2010 m. sausio 7 d. Nr. 1 - MOKSLAS plius

2010 m. sausio 7 d. Nr. 1(423) 3Lietuvoje įkūrė Mokslo technologijųparką, kuriame kaip mažos įmonėlėspradėjo veikti buvę kooperatyvai. Kilosunkumų tą Mokslo technologijų parkąįteisinti, nes įstatymuose toks darinysnebuvo įvardytas. Buvęs aplinkosministras Algis Čaplikas mūsų netprašė suformuluoti, kas yra tas Mokslotechnologijų parkas, kad būtų galimaįteisinti įstatymiškai. Sutarėme savoMokslo technologijų parką užregistruotikaip viešąją įmonę, o vėliau ir prie kitųmokslo technologijų parkų pradėjokurtis naujos įmonėlės.Daugiausia laimėsvaldininkaiAr galima teigti, kad mokslo technologijųparkai tapo dabar pradedamųkurti integruotų mokslo, studijųir verslo centrų, vadinamųjų slėniųpirmtakais? O gal jokio ryšio nėra?Sunku atsakyti, į kokias veiklasišsilies būsimieji slėniai, bet atrodo,kad šis modelis sugalvotas tam, kadlengviausiu keliu būtų įsisavintos ESStruktūrinių fondų skiriamos lėšos.Su nauda mokslui ir verslui?S u k u o d i d e s n e n a u d avaldininkams, tų pinigų skirstytojams.Tokie slėniai, kokie kuriami, Lietuvainereikalingi. Kad ir Saulėtekio slėnis,kurį geriausiai pažįstu. Kodėl Ūkioministerija savo lėšomis nenori prisidėtiprie šio slėnio kūrimo? Todėl, kadtame ir kituose slėniuose nėra verslo.Kadangi Saulėtekio slėnio pareiškėjasir kūrėjas yra Vilniaus universitetas,o jame atliekami fundamentiniaityrimai, kurie labiausiai ir skatinami,tai ir tuose slėniuose numatytojinaujausia aparatūra pirmiausia skirtafundamentiniams tyrimams. O kadangišių tyrimų sritį norima plėsti, užsiimamair naujomis statybomis. Saulėtekioslėniui pusė visų skirtųjų pinigųmetama į statybą. Ar reikalinga šiuometu užsiimti naujomis statybomis, kaiPuslaidininkių fizikos institutas turi 20tūkst. m² ploto, Chemijos institutas – 8tūkst. m², o kiek dar ploto turi Fizikosinstitutas. Mums to ploto fizikiniamstyrimams yra per akis ir jokių naujųstatybų nereikia. Tačiau per statybasgalima labai greitai „išplauti“ pinigusir gauti lengvą naudą, todėl tos naujosstatybos kai kam labai reikalingos.Vietoj to, kad lėšos būtų nukreiptos įmokslinius tyrimus, įsigyta būtiniausiosaparatūros, lėšos nukreipiamos įabejotinas naujas statybas. Kai kamtai duos naudos, bet ne mokslininkams.Fundamentinis mokslas gal ir sustiprės,bet ne taikomasis, nes verslas į slėniusneateina, nes ne dėl verslo tie slėniaiir kuriami.Gal Jūsų požiūris pernelyg pesimistinis,matote tik tamsiąją Mėnuliopusę?Konkretus pavyzdys iš mūsų institutopatirties. Turime vieną stipriausiųmokslinių kolektyvų – Dinaminiųreiškinių tyrimo centrą, kuris buvopripažintas kaip išskirtinis (excellent)tarp atliekančių taikomuosius tyrimus.Buvome numatę už 4,7 mln. litų slėniuiskirtų pinigų nusipirkti įrangos taikomiesiemstyrimams. Mūsų prašymasbuvo išbrauktas, nes, girdi, tai pernelygnereikšminga lėšų suma. Mat iš slėniuiskirtų pinigų prietaisus galima pirktitik tokius, kurių kiekvienas kainuojadaugiau kaip 1 mln. litų. Štai jeigukainuotų 5–7 mln. litų, prašome kreiptis,pinigai gal ir bus skirti. O kad tabrangi aparatūra stovės nenaudojama,nieko nejaudina.Sunkmečiu kaip tik turėtų būti skatinamapirkti kuo našesnę ir nebrangiąmokslinę įrangą, kuri greičiau atsipirktų,duotų naudos šalies ekonomikai.Bus daugiauKalbėjosi Gediminas ZemlickasValstybės švenčių šventimopatirties ir idėjų nertinisKaip švenčiame valstybines šventesir kaip galėtume jas švęsti? Į šiuosklausimus bandė atsakyti Ignalinosrajono Vidiškių gimnazijos mokiniaikartu su bendraamžiais iš kitų šaliesmokyklų, dalyvaujančių projekteSkatinkime Europos demokratinesvertybes per tarpkultūrinį valstybėsšvenčių komunikavimą*.Projektą vykdė nevyriausybinė moterųprofesionalių ir vadovių organizacija– Vilniaus klubas ZONTA, kuriamvadovauja socialinių mokslų daktarėIna Dagytė.Projekto tikslas – užmegzti ryšiussu Norvegijos, Didžiosios Britanijosį Lietuvą atgabentą Jano Mateikospaveikslą Liublino unija, eskizus,sukurtus rengiantis tapyti monumentaliądrobę, taip pat kitus dailininko kūrinius,skirtus XVI a. Lietuvos ir Lenkijosistorijai. Visą laiką muziejuje mus lydėjogidas, kurio dėka sužinojome daugybęnaujų ir įdomių dalykų.Apžiūrėję parodą senamiesčiu patraukėmelink Rotušės. Baltojoje salėjemus pasitiko ZONTA projekto organizatorės.Renginys prasidėjo įspūdingufleitininkų ansamblio pasirodymu.Po jo ZONTA klubo prezidentė InaDagytė supažindino projekto dalyvius irProjekto „Skatinkime Europos demokratines vertybes pertarpkultūrinį valstybės švenčių komunikavimą“ dalyviai iš Ignalinosrajono Vidiškių gimnazijosir Prancūzijos bendraamžiais. Projektedalyvavo Anykščių A. Baranauskovidurinė mokykla, Neringos Nidos vidurinėmokykla, Kauno miesto Šančiųvidurinė mokykla, Utenos Saulės gimnazija,Biržų rajono Saulės gimnazija,Vilniaus miesto M. Mažvydo ir Sietuvosvidurinės mokyklos, Ukmergės rajonoSiesikų vidurinė mokykla ir Zarasųrajono Antazavės vaikų globos namai.Vidiškių gimnazijos ir šių mokyklų mokiniaisu kitų šalių mokiniais bendravoelektroniniu paštu – žinutėse siekė papasakotiapie Lietuvos tūkstantmetį ir savovalstybines šventes, sužinoti, kokios jųvalstybinės šventės svarbiausios, kaipjos švenčiamos, kurios įdomiausios,kurios valstybės šventės pažymimosmokykloje, kurios – šeimoje, su draugaisir kt.Vidiškių gimnazijos mokinių grupė –Živilė Bukauskaitė, Živilė Čamanaitė,Matas Trakymas, Ieva Sipavičiūtė,Karolina Martinkėnaitė, Žilvinas Mackevičius,Karolina Rukšėnaitė, VygantėMaskoliūnaitė – ne tik ieškojo susirašinėjimodraugų užsienyje, bet ir bendravosu projekto dalyviais. Visos parašytosir gautos žinutės susijungė į įvairių kultūrųvaikų patirties ir idėjų elektroninįnertinį, kuris šiuolaikiškai interpretuotastapo šio projekto logotipu.Lapkričio mėnesį projekte dalyvaujantysmokiniai, jų mokytojai susitikoKauno Šančių vidurinėje mokykloje irpristatė sukauptą informaciją, pasidalijopatirtimi ir savo sukurtų valstybiniųšvenčių šventimo scenarijais.Gruodžio 3 d. projekto dalyviaisusitiko baigiamajame renginyje, kurisprasidėjo organizatorių staigmenavisiems dalyviams – turėjome galimybęapsilankyti Taikomosios dailės muziejujeeksponuojamoje naujoje parodoje Baltųmenas. Pamatėme įspūdingą ir pagaliau* Apie šį projektą spausdintaspokalbis su dr. Ina Dagyte MoksloLietuvoje 2009 m. Nr. 18(418)kviestinius svečius su projekto rezultataisir pasidžiaugė, kad visi numatyti tikslaipasiekti. Norvegijos ambasadoriusLietuvoje anglų kalba papasakojo apieNorvegijos nacionalinę šventę, parodėįdomių nuotraukų. Už puikų pasirodymąprojekte Kauno Šančių, Neringos Nidos,Anykščių A. Baranausko ir Vilniausmiesto M. Mažvydo vidurinių mokyklųmokiniai ir mokytojai apdovanotiįspūdingu prizu – kelione į Norvegiją.Kitiems mokiniams ir jų mokytojamsprofesorė Evalda Jakaitienė įteikė Vagosknygyno kuponus, už kuriuos galimaįsigyti vertingų knygų.Po oficialiosios renginio dalies visidalyviai pakviesti pasivaišinti, pabendrauti,pasidalyti įspūdžiais.Gal šiek tiek ir nuliūdome, kad nelaimėjomepagrindinio prizo, tačiau įgijomebendravimo ir bendradarbiavimopatirties, suvokėme, kad galime būti netik mūsų valstybinių švenčių dalyviais,žinančiais, ką ir kodėl švenčiame, bet iršventinės nuotaikos kūrėjais, tegul ir nevalstybės, o bent jau savo gyvenvietės,mokyklos mastu. Už tai, kad paskatinoapie tai susimąstyti, dėkojame projektoorganizatorėms – klubo ZONTA narėms.Projekto dalyvės:2g klasės mokinės IevaSipavičiūtė ir KarolinaRukšėnaitė, Ignalinos rajonoVidiškių gimnazija2009 M. LIETUVOS MOKSLO PREMIJŲKONKURSUI PATEIKTI DARBAIHUMANITARINIŲ IR SOCIALINIŲ MOKSLŲ SRITYSEFundamentiniai ir taikomieji mokslinių tyrimų darbai1. Audronė Bliujienė, Algirdas Girininkas, Vladas Žulkus. Darbų ciklas„Baltai Baltijos jūros erdvėje (1994–2008 m.)“. Pateikė Klaipėdos universitetosenatas.2. Bronislavas Juozas Kuzmickas. Darbų ciklas „Lietuviškojo tautinio tapatumovertybiniai pamatai“. Pateikė Mykolo Romerio universiteto senatas.3. Zenonas Norkus. Darbų ciklas „Istoriniai-sociologiniai tyrimai (1996–2008 m.)“. Pateikė Vilniaus universiteto senatas.4. Olegas Poliakovas. Monografija „Pasaulis ir lietuvių kalba“. PateikėVilniaus universiteto senatas.5. Vladas Žukas. Darbų ciklas „Lietuvos knygotyra ir knygos kultūra (XIX a.pabaiga–XX a. pirmoji pusė)“. Pateikė Vilniaus universiteto senatas.Taikomosios mokslinės veiklos (eksperimentinės plėtros) darbasStasys Vaitekūnas. Darbų ciklas „Žmogiškieji ištekliai ir gyventojai: jų įtakašalies geopolitinei ir socialinei ekonominei raidai (1994–2008 m.)“. PateikėKlaipėdos universiteto senatas, Lietuvos pramonininkų konfederacija.BIOMEDICINOS MOKSLŲ SRITYJEFundamentiniai ir taikomieji mokslinių tyrimų darbai1. Irina Bachmatova, Valdas Stanislovas Laurinavičius, Liucija Marcinkevičienė,Rolandas Meškys, Julija Razumienė. Darbų ciklas „Fermentų irpolifermentinių sistemų tyrimas ir panaudojimas (1994–2008 m.)“. PateikėBiochemijos instituto taryba.2. Rimantas Rakauskas, Sigitas Podėnas, Jurga Turčinavičienė, VirginijaPodėnienė. Darbų ciklas „Rytų Baltijos regiono nariuotakojų biologinė įvairovė(modelinių taksonų morfologija, ekologija, paleontologija, molekulinėfilogeografija ir filogenija)“. Pateikė Vilniaus universiteto senatas.Taikomosios mokslinės veiklos (eksperimentinės plėtros) darbai1. Rimvydas Gabrilavičius, Alfas Pliūra, Julius Danusevičius, VirgilijusBaliuckas, Darius Danusevičius. Darbų ciklas „Miško sėklinės bazės, selekcijosir genetinių išteklių išsaugojimo sistemos sukūrimas tvariai ir intensyviaimiškininkystei plėtoti Lietuvoje (1994–2008 m.)“. Pateikė Lietuvos miškųinstituto taryba, Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos, Miškogenetinių išteklių, sėklų ir sodmenų tarnyba.2. Vytautas Vladislovas Tarvydas, Petras Bendikas, Virginijus Uchockis,Saulius Bliznikas. Darbų ciklas ,,Cukrinių runkelių griežinių siloso pašarinėsvertės ir panaudojimo galvijų mitybai tyrimai (2000–2007 m.)“. Pateikė Lietuvosveterinarijos akademijos Gyvulininkystės instituto taryba, AB ,,NordicSugar Kėdainiai“.FIZINIŲ MOKSLŲ SRITYJEFundamentiniai ir taikomieji mokslinių tyrimų darbai1. Eugenijus Gaižauskas, Gediminas Trinkūnas. Darbų ciklas „Išsamūsultrasparčiųjų vyksmų mikro- ir nanodarinuose modeliai“. Pateikė Vilniausuniversiteto senatas, Fizikos instituto taryba.2. Algirdas Matulis, Egidijus Anisimovas. Darbų ciklas „Kvantinių nanodariniųmodeliavimas (1994–2008 m.)“. Pateikė Vilniaus universiteto senatas.3. Antanas Reklaitis. Darbų ciklas „Elektroninių procesų puslaidininkinėsenanostruktūrose modeliavimas“. Pateikė Puslaidininkių fizikos institutotaryba.Taikomosios mokslinės veiklos (eksperimentinės plėtros) darbai1. Arūnas Bukantis, Egidijus Rimkus, Gintautas Stankūnavičius, GintarasValiuškevičius. Darbų ciklas „Regioninės klimato kaitos indikacija, poveikisaplinkai ir ūkiui“. Pateikė Vilniaus universiteto senatas, Aplinkos apsaugosagentūra, VšĮ „Vandens namai“, Žemės ūkio ministerija.2. Liudmila Nickelson, Viktoras Šugurovas. Darbų ciklas „Mikrobanginiųprietaisų teorinis tyrimas bei modeliavimas taikant juos praktikoje(1994–2008 m.)“. Pateikė Puslaidininkių fizikos instituto taryba, VilniausGedimino technikos universiteto senatas, Elektros ir elektronikos inžinieriųinstituto (IEEE) Lietuvos sekcija.3. Vidmantas Remeikis, Artūras Plukis. Darbų ciklas „Radioaktyviųjų atliekųsusidarymo, charakterizavimo ir poveikio aplinkai analizės metodų plėtrabei taikymai (2002–2008 m.)“. Pateikė Fizikos instituto taryba, VĮ Ignalinosatominė elektrinė.TECHNOLOGIJOS MOKSLŲ SRITYJEFundamentinis ir taikomasis mokslinių tyrimų darbasJulius Žilinskas. Darbų ciklas „Globalaus optimizavimo algoritmų sudarymas,lygiagretinimas ir taikymas (2000–2008 m.)“. Pateikė Matematikos irinformatikos instituto taryba.Taikomosios mokslinės veiklos (eksperimentinės plėtros) darbasAlgimantas Marcelis Barakauskas, Vytautas Giniotis, Albinas Kasparaitis,Saulius Kaušinis. Darbų ciklas „Precizinės mechatroninės matavimo sistemos– tyrimas, sukūrimas, taikymas“. Pateikė Vilniaus Gedimino technikosuniversiteto senatas, Kauno technologijos universiteto senatas, Lietuvospramonininkų konfederacija.Atsiliepimus ir siūlymus siųskite iki 2010 m. sausio 15 d. adresu:Lietuvos mokslo premijų komisijai, Gedimino pr. 3, 01103 Vilnius.Lietuvos mokslų akademija

2010 m. sausio 7 d. Nr. 1(423) tyrinėjimų baruose 5Po inauguracijos Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu prof. Gvidą Mikelinį sveikina tuometis LietuvosMA prezidentas akad. prof. Zenonas Rokus Rudzikas ir akad. prof. Jonas Kubilius2004 m. pabaigoje šis mano darbas,skirtas D. Kleino giesmyno ištakųtyrinėjimui, taip pat ir įvadas į darbąbuvo baigtas. Rankraštį atidavėmeLietuvių kalbos komisijai, kuri skyrėrecenzentus. Ir tai buvo labai naudinga,nes atsižvelgiant į recenzentųpastabas ir pasiūlymus buvo galimaatlikti vieną kitą papildymą. 2005 m.pavasarį darbas buvo baigtas.Kokią svarbiausią išvadą leidžiapadaryti Jūsų tyrimas? DanieliusKleinas kartojo vokiečių giesmes,išversdamas jas į lietuvių kalbą, t. y.sekė tarsi patvirtintu kanonu. Tačiaukūrybiška asmenybė juk turėjo įneštiir savo indėlį, kuris būdingas tik jogiesmynui ir kurio nerasime vokiečiųgiesmynuose?D. Kleinas iš esmės parengė Naujasgiesmju knygas, ir šis giesmynasfaktiškai buvo vokiško giesmynoatspindys. Kaip knygos sudarytojasD. Kleinas buvo gana konservatyvus.Sekė modeliu – vokišku 1650 m.giesmynu. Tėra tik trys giesmės, kuriųnėra Karaliaučiaus arba Berlyno vokiškuosegiesmynuose, o jas į lietuviųkalbą išvertė Melchioras Švoba, labaivertintas to meto poetas.Neseniai Liucija Citavičiūtė radolabai svarbų dokumentą Berlyne ir nustatė,kad M. Švoba iš pradžių rengėsavo giesmyną. Pirmajame D. Kleinogiesmyno variante tų M. Švobos giesmiųnebuvo, jos pridėtos vėliau. Ir šisfaktas leidžia tvirtinti, kad D. Kleinasrėmėsi vietiniu vokišku giesmynu.Kas išvertė iš vokiečių kalbosD. Kleino giesmyno giesmes?Kai kurias giesmes vertė patsD. Kleinas, bet daugiausia vertė jotalkininkai.Kitaip tariant, jam padėjo visiKaraliaučiaus krašto liuteronų kunigai,kurie sugebėjo tokį darbą daryti– versti iš vokiečių kalbos giesmesį lietuvių kalbą?Iš esmės taip. Kai M. Švoba atsisakėleisti savo sumanytąjį giesmyną,jo verstos giesmės buvo įdėtosį D. Kleino Naujas giesmju knygas.Vertimai iš nevietinių šaltinių susijędaugiausia su M. Švobos vardu.D. Kleino giesmyne tik į lietuviųkalbą išverstos giesmės, vokiškųnėra. Kodėl jam nekilo mintis dėtišalia lietuviško ir vokišką tekstą? Jukdabar bent jau poezijos vertimuosetaip dažnai daroma.D. Kleinas rūpinosi giesmynu lietuviųbendruomenei, tai buvo svarbuvisiems Prūsijos lietuviams, kuriebuvo liuteronai. Turėjo vokišką giesmiųmodelį ir juo sekė. Svarbu šįkontekstą suvokti.Ar tos giesmės nepadarė neigiamopoveikio Prūsijos lietuviųtautinei kultūrai? Juk per giesmesplito, ką besakytume, vokiečių kultūra,kuri tapo sektina ir lietuviamsliuteronams. Leisdamas giesmynąD. Kleinas rūpinosi ne tautiniu lietuviųtapatumu, bet diegė, tegu irper gimtąją lietuvių kalbą, vokiškasmelodijas ir tekstus.Taip griežtai netvirtinčiau. Lygiagreta gyvavo ir lietuvių tautinėkultūra, bet Bažnyčiai reikėjo liturginiųgiesmių, jų tekstais ir rūpinosiD. Kleinas.Iš tų giesmių išaugoKristijonas DonelaitisAr buvo koks nors ryšys XVII a.viduryje tarp lietuvių liaudies dainųir bažnyčiose giedamų giesmių?Manau, tas ryšys buvo labai menkas,jeigu išvis buvo. Pats D. Kleinasbuvo aukšto lygmens literatas, kalbininkas.Per jo 400-osioms gimimometinėms skirtąją konferencijąVilniuje, birželio mėnesį skaitytaspranešimas apie D. Kleino ryšius irsusirašinėjimą su poetu Simonu Dachu.