJP Povandeniniųveiksmų komanda, KOP specialiųjų operacijų grandis.Įvairios užduotys, koordinuojamos jungtinio specialiųjųoperacijų centro, buvo vykdomos įvairiose Lietuvos vietosetiek šviesiu, tiek tamsiu paros metu; pagal scenarijųviena junginio dalis veikė „užsienyje“ kaip NATO Greitojoreagavimo pajėgų dalis. Pratybų metu buvo surengtos netik teroristų sulaikymo, įkaitų išlaisvinimo ir kitos mokomosiospratybos, bet ir išbandyta nauja technika.Prieš kurį laiką kariuomenės vadas, kalbėdamas apiespecialiąsias pajėgas ir jų reikšmę, paminėjo, jog mūsųspecialiųjų operacijų junginys, atsižvelgiant į jam skirtasprioritetines užduotis, pasirengimą, materialinę ir techninębazę bei kitus kriterijus, yra visiškai pasirengęs tapti atskirakariuomenės rūšimi. Tą patvirtino ir dabartinis krašto<strong>apsaugos</strong> ministras J. Olekas, apsilankęs SOJ pratybose.Faktiškai šiuo metu mūsų specialiosios pajėgos yra atskirasavarankiška LK sudedamoji dalis, verta atskiro kariuomenėspajėgų vardo; jei tai bus patvirtinta teisiškai, Lietuvaturi realų šansą tapti pirmąja valstybe, kurios kariuomenėšalia sausumos, jūrų ir oro pajėgų turės ir atskirą specialiųjųoperacijų komponentą.SOJ karys prie sudužusio Su-27 nuolaužų, 2005 m..K A R D A S 2 0 0 6 r u g p j u t i s n r . 4 ( 4 2 1 )11


Specialiųjųpajėgų (SP)raida irpotencialasIrakas, 1991 m. SAS specialiosios žvalgybos patrulis dykumoje.reformos12Kai kurių karinėje spaudoje pasirodančių publikacijųpagrindinį moto galima apibūdinti taip: „ateities karyba priklausospecialiosioms pajėgoms“. Tai žurnalistikai būdingasutriruotas požiūris, tačiau specialiųjų pajėgų reikšmėbendrame ginkluotųjų pajėgų kontekste neabejotinai auga.Tą lemia daugelis veiksnių, kuriuos trumpai pabandysimeapžvelgti.Detalesnė karinių konfliktų istorijos analizė perša išvadą,kad SP terminas – viso labo labai abstraktus apibendrinantispavadinimas. Skirtingais laikotarpiais, priklausomai nuovyraujančių karybos nuostatų, specialiaisiais padaliniais buvoįvardijami labai skirtingos parengties kariniai vienetai. Ikišiol kartais atsiranda autorių, kurie klasifikuoja dalinius kaipspecialiuosius, neatsižvelgdami nei į jų paskirtį, nei dydį, neikomplektaciją. Kurioziški, bet nereti atvejai, kai nekritiškaigretinami Prancūzijos užsienio legionas ir GIGN ar JAV jūrųpėstininkų korpusas ir „Delta“.Taip pat kito ir specialiosios operacijos karine prasmesuvokimas. Kažkada britų parašiutininkų dalinio „Raudoniejivelniai“ („Red Devils“) operacija Arnheme irgi buvopriskiriama specialiosioms operacijoms. Tačiau tai teisingatik turint omenyje tuometinį kontekstą. Tai rodo, kad SP vystymuisibūdinga tam tikra dinamika ir kokybiniai šuoliai.Aiškėja, kad padalinių, kurių funkcinė paskirtis yra tikįvairios ekstraordinarios užduotys, apstu; todėl į SP terminąpatogiau žvelgti vertinant tam tikrais principiniais determinuotaisjų vykdomos veiklos kriterijais.Iš tikrųjų specialias kovines užduotis pajėgūs atlikti kariniaivienetai kiekvienu laikmečiu vykdė skirtingas funkcijas.Pavyzdžiui, iki Pirmojo pasaulinio karo tokiais padaliniaisbuvo laikomi rinktiniai lengvosios kavalerijos padaliniai, galėjęvykdyti žvalgybinius reidus ar greitus antpuolius į priešoužnugarį; šiek tiek vėliau, karui perėjus iš manevrinės į pozicinęstadiją, tokių padalinių statuso nusipelnė specialiosšturmo, vadinamosios tranšėjų kovos komandos, kuriosspecializavosi netikėtai užimti ir nuslopinti pavojingiausiuspriešo ugnies lizdus ir dažnai kaudavosi vyras priešvyrą. Antrojo pasaulinio karo metu SP sąvoka palaipsniuifragmentuojasi – jų atstovais galima vadinti ir taktinės beioperacinės paskirties žvalgybinius diversinius, ir mobiliusšturmo dalinius (tarp jų ir masiškiau pradėtą naudoti oro arjūrų desantą). Nors tai pranašavo naują SP etapą, beveikvisais atvejais panašių padalinių atsiradimą galima vadinti„eksperimentu“, peržengiančiu statutinius tuometinės kari-


nės organizacijos rėmus. Patiems padaliniamsneretai būdavo labai artimaavantiūrizmo, bravūros dvasia. Operacijų,kurias jos vykdė, rizikos faktoriusbuvo didelis; daugeliu atvejų karinė vadovybėformaliai net nenorėdavo kontroliuotipačios operacijos eigos, palikdamirezultatą paties SP dalinio vadoatsakomybei. Labai tipiškas pavyzdys,iliustruojantis šią pradinę avantiūristinęSP stadiją, yra ištrauka iš kreipimosi,verbuojant savanorius į padalinį „BlueLight“ Vietname: „...pavojingas darbastikriems vyrams. Ordinas arba karstas– garantuoti.“Po sąjungininkų pergalės laikinągeopolitinio balanso iliuziją užtikrinobranduolinis ginklas, bet įsibėgėjantšaltajam karui, kintant karybos supratimuiir modeliuojant galimus grėsmiųscenarijus, atsirado daugybė kokybiškaiir kiekybiškai besiskiriančių kariniųpadalinių, ir „specialiosios paskirties“bei „elitiškumo“ sąvoka tapo itin reliatyvi.Minėti smogiamieji padaliniai išliko,tačiau specialiųjų operacijų nišąpradėjo užimti visai kitaip parengtųpadalinių poreikis, kurių specializacijabūtų ilgalaikė, dažnai autonomiškaveikla nedidelio intensyvumo konfliktųzonoje ar priešo užnugaryje. Ši veiklossritis, turint galvoje modernias SP, irpradėjo darytis paklausiausia nuo patAntrojo pasaulinio karo pabaigos iki70-ųjų (klasikiniai pavyzdžiai: priešpartizaninėSAS veikla Malajuose irBorneo, JAV „Žaliųjų berečių“ operacijosVietname). Grynai puolamosiosoperacijos čia buvo palyginti retos, paprastaikontaktai su priešu apsiribodavotik esant neišvengiamai situacijai arkonkrečiam tikslui pasiekti. Užtat buvosukaupta daug kitų įgūdžių patirties:mažų padalinių, priešpartizaniniųoperacijų (arba, atvirkščiai, pasipriešinimojudėjimų organizavimo), „širdžiųir protų“ taktika („Hearts and Minds“).Globalaus karinio konflikto atveju SPvykdomi nekonvenciniai veiksmai turėjopersikelti į tolimąjį priešo užnugarį;ypatingas dėmesys tokiu atveju būtųskiriamas civiliniams ir kariniams strateginėsreikšmės objektams išvesti išrikiuotės (mažesniu mastu tą matėmePersų įlankos konflikto metu, kai nedideliųSP patrulių dėka buvo naikinamamobili irakiečių raketų „Scud“ paleidimoįranga“, taip pat pagrindinės jų komunikacijos).Nuo XX a. 70-tųjų metų pradėjoryškėti dar viena SP veiklos sritis. Taibuvo lyg ir pirmojo šturminio etapoatgimimas, tik daug preciziškesnis –trumpalaikiai, aktyvūs ir agresyvūs tiesioginiaiveiksmai. Kariauti prireikė jaune vien džiunglėse „trečiajame pasaulyje“,bet ir prieš „miesto partizanus“:Europą ir JAV pradėjo krėsti kriminalinioir politinio terorizmo karštligė, prieškurią reikėjo imtis veiksmų. Įprastiniaipoliciniai metodai mažai tegelbėjo, irdėmesys į tokius veiksmus besispecializuojančiusatlikti atskirus vienetus pradėtas kreipti pokairiųjų radikalų ir nedidelių proislamistinių grupuočių pirmosioskartos terorizmo bangos, pareikalavusios daugaukų dėl valdžios institucijų ir jėgos struktūrų nepasirengimotokiems ekscesams. Kontrteroristinės specialiosiosgrupės tobulėjo tiesiog mūšio lauke ir jau apie 80-uosiusbuvo sukaupusios neįkainojamą patyrimą.Labiausiai patyrusiais visuose specialiųjų operacijų niuansuoseiki šiol laikomi britai. Ir tai nenuostabu, žinant, kadjų specialiojo dalinio evoliucija perėjo visus minėtos raidosetapus. Tačiau iki šiol SAS išlieka daugiafunkcinis padalinys,kurio nariai rotuodamiesi išeina kursus, supažindinančiusjuos su labai plačiu specialiųjų operacijų spektru.Kitas pavyzdys – JAV sausumos pajėgų SP organizacinėstruktūra, kuri labiau orientuota į atskiras specializuotassritis. Beje, šis pavyzdys patvirtina SP evoliucijostaisyklę:- anksčiausiai atsiradęs reindžerių pulkas klasifikuotinaskaip aukštesnio kovinio pasirengimo lengvai ginkluotųpėstininkų padalinys, galintis vykdyti arba lokalias smogiamąsiasoperacijas, arba nedidelėmis grupėmis atliktižvalgybinius-diversinius reidus taktinio užnugario ribose.Tačiau pagal daugelį kriterijų (vienas jų – čia tarnauja šaukiamojoamžiaus jaunuoliai) tai – šturmo padalinys.- Specialiųjų operacijų grupė (Žaliosios beretės), suformuotašeštajame XX a. dešimtmetyje – šaltojo ir „bananinių“karų įkarštyje, buvo skirta operacijoms tolimameužnugaryje arba pilkųjų konfliktų zonose užsienio šalyse.Reikalavimai čia neapsiriboja vien fiziniais testais ir sustiprintupėstininko parengimo kursu – į specialiųjų operacijųgrupę priimama tik po pradinės karinės tarnybos; „žaliosiosberetės“ mokosi svetimų kalbų, kitų kultūrų papročių,specialiosios žvalgybos įgūdžių.- „Delta“ – ypatingos paskirties kontrteroristinis padalinys,sukomplektuotas daugiausiai iš specialią atrankąperėjusių kitų SP padalinių atstovų. Jiems keliami itin aukštireikalavimai, pratybos pasižymi dideliu realistiškumu.Ir vis dėlto su „Delta“ susijęs jau klasikiniu tapęs įvykis,kuris parodė, kad specialiųjų padalinių potencialas dar nėraišsemtas. Apie jį verta pakalbėti šiek tiek plačiau.1980 m. aukščiausieji JAV politiniai ir kariniai sluoksniainusprendė išvaduoti apie šimtą savo piliečių, tapusių įkaitaisTeherane esančioje JAV ambasadoje po prieš pusmetįįvykdytos Islamo revoliucijos. Galutinis operacijos, pava-K A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )13


turima omenyje ginklai ne vien karine prasme. Apibrėžtosklasikinės karybos kontūrai blanksta, ir dabartinė civilizacijarizikuoja labai nukentėti nuo tokių pačių neproporcingųsmūgių, kuriuos, kaip matome, visiškai pajėgios suduoti neklasikinės ginkluotosios pajėgos, o pakankamai amorfinėsstruktūros, kuriose stipriai susijęs politinis, kriminalinis irparamilitarinis komponentai.Prieš jas galima kovoti metodais, kurie ir skatina specialiąsiaspajėgas šoktelti vienu kokybiniu lygiu aukščiau,o kita vertus – konsoliduotis, kurti bendrus koordinuojančiuscentrus ir vykdyti kompleksišką veiklą. (Teoriškaikai kuriose operacijose įmanoma pasitelkti net privačiasnevyriausybines saugos kompanijas, kuriose dirba nemažaibuvusių kvalifikuotų specialistų – SP veteranų,tačiau tai daugiau išimtis, liudijanti SP paklausą, o netaisyklė).Naujos SP veiklos gairės iš dalies sutampa su NATOrestruktūrizacija. Mūsų SP padalinių formavimosi, raidosir konsolidavimosi istorija pakankamai panaši į bendrą SPevoliuciją – pradedant šturmo, baigiant profesionaliais, geraiaprūpintais padaliniais, gebančiais vykdyti ne tik siauraispecializuotas, bet ir kompleksines užduotis.Specialiųjų pajėgų junginio karys apžiūri S. Husseino slėptuvę.LenkijaLenkijos kariuomenės generalinis štabasP3 sof cell„GROM“(kontr teroristinispadalinys)I specialusiskomandosųpulkasFORMOZAKovosplaukikaiTiesiogiai pavaldus kariuomenėsvadui, krašto <strong>apsaugos</strong>ministro patarėjui specialiųjųoperacijų klausimais ir krašto<strong>apsaugos</strong> ministruiDidžioji britanijaSpecialiųjų pajėgų direktoratas (DSF)Aktyvireguliarigr upėTiesiogiai pavaldus Sausumospajėgų vaduiOro paramospadalinysDSF Aviacijos eskadrilėRyšiųpadalinysReguliarusis padalinys irrezervasTiesiogiai pavaldūs Karinių jūrųpajėgų vaduiRezer vogr upėSpecialiosiosžvalgybospulkasParama operacijų metuK A R D A S 2 0 0 6 r u g p j u t i s n r . 4 ( 4 2 1 )15


ATEITIES VIZIJAIR PROBLEMOSMokslas reformos – gynybaiSpecialiųjų operacijų junginio ar net specialiųjųoperacijų pajėgų koncepcija laikytina naujausiu ypatingospaskirties padalinių raidos etapu. Pati idėja,kaip matėme, nėra itin nauja, tačiau tarp idėjos ir josįgyvendinimo visada iškyla daugiau ar mažiau kliūčių.Šiuo metu jau nieko nestebina, kad konfliktų teorijair jų sprendimų metodai (įskaitant jėgą) tampa ne vienkariškių reikalu. Kai Dž. F. Kenedžio ir jo administracijos(jų dėka JAV šiandien turi tokius padalinius, kaip„Special forces“ ir „Navy SEALS“) nurodymu Pentagoneėmė dirbti įvairių sričių profesūra, generolaikurį laiką piktinosi „civilių intervencija“. Dabar tai jaunebešokiruoja: generolas savo rašomoje knygoje galioperuoti tokiais apibrėžimais, kaip „karyba yra menoir mokslo sintezė“ taip pat lengvai, kaip kultūrologasvartoti terminą „postmodernus karinis konfliktas“.Daugelio ekspertų nuomone, dabartiniai konfliktaibe fronto linijos (ir net be aiškaus priešo!) reikalaujapreciziškos ypač gerai parengtų skirtingų specializacijųpadalinių bendrų pastangų, kad būtų pasiektinumatyti tikslai. Vadovaujantis tokiu modeliu, persitvarkoir seni specialiųjų pajėgų asai, ir palygintinaujos struktūros. Reikia pasakyti, kad net nežinia,kam reikia labiau persiorientuoti įgyvendinant siektinątikslą: patyrusiems Vakarams ar pradedančiai RytųEuropai. Tokį požiūrį galima argumentuoti.Sekant viešai publikuotus faktus ir juos analizuojant,galima susidaryti tam tikrą problemų, kurios kylakuriant šiuolaikines specialiąsias operacijas galinčiusvykdyti junginius, vaizdą. Svarbiausia jų priežastis– ne tiek lėšų trūkumas (prioritetams jų paprastainegailima), o inertiškumas. Jis gali pasireikšti labaiįvairiai.Kai kada, siekiant pasiekti numatytų pajėgumų,reikia struktūriškai pakeisti vieną ar kitą SOP komponentąar net prijungti naują. Pavyzdžiui, panašiaipasielgė net tradicionalistais laikomi britai, savo specialiųjųpajėgų direktorato pavaldumui priskirdamispecialiosios žvalgybos pulką, reorganizuotą iš I orodesanto pulko (pagal dabartinius planus šis padalinysturi užtikrinti paramą specialiųjų operacijų metu).Lenkijos GROM tapo žinomas tik po to, kai iš VRMperėjo į kariuomenės pavaldumą. Vokietijos GSG-916


SOJ kariai vykdo taktinę užduotį.Tarptautinės pratybos „Shamrock Key“ 2006 m.formaliai buvo pasienio apsaugai pavaldus padalinys,todėl norėdami vykdyti plataus spektro operacijasužsienyje, vokiečiai turėjo kurti Bundesveruipriklausančias pajėgas KSK. Žinoma, tokių reformųnegali nelydėti vienokio ar kitokio pobūdžio šalutiniaiprocesai, tačiau nė vienas jų iš esmės nepakeitė siekiamorezultato.Dar visai neseniai atskiras spec. padalinys, gavęsužduotį, vaizdžiai tariant, išnykdavo džiunglėseir vykdydavo ją savarankiškai. Šiuolaikinėje operacijojeveiksmas ir užduotys vienu metu vykdomi keliaislygiais, vyksta interaktyvus bendradarbiavimas tarpskirtingos paskirties padalinių. Būna atvejų, kai reikiaperžengti per nesveikas ambicijas ir asmeniškumusir ieškoti naujų tarpusavio adaptacijos ir bendradarbiavimometodų.Spaudoje pasirodo pranešimų, kad po Afganistanoir Irako kampanijų paliekančių specialiuosius padaliniuskarių skaičius viršijo vidurkį (konkrečiai buvominimi KJP pavaldžių JAV Navy SEALS ir britų SBSnariai). Žinant šiems padaliniams būdingą aukštąmotyvaciją ir sąmoningumo lygį, nesinori teigti, kadtokio sprendimo priežastimi būtų galima laikyti padidėjusįoperacijų skaičių ir intensyvumą. Greičiausiai kaltaspsichologinis prisirišimas, kuris priešpastato senusgerus laikus naujoms tendencijoms ir perspektyvoms.Žinoma, specialiųjų padalinių kariams nesvetima viskas,kas žmogiška, o atsakomybės už priimtus sprendimusjausmas dažnai didesnis už statistinio kario. Karinės pajėgosnėra suinteresuotos prarasti specialistus, kuriemsišugdyti reikia daug laiko ir pinigų. Tačiau, kaip minėta,net ir privatų sektorių pasirinkę buvę nariai dažnai nėravisiškai nurašomi.Kai kur nepakankamą efektyvumą lemia ne tiek psichologiniai,kiek dar netobulai sutvarkyti administraciniaiir organizaciniai veiksniai. Pavyzdžiui, pagal galiojančiątvarką užsienio X padalinyje ypač gerai parengtų profesionalųvadu gali būti skiriamas visiškai kitose kariuomenėsrūšyse tarnavęs karininkas, į dalinį paskirtas dėlnatūralios rotacijos. Iki šiol daugelio šalių profesionalaiatviruose šaltiniuose mini, kad kartais lengviau įvykdytikovinę operaciją, negu gauti reikalingą finansavimą arįrangą.Beje, itin sparti įvykių dinamika labai greitai daro nevertingąar tiesiog netikslingą naudoti dar visai nesenąįrangą. Tai lemia ne tik spartus technologijų progresas,bet ir politinės situacijos pokyčiai. Tarkim, priešporą dešimtmečių specialieji padaliniai plėtojo efektyviąinfiltracijos techniką, desantuojantis iš oro lainerio,skrendančio iki peniasdešimties kilometrų atstumu nuooperacijos objekto, į kurį intervencijos grupė atsklęsdavovaldomais paraplano tipo parašiutais ir nusileisdavokeliolikos metrų tikslumu (vadinamoji HAHO šuoliųtechnika). Tačiau šiuo metu ji jau nebėra tokia aktuali– slaptai infiltruoti savo specialistus šiuo metu tikslingiauir paprasčiau ne kariniais, o agentūriniais būdais.Trintis tarp inertiškumo ir pokyčių išliks visada. Tačiaudaugelio šalių praktika ir pirmosios dar visai neseniaiiškovotos sėkmės parodė, kad nauja SP vystymokryptis yra perspektyvi. Žinoma, tie idealistai, kuriepuoselėja miglotą utopiją, kad ateities konfliktai tapsvirtualiai strerilūs, yra toli iki tiesos. Karas, deja, niekadaneapsieis be kraujo; tačiau specialiųjų padalinių nuopelnastas, kad jų profesionalumo dėka jo bus pralietamažiau.ParengėD a r i u s S u t k u sK A R D A S 2 0 0 6 r u g p j u t i s n r . 4 ( 4 2 1 )17


Kaip pagrįsti taikos kainą?Milijardiniai biudžetai kasmet skiriami užtikrinti mūsų neįkainojamamsaugumui. Taika tampa vis brangesnė, o gyventojai visamepasaulyje reikalauja vis daugiau atsakomybės už gynybos išlaidas.Metinės karinės išlaidos pasaulyje viršija vieną trilijoną (1000milijardų) JAV dolerių. Karinės išlaidos vidutiniškai vienam pasauliogyventojui kasmet viršija 160 JAV dolerių (apie 80 lietuviškų centųkiekvienai dienai). Ar įmanoma kontroliuoti milijardus, kurie iššaunamiiš pabūklų arba naikintuvais prazvimbia reaktyviniu greičiu?Šis pasakojimas apie kariuomenes, radusias būdą racionaliai valdytisavo turtą, pagerinti kaštų kontrolę ir padidinti savo lankstumą.18karinis biudžetasNATO finansuojamųinvesticijų valdymasŠalys narės skiria karius, ginkluotę ir įrangą Aljansui,bet yra finansiškai atsakingos už jų aprūpinimą.Kitaip tariant, NATO ištekliai yra finansuojami decentralizuotai,nors galėtų būti valdomi centralizuotai. Kaipšalis susitvarko su savo ištekliais, yra kiekvienos NATOnarės reikalas. NATO svarbu, kad kiekviena narė turėtųtam tikrus išteklius (ginkluotę, tam tikrą karių skaičiųir kompetenciją), tačiau Briuselyje ar Vašingtoneniekas nekvaršins galvos, jei italas už kulkosvaidžiokulką sumokėjo dolerį, o ispanas už dolerį nusipirkoketurias tokias pat kulkas. NATO finansuoja tik tokiasinvesticijas, kurios yra skirtos tenkinti kolektyvinėmsreikmėms, pavyzdžiui, oro erdvės gynybai, valdymo irkontrolės sistemoms arba visą Aljansą apimančiomsryšių sistemoms, kuriomis rūpintis neįmanoma paskirtivienos šalies.NATO techninio aprūpinimo ir tiekimo agentūrosNAMSA (angl. NATO Maintenance and Supply Agency)užduotis – teikti logistines paslaugas bendromsNATO valstybių ginklų ir karinės technikos sistemoms.Būtent per NAMSA atliekamas tokių investicijų techninisaprūpinimas, atnaujinimas ir galiausiai pakeitimaspagal besikeičiančius reikalavimus ir technikospažangą. Tam reikalingos išlaidos taip pat sudaro didelęNATO finansavimo dalį. Kai NATO nori atlikti kokįnors bendrą pirkimą (įsigyti įrangos, ginkluotės), ji taidaro per NAMSA. Šios organizacijos metinis biudžetassiekia 2,5 mlrd. Lt. Ji per mėnesį atlieka apie pusęmilijono finansinių pavedimų.Tūkstantis NAMSA darbuotojų Liuksemburge, Paryžiuje(Prancūzija), Hansvilyje (JAV), Brunsume (Nyderlandai)ir kitur rūpinasi, kad būtų taupomos NATO šaliųlėšos vykdant bendrus įsigijimus tiekimo, techninėspriežiūros, kalibravimo, pirkimo, transportavimo, techninėsparamos, inžinerijos paslaugų ir sistemų valdymosrityse. NAMSA sukūrė šiuolaikinės ginkluotės ir karinėstechnikos valdymo ir įsigijimų metodikas, pavyzdžiui,SHARE. Kaip rodo metodikos pavadinimas (angl. share– keistis, dalytis), tai yra susitarimas, kuris padeda vartotojams– NATO šalims ir tiekėjams – dalytis arba keististurimomis atsargomis, efektyviai susiejant konkrečiusporeikius su reikalingais ištekliais.NAMSA bendradarbiauja su 26 NATO narėmis ir su5 400 įmonių visame pasaulyje (2005 m. spalio duomenimis,NAMSA duomenų bazėje buvo užsiregistravusios13 Lietuvos bendrovių).Kaip visa tai galima kontroliuoti? Kaip susigaudyti,kokiai šaliai ir kokios įrangos reikia? Koks tiekėjaskonkrečiu atveju siūlo geriausią produktą už geriausiąkainą? Tai yra pakankamai paprasta, kai organizacijanaudoja informacinių technologijų produktą – ištekliųvaldymo sistemą SAP. SAP sistema leidžia integruotiir sistemingai valdyti įvairių tipų organizacijų veiklą– paslaugų teikimo procesą, prekybos, aptarnavimosistemas, bendravimą su klientais, tiekėjais, organizacijosfinansus ir žmogiškuosius išteklius. Karinėsestruktūrose jungdama reikalingus visų organizacijųveiklos duomenis, sistema padeda planuoti veiklą,efektyviai valdyti išteklius ir organizacijos kaštus. Sistematampa stipriu strateginių sprendimų priėmimoproceso pagrindu.SAP yra labiausiai pasaulyje paplitusi išteklių valdymosistema, kurią sukūrė to paties pavadinimo vokiečiųkompanija. Gynybos organizacijoms valdyti yra su-


kurtas specialus sprendimas „SAPfor Defence and Security“ („SAPgynybai ir saugumui“ – angl.), kurįnaudoja daugiau nei pusė NATOšalių.SAP vykdomos funkcijos:■ Vartotojų produktyvumo gerinimasTobulina bendradarbiavimą,optimizuoja valdymo žinias, suteikiavartotojams unikalias priėjimoprie kritinių duomenų teises ir tokiubūdu padeda vartotojams ir jų grupėmsgerinti darbo našumą■ Duomenų unifikacijaKonsoliduoja, racionalizuoja, sinchronizuojair valdo visus pagrindiniusorganizacijos duomenis (vartotojai,tiekėjai, produktai ir kt.).■ Informacijos valdymasPadidina struktūrizuotų ir nestruktūrizuotųduomenų pasiekiamumą.■ Veiklos valdymasUžtikrina, kad užduotys iš daugialypiųsistemų būtų teisingai paskirstytosatitinkamiems sprendimųpriėmėjams pagal veikiančius veiklosprocesus.■ Procesų integracijaPriverčia iš pirmo žvilgsnio sunkiaisuderinamas programas ir sistemasveikti nuosekliai.■ Sistemos plėtraLeidžia greitai sukurti ir įdiegtipapildomas sistemas, kurios padedarealizuoti naujai atsiradusiasorganizacijos funkcijas.■ Suvienodintas raidos ciklasAutomatizuoja valdymo procesusir optimizuoja visus organizacijosraidos ciklo aspektus.■ Saugumo valdymasPalaiko tinkamą intelektualinėsnuosavybės, organizacijos informacijossaugumo ir kokybės lygį.■ KonsolidacijaPaskirsto konsoliduotas technologijastinkamiausiu būdu.■ Procesų modeliavimasPagrindinius procesus konsoliduojair standartizuoja bei leidžiasukurti naujus savitus veiklos procesus.Specifinės „SAP gynybai irsaugumui“ funkcijos: įsigijimai irįrangos valdymas; pajėgų planavimasir valdymas; visų ištekliųvaldymas, tobulinimas, kontrolė irrevizavimas; personalo valdymas;infrastruktūros valdymas; finansų irkaštų apskaita; dislokuotų operacijųplanavimas ir palaikymas; žmogiškųjųišteklių valdymas; pasieniopriežiūra.Šiuo metu SAP sistemą naudoja14 iš 26 NATO šalių vyriausybių.Karinėse pajėgose įdiegta sistemasavo ruožtu įgalina stebėti ir valdytikarinius vienetus, pajėgų ir įrangosparengtį nuo mobilizacijos iki dislokacijosvietiniu ar globaliu lygme-Sistemą SAP gynybai ir saugumui naudoja daugiau nei pusė NATO šalių.K A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )19


20karinis biudžetasniu.Naudodama SAP, NAMSA be vargo keičiasi neįtikėtinukiekiu duomenų su NATO šalių karinėmis pajėgomisir tūkstančiais privačių tiekėjų. Gaunamos geriausioskainos, prekės pristatomos laiku, o centralizuotuaprūpinimu ir procesų skaidrumu negali pasiskųsti nėviena NATO narė.Danijos ir Suomijos pavyzdžiaiDanijos kariuomenė, kurioje tarnauja 30 000 samdomųkarių, yra laikoma viena lanksčiausių ne tik NA-TO, bet ir visame pasaulyje. Kariuomenei priklauso 13500 karinių automobilių, 26 laivai ir 68 lėktuvai. Karinėtechnika, kariai ir kita infrastruktūra valdomi taip efektyviai,kad galima pamanyti, jog Danijos kariuomenėyra viena iš biržoje kotiruojamų verslo įmonių.Tokia lanksti Danijos kariuomenė tapo ne per vienąnaktį. Prieš keletą metų Danijos kariuomenė, kaip,beje, ir Suomija, buvo susidūrusi su trimis esminėmisproblemomis. Beveik visoms grandims trūko informacijosapie padėtį, esamą konkrečiu laiku, dėl to operatyvūssprendimai buvo priimami remiantis ne faktais,bet veikiau intuicija. Kitaip tariant, kritiniais momentais,o tokių netrūksta ir taikos metu, kairė ne visuomet žinojo,ką daro dešinė, ir atvirkščiai.Antroji problema buvo ta, kad rutininių užduočiųatlikimas užimdavo tiek daug laiko, kad kai kurie žmonėsbuvo veikiau ne kareiviai, o robotai. Danijos ir Suomijoskariuomenės kiekviena naudojo dešimtis įvairiųskirtingų kompiuterinių programų ir sistemų, kuriosnebuvo linkusios viena su kita dalytis duomenimis, todėl„robotai“ turėjo rankiniu būdu įvedinėti duomenis įskirtingas duomenų bazes.Trečioji ir pati didžiausia problema buvo neįtikėtinaskoordinacijos trūkumas tarp sausumos, jūrų ir oro pajėgų.Dar ir šiandien apie šią savo buvusią ligą tiek danai,tiek suomiai kalba puse lūpų, nes jaučia savotiškągėdą už tą riziką, kuri ilgą laiką gaubė tarpusavyje nesusikalbančiąkariuomenę. Ką padarė šių dviejų šaliųkarvedžiai? Jie tiesiog įsidiegė pažangiausią pasaulyjeišteklių planavimo ir valdymo sistemą SAP. „Tiesiog“reiškia, kad šešerius metus trukęs sistemos diegimasbuvo toks sėkmingas, kokio ir buvo tikėtasi. Praėjusiaismetais Danijos, o šiemet ir Suomijos kariuomenė sutarėsu tiekėjais dėl SAP sistemos taikymo dar keletąmetų: abiejų šalių kariškiai nori sistemą išvystyti maksimaliai,dar geriau parengti sistemos vartotojus, kuriųSuomijoje yra 4 000, o Danijoje 8 500, kad kariuomenępadarytų dar efektyvesnę.Prieš įdiegiant SAP programinę įrangą, nesusikalbėjimastarp sausumos, jūrų ir oro pajėgų trukdė Danijosir Suomijos kariuomenėms būti lanksčioms ir efektyviaiišnaudoti savo suplanuotus biudžetus. Gynybosbiudžeto sumažinimas privertė Danijos gynybos sistemąpertvarkyti taip, kad ji būtų orientuota ne į taisykles,bet į našumą. Geopolitinė situacija sumažino poreikįsaugoti Danijos sienas ir suverenitetą, tai leido skirtidaugiau dėmesio tarptautinių konfliktų prevencijai irtaikos misijoms. Teko koordinuoti bendras operacijassu NATO ir Jungtinėmis Tautomis ir savo kariuomenędislokuoti daugybėje skirtingų vietų visame pasaulyje.Bet, kad tai būtų atlikta efektyviai, Danijos kariuomenėturėjo patobulinti savo vadybą ir žmogiškųjų bei pramoniniųišteklių panaudojimą.Tuo tarpu Suomija, nebūdama NATO narė, susidūrėsu kitokiais iššūkiais, kuriuos yra pasišovusi išspręstisu SAP pagalba. Iki 2012 metų Suomijos kariuomenėsuplanavo sumažinti savo civilinį personalą 1 200 žmonių,o nuo 2008 m. sumažinti metinį gynybos biudžetą172 mln. Lt. Pertvarkiusi gynybos struktūrą, Suomijoskariuomenė turės tapti mažesnė, pigesnė, tačiau kartuir efektyvesnė, nei yra dabar.Gynyba irinformacinės technologijosKaip parodė XXI a. kariniai konfliktai, karą laimi tas,kas laimi informacinį karą. Tai ne tik propagandos varžytuvės,bet ir efektyvus vidaus informacijos panaudojimas.Susitvarkyti su informacija kariuomenės vidujeyra ne mažiau svarbu, nei priešo teritorijoje trimituotipergalę jos dar nepasiekus. Vyriausybės pasirenkaSAP programinę įrangą, kad integruotų sausumos, jūrųir oro karinių pajėgų informacijos valdymą, sumažintųišlaidas ir padidintų karinių organizacijų lankstumą.SAP yra tarsi jūrų pėstininko amunicija, kuria apsirūpinavisos pažangiausios pasaulio organizacijos.Pėstininkas turi šalmą, raciją ir žiūronus, o organizacijos– žmogiškuosius, finansinius ir visus materialiniusišteklius. SAP gali būti vadinama tikrovės simuliacija,kadangi ji simuliuoja visas reikalingas veiklos funkcijasir suteikia integruotą informaciją visiems organizacijospadaliniams jiems tinkamiausiu pavidalu. Programinėįranga į bendrą sistemą sujungia įvairią informaciją,naudojamą skirtingų organizacijos padalinių.


Užuot naudojus izoliuotas padaliniųduomenų bazes informacijai(tokiai kaip darbuotojų įrašai, tiekėjųduomenys, užsakymai, inventorius,pan.) valdyti, visa organizacija naudojasiviena bendra duomenų baze.Tai leidžia skirtingų padalinių ir funkcijųžmonėms dirbti su ta pačia informacija.Rezultatas: mažiau klaidų,pagreitėję sprendimai ir jų efektyvumas,visapusiškesnis turimos informacijospanaudojimas ir galiausiairealus bei tikslus esamos organizacijosbūklės žinojimas.SAP padeda organizacijoms sujungtisavo išteklius, utilizuoti juos irpaskirstyti geriausiu būdu bei kontroliuotirealiame laike. Tokiu būduracionalizuoti ir optimizuoti ištekliaileidžia pasiekti pavydėtiną našumą.Racionalus finansųir turto valdymasSAP dėka kariuomenės turi vienąbuhalteriją, todėl gali užtikrintiskaidrią finansinių duomenų apskaitąir kruopštų kaštų paskirstymą.Vidiniai atsiskaitymai vyksta kur kassparčiau, beveik apsieinama be finansininkųįsikišimo. Kariuomenėgali sekti, kaip naudojami tūkstančiaivienetų įvairiausio turto, įskaitantkarinę įrangą, transporto priemones,nekilnojamąjį turtą. Nusidėvėjimasyra skaičiuojamas nuosekliaiir tiksliai. Turėdama tikslią informacijąapie įvairų karinį inventorių,jo laikymo sąlygas, kariuomenė galimaksimaliai optimizuoti savo turtą iriš jo išpešti didžiausią naudą.SAP sistema lėmė fundamentaliuskariuomenės organizacinėskultūros pokyčius, nes įdiegę SAPkarvedžiai pradėjo matyti visą kariuomenėsvaizdą. Sistema suteikėžymiai platesnį supratimą apiegynybos pajėgas kaip vieningą organizaciją,o ne atskirus pulkus irkuopas.Yra tūkstančiai sėkmės istorijų,kurias patyrė įvairaus dydžio ir profilioorganizacijos, įsidiegusios ištekliųvaldymo sistemas. Kariuomenė,būdama viena išlaidžiausių betkurios šalies valstybinių organizacijų,kartu gali būti skaidriausia valstybinėsistema.Šio pasakojimo pabaigoje – iškalbingasfaktas. Per trijų savaičių karinęoperaciją Irake JAV pajėgos sunaudojo40 mln. galonų degalų. Panašų kiekįdegalų sunaudojo visos sąjungininkųkariuomenės per ketverius metustrukusį Pirmąjį pasaulinį karą. Šis palyginimasgeriausiai iliustruoja, koksyra šiuolaikinių karinių pajėgų apetitasištekliams. Taikos kaina nuolat didėja,tačiau ji gali būti pagrįsta.NATO šalisIslandija 0IšlaidosEstija 0,58Liuksemburgas 0,74Latvija 0,78Lietuva 0,93Slovėnija 1,62Bulgarija 1,76Slovakija 2,32Vengrija 4,00Rumunija 5,88Čekija 6,13Portugalija 6,80Danija 8,88Belgija 9,38gynybai2005 m.,mlrd. LtGraikija 12,49Norvegija 13,13Lenkija 14,45Ispanija 24,64Nyderlandai 27,16Turkija 27,47Kanada 30,52Italija 48,16Vokietija 84,56Prancūzija 116,48Jungtinė Karalystė 143,08JAV 1302,00Iš viso 1893,95Šaltinis: „The Management ofDefence“Kęstutis KasakaitisUAB „Siemens“ Verslo sprendimų skyriausvadovasK A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )21


pranešta, kad atsitiktinai – „dėl trumpojo elektros jungimo“sprogo du vagonai su paraku (ar trotilu), kuris buvonaudojamas statybos darbams. Versija apie pasikėsinimąbuvo griežtai paneigta. Kas ten vyko iš tikrųjų, varguar kada sužinosime. Šiaurės Korėjoje kaip niekur kiturmoka saugoti paslaptis. Po šio incidento Šiaurės Korėjoslyderio vizitai tapo dar labiau įslaptinti, o programa irmaršrutai nuolat keičiami.24publicisto skiltisKim’as juokauja2000 metų vasarą Kim Čen Ir’as pakvietė į svečius V.Putiną. Rusijos prezidentas nutarė užsukti į Pchenjanąpakeliui į didžiojo aštuoneto (G-8) susitikimą Okinavoje.Tai buvo Putino debiutas šiame „samite“, ir jo apsilankymasuždaroje zonoje galėjo kilstelėti jo autoritetą pasauliogaliūnų akyse. Iš pradžių taip ir buvo. Pabendravęs suKim’u tet-a-tet, Putinas atvežė gerą žinią: Šiaurės Korėjauž tam tikrą paramą atsisako savo branduolinės programos.Tačiau fanfaros grojo neilgai. Po keleto savaičiųKim’as, bendraudamas su Pietų Korėjos žurnalistais irgurkšnodamas raudonąjį prancūzišką vyną, pareiškė,kad tada, kalbėdamas su Putinu, jis... pajuokavo. Pasaulisbuvo šokiruotas. Labiausiai, žinoma, Putinas. Kiekvėliau juokdarys Kim’as pasitaisė: atseit buvo netikslusvertimas. Tačiau tikslas buvo pasiektas: Šiaurės Korėjaatsidūrė pasaulio dėmesio centre. O pats Kim’as įgijo darir pokštininko reputaciją.Kim Čen Ir’o benefisą šiek tiek atšaldė JAV prezidentasDž. Bušas, priskyręs Šiaurės Korėją „pasaulio blogioašiai“, kartu su Iranu ir Iraku, ir apkaltino ją slaptu uranosodrinimu, branduolinės programos reanimavimu ir plėtojimu.Atsakydamas į tai, Kim Čen Ir’as paskelbė apiebranduolinio reaktoriaus Ionbene rekonservaciją, išstojimąiš branduolinių ginklų neplatinimo sutarties, apieplutonio gamybos atnaujinimą „savigynos tikslais“. Prasidėjosunkus, varginantis derybų maratonas, kuris tebesitęsiaiki šiol. Tiksliau pasakius, šis maratonas prasidėjožymiai anksčiau. Paminėsiu tik keletą jo gairių.Dosjė1985 m. – Šiaurės Korėja prisijungia prie branduoliniųginklų neplatinimo sutarties.1986 m. – Šiaurės Korėja apkaltina JAV Pietų Korėjosmilitarizavimu ir siūlo Korėjos pusiasalį paskelbti nebranduolinezona.1989 m. – JAV, Japonija ir kitos šalys, sunerimusiosdėl slaptosios Šiaurės Korėjos branduolinės programos,siūlo Pchenjanui įsileisti tarptautinę inspekciją.1991 m. gruodžio 23 d. – Šiaurės Korėjos atstovas pareiškia,kad jo šalis sutinka atnaujinti branduolinių ginklųneplatinimo sutartį, jei bus pasirašyta sutartis, užtikrinantiKLDR saugumą.1993 m. kovo 12 d. – Šiaurės Korėja pareiškia, kad jisustabdo savo įsipareigojimus branduolinių ginklų neplatinimosutartyje.1994 m. spalio 12 d. – Ženevoje pasirašoma JAV irŠiaurės Korėjos dvišalė sutartis, kurioje Pchenjanas sutinkaatsisakyti branduolinės programos, jeigu JAV ir kitosšalys suteiks KLDR atitinkamą paramą vystant atominęenergetiką ir tieks reikiamą skysto kuro kiekį.1995 m. sausio 28 d. – Šiaurės Korėja pasižada užkonservuoti5 branduolinius objektus, sustabdyti dviejųnaujų reaktorių statybą, tačiau pažadų nevykdo.2002 m. sausio 30 d. – JAV prezidentas Dž. Bušaspavadino Šiaurės Korėją blogio ašies sudėtine dalimi,sugretindamas ją su Iranu ir Iraku.2002 m. spalio 3–5 d. – Pchenjanas, atsakydamas įDž. Bušo pareiškimą, praneša, kad KLDR toliau vykdysbranduolinę programą.2002 m. gruodžio 31 d. – tarptautiniai inspektoriai paliekaŠiaurės Korėją.2003 m. sausio 10 d. – Šiaurės Korėja vėl paskelbiapasitraukianti iš branduolinių ginklų neplatinimo sutarties.Kim Jong-il Šiaurės Korėjos problemas sprendžia branduoliniųginklų pagalba.2003 m. balandžio 12 d. – Šiaurės Korėja vėl sutinkapradėti derybas už tam tikrą paramą ir saugumo garantijas.2003 m. balandžio 23 d. – pradedamos daugiašalės(6 šalių) derybos su Šiaurės Korėja, kurios su pertraukomistebevyksta iki šiol.Ypač įsimintina data – 2002 m. sausio 30 d. Būtentpo šio kieto Dž. Bušo pareiškimo dar labiau suįžūlėjo


Pchenjano retorika ir atitinkamaimėgius. Mirštančioje iš bado šalyjecūziškų vynų kolekcijų.sustiprėjo nenuoramos tramdy-(joje žinomi net kanibalizmo atvejai)Yra Kim Čen Ir’o meniu ir rusiš-mas. Populiariame JAV dienraštyje„mylimojo vado“ orgijos užstalėse irkas patiekalas, jo paties pavadintas„THE NEW YORK TIMES“ pasirodėbuduaruose gali sudrebinti net daug„KGB šašlyku“. Sakoma, kad šį pa-skandalingas Pakistano atominėsmačiusio žmogaus vaizduotę. Daugtiekalą Kim’as „pasiskolino“ iš Rusi-bombos tėvo Abdul Kadyr Chan’ogalima sužinoti iš tapusios bestsele-jos ambasados meniu. Kepamas jisprisipažinimas apie branduoliniųriu buvusio asmeninio Kim’o virėjo,iš trijų rūšių mėsos: vištienos, jautie-paslapčių perdavimą Šiaurės Korė-japono, besislepiančio po slapyvar-nos ir avienos.jai. Žurnalisto prispirtas prie sienos,džiu Kendzi Fudzimoto, knygos.Gastronomija – ne vienintelė „my-Abdul Kadyr Chan’as prasitarė, kadKim’as labai mėgsta picą. Tikrą,limojo vadovo“ silpnybė. Kalbama,vienoje slaptoje požeminėje gamy-itališką. Jai gaminti buvo pakviestaskad nemažesnis aistruolis jis ir seksokloje jis matęs tris atomines bombas.žymus italų kulinaras E. Furlonis. Jisreikaluose. Oficialiai Šiaurės KorėjojePublikacijos autorius tada suabejojo,ne tik gamino pats, bet ir mokė šioprostitucija uždrausta. „Mylimasis va-kad tai buvo tikros bombos, galbūtmeno tenykščius virėjus.dovas“ budriai saugo savo tautiečiųtai buvo tik muliažai. Tačiau pakakoMėgsta „mylimas vadovas“ ir ry-moralę. Kas kita užsienio balerinos irviso to, kad būtų pradėtas svarstytižius. Jie yra itin kruopščiai atrenka-šokėjos. Tas pats Fudzimoto aprašoklausimas apie galimą atominio gin-mi – po grūdelį, vienodos spalvos irtokį epizodą: „Vieno banketo metuklo perdavimą „Al-Quaedai“.dydžio. Malkos krosniai, ant kuriosKim’as paliepė šokėjoms nusirengtiĮ tai Kim Čen Ir’as atsakė, kad Sa-jie verdami, atvežamos iš vienintelėsnuogai ir šokti toliau. Moterys iš pra-damo Huseino likimas jam negresiavietos – nuo šventojo kalno Pektu,džių apstulbo, tarsi suakmenėjo. Ta-ir kad KLDR sugebės apsiginti nuokuris pagal padavimus laikomas ko-čiau nė viena neišdrįso pasipriešintiimperialistinės agresijos.rėjiečių kultūros lopšiu. Ten esanti irjo valiai“.Įkandin nuskambėjo ir kita gaida:Kim Ir Sen’o gimtinė. Verdami ryžiaiDar 1970 metų pradžioje Pchen-kad „Šiaurės gražuolė“ nusiramintųvandenyje, pasemtame iš šaltinio,jane buvo įsteigtas specialus insti-ir nedrebintų savo „branduolinių ka-trykštančio šio kalno papėdėje. Nau-tutas, kuris rūpinosi išimtinai Kim’ųrolių“, reikia jai suteikti visokeriopądoti kitą vandenį griežtai uždrausta.dinastijos sveikata. Pasakojama,paramą. Iš pradžių užtektų atnaujintiKitas mėgstamas valgis – sašimi.kad ten daromi ypatingi tyrimai, ga-mazuto ir maisto produktų tiekimą. IrJis gaminamas iš gyvos žuvies. Išda-minami egzotiški, unikalūs prepara-čia nėra nieko nuostabaus: šiandienrinėjama ji taip, kad neliktų pažeistitai. Pavyzdžiui, amžinos jaunystėsŠiaurės Korėjai gresia ekonominisgyvybiniai organai ir atnešta ant staloeliksyras – iš žydrojo ryklio kepenų irkrachas ir badas. O badas, kaip žino-ji dar judėtų.liūto mėsos. Jei šie preparatai ištiesme, – ne teta. Užtat stiprus socialinisSavo knygoje Fudzimoto rašo:efektyvūs, tai Šiaurės Korėjos gyven-detonatorius, galintis sukelti sprogi-„kartą valgydamas Kim Čen Ir’astojams dar ilgai teks kęsti siaubingąmą. Šūkiais ir citatomis tautos ilgaikreipėsi į mane: Fudzimoto, aš gir-„mylimojo vadovo“ viešpatystę.neišmaitinsi.dėjau, kad Japonijoje gaminami ypa-„Pašaliniamsįeiti draudžiama“Kaip jau buvo minėta, asmeninisKim Čen Ir’o gyvenimas – paslaptisuž septynių užraktų. Tačiau absoliučiųpaslapčių nebūna. Apie asmeninį„Kimo Antrojo“ gyvenimą sklandodaug visokių gandų ir legendų. Kad irkaip ten būtų, juose, matyt, yra ir dalistiesos: iš nieko niekas negimsta.Bene daugiausia žinoma apieKim’o gastronomines aistras ir po-tingi ryžių sausainiai su pelynų įdaru.Nupirk rytoj, gerai?“Kitą dieną Fudzimoto jau buvoTokijuje. Po keleto valandų grįžo atgal.Visi jūrų produktai Kim’o staluiatvežami iš Japonijos. Išimtį sudarotik juodieji ikrai, jie atvežami iš Iranoarba Turkmėnijos. Iš Malaizijos ir Tailandogabenama papaja ir mango.Iš Uramči provincijos (Kinija) – vynuogėsir melionai. Iš Čekijos – alus.Rūsyje – viena iš turtingiausių pran-Tolimajame Azijos apendikse,tiksliau, Šiaurinėje jo dalyje, išaugoir vystosi pavojingas pūlinys. Jį reikiagydyti. Klausimas – kaip: medikamentiniu(derybų) ar chirurginiu(jėgos) būdu?V y t a u t a s K u l p i n s k a sK A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )25


Islamasir integracijagrėsmėsKančiaNuo 2001 m. rugsėjo 11 d. kilo gausybė debatų irdiskusijų apie islamo prigimtį: ar musulmonai iš prigimtieslinkę būti priešiški ir agresyvūs kitatikiamsapskritai ir Vakarų visuomenėms konkrečiai. Musulmonaiklausė, ar žiaurumai, įvykdyti Islamo vardu,tėra laikini nukrypimai, ar jie kyla iš jų tikėjimo gelmių.Vakariečiai skausmingai kėlė klausimą, ar žiaurumaibuvo išprovokuoti jų politinės ir ekonominės arogancijos.Dabar iš naujo kyla debatai dėl pasaulyje kilusiųprotestų prieš danų laikraštyje išspausdintas Mohametokarikatūras. Iš tikrųjų nė vienas protestuotojųsavo akimis nematė tų karikatūrų, tad piešiniai negalėjojų įžeisti taip, kaip gali įžeisti atvirai nepadori reklama.Piešinėliai tik išlaisvino pyktį, kuris jau egzistavo.Atrodo, jis buvo nukreiptas ne tiek prieš Vakarųvyriausybes, kiek prieš vakarietišką kultūrą apskritai.Protestai siekia įtvirtinti islamiškas vertybes prieš tariamaisekuliarines Europos ir Amerikos vertybes.Iki šių protestų geografinis debatų tarp Islamo irVakarų centras buvo Artimieji Rytai – istorinė Islamogimtinė. Dabar jis persikėlė į gausias musulmonųbendruomenes Vakarų šalyse. Jose antipatija vietineikultūrai pastebimai didėja ir net peraugo į prievartą(Londono metro sprogdinimai, Paryžiaus priemiesčiųriaušės). Daugumoje Europos šalių, ypač Prancūzijojeir Vokietijoje, dominuojančios etninės mažumosyra iš musulmoniškų kraštų, tad sunku atskirti religinęįtampą nuo rasinės. Britanijoje yra didelė Vest Indijosšalių bendruomenė, jos daugumą sudaro krikščionys,daug induistų ir sikų, gausios ir musulmonų bendruomenės.Pabrėžtina, kad musulmonai kur kas mažiauintegruoti į Britanijos visuomenę negu indai ar sikhaiir dar mažiau negu išeiviai iš Vest Indijos. Be abejo,svarbūs ne tik religiniai faktoriai, musulmonų imigrantaiiš Indijos dažniausiai kilę iš kaimo vietovių ir yramenko išsilavinimo, o induistai dažniausiai gerai išsilavinę.Vis dėlto susidaro įspūdis, kad religija vaidinasvarbiausią vaidmenį musulmonų atsiskyrime.Jei paklaustumėt paprasto baltaodžio brito (GeorgoOrwello žodžiais – žmogaus iš Klebhemo omnibuso)apie religiją, jūs greičiausiai sužinotumėte dudalykus. Pirma, kad religija yra daugelio dabarties irpraeities pasaulinių konfliktų priežastis. Antra, kad jeireligija būtų grynai asmeninis dalykas, pasaulis būtųgerokai laimingesnis ir taikingesnis. Jei pokalbis pakryptųkonkrečiai apie islamą, pajustumėte įtarumą.Dėl paprastos priežasties – žmogus iš omnibuso mano,kad musulmonai nesugeba savo religijos išpažintiprivačiai, atvirkščiai, jie nori visą visuomenę atversti įislamą. Suprantama, kad šis keleivis bijo musulmonųbendruomenių savo visuomenėje ir vertina jas kaipgrėsmę.Pagrindinis kritinis Vakarų visuomenės ateitiesklausimas – ar teisus omnibuso keleivis. Jei taip, kylatolesnis klausimas – ką turėtume daryti. Tai platūsir esminiai klausimai, ir islamas turi būti tyrinėjamas,lyginamas su kitomis religijomis, nes tik taip galimasuprasti tikrąją jo prigimtį. Tik vertindami islamą jopaties sąvokomis, galime suprasti grėsmes, kylančiasEuropos musulmonų bendruomenėms, ir parodyti,kaip jos galėtų pozityviai prisidėti prie Europoskultūros.KnygaIš Ibn Išako rašytos pranašo Mohameto (maždaug100 metų po jo mirties) biografijos sužinome, kaipgiliai jis buvo paveiktas tiek judaizmo, tiek krikščiony-26