Šis buvo lietuvis, kilęs iš Klaipėdos,mokėjęs lietuviškai. Būdamas14–15 metų persikėlė į Karaliaučių,kur ir praleido visą gyvenimą. Rašėvokiečių kalba, gimtąja lietuvių kalbanepaliko nė vieno eilėraščio.Galima tik apgailestauti, kad įD. Kleino giesmyną nepateko nėviena giesmė, kurią į lietuvių kalbąbūtų išvertęs Simonas Dachas. Būtųsustiprinęs XVII a. lietuvių kalbospozicijas tarp vokiečių.D. Kleino giesmyno vertimai,bent jų dauguma, labai aukšto literatūriniolygio. Pirmą kartą giesmiųvertimuose į lietuvių kalbą išlaikytaoriginalo metrika, t. y. eilėdara. O jeitaip, vertėjams teko perkurti poetinįtekstą. Todėl su D. Kleinu prasidedagero poetinio lygio lietuviški tekstai.Tad nors prieš akis turėjo vokiškąšaltinį, autoriai vertė kūrybingai.Kaip gali atsirasti aukšto lygiopoetiniai tekstai, jeigu nebuvo tradicijos,tuos tekstus vertinti sugebančiosaplinkos, kūrybinės aplinkos?Tiesa, pats sau galėčiau tuojau patpaprieštarauti, pateikdamas KristijonoDonelaičio pavyzdį – kaipaukštą poetinę viršukalnę, išaugusiąganėtinai plynoje vietovėje.Pasakyčiau, toli gražu ne tuščiojeplynioje – ta kultūrinė ir poetinėerdvė XVIII a. jau buvo gerokai užpildyta.Jeigu prisimintume visus XVII a.giesmių vertėjus ir giesmynų kūrėjus,pridėtume XVIII a. visus lietuviškosraštijos artojus, tą erdvę užpildysime.Bet kad ir kiek vertintume KristijonąMilkų, Adomą Šimelpenigį ar kitusto meto lietuviškos raštijos dirvospurentojus, nė vienas net iš tolo neprilygstaDonelaičiui.Melchioras Švoba XVII a. viduryjebuvo labai talentingas poetas,bet kūrė religinio pobūdžio literatūrą.Italijoje giesmės buvo išverstos į italųkalbą nuo seno, tačiau tie tekstai netnelaikomi literatūra, nes jai priskiriamitik pasaulietiniai tekstai. Jeigulaikysimės tokio principo, atrodys,kad ir lietuvių pirmas pasaulietinėsliteratūros šedevras yra K. DonelaičioMetai.Iš tikro tokios nuostatos ir laikomasi.Ar jūs norėtumėte paprieštarauti?Iš tikrųjų pirmasis pasaulietinėslietuvių literatūros šedevras yraK. Donelaičio Metai, bet tam tikrosreliginės giesmės jau nuo D. Kleinolaikų buvo aukšto poetinio lygio. Bettai ne pasaulietinė literatūra, nes giesmėsskirtos bažnytinėms apeigoms.Gerai, bet iš kur XVII a. viduryjebe tradicijos galėjo atsirasti tas aukštaspoetinis giesmių vertimo lygis?Nuo seno prof. Jonas Palionisir kiti senųjų liuteroniškųjų giesmiųtyrinėtojai atkreipė dėmesį į labaigražią jų kalbą. Nepamirškime, kadD. Kleinas buvo gramatikas, kalbosmokovas. Lygindami su vokiškaisoriginalais galime įsitikinti, ar kūrybiškaitos giesmės išverstos.O jei D. Kleino giesmyno giesmeslygintume su M. Mažvydo iš vokiečiųkalbos išverstomis giesmėmis?Jeigu D. Kleino ir jo talkininkųišverstas giesmes palygintume kad irsu M. Mažvydo išleistomis giesmėmis,pažanga neabejotina. D. Kleinoknygoje yra keliasdešimt labai aukštokalbinio lygio vertimų, atsižvelgiant įeilėdarą ir kitus literatūrinius subtilumus.Pavadinčiau tas giesmes savotiškaisšedevrais. Suprantama, kad ir iššių laimėjimų gerokai vėliau, beveikpo šimto metų, išaugo ir kunigas KristijonasDonelaitis.Rašytinis paminklasDanieliui KleinuiJūsų parengtoji „D. Kleino„Naujos giesmju knygos“ – ištiesįspūdingas foliantas. Kokių sunkumųkilo šį veikalą rengiant irleidžiant?D i d ž i a u s i ų s u n k u m ų k i l orengiant faksimiles. Vilniujeturėjome menko lygio mikrofilmą.Laimei, atsirado galimybė per vienąiš Europos Sąjungos finansuojamųprojektų užsakyti naują mikrofilmąTorūnės universiteto bibliotekojeLenkijoje, kur saugomas vienasiš keturių išlikusių D. Kleinogiesmyno egzempliorių. Lietuviųkalbos institutas gavo puikiausiolygio skaitmeninę giesmyno kopijąiš Lenkijos. Mūsų išleistosios knygosfaksimilės nė kiek nenusileidžiaD. Kleino knygos originalui. Esulabai patenkintas naująja knyga.Ją išleidome kaip bendrą Parmosuniversiteto ir Lietuvių kalbosinstituto leidinį. Suprantama,parengti ir išleisti tokią prabangiąknygą kainavo nemažai lėšų, užtatir knygos kaina didoka. Keletąmetų parengtas rankraštis gulėjoir laukė finansavimo, tik po porosmetų gavome lėšų iš Lietuvos vardominėjimo tūkstantmečio valstybinėskomisijos.Kas Jus domino kaip kalbininką,tyrinėjant D. Kleino knygą „Naujosgiesmju knygos“ ir rengiant jos faksimilinįleidimą?Labiausiai rūpėjo vertimo klausimai,todėl lyginau su originalais.Tų tekstų poetiškumą ir prieš manepuikiausiai išnagrinėjo daug Lietuvossenosios lietuvių literatūrostyrinėtojų – Jurgis Lebedys, ZigmasZinkevičius ir kiti. Aišku, ir neturintpo ranka šaltinių, iš kurių D. Kleinassu savo talkininkais ėmė ir vertėį lietuvių kalbą vokiškas giesmes,galima daug ką tyrinėti, nagrinėtikalbos ypatumus, poetiką ir kitusdalykus. Tą lietuviai kalbininkai,literatūros tyrinėtojai ir darė. Tačiaukai yra originalas, galima pajusti visąvertėjų meistriškumą perkuriant poetiniusvaizdus lietuvių kalba. XVII a.viduryje nebuvo profesionalių vertėjų– buvo vertėjai perkūrėjai.Sunku įsivaizduoti, kad atsitiktinisžmogus tokius vertimus, perkūrimodarbus sugebėtų sėkmingaiatlikti. Reikėjo filologinio pasirengimo,įgūdžių.Visi tie tekstų vertėjai ar perkūrėjaibuvo kunigai, susipažinę suklasikine literatūra ir vokiškomisgiesmėmis. Visi baigę Karaliaučiausuniversitetą, kultūros žmonės.D. Kleinas buvo gramatikas ir poetas,M. Švoba – poetas. Turėdamifilologinius pagrindus sugebėdavoišversti ir po keliasdešimt giesmių,tuo labiau, kad tą darbą galėjo atliktineskubėdami, per keletą metų.Kolektyvinis triūsas, vos nepalyginausu kolūkiečių darbu.D. Kleinui juk reikėjo tuos kunigussudominti, sutelkti didelio užmojokūrybiniam „projektui“. Kaip jamvisa tai pavyko, ar žinomos aplinkybės,kuriomis D. Kleinas visą šįsumanymą įgyvendino?Matyt, pastangų reikėjo. Kadangivisi tie kunigai buvo tos pačios Liuteronųbažnyčios nariai, tai turėjo irprievolių. Viena iš jų – savo parapijiečiamsparūpinti giesmių. Buvokomisijos, kurios vertino vertimodarbą, rūpinosi tikintiesiems parengtinaujų giesmynų.Tie kunigai atliko taikomojo pobūdžiodarbą, o Jūs to darbo vaisiustyrinėdamas darote fundamentinįmokslą.Lieka tik pritarti.Na, o man lieka Jums padėkotiuž „Mokslo Lietuvai“ ir jos skaitytojamsskirtą laiką. Reikšmingų kitųdarbų lituanistikos labui ir iki kitųsusitikimų.Kalbėjosi Gediminas ZemlickasProf. Albertas Rosinas, prof. Gvidas Mikelinis ir doc. dr. Artūras Judžentis pasirengę pratęstijubiliejinę Danieliaus Kleino konferenciją

6 2010 m. sausio 7 d. Nr. 1(423)Lietuvos olimpinei akademijai – 20 metųLapkričio 20 d. Vilniaus Karolinosviešbučio konferencijų salėjevyko Lietuvos olimpinės akademijos(LOA) suvažiavimas, skirtas LOAveiklos 20-mečiui ir žurnalo Sportomokslas 15 metų sukaktims paminėti.Iškilmėse dalyvavo prezidentasValdas Adamkus, LTOK prezidentasArtūras Poviliūnas, Kūno kultūros irsporto departamento (KKSD) laikinasisvadovas Ritas Vaiginas, olimpiniųakademijų vadovai iš Čekijos, Latvijosir Baltarusijos.Atvyko apie šimtas LOA narių,nors jų iš tikro yra 141 – tiek, kiek,beje, ir pastaruoju metu liūdnai garsėjančioSeimo narių. Buvo daug sveikinimų,apdovanojimų, tačiau likolaiko ir rimtoms problemoms aptarti.O jų gausu – olimpinio švietimo plėtra,sporto mokslo, sporto medicinosšiuolaikiškumas ir rimtesnis pritaikymas,mokslo ir profesionalaus sportosąsajų paieška, olimpinis judėjimas,kitkas. O čia ir mokslininkams, irtreneriams, gydytojams, sportininkams,ypač siekiantiems olimpiniųaukštumų, aukščiausių pasaulyje irEuropoje sporto laimėjimų reikia darrimtai pasitempti. Juolab kad varžovainesnaudžia – sportu garsėjančiosvalstybės skiria sporto mokslui daugdėmesio, lėšų ir pasiekia akivaizdžiųrezultatų.Sporto mokslininkus pasaulyjedabar jungia Tarptautinė olimpinėakademija. Jos būstinė yra Graikijoje,senojoje Olimpijoje, greta Dzeusoir Heros šventyklos. Šiandien jijungia 84 pasaulio šalis, tarp jų irLietuvą. Kiekvienais metais šiųvalstybių mokslininkai, olimpiniojudėjimo organizatoriai, susirinkę įsesijas, padeda vainikų prie olimpiniųžaidynių gaivintojo, olimpizmo idėjųpropaguotojo Pjero de Kubertenopaminklo, kur marmuriniamemonumente palaidota jo balzamuotaširdis.Kartu su nepriklausomaLietuvaJubiliejiniame suvažiavime buvogera proga pažvelgti į praeitį, pirmuosiussavarankiškus olimpinius žingsnius,žengtus kartu su nepriklausomaLietuva. 1988 m. atkūrus Lietuvostautinį olimpinį komitetą, netrukusįsteigta ir olimpinė akademija, kuriostikslas – išsaugoti ir propaguotiolimpines idėjas, olimpinio judėjimokultūrinį palikimą, dvasinio ir fiziniotobulumo siekį, telkti mokslininkuskūno kultūros ir sporto laimėjimamsLietuvoje, bendradarbiauti su Tarptautineolimpine akademija, užsieniošalių mokslo, mokymo ir sporto įstaigomisbei organizacijomis.Lietuvos olimpinės akademijoskūrimo iniciatoriai – profesoriaiS. Stonkus ir J. Šliažas. PirmuojuLietuvos olimpinės akademijos prezidentuišrinktas doc. V. Jasiūnas, viceprezidentu– dr. A. Raslanas, dekanu –prof. habil. dr. P. Karoblis.Per pirmąją LOA veiklos kadencijąpasižymėjo istorijos specialistai,vadovaujami istorijos mokslųhabil. dr. H. Šadžiaus. 1991 m. surengtakonferencija Lietuvos kūno kultūrosir sporto problemos, 1993 m. –Istorinė patirtis – NepriklausomosLietuvos dabarčiai ir ateičiai. Abiejųkonferencijų moksliniai darbaiišspausdinti ir išleisti atskirais leidiniais.1994 m. gegužės 13 d. Kaune vykęsLOA ataskaitinis-rinkiminis suvažiavimasnaujuoju LOA prezidentuišrinko prof. habil. dr. P. Karoblį.Dabar LOA yra viena kvalifikuočiausiųsporto mokslo institucijų. Jivienija 141 narį, tarp jų 9 profesoriai,habilituoti daktarai, 20 docentų,mokslo daktarų, taip pat nusipelnętreneriai, sporto organizatoriai, sportoveteranai, olimpiečiai ir kt. LOAsesijos ir konferencijos jau tampalabai svarbia parama sporto mokslui,istoriniams tyrinėjimas ir apibendrinimams.LOA siūlo mokslinę pagalbąsportininkams olimpiečiams, padedaLietuvos sporto muziejui studijuotiolimpinę istoriją. Kartu su Lietuvossporto mokslo taryba, Lietuvos kūnokultūros akademija ir Vilniaus pedagoginiuuniversitetu leidžia žurnaląSporto mokslas.Teko eiti nepramintaistakaisAntroje suvažiavimo dalyje prof.P. Karoblis perskaitė LOA ataskaitospranešimą. Anot jo, praėjęs dvidešimtmetisįsimintinas, nes tekoeiti nepramintais takais. Olimpinissportas, sporto mokslas, olimpinisšvietimas, šis nepaprastas socialinisfenomenas yra neatskiriama mūsų pasaulio,gyvenimo būdo, šiuolaikinėskultūros dalis.„Šiandien žmogiškoji sportomokslo kultūros pozicija, olimpinėspedagogikos pasaulio vizija vaidinateigiamą vaidmenį pasaulio žmonijosistorijoje. Tai naujo pasauliokryptis olimpiniame švietime. Taimokymosi, žinių, patirties, protiniolavinimo šaltinis. Ši kryptis plačiainagrinėjama Tarptautinės olimpinėsakademijos sesijose, – sakė P. Karoblis.– Olimpinis švietimas keičiamasolimpine pedagogika. Olimpinissportas, varžymosi humanizavimas,kilni sportinės kovos samprata, kultūringožmogaus ugdymas išryškinamasolimpinėse žaidynėse. Olimpinėsžaidynės visų pirma – pedagoginisreiškinys, išreiškiąs žmogaus didybęir grožį, vainikuoja gerųjų žmogauspradų pergalę, išryškina bendražmogiškųjųvertybių reikšmę ir pakylėjaLietuvos olimpinės akademijos suvažiavimo prezidiumas. Tribūnoje –LOA prezidentas prof. P. Karoblisžmogaus dvasią. Olimpinis sportasir olimpinės žaidynės tapo simboliu,kad ateitis kuriama su jaunų žmoniųdrąsa, energija ir viltimi. O olimpinėpedagogika – tai mokslas apie sportinįjauno žmogaus auklėjimą, remiantishumanistiniais olimpizmo idealaisir vertybėmis, persunkta džiaugsmo,žvalumo, tikėjimo ateitimi“.Vaikų ir jaunimo olimpinisugdymasLOA suvažiavimas. 2008 metaiLietuvos olimpinė akademija perdvidešimt metų ieškojo naujų veikosbūdų, susijusių su olimpinių idėjųskleidimu, rūpinosi olimpinėmisvertybėmis, moksleivių, studentųsveikata, jų fizinio pajėgumo gerinimu,sportinio pilietiškumo ugdymu,sportinio meistriškumo tobulinimu,olimpinio sporto mokslo plėtra. Buvostengiamasi įžiebti olimpinę ugnį visojeLietuvoje ir saugoti jos šviesą.Lietuvos pedagogai ir visa mokyklosbendruomenė jau daugelį metųvykdo ir įgyvendina projektą Vaikųir jaunimo olimpinis ugdymas šaliesmokyklose iki 2010 metų, formuojamokinių humanistines vertybes,olimpinius idealus. Programa skiriamane tik sportininkų elitui ir netik vienoms varžyboms, bet visamgyvenimui. Be to, ne tik sportineiveiklai, bet moksleivio asmenybei, josveikatai, gyvenimo kokybei gerintiir tobulinti. Vaikų ir jaunimo olimpiniougdymo programa siekiama, kadolimpizmo idėjos būtų integruojamosį visų tipų (ikimokyklinio, pradinio,vidutinio, gimnazijų, profesinio rengimo)ugdymo turinį. Juo šiandientapo olimpinių žaidynių ir kilnauselgesio turinys, padedantis jaunamžmogui sukurti olimpinės kultūrospagrindus, kurie siejami su realiomisšiandienio gyvenimo situacijomis.Lietuvos mokytojams, aukštųjųmokyklų dėstytojams buvo organizuotosir vykdomos konferencijos,kuriose pabrėžta, kad olimpinis švietimasturi tapti pagrindiniu kultūrosvarikliu, apibrėžta ir įtvirtinta sportoreikšmė asmenybės formavimui, aptartosolimpinio ugdymo kryptys, integravimasį bendrąjį ugdymą. Gimnazijųolimpinės žaidynės prasidėjoŠirvintų gimnazijoje. Gimnazijosdirektorė Halina Vaicekauskienė atidarėolimpines gimnazijos žaidynes,kurias organizavo visa gimnazijosmokytojų bendruomenė. Gimnazijųolimpinių žaidynių zenitą pasiekė RadviliškioLizdeikos gimnazija, vadovaujamadirektoriaus Jono Varkulevičiaus.Jis išleido pirmąją Lietuvojeknygą Olimpiečiai tarp mūsų. Ypačryškūs tapo moksleivių literatūroskonkursai, kuriuose Lietuvos moksleiviaiiškovojo Tarptautinės olimpinėsakademijos laureatų vardus.Tarptautinės olimpinės akademijossesijose LOA atstovavo dvidešimtvienas įvairių aukštųjų mokyklųstudentas. Iš dalyvavusiųjų dešimtapgynė mokslų daktaro disertacijas(Aurimas Mačiukas, Ramunė Urmulevičiūtė,Rūta Dadelienė, GediminasMamkus, Eglė Kemerytė-Riaubienė,Saulius Šukys, Inga Smalinskaitė,Linas Tubelis, Šarūnas Šniras, MariusBrazaitis), trys mokosi doktorantūroje(Domas Kudaba, Asta Budreikaitė,Aurimas Medonis), kiti baigė magistrostudijas.Lietuvos sporto paveldoišsaugojimasViena iš LOA veiklos krypčių –prisidėti prie Lietuvos sporto paveldoišsaugojimo ir tausojimo, nes tai tautosatmintis, iš kurios tauta semiasijėgų, dvasinės stiprybės. Mūsų pareigapalikti savo vaikaičiams turtingąVilniaus pedagoginio universitetorektorius, Lietuvos mokslųakademijos viceprezidentasprofesorius Algirdas Gaižutis tapoir LOA akademikuTautos ir tėvynės istoriją, mokslą,kultūrą, olimpinio sporto epochospėdsaką.