ės. Išties stebina tai, kad Ibn Iša-nių ir musulmonų yra visiškai glu-nukariavimas yra pagrindiniai šiokas, kuris rėmėsi daugeliu šaltinių,minantis. Galų gale, sako jis, tikifundamentalizmo vaisiai. Izraeliotaip akcentavo judaizmo ir krikš-jie visi į tą patį Dievą, nors ir vadi-egzistavimo priežastis ir pasekmėčionybės svarbą pranašo Moha-na jį skirtingais vardais, o Dievas– Dievo valia.meto religinėms pažiūroms. Aišku,jiems duoda panašias gėrio ir blo-Daugumai mūsų Vakaruose,ir pačiame Korane daug nuorodųgio sampratas. Kas gi trukdo jiemsgyvenančių už tūkstančių kilo-į žydų pranašus nuo Abraomo ikitaikiai sugyventi? Atsakymas glūdimetrų nuo Artimųjų Rytų, nuožmipat Kristaus ir Marijos. Iš Ibn Iša-klausime – jie negali sutarti būtentmusulmonų neapykanta Izraelioko žinome, kad Mohametas tikė-dėl to, kad tiki tuo pačiu Dievu. Ju-valstybei atrodo neadekvati nei tosjosi Medinos žydų paramos karedaizmo, krikščionybės ir islamovalstybės dydžiui, nei svarbai. Messu Mekos religine aukštuomene.Dievas yra transcendentinis, egzis-suprantam musulmonų simpatijąJis tikėjosi, kad žydai pripažins jįtuoja už visatos ribų. Jo prigimtispalestiniečių vargams, bet neapy-pranašu pagal savo tradiciją ir jamir valia gali atsiskleisti tik apreiški-kanta Izraeliui siekia kur kas toliau.paklus.muose. Šių religijų nelaimė, kadKodėl, pavyzdžiui, Irano – ne arabųTad nieko keista, kad po Moha-jos turi skirtingus ir nesutaikomusvalstybės, lyderis skelbia savo tiks-meto mirties, kai arabų gentys išpožiūrius į tai, kaip ir kada Dievaslu nušluoti Izraelį į jūrą. Atsakymassavo pusiasalio dykumų pasklidoapsireiškė. Visos šios religijos yragrąžina mus prie monoteizmo. Iz-užkariauti pasaulio, jie rodė dera-knygos religijos, Dievo apreiškimairaelio egzistavimas ir jo karinis pra-mą pagarbą tam, ką vadino „kny-jose užrašyti, tačiau jie turi skirtin-našumas atrodo kaip žydų Dievogos religija“. Nors krikščionys ir žy-gas knygas, vartojant šiuolaikinęapreiškimo versijos pergalė priešdai turėjo mokėti specialų mokestįterminologiją, jie gavo skirtingusmusulmonų , Jahvės pergalė priešsavo šeimininkams arabams, jiemspranešimus.Alachą. Kad būtų įgyvendinta mu-taikiai buvo leidžiama praktikuotiPolinkis priešiškumui tampasulmonų versija, reikia sunaikintisavo religiją, ir krikščionybės pro-dar didesnis, kai religijos išgyve-Izraelį. Tad viso pasaulio musul-paguotojai buvo gerbiami. Naujosna atgimimą, atsinaujinimą. Visosmonai (ir tie, kurie gyvena VakarųIslamo religijos išpažinėjams krikš-trys minėtos religijos – kiekvienaEuropoje) neretai išskiria save pa-čionys ir žydai buvo ne priešai, betsavaip – yra atgimimo periodo vi-gal priešiškumą Izraeliui, nes patsne visai musulmonai, nes dar ne-duryje. Monoteistinės religijos at-šios valstybės egzistavimas yra iš-suprato, kad Koranas buvo Biblijosgimsta grįždamos į laikus, kai Die-šūkis jų monoteizmo versijai.apreiškimo išsipildymas. Iš tiesųvas atsiskleisdavo. Jos ryžtingaiJei žydų atgimimas prasidėjomusulmonų požiūris į krikščionisatmeta ištobulintus ritualus, inte-prieš šimtą metų, tai krikščioniųir žydus labai panašus į krikščioniųlektualinį rafinuotumą ir grįžta prie– maždaug prieš penkiasdešimtpožiūrį į žydus – ne neteisūs savorašytinių šaknų.metų. Du labai skirtingi reiškiniaitikėjimu, bet ir ne visai teisingi.Judaizmo atgimimas prasidėjopradėjo ši procesą. Vienas – taiTolerancija truko neilgai. Ly-prieš šimtmetį kartu su sionizmo ju-stulbinantis Bilio Graham‘o (žy-giai taip pat kaip krikščioniškosedėjimu, nors nemažai pirmųjų sio-miausio JAV pamokslininko) kam-Vakarų valstybėse buvo pradėtipersekioti žydai, arabų imperijojeį krikščionis ir žydus pradėta žiūrėtisu vis didesniu įtarumu ir panieka.Kai pirmasis Kryžiaus žygis 1099m. nukariavo Jeruzalę, santykiaitarp krikščionių ir musulmonų nugrimzdoį tamsą, kurioje daugeliuatveju tebėra ir dabar.Žmogui iš omnibuso savitarpiopriešiškumas tarp žydų, krikščio-nistų buvo gana sekuliarių pažiūrų.Judėjimas tapo daugiau biblinis,kai iškėlė sau tikslą susigrąžintižemę, kurią Dievas, pagal Bibliją,pažadėjo žydams. Judaizmas nuopat pradžių buvo su konkrečia teritorijasusieta religija, tad modernųžydų atgimimą galima pavadintigeografiniu fundamentalizmu. Izraeliovalstybės įkūrimas 1948 m.,po to 1967-ųjų karinė ekspansija irpanijų populiarumas, kitas – AntrasisVatikano Susirinkimas. Jodvasia tarsi viesulas praūžė per katalikųBažnyčią pradėdama savotiškąkatalikų reformaciją. Tačiaukrikščioniškojo atgimimo poveikisbuvo kitoks, nei tikėjosi ar planavojo protagonistai. Europoje, kuripusantro tūkstantmečio buvokrikščionybės centras, atgimimasvisiškai nesustabdė bažnyčią lan-K A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )27


28grėsmėskančiųjų skaičiaus mažėjimo. Daugumoje Vakarų Europosšalių praktikuojančių tikinčiųjų nedaug. Tačiausekuliarizmo apsuptyje esančios tikėjimo oazės yralabai dvasingos, savo teologiją ir moralės nuostatassemiančios iš Naujojo Testamento.Musulmonų atgimimas yra gana naujas ir keliantisnuostabą reiškinys. Aišku, galima surasti atgimimopožymių net ir XVIII a., pvz., vachabistų judėjimasArabijos pusiasalyje. Bet dar prieš 30–40 metų atrodė,kad islamas palaipsniui grimzta į anarchizmo ir apatijospelkę. Daugumai jaunų musulmonų 60-aisiais ir70-aisiais vakarietiškas gyvenimo būdas ir vertybėsišreiškė jų ateitį. Dabar milijonams jaunų musulmonųateitis yra islamas. Kiekvienam iš jų islamas yra religija,kurios mokė pats Mohametas taip, kaip užrašytaKorane. Iš tiesų atrodo, kad nebuvo tų praėjusių amžiųir jauniems tikintiems žmonėms atrodo, kad Mohametaspamokslauja šių laikų Teherano ar Damaskogatvėse, Nairobyje ar Niujorke, Paryžiuje ar Londone,kaip jis pamokslavo Mekos ir Medinos gatvėse. Ir kolmes nesuprasim, kad Mohametas atgimė, mes niekadaneintegruosime musulmonų mažumų į Vakarųbendruomenes.ĮstatymasVisų monoteistinių religijų tikėjimo pagrindas yratai, kad pasaulis sukurtas Dievo. Tai reiškia, kad visipasaulio reiškiniai vienaip ar kitaip yra jo rūpestis iratsakomybė. Tokia nuostata kelia problemų, pavyzdžiui,masinių stichinių nelaimių atveju, kai didžiųjųmonoteistinių religijų lyderiai griebiasi tam tikro išsisukinėjimo,norėdami nukreipti kaltę nuo Dievo. Visdėlto kai cunamis nusiaubė Indijos vandenyno pakrantes,musulmonų lyderiai Britanijoje drąsiai kaippriežastį nurodė Dievą. Įprastomis aplinkybėmis trijųmonoteistinių religijų lyderiai nedvejodami aiškinažmonėms, ką Dievas veikia ir kokie yra jo ketinimai.Neverta tikėtis, kad Dievas kreiptų dėmesį į privačiusžmogaus reikalus, nors to „žmogus iš omnibuso“greičiausiai norėtų. Jis sukūrė žmones su stipriaispolitiniais interesais ir instinktais, lygiai kaip ir instinktais,susijusiais su šeimos ir namų reikalais, tad Jispatars mums, kaip tais instinktais naudotis.Tačiau minėtų religijų požiūris į politiką dažnai skiriasi.Judaizmas, kaip aprašyta žydų Biblijoje (kuriąkrikščionys vadina Senuoju Testamentu), prasidėjokaip gentinė religija, ir Jahvė buvo jų genties Dievas.Ankstyvosiose Biblijos knygose Jahvė duoda hebrajųgentims įstatymus, pagal kuriuos jie turi gyventi. Vėliau,kai jų genčių žemės buvo užpultos ir užgrobtos,pagrindinis uždavinys buvo išsaugoti politinę ir religinęnepriklausomybę. Kitas judaizmo istorijos etapasprasideda Romos laikais, kai žydai buvo priverstipasklisti po Artimuosius Rytus ir Europą. Jų religijospolitiniai aspektai buvo užmiršti, Talmudo religija išesmės susijusi su privačiais, namų dalykais. Bet sionizmojudėjimas, kuris lėmė Izraelio valstybės sukūrimą,buvo politinio judaizmo atkūrimas. Ir kol Izraeliovalstybė egzistuoja, judaizmas, kaip religija, lieka irpolitiniu kredo.Islamas ir integracijaIš pradžių islamas buvo ištikimas abraomiškajaikilmei. Paveiktas judaizmo, suvokdamas save kaiparabišką judaizmo pranašų versiją, Mohametas sukūrėreligiją, kuri suvienijo Arabijos pusiasalio gentisį dvasinę ir politinę bendriją. Tačiau islamas skyrėsinuo judaizmo tuo, kad greitai tapo globalia, o negentine religija ir politine ideologija. Kai buvo pradėtakurti didelė politinė imperija, jos ideologijos centru tapošariatas – įstatymas, kylantis iš Dievo, visam žmogausgyvenimui vadovauti. Al Farabis savo knygoje,parašytoje beveik prieš tūkstantį metų, neužsimenaapie žydų biblinį įstatymą, bet visa apimantis įstatymas,kylantis iš Dievo, yra tai, ką islamas paveldėjoiš judaizmo.Šariatas pastaraisiais metais neigiamai nušviečiamasVakarų spaudoje. Mes linkę jį sutapatinti sušiurpiomis bausmėmis (pavyzdžiui, rankų kapojimusmulkiems vagims, neištikimų moterų užmėtymuakmenimis), būdingomis kai kurioms jo versijoms. TačiauAl Faradėjaus ir kitų ankstyvojo islamo teisininkųakimis, šariatas atrodė šviesesnis ir pažangesnis. AlFaradėjaus ir kitų problema buvo žinoti tikrąją Dievovalios prigimtį. Koranas ir Haditas (pranašo posakiai irpoelgiai) formuoja tokio žinojimo pagrindus, tačiau jieneaprėpia visų kasdienio gyvenimo aplinkybių. Taipkilo savotiška dvasinės demokratijos idėja – jei elgesiotaisyklė priimama ir praktikuojama daugumosdievobaimingų žmonių, tai ji įkvėpta ir dieviško nurodymoįdiegta tiesiai į tikinčiųjų širdis.Vakarų žmonės buvo ir tebėra naivūs ir nesugebasuvokti politinės ir teisinės islamo prigimties. Šisnesupratimas kyla iš to, kad islamas lyginamas su


krikščionybe, kuri yra mažiausiaibandoma nustatyti, kuris arabųJis buvo puikus karo vadas ir, anotpolitiška iš trijų didžiųjų monoteis-kalbos žodis labiausiai žinomas irIbn Išako patikimo liudijimo, bū-tinių tikėjimų. Amerikoje vadina-suprantamas Vakaruose, be abejo-tent Mekos nukariavimas, įveikusmoji krikščioniškoji dešinė bandonės, sąrašo viršuje atsirastų žodiskelis kartus gausesnį priešininką,daryti politinę įtaką remdamasidžihadas. Iš tiesų pasaulyje turbūtpatraukė Arabijos gentis į naująjąkrikščioniškais principais, ir tainedaug žmonių, nežinančių šio žo-religiją. Pats Mohametas buvo pir-daro tam tikrą įtaką JAV adminis-džio. Jis reiškia misiją, kurią turi at-masis džihadi.tracijai. Bet tai atstovauja tik ma-likti kiekvienas musulmonas, ištiesŠios pamokos nepamiršo tie,žai daliai Amerikos krikščionių dėlmusulmonų literatūroje jis dažnaikas perėmė islamo vadovavimątos priežasties, kad krikščioniųapibūdinamas kaip šeštasis isla-po Mohameto mirties. Dabar jieBiblija – Naujasis Testamentasmo ramstis.turėjo Koraną, kuris leidžia džiha-– menkai teremia jų pastangas.Krikščionių misija – atversti ki-dą. Per keletą dešimtmečių dau-Pagal Šventąjį Raštą, Jėzus kelistus žmones į krikščionybę, kad jieguma ankstyvosios krikščionybėskartus buvo kviečiamas priešintisbūtų išgelbėti nuo nuodėmės irsvarbiausių vietų – Artimieji RytaiRomos valdžiai Palestinoje ir taptigalėtų džiaugtis amžinuoju gyve-ir Šiaurės Afrika – buvo pajungtospolitiniu lyderiu, bet jis liko keliau-nimu, kaip apreiškė Kristus Matoislamui. Kai kurie vėlesni musul-jantis pamokslautojas ir gydytojas,evangelijos pabaigoje. Tradicinė-monų apologetai bandė įrodyti,vengdamas bet kokios tiesiogi-je Romos katalikų teologijoje taptikad dešimtys tūkstančių žmoniųnės politinės veiklos. Vėliau Pau-krikščionimi reiškia būti pakrikš-pasirinko islamą įtikinti Koranolius paskelbė, kad Dievas įgaliojotytam katalikų Bažnyčioje – kaippranašumu prieš Bibliją. Priešin-valstybės vadovus ir kad krikščio-sakoma senovinėje tezėje, „Nėragai, jiems buvo daromas didelisnių priedermė – laikytis įstatymųišganymo be Bažnyčios“. Protes-ekonominis ir politinis spaudimas.ir būti pavyzdingais piliečiais. Šv.tantų reformacijos esmė buvo insti-Kaip ir Arabijos gentys, daug bu-Justinas savo nuostabioje Apologi-tucinio išganymo būdo atmetimas,vusių krikščionių turbūt manė, kadjoje, parašytoje antrajame amžiuje,jis pakeistas asmens atsivertimoįstabios karinės islamo pergalėsišaiškina, kad krikščionys gali su-idėja – tapti krikščionimi reiškė įti-demonstravo Dievo pritarimą.kilti prieš valdžią tik tuomet, kai jiekėti, kad Kristus yra tavo asmeni-Džihado sampratai artima irverčiami garbinti politinius lyderiusnis išgelbėtojas. Reiktų pasakyti,uma, tai apytiksliai reiškia ben-kaip dievus.kad praėjus keturiems amžiamsdriją. Kaip krikščionys turėjo savoTai žinoma nereiškia, kad krikš-protestantų požiūris įsigalėjo, irbažnyčias, kur galėjo rinktis kartučionys niekada nebuvo susiję sunuo Antrojo Vatikano Susirinki-melstis, taip ir musulmonai statėpolitika. Kai imperatorius Konstan-mo katalikų Bažnyčia taip pat ak-mečetes. Krikščionys, kad ir kurtinas 312 metais nustatė taiką sucentuoja asmens atsivertimą. Tadjie būtų, jaučiasi krikščionių ben-krikščionimis, bažnyčia gavo val-krikščionių misija yra įtikinti žmo-druomenės dalis, taip pat jaučiasidžios apsaugą ir paramą mainaisnes – kiekvieną atskirai – krikščio-ir musulmonai. Tačiau globaliosuž pasaulietinės valdžios palaimi-nybės tiesa.jų aspiracijos visiškai skirtingos.nimą ir jos įteisinimą. Jie taip patbandė tobulinti moralinius politinioelgesio principus, pvz., teisingokaro doktriną ir viduramžių teorijąapie teisingą kainą. Tačiau skirtingainuo judaizmo ir islamo, krikščionybė,kaip religija, retai siekėtiesioginės politinės kontrolės.MisijaJei būtų daroma apklausa irYra įrodymų, kad sufijų misionieriai,atnešę islamą į Vakarų Afrikąir į daugelį Rytų ir Pietų Azijoskraštų, elgėsi panašiai. Jie naudojosavo iškalbingumą kartu su šventugyvenimo būdu, kad priartintųžmones prie Alacho, kaip vienintelioDievo, ir jo pranašo Mohameto.Bet pats Mohametas, turėdamasišskirtinę iškalbingumo dovaną,įtikinėjimą laikė tik dalimi veiklos.Krikščionys kalba apie universaliąBažnyčią ir svajoja apie tą laiką,kai visus krikščionis vienys vienapasaulinė religinė institucija, norsir ginčijasi dėl tos institucijos formos.Musulmonai, priešingai, visainesuinteresuoti aukštesne užjų vietinę mečetę institucija, tačiaujie svajoja, kad islamas valdytų pasaulį.Kaip islamas yra politinė irreliginė ideologija, taip uma išreiš-K A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )29


30grėsmėskia Dievo valdomos žmonių bendrijos idėją. Taip patir Dievo valdomų valstybių idėją. Turbūt tiksliausiasuma vertimas būtų „pasaulinė teokratija“. Būtent taiprieš 14 šimtmečių tikėjosi sukurti iš Arabijos pusiasaliopasklidusios gentys.Kaip jau minėta, monoteistinių religijų atgimimasvisada susijęs su atsigręžimu į istorines šaknis. Nesupaprastinantir neperdedant galima pasakyti, kadistorinės islamo šaknys yra uma, džihadas ir šariatas,jo misija – sukurti pasaulinę tvarką (jei reiktų, irnukariavimo būdu), valdomą pagal Dievo įstatymus.Nė vienas, aiškiai suprasdamas islamą ir religinio atgimimoprigimtį, negalėtų manyti kitaip, ypač jei kamteko susidurti su jaunais musulmonais. Anksčiau arvėliau pokalbio metu iškylančios umos, džihado ir šariatoidėjos išsakomos su susižavėjimu ir entuziazmu.Atsiradęs naujas terminas islamizmas, apibūdinantisumos, džihado ir šariato trejybę, gerai atspindi tikrąislamo prigimtį.PesimizmasTrijų pagrindinių monoteistinių religijų ir islamo atgimimoanalizė gali būti pritaikyta ir globaliai islamo irVakarų konfrontacijai. Tai suteikia pagrindo manyti,kad ji gali tapti aršesnė ir gilesnė. Tiriant musulmonųmažumų padėtį Vakarų Europoje, bent jau keturi aspektaikelia pesimizmą.Pirma, etninės mažumos, ypač jei jos skursta, labaiartimos savo religijai kaip vilties nešėjai ir kaipbūdui išsaugoti savo identitetą svetimoje aplinkoje.Nors jų religiniai ryšiai ilgainiui gali silpti, toks procesasvyksta labai lėtai. Airių katalikų Anglijoje pavyzdystai vaizdžiai patvirtina. Didžiausias jų įsiliejimas vykopo 1840 m. badmečio, bet daugiau kaip šimtmetį airiųkilmės katalikai laikė save atskira bendruomene, susibūrusiaaplink savo parapijų bažnyčias. Lankėsi bažnyčiojejie gerokai dažniau negu dauguma gyventojų,socialinis gyvenimas vyko bendruomenių viduje, priebažnyčių esančiuose klubuose. Santuokos taip patvyko bendruomenių viduje, net verslas neišplito užgrupių ribų. Rinkimuose buvo balsuojama vieningai,vadovaujant kunigams ir iškeliant savo kandidatus.Tik prieš 20-30 metų jie visiškai įsiliejo į visuomenę,kartu labai sumažėjo bažnyčios lankomumas. Šis pavyzdysrodo, kad musulmonų bendruomenių įsiliejimoį Europą artimiausiu metu tikėtis neverta. Yra darviena atskirtumo priežastis – jei airių katalikai rasėsprasme nesiskyrė nuo vietinių anglų, tai Europos musulmonaiyra ne tik religinė bei kultūrinė, bet ir rasinėmažuma.Antra, islamas, kaip politinė ideologija, labai patrauklusjauniems žmonėms. Panašiai 60-ųjų Europosjaunimui darė įtaką marksizmas, kuris siūlė radikaliussocialinių ydų sprendimo būdus. Daugeliui jaunų musulmonųislamizmas taip pat patrauklus, nes duodaatsakymus į visus klausimus. Jauni žmonės spaudžiamipriimti islamą, o sekuliarios pažiūros dažnainetoleruojamos, ir jauni vyrai ir moterys gali jaustis atskirtinuo savo bendruomenių. Dėl to daugelis atmetasekuliarizmą kaip blogį. O tai reiškia didžiosios dalieseuropiečių, kurių pažiūros sekuliarios, gyvenimo būdoatmetimą. Jei airiai katalikai jautėsi skirtingi nuoanglų, tai jauni musulmonai jaučia moralinį ir dvasinįpranašumą prieš anglus, prancūzus ar vokiečius.Trečia, politinis islamas Europoje niekada nebuvosusidūręs su valdžios jėga. Ši priešprieša akivaizdiArtimuosiuose Rytuose, nors tikimasi (gal ir lengvabūdiškai),kad laimėjęs rinkimus Hamas turės sušvelnintisavo poziciją Izraelio atžvilgiu. Realių galiųneturinčios musulmonų bendruomenės Europoje galiišsaugoti tikėjimo liepsną. Išties galima lyginti dabartinįislamą Europoje su marksizmu Vakarų Europojeprieš pusę amžiaus. Britų marksistai dėl komunizmonesėkmių Rusijoje ir Rytų Europoje kaltino Vakarus irvadinamąjį karinį-industrinį kompleksą. Lygiai taip patmusulmonai Europoje dėl islamo politinių nesėkmiųkaltina George Bush, Tony Blair, CŽV ir naftos kompanijas.Toks intelektualus atsakomybės permetimasleidžia tikintiesiems, ar marksistams ar musulmonams,likti įsitikinusiems savo tikėjimo neklaidingumuir nekaltumu.Ketvirta, nedraugiškas europiečių ne musulmonųpožiūris. Neseniai, paminėjus, kad asmuo yra musulmonas,tai būdavo suvokiama kaip neutrali informacija,kartais sukelianti nuoširdų susidomėjimą.Dabar tai negatyvi informacija, sukelianti įtarumą irantipatiją. Rasinė įtampa Britanijoje paskutiniais metaisstipriai sumažėjo, bet ją sparčiai keičia antimusulmoniškijausmai.OptimizmasPolitikų uždavinys – siekti politinio problemųsprendimo. Europiečiams svarbu, kokia politika galėtųsumažinti įtampą ir palengvinti integraciją. Tačiau


svarbiausi dalykai yra religiniai, ircesu. Daugumai vakariečių idėjačios sąvoką. Vietoj supratimo, kadnorint atgaivinti viltį reikia rasti di-teisę remti dieviškuoju apreiškimubažnyčia yra „matoma“ krikštytųalogą su islamu.gali atrodyti nepriimtina, tačiaužmonių bendrija, vyskupai kalbė-Jei religiniams atgimimams bū-ši idėja atrodo šviežia ir patrauklijo apie „nematomą bažnyčią“ visųdinga atsigręžti į savo šaknis, taidaugeliui specifines teisės proble-tų, kuriems priimtinos krikščioniš-atkurti socialinę ar intelektualinęmas nagrinėjančių žmonių.kos vertybės. Tai buvo taikoma neaplinką, kurioje tie reiškiniai atsira-Tai, kad musulmonai ginčijasitik visoms krikščioniškoms konfe-do, neįmanoma. Kiekvieno atgimi-dėl šariato su vakarietiškomis de-sijoms, bet ir kitų religijų, tarp jųmo lyderiai turi pritaikyti tradiciniusmokratijomis, gali atrodyti nerea-ir islamo, išpažinėjams. Musul-mokymus moderniam kontekstui.lu ir idealistiška. Tačiau tokia yramonų uma koncepcija taip pat jauTai ryšku atgimusiame judaizmeoficiali Musulmonų brolijos, įsteig-pribrendusi naujai interpretacijai.ir krikščionybėje, ryškėja ir isla-tos 1928 m., politika. Brolijos įstei-Koranas aiškiai sako, kad visi, ku-me. Musulmonų bendruomenėsgėjas Halsan al-Banna pagarbiairie nėra priešiški islamui ir pripažįs-atsidūrė prieš naujų interpretaci-vertino parlamentinę demokratiją.ta jo moralines vertybes, turi būtijų iššūkį. Umos, džihado ir šariatoBrolijos nuomone, šariatas galivertinami draugiškai ir gerbiamitrejybė atsirado situacijoje, kai is-valdyti tik šalyje, kurios gyventojaikaip sąjungininkai kuriant teisingąlamas turėjo politinį pranašumą irlaisva valia priima jo vertybes. Taivisuomenę. Vakarų demokratijosmusulmonai turėjo politinę valdžią.puikiausiai tinka Vakarų demokra-sąlygomis tikras musulmonas ne-Kaip ši koncepcija turėtų būti su-tijoms.turėtų stovėti politinių institucijųvokiama, kuomet musulmonų yraMinėta teorinė pozicija paaiš-nuošalyje, bet turėtų dirbti bendrąmažuma ir jie išblaškyti? Jų padė-kina ir modernią džihado interpre-darbą su visais panašių moraliniųtis panaši į žydų diasporos padėtįtaciją. Islamo atsiradimo laikais irpažiūrų žmonėmis.prieš du tūkstančius metų, dėl kuriosatsirado talmudinis judaizmovėlesniais amžiais jis reiškėsi autokratinėjepolitinėje kultūroje, kurio-Išvadainterpretavimas. Kaip turėtų atro-je visa galia buvo sutelkta valdovoYra labai daug pagrindo giliamdyti musulmonų Talmudas?rankose, džihadas reiškėsi karinė-pesimizmui, kaip ir pagrindo vil-Atsakymas šariate. Al-Farabiomis kampanijomis, kuomet buvočiai. Ir viltis priklauso nuo to, kaipšariatas panašus į senąją anglųstengiamasi islamo valdovais pa-musulmonai (ir ne musulmonai)teisę, kurios pagrindu susikūrėkeisti tuos, kurie jo nepripažino.pasirengę suprasti, kokiu būdušiuolaikinė anglosaksų teisėtvar-Tačiau Musulmonų brolijosislamas, išlikdamas ištikimas sau,kos sistema. Anglų apylinkių tei-įsteigėjas Halsan al-Banna geraigali kūrybiškai ir atvirai bendra-sėjai, prieš šimtmečius pradėjęsuprato, kad tokiose demokratijo-darbiauti Vakarų demokratiniamekurti bendrąją teisę, suvokė taise, kokios yra Vakaruose, prievar-procese.kaip Šventraščio mokymo įkūniji-ta nereikalinga. Džihadas turėtųmą savo sprendimais. Būtent tokieužsiimti įtikinamais argumentais irPagal R o b e r t o V a n d eyra Al-Farabio nurodymai šariatui.politinėmis kampanijomis, kardasV e y e r ‘ i o tekstą parengė E g l ėTeologiniai Biblijos ir Korano mokymaiskiriasi, bet moralinis mokymasbeveik vienodas. Šiuo pagrinduVakarų akademinė teisė galėtųkonstruktyviai susidomėti šariatu,o Vakaruose gyvenantys musulmonaineturėtų laikyti šariato visiškainesuderinamu su šalių, kuriosejie gyvena, įstatymais. Sprendžiantginčus, jiems reikėtų viešai diskutuotiir pasitikėti demokratiniu pro-ir šautuvas turėtų būti pakeistasaštriu intelektu ir charizmatinėmisasmenybėmis. Ne musulmonai turėtųsveikinti tokią poziciją – musulmonusvertinti ne kaip grėsmę,bet kviesti juos į debatus, o musulmonaiturėtų aktyviau dalyvautipolitiniame procese.Prieš pusę amžiaus AntrajameVatikano Susirinkime katalikų vyskupainaujai interpretavo bažny-P r a n c k ū n i e n ėDėkojame Lietuvos kariuomenėsrezervo karių asociacijos prezidentuiats. plk. ltn. Vytautui Čepukuiuž pateiktą medžiagą.K A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )31


Plk. ltn. Vaclovo Biržiškosidėjų sklaida šiuolaikinėjeLietuvos kariuomenėjeXX a. pradžios Lietuvos ugdymo mokslo raidos tendencijas šiandien tyrinėjame Vakarų Europos ir kitųpasaulio šalių švietimo idėjų plėtros kontekste. 1922 m. įsikūrus Lietuvos universitetui, jame pradėjo kurtiseuropietiška mokslinė ir praktinė pedagogikos atmosfera. Pasirodė verstiniai pedagogikos klasikų veikalai– Lietuvos spaudoje rado atgarsį Amerikos ir Europos pedagogų idėjos. Tautiškai nusiteikę Lietuvos pedagogaine tik intensyviai studijavo užsienio pedagogines idėjas ir mokyklų patyrimą, bet ir nacionalinėskultūros pagrindu siekė keisti mokymo turinį, formuoti naujus ugdymo idealus, vertybes, ieškojo naujųmokymo metodų ir formų.1918 m. atkurta Lietuvos kariuomenė taip pat vykdė jaunuomenės ugdymo funkcijas. Dėl to, kad frontelabai trūko karininkų, 1919 sausio 25 d. Kaune buvo įkurta Karo mokykla, o 1921 m. balandžio 13 d. įsteigtiAukštieji karininkų kursai, kurie vėliau išaugo į Vytauto Didžiojo aukštąją karo mokyklą. Šios mokyklos telkėcivilius dėstytojus ir labiausiai patyrusius karininkus, kurie kūrė Lietuvos karybos mokslų sistemą.Šiandien iš retrospektyvos žvelgiant į Lietuvos kariuomenės ugdymo ištakas, nepriklausomos Lietuvosvalstybės kūrimosi pradžioje ryškiai išsiskiria plk. ltn. Vaclovo Biržiškos ir plk. Konstantino Žuko darbai,grindžiantys karinės pedagogikos pamatus Lietuvoje. Mokant ir auklėjant Lietuvos kariuomenę, plunksnosšaukiasi šių karinės pedagogikos pradininkų mokslinis paveldas.Susipažinkime su plk. ltn. Vaclovo Biržiškos 1922 m. parengtos karinės pedagogikos studijos „Karopedagogikos bruožai“ idėjomis vertindami jas šiuolaikinio karinio ugdymo mokslo požiūriu.32k arinė pedagogik aTarpukario Lietuvos kariuomenėsrengimo tikslai ir uždaviniaiXX a. pr. nepriklausomos Lietuvos karininkai pedagogikosžinias dažniausiai įgydavo praktikoje – rengdami jaunuomenękaro tarnybai ir fronte. Kpt. V. Biržiška 1922 m.„Karo pedagogikos bruožuose“ rašė, kad „negalima įsivaizduotipaprasto mokytojo, kuris nebūtų specialiai tam darbuirengiamas, kuris nebūtų mokomas, kaip reikia mokyti.Tuo tarpu didžiulės kariuomenės karininkai, jos mokytojai,dažnai yra palikti likimo valiai. Neabejotina, kad gavę bentkiek teorinių žinių, jie kur kas greičiau ir lengviau galėtų taptigerais kariuomenės pedagogais“. Autoriaus nuomone,karininkų „teorinis pasirengimas gali suvaidinti sprendžiamąvaidmenį jaunoje kariuomenės organizacijoje“. Jis primygtinaiteigė, kad karininkams reikia įgyti specialų karinįišsilavinimą, kad jie susipažintų ne tik su karybos mokslais,bet taip pat ir su karinės pedagogikos pagrindais. Autoriuslabai palankiai vertino Karo mokyklos ir Aukštųjų karininkųkursų darbą rengiant karininkus.Analizuodamas kareivių rengimo sistemą, V. Biržiškarašė, kad kareiviams teorija mažiau reikalinga kaip karininkams.Anot jo, pagrindinis praktinis karinio ugdymo tikslas– parengti kareivį kautynėms. Kautynės – tai egzaminas visiemskautynių dalyviams: ne tik kareiviams, bet ir instruktoriams,ir visiems viršininkams.Kpt. V. Biržiškos nuomone, kariuomenė – tai „didžiulėmokykla, kur daugybė žmonių mokinama įvairios rūšies kariniųžinių“. Ši karo mokykla nuo bendrojo lavinimo mokyklų„skiriasi savo tikslu – ten mokoma, kad išmokinus gyventi,čia, kariuomenėje, – kad reikalui atėjus mirti“ .Šiandien kariuomenėje šis tikslas transformavęsis. Susiklosčiuslabai nepalankioms aplinkybėms pirmiausiai kariaimokomi išgyventi; o jeigu nėra pasirinkimo – tuomet garbingaisutikti mirtį.Anot autoriaus, Lietuvos visuomenė turi savo valstybėskariuomene pasitikėti ir nevengti karo tarnybos, nelyginti sucarinės Rusijos armija, vertusia žmones jaustis svetimais savamekrašte. Kadangi lietuviai nuo amžių nekentė okupantų


armijos, todėl visokiais būdais stengdavosiišsisukti nuo karo tarnybos.Šioje studijoje ryškėja aiški autoriauspilietinė pozicija – Lietuvos kariuomenėturi būti rengiama atsižvelgiantį du pagrindinius karinės pedagogikosuždavinius: išmokyti karius,kad jie galėtų savo kraštą nuo priešųginti, ir auklėti juos sąmoningais piliečiais,kad grįžę į namus galėtų aktyviaidirbti savo tautai, valstybei ir savo asmeniniugyvenimu kurtų geresnes sąlygasvisiems Lietuvos žmonėms. Šiosautoriaus mintys šiandien Lietuvos kariuomenėjeskamba labai aktualiai.Studijoje V. Biržiška daug kartųkelia idėją, jog auklėjant karininkus irkareivius, svarbiausia – pilietiškumougdymas. „Pilietiškumas – prisirišimoprie savo krašto skiepijimas, pasitikėjimassavo pajėgomis, savimi, savotauta, kad ji gali išgyventi nepriklausoma...“Brandinant pilietinius jausmus labaisvarbus kareivių ir karininkų vienybėsjausmo ugdymas, kurį autoriuspavadina „vidiniu kariuomenės vienumu“.Vienybę garantuoja pasitikėjimaskarininkais – moralinis autoritetas, galintisišaukštinti juos pavaldinių akyse.Iš tikrųjų karininkas neturi privatausgyvenimo: tarnyboje, gatvėje ar svečiuosejį nuolat seka atidus žmoniųžvilgsnis.Autorius įžvalgiai pastebėjo, kadbene svarbiausia Lietuvos kariuomenėje– karininkų ir kareivių Nepriklausomybėsjausmo ugdymas ir stiprinimas.Jis atkreipė dėmesį į tai, kad dideliųvalstybių kariuomenėse šis jausmasnėra toks svarbus kaip mažose, nesten patriotinė nuostata tarsi ištirpstapiliečių kraujyje. Nedidelės valstybėsžmonės neretai turi nevisavertiškumokompleksą, todėl su šiuo jausmu būtinarimtai kovoti: stiprinti piliečių patriotinesnuostatas ir pasididžiavimąsavąja valstybe, jos žmonėmis. Anotautoriaus, „Lietuvos savita kultūra, josekonominės, dar neišnaudotos, pajėgoskaip tik yra Nepriklausomybėspagrindas“.V. Biržiškos nuomone, visuomenė,išlaikydama kariuomenę, gali ir turi reikalauti,kad karinė tarnyba auklėtų jaunuoliussąmoningais piliečiais. Taikosmetu kariuomenė turi tapti gera pilietiškumomokykla, nes tam yra visosgalimybės.Karinės ir bendrosiospedagogikos sąsajosKarinė pedagogika, kaip atskiramokslo šaka, daugelio Europos šaliųkaro mokyklose nebuvo dėstoma,tik kai kurios karinio ugdymo idėjosar metodai buvo integruoti į karybosmokslus. Kauno karo mokyklos vadovybėįtraukė karinę pedagogiką į karininkųrengimo planus ir pakvietė kpt.V. Biržišką šį kursą dėstyti.XX a. pr. užsienio ir lietuvių pedagogųidėjas apie psichologijos moksloįtaką pedagogikai, mokyklos ir gyvenimoryšį, suaugusiųjų pedagogikosdėsnius, pilietinį ir tautinį ugdymą, atitinkantįkrašto tradicijas, kultūrinius,ekonominius ir socialinius poreikius,kpt. V. Biržiška kūrybiškai panaudojopaskaitose ir studijoje „Karo pedagogikosbruožai“, moksliškai pagrindėkarinės pedagogikos discipliną. V.Biržiška pirmasis Lietuvoje karinėspedagogikos mokslą praktikams irPagarba Lietuvos karo akademijos vėliavai. Kęstučio Dijoko nuotr.K A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )33


34k arinė pedagogik amokslo atstovams pateikė kaip savarankišką karinio ugdymodiscipliną, išskirdamas objektą, veikėjus, specialiuosiusmetodus.Plačiau apžvelkime karinio ugdymo sritis, kurias kpt. V.Biržiška 1922 m. analizavo šioje studijoje.Autorius nekėlė tikslo parengti karo pedagogikos vadovėlį.Jo siekiai buvo kuklesni – „paliesti atskirus karių mokymoir auklėjimo klausimus, suinteresuoti visuomenępedagogikos klausimais ir parengti medžiagos karo pedagogijosmokslui“. Autorius šiame darbe užsimojo paliestitik karininkų ir kareivių ugdymo ir kai kuriuos kariuomenėsorganizavimo bruožus.V. Biržiška, naudodamasis lyginimo metodu, bendrosiospedagogikos mokslo principus, metodus ir darbo būdusbandė integruoti į karinę pedagogiką. Jo nuomone,toks žingsnis būtinas, kadangi mokymas ir auklėjimas kariuomenėjeyra bendrosios pedagogikos dalis.Autorius iškėlė prielaidą, kuri ir šiandien karinės pedagogikosmoksle yra viena svarbiausiųjų, būtent – karinėspecifika suponavo naują pedagogikos mokslo sritį – karinępedagogiką. Gerai pažindamas karinio ugdymo praktiką,jos tikslus ir principus, jis sukūrė karinės pedagogikosmokslo apibrėžimą: „Mokslas, kuris nurodo kelius geresniamvisais atžvilgiais kario kautynėms prirengimui, kadjisai tiktų karui, ir bus karo pedagogija“.V. Biržiška specialiai parinko sąvoką „pedagogija“, kuriątarpukario pedagogai vartojo ugdymo praktikai įvardyti (ugdymoteorijos mokslą vadino „pedagogikos“ terminu), nes,anot autoriaus, pagrindinis kariuomenės mokymo tikslas– praktinis: parengti karį kautynėms.Šis V. Biržiškos iškeltas karinio ugdymo tikslas prieššimtą metų ir šiandien Lietuvos kariuomenėje, žengiančiojeNATO gretose, vienodai suprantamas – karius reikia rengtikariauti, rengti krašto gynybai.Anot autoriaus, karinio ugdymo tikslas gali būti pasiektasvykdant du karo pedagogikos uždavinius:rengti kariuomenę krašto gynybai,auklėti karį sąmoningu piliečiu, t. y. „padėti kareiviuisutvirtinti būdą ir išauklėti sielą“.Kas yra kariuomenės ugdytojai ir ugdomieji?Autoriaus nuomone, kiekvienas viršininkas yra ugdytojas,kurio tikslas – „duoti gyvą tinkamą elgesio pavyzdį“ir grąžinti kareivį, „atlikus karo tarnybą, geru visuomenėspiliečiu, naudingu šeimai ir – visai respublikai“.V. Biržiška labai taikliai pastebėjo, kad kariuomenė galitik dalinai papildyti šeimos ir mokyklos auklėjimą, nes pagrindinisjos ugdymo tikslas – parengti karį kautynėms.Anot autoriaus, ugdymo tikslai ir uždaviniai yra integruotiį karo pedagogikos mokslo turinį. Karinio ugdymo moksloturinį sudaro trys pagrindiniai blokai:karių dvasios gyvenimo ir masių psichologijos tyrimas;karių mokymo metodai ir būdai;karių auklėjimas.V. Biržiška buvo įsitikinęs, kad bendrosios pedagogikosmetodų perkėlimas į kariuomenės mokymą – „būtinasšios dienos reikalas“. Siekdamas bendrosios pedagogikosmetodus integruoti į karinės pedagogikos mokymo terpę,„Karo pedagogijos bruožuose“ jis gana išsamiai aptarėmetodų panaudojimo galimybes. Anot jo, kariuomenė yragana konservatyvi institucija, tradiciškai naudojanti tuosmetodus, kurie bendrojo lavinimo mokykloje jau primiršti.Pavyzdžiui, Bellio-Lankasterio „mokymas per tarpininkus,kai mokytojas didelę mokinių auditoriją moko pirmiausiaiparengdamas savuosius pagalbininkus – mokinius, kurievėliau individualiai ar grupėje moko kitus moksleivius, mokyklosejau retai vartojamas“.Tačiau kariuomenėje toks mokymas itin populiarus.Kareivius moko karininkų padėjėjai – puskarininkiai, tiesioginiaikareivių vadai ir mokytojai. Dažniausiai bet kuriuomokymo klausimu jie žino tik tiek, kiek juos karininkai informuoja.Karininkas „ramiai vaikšto tarp užsiimančių kareivių,greta jo būrininkai, skyrininkai ir kiti kareivių „mokytojai“,kurie kala atmintinai į naujokų galvas duotą jiems užduotį,o šie aklai kartoja toliau“. Autoriaus nuomone, tokie pedagogiškaineparengti puskarininkiai – gana prasti kareiviųmokytojai.Šis faktas labai aiškiai parodo dar gana konservatyvųXX a. pr. kariuomenės vadų požiūrį į kareivių mokymo organizavimą.Todėl V. Biržiška rašė, kad „gerai išlavintų, savodarbui atsidavusių ir mokančių vadovauti puskarininkių kadrosudarymas yra viena svarbiausių Lietuvos kariuomenėsrengimo užduočių“. Argi šią problemą šiandien Lietuvoskariuomenėje jau esame išsprendę?Aptardamas kariuomenės ugdymo būdus, autorius išskyrėir aptarė efektyvius išorinius veiksnius, auklėjančiuskarį. Pirmiausia – drausmė. Anot jo, „drausmė prievartospriemonėmis suvaldo individualius instinktus, kurie gyvenakiekviename žmoguje“. Drausmė būtina, kad kariuomenėveiktų kaip vienas organizmas, vedamas vienos idėjos.Autorius iškėlė klausimą: „Kas užtikrina kariuomenėsvienybę?“ Ir atsakė, kad tai – „susipratusiojo drausmė“. Jisuprantama kaip aukšta kultūra ir atsakomybė, kuria vadovautisprivalo kiekvienas karys, sąmoningas Lietuvos pilietis.Anot autoriaus, ilgametė kovų patirtis rodo, kad karys,taikos metu kariuomenėje išmokytas drausmingai elgtis,atsakingai elgiasi ir karo metu.V. Biržiška įžvalgiai pastebėjo sparčią pedagogikosmokslo evoliuciją pasaulyje, atkeliaujančią į Lietuvą. Jonuomone, „nuo XIX a. vidurio pradėta rimtai rūpintis suaugusiųšvietimu, kuris yra įsivyraujančio pasaulyje demokratizmoišdava“. XVIII–XIX a. pr. politiniai judėjimai į gy-


venimo areną iškėlė plačias gyventojųmases, kurie norėjo aktyviai dalyvautipolitiniame ir visuomeniniame gyvenime.Todėl susiformavo nauja mokymosritis – suaugusiųjų mokymasis, kurispareikalavo iš mokytojų naujo požiūrioį mokymąsi ir naujų darbo metodųsu subrendusiais, gyvenimo patirtiesturinčiais žmonėmis.Lygindamas suaugusiųjų ir kariuomenėsmokymo būdus ir metodus, autoriusatkreipė dėmesį į tai, kad kariai– taip pat „suaugę žmonės ir su jais reikiakitaip dirbti, negu su vaikais. Reikiaskaitytis su suaugusio žmogaus psichika,kuris ne taip lengvai susigyvenasu mintimi, kad kiekvienas jo žingsnisir veiksmas yra reguliuojamas. Dėl šiųpriežasčių kareiviai gali pradėti neigiamaivertinti ir Lietuvos kariuomenę.“Todėl autorius iškėlė konkretųreikalavimą karininkams: „Bendrosir suaugusių pedagogikos dėsnių žinojimasvisiems kariuomenės mokytojams,karininkams pirmoj eilėj, yraneginčijamas“.Šiandien V. Biržiškos pateiktos karinėspedagogikos sampratos negalimepavadinti išskirtinai lietuviška, nes,anot R. Dapkaus, „mokslas pateikia žinias,kurių turinys iš esmės nepriklausonuo atskiro žmogaus, jo savybių,tautinės priklausomybės, vertinimų,dvasinės būklės; nacionalinio mokslonėra“. Tačiau V. Biržiškai pavyko ganaaiškiai „suręsti“ teorinius karo pedagogikospamatus, ant kurių šiandienkyla Lietuvos kariuomenės ugdymomokslo pastatas, perimdamas ir integruodamaspažangią NATO ginkluotųjųpajėgų rengimo patirtį.Doc. dr. NijolėJanulaitienėGenerolo Jono Žemaičio Lietuvos karoakademijaRamovė ar klubas?Turbūt ši dilema atsirado spontaniškai, ma: „klubas – visuomeninė organizacija, sudarytaiš grupės žmonių, kuriuos jungia politiniai,nes mūsų visuomenė šiais laikais vis labiaulinkusi skaldytis, byrėti, užuot susivienijusi. mokslo, meno, sporto ir kt. interesai…“ 1918Jau senovės baltai, gyvenę Pabaltijy, turėjosavo tikėjimo šventovę romuvą, kurioje klubas Lietuvoje. 1919–1940 m. Lietuvoje bu-m. Vilniuje įsteigtas pirmasis geležinkelininkųvyko ne tik religinės apeigos, bet ir šventės, vo paplitę inteligentų klubai. Šiais laikais Lietuvojeyra žygių klubų, šokių mėgėjų klubų,genčių suėjimai.Lietuvos karininkų ramovės istorija prasidedanuo 1924 metų. Pats pavadinimas „ra-Taigi klubais galima vadinti panašių po-medžiotojų, kėglių, naktinių ir kt. klubų.movė“ širdžiai malonus, savas žodis, originalus,primenantis senas lietuviškas tradicijas. ėjimo, susirinkimo vietas. Manau, kad vietojmėgių žmonių, kad ir negausios grupės, su-Žodžio „ramovė“ šaknis „ra“ senovės egiptiečiųmitologijoje reiškė „Saulės dievas“. neturėtų būti priskiriamas tokiems klubams.ramovės planuojamas steigti Karininkų klubasKaip žodis „katedra“ (bažnyčia) mums Neteko girdėti gydytojų, architektų, inžinieriųasocijuojasi ne tik su pastatu, bet ir su joje įsteigtų klubų. Vadinasi, klubų paskirtis ir apimtisyra siaura.atliekamomis apeigomis, dvasiniu atsinaujinimu,taip „karininkų ramovė“ asocijuojasi Tad ar tinka ramovę pavadinti klubu? Aišku,ne. Nei savo apimtimi, nei paskirtimi, neisu joje vykstančiais minėjimais, iškilmėmisir kitais renginiais, dvasiniu atsipalaidavimu, pagal profesiją pavadinimai nesiderina. Keista,kad ir naujai steigiami karininkų klubai (žr.atsinaujinimu.Tarpukario Lietuvos kariuomenės dalinių publikaciją „Karde“ Nr. 3) turi tokį patį kaip irkarininkai neįsivaizdavo, kad laisvalaikį galėtų ramovė tikslą – puoselėti garbingas praeities irpraleisti kitur, o ne ramovėje.dabarties Lietuvos kariuomenės karininkų tradicijas,skatinti karininkų bendravimą ir tarpu-Tais laikais uniformuotas karininkas neturėjoteisės įeiti į bet kurį restoraną ar kavinę, savio pasitikėjimą, ugdyti karininkų moralineso tik ten, kur buvo leista įgulos vado įsakymu. vertybes ir t. t. Šių tikslų ir dar daugiau siekė irTaip pat uniformuotas karininkas negalėjo geležinkeliuvažiuoti III klasės vagonu, o tik I ir II movės. Klubas jau savo pavadinimu menkinasiekia prieškarinės ir dabartinės karininkų ra-klasės. Tai kėlė karininko vardo orumą. tradicinę karininkų ramovės paskirtį ir dvasią.Į ramovę pašaliečiai galėjo ateiti tik karininkųkviečiami, kaip asmeniniai svečiai. O Kaune, Klaipėdoje ir t. t., turėtų būti centrinėsTen, kur yra didesnės įgulos, pvz., Vilniuje,kaip mielai laukdavo pažįstami ir visuomeniniųįstaigų vadovai švenčių ir pokylių ramovėliniųkarininkus. O prie jų galėtų veikti atskirųramovės, jungiančios visus ten esančius daje,į kuriuos būdavo įgulos vado ir karininkų pomėgių mėgėjų klubai, pvz., šaudymo, kelionių,medžiotojų, vokalistų, šaškių, šachmatų,kviečiami! Ramovėje įgulos karininkai švęsdavošventes, minėjimus, įvairius pokylius, biliardo, kortuotojų ir t. t. Prie mažesnių kariniųįgulų ramovių irgi galėtų susidaryti įvairiųpraleisdavo laisvalaikį. Ramovėje buvo organizuojamospaskaitos, veikė biblioteka, skaitykla,žaidimų kambariai, kuriuose kiekvienas bais. Visi šie klubai turėtų veikti be jokių įstatųpomėgių grupelės, kurias pavadintume klu-rasdavo užsiėmimą pagal pomėgius: galėjo ar statutų, kurie tik varžytų jų veiklą. Jie turėtųžaisti šachmatais, šaškėmis, kortomis, biliardąir pan.vadovaujami iniciatyvaus karininko.veikti savanorišku dalyvių bendru susitarimu,Šiandien karininkų ramovėje laisvalaikiu Vis daugiau Lietuvoje atsiranda atsargosįgulos karininkas – retas svečias. Kaip sudomintikarininkus ramovės veikla, tai kitas klau-karininkų sąjunga (LAKS). Jie savo veiklaiir dimisijos karininkų, kuriuos jungia atsargossimas.prieglobstį ir dabar randa ramovėje. Taip patKas gi yra klubas?yra artimos ramovės veiklai buvusios Vietinės1951 m. ir 1969 m. Vilniuje išleistame rinktinės karių sąjunga, sukilėlių, partizanų organizacijos.Jos irgi turi rasti prieglobstį savo„Tarptautinių žodžių žodyne“ rašoma: „klubas– visuomeninė organizacija, jungianti tam tikro veiklai ramovėje (bent gauti patalpas).sluoksnio, profesijos žmones organizuoti bendromspramogoms, sporto žaidimams…“ me, tėviška karininkų globa yra gana plati.Taigi ramovės veiklos apimtis ir, sakytu-1979 m. Vilniuje išleistos „Lietuviškosios Dm. plk. ltn. Petras Narinkevičiustarybinės enciklopedijos“ 5-ajame tome rašo-KaunasK A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )35