„Į sporto paveldą vertėtų žvelgtiistorijos ir Olimpinės chartijos principu.Sportas Lietuvoje vystėsi su tautoskultūra, jos dvasingumu. Jam tapobūdingas tautiškumas, patriotizmas,kultūros ir sporto harmonija“, – teigėLOA akademikas Artūras Poviliūnas.Deja, šiandien Lietuvos jaunimasmažai girdi tautos didvyrių SimonoDaukanto ir Vinco Kudirkos, JonoBasanavičiaus ir Vaižganto, Dariausir Girėno, kitų, kurie su pasiaukojimupuoselėjo tautos ir tėvynės idėjas,brandino patriotizmo jausmą.„Mums visiems reikia Kudirkosvarpų, kad sudrėkusiomis akimisgiedodami Vardan tos Lietuvos...matytume trispalvę ant aukščiausiųpasaulio stiebų“, – sakė prof.P. Karoblis.Algirdas Gaižutis – LOAakademikasPer iškilmingą suvažiavimą LOAakademiku inauguruotas Vilniauspedagoginio universiteto rektorius,Lietuvos mokslų akademijos tikrasisnarys prof. Algirdas Gaižutis. Jis netik sėkmingai vadovauja universitetui,kuris kartu su Lietuvos kūnokultūros akademija rengia aukštoskvalifikacijos sporto specialistus, betir pats aktyviai dalyvauja Lietuvossporto gyvenime.„Mūsų laikais sportas tapo žmogiškosioskultūros ir saviraiškos šaltiniu;vienu svarbiausių sveikatos irprasmingos, iškilios veiklos įrankiu.Sportas susieja jaunimą su esmingiausiomisvertybėmis – grožiu, gėriu,dorove, kūryba ir laisve. Jis žadinapasitikėjimą neišsemiamomis individoir tautos fizinėmis ir dvasinėmisgaliomis. Puoselėju dideles viltis dėlakademinio jaunimo, kuriam sportasatveria plačius kelius į pasaulį, kitųkraštų ir kultūrų pažinimą, garbingąbendravimą ir lenktyniavimą subendraamžiais, skatina imti pavyzdįiš profesinių aukštumų pasiekusiųkilnių sportininkų ir trenerių. Olimpiniaiidealai ir Olimpinės akademijosdvasia jaunimui būtini kaip oras irvanduo“, – sakė A. Gaižutis.Rektoriaus nuopelnai plėtojantsportą jau ne kartą gražiai paminėti.2005 m. Lietuvos tautinis olimpiniskomitetas Algirdą Gaižutį apdovanojoOlimpine žvaigžde. Lietuvos olimpinėakademija apdovanojo Ženkluuž nuopelnus mokslui ir olimpizmui,Kūno kultūros ir sporto departamentas– Ženklu už nuopelnus plėtojantstudentų sportą, Panevėžio miesto savivaldybėįteikė medalį Už nuopelnusPanevėžio sportui.Gavęs LOA akademiko regalijas,išklausęs sveikinimo kalbas, A. Gaižutisperskaitė įdomų pranešimą,kuris vertas atskiros publikacijos.Vėliau vyko diskusijos, buvopatobulinti LOA įstatai, įteikti pažymėjimainaujiems LOA nariams.Į trečiąjį gyvavimo dešimtmetį LOAįžengė su optimizmu. Tikėkimės, kadtai atsispindės ir Lietuvos sportininkųrezultatuose, pasiektuose aukščiausiose– olimpinėse, pasaulio irEuropos – varžytuvėse ir masiniosporto plėtroje.Vytautas ŽeimantasLietuvos olimpinės akademijosnarysGer bia mi skai ty to jai, nuo šiol laik raš tį Moks lo Lie tu va ga li te pre nu me ruo tine tik pašto skyriuose, bet ir in ter ne tu, tin kla la py je www.pre nu me ra ta.lt

2010 m. sausio 7 d. Nr. 1(423) 7Èia mes ilsimës taikoje (2)Pradžia 2009 m. Nr. 20Lapkričio 7 d. Nidoje įrenginį – Krikštai bendruomenėsatminties kultūroje– pakvietė Thomo Mannokultūros centras kartusu M. K. Čiurlionio kultūrosir paveldo fondu. Taifondo labdaringų, edukaciniųir meninių renginiųciklo Nacionalinio paveldoišsaugojimui – aktyvi pilietinėiniciatyva dalis.Renginio dalyviai išklausėKlaipėdos universitetoBaltijos regionoistorijos ir archeologijosinstituto mokslininkų doc.dr. Silvos Pocytės, prof.Rimanto Sliužinsko ir doc.dr. Nijolės Strakauskaitėspranešimų, dalyvavo diskusijojevisiems aktualiakultūros paveldo išsaugojimotema.Žmogus vizijaKokią viziją savo galvoje nešiojoEduardas Jonušas, Nidoje pradėjęsatkūrinėti krikštus? Norėjo parodytivisą krikštų šiame krašte raidą, pradedantnuo paprasčiausių, primityviausiųformų. Krikštai buvo drožiami išmedžio lentų, tačiau ne iš bet kokiomedžio: ant vyrų kapų buvo statomikrikštai iš ąžuolo, uosio, beržo arklevo, ant moterų kapų – iš drebulės,eglės, pušies, liepos. Vyrų krikštuosepasitaikydavo žirgų išpjaustytų galvų,paukščių, augalų motyvų. Moterųkrikštuose be paukščių buvo širdiesir augalų motyvai. Ilgainiui seniejikrikštai pradėjo įgauti krikščioniškųelementų. Dar štai ką svarbu pabrėžti:viename Nidos kapinių kampelyjeE. Jonušas siekė parodyti krikštų evoliuciją,o kitose vietose krikštus statėtik ten, kur jie buvo užfiksuoti senosetyrinėtojų nuotraukose. Jas buvo padaręsBalys Buračas, Klemensas Čerbulėnas,kiti tyrinėtojai. Tiesa, rėmėsi irsenųjų nidiškių prisiminimais, jeigu jiegalėjo patvirtinti, kad ant vieno ar kitokapo kadaise buvo matę krikštus. TaigiE. Jonušas siekė kuo labiau laikytisistorinės tiesos, bent jau tiek, kiek tuometu buvo įmanoma.Per keletą metų Nidos kapinėsNuo Tomo Mano namelio pro pušis atsiveria Kuršių mariosNidos vidurinės mokyklos mokiniais parengė Kuršių nerijos kapinių krikštų parodąbuvo sutvarkytos, o geriausią to darboįvertinimą E. Jonušui pateikė archeologėprof. Marija Gimbutienė,į Nidą atvykusi iš Kalifornijos, JAV.Profesorė pradėjo visus iš eilės E. Jonušokrikštus fotografuoti, neslėpdamasusijaudinimo ir džiaugsmo. KaiVitalija Jonušienė užsiminė, kad tainėra autentiškos, bet atkurtos kapinės,M. Gimbutienė pasakė: „Aš tikšitaip įsivaizdavau, kad jos ir turėjoatrodyti.“Per tuos dešimtmečius daugE. Jonušo atkurtųjų krikštų spėjosunykti. Vitalijai Jonušienei ir pačiamEduardui Jonušui ne mažiauskaudu ir tai, kad jeigu prieš 40 metųtos kapinės buvo nereikalingos kaip„fašistų kapinės“, ir dabar ne kažinkiek reikalingos. Bent taip Jonušamsatrodo. Keletą kartų jau buvo daromaskapinių rekonstrukcijos projektas,E. Jonušą lankė įvairių institucijųarchitektai, tačiau kol kas reikalainelabai pajudėjo.Be E. Jonušo sunku būdavo apsieiti,ir štai kodėl. Visų pirma stebinašio žmogaus nuovoka, nepaprastaigilus kultūrinis užtaisas. Šiandienkalbame apie vizijas, be kurių sunkunepadaryti klaidų, o tos vizijos galigimti tik iš gilaus žinojimo, kruopščiųdalyko studijų ir didelės erudicijos.Eduardas pats yra žmogus vizija. Juknuo ko pradėjo į Nidą atvykęs? Pasistengėkaip įmanoma kruopščiauinventorizuoti visas Kuršių nerijoskapines – Nidos, Pervalkos, Preilos,Juodkrantės. Gelbėjo įspūdingasJuodkrantės kapinių metalines tvoreles,kad kas neišsivežtų. Pasisamdėsuvirintoją, kad iširusias tvoreles suvirintųir jų nebūtų galima išvežti kaipnereikalingą šlamštą. Nidos kapinėsenėra tokių dailių metalinių tvorelių,užtat Nidoje nuo seno buvo krikštai,kurių paskutinieji po truputį trūnijopo žeme.Sutarta, kad E. Jonušas kapinesprižiūrės, ir jeigu kuris krikštas nunyks,jį atkurs. Ne visus krikštus norėtavienu ypu pakeisti naujais, bet povieną kitą. Labai logiškas sprendimas,tačiau dabar yra naujas tų kapiniųtvarkymo projektas, ir Vitalijos Jonušienėsbalse girdėti labai daug nerimo.Jei tas kapines bus norima pertvarkytisu užmoju, šis trapus organizmas galineišlaikyti. Jeigu kapinėse bus išgrįstitakai, ko niekad nėra buvę senosežvejų kapinėse, bus padarytas prašmatnusapšvietimas, gal ir tie krikštai busnereikalingi? Šito baiminasi E. Jonušas,o ne mažiau ir visi, kuriems brangusvisų pirma autentiškumas, subtilus ryšyssu tradicija. Niekur žvejų kapinėsnebuvo išgražintos perdėtai tvarkingai,nes tai apskritai nebūdinga liuteroniškaitradicijai. Mirė žmogus, išėjo į Amžinąjįgyvenimą, o jo kūnas ramiai tesiilsi.Nepamatysime tose kapinėse gėlių darželiųir kitokių prašmatnybių. Kuklumasir paprastumas buvo vertybės, kuriųprarasti nereikėtų ir Nidai, kuri jau irtaip pernelyg persisvėrusi į eksportiniokurorto variantą.Atverti akis plačiauniai fotografavimo objektai. Nuotraukospadarytos su meile, kaip ir pati parodėlė.Galima sutikti su N. Strakauskaite: tie,kurie tuos krikštus fotografavo, rengėparodėlę, niekada tų krikštų nepamirš. IrThomo Manno kultūros centre vykusiorenginio, skirto Klaipėdos krašto ir Kuršiųnerijos kapinėse esantiems atminimoženklams, prasmė ta, kad šio paveldoreikšmę suvoktų ir jauni žmonės.N. Strakauskaitės mokslinio darbosritis – Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvoskultūros istorijos problematika,yra išleidusi dvi knygas: Kuršių nerija:senasis Europos pašto kelias (2001,anglų kalba) ir Klaipėda, Kuršių nerija,Karaliaučius (2005), parašiusi keliasdešimtis straipsnių. Kartu su Silva Pocyteparengė knygą Martynas LiudvikasRėza: epochų atspindžiai (2008), iškarttapusia bibliografine retenybe. Tai štaiN. Strakauskaitė atkreipė dėmesį ir į tai,kaip kartais gal ir nesąmoningai patyssave atribojame nuo gilesnio šio kraštopaveldo suvokimo. Mat vertindami kadir krikštus dažniausiai kalbame tarsiiš vienos – etnomitologų varpinės. Opastariesiems pirmiausia rūpi šių atminimoženklų baltiškasis klodas. Aišku, toklodo esama, jis labai reikšmingas, betjis nėra vienintelis ir vien juo apsiribotireiškia save nuskurdinti. Nematant kitųšiame krašte glūdinčių kultūros klodų,jie taip ir lieka mums nepažinta ir niekonesakanti žemė.Kad ir toliau neliktume neišmanėliais,turime gilintis ir į šiame kraštevyravusią protestantiškos kultūros tradiciją,kuri neatsiejama ir nuo vokiš-Klaipėdos universiteto docentė daktarė Nijolė Strakauskaitė(antra iš dešinės) tarp renginio dalyviųJeigu ne Eduardas Jonušas, jokiųkrikštų Nidos kapinėse nebūtų, nebentkapinių smėlis dar būtų išsaugojęs kokiąkrikšto liekaną. Ar atsiras pradėtojo darbotęsėjų? Kūrybinė asmenybė nepakeičiamatiek, kiek yra savita, tad E. Jonušoniekas nepakeis, tačiau svarbu, kad būtų,kas saugo, vertina pirmtakų sukurtusdarbus. Iš Juodkrantės kilusi Klaipėdosuniversiteto docentė Nijolė Strakauskaitė,beje, Vitalijos Jonušienės mokinė Nidosvidurinėje mokykloje, dideles viltis siejasu dabartiniais šios mokyklos mokiniais.Fotografuodami Kuršių nerijos kapiniųkrikštus ir kryžius jie ne šiaip spragsėjofotoaparatų užraktais, kad tik kaip norsatliktų dailės mokytojos Nijolės Kondrotaitėsužduotis. Tose mokinių nuotraukosematyti išieškotos kompozicijos siekis,prasmingas apšvietimas, visai ne atsitiktikosioskultūros. Patinka mums ar ne,pati ši žemė savyje saugo daug gilesniųvertybių nei kartais sugebame aprėpti.Šiuo požiūriu ar netampame panašūsį Karaliaučiaus krašto kaimynus, kurieprūsiškojo paveldo ten stengėsi nematytiar net jį naikinti, nes visą to krašto istorijąskaičiavo nuo 1945-ųjų metų.Kokią sąsają galima rasti tarp senųjųkrikštų ir protestantiškosios tradicijos?Į šį klausimą ir pabandė atsakyti patiN. Strakauskaitė. Ji atkreipė dėmesį įKuršių nerijoje gyvenusią bendruomenę,kuri bent jau paskutinius kelisšimtus metų buvo labai religinga, otai – evangelikų liuteronų bažnyčiospastangų vaisius. Į bažnyčią nenueitisekmadienį buvo negirdėtas dalykas.Dvasininkai savo pareigas atliko labaiuoliai auklėdami, ugdydami ir šviesdamivietinius žmones. Pranešėja pateikėkonkretų pavyzdį: 1863–1868 m. Nidospastorius Albertas Hofheincas (AlbertHoffheinz) be tiesioginių pareigų užsiėmėir tiriamąja veikla. Šis Karklėjegimęs ir Karaliaučiaus universitetąNukelta į 16 p.Gedimino Zemlicko nuotraukos

10 Išlikęs darbuose2010 m. sausio 7 d. Nr. 1(423)Antanas Stancevičius Lietuvos mokslo tarybojeEsu vienas iš tų laimingųjų, kuriambuvo lemta ištisus šešis dešimtmečiusbūti arti Profesoriaus.Neteko būti jo studentu. Kai jis,jaunas agronomas, po ketverių metųlabai sudėtingo darbo gamyboje pradėjosavo pedagogo kelią Lietuvos žemėsūkio akademijos (LŽŪA) Botanikoskatedroje, mano, trečiakursio studento,botanikos studijos buvo jau praeityje.Vėliau, kai jis dirbo Žemdirbystėskatedroje, o mane prof. Petras Vasinauskasilgiems metams „pasmerkė“tyrėjo darbui Dotnuvoje, nuolat tekobendrauti ir bendradarbiauti, suvedė irdarbas Lietuvos mokslo taryboje.Vykdant LR Seimo 1991-02-12priimtą Mokslo ir studijų įstatymą,1991 m. lapkritį buvo išrinkta Lietuvosmokslo taryba. Rinkimus organizavoSeimo Švietimo, mokslo ir kultūroskomiteto sudarytos mokslo krypčių komisijos,kurioms narius pasiūlė moksloinstitucijos ir organizacijos. Agrariniųmokslų (agronomijos, miškininkystės,zootechnikos ir veterinarinės medicinos)komisijoje reikėjo išrinkti trisatstovus. Susirinkę Kaune į LŽŪA salęper 800 mokslo darbuotojų išklausėseptynių pasiūlytųjų kandidatų programineskalbas, atsakymus į klausimus,slaptai balsuodami išrinko agronomąiš Dotnuvos, miškininką iš Kauno irzootechniką iš Baisogalos. Buvo pasirinktitie, kurie geriausiai atspindėjoto meto mokslo bendruomenės nuotaikasir norą turėti Taryboje atstovus,suvokiančius agrarinių ir visų mokslųmisiją atkūrusioje nepriklausomybęLietuvoje. Žadėjusieji pirmiausia gintisavo cechą ir savo „parapiją“ surinkomažiau balsų.Į Mokslo tarybą buvo išrinkti 24mokslininkai, visų 8 krypčių atstovai.Dar 12 narių išrinko Seimas iš įvairiųmokslo institucijų ir organizacijų pasiūlytųkandidatų, kurie taip pat buvoiš mokslo pasaulio. Tarp jų – AntanasStancevičius, ką tik atsikūrusių Žemėsūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas. Taipprofesorius atsidūrė mokslo „parlamente“,sudarytame iš profesorių,docentų ir kitų mokslo darbuotojų –tuomečių mokslų daktarų ar bentmokslų kandidatų. Tarp jų – du būsimiejiLietuvos mokslų akademijosprezidentai, du ambasadoriai, po duSeimo ir Vyriausybės narius ir netvyskupas. Tokios kompetencijos „terpėje“ištisus ketverius pirmųjų dviejųTarybos kadencijų metus profesoriusir dirbo.Tai buvo intensyvausdarbo metaiTarybai teko įveikti visus moksloir studijų reformos darbus po didžiojovirsmo iš sovietinės, centro valdomossistemos į vakarietišką, veikiančiądemokratinės savivaldos principais.Taryba buvo Seimo ir Vyriausybėsekspertas visais mokslo ir studijų organizavimobei finansavimo klausimais.Iki 1994 m. nebuvo net mokslo ministerijos(Kultūros ir švietimo ministerijanereguliavo aukštojo mokslo ir mokslotyrimų). Mokslo taryba veikė kaipsvarbi tada gana darnaus trikampioSeimas–Vyriausybė–Taryba kraštinė.Taryba rengė ir siūlė Vyriausybei tvirtintipoįstatyminių aktų projektus, susijusiussu aukštųjų mokyklų ir moksloinstitutų valdymu, pedagogų ir mokslodarbuotojų atestavimu, mokslo laipsniųir pedagoginių mokslo vardų teikimu.Tarybos komisijos svarstė, o Tarybatvirtino sovietų laikais įgytų diplomųir atestatų pripažinimą Lietuvoje įteisintaisdaktaro ir habilituoto daktaromokslo laipsniais, docento irprofesoriaus vardais. Taip buvo nostrifikuotakeliolika tūkstančių diplomų iratestatų. Dalis anų laikų diplomų, įgytųne mokslinių tyrimų, o politizuotų, vienliaupsinančių sistemą ar iškraipančiųtikrovę disertacijų pagrindu, nenostrifikuotaar pačių autorių nebuvo pateiktaTarybai svarstyti.Taryba taip pat rengė mokslo laipsniųir vardų teikimo nuostatus, vertinomokslo institucijų pajėgumą ruošti daktarusir siūlė Vyriausybei tvirtinti jomsteisę teikti tuos laipsnius ir vardus.Kasmetis Tarybos rūpestis – parengtiVyriausybei siūlymus dėl Valstybėsbiudžeto projekto bei asignavimųmokslo institucijoms paskirstymo. Jiebuvo rengiami atsižvelgiant į Tarybospasiūlytas prioritetines moksloplėtotės kryptis ir jos įvertintas valstybinesmokslo programas. AntanasStancevičius buvo aktyvus agrarininkųatstovas. Jo ir kitų tos srities kolegųįtikinamų argumentų ir visų Tarybosnarių supratimo dėka žemės ūkiomokslo įstaigos, darančios savo šaliailabai reikalingus tyrimus ir rengiančiossvarbias rekomendacijas, gavo subalansuotussu kitomis mokslo sritimisasignavimus ir galėjo tais sunkiaislaikais išsilaikyti, išsaugoti mokslodarbuotojų branduolį.Pirmąsias kadencijas (po dvejusmetus kiekviena) Taryba bendruosiusposėdžius rengdavo kas dvi savaites(nors Nuostatuose numatyti mažiausiaiketuri posėdžiai per metus). Juosesvarstydavo ir tvirtindavo nuolatinėsear laikinose komisijose parengtus dokumentus.Komisijos rinkdavosi į savoposėdžius ne rečiau, kaip į bendruosius,o prireikus ir dažniau.Nuolatinių komisijų buvo keturios.A. Stancevičius pasirinko darbą Kvalifikacijųkomisijoje, kuriai teko rengtiypač daug dokumentų projektų.Per pirmuosius dvejus Tarybosdarbo metus buvo parengti šie dokumentai:– Aukštųjų mokyklų steigimo iratestavimo nuostatai.