Lietuvos atsargoskarininkų sąjungosveiklos štrichaiir perspektyvosvisuomeninės organizacijosLietuvos atsargos karininkų sąjunga (LAKS) rengiasiataskaitinei konferencijai. Joje, be kitų klausimų, buskeičiama programa ir įstatai, kad labiau atitiktų asociacijųįstatymus. Sąjungos skyriuose vyksta diskusijosdėl įvairių nuostatų ir formuluočių.Aš, kaip buvęs LAKS atkūrimo iniciatyvinės grupėsnarys, Centro valdybos vicepirmininkas (1991–1995) irVilniaus LAKS skyriaus pirmininkas (1990–1995), manauturįs teisę ir pareigą pareikšti savo nuomonę kaikuriais LAKS veiklos klausimais. Geriausia tam vietayra žurnalas „Kardas“.Pirmiausiai keletas žodžių apie prieškarinę Atsargoskarininkų sąjungą, jos veiklą ir apie tai, kuo ji skiriasinuo 1989 metais atkurtos Lietuvos atsargos karininkųsąjungos.1918 m. atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę ir joskariuomenę, Nepriklausomybės frontuose dalyvavodaug buvusių carinės kariuomenės karininkų ir puskarininkių.Aktyviems Nepriklausomybės frontų dalyviams,pasižymėjusiems kare, buvo teikiami karininkųlaipsniai. Nuo Lietuvos kariuomenės įkūrimo 1918 metaiskarininkų kursai, o vėliau Karo mokykla parengėdaug jaunų ir gabių karininkų, gebančių vadovauti padaliniamsir daliniams.Pasibaigus Nepriklausomybės karams, daug karininkųdėl amžiaus, sužeidimų, ligų ir kitų priežasčiųbuvo paleista į atsargą. Susidarius pakankamam jųskaičiui kilo būtinybė juos panaudoti nepriklausomybėsidėjoms įgyvendinti. Reikėjo suvienyti šį potencialą.Tam 1925 m. ir buvo įkurta Lietuvos kariuomenėsatsargos karininkų sąjunga. Taigi prieškarinė Lietuvosatsargos karininkų sąjunga buvo įkurta kaip kariuomenėspagalbininkė ir padėjėja. Tačiau tai jau buvo visuomeninė,o ne karinė organizacija, turinti savo programą,įstatus, vėliavą, struktūrą. Pagrindiniai sąjungostikslai buvo kariuomenės stiprinimas, ginklų rinkimas,karinis patriotinis auklėjimas ir švietimas, Nepriklausomybėsdidvyrių ir dalyvių atminimo išsaugojimas irpagerbimas, tarpininkavimas sprendžiant atsargoskarininkų socialinius klausimus ir kt.Manau, kad prieškarinės, o ir atkurtos Lietuvos atsargoskarininkų veikla dar laukia istorikų ir tyrinėtojų.Deja, 1940 m. Lietuvos atsargos karininkų veiklabuvo nutraukta.1988 m. kartu su Sąjūdžio Nepriklausomybės idėjaiškilo idėja atkurti Lietuvos kariuomenę, nes kokia būtųvalstybė be savo kariuomenės. Sąjūdžio vadovybeipritarus buvo sudaryta iniciatyvinė grupė, kuri turėjodirbti šį darbą. Lietuva dar buvo okupuota, joje buvodaugiatūkstantinė Rusijos armija, veikė tarybiniai kariniaikomisariatai, galiojo okupaciniai įstatymai. Todėlbuvo nutarta pradėti nuo visuomeninės organizacijos,veikusios prieš netenkant nepriklausomybės,– Lietuvosatsargos karininkų sąjungos atkūrimo. Tuo metubuvo atkuriama daug visuomeninių organizacijų.Iniciatyvinę grupę sudarė buvę prieškarinės Lietuvoskariuomenės karininkai, patriotiškai nusiteikętarybinės kariuomenės atsargos karininkai, baigę tarybinesaukštąsias mokyklas ir įgiję karinius laipsniusatsargos karininkai. Į iniciatyvinę grupę, be šių eilučiųautoriaus, įėjo S. Kairys, J. Paužolis, A. Maslauskas,A. Keblikas, P. Narinkevičius, A. Malijonis, J. Krakauskas,C. Norkus – iš viso apie 20 narių (tikiuosi, manatleis buvę bendražygiai, jei nepaminėjau visų vardųir pavardžių, juk praėjo beveik 20 metų, o archyvo poranka neturiu). Vėliau prie iniciatyvinės grupės prisidėjodaugiau dalyvių, kurie aktyviai dalyvavo atkuriantLietuvos kariuomenę. Tai A. Bajoras, A. Stankevičius,S. Valaitis, D. Lapė, A. Balaišis, R. Malinauskas, A.Pakalka ir kiti.Vyko daug diskusijų, buvo įvairių nuomonių ir pa-36


siūlymų ir galiausiai pavyko su-sudaromi buvusių karininkų, norin-indėlį atkuriant Lietuvos nepriklau-rengti steigiamąją konferenciją,čių padėti, sąrašai. Tokių žmoniųsomybę, atkuriant ir stiprinant Res-kuri 1989 m. lapkričio pradžiojeamžius tuo metu buvo 45–55 me-publikos kariuomenę. LAKS nariaipaskelbė, kad yra atkurta Lietuvostai. Tuos karininkus buvo lengviaupadėjo saugoti viešąją tvarką rinki-atsargos karininkų sąjunga. Sąjun-organizuoti, nes daugelis dirbomų į Atkuriamąjį Seimą metu, sau-ga buvo atkurta kaip visuomeninėpradinio karinio parengimo dėsty-gojo rinkimų biuletenių pristatymąorganizacija. Reikia atkreipti dė-tojais mokymo įstaigose, civilinėsį rinkimų apygardas. Dar 1989 m.mesį į tai, kad kariuomenės dar ne-gynybos štabuose, įmonėse ir įs-buvo sudarytos darbo grupės Lie-buvo, dar siautėjo okupacinė val-taigose. Buvo nutarta, kad reikiatuvos kariuomenės drausmės, ri-džia. Nors LAKS buvo atkurta kaippanaudoti ir atsargos karininkus,kiuotės ir vidaus tvarkos statutamsvisuomeninė organizacija, visiemskuriems kariniai laipsniai buvo su-ruošti. Buvo išversta į lietuvių kalbąbuvo vieša paslaptis, kad pagrin-teikti po studijų tarybinėse mokslorusų lengvųjų ginklų – Kalašnikovodinė idėja – Lietuvos kariuomenėsįstaigose (daugiausiai medikai ir in-automato ir lengvojo kulkosvaidžioatkūrimas. Tą suprato ir okupaci-žinieriai). Jų amžius – 20–45 metai.bei Makarovo pistoleto aprašymai,nė valdžia, LAKS buvo vadinamaTaip buvo išspręstas būsimos or-šie ginklai buvo naudojami karinin-fašistine organizacija ir nebuvo re-ganizacijos gausumo klausimas.kų kursuose ir puskarininkių mo-gistruojama iki 1990 m. kovo 11 d.Kad organizacija gyvuotų, ji turikykloje. Archyvuose pavyko rastiPatys aktyviausi LAKS nariai buvobūti organizuota, turėti savo struk-1940 m. Lietuvos valstybinės sie-„nubausti“ – tarybinės armijos va-tūrą. Buvo nutarta, kad didžiuo-nos smulkų aprašymą, kuris vėliaudo D. Jazovo įsakymu jiems buvosiuose miestuose ir apskrityse turipadėjo nustatyti sienos kontūrus.nubrauktos pensijos ir atimti kari-būti steigiami LAKS skyriai, kuriePo 1990 m. kovo 11 d., įsteigusniai laipsniai.turėtų būti pavaldūs LAKS CentroKrašto <strong>apsaugos</strong> departamentą,Atkuriant LAKS svarbiausiosvaldybai su pirmininku priešaky-dirbti į jį perėjo daug atsargos kari-diskusijos vyko dėl to, kas gali būtije. LAKS turi turėti savo vėliavą irninkų. Taip pat steigiant kariuome-jos nariu, kokia turi būti jos struk-spaudos organą. Pirmuoju LAKSnės dalinius pagrindinį karininkųtūra ir pagrindiniai uždaviniai. Vi-pirmininku buvo išrinktas pulkinin-kontingentą sudarė atsargos kari-siems žinoma, kad organizacijakas Stanislovas Kairys. LAKS atkū-ninkai, kurie atėjo į Lietuvos kariuo-sėkmingai gyvuoja ir veikia tik tada,rė prieškario metais ėjusį žurnalasmenę jau turėdami paruoštus sta-jei ji yra pakankamai gausi, organi-„Kardas“, pirmuoju redaktoriumitutų ir kitų dokumentų projektus.zuota ir turi pagrindinį tikslą.buvo paskirtas kapitonas AntanasPer 1989–1991 m. buvo surengtaBuvo nutarta, kad LAKS nariuMartinionis. Vėliau buvo surasta iš-daug viešųjų akcijų. 1989 m. LAKSgali būti visų kartų Lietuvos kari-saugota LAKS vėliava.su plakatais ir vėliavomis dalyva-ninkai, Lietuvos ir užsienio pilie-Atkuriant LAKS 1989 m. buvovo „Baltijos kelyje“. Buvo surengtičiai lietuviai. Aišku, išskyrus tuosatliktas didelis darbas. Buvo rašo-prieškarinės Lietuvos karininkų iržmones, kurie tarnavo represinėsemi straipsniai į „Tiesą“, „Lietuvosviršilų sąskrydžiai, susitikimai sustruktūrose.aidą“ ir kitus leidinius. Keista, ta-užsienio lietuvių bendrijų atsargosPirmiausiai, suprantama, LAKSnariais galėjo būti buvę Lietuvoskariuomenės karininkai. Tačiau1940 metų leitenantas 1990 metaisjau buvo apie 70 metų amžiaus. Netiek daug jau jų buvo likę, jie buvoišsklaidyti. Todėl buvo nutarta, kaddaugumą turi sudaryti buvę tarybinėsarmijos atsargos karininkai,patriotai, aktyviai reiškęsi Sąjūdžiometais. Sąjūdžiui paskelbus, buvočiau net „Tiesoje“, LKP organe, tiestraipsniai buvo spausdinami. Tekokalbėti per Lietuvos radiją užsieniolietuviams. Tokiu būdu pavykosuburti daug atsargos karininkųLietuvoje ir užsienyje. Užsienio lietuviaidaug padėjo remdami LAKSveiklą moraliai ir materialiai. Buvosukurti LAKS skyriai Vilniuje, Kaune,Klaipėdoje ir Šiauliuose.1989–1990 m. LAKS įnešė svarųkarininkais. Tokiame susitikime dalyvavoir būsimas Lietuvos kariuomenėsvadas generolas (tada darJAV atsargos komendantas) JonasKronkaitis.Reikia pasakyti, kad atsargoskarininkų veikloje vienaip ar kitaipdalyvavo aukšti valstybės pareigūnai.Tai Seimo pirmininko pavaduotojaiKazimieras Motiekair Česlovas Stankevičius, SeimoK A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )37


diskusijosNacionalinės gynybos komiteto pirmininkas VytautasPetkevičius, kariuomenės vyriausiasis kapelionasmonsinjoras A. Svarinskas ir kiti.Lietuvos atsargos karininkų sąjungos veikloje1989–1995 m. aktyviai dalyvavo apie 500 žmonių. Nariųskaičius įvairiais laikotarpiais dėl įvairių priežasčiųsvyravo.Negalima sakyti, kad viskas vyko sklandžiai. Buvoklaidų, nesėkmių. Per laikotarpį nuo 1989 metų iki šiolpasikeitė daug LAKS vadovų. Daug jų, taip pat ir eiliniųLAKS narių, išėjo Anapilin. Daug LAKS narių apdovanotivalstybiniais medaliais ir ordinais. Galbūt daugkas liko nepastebėti. Tačiau tvirtai galima pasakyti,kad atkuriant LAKS 1989 m. ne apie apdovanojimusbuvo galvojama, o apie Lietuvą ir jos ateitį.Šiuo metu ruošiantis eilinei LAKS konferencijaipasigirsta balsų, kad reikia keisti LAKS narystėssąlygas ir struktūros sudėtį. Siūloma apriboti LAKSveiklą skyriuose, t. y. turėti LAKS skyrius apskritysekaip savarankiškus vienetus, be vienijančios Centrovaldybos įtakos. Mano manymu, tai būtų LAKS skaldymas.Asociacijų įstatymas neprieštarauja, kad 1989m. atkurta ir įregistruota Lietuvos atsargos karininkųsąjunga liktų vieninga ir su ta struktūra, kurią numatė1989 m. nuostatai.Dabar siūloma „išgryninti“ LAKS, t. y. siūloma formuluotė,kad LAKS nariu gali būti tik karininkai, tarnavęLietuvos kariuomenėje. Atleiskit, o ką daryti suužsienio lietuvių bendruomenės nariais, kurie gal tarnavoJAV, Anglijos ar kitose kariuomenėse, bet yraaktyvūs LAKS rėmėjai užsienyje? Ką daryti su taisLAKS nariais, kuriems buvo suteikti Lietuvos karininkųlaipsniai, tik jau dėl ligų, amžiaus ar kitų priežasčiųjiems neteko tarnauti kariuomenėje? Ką daryti sutais karininkais, kurie gavo karininkų laipsnius baigęaukštąsias mokyklas anksčiau ar dabar ir kurie aktyviaidalyvavo ir dalyvauja LAKS veikloje? Kas tadapasiliktų LAKS? Prieškariniai karininkai, kuriems dabarjau per 90 metų? O kiek jų liko? O kiek yra karininkų,kurie baigė karinius mokslus po 1990 m. ir jau yra atsargoje?Tai kas tada sudarys LAKS? Negi tik tie, kuriegalbūt taip pat dalyvavo LAKS kūrime ir kuriems pasisekėmėnesį, metus ar keletą metų tarnauti Lietuvoskariuomenėje? Na, ponai karininkai, tokia LAKS narioformuluotė reikštų LAKS likvidavimą.Mano giliu įsitikinimu, turėtų būti į LAKS pataisytusnuostatus įrašyta: „LAKS nariu gali būti visi Lietuvos iružsienio piliečiai, kuriems pagal tuo metu galiojančiusLietuvos įstatymus buvo suteikti karininkų laipsniai,taip pat piliečiai, įstoję į Lietuvos atsargos karininkųsąjungą pagal 1989 m. priimtus nuostatus “.Kviesčiau visus karininkus aktyviai dalyvauti diskusijojeir apgalvotai, šaltai, argumentuotai, be išankstinionusistatymo pareikšti savo nuomonę.Dm. plk. ltn. Česlovas RakauskasNUOŠIRDŽIAUSI LINKĖJIMAILAKS NARIAMS JUBILIATAMSLAKS VILNIAUS APSKRITIES SKYRIUSDm. plk. JERONIMUI NAPRIUIr ugsėjo 1 d. suėjo 65.LAKS KAUNO APSKRITIES SKYRIUSAts. mjr. ALFONSUI BULOTAIspalio 10 d. suėjo 65.LAKS KLAIPĖDOS APSKRITIES SKYRIUSVyr. ltn. KĘSTUČIUI TRAKYMUIr ugsėjo 4 d. suėjo 50.Mjr. EUGENIJUI GABRĖNUIr ugsėjo 24 d. suėjo 50.38


Atsikuriančioskarinės organizacijosBaigiame publikuoti Vytauto Didžiojo universiteto diplomantės darbą „TarpukarioLietuvos karininkija“, kurio objektas – Lietuvos tarpukario karininkų patirtis emigracijoje.Pradžia – 2005 m. „Karde“ Nr. 6.Šiame poskyryje trumpai apžvelgsiuemigravusios karininkijosveiklą, kurios pradžia JAV, vėliau jiplito Kanadoje, Australijoje, DidžiojeBritanijoje, kur telkėsi daugumaemigravusių karininkų. Taip jau atsitiko,kad daugiausia aktyviausių irautoritetingiausių karininkų gyvenoČikagoje, vadinamojoje „lietuviųsostinėje“, kur buvo daugiausia irlietuvių emigrantų. Šiame lietuviųmieste ir galime matyti atsikuriančioskarininkijos veiklos užuomazgą.JAV atsikūrė bene dvi svarbiausiostarpukariu egzistavusios karinės organizacijos,subūrusios ir suvienijusiospo visą pasaulį išsisklaidžiusiąkarininkiją. Pirmoji – Lietuvių veteranųsąjunga „Ramovė“ (toliau – LVS„Ramovė“) – tapo karių organizacija,aktyviai veikusia Lietuvos laisvinimodarbe. Antroji – Lietuvos šaulių sąjungatremtyje (vėliau žodis „tremtyje“buvo pakeistas „išeivijoje“, toliau– LŠSI arba LŠST) – deklaravo tarpukariošauliškos veiklos tęstinumąir vienijo buvusius šaulius bei pritariančiusšauliškai ideologijai.1948 m. įkurta Lietuvos laisvėskovotojų sąjunga buvo per daugplati, apimanti ne tik karininkus, betvisus kovotojus, taigi didžiąją dalįlietuviškosios išeivijos. KarininkamsČikagoje vėl pradėjus jaustis vieningagrupe, susigrąžinus prarastąjį tapatybėssu grupe jausmą, atsiradobūtinybė steigti organizaciją, jungiančiąbuvusius karius ir karininkus.Taip 1950 m. vasario 26 d. Čikagoje„Margučio“ patalpose sušaukuspasitarimą vienbalsiai buvo nutartasteigti atskirą Lietuvių karininkų sąjungą(toliau – Sąjunga). Vėliau šiosSąjungos nariais galėjo tapti ne tikkarininkai, bet ir puskarininkiai, VietinėsRinktinės kariai.LVS „Ramovės“ įsteigimas 1950m. balandžio 2 d. priartina mus priemūsų tyrimo chronologinės pabaigosdatos, bet kartu įvardija karininkųdarbo ir veiklos pradžią JAV,Australijoje, Kanadoje. Šios Sąjungosįsteigimas buvo labai svarbus,bene pirmasis žingsnis po išvykimoiš tėvynės ir bandymų organizuotisDP stovyklose. Sąjungą suvienijoįvairiose šalyse gyvenančią karininkijąir padėjo šiai socialinei grupei vėlatgauti pasitikėjimą savo jėgomis,pasijusti stipria jėga, galinčia pakiltitėvynės laisvinimo darbui. Žvelgiant įLVS „Ramovę“, svarbu užfiksuoti karininkųveiklos kryptis, darbus, kuriemus supažindins su jų tikslais, idėjomis,tėvynės laisvinimo vizijomis.Minėtos organizacijos „faktų iratliktų darbų vaizdas“ geriausiai išryškėjaaktyvaus ramovėno gen. št.plk. Antano Rėklaičio redaguotojeknygoje, skirtoje pirmajam LVS „Ramovės“dešimtmečiui: „Istorikams,mūsų jaunimui ir priaugančiomskartoms ši knyga bylos apie lietuviųkarių išeivijoje darbą, siekimusir troškimus tuo metu, kada tėvynėLietuva kentėjo žiaurią rusų komunistųokupaciją ir desperatiškai kovojodėl savo gyvybės ir laisvės“.Pirmuosiuose puslapiuose puikuojasiLVS „Ramovės“ centro valdybospirmininkų nuotraukos. Ats.brg. gen. P. Plechavičius, pirmasisLVS „Ramovės“ pirmininkas, savoeinamomis pareigomis dar kartą patvirtinotarp emigravusiųjų karininkųturėtą autoritetą, jam, o ne kamnors kitam buvo patikėtas pirmosiosatkurtos organizacijos vairas,parodytas didžiulis pasitikėjimas irpagarba. Generolas knygos puslapiuoseklausė: „Ko buvo siekiamatokią knygą išleidžiant?“ ir tuoj patatsakė: „Palikti dokumentą mūsų visuomenei,būsimoms kartoms ir istorikamsapie lietuvių karių veteranųveiklą išeivijoje. Knygos skaitytojaspamatys, kad mūsų kariai nepalūžoišeivijoje. Susiorganizavo ir kibo įdarbą“. Karininkai nuolat akcentavosavo nepalūžimą, savo karinės dvasiosišlaikymą ir tolesnį darbą tėvynėslabui. Be to, dažnai jų (karininkųK A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )39


L I E T U V O S K A R I N I N K I J A– G. K.) kalbose figūravo „jaunimas“, dėl kurio viskasbuvo daroma, norint priminti, neleisti užmiršti, pamokyti.Antrasis LVS „Ramovės“ pirmininkas brg. gen. StasysDirmantas žvelgdamas į tuos 1939–1947 „tragiškiausiusir skaudžiausius“ metus, teigė, kad „Lietuvos kariai likoištikimi savo tautai ir tėvynei, nepamiršo savo priesaikos,išvengė emigracijai įprasto susiskaldymo, apatijos bendruomenėsdarbui, nepasidavė oportunizmui, nepalūžodvasia ir susibūrę sąjungon RAMOVĖ turi noro, ryžto,patvarumo ir vilties pasiekti vyriausiąjį mūsų visos tautostikslą – atkovoti tautai savo krašte laisvę ir atstatyti pilną,tikrai valstybinį tautos gyvenimą“.1959 m. tapęs LVS pirmininku, brg. gen. S. Dirmantasmanė, kad karininkai yra vieningi savo tikslais, darbais,dvasia ir suvienyti vis dar galiojančios Lietuvos kariopriesaikos. Bene iš karto kyla klausimas, kokiu būdukarininkai manė pasieksiantys savo „vyriausiąjį“ tikslą,– juk savos kariuomenės kūrimas svetimoje valstybėjeyra neįmanomas dalykas? Karininkai jau DP stovyklosesuvokę, kad tautinių dalinių, o juolab savos kariuomenėskūrimas negali būti realizuotas išeivijos sąlygomis,organizavosi tam, kad susivieniję galėtų sėkmingiau prisidėtiprie bendrų tautos pastangų, siekiant savo tėvynei– Lietuvai laisvės: „Gerai susiorganizavę, sutelktomisjėgomis, planingai dirbdami, o lemiamai kovos valandaiišmušus, pirmieji griebdami ginklą, galime tikėtis, kadmus parems ir kiti. Mes tikime, kad kovojanti tauta nežūsta“.Atsisakant „medžiaginių“ ginklų, buvo griebtasi„dvasinių“: stiprios dvasios, gilios tėvynės meilės, gilaustikėjimo kovos laimėjimu.Gen. št. plk. A. Rėklaičio redaguotoje knygoje pateiktaSąjungos skyrių steigimo JAV, Kanadoje, Anglijoje,Vokietijoje, Australijoje lentelė iliustruoja karių aktyvumąir pritarimą LVS „Ramovės“ idėjoms, tikslams, veiklai.JAV per pirmuosius Sąjungos gyvavimo metus įsisteigėnet 12 skyrių, taip pat pirmieji skyriai kūrėsi pietųAustralijoje, Memmingene (Vokietijoje). LVS „Ramovės“pirmojo dešimtmečio laikotarpiu įvyko du skyrių atstovųsuvažiavimai – 1954 m. ir 1956 m., kurie sprendė svarbiausiusSąjungos reikalus.Daug darbų buvo nuveikta kultūros srityje, šios veiklospobūdžio pasirinkimą argumentuojant aukštos kultūroslaisvės kovoje svarba. Kartu suvokta, kad aukštaskultūros lygis nėra laisvės atgavimo garantas, vienintelėpriemonė atgauti prarastą laisvę yra ginklas, kurio būtųgriebtasi susidarius reikiamoms aplinkybėms. Į kultūrinėsir visuomeninės veiklos sąvoką tilpo Lietuvoskariuomenės metinių sukakčių minėjimai, koncertų,pobūvių, gegužinių organizavimas, įvairių ekskursijų įkultūrines, istorines ir kitas vietas organizavimas, paskaitųaktualiais klausimais skaitymas, pagalba lietuviųpatriotinėms organizacijoms, rengiant minėjimus, parodasir pan. Didelės reikšmės karininkams turėjo ir turikariuomenės metinių sukakčių minėjimas, kuris išeivijojesimbolizavo kariuomenės, kaip institucijos, gyvybingumą,leido kariui pasijusti „vienu iš pagrindinių savovalstybės veiksnių“.Plėtojant kultūrinę veiklą, 6 dešimtmetyje kilo idėjaįkurti Lietuvos laisvės kovų muziejų, o vėliau atkurti žuvusiemsdėl Lietuvos laisvės paminklą su sodeliu. Šiųpagrindinių karių kulto atributų atkūrimu norėta išsaugotitai, kas primena didvyriškas kovas ir pareikšti pagarbąžuvusiems už Lietuvos laisvę. Simbolių projektaibuvo kuriami kuo panašesni į tuos, likusius okupuotojeLietuvoje, norint sustiprinti tęstinumo jausmą. Per šiuosatkuriamus tautiškumo simbolius (muziejus, paminklus)norėta tarsi perduoti ir tautiškumo jausmą bei puoselėtimintį, kad „dėl laisvės reikia dirbti, kovoti ir aukotis“.Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę simbolizuojavisą Lietuvą išeivijoje ir yra mūsų tautos kančios ir kovossimbolis – koplytkryžius su prie jo prisiglaudusiu buvusiuKaune žuvusiems dėl Lietuvos laisvės paminklu.Lietuvos valstybės žemėlapis, valstybės ženklai, Lietuvosžemės sauja, Vilniaus akmuo, Palangos gintaras irsvarbesnių kovų bei įvykių žymėjimai – tai simboliai, kuriekarininkijai buvo Lietuvos, o kartu ir jų gyvenimo kelioženklai. Visos viltys dėl ateities dėtos į jaunąją kartą,tikintis išugdyti vyresniajai kartai brangų tėvynės meilėsjausmą ir tikėjimą Lietuvos prisikėlimu.1955 m. LVS „Ramovės“ skyriai raginti kaupti istorinęmedžiagą, siekiant išleisti Lietuvos karo istorijosveikalą: „...reikia pasakyti, kad entuziastų šiame darbemažai buvo“, teigė idėjos iniciatorius. Tie skyriai, kurieveiklos neišplėtojo, nebuvo jų daug, dažnai veikė kartusu šauliais.Pietų Australijoje gyvenantys lietuviai karininkai1951 m. buvo įsteigę Lietuvos atsargos karininkų draugiją,kuri tais pačiais metais persiorganizavo į LVS „Ramovės“Adelaidės skyrių. Pirmaisiais metais skyriusbuvo pakankamai gyvybingas ir veiklus: jo iniciatyvabuvo sušauktas lietuvių organizacijų pasitarimas senatoriausCh. J. Kersteno rezoliucijai aptarti. Nuo 1955 m.veikla silpnėjo. 1953 m. Australijoje įsteigtas Melburnoskyrius, 1956 m. – Sidnėjaus. Rengė minėjimus, įvai-40


ius kultūrinius renginius, paskaitas,kričio 23 d. pradėtas leisti iš naujo.KARYS yra didelė brangenybė ir vie-rėmė žurnalą „Karys“.Štai taip paprastai S. Butkus aprašėnintelis dvasios ginklas prieš sveti-1952 m. įsteigtam Memingeno„Kario“ atgaivinimo procesą: „1950mus dievus“.skyriui Vokietijoje reikėjo daugiaum. rudenį S. Butkus ir AugustinasŽurnalas sulaukė ir karininkųpagalbos, nei pats galėjo jos su-Astrauskas nuvyko į Great Necksveikinimų. LVS „Ramovės“ pirmi-teikti: „skyrius turėjo nemažą skai-pas kpt. Simaną Urboną (ilgametįninkas ats. brg. gen. P. Plechavičiusčių narių paliegusių – nesveikų. Kiti„Kario“ redaktorių Lietuvoje ir Vo-Sąjungos vardu sveikino atsikūrusįiš jų dažnai būdavo ligoninėse“. Nuokietijoje – G. K.). Taip sau, į svečius.„Karį“, tikėdamasis, kad žurnalas1960 m. šio skyriaus veikla visiškaiDraugiškai besišnekėdami ir iškėlėbus skaitomas ne tik karių, bet irnutrūko.klausimą lapkričio 23 d. išleisti „Ka-visų lietuvių patriotų. Pirmųjų metųAnglijoje 1955 m. įsisteigęsrio“ numerį. A. Astrauskas pažadėjonumeriuose ir vėliau „Karyje“ beneMančesterio skyrius, be minėjimųduoti lėšų. Pasiūlė kpt. Urbonui im-daugiausiai vietos užėmė kariuo-ir švenčių, organizavo ekskursijas,tis darbo. Šis, žinoma, mielai sutiko.menės kūrimo, didingų Nepriklau-gegužines, paskaitas. Aktyviu narių Visuomenė jį („Karį“ – G. K.)somybės kovų aprašymai, savų kari-dalyvavimu šis skyrius pasigirti ne-mielai sutiko ir kpt. Urboną uždegėnių autoritetų priminimai, dažnai netgalėjo, nes visi dirbo fabrikuose įvai-toliau jį leisti“.sugrįžtant šimtmečiais atgal į kara-riomis pamainomis. Todėl, rengiantPirmasis pasirodęs numerisliaus Mindaugo, didžiojo kunigaikš-minėjimus ar šaukiant susirinkimus,sveikino pasaulio lietuvius kariusčio Vytauto laikus. Šlovingų kovų irne visi ramovėnai galėjo juose da-ir nupasakojo ilgą, bet kiekvienamlaimėtų mūšių dvasia turėjo palaikytilyvauti.Lietuvos kariui gerai žinomą „Kario“nenykstančią dvasios draugystę ir1955 m. įsteigti Niagaros pusia-kelią: „Karys“ nuolat buvo, yra ir bus„už vis daugiausiai laisvės kovinęsalio ir 1956 m. Monrealio skyriai Ka-su jumis. Pradedant Nepriklauso-valią stiprinti“.nadoje darė tai, kas įmanoma. Šiųmybės kovomis iki dabar. JisSuprantama, kad LVS „Ramo-skyrių veikla apsiribojo įvairių sukak-vėl su Jumis, jau žemių miškuose,vės“ veiklos aprašyme savo vietąčių (kariuomenės ir šaulių) minėji-bunkeriuose, griuvėsiais virtusiuosesurado ir žurnalas „Karys“, kaip Lie-mu, tautinių švenčių šventimu, nariųsenosios Europos didmiesčiuose,tuvos karių išeivijoje reprezentantas,susirinkimais.vergų darbo stovyklose bei fabrikuo-kaip simbolis kario, perėjusio visusLVS „Ramovei“ galime priskir-se. Sujunkime rankas, mintissunkumus ir nežuvusio, kaip tauti-ti tikrai svarų kultūrinės veiklosir širdis, neatsiejamai rišdamiesi sunės garbės reikalas.nuopelną, kuris buvo svarbus neistorinės Lietuvos kovūnų dvasia, su1952 m. žurnalas susidūrė su fi-tik besivienijančiai karininkijai, betjų išmintimi, narsa, tradicijomis“.nansiniais sunkumais, nes buvo iš-ir visai „kovojančiai“ lietuviškajai„Kario“ pasirodymas buvo sutik-laikomas tik prenumeratorių dėka.išeivijai. Tai tarpukario Lietuvoje,tas entuziastingai, džiugesio šūksniųTokių, net ir tarp ramovėnų, nebu-vėliau trumpai Vokietijoje ėjusiobuvo pilni pirmieji žurnalo numeriai:vo pakankamai. Tarpukariu turėtožurnalo „Karys“ atgaivinimas. Žur-„Šiandien pergyvenau ne kasdieni-stipraus užnugario (1919–1940 m.nalas, pavadintas „Kariškių žodis“,nį įvykį. Atidaręs savo pašto dėžutę,„Karį“ leido Krašto <strong>apsaugos</strong> minis-buvo pradėtas leisti 1919 m. gegužės22 d., 1940 m. liepos 5 d. posovietų okupacijos baigtas leisti.Vokiečių valdžiai Lietuvoje davusleidimą, vėl pradėtas leisti Vilniujenuo 1941 m. iki 1944 m. liepos.Vėliau su emigrantais nukeliavęs įVokietiją (čia leistas nuo 1944 m.iki 1945 m. vasario mėn. – G. K.),karui pasibaigus nustojo egzistavęs.1950 m. JAV simboliškąją lap-radau „Karį“! Mano džiaugsmui nėraribų. Vartau jį, žiūrinėju ir vis nesinoritikėti, kad tai tikrumoje laikau savorankose „Karį“; „...Gavus pirmąjįKARIO nr., neapsakomas džiaugsmasmane apglėbė. KARYS vėl pasmane! Jis mane lankė mielojoj Lietuvoj– surado ir dabar, šiurkščiameir ilgame tremties gyvenimo kelyje.Man, kaip buvusiam Lietuvos kariuomenėskariui ir vėliau tremtiniui,terija – G. K.) buvo labai pasigesta.LVS „Ramovė“ savo narius įpareigojoprenumeruoti 1954 m. Sąjungosorganu tapusį „Karį“, remti jį aukomisir straipsniais. 1954 m. „Kario“leidimu pradėjo rūpintis LVS „Ramovės“Niujorko skyrius. 1956 m. tarsitarpukario Lietuvos šaulių laikraščiotęsėjas buvo įsteigtas „Tremties Trimito“skyrius „Karyje“, vėliau šauliųmoterų skyrius „Šaulė Tremtyje“.K A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )41