– Kvalifikaciniai Aukštojo moksloišsilavinimo nuostatai.– Mokslo sričių ir krypčių klasifikacija.90-osioms gimimo metinėmsAntanas Stancevičius visada buvo darbų verpete; šioje nuotraukoje profesorius (dešinėje) su prof. Leonardu Kairiūkščiu ir prof. Algirdu Motuzu– Valstybinių mokslo institutų bendriejinuostatai.– Išvados ir rekomendacijos dėlLMA statuto projekto, Vilniaus pedagoginioinstituto reorganizavimo įuniversitetą, VPU, VDU, KU, KMAir LVA statutų projektų.– Išvados ir rekomendacijos dėlHigienos, Eksperimentinės ir klinikinėsmedicinos, Ekonomikos, Lietuvos informacijos,Psichofiziologijos ir reabilitacijos,Pedagogikos institutų statusoir įstatų projektų.– LR mokslo laipsnių ir pedagoginiųmokslo vardų sistemos bendriejinuostatai.– Valstybinių aukštųjų mokyklų irmokslo institutų mokslo darbuotojų irpedagogų konkursų (peratestavimo)kriterijai.– Mokslininkų ištarnauto laikopensijų įstatymo projektas.Tarybai buvo patikėtas nelengvas(ne tik fiziškai) mokslo laipsnių ir pedagoginiųmokslo vardų nostrifikavimodarbas. Tam sudarytos komisijos pagalmokslo sritis. Į šias komisijas pasitelktimokslininkai ir ne Tarybos nariai.Svarstant komisijų veiklos principus,A. Stancevičius pasidžiaugė, kad Lietuvosžemės ūkio mokslo darbuotojainenuėjo slidžiu pataikavimo sistemaikeliu. Anot jo, visa laimė, kad lietuviainepasekė Lysenka (genetikos priešu),ir jokio nusikaltimo genetinėje selekcijojenebuvo padaryta. O lysenkizmaspadarė milžinišką žalą ne tik moksloplėtotei, bet buvo ir fizinių susidorojimųpaskata.Savo komisijoje Antanas Stancevičiusbuvo ypač aktyvus, o kolegoms labaipravertė plati jo erudicija, didžiulėgyvenimiškoji patirtis, tolerancija kitonuomonei ir subalansuotas požiūris įvisas mokslo sritis. Argumentais paremtanuomonė, įtaigus jos pateikimasdažnai nulemdavo, kad būtų pritarta josiūlymui.Profesoriaus nuostatas gerai atspindikai kurios nuotrupos iš Komisijosposėdžių protokolų.Taryboje svarstant nelengvąaukštųjų mokyklų ir mokslo institutųgyvenimą dėl menko finansavimo,A. Stancevičius pirmumą teikė studijoms.Jis abejojo, ar sugebėsimeišsaugoti visą mokslą „gaminančią“sistemą. Dozuota parama siejasi subadmiriavimu. Todėl reikia peržiūrėtiaukštąsias mokyklas ir institutus. Esamasstruktūras reikia mažinti atsijojant.Kartu reikia kontroliuoti, kad sutaupytoslėšos būtų panaudotos mokslui, onenuplauktų į šalį.Svarstyta, kaip turėtų integruotismokslas, kaip tiktų jungtis moksloinstitutams prie aukštųjų mokyklų,kai jie (agrariniai) išsibarstę po visąLietuvą. Gal dalį institutų palikti žinybineisferai, o dalis mokslo institutųgal galėtų integruotis su projektiniais.A. Stancevičius manė, kad šiuo metu(1994 metai!) agrarinių institutų iraukštųjų mokyklų yra per daug. Kaikurios specialybės gana savotiškos,tampa lyg ir mažai reikalingos. Dalisjų buvo orientuotos į kolūkius, o ne įšeimos ūkį. Tam tikros specializacijosturėtų rastis gal tik magistrantūroje.Tokiu būdu galėtų atmirti, pavyzdžiui,LVA zootechnikos fakultetas (ar nepranašiški žodžiai? L. K.). Liktų vienveterinarijos fakultetas, kurio egzistencijainebūtų būtina išlaikyti visą universitetiniotipo aukštąją mokyklą.Tarp aštuonių žemės ūkio profilioinstitutų yra tikrų milžinų, pavyzdžiui,Žemdirbystės – su gausybe darbuotojų.Žemės ūkio mechanizacijos institutastarsi tiria (išbando) visoms žemės ūkiošakoms reikalingus mechanizmus. Artokio instituto reikia? Žemės ūkio melioracijosinstitutas kaip atskira institucijairgi vargu ar reikalingas. Gal jisjungtinas su Vandens ūkio projektavimoinstitutu? Agrarinės ekonomikosinstitutas taip pat neturėtų būti atskiras,pakaktų tam tikro skyriaus.Jei mokslo institutai nesugeba užsidirbtiiš mokslo užsakymų, jie jungtinisu aukštąja mokykla. Paliktini keturiiš Valstybės biudžeto išlaikomi – LŽI,LSDI, LGI ir LMiI (miškų).Tai buvo mintys apie tolesnę moksloinstitucijų ateitį. Savo principingąpoziciją apie 1994-aisiais buvusiąmokslo ir studijų institucijų vertę ir jųvietą šalies gyvenime A. Stancevičiusatskleidė dalyvaudamas ekspertų komisijoje,vertinusioje agrarinių institutųir fakultetų veiklą. Komisijos siūlymubuvo pratęstas valstybinio mokslo institutostatusas gerai įvertintiems LMiI,LGI, LSDI, LVI ir LŽI.Į Tarybos kolegų klausimą apie Žemėsūkio rūmų misiją A. Stancevičiusatsakė, kad jie galėtų nemažai padėti,jei pasikeistų Vyriausybės požiūris. Dabardaugiau galių turi įvairios ministerijos.ŽŪR galėtų veikti ir kaip konsultavimotarnyba. Šiuo metu yra atskiraŽemės ūkio konsultavimo tarnyba prieŽŪM, konsultavimu užsiima ir moksloinstitucijos (aukštosios mokyklos, institutai).Integracija galėtų būti stipresnėir tikra. Būtini bendri konkursai tamtikroms vietoms užimti.Tarybos antrosios kadencijos metaispradėta svarstyti ir studijų kreditavimogalimybė. Tik dabar, praėjusketuriolikai metų, panaši idėja įgyvendinta„studijų krepšelio“ forma.Anuomet A. Stancevičius tam atsargiaipritarė. Jis nuogąstavo, ar pakels valstybėfinansinę naštą, jei už studijas busišsimokama jau dirbant, tai yra baigusstudijas. Kartu tai socialinė problema.Didelė jaunimo dalis atkris, bedarbystėaugs. Gal reikėtų skatinti tuos, kuriegerai mokosi. Kita vertus, nederėtųpalikti be lėšų ir tų patenkinamai besimokančių.Jis palaikytų idėją, kadmokslas būtų ir mokamas, ir nemokamas.Svarbu, kad būtų studijuojama, one studentaujama. Ir apskritai studijųreikalai spręstini ne vien ekonominiu,bet ir socialiniu pagrindu – kuo daugiaustudijuojančio jaunimo, tuo mažesnisšalyje nusikalstamumas!Spręsdamas ne vien iš bendro darboLietuvos mokslo taryboje, bet ir išįvairios veiklos mokslo institucijose,mokslo ir gamybos organizacijose,visuomeniniuose judėjimuose (ypačsambūryje Tėvynės žemė), galiu drąsiaiteigti, kad profesorius Antanas Stancevičiusbuvo įžvalgus strategas, gilusmokslininkas ir puikus pedagogas, sumanusagronomas, Lietuvos patriotasir be galo geros sielos Žmogus.Leonas KadžiulisLietuvos mokslo tarybos narys1991–1999 m.Dotnuva–AkademijaGedimino Zemlicko nuotrauka

2010 m. sausio 7 d. Nr. 1(423) Bendradarbiavimas 11Žmogaus širdyje uždegti svajonę (2)Pabaiga, pradžia Nr. 21Mokslo Lietuva kalbinaLenkų instituto Vilniuje direktoriųMariušą Gaštolą(Mariusz Gasztoł), pasibaigusjo darbo ketverių metųkadencijai.Mūsų siekis – kurti ryšiustarp žmoniųKas Jums, gerbiamasis poneMariušai, buvo sudėtingiausia pertuos ketverius metus, kai ėjote Lenkųinstituto direktoriaus pareigasVilniuje?Laimė, teko dirbti su labaiprofesionalia darbuotojų komanda,pasisekė sukurti labai palankią darbuiatmosferą. Darbuotojas turi jausti, kadjį supa draugai, jo darbas vertinamas,taigi ir labai reikalingas. Pagaliaujuk nesame mašinos sraigteliai,kurie užtikrina mechanizmo darbą.Neslėpsiu, kartais tekdavo susimąstyti,ar nesame mechanizmas, įvairiųprojektų varžteliai.Kai nori įgyvendinti kokį norsprojektą, reikia ne tik siekti rezultato –tenka išlaikyti tam tikrus veiklosstandartus. Todėl visada stengėmėsnumatyti galimas problemas ir kadjų nekiltų, kai į renginius atvykstasvečių. Tekdavo numatyti ir alternatyviųscenarijų, jei staiga pasitaikytų„avarinių“ situacijų. Visa tai padėjoišvengti didesnių nesklandumų perpastaruosius ketverius darbo metusVilniuje, bet reikalavo daug laikoir jėgų.Nejau visada likdavote patenkintastuo, kaip klostėsi darbas?Lenkų instituto siekis nebuvokurti ir vykdyti kuo daugiau projektų.Turėjome tikslą kurti kuo daugiauryšių tarp žmonių, nes tai – mūsųinstituto veiklos pamatas. Jei tieryšiai užmezgami, bendradarbiavimasvyksta, nelemia vienokios ar kitokiosasmenybės, galinčios patekti į šaliesvaldžios struktūras. Tada nebaisiosir ekonominės ar politinės krizės.Būtų blogai, jei visų institucijųveikla priklausytų tik nuo konkretausžmogaus. Būtent šios nuostatossavo veikloje laikėmės, tokiussiekius norėjome įgyvendinti. Jeidėl mūsų pastangų žmonės pradedabendradarbiauti, vadinasi, savotikslą pasiekėme. Be to, neketinamenurodinėti, kaip jie turėtų dirbti.Tokį veiklos būdą suprantu kaipdemokratišką, vykstantį tarsisavivaldos principu.Kai kalbame apie Lietuvos ir Lenkijossantykius, kaip tik tokio žmoniųbendradarbiavimo labiausiai ir reikia –ekonominiu, kultūriniu ir savivaldybiųadministracijos lygiu.Svarbiausia gyvenimopamokaMariušas Gaštolas ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriusVydas Dolinskas atidarant tarptautinę parodą „Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje“Ūkinius, ekonominius ryšius paprastailabai gerai užmezga ūkio irverslo subjektai, ypač jei tai abipusiainaudingi ryšiai. O kaip meno,kultūros žmones suartinti, inicijuotijų ryšius? Tikriausiai tai sava specifika?Kai meno žmonės nori ką norskurti, tai ir be mūsų iniciatyvos randabūdų ir priemonių. Lenkų institutofunkcija šiuo atveju buvo nebent padėtigauti reikalingos informacijos,užmegzti kontaktą ir pan. Jei pagalbabūdavo reikalinga, padėdavome įvairiaisbūdais. Kvietėme įvairių sričiųspecialistus į pažintines keliones,stengėmės pristatyti įvairias Lenkijoskultūros sritis. Supažindinome suLenkų kino festivaliu, su Lietuvosteatrologais lankėme Lenkijos teatrųspektaklius. Organizavome kelionęLietuvos istorikams ir kitų sričiųmokslininkams. Kartais tas pirmaspostūmis labai naudingas, o paskuinorintieji randa būdų ir galimybiųbendradarbiauti su kolegomis.Man patinka štai koks išmintingasposakis: jei nori, kad żmogusnuplauktų į kitą žemyną, nėra reikalojam aiškinti, kaip jis turi rastireikiamą medį, jį išauginti, nupjauti,pasigaminti būtinų medžiagų, gautikitų reikalingų įrankių ir priemoniųlaivo statybai. Reikia žmogaus širdyjeuždegti svajonę. Jei pavyks, žmoguspats suras kelių, kaip savo siekį įgyvendinti.Regis, tai ir turėtų būti darbo sužmonėmis pagrindas, svarbiausia pamoka,kurią esu išmokęs.Labai vaizdingai apibūdinote.Ar vadovaudamas Lenkų institutuibūtent šio principo ir laikėtės?Galima ir taip pasakyti.Istorija gyva dabartyjeLapkričio 18 d. Taikomosiosdailės muziejuje Vilniuje atidarytatarptautinė paroda „Liublino unija irjos epocha Jano Mateikos kūryboje“,kurios svarbiausias idėjinis ir meninisakcentas J. Mateikos istorinėdrobė „Liublino unija“. Lapkričio19–20 d. vyko tarptautinė mokslinėkonferencija „Liublino unija: idėjair tęstinumas“. Tarp šių renginių organizatorių– ir Lenkų institutas Vilniuje.Šie įspūdingi renginiai buvosumanyti ir jiems rengiamasi dartuo metu, kai vadovavote institutui.Kokie buvo jūsų ketinimai?Nusprendėme atvežti Jano Mateikospaveikslą Liublino unija į Vilniųjau prieš dvejus metus, norėjomeiškilmingai pabrėžti Unijos reikšmęvisai Europai, o visų pirma VidurioEuropos tautoms – lenkams, lietuviams,ukrainiečiams, baltarusiams.Parodos lankytojams paveikslas –kvietimas apmąstyti mūsų bendrą irgražią praeitį, taip pat ir dabartį. Paveikslasskatina daryti istorines išvadas.Liublino unija – monumentalusdarbas, 5 metrų pločio, 3 metrų aukščio.Paveiksle pavaizduotas Lietuvosir Lenkijos derybų momentas priešpasirašant unijos Aktą. Janas Mateikabaigė tapyti paveikslą 1869 m.,kai buvo minimos Liublino unijos300-osios pasirašymo metinės. Tuometu Vidurio Europą pasidalijo trysimperijos: Rusija, Prūsija ir Austrija.Šį paveikslą, kaip ir kitus žymiausiusdarbus – Žalgirio mūšis, SteponasBatoras prie Pskovo, Jonas Sobieskisprie Vienos, 1791 m. gegužės 3-osiosKonstitucija – J. Mateika nutapė norėdamaspakelti tautos dvasią. 1863 m.du jo broliai prisijungė prie sukilimo,Janas sukilime nedalyvavo, nesturėjo silpną regėjimą. Jis rado kitąbūdą – naudodamas teptuką ir dažus,priminė didžiuosius mūsų istorijosįvykius. Parodė, kad esame kartu,nepasiduodame priešų intrigoms,nepaisydami skirtumų galime suprastivieni kitus, esame savarankiški,galime būti stiprūs ir daryti įtakąįvykiams Europoje.Kokį įspūdį Jums paliko Vilniujeeksponuojamas J. Mateikos paveikslas„Liublino unija“? Kokiasmintis sukėlė?Jano Mateikos paveikslai darodidelį įspūdį, kelia klausimus, nepaliekaabejingų. Prisiminėme priešdvejus metus surengtą Lietuvos muziejininkųišvyką į Lenkijos muziejus.Matėme įvairių menininkų darbųiš Lenkijos nacionalinių muziejųrinkinių, stiprių emocijų kėlė J. Mateikospaveikslai. Pakanka prisimintibeveik 9 metrų pločio ir 4 metrųaukščio Prūsijos priesaiką (HołdPruski), eksponuojamą Vavelio pilyjeKrokuvoje. Šiandien gyvenamevisiškai kitaip nei XIX amžiuje.Dabar tai kino, interneto, Holivudoprodukcijos epocha, tačiau stovėdamiprieš J. Mateikos paveikslusnusikeliame į praeitį, tampame tųįvykių liudininkais. Šie darbai verčiaširdį greičiau plakti. Tai mūsų, mūsųprotėvių ir mūsų tautų istorija. Taimums primena, kad negalime vėjaispaleisti šio paveldo, turime tarnautikitiems, aukoti savo asmeninius interesustam, kas bendra. To mus mokoistorija ir Janas Mateika.Laukia mokslų daktarodisertacijaGrįžęs į Varšuvą tikriausiai labiausiainorėsite kuriam laikui atsitrauktinuo visų darbų ir rūpesčių?Jei klausiate manęs, apie ką labiausiaisvajoju, atsakysiu. Pirmiausia norėčiausugrįžti namo į Varšuvą, kur tikiuosidaugiau skaityti – be to neįsivaizduojusavo laisvalaikio ir gyvenimo. Taip patmėgstu keliones į kalnus, todėl su žmonasutarėme, kad važiuosime į PietųLenkiją, į Bieščadų ir Beskidų kalnus.Ten mažiau žmonių, natūralios gamtoskraštas, kur galima puikiai pailsėti.Na, poilsis aktyviam žmogui tėratik trumpas atokvėpis tarp darbų. Kąveiksite grįžęs iš atostogų, kokios veiklosžadate imtis?Sieksiu baigti savo mokslų daktarodisertaciją, kurią pradėjau rašyti darprieš atvykdamas į Vilnių. Galvojau,kad Vilniuje baigsiu doktoratą, tačiauapsirikau, nes mokslams Vilniuje visaineliko laiko.Kokia Jūsų disertacijos tema?Disertacijos tema nieko bendra neturėjosu mano darbu Lenkų instituteVilniuje. Disertacija skirta finansinėssistemos, bankininkystės dalykams.Labai aktualu sunkmečio sąlygomis.Išties tai susiję ir su krize, kuriospadarinius juntame savo šalių ekonomikoje.Dar nepaklausiau, iš kur taip geraimokate lietuvių kalbą?Studijavau. Pradėjau 1988 m. Poznanėsuniversitete, kai ten buvo pradėtoslituanistikos studijos. Poznanėjestudijos truko dvejus metus, paskuisupratau, kad jei noriu gerai išmoktilietuvių kalbos, privalau studijuotiVilniuje. Todėl 1990 m. atvažiavauį Vilnių.Gerai suprantu, kad lietuviškaikalbu ne taip sklandžiai, kaip turėčiau,todėl už klaidas noriu atsiprašyti. Manatrodo, kad lietuvių kalbos buvau pramokęsdaug geriau, tačiau kai lietuviškaiteko kalbėti labai nedaug, kalbosįgūdžius šiek tiek praradau.Kalbate visai gerai, jeigu taiprišliai sugebėčiau kalbėti lenkiškai,labai didžiuočiausi.Ačiū už gerus žodžius, bet suprantu,kad turėčiau dar gerokai padirbėti.Turėjau gerą progą ketverius metusdirbti Vilniuje, geriau pažinti Lietuvą,atgaivinti lietuvių kalbos žinias. Gyvenimetai reta galimybė. Šį pokalbįpradėjome lenkiškai, o baigėme lietuviškai.Visai gerai pavyko.Ko palinkėtumėte Lenkų institutoVilniuje darbuotojams, savo kolegoms,ir dabartinei instituto direktoreiMalgožatai Kasner (Małgorzata Kasner),kuri Jums prieš ketverius metusperleido šias pareigas, o dabar kolegeiatsidėkojote tuo pačiu?Turiu pripažinti, kad suartėjome.Šiandien norėčiau visų pirma padėkoti.Kiekvienam paspausti ranką, pažiūrėtiį akis ir pasakyti ačiū. Be to, direktoreiMałgorzatai Kasner ir visam kolektyvuinorėčiau palinkėti ištvermės,nepasiduoti įvairioms krizėms, pesimizmui,audroms. Institutas man kaiplaivas, o žmonės, su kuriais dirbau, –nuostabi įgula. Manau, plaukdamitinkama kryptimi, patyrėme dideliųnuotykių ir grįžome į uostą. To linkiuiš visos širdies ir direktorei MalgožataiKasner.Dėkoju Jums už pokalbį. Linkiune tik gerai pailsėti, bet ir įgyvendintisavo svajones, užbaigti ir sėkmingaiapginti disertaciją. Didelės sėkmėsJums tęsiant darbą Lenkijos Respublikosdiplomatinėje taryboje. Iki kitųsusitikimų.Ačiū už gerus žodžius ir linkėjimus.Noriu padėkoti Mokslo Lietuvai,kuri tiek daug dėmesio skyrė Lenkųinstituto Vilniuje renginiams, mumsbuvo labai malonu laikraštyje skaitytinuoširdžius žodžius, skirtus mūsųrenginiams.Kalbėjosi Gediminas ZemlickasLenkų instituto direktorius Mariušas Gaštolas instituto renginyjesveikina profesorių Arnoldą PiročkinąGedimino Zemlicko nuotraukos

12 Erdvės2010 m. sausio 7 d. Nr. 1(423)Akademikas Pranciškus Baltrus Šivickisir Lietuvos kino istorijaDr. Laima PetrauskienėStraipsnio pavadinimas tikriausiaidaug kam pasirodys šiek tiek keistas,ypač tiems skaitytojams, kuriems PranciškusBaltrus Šivickis žinomas tik kaipžymiausias XX a. Lietuvos biologas.Kuo čia dėta Lietuvos kino istorija?Jei jau P. Šivickis, turėtų būti Lietuvosmokslo istorija. Be abejo, ryškiausi jopėdsakai palikti Lietuvos (ir ne tik Lietuvos)mokslo istorijoje. Tačiau didelėsasmenybės dažnai peržengia vienožanro ribas; peržengė jas ir P. Šivickis.Buvo labai plataus akiračio biologas,daugelio biologijos sričių pradininkasir puoselėtojas Lietuvoje, taip pat viskuobesidomintis inteligentas. Apie šiąiškilią asmenybę rašyta ir Mokslo Lietuvospuslapiuose (2004 m. rugsėjo 9 d.,Nr. 15), išleistos kelios knygos, parašytadaugybė straipsnių, tad apie jo moksliniusdarbus šiame straipsnyje nekalbėsiu,paminėsiu tik tiek, kad daugelio biologųnuomone, jo nuopelnai Lietuvosbiologijos mokslui gerokai didesni neivisiems gerai žinomo Tado Ivanausko(jie buvo vienmečiai, gyveno, dirbo irkūrė tuo pat metu, į Anapilį išėjo taippat sulaukę panašaus amžiaus). Deja,tūkstantmečio verpstėje Vingio parketeiškaltas tik T. Ivanausko vardas,P. Šivickio ten nėra, nes plačiajai visuomeneijis nėra taip gerai žinomas. Apienevienodas jų populiarumo priežastisir apie taisytinus Lietuvos biologijosistorijos akcentus jau rašiau 10-osiosmokslo istorikų konferencijos Moksloir technikos raida Lietuvoje leidinyje2006 m., taip pat žurnale Naujoji Romuva(2008 m., Nr. 1) bei internetiniamedienraštyje Bernardinai (www.bernardinai.ltskiltyse Visuomenė ir Sankirtos,2008 m., gegužės 13 d.).Tačiau šįkart – apie kitą žanrą. Lapkričio5 d. Lietuvos teatro, muzikos irkino muziejuje atidaryta graži parodaLietuvos kinui – 100. Mūsų kinas ne toksjaunas, kaip buvo manoma anksčiau, jisjau pradeda antrąjį šimtmetį. Lietuviškokino istorija prasidėjo nuo pasauliniogarso animatoriaus Vladislavo Starevičiaus,kuris prieš 100 metų sukūrė filmąNemunas (prašome nepainioti su filmuAušra prie Nemuno, sukurtu 1953 m.).Parodoje Lietuvos kinui – 100 vienas išįdomiausių techninių eksponatų – akademikoP. Šivickio kino kamera, kuriąjis atsivežė į Lietuvą 1928 m. grįždamasiš Filipinų. Ten 1922–1928 m. profesoriavoManilos universitete. Kamerą muziejuipadovanojo P. B. Šivickio dukraTeklė Juodienė 2005 m., o šių eilučiųautorei teko tarpininkauti ją perduodantKadras iš kino filmo. Šaulių rikiuotė Graužikų dvare1929 m. Rikiuotę priima A. Žmuidzinavičius (kairėje).Toliau: E. Putvinskienė, E. Pūtvytė, S. Putvinskaitė-Marcinkevičienė-Mantautienė, O. Putvinskaitė-Tercijonienė, V. Pūtvis ir kt.muziejui. Tai Filmo kamera, pagamintaJAV Bell&Howell kompanijoje. Objektyvasvokiškas, bet užsakytas amerikiečiųkompanijos, su angliškais užrašais.Filmo kamera nedidelė (šnekant dabartiniaisterminais – portatyvi) tesveriantitik 2 kg. Tuometė kino technika Lietuvojebuvo kitokia. Pavyzdžiui, StasioVainilavičiaus aparatūra sverdavo pokeliasdešimt kilogramų, nors tai buvoplačiajuosčiam filmui ir profesionaliamfilmavimui skirta aparatūra (S. Vainilavičius– Lietuvos kino legenda, filmavęspirmuosius profesionalius filmus tarpukarioLietuvoje, 2005 m. atšventęs 95metų jubiliejų; tais metais dar spėjau jįpakalbinti; mirė 2007 m.).Kino istorikams įdomus pats faktas,kad P. Šivickis filmavo su 16 mmjuostai skirta kamera (siaurajuoste).1928 m. tokių kino kamerų Lietuvojeniekas neturėjo, išskyrus Amerikos lietuvius,kurie atvažiavę pafilmuodavoir vėl išvažiuodavo. Buvo tik plačiakino juosta filmuojančių, kartais netsu savo gamybos kino aparatais. TaigiP. Šivickis buvo geriausia kino technikaapsirūpinęs kino mėgėjas „smetoninėje“Lietuvoje.Išliko P. Šivickio mėgėjiški filmai,filmuoti 1928–1934 metais. Apie juosvisuomenė sužinojo tik prieš penketąmetų (L. Petrauskienės ir F. Šeduikienėspublikacija mokslo istorikų konferencijosleidinyje Mokslo ir technikos raidaLietuvoje, 2004 m.). Tai nenuostabu,nes sovietmečiu autorius buvo juos užslaptinęs.Pavyko rasti tik vieną žmogų– buvusį Ekologijos instituto darbuotojąAlgį Mickų, kartu su P. Šivickiu žiūrėjusįdalį jo filmų, bet, deja, prisimenantįjau labai nedaug iš filmuotų personažų.P. Šivickio vaikai tų filmų buvo nematę,nes namie kino projektoriaus neturėjo,be to, jie dar nebuvo gimę, kai P. Šivickisfilmuodavo.Žinant sovietmečio atmosferą irtai, kad už „nusikaltimus“ sovietiniammokslui (už atsisakymą pasmerkti genetiką)P. Šivickis 1948 m. po Lietuvosmokslų akademijos ir TSRS aukštojomokslo ministerijos sesijos buvo išmestasiš darbo, visiškai suprantama,kodėl jis buvo atsargus – propaguotifilmus, kuriuose nufilmuotos tokiosasmenybės, kaip nepriklausomos Lietuvosministras pirmininkas MykolasSleževičius su šeima, Šaulių sąjungosįkūrėjo Vlado Putvinskio šeima ir kt.,buvo pavojinga. Tačiau truputį užbėgauįvykiams už akių, nes apie tai, kokiasasmenybes nufilmavo P. Šivickis, išsiaiškintipavyko ne taip jau greitai ir tamreikėjo nemažų pastangų.Pranciškaus Baltraus Šivickio naudotoji kino kamera eksponuojamaLietuvos teatro, muzikos ir kino muziejujeXX a. pradžios miestų vaizdai, senasistransportas, dardanti per Laisvėsalėją „konkė“ (arklių traukiamas tramvajus),elegantiškieji „smetoniški“ ponai,kitos įdomybės šiuolaikiniam žmoguijau atrodo gana egzotiškai. Būtent tosegzotikos pasižiūrėti kartą ir susirinkomekinu besidominčioje kompanijoje.Žiūrėjome daugelio „amerikonų“, t. y.Amerikos lietuvių operatorių filmuotussiužetus. Po vieno filmo suklusau, išgirdusiir P. B. Šivickio pavardę. Nebuvautikra, ar čia tas pats žymusis biologas,nes iki tol neteko girdėti, kad jis būtųfilmavęs. Sužinojau, kad tas pats. Kilonoras išsiaiškinti, kokie Lietuvos vaizdaiir žmonės nufilmuoti, t. y. dešifruotifilmus. Po pirmosios peržiūros buvoaišku tik tiek, kad kai kurie siužetai – išXX a. pradžios Kauno ir Palangos.Filmai, kuriuos žiūrėjome, buvoperduoti Lietuvos centriniam valstybėsarchyvui iš Lietuvos nacionalinio muziejaus,o pastarajam juos padovanojoP. Šivickio dukra Teklė Juodienė. Beto, išsiaiškinau, kad ir VU Ekologijosinstitute dar yra nemaža dėžutė filmų,ant kurių užrašyta „prof. P. Šivickiofilmuota“. Niekas negalėjo pasakyti,kokie tai filmai. Nutarėme juos perduotiCentriniam archyvui. Archyvo darbuotojosFilomenos Šeduikienės dėka tuosfilmus, taip pat ir anksčiau minėtus filmusperžiūrėjome archyvo kino salėje,pakvietę senuosius Ekologijos institutodarbuotojus. Šios peržiūros metu prof.habil. dr. Irena Eitminavičiūtė vienameKadras iš kino filmo. Prie M. Sleževičiaus namo. Iškairės: O. Pavalkienė, M. Sleževičius, K. Sleževičius,P. Cvirka, M. Mackevičius, M. Sleževičiūtė-Mackevičienė. 1934 m.siužete atpažino patį P. Šivickį, kitame –dailininką Antaną Žmuidzinavičių. Kitamedžiaga buvo mįslė.Filmai, kurie Centriniam archyvuiperduoti iš Lietuvos nacionalinio muziejaus,buvo sumontuoti į vientisą videojuostą.Pastaroji buvo su muziejausdarbuotojų užrašais, žyminčiais datasir kai kurių atskirų siužetų pavadinimus.Deja, pradėjus šifruoti filmus tapoaišku, kad visos muziejaus darbuotojųįrašytos datos klaidingos, atskirų filmųsukomponavimas į vientisą juostą taippat dažnai neatitinka filmuotų epizodųeiliškumo – epizodai sukomponuotiatsitiktinai, o ne ta eilės tvarka, kuriabuvo nufilmuoti; ne visi pavadinimaiatitiko turinį; dalis filmų buvo be užrašų.Matyt, tai įvyko dėl to, kad šiojefilmų grupėje buvo daug trumpųatskirų filmų, ir jie paties P. Šivickionebuvo sukomponuoti į vieną ištisinęjuostą (archyvas gavo daug smulkiųkino juostų gabaliukų). Iš šių filmų tiknedidelė dalis originalių kino juostųbuvo su autentiškais P. Šivickio užrašaisant filmo dėžučių. Deja, tai kaip tikmažiausiai Lietuvos istorijai įdomūssiužetai, filmuoti P. Šivickio kelioniųpo Europą metu 1928 m., t. y. užsieniomiestų vaizdai. Galima daryti prielaidą,kad P. Šivickis sąmoningai pašalinoužrašus nuo kino dėžučių saugumosumetimais.Teko tapti kino detektyve (supratau,kad ne vien biologe galėjau būti)ir žingsnelis po žingsnelio daug kąpavyko išsiaiškinti. Peržiūrėtų juostųvaizdai ir žmonės buvo lyginami suXX a. pradžios nuotraukomis iš įvairiųknygų, albumų ir enciklopedijų. Tekokeliskart važiuoti į Kauną, ieškoti tamtikrų namų, juos identifikuoti (mat priejų filmuoti siužetai), ieškoti tų namųbuvusių savininkų. Filmus peržiūrėjoir kai kuriuos žmones ir vietoves atpažinodailininko Antano Žmuidzinavičiausanūkas architektas Augis Gučas(deja, ne viską teisingai, kaip vėliaupaaiškėjo), dirigentas Algis Mišeikisir dainininko Antano Sodeikos sūnusAntanas Kęstutis Sodeika. Nemažaibuvusių P. Šivickio studentų iš jo filmuotoshidrobiologinės ekspedicijosatpažino Ekologijos instituto veteranėdr. Tamara Arnastauskienė.Šifruojant filmus gan greitai tapoaišku, kad P. Šivickis savo juostosefiksavo neeilines Lietuvos asmenybes,Gedimino Zemlicko nuotraukatodėl apėmė dar didesnis „detektyviškas“smalsumas ir noras kuo daugiaufilmuotų siužetų dešifruoti. Darbas buvonelengvas, nes P. Šivickis filmavo labaitaupiai, skirdamas epizodui nedauglaiko, todėl buvo sunku atpažinti vietasir žmones, kurie trumpam šmėkšteliekrane. Toks taupumas nestebina, neskino juosta tuo metu buvo labai brangi.Anot S. Vainilavičiaus, plačiajuosčiofilmo metras kainavo litą. Tada tai buvodideli pinigai. Nors P. Šivickis filmavosu siaurajuoste 16 mm kamera, tačiau irši juosta ne ką pigesnė. Kai kurie juostųgabaliukai buvo gana prastos kokybės,išblukę, o tai sunkino dešifravimą.Vėlesniuose tyrimo etapuose filmusperkopijavau į kompaktinį diską.Kompiuteryje instaliavau Capturexprogramą, kurios pagalba filmus galimasukti įvairiu greičiu, sustabdyti filmąbet kurioje vietoje, išsaugoti sustabdytąkadrą, pasidaryti sustabdyto kadrofotonuotrauką. Be to, turint išsaugotuskadrus, kompiuteryje galima didintiatskiras tiriamo epizodo detales, sustatytigreta kadrus, esančius skirtingosefilmo vietose ir juos palyginti. Visa taipalengvino filmų šifravimą, tačiau visdėlto buvo sudėtinga pagauti statišką,nejudantį vaizdą – Filmo kino kamerafilmavo 16 kadrų per sekundę greičiu,o ne 24 kadrus per sekundę (tuometdar nebuvo vienodų pasaulinių standartų),tad vieno kadro trukmė ilgesnėnei įprasta.Kokie gi žymieji Lietuvos moksložmonės buvo įamžinti P. Šivickiofilmuose? Vienas iš Lietuvosintelektualų šiuose filmuose yra patsP. Šivickis. Deja, buvo kuklus ir saveįamžino tik keliuose labai trumpuoseepizoduose. P. Šivickį išvystame antlaivo trapo su jį lydinčiais Manilosuniversiteto bendradarbiais, išplaukiantiš Manilos į Lietuvą 1928 m. jį matomeprie Plungės žirgyno vejos – ima dalgįį rankas ir rodo, kad dar nepamiršo,kaip su juo reikia elgtis, nors varguar nuo 1905 m., kai paliko Lietuvą,jam teko dalgiu mojuoti. Matyti, kadfilmuojamas dailininkas AntanasŽmuidzinavičius su tuo nelemtudalgiu niekaip „nesusikalba“ (siužetasfilmuotas 1929 m., kai jie abu suA. Žmuidzinavičiumi keliavo poLietuvą). P. Šivickį dar išvystamejo organizuotos hidrobiologinėsekspedicijos į Šventąją metu 1934 m.,kai jis vadovavo kraunantiemsekspedicinę mantą studentams. Dabartai labai brangi dokumentinė medžiaga,nes niekur kitur filmuotų kadrų apie P.Šivickį nėra. Nebuvo taip lepinamasdėmesiu kaip T. Ivanauskas, kurio garbeisukurtas net trijų valandų dokumentinisfilmas.Įdomus siužetas, filmuotas tiesKauno universiteto pirmųjų rūmų įėjimu1928 ar 1929 metais. Universitetoįėjimas papuoštas vainikais, iš šonųkabo vėliavos, matyt, filmuota šventėsmetu. Filmuoti įeinantys ir išeinantysstudentai, kai kurie profesoriai, visipersonažai aiškiai pozuoja P. Šivickiui.Matosi skrybėlę keliantis ir su filmuotojubesisveikinantis filosofas profesoriusStasys Šalkauskis. Kadrai su S.Šalkauskiu unikalūs. Jo sūnus fizikosmokslų daktaras Julius Šalkauskas sakė,kad visa filmuota medžiaga apie tėvąsovietiniais metais sunaikinta, niekonebelikę. J. Šalkauskas nusikopijavo šįfilmą, be to, padėjo šifruoti kai kuriuoskitus siužetus, kurie buvo labai tamsūs –kompiuteriu juos pašviesino.