42L I E T U V O S K A R I N I N K I J AJAV 1950 m. vėl pradėtas leisti žurnalas „Karys“, norsir turėdamas finansinių sunkumų, pasiekdavo Kanadą,Australiją, Naująją Zelandiją ir net kovojančius Indokinijoje,likusius Vokietijoje.1951 m. gegužės 20 d. buvo suorganizuotas pirmasis„Kario“ koncertas–balius Brukline, Niujorke. Skelbimas„Karyje“ kvietė: „Tai bus puiki proga susitikti visiemsbuvusiems kariams, visiems lietuviams“. Koncertebuvo numatyta linksmoji literatūrinė dalis, dainavosolistai, kvartetas. 1952 m. toks „Kario“ koncertas–baliusįvyko ir Čikagoje. Po „Kario“ vardu buvo bandytavienyti išsibarsčiusią karininkiją.Prisiminę tarpukario Lietuvos karininką, suprasime irsavos spaudos turėjimo svarbą, ypač išeivijoje. Lietuvosnepriklausomybės tęstinumo simbolio „Kario“ atgaivinimaslyg ir buvo dar vienas bandymas sukurti nenutrūkstamumoįspūdį, kuris leistų savo gyvenamojojeerdvėje palaikyti viltį kada nors tęsti tai, kas pasibaigėkartu su Lietuvos okupacija ir pasitraukimu iš tėvynės.„Kario“ straipsniuose, prisimenant garbingą praeitį, tolimąir artimą, palaikoma kario dvasia, ugdomas moralinispasiruošimas kovai, išsaugomas kariuomenėsautoritetas, sukuriama nepertraukiamos tarpukario Lietuvosistorijos vizija.Kalbėdami apie atsikuriančias karines organizacijasišeivijoje, jų spaudą, negalime nepaminėti Lietuvos šauliųsąjungos (toliau – LŠS), kurios įtakingumu tarpukarioLietuvoje abejoti neverta. Ši organizacija tiek tarpukariuLietuvoje, tiek išeivijoje, pagal galimybes tęsusi šauliškąveiklą, daugelyje reikalų buvo pirmoji karininkų sąjungos„Ramovė“ pagalbininkė. Sąjungos ideologo VladoPūtvio tarpukariu suformuluota ideologija buvo perkeltair į išeivijoje atkuriamą šaulių organizaciją. Vienas iš atkūrėjų,V. Pūtvio anūkas Vaidevutis A. Mantautas „pirmojojeatsikūrimo deklaracijoje“, prisimindamas šauliųuždavinius ir organizacijos veiklos formas, jos pobūdį,teigė, jog „svarbiausias LŠS uždavinys – ugdyti Tėvynėsgynimo dvasią ir padėti savai kariuomenei, o kaijos nėra, savarankiškai ginti Lietuvos laisvę“. Šauliškojeideologijoje žodžiai „karys“ ir „šaulys“ lygiaverčiai. Taitėvynės laisvės gynėjai. Išskiriamas šaulių pilietinis-patriotinispasiruošimas, kuris, kaip teigė V. A. Mantautas,buvęs platesnis nei karių.Šaulių misija prilyginama riteriškai misijai, šauliuspavadinant „tautos idėjine aristokratija“. LŠS ideologosuformuluotas šaulių credo su visomis tarpukario organizacijosideologijos gairėmis buvo perimtas ir atsikūrusiojeSąjungoje: „Būkime tautos kariuomenė. Būkimetautos kariuomenė greta valstybės armijos. Būkime viena didžiulė tautinė, savitarpė mokykla“. Šaliakarinio šaulių parengimo neabejotinai svarbią vietą užėmėpatriotinis-pilietinis auklėjimas, kultūrinė ir švietėjiškaveikla. Nors iš esmės Sąjunga turėjo aiškiai karinėsorganizacijos atspalvį, bet ir kitos veiklos sritys Sąjungainebuvo svetimos.Mintis atkurti LŠS išeivijoje kilo dar 1952 m., kai susidarėorganizacinis atkuriamasis branduolys su buvusiaisšauliais ir V. Pūtvio giminaičiais priešakyje: Vaidevučiu A.Mantautu, Sofija Pūtvyte-Mantautiene, Alfu Valatkaičiu,plk. Mykolu Kalmantu ir Eugenija Klupšiene.1954 m. kovo 7 d. yra laikoma oficialia organizacijosatkūrimo diena – šią dieną minint V. Putvinskio-Pūtvio25-ąsias mirties metines visuomenei buvo pranešta apieLŠST atgaivinimą. Sulaukus visuomenės pritarimo, buvopradėtas steigiamasis darbas, pirmiausia E. Klupšienėsiniciatyva įkuriant šaulišką vienetą Toronte (V. Pūtvio kuopa),Kanadoje ir tais pačiais metais Čikagoje (VytautoDidžiojo kuopa, vėliau rinktinė). Ilgainiui skyriai kūrėsi irkituose JAV ir Kanados miestuose: Viskonsine, Broktone,Detroite, Monrealyje, Ontarijuje. Tik įsteigus pirmąjį vienetąToronte buvo apibrėžtos būsimos veiklos sferos:„šaulys(ė) tautinėje veikloje – pavyzdys visiems! Padėtimokyklai, parapijai, jaunimo organizacijoms, kitomsorganizacijoms, šeimoms tautinėje kultūrinėje veikloje;vengti bet kokių nesusipratimų su dirbančiom tautaiorganizacijom, būti griežtais, bet garbingais su tautos– valstybės priešais;steigti jaunimo kultūrinius būrelius (vaidinimo, sportoir t.t.);visur kelti pavergtos tautos laisvinimo idėją; būti draugaisir ieškoti draugų tarp kitataučių;būti lojaliais gyvenamam kraštui“.Sportinis ir fizinis lavinimas bei sportinis šaudymas– tai dar viena LŠST veiklos sritis. Galima numanyti, kadtautiškumas išeivijoje tapo esmine nuolat eskaluojamavertybe, kurią buvo siekiama išlaikyti ir įskiepyti jaunimui.Šauliai daug dažniau nei karininkų Sąjunga dėmesį sutelkdavoį jaunimą. 1956 m. buvo įsteigtas net Jaunimoskyrius. LŠSI savo struktūra buvo arčiau visuomenės.Šauliais galėjo tapti visi, kuriems buvo artima šios organizacijosideologija, veiklos sferos. LVS „Ramovė“ buvouždara Sąjunga, kur narių priėmimas reikalavo griežtųatrankos kriterijų.LŠSI ir LVS „Ramovės“ veikla turi daug panašumų:


kartu organizuojami Lietuvos kariuomenėsšventės minėjimai, tautiniųšvenčių šventimas, palaikomossavos, dar tarpukaryje puoselėtostradicijos, rengiamos paskaitos aktualiomistemomis. LŠSI būdamaatviresnė visuomenei, naujiems nariams,jaunimui, plačiai išvystė kultūrinęveiklą, kuri pasireiškė menokuopelių, tautinių šokių ratelių, chorųsteigimu. Tiek LŠSI, tiek LVS „Ramovei“buvo būdingas rūpinimasissavos organizacijos nariais, ligonių,kapų lankymas. LŠSI susidūrė sutam tikrais sunkumais. Kaip minimaproginiame Toronto kuopos leidinyje,„organizaciją užpildė buvusiejiūkininkai, darbininkai ir labai mažaiintelektualų, kurių buvo vėliau pasigesta(norint susilaukti naujų minčių,idėjų ir t.t.)“. Jaunimo pasyvumas taippat kėlė problemų.Tiek LŠST, tiek LVS „Ramovė“deklaravo visų išeivijos lietuviškųjųjėgų vienybę, susitelkimą Lietuvos išlaisvinimodarbui bei veiklai būsimojenepriklausomoje Lietuvoje. Abiejųorganizacijų vizijose Lietuva buvolaisva, nepriklausoma. Karininkaipalaikė karinę dvasią ir laukė, kadagalės atkovoti prarastąjį valstybingumą(jei reikės, net gyvybės kaina – G.K.); šauliai veikė visuomenės viduje,siekdami palaikyti tautinę dvasią, neleistijaunesniosioms kartoms ištirptitaip vadinamajame „tautų tirpinimokatile“.Vienas didžiausių Lietuvos karininkijosuždavinių išeivijoje buvotautinių dalinių sukūrimas ateityjesusidarius palankioms sąlygoms, jųpanaudojimas kovoje dėl Lietuvoslaisvės. Šio uždavinio buvo siekiamajau DP stovyklose, bandant perimtikontrolę sargybų kuopomis. Tolesnėemigracija sustabdė šį procesą,bet senatoriaus Lodge’o projektasLietuvių Veteranų Sąjungos „Ramovė“ centro valdyba. Iš kairės sėdi P. Plechavičius – pirmininkasnuo sąjungos įsikūrimo iki 1959 m. gegužės 3 d. , prof. S. Dirmantas – pirmininkas nuo 1959 m.gegužės 3 d. , M. Rėklaitis – vicepirmininkas nuo 1952 m. birželio 2 d. , stovi A. Rėklaitis – antrasisvicepirmininkas ir kultūros reikalų vadovas nuo 1950 m. balandžio 2 d. iki 1952 m. birželio 2d. , sekretorius ir kultūros reikalų vadovas nuo 1954 m. gegužės 30 d. iki 1958 m. birželio 28 d.,sekretorius nuo 1958 m. birželio 28 d. , J. Tumas – iždininkas nuo 1954 m. gegužės 30 d. , K. Oželis– sekretoriaus padėjėjas nuo 1956 m. birželio 30 d. ir J. Švedas – kultūros reikalų vadovas nuo 1960m. birželio 19 d.. V. Noreikos nuotr.galėjo sukelti naujų vilčių. Vis dėltoJAV, nors ir laikėsi Baltijos šalių okupacijossmerkimo politikos, nekūrėplanų vaduoti šių Sovietų Sąjungospavergtų tautų. Jos planuose nebuvonet tautinių dalinių kūrimo klausimosvarstymo. Jau JAV lietuviai karininkai,susibūrę į LVS „Ramovę“, iškėlėtautinių dalinių klausimą kaip benevienintelį galimą Lietuvos vadavimoscenarijų. Suvokus, „kad diplomatijoskeliu ir konferencijomis pavergtiemslaisvė negrąžinama“, dar vistikima naujosios tėvynės pažadaisir gerais norais. 1954 m. gegužės30 d. Sąjungos skyrių visuotiniamesuvažiavime gen. št. plk. A. Rėklaitisskaitė paskaitą apie tautinių daliniųreikalingumą ir kūrimo galimybes.Išvadose dar kartą buvo pakartotasdaug kartų minimas faktas, kad „neturimerealaus pagrindo viltis, kadLietuva, svetimų jėgų išvaduota, taptųlaisva, nepriklausoma“, todėl natūraliaikilo lietuviškų dalinių steigimoklausimas. Turime „aktingai dalyvautisavo tėvynės išlaisvinimo žygyje“,– teigė gen. št. plk. A. Rėklaitis. VėliauVakarų politika Sovietų Sąjungos atžvilgiukeitėsi: deklaruojamas kariniųveiksmų nebuvimas, suponuojantiskomunizmo žlugimo laukimo poziciją,nieko gero nežadėjo pavergtųjųtautoms, kurių tautiečiai ruošėsi eitivaduoti Lietuvos. Suvokus, kad busneįmanoma įgyvendinti tautinių daliniųsukūrimo už Lietuvos ribų idėjos,karininkai ir toliau puoselėjo ir stiprinoviltį, kad okupacija laikina ir Lietuvaatkurs nepriklausomybę.Lietuvos karininkija, neturėjusigalimybės pasipriešinti sovietų teroruiLietuvoje, emigravo į kitas šalis,tikėdamasi organizuoti kovą užokupuotos valstybės ribų. Nuolatpalaikydama kovinę dvasią, tikėjimątėvynės pergale prieš okupantus,skelbdama pasauliui tiesą apieSovietų Sąjungos politiką, Lietuvoskarininkija nenustojo egzistuoti ir kartusu partizanais miškuose papildėkovojančių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybęgretas.G i n t a r ė K u r t i n a i t y t ėK A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )43


Fortinės tvirtovėsGoržos kareivinės. Kauno tvirtovės VII fortas. Šaltinis: Kovno.ru svetainė.XVI–XVIII a. Vakarų Europos erdvėje viduramžių pilis išstūmė bastioninės tvirtovės, kurių pagrindiniselementas – ištisinis pylimas su prieigas flankuojančiais išsikišančiais statiniais – bastionais. Po Prancūzijosdidžiosios revoliucijos padidėjusios kariuomenės labai išplėtė tvirtovių perimetrą, todėl reikėjo labaidaug karių vien bastioniniam perimetrui saugoti, labai išaugo tvirtovių kaštai, todėl reikėjo rasti naują inžinerinįsprendimą. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje buvo bandoma bastioninį frontą keisti poligoniniu,artileriją bazuoti artileriniuose bokštuose, tačiau tai tik dalinai sprendė problemas. Nauju sprendimu tapofortinės tvirtovės.FortifikacijaFortai kaip savarankiški gynybos objektai buvožinomi dar antikoje, o ir vėlesniais laikais kai kuriosesvarbiose vietose jie buvo statomi gynybai sustiprinti,tačiau tvirtovės, paremtos fortų žiedo principu, pradėtosstatyti XIX a. 30-aisiais metais, atsiradus tvirtovės-įtvirtintosstovyklos idėjai. Ši idėja, priskiriamaprancūzų inžinieriui Jozefui Ronja (Joseph Rogniat),atsirado išaugus kariuomenių skaičiui ir atsiradus poreikiuiturėti saugos zoną kariuomenei komplektuotismobilizacijos atveju ar sustiprėti po patirtų nuostolių.Tokiose tvirtovėse-įtvirtintose stovyklose turėjo tilptilabai didelės armijos karo metu ir santykinai kuklios– taikos metais. Pagrindines funkcijas vis dar vykdėištisiniu pylimu apjuostas tvirtovės branduolys, o fortaitik neleido priešui jo apšaudyti. Fortai buvo nutolęnuo branduolio per 1,5–3 km, kad apsaugotų tvirtovėsbranduolį nuo sugriovimų: branduolyje buvoamunicijos, maisto ir pašaro sandėliai, juose įgulagalėjo pailsėti. Tarpai tarp fortų buvo neįtvirtinti, jiesudarė 1–2 km, t. y. buvo tokio dydžio, kad fortuoseesanti artilerija galėtų apšaudyti tarpus. Tarpai tarpfortų buvo reikalingi tam, kad lauko kariuomenė galėtųlaisvai manevruoti ar gintis fortų sustiprintoje pozicijoje.Fortinės tvirtovės tapo tolesniu bastioniniofronto plėtros etapu.Fortinių tvirtovių plėtojimas lygiavamzdėsartilerijos dominavimo laikaisTolesnė tokių tvirtovių plėtra parodė, kad tvirtovėsbranduolys negali būti pagrindinė gynybos linija, nesnėra pajėgus atlaikyti atakų kritus fortams, todėl fortųžiedas tapo pagrindine priešinimosi pozicija. Patysfortai išaugo iš senųjų bastionų ir ravelinų, tačiau,skirtingai nuo jų, fortai turėjo būti ginami ne tik iš frontoir flangų, bet ir iš užnugario. Kai kurie naujieji fortaiišlaikė savarankiškos bastioninės tvirtovėlės formą:pirmųjų fortų įvairovę lėmė skirtingos šalių tradicijos.Tokiame forte turėjo gintis 2–4 kuopos su 20–50 pabūklų.Kaip gi funkcionavo fortinė tvirtovė? Pirmiausia44


atakuojantis priešas susidurdavosu priešakiniais tvirtovės daliniais,kuriuos nustūmus reikėjo pulti tvirtovėsfortų žiedą. Šis žiedas galėjobūti paimtas dviem būdais: atakuojantfortus ir stengiantis juosužimti vieną po kito arba puolanttarpus tarp fortų ir atakuojant centrinįįtvirtinimą. Pastaruoju atvejugynėjai galėjo puolantiesiems padarytidaug žalos flangine ugniminuo fortų ir frontaline ugnimi nuocentrinio įtvirtinimo, be to, tvirtovėsbranduolio užėmimas dar neleidotikėtis tvirtovės žlugimo, nes fortaigalėjo savarankiškai priešintis irneleisti priešui naudotis strateginetvirtovės padėtimi. Neįtikėtina, kadfortai gali laikytis kritus branduoliui,todėl numatyta, kad tarpus tarpfortų gins sausumos kariuomenėspajėgos – tokiu būdu fortų žiedasatliktų sustiprinto sausumos frontofunkcijas. Taigi fortų žiedas buvopagrindinė gynybos linija, kuriosgynybai buvo skirtos dvi sistemos:toliašaudė tvirtovės artilerija irturimos sausumos kariuomenėspajėgos;prieššturminė gynyba, kurią sudarėkiekvieno forto prieššturminėsistema, o ją sudarė artimų prieigųnulygintas plotas – glasis, fortąjuosiantis gynybinis griovys – fosa,forto pylimas ir fosą flankuojantiapšaudymo sistema.Iš pradžių toliašaudė artilerijabuvo pačiuose fortuose, ant aukštaiiškilusio pylimo, kad galėtų kuotoliau pasiekti priešininką ir kovotilygiomis jėgomis su puolėjų artilerijabei trukdyti kitiems apgultiesveiksmams. Atskiri pabūklai buvostatomi forto flankuose (šoninėseforto kraštinėse), jų paskirtis– dengti tarpus tarp fortų. Fortuosebuvo įrengti specialūs giliai ponuo jų prie pabūklų buvo įrengti šuliniaisu pakėlimo mechanizmais.Forto artilerija galėjo būti išdėstytatik iš priekio ir flangų, jokiu būdune iš užnugario, kad priešas, užėmęsfortą, nepanaudotų jo prieštvirtovės branduolį. Sausumos kariuomenėspajėgoms reikėjo užimtipozicijas prieš fortų žiedą ir jame,naudojant lauko fortifikacijos priemones.Glasis – nedidelį nuolydį turintisplotas artimose tvirtovės prieigose– neleido priešui per šautuvošūvį pasislėpti nuo gynėjų ugnies.Svarbiausias prieššturminės gynyboselementas buvo gynybinisgriovys – fosa, ji buvo statoma platiir gili, kartais užpilama vandeniu.Fosos šlaitai galėjo būti papildo-Pagrindiniai gynybos elementai: I siena; II bokštas; III flankuojantis bokštas; IV bastėja; V bastionas;VI kapanierius; VII fortas.Gynybos būdai: I frontalinis horizontalus; II frontalinis vertikalus; III žvaigždinis; IV flanginis.Šaltinis: Bogdanowski J. Warownie i Zielen twierdzy Krakow. Krakow, 1979.žeme esantys artilerijos sandėliai, mai įtvirtinti: išorinis šlaitas – kontreskarpas– buvo sustiprinamasaukšta siena, jei nuo jo kareivisbandytų šokti, susilaužytų kojas,vidiniame šlaite (eskarpe) galėjobūti įrengta siena su šaudymo angomis– vadinamoji Karno siena.Gynybinis griovys turėjo būti įrengtastaip, kad bet kuriame jo taškepriešas būtų apšaudomas flangineugnimi iš specialiai tam skirtų pabūklų.Pabūklai galėjo būti išstatytiatviro tipo pozicijose – tenaliuose,pylimo kazematuose, tačiau dažniausiai– nedideliuose kazematuose,išsikišančiuose iš pylimo įfosą, – kaponieriuose, su tvirtovėskiemu sujungtais požeminiais koridoriais– poternomis. Visą fortosistemą papildė gyvenamosioskareivinės, atsargų, stebėjimo irK A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )45


46FortifikacijaTvirtovės raida: I sienos; II sienos su vartų flankavimo sistema; III sienossu bokštu; IV bokštinė tvirtovė su flankavimo sistema; V bastėjinėtvirtovė; VII žvaigždinė tvirtovė; VIII poligoninė tvirtovė; IX fortinė tvirtovė:centrinis įtvirtinimas, fortas, kliūčių ruožas; X fortinė išskaidyta tvirtovė:a) centrinis įtvirtinimas, b) fortas; c) artilerijos baterija; d) pėstininkųslėptuvė; e) kliūčių ruožas.Šaltinis: Bogdanowski J. Warownie i Zielen twierdzy Krakow. Krakow,1979.signalų perdavimo sistemos, kitos reikalingos patalpos,dažniausiai slepiamos po žeme.Graižtvinės artilerijos atsiradimo įtakatvirtovėmsTolesnį postūmį fortinių tvirtovių tobulėjimui turėjograižtvinė artilerija. Pabūklams graižtvos buvo būtinos,nes tokie pėstininkų ginklai, palyginti su lygiavamzdžiaispabūklais, pasižymėjo didesne toliašauda,taiklumu ir griaunamąja jėga.Nors pirmieji graižtviniai pabūklai buvo panaudotidar Krymo karo metu, tik nuo 1860 metų graižtvinėartilerija tapo tikra jėga, labai pavojinga fortinėms tvirtovėms.Reikėjo keisti tiek bendrą tvirtovės koncepciją,tiek kai kuriuos fortų elementus. Pirmiausia reikėjopadidinti fortų nuotolį nuo tvirtovės branduolio, kadjis būtų apsaugotas nuo apšaudymo: vietoj 1,5–3 reikėjopadidinti iki 4–6 kilometrų, tarpai tarp fortų turėjopadidėti iki 3 km.Belgijoje buvo nuspręsta pastatyti naują tvirtovę-įtvirtintąstovyklą Antverpene. Aplinkui miestą buvopastatytas centrinis įtvirtinimas, turėjęs atlikti branduoliofunkcijas. Jį sudarė vandens griovys, flankuojamaskaponierių, o ten, kur vandens nebuvo, įrengti poligonosistemos įtvirtinimai. Už 3–4,5 kilometrų nuo šio įtvirtinimobuvo pastatyta 11 dviejų kilometrų atstumu vienaskito nutolusių fortų. Fortai buvo panašios konstrukcijosšešiakampės žvaigždės formos, iš fronto ir flangų griovįdengė kaponierinis frontas, užnugarį – tenalinis. Tvirtovėsartilerija buvo išdėstyta goržoje esančiame redute irpagrindiniame frontaliniame pylime esančiuose kazematuose.Forte tilpo kuopa kareivių ir dvi artilerijos baterijos,iš viso forte buvo 100 pabūklų. Tvirtovė buvo baigta1864 metais, viename iš fortų buvo įrengtas šarvuotasbokštas. Tuo metu tai buvo stipriausia tvirtovė Europoje,tapusi pavyzdžiu kitoms.1859–1866 m. vykę karai (Italijos suvienijimo karas(1859–1870), Prūsijos ir Austrijos karas su Danija (1864),Prūsijos ir Austrijos karas (1866)) neturėjo didelės įtakospatvariosios fortifikacijos vystymuisi, nes daugiausiai buvokovojama su lauko tipo įtvirtinimais, o didelių tvirtoviųkaro veiksmų zonoje nebuvo arba jos buvo apeinamos.Tos aplinkybės neskatino valstybių rūpintis naujų tvirtoviųstatyba, o daug senų tvirtovių buvo panaikinta. TikPrancūzija liko ištikima pasenusių tvirtovių sistemai, ir taiatsiliepė 1870–1871 m. Prancūzijos ir Prūsijos kare.Rusijos imperija, kuriai po padalijimų priklausė buvusiosLDK teritorijos vakariniame pasienyje, dar pirmojojeamžiaus pusėje buvo įrengusi tvirtoves Lietuvos Breste,(Ivangorodas), Modline (Novogeorgijevskas), Varšuvoje(Aleksandro citadelė) ir Daugpilyje, kurios vis dar atitikoto meto madas, nors ir nebuvo pritaikytos graižtvinėsartilerijos poveikiui. Didžiausią dėmesį tuo laikotarpiuRusija skyrė jūrinėms tvirtovėms, nes būtent ten buvolaukiama didžiausio pavojaus, o sausumos tvirtovėsetik atliekami kai kurie patobulinimai, nekeičiant tvirtoviųkoncepcijos iš esmės.Prancūzų ir prūsų karo metu tvirtovės turėjo išlaikytirimtą egzaminą. Net 28 prancūzų tvirtovės dalyvavo šiamekare, o Stasburgas, Mecas prikaustė ištisų vokiečiųarmijų dėmesį ir atliko savo strateginę užduotį, tačiaupačių tvirtovių pasirengimas buvo nepakankamas, kadatlaikytų graižtvinę artileriją. Tik Meco, Paryžiaus ir jaukaro metu sustiprinto Belforo tvirtovės turėjo fortinę sistemą.Be fortifikacinių, prancūzų tvirtovės turėjo įvairiųorganizacinio pobūdžio problemų: vienur trūko atsargų,kitur – tinkamos įgulos. Išimtį sudarė Belforo tvirtovė, ku-