2010 m. sausio 7 d. Nr. 1(423) Erdvės 13Kadras iš kino filmo. M. Sleževičiūtė-Mackevičienė. 1934 m.Iš kitų filmuotų profesorių atpažintaschemijos profesorius Jonas Šimkus (pirmasisLietuvos universiteto rektorius,ilgametis Chemijos technologijos katedrosvedėjas, 1918–1919 m. prekybosir pramonės ministras, 1921–1922 m.krašto apsaugos ministras, 1926–1940m. garbės konsulas Norvegijoje). Gaila,tačiau daugelyje siužetų trūksta ryškumo,ypač filmuojant žmones. Neaišku,ar dėl to, kad filmai jau išblukę, ar dėlpatirties stokos filmuojant, nes vėlesnikadrai daug ryškesni. Siužete tiesKauno universiteto durimis yra keletasneidentifikuotų vyrų, nes gana sunkulyginti žmones judesyje (filme) su turimomisstatinėmis nuotraukomis išįvairių kitų šaltinių.Savo stichijoje, t. y. prie vandensnufilmuotas žymus hidrologas prof.Steponas Kolupaila, daug nusipelnęsLietuvos hidrologijos mokslui, geraižinomas ir Amerikos mokslininkams(emigravo 1944 m.). Jo išrasta formulėmaksimaliems vandens debitamsskaičiuoti ir metodai žiemos debitamsapskaičiuoti Amerikos mokslininkųbuvo vadinami „Lithuanian method“.Buvo labai plataus akiračio intelektualas,spalvotosios fotografijos pradininkasLietuvoje, fotomėgėjų sąjungossteigėjas (1933 m.) ir jos pirmininkas.Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1937 m.jo fotografuoti Lietuvos gamtovaizdžiaiapdovanoti aukso medaliu. Propagavovandens turizmą, baidarių sportą,surengė pirmuosius Lietuvoje žygiusbaidarėmis. Būtent prie baidarės ir matomeS. Kolupailą P. Šivickio filme, o įbaidarę išmėginti plaukimo malonumųlipa dailininkas A. Žmuidzinavičius,kuris nesiskiria su savo molbertu irant vandens. Išplaukimą stebi nemažasbūrys vaikų ir paauglių. Atrodo, kadtuomečiame kaime baidarės buvo darnematytas dalykas, jei susirinko toksbūrys smalsuolių.Iš iššifruotų siužetų labai įdomusepizodas, filmuotas Mykolo Sleževičiausnamo kiemelyje Kaune (sovietmečiučia buvo Petro Cvirkos muziejus, dabarMaironio lietuvių literatūros muziejausVaikų literatūros skyrius, yra ir nedidelėekspozicija, skirta M. Sleževičiui;Kaunas, Donelaičio g. 13). P. Šivickissugebėjo nufilmuoti kieme esančiąterasą ir ja besileidžiančius žmonestokiu įdomiu rakursu, kad visi žiūrėję šįfilmą neabejojo, kad filmuota turtingameerdviame Lietuvos dvare. Tačiauperžiūrėjus daug senųjų dvarų aprašymųir nuotraukų, nieko nepasisekė rasti. Tikpo to, kai pavyko į archyvus atsivestijau sunkiai sergantį Algimantą Mickųir su juo dar kartą pasižiūrėti medžiagą,išsiaiškinome, kad tai yra MykoloSleževičiaus namas Kaune. Tuometir identifikuoti žmones buvo lengviau,nes išleista pora gerai iliustruotųmonografijų apie M. Sleževičių su jošeimos nuotraukomis, be to, nemažainuotraukų yra M. Sleževičiui skirtojeekspozicijoje jo buvusiame name Kaune.Be paties šeimininko M. Sleževičiausir jo žmonos odontologės DomicėlėsSleževičienės, siužete nufilmuoti:O. Pavalkienė (D. Sleževičienėsmama), Sleževičių įdukra MarytėSleževičiūtė-Mackevičienė, jos vyrasMečislovas Mackevičius, Sleževičiųtuometis nuomininkas rašytojas PetrasCvirka ir M. Sleževičiaus brolis KazysSleževičius.Nors M. Mackevičius daugiausiapasižymėjo kaip visuomenės irpolitinis veikėjas (1941 m. Lietuvoslaikinosios vyriausybės teisingumoministras, 1941–1943 m. teisingumogeneralinis tarėjas, 1947–1949 m.VLIK`o narys), tačiau jis prisidėjo irprie Lietuvos teisės mokslų vystymo,paskelbė daug straipsnių nepriklausomosLietuvos spaudoje. Amerikojebuvo Lietuvos teisininkų draugijos irLietuvos profesorių draugijos centrovaldybos narys. Su bendraautoriais yraparašęs dvi monografijas apie MykoląSleževičių.Dr. Kazys Sleževičius – žymus Lietuvosgeofizikas, meteorologas, Kaunouniversiteto profesorius. 1940 m. dirboVilniaus universitete, buvo Meteorologijosir klimatologijos katedros vedėjas.Atliko pirmuosius gravitaciniusstebėjimus, padarė Lietuvos teritorijosmagnetinę nuotrauką.Beje, įdomios istorijos susijusios suP. Cvirkos gyvenimu M. Sleževičiausname. Tiek P. Šivickio filme, tiek nuotraukose,saugomose M. Sleževičiausname-muziejuje ar atspausdintose knygose,skirtose M. Sleževičiui, P. Cvirkadažnai matomas kartu su Sleževičiųšeimos nariais. 1935 m. net Velykosšvęstos kartu, taigi P. Cvirkos santykiaisu šeimininkais buvo artimi. Todėl1966 m. knygojeJaunystės atradimasAntano Venclovos aprašytas(tiksliau – neaprašytas, o sukurptaspagal sovietiniuskanonus) vaizdelis išP. Cvirkos gyvenimopas Sleževičius dabaratrodo groteskiškai.Kai tokį vaizdelį paskaitai,pasipiktini,po to pasijuoki, vėliaupagalvoji – juktai savitai įdomu, taiistorija apie istorijosfalsifikavimą.B ū s i m i e j i ž y m ū s m o k s l ožmonės nufilmuoti hidrobiologinėsekspedicijos į Šventosios uostą metu.Ekspediciją P. Šivickis surengė 1934 m.vasarą. Šiuose kadruose, kaipanksčiau minėta, užfiksuotas patsP. Šivickis ir tuomečiai jo studentaiJuozas Maniukas, Teklė Kiselytė,K. Jasiukėnaitė, S. Goldmanaitė, IrenaBabuškinaitė, Natalija Kristijanovaitė-Likevičienė ir kt. J. Maniukas vėliautapo žymiu ichtiologu, ilgamečiuZoologijos ir parazitologijos institutodirektoriaus pavaduotoju, Ichtiologijossektoriaus vedėju, Lietuvos valstybinėspremijos laureatu. Teklė Kiselytė buvoilgalaikė P. Šivickio asistentė, apsigynėdisertaciją iš hidrobiologijos srities.S. Goldmanaitė pokario metais dirboP. Šivickio vadovaujamoje Vilniausuniversiteto Medicinos fakultetohistologijos ir embriologijos katedrojevyr. dėstytoja. Jau minėtos liūdnosatminties 1948 m. Lietuvos MA irTSRS aukštojo mokslo ministerijossesijos metu ji buvo smarkiai kritikuotapaties V. I. Svietlovo, TSRS aukštojomokslo ministro pavaduotojo, nesesą „susigyvenusi su Morganu irMendeliu, o Mičiurino ir Lysenkosdarbų nežino“. Neturime žinių apietolesnį jos likimą. N. Kristijanovaitė-Likevičienė pokariu dirbo Kaunozoologijos muziejuje, dėstė Kaunoaukštosiose mokyklose. Uolūs 1948 m.sesijos nutarimų vykdytojai, tuometisBiologijos instituto direktorius MečiusValius ir jo pavaduotojas A. Gediminas(nemokėjęs lietuviškai) 1951 m.surinko komisiją Zoologijos muziejausdarbui vertinti. Komisija „įrodė“, kadmuziejaus darbuotojai nevykdo 1948 m.sesijos nutarimo dėl biologijos mokslųpertvarkymo Lietuvoje. Kadangikomisijoje nebuvo kompetetingųspecialistų, N. Likevičienė išdrįsošią komisiją pavadinti batsiuviais.A. Gediminas savo ataskaitoje jąlabai smarkiai kritikavo ir grasino josdarbui surinkti dar vieną komisiją.Tačiau N. Likevičienės „sudoroti“jam nepavyko, ji liko dirbti Zoologijosmuziejuje, apsigynė disertaciją apiegraužikus, buvo šios srities tyrimųpradininkė Lietuvoje, parašė daugknygų.Kalbant apie filmuotą epizodąŠventojoje, norėtųsi paminėti, kadT. Ivanauskui kartais nepelnytai priskiriaminuopelnai, kurie priklausoP. Šivickiui. Pavyzdžiui, knygoje TadasIvanauskas (1976 m.) rašoma, kad1949 m. jis pirmasis kėlė klausimą apieBaltijos jūros tyrimus ir pateikė biologinėsstoties Klaipėdoje projektą. TačiauP. Šivickis apie jūros tyrimų biologinėsstoties būtinumą rašė anksčiau – 1929ir 1931 m., o 1934 m. surengė pirmąjąmokslinę ekspediciją į Šventąją.P. Šivickio filmuose įamžinti ne tikmokslo, bet ir meno žmonės, visuomenėsveikėjai, įdomios Lietuvos vietos. Jofilmuose dažnai sutinkamas dailininkasA. Žmuidzinavičius, su kuriuo jis susipažinodar Amerikoje (1922–1924 m.dailininkas Amerikoje rengė savo parodas,rinko aukas Šaulių sąjungai). Draugavojie ir tėvynėje, 1929 m. vasarąkartu keliavo po Lietuvą. Daug kelionėsmomentų įamžinta, taip pat epizodasprie ką tik pastatyto Žmuidzinavičiųnamo Kaune 1929 m.: filmuoti iš namoišeinantys žmonės – A. Žmuidzinavičiussu šaulio uniforma (matyt, einantisšvęsti valstybinės šventės, nes kabovėliava), o jį išlydi jam artimos moterys– žmona Marija Žmuidzinavičienė(visuomenės veikėja, spaudos draudimometais prisidėjusi prie knygų gabenimo,pirmųjų lietuvių dailės parodų Vilniujeorganizatorė, aktyvi šaulė), dukraGiedrė Žmuidzinavičiūtė (vėliau Gučienė)ir Emilija Putvinskienė (Šauliųsąjungos įkūrėjo V. Putvinskio žmona).V. Putvinskis mirė 1929 m. kovą, tadfilmuota jau po jo mirties, antraip būtųir jis įamžintas. M. Žmuidzinavičienėbuvo V. Putvinskio sesuo, o Žmuidzinavičiųname V. Putvinskiui buvo skirtasatskiras kambarys, nes į Kauną jis dažnaiatvykdavo iš savo Graužikų dvaro,esančio netoli Kelmės, ir daug laikopraleisdavo Kaune tvarkydamas Šauliųsąjungos reikalus. Ne veltui gatvė, kuriojeyra Žmuidzinavičių namas, vadinamaV. Putvinskio gatve (dabar nameveikia Velnių muziejus). Nufilmuotigatvės epizodai galėtų būti naudingibesidomintiems Kauno miesto istorinearchitektūra – namai medinukai, suaukštomis medinėmis tvoromis, šaliajų Žmuidzinavičių namas atrodo kaippuošnus rūmas.Du siužetai filmuoti Putvinskių šeimosGraužikų dvare: vienas 1929 m.,kitas – 1934 metais. Pirmajame epizodeprie Graužikų dvaro pastato išsirikiavęKadras iš kino filmo. Putvinskiųšeima Graužikų dvare 1934metais. Iš kairės: S. Putvinskaitė-Marcinkevičienė-Mantautienė (?),V. Pūtvis, O. Putvinskaitė-Tercijonienė su vaikušauliai, daugelis jų su uniformomis(V. Putvinskis buvo įsteigęs šauliųklubą), o A. Žmuidzinavičius priimajų rikiuotę (tuomet jis buvo Lietuvosšaulių sąjungos pirmininkas). Rikuotėjepirma stovi E. Putvinskienė (Kelmėsšaulių būrio garbės pirmininkė, knygnešiųglobėja, draudžiamos lietuviškosspaudos platintoja, draudžiamųlietuviškų mokyklų steigėja), šalia jostrys dukros: Emilija Putvinskaitė (nuo1938 m. Pūtvytė), Sofija Putvinskaitė-Marcinkevičienė (nuo 1938 m. Mantautienė),Ona Putvinskaitė (vėliauTercijonienė). A. Žmuidzinavičiui ra-Kadras iš kino filmo.Demonstruojami žirgai Plungėsžirgyne. 1929 m.portuoja sūnus Vytautas Putvinskis (nuo1938 m. Pūtvis). Visi Putvinskių vaikaibuvo aktyvūs Šaulių sąjungos veikėjai,užėmė aukštas pareigas, aktyviai dalyvavoir kitoje visuomeninėje veikloje.Buvo Lietuvos patriotai, norėjo sulietuvintisavo pavardes, todėl įvairiuosešaltiniuose tos pavardės dažnai rašomosskirtingai (čia jos surašytos taip,kaip knygoje Vlado Putvinskio laiškai(2003 m.)). O Sofijos Putvinskaitės-Marcinkevičienės pavardė sulietuvintair iš vyro pusės – nuo 1938 m. ji Mantautienė.Grįžkime prie šaulių rikiuotės. Poraporto A. Žmuidzinavičius eina prieE. Putvinskienės ir pagarbiai bučiuojajai ranką, po to į kadrą patenka GiedrėŽmuidzinavičiūtė, o vėliau visi einažiūrėti didžiulės palapinės, pastatytosnetoli namo – juokdamiesi įeina irišeina. Anot Augio Gučo, šią palapinęA. Žmuidzinavičius parsivežė iš Amerikos.Lietuvoje tuomet tokių palapiniųnebuvo, todėl ji buvo nematyta įdomybė.Su šia palapine jie su P. Šivickiu1929 m. vasarą keliavo po Lietuvą,ji matoma filmuotame epizode antDubysos kranto, kur sėdi A. Žmuidzinavičiusir tapo. Dabar atrodo keista,kad tais laikais žmonės nebuvo matępalapinės ar baidarės.Antras epizodas filmuotas Graužikuose1934 m. prie to paties namo,kaip ir 1929 metais. Čia sėdi M. irA. Žmuidzinavičiai, Putvinskių šeimosnariai: E. Putvinskienė, E. Pūtvytė,O. Tercijonienė, V. Pūtvis ir šalia jojauna moteris, panaši į S. Mantautienę(bet gali būti ir V. Pūtvio žmona ElenaUrbonavičiūtė-Pūtvienė, tačiau josnuotraukos nepavyko gauti). Filmuotižmonės gerokai skiriasi nuo vaizdonuotraukose; o čia dar moterys, kuriosir šiaip linkusios keisti savo išvaizdą.Aplink laksto maži vaikeliai, vienasiš jų tikrausiai O. Tercijonienės, nesnuolat pribėga prie jos.Muzikos mylėtojams būtų įdomūskadrai, nufilmuoti prie žymaus dainininko,vieno iš Lietuvos operos kūrėjųAntano Sodeikos namo Kaune 1929 m.(dabar P. Vaičaičio g. 2). Šis epizodaslabai tamsus, dešifruotas tik po to, kaiJ. Šalkauskas jį gerokai pašviesino.Matyti, kad namas ką tik pastatytas,kieme dar pūpso žemių krūvos, ant jųšokinėja trys vaikai. Nufilmuotas šaliastovintis Kipro Petrausko namas (dabarK. ir M. Petrauskų muziejus), kairėjepusėje – namas su labai originalioskonstrukcijos stogu. Malonu, kad šiįdomi konstrukcija išliko nepakeistaiki šių dienų. Prie namo stovi pats šeimininkasA. Sodeika, jo žmona ElenaDobrovolskaitė-Sodeikienė (mokytoja;neiškęsiu nepasigyrusi, kad ji buvo irmano mamos mokytoja), vyriausiasSodeikų sūnus Antanas Kęstutis Sodeika(žymus ausų nosies gerklės ligųgydytojas, gydęs daugelį dainininkų;baigęs dvi aukštąsias mokyklas, antroji– konservatorija, dabar Muzikosir teatro akademija), jaunesnysis sūnusErdvilas Jonas Sodeika (pianistas, konservatorijosprorektorius). Šiame nameSodeikų šeima gyveno iki 1949 m.,vėliau persikėlė į Vilnių. Trečiasis nufilmuotasvaikas yra Viktorija Marini,kuri glaudžiasi prie savo mamos (?).Sąžiningai padėjau klaustuką, nesSodeikų vaikai, nustatinėję filmuotųžmonių tapatybę šiame epizode, Marinimamos nebeprisimena, bet vargu arP. Šivickis būtų filmavęs kokią kitą moterį(sakykime, tarnaitę ar auklę), nesjo filmuotuose kadruose – tik elitinėsasmenybės. Anot A. K. Sodeikos, šaliaesančiame K. Petrausko name gyvenoiš Italijos atvykęs muzikos mokytojasErnesto Marini, dėstęs Kauno konservatorijoje.Dvasininkams būtų įdomus epizodassu kunigu, išeinančiu iš Kauno Įgulosbažnyčios (Soboro). Pagal Kaunoarkivyskupijos kurijos archyve rastusduomenis, tai greičiausiai šios bažnyčiosrektorius Nikodemas Rastutis,nes jis čia rektoriavo 1927–1943 m.,nors jo nuotraukos neturime. Taip patnufilmuotos labai prabangios laidotuvės,kurioms dešifruoti sugaišta dauglaiko (peržiūrėti visi 1928–1929 m.Lietuvos aido ir kitų leidinių numeriai,nes šie kadrai filmuoti 1928–1929 m.),tačiau nepavyko išsiaiškinti, kieno tailaidotuvės. Iš procesijos (vyskupas,dvasininkai, vienuoliai, klierikai) ir išto, kad procesija juda iš Kauno kunigųseminarijos pusės, matyti, kad tai aukštorango dvasininkas, gerai visuomeneižinomas žmogus, tikriausiai dėstęs irKauno universitete (procesijoje yravisų visuomenės sluoksnių atstovai,priekyje eina studentai). Deja, Kaunoarkivyskupijos kurijos archyve nėrajokių duomenų apie 1928–1929 m.mirusius dvasininkus.Įdomūs kadrai užfiksuoti Šventojoje:rodoma, kaip ant laivo Danija įmontuotagintaro kasimo mašina, panaši įžemsiurbę, kasa gruntą, vyrai jį plauna,rezervuare maišo su strypais. Ant deniopozuoja A. Žmuidzinavičius.Anksčiau minėti kadrai prie Plungėsžirgyno gali būti įdomūs besidomintiemsarklininkystės istorija Lietuvoje.P. Šivickiui ir A. Žmuidzinavičiuibuvo demonstruojami žirgai, jie visigražiai nufilmuoti.Ne viską pavyko dešifruoti, betprisiminus, kiek nedaug buvo žinomapačioje tyrimų pradžioje, galime pasakyti,kad visai nemažai išsiaiškinta.Būtų labai gerai, kad Centriniame archyveesantys filmai būtų pertvarkytipagal atliktus tyrimus, o ne liktų ateinančiomskartoms be jokių įrašų arbasu klaidomis. Tam, žinoma, reikalingipinigai. Tik mokslininkai gali būti tokiekvailiai ir dirbti veltui, aukodamisavo laisvalaikį ir pinigus visokiemsįrašams, kopijavimams ar kompiuterinėmsprogramoms. Dirbti veltui viendėl to, kad įdomu. Nei su kino, nei suvideo technika susiję žmonės veltui tonedarys. Ir kodėl jie turi kažką darytiveltui, jei aplinkui tiek daug sparčiaiturtėjančių gudručių? Šių eilučių autorėbandė kreiptis į Šaulių sąjungą, aiškino,kad filmuose yra nemažai veikėjų, susijusiųsu Šaulių sąjunga, kad tai yra jųistorijos dalis. Kreiptasi buvo dar tada,kai jokiu sunkmečiu nekvepėjo. Lygir buvo pažadėta pagalba, bet pažadaineišsipildė.O gal kokiems protingiems žmonėms,perskaičius šį straipsnį, ir kilsnoras paremti senųjų filmųtyrimus?