ios gynyba tapo pavyzdine.bombardavimas pridarydavo ža-ringiją, todėl pirmiausia buvo per-Belforo tvirtovė turėjo branduo-los tvirtovės sandėliams, neleidostatomos šio regiono tvirtovės. Pa-lį, kurį sudarė dar XVII a. pabaigojekariams pailsėti, o civiliai gyvento-vyzdžiui, Meco tvirtovėje dar karogarsaus inžinieriaus S. Vobano sta-jai pradėdavo spaudimą tvirtovėsmetais buvo imtasi fortų žiedo sta-tyti miesto bastioniniai įtvirtinimai sukomendantui ir net priversdavo jįtybos (prancūzai buvo tik pradėję),citadele ir 6 fortai, kurių tik trys buvopasiduoti anksčiau, nei leido tvirto-o 1872 m. imtasi modernizuoti irpatvariojo tipo – du iš jų pastatyti 60-vės įrengimai ir atsargos. Vieninte-Rusijos pasienyje esančias tvirto-aisiais, o vienas tuoj pat prieš karą,lis išsigelbėjimas nuo šio pavojausves: Karaliaučių, Torūnę, Dancigą1870 m. Laikinieji įtvirtinimai buvobuvo nukelti fortus 4–6 km nuo tvir-(Gdanską) ir Poznanę. Šiam reika-pastatyti jau karo metu. Tvirtovei va-tovės branduolio. Susidariusiojelui buvo naudojami prancūzų be-dovavo inžinerijos pulkininkas Den-erdvėje galėjo veikti manevrinislaisviai ir kontribucija.feras-Rošero (Denfert-Rochereau).tvirtovės rezervas, turėjęs esmi-Pirmiausia buvo modernizuoja-Nors tvirtovėje buvo 17 tūkst. kariųnės įtakos visai tvirtovės gynybai.mi senieji fortai, naudojant betoni-įgula, tik 4 tūkst. iš jų tarnavo regu-Tačiau, kad būtų išvengta dideliųnes perdangas ir kitas technologi-liariai. Tvirtovėje buvo 343 pabūklai,išlaidų ir įgulos išbarstymo, fortusjas, taip pat stiprinami tarpai tarpiš jų 137 graižtviniai. Ši tvirtovė suge-reikėjo statyti 3–4 kilometrų atstu-fortų. Buvo būtina ir tolesnė mo-bėjo atlaikyti 30 tūkst. vokiečių taisy-mu – tai maksimalus atstumas šau-dernizacija, kadangi fortų atitrau-klingą apgultį – 30 dienų apsiaustį,dant šrapneline ugnimi tarp fortų.kimas nuo branduolio per 5 km49 dienų artilerijos bombardavimą,Pasikeitė ir požiūris į tvirtovėsapsaugojo branduolį, bet neleido29 dienų inžinerinę ataką, ir po to tvir-paskirtį. Tvirtovės-įtvirtintos sto-jam palaikyti fortų ugnimi nuo cen-tovės įgula sugebėjo atmušti šturmą.vyklos pavadinimas reiškė, kad jitrinio įtvirtinimo, todėl fortai turėjoIš viso apgultis tęsėsi trisdešimt suskirta stambios lauko kariuome-būti dar savarankiškesni ir pajėgūspuse mėnesio, tvirtovė kapituliavonės prieglaudai, tačiau nelaimin-priešintis. Praėjęs karas parodė,tik vyriausybei įsakius. Šis išskirtinisgas Meco tvirtovės atvejis parodė,kad būtent artilerija yra svarbiau-atvejis parodė, kad fortifikaciniai įtvir-kad specialiai tam skirtoje tvirto-sia tvirtovės puolimo ir gynybostinimai su gerai parengta įgula, suvėje prisiglaudus 140 tūkst. pran-priemonė, todėl jos išdėstymuitinkamai parinktu vadu yra pajėgūscūzų kariuomenei, vadovaujamaifortuose buvo skirtas didžiausiaskovoti su graižtvine artilerija ir tvirto-gen. Bazeno, ji buvo sėkmingaidėmesys.ves statyti verta. Tvirtovės gynybosblokuota ir nebegalėjo iš tvirtovėsVokietijoje, kuri po1871 m. pir-sėkmę lėmė nenuilstama kova dėlišeiti. Padaryta išvada, kad tvirto-mavo tvirtovių statybų pasaulyje,artilerijos dominavimo, gynėjų akty-vė žlugdo kariuomenę, atima iš josbuvo nuspręsta didinti fortus, su-vumas ir pasiryžimas kovoti dėl visųmanevravimo galimybes. Kariuo-telkiant juose kaip galima daugiauįmanomų gynimosi punktų tiek tvir-menė gali prisiglausti tvirtovėje,pabūklų, tačiau jau projektų ren-tovės prieigose, tiek ir kiekvienametačiau neturi leistis joje uždaroma.gimo metu buvo padaryta išvada,iš objektų.Daugumoje valstybių buvo atsisa-kad geriau pabūklus telkti prie fortoTvirtovių statyba po1870–1871 m. prancūzų irprūsų karoPrancūzų ir prūsų karas davėdaug naujų idėjų fortinių tvirtoviųstatytojams. Patirtis parodė, kadfortų išdėstymas net 3 km atstumunuo tvirtovės branduolio neapsaugojopastarojo nuo bombardavimo,nes patrankos šaudė 8,5 kmnuotoliu, o mortyros – 5,3 km. Tokskyta tvirtovės-įtvirtintos stovyklosir pereita prie didelės arba manevrinėstvirtovės.Po karo Europos valstybėsėmėsi energingai pertvarkyti savogynybines sistemas: naikinti pasenusiastvirtoves, modernizuoti tas,kurios galėjo būti pertvarkomos,statyti naujas. Daugiausiai šiojesrityje nuveikė buvusios priešininkėsPrancūzija ir Vokietija.Vokietija užėmė Elzasą ir Lota-esančiose baterijose (Anexbatterie)arba stacionariose baterijose,esančiose tarp fortų (Zwischenbatterie).Pagal šiuos patobulinimusbuvo sukurtas 1875 m. forto standartas,pagal kurį buvo perstatytosvisos Vokietijos tvirtovės, įskaitantKaraliaučių, Torūnę ir Poznanę.Šio tipo fortai turėjo įtakos ir Kaunotvirtovės senųjų fortų statybai:fronto ir flankų pylimai buvo skirti30-iai pabūklų, fosoje vietoj KarnoK A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )47


48Fortifikacijasienos, kuri buvo statoma eskarpo papėdėje, buvopastatyta nauja siena fosos viduryje, taigi puolantispėstininkas turėjo ne tik užlipti ant sienos, bet ir nuliptinuo jos nuolat šaudant flanginei ugniai iš kaponierių.Bastionų tipo siena, kurią sudarė kareivinių fasadas,gynė goržas arba užnugario fosas. Po pagrindiniupylimu buvo įrengtos kitos kazematuotos kareivinėssargybos daliniams, su kapanieriais sujungtos atskiromispoternomis, pabūklų apsaugai nuo apšaudymoiš šono buvo supilti dideli pylimai – traverzai (tokietraverzai gerai matyti VII Kauno forte, važiuojant Sukilėliųgatve). Išėjimą iš forto dengė speciali pylimopridengta aikštelė – placdarmas, kuriame buvo atsarginisparako sandėlis ir sargybinė patalpa. Atsižvelgiantį graižtvinės artilerijos poveikį, buvo pertvarkytiir pylimų bei kazematų „šarvai“: pastorinti brustverai,pastorintos plytinės perdangos (iki 1 m) ir žemiųsluoksnis virš jų (iki 3 m).Prancūzai, netekę savosios tvirtovių sistemos Elzaseir Lotaringijoje, pradėjo kurti įtvirtintus rajonusarba gynybines užtvaras, naudodami tiek dideles tvirtoves,tiek atskirus didelius fortus – užkardas, statomusties pagrindiniais keliais netoli valstybės sienų,turėjusius gintis visiškai savarankiškai.Gynybos pagrindą sudarė modernizuotos tvirtovėsTulis, Verdenas, Epinalis ir Belforas, toliau buvofortifikuojamas Paryžius. Paryžiaus fortifikavimui buvopasitelkta visiškai nauja idėja: gerokai toliau nuocentro (už 13 km nuo miesto pakraščio) buvo įrengtitrys įtvirtinti rajonai, saugoję tris numanomas puolimokryptis. Taip gynybinis perimetras išaugo iki 130 kmir jokia to meto kariuomenė negalėjo vykdyti sėkmingosapsiausties. Buvo įrengtas ir vidinis fortų žiedas,atlikęs senojo centrinio įtvirtinimo funkcijas. Prancūzaisavąsias tvirtoves ėmė perstatinėti vėliau, tačiauir jie sukūrė keletą naujų fortų versijų. Iš esmės taibuvo panašūs kaip Vokietijoje fortai, tačiau prancūzųfortai turėjo du pylimus: priekinį – pėstininkamssu keletu pabūklų šturmui atmušti ir antrąjį – vienartilerijai. Baiminantis, kad karas prasidės anksčiau,nei baigsis modernizacija, buvo pradėti statyti fortaisu centriniu masyvu, jie išsiskyrė didelėmis kareivinėmispo pagrindiniu pylimu, virš kurių kiek vėliaubuvo statomi šarvuoti bokštai. Jau minėti savarankiškifortai-užkardos buvo statomi pagal tą pačią sistemą,tik didesni.Kitose valstybėse statomi fortai turėjo savitų ypatybių:Austrijos Vengrijos fortai pasižymėjo savotiškaužnugario gynyba, Belgijos – šarvuotųjų bokštųpagrindiniame pylime statyba, tačiau visų valstybiųfortai, statyti po Prancūzijos ir Prūsijos karo, buvopanašūs.Rusija padarė išvadas: praėjęs karas parodė, kaddidžiausia nauda iš tvirtovių buvo neleisti priešui naudotisgeležinkelio linijomis – jis buvo priverstas arbašturmuoti tvirtovę, arba daryti aplinkkelį, bet kokiuatveju puolančioji kariuomenė prarasdavo daug brangauslaiko. Kaip tik 70-aisiais Rusijoje buvo aktyviaistatomi geležinkeliai, jungiantys Rusiją su VidurioEuropa, todėl atsirado reikalas pridengti esamas irnaujas linijas tvirtovėmis, buvo pradėti žvalgomiejidarbai, kurie turėjo padėti sustiprinti esamas ir numatytinaujų tvirtovių statybą. Šie darbai jau pasiekėir dabartinės Lietuvos teritoriją, ir netoli esančiasteritorijas. Buvo parengti siūlymai įtvirtinti Gardiną,Kauną, Vilnių, fortifikuoti perkėlas per Dauguvą tiesRyga, pastatyti tvirtovę-užkardą Ocovece. Buvo parengtikeli tipiniai fortų planai (1874 metų tipai), tačiaupasirengimas karui su Turkija ir pats karas atidėjovakarinės sienos stiprinimo darbus, o patirtis, įgytakare, paskatino keisti nusistovėjusias pažiūras.Turkų tvirtovės šiame kare priešinosi silpnai, labiausiaiišsiskyrė Karso tvirtovė, kurią sudarė apgriuvęscentrinis įtvirtinimas ir keletas palyginti naujų XIXa. antros pusės fortų. Naktį rusams pavyko apeiti fortųliniją ir per silpnai saugomą centrinį įtvirtinimą, šturmupaimti tvirtovės branduolį. Tvirtovė kapituliavo.Tai parodė, kad centrinis įtvirtinimas yra svarbus irreikalingas. Taip pat paaiškėjo, kad lauko įtvirtinimai,kuriuos turkai įrengė prie Plevnos, yra daug stipresni,ir rusai buvo priversti naudoti prieš juos taisyklingosapgulties priemones.Kilo klausimas, ar išvis tvirtovės yra reikalingos,tačiau radikaliai nutraukti tvirtovių statybą niekas nesiryžo.Turkų tvirtovės neturėjo daug artilerijos, todėldidžiausius nuostolius rusams padarė šautuvų ugnimi.Tai privertė inžinierius daugiau pagarbos parodytišautuvų ugnies išdėstymui. Remiantis šiomis išvadomisbuvo sukurtas 1879 m. pavyzdžio tipinis plytinisRusijos fortas, kurio pagrindu pastatyti beveik visiKauno tvirtovės pirmojo žiedo fortai (I–VII).Po Rusijos ir Turkijos karo labai pablogėjo Rusijossantykiai su Vokietija ir Austro-Vengrija, tai paskatinonaujų tvirtovių statybą plačiame pasienyje tiek iš


vienos, tiek iš kitos pusės. Rusijojebuvo labai aktyviai stiprinamasVaršuvos-Modlino įtvirtintas rajonas(tolesnis Modlino (Novogeorgijevsko)stiprinimas, Serockoįtvirtinimai, Varšuvos tvirtovės statyba),Bugo–Narevo linija (Osovecotvirtovė ir įtvirtinimai Pultuske, Rožanuose,Ostrolenkoje, Lomžoje),Nemuno linijoje (nauja Kauno tvirtovėir įtvirtinimai Alytuje ir Gardine),įtvirtinimai Dubne ir Lucke. Taip patbuvo stiprinamos ir seniau statytostvirtovės Lietuvos Breste ir Ivangorode.Darbai prasidėjo beveikvienu metu – 1882–1883 m., baigti1888 m. Vokietijos pusėje taip patvirė statybos: buvo stiprinamos Karaliaučiaus,Torūnės, Poznanės irKiustrino (dab. Kostrzyn Lenkijoje)tvirtovės. Vokietijos ir Prancūzijostvirtovėms rusų ir turkų karas didelėsįtakos nepadarė. Tik prancūzųfortai-užkardos buvo pradėti statytipagal izoliuoto forto projektą: toksfortas turėjo visiškai vienodas gynybosgalimybes tiek iš fronto ir flankų,tiek iš užnugario – goržos. Tokssavarankiškas fortas su dviem pylimais(apatiniu artilerijai, aukštutiniupėstininkams) turėjo daug privalumų,jame buvo daug vietos ūkinėspaskirties kazematams, aukštutinispylimas gerai dengė žemutinį nuoišilginio šaudymo, buvo patogusperdislokuojant gynėjus. Tokiameforte galėjo būti iki 30 pabūklųir 1500 gynėjų, didesnis dėmesysskirtas pridengtajam keliui ir kitomspriemonėms, ginančioms tolimesnestvirtovės prieigas.Kaip tik tuo metu naujos technologijostobulėjo taip greitai,kad valstybės nespėdavo pastatytitvirtovių – jos jau neatitikdavosvarbiausių reikalavimų ir „pasendavo“.Jau Rusijos tipinis 1879 m.Plytinių kazematų modernizavimo būdas Rusijos tvirtovėse, pritaikytas parako sandėliui: A.Pirminis plytinis parako sandėlis; B. Betonine kepure sustiprintas parako sandėlis.Šaltinis: Perzyk B. Twierdza Osowiec 1882–1915. Warszawa, 2004.fortas turėjo keletą trūkumų: fortostatiniai buvo matomi iš toli ir buvopuikus taikinys priešo baterijoms,pėstininkams trūko vietos šaudyti,silpnai buvo ginamas griovys tieskaponieriais. Vyko diskusija, ar išviso artilerija turi būti dislokuojamafortuose, buvo siūloma visuspabūklus perkelti į specialias stacionariasir laikino pobūdžio baterijastarpuose tarp fortų ir priešjuos (nuo forto-baterijos prie forto-reduto),pakeisti tipinius planus,didesnį dėmesį skirti maskuotei irpėstininkų pozicijoms. Tačiau didžiausiasfortifikacijos permainaslėmė fugasinių bombų išradimas.Fugasinių bombų išradimasir jų įtaka tvirtoviųstatybaiJau seniau buvo ieškoma būdųsviedinių sprogstamosiomssavybėms sustiprinti, užtikrinant,kad sviediniai savaime nesprogs.Iš pradžių daug dirbta su skystupiroksilinu, tačiau tai buvo jautrismūgiams medžiaga ir netikopraktiniams poreikiams, vėliau(1876–1879) pradėta dirbti sumažiau smūgiui jautriu piroksilinu,tačiau ir tai nedavė laukiamųrezultatų. 1880 m. buvo atrasti kaikurie techniniai sviedinių gamybosbūdai, kurie leido panaudoti naująsiasmedžiagas. Naujieji sviediniai(Vokietijoje 1883 m. pavyzdžio) išrausdavodvigubai gilesnes duobes,o žemės išmesdavo 8 kartusdaugiau nei anksčiau. Naujosiosbombos pradėtos vadinti sviediniais-torpedomis,vėliau jiems prigijofugasinių sviedinių pavadinimas.Naujos sviedinių charakteristikosreikalavo peržiūrėti tiek fortųkonstrukcijų technines charakteristikas,tiek tvirtovės planus.Vokietijoje 1883 m. bandymųmetu šie naujo tipo sviediniai lengvaipramušdavo 75 cm betonoir 1 m plytų skliautą, tačiau kitaismetais buvo rastas antipodas: 1 mplytinį skliautą užpylus 5 m smėlėtogrunto sluoksniu, konstrukcijaatlaikė. Buvo nutarta, kad užpylusskliautus 7,35 metro smėlėtoK A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )49


50Fortifikacijagrunto, skliautas galėtų atlaikyti netgi keletą naujųjųsviedinių. Prancūzijoje dirbta su pikrino bombomis.Atrastas melinitas turėjo dar didesnį poveikį fortifikaciniamsstatiniams nei piroksilinas, be to, sprogimometu išsiskirdavo nuodingųjų dujų, kurios uždusindavogyvus likusius kareivius. Priešnuodžio prieš šiuossviedinius buvo ieškoma keletą metų, kol pagaliau1886–1889 m. Prancūzijoje buvo rastas optimalussprendimas: ant kalkakmenio ar plytinio skliauto, kuriostorį siūlyta padidinti iki 1,5 m, buvo pilamas smėliotarpsluoksnis (1,2 m), ant kurio pilamas betoninisšarvas (1 m), o virš jo – kelių metrų žemių (geriausiaimolio) sluoksnis.Po šių bandymų pasidarė aišku, kad senosios tvirtovėsturi būti perstatytos: reikia perdaryti jų skliautus,o statant naujas, didesnę reikšmę reikėtų skirtibetonui. Kiekvienoje valstybėje naujųjų fortų schemabuvo skirtinga.Naujieji fortai Vokietijoje, kuri lyderiavo to meto Europoskarybos teorijoje, buvo plėtojami šiomis kryptimis:buvo siekiama sumažinti toliašaudės artilerijosskaičių, paliekant daugiau artimos kovos priemonių,perstatyti kazematus pagal naujųjų bandymų rezultatus,didesnį dėmesį skirti maskavimo priemonėms irsustiprinti prieššturmines priemones. Šie darbai buvovykdomi Vokietijos tvirtovėse 1887–1891 m. Toliašaudėartilerija buvo perkeliama į forto flanguose ir užnugaryjepastatytas baterijas, forte paliekama tik keletaspabūklų (fortuose buvo dominuojančios aukščiopožiūriu pozicijos). Skliautai buvo perstatinėjami pagalnaują metodiką. Darbų metu vykdomi bandymaiparodė, kad didžiulį pavojų kelia skeveldros, kuriasatskelia sprogimai vidiniame kazemato skliaute, todėlpoternos buvo papildomai „aprengiamos“ metaliniaisar kitų medžiagų „drabužiais” iš vidaus, tarpas su senuojuskliautu užpilamas dar vienu smėlio sluoksniu.Senųjų tvirtovių statiniai buvo perstatinėjami palaipsniui,pirmiausia perstatant parako sandėlius, kareivinesir pagrindinę poterną. Buvo imtasi priemonių irprieš nuodingąsias dujas – daromos ištisinės durys,nepraleidžiančios dujų, ir tarpiniai kamščiai, sudarytiiš nikelio durų su smėlio maišais. Maskavimosi sumetimaisvokiečių fortų traversai ir kiti išsiskiriantys pylimaibuvo nukasti, paliekant vienodą pylimų aukštį.Siekiant sustiprinti prieššturmines priemones betonosluoksniu buvo sustiprinti kontreskarpai; pridėtosgrotos, kurias nuo priešo slėpė glasis; grioviodugne eskarpo papėdės gynybai palikta senoji siena,kai kur ją pakeitė metalinės grotos. Tolimosiosefortų prieigose, glasio papėdėje, buvo įrengti grioviaisu spygliuota tvora, apšaudoma frontaline ugniminuo pridengtojo kelio, kai kur papildomai ir flangineugnimi. Fosų flankavimo priemonės buvo perstatytostik iš dalies: flangus dengiantys puskapanieriaibuvo palikti, pakeista tik jų skliautų apsauga, o priekiniskaponierius buvo pakeistas kitoje griovio pusėjekontreskarpinėje sienoje įrengtais kazematais, pavadintaisatbuliniais kazematais (Reverskasematten),turėjusiais išėjimą į pridengtąjį kelią.Prancūzai savaip interpretavo fugasinių bombųbandymų rezultatus. Kaip ir vokiečiai, jie stengėsipridengti plytinius skliautus betono kepure, tačiaudarė ją storesnę: vietoj 1 m pylė 1,5–2,5 m betonosluoksnį, kareivinių ir kitas į vidų išeinančias sienasdengė nauja plytine siena, palikdami tarpą, kurį vėliauužpildavo smėlio sluoksniu, o fasadines sienasdengė tik papildoma sienele. Prancūzai, kaip ir vokiečiai,daugiau dėmesio skyrė maskuotei: lyginoišsikišusius traversus, storino brustverus, o vietojkaponierių ir puskopanierių griovio flankavimui statėvadinamuosius kofrus (pranc. coffre – dėžė) kitojegriovio pusėje. Ši paskutinioji modernizacija padarėforto artimos gynybos sistemą sunkiai pažeidžiamą,nes kofrai ne taip aiškiai išsiskyrė forto plane, juossaugojo ne tik specialus šarvas, bet ir visas glasis.Taip buvo stengiamasi išgelbėti didžiules valstybiųinvesticijas statant įtvirtinimus po 1870 m. Naujosiostvirtovės ir atskiri statiniai buvo statomi orientuojantisį naujas idėjas._______________________Terminų paaiškinimai:Gynybiniai fortai. Esminiai fortifikaciniai principai, naudoti XIXa. tvirtovėse:Frontalinis – numatyta tik frontalinė ugnis.Žvaigždinis – numatyta frontalinė ir flanginė ugnis.Bastioninis – numatyta frontalinė ir flanginė ugnis, pagrindinėsugnies priemonės sutelkiamos bastiono formos įtvirtinimuose (bastionuose,redutuose ir kt.).Poligoninis – numatyta frontalinė ir flanginė ugnis, pagrindinėsugnies priemonės sutelkiamos griovyje esančiuose įtvirtinimuose– kapanieriuose ir kofruose.Fortinė tvirtovė. Tvirtovės gynybos sistemą sudaro centrinisįtvirtinimas ir fortų žiedas (žiedai). Centrinis įtvirtinimas supa svarbiausiusginamus objektus: geležinkelio stotis, tiltus, tunelius,miestą ir pačios tvirtovės objektus, nuo kurių priklauso tvirtovėsfunkcionavimas: sandėlius, kareivines, vadavietes ir t. t. Fortų žiedasturi neleisti priešo artilerijai apšaudyti centrinio įtvirtinimo juosiamųobjektų ir trukdyti atakuoti centrinį pylimą, apšaudydamas


Kaponieriaus ambrazūros. Kauno tvirtovė. Šaltinis: Kovno. Ru svetainė.tvirtovės prieigas bei tarpus tarp fortų.Artilerinis fortas. Savarankiškas fortinėstvirtovės elementas, kurio pagrindinė funkcija– dislokuoti ir apsaugoti artileriją prieigomsir tarpams tarp fortų apšaudyti.Pėstininkų fortas. Savarankiškas fortinėstvirtovės elementas, kurio pagrindinėfunkcija – užtikrinti pėstininkų atramą.Tarpinė (stacionari) baterija. Pusiau savarankiškasfortinės tvirtovės elementas, jofunkcija – dislokuoti artileriją prieigoms irtarpams tarp fortų apšaudyti. Nuo artilerinioforto skyrėsi tuo, kad negalėjo gintis nuotiesioginės pėstininkų atakos 360 laipsnių,turėjo būti dengiama šalia esančių fortų irlauko įtvirtinimų.Gynybinis profilis – fortifikacinė kliūtis,sauganti nuo tiesioginio pėstininkų šturmo.Ją sudaro:A. glasis – gynybinio objekto prieigos,nulygintos ir pritaikytos pėstininkų ginklųgynybai nuo pridengtojo kelio ar pylimo,savo ketera dengiantis tvirtovės pylimo(eskarpo) papėdę nuo priešo žvilgsnio arugnies;Forto pylimo pjūvis (gynybinis profilis).Šaltinis: Perzyk B. Twierdza Osowiec 1882-1915. Warszawa, 2004.B. pridengtasis kelias – nedidelis tarpastarp glasio ir gynybinio griovio, skirtaspėstininkams, apšaudantiems glasį, irpuolimui. Nedidelės aikštelės – placdarmai– skirti slapta nuo priešo rinktis kontrpuolimokareiviams;C. gynybinis griovys – skirtas pėstininkųpuolimui atremti. Jį sudaro kontreskarpasCa, fosa Cb, eskarpas Cc. KontreskarpasCa priverčia priešą staigiai leistis žemyn, ojei jis turi mūrinę sieną, šokti nuo jos, rizikuojantsusilaužyti kojas. Fosoje Cb visadabūna kliūčių: grotos, sienelės, vanduo (jeigriovys turi drėgną fosą), frontalinis ar (ir)flanginis apšaudymas. Eskarpas Cc – statusšlaitas, trukdantis pėstininkams greitaipasiekti gynėjų pozicijas, gali būti sustiprintaspapildomomis sienelėmis, mūrine sienaar kliūtimis;D. Pylimas, skirtas gynėjų ugnies priemonėms.Jame dislokuojama artilerija,prieššturminiai pabūklai, šauliai. Ugniespriemonės gali būti suskirstytos, supilantpapildomus pylimus. Pėstininkų pylimas fosebrėjasu pilamas arčiau griovio ir žemiau(gali būti naudojamas ir paprastas apkasas),artilerijos pozicijos visada dislokuojamosaukščiausioje vietoje, nes tai padidinašūvio nuotolį ir pagerina matomumą.Tvirtovės artilerija. Viena svarbiausiųtvirtovės ugnies priemonių. Ji skirstoma įpabūklus, skirtus kovai su priešo artilerija(kontrbaterijos), pasižyminčius dideliušūvio nuotoliu, pabūklus, skirtus priešokariams naikinti (patrankos haubicos irmortyros, galinčios šaudyti skeveldriniaisužtaisais) ir artimos kovos pabūklus – greitašaudeskaponierines patrankas, – skirtasflanginei ugniai iš kazematų, prieššturminiuspabūklus, dislokuojamus ant pylimųfrontalinėms atakoms atremti, prie kurių galimabūtų priskirti ir mitraljezas ar kulkosvaidžius,statomus įtvirtinimų kampuose tiekflanginei, tiek frontalinei ugniai užtikrinti.Goržos kareivinės. Kazematuotas statinysforte, tai kareivių gyvenamoji vieta. Jospritaikytos ir užnugario (goržos) gynybai,poternomis sujungtas su forto kiemu.Slėptuvė. Kazematuotas statinys, skirtaspėstininkų ir prieššturminės artilerijospriedangai priešo artilerijos apšaudymometu. Paprastai turi stebėjimo postus, kadiškilus priešo pėstininkų šturmo pavojuigalėtų greitai užimti ant pylimo esančiasugnies pozicijas.Kaponierius. Kazematuotas įtvirtinimoelementas fosoje, priglaustas prie eskarpo,skirtas flankuoti fosą, poterna sujungtas suįtvirtinimo kiemu arba kareivinėmis.Kofras. Kazematuotas įtvirtinimo elementasfosoje, įrengtas kontreskarpokampuose, skirtas flankuoti fosą, poterna,einančia po fosa, arba arviru perėjimu sujungtassu tvirtovės kiemu arba kareivinėmis.Forto forma. Visi gynybiniai įrengimai,pritaikyti 360 laipsnių žiedinei gynybai, turifasus, flankus ir goržą. Fasas – labiausiai įpriešo pusę atgręžtos forto kraštinės, skirtostolimosioms prieigoms apšaudyti ir saugotinuo frontalinio priešo puolimo. Flankas– į sparnus atgręžtos forto kraštinės, skirtosapšaudyti tarpus tarp fortų, saugo nuoflanginio priešo puolimo. Gorža – į užnugarįatgręžtos forto kraštinės, saugančios nuosupamojo priešo puolimo. Ši forto dalis neturiartilerinių pozicijų, kad priešas negalėtųužimto forto panaudoti savajai artilerijaidislokuoti.Dr. V a l d a s R a ku t i sK A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )51