14 Klaipėdos kraštas2010 m. sausio 7 d. Nr. 1(423)Išleidus iš rankų mokyklos kontrolę Klaipėdos krašteArnoldas PIROČKINASPabaiga, pradžia 2009 m. Nr. 18Draugijos išlaikomospradinės mokyklosTaigi savo pirmąjį ir pagrindinįtikslą Klaipėdos krašto mokyklųdraugija sėkmingai įvykdė. Tačiaugyvenimas privertė ją susirūpintiir lietuviškų pradinių mokyklųsteigimu. Jau 1927 metais, kovopabaigoje, draugijos susirinkimebuvo aptarta sunki lietuvybės padėtiskrašto mokyklose (V. Baužys.Klaipėdos mokyklų d-jos susirinkimas.Liūdna lietuvybės padėtismokyklose // Lietuva, 1927 04 11,Nr. 82 (2465), p. 3–4). Tačiau draugijane tuojau pat ėmėsi priemonių.M. Purvinas aprašo draugijos posūkį1929 m. rudenį, kai draugijos visuotinissusirinkimas „konstatavo,kad lietuvių kalbos mokymas kraštomokyklose yra nepakenčiamas irnet lietuviškos Direktorijos nepajėgiasulaikyti vaikų germanizacijos“(p. 48). Naujai išrinktai draugijosvaldybai (jos sudėtį esam išvardijęanksčiau) susirinkimas iškėlė uždavinį– kaip atsvarą vokiškoms pradinėmsmokykloms kurti lietuviškas.M. Purvinas gana išsamiai aprašėvisokius sunkumus, kylančius draugijaikiekvieną kartą, kai reikėdavoatidaryti miestelyje ar kaime lietuviškąmokyklą. Visų pirma nelengvabūdavo rasti tinkamas patalpas irjas įrengti pagal direktorijos ganagriežtus reikalavimus. Bent 10 tėvųturėdavo pasirašyti prašymą, o taibūdavo ne visada paprasta: vokiškosmokyklos šalininkai stengdavosi juosatgrasinti. Pagaliau kur gauti tinkamąmokytoją? Jam taip pat buvo keliamitam tikri reikalavimai. Draugijalaikėsi nuostatos į vienkomplektesmokyklas skirti mokytoją evangelikąliuteroną, dvikomplektėse ar daugiakomplektėseturėjo būti bent vienasmokytojas evangelikas liuteronas.Tuo tarpu iš pradžių šios religijosmokytojų turėta mažai. Tik vėliau jųišugdė daugiau Tauragės mokytojųseminarija.A. BrakasDar 1929 metais buvusi įsteigtalietuviška pradinė mokykla Viešvilėje(žr. Lietuviška švietimo tvirtovėKlaipėdos krašte // Lietuvos aidas,1936 06 06, Nr. 258 (2824), p. 8;kituose šaltiniuose nurodomos kitosdatos), o 1930 m. – Smalininkuoseir Vilkyškiuose, dar po metų – Priekulėje,Rusnėje, Bajoruose. 1934 m.pradžioje ar viduryje Klaipėdoskrašto mokyklų draugija, to patiesšaltinio duomenimis, laikė 14Klaipėdos lietuvių gimnazijos mokytojai ir mokiniai. 1929 m. birželio 15 d. Viduryje sėdidirektorius Pranas Mašiotaspradinių mokyklų su 24 klasėmis ir862 mokiniais (iš jų 426 vietos kilmės).Jose dirbo 24 mokytojai.Tų metų birželio 28 d. atstačiusO. Šreiberio direktoriją ir ėmus kraštątvarkyti M. Reisgio direktorijai, įvykoryžtingas posūkis krašto švietimopolitikoje lietuviškumo link. Klaipėdoskrašto draugija, patikėjusi naujosiosdirektorijos pastangomis, jaiperdavė savo 11 pradinių mokyklų,gavusi pažadą, kad jose bus išlaikytasmokymas lietuvių kalba. Pasilikovien Pagėgių ir Šilutės progimnazijųpagrindines klases, taip pat Taurakalniopradinę mokyklą. Tačiau popenkių mėnesių M. Reisgio direktorijabuvo atstatyta. Ją pakeitusi J. Brūvelaičiodirektorija, išbuvusi beveikmetus, taip pat žlugo. 1935 m. lapkričio27 d. į valdžią atėjo provokiškaA. Baldžiaus direktorija, kuri skubėjoiš draugijos perimtas lietuviškas mokyklassulieti su mokyklomis vokiečiųdėstomąją kalba. Lietuvių kalbąimta sparčiai stumti iš mokyklų. Aktyviejilietuvių vaikų tėvai ir Klaipėdoskrašto mokyklų draugijos nariai,matydami, į kurią pusę pavojingaikrypsta lietuvių kalbos mokymas,ragino direktorijos valdybą vėl steigtiprivačiąsias lietuviškas mokyklas.Atrodo, į šiuos balsus kur kas atidžiaunegu pirma įsiklausė Lietuvoscentrinės įstaigos – Klaipėdos kraštogubernatūra ir Švietimo ministerija.Cituotame 1936 m. Lietuvos aidostraipsnyje rašoma, kad iki šiol,t. y. iki balandžio 11 d., jau įkurtostrys lietuviškos mokyklos. Tolesnisjų steigimas vyko labai sparčiai irenergingai: 1937 m. draugija turėjo47 pradines mokyklas (su Pagėgiųir Šilutės gimnazijų pradedamosiomisklasėmis). Jose mokėsi 1789mokiniai. 1938 m. draugijai priklausė55 pradinės mokyklos, kurių85 klasėse mokėsi 2373 mokiniai(M. Purvinas, p. 92). A. Juškos knygoje(p. 324) nurodomi kiek didesni skaičiai:1938 m. balandžio 1 d. (prasidėjuskrašte naujiesiems mokslo metams),draugijos pradinių mokyklųbūta 60, mokytojų – 91, mokinių –2520. Taigi lietuviškų mokyklų gausėjimasgana įspūdingas. Tačiau tasįspūdis menksta, kai palyginame jįsu vokiškomis mokyklomis.Vis dėlto didžioji dalis krašto vaikųlankė vokiškas pradines mokyklas.Neturėdami tikslių duomenų, spėjame,kad vokiškąsias lankė ne mažiaukaip 13–14 tūkst. Spėjimas paremtastuo, kad, kaip nurodyta vienamevokiškame leidinyje (Heinrich A.Kurschat. Das Buch vom Memelland.2. unveranderte Auflage. – Oldenburg,1990. – S. 485), bene 1928 m.viešosiose mokyklose (offentlicheVolksschulen), t. y. direktorijos laikomose,mokėsi 15 511 mokinių, oprivačiose – 151. Per dešimt metųbendrasis pradinių mokyklų mokiniųskaičius vargu ar smarkiai padidėjo,nebent kokiu tūkstančiu. Tad, suapvalinęskaičius, galime sakyti, kadlietuviškų ir vokiškų pradinių mokyklųmokinių skaičiai santykiauja kaip1 su 6. Taigi lietuviškose mokyklosemokėsi apie 16–17 proc. krašto 6–14metų amžiaus vaikų.Nei Lietuvos vyriausybė, neiKlaipėdo krašto mokyklų draugija,nei karščiausi lietuvių patriotai neturėjotikslo įgyti švietime absoliučiąpersvarą prieš vokiškas direktorijosmokyklas. Tačiau besimokančių lietuviškosemokyklose mokinių dalisvis dėlto dar buvo pernelyg maža.Ji tik rodė sėkmingą tendenciją apstabdytiper mokyklą varomą jaunuomenėsvokietinimą. Buvo kalbama,kad tai pavyksią padaryti turint 100lietuviškų pradinių mokyklų (Klaipėdoskrašto lietuvių mokyklų draugijanumato per 10 metų įsteigti 100 mokyklų// Lietuvos aidas, 1936 03 24,Nr. 137 (2753), p. 4. Jei tai būtų pavykę,tada jose būtų, ko gero, mokęsiapie 40–50 proc. krašto pradinių mokyklųvaikų.Baigiamosios išvadosKlaipėdos krašte taip susiklostėaplinkybės, kad ne mažiau kaip keturipenktadaliai mokyklinio amžiaus vaikųnet pačioje ketvirtojo dešimtmečiopabaigoje, kai jau buvo išplėtotas privačiųjųlietuviškų mokyklų tinklas,turėjo lankyti vokiškas mokyklas. Jaslankė dar nemaža lietuviukų. Šiosemokyklose retas mokytojas buvolojalus Lietuvai ir objektyvus lietuviams.Absoliuti jų dauguma su įniršiuatkakliai bruko ne tik mokiniams,bet ir jų tėvams bei artimiesiems naciškaideologija ataustą vokiškumą.Tai buvo visiems žinomas dalykas,bet jo sustabdyti praktiškai nebuvoįmanoma. Vadinamosios lietuviškosiosdirektorijos dažniausiai būdavokoalicinės – aktyviau ar pasyviaupalaikomos nuosaikiųjų vokiečiųpolitikų ir jų grupių. Tačiau ir jų nuosaikumassiekė netoli, netoleruojantissmarkesnio lietuviškumo stiprinimo.Todėl lietuviškų direktorijų pirmininkainegalėjo pertvarkyti senosvokiškos švietimo sistemos: būdavopriversti palikti jos įvairias grandis.Atleisti, pavyzdžiui, net įžūliausiąnacistinio nusistatymo mokytoją,mokyklos vedėją ar kitą valdininkąnebuvo įmanoma be teismo, be labaiaiškių priešvalstybinės veiklosįrodymų. Tuo tarpu Klaipėdos kraštoteismai buvo atkaklių vokietininkųrankose ir be jokios atodairos palaikėvisas antilietuviškas akcijas.Lietuviai pasinaudojo tik viena progasusijusiems su naciais vokiečių mokytojamspašalinti. Tam pretekstądavė 1934–1935 m. Neumano ir Zasobyla. H. A. Kuršaitis minėtoje knygoješį atvejį vadina lietuvių didžiuojušansu: tada buvę iš krašto išsiųsta peršimtą mokytojų, įsipainiojusių į šiąbylą (p. 485). Čia turimi galvoje Lietuvospilietybės neturėję vokiečiaimokytojai, bet pronaciškai nusiteikęvokiečiai mokytojai, įgiję Lietuvospilietybę, liko dirbti mokyklose irtoliau, jeigu tik jie tiesiogiai nebuvonubausti teismo.Kaip sakyta, lietuviška švietimokryptis buvo trumpalaikė.A. Baldžiaus direktorija grįžo prieO. Šreiberio tvarkos, kuri, H. A. Kuršaičiopasitenkinimo žodžiais tariant,„galėjusi užtikrinti santykių normalizavimą“.Tas „normalizavimas“ sparčiairengė gyventojų daugumą su entuziazmupriimti 1939 m. kovo 22 d.hitlerinės Vokietijos įvykdytą Klaipėdoskrašto aneksiją. Jie buvo parengtinė kiek nesigailėti turėtos autonomijosir jos teikiamų teisių bei laisvių.Tik iš karto ėmė apgailestauti, kadeilėse pastovėjus, pavykdavo gautivos pussvarį mėsytės: pirkti 250 gmėsos Lietuvos valdymo laikais niekamį galvą nebūtų atėję.Tačiau grįžkime į mūsų dienas.Iš Klaipėdos krašto mokyklų patirties,atrodo, lietuvių politikai nėkiek nepasimokė po 1990 m., kai,atgavus nepriklausomybę, imta kurtilaisvą nuo bolševikinės ideologijos irtarybinio administravimo švietimosistemą. Pasinašinę į Vakarų demokratiją,jie atsiribojo nuo valstybiniovadovavimo šalies mokykloms, pavesdamijas beveik absoliučiai rajonųsavivaldybių valiai. Tokį principąįgyvendinus, Vilniaus ir Šalčininkųrajonuose susidarė padėtis, panašiį Klaipėdos kraštą. Šių rajonų savivaldybėspateko į beatodairiškonusiteikimo lenkų rankas, kurienesidrovi diskriminuoti lietuviškasmokyklas. Centrinėms Lietuvos institucijoms,neturinčioms priemoniųužkirsti kelio šiai diskriminacijai,teko kurti „privačiąsias“ lietuviškasmokyklas. Tą uždavinį, tiesa, atliekane kokia mokyklų draugija, betapskrities vadovybė. O kas rūpinsislietuviškomis mokyklomis šiuoserajonuose, kai nebeliks apskrities irjos vadovybės?Suprantama, demokratijos nėra,kai valstybės institucijos engia tamtikrą visuomenės dalį tautiniu pagrindu.Tačiau nėra demokratijos nė tada,kai valstybė, nusišalinusi nuo savotikrųjų uždavinių, išleidžia iš rankųbendruosius šalies reikalus ir sudarosąlygas tam tikroje srityje įgijusiamkiekybinę persvarą sluoksniui engtisilpnesniuosius. Taip atsitiko kaip tikKlaipėdos krašte, kur tariamai demokratiškaKonvencija ir Statutas – dokumentai,turėję tramdyti centrinėsvaldžios savivalę, leido savivaliautivokiečių mažumai krašte. Ji pavirtotironiška dauguma, nuvedusia prietragedijos ir D. Lietuvos, ir Klaipėdoskrašto žmones.Klaipėdos krašto mokyklų draugijos valdyba: sėdi: dr. Kazys Trukanas,prof. dr. V. Gaigalaitis (pirmininkas), dr. Valteris Didžys, JonasKybrancas, stovi: Eduardas Simaitis, Martynas Purvinas, 1936 m.

2010 m. sausio 7 d. Nr. 1(423) Mokslininko pėdomis 15Prof. Karolis RimtautasKašponisPrienų rajone skiriamas didelisdėmesys įžymių Lietuvos žmonių, susijusiųsu šiuo kraštu, atminimui. Išsiskiriapaminklas Lietuvos didžiajamkunigaikščiui Kęstučiui, skulptūraįžymiam filosofui Antanui Maceinai,kurie abu yra iš šimto iškiliausiųtūkstantmečio lietuvių, pažymėtųpaminkle Vienybės medis Vilniuje.Laiko tėkmė, pakitusios gyvenimosąlygos, atsivėrę ryšiai su pasauliu,kultūrinis bendravimas sudaro mumsnaujas galimybes ir skatina plėsti šiątradiciją. Norime atkreipti dėmesį dėlJuliaus Greimo ir jo sūnaus AlgirdoJuliaus Greimo ryšių su šiuo kraštu,Prienais.Julius Greimas gimė 1882 m. Užnemunėje,Šilavoto kaime, Liudvinavoparapijoje, Suvalkų gubernijojeūkininko šeimoje. 1902 m. baigęsVeiverių mokytojų seminariją, kuriyra Prienų rajono ribose, mokytojavoįvairiose pradžios mokyklose. 1927 m.gavo vidurinės mokyklos mokytojovardą, buvo pradžios mokyklų inspektorius.Nuo 1931 m. buvo Marijampolėsapskrities I rajono pradžiosmokyklų inspektorius. Į šį rajoną įėjoPrienų miesto ir valsčiaus pradinėsmokyklos. J. Greimas daug nuveikėtobulinant šiose mokyklose mokymoprocesą, stiprinant mokyklų materialinębazę, plečiant mokyklų tinklą,vystant užklasinį darbą, rūpinantisvaikais iš neturtingų šeimų.J. Greimas įgijo didelį autoritetąPrienų mieste ir valsčiuje. 1934 m.gruodžio 21 d. jis išrinktas miestoburmistru, kuriuo buvo iki 1940 m.(Lietuvos centrinis valstybės archyvas,toliau: LCVA, f. 1020, ap. 7, b.667, l. 58). Jo iniciatyva buvo atliktadaugybė svarbių darbų: tvarkomosgatvės, miesto centras, jis rūpinosiPrienų žmonių gerove, švietimu irkultūra, ypač jautrus buvo neturtingomsšeimoms.J. Greimas buvo Lietuvos tautininkųsąjungos Prienų apylinkės pirmininkas,apdovanotas Didžiojo Lietuvoskunigaikščio Gedimino ordinu(IV laipsnio, 1929), Šaulių žvaigždėsordinu (1938), Trijų liepsnų ordinu (IIlaipsnio, 1937), sidabro medaliu „Užryžtingumą“ („Za otvagu“, 1915).1941 m. birželio 16 d. politiniųmotyvų pagrindu J. Greimas buvo išvežtasį Rešotų lagerį Nižnij Ingašo rajoneKrasnojarsko krašte, kur sunkiomisgyvenimo sąlygomis, neišgyvenęsnė metų, mirė 1942 m. sausio 23 d.(bylos nutraukimo data). Palaidotassimboliškai šeimos kape Petrašiūnųkapinėse Kaune. Žmona KonstancijaMickevičiūtė kalinta Jabogano lageryje,Altajaus krašte, iš kur pabėgo įLietuvą, bet buvo suimta ir vėl išvežtaį Jaboganą. Į Lietuvą grįžo 1954 m. ir1956 m. mirė, palaidota šeimos kapePetrašiūnų kapinėse Kaune.Prienuose vasaromis, atostogųir švenčių metu gyveno ir jo sūnus –Vytauto Didžiojo universiteto Kauneir vėliau Grenoblio universitetoPrancūzijoje studentas Algirdas JuliusGreimas. Tai rodo jam adresuoti įPrienus atsiųsti oficialūs LietuvosRespublikos Finansų ministerijosraštai (LCVA, f. 387, ap. 6, b. 956, l.3, 4), Prienuose gyvenant parašytoji1937–1938 mokslo metų Grenoblyjedarbo ataskaita Lietuvos RespublikosŠvietimo ministerijai (LCVA, f. 391,ap. 9, b. 298, l. 15) bei jo autobiografiniaiduomenys 1985 m. paskelbtispaudoje, kuriuose, atsakydamas įklausimą: „kur Jūs labiausiai jaučiatėsnamuose (...?)“, pabrėžia, kad „...prisimena krūmais apaugę Šešupėskrantai, pasivaikščiojimai su tėvuGreimai ir PrienaiTiltas per Nemuną Prienuose pavasarį turėtų būti pavadintas Juliaus ir Algirdo Juliaus Greimų varduPrienų giriose“ (Greimas A. J. Iš artiir iš toli. Vilnius: Vaga, 1991, p. 36).Taigi matyti jo ryšiai su Prienais.Algirdas Julius Greimas – pasauliniogarso mokslininkas, vienassemiotikos mokslo kūrėjų, lietuviųmitologijos tyrinėtojas, Paryžiaussemiotikos mokyklos pagrindėjas,kalbininkas. Jis, kaip ir M. K. Čiurlionis,yra vienas žinomiausių lietuviųpasaulyje, turintis mokinių irpasekėjų įvairiose šalyse. Jo mokslodarbai išversti į daugelį kalbų. A. J.Greimas yra vienas iš pagrindiniųšiuolaikinių mąstytojų, gretinamas sutokiais mokslininkais kaip S. Freudas,F. Nietsche, F. Kafka (Lechte J. Penkiasdešimtpagrindinių šiuolaikiniųmąstytojų. Vilnius: Charibdė, 2001,p. 156–162). Išsiskiria jo knygos,apimančios ilgą istorinį Lietuvos periodą– Lietuva Pabaltijy (istorijos irkultūros bruožai, lietuvių ir prancūzųkalbomis, kartu su S. Žuku) ir Tautosatminties beieškant (lietuvių tautosšaknų ir tikėjimo ieškojimas), už kurią1989 m. paskirta JAV lietuvių bendruomenėspremija.Ypač svarbus A. J. Greimo veiklosbruožas – mokėjimas sutelkti žmonesmokslo darbui. Jis pagrindė ir vadovavoParyžiaus semiotikos mokyklai, iškėlėidėją suburti pasaulio mokslininkustarptautiniam muzikos reikšmės(Musical Signification) tyrimui, kurioX kongresas 2008 m. vyko Vilniujeir Kaune ir apie kurį Mokslo LietuvaX tarptautinis muzikos reikšmės kongresas (ICMS 10). KTU Tarptautinių studijų centroaula. Šiuose rūmuose VDU A.J.Greimas studijavo teisę, neretai gyvendavo ir Prienuosepas tėvus. Prof. E. Tarasčiui įteikiama A.J. Greimo studijų knygelės kopija. Iš kairės: doc.R. Misiukevičius, prof. J. Antanavičius, prof. E. Tarastis, prof. K.R. Kašponis, 2008 10 25išsamiai rašė, pateikdama visą cikląstraipsnių ir pokalbių.A. J. Greimo pagrindinis devizasbuvo: „... siekiame suvienyti žinojimą,o ne (...) pakeisti jį“ (GreimasA. J. Iš arti ir iš toli. Vilnius: Vaga,1991, p. 94). A. J. Greimas statė prototiltus tarp žmonių, tautų, kultūrų irvalstybių. Semiotikos mokslas – taitiltas tarp humanitarinių ir gamtosmokslo šakų. Šis faktas labai svarbusįamžinant Greimo vardą.A. J. Greimui reiškiama gili pagarba,jo garbei skiriami mokslininkųdarbai. A. J. Greimo vardas įamžintasPrancūzijoje: Chaussee gyvenvietėjeyra jo vardu pavadinta aikštė, antnamo, kuriame gyveno, atidengta memorialinėlenta. Lietuvoje, Vilniujeyra Vilniaus universiteto A. J. Greimosemiotikos ir literatūros teorijos centras,jo vardu pavadinta gatvė. Kaunetaip pat yra A. J. Greimo gatvė, vykstaketinimų pokalbiai dėl architektūrinioįamžinimo Donelaičio gatvėje.Marijampolėje A. J. Greimo vardasįrašytas į Rygiškių Jono gimnazijos,kurią jis baigė, memorialinę lentągreta J. Basanavičiaus, V. Kudirkos,J. Jablonskio pavardžių, kurie taippat baigė šią gimnaziją ir kurių pavardėspaminėtos paminkle Vienybėsmedis Vilniuje. Kupiškyje ant namoVytauto g. 28, kuriame gyveno A. J.Greimas, atidengta atminimo lenta.Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje,buvusioje Kunigiškių pradžios mokykloje,atidengta atminimo lenta čiamokytojavusiam J. Greimui ir jo sūnuiA. J. Greimui. Šiauliuose prie Didždvariogimnazijos, kurioje mokytojavoAlgirdas J. Greimas, pastato fasadobaigiama augti atminimo lenta.Svarbiausia tai, kad AlgirdasJ. Greimas yra vienas iš šimto iškiliausiųtūkstantmečio lietuvių, pažymėtųpaminkle Vienybės medis Vilniuje,kaip ir Kęstutis ir A. Maceina, kuriemspaminklai – iškilios skulptūros – jauyra Prienuose. Čia tiktų priminti išsamųir nepaprastai vertingą prof. A. Piročkinorašinį Pasvarstymai dėl šimtoiškiliausių vardų (Mokslo Lietuva, Nr.15 (415), 2009 m. rugsėjo 3 d.). Šiamestraipsnyje, kuriame vertinamos aukščiausiolygmens mūsų asmenybės,ne iš Lietuvoje gyvenusių ir kūrusiųLietuvai ypač nusipelniusių žmonių,į šimtuką pateko: archeologė M. B.Gimbutienė, kalbininkas, semiotikasA. J. Greimas, filosofas A. Maceina,rašytojas, Nobelio premijos laureatasČ. Milošas, diplomatas, politikos veikėjasS. Lozoraitis.Apmąstant visa tai, kas pasakytaapie Greimus, reikėtų pabrėžti, kadPrienų miesto vystymo projektamsįgyvendinti Julius Greimas sugebėjosuburti ir įtraukti miesto specialistusbei inteligentiją. Ypač didelį dėmesįbūdamas burmistru jis kreipė naujotilto per Nemuną Prienuose statybaiir privažiavimo prie jo klausimams(LCVA, f. 1020, ap. 7, 674, 1. 48,48 apv.). Šis faktassvarbiausias įamžinantJ. Greimovardą.Tikėtina, kadGreimų vardo įamžinimasPrienuosesulauks Lietuvos visuomenėsdėmesio,taps traukos centruLietuvos žmonėms,užsieniečiams, plačiaibus žinomasintelektualų semiotikųvisuomenėje,kuri yra pasklidusivisuose pasauliokontinentuose, irPrienai pateks įEuropos kultūrosžemėlapį.Tad yra pagrindoJ. Greimo irA. J. Greimo vardusįamžinti reikšminguįvykiu: Greimų vardąsuteikti tiltui perGedimino Zemlicko nuotraukosNemuną Prienuose. Pažymėtina, kadšis tiltas jungia du Lietuvos etnografiniuskraštus: Suvalkiją ir Dzūkiją.Algirdo Juliaus Greimo įamžinimupasaulyje rūpinasi Tarptautinėsemiotikos studijų asociacija, kuriosprezidentas – Helsinkio universitetoprofesorius, Tarptautinio semiotikosinstituto direktorius Eero Tarastis. Jisyra A. J. Greimo mokinys. E. Tarasčiosiūlymu ir nuolatine pagalba šių eilučiųautorius yra parengęs dokumentinębiografinę studiją – stendinį pranešimąapie A. J. Greimo gyvenimo periodąLietuvoje Algirdo Greimo vaikystė,apie kurią plačiai rašė Mokslo Lietuva.Paroda buvo eksponuota ParyžiausSorbonos, Helsinkio, Vilniaus universitetuose,Lietuvos ambasadojeMaskvoje, Lietuvos muzikos ir teatroakademijoje, Kauno technologijosuniversitete, Kupiškio etnografijosmuziejuje, DruskininkuoseM. K. Čiurlionio studijų savaitėje,Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojojebibliotekoje, Svėdasų krašto(Vaižganto) muziejuje. Numatomaeksponuoti Šiauliuose ir Prienuose.Dokumentinė paroda buvo eksponuotair ten, kur gyveno Greimai,paroda inspiravo atidengti atminimoženklus, skirtus Greimams.Paruengiau dokumentinę medžiagądėl Greimų vardo įamžinimoPrienuose ir įteikiau Prienų rajonosavivaldybės tarybai bei Prienų rajonosavivaldybės merui A. Vaicekauskui.Mero pirmieji žodžiai buvo: šiemsdalykams nesame abejingi. Ši mintislydėjo ir tebelydi paruošiamuosiusGreimų vardo įamžinimo darbus, kuriepakankamai sudėtingi. Visi manosutikti žmonės palaiko šią idėją, irne tik Prienuose. Štai muzikologė,televizijos ir radijo laidų vedėja ZitaKelmickaitė išsakė mintį, kad taiaukščiausio lygmens sprendimas.Prienų rajono savivaldybės Švietimo,kultūros ir sporto skyriaus vedėjasR. Zailskas ėmėsi organizaciniodarbo ir darbų koordinavimo.Labai svarbus tapo atminimo ženklųparinkimas. Prienai – europietiškasmiestas ir čia kiekviename žingsnyjematyti Architektūros ir urbanistikosskyriaus, kuriam vadovauja D. Joneliūnienė,ryškūs darbai. Aptaruskeletą galimų variantų skyriaus vedėjasutiko tolesniems įamžinimosvarstymams palikti tilto per NemunąPrienuose pavadinimą.Reikšmingų darbų Greimų vardąįamžinant atlieka Prienų kraštomuziejaus direktorė L. Batutienė,Lietuvos politinių kalinių ir tremtiniųsąjungos Prienų skyriaus pirmininkėD. Raslavičienė. Tvarkant įamžinimodokumentus pagelbėjo notarė R. Daraškevičienėir jos padėjėjos V. Dereškevičiūtėir R. Lipkevičienė, prieniečiaiG. Svinkūnas, J. Vyšniauskas,A. Grinkevičius, kurio asmeniniamearchyve aptikome A. J. Greimo pirmąjįmokslo darbą, paskelbtą literatūrosalmanache Varpai (1943), Prienųmiesto elektros abonentų mokesčiųknygą iš kurios sužinojome Greimųgyvenamąją vietą. Įvairiais organizaciniaisklausimais mums padėjoir padeda Prienų pensionatas. Keletąstraipsnių į spaudą apie Greimus parašėlaikraščio Gyvenimas bendradarbėmokytoja D. Dvilinskaitė.Labai vertingų patarimų rengiantGreimų vardo įamžinimą Prienuoseišsakė Lietuvos automobilių kelių direkcijosprie Susisiekimo ministerijosTiltų skyriaus vadovo pavaduotojaG. Pumputytė ir direkcijos teisininkas,kuriems esame labai dėkingi.Dabar Lietuvoje paminklų statymoir atminimo ženklų atidengimometai, tikimės, kad ir mus lydėssėkmė.