ŠalmaiNuo I Pasaulinioiki „asimetrinių karų“Šiuolaikiniuose koviniuose veiksmuose retas kariškis apsieina be šalmo. Ši ekipuotės detalė, apsaugantigalvą nuo sužalojimų ar bent sumažinanti juos sukeliančių veiksnių poveikį, buvo ir iki šiol liekaištikima įvairių rizikingų profesijų ar kitų ekstremalių užsiėmimų rūšių atstovų palydovė, išgelbėjusi nevieno jų gyvybę.kArinė ekipuotė52Atrodytų, kad šalmas didžiausią paklausą turėjokare – toje žmogiškosios veiklos srityje, kur smurtiniaisužalojimai yra sąmoningos tarpusavio kovos rezultatas.Nors ir keista, tai ne visai teisingas požiūris. „Visuotinis“šalmo būtinumo pripažinimas moderniojojekaryboje ir karinių šalmų modelių gausa yra tik priešnepilną šimtmetį prasidėjusio proceso išdava. Šalmųatsiradimas, jų paplitimas, tobulinimas yra procesas,kuris pakankamai adekvačiai susijęs su karybos pokyčiais,o neakivaizdžiai parodo net ir kai kuriuos esminiuspokyčius pasaulio istorijoje.Šalmas yra ginamosios ginkluotės dalis. Todėl logiškamanyti, jog šalmai atsirado šiek tiek vėliau užsmogiamuosius ar kertamuosius ginklus kaip savotiškasatoveiksmis, kuriuo buvo siekiama sumažinti jųžalojantį poveikį. Iš archeologų radinių matyti, kad ikižalvario amžiaus žmonių palaidojimams būdingi tipiškigalvos sužeidimai, pastebėta sulūžusių ir sugijusiųkairiojo alkūnkaulio lūžių. Archeologės R. Rimantienėsteigimu, „tai vadinamasis gynimosi sužeidimas:kaire ranka prisidengiama nuo priešo smūgio.“ Taigitraumų pobūdis neleidžia abejoti, kad ginamųjų ginklųiki tol dar nebuvo.Kita ne mažiau svarbi prielaida – šalmai neatsiejaminuo profesionalių karių luomo atsiradimo, nes šisgalvos apdangalas yra labai specifinis ir visiškai nepraktiškaskasdieninėje buitinėje aplinkoje. Pirmykštėsebendruomenėse ginklų paskirtis buvo dviguba– medžioti arba kariauti. Juos galėjo savarankiškaipasigaminti atskiras individas. O metalinio kardo iršalmo – karo ginklų – atsiradimas reiškė civilizacijosužuomazgas. Didesniam kiekiui šalmų ar kitų karuiskirtų ginklų pagaminti reikalingos kolektyvinėspastangos, resursai, metalurgijos žinios, kalvystėsįgūdžiai, taip pat organizacinis aparatas, kuris kontroliuotųvisą apginklavimo procesą.Priklausomai nuo laikotarpio ir regiono, jų konstrukcijair forma įvairavo. Skirtinga kultūrinė terpė ir išsivystymolygis ginkluotei diktavo savus reikalavimus.Klasikiniai įvairių laikotarpių šalmų tipai – ne kažkienofantazijos ar asmeninių norų, o objektyvių veiksnių(tradicijos ir evoliucijos santykio) rezultatas.Graikų hoplitas ar romėnų legionierius kovojevadovavosi skirtinga taktika ir siekė kitų tikslų, nei,pavyzdžiui, viduramžių riteris turnyre. Nebūtina pernelyggilintis į senovėje naudotų šalmų tipus ir ypatybes,tačiau pažymėtina, kad šalmų (kaip ir visosginamosios ginkluotės) raidą neatpažįstamai iškreipėšaunamojo ginklo įsigalėjimas. Todėl šalmo, kaip galvąapsaugančios karinės ekipuotės dalies, regresasbuvo tik laiko klausimas. Šalmai ilgiau išliko kavalerijoje:tai paaiškinama pirmiausia tuo, kad tai buvobūtina sportizuotų riterių turnyrų detalė; antra, kovoslauke kavaleristai ilgiausiai naudojo kardus, ir šalmaskirstynėse teikė realią apsaugą. Net ir pratybų metušalmą dėvintis raitelis buvo labiau apsaugotas nuogalimų traumų, gaunamų krentant nuo žirgo. Be to,elitiniai kavalerijos – ypač sunkiųjų raitininkų kirasyrų– padaliniai šalmus dėvėjo ir iš pagarbos tradicijoms(prisiminkime raituosius britų gvardiečius, kurių garbėssargyba simboliškai saugo karališkųjų asmenųrezidencijas).Tuo tarpu pėstininkams, ginkluotiems šautuvaisir kariavusiems „iš tolo“, šalmas pamažu tapo nerei-


kalinga našta. Išimčių iš taisyklėsviduramžių Anglijos karališkųjų ie-rodė, jog pozicinio karo veiksmuo-yra, tačiau jų priežastis taip pattininkų šalmo formomis. Tuo pačiuse šalmo naudojimas žūties atvejųsimbolinė, o ne funkcinė. Pavyz-metu savą šalmo modelį sukūrė irsumažino 12 proc., sužeidimų – 28džiui, prisiminkime O. fon Bismar-prancūzai. Siūlomų pavyzdžių bu-proc. Tarp jų pasitaikančių galvoską (von Bismarck), kurio įvaizdžiovo ne vienas (yra išlikę, pvz., daili-sužalojimų sumažėjo nuo 25 iki 3dalis – Vokietijos imperine simboli-ninko A. Detaille eskizai, kuriuoseproc. Naujovės efektyvumu įsitiki-ka papuoštas odinis kaizerinis šal-vaizduojami naujo pavyzdžio ka-no ir sąjungininkai: pavyzdžiui, pomas - kiveris (vok. Pickelhaube).rinės uniformos šalmai buvo aki-kelių mėnesių rusai užsakė pirmą-Pirmasis pasaulinis karas pa-vaizdi improvizacija antikos šalmųją Adriano pavyzdžio šalmų parti-skatino prisiminti beveik užmirštąmotyvais). Tačiau pasitenkinta pa-ją savo kareiviams, kariavusiemskarinės ekipuotės detalę. Pirmai-prastesniu pulkininko Adriano pa-Prancūzijos fronte, kiek vėliausiais mėnesiais, kol vyko manevri-siūlyto šalmo pavyzdžiu (3 pav.) ,– Balkanuose, o 1916 m. Rusijosnė karo stadija, ypatingų pokyčiųkuris vis vien lenkė britų naudoja-imperijos karo pramonė sugebėjodėl ekipuotės tobulinimo nevyko.mą šalmą ir pretenzingesne forma,pati organizuoti kiek modifikuotoPataisas įnešė pozicinis karo eta-ir sudėtingesne gamybos techno-(iš vientiso metalo lakšto pada-pas: ištisoms kariuomenėms „įsi-logija. Britai savo šalmą darė iš vie-ryto) šio modelio šalmo gamybą.rausus į apkasus“, lyderystę perė-no metalo lakšto, o prancūziškąjįŠis tipas gajumu nenusileido britųmė artilerija. Ant apkasuose esan-reikėjo surinkti iš kelių detalių: ku-modeliui. Nors 1935 m. reformuo-čių karių krito gausybė sviediniųpolo, kraštų ir „skiauterės“, kuri nejamai Raudonajai armijai pradėtiskeveldrų, šrapnelių, sprogimų pa-tik suteikė šalmui savotiško pseu-tiekti naujo pavyzdžio šalmai, apiekeltų į orą akmenų. Manoma, kaddoantikinio stiliaus, bet turėjo teik-kuriuos dar teks užsiminti, adria-modernaus šalmo prototipas buvoti ir papildomo tvirtumo. Prancūzųniškoji forma prigijo ir dar ilgai išli-primityvi, dažnai savadarbė itališ-prieraišumas antikos detalėms pa-ko kitų tarnybų, pvz., ugniagesių,ka „farina“, kurią iš pradžių bandėaiškinamas dar neišblėsusiomisšalmuose.naudoti ir kitų šalių kariai (1 pav.).napoleoninėmis ambicijomis ir jųPriešiška pusė taip pat įsitiki-1915 m. viduryje šalmais savo ka-įkvėptu imperiniu stiliumi. (Kokiosno naujovės būtinumu. Pedantiš-rius pradėjo aprūpinti britai, kuriųgajos gali būti akademistinės tra-ki vokiečiai, ieškodami geriausiošalmo tipas (Mk I) su nežymiais pa-dicijos kuriant, atrodytų, tokią itinsavojo šalmo varianto, kiek uždel-kitimais išsilaikė iki pat Antrojo pa-funkcionalią aprangos detalę, kaipsė, tačiau tai buvo pateisinamassaulinio karo pabaigos ne tik Bri-šalmas, išties stebina. Net po II pa-gaišimas. Vokiečių konstruktoriai,tanijos, bet ir kai kurių kitų (Kana-saulinio karo prancūzų naudotaskruopščiai apskaičiavę visus bū-dos, Belgijos, Norvegijos, iš daliesšalmo modelis, gavęs neoficialų,tinus parametrus, pagal juos pa-ir JAV) valstybių kariuomenėse (2bet taiklų „Žanos d‘Ark“ pavadini-gamino keliolika eksperimentiniųpav.). Iš pirmo žvilgsnio keistoka,mą, inspiruoja tik dvi prielaidas: ar-šalmų modelių, kurie vėliau buvodubenėlį primenanti, jo forma, dėlba kolektyvinis mąstymas, nepai-„atšaudyti“ ir kitaip išbandyti poli-kurios patys britų kareiviai praminėsant įsivaizduojamo „progreso“,goninėmis sąlygomis.Visai tikėtina,šalmą „puodu“, gali būti pateisintakeliais požiūriais. Toks šalmassu išsikišusiais kraštais gerai apsaugojobūtent tranšėjų kare nuoiš viršaus krentančių skeveldrų. Jįbuvo paprasta gaminti dideliaiskiekiais. Ir – nors tiesioginio patvirtinimonerasime – britų šalmokūrėjai sąmoningai ar ne atidavėduoklę tradicijoms. Tą nesunkupastebėti, palyginus jo formas suyra labai inertiškas, arba visa, kasgeriausia, jau sukurta iki mūsų. Darvienas praeities recidyvų pavyzdys– palyginkime principinį Romos legionieriausir po II pasaulinio karosukurto amerikietiško M3 modeliošalmo (4 pav.) konstrukcinį panašumą).Pirmieji iš fronto gauti atsiliepimaiapie šalmus buvo teigiami.Pasak šaltiniuose pateikiamosstatistikos, britų atlikti skaičiavimaikad vienas iš potencialių eksperimentiniųvokiškų analogų galėjobūti panašus į 1918 m. Šveicarijoskariuomenės ginkluotėn priimtąšalmą, kurio dizainą sukūrė skulptoriusP. Boesh (5 pav.), kuriameypač ryški landsknechtiška dvasia.Akivaizdu, kad šių šalmų kūrėjai irgivadovavosi istoriniais – visų pirmagermaniškais - pavyzdžiais irbūdinga jų stilistika. ApibendrintasK A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )53


kArinė ekipuotė54Karo trofėjai: sąjungininkų intendantai prie rekvizuotų vokiškų šalmų.šio darbo rezultatas ir buvo 1916 m. pirmojoje pusėjepasirodęs žymusis vokiškas M16 (6 pav.) , kuris tapopripažintas kaip labiausiai nusisekęs to meto šalmomodelis. Kitose jo modifikacijose (M35, M42, neskaitantkitų, pvz., paradams, policijai, oro apsaugai skirtųmodelių) nieko neprireikė keisti. Vokiškojo pavyzdžiošalmas ar jo modifikacijos buvo naudojamos daugelyjepo Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybęatgavusių valstybių kariuomenių: Lietuvos, Suomijos,Austrijos, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos. Tai,kad pagal šį pavyzdį pagamintus šalmus dar visaineseniai naudojo kai kurių šalių (Turkijos, Čilės) ginkluotosiospajėgos, rodo, kad šio šalmo parametramssunku priešpastatyti ką nors geresnio. Amerikiečiųkevlarinis šalmas, apie kurį dar bus užsiminta, taippat atkartoja vokiškojo šalmo formas.Trys minėti pirmosios kartos šalmų tipai, kurie buvosukurti nepriklausomai vienas nuo kito, sekant būdingaiskultūrinio paveldo bruožais ir juos sumaniaisumoderninant, laikytini baziniais. Vėlesni pokariniaipavyzdžiai, kuriuos buvo bandoma kurti kitose šalyse,yra arba jų išvestiniai variantai, arba savarankiški,bet pernelyg blyškūs konstruktyvūs modeliai.Daugelis jų liudija apie du radikalius sprendimus:šalmo forma itin paprasta, o tai, aišku, daro jų gamybąnesudėtingą, o savikainą nedidelę. Tačiau nuo tosumažėja apsauginė funkcija. Yra ir priešingų bandymųieškoti universalaus varianto, taip perkraunantšalmą nereikalingomis detalėmis ir vis tiek nepasiekiantplanuoto efekto. Tipiškas pavyzdys – iš pirmožvilgsnio visai neblogai atrodantis 1935 m. pavyzdžioRaudonosios armijos šalmas, pačių karių greitai pramintas„chalchingolke“ (7 pav.). Jis turėjo pakeistirusišką Adriano tipo šalmą, kuris, beje, pilietinio karoir sumaišties laikotarpiu ir nebuvo labai reikalingas.„Chalchingolkė“ atsirado įsigalint totalitariniam režimui,kuris drastiškomis priemonėmis diegė industrializaciją,kartu forsavo ir karo pramonę. Kariuomenėbuvo modernizuojama. Bėda tik, kad kai kurie senosukirpimo sovietiniai karvedžiai, kūrę sovietų valdžiąpačioje Rusijoje, nesuprato būsimo karo pobūdžio.Yra išlikęs pasakojimas, kad „chalchingolkė“, kuriojeakivaizdžiai matyti bandymas susieti prancūziško irvokiško šalmų elementus, susilaukė dviejų „ekspertų“


– K. Vorošilovo ir S. Budiono kri-perdažydavo arba apvilkdavo im-naudoja kaip dėmesį nukreipiantįtikos. Pastarasis, būdamas, rusųprovizuota danga: maskuojančiųtaikinį, kaip patogų daiktą pasidė-žargonu tariant, „staryj rubaka“, iš-chalatų, tinklinių bulvių maišų me-ti po galva miegant, indą skalbtibandė naują šalmą kavaleristo kar-džiagos skiautėmis. Nekoviniuo-kojinėms ar net šlapinasi į jį. „Ašdu ir buvo labai nepatenkintas, kadse daliniuose šalmas iš viso buvoniekad nesuvokiau tokio poelgiosmūgis nuslysta ir prakerta mane-nereikalingas, tik formaliai būtinasprasmės ir kai paklausiau vieno jų,keno pečius. Konstruktoriai turėjopriedas, kurio nemokėta (ir nerei-kodėl jie taip daro, atsakymas bu-nusileisti ir dar labiau atlenkė šal-kalauta) net tinkamai dėvėti. Daž-vo toks: „juk taip mandagiau, se-mo kraštines briaunas. Spaudžiantnose fotografijose, kuriose užfik-re“, – su ironija pažymėjo Sleiteris.prisiimtiems įsipareigojimams, lai-suoti sovietinės kariuomenės ka-Tai buvo ne vienintelė nepasiten-ko šalmo išbandymams neliko, irriai, matome tiesiog ant žieminėskinimo pasenusiu šalmu išraiška,nauja ekipuote aprūpinti raudoniejikepurės užmaukšlintą šalmą, kuristačiau britai iki pat karo pabaigospėstininkai šauniai žygiavo Mas-ne tik neapsaugo galvos, bet ir da-nesugebėjo įdiegti adekvatesniokvos gatvėmis per 1935 m. gegu-ro ją geresniu taikiniu...situacijai modelio. Tuo tarpu vokie-žės pirmosios paradą.Minties stagnacija arba inertiš-čius sunku apkaltinti aplaidumu:Vėlesnis kovinis patyrimas aki-kumas – ne vien konstruktorių, betruošdamiesi motorizuotam karui,vaizdžiai parodė skubotumo pa-ir karvedžių silpnoji pusė. Antrasisjie apgalvojo visas smulkmenas.sekmes. Modifikacijos padidinopasaulinis karas daugeliu atvejuVokiečių desantininkai nuo pat to-šalmo svorį maždaug trečdaliuvėl nepateisino kai kurių generali-kių dalinių įkūrimo 1936 m. buvokilogramo, tačiau nuo to jis neta-nių štabų prognozių: tokios savy-aprūpinti ne tik specialia apranga,po nei tvirtesnis, nei patogesnis.bės, kaip greitis, manevringumasbet ir šalmais (galutinis jo variantasAtvirkščiai, šalmo „aerodinamika“dažnai nebuvo planuotos iš anks-buvo patvirtintas 1938 m., 9 pav.),buvo tokia, kad nuo palyginti nesti-to. Naujo karo pobūdžio neatitikokurie buvo daugeliu atvejų prana-praus vėjo gūsio jis nepatogiai nu-nei taktika, nei esamos materiali-šesni už įprastus: lengvesni, geraislysdavo į vieną ar kitą pusę, ypačnės priemonės. Tai pasakytina irapgulė ir saugojo galvą, neslidi-kavaleristams... Todėl šalmas bu-apie šalmą. Šiame kare jis jau ne-nėdami ant jos nuo priešpriešiniovo supaprastintas, iš principo grįž-begalėjo būti vien tranšėjinis atri-vėjo srauto (stabilumą didino ne tiktant prie pirminio sumanymo (mo-butas. Skaudžiausiai tuo įsitikinolakoniškai aptaki šalmo forma, betdelis SŠ-40, 8 pav.), kuris po karokovingiausi britų daliniai, tačiauir dvigubas jo pasmakrės dirželis).tapo šabloniniu pavyzdžiu daugu-galiojantiems nuostatams pakeistiTai buvo naujoji klasika, ir keleta-mai Varšuvos Sutarties šalių. Ori-dažnai neužteko vien vadų chariz-me pokarinių šalmų modelių ne-ginalumu visus pralenkė nebentmos. Britų komandosai reiduose irsunkiai atpažįstame jos įtaką.prosovietiškiausios VDR liaudiesšturmo operacijų metu bevelydavoBekompromisinis karo pobūdiskariuomenės naudotas šalmas.dėvėti beretę arba megztą kepu-buvo dar kelių šalmo pokyčių prie-Dėl ne visai suprantamų priežas-raitę ir ignoravo šalmą ne vien dėlžastis. Nuo šalmų masiškai pradė-čių – ko gero, sovietų karinio-pra-fatalizmo jausmo, žinodami, kadjo dingti valstybiniai ir kariniai sim-moninio komplekso stagnacijos– sovietų naudojamo šalmo formapamažu įgavo ne pusapvalę,o konuso formą (1968 m. modelisbuvo pravardžiuojamas „varpu“).Regresavo ne tik forma, bet ir kitossavybės: pavyzdžiui, gamyklinisšalmo spalvos standartas buvovienintelis (praktiškai – demaskuojantis)šviesiai žalias atspalvis, irdėl to kai kuriuose daliniuose juosdaro nusižengimą. Vienas komandosųvadų – Darnfordas-Sleiteris(Durnford-Slater) bandė atkreiptisavo vadovybės dėmesį susirinkime,apsakydamas situaciją ganadrastiškai: anot jo, šalmas tik trukdąs– atsakingiausiais momentaisjis užslenka ant akių, o šalmą besitaisantiskarys neretai atkreipiapriešų snaiperio dėmesį. Užtatkareiviai šalmus su pasisekimuboliai (dekalės). Kario gyvybė taposvarbesniu prioritetu, nei būtinybėreprezentuoti jį kaip konkrečiosvalstybės atstovą. Maža to, jaumūšio prie Maskvos metu tiesioglauko sąlygomis vokiečiai pradėjodažyti šalmus balta maskuojančiaspalva, šiek tiek vėliau įvairūs(medžiaginiai, tinkliniai, įskaitantir padarytus iš vielos) antšalmiaipradėti gaminti pramoniniu būdu.K A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )55


kArinė ekipuotė56Panašiai elgėsi ir sąjungininkai.Trečias svarbus įvykis, kuris pranašavo svarbiuspokyčius modernaus šalmo evoliucijoje, – naujo pavyzdžioaprangos ir ekipuotės įvedimas JAV kariuomenėje1941 m. pabaigoje. Vietoj britiškojo šalmotipo amerikietis Patterson suprojektavo ir pagaminosavąjį šalmo modelį M1 (10 pav.), kuris su nežymiaispakitimais JAV kariuomenėje ištarnavo daugiau neitris dešimtmečius. Be to, šis šalmo tipas tapo etaloniniudaugeliui valstybių, kurių kariuomenėse taip patprigijo M1 analogai. Pagrindines priežastis nesunkuįžvelgti: šalmo forma patogi, gerai apsauganti galvą,bet be nereikalingų atsikišusių detalių. Gamybosprocesas nėra perkrautas: per trumpą laiką įmanomaišleisti nemažą tokio tipo šalmų partiją. Tačiau svarbiausiadetalė yra originalus konstrukcinis sprendimas:M1 susideda iš metalinio šalmo ir elastingo bakelitiniopošalmio (vėliau pereita prie plastiko), kurisgali būti naudojamas atskirai. Išvardyti tokios naujovėsprivalumus sunku: kariai greitai sugalvojo daugjos pritaikymo būdų, bet svarbiausia, kad M1 šalmotipas liudijo, kad į plieninę karo pramonę pradėjoskverbtis sintetinės medžiagos. Vystantis chemijospramonei, pradėjo ryškėti tendencija, jog įmanomasukurti sintetinius pluoštus, kurie savo savybėmisgali konkuruoti su metalu. Šeštojo ir septintojo dešimtmečiųsandūra buvo konkrečių projektų vykdymometas, kur lyderiavo amerikiečiai. Vykdydamaskarinius užsakymus koncernas „DuPont“ tuo metusukūrė keletą dirbtinių pluoštų, tarp kurių buvo didelioatsparumo aramidinis pluoštas, gavęs komercinįplačiai žinomą pavadinimą „kevlaras“. Jo gamybostechnologijos nebuvo viešinamos iki pat šaltojo karopabaigos. Šalmai ir kiti taktinės ekipuotės elementaiiš kevlaro pralenkė metalinius daugeliu parametrų: jiene tik lengvesni, bet atsparesni ne tik mechaniniamsmūgiui, bet ir terminiam bei cheminiam poveikiui.Antibalistinės kevlaro savybės daug pranašesnėsuž plieno: atsimušęs į kevlarinį paviršių kūnas tarsiskęsta jame, o jo kinetinė energija paskirstoma tolygiaipo visą paviršiaus plotą. Pirmieji amerikietiškikevlariniai šalmai (modelis PASGT, kurio forma, beje,labai panaši į vokiškojo tipo šalmą, 11 pav.) buvokone revoliucinė karo pramonės naujovė. Pirmuosiuspavyzdžius gavo tuo metu daug „karšto darbo“ turėjęspecialieji kontrteroristiniai padaliniai, kurių atsiliepimaipo neilgai trukusios aprobacijos buvo teigiami.Neilgai trukus kevlarinius šalmus pradėjo gaminti irJAV sąjungininkai: pvz., vokiški, daniški ir neseniaiLietuvoje pradėti gaminti šalmai iš esmės kopijuojaamerikietiškąjį (pirmuosiuose dviejuose moderniaupadaryta nebent jų vidinė pusė); kitos šalys ieškojosavų originalių sprendimų. Buvusi JAV priešininkėSSRS (vėliau NVS) dėl susiklosčiusios ekonominėssituacijos ir karinio-pramoninio komplekso inertiškumoilgai atsiliko, kurdama savąjį sintetinį analogą. Ikitol buvo vykdomi bandymai: kuriami įvairūs perspektyviniaišalmų modeliai, naudojant alternatyvius plienuimetalus ir lydinius (pvz., titano pagrindu). Reikiapažymėti, kad panašūs modeliai, kuriais pakankamairezervuotai buvo aprūpinami pirmiausia specialiejikariuomenės ir vidaus kariuomenės padaliniai, buvopakankamai originalūs ir atitiko savo funkcijas (SŠ-81, „Sfera“, „Orech“ ir pan., kurie daugiausia pritaikytispecialiųjų tarnybų padaliniams), bet savos konstrukcijosšalmu iš kevlarui analogiškos medžiagos Rusijoskariuomenė pradėta aprūpinti pakankamai neseniai,ir šis procesas gali tęstis labai ilgai. Imtis spręsti, arnetolimoje ateityje karinio šalmo vėl laukia kokie norsprincipiniai pokyčiai, labai sunku. Remiantis šalmoraida, galima daryti išvadą, kad kas nors naujo šiojesrityje vyksta kas 30-40 metų. Logiška manyti, kadnaujovių gali vėl pasiūlyti JAV ar kita išsivysčiusi šalis.Įvykiai Irake jau inicijavo kai kurias eksperimentinesnaujoves: prie šalmo pradėta tvirtinti veidą apsaugantikaukė (sukurti keli eksperimentiniai modeliai; gamintojas– kompanija „MTek Weapon Systems“, 12 pav.).Prognozuoti, kuo dar galima nustebinti, modifikuojanttokią iš pirmo žvilgsnio paprastą kariškos ekipuotėsdetalę, taip pat nelengva, tačiau pirmenybę reikėtųteikti aukštosioms ir nanotechnologijoms, kurių dėkašalmas taptų ne tik apsaugine, bet ir interaktyvia karinėsekipuotės dalimi, dar labiau padidinančia šansusišgyventi ir įvykdyti numatytą užduotį.D a r i u s S u t k u s

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!