16 2010 m. sausio 7 d. Nr. 1(423)Prieš trylika metų Vilniaus GediminoTechnikos universiteto (VGTU)Mokslotyros centro doc. dr. AlgimantoNako iniciatyva, visapusiškai palaikantir remiant tuomečiam rektoriui prof. habil.dr. Edmundui Kazimierui Zavadskuibuvo organizuota pirmoji Mokslo istorikųkonferencija. Į ją susirinkęs nedidelisbūrelis kas metai augo – konferencijosplėtėsi, apimdamos vis platesnes ir įvairesnestyrinėjimų sritis.2009 m. gruodžio 10 d. VGTUvyko jau XIII Lietuvos mokslo istorikųkonferencija Mokslo ir technikos raidaLietuvoje, kurios (kaip ir visų ankstesniųjų)pagrindinis organizatorius – prof.Algimantas Nakas.Konferencijoje sveikinimo žodįtarė rektorius prof. habil. dr. RomualdasGinevičius, dalyvavo buvęs rektoriusprof. habil dr. E. K. Zavadskas.Konferencijos programoje numatyti36 pranešimai, kuriuos rengė 43 autoriai(keletas pranešimų rengti dviejųmokslininkų).Pranešimų medžiaga, kaip įprasta,prof. A. Nako iniciatyva jau buvoišspausdinta ir išdalyta prelegentamsprieš konferenciją. Tad pranešėjai galėjopraplėsti ar pateikti naujus tyrinėjimųrezultatus.Pranešimą Savarankiškos universitetinėsveiklos keturiasdešimtmetisplenariniame posėdyje skaitė mgrs. inž.Vytautas Plakys, akcentuodamas, kad„2009 m. Vilniaus Gedimino Technikosuniversitetas pažymi prasmingąsukaktį – 40 metų, kai 1969 m. Vilniujeįkurta savarankiška aukštoji technikosmokykla – Vilniaus inžinerinis statybosinstitutas (VISI)“. Prelegentas pateikėplačią medžiagą, kurią iliustravolentelėmis, diagramomis, schemomis,parodydamas VISI išaugimo į VGTUistoriją.Prelegentai nemaža dėmesio skyrėžymioms asmenybėms: pedagoguiMatui Kriščiūnui (prof. habil. dr.A. Ažubalis), matematikui Otui T. Folkui(doc. dr. J. Banionis), pulkininkuiVaclovui Žadeikai (V. Januševičienė),Kazimierui Masiliūnui (S. Mikeliūnienė),Petrui Būtėnui (L. Lapinskienė),Pranciškui Baltrui Šivickiui ir KonstantinuiRačinskiui (dr. L. Petrauskienė),Juozui Virbickui (dr. J. Olechnjovičienė),K. J. Aleksai (dr. A. Šveistytėir V. Apšegaitė), Juozui Matuliui (dr.J. Kankauskienė, dr. O. Kmitienė), StanislovuiKerbedžiui (doc. dr. A. Nakas),Oginskiams (J. Norkevičius), AdomuiHonariui Kirkorui (dr. M. Kuodytė).Atkelta iš 7 p.baigęs sielų ganytojas surinko unikaliąmedžiagą apie tai, kaip rengėsi Nidosžvejai. Po gero dešimtmečio tą medžiagąpagarsino Rytprūsių spaudoje ir taipatsistojo į šio krašto tyrinėtojų gretas.Jo aprašymas labai išsamus, parašyta sudidele simpatija vietos žmonėms. Prisimindamišį tikrą sielų ganytoją pagerbiamejo atminimą, tačiau ši asmenybėnusipelno ir atminimo ženklo Nidoje.Beje, kaip ir daugelis kitų asmenybiųvienaip ar kitaip savo likimą susiejusiųsu šiuo kraštu.Liudviko Pasargėsnuopelnai NidaiN. Strakauskaitė priminė ir LiudvikoPasargės (Ludwig Passarge,XIII-oji mokslo istorikų konferencijaPristatyta draugijų veikla: Vilniausmokslo bičiulių draugijos šaltiniųpublikacijos (habil.dr. H. Ilgievič), Vilniausgamtos mokslo mėgėjų draugija(prof. dr. L. Klimka), įmonių istorija:Techninės pažangos keliu. Brolių TilmansųKaune įkurtos gamyklos istorijosbruožai (J. Rudokas), Šiaulių duonakombinato atsiradimas, jo veikla (R.Poderys).Nagrinėtos kai kurių mokslų studijosir aukštojo mokslo raida: Statybiniųorganizacijų problemos, kurias spręstipadėjo VISI prieš 40 metų (prof. habil.dr. A. Alikonis), Automobilių transportokatedros raida (asist. R. Brazys), Įmoniųekonomikos studijos Klaipėdoje 1934–1939 (doc. dr. R. Juzefovičius), Moksloir aukštojo mokslo raida Lietuvoje per20 metų: nuo demokratijos iliuzijų ikiautoritarizmo tvarkymo (prof. habil. dr.K. Makariūnas).Mokslininkai skaitė pranešimus išįvairių mokslo sričių: Mokslo ir valstybėsinstitucijos: lietuviškos bendravimokultūros grimasos (prof. habil. dr. J. A.Krikštopaitis), Progresų kriterijų problemavertinant mokslo istorijos raidą(doktorantas J. Motiejūnas), Zoopsichologijaprof. K. J. Aleksos moksliniųproblemų akiratyje (dr. A. Šveistytė, dr.V. Apšegaitė), Nuo paminklo žuvusiemsuž Lietuvos Nepriklausomybę Šiauliuoseiki Prisikėlimo bažnyčios Kaune (mok.ekspertas S. Saladžinskas), Lietuvosistorija ženkluose – kurią dar vis atsimename(dr. B. Railienė), Mokslo istorijospublikacijos žurnale „Fizikų žinios“ (dr.E. Makariūnienė), Alfa karštųjų daleliųatmosferoje atradimas Lietuvoje (doc.dr. V. Pocius, dr. E. Vėbra), Dielektrikųmetalizavimo technologijų raida (dr.M. Šalkauskas).Tyrinėta Lietuvos bažnyčios istorija– šiai temai skirti keturi pranešimai:Pirmųjų Panevėžio bažnyčių istorija(gydytoja L. Knizikevičienė), AnykščiųŠv. evangelisto apaštalo Mato bažnyčia:2. Vitražai (kan. klebonas S. Krumpliauskasir kun. vikaras M. Maasas),Šv. Mergelės Sopulingosios bažnyčiaSalake: 2. Bažnyčios šventorius (dr.A. Vasiliauskienė, lic. N. Pipiras) ir Šv.Mergelės Marijos bažnyčia NemunėlioRadviliškyje: istorinė apžvalga (dr.A. Vasiliauskienė, mgsr. kun. A. Šukys).Kaip matyti, du pranešimai – taitąsa jau 12-oje konferencijoje skelbtųtyrinėjimų.Ir kituose pranešimuose paliestadvasininkija ir jos indėlis Lietuvosmokslui. Tarkime, doc. dr. Juozas Banionispranešime Žymus Lietuvos universitetųmatematikas Otas T. Folkas(1892–1989) kalbėjo apie tarpukarioLietuvos pirmojo ryškumo matematikosžvaigždę – O. T. Folką (O. T. Volk‘ą).Jis – katalikų kunigas, dviejų daktarodisertacijų (inžinerija ir filosofija)autorius, padėjęs pamatus dabartinėsLietuvos matematikos plėtotei, pateikęspirmuosius matematikos mokslinius tyrinėjimustarpukario Lietuvoje, išleidęs4 vadovėlius, straipsnius iš matematikosfilosofijos spausdinęs Logos ir Kosmosžurnaluose.Gydytoja Liudvika Knizikevičienė,išleidusi itin vertingą ir svarbią knygąPirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Sena-XIII-oji Lietuvos mokslo konferencijaÈia mes ilsimës taikoje (2)1825–1912) nuopelnus Nidai. Jis Karaliaučiausir Heidelbergo universitetebaigė teisės mokslus, pagarsėjo kaiprašytojas ir vertėjas, į Nidą pirmą kartąatvyko tais pačiais 1868 metais,kai pastorius Albertas Hofheincas čiabaigė savo ganytojiškas pareigas. Jeigupastarasis dėmesį telkė į Nidos žvejųaprangą, L. Pasargė buvo daug platesnioakiračio ir užmojo tyrinėtojas, geraipasirengęs šiam darbui. Jam rūpėjonet ir menkiausios vietinio gyvenimosmulkmenos. Su vienoda atida jis aprašinėjoNidos žvejų gyvenamuosiusnamus, žmonių papročius, giedojimąper pamaldas ir kitus šio žvejų kaimeliogyventojų savitumus.Nepraslydo pro L. Pasargės akisir Nidos kapinių krikštai – bus benepirmasis tyrinėtojas tuos krikštus ne tikaprašęs, bet ir nupiešęs. IntelektualasL. Pasargė bemat suvokė, koks taiunikalus dalykas. Pastebėsime, kad L.Pasargė visų pirma fiksuotojas, savopiešiniuose stengėsi perteikti autentiškąkrikštų vaizdą, gerai suvokdamas,kad būtent perteikimo tikslumas iryra vertybė. Galima būtų pasakyti,kad piešiniuose stengėsi išreikšti visųpirma ne save kaip meninę individualybę,bet kuo tiksliau perteikti stebimąobjektą. O gal būtent šio principo laikymasiskaip tik daugiausia pasako irapie patį Pasargę dailininką?L. Pasargė užrašė ir visas palaidotųjųpavardes, kurias aptiko Nidoskapinėse. Jokio įmantrumo palaidojimuose:smėlio kauburėlis, dažniausiaiapaugęs smilgų kupstas, o kadangipamario vėjas smėlį nupusto, tai ir tiekrikštai nukrenta. Štai ir visa krikštųneilgaamžiškumo paslaptis. Seniausiaskrikštas, kurį matė ir užfiksavo L.Pasargė, datuotas 1856 metais. Pastebėsime,kad tyrinėtojas Nidoje gyvenogan ilgą laiką, tad nebuvo atsitiktinis įKuršių neriją patekęs turistas.L. Pasargė rašo, kad ant krikštotiesiog peiliu būdavo išraižomas mirusiojovardas ir pavardė, mirimo data.Raidės buvo išdažomos ryškia spalva.Alekso Jauniaus nuotraukamiesčio gatvės istorija (2007 m.), supažindinosu Panevėžio Senamiesčiobažnyčių istorija, jų likimu, pateikėžinių parapijinės mokyklos veiklą, seniausiasmiesto kapines, apie nūdieną,kada dvasinė veikla įamžinta kryžiais,paminklais, informaciniais akmenimis.Anykščių dekano kan. StanislovoKrumpliauskas ir kun. vikaro MangirdoMaaso pranešimas – tai pačios bažnyčios100-mečio ir visiems anykštėnamsgerai žinomo monsinjoro Alberto Talačkos(1921–1999) dešimtųjų mirties metiniųpaminėjimas garbingoje moksloistorikų auditorijoje. Pranešimą skaitęskun. M. Maasas pateikė Anykščių Šv.evangelisto apaštalo Mato bažnyčiosspalvotus vaizdinius įrašus – vitražus,dėkojo, kad trijų langų bažnyčios vitražaispapuoštas pranešimų medžiagosspalvoto viršelio vidinė pusė.Primintina, kad šių metų balandžio3 d. Lietuvos mokslo istorikų ir filosofųkonferencijos Scientia et Historia– 2009 Edukacinė sekcija dekanokan. S. Krumpliausko iniciatyva vykoAnykščiuose. Tad Anykščių dvasininkųryšys su mokslo istorikais stiprėjair plečiasi.Kaip apie Anykščių, taip ir apieSalako bažnyčią kalbama jau antrojemokslo istorikų konferencijoje. Pažymėtina,kad Salako Šv. Mergelės Sopulingosiosbažnyčia 2011 m. minės100-mečio jubiliejų, tad konferencijojepateiktais duomenimis galės pasinaudotijubiliejaus rengėjai. Šių metų pranešime(dr. Aldona Vasiliauskienė ir lic.Nerijus Pipiras) išsamiai aptarti SalakoŠv. Mergelės Sopulingosios bažnyčiosšventoriuje esantys antkapiniai paminklai,kryžiai, koplytėlės ir kiti statiniai.Pranešimą skaitė Kauno kunigų seminarijosklierikas N. Pipiras.2009-ųjų rugpjūčio 15 d. – Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dieną(Žolinės) iškilmingai paminėtas Šv.Mergelės Marijos bažnyčios NemunėlioRadviliškyje 155-asis jubiliejus. Tadmokslo istorikų supažindinimas su šiareta akmenų bažnyčia, jos istorija – minėtojubiliejaus tąsa. Pranešimą parengėdr. Aldona Vasiliauskienė ir mgsr. kun.Andrius Šukys – Nemunėlio Radviliškiobažnyčios klebonas. Supažindintasu Švč. Mergelės Marijos vardu tituluotomisbažnyčiomis visuose aštuoniuosePanevėžio vyskupijos dekanatuose. PristatytiNemunėlio Radviliškyje dirbędvasininkai. Daugiau dėmesio skirta čiapaskutiniaisiais gyvenimo metais dirbusiamkun. Broniui Šukiui (1924–1970),nes 85-osios jo gimimo ir 60-osios kunigystėsmetinės taip ir liko nepastebėtos.Akcentuota, kad dvasininkas per 21 kunigystėsmetus dirbo net 15-oje parapijų(kai kuriose tik po kelis mėnesius), nesbuvo nuolat saugumo stebimas.VGTU Mokslotyros centras (direktoriusdr. Algimantas Liekis) doc.dr. Algimanto Nako iniciatyva pradėjoleisti naują mokslo istorijos žurnaląMokslo ir technikos raida (vyriausiasisredaktorius prof. habil. dr. R. Ginevičius),kurio šįmet išleisti du pirmiejinumeriai. Tad antroji pagal populiarumąLietuvos aukštoji mokykla – VGTU –atlieka svarbius darbus.Dr. Aldona Vasiliauskienė,Šiaulių universitetasIlgainiui ta spalva dingdavo. Kai kuriekrikštai būdavo su stogeliu, bet vyravoasketiškos formos.L. Pasargė buvo prisiekęs keliautojas,apkeliavęs Ispaniją ir Portugaliją,Švediją ir Laplandiją, Dalmatijąir Juodkalniją. Tačiau kaskart naujiįspūdžiai iš atminties jam neištrynėto, ką jis patyrė Nidoje ir kitose Kuršiųnerijos vietose. Kai Jurgio Zauerveinoįtakoje 1879 m. Tilžėje įkurta Lietuviųliteratūros draugija, L. Pasargė tapojos nariu, kaip ir daug kitų žymių tometo Europos mokslininkų. O 1894 m.L. Pasargė išleido savo paties į vokiečiųkalbą išverstus K. DonelaičioMetus.Bus daugiauGediminas ZemlickasPatarëjai: Stasys Goberis, Antanas Kulakauskas, Jonas Puodþius,Alfonsas Ramonas, Juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.Redakcijos adresas: J. Basanavièiaus g. 6, 01118 VilniusEl. paðtas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.Vyriausiasis redaktorius Gediminas ZemlickasLaikraðtis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/Stilistës Laura Boèiarovienë, Gintarë Leðèinskaitë Redakcija gerbia savo autoriø nuomonæ ir mintis, net jei ne visada joms pritaria.Perspausdinant ar naudojant laikraðèio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapioDizaineris Mindaugas Galkushttp://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/ paskelbtà medþiagà bûtina nuoroda á „Mokslo Lietuvà“.Laikraðtis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.ISSN 1392-7191LeidþiaUAB „Mokslininkø laikraðtis“SL Nr. 169SpausdinoUAB „Sapnø sala“S. Moniuðkos g. 21, 2004 VilniusTiraþas 550 